Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2008 m. lapkričio 17 d. - Strasbūras

24. Europos Sąjungos solidarumo fondas: reformos kliūtys (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos klausimu: Europos Sąjungos solidarumo fondas: reformos kliūtys, kurį Komisijai žodžiu pateikė Gerardo Galeote Quecedo, Regioninės plėtros komiteto vardu (O-0092/2008 – B6-0472/2008).

  Gerardo Galeote, autorius. – (ES) Pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, mes dar kartą plenariniame posėdyje diskutuosime dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo, kurio lėšos, kaip žinome, yra numatytos Europos Sąjungos teritorijoje didelių stichinių nelaimių padarytai žalai padengti.

Labai greitai paaiškėjo, kad fondas neveiksmingai vykdo užsibrėžtą tikslą ir dėl to 2005 m. Europos Komisija pateikė pasiūlymą, kuriuo siekta iš dalies pakeisti šią solidarumo priemonę reglamentuojančius teisės aktus. Siekta pagerinti ne tik jo veiksmingumą, bet ir pasiekiamumą bei didelės stichinės nelaimės padarytai žalai padengti.

Galima lengvai įsitikinti, kad Europos Parlamentas dėl šio pasiūlymo dirbo greitai ir intensyviai, todėl 2006 m. gegužės mėn. mūsų institucija baigė pirmąjį jo svarstymą. Tuo metu mes visi manėme ir tikėjomės, kad Taryba padarys tą patį, kadangi šiam reglamentui buvo taikoma bendro sprendimo procedūra. Tačiau, kaip visi puikiai žinome, taip nenutiko. Priešingai nei tikėtasi, procesas užtruko, nes Taryba delsė.

Šiuo laikotarpiu Europos Sąjungą ištiko didelis potvynis, teko įveikti didelius gaisrus, kurie kai kuriais atvejais nusinešė ir žmonių gyvybių, taip pat būta didelių sausrų. Tačiau Taryba ir toliau nieko neveikė. Pasiūlymas dėl reglamento pataisos vis dar tebeguli ant Tarybos stalo, nepaisant Europos ir socialinių institucijų signalų.

Šiandien norime dar kartą paraginti Tarybą pradėti veikti ir priminti, kad šio reglamento pataisa nepareikalaus iš Bendrijos biudžeto nė vieno euro: mūsų reikalavimai neturės jokių finansinių pasekmių, mes tik siekiame operatyviai spręsti problemas, kurios atsirado dar tada, kai ši solidarumo priemonė buvo sukurta.

Iš tiesų norime pagerinti fondo veiksmingumą ir lankstumą, atitinkantį subsidiarumo principą. Norime pastebėti, kad pasinaudoti šiuo fondu tokiu, koks yra dabar, labai sunku dėl suvaržymų ir nelankstumo – tuo, deja, įsitikinome per beveik septynerius jo egzistavimo metus.

Todėl norėčiau paklausti, ar gali kas nors pagrįstai paaiškinti, ar dėl delsimo kaltas Tarybą sudarančių atstovų negebėjimas susitarti, ir ar kas nors gali pasakyti, kas ir dėl ko stabdo reglamento reformą? Norėtume, kad Europos Komisija šio fondo reformą pastūmėtų į priekį, pasakytų, kokių veiksmų ketina imtis, ir aiškiai išdėstytų galimas alternatyvas, kurios, jos manymu, padėtų šiam reikalui pasistūmėti į priekį. Jeigu Komisija gali pasiūlyti kokių nors alternatyvų, savaime suprantama, norėtume jas išgirsti ir sužinoti, kada jos bus naudojamos.

Manau, reikėtų priminti, ypač pirmininkaujančiai Prancūzijai, kad ši priemonė buvo priimta turint pagirtiną tikslą: greitai, adekvačiai ir aiškiai pademonstruoti Europos Sąjungos piliečių solidarumą.

Galiausiai, pone pirmininke, norėčiau dar sykį paraginti, šį kartą pirmininkaujančią Prancūziją, imtis kito su šiuo glaudžiai susijusio kito reikalo: kurti Europos civilinės saugos pajėgas, apie kurias Michel Barnier, ankstesnis komisaras, kaip jūs visi gerai žinote, 2006 m. Europos Vadovų Taryboje perskaitė pranešimą.

Jau baigiu. Fondas buvo įsteigtas visų pirma tokiu būdu stengiantis simboliškai išreikšti visų Europos Sąjungos piliečių solidarumą. Baigdamas noriu pasakyti, kad jei prabėgus tiek daug laiko ir įdėjus galybę pastangų, mums pavyks padaryti fondą veiksmingesnį, pirma mintis ir veiksmai bus nukreipti į tuos, kurie žuvo per šias stichines nelaimes Europos Sąjungoje.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone pirmininke, norėčiau padėkoti Europos Parlamentui, o ypač Regioninės plėtros komiteto nariams, už nepaliaujamą domėjimąsi Solidarumo fondu ir paramą jam.

Tai svarbi priemonė remiant Europos Sąjungos strateginius solidarumo tikslus. Nuo fondo įsteigimo 2002 m. buvo gautas 61 pareiškimas, o pats fondas dalyvavo padedant 33 atvejais 20 skirtingų šalių. Bendra iki šios dienos skirtų pinigų suma yra 1 523 mln. eurų. Pagal neseniai Audito Rūmų paskelbtą ataskaitą fondas gerai tvarkomas ir teikia greitą, veiksmingą ir lanksčią pagalbą.

Vis dėlto fondo ištekliai riboti. Reikalavimų kartelė, kurią turi peržengti norintys gauti Europos Sąjungos solidarumo fondo paramą, yra labai aukšta. Dėl to fondas nėra labai gerai pasirengęs tam tikrų rūšių stichinėms nelaimėms, kurių žala, atsižvelgiant į fondo reikalavimus, paprastai yra maža (pvz., miško gaisrai), todėl daugiau nei dviem trečdaliams pareiškėjų fondo parama buvo suteikta kaip išimtis, remiantis nuostata dėl vadinamųjų „neeilinių regioninių stichinių nelaimių“.

Be to, nepaprastai sunku, o kartais neįmanoma net pasitelkus visas Bendrijos priemones padėti žmogaus sukeltų katastrofų atveju: tokių kaip pramoninės nelaimės (pvz., „Prestige“ naftos išsiliejimas) ar teroristų išpuoliai (pvz., sprogdinimai Madride 2004 m. kovo mėn.). Panašiai šiuo metu neįmanoma suteikti Europos Sąjungos solidarumo fondo pagalbos esant didelei visuomenės sveikatos krizei.

Dėl šių priežasčių 2005 m. balandžio mėn. Komisija priėmė pasiūlymą persvarstyti reglamentą. Nepaisant bendrų pastangų, kuriose sėkmingai dalyvavo visos nuo 2005 m. pirmininkavusios valstybės, Taryba iki šiol nesugebėjo pasiekti susitarimo dėl šio pasiūlymo. Iš dalies taip yra dėl to, kad didelė valstybių narių dalis mano, kad fondas ir taip gerai veikia pagal dabartinę programą, todėl, jų nuomone, nebūtina ar nedera plėsti fondo veiklos srities, kad būtų galima padėti ir kitais atvejais, nes baiminamasi tokios srities veiklos išplėtimo pasekmių biudžetui.

