Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/0208(CNS)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0450/2008

Pateikti tekstai :

A6-0450/2008

Debatai :

PV 18/11/2008 - 15
CRE 18/11/2008 - 15

Balsavimas :

PV 20/11/2008 - 6.8
CRE 20/11/2008 - 6.8
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0560

Posėdžio stenograma
Antradienis, 2008 m. lapkričio 18 d. - Strasbūras Tekstas OL

15. Priemonė, teikianti finansinę pagalbą valstybių narių mokėjimų balansams – Finansinė pagalba valstybėms narėms (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
Protokolas
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl:

- P. Berès pranešimo (A6-0450/2008) Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio reglamentą (EB) Nr. 332/2002 dėl priemonės, teikiančios vidutinės trukmės finansinę pagalbą valstybių narių mokėjimų balansams, sukūrimo (COM(2008)0717 - C6-0389/2008 - 2008/0208(CNS));

- Komisijos pareiškimo dėl finansinės pagalbos valstybėms narėms.

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès, pranešėja. (FR) Gerb. pirmininke, kiekvienas asmuo supranta už sunkiai suvokiamo pavadinimo slypinčių šį vakarą vykstančių diskusijų, surengtų po Vengrijos prašymo dėl finansavimo, kuris iš pradžių buvo pateiktas Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), svarbą. Europos Sąjunga pažvelgė į svarstomą klausimą norėdama patikrinti sąlygas, kuriomis vienai iš valstybių narių galėtų suteikti pagalbą.

Tikra tiesa, kad tarp Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto narių kilo diskusija, kodėl Vengrija pirmiausia kreipėsi į TVF. Šis klausimas skirtas Vengrijai kaip šaliai, kaip kelerius metus Europos Sąjungai priklausančiai narei, ir Europos Sąjungos institucijoms ta prasme, kad šiuo metu akivaizdžiai nesugebėjome išplėtoti šios pasitikėjimo atmosferos, solidarumo atmosferos, bendradarbiavimo atmosferos, kuri leistų tokiai šaliai, kaip Vengrija, atsidūrusiai dabartinėje sudėtingoje padėtyje, manyti, kad jos pirmasis solidarumo ratas, pirmasis bendradarbiavimo ratas turėtų būti Europos Sąjunga.

Manau, kad galiausiai 119 straipsniu pagrįstas ir Komisijos bei J. Almunios – kuriam dėkoju – iniciatyva užbaigtas planas, kuris buvo įgyvendintas dėl mokėjimų balanso pagalbos priemonės, leis kartu su TVF priimti tinkamą sprendimą.

Dabar visi akivaizdžiai matome, kad Vengrijos padėtis, deja, nėra pavienis atvejis, todėl turime kaip nors sustiprinti apsaugines priemones, kurios leistų Europos Sąjungai patenkinti tokius prašymus.

Rezoliucijoje, kurią priėmėme Ekonomikos ir pinigų politikos komitete ir kuri, tikiuosi, bus palaikyta per rytdienos plenarinį posėdį, prašome Komisijos išnagrinėti, ar ir kaip kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių bankai prisidėjo prie šios padėties pablogėjimo. Manau, labai svarbu, kad per tolesnes diskusijas Europos Parlamentas turėtų šią informaciją, kurią, be jokių abejonių, po to nagrinės Jacqueso de Larosière grupė.

Taip pat sakėme, kad iš esmės manome, jog Tarybos pasiūlymu buvo siekiama padidinti priemonės lygį iki nustatytos ribos, kuriai pritarėme manydami, kad ši mūsų diskusija su Komisija nebus paskutinė. Šiuo metu suvokiame, kad tai – per derybas su Taryba siekiamo susitarimo pagrindas, todėl pritariame šiai padėčiai.

Ateityje tikimės, kad Europos Komisija, Europos Vadovų Taryba ir Parlamentas reguliariai tvirtins šias sumas, nes 2002 m., kai Europos Parlamentas balsavo dėl dabar mūsų iš dalies keičiamo reglamento, prašėme organizuoti periodinius jų atnaujinimus. Turiu pasakyti, kad, deja, buvome teisūs. Todėl dabar, gerb. Komisijos nary, vėl jūsų prašome to paties, ir manau, kad prašymas būtent taip atlikti periodinius atnaujinimus yra pagrįstas.

Galiausiai, Ekonomikos ir pinigų politikos komitete paprašiau imtis Sutarties 100 straipsnyje numatytų priemonių ir procesų, leidžiančių imtis veiksmų ir labiau paremti kai kurias valstybes nares, t. y. ne tik sprendžiant su mokėjimų balansu susijusias problemas. Deja, šiuo klausimu nesulaukiau Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto paramos, tačiau pasinaudosiu savo, kaip pranešėjos, padėtimi ir paraginsiu Komisiją išnagrinėti šį Sutartyje siūlomą mechanizmą, kurio iki šiol nesugebėjome visiškai išnaudoti.

 
  
MPphoto
 

  Joaquín Almunia, Komisijos narys.(ES) Gerb. pirmininke, gerb. P. Berès, gerb. Parlamento nariai, rengdami Romos sutartį Europos Sąjungos įkūrėjai buvo įžvalgūs ir į vieną jos straipsnių įtraukė mechanizmą, numatantį pagalbą toms valstybėms narėms, kurių mokėjimų balansui kyla rimta grėsmė.

Ta Romos sutarties straipsnio įžvalga atlaikė tolesnes Sutarties reformas ir šiuo metu yra įtraukta į dabartinės Sutarties 119 straipsnį. Daugelį metų šia teisine baze nebuvo remiamasi, o dabar Komisija ja pasinaudojo siekdama padėti valstybėms narėms, kurioms reikalinga skubi pagalba, būtent Vengrijai.

Šis Sutarties straipsnis buvo suformuluotas 2002 m. reglamente, kuriuo rėmėmės Vengrijos atveju ir kurį dabar siūlome iš dalies pakeisti nustatant aukščiausias sumos, kurią galima skirti siekiant padėti su tokio pobūdžio sunkumais susiduriančioms valstybėms narėms, ribas.

Vakar šiuose rūmuose aptarėme Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetį. Šią popietę nagrinėjome ekonominę padėtį. Vakar ir šiandien aptarėme šios padėties sukeltas problemas ir, deja, yra euro zonai nepriklausančių ES valstybių narių, kurios, atsižvelgiant į rinkos spaudimą, dėl makroekonomikos ir finansų nesubalansuotumo, tampa ypač pažeidžiamos.

Vengrijos atveju ir atsižvelgiant į šiuos sunkumus, tam tikru metu Vengrijos valdžios institucijos kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Užmezgusios ryšius su TVF jos iš karto susisiekė su Europos Komisija.

Kaip sakiau Vengrijos valdžios institucijoms, ši procedūra valstybei narei buvo nederama. Logiška procedūra būtų tokia: pirmiausia kreiptis į Europos valdžios institucijas, o po to, jei reikia, – Vengrijos atveju to neabejotinai reikėjo – kartu kreiptis į TVF.

Privalau jums visiems pasakyti, kad TVF ir jo generalinis direktorius D. Strauss-Kahn įrodė esą visiškai pasirengę pradėti bendradarbiavimą tarp TVF ir Europos Komisijos, Europos valdžios institucijų ir tų ES valstybių narių, kurios priklauso euro zonai ir kurioms reikia suteikti galimybių pasinaudoti TVF teikiamomis priemonėmis.

Vengrijos atveju bendradarbiavome. Nors procedūra buvo pradėta neteisingai, galutinis rezultatas buvo tinkamas, nes veikėme išvien. Pasinaudodama 20 000 mln. EUR vertės pasaulinės pagalbos paketu Europos Sąjunga skiria Vengrijai 6 500 mln. EUR. Toks pats metodas, tik šį kartą naudojantis teisinga procedūra ir iš pradžių kreipiantis į Europos valdžios institucijas, o po to – kartu į TVF, šiuo metu naudojamas kitos šalies atveju.

Deja, paaiškėjo, kad padėtis tokia sudėtinga, kad šis atvejis gali būti nepaskutinis, ar bent jau turime būti pasirengę kitiems atvejams, kitoms valstybėms narėms, kurioms reikės tokio pobūdžio pagalbos. Todėl, kai remdamiesi Sutarties 116 straipsniu ir 2002 m. reglamentu pateikėme Tarybai pasiūlymą dėl pagalbos Vengrijai, kartu pateikėme pasiūlymą padidinti aukščiausią 2002 m. reglamente nustatytos priemonės ribą iki 25 000 mln. EUR.

Tikėkimės, neprireiks panaudoti šių lėšų, tačiau negalime atmesti tokios galimybės. Jei vis dėlto turėsime jas panaudoti, privalėsime parodyti savo solidarumą, kaip 1957 m. Romos sutartyje jį parodė ES įkūrėjai. Taip pat – jei tai pasirodys būtina – turime sudaryti planą dėl galimo aukščiausios ribos didinimo virš 25 000 mln. EUR. Todėl norėčiau paprašyti Parlamento, kad – jei to prireiks – svarstydamas šį klausimą ateityje jis parodytų tokį patį pasiryžimą, kokį su malonumu čia šiandien stebiu. Norėčiau paprašyti Parlamento, kad savo nuomonę apie pagalbą, kuri dėl savo pobūdžio ir ypatybių bus itin skubi, pateiktų greitai ir lanksčiai.

Ir Parlamento pateiktame pasiūlyme dėl rezoliucijos, ir diskusijose dėl pasiūlymo padidinti aukščiausią mokėjimų balanso priemonės ribą yra dalykų, kuriems pritariu. Jie apima susirūpinimą dėl kai kurių mūsų valstybių narių pažeidžiamumo ir dėl būtinybės įvertinti kaip galime apsisaugoti ir apsaugoti šio ypatingo pažeidžiamumo paveiktas valstybes nares (kaip Vengrijos atveju) neatmesdami galimybės, kad jis gali paveikti ir kitas šalis.

Turime suderinti šią valstybių narių ekonomikos ir finansinės padėties stabilumo apsaugą su laisvu kapitalo judėjimu ir principais, kuriais pagrįsta vidaus rinka, tačiau turime žinoti, kad privalome reaguoti į nereikalingus pavojus ir padėtis, kai tam tikri privatūs interesai gali kelti grėsmę aukštesniems valstybių narių piliečių ir ekonomikos interesams bei bendrajam mūsų valstybių saugumui.

Šiame pasiūlyme dėl rezoliucijos išdėstytiems pasiūlymams skyriau deramą dėmesį. Komisijoje juos įvertinsime, o savo išvadas pranešime Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui. Kaip tvirtino P. Berès, jos taip pat bus perduotos J. De Larosière, kad jo grupė savo išvadas galėtų pristatyti per jos darbui nustatytą laikotarpį, kitais žodžiais tariant, iki kovo mėn.

 
  
MPphoto
 

  Zsolt László Becsey, PPE-DE frakcijos vardu. – (HU) Dėkoju, gerb. pirmininke, kad leidote pasisakyti. Iš tiesų, susidūrėme su liūdna padėtimi, nes turime svarstyti neatidėliotinos pagalbos prašymą. Tačiau norėčiau pasakyti, kad galiu pareikšti teigiamą pastabą, nes Europos Sąjunga po ilgų paieškų – kurios toli gražu nebuvo lengvos – pagaliau atrado 119 straipsnį ir teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi gali tokią pagalbą suteikti. Kaip rodo iš Vengrijos sklindančios naujienos, ilgą laiką tokiems veiksmams jie negalėjo rasti teisinio pagrindo.

Prieš leisdamiesi toliau išnagrinėkime to priežastis. Viena priežastis – kaip vakar svarstėme – konvergencija ar greičiau jos trūkumas. Per pastaruosius metus ES kapitalo judėjimo iš rytų į vakarus srityje nevyko joks reinvestavimas, todėl susidarė milžiniškas kapitalo nutekėjimas iš rytinėje Europos dalyje esančių valstybių narių į vakarinėje dalyje esančias valstybes nares. Tai reiškia, kad susiduriame su nuolatine mokėjimų pusiausvyros stoka, kuri, be to, trukdys tikrajai konvergencijai.

Kita problema ta, kad priežiūros sistema akivaizdžiai nepakankama, nes euro neįsivedusių šalių skolos užsienio valiuta gali labai greitai išaugti. Jei teisingai išgirdau, iki šiol Europos Sąjunga neturėjo galios – nors, mano manymu, ji tikrai turi savo balsą – pasakyti šioms šalims „būti atsargioms, neleisti gyventojams ir verslo bendrovėms didinti nesuskaičiuojamų ir neprotingų įsiskolinimų užsienio valiuta, nes jei prasidės krizė, gali kilti problemų“. Taigi, problema iš tiesų kilo.

Todėl priežiūra turi būti išplėsta, kad apimtų ir šį aspektą. Ji jau seniai turėjo būti išplėsta, nes, kaip sakiau, Komisija Vidurio ir Rytų Europos šalyse užima tvirtą poziciją ir gali tarti savo žodį.

Dabar krizė jau prasidėjo. Iš baimės Vengrijos vyriausybė pirmiausia metėsi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) link. Tai mes žinome. Tačiau jie sako, kad, žinoma, bandė kreiptis į ES, tačiau ši metodiškai stengėsi surasti teisinį pagrindą. Vyriausybė taip pat sako, kad jiems trūkta pakankamų pajėgumų krizei išnagrinėti. Į tai atsakau: sukurkime juos. Tai, kad kiekvienas, kai tik jam prireikia krizės analizės, kliaunasi TVF, neturėtų tapti precedentu. Ką apie mus pagalvos likęs pasaulis, jei norėdami išgelbėti 1–1,5 mln. gyventojų turinčias valstybes nares nuo mokėjimų pusiausvyros stokos bandysime naudotis TVF lėšomis?

Jei per krizės laikotarpį sistema turi stabdyti kapitalo atitraukimą iš ne euro zonos šalies, pvz., pinigų srityje, krizės valdymo mechanizmas neveiks, nes būtent tuo metu pradeda veikti kapitalo atitraukimo mechanizmas. Net Europos centrinis bankas ne kažin ką gali padaryti, nes nors jis ir apdraudė forintą, iš tiesų nenori padėti spręsti likvidumo problemos: kadangi bankai nebuvo stipriai prasiskolinę, viskas, ko Vengrijai reikėjo, buvo užsienio valiutos likvidumas.

Kalbant apie Vengrijos pranešimą, jo 2006 m. analizė prasideda nuo gerėjančios padėties. Tai man šiek tiek primena Černobylį 1986 m., kai pirmąją dieną buvo pranešta, kad nėra jokių problemų ir nuo tada padėtis nuolat gerėja. Galų gale pradėjome nerimauti, kad radiacijos lygis taps neigiamas. Šiuo atveju taip pat visi viską pamiršta. Pradėjome nuo to, kas buvo įvykę iki 2006 m., o nuo tada akivaizdžiai trūksta valiutos srautų priežiūros.

Norėčiau pastebėti, kad ši aukščiausia 25 mlrd. EUR riba atrodo labai žema. Nors sunku įsivaizduoti labiau bauginančią padėtį nei pasikliovimas TVF, ji nuo pat pradžių apima nuostatą, kad norime dirbti su TVF.

Žinoma, labai svarbu, kad Europos Parlamentas įsitrauktų ir kartu veiktų greitai. Mano manymu, ir viena, ir kita dabar vyksta vienu metu, ir už tai esu dėkingas Komisijai bei Parlamentui. Vis dėlto norėčiau pakartoti, kad turėtume sukurti mechanizmą, kuris padėtų išvengti įvairių dėl Vengrijos krizės kilusių nesėkmių pasikartojimo ir kuris niekuo neprisidėjo prie Europos Sąjungos prestižo Vidurio ir Rytų Europoje didinimo. Gerb. pirmininke, dėkoju, kad leidote pasisakyti.

 
  
MPphoto
 

  Szabolcs Fazakas, PSE frakcijos vardu. – (HU) Gerb. pirmininke, dėkoju, kad leidote pasisakyti. Gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, kadangi nesu Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto narys, leiskime mūsų svarstomą klausimą panagrinėti iš kitos perspektyvos. Pernykštė Amerikoje kilusi finansų krizė šiais metais pasiekė Europą, o, mūsų manymu, buvusios stabilios finansų rinkos buvo sukrėstos iki pačių pamatų.

Užuot suradę vieningą ES sprendimą, tik po ilgų dvejonių galėjome reaguoti į krizę su individualizuotu ir suderintu atsaku, kuris vienai šaliai kainuoja po kelis milijardus eurų. Šie nacionaliniai sprendimai negali būti tinkamas naujųjų ES valstybių narių, kurios pačios negali perkelti milijardų eurų, krizės valdymo būdas. Iš pradžių šios šalys manė, kad ši tarptautinė krizė galbūt jų nepaveiks, nes jų bankai neįsitraukė į abejotinus ir rizikingus užsienio sandorius.

Tačiau tarptautinę finansų krizę lydinčios likvidumo stoka ir pasitikėjimo krizė stipriai sukrėtė nuo užsienio kreditų priklausomų valstybių finansus, o spekuliaciniai išpuoliai prieš nacionalines valiutas tik padidino šiuos neramumus. Šioje padėtyje buvo labai svarbu tai, kad naujosios valstybės narės iš Europos Sąjungos gautų ne tik moralinę, bet ir konkrečią apčiuopiamą finansinę pagalbą, o ES išplėstų savo teikiamą apsaugą ir apimtų prie euro zonos dar neprisijungusias šalis.

Tai – ne tik pagrindinės Europos vertybės įkvėptas solidarumas; tai – bendras Europos interesas išvengti domino efekto sutrukdant netgi vienam bankui – jau nekalbant apie visą šalį – tapti nemokiam.

Turėdami tai mintyje dabar siekiame padidinti priemonės ribą nuo 12 iki 25 mlrd. EUR. Europos centrinis bankas smarkiausiai pinigų rinkas ištikusios krizės paveiktai Vengrijai skyrė 6,5 mlrd. EUR vertės pagalbos paketą. Tai buvo labai teisingas ir kilnus sprendimas, nes Vengrija ne tik dešimtmečius inicijavo ir vadovavo reformai bei Europos vienijimui, bet ir nuo praėjusių metų pagal 2006 m. priimtą konvergencijos programą sumažino perpus savo apytiksliai 10 proc. biudžeto deficitą; nuo tada ta programa sėkmingai įgyvendinama, o deficitas šiais metais bus sumažintas iki 3 proc.

Siekiant toliau tęsti ES reikalaujamą konsolidacijos procesą, reikalinga tarptautinių finansų institucijų pagalba. Dėl finansų ir kreditų krizės visa pasaulio ekonomika dabar susiduria su sunkumais, tačiau valstybės stengiasi su jais sudoroti naudodamosi savo pačių priemonėmis ir remdamosi itin specifiniais savo pačių tikslais. Tam, kad disponuoti tokiomis priemonėmis negalinčios naujosios valstybės narės šiame procese nepralaimėtų, o Europa drauge atlaikytų krizę, reikia ne tik suderinti dabartinius veiksmus, bet ir priimti bendrąją Europos strategiją, skirtą susidoroti su ekonomikos krize.

Tikiuosi, šis finansinės pagalbos paketas taps pirmąja šių laiptų pakopa, o vos tik jį priėmę galėsime kartu sutelkti visas savo pastangas į realios ekonomikos krizės sprendimą. Dėkoju, kad leidote pasisakyti.

 
  
MPphoto
 

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk , UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, pasisakydamas UEN frakcijos vardu dėl Tarybos reglamento dėl priemonės, teikiančios vidutinės trukmės finansinę pagalbą valstybėms narėms, sukūrimo norėčiau atkreipti dėmesį į šiuos klausimus: pirma, padėtis pasaulio finansų rinkose daro vis didesnį neigiamą poveikį realiai ekonomikai, todėl manoma, kad 2009 m. Jungtinėse Valstijose ir daugelyje labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių BVP smuks.

Antra, kadangi šios šalys sudaro pagrindinę naujųjų ES valstybių šalių rinką, kyla grėsmė jų ekonomikos augimui ir taip daromas neigiamas poveikis jų mokėjimų balansui. Trečia, tokiu atveju neabejotinai privalome palaikyti kiekvienai euro zonai nepriklausančiai valstybei narei skirtos Bendrijos finansinės priemonės aukščiausios ribos padidinimą iki 25 mlrd. EUR, nes tik tokio dydžio aukščiausia riba užtikrins bet kokios Bendrijos teikiamos pagalbos veiksmingumą.

Ketvirta, jei euro zonai nepriklausančiai valstybei narei reikalinga skubi finansinė parama, Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija ir Parlamentas turėtų veikti pakankamai greitai, kad nebūtų pakenkta pasitikėjimui jų veiksmingumu.

Penktas ir paskutinis dalykas: palankiai vertiname greitą Europos Komisijos atsaką į finansinius Vengrijos poreikius, kurio buvo imtasi nepaisant to, kad Vengrija pirmiausia kreipėsi ne į Europos Komisiją, o į Tarptautinį valiutos fondą.

 
  
MPphoto
 

  Nils Lundgren, IND/DEM frakcijos vardu. (SV) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, kai perskaičiau dabar nagrinėjamo klausimo temą, būtent apie mokėjimų balanso problemą, pasijaučiau taip, lyg būčiau Marselis Prustas su savo madlenomis vadinamais pyragaičiais romane „Prarasto laiko beieškant“. Šiam požiūriui į problemą būdingi 1950 ir 1960 m. niuansai.

Mokėjimų balanso problema? Jai turime skirti 25 mlrd. EUR. Kodėl, po galais, turėtume šitaip daryti? Ar tai mes šiandien darome? Šie pinigai skirti toms šalims, toms neturtingoms šalims, kurios, kaip suprantu, priklauso ES, tačiau nepriklauso valiutos sąjungai ir kurias galbūt reikės išgelbėti nuo už mirtį blogesnio likimo: nuo mokėjimų balanso problemos. Šią problemą sukūrė pati Europos Sąjunga. Tai, apie ką čia kalbame, iš tikrųjų jau neegzistuoja.

Mano paties šalis, Švedija, – ES dalis; ji ištikimai ją palaiko įgyvendindama viską, kas čia nusprendžiama, daug geriau nei daugelis kitų šalių. Tačiau nesame prisijungę prie pinigų sąjungos. Mano manymu, protingai pasielgėme. Vis dėlto, jei dabar Švedijoje susidurtume su problemomis, ar kiltų mokėjimo balanso problema? Atsakymas: žinoma, ne. Aišku, galima įsivaizduoti, kad Švedijoje ekonomikos valdymas suprastėja ir ji susiduria su daug aukštesniu infliacijos lygiu bei atlyginimų augimu nei kitos šalys. Kas atsitinka tada? Ar mums kyla mokėjimų balanso problema? Ne, viską kompensuoja Švedijos krona. Apskritai, visiškai nieko nenutinka. Tas pats taikytina ir kitoms panašioje padėtyje atsidūrusios šalims, pvz., Jungtinei Karalystei.

Kokia tada problema? Na, problema ta, kad jei šios šalys priklauso Europos Sąjungai (kuriai ir turėtų priklausyti), tačiau nepriklauso pinigų sąjungai (kuriai ir neturėtų priklausyti), pagal jūsų ketinimus jos turi būti verčiamos išlaikyti fiksuotą jų valiutos ir euro kursą. Pagal blogiausio atvejo scenarijų būtų verčiama palaikyti fiksuotą valiutų kursą su svarbiausiais jūsų prekybos partneriais. Akivaizdu, kad jei šalis prastai valdo savo ekonomiką, joje registruojamas aukštesnis infliacijos lygis ar svarbiausioje eksporto pramonėje ji patiria struktūrinių nesėkmių, jos eksportas mažės, o importas – didės. Staiga kyla klausimas: kaip tai bus finansuojama?

Tačiau tai – absoliučiai dirbtinė padėtis. Visiškai senamadiška šalims, kurios nepriklauso pinigų sąjungai, apsispręsti fiksuoti savo valiutos kursą ir po to turėti būti išgelbėtoms Tarptautinio valiutos fondo, ES ar dar kieno nors kito. Kodėl, dėl Dievo meilės, tai turėtų įvykti? Ši ekonomikos politikos forma visiškai pasenusi. Arba šalis įstoja į pinigų sąjungą – sutinku, kartais tai pasiteisintų, – arba ji lieka nuošalyje, su savo nepriklausoma pinigų politika tvirtai stovi ant žemės ir pati savimi pasirūpina. Nieko ypatingo neįvyks, jei šalis pati savimi pasirūpins. Blogo valdymo atveju viską kompensuos valiuta. Tai irgi nėra ypač pavojinga.

Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nors ir svarstome, ar turėtume šiam tikslui skirti 25 mlrd. EUR, iš tikrųjų jis nėra būtinas. Tai problema, kurią patys sukūrėme, arba, tikriau sakant, kurią jūs patys sukūrėte. Padarykite tam galą. ES priklausančios, tačiau į pinigų sąjungą neįstojusios šalys turėtų išlaikyti laisvai kintančio valiutos kurso režimą. Tada problema išnyks.

 
  
MPphoto
 

  Sergej Kozlík (NI). – (SK) Savitarpio pagalbos, kuri suteikiama euro zonai nepriklausančiai valstybei narei, kuri susiduria su mokėjimo balanso sunkumais ar kuriai dėl visuotinio jos mokėjimų balanso sutrikimo kyla rimtų problemų, riba šiuo metu yra 12 mlrd. EUR. Danijos ir Vengrijos pavyzdžiai rodo, kad kai kuriose valstybėse finansų krizių padariniai gali būti tokie didžiuliai, kad jei tokia krizė būti ištikusi didesnę valstybę, ši riba būtų pernelyg žema.

Todėl norėčiau pabrėžti, kad nemanau, jog pagrindine šios ribos didinimo priežastimi turėtų tapti arba Europos Sąjungos plėtra, arba didesnis euro zonai nepriklausančių šalių skaičius, kaip teigiama aiškinamojoje dalyje. Turime suprasti, kad kai kurių valstybių narių finansinės problemos – iš esmės nenuoseklios ekonomikos ir socialinės politikos rezultatas. Dėl finansų krizės šios problemos padidėjo ir pagilėjo, todėl kilo spaudimas padidinti paramos lygmenis. Vengrija – tipiškas pavyzdys.

Palaikau vidutinės trukmės pagalbos ribos padidinimą iki 25 mlrd. EUR. Tačiau taip pat palaikau Europos Parlamento nuomonę, kad nėra poreikio sukurti specialų procesą, pagal kurį Komisijai būtų leidžiama persvarstyti šią ribą nesivadovaujant įprastomis sprendimų priėmimo procedūromis. Manau, dėl tokio metodo pagalbos teikimo sistemoje bus išlaikomas aukšti kruopštumo lygmenys ir kartu suteikiama pakankamai galimybių imtis veiksmų.

Paminėjau Vengriją kaip puikų pavyzdį, nes jos politiniai vadovai ilgą laiką nesugebėjo susitarti dėl reformos ir atkūrimo priemonių. Galų gale, tokių priemonių priėmimas ir įgyvendinimas šioje šalyje galėjo sumažinti finansų krizės poveikį ir finansinės pagalbos iš Europos Sąjungos poreikį.

Kita vertus, turiu apginti Vengriją dėl to, kad naujosios finansų rinkų taisyklės neturėtų sudaryti sąlygų pernelyg dideliam likvidumo srautui iš pavaldžiųjų bankų tekėti į pagrindinius bankus ir dėl to, kad turi būti išlaikytas pakankamas nacionaliniams centriniams bankams taikytinas priežiūros lygmuo.

Tiesa tai, kad tas, kas labai skuba, moka du kartus, tačiau tiesa yra ir tai, kad tas, kas greitai ima, ne visada laiku ar visiškai skolą grąžina. Todėl labai svarbu, kad sistema nustatytų aiškias pagalbos teikimo taisykles, kurios pagrįstos grafiką ir faktines aplinkybes apimančiu atkūrimo priemonių režimu.

 
  
MPphoto
 

  Dariusz Rosati (PSE). - (PL) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, norėčiau pradėti trumpai pakomentuodamas du kolegų Parlamento narių išsakytus pareiškimus. Pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad iš euro zonai nepriklausančių šalių nereikalaujama išlaikyti fiksuoto valiutos keitimo į eurą kurso. Lenkija – laisvai kintantį valiutos kursą turinčios šalies pavyzdys. Antra, turėčiau pasakyti, kad dėl vadinamojo infekcijos efekto (angl. contagion effect) netgi nepriekaištingą vidaus politiką vykdančią ir klaidų nedarančią šalį gali paveikti krizė. Žinoma, Vengrijos padėtis susiklostė iš esmės dėl netinkamos vyriausybės politikos, tačiau ją taip pat paveikė kapitalo nutekėjimas iš šalies, kurį sukėlė ne Vengrijos padėtis, o išorinės priežastys.

Gerb. Komisijos nary, noriu palaikyti Komisijos pasiūlymą. Man atrodo, jame atsižvelgiama į tai, kad visi priklausome bendrajai rinkai ir kad vienų šalių padėtis svarbi kitoms šalims. Todėl turėtume žinoti apie mus siejančius ryšius ir jausti bendrą atsakomybę už savo partnerius. Šis pasiūlymas – ir Europos solidarumo, kuris turėtų būti viena pagrindinių mūsų veiksmus lemiančių vertybių, išraiška.

Komisijos pasiūlyta 25 mlrd. EUR suma atrodo pagrįsta, nors, žinoma, gali atsirasti daugiau pinigų reikalaujančių padėčių. Todėl taip pat palaikau pasiūlymą suteikti Komisijai teisę – kai skubiai to reikia – nuspręsti persvarstyti aukščiausią ribą. Mano manymu, pilnos procedūros taikymas, kai įtraukiamas Parlamento sutikimas ar parlamentinė konsultacija tokiomis aplinkybėmis būtų nepraktiškas. Tarkime, krizė įvyksta vasarą, kai Parlamentas neposėdžiauja. Sunku įsivaizduoti, kad prieš suteikdami tam tikrai valstybei pagalbą turėtume šešias savaites laukti, kol Parlamentas susirinks į posėdį. Todėl palaikau Komisijos pasiūlymą, kuriuo jai suteikiama teisė per labai trumpą laiko tarpą padidinti aukščiausią ribą

Taip pat norėčiau pasakyti, kad pasiūlymui trūksta nuorodos į galimus Europos centrinio banko veiksmus. Bankas suteikė Vengrijai paskolą. Šis veiksmas turėtų būti koordinuotas, ir tokia nuoroda, mano manymu, turėtų būti įtraukta. Galiausiai manau, kad į pasiūlymą neturėtų būti įtraukta nuoroda į Sutarties 100 straipsnį. 100 straipsnis skirtas visiškai kitokioms padėtimis, todėl turėtų būti vertinamas atskirai.

 
  
  

PIRMININKAVO: Edward McMillan-Scott
Pirmininko pavaduotojas

 
  
MPphoto
 

  Edit Herczog (PSE). (HU) Dėkoju, gerb. pirmininke. Gerb. Komisijos nary, gerb. P. Berès, būtent dėl solidarumo principo Europa yra kur kas daugiau nei ekonominis susivienijimas. Jis leidžia jai demonstruoti stiprios politinės bendrijos bruožus. Kai prasidėjo krizė, minutėlę atrodė, kad Europa ekonominiu ir socialiniu požiūriu skils į dvi dalis, tačiau Komisijai ėmusis greitų ir veiksmingų veiksmų sugebėjome užkirsti tam kelią.

Prašydama pagalbos Vengrija pirmiausia kreipėsi į Europos Sąjungą. Tačiau iš to vieno šaltinio nebuvo įmanoma gauti 20 mlrd. EUR, kurių paramos ar finansavimo forma mums reikėjo.

Gerb. Parlamento nariai, norėčiau padėkoti Komisijos nariui ir Europos Parlamentui už jų greitą atsaką, už mūsų kolegų solidarumą, kuris įrodo, kad verta būti europiečiu. Dėkoju jums už skirtą dėmesį.

 
  
MPphoto
 

  Harald Ettl (PSE).(DE) Gerb. pirmininke, paskutinę akimirką buvo pateiktas pasiūlymas, iš dalies keičiantis reglamentą dėl pagalbos teikimo euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms, kuriuo, jei jos patyrė rimtų mokėjimų sunkumų, siekiama padidinti aukščiausią ribą nuo 12 iki 25 mlrd. EUR.

Svarbiausia šių ad hoc priemonių veikimo užtikrinimo sąlyga – dėl prieštaringų reikalavimų ES neturi daryti tokių pačių klaidų, kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Tarptautiniame valiutos fonde tik D. Strauss-Kahn negali garantuoti tikslingos politikos. Pernelyg gerai žinome šoko terapiją, kuri senuoju neoliberaliu stiliumi buvo taikoma krizės nuniokotoms šalims.

Taip pat žinome tuos, kurie anksčiau iš šios karčios patirties gavo naudos. Tikiuosi, naudojantis Vengrijos pavyzdžiu pagrįsta ES priemone bus pasiektas geresnis ir tvaresnis stabilumas. Būtent Vengrijos pavyzdys rodo, kad ES turi suvokti, jog būtent konservatyvi opozicija sutrukdė Vengrijos ministrui pirmininkui imtis stabilumo ir reformos priemonių. Vien mažinant socialines išlaidas – socialines išlaidas, kurios iš tiesų nėra pernelyg didelės – stabilumas Vengrijoje nebus pasiektas; tai padės tik antieuropiniams dešiniojo sparno populistams. Taip, Vengrijai buvo daromas spaudimas, ypač dėl greitos forinto devalvacijos. Už tai iš dalies buvo atsakingi rizikos draudimo fondai.

Islandijos atveju TVF parodė, kad jis vis dar taiko šoko terapiją, kai, pvz., šiuo Islandijos nacionalinės ekonomikos atveju nustatė aukštą bazinę palūkanų normą, dėl ko nacionalinė ekonomika patyrė nuostolių. Gerb. Komisijos nary, prašau atsižvelgti į tai, kad nenoriu, jog mano kaimynėje Vengrijoje dėl tokių korekcinių priemonių, kaip ši, pagrįsta prieštaringais reikalavimais, staiga prasidėtų visuomenės konfliktas. Vengrijai reikalingas pasitikėjimo stiprinimas, palaikomieji Europos Sąjungos veiksmai, kurie, šiaip ar taip, padės ne tik Vengrijai, bet ir mums visiems.

 
  
MPphoto
 

  Paul Rübig (PPE-DE).(DE) Gerb. pirmininke, manau, kad šios diskusijos vyksta pačiu tinkamiausiu laiku.

Norėčiau jums priminti, kad Vengrija – labiausiai biudžeto deficitą išnaudojusi šalis: iki minus 5 proc. Tai rodo, kad stabilumas šioje šalyje turi ir politinį foną. Neprasminga sakyti, kad ateityje paliksime valstybę vieną – galų gale, tai taikoma visiems mokesčių mokėtojams, – akis į akį su kai kurioms verslo šakoms kilusiais pavojais. Šiuo atveju visiškai sutinku su H. Ettlu: negalime mokesčių mokėtojams užkrauti rizikos draudimo fondams ir išvestiniams dariniams kylančio pavojaus naštos, nes dėl to perkamoji galia taptų ribota.

Būtent to dabar reikia Vengrijai: didesnės perkamosios galios. Mums reikia, kad žmonės vėl investuotų į šalį ir į bendroves, o tai reiškia, kad turime sumažinti mokesčius, kad vėl būtų galima investuoti, ir kad investuoti galėtų ne tik bendrovės, bet, visų pirma, darbuotojai. Manau, kad darau teisingas išvadas. Lemiami veiksniai: išmokų skyrimas (pvz., už energijos vartojimo efektyvumo priemones), investavimo premijų suteikimas ir tinkamos pažangios devalvacijos vykdymas.

Norėčiau paprašyti iš Vengrijos kilusio Komisijos nario L. Kovácso Europos lygmeniu pradėti tinkamas iniciatyvas.

 
  
MPphoto
 

  Mairead McGuinness (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, nors ir stebėjau diskusijas iš savo kabineto, atvykau į rūmus norėdama pareikšti – tikiuosi – svarbiausią mintį.

Dėl finansų krizės Airijoje turime banko garantijos schemą, o dėl to, kaip krizę sprendžiame, dabar ES esame vieningesni. Tačiau dabar suvokiame, kad mūsų bankuose turės būti vykdomas kapitalo atkūrimas ir, galbūt, skubiau, negu iš pradžių manėme. Norėčiau tikėtis, kad tai įvyks, nes, kaip sakė pirmiau kalbėjęs Parlamento narys, turime rimtą problemą. Reikia, kad žmonės leistų pinigus ir investuotų, tačiau nėra prieinamų kredito linijų. Manau, labai reikia, kad kas nors greitai įvyktų ir bankų sistemai atkurtų pasitikėjimą bei kapitalą.

 
  
MPphoto
 

  Marian Zlotea (PPE-DE) . – (RO) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, džiaugiuosi, kad šį vakarą turime galimybę svarstyti tokį svarbų klausimą – ekonomikos krizę, kuri šiuo metu veikia ne tik valstybes nares, bet ir visą pasaulį.

Todėl turime surasti šios problemos sprendimą. Valstybėms narėms skiriama savitarpio pagalba turėtų būti vienas šia kryptimi žengiamų žingsnių. Turėdami mintyje tai, kad norime, jog prireikus ES valstybės narės naudotųsi šiomis lėšomis, turime palankiai įvertinti sprendimą, kurį Europos politikos vadovai priėmė per praėjusią savaitę vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą.

Manau, kad šios valstybių narių reikmėms skirtos Europos finansinės pagalbos lėšos turėtų būti padidintos bent iki 25 mlrd. EUR dėl vienos priežasties: turime išgelbėti šią rinkos ekonomiką. Prieš baigdamas norėčiau pasakyti, kad tikiu, jog tiek Europos, tiek pasaulio lygmeniu imsimės reikalingų priemonių šiai krizei išspręsti. Turime skubiai rasti išteklių, reikalingų problemoms, su kuriomis susidurs mūsų piliečiai, pvz., nedarbui, išvengti. Linkime ES visko, kas geriausia.

 
  
MPphoto
 

  Margarita Starkevičiūtė (ALDE). - (LT) Norėčiau padėkoti gerb. Komisijos nariui, šiandien labai teisingai pažymėjusiam, kad ši problema susijusi su klausimu, kaip suderinti laisvą kapitalo judėjimą su makroekonominių šalių stabilumu. Man nelabai patinka, kai kolegos sako, kad čia neturtingų Europos Sąjungos šalių problema. Mieli kolegos, jeigu Vokietijos ir Prancūzijos ekonomika augtų po 2 ir 3 proc., tai mums integruotiems į bendrąją rinką nekiltų jokių problemų. Todėl jeigu ir reikalingas kažkoks paketas kaip paskata nacionalinėms ekonomikoms, tai jį turėtų įgyvendinti minėtos šalys ir tada mes nekalbėtume apie stabilizacinius fondus. Iš tiesų mums reikalingi ne tie pinigai, o garantijos, kad Europos bendra rinka funkcionuos gerai ir augs. Jeigu tokios garantijos bus, kas turi būti pasiekta mūsų bendru darbu, tai visos problemos išsispręs.

 
  
MPphoto
 

  Joaquín Almunia, Komisijos narys.(ES) Gerb. pirmininke, noriu padėkoti Parlamento nariams už daugelio jų kalbose išreikštą paramą Komisijos sprendimams ir pasiūlymams dėl šio klausimo.

Norėčiau pareikšti tris labai trumpas pastabas dėl trijų jūsų kalbose iškeltų klausimų. Pirma, pritariu Z. L. Becsey’aus susirūpinimui dėl pavojų, kylančių užsienio valiuta pasiskolinusioms šeimoms ir verslo bendrovėms, kurios gyvena ar dirba šalyse su nustatytu laisvai kintančiu valiutos kursu ir kurios patiria pernelyg didelio valiutos kurso svyravimo pavojų, kaip nutiko Vengrijos atveju. Z. L. Becsey žino apie mano nuogąstavimus, nes reiškiant pastabas apie tokio pobūdžio pavojų Komisijoje mūsų vykdoma biudžeto ir ekonominė priežiūra kartais nėra pakankamai girdima, jos nepakankamai paisoma ar ji nedaro norimo poveikio.

Mano manymu, veiksmingiau vykdome biudžeto priežiūrą. Atsižvelgiant į svarbiausią nuo 2006 m. iki dabar Vengrijoje priimtą biudžeto koregavimą, šia prasme šalies atvejis išties teigiamas. Kita vertus, rizikos, kuri kyla skolinantis užsienio valiuta, srityje mūsų veikla nebuvo tokia sėkminga. Tikiuosi, kad nuo šiol, atsižvelgiant į ne tik Vengrijoje, bet ir kitose ES šalyse susiklosčiusias aplinkybes dėl krizės ir pernelyg didelio daugybės finansinių rodiklių – ypač valiutos kursų – svyravimo į tokio pobūdžio pastabas ir rekomendacijas bus labiau atsižvelgta.

N. Lundgreno jau nebėra, tačiau jo pareikštos pastabos absoliučiai neteisingos. Jis kritikavo Vengriją ir Komisiją dėl Vengrijai skirtų rekomendacijų įvesti fiksuotą valiutos kursą; o padėtis visiškai priešinga. Kitais žodžiais tariant, valiutos kursas Vengrijoje laisvai kintantis, o pernelyg didelis šio valiutos kurso svyravimas padidino problemas ir buvo vienas veiksnių, dėl kurių krizė paskatino prašyti pagalbos. Todėl reikšdami kritiką žmonės turėtų įsitikinti, kad ji pagrįsta ne absoliučiai klaidinga, o teisinga informacija. Jei N. Lundgren būtų pasilikęs iki šių diskusijų pabaigos, būtų sužinojęs, kad jo informacija visiškai klaidinga. Kadangi jo čia nėra, tikiuosi, vienas iš jūsų jam apie tai praneš.

Galiausiai, atsižvelgiant į P. Rübigo pastabas dėl deficito reikėtų pasakyti, kad tai, jog Vengrijos deficitas 5 proc. – netiesa. Jis buvo reikšmingai sumažintas. 2008 m. deficitas bus akivaizdžiai mažesnis už šį skaičių, tiesą sakant jis neviršys 3 proc., o pagal Vengrijos įsipareigojimą, kurį jį prisiėmė kaip šios pagalbos sąlygą, kitais metais planuojamas 2,6 proc. deficitas. Todėl, jei šis tikslas bus įgyvendintas – tikiuosi, kad taip ir bus – Vengrija turės susidurti su kitokio pobūdžio problema. Be jokių abejonių, ji turės su ja susidurti, ir, deja, taip bus ir toliau, tačiau kitais metais joje bent jau nebus perviršinio deficito.

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès, pranešėja. (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, turiu keturias pastabas.

Pirmoji ta, kad Komisijos narys prašo mūsų greitai ir lanksčiai reaguoti į bet kokį tokį naują prašymą. Manau, kad Europos Parlamentas parodė, kad gali pasiekti reikiamą lygį. Šiandien, žinodami derybų su Taryba sąlygas, priimame naują aukščiausią 25 mlrd. EUR ribą, kuria iš dalies keičiamas 2002 m. įsipareigojimų reglamentas, tačiau taip pat parodome, kad, deja, esame atviri ir pasirengę svarstyti kitus scenarijus.

Antroji mano pastaba skirta priminti jums, kad viena šio Europos integracijos etapo mums skirta pamoka yra ta, kad kiekvienai valstybei narei – nesvarbu, priklauso ji euro zonai, ar ne – pirmuoju solidarumo ratu, pirmuoju diskusijų ratu turėtų būti Europos Sąjunga. Tikiuosi, kad šiandien kiekvienam iš mūsų, institucijoms ir valstybėms, narėms tai aišku.

Trečioji mano pastaba skirta su malonumu atkreipti dėmesį į Komisijos įsipareigojimą viešai paskelbti (ar pirmiausia išnagrinėti, o po to viešai paskelbti) mūsų Ekonomikos ir pinigų komitete bei J. de Larosière grupėje pamokas, kurias reikės išmokti iš Vengrijoje susiklosčiusios padėties.

Paskutinė mano pastaba skirta atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad per šią krizę visi manė, jog bus du jos perdavimo kanalai: pirma, sudėtingos finansų rinkos ir, antra, reali ekonomika.

Iš tikro, dabar matome, kad yra trečiasis perdavimo kanalas, būtent kapitalo judėjimai, kurie gali turėti įtakos netgi paprastesnėms ir aiškesnėms finansų rinkoms. Būtent todėl realios ekonomikos ir finansų rinkų, kurių mastą, manau, vis dar turime nustatyti, persipynimas toks svarbus. Deja, sulig kiekviena diena sužinome ką nors naujo ir susiduriame su klausimu, kai ieškodami tinkamo jos sprendimo turime parodyti lankstumą ir kolektyvinį intelektą.

Manau, kad Parlamentas dar kartą parodė savo sugebėjimą ir troškimą padėti rasti kiekvienam naujam šios krizės aspektui tinkamus sprendimus tikėdamasis, kad pagaliau atrasime tai, ko reikia, kad mūsų ekonomika drąsiai sutikti šių labai sudėtingų laikų iššūkius.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. − Bendros diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienį.

 
Teisinė informacija - Privatumo politika