Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. liepos 9 d. - Strasbūras

12. 2007 m. Komisijos strateginis dokumentas dėl plėtros (diskusijos)

  Pirmininkas. – Toliau darbotvarkėje yra diskusijos dėl Elmaro Broko pranešimo Užsienio reikalų komiteto vardu dėl 2007 m. Komisijos strateginio dokumento dėl plėtros [2007/2271(INI)] (A6-0266/2008).

  Elmar Brok, pranešėjas. − (DE) Gerb. pirmininke, einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos nary, turime pasakyti, kad ankstesni Europos Sąjungos plėtros etapai buvo labai sėkmingi politine ir ekonomine prasme. Dėl to nėra jokios abejonės. Dėl Rumunijos ir Bulgarijos, Komisijos nary, turime būtinai per ateinančias savaites čia dėl to diskutuoti, bet mano įžanginis žodis ir toliau iš esmės lieka galioti.

Tuo pat metu mes privalome aiškiai pareikšti, kad kai mes deramės su šalimis ir žadame joms tolesnes derybas, mes laikomės tų pažadų ir kad kai mes suteikiame šaliai kandidatės statusą, su ja iš tikrųjų elgiamasi kaip su šalimi kandidate. Pažadų, padarytų Salonikuose, taip pat turi būti laikomasi.

Tačiau tuo pat metu mes privalome aiškiai pareikšti, kad tai jokiu būdu nereiškia automatinės įvykių sekos. Kad perėjimas būtų vykdomas sėkmingai tiek prisijungiančių šalių, tiek Europos Sąjungos kaip visumos požiūriu, kiekviena šalis turi įvykdyti sąlygas – Kopenhagos kriterijus – narystei Sąjungoje.

Mes taip pat turime apsvarstyti, gal mūsų valstybių narių skaičiui išaugus iki 27 – ir turbūt Kroatijai netrukus tapsiant 28-ta nare – mums reikia įtvirtinimo fazės, kad įsitikintumėme, jog viskas Europos Sąjungoje iš tikrųjų tinkamai veikia. Būtent tie, kurie randa spragų Lisabonos sutartyje, nors ir remia plėtrą, privalo suvokti, kad jie laikosi politiškai nenuoseklios linijos. Iš tikrųjų Lisabonos sutartis buvo numatyta kaip būtina sąlyga paskutiniam plėtros etapui, o ne kaip pasirengimas kitam etapui. Tie, kurie siekia plėtros, bet priešinasi Lisabonos sutarčiai, iš tiesų veikia siekdami panaikinti plėtros galimybę. Tai turi būti labai aiškiai įvardyta.

Kitas pirmaeilės svarbos dalykas, kurį privalome įvertinti, yra tas, kad jėga nepriklauso grynai vien tik nuo dydžio – kaip istorija mus pamokė, esminis faktorius yra vidinis susitelkimas, turiu omenyje, kad turime neišeikvoti savo gebėjimo. Europos Sąjunga, kurios mes norime, yra ne laisvos prekybos erdvė, o politiškai veiksmingas vienetas. Tai reiškia, kad mūsų gebėjimas įvykdyti vidaus reformą, yra tokia pat būtina sąlyga plėtrai, kaip ir vidaus reforma šalyse kandidatėse yra būtina sąlyga, kad jos galėtų prisijungti. „Gilinimas ir plėtra“ jau tapo standartiniu šio dvilypio proceso apibūdinimu.

Tuo pat metu turime suprasti ypatingą galimybių tapti Europos Sąjungos narėmis svarbą Vakarų Balkanų šalims, taip pat Ukrainai ir kitoms šalims. Tai raktas į vidaus pertvarkymo proceso sėkmę, siekiant daugiau demokratijos ir teisinės valstybės, nukreipiant savo troškimus griežčiau į Briuselį nei kuria nors kita kryptimi.

Tačiau tomis sąlygomis, kokias aš apibūdinau, šis kelias nenuves į tiesioginę visateisę narystę kiekvienu atveju todėl, kad šios šalys dar nėra pasiruošusios ir kad pati Sąjunga dar nepasirengusi. Daugeliu atvejų visateisės narystės nebus galima rinktis.

Dėl šios priežasties mums reikia naujų priemonių erdvei tarp visateisės narystės ir kaimynystės politikos, kad numatytos galimybės tapti Sąjungos narėmis ne tik tiesiog suteiktų šioms šalims viltį, bet ir būtų iš tikrųjų susijusios su realia pažanga tokiose srityse kaip laisva prekyba ir Šengeno sistema. Mums reikia priemonių, sukurtų pagal Europos ekonominę erdvę, kurioje mes užsiimame laisva prekyba su EFTA šalimis – priemonių, kurios leistų šalims partnerėms perimti 30, 50 ar 70 proc. nusistovėjusios Bendrijos teisės ir praktikos.

Tai reiškia, kad derybos dėl visateisės narystės galėtų būti labai trumpos. Švedija, Austrija ir Suomija ėjo šiuo keliu, o tokios šalys kaip Šveicarija, Islandija ir Norvegija ėjo kitu keliu. Visi šiandien žino, kad Norvegija dalyvauja Šengeno susitarimuose ir kad Šveicarija prisideda prie Sąjungos struktūrinės politikos naujose šalyse narėse. Kitaip tariant, mes galime išvystyti labai glaudžius santykius, ir tada kiekvienu atveju gali būti priimtas sprendimas, ar abi pusės nori, kad šis glaudus bendradarbiavimas tęstųsi ilgalaikiu pagrindu, ar nori, kad jis būtų pereinamasis etapas pakeliui į visateisę narystę.

Taigi, net Vakarų Balkanuose – bet ne Kroatijoje, kur tai būtų visiškai nelogiškas žingsnis dabar – šalys, kurių prisijungimas būtų ilgesnis procesas, jei jos to norėtų, galėtų pasinaudoti šia pereinamąja stadija, pasinaudoti ja kaip priemone. Joms turi būti suteiktas pasirinkimas.

Tuo remdamasis, ponios ir ponai, aš manau, mes turėtume panaudoti galimybę tapti Sąjungos nare kaip priemonę erdvėje tarp narystės ir kaimyninės politikos ir šitaip praplėsti stabilumo, taikos ir laisvės erdvę Europoje, nekeliant grėsmės Europos Sąjungos vystymosi potencialui.

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, Taryba norėtų padėkoti Europos Parlamentui ir ypač E. Brokui už jo pranešimą dėl 2007 m. Komisijos strateginio dokumento dėl plėtros ir pasinaudoti šia proga paploti Parlamento suvaidintam aktyviam vaidmeniui ir jo neįkainojamam indėliui į plėtros procesą.

E. Broko pranešimas rodo, kad paskutinis plėtros etapas buvo sėkmingas tiek Europos Sąjungai, tiek valstybėms narėms, kurios prie jos prisijungė.

Mes tikime, kad ji buvo sėkminga ES ir kad dėl šios plėtros tapo įmanoma įveikti Europos pasidalijimą ir kad ji padėjo užtikrinti taiką ir stabilumą visame žemyne. Ji įkvėpė reformas ir sutvirtino bendrus laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, teisinės valstybės ir rinkos ekonomikos principus.

Bendros rinkos ir ekonominio bendradarbiavimo plėtra sutvirtino gerovę ir konkurencingumą, kurie įgalino Europos Sąjungą pagerinti savo reakciją į globalizacijos iššūkį ir taip pat palengvino apsikeitimus su mūsų partneriais. Plėtra neabejotinai suteikė Europos Sąjungai didesnį svorį pasaulyje ir padarė ją stipresne tarptautine žaidėja.

Mūsų plėtros politika yra tvirta, ir ji įsisavino pamokas, išmoktas iš ankstesnių plėtros etapų. 2007 m. gruodžio mėn. Sąjunga sutiko, kad ateities plėtros strategija būtų grindžiama įsipareigojimų įtvirtinimu, sąžiningų ir griežtų sąlygų taikymu ir geresniais ryšiais su visuomene. Tai išlieka mūsų požiūrio į plėtrą pagrindu.

Sąjunga nusprendė, jog tam, kad ji galėtų išlaikyti savo integracijos gebėjimą, šalys kandidatės turi būti pasiruošusios visiškai priimti įsipareigojimus, kurie išplaukia iš jų prisijungimo, ir kad Sąjunga turi galėti veiksmingai funkcionuoti ir judėti į priekį, kaip E. Brok akcentavo savo kalboje.

Šie du aspektai yra esminiai, jei norime laimėti platų, ilgalaikį visuomenės palaikymą. Jie turi būti mobilizuoti pasinaudojant didesniu skaidrumu ir geresniais ryšiais su visuomene šiais klausimais, ir aš dedu viltis į Europos Parlamentą dėl pagalbos mums šiame reikale.

Europos Sąjunga įvykdys savo įsipareigojimus, susijusius su vykstančiomis derybomis.

Turkijos atžvilgiu patikrinimas – pirma oficiali kiekvieno skyriaus stadija – baigtas 23 derybiniams skyriams, aštuoniuose iš jų pradėtos derybos.

Kroatijos atžvilgiu derybos pradėtos 20 derybinių skyrių ir laikinai baigtos dviejuose iš jų.

Birželio 17 d. buvo surengtos tarpvyriausybinės ministrų konferencijos su Turkija ir Kroatija, siekiant pradėti derybas su Turkija 6 skyriuje „Įmonių teisė“ ir 7 skyriuje „Intelektinės nuosavybės teisė“, o su Kroatija 2 skyriuje „Darbininkų judėjimo laisvė“ ir 19 skyriuje „Socialinė politika ir užimtumas“.

Mūsų tikslas yra vystyti tas derybas į priekį. Noriu priminti jums, kad mūsų santykių su Turkija atžvilgiu mes norime, kad reformos procesas tęstųsi ir būtų paspartintas. Būtent tai užtikrins, kad procesas būtų negrįžtamas ir ilgalaikis, o mes toliau atidžiai tikrinsime visose srityse pasiektą pažangą, ypač dėl atitikties Kopenhagos kriterijams.

Aišku, turi būti padaryta pažanga ir normalizuojant dvišalius santykius su Kipro Respublika. Dėl Kroatijos derybos vyksta gerai, šiemet jos pasiekė lemiamą etapą. Dabar pagrindinis tikslas yra toliau siekti didelės pažangos ir padidinti reformos tempą.

Todėl Europos Sąjunga ragina Kroatiją ir toliau stengtis kurti gerus santykius su kaimyninėmis šalimis, taip pat dirbti, siekiant rasti galutinius sprendimus, kurie būtų priimtini abiem šalims, ir, žinoma, spręsti likusius dvišalius klausimus su savo kaimynėmis.

Tačiau aš taip pat norėčiau pasinaudoti man suteiktu žodžiu, jei leisite man tai padaryti, gerb. pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, ir pirmininkaujančiųjų vardu griežtai pasmerkti žiaurius šio ryto įvykius Stambule, kurių aukomis tapo policijos pareigūnai, budėję prie Jungtinių Valstijų ambasados Stambule. Pirmininkaujančiosios valstybės vardu mes smerkiame šį pasibaisėtiną išpuolį ir, žinoma, dabar glaudžiai kontaktuojame su Turkijos valdžios institucijomis.

(Plojimai)

  Olli Rehn, Komisijos narys. – Gerb. pirmininke, pirmiausia leiskite man padėkoti Elmarui Brokui ir komitetui už labai įdomų pranešimą.

Jūsų diskusijos vyksta tuo metu, kai ES svarsto padėtį, kuri susiformavo dėl Airijos „ne“. Tuo pat metu įvykių Pietryčių Europoje eiga primena mums apie mūsų tiesioginę pareigą skatinti stabilumą ir demokratiją Europos žemyne.

Įtvirtinta ES plėtros darbotvarkė apima Vakarų Balkanus ir Turkiją. Aš pritariu pranešime įtvirtintam tvirtam įsipareigojimui dėl jų galimybių tapti narėmis. Komisija pritaria daugeliui pranešimo momentų, įskaitant integracijos gebėjimą, kuris neabejotinai yra svarbus klausimas, į kurį būtina atsižvelgti ES plėtroje.

Su susidomėjimu atkreipiu dėmesį į pranešime įtvirtintą pasiūlymą dėl „Europos ekonominės erdvės plius“ santykiams su šalimis, kurios nėra dabartinės plėtros darbotvarkės dalimi. Ekonominės globalizacijos akivaizdoje prasminga išplėsti Europos teisinę ir ekonominę erdvę, taip platesnę Europą paverčiant stipresne mūsų švelnios kontrolės galios prasme.

Tačiau Vakarų Balkanams ir Turkijai, kurioms numatytos aiškios galimybės tapti narėmis, ES neturi nustatyti naujų tarpinių etapų prieš kandidatavimą ar prisijungimą. Tai tik sukurtų abejonių dėl ES įsipareigojimo, taip susilpninant būtiną stimulą demokratinei reformai.

Birželio mėn. Europos Vadovų Taryba praeitą mėnesį dar kartą patvirtino savo visišką paramą dėl Vakarų Balkanų šalių galimybių tapti Europos Sąjungos narėmis. Tai galinga žinia: ES laikosi savo žodžio. Tai taip pat labai svarbi žinia Turkijai. ES prijungimo procesas eina į priekį – dar du skyriai buvo pradėti birželio mėn. viduryje.

Kalbant apie Turkiją, praeitais metais mes kartu palaikėme procesą ir kapanojomės labai drumstuose vandenyse. Tai buvo pergalė, kuriai prireikė įžvalgumo ir ištvermės.

2008 m. buvo palankus laikas atgaivinti Turkijos prijungimo prie ES procesą. Deja, daugiausia dėl Turkijos vidaus priežasčių mes nepamatėme tokio atgaivinimo.

Mes Europos Sąjungoje norime tęsti procesą pagal derybų struktūroje apibrėžtas sąlygas. Iš savo pusės Turkijai dabar reikia pagerinti savo valstybės institucijų demokratinį veikimą ir dirbti būtinų kompromisų link, kad tęsti su ES susijusias reformas.

Aš nuoširdžiai viliuosi, kad dominuos ramybė ir protas, kad Turkija galėtų išvengti stagnacijos, o vietoj to darytų pažangą ir tęstų savo kelionę į Europą su aiškiu krypties ir pasiryžimo pojūčiu.

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pridėti kelis žodžius dėl šiandienos įvykių Turkijoje bei šiuo klausimu prisijungti prie ministro Jean-Pierre Jouyeto. Komisija griežtai pasmerkia trijų vokiečių turistų pagrobimą rytų Turkijoje ir raginame juos nedelsiant paleisti. Komisija griežtai pasmerkia žiaurų ginkluotą išpuolį šį rytą Stambule. Norėčiau pareikšti savo užuojautą nužudytų policininkų šeimoms ir draugams, ir linkiu sužeistiems policininkams greitai pasveikti.

Reziumuojant, plėtra visada turėjo būti ilgalaike pastanga ir tuo, kas turi įveikti politines audras Ankaroje, Belgrade, Briuselyje ir daugelyje kitų Europos sostinių. Mes negalime imti metinių atostogų šiame darbe taikai ir gerovei, kuris tarnauja svarbiausiam Europos Sąjungos ir jos piliečių interesui. Aš tikiu, kad galiu pasikliauti jūsų parama šiuo atžvilgiu.

  Marian-Jean Marinescu, PPE-DE frakcijos vardu. – (RO) Europos Sąjungos plėtros strategija turėtų būti grindžiama iki šiol įgyta patirtimi ir dabartine politine bei ekonomine padėtimi. Ankstesni plėtros etapai buvo naudingi tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms.

Tačiau mes turime atkreipti dėmesį, kad šalys, kurios įstojo į ES, perėjo nelygiaverčius derybų periodus ir ėjo skirtingais keliais realioje integracijoje į Europos Sąjungą.

Europos institucijos turėjo sunkumų prisitaikant prie didėjančio valstybių narių skaičiaus. Yra argumentų už Sąjungos plėtrą. Aš manau, Sąjungai būtų nuostolinga, jei tokios šalys, kaip Balkanai ar Moldavijos Respublika, liktų už Sąjungos ribų.

Rytų Europos šalims naudingos istorinės ir geografinės aplinkybės, kurios susidaro pareiškus norą prisijungti prie Europos Sąjungos. Yra ekonominiai reikalavimai, kurie neleidžia mums sustabdyti plėtros, pavyzdžiui, energetika. Mes taip pat turime užsiimti išoriniais politiniais veiksniais, kurie gali turėti nepalankių atgarsių.

Mums reikia kaimyninių šalių, kurios vysto stiprią demokratiją, veikiančią rinkos ekonomiką ir teisinę valstybę. Šiuo metu kaimyninė politika įgyvendinta bendradarbiavimo ir susivienijimo paktuose, kurie vykdo veiklą panašią į vykdytą derybų procese, bet ne tokiu svarbiu lygiu. Aš manau, kad šie susitarimai turi apimti ir taikyti procedūras, identiškas derybų skyrių procedūroms.

Esu įsitikinęs, kad šalys, kurios tikrai nori būti Sąjungos dalimi, priimtų tokias sąlygas, net jei jos nėra pasirašiusios preliminaraus šalies kandidatės susitarimo, ir nauda būtų labai reikšminga abiem šalims. Taigi, plėtros momentu šalys bus tokioje pozicijoje, kuri leistų joms greitai integruotis.

Tačiau norint įtvirtinti Europos Sąjungą ir priartėti prie naujo plėtros etapo yra būtina sąlyga – reformuoti Europos institucijas. Dėl šios priežasties Lisabonos sutarties ratifikavimas yra reikalavimas, kurį visos valstybės narės privalo suprasti ir patenkinti.

E. Broko pranešimo turinys įneša aiškumo dėl žingsnių, kurių ateinančiu laikotarpiu turi imtis Sąjunga, ir į kuriuos turi atsižvelgti Europos Komisija.

  Pirmininkas. – Ponios ir ponai, jūs pastebite, kai asmeniui suteikiame žodį, prieš kviesdami kitą kalbantįjį pasisakyti, palaukiame, kol jis ar ji pabaigs, nes vertėjai pasakė mums, jog turime palikti nuo dešimt iki penkiolikos sekundžių laiko, reikalingo persakyti kalbai.

Jūs suprantate, kad taip elgiamės tam, kad visus pasiektų teisingas vertimas.

  Jan Marinus Wiersma, PSE frakcijos vardu. – (NL) Savo frakcijos vardu norėčiau pakartoti ir pritarti tam, ką apie įvykius Turkijoje pasakė einantis Tarybos Pirmininko pareigas ir Komisijos narys. Antra, norėčiau padėkoti pranešėjui už tai, kaip jis su mumis dirbo rengiant šias diskusijas, ir trečia, aš pakartočiau savo frakcijos vardu, kad, mūsų nuomone, – ir einantis Tarybos Pirmininko pareigas pasakė tą patį, – iki šiol plėtra pasirodė esanti sėkminga, ir ji gerokai prisideda prie platesnės Europos Sąjungos vystymo.

Mes turime akcentuoti tą faktą pačioje mano kalbos pradžioje, ir E. Broko pranešimas taip pat išreiškia tą mintį: aptarinėdami plėtros strategiją, mes laikomės – kaip Komisijos narys pasakė – Turkijai ir Vakarų Balkanų šalims duotų pažadų. Taigi nėra pokyčių strategijoje tų šalių atžvilgiu, bet bus skiriamas didesnis dėmesys tam, kaip derybų proceso metu taikomi ir kaip susitvarkoma su prisijungimo kriterijais.

Antra, mes sutinkame su pranešėju, kad reikia skirti daugiau dėmesio pačios Sąjungos gebėjimui priimti naujus narius. Viena vertus, mes daugiau prašome iš šalių kandidačių pasiruošimo etapu, kita vertus, Europos Sąjunga aiškiai turi daug daugiau daryti, kad tinkamai susitvarkytų su naujų narių atėjimu. Ir mes manome, kad tai reiškia, jog reikia užbaigti reikalingas institucines reformas. Nicos sutartis nėra pakankamas pagrindas tolesnei sėkmingai plėtrai.

Trečia, ir, mano nuomone, svarbiausia: šiame pranešime taip pat kalbama ne tik apie dabartinės plėtros darbotvarkę, bet ir apie šalis, kurios nėra potencialių kandidačių sąraše. Mūsų egzistuojančios Europos kaimynystės politikos neužtenka. Ji tinka mūsų kaimynėms pietuose, ir ES pateikė pasiūlymą Viduržemio jūros regiono sąjungai, bet vis dėlto ji labiau tinka mūsų kaimynėms rytuose. Mes priėjome prie aiškios išvados, kad Europos Sąjunga turi pasiūlyti daugiau – daugiau nei kaimynystės politiką. Mes manome, kad ji turi liesti dvejopus santykius – tarp tų šalių ir Sąjungos ir dvišalius santykius tarp šalių. Čia Juodoji jūra sudarytų geras geografines ribas, tektų vaidmenų ir Rusijai, su Turkijai. Be šių dviejų šalių nebus išspręsti pagrindiniai sunkumai ir problemos tame regione. Turkija vaidins pagrindinį vaidmenį tarp Juodosios jūros ir Viduržemio jūros, ir tai suteiks jai galimybę parodyti tiesiog, kokia svarbi Turkija Europoje ir kokia vertinga ji Europos Sąjungai.

  Bronisław Geremek, ALDE frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, pirmiausia norėčiau palaikyti Tarybos ir Komisijos poziciją dėl dramatiškų įvykių Turkijoje. Ši svarbi problema yra mūsų šiandienos diskusijų objektas.

E. Broko pranešimas patvirtina Europos Sąjungos plėtros strategijos prasmę. Aš sakau tai kaip pilietis šalies, kuriai ši strategija buvo naudinga. Pranešime teigiama, kad nauji prijungimai prie Europos Sąjungos buvo sėkmingi. Pranešime taip pat teigiama, kad Europos tautų, kurios trokšta įstoti į Europos Sąjungą ir yra pasirengusios patenkinti įstojimo kriterijus, viltys susilauks ES palaikymo. Šiame pranešime tiksliai apibrėžiama integracijos gebėjimo, kuris yra sprendimo dėl prijungimo sąlyga, koncepcija.

Turbūt taip pat turėtų būti pasakyta, kad nusivylė tie, kurie tikėjosi, kad Europos Parlamentas paskelbs ES plėtros pabaigą ir pristatys kažkokį visateisės narystės pakaitalą. ES plečiasi ir sparčiai auga. Man buvo labai malonu išgirsti Komisijos narį O. Rehną sakant, kad mes neturėtume kurti jokių naujų prieškambarių šalims, kurios nori įstoti į Europos Sąjungą, ir turėtume leisti joms pareikšti norą tiesiogiai patekti į svetainę. Tačiau mes tikrai turime galvoti apie tai, kad ateities plėtrą turi suprasti ir palaikyti Europos piliečiai. Tai esminė ES gebėjimo priimti naujas valstybes nares dalis, taip pat veiksnys, didinantis pasitikėjimą Europa tarp jos piliečių. Mes žinome, kad šis pasitikėjimas išgyvena krizę. Mes taip pat žinome, kad Europa išeis iš šios krizės. Aš priklausau tiems, kurie tiki Europos idėjų ir Bendrijos institucijų galia.

Plėtros strategijos tikslas, kurį Europos Parlamentas šiandien atidžiai svarsto, yra sustiprinti vidinę ES jėgą ir reaguoti į Europos piliečių troškimus. Ji reagavo taip pat, kaip reagavo į Vidurio Europos troškimus 2004 m.

  Adam Bielan, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, pagrindinis mano prieštaravimas pranešimui, kurį šiandien aptarinėjame, yra tas, kad jam trūksta aiškaus plano, kaip atidaryti Europos Sąjungą rytams. Šitoje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į nuoseklumo stoką šių Rūmų veiksmuose. Praeitais metais mes patvirtinome mūsų kolegos Michało Kamińskio parengtą pranešimą, kuriame buvo kalbama apie aiškios galimybės tapti nare suteikimą Ukrainai. Tačiau dokumentas, kurį šiandien aptariame, paskelbs aliarmą tose šalyse, kurios galvoja apie stojimą į Europos Sąjungą, ypač mūsų artimiausioje kaimynėje Ukrainoje. Pranešimas, kuriame kalbama apie poreikį sustiprinti Sąjungos gebėjimą priimti naujas šalis, yra de facto stabdys tolesnei Europos Sąjungos plėtrai. Normalioms kandidatėms, tokioms kaip Ukraina, Europos tautai, vietoje visateisės narystės siūloma abejotinos vertės alternatyva.

Atsižvelgiant į mūsų geostrateginius interesus, mums turėtų būti svarbu kuo glaudžiau bendradarbiauti su Ukraina. Šioje padėtyje būtų geriau parodyti Kijevui atviras duris į Europos Sąjungą, o ne paversti narystės galimybę dar labiau miglota ir tokiu būdu stumti ukrainiečius į orbitą aplink Rusiją. Šiandien būtent taip ir yra, kuomet pavojus iš Kremliaus Ukrainai tampa vis aštresnis.

  Gisela Kallenbach, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) – Gerb. pirmininke, leiskite man taip pat padėkoti Elmarui Brokui, kuris pranešime pateikė proceso koncepciją. Aš matau strategijos pasikeitimą tarp darbinio dokumento ir dabartinio pranešimo, ir tai yra teisinga ir tinkama.

Nors kai kur reikia pakritikuoti, praėję plėtros etapai buvo sėkmingi visai Bendrijai. Tai taip pat yra teisinga ir tinkama. Tačiau plėtros procesas nebaigtas. Kaip daug kitų pasisakančiųjų, norėčiau paminėti Vakarų Balkanus, kurie neturi būti nukišti į juodą skylę, apsuptą Sąjungos valstybių narių. Mes suinteresuoti to išvengti. Mums reikia nedviprasmiškos plėtros strategijos, ne tokios, kuri kinta priklausomai nuo aplinkybių.

ES turi būti patikima ir verta pasitikėjimo partnerė. Tai taip pat reiškia, kad mes turime būti pasiruošę patys vykdyti reformas. Jei dabar yra klausimas dėl pasiruošimo, mums reikia užsiimti kritiška savianalize. Lengvabūdiška ir klaidinga kiekvieną euroskepticizmo ženklą priskirti ankstesniems plėtros etapams ir nuovargiui. Taigi atsibuskime! Dirbkime subalansuoto ekonominio, socialinio ir aplinkosaugos vystymo labui ir skleiskime ekonominio, kultūrinio ir istorinio praturtėjimo mastą, kuris ateina su plėtra. Pasakykime žmonėms, kas būtų, jei įvyktų dar vienas didžiulis sukrėtimas prie mūsų sienų ar Europos viduje.

Aiškių tikslų turėjimas ir išsamus bei atviras jų aptarimas sukuria pasitikėjimą. Sąjunga taip pat didina pasitikėjimą tesėdama pažadus, ir aš tikiuosi, kad mes padarysime tai patvirtindami šį pranešimą.

  Erik Meijer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, po pirmųjų prisijungimo bangų 2004 ir 2007 m. šiuo metu plėtra užsistovėjo. Kroatija turi laukti iki 2011 m., Makedonija neįstos mažiausiai iki 2014 m., o kitoms penkioms Vakarų Balkanų šalims teks laukti dar ilgiau. Vyksta derybos su Turkija, bet gali būti, kad Turkija neįstos dar dešimtmečius.

Dabar, kai visos valstybės, kurios anksčiau buvo Sovietų įtakos zonoje, įstojo, atrodo, kad Europos Sąjunga kenčia nuo plėtros nuovargio. Už diskusijų dėl plėtros ir kaimynystės politikos slypi dviejų skirtingų rūšių mąstymas. Vienas yra tas, kad Europos Sąjunga yra pasaulio galia ir supervalstybė, kuri palaipsniui priima vis daugiau sprendimų, turinčių įtakos jos valstybėms narėms. Ši supervalstybė nori padaryti kaimynines valstybes priklausomas nuo jos, nesuteikiant joms tokios pat įtakos kaip lygioms partnerėms Sąjungos viduje. Šalims, kurios nepadarė reikiamų pakeitimų ar kurių ekonomika yra silpna, nebus leista įstoti. Jos turi būti laikomos už Sąjungos ribų, bet vis dėlto įtaigiai įtrauktos į ES įtakos zoną, kur jos neturi balso. Mano frakcija bjaurisi tokia taktika.

Kitas požiūris nori bendradarbiavimo su įvairiais ir lygiais partneriais. Sąjunga yra atvira bet kuriai Europos valstybei, kuri nori įstoti ir atitinka tokius būtinus kriterijus, kaip demokratija ir žmogaus teisės. Tokios rūšies Sąjunga neieško būdų primesti sprendimus, kuriems trūksta palaikymo valstybėse narėse, o bando spręsti savo piliečių užsienio problemas per bendradarbiavimą. Tokios rūšies Sąjunga labiausiai atitinka tikslą ir turi didžiausius šansus ilgam išlikti.

  Georgios Georgiou, IND/DEM frakcijos vardu. – (EL) Gerb. pirmininke, E. Broko pastangos yra iš tikrųjų pagirtinos, ir aš norėčiau padėkoti jam už šią kalbą, kurioje jis pateikė keletą labai naudingų paaiškinimų.

Tačiau nepaisant pagirtinų pastangų, šis Europos Sąjungos skubėjimas vėl bet kaip prijungti naujas valstybes nares yra nesuprantamas.

Į kokios rūšies Sąjungą ir kokios rūšies Europą jos būtų prijungtos? Ar tai būtų į aukštų naftos kainų, aukštų maisto kainų, nedarbo Europą – skurdo Europą, jei norite? Ką gi mes norime sukurti? Ar turėtume sukurti naują tarpžemyninio skurdo tinklą?

Europa negali būti tuo suinteresuota. Aš manau, kad tai būtų kitų interesais. Mes turime turėti omenyje Airijos referendumo rezultatus, kurie greičiausiai neleistų tokios pernelyg supaprastintos plėtros, kokią mes pasirinkome.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Aš norėčiau padėkoti pranešėjui už jo darbą šia aktualia tema, kuria siekiama išspręsti tokį delikatų klausimą šiandienos Europos Sąjungai.

Išsiplėtimas 10 naujų valstybių narių 2004 m. ir dar dviem 2007 m. neabejotinai buvo sėkmingas tiek Europos Sąjungai, tiek minėtoms šalims, kurios įstojo. Dėl padidėjusio žmogiškojo ir ekonominio potencialo auga Europos Sąjungos konkurentiškumas ir reikšmingumas. Tačiau galiu užtikrintai teigti, kad nepaisant šio fakto 12 naujųjų valstybių narių vis dar jaučia skirtumus tarp jų ir 15 senųjų valstybių narių. Mes kalbame apie diskriminaciją, ir šios diskriminacijos priežastis yra ekonominio arba socialinio brandumo stoka. Tačiau aš nustebinta dėl to fakto, kad plėtra pateikiama kaip priežastis, kodėl turi būti ratifikuota Lisabonos sutartis.

Ponios ir ponai, Nicos sutartis yra nebegaliojanti. Tai dokumentas, priklausantis istorijai, kuris nepritaikomas šiandienos politiniam gyvenimui. Jis prarado savo, kaip sutarties, veikimo tikslą tarp 15 senųjų valstybių narių. Šiandien mūsų yra 27, todėl Lisabonos sutartis turi būti ratifikuota, bet ne dėl plėtros. Plėtrą galima pasiekti per atskirą dvišalę sutartį tarp Europos Sąjungos ir valstybės narės.

  Charles Tannock (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, Britanija, mano šalis, buvo viena iš trijų šalių, įstojusių su pirmąja plėtros banga dar 1973 m. Nuo tada mano partija, Britanijos konservatoriai, aktyviai palaikė plėtros procesą iki dabartinių 27 valstybių narių.

Plėtra išplečia bendrą ES rinką, sukurdama daugiau galimybių ekonominiam augimui ir prekybai. Ji sukuria daugiau darbo vietų ir socialinio stabilumo, taip pat skleidžia svaresnį ES balsą pasaulinėje scenoje. Plėtra įtvirtina ES demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės vertybes tose naujose valstybėse narėse, kaip mes matėme praeityje buvusių Ispanijos, Graikijos ir Portugalijos diktatūrų atveju, kurios tuomet įstojo, ir Varšuvos pakto buvusiose komunistinėse šalyse, kurios įstojo vėliau.

Tiems, kurie abejoja ES judėjimu link didesnės sanglaudos Sąjungoje, plėtra turėtų teoriškai sukurti platesnę, laisvesnę ir lankstesnę Europą ir daugiau diskusijų apie ES ateities kryptį. Prezidentas N. Sarkozy, kaip einantis Tarybos Pirmininko pareigas, neseniai iškėlė plėtros klausimą Lisabonos sutarties paralyžiaus kontekste po to, kai ji buvo atmesta Airijos referendume. N. Sarkozy pasakė, kad kitas numatytas plėtros etapas Kroatijai negali įvykti be Lisabonos sutarties. Manau, kad tai klaida, ir tai bandymas išlaikyti Sutartį veikiančią.

Esu įsitikinęs, kad galima rasti būdą Kroatijai įstoti į ES be Lisabonos sutarties. Be abejonės, yra kiti Sutarties aspektai, kuriuos bus bandoma įgyvendinti be dokumentų ratifikavimui. Dabar aišku, kad Europa nori skirti mažiau dėmesio institucijų pertvarkymui ir daugiau ryšių su visuomene atkūrimui.

Aš asmeniškai palaikau plėtrą į Vakarų Balkanų šalis ir galiausiai į Ukrainą, Moldaviją, o, jei pasiseks, ir į demokratinę Baltarusiją. Tai realus gero dalyko, kurį ES gali suteikti savo žmonėms, pavyzdys.

  Hannes Swoboda (PSE). - (DE) Gerb. pirmininke, leiskite man pradėti, išreiškiant savo nuoširdžią padėką E. Brokui už jo norą labai konstruktyviai bendradarbiauti. Žinia yra pakankamai aiški: plėtros procesas nebus nutrauktas, bet mes visi turime dar daugiau padaryti, kad pasirengtume. Tai taikoma tiems iš mūsų, kurie yra Europos Sąjungoje, ir tiems, kurie nori ateiti į Europos Sąjungą. Aišku, geresniam pasirengimui taip pat reikalingos Europos Sąjungos institucijų reformos ir įtvirtinimas. Dar daugiau – man turbūt nereikia pridurti, kad geresnis pasirengimas taip pat reiškia neabejotiną Kopenhagos kriterijų pripažinimą, kurie turi būti pritaikyti ir įvykdyti, ne tik tiesiog įtraukti į teisyną.

Aš taip pat esu labai dėkinga E. Brokui už mūsų su Jan Marinus Wiersma Juodosios jūros sąjungos idėjos priėmimą, nors ir, ko gero, atsargesne forma. Mintis yra ta, kad mes turime siųsti aiškius signalus Ukrainai ir kitoms Juodosios jūros regiono šalims, kurias liečia kaimynystės politika. Tačiau tam, kad padėtume šioms šalims, taip pat svarbu į šį bendradarbiavimą įtraukti Turkiją ir Rusiją. Aš tikrai vertinu pirmininkaujančiosios Prancūzijos idėjas dėl Viduržemio sąjungos, bet mes negalime nuošaliai palikti Juodosios jūros regiono. Ten mes irgi turime nešti aukštai iškeltą vėliavą, ir Europos Sąjunga turi pateikti atitinkamus bendradarbiavimo pasiūlymus.

Kalbant apie Balkanų šalis, E. Brok savo pranešime pateikia kelis pasiūlymus. Kaip jis šiandien aiškiai ir tiksliai pabrėžė, tai fakultatyvūs pasiūlymai. „Lukterkite su savo reformomis – yra pakankamai laiko“ yra žinutė, kurios niekas neturėtų suvokti. Ne, reformos turi būti paspartintos tiek Kroatijoje, tiek, žinoma, ir kitose šalyse. Mūsų signalas turi būti aiškus ypač tada, kai nauja vyriausybė ateina į valdžią, kaip dabar nutiko Serbijoje. Jis turi sakyti: „Mes norime jūsų Europos Sąjungoje kuo greičiau, bet mes negalime pasiūlyti alternatyvos jūsų reformų procesui. Jūs patys turėsite jį vykdyti ir jūs turėsite taikyti proeuropinę strategiją.“

Sąjunga yra nepilna be pietryčių Europos Balkanų šalių, bet tose šalyse turi būti atliktas darbas, ir jis turi būti atliktas kuo greičiau, kad mes kartu galėtume sukurti naują Europą.

  István Szent-Iványi (ALDE). - (HU) Europos Sąjungos istorija iki šiol buvo nepertraukiamos plėtros istorija, ir ši plėtra yra taip pat vienas iš akivaizdžiausių Europos Sąjungos sėkmės ir patrauklumo įrodymų. Nepaisant to, viešojoje nuomonėje vis labiau galima pajusti kažką panašaus į nuovargį ir apatiją dėl plėtros. Tai mus visus stipriai motyvuoja realistiškai spręsti plėtros klausimą.

Tačiau realizmas negali reikšti skepticizmo. Tai negali reikšti plėtros proceso sustabdymo ir dar mažiau – naujų priėmimo sąlygų, kurių neįmanoma įvykdyti, rengimo ar anksčiau prisiimtų įsipareigojimų pakartojimo, kadangi tai pakenktų mūsų patikimumui. Nuo Airijos referendumo mūsų pagrindinis rūpestis buvo įrodyti, kad Europos Sąjunga vis dar veikia, ir plėtra vis dar yra svarbus ir tikras tikslas Europos Sąjungai. Tuo suinteresuotos tiek valstybės narės, tiek šalys, norinčios prisijungti. Ačiū.

  Konrad Szymański (UEN). - (PL) Gerb. pirmininke, mūsų plėtros strategijoje teorinis samprotavimas pradėjo įgauti didesnį svorį negu politika. Plėtros gebėjimo teorija yra tik pretekstų rinkinys visiškai sutartiniam ir politiškam sprendimui uždaryti Sąjungą pasauliui. Tai bloga ir kenksminga kryptis Europai, kadangi būtent ši plėtra suteikė ES svorį tarptautinėje arenoje ir sudarė galimybes Sąjungai skleisti savo socialinį, politinį ir ekonominį modelį.

Jei mes priimsime šį pranešimą, mes siųsime neigiamą signalą Kijevui ir Tbilisiui ir susilpninsime ten provakarietiškas ir proeuropietiškas jėgas. Ieškant palaikymo Sutarties reformoms, buvo paskelbta, tarp kitų šalių ir Lenkijoje, kad jos yra esminės plėtrai. Dar labiau nustebome išgirdę, kad nepaisant Lisabonos sutarties priėmimo mes turime dirbti ties papildomomis sutarties reformomis tolesnės plėtros kontekste.

Elmarai, jūsų pristatymas buvo tikrai geresnis už pranešimą, bet pasakykite prašau vieną dalyką: kiek reformų sutarčių turime priimti, kad, jūsų nuomone, būtume pasiruošę priimti Ukrainą į Europos Sąjungą?

  Adamos Adamou (GUE/NGL). – (EL) Gerb. pirmininke, mūsų požiūris į plėtrą yra toks, kad Europos tautos turi teisę siekti prisijungimo prie Europos Sąjungos, jei jos atitinka reikalaujamus kriterijus.

Šis principas taip pat yra pagrindas mūsų požiūriui Turkijos atveju, kurios prijungimo procesas taip pat daro įtaką Kipro klausimo išsprendimui. Tačiau mes atkakliai tvirtiname, kad Turkijos įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė dėl Europos Sąjungos, laikymasis yra esminė sąlyga jos priėmimo užbaigimui.

Europos Sąjunga neturėtų atsisakyti pareigos vykdyti savo pačios įsipareigojimus, o Turkija privalo visiškai patenkinti tarptautinio teisėtumo, JT rezoliucijų ir Europos teisės principus, kad panaikintų okupaciją Kipre, atidaryti uostus ir oro uostus Kipro laivams ir lėktuvams bei panaikinti veto, kad Kipro Respublika galėtų dalyvauti tarptautiniuose forumuose ir susitarimuose.

Ypač šiuo metu, sekant naujai išrinkto prezidento Demetriso Christofiaso iniciatyvą, ir kai abiejų bendruomenių vadovai deda pastangas, Turkija turi nusileisti ir susilaikyti nuo kliūčių sudarymo šio naujo etapo Kipro klausime kelyje.

  Gerard Batten (IND/DEM). - Gerb. pirmininke, šiame pranešime yra pripažinimas, kad plėtra nebuvo didžiulis pasisekimas. E. Brok pripažįsta, kad be rimtų pokyčių dabartinėje ES politikoje plėtra gali pakenkti vidinei ES sanglaudai.

ES įsileido šalis, kurios, ji puikiai žinojo, neatitiko jos pačios įstojimo kriterijų, kaip tai buvo Rumunijos ir Bulgarijos atveju. Tai gali būti pakartota su dar daugiau Rytų Europos valstybių ir Turkija.

Dėl tęsiamos ES plėtros atsiradusio nekontroliuojamo, neriboto ir netvarkingo imigravimo milžiniški krūviai tenka tokioms valstybėms narėms kaip Jungtinė Karalystė.

Tai tik viena iš augančio priešiškumo Europos Sąjungai tarp jos piliečių priežasčių. E. Broko sprendimas yra masinė propaganda įtikinti žmones plėtros nauda. Sprendimas Britanijai – išeiti iš Europos Sąjungos ir atnaujinti savo sienų kontrolę.

  Philip Claeys (NI). - (NL) Komisijos narys O. Rehn vėl ką tik pasakė, kad Turkijai numatyta aiški galimybė tapti visateise nare ir kad neturėtų būti primesti jokie nauji reikalavimai. Aš siūlau Komisijos nariui atidžiai pažiūrėti į Eurobarometro apklausas. Nėra demokratinio palaikymo Turkijos priėmimui. Praraja tarp politikos ir žmonių nuolat didėja, platėdama ir gilėdama. Buvo duotas pažadas, kad derybos bus sustabdytos, jei Turkijai akivaizdžiai nepavyks įvykdyti įsipareigojimų.

Šio pažado nesilaikoma. Kitas pažadas buvo, kad derybos vystysis koja kojon su pertvarkymo procesu Turkijoje. Tai irgi nevyksta. Pertvarkymo procesas Turkijoje iš tikrųjų sustojo, tačiau prieš dvi savaites buvo nuspręsta pradėti du naujus skyrius derybose. Šis neatitikimas tarp žodžių ir darbų paaiškės esąs lemtingas Europos Sąjungai, nebent bus padaryti radikalūs pokyčiai mūsų politikoje ir požiūriuose.

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE). - (PL) Gerb. pirmininke, Europos Sąjunga šiandien jau yra labai didelė, bet jis vis dar nepilna. Siekiant būti darniai, vieningai Europai, pirmiausia reikia bendrų vertybių, kaip ir jos gyventojų geranoriškumo. Norint pasiekti tikslus, kuriuos patys išsikėlėme, tokius kaip geresnė ekonomika, didesnė politinė įtaka tarptautinėje arenoje, geresnė demografija ar geresnė gyvenimo kokybė, yra tam tikros sąlygos, kurias reikia įvykdyti. Dėl mūsų kolegos E. Broko pristatytų minčių, žinoma, didesnė vidinė integracija yra svarbi. Sąjungos nariai taip pat turi norėti tęsti plėtrą ir, aišku, šalys kandidatės turi įvykdyti būtinus kriterijus. Kokia yra strategija šiai plėtrai? Tiesiog motyvuoti kandidates stengtis, dirbti su jomis ir palaikyti jas, naudojant įvairias priemones, įskaitant kaimynystės politiką.

Rytų aspektas mums svarbus todėl, kad ten yra didesnė Europos dalis, kuri nėra Europoje siaurąja žodžio prasme, nėra Europos Sąjungoje. Vienintelis pasirinkimas čia pasistengti pažinti šias rytų kaimynes ir paruošti pagrindą dėl teisinių, ekonominių ir socialinių dalykų. O čia svarbios bendros vertybės ar bent jau bendrų vertybių galimybė. Man atrodo ir esu įtikintas šio fakto, kad didžiausias socialinis ir politinis eksperimentas visoje istorijoje – Europos Sąjungos užbaigimas – turi tikrą pasisekimo tikimybę.

  Véronique De Keyser (PSE). - (FR) Gerb. pirmininke, yra toks garsus belgų menininko René Magritte paveikslas, kuriame vaizduojama pypkė su užrašu po ja eci n’est pas une pipe. Kad ir kaip nuostabiai ji būtų nupiešta, šios pypkės neparūkysi.

E. Broko pranešimas yra gana panašus į šį paveikslą. Nepaisant jo pavadinimo, tai ne plėtros strategija todėl, kad tai ne strategijos klausimas ar tų pagrindinių klausimų, kuriuos sau užduoda piliečiai, dalykas. Kam plėsti Europos Sąjungą? Kuria kryptimi? Kokie pavojai ar kokia nauda? Tai, apie ką kalba E. Brok, yra įtvirtinimo metodas, gynybos taktika. Paprastai tariant, plėtra yra sandoris tarp Europos ir šalių kandidačių. Pastarosios turi įvykdyti Kopenhagos kriterijus, o Europa turi pademonstruoti gebėjimą priimti jas.

Štai kur šuo pakastas. Įstrigusi Nicos sutartyje, kuri yra per daug varžanti ir iš kurios ji negali ištrūkti, Europa nėra pasirengusi tolesnei plėtrai. Todėl krizė Europos institucijose turėtų sustabdyti plėtrą. Štai apie ką galvoja daug Europos piliečių, iš dalies tokia yra ir mano nuomonė.

Tačiau mes turime būti atsargūs, kadangi pasakytas šitaip tiesiai, be jokios didelio užmojo strategijos šis devizas yra pavojingas. Jis praskina kelią visiems tiems, kurie yra pasirengę atmesti naują sutartį, siekdami naudos sau, atmesti Turkiją ar net Balkanų šalis – kaip visi tie nacionalistai, nepasitikintys užsieniečiais, galinčiais vieną dieną persirengti europiečiais. Jiems šis devizas yra tik apsimetimas – iš tikrųjų jie nenori nei plėtros, nei didesnio gilumo.

Mes turime įrodyti savo piliečiams, kad nuoseklūs plėtros etapai sudarė naujų galimybių Europai, pabrėžti jiems, kad daugiakultūriškumas yra palaima, kad imigracija yra mūsų demokratinė ateitis. Mes turime įveikti institucinę krizę. Ji nėra pergalės ženklas nei euroskeptikams, nei likusiems, bet ji atskleidžia kažką panašaus į negarbingą bejėgiškumą, nuo kurio visi rizikuoja nukentėti. E. Broko pranešimas gerai ir protingai susidoroja su šiuo bejėgiškumu, ir aš jį palaikau, tačiau, deja, jis mūsų neveda į priekį.

  Inese Vaidere (UEN). – (LV) Ponios ir ponai, ES plėtros rezultatai yra teigiami, todėl svarbu, kad mes kurtume teisingas sąlygas jiems vystyti. Mūsų institucijos ir vyriausybės turėtų suteikti visuomenei tikrą ir visą informaciją tiek apie plėtros naudą, tiek pavojus. Piliečiai turi būti tikri, kad plėtrai pasibaigus jie neturės nerimauti dėl savo galimybių išlaikyti ir vystyti savo kalbą, kultūrą, tikėjimą ir tradicijas ir jie turi būti tikri, kad nekils grėsmė jų gerovei ir vertybėms. Jei valstybėse gyvenančios tautos jausis kaip namie savo šalyse, bus mažiau baimės dėl imigrantų antplūdžio, ir plėtros procesas, kaip visuma, bus vertinamas teigiamai. Mums reikia įsiklausyti į piliečius, ir mes turime vystyti dialogą. Aš palaikau įvairių rūšių bendradarbiavimą su potencialiomis valstybėmis narėmis. Dėl to atsirastų ne tik atviresnis požiūris į Europos Sąjungos gebėjimą integruoti, kuris buvo sėkmingai apibrėžtas pranešime, bet ir į aiškų žemėlapį mūsų partneriams. Ačiū.

  Doris Pack (PPE-DE). - (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, Europos Sąjunga galės vykdyti savo funkciją kaip patikima ir stabili pasaulinė partnerė tik tuomet, jei ji ir toliau galės veikti ir laikytis ištobulintos strategijos, kuri reaguoja į konkrečius įvairių šalių poreikius. Mes negalime įsileisti visų savo kaimynių kaip narių, todėl esame priversti, jei tik juos tai domina, pasiūlyti jiems patrauklią ir vertą alternatyvą.

Mes privalome sugalvoti veiksmingą kaimynystės politiką, vertą to vardo. Mūsų švietimo, kultūros ir jaunimo programų įžanginė dalis ir ypatingos ekonominės erdvės sukūrimas yra tokio požiūrio pavyzdžiai. Todėl puikiame E. Broko pranešime išvardyti pasirinkimai turi būti kuo greičiau iki galo išvystyti ir sukonkretinti. Tai vienintelis būdas paremti stabilumą, taiką, pagarbą žmogaus teisėms ir ekonomines reformas tose šalyse, kurios yra mūsų kaimynės.

Tačiau padėtis yra kitokia Vakarų Balkanų šalyse, kurios kažkurį laiką turėjo aiškią prisijungimo perspektyvą. Pakanka užmesti akį į žemėlapį, ir pamatysite, jog jos yra Europos Sąjungos širdyje, noriu pasakyti, kad jas supa valstybės narės. Mūsų politika ten yra grindžiama logiškais žingsniais. Viena šalis jau derasi dėl savo prisijungimo į ES, o kitos su ES pasirašė Stabilizavimo ir asociacijos susitarimus – iš tikrųjų visos, išskyrus Kosovą. Mūsų politinis veikimas ten yra mūsų patikimumo užsienio politikos srityje išbandymas ir ilgalaikės taikos bei stabilumo ES garantas.

Man nepatinka, kai Turkija ir Kroatija nuolatos minimos kartu. Sąlygos ir prielaidos yra visiškai skirtingos, ir kiekvienas turi tai suprasti. Kroatija yra pirmoji iš Vakarų Balkanų šalių, kurios prijungimo derybos galėtų būti užbaigtos 2009 m. ES turėtų paspartinti Kroatijos prijungimą, taip duodama ženklą Makedonijai, Albanijai, Juodkalnijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Serbijai ir Kosovui, kad pagrindinės ir dažnai skausmingos socialinės, teisminės ir ekonominės reformos yra vertos pastangų.

Tačiau tuomet atsakomybė už šių šalių prijungimą ateityje visų pirma atsidurs jų pačių politikų, kurie atskaitingi savo rinkėjams, rankose.

  Libor Rouček (PSE). – (CS) Ponios ir ponai, pranešėjo, Tarybos ir Komisijos nuomone, praėję plėtros etapai apskritai buvo labai sėkmingi. Aš visiškai sutinku su šiuo požiūriu. Mano paties šalis, Čekija, yra to pavyzdys. Narystė jai nepaprastai naudinga, ir ji greitai vejasi labiausiai ekonomiškai išsivysčiusias šalis. Nepaisant to, šalyje yra žmonių, tarp jų ir prezidentas V. Klaus, kurie nuolat reiškia savo abejones dėl narystės ES, taip pat abejones dėl paties ES egzistavimo pagrindo. Kaimyninėje Austrijoje reiškiamos panašios nuomonės. Nors dėl plėtros šioje aštuonių milijonų gyventojų šalyje buvo sukurta 150 000 darbo vietų, tik 28 proc. austrų savo šalies narystę Europos Sąjungoje vertina pozityviai. Todėl norėčiau išskirti vieną Elmaro Broko pranešimo aspektą – būtinybę sukurti visapusišką ryšių su visuomene strategiją, siekiant informuoti visuomenę apie plėtros tikslą, apie jos privalumus ir galimus jos trūkumus ateityje. Man tai pats svarbiausias klausimas, neskaitant Lisabonos sutarties ratifikavimo ir 2003 m. Solune būtent Vakarų Balkanų šalims duoto pažado tesėjimo.

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN). - (PL) Gerb. pirmininke, pranešime apie plėtros strategiją, kurį mes aptarinėjame, yra nuoroda į Romos sutarties straipsnį, pagal kurį „kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Bendrijos nare“. Su pasitenkinimu pastebime pritarimo ženklus Lenkijos ir Švedijos iniciatyvai dėl partnerytės su rytais, įskaitant glaudesnį bendradarbiavimą su mūsų rytų kaimynėmis, tarp kurių Ukraina ir Baltarusija. Turėtume atkreipti dėmesį, kad Ukraina tikisi visateisės narystės. Pirmininkaujančiosios Prancūzijos prioritetų kontekste, kur didžiausias dėmesys skiriamas ryšiams su pietinėmis Sąjungos kaimynėmis, mes taip pat turėtume sustiprinti savo partnerystę rytuose, siekdami užkirsti kelią rimtai asimetrijai užsienio politikoje. Viena iš priemonių galėtų būti ES ir Rytinių kaimyninių šalių parlamentinė asamblėja, vadinamoji „EuroNest“. Tokio pasiūlymo pateikimas darbotvarkės pradžioje sustiprintų signalą, kurį siunčiame mūsų rytų kaimynėms ir jų siekiams, susijusiems su Bendrija. Turėtų būti aiškiai konstatuota, kad šie siekiai neturėtų būti slopinami ir siejami su Lisabonos sutarties žlugimu, ką kai kurie vyresni Europos politikai šiuo metu daro.

  Ioannis Varvitsiotis (PPE-DE). – (EL) Gerb. pirmininke, noriu pasveikinti E. Broką dėl jo pranešimo, kuriame yra daug tiesos. Aš asmeniškai nesu per daug optimistiškas dėl naujų prijungimų ir naujo plėtros etapo, bent jau ne artimiausioje ateityje, išskyrus Kroatiją. Tačiau mes tikrai trokštame, kad pasaulis aplink mus būtų politiškai ir ekonomiškai stabilus. Mes trokštame, kad viešpatautų taika ir gerovė. Mes trokštame, kad pasaulis aplink mus būtų gyvas ir labai sveikas.

