Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2008 m. gruodžio 3 d. - Briuselis

19. Greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra G. Mitchello pranešimas (A6-0396/2008) Vystymosi komiteto vardu dėl greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonės (COM(2008)0450 – C6-0280/2008 – 2008/0149(COD)).

  Gay Mitchell, pranešėjas. − Gerb. pirmininke, priemonė dėl maisto atsirado kaip Komisijos pasiūlymas, susijęs su maisto kainų kilimu, kuris sukėlė riaušes keliose šalyse, panaudoti 1 mlrd. EUR likusių žemės ūkio subsidijų palengvinti padėtį besivystančiose šalyse indėliais į žemės ūkį ir skubiais saugumo tinklais. Pinigų šiuo atveju buvo tikimasi kaip tik papildomų prie dabartinių vystymosi fondų. Dabar, praėjus penkiems mėnesiams, turime savo milijardą, tačiau jis įgavo visiškai kitokią formą nei buvo numatyta iš pradžių.

Prieš dvi savaites su savo kolegomis iš Biudžeto komiteto ir Tarybos dalyvavau biudžeto suderinimo susitikime, kuriame mums pagaliau pavyko pasiekti kompromisą dėl reglamentuojamų priemonių dėl maisto finansavimo. Tą pirmadienį trišalėse derybose tarp Parlamento, Komisijos ir Tarybos buvo susitarta dėl paskutinių kliūčių.

Galutinis kompromisas dėl finansavimo atrodo taip: 1 mlrd. EUR bus paskirstytas per trejus metus, 2008–2010 m., remiantis lankstumo priemonėmis, pateikiant ataskaitą už 240 mln. EUR; perskirstymas pavadintas Nr. 4 „Išoriniai veiksmai“, skiriant dar 240 mln. EUR; neatidėliotinos pagalbos rezervo padidinimas 240 mln. EUR 2008 m.

Siekiant šio padidinimo, reikia persvarstyti tarpinstitucinį susitarimą. Ši suma yra papildoma prie kitų 100 mln. EUR, panaudotų iš dabartinio neatidėliotinos pagalbos rezervo. Kadangi neatidėliotinos pagalbos rezervas sudaromas iš valstybių narių įnašų, finansavimo papildymas bus tik papildomas, jeigu valstybės narės nekompensuos savo įnašų, atitinkamai sumažindamos savo biudžetus.

Buvo pareikšta, kad kilo Užsienio reikalų ir kitų komitetų nepasitenkinimo triukšmas dėl jo dalinio finansavimo iš Stabilumo fondo. Užsienio reikalų komitetas gali būti nepatenkintas dėl to, bet tai turbūt buvo geriausias sprendimas, esant tokioms aplinkybėms.

Nors ir pritariu mūsų pasiektam kompromisui, specialiai paminėjau proceso ir rezultato trūkumus tiek norėdamas būti sąžiningas, tiek kaip ir anksčiau norėdamas pabrėžti absurdišką padėtį, kai valdžia visame pasaulyje gamina daugybę milijardų dolerių, kad išgelbėtų bankus, tačiau turi pasiekti jų sielas, kad 27 valstybių narių ir šios Sąjungos biudžete būtų rastas 1 mlrd. EUR vargingiausiems žmonėms pasaulyje.

Manau, kad padarėme viską, ką galėjome padaryti per šimtą dienų. Suradome pinigų, o kartu parengėme reglamentą, tačiau tai nėra tik papildomas milijardas. Šio pranešimo turinyje nurodoma, kad per COREPER susitikimą dėl kompromisinio teksto jau susitarė visos valstybės narės, jame pateikiamos svarbiausios mano pranešimo dalys ir mano kolegų iš Vystymosi komiteto pasiūlyti pakeitimai.

Reglamento taikymo trukmė ribota. Dabar jis galioja iki 2010 m. pabaigos. Juo orientuojamasi į trumpalaikės krizės įveikimą bei siekiama pakelti žemės ūkio gamybą. Juo priešinamasi finansavimo išsklaidymui, apribojant jo naudojimą tik baigtinio sąrašo aukšto prioriteto šalių atžvilgiu. Taip pat juo išplečiama galimų įgyvendinančiųjų organizacijų sritis bei užtikrinama Parlamento atskaitomybė. Reglamentą papildo du pareiškimai, kuriais užtikrinamas tinkamas jo įgyvendinimas.

Viską apsvarstęs manau, kad Taryboje, Parlamente ir Komisijoje padarėme viską, ką galėjome. Mes tą padarėme per šimtą dienų. Parlamentui pateikėme reglamento projektą. Dėl jo balsuosime rytoj. Dėl jo jau susitarta. Radome pinigų. Norėčiau padėkoti Tarybai ir Komisijai, o ypač Komisijos nariui L. Michelui, kuris tikrai siekė, kad tie pinigai būtų papildomai skirti, dėl jų bendradarbiavimo.

Taip pat norėčiau padėkoti Vystymosi komiteto sekretoriatui, ypač Guido Van Heckenui ir Anne McLauchlan, taip pat Eoin Ó Seanáin ir Oliveriui O’Callaghanui, dirbantiems mano biure, kurie labai daug prisidėjo prie to. Manau, kad galiausiai tai – gerai atliktas darbas ir geriausia, ką galėjome padaryti.

  Pirmininkas. – Dėkoju, gerb. G. Mitchellai, ir sveikinu jus parengus pranešimą tikrai svarbia ir puikia tema, kuri pakels Europos Parlamento reputaciją pasaulyje kaip pažangos ir solidarumo veiksnys.

Dabar kalbės Komisijos narys L. Michel. Kaip ir S. Oviir, H. Goudin ir aš pats, jis ką tik grįžo iš kitos pasaulio pusės už 14 tūkst. km, ir jis mums Komisijos vardu papasakos apie susitikimą per AKR-ES Jungtinę parlamentinę asamblėją. Kaip matau, šiandien jūs gerai atrodote, Komisijos nary.

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Gerb. pirmininke, gerb. G. Mitchellai, ponios ir ponai, maisto krizė turėjo didžiulį poveikį besivystančioms šalims.

Manau, kad, kaip jūs jau pasakėte ir parodėte savo veiksmais, Europa turėjo moralinę pareigą greitai reaguoti, ir tai buvo dar didesnė tiesa, kai prie šios krizės prisidėjo labai rimta finansų ir ekonomikos krizė, kurios žiaurių poveikį besivystančioms šalims, deja, greitai galėsime įvertinti, nes jis puikiai galėtų apimti bent jau valstybės pagalbą vystymuisi. Kad ir kaip būtų, mes turėsime progą grįžti prie šio klausimo.

Man atrodo, kad trims mūsų institucijoms – Parlamentui, Tarybai ir Komisijai – pavyko atremti iššūkį skubiai dirbant dėl šios priemonės, kuria siekiama greitai reaguoti į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse.

Norėčiau jums padėkoti Pirmininko J. M. Barroso ir Komisijos vardu. Ypač dėkoju pranešėjui gerb. G. Mitchellui už nuostabų darbą, taip pat gerb. R. Böge ir gerb. S. Le Follui už jų įnašą atitinkamai Biudžeto komiteto bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu.

Kaip jūs žinote, apgailestaujame dėl atsisakymo pasinaudoti galimomis atsargomis, numatytomis antrašte Nr. 2. Tačiau mes likome realistiški, matydami perspektyvas susitarti dėl tinkamo teksto. Turiu pasakyti, kad kompromisinis tekstas, dėl kurio jūs rytoj balsuosite, yra tinkamas: viena vertus dėl to, kad jis tinkamai apima jūsų ir Tarybos pateiktus pakeitimus, kita vertus todėl, kad jame išlaikomi trys pagrindiniai mūsų pozicijos aspektai.

