Diskusijos

Trečiadienis, 2008 m. rugsėjo 24 d. - Briuselis

9. Iškilmingas posėdis ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I garbei

  Pirmininkas. – Jūsų Šventenybe, Patriarche Baltramiejau, didelė garbė pasveikinti jus šiame iškilmingame Europos Parlamento posėdyje 2008 metais – Europos kultūrų dialogo metais. Pirmasis svečias, kuris sausio mėn. kreipėsi į Europos Parlamentą Europos kultūrų dialogo metų proga, buvo Didysis muftijus iš Damasko. Jis iš Sirijos ir kreipėsi į mus, kaip taikaus islamo pasiuntinys.

Jūsų Šventenybe, jūs atstovaujate krikščionių tikėjimui, o vyriausiasis rabinas Jonathan Sacks kreipsis į Europos Parlamentą Strasbūre lapkričio mėn. kaip žydų tikėjimo atstovas.

Šių trijų tikėjimų žmonės – krikščionybės, judaizmo ir islamo – per amžius gyveno greta. Deja, šis sambūvis ne visada buvo taikus. Net šiandien Artimuosiuose Rytuose ir kitur esama įtampos paženklintų sričių tarp šių bendruomenių. 

Mes Europos Parlamente palaikome visas pastangas skatinti taikų religijų ir kultūrų sambūvį Artimuosiuose Rytuose ir bet kur kitur pasaulyje. Artimuosiuose Rytuose taip pat yra religinės tolerancijos ir draugiškų santykių tarp skirtingo tikėjimo žmonių pavyzdžių. Kai neseniai lankiausi Sirijoje, turėjau progą susitikti su įvairių tikėjimų dvasiniais lyderiais, ir jie užtikrino mane, kad jų šalyje egzistuoja geri santykiai, palaikantys dialogą tarp religijų ir kultūrų.

Europos Sąjunga – tai vertybėmis pagrįsta bendruomenė, o svarbiausia iš jų – prigimtinis kiekvieno žmogaus orumas. Šiuo atžvilgiu pagarba religijų laisvei yra esminė žmogaus orumo dalis ir gerokai viršija valstybės valdžios institucijų pasitelkiamas galias. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, kurį mes taip didžiai gerbiame, yra religinių bendruomenių laisvės garantas tvarkyti savo vidaus reikalus ir išorės santykius. Šie principai yra dar kartą patvirtinti Lisabonos sutartyje, kurios įsigaliojimą siekiame užtikrinti.

Ekumeninis Konstantinopolio patriarchatas su buveine Phanar Stambule buvo įkurtas 4-ajame amžiuje ir yra svarbus dvasinis centras 300 mln. viso pasaulio stačiatikių krikščionių. Phanar reiškia „švyturys“, ir jūs, Jūsų Šventenybe, visada buvote susitaikymo ir taikos švyturys tikintiesiems stačiatikių pasaulyje ir už jo ribų.

Dėl naujausios Europos Sąjungos plėtros prie ES prisijungė šalių, kuriose stačiatikiai sudaro daugumą, pvz., Kipras, Bulgarija ir Rumunija, o Graikija yra narė nuo 1981 m. Velionis popiežius Jonas Paulius II, kuris kreipėsi į Parlamentą 1988 m., tai apibūdindamas pavartojo metaforą, kad susivienijusi Europa vėl kvėpuoja abiem plaučiais. Mes šiandien galime vėl pavartoti šią metaforą, kad apibūdintume išsiplėtusios ES turtingumą dėl skirtingų Rytų ir Vakarų krikščionybės atšakų.

Jūsų Šventenybe, dėkojame jums, kad atvykote. Jūs vienas iš nedaugelio asmenų, kuris kreipiasi į Europos Parlamentą antrą kartą. Jūs buvote čia 1994 m. ir jūs pagerbiate mus kitu kreipimusi Europos kultūrų dialogo metų proga. Nekantraujame išgirsti jūsų kalbą.

Norėčiau jus pakviesti kreiptis į Europos Parlamentą. Ačiū.

(Plojimai)

  Jo Šventenybė ekumeninis patriarchas Baltramiejus I. – Jūsų Ekscelencija gerb. Europos Parlamento pirmininke, Jūsų Ekscelencijos, Europos Parlamento nariai, svečiai, brangūs draugai, pirmiausia, mes perduodame jums sveikinimus iš Ekumeninio Konstantinopolio patriarchato, įsikūrusio prieš daug daug amžių mieste, kuris šiandien vadinamas Stambulu, – kupinus pagarbos sveikinimus. Mes ypač reiškiame savo dėkingumą mūsų senam draugui – Jo Ekscelencijai Hansui-Gertui Pötteringui, Europos Parlamento pirmininkui. Taip pat reiškiame nuoširdžiausią dėkingumą už ypatingą garbę antrą kartą kalbėti plenariniame Europos Parlamento posėdyje (kaip pirmininkas jau minėjo), ypač šia proga, skirta Europos kultūrų dialogo metams.

Kaip grynai dvasinė institucija, mūsų Ekumeninis patriarchatas vadovaujasi tikrai globaliu postulatu, kuris siekia pakelti ir praplėsti žmonių giminės sąmoningumą – suteikti supratimą, kad mes visi gyvename tame pačiame name. Elementariausia prasme tai žodžio „ekumeninis“ reikšmė – nes „oikoumene“ yra apgyvendintas pasaulis – žemė suprantama kaip namas, kuriame gyvena visi žmonės, giminės, gentys ir kalbos.

Kaip gerai žinoma, mūsų religinės institucijos ištakos glūdi Ašiniame amžiuje, giliai krikščioniškame tikėjime – su ankstyviausiais Jėzaus Kristaus pasekėjais. Kadangi mūsų Vyskupija – mūsų pradinis centras – dalijosi krikščioniškos Romos imperijos centru ir sostine, tapo žinoma kaip „ekumeninė“ su tam tikromis privilegijomis ir atsakomybėmis, kurias turi iki šių dienų. Viena iš pagrindinių jos atsakomybių buvo nešti atperkamąją Evangelijos žinią į pasaulį už Romos imperijos ribų. Prieš tyrimų amžių, dauguma civilizacijų laikėsi požiūrio, kad pasaulis susideda iš dviejų dalių – „vidaus“ ir „išorės“. Pasaulis buvo padalytas į dvi dalis – civilizacijos pusrutulį ir barbarizmo pusrutulį. Šioje istorijoje mes matome liūdnas žmonių atitolimo vienas nuo kito pasekmes.

Šiandien, kai turime technologines priemones peržengti mūsų pačių kultūrinės savimonės horizonto ribas, mes vis dėlto ir toliau esame baisių žmogaus fragmentacijos pasekmių liudytojai. Tribalizmas, fundamentalizmas ir filetizmas – kuris yra kraštutinis nacionalizmas nepaisant kito teisių – prisideda prie besitęsiančių žiaurumų, kurie priverčia sustoti ir susimąstyti apie mūsų tvirtinimus, kad pirmiausia esame civilizuoti.

Ir vis dėlto net esant prekybos, migracijos ir žmonių ekspansijos srovėms, religiniams perversmams ir atgimimams bei dideliems geopolitiniams judėjimams, nelankstaus ir monolitinio praeitų amžių savęs supratimo dekonstrukcija iki šiol turi rasti pastovų uostą. Ekumeninis patriarchatas skrodė šių amžių bangas, plukdydamas laivą per istorijos audras ir štilius. Dvidešimt amžių – per Pax Romana, Pax Christiana, Pax Islamica, Pax Ottomanica (visas epochas, paženklintas tarpkultūrine kova, konfliktu ir atviru karu) – Ekumeninis patriarchatas nešė švyturį už žmonių giminę ir krikščionių bažnyčią. Būtent iš mūsų patirties gelmių ant šių gilių istorijos vandenų mes siūlome šiuolaikiniam pasauliui nesenstančią amžinos žmogiškosios vertybės žinią.

