Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2008 m. gegužės 22 d. - Strasbūras

7. Tolesnės 2005 m. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos vystymuisi veiksmingumo įgyvendinimo priemonės (balsavimas)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Johano Van Hecke pranešimas (Į6-0171/2008) Plėtros komiteto vardu dėl tolesnių 2005 m. Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos vystymuisi veiksmingumo įgyvendinimo priemonių (2008/2048(ÉĶÉ)).

  Johan Van Hecke, pranešėjas. − (NL) Prieš trejus metus Paryžiuje šimtai šalių donorių ir šalių partnerių įsipareigojo veiksmingiau teikti pagalbą besivystančioms šalims ir be kitų dalykų siekti didesnio suderinimo, demokratinės kontrolės, tarpusavio atsiskaitomybės ir didesnio skaidrumo.

Priešingai nei Monterėjaus deklaracijose, Paryžiaus deklaracijoje nustatomi aiškūs tikslai ir pakeičiami į dvylika veiksmų bei rodiklių iš esmės žengiant svarbų žingsnį pirmyn. Šių metų gruodžio mėn. Akroje turi būti atliktas pradinis vertinimas to, kas atsitiko su visais tais puikiais pažadais.

Reikia pasakyti, kad pastaraisiais metais Europos Komisija labai stengėsi įgyvendinti naują pagalbos darbotvarkę. Ji gali didžiuoti savo pasiekimais, susijusiais su darbo pasidalijimu, geresniu koordinavimu ir pagarba vietiniam indėliui. 2006 m. raginant Komisijos nariui Louisui Micheliui ji net žengė šie tiek toliau nei Paryžiuje, kur ji priėmė įsipareigojimais, ir patvirtino ambicingą veiksmų planą ir darbo pasidalijimo ir rezultatais grindžiamo valdymo koncepciją. Tačiau dar liko darbo, kurį reikia atlikti. Daug ketinimų vis dar reikia įgyvendinti praktiškai.

Pvz., pagalba vis dar nėra pakankamai pritaikyta šalių sistemoms ir vis dar apima per daug skirtingų mokėjimo sistemų. Kalbant apie pagalbos nesusiejimą, tai šiuo atveju vargu, ar ką nors pasieksime. Techninį bendradarbiavimą vis dar per daug kontroliuoja šalys donorės. Būtina skubiai atnaujinti ir papildyti pagalbos teikėjų atlasą, o vėliau sutelkti dėmesį į labiausiai apleistas šalis bei sektorius.

Be to, problemiškas darbo pasidalijimo elgesio kodekso patvirtinimas. Pirmiausia dėl to, kad valstybės narės nesilaiko savo pažadų. Valstybės narės atsilieka tiek apimties, tiek ir veiksmingumo požiūriu. Pirmą kartą nuo 2000 m. oficialiai pagalbai išleidžiamų lėšų procentas sumažėjo nuo 0,41 proc. 2006 m. iki 0,38 proc. 2007 m. Norint pasiekti Tūkstantmečio tikslus, būtina radikaliai pakeisti kursą. Jei Taryba nori išsaugoti savo patikimumo įvaizdį, turi patvirtinti savo pažadus skubos tvarka. Valstybės narės turi įsipareigoti pagal pagalbos kiekybės ir kokybės kreivę laiko atžvilgiu. Iš tiesų kiekybė ir kokybė neatskiriamai susietos.

Didelis kokybinės reformos išbandymas yra ir bus savojo indėlio didinimas ir tarpusavio atsiskaitomybės griežtinimas. Tačiau tam reikia reguliaraus dialogo su socialiniu viduriniuoju sluoksniu, vietinėmis vyriausybėmis ir visų pirma su parlamentarais. Didesnis skaidrumas labai svarbus. Didesnei biudžetinei paramai reikia veiksmingo parlamentinio visų pažadėtų ir mokamų lėšų tikrinimo. Todėl šiame pranešime įrodinėjama, kad į Paryžiaus darbotvarkę reikia papildomai įtraukti tryliktąjį rodiklį. Jeigu Europos ir Afrikos parlamentų vaidmuo užtikrinant didesnį efektyvumą toks svarbus, kodėl nepakeitus to papildomu rodikliu?

Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, Sąjunga, būdama didžiausia pagalbos teikėja, turi prisiimti atsakomybę Akroje. Pirmiausia ji turi susitvarkyti namuose. Tik tada ji gali įtikinamai imtis vadovauti Akroje ir pateikti ambicingą planą. Sąjunga turi ne tik kompetenciją, bet ir galimybę tapti veiksmingiausia paramos teikėja. Būtent dabar reikia, kad pažadus keistų veiksmai. Tokia šio pranešimo esmė ir jo atžvilgiu aš drįstu prašyti jūsų paramos.

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, noriu padėkoti pranešėjui Johanui Van Hecke ir Plėtros komitetui už šį puikų pranešimą. Taip pat esu patenkintas galėdamas suvokti, kad turime visiškai tokią pačią nuomonę ir kovojame siekdami tokių pačių rezultatų.

Manau, kiti šeši mėnesiai bus nepaprastai svarbūs Europos Sąjungos faktinio apsisprendimo siekti konkrečios pažangos trijų pagrindinių plėtros politikos ramsčių srityje išbandymo požiūriu: pirma siekiant Tūkstantmečio tikslų; antra, didinant pagalbos apimtis; trečia, didinant pagalbos veiksmingumą. Spalio mėn. Akros susitikime bus patikrintas viso proceso ir visų susijusių veikėjų įtikimumas. Arba procesas bus iš tikrųjų pradėtas, arba jis įklimps visam laikui.

Todėl šiandienės diskusijos labai svarbios, nes kitą savaitę jos gali duoti stiprų signalą Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybai. Taryba aptars Komisijos pasiūlymus šių tikslų atžvilgiu. Viliuosi, kad Taryba savo ruožtu pasiųs signalą, kuris bus toks pats ambicingas, koks pateiktas Johano Van Hecke pranešime. Veikdami kartu mes, europiečiai, 2005 m. Paryžiuje pasiekėme pozityvių rezultatų. Turime būti tokie pat ambicingi šiandien ir užtikrinti, kad Akroje pereitume nuo retorikos prie veiksmų visų savo įsipareigojimų atžvilgiu.

Girdėjau pernelyg daug nuomonių valstybėse, kuriomis norima paversti Akrą ir šias diskusijas į technines diskusijas apie įvykdomumą, efektyvumą ir kt. Tai nėra techninės diskusijos. Akra nėra techninis susitikimas. Tai – politinis susitikimas, kuriame išsiaiškinsime, ar valstybės narės turi politinės valios vykdyti savo įsipareigojimus.

Kova yra toli nuo pergalės. Komisija negali veikti viena. Todėl raginu jus suvienyti visus savo išteklius ir kontaktus siekiant užtikrinti, kad šis viršūnių susitikimas pasisektų. Įrodymo našta tenka valstybių narių ir ne Europos rėmėjų stovyklai. Todėl Parlamento ir Komisijos aljansas gyvybiškai svarbus.

Nekartosiu, kas parašyta pranešime. Aš beveik 100 proc. sutinku su tuo. Mums reikia realios pažangos svarbiose srityse ir pacituosiu tik kelias iš jų. Pirmoji yra pagalbos nuspėjamumas. Dėkoju Parlamentui už paramą organizuojant TPT sutartinius darbus. Tai yra vienas iš pasiūlymų, kuriuos pateiksiu Akroje. Žinoma, šalys partnerės turės suvaidinti savo vaidmenis šioje sutartyje ir, aišku, mes turėsime nustatyti kontrolės mechanizmus.

Antra, klausimas, kaip geriau pasinaudoti šalių partnerių procedūromis. Todėl pasakiau, kad šalyse, kuriose tai įmanoma, biudžeto parama turėtų būti pagrindinė priemonė pagalbai nukreipti. Įdomu pažymėti – ir, manau, svarbu jums priminti skaičius, kuriuos aš ketinu pacituoti – kad iki šios dienos Tanzanija turėjo parengti 2400 pranešimų įvairioms pagalbos teikėjoms ir, pasiklausykite atidžiai – daugiau nei 8000 audito pranešimų daugiašaliams plėtros bankams. Turite pripažinti, kad tai stulbina ir sukelia rimtų sunkumų.

Pranešime pagrįstai pabrėžiama, kai reikia didesnio skaidrumo ir atsakomybės plėtros pagalbos srityje, nors aišku, kad tai neįmanoma esant tokioms ataskaitų džiunglėms. Tai galima padaryti tik su sąlyga, kad sugriežtinsime parlamentinę plėtros finansavimo ir jo įtraukimo į šalies biudžetą priežiūrą, kaip pasakė pranešėjas. Turime skatinti demokratinę atsakomybę ir remsime šalis partneres joms siekiant stiprinti tą atsakomybę bei priežiūrą. Aišku, kad parlamentai ir pilietinė visuomenė čia turi suvaidinti lemiamą vaidmenį.

Mano trečias klausimas susijęs su darbo pasidalijimu. Elgesio kodeksas turi tapti tikrove. Kitas pavyzdys: Malyje 26 pagalbos teikėjos dalyvauja kaimo plėtros sektoriuje, kai tuo tarpu Burkina Fase penkios paramos teikėjos dalyvauja pusėje visų šalies sektorių ir pusė visų paramos teikėjų dalyvauja viename trečdalyje visų sektorių. Taigi taip yra ten, kur veiksmingumo požiūriu situacijos gerinimo ribos yra įvairiose šalyse, ir aš iš tiesų norėčiau turėti Parlamento paramą mėginant įtikinti valstybes nares, kad reikia geresnio darbo pasidalijimo. Tai užtikrintų gana nemažą teigiamą poslinkį pagalbos veiksmingumo srityje.

Mano ketvirtas klausimas susijęs su netvirtomis situacijomis. Pvz.: 2006 m. 65 proc. Dramblio Kaulo Krantui, Liberijai ir Centrinės Afrikos Respublikai suteiktos paramos atėjo iš trijų dvišalių paramos teikėjų. Čia vėl mes jau pasiūlėme bandomąsias šalis, įtraukdami daugiausia valstybių narių. Procedūriniu požiūriu paraginau Komisiją, kad ji būtų kiek įmanoma lankstesnė esant dabartinėms taisyklėms, kad būtų padidinta mūsų galimybė reaguoti. Taip pat turime nepamiršti, kad pagalbos veiksmingumo klausimas nėra išskirtinis donorių monopolis. Priešingai – jis taip pat turi būti šalių partnerių veiksmų pagrindas ir svarbiausias klausimu mūsų dialoge su jais. Tik šalys partnerės gali priversti mus teikti veiksmingesnę pagalbą aktyviai apibrėždamos ne tik plėtros tikslus, bet ir priemones jiems pasiekti. Tai – vienintelis būdas, kaip gali vystytis mūsų dialogas remiantis partneryste, lygiomis teisėmis ir įsipareigojimais.

Prieš baigdamas noriu pasakyti dar vieną dalyką. Parlamentas kviečia Komisiją, kad ji suteiktų delegacijoms pakankamą veiksmų laisvę. Esate visiškai teisūs. Bandome padaryti tai mūsų decentralizavimo proceso metodais. Mes daug reikalaujame iš savo delegacijų. Kaip žinote, ištekliai riboti ir gebėjimas panaudoti savo delegacijas taip pat priklauso nuo biudžetinių įgaliojimų.

Dar kartą norėčiau paprašyti jus padėti mums įtikinti valstybes nares, –kažką panašaus minėjo Johan Van Hecke, – kad jos turi moralinę pareigą, būtiną prievolę, laikytis įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė 2005 m. savo skiriamos pagalbos dydžio atžvilgiu. Jūs žinote, kad 2007 m. reikėtų pamiršti kiek įmanoma greičiau, nes jais tam tikros šalys nevykdė savo įsipareigojimų ir tai užtemdė gerą elgseną tų, kurios įrodė, kad gali tai padaryti.

Todėl siūlysime, kad šalys pakartotų savo 2005 m. įsipareigojimus ir pateiktų darbotvarkę, veiklos planą, etapais suskirstytą planą, parodydamos, kaip jos pasieks tikslų, su kuriais sutiko. Kaip sakiau pradžioje, mes dar nelaimėjome kovos, nes pagal mano turimą informaciją pirminiai posėdžiai rodo, kad kai kurios valstybės narės gali būti pasirengusios net atsisakyti savo 2005 m. įsipareigojimų, ir tai, žinoma, nepriimtina. Kitos tikriausiai būtų nepasiruošusios planuoti etapais. Todėl man reikia jūsų įtikinėjimo jėgos ir, jei taip galiu pavadinti tai, jūsų gebėjimo susitvarkyti su akiplėšiškumu, kad kiekvienas būtų priverstas susitaikyti su savo pareigomis.

  Anna Záborská, PPE-DE frakcijos vardu. – (SK) Pranešimas dėl pagalbos veiksmingumo svarbus dėl trijų priežasčių. Pirma jame nagrinėjama Europos Komisijos pareiga tinkamai tvarkyti ES piliečių lėšas. Antra, jame atkreipiamas dėmesys į poreikį geriau struktūrizuoti plėtros programas. Trečia, jame reikalaujama parodyti politinę drąsą siekiant kontroliuoti biudžetą ir kovoti su netinkamu jo naudojimu.

Sveikinu savo kolegą narį Johaną Van Hecke su pranešimu, kuriame pabrėžiama dvejopa Sąjungos atsakomybė: tiek vidaus, tiek ir išorės. Jeigu norime būti patikimais veikėjais savo išorės santykių srityje, turime suteikti besivystančioms šalims tokį finansavimą, kokį pažadėjome, ir paskirstyti jį taip, kaip žadėjome paskirstyti. Mes visi žinome, kaip sunku spręsti, ar finansinė pagalba panaudota veiksmingai, ar ne. Kartais besivystančiose šalyse susidariusios politinės ir kultūrinės aplinkybės verčia paramos teikėjas pasirinkti kūrybišką ir lankstų biudžetinį požiūrį. Nepaisant to, kūrybiškumas ir lankstumas turi netrukdyti skaidrumo ir sąžiningumo būtinybei.

Būsime sąžiningi, jei pripažinsime, kad Europos viešieji fondai neatneša laukiamų rezultatų, ir sustabdysime netinkamą jų naudojimą. Siekiant įrodyti, kad plėtros pagalba veiksminga, turėtume gauti gavėjo parašą, patvirtinantį, kad projektas tikrai veikia. Turiu pasakyti, kad pats svarbiausias Europos Komisijos ir Europos Parlamento įsipareigojimas yra vidinis įsipareigojimas būti sąžiningiems Europos piliečiams. Europos Sąjunga finansuoja plėtros pagalbą iš mūsų mokesčių, o mes mažai žinome apie jos veiksmingumą. Sveikinu savo kolegą narį Herbertą Böschą, neseniai kritikavusį būdą, kuriuo Europos Sąjunga paskirsto mokesčių mokėtojų pinigais teikiamą plėtros pagalbą. Pagalbos veiksmingumas – ne tik būtinas biudžeto vykdymas. Jis taip pat yra patikrinimas, ar pakanka politinės drąsos nurodyti, kad mokesčių mokėtojų pinigai turi būti naudojami veiksmingai.

  Pierre Schapira, PSE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, gerbiamieji Parlamento nariai, paskutinėmis keliomis savaitėmis vykusios mūsų diskusijas apie pagalbos veiksmingumą buvo paženklintos dramatiškomis naujienomis apie pasaulio maisto produktų krizę. Ši krizė – negailestingas priminimas, kad, jei mes negalime užtikrinti elementariausių teisių – teisės į gyvenimą ir į pakankamą kiekį maisto – mūsų pastangos plečiant pagalbą bus bevaisės.

Savo pranešime Johan Van Hecke, kurio darbui pritariu, nurodo, kad ilgalaikė strategija – vienintelis būdas realiai paremti mūsų šalių partnerių plėtrą. Mums reikia ilgalaikių sprendimų dėl maisto produktų, susijusių su visuomenės sveikata, ir švietimo, jei norime reaguoti į labai įsišaknijusias dabartinės krizės priežastis.

Daugelis PSE pateiktų pakeitimų remia pranešėjo poziciją ir kai kuriais atžvilgiais ją stiprina. Mes nurodėme, kad mūsų prioritetinis tikslas turi būti toks: siekti Tūkstantmečio tikslų. Pirmasis iš jų yra panaikinti skurdą ir badą. Dėl to ir siekiant padaryti pagalbą veiksmingesnę, ji turi būti teikiama arčiau vietos, t. y. kaip galima arčiau gimtųjų namų ir pagal vietos gyventojų poreikius. Todėl nurodžiau, kad reikia daugiau konsultuotis su šalių parlamentais, pilietine visuomene ir vietos valdžia dėl plėtros politikos formulavimo, įgyvendinimo ir įvertinimo.

Taip pat būtina, kad veiksmingai kovotume su korupcija ir padarytume pagalbą skaidresnę. Kalbant konkrečiai, prašome Komisijos, kad ji sukurtų visų vietos valdymui skiriamų lėšų matricą siekdama patikrinti, ar politika darni ir šios lėšos tvarkomos protingai.

Diskusijų dėl pagalbos veiksmingumo didinimo negalima atsieti nuo klausimo apie pagalbos dydį, todėl dar kartą – kaip buvo ką tik padaryta – nurodyti ir pasmerkti nedovanotiną viešosios plėtros pagalbos sumažinimą 2006–2007 m., kai Europoje ji sumažėjo nuo 0,41 proc. iki 0,38 proc.

Akros viršūnių susitikimas iš tiesų bus politinis, kaip sakė Komisijos narys. Šalys donorės turės nepakartojamą galimybę pakartoti savo įsipareigojimus. Turime apsipręsti, ar dalyvauti šiame susitikime ir neapvilti savo partnerių.

  Toomas Savi, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. Pirmininke, norėčiau padėkoti savo kolegai Johanui Van Hecke už puikų pranešimą. Visiškai pritariu pranešimo 1 pastraipai. Tačiau valstybės narės ir Komisija gali pasiekti, kad jų veiksmai būtų labiau suderinti, skaidresni, nuspėjami ir kolektyviai veiksmingi tik tada, jei jos sutelks išteklius vienoje institucijoje, atsakingoje už plėtros pagalbą. Tai – mano pirmoji nuomonė.

Pagalbos veiksmingumas mūsų rankose, nors mes gana dažnai eikvojame pernelyg daug laiko administracijai, vadovaujančiai atsakingam plėtros pagalbos naudojimui ją gaunančiose šalyse. Turėtume sutaupyti iš, pvz., personalo mokymo, administravimo ir išlaidų, kad gavėjus iš tikrųjų pasiektų daugiau pagalbos.

Šiuo metu nėra tinkamo valstybių narių veiksmų koordinavimo, skirstant lėšas. Pagal subsidiarumo principą vykdomoji valdžia privalo būti žemiausiame įmanomame lygmenyje, jei valdžios perdavimas į aukštesnius lygmenis nesuteikia didelių privalumų.

Nėra universalaus mažo pagalbos veiksmingumo problemos sprendimo, bet pirmas žingsnis turėtų būti rimtas – reikia toliau vykdyti centralizaciją ir greitai pereiti prie administravimo struktūros, nes nuolat prarandame laiką ir žmonių gyvybes.

  Margrete Auken, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DA) Gerb. Pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui Louisui Micheliui bei Johanui Van Hecke už puikų pranešimą. Puiku, kad buvo pasiektas susitarimas nepaisant turinio ir, kad ES pagalba bus ne tik didinama, bet ir tobulinama. Pagalba turi būti pagalba. Mes neturime sumenkinti ir naudoti jos kitiems tikslams, pvz., įsiskolinimui anuliuoti, kai šalyse donorėse esantys pinigai paprasčiausiai perkeliami iš vienos vietos į kitą. Šie pinigai turi būti skirti tiems, kuriems jų reikia, ir mes turime sugebėti išsiaiškinti, ar jie naudojami būtent tam. Žinoma, tai – vienintelis būdas priversti europiečius pagreitinti pagalbos didėjimą – jie turi matyti, kad pagalba veiksminga, kaip neseniai tai aiškiai pasakė Jeffrey Sachs. Todėl yra svarbu, kad 1 pakeitimas būtų priimtas.

Be to, pagalba turi toliau didėti iki 2015 m., kaip mes žadėjome daug kartų. Netoliaregiška ir nesmagu, kad 2006–2007 m. ES pagalba sumažėjo. Be didesnio pinigų kiekio pagalba tikriausiai negali būti pakankamai veiksminga. Mes nepasieksime tikslų, kol neįvykdysime daugelio savo pažadų.

