Diskusijos

Antradienis, 2008 m. spalio 21 d. - Strasbūras

7. Europos Vadovų Tarybos susitikimas (2008 m. spalio 15–16 d.) (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Europos Vadovų Tarybos pranešimas ir Komisijos pareiškimas dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo (2008 m. spalio 15–16 d.).

Gerb. Tarybos Pirmininke N Sarkozy, Komisijos Pirmininke J. M. Barroso, per pastarąsias kelias savaites išgyvenome keletą ypač sunkių akimirkų, per kurias jūsų valstybė, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, parodė savo galimybes imtis veiksmų. Jei Europos valstybės nebūtų radusios bendro sprendimo, jei nebūtų susitarimo tarp Europos partnerių ir jei nebūtų euro, ko gero, šiandien būtume atsidūrę katastrofiškoje padėtyje.

Prieš dešimt dienų pateikti Eurogrupės pasiūlymai, praėjusį trečiadienį priimti Europos Vadovų Tarybos sprendimai ir šį savaitgalį „Camp David“ aukščiausiojo lygio susitikime padaryti įsipareigojimai yra sėkmės pavyzdžiai, rodantys tikrąjį veiksmų suderinimą ir pastangas, kuriomis siekiama vykdyti būtinas reformas, norint veiksmingai reaguoti į pasaulinės ekonomikos problemas. Tačiau vyriausybės nebuvo vienintelės, kurios reagavo į krizę. Jūsų vadovaujama Europos Vadovų Taryba dirbdama kartu su Europos Komisija ir Europos Parlamentu užtikrino, kad Europos Sąjungai teko svarbus vaidmuo visų mūsų piliečių gerovės, už kurią mes visi atsakingi, požiūriu.

Jūsų, gerb. N. Sarkozy, ir Komisijos Pirmininko J. M. Barroso dėka Europos Sąjunga krizės metu dažnai rodė savo stiprybę. Europos veiksmai buvo bendri veiksmai. Todėl prieš pradėdamas šio ryto diskusijas, norėčiau pasveikinti jus, Tarybos Pirmininke, ir jus, Komisijos Pirmininke.

  Nicolas Sarkozy, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − (FR) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, man garbė dar kartą atvykti čia, į Europos Parlamentą, ir pateikti pranešimą dėl Tarybai pirmininkaujančios valstybės darbo tokiu svarbiu laiku Europai. Jei galima, bandysiu kalbėti labai laisvai, nes tik taip dera šiame Parlamente, kuris yra demokratinės Europos, kurios visi trokštame, širdis.

Ko mes stengėmės pasiekti? Pirmiausia, pirmininkaujanti valstybė norėjo, kad visų krizių, kurias turėjome įveikti, akivaizdoje Europos institucijos veiktų bendrai. Aš norėjau, kad visuose pagrindiniuose mums aktualiuose reikaluose dalyvautų Europos Parlamentas, ir noriu padėkoti jūsų visų politinių įsitikinimų frakcijų pirmininkams, kurie dalyvavo šiame dialoge ir kurie dirbo kartu su Tarybai pirmininkaujančia valstybe.

Taip pat norėjau dirbti ranka rankon su Komisija ir ypač jos Pirmininku, nes nepaisant visų šiame Parlamente sėdinčių žmonių nuomonių skirtumų, visi gerai žino, kad Europos institucijų pasidalijimas silpnina Europą, o prisiimančiųjų atsakomybę pareiga yra dirbti ranka rankon. Europą vesime į priekį tik tuomet, jei Europos Parlamentas, Komisija ir Taryba ras kelią į bendrą nuomonę dėl pagrindinių klausimų ir užtikrins, kad Europos balsas būtų girdimas.

(Plojimai)

Pirmiausia norėjome, kad Europa būtų vieninga, nors tai pasiekti nebuvo lengva. Norėjome, kad Europa galvotų pati, nes pasauliui reikia Europos mąstymo, ir kad Europa būtų aktyvi. Jei Europa turi ką pasakyti, reikia, kad ji ne tik tai pasakytų, bet ir padarytų.

Pirmiausia turėjome karą, kai pamatėme bendrą neproporcingą Rusijos reakciją Gruzijos konflikto metu. Žodžiai turi reikšmę. Sakau „neproporcingą“, nes Rusijos intervencija į Gruziją buvo neproporcinga.

(Plojimai)

Tačiau vartoju ir žodį „reagavimas“, nes ta reakcija buvo neproporcinga dėl visiškai netinkamų anksčiau įvykdytų veiksmų. Europa turi būti sąžininga ir neturėtų delsti ir peržengti ideologines ribas, kad būtų perduota taikos žinia.

Rugpjūčio 8 d. prasidėjo krizė. Rugpjūčio 12 d. Maskvoje susitikome su Bernardu Kouchneriu, siekdami ugnies nutraukimo. Nesakau, kad viskas buvo idealu, tiesiog sakau, kad per keturias dienas Europa sugebėjo pasiekti ugnies nutraukimą. Rugsėjo mėn. pradžioje Europai buvo įsipareigota grįžti prie linijų, kurios buvo prieš krizės pradžią rugpjūčio 8 d. Per du mėnesius Europa užtikrino karo pabaigą ir okupantų pajėgų išvedimą.

Šiuo klausimu buvo daug nuomonių. Kai kas sakė, – ir turėjo priežasčių taip sakyti, – kad dialogas buvo beprasmis ir kad atsakas į karinę agresiją turėtų būti taip pat karinis. Kokia beprotybė! Europa matė, kaip griūna Berlyno siena ir baigiasi šaltasis karas, Europa negali dalyvauti naujame šaltajame kare, kurio kilimo priežastis būtų tiesiog šaltakraujiškumo nebuvimas.

(Plojimai)

Buvo problema, kurią įveikėme su savo JAV sąjungininkais, kurie manė, kad vizitas į Maskvą yra netinkamu laiku. Nepaisant nieko, su JAV sąjungininkais dirbome ranka rankon. Jų pozicija skyrėsi nuo mūsų. Stengėmės dirbti su jais, o ne prieš juos, ir jei atvirai, atsižvelgiant į dabartinę padėtį pasaulyje, aš kategoriškai manau, kad nereikia krizės tarp Europos ir Rusijos. Tai būtų neatsakinga. Todėl galime ginti savo mintis gerbdami suverenitetą, Gruzijos vientisumą, žmogaus teises ir skirtumus, kuriuos turime su Rusijos vadovais, tačiau būtų neatsakinga sukurti sąlygas konfliktui, kurio mums jokiu būdu nereikia.

Ženevoje pradėtos diskusijos dėl būsimo Gruzijos žemių Osetijos ir Abchazijos statuso. Mane informavo, kad diskusijos pradėtos labai sudėtingomis sąlygomis, tačiau kas galėjo įsivaizduoti, kad bus kitaip? Tačiau svarbu yra tai, kad diskusijos yra pradėtos. Turiu pasakyti, kad prezidentas N. Medvedev laikėsi savo Komisijos Pirmininkui ir Tarybai pirmininkaujančiai valstybei mūsų kelionės į Maskvą rugsėjo mėn. pradžioje metu duotų pažadų.

Europa pasiekė taiką. Europa užtikrino okupantų armijos išvedimą ir Europa siekė tarptautinių derybų. Man atrodo, kad jau praėjo daug laiko nuo tada, kai Europa suvaidino tokį svarbų vaidmenį tokio tipo konflikte.

Aišku, matau visus neaiškumus, visus trūkumus, visus kompromisus, kuriuos reikia padaryti, tačiau sąžiningai manau, kad pasiekime visa, ką galėjome pasiekti, ir, svarbiausia, gerb. pirmininke, jei Europa nebūtų užtikrinusi, kad dialogo balsas ir proto balsas būtų išgirsti, niekas kitas to nebūtų padaręs. Be to, kai rugpjūčio 12 d. su Bernardu Kouchneriu išvykome į Maskvą ir Tbilisį, visa tarptautinė žiniasklaida puikiai žinojo, kad rusai buvo 40 km. atstumu nuo Tbilisio ir turėjo tikslą nuversti M. Saakachvilio režimą. Taip viskas vyko. Buvome priartėję prie pat katastrofos, tačiau Europa – ryžtinga Europa – pasistengė ir katastrofa neįvyko, nors, gerb. H. G. Pötteringai, akivaizdu, kad reikės nuveikti didelį darbą, kad būtų sumažinta įtampa toje pasaulio dalyje.

Antras klausimas, apie kurį kalbėsiu, yra krizė, – sisteminė, neįtikėtina, nepaprasta finansų krizė, – kuri prasidėjo – pateikime tikrąjį vaizdą – rugsėjo 15 d., o ne 2007 m. rugsėjo 7 d. 2007 m. rugsėjo 7 d. prasidėjo rimta ir nerimą kelianti, tačiau drįstu sakyti normali, krizė. 2008 m. rugpjūčio 15 d. patekome į kitą krizę – tai kas gi nutiko 2008 m. rugpjūčio 15 d.? Bankrutavo bankas „Lehman Brothers“ ir 2008 m. rugpjūčio 15 d. apstulbęs pasaulis suvokė, kad bankas gali bankrutuoti.

Ne mums ir ne man spręsti, ką padarė ir ko nepadarė JAV vyriausybė. Tiesiog noriu pasakyti ir tvirtinu, kad 2008 m. rugpjūčio 15 d. rimta krizė tapo sistemine krize, apimančia JAV finansų sistemos griūtį, po kurios griuvo Europos finansų sistema, o vėliau palaipsniui ir kitos vertybinių popierių biržos ir finansų sistemos.

Ką buvo bandoma daryti tuo metu? Buvo pirmasis Paulsono planas, kuris nedavė naudos. Taip sakydamas nenoriu kritikuoti, tiesiog apibūdinu tikrąją padėtį. Tuo metu mes kartu su Komisijos Pirmininku stengėmės parengti bendrą Europos atsakymą, pirmiausia skirtą euro zonai. Gerb. pirmininke, jūs apie tai kalbėjote: nepaisant to, ar žmonės yra už ar prieš – faktas lieka faktu, kad euro zonoje turime tą patį banką ir tą pačią valiutą, todėl turime ir tą pačią pareigą veikti bendrai.

Nebuvo lengva pasiekti bendrą poziciją. Pirmiausia pasiūlėme susitikti keturioms Europos valstybėms, kurios yra G8 narės. Nieko neįskaudinsiu sakydamas, kad, pvz., Jungtinės Karalystės įtaka pasaulinėje finansų sistemoje yra didesnė už kitų valstybių narių. Pasakiau, kad jei savo vaizduote galėtume pasiekti ir užtikrinti susitarimą tarp Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos, tai nepadarytų žalos kitoms Europos valstybėms, tačiau atvirkščiai – joms duotų naudos.

Be abejo, nuomonės išsiskyrė, tačiau kas galėtų mus kaltinti? Pirmomis krizės dienomis iš pradžių nežinojome kaip geriausiai reaguoti į krizę, kurios mastas buvo didžiausias per visą ekonomikos istoriją arba bent jau XX amžių. Taigi, pasakiau sau: jei jau susirinkome keturios valstybės, turėtume suburti ir Eurogrupės valstybes su Slovakija, kuri prie mūsų netrukus prisijungs. Per tą papildomą savaitę kartu sugebėjome rasti sprendimą, kuris leistų bankams atnaujinti savo veiklą, t. y. skolinti. Tačiau susidūrėme su padėtimi, kai bankai nebeskolino vieni kitiems, nes nebeturėjo pinigų ir ėmė griūti visa sistema. Jungtinėje Karalystėje bankai buvo nacionalizuojami, Belgijoje – bankrutavo, ėmė griūti Islandijos, kuri yra ne Europoje, tačiau labai arti Europos, sistema, sulaukėme labai prastų žinių iš Šveicarijos ir žingsnis po žingsnio visa tai ėmė plisti į Vokietiją, Prancūziją. Eurogrupėje mums pavyko pasiekti susitarimą dėl didelio 1 800 mlrd. EUR vertės plano, kuriuo sudarėme sąlygas mūsų finansų institucijoms tęsti savo darbą ir nuraminti indėlininkus ir verslininkus Europoje.

Be to, keliavome į Europos Vadovų Tarybą, kuri patvirtino tokią pat strategiją ir nuo to laiko mes galime nuraminti rinkas Europoje. Gavome gražią staigmeną: pasirodė Paulsono planas II ir visi galėjo pamatyti, kad jį didžiąja dalimi įkvėpė Europos planas. Nėra čia kuo labai didžiuotis, tiesiog tai paprasčiausiai yra atspindys to, jog krizė yra pasaulinė, todėl ir reagavimas gali būti tik pasaulinis. Jungtinės Valstijos ir Europa turi vienytis.

Tačiau visa tai, gerb. pirmininke, yra susiję su krizės valdymu: ne daugiau ir ne mažiau. Kas būtų nutikę, jei būtume to nepadarę?

Vis dar turime pateikti teisingus atsakymus. Kaip galėjo visa tai nutikti? Kaip galime užkirsti kelią, kad tokia padėtis nepasikartotų? Be to, ar Europa turi puoselėjimų idėjų ar siūlomų politikos krypčių? Rugsėjo mėn. pradžioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Europos vardu pasiūliau surengti tarptautinį aukščiausiojo lygio susitikimą, kurio metu būtų padėti pamatai naujam Bretton Woods sistemai, darydamas nuorodą į po Antrojo pasaulinio karo dėtas pastangas sukurti naują pasaulinę finansų sistemą. Ši idėja stumiasi į priekį. Kokie turėtų būti Europos tikslai, susiję su šiuo aukščiausiojo lygio susitikimu? Europa turi skatinti pasaulinio kapitalizmo radikalios reformos idėją.

Nutiko štai kas: buvo išduotos kapitalizmo vertybės, jau nekeliant klausimo dėl rinkos ekonomikos. Nebuvo pakankamai taisyklių ir matėme, kaip lobo spekuliantai, darydami žalą verslininkams. Turime skatinti naujo reguliavimo mintį. Europa turi siūlyti idėjas – ji tai ir darys. Pirmiausia, gerb. pirmininke, joks su valstybės pinigais dirbantis bankas negali turėti galimybės dirbti su mokesčių rojumi.

(Plojimai)

Jokia finansų institucija neturėtų veikti tokioje erdvėje, kurioje netaikomas finansinis reguliavimas; prekeiviai turėtų matyti, kaip skaičiuojamos ir organizuojamos jų atlyginimų sistemos, kad jie nebūtų skatinami imtis nereikalingos rizikos, kokią mums teko matyti; mūsų bankų atskaitomybės taisyklės neturėtų didinti krizės rimtumo, tačiau turėtų sudaryti sąlygas sušvelninti krizę; o pinigų sistema turėtų būti persvarstyta valiutų fiksuoto keitimo santykio ir jokio keitimo mokesčio požiūriais. Pasaulyje išbadėme viską. Ar galime mes, likęs pasaulis, ir toliau prisiimti atsakomybę už didžiausios jėgos deficitą nieko nesakydami. Atsakymas yra aiškus – „ne“.

(Plojimai)

Be to, nėra jokios naudos iš rodymo pirštu į ką nors; mums tiesiog reikia surasti būdus ir priemones, kuriais užtikrintume, jog tai nepasikartos ateityje. Tęsdamas galėčiau pasakyti daug daugiau, tačiau labiausiai norėčiau, kad Europa apsvarstytų pasaulinį valdymą XXI amžiuje. Neturėtume būti nustebę, kad jis neveikia. Mes gyvename XXI amžiuje, tačiau turime XX amžiaus institucijas. Todėl JAV prezidentas ir Europa pasiūlė keletą aukščiausiojo lygio susitikimų, kurie prasidės lapkričio mėn. viduryje ir kurių metu bus sutelktas dėmesys į naują reguliavimo formą, naują pasaulinio valdymo formą. Tikiuosi, kad Europa galės dėl to diskutuoti.

Turėsiu galimybę savo partneriams valstybių ir vyriausybių vadovams pasiūlyti susitikti ir pasirengti minėtiems aukščiausiojo lygio susitikimams. Šis mūsų kapitalistinės sistemos ir mūsų tarptautinės sistemos radikalios reformos klausimas yra tiek pat svarbus ir Europos Parlamentui, kuris turi diskutuoti ir kuris turi siūlyti savo idėjas. Tačiau jei nori būti išgirsta, Europa privalo kalbėti vienu balsu.

Kas dalyvaus šiame aukščiausiojo lygio susitikime? Yra daug galimybių. Manau, kad paprasčiausias dalykas būtų G8, kuris yra būtinai reikalingas, – kartu su Rusija, be abejonės, – taip pat turėtume pridėti G5, kuris taip pat yra būtinas ir kuris sudarytų sąlygas šiose svarbiose diskusijose dalyvauti Kinijai ir Indijai. Mūsų su Pirmininku J. M. Barroso kelionės į Kiniją tikslas bus įtikinti Azijos valstybes dalyvauti šioje radikalioje reformoje.

Gerb. pirmininke, šiuo pirmininkavimo laikotarpiu kilo trečia labai sudėtinga problema: energetikos ir klimato paketo ateitis. Puikiai žinau, kad jūsų Parlamento ir kai kurių frakcijų nuomonė dėl tolesnių veiksmų skiriasi. Leiskite pareikšti savo tvirtą įsitikinimą ir išdėstyti politiką, kurią ketinu pasiūlyti. Toks ambicingas Energetikos ir klimato paketas yra grindžiamas įsitikinimu, kad pasaulis keliauja į katastrofą, jei jis ir toliau gamins tokiomis pat sąlygomis. Tai yra visa esmė.

(Plojimai)

Nematau nė vieno argumento, įrodančio, kad aplinkosaugos požiūriu pasaulis gerėja, nes įvyko finansų krizė. Kai nusprendėme ryžtingai imtis energetikos ir klimato paketo, tai darėme galvodami apie mūsų atsakomybę savo vaikams ir planetos ateičiai. Tai yra struktūrinė politika, tai yra istorinė politika, todėl būtų tragiška atsisakyti šios politikos, pasinaudojus finansų krizės atsiradimo pretekstu.

(Plojimai)

Tai būtų tragiška ir neatsakinga. Kodėl tai būtų neatsakinga? Tai būtų neatsakinga todėl, kad Europa nusiųstų žinią, kad ji nusprendė netesėti šioje srityje duotų pažadų, ir jei Europoje nedės šių pastangų, mes neturėsime šansų įtikinti likusią pasaulio dalį, kad būtina išsaugoti pasaulinę pusiausvyrą. Taigi tai yra ne tik Europos nesugebėjimo pačiai prisiimti atsakomybės klausimas, tai yra klausimas dėl nesugebėjimo aplinkosaugos požiūriu prisiimti atsakomybės už visą pasaulį. Nes jei Europa neparodys pavyzdžio, ji nebus išgirsta, gerbiama ir į ją nebus atsižvelgiama, ir jei Europa nesiims šio darbo, niekas kitas to už ją nepadarys. Taigi mes pražiopsosime savo dieną istorijoje.

(Plojimai)

Ką reiškia „pražiopsosime savo dieną“? Mano nuomone, tai reiškia du dalykus: pirmiausia – turėsime persvarstyti savo „tris kartus po dvidešimt“ tikslus; ir antra – turėsime persvarstyti laiko grafiką, kitaip tariant, šių metų pabaigą. Tačiau jokiomis aplinkybėmis neketinu jokiu būdu pakenkti bendram sprendimo priėmimui ir, galiu pasakyti, neturiu nei galių, nei noro taip padaryti. Be to, norint man priskirti tokią mintį reikia būti piktam, nors jei jau man bent priskiriate mintis – tai yra komplimentas, Dany Nepaisant to, kartu su Pirmininku J. M. Barroso Europos Vadovų Taryboje kovojome, kad būtų laikomasi tikslų ir kad būtų laikomasi nustatyto laiko grafiko. Nebuvo lengva. Turime kelias savaites, per kurias reikia įtikinti nemažai mūsų partnerių, kurių nuogąstavimus aš suprantu; nes negalima sukurti tinkamų kompromiso sąlygų, jei nesupranti, ką sako tie, kas su tavimi nesutinka.

Kai kurios ekonomikos yra 95 % priklausomos nuo anglies. Jų negalima prašyti tokių dalykų, kurie parklupdytų jas ant kelių, nes tokios ekonomikos ir taip turi daug problemų. Todėl ketiname rasti lanksčius būdus ir priemones, tačiau laikantis dviejų raudonų mano Tarybai pasiūlytų linijų: tikslų laikymasis ir laiko grafiko laikymasis.

Gerb. pirmininke, kituose forumuose galbūt turėsiu galimybę išsamiau paaiškinti savo nuomonę, nes dabar nenoriu bandyti jūsų kantrybės. Tačiau norėčiau jums pasakyti: būtent tai mes siekiame daryti ir tikiuosi, kad visi galės tam pritarti.

Norėčiau tarti žodį ir apie ketvirtą problemą: imigracijos paktą. Paktas yra puikus Europos demokratijos pavyzdys, kai nepaisant pradinių skirtumų visi galėjo pritarti rinktinei imigracijos politikai, dėl kurios buvo susitarta su emigracijos valstybėmis, kad gautume naudos iš Šengeno režimo, kuris taikomas trijuose ketvirtadaliuose Europos valstybių. Be to, nors panaikinome vizų reikalavimą tarp savęs, vis tiek reikia, kad valstybės, kurių piliečiams nereikia vizų keliaujant iš vienos valstybės į kitą, turėtų tokį pat požiūrį Europos imigracijos politikos rėmimo atžvilgiu.

Prieš baigdamas noriu aptarti dar du punktus. Pirma, finansų krizė sukėlė ekonomikos krizę. Kilo ekonomikos krizė. Nėra prasmės jos prognozuoti, nes mes dabar esame ekonomikos krizėje. Asmeniškai norėčiau pasakyti, kad puikiai žinodamas apie nesutarimus tarp tam tikrų valstybių, negaliu įsivaizduoti, kaip kas nors gali man aiškinti, jog finansų krizės akivaizdoje mums reikėjo bendrų Europos veiksmų, tačiau ekonomikos krizės akivaizdoje, mums tokių pat bendrų Europos veiksmų nereikia.

Norėčiau tarti žodį apie žodžio „bendrų“ reikšmę. „Bendrų“ nereiškia duoti tokį pat atsakymą. Finansų krizės atveju pasiūlėme priemonių rinkinį, gaires, suderinimą ir derinimą. Esu įsitikinęs, kad to paties reikia ir ekonomikos politikai. Tai nereiškia, kad visi darysime tą patį, tačiau tai reiškia, kad mes bent jau turėsime įsipareigojimus kalbėti apie reikalus, įsipareigojimą informuoti vieni kitus, o dėl tam tikrų klausimų ir įpareigojimą konsultuoti vieni kitus. Yra kelios iniciatyvos. Leiskite paminėti vieną mintį: akcijų biržos yra istoriškai žemame lygyje. Nenorėčiau, kad po kelių mėnesių europiečiai atsibustų ir pamatytų, kad Europos verslas priklauso ne Europos kapitalui, kuriuo buvo sumokėta esant mažiausioms akcijų rinkos kainoms, t. y. beveik už ačiū ir kuriuo būtų perimta europiečių nuosavybė. Tokiu atveju europiečiai atsigręžtų ir paklaustų: „Ką jūs padarėte?“.

Norėčiau paprašyti, kad kiekvienas iš mūsų pamąstytų, ką būtume turėję, jei ir mes būtume sukūrę nepriklausomus fondus kiekvienoje iš mūsų valstybių ir jei tokie nacionaliniai nepriklausomi fondai laikas nuo laiko būtų derinami, siekiant suteikti pramoninį atsaką į krizę. Norėčiau pridėti, kad susidomėjęs sekiau Amerikos planą, skirtą automobilių pramonei: 25 mlrd. JAV dolerių puikiausiomis palūkanų normomis, siekiant išsaugoti tris JAV automobilių gamintojus nuo bankroto.

Norėčiau trumpai pakalbėti plačiau apie šį klausimą Europoje. Prašome savo gamintojų – ir teisingai darome – gaminti neteršiančius automobilius ir visiškai pakeisti savo gamybos sistemas. Todėl aplinkosaugos priemokos dėl 50 % mano valstybėje parduotų automobilių nuo šiol bus neteršiantys automobiliai. Ar galima Europos automobilių pramonę palikti rimtai iškreiptoje konkurencinėje padėtyje lyginant su konkurentais iš JAV ir nekelti klausimo, kokios Europos sektorinės politikos kryptys, skirtos apsaugoti Europos pramonę, veikia?

Tai nėra klausimo kėlimas dėl bendrosios rinkos. Tai nėra klausimo kėlimas dėl konkurencijos principo. Tai nėra klausimo kėlimas dėl valstybės pagalbos principo. Tai tiesiog reiškia, kad Europai reikia pateikti bendrą atsakymą, atsakymą, kuris nebūtų naivus, kai susiduriama su kitų didžiausių pasaulio regionų konkurencija. Mūsų pareiga užtikrinti, kad Europoje ir toliau statytume laivus, gamintume lėktuvus, traukinius ir automobilius, nes Europai reikia galingos pramonės. Dėl šios politikos pirmininkaujanti valstybė laikysis tvirtos pozicijos ir kovos.

Baigiant, paskutinis mano kalbos punktas yra susijęs su institucijomis. Nežinau, ar šis palengvėjimo atodūsis yra dėl to, kad baigiu savo kalbą, ar dėl to, kad kitos temos yra ne tokios svarbios. Institucijos nėra vienintelė tema Europoje ir būtų labai neteisinga skirti per daug dėmesio šiam klausimui, atmetant visa kita. Tačiau institucijų problema yra. Norėčiau pareikšti savo tvirtą įsitikinimą, kad dėl krizės reikia reformuoti Europos institucijas. Krizė rodo, kad Europa, kaip ir kitos pasaulio jėgos, pvz., Jungtinės Valstijos, gali pateikti tokį pat tvirtą ir nuoseklų atsakymą, kokį pateikė susidūrusi su finansų krize sukelta tragedija.

Esu vienas iš tų, kurie mano, kad nereformuoti mūsų institucijų būtų didelė klaida. Labai didelė. Svarbi priežastis yra ir tai, kad norint sekti sudėtingus klausimus, pvz., Gruzijos ir Rusijos klausimą, finansų ir ekonomikos krizių klausimą, neatrodo labai protinga keisti pirmininkaujančią valstybę kas šešis mėnesius. Nepaisant balsavimo praėjusiuose rinkimuose, turiu jums atvirai pasakyti, jei mums patinka Europa ir jei norime, kad Europa kalbėtų vienu balsu, man neatrodo protinga manyti, kad Tarybai pirmininkaujanti valstybė turi keistis kas šešis mėnesius. Todėl kartu su Pirmininku J. M. Barroso gruodžio mėn. turėsime sukurti gaires, kad pamatytume, kaip reaguoti į Airijos klausimą. Prieš baigdamas pirmininkauti Tarybai, tikrai ketinu pasiūlyti šias gaires ir pabrėžti, susitarimo pagrindais, būdus ir priemones, skirtus įveikti dabar susidariusiai padėčiai.

Norėčiau pasakyti paskutinį dalyką – euro zona negali veikti toliau be aiškiai nustatyto ekonominio valdymo. Negalime toliau taip elgtis. Norėčiau pareikšti pagarbą ECB darbui. Norėčiau pareikšti savo tvirtą įsitikinimą, kad ECB turi būti nepriklausomas, tačiau jei norime išnaudoti visas ECB darbo galimybes, ECB turi turėti galimybę derėtis su ekonomine valdžia. Tokia yra sutarties dvasia. Sutarties dvasia yra dialogas, demokratija ir abiejų pusių nepriklausomumas, be to, mano manymu, tikrasis Eurogrupės valdymas yra Eurogrupė, kuri susitinka valstybių ar vyriausybių vadovų lygmeniu. Kai pirmą kartą paraginau surengti tokį susitikimą, apstulbau sužinojęs, kad toks posėdis rengiamas pirmą kartą nuo euro sukūrimo.

Kalbant atvirai, sukūrėme valiutą, įsteigėme centrinį banką, turime bendrą pinigų politiką, tačiau neturime ekonominio valdymo, kuris pateisintų savo vardą. Naudingos buvo Komisijos nario J. Almunios pastangos išrinkti finansų ministrų pirmininką, priimant šį sprendimą dalyvavau ir aš, nes anksčiau esu dirbęs finansų ministru. Be to, norėčiau padėkoti Jeanui-Claude‘ui Junckeriui už jo darbą, taip pat už jūsų darbą. Tačiau norėčiau pasakyti vieną dalyką; kai krizė yra tokio masto, kokį matome dabar, vien tik finansų ministrų posėdis neatitinka krizės rimtumo. Be to, kai turėjome surinkti lėšas, kurias surinkome, reikėjo mobilizuoti ne finansų ministrus, o valstybių ir vyriausybių vadovus, nes tik jie turi teisėtas demokratines galias, priimti tokius rimtus sprendimus.

Ponios ir ponai, galėčiau kalbėti daug daugiau. Tiesiog darydamas išvadas norėčiau pasakyti, kad pasauliui reikia stipriu balsu kalbančios Europos. Ši atsakomybė guli ant jūsų pečių; ji guli ant Komisijos pečių ir ant Tarybos pečių. Norėčiau jums visiems pasakyti, kad pirmininkaujančiai valstybei, nepaisant visų skirtumų, buvo labai naudinga pajausti Europos Parlamento solidarumą, kuris nuo pat pradžių išnagrinėjo krizės rimtumą ir norėjo – ir būkite už tai pagirti – peržengti mūsų skirtingų krypčių ribas ir sudaryti sąlygas Europai susivienyti. Norėjau tai jums pasakyti, nes dėl to esu visiškai įsitikinęs.

(Plojimai)

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. − (FR) Gerb. pirmininke, Tarybos Pirmininke, ponios ir ponai, praėjusią savaitę Europos Vadovų Tarybos beprecedenčio intensyvumo darbas siekiant išspręsti ekonomikos krizę Europoje pasiekė kulminaciją. Taryba pašalino ad hoc, nesuderintu pagrindu, priimtų priemonių riziką, kad būtų pasiekta bendra pozicija, kuria siekiama atkurti Europos finansų sistemos stabilumą. Norėčiau padėkoti prezidentui N. Sarkozy, kurio dinamiškumas ir neįkainojamas ryžtas sudarė sąlygas būtinam stimului imtis veiksmų dėl beveik 27 bendrų tikslų ir principų.

Taip pat didžiuojuosi Komisijos indėliu, kuri, kaip sakė prezidentas N. Sarkozy, visuomet dirbo ranka rankon su pirmininkaujančia Prancūzija ir visuomet pabrėžė, kad tik Europos atsakas gali padaryti poveikį reikiamu lygmeniu.

Šis stimulas, kurį matėme Europos Vadovų Taryboje ir kuris sudarė mums sąlygas patvirtinti labai svarbų paktą dėl imigracijos, turi būti kelrodis ir tuomet, kai derinsime Europos darbotvarkę prieš gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybą.

Ypač mums reikia sukurti gaires Lisabonos sutarčiai, kad tinkamai pasiruoštume 2009 m. rinkimams.

Kalbant apie „energetikos ir klimato kaitos paketą“ reikia pasakyti, kad norint pasirašyti susitarimą iki metų pabaigos, reikės labai daug pastangų. Komisija artimai bendradarbiaus su pirmininkaujančia valstybe, siekdama surasti sprendimus, kurie išsklaidytų visų valstybių narių susirūpinimą. Tikimės ir tolesnės Parlamento paramos siekiant susitarimo.

Tačiau norėčiau šiandien savo kalboje dėmesį skirti svarbiausiam ir didžiausiam mūsų rūpesčiui, t. y. Europos ekonomikai. Turime išspręsti tris klausimus: pirma, turime įsipareigoti imtis skubių veiksmų Europos lygmeniu, kuriais būtų įveikta finansų krizė; antra, reformuoti tarptautinę finansų sistemą; ir, trečia, sustiprinti vadinamąją „tikrąją ekonomiką“, kad būtų kiek galima labiau sumažintos finansų krizės pasekmės ir sukurtos sąlygos augimui ir užimtumui atsigauti.

Esu visiškai įsitikinęs, kad Europa yra tokioje padėtyje, kad savo pasirinkimais ji gali būti matoma tarptautiniu lygmeniu reaguojant į krizę. Praėjusią savaitę „Camp Davis“ vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas aiškiai parodė, ką Europa gali pasiekti, kai ji yra susivienijusi. Sakykime be užuolankų, tokia baigtis nebuvo aiški. Prieš mėnesį ar du nebuvo įmanoma, kad kartu su mumis būtų JAV prezidentas. Tačiau dabar mums pavyko pasiekti, kad mūsų JAV partneriai dirbtų kartu su mumis ir esu įsitikinęs, kad sukūrėme sąlygas esminei pasaulinės finansų sistemos reformai.

Iš tiesų gyvename beprecedenčiais laikais ir dėl to reikia precedento neturinčio koordinavimo lygmens. Norėdami reaguoti tarptautiniu lygmeniu, privalome pateikti tikrą Europos atsaką. Europa privalo formuoti tarptautinių problemų tarptautinį sprendimą. Globalizacijos taisyklė yra griežtas atvirumo ir tarpusavio priklausomumo principo laikymasis. Užuot kentėjusi nuo globalizacijos, Europa turi formuoti globalizaciją, diegdama savo vertybes, ir saugoti savo interesus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mačiau, kaip krizės metu Europa parodė, jog ji gali priimti šiuos iššūkius.

Gerb. pirmininke, leiskite išsamiau papasakoti apie mūsų reakciją į krizę.

Mūsų svarbiausias prioritetas buvo atlikti savo, Komisijos, vaidmenį, gelbėjant į sudėtingą padėtį patekusias finansų institucijas. Tą darydami galėjome pasikliauti puikiu bendradarbiavimu su valstybėmis narėmis ir ECB.

Kitas mūsų žingsnis buvo pateikti tikslių ir pritaikytų priemonių, skirtų išspręsti specifiniams su kapitalo reikalavimais, indėlių garantijomis ir atskaitomybės taisyklėmis susijusiems trūkumams, rinkinį. Buvo labai svarbu veikti skubiai, todėl reagavome paspartindami savo darbą. Todėl buvau dėkingas Parlamentui, kad jis sugebėjo skubiai apsvarstyti atskaitomybės taisyklių pakeitimus. Žinau, kad jūs puikiai suprantate, kad ir kiti pateikti pasiūlymai turi būti apsvarstyti taip pat skubiai.

Taip pat privalome atsižvelgti į tai, kokių kitų pasiūlymų reikės dabartinio reguliavimo režimo spragoms ištaisyti ir patobulinti.

Kitą mėnesį pateiksime pasiūlymą dėl kreditų reitingų agentūrų. Pateiksime iniciatyvą dėl vadovaujančių asmenų užmokesčio, kuri grindžiama mūsų 2004 m. rekomendacijos persvarstymu. Persvarstysime išvestinius reguliavimo aktus. Konstruktyviai dirbsime su Europos Parlamentu sekdami jūsų naujausias rezoliucijas ir atsižvelgsime į 2009 m. Komisijos darbo programos nuostatas. Jokia finansų rinkų sritis neprasprūs pro šį persvarstymą.

Būsimiems veiksmams didelę įtaką padarys aukšto lygio grupės, kurią sudarydamas kėliau tikslą įvertinti tarptautinę finansų priežiūrą Europoje ir kuriai vadovauja Jacques de Larosière, rezultatai. Esu laimingas, galėdamas jus šiandien informuoti apie šios grupės sudarymą. Ją sudarys Leszek Balcerowicz, Otmar Issing, Rainer Masera, Callum McCarthy, Lars Nyberg, José Pérez Fernández ir Ono Ruding. Prašau šios grupės pirmuosius savo rezultatus pateikti prieš pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą ir šiandien po pietų su jūsų Pirmininkų sueigos nariais diskutuosiu apie tai, kaip užtikrinti, jog į šį darbą būtų įtrauktas Europos Parlamentas.

Tačiau, kaip jau sakiau, privalome skatinti pasaulinės finansų sistemos reformą. Paskutinių mėnesių įvykiai parodė, kad Bretton Woods institucijos nespėjo koja kojon su pasaulinių finansų rinkų integracijos tempu.

Labai svarbus bus Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimas: kaip žinote, Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos turi beveik 80 % visų finansų rinkų. Toks bendradarbiavimas svarbus ne tik siekiant išbristi iš krizės, tačiau, dar svarbiau, siekiant išvengti naujos krizės. Šiuo požiūriu didelis žingsnis į priekį buvo diskusijos, kuriose kartu su prezidentu N. Sarkozy diskutavome su prezidentu G. Bushu.

Tačiau to nepakanka. Turime įtraukti kitus svarbiu sveikėjus. Vėliau šią savaitę kartu su prezidentu N. Sarkozy vyksiu į Kiniją, kur kelsiu šį klausimą ASEAN aukščiausiojo lygio susitikime vyksiančiose diskusijose su Kinijos prezidentu ir ministru pirmininku ir su kitais Azijos partneriais. Mums reikia, kad dalyvautų kritinė masė veikėjų.

Mūsų tikslas turėtų būti sukurti tokią pasaulinę finansų valdymo sistemą, kuri būtų pritaikyta XXI amžiaus iššūkiams veiksmingumo, skaidrumo ir atstovavimo prasme.

Europa rodo kelią. Dėl to mes visi bendrai galime didžiuotis ir noriu dirbti su šiuo Parlamentu, kad būtų padarytas stiprus Europos indėlis į šias tarptautines diskusijas.

Taip pat yra dalykas, kurį paprastai vadiname tikrąją ekonomika, ir visi žinome, kad diena iš dienos atsiranda vis naujų įrodymų, kad mes susiduriame su rimtu ekonomikos lėtėjimu statybų sektoriuje. Poveikis jaučiamas darbo vietų, namų ūkių pajamų ir kitų mažų ir didelių verslų atvejais.

Vienas dalykas turi būti aiškus: nėra jokio nacionalinio kelio iš šios krizės – mūsų ekonomika yra pernelyg susijusi. Arba kartu išplauksime, arba kartu paskęsime. Negalime neatsižvelgti į pagalbos sirenų šauksmą, negalime atsukti nugaros globalizacijai ir rizikuoti savo bendrąja rinka. Tai ir toliau bus Europos Sąjungos augimo variklis.

Nebegalime įprastai elgtis ir su verslu. Europos ekonomiką reikia skatinti, kad ji atsigautų, toliau augtų ir joje būtų kuriamos darbo vietos. Pirmiausia – Europos viduje. Turime dar kartą padvigubinti savo pastangas spręsdami ilgalaikius klausimus ir siekdami būti geresnės formos, kad išspręstume būsimus iššūkius, paverstume Europą žinių ekonomika ir daugiau investuotume į mokslinius tyrimus, plėtrą ir naujoves. Persvarstytu Stabilumo ir augimo paktu paliekama pakankama veiksmų laisvė valstybėms narėms savo biudžeto politika reaguoti į dabartines išimtines sąlygas ir skatinti augimą ir darbo vietas.

Tačiau turime išeiti ir už mūsų sienų ribų. Prekyba pastaraisiais metais buvo Europos augimo raktas. Dabar yra tinkamas laikas aktyviai siekti prieigos prie rinkos ir padaryti taip, kad prekybos kliūtys niekam nepadėtų. Tikiuosi, kad visi išmokome pamoką, jog protekcionizmas tik apsunkina atsigavimą.

Europos pramonei reikia paramos. MVĮ privalo turėti laisvę, kad sutelktų dėmesį į savo rinkas. Būtent todėl neseniai pasiūlėme, kad mūsų mažiausias verslas būtų atleistas nuo perteklinės atskaitomybės taisyklių ir statistikos teikimo naštos.

Pagalbos reikia ir didiesiems gamintojams. Noriu būti tikras, kad kiek galima efektyviau naudojame Europos programas, pvz., konkurencingumo ir naujovių programą ir mokslinių tyrimų pagrindų programą. Turime sustiprinti savo sinergijas tarp mūsų Lisabonos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos ir mūsų klimato ir energetikos darbotvarkės.

Investicijos į mažai anglies naudojančias technologijas ir efektyvaus energijos naudojimo priemones taip pat parems mūsų konkurencingumą, mūsų energetinį saugumą ir mūsų klimato kaitos darbotvarkę. Europos investicijų bankas bus vertingas partneris, siekiant šių tikslų.

Paramos reikia ir Europos piliečiams, ypač patiems pažeidžiamiausiems. Labai svarbu, kad didėjant nedarbui išlaikytume investicijas į mokymą, vystytume naujus įgūdžius ir rengtume žmones mokėti pasinaudoti galimybėmis, kai jų vėl atsiras. Daryti pažangą naudojantis mūsų Socialine darbotvarke, skirta prieigos galimybėms ir solidarumui, yra svarbiau nei kada nors anksčiau. Mes persvarstysime vaidmenį, kurį gali suvaidinti Prisitaikymo prie globalizacijos fondas.

Visose šiose srityse turime veikti labai protingai. Privalome gauti kiek įmanoma daugiau iš kiekvieno mūsų žengiamo žingsnio. Protingas veiksmas reiškia dviejų zuikių nušovimą vienu šūviu. Pavyzdžiui, galima padėti statybos pramonei, tačiau tai reikia daryti skatinant efektyvų energijos naudojimą namuose. Kur tinka, reikia naudoti valstybės pagalbą, tačiau tai reikia daryti laikantis gairių, kuriomis valstybės pagalba skiriama aplinkosaugai, moksliniams tyrimams ir vystymui. Padėti svarbiausioms pramonės šakoms, pvz., automobilių pramonei? Kodėl ne? Tačiau reikia ruošti ją rytojaus švarių automobilių rinkai. Protinga parama: štai ko reikia mūsų pramonei – o ne protekcionizmo. Tą noriu pabrėžti labai aiškiai.

Lisabonos strategija, kurią pateiksime gruodžio mėn., suteiks galimybę sujungti šias skirtingas kryptis. Nėra stebuklingos burtų lazdelės, kuri apverstų Europos pramonę. Privalome pasinaudoti kiekviena galimybe, ištirti visus galimus būdus, kuriais Europos Sąjungos politika galėtų padėti valstybėms narėms išnaudoti visas Europos pastatymo į augimo kelią galimybes. Tai yra mūsų ateinančių savaičių uždavinys. Tam mes rengiamės ir šio uždavinio noriu imtis kartu su Europos Parlamentu.

Iš tiesų gyvename istoriniu laiku, kai dėl krizės kyla klausimai dėl visų, atrodytų, aiškių dalykų, o mūsų protai yra atviresni pokyčiams. Tai yra nepaprastos akimirkos, kurios nenutinka kiekvieną dieną. Privalome suprasti, kad tai iš tiesų yra viena iš akimirkų, kai yra daugiau erdvės plastiškumui ir lankstumui, todėl galime padaryti tikrus pokyčius, tai yra akimirkos, kai žinome, jog šiandienos sprendimai turės lemiamą įtaką rytojaus tikrovei. Dabar mums reikia pokyčio. Ne grįžimo prie praeities sprendimų, bet pokyčio, kuriuo rastume ateities sprendimus, t. y. XXI a. globalizuoto pasaulio sprendimus.

Šiandien Europa gali pasiūlyti principus ir taisykles, kurie formuos naująją pasaulio tvarką. Turime galimybę teikti pasiūlymus, pagrįstus Europos vertybėmis, pagristus atvira visuomene ir atvira ekonomika. Kaip šį savaitgalį sakiau „Camp David“ vykusiame susitikime, atviroms visuomenėms reikia teisinės valstybės ir demokratijos. Taisyklių reikia ir atvirai ekonomikai – skaidrumo, protingo reguliavimo ir protingos priežiūros taisyklių.

Krizės metu Europa rodo savo tikrąsias spalvas. Gruzijoje Europa sugebėjo sustabdyti karą. Finansų krizės metu Europa yra lyderė ieškant pasaulinio sprendimo. Per ateinančias kelias savaites privalome parodyti, kad galime ir toliau būti lyderiai kovos su klimato kaita srityje ir sukurti energetikos politiką ateičiai, nes mes tai esame skolingi savo piliečiams, savo ekonomikai ir savo partneriams visame pasaulyje, taip pat būsimoms europiečių kartoms.

(Plojimai)

  Joseph Daul, PPE-DE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Tarybos Pirmininke, Komisijos Pirmininke, ponios ir ponai, šią vasarą Europa ir pasaulis du kartus susidūrė su didelėmis krizėmis. Du kartus Europa parodė, kad turėdama politinės valios ir veikdama kartu, ji gali ne tik patvirtinti stiprią ir nuoseklią poziciją, bet ir daryti įtaką savo partneriams pasaulyje, pvz., Gruzijoje, ir būti partnerių lydere.

Savo frakcijos vardu norėčiau šiame Parlamente pagerbti pavyzdinį pirmininkaujančios Prancūzijos ir jos prezidento N. Sarkozy darbą šių dviejų didelių krizių metu. Jis neatostogavo, o dirbo nuo pat pirmininkavimo pradžios. Dabar pirmininkaujanti valstybė puikiai tarnauja Europai ir europiečiams. Ji rodo, kad Europa gali būti svarbi tarptautiniu lygmeniu …

(Šnabždesys)

Gerb. pirmininke, norėčiau, kad žmonės klausytųsi ir manęs.

Ji rodo, kad Europa nusipelno būti pastatyta ir turėti patirties. Be to, paskutinės Europos Vadovų Tarybos metu buvo vienbalsiai patvirtintos euro zonos valstybių gairės, nustatant priemones, kuriomis siekiama įvesti reguliavimo priemones, stebėsenos priemones ir etikos taisykles, kuriomis būtų užkirstas kelias garantuotoms kompensacijoms. Visa tai yra tinkamas kelias.

Be abejo, finansų krizė dar neatsitraukė, tačiau būtent krizės laikotarpiu galime ir privalome patvirtinti taisykles ateičiai. Kartais girdžiu kalbant, kad matome kapitalizmo griūtį ir dėl to kalta laisva rinka. Tikrovė yra tokia, kad nors laisvoji rinka pasiteisino, ją turi lydėti taisyklės ir akivaizdu, kad arba nebuvo pakankamai tokių taisyklių, arba jos buvo taikomos nepakankamai griežtai. Todėl su centrinių bankų ir visos tarptautinės bendruomenės pagalba turime dirbti šiuo klausimu ir atsakyti į ideologinius iššūkius.

Be to, šiuo klausimu džiaugiuosi dėl pirmininkaujančios valstybės iniciatyvos suburti mūsų partnerius, kad jie apibrėžtų naują pasaulinę ekonominę ir finansų tvarką. Privalome užtikrinti, kad mūsų mažiesiems indėlininkams nenutiktų taip, kad jie pamatys, jog per vieną naktį sužlugo jų pastangos. Privalome užtikrinti, kad mūsų verslininkai, ypač mažieji ir vidutiniai verslininkai, galėtų ir toliau finansuoti savo veiklas – užimtumo ir augimo šaltinį – protingomis kainomis.

Mūsų frakcija pritars visoms priemonėms, kuriomis bus siekiama apsaugoti Europos solidarumą ir socialinį rinkos ekonomikos modelį, kurio tikrąja verte galime įsitikinti krizės laiku. Lisabonos sutarties klausimu, norėčiau dar kartą paraginti jos neratifikavusias valstybes nares kiek įmanoma greičiau tai padaryti, kad turėtume bendrą idėją apie galutinę ratifikavimo būklę.

To prašome todėl, kad matome, jog Europai sudėtinga veiksmingai dirbti, kai galioja vienbalsio tvirtinimo taisyklė ir nėra stabilaus pirmininkavimo. Tikimės, kad gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba priims sprendimą dėl gairių dėl tikroviško, tačiau ambicingo laiko grafiko, per kurį bus įveikta krizė. Taip pat norėčiau pasakyti, kad jei per ateinančius mėnesius ir toliau bus taikoma Nicos sutartis, ji ir Europos Parlamentui turėtų būti taikoma tiek pat, kiek ir Europos Komisijai. Todėl raginu visus šiame Parlamente prisiimti savo atsakomybę. Komisijoje, kuri pradės darbą 2009 m. rudenį ir kurios pirmininkui liepos 15 d. Parlamentas suteiks įgaliojimus, bus mažiau narių, nei yra valstybių narių. Be to, yra Nicos sutartis, mažiau vietų ir mažiau galių turintis Parlamentas ir mažiau narių turinti Komisija.

Europos Vadovų Taryba patvirtino Europos paktą dėl imigracijos. Tai yra didelė sėkmė, tačiau mūsų laukia daug naujų ir įvairų iššūkių: klimatas, energetika, gynyba – tai tik keli iš jų. Tik dirbdami pagal socialinį modelį ir sutvirtindami mūsų socialinę rinkos ekonomiką galėsime tinkamai ir tvariai veikti mūsų kartų labui. Gerb. N. Sarkozy, raginu padaryti pažangą mūsų darbe. Ketiname įdėti visas pastangas Parlamente, kad užtikrintume, kad iki metų pabaigos ir čia turėtume patikimą viziją pasauliui ir mūsų vaikų ir anūkų ateičiai.

  Martin Schulz, PSE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, savaitgalį iš tiesų matėme istorinį vaizdą. Matėme, kaip veikiantis Europos Sąjungos Pirmininkas ir Europos Komisijos Pirmininkas buvo apsupę tebeatmenamą blogiausią Jungtinių Valstijų prezidentą, kuris ketina pamatyti Europos vidaus rinkos politikos priežastis.

Tai iš tiesų buvo istorinis momentas ir iš tiesų didelė galimybė Europai užimti savo teisėtą vietą tarptautinėje politikoje. G. Busho administracijos politika, visiškas pasaulio rinkų reguliavimo panaikinimas laissez faire, kur bet kas bet kur gali patvirtinti bet kokią priemonę, bankrutavo ir Europa turi galimybę Europoje ir pasaulyje užpildyti atsiradusį vakuumą nauja, labiau socialine ekonomine tvarka. Tai yra prieš mus esantis uždavinys ir jis iš tiesų yra istorinis.

(Plojimai)

Gerb. N. Sarkozy, pirmieji žingsniai buvo geri. Ėmėtės krizės metu reikalingų priemonių, taigi mūsų frakcija dėl to jus remia. Neslėpsiu, kad mums padarėte įspūdį, parodydamas ryžtą, jūs ir – pasakysiu aiškiai – J. M. Barroso, tačiau ne jo Komisija.

Kol kalbu apie pasinaudojimą galimybėmis, turiu pasakyti, kad privalome pirmiausia imtis dabar reikalingų veiksmų, kurie prasideda žodžiais „niekada daugiau“. Tai, kas nutiko šiose rinkose, turi niekada nepasikaroti. Turi būti nubrėžta linija ties tarptautinių finansų rinkų griūtimi ir jos sukelta tikrosios ekonomikos krize. Tai neturi niekada daugiau pasikartoti.

Norint tai užtikrinti, mums reikia naujų taisyklių. Tokios naujos taisyklės turi ateiti ir iš jūsų, gerb. J. M. Barroso. Po minutės mano kolega P. N. Rasmussen tiksliai apibūdins, ko mes iš jūsų tikimės. Tikimės, kad iki metų pabaigos pateiksite pasiūlymus, kuriuos pristatėte, nes veikti mums reikia greitai. Neturime daug laiko.

Jei veiksime greitai, taisyklėms bus suteikta pirmenybė – ne tik bankų taisyklėms, bet ir ribotos rizikos fondų ir privačių akcijų taisyklių. Dėl to čia nusprendėme prieš kelias savaites ir sprendimas buvo vienbalsis.

Šiandien girdėjau socialdemokrato kalbą: ilgalaikis UMP partijos lyderis Prancūzijos prezidentas konservatorius Nicolas Sarkozy kalba kaip tikras Europos socialistas.

(Plojimai)

J. M. Barroso, pavėluotai atkartodamas savo trockistinę, savo maoistinę praeitį, kalba kaip tikras kairysis. Iš J. Daulo, vėlgi girdžiu tikrą socialdemokrato kalbą. Paraiškos formas dėl stojimo į socialistų frakciją galima rasti prie įėjimo.

(Juokas)

Dabar norėčiau paskaityti citatą, klausykitės atidžiai, ponai.

(Šūksniai: „ponios“)

„Per pastaruosius dešimtmečius kai kurios mūsų tautos ir Europos Sąjunga bendrai tapo pernelyg reguliuojamos ir apsaugotos […]. Toks perteklinis reguliavimas […] kenkia konkurencingumui … .“ Tai yra citata iš Europos liaudies partijos 2006 m. manifesto, kurį pasirašė Nicolas Sarkozy, J. M. Barroso ir J. Daul. Ponai, jūs atvykote per vėlai, bet svarbiausia, kad atvykote.

(Plojimai)

(Šūksniai: „ir H. G. Pöttering“)

Diskutuodamas šia tema su jumis, klausiu savęs: kur jūsų kalbose yra paprasti Europos Sąjungos piliečiai? Kas kalba apie mokesčių mokėtojus, kuriems užkraunama šios nelaimės rizika? Kas kalba apie perkamąją galią, kurios reikia, norint atgaivinti vidaus rinką?

Įžengiame į laikotarpį, kuriam gresia recesija, arba gal jau esame recesijoje. Mums reikia didesnės perkamosios galios. Mums reikia socialiai apsaugoti ne tik bankus, bet ir, svarbiausia, apsaugoti nuo rizikos paprastus piliečius; nes jei mūsų planai – o kitos alternatyvos nėra – žlugs, visos bėdos nusileis ant paprastų Europos Sąjungos piliečių, darbuotojų, kurie turės mokėti. Būtent todėl įdiegdami daugiau taisyklių, taikydami didesnę priežiūrą ir, be abejo, valstybės apsaugą, norime tiems piliečiams sukurti tokią pat apsaugą, kokią sukūrėme dideliems bankams. Tai yra svarbiausias reikalavimas visose valstybėse narėse.

(Plojimai)

Norėčiau perfrazuoti žodžius, kuriuos 2000 m. CDU partijos konferencijoje pasakė Angela Merkel: valstybė turi užleisti pozicijas ekonominės ir socialinės politikos srityse. Nesutinku: valstybė neturėtų užleisti pozicijų, bet turėtų dalyvauti daugiau, turėtų vykdyti didesnę priežiūrą ekonomikos reikaluose. Esu dėkingas, kad J. M. Barroso ir N. Sarkozy patvirtino, jog mums reikia daugiau, o ne mažiau taisyklių. Jūs esate gerame kelyje. Todėl sakau jums, kad būsite gerame kelyje ir jeigu – o mūsų pritarimą tam turėsite – neleisite, kad klimato paketas, dėl kurio gali būti sukurta darbo vietų ir kuris sudaro sąlygas tvariam ekonominiam valdymui, būtų priešinamas dabartinei finansų krizei ir dėl to sustabdytas.

Kaip teisingai pasakė Jean-Claude Juncker, finansų krizė praeis, tačiau klimato krizė, deja, liks. Būtent todėl priešinti vieną reiškinį kitam, būtų klaida. Tačiau, jūs, gerb. N. Sarkozy, esate teisus, jog ir tai turi būti sprendžiama abipusio solidarumo tarp stipresnių ir silpnesnių ir visų mūsų ir čia, Parlamente ir Taryboje, bendradarbiavimo pagrindu.

Gerb. pirmininke, norėčiau pareikšti savo nuoširdžią padėką, įskaitant ir specialią padėką Pirmininkui, kuris suteikė man dar vieną minutę. PSE frakcija ir toliau laikosi pozicijos, kad krizės metu vertybės, dėl kurių mes niekuomet negaudavome daugumos pritarimo šiame Parlamente, šiuo metu yra darbotvarkėje. Jei dabar mums pritarsite, galiausiai išmoksite pamoką, tačiau turite sutikti, kad tai, jog neturime mums reikalingų taisyklių, nutiko dėl jūsų padarytų klaidų.

(Kairiųjų plojimai ir dešiniųjų protestai)

  Graham Watson, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, savo pastabas skiriu einančiam Tarybos Pirmininko pareigas. Tarybos Pirmininke, jūs pasakėte šiltus ir drąsinančius žodžius iš praėjusios savaitės Tarybos. Sakėte, kad Taryba ir Parlamentas privalo dirbti ranka rankon, – „travailler main dans la main“, – tačiau mūsų darbas yra skaityti tarp eilučių.

Kodėl Tarybos išvadose nuoroda daroma tik į Tarybos ir Komisijos bendradarbiavimą?

(Plojimai)

Kodėl straipsniuose dėl klimato kaitos visai neminimas Parlamentas? Šio dokumento 16 straipsnyje turėjote pakviesti dirbti ir Europos Parlamentą, o ne tik Komisiją; ir pripažinti, jog sprendimą priims Taryba ir Parlamentas, o ne tik Taryba. Be to, Tarybos Pirmininke, pamatysite, kad jums reikės Europos Parlamento, nes kai kurios valstybės narės bando išardyti tinkamai pasiektus susitarimus. Europa privalo laikytis savo susiderėtų tikslų. Nėra sąžininga kai kurioms vyriausybėms sakyti, kad dėl naujos ekonominės aplinkos tokie susitarimai tampa nepasiekiami. Nauji teršalų išmetimo tikslai automobilių pramonėje neįsigalios iki 2012 m.: teršalų dalijimo pasiūlymai bus taikomi tik po 2013 m., t. y. daug vėliau nei prognozuojamas pasaulinės ekonomikos atsigavimas. Jei atidėsime veiksmus dabar, tai sukels klimato katastrofą ir dėl to teks apmokėti dar didesnę sąskaitą. Mums reikia daugiau negu tai, dėl ko praėjusią savaitę susitarė Taryba.

