Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2008 m. gruodžio 15 d. - Strasbūras

14. Darbo laiko organizavimo aspektai (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra rekomendacija dėl antrojo svarstymo Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl Tarybos bendrosios pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies keičiančią Direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų [10597/2/2008 - C6-0324/2008 - 2004/0209(COD)] (pranešėjas: Alejandro Cercas (A6-0440/2008)).

  Alejandro Cercas, pranešėjas. – (ES) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, ministre, Darbo laiko direktyvos persvarstymas atkreipė milijonų europiečių dėmesį ir sukėlė jų susirūpinimą. Mes manome, kad Tarybos pasiūlymas – tai milžiniška politinė ir teisinė klaida.

Dažnai stebimės, kodėl piliečiai nepatenkinti mūsų institucijomis, rinkimais ir politine darbotvarke. Šiandien atsakymas aiškus: tereikia pažvelgti į milžinišką atotrūkį tarp Tarybos pasiūlymų ir 3 mln. gydytojų bei visų Europos profesinių sąjungų, kurios atstovauja 150 mln. darbuotojų požiūrių.

Viliuosi, kad Parlamento opozicija šito nevertina kaip nuosmukio, bet laiko tai galimybe vėl atkreipti dėmesį į piliečiams susirūpinimą keliančius klausimus, kad žmonės matytų, jog kalbėdami apie Europos socialinį aspektą, mes netuščiažodžiaujame ir neteikiame tuščių vilčių.

48 darbo valandos per savaitę – tai labai senas siekis. Jis pažadėtas Versalio sutartyje ir numatytas pirmojoje Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijoje.

Siekis dirbti, kad gyventum, o ne gyventi, kad dirbtum, virto ydingu Europos našumo gerinimo ciklu, kurį lydėjo darbuotojų nuostata turėti daugiau laisvo laiko. Prie šio modelio grįžti negalime.

Globalizacijos baimė ar mėginimai įgyti santykinį pranašumą, regis, verčia institucijas keisti nuomonę ir pamiršti, kad pergalę teikia meistriškumas.

Tarybos pozicija yra visiškai priešinga Parlamento pozicijai. Manome, kad esama svarių argumentų atsižvelgti į Parlamento nuomonę.

Pirma, galimybė dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui prieštarauja Sutarties principams ir esmei.

Antra, nukrypimas nuo taisyklės nerodo taisyklės lankstumo, o tik visiškai anuliuoja įstatymą ir tarptautines konvencijas, o standartus daro beprasmius ir pramonės santykius grąžina atgal į XIX a.

Trečia, asmeninis atskiras teisių atsisakymo dokumentas yra patikima formulė nežmoniškoms silpniausių visuomenės narių išnaudojimo sąlygoms sudaryti.

Paskutinis argumentas yra tas, kad leidus valstybėms narėms rengti nacionalinio lygmens leidžiančias nuo Europos įstatymo nukrypti nuostatas, bus atvertos durys socialiniam dempingui mūsų šalyse.

Turime daugybę duomenų, rodančių, kokią milžinišką žalą darbuotojų sveikatai ir saugumui turi galimybės dirbti daugiau nei 48 val., esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui, naudojimas. Tie patys tyrimai rodo, kaip sunku moterims gauti darbą, darbą derinti su šeima ir siekti karjeros.

Todėl šis pasiūlymas dėl direktyvos yra blogesnis nei dabar galiojanti direktyva. Ateityje galimybė dirbti daugiau nei 48 val., esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui, nebūtų laikina vienkartinė išimtis, bet taptų nusistovėjusia bendra nuostata, be to, ji būtų patvirtinta prisidengiant laisvės ir socialinės pažangos siekiu.

Kitas pagrindinis prieštaravimas susijęs su sveikatos priežiūros darbuotojų teisėmis. Neskaičiuoti budėjimo laiko tų, kurie rūpinasi milijonų darbuotojų sveikata ir saugumu, yra milžiniška neteisybė. Prie šio absurdo prisideda teisės po budėjimo turėti kompensuojamojo poilsio laikotarpius menkinimas.

Mes stengėmės pasiekti susitarimą su Taryba, kad šiame plenariniame posėdyje pasiektume kompromisinį sprendimą, bet neįstengėme. Jūs, esantys Taryboje, esate nepasirengę derėtis ir norite savo bendrą poziciją įgyvendinti nepakeitę nė vienos jotos.

Viliuosi, kad trečiadienį Parlamentas nutrauks šiuos Tarybos ketinimus. Taip jis parodys, kad visas Europos Parlamentas supratingas ir pasirengęs nepaliaujamai tęsti Europos integraciją kartu atsižvelgdamas į socialinį aspektą ir gydytojų, darbuotojų, moterų ir apskritai Europos piliečių teises.

Aš taip pat tikiuosi, kad Komisijai remiant ir tarpininkaujant, mes galėsime pradėti derinimą ir siekti abiem teisėkūros institucijoms priimtino kompromiso. Privalome užtikrinti, kad Taryba rimtai vertintų užimtumą ir saugumo garantijas ir darbo bei šeimos gyvenimo derinimą.

Turime galimybę. Taigi pasinaudokime ja kiek galima geriau ir mažinkime tarp Europos piliečių esantį milžinišką atotrūkį.

(Plojimai)

  Valérie Létard, einanti Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary A. Cercasai, ponios ir ponai, šįvakar čia susirinkome aptarti klausimo, kurį sprendžiame jau kelerius metus, ir kuris svarbus visiems Europos darbuotojams, t. y. Darbo laiko direktyvos persvarstymo.

Šiandien Europos Parlamentui teikiamas dokumentas yra birželio 9 d. Taryboje pirmininkaujant Slovėnijai pasiektas kompromisas. Taryba jį priėmė būdama visiškai įsitikinusi, kad tai žingsnis pirmyn Europos darbuotojų padėties atžvilgiu ir jis liečia abu jos aspektus.

Viena vertus, turint direktyvą dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis, vienodo požiūrio nuo pat pirmos dienos principas tampa taisykle Europoje. Milijonams šiame sektoriuje dirbančių žmonių tai reiškia žingsnį į priekį. Be to, spalio 22 d. Europos Parlamentas galutinai priėmė šią direktyvą ir aš gerai vertinu tokį sprendimą, nes bus pagerinta pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų padėtis septyniolikoje valstybių narių, kuriose pagal nacionalinius teisės aktus nenumatyta vienodo požiūrio nuo pat pirmos dienos principo.

Kita vertus, pasitelkę kompromisą dėl darbo laiko nustatome garantijas, kurios tampa 1993 m. be apribojimų neribotam laikui įgyvendintos galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui pagrindu. Dabar dokumente nustatoma 60 ar 65 valandų, atsižvelgiant į aplinkybes, riba lyginant su ankstesne 78 valandų per savaitę riba.

Be to, šis dokumentas neleidžia, įdarbinus asmenį, po keturių savaičių pasirašyti individualaus susitarimo dirbti daugiau nei 48 val. ir nustato darbo inspekcijos vykdomą atidesnį stebėjimą. Pridurčiau, kad Tarybos bendrojoje pozicijoje numatoma aiški išlyga dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui persvarstymo. Pagaliau atkreipčiau dėmesį į tai, kad Slovėnijos kompromisas sudaro galimybę atsižvelgti į konkrečias budėjimo laiko aplinkybes. Tai padės daugeliui šalių, ypač sveikatos sektoriuje.

Be abejo, Darbo laiko direktyvos persvarstymas yra kompromisas ir kaip būna su visais kompromisais, kai kurių savo pirminių tikslų turėjome atsisakyti. Turiu galvoje ypač galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui panaikinimą, už kurį labai kovojo Prancūzija ir kitos šalys, bet tai buvo mažumos nuomonė, todėl nebuvo užtektinai galios jos įtvirtinti Taryboje.

Balsuojant per antrąjį svarstymą svarbu prisiminti mūsų bendrą tikslą – priimti visiems priimtiną dokumentą siekiant išvengti kur galima derinimo procedūros. Be abejo, Parlamento nuomonė per pirmąjį svarstymą ir bendra Tarybos pozicija labai skiriasi, bet Parlamentas privalo pripažinti, kad kai kurioms valstybėms narėms reikia skubiai spręsti budėjimo laiko klausimą, kad Slovėnijos kompromisas apima darbuotojams naudingus pasiekimus, ir kad Taryboje ne dauguma reikalavo panaikinti galimybę dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui, kuri be jokių suvaržymų galioja nuo 1993 m.

Atsižvelgdama į būsimas diskusijas, ypač norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į du klausimus.

Dėl budėjimo laiko apibrėžčių dažnai Tarybos tikslas suprantamas klaidingai. Siekiama ne nuginčyti darbuotojų įgytas teises, bet sudaryti galimybes išsaugoti esamą pusiausvyrą tam tikrose valstybėse narėse. Diskusijos Europos Parlamente galėtų suteikti naudingų įžvalgų dėl klausimų, kurie susiję su nauja apibrėžtimi.

Taryba neketina menkinti ar mažinti žmonių teisių. Priešingai, ji siekia išsaugoti valstybėse narėse esamą pusiausvyrą, kuri apima ir specifinį budėjimo laiko skaičiavimą siekiant atsiskaityti už neaktyvius budėjimo laiko periodus.

Dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimo persvarstymo išlygai privalome pasiekti išvadą be nugalėtojų ir pralaimėtojų, nes kalbant objektyviai, to neleidžia galių pusiausvyra. Slovėnijos kompromise numatomas direktyvos persvarstymas po šešerių metų pateikus įvertinimo ataskaitą. Todėl yra visos galimybės, ir dėl šios priežasties dėl klausimo dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui aš raginu skelbti paliaubas.

Šįvakar atsakomybė tenka Europos Parlamentui. Jūsų balsavimas lems šio klausimo, kuris svarstomas nuo 2004 m., padarinius. Viliuosi, kad dabar prasidedančiose diskusijose bus atsisakyta bet kokios minties priešintis ir atsižvelgta į tvirtus Tarybos siekius, kuriuos rodo bendroji pozicija.

Esu tikra, kad vadovaudamiesi šia nuostata jūs galite greitai nutiesti kelią suderintam sprendimui pasiekti.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. – (CS) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, aš visiškai suprantu jūsų baimes, kurias išsakėte šiuo sudėtingu ir svarbiu klausimu. Pagrindinis klausimas tas, ar Parlamentas laikysis 2005 m. per pirmąjį svarstymą nusibrėžto savo požiūrio, kuris buvo pakartotas pranešėjo pasiūlyme, ar Parlamentas svarsto galimybę keisti savo poziciją atsižvelgdamas į praėjusių metų rugsėjo mėn. Tarybos priimtą požiūrį.

Norėčiau pateikti glaustą kelių klausimų, kuriuos laikau tiesiogiai susijusius su diskusijomis dėl darbo laiko, santrauką. Pirma, aš įsitikinęs, kad nauja šios direktyvos redakcija yra svarbi ir skubi užduotis. Europos valstybės tarnybos prašo mūsų išaiškinti teisines budėjimo laiko aplinkybes. Tai buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs persvarstyti direktyvą. Šis pastaruosius kelerius metus vyraujantis neaiškumas labai nepalankiai atsiliepė ligoninių, reanimacijos tarnybų ir slaugos darbo organizavimui, taip pat paramos tarnyboms, kurios teikia paslaugas sveikatos problemų turintiems žmonėms. Visų mūsų buvo paprašyta imtis spręsti šiuos klausimus. To paties mūsų prašė centrinės ir vietos valdžios institucijos, organizacijos, pavieniai darbuotojai, privatūs piliečiai ir Europos Parlamentas.

Antra, tai labai svarbus klausimas, dėl kurio išsiskiria Tarybos ir Parlamento nuomonės, ypač dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val., esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui, ateities. Man labai gerai žinomas per pirmąjį svarstymą Parlamente priimtas požiūris šiuo klausimu. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad 2005 m. Komisija iš esmės pakeitė savo teisės akto projektą ir pasiūlė atsisakyti galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui. Tai buvo padaryta reaguojant į Parlamento nuomones per pirmąjį svarstymą, kuris per keturis karštų diskusijų su Taryba metus siekė apginti savo poziciją.

Tačiau manau, kad privalome atsižvelgti į tikrąją padėtį. 2003 m. galimybe dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui naudojosi tik keturios valstybės narės, bet šiandien ja naudojasi penkiolika valstybių narių ir daug daugiau valstybių narių nori išlaikyti galimybę ja pasinaudoti ateityje. Tarybos sprendimą paskatinę veiksniai yra aiškūs. Dabar galimybė dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui numatyta dabartinėje direktyvoje ir jei Parlamentas ir Taryba nesusitars jos pašalinti, pagal dabartinę formuluotę ji galios be apribojimų.

Todėl direktyvos pakeitimo klausimu pirmiausia man rūpi užtikrinti, kad labai daug Europos darbuotojų, kurie naudojasi galimybe dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui, turėtų deramą užimtumo apsaugą. Todėl manau, kad svarbu susitelkti į tikrąsias sąlygas ir aplinkybes, kurios užtikrintų asmenų, nusprendusiųjų naudotis galimybe dirbti daugiau nei 48 val., darbuotojų pasirinkimo laisvę, kartu užtikrinant galimybe dirbti daugiau nei 48 val. besinaudojančių darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, taip pat nustatant didžiausią vidutinio darbo valandų skaičiaus ribą. Tai taip pat numatyta bendrojoje pozicijoje.

Į bendrą požiūrį įtrauktos ir specifinės gerai suformuluotos nuostatos dėl būsimos galimybės dirbti daugiau nei 48 val., esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui, persvarstymo. Daug valstybių narių, kurios neseniai įdiegė galimybę dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui, taip pasielgė dažniausiai dėl su budėjimo laiku susijusių priežasčių. Galbūt šios valstybės narės galės iš naujo įvertinti galimybe dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui pasinaudojimą, kai supras visų pokyčių, kurie vykdomi budėjimo laiko srityje, poveikius.

Baigdamas norėčiau paminėti, kad man žinomi Parlamento ir Tarybos nuomonių dėl darbo laiko skirtumai. Pasiekti Parlamento ir Tarybos susitarimą nebus paprasta, o šiai Parlamento kadencijai liko nedaug laiko. Tačiau manau, kad užduotis labai svarbi.

Manau, kad Europos piliečiams bus sunku suprasti, kodėl Europos institucijos, kurios sugebėjo bendradarbiauti spręsdamos finansinės krizės problemas, negalėtų nustatyti aiškių ir suderintų darbo laiko taisyklių. Mums nederėtų pamiršti, kad Tarybai prireikė ketverių metų bendrai pozicijai pasiekti. Aš taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į sąsajas su direktyva dėl agentūrų darbuotojų, kuri buvo priimta per spalio mėn. antrąjį svarstymą.

Galima įsivaizduoti, kaip bus sunku užtikrinti Tarybos susitarimą, jei iš dalies bus keičiama bendroji pozicija. Manau, kad dabar svarbu atidžiai apsvarstyti turinio ir galimos taktikos derinimo galimybes, kad po šios dienos diskusijų galėtume priartėti prie susitarimo dėl darbo laiko pagrindo nustatymo. Teisėkūros procese šiuo klausimu Komisija pasirengusi ir toliau veikti kaip „sąžiningas tarpininkas“. Parlamentui linkiu sėkmės šiose diskusijose ir priimant sprendimus šiuo ypač svarbiu klausimu.

  José Albino Silva Peneda, PPE-DE frakcijos vardu. – (PT) Manau, kad susitarimas su Taryba dėl šios direktyvos galėjo būti aptartas prieš antrąjį svarstymą Parlamente. Nepaisant pirmininkaujančios Prancūzijos pastangų, Taryba nesuteikė jai jokio įgaliojimo derėtis su Parlamentu. Norėčiau paaiškinti, kad aš pritariu dėl per pirmąjį svarstymą priimtų pozicijų pervarstymo, bet atsakingai tai galiu daryti tik esant kompromisui, kuriame būtų iš anksto numatytas dviejų institucijų dialogas. Mano tikslas vis dėlto yra pasiekti susitarimą su Taryba. Per pirmąjį svarstymą šito padaryti nebuvo galima, bet tikiuosi jį galima bus pasiekti per derinimo procedūrą.

Politiniu požiūriu du patys svarbiausi šios direktyvos klausimai yra budėjimo laikas ir išlyga/dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui. Dėl budėjimo laiko, tai nematau jokios priežasties nesilaikyti Teisingumo Teismo sprendimų. Šios problemos sprendimas, kuris, mano manymu, viską suderinus, bus priimtas, padės spręsti įvairių valstybių narių sunkumus, nes jam pritaria visi Europos medicinos darbuotojai, kurių nuomonę šiandien prieš Parlamento pastatą išreikš 400 žmonių demonstracija, atstovaujanti 2 mln. Europos gydytojų. Klausimas dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui visai nesusijęs su lankstumo principu darbo rinkoje. Mano nuomone, metus laikant baziniu laikotarpiu visiškai apimamas lankstumo klausimas. Šiuo atveju svarbiausia yra nuspręsti, norime mes ar ne, kad Europos darbuotojai vidutiniškai per metus galėtų dirbti daugiau kaip 48 val. per savaitę, kitaip tariant, nuo pirmadienio iki šeštadienio aštuonias valandas per dieną, ir ar tai atitinka pareiškimus, kad visi šiuose Rūmuose siekia, pavyzdžiui, derinti šeimą ir darbą.

Noriu jums priminti, kad šios direktyvos teisinis pagrindas yra darbuotojų sveikata ir sauga. Baigdamas privalau nuoširdžiai padėkoti savo kolegoms iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijai už visokeriopą per šį procesą man suteiktą paramą.

  Jan Andersson , PSE frakcijos vardu. – (SV) Pirmiausia norėčiau padėkoti gerb. A. Cercasui už puikų darbą. Ar mums iš tiesų reikia bendros darbo laiko direktyvos? Neabejotinai, nes mes turime bendrą darbo rinką ir privalome turėti būtinus sveikatos ir saugos standartus. Pagrindinis klausimas yra sveikata ir sauga.

Mūsų nuomonė nesutampa su Tarybos pozicija ypač dviem klausimais. Pirmasis – tai neaktyvaus budėjimo laiko periodas. Šiuo klausimu nuomonės kai kur sutampa. Kartu teigiame, kad jei socialiniai partneriai pasieks susitarimą nacionaliniu ar vietos lygmeniu, galima rasti lanksčius sprendimus. Skiriasi šių derybų pradinė pozicija, kai Taryba teigia, kad budėjimo laikas nėra darbo laikas, o laisvalaikis. Tačiau mes manome, kad pradinė pozicija turi būti ta, kad budėjimo laikas yra darbo laikas. Akivaizdu, kad darbo laikas prasideda tada, kai išeinate iš namų ir tampate prieinamas savo darbdaviui. Tačiau mes neprieštaraujame lankstiems sprendimams.

Dėl individualių sutarčių dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui kyla klausimas, ar ši galimybė turėtų būti iš karto, ar laipsniškai naikinama. Mes manome, kad ją derėtų naikinti laipsniškai. Pirma, ji pasirenkama ne savanoriškai. Pažvelkite į dabartinę padėtį darbo rinkoje, kai daug atskirų darbuotojų teikia prašymus dėl tų pačių darbo vietų. Ką jie gali pasirinkti, kai ieškodami darbo susiduria su darbdaviu?

Antra, kažin, ar dabartinėmis aplinkybėmis to mums nederėtų vertinti, kaip iššūkio, kad kai kuriems žmonėms tenka dirbti 60–65 valandų per savaitę, o tuo pat metu daug žmonių yra be darbo. Tai tikras iššūkis.

Trečia, lygybės aspektas. Kas tie 60–65 val. dirbantys žmonės? Juk tai tie vyrai, kurių namus prižiūri moterys. Moterų interesų grupės griežtai kritikuoja Tarybos pasiūlymą, ir ne be pagrindo. Tai sveikatos apsaugos ir saugos klausimas. Mes bandėme pradėti derybas. Tai Taryba nesėdo prie derybų stalo. Esame pasirengę diskutuoti su Taryba ir mėginome, nepaliovėme stengtis, bet mes tikrai turime savo nuomonę ir ją pateiksime prie derybų stalo.

  Elizabeth Lynne, ALDE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Tarybos bendroji pozicija, be abejo, nėra tobula, bet labai gerai suprantu, kad valstybėms narėms teko derėtis daug metų, kad pasiektų tai, ką pasiekė. Daugelis iš mūsų taip pat daug metų dirbome šiuo klausimu.

Aš visuomet pritariau galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui išsaugojimui, bet norėjau ją sugriežtinti, kad ši galimybė iš tiesų būtų pasirenkama savanoriškai. Džiaugiuosi, kad dabar pagal bendrąją poziciją sutarties dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. negalima pasirašyti tuo pat metu, kaip ir darbo sutarties, ir kad bet kuriuo metu šios galimybės turėtų būti galima atsisakyti. Tai kur kas skaidresnis būdas darbuotojų teisėms apsaugoti nei taikyti savarankiško darbuotojo apibrėžtį, kuri tokia neapibrėžta, kad gali būti taikoma bet kuriam, kaip tai ir daroma daugelyje valstybių narių, ar sudėtinės sutartys, kai darbdavys tą patį darbuotoją gali samdyti pagal vieną, dvi ar net tris sutartis – tai, kas daroma kai kuriose valstybėse narėse. Jei darbdavys piktnaudžiauja galimybe dirbti daugiau nei 48 val., tada darbuotojas gali kreiptis į darbo skundus nagrinėjantį teismą. Bijau, kad praradę galimybę dirbti daugiau nei 48 val., daugiau žmonių bus priversti dirbti šešėlinėje ekonomikoje ir jiems nebus taikoma sveikatos apsaugos ir saugumo teisės aktų, ypač Pavojingų įrenginių direktyvos. Šios direktyvos taikomos visiems legaliems darbuotojams, nepaisant to, ar jie renkasi, ar atsisako galimybės dirbti daugiau nei 48 val. pagal Darbo laiko direktyvą. Šiuo ekonominiu sunkmečiu labai svarbu, kad darbuotojai galėtų užsidirbti dirbdami, jei nori, viršvalandžius ir kad darbdaviams taip pat būtų suteikta galimybė taikyti lankstumo principą.

Man kur kas sunkiau pritarti tam, kad bendrojoje pozicijoje budėjimo laikas nelaikomas darbo laiku. Būtent todėl Užimtumo ir socialinių reikalų komitete aš pateikiau savo pakeitimą, kad budėjimo laikas būtų įskaitomas kaip darbo laikas. Deja, mano pakeitimui nepritarė socialistų ar EPP frakcijos. Dabar, vadovaujantis A. Cercaso pranešimu, budėjimo laikas turėtų būti priskiriamas darbo laikui, bet pagal kolektyvinius susitarimus ar nacionalinę teisę sudarytas sąlygas galima nuspręsti priešingai. Tai, mano nuomone, nedidelis bendrosios Tarybos pozicijos pakeitimas, tiesiog šiek tiek kitaip sudedami akcentai. Aš iš naujo neteikiau savo pakeitimo, nes žinojau, kad socialistų ir EPP frakcijos už jį nebalsuos. Tačiau manau, kad pozicijas galėjome derinti, bet taip pat manau, kad Taryba šio žingsnio nežengs. Jei susitarimas nebus pasiektas, viliuosi, kad Taryba dar kartą apsvarstys ir sveikatos priežiūros sektoriaus klausimas bus svarstomas atskirai – tai seniai raginau padaryti. Mano galva, šią direktyvą reikėjo persvarstyti tik Europos teismų SIMAP ir Jaegerio sprendimams nagrinėti, ir tai viskas, į ką mums reikėjo atsižvelgti.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, Tarybos pirmininke, pernelyg ilgas darbo laikas kenkia darbuotojų sveikatai, žmogus nesugeba susikaupti ir daro vis daugiau klaidų. Pernelyg ilgai dirbantys žmonės kelia pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Pavyzdžiui, ar norėtumėte, kad jus gydytų išsekęs gydytojas, ar norėtumėte su juo, kaip su eismo dalyviu, susidurti po viršvalandinio budėjimo? Todėl mes balsuojame už Darbo laiko direktyvos, kuri ne taip, kaip Tarybos priimtoje, kurioje pilna skylių kaip šveicariškame sūryje, bendrąją poziciją.

Pagal Darbo laiko direktyvą, kurios viršutinės ribos tėra tik gairės, nes dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. galima susitarti sudarius individualią darbo sutartį, nesiekiama sveikatos apsaugos darbo vietoje. Mūsų, kaip įstatymų leidėjų, užduotis yra užtikrinti, kad Darbo laiko direktyvoje būtų numatyti būtiniausi sveikatos apsaugą atitinkantys standartai. Dėl šios priežasties Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas balsuos prieš tolesnę galimybę dirbti daugiau nei 48 val.

Mes iš tiesų manome, kad valstybėms narėms reikia trejų metų savo šalies teisės aktams pritaikyti. Tačiau mes nebalsuosime, kad Didžiojoje Britanijoje esanti galimybė dirbti daugiau nei 48 val. būtų Europos Sąjungoje bendrai taikoma kaip leidžianti nukrypti nuostata. Mes taip pat nepritariame tam, kad dabar Komisija budėti skirtą darbo laiką priskiria neaktyviam laikui ir laiko jį poilsio periodu.

Mums ypač svarbu, kad darbo laikas paprastai būtų skaičiuojamas remiantis kolektyvine, o ne kiekvieno asmens individualia sutartimi. Šis Žaliųjų pakeitimas yra labai svarbus ir prieštarauja tam, ką E. Lynne čia pavaizdavo kaip miražą.

Aš taip pat prieštarauju tvirtinimui, kad Europos Parlamentas nepasiūlė lankstaus modelio. Priešingai, pratęsus pamatinį laikotarpį iki 12 mėn. suteikiama daug lankstumo visai ne įstatymo nustatytų poilsio laikotarpių sąskaita; mums tai svarbu.

Komisijos nary, netiesa, kad darbuotojai gali patys nuspręsti. Jie žino, kad tai neįmanoma; antraip, kodėl tuomet rytoj paskelbta 30 tