Pirmininkas. − Kitas darbotvarkės klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl padėties Zimbabvėje.
Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nariai, neseniai įvykusiuose Zimbabvės prezidento rinkimuose Robert Mugabe buvo išrinktas šalies prezidentu kitai penkerių metų kadencijai. Antras rinkimų turas įvyko po to, kai pasitraukė vienintelis kitas kandidatas Morgan Tsvangirai, todėl R. Mugabe laimėjo 85 proc. balsų. Šiuos rinkimus dauguma valstybės vadovų, taip pat afrikiečiai, apibūdino kaip demokratijos pajuoką, o Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus nuomone, jie yra neteisėti.
Tuoj pat po priesaikos, R. Mugabe nukeliavo į šių metų birželio mėn. 30 d. ir liepos mėn. 1 d. Šarm-el-Šeiche vykusį Afrikos Sąjungos aukščiausio lygio susitikimą. Susitikimo metu Nigerija pradėjo aktyvią rinkimų diskusiją. Buvo priimta rezoliucija, išreiškianti rimtą susirūpinimą padėtimi Zimbabvėje, smurtu, žudynėmis ir pabrėžianti kritiškus pranešimus, pateiktus rinkimų stebėtojų iš Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (SADC), Afrikos Sąjungos, Visos Afrikos Parlamento.
Rezoliucijoje taip pat reikalaujama, kad R. Mugabe ir M. Tsvangirai pradėtų dialogą dėl Zimbabvės žmonių interesų, dėl tinkamos nacionalinės vienybės vyriausybės veiklos, dėl paramos Pietų Afrikos vystymosi bendrijos vykdomai tarpininkavimo misijai.
Vykstant šiai kaitai, tarptautinė bendrija mobilizuoja savo jėgas. Jungtinės Valstijos pateikė rezoliuciją Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, raginančią Zimbabvei taikyti sankcijas – ginklų embargą, lėšų įšaldymą ir kelionės draudimą – taip pat buvo pateiktas priedas su 14 išvardytų asmenų, kuriems turėtų būti taikomos sankcijos, taip pat ir R. Mugabe ir kitiems politikams, kurių dauguma jau yra 2002 m. priimto Europos sankcijų sąraše.
Kanada taip pat ėmėsi intensyvesnių priemonių, o Europos Vadovų Taryba birželio mėn. 20 d. paskelbė, kad pati yra pasiruošusi imtis tolesnių veiksmų, kurie liepos mėn. 22 d. bus nagrinėjami dalyvaujant Komisijos nariui Michaeliui. Pirmininkaujančioji valstybė griežtai pasmerkė antrąjį rinkimų turą, nes tuoj pat po jo, t. y. birželio 20 d., buvo atsisakyta demokratijos, o pirmininkaujančioji valstybė savo naujame liepos mėn. 4 d. teiginyje Europos Sąjungos vardu pabrėžė, kad ji nepriims fait accompli, vykusio po iškraipyto birželio mėn. 27 d. balsavimo, ir kad vienintelis įmanomas sprendimas buvo perėjimo formulė, pagrįsta pirmojo rinkimų turo balsavimu.
Taip pat svarbu, kad Afrika turėjo pareikšti savo susirūpinimą gresiant regioninei krizei, ir būtina paremti Afrikos Sąjungos, o ypač Pietų Afrikos vystymosi bendrijos pastangas. Reikia užtikrinti, kad būtų ypač laikomasi Afrikos Sąjungos žmogaus ir tautų teisių chartijos principų. Afrikos Sąjungai ir JTO būtų naudinga, jei jos pritartų šiam požiūriui, ketinant praturtinti regioninę Pietų Afrikos vystymosi bendrijos perspektyvą suteikiant jai Afrikos bei tarptautinę perspektyvą.
Šioje rezoliucijoje Afrikos Sąjunga taip pat ragino valstybes ir susijusias partijas susilaikyti nuo veiksmų, iš anksto nuteikiančių prieš dialogą. Tai signalas, kuris buvo taikomas būtent Europos Sąjungai. Tačiau ES tikrai paruoš sąrašą asmenų, atsakingų už smurtą, kuriems taikytinos būtinos sankcijos, neišduodant vizų ir įšaldant lėšas. ES taip pat turi užtikrinti, kad būtų apribotos planuotos lengvatos, neišduodant vizų, imantis naujų sankcijų, ypač ekonominių, ir, žinoma, daugybė šių baudžiamųjų priemonių priklausys nuo pažangos derybose.
Derybos tarp abiejų šalių turi prasidėti kuo greičiau. Manau, kad Komisijos nariai tam pritars, nors derybų rezultatai ir yra neaiškūs. Mūsų nuomone, kad ir kaip ten būtų, jie turi būti pagrįsti pirmojo, kovo 29 d. vykusio, balsavimo rezultatais, kuomet buvo tikriausiai išreikšta Zimbabvės žmonių valia, o antrasis balsavimas paneigė demokratiją. Bet kokia koalicijos forma bus laikina priemonė su perspektyva naujiems, laisviems, demokratiškiems ir skaidriems rinkimams, kaip teigė kandidatas, R. Mugabe oponentas.
Galų gale norėčiau paminėti, kad ką tik pasibaigusiame paskutiniame susitikime G8 nariai numatė papildomas finansines priemones, taikytinas atsakingiesiems už smurtą paskutinių rinkimų metu. Taip elkimės ir toliau, taip pat privalome sėkmingai išlaikyti šį spaudimą, kad užkirstume kelią šiam nepriimtinam teisės pažeidimui.
Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Gerb. pirmininke, ministrai, ponai ir ponios, džiaugiuosi šiandien dalyvaudamas šiame požiūrių, ateities perspektyvų ir minčių pasidalijime apie tai, kokį vaidmenį mes galėtume suvaidinti palaikant visas pastangas krizei išspręsti. Sprendimas būtų priimtinas visiems pagrindiniams politiniams tarpininkams ir, svarbiausia, turintis ilgalaikę perspektyvą, galintis atverti naują klestėjimo erą šaliai ir žmonėms, kuriems taip to reikia.
Prieš posėdžiui prasidedant bendravau su J. Pingu, Afrikos Sąjungos Komisijos pirmininku, ir maždaug prieš pusvalandį ilgai diskutavau su opozicijos lyderiu M. Tsvangirai. Taigi, turiu naujienų, nors dar ne visiškai patvirtintų, tačiau galbūt galiu pateikti jums detalesnės ir naujesnės informacijos.
Pirma, norėčiau išreikšti savo gilų susirūpinimą šia padėtimi. Kaip viešai pareiškiau prieš šį įvykį ir po jo, labai gaila, kad antrasis prezidento rinkimų turas įvyko, kaip minėjo Ministras, nepaisant daugybės tarptautinės bendrijos kreipimųsi; taip pat kreipėsi ir Zimbabvės partneriai Afrikoje dėl turo atidėjimo. Žinoma, ekstremalaus politinio smurto aplinka ir sisteminis bauginimas šiuos rinkimus sutepė, atėmė iš jų teisėtumą ir patikimumą.
Atstovaudamas pirmininkaujančiajai valstybei, ne kartą viešai pareiškiau, kad atsižvelgiant į antrojo rinkimų turo sąlygas, net neabejotina, kad prezidentas išrinktas neteisėtu būdu. Reikia dar kartą priminti, kad ši pergalė laimėta neteisėtai ir labai tolima demokratinio renesanso dvasiai, kuri šiandien jaudina Afriką. Egipte įvykusiame Afrikos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime, kuriame lankėsi prezidentas R. Mugabe, virė labai įtemptos ir aistringos Afrikos vadovų diskusijos, kurias dauguma pavadino beprecedentėmis.
Afrikos Sąjungos rezoliucija kritikuoja prezidentą R. Mugabe ir ragina jį siekti politinio susitarimo su Judėjimo už demokratinius pokyčius (MDC) lyderiu Morganu Tsvangirai, siekiant sudaryti tautinės vienybės vyriausybę. Dar svarbiau, Afrikos Sąjunga paskatino SADC tęsti savo padėties palengvinimo užduotį, siekiant politinio susitarimo. Mes tikrai galėtume laikyti šią rezoliuciją nepakankama. Ypač galėtume kritikuoti tai, kad Afrikos Sąjunga susilaikė neišreiškusi aiškios nuomonės apie teisėtumą ar prezidentą R. Mugabe, tačiau esančiomis sąlygomis turime pripažinti šią rezoliuciją kaip svarų rezultatą. Žinoma, tuo viskas nesibaigia. Afrikos Sąjungai ir SADC svarbu pateikti konkrečius faktus apie jų įsipareigojimą rasti politinį padėties sprendimą.
Šiuo požiūriu Europos Sąjunga ir kiti tarptautiniai dalyviai aiškiai parodė, ko jie tikisi. Šis politinis susitarimas gali būti sudarytas tik remiantis pirmojo rinkimų turo balsavimo rezultatais, kurie atspindėjo laisvai ir demokratiškai išreikštą Zimbabvės žmonių valią. Antrojo rinkimų turo rezultatai negali būti laikomi tarpininkavimo pradžia derybose. Kitaip tariant, mūsų nuomone, politinis sprendimas – tai koalicinė vyriausybė, vadovaujama M. Tsvangirai kaip Ministro pirmininko, turinčio pačius plačiausius įgaliojimus ir palaikomo Parlamento daugumos.
Jei kalbėsime apie Europos Sąjungą, visos galimybės dar svarstomos. Visų pirma esame pasiruošę palaikyti SADC ir Afrikos Sąjungos pastangas ir po dviejų savaičių tikimės pamatyti apčiuopiamą pažangą.
Jei bus pasiektas konstruktyvus politinis susitarimas, atspindintis pirmojo rinkimų turo rezultatus, mes esame pasiruošę, kaip jau minėjome, palaipsniui atkurti santykius su Zimbabve. Dar svarbiau, esame pasiruošę tai pradėti nedelsiant. Norėčiau jums priminti, kad sudarinėjant programą dešimtajam Europos Vystymo Fondui užtikrinau, kad darbas būtų atliktas taip, lyg demokratija Zimbabvėje atkurta, kad būtų išvengta bausmės Zimbabvės žmonėms už tą tragišką padėtį, kurioje jie atsidūrė.
O dabar apie tuos du pokalbius kuriuose dalyvavau šią popietę, t. y. turėjau susitikti su Parlamentu. Pirma, apie pokalbį su J. Pingu. Kokia tai problema? Problema šiandien ta, kad visi Afrikos Sąjungoje sutinka dėl derybų tarp R. Mugabe ir M. Tsvangirai palaikymo. Taip pat pagrindiniais principais turi būti tie, kad vyriausybei turi vadovauti opozicijos lyderis M. Tsvangirai, ta vyriausybė turi būti potencialai pagrįsta koalicija, kurioje M. Tsvangirai Parlamento daugumos partija, žinoma, užimtų dominuojančią poziciją, ir ta vyriausybė turėtų visapusiškus ir plačiausius įgaliojimus vykdomiesiems sprendimams.
Šiuo metu manau, kad šis požiūris – diskutuotinas. Dar sudėtingiau, nes M. Tsvangirai išreiškė tam tikras abejones, ar tarpininkavimas gerai subalansuotas, ir nori šį tarpininkavimą susisteminti, sureguliuoti, sakykime, suteikti jam pusiausvyrą užtikrinančią paramą. Taip sakydamas, aš nepateikiu vertybinio vertinimo, tik konstatuoju padėtį. Šiuo metu J. Pingas mane užtikrino, kad darbas – nesakysiu „tarpininkavimo darbas“, tačiau darbas, kurio tikslas paruošti idėjas šiam vystymui, jau atliekamas, ir jei viskas bus gerai, po kelių dienų atsivers tikra perspektyva.