Būtų labai gera, jei Europos Parlamentas galėtų griebtis ES žemės ūkio politikos. Gauta daug tyrimų rezultatų iš Pasaulio banko, TPF, JT ir kitų institucijų, kuriuose dokumentais įrodomas faktas, kad bendroji žemės ūkio politika kenkia besivystančioms šalims atviroms galimybėms augti, kalbu ne apie eksporto subsidijas, kurios pakankamai absurdiškos, o tik maža dalimi paaiškinu apie šia politika skatinamą destrukciją. Kadangi dabar susiklosčiusi tokia padėtis, kai viena ranka duodame ir kita atimame – kartais atimame šiek tiek daugiau nei davėme. Todėl negalime laukti, kol Jungtinės Valstijos anuliuos savo paramą žemės ūkiui. JAV parama žemės ūkiui yra prastesnė nei mūsų ir ES turėtų būti pavyzdžiu.

  Eoin Ryan, UEN frakcijos vardu. – Gerb. Pirmininke, pirmiausia taip pat norėčiau padėkoti Johanui Van Hecke ir Komisijos nariui už šį pranešimą.

Afrikos į pietus nuo Sacharos regionas gauna daugiau tarptautinės pagalbos nei bet kuris kitas pasaulio regionas. Tačiau skurdo lygis jame lieka toks pats aukštas. Tyrimai parodė, kad pagalba gali padėti sumažinti skurdą šalyse, kuriose yra tvirtas ekonominis valdymas ir stiprios valstybės institucijos. Tinkamai paskirstyta pagalba gali padėti milijonams žmonių ištrūkti iš labai vargingo gyvavimo.

Tačiau tikrovė tokia, kad daugelyje besivystančių šalių egzistuoja korupcija ir, nors mes ir norime toliau skatinti gerą valdymą šiose šalyse, turime vis labiau slegiančią atsakomybę padėti daugeliui milijonų žmonių, mirštančių iš bado ir ligų visame pasaulyje.

Turime tesėti pažadus, kuriuos davėme remdamiesi Tūkstantmečio plėtros tikslais. Kaip galime užmerkti akis prieš tris milijardus žmonių, gyvenančių už trijų dolerių per dieną kompensaciją arba penkis milijonus Afrikos vaikų, kurie mirė praėjusiais metas nesulaukę penkerių metų amžiaus?

Be to, esame įsipareigoję Europos mokesčių mokėtojams užtikrinti, kad jų pinigai pasieks labiausiai skurstančiuosius ir bus leidžiami veiksmingai. Manau, kad Europa turėtų pažvelgti į labiau nukreiptas programas, pvz., Pasaulinį fondą, kovojantį su AIDS, tuberkulioze ir maliarija, t. y. pasaulį labiausiai niokojančiomis ligomis, kurios nužudo virš šešių milijonų žmonių per metus. Pasaulinis fondas buvo labai veiksminga organizacija, kurioje buvo mažiausiai biurokratijos ir, kuri turėjo didžiausią poveikį. Jis simbolizuoja naujovišką požiūrį į tarptautinį sveikatos sektoriaus finansavimą.

Visuotinis skurdas daugiausia kaimo problema. Besivystančiose šalyse trys ketvirtadaliai nepaprastai skurstančių žmonių gyvena kaimo regionuose. Jeigu norime atlaikyti klimato kaitos ir didėjančių maisto produktų kainų audrą, turime pagerinti žemės ūkio gamybą nukreipdami į tai žemės ūkiui būdingas programas, nes jos gali padėti sumažinti skurdą. Profesoriaus Jeffrey Sachs pristatymas komitete buvo puikus pavyzdys, kaip galima nukreipti tuos pinigus.

Pagal praėjusių metų Pasaulio vystymosi ataskaitą žemės ūkyje sukurtas BVP yra keturis kartus veiksmingesnis mažinant skurdą nei augimas kituose sektoriuose. Užuot siuntus maisto produktus į trečiąsias pasaulio šalis Europos, reikia padėti Afrikos fermeriams užauginti daugiau maisto produktų teikiant mažiems fermeriams tinkamą sėklą, trąšas ir vandentvarkos technologijas. Tačiau savaime aišku, kad yra daug kitų būdų ir, kaip pasakė Komisijos narys, daugelis iš jų privalo būti pritaikyti šaliai.

Afrikai laikas bėga. Mums reikia pasimokyti iš praeities, kad galėtume apsaugoti ateities kartas nuo ligų ir bado. Tikiu, kad Akra yra politinė galimybė ir palaikau tai, ką apie tai pasakė kalbėjusieji. Tai ne vien tik techninis susitikimas siekiant pažvelgti į technines sritis. Tai – politinė galimybė. Turime išsiaiškinti, ar galime pradėti kovoti su skurdu.

Priėmėme labai daug įsipareigojimų. Kai kurie iš šių įsipareigojimų nevykdomi. Esame pusiaukelėje įgyvendindami Tūkstantmečio plėtros tikslus laiko atžvilgiu ir tai laikas, kai mes tikrai siekiame pabandyti ir pasiekti visus juos. Turime sutvarkyti pagalbos teikimą. Turime dirbti su Afrikos vyriausybėmis, kovoti su korupcija, turime pagerinti valdymą ir tai pateikti pasaulio varguomenei.

  Luisa Morgantini, GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, visi žinome, kad vis dar reikia daug ką padaryti, jog Europos plėtros politika taptų veiksmingesnė. Į puikų Johano Van Hecke pranešimą, kuriam visiškai pritariu, įtrauktos iš tikrųjų tinkamos rekomendacijos.

Kai aptarinėjame šį pranešimą, Briuselis susipažįsta su nauja metine CONCORD, Europos plėtros NVO konfederacijos, ataskaita dėl ES vyriausybių duotų įsipareigojimų pagalbos srityje. Pranešime nagrinėjama kiekvienos valstybės narės padaryta pažanga ir susidaro vaizdas, kad mūsų politikoje kovojant su skurdu ir didinant pagalbos veiksmingumą yra spragų ir prieštaravimų. Pvz., kaip man pasakojo Komisijos narys Louis Michel, pranešime pažymima, kad 2007 m. 27 valstybių teikiamos pagalbos dydis ne tik ne padidėjo, kaip turėjo būti, bet faktiškai sumažėjo. Taip pat pranešime parodoma, kad daug problemų, susijusių su plėtros politika, vis dar išlieka, pvz., skaidrumo trūkumas susietos pagalbos srityje.

Turėtume laikytis įsipareigojimų, duotų tarptautiniu lygiu. Mes negalime sugriauti nei pietinių pasaulio šalių žmonių, nei vadinamųjų šiaurės šalių žmonių lūkesčių. Jie labai atsidavusiai dirba siekdami užtikrinti, kad būtų ryžtingai tvarkomasi su neteisingumo, skurdu ir maisto produktų krize, kuria ką tik rėmėsi Pierre Schapira.

Sutinku su Komisijos nariu: turime baigti retoriką ir imtis veiksmų. Taip pat norėčiau padėkoti Louisui Micheliui už kantrybę, atsidavimą ir tvirtumą. Įvykus dviem konferencijomis Akroje ir Dohoje 2008 m. gali ir turėtų įvykti persilaužimas ir Europos Sąjunga turėtų parodyti, kad ji gali prisiimti savo įsipareigojimus kaip svarbiausia pasaulio donorė. Atrodytų, kad beveik nereikia sakyti, jog mums reikia didinti pagalbos kiekį ir gerinti kokybę. Tai nėra dvi prieštaraujančios koncepcijos. Neturime naudotis būtinybe padaryti pagalbą veiksmingesnę teisindamiesi, kodėl jos duodam mažiau.

Tuo pat dabar kiekvienas supranta, kad nepakanka paprasčiausiai didinti pagalbos kiekio. Labai svarbu, kaip mes visi sakėme, vietoj geopolitinių ir strateginių tikslų siekti kovoti su skurdu. Kaip visada sakome, komercinė, migracijos ir saugumo politika turi atitikti plėtros tikslus.

Europos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas ne tik mūsų pačių interesais, bet ir tikrais pietinių šalių prioritetais, kaip nustatė ne tik vietinės vyriausybės, bet ir parlamentai bei pilietinė visuomenė. Be to, būtina didinti ES pagalbos programų skaidrumą ir atskaitingumą. Šiomis sąlygomis Parlamentui turėtų būti leista vykdyti tikrą demokratinę kontrolę, ir aš pritariu Komisijos raginimui daug dirbti, kad ES šalys įvykdytų savo įsipareigojimus.

Turiu kelis klausimus dėl kvietimų teikti pasiūlymus. NVO, norinčios dalyvauti Komisijos konkursų procedūrose, pajunta, kad procedūros per ilgos ir gremėzdiškos, ir dėl to iš tiesų apsunkinama jų veikla bei faktiškai neįsileidžiama daug mažų vietinių asociacijų. Taigi kodėl nepaklausus šių organizacijų, kaip supaprastinti procedūras? Tai turėdamas omenyje pateikiau pakeitimą, dėl kurio turi būti balsuojama šiandien.

Johano Van Hecke pranešime sprendžiama pagalbos atsiejimo problema. Buvo padaryta pažanga, bet reikia atsieti visą pagalbą, siekiant neleisti, kad užuot mažinus skurdą šalyse paramos gavėjose pinigai būtų grąžinami šalims donorėms.

Baigdamas norėčiau nurodyti tas valstybes, kurios vis dar išpučia savo viešosios plėtros pagalbos skaičius. 2007 m. ES šalys išleido apytikriai 8 mlrd. eurų, kitaip tariant 17 proc. bendros Europos pagalbos, svarbiuose sektoriuose, bet ne plėtros sektoriuje. Skolų panaikinimas, išlaidos pabėgėliams, pašalpos užsienio studentams sudaro išlaidas, neturėtų būti įtraukiamos į plėtros pagalbos skaičius. Taigi aš kviečiu jus palaikyti atitinkamus pakeitimus.

Be to, labai tikiuosi, kad 2008 m. padėtis pasikeis. Visiškai sutinku su Komisijos nariu, kai jis kalba apie pasidalintą atsakomybę tarp donorių ir šalių, kuriose kiekvienas turi suvaidinti savo vaidmenį: pasidalintas teises ir įsipareigojimus. Tai – mūsų jėga.

