Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. rugsėjo 24 d. - Briuselis

14. Pasaulio finansų sistemos padėtis ir jos įtaka Europos ekonomikai (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas yra Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl pasaulio finansų sistemos padėties ir jos įtakos Europos ekonomikai.

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, esame eros pabaigos liudytojai. Ateinantys keleri metai pakeis tokios pasaulio finansų sistemos, kokią mes žinome šiandien, veidą. Susiduriame ne tik su krize JAV, bet ir su krize, darančia poveikį tarptautinei finansų sistemai ir nepaliekančia nuošalyje nė vieno pasaulio regiono.

Daug metų buvo kritikuojamas didėjantis finansų sektoriaus disbalansas: nepagrįstas daugelio mokesčių mokėtojų neapsaugojimas nuo rizikos, sąlyginis finansų sistemos priežiūros institucijų nesugebėjimas prižiūrėti sparčiai kuriamus, vis sudėtingesnius finansinius produktus ir, be abejonės, tai paminės Komisija, kai kurių asmenų polinkis į labai pastebimą godumą. Dabar matome rezultatus. JAV finansų sektoriuje pastebimas neramumas, o JAV valdžios institucijos buvo priverstos vis labiau įsikišti, kad būtų užkirstas kelias visuotinei krizei. Europa ir likusi pasaulio dalis dėl šios krizės patiria tokio lygio nuosmukį, kokio nepatyrė nuo praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio.

Pirmininkaujanti Prancūzija įsitikinusi, kad keleto pastarųjų dienų įvykiai parodo, kad atsižvelgiant į ekonomikos ir finansų sritį dar labiau reikalinga stipri ir vieninga Europa. Visų pirma turime nedelsdami pateikti atsaką į finansų sistemos griūtį. Ekonominėje ir pinigų sąjungoje Europos centrinis bankas yra stiprus centrinis bankas, kuris glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais centriniais bankais sugebėjo skubiai, ryžtingai ir veiksmingai įsikišti tuo metu, kai įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Šiais neramiais laikais tai svarbi teigiama ypatybė ir todėl turėtume pagirti Europos centrinio banko, pasirengusio veikti bet kokiomis aplinkybėmis, veiksmus.

Daugelio valstybių narių reguliuojančios institucijos, susidurdamos su gilėjančia keleto pastarųjų dienų griūtimi, kaip ir JAV valdžios institucijos, nusprendė uždrausti trumpalaikį skolintų vertybinių popierių pardavimą. Tai nepaprastoji priemonė, tačiau jai reikia pritarti, nes ji gali padėti nuraminti rinkose tvyrančia įtampą.

Šiuo metu nenumatome tokios iniciatyvos, apie kurią ką tik pranešė JAV federalinės valdžios institucijos, t. y. ketinimą dideliu mastu supirkti finansų rinkos dalyvių turimus „toksiškus“ produktus, ir J. Almunia buvo teisus pasisakydamas šiuo klausimu.

Sąjungos finansų sistema iš esmės išlieka stabili ir todėl nėra poreikio įgyvendinti tokias priemones, tačiau privalome išlikti budrūs ir neturėtume atmesti jokių galimybių kokios nors ideologijos vardan. Realizmas ir pragmatizmas yra pagrindinė darbotvarkės dalis. Jei būtina, naudodami turimas priemones, privalėsime atsižvelgti į galimas sisteminio pobūdžio grėsmes.

Ekstremaliose situacijose vykdomas centrinių bankų ir reguliuojančių institucijų įsikišimas yra gyvybiškai svarbus, tačiau šios institucijos vienos negali įveikti krizės. Europiečiai turi prisiimti atsakomybę ir įsikišti kitose susijusiose srityse.

Turime rasti atsaką į ekonomikos lėtėjimą. Tai buvo bendros Europos pozicijos, patvirtintos Nicoje vykusiame neoficialiame Ekonomikos ir finansų ministrų tarybos susitikime, dalis. Ministrai kartu su Komisija ir Europos Centrinio Banko Pirmininku, svarstydami biudžeto klausimus valstybėse narėse, turinčiose veiksmų laisvės, nutarė leisti netrukdomai veikti automatinėms stabilizavimo priemonėms.

Jie taip pat pritarė Europos MVĮ finansavimo planui, pagal kurį Europos investicijų bankas nuo šio momento iki 2011 m. turėtų skirti 30 mlrd. EUR, kurie suteiktų sektoriui svarbią paramą, nes kad ir kaip keista, daug grėsmių taip pat kyla realiai ekonomikai, nors finansų krizė Europoje minima rečiau nei JAV. Stabili finansų sistema ir tvirti bankai, jei būtina, ypač MVĮ atveju gali apriboti arba padidinti paskolų procentus. Kalbant apie pastarąjį klausimą reikėjo imtis tiesioginių veiksmų.

Taip pat privalome reformuoti savo finansų sistemą šiomis dviem kryptimis: pirma, būtinos skubios teisėkūros ir reguliavimo priemonės siekiant atkurti finansų sistemos skaidrumą ir užtikrinti finansų rinkos dalyvių atskaitomybę. Šiuo požiūriu 2008 m. rugsėjo 13 d. ministrai parodė pasiryžimą spartinti 2007 m. patvirtintos programos, kuria siekiama duoti atsaką pirmiesiems finansų krizės požymiams, įgyvendinimą. Šioje programoje nustatytos pagrindinės priemonės, kuriomis atsakoma į neramumus finansų rinkose: skaidrumas, apgalvotos taisyklės, turto vertinimas ir tinkamas rinkų, įskaitant kreditų reitingo agentūras, veikimas.

Atėjo laikas įgyvendinti kreditų reitingo agentūrų priežiūrą, persvarstyti bankų kontrolę ir patvirtinti atskaitomybės standartus, kuriems, be abejonės, teko svarbus vaidmuo skatinant cikliškus finansų srities procesus. Pirmininkaujanti Prancūzija teikia pirmenybę šiam klausimui ir jis bus svarstomas kitame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Komisijos narys tai patvirtins, tačiau manau, kad Komisija netrukus pasiūlys iš dalies keisti nuo 2006 m. galiojančias direktyvas dėl reikalavimų nuosavam kapitalui.

Tai viena iš šiuo metu įvairiose srityse rengiamų priemonių yra skirta kovoti su neramumais finansų rinkose, kuri, žinoma, taip pat apims naujausias Finansų stabilumo forumo pateiktas rekomendacijas. Žinau, kad Komisija sugebės labai greitai pateikti šiuos pasiūlymus, ir tikimės, kad Parlamentas ir Taryba pasieks susitarimo dėl šių neatidėliotinų pasiūlymų per pirmąjį svarstymą prieš baigiantis šiai kadencijai.

Per keletą savaičių tai pat tikimasi gauti Komisijos pasiūlymą dėl kredito agentūrų. Jis bus pateiktas atsižvelgiant į 2008 m. liepos mėn. Finansų ministrų tarybos susitikime pateiktą prašymą ir šiuo klausimu taip pat tikiuosi, kad Parlamentas kiek įmanoma greičiau pasieks susitarimo dėl šio ambicingo pasiūlymo.

Taip pat su pasitenkinimu pažymiu, kad buvo priimtas sprendimas įsteigti darbo grupę, kuri ištirtų, kaip tinkama bankų ir draudimo bendrovių priežiūra turėtų atsižvelgti į ciklišką procesų pobūdį, ypač kalbant apie kapitalą. Taip pat turėtų būti imtasi specialių priemonių.

Tai pagrindinės finansų sektoriaus reformos dalys, kurias tikriausiai lydės kitos iniciatyvos Europoje atliekant finansų krizės tyrimą. Šio tyrimo metu Parlamentui turi tekti visas jam skirtas vaidmuo ir Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė su dideliu susidomėjimu pažymi šios institucijos pastarojo laiko įnašą. Galvoju ypač apie rizikos draudimo fondus, kurie, kai kurių ekspertų nuomone, galėtų tapti kitomis krizės aukomis. Kaip jau minėjau anksčiau, taip pat galvoju apie atskaitomybės standartus, taip pat apie finansų sektoriaus atlyginimus, dėl kurių turime imtis neatidėliotinų veiksmų.

Sakyti, kad privalome išsaugoti savo liberalų požiūrį į ekonomiką, kaip teko girdėti iš kai kurių Europos vadovų, ir kad nereikia jokio reguliavimo, yra klaidinga. Tai daugiau nei klaidinga – tai yra pasikėsinimas į finansų sistemos stabilumą, tai yra puolimas prieš sveiką mąstymą. Būsiu atviras šiuo klausimu: jei turime svarstyti rizikos draudimo fondų reguliavimo klausimą, tai Europos Sąjunga privalo tai daryti. Privalome galvoti apie grėsmių skaidrumą, reguliuojančių institucijų įgaliojimus vykdyti priežiūrą ir atlyginimus tokiose institucijose.

Antra pagrindinė požiūrio kryptis yra stiprinti finansų sistemos priežiūrą. Finansų ministrai teigiamai įvertino Europos reguliuojančių institucijų komitetų susitarimą dėl reikalavimų, keliamų duomenims, kuriuos Europos bankai perduoda priežiūros institucijoms, suderinimo iki 2012 m. Tai pirmieji svarbūs rezultatai, tačiau juos turi lydėti kiti, ir valstybės narės sutarė tęsti pastangas gerinant finansų sistemos dalyvių stebėsenos ir priežiūros koordinavimą. Pirmininkaujanti Prancūzija pasirengusi bendradarbiauti su Parlamentu ir Komisija stiprindama grupių, kurioms vis labiau būdinga tarpvalstybinis pobūdis, priežiūros ir tinkamos stebėsenos integraciją. Sąjungai reikia veiksmingesnės ir labiau integruotos priežiūros sistemos siekiant geriau pasirengti kovai su finansų krize.

Ponios ir ponai, Prancūzija pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai didelės griūties metu. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis gerai suprantame mums tenkančią atsakomybę. Atėjo laikas priimti svarbius sprendimus dėl mūsų finansų sistemos organizavimo, jos vietos Europos ekonomikoje ir jos vaidmens, kuriam priklauso verslo ir privačių asmenų finansavimas.

Sąjunga nesėdėjo be darbo šiuos keletą mėnesių. Todėl pirmininkaujanti valstybė narė gali remtis Komisijos svarstymais ir atliktu darbu šioje srityje, taip pat darbu, kurį atliko ekspertai, pvz., R. Ricol iš Prancūzijos.

Spalio mėn. Europos Vadovų Taryba suteikia galimybę nustatyti griežtas gaires Europos lygmeniu – tai mūsų tikslas. Akivaizdu, kad Europa neturėtų veikti viena. Ji turi būti aktyvi ir skatinti naują tarptautinį bendradarbiavimą, kaip vakar Jungtinėse Tautose pasakė Prezidentas N. Sarkozy. Taip pat siūlome iki metų pabaigos surengti tarptautinį susitikimą, kuriame dalyvautų G8 šalys ir jų finansų sistemos reguliavimo institucijos. Mūsų tikslas padėti sukurti pirmuosius principus ir naujas bendras tarptautines taisykles, kurios leistų įvertinti tarptautinę finansų krizę.

Pradėdama tokią iniciatyvą, Europos Sąjunga rodo, kokią reikšmę ji teikia naujam, subalansuotam pasaulio valdymui. Europos ir pasaulio atsakas turi atsižvelgti į trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį laikotarpį. Trumpalaikiu laikotarpiu mums reikia neatidėliotinų priemonių; vidutinės trukmės laikotarpiu – teisės aktų persvarstymo; ilgalaikiu laikotarpiu – išsamaus tyrimo dėl mūsų ekonomikos modelio vaidmens skatinant augimą bei užimtumą ir tęsiant struktūrines reformas, kurios išlieka svarbios.

Tai visa informacija, kurią šiandien norėjau jums pateikti.

  Joaquin Almunia, Komisijos narys. − Gerb. pirmininke, šių metų ir ypač keleto pastarųjų dienų įvykiai finansų rinkose, kurių liudytojai tapome, savo mastu pralenkė visa, ką mums teko patirti gyvenime. Daugelis mano, – ir aš linkęs sutikti, – kad tai sukels svarbius pokyčius tarptautinės finansų sistemos veikloje.

Nuo 2007 m. rugpjūčio mėn., kai prasidėjo krizė, atskleisti nuostoliai pasiekė daugiau nei 500 mlrd. JAV dolerių, t. y. sumą, kuri lygi tokios šalies kaip Švedija BVP. Deja, galutiniai skaičiai gali būti dar didesni.

Keletą pastarųjų savaičių JAV didėjantys pranešti nuostoliai ir dėl to mažėjantis investuotojų pasitikėjimas priartino keletą pagrindinių finansų institucijų prie griūties ribos. Tais atvejais, kai vienos iš šių institucijų griūtis reikštų sisteminę riziką, t. y. sukeltų pavojų visai finansų sistemai, prireikė imtis skubių gelbėjimo veiksmų.

