Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/2642(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumentų priėmimo eiga :

Pateikti tekstai :

RC-B6-0571/2008

Debatai :

PV 22/10/2008 - 14
CRE 22/10/2008 - 14

Balsavimas :

PV 23/10/2008 - 8.7
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0523

Diskusijos
Trečiadienis, 2008 m. spalio 22 d. - Strasbūras Tekstas OL

14. Holodomoro, Didžiojo Ukrainos bado (1932–1933), minėjimas (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl holodomoro bado Ukrainoje (1932–1933) minėjimo.

Pasinaudodama galimybe, norėčiau pasveikinti į Europos Parlamentą atvykusią Ukrainos delegaciją, kuriai vadovauja ambasadorius.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Antonio Tajani, Komisijos Pirmininko pavaduotojas.(IT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, man didelė garbė dalyvauti šioje diskusijoje, skirtoje paminėti didžiajam 1932–1933 m. badui – vienai iš didžiųjų XX a. tragedijų. Prabėgus daugeliui tylos metų, mūsų dėmesio prašyte prašosi liudijimai apie tuometinę kančią bei daugelio tą baisią nelaimę išgyvenusiųjų pasakojimai.

Holodomoro patirties jokiu būdu negalima pamiršti. Didžiojo bado istorijoje ne tik atsispindi Ukrainos žmonių tragedija, bet ir slypi priminimas, ką gali padaryti žmogus. Vis dėlto iš holodomoro galime pasimokyti šio to svarbaus: tokia gausybė aukų nebuvo bevertės. Šių žmonių auka mums primena, kad niekada nesitaikstytume su jokios valstybės bandymu pavergti individus, nesvarbu, kokia būtų priežastis ar tikslas. Šis pragaištingas badas parodė, kad konstitucinė valstybė viršesnė už valstybę, kurioje neleidžiami jokie nuomonių skirtumai. Tokios kaip holodomoro tragedijos vyksta tik visuomenėse, kurios pažeidinėja piliečių teises, teisinės valstybės bei demokratinius principus.

Europos Sąjunga iškilo iš pelenų, likusių po karo ir ne vieno totalitarinio režimo, po tų diktatūrų, kurios paliko gilius randus Europos ir viso pasaulio istorijoje. Bet iš tų pačių tragedijų ir nelaimių užgimė Europos demokratijos, o ant griuvėsių per paskutinį penkiasdešimtmetį buvo statoma taika; taika, kurią ginti ir nešti už Sąjungos sienų – mūsų pareiga: penkiasdešimt metų taikos, kurie yra didžiausias suvienytos Europos pasiekimas.

Šiandien pasikeitusi ir Ukraina. Būdama nepriklausoma valstybė, Europos Vadovų Tarybos narė ir Europos Žmogaus teisių konvencijos bei daugelio kitų pagrindines teises saugančių dokumentų signatarė, Ukraina turi išskirtinę galimybę įsitvirtinti, sustiprinti savo, kaip demokratinės, žmogaus teises ir teisinės valstybės principus gerbiančios valstybės, padėtį. Matėme daug neramumų; per pastaruosius metus šalis patyrė daug politinių mūšių, ir jos demokratija sustiprėjo.

Šiuo istoriniu metu turime suteikti kokią tik galime politinę paramą ir padrąsinimą teismų santvarkos nepriklausomumui. Svarbu, kad Ukraina ir toliau kovotų su korupcija ir atsižvelgtų į pastarųjų rinkimų rezultatus, kad laikytųsi demokratinių principų. Ukraina taip pat neturėtų pamiršti, kad reikia saugoti silpniausius, labiausiai nustumtus į paribius, kokia bebūtų jų rasė, tautybė ar religija, ar, galų gale, seksualinė orientacija ar sveikatos būklė.

Europos Sąjunga ir toliau rems Ukrainą šiuose svarbiuose darbuose. Taip pat ir toliau dirbsime drauge su partneriais Ukrainoje, siekdami pakelti visų šios tautos piliečių pragyvenimo lygį: atversime naujas rinkas ir plėsime ekonominės veiklos bei investicijų galimybes, be to, stiprinsime mūsų piliečių santykius.

Kaip Komisijos narys, atsakingas už transportą, norėčiau dar pasakyti, kad, kalbėdami apie transeuropinius tinklus, turėtume prisiminti, kad jie gali ne tik sustiprinti mūsų vidinę rinką, bet ir praplėsti Europos ribas, atverti Europą naujiems horizontams ir sustiprinti ryšius su gretimomis su Europos Sąjunga besiribojančiomis draugiškomis šalimis, tokiomis kaip Ukraina.

Holodomoro aukoms negali būti geresnio atlygio už klestinčios, stabilios, demokratiškos, besiremiančios tvirtomis institucijomis ir veiklia pilietine visuomene Ukrainos sukūrimas. Tik pasiekus šį tikslą, daugybės nekaltų žmonių auka nebebus beprasmė.

 
  
MPphoto
 

  Charles Tannock, PPE-DE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Europos Sąjunga pagrįsta susitaikymu: tikėjimu, kad galime sukurti geresnę ateitį, pripažindami savo praeitį su visais jos žiaurumais.

Vokietija tinkamai stojo akistaton su neįsivaizduojamais nacių eros ir holokausto žiaurumais bei pasistengė juos atpirkti. Naujesnės mūsų Sąjungos valstybės narės randa savų būdų siekti tiesos ir susitaikymo, atvirai ir nenuolaidžiai analizuodamos savo komunistinę totalitarinę praeitį. Bet kai kurios šalys vis dar bando pasislėpti nuo savo istorijos. Pvz., Turkija, mano manymu, vis dar neigia prieš armėnus ir asirus prisidengiant Pirmuoju pasauliniu karu vykdytą genocidą. Rusija taip pat sunkiai susitaiko su Stalino komunistinės diktatūros žiaurumu.

Šiandien pateiktos rezoliucijos tikslas – išsakyti, kaip baisimės holodomoru, 1932–1933 m. tyčia sukeltu badmečiu. Rezoliucijoje atsispindi mūsų pasiryžimas paminėti milijonus šio bado aukų, iš kurių dalis dar gyvi šiandien ir gali papasakoti savo siaubingas istorijas. Jų liudijimai yra ypač svarbūs, nes greitai šių žmonių nebebus. Tik primindami sau apie tokius bjaurius nusikaltimus žmoniškumui, galime užtikrinti, kad jie nepasikartos. Šioje rezoliucijoje nėra žodžio „genocidas“, nes kitos šio Parlamento frakcijos nemano, kad, pagal griežtą apibrėžimą, šį terminą tinka taikyti holodomorui. Šiaip ar taip, Genocido konvencija priimta tik po Antrojo pasaulinio karo. Bet galbūt taip pat – dar pridėčiau, „deja“, – taip elgiamasi, bijant įžeisti šiuolaikinę Rusiją.

Bet nė vienas netrokštame sumenkinti Ukrainą ištikusių neįsivaizduojamų kančių. Nėra vieno žodžio ar žodžių, kurie galėtų tinkamai apibūdinti holodomoro žiaurumą. Svarbu ne tiek mūsų naudojamas tekstas, kiek jausmas, kurį bandome perteikti rezoliucija: solidarumas su Ukraina, minint 75-tąsias jos ilgai kentėjusios tautos žudynių metines.

Viena pamoka, kurią galime išmokti iš istorijos, – tai kokia svarbi yra tarptautinė teisė ir išlikusios teismų struktūros, jei norime, kad tokią kančią sukėlę žmonės būtų nubausti. Niurnbergas buvo to ilgo, išsitęsusio proceso pradžia. Karo nusikaltimų teismas buvusiai Jugoslavijai, kuris greitai teis Radovaną Karadzićių, rodo, kad šiandien tie principai svarbesni nei bet kada anksčiau. Vakar šis Parlamentas išreiškė tvirtą paramą Ugandos Viešpaties pasipriešinimo armijos vado Josepho Kony teisimui Tarptautiniame baudžiamajame teisme. Tironai, kur jie bebūtų (o šiuo atveju kalbame apie Josifą Staliną), linkę į masines žudynes ir destrukciją, niekur neturėtų rasti prieglobsčio.

Per savo istoriją Ukraina patyrė daug vargo, ir aš tikiuosi, kad kitas šios šlovingos istorijos etapas bus, kai Ukraina, kaip ir pridera, ne tokioje tolimoje ateityje taps visateise Europos Sąjungos nare. Po krizės Gruzijoje galime neabejoti, kad daug Rusijos nacionalistų nepatenkinti, pvz., tuo, kad Ukraina valdo Krymą. Bet esu tikras, kad, jei būsime išvien su Ukrainos žmonėmis, vieną dieną ji užims savo vietą Europos tautų šeimoje.

 
  
MPphoto
 

  Adrian Severin, PSE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, ši diskusija ypatinga. Europos Parlamento, kaip politinės institucijos, prašoma išleisti teisės aktą ir priimantiems vykdomuosius sprendimus pateikti politines gaires, kaip tinkamai atsiliepti į šių dienų iššūkius, galimybes ir pavojus. Kitaip tariant, esame istorijos kūrėjai, ne istorikai. Mūsų prašoma ne įvertinti praeitį, bet kurti dabartį, o mus pačius įvertins ateitis.

Todėl Socialistų frakcija nenoromis sutiko priimti rezoliuciją, kuria, regis, siekiama įtvirtinti istorinę tiesą apie tragišką Ukrainos praeities įvykį.

Bet rezoliuciją palaikėme, nes supratome, kad solidarumas su ukrainiečiais ir jų kančiomis galėtų suteikti paskatą ukrainiečiams, jiems stengiantis suvienyti, demokratizuoti, modernizuoti šalį ir įvesdinti ją į jos tikrąją šeimą – Europos Sąjungą. Tuo pačiu metu suvokėme, kad net jei praeities tragedijos ir nusikaltimai užmiršti, yra stulbinamai didelis pavojus, kad jie pasikartos. Istorinis nusikaltimų pasmerkimas negali atlyginti aukoms ar jų palikuonims, bet tai – moralinė kompensacija. Be to, tai – intelektualinė ir politinė garantija, kad nusikaltimai ir blogi juos sukėlę instinktai nepasikartos.

Pasmerkdami senus totalitarinius nusikaltimus, sugėdiname ne tik praeities nusikaltėlius, bet ir tuos, kurie gali sumanyti ateityje imtis tokios pat kriminalinės veiklos. Juos gali sulaikyti supratimas, kad nebaudžiamumas neįmanomas.

Šiandien turime paskelbti, kad nėra jokio valstybei logiško paaiškinimo, jokio socialinio tikslo, jokio ideologinio principo, kuriais galima pateisinti tokį nusikaltimą kaip holodomoras, dirbtinai sukeltas badas, atnešęs tiek daug kančių šitokiai daugybei nekaltų žmonių, nes tai buvo beprotiškas bandymas sunaikinti didžios Ukrainos tautos moralinę garbę, nacionalinį orumą ir biologinį egzistavimą.

Kita vertus, pasmerkdami nusikaltimus, reikšdami solidarumą su aukomis ir smerkdami šį bandymą sunaikinti visą tautą, negalime tais nusikaltimais apkaltinti kitos tautos.

Holodomoras buvo totalitarinio politinio režimo produktas. Visi tame režime gyvenę žmonės tapo įvairių panašių nusikaltimų bei sunkumų aukomis. Šiandienė diskusija turėtų mums priminti ne tik kad visada turime būti susivieniję prieš totalitarizmą, bet ir kad dabartinė Ukrainos karta holodomoro aukų vardu ir joms atminti turėtų iš savo šalies ir istorijos išnaikinti visus autoritarinius instinktus, polinkius bei įpročius. Jie turi sutvirtinti savo nacionalinę vienybę ir kartu įgyvendinti savo demokratinius idealus.

Mūsų solidarumo parodymas taip pat turėtų įkvėpti ukrainiečius susivienyti ir susitaikyti savo šalyje ir už jos ribų. Šalies viduje – su kitais savo šalies žmonėmis, priklausantiems įvairioms etnokultūrinėms grupėms; už šalies ribų – su mūsų kaimynais.

Tai – vienas geriausių būdų tapti Europos Sąjungos nariais, ir jei jie nutars eiti šiuo keliu, mūsų šiandienė diskusija nebus praėjusi veltui. Ukrainos narystė ES būtų pats geriausias istorinis atlygis, kurį patys ukrainiečiai gali suteikti holodomoro aukoms.

 
  
MPphoto
 

  Grażyna Staniszewska, ALDE frakcijos vardu. (PL) Gerb. pirmininke, holodomoras, Ukrainoje dirbtinai sukeltas badas, yra vienas iš didžiausių Europoje XX a. įvykdytų nusikaltimų. Kad įrodytų, jog kolektyvinė ekonomika veikia, ir sunaikintų pagrindinę grėsmę koministinei Sovietų Sąjungai – nepriklausomus Ukrainos ūkininkus, – Stalino režimas sukėlė dirbtinį badą, dėl kurio mirė keli milijonai ukrainiečių. Visas maistas iš žmonių buvo atimtas. Badas gynė aibes žmonių iš kaimų į miestus, kuriuos valdžia uždarė, išdavusi vidaus pasus ir uždraudusi keliones traukiniais. Likę kaimuose buvo priversti nelegaliai ieškoti maisto kolektyvinių ūkių laukuose, už ką grėsė įkalinimas ar net mirties bausmė. Jiems nebuvo leista pasilikti net saujos grūdų. Buvo įvesta „penkių javų varpų“ taisyklė, kuria remiantis mirties bausmė grėsė visiems, nuskynusiems daugiau nei penkias varpas javų.

Deja, holodomoras, arba didysis badas, yra istorinis įvykis, vis dar praktiškai nežinomas daugelyje Vakarų Europos šalių. Dar visai neseniai šiuos istorinius faktus griežtai neigė SSRS. Bet koks jų paminėjimas iki žlungant Sovietų Sąjungai buvo laikomas „antisovietinės propagandos“ nusikaltimu. Prieš Vakarų žurnalistus buvo aktyviai naudojama dezinformacija. Tik neseniai buvo paviešinti gyventojų registrų dokumentai, iš kurių galima sužinoti nuo masinio bado nukentėjusių žmonių skaičių.

Badą Ukrainoje genocidu pripažino 26 šalių vyriausybės ir parlamentai, tarp jų ir Lenkijos. Esu įsitikinusi, kad Europos Parlamentas šiam klausimui neliks abejingas. Turime pripažinti, kad holodomoras buvo nusikaltimas ukrainiečių tautai ir žmoniškumui, ir griežtai pasmerkti stalinistinio režimo veiksmus prieš Ukrainos ūkininkus.

Taip pat manau, kad seniai laikas paviešinti visą su badmečiu susijusią informaciją. Buvusios Sovietų Sąjungos šalys turėtų atverti mokslininkams savo archyvus, kuriuose yra informacijos apie holodomorą Ukrainoje 1932–1933 m., kad būtų galima vykdyti nešališkus tyrimus.

Šiemet – 75-osios šio siaubingo nusikaltimo metinės. Norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir pareikšti nuoširdžiausią užuojautą Ukrainos žmonėms, kuriems reikėjo išgyventi tokią didelę tragediją.

 
  
MPphoto
 

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu.(DE) Gerb. pirmininke, savo kalbai paruošiau beveik tokią pačią įžangą kaip ir Ch. Tannock. Taip nedažnai nutinka. „Praeitis – tai įžanga į ateitį“: tokia maksima užrašyta prieš įėjimo į Nacionalinį archyvą Vašingtone, ir tam yra gera priežastis. Šioje frazėje išsakyta viltis, kad žmonės gali iš istorijos pasimokyti. Kartais jie pasimoko, bet ne visada. Mes tegalime pamėginti.

Ne kartą teko atkreipti dėmesį (pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl holodomoro buvo dar viena proga), kad ne visi Rytų ir Vakarų Europos paskutinio šimtmečio istorijos epizodai vienodai žinomi. Frakcijoms diskutuojant, ar pateikti šiandienos rezoliuciją, iš pradžių viršesnė buvo skeptiška nuomonė; paklausti dauguma Parlamento narių pripažino, kad visiškai nežino, ką holodomoras iš tiesų reiškia ir kokia jo simbolinė prasmė. Galbūt tai – pradžia bendro mokymosi apie tokį siaubingą istorinį įvykį, įvykusį Europos širdyje net ne prieš šimtmetį, o truputį daugiau nei prieš pusę šimto metų, ir suteiksiantį mums galimybę drauge su išlikusiųjų pagalba tiksliai parašyti istoriją.

Žaliųjų frakcijai / Europos laisvajam aljansui šios tragedijos aukų minėjimas turi būti šios rezoliucijos pasižadėjimų šerdis. Manome, kad tinkamas aukų paminėjimas priklauso nuo to, kaip gerai apie tragediją, apie šį sovietų įvykdytą milžinišką nusikaltimą žinome.

Antra, tikimės, kad šią istoriją drauge apsvarstys Ukraina ir Rusija. Bet nenorime – tą sakau kaip vokietė, gimusi XX a. 6 deš., – kad šis istorijos svarstymas ir tinkamas perrašymas padidintų plyšį tarp tautų. Nenorime, kad taip nutiktų nei pačioje Ukrainoje, nei tarp Ukrainos ir Rusijos.

Todėl manau, kad atverti archyvus yra būtina sąlyga. Tai – reikalavimas, kurį būtina įgyvendinti. Europos Vadovų Taryba taip pat turėtų tai aptarti, kad Maskva atvertų tuos archyvus.

Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas rado bendrą poziciją. Išties viliuosi, kad istorijos rašymas ir aukų paminėjimas – pagrindinis Ukrainai rūpintis dalykas ir kad šia nelaime nemanipuliuojama politiniais tikslais. Tuomet mes būsime žengę didelį žingsnį svajonės, kad žmonės sėkmingai mokytųsi iš praeities, išsipildymo link.

 
  
MPphoto
 

  Adam Bielan, UEN frakcijos vardu. (PL) Gerb. pirmininke, šiemet minime 75-ąsias 1932–1933 m. bado Ukrainoje metines. Badas buvo ne gamtos nelaimė, jį sukėlė Josifo Stalino genocidinis planas, kuriuo jis, susidorojęs su Ukrainos inteligentija, bandė sunaikinti Ukrainos kaimiečius. Dėl šio genocido mirė apie 10 mln. vyrų, moterų, vaikų. Tai buvo tikslingas ir sistemiškas naikinimas, kurį vykdė Sovietų Sąjungos valdžia. Komunistų nusikalstami tikslai buvo akivaizdūs. Ukrainiečiams mirštant iš bado, sovietai eksportavo milijonus tonų grūdų ir uždarė Ukrainos sienas, kad į neviltį puolę žmonės neimtų plūsti į Rusiją. Jie atsisakė pasiūlytos tarptautinės humanitarinės pagalbos, teigdami, kad jokio bado nebuvo.

Šiandienėje Rusijos Federacijoje į komunistų nusikaltimų istoriją žiūrima veidmainiškai, Stalinas apibūdinamas kaip puikus vadovas. Kai kurios Vakarų šalys per šią milžinišką ukrainiečių tragediją tylėjo, nes mezgė diplomatinius ryšius su Sovietų Sąjunga, kurią norėjo padaryti priklausomą nuo ekonominio bendradarbiavimo. Šiandien negalime tylėti, mūsų pareiga pagerbti holodomoro aukų atminimą.

 
  
MPphoto
 

  Helmuth Markov, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, į jus kreipiuosi kaip žmogus, daugelį metų praleidęs Ukrainoje, ten gyvenęs ir todėl, natūralu, labai emocingai į tai reaguojantis.

Nėra jokios priežasties, jokio pasiteisinimo, galinčio pateisinti 1932–1933 m. badą. Jis palietė Ukrainą, Rusiją, ypač vietoves palei Volgą, Doną ir Kubaną, Vakarų Sibirą, pietinį Uralą ir šiaurinę Kazachijos dalį. Iš bado mirė milijonai įvairių tautybių žmonių: ukrainiečių, rusų, kazachų, žydų, vokiečių, baltarusių, totorių ir daug kitų. Turime paminėti šias aukas ir aiškiai parodyti, kad šis badmetis buvo nežmoniškos politikos, nusikalstamo grūdų eksportavimo, leidžiant savo tautai mirti badu, išraiška ir padarinys.

Tuomet kodėl negaliu sutikti su šia rezoliucija? Pirma, todėl, kad rezoliucija šią nelaimę, šį nusikaltimą sieja tik su Ukraina ir ukrainiečių tautybės žmonėmis. Kaip sakiau pradžioje, tai neatspindi istorinės tiesos. Tie, kas neatsižvelgia į kitas Sovietų Sąjungos socialistines respublikas ir įvairias kitas tautas, yra rasistai ir nepaiso visų su nelaime susidūrusiųjų kančios.

Antra, ši rezoliucija holodomorą laiko genocidu. Genocidas apibrėžiamas kaip naikinimas, remiantis etniniais kriterijais. Toks apibrėžimas ypač tinka holokaustui. Sulyginus vieną su kitu, numenksta nacionalsocialistų nusikaltimo – žydų naikinimo Europoje – išskirtinumo idėja, kuri iki šiol buvo pripažįstama plačiu demokratiniu sutarimu.

Norint griežtai pasmerkti įvykius Sovietų Sąjungoje, toks sulyginimas visai nebūtinas. Esu tikras, kad iš esmės dėl šios priežasties Izraelio ambasadorė Ukrainoje Z. Kalay-Kleitman per interviu Serkalo Nedeli pareiškė, kad Izarelis negali holodomoro pripažinti etninio genocido aktu.

Trečia, 2008 m. gruodžio 10 d. – 60-tosios JT Žmogaus teisių deklaracijos metinės. Žmogaus teisės yra visuotinės ir nedalomos. Negalima jų interpretuoti pasirinktinai, taikantis prie aplinkybių ar didesnės naudos. XX a. buvo įvykdyta siaubinga daugybė kraupių nusikaltimų, kurių tarpusavyje lyginti negalima, bet vis viena dėl jų mirė milijonai nekaltų žmonių: tai – Pirmasis pasaulinis karas, fašistų invazija, Japonijos agresija Kinijos ir Korėjos atžvilgiu, JAV ant Hirosimos ir Nagasakio numestos atominės bombos, J. Stalino politika, nukreipta prieš jo paties valdomus žmones, įvairių kolonijinių galingųjų valstybių siautėjimas savo įtakos zonose, Raudonųjų khmerų teroras, tutsi ir hutų žudynės. Šis siaubingas sąrašas – beveik be pabaigos. Europos Parlamentui turėtų būti svarbu pasmerkti tokį nežmoniškumą visais jo pavidalais.

Ketvirta, daugiau niekada neturėtų būti bado – nei dėl politinių, nei dėl ekonominių priežasčių. Kadenciją baigianti organizacijos Welthungerhilfe pirmininkė Ingeborg Schäuble, atkreipusi dėmesį į bankams suteiktą milijardinę pagalbą, paragino pagalbos paketą suruošti kovai su badu pasaulyje. Per metus besivystančių šalių žemės ūkiui reikia 14 mlrd. EUR, kad būtų galima pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir iki 2015 m. badaujančių žmonių skaičių sumažinti perpus. 2007 m. šis skaičius buvo 923 mln. žmonių.

Turime daryti viską, kad badą išnaikintume taip, kaip buvo išnaikintas maras.

 
  
MPphoto
 

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, žodis „holodomoras” sudarytas iš dviejų ukrainietiškų žodžių: holod (badas) ir moryty (nužudyti), tad jo reikšmė – „mirtis badu“. Holodomoras reiškia 6–7 mln. žmonių mirtį badu 1932–1933 m.; 3,5 mln. šių aukų buvo Ukrainoje, 2 mln. – Kazachijoje ir šimtai tūkstančių Šiaurės Kaukaze palei Volgą bei Vakarų Sibire.

Holodomoras reiškia tai, kad iš Ukrainos ūkininkų J. Stalinas ir jo pakalikai jėga išplėšė grūdų derlių, taip veiksmingu bolševikiniu būdu ugdydami šalies žmones prievartine žemės ūkio kolektyvizacijos dvasia.

Holodomoras reiškia tyčinį baisaus bado Ukrainoje ir kitur Sovietų Sąjungoje neigimą iš stalinistų pusės, dėl ko milijonai aukų negalėjo gauti jokios pagalbos nei regiono viduje, nei iš išorės.

Holodomoras reiškia sovietų valdžios per badmetį 1932–1933 m. nenutrūkstamai vykdytą grūdų eksportą, nors šiais grūdais būtų buvę galima visus metus maitinti apie pusantro milijono žmonių.

Holodomoras reiškia Ukrainos kaimiečių genocidą, įvykdytą paprasčiausiai priėmus bado politiką visiškos ekonominės Ukrainos kaimo blokados pavidalu: ėmus skirti baudas natūra, užšaldžius tiekimą ir sudarius juoduosius sąrašus, paremtus 1932 m. lapkričio 18d. dekretu, kaip nurodė V. Molotovas, tuometinis J. Stalino pasiuntinys Charkive.

Holodomoras reiškia J. Stalino paranoją dėl ukrainiečių nacionalizmo, dėl kurio, kaip manė didysis vadas, iš Europos aruodo tiekiamas, jo nuomone, nepakankamas kiekis grūdų.

Holodomoras reiškia J. Stalino norą amžiams sugriauti visas Ukrainos svajones apie autonomiją, ar net nepriklausomybę.

Šiandien žinome, kad jo velniškasis planas nepavyko.

 
  
MPphoto
 

  Bruno Gollnisch (NI).(FR) Gerb. pirmininke, nuo V. Lenino sovietinės Rusijos iki Kim Il-Sungo šiuolaikinės Šiaurės Korėjos, per Mao Kiniją, Mengistu Etiopiją ir Pol Poto Kambodžą – deja, čia toli gražu ne visas sąrašas, – galima sakyti, kad badas ir komunizmas tiesiog žengia greta.

Tačiau badmetis, per kurį 1932–1933 m. mirė beveik 10 mln. ukrainiečių, buvo ne tik ekonominio bei socialinio komunizmo absurdiškumo ar tos neapykantos, kurią komunizmas jaučia valstiečių bendruomenei, padarinys, bet ir buvo suplanuotas sovietų valdžios, kurie, viena, rekvizavo visas valstiečių maisto atsargas, įskaitant grūdus, antra, pasinaudojo policija, kad visomis įmanomomis priemonėmis užkirstų kelią dėl rekvizavimo grėsusios mirties bandančių išvengti ukrainiečių masiniam migravimui. Šiandien tas pats vis dar vyksta Šiaurės Korėjoje.

Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 6 straipsnis apibrėžia genocidą kaip veiką, padaromą turint tikslą iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, kaip tokią; į apibrėžimą taip pat įeina, cituoju, „išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo salygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti”. Sunaikinimas badu, holodomoras, kurį sukėlė sovietų komunistai 1932 m., šį apibrėžimą atitinka, nesvarbu, kokios pozicijos laikosi mūsų kolega Parlamento narys H. Markov.

2006 m. lapkričio 28 d. Ukrainos parlamentas holodomorą apibūdino kaip genocidą. Gaila, kad Jungtinės Tautos, dėl Rusijos veto ir Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybių bailumo atsisakė holodomorą taip įvardyti. Be to, apibrėžimas nepažeidžia Rusijos žmonių, taip pat tapusių komunizmo aukomis, garbės, užtat pasmerkia totalitarizmo žiaurumą, dėl kurio visame pasaulyje žuvo 200 mln. žmonių ir kurį, reikia pasakyti, mes imame smerkti labai pavėluotai.

 
  
MPphoto
 

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE-DE).(ES) Gerb. pirmininke, šiandienos diskusijomis siekiama paminėti (t. y. išlaikyti savo atmintyje) auką, paaukotą tiek milijonų žmonių, kuriuos palietė taikos metui beprecedentė J. Stalino politikos sukelta nelaimė.

Gerb. pirmininke, manau, kad badas, dėl kurio kentėjo šie žmonės, buvo tiesioginė ataka, nukreipta prieš Ukrainos valstiečius, kurie aršiai priešinosi kolektyvizacijai.

Kaip buvo kalbėta šiame Parlamente, ypač A. Bielano kalboje, tai buvo tyčinė veika, nes 1932 m. derliaus, nors jis ir buvo menkesnis už vidutinį, būtų užtekę išmaitinti visiems gyventojams: tą įrodo faktas, kad tais metais Sovietų Sąjunga eksportavo daugiau nei milijoną tonų grūdų į Vakarų Europą.