  Maria Martens (PPE-DE). - (NL) Plėtros pinigai gali ir turi būti išleidžiami protingiau. Gerb. Pirmininke, būtent tokią išvadą galime padaryti iš nepaprastai darnaus pranešėjo pranešimo. Sveikinu jį. Pranešimas pasirodė tinkamu laiku. Panašu, kad Europai pradeda nusibosti plėtros išlaidos. Tendencija tikrai kelia nerimą ir mes turėtume ją įvertinti. Net tokiose šalyse kaip Nyderlandai, kurie visada buvo žinomi dėl savo tarptautinio solidarumo, girdima nuomonė, kad reikia mažinti išlaidas plėtrai. Vienintelis atsakymas yra toks: darbas turi būti skaidrus, veiksmingas ir pagrįstas rezultatais.

Europos Sąjunga gali daug nuveikti šiuo klausimu, ypač remdasi darnumu, papildomumu ir suderinimu. Komisijos narys dažnai tai nurodė ir dirba šia kryptimi. Be to, galime daugiau nuveikti projektų ir programų daugėjimo klausimu. Jei kažkas nevyksta kaip reikiant, kita programa ne visada geriausias sprendimas. Geriau gerai padaryti porą dalykų nei pusiau padaryti viską.

Gerb. Pirmininke, Europos Sąjunga – didžiausia pagalbos teikėja. Taigi esame labai atsakingi. Be to, su nauja sutartimi didėja mūsų galimybės pasiekti didesnę sanglaudą, papildomą politiką ir geresnį koordinavimą. Mūsų pagalbos veiksmingumas nepaprastai svarbus ne tik dėl to, kad būtų galima pateisinti besivystančias šalis viduje, bet todėl, kad iš tikrųjų sugebėtume kovoti su skurdu besivystančiose šalyse. Tai – rezultatas, kuris svarbesnis nei ketinimas. Taip pat pateiksiu pasiūlymų dėl 2009 m. plėtros paramos biudžeto, kad vertinimas būtų labiau grindžiamas rezultatais. Turime daugiau dėmesio skirti rezultatams nei neaiškiems rodikliams.

Baigdamas norėčiau užduoti Komisijos nariui Louisui Micheliui klausimą. Komisijos narys Fischer Boel pasakė, kad Komisija norėjo panaudoti tam tikrus neišleistus pinigus iš 2008 m. Europos biudžeto siekdama padėti šalims, kurias palietė staigus maisto produktų kainų padidėjimas – kitaip tariant, maisto produktų krizė. Norėčiau sužinoti apie Komisijos nario reakciją. Ar gali Komisijos narys taip pat pasakyti, kaip bus naudojamos šios papildomos lėšos?

PIRMININKAUJA ALEJO VIDAL-QUADRAS ROCA
Pirmininko pavaduotojas

  Alain Hutchinson (PSE). - (FR) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, gerbiamieji Parlamento nariai, pirmą kartą istorijoje, t. y. mūsų istorijoje – kaip sakė Komisijos narys – viešosios Europos plėtros pagalbos suma sumažėjo. Jeigu taip tęsis toliau, 2005–2010 m. Europos Sąjunga suteiks milijardais eurų mažesnę pagalbą nei žadėjo. Tai – nemažas žingsnis atgal ne tik siekiant tikslo skirti 0,7 proc. plėtrai, bet ir – ir tai yra labai svarbu – siekiant Tūkstantmečio tikslų ir, bendresne prasme, kovojojant su skurdu pasaulyje.

Valstybės narės negali naudotis procesu, kurį 2006 m. mes inicijavome siekdami padidinti mūsų plėtros pagalbos veiksmingumą ir, kurį tęsiame Johano Van Hecke, kuriam esame dėkingi už padarytą darbą, pranešimu, kaip pretekstu nesilaikyti savo įsipareigojimų padidinti šią pagalbą. Tiesa priešinga, nes šiandien visi sutinka, kad prie įpareigotų sumų bus reikalingos papildomos lėšos, jeigu norime laikytis daugelio įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme ir, kurių neabejotinai tebeturime imtis. Pagalbos veiksmingumas būtinas, nes veiksmingesnė pagalba reiškia daugiau pagalbos. Visi privalo tai suprasti.

Šiame kontekste leiskite man nurodyti, kad, kaip visada, tai yra metas, kai darome labai konkrečią pažangą taikydami novatoriškas finansavimo priemones plėtros pagalbos atžvilgiu – kažką panašaus, kas buvo aiškiai paminėta Paryžiaus deklaracijoje.

Norėjome, kad mūsų pranešime taip pat būtų paleistas emigrantų vaidmuo bendradarbiaujant plėtros klausimais. Europos Sąjunga vis dar to prisibijo, nors platesnis ir glaudesnis bendradarbiavimas su mūsų bendrapiliečiais iš šalių partnerių, gyvenančių ES, būtų jai labai naudingas. Tai būtų kitas būdas, kuriuo būtų galima greičiau integruoti nei atskirti labai daug žmonių, ir tai mintis, artima mano širdžiai tada, kai kurie europiečiai priima pozicijas, kurios stebina, ir priemones, kurios sukrečia.

Baigdamas noriu atkreipia dėmesį, kaip dažnai sakė Komisijos narys, kad pagalba niekada nebus tikrai veiksminga, kol nebus tikros įvairių ES politikos krypčių darnos ir, kol pagalbai bus vadovaujama remiantis politika, neturinčia nieko bendro su plėtra. Dabartiniai įvykiai rodo, kad kol kas darnos nėra. Ši situacija tęsis tol, kol EBPO Plėtros paramos komitetas, tiesiogiai susijusi organizacija, taikys labai platų plėtros bendradarbiavimo apibrėžimą. Tai – kita sąlyga, kaip padaryti mūsų pagalbą veiksmingesnę.

Prieš dvejus metus pateikiau pirmą pranešimą dėl pagalbos veiksmingumo kaip tik šiam Parlamentui. Kur dabar esame po visų šių be galo kartojamų kalbų? Komisijos narys gali pasikliauti socialistais siekdamas tęsti mūsų bendrą kovą didinant pagalbos veiksmingumą vargingiausių pasaulio žmonių labui.

  Olle Schmidt (ALDE). - (SV) Gerb. Pirmininke, norėčiau padėkoti Johanui Van Hecke už puikų ir svarbų pranešimą. Kažkada aš atėjau į politiką siekdamas imtis priemonių, kad mano šalis Švedija pasiektų vieno procento tikslą. Švedijos liberalų partija – mano partija – yra ir visada buvo šios veiklos varomoji jėga ir Švedija iš tikrųjų pasiekia tikslą.

Tačiau dabar, praėjus beveik 40 m., turiu pripažinti, kad buvo daug nusivylimų. Nekompetentingas valdymas, korupcija ir sužlugę projektai neabejotinai buvo įprastas dalykas. Tačiau dažnai plėtra taip pat vyko tinkama linkme. Milijonams žmonių visame pasaulyje buvo suteiktas geresnis gyvenimas ir buvo sukurta daug demokratinių šalių. Yra kuo pasidžiaugti. Tačiau, jeigu norime, kad ES gyventojai mus palaikytų, turime sustiprinti savo gebėjimą veikti greitai ir veiksmingai. Pagalba turi būti paskirstoma garantuojant kokybę ir ilgalaikę naudą, kad galėtume pasiekti Tūkstantmečio tikslus.

Be to, pagalbos politika turi būti formuojama labiau iš apačios į viršų. Šalims, priimančioms pagalbą, turi būti patikėta didesnė atsakomybė už tai, ką galėtume pavadinti problemos išdėstymo prerogatyva teikiant pagalbą. Pagal Komisiją yra daugybė požymių, kurie rodo, kad skurstančios šalys yra priverstos sukurti brangesnę biurokratiją siekdamos palengvinti administravimą, kuris yra pagalbos sąlyga, kad būtų galima išmokėti pagalbos pinigus. Noras buvo ne toks. Be to, labai svarbu daugiau pakalbėti, kaip turėtume koordinuoti pastangos pagalbos srityje. Kita perspektyva, kurios negalima ir nereikia pamiršti, yra svarbus moterų vaidmuo kovojant su skurdu.

Kritikuoti, kaip šiandien formuluojami reikalavimai, nereiškia, kad neturime prieštarauti sąlygų pagalbai įvedimui. Klausymasis, ką turi pasakyti žmonės vietoje, taip pat leidžia manyti, kad turime rizikuoti ir apsvarstyti tam tikros karinės pagalbos klasifikavimą kaip pagalbą, nes taikos palaikymo operacijos gali būti lemtingos. Pvz., paimkime situaciją Čade, kuriame pabėgėliams apsauga reikalinga ne mažiau nei pagalbos siuntimas.

Baigdamas noriu užduoti jautrų klausimą apie mūsų žemės ūkio politiką, kurį minėjo Margrete Auken. Pranešime Komisija ir valstybės narės raginamos palaikyti bet kokias priemones, kurios galėtų padėti stabilizuoti žaliavų kainas besivystančioms šalims. Turiu pasiūlymą, kuris atitinka tai, ką sako Margrete Auken – veiksmingas, bet galbūt kartus vaistas – ES žemės ūkio politikos atsisakymas. Iš tiesų Komisija jau padarė pradžią šiuo klausimu ir tuo reikia pasidžiaugti.

  Mikel Irujo Amezaga (Verts/ALE). – (ES) Gerb. Pirmininke, dabar, kai peržiūrime Paryžiaus deklaraciją, galime suprasti, kad žodis ketinimai liko kaip tik toks – tik žodis.

Nors Komisija daug dirba ir imasi priemonių siekdama užtikrinti, kad pagalba pasiektų savo paskirties vietą, negalėsime eiti pirmyn, jeigu valstybės narės neduos to, ką pažadėjo.

Žinome, kad tiek šalys donorės, tiek ir partnerės yra atsakingos, kad pagalba būtų veiksmingesnė. Tačiau mūsų didžiausia pareiga – užtikrinti, kad pagalba realiai duotų naudos siekiant padėti besivystančioms šalims priimti pagrindinius iššūkius, su kuriais jos susiduria.

Turime užtikrinti, kad įvykdysime savo sandėrio dalį ir kad neturėsime gėdytis dėl to, kad nedarome to, ką pažadėjome padaryti.