Pirma, 1 mlrd. EUR vertės reakcija, ir, atrodo, niekam nekilo rimtų abejonių dėl mūsų nuomonės dėl reikalavimų. Antra, visada buvo suvokiama, kad turėtų būti koncentruojamasi į labai trumpą laiko tarpą. Mes pasiūlėme dvejų metų laikotarpį, tačiau pritartume ir trejiems. Pagaliau buvo siekiama atgaivinti žemės ūkio produkciją šalyse, kurias labiausiai paveikė kainų padidėjimas. Kitaip sakant, buvo siekiama išgelbėti pasėlius artimiausioje ateityje.

Kokie kiti žingsniai po rytojaus balsavimo ir gruodžio 16 d. Tarybos sprendimo? Manau, kad svarbiausias dalykas bus praktinis įgyvendinimas. 2009 m. sausio mėn. Komisija pateiks pasiūlymą dėl pradinio projekto finansavimo sprendimų, nes manau, kad mums tikrai reikia labai greitai pradėti veikti. Pagrindinis tikslas – 2009 m. derliaus žemės ūkio produkcijos išsaugojimas. Todėl darysime viską, kas įmanoma, kad užtikrintume, jog dauguma finansinių įsipareigojimų būtų įgyvendinti 2009 m. ir turėtų įtakos indėliui į žemės ūkį, pvz., 2009 m. sezonui.

Kaip susitarta, bendras priemonės įgyvendinimo planas jums bus pateiktas artimiausioje ateityje ir bet kuriuo atveju iki 2009 m. balandžio mėn. pabaigos. Ši priemonė atsidaro dėl mūsų trijų institucijų politinės valios, o jos greitas ir efektyvus įgyvendinimas neabejotinai pareikalaus tokios pačios bendros valios.

  László Surján, Biudžeto komiteto nuomonės referentas. – (HU) Gerb. pirmininke, Biudžeto komitetas žinojo apie Europos Sąjungos moralinę atsakomybę už šalis, patiriančias sunkumų. Tačiau nereikia apgailestauti dėl to, kad nepajėgėme rasti pinigų šiam didingam tikslui, numatytam 2 skyriuje, Komisijos nary.

Nėra tikslo dėl to apgailestauti, nes jaučiame tokią pačią atsakomybę ir už Europos ūkininkus, kuriems mėnesių mėnesius sakėme, kad pinigų tam nėra, ir kitus dalykus, ir kad ūkininkai naujosiose valstybėse narėse turės laukti 10 metų, kol jie bus traktuojami vienodai. Lėšų reikėjo ieškoti kitur, tam tinkamoje vietoje, ir kaip pranešėjas sakė, mums tikrai pavyko tą padaryti. Manau, kad padarėme gerą darbą ir galime juo didžiuotis.

Biudžeto komitetas susidūrė su dar viena problema. Mūsų neįtikino, kad, kaip teigė Komisijos narys, Komisija greitai reagavo ir kad Europos Komisijos pasiūlymas yra visais aspektais naudingas. Apgailestaujame, kad mikrokredito koncepcija nebuvo paminėta kaip pradinė medžiaga. Biudžeto komitetas mano, kad Briuselyje ar bet kurios kitos tarptautinės institucijos būstinėse labai sudėtinga nustatyti, kaip vienas ar kitas regionas ar ūkininkas, susiduriantis su sunkumais, gali rasti išeitį iš esančios padėties.

Kaip paaiškėjo, mikrokredito sistema labai sėkminga, ja remiantis padedama daugybei šalių, patiriančių sunkumus, o mes esame labai dėkingi, kad Vystymosi komitetas šiuo atžvilgiu pritarė Biudžeto komiteto rekomendacijoms. Komisijos nary, negaliu užtikrinti, bet galiu numatyti, kad jūs ir visos suinteresuotosios šalys tikriausiai būsite patenkinti rytojaus balsavimo rezultatu. Dėkoju jums už pagarbų dėmesį.

  Stéphane Le Foll, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonės referentas. − (FR) Gerb. pirmininke, kalbėsiu trumpai. Pirmiausia norėčiau padėkoti gerb. G. Mitchellui ir pagirti jo darbą. Taip pat norėčiau padėkoti Komisijos nariui už atsidavimą ir pasakyti, kad maisto krizė nebus lengvai įveikta per dvejus ar trejus metus, ji kels rūpestį ateinančiais metais.

Norėčiau pridėti vieną mintį kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto atstovas. Penkiolika metų paramos vystymuisi dalis, skirta žemės ūkiui, nuolat mažėjo. Kaip sakė J. Diouf, ji sumažėjo nuo 15 iki 4 proc. Laikas pamąstyti apie tai, kad vystymasis reiškia ir paramą žemės ūkiui, ir jeigu ši priemonė turės prasmę ateityje, tokiu atveju būtent tokią prasmę noriu jai asmeniškai suteikti.

  Colm Burke, PPE-DE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti gerb. G. Mitchellui už pranešimą. Pritariu šios maisto priemonės vargingiausiems pasaulio ūkininkams sukūrimui, dėl kurios po ilgų derybų pagaliau buvo susitarta.

Kai kurie Tarybos nariai nenorėjo skirti nepanaudotų žemės ūkiui numatytų pinigų besivystančioms šalims remti. Turint omenyje, kad šeštadalis pasaulio gyventojų šiuo metu badauja, kai kurios Europos Vadovų Tarybos valstybės narės susilaikė (nors dauguma narių pritarė BŽŪP panaudojimui), remdamosi baime sukurti precedentą kaip menku pasiteisinimu.

Pinigų buvo rasta kitur, juos išdėstant per trejus metus nuo 2008 iki 2010 m. vietoj dvejų metų laikotarpio. Deja, šių pinigų labiausiai reikėjo prieš keletą mėnesių, kai maisto kainos sparčiai kilo. Kai kuriose iš tų valstybių maisto kainos jau nebekyla.

Kai maisto kainos pradėjo kilti, badaujančių žmonių skaičius beveik pasiekė milijardą. Šiais metais 100 mln. žmonių patyrė skurdą dėl maisto ir kuro krizės, o tas skaičius ir toliau didėja. Žmonės besivystančiose šalyse maistui išleidžia 80 proc. savo pajamų, pabrėždami priežastį, kodėl maisto kaina turi likti prieinama.

Maisto priemone bus padedama išspręsti keletą trumpalaikių problemų, suteikiant indėlių į žemės ūkį ir sustiprinant saugumo tinklus. Tačiau nauja maisto krizė neišvengiama, nebent ES valstybės narės ir kitos turtingos šalys imsis spręsti struktūrines problemas, sukėlusias maisto krizę.

  Josep Borrell Fontelles, PSE frakcijos vardu. – (ES) Sveikinu jus, Komisijos nary. Be jūsų atsidavimo šiai problemai nebūtume pasiekę šios akivaizdžiai laimingos pabaigos. Nuolat atkakliai siekėte šio tikslo. Taip pat dėkoju ir savo kolegai pranešėjui gerb. G. Mitchellui. Jūs abu išgelbėjote Europos Sąjungą nuo visiško išjuokimo, kuris būtų kilęs, jeigu mums nebūtų pavykę rasti to milijardo po to, kai jis taip dažnai buvo žadamas daugybėje vietų visame pasaulyje.

Galbūt tai nėra visas milijardas ir jis nebus visiškai papildomas, nors didžioji jo dalis bus. Jis nebus iš žemės ūkio, kaip jūs siūlėte, Komisijos nary, ir jis visas bus skirtas ne per vienus metus, o per dvejus ar trejus. Tačiau tikrojo pasaulio trūkumai nesustabdė jūsų siekti tikslo, kurį patys nusibrėžėte kartu su, galima sakyti, Vystymosi komitetu ir Europos Parlamento socialistų frakcija.

Tai nėra didelė pinigų suma: tik 1 EUR kiekvienam nusilpusiam žmogui pasaulyje, 1 EUR alkanam žmogui. Tačiau tai gali padėti sumažinti jų skaičių ateityje, jei tik valstybės narės nesumažins papildomų lėšų, kurias jos turėjo skirti šiai neplanuotai paramai iš jų vystymosi pagalbai skirtų lėšų.

Todėl, Komisijos nary, galiu pakviesti visas valstybes nares nesumažinti papildomos sumos, numatytos šioje sumoje, jas sumažinant savo nacionaliniuose biudžetuose. Viena valstybė narė jau užsiminė, kad ji ketina taip pasielgti. Kita vertus, kitos, pvz., Ispanija tvirtai pasižadėjo taip nesielgti. Nėra jokio tikslo atimti iš vieno ir atiduoti kitam, kitaip sakant, perkelti pinigus, kai galiausiai vis tiek suteikiama ta pati suma. Esu tikras, kad jūs, Komisijos nary, būsite pirmas, kuris skųsitės, jeigu taip atsitiks.

  Kyösti Virrankoski, ALDE frakcijos vardu. – (FI) Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti G. Mitchellui už puikų pranešimą. Mano frakcija visada pritarė skubiam pagalbos maisto produktais teikimui. Liepos mėn. Komisija pateikė pasiūlymus dėl pagalbos 1 mlrd. EUR. Deja, tai prieštaravo tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės disciplinos principams. Tai nustebino, nes Komisija tradiciškai yra sutarties ir teisėtumo sergėtoja. Taip nebuvo iki biudžeto suderinimo etapo, kai Komisija pakeitė savo pasiūlymą, kad jį suderintų su dabartiniais teisės aktais. Tai įvyko po to, kai buvo pasiektas susitarimas.

Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija taip pat nusipelnė mūsų dėkingumo. Jai pavyko įtikinti valstybes nares priimti pagalbos maisto produktais poziciją. 760 mln. EUR iš 1 mlrd. EUR – nauja suma ir aiški Europos Parlamento pergalė.

Viena problema užtikrinama, kad pagalba pasieks savo norimą tikslą. Skeptikai teigia, kad tik dalis pagalbos pasieks savo tikslą, nes didžioji dalis liks tarpininkų rankose. Reikia įdėmiai stebėti šią problemą. Viena problema žemės ūkyje besivystančiose šalyse yra ne trąšų ar sėklų turėjimas, o išsimokslinimo ir primityvių darbo metodų, įrangos ir priemonių trūkumas. To neišspręsime per metus su milijardu eurų. Būtent todėl pagalba maisto produktais pirmiausia yra kvietimas atsikvošėti, kad vystomasis bendradarbiavimas turėtų reikšti žemės ūkio vystymąsi ir iškelti maisto produkciją savo prioritetu.

Besivystančiose šalyse žemės ūkiu dažnai užsiimama sunkiomis sąlygomis, paprastai nederlingoje žemėje, esant atšiauriam klimatui. Esant tokioms aplinkybėms, reikia ypač aukšto lygio profesionalaus išmanymo ir pažangių ūkininkavimo metodų. Dėl to reikia plėtoti profesinį mokymą. Šiuo metu ten tokio beveik iš viso nėra. Gamybos metodai turi būti pritaikyti prie skurdo keliamų apribojimų. Šuolis nuo plūgo prie naujųjų technologijų traktoriaus tikrai nėra tinkama išeitis. Žemės ūkio vystymas turi vykti po žingsnelį.

  Marie-Hélène Aubert, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, dabar, kai mano kolegos nariai mums priminė apie šiek tiek sudėtingą šios puikios iniciatyvos eigą, tikimės, kad ji įgaus konkretesnę formą.

Komisijos nary, pati norėčiau jūsų paklausti dviejų dalykų. Pirma, sakoma, kad lėšos papildomiems fondams bus skirtos iš fondų, skirtų stabilumui siekti, kurie buvo sukurti konfliktų prevencijai ir taikai stiprinti. Man atrodo, kad šis perskirstymas yra itin problemiškas. Ar tai buvo patvirtinta? Jeigu buvo, ar numatyta kokia nors kompensacija? Manau, kad jūs taip pat neabejotinai būsite susirūpinęs dėl šios nestabilumo priemonės ilgalaikės ateities.

Antra, dabar, kai tas 1 mlrd. EUR, atrodo, jau surinktas, kokiais kanalais bus užtikrinama, kad lėšos bus greitai ir efektyviai paskirstytos daugybei įvairių ir plačiai pasiskirsčiusių veikėjų šioje srityje, taip pat šimtams šeimyninių žemės ūkio organizacijų? Kaip jūs ketinate tiesiogiai elgtis su šios srities veikėjais ir išvengti švaistymo bei nuostolių, kurie, kaip mes gerai žinome, yra susiję su daugybe įvairių tarpininkų dalyvavimu?

  Wiesław Stefan Kuc, UEN frakcijos vardu. – (PL) Gerb. pirmininke, Europos Sąjunga bando sukurti priemonę, kuria remdamasi ji galėtų pasiūlyti greitą pagalbą vargingoms ir nesivystančioms šalims, užtikrinti, kad jų gyventojai išgyvens, pakilus maisto kainoms. Šiuo atžvilgiu mes nuolat sakėme, kad tose šalyse nuolat trūksta maisto, ir tai nėra susiję tik su nevykusiu derliumi ar spėjamu maisto kainų augimu. Todėl tai reiškia, kad trumpalaikė reakcija ir maisto pagalba neišspręs šios problemos.

Mokymų siūlymas ir naujų gamybos metodų įdiegimas, geresnės sėklos ir trąšos, kurias metų metus teikė MŽŪO ir Pasaulio bankas, neatnešė lauktų rezultatų. Dėl to kalbant apie 1 mlrd. EUR kaip apie priemonę, kuria remiantis bus galima greitai reaguoti į maisto kainų augimą besivystančiose šalyse, ji nėra proporcinga laukiamam rezultatui, ypač kalbant apie būdą, kuriuo Sąjunga veikia.

Tą itin gerai pastebėjo ir suprato G. Mitchell, pranešėjas, tačiau, atrodo, to nesuprato konsultacinių komitetų ir Biudžetinės kontrolės pranešėjai.

PIRMININKAVO: M. ROTHE
Pirmininko pavaduotoja

  Konstantinos Droutsas, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Pasaulinė maisto krizė ir sparčiai augančios kainos – maisto tapimo įprasto vartojimo preke, kapitalistinės spekuliacijos tikslo, o ne išgyvenimo priemonės, rezultatas. Europos Sąjunga, skirdama minimalias lėšas ir tik truputį laiko taip nori fariziejiškai nusimesti savo atsakomybę už vadinamąjį nusikaltimą žmogiškumui. Manome, kad šios lėšos liks tarptautinių bendrovių, kontroliuojančių vystymosi programas, kišenėse. Šios problemos sprendimas reikalauja gerbti teisę į saugų maistą ir pakankamą jo kiekį, paremiant smulkius ir vidutinius ūkininkus bei pertvarkant vidaus ir regionų rinkas. Iš esmės turime imtis esminių pokyčių bendrojoje žemės ūkio politikoje, kuria šiuo metu skatinamas žemių perkėlimas ten, kur jų nedaug, nekontroliuojamas gamtos išteklių naudojimas ir maistinių pasėlių pakeitimas kitais augalais.

  Hélène Goudin, IND/DEM frakcijos vardu. – (SV) Gerb. pirmininke, skurdas, vargas ir badavimas – kasdienė daugiau nei dviejų milijardų žemės gyventojų, gyvenančių už mažiau nei du dolerius per dieną, dalia. Pastarieji dramatiški kainų, ypač ryžių, kukurūzų ir kitų pagrindinių produktų kainų augimai yra neabejotinai dar viena svarbi priežastis, dėl kurios daugybė žmonių neturi pakankamai maisto. ES taip pat atkreipė dėmesį į šią problemą ir todėl siekia sukurti fondą šiai krizei įveikti.

Ponios ir ponai, turime sau užduoti klausimą, kodėl pritariame žalingai ES žemės ūkio politikai, kuri šiuo atžvilgiu yra viena didžiausių kaltininkių. Šia protekcionistine politika iš neturtingų žmonių atimama galimybė turėti pajamų ir taip išvengti bado. Nepaisant to, Parlamentas visada balsuoja už bendrą žemės ūkio politiką. Tai – tragedija, ir aš pati savęs klausiu, ar tai yra sąmoningas, ar nesąmoningas ES žingsnis.

  Czesław Adam Siekierski (PPE-DE). - (PL) Visi žinome, kad dėl besitęsiančios maisto krizės daugybė žmonių, ypač gyvenantys skurdžiausiose besivystančiose šalyse patiria didžiulius sunkumus. Užuot pasiekus JT Tūkstantmečio plėtros tikslus, dar daugiau milijonų patiria skurdą.

Europos Sąjunga negali atsisakyti teikti jiems pagalbą. Tikiuosi, kad dauguma mūsų sėdinčių šioje patalpoje su tuo sutiktų. Parama šioms šalims – mūsų moralinė pareiga, solidarumo su skurdžiausiomis tautomis išraiška. Turime jiems nurodyti teisingą kelią krizei įveikti ir padėti jiems apsirūpinti atitinkamu maisto kiekiu, o svarbiausia, paremti jų žemės ūkio produkciją.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad pagalbos reikia ne tik už Sąjungos ribų. Taip pat ir Sąjungoje milijonai susiduria su aukštų maisto kainų ir maisto trūkumo problema. Todėl prašau jūsų, padėdami kitiems, pvz., Afrikoje, nepamirškime laukiančiųjų pagalbos visai šalia. Būtent todėl turime pritarti Europos Komisijos pasiūlymui padidinti lėšas, skirtas maisto tiekimo skurdžiausiems Europos žmonėms programoms. Gaila, kad kai kurios valstybės narės nepritaria šiai programai.

  Juan Fraile Cantón (PSE). – (ES) Gerb. pirmininke, esant dabartinei krizei, Jungtinės Tautos įspėjo mus apie siaubingą padėtį, kurią patyrė 22 ypač pažeidžiamos šalys, o Pasaulio bankas mums sako, kad 850 mln. žmonių pasaulyje, jau patiriančius badą, dėl krizės papildys dar 100 mln. žmonių.

Ši padėtis pareikalavo skubios, bendros Europos Sąjungos reakcijos, todėl liepos mėn. Komisija pasiūlė priimti specialią finansavimo priemonę ūkininkams besivystančiose šalyse padėti ir bandyti sumažinti sparčiai kylančias maisto kainas.

Priemone siekiama padidinti žemės ūkio produkciją tose šalyse, kuriose kylančių kainų poveikis jaučiamas labiausiai, statant į pavojų galimybes įgyvendinti Tūkstantmečio plėtros tikslus, ir kiek galima išvengti nestabilumo ir įtampos, kuri gali kelti pavojų daugybės metų investicijomis į politines vystymosi ir taikos palaikymo sritis pasiektiems rezultatams.

Todėl pritariame pasiektam susitarimui, kuriuo įgyvendinamas pažadas papildomai skirti 1 mlrd. EUR, kuris, kaip sakiau, buvo pateiktas aukščiausiu politiniu lygiu…

(Pirmininkė nutraukė kalbantįjį)

  Proinsias De Rossa (PSE). - Gerb. pirmininke, norėčiau pasveikinti visus, prisidėjusius prie šio pranešimo, ir šio labai svarbaus pasiekimo: pranešėją Gay Mitchellą, visas politines frakcijas, tarp jų ir savąją, ir Komisijos narį L. Michelą.

Maisto kainos ir žlunganti pasaulinė ekonomika turės siaubingą poveikį žmonėms besivystančiose šalyse. Buvo nustatyta, kad kiekvieną kartą pasaulio BVP sumažėjant 1 proc., po 40 mln. žmonių patiria skurdą. Dėl to labai svarbu, kad šis pasiūlymas kovoti su sparčiai didėjančiomis maisto kainomis būtų skubiai įgyvendinamas. Besivystantis pasaulis nėra dabartinės finansų ir ekonomikos krizės pradininkas. Jeigu nenorime pasmerkti kitos žmonių kartos didžiausiam skurdui ir badui, turime vengti trumparegiško šykštumo paramos vystymuisi srityje. Kaip jau buvo pažymėta, 1 mlrd. EUR suma gali atrodyti didelė, tačiau ji mažavertė, lyginant ją su suma pinigų, kuriuos pumpuojame į bankus ir skatinančius paketus. Raginu kiek įmanoma greičiau įgyvendinti šį pranešimą.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Europos Sąjungos Taryba turėtų nuosekliau vykdyti nacionalinę ir tarptautinę politiką, susijusią su maisto išteklių užtikrinimo žmonėms problema.

Aukštos maisto kainos turi rimtą atgarsį skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms ir kelia pavojų tinkamai įgyvendinti Tūkstantmečio plėtros tikslus. Reglamentu siūlomos priemonės įvedimas – mažesnių išlaidų žemės ūkiui rezultatas.

Europos bendrija turi skatinti žemės ūkio gamybos augimą besivystančiose šalyse trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje, kartu mažindama žalingus kylančių maisto kainų padarinius skurdžiausiems žmonėms besivystančiose šalyse.

Bendrijos pagalba nebus naudojama mokesčiams, muitams ar kitoms rinkliavoms sumokėti. Šis reglamentas kartu turi užtikrinti ir Europos ūkininkų apsaugą.

  Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf (Verts/ALE). - (DE) Gerb. pirmininke, skirdami milijardus eksportui skatinti, sužlugdėme žemės ūkį besivystančiose šalyse ir pakenkėme maisto saugumui šiose šalyse.

Tikrai kvaila manyti, kad galime tai kompensuoti vienu milijardu! Pritariu šio vieno milijardo išmokėjimui, nesupraskite manęs klaidingai, tačiau 850 mln. badaujančių žmonių yra ne mūsų turimų aukštų maisto kainų, o mūsų pastūmėtas kainų sumažinimas iki tokio žemo lygio šiose šalyse, skatinant eksportą, rezultatas, kad žemės ūkis nebėra pelningas. Pragyvenimo ekonomika, ūkininkavimas nuosavame ūkyje ir ekonominis nepriklausomumas buvo sužlugdytas.

Logiškai mąstant, jeigu mes jiems duosime milijardą, jis nepadės, tik bus prisidedama prie žlugimo. Todėl būtinai turime pasirūpinti, kaip jis bus skirtas.

Pritariu mūsų vykdomam ilgalaikiam maisto saugumo didinimui šiose šalyse. Tai reiškia, kad turime sustabdyti eksportą dempingo pagrindu šiose rinkose.