Šiandien ekumeninis mūsų patriarchato akiratis išsiplečia toli už fizinio buvimo ribų Europos ir Azijos susikirtimo taške, tame pačiame mieste, kuriame gyvenome septyniolika amžių nuo jo įsteigimo. Nors nedidelė, tačiau įvairi mūsų patirtis atvedė mus šiandien priešais šio rugpjūčio mėn. asamblėją tam, kad pasidalytume iš šios patirties dėl dialogo tarp kultūrų būtinybės dydžiu ir dabar labai reikalingu idealu šiuolaikiniam pasauliui.

Kaip jūs patys sakėte šios labiausiai gerbiamos institucijos žodžiais: „Vykdant Europos projektą svarbu numatyti kultūrų dialogui ir piliečių dialogui skirtas priemones, kad būtų didinama pagarba kultūrų įvairovei ir stiprinamas sugebėjimas gyventi sudėtingoje aplinkoje mūsų visuomenėje ir įvairių kultūrinių identitetų ir įsitikinimų sambūvio sąlygomis.“ (Sprendimas Nr. 1983/2006/EB), ir mes pagarbiai papildytume šį kilnų teiginį, kaip tai padarėme praeitais metais, kalbėdami Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos plenariniame posėdyje Strasbūre: „Dialogas pirmiausia yra būtinas todėl, kad jis žmogui įgimtas“.

Tai pagrindinis pranešimas, kurį šiandien siūlome jums svarstyti – kad kultūrų dialogas yra žmogiškumo esmė, nes nė viena žmonijos kultūra neapima visos žmonijos. Be tokio dialogo žmonių tarpusavio skirtumai sumažėja iki įsikūnijimo į „kitus“ ir veda prie išnaudojimo, konflikto ar persekiojimo – didelio masto žmonijos savižudybės, nes galiausiai visi mes esame viena žmonija. Mūsų skirtumai paskatina mus pažinti vienas kitą remiantis dialogu, atsiranda abipusis supratimas ir vertinimas – arba netgi meilė.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų mūsų žmonių giminė išgyveno technologinių pasiekimų šuolius, apie kuriuos nė nesapnavo mūsų protėviai. Daugelis tikėjo, kad šie pasiekimai nuties tiltą tarp skirtumų, kurie ardo žmonijos būklę. Tarytum mūsų pasiekimai suteikė mums galios įveikti mūsų moralinės ir – galėtume pasakyti – mūsų dvasinės būklės realijas. Vis dėlto, nepaisant visos įmanomos naudos ir technologinių įgūdžių, – įgūdžių, kurie, atrodo, pralenkia mūsų antropologinį protą, – mes vis dar matome visuotines nelaimes: badą, troškulį, karą, persekiojimą, neteisybę, suplanuotą skurdą, nepakantumą, fanatizmą ir išankstinį nusistatymą.

Šio ciklo, kurio, rodos, neįmanoma sustabdyti, metu negalime neįvertinti „Europos projekto“ reikšmės. Tai vienas iš Europos Sąjungos skiriamųjų požymių, kuriam pavyko paskatinti savitarpišką, taikų ir veiksmingą tautinių valstybių, kurios mažiau kaip prieš septyniasdešimt metų buvo įsivėlusios į kruviną konfliktą, kuris galėjo amžiams sunaikinti Europos palikimą, sambūvį.

Čia, šioje didelėje Europos Parlamento asamblėjos salėje, jūs siekiate padaryti įmanomus santykius tarp valstybių ir politinių realijų, kurie daro įmanomą susitaikymą tarp asmenų. Taigi, jūs pripažinote dialogo tarp kultūrų svarbą, ypač tokiu Europos istorijos metu, kuomet kiekvienoje šalyje ir palei kiekvienos visuomenės ribas vyksta pasikeitimai. Didžiulės konfliktų, ekonominio saugumo ir galimybių potvynio ir atoslūgio jėgos paskleidė gyventojus po visą pasaulį. Taigi neišvengiamai skirtingos kultūrinės, etninės, religinės ir tautinės kilmės asmenys atsidūrė labai arti. Kai kuriais atvejais tie patys gyventojai vengia didesnės visumos ir atsiskiria nuo dominuojančios visuomenės. Tačiau bet kokiu atveju, kai dalyvaujame dialoge, tai negali būti paprastas akademinis veiksmas abipusiam dėkingumui.

Kad dialogas būtų veiksmingas, kad iš esmės pakeistų žmones, jis negali būti vykdomas „subjekto“ ir „objekto“ pagrindu. „Kito“ vertė turi būti absoliuti – be įkūnijimo; taip, kad kiekviena šalis būtų suvokiama visa savo būtimi.

Stačiatikiams krikščionims ikona, arba atvaizdas, yra ne tik kaip aukščiausias žmogaus estetinio laimėjimo ženklas, bet ir kaip materialus amžinos tiesos priminimas. Kaip ir kiekviename paveiksle, – religiniame ar ne, ir nepaisant menininko talento, – objektas yra dvimatis. Tačiau ortodoksams krikščionims ikona nėra paprastas religinis piešinys – ir iš esmės ji nėra religinis objektas. Iš tikrųjų, tai objektas, su kuriuo į jį žiūrintysis, maldininkas, įeina į bežodį dialogą per regos pojūtį. Ortodoksui krikščioniui susidūrimas su ikona yra komunijos aktas su ikonoje pavaizduotu asmeniu. Kiek dar mūsų susidūrimai su gyvomis ikonomis – asmenimis, sukurtais pagal Dievo įvaizdį ir panašumą – turi būti komunijos aktai!

Kad mūsų dialogas taptų kažkuo daugiau nei paprastais kultūriniais mainais, turi būti gilesnis absoliučios tarpusavio priklausomybės supratimas – ne tik valstybių, politikos bei ekonomikos veikėjų, bet ir kiekvieno žmogaus su kiekvienu kitu žmogumi. Ir toks įvertinimas turi būti padarytas nepaisant jokių rasės, religijos, kalbos, etninės ar tautinės kilmės ar bet kokių kitų etalonų, kuriais save identifikuojame, taip pat savo tapatybės bendrumo. Ir kaip milijardiniame pasaulyje įmanomas toks tarpusavio susietumas?

Iš tikrųjų, nėra įmanomo būdo susijungti su kiekvienu žmogumi – tai savybė, kurią priskirtume Dievui. Tačiau yra būdas suprasti visatą, kurioje visi kartu gyvename – egzistencijos plotmę, aprėpiančią kiekvieno žmogaus realybę – ekosferą, kur telpame mes visi.

Tokiu būdu būtent Ekumeninis patriarchatas – laikydamasis mūsų pačių atsakomybės už namus, pasaulio oikos ir visų jame gyvenančių jausmo –dešimtmečiais gynė aplinkos pagrindą, kreipdamas dėmesį į ekologines krizes visame pasaulyje. Ir mes dalyvaujame šiame dvasiniame darbe be jokio egoizmo. Kaip jūs gerai žinote, mūsų patriarchatas nėra „tautinė bažnyčia“, labiau fundamentinė kanoninė Evangelijos pranešimo ekumeninių dimensijų išraiška ir fundamentinė kanoninė jos analogiškos atsakomybės Bažnyčios gyvenime išraiška. Tai gilesnė priežastis, kodėl Bažnyčios tėvai ir tarybos davė jam vardą „Ekumeninis“. Atsidavusi Konstantinopolio bažnyčios globa peržengia bet kokio lingvistinio, kultūrinio, etninio ir net religinio apibrėžimo ribas, nes ji siekia tarnauti visiems žmonėms. Nors tvirtai įsišaknijęs konkrečioje istorijoje, – kaip ir bet kuri kita institucija, – Ekumeninis patriarchatas amžinoje savo tarnavimo misijoje per 1 700 metų peržengia istorines kategorijas.

