Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/2575(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

RC-B6-0244/2008

Debatai :

PV 21/05/2008 - 10
CRE 21/05/2008 - 10

Balsavimas :

PV 22/05/2008 - 9.7
CRE 22/05/2008 - 9.7

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0231

Diskusijos
Trečiadienis, 2008 m. gegužės 21 d. - Strasbūras Tekstas OL

10. Tragiška situacija Birmoje (diskusijos)
PV
MPphoto
 
 

  Pirmininkė. − Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai apie tragišką padėtį Mianmare.

 
  
MPphoto
 
 

  Janez Lenarčič, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (SL) Mes visi tebesame sukrėsti kančių, kurias neturtingiems ir engiamiems priespaudos Birmos, arba Mianmaro, žmonėms sukėlė pragaištingas ciklonas Nargis.

Daugybėje po katastrofos viešų pareiškimų išreiškėme giliausią Europos Sąjungos užuojautą. Be to, Europos Sąjunga nedelsdama pažadėjo skubiai skirti lėšų humanitarinei pagalbai. Šiuo metu Sąjungos įsipareigojimai yra viršiję 60 mln. eurų. Taip pat svarbu pabrėžti, kad pažadėta suma prisidės prie jau teikiamos Europos Sąjungos pagalbos, ir tai nėra maža suma.

Nepaisant to, esminė problema tebėra priėjimas prie nukentėjusių zonų ir greitas paramos išskirstymas. Praėjusį antradienį pirmininkaujančioji valstybė, bendradarbiaudama su Komisijos nariu Louisu Micheliu, sušaukė neeilinį Europos Sąjungos Tarybos posėdį. Tąkart plėtros ministrai sutiko, kad yra dar didesnės tragedijos rizika, jei Mianmaro vadovybė nepasiruošusi bendradarbiauti veiksmingiau.

Situacija tebėra kritinė, todėl Europos Vadovų Taryba paragino Mianmaro vadovybę imtis skubių priemonių ir suteikti galimybę nukentėjusiems žmonėms pasiekti paramą. Taryba įvertino Komisijos nario Louiso Michelio pastangas įtikinti Mianmaro (Birmos) vadovybę, kad humanitarinė pagalba yra skubi ir neutrali. Taip pat apgailestaujame, kad Mianmaro vadovai nebuvo pasiruošę išnaudoti visos paramos, kurią yra pasirengusi teikti Europos Sąjunga ir tarptautinė bendruomenė.

Taryba išreiškė visapusišką paramą JT generaliniam sekretoriui ir visoms iniciatyvoms, kurias išreiškė JT institucijos. Jos galėtų padėti tenkinti humanitarinius poreikius. Taip pat palaikome JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono rytoj numatytą vizitą į Mianmarą.

Taryba iškėlė situacijos Mianmare klausimą visuose neseniai vykusiuose politiniuose susitikimuose su Azijos partnerėmis. Azijos šalys buvo skatinamos paveikti Mianmaro valdžios institucijas ir įtikinti jas, kad tarptautinės humanitarinės pagalbos pobūdis yra neutralus ir nešališkas.

Gegužės 19 d. ASEAN šalių narių užsienio reikalų ministrai susitiko Singapūre. Europos Sąjunga anksčiau yra pateikusi šiai grupei prašymą įtikinti Mianmaro valdžios institucijas atverti sienas humanitarinei pagalbai ir humanitarinės pagalbos darbuotojams.

Pirmadienį, gegužės 26 d., Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryba dalyvaus diskusijose apie humanitarinę situaciją Mianmare, taip pat apie atsisakymą įsileisti humanitarinės pagalbos ekspertus ir paramą į nukentėjusią zoną.

Birma, arba Mianmaras, dėl politinės situacijos šioje šalyje ir toliau yra pagrindinė tema Tarybos diskusijose. Nerimą kelia tai, kad nepaisant didžiulės humanitarinės katastrofos karinė chunta neatšaukė nacionalinio referendumo. Tikime, kad dėl to gali kilti naujos konstitucijos priėmimo procedūros pažeidimų.

Mes taip pat susirūpinę pranešimais apie bauginimus pasiruošimo referendumui metu. Norėčiau pabrėžti, kad Europos Sąjunga yra nusivylusi, kad valdžios institucijos visiškai nekreipė dėmesio į Jungtinių Tautų kvietimus rinktis visapusiškesnį ir teisėtesnį perėjimą į demokratiją. Norėčiau patvirtinti, kad Europos Sąjunga ir toliau rems Jungtinių Tautų pastangas.

Baigdamas prašau atkreipti dėmesį, kad balandžio 29 d. Europos Sąjunga persvarstė bendrą poziciją, priimtą 2007 m. lapkričio mėn. Į šią poziciją, priimtą kaip atsaką į taikių protestų malšinimą, nuo šiol įtraukiamos ir griežtesnės ribojimo priemonės Mianmarui.

 
  
MPphoto
 
 

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad Mianmaras buvo įtrauktas į šio posėdžio dienotvarkę.

Įvertinę gegužės 2 d. ciklono Nargio sukeltos katastrofos mastą, pasiūlėme pirmininkaujančiai valstybei sušaukti ES Tarybos užsienio reikalų ministrų neeilinį susitikimą. Pirmininkaujanti Slovėnija, kuriai noriu padėkoti, nedelsdama sušaukė Tarybos susitikimą, jis buvo surengtas gegužės 12 d.

Susitikime ES pakvietė Mianmaro vadovus aktyviau bendradarbiauti ir leisti įvežti bei paskirstyti tarptautinę humanitarinę pagalbą. Nusprendžiau reaguoti į kvietimą ir gegužės 15–16 d. aplankiau Mianmarą. Misijos metu, kurią pabrėžiau kaip griežtai humanitarinę, o ne politinę, turėjau galimybę susitikti su Mianmaro valdžios institucijomis ir humanitarinių organizacijų atstovais, tuo pačiu tikslu lankiausi ir nukentėjusiose zonose aplink Jangoną. Turėjau dvi su puse valandos gana įtemptiems susitikimams su planavimo ministru – jis akivaizdžiai turėjo didžiausią įtaką ir iš visų trijų ministrų, su kuriais bendravau, – be jo dar bendravau su socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos ministru.

Misijos metu buvo itin akivaizdu, kad Mianmaro valdžios institucijos vis dar nelinkusios kurti sąlygų, reikalingų teikti humanitarinį atsaką ir tenkinti vietinius poreikius. Man taip pat aišku, kad bandymas Mianmaro valdžios institucijoms primesti tarptautinę humanitarinę pagalbą, atsižvelgiant į mūsų dabartines priemones, yra pasmerktas žlugti ir net gali duoti priešingų rezultatų. Visos humanitarinės organizacijos Mianmare mane apie tai informavo, taip pat patvirtino, kad problema akivaizdžiai nesusijusi su vietinių organizacijų stoka, net ne su lėšų trūkumu, nes priemonių nebuvimas, savaime suprantama, priklauso nuo tarptautinių ekspertų ir profesionalų pasiekiamumo – didžiausia problema yra prieigos nebuvimas.

Mano misija tikrai kukliai prisidėjo atveriant siaurą plyšelį į minimalią humanitarinę erdvę tarptautinei humanitarinei pagalbai. Mianmaro vadovybė iš dalies sureagavo į kai kuriuos specifinius reikalavimus: pavyzdžiui, Komisijos ekspertų vizos buvo pratęstos dviem savaitėms. Jiems buvo išduotos trijų dienų vizos, o pratęstos dviem savaitėms. Mes prašėme vieno mėnesio.

Mes taip pat išsiaiškinome, kad situacija yra labai rimta. Kai kur vietinė valdžia reikalavo raštiško įgaliojimo net iš vietinių darbuotojų, tai yra iš mūsų agentūrų – JT arba NVO – įdarbintų žmonių, ir daugeliu atvejų, aišku, tai buvo neįmanoma. Šis klausimas buvo aptartas ir iš vietinių darbuotojų įgaliojimų nebereikalaujama. Įgaliojimų taip pat nebereikia vykstant į katastrofos zonas, konkrečiai į Patheino oro uostą. Taip pat prašiau, kad būtų atidarytas antras oro uostas lėktuvams, atgabenantiems įrangą, kitaip tariant, karinės paskirties Patheino oro uostas. Man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma, nes kontrolės bokšto techniniai standartai skiriasi nuo tarptautinių, taip pat kad bet kuriuo atveju tai nepalengvintų darbo, nes keliai tarp Rangūno ir deltos, labiausiai nukentėjusios zonos, yra daug geresnės būklės ir jais naudotis kur kas patogiau. Deja, neturėjau įgaliojimo pats patikrinti tokią informaciją.

Manau, svarbu išlaikyti tiek kaimyninių šalių, tiek visos tarptautinės bendruomenės spaudimą. Turiu pasakyti, kad diskutuodamas su vadovais pateikiau konkretų prašymą – tiksliau pateikiau penkis konkrečius prašymus, apie kuriuos tuojau papasakosiu, – kad kaimyninių šalių gydytojams ir medicinos personalui būtų leista dirbti labiausiai nukentėjusiose zonose. Jie gavo įgaliojimus mano išvykimo dieną. Tai reiškia, kad atgabenta 140 gydytojų ir medicinos personalo iš Laoso, Kambodžos, Indijos, Bangladešo ir Tailando. Tokiu būdu jie galėjo aplankyti labiausiai nukentėjusias sritis. Kaimyninių šalių vaidmuo yra itin svarbus, o aš, laukdamas lėktuvo į Bankoką, turėjau galimybę gan ilgai padiskutuoti su generaliniu sekretoriumi Ban Ki-moonu. Visą šią informaciją perdaviau jam, išdėsčiau, ką manau šiuo klausimu, ir papasakojau, kaip sekėsi misija.

JT generalinis sekretorius sutiko su šia analize ir pats pasiūlė du konkrečius dalykus: patvirtinti JT ir ASEAN humanitarinės pagalbos koordinatorių ir gegužės 24–25 d. Bankoke skubiai organizuoti pagalbą teikiančių šalių konferenciją, kuriai pirmininkautų ir JT, ir ASEAN. Iškart po Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatoriaus Johno Holmeso vizito generalinis sekretorius Ban Ki-moon rytoj vyksta į Mianmarą aptarti humanitarinės pagalbos perdavimo galimybių.

Palyginti su poreikiais, humanitarinė situacija Mianmare išlieka dramatiška. Yra pavojus, kad ciklono sukeltą katastrofą gali dar pabloginti humanitarinė katastrofa: bado rizika, nes derlius buvo sunaikintas, taip pat epidemijos tarp išgyvenusiųjų, nes jų gyvenimo sąlygos yra apgailėtinos. Kyla epidemijos rizika. Kai ten lankėmės, Pasaulio sveikatos organizacija nenustatė choleros pavojaus, tačiau daugybę vaikų kankino diarėja. Tai reiškia, kad kilo epidemijos rizika dėl užteršto vandens. Taip pat egzistuoja bado rizika. Regione kaupiamos didelės ryžių atsargos, o visas saugomas maistas buvo sunaikintas.

Yra viena praktinė problema: žemę reikia užsėti, jeigu norima spalio mėnesį sulaukti derliaus. Taigi, laiko yra nuo trijų iki keturių savaičių. Nemažai žmonių iš vadinamųjų laikinų stovyklų nenori grįžti į savo gyvenamąsias zonas dėl įvairiausių priežasčių, kiti nori grįžti, bet jiems reikia specialios sėklos, nes visa žemė tapo druskinga ir reikia kur kas stipresnių augalų bei trąšų. Bandžiau įtraukti valdžios institucijas į konstruktyvų praktinį dialogą šiuo klausimu. Buvo manoma, kad JTVP mikropaskolų schema gali būti panaudota kaip finansų mechanizmas. Šiuo metu vis dar apie tai diskutuojame. Turiu pripažinti, tai nėra greitas procesas.

Komisija sureagavo labai greitai. Gegužės 5 d. paskiriami du milijonai eurų. Kaip žinote, esu įgaliotas skirti tris milijonus eurų be jokių oficialių procedūrų. Trūko aiškumo, todėl iš pradžių skyrėme du milijonus. Galiausiai nusprendėme skirti penkių milijonų eurų vertės maisto paramos paketą, taip pat papildomus dešimt milijonų eurų dėl kritinės padėties. Suprantama, paramos valdymo atžvilgiu siekiame nuveikti dar daugiau poreikių įvertinimo ir užtikrinimo srityse.

Po dviejų su puse valandos diskusijų su valdžios institucijomis išsiunčiau joms raštą su keliais konkrečiais prašymais. Pirmas prašymas buvo susijęs su laikinai dirbančiųjų misijoje, būtent Komisijos darbuotojų, vizų pratęsimu. Vizos mums buvo pratęstos dviem savaitėms.

Taip pat prašiau galutinio paaiškinimo ir jų pranešimo mūsų vadovams, kad mūsų agentūroms ir kitiems mūsų darbuotojams mianmariečiams nebereikia oficialaus įgaliojimo ar leidimo keliauti. Šis klausimas buvo išspręstas.

Prašiau daugkartinių įvažiavimo vizų šešiems mėnesiams, nes tai leistų ten veikiančioms ES finansuojamoms NVO patrigubinti savo tarptautinių darbuotojų skaičių. Man išvykus iš Mianmaro, maždaug šimtas JT vizos prašymų ir šiek tiek daugiau nei šimtas NVO prašymų nebuvo įvykdyta. Prašiau reguliariai informuoti apie padėtį. Nuo to laiko keli prašymai buvo patenkinti, bet tai tik menka dalis to, ko buvo prašyta.

Aš taip pat prašiau vizų ir leidimų keliauti į deltą bei užtikrinti, kad mobilizuota pakankamai personalo. Kaip minėjau, prašiau skubiai išduoti leidimus gydytojams ir vietiniam medicinos personalui pakliūti į zoną. Atrodo, kad šį prašymą jie suprato puikiai.

Prakalbus apie Patheino oro uostą, kuris galėjo veikti kaip tam tikras lėktuvų, atvykstančių su tarptautinės bendruomenės siunčiamu maistu, perskirstymo centras, atsakymas buvo atvirai neigiamas. Pasak jų, priežastis ta, kad kontrolės įranga ir priemonės nesutampa su tarptautiniais standartais, o keliauti per Rangūną yra daug paprasčiau. Aš tuo abejoju, nes kol pats ten buvau, Rangūnas jau buvo sugriautas ir kilo daug problemų, kurios ilgainiui buvo tam tikru mastu išspręstos. Nesu tikras, ar jos buvo išspręstos dėl mano pastangų. Paprasčiausiai jie nerado būdo panaudoti ir Rangūno oro uosto. Taip pat manau, kad taip buvo nuspręsta todėl, kad institucijoms buvo parankiau.

Apibendrindamas galiu užtikrinti, kad tai buvo labai neveiksminga misija. Pajutau, kad tarptautine bendruomene visiškai nepasitikima. Šalyje egzistuoja tam tikros labai giliai įsišaknijusios problemos. Kartais susidaro įspūdis, kad niekas nesiklauso, ką kalba kiti. Ypač sunku priartėti prie pašnekovo sąžinės ir mąstysenos. Pokalbiai vyko sklandžiai, nes dvi su puse valandos mes atvirai diskutavome; visi buvo mandagūs, nors ir nusiteikę ryžtingai, nes nedavė ramybės vienas klausimas: kodėl atsisakoma tarptautinių pagalbininkų, kurių pagalba būtina atliekant operacijas?

Aš taip pat paminėjau atsakomybę ginti – būtent tai sukėlė principų susikirtimą. Tuo metu man buvo paaiškinta, kad į kai kuriuos klausimus atsakymai nereikalingi. Taip praėjo misija. Žinoma, man buvo liūdna, kad nepasiekiau konkretesnių dalykų, bet, neslėpsiu – džiaugiausi sugrįžęs į Europą.

 
  
MPphoto
 
 

  Hartmut Nassauer, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos narys pateikė mums įtikinamą ir tikslų situacijos vaizdą, iš kurio aišku, kad vadovaujančios karinės valdžios institucijos Mianmare ciniškai ir brutaliai išduoda savo žmones.

Norėčiau kreiptis į Pietryčių Azijos šalių asociaciją ir ASEAN šalis nares. Daug metų Europos Parlamentas palaikė draugiškus santykius su ASEAN šalių parlamentarais. Neseniai šios šalys pasirašė naują ASEAN chartiją, kurioje patvirtino savo griežtą įsipareigojimą gerbti ir ginti žmonių teises. Savaime suprantama, ASEAN tam tikru mastu yra atsakinga už tai, kas vyksta Mianmare, kuris yra viena iš šalių narių, ir ASEAN reputacija nukentės pasauliniu mastu, jeigu ji leis karinei chuntai elgtis taip, kaip ši elgiasi dabar.