Tarybos Pirmininke, jūs teisingai pripažįstate rinkų galią. Po Berlyno sienos griuvimo iš skurdo buvo ištraukta 50 mln. žmonių, nes laisvas prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas yra svarbiausias Europos gerovės elementas. Be to, tai yra labai svarbu mūsų laisvei. Šiandien matome, kas nutinka, kai rinkoms trūksta atskaitomybės. Per pastarąsias savaites pasaulinė finansų sistema žvelgė į bedugnę ir mums reikia suderintų veiksmų, kad iš ten ištrauktume visą sistemą. Taigi mūsų frakcija džiaugiasi, kad Taryba sutvirtino priemones, dėl kurių susitarė euro zona. Priemonėmis buvo sumažintas spaudimas tarpbankinėms rinkoms. Dabar turime sumažinti palūkanų normas, kad sušvelnintume recesiją.

Taip pat džiaugiamės dėl Komisijos kapitalo reikalavimų direktyvos, naujų apskaitos standartų ir planų kontroliuoti kreditų reitingų agentūras. Europa taip pat turi imtis lyderės vaidmens derybose dėl finansų valdymo pasaulinės sistemos. Kadangi reikia taisyklių, reikia ir priemonių, užtikrinančių jų įgyvendinimą. Aukščiausiojo lygio susitikime nepavyko susitarti dėl veiksmingo režimo, kur būtų prižiūrima finansų sistema Europoje. Iškėliau šį klausimą Europos finansinių paslaugų tarnyboje ir sklinda gandas, kad einantis Tarybos Pirmininko pareigas taip pat pritaria griežtai priežiūrai Europos lygmeniu. Visomis priemonėmis stenkitės su amerikiečiais pasiekti pasaulinį susitarimą, tačiau jei jie atsisakys dalyvauti – tęskite be jų. Finansinių paslaugų pramonės priežiūra ir toliau yra trūkstama dėlionės dalis.

Tarybos Pirmininke, jūs esate veiklos žmogus. Jūsų veiksmai išryškino poreikį turėti nuolatinį Tarybos Pirmininką. Jūs atkreipėte dėmesį į mūsų sėkmę. Rugpjūčio mėn. Europa išlaikė Tbilisį be tankų. Šį mėnesį Europa išlaikė bankus versle. Jei gruodžio mėn. Europa veiks taip, kad būtų išsaugota mūsų planeta, tuomet net pačius didžiausius skeptikus įtikinsime, kad mums reikia Lisabonos sutarties.

(Plojimai)

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Tarybos Pirmininke, Komisijos Pirmininke, tikrai negalėčiau nepripažinti, jog politikoje reikalinga energija ir valia ir tikra tiesa, kad pirmininkaujanti Prancūzija parodė tokią energiją ir valią, kuri padarė Europai gero.

Tiktai kartais jaučiuosi taip, tarytum sapnuočiau. Jaučiuosi taip,, tarytum sapnuočiau, kai kalbama apie krizes, nes visos krizės – finansų krizė, aplinkosaugos krizė, pasaulio badas – yra tarpusavyje susijusios ir negalime išspręsti vienos krizės, neišspręsdami kitų. Todėl yra neteisinga sakyti, kad krizė prasidėjo liepos, rugsėjo ar rugpjūčio mėn.! Ji prasidėjo prieš keletą metų – ir truputis savikritikos iš buvusio Prancūzijos finansų ministro, truputis savikritikos iš šios Komisijos, kuri prieš metus atmetė visą Europos reguliavimą dėl finansinių srautų, padarytų minėtus asmenis ateityje truputį patikimesnius…

(Plojimai)

Tai yra tas pats, kaip sapnuoti! Tarytum dabartinė krizė yra gamtos nelaimė, kurios nebuvo įmanoma numatyti. Ne, tai nėra tiesa, ir galima šiuo pagrindu diskutuoti.

Krizių logika yra tokia, paprasta logika: daugiau ir daugiau, kiek įmanoma greičiau. Būtent tai sukėlė finansų krizę, būtent tai kelia aplinkosaugos krizę ir būtent dėl to didėja badas pasaulyje. Dėl to nebekalbėkime apie nekontroliuojamą augimą … kitaip tariant, svarbus yra pokyčių turinys. Man sukėlė susidomėjimą tai, kad visi kalbėjo apie radikalią kapitalizmo ir rinkos ekonomikos reformą, tačiau šiandien neišgirdau, kokios yra tokios radikalios reformos priežastys. Mums reikia aplinkosaugos rinkos ekonomikos ir socialinės rinkos ekonomikos, t. y. mums reikia kelti klausimą dėl pačių mūsų gamybos būdų, dėl mūsų gyvenimo būdo pagrindų. Jei neužduosime šių sudėtingų, labai sudėtingų klausimų, mes vėl dar kartą keliausime tiesiai į nelaimę.

Būtent todėl, kai jūs, gerb. N. Sarkozy, pvz., sakote, kad reikia padėti atgaivinti automobilių pramonę, aš nesuprantu, kaip tuo pat metu vokiečiai nori automobilių pramonei padaryti nuolaidas dėl CO2, kitaip sakant, iš esmės taikyti teisės aktų nuolaidas ir – dar daugiau – duoti jiems pinigų. Automobilių pramonei. Ypač Vokietijos automobilių pramonei, kuri uždirbo didelį pelną per pastaruosius dešimt metų. Ši pramonė ketina investuoti lėšas į mokesčių rojų. Taigi mes ketiname duoti pinigų bendrovėms „Mercedes“, BMW ir „Audi“, kad jos padėtų savo pinigus į mokesčių rojus. Nesutinku su tuo.

(Plojimai)

Taip iš tiesų, gerb. M. Schulzai, jūs kalbėjote tik savo kolegoms kairiesiems, aš kalbėjau savo kolegoms ir kairiesiems, ir dešiniesiems – ir socialdemokratams, ir krikščionims demokratams – kurie sutarė su Vokietijos automobilių pramone užsiimti lobizmu dėl klimato kriterijaus sumažinimo. Taip, gerb. M. Schulzai, tai yra tiesa.

(Plojimai)

Šiuo pagrindu… taip, iš tiesų, esu teisus. Jūs, gerb. socialdemokrate, galite slėptis dėl šio klausimo, jūs galite slėptis, bet tai buvo neverta jūsų politikos.

Norėčiau kalbėti šiuo klausimu, norėčiau toliau kalbėti apie labai svarbų klausimą, t. y. augimą (kalba ne į mikrofoną). Prašom tyliau, dabar kalbu aš. Turiu omenyje, kad kai sakome „augimas“, šiuo metu labai svarbu kalbėti apie augimo tipą ir kaip jį pasiekti. Kadangi valstybė dabar įgijo akcijų bankuose – nacionalizacijos dalis ir pan. – dabar reikia diskutuoti dėl susirūpinimo tuo, kaip mes ketiname investuoti. Kaip ir kodėl mes ketiname investuoti?

Tai yra diskusijos dėl turinio. Jei investuosime į aplinkos žalą, na, darysime tą patį, kaip ir anksčiau. Būtent todėl, kaip teisingai sakote, privalome aptarti Europos atgaivinimo planą, tačiau tokį Europos atgaivinimo planą, kurį Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas vadina Žaliuoju susitarimu, o ne tiesiog į kokį nors seną dalyką.

Baigdamas norėčiau pasakyti du dalykus. Dėl mokesčių rojaus – buvote finansų ministras – įpareigojimas daryti deklaracijas turi būti atšauktas. Taip sakydamas turiu omenyje, kad kai koks nors asmuo, bendrovė ar bankas ketina investuoti pinigus į mokesčių rojų, būtent mokesčių rojus turi deklaruoti kilmės valstybei investuotus pinigus. Atšaukimas to, kas ne …Kai kalbame apie bendroves, kurios naudoja mokesčių rojų, reikia pradėti nuo skaidrumo. Tai yra svarbus sprendimas, kuris pastūmėtų mus į priekį.

Galiausiai vis dėlto norėčiau tarti keletą žodžių apie klimato paketą. Gerb. N. Sarkozy, jūs surengėte – G. Watson yra teisus – institucinį pučą. Jūs taip padarėte, kai paskelbėte, kad tokį sprendimą priims Europos Vadovų Taryba, kuri tai turi padaryti vienbalsiai. Jūs atidarėte Pandoros skrynią ir gavote Vokietijos, Italijos ir Lenkijos veto balsus, o galėjote viską palikti taip, kaip buvo, t. y. balsuojant Parlamento komitetuose, Komisijai patvirtinant poziciją ir dirbant su aplinkosaugos ministrų Taryba. Turėjome galimybę nuspręsti dėl klimato paketo taikant bendro sprendimo procedūrą, taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą. To atsisakydami gruodžio mėn., jūs panaikinote bendro sprendimo ir kvalifikuotos daugumos balsavimo galimybę. Už tai sumokėsite labai didelę kainą, nes dabar esate mano minėtų vetavusių valstybių malonėje.

Todėl remiu jūsų valią Europos naudai, jūsų energiją Europos naudai, tai, kad mums reikia eiti į priekį, kad Europa turi būti nepriklausoma, tačiau mūsų nuomonės vis dar gerokai ir smarkiai skiriasi, kai kalbame apie klausimą „kaip“, apie Europos demokratiją ir poreikį atgaivinti aplinkosaugos turinį.

(Plojimai)

  Cristiana Muscardini, UEN frakcijos vardu. – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, norėtume pareikšti savo visapusišką paramą Pirmininko žodžiams. Vertiname pirmininkaujančios valstybės per šiuos sudėtingus mėnesius nuveiktą darbą ir džiaugiamės dėl pateiktų pasiūlymų. Nepaisant to, norėtume priminti Komisijos Pirmininkui, kad darydamas tam tikrus teiginius, kuriems galime pritarti, jis prisiima atsakomybę ir už tam tikrų Komisijos narių veiksmus, įskatinat, Komisijos narį, atsakingą už konkurenciją, kurio pastabos dėl parafino klausimo aiškiai nepadėjo padidinti saugumo ar nuraminti rinkų.

Taip pat norėjome, kad Komisija greičiau sureaguotų į darinius, t. y. produktus, kurie parklupdė daugelį piliečių bei administracijų ir ES valstybių. N. Sarkozy komentarai sulaukė pritarimo iš tų, kurie nori matyti Europą ne su kas šešis mėnesius besikeičiančiu pirmininku, tačiau su tokiu, kuris veikia kaip visiškai vieningos – ne vienodos, bet susivienijusios – Europos atstovas, kuri veiktų kaip viena, nustatytų problemas ir kurtų strategijas, skirtas kovoti su problemomis ir, svarbiausia, jas išspręsti. Be jokios abejonės, krizė yra sisteminė, tačiau norėdami kovoti su sistemine krize privalome sukurti naują sistemą ir – su visa derama pagarba jums, Prezidente N. Sarkozy – iš naujo sukurti pasaulinį kapitalizmą.

Galbūt yra dar kai kas, ką turėtume pasakyti. Turėtume pasakyti, kad laisvoji rinka nereiškia kraštutinio liberalizmo ir kad šiandieniniame pasaulyje sistema, kurią norima pagrįsti kapitalu, privalo sujungti socialinius ir liberalumo apsektus. Sužlugdėme ir žlugdome bankus. Kiek daugiau galėjo nuveikti Europos centrinis bankas, jei būtume įdiegę jūsų, gerb. Pirmininke, dar prieš jums suteikiant įgaliojimus pateiktą pasiūlymą sukurti artimesnį ryšį tarp politinės krypties ir ekonomikos varomųjų jėgų. Neįmanoma valdyti ekonomikos neturint politinės vizijos, kurioje būtų nustatyti siekiami tikslai.

Tikimės, kad ateityje ECB galės labiau kontroliuoti finansų sistemos kokybę, tačiau nenorime jo matyti didingai atskirto. Norėčiau užbaigti, gerb. pirmininke, pasakydama, kad esu labai patenkinta, jog buvo patvirtintas imigracijos ir prieglobsčio paktas. Bent jau turime bendras taisykles visiems mums poveikį darančioje srityje, kurios atžvilgiu mes turime būti ypač vieningi. Tikimės, kad baudžiamosios ir civilinės sankcijos gali būti suderintos dėl tam tikrų svarbių klausimų, siekiant kovoti su siekiančiaisiais pelno ir tais, kurie stato į pavojų vartotojų saugumą, taigi ir ekonomikos stabilumą. Ačiū, gerb. Pirmininke, linkime sėkmės jūsų darbe.

  Francis Wurtz, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Tarybos Pirmininke, Komisijos Pirmininke, dar niekuomet Europos Parlamento istorijoje nebuvome susidūrę su tokio dydžio ir rimtumo daugelį aspektų apimančia krize ir tiesiog negalima nebijoti, jog blogiausia dar neatėjo.

Pirmiausia, daug pietų valstybių, iš esmės Europos Sąjungos partnerių, atsidūrė ant prarajos krašto – prie maisto, aplinkosaugos ir energetikos krizės prisidėjo finansų krizė. Tos valstybės niekaip neprisidėjo prie krizės, tačiau jos patiria didelį smūgį. Pajamų mažėjimas, investicijų mažėjimas, augimo mažėjimas – šie reiškiniai iš esmės nepaisomi dedant tarptautines pastangas, nes FAO generalinis direktorius J. Diouf turėjo paskelbti, kad iki šiol skirta tik 10 % nepaprastosios padėties lėšų, kurias skirti birželio mėn. įsipareigojo svarbiausios jėgos. Norintys išvalyti kapitalizmą aiškiai ir tikrai atsisakė savo darbo.

Savo ruožtu, kylančios ekonomikos valstybėms krizė daro poveikį, tačiau dar neįmanoma tiksliai nustatyti krizės sukeltų socialinių pasekmių. Mūsų kaimynė, dar visai neseniai kaip sėkmės modelis pristatoma valstybė Islandija, gyvena bankroto pavojuje. Pačioje Sąjungoje naujosios valstybės narės, pvz., Vengrija, kuri netgi nebegali investuoti savo ilgalaikių obligacijų, kovoja su ypač rimtomis problemomis, dėl kurių tų valstybių gyventojai patirs precedento neturinčių nuostolių. Įspūdingai padėtis pasikeitė ir tokiose valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė, Airija ir Ispanija, kurios ką tik buvo rodomos kaip pavyzdys. Sukrėtimas buvo stiprus visur. Manytina, kad taip bus ir Prancūzijoje, jei dėl recesijos ir toliau didės socialinė įtampa, smarkiai mažės darbo vietų, mažės viešasis finansavimas, vietinė valdžia ir viešųjų paslaugų privatizavimo projektai negaus finansų.

Galite sakyti, kad yra kitas klausimas. Taip nėra, nes jei kiekvienai iš mūsų valstybių gresia neįsivaizduojamo dydžio socialinė krizė, tai taip yra dėl vystymosi modelio, už kurį šiandien žmonės moka didelę kainą. Šis modelis buvo sukurtas Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje, o Europos Sąjunga visapusiškai priėmė jį kaip savą, prieš daugiau nei dvidešimt metų sugriaudama tarptautinę jėgų pusiausvyrą. Nuo to laiko būtent šiuo modeliu mėnuo iš mėnesio mus maitino Komisija ir būtent šis modelis paplitęs mūsų sutartyse, Teismo precedentinėje teisėje ir daugelyje mūsų politikos krypčių.

Būtent todėl, gerb. N. Sarkozy, negaliu pritarti jūsų nuomonei, kad dabar mūsų visuomenes ėda baisus priešas. Be abejo, žiežirba, nuo kurios kilo gaisras, gal ir kilo Niujorke, tačiau degalų gaisrui Europoje buvo tiek pat, kiek ir Jungtinėse Valstijose, ir visi politikos lyderiai, kurie per pastaruosius dvidešimt metų dirbo su Europos strateginiu krypties pakeitimu, mūsų kolegoms piliečiams turėtų pasiaiškinti. Jie neturi galvoti, kad išsisuko šiandien imdamiesi priemonių, – nors tų priemonių, aišku, reikia, – susijusių su ataskaitų teikimo standartais, reitingų agentūrų finansine priežiūra ar garantuotomis kompensacijomis.

Tačiau reikia pakeisti būtent sistemos šerdį: pinigai už pelną ir pelnas už pinigus – ši baisi spiralė didina darbo nuvertinimą, atlyginimo defliaciją, socialinių išlaidų normavimą ir planetos išteklių švaistymą ir didelės pasaulio gyventojų dalies atskyrimą. Skaičiai nemeluoja: tik 2 % dabartinių piniginių sandorių yra susiję su produktų ir paslaugų gamyba. Blogio rovimas su šaknimis nuo dabar reiškia puolimą prieš vis labiau didėjantį finansinės grąžos kriterijų, kuris yra visiškai nesuderinamas su žmogiškųjų pajėgumų nediskriminaciniu skatinimu ir tikruoju darniu vystymusi.

Be to, savo vardo vertas susitarimas Bretton Woods II turėtų būti nukreiptas į pinigų kūrimo pasaulyje bendros kontrolės įdiegimą, kitaip tariant, turėtų būti siekiama pakeisti neteisingą tarptautinę bendrą valiutą, t. y. dolerį, tikra tarptautine bendra valiuta, skirta būti svertu, kuriuo būtų ištaisyta netoleruotina nelygybė, kuri destabilizuoja pasaulį, ir siekiama prisidėti prie suderinto žmonių ir planetos vystymo. Mes esame taip toli nuo to, kad šiuo metu geriau vengti perteklinių radikalių reformų darbe, nebent Europos lyderių staigų polinkį į pasaulio keitimą įkvėpė romano „Leopardas“ veikėjo kunigaikščio Salinos moto: „viskas keičiasi taip, kad nesikeičia niekas“. Tačiau jie yra pavojuje netrukus labai staigiai ir skausmingai nubusti.

(Plojimai)

  Nigel Farage, IND/DEM frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, savo pastabas adresuoju laikinai einančiam Tarybos Pirmininko pareigas. Gerb. Prezidente N. Sarkozy, būtent dėl savo energijos, dinamiškumo ir iniciatyvumo nukeliavote į Gruziją ir Rusiją, bandydamas tarpininkauti ir pasiekti susitarimą. Jūs tai padarėte savo iniciatyva. Neveikėte Europos Sąjungos vardu. Jei kas nors čia galvoja, kad buvo kitaip – jie apsigauna. Nebuvo Tarybos susitikimo, nebuvo jokios rezoliucijos, nebuvo jokių įgaliojimų. Jūs veikėte kaip Prancūzijos prezidentas ir jums puikiai pavyko.

Tačiau jei jūs siūlote, kad būtent dėl tokio mūsų užsienio politikos modelio turėtume priimti sprendimą – t. y. modelio, kai nuolatinis pirmininkas ar nuolatinis užsienio reikalų ministras sprendžia, kokia turėtų būti visų mūsų užsienio politika, imasi veiksmų ir tai daro be nacionalinių vyriausybių ir nacionalinių parlamentų – tai atsakymas turėtų būti toks: ne, tikrai ačiū, bet ne.

Finansų krizės klausimu, turiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog jūsų pirminis planas, pagal kurį visi kartu į vidurį turi sudėti savo pinigus, žlugo. Labai gerai, kad airiai, graikai ir vokiečiai atsiskyrė ir veikė pagal savo nacionalinius interesus. Susitikimas buvo labiau panašus į atvejį, kai valstybės susitarė viena su kita, ir tai yra gerai ir dėl to aš džiaugiuosi.

Negirdėjau, kad šiandien kas nors pripažintų, jog ši finansų krizė yra ir reguliavimo žlugimas. Nebuvo taip, kad mums trūktų reguliavimo: per pastaruosius dešimt metų iš finansinių paslaugų veiksmų plano mes turėjome itin gausų reguliavimą. Toks reguliavimas pažeidė konkurencingumą tokiose vietose kaip Londonas ir neapsaugojo nė vieno investuotojo. Taigi, daugiau reguliavimo – ne atsakymas. Mums reikia iš naujo apmąstyti, ką mes veikėme.

Manau, kad mums reikia pradėti veikti savo nacionalinių interesų labui. Tai, kad mūsų nacionaliniai bankai negali mokėti dividendų už ateinančius penkerius metus, o Šveicarijos bankai – gali, įrodo, kad būdamas lankstus ir mokėdamas prisitaikyti ne Europos Sąjungoje gali atlaikyti finansų krizes daug geriau, nei būdamas įstrigęs Sąjungos viduryje.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Tarybos Pirmininke ir Prancūzijos Prezidente, diskutuojame, kokiomis švelninančiomis priemonėmis gydyti ligą, tačiau visai nekalbame apie ligos priežastis. Kaip čia buvo, kad nė viena ES institucija nematė, kad ateina krizė? Nei Taryba, nei Komisija, nei centrinis bankas, netgi, ponios ir ponai, mūsų Parlamentas ir nei vienos valstybės narės vyriausybė. Tiesa, krizę prognozavo nedidelis būrelis ekonomistų, pvz., Nobelio premijos laureatas Maurice Allais ir politiniai pareigūnai, iš esmės atstovaujantys mūsų partiniam įsitikinimams, pvz., Jean-Marie Le Pen. Deja, tai buvo balsas tyruose.

Tačiau akivaizdu, kad tai yra Europos – tarptautinės sistemos, nekontroliuojamos laisvos prekybos, finansinių prasimanymų ir mūsų lėtėjančios ekonomikos ir pramonės, kurios vėliau gali tapti trečiųjų valstybių, pasinaudosiančių susidariusia padėtimi, lėšų taikiniu, gąsdinančio išsiskyrimo krizė. Netgi jūsų, gerb. N. Sarkozy, darbas rodo blogą prisitaikymą prie Sąjungos: keturių, o ne 27 valstybių susitikimas spalio 4 d., šeštadienį; dvišalis susitikimas su Vokietija tik spalio 11 d.; susitikimas tik su penkiolika valstybių, Eurogrupės narių; susitikimas su JAV prezidentu, siekiant įtikinti jį surengti dar vieną susitikimą, teoriškai skirtą radikaliai reformuoti visą sistemą ir į kurį, jei teisingai supratome, buvo pakviestos tik šešios iš 27 ES valstybių narių, Jungtinės Valstijos, Japonija, Rusija, Indija ir Kinija.

Nesprendžiu apie šių susitikimų naudą iš anksto. Tiesiog sakau, kad tai yra grįžimas prie dvišalės arba daugiašalės diplomatijos ir tai aiškiai rodo, kad atsižvelgiant į Sąjungos nesugebėjimą reaguoti, jos įsipainiojimą į biurokratines taisykles ir jos troškimą tokių galių, kurių ji negali įvykdyti, Sąjungos struktūrai atėjo galas. Tai patvirtinama ir Europos Vadovų Tarybos pranešime, jei jį skaitytume tarp eilučių. Pranešime patvirtinamos jūsų iniciatyvos, pranešime maldaujama centrinio banko aplinkiniu keliu sumažinti Mastrichto kriterijaus ribą, tačiau pranešime nepateikiama jokių sprendimų.

Kalbėjote apie padėtį Gruzijoje ir savo pastangas, tačiau kaip galite nematyti, kad vienašališkas Kosovo nepriklausomybės pripažinimas nutiesė kelią Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybei? Kaip galite pateisinti neribotą NATO plėtrą, kai išnyko pats Varšuvos paktas?

Gerb. N. Sarkozy, kelias, kuriuo reikia eiti, yra kitur. Tikrasis kelias yra radikalus ryšio su tarptautine sistema nutraukimas ir visapusiškas klausimo kėlimas dėl vadinamojo žmonių, prekių ir kapitalo maišymo naudos. Tvirtas mūsų nepriklausomybių ir mūsų tapatybių gynimas nereiškia mūsų izoliacijos, o tai yra būtina sąlyga norint atgauti mūsų įtaką pasaulyje.

  Nicolas Sarkozy, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. J. Daulai, dėkoju už jūsų paramą. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcija visuomet tikėjo Europa, kuri gina, ir jūs pats dalyvavote dialoge su mūsų kaimynais rusais. Tai buvo pozicija su aiškia vizija: Rusija turi energijos, Europa turi technologijų. Rusija susiduria su rimta demografine problema, ji per metus netenka apie 700 000 žmonių, o jos teritorija yra du kartus didesnė už Jungtinių Amerikos Valstijų. Nežiūriu į Rusiją kaip į nesutaikomą priešę, priešingai, manau, kad ateityje reikės padėti pamatus bendrai ekonominei erdvei tarp Rusijos ir Europos Sąjungos ir tai būtų geriausias būdas juos paskatinti eiti link žmogaus teisių ir demokratijos laikymosi vertybių, kurios mums labai brangios Europoje.

Norėčiau dar pasakyti, gerb. J. Dauli, kad bankus norėjome paremti tam, kad apsaugotume indėlininkus. Buvo keletas strategijų. Kai kurios valstybės – apie tai pakalbėsiu vėliau – norėjo apsaugoti banko produktus ir jiems suteikti garantijas. Aš kovojau už pačių bankų apsaugojimą ir garantijų suteikimą jiems, kad galėtume palikti bankus dirbti savo darbą ir jūsų frakcijos parama mums buvo labai svarbi.

Norėčiau užbaigti pasakydamas, kad jūsų raginimas ratifikuoti Lisabonos sutartį buvo visiškai teisingas, ir vargu ar agresyvu prašyti žmones būti nuoseklius: negali sakyti, kad nebalsavai dėl to, jog bijojai prarasti Komisijos narį, jei atsisakydamas balsuoti verti išlaikyti tokią sutartį, kurioje numatytas Komisijos narių sumažinimas. Gerbiu visų nuomones, tačiau negaliu pritarti nenuoseklumui. Negalima tuo pat metu ir aktyviai skatinti Europos plėtrą, ir užkirsti kelią Europai kurti plėtrai reikalingas institucijas. Mes matėme, kiek Europai kainavo plėtra, neapsvarsčius gilesnio bendradarbiavimo; nebegalime vėl kartoti tų pačių klaidų.

Gerb. M. Schulzai, sakote, kad kalbu kaip Europos socialistas. Taip gali būti, bet turiu pastebėti, kad tiesą, pasakius, jūs nekalbate kaip Prancūzijos socialistas.

(Plojimai)

Visai atvirai, iš socialistų pasirinkčiau M. Schulzą be jokio apgailestavimo ir sąžinės graužimo. Tačiau norėčiau pasakyti dar vieną dalyką – visa Europos esmė yra ta, kad ji verčia mus daryti kompromisus. Būtent tai ir M. Schultz, ir aš darome. Ir kairiosios, ir dešiniosios vyriausybės vieną dieną patvirtins ir taikys Europos modelį, jos institucijas ir jos politikos kryptis – tai yra pasikeitimo įstatymas. Europos idealas negali – ir būtent dėl to jis yra puikus – būti sumažintas iki paprasčiausio kairiųjų ar dešiniųjų klausimo.

Laimei, gerb. M. Schulzai, kad tokie žmonės kaip jūs sugeba pripažinti, jog ne jūsų politinėje stovykloje esantys žmonės yra nebūtinai neteisūs vien dėl to, kad jie ne jūsų pusėje. Taip pat norėčiau ir jums, gerb. M. Schulzai, ir jūsų frakcijai, kaip einantis Tarybos Pirmininko pareigas, pasakyti, kad nors esu lojalus PPE frakcijai, labai stipriai vertinu socialistų frakcijos atsakomybės jausmą, kai ji pasuko tam tikru keliu. Europos sumažinimas iki paprasčiausių diskusijų tarp kairės ir dešinės, nors tokios diskusijos yra, yra nuodėmė prieš Europos kompromisą, prieš Europos idealą. Todėl nemanau, kad jūs atsižadate savo principų, kai remiate pirmininkaujančią valstybę, kaip ir aš neatsižadu savųjų, kai branginu Socialistų frakcijos paramą Europos Parlamente.

Norėčiau pasakyti dar daugiau. M. Schulz sako, jog tai yra istorinis uždavinys, ir jis yra visiškai teisus. Jis kaip ir J. Daul sako, kad krizė gali suteikti galimybę. Jūs esate visiškai teisus. Ir kai sakote „niekada daugiau“ irgi esate teisus. Tai nėra krikščionių demokratų ar socialdemokratų klausimas, tai yra sveikos nuovokos klausimas. Kas lėmė, kad susidarė tokios aplinkybės? Kita vertus, nesutikčiau su nuomone, kad per pastaruosius trisdešimt metų dešiniojo sparno vyriausybės klydo, o kairiojo sparno vyriausybės visuomet buvo teisios: tai būtų abiem pusėms skausmingas istorijos perrašymas.

Apie jūsų pastabas, susijusias su A. Merkel, norėčiau pasakyti, kad, mano manymu, tuo metu vyko rinkimai Vokietijoje, todėl tas pastabas vertinu kaip rinkimų žodžius. Savo ruožtu buvau apdovanotas A. Merkel solidarumu ir draugyste ir norėčiau ją pagerbti dar kartą už jos veiksmus, kai ji laikinai ėjo Tarybos Pirmininkės pareigas. Šešių mėnesių pirmininkavimas yra tęstinumo dalis ir gavau labai daug naudos iš savo pirmtakų, ypač A. Merkel, pastangų.

Gerb. G. Watsonai, labai gerbiu ir jus, ir jūsų mintis, bet netgi jei galite skaityti tarp eilučių, akivaizdu, kad be akinių šiandien jums to padaryti nepavyko, nes kas gi sakoma tekste? Tekste aiškiai daroma nuoroda į 2007 m. kovo mėn. ir 2008 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybų išvadas. Ir kas gi sakoma tų dviejų Tarybos susitikimų išvadose? Ten sakoma, kad klimato kaitos paketas bus patvirtintas taikant bendro sprendimo su Europos Parlamentu procedūrą. Gerb. G. Watsonai, tekstuose yra tęstinumas.

Taigi, ką aš stengiausi daryti? Galbūt tai buvo klaida. Norėjau nutraukti praktiką, kai Europos Vadovų Taryba leidžia penkiasdešimties puslapių komunikatus, kurių niekas neskaito, todėl pasiūliau aštuonių puslapių komunikatą. Jei norite paskelbti trumpesnį komunikatą, geriau nesilaikyti įprastos ankstesnių Tarybų išvadų santraukos pateikimo praktikos, siekiant paslėpti dabartinės Tarybos naujų sprendimų trūkumą. Todėl manau, kad bendras sprendimas yra nustatytas darant nuorodas į tas dvi ankstesnes Tarybas. Norėjote, kad tai patvirtinčiau, ir esu laimingas, galėdamas tai padaryti, tačiau galiu pasakyti dar daugiau, gerb. G. Watsonai.

Dėl energetikos ir klimato kaitos paketo turiu pasakyti, kad aš žinau, kartoju ir esu įsitikinęs, kad norint jį patvirtinti, reikės didelio Europos Parlamento ryžto. Spalio mėn. norėjau padaryti tik vieną dalyką, t. y. bandžiau išlaikyti susitarimą su Europos Vadovų Taryba, nes – ir jūs tam pritarsite – jei būčiau į Europos Parlamentą atėjęs su Europos Vadovų Tarybos sprendimu, kuriame iš esmės sakoma, kad bet kokiu atveju neturėtume pasiekti susitarimo iki gruodžio mėn., jūs būtumėte – ir visiškai teisingai – man pasakę „Jūs sulaužėte 2007 m. ir 2008 m. Tarybų sprendimus“. Tikrai nekėliau klausimo dėl energetikos ir klimato paketo atsisakymo, o kovojau už paketą ir tikrai nekėliau klausimo dėl bendro sprendimo procedūros netaikymo – tą primygtinai kartoju. Be to, ir aš, ir Pirmininkas J. M. Barroso tą patį sakėme savo kolegoms Europos Vadovų Taryboje.

Gerb. D. Cohn-Benditai, jūs tikrai esate puikios formos. Man penkis kartus pasakėte „taip“ ir tik du – „ne“. Esu pratęs prie daug nepalankesnio vertinimo. Kalbant atvirai, jūsų pritarimas pirmininkaujančios valstybės ryžtui ir kai kuriems jos veiksmas yra naudingas. Taip, norėčiau jums, gerb. D. Cohn-Benditai, pasakyti, kad taip ryžtingai gindami energetikos ir klimato kaitos paketą Komisijos Pirmininkas ir Tarybai pirmininkaujanti valstybė, nusipelno Žaliųjų paramos. Mes sutariame ne dėl visko, tačiau akivaizdu, kad jūs, Žalieji, neketinate kovoti su Komisijos Pirmininku ir Tarybai pirmininkaujančia valstybe. Kurie yra visapusiškai pasiryžę patvirtinti energetikos ir klimato kaitos paketą. Be abejo, kartu galime nueiti bent dalį kelio. Jūs este išrinktas atstovas, aš esu išrinktas atstovas ir visai ne gėda pripažinti, kad jei man reikia jūsų, jums taip pat reikia manęs; tokia padėtis turbūt yra skausmingesnė jums, tačiau yra būtent taip. Taip pat raginote mane būti savikritiškesnį. Jūs esate visiškai teisus, man iš tiesų reikia tokiam būti, bet ne man vienam.

(Juokas ir plojimai)

Galiausiai apie institucinį pučą – norėčiau pateikti tokį pat atsakymą kaip ir G. Watsonui. G. Cohn-Bendit dėl to ant manęs nesupyks. Kita vertus, ar gali ši krizė ir aplinkos apsauga tapti galimybe augti? Manau, kad esate visiškai teisus – jūs tai vadinate „žaliuoju augimu“, aš tai vadinu „tvariu augimu“, bet tai yra nenuginčijama. Taip pat turiu jums pasakyti, kad tai įrodė ir aplinkosaugos premijos dėl automobilių. Prancūzija yra vienintelė vieta, kur automobilių sektorius nesitraukia. Kodėl? Nes aplinkosaugos premijos padėjo parduoti daugiau švarių nei teršiančių automobilių. Galbūt Žaliuosius frazė „švarus automobilis“ šokiruoja, bet mums tai yra ypač svarbu. „Grenelle“ aplinka, dėl kurios, tikiuosi, Prancūzijoje bus balsuojama vienbalsiai, įskaitant socialistus, rodo, kad Prancūzija yra tvirtai pasiryžusi eiti šiuo keliu. Aš iš tiesų manau, kad Europa padarytų istorinę klaidą, jei neįliptų į energetikos ir klimato kaitos paketo traukinį.

Gerb. C. Muscardini, dėkoju už jūsų paramą. Minėjote imigracijos paktą ir džiaugiuosi, kad taip padarėte, nes niekas nekalba apie traukinius, kurie atvyksta laiku, tačiau yra tiesiog nuostabu, kad visos mūsų 27 valstybės narės sugebėjo pasiekti susitarimą dėl pakto. Be abejo, dar yra kai kurių neaiškumų, ir, be abejo, mes būtume norėję nueiti dar toliau. Tačiau, kas galėjo nuspėti, kad jūs visi turėsite išminties, kartu su valstybėmis sutarti dėl Europos imigracijos pakto, likus keliems mėnesiams iki Europos rinkimų? Patikėkite, tai yra vienintelis būdas kiekvienoje iš mūsų valstybių užkirsti kelią ekstremistams viešpatauti srityje, kurioje reikia sumanumo, žmogiškumo ir tvirtumo. Dėl to esu dėkingas jums, gerb. C. Muscardini, kad iškėlėte šį klausimą.

Gerb. F. Wurtzai, sakėte, kad mūsų nuomonės dėl diagnozės skiriasi, ir buvote visiškai teisus. Jūsų kalba, kaip visuomet, buvo labai pamatuota žodžių prasme, bet pernelyg dramatiška. Faktai netaps mažiau šokiruojantys, jei apie juos kalbėsime švelniai, gerb. F. Wurtzai, tiesą pasakius, svarbu ne patys žodžiai, o tai, kas už jų slypi. Nors ir esu tvirtai įsitikinęs, kad kapitalizmą reikia reformuoti, norėčiau jums pasakyti, kad kapitalizmas niekuomet nepadarė tokios didelės socialinės, demokratinės ar aplinkos žalos, kokią padarė kolektyvinė sistema, kurią jūs remiate tiek daug metų. Gerb. F. Wurtzai, didžiausios ekologinės katastrofos – turėtumėte paklausyti D. Cohn-Bendito, kai jis kalba apie savikritiką – didžiausios ekologinės katastrofos buvo ne rinkos ekonomikos, bet kolektyvinės sistemos požymis. Socialinės nelaimės, gerb. F. Wurtzai, buvo kolektyvinės sistemos požymis ir būtent kolektyvinė sistema laikė Berlyno sieną ir milijonai žmonių nuo šios sistemos nukentėjo fiziškai ir prarado laisvę. Todėl ir toliau esu ištikimas rinkos ekonomikai, laisvai prekybai ir kapitalizmo vertybėms, bet ne kapitalizmo išdavimui.

(Plojimai)

Abu galime peržvelgti XX amžių ir galite būti tikras, kad sprendimas nebus palankus idėjoms, kuriomis ištikimai vadovavotės ištisus dešimtmečius. Jūs sakote man nubusti, tačiau draugiškai sakau, gerb. F. Wurtzai, bijočiau jums patarti pernelyg daug galvoti apie tai, kas įvyko XX amžiuje, nes tokie sąžiningi žmonės kaip jūs pamatytų, kad jie rėmė sistemas, kurios yra labai nutolusios nuo jų jaunystės idealų.

Gerb. N. Farage, aš neturėjau įgaliojimų – to nepaneigsi – tačiau, jei atvirai, tai įgaliojimų neturėjo ir Rusijos kariai, kai jie įžengė į Gruziją.

(Plojimai)

Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie metai iš metų kaltinate Europą politinės valios trūkumu. Turėjau pasirinkimą: galėjau klausti visų nuomonės ir nesiimti jokių veiksmų arba veikti ir tuomet žiūrėti, ar kiti tam pritaria. Aš mieliau renkuosi veiksmą. Galiausiai, gerb. N. Farage, Europa atrodo taip, kaip jūs norite, kad ji atrodytų. Tiesa, tai aš esu ne toks geras, tačiau vis dėlto tai yra Europa, kokios jūs tikėjotės ir maldavote. Taip pat norėčiau pasakyti, kad aš kartu su Bernardu Kouchneriu demokratiškai užtikrinau, kad Europos Vadovų Taryba įteisintų sprendimus, kuriuos mes priėmėme.

Paskutinis punktas: kai airiai – aš nenoriu vertinti, atsižvelgiant į krizės rimtumą – nusprendė suteikti garantijas visiems savo bankų, išskyrus Europos bankus ir jų filialus, produktams, gerai, kad buvo Komisija, kuri surinko visas šukes. Kas nutiko? Per 24 valandas visame Sityje neliko grynųjų lėšų, nes natūralu, kad likvidžios lėšos iškeliavo į Airijos vyriausybės, kuri savo iniciatyva nusprendė suteikti 200 % savo BVP garantiją, garantijas turinčius bankus. Galite aiškiai matyti, kad mums reikia vieniem kitų; jei nebūtume suderinę savo atsako, visos valstybės būtų įsukusios „kas gali garantuoti daugiau“ spiralę ir žmonių indėliai būtų iškeliavę į didžiausią garantiją suteikusią valstybę, padarant nuostolį kitoms valstybėms. Jūs esate toks ištikimas Jungtinės Karalystės gynėjas, tačiau juk Europa, o ne pati Jungtinė Karalystė padėjo atkurti pusiausvyrą Sityje.

(Plojimai)

Galiausiai, gerb. B. Gollnischai, jūs esate vienintelis pasaulyje, kuris mano, kad Europa neduoda jokios naudos. Yra dvi galimybės: arba pasaulis klysta ir jūs esate teisus, arba – atvirkščiai. Deja, bijau, kad vis dėlto yra atvirkščiai.

(Garsūs plojimai)

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (FR) Gerb. pirmininke, buvome ideologinių diskusijų liudininkai ir jos buvo labai įdomios. Savo ruožtu manau, kad dabar man ne laikas leistis į šias diskusijas, tačiau manau, kad tam bus laiko vėliau. Dabar dėmesį sutelksiu į skubų ir greitą reagavimą į krizę.

Bet kuriuo atveju norėčiau pasakyti štai ką: mūsų krizės priežasčių analizė aiškiai rodo, kad buvo reguliavimo trūkumų, ypač Jungtinėse Valstijose. Tam tikri šios rinkos sektoriai nebuvo reguliuojami ir tai įžiebė krizę. Tačiau mūsų analizė taip pat rodo, kad nematoma krizės priežastis yra neabejotinai susijusi su tam tikru esminiu pusiausvyros nebuvimu ir JAV ekonomikoje, ir pasaulio ekonomikoje.

Kaip pabrėžė ir toliau nurodo daugelis ekonomistų, tiesa yra tokia, kad bus labai sudėtinga išlaikyti tokio lygio viešąsias skolas, kokias matome Jungtinėse Valstijose, ir kad didžiausią skolą turinčios valstybės yra didžiausios vartotojos, o turinčios didžiausius rezervus valstybės vartoja mažiausiai.

Čia yra didelių problemų, susijusių su pusiausvyros nebuvimu viešosiose skolose, valstybės deficite. Kalbant paprastai, jei Jungtinės Valstijos būtų turėjusios stabilumo ir augimo paktą, šios finansų krizės galėjo ir nebūti; kai makroekonomikos pagrindai yra tvirti, turime daug didesnes galimybes atsilaikyti prieš reguliavimo spragų ir trūkumų problemas.

Tiesa, buvo ir reguliavimo problemų. Ne dėl to, kad finansų rinkos nebūtų reguliuojamos, netgi priešingai, tai, ko gero, labiausiai reguliuojamas sektorius ekonomikoje, netgi Jungtinėse Valstijose. Ne dėl to, kad neturėtume reguliavimo Europoje, priešingai, šį sektorių mes reguliuojame labai smarkiai. Tačiau yra teisybė, kad buvo trūkumų priežiūros priemonėse, kurios, turėtume nepamiršti, iš esmės yra nacionalinės sistemos.

Tai yra sritis, kurioje Europos Komisija ir Europos centrinis bankas neturi jokių tikrų galių – priežiūros priemonės iš esmės yra nacionalinio pobūdžio. Be to, mums reikia pažiūrėti, ką galime padaryti teisėkūros požiūriu, ir šia prasme džiaugiuosi dėl Europos Parlamento pastangų. Tiesą pasakius, jau daugelį metų Europos Parlamentas teikia puikius pranešimus dėl kai kurių šių klausimų ir mes esame pasiruošę dirbti su jumis.

Verta atminti, kad kaip ir „joks žmogus nėra sala“, taip ir jokia institucija nėra sala, taigi Komisija šiais klausimais dirba ir su Parlamentu ir su Taryba. Pasakysiu labai aiškiai: prieš keletą savaičių – ne metų, ne mėnesių, bet keletą savaičių – nebūtų buvę įmanoma pakeisti kai kurių šių taisyklių, nes, kaip labai gerai žinote, kai kurios valstybės narės būtų tam prieštaravusios iš esmės. Tokia yra tiesa apie šį klausimą.

Būtent todėl mums reikia suprasti, kad dabar turime tinkamas sąlygas padaryti kai kuriuos tam tikrus pakeitimus – tikiuosi, pakeitimus, dėl kurių sutarsime bendrai – ir ne tik padaryti reformą Europoje, bet padaryti ir taip, kad Europa galėtų pradėti pasaulinės finansų sistemos reformas.

Kitas klausimas yra susijęs su „klimato kaitos paketu“ ir aš norėčiau jums padėkoti, ponios ir ponai, už jūsų pastabas ir jūsų paramą. Pirmiausia apie institucinį klausimą – manau, kad prezidentas N. Sarkozy tai jau paaiškino labai gerai, tačiau štai ką norėčiau pasakyti Komisijos vardu – mes nesujungiame tinkamai sukurtų sprendimų priėmimo procedūrų laikymosi, ypač bendro sprendimo procedūrų, kur pagrindinis vaidmuo tenka Europos Parlamentui, su poreikiu pasiekti tvirtą bendrą nuomonę tarp valstybių narių dėl tokių svarbių dalykų, kaip klimato ir energetikos paketas. Šie du aspektai nėra nei nesuderinami, nei prieštaraujantys, jie yra papildantys vienas kitą. Galiu jus užtikrinti, kad kartu su pirmininkaujančia valstybe aktyviai ir be poilsio dirbame, kad pasiektume ambicingą, tačiau suderintą kompromisą su Parlamentu.

Turiu su jumis kalbėti be užuolankų ir galiu jums pasakyti, kad jei ne prezidento N. Sarkozy lyderystė ir – manau, kad galiu taip sakyti – Komisijos indėlis, nebūtume pasiekę susitarimo šioje Europos Vadovų Taryboje ir išlaikę prieš metus patvirtintų tikslų.

Tiesą pasakius, susidūrusios su tokia finansine padėtimi, kokioje esame dabar, vyriausybės – ir, sakyčiau, tai yra natūralu – tampa atsargesnės ir užima labiau gynybines pozicijas. Galbūt jos nori atsitraukti į ne tokias ambicingas pozicijas. Ir su šiuo iššūkiu turime susidoroti kartu, nes aš iš tiesų manau, kad būtų tragedija, jei Europa atsisakytų savo ambicijų kovoti su klimato kaita.

Tai būtų tragedija, nes pagrindinis kai kurių žmonių prieštaravimas šio paketo atžvilgiu yra tai, kad tai būtų aukojimasis, kitiems to nedarant. Tačiau, tiesą pasakius, jei norime, kad ir kiti eitų su mumis, tai šiuo etapu negalime rodyti jokių ženklų, kad mes atsisakome savo ambicijų. Būtent tokiu laiku privalome laikytis savo praėjusiais metais nustatytų „tris kartus po dvidešimt“ tikslų ir būtent todėl mūsų žinia turi būti labai stipri. Norėčiau pagirti prezidento N. Sarkozy ir visų Europos Vadovų Tarybos narių vaidmenį; taip pat norėčiau pareikšti savo dėkingumą Kanclerei Angelai Merkel. Būtent jai einant Tarybos Pirmininko pareigas prieš metus, mes patvirtinome šiuos tikslus ir tikiuosi, kad mes nesiruošiame atsisakyti savo ambicijų.

Galiu pasakyti ir tai, žinote, gerb. M. Schulzai, – tai yra įdomu. Galiu tik pritarti tam, ką jūs sakėte. Iš tiesų manau, kad galime turėti politinių skirtumų ir vadovautis skirtingomis ideologijomis, bet privalome – ypač būdami tokioje padėtyje, kokioje esame dabar – vienytis, o ne atsiskirti.

Nemanau, kad kuri nors politinė jėga šiame Parlamente gali skelbtis turinti monopolį dėl Europos idėjų. Per Europos istoriją politinę Europą kūrė krikščionių demokratų, socialistų, liberalų ir kitų dešiniųjų, kairiųjų ir centro jėgų indėliai.

Gerai suprantu politines diskusijas ir tikrai nenoriu sumenkinti ideologinių diskusijų svarbos, tačiau vis dėlto manau, kad tokioje padėtyje visiems, kas tiki Europos idealais ir mano, kad Europai reikia imtis vis svarbesnio vaidmens pasaulyje, reikėtų kurti bendro sutarimo pagrindus. Galiausiai pasaulis – ne tik europiečiai, bet ir visas pasaulis – laukia, kol Europa pateiks tam tikrus sprendimus.

Savo ruožtu noriu jus užtikrinti, kad šia bendro sutarimo dvasia – be abejo, gerbiant skirtingas politines jėgas, bet, jei galiu taip sakyti, pakylant virš skirtingų partinių pozicijų – mes, trys institucijos: Komisija, Parlamentas ir Taryba, galėsime dirbti kartu, kad Europą padarytume stipresnę.

  Hartmut Nassauer (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, šį rytą buvo teisingai pasakyta, kad Europos Sąjunga parodė savo sugebėjimą veikti per dvi dideles krizes. Tai įkvėpė pasitikėjimo likusiam pasauliui, padidino Europos Sąjungos vaidmenį ir padėjo jai atgauti savo piliečių pasitikėjimą. Taip buvo daugiausia dėl laikinai einančio Tarybos Pirmininko pareigas pastangų. Prezidente N. Sarkozy, tai yra pasiekimas, dėl kurio galite teisėtai didžiuotis.

Be abejo, nesudėtinga įsivaizduoti, kad prezidentas N. Sarkozy būtų veikęs energingai ir kūrybingai, netgi jei jis nebūtų ėjęs Tarybos Pirmininko pareigų. Tačiau faktas yra tai, kad jis yra Tarybos Pirmininkas, ir todėl jo veiksmai davė naudos Europos Sąjungai. Taip ir turėtų būti.

Žinoma, turėtume atminti, kad tai, jog būtent jis šiuo metu laikinai eina Tarybos Pirmininko pareigas, yra ir sėkmės dalykas. Tačiau Europos Sąjungos pajėgumas suvaldyti krizes neturėtų priklausyti nuo sėkmės. Tai reiškia, kad mums reikia Lisabonos sutarties. Tai yra dar vienas argumentas įteisinti sutarties galiojimą ir esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma šiame Parlamente yra už sutartį.

Dėl santūrumo mes dar nesakėme to garsiai ir aiškiai, tačiau manau, kad atėjo laikas paaiškinti, jog šis Parlamentas remia Lisabonos sutartį, ir būtų labai gerai, jei Parlamentui pasisektų padaryti sutartį galiojančią iki Europos rinkimų. Tai nėra mūsų galiose, bet, manau, tai yra mūsų pozicija.

M. Schulz analizavo finansų krizę, atskleidė sistemines priežastis ir negaišdamas laiko kaltę suvertė konservatoriams, liberalams ir krikščionims demokratams. Gerb. M. Schulzai, kokį paprastą pasaulio vaizdą jūs pristatėte – be jokios abejonės, tai padarėte dėl rinkimų. Jūs puikiai žinote, kad čia, Europoje, esantis gerovės lygis nematytas didelėje pasaulio dalyje, aukštas socialinės apsaugos lygis, analogų neturintis aplinkos apsaugos lygis, susijusi technologijų pažanga ir su šiais visais pasiekimais susijęs asmeninės laisvės lygis yra grindžiamas socialinės rinkos ekonomika, o ne socialistinėmis idėjomis. Turime sau tai priminti. Pati sistema neapvylė, apvylė kai kurie sistemos veikėjai ir jie turi būti paraginti atsiskaityti. Šiam tikslui mums reikia naujo reguliavimo.

Norėčiau pateikti vieną pastabą dėl klimato kaitos ir energetikos paketo. Taip pat norėčiau frakcijos vardu pasakyti, kad paketo tikslai yra nediskutuotini, tačiau turime kalbėti apie metodus. Vykstant išmetamųjų teršalų prekybai, kuri, remiantis Komisijos skaičiavimais, kainuos nuo 70 iki 90 mlrd. EUR, kuriuos per metus turės surinkti dalyviai, negalime rimtai tikėti, kad visos šios schemos nepaveiks finansų krizė ir tikrosios ekonomikos krizė. Tačiau manau, kad reikia atidžiai ir išsamiai apsvarstyti ir aptarti šį klausimą, kad užtikrintume, jog nepadarysime jokių teisėkūros klaidų, ir, svarbiausia, kad dalyvautų tie, kuriems daromas poveikis. Tam reikia laiko ir privalome užtikrinti, kad jo turėsime pakankamai.

  Robert Goebbels (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, gyvename santechnikų amžiuje: santechnikas iš Lenkijos padarė įtaką prancūzams atmetant Sutartį dėl Konstitucijos, taip pat santechnikas padėjo priimti sprendimą dėl B. Obamos ir J. McCaino. Netgi mūsų vyriausybių ir valstybių vadovai atsigręžė į santechniką, siekdami tarptautinėje finansų sistemoje, kuri yra ant visiškos griūties slenksčio, nutiesti nenutrūkstamų srautų vamzdynus. Mūsų vyriausybės apsiginklavo IKEA tipo įrankių rinkiniais, kurie sudaro sąlygas kiekvienai valstybei paskubomis rasti specialų sprendimą kiekvienam konkrečiam atvejui. Tačiau kaip žino visi „pasidaryk pats“ entuziastai, IKEA planai yra beviltiškai paprasti ir taikant IKEA metodą tarptautiniams finansams kyla pavojus taikyti nepakankamai priemonių. Kaip čia pabrėžė prezidentas N. Sarkozy, pirmininkaujanti valstybė valdant krizę padarė tai, ką galėjo. Mūsų vyriausybės sugebėjo užkimšti keletą skylių tarptautinėje finansų sistemoje, kuri yra taip susijusi tarpusavyje, kad blogas veikimas išplito visame pasaulyje.

Tačiau santechniko darbas turi savo ribas, turime atkreipti dėmesį į tarptautinę finansų sandarą. Jei norime pakeisti finansų pasaulį, kad jis tarnautų tikrajai ekonomikai, nereikia kurti dar vienos aukšto lygio grupės – visiškai pakaktų žemo lygio grupės, atsakingos už Finansinio stabilumo forumo pasiūlymų užrašymą. Pavyzdžiui, 2007 m. forumas rekomendavo, kad reikėtų geriau reguliuoti bankų prisiimamą riziką. Keletą kartų Europos Parlamentas nurodė tarptautinių finansų idiotiškumo apraiškas, tačiau šis balsas nebuvo išgirstas. Europos aukščiausiojo lygio susitikime buvo pareikštas pasiryžimas pasimokyti iš krizės ir priversti visus dalyvaujančius finansų sistemoje veikti atsakingiau, įskaitant mokėjimų ir kitų finansinių skatinimų atžvilgiu. Bus surengta tarptautinė konferencija, skirta visam tam aptarti. Taigi, ar mes ketiname sukurti naują Bretton Woods? Atrodo abejotina. Jau girdėti balsai, įskaitant ir iš pirmininkaujančios valstybės, įspėjantys dėl pernelyg didelio reguliavimo. Komisijos narys C. McCreevy provokuoja dar labiau: jis nenori leisti teisės aktų dėl investicinių fondų viršijimo lubų. Kol Europos Vadovų Taryba nori reguliuoti fantastiškas auksinių berniukų premijas, C. McCreevy stato savo pinigus ant savireguliavimo, kuris jau veikia keletą pastarųjų metų. Kai netgi H. Paulson ragina geriau reguliuoti rinkas, Komisijos narys C. McCreevy mano, kad, cituoju: „yra reali rizika, kad gerais ketinimais pagrįstas noras išspręsti rinkų trūkumus, pavirs skubotu, klampiu ir neproduktyviu reguliavimu“. Šio pasaulio charliai mccreevysai jau ruošia mus naujam spekuliaciniam burbului, kuris, spėju, susidarys aplink išmetamųjų teršalų kvotų prekybos sistemos antrinę rinką. O, gerb. N. Sarkozy, tikroji ekonomika įžengia į recesiją. Dabar ne laikas sumažinti savo ambicijas dėl aplinkosaugos, tačiau ne laikas ir vienašališkai keisti vienintelį Europos pramonės sektorių, kuris atviras tarptautinei konkurencijai.

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Gerb. pirmininke, šiuo pasaulinės finansų krizės metu, Europa daro pirmus savo, kaip politinės veikėjos, žingsnius; ir jums einant Pirmininko pareigas, pirmininkaujant Prancūzijai, valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė teisingus sprendimus. Taip pat manau, kad Europos planas yra geriau apgalvotas nei H. Paulsono planas, ir tikiuosi, kad Europos planas padės apriboti nuostolius.

Aišku, dabar mums reikia eiti toliau. Pasaulinės finansų sistemos reforma, kurios visi tikimės ir už kurią meldžiamės, bus įmanoma tik tuomet, – esu tuo visiškai tikra, – jei Europa bus tokioje padėtyje, kurioje turės svarų žodį, o kad taip būtų, turime rasti naujų išteklių. Mums reikia įsteigti Europos finansų rinkų instituciją ir Europos bankininkystės komitetą. Mums reikia Europos reguliuotojo, kuris šiuo atveju galėtų kalbėtis su JAV reguliuotojais, ir privalome užkirsti kelią mokesčių rojui mūsų pačių žemyne, jei norime, kad mūsų pastangos apginti šią idėją pasaulio mastu būtų įtikinamos.

Taip pat jei ketiname atsilaikyti prieš ekonomikos ir socialinę krizę, mums reikės Europos atsakymo. Mums reikia bendro veiksmų plano, kuris padėtų mūsų piliečiams, kad rytoj galėtume investuoti į veiklas, kurių vietos perkelti negalima, pvz., sunkiąją infrastruktūrą ar planą patobulinti pastatus, kad jie atitiktų aplinkosaugos standartus. Mums reikia euro zonos ekonominio valdymo – tam tikrai atėjo laikas. Be to, ateityje mums reikės apgalvoti, apibrėžti, paremti ir įkvėpti tokį Europos vystymosi modelį, kuris būtų etiškas, humaniškas, socialiai atsakingas ir tvarus visomis šio žodžio prasmėmis.

  Konrad Szymański (UEN). - (PL) Gerb. pirmininke, džiaugiuosi, kad suteikėme sau daugiau laiko, skirto geriau suderintam sprendimui dėl anglies dvideginio teršalų išmetimo mažinimo patvirtinti. Komisijos siūlomoje sistemoje apribojimų įvedimo išlaidos buvo paskirstytos labai nelygiai. Pagal tą sistemą valstybės, kurių energijos gamyba grindžiama anglimi, turėtų patirti milijardų eurų per metus išlaidas. Tokios valstybės paprastai yra neturtingiausios Sąjungos valstybės. Būtent to kai kas, pvz., lenkai, kurie būtų turėję mokėti labai brangiai, paprasčiausiai negali suprasti. Svarbu atminti, kad vargu ar rodome gerą pavyzdį, būdami vieninteliai pasaulyje, kurie diegia tokią sistemą ir silpnina savo pačių ekonomikos pagrindus.

Be to, finansų krizė negali būti pretekstas nustumti į šalį padėtį Gruzijoje. Turėtume prisiminti, kad Rusija ginčytinose zonose laiko tris kartus daugiau karių, nei jų ten buvo rugpjūčio 7 d. Rusija vykdo fait accompli politiką tarptautinio Osetijos statuso atžvilgiu ir nesugeba įgyvendinti taikos susitarimo. Todėl ji panaikino teisę būti Europos Sąjungos partnere.

Kalbėdamas ne taip oficialiai ir darydamas išvadą noriu pasakyti, kad jei jūs, gerb. N. Sarkozy, dažniau lankytumėtės Europos Parlamento posėdžiuose, tai aš nesu tikras, ar mieliau klausyčiau jūsų, ar jūsų žmonos. Be to, turiu pasakyti, kad nors kartais nesutinku su tuo, ką sakote, jūs, be jokios abejonės, kalbėdamas pagyvinate Parlamentą. Sveikinu su šiuo pasiekimu.

  Philippe de Villiers (IND/DEM). – (FR) Gerb. pirmininke, turiu tik vieną minutę, tačiau norėjau pasakyti, kad per šią finansų krizę jūs pats sugebėjote apversti institucines dogmas: Briuselis, Frankfurtas, konkurencija, Mastrichto kriterijai, pasaulinė laisvos prekybos sistema, valstybės pagalbos verslui uždraudimas ir, ypač, bankams, ir taip toliau.

Prieš keletą akimirkų kalbėjote apie nepriklausomus fondus, kurie yra svarbūs ateičiai, kad būtų išsaugotas mūsų verslas, kai jis bus – arba greičiau kol jis yra, nes jis yra – pačiame kainų nuosmukyje. Tačiau, gerb. N. Sarkozy, Lisabonos sutartis, kurią Europos lyderiai ir ypač jūs, stengiatės visomis išgalėmis paremti, būtų užkirtusi kelią jums padaryti tai, ką jūs ką tiktai padarėte. Sutartyje draudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai, draudžiamos visos intervencijos ir politinė įtaka centriniam bankui ir, svarbiausia, draudžiama bet kokia valstybės pagalba bet kokiam verslui.

Klausimas paprastas: ką ketinate pasirinkti, gerb. N. Sarkozy? Ar ketinate laikyti savo rankas surištas, ar atrištas? Tam, kad turėtumėte atrištas rankas, jums reikia ne Lisabonos sutarties, bet sutarties, kurioje būtų atsižvelgiama į pamokas, kurias dabar visi kartu mokomės.

  Sergej Kozlík (NI). – (SK) Sutinku su Europos Vadovų Tarybos išvadomis, kad Europos Sąjunga kartu su savo tarptautiniais partneriais privalo siekti, kad būtų užbaigta finansų sistemos reforma. Ši padėtis tęsis ne mažiau kaip dešimt metų ir būtent eiliniai žmonės sumokės už visas klaidas. Būtina nedelsiant priimti sprendimus dėl skaidrumo, pasaulinių reguliavimo standartų, susijusių su tarpvalstybine priežiūra, ir krizės valdymo.

Negalima leisti, kad valstybės pagalba, skiriama pagal skirtingose valstybėse taikomas schemas, iškraipytų ekonomikos konkurenciją, pvz., suteikiant pranašumo tų bankų padaliniams, kurie priklauso kitos ES valstybės narės centriniam bankui. Vis dėlto taip pat neturėtų būti neproporcingai didelių likvidumo srautų iš padalinių į jų pagrindinius bankus. Pritariu, kad būtų nedelsiant griežtinamos taisyklės, reglamentuojančios reitingų agentūrų veiklą ir jų priežiūrą. Taip pat turime greitai apsispręsti dėl taisyklių, reglamentuojančių indėlių draudimą, siekiant užtikrinti geresnę vartotojų apsaugą.

  José Manuel García-Margallo y Marfil (PPE-DE). – (ES) Gerb. pirmininke, ketinu atkreipti dėmesį į tuos dalykus, dėl kurių sutinku ir dėl kurių nesutinku su Tarybai pirmininkaujančia valstybe nare, taip pat pasakyti, ko, mano nuomone, trūko Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės kalboje.

Sutinku, kad krizės ištakos neapsiriboja antrarūšių būsto paskolų krize Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sutinku dėl pirminės priežasties, kurią Alan Greenspan dabar vadina „neracionalios prabangos“ etapu. Sutinku, kad rinkos žlugo dėl to, kad nesuveikė reguliavimas, ir sutinku, kad vyriausybės turėjo ateiti pagalbon. Sutinku, kad tai pasaulinė krizė, ir todėl sutinku, kad reikia Bretton Woods sistemos, kurią vieni vadina Mark II, kiti vadina Mark III. Žinoma, prezidento N. Sarkozy nuoroda į šiuo metu galiojančią sistemą man labai primena tai, ką generolas Ch. de Gaulle padarė prieš žlungant pirmajai Bretton Woods sistemai, kai, prieš „atsisakydamas“ Fort Knoxe esančios aukso saugyklos, prezidentas R. Nikson nusprendė atsieti dolerį nuo aukso.

Dėl šios priežasties mums reikia sukurti Europos diplomatiją, euro diplomatiją, kad Europa kalbėtų vienu balsu ir „įvestų tvarką savo namuose“. Vis dėlto „įvesti tvarką savo namuose“ reiškia toliau plėtoti finansų rinkas – šiuo atveju mažmenines rinkas, kad jos pasiektų tinkamą dydį – ir apsvarstyti reguliavimo sistemą.

Jei kalbėtume apie Europos centrinį banką, sutinku, kad jis veikė tinkamai. Jis veikė greitai, tačiau taip pat nenuspėjamai. Jis tris kartus keitė su terminais ir garantijomis susijusias taisykles, kai bankams vykdant finansavimą reikia tikrumo.

Antra, pinigų politika – aukščiausios skolinimo instancijos politika – yra vis dar centralizuota. Vis dėlto bankų priežiūra vis dar yra decentralizuota.

Gerb. pirmininke, gal jau atėjo laikas nuspręsti, ar norime tobulinti EB steigimo sutarties 105 straipsnį, kuris Europos centriniam bankui suteiktų daugiau priežiūros galių?

Visiškai sutinku dėl ekonomikos valdymo klausimo. Kol esame įsitraukę į šį ideologinį žaidimą, neturėtume užmiršti, kad Marksas pasakė, jog keičiantis ekonominėms struktūroms taip pat turi keistis politinės struktūros.

Pasirašėme Mastrichto sutartį, tačiau neatsirinkome institucinės sąrangos.

Prieš įsigalint Lisabonos sutarčiai privalome nustatyti, kurios schemos mums leis pasistūmėti šiuo klausimu.

Trečia ir labai svarbu, aš turiu vieną labai konkretų prašymą. Finansų ekonomika turi būti priešinama realiai ekonomikai. Gerb. pirmininke, su Tarybai pirmininkaujančia valstybe nare atsisveikinkime tik tada, kai Komisijai patikėsime konkrečią užduotį sukurti papildomą Lisabonos darbotvarkę, kuri turi įsigalioti 2011 m. sausio 1 d. ir kurioje turi būti persvarstytos finansų sistemos.

Pateiksiu paskutinę citatą. Šia ideologine tema ispanų filosofas M. de Unamuno kartą pasakė, kad jis laikėsi antiklerikalinių pažiūrų siekdamas apginti Bažnyčią. Esu prieš visišką rinkos reguliavimo panaikinimą. Esu įsitikinęs, kad šiuo požiūriu Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės ir mano pozicijos sutampa.

  Poul Nyrup Rasmussen (PSE). - Gerb. pirmininke, šios krizės buvo galima išvengti: ji nėra neišvengiamas gamtos dėsnis. Tai ilga istorija ir aš neturiu laiko į ją gilintis, tačiau dabar aišku tik viena: pasimokykime iš savo patirties ir veikime kartu. Išsaugokime varomąją jėgą.

Prezidente N. Sarkozy, jūs esate toks pilnas energijos, tačiau dabar išsaugokite šią energiją, nes taip, kaip skubu buvo apsaugoti mūsų bankus nuo griūties, taip dabar skubu geriau reguliuoti ir neleisti šiai recesijai užsitęsti. Šiandien kreipiuosi į jus, taip pat į Komisijos Pirmininką, kad įsipareigotumėte dėl šių dalykų.

Pirma, Pirmininke J. M. Barroso, padovanokite mums kalėdinę dovaną – konkrečius pasiūlymus dėl naujų ir geresnių taisyklių. Esu tikras, kad Tarybos Pirmininko pareigas einantis prezidentas N. Sarkozy sutiko su manimi, kai paprašė jūsų įsipareigoti atsakyti į šį Europos Parlamento pranešimą pateikiant tokį konkretų pasiūlymą: kalbama ne tik apie bankų, bet ir apie rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo fondų reguliavimą. Tai pirmoji pastaba.

Prezidente N. Sarkozy, buvau toks laimingas, kai „Camp David“ iš pradžių jūs paminėjote šį paprastą faktą, nes rizikos draudimo fondai ir privataus kapitalo bendrovės dabar bando pasakoti, kad jos neturi nieko bendro su finansų krize. Tai paprasčiausiai netiesa. Daugelį metų jos veikė turėdamos daug skolų ir godumo, taigi prašau, kad šiandien pažadėtumėte, jog visi dalyviai turės būti reguliuojami; priešingu atveju mes nepasimokysime iš patirties.

Antra, galėčiau paminėti daug faktų, tačiau tiesiog noriu gauti Komisijos Pirmininko J. M. Barroso atsakymą – įsipareigokite veikti pagal šiuos Parlamento pasiūlymus dėl rinkos reguliavimo.

Paskutinis klausimas skirtas prezidentui N. Sarkozy. Jūs ir aš – ir mes visi – manome, kad Europos Sąjungai atėjo lemtingas laikas. Nesudarykime eiliniams žmonėms įspūdžio, kad Europos Sąjunga yra nepajėgi išvengti recesijos, kuri smogs milijonams nekaltų darbuotojų. Būtent todėl noriu pakartoti tai, ką sakėte: veikime kartu. Prezidente N. Sarkozy, turiu skaičiavimų rezultatus ir, manau, turėtume paprašyti Komisijos patvirtinti, kad jei veiksime kartu ir per ateinančius ketverius metus kasmet investuosime tik 1 % daugiau į infrastruktūrą, švietimą, darbo rinkos politiką ir privačias pramonės bendroves, tai turėsime papildomai 10 mln. darbo vietų. Manau, kad tai yra tikslas, kurio verta siekti, ir nuoširdžiai tikiu, kad jūs, Prezidente N. Sarkozy, iki gruodžio mėn. ar anksčiau įsipareigosite tai įgyvendinti. Dabar arba niekada.

  Annemie Neyts-Uyttebroeck (ALDE). – (FR) Gerb. pirmininke, J. M. Barroso, N. Sarkozy, Užsienio reikalų komitete jau turėjau dvi progas pasakyti, kaip labai žaviuosi jūsų veiksmais krizės, kurią sukėlė Rusijos ir Gruzijos konfliktas, metu, ir šiandien tai sakau dar kartą. Taip pat žaviuosi jūsų veiksmais kovojant su finansų krize ir jos padariniais mūsų ekonomikai.

Vis dėlto Rusijos klausimu norėčiau pasakyti, kad skaitydama Tarybos išvadas nesu visiškai užtikrinta, jog buvo tariamai nuspręsta, kad derybos dėl naujojo susitarimo ar strateginės partnerystės su Rusija ir toliau vyks nepaisant tolesnių įvykių, netgi jei bus atsižvelgta į Tarybos ir Komisijos išvadas. Visiškai nerandu to užtikrinimo, nes nepaisant to, kad, viena vertus, kaip ir jūs, Prezidente, esu įsitikinusi, jog turėtume toliau plėtoti santykius su Rusija, tačiau, kita vertus, aš taip pat nemanau, jog turėtume sudaryti įspūdį – esu tikra, kad jūs to nedarysite – kad nieko neįvyko ir kad toliau viskas vyks kaip įprasta.

Esu įsitikinusi, kad nuvykęs į Maskvoje vyksiantį valstybių vadovų susitikimą jūs norėsite aiškiai pasakyti Rusijai, – ir dabar to prašau savo frakcijos vardu, – kad toliau viskas nevyks kaip įprasta ir kad šiuo požiūriu ketiname būti ypač budrūs.

  Bernard Wojciechowski (IND/DEM). – (PL) Gerb. pirmininke, Robert Gwiazdowski, Adamo Smitho vardo instituto ekspertas, rašė, kad keliaujantis Monty Kaczyńskio cirkas parskrido iš Briuselio, tačiau visiškai neaišku, kodėl pirmiausia jis skrido būtent ten. Prezidento kelionė į Briuselį Lenkijos mokesčių mokėtojams kainavo apie 45 000 EUR. Pirmininke, norėčiau jums pateikti tokį klausimą. Kodėl leidote politikui, kuris nebuvo Lenkijos Vyriausybės delegacijos narys, dalyvauti diskusijose? Iš tikrųjų niekas nežino, ką šis asmuo ten veikė. Be to, L. A. Kaczyńskį labai remia Lenkijos ekstremistų grupuotės. Šias grupuotes netgi būtų galima apibūdinti kaip fanatikų grupuotes. Taip pat, kiek man žinoma, L. Kaczyński kalba tik lenkiškai. Savo minčių jis nesugeba išreikšti jokia užsienio kalba. Todėl, gerb. Pirmininke, man būtų labai įdomu sužinoti, kaip sugebėjote su juo susikalbėti. Gal galėtumėte paaiškinti Parlamentui, ką konkrečiai Europos Vadovų Tarybos susitikime veikė Lech Kaczyński ir apie ką su juo asmeniškai kalbėjotės?

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Gerb. pirmininke, daugiau nei dvylika metų diskutavome apie globalizacijos spąstus (pranc. le piège de la mondialisation) ir dabar jie užsisklendė. Pone Tarybos Pirmininke, norėčiau pateikti praktinį pasiūlymą. Siūlau, kad universitete įsteigtumėte finansų rinkų istorijos katedrą. Tai leistų išsamiai ištirti, kaip galėjo atsitikti, kad patekome į padėtį, kurioje šiuo metu esame. Tęsiant mintį Martino Schulzo pasakytų žodžių dvasia: „never more“ (niekada daugiau), kuriais jis tikriausiai norėjo pasakyti „never again“ (niekada daugiau), kitaip tariant, toks dalykas niekada neturi pasikartoti. „Never more“ reikštų: pabandykime dar kartą. Tai neturi įvykti.

Ši katedra mums leistų nustatyti, kokiu mastu galima kaltinti konservatorius, kuriuos motyvavo perdėtas JAV neoliberalizmas, ir kokiu mastu – socialdemokratus, kurie nepakankamai stipriai spaudė siekti socialinės pusiausvyros. Pasinaudokime proga pasimokyti iš istorijos, kad galėtume sukurti plačią Europos socialinę demokratiją ir neapsistokime ties kasdiene nauda, kurios mums tariamai galėtų duoti Lisabonos sutartis, nepaisant to, kad tai netgi nėra tiesa.

  Margie Sudre (PPE-DE). – (FR) Gerb. pirmininke, Gruzijos ir Rusijos konfliktas ir finansų krizė Europos Sąjungai tapo proga pasaulio mastu pasirodyti kaip patyrusiai puikiai politinei veikėjai.

Pone N. Sarkozy, dėl jūsų pasiryžimo Europa kartu sugebėjo rasti koordinuotą, veiksmingą ir greitą atsaką. Krizės akivaizdoje Europa parodė, kad ji tikrai egzistuoja, ir parodė savo pridėtinę vertę.

Pvz., kalbant apie imigraciją, principas „kiekvienas už save“ jau tapo nemadingas. Europos Vadovų Tarybos patvirtintas Imigracijos ir prieglobsčio paktas, kurį iniciavo Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija, yra didelis žingsnis pirmyn.

Kalbant apie kovą su klimato kaita, Europai reikia užsibrėžti konkrečius tikslus ir parodyti kelią savo pasauliniams partneriams. Pone N. Sarkozy, jau kalbėjote apie šį tikslą, tačiau mes tikimės, kad šis susitarimas bus kiek įmanoma labiau subalansuotas, nes jame reikia atsižvelgti į mūsų šalių ekonomikos padėtį, kuri šiuo metu yra labai nestabili. Vis dėlto mes taip pat turime nagrinėti klausimą, susijusį su augimo pobūdžiu, kurį pasirinksime ateičiai.

Europos Sąjungai labiau nei bet kada reikia Lisabonos sutarties, kad ji galėtų atremti kylančius iššūkius. Suprantame airių susirūpinimą, tačiau status quo išsaugojimas nėra tinkamas pasirinkimas. Gruodžio mėn. vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime Airija turi pasiūlyti sprendimą – to prašo daugelis iš mūsų.

Pastarosiomis savaitėmis didžiuodamiesi stebėjome politiškai stiprią Europą, kuri susivienijo nelaimėje, savo partneriams parodė ryžtingą poziciją, ir kurios klausėsi tarptautiniu lygmeniu. Tikimės, kad šis naujas Europos mąstymas taps taisykle ir bus tvarus. Lisabonos sutartis mums yra geriausias sprendimas, jei norime to pasiekti.

  Martin Schulz (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, nežinau, kurie Darbo tvarkos taisyklių straipsniai man suteikia teisę pasisakyti, tačiau dėkoju jums už man suteiktą galimybę.

Prezidente N. Sarkozy, man padarė didelį įspūdį, kad jūs čia kalbėjote kaip Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas, ir aš atsakiau kaip Europos Parlamento frakcijos pirmininkas. Man nesusidarė įspūdis, kad aš kalbėjau su Prancūzijos Respublikos prezidentu, nes galiu jus užtikrinti, kad priešingu atveju mano kalba būtų buvusi visiškai kitokia, nes tarp manęs ir mano kolegų iš Prancūzijos socialistų partijos nėra jokių nuomonės skirtumų.

  Nicolas Sarkozy, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. pirmininke, visų pirma visiškai natūralu, kad M. Schulz atsakė. Kaip suprantu, jis atsakė kaip privatus asmuo. Mano brangusis Martinai, aš apgailestauju, jei palygindamas su Prancūzijos socialistu tave užgavau.

(Plojimai)

Manau, kad tai nebuvo įžeidimas, tačiau visiškai pripažįstu, kad svarbu tai, ką galvoja adresatas. Todėl, pone H. G. Pötteringai, aš atsiimu savo pastabą. Ponas M. Schulz taip pat sugeba kalbėti kaip Prancūzijos socialistas.

Pone H. Nassaueri, dėkoju už paramą. Taip, mums reikia Lisabonos sutarties ir, išreikšdamas savo nuomonę, aš pasakysiu, kad iki paskutinės Prancūzijos pirmininkavimo Tarybai minutės kovosiu, kad įtikinčiau žmones, jog Europai svarbu kurti XXI a. institucijas. Politikas yra asmuo, kuris prisiima jam tenkančią atsakomybę. Rėmiau Lisabonos procesą ir kovosiu, kad užtikrinčiau, jog Lisabonos procesas būtų užbaigtas; norėčiau pakartoti vieną dalyką: jei neturėsime Lisabonos, tai turėsime Nicą, ir jei turime Nicą, tai taps naujosios plėtros pabaiga, o tai būtų labai apgailestautina. Tikėkimės, kad visi prisiims sau tenkančią atsakomybę.

Pone H. Nassaueri, priimu jūsų pastabą, kad į klimato kaitos paketą reikia įdėti daug darbo. Gerai apie tai žinau, tačiau privalome neatsisakyti savo ambicingų tikslų, nes esu įsitikinęs, kad lengviau pasiekti kompromiso dėl ambicingo tikslo nei dėl menko tikslo. Kompromiso dėl tikrai ambicingo pasiūlymo bus galima pasiekti lengviau nei dėl ribotesnio pasiūlymo ir būtų klaida, jei bandydami visiems įtikti mes prieitume iki visiškai nesuprantamos Europos politikos. Turime suprasti šį pavojų.

Pone R. Goebbelsai, kalbėjote apie vandentiekį ir struktūrą ir aš iš tikrųjų tikiuosi Liuksemburgo paramos, kad būtų galima iš esmės pertvarkyti finansų struktūrą ir mūsų žemyne, ir už jo ribų.

Vis dėlto, R. Goebbelsai, tai ne kritika ir tuo labiau ne puolimas – tai tiesiog pastaba.

M. De Sarnez labai gerai išsireiškė: mes negalime kovoti su tam tikra veikla už mūsų žemyno ribų ir kartu su ja taikstytis jo viduje. Tai viskas. Tie, kurie mano, kad jie tapo taikiniu, iš tikrųjų per daug įsivaizduoja; aš pats į nieką konkrečiai netaikau ir net nesvajoju to daryti.

Ponia M. De Sarnez, dėkoju, kad pasakėte, jog priėmėme teisingą sprendimą. Asmeniškai norėčiau pasakyti, kad pritariu jūsų pasiūlymui dėl Europos reguliavimo sistemos – tai turi prasmės. Kodėl tiesiog negalime to padaryti? Todėl, kad kai kurios mažesnės šalys mano, jog gindamos savo reguliavimo sistemas jos gina savo nacionalinį tapatumą. Nieko nekaltinu. Todėl, ponia M. De Sarnez, laikausi požiūrio, kad galų gale mums reikės Europos reguliavimo sistemos ir kad kol kas bent jau turime užtikrinti Europos reguliavimo sistemų koordinavimą. Tai kelias, kurį siūlome kartu su Komisija, ir manau, kad tai yra vienintelis realus kelias, nes priešingu atveju atsidursime aklavietėje.

Taip pat minėjote, kad reikalingas Europos ekonomikos valdymas ir Europos ekonomikos planas. Turite teisę tai daryti, tačiau aš, atsižvelgdamas į jūsų pasisakymą, norėčiau mesti iššūkį tvirtinimui, kurį pateikėte ne jūs ir kuriuo remiantis kiekviena Europos ekonomikos iniciatyva prilyginama deficito didinimui. Pabrėžiu, pakaks. Turime teisę laisvai kalbėti. Įmanoma remti Europos ekonomikos politiką ir nepritarti deficito didinimui, o mes nesugebėsime koordinuoti Europos politikos sričių tiesiog taikydami gaivinimo priemones to paprašius.

Mes – aš nesakau „jūs“ – neturime vieni kitiems kišti žodžių atgal į burną, kaip tai darėme šiandien tiems, kurie išdrįso turėti nuomonę dėl pinigų politikos – galima ginti kitokią pinigų politiką neabejojant ECB savarankiškumu. Aš pasakysiu: įmanoma remti Europos struktūrinę ekonomikos politiką ir nepritarti deficito didinimui. Nustokime sakyti, kad vieni yra teisūs, o kiti klysta. Visiškai priešingai, Europos diskusija turi būti reali diskusija ir niekam nepriklauso išskirtinė teisė į tiesą.

Laikas nuo laiko mums reikia atsiriboti – ir tai galbūt yra vienintelis dalykas, dėl kurio sutinku su P. de Villiers – kartais mums reikia atsisakyti dogmų, kurios taip pakenkė Europos idėjai, dogmų, kurios yra dar mažiau pagrįstos atsižvelgiant į tai, kad jos neatsiranda dėl sprendimų, kuriuos priima demokratinės, taigi teisėtos, institucijos. Mano paties Europos idealas yra pakankamai stiprus, kad Europos demokratija būtų tikra demokratija. Grupinis mąstymas, dogmos, įpročiai ir konservatyvumas pakankamai pakenkė ir aš pasinaudosiu proga apie tai pasakyti daugiau kalbėdamas kitu klausimu.

Pone K. Szymański, norėčiau pasakyti, kad labai gerai suprantu Lenkijos problemas, ypač iki 95 % siekiantį jos ekonomikos priklausomumą nuo anglies, tačiau manau, kad Lenkijai reikia Europos, kad galėtų modernizuoti savo anglių išgavimo pramonę ir kad galime puikiai pasiekti susitarimų su Lenkija dėl švarios anglies. Dar daugiau, siekiant modernizuoti savo kalnakasybos pramonę Lenkijai reikia visos Europos. Mums reikia Lenkijos, o Lenkijai reikia Europos. Būtent šiuo pagrindu kartu su J. M. Barroso ketiname siekti kompromiso su mūsų draugais lenkais ir vengrais, taip pat su kai kuriomis kitomis šalimis, kurios yra susirūpinusios savo augimu.

Pone P. de Villiers, kaip sakėte, aš nugalėjau dogmas, nes tikiu, kad esu pragmatiškas, tačiau, kalbant atvirai, nepriskirkite Lisabonos sutarčiai trūkumų, kurių ji neturi. Aš gerai žinau, kad Lisabonos sutartis nėra stebuklas. Ji nėra tobula, tačiau išskyrus Vendėją tokio dalyko kaip tobulybė niekur kitur nėra, ypač tada, kai kartu atsiranda 27 valstybės ir jų skirtingos vyriausybės bei skirtingos istorijos. Turite atsisakyti minties apie idealią sutartį – gerai žinote, kad tokios sutarties niekada nebus. Europiečiai yra pragmatiški, jautrūs žmonės, kurie teiktų pirmenybę netobulai sutarčiai, kuri pagerintų reikalus, o ne tobulai sutarčiai, kurios niekada nebus, nes niekada nebus sutarimo dėl šios neapčiuopiamos idėjos.

Kur yra Europos esmė: kasdien siekti pažangos, nes norėjome karo pabaigos ir norime sukurti demokratijos erdvę. Pone P. de Villiersai, manau, kad turėtumėte nukreipti savo protą į kitokią kovą, nes ši, atrodo, jumyse sukuria įsivaizduojamą priešą, kai esant šiai krizei yra pakankamai aišku, kad Europos žmonės supranta, jog darbas kartu yra stiprybė, o ne silpnybė. Netgi asmuo, kuris būtų toks stiprus ir toks talentingas kaip jūs, būtų bejėgis vienas atremti šią finansų krizę. Būtų geriau pasiekti tinkamo kompromiso su visa Europa, nei vienišam sėdėti kampe žinant, kad esi teisus.

Kalbant apie „laisvos rankos“ turėjimą, mano atsakymas taikomas jums, pone P. de Villiersai, tai yra atsakymas laisvo žmogaus, taip pat dalyvaujančio Prancūzijos politinėse diskusijose. Taip pat manau, kad svarbiausias dalykas mums yra nustoti tuščiai kalbėti, ir manau, kad gero kompromiso gali pasiekti nuoširdūs žmonės, kurie iki galo įgyvendina savo idėjas, ir kad Europos politinių diskusijų problema yra idėjų stoka, kuri paveikė mus visus, visas politines frakcijas, tarsi būtume suparalyžuoti idėjos pasiekti ko nors naujo. Jei Europa pajudėjo pirmyn, tai taip atsitiko dėl to, kad tam tikru metu vyrai ir moterys nutiesė naujus kelius, o savikritika, dėl kurios jūs raginote, yra dalykas, kurio turime imtis visi. Ilgą laiką Europoje mes veikėme taip, lyg būtume nejudantys objektai. Mes sekėme įkūrėjais, tačiau nesekėme jų pavyzdžiu: mes netiesėme naujų kelių ir nekūrėme naujų idėjų. Tvirtai tikiu, kad šiuo požiūriu mes turime parodyti daugiau vaizduotės, nes galų gale didžiausias pavojus šiandien gresia nieko nedarant ir nesielgiant drąsiai susidūrus su visiškai nauja padėtimi.

Pone S. Kozlík, skaidrumas yra gyvybiškai svarbus. Vertinimo agentūrų tema manau, kad būtent vertinimo agentūrų požiūris buvo pati skandalingiausia krizės dalis. Šios agentūros penktadienį produktus vertindavo „AAA“, o pirmadienį jų vertinimą sumažindavo iki „BBB“. Negalime toliau turėti trijų vertinimo agentūrų, kurių dauguma priklauso amerikiečiams, monopolijos. Vertinimo agentūrų klausimas, jų nepriklausomumo nuo tam tikrų grupių klausimas ir Europos vertinimo agentūros klausimas, žinoma, bus vienu svarbiausių klausimų, nagrinėjamų aukščiausiojo lygio susitikime dėl tolesnio reguliavimo. Kalbėdamas apie konkurenciją norėčiau jums – visiems tiems, kurie kalbėjo apie konkurenciją – pasakyti, kad tikiu konkurencija, tačiau man įkyrėjo žmonės, kurie nori ją paversti savitiksliu dalyku, kai iš tiesų ji yra tik priemonė. Konkurencija yra būdas skatinanti augimą; ji nėra savitikslis dalykas ir aš dėsiu visas pastangas, siekdamas sugrąžinti šią koncepciją į naująją Europos politiką.

Tikiu laisve, tikiu laisvąja prekyba ir tikiu, kad turėtume atmesti protekcionizmą, tačiau konkurencija turi būti augimą skatinanti priemonė. Konkurencija kaip tikslas, kaip savitikslis dalykas yra klaida: taip maniau prieš krizę ir vis dar taip manau jai pasibaigus.

Pone J. M. García-Margallo, esate teisus, kad mums reikia naujos Bretton Woods sistemos, nes, kaip ką tik sakė J. Daul ir M. Schulz, nėra tikslo rengti tarptautinį valstybių vadovų susitikimą, jei jo metu ketiname vien tik atlikti pakeitimus. Jei ketiname pakeisti tik pusę sistemos, to daryti neverta.