  Louis Michel, Komisijos narys. − (FR) Gerb. pirmininke, remdamasis šiuo ir kitais pasisakymais, norėčiau paaiškinti vieną svarbų dalyką. 1 mlrd. EUR tikrai nėra struktūrinis sprendimas dėl maisto krizės sukeltos problemos besivystančiose šalyse.

Iš tikrųjų tai – greita reakcija kaip skubus atsakas, siekiant išgelbėti būsimus pasėlius, kitaip sakant, 2008–2009 m. derliaus pasėlius, manau, kad iš tikrųjų turėtume kalbėti apie 2009 m., 2010 m. ir galbūt 2011 m.

Taip pat norėčiau paminėti užslėptą mintį, kad kada nors ateityje šis greito atsako gebėjimas savaime galėtų tapti nuolatiniu. Tą pasakydamas, nemažai valstybių narių sukelsiu nerimą. Todėl pasakiau, kad tai – greitas ir normalus atsakas. Tai nėra struktūrinis sprendimas.

Apie struktūrinį sprendimą iš esmės užsiminė S. Le Foll, kai jis tinkamai išreiškė susirūpinimą dėl to, kad jau daugybę metų vystomosios pagalbos biudžeto dalis, skirta žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, nuolat mažėjo. Neabejotinai pereisiu prie atsakomybės už visa tai klausimo. Manau, kad ir tikrai sąžiningai elgdamasi, tarptautinė bendruomenė tam tikra prasme susimokė dėl šio sumažinimo. Tokiu atveju neabejotinai turime dar kartą susitelkti ties šiuo klausimu. Pažanga jau yra. Jau turėjau progą jums pristatyti skaičius. Devintasis Europos vystymosi fondas: keturios šalys pasirinko žemės ūkį arba kaimo plėtrą sektoriumi, į kurį orientuosis ar susitelks, bendradarbiaudamos su Komisija. Keturios, atstovaujančios 650 mln. EUR, dešimtajame Europos vystymosi fonde, o po daugybės diskusijų, pasiūlymų ir primygtinų reikalavimų dabar pasiekėme 1,25 mlrd. EUR lygį 25 šalims. Tačiau dvidešimt penkios šalys sudaro tik trečdalį visų esančių. Todėl dar daug ką reikia nuveikti.

Manau, kad remiantis tuo, ką sakė S. Le Foll, nemažos dalies už vystymąsi atsakingų Europos Sąjungos ministrų pasiūlyta mintis, kad per penkerius metus dvišalis pagalbos vystymuisi biudžetas, skirtas žemės ūkiui, turėtų padidėti vidutiniškai 10–15 proc., yra gera. Neabejotinai reikės padiskutuoti dėl šių skaičių. Tokiu atveju ir struktūrinis sprendimas bus tikrai įmanomas. Todėl šis 1 mlrd. EUR nėra struktūrinis sprendimas ar bent jau nedidelės apimties atsakas. Jis numatomas skubiems tikslams pasiekti.

Turiu jums pasakyti, kad Europos ūkininkų padėties paminėjimas, lyginant juos su smulkiais besivystančių šalių ūkininkais, sukėlė man moralinę problemą. Pirmiausia nemanau, kad teisinga juos lyginti. Manau, kad Europos ūkių bendruomenė ar bent jau verslą turinčios šeimos susiduria su nemažai problemų, tačiau kalbant apie 1 mlrd. EUR, koks viso to pradinis taškas? Pradinis taškas buvo mintis, kad pakilus kainoms, kompensavimo mechanizmas, kuriuo siekiama kovoti su kainų kritimu ir Europos ūkininkų pajamų praradimu, nebedavė jokių rezultatų. Todėl kilo mintis bent simboliškai toms kitoms šalims skirti šias sumas, kurios buvo numatytos Europos ūkininkams, tačiau nebuvo būtinos.

Nemanau, kad šie atvejai turėtų būti lyginami. Tikrai nemanau. Žinoma, manau, kad Europos vartotojai ir piliečiai turi teisę, kad mes į tai atsižvelgtume, be to, apgailestauju, kad taip sudėtinga būtų padėti tiems Europoje, kuriems reikia pagalbos, ypač pagalbos priemonėmis, dėl kurių dabar diskutuojame, ir kurių atžvilgiu padaryta menka pažanga.

Neturėtume kurti grandies ir elgtis tam tikrų nuo mūsų priklausomų asmenų labui kitų mūsų galbūt analogiškų veiksmų kitų priklausančiųjų labui sąskaita. Šie du dalykai nėra vienodi; jie tikrai nėra vienodi. Pirmiausia mes kalbame apie skirtingo lygio skurdą, antra, manau, kad turime išlikti pastovūs.

Tai esminis klausimas, kuris iš esmės puikiai išreiškia Europos politikos pastovumo žemės ūkio atžvilgiu problemą. Problemą iškėlė J. Borrell. Suprantama, tikroji čia pat esanti problema, kurią labai įdėmiai turime stebėti ir kuri pareikalaus iš mūsų skubiai reaguoti – tiek Parlamento, kuris, žinau, taip ir elgsis, tiek Komisijos, netgi kai kurių Tarybos narių lygiu, kelia nerimą mūsų valstybėms narėms, kurios pritarė šiai formulei, taip pat ir nemažai kitų valstybių narių, kurios buvo priverstos jai pritarti, nes turėjome dėl to kautis. Nuoširdžiai dėkoju Parlamentui, nes nemanau, kad be jo tai būtų buvę įmanoma. Tam tikra prasme maniau, kad mums nepasiseks, kai buvo pateikiami vis netikresni ir intelektualiu dorumu nepasižymintys argumentai.

Žinoma, gerb. J. Borrelli, reikės būti labai budriems, kad pastebėtume, ar valstybės narės ar kai kurios iš jų pateiks ar ne kompensaciją už jų prisiimtus įsipareigojimus. Jeigu taip atsitiks, tai tiesiog reikštų apgaulę, o mes, be abejo, ir toliau turėsime dėti visas savo pastangas.

Ką tik grįžau iš Dohos. Turiu pripažinti, kad jokiu būdu nesu beprotiškas optimistas dėl valstybės pagalbos vystymuisi padidinimo. Turiu pasakyti, kad kai išeini iš susitikimų, kurie truko keletą valandų – turiu pripažinti, kad esu kiek kaprizingo būdo, bet vis dėlto galiu kontroliuoti savo nervus – gali būti sudėtinga tą pakelti. Sunku pakelti nesąžiningumą, kai kalbama, jog reikalinga didesnė valstybės pagalba vystymuisi, bet kai pateikiamas atitinkamas tekstas įsipareigojimams dar kartą patvirtinti, staiga nebelieka jokio susitarimo, o žmonės susikuria įvairiausių priežasčių įsipareigojimams neprisiimti ar bent jau palikdami pakankamai vietos evakuacijai, kad galėtų atsukti nugarą savo atsakomybei ir įsipareigojimams pačiu gėdingiausiu būdu. Taigi turėsime kovoti. Neapsirikime dėl to. Turėsime kaltinti, atskleisti, kviesti atsakinguosius imtis atsakomybės, o svarbiausia, netuščiažodžiauti, pripažįstu, kad nebegaliu su tuo taikytis, nes baisiausia yra tai, kad nepaprastai dosniai kalbėdami jie klastingai daro viską, ką gali, kad nereikėtų vykdyti įsipareigojimų. Todėl esu tikras, kad mes nematėme tokio elgesio pabaigos.