Po to gana ilgai kalbėjau su M. Tsvangirai. Jis patvirtino, kad palaiko vyriausybės idėją, kurios iš narių būtų Zimbabvės Afrikos nacionalinės sąjungos Patriotinio fronto nariai, tačiau kurioje svarbiausias žodis skirstant postus priklausytų jam. Iš esmės nors jis taip nesakė, panašu į Kenijos scenarijų, nors ir jei (ir aš pritariu tam požiūriui) šių dviejų padėčių negalima palyginti. Jos visiškai nepanašios, žmonės pasinaudoja galimybe elgtis tarsi jos būtų identiškos pranašumu, tačiau pažiūrėjus objektyviai vyrai ir moterys skiriasi, taigi padėtis visai skirtinga. Toks pirmasis klausimas.
Antra, jis norėtų matyti „laikiną derybų komandą“ t. y., komandą, vadovaujančią tarpininkavimui ir užtikrinančią jam pusiausvyrą. Aišku, jis norėtų, kad ši komanda būtų globojama Afrikos Sąjungos bei Jungtinių Tautų, kaip teigė. Man atrodo jis protingas optimistas ir tiki, kad reikalai pajudėjo. Matyt, jo nuomone, sankcijų klausimas yra tinkamas, ir jis pabrėžė tai, kam mes visi pritarėme, t. y., kad jei yra sankcijos, jos turi būti taikomos individualiai, ir, žinoma, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neturi paveikti gyventojų.
Jaučiu, kad Afrikos Sąjunga visiškai supranta savo atsakomybę, nes ji aktyviai ėmėsi veiksmų, ieško sprendimo per tarpininkavimą, kuris atsižvelgia į tai, kaip pabrėžė Ministras, kaip reikia pirmojo rinkimų turo rezultatus paversti vykdomąja valdžia, nes tai yra vienintelis rezultatas, suteikiantis teisėtumą tiems, kurie juo pasinaudos.
PIRMININKAVO: A. BIELAN Pirmininko pavaduotojas
Michael Gahler, PPE-DE frakcijos vardu – (DE) Gerb. pirmininke, padėtis Zimbabvėje pasiekė patį žemiausią politinį, ekonominį ir humanitarinį lygmenį. Žmonės tapo įkaitais tokio režimo, kuris nenori pasiduoti, nes prezidento uždara grupė, karinė vadovybė ir slaptoji tarnyba nori ir toliau turtėti, išnaudodama šalies išteklius. Tuo tikslu jie finansuoja miliciją ir ne tam, kam reikia, naudoja policiją bei kariškius, terorizuojančius visos šalies gyventojus.
Pagal SADC standartus, netgi kovo mėn. 29 d. rinkimai nebuvo nei laisvi, nei teisingi. Po to visoje šalyje vykusi bauginimo kampanija, kai buvo nužudyta daugybė žmonių, o tūkstančiai – sužeista ir persekiojama, užkirto kelią pirmojo turo laimėtojui M. Tsvangirai pasiųsti savo rinkėjus balsuoti, nes jie bijojo būti už tai nubausti. Štai taip Visos Afrikos Parlamento rinkimų stebėtojų misijos vadovas Marwickas Khumalo ir SADC misija įvertina birželio mėn. 27 d. įvykius
PPE-DE frakcijos vardu. –„Šalyje vyraujanti atmosfera neleido įvykti laisviems, teisingiems ir patikimiems rinkimams. Tie rinkimai neatspindi Zimbabvės žmonių valios“.
PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Dabar svarbu sukurti perėjimo scenarijų, kurio rezultatai sudarytų tokią padėtį, kurioje valdžią įgytų teisėta vyriausybė ir teisėtas prezidentas, o svarbiausią vaidmenį turi suvaidinti AU ir SADC. Deja, prezidentas T. Mbeki nieko nepasiekė savo ramios diplomatijos metais. Jis taip pat neįgijo abiejų konflikto pusių pasitikėjimo ir pats geriausiai žino kodėl.
Norėčiau paraginti politines Pietų Afrikos partijas pačioms imtis iniciatyvos. Skatinu Pietų Afrikos kolegas nuspręsti savo Parlamente įšaldyti R. Mugabe režimo spekuliantų Pietų Afrikoje sąskaitas ir turtą. Jie turėtų neleisti Grace Mugabe ir kitiems vykti apsipirkti į Keiptauną ar Sandtoną, kai žmonės badauja. Prašau juos solidarizuotis su trimis milijonais zimbabviečių savo šalyje, kurie grįš namo pasibaigus R. Mugabe valdymui ir taip atsiradus vietos milijonams Pietų Afrikos bedarbių. Mums pavyko paspausti Europos įmones pasitraukti iš Zimbabvės, nes jų veikla padėjo stabilizuoti režimą.
Alain Hutchinson, PSE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Ministre, Komisijos nariai, prezidentas R. Mugabe panaudojo neįtikėtiną smurtą ir parodė skandalingą panieką pačioms svarbiausioms žmogaus teisėms, užgrobdamas valdžią ir paimdamas jau nualintus gyventojus įkaitais.
Socialistai pasmerkia šį smurtą ir tos valdžios teisėta nepripažįsta. Visų pirma socialistams rūpi Zimbabvės gyventojai. Ypač Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO) pažymi, kad penkiems milijonams zimbabviečių 2009 m. pradžioje rimtai gresia badas.
Be to, žinoma, kad trečdalis Zimbabvės gyventojų jau dabar išgyvena tik iš tarptautinės pagalbos. Todėl esminis dalykas Europos Komisijai, Tarybai, kiekvienai valstybei narei ir visai tarptautinei bendrijai kuo labiau spausti Zimbabvės valdžią, kad labiausiai pažeidžiama gyventojų dalis galėtų laisvai gauti tarptautinę paramą. Mes negalime to nepabrėžti, nes dabartinė R. Mugabe pozicija yra tiesiog nusikalstama.