Taryba oficialiai nedetalizavo kiekvienos valstybės narės pozicijos, nors Tarybos nuomonę tariamai palaiko balsų dauguma. Be to, nebuvo nurodyta, kuriose srityse būtų galima pasiekti kompromisą ir susitarti dėl Komisijos pasiūlymo.

Komisija ir toliau yra įsitikinusi, kad būtina persvarstyti Solidarumo fondo reglamentą, jei norime pagerinti Europos Sąjungos gebėjimą greitai reaguoti didelių nelaimių, kurios šiuo metu nepatenka į fondo sritį, atveju. Tam bus priimtas pranešimas, kuriame bus kritiškai įvertinti pastarasis šešerių metų fondo veiklos laikotarpis ir nustatytos Solidarumo fondo ribos bei tobulinimo galimybės. Tikimės, kad pranešimas atnaujins diskusiją Taryboje ir Europos Parlamente dėl dabartinio Solidarumo fondo reglamento persvarstymo. Pranešimas turi būti parengtas iki 2009 m. pirmojo ketvirčio pabaigos.

Atsižvelgdama į civilinę saugą, Komisija pradėjo tirti civilinės saugos pajėgumą reaguoti į nelaimes, vadovaudamasi didelių katastrofų scenarijais, ir vertinti trūkumų ištaisymo galimybes. Atsižvelgdama į tai Komisija ištirs naujoviškus susitarimus su valstybėmis narėmis dėl ES gebėjimo reaguoti į nelaimes sustiprinimo pagal bandomąjį projektą ir paruošiamuosius veiksmus, įtrauktus į 2008 m. biudžetą.

Remdamasi šiuo darbu, Komisija galės pasiūlyti, kaip būtų galima ištaisyti trūkumus tobulinant turimus civilinės saugos modulius bet kuriuo metu arba nustatant papildomus išteklius, skirtus atsakyti į valstybių, kurias ištiko nelaimė (taip pat ir gesinant miško gaisrus), pagalbos šauksmą.

  Rolf Berend, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, noriu kalbėti kaip Socialinio fondo, 2002 m. Socialinio fondo ir 2006 m. išplėsto ir patobulinto fondo pranešėjas.

Pranešimas, kurį Europos Parlamentas patvirtino didele balsų dauguma, daugiau nei dvejus metus kabojo ant plauko, nes jį nuolat stabdė Taryba, nepaisydama vis garsesnių piliečių reikalavimų, kad Europa rodytų solidarumą vis dažniau pasitaikančių stichinių nelaimių akivaizdoje. Solidarumo fondas, kuris buvo paskubomis įsteigtas po 2002 m. viską nusiaubusių potvynių, siekiant suteikti skubią paramą, buvo priemonė, pagal kurią žadėta teikti skubią pagalbą nutikus nelaimei. Tačiau po kurio laiko, kaip teisingai pastebėjo komisarė, paaiškėjo, kad naudojant šią priemonę nepaprastai sunku, o gal ir visiškai neįmanoma tinkamai reaguoti į didelio masto krizes Europos lygmeniu.

Be to, dabartinė sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad fondas suteiktų paramą, kartelė yra, kaip minėjo D. Hübner, nepaprastai aukštai iškelta. Tai reiškia, kad sumažinti kriterijų gali nepavykti. Vis dėlto čia aiškiai gali padėti pataisyta paramos nelaimingų atsitikimų atveju fondo versija. Taigi Europos Parlamentas mano, kad dėl to dar svarbiau šią veiksmingą priemonę padaryti prieinamą visiems nuo nelaimių nukentėjusiems asmenims, taigi dar kartą noriu paklausti: kodėl Taryba negalėjo susitarti dėl bendros pozicijos klausimu, kuris yra gyvybiškai svarbus nuo nelaimių nukentėjusiems Europos Sąjungos piliečiams? Kurios valstybės narės remia pataisytą Sutartį, o kurios ne? Jūs Komisijai nurodėte, kad gal bus galima išplėstą fondo veiklą ir pradėti ją vykdyti nuo 2009 m. pradžios. Mes tikimės to paties, tačiau taip pat norime dar sykį paraginti tai padaryti, nes negalima paprasčiausiai ignoruoti Parlamento balsavimo rezultatų ir įvairių ankstesnių pirmininkaujančių valstybių darbo.

  Iratxe García Pérez, PSE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, komisare, kaip jau sakė mano kolegos, 2006 m. šiuose Rūmuose diskutavome dėl Solidarumo fondo reglamento pataisos, turėdami tikslą pakeisti taip, kad ji taptų greita ir veiksminga reagavimo priemone. Tačiau šiandien šis klausimas vėl ant stalo.

Nebuvo lengva pasiekti itin platų susitarimą (bet šiuose Rūmuose tai buvo padaryta), kadangi dėl frakcijų įvairovės ir tam tikrų šalių interesų buvo pateikiami patys įvairiausi pasiūlymai dėl reglamento pataisos.

Vis dėlto manau, kad mes visi įdėjome daug pastangų siekiant susitarimo ir leidžiant šį reglamentą iš dalies pakeisti. Mano manymu, Parlamentas turėtų pateikti pavyzdį, ką galėtume padaryti ir ko turėtume pasiekti – tai konsensuso pagrindu parengta reglamento pataisa.

Europos Komisija turėti dėti visas įmanomas pastangas šiam susitarimui, siekiant kelių tikslų. Mane nudžiugino šiandienos komisaro atsakymas, kad bus atliktas tyrimas, siekiant nustatyti, kokius tikslus dėl reglamento pataisos turime užsibrėžti, kad ateityje Taryba galėtų rasti bendrą poziciją.

Privalome užtikrinti, kad, iš dalies pakeistus šį reglamentą, būtų galima greitai ir veiksmingai reaguoti, kai valstybės narės pačios nepajėgia susidoroti su užklupusia nelaime, o dabartinę taikymo sritį išplėtus taip, kad būtų galima kreiptis ir pramoninių nelaimių, teroristų išpuolių atveju bei visuomenės sveikatai atsidūrus pavojuje, nepamirštant tokių svarbų klausimų kaip didelės sausros, kurios pasitaiko labai dažnai, ypač tam tikrose Viduržemio jūros teritorijose.

Be to, turime tvirtai siūlyti sumažinti sąlygų, kurias atitinkant galima gauti nuo 3 tūkst. iki 1 mln. eurų paramą žalai atlyginti, kartelę, nepamirštant regionų reikšmės. Pagal šią priemonę turi būti teikiama finansinė parama didelių sausrų, gaisro ir potvynio atvejais, jokiu būdu nepamirštant nelaimės aukų, kurioms reikia nedelsiant padėti ir jas paremti.

Solidarumo fondas – tai politinė priemonė, skirta problemoms spręsti, todėl privalau dar kartą pabrėžti reikalingumą dėti visas pastangas, kad esminis klausimas būtų sprendžiamas toliau. Tai daryti privalome kartu su būtinais pokyčiais, atitinkančiais šiandienos tikrovę.