Gerb. K. Virrankoski, pagalba turi pasiekti numatytą tikslą, ir, atvirai kalbant, manau, kad mūsų diskutuojamu atveju ji pasieks tikslą. Nepaisant to, kažkokiu būdu turiu paprašyti pastovumo kovoje, kurią norime kartu pradėti. Kai sakome, kad pagalba turi pasiekti savo numatytą tikslą, siunčiame pačią blogiausią žinutę visuomenei, kurios mums reikia, kad ji padėtų paraginti nares padidinti savo viešąją pagalbą vystymuisi.

Turime liautis sakę bet ką, kas mums šauna į galvą šiuo klausimu. Manau, kad Komisijos skirta viešoji pagalba, kurią kontroliuojate jūs ir visos institucijos, turinčios tokią užduotį, pasiekia savo numatytą tikslą. Galime diskutuoti dėl savo procedūrų, taisyklių, dėl to, kad svarbu konsultuotis, atlikti auditus, tyrimus ir kt., ir kad tai kainuoja ir tam tikra prasme reikalauja pinigų, tačiau, kita vertus, tai neabejotinai – kaina, kuri turi būti sumokėta už tikrą kontrolę, kaina už minimalaus kokybės lygio užtikrinimą, suteikiant paslaugą.

Todėl turime žinoti, ko norime, tačiau nemanau, kad jūs galite pasakyti, jog pagalba nepasieks numatyto tikslo. Mūsų diskutuojamu atveju galiu patvirtinti, kad visa tai galima patikrinti, ir kad yra procedūros, kurias jūs ir aš daugiau ar mažiau žinome. Todėl nuoširdžiai manau, kad neturėtume per daug dėl to nerimauti.

M.-H. Aubert, manau, kad savo klausimu ar pasiūlymu jūs iš esmės išreiškėte tai, kas turbūt ir man yra vienas iš neabejotinai neigiamų bruožų, vienas iš nedaugelio tikrai neigiamų susitarimo bruožų, nes kai kalbėjome apie stabilumo priemonę, jūs puikiai matėte, kad remiantis stabilumo priemone yra paimami pinigai, kurie nebūtinai yra prieinami kitiems reikalams, ir kad iš esmės, tiesą sakant, tai yra perkėlimas.

Dar daugiau, būtent tai sustabdo mus ar bent jau mane nuo tvirtinimo, kad tai yra papildomas 1 mln. EUR, o G. Mitchell turėjo intelektualaus sąžiningumo tą pabrėžti. Nors ir esu visiškai objektyvus, vis dėlto manau, kad dėl to neturėtume mažiau džiaugtis, nes tikrai nesitikėjau, kad tiek daug pasieksime.

Taigi iš stabilumo priemonės bus perkelti 240 mln. EUR, o 2009 m. – dar 70 mln. EUR. Apskritai kalbant, galima atsvara bus 2008 m. lygis, kuris buvo lygus 135 mln. EUR. Tačiau tai tikrai nėra argumentas. Viską sulyginus, tai tikrai nėra argumentas. Jeigu šiai priemonei būtų nustatyti nauji reikalavimai, kiltų problema. Tačiau kalbant apie 2010 m., biudžeto derinimo etape Komisija buvo pakviesta pristatyti persvarstytą finansinę programą, skirtą 2010–2013 m. suplanuotų sumų tvarkingai sekai užtikrinti, išlaikant nepakeistą metinį atsargų lygį. Ši persvarstyta programa bus pristatyta metinės politikos strategijos pagrindu, o mes, savaime suprantama, ją atidžiai stebėsime.

Pereinant prie jūsų pateiktų klausimų dėl įgyvendinimo: priklausomai nuo šalies, efektyvumo kriterijaus pagrindu bus pateikta alternatyva. Kas gali bendradarbiauti? Žinoma, tarptautinės ir regioninės organizacijos, pačios šalys narės ir decentralizuotos valdžios įstaigos, NVO, taip pat valstybių narių agentūros. Be to, jeigu buvo išplėstas dalyvaujančiųjų asmenų skaičius, tai buvo padaryta pageidaujant Parlamentui. Pripažįstu, kad asmeniškai aš tam prieštaravau, tačiau tai buvo jūsų pageidavimas, ir aš tai suprantu. Vienas iš kriterijų – efektyvumo kriterijus, bet jeigu norime veikti greitai, turite žinoti, kad geriausias būdas tai padaryti pirmiausia yra darbas su organizacijomis, įkurtomis tik šiam tikslui, su kuriomis iš esmės galime sparčiai veikti, nes yra nustatytos taisyklės, skirtos bendradarbiauti su šiomis institucijomis, kurios gali greitai veikti. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad mes aktyviai dalyvausime, siekdami šio tikslo, kaip buvo nuspręsta jūsų Parlamente ir galutiniu susitarimu.

Aš pats manau, kad Europa parodė sau galinti nepasiduoti iššūkiui, nes manau, kad kalbame apie 1 mlrd. EUR kaip apie greitą reakciją, siekiant išsaugoti pasėlius. Taip pat norėčiau jums priminti apie skirtus ir jau išleistus šimtus milijonų eurų, o mes ir toliau juos leisime mūsų skubios humanitarinės pagalbos ar pagalbos maisto produktais pagrindu. Europa ypač aktyviai dalyvavo šiose srityse. Tik noriu jums priminti – ir man labai malonu tą daryti – kad 2007 m. Europa tam skyrė 46 mlrd. EUR per metus. Dar nemačiau jokio kito donoro, kuris tiek daug skirtų pagalbai vystyti.

Gerb. K. Droutsas, negaliu pritarti požiūriui, kad Europos Sąjunga nusiplauna rankas nuo šios problemos ir kad viską pasiglemžia verslininkai, ir tai man atrodo perdėta. Nesakau, kad viskas yra visiškai blogai. Pvz., akivaizdu, kad galime diskutuoti dėl trąšų ir sėklų kainų. Mes tikrai galime stengtis susidaryti objektyvų požiūrį šiuo klausimu. Tai greičiausiai nebūtų energijos švaistymas, jeigu didžiųjų tarptautinių organizacijų lygiu stengtumėmės derėtis su visomis pirmaujančiomis įmonėmis, – būtent apie tai vis labiau ir labiau galvoju – kurios iš esmės tiekia ypač produktyvias sėklas, tačiau itin aukštomis kainomis, ir tai būtų struktūrinio sprendimo dalis. Tas pats taikoma ir trąšų atžvilgiu. Yra pasiūlymų, kuriuos tikrai turėtume apsvarstyti, ypač idėją, pvz., vietoje gaminti trąšas. Yra vietų, kur būtų galima tą daryti. Taip pat galėtume sukurti tiekimo koridorius, o tai žymiai sumažintų transporto išlaidas. Neseniai susitikau su gamintojų organizacija, kad sužinočiau, ką jie rengiasi daryti, taip pat ketiname suorganizuoti susitikimą su jais ir mūsų verslo forumu, kad pamatytume, ką jie gali pasiūlyti dėl mūsų struktūrinio sprendimo strategijos. Tikrai manau, kad tai svarbu.