Kai kurie iš šių gelbėjimo veiksmų virto valstybės institucijų intervencija, pvz., įsikišus JAV iždo departamentui ir Federalinių rezervų sistemai, kad būtų išvengta didžiausios pasaulio draudimo bendrovės „AIG“ bankroto arba nekilnojamojo turto finansavimo bendrovių „Fannie Mae“ ir “Freddie Mac“, kurioms kartu priklauso pusė JAV nekilnojamojo turto, bankroto.

Kitas bendroves perėmė privatūs investuotojai, pvz., „Bank of America“ įsigijo investicijų banką „Merrill Lynch“.

Kitų institucijų, pvz., investicijų banko „Lehman Brothers“ arba beveik dviejų dešimčių JAV regioninių bankų atveju bankrotas buvo vienintelė išeitis. Trumpai tariant, tapome neeilinių pokyčių JAV bankininkystės sferoje liudytojai.

Vadinasi, pasiekėme būseną, kai JAV finansų sistema susiduria su esmine pasitikinėjimo problema. Šioje padėtyje, remiantis JAV valdžios institucijų nuomone, gelbėjimo planais problemos išspręsti jau neįmanoma. Skubiai reikalingas sisteminis sprendimas.

Trumpalaikėje perspektyvoje mums visiems reikia atsako, kuris atkurtų pasitikėjimą ir stabilizuotų rinkas.

Praeitą savaitę H. Paulsono paskelbtas JAV planas yra gera iniciatyva. Trumpai tariant, JAV iždo sekretorius siūlo įsteigti federalinį fondą siekiant iš bankų ataskaitinių balansų pašalinti nelikvidų turtą – su nekilnojamuoju turtu susijusius vertybinius popierius, kurie yra pagrindinė mus užklupusių problemų priežastis. Pašalinus šiuos popierius iš sistemos būtų lengviau panaikinti netikrumą ir vėl sutelkti dėmesį į fundamentalius rinkos procesus. Vis dėlto būtina tinkamai apibrėžti išsamias šio pasiūlymo detales ir tai būtina daryti nedelsiant, jei norime, kad planas pavyktų.

Sakyčiau, kad kalbame apie JAV planą, kuris buvo pritaikytas JAV aplinkybėms, kur, kaip pamename, krizė prasidėjo ir kur finansų sektorius nukentėjo labiausiai. Vis dėlto turime išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Visi turime susidoroti su padariniais ir reaguoti į esamą padėtį.

Norėdami tai padaryti, pirmiausia turime suvokti, kaip patekome į šią padėtį. Neramumų, kurios stebime šiandien, ištakos glūdi vyraujančiame visuotiniame pasaulio ekonomikos disbalanse, kuris sukūrė neriboto likvidumo ir netinkamo rizikos vertinimo sąlygas.

Pasaulio finansų rinkų tarpusavio sąryšis, aukštas skolinimosi lygis ir naujoviškų bei sudėtingų finansinių valdymo metodų ir priemonių, kurios nebuvo pakankamai suprastos, taikymas sukėlė šių rizikos veiksnių beprecedenčio masto sklaidą tarptautinėje finansų sistemoje.

Aišku tik tai, kad rinkos dalyviai, taip pat reguliavimo ir priežiūros institucijos, nesugebėjo tinkamai suvokti šios padėties pavojingumo ir todėl negalėjo užkirsti kelio padariniams, kuriuos matome šiandien.

Tiesa, likus keletui mėnesių iki krizės, taip pat TVF, Europos centrinis bankas ir Komisija vienbalsiai įspėjo apie gresiančius pavojus. Žinojome, kad padėtis buvo nestabili, tačiau negalėjome žinoti ir niekas negalėjo numatyti, kaip, kada ir kokiu mastu didėjančios laiku negrąžinamos paskolos antrinėje nekilnojamojo turto paskolų rinkos sektoriuje sukels krizę.

Dabar matome keleto pastarųjų metų procesą, vykstantį priešinga kryptimi, finansų sistemai stengiantis nugalėti nuoseklų poreikį mažinti paskolų apimtis. Šis mažėjimo procesas pasirodė esąs ypač skausmingas dėl ypač didelio paskolų kiekio ir glaudaus rizikos veiksnių tarpusavio sąryšio. Nepakankamas sistemos skaidrumas ir priežiūros institucijų nesugebėjimas kartu susidaryti tikslų ir išsamų padėties vaizdą lėmė dramatišką pasitikėjimo sumažėjimą.

Sumažėjusiam bankų tarpusavio pasitikėjimui sukėlus likvidumo trūkumą tarpbankinio skolinimo rinkoje, finansų sektorius nukentėjo labiausiai.

Keletas pagrindinių kredito rinkų iki šiol neveikia, o pastaruoju metu investuotojai vėl ėmė investuoti į mažiau rizikingus produktus, kartu didėjant atotrūkiui tarp obligacijų palūkanų normų ir santykinai rizikingų investicijų grąžos.

Greitai ir suderintai įsikišus centriniams bankams – svarbus vaidmuo čia teko ECB – mums pavyko išvengti rimtų problemų, susijusių su nepakankamu likvidumu. Vis dėlto bankai vis dar patiria spaudimą. Dėl pasitikėjimo krizės mažėja aktyvų kainos, užkraunančios naštą bankų ataskaitiniams balansams. Kartu su padėtimi tarpbankinio skolinimo rinkoje tai kelia sunkumų bankams įsigyjant naujo kapitalo.

Padėtis, su kuria susiduriame Europoje, yra ne tokia aštri ir valstybės narės šiuo metu nemano, kad reikia panašaus į JAV įgyvendinamo plano.

Kalbant apie vidutinės trukmės laikotarpį akivaizdu, kad mums reikia išsamesnio struktūrinio atsako. Pastarieji įvykiai finansų rinkose aiškiai parodė, kad dabartinį reguliavimo ir priežiūros modelį reikia tobulinti.

Trumpalaikėje perspektyvoje mums reikia skubiai išsiaiškinti dabartinės sistemos silpnąsias vietas ir šiuo požiūriu visiškai sutinku su Tarybos pozicija, kad ECOFIN reguliavimo veiksmų plane ir Finansų stabilumo forumo rekomendacijose pateiktos visos būtinos sudedamosios dalys. Kaip žinote, juose pateiktos konkrečios iniciatyvos siekiant investuotojams, rinkoms ir priežiūros institucijoms didinti skaidrumą, persvarstyti kapitalo reikalavimai bankų grupėms ir patikslintas kreditų reitingo agentūrų vaidmuo.

Komisija tęsia darbą ir netrukus pateiks pasiūlymus dėl Kapitalo reikalavimų direktyvos persvarstymo – jie bus pateikti kitą savaitę – ir dėl naujų teisės aktų, reglamentuojančių kreditų reitingo agentūrų veiklą, kurie, tikiuosi, bus pateikti iki spalio mėn. pabaigos. Vis dėlto atsižvelgiant į pastaruosius įvykius tikėtina, kad mums reikės ištirti papildomas dienos švieson iškilusias problemas.

Tęsime diskusijas dėl to, ko reikėtų imtis geriau užtikrinant finansų sistemos stabilumą ir šalinant krizės atsiradimo priežastis, ir šiuo požiūriu visiškai sutinku su Tarybos Pirmininko sveikinimo žodžiais, ištartais atsakant į mūsų pasisakymus.

Pagaliau, leiskite man pereiti prie finansų sektoriaus krizės poveikio ekonomikai – realiai ekonomikai. Neabejotina, kad įvykiai finansų sektoriuje daro neigiamą poveikį realiai ekonomikai. Šis poveikį sustiprino didėjanti infliacija, kurią lėmė kylančios naftos ir kitų žaliavų kainos, ir didelė nekilnojamojo turto kainų korekcija kai kuriose valstybėse narėse. Šis sukrėtimų derinys tiesiogiai paveikė ekonominę veiklą dėl padidėjusių sąnaudų ir atsiradusių „neigiamo turto“ efektų, o netiesiogiai – dėl labai sumažėjusio pasitikėjimo ekonomikoje. Dėl to staigiai sumažėjo vidaus paklausa, kartu nykstant išorės paklausai.

Pagrindiniai ekonomikos aktyvumo rodikliai rodo pastebimą augimo momento lėtėjimą ir ES, ir euro zonoje. Šių metų BVP augimo tarpinė prognozė buvo ženkliai sumažinta iki 1,4 proc. ES ir 1,3 proc. euro zonoje. Kartu šių metų infliacijos prognozė buvo padidinta iki 3,8 proc. ES ir 3,6 proc. euro zonoje. Vis dėlto infliacija galėtų mažėti, nes pastaruoju metu padidėjusių energijos ir maisto produktų kainų poveikis ateinančiais mėnesiais palaipsniui mažės. Šį procesą galbūt sustiprins toliau mažėjančios naftos ir kitų žaliavų kainos, tačiau reikia tuo įsitikinti.

Iš esmės ekonomikos padėtis ir perspektyva išlieka labai neaiški. Išlieka tolesnio augimo mažėjimo rizika, o infliacijos perspektyvoje išlieka didėjimo rizika. Šis netikrumas yra dar didesnis kalbant apie ekonomikos augimą kitais metais, tačiau tikimės, kad kitais metais ir ES, ir euro zonoje išliks bent santykinai silpnas augimas.

Koks turėtų būti mūsų atsakas į šį ekonomikos lėtėjimą? Geriausias atsakymas – pasinaudoti visomis turimomis politikos priemonėmis.

Pirma, finansų politikoje privalome išsaugoti įsipareigojimą laikytis biudžeto drausmės ir Stabilumo ir augimo pakto taisyklių, kartu leisdami savo vaidmenį atlikti automatiniams stabilizavimo procesams. Šiuo požiūriu pakto reforma 2005 m. buvo labai naudinga.

Antra, aiškus įsipareigojimas įgyvendinti struktūrines reformas, kaip jos apibrėžtos Lisabonos strategijos programoje ir nacionalinėse reformų programose, būtų gyvybiškai svarbus skatinant vartotojų ir investuotojų pasitikėjimą trumpalaikėje perspektyvoje ir gerinant mūsų ekonomikų lankstumą ir veržlumą ilgalaikėje perspektyvoje. Šioje padėtyje būtų ypač vertinga stiprinti konkurencingumą mažmeninėje bei energetikos rinkose ir gerinti darbo rinkų veikimą.

Pagaliau, gerinti finansų rinkos reguliavimą ir siekti ECOFIN plano tikslų, kaip jau pabrėžiau, reikia skubiau nei bet kada anksčiau. Veiksmingai ir greitai įveikus sudėtingus iššūkius, su kuriais susiduriame šiandien, ilgai užtruksiantį pasitikėjimo atkūrimo procesą būtų galima užbaigti greičiau, nei tikėtasi, ir sumažinti žalą mūsų ekonomikoms.

Kiekvienoje iš šių politikos sričių mūsų veiksmai bus efektyvesni ir veiksmingesni, jei juos koordinuosime euro zonos ir Europos Sąjungos lygmeniu.

Neišvengiamai turėsime nugalėti tam tikrą valstybių narių pasipriešinimą bendriems veiksmams, o neoficialaus ECOFIN susitikimo Nicoje metu iki šiol pasiektas susitarimas turėtų būti gilinamas ir vystomas.

Europos valstybės susiduria su bendrais iššūkiais. Juos veiksmingiausiai įveiksime, jei ieškodami bendrų sprendimų dirbsime kartu. Šiuo požiūriu Ekonominė ir pinigų sąjunga yra įspūdingas turtas ir turime išnaudoti jos teikiamas galimybes koordinavimui stiprinti ir gaires, kurias pasiūlėme savo pranešime dėl EMU@10 ir šių metų gegužės mėn. komunikate.

Vis dėlto įvykiai aiškiai rodo, kad Europos vidaus veiksmų nepakanka atremiant pasaulinius iššūkius. Mums reikia stiprinti bendrus išorės veiksmus Finansų stabilumo forume, Bazelio komitete, G7 šalių grupėje, taip pat skirti daugiau dėmesio tolesniam Tarptautinio valiutos fondo vaidmeniui.

Žiūrint pirmyn, mums reikia galvoti apie tai, kaip galime formuoti mūsų finansų sistemų ateitį ir pasaulinį valdymą, ir Europos Sąjungos vaidmuo šiuo požiūriu yra gyvybiškai svarbus. Europa gali būti varomąja jėga stiprinant pasaulinį koordinavimą ir turėtų prisiimti vadovaujamą vaidmenį tarptautinėse šios srities diskusijose, o tai visų pirma reikalauja, kad Europos valstybės dirbtų kartu ir sutartų dėl vidaus sprendimų.

  Alexander Radwan, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, Tarybos Pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, klausydamas dabar išsakytų samprotavimų pasijutau lyg būčiau blogame filme. Nuolatos buvo pabrėžiama, kad būtina greitai veikti. Tikrovėje pastarosiomis savaitėmis, mėnesiais ir metais vienintelė, kuri veikė greitai, buvo rinka, apie kurią nuolatos čia svarstome. Iš tiesų investicinių bankų problemą rinka pati labai greitai išsprendė. Mes nesugebėjome reaguoti taip greitai.

„Greitai“ nėra tinkamas žodis, kurį galėtume vartoti, kai žiūrime į Tarybą ir ypač į Komisiją. Dabar amerikiečiai mus maloniai kviečia sumokėti kainos dalį. Šia proga neketinu komentuoti šio fakto. Šiame etape pakanka stebėti įvykius. Vis dėlto visa, ko tikiuosi iš Tarybos, yra bent jau užtikrinti, kad įveiksime amerikiečių ir britų pasipriešinimą, susijusį su finansų rinkos skaidrumo užtikrinimu, nors kalbant apie Komisiją nesu tikras, ar J. M. Barosso vadovaujama Komisija tai sugebės. Noriu tik priminti jums Vokietijos pirmininkavimą, kai Prezidentas N. Sarkozy ir Kanclerė A. Merkel ėmėsi iniciatyvos, o J. M. Barosso vadovaujama Komisija atsilošė krėsle, tarė „Kas toks yra Sarkozy ir kas tokia yra Merkel?“ ir nesiėmė jokių veiksmų.

„Greitai“ tikrai nėra tas žodis, kurį galėtume vartoti. Noriu tik priminti jums apie „Enron“ ir „Parmalat“ atvejus. Tuo metu Europos Parlamentas patvirtino atitinkamą G. Katiforio pranešimą dėl kreditų reitingo agentūrų, kurį rengiant buvau pagalbiniu pranešėju. Tai buvo 2003 m. Dabar, 2008 m. spalio mėn., Komisija galbūt pateiks pasiūlymų, tačiau IOSCO jau šiandien sako, kad mes neturėtume nukrypti nuo JAV vertybinių popierių komisijos (angl. Securities and Exchange Commission, SEC) nustatytų ir JAV galiojančių taisyklių, nes priešingu atveju būtų sugriauta tarptautinė finansų sistema.

Šiuo atveju Europa turi eiti savo keliu. Todėl man visiškai tas pats, ką siūlo SEC, ir jeigu Komisija nuspręstų eiti ta pačia kryptimi kaip SEC, ji turėtų „šilčiau apsirengti“. Mes privalome daryti tai, kas mums atrodo teisinga, ir tuomet amerikiečiai gali mus sekti. Tai viskas, ką noriu pasakyti reitingo agentūrų tema.

Buvo pasakyta, kad persvarstydami „Bazelis II“ reikalavimus turėtume dirbti bendrame svarstyme. Tikiuosi, kad Tarybos atstovas klauso, nes tai buvo jo ištarti žodžiai. Mes galėtume surengti svarstymą, jei Taryba atsisakytų savo pozicijos dėl Europos priežiūros tvarkos. Tai, ko iki šiol pasiekė Taryba, glaudžiai bendradarbiaudama su Europos priežiūros institucijomis, yra apgailėtina. Nica buvo pagrįsta tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu. Todėl būtina, kad Taryba vieną kartą peršoktų per savo šešėlį ir toliau mąstytų europietiškai.

Buvo užsiminta apie rizikos draudimo fondus ir privatų kapitalą. Komisijos narys Ch. McCreevy šią savaitę Parlamente pasakė, kad negalima skubėti. Ch. McCreevy galima daug kuo apkaltinti, bet ne tuo, kad jis kažką skubina.

(Replikos ir plojimai)

Nuolatos puldavau Ch. McCreevy, kai Parlamente buvo kalbama apie rizikos draudimo fondus ir privatų kapitalą. Privalome užtikrinti, kad Komisija pateiktų tinkamą tyrimą ir neatsisakinėtų. Tai jau ne pono Ch. McCreevy problema – dabar tai pono J. M. Barosso problema.

(Plojimai)

Man būtų malonu, jei dabar JAV paaiškintume, kad SEC (JAV Vertybinių popierių komisija) vieną kartą turėtų padaryti tvarką savo namuose. „Siemens“ griežtai tikrinama, tačiau niekas nežiūri į JAV. Tikiuosi, kad Komisija ir Taryba mums leis nustatyti Europos politikos kryptį šioje srityje.

(Plojimai)

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, mes labai atidžiai klausėmės to, ką sakė A. Radwan. Bavarijos rinkimų kampanija turi ilgą šešėlį. Taip, pone A. Radwanai, dalis to, ką jūs sakote, yra visiškai teisinga. Rinka tai reguliavo, bet JAV mokesčių mokėtojai apmoka sąskaitą. Būtent valstybė sumoka visą kainą.

Esame liudytojai ne tik investicinių bankų ir pagrindinių draudimo bendrovių bankroto. Tai yra daug metų mums „pardavinėjamos“ ekonomikos filosofijos bankrotas: filosofijos, pagal kurią tvirtinama, kad tariamai šiuolaikinėje ekonomikoje vystymasis ir klestėjimas yra sukuriami per spekuliacijas, o ne realiame pasaulyje. Būtent ši sistema dabar bankrutuoja.

(Plojimai)

Tarp kitko, pone A. Radwanai, mes labai gerai atsimename G. Katiforiso pranešimą. Aš pripažįstu, kad jūs esate sumanus politikas. Sekmadienį jūs dalyvausite rinkimuose į Bavarijos žemės parlamentą. Linkiu Jums sėkmės. Tačiau asmuo, sustabdęs G. Katiforio pranešimą, buvote jūs, pone A. Radwanai. Tai mes prisimename labai aiškiai.

Charlie’io McCreevy’io čia, gaila, nėra. Joaquín Almunia pateikė labai pagrįstą analizę. Pone Komisijos nary J. Almunia, norėčiau paprašyti jūsų informuoti savo kolegą Ch. McCreevy apie priemones, kurios būtinos ir kurias turime dabar priimti. Aš nežinau, kur jis yra. Galbūt jis grįžo į lenktynių treką; galbūt lažybų punktai lenktynių treke yra geriau reguliuojami negu tarptautinė finansų rinka. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: mes tikimės, kad Komisija priims galimas ir būtinas priemones, ir tikimės, kad tai bus atlikta iki metų pabaigos ar bent iki pavasario.

Tai reiškia, kad, pvz., bus priimtos taisyklės kredito reitingų agentūroms, ir tai bus atlikta labai greitai. Taip pat labai svarbu atsieti Sičio premijas nuo trumpalaikio spekuliacinio pelno. Tai yra labai svarbus punktas. Jei vadybininkas žino, kad jis pats gaus 5 proc. nuo milijardo, kurį jis sukūrė spekuliaciniu pelnu, nes jo premija yra susieta su spekuliaciniu milijardu, tai jis dėl savo žmogiško silpnumo bandys sukurti pelno milijardą, nesvarbu kokiomis priemonėmis ir kokia kaina: net jei dėl to bus prarasta dešimtys tūkstančių darbo vietų, kaip per pastaruosius dešimtmečius matėme įvykstant visame pasaulyje.

Finansų vadybininkai – protingi jaunuoliai, su kuriais čia susiduriame koridoriuose – nepaliesdami net plauko sužlugdo ištisas bendroves ir ištisas verslo vietas, kartu sukeldami dideles socialines bėdas. Šio sunaikinimo kaina yra įtraukta į 700 mlrd. dolerių, kuriuos JAV mokesčių mokėtojai dabar turi investuoti gelbėdami pagrindinius bankus ir draudimo bendroves. JAV vyriausybės neprofesionalumas matyti iš to, kad net šioje didžiulėje krizėje gelbėjamos būtent šios pagrindinės korporacijos, ir tai atsieina paprastiems mokesčių mokėtojams daugiau kaip 700 mlrd. dolerių iš JAV biudžeto. Deja, šių paprastų mokesčių mokėtojų likimas, jų skolos ir paskolos neatsispindi JAV vyriausybės gelbėjimo plane. Tai dar vienas puikus pavyzdys, kaip pelnas yra privatizuojamas, o nuostoliai nacionalizuojami. Tokia veikla taip pat turi būti sustabdyta.

(Plojimai)

Mes visa tai girdėjome per pirmadienio diskusijas. Man beveik susidarė įspūdis, kad turime išduoti Socialdemokratų partijos narystės formas PPE-DE frakcijai: atrodo, kad jie negali pakankamai greitai pakeisti savo nuomonės, o liberalai, turiu pasakyti, yra dar blogesni.

Per diskusijas praėjusį lapkričio mėn. apie Europos Sąjungos vaidmenį globalizacijoje aš išsakiau tokį komentarą: „Laukinis Vakarų kapitalizmas, valdantis finansų rinką, kelia grėsmę visai ekonomikai, dabar įskaitant ir JAV ekonomiką, ir jam turi būti taikomos tarptautinės taisyklės. Mums reikia kontrolės, skaidrumo ir apribojimų finansų rinkos galiai.“ Atsakydamas ALDE lyderis pasakė: „Gerb. pirmininke, mes ką tik išgirdome praeičiai būdingą kalbą“. Bent jau jis nedalyvauja šiandieninėje diskusijoje, ir tai, žinoma, pakels jo kvalifikaciją. Tačiau tai, ką aš sakiau, nebuvo praeičiai būdinga kalba. Dabar labiau negu kada nors anksčiau nereguliuojamos rinkos – kuri niekam nejaučia jokios pagarbos – kontrolė ir vyriausybinė priežiūra yra tikrasis kelias pirmyn.

Todėl, jei leisite, noriu pridurti vieną dalyką. Žinoma, mes turime veikti greitai, bet taip pat turime veikti srityje, kuri yra artimiausia mano širdžiai ir mano kolegų čia, Europos Parlamente, širdims. Spekuliacijų burbulas nesprogs: net jei uždrausime skolintų vertybinių popierių pardavimus, jie vėl prasidės. Kitas dalykas, kurį vėl turėtume pamatyti, yra, pvz., tai, kad investuotojai bus paskatinti spekuliuoti augančiomis maisto kainomis. Maisto kainos kyla, kai rinkoje yra mažiau maisto. Tai reiškia, kad tie, kas yra suinteresuoti aukštomis maisto kainomis, turi pasirūpinti, kad maisto tiekimas sumažėtų. Tačiau maisto stygius sukelia badą pasaulyje, ir jei turėsime sistemą, pagal kurią badas kai kuriuose pasaulio regionuose atneša pelną kituose regionuose, mūsų 700 mlrd. dolerių gelbėjimo paketas mums nepadės. Anksčiau ar vėliau tokia iškrypusi sistema atneš skaudžias pasekmes visai žmonijai.

Dabar mes aptariame ne trumpalaikius poreikius. Kalbame apie tai, kaip galime užtikrinti humanišką ilgalaikį socialinį vystymąsi.

  Silvana Koch-Mehrin, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, pasaulinė finansų krizė paplito po rinkas, atnešdama nenuspėjamas pasekmes. Kai kurie žmonės gali jausti pasitenkinimą, matydami žlungančius ir savo darbo vietas prarandančius bankininkus. Tačiau tai labai trumparegiška, kadangi tikrieji pralaimėtojai nėra bendrovių bosai ar prekybininkai. Pralaimi paprastos šeimos, patiriančios didžiausią smūgį dėl kreditų stygiaus ir akcijų bei santaupų nuvertėjimo. Būtent jų finansinis saugumas yra sužlugdomas, kai iškyla grėsmė pensijų ir santaupų vertei.

Štai kodėl būtina imtis tikslios finansų krizės ir jos priežasčių analizės, siekiant užtikrinti, kad tai nepasikartotų, ir esu patenkinta, kad mes tai darome šiandien. Martin Schulz panaudojo savo kalbą iškoneveikti rinkas. Atsižvelgiant į M. Schulzo pranašystes praėjusį lapkričio mėn., apie kurias jis mums maloniai priminė, galėtų suteikti jam galimybę užsidirbti šiek tiek papildomų pajamų kaip orakului. Tačiau rinkas valdo pinigai, o ne karštas oras, ir jis turi pripažinti šį faktą.

Atsitraukimas nuo laisvosios verslininkystės nėra tinkamas atsakas į dabartinę krizę. Būtent verslas kuria darbo vietas ir klestėjimą. Ar finansų rinkai iš tikrųjų reikia daugiau reguliavimo? Ludwig Erhard, vokiečių ekonomikos stebuklo tėvas, tai tiksliai apibendrino. Jis pasakė, kad valstybė turi nustatyti ekonomikos ir finansų sistemos taisykles, bet kaip arbitras, ji neturi pati įsitraukti į žaidimą. Tai, žinoma, reiškia, kad ji turi imtis veiksmų prieš pražangas ir taisyklių pažeidimus.

Reguliavimas yra tinkamas ir būtinas, kad išvengtume nusižengimų, bet dėl krizės nereikia kaltinti rinkos ekonomikos; kaltė tenka tiems, kas atsisako laikytis principų ir taisyklių. Daug metų ekspertai išsakė perspėjimus dėl didelės rizikos paskolų, negarantuotų kreditų ir burbulo, kuris tuoj sprogs finansų ir nekilnojamojo turto rinkose. Mums reikia bendrų ir skaidrių taisyklių visai Europai ir pasauliui. Taip, mums reikia tarptautinės kontrolės, bet ji turi būti saikinga. Niekam nebūtų naudinga, jei sustabdytume kapitalo judėjimą priimdami daugiau taisyklių ir sukeltume ekonomikos nuosmukį.

Svarbiausia, mes turime atkurti pasitikėjimą laisva ir atvira rinka. Europos ir pasaulio gyventojų ekonomikos stabilumas priklauso nuo to, ar mes pasirodysime sugebantys veikti. Tačiau tarptautinė rinka nesustos ir nelauks sprendimų Europoje, ji taip pat nelauks Parlamento, kol jis išdėstys savo pareiškimus.

Pone Komisijos nary, ministre J. -P. Jouyetai, mano frakcija tikisi, kad imsitės greitų, racionalių ir sėkmingų veiksmų ir tai darysite nedelsdami.

  Eoin Ryan, UEN frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Europos centrinio banko pirmininkas Jean-Claude Trichet neseniai pasakė, kad kai rinka stabilizuosis, mes negrįšime į verslą kaip paprastai, bet patirsime naują normalią būklę.

Atsižvelgiant į trūkumus ir silpnybes rinkoje ir institucijose, kurios per praėjusius metus atsiskleidė su baisiomis pasekmėmis, galime tik pasveikinti žingsnius, kuriais tolstama nuo piktnaudžiavimo ir praeities klaidų. Finansų krizė sukėlė baisią paniką, bet ji taip pat pasitarnavo išryškindama poreikį pašalinti neaiškumus ir įvesti skaidrumą, ir mums, įstatymų leidėjams, imtis reguliavimo. Bet taip pat turime išvengti panikos, nes apimti panikos mes priimsime blogus sprendimus.

Po grumtynių JAV siekiant nukreipti katastrofą, stambių finansų kraštovaizdyje pasirodo radikalūs pokyčiai. Mūsų įstaigos išliko pastovesnės nei įstaigos valstijose, – suprantama, nes krizė kilo iš už Atlanto, – bet tam tikri atvejai primena, kad mes jokiu būdu nesame nepažeidžiami. Siekdami užtikrinti stabilumą savo rinkose ateityje, turime įgyvendinti struktūrines ir sistemines reformas bei būti paruošę veikti skubiai. Turbūt yra trys dalykai, kurie įvyks ar jau įvyko, kaip antai, reformos – pvz., garantuojančios, kad centriniai bankai neleis masiškai išsiimti indėlius iš bankų ir finansų įstaigų – ir šiuos aspektu jau buvo imtasi reikšmingų veiksmų. Antra, valstybių iždai turi pašalinti pagrindą iškart masiškai atsiimti indėlius, t. y. reikia užtikrinti, kad nebūtų probleminių aktyvų finansų įstaigų balanso lapuose. Galiausiai finansų sistemai yra labai svarbu, kad joje būtų atkurtas kapitalas.

Mes perėjome pradines krizės stadijas. Padariniai bankininkystei ir politinis atsakas į šią pradinę traumą kurį laiką nebus žinomi. Tačiau dabar turime įsitikinti, kad nauja finansinė tikrovė, iškylanti po šios krizės pabaigos, yra stipri ir klestinti. Šiuo tikslu reikia atkreipti dėmesį į krizės priežastį ir pašalinti probleminius aktyvus bei išvalyti balansus. Norint pakilti iš krizės liūno, taip pat yra būtina tiek vietinės, tiek pasaulinės ekonomikos labui parodyti, kad finansų sistemoje kapitalo yra pakankamai. Ar tai bus viešos, ar privačios lėšos, ar jų abiejų derinys, tai jau kitas klausimas, bet mes turime netrukus sukaupti tokį kapitalą.

Mes dar nežinome, koks bus galutinis ir ilgalaikis pasaulio finansų krizės poveikis ir jos pasekmės Europos rinkoms. Tačiau tikrai žinome, kad norėdami nežlugę pakilti iš šios krizės ir užtikrinti, kad investuotojai, rinkos ir gyventojai būtų apsaugoti naujoje normalioje būklėje, kuri galų gale ateis, mes turime išlaikyti blaivų mąstymą – net abejonių ir sąmyšio metu – ir žengti konkrečius žingsnius įgyvendindami struktūrines ir sistemines reformas, kurios apsaugos mūsų Europos sistemos sėkmingą veiklą ir finansinę Europos bei viso pasaulio šalių piliečių gerovę.

  Francis Wurtz, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, jei svarbiausi Europos lyderiai norėjo parodyti prarają, skiriančią juos nuo Europos piliečių, jiems reikėjo reaguoti būtent taip, kaip jie reagavo į finansų krizę po Finansų ministrų susitikimo 2008 m. rugsėjo 14 d.

Kokios buvo paskelbtos svarbiausios priemonės, išskyrus sveikintiną, bet nepakankamą EIB paskolų padidinimą mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms?

Jas galima apibendrinti trimis punktais. Pirma, kalbant apie viltis suteikti fiskalinę paskatą, cituoju Jean-Claude’ą Junckerį: „Mes atmetėme galimybę priimti Europos atgaivinimo planą.“ Mes ketiname taikyti stabilumo paktą, visą paktą ir tiktai paktą.

Toliau, kalbant apie vykdomą reglamentavimo panaikinimo procesą, cituoju Christine’ą Lagarde: „Mes neturime leisti, kad sulėtėtų struktūrinės reformos“; Jean-Claude Trichet: „Bet kas, kad leidžia gerinti ekonomikos lankstumą, mums yra gerai“; ir Jean-Claude Juncker: „Mes turime reformuoti darbo rinką ir prekių bei paslaugų rinkas. Konkurentiškumui reikia didesnės žaidimų aikštės.“

Galų gale mūsų visų protuose yra kyla klausimas, kas turi apmokėti sąskaitą? Vėl cituoju Jean-Claude’ą Trichet: „Bankus kontroliuojančios institucijos neturi taikyti neproporcingų reikalavimų kredito agentūroms“, ir, kita vertus, pagal Jean-Claude’ą Junckerį: „Reikia daryti viską kas įmanoma, siekiant neleisti atlyginimams išsprūsti iš rankų“.

Mes norime jiems pasakyti štai ką: išeikite iš savo burbulo ir pabandykite atsidurti kitų žmonių padėtyje. Jie mato, viena vertus, finansų ministrus, padarančius visa, kas galima dėl svarbiausių pasaulinių spekuliantų – vien ECB išleido 110 mlrd. EUR sumą – ir, kita vertus, darbuotojus, kurie atsidūrė pavojuje. Mėgindami nuraminti rinkas, jūs keliate nerimą bendrovėms.

Tiesa yra tai, kad dėl laisvo kapitalo judėjimo ir garsiosios atviros rinkos ekonomikos su jos laisvąja konkurencija finansiniai lyderiai kartu užkūrė velniškus mechanizmus, kurių jie negali daugiau kontroliuoti. Leiskite jums priminti, kad praėjus penkiems mėnesiams nuo substandartinio kreditavimo sukeltos krizės pradžios, J. C. Trichet, atstovaudamas dešimčiai svarbiausių pasaulio centrinių bankų, vis dar kalbėjo tiktai apie paprastas „rinkos korekcijas“ ir skelbė apie „tvirtą vystymąsi net jei yra nedidelis sulėtėjimas“. Po trijų mėnesių jis primygtinai siūlė Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui „suteikti privačiam sektoriui galimybę atsitiesti“. Koks įžvalgumas! Jei sistema gali tokiu būdu prarasti savo bičiulius, tai ji yra patekusi į egzistencinę krizę.

Štai kodėl, jei norime išvengti tolesnių vis skausmingesnių žlugimų, turime sukaupti drąsą atlikti proveržį. Pirma, turime atsikratyti minčių apie produktyvumą, pagrįstą išlaidų atlyginimams ir socialinėms išlaidoms mažinimu. Turime nutraukti nuolatinę tendenciją mažinti atlyginimų dalį pridėtinėje vertėje. Tai nėra infliacijos šaltinis; tai yra amoralūs finansų operatorių veiksmai.

Antra, turime liautis visiškai patikėti finansų rinkai skatinti ekonomiką, nes ji jos nemaitina, bet ją nuodija. Europos centrinis bankas atlieka lemiamą vaidmenį nukreipdamas pinigus į socialiai veiksmingą ekonomiką, kuri kuria darbo vietas, skatina mokymą ir vysto viešąsias paslaugas, kuri užtikrina tvarią gamybą ir naudingas paslaugas, kurioje yra vietos tyrimams ir plėtrai, kuri gerbia viešąsias įmones bei visuomenės interesus ir bendradarbiavimą vertina aukščiau nei ekonominį karą.

Tačiau norint to pasiekti, turi pasikeisti Europos centrinio banko misija. Jis turi iš naujo finansuoti bankus, taikydamas labai skirtingas palūkanų normas, atsižvelgdamas į tai, ar paskolos duoda naudos socialiai veiksmingai ekonomikai, kurią ką tik apibūdinau, ar, priešingai, jos panaudojamos kaip pagrindas socialiai neatsakingoms finansinėms operacijoms. Prieigos prie paskolų sąlygos turi būti palankios pirmu atveju ir nepaprastai sudėtingos antru atveju. Kartu yra būtina griežta bankų ir fondų kontrolė, ir turi būti įvestas mokestis už finansinio kapitalo judėjimą. Galų gale reikia pradėti radikaliai pertvarkyti tarptautines ekonomikos institucijas, kaip neseniai ragino Prezidentas L. I. Lula per savo kreipimąsi į Jungtines Tautas.

Trečia, reikia atsisakyti mažo elito pasitenkinimo savimi ir teikimosi paaiškinti gyventojams, kad šio elito nustatytas pasirinkimas yra vienintelis galiojantis. Jei galėtume bent jau rimtai visa tai aptarti atvira širdimi ir jausdami atsakomybę, tai krizė vienu aspektu atneštų tam tikros naudos.

  Hanne Dahl, IND/DEM frakcijos vardu. – (DA) Gerb. pirmininke, pirma žinia, kurią išgirdau įjungusi automobilio radiją, kai važiavau į oro uostą ankstų pirmadienio rytą, buvo apie tai, kad mano bankas patyrė rimtą finansinę krizę. Laimei, aš turėjau tik indėlį, taigi, aš neprarasiu pinigų – bet akcininkai yra labai nusiminę. Pasaulinė finansų krizė pasiekė mano mažą banką. Tos problemos esmė yra susijusi su globalizacijos vystymųsi – didelę reikšmę turi laisvo kapitalo judėjimo teisė. Mes matėme negirdėtas spekuliacijas turint tik vieną tikslą – kuo didesnį pelną kai kuriems savininkams. Ši praktika tik atneša žalą tikrajai ekonomikai, kaip dabar matome, kai spekuliacija JAV nekilnojamojo turto rinkoje sukėlė tarptautinę finansų krizę.

Todėl reikia atsisakyti minties, kad laisvas kapitalo judėjimas yra kelias į vystymąsi ir turtą. Šis laisvas judėjimas duoda naudos tiktai spekuliantams ir išsisukinėtojams nuo mokesčių. Aš drįstu sakyti, kad paprasti gyventojai ir žmonės, norintys investuoti kapitalą į bendroves ir finansuoti prekių pirkimą ir pardavimą, gali gyventi tokiomis sąlygomis, kai taikoma kontrolė tiems, kas perkelia didelius pinigų kiekius į kitas valstybes vien tuo tikslu. Kapitalo judėjimo kontrolė suteiktų demokratijai daugiau įžvalgumo ir geresnes galimybes daryti įtaką.

Taigi, koks galimas sprendimas dėl dabartinės krizės? Neabejotina, kad mokesčių mokėtojų finansuojamas apsauginis tinklas padidins agresyvią, spekuliacinę užsienio politiką finansų sektoriuje ir skatins blogiausias kapitalizmo formas. Bankai turi patys susitvarkyti po žlugimų ir krizių; tai nėra šalies bankų ir jokiu būdu ne mokesčių mokėtojų reikalas. Danijos finansų konsultantas Kim Valentin siūlo įsteigti pačių bankų finansuojamą pagalbos fondą. Svarbu, kad bankų įnašas į naują fondą būtų gana didelis ir tai skatintų juos iš tikrųjų domėtis kitų bankų veikla ir įsikišti, kai pasirodo krizės ženklai, nes jie patys turėtų mokėti už nesklandumų pašalinimą.

Siūlau panaudoti Europos Sąjungą, kad nustatytume griežtas taisykles dėl bankų pagalbos fondų dydžio. Tai taip pat padėtų mums įvykdyti JT Generalinio Sekretoriaus Ban Ki-moono pageidavimą vykdyti atsakingą pasaulinę ekonominę politiką. Bankai turi liautis elgtis kaip vaikai, kurie niekada nebandė griūti ir nežino, kaip gali susižeisti.

  Piia-Noora Kauppi (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, aš nepritariu savo kolegų, kaltinančių Komisiją už tai, kad ji nieko nepateikė, požiūriui. Manau, kad didžiausia Europos Komisijos galbūt padaryta klaida yra tai, jog ji tikriausiai manė, kad griežtesnis reguliavimas visada yra teisingas atsakymas. Visi Komisijos pasiūlymai turi būti proporcingi, subalansuoti ir tikslūs.

Aš buvau daugmaž patenkinta tuo, kaip ši Komisija atsakydavo iki šiol, ir tebetikiu, kad Komisija turi visas tinkamas priemones pagerinti finansinių paslaugų reguliavimo sistemą. Pagerinimai pirmiausia turi remtis esamais teisės aktais ir teisiniais pagrindais. Antra, reikia apsvarstyti neprivalomas teisines priemones, ir galiausiai, jei pagerinimas neįmanomas kitu būdu, turime imtis naujo teisinio reguliavimo.

Manau, kad kartais pasireiškia tendencija užmiršti, kiek mes jau padarėme Europoje. Nuo 2000 m. praėjome rimtą nuodugnią mūsų finansinių paslaugų teisės aktų reviziją ir jau atnaujinome daugelį atitinkamų reglamentų. Mes Europoje turime šiuolaikinę ir pažengusią teisės struktūrą. Manau, kad ja jau seka dauguma Amerikos žmonių, todėl nelaikau, jog turime radikaliai keisti savo metodus.

Galų gale norėčiau pasakyti, kad, žinoma, reikia atsižvelgti į tai, jog kontrolės struktūra nėra tokia gera, kokia galėtų būti. Turime plėtoti – remdamiesi ECOFIN gairėmis – prižiūrėtojų darbo Europoje pobūdį, tačiau taip pat turime prisiminti pasaulinį viso to mastą. Turime prisiminti, kad finansų pramonė šiandieniame pasaulyje yra turbūt labiausiai pasaulinė, ir mes negalime veikti vakuume. Mes turime prisiminti, kad gyvename kartu su išorės pasauliu, ir turime pamėginti sukurti standartus, abipusį pripažinimą ir konvergenciją su transatlantiniais veikėjais, – nes tai kelias į šiuo metu atvirą konkurenciją, – taip pat labai geras mažmeninių klientų apsaugos taisykles ir būdą visa tai išjudinti.

Pagaliau vienas dalykas apie ECB. Manau, kad turime padėkoti ECB. ECB padarė labai gerą darbą. Pasekmės Europos ekonomikai – tiek finansų ekonomikai, tiek tikrajai ekonomikai – būtų buvusios daug sunkesnės be labai gero ECB lėšų teikimo, kalbant apie likvidumą. Manau, kad ECB už tai reikia pasveikinti.

  Pervenche Berès (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, J. -P. Jouyetai, – apgailestaujame, kad už tai atsakingo ministro čia nėra, – Komisijos nary, socialistai yra rinkos šalininkai, bet jie žino, kad bet kokioje rinkoje yra dorų prekybininkų ir yra vagių, o tai reiškia, kad reikalinga policija. Stebėtina manyti, kad bandant įvesti šiuolaikinės policijos pajėgas tvarkytis su šiuolaikiniais vagimis, netikėtai apkaltinama archaizmu.

Mums reikia šiuolaikinės priežiūros ir reguliavimo. Nėra jokio pavojaus, kad strimgalviais pulsime priimti neišmintingų ir skubotų Sarbanes-Oxley pobūdžio teisės aktų, nes nuo krizės pradžios praėjo daugiau kaip metai. Kai Ch. McCreevy kreipėsi į Ekonomikos ir pinigų reikalų komitetą 2007 m. rugsėjo 11 d., jis kaip į svarbiausius nusikaltėlius rodė pirštu į kredito agentūras. Praėjus daugiau kaip metams mes vis dar neturime jokio pasiūlymo. Aš nemanau, kad tai gali būti vadinama geresniu reguliavimu.

Dėl gairių, sudarytų 2007 m. spalio ir gruodžio mėn. – aš turiu jas čia, ir patikrinau jas tiesiog papunkčiui. Kalbant atvirai, visų pirma šios gairės tikriausiai nebuvo sudarytos tokio lygmens krizei, kurią patiriame šiandien, ir, antra, kai žiūriu, kaip buvo laikomasi tvarkaraščio, – taip, sunku nustatyti, kur reikėtų pradėti sprendžiant šią problemą.

Prancūzijos prezidentas paskelbė planą: jis ketina pasmerkti tuos, kas už tai atsakingi, ir visus susodinti aplink stalą diskutuoti. Tačiau ką jis ketina aptarti? Grįžimą prie Finansinio stabilumo forumo sudarytų gairių, iš kurių nė vienos negalima įgyvendinti, nes niekas Finansinio stabilumo forume neturi įgaliojimų to daryti?

Jis siūlo visa tai, ir jo pradinė reakcija į krizę buvo 2007 m. rudenį dumti į Londoną, pritariant Gordono Browno strategijai sukurti išankstinio įspėjimo sistemą, o ne stiprinti Europos gebėjimą tvarkytis su problema, kurią M. Barroso šiandien gina Vašingtone. Tikiuosi, kad jis sugebės įtikinti savo Komisijos narį Charlie McCreevy, kad Europos kišimasis kalbant apie reguliavimą ir finansų rinkos priežiūrą yra gyvybiškai svarbus kaip niekada.

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

(J. Purviso komentaras ne į mikrofoną apie kalbėjimo laiką)

  Pirmininkė. – Apgailestauju. Aš pertraukiau ponias P. N. Kauppi ir P. Berès. Apskritai elgiuosi teisingai, pone J. Purvisai.

  Daniel Dăianu (ALDE). - Gerb. pirmininke, argi yra tik godumas, euforija ir pigūs pinigai, kuriuos reikia kaltinti už visą netvarką? O sukūrimo ir paskirstymo modelio trūkumai, padidinę sistemos pavojų? O neetiški ir iškreipti mokesčių planai, paskatinę neapgalvotai pulti į pavojų? O investavimo kategorijos vertės, tapusios šiukšlėms? O interesų konfliktas? O bankai, užsiimantys kazino tipo sandoriais? O „šešėlinis“ bankininkystės sektorius, jo ypatingas skolinimasis ir spekuliacijos? Kodėl politikos formuotojai nepasimokė iš ankstesniųjų krizių, nors buvo siunčiami rūstūs įspėjimai? Tik prisiminkite, ką prieš keletą metų sakė Lamfalussy, Gramlich, Volcker ir Buffett.

Argumentą, kad reguliavimas slopina finansines naujoves, laikau absurdišku. Ne kiekviena finansinė naujovė yra pagrįsta. Ar galima toleruoti tariamai tarptautinį Ponzi planą, per praėjusį dešimtmetį išplėtotą per nuodingus produktus? Grėsminga problema yra tinkamo reguliavimo ir priežiūros trūkumas bei menkas finansų rinkų, būdo, kuriuo jos funkcionuoja, ir sisteminio pavojaus, supratimas. Laisvoji rinka nėra nereguliuojamų rinkų sinonimas. Korekcija gali būti labai skausminga, ypač Jungtinėse Valstijose, bet ir Europa nėra apsaugota nuo ekonominio nuosmukio. Sprendimai neturi būti sudaryti iš lopų – turėkite omenyje, kad rinkos yra pasaulinės. Norint atkurti pasitikėjimą, būtinas tarptautinis koordinavimas.

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

PIRMININKAVO: L. COCILOVO
Pirmininko pavaduotojas

  Roberts Zīle (UEN). – (LV) Manau, finansų rinkose susidariusią padėtį galima apibūdinti gerai žinomu posakiu: „vakarėlis baigėsi ir išaušo rytas“. Kai kam teks brangiai mokėti už linksmybes kenčiant sunkias pagirias, bet, žinoma, yra tokių valstybių ir verslo atstovų, kurie pelnosi iš tokios sunkios padėties. Kitaip tariant, yra tokių, ypač daug energijos išteklių sukaupusių išsivysčiusių šalių ir bendrovių, kurios pasinaudojusios susiklosčiusia padėtimi nukreipė savo veiklą uždirbdamos papildomą pelną, o tai, be abejo, pakeis pasaulio politinės įtakos centrą ir pusiausvyrą. Manau, kad Europoje pažeidžiamiausioje padėtyje atsidūrė naujosios ES valstybės narės. Klaidinga struktūrinė ir mokesčių politika spartaus ekonomikos augimo sąlygomis daugelyje šių šalių, įskaitant manąją, Latviją, dabar kelia akivaizdžią ekonominę ir socialinę grėsmę.

Didžiulės individualių paskolų sumos eurais, kurias duoda euro zonos valstybių bankai, didelė nerezidentinių fondų dalis bankininkystės sektoriuje ir spartus artėjimas prie Europos darbo užmokesčio eurais vidurkio gali lemti nacionalinių valiutų nuvertėjimą. Ilgalaikis paskolų eurais grąžinimas finansų institucijoms gali tapti papildoma našta šių valstybių narių piliečiams ir verslo įmonėms. Jeigu nacionalinių valiutų keitimo koridorius euro atžvilgiu bus praplėstas, jau dabar aukšta infliacija gali išplisti ir dar ilgiau atidėti naujųjų valstybių narių prisijungimą prie euro zonos.

Jei visa bankams grąžinamų privačių paskolų suma išaugs iki dviženklės BVP procentinės dalies, šių šalių piliečiai nebus optimistiškai nusiteikę. Naujosiose valstybėse narėse atsiras daug politinio pesimizmo ir pablogės visuomenės nuomonė apie Europos Sąjungą kaip instituciją, o tai turės atitinkamų politinių padarinių ir Parlamentui.

  John Whittaker (IND/DEM). - Gerb. pirmininke, finansinė krizė siautėja ir euro zonos valstybėms gresia nuosmukis. Todėl, mums nuolat kartojama, turime daugiau reguliuoti finansų sektorių, kad jis dirbtų geriau.

Tačiau čia iškyla vienas sunkumas, nes taisyklių keitimas atsiradus problemai nepadės jos išspręsti.

Todėl raginu Parlamento narius apsvarstyti visiškai skirtingą atsaką į iškilusius ekonominius sunkumus. Šie sunkumai perspėja mus, kad tokia padėtis negali tęstis, nes dėl pernelyg pigių paskolų ir importo visi mes gyvenome ne pagal išgales, todėl nebegalime tiek daug vartoti.

Pokytis bus skausmingas, bet jis būtinas. Tačiau šis sunkmetis siunčia dar vieną žinią, net svarbesnę, bet šiose institucijose ji nebus išgirsta. ES turi liautis vykdyti plataus masto teisėkūros programas siekiant darbuotojų sveikatos ir saugos, vartotojų apsaugos ar socialinės lygybės, nes visos šios programos tik didina išlaidas ir pakerta gamybinę veiklą, būtent nuo kurios mūsų gerovė priklauso.

Vienintelė žinia, kuri šiuo sunkmečiu turėtų būti išgirsta − tai kad Europos šalys nebeišgali gyventi pagal Europos Sąjungos, jos institucijų ir gausiai leidžiamų teisės aktų reikalavimus.

  José Manuel García-Margallo y Marfil (PPE-DE). – (ES) Gerb. pirmininke, čia buvo išsakyta daug skirtingų nuomonių, todėl pasistengsiu kalbėti labai aiškiai.

Pirma, dabar mus ištikusi krizė nėra biblinis prakeiksmas ar dievų bausmė. Rinkos žlugo ir tai paskatino imtis intervencinių veiksmų, kurie pradžiugintų patį Keinsą. Jei rinkos žlugo, turėtumėme ištaisyti tai, kas privedė jas prie tokios griūties. Kitaip tariant, privalome kažką daryti.

Galime imtis įvairių veiksmų. Pirma, turime griebtis šoko terapijos, kad pacientas išeitų iš komos būsenos, kurioje dabar yra. Norėčiau priminti Komisijai ir Tarybai, kad likvidumo problemas gali išspręsti Europos centrinis bankas, bet mokumo problemos yra tie klausimai, kurie tiesiogiai veikia jus: Tarybą, Komisiją ir valstybes nares.

Antra, kad tokia krizė daugiau nebepasikartotų, būtina išsiaiškinti, kas konkrečiai sukėlė rinkų žlugimą ir kokie principai turėtų būti iš naujo įtvirtinti. Rinkos žlugo dėl netinkamo rizikos valdymo, administravimo ir, galiausiai, etikos principų nesilaikymo.

Vadinasi, turime iš naujo įtvirtinti pagrindinius principus: skaidrumą produktų atžvilgiu, įmonių veikloje ir rinkose, vadovų atsakomybę, pasitikėjimą tarp finansų ekonomikos ir tikrosios ekonomikos ir pagrindinį politikos vaidmenį.

Sutinku su Taryba, kad laikai, kai buvo visiškai panaikintas reguliavimas, jau praėjo. Nei rinka, nei pramonė negali pačios save reguliuoti.

Tam, kad pacientas būtų vakcinuotas ir apsaugotas nuo tokių ar panašių ligų pasikartojimo ateityje, privalome tęsti rinkos integraciją. Turime pasiekti pakankamą kritinį dydį, kaip padarė Jungtinės Amerikos Valstijos. Turime sukurti tokią euro demokratiją, kad mūsų valiuta ištikus visuotinei krizei galėtų turėti pasaulyje tam tikros įtakos. Galiausiai turime pakeisti tai, kas žlugo − reguliavimo ir priežiūros sistemas.

Todėl aš nepritariu minčiai dėl privalomos teisinės galios neturinčių teisės aktų, profesinės etikos taisyklių ir savireguliacijos. Mes privalome pasiūlyti atsaką mūsų žmonėms, nes galiausiai būtent jiems teks sumokėti kainą.