Taip pat jei jau prašome Europos Sąjungos ir tarptautinės bendrijos imtis griežtų sankcijų Zimbabvės atžvilgiu, norime pabrėžti, kad jūsų, Ministre, iškelta perspektyva neturėtų pakenkti gyventojams, tačiau jos turi būti taikomos režimo nariams, atsakingiems už žmogaus teisių puolimą ir dabartinį teroro viešpatavimą toje šalyje.
Žinoma, mes taip pat turime raginti Europos Sąjungą ir regionines struktūras, pavyzdžiui, SADC, imtis iniciatyvos su išrinktuoju Parlamentu ir civiliais gyventojais greitai ir demokratiškai sprendžiant dabartinę krizę.
Gerb. pirmininke, dar norėčiau trumpai tarti keletą žodžių apie 200 000 perkeltųjų zimbabviečių. Paprašysime jų Pietų Afrikos kaimynų, o ypač prezidento T. Mbeki protingai elgtis, nepasiunčiant atgal Zimbabvės pabėgėlių, radusių prieglobstį Pietų Afrikoje.
Fiona Hall, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Zimbabvės žmonės siaubingai nukentėjo. Po bauginimo, žiaurumų ir ekonominio nuosmukio metų, rinkimai buvo lyg paskutinis vinis į karstą. Po rinkimų ir toliau tęsėsi nepaliaujamas smurtas. Mažiausiai 90 žmonių buvo nužudyta po pirmojo balsavimo turo kovo mėn. 29 d., o šį pirmadienį buvo užpulti ir prievarta išvaryti gyventojai iš IDP stovyklos, esančios į rytus nuo Hararės.
Norisi tik grąžyti rankas iš nevilties, tačiau tikiu, kad ES spręsdama šią krizę gali kai ką nuveikti. Visų pirma ES gali pasiūlyti diplomatinę paramą tiems, kurie ieško kelio į priekį laikinosios pereinamosios vyriausybės, apimančios visas civilinės visuomenės partijas ir gerbiančios pirmojo rinkimų turo rezultatus, pagalba.
Pereinamoji koalicija yra afrikietiškas požiūris, kuris daugybę metų buvo sėkmingai taikomas kitose šalyse, kaip Togas ir Demokratinė Kongo Respublika.
Tačiau judėjimas už rezoliuciją pažymi prezidento T. Mbeki ramios diplomatijos nesėkmę ir gal čia toks atvejis, kad tokių derybų tarpininku geriau būtų kitas, visų pusių gerbiamas afrikietis kaimynas. Taip pat deryboms padėtų, jei čia vyktų ir tarptautinis dalyvavimas.
Antra, mes tarptautinėje bendrijoje turime sustiprinti spaudimą R. Mugabe. Buvo labai paskatinantis Rusijos atsidavimas G8 aukščiausio lygio susitikimo raginimui imtis sankcijų ir aš sveikinu Tarybos komentarus dėl daugelio šalių sankcijų sustiprinimo.
Trečia, mes turime planuoti ateitį, numatyti tą dieną, kai Zimbabvė turės teisėtą valdžią ir jai reikės įvairios tarptautinės pagalbos.
Galų gale turime prisiminti, jog paprasti zimbabviečiai yra beviltiškoje padėtyje ir jiems išgyventi dabar reikia pagrindinės pagalbos.
Philip Claeys (NI). – (NL) Tam tikrą laikotarpį socialistų diktatoriui R. Mugabe Europos Sąjunga taikė sankcijas, tačiau šios sankcijos ne visada nuosekliai ir aiškiai vykdomos. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad pirmininkaujančiajai Portugalijai nesukėlė problemų pakviesti R Mugabe į aukščiausio lygio ES ir Afrikos susitikimą.
Neseniai Europos Sąjunga taip pat protestavo prieš absurdišką faktą, kai Romoje R. Mugabe dalyvavo aukščiausio lygio FAO pasitarime. R. Mugabe ir visų jo režimo vyresnių narių kelionės draudimas turi būti visiškai pagrįstas ir labiau išplėtotas. Apskritai bet kokiu atveju mums reikia pagalvoti apie sankcijų prieš R. Mugabe režimą pratęsimą. Šios sankcijos turi būti galingos ir aiškios, taip pat mes turime spausti Pietų Afrikos vyriausybę, kuri savo „tylia diplomatija“ tiesiog laimėjo daugiau laiko R. Mugabe režimui.
Geoffrey Van Orden (PPE-DE) . – Gerb. pirmininke, nieko neįtariančiame pasaulyje krizė Zimbabvėje neprasidėjo netikėtai, nes jau 16-ąjį kartą per aštuonerius metus mes svarstome pasiūlymus spręsdami klausimą dėl R. Mugabe, kuris sistemingai ir sąmoningai grobsto savo šalį, naikina ekonomiką ir engia Zimbabvės žmones.
Pastaruoju metu tarptautinės bendruomenės reakcija yra niekinga. Europos Sąjunga bent jau įvedė taikytinas sankcijas, tačiau net negalėjo jų tinkamai išsaugoti. Afrikos gyventojai, išskyrus keletą dorų žmonių, paprasčiausiai R. Mugabe plojo. Jie turėtų gėdytis.
Ką reikėtų daryti? Visų pirma Taryba turėtų išaiškinti, kad neteisėto R. Mugabe režimo jokia ES valstybė nepripažins. Mane padrąsina ES sankcijų plėtra.
Antra, jei derybos nepasisektų, Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų įtikinti Afrikos šalis, o ypač SADC, prisijungti prie šių sankcijų prieš R. Mugabe režimą taikymo.
Trečia, reikėtų įspėti Jungtinių operacijų komiteto narius, t. y. karinę R. Mugabe rinktinę, jog jie atsakys už sistemingus žiaurumus prieš Zimbabvės žmones. Kai kuriems vyresniems ginkluotųjų pajėgų ir policijos nariams, taip pat ir vyresniems ZANU-PF funkcionieriams, dar ne vėlu palikti R. Mugabe ir pereiti į demokratines pajėgas.
Ketvirta, Prancūzija turėtų sukviesti skubią Žmogaus teisių tarybos Ženevoje sesiją, kurioje būtų atkreiptas dėmesys į padėtį Zimbabvėje. Ir penkta, Jungtinėms Tautoms reikėtų imtis griežtesnių veiksmų.
Svarbiausia mums reikia veiksmingai raginti Afrikos Sąjungą konstruktyviau ir aktyviau įsitraukti spaudžiant šią nacionalinės vienybės vyriausybę. Žinoma, reikėtų remtis kovo mėn. 29 d. rinkimų rezultatais, o ne birželio mėn. 27 d. farsu, kaip nurodė pirmininkas ir Komisija.
MDC atstovas Nelsonas Chamisas mums pranešė, kad šiuo metu tarp ZANU-PF ir MDC jokios derybos nevyksta, bet ir toliau smurtaujama. Afrikos Sąjunga turi primygtinai reikalauti nutraukti smurtą ir paskirti stebėtojų palaikomą bei MDC turintį pasitikėjimą tarpininką.
R. Mugabe žaidžia ir toliau. Kad derybos būtų sėkmingos, reikia paskirti galutinį terminą, o tuo tarpu kažkas turėtų pasiūlyti R. Mugabe atsistatydinti.
Glenys Kinnock (PSE). – Gerb. pirmininke, kaip ir kiti, aš taip pat norėčiau pakomentuoti faktą, jog kovo mėn. 29 d. Zimbabvėje tinkamai išrinktas Parlamentas niekada nesusirinko, o išrinktieji nariai toliau užpuldinėjami ir bauginami bei kenčia nuo smurto.
Mūsų sprendimas reikalauja sankcijas sustiprinti, taip pat turime prisijungti prie JT sudarytų reikalavimų dėl tarptautinio ginklų embargo ir pasaulinio kelionės draudimo bei lėšų užšaldymo.
Turime žinių apie papildomus kurstytojus, į kuriuos reiktų taikytis. Taip pat žinome šalininkus, vežančius lagaminus. Žmonės, į kuriuos galima ir reikia taikytis, yra šie: A. Chihuri, policijos komisaras, P. Shiri, Karinių oro pajėgų maršalas; G. Gono, Centrinio banko vadovas; P. A. Chinamasa, Teisingumo ministras; H. Bonyongwe, Centrinės žvalgybos organizacijos generalinis direktorius. Mūsų sprendimas aiškiai atspindi anksčiau MDC nustatytas sąlygas.
Visos derybos turi būti pagrįstos kovo mėn. 29 d. rinkimų, kuriuos laimėjo MDC, o ne birželio mėn. papildomų rinkimų turo suklastotais rezultatais.
Taip pat būtina surengti pereinamąjį susitarimą, kuriuo būtų siekiama naujos konstitucijos, nes juk niekas neminėjo, jog būtent M. Tsvangirai ragina siekti naujų rinkimų. Jis aiškiai teigia, cituoju, „man nereikia jokio valdžios sandėrio ir valdžios pasidalijimo“.
Kaip teigė Geoffrey van Orden, jokių derybų nėra, tad mums reikia nenusiminti dėl dabartinės padėties.
Reikia dar vieno tarpininko. Aišku, kad T. Mbeki to negali padaryti vienas, todėl reikalaujame, kad Afrikos Sąjunga paskirtų tinkamą kandidatą. Toks kandidatas turėtų užimti lygią padėtį su T. Mbeki ir šiuo metu galvoju būtent apie J. Chissaną ir J. Kufuorą.
Pagaliau turi baigtis nestabdomas valstybės remiamas brutalumas, smurtas ir žiaurumas, štai kodėl kenčiančių Zimbabvės žmonių labui tarptautinė bendruomenė turi veikti ir kuo skubiau.
Eoin Ryan , UEN frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, kadaise Zimbabvė buvo vilties švyturys, teisių afrikiečiams suteikimo ir lyderio tarp Afrikos valstybių pavyzdys, dabar yra Afrikos nusivylimo ir beviltiškumo epicentras. Zimbabvės žmonės nusipelno geresnio gyvenimo ir turi tai gauti. Bet kad taptų tikrove, tai gali užbaigti R. Mugabe, naikinančio galvažudžio, režimą.
Mūsų tarptautinė bendruomenė turi sugriežtinti savo apsisprendimą dėl šio tironiško R. Mugabe režimo. Palaikau JT Saugumo Tarybos svarstymą dėl tolesnių sankcijų prieš vadovavimą Zimbabvėje apmokestinimą, taip pat ir ginklų embargą. Kaip gali būti, kad šalis, kurioje penki milijonai žmonių yra priklausomi nuo maisto pagalbos, infliacija pasiekė daugiau nei dešimt milijardų procentų, o duonos kepalas dabar kainuoja daugiau nei 1 mlrd. ZWD, vis dar turi vieną iš geriausiai aprūpinamų kariuomenių Afrikos žemyne ir yra visiškai užtvindyta ginklais? Tai ypatingas pripažinimas.
Paskutinė prezidento rinkimų kampanija nebuvo teisėti rinkimai. R. Mugabe režimo brutalumo pasekmė – 90 nužudytų žmonių, 3 500 sužalotų, o 200 000 žmonių kampanijos metu buvo priversti palikti namus. Tai vargu ar yra laisvos, teisingos ir skaidrios demokratinės kovos požymiai.
Pietų Afrika ir kitos Afrikos šalys turi sustiprinti spaudimą Robertui Mugabe. Nelsonas Mandela buvo teisus sakydamas, kad Zimbabvė patyrė katastrofišką vadovavimo nesėkmę. Pietų Afrika R. Mugabe vyriausybei turi stiprią politinę įtaką ir todėl ji turėtų parodyti Zimbabvės žmonėms, taip pat priverstiems stebėti lyderį, vedantį savo šalį į klampynę Afrikos žmonėms, tvirtą ir lemiamą vadovavimą sprendžiant šią problemą.
Josep Borrell Fontelles (PSE). – (ES) Gerb. pirmininke, kad nesikartočiau, kas buvo pasakyta, kalbėsiu apie Parlamento atidarymą.