  Jean Marie Beaupuy, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, komisare, mano kolegos parlamentarai jau pacitavo keletą pavyzdžių. Aš norėčiau kalbėdama kai kuriais jų remtis, kadangi turime kovoti su stichinėmis nelaimėmis. Kas atsimena, kas nutiko prieš šimtmetį, kai 1908 m. Mesinoje žuvo 100 tūkst. žmonių? Bet, be abejo, visi prisimena Černobylį. Tačiau atkreipę dėmesį į pastaruosius dešimt metų, pamatytume, kad 1999 m. siautė audros ir skendo žmonės, buvo ką tik minėti potvyniai Centrinėje Europoje, nereikia pamiršti ir rugsėjo 11 d. įvykių Niujorke, teroristų išpuolių 2004 m. kovo mėn., sunkios ligos čikungunijos ir t. t.

Mes nežinome, kokia kita nelaimė mus užklups ir kokio masto ji bus, tačiau tiksliai žinome viena: greitai gali ištikti nauja nelaimė.

Kai ateis laikas, mūsų bendrapiliečiai, kurie 50 metų stebėjo, kaip kuriama, kaip manoma, vieninga Europa (daugybė pranešimų, dėl kurių šią savaitę balsavome, tai patvirtina), atsigręš ir užduos tą patį klausimą, kurį jau kartojo, kalbėdami apie dabartinę finansų krizę: bet ką padarėte jūs?

Per pastarąsias kelias savaites kai kurie iš jūsų galbūt girdėjo buvusio Tarptautinio valiutos fondo direktoriaus paaiškinimą ankstesniame pranešime, padarytame prieš trejus ar ketverius metus: „TVF pasakė, kad krizė bus, ir paaiškino, kaip jai užkirsti kelią “.

Taigi, komisare, šįvakar atėjote pasiklausyti mūsų, todėl tikimės, kad išgirsite, ką sakome, ir užtikrinsite, kad, priešingai nei esant finansų krizei, nutikus nelaimei Europa nevėluos.

Savo ruožtu norėčiau pateikti dvejopą pasiūlymą. Visų pirma pasiūlymas susijęs su veiksmų, kurių reikia imtis, pobūdžiu. Jūs tai pasakėte savo baigiamosiose pastabose, komisare, kalbėdamas apie Michelo Barniero pranešimą.

Negalime imtis dviejų skirtingų veiksmų planų, net jei jūs pats, kaip ir bet kuris mūsų, ypač priklausančių Regioninės plėtros komitetui, visada sakėte, kad mums reikalingas kompleksinis požiūris. Viena vertus, mes negalime užtikrinti Solidarumo fondo plėtros, kita vertus, garantuoti prevencijos politikos. Tai turėtų būti susieta tarpusavyje, ne tik tam, kad įtikintume blogai pagarsėjusius finansų ministrus, kurie aiškina, esą, net ir įgyvendinus Solidarumo fondo kriterijus (jūs kalbėjote apie tai) tai atsieitų brangiau. Jie turėtų pasisemti įkvėpimo iš M. Barniero pranešimo ir suprasti, kad jeigu tuo pačiu metu vadovausimės ir prevencijos politika, numatydami nelaimių bei veiksmų būdus ir stichinių nelaimių politiką, sutaupysime.

Taigi šis klausimas akivaizdžiai susijęs ne tik su taupymu ir atsižvelgimu į nelaimes, bet visų pirma su žmonių gyvybių gelbėjimu – štai tikrasis prioritetas.

Todėl, komisare, palaikydamas savo kolegas, raginu jus padaryti visa, kas įmanoma, kad užtikrintumėte, kad Prancūzijos pirmininkavimo pabaigoje ir pirmininkaujant Čekijai gautumėte nuoširdų vėliau pirmininkausiančios Švedijos pažadą ne tik tirti veiksmų planą, bet ir pradėti jį įgyvendinti.

Pasikliauname jūsų ryžtingumu. Mums to reikia. Jūs žinote, kad Parlamentas jus palaiko – tai šįvakar buvo aiškiai ir garsiai pasakyta. Dabar lauksime, kokie rezultatai bus po metų.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, šiandien Taryba čia nedalyvauja, tačiau būtent ši institucija kliudo iš dalies pakeisti reglamentą, todėl šiandienos diskusija turėtų būti skirta Tarybai. Galiausiai kas priima pareiškimus prasidėjus gaisrams ar potvyniui? Valstybės narės – jos prideda visų rūšių pareiškimus. Jos nori dosnios pagalbos, tačiau ne visada tinkamai ją panaudoja: nesenas pavyzdys yra Jungtinė Karalystė.

Nepaisant to, norėčiau pasinaudodama galimybe išsakyti Komisijai savo susirūpinimą dėl kito dalyko. Iš pradžių Komisija, vadovaujama M. Berniero, buvo prisiėmusi didelę atsakomybę už prevenciją, nes suvokė, kad su stichinėmis nelaimėmis galima kovoti tik prevencijos būdu. Šiandien šiam aspektui skiriamas nepakankamai dėmesio. Aš pritarčiau, jeigu Komisija nustatytų Solidarumo fondo, kuris iš tiesų yra skirtas prevencijai, įgyvendinimo gaires.

Norėčiau dar sykį pabrėžti, kad Komisija jau turi galimybių suteikti prevencijai daugiau reikšmės, pavyzdžiui, pasinaudojant Europos regioninės plėtros fondo (ERDF) programa, tačiau ką Komisija daro šioje srityje? Iki šiol mažai kas paaiškėjo, mažai investuota į stichinių nelaimių prevenciją. Visiškai neinvestuota į potvynius, nebuvo pakankamai atkakliai reikalaujama atsodinti miškų, skatinant natūralų mišrumą, pavyzdžiui, Graikijoje, gausu pušynų, o šie lengvai įsiliepsnoja.

Tikiuosi, kad Komisija veiks jausdama didesnį įsipareigojimą pagal dabartines programas ir stebės, kam leidžiami pinigai, taip užtikrindama, kad nesikartotų nelaimės, o investicijos iš tikrųjų derėtų su gamtosauga. Aš nepastebėjau tokio įsipareigojimo požymių. Šiuo atžvilgiu Komisija turėtų dalį kaltės prisiimti sau. Nors kalbame apie stichines nelaimes, dauguma jų kyla dėl žmogaus kaltės visų pirma todėl, kad mūsų kova su klimato kaita yra neadekvati, antra, todėl, kad namus statome potvynių teritorijose ir nesodiname mišrių miškų. Šiuo atžvilgiu Komisija turi nedelsdama prisiimti įsipareigojimus.

  Pedro Guerreiro, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) 2006 m. gegužės 18 d. vykusioje diskusijoje dėl Solidarumo fondo reglamento pataisos, kurioje aktyviai dalyvavome teikdami daugybę pasiūlymų, mes sakėme nesutinkantys su daugumos Parlamento narių požiūriu. Ypač nepritarėme regioninių nelaimių (jos priklauso dažniausiai pasitaikančioms nelaimėms) tinkamumo gauti fondo paramą, kaip tai numatyta dabartiniame reglamente, sąlygų neadekvatumui. Taip pat nepritarėme sanglaudos šalių ir konvergencijos regionų galimybės gauti didesnę paramą panaikinimui ir sąlygų, kurias įvykdžius galima gauti fondo paramą, kartelės nuleidimui, kadangi tokiu atveju neabejotinai daugiausia naudos turės tos ES šalys, kurių bendrasis vidaus produktas didžiausias.