  Elisa Ferreira (PSE). – (PT) Kokias išvadas dėl dabartinės krizės galima padaryti per vieną minutę? Krizės atsiradimą nulėmė netinkama finansų rinkų veiklos priežiūra. Kompetentingas reguliavimas ne žlugdo rinkas, priešingai, kad rinkos išgyventų, jas būtina reguliuoti. Yra žmonių, kuriems tenka atsakomybė už padarytus nuostolius, bet už jų nesaikingumą ir netinkamą valstybės institucijų priežiūrą dabar mokės piliečiai.

Buvo bandymų įspėti apie gresiančią krizę. P. N. Rasmusseno pranešime, kuris buvo vakar priimtas Parlamente didžiosios daugumos balsų sprendimu, pateikiami konkretūs pasiūlymai dėl pernelyg didelio įsiskolinimo ir aktyvų rizikos, nepakankamo skaidrumo ir interesų konflikto, bet šis pranešimas parengtas darbo, kurį Socialistų frakcija pradėjo dar prieš krizę 2007 m., pagrindu.

Savo iniciatyva parengtame Ieke van den Burg ir Daniel Dăianu pranešime išreiškiama tokia pati pozicija. Europos Sąjunga yra pagrindinė partnerė tarptautinėje arenoje, ir aš sveikinu Komisijos narį J. Almunia šiandien padarius pareiškimus, tik ar Komisijos narys C. McCreevy jiems pritars? Komisiją šiais klausimais sukaustęs paralyžius nėra pateisinamas. Parlamentas daro tai, ką ir turėtų daryti. Kitos institucijos turėtų veikti atitinkamai.

  Margarita Starkevičiūtė (ALDE). - Gerb. pirmininke, gaila, kad M. Schulzas jau išėjo. Norėjau pasakyti, kad jau per vėlu kalbėti apie tai, kas bankrutuos, nes niekas nežino, kas tie galutiniai vadinamųjų toksinių aktyvų investuotojai. Gal tai valstybiniai bankai.

Tačiau norėčiau paraginti plačiau pažiūrėti į įvykius ir prisiminti, kad Parlamentas jau šių metų pradžioje pateikė svarių pasiūlymų, kurių Taryba ir Komisija nepriėmė. Pirma, mes siūlėme priderinti ekonominį valdymą ES lygmeniu prie pasaulyje vykstančių pokyčių ir atnaujinti bendras ekonomines gaires. Taip pat siūlėme užtikrinti griežtą ES konkurencijos taisyklių laikymąsi ir neleisti, kad mažosios ir vidutinio dydžio įmonės būtų išstumtos iš rinkos ar būtų sukurti per dideli griūti monstrai. Turime skatinti ir puoselėti nacionalinę, tradicinę verslo kultūrą, nes „įvairovėje esame vieningi“ yra Europos Sąjungos šūkis.

  John Purvis (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, tikėkimės, kad amerikiečių pasiūlymai dėl vadinamųjų toksinių aktyvų pirkimo duos rezultatų, kitaip galime būti beveik tikri, kad šis užkratas paplis čia. Norėčiau išgirsti iš J. P. Jouyeto ir J. Almunia patikinimą, kad mes iš tikrųjų turime visas apsaugos priemones. Ar turime paskutinį skolintoją kritiniu atveju pasirengusį pačiam blogiausiam, kas gali ištikti tokiomis aplinkybėmis? Pereiname nuo likvidumo prie mokumo problemos.

Tiesa, kad tinkamu laiku turėsime persvarstyti mūsų apsaugines reguliavimo priemones, bet to neįmanoma ir nederėtų daryti skubotai, krizės įkarštyje, nes rizikuotumėme per karštai reaguoti ir nustatyti nebūtinas ir netinkama kryptimi nukreiptas drakoniškas sąlygas, kurios tik padarytų žalos investavimo į mūsų ūkius ir darbo vietas perspektyvoms.

Dabar svarbiausia, ir to turime imtis nedelsdami, atkurti pasitikėjimą. Pone J. Almunia, jūs minėjote šį žodį kelis kartus. Pažiūrėsime, kas bus daroma.

Aš raginčiau svarbiausių Amerikos, Europos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų valstybių vadovus artimiausiu metu susitikti ir aiškiai patikinti pasaulį, kad tai, ką būtina padaryti gesinant liepsnas, nepaisant to, kur jos atsiranda, bus neabejotinai padaryta. Tik užgesinę liepsnas ir žarijas galėsime pradėti aiškintis, kaip tai įvyko ir ką reikia padaryti, kad tokių krizių ateityje būtų išvengta.

Pasitikėjimas − tai gyvybingos finansų sistemos ir gyvybingos globalios ekonomikos esminis pagrindas. Dabar laisvos rinkos ekonomikos šalių aukščiausio lygio vadovai – iš tiesų, aukščiausiojo lygio susitikimas – turi susirinkti kartu, jokio atsisakymo, susilaikymo ar prieštaravimo – ir prisiimti visą atsakomybę už pasitikėjimo atkūrimą.

  Wolf Klinz (ALDE). - (DE) Gerb. pirmininke, ponai ir ponios, JAV Iždo sekretorius Henry Paulsonas, paskelbęs apie suluošinto šalies finansų sektoriaus gelbėjimo priemonių paketą, kurio vertė siekia iki 700 mlrd. dolerių, pavadino pastarąsias kelias savaites „žeminančiomis“ Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Padėtis JAV iš tiesų grėsminga. JAV finansų sistema, apimanti investicinius bankus, rizikos draudimo fondus ir struktūrinius produktus, kuriems netaikoma įprastinė bankų veiklos priežiūra, ir kurioje daugybė verslo operacijų, atliekamų per vienos paskirties įmones, nefiksuojamos jokiame balanse, iš esmės sužlugo. Vargu ar galima tikėtis, kad ji per trumpą laiką bus atkurta pradiniu pavidalu. Du paskutiniai iš tiesų investiciniai bankai – „Goldman Sachs“ ir „Morgan Stanley“ – dabar perėjo į komercinės bankininkystės sektorių. Pažadas skirti daugiau pinigų kiekvienam skatinant dar didesnį augimą, pelną ir likvidumą pasirodė esąs iliuzija: tokio amžinojo judėjimo paprasčiausiai negali būti. Paprasčiausiai negalima ilgą laiką išlaikyti aukštą pragyvenimo lygį anksti pradėjus gyventi skolon už būstą, automobilį ar kitą turtą. Tikroji ekonomika atsigriebs už tai: neturint darbo nebus santaupų, neturint santaupų nebus investicijų, neturint investicijų nebus tvaraus augimo.

Mes, europiečiai, turėtumėme pasimokyti iš JAV ištikusios nelaimės. Jokios alternatyvos biudžeto konsolidavimui nėra. Pinigai neauga ant medžių. Gausi pigių pinigų pasiūla, o to Socialistų frakcija visada reikalauja iš ECB, neišspręs problemos, o tik pablogins ją.

Komisija turėtų kuo skubiau įgyvendinti Europos Parlamento remiamus pasiūlymus dėl paskolų pavertimo vertybiniais popieriais, struktūrinių produktų apskaitos iniciatorių buhalterijos knygose, didesnės priežiūros, profesinės etikos taisyklių rinkos dalyviams ir įvairių kitų priemonių, bet tai turi būti daroma suderintai ir kruopščiai.

  Jean-Paul Gauzès (PPE-DE). – (FR) Gerb. pirmininke, J. P. Jouyetai, Komisijos nary, visų pirma norėčiau padėkoti J. P. Jouyetui už dalyvavimą ir visais šiais klausimais parodytą kompetenciją.

Europa negali periodiškai kentėti nuo krizės, kurios šaknys glūdi Amerikos kapitalizme, padarinių. Šią mintį gana aiškiai išreiškė pirmiau kalbėjusieji. Ši pozicija nėra priešiška Jungtinų Amerikos Valstijų atžvilgiu. Ji grindžiama akivaizdžiu faktu: krizė atsirado dėl rimtų sutrikimų, kuriems ištaisyti būtini stiprūs vaistai. Savireguliacijos nepakaks.

Tačiau šiandien krizė tapo visuotinio masto. J. P. Jouyetas pirmiau minėjo, kad mums reikia naujų priemonių, – teisėkūros ir reguliavimo, – kad galima būtų įvertinti bankų ir nepriklausomų turto fondų balansą ir mokumą, darbo atlygį, skaidrumą, priežiūrą ir apskaitos standartus. Visos šios priemonės turi būti kuriamos ir tobulinamos.

Ne kartą buvo minėta ir tai, kad būtina atkurti pasitikėjimą finansų sistemomis, kurios sudaro neatsiejamą ekonominio gyvenimo dalį. Aš nesutinku su čia išsakyta kritika ir manau, kad spręsdama šiuos klausimus Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija sureagavo greitai. Pasiūlymai, kuriuos pateikė Prezidentas N. Sarkozy Europos Sąjungos vardu, davė stiprų signalą Niujorke, ir išplėstas G8 susitikimas, kurį surengti Prezidentas pasiūlė, suteiks galimybę įvairiems pasaulio ekonomikos veikėjams kartu susėsti prie apskrito stalo. Tai iš tiesų labai svarbus žingsnis.

Norint turėti taisykles, kurios galiotų globaliu mastu, išspręsti klausimus tik Europoje nepakaks. Žinoma, pažanga Europoje būtina, deja, kuriant šias taisykles veikla vyksta vangiai. Tačiau būtina, kad tokios taisyklės būtų priimtos tarptautiniu mastu. Ekonomika yra globali, vadinasi, ir taisyklės turi būti globalios.

Mūsų laukia daug darbo, bet aš tikiu, kad priemonės, apie kurias pirmiau kalbėjo J. P. Jouyetas, užtikrins, kad per ateinančias savaites ar mėnesius bus surasti galimi problemos sprendimo būdai. Tačiau būtų kvaila manyti, kad šie reikalai gali būti išspręsti per kelias minutes.

  Karsten Friedrich Hoppenstedt (PPE-DE). - (DE) Gerb. pirmininke, per pastarąsias kelias dienas daug išgirdome apie, švelniai tariant, neramumus JAV finansų sistemose. Viena iš karščiausių žinių – tai bendrovės „Lehman Brothers Holdings“ bankroto paskelbimas siekiant apsaugoti bendrovę nuo kreditorių. Šiuo klausimu norėčiau pastebėti du dalykus. Pirma, JAV planuoja svarios paramos paketą. Tačiau šios priemonės nepadės išbristi iš krizės ir neapsaugos mūsų nuo netikėtumų, galinčių atsirasti toliau rutuliojantis įvykiams.

Antra, taip, būtina nustatyti, kurie reguliavimo mechanizmai galėtų būti patobulinti ir kur galėtų būti padidintas skaidrumas. Deja, didesnio masto ir geresnis reguliavimas neapsaugos nuo nemalonių netikėtumų, kurie gali atsirasti finansų rinkose ateityje, nes mes neturime žinių apie visus bankininkystėje veikiančius mechanizmus.

Kodėl aš apie tai kalbu? Pateiksiu pavyzdį. Netikėtumai gali atsirasti, pvz., sudarant tarp bankų įsipareigojimų tarpusavio užskaitymo sutartis, kurios yra labai svarbios mažinant riziką. Žinoma, bankai gali atsižvelgti į įsipareigojimų tarpusavio užskaitymo sutartis vertindami riziką tik jeigu šių sutarčių sudarymas yra privalomas pagal įstatymą. Ar galėtų geresnės taisyklės padėti išvengti kitų netikėtumų, susijusių su tarpusavio užskaitymo sutarčių galiojimu? Manau, kad ne. Mano nuomone, net griežtas ir patikimas reguliavimas nepadės išvengti nemalonių netikėtumų ateityje.

  Manuel António dos Santos (PSE). – (PT) Gerb. pirmininke, dabartinės finansų krizės, kuri netrukus taps ekonomine ir negalės neperaugti į socialinę, galbūt net politinę, galima buvo tikėtis, nes ji buvo prognozuojama. Apmaudu, kad ultraliberalus dogmatizmas ir finansinės spekuliacijos ekonomika, vadinamoji velnio ekonomika, laimėjo prieš ekonomiką, kuriai rūpi socialinės problemos ir kuriai būdinga verslo dvasia ir veikla, nes tik tokia ekonomika gali užtikrinti piliečių gerovę ir tarnauti jiems.

Reguliavimas nepavyko, kaip pasakė Komisijos narys J. Almunia. Reguliavimas nepavyko, todėl jis turi būti iš esmės pakeistas nubaudus kaltuosius. Pasaulio finansų sistemų krizė yra struktūrinė ir tai taip pat pažymėjo Komisijos narys J. Almunia. Todėl vien tik mūsų turimų politinių priemonių šiandien nepakaks. Pozicija, kurios laikosi Europos centrinis bankas, primygtinai reikalaudamas taikyti vaistus, kuriuos ši liga atmeta, aklai optimistinis kai kurių Ekonomikos ir finansų tarybos narių, kurie tik prieš penkiolika dienų išreiškė nuostabą dėl krizės masto, autizmas ir Komisijos nario C. McCreevy, kuris siūlo kažką keisti taip, kad niekas nepasikeistų, pozicija yra nepriimtini.