Įrankis, kuris pagelbėtų mums šiame kelyje, kaip E. Brok pripažįsta, yra Europos kaimynystės politika. Tačiau Europos kaimynystės politika nesukuria partnerių bendrame versle. Ji grindžiama dvišaliais Sąjungos santykiais su kiekviena iš šių šalių ir, mano nuomone, tai yra jos silpnoji vieta. Todėl mes privalome sukurti kažką, kas apima daugiau nei tiesiog kaimynystė, bet neapima narystės. Mano siūlymas kurti Europos Sandraugą yra žingsnis ta kryptimi: tai bus lyg sustiprintas bendradarbiavimas, Europos Sąjungos kaimyninių valstybių, kurios priims jos siūlymą, erdvė.

Ji sugebės ir sustiprinti saugumą, ir pakelti tarptautinį Europos Sąjungos prestižą. Tai bus alternatyvus plėtrai įrankis, suteiksiantis mums galimybę išplėsti savo įtaką kaimynėms, kai yra prieštaravimų dėl tolesnės plėtros.

Galiausiai noriu pridurti, kad net jei šis siūlymas skamba labai ambicingai, aš manau, kad Europos Sąjunga privalo pagaliau pakelti savo prestižą ir išplėsti savo įtaką, ir, mano nuomone, tai yra vienas kelias šiam tikslui pasiekti.

  Adrian Severin (PSE). - Gerb. pirmininke, negali būti strategijos be aiškaus tikslo. Europos Sąjungos tikslo neaiškumas, kai kalbame apie plėtros politiką, yra kliuvinys, kurio joks pranešėjas neįveiks. Šis pranešimas yra tokio neaiškumo auka.

Mūsų pareiga ir mūsų pagrindinis užmojis yra suteikti saugumą savo piliečiams. Mūsų piliečiai jaučiasi neapsaugoti. Norint juos apginti, Europos Sąjungai reikia galios. Norint būti galingai pasaulyje, Europos Sąjungai reikalinga tiek plėtra, tiek vidinis pertvarkymas. Kadangi mums nepavyko pasakyti savo piliečiams, kad teisės, kurias jie jau įgijo, yra neišeikvojamos, jie mano, kad gali išsaugoti tas teises priešindamiesi tiek plėtrai, tiek pertvarkymui. Esant tokioms aplinkybėms, Europos Sąjungos ateitis yra pavojuje.

Plėtra nėra nuolaida, padaryta šalims kandidatėms. Kai kurios iš jų, tokios kaip Ukraina, Serbija, Moldavija ir Turkija, turi alternatyvų – galbūt prastesnių, bet alternatyvų. Šiais atvejais mes konkuruojame su kitais. Kai kurios jų vidinės problemos būtų geriau išspręstos viduje negu išorėje, t. y., Europos Sąjungoje. Jei mes nesiūlome jiems galimybių, mes nesiūlome savo piliečiams saugumo.

Čia ne šalys kandidatės ar naujosios valstybės narės yra sunkiai virškinamos – tai mūsų virškinimo sistema yra per lėta. Arba mes greitai rasime gerą virškinimo skatinamąjį vaistą, arba būsime priversti ilgą laiką badauti.

  Anna Ibrisagic (PPE-DE). - (SV) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, manau, teisinga padaryti išvadą, kad plėtra buvo sėkminga. Džiaugiuosi girdėdama patvirtinimą, kad šalys, kurioms anksčiau davėme aiškius pažadus ir aiškią galimybę tapti ES narėmis, vis dar mėgaujasi tais privalumais. Tačiau aš rimtai susirūpinusi, kad atmosfera vėsta kiekvieną kartą, kai mes aptarinėjame plėtrą. Vis dažniau vartojami tokie žodžiai kaip „pakankamas“, „gebėjimas priimti“, „politinis įtvirtinimas“, „pavojai socialinei ir ekonominei sanglaudai“. Šie žodžiai mano ausims skamba ne kaip vizija ar tikslas, o labiau kaip būdas išvengti įsipareigojimų dėl galimų ateities plėtros etapų. Vis dažniau remiamasi nuovargiu dėl plėtros, kuris atsispindi visuomenės nuomonėje namuose, bet nepakankamai daroma, kad ta nuomonė būtų pakeista.

Neatsitiktinai Vokietija ir Prancūzija – dvi šalys, kurios per amžius viena su kita kariavo, buvo būtent tos, kurios pradėjo visą ES projektą. Neatsitiktinai būtent Prancūzijos ir Vokietijos vadovai turėjo Europos ateities viziją. Jie suprato, kad Europos Sąjunga pirmiausia yra taikos ir saugumo projektas – daug daugiau nei tik ekonominis projektas. Būtent šios vizijos ir tokio vadovavimo aš tikrai ieškau ir taip dažnai čia nerandu. Todėl vertinu paprastą Komisijos nario O. Rehno kalbą: mes neturime kurti laukiamojo šalims, kurios siekia narystės, ir plėtra turi ateitį. Aš už tai ypač dėkinga Komisijos nariui.

  Vural Öger (PSE). - (DE) Gerb. pirmininke, mano nuomone, Europos plėtros politika buvo didžiulio pasisekimo istorija. Per penkiasdešimt metų ES pavyko sukurti taikų, demokratišką ir klestintį žemyną. Tačiau mane šiame pranešime apie ES plėtros strategiją apstulbino tai, kad jame taip pat skiriamas didelis dėmesys santykiams tarp ES ir šalių, kurioms nenumatytos galimybės prisijungti.

Šis bandymas atskiesti plėtros strategiją ir sumaišyti ją su Europos kaimynystės politika kelia problemų. Nors pranešime nagrinėjama daug labai įdomių esminių klausimų ir išreiškiamos geros mintys, visa tai tiktų pranešime apie EKP, bet visiškai netinka pranešime apie plėtrą. Aš galvoju, pavyzdžiui, apie pasiūlymus Viduržemio sąjungai ir Juodosios jūros sąjungai. ES plėtros politika turėtų išlikti visiškai atskirta nuo Europos kaimynystės politikos. Vietoj to, apgailestaudamas sakau, kad pranešime yra keli labai neaiškūs ir net painūs pareiškimai, kurie palieka erdvės įvairioms interpretacijoms.

  Francisco José Millán Mon (PPE-DE). - (ES) Gerb. pirmininke, E. Broko pranešime kalbama apie vieną iškiliausių Europos Sąjungos sėkmių – plėtros procesą. Jei leisite, norėčiau pateikti tris komentarus.

Pirma, plėtra išryškino vadinamąjį Sąjungos „gebėjimą keistis“. Troškimas integruotis buvo galingas stimulas dideliems politiniams ir ekonominiams pokyčiams daugelyje Europos šalių. Tos šalys dirbo, kad taptų Sąjungos narėmis, kartu atnešdamos naudos sau ir esamoms valstybėms narėms. Penktasis plėtros etapas yra naujausias sėkmės įrodymas.

Antra, aš pritariu Komisijos propaguojamoms sąlygų taikymo, įtvirtinimo ir ryšių su visuomene koncepcijoms, kurios paveikia ir E. Broko pranešimą. Aš taip pat palaikau reikalavimą, kad Sąjunga privalo sustiprinti savo integravimo gebėjimą. Iš tikrųjų reikia, kad Sąjunga būtų pajėgi įsisavinti plėtros etapus ir toliau tinkamai funkcionuoti. Siekiant tai padaryti tose sferose, kuriose būtina, reikia įvykdyti institucines reformas, pavyzdžiui, užtikrinti Sąjungos finansinius išteklius. Plėtros etapai neturi kelti grėsmės bendrai Sąjungos politikai ar tikslams. Be to, pritariu didelio užmojo ryšių su visuomene politikos būtinybei – šito Sąjungai iki šiol trūko. Tai tiesa, kad mes nesugebėjome perteikti piliečiams plėtros naudos.

Galiausiai E. Broko pranešime kalbama apie galimybę sukurti ypatingą Sąjungos erdvę rytų šalims, kurioms kol kas nenumatytos galimybės tapti narėmis. Kaip pranešimo 19 skirsnyje nurodoma, tokia erdvė ar zona būtų grindžiama bendra politika įvairiose srityse, pradedant teisinės valstybės principu ir demokratija, baigiant švietimu ir migracija. Mano nuomone, daugelis šių bendros politikos sričių turi būti įgyvendintos ne tik dėl mūsų rytų kaimynių, bet turėtų būti išplėstos ir į šalis, besiribojančias su Viduržemio jūra. Šios šalys daugiau nei penkiasdešimt metų palaikė labai artimus ryšius su Europos Sąjunga. Europos kaimynystės politika ir vadinamasis Barselonos procesas – dabar Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga – turi užtikrinti, kad šalys pietiniame krante nesijaustų taip, lyg su jomis elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais.

  Luis Yañez-Barnuevo García (PSE). - (ES) Gerb. pirmininke, tiesiog įspėjimas – greit neliks laiko subtilybėms. Taip kalbu išimtinai savo vardu.

Plėtra ne visada buvo sėkminga. Keturių ar penkių šalių, prisijungusių 2004 m., politinis elitas, mano nuomone, arba nesuprato, arba nepriėmė Europos politikos ar Bendrijos acquis. Jie teikia prioritetą santykiams su Jungtinėmis Valstijomis ir daugiau dėmesio skiria NATO negu rimtam ir saugiam integracijos su Europos Sąjunga procesui.