Minėjote apskaitos standartus, tačiau pažvelkime į mūsų bankus. Pirma, JAV apskaitos standartų diktatūra tapo nepakenčiama. Antra, paskolų suma, kurią gali suteikti bankai, priklauso nuo jų pačių turimo kapitalo ir turto. Jei turtą vertinsime taikydami rinkos vertės apskaitos taisykles ir remdamiesi rinka, kurios daugiau nėra ir kuri buvo visiškai destabilizuota, mes visiškai nualinsime bankus, kurių galimybės atlikti savo darbą dėl to dar labiau sumažės. Mes visiškai pritarėme klausimui dėl apskaitos taisyklių keitimo, kurį iškėlė Komisijos Pirmininkas, nes tai buvo neatidėliotinas klausimas. Gerb. pirmininke, taip pat norėčiau išreikšti pagarbą Europos Parlamento gebėjimui greitai reaguoti ir balsuoti dėl šio pakeitimo, nes bendro sprendimo procedūroje stebėtinai greitai pasiekėme vieningos nuomonės, kuriai pritarė Europos Vadovų Taryba.

Pone P. N. Rasmussenai, ar galėjome išvengti krizės? Prieš galėdami į tai atsakyti, turime susitarti dėl to, kas sukėlė krizę. Kas atsitiko? Jungtinės Amerikos Valstijos, mūsų sąjungininkai ir draugai, pastaruosius tris dešimtmečius gyveno ne pagal savo galimybes. Federalinis rezervų bankas vykdė pinigų politiką, pagal kurią buvo palaikomos ypač žemos palūkanų normos ir dėl to kiekvienas, kuris norėjo pasiskolinti lėšų, galėjo jų gauti. Ne mažiau kaip dvidešimt ar trisdešimt metų mes nešėme stebėtinas galingiausios pasaulio valstybės skolas ir dabar šias skolas turi sumokėti visas pasaulis.

Šiomis aplinkybėmis amerikiečiai turi prisiimti atsakomybę ir kartu su mumis sutikti su padariniais, tačiau aš nematau, kaip mes savo jėgomis galėtume jiems pasakyti, kad liautųsi vadovavęsi šia strategija. Taip pat pridurčiau, kad kai kurie mūsų bankai jau nebeatlieka savo darbo: banko darbas yra skolinti lėšas privatiems asmenims ir verslui, skatinti privačių asmenų šeimų augimą, remti verslo projektų plėtrą ir po tam tikro laiko uždirbti pinigų. Mūsų bankai sukūrė vadinamąsias prekybos sales, kurios tapo spekuliacijų vieta, ir ištisus metus jie manė, kad pinigus paprasčiau uždirbti spekuliuojant, o ne investuojant.

Pridurčiau, kad rizikos pasidalijimas reiškė, jog visi mūsų bankai elgiasi tinkamai. Europoje yra 8 000 bankų, iš kurių 44 veiklą vykdo tarptautiniu mastu. Jei būtume prisiėmę atsakomybę ir būtume leidę bankui žlugti, kaip tai atsitiko JAV bankui Lehman Brothers, visa sistema būtų sugriuvusi. Nežinau, kaip galėjome išvengti krizės, P. N. Rasmussenai, tačiau manau, kad jei nebūtume davę atsako taip, kaip tai padarėme, krizė būtų mus palaidojusi: esu tuo pakankamai įsitikinęs.

Sakote, kad mums reikia pasiūlymų iki Kalėdų, tačiau iš tikrųjų mums jų reikia iki lapkričio mėn. vidurio. Pone P. N. Rasmussenai, aš iš tikrųjų ketinu kartu su Pirmininku J. M. Barroso imtis iniciatyvų, siekdamas užtikrinti, kad mes, europiečiai, valstybių vadovų susitikime kalbėtume vienu balsu, siekdami dar vieno dalyko: mums reikia susitarti ne dėl mažiausio bendro vardiklio, o dėl didžiausio bendro vardiklio, nes už bet kokio konsensuso slypi pavojus, kad siekdami dirbtinio susitarimo mes sumažinsime savo ambicingus siekius. Tai yra rizika. Tikiuosi, kad mes išliksime ambicingi ir kad per daug nesumažinsime savo ambicingų siekių, tačiau kalbėsime vienu balsu.

Negrįšiu prie rizikos draudimo fondų; jau sakiau, kad juos reikia reguliuoti. Nė viena finansų institucija, nesvarbu, ar ji yra valstybinė, ar privati, neturėtų išvengti reguliavimo.

Ponia A. Neyts-Uyttebroeck, jūs klausėte, ar diskusijos su Rusija bus tęsiamos nepaisant kitų įvykių. Žinoma, kad ne, tačiau pabūkite mūsų vietoje. Rusija sustabdė savo tankus likus 40 km iki Tbilisio, kai mes Europoje jos to paprašėme. Rusija išvedė savo kariuomenę už sienų, kurias ji peržengė rugpjūčio 8 d. krizės metu. Rusija leido atvykti stebėtojams, ypač Europos stebėtojams, ir Rusija, nors ir nenoromis, dalyvauja Ženevoje vykstančiose diskusijose. Jei nepaisydami viso to mes atšauksime ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą, kas galės suprasti Europos politiką? Niekas.

Pridurčiau, kad kartu su Pirmininku J. M. Barroso mes ėmėmės atsargumo priemonių ir neatšaukėme aukščiausiojo lygio susitikimo, o tik atidėjome. Koks skirtumas? Jei būtume nusprendę atšaukti susitikimą, mums būtų prireikę vieningos Europos Vadovų Tarybos nuomonės siekiant jį atnaujinti ir, mano nuomone, politiniu požiūriu to būtų buvę sunku pasiekti. Sprendimas atidėti susitikimą leidžia jį atnaujinti nedalijant apdovanojimų, kurių nebuvo nusipelnyta. Todėl tikiu, kad ši strategija rodo šaltakraujiškumą ir yra rami bei aiški. Nemanau, kad mes galėjome pasielgti kitaip, taip pat esu ir toliau įsitikinęs, kad Rusija bus partnerė, su kuria galėsime palaikyti dialogą, su kuria galėsime būti atviri, tačiau galėsime ją paraginti keistis tik tuo atveju, jei su ja kalbėsimės. Kita vertus, jei nesikalbėsime, Rusija jausis apsupta ir mūsų idėjos darys mažiau įtakos. Esu tuo įsitikinęs, tačiau, žinoma, tolesni įvykiai gali parodyti, kad klydau. Todėl tai yra klausimas, susijęs su atsakomybės prisiėmimu.

Pone B. Wojciechowski, Tarybos Pirmininko pareigas einantis asmuo nesprendžia, kas turėtų atstovauti Lenkijai. Lenkija turi dvi vietas Europos Vadovų Taryboje ir būtent Lenkija sprendžia, kas jas turi užimti. Įsivaizduokite Europą, kurioje Tarybos Pirmininko pareigas einantis asmuo sako: „ne, tu negali atvykti, o tu – gali“. Kokia tai būtų Europa? Lenkija turi prezidentą – kurio jūs aiškiai neremiate – ir ministrą pirmininką; jie turi atlikti valstybės veikėjų pareigas ir būdami europiečiai nuspręsti, kas turėtų atstovauti Lenkijai. Galų gale mums pavyko tai išspręsti ir gruodžio mėn. pradžioje turėsiu progą vykti į Lenkiją, kur pasakysiu Lenkijos prezidentui: „Turite laikytis savo pažado. Pažadėjote pasirašyti Lisabonos sutartį, kurią ratifikavo jūsų parlamentas, ir privalote laikytis šio pažado.“ Tai apibūdina valstybės veikėjo ir politiko patikimumą.

(Plojimai)

Pakankamai tikiu Lenkijos svarba Europoje, kad nieko neįžeisdamas galėčiau tai pasakyti.

Pone H.-P. Martinai, mums reikia drąsios europinės demokratijos. Žinau apie jūsų kampaniją, jūsų kampaniją prieš korupciją ir už visiškai veikiančią demokratiją. Esate visiškai teisus, tačiau galiu jums pasakyti, kad su Pirmininku J. M. Barroso mes parodėme, kad galime būti drąsūs. Be to, šioje salėje netgi yra žmonių, kurie manė, jog aš veikiau neturėdamas įgaliojimų. Jei turėčiau laukti, kol man bus suteikti įgaliojimai veikti, be abejonės, veikčiau ne taip dažnai.

Ponia M. Sudre, jums taip pat dėkoju už paramą. Europa gyvuoja dabar ir esate visiškai teisi, kad status quo nėra tinkamas pasirinkimas. Manau, kad yra dalykų, dėl kurių visi galime sutarti. Blogiausias rezultatas būtų tuo atveju, jei audrai praėjus mes tęstume taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Tai reikštų Europos idealo pabaigą ir mes neturime teisės praleisti mums suteiktos progos.

Todėl kai kurie žmonės nustemba: kodėl rengiame aukščiausiojo lygio susitikimą taip greitai? Būtent todėl. Todėl, kad mes pasakėme sau, jog jei lauksime per ilgai, ypač jei lauksime, kol bus išrinktas naujasis JAV prezidentas, padėtis galėtų dar pablogėti, o mes neturėtume atsakymo. Arba priešingai, padėtis pagerėtų ir tada iki kito pavasario visi apie tai užmirštų ir niekas nepasikeistų. Todėl lapkričio mėn. mums reikia surengti aukščiausiojo lygio susitikimą, bent jau pirmąjį susitikimą, nepaisant JAV vadovų grafiko.

Ponios ir ponai, manau, kad atsakiau į visų pasisakiusiųjų klausimus. Taip pat turiu derintis prie Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės grafiko ir spaudos konferencijos, kurioje turiu dalyvauti kartu su Komisijos Pirmininku ir Europos Parlamento Pirmininku. Norėčiau pareikšti apgailestavimą likusiems pasisakiusiems EP nariams, jei atsakiau ne į visų pateiktus klausimus. Žinoma, neatsakiau ne todėl, kad to nenorėčiau, o todėl, kad buvau paprašytas prisiderinti prie šiandienai numatytų įvykių. Dėjau visas pastangas ir, žinoma, turėsiu progą grįžti į Parlamentą gruodžio mėn. ir, jei to norėsite, išsamiau atsakysiu į kiekvieno pasisakančiojo klausimus.

  Pirmininkas. − Pone Europos Vadovų Tarybos Pirmininke, iš pasakytų kalbų ir iš plojimų aišku, kad Europos Parlamentas jus remia.

  José Manuelis Barroso, Komisijos Pirmininkas. − Norėčiau labai trumpai atsakyti į klausimą, kurį man pateikė P. N. Rasmussen. Taip pat noriu atsiprašyti, nes turiu dalyvauti spaudos konferencijoje. Komisijai atstovaus Komisijos narys J. Almunia.

Kaip jau sakiau savo ankstesnėse pastabose, mūsų svarstymai neaplenks nė vienos finansų rinkų srities. Iš tikrųjų noriu jums padėkoti už jūsų asmeninį – ir daugelio Europos Parlamento narių – įnašą, kurį įdėjote rengdami pranešimą. Mes apsvarstysime visas šias galimybes. Kaip ką tik sakė prezidentas N. Sarkozy, mes norime būti šių pasaulinio masto pastangų priešakyje. Manome, kad kai kuriuos šių pasiūlymų, kaip prašėte, galime įgyvendinti iki Kalėdų, tačiau kai kurie iš jų yra labai keblūs techniniu požiūriu. Mes priimsime sprendimą ir pradėsime tarptautines diskusijas dėl šių klausimų, tačiau aš manau, kad taip pat svarbu turėti techniniu požiūriu teisingus pasiūlymus. Esu tikras, kad pastebėjote, jog jums pateikėme viską, dėl ko buvo sutarta su Ecofinu – finansines gaires. Netikslu sakyti, kad šioje Komisijoje nekūrėme teisės aktų finansinių paslaugų srityje. Nuo šios Komisijos veiklos pradžios pagal bendro sprendimo procedūrą arba pagal komitologijos procedūrą buvo patvirtintos trisdešimt dvi teisėkūros priemonės finansinių paslaugų srityje, iš kurių devyniolika buvo patvirtintos pagal bendro sprendimo procedūrą. Per ateinančias savaites ir mėnesius bus patvirtintos dar kelios priemonės, pradedant nuo pasiūlymo dėl vertinimo agentūrų, kuris bus pateiktas ateinančio mėnesio pradžioje.

Leiskite pateikti pavyzdį dėl vertinimo agentūrų. Šiuo klausimu būkime labai atviri. Asmeniškai keletą kartų kalbėjau su kai kuriomis vyriausybėmis apie būtinybę reguliuoti vertinimo agentūras. Atsakymas buvo aiškus „ne“. Tai tiesa. Būtent todėl prašau jūsų – tų, kurie kritikuoja Komisiją: galbūt jūs galite pasinaudoti savo įtaka valstybių narių vyriausybėse arba partijose, kurios sudaro jūsų šalių vyriausybes. Tai būtų labai naudinga, nes iš tiesų prieš keletą mėnesių, kai apie tai diskutavome, – ir šioje srityje Komisijos narys Ch. McCreevy pirmenybę teikė vertinimo agentūrų reguliavimui, – pats ambicingiausias pasiūlymas, kurį svarstė kai kurios vyriausybės, buvo elgesio kodeksas.

Sakysite, kad viskas labai gerai ir kad Komisija turi teisę tai daryti. Tai tiesa, tačiau finansinių paslaugų srityje, kaip žinote, dalykai skiriasi nuo kitų sričių dalykų. Krizės metu – jos aukščiausias taškas buvo šių metų rugsėjo mėn. (tačiau nuo praeitų metų rugpjūčio mėn. jau turėjome šias gaires) – daugelis mūsų vyriausybių atstovų iš tikrųjų mums griežtai rekomendavo neteikti pasiūlymų, kurie galėtų padidinti skelbiamo pavojaus lygį ar sukurtų tam tikrą pavojaus refleksą. Tai klausimas, kuriuo Komisija, manau, turi būti apdairi. Labai opiais klausimais, susijusiais su finansų rinkomis, mes negalime turėti tuščio pranešimo poveikio. Mes negalime tiesiog skelbti pareiškimų. Šiuo klausimu labai svarbu išsaugoti Parlamento, Komisijos ir Tarybos veiksmų koordinavimą. Sakyčiau, kad Europos Komisijoje, kaip tai išplaukia iš pavadinimo, mes pasisakome už Europos dimensiją vykdant reguliavimą ir priežiūrą. Sakau tai labai atvirai. Jei Komisija nedažnai parengia pasiūlymus, kuriuos jūs teisingai iškėlėte, taip atsitinka ne visada dėl to, kad mes miegojome ar dėl to, kad buvo ideologinio tendencingumo. Taip atsitiko todėl, kad atlikus padėties tyrimą pasirodė, jog nėra galimybės įgyvendinti tokius pasiūlymus arba tokia galimybė yra labai maža. Kalbant labai atvirai, tai yra dalykas, kurį jums noriu pranešti. Turėsime laiko pažvelgti į visas priežastis ir visus šio proceso etapus, tačiau manau, kad jums svarbu tai sužinoti diskusijų metu.

Kalbant pakankamai atvirai, prieš dvi savaites kai kurios mūsų vyriausybių vis dar sakė, kad mums nereikia Europos lygmens atsako. Galbūt pastebėjote, kad Europos spaudoje paskelbiau straipsnį prašydamas – maldaudamas – Europos lygmens atsako, o kai kurios mūsų vyriausybės sakė: „Ne, tai galime padaryti nacionaliniu lygmeniu. Mums nereikia Europos dimensijos.“ Taigi bandykime veikti kartu. Pažvelkime į save kritiškai, nes to mums visiems reikia, tačiau bandykime išvengti paprasto atsakymo į labai sudėtingą klausimą. Esame pasirengę konstruktyviai dirbti kartu su Europos Parlamentu ir Taryba, kad rastume gerų sprendimų Europai ir galbūt visam likusiam pasauliui.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: M. ROURE
Pirmininko pavaduotoja

  Gilles Savary (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, labai apgailestauju, kad H. G. Pöttering nesuteikė man progos pasisakyti, kai to prašiau, nes aš tiesiog jo prašiau leisti pasinaudoti atsakymo teise, ir būčiau pageidavęs, jei šis prašymas būtų buvęs patenkintas, kol čia dar buvo Tarybos Pirmininkas.

Mane supykdė bandymas ieškoti atpirkimo ožio Prancūzijos socialistų asmenyje, kurį čia girdėjome. Aš dar niekada nesu matęs, kad Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas einantis asmuo būtų suabejojęs kuria nors politine partija. Niekada neteko matyti, kad Prancūzijos Respublikos prezidentas taip išjuoktų savo tautiečius tarptautinėje arenoje, todėl laikau tai įžeidžiančiu faktu ir norėčiau išgirsti oficialų Prancūzijos Vyriausybės atsiprašymą.

(Pirmininkė nutraukė pranešėją)

  Robert Atkins (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, klausimas dėl tvarkos. Turime dar vieną pavyzdį, kaip beprasmiškai ir blogai tvarkomi reikalai šioje salėje. Pačiu laiku pirmininkaujantys suprato, kad atėjus laikui balsuoti, balsavimas turi vykti paskelbtu laiku, ir nėra nieko svarbiau už mūsų demokratinių teisių įgyvendinimą balsuojant. Prašau jūsų iškelti klausimą pirmininkaujantiems dėl mūsų reikalų tvarkymo, kad šį procesą būtų galima pagerinti ir kad mes balsuotume tam skirtu laiku, o pasisakymai truktų tiek, kiek priklauso.

(Plojimai)

  Pirmininkė. – Pone R. Atkinsai, jei neprieštarausite, dabar tęsime diskusijas.

Ponios ir ponai, prašyčiau tiksliai laikytis pasisakymams skirto laiko. Nenustebkite, jei jus nutrauksiu.

  Linda McAvan (PSE). - Gerb. pirmininke, gaila, kad jau nedalyvauja Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas einantis N. Sarkozy, nes turėjau jam žinią, tačiau tikiuosi, kad ją perduosiu J.-P. Jouyetui.

Tai, ką šįryt jis pasakė dėl klimato kaitos, yra labai svarbu ir jis buvo teisus primindamas H. Nassaueriui, kad dabar ne laikas atsisakyti mūsų ambicingų kovos su klimato kaita tikslų ir susilpninti mums pateiktų pasiūlymų.

(Plojimai)

Šiame Parlamente ir Taryboje buvo vykdoma milžiniško masto lobistinė veikla. Ji prasidėjo kur kas anksčiau nei šią vasarą kilusi krizė: ji prasidėjo praeitais metais. Berlyne dar nenudžiūvus dokumento rašalui, žmonės ėmė bandyti jį susilpninti.

Prezidentas N. Sarkozy paprašė Parlamento dalyvavimo. Jis gaus daugiau nei dalyvavimą: iš mūsų jis gaus bendrą sprendimą. Nežinau, kodėl mes iš viso diskutuojame dėl bendro sprendimo svarbos: klimato kaitos paketas nebus patvirtintas be bendro sprendimo šiame Parlamente.

Norime susitarimo iki Kalėdų. Socialistų frakcija jums gali patvirtinti šį įsipareigojimą. Nesu tikra dėl kitos pusės – galbūt N. Sarkozy paklaus savo šalininkų. Socialistų frakcija nori pasiekti susitarimo iki Kalėdų, tačiau ne bet kokio susitarimo. Mes norime patikimo susitarimo; mes norime tokio susitarimo, kuris užtikrins aplinkos, užimtumo ir konkurencingumo pusiausvyrą.

Vis dėlto mes nenorime tokio susitarimo, kuris būtų mažiausias bendras vardiklis. Prezidentas N. Sarkozy ką tik mums priminė apie tai, kas atsitiks, jei sieksite mažiausio bendro vardiklio. Žinome, kad kai kurios šalys patiria sunkumų, – ir mes galime apie tai kalbėti, – tačiau mums reikia tokio paketo, kuris būtų tinkamas tarptautinėms deryboms, o ne tokio, kuris būtų pagrįstas nukrypimais kitose šalyse, nes tai būtų netinkamas paketas ir ne toks paketas, kuris panaikintų išmetamųjų teršalų prekybos sistemą ir anglies dioksido kainą. Pone Tarybos Pirmininke, tikiuosi, kad perduosite šias žinias N. Sarkozy.

Ponas H. Nassauer kalbėjo apie klimato kaitos paketo sukeltas išlaidas. Šiandien mes išmetame milijardus kovai su finansų krize, su kuria susidūrė mūsų bankai. Žinoma, Komisija apskaičiavo tam tikras su paketu susijusias išlaidas, tačiau aš nenoriu po kelerių metų grįžti pas mūsų piliečius ir sakyti, kad dėl mūsų nesugebėjimo veikti sprendžiant klimato kaitos klausimą čia ir dabar reikės rasti papildomų milijardų. Blogiau už reikalingus pinigus bus visoje planetoje sugriauti gyvenimai. Turėkime truputį politinės drąsos visose šio Parlamento frakcijose; eikime pirmyn, pasiekime susitarimo su Taryba ir tai padarykime iki Kalėdų, tarptautinėms deryboms tinkamu laiku.

(Plojimai)

  Margarita Starkevičiūtė (ALDE). - Aš norėčiau pasakyti tik vieną dalyką. Komisijos Pirmininkas sakė, kad Europos Sąjungos atsakas į krizę buvo menkas. Iš tiesų atsakas buvo stiprus, šalys narės atsakė, bet Europos institucijos sureagavo pavėluotai. Šiandien šioje salėje tai puikiai matyti – išėjo p. N. Sarkozy, išėjo visi žurnalistai. Mes niekam neįdomūs. Taip yra, visų pirma, dėl to, kad mes nesugebame pertvarkyti savo darbo. Tiek Europos Komisijoje, tiek Europos Parlamente yra daug puikių žmonių, tačiau biurokratinė sistema sugniuždo visas iniciatyvas. Mes sugebėjome sureaguoti į cunamį Azijoje, tačiau rytoj svarstysime biudžetą, kuris paruoštas taip ir neatsižvelgus į tai, kad patiriame ekonominį cunamį Europoje. Galėtume kažką padaryti, sudėti kitus prioritetus savo biudžete. Taip pat galėtume savo komitetuose Parlamente numatyti prioritetus, kurie padėtų mums pergyventi šią krizę ir atsakyti į žmonių lūkesčius. Europos Komisiją reikėtų pertvarkyti. Norėčiau pabrėžti, kad reikėtų atskirti Komisijos strategines funkcijas nuo techninių, ir tada ji veiktų efektyviau.

  John Bowis (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, ponui N. Sarkozy, kuris eina Tarybos Pirmininko pareigas, tačiau šuo metu nedalyvauja, pasakyčiau: šįryt iškalbingai kalbėjote apie iššūkį mūsų ekonomikos ateičiai, kuris užima svarbiausią mūsų darbotvarkės vietą, tačiau valstybių vadovų susitikime ir dar kartą šiandien jūs nemažiau teisingai ir nemažiau iškalbingai leidote aiškiai suprasti, kad ketinate ir toliau laikytis kovos su klimato kaita grafiko ir tikslų. Jūsų žodžiai yra svarbūs ir teisingi. Sakėte, kad klimato kaitos paketas yra toks svarbus, kad mes tiesiog negalime jo atsisakyti ta dingstimi, kad patiriame finansų krizę.

Labai svarbu, kad Kanclerė A. Merkel, nepaisant pagrįsto jos šaliai ir kitoms šalims kylančio susirūpinimo, leido aiškiai suprasti, kad Vokietija pasisakė už tai, kad būtų įgyvendinami kovos su klimato kaita tikslai ir kad sprendimai būtų rasti iki gruodžio mėn. vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo. Jei tai yra iššūkis, kurį mums metate, tai aš tikiu, kad Parlamentas atsakys veiksmingai ir tinkamu laiku.

Vis dėlto turiu pasakyti, kad dabar dėmesį reikia sutelkti į Tarybą. Kad mums pavyktų, turime gauti pažadą dėl tų šalių, kurios iš tikrųjų patiria sunkumų, pvz., dėl Lenkijos problemų su anglimi. Mums reikės išsiaiškinti dėl mažesnių reikalavimų kriterijų, kurie bus taikomi ribotam skaičiui pramonės šakų ir sektorių, susiduriančių su rimtais iššūkiais anglies dioksido nutekėjimo srityje. Taip pat turime labai aiškiai suvokti, kad mūsų parama biokuro naudojimui transporto sektoriuje priklauso nuo kuro rūšių, gaunamų iš atsinaujinančių energijos šaltinių, plėtros. Priešingu atveju galime padaryti nepataisomos žalos mūsų aplinkai ir žmonių, gyvūnijos ir augmenijos gyvenamosioms buveinėms.

Turime pasirengti milžiniškam iššūkiui, kurio visgi negalime sau leisti pralaimėti. Aplinkos katastrofa paverstų mūsų dabartines ekonomikos problemas visiškai nesvarbiomis.

Prezidentas N. Sarkozy pasakė, kad kartu turi būti plėtojamos dvi politikos kryptys. Vis dėlto mes tiesiog turime užtikrinti, – ir prezidentas turi užtikrinti, – kad Parlamentas neliktų suvaržytas Tarybos nesugebėjimo sekti jo pavyzdžiu.

  Bernard Poignant (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, esu pirmasis Prancūzijos socialistas, dalyvaujantis šioje diskusijoje. Apgailestauju, kad čia jau nedalyvauja N. Sarkozy, kuris eina Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas ir kuris pajuokavo apie pagrindinę savo didžios šalies partiją. Jis turi teisę taip elgtis, tačiau jis taip pat privalo pasilikti ir išklausyti atsakymo: tai mano priekaištas jam. Taip pat nemanau, kad Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas einančiam asmeniui pridera bandyti suskaidyti vieną pagrindinių Parlamento frakcijų. M. Schulz jam atsakė. Kai jis šaiposi iš Prancūzijos socializmo, tiesiog pagalvokime apie jo pajuokos objektą. Jis pamiršta, kad Prancūzijos socializmas davė Europai François Mitterrandą, jis pamiršta, kad Prancūzijos socializmas davė mums Jacquesą Delorsą…

(Plojimai)

... jis taip pat pamiršta, kad siekdamas padidinti savo patikimumą Europos akyse jis netgi pasitelkė du socialistus: Bernardą Kouchnerį ir Jeaną-Pierre’ą Jouyetą.

  Lena Ek (ALDE). - (SV) Gerb. pirmininke, mums svarbūs du dalykai. Pirmasis yra finansų krizė. Svarbu, kad Europoje kalbėtume vienu balsu. Paskutinį kartą, kai kartu su JAV bendrai kovojome su krize, mes diskutavome apie terorizmą. Mes perėmėme daug taisyklių, kurios dabar atrodo labai svetimos europietiškam mąstymo būdui kalbant apie asmens privatumą. Mums reikia turėti europinį požiūrį į šią krizę ir todėl privalome turėti bendras taisykles ir normas, kurios apibrėžtų tokius dalykus kaip skaidrumas, solidarumas ir tai, kokias finansų priemones reikia naudoti Europos rinkoje. Stabilumo paktas tam būtų puiki priemonė.

Antrasis dalykas yra klimato kaitos paketas. Dviejuose atsakinguose komitetuose balsavome dėl klimato kaitos paketo ir didžiąja balsų dauguma priėmėme sprendimą dėl pozicijos, kuri remia Komisijos pasiūlymą. Mes neketiname žengti atgal nei kalbant apie tikslus, nei apie grafiką. Jei Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė yra rimtai nusiteikusi teikti ypatingą reikšmę ir tikslams, ir grafikui, mes lauksime žinios, kada galėtume susėsti ir konkrečiai aptarti šį klausimą. Jei kalbėtume apie Parlamentą, mes pasinaudosime savo bendro sprendimo įgaliojimais ir bendro sprendimo procedūra, išlaikydami institucijų pusiausvyrą.

(Plojimai)

  Alexander Radwan (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, aš taip pat norėčiau kalbėti tiesiogiai su N. Sarkozy ir J. M. Barroso, ypač todėl, kad norėjau kreiptis į Komisijos Pirmininką, nes pastaraisiais metais su kai kuriais Komisijos nariais mums nelabai pavykdavo to padaryti.

Piliečiai tikisi, kad Europa rūpinsis svarbiais klausimais, o ne menkniekiais. M. Schulz, kuris ką tik išėjo iš salės, visus konservatorius vertino vienodai. Žmonės nesitiki, kad jiems bus patarinėjama dėl smulkmenų. Priešingai, jie nori mažesnio reguliavimo mažosioms ir vidutinio dydžio įmonėms ir piliečiams, taip pat daugiau veiksmų svarbiais klausimais. Norėčiau pabrėžti, kad 2003 m. Europos Parlamentas jau ragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl kreditų reitingo agentūrų. Nuostabu, kad Komisija pagaliau sužinojo rizikos draudimo fondų terminą, nors, be abejonės, to negalima pasakyti apie visus Komisijos narius. Komisijos Pirmininkas šiuo metu nagrinėja šį klausimą.

M. Schulz viską labai supaprastino sakydamas, kad reikia kaltinti tik konservatorius. Iš tikrųjų būtent Taryba daugelį metų stabdė bet kokią pažangą priežiūros srityje. Tai buvo Vokietijos finansų ministrai H. Eichel ir P. Steinbrück. Norėčiau priminti Parlamentui, kad asmuo, kuriam nuolat teko atsakomybė už reikalų trukdymą Europos lygmeniu, – ir norėčiau paprašyti, kad socialistai tai perduotų savo pirmininkui, – buvo C. Koch-Weser, kuris šiuo metu užima pakankamai aukštas pareigas bendrovėje Deutsche Bank.