Rezultatas, kaip pabrėžė visi kalbėjusieji diskusijoje, buvo 6–8 mln. žmonių visoje Sovietų Sąjungoje ir 5–6 mln. žmonių Ukrainoje mirtis. Šio įvykio baisumas – ne tik tiek žmonių mirtis, bet ir tyla bei nuslėpimas.

Todėl manau, gerb. pirmininke, kad Europos Parlamentui būtina pasielgti taip, kaip pasielgė kitos institucijos, pvz., Jungtinės Tautos arba Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinė Asamblėja: garsiai pagerbti ir išsaugoti tų totalitarinės ir kriminalinės ideologijos paliestų žmonių aukos atminimą.

Vis dėlto, gerb. pirmininke, ir tai Parlamente jau buvo minėta, svarbiausia – žvelgti į ateitį ir užtikrinti, kad šiandien didžiojoje Ukrainoje gimstantiems vaikams, norintiems sužinoti apie vyresnių kartų per holodomorą patirtą siaubą, tektų kreiptis į spaudos archyvus ir istorines knygas.

 
  
MPphoto
 

  Józef Pinior (PSE).(PL) Gerb. pirmininke, šiandien Europos Parlamentas mini 75-tąsias masinio bado Ukrainoje, vieno didžiausių XX a. nusikaltimų žmoniškumui, metines. 1932–1933 m. badmetį Ukrainoje, Volgos regione, Kazachijoje ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse sukėlė ne natūralios priežastys, bet J. Stalino galios naudojimo sistema. Prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija ir kova su privačia nuosavybe kaimo vietovėse, totalitarinės diktatūros vykdytas vidurinės klasės ir privataus verslo naikinimas, valstybės žiaurus elgesys su ūkininkais milijonams žmonių reiškė pralaimėjimą, badą ir mirtį siaubingomis aplinkybėmis. Europos Sąjunga reiškia pagarbą šio nusikaltimo aukoms ir sveikina jį išgyvenusiuosius – paskutinius gyvus šios tragedijos liudininkus.

Nuo didžiojo bado ypač nukentėjo ukrainiečiai. J. Stalino politika Ukrainoje ne tik įvedė nežmoniškas kolektyvizacijos sąlygas, bet ir naikino nacionalinę kultūrą, bažnyčias, vykdė represijas prieš inteligentiją. Daug Ukrainos rašytojų 4-tajame dešimtmetyje sušaudyta, įkalinta ar išsiųsta į darbo stovyklas. 1932 m. išformuotos veikusios rašytojų grupės. Žuvo daug nacionalinės kultūros veikėjų. XX amžiaus Ukrainą simbolizavo Rozstriliane Vidrodzenniya („Sušaudymo būrio atgimimas“).

Masinis badas Ukrainoje, taip pat kituose Sovietų Sąjungos regionuose, yra svarbi mokslinių tyrimų užduotis istorikams, politikos analitikams ir totalitarizmo specialistams. Negalima leisti didžiuoju badmečiu ideologiškai manipuliuoti ar atiduoti jį kitokios nacionalistinės politikos rankas. Visus stalinistinės sistemos archyvus reikia atidaryti ir pradėti kruopščius tyrimus, kad būtų atskleistas aukų skaičius, tiksliai akademiškai aprašytos badmečio priežastys, eiga ir padariniai. Tiesos apie praeitį žinojimas padės vienybei, padės demokratinę kultūrą padaryti amžinu Europos pagrindu.

Norėčiau pasinaudoti diskusija ir prisiminti puikius darbus, nuveiktus išeivio iš Lenkijos Jerzy Giedroyco, kurio Kultura, leista Paryžiuje, padėjo Lenkijai ir Ukrainai suprasti vienai kitą. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti antologiją ukrainiečių kalba Rozstriliane Vidrodzenniya, išspausdintą Kultura 1957 m. ir redaguotą Lavrinenko, apie ukrainiečių rašytojų persekiojimą; taip pat lenkų-ukrainiečių 1952 m. kronikas, parašytas profesoriaus Bohdano Osadchuko ir išspausdintas tame pačiame žurnale. Šiuos pavyzdžius Europos Parlamentui pateikiu kaip atvejį, kai Europa dirbo kartu, kad įveiktų istorinį fatalizmą ir padėtų tautoms susitarti dėl būsimos demokratinės bendruomenės.

 
  
MPphoto
 

  Šarūnas Birutis (ALDE). (LT) Kolegos, Ukrainoje vykęs didysis badmetis holodomoras – Europos istorijos dalis, kurios nevalia pamiršti. Įsitikinęs, kad holodomoras turi būti tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Sovietų Sąjungos vykdytas ukrainiečių tautos genocidas. Tai tik viena iš visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu vykdytų nusikaltimų prieš žmoniją viršūnių. Ukrainos žmonių tragedija buvo kruopščiai slepiama, net Europoje menkai žinoma, jog viena žiauriausių XX a. nusikaltimų vykdytas ne kažkur, o čia Europoje ne karo metu. Milijonai Ukrainos žmonių tapo dirbtinai sovietų valdžios sukelto bado aukomis. Sovietinio totalitarinio režimo sunaikinti valstiečiai reiškia ir ukrainiečių tapatumo krizę, todėl, pirma, turime pasmerkti režimo gynėjus buvusiose sovietų respublikose, neigiančius šio ir kitų komunistinio laikotarpio nusikaltimus, antra, privalome palaikyti Ukrainos siekį, mūsų būsimos kolegės siekį, kad tarptautiniu mastu būtų pripažintas šis ukrainiečių tautos genocidas. Trečia, holodomoras tik vienas iš komunizmo nusikaltimų, komunizmo, kurio nusikaltimai neišvengiamai dar turi sulaukti antrojo Niurnbergo.

 
  
MPphoto
 

  Milan Horáček (Verts/ALE).(DE) Gerb. pirmininke, Europos Sąjunga drauge su daug kitų šalių Ukrainą 1932–1933 m ištikusią nelaimę, vadinamą holodomoru, pripažino nusikaltimu prieš ukrainiečių tautą. Net Jungtinės Tautos savo Generalinėje Asamblėjoje 2007 m. priėmė rezoliuciją, kuria pagerbiamas holodomoro aukų atminimas ir pasmerkiamas režimas.

Stalinistinis režimas Sovietų Sąjungoje dirbtinai sukėlė maisto trūkumą, kad priverstų Ukrainą, ir ne tik ją, pereiti prie planinės žemės ūkio ekonomikos. Šis tikslas to meto valdančiųjų buvo laikomas vertingesniu už žmonių gyvybės išsaugojimą. Nebuvo nė susimąstyta apie žmones, ir milijonai mirė agonijoje. Tai reiškia, kad holodomoras nebuvo natūrali nelaimė: ją suplanavo ir šaltakraujiškai įvykdė žmogus.

Sveikinu šiandienos diskusiją. Nuolatinis nusikaltimų atkūrimas ir viešinimas – vienintelis būdas susitaikyti su praeitimi. Archyvų atvėrimas – pirmasis svarbus žingsnis reikalinga linkme. Tai taikytina ne tik Ukrainai, bet ir visoms kitoms šalims, gyvenusioms valdomoms sovietų komunistų valdžios, taip pat, žinoma, ir pačiai Rusijai.

Kaip tapo aišku iš patirties dirbant su archyvais, neužtenka vien bendro ir viešo priėjimo. Priešingai: ieškant informacijos turi būti teikiama pagalba. Tą galima padaryti, pvz., atidarius dokumentacijos centrus ir įdarbinus istorikų.

Įvykusių nusikaltimų neištrinsi, bet jų – o dar svarbiau, jų aukų – niekada negalima pamiršti. Pasaulinis holodomoro pripažinimas masinėmis ukrainiečių ir kitų žudynėmis turi didelę reikšmę pasaulio politikai. Tai gali sukurti precedentą daugeliui kitų tautų, kuriose praeityje buvo įvykdytos masinės žudynės.

Bet kokiu atveju, Europos Sąjunga Rusijai siunčia aiškų ženklą, prisimindama įvykdytą nusikaltimą ir griežtai jį pasmerkdama; taip prieš būsimas partnerystės ir bendradarbiavimo derybas aiškiai parodoma, kad vienas pagrindinių ES remiančių principų – pagarba žmogaus teisėms – nesikeis.

 
  
MPphoto
 

  Wojciech Roszkowski (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, 1932–1933 m. SSRS valdžia pradėjo prievarta rekvizuoti maistą iš kolektyvinių ūkių Ukrainoje, taip palikdama ūkių darbininkus be maisto. To padarinys buvo badmetis, vadinamas holodomoru, ir milijonų šalies, buvusios krašto aruodu, gyventojų mirtis. Kadangi šios operacijos, už kurią atsakingi J. Stalinas ir jo pakalikai, objektas buvo Ukrainos ūkininkai kaip socialinė grupė ir tauta, holodomoras atitinka genocido apibrėžimą, pateiktą 1948 m. JT Konvencijoje.

Rezoliucija, kurią paruošėme 75-tosioms holodomoro metinėms, yra kompromisas, kuris didžia dalimi pripažįsta šio nusikaltimo tiesą. Viskas, ko jai trūksta, – tai atviras holodomoro pavadinimas genocido nusikaltimu. Tai – daugelio šio Parlamento frakcijų pasiektas rezultatas. Per derybas dėl kompromiso pastebėjau, kad socialistų frakcija, apskritai imant, nusiteikusi prieš istorines diskusijas. Tai – patogi pozicija, jei prisiminsime, kaip Europos socialistai visuomet pasiruošę pasmerkti nacizmą ir generolą F. Franco, bet emocingai atsisako tą padaryti sovietų valdžios ar Ispanijos respublikonų atveju.

Per šias derybas aš taip pat girdėjau, kad aukas minint būtinas pagarbumas, todėl reikia vengti tokių žodžių kaip genocidas. Toks moralizavimas ir selektyvi atmintis tarp Europos socialistų rodo, kad istorinį materializmą pakeitė isterinis reliatyvizmas. Tačiau tebeturiu vilties, kad taip yra ne su visais kairės atstovais šiame Parlamente.

Taip pat girdėjau, kad socialistai prieštarauja balsavimui dėl istorinės tiesos. Tai – tikra tiesa. Problema ta, kad čia kalbame ne apie holodomoro teisingumą, bet tik apie tiesos apie save pačius išsakymą. Rezoliucija istoriniais klausimais visada yra vertybių pripažinimas, o pozicijos neturėjimas jau savaime yra pozicija. Tai reiškia, kad išsakytieji žodžiai tušti. Kaip įmanoma išreikšti savo santykį su vertybėmis, jei ne vertinant praeities įvykius? Genocidas yra genocidas, nesvarbu ar jį vykdė A. Hitleris, ar J. Stalinas, ar kaip į jį žiūri dabartinė Rusijos vyriausybė. Jei kas nors šiandien pasakytų, kad holokausto aukoms užtenka mažiau dėmesio nei dujų kameroms, pasisakiusiųjų patikimumu būtų suabejota. Visi esame lygus prieš įstatymą ir prieš tiesą!

 
  
MPphoto
 

  Georgios Toussas (GUE/NGL).(EL) Gerb. pirmininke, bado Ukrainoje strėlė traukiama iš antikomunizmo strėlinės, kad pasitarnautų antikomunistinei kampanijai ir padėtų perrašyti istoriją, paversti komunistinę ideologiją nusikaltėliška ir uždrausti komunistų veiklą. Be to, galėtume paminėti dar daug pavyzdžių: šalių, kuriose komunistų partijų simboliai ir veikla vis dar uždrausta – tos šalys priklauso Europos Sąjungai.

Taigi visai nesislepiant bandoma iškraipyti istorinius faktus ir interpretuoti juos savavališkai, nemoksliškai, paprasčiausiai todėl, kad pagrindinis tikslas – pasitarnauti nuosekliam socializmo ir komunizmo šmeižtui.

Koja kojon su antikomunizmu visada žengė žiauriausi, negailestingiausi žmonių puldinėjimai. Stiprėjant Europos Sąjungos vykdomiems liaudies puldinėjimams, nukreiptiems prieš pagrindines teises, kurias darbo klasė sunkiai, daug paaukojusi išsikovojo, kapitalo vykdomam darbo klasės išnaudojimui tampant vis negailestingesniam ir barbariškam, Europos Sąjungos imperialistinei politikai, nukreiptai prieš šalis ir tautas, agresyvėjant ir darantis vis labiau nusikalstamai, sustiprėja ir antikomunizmas, reakcinis socializmo šmeižtas, kokį matėme XX a., darbo klasės avangardo ir priespaudoje esančių komunistų partijų puldinėjimai.

Šia vulgaria propaganda pratęsiami bandymai grubiais melais ir šmeižtu daugiausia jaunų žmonių akyse apjuodinti didelius socialistinės sistemos pasiekimus; jos indėlį į fašizmo nugalėjimą ir į pirmą kartą žmonijos istorijoje sukurtą visuomenę, kurioje žmogus neišnaudoja kito žmogaus. Bandoma socializmą, t. y., viską, kas progresyvaus yra žmogaus sugalvota, prilyginti reakcionieriškam, nežmoniškam fašizmui, kuris yra tikroji barbariškos kapitalistinės sistemos atžala.

Šio konkretaus badmečio Ukrainoje priežastis buvo, kaip pripažįsta visi objektyvūs istorikai, masinis turtingųjų valstiečių sabotažas; jie, reaguodami į naują atėjusią sovietų galią ir žemės kolektyvizavimą, pirmiausia sukėlė pilietinį karą, tuomet sunaikino techniką, išžudė gyvulius, padegė kolchozų nuosavybę ir visais įmanomais būdais sabotavo javų sėją ir derliaus nuėmimą; taip pat priežastys buvo didelė sausra ir šiltinės epidemija, tuo metu prasidėjusi tame Ukrainos regione.

Akivaizdu, kad negalima šitaip vykdyti tokių istorinei tiesai atskleisti skirtų diskusijų. Jei iš tiesų manote, kad turite argumentų, surenkite diskusiją, kurioje bus galima pateikti visus mokslinius faktus, padėsiančius atskleisti tiesą.

 
  
MPphoto
 

  Zbigniew Zaleski (PPE-DE).(PL) Gerb. pirmininke, holodomoras – faktas ir simbolizuoja vieną nežmoniškiausių žudynių metodų. Ideologija, skelbianti, kad tarnauja paprastiems žmonėms, įgavo pavidalą, kokio šiandien tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Tai buvo paprastas metodas: jam nereikėjo nei ginklų, nei vykdytojų, nei dujų kamerų. Užteko surinkti viską, ką suteikė žemė, ir „nepaklusnieji“ gyventojai pranyko iš savo kaimų, nes netilpo į sistemą. Žmonės buvo stumiami į utopinę viziją, ir, nepaisant jos baisumų ir kainos, ne vienam ta vizija vis dar patraukli, ją gina kai kurie kairiosios pakraipos šio Parlamento nariai. Bolševikinė ideologija naudojo niekaip nepateisinamus metodus. Savo daktaro disertacijoje apie Ukrainą nagrinėjau šį socialistinį siaubą išgyvenusių žmonių traumas, nors išlikusieji buvo išimtis. Išgyvenusiųjų pasakojimai atskleidžia, kad badas atvedė į kanibalizmą; pvz., žinomas atvejis, kai motina vidury žiemos į mišką išsiuntė savo šešiametį sūnų, nes kaime jis nebūtų išgyvenęs – būtų buvęs suvalgytas.

Viena vertus, turime 4-tąjį dešimtmetį, su Josifu Stalinu, išmintinguoju tėvu ir tautų draugu, pranašaujančiu pasaulinę revoliuciją, kita vertus – milijonus, mirštančius gatvėse išsipūtusiais pilvais. Net politiniams Komisijos nariams, dirbantiems valdžios institucijoms, tai turėjo būti siaubingas vaizdas. Šitaip buvo Rytų Ukrainoje. Tačiau po 10 metų panaši, nors ir mažesnio masto nelaimė ištiko lenkus tuometinėje Rytų Lenkijoje. Nacionalistinė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA), bendradarbiavusios su naciais, ideologija baigėsi etniniu lenkų išvalymu. Metodai buvo ne mažiau žiaurūs: gyvųjų deginimas, nėščiųjų pilvų pjaustymas, vaikų galvų kirtimas kirviais. Vyrai tuo metu buvo fronte. Šiandien ši Rytų Golgota, kaip ją vadina išgyvenusieji, yra tabu, nepatogi tyla; ir, kaip ironiška, to meto nacionalistų vadams dabar statomi paminklai. Galbūt dabar tinkama proga – čia yra stebėtojų iš Ukrainos, – pagerbiant holodomoro aukas, taip pat pagerbti lenkus ir ukrainiečius, kuriuos taip žiauriai išžudė, nes jie nepritarė tai ideologijai. Tokius faktus pripažinti nelengva, bet to nepadarius, bus sunku suartinti tautas, priimti Ukrainą į europietiškų vertybių, kurias išlaikyti šiame Parlamente siekiame, sferą.

Suprantu Rusijos protestus prieš Europos Sąjungą. Jei kalbame apie holodomorą, jie siūlo, kad kalbėtume ir apie kolonizatorių vykdytą indėnų naikinimą Naujajame Pasaulyje. Holodomorą verta ypatingai pasmerkti. Tačiau taip pat pridėkime milijonus per Antrąjį pasaulinį karą išsiųstų į darbo stovyklas, t. y. mirties stovyklas Sibire – ukrainiečius, lenkus, totorius. Tik šio posėdžio naudai norėčiau pridurti, kad iš 100 tūkst. generolo F. Pauluso armijos karo belaisvių, išsiųstų į Sibirą po Stalingrado, tik 5 tūkst. išgyveno iki 1955 m. Europos labui jos Parlamentas negali sumenkinti šių XX a. tragedijų.

 
  
MPphoto
 

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). (HU) Svarbiausias XX a. vengrų poetas pasakė, kad „Turime išpažinti savo praeitį!“ Taip, turime išpažinti savo praeitį, bet ne tam, kad kurstytume įtampą tarp tautų ir šalių. Kiekviena tauta turi atsigręžti į savo nuodėmes; geras pavyzdys – kaip vokiečiai atsigręžė į savo vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Z. Zaleski, būdamas lenkas, užsiminė, kad daug žmonių turi išpažintinų nuodėmių, ir holodomoras – ne vienintelė. Kalbu kaip atstovas tautos, kurios paralamentas 2003 m. pirmasis pasmerkė holodomorą. Taip pat labai norėčiau, kad ši diskusija nebūtų nukreipta prieš Rusiją, nes esantys Parlamente kalbėtojai turėtų būti pažįstami su etniniu Ukrainos žemėlapiu ir turėtų žinoti, kurias apskritis paveikė šis stalinistinis siaubas, kuriuo komunistų diktatūra stengėsi išnaikinti valstietiją: dauguma mirusiųjų buvo ukrainiečiai, bet ne tik jie. Tuose miestuose – Donetske, Dnepropetrovkse, Odesoje, taip pat buvo rumunų, rusų, žydų ir kitų grupių, kurios išmirė. Tose vietose siekta išnaikinti valstietiją.