Komisija dabar privalo panaudoti visas savo turimas priemones ir pareikalauti, kad valstybės narės sukurtų naujas. Ji taip pat privalo atsižvelgti į teisingas ir plataus užmojo rekomendacijas, kurias pateikė Europos Parlamentas patvirtinęs P. N. Rasmusseno pranešimą.

  Dumitru Oprea (PPE-DE). - (RO) Sakoma, gali bėgti, bet nuo globalizacijos nepasislėpsi. Tas pats posakis tinka ir finansų rinkų globalizacijai. Kol visame pasaulyje buvo uždirbamas pelnas, padėtis buvo normali, dabar, kai patiriami nuostoliai, kaltinamas kapitalizmas. Mūsų nuomone, kaltė dideliu mastu tenka valstybei, kuri užmiršo apie vieną pagrindinių jos infrastruktūrų, finansinę infrastruktūrą, kuri yra tiek pat svarbi kaip keliai, geležinkeliai ar oro linijos.

Tai, ką Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga kartu su valstybėmis narėmis dabar bando daryti, yra naujos infrastruktūros, globalios finansinės infrastruktūros, pamatų klojimas. Deja, valstybės įsikišimas buvo gerokai pavėluotas. Tai ne naujas reguliavimas, bet globalių finansų srautų priežiūra, kurioje turėtų dalyvauti visos valstybės, nes tai padės atkurti pasitikėjimą finansų sistemomis.

  Proinsias De Rossa (PSE). - Gerb. pirmininke, pirmadienį Komisijos narys Charlie McCreevy mums pasakė, kad rizikos fondai ir privatusis kapitalas nebuvo dabartinio sąmyšio priežastis. Šiandieniniame Guardian numeryje buvo pranešta, kad vakar atskleista, jog milijardierius John Paulson, vienas iš rizikos fondo bosų, kuris išpardavinėjo skolon Jungtinės Karalystės banko akcijas, ėjo lažybų iš beveik 1 mlrd. GBP, kad šių akcijų kursas dramatiškai nukris. Jo bendrovė „Paulson & Co“, įsikūrusi Niujorke, tapo sėkmingiausiai praeitais metais dirbusiu rizikos fondu po to, kai ji susilažino prieš antrines hipotekines paskolas, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, tapo kreditų rinkos žlugimo akstinu. „Paulson & Co“ ėjo lažybų dėl keturių pagrindinių bankų, įskaitant HBOS, kuris buvo priverstas susitarti dėl gelbėjimo priemonių ir praėjusią savaitę po staigaus jo akcijų žlugimo jį perėmė „Lloyds TSB“.

Jei Komisijos narys Charlie McCreevy nėra pasiruošęs reguliuoti visų finansų institucijų darbo, jis turėtų būti priverstas pasitraukti. Komisija įpareigota garantuoti, kad šioms institucijoms nebūtų leidžiama glemžti pensijų fonduose ir santaupų forma sukauptų lėšų, taip pat su darbo santykiais susijusių lėšų. Jos turi būti sustabdytos, o vienintelis būdas tai padaryti – šios srities skaidrumas ir griežtesnis reguliavimas. Vadinamoji „nematoma rinkos ranka“ iš tikrųjų yra kišenvagystė ir kuo labiau ji nematoma, tuo daugiau kišenių ji ištuština.

  Pirmininkas. − Manau, kad Proinsias De Rossa siūlo, kad Komisijos nariui Charlie McCreevy būtų pasiūlyta užprenumeruoti The Guardian. Pirmininko institucija tai apsvarstys.

  Olle Schmidt (ALDE). – (SV) Gerb. pirmininke, mes turime daugybę priežasčių kritikuoti neprotingas kompensacijų ir priedų sistemas. Manau, kad mes visi tai darome (tai visiškai suprantama), bet aš, pasiklausęs diskusijų, vis dėlto norėčiau pasakyti, kad gergždžianti politinė retorika nėra būdas nugalėti pasaulio finansų krizę. Nekalbėkite tokiu tonu, lyg būtumėte išmetę kūdikį išpildami vandenį iš vonios; neprisidėkite prie panikos, kuri šėlo finansų rinkoje praėjusią savaitę, skleidimo. To šiuose Rūmuose neturi būti. Mes turime būti atsakingi, mes turime būti protingi. Tai mūsų įpareigojimas, kurį mums suteikė mūsų rinkėjai. Kolegos, mes turime vertinti visapusį vaizdą, mes turime parengti geras ir efektyvias taisykles ir teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas plėtrai ir savireguliavimui. Aš nerimauju, kai girdžiu šią gergždžiančią retoriką. Tai kelia man susirūpinimą ir aš bijau, kad dėl to bus įvestas per griežtas finansų srities reguliavimas, kuris nesugebės vystyti mums visiems taip reikalingos plėtros. Mūsų inkėjai tikisi spartesnės plėtros ir daugiau darbo vietų.

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE). – (FR) Gerb. pirmininke, einantysis Tarybos Pirmininko pareigas, ponios ir ponai, aš su nuostaba klausiausi socialistų ir komunistų dėstomo požiūrio, kurie sako mums, kad tai – sistemos žlugimas. Jie, aišku, turi trumpą atmintį, kadangi kaip tik dėl jų kaltės 20-ajame šimtmetyje bankrutavo visų jų rankose buvusių valstybių ekonomika. Problema globali, o sprendimas turi būti europinis.

Dėl finansinio Komisijos nario klausimo aš norėčiau žinoti, ar tikrai jūs ketinate įgyvendinti Europos bendrijos steigimo sutarties 105 straipsnio 6 dalį, pagal kurią Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su ECB bei gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali vieningai spręsdama skirti ECB konkrečius uždavinius, susijusius su rizikos ribojimu pagrįsta kredito ir kitų finansų institucijų, išskyrus draudimo įmones, priežiūra. Mes negalime sukurti bendros vidaus rinkos be Europos lygmens reguliavimo politikos.

  Dariusz Rosati (PSE). - Gerb. pirmininke, ši krizė parodė, kad pasaulinė finansų sistema yra rimtai pažeista. Pirma, priežiūros agentūros nepajėgė užkirsti kelio neatsakingam investuotojų elgesiui. Mes sekėme, kaip rengiamos naujos finansinės priemonės, kurios vis dėlto nėra pakankamai skaidrios ir nesudaro sąlygų tinkamai įvertini riziką. Antra, finansų institucijų savininkai ir akcininkai nepajėgė tinkamai prižiūrėti savo vadybininkų, kurie išsimokėjo sau besaikius atlyginimus ir priedus. Ir už ką? Už tai, kad nuvestų jų vadovaujamas bendroves į bankrotą!

Mums reikia imtis skubių veiksmų bent jau šiose dviejose srityse. Mes nenorime, kad Europoje pasikartotų amerikiečių kracho scenarijus. Mes nenorime, kad Europoje susidarytų padėtis, kai finansų bendrovių generaliniai direktoriai gauna dešimčių milijonų dolerių išmokas tuo metu, kai mokesčių mokėtojai turi patys apmokėti savo sąskaitas. Mes laukiame rimtų Komisijos veiksmų šiuo atžvilgiu.

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas − (FR) Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti Nariams už šias jaudinančias diskusijas. Mes galėtume diskutuoti daug valandų, kadangi tema tikrai verta didelės diskusijos, o jau pareikštos mintys – žavios. Vis dėlto mūsų laikas yra ribotas.

Norėčiau pateikti šias išvadas. Pirma, dėl valstybės nesikišimo į privatų verslą koncepcijos ir reguliavimo trūkumo (turint galvoje atsargumą, susijusį su mano darbu) manau, kad aš išreiškiau savo nuomonę gana aiškiai. Mano nuomone, mes turime baigti diskusijas vien reguliavimo / nereguliavimo tema. Finansų srities reglamentavimo panaikinimas – jau pasenusi tema. Sprendimas dėl griežto, šiuolaikinio finansų srities reguliavimo turėtų būti priimtas dabar. Jis turi būti patvirtintas. Mes turime eiti toliau, t. y. nesitenkinti vien tuo, kas buvo padaryta ligi šiol.

Tai yra pirmas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį ir kurį apibrėžiu nepaprastai aiškiai. Aš taip pat įdėmiai klausiausi to, apie ką kalbėjo Silvana Koch-Mehrin, ir norėčiau pakartoti jos žodžius, kad reguliavimas nėra rinkos priešas. Kiekvienas turi vykdyti savo įsipareigojimus. Valstybinių institucijų pareiga vykdyti reguliavimo darbą ir taikyti galiojančias taisykles tam, kad būtų užtikrintas sistemos, taip pat klientų ir indėlininkų, kuriems gali kilti pavojus, stabilumas. Be to, norėčiau pasakyti ponui Francisui Wurtzui, kad užimtumas ir plėtra taip pat daro tiesioginį poveikį ekonomikos sričių, kurioms grasina ši krizė, tikrai padėčiai. Štai kodėl mes turime kuo skubiai imtis priemonių, kurios apimtų ir neturtingųjų gyventojų sluoksnius.

Mano antras teiginys yra štai koks: Europa turi veikti remdamasi sustiprėjusiu tarptautiniu bendradarbiavimu. Kitos alternatyvos nėra. Kaip buvo pasakyta, Europa turi siekti, kad jos balsas būtų išgirstas. Kitu atveju mes pajusime Amerikos sprendimų padarinius. Sarbanes-Oxley atveju tai jau įvyko. Jau matome pasekmes, kurias patyrė kai kurios Europos bendrovės; jau matome padarinius, susijusius su apskaitos ir rinkos standartų sritimis.

Mes galime pradėti veikti tuoj pat. Vienintelis mūsų pranašumas yra tai, kad šiandien Europa, kaip pabrėžė Joaquín Almunia ir Prezidentas Nicolas Sarkozy, gali užtikrinti, kad jos balsas būtų išgirstas tarptautiniu lygmeniu, paimti vadeles į savo rankas ir startuoti iš priekinių pozicijų. Aš raginu europiečius tarpusavy koordinuoti jų veiklą, kad Sąjungai būtų tvirtai atstovaujama tarptautiniu lygmeniu ir kad ji turėtų galimybę daryti įtaką tarptautinei finansų struktūrai ir tarptautinėms reguliavimo institucijoms.

Kadangi mes, kol nėra priimtos jokios tarptautinės priemonės, negalime skųstis, kad negalime daryti nieko kito, o tik imti pinigus iš valstybinių fondų, kuriuos mes dar ir norime išlaikyti. Aš nekritikuju, bet teigiu, kad šiuo atžvilgiu turi būti išlaikytas tam tikras nuoseklumas. Mes turime žinoti, ko mes norime, taip pat suvokti, kad Europai nesiėmus priemonių, būsime priversti naudoti kitus fondus, kad stabilizuotume finansinę sistemą.

Mano trečias teiginys, kurį paminėjo keli kalbėtojai, įskaitant poną Martiną Schulzą, yra štai koks: teisinga teigti, kad mes turime atkreipti dėmesį į svarstomą klausimą dėl atlyginimų ir pelno, susijusio su cikliniu rinkos darbu, problemą. Klausimas dėl rinkos operatorių atlyginimų turi taip pat būti vertinamas tarptautiniu lygmeniu. Aš nesu pirmas taip pasakęs. Anksčiau tą patį teigė ir Gordon Brown. Tai man atrodo logiška, todėl šis klausimas turi būti ypač nuodugniai išnagrinėtas.

Aišku, tai nėra vien ekonominė ir finansų krizė; tai taip pat ir etikos ir atsakomybės krizė. Tai ekonominės etikos krizė, susijusi su visais rinkos dalyviais ir politiniais lyderiais, nepaisant jų pažiūrų. Kaip pabrėžė Francis Wurtz ir kiti kalbėtojai, finansai turi toliau tarnauti ekonomikai; ekonomika neturi būti finansų auka.

Kaip jau sakiau, reikėtų apgalvoti finansų institucijų vaidmenį ir remiantis Komisijos pasiūlymu priimtas Finansų Ministrų Tarybos gaires. Kalbėkime apie konkrečią pažangą. Poniai Pervenche Berès norėčiau pasakyti, kad mes turime eiti toliau ir, kalbant apie tvarkaraštį, imtis kuo skubesnių priemonių. Aš kartoju tai, ką pasakė Joaquín Almunia: Komisija turi veikti kuo skubiau, kadangi reikia atkurti pasitikėjimą, todėl norėčiau, kad šiuo klausimu būtų priimtas sprendimas.

Net jei Europa yra mažiau paveikta, mums vis dar svarbu skleisti pasitikėjimo signalus. Tai reiškia, kad reikėtų aktyviai dirbti, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, nebijoti priimti reikiamas taisykles, veikti skubiai ir iki spalio 15 d. prasidėsiančios Europos Vadovų Tarybos posėdžio parengti pasiūlymus, kuriuose būtų atsižvelgta į Parlamento pasiūlymus, ir, kaip buvo minėta, būtų visiškai atsižvelgta į faktą, kad mes sprendžiame klausimus, susijusius su sandoriais, kurie turės įtakos ne tik visos finansų sistemos likvidumui, bet taip pat ir jos mokumui.