Tarnaudami aplinkai iki šiol parėmėme septynis mokslinius simpoziumus, kurie suburia daugybę disciplinų. Mūsų iniciatyvos pradžia išaugo saloje, kuri davė žmonijai Apokalipsę, Apsireiškimo knygą – šventoje Patmos saloje Egėjo jūroje. Būtent Egėjuje 1995 m. mes pradėjome ambicingą naujų mokslo žinių apie vandenynus su dvasiniu pasaulio religijų požiūriu į vandenį, ypač pasaulio vandenynus, integravimo programą. Nuo Patmos 1995 m. perskrodėme Dunojų, Adrijos jūrą, Baltijos jūrą, Amazonę, Arkties vandenyną (praeitų metų rugsėjo mėn.) ir dabar ruošiamės plaukti Nilu Egipte ir Misisipės upe Jungtinėse Valstijose, abu įvykiai kitąmet.

Mes siekiame ne tik besitęsiančio dialogo, naudingo praktinėms reikmėms, bet ir dialogo, keliančio žmogaus sąmoningumą. Siekdami rasti atsakymus į ekologines problemas ir krizes, mes taip pat padedame dalyviams suvokti, kad jie priklauso ir yra susiję su didesne visuma. Siekiame priimti žmogaus egzistavimo ekosferą ne kaip objektą, kurį reikia kontroliuoti, o kaip kovos draugą augimo ir tobulėjimo kelyje. Kaip apaštalas Paulius, kurio 2 000 metų palikimą šiemet švenčia stačiatikių ir Romos katalikų bažnyčios, sako viename iš savo žymių laiškų, laiške romėnams: „Nes mes žinome, kad iki šiol visa visata kenčia nuo mūsų ir dalijasi mūsų gimdymo kančias.“

Kiekviena šios planetos ekosistema yra lyg tauta – iš esmės apribota vieta. Estuarija nėra tundra, kaip ir savana nėra dykuma. Bet kaip kiekviena kultūra, kiekviena ekosistema turės poveikį, einantį toli už jos natūralių – kultūrų atveju nacionalinių – ribų. Ir kai suprantame, kad kiekviena ekosistema yra ypatingos ekosferos dalis, kurioje gyvena kiekviena gyvybė, užpildanti pasaulį, tuomet suvokiame tarpusavio sąsajas, galingą viso gyvenimo komuniją ir mūsų tikrą tarpusavio priklausomybę vienas nuo kito. Be tokio supratimo einame prie natūralios aplinkos naikinimo, vienos ekosferos, kuri palaiko visą žmonių egzistavimą, susinaikinimo.

Štai taip atsidūrėme šiandien prieš jus, pabrėždami šiuos Dialogo tarp kultūrų metus, atnešdami paraboles iš gamtos pasaulio, kad patvirtintume jūsų transcendentines žmogiškas vertybes. Kaip institucija, Ekumeninis patriarchatas per amžius gyveno kaip santykinai maža ekosistema daug didesnėje kultūroje. Iš šios didelės patirties leiskite mums pasiūlyti svarbiausią praktinę savybę, kuri sudarytų sąlygas tarpkultūrinio dialogo sėkmei.

Pirmiausia ir svarbiausia, kiekvienoje daugumoje turi būti gerbiamos mažumos teisės. Kai ir kur mažumos teisės bus gerbiamos, visuomenė didžiąja dalimi bus teisinga ir tolerantiška. Bet kurioje kultūroje vienas segmentas visada dominuos – dominavimas paremtas rase, religija ar bet kuria kita kategorija. Mūsų įvairialypiame pasaulyje segmentacija yra neišvengiama. Tačiau turime pažaboti fragmentaciją! Visuomenės, grįstos atskirtimi ir represijomis, negali ilgai išgyventi. Arba, kaip dieviškasis taikos karalius Jėzus Kristus pasakė: „Kiekviena susiskaldžiusi karalystė susinaikina; ir nestovės pasidaliję miestai ir namai.“