Kreipiuosi į ASEAN šalis nares, apeliuodamas į jų pačių gerovę, naudą ir gerus santykius su Europos Sąjunga, prašydamas daryti viską, kas įmanoma, kad įtikintų karinę chuntą leisti išoriniam pasauliui padėti jų šalies žmonėms. Kaip jau minėjau, tai yra ASEAN šalių įtakos ir atsakomybės sritis. Iš šių šalių lauksime informacijos, kaip jos atlieka šią pareigą, ir mūsų santykiai su ASEAN priklausys nuo to, ar asociacija šiuo klausimu išnaudos savo įtaką. Jiems nereikia viešųjų kreipimosi, – yra kitų būdų – bet Europos Sąjunga tikisi, kad būtent Mianmaro kaimynai padarys viską, ką gali, stengdamiesi pakeisti šio valdančio režimo atstovų požiūrį.

 
  
MPphoto
 
 

  Jan Marinus Wiersma, PSE frakcijos vardu. – (NL) Pradėdamas kalbą savo frakcijos vardu noriu pasveikinti Komisijos narį. Šiandien jis aiškiai patvirtino darantis viską, kas įmanoma labai sunkiomis aplinkybėmis. Jis pademonstravo dialogą su kurčiaisiais. Turime pripažinti, kad padėtis Mianmare įgyja keistą kryptį. Praėjo beveik trys savaitės, kai ciklonas smogė šaliai, o vyriausybė ir toliau beveik neįsileidžia išorinės pagalbos. Valdžios institucijos, atrodo, išlieka gana pasyvios. Šalies sienos kelias savaites uždarytos pagalbos teikėjams, ekspertams ir žiniasklaidai. Tai, kad chunta prieš pusantros savaitės leido įvykti referendumui, sustiprinusiam jos pozicijas, yra beveik kafkiška.

Pasak kelių šaltinių, oficialus aukų skaičius – apie aštuoniasdešimt tūkstančių. Dešimtys tūkstančių dingę be žinios, o be namų liko apie du milijonus žmonių. Šie skaičiai ima priminti Polo Poto mastus – bent jau mes taip manome, nes iš šalies gaunama tiek pat mažai informacijos, kiek į ją įsileidžiama pagalbos. Buvęs JT koordinatorius Janas Egelandas šios savaitės pradžioje konstatavo, kad draudimas įsileisti pagalbą tolygus žudymui. Mianmaro valdžios institucijos savo pareigą apginti paverčia farsu. Kontrastas su Kinija, kuri praėjusią savaitę nukentėjo nuo smarkaus žemės drebėjimo, yra didžiulis. Nelaimė nebuvo slepiama – reportažus apie ją transliavo televizija, taip pat ir Kinijoje, o Kinijos vyriausybė išplatino tarptautinį pagalbos prašymą.

Mianmaro vyriausybės įvaizdžio labiau sugadinti nebeįmanoma. Jis pasiekė visų laikų žemiausią lygį. Kinijos padėtis leidžia jai paskatinti Mianmaro vadovus įsileisti pagalbą. Taip pat Rusija bei Indija, kurios privalo veikti chuntą per JT arba per ASEAN. Šiuo klausimu pritariu pono Nassauerio komentarui.

Praėjusį pirmadienį buvo pasiektas susitarimas su ASEAN dėl tarptautinės paramos Mianmarui. Visą paramą turi koordinuoti ASEAN. Tai žingsnis į priekį, tačiau tiesioginė parama iš vakarų vis dar draudžiama. Paramą teikiančių šalių konferencija turi būti organizuojama kitą savaitę. Kreipiuosi į Europą, skatindamas dosniai ir nuoširdžiai prisidėti, bet tik gavus garantiją, kad mūsų parama nukeliaus ten, kur jos iš tiesų reikia, ir kad žurnalistai bus įleidžiami į šalį, nes norima atskleisti ten susidariusią situaciją.

 
  
MPphoto
 
 

  Jules Maaten, ALDE frakcijos vardu. – (NL) Kiek kartų esame šiuose rūmuose kalbėję apie Mianmarą? Kelis kartus per metus čia stovime, o reikalai vis beviltiški.

Tiesa, dabartinė padėtis Mianmare dar blogesnė nei tada, kai praėjusį kartą ją aptarinėjome. 1,4 milijono aukų vis dar nesulaukė jokios pagalbos. Trisdešimt tūkstančių vaikų kenčia nuo staigiai pablogėjusios mitybos. Šimtai tūkstančių žmonių liko benamiai ir rizikuoja užsikrėsti cholera, plaučių ligomis bei infekcinėmis ligomis. Kaip suprantu, šį rytą net aštuoni užsienio gydytojai iš tarptautinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ buvo įleisti į katastrofos zoną.

Norėčiau paremti pono Nassauerio kreipimąsi į ASEAN. Asociacija dabar privalo elgtis ryžtingai, nes chunta akivaizdžiai labiau domisi savo pačios režimo išlikimu per referendumą (ji neverta pono Wiersmos pavartoto apibūdinimo „kafkiška“), o ne savo piliečių išlikimu. Generolai mano, kad į šalį atvykę užsieniečiai keltų grėsmę karinio režimo išlikimui.

„Gydytojai be sienų“, „Oxfam“, britų, prancūzų ir JAV laivai gabena paramą, o ne naują režimą, nors asmeniškai to labai norėčiau. Bet jei negalime tuo įtikinti chuntos, turime ieškoti alternatyvų. Mano manymu, geriausia alternatyva yra Saugumo Taryba. Europa ir Jungtinės Valstijos turi reikalauti, kad Mianmaro klausimas būtų įtrauktas į dienotvarkę. Visos Jungtinių Tautų šalys narės pasirašydamos įsipareigojo vadovautis šiais dviem principais: prisiimti atsakomybę už piliečių gynimą ir, jei šalis nebegali arba atsisako tai daryti, panaudoti tarptautinės bendruomenės teisę katastrofos atveju įsikišti.

Jungtinės Tautos privalo imtis veiksmų. Suprantu problemas ir didžiuojuosi Komisijos nariu L. Micheliu, kuris negrąžė rankų ir nesušaukė darbo grupių, bet pats ėmėsi veikti pagal principą „ne žodžiais, o darbais“. Tai kelia pagarbą. Taip pat manau, kad Europos Sąjungos pažadėta parama yra pavyzdinis žingsnis. Manau, kad Prancūzijos ministras ponas B. Kouchner yra teisus sakydamas, kad chunta nusikalsta žmonijai. Stebiuosi, kodėl mes, likusios 26 ES šalys narės, nesiklausome.

Pone Pirmininke, parama turi būti perduota Birmos žmonėms neatsižvelgiant į tai, ar chunta duos sutikimą, ar ne. Gyvybiškai svarbios paramos sulaikymas yra nusikaltimas žmonijai. Norėčiau, kad Europos Sąjunga imtųsi iniciatyvos ir paskatintų Jungtines Tautas bei Saugumo Tarybą išdėstyti šią situaciją kaltintojui Tarptautiniame baudžiamajame teisme Hagoje. Jau gana, nebėra kantrybės. Sakyčiau, reikėtų nutempti chuntą į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Mes to norime. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, tai jie turėtų atsidurti už grotų, o ne Mianmaro disidentai!

 
  
MPphoto
 
 

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia Pirmininke, manau, turėtume kiek tiksliau kalbėti šiuo klausimu, pavyzdžiui, aptardami neutralumo koncepciją. Mes nesame neutralūs. Jei palaikome Mianmaro žmones, vadinasi, kad esame prieš karinę chuntą. Karinė chunta neketina padėti Mianmaro žmonėms, todėl mes esame prieš karinę chuntą. Negalime jos remti.

Louisas Michelis diskutavo dvi su puse valandos. Visa istorija turi siurrealistinį atspalvį: jis sako, kad ten nuvykęs kalbėjosi su jais dvi su puse valandos. Jam buvo pasakyta, kad minimas oro uostas negali būti parengtas per 24 valandas, tuo tarpu techninės galimybės buvo suteiktos atidaryti oro uostą Sarajeve. Tai nėra tikroji problema.