Atsižvelgdami į tai, ką iki šiol padarėme, ir į pirmiau pateiktus klausimus, mes toliau kovosime už šiuos aspektus, inter alia: stichinių nelaimių Viduržemio jūros teritorijoje ypatingo pobūdžio pripažinimas; Solidarumo fondo suderinimas su laiko limitais (tapome nepateisinamo ir nepriimtino vėlavimo skiriant paramą ir perduodant Bendrijos fondo lėšas aukoms liudytojais); Solidarumo fondo suderinimas su būtinais veiksmais, ypač atsižvelgiant į įvairių stichinių nelaimių (pvz., sausrų ir gaisrų) išskirtinį pobūdį; paramos gamybinei veiklai stichinės nelaimės nusiaubtose teritorijose atkurti įtraukimas tarp būtinų veiksmų; taip pat veiksmai teikiant skubios pagalbos miško gaisrų gesinimo įrangą, naudojamą sausumoje ir ore.

Atsižvelgdami į visas civilinės saugos srities iniciatyvas mes manome, kad pirmenybė turėtų būti teikiama prevencijai skatinti ir kiekvienos valstybės narės civilinės saugos ištekliams gerinti, taip pat veiksmams koordinuoti.

  Lambert van Nistelrooij (PPE-DE). - (NL) Pone pirmininke, komisare, tikimasi, kad Europa taps aktyvi. Piliečiai, gyvenantys nelaimių paliestose teritorijose, negali suprasti, kodėl prireikia mėnesių, kad Europa, įstrigusi savo pačios procedūrose, suteiktų aiškumo.

Kaip viskas veikia? Kai kas nors įvyksta ir jau po kelių valandų tai pamatai per visas televizijas, save pagauni galvojant, kad reikia mūsų pagalbos ir solidarumo. Toliau būna spengianti tyla. Mes atsiduriame spąstuose tarp nacionalinių ir Europos tarnybų. Erzina tai, kad šiuo klausimu nėra jokio bendravimo. Pasiūlymas jau dvejus metus įstrigęs Komisijoje, tačiau mes turėtume nustatyti to priežastį ir išgirsti alternatyvius pasiūlymus. Tai svarbus klausimas. Trumpai tariant, po šešių mėnesių Parlamentas išsivaikščios. Kai turėsime naują Parlamentą, reikės jam perduoti šią bylą taip nieko ir nepasiekus, tačiau pateikus aiškius pasiūlymus.

Pirmininkaujanti Prancūzija įsitraukusi į kitus reikalus, nesusijusius su šia byla. Nieko neįvyko ir mes labai norėtume išgirsti kodėl. Vis dėlto norėčiau padėkoti Europos Komisijai. D. Hübner ir jos kolegos galiausiai padarė pažangą šioje srityje, todėl, sutelkus jėgas, turėtų būti įmanoma visiškai pašalinti kliūtis. Mes turėtume viešai pasakyti, kad Taryba ir pirmininkaujanti Prancūzija nepasiekė užsibrėžto tikslo.

  Wolfgang Bulfon (PSE). – (DE) Pone pirmininke, kada piliečiams prireikia Europos solidarumo? Kada valstybėms narėms reikia Europos Sąjungos solidarumo? Savaime suprantama, pirmiausia tada, kai nutinka nelaimė. Būtent tokį klausimą uždaviau atsižvelgdamas į balsavimą dėl ketvirtojo pranešimo apie sanglaudą šį pavasarį.

Pone pirmininke, šiandien mes diskutuojame apie Solidarumo fondo persvarstymą, kad geriau pasirengtume būsimiems sunkumams ir galėtume teikti skubią ir veiksmingą paramą. Komisija ir Parlamentas, sprendžiant pagal jų rezoliucijas, yra vieningos nuomonės dėl šios teisinės iniciatyvos tikslų. Šių metų liepos mėn. pasiteiravau Komisijos apie procedūros padėtį. Man buvo pranešta, kad, priešingai nei Parlamentas, Komisija nemano, kad dabar reikia imtis kokių nors veiksmų šioje srityje. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs Prancūzijos komisaras ir ministras pabrėžė poreikį persvarstyti pranešimą, man toks Komisijos požiūris pasirodė nesuprantamas. Todėl negalėjo būti geresnio komiteto pirmininko, nei G. Galeote, kuris buvo nenusiteikęs taikstytis su Parlamento sprendimų nepaisymu. Norėčiau jam už tai padėkoti. Taip pat norėčiau paraginti pirmininkaujančią Prancūziją skubiai persvarstyti požiūrį į Europos piliečius.

  Agnes Schierhuber (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, vėluojama pernelyg ilgai, todėl norėčiau nuoširdžiai padėkoti pranešėjui.

Manau, kad tai yra vienas iš esminių klausimų, palaikančių Europos vienybę. Jau seniai laikas valstybėms narėms imtis veiksmų šioje srityje. ES privalo suteikti finansinę paramą su krize kovojančioms organizacijoms. Per pastaruosius metus daug valstybių narių nukentėjo nuo alinančių stichinių nelaimių: prisimenu pasikartojančius miškų gaisrus Graikijoje (taip pat ir šiemet), potvynius Centrinėje Europoje 2002 m., kurie itin palietė Austriją.

Nelaimėms patinka iš po žmonių kojų ištraukti ekonomikos kilimėlį. Pone pirmininke, tokiais atvejais reikalingi išskirtiniai ištekliai, nes čia kalbame ne vien apie skubią pagalbą, bet ir apie amžiais kurtos infrastruktūros atstatymą. Valstybė narė viena pati tokių išteklių neturi. Taip pat reikia turėti omenyje, kad, deja, kai kurios valstybės yra labiau pažeidžiamos nelaimių, nei kitos – čia aš turiu galvoje Austriją. Austrijos gyventojai vis dar su aiškiu dėkingumu tebekalba, kaip jiems padėjo ES. Europos solidarumo fondas turėtų ne tik finansuoti rekonstrukciją, bet taip pat teikti paramą skubios pagalbos organizacijoms. Savanoriškų ugniagesių brigadų, Raudonojo kryžiaus ir kitų savanorių organizacijų darbas yra neįkainojamas: niekas negali net įsivaizduoti, kiek reikėtų sumokėti, jeigu tokias paslaugas teiktų ne savanoriai. Šios organizacijos visada padeda ištikus nelaimei ir yra neatskiriama kaimo teritorijų socialinės struktūros dalis.

Todėl mums skubiai reikia imtis veiksmų šioms pagalbą teikiančioms organizacijoms išlaikyti ir išplėsti. Tikiuosi, dėl to greitai pasieksime susitarimą, kad netektų apgailestauti, kai vėl nutiks eilinė nelaimė, o mes nesugebėsime pakankamai greitai reaguoti.