Kovo mėn. rinkimuose opozicija laimėjo daugumą ir tos šalies parlamentas turėjo būti suformuotas iki liepos mėn. 17 d. Mes, parlamentarai, turime sutelkti savo pastangas rodydami Europos Sąjungai spaudimą garantuodami, kad esant opozicijos daugumai Parlamente demokratijos pažadus galima pildyti. Procesui reikia duoti pirminį impulsą. Mes iš tiesų turime dėti visas pastangas garantuodami, jog po suklastotų prezidento rinkimų rezultatų pripažintą daugumą opozicijai davusieji įstatyminiai rinkimai leidžia parlamentui funkcionuoti.
Antra, kalbėsiu apie tarpininką. Gana aišku, kad Pietų Afrika pasiekė savo tarpininkavimo gebėjimo ribą. Kitam tarpininkui būtina palaikyti ar net pakeisti Pietų Afrikos prezidentą. Kitaip tarpininkavimas Zimbabvės vyriausybės rankose vėl atrodys sugadintas.
José Ribeiro e Castro (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, ne tik R. Mugabe ir jo režimas yra kruopščiai nagrinėjami. Tarptautinė viešoji nuomonė jau pasmerkė R. Mugabe dėl jo baisių veiksmų ir šio tragiškos komedijos. Dabar kruopščiai nagrinėjama yra tarptautinė bendruomenė, t. y. T. Mbeki, SADC ir AU, Kinija, mes iš Europos Sąjungoje ir Jungtinės Tautos. Šiais sudėtingais laikais Zimbabvės žmonės, M. Tsvangirai ir MDC nusipelno mūsų visiško palaikymo ir solidarumo. Liepos ar rugsėjo mėn. galėtume pakviesti M. Tsvangirai atvykti į Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetų susitikimą.
Mus toliau pasiekia baisios žinios apie Zimbabvėje vykdomą smurtą. Nuvilti negalime. Morgan Tsvangirai ir MDC dauguma nusipelno ne tik paguodos žodžių ar nuraminimo, bet pagal kovo 29 d. rinkimų rezultatus, investicijų. Jei tai žlugtų pereinamuoju laikotarpiu ir mums nepasisektų, tarptautinė bendruomenė bus apimta gėdos. Aš tikiuosi, kad taip neatsitiks.
Marios Matsakis (ALDE). – Gerb. pirmininke, R. Mugabe režimas atsakingas ne tik už rinkimų apgaulę, bet ir daugelį metų besitęsiančius savavališkus suėmimus, kankinimus bei šimtų Zimbabvės gyventojų nužudymą.
Atrodo, kad sprendimai ir sankcijos buvo neefektyvios. Manau, atėjo laikas pradėti veiksmus ir atvesti R. Mugabe į Tarptautinį Teismą jį apkaltinus nusikaltimais prieš žmoniją. Man žinoma, kad Zimbabvė nėra pasirašiusi Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą, bet esu įsitikinęs, kad galima rasti kitą veikimo būdą pagal tarptautinę teisę. Galbūt apie tai mus galėtų informuoti komisijos narys L. Michel ar Pirmininkas.
Mano nuomone, jei bus imtasi tik šių drastiškų veiksmų, Afrikos diktatorius ir jo bendrininkus bus priversti pradėti galvoti ir klausytis darant išvadas ir taip galų gale būtų išvaduota šalis ir tarptautinė bendruomenė nuo jų nusikalstamos veiklos.
Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, aš primygtinai raginu Komisiją apsvarstyti ir paruošti efektyvių priemonių planą prieš R. Mugabe, kuris ir toliau smurtauja ir visiškai ignoravo kovo mėn. rinkimų rezultatus. Praktiškai kalbant, dabar esame bejėgiai ir vienintelė mums likusi priemonė yra žodžiai. Aš primygtinai raginu apsvarstyti kokių veiksmų būtų galima imtis jį patraukiant į teismą, kad Zimbabvėje įsivyrautų taika ir jos žmonės galėtų realiai naudotis jiems suteiktomis piliečių teisėmis.
Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Gerb. pirmininke, Zimbabvei reikia tarptautinės pagalbos ir mūsų palaikymo, bet ji taip pat turi vykdyti reformas savarankiškai. Europos Sąjunga, Afrikos Sąjunga ir Pietų Afrikos Respublika turi paskatinti dialogą tarp valdančiosios partijos ir opozicijos. Zimbabvė galų gale turi skintis kelią į demokratiją ir paskirti nacionalinės vienybės vyriausybę. […] JT iniciatyva, pagal kurią būtų paskirtas ginklų tiekimo į Zimbabvę embargas ir užšaldytas R. Mugabe artimųjų turtas. Reikia nedelsiant imtis veiksmų, padedančių humanitarinėms organizacijoms veikti. Vienas iš sprendimų galėtų būti nevyriausybinių organizacijų pagalba, labiausiai reikalinga regionams.
Mairead McGuinness (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, R. Mugabe nepaklūsta, o tai yra tragedija, nes jei jis būtų savimi – pasielgtų tinkamai ir apsvarstydamas kovo mėn. rinkimus susitaikytų su gautu rezultatu. Mano nuomone, vienas iš gėdingų dalykų yra R. Mugabe dalyvavimas aukščiausio lygio Pasaulio maisto ir žemės ūkio viršūnių susitikime, kur jam buvo leista pasirodyti, kai būtent savo šalyje ir žemyne jis sukelia kai kurias pagrindines globalines maisto nesaugumo problemas.
Dar praeitą savaitę konferencijos Briuselyje metu kalbėjau su ūkininku iš Zimbabvės – tos šalies maisto gamybos bazei padaryta žala yra gana šiurpi. Kažkas yra pasakęs, kad baugu, kai šalis gali būti ginkluota iki dantų, o jos žmonės kenčia alkį, smurtą, bauginimus ir kankinimus.