Akivaizdu, kad atsidūrėme ypač sudėtingoje padėtyje ir sutinku, kad atsakomybė ginti reiškia, jog karinė chunta nusikalsta žmonijai, savo pačios piliečiams. Tai faktas. Tolesnėse viešose diskusijose paaiškės, kaip vystysis aplinkybės. Tačiau akivaizdu, kad šis atvejis turi būti iškeltas Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Įdomiausia, kad taip elgdamiesi kreipiamės į Saugumo Tarybą, o Mianmaro gynėjai kinai kalba gana nekonkrečiai.

Faktiškai galėtume sakyti, kad Kinija pasielgė teisingai atverdama sienas, bet ji ir toliau palaiko Mianmarą bei gina vyriausybę, žudančią savo žmones.

Todėl manau, kad šioje situacijoje niekas negali priverstinai tiekti maisto. Nepaisant to, privalome išlaikyti spaudimą – tiek, kiek galime. Net manu militari pasitelkimas suteiktų mums ir Azijos šalims galimybę spausti Mianmarą. Manau, šiandieninė Louiso Michelio kalba buvo atvira: pasakok man, brangusis, pasakok, aš klausau, bet man tai visiškai nerūpi. Jis mums tai perteikė diplomatine kalba, dėl to reiškiu didžiausią pagarbą.

Tačiau šiandien Mianmaro valdžios institucijos yra kurčios. Jos nesiklauso ir nesidomi konstituciniu referendumu, kaip buvo paminėta. Jos juokiasi iš mūsų visų. Todėl nuo šiol būtina taikyti didžiausią spaudimą ir prašyti leidimo pasekmes perduoti svarstyti Saugumo Tarybai ir Tarptautiniam baudžiamajam teismui.

 
  
MPphoto
 
 

  Brian Crowley (UEN) – Ponia Pirmininke, praėjo beveik trys savaitės, kai ciklonas Nargis nuniokojo Mianmarą, sunaikino uostus ir Ajejarvadi deltas. Jis sugriovė namus ir miestus, pražudydamas tūkstančius žmonių ir tūkstančius palikdamas benamiais.

Istorija mus pamokė, kad skubiai nesureagavus į žmonių kančias, jos išauga ir išsiskaido į tiek daug faktorių, kad jie tampa nebesuvokiami.

Mianmaro režimo nuopuolis daugeliu atžvilgių atspindi tai, apie ką esame kelis pastaruosius metus kalbėję šiame Parlamente – apie šiuo metu vadovaujančią karinę chuntą. Tačiau nepaisant mūsų nepritarimo šiai karinei chuntai, privalome atrasti mechanizmus – nesvarbu, kokiu būdu – tiekti pagalbą tiesiogiai žmonėms. Nesitikėjau, kad šiandien tai pasakysiu, bet mane džiugina faktas, jog karinė chunta jau leido penkiems Jungtinių Tautų sraigtasparniams išvežioti maistą, nepaisant to, kad Prancūzijos ir Amerikos jūrų laivyno laivai laukia įlankoje leidimo pristatyti žmonėms maistą ir medicininę pagalbą.

Mūsų visų pareiga užtikrinti, kad dėsime visas įmanomas pastangas padėti kenčiantiems žmonėms. Iš tiesų, Mianmaras galėtų pasimokyti iš savo didžiosios gynėjos Kinijos, kaip ji reagavo į pastarąją stichinę nelaimę, prašydama tarptautinės pagalbos ir paramos iš Japonijos bei kitų šalių. Tikiuosi, kad mums pavyks sudaryti sąlygas, kurios leistų pristatyti paramą ir pagalbą nelaimėje.

Kreipimąsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą palikime vėlesniam laikui. Atsižvelgiant į tai, ką jau pasakė Louisas Michelis, pirmiausias ir skubiausias mūsų tikslas bei užduotis yra garantavimas, kad sukursime mechanizmus, padėsiančius pristatyti paramą, atkurti infrastruktūrą, atstatyti namus ir, svarbiausia, užkirsti kelią žmonių kančioms.

 
  
MPphoto
 
 

  Jim Allister (NI). - Ponia Pirmininke, režimas, kuris beprasmiškai leidžia savo žmonėms kentėti dėl savo ksenofobiškos paranojos, yra ne tik amoralus, bet ir kenksmingas – deja, kaip tik tokia chunta valdo Mianmarą. Jeigu ji taip nesijaudina dėl sunkios savo žmonių padėties, nepanašu, kad kalbos, išsakytos Europos Parlamente, gali ją paveikti, tačiau mes privalome kalbėti.

Mes nebandome kontroliuoti Mianmaro, mes stengiamės padėti žmonėms, nors aišku, kad nepasikeitus režimui mianmariečiai dar ilgai nematys geresnių laikų. Taip, privalome maksimaliai padidinti humanitarinę pagalbą, maisto ir atsargų mėtymą iš lėktuvų laikydami būtina taktika, bet šios kadaise klestėjusios šalies demokratija bus atkurta tik tuo atveju, jei žmonių poreikiai taps svarbesni už chuntos išsaugojimą.

 
  
MPphoto
 
 

  Urszula Gacek (PPE-DE). – Ponia Pirmininke, pirmiausia leiskite išreikšti giliausią užuojautą visiems Mianmaro žmonėms, kurie patyrė netekčių arba nukentėjo dėl ciklono Nargio padarinių. Daugybė europiečių mintimis yra su Mianmaro žmonėmis ir už juos meldžiasi. Tačiau mūsų užuojautos nepakanka. Turime aptarti praktines priemones ir nuspręsti, kaip galime jas pritaikyti, kad palengvintume išgyvenusiųjų kančias.

Daug šalių ir tarptautinių organizacijų siekia ir gali teikti skubią humanitarinę pagalbą. Jie pasiruošę tai daryti jau kelias savaites. Deja, karinės valdžios institucijos savo galios išsaugojimą laiko svarbesniu dalyku. Jų piliečių kančios joms nereikšmingos. Jie bijo bet kokio užsienio dalyvavimo Mianmaro reikaluose, net jei kalbame apie paramos darbuotojus. Komisijos nario įspūdžiai apie diskusijas su karinėmis valdžios institucijomis priverčia suklusti ir nepalieka daug vilčių, kad tos valdžios institucijos pakeis savo nuostatas. Taigi, kol šnekame ir nusiminę grąžome rankas dėl to, kad valdžios institucijos nepriima pagalbos, o ASEAN negali padėti, kenčia šimtai tūkstančių žmonių.

JT Saugumo Taryba gali ir turėtų vadovautis atsakomybės principu ginti bei teikti pagalbą be Mianmaro valdžios institucijų sutikimo. Norėčiau paskatinti JK vyriausybę, kuri šiuo metu pirmininkauja Saugumo Taryboje, nedelsiant pradėti paramos mėtymą parašiutais. Mianmaro valdžios institucijos atsakingos už nusikaltimą, tad mes negalime sėdėti, pasyviai leisdami joms tęsti šį nusikaltimą. Nors sutinku, kad paramos mėtymas parašiutais nėra idealus būdas įvežti paramą į šalį, nes turime mokytus pagalbos darbuotojus, galinčius paskirstyti paramą, bet tai geriau negu nieko, todėl prašau leisti mums suteikti pagalbą ir pradėti tai nedelsiant.

 
  
MPphoto
 
 

  Libor Rouček (PSE). (CS) Ponios ir ponai, savo nuomone norėčiau prisidėti prie tų, kurie išreiškė nuoširdžią užuojautą dešimtims tūkstančių šeimų, nukentėjusių nuo Birmai (Mianmarui) smogusio ciklono Nargio. Taip pat noriu išreikšti savo visišką solidarumą šimtams tūkstančių žmonių, kurie dėl šios stichinės nelaimės neteko pragyvenimo šaltinio ir stogo virš galvos. Džiaugiuosi, kad Europos Komisija skubiai pasiūlė humanitarinę pagalbą, taip pat vertinu Komisijos nario L. Michelio skubius veiksmus. Deja, negaliu pateisinti Mianmaro vyriausybės ir valdžios institucijų elgesio. Nežmoniška ir žiauru šitaip drausti savo piliečiams, šios baisios katastrofos aukoms, gauti užsienio humanitarinę pagalbą. Noriu pakviesti Mianmaro vyriausybę ir aukščiausius jos pareigūnus visiškai atverti sienas užsienio pagalbai bei leisti paramai ir užsienio humanitarinių organizacijų darbuotojams įvažiuoti į šalį. Taip pat kviečiu Kiniją, Indiją, Singapūrą ir kitas regiono šalis, įskaitant ASEAN šalis nares, panaudoti savo įtaką ir įtikinti Mianmarą atverti sienas užsienio paramai. Jokia pasaulio šalis nepajėgi viena susidoroti su tokio masto stichinės nelaimės pasekmėmis.

 
  
MPphoto
 
 

  Marios Matsakis (ALDE). - Ponia Pirmininke, po ką tik praūžusio ciklono Mianmaro padėtis yra tragiška ir kasdien vis blogėja. Pirmieji nuo ciklono nukentėję ir išgyvenę civiliai dabar serga ir miršta iš bado, neturėdami pastogės ir negaudami tinkamos medicininės pagalbos. Tačiau šalį valdantys kariniai diktatoriai iš principo lieka apatiški būtinybei kuo skubiau leisti tinkamai pagalbai pasiekti aukas.

Tie beširdžiai karo generolai kur kas labiau rūpinasi valdžia nei išlikusiųjų po katastrofos likimu. Tai, kaip elgėsi ir toliau elgiasi režimo atstovai, yra nepriimtina ir nusikalstama. Tarptautinė bendruomenė, konkrečiai ES, atstovaujama Komisijos nario L. Michelio, padarė viską, ką galėjo, kad įtikintų chuntą paklusti sveikam protui, bet, deja, laukto rezultato nepasiekė.

Manau, šiuo metu nėra kito pasirinkimo, išskyrus tam tikros formos priverstinį paramos pristatymą į nukentėjusį regioną. Tokie veiksmai gali būti pradėti gavus skubų JT leidimą, pasitelkus būtinas tinkamų karinių pristatymo sistemų logistikos priemones, glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis, pavyzdžiui, JAV.

Tai tikrai paskutinė ir išskirtinė priemonė, tačiau, mano požiūriu, visiškai būtina, siekiant išgelbėti tūkstančius nekaltų gyvybių. Mes tiesiog negalime nieko neveikti ir stebėti tolesnes žmonių kančias bei mirtį.

 
  
MPphoto
 
 

  Frithjof Schmidt (Verts/ALE). (DE) Ponia Pirmininke, krizės Mianmare mastas siaubingas: 100 000 mirčių, 200 000 dingusių ir daugiau nei du milijonai benamių šalyje, kurioje gyvena 54 milijonai piliečių. Iravadi upės delta yra didžiausias Mianmare ryžių auginimo regionas, vaidinantis pagrindinį vaidmenį maisto produkcijos srityje. Didžiulė banga nuplovė 22 mylias pakrantės, užliejo laukus ir pavertė didžiąją jų dalį labai druskingais. Kitaip tariant, paskui šią humanitarinę tragediją netrukus neišvengiamai seks maisto produkcijos krizė Iravadi deltoje.

Mianmaro žmonėms nedelsiant reikalinga skubi, taip pat ir ilgalaikė tarptautinės bendruomenės pagalba. Deja, ši pagalba turi būti pristatyta prieš generolų valią, kad ir kas būtų. Vyriausybė, blokuojanti paramą nelaimės atveju, yra precedento neturintis skandalas tarptautinių santykių istorijoje. Ciklono aukos tapo paranoiškos ir žudikiškos kareivių gaujos, kuri kelis dešimtmečius valdė Mianmarą, įkaitais.

Praėjusį rugsėjį populiarus prodemokratiškas judėjimas, kuriam vadovavo budistų vienuoliai, buvo brutaliai sutriuškintas. Tūkstančiai nužudyta arba pagrobta, o dabar dešimtys tūkstančių miršta dėl to, kad vyriausybė neįsileidžia pagalbos. Atsisakymas įsileisti pagalbą žudo gyventojus. Šis žudikiškas režimas yra pačiame Jungtinių Tautų juodojo sąrašo viršuje, o chuntos narių vieta – Tarptautinio Teisingumo Teismo kaltinamųjų suole.

 
  
MPphoto
 
 

  Hanna Foltyn-Kubicka (UEN). (PL) Žmonija dar neišmoko užkirsti kelio tragiškoms stichinių nelaimių pasekmėms. Tos pasekmės dar dramatiškesnės, kai šalis valdo diktatoriai. Sunki Mianmaro tautos padėtis yra šiuolaikinis to pavyzdys. Žmonės nukentėjo ir nuo ciklono, ir nuo valdančio karinio režimo veiksmų. Tapo akivaizdu, kokie beširdžiai yra generolai, kai jie atsisakė tarptautinės pagalbos, galinčios išgelbėti Mianmaro žmones, nors patys generolai to negali padaryti. Šis sprendimas prilygsta tyčiniam nusikaltimui visai tautai. Nepaisant visuotinio tarptautinio pasmerkimo, Mianmaro generolai tęsia savo nusikalstamus veiksmus. Atrodo, kad humanitarinė pagalba arba patenka į kariškių ir jų šeimų rankas, arba yra pardavinėjama. Tuo pat metu ji vis skubiau reikalinga dėl bado ir ligų plitimo.

Ypač reikėtų atkreipti dėmesį ir į Mianmaro našlaičių padėtį. Matyti vis daugiau požymių, kad našlaičiai tampa prekeivių žmonėmis, ieškančių sekso vergų viso pasaulio viešnamiams, taikiniais.

Pagarba žmonių teisėms reiškia ne tik tai, kad valstybės valdžios institucijos turėtų nekankinti, nežudyti ir nesuiminėti. Nesugebėjimas padėti arba tyčinis trukdymas padėti katastrofos aukoms prilygsta genocidui.

 
  
MPphoto
 
 

  Colm Burke (PPE-DE). - Ponia Pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui už jo iki šiol atliktą darbą šiuo klausimu. Jau žinoma, kad daugiau kaip 125 000 žmonių žuvo dėl ciklono, smogusio pietiniams Mianmaro regionams gegužės 23 d. Jungtinės Tautos suskaičiavo, kad ši tragedija tiesiogiai palietė daugiau kaip 2,4 milijonus žmonių. Yra daug sunkiai sužeistų, tikėtina, kad dėl maisto ir švaraus vandens stygiaus prasidės ligų protrūkis. Gali būti, kad nelaimės zonoje jis jau įvyko.

Karinės chuntos politika, draudžianti humanitarinės pagalbos darbuotojams pakliūti į paveiktas sritis, neturi precedento. Pagalbos darbuotojai ir juos samdančios agentūros gali profesionaliai vykdyti visapusišką pagalbos operaciją, kuri per trumpą laiką padėtų daugybei žmonių. Ar turės mirti dar tiek pat žmonių, kad karinis režimas įsileistų paramos agentūras?

Bendros ES, Kinijos, Indijos, visų Pietryčių Azijos šalių ir JT pastangos gali priversti Mianmaro valdžios institucijas atsisakyti apribojimų. Tik dirbdami vieningai galime pakeisti šios amoralios vyriausybės požiūrį. Ypač svarbu į tai įtraukti Kiniją ir Indiją.

Praėjo jau 18 dienų, kai ciklonas smogė regionui. Tarptautinė bendruomenė privalo ir toliau stengtis, kad kiekvienas tragedijos paliestas žmogus gautų maisto, švaraus vandens, būtiną medicininę pagalbą ir pastogę. Išlaikykime spaudimą Mianmaro vadovams ir priverskime juos leisti tarptautinėms pagalbos agentūroms dirbti savo darbą. Leiskime kiekvienai ES šaliai ir pačiai ES toliau taikyti diplomatinį spaudimą. Šioje srityje reikia skubių veiksmų. Negalime leisti, kad praeitų dar 18 dienų, kol imsimės veiksmų. Laikas panaikinti apribojimus jau dabar.

 
  
MPphoto
 
 

  Thijs Berman (PSE). (NL) Praėjus dviem savaitėms po katastrofos, kai kurie Mianmaro gyventojai pagaliau sulaukė ryžių, pupelių ir vaistų, bet šios pagalbos neužtenka net ketvirtadaliui visų aukų ir ji suteikiama nusikalstamai pavėluotai dėl chuntos kaltės. Pasak JT Pasaulio maisto programos, ji tegalėjo pristatyti ryžių ir pupelių 212 000 iš 750 000 labiausiai nukentėjusių žmonių. Todėl reikalingas specialus JT pagalbos fondas, kurio prašo ir socialdemokratai. Esu dėkingas Komisijai už visas jos vertingas pastangas dirbant Mianmare ir Briuselyje.

Tačiau milijonai žmonių yra palikti kęsti alkį, troškulį ir ligas. Tai kankinimo forma, žudymas ir visiškas pareigos ginti nepaisymas. Tokie veiksmai beveik prilygsta genocidui. Taigi, kariuomenė atsakinga už nusikaltimus žmonijai. Mąstant apie mūsų frakcijos ir šio Parlamento rytojų, tai turėtų būti perduota Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Saugumo Taryba turi pradėti režimo nusikaltimų tyrimą. Kokia Komisijos nuomonė šiuo klausimu?

Kaip specialus įgaliotinis Mianmaro reikalams, klausiu savęs: kada pasiekiama pagarbos šalies suverenitetui riba? Juk ta riba Irako atveju buvo šiek tiek arčiau. Nuo kada pagarba pagrindinėms žmonių teisėms tampa neprieinama tai pačiai tarptautinei bendruomenei? Dabar visame pasaulyje pasitikėjimas žmonių teisėmis suteptas daugiausia kaimyninių šalių atsisakymu imtis veiksmų prieš Mianmaro vyriausybę ir nenoru padėti žmonėms be generolų pritarimo. Suverenitetas nesuteikia teisės kankinti savo piliečių.

Todėl Europos Sąjungos Vadovų Tarybos, ypač Jungtinės Karalystės, kaip šiuo metu pirmininkaujančios valstybės Saugumo Taryboje, yra darsyk prašoma Saugumo Taryboje aptarti situaciją Mianmare. Kinija ir Rusija privalo suprasti, kad padėtis šalyje dabar dar nusikalstamesnė ir rimtesnė negu buvo iškart po ciklono.

 
  
MPphoto
 
 

  Thomas Mann (PPE-DE). (DE) Ponia Pirmininke, 130 000 žuvusių ir daugiau kaip du milijonai benamių: tokia skaudi Mianmaro realybė. Be to, gresia smarkiai plintantis badas. Potvyniai sukelia galimybę diarėjos patogenams, pavyzdžiui, salmonelėms, plisti kaip gaisrui. Yra didelė tokių ligų, kaip vidurių šiltinė, cholera, maliarija ir dengės karštligė, rizika. Vaikai, kurie turi silpnesnę imuninę sistemą ir kurių kūnai greičiau praranda vandenį, yra ypač pavojingoje padėtyje. Išgyvenusiems katastrofą reikalingas švarus geriamasis vanduo, kurio nepavyktų tiekti nuolat be tinkamų apdorojimo įrenginių. Jiems reikia pastogės, ypač vengiant kvėpavimo takų ligų plitimo.

Karinė chunta vis dar nenori įsileisti paramos darbuotojų iš Vakarų, kaip Komisijos narys L. Michelis ir apibūdino savo įspūdingoje kalboje. Tokiu būdu ji kelia pavojų dešimtims tūkstančių žmonių. Koks būtų sprendimas? Didinti spaudimą ir pateikti peticiją Hagos teismui? Būtinai! Bet ar reikia keisti tarptautinius įstatymus, siekiant apriboti valstybinį suverenitetą humanitarinės krizės atveju? To pasiekti būtų sunku, o Kinija būtinai vetuotų JT Saugumo Taryboje.

Kinija yra viena iš nedaugelio Mianmaro diktatorių sąjungininkių. Tačiau ji, drauge su ASEAN šalimis narėmis, kaip minėjo Hartmutas Nassaueris, privalo dėti visas pastangas, kad užtikrintų leidimą tarptautinių ekspertų grupėms ir jau kurį laiką paruoštai paramos siuntai patekti į šalį. Viena iš priežasčių, kodėl Mianmaras blokuoja daugybę tarptautinės bendruomenės organizuojamų paramos operacijų, yra akivaizdus noras veikti paramą teikiančių šalių konferenciją, gauti multimilijonines sumas ir panaudoti jas savo reikmėms.

Tai toks pat totalitarinis aktas, nukreiptas prieš gyventojų interesus, kaip ir teises pažeidžiantis brutalus susidorojimas su taikiais protestuotojais 2007 m. rugsėjo mėnesį budistų vienuolių sukilimo metu bei po jo kelis mėnesius sekęs žinių embargas. Šis tariamas valstybinio suvereniteto panaudojimas visiškai nedera valstybės veikėjams ir yra nežmoniškas.

 
  
MPphoto
 
 

  Ana Maria Gomes (PSE). (PT) Daugiau kaip 63 000 žuvusių bei dingusių žmonių ir du su puse milijono benamių – toks bendras ciklono ir žiaurios chuntos, kuri neteisingai valdo ir engia Mianmarą bei neįleidžia tarptautinės pagalbos nukentėjusiesiems, aukų skaičius. Koks kontrastas lyginant su Kinijos atvirumu ir skubumu, padedant išgyvenusiems Sičuane!

JT Saugumo Taryba turėtų nedelsdama pripažinti Mianmaro karinę chuntą atsakinga už savo žmonių gynimą ir priversti ją įsileisti į šalį tarptautines humanitarines NVO bei agentūras, kurios padėtų apleistiems gyventojams Iravadi deltoje. Saugumo Taryba nebegali delsti, ji turi perduoti Mianmaro karinę chuntą Tarptautiniam baudžiamajam teismui už nusikaltimus žmonijai.

Šis Parlamentas tikisi, kad Europos šalių vyriausybės skubiai ims taikyti spaudimą JT Saugumo Tarybai. Laikas visoms Tarybos narėms, įskaitant Kiniją, kuri rėmė Mianmaro diktatą, prisiimti atsakomybę už aukas.

 
  
MPphoto
 
 

  Laima Liucija Andrikienė (PPE-DE). (LT) Šiandien kalbame apie tragiškos situacijos pasekmes Mianmare, kurį mėnesio pradžioje nušlavė ciklonas. Tragedijos pasekmės katastrofiškos, nes šimtai tūkstančių žmonių žuvę, sužeisti, sergantys ir dingę be žinios, daugybė neteko namų, trūksta maisto bei vandens. Kasdien per televiziją regime šiurpius ciklono sugriautos šalies vaizdus – abejingiems išlikti neįmanoma.

Tiesa, žmonija dar bejėgė kovoti su stichinėmis nelaimėmis, ypač netikėtomis. Tačiau dabartinė situacija Mianmare kitokia, nes žinome, kad Indijos vyriausybė įspėjo Mianmaro vadovus apie artėjantį cikloną prieš dvi dienas, taigi, jie buvo informuoti.

Nepaisant to, ciklonas smogė šalies žmonėms visa savo jėga, nes šaliai vadovaujantys generolai nepasirūpino įspėti savo žmonių apie gresiančią katastrofą. Tokia vyriausybė nusipelno pasmerkimo, nes pastarieji jos veiksmai įrodo visišką nesugebėjimą vadovauti žmonėms ir abejingumą, o tai akivaizdus žmonių teisių pažeidimas. Vadovaujantys generolai kalti dėl to, kad leido įvykti šiai stichinei nelaimei, išaugusiai į tokio masto katastrofą.

Į Birmos vadovų nusikalstamų veiksmų, kurie niekada nebus užmiršti, sąrašą pakliūva ir draudimas tarptautiniams paramos darbuotojams įvažiuoti į šalį, atsisakymas padėti pagalbos laukiantiems žmonėms ir visiškas tarptautinės bendruomenės pastangų padėti kenčiantiems nepaisymas. Gėdingos generolų pastangos organizuoti referendumą tokiomis aplinkybėmis irgi tampa šio sąrašo objektu.

Europos Sąjunga turi išnaudoti visus galimus būdus, kartoju, visus galimus būdus bendradarbiauti su Indijos, Kinijos ir kitų Azijos šalių vyriausybėmis bei pasinaudoti visomis Jungtinių Tautų tinklo institucijomis užtikrindama, kad Mianmaro žmonės sulauks didžiausios galimos pagalbos.

 
  
MPphoto
 
 

  Józef Pinior (PSE). - Ponia Pirmininke, šiandienos diskusijose norėčiau iškelti tris klausimus. Pirmiausia, naujos Konstitucijos problema. Mianmaro chunta paskelbė, kad karinė Konstitucija laimėjo didžiuliu skirtumu referendume, kuris buvo organizuotas nepaisant kritikos ir valstybinės tragedijos. Žmonių teisių gynimo grupės palaikė šį balsavimą pasityčiojimu. Tokiomis aplinkybėmis įvykęs referendumas yra abejotino patikimumo. Gegužės 24 d. daugumoje Iravadi deltos sričių tikriausiai bus neįmanoma surengti antro balsavimo etapo.

Antra, yra bendresnio pobūdžio problema, susijusi su sankcijomis, ypač ES sankcijomis. Ar jos tikrai veikia? Nukentėjo didelė gyventojų dalis. Kai kurie stebėtojai – patyrę žurnalistai, diplomatai, buvę ES ambasadoriai Pietryčių Azijoje – sako, kad Mianmaro izoliavimas nepadeda.

Trečias, bet ne mažiau svarbus dalykas: atėjo laikas veikti JT Saugumo Tarybai. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba turėtų reikalauti, kad paramos siuntos ir humanitariniai darbuotojai galėtų nevaržomai įvažiuoti į Mianmarą. Paramą teikiančios ES šalys turėtų reikalauti proceso priežiūros, kad parama pasieks labiausiai nukentėjusias ciklono aukas.

 
  
MPphoto
 
 

  Alessandro Battilocchio (PSE). (IT) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, turėdamas kelias sekundes noriu atkreipti dėmesį į pagalbos šauksmą, kuris mane pasiekė iš savanorių, dirbančių tarptautinėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ – jie informavo apie neišvengiamą riziką, kad viena tragedija virs kita.

Gelbėjimo komandos pranešė, kad pelkėtose Iravadi deltos vietose daugiau kaip 30 000 vaikų, išgyvenusių ciklono Nargio siautėjimą, merdi dėl skurdo, daugeliu atvejų ir jų tėvai, kurie dabar kenčia nuo alkio ir troškulio, serga dizenterija, yra išsekę nuo lietaus ir šalčio.

Komisijos nary, Thano Shwe ir jo karo adjutantų režimo vykdoma pagalbos atsisakymo politika šiame kontekste yra beprotybė. Nebegalime gaišti laiko! Jau dabar negaudami pakankamai maisto, geriamojo vandens, sirgdami įvairiomis ligomis ir nesulaukdami pagalbos šie vaikai ilgai neišgyvens: arba tučtuojau įsikišime, arba būsime neginčijamai atsakingi už tai, kad padarėme nepakankamai!

 
  
MPphoto
 
 

  Neena Gill (PSE). - Ponia Pirmininke, norėčiau padėkoti ir pagirti Komisijos nario L. Michelio veiksmus. Šiandien girdėjome, kad ciklonas Nargis pavertė aukomis du su puse milijono Mianmaro gyventojų ir, kaip sakė Komisijos narys, situaciją pablogino režimo neperkalbamumas bei atsisakymas priimti užsienio pagalbą, todėl tik ketvirtis žmonių, kuriems reikalinga skubi pagalba, ją gavo. Tai neįtikėtinas ir žiaurus Mianmaro gyventojų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas. Bet tai jau prilygsta nusikalstamam aplaidumui.

Neseniai girdėjome apie ribotą chuntos lankstumą, tačiau siūlau Komisijai ir Tarybai imtis pasipriešinimą mažinančių priemonių, nes šis režimas nuožmiai nuslopino savo šalies prodemokratišką judėjimą. Norėčiau pabrėžti, kad gyvybiškai svarbu išlaikyti spaudimą chuntai siekiant, kad visos patyrusios ir logistikos priemones turinčios JT agentūros, galinčios gelbėti situaciją, būtų įsileistos. Ypač nerimauju dėl to, kad, kaip pabrėžė Komisijos narys, vaikai kenčia labiausiai. UNICEF taip pat būtina įsileisti, kad būtų sumažinta ligų ir bado grėsmė.

Galiausiai kreipiuosi į valstybes, turinčias Mianmarui įtakos, konkrečiai į kaimynes ir ES partneres – Indiją, Kiniją ir ASEAN šalis – skatinti chuntą priimti išorės pagalbą. Taip pat kviečiu Komisiją ir kitus imtis veiksmų, aiškiai parodančių chuntai, kad demokratija ir bendravimas su išoriniu pasauliu yra vieninteliai būdai išgyventi krizę. Tikiuosi, kad Komisijos narys L. Michelis pateiks atsakymus į klausimus, ką darysime toliau ir kaip toliau elgsimės.

 
  
MPphoto
 
 

  Mario Mauro (PPE-DE). (IT) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos nario L. Michelio apibūdinta nepavykusi misija, jam aš vis dėlto dėkoju už didelį atvirumą, parodo, kaip šiuo metu svarbu apsvarstyti humanitarinį įsikišimą, siekiant ne tik plėtoti santykius su Mianmaro, bet ir su Kinijos valdžios institucijomis, kurios šiuo metu demonstruoja kitokio pobūdžio jautrumą pažeidimų ir nelaimių kontekste, nors jos neseniai vyko ir jų šalyje.

Kalbant apie santykius su Kinija, gali būti naudinga atverti langus humanitariniam įsikišimui ir pereiti nuo draudimo lėktuvams skraidyti ir mėtyti paramos paketus iki tinkamo humanitarinio koridoriaus atvėrimo.

Taip pat turiu klausimą Tarybai: Europos Sąjunga paskyrė atstovą Mianmare. Turint omenyje Komisijos nario L. Michelio atsidavimą ir apsilankymą, kaip jis pasakė, pykčio zonoje, kokia atstovo funkcija? Ką jis bando pasiekti?

 
  
MPphoto
 
 

  Tunne Kelam (PPE-DE). - Ponia Pirmininke, yra vienas žmogiškasis prioritetas: suteikti tarptautinę humanitarinę pagalbą milijonams žmonių, nustumtų iki išnaikinimo ribos. Karinė chunta atsakinga pirmiausia už tai, kad laiku neįspėjo gyventojų apie besiartinantį cikloną, ir antra, atsisako į šalį įsileisti humanitarinę pagalbą.

Manau, pats laikas patraukti šią nusikaltimus žmonijai padariusią gaują Tarptautinio baudžiamojo teismo atsakomybėn, bet tam reikia sutelktų tarptautinių pastangų. Tuo tarpu Mianmaro vadovams, taip pat jų sąjungininkams, įskaitant Kiniją, turėtų būti daromas didžiausias įmanomas spaudimas pirmiausia įžengti į humanitarinės pagalbos priėmimo etapą prieš žengiant į apsišaukėlišką pertvarkos etapą.

 
  
MPphoto
 
 

  Glyn Ford (PSE). - Ponia Pirmininke, tragedijos Mianmare mastas išaugo dėl karinės chuntos atsisakymo leisti pristatyti paramą ir pagalbą. Jie atsisakė ne tik JAV operatyvinės grupės, įsikūrusios Okinavoje ir atsitiktinai dislokuotos už Tailando ribų, simbolinės pagalbos. Šimtams tūkstančių žuvus katastrofoje, šis skaičius dar didės dėl atsisakymo priimti pagalbą ir kontroliuoti ligų protrūkį. „Oxfam“ paskaičiavo, kad šiomis aplinkybėmis kyla grėsmė dviem trečdaliams milijono gyventojų.

Turime skatinti visus – kinus, Europos Sąjungą, kitas kaimynes – kiek įmanoma didinti spaudimą režimui, priversti jį pasidaryti nuosaikesniu ir atverti duris pagalbai bei paramos darbuotojams, šiuo metu laukiantiems Bankoke ir Tailande.

 
  
MPphoto
 
 

  Janez Lenarčič, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (SL) Norėčiau padėkoti visiems šių diskusijų dalyviams, iš kurių pasisakymų aišku, kad Parlamente vyrauja sutarimas dėl pagrindinių dalykų, sudarančių Tarybos požiūrio į Mianmaro situaciją esmę.

Mes esame ypač susirūpinę pirmiausia humanitarine situacija Mianmare, antra – Mianmaro valdžios institucijų atsakomybe už kovą su katastrofiško ciklono pasekmėmis, šiame kontekste – jų atsakomybe už leidimą, kad pagalba galėtų pasiekti jos laukiančius.