  Evgeni Kirilov (PSE). - (BG) Kaip pranešėjas H. Galeote ir keletas kitų narių jau minėjo, Solidarumo fondas yra būtina priemonė, kurios paskirtis (tą patvirtina pats pavadinimas) yra įgyvendinti vieną iš svarbiausių Europos Sąjungos principų – valstybių narių solidarumą. Nuo to laiko, kai veikia šis fondas, išryškėjo jo trūkumai ir silpnybės, todėl reforma yra būtina jiems ištaisyti ir pavojams, kurie mums kyla, pašalinti. Kaip jau buvo sakyta, Europos Parlamentas išsakė savo poziciją reformos mechanizmo atžvilgiu. Svarbu rasti visų galimų fondo problemų priežastis, kad jis taptų tikrai naudinga priemone, o žmonės jaustų, kad kažkas daroma. Niekam nereikalinga neveiksminga priemonė, kuri teoriškai gali būti nauja, tačiau praktikoje vargiai veikia. Kartu norėčiau aiškiai pareikšti, kad didžiausias poveikis pasiekiamas greitai reaguojant. Mes vis dar labai toli nuo veiksmingos sistemos. Mažesnės valstybės narės neturi tokių išteklių kaip didžiosios, o apie bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą Europos lygmeniu galima tik pasvajoti. Kaip jau buvo minėta, tai nebūtinai reiškia didesnes išlaidas.

Šią vasarą mano šalyje, Bulgarijoje, kilo milžiniškas gaisras Rila kalnuose, pačiuose gražiausiuose ir labiausiai neprieinamuose šalies kalnuose. Gaisrą pavyko užgesinti tik pasitelkus Prancūzijos ugniagesių sraigtasparnius. Už tai labai dėkojame. Tačiau pačios operacijos parengimas ir koordinavimas kainavo labai daug brangaus laiko. Europos Sąjungos piliečiai nekantriai laukia veiksmingų sprendimų, o ne būtinai didelio finansavimo. Veiksmingi sprendimai, kaip minėjo J. M. Beaupuy, kaip tik padėtų sutaupyti pinigų.

  James Nicholson (PPE-DE). - Pone pirmininke, visi puikiai žinome, kad Europos solidarumo fondas įkurtas atsižvelgiant į 2002 m. Centrinę bei Rytų Europą nuniokojusius potvynius. Jo reikalingumas buvo grindžiamas stichinėmis nelaimėmis, pavyzdžiui, miškų gaisrais Graikijoje. Neseniai mano rinkimų apygardoje Šiaurės Airijoje kilęs potvynis mane įtikino, kad šis fondas yra labai svarbus.

Nepaisant didelės Parlamento ir Komisijos paramos fondui ir ES piliečių entuziazmo, Tarybos nenoras bendradarbiauti trukdo bendrą įgyvendinimą. Žinoma, Europos Sąjunga nori teikti paramą valstybėms narėms, patyrusioms stichines nelaimes. Parama turi būti greitai ir atsakingai administruojama, kad būtų kiek įmanoma veiksmingesnė. Tačiau Taryba šiuo metu trukdo užtikrinti sklandų fondo veikimą. Todėl aš džiaugiuosi, kad komitetas pabrėžė šio klausimo žodžiu iškėlimo svarbą ir skubumą.

Be to, norėčiau pabrėžti komiteto iškelto klausimo dalį, kurioje klausiama, kurios valstybės narės priešinasi fondo atnaujinimui, ir prašau pasakyti kodėl. Solidarumo fondas yra labai svarbus Europos Sąjungos mechanizmas. Vis dėlto jo įgyvendinimo problemos pernelyg užsitęsė ir, mano nuomone, jas reikia spręsti kiek galima skubiau.

Kai žmonės patenka į bėdą, nėra jokio skirtumo, ar tai gaisras, ar potvynis: jiems reikia pagalbos, visų pirma – atviros ir greitos finansinės paramos. Dabartinė sistema, kai paramos suteikimas užtrunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, yra užgniaužta biurokratinio mechanizmo. Jeigu jūs iš tiesų norite padaryti ką nors gero, tai darykite būtent tai. Šitai suteiks daugiau pasitikėjimo Europa, nei bet kuris kitas jūsų pasiūlymas ar visi jie kartu.

Noriu, kad tai gerai suprastų Taryba. Taryba nepriėjo susitarimo, nes, mano manymu (tai tik mano nuomonė), nenori palaikyti Parlamento ir svarbiausia parlamentarų vietos regionuose, kuriuose mes esame kur kas svarbesni nei Komisija ar Taryba. Taip yra todėl, kam nors atsitikus, žmonės ieško parlamentarų. Jie nesikreipia į Komisiją ar Tarybą, jie net nežino, kad jūs esate. Jūs tik nejautrus beveidis Briuselio biurokratijos aparatas. Taigi niekur nepabėgsite nuo tiesos: mes, parlamentarai, esame tie, kurie bendrauja su žmonėmis visą laiką ir mums reikia tos paramos. Niekada gyvenime nesu girdėjęs tokių neįtikinamų pasiteisinimų. Laikas tai baigti.

  Stavros Arnaoutakis (PSE). - (EL) Pone pirmininke, komisare, dažnai sakome, kad mūsų Sąjunga yra pagrįsta solidarumo principu. Šiandien mūsų piliečiams reikia, kad Sąjunga šį principą įgyvendintų praktikoje. Žmonėms reikia veiksmų, o ne žodžių. Šiandien aš raginu Tarybą atsižvelgti į piliečių lūkesčius ir parodyti, kad, kalbant apie Solidarumo fondą, reikia pereiti prie darbo.

Visi mes esame savo šalyse patyrę, ką reiškia nuolat pasikartojančios stichinės nelaimės.

Visi esame tapę savo piliečių, kuriuos palietė nelaimė, nevilties liudytojais ir suprantame, kaip jiems svarbu tada žinoti, kad Europos Sąjungos padės.

2006 m. gegužės mėn. Europos Parlamentas priėmė Europos Komisijos planą dėl naujo Solidarumo fondo, naujo greitesnio ir lankstesnio fondo, kurį planuota įgyvendinti 2007–2013 m., tačiau jis iki šiol renka dulkes ant Tarybos stalo.

Aš tikrai negaliu suprasti, kaip gali būti, kad turime tokią gerą priemonę, tačiau negalime jos įgyvendinti. Europos Sąjungai naujo Solidarumo fondo reikia kaip niekad anksčiau.

  Oldřich Vlasák (PPE-DE). – (CS) Pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, kaip Regionų komiteto narys, turėjau progą savo akimis matyti audros nuniokotus Slovakijos Aukštųjų Tatrų miškus, gaisrus Portugalijoje ir potvynius Čekijos Respublikoje. Kalbėdamasis su vietos gyventojais aiškiai supratau, kad Europos lėšų naudojimas žalai atitaisyti ir atkurti Tatrų nacionalinį parką laikomas konkrečia Europos solidarumo apraiška. Solidarumo fondas esant tam tikrai kritinei padėčiai galėtų padėti atskiroms valstybėms ir labai paskatinti priklausymo Europai įsisąmoninimą. Deja, šio fondo administravimas nėra labai veiksmingas, todėl paramos sulaukiama po daugelio mėnesių. Todėl Europos Parlamentas ilgą laiką mėgino pakeisti teisinę sistemą taip, kad, naudojant finansinius išteklius ir sudarant sąlygas teikti greitą ir veiksmingą paramą, būtų galima per trumpesnį laiką įvertinti aktualius poreikius.