Idealiu atveju pagalba palankiai veikia plėtrą ir gerą valdymą. Tačiau pagalba taip pat gali padaryti daug žalos, jeigu ji nėra skirstoma tinkamai. Todėl besivystančios šalys turi prisiimti atsakomybę už savo politikos įgyvendinimą, o mes, paramos teikėjos, turime laikytis jos, teikti joms savo paramą ir suteikti reikalingą laisvę, kad tai įvyktų, o ne finansuotume savo pačių prioritetus, kaip daro kai kurios donorės.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad būtina užtikrinti mūsų pačių politikos krypčių darnumą.

Visos plėtros pastangos yra tuščias laiko švaistymas, jeigu prekybos, pinigų ir kitų politikos krypčių tikslai kenkia arba prieštarauja joms.

Šiuo metu mes nedarome to, ką skelbiame.

  Jerzy Buzek (PPE-DE). - (PL) Norėčiau pasveikinti pranešėją. Pranešimas visapusiškas, platus ir išsamus. Turiu prisipažinti, kad skaitydamas pranešimą aš kaip tik praleidau svarbiausią tikslą. Tačiau pranešėjas aiškiai išdėstė pagrindinį pranešimo tikslą savo pristatyme mūsų diskusijos pradžioje.

Aš nusprendžiau pakalbėti, nes per paskutiniuosius kelerius metus iškilo kelios naujos problemos. Klimato kaita daro milžinišką poveikį kai kurioms besivystančioms šalims. Svarbu yra būtent tai, kad teikdami pagalbą turėtume pabrėžti faktą, jog tai darome dabar, nes Europos Sąjunga pripažįsta, kad klimato kaitos keliama grėsmė yra iššūkis mūsų civilizacijai ir civilizacija atsako už ją. Todėl turėtume visuotinio atšilimo sąlygomis pastebimai padidinti finansavimą ir suaktyvinti paramos teikėjų veiklą. Toks požiūris ir tokia veikla pademonstruos mūsų strategijos pobūdį ES kovos su klimato kaita prioriteto atžvilgiu. Be to, turėtume nukreipti savo pagalbą atsinaujinantiems energijos šaltiniams besivystančiose šalyse (žinoma, kova su badu yra svarbiausia, bet čia aš kalbu apie papildomas lėšas), taip pat tiesioginių visuotinio atšilimo padarinių įveikimui, priemonių, susijusių, pvz., su pakrančių užtvindymu, dirvos įdruskėjimu ir anksčiau nežinomu potvynių bei sausrų lygiu, pritaikymui

Prisiminkime, kad mūsų tikslas ir Europos Sąjungos prioritetas – pasiekti visuotinį susitarimą dėl kovos su visuotiniu atšilimu. Derybos vyks 2008 m. Poznanėje ir 2009 m. Kopenhagoje. Jeigu mums reikia įtikinti kitas šalis, turime sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir plėtoti naujas technologijas ES bei teikti specialią pagalbą besivystančioms šalims.

  Josep Borrell Fontelles (PSE). - (ES) Gerb. Pirmininke, jeigu mes tiek daug kalbame apie veiksmingumą, čia negali būti jokių abejonių, kad esame įsitikinę, jog turime rimtą veiksmingumo problemą.

Tikriausiai pirma sąlyga didesniam veiksmingumui užtikrinti yra būtinybė suplanuoti pastovų ir įpareigojantį pagalbos srautų grafiką. Labai sunku padaryti ką nors veiksmingą, jei nėra net mažiausio tikrumo, kokiais ištekliais bus galima naudotis.

Kokybė taip pat priklauso nuo kiekybės ir, kaip ir mano kolegos, aš apgailestauju dėl Europos šalių skiriamų plėtros pagalbos lėšų sumažėjimo. Tikiuosi, kad jūs neprieštaraujate man sakydamas tai. Tačiau yra viena įsidėmėtina išimtis – mano šalis Ispanija, kuri dabar pirmauja praėjusiaisias metais padidinusi plėtros pagalbą 33 proc..

Komisijos nary, turime galimybę Akroje ir turime daryti viską, ką galime, siekdami užtikrinti, kad 20 proc. pagalbos būtų panaudojama švietimui, sveikatai ir galimybėms naudotis vandeniu bei svarbiausiomis sanitarinėmis sąlygomis užtikrinti.

Be to, noriu garantuoti jums Plėtros komiteto paramą koordinuojant įvairius veikėjus. Yra labai mažai lėšų ir, kaip jūs pats dažnai sakėte, jas reikia padalinti tarp daug veikėjų, o šis atskiedimo procesas mažina veiksmingumą.

Be to, norėčiau atkreipti dėmesį į, kaip tai daroma pranešime, būtinybę supaprastinti pagalbos teikimo procedūras. Kur mes beeitume, randame tą pačią problemą: neabejojama, kad laikas, sugaištamas nuo to momento, kai mes pasakome, kad ketiname kažką daryti, ir laiko, kai tai padaroma, kenkia bet kokiam mėginimui skatinti veiksmingą lėšų tvarkymą.

  Renate Weber (ALDE). - Gerb. Pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti savo kolegai Johanui Van Hecke už nuostabų darbą. Jo pranešime pažymima, kad reikia reformuoti požiūrį į plėtros pagalbą. Aš galiu tik sutikti ir pabrėžti, kad ši reforma turėtų prasidėti pergalvojimu nuo pagrindų – būtent plėtros politikos – į viršų. Tvirtai tikiu, kad pagalba nebeturėtų apsiriboti padėjimu, palaikymu ar parama. Turėtume mąstyti kitaip ir suvokti savo pagalbą besivystančioms šalims kaip investiciją plačiausia šio žodžio prasme. Tai turėtų būti ilgalaikė investicija, kurią turėtume padaryti ne tik tam, kad būtų užtikrintas šių šalių išlikimas, bet ir tam, kad būtų užtikrinta jų, kaip veikiančių ekonomikų ir demokratijų, reali plėtra.

Investuodami mes taip pat turime prisiminti esminius klausimus, kurie galėtų padaryti galą skurdui. Prieš kelias savaites profesorius Geoffrey Sachs per savo vizitą į Parlamentą pabrėžė, kokią didelę teigiamą įtaką nedirbamos Afrikos žemės panaudojimas turėtų maisto produktų kainoms. Užuot teikę maisto atsargas į Afriką, verčiau perduotume žemės ūkio žinias, kad žemynas galėtų pavalgydinti savo gyventojus ir, susiklosčius palankioms sąlygoms, netgi galėtų tiekti maisto produktus pasaulio lygmeniu.

Man labai kelia nerimą kita problema, pabrėžiama šiame pranešime: pinigų srautų į šalis paramos gavėjas planavimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad projektai negali pasiekti savo tikslų, jeigu lėšos neateina laiku ir jos mažesnės nei iš pradžių buvo suplanuotos. Dėl to Europos Sąjungai gali labai nepasisekti. 2007 m. ES pagalbos lygis sumažėjo. Buvo paleista daug projektų ir nebuvo pasiekti jų tikslai.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – prioritetu turėtų tapti piliečių švietimas plėtros srityje ir supratimo didinimas šiuo klausimu. Mes, kaip šio Parlamento nariai, turime suvaidinti esminį vaidmenį šiuo atžvilgiu.

  Filip Kaczmarek (PPE-DE). - (PL) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, kai kurie ekspertai, ekonomistai, politikai ir nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, dirbantys plėtros srityje, linkę kalbėti, kad norint, jog bendradarbiavimas plėtros srityje pasiektų tikslus, mums tereikia skirti daugiau pinigų. Tačiau gyvenimas nėra toks paprastas. Jame daug socialinių ir ekonominių problemų, kurių negalima išspręsti tuojau pat tiesiog duodant daugiau pinigų. Žinoma, pinigai padeda spręsti problemas, bet lėšos nėra vienintelė problema, kad būtų pasiektas plėtros politikos tikslas.

Kita labai svarbi problema – pagalbos veiksmingumas. Blogai organizuota pagalba gali sukelti priklausomybę arba, kaip sako kai kurie žmonės, modernią priklausomybę. Pagalbos veiksmingumas vienodai svarbus paramos gavėjams ir teikiantiesiems pagalbą. Paramos gavėjams jis svarbus dėl to, kad patys pinigai nėra tikslas. Jų tikslas yra pakeisti tikrovę ir paspartinti Tūkstantmečio tikslų siekimą. Pinigus išleisti yra lengva, bet sudėtinga išleisti juos protingai.

Kita vertus, donorėms veiksmingumas svarbus dėl to, kad jos turi įrodyti mokesčių mokėtojams, kad plėtros lėšos išleistos protingai. Dėl to šie du procesai, t. y. plėtros išlaidų didėjimas ir šių išlaidų kokybės didėjimas, suderinami ir gali vykti vienu metu.

Johan Van Hecke parengė puikų pranešimą, už kurį jis nusipelno mūsų dėkingumo. Manau, kad turėdami šį pranešimą Europos Sąjungos atstovai Akros aukščiausiojo lygio forume turės aiškią ir nedviprasmišką poziciją.

Atrodo, kad šiuo atžvilgiu labai svarbi Europos Sąjungos pareiga turėtų būti tolesnis valstybių narių ir ES pagalbos derinimas. Tai svarbu, nes būtent mes turime spręsti šį klausimą. Koordinavimas ES viduje nepriklauso nei nuo mūsų tarptautinių partnerių, nei nuo tų, kuriems teikiame pagalbą, o nekoordinuojamos pagalbos savikaina labai didelė.

  Ana Maria Gomes (PSE). - (PT) Sveikinu Johaną Van Hecke su šiuo svarbiu pranešimu.

Norint, kad Europos pagalba būtų veiksmingesnė, būtina investuoti į žmogiškąją ir finansinę kompetenciją bei įveikti politikos ir institucinės struktūros prieštaravimus. Lisabonos sutartis atveria galimybę sukurdama Europos išorės veiksmų tarnybą. Be Vyriausiojo įgaliotinio palaikymo ši tarnyba turi būti pasirengusi toliau vykdyti ES plėtros politiką vienu metu su BUSP ir ESGP.

Norint garantuoti pagalbos veiksmingumą, nėra reikalo iš naujo išradinėti dviratį. Jis priklauso nuo jau duotų pažadų vykdymo. Kaip pabrėžė Komisijos narys Louis Michel, valstybės narės turi padidinti viešąją plėtros pagalbą iki 2005 m. pažadėtų lygių, neperdedant jų skolų nurašymu, ir turi veiksmingai nukreipti ją į Tūkstantmečio tikslų siekimą, ypač amžiuje, kuriame kylančios naftos ir maisto produktų kainos dar labiau skatina kovoti su skurdu pasaulyje.

Gerb. Pirmininke, statomas į pavojų Europos Sąjungos patikimumas ir įspūdis apie ją, greičiau kaip pasaulinio lygio veikėją, o ne kaip apie pagalbos teikėją.

  Gay Mitchell (PPE-DE). - Gerb. Pirmininke, norėčiau pasveikinti Johaną Van Hecke su šiuo pranešimu. Prieš kelias savaites apsilankiau TPF ir Pasaulio banke atstovaudamas Plėtros komitetui ir tame susitikime paklausiau, koks turėtų būti pasaulis 2030–2050 m. Man atsakė, kad Kinija bus galingiausia šalis pasaulyje, daug besivystančių šalių bus pasikeitusios, Amerika tebebus galinga, bet ne tokia galinga kaip šiuo metu, ir Indija bei Brazilija bus labai galingos.

Niekada anksčiau mūsų savanaudiški ir nesavanaudiški interesai taip nesutapo kaip dabar, su būtinybe padėti besivystančiam pasauliui. Anksčiau buvo įprasta priekaištauti man , kad praleidžiu per daug laiko su pavieniais rinkėjais, kurie turi prastas gyvenamojo būsto sąlygas.Mano atsakymas tokiais atvejais būdavo toks: jūs negalite pasakoti tam, kuris pateko į gaisrą, kad ketinate statyti gaisrinę. Jūs turite turėti planą gaisrinės atžvilgiu. Tačiau taip pat turite padėti individui. Toks turėtų būti mūsų požiūris į besivystantį pasaulį. Jeigu mes to nedarysime, Kinija ir kitos šalys ketina tai padaryti. Tai yra mūsų ne tik savanaudiškas, bet ir nesavanaudiškas interesas padaryti tai.

Aš atvykau iš šalies, kuri ne taip seniai išgyveno badą ir, kurios gyventojų skaičius šiuo metu turėtų būti virš 20 mln. Nuo 19 šimtmečio vidurio jis pirmą kartą viršijo šešis milijonus. Turime pokolonijinę praeitį. Jeigu pažvelgtumėte į Airijos istoriją, pamatytumėte, ką mes sugebėjome padaryti su investicijomis į infrastruktūrą, didele dalimi iš Europos Sąjungos – kurios atžvilgiu dabar tampame tinklo aukotoja – yra požymis to, ką galima padaryti, kai suteikiate žmonėms priemones darbui.

Aš raginu Komisijos narį, kad atvykęs į šį Akros susitikimą užtikrintų, jog Europos Sąjunga kalbėtų vienu balsu. Lisabona suteiks mums priemones, kurias turėdami galėsime vaidinti naudingesnį vaidmenį pasaulyje. Užtikrinkite, kad padarytume tai plėtros pagalbos srityje. Tai atitinka ne tik mūsų, bet ir besivystančio pasaulio žmonių interesus.

(Plojimai)

  Anne Van Lancker (PSE). - (NL) Sveikinimai pranešėjui Johanui Van Hecke už puikų pranešimą. Taip pat dėkoju Komisijos nariui už labai išsamų tarnybos darbinį dokumentą dėl Akros.

Trys punktai. Pirma iš tiesų reikalinga veiksmingesnė pagalba, kad donorės šalys galėtų geriau koordinuoti savo pagalbą, remdamosi strategija tos šalies, kurioje pietuose esančios šalys partnerės atlieka pagrindinį vaidmenį. Tačiau tai reiškia, kad tose šalyse prioritetai taip pat turi būti pasirenkami demokratiškai, t. y. bendradarbiaujant su šalių parlamentais ir NVO, tai nevyksta šiuo metu. Manau, labai svarbu įtraukti moteris į dialogą.

Antra, šalys donorės turi visiškai nustoti taikyti nesuskaičiuojamas sąlygas pagalbos atžvilgiu ir labai pasiklausti išmatuojamais rezultatais. Ypač turi būti atsikratyta ekonominių sąlygų, kurias įvedė TPF ir Pasaulio bankas, nes jos dažnai prieštarauja Tūkstantmečio tikslams. Todėl sakau pranešėjui, kad reikėtų atsisakyti pranešimo 28 skirsnio.

Trečia, kokybiškesnė pagalba nėra mažesnės pagalbos pateisinimas. Šiuo metu ne tik mažėja plėtros pagalba – skaičius taip pat painioja tai, kas laikoma pagalba, bet iš tiesų nelabai padeda šalims partnerėms, pvz., Europoje esantiems studentams arba pabėgėliams mokami pinigai arba skolų panaikinimas. Todėl labai svarbu, kad šalys donorės laikytųsi savo pažadų dėl 0,7 proc. ir apsispręstų dėl konkretaus grafiko. Tikiuosi, Komisijos nary, kad pirmadienį Taryba išklausys šią mintį.

  Gabriela Creţu (PSE). - (RO) Kartais kelias į pragarą grindžiamas gerais ketinimais. Būtent tokį ketinimą turėjo plėtros pagalbos gavėjų šalių valdžios institucijos – t. y. perkelti sprendimų priėmimo procesą arčiau jų – motyvuodamos tuo, kad jos žino geriausiai savo poreikius. Iš esmės teisingas sprendimas sukūrė baisų ratą su neigiamu poveikiu moterims. Kadangi jos mažai figūruoja sprendimų priėmimo dokumentuose, jų poreikiai laikomi nesvarbiais, o esančiųjų valdžioje jautrumas lyčių klausimui yra mažas ir net mažesnis nei mūsų. Dėmesys, skiriamas programoms, sukurtoms šiems poreikiams, ir ypač seksualinėms bei reprodukcinėms teisėms, sumažėjo. Taigi esame dramatiškos situacijos liudininkai.

Vienintelis plėtros tikslas, kurio atžvilgiu nebuvo užfiksuotos jokios pažangos, – motinų mirštamumas, kurį sukelia elementarių sąlygų, pvz., cezario pjūvio galimybės, pagrindinių antibiotikų, kontraceptinių tablečių arba kvalifikuotų darbuotojų, nebuvimas. Kai kuriais atvejais situacija tapo blogesnė. Motinų mirtys –pagrindinė moterų mirtingumo priežastis daugelyje nestabilų šalių.

Reikalaujame kontrolės mechanizmų siekiant užtikrinti, kad investicijos į infrastruktūrą apimtų sveikatos apsaugos infrastruktūrą ir institucijų, atsakingų už priemonių įgyvendinimą šioje srityje, atsakomybės didinimą.

  Paul Rübig (PPE-DE). - (DE) Gerb. Pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, šiandien mūsų svarstomas klausimas labai svarbus, nes jis susijęs su ypatinga Europos Sąjungos atsakomybe.

Mes, Europos gyventojai, neabejojame, kad mūsų mažosios ir vidutinės įmonės simbolizuoja labai sėkmingą struktūrinį modelį, ir, kad turime užtikrinti, jog BVP vienam gyventojui galėtų didėti šio modelio pagrindu mažiausiai išsivysčiusiose šalyse. Labai svarbu išmokyti žmones padėti sau.

Taip turime imtis priemonių vystydami mūsų energijos vartojimo efektyvumo ir maisto produktų saugumo strategijas. Šioms šalims reikia pajamų iš darbo, o mažosios įmonės bei šeimos verslas gali padėti tuo pasirūpinti. Be to, joms reikia vartotojų perkamosios galios. Manau, kad norint, kad pasisektų, paprasčiausiai reikia laikytis priežasties ir padarinio principo.

  Marianne Mikko (PSE). - (ET) Kolegos, sveikinu pranešėją su puikiai atliktu darbu. Nepatenkinamas pagalbos koordinavimas ir programų perteklius lėmė pagalbos veiksmingumo sumažėjimą. Taip pat pagalba buvo sutelkta į vadinamąsias patrauklias šalis ir dėl to daug regionų buvo visiškai užmiršti. Dėl suskaidymo atsirado labai daug pagalbos priemonių, kurios kai kuriais atvejais visiškai nesuderino tarpusavyje.

Tačiau Europos Sąjungos ir valstybių narių plėtros bendradarbiavimo politikai labai svarbu papildyti ir stiprinti vienai kitą. Valstybės narės turi koordinuoti savo veiksmus. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad kai kurios valstybės narės dar tik pradeda veiklą kaip pagalbos teikėjos. Tačiau netgi jos žino apie pagalbos veiksmingumą. Pvz., Estija, kuris dar nėra prisijungusi prie Paryžiaus deklaracijos, buvo pastebima trišaliuose bendradarbiavimo projektuose. Siekiant išvengti plėtros pagalbos suskaidymo ir per didelio pagalbos teikėjų dėmesio, naudojamasi tylaus partnerio variantu.

Daugiau nei pusės pasaulio oficialios plėtros pagalbos inicijuojama Europos Sąjungoje. Svarbu užtikrinti Europos Sąjungos dalyvavimą silpnose šalyse ir ypač užmirštose šalyse. Teikdami pagalbą turėtume būti kilnūs, kad pagalba galėtų būti priimama su orumu.

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). - (PL) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, pagalba vargšams ir skurstantiesiems – didelė vertybė. Europos Sąjunga –lyderė teikiant pagalbą šalims, kurias paliečia gaivalinės nelaimės, pvz., sausros, potvyniai, badas ar anksčiau nepasitaikiusių formų katastrofos, kurias sukelia klimato kaita.

Tačiau siunčiant lėšas ir atsargas į besivystančias šalis ir neturtingas šalis siekiant padėti joms vystytis visada iškyla dilema. Kiek turėtų būti skiriama šių išteklių siekiant sumažinti šiandieninį skurdą ir kiek turėtų būti skiriama lėšų vystytis, pvz., švietimui, įvairioms institucijoms sukurti, teisinei sistemai įdiegti arba infrastruktūros statybai, pvz., kelių ar interneto, nes šie veiksmai turėtų padėti vystytis verslumui šiuose regionuose, ypač kalbant apie mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimą, įskaitant ūkininkų ūkius?

Suteikta pagalba turi būti siejama su visuomenės informuotumo, demokratinių institucijų ir švietimo sistemų kūrimu, kad vietinė visuomenė galėtų pasirengti perimti ilgalaikės šių regionų ir šalių plėtros kontrolę.

  Christopher Beazley (PPE-DE). – (FR) Komisijos nary, mano pirmą klausimą jau uždavė Marianne Mikko: ar yra įvairių NVO konkurencijos arba nepakankamo koordinavimo problema ir, ar Komisija atlieka savo vaidmenį bandydama koordinuoti puikų darbą, kurį kiekviena iš jų dirba?

Antras klausimas: kai mokiausi mokykloje, Anglijoje buvo organizacija, vadinama Savanoriška tarnyba užsienyje. Ar Komisija turi programą, kuria būtų siekiama skatinti jaunimą, kuris nori galbūt ne tik teikti paramą mokymo srityje, bet ir dalyvauti šiose plėtros pagalbos programose? Ar Komisijos narys turi pagalbos programą jaunimui, kurie norėtų tai daryti?

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Gerb. Pirmininke, ačiū jums už mūsų politikos požiūrio ir esmės palaikymą. Aš norėčiau sugrįžti prie kelių punktų ir atsakyti trumpai.

Visų pirma, dėl pagalbos maistu ir ypač kylančių javų kainų bei žemės ūkio programų, norėčiau pasakyti, kad mes ką tik baigėme komunikatą dėl Europos plėtros strategijos siekdami reaguoti į maisto produktų krizę. Jūs netrukus gausite informaciją apie šį dokumentą.

Antra, norėčiau pataisyti kai kurias išsakytas nuomones ir nesuprantu, kodėl jos yra nuolatos reiškiamos. Vienašališkas bendrosios žemės ūkio politikos puolimas remiantis vos kelias tikrais argumentais kenkia Europos Sąjungai, perteikia klaidingą informaciją ir verčia mūsų partnerius manyti, kad bendroji žemės ūkio politika – visų jų bėdų priežastis. Dar kartą kartoju: tai netiesa. Mes griauname žemės ūkio subsidijų sistemą nuo 1996 m. ir dabar mūsų bendrosios žemės ūkio politikos negalima laikyti besivystančių šalių problemų priežastimi. Esu pasirengęs išsamiai aptarti šį klausimą kitame posėdyje, nes kaltinimai kartojami lyg kažkokie posakiai, tartum tai būtų tiesa. Žmonės kalba apie dalykus, kurie nėra tikslūs. Europa beveik išsprendė šią problemą, nors vis dar lieka neatsakyti kai kurie klausimai. Sutinku, kad yra kai kurių abejonių dėl mūsų plėtros politikos darnos. Dėl žemės ūkio – jei yra kažkoks sektorius, kuriame padarėme tikrą pažangą, tai jis yra būtent šis. Manau, gana nesąžininga siekti apjuodinti mūsų vardą be priežasties.

Aš klausiausi pasiūlymo, mano manymu, susijusio su pasauliniu fondu. Žinau, kad profesorius Geoffrey Sachs, kuris yra nuostabus žmogus, gina ir propaguoja pasaulinį maisto fondą. Aš tam nepritariu. Labai abejoju dėl to. Pasauliniam fondui, kuriuo rėmėsi Eoin Ryan ir apie kurį jis turbūt galvoja kaip apie universalią priemonę, prireikė daug laiko, kol ėmė dirbti skaidriai ir veiksmingai. Kam steigti kitą fondą, kai turime tokias priemones kaip Pasaulinė maisto programa (WFP), Pasaulio maisto programos organizacija (FAO) ir kt.? Naujų priemonių išradinėjimas siekiant susidoroti su visuotinės politikos silpnosiomis vietomis iš tiesų nėra teisingas atsakymas. Priemonės yra. Jas paprasčiausiai reikia tinkamai finansuoti.

Mums reikia pertvarkyti WFP, bet kaip taip padaryti? WFP turi turėti iš anksto žinomą metinį biudžetą ir jo operacijos turi keistis. Aš neseniai apie tai kalbėjau. Tai – labai svarbi problema. Taigi mes taip pat neturime išgalvoti nevykusių atsakymų į gerus klausimus. Aš nesu už naujų fondų kūrimą, nes dėl to paprasčiausiai atsirastų daugybė biurokratinių kliūčių ir procedūrų. Norėčiau pasakyti keletą žodžių procedūrų klausimu.

Dėl žemės ūkio norėčiau pasakyti, kad pereisime nuo 650 mln. eurų devintajame EPF prie 1,25 mlrd. eurų dešimtajame EPF. Sutinku, kad tai daugiau pateikiama kiekybine ir procentine išraiška, bet tai nėra tikrasis prieaugis EPF finansavimo procentine išraiška. Pozityvus aspektas yra tai, kad perėjome nuo keturių šalių, pasirinkusių orientaciją į žemės ūkio sektorių, prie 24 šalių, t. y. daugiau ar mažiau prie vieno trečdalio. Tai rodo, kad reikalai juda į priekį ir yra daugiau supratimo. Tačiau norėčiau priminti, nes tai svarbu, kad pagrindinių sektorių pasirinkimas grindžiamas nuosavybės principu: Būtent mūsų šalys partnerės nusprendžia, į kurį sektorių jie nori nukreipti mūsų finansavimą. Labai svarbu to nepamiršti.

Toliau man buvo užduotas įdomus klausimas: ką jūs darysite su žemės ūkiui numatytais nepanaudotais pinigais? Iš tikrųjų mes atgausime didelę dalį tų pinigų ir skirsime ją didėjančių kainų ir maisto produktų krizės problemai spręsti. Aš labiau norėčiau pakalbėti apie maisto produktų krizę nei apie didėjančias kainas. Prieš savaitę paskutiniame Komisijos posėdyje pateikiau pasiūlymą – pasiūlymą, kuris buvo labai gerai priimtas – pagal kurį mes turėtume pabandyti nukreipti šiuos išteklius taip, kad neturtingų šalių mažieji ūkininkai galėtų gauti sėklų ir trąšų, nes tai – viena iš didžiausių problemų, su kuriomis jie susiduria šiuo metu. Jeigu norime, kad jie taptų savarankiški, jiems neabejotinai reikia geresnių sąlygų pasinaudoti sėklomis ir trąšomis, kurios padėtų jiems palaipsniui tapti savarankiškais maisto produktų srityje. Labai palankiai žiūriu į pagalbos skirstymo laikotarpio sutrumpinimą kiek įmanoma daugiau. Manau, daug svarbiau aprūpinti ūkininkus gamybos priemonėmis. Mes visi sutinkame, kaip sakiau savo įžanginėje kalboje, ir to nereikia kartoti: Akra yra politinio susitikimo vieta ir prašau jūsų – žinodamas, kad jūs visi žinote, jog mes turime padaryti tai – mobilizuoti mūsų valstybes nares, kad jos tesėtų savo pažadus ir sutiktų laikytis grafiko. Tai parodytų, kaip, mano manymu pasakė Josep Borrell Fontelles, kad jos politiškai apsisprendę ir ištesės savo pažadus.

Žmonės kalba apie sudėtingas procedūras ir prašo manęs, kad jas supaprastinčiau. Turiu pripažinti, kad aš iš tiesų neturiu įgaliojimų šiuo atžvilgiu. Turiu laikytis procedūrų. Nieko kito negaliu daryti. Galiu pasiūlyti lankstumo priemones. Tačiau jūs labai gerai žinote, kad prireiktų ne vienų metų, kol jos duotų rezultatus. Tai nėra plačiau žinoma, bet savo kadencijos pabaigoje ketinu pristatyti visas pamokas, kurias aš išmokau procedūrų atžvilgiu. Girdžiu, kaip Maria Martens sako: „Mums reikia didesnio skaidrumo“ – ir aš esu pasirengęs užtikrinti jūsų pageidaujamą visišką skaidrumą – „bet mums taip pat reikia didesnio veiksmingumo“. Norėčiau pasakyti jums, kad ir kaip akiplėšiškai ir šokiruojančiai tai skambėtų, kad, jei norite dar daugiau skaidrumo, kuris reikštų dar daugiau kontrolės priemonių, dar daugiau tikrinimų, dar daugiau konsultacijų ir kt., ir priemonės bus dar mažiau veiksmingos. Būtent tai noriu jums pasakyti. Jūs galite nesutikti su tuo, bet aš esu įsitikinęs, kad tai faktas. Dabar reikalaujama tiek daug skaidrumo, kad Komisija tapo supančiotu milžinu – kitu Guliveriu. Aš esu pasirengęs kalbėti ir yra būdų, kaip pasiekti veiksmingą skaidrumo lygį, bet maldauju jūsų, nebekalbėkite apie skaidrumą, kontrolę ir kaip turėtų būti tvarkomi reikalai ... Tai puiku, bet jūs privalote pažvelgti į faktus ... Aš norėčiau turėti galimybę pasekti dokumentų aplanko eigą. Galiu pasakyti jums, kad tai ne pokštas. Kartais net aš visiškai pametu jų kelionės pėdsakus ir tada jūs turite prisiminti tarpines tarnybas ir visus kitus su tuo susijusius subjektus. Tai – nepaprastai painus reikalas. Nenoriu parodijuoti, bet privalau pasakyti, kad tai – reali problema.

Manau, kad Alain Hutchinson kalbėjo apie koordinavimą, darnumą ir papildomumą. Jis buvo visiškai teisus. Manau, kad mes galėtume labai padidinti mūsų pagalbos veiksmingumą, jei būtų geresnis darbo pasidalijimas, būtume nuoseklesni, labiau koordinuojami ir galėtume iš tiesų sutaupyti kai kurių tarpiniu ir dažnai visiškai beverčių kontrolės priemonių sąskaita. Anksčiau pateikiau jums keletą skaičių: Tanzanija parengė 8000 audito pranešimų! Man neaišku, kokią naštą tai reiškia tokiai šaliai kaip Tanzanija, kuri iš tiesių turi valdymo kompetenciją. Ateina metas, kai siurrealizmas beveik prilygsta beprotybei. Yra ribos. Neturiu nieko prieš procedūrą, bet gana yra gana. Nenoriu daugiau procedūrų. Alainai Hutchinsonai, kalbėdamas apie darbo pasidalijimą jūs buvote teisus akcentuodamas emigrantų reikšmę. Mes mėginame dirbti su jais, bet būtent dėl procedūrų negalime to padaryti. Tai – kitas pavyzdys. Jūs klausėte, ar yra kokių nors projektų, kurie paskatintų jaunimą vykti į besivystančias šalis ir dirbti jose. Ne, negaliu to daryti, nes procedūros to neleidžia man daryti. Pvz., sakiau, kad yra tam tikros NVO, su kuriomis jūs negalite dirbti. Iš tikrųjų negaliu dirbti su tam tikromis NVO, nes procedūros neleidžia man to daryti. Mūsų naujosios valstybės narės gali jaustis nusivylusios ir jaustis tokiomis teisingai, nes daugeliu atvejų jų NVO, net jei jos yra ne prastesnės už kitas, negali dirbti dėl to, kad negali atitikti standartų, sukurtų pagal Komisijos procedūras. Tam tikra prasme dėl to jos nušalinamos nuo bendradarbiavimo ir mūsų pagalbos, o tai neteisinga. Mes sprendžiame šią problemą, bet jai išspręsti prireiks daug laiko.

Taip pat sutinku, kad mums reikia daugiau. Jerzy Buzek kalbėjo apie kovą su klimato kaita. Jeigu mes pritaikysim plėtros finansavimą, kad jis veiktų klimato kaitą, įkeisime viską, ką padarėme arba ketinome padaryti tradicinės plėtros politikos srityje. Tai reiškia, kad mums reikia naujų papildomų išteklių, kad galėtume susidoroti su klimato kaita. Norėčiau jums priminti idėją, kurią pateikėme mes ir Josep Borrell Fontelles, apie tarptautinių paskolų, kurios būtų susietos su išmetamo CO2 kiekio normomis, sukūrimą. Šis projektas sparčiai juda į priekį. Techniniu požiūriu jis baigtas. Mes dirbome su Pasaulio banku. Sugrįšiu prie šios temos vėliau, nes tai taip pat galėtų iš dalies išspręsti didesnio finansavimo problemą ir taip padėtų valstybėms narėms pasiekti savo tikslus ir įvykdyti įsipareigojimus ne tokiu skausmingu jų biudžetams būdu.

Aišku, sutinku su Josepu Borrelliu Fontelles ir sveikinu visų pirma Ispaniją, nes ji atsidavusi tam, kas kažkuria prasme yra nesąžininga. Kai kurios šalys dėjo realias pastangas ir skyrė didesnes biudžeto lėšas: BVP požiūriu Ispanija iš tiesų dėjo milžiniškas pastangas. Kai kurios šalys iš tikrųjų skyrė vis mažiau paramos ir tai aptemdė tam tikrų kitų šalių veiksmus. Privalau pasakyti, kad tai svarbi problema, kuri vis iškyla: 20 proc. švietimo, sveikatos, vandens ir kt. sektoriams. Jūs žinote atsakymą.

Pirma, aš jau atsakiau. Net jei sutinku dėl tikslo, pasakiau, kad kažkas privalo pabandyti nustatyti, į kokius sektorius biudžetinės pagalbos išlaidos – nes buvo panaudotas žodis biudžetinės – iš tikrųjų keliauja, nes dažnai tai būna sektoriai, kurie yra finansuojami. Tačiau labai sunku pateikti tikslius skaičius.

Antra, mūsų šalys partnerės, o ne mes, nusprendžia, į kurį sektorių orientuotis. Taigi aš negaliu reikalauti iš jų ir sakyti joms, kad jos turi leisti pinigus, tarkime, švietimui. Galiu pasiūlyti, bet negaliu reikalauti. Žinoma, sutinku su Gay Mitchellu, kad – siekiant pasakyti tai aiškiai – turėtume padidinti savo pagalbą dėl savanaudiškų priežasčių. Tai daugiau ar mažiau tiesa. Aš dažnai atkreipiu dėmesį į tai posėdžiuose. Tegul tie, kurie nenori teikti daugiau pagalbos dėl nesavanaudiškų priežasčių, bent jau padaro tai dėl savanaudiškų interesų. Šiomis sąlygomis ir ypač žvelgdami į Afriką, mes matome, kad kai kurios kylančios ekonomikos šalys turi nepaprastai didelę įtaką joje. Neginčiju jų buvimo čia teisėtumo arba pagrįstumo – aš paprasčiausiai sakau, kad Europai būtų naudinga turėti šiek tiek didesnę įtaką kaimyniniame žemyne, kuriam ji gali pasiūlyti daug daugiau pridėtinės vertės ir gauti pridėtinę vertę iš jo.

Manau, kad dabar aprėpiau viską. Atsakiau į du paskutinio kalbėjusiojo pateiktus klausimus, kurie buvo labai tinkami. Aš iš tiesų esu laimingas galėdamas būti Europos Parlamente. Tai – vieta, kurioje yra daugiausia dinamiškumo ir didžiausias ryžtas siekiant vesti pirmyn visas šias politikos sritis, kuriomis labai tikime.

  Johan Van Hecke, pranešėjas. − (NL) Šios aukšto lygio konstruktyvios diskusijos šiandien atskleidė platų sutarimą tiek Parlamente, tiek ir tarp Parlamento bei Komisijos, dėl veiksmų, kurių turime imtis norėdami pagerinti savo pagalbos kokybę. Daugiau reikšmės reikia teikti pačių šalių prioritetams. Pagalba turi būti labiau nuspėjama. Techninė pagalba turi būti toliau mažinama. Reikia ne tik daugiau biudžeto paramos, bet ir didesnio skaidrumo ir platesnio parlamentarų, socialinio viduriniojo sluoksnio bei vietinių valdžios institucijų dalyvavimo. Reikia, kad būtų veiksmingesnis elgesio kodeksas ir būtų papildytas pagalbos teikėjų atlasas bei kt.

Tačiau, mano nuomone, svarbiausia klausimo dalis – kodėl mes, Parlamentas ir Komisija taip pat neįtraukiame šalių parlamentų? Reikia spausti valstybes nares, kad jos laikytųsi savo pažadų ir patvirtintų planą, kuriame labai aiškiai nurodytų, ką galima padaryti ir kas bus padaryta bei per kokį laiką. Taip pat jos taip pat turi pačios aiškiai dalyvauti Komisijos siūlomame darbo pasidalijime. Manau, gerbiamieji Parlamento nariai, kad su savo draugais ir kolegomis šalių parlamentuose, nepaisant partijų ribų, mes turėtume imtis iniciatyvos didinti spaudimą vyriausybėms, kuri iš tikrųjų paleistų ne tik bendrą, bet ir individualią daugelio valstybių narių atsakomybę.

Pranešime daug konkrečių rekomendacijų. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Komisija ir Taryba pasiims jas su savimi į Akrą. Šiandien Parlamentas išreiškia vieningą nuomonę, o taip ne visada būna, ir norą, kad Europos Sąjunga Akroje taip pat išreikštų vieningą nuomonę, aiškią nuomonę, tvirtą nuomonę ir visų svarbiausia – patikimą nuomonę.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12.00 val.

Pareiškimai raštu (142 straipsnis)

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL) , raštu. – (PT) Kadangi neįmanoma komentuoti daugybės įvairių klausimų, kurie keliami šiame pranešime – tiek pozityvių, tiek ir negatyvių – reikėtų atkreipti dėmesį, kad vis dėlto jie atskleidžia, nors ir sąlyginai, negatyvius ES plėtros pagalbos veiklos rezultatus.

Nors jame nekritikuojama, kad dažnai plėtros pagalba naudojama vien tik kaip nereguliuojamų rinkų pusinė priemonė, (klaidingas) atitikmuo ir sąlyga arba kaip kišimosi priemonė – su gerai žinomais negatyviais tikslais ir rezultatais, pvz., ES „Bendru Europos sutarimu“ dėl plėtros, ekonominės partnerystės susitarimais, kurie ES ketina primesti arba finansinėmis spekuliacijomis, supančiomis maisto produktus, kurie kelia abejonių dėl plėtros atžvilgiu skelbiamų tikslų. Todėl nenuostabu, kad pranešime akcentuojami neadekvatūs „plėtros pagalbos“ rezultatai ir jos žymus sumažėjimas ES: 0,38 proc. 2007 m. lyginant su 0,41 proc. 2006 m. yra gerokai mažiau nei JTO nurodyti 0,7 proc. BVP.

Pranešime taip pat perspėjama dėl vis didėjančio plėtros pagalbos naudojimo tikslams, neturintiems nieko bendro su plėtra (pvz., karinės išlaidos), ir faktą, kad ji „dažnai skiriama pagal pačių donorų prioritetus ir grafikus“.

  Tokia Saïfi (PPE-DE) , raštu. – (FR) 2005 m. Paryžiaus deklaracijoje buvo nustatyti konkretūs įpareigojimai didesniam pagalbos vystymuisi veiksmingumui skatinti remiantis dialogu ir tarpusavio atskaitingumu. Ši tarptautinė sistema reikalinga ES, kuri teikia daugiau nei 55 proc. bendros pagalbos vystymuisi.

Siekiant toliau gerinti šios pagalbos kokybę ir veiksmingumą, Europos Parlamentas taip pat reikalauja supaprastinti paramos procedūras, priemones kovai su korupcija ir išmokėjimą pagal pačių partnerių prioritetus. Tos priemonės labiau reikalingos tuo metu, kai valstybių narių plėtros pagalba šiek tiek sumažėjo nuo 0,41 proc. iki 0,38 proc. ES BVP 2006–2007 m.

Tuo metu, kai maisto krizė paliečia labiausiai pažeidžiamas besivystančias šalis ir galimybė pasinaudoti vandeniu bei švietimu tebėra ribota, suprantama, kad ES privalo stengtis dvigybai labiau, kad būtų pasiektas TPT tikslas skirti 0,7 proc. jos BVP plėtros pagalbai 2015 m. Panašiai, siekiant užtikrinti, kad pagalba įgytų ilgalaikio ir nuspėjamo finansavimo formą, labai svarbu perduoti papildomas lėšas pasinaudojant pažangiais finansavimo mechanizmais ir produktyviam investavimui mobilizuoti turto fondus.

(Posėdis buvo nutrauktas 11.50 val. ir pratęstas 12.00 val.)

PIRMININKAUJA HANS-GERT PÖTTERING
Pirmininkas