Noriu pabrėžti, kad Europos Vadovų Taryba tvirtai pasiryžusi tęsti savo pastangas užtikrindama, kad žmonės, laukiantys humanitarinės pagalbos, ją gautų. Tuo tikslu ji pasinaudos visomis turimomis priemonėmis, visais galimais mechanizmais. Pirmiausia savais. Tarybos vardu darsyk norėčiau pasakyti, kad Komisijos nario L. Michelio pastangos yra vertinamos ir palaikomos.

Kita vertus, Europos Sąjunga ir toliau dės pastangas bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Organizacija ir regioninėmis organizacijomis, pavyzdžiui, ASEAN. Noriu pabrėžti, kad prieš užvakar surengtą susitikimą su ASEAN šalių narių užsienio reikalų ministrais Europos Sąjunga ASEAN šalims pateikė prašymą, kuriame išdėstė savo lūkesčius bei pasiūlymus dėl situacijos Mianmare. Gegužės 19 d. po ASEAN susitikimo Singapūre buvo gautas pareiškimas su keliais vilčių teikiančiais punktais. Keletą išvardinsiu.

Pirmiausia, ASEAN užsienio reikalų ministrai nutarė sukurti humanitarinio koordinavimo mechanizmą, remiamą ASEAN. Antra, Birmos, arba Mianmaro, valdžios institucijos sutiko įsileisti medicinos personalą iš ASEAN šalių. Trečia, Birmos, arba Mianmaro, valdžios institucijos išreiškė sutikimą priimti tarptautinių ir regioninių agentūrų profesionalią pagalbą, kad būtų sumažintos katastrofos pasekmės.

Taip pat turėčiau paminėti bendrą ASEAN šalių ir Jungtinių Tautų sprendimą sušaukti paramą teikiančių šalių konferenciją, kuri bus rengiama Rangūne sekmadienį, gegužės 25 d.

Noriu baigti išreikšdamas savo dėkingumą už šios diskusijos metu išsakytas nuomones. Užtikrinu, kad jos bus labai naudingos rengiantis diskusijai, kuri, kaip tikimasi, vyks Bendrųjų reikalų ir išorės santykių sesijoje pirmadienį.

Ačiū.

 
  
MPphoto
 
 

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Ponia Pirmininke, ponios ir ponai, visiškai suprantu ir prisidedu prie pareikštos viešosios nuomonės – viešos kritikos ir nusivylimo.

Beveik visi kalbėjusieji užsiminė apie kreipimąsi į Saugumo Tarybą, atsakomybės ginti koncepciją, teisę tam tikru mastu įsikišti, valstybinio suvereniteto ribas ir bendras sankcijas. Tiesą sakant, tai ir bandome suderinti. Tačiau norėčiau kalbėti apie tarptautinei bendruomenei prieinamas priemones imtis visų jūsų išvardintų veiksmų ir užtikrinti visų šių principų paisymą. Ši problema kiek sudėtingesnė, nes iškelia rimtą klausimą apie pagarbą tarptautiniams humanitariniams įstatymams – šia tema Europos Komisija ir Parlamentas jau nusprendė diskutuoti rugsėjį, remdamiesi konkrečiais atvejais. Taigi, pasiektas aiškus šios analizės konsensusas: visi pritariame, kad tai nepriimtina, visi sutinkame, kad tai nežmoniška, visi suprantame, kad turi atsiverti siena ir taip toliau.

Norėčiau pasiūlyti – žinoma, tai asmeninė nuomonė – artimiausiu metu siekti pasinaudoti ar bent jau gauti maksimalios naudos iš paramą teikiančių šalių – Europos Sąjungos ir ASEAN – konferencijos, organizuojamos generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono iniciatyva, ir šios iniciatyvos arba pasiūlymo pagrindu paskirti bendrą ES / ASEAN koordinatorių. Tai turėtų įvykti artimiausiu metu.

Žinoma, tai nelengva užduotis. Jei tarptautinė bendruomenė nori pasiekti tam tikro lygio darnos, abiem iniciatyvoms nedavus rezultatų bus sunku veikti taip, tarsi nieko daugiau nebuvo galima pasiekti, ir šioje vietoje tarptautinė bendruomenė – ar tai būtų JT, ar kitos institucijos – turėtų sutelkti dėmesį į šiek tiek kitas priemones.

Sakau taip todėl – ir tuo baigiu savo kalbą, – kad akivaizdžiai didžiausią pyktį kelia tai, kas diskredituoja ar bet kokiu būdu silpnina moralinę pareigą įsikišti, ir pati atsakomybės ginti koncepcija arba jos taikymas, be mūsų visų išsakytų principinių pareiškimų, yra tai, ką jaučiame: tai mūsų kultūra, mūsų demokratijos, žmonių teisių ir kitų dalykų suvokimas, ir mes turime priemonių, kitaip tariant, yra priemonių, kurias mes esame politiškai pajėgūs taikyti.

Tokia reikalo esmė. Reikia rasti politinės drąsos. Nes pernelyg lengva sakyti: „Mes turime kažką daryti, privalome nusiųsti, būtina juos priversti, reikia padaryti tą ir aną.“ Puiku, bet kokios mūsų priemonės? Ar mūsų šalys politiškai pajėgios ir nori prisiimti pasekmes – jei prireiktų, jėgos panaudojimo – ir ar turime galimybę veikti šitokiu būdu? Čia esminis klausimas.

Sutinku su visais čia išsakytais dalykais, bet išvadas reiktų daryti atsižvelgiant į mūsų kilnią poziciją. Norėčiau paaiškinti, kodėl jaučiu, kad ši diskusija susideda iš dviejų dalių. Mes visi sutariame bendroje diskusijoje, bet kyla viena problema. Manau, ji kyla iš visos reikalingos pagalbos teikimo ir generalinio sekretoriaus apgalvoto dialogo, kuris turėtų prasmę, bei leidimo jo dviem iniciatyvomis įgyti didžiausią galimą pranašumą. Tai aš ir siūlau.

Abejoju, ar bet kokie pareiškimai, grasinimai ar griežtos kalbos čia ir dabar – net jei jos būtinos – galėtų pakeisti situaciją. Deja, aš taip nemanau. Todėl tikiu, kad turėtume sekti generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono dviem iniciatyvomis ir iki galo jas remti.

 
  
  

PIRMININKAVO: PONIA L. MORGANTINI
Pirmininko pavaduotoja

 
  
MPphoto
 
 

  Pirmininkė. − Gauti šeši rezoliucijos(1) pasiūlymai pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks ketvirtadienį.

Rašytiniai pareiškimai (142 taisyklė)

 
  
MPphoto
 
 

  Zita Pleštinská (PPE-DE) , raštu. – (SK) Esu šokiruota Mianmaro žmones ištikusios siaubingos tragedijos. Niekinga, kad šalies vairą įsikibusių generolų nejaudina daugybė ciklono Nargio aukų, kurių skaičius gali padidėti dėl geriamo vandens, maisto ir medicininės pagalbos trūkumo. Nesuprantu žmonių, abejingų savo tautiečių nelaimei ir laikančių Mianmarą visiškai izoliuotą, nors yra aišku, kad šalis negali susidoroti su problemomis viena. Tikriausiai išpuikimui nėra ribų. Tokioje ypatingoje kritinėje situacijoje šalies suvereniteto klausimas yra visiškai nežmoniška sąvoka.

Humanitarinė organizacija „Oxfam“ įspėjo, kad skubiai pagalbai nepasiekus nukentėjusiųjų, aukų skaičius gali išaugti iki 1,5 milijono. Pasak JT, katastrofa palietė iki 2 milijonų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tai pavojaus signalai ir mes turime skubiai priimti aiškią poziciją. Negalime laukti, bejėgiškai stebėdami, kaip badas išmarins dar daugiau aukų.

Balsuosiu už Europos Parlamento rezoliuciją dėl tragiškos situacijos Mianmare. Esu įsitikinusi, kad ES negali likti abejinga. Ji privalo pasinaudoti visomis galimomis priemonėmis padėti žmonėms. Atsižvelgdama į didžiulį šios katastrofos mastą, ES taip pat turi panaudoti spaudimo priemones, nes „šalies valdžios institucijos aiškiai negina savo gyventojų nuo genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmonijai.“

 
  

(1)žr. protokolą.

Teisinė informacija - Privatumo politika