Gerb. H. Goudin, dažnai jums pritariu, tačiau turiu pasakyti, kad nemanau, jog protekcionistinė politika – tinkamas sprendimas šalyse, kurios susiduria su šia problema. Priešingai, manau, kad įdomu tai, kad aš jus labiau palaikyčiau dėl klausimų, dėl kurių šiuo metu intensyviai dirbame, nes manau, kad protekcionistinė politika gali viską išderinti ar bent jau nereaguoti į problemas regionų lygiu, nors tai yra ekonominis aspektas, apie kurį dabar nekalbėsiu – ypač su Tarybai pirmininkaujančia Prancūzija: kaip galime suvaldyti specifinę žemės ūkio prigimtį besivystančiose šalyse tuo pačiu būdu, – regis, mažai ką prisimename apie Europą – kuriuo Europa sureguliavo savo žemės ūkį? Europoje žemės ūkis niekada nebuvo laikomas gamybos rūšimi ar tokiu pačiu ekonominiu produktu kaip visi kiti ekonominiai produktai. Žemės ūkis visada buvo traktuojamas išskirtinai. Dar nesakysiu, kad tai yra mano galutinis pasirinkimas, tačiau kalbant apie bendrą regioninę žemės ūkio politiką, mano nuomone, būtent ji yra tyrimo objektas, kurį būtų įdomu gana greitai apsvarstyti, žinoma, ne protekcionizmo, o apsaugos tikslais – tai tikrai kas kita. Aš labiau pritarčiau apsaugos koncepcijai, o ne protekcionizmui ir jo keliamam nerimui.

Baigdamas tikiuosi, kad aprėpiau kaip įmanoma daugiau, norėčiau dar kartą jums padėkoti už susitarimą ir jūsų įsipareigojimus. Be jūsų tai nebūtų buvę įmanoma. Mes ką tik įtikinamai parodėme, kad valstybėms narėms sudėtinga pasipriešinti, kai Europos Parlamentas ir Komisija sugeba dirbti harmoningai.

  Gay Mitchell, pranešėjas. − Gerb. pirmininke, dėkoju Komisijos nariui ir pirmininkui, kitiems nariams, kurie kalbėjo, už jų malonius pasisakymus apie mano įnašą šiuo pranešimu. Taip pat norėčiau padėkoti Reimeriui Böge už darbą Biudžeto komitete, jį palengvinant, bei savo pagalbiniam pranešėjui Thijs Bermanui, kuris labai mane palaikė ir padėjo iki pat pabaigos.

Besivystančiame pasaulyje 78 iš tūkstančio vaikų miršta gimdami. Europos Sąjungoje šis skaičius lygus vidutiniškai 5 iš tūkstančio. Po Antrojo pasaulinio karo Airijoje jis siekė 45 iš tūkstančio. Besivystančiame pasaulyje jis pasiekė 78, o mes būdami užsispyrę ir įsipareigoję galime jį vėl sumažinti iki buvusio lygio Airijoje ir iki dabartinio lygio joje.

Jeigu jie atlaiko gimdymą, du milijonai šių vaikų miršta nesulaukę penkerių metų amžiaus dėl skiepų, kurie jau trisdešimt metų prieinami Vakaruose, trūkumo. Šiuo atžvilgiu bei turint omenyje, kokį badą, mokymosi galimybių bei sveikatos įstaigų trūkumą patirs šie vaikai, kai kurie šio vakaro pasisakymai byloja apie nehumaniškumą. Nariai, ieškodami pigaus populiarumo tų žmonių sąskaita, yra nedori, ir jau atėjo laikas tą labai aiškiai pasakyti.

2050 m. šios planetos gyventojų skaičius padidės nuo 6 iki 8 mlrd. Devyniasdešimt procentų tų žmonių bus gimę besivystančiame pasaulyje. Jeigu tie žmonės ir toliau gyvens dabartinėmis sąlygomis, tai bus trečiojo didelio gaisro šioje planetoje priežastis, sukelianti didžiulę migracijos bangą ir dideles problemas.

Kita vertus, jeigu investuosime į tuos žmones ir solidariai su jais dirbsime, jie bus mūsų prekybos partneriai. Tokie mums siūlomi variantai, būtent todėl manau, kad svarbu, jog mes galime reaguoti į tai tokia kaip ši priemone.

  Pirmininkė. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks gruodžio 4 d., ketvirtadienį, 12 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Jean-Pierre Audy (PPE-DE), raštu. – (FR) Pritariu šiai iniciatyvai, numatančiai naują Europos Sąjungos plėtros politikos priemonę, skirtą kovoti su pagrindinėmis problemomis, susijusiomis su maisto kainų kilimu, sukėlusiomis riaušes, neramumus ir nestabilumą kai kuriose šalyse, keliant pavojų daugybės metų investicijų į politiką, plėtrą ir taikos palaikymą rezultatams.

Padidėjo šimtų milijonų žmonių skurdas. Pažanga, padaryta siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, buvo palaužta. Sąjunga planuoja finansuoti 10 proc. reikalingų 18 mlrd. EUR, kitaip sakant, 1,8 mlrd. EUR, o atsižvelgiant į jau galimą gauti paramą, reikia papildomo 1 mlrd. EUR paketo. Tačiau nepritariu Europos Komisijos pasiūlymui panaudoti žemės ūkiui skirtas lėšas ir tikiuosi, kad Taryba tam pasipriešins ir pasieks kompromisą dėl šio finansavimo. Politine prasme būtų siaubinga, jeigu dėl finansinių priemonių ar, dar blogiau, dėl simbolių panaudojimo Europos piliečiai suprastų, kad mūsų plėtros politika, ypač dėl problemų, susijusių su badu, būtų vykdomos bendros žemės ūkio politikos, kuri yra visiškai atskiras klausimas, sąskaita.

  Constantin Dumitriu (PPE-DE), raštu. – (RO) Mano nuomone, Komisijos pasiūlyme pateikiamas ribotas skaičius galimų variantų dėl to, kaip galėtų būti teikiama finansinė parama, nes jame nustatoma, kad iniciatyvos turėtų būti įgyvendinamos tik su padedant regionų ir pasaulinėms organizacijoms. Suprantu šių apribojimų motyvus, bet pritariu, kad visos suinteresuotosios šalys būtų aktyviai įtrauktos: vartotojai, gamintojai ir visa visuomenė.

Nereikia nė sakyti, kad ūkininkavimo sąlygos besivystančiose šalyse labai skiriasi. Tačiau įrenginiai turi būti pritaikyti prie specifinių vietos sąlygų, siekiant sustiprinti modernizuotas rinkas. Būtina apsaugoti smulkiuosius ūkininkus nuo galimos dominuojančios padėties plėtros rinkoje.

Tokio tipo įrengimų pritaikymas yra naudingas, suteikiantis paskatą ūkininkams besivystančiose šalyse. Tai taip pat atitinka dabartinės pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės sąlygas. Tačiau norėčiau pabrėžti sąlygos, kad lėšos būtų skirtos kaip papildomas finansavimas, svarbą ir kad tai nedaro žalos su plėtra susijusiai veiklai kitose srityse. Turime griežtai laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Taip pat turime apsaugoti ūkininkus, ypač iš naujųjų valstybių narių, kurie dar negavo tokios paramos, kokios sulaukė ūkininkai iš kitų 15 valstybių narių.

  Siiri Oviir (ALDE), raštu. – (ET) Daugybę metų JT, Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, kalbėdami apie teisę į maistą, kalbėjo pasaulio visuomenei apie galimą badą.

Tuo metu, kai turtingos Vakarų šalys degina maistą, daugiau nei 850 mln. žmonių pasaulyje badauja. Kas penkias sekundes dėl maisto trūkumo miršta jaunesnis nei 10 metų vaikas. Spartus maisto produktų kainų augimas paliečia kasdienį 2,1 mlrd. žmonių gyvenimą visame pasaulyje, daugybė jų bando pragyventi už mažiau nei 2 USD per dieną.