Pietų Afrikai reikia daugiau veikti. Save pasmerkdamas žemynas pats turi būti stiprus, o mums reikia juos spausti ir primygtinai raginti bei įtikinti, kad taip daryti teisinga, nes mūsų žmonės kreipiasi į mus, kad šioje gana baisioje padėtyje būtų imtasi galutinių veiksmų.
Luís Queiró (PPE-DE). – (PT) Kas šiuo metu vyksta Zimbabvėje, yra iššūkis mūsų sąžinei ir gebėjimui veikti. Iš vienos pusės vyriausybė, kuri sukeldama kančias naudoja smurtą prieš savo žmones, bet pasipelnė iš kitų Afrikos diktatūrų ir autokratijų nuolaidžiavimo. Iš kitos pusės, už demokratiją ir žmogaus teises taikiai kovojančios pajėgos: Zimbabvės žmonės, tarptautinės bendruomenės ir, žinoma, Europos Sąjunga.
Kaip jau buvo minėta, Europos Sąjunga galėtų panaudoti savo diplomatinę valdžią, paskirti sankcijas, atsisakyti vizų, pritaikyti regioninius įgaliojimus ir palaikyti demokratijos bei žmogaus teisių gynėjus. Ką mes Europos Parlamente galime padaryti? Rytoj galime sutvirtinti savo sprendimą ir rekomenduoti Komisijai ir Tarybai šios iniciatyvos imtis, bet galime nuveikti ir daugiau. Taip pat galime įrodyti, kad mūsų veiksmai suderinami su mūsų žodžiais bei opozicijos lyderiui Morganui Tsvangirai pasiūlyti A. Sacharovo prizą. Šį iššūkį metame savo kolegoms nariams. Tokiu būdu galėsime atsimokėti kova ir prisidėti prie demokratinės ir taikios pergalės.
Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nariai, L. Michel, ponai ir ponios, diskusijos ir išvados, kurias turime padaryti, buvo visiškai aiškios. Žmonės aštriai kalbėjo ir yra taip, kaip turėtų būti, nes Europos Sąjunga gali priimti tik vieną sprendimą, t. y. kad reikia gerbti pirmo rinkimų turo metu išreikštą Zimbabvės žmonių norą ir būtent šių rinkimų rezultatas turėtų būti bet kokio sprendimo pagrindu.
Kitame liepos mėn. 22 d. Tarybos posėdyje su Komisija nagrinėsime padėtį Zimbabvėje. Mes atsižvelgsime į čia išreikštą nuomonę ir pateiktus pasiūlymus, bet, G. Van Ordenai, ne Prancūzijai, o pirmininkaujančiajai valstybei, kadangi pati Prancūzija neturi jokios savarankiškos valdžios, o tik paprastus įgaliojimus, šiuo atžvilgiu jai suteiktus Europos Sąjungos, taigi apsvarstysime jūsų pasiūlymą, žinoma, jei įmanoma, kad Taryba Ženevoje sušauktų neeilinę Žmogaus teisių Tarybos sesiją.
Dėl tarpininkavimo pastangų tęsimo laikysimės L. Michelo protingų ir patirtimi pagrįstų rekomendacijų. Mano nuomone, kalbant apie šias pastangos, negalime reikalauti daugiau, nei susitikimo metu M. Tsvangirai pats rekomendavo L. Micheliui. Manau, būtent tokios pozicijos turime laikytis.
Europos Sąjunga, Taryba ir Komisija turi toliau palaikyti ryšį su SADC, Afrikos Sąjunga ir Pietų Afrika. Norėčiau dar kartą pasveikinti šiandien čia esančią Pietų Afrikos delegaciją ir, žinoma, taip pat būtina atsižvelgti į rezoliuciją, dėl kurios rytoj balsuos Parlamentas, ir į Tarybos atliekamą darbą.
Daugiau neturiu ką pasakyti ir taupydamas jo laiką, šį klausimą perduosiu svarstyti patyrusiam ir iškalbingam L. Micheliui.
Louis Michel , Komisijos Narys. – (FR) Gerb. pirmininke, kalbėsiu labai trumpai. J. P. Jouyet ir kiti pranešėjai viską jau pasakė.
Žinoma, galiu tik nuoširdžiai palaikyti išreikštas nuomones, o ypač G. Van Orden ir G. Kinnock, taip pat norėčiau pastebėti, kad Komisijos jėga iš esmės yra diplomatijos įtaka, bet galbūt ji ir jėga pasiruošti ateities veiksmams, jei – ir to, aišku, trokštame visa širdimi ir reikalausime visomis esančiomis priemonėmis – tarpininkavimo procesas turėtų pasisekti pasirodant M. Tsvangirai vadovaujamai vyriausybei.
Todėl visiškai sutinku su G. Van Ordeno, G. Kinnock ir kitų pranešėjų – F. Hall, A. Hutchinson ir M. Gahler – nuomone, tikiuosi nei vieno nepraleidau. Nesutinku tik dėl vieno klausimo. Jums žinoma, kad esu įpratęs kalbėti atvirai. Aš nesutinku su pirmininkaujančiosios Portugalijos pasmerkimu dėl Lisabonoje suorganizuoto taip ilgai laukto aukščiausio lygio susitikimo ir kurio metu buvo sukliudyta iškelti Zimbabvės klausimą.
Šis aukščiausio lygio susitikimas tarp Europos Sąjungos ir Afrikos buvo labai uždelstas, todėl atėjo laikas imtis veiksmų. Mums labai gerai žinoma, kad Afrikos Sąjungos troškimas būti nesuvaržytai kitos pusės, t. y. Europos, nes ji pasirenka, ką pasikviesti, garantavo R. Mugabe dalyvavimą. Todėl manau, kad ši kritika yra nesąžininga.
Be to, taip pat norėčiau aptarti ypač sudėtingą padėtį, kurioje atsidūrė Pietų Afrika. Pietų Afrikai nėra lengviau imtis priemonių, nei prezidentui Thabo Mbeki imtis tarpininko vaidmens. Šiuo atveju visiems labai gerai žinoma, kad šiuo metu Pietų Afrika yra pirmoji šalis, pajutusį Zimbabvės krizės padarinius ar veikiau nevykusį krizės sprendimą. Todėl paprašyčiau pabandyti pažiūrėti į padėtį iš Pietų Afrikos sunkumų pozicijos. Taip pat manau, kad Pietų Afrika veda tarpininkavimo procesą taip skrupulingai, kaip reikia.