Kol neįsigalios Lisabonos sutartis, negali būti tolesnės plėtros.

Dabartinės derybos su šalimis kandidatėmis turėtų būti tęsiamos be pertraukų, bet aš neabejotinai manau, kad tos derybos neturėtų būti baigtos, kol bus patvirtinta Lisabonos sutartis.

Pagaliau mes neturėtume trukdyti toms šalims, kurios nori judėti toliau nuo jas stabdančių euroskeptiškesnių, nacionalistinių ar suverenumo siekiančių šalių.

  Hubert Pirker (PPE-DE). - (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, E. Broko pranešime Europos Parlamentas labai aiškiai demonstruoja, kad pasimokė iš paskutinės didelės plėtros bangos, kuomet prisijungė dvylika naujų valstybių narių, ir kad jis užfiksavo visas iš to išplaukusias problemas, nors ir efektingai pabrėžia visą naudą, kurią plėtra atnešė tiek naujosioms, tiek senosioms valstybėms narėms.

Tačiau pagrindinis dalykas yra padaryti atitinkamas išvadas, ir jis tai padarė, ypač dviejose srityse, kurias laikau reikšmingomis. Pirma, prieš bet kokią plėtrą ateityje mes turėsime išnagrinėti Europos Sąjungos gebėjimą priimti naujas nares ir, antra, šalims kandidatėms tikrai reikės patenkinti kriterijus iki priėmimo į Sąjungą.

Kalbant apie Europos Sąjungos gebėjimą priimti naujas nares, manau, reikia apsvarstyti tokius svarbius momentus, kaip principas, kad nauji plėtros etapai neturi statyti į pavojų Europos integracijos projekto. Taip sakydamas, turiu galvoje, kad turi būti palaikoma Sąjungos vystymosi jėga ir jos tikslų siekimas – neturi būti nukrypstama nuo šių dalykų priimant naujas valstybes nares. Pirmiausia turi būti sukurta ir įtvirtinta Sąjungos institucinė sandara. Faktas yra tas, kad mums reikia sutarties, ar tai būtų Lisabonos sutartis, ar kita atitinkama sutartis, ir plėtra turi būti prieinama Europos Sąjungai, priešingu atveju ji pastatys į pavojų integracijos projektą.

Mūsų visiems rūpintis tikslas yra besitęsianti pažanga. Nereikia atsisakyti tolesnės plėtros, bet viskas turi būti daroma pagal taisykles ir sąlygas.

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE). - (RO) Neįmanoma sustiprinti Europos Sąjungos, kaip tarptautinės scenos aktorės, vaidmens nuolat nesitaikant prie 21-ojo amžiaus pasaulinio konteksto.

Geostrateginis elementas šiuo atžvilgiu yra plėtra, ir ankstesni plėtros etapai, įskaitant naujausią 2007 m. plėtros etapą, įrodė neginčijamus šio proceso privalumus. Todėl būtina, kad šis procesas tęstųsi, ir aš džiaugiuosi, kad pranešime buvo pakartotas tvirtas įsipareigojimas Vakarų Balkanų šalims.

Tačiau ne mažiau svarbu yra Europos partnerėms kaimynystės politikoje, įskaitant Moldavijos Respubliką, suteikti aiškią galimybę tapti Europos Sąjungos narėmis.

Primenu jums, kad kalbame apie Europos šalis, kurios jau išreiškė savo tikslą įgyti Europos Sąjungos narystės galimybę, ir Romos sutartyje aiškiai nustatyta, kad kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Bendrijos nare, su sąlyga, kad ji atitinka Kopenhagos kriterijus.

Aš prašau Komisijos ir Tarybos...

(Pirmininkas atšaukė leidimą kalbančiajai pareikšti nuomonę.)

  Ioan Mircea Paşcu (PSE). - Gerb. pirmininke, Airijos trukdymas Lisabonos sutarčiai suteikė plėtros skeptikams netikėtą progą – ES turi liautis svarstyti dėl naujų narių todėl, kad joms tiesiog nėra vietos. Žinoma, kalbant griežtais teisiniais terminais, tai tiesa šiuo metu, bet kartu mes turėtume aiškiai atskirti Lisabonos sutartį ir plėtrą. Pirma, todėl, kad pagrindinė Sutarties priežastis nebuvo plėtra kaip tokia – pagrindinė Sutarties priežastis buvo ES pritaikymas prie globalėjančios padėties ir, antra, todėl, kad plėtra yra daugiau politinis nei griežtai teisinis dalykas.

Plėtra yra galios sudėtinė dalis, parodanti patrauklumą ir valdžią bei gebėjimą priimti – dalykai, kurių nepraleidžiame progos reikalauti savo Sąjungai. Todėl lygiagrečiai su pastangomis ratifikuoti Lisabonos sutartį, turėtų būti tęsiamas strateginis planavimas, dabar vykstančios derybos ir naujos iniciatyvos dėl tolesnės plėtros.

  Andrew Duff (ALDE). - Gerb. pirmininke, ar galėtų J. -P. Jouyet paaiškinti ir pagrįsti ypatingą padėtį Prancūzijos parlamente dėl referendumų naudojimo Turkijos prijungimui pritarti? Ar jis nesutinka, kad tokios populistinės priemonės pasirinkimas visiškai netinka tarptautinės sutarties ratifikavimui?

  Nicolae Vlad Popa (PPE-DE). - (RO) Plėtra pasirodė esanti viena iš stipriausių Europos Sąjungos politinių priemonių, tarnaujančių strateginiams Sąjungos stabilumo, saugumo ir konfliktų prevencijos interesams. Ji prisidėjo prie didesnės gerovės, didesnių augimo galimybių bei gyvybiškai svarbių transportavimo ir energetikos koridorių užtikrinimo.

Europos Sąjungos plėtros politika buvo sėkminga tiek Europos Sąjungai, tiek Europai apskritai. Šiame kontekste svarbu išlaikyti atvirų durų politiką tiek kandidatėms ar potencialioms šalims kandidatėms, tiek šalims, siekiančioms narystės, žemyno rytinėje dalyje – požiūris, kuris, aišku, lemiamas reikalaujamų kriterijų ir įsipareigojimų įvykdymo.

Tačiau norint tęsti plėtrą, mums reikia įgyvendinamo sprendimo dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo.

  Monika Beňová (PSE). – (SK) Mes išgirdome tokius žodžius kaip nuovargis dėl plėtros, krizė ar įtvirtinimo poreikis. Tai labai slegiantys žodžiai ir požiūriai, labiau bejėgiškumo ir elitarizmo negu gebėjimo aktyviai tęsti vieningos Europos viziją įrodymas.

Įtvirtinimas nėra problema toms šalims, kurios įstojo į Sąjungą dviejų paskutiniųjų plėtros etapų metu. Tai labiau problema senosioms valstybėms narėms. Jos turėtų klausti savęs, kodėl joms reikia įtvirtinimo. Kalbant apie nuovargį dėl plėtros, čia mes esame sutrikę dėl prieštaringų požiūrių ir pozicijų, o ne šalys, kurios yra pasirengusios įvykdyti visus mūsų reikalavimus ir sąlygas, kad taptų ES narėmis.

Pavyzdžiui, mūsų elgesys Turkijos atžvilgiu yra tragikomiškas todėl, kad šiandien mes net negalime pasakyti, ar norėsime priimti Turkiją į savo elitizmo ratą, kai Kopenhagos kriterijai yra patenkinti, todėl klausimas ar visi klausimai, kurie...

(Pirmininkas nutraukė kalbančiąją)

  Marios Matsakis (ALDE). – Gerb. pirmininke, ramina, kai girdime Prancūzijos ministrą iš esmės pareiškiantį, jog tam, kad Turkija įrodytų savo norą vėl imtis savo siekių tapti Europos Sąjungos nare, ji privalo normalizuoti savo santykius su Kipru.

Iš tikrųjų nesuvokiama ir nepaklūsta jokiai logikai, kad ES tęs prijungimo derybas su šalimi, kuri ir toliau nepripažįsta vienos iš valstybių narių bei toliau okupuoja dalį tos valstybės. Aš suprantu, kad šalies, kurioje demokratiją nuolat puola jos kariškiai, atveju turi būti naudojama pažadų ir rimbo politika, bet mūsų kantrybė ir mūsų tolerancija turi ribas.

Mes buvome nuvykę į bendruomenių derybas Kipre. Dabar geras laikas Komisijai ir Tarybai įteigti Turkijai poreikį parodyti geranoriškumą – ne tik Kiprui, bet apskritai visai ES – skubiai išvedant savo okupacinę kariuomenę iš Kipro salos ir nedelsiant įgyvendinant Ankaros protokolą. Tokie veiksmai neabejotinai suveiks kaip katalizatorius ieškant sprendimo Kipro problemai.

(Pirmininkas nutraukė kalbantįjį.)

  Pirmininkas. – Man pranešė, kad turime labai mažai laiko, taigi, negalėsime visiems suteikti žodžio.

Norėčiau paaiškinti tiems, kurie prašė galimybės pasisakyti, kad jie gali pateikti savo pareiškimus raštu, ir jie bus įtraukti į posėdžio protokolą.