Atsižvelgiant į pasaulio klimato kaitą, galima tikėtis, kad katastrofos, sukeliančios potvynius, sausras, audras ir gaisrus, mūsų senajame žemyne taps dažnesnės. Naujų grėsmių kelia teroristų išpuoliai ir pandemijos. Praktika rodo, kad atskiros šalys stengiasi bendradarbiauti dvišalės partnerystės pagrindais ir rengia bendras pratybas bei skubios pagalbos organizacijų susitikimus. Taigi jos netiesiogiai palaiko kai kurias civilinės saugos idėjas, kurias 2006 m. išdėstė Michel Barnier. Deja, ši diskusija dar bus pratęsta.

Ponios ir ponai, greitas reagavimas, veiksmingesnis Solidarumo fondo lėšų naudojimas ir tarptautinis bendradarbiavimas dėl katastrofų prevencijos ir kovos su jų pasekmėmis yra vieni svarbiausių klausimų, ypač turint omenyje artėjančius rinkimus į Parlamentą. Todėl visiškai suprantu pateiktus klausimus ir raginu Europos Komisiją bei Tarybą greitai išspręsti problemas.

  Gábor Harangozó (PSE). – (HU) Labai dėkoju, pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, Europos Bendrija įsteigė Solidarumo fondą tam, kad būtų galima greitai, veiksmingai ir lanksčiai reaguoti į skaudžias nelaimes. Vis dėlto negalima sakyti, kad, kai reikia susitarti dėl požūrio, greitumas ir efektyvumas yra vienos iš Tarybos savybių.

Deja, didžiausios stichinės nelaimės nelaukia, kol Taryba pasieks susitarimą. Užuot džiaugęsi teigiamais rezultatais, pasiektais nuo Solidarumo fondo įsteigimo, turime gerinti teisinę bazę, kad galėtume greičiau ir veiksmingiau teikti paramą tiems, kam jos reikia. Mūsų laukia dideli sunkumai, dėl to aš negaliu suprasti, kodėl Taryba metai iš metų nesugeba priimti sprendimo. Sunkiau pasiekti mūsų piliečių supratimą, nei jį sugriauti.

Negalima leisti toliau delsti, reikia siekti diskusijos, kurios išvados leistų kiek galima greičiau pasiekti susitarimą, kad galėtume kovoti su dažnėjančių stichinių nelaimių sukeliamomis problemomis. Dėkoju už dėmesį.

  Rumiana Jeleva (PPE-DE). – (BG) Pastaraisiais metais susidūrėme su didėjančiu nelaimių tiek stichinių, tiek žmogaus sukeltų skaičiumi. Dėl šių nelaimių ne tik buvo finansinių nuostolių, bet, deja, buvo prarasta ir žmonių gyvybių. Per kelerius pastaruosius metus mes Bulgarijoje kovojome su potvyniais, sausromis ir miškų gaisrais. Šį savaitgalį Bulgariją ištiko žemės drebėjimas, kuris, laimei, nebuvo stiprus. Nors tai menkai guodžia, tačiau akivaizdu, kad veiksmingas Europos solidarumo fondas yra reikalingas.

Norėčiau pažymėti, kad Bulgarija yra ne vienintelė šalis, kenčianti nuo stichinių nelaimių. Pavyzdžiui, kaimynė Graikija nuo 2007 m. kovoja su viską niokojančiais miškų gaisrais. Tai reiškia, kad reikia įdėti daugiau pastangų, sprendžiant dėl šių nelaimių pasekmių. Akivaizdu, kad reikia keisti reglamentus ir suteikti daugiau lanksčių priemonių. Kaip R. Berend teisingai pasakė 2006 m. pranešimo išvadoje, reikia pagreitinti pagalbos teikimą ir sumažinti biurokratines sąnaudas. Privalome užtikrinti, kad pagalba pasiektų piliečius tada, kai jos reikia, o ne po keleto dienų ar savaičių. Todėl palaikau sąlygų, kurias reikia įvykdyti, norint gauti paramą, mažinimą ir naujų greitų mokėjimų įdiegimą, nes taip būtų išreiškiamas solidarumas. Tai, kad persvarstytas pasiūlymas apima ir pramonines nelaimes, yra dar vienas labai svarbus aspektas. Pavyzdžiui, jeigu Bulgarijoje sprogtų naftos vamzdis ar įvyktų laivo avarija, būtų galima kreiptis pagalbos į Solidarumo fondą.

Galiausiai norėčiau išsakyti mintį dėl finansavimo. Mes galėtume ilgalaikėje perspektyvoje numatyti tokias finansines priemones, kaip Solidarumo fondas, kurioms būtų naudojamos lėšos, prarandamos pagal „N+2“ ir „N+3“ taisykles. Tačiau šiuo metu dėmesį reikia sutelkti į realias pataisas, todėl aš raginu Komisiją ir ypač Tarybą pritarti iš dalies pakeistam Europos solidarumo fondo reglamentui.

  Emmanouil Angelakas (PPE-DE). - (EL) Pone pirmininke, komisare, Solidarumo fondas yra svarbi priemonė įgyvendinant socialinę politiką valstybėse narėse, nukentėjusiose nuo stichinių nelaimių. Tai praktinė solidarumo su Europos piliečiais, nukentėjusiais nuo nelaimių, išraiška. Tokiomis procedūromis mes palaikome Europos Sąjungos aktyvios pramos savo piliečiams principą.

Svarbus fondo indėlis sprendžiant didelės stichinės nelaimės sukeltas problemas buvo įneštas dėl potvynio Centrinėje Europoje, žemės drebėjimo Italijoje, gaisrų Portugalijoje ir mano šalyje, Graikijoje (2007 m.). Tai rodo, kad didelė dalis valstybių narių pasinaudojo fondo lėšomis. Pagal dabartinį reglamentą ir turimus išteklius, Europos Sąjunga negali padėti, jeigu nelaimė kilo ne vien tik dėl gamtos jėgų, pavyzdžiui, pramonės taršos, pandemijos Europoje, sausrų ir panašių atvejų.

Pasiūlyta reglamento reforma leidžia įtraukti daugiau reikalavimų, pagreitinti procedūras, įdiegti mokėjimo avansu naujoves ir imtis praktinių teigiamų priemonių. Dėl tos priežasties ir dėl to, kad Europos Parlamentas priėmė Komisijos pasiūlymą, nėra priežasčių, dėl kurių galėtų būti delsti ratifikuoti reglamentą.

Komisare, mane nuramino tai, kad jūs šiandien aiškiai palaikote mūsų požiūrį ir poziciją. Vėlavimas neatitinka solidarumo dvasios, kuri turėtų būti svarbiausia. Taryba prisiima didelę dalį atsakomybės ir mes tikimės, kad, nors šiandien čia Taryba nedalyvauja, ji atsilieps į Europos Parlamento raginimą nedelsiant priimti pasiūlymą.

  Maria Petre (PPE-DE). – (RO) Pone pirmininke, komisare, kolegos parlamentarai, visų pirma norėčiau pasakyti, kad džiaugiuosi, jog pagaliau diskutuojame šiuo klausimu. Tikiuosi, kad šiandienos diskusija duos rezultatų, ką mums pažadėjo Komisija. Visi puikiai žinome, kad dabartinė procedūra, kurią reikia atlikti, norint gauti lėšų iš Solidarumo fondo, užtrunka ilgai. Todėl siūlau iš dalies keisti Sąjungos biudžeto politiką.

Pavyzdžiui, Rumunija norėjo gauti Solidarumo fondo paramą dėl potvynių 2005 m. pavasarį ir vasarą, tačiau pinigų sulaukė tik kitais metais. Reglamente nurodyta, kad paraišą pateikti reikia ne vėliau kaip per dešimt savaičių nuo stichinės nelaimės, kartu nurodant patirtos žalos dydį, kad būtų galima nustatyti stichinės nelaimės rūšį. Gana sunku įvykdyti šiuos reikalavimus, kai žala patiriama dėl potvynių. Kad būtų galima tinkamai įvertinti nuostolius, reikia palaukti, kol visiškai nuseks vanduo. Tai jokiu būdu nepriklauso nuo nacionalinių valdžios institucijų. Komisija pradeda kitą procedūrą: tikrina, ar atvejis atitinka sąlygas, visų pirma priskiriamas didelėms stichinėms nelaimėms. Tai užtrunka, nes be to prisireikia papildomos informacijos ir paaiškinimų. Galiausiai, kai patvirtinamas iš dalies pakeistas biudžetas, Komisija rengia ir priima sprendimus dėl išmokų. Pagaliau skiriamos lėšos, kurias reikia sunaudoti ne vėliau kaip per metus. Praktikoje tai reiškia, kad kompensuojamos išlaidos, kurias išmoką gaunanti šalis turėjo dėl stichinės nelaimės padarytų nuostolių. Atsižvelgiant į šias sąlygas kyla klausimas, ar tai tikrai skubi pagalba.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad, jeigu Komisijos pasiūlymas dėl reglamento pataisos, prieš tai pasitarus su patarėjų finansų klausimais darbo grupe, bet nepasikonsultavus su struktūrinių veiksmų grupe, bus atmestas, galėtume daryti išvadą, kad, politiniais terminais kalbant, finansų ministrai nesusitarė. Ši išvada sukurtų mums galybę problemų, ypač dabartiniu sunkmečiu, kai valstybių narių lygmeniu egzistuoja ir taip daug rūpesčių.

  Mairead McGuinness (PPE-DE). - Pone pirmininke, kai kurie geriausi klausimai keliami vėlai vakare – tai vienas tokių klausimų, nors diskusija primena „pokalbį su kurčiuoju“, kadangi Taryba šiandien nedalyvauja.

Europos svarbą galime apibūdinti dviem žodžiais: „subsidiarumas“ ir „solidarumas“. Subsidiarumas yra susijęs su pagalba valstybėms narėms ir jų teisėms, o solidarumas, mano nuomone, išreiškia Europos Sąjungos bendrumą ir rodo mūsų paramą vieni kitiems. Taigi kodėl šis fondas taip neveikia? Iš tiesų vienas iš jo keliamų pavojų ir nesėkmingo darbo priežasčių yra ta, kad mes skelbiame, jog šios lėšos prieinamos visiems, tačiau paskui jų neduodame, nes sistema bendruomenėms ir atskiriems asmenims yra per daug sudėtinga, gremėzdiška, o jos biurokratinis aparatas per daug iškerojęs, kad būtų galima su juo dirbti.

Manau, kad galiausiai esmė slypi biudžete ir piniguose. Praėjusią savaitę aš labai atidžiai klausiausi komisarės, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą, pastabų apie daugybę dalykų – nuo bendros žemės ūkio politikos iki kitų klausimų – tačiau svarbiausia, kad komisarė ragino biudžetą padaryti lankstesnį, kad jis galėtų greičiau reaguoti į pasaulio įvykius nei pati Europos Sąjunga.

Apgailestauju, kad komisarė nekalbėjo apie poreikį lanksčiau reaguoti į įvykius Europos Sąjungoje, tačiau juk apie tai kalbame čia. Esu kilusi iš šalies, kuri pasakė „ne“ Lisabonos sutarčiai, kurioje vis daugiau kalbama apie pastangas priartinti piliečius prie Europos Sąjungos, o geriausias būdas tai padaryti yra pamatyti Europą veiksmus, o ne spręsti iš žodžių. Bijau, kad apie Europos Sąjungos reikalus daug kalbėta, bet mažai kas padaryta ten, kur tokius veiksmus pastebėtų eiliniai žmonės.

Gera žinia yra ta, kad ryto laikraščių apžvalgoje buvo išsakyta mintis, esą Airijos visuomenė galbūt gali pakeisti savo nuomonę dėl Lisabonos sutarties. Nenorėčiau, kad iš Rūmų išeitumėte nusiminę.

  Sérgio Marques (PPE-DE). – (PT) Pone pirmininke, komisare, ponios ir ponai, Gerardo Galeote‘o žodžiu pateiktas klausimas Regioninės plėtros komiteto vardu yra labai pagrįstas ir aktualus. Reikėtų nustatyti, dėl kokių priežasčių Taryba sustabdė Solidarumo fondo reformą, atsižvelgiant į jos negebėjimą pasiekti susitarimo dėl bendros pozicijos, leidžiant pratęsti teisinį procesą.

Sunku atspėti galimas tokio Tarybos požiūrio priežastis, išskyrus galbūt šykščius finansinius motyvus. Ar Taryba nenori, kad į stichinę nelaimę būtų reaguojama greičiau? Ar Taryba nenori, kad greito atsako sulauktų dėl bet kurios kitos rūšies stichinės katastrofos, pavyzdžiui, didelės pramoninės nelaimės, terorizmo išpuolių ar visuomenės sveikatai kilusios grėsmės?

Gyvybiškai svarbu aiškiai atsakyti į šiuos klausimus, kaip ir sužinoti Europos Komisijos nuomonę apie šią padėtį – ar ji ketina imtis kokių nors veiksmų įstrigusiam teisiniam procesui spartinti?

Be to, šioje srityje būtina užtikrinti tokią vertybę kaip solidarumas. Piliečiai iš tiesų nesuprastų, jei to nebūtų padaryta.

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). – (PL) Pone pirmininke, šis fondas yra vienas iš tų veiksnių, pagal kuriuos piliečiai vertina Europos Sąjungą. Pastaraisiais metais mes stebėjome didėjančių visa griaunančių gamtos stichijų skaičių. Kartas nuo karto išgirstame apie potvynius, sausras, gaisrus ir audras, praūžusius įvairiose valstybėse narėse. Tai ne vieninteliai rūpesčiai. Turime sudaryti galimybę gauti pagalbą tokiais atvejais, kaip chemikalų išsiliejimas, sprogimai, pramoniniai gaisrai ar atominių elektrinių avarijos.

Taip pat turime būti pasirengę susidurti su naujais sunkumais, pavyzdžiui, teroristų išpuoliais, ir tvarkytis su jų padariniais. Lygiai taip pat turime nepamiršti kritinės mūsų piliečių sveikatos būklės ar gyvūnų ligų. Šių grėsmių akivaizdoje išlaidos vaistams, vakcinoms ir įrangai tampa didele kliūtimi sprendžiant problemas. Fondas turi būti lankstus, kad galėtų adekvačiai ir visapusiškai reaguoti į padėtį. Pagalbos prašymo procedūra taip pat turi būti kiek galima labiau supaprastinta.

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN). - (PL) Pone pirmininke, šiandien komisarė D. Hübner pateko į labai sudėtingą padėtį. Ji turi atsakinėti Tarybos, kuriai šįvakar niekas neatstovauja, vardu. Kai 2002 m. pirmininkavo Danija, įvyko potvynis, tačiau buvo sugebėta suimti save į rankas ir per keletą savaičių parengti reikiamus dokumentus. Šiandien turėtume keturias pirmininkavusias valstybes kaltinti vangumu vykdant Solidarumo fondo reformą. Mums šis fondas reikalingas. Jo teikiama pagalba neturėtų būti tik solidarumo gestas, reikia, kad ši pagalba būtų greita ir veiksminga, o biurokratinės sąnaudos minimalios.

Manau, kad reikia išspręsti du klausimus. Pirmiausia reikia nutarti, kaip Solidarumo fondas turėtų būti tvarkomas ir kokiais atvejais reikia teikti pagalbą. Kitas klausimas, kaip ilgalaikei prevencinei veiklai panaudoti lėšas iš kitų fondų, pavyzdžiui, Sanglaudos fondo. Tačiau tai atskira tema. Naudodamasis galimybe norėčiau komisarei užduoti klausimą. Vienu metu buvo diskutuojama dėl „greitos reagavimo priemonės“ nustatymo ir pasirengimo didelėms stichinėms nelaimėms (biudžetas turėtų būti būtų maždaug 200 mln. EUR). Aš nežinau, kas vyksta su tuo projektu, kuris taip pat susijęs su šiandien svarstomu klausimu.

  Rolf Berend (PPE-DE). – (DE) Pone pirmininke, neįprasta gauti žodį pagal „prašau žodžio“ procedūrą, tačiau aš tik norėjau diskusijai baigiantis pakartoti, kad didžioji dalis šįvakar išsakytos kritikos buvo skirta visai ne Komisijai.

Komisija nuolat padėjo mums rengiant šios sutarties pataisas, o stengiantis jas įgyvendinti visada palaikė Parlamentą. Kalta Taryba ir mes norėjome klausimą išdėstyti taip, kad kritika būtų skirta jai. Tai, kad šiandien Tarybai neatstovauja nė vienas jos narys, rodo panieką Parlamentui ir mes nesitaikstysime su tokiu elgesiu.

Ponia D. Hübner, mes visiškai palaikysime jus visais klausimais, kuriuos spręsite su Taryba, stengiantis paspartinti įstrigusią fondo reformą.

  Danuta Hübner, Komisijos narė. − Pone pirmininke, noriu pateikti tris paaiškinimus. Solidarumo fondas neteikia skubios pagalbos. Jo tikslas yra kompensuoti ypatingas išlaidas, patirtas vykdant skubios pagalbos teikimo po stichinių nelaimių operacijas, kad šalis galėtų grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. Komisija siūlo, Parlamentas ir Taryba sprendžia.

Antra, reglamento pataisoje mes siūlėme išplėsti jo taikymo sritį, nuleisti sąlygų kartelę ir pakeisti procedūrą, pagal kurią leidžiami tik mokėjimai avansu.

Trečia, mano ir pirmininko J. M. Barroso susitikimų su pirmininkaujančia valstybe sąrašas labai ilgas. Iki šiol pirmininkavo septynios valstybės, todėl vien susitikimų ir laiškų sąrašas užima beveik du puslapius. Nė vienai iš septynių pirmininkavusių valstybių, nors kai kurios jų iš pradžių rodė teigiamą požiūrį, nepavyko taryboje pasiekti susitarimo dėl reglamento pataisos patvirtinimo. Aš atsisakiau atsiimti pasiūlymą iš Tarybos, vildamasi, kad, kai kitų metų pradžioje Komisija parengs ir patvirtins naują pranešimą, mes turėsime naują diskusiją šiuo klausimu ir galėsime tęsti pataisas. Galbūt ir dabar dėl šio fondo turime naujų minčių, platesnio užmojo pataisų. Taigi labai tikiuosi, kad jūs dalyvausite diskusijoje ir remsite Komisijos pasiūlymą.

Trumpai kalbant dėl kito klausimo, prevencijos, mes šių metų pabaigoje priimsime komunikatą „Naujo ir visapusio požiūrio į nelaimių prevenciją link“. Jau baigėme du tyrimus, taip pat baigėme tartis su konsultantais, o poveikio vertinimas šiuo metu rengiamas. Be to, vienas iš sanglaudos politikos (man atrodo, M. E. Janowski pasiūlė sanglaudos politiką įtraukti į prevencinius veiksmus) prioritetų yra prevenciniai veiksmai, ypač aplinkos apsaugos srityje.

Tai būtų viskas, pone pirmininke. Tikiuosi, kad toliau dirbsime drauge, siekdami pakeisti fondą taip, kad jis taptų svarbesnis, o į Europos piliečių poreikius būtų reaguojama atsakingiau.

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Margie Sudre (PPE-DE), raštu. – (FR) Daugiau nei prieš dvejus metus Parlamentas ir Komisija susitarė išplėsti Solidarumo fondo veiklos sritį, kad jo lėšos būtų skiriamos ne tik stichinių nelaimių, bet ir pramonės avarijų, teroristų išpuolių ir didelių visuomenės sveikatos krizių atveju.

Susitarta, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tolimiausiems regionams net ir tada, kai jie neatitinka visų kriterijų, siekiant, kad tokie regionai gautų paramą remiantis išlyga dėl nenumatytų įvykių.

Vis dėlto reforma dar neįsigaliojo, kadangi Taryba nesugebėjo susitarti dėl sprendimo, o bendro požiūrio nustatymas ir toliau vėluoja.

Nepaisant to, kad šis fondas visai neseniai buvo įtrauktas į pagalbos teikimą regionui, nukentėjusiam nuo ciklono Gamedo, ir Martinikai, ir Gvadelupei, kurios tapo uragano Dino aukomis, kyla abejonių dėl kiekvieno pagalbos prašymo priėmimo teisėtumo, nes Taryba niekaip nepriima greito sprendimo dėl reformos.

Komisija taip pat turėtų persvarstyti savo pasiūlymus, kad sustiprintų Sąjungos piliečių civilinę saugą, ir nustatytų ekspertizes užjūrio šalių ir teritorijų geografinėms vietovėms, kurios siekia būti remiamos tuo atveju, jei būtų nuspręsta peržengti Europos ribas.

Atokiausi regionai abiem klausimais tikisi ambicingo ES atsako užtikrinant jų saugumą.