Mūsų patarimas visiems – pripažinti, kad tik kai priimsime bendro buvimo pilnatvę žmonijos egzistavimo ekosferoje, galėsime pripažinti mus supančiųjų „kitoniškumą“ – daugumos ar mažumos – su tikru žmonių giminės artimumo pojūčiu. Tada nepažįstamo žmogaus nelaikysime pašaliečiu, laikysime žmonių giminės, Dievo šeimos broliu ar seseria. Šv. Paulius, kreipdamasis į atėniečius pirmajame amžiuje, gana išraiškingai ir glaustai dėsto apie žmogiškuosius santykius ir broliją.

Didžiosios religijos, kaip ir Europos projektas, gali būti jėga, kuri peržengia nacionalizmo ribas ir gali peržengti net nihilizmą ir fundamentalizmą, sutelkdamos savo tikinčiuosius prie to, kas vienija mus kaip žmones, ir skatindamos dialogą apie tai, kas mus skiria. Štai, kodėl Europai reikia įtraukti Turkiją į savo projektą, o Turkijai – plėtoti kultūrų dialogą ir toleranciją, kad būtų priimta į Europos projektą. Europa neturi laikyti svetima jokios religijos, kuri toleruoja ir gerbia kitas.

Mūsų šalį, Turkiją, suvokiame kaip naują ekonomikos ir prekybos partnerę, bet kartu nedrįstame priimti musulmonų dominuojamos šalies kaip lygios. Ir vis dėlto Europoje gyvena milijonai musulmonų, kurie čia atvažiavo iš įvairių šalių ir dėl įvairių priežasčių. Lygiai taip pat Europoje būtų pilna žydų, jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo baisumų.

Iš tikrųjų, Europa turi susitikti ne tik su ne krikščionimis, bet ir krikščionimis, kurie nepatenka į katalikų ar protestantų kategorijas. Stačiatikių bažnyčios atgimimas Rytų Europoje nuo geležinės uždangos žlugimo iš tiesų buvo pasaulio stebuklas. Rytų Europos segmentacija privedė prie fragmentacijos daugelyje vietų. Ne tik centras nelaiko; tai sunkiai pastebima. Per šį procesą, kuomet tautinės valstybės siekia atsikurti, pakilo stačiatikių krikščionių tikėjimas, net virš ekonominių rodiklių, į naują statusą, kurio nebuvo galima numatyti net prieš dvidešimt metų.

Vienas iš pagrindinių Ekumeninio patriarchato vaidmenų – padėti augimo ir plėtros procese, kuris vyksta tradicinėse stačiatikių šalyse, išlaikant kanoninės normos viso pasaulio stačiatikių bažnyčiai tempą daugiau nei ketvirčiui milijardo žmonių visame pasaulyje. Dabar norime jus informuoti, brangūs draugai, kad spalio mėn. – kitą mėnesį – mūsų kvietimu Stambule susitiks visi stačiatikių patriarchatų ir autokefalinių bažnyčių vadovai aptarti mūsų bendrų problemų ir sustiprinti visų stačiatikių vieningumą ir bendradarbiavimą. Tuo pat metu mes kartu paminėsime du tūkstančius metų nuo šv. Pauliaus, Tautų apaštalo, gimimo.

Šiuo metu mieste (Stambule) išgyvename didelį džiaugsmą ir entuziazmą, kadangi visi ruošiamės jo, kaip 2010 m. Europos kultūros sostinės, minėjimui. Miestas, kuris turi ilgą istoriją, buvo žmonių susibūrimų kryžkelė ir tarnavo kaip įvairių religijų ir kultūrų sambūvio vieta. Šią pastarąją savaitę dalyvavome oficialiuose pusryčiuose pas Turkijos ministrą pirmininką Ispanijos ministro pirmininko garbei. Kaip visuomenei žinoma, abu yra Jungtinių Tautų globojamo Civilizacijų aljanso rėmėjai. Girdėjome jų nuostabias kalbas, kurios derėjo su diachroniška, tolerantiška mūsų miesto dvasia.