Tikimės, kad ateityje Europa į finansų rinkų reguliavimą įtrauks savo moralines vertybes ir prioritetus. Tai reiškia tvarumą, o ne tik rizikos maksimizavimą siekiant didžiausio pelno. Tai reiškia būtinybę sutelkti dėmesį į esminius dalykus, kaip tai darytų vidutinio dydžio įmonė. Tai yra dalykas, kurį turėtume iškelti tarptautiniu lygmeniu. Nepakanka tiesiog rengti tarptautines konferencijas. Europa privalo būti vieninga, kad tarptautiniu lygmeniu užtikrintų, jog tai neatsitiktų dar kartą.

  Pervenche Berès (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, žvelgdamas į Tarybos išvadas apie kai ką pagalvojau. Jose minimas atlyginimo klausimas ir tai daroma teisingai, nes tai pagrindinė problema, kurią kartu turime spręsti ir prisiimti už ją atsakomybę. Vis dėlto taip pat esama mokesčių oazių problemos ir šiuo klausimu man susidaro įspūdis, – bet galbūt neteisingai supratau, – kad netgi tarp eilučių apie tai nutylima.

Einantis Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas asmuo sakė, kad mums reikia būti ambicingiems, o ne tiesiog siekti susitarti dėl mažiausio bendro vardiklio; pakviesčiau jį laikytis to paties požiūrio mokesčių oazių klausimu. Taip pat norėčiau pakviesti Pirmininką J. M. Barroso galbūt padidinti kovos su krize darbo grupę įtraukiant Komisijos narį L. Kovácsą, jei jis iš tikrųjų nori užsiimti šiais klausimais.

Pagaliau, norėčiau pakviesti Komisiją paraginti valstybes nares persvarstyti savo nacionalinius veiksmų planus. Kokiu tikslu mes koordinuojame ekonomikos politiką remdamiesi nacionalinėmis programomis, kuriose netgi neatsižvelgiama į recesijos, su kuria turime skaitytis, prognozes? Jei Komisija rimtai vertina ekonomikos valdymą, ji turi reikalauti, kad valstybės narės persvarstytų savo planus, atsižvelgdamos į tikrąją ekonomikos būklę, su kuria joms teks susidurti.

Pagaliau, visi tarė savo žodį ir galų gale mes turime tam tikro lygio bendradarbiavimą, tačiau to nepakanka. Turime istorinę progą suteikti valstybėms priemones, kurios darytų įtaką ekonomikos politikos tikrovei ir valstybių narių ekonomikos ir pramonės strategijoms, todėl iki galo pasinaudokime šia proga. Komisijos vardu jums reikia imtis iniciatyvos kurti sistemą, kuri nustatytų būdą, kuriuo valstybės narės pasinaudotų nacionalizuodamos bankus, kad jie taptų investicijų, kurių mums taip reikia, ilgalaikio finansavimo priemonėmis…

(Pirmininkė nutraukė pranešėją)

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE-DE). - (FR) Gerb. pirmininke, J.-P. Jouyetai, Europos Vadovų Taryba dalį savo išvadų skyrė energetiniam saugumui, tačiau šis klausimas liko nepastebėtas ir nebuvo svarstomas diskusijose. Dabar jis svarbesnis nei kada nors anksčiau. Pritariu Tarybos išvadoms, tačiau esmė slypi smulkmenose, o būtent šių smulkmenų ir konkrečių dalykų trūksta. Norėčiau paminėti du iš jų.

Pirma, tai esminis klausimas, susijęs su ES, gamybos ir tranzito šalių santykiais. Idėja gerinti mūsų diplomatiją energetikos srityje yra visiškai pateisinama, tačiau tai, ko visada trūksta, yra valstybių narių noras pritarti žiniai, kurią mes siunčiame trečiosioms šalims, ir mūsų vykdomos politikos nuoseklumas nacionaliniu lygmeniu kalbant apie bendrus Sąjungos interesus. Trumpai tariant, mums trūksta bendros užsienio ir energetinio saugumo politikos. Bendras mažiausias vardiklis, būtent mūsų pozicijos gamybos ir tranzito šalių atžvilgiu koordinavimas, yra dar toli gražu nepasiektas ir nėra taikomas. Todėl vietoj kalbėjimo vienu balsu galioja politika „kiekvienas už save“, kaip rodo daug dvišalių susitarimų, kurie silpnina mūsų poziciją derybose ir išorėje menkina mūsų vienybės įvaizdį.

Antroji problema yra susijusi su nepaminėtais Europos projektais. Neminimi naftotiekių ir dujotiekių projektai, kurie yra gyvybiškai svarbūs, jei turime užtikrinti savo energetinį saugumą, o projekto „Nabucco“ likimas dabar atrodo neaiškus, nepaisant to, kad jis minimas kaip pirmenybinis projektas.

Energetinio saugumo požiūriu mums taip pat reikia pasimokyti iš Gruzijos krizės ir sukurti veiksmingą sistemą, kuri karo metu ar esant politiniam nestabilumui saugotų tranzito šalyse esančią infrastruktūrą.

Baigdamas priminsiu Tarybos šūkius: atsakomybė ir solidarumas. Dabar mums belieka imtis daugiau veiksmų, nes kitaip gresia pavojus, kad Europos užsienio politika energetinio saugumo srityje niekada nebus įgyvendinta tikrovėje.

  Dariusz Rosati (PSE). – (PL) Gerb. pirmininke, kadangi pasisakau diskusijoje dėl Europos Vadovų Tarybos išvadų, norėčiau atkreipti dėmesį į du klausimus.

Pirmasis iš jų susijęs su finansų krize. Ji, be jokių abejonių, patvirtino, kad reikia radikalių permainų bankų priežiūros reguliavimo sistemoje. Pagrindinės šių permainų kryptys susijusios su aktyvų rizikos vertinimo gerinimu ir naujoms finansinėms priemonėms skirtų prevencinių priemonių derinimu. Vis dėlto taip pat būtinos permainos, leisiančios panaikinti ciklišką sprendimų dėl nekilnojamojo turto paskolų pobūdį. Didėjant nekilnojamojo turto kainai auga nekilnojamojo turto paskolų dydis, o jai mažėjant paskolų dydis mažėja. Būtent šis mechanizmas lemia spekuliacinių burbulų atsiradimą.

Antrasis klausimas, kurį noriu paminėti, yra susijęs su klimato kaitos paketu. Pritariu Tarybos sprendimui siekti kompromiso dėl CO2 išmetalams taikomos taršos leidimų prekybos sistemos. Kai kuriose valstybėse narėse 90 % energijos pagaminama iš anglių. Jei šioms valstybėms jau nuo 2013 m. reikėtų pirkti 100 % taršos leidimų, tai turėtų pražūtingo poveikio jų ekonomikai. Logika ir vienodo požiūrio principas reikalauja taikyti pereinamąjį laikotarpį.

  Avril Doyle (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, 2007 m. kovo mėn., kai Tarybai pirmininkavo Vokietija, ir vėliau 2008 m. kovo mėn., kai Tarybai pirmininkavo Slovėnija, Europos vadovai įsipareigojo siekti, kad iki 2020 m. 20 % būtų sumažintas šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekis, ir tai jau buvo ribotos ambicijos. Neturėkime iliuzijų: norėdami Kopenhagoje užtikrinti po 2012 m. galiosiantį tarptautinį susitarimą dėl klimato kaitos, savo teisės aktuose turėsime aiškiai ir nedviprasmiškai tai patvirtinti.

Dabartinė tarptautinė finansų likvidumo krizė ir ekonomikos nuosmukis daugelį privertė vis labiau suabejoti, ar tikslinga nustatyti ilgalaikius CO2 taršos tikslus arba įpareigoti pramonę siekti būtino šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekio mažinimo ir taip nukreipti Europos ekonomiką link mažo išmetamo anglies dvideginio kiekio ir tvarios ekonomikos, kurios mums taip labai reikia ir kuri, sutinku, sukels trečiąją pramoninę revoliuciją ir visoje naujųjų technologijų srityje Europai suteiks lyderių pranašumą.

Vis dėlto ES tikslai po 2012 m. neturėtų būti vertinami dabartinės ekonomikos krizės fone. Tikiu, kad artimiausiu metu mūsų vyriausybės sugebės ją nugalėti, ir mes privalome veikti dabar, kad ateities kartoms netektų patirti smūgio – įskaitant ekonominio smūgio – dėl vėluojančio klimato ir energetikos paketo. Ateityje mes negalime mokėti didesnės kainos dėl savo nesugebėjimo veikti dabar, nes kitaip istorija nebus mums maloninga arba, kaip sakė prezidentas N. Sarkozy, mes praleisime savo pasimatymą su istorija.

Europos Parlamentas man, vienai iš pranešėjų dėl klimato kaitos paketo, suteikė didelius įgaliojimus trialoge vesti derybas su Taryba ir aš rimtai prisiimu šią atsakomybę. Turime išsaugoti tikslus ir grafiką ir, kaip sakė N. Sarkozy, pagrindinė darbotvarkės dalis būtų didelės ambicijos, suderintos su trupučiu kompromiso. Tikiuosi labai glaudaus bendradarbiavimo su Komisija ir Taryba, kuriai pirmininkauja Prancūzija. Tikiu, kad kartu galime pasiekti ir iki šių metų gruodžio mėn. pasieksime veiksmingą ir tinkamą susitarimą dėl klimato ir energetikos paketo…

(Pirmininkė nutraukė pranešėją)

  Ieke van den Burg (PSE). - Gerb. pirmininke, įdomu matyti, kad finansų rinkų priežiūra Taryboje tapo prioritetiniu klausimu. Vertinu aukšto rango ekspertų grupės, kuriai priklauso Jacques de Larosière ir kurios mes Europos Parlamente reikalavome jau keletą metų, sudarymą.

Noriu perduoti šią aiškią žinią: vien tik koordinavimo nepakanka. Mums iš tikrųjų reikia institucinio sprendimo. Nepakanka savanoriško nacionalinių priežiūros institucijų bendradarbiavimo, kai taikomos „laikykis taisyklių arba pasiaiškink“ (angl. comply or explain) tipo sistemos, pvz., „Solvency II“ ir PTD pasiūlymai, taip pat nepakanka Finansų stabilumo forumo, kuris yra ganėtinai neatsakingas ir kuriame dalyvauja tik didesnių šalių atstovai, turintys savų nacionalinių interesų. Tai neparodo aiškaus Europos balso. Mums reikia vieningos struktūros, panašios į Europos centrinių bankų sistemą, kuri puikiai veikia būdama teisėju viduje ir turėdama stiprų balsą tarptautiniu lygmeniu.

  Paul Rübig (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, visų pirma norėčiau pasveikinti Tarybą dėl pasiekto susitarimo dėl trečiojo klimato kaitos ir energetikos paketo. Tai protingas sprendimas, kuris mums leis išvengti privalomo energetikos bendrovių pirkimo, tačiau užtikrins nuoseklią konkurenciją.

Antrasis dalykas, kurį noriu pasakyti, yra tai, kad CO2 tema, žinoma, yra ypač svarbi atsižvelgiant į finansų krizę, nes rengiant aukcionus mums vėl gresia pavojus sukurti naują spekuliacinę finansų priemonę, kuri iš Europos išstums energijai imlią pramonę. Todėl dar kartą prašyčiau labai atidžiai apsvarstyti, ar nebūtų tikslingiau nemokamai skirti CO2 taršos leidimų, iš anksto nustatant aiškią 20 % ribą, o ne atimti iš verslo pinigus, kurių jam reikia investicijoms į naujoves ir mokslinius tyrimus, kad galėtų 20 % sumažinti taršą.

Mums reikia skatinti investicijas, ypač mažosiose ir vidutinio dydžio įmonėse. Todėl taip pat raginu intensyviau plėtoti Europos tinklus, ypač energetikos srityje, ir kurti veiksmingesnio energijos naudojimo priemonių strategijas, nes tai ypač svarbu mūsų smulkiajam verslui, užimtumui Europoje ir Europoje gaunamiems atlyginimams.

Pagaliau, norėčiau paraginti Komisijos narį L. Kovácsą apsvarstyti, kaip galėtume vėl išjudinti ekonomiką, pasinaudodami mokesčių politika ir ypač naujų ir trumpesnių nusidėvėjimo terminų ir atitinkamų neapmokestinamų dydžių teikiamomis galimybėmis. Galbūt įgyvendinant naują mokesčių politiką ir paskatas pavyktų skatinti Europos ekonomiką.

  Giles Chichester (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, tikriausiai būtų teisinga finansų rinkų krizę palyginti su uraganu: vėjui nurimus atsiranda ramybės iliuzija, tačiau sutvarkyti paliktus niokojimo padarinius užtrunka metų metus, ir todėl taip pat bus su ekonominiais ir socialiniais mūsų matytų neramumų padariniais.

Atsižvelgdami į pasikeitusias aplinkybes, turime surasti pusiausvyrą tarp tęstinumo ir prisitaikymo. Kalbant apie energetikos politiką tai reiškia, kad reikia laikytis strateginių tikslų, susijusių su tiekimo saugumu, tvarumu ir konkurencingumu, ir kartu svarstyti, ar turime keisti taktiką ir priemones. Energija yra gyvybiškai svarbi mūsų gyvenimo būdui ir gyvenimo lygiui. Turime ilgalaikę pramonę, kurioje naujų pajėgumų kūrimas trunka penkerius, dešimt ar penkiolika metų, ir akivaizdu, kad negali būti trumpą laiką galiojančio atsakymo į tokius trumpalaikius iššūkius, su kuriais susiduriame. Kartu kova su klimato kaita yra ilgalaikis dalykas ir nėra visagalės priemonės ar paprasto sprendimo.

Kalbant apie taktiką, yra tokių asmenų, kurie turi abejonių dėl klimato ir energetikos paketo tikslų masto ir grafiko. Yra tokių asmenų, kurie gerokai prieš prasidedant finansų krizei buvo susirūpinę dėl anglies dioksido nutekėjimo ar Europos bendrovių darbo vietų perkėlimo. Galbūt turime dar kartą pažvelgti jei ne į susijusį principą, tai bent į smulkmenas.

Vis dėlto šiuo metu esu labiausiai susirūpinęs tuo, kokių veiksmų turėtume vengti, ir tai patenka į perteklinio reguliavimo pinkles, nes perteklinis reguliavimas galėtų sukelti kai ką daug blogesnio: 1930 m. smukimo pasikartojimą. Gerai suvokiu gero reguliavimo svarbą tinkamam rinkų veikimui ir skaidrumui, tačiau nesunaikinkime žąsies, kuri deda auksinius kiaušinius.

  Ryszard Czarnecki (UEN). – (PL) Mano šalies, Lenkijos, prezidento ir ministro pirmininko pastangomis Briuselio Europos Vadovų Tarybos susitikime nugalėjo protas ir buvo perduota tinkama žinia dėl klimato kaitos paketo. Dėl Europos Vadovų Tarybos susitikime patvirtintų susitarimų, už kuriuos reikia dėkoti Europos vadovams, nutolo tokio aplinkos būklės pablogėjimo grėsmė, kuris akivaizdžiai būtų per didelė našta ekonomikai, ypač naujosioms valstybėms narėms. Vis dėlto ši grėsmė visiškai neišnyko.

Europos Vadovų Tarybos susitikime taip pat buvo aptariama finansų krizė. Įdomu, kad prieš keletą dienų vyko mažesnis susitikimas, kuriame dalyvavo didžiausių Europos Sąjungos šalių vadovai. Šis mažesnis vadovų susitikimas priminė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politinį biurą. Neteisinga, kad galingiausios Sąjungos valstybės narės primestų savo sprendimus kitoms šalims. Be to, erzina dvigubų standartų taikymas. Turiu omenyje tai, kad priimtina finansuoti valstybių narių bankus, tačiau nepriimtina padėti Lenkijos laivų statykloms. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjunga yra panaši į George’o Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus.

  Zuzana Roithová (PPE-DE). – (CS) Manau, kad greta Europos reglamentų persvarstymo diskusija dėl aplinkosaugos, socialinių ir kitų standartų tobulinimo masto ir spartos yra esminis klausimas nugalint recesiją, su kuria dabar susiduria Europos ekonomika. M. Schulz pajuokdamas citavo Komisijos ir Tarybos darbus, tačiau Parlamentas taip pat gali mažinti perteklinį Sąjungos reguliavimą. Būtent neigiama pridėtinė vertė menkina ES konkurencingumą pasaulio mastu. Automobilių, elektronikos, stiklo, lengvajai ir kitai pramonei nereikia skirti lėšų: jai reikia protingo reguliavimo masto. Finansų krizė nėra nepakankamo reguliavimo rezultatas, ji kilo nesuveikus kontrolės mechanizmams. Būtent jie nesugebėjo apsaugoti investicijų ir dėl to kyla grėsmė užimtumui. Tai galioja ir pasaulinio lygmens taisyklėms. Krizė ir pasaulinė ekonomikos recesija suteikia progą kurti išsamesnę taisyklių sistemą taip pat pasaulio rinkoms, o ne tik Europos rinkoms siekiant ilgalaikio, tvaraus, aplinką tausojančio ir socialiai priimtino vystymosi. Tai yra sąlygos, kurias europiečiams privalome sukurti taip pat pasauliniu lygmeniu. Vis dėlto sveikinu Tarybos susitarimą dėl klimato paketo.

  Stavros Lambrinidis (PSE). - (EL) Gerb. pirmininke, šiandien mums reikia naujo ekonominio ir socialinio susitarimo, „naujo sandėrio“. Jei ES nepavyks jo pasiekti, rinkos godumas ir toliau skatins nenaudingas investicijas, kurios įkeis ES ateitį ir jos darbuotojų ir piliečių ateitį.

Ką turime omenyje sakydami „naujo sandėrio“? Mums reikia naujos ekonomikos valdymo sistemos, naujo Europos centrinio banko vaidmens, naujo suvokimo, kad socialinė valstybė yra ne laisvosios rinkos priedėlis, o vystymosi raktas. Mums reikia naujo Europos finansavimo, ekologinės plėtros fondo, rimto globalizacijos fondo ir, žinoma, didesnio biudžeto Europai, taip pat mums reikia naujos socialinės Mastrichto sutarties užimtumui ir augimui.

  Marios Matsakis (ALDE). - Gerb. pirmininke, daug Europos piliečių – įskaitant kai kuriuos rinkėjus, kuriems aš atstovauju – norėjo paklausti J. M. Barroso ir N. Sarkozy, ar jie mano, jog yra teisinga, kad šios finansų krizės našta tektų eiliniams Europos piliečiams, o ne tiems Jungtinių Amerikos Valstijų ar Europos bankų vadovams, kurie elgdamiesi aplaidžiai – ar kai kuriais atvejais netgi nusikalstamai – uždirbo milijonus ir kurie dabar džiaugiasi turėdami šiuos milijonus mokesčių oazėse ar saugiose taupomosiose sąskaitose. Jie taip pat norėjo paklausti J. M. Barroso ir N. Sarkozy, ar yra teisinga, kad Amerikos ekonomikai peršalus ar susirgus vėžiu būtent europiečiai turi būti gydomi chemoterapija. Sakome „taip“ bendradarbiavimui su Amerika, tačiau sakome „ne“ priklausomybei nuo Amerikos.

  Marie Anne Isler Béguin (Verts/ALE). - (FR) Gerb. pirmininke, J.-P. Jouyetai, buvau Tbilisyje, kai prezidentas atvyko derėtis dėl taikos plano ir, žinoma, norėčiau jam išreikšti pagarbą už greitą veikimą siekiant nutraukti šį karą. Vis dėlto karas iš dalies buvo mūsų pačių nesėkmė: keturiolika metų mes buvome per daug atsargūs; mes tylėdami žiūrėjome į separatistiniuose regionuose dažnėjančias provokacijas. Tiesa, kad šis karas Europą pažadino iš miego ir surengė jai akistatą su jos įsipareigojimais, tačiau Kaukaze vis dar rusena ugnis ir mes privalome daryti viską, ką galime, kad dėl visos Europos saugumo aiškiai nutrauktume įšaldytus konfliktus.

Pone J.-P. Jouyetai, taip pat žinau, kad Europos šalys laikosi skirtingos nuomonės dėl Gruzijos priėmimo į NATO; aš asmeniškai tam prieštarauju. Pateiksiu jums pasiūlymą: raginu Europos Sąjungą pasiūlyti šioms Kaukazo šalims neutralumą. Tik neutralumas nuramins įtampą su Rusija ir užtikrintai apsaugos šį regioną nuo naujų konfliktų. Neutralumas garantuos šių naujų demokratijų saugumą ir padės užtikrinti mūsų pačių saugumą.

  Mirosław Mariusz Piotrowski (UEN). – (PL) Aukščiausiojo lygio susitikime vienas iš pagrindinių iškeltų klausimų buvo susijęs su pasauline finansų krize ir klimato kaitos paketu. Gerai, kad Taryba skyrė dėmesio šiai problemai. Vis dėlto kelia nerimą tai, kad pagrindiniai sprendimai buvo priimti anksčiau, vos keturių šalių atstovų susitikime. Vėliau pozicija buvo konsoliduota vadinamojoje Eurogrupėje ir tik tada perduota Europos Vadovų Tarybai. Ši procedūra kelia nerimą dėl to, ar Europos Vadovų Taryba iš tikrųjų vertinama rimtai, ar tiesiog kaip forumas, kuriame oficialiai patvirtinami mažos vadovų grupės priimti sprendimai. Ar tikrovėje tai turėtų reikšti trijų greičių Europos dimensiją?

Pasaulinės krizės fone taip pat verta iš naudo apsvarstyti ankstesnius sprendimus dėl išmetamo anglies dioksido kiekio ribojimo. Skubus jų įgyvendinimas galėtų dar labiau sustiprinti recesiją, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalyse, pvz., Lenkijoje, ir turėti neigiamų padarinių visos Europos ekonomikai. Todėl būtina patvirtinti paketą toms šalims, kuriose anglis yra pagrindinis energijos šaltinis.

  Jean-Pierre Jouyet, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. pirmininke, atsižvelgdamas į jau pateiktas pastabas kalbėsiu trumpai.

Poniai L. McAvan norėčiau pasakyti, kad mes visiškai su ja sutinkame, jog pakete turi būti keliami ambicingi tikslai, kad tikimės, jog padedant Parlamentui mes galbūt sugebėsime pasiekti susitarimo iki Kalėdų ir kad sutinkame, jog tai neturėtų būti bet koks susitarimas. Todėl mes visiškai pritariame jūsų požiūriui ir tikimės, kad pasieksime gerą pusiausvyrą ir tvarų vystymąsi.

Sugrįždamas prie M. Starkevičiūtės, norėjau pasakyti, kad yra akivaizdu, jog finansų krizė jau turėjo didelį poveikį. Privalome – ir tai norėčiau pasakyti taip pat kitiems pasisakiusiems – nenukrypti nuo kurso ir būtent todėl mes pasisakome už energetikos ir klimato kaitos paketą. Kalbant apie ES biudžetą, mes kartu apie tai diskutuosime rytoj per pirmąjį svarstymą. Manau, kad Komisijos pasiūlyme dėmesys skiriamas augimui ir tvariam vystymuisi ir kad mes neturime nuo jo nutolti, tačiau prie to sugrįšime rytdienos diskusijoje.

Kalbant apie J. Bowiso komentarus, aišku, kad dėl finansų krizės mes negalime atsisakyti savo ambicingų tikslų, susijusių su energetikos ir klimato kaitos paketu – tai jau buvo pabrėžta. Vis dėlto privalome atsižvelgti į nacionalinių energijos šaltinių skirtumus ir sektorių pusiausvyrą.

Ponams B. Poignantui ir G. Savary norėčiau pasakyti, kad, pirma, pripažįstu didelį įnašą, kurį Prancūzijos socialistai įnešė į diskusijas Europos Parlamente, ir jų didelį indėlį Europos Parlamento Socialistų frakcijoje ir kad, antra, save laikau vienu iš tų, kurie daugiausia žino, kiek daug Europa skolinga Jacquesui Delorsui ir François Mitterrandui. Taip pat manau, kad Prancūzijos socialistų partija kartais turi tai garsiau priminti, nes tai leistų išvengti kai kurių dviprasmybių: „Europa nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų reikalas; tai Europos reikalas“. Tai pamoka, kurios išmokau iš Jacqueso Delorso, ir aš žinau, kad ponai B. Poignant ir G. Savary pritaria šiam požiūriui.

Dėl to, ką sakė L. Ek, žinoma, esame tikri kalbėdami apie tikslus ir grafiką. Turime veikti, kad užtikrintume, jog paketas galėtų atremti tarptautinius iššūkius, su kuriais susidurs Europa.

Kalbant apie A. Radwano ir kitų EP narių komentarus dėl finansų krizės, aišku, kad mes imamės priemonių, kad apsaugotume piliečius, apsaugotume taupančius asmenis ir užtikrintume, jog įvairiose institucijose dirbantys ir už krizę atsakingi asmenys už tai sumokėtų. Jau sakėme, kad čia turi būti taikomas „pareigos rūpintis“ principas. Skirti pinigai turi būti naudojami piliečių ir taupančių asmenų apsaugai; neketinama jų tiesiog dovanoti toms dalyvaujančioms šalims, kurios yra pirmiausia atsakingos už finansų krizę, nesvarbu, ar jos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, ar Europoje, nes jos buvo per daug įsitraukusios į spekuliacijas.

Ponia P. Berès yra teisi pabrėždama, kaip jau minėta, kovą su mokesčių oazėmis ir ES viduje ir už jos ribų. Šis klausimas nebuvo tinkamai nagrinėjamas Europos Vadovų Tarybos išvadose, tačiau, kaip sakė einantis Tarybos Pirmininko pareigas N. Sarkozy, bus surengtas dar vienas Europos susitikimas – ir „Europos“ yra tinkamas žodis. Tai nėra vieno, dviejų ar trijų greičių Europa: tai – Europos susitikimai, kuriuose mes galime kartu rengti tarptautinių finansų reglamentus, – naujus tarptautinių finansų reglamentus, – kurie nugrįs kelią geresniems ilgalaikiams ekonomikos pagrindams. Pritariu tam, kas buvo pasakyta dėl Komisijos sudarytos svarstymų grupės įvairovės.

Ponas J. Saryusz-Wolskis yra teisus ir jis nurodė labai svarbų dalyką: mes nepakankamai pabrėžėme Tarybos išvadas, ypač kalbėdami apie energetinį saugumą. Tai, kas buvo nuveikta per paskutinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, yra labai svarbu. Kartu mums reikia suteikti praktinį pavidalą tam, kas buvo pasakyta dėl santykių su gamybos ir tranzito šalimis. Mums aišku, kokias žinias mes turime perduoti trečiosioms šalims, ir, be abejo, tai turime turėti omenyje, kalbėdami apie dialogą su Rusija. Taip pat šioms išvadoms turime suteikti konkretų pavidalą remdami projektus, kuriais įvairinami tiekimo šaltiniai, pvz., tuos projektus, kurie buvo paminėti, ypač „Nabucco“. Žinoma, šiuo atžvilgiu tai buvo tam tikra Europos energetika, kuri gimė šiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.

Dėl D. Rosati pastabų, kaip jau sakėme, turime atsižvelgti į konkrečius Lenkijos energetikos padėties ypatumus, ypač kalbėdami apie anglį, tačiau aišku, kad Lenkija taip pat turės prisiimti atsakomybę rengiantis metų eigoje Poznanėje vyksiančiam aukščiausiojo lygio susitikimui.

Pagaliau, visiškai sutinku su tuo, ką sakė A. Doyle. Privalome turėti atsakomybės jausmą. Finansų krizė neturi priversti mus užmiršti atsako, kurį turime duoti aplinkos krizei, ir mes neturime slėptis už finansų krizės.

Kalbant apie tai, dėl ko ragino I. van den Burg, mums iš tikrųjų reikia geresnio institucijų koordinavimo priežiūros lygmeniu. Turime skirti priežiūrą ir reguliavimą, o kalbant apie priežiūros institucijas mums reikia geresnio koordinavimo institucijų lygmeniu.

Kaip ir ponui P. Rübigui, man malonu dėl pasiekto susitarimo dėl pasiūlymo dėl trečiosios kartos energetikos. Mano nuomone, tai visiškai patenkinamas kompromisas. Tai, manau, yra viskas, ką galiu pasakyti. Taip pat svarbu turėti energijos taupymo mokestines lengvatas: pritariu šiam požiūriui.

Sugrįžtant prie to, ką sakė G. Chichester, tai tiesa, kad mums reikia struktūrinių sprendimų finansų krizei – tai bus iššūkis būsimiems tarptautiniams aukščiausiojo lygio susitikimams – ir klimato kaitai, todėl visų pirma privalome turėti gerą reguliavimą, o ne perteklinį reguliavimą.