Turime pripažinti, kad tai buvo genocidas, bet ne etniniu pagrindu. Remdamiesi nepriimtinos, žlugusios XX a. stalinistinės, komunistinės diktatūros principais, jie siekė išnaikinti visą klasę – valstiečius, ūkininkus. Šios kampanijos aukos daugiausia buvo ukrainiečiai, bet turime pagerbti visas aukas, nesvarbu, kokia jų tautybė. Tai, ką sakė W. Roszkowski, nėra tiesa – turiu omenyje tai, kad socialdemokratų frakcija bando kažką išteisinti. Ne, mes tiesiog atsižvelgiame į faktus, nes prisiimdami poziciją dėl holodomoro, nesame pasirengę dalyvauti pasmerkiant Rusiją – nors Rusija turi gerokai perkratyti sąžinę dėl stalinizmo, dėl žudynių Katynėje, – bet neturėtume ir pamiršti, kad rusai ne mažiau nukentėjo nuo Stalino diktatūros ir turėjo ne mažiau aukų nei kitos tautos.

Todėl manau, kad turėtume pareikšti pagarbą, bet taip pat pasistenkime per diskusijas parodyti šiek tiek pagarbos istorijos faktams. Lenkiame galvas prieš holodomoro aukas, bet negalime tarnauti Ukrainos nacionalizmui; geriau turėtume siekti, kad Rusija, Ukraina ir visos kitos šalys atsigręžtų į praeitį ir su ja susitaikytų.

 
  
MPphoto
 

  István Szent-Iványi (ALDE). (HU) Gerb. pirmininke, po daugelio metų neigimo ir tylos, šiandien niekas nebesiginčija, kad holodomoras buvo vienos iš rimčiausių, tyčia sukeltų ir politiškai motyvuotų XX a. masinių žudynių. Lenkdamas galvą aukoms atminti, Europos Parlamentas vykdo seniai jam priklausančią pareigą. Nuodėmei artimiausias yra abejingumas ir užmaršumas. Neturime pamiršti! Milijonai mirė, kad Stalinas galėtų įvykdyti savo diktatorišką planą. Tas planas buvo ne tik jėga kolektyvizuoti žemės ūkį – tai buvo vienas jo tikslų, – bet ir palaužti ukrainiečių tautinę savimonę ir sunaikinti tautinės tapatybės institucijas. Per holodomorą ir per 4-tąjį dešimtmetį išžudyta 80 proc. Ukrainos intelektualų. Panaikinta nepriklausoma Ukrainos bažnyčia. Ukrainiečių kalba išstumta iš viešojo gyvenimo. Todėl holodomoras – neištrinama ukrainiečių tautinės tapatybės ir kolektyvinės atminties dalis.

Turime suvokti auką, kurią Ukrainos piliečiai sudėjo, kad galėtų gyventi laisvai ir spręsti savo pačių ateitį. Europos Parlamentas mato Ukrainos europietiškus siekius. Priimdami šią rezoliuciją, siunčiame žinią, kad ne tik Ukrainos praeitis, bet ir jos ateitis neatskiriamai susijusi su Europos ateitimi. Ačiū už suteiktą žodį.

 
  
MPphoto
 

  Inese Vaidere (UEN).(LV) Ponai ir ponios, dirbtinai Ukrainoje sukeltas badas, arba genocidinis badas, yra vienas didžiausių pasaulio istorijoje nusikaltimų žmoniškumui. Jis atitinka genocido apibrėžimą pagal visus kriterijus. Pirma, jis yra etninio pobūdžio, nes buvo nukreiptas prieš maištaujančius ukrainiečius, kurie ne vieną kartą parodė, kad nepritaria rusifikacijai. Antra, tai taip pat buvo socialinis genocidas, nukreiptas prieš klestinčius Ukrainos ūkininkus, nors badas žudė visus, neatsižvelgdamas į jų klestėjimo lygį. Nusikaltimas buvo visiškai ciniškas. J. Stalino totalitarinis komunistinis režimas atrado pigiausią būdą išžudyti didelį skaičių žmonių. Milijonai Ukrainoje mirė iš lėto, nuo siaubingo bado. Dabar prieinami dokumentai, įrodantys, kad net naciai 4 deš. keliavo į Maskvą, kad pasisemtų masinių žudynių organizavimo patirties. To meto sprendimai dėl maisto nusavinimo buvo priimti Maskvoje. Sprendimai dėl dujų karo tarp Ukrainos ir Rusijos 2006 m. taip pat priimti Maskvoje. Per savo užsienio politikos supratimą šiuolaikinė Rusija aiškiai rodo, kad atsikovoja poziciją savojoje pasaulio dalyje. Maskvos dvaro istorikai nesigėdija sakyti, kad dirbtinai Ukrainoje sukeltas badas buvo vien žmogaus veiksmų padarinys. Tikėkimės, kad Ukraina nebus kita valstybė po Gruzijos, prieš kurią Rusija galės panaudoti brutalią agresiją. Turime aiškiai pareikšti, kad įvykiai Ukrainoje buvo genocidas. Mano šalis Latvija tai jau padarė, kaip ir daug kitų valstybių – pareiškimais savo parlamentuose. Dar sykį norėčiau pabrėžti, kad totalitarinio komunizmo nusikaltimus reikia pasmerkti taip, kaip buvo pasmerkti nacių nusikaltimai. Reikia antro Niurnbergo, nes nekaltos aukos yra aukos, nesvarbu, kas prieš jas įvykdė nusikaltimą. Nors mūsų tautų patirtys skirtingos, Europos Sąjungai būtinai reikia vienodo istorinių įvykių supratimo. Tiesą sakant, tai – pagrindas mūsų bendrai ateičiai. Ačiū.

 
  
MPphoto
 

  Tunne Kelam (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, dirbtiniai, žmogaus sukelti badmečiai komunistinių totalitarinių režimų naudoti metodiškai, kaip priemonė. Prieš septyniasdešimt penkerius metus J. Stalinas nusprendė sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir pasipriešinimą, sukeldamas tokį badą pačiame Europos aruode.

Bado paveiktiems regionams ne tik nesuteikta pagalba. Dar blogiau: šimtus kaimų apsupo Raudonoji Armija. Badaujantiems žmonėms neužtikrinta pati paprasčiausia žmogaus teisė – teisė išvengti mirties pavojaus. Bandžiusius bėgti žmones medžiojo ir šaudė kaip laukinius žvėris. Tik šiandien reaguojame į vieną siaubingiausių komunistinės diktatūros nusikaltimų. Autoritetingas tokių nusikaltimų įvertinimas gerokai pavėluotas.

Visos nusikaltimų žmoniškumui aukos nusipelno tokio paties statuso. Negali būti pirmos klasės nacių aukų ar antros klasės komunizmo aukų tik todėl, kad Europa vis dar neturi bendro požiūrio į visus totalitarinius režimus ir dvejoja prisiimti aiškią poziciją rytinėje žemyno dalyje vykdytų nusikaltimų atžvilgiu.

Mūsų pareiga žinoti, kas vyko valdant J. Stalinui, lygiai taip pat, kaip žinoma, kas vyko valdant A. Hitleriui. Turime ne tik pareikšti solidarumą su ukrainiečiais ir, tiesą sakant, visomis tautomis, nukentėjusiomis nuo totalitarinių režimų, bet ir paskelbti moralinį verdiktą. Tik taip galime pasiekti šių diskusijų tikslą: užtikrinti, kad šis didžiulis, destruktyvus žmogaus gyvybės ir orumo nevertinimas niekada nepasikartos nė vienoje Europos dalyje.

Reikia visą Europą apimančio susitaikymo – susitaikymo, kuris gali gimti tik iš tiesos ir teisingumo. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad garsusis „daugiau niekada“ lygiai taip pat galiotų ir ukrainiečių tautai.

 
  
MPphoto
 

  Janusz Onyszkiewicz (ALDE).(PL) Paklaustas, ar verta rizikuoti branduoliniu karu, kad būtų nuverstas kapitalizmas, Mao Zedongas atsakė, jog verta paaukoti net šimtą milijonų gyvybių, kad likusi žmonijos dalis galėtų laimingai gyventi komunizme. Josifo Stalino logika buvo tokia pati siaubinga ir nusikalstama. Didėjant valstiečių pasipriešinimui kolektyvizacijai, jis nusprendė fiziškai sunaikinti maištingiausių regionų gyventojus. Tuose regionuose gyveno ukrainiečiai. Jų išnaikinimas taip pat išsprendė tautybės problemą, nes, kaip Stalinas pasakė kita proga, „tautybės problema iš esmės yra valstiečių problema“.

Todėl dėl suplanuotos nusikalstamos kampanijos vien Ukrainoje mirė milijonai žmonių. Daug pasako vien tai, kad oficialioje Ukrainos statistikoje nurodomas gyventojų skaičius 1926 m. yra gerokai daugiau nei 31 mln., o 1939 m., nepaisant žymaus natūralaus gyventojų prieauglio, gyventojų skaičius tebuvo 28 mln.