O dabar, brangūs draugai, leiskite mums pabaigti prancūzų kalba, kad pagerbtume pirmininkaujančią Prancūziją ir dėl to, kad šią savaitę jūs minite Europos kalbų dieną, man rodos, kitą penktadienį.

Jo Ekscelencija, Europos Parlamento ponios ir ponai, Ekumeninis patriarchatas dar kartą patvirtina savo troškimą padaryti viską, kas jo galioje, įnešant indėlį į Europos Sąjungos taiką ir gerovę. Mes pasirengę prisijungti prie jūsų kituose konstruktyviuose dialoguose kaip šiandieninis ir įsiklausysime į šių dienų problemas.

Būtent šia dvasia pastaruosius 25 m. mūsų patriarchatas plėtojo ir puoselėjo reikšmingą dialogą su islamu ir judaizmu. Surengėme daug dvišalių ir daugiašalių susitikimų. Lapkričio pradžioje Atėnuose susitiksime 12 kartą atnaujinti mūsų akademinį dialogą su islamu.

Kartu su šiais dialogais tęsiame savo teologinius pokalbius su Romos katalikų, Anglikonų, Liuteronų ir Reformatų bažnyčiomis ir senosiomis Rytų bažnyčiomis: armėnų, koptų ir kt. Spalio mėn. pabaigoje popiežiaus kvietimu turėsime progą, netgi privilegiją, kalbėti 12-ojoje eilinėje Pasaulio vyskupų sinodo asamblėjoje Vatikane.

Tai turi parodyti, kad Ekumeninis patriarchatas yra ypač aktyvus ekumeninio dialogo srityje ir siekia įnešti savo indėlį į geresnį žmonių tarpusavio supratimą, susitaikymą, taiką, solidarumą ir pastangas kovoti su fanatizmu, neapykanta ir visomis blogio formomis.

Norėtume padėkoti jums už šią unikalią galimybę kalbėti jūsų asamblėjoje antrą kartą ir prašome begalinio Dievo palaiminimo už visus jūsų teisingus žingsnius.

Leiskite man iš šios žymios tribūnos pareikšti savo geriausius linkėjimus viso pasaulio musulmonams artėjančios didelės Ramadano šventės proga, taip pat viso pasaulio žydams Roš Hašana šventės išvakarėse. Mes visi broliai ir seserys, to paties dangiškojo Tėvo vaikai ir šioje nuostabioje planetoje, už kurią visi esame atsakingi, yra vietos kiekvienam, bet nėra vietos karui ar tiems, kurie žudo vieni kitus.

Dar kartą dėkojame visiems iš visos širdies už tai, kad suteikėte mums didžią garbę ir privilegiją kreiptis į jus šiandien.

(Griausmingos ovacijos)

  Pirmininkas. – Jūsų Šventenybe, Europos Parlamentas išreiškė jums savo didelį dėkingumą už jūsų kalbą griausmingomis ovacijomis. Jūs kalbėjote apie pax, taiką žmonių giminei ir visatai. Taika – pagarbos kulminacija žmogaus orumui.

Mes neturime sutikti su kiekvienu egzistuojančiu įsitikinimu ir neturime pritarti kiekvienai nuomonei. Tačiau mes privalome gerbti vyrus ir moteris. Būtent ši pagarba yra žmogaus orumo esmė, tai ir tolerancijos esmė.

Šia dvasia norėtume dar kartą išreikšti savo šilčiausią padėką jums už jūsų indėlį į Europos kultūrų dialogo metus. Tai vertingas indėlis, puoselėjantis supratimą tarp mūsų žemyno ir pasaulio žmonių ir skatinantis susitaikymą, taiką ir laisvę.

Labai jums ačiū, Jūsų Šventenybe.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: Luigi COCILOVO
Pirmininko pavaduotojas