Pagaliau, kalbant apie R. Czarneckio pastabas, yra aišku, kad atsižvelgiant į tam tikras pramonės problemas mums reikia apsvarstyti priderinimo galimybes kai kuriose šalyse. Tai liečia Lenkiją ir jos jūrų laivų statyklas; mes labai gerai žinome šią problemą.

Kalbant apie tai, ką sakė M. A. Isler Béguin, žinome, kad Kaukazo problemų sprendimas bus ilgas ir varginantis procesas ir kad Europa taip pat privalo imtis prevencinių veiksmų. Sutinku su ja, kad taip pat privalome būti toliaregiškesni, kalbėdami apie šių regionų ir Rusijos kaimynų statusą.

  Joaquín Almunia, Komisijos narys. – (FR) Gerb. pirmininke, per penkias minutes turiu paminėti keturis dalykus. Pirma, Europa pateikė atsaką, pagaliau vieningai. Mes pradėjome nebūdami „vieningi“, tačiau Eurogrupės ir Europos Vadovų Tarybos susitikimuose mes atsakėme vienu balsu, ir privalome taip veikti ir toliau. Tai žinia, kuriai, tikiu, visi pritaria. Tai Sąjunga, kuri nuo pagalbos paketų koordinavimo pereina prie bankų sistemos koordinavimo. Tokias sistemas būtina koordinuoti Europos lygmeniu, kad tam tikrose šalyse nesukurtume problemų. Sąjunga Europoje yra sukurta siekiant pasaulinio pinigų ir finansų sistemos valdymo. Tai buvo pakartota keletą kartų, iš tiesų keletą kartų Tarybos lygmeniu. Be to, kalbant apie keletą valstybių narių, kitą savaitę būtina neužmiršti šios naujos žinios.

Antra, visiškai sutinku, – ir tai sakė Komisijos Pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos Pirmininko pareigas einantis asmuo, – kad siekiant Europos lygmeniu susidoroti su nauju geresnio finansų sistemos reguliavimo etapu, keletą ateinančių metų Europa privalo vaidinti lyderės vaidmenį pasaulio lygmeniu tokio reguliavimo srityje. Visiškai sutinku su tais iš jūsų, kurie ryžtingai parėmėte institucijų vykdomą, o ne vien koordinuojamą priežiūrą Europos lygmeniu.

Trečia, visiškai sutinku su tais iš jūsų, kurie kalbėjote apie būtinybę priderinti nacionalines reformų programas ir Lisabonos strategijas prie šiandienos ir rytdienos realios ekonomikos iššūkių. Be to, tai darbas, kuris yra vykdomas ir apie kurį gruodžio mėn. Komisija praneš ir jums, ir Tarybai. Be to, ten, kur ši nauja dimensija ir šis Lisabonos strategijos priderinimas yra svarbūs, būtina atsižvelgti į pramonės struktūrą ir ypač į mažąsias ir vidutines įmones, kurios labiausiai nukentėjo dėl bankų sistemos krizės sukelto kreditų trūkumo.

Galų gale, dėl biudžeto. Žinoma, būtina naudoti biudžetą ir valstybių narių biudžetus nesukuriant tvarumo problemų ateičiai. Vietoj to reikėtų pasinaudoti finansų ir biudžeto politikos suteikiama veiksmų laisve, kurią užtikrina 2005 m. reformuotas Stabilumo ir augimo paktas. Esama daug erdvės lankstumui, tačiau taip pat būtina – ir jūs kartu su Taryba esate už biudžetą atsakinga valdžios institucija – pradėti kurti Europos biudžetą. Be to, tai irgi yra tikros diskusijos tema.

(Plojimai)

  Pirmininkė. - Diskusijos baigtos.

Pagal Darbo tvarkos taisyklių 103 straipsnio 2 dalį gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾.

Balsavimas vyks rytoj, 2008 m. spalio 22 d., trečiadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Roberta Alma Anastase (PPE-DE), raštu. – (RO) Sprendimai, kurie buvo priimti 2008 m. spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime, yra strategiškai svarbūs Europos ateičiai. Visų pirma pritariu diskusijoms dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Europos Sąjungai (ES) reikia įgyvendinti institucines reformas, kurias lemia Sutartis, siekiant užtikrinti, kad organizacija veiktų veiksmingai ir darniai, parodydama daugiau skaidrumo Europos piliečiams. Todėl pirmiausia reikia siekti, kad Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas būtų tęsiamas ir būtų baigtas kaip įmanoma greičiau visose 27 valstybėse narėse.

Antra, būdama pranešėja dėl regioninio bendradarbiavimo Juodosios jūros regione, taip pat būdama Užsienio reikalų komiteto narė, norėčiau pabrėžti užsienio politikos aspektų svarbą. Norėčiau dar kartą pakartoti, kad reikia skubiai kurti bendrą Europos politiką energetikos srityje siekiant skatinti energetinį saugumą ir Europos vienybę, taip pat būtina įvairinti energijos tiekimą ryžtingai remiant strateginius projektus, pvz., „Nabucco“ dujotiekį.

Pagaliau, pritariu sprendimui stiprinti ES santykius su Rytų kaimynėmis, šiuo atveju su Moldova, pasirašant naują plataus masto bendradarbiavimo susitarimą. Be to, ES reikia ir toliau aktyviai dalyvauti Gruzijos procesuose, taip pat spręsti visus Juodosios jūros regiono konfliktus.

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Pirmiausia norėčiau išreikšti padėką Europos Sąjungai pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentui N. Sarkozy už energiją, polėkį ir viziją, kuriuos jis parodė vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus. Nesvarbu, ar kalbame apie klausimą, susijusį su karu Kaukaze, kurio pavyko išvengti, ar apie veiksmus, kurių buvo imtasi kovojant su finansų ir ekonomikos krize, Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė parodė, kaip labai mums reikia stiprios ir vieningos Europos Sąjungos ir stabilaus pirmininkavimo, kad pasaulyje, kuris labai greitai keičiasi ir tapo daug sudėtingesnis, būtų ginamos mūsų vertybės. Finansų krizės ir tinkamo ekonomikos veikimo būtinybės klausimu pasisakau už tai, kad siekiant atkurti pasitikėjimą valstybės narės įsikišdamos pasinaudotų savo finansiniais pajėgumais. Valstybės narės pasinaudoja ištekliais, kurie nerodomi privataus sektoriaus išlaidų balansuose; kitaip tariant, garantijomis. Šiuo atžvilgiu norėčiau išreikšti mintį, kad reikėtų bandyti pasaulio mastu kurti viešąją valstybių vertinimo priemonę. Ji priklausytų Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), o jo atliekamas valdymas būtų neginčytinas ir nepriklausomas. Tokia pasaulio masto viešoji valstybių vertinimo agentūra būtų labai naudinga užtikrinant, kad pasaulio finansai ir ekonomika veiktų tinkamai ir kad taip pat būtų pasiekta reikiamos socialinės pažangos.

  Katerina Batzeli (PSE), raštu. – (EL) Susitarimas, kurio buvo pasiekta spalio 15–16 d. Europos Vadovų Taryboje, yra pradžia, tačiau jo nepakanka.

Mes turime iš naujo subalansuoti Europos pinigų sąjungą, atsižvelgdami į plėtros ir socialinę politiką. Mums reikia vienos Bendrijos politikos ir naujo institucinio ir ekonomikos valdymo, kad būtų atkurta esminė euro zonos ekonomikos pusiausvyra.

Iš esmės reikia persvarstyti bendro Europos fondo kūrimą atsižvelgiant į tiesiogines priemones, kurių buvo imtasi kovojant su kredito krize, ir būtina aiškiai pasakyti, kad ilgalaikėje perspektyvoje mokesčių mokėtojams negali būti užkraunama našta. Požiūris, kuriuo kredito krizei leidžiama susireguliuoti pačiai ir kuris iki šiol taikomas nacionaliniu lygmeniu, savyje slepia pavojų, kad bus vykdoma nacionalinė ekonomikos ir socialinė politika ir atsiras daugelio krypčių Europos ekonomika. Reikėtų vengti šio ES institucinio profilio skilimo.

Europa turi išskirtinę istorinę galimybę ir privalo iškelti savo naują ekonomikos ir socialinės raidos modelį, kaip tai pradėjo daryti vykdydama klimato kaitos, energetinio saugumo, socialinio stabilumo ir tvarios ekonomikos politiką. Prasidėjus ekonomikos krizei, ES turi tapti daug stipresnė politiniu ir instituciniu lygmeniu, labiau socialinė ir rodanti kelią klimato kaitos politikos srityje.

  Titus Corlăţean (PSE), raštu. – (RO) Norėčiau pritarti 2008 m. spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadoms, susijusioms su būtinybe iš naujo apsvarstyti Europos Sąjungos politiką Rytų kaimynių atžvilgiu, ypač kalbant apie Moldovos Respubliką. Europos Sąjungai į savo politinių prioritetų sąrašą šiuo metu reikia įtraukti Juodosios jūros regioną ir, be abejonės, Moldovos Respubliką.

Mums reikia apibrėžti aiškius įgaliojimus deryboms dėl naujo susitarimo dėl platesnio bendradarbiavimo su šia šalimi, tačiau reikia nustatyti labai aiškią sąlygą, kad reikės akivaizdžios pažangos, o komunistinei Kišiniovo Vyriausybei reikės sąžiningai laikytis demokratijos reikalavimų ir Europos teisės nustatytų normų, taip pat gerbti teismų sistemos nepriklausomumą ir spaudos teisę į idėjų raišką. Būtinybė užgniaužti komunistinių valdžios institucijų antidemokratinį piktnaudžiavimą ir įgaliojimų viršijimą, taip pat teisės aktų pakeitimai siekiant panaikinti nuostatas, draudžiančias dviejų ar keleto šalių pilietybę turintiems piliečiams užimti pareigas viešosiose institucijose, rinkimų įstatymų pakeitimai siekiant jų atitikties Europos Sąjungos valstybių narių normoms ir Europos Vadovų Tarybos rekomendacijoms yra būtinos išankstinės šio susitarimo pasirašymo sąlygos.

Rumunija buvo ir bus pagrindinė Moldovos Respublikos tolesnės europinės integracijos šalininkė ir aš tikiuosi, kad Moldovos valdžios institucijos imsis konkrečių veiksmų šia linkme.

  Daniel Dăianu (ALDE), raštu. – Naujoji Bretton Woods sistema turi būti gerai parengta.

Vis daugiau aukščiausiojo lygio politikų pasisako už pasaulinės konferencijos, skirtos kovai su struktūriniais dabartinės pasaulio finansų sistemos trūkumais ir šios srities tarptautinės struktūros tobulinimui, organizavimą. Nereikia net sakyti, kad šiai istorinei užduočiai vykdyti labai reikalingi bendri senųjų ir naujųjų ekonomikos požiūriu galingiausių valstybių veiksmai. Vis dėlto pasaulinė konferencija (naujoji Bretton Woods sistema!) turi būti gerai parengta. Pirma, reikia apibrėžti analitinius pasaulio finansų sistemos pertvarkos pagrindus. Nepaisant vykusio karo, J. M. Keynes ir H. Dexter White ilgą laiką vadovavo ekspertams, kad būtų parengtas tinkamas planas. Turime užtikrinti, kad toks planas būtų parengtas iki priimant sprendimus. Šiuo atveju labai galėtų padėti Jacqueso de Larosiereo vadovaujama grupė. Antra, ekonomikos požiūriu galingiausios valstybės turi sutarti dėl pagrindinių klausimų. Šiuo atveju viskas yra daug sudėtingiau. Labai norėčiau tikėtis, kad ES užims vadovaujamą vaidmenį telkiant pastangas tobulinti tarptautinę finansų sistemą ir kruopščiai persvarstyti reguliavimo ir priežiūros sistemas, kad finansai iš tikrųjų galėtų tarnauti ekonomikai.

  Proinsias De Rossa (PSE), raštu. – Europai, įskaitant Airiją, reikia Lisabonos sutarties, jei turime kurti darnią ir veiksmingą politiką kovai su pasaulinėmis finansų sistemos griūties krizėmis, klimato kaita ir didesnės pasaulio dalies neišsivystymu.

Ekonominis nacionalizmas negali atremti šių pasaulinių iššūkių. Jų taip pat neatremsime, jei leisime finansų institucijoms ar tarptautinėms bendrovėms laisvai elgtis savo nuožiūra ir tikėtis, kad kilus krizei jas išgelbės mokesčių mokėtojai.

Mums reikia pasaulinės valdymo sistemos, kuri apimtų tarptautinį finansų rinkų reguliavimą. Iš tikrųjų reikia numatyti galimybę taip apmokestinti šias institucijas, kad jos negalėtų pasinaudoti viena valstybe kitos valstybės sąskaita.

Siekiant stabilizuoti valiutų keitimo rinkas būtina turėti jų apmokestinimo sistemą, kuri taip pat galėtų tapti vertingu ištekliumi užpildant finansavimo spragą, atsiradusią įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT).

Tokia rinkliavos sistema paprastai žinoma kaip Tobino mokestis (angl. Tobin Tax). James Tobin jį pirmasis pasiūlė JAV panaikinus Bretton Woods sistemą. Šis mokestis turėtų trigubą efektą: pirma, padėtų stabilizuoti valiutų rinkas; antra, užtikrintų svarbius išteklius, kurie padėtų įgyvendinti TVT; trečia, leistų atgauti dalį demokratinės erdvės, kuri iki šiol buvo skirta finansų rinkoms.

  Elisa Ferreira (PSE), raštu. – (PT) Bendra Europos valiuta sudarė kliūtį, kuri krizės metu Europos Sąjungą apsaugojo nuo didesnių problemų. Šiuo atžvilgiu euro neginčytinai buvo Europos sėkmė.

Dėl nepakankamo reguliavimo ir rinkų krizės pasipylė vienas kitam prieštaraujantys valstybių narių veiksmai. Buvo skubotai pasiektas susitarimas, kuriam mes pagaliau pritariame, tačiau negalime užmiršti perdėto Komisijos pasyvumo, kai reikėjo trupučio apdairios ir į ateitį nukreiptos vizijos.

Pastaraisiais metais – ne mėnesiais – šis Parlamentas diskutavo ir priėmė tinkamai pagrįstus pasiūlymus dėl reformų, ypač rinkos reguliavimo ir priežiūros srityje. Remdamiesi šia parodyta kompetencija mes reikalaujame, kad Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė ir Komisija, ieškodamos reformos sprendimų, kurie turi atitikti tris tikslus, aktyviai įtrauktų Parlamentą.

Pirma, integruotoje Europoje sisteminė rizika negali būti ir toliau reguliuojama valstybių narių lygmeniu. Būtina imtis struktūrinių veiksmų, vadovaujantis aiškiomis ir nesikeičiančiomis taisyklėmis, kurios užtikrintų, kad sistema bus atspari trikdžiams.

Antra, globalizuotame pasaulyje Europa turi būti aktyvi partnerė kuriant naują tarptautinę sistemą, kuriai priklausytų svarbiausi partneriai.

Trečia, laikais, kai ekonomikos recesija tapo tikrove, mes privalome koordinuotai įgyvendinti ekonomikos gaivinimo paketą, kuris užtikrintų augimą ir užimtumą, taip pat leistų atkurti šeimų ir verslo pasitikėjimą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Dar kartą buvo praleista svarbi šios diskusijos dalis: kitaip tariant, būtina atsisakyti šiuo metu vykdomos politikos, kuri yra pagrindinė dabartinės krizės priežastis. Vis dėlto vakar buvo įdomu klausytis didžiųjų neoliberalizmo gynėjų, kurie dabar pripažįsta, kad reikia kažką keisti, tačiau tik „suteikiant kapitalizmui naują pavidalą“, kaip nurodė prezidentas N. Sarkozy. Būtent todėl vienas iš jų prioritetų yra imigracijos politikos kūrimas, ypač taikant Migrantų grąžinimo direktyvą, kurioje negerbiamos pagrindinės žmogaus teisės ir kurioje laikomasi tokio požiūrio į nelegalius imigrantus, tarsi jie būtų nusikaltėliai, o ne žmonės, kurie iš savo šalių bėga nuo bado ir ieško geresnės ateities sau ir savo šeimoms.

Vis didesnis socialinių problemų ignoravimas ir toliau lieka vienu iš pagrindinių jų politikos aspektų. Siekdami kovoti su finansų krize, jie sutelkė nesuskaičiuojamus išteklius ir politinę valią. Vis dėlto atsižvelgiant į socialinę padėtį ir krizę, kuri kilo dėl sumažėjusios perkamosios galios, padidėjusio skurdo, nedarbo ir atsitiktinio bei blogai apmokamo darbo, vis dar trūksta būtinų išteklių ir politinės valios. Iš tikrųjų dėl to, ką jie siūlo, pablogės socialinė padėtis ir padidės nelygybė paskirstant turtą.

  Pedro Guerreiro (GUE/NGL), raštu. – (PT) Europos Vadovų Taryba patvirtino anksčiau priimtas priemones, kuriomis siekiama gelbėti finansinį kapitalą, kuris yra kapitalizmo sistemos pagrindas, ir užtikrintai „tęsti struktūrines reformas“.

„Naujo pavidalo suteikimas kapitalizmui“ tiesiog reiškia daugiau kapitalizmo – su visais liguistais jo prieštaravimais – daugiau darbuotojų išnaudojimo, daugiau viešųjų paslaugų liberalizavimo ir privatizavimo, taip pat daugiau uždirbtų pajamų pavertimo kapitalu – tai politika, kurią ištikimai įgyvendina socialistų vadovaujama Portugalijos vyriausybė.

Vis dėlto nė žodžiu nebuvo užsiminta apie:

- didėjančius sunkumus, kuriuos patiria darbuotojai ir dauguma gyventojų, atlyginimų ir socialinių išmokų didinimą, pagrindinių prekių ir paslaugų kainų mažinimą arba veiksmingą didėjančių išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto paskolų grąžinimu, pažabojimą;

- veiksmingų investicijų, darbuotojų teisių, viešųjų paslaugų ir stipraus valstybinio sektoriaus verslo – pvz., bankų – skatinimą teisingai paskirstant sukurtą turtą;

- dabartinės ES pinigų politikos ir jos Stabilumo pakto pabaigą, „mokesčių oazių“ galą, struktūrinių fondų stiprinimą ir naudojimą siekiant užtikrinti veiksmingą ekonomikos plėtrą ir gerinti darbuotojų gyvenimo sąlygas.

Kitaip tariant, nebuvo nieko kalbama apie kapitalizmo politikos atsisakymą…

  Gábor Harangozó (PSE), raštu. – Atsižvelgiant į šiuo metu vyraujančias išskirtines rinkos sąlygas reikia imtis konkrečių priemonių siekiant užtikrinti pakankamą Stabilumo pakto įgyvendinimo lankstumą. Iki šiol nematyti įvykiai atskleidė Europos finansų sistemos integravimo ribas, kurios išryškėjo susidūrus su tokio didelio masto krize. Reformavus Stabilumo paktą niekas negalėjo tikėtis tokių finansinių neramumų, o ekonomikos sulėtėjimo atveju Stabilumo paktui suteiktas lankstumas atrodo nepakankamas atsižvelgiant į pastaruosius įvykius. Privalome laikytis biudžeto drausmės, tačiau turi būti leidžiama daugiau lankstumo, kad naujosioms valstybėms narėms kaip galima greičiau būtų leista prisijungti prie euro zonos. Pagal galiojančias taisykles finansų krizė iš tikrųjų galėtų neleisti naujosioms valstybėms narėms, kaip numatyta, prisijungti prie euro zonos. Ekonominė logika, kuria grindžiama Europos valiutų keitimo kurso sistema, turėtų būti iš naujo priderinta prie dabartinių finansinių aplinkybių siekiant sukurti tinkamas sąlygas tvarioms finansų rinkoms tose šalyse, kurios siekia prisijungti prie euro zonos. Proceso spartinimas, leidus eiti skirtingais keliais įvedant eurą kiekvienoje iš narystės euro zonoje siekiančių valstybių priklausomai nuo ekonomikos sąlygų, yra galimas sprendimas, nes finansų krizė pabrėžė būtinybę narystės siekiančias valstybes priimti į euro zoną.

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN), raštu. – (PL) Dabartinė krizė panaši į finansų griūtį, tačiau energija ir maistas taip pat nelieka nuošalyje. Tai ledkalnio viršūnė, kurio pagrindas iš dalies yra pagrindinių moralinių principų žlugimas, o iš dalies – žmonių naivumas. Tai patvirtina spekuliacijos ir nepagrįstos investicijos.

Tokio dalyko kaip amžinasis variklis nėra nei fizikoje, nei ekonomikoje. Kuo vadovavosi asmenys, kurių išmonė atvedė prie pasaulinės finansų sistemos griūties? Mes leidžiamės apgaudinėjami žmonių, kurie turtus susikrovė iš apgaulės. Dabar tikimasi, kad mokesčių mokėtojai gelbės bankų sistemą. Tai tikriausiai kainuos daugiau nei visas Europos Sąjungos biudžetas. Finansinis sukrėtimas iš pradžių buvo juntamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jo padariniai turėjo poveikį visam pasauliui. Kai kurios šalys, pvz., Islandija, atsidūrė ant paties bedugnės krašto. Kiti padariniai tikriausiai atsiris kaip atsimušusi banga ir sukels dar daugiau nuostolių. Ar tai gali turėti kokį nors teigiamą poveikį? Galbūt gali. Galbūt mes suvoksime, kad neverta nieko statyti ant smėlio iliuzijų ir neteisingų prielaidų ir kad reikia tvirto, patikimumu ir solidarumu grįsto pagrindo. Kalbame ne tik apie tai, kad frazė „saugus kaip banke“ atgautų savo ankstesnę prasmę. Kalbame apie mūsų ateitį ir mūsų vaikų ateitį. Rinkos ekonomikos arba, kitaip tariant, kapitalizmo veikimas turi būti pagrįstas patikimais ir tvariais principais, iš kurių svarbiausias yra sąžiningumas.

  Eija-Riitta Korhola (PPE-DE), raštu. – (FI) Gerb. pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Tarybos Pirmininko pareigas einančiam asmeniui už, mano nuomone, teisingą argumentavimą: aplinkosaugos interesams pirmenybė turėtų būti teikiama ir gerais, ir blogais laikais. Jūsų atsakymai F. Wurtzui, D. Cohn-Benditui ir M. Schultzui taip pat buvo tinkami.

Noriu išreikšti susirūpinimą ypač dėl prekybos išmetamųjų teršalų leidimais baigties. Jei apsvarstytume tai, kas šiame Parlamente buvo nuveikta šį rudenį, tai Parlamento pozicijos negalėtume laikyti demokratinio proceso išdava. Ši veikla atsiduoda perdėtu skubėjimu, o komitetai nežinojo, dėl ko balsavo. Pakeitimai, kurie buvo pateikti, primena apgavystę, o mumis buvo manipuliuojama, mes buvome klaidinami. Mūsų pranešėjas ir mūsų frakcijos koordinatorius visus apgaudinėjo nesilaikydamas sprendimo, už kurį balsavo frakcija. Iki šiol Parlamentui neteko nieko panašaus matyti.

Komisija yra viena iš kaltininkų. Ji per vėlai pateikė milžinišką teisės aktų paketą ir tada įspėjo jo neliesti siekiant tarptautinės darnos kalbant apie klimato kaitos klausimą. Dėl to turime blogą prekybos išmetamųjų teršalų leidimais modelį, kuris, jei bus įgyvendintas, padidins išlaidas ir sukels grėsmę užimtumui Europoje. Bet koks vienašališkai rengiamas aukcionas tiesiog užkraus papildomą mokesčių naštą. Nematau jokios naudos aplinkai, jei siekiant kovos su klimato kaita ši našta tektų Europos produktams, kurie gaminami taikant švariausias pasaulio technologijas.

Aukcionai tiesiog pašalina taršą iš Europos, ją perkelia kur nors kitur, o mums atneša nedarbą. Tai nėra nei gera, nei atsakinga aplinkosaugos politika. Mums reikia veiksmingesnės klimato politikos.

Išmetami teršalai turi būti mažinami remiantis mūsų prisiimtais įsipareigojimais. Mūsų alternatyva taip pat nusipelnė būti tinkamai apsvarstyta Parlamente. Daug valstybių narių ją remia, ją taip pat remia Europos pramonininkų konfederacija ir visas Europos profesinių sąjungų judėjimas. Dar vienas svarstymas pašalintų demokratijos trūkumą, kuris šiuo metu atsirado Parlamente.

  Marian-Jean Marinescu (PPE-DE), raštu. – (RO) Krizė, kilusi tarp Rusijos ir Gruzijos, kartu su finansų krize pateikė ne tik teorinių, bet ir praktinių įrodymų, kad reikalinga Europos institucijų reforma. Europos vienybė, kuri būtų išreiškiama vienu balsu, yra vienintelis atsakas tokiose padėtyse. Lisabonos sutarties įgyvendinimas yra tikrai būtinas. Nuo gruodžio mėn., nepaisydama galimų padarinių, Taryba turės priimti sprendimą, kuriuo būtų judama šia linkme. Finansinis, energetinis ir politinis saugumas, taip pat Europos projekto pagrindinių vertybių konsolidavimas gali būti užtikrintas tik glaudžiai bendradarbiaujant su mūsų kaimynėmis.

Rytų partnerystės iniciatyva į santykius su mūsų kaimynėmis įneša naują politinę dimensiją, papildydama ir plėsdama projektus, kurie jau vykdomi Juodosios jūros regione, skatinant institucinę sistemą, kuri susitarimus padeda papildyti liberalesne vizų kontrole, kurti laisvos prekybos zoną ir sudaryti strategines partnerytes su mūsų Rytų kaimynėmis.

Kalbant apie Europos Sąjungos plėtrą yra aiškiai juntamas nuovargis, tačiau mes negalime sau leisti ilgą laiką nepriimti į Europos Sąjungą tokių šalių kaip Moldova ir Ukraina. Rytų partnerystei reikia perduoti aiškią žinią, toms šalims reikalingos gairės, kurios atveria galimybes prisijungti prie ES, žinoma, tik jei visose srityse jos pasieks reikalaujamą lygį.

  Esko Seppänen (GUE/NGL), raštu. – (FI) ES vadovų susitikime buvo aptarta, kaip pačios JAV ekonomikos „Kinijos sindromas“, t. y. Wall Streeto finansų ekonomikos branduolio griūtis, radioaktyviai užteršė taip pat Europos rinkas. Dėl to pasaulis juda link JAV dominavimo eros pabaigos. Šios šalies įtaka sumenko, kai jos laivas, kurio pavadinimas „Kapitalizmas“, užplaukė ant radikaliųjų liberalų ideologijos seklumos.

Tikėkimės, kad naujasis šalies neturtas ir sunkumai gauti paskolas pagreitins Amerikos karinių veiksmų pabaigą jos okupuojamose šalyse. Turint omenyje tai, kokia okupacinė valstybė yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos perdėtos karinės operacijos Pietų Osetijoje iš tikrųjų susilaukė daug dėmesio. Turėtume būti patenkinti aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatais, nes ekstremistinių ES šalių ir Amerikos fundamentalistų raginimai izoliuoti Rusiją nesulaukė paramos.

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE), raštu. – (HU) Neturime leisti, kad Europa sumokėtų finansų krizės ir spekuliacijų, kurios prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kainą. Eiliniai žmonės neturi kentėti dėl bankų trumparegiškumo ir spekuliantų gobšumo padarinių.

Europos Vadovų Tarybos patvirtintas paketas tikriausiai pasipriešins finansinio cunamio jėgai. Svarbiausia Europos Sąjungos ir valstybių narių vyriausybių užduotis turi būti visomis įmanomomis priemonėmis palengvinti socialinius ir ekonominius krizės padarinius, užkirsti kelią ilgai recesijai ir apsaugoti investicijas.

Turime kaupti rezervus, kad apsaugotume savo piliečius. Tam Europos šalys yra priverstos taikyti nepaprastąsias priemones, mažinti biudžeto išlaidas, laikinai atidėti numatytą mokesčių mažinimą ir netgi didinti mokesčius. Tai vyksta nuo Prancūzijos iki Didžiosios Britanijos, nuo Italijos iki Latvijos. Vis dėlto vienintelis būdas pasiekti šio tikslo yra nacionalinis sutarimas; kiekvienas, kuris tam prieštarauja, stumia nacionalinių finansų stabilumą į pavojų.

Būtina iš naujo apsvarstyti rinkos ekonomikos pagrindus. Socialinė rinkos procesų kontrolė yra privaloma ne siekiant trukdyti konkurencijai, o siekiant jai taikyti būtiną reguliuojančią priežiūrą. Europos Parlamentas remia idėją dėl Europos lygmens finansų ir kapitalo rinkos priežiūros institucijos, kurią anksčiau pasiūlė Vengrijos ministras pirmininkas Ferenc Gyurcsány.

Nepriimtina, kad kaltieji pabėgtų ir neturėtų už tai atsakyti. Jų daugiamilijoninių atlyginimų įšaldymas nėra bausmė. Tie, kurie kalti dėl sukeltos tarptautinės finansų krizės, neturi išvengti baudžiamojo poveikio priemonių, įskaitant turto konfiskavimą ir lėšų įšaldymą.

(1) (Žr. protokolą).