Žinoma, pritariu visų pranešėjų nuomonei, kad reikia išplėsti tarpininkavimo procesą ne tik Pietų Afrikos padėčiai palengvinti, bet ir įvairioms šios krizės sprendime dalyvaujančioms partijoms perteikti labiau subalansuotą padėties suvokimą.
Taip pat, atsakydamas į vieną iš pateiktų klausimų, šiuo metu ruošiame realų „vystymosi ir humanitarinį“ paketą siekiant garantuoti, kad jei į valdžią ateis M. Tsvangirai, jis iškart turėtų betarpišką Zimbabvės žmonių palaikymą, pagrindą tikėti šiuo vyriausybės pakeitimu, ir gali būti, kad vietinės ir viešosios nuomonės, ir dėl aktyviai įsijungusios tarptautinės bendruomenės palaikymo vietoje sukeltų norą pakeisti režimą.
Apie Afrikos Sąjungą norėčiau pasakyti vieną paskutinį dalyką. Aš ginčyčiausi dėl didesnio supratimo. Kokia yra Afrikos Sąjungos problema? Kaip minėjau, Afrikos Sąjungos problema – būtinybė žaisti dviem skirtingomis nuomonėmis. Viena nuomonė ypač atvirai kritikuoja Zimbabvę ir jos virtualų prezidentą, o kita nuomonė yra ragina didesnį lankstumą, teigia, kad sankcijos bus nesėkmingos ir jų taikyti visiškai nereikia. Todėl Afrikos Sąjungos viduje vienybės pasiekti nėra. Tai turime pripažinti, ir todėl Afrikos Sąjungos susitikimų išvadas pat turime interpretuoti iš šio taško.
Tačiau norėčiau pasakyti, kad man suteikta informacija dabar verčia manyti, kad šiuo metu vienybė daro pažangą, o Afrikos Sąjunga sugebės padaryti naudingus ir efektyvius pasiūlymus, kaip išeiti iš šios krizės, dėl kurios akivaizdžiai apgailestaujama ir kuri yra tikras įžeidimas visiems Afrikos gyventojams palaikantiems demokratiją ir garantuojantiems jos pažangą.
Pirmininkas. – Aš gavau du pagal 103 straipsnio 2 dalį pateiktus rezoliucijų projektus.
Diskusijos baigtos.
Balsavimas vyks ketvirtadienį, 2008 m. liepos 10 d.
Raštiški pareiškimai (142 straipsnis)
Colm Burke (PPE-DE), raštu. – Paskutiniai rinkimai su vieninteliu galimu kandidatu R. Mugabe Zimbabvėje buvo apgaulė, kai M. Tsvangirai ir kitiems MDC nariams buvo užsiminta atsitraukti. Dabar šioje šalyje turėtų įvykti nauji prezidento rinkimai, kurie užkirstų kelią valstybės įnirtingai remiam smurtui, bauginimams ir žmogžudystėms.
Aš palaikau aukščiausio lygio G8 susitikimo Japonijoje metu priimtą vakarykštį sprendimą imtis finansinių ir kitų sankcijų prieš Zimbabvės vyriausybės narius. Reikšminga, kad šiame lygmenyje, ir net iš Rusijos pusės, priimtas sutarimas, griežtai smerkiantis R. Mugabe režimą. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, kur daroma išvada, jog dabar Zimbabvė kelia grėsmę pasaulio taikai ir saugumui, atrodo tinkama. Ateinančią savaitę aš primygtinai raginsiu Kiniją šio svarbaus veiksmo neblokuoti.
Apgailestauju, kad Afrikos Sąjunga nededa pakankamai pastangų izoliuoti R. Mugabe, nes, mano manymu, ši sąjunga, Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenė ir Visos Afrikos Parlamentas, yra pagrindiniai susirinkimai, kuriuos reikia kaltinti pašalinus tokį despotą. Šiuo metu Zimbabvės vyriausybės daromi žmogaus teisių pažeidimai yra panašūs į nusikaltimus žmonijai, todėl manau, kad artimiausiu metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba taip pat turėtų perduoti šios vyriausybės narius Tarptautiniam baudžiamajam teismui.
James Nicholson (PPE-DE), raštu. – Neseniai vykusieji rinkimai Zimbabvėje buvo visiškai neteisėti ir nedemokratiški, plačiai paskleidę tarptautinės bendruomenės kritiką ir pasmerkimą.
Nors Zimbabvės padėtis dabar kuriam laikui sukėlė susirūpinimą, netikėtos šių rinkimų pasekmės ir brutalaus valstybės remiamo smurto prieš M. Tsvangirai opozicijos MDC partijos šalininkus įrodymas perkėlė krizę į kitą lygmenį.
Dabar Zimbabvė atsirado nepaprastai rimtoje padėtyje. Blogi R. Mugabe režimo valdymo metai be šios politinės krizės paliko skylėtą šalies ekonomiką ir bevertę valiutą. Prognozuojama vyrų ir moterų gyvenimo trukmė yra iki keturiasdešimties metų, o daugelį žmonių paskutiniai įvykiai paskatino palikti šalį ir siekti prieglobsčio kaimyninėse Afrikos valstybėse, o daro spaudimą viso regiono stabilumui.
Aš palaikau šį nutarimą, kuriame pabrėžiama, kad dėl demokratijos ir teisėtumo stokos Europos Sąjunga aiškiai atmeta pastarųjų rinkimų Zimbabvėje rezultatus. Sprendimas taip pat visiškai demaskuoja politinės R. Mugabe režimo prievartos naudojimą ir kviečia naudoti sankcijas prieš jį palaikančiuosius tiek Zimbabvės viduje, tiek ir už jos ribų