Šiuo metu tik pasitikėjimas ekonomika gali tapti akstinu plėtrai. Štai kodėl mes turime atmesti dogmatizmą ir imtis nuoseklių priemonių, remdamiesi plačiu spektru svertų, kuriuos turime.

  Joaquín Almunia, Komisijos narys. − Gerb. pirmininke, aš pritariu tiems, kurie šiose diskusijose pabrėžė, kad mes turime imtis atsakomųjų veiksmų; kad turime pradėti labai didelę mūsų finansų sistemos transformaciją; kad turime pasimokyti iš praeities klaidų; ir tam, kad turime dirbti išvien (turiu omeny Europos institucijas), kadangi visi žinome, kad nepasieksime jokios pažangos be tarpinstitucinio lygmens bendradarbiavimo. Imdamiesi atsakomųjų veiksmų mes taip pat turime dirbti išvien su kitais šio žaidimo žaidėjais. Suprantama, mes kalbame apie pasaulines finansų sistemas. Jei jos nebūtų pasaulinės, mes nebūtume patyrę tokio poveikio, kokį patyrėme. Dėl to negalime užmiršti, kad mūsų lyderio pozicija, mūsų iniciatyvos ir mūsų sprendimai turi būti visapusiškai suderinti su kitais partneriais ir žaidėjais, naudojant plataus konsensuso principą. Kitu atveju (kalbėkime atvirai) mes brangiai sumokėsime už savo naivumą, t. y. tapsime nekonkurencingi finansų pramonėje. Mes turime išlikti konkurencingi, t. y. ne tik dirbti veiksmingai, taikyti griežtas nuostatas, ne tik mokytis iš praeities klaidų, bet ir būti konkurencingi.

Kaip sakiau savo įžanginėse pastabose (ir aš pritariu pirmininko pastabomis), mes turime įgyvendinti trumpojo laikotarpio priemones, t. y. kuo greičiau visiškai įgyvendinti ECOFINO priimtas gaires. Mes tai jau darome, ponia Pervenche Berès. Prieš kelias savaites Nicoje atliktas įvertinimas parodė, kad mes žengiame pirmyn ECOFIN sprendimų įgyvendinimo link. Kitą savaitę mes turėsime pateikti pasiūlymus dėl Kapitalo reikalavimų direktyvos, o po kelių savaičių dėl Kredito reitingų agentūrų Direktyvos.

Ypač svarbu, kad šis Parlamentas ir Taryba kuo galima greičiau priimtų „Mokumo II“ Direktyvą. Be to, aukštesniu nei Europos Sąjungos lygmeniu darbą turėtų tęsti Finansų stabilumo forumas, kuris turi dirbti labai intensyviai, kadangi šiuo metu tai labai svarbi institucija, susijusi su Lamfalussy proceso 3 lygmens komitetais. Mes, Parlamentas, Komisija ir, aš tikiuosi, taip pat ir Taryba, esame ypač susirūpinę dėl kai kurių šio lygmens priemonių veiksmingumo trūkumo, kadangi prieš kelerius metus įsteigtos institucijos, t. y. Bazelio komitetas ir Tarptautinė apskaitos standartų valdyba, – pagrindinės institucijos, kurios turėtų dirbti daug veiksmingiau nei tuomet, kai jos buvo įsteigtos. Tai, kaip sakė Jean-Pierre Jouyet, lemiamas klausimas. Taip, mes nesame vieniši. Mes turime reaguoti skubiai, veiksmingai, atsižvelgdami į dideles problemas, su kuriomis susiduriame ir tuo pat metu garantuodami, kad mūsų vadovavimas būtų sektinas pavyzdys kitiems. Žinome, kad taip vyksta daugelyje kitų reguliavimo sričių.

Struktūriniu požiūriu, deja, mes negalime visko nuspręsti šiandien. Vis dėlto teiginys (ir aš tam visiškai pritariu), kad dėl šios krizės pasikeis reguliavimo sistemos ir rinkų tarpusavio santykiai, yra teisingas. Akivaizdu, kad viena krizės priežasčių – reguliavimo sistemos klaidos.

Manau, kad mes visi pritariame tam, kad turėtume užmėgsti intensyvesnius ryšius su visų lygmenų JAV valdžios organais, t. y. bendradarbiauti turėtų ne Komisija ar vykdomosios institucijos, bet ir Parlamentas su Kongresu, kuris šiuo metu yra pagrindinis tam tikrų JAV problemų sprendimo iniciatorius. Mes turime imtis veiksmų daugiašalių lygmeniu. Tikrosios visų šių praeityje patirtų finansų sistemos nesėkmių priežastys – perdėtas likvidumas, per didelė rinkos dalyvių prisiimta rizika, nepakankamas rizikos vengimo principo taikymas arba, Jeano-Pierre Jouyeto žodžiais tariant, – godumas atsirado dėl šių globalių neatitikimų, kurių pasaulio institucijos ligi šiol nesugebėjo pažaboti. Todėl mes turime veikti, kadangi europiečiai susivienijo, kad įtikintų kitus partnerius pasaulinėje arenoje, kad jei mes nesugebėsime tinkamai sureguliuoti šių globalių neatitikimų, jie ateityje sukurs naujų problemų. Be to, mes turime koordinuoti ES vidaus veiksmus aiškesniu ir efektyvesniu būdu.

Mes gyvename ekonominės ir pinigų sąjungos sąlygomis. Turime vidaus rinką, turime veiksmų planą dėl finansinių paslaugų integracijos, bet vis dar turime daug vidinių kliūčių ir veiksmingo darbo trukdžių. Manau, kad visi turėtume aiškiai suvokti, kad mums reikalinga platesnė Europos integracija, o ne pavienių valstybių narių atsakomieji veiksmai arba ginamojo pobūdžio priemonės.

Be to, mes turime atsiminti, kokius iššūkius turime spręsti vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, ir tai, kad šioje labai sudėtingoje aplinkoje turime toliau vykdyti Stabilumo ir augimo pakte, Lisabonos strategijoje, taip pat Energetikos ir klimato kaitos strategijose numatytus uždavinius, kurių svarba šiuo metu ypač išaugo. Mes negalime užmiršti, kad susiduriame ne tik su labai sudėtingais su finansų rinka susijusiais trumpojo laikotarpio iššūkiais, bet ir su dideliais vidutinio ir ilgojo laikotarpio iššūkiais, kurie turės daug įtakos pasaulio ekonomikai ir mūsų pačių ateičiai.

Keletas paskutinių žodžių: tai nebuvo įtraukta į gairių dokumentą, bet bus svarstoma kitame ECOFINO posėdyje. Komisija visiškai pritars šios klausimo sprendimui. Mes turime galvoti apie vadovų, direktorių ir vadovaujančių pareigūnų, taip pat visų tų, kurie gali kurti tendencijas ir priimti su rinkomis susijusius sprendimus, apmokėjimo sistemas. Pasakysiu jums vieną dalyką (į tai atkreipiu ir Tarybos dėmesį): 2004 m. Komisija, visų pirma mano kolega Charlie McCreevy, parengė rekomendaciją, kurioje prašė, kad valstybės narės priimtų sprendimus šiuo atžvilgiu ir tuo būdu išvengtų netinkamų paskatų. Mes apsvarstėme tai, kas nuo tada, per praėjusius ketverius metus, įvyko. Komisijos požiūriu, tik viena iš 27 valstybių narių teigiamai reagavo į šią rekomendaciją. Dėl to Komisija visiškai pritaria tam, kad šių svarbių svarstomų problemų sprendimo priemonės būtų priimtos bendru sutarimu.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Sebastian Valentin Bodu (PPE-DE), raštu. – Amerikos finansų sistema keliomis pastarosiomis dienomis buvo smarkiai supurtyta, kadangi apie bankrotą paskelbė Lehman Brothers ir Merrill Lynch, kurie, bijodami panašaus tipo žlugimo, pritarė, kad juos perimtų Amerikos Bankas. Rugsėjo 15 d. Dow Jones pramonės vidurkis nukrito 4,4 proc., o po dviejų dienų – dar 4,1 proc. Dėl akcijų kursuose visame pasaulyje smukimo rugsėjo 15–17 d. Investuotojai patyrė apytiksliai 3,6 trilijono JAV dolerių nuostolių. AIG akcija smuko daugiau kaip 90 proc., nuo 72 JAV dolerių pernai iki 2,05 JAV dolerių dabar. Rugsėjo 16 d. JAV vyriausybė perėmė AIG kontrolę ir suteikė šiai bendrovei 85 mlrd. JAV dolerių finansinę paramą. Šie „įvykiai“ – didžiausios JAV finansų krizės nuo Didžiosios depresijos laikų požymis. Jie prasidėjo praėjus savaitei po to, kai JAV federalinė vyriausybė perėmė Fannie Mae ir Freddie Mac, milžiniškų paskolų bendrovių, kontrolę. Problema yra tai, kad Lehman Brothers ir AIG įsiskolinusios daug milijardų kreditoriams ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Europoje. Ar Europa pasiruošusi sugerti smūgius, kuriuos sukėlė jos nesugriaunamas sąsajos su JAV rinka? Ar ECB ir Anglijos Banko 36,3 mlrd. EUR injekcija į rinką pakankama, kad pavojus būtų panaikintas?

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN), raštu. – (PL) Norėčiau atkreipti šių rūmų dėmesį į šiuos klausimus.

1. JAV Vyriausybė ir Federalinių rezervų bankas kovai su finansų krizės padariniais ligi šiol skyrė 1 trilijoną JAV dolerių.

Vadinamajame Paulsono pakete pateikta papildomų pasiūlymų dėl kovos su krize, kurie, kaip vertinama, gali kainuoti dar 700–800 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad dabartinę krizę galima lyginti su didžiuoju 1929 m. krachu.

2. Be to, ECB skyrė apytiksliai 750 mlrd. JAV dolerių pagerinti likvidumui, o Anglijos Bankas tam išleido maždaug 80 mlrd. JAV dolerių. Šie žingsniai – papildomas įrodymas, kokioje rimtoje padėtyje yra atsidūrusios Europos finansų rinkos.

3. Visos minėtos priemonės rodo, kad vėl pritariama tvirtai ir ryžtingai vyriausybės intervencijai. Net liberaliausi ekonomistai pripažįsta poreikį įvesti taisykles krizei sustabdyti. Jie iš tikrųjų pasirengę pritarti tam, kad vyriausybės ir tarptautinės finansų institucijos dalyvautų šiuose procesuose.

4. Dėl šios krizės masto ir pobūdžio bus neigiamai paveikta sandorių faktinėje ekonomikoje sistema. Dėl to prasidės JAV ekonomikos nuosmukis, t. y. neigiamas ekonominis vystymasis. Tai taip pat reiškia, kad sulėtės Europos ekonominis vystymasis.

5. Atsižvelgiant į šią padėtį, visoms šalims reikia sugriežtinti finansų priežiūros institucijų veiklą. Tai ypač svarbu Europos Sąjungai. Šios institucijos turi turėti galimybę vykdyti griežtesnę pagrindinių bankų, investicinių fondų ir draudimo bendrovių veiklos priežiūrą. Griežtesnė priežiūra – vienintelis būdas pagerinti finansinį saugumą ir garantuoti finansinį stabilumą ateityje.

  Esko Seppänen (GUE/NGL). - (FI) Dabar jau žinome, kad valstybė – būtinas ne tik karinis, bet ir finansinis kapitalizmo garantas. Jungtinių Amerikos Valstijų, grobuoniško kapitalizmo tėvynės, vyriausybė savinosi spekuliacinės veiklos pelną, o dabar suvisuomenina didžiausius per visą ekonomikos istoriją nuostolius, kuriuos dėl spekuliacijos yra patyrę bankai.

Raubtier (grobuonis) – šio tipo kapitalizmui suteiktas vokiškas pavadinimas, kuris pagrįstas kitu žodžiu –Raubgier (godumas), kuris nedaug skiriasi nuo žodžio Raub (apiplėšimas). Visi pavadinimai tinkami.

Ateinančiais metais iš taupytojų visur pasaulyje, kurie kaupė lėšas juodai dienai, bus atimta dalis jų santaupų vertės, kadangi dėl praėjusios savaitės įvykių spartės pasaulio ekonomikos infliacija ir (arba) mes patirsime ekonominį nuosmukį. Sunku įsivaizduoti, kaip kitaip Jungtinės Valstijos galėtų padengti milžiniškas skolas, kurias ji tik dabar užsitraukia ir kaip infliacijos metu, kai pinigų vertė krinta, ji sugebės išspręsti savo problemas, susijusias su gebėjimo grąžinti skolas pablogėjimu ir su poreikiu normalizuoti per daug išpūstą jos vertybinių popierių kainą.

Uždelsto veikimo bombos, kurias palaimino Amerikos Vyriausybė ir pagamino rinkos teroristai – grobuoniško kapitalizmo bankai ir kurių veikimas pagrįstas susitarimais dėl apsikeitimo, virtualiais finansinių produktų paketais, bankrotais klientų, kurie nėra mokūs, ir netikrais paskolos draudimo polisais, sprogo tiesiai mokesčių mokėtojams po kojomis. Likusi pasaulio dalis dengia nuostolius.