Išmirė ne vien sovietinės Ukrainos gyventojai. Dėl administracinio įsako rekvizuoti maistą bei maisto importo iš kitų regionų uždraudimo badas prasidėjo Volgos regione, Kubane ir šiaurės Kaukaze. Didžioji dauguma šių vietovių gyventojų buvo ukrainiečiai, bet taip pat buvo rusų. Šiandien kalbame apie badą Ukrainoje, kad parodytume esą įsitikinę, jog ši dramatiškos mūsų bendros Europos istorijos atkarpa vis dar nepakankamai žinoma.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Andrzej Tomasz Zapałowski (UEN).(PL) Gerb. pirmininke, per paskutinį šimtmetį įvykdyta daug siaubingų žudynių. Kai kurios vykdytos sušaudant, dujomis, kirviais ir šakėmis, kitos – verčiant badauti. Tuometinės sovietinės Ukrainos teritorijoje žudynės vyko pasmerkus milijonus badauti vietovėje, kurios dirva derlingiausia pasaulyje. Tai padaryta tyčia, ne sukelta klimato ar gamtos nelaimės.

Nerimą kelia tai, kad bėgant metams šis genocidas prieš ukrainiečius, lenkus ir rusus nebuvo vadinamas jam tinkamu vardu, lygiai taip pat neramu, kad genocidu nevadinamas genocidas, įvykdytas prieš šimtus tūkstančių lenkų, žydų ir ukrainiečių, kurie priešinosi Ukrainos nacionalistų fašizmui buvusioje ir dabartinėje Lenkijos teritorijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Ir dar didesnį nerimą kelia tai, kad pasmerkimo nebuvimas šiandien pateisina ir įteisina organizacijas, kurios susijusios su šių žudikų palikimu. Šios organizacijos šiandien Europoje veikia legaliai. Nėra politiškai pateisinamo genocido. Bet kokį genocidą būtina įvardyti ir pasmerkti.

 
  
MPphoto
 

  Ari Vatanen (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, dabar, nuo įvykių praėjus 75-iems metams, apie šį žmogaus sukeltą badmetį kalbame, nes, jei apie jį nekalbėsime dabar, viskas gali virsti savotiška teisingumo vidurnakčio tamsa. Dabar iki vidurnakčio dar dvi valandos, bet mes statome ateitį. Negalime statyti ateities ant netvirtų pamatų. Ją reikia statyti ant tvirtų pamatų, o tvirti pamatai reiškia tiesą. Ateities negalima statyti ant melų, tai būtų tas pats, kaip statymas ant smėlio.

Nelabai svarbu, kiek žmonių mirė Ukrainoje. Užtat svarbu, kad to žmogaus sukelto bado aukos – Ukrainos gyventojai – jaučia, kad vykdomas teisingumas, nes turime atkurti žmonių tikėjimą teisingumu. Kitaip negalime sukurti teisingos visuomenės, o žmonės negalės tikėti ateitimi. Reikia išgirsti visų aukų šauksmus, nesvarbu, ar tai būtų nacizmo, apartheido, vergijos ar komunizmo aukos.

Šis Parlamentas atstovauja pagrindinėms žmoniškumo vertybėms. Negalime pasiųsti dviprasmės žinios. Todėl turime būti visiškai nešališki, kad ir kaip tai mums būtų politiškai skausminga. Kitaip nebūsime žmogaus orumo gynėjai. Didelį nerimą kelią tai, kad šiandienėje Rusijoje perrašoma istorija, tad kaip galime kurti bendrą ateitį? Dabar tinkamas metas mums aptarti Ukrainą, nes būtent dabar, 2008 m., Ukrainai reikia pagalbos. Jai reikia geresnės ateities vilties, o tai reiškia kada nors būsimą įstojimą į ES.

 
  
MPphoto
 

  Jana Hybášková (PPE-DE).(CS) Badas kilo dėl kruopščiai suplanuotos sistemingos J. V. Stalino politikos, kuria buvo siekiama aiškiai nustatytų tikslų: savanoriško žemės savininkystės atsisakymo, žemės ūkio kolektyvų įkūrimo, visų žemės ūkio produktų ir sėklų atsargų nukreipimas Rusijos armijai maitinti ir tyčinis Ukrainos miestų marinimas badu. Pagrindinis tikslas buvo prispausti ir sunaikinti Ukrainą kaip tautą. Tai buvo genocidas. Į jį įėjo civilių šalies gyventojų persekiojimas dėl politinių ir rasinių priežasčių ir todėl tai atitinka teisinį nusikaltimo žmoniškumui apibrėžimą. Tai – ne vien badmečio paminėjimo klausimas. Tai – simbolinio atlygio aukoms, atidžių studijų, analizės, žinojimo, bendros atsakomybės pripažinimo ir drauge bendro sąskaitų suvedimo Europos lygmeniu klausimas. Komunizmas yra nusikaltimas žmoniškumui. Jo padarinius galima palyginti su fašizmo ir nacizmo padariniais.

Tad įkurkime Europos sąžinės institutą (angl. European Institute of the European Conscience) ir minėkime rugpjūčio 23-iąją kaip Visų totalitarinių sistemų aukų dieną. Suvokime komunizmą kaip siaubingą mūsų bendros Europos istorijos dalį. Tik kartu pripažinę turį atsakomybę praeičiai, rasime kelią į ateitį. Tokios situacijos kaip, tarkime, situacija, su kuria dabar susidūrė Irako visuomenė ir kitos pasaulio dalys, moko mus, kad kuo gilesnė žaizda visuomenės audinyje, tuo skausmingiau, brangiau ir žmonių atžvilgiu sudėtingiau ją užgydyti. Ukraina tebeturi ryškių randų. Ištieskime jai pagalbos ranką.

 
  
MPphoto
 

  Urszula Gacek (PPE-DE).(PL) Gerb. pirmininke, šiandien Europos Parlamentas prisimena vieno didžiausių J. Stalino nusikaltimų aukas: aukas bado, kurį tyčia sukėlė despotiškas bolševikų režimas, valdęs Sovietų Sąjungą ir siekęs susilpninti ir sunaikinti Ukrainos tautą ir drauge užgniaužti jos laisvės troškimą bei troškimą įkurti savo nepriklausomą valstybę. Ukrainoje, kaip ir kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose, Šiaurės Kaukaze bei Kazachijoje, iš bado mirštančios ištisos šeimos puolė į baisų, siaubingą sielvartą, kančią, neviltį.

Šiandien norime pagerbti visus, žuvusius per didįjį badmetį Ukrainoje. Masinių žudynių, karinių žudynių, etninių valymų aukos visos lygiai nusipelno, kad jų atminimas būtų pagerbtas ir kad jiems tekusi neteisybė būtų prisimenama. Nesvarbu, dėl kokios priežasties vykdyti tokie veiksmai ir kokie ideologiniai tikslai suteikė jiems postūmį, jiems bendras vienas dalykas: aukų kančios.

Pareikškime solidarumą su ukrainiečiais, bet taip pat paprašykime Ukrainos susitaikyti su tamsiais jos istorijos puslapiais. 1939–1945 m. Ukrainos nacionalinės armijos nacionalistai žiauriai nužudė 150 tūkst. lenkų, daugiausia moterų ir senų žmonių. Į Sibirą ištremti vyrai ir tėvai ten gal ir gyveno tarsi Gehennoje, bet vylėsi, kad rytiniuose pakraščiuose likusios jų šeimos buvo saugios. Deja, šios šeimos tapo nacionalistų, nemačiusių naujoje Ukrainos valstybėje vietos savo kaimynams lenkams, aukomis. Žudynių rytiniuose pakraščiuose aukos laukia dienos, kai jų likimas taip pat bus užkrautas bendrajai Europos sąžinei, kaip šiandien ten užkrautos didžiojo badmečio aukos.

 
  
MPphoto
 

  Colm Burke (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, būdamas iš Airijos, šalies, kuri daugiau nei prieš 150 metų taip pat nukentėjo nuo tragiško bado, suprantu ukrainiečių troškimą paminėti dirbtinai sukelto 1932–1933 m. bado aukas.

Ši Parlamento rezoliucija eina po ankstesnių atminimo rezoliucijų, paskelbtų tarptautinių organizacijų, pvz., UNESCO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO, angl. OSCE). Mūsų rezoliucija dėl holodomoro Ukrainoje aukų paminėjimo buvo priimta 34-tojoje UNESCO generalinėje konferencijoje, ir ją, be kitų šalių, rėmė Airija.

Madride vykusiame ESBO ministrų susitikime 2007 m. lapkritį 30 šalių pareiškė pritarimą Ukrainos pareiškimui, dėl 75-tųjų holodomoro metinių minėjimo.

Europos integracija ir toliau turi būti grindžiama pasirengimu susitaikyti su tragiška XX a. istorija. Ši Europos Parlamento rezoliucija žengia svarbų žingsnį, ragindama buvusias Sovietų Sąjungos šalis suteikti visišką priėjimą prie archyvų, kuriuose esama medžiagos apie šią tragediją, kad būtų galima atlikti išsamius kruopščius tyrimus, atskleisti ir iki galo išnagrinėti šio bado priežastis ir padarinius.

Dabar gyvenantys aukų artimieji siekia baigti šį reikalą ir todėl turėtų turėti teisę gauti tokią informaciją, kad galėtų suprasti didžiausią šiuolaikinės Ukrainos istorijos nelaimę.

Prisidedu prie šios užuojautos milijonams ukrainiečių, nukentėjusių nuo tos nelaimės, ir ypač per šį dirbtinai sukeltą badmetį mirusių žmonių artimiesiems.

 
  
MPphoto
 

  Zita Pleštinská (PPE-DE). (SK) Mano tėvas Štefan Kányai, kuris praleido daugiau nei dešimtį siaubingų metų Rusijos gulaguose Urale, Karagandoje ir Kazachijoje, dažnai man sakydavo: „Yra dar gyvų liudininkų, kurie matė ir pamena J. Stalino genocidą, masinę žmogžudystę, įvykdytą nenaudojant ginklų. J. Stalino režimas išplėšė daug puslapių iš Europos istorijos metraščių, o tavo pareiga – atverti buvusios Sovietų Sąjungos archyvus ir įklijuoti tuos trūkstamus puslapius. Aukų atminimas šventas, todėl privalai veikti!”

Esu labai sujaudinta, kad mano vardas drauge su mano kolegų iš PPE-DE frakcijos bei kitų politinių grupių kolegų vardais įrašytas viršum rezoliucijos, kuria patvirtiname, kad Europos integracija grindžiama pasirengimu susitaikyti su tragiška XX a. istorija. Tebūna ši rezoliucija, priimama 2008 m., per 75-tąsias badmečio metines, mūsų artumo Ukrainos žmonėms, o ypač – badą išgyvenusiesiems bei aukų šeimoms ir artimiesiems, ženklas.

Tebūna ši rezoliucija pamoka naujajai kartai, kuri nepatyrė persekiojimų. Laisvė brangi ir neturi būti laikoma savaime esamu dalyku. Blogis tebeegzistuoja ir būtina kovoti su juo.

 
  
MPphoto
 

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). (PL) Gerb. pirmininke, tik sugriuvus Rytų blokui pradėjome suvokti siaubingą tiesą apie tai, kas įvyko Ukrainoje ir kitose Sovietų Sąjungos vietose, valdant J. Stalinui. Totalitarizmas sutrukdė pasauliui sužinoti apie šiuos bjaurius nusikaltimus žmoniškumui. Didysis badmetis Ukrainoje 1932–1933 m. yra istorinis faktas, kurį komunistų valdžia neigė per visą Sovietų Sąjungos laikotarpį. Dabar žinome apie daugybę nekaltų žmonių, pasmerktų lėtai mirti iš bado. Nors nuo holodomoro praėjo daug metų, mes toli gražu nežinome, kiek tiksliai žmonių pražudė J. Stalino politika.

Norėčiau pabrėžti, kad bet koks didžiojo badmečio pripažinimas genocidu ar J. Stalino totalitarizmo apnuoginimas nėra nukreiptas tiesiai prieš Kremlių, kaip dažnai neteisingai suprantama. Tai tėra pagarbos pareiškimas totalitarinės sistemos aukoms. Europos Sąjunga, būdama tarptautinė institucija, taip atsidėjusi žmogaus teisėms, turėtų aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšti savo poziciją. Jei norime oriai, kaip priklauso pagerbti aukų atminimą, turėtume priimti rezoliuciją, kuri aiškiai atskleidžia istorinę tiesą ir reiškia Europos Sąjungos solidarumą ir užuojautą.

 
  
MPphoto
 

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN). (PL) Gerb. pirmininke, šiandien mums sunku įsivaizduoti, ką reiškia masinis badas. Taip pat sunku įsivaizduoti, kaip galėjo iš bado mirti milijonai žmonių Ukrainoje, kuri galėjo išmaitinti visą Europą. Tai buvo totalitarinio komunizmo darbas, čia užgeso vaikų, moterų, vyrų ukrainiečių ir kitų tuometinės Sovietų Sąjungos tautybių gyvybės. Kaip turėtume pavadinti šį nusikaltimą, padarytą prieš 75-erius metus? Jam yra tik vienas vardas: genocidas. Už penkių grūdų varpų vagystę iš kolektyvinio ūkio žmonės buvo baudžiami mirties bausme ar siunčiami metų metams į stovyklas.

Šiandien, kalbėdami apie šį įvykį, nekeliame balso prieš Rusiją. Norime pareikšti pagarbą komunizmo aukoms ir aiškiai ir garsiai ištarti: daugiau niekada nebus tokių nusikaltimų.

 
  
MPphoto
 

  Antonio Tajani, Komisijos Pirmininko pavaduotojas.(IT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, nežinau, ką dar galima būtų pridėti pasmerkiant nusikaltimą, tokį žiaurų, kaip sukeltasis J. Stalino diktatūros, vienos iš dviejų nusikaltėliškų diktatūrų, praeitą šimtmetį siaubusių Europą. Daugiau nereikia žodžių, nes jau kalbėję Parlamento nariai viską išsakė įtikinamai ir deramai.

Norėčiau šią diskusiją pabaigti, gerb. pirmininke, paskaitydamas žodžius, parašytus didžiojo rašytojo Vasilijaus Grossmano, kuris tragiškiausius holodomoro momentus aprašė savo romane „Nuolatinė tėkmė“ (angl. Forever Flowing). Skaitau šiuos žodžius tarsi pasaulietišką maldą, atminimą milijonams aukų, su kuriomis susijęs prisiminimas šitokios daugybės kitų nekaltų žmonių, kurių auka, pasikartosiu, Europai negali likti bevertė.

Praeitą šimtmetį žiaurių diktatūrų nužudytų milijonų žmonių mirtis turi būti sėkla, iš kurios ir toliau turi dygti demokratija. Poveikis turi būti visiškai priešingas tam, kurio siekė diktatoriai nusikaltėliai. Kaip sakiau pradžioje, Europos Sąjunga atsirado taikai statyti ir užtikrinti. Vis dėlto negalime pamiršti tiek nekaltųjų aukos.

Paskaitysiu jums paprastus žodžius, kuriais V. Grossman nupasakojo tą prieš daug metų įvykusią nelaimę: „Badas ištuštino šalį. Pirmiausia jis pasiėmė vaikus, tuomet – senius, galiausiai – vidutinio amžiaus žmones. Iš pradžių dar kasė kapus mirusiesiems laidoti, paskui nustojo, kai nebeturėjo jėgų. Mirusieji gulėjo kiemuose, galop – likdavo savo trobelėse. Visi nutilo, buvo sunaikinta visa šalis. Nežinau, kas mirė paskutinis.“

Nous n'oublierons jamais. Niekada nepamiršime tų nekaltų aukų, siekdami sukurti kitokią ateitį.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkė. – Sulaukiau keturių pasiūlymų dėl rezoliucijos pagal Darbo tvarkos taisyklių 103(2) straipsnį.

Ši jausminga diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj, spalio 23 d., ketvirtadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  András Gyürk (PPE-DE) , raštu. – (HU) Esu įsitikinęs, kad stiprindamas integraciją, Europos Parlamentas taip pat turi sistemingai stengtis atsigręžti į tamsiausius mūsų bendros istorijos laikotarpius. Todėl džiaugiuosi, kad šiandienos posėdis tapo galimybe atkreipti dėmesį į badą Ukrainoje – vieną iš liūdniausių, nežinia kodėl užmirštų XX a. komunistinių diktatūrų paliktų prisiminimų.

Ginčai, kylantys dėl badmečio, kainavusio apie 3 mln. žmonių gyvybių, gerai parodo, kad iki šios dienos minėtasis istorijos periodas vis dar ne iki galo ištirtas. Nesutinkame su tais, kurie nelaimę laiko tik blogesnio nei vidutinis javų derliaus, Ukrainos gyventojų pasipriešinimo arba kelių klaidingų ekonominės politikos sprendimų padariniu.

Turime aiškiai pasakyti, kad Ukrainos tragediją tiesiogiai lėmė iki valstybinio lygmens iškelta teroro politika. Sustabdę priverstinę kolektyvizaciją ir maisto atsargų konfiskavimą, Sovietų Sąjungos lyderiai būtų galėję išgelbėti milijonus žmonių gyvybių, bet jie to nepadarė. Todėl 4-tojo deš. pradžios įvykiai Ukrainoje niekuo nesiskiria nuo baisiausių istorijoje genocidų.

Mano manymu, visos diktatūros, nesvarbu, ar kalbame apie nacionalsocialistų, ar komunistų sistemų žiaurumus, išauga iš tų pačių šaknų. Turime panaudoti visas įmanomas priemones, kad sustiprintume naujų kartų dėmesį siaubingiems komunizmo darbams. Europos tyrimų instituto bei paminklo diktatūrų istorijai sukūrimas galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį šiame procese.

 
  
MPphoto
 
 

  José Ribeiro e Castro (PPE-DE), raštu. – (PT) Prieš 75 metus stalinistinis aparatas pradėjo vieną baisiausių Europoje įvykdytų nusikaltimų: holodomorą, didįjį badą, nusinešusį daugiau nei trijų milijonų ukrainiečių gyvybes.

Ukrainiečiai neteko – ir dabar dar neturi – svarbių, esminių savo kolektyvinės tapatybės elementų, o tuomet buvo atimtas ir maistas, žiauriomis priemonėmis demonstruojant „tikrąjį socializmą“ ir vienam žmogžudiškiausių istorijoje režimų vykdant priverstinę kolektyvizaciją ir sovietizaciją.

Ukrainiečiai drauge su kitais europiečiais šiandien prisimena prieš juos nukreiptą komunistų brutalumą, tironiją ir smurtą, kurie pagal tarptautinę teisę yra aiškus genocido atvejis. Akivaizdu, kad buvo sąmoningai numatytas „išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo salygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti”, cituojant pažodžiui iš 1948 m. „Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“.

Prieš metus šio Parlamento pirmininkas apibūdino holodomorą kaip „siaubingą nusikaltimą žmoniškumui“. Visiškai palaikau tokį požiūrį ir lenkiu galvą, pagerbdamas aukas. Sveikinu visus ukrainiečius, ypač gyvenančius ir dirbančius mano šalyje Portugalijoje.

 
Teisinė informacija - Privatumo politika