Didėjanti biokuro gamybos apimtis prisidėjo prie maisto produktų kainos kilimo, kuris savo ruožtu turėjo žymų poveikį žmonėms visame pasaulyje. Pasaulio rinkoje smarkiai pakilo maisto produktų kainos, nes vis didesni ariamos žemės plotai yra naudojami ricinmedžiams auginti, kurie naudojami kaip žaliava biokurui gaminti (pvz., kad būtų galima išgauti 50 l kuro, reikia 200 kg kukurūzų, iš kurių vaikas iš Zambijos ar Meksikos prasimaitintų visus metus). Be to, kai kurios šalys nukentėjo nuo sausrų ir potvynių, dėl kurių žymiai sumažėjo jų derlius.

Mano nuomone, Europos Sąjunga turėtų tvirčiau prisidėti prie JT Tūkstantmečio plėtros tikslo – iki 2015 m. perpus sumažinti bado lygį pasaulyje – siekimo.

Pritariu Europos Komisijos iniciatyvai skirti 1 mlrd. EUR maisto produktų krizei įveikti. Taip labiausiai nepasiturintiems žmonėms bus suteikta pagalba maisto produktais, kad būtų užtikrinti jų svarbiausi mitybos poreikiai, ir bus prisidedama prie besivystančių šalių pajėgumo patiems apsirūpinti maisto produktai didinimo.

Šiuo metu Europoje palyginti nedaug variklių kuro pagaminama iš valgomųjų pasėlių. Tačiau neturėtume paaukoti žmonių vartojamų maisto produktų vien tik „žaliosios energijos“ labui. Verčiau skirkime paramą moksliniam tyrimams, kuriais būtų siekiama išgauti variklių kurą iš alternatyvių šaltinių. Tai padėtų išvengti maisto produktų kainų kilimo ir užkirsti kelią badui bei globaliniam atšilimui.

  Bogusław Rogalski (UEN), raštu. – (PL) Pastaruosius dvejus metus pastebimas paaštrėjimas žemės ūkio produktų ir maisto kainų atžvilgiu. Šiuo pokyčius skaudžiausiai pajuto sunkiausioje ekonominėje padėtyje esančios tautos ir kariaujančios šalys.

Maždaug 2,1 mlrd. žmonių visame pasaulyje turi pragyventi už mažiau nei du dolerius per dieną, o tai reiškia, kad maistui jie išleidžia apie 50 proc. savo pajamų. Dėl didžiulių pagrindinių maisto produktų, būtent tokių grūdų kaip ryžiai, kukurūzai ir kviečiai kainų šiems žmonėms kyla didžiausias ligų ir mirties pavojus. Tai turi tiesioginį poveikį badaujančių žmonių skaičiui, kuris vien tik 2007 m. padidėjo dar 50 mln. Krizę dar labiau sustiprina neigiamas klimato kaitos poveikis ir tokių natūralių išteklių kaip vanduo ir energija trūkumas.

Kaip dalį savo paramos ir pastangų išspręsti šią didžiulę problemą, turime skirti lėšas, kuriomis būtų siekiama pagerinti priėjimą prie žemės ūkio gamybos ir paslaugų išteklių ir padidinti žemės ūkio gamybos pajėgumus, kad būtų patenkinti esminiai maisto poreikiai besivystančiose šalyse.

Be to, Europos Sąjunga turi padidinti savo išlaidas žemės ūkiui, nes iki šiol plėtros politikai skiriami 4 proc. yra neabejotinai nepakankami.

Ne mažiau svarbu vėl minimaliai sureguliuoti tarptautines rinkas, kad būtų užtikrinta bent kiek stabili pasiūla visų pasaulio vartotojų ir gamintojų labui.

  Toomas Savi (ALDE), raštu. – Pritariu pačiu laiku pateiktam pranešimui dėl pasiūlymo dėl reglamento, numatančio greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę. Šiais metais pasaulį sukrėtė įvairios krizės, padariusios siaubingą žalą skurdžiausiai gyvenantiems pasaulio gyventojams.

Buvo pasiūlyta paskirti milijardą eurų 2008–2009 m. padėčiai pagerinti, o tai yra gana didelė suma Europos Sąjungos biudžete. Tačiau norėčiau jums priminti, kad didžiąją dalį Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos ir pagalbos vystymuisi skiria ne Europos Komisija, o valstybės narės. Jeigu valstybės narės įgyvendintų visus savo įsipareigojimus dėl Tūkstantmečio plėtros tikslų, Komisijai nereikėtų imtis tokių veiksmų.

Pranešėjas teisingai pabrėžė, kad bendra politika nebus efektyvesnė, jeigu nebus skirta daugiau biudžetinių lėšų, tačiau valstybės narės gana nenoriai tai daro.

Mano nuomone, valstybės narės turėtų bendrai sujungti savo lėšas, jas globojant Komisijai, kad būtų vykdoma tikrai efektyvi bendra humanitarinės pagalbos ir pagalbos vystymuisi politika.

  Daniel Strož (GUE/NGL), raštu. – (CS) Kalbant apie pranešimą dėl greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonės (A6-0396/2008), tikrai pritariu jo priėmimui, nes besivystančioms šalims reikia tokios pagalbos. Tačiau kartu norėčiau pabrėžti, kad pranešime tarp krizės priežasčių nėra paminėta priežastis, kuris, mano nuomone, yra daug svarbesnė nei padidėjęs mėsos suvartojimas Kinijoje ir Indijoje ar sausra Australijoje. Primenu jums, kad maisto kainos didėja ir Europos Sąjungoje, akivaizdžiai aišku, kad nuolatinis augimas priklauso nuo energijos kainų kilimo, o tai savo ruožtu tiesiogiai siejasi su didėjančiu tarptautinių energetikos bendrovių pelnu. Neoliberalizmas tapo visos ES politikos pavyzdžiu, tačiau iš tiesų tai niekur pasaulyje neišspręs pakankamo maisto kiekio problemos.

  Anna Záborská (PPE-DE), raštu. – (SK) Itin aukštos pagrindinių maisto produktų kainos, kurių poveikį pajuto daugybė nuo bado kenčiančių žmonių pasaulyje, priklauso nuo kelių gerai žinomų veiksnių. Be specifinės padėties kai kuriose šalyse (tokiose kaip Kinija ir Indija) šie veiksniai apima ir klimato svyravimus pasaulyje, perėjimą nuo pasėlių auginimo žmonėms vartoti prie jų auginimo biokurui gaminti bei mažas grūdų atsargas pasaulyje.

Apie tai kalbant, manau, kad ES būtina surasti bendrą, koordinuotą ir efektyvų atsakymą. Pritariu Komisijos pasiūlymui sukurti fondą maisto krizei įveikti, ypač dabar, kai aukštesnės maisto kainos didina pagalbos maisto produktais, kurios reikia vis didesniam žmonių skaičiui, išlaidas. Nepamirškime, kad pagalbai vystymuisi naudojame ES mokesčių mokėtojų pinigus. Nei žymus maisto kainų padidėjimas besivystančiose šalyse, nei šio padidėjimo padariniai skurdžiausiems žmonėms negali pateisinti to, kad nesugebame užtikrinti efektyvaus ir skaidraus šių lėšų paskirstymo. Turint omenyje nepastovius režimus daugybėje besivystančių šalių, demokratijos pažeidimus ir korupcijos atvejus, labai nenorėčiau papildyti jų nacionalinius biudžetus. Labiau pritarčiau projektams ir programoms, kurias įgyvendina nevyriausybinės ar pusiau vyriausybinės organizacijos, konsorciumai ar jiems atstovaujančios asociacijos. Prieš dvejus metus pateikiau pasiūlymą, kuris buvo priimtas per plenarinę sesiją, kad paramos naudojimas būtų stebimas ir įvertinamas du kartus per metus, galiausiai pasirašant Komisijai, vietos valdžios institucijoms ir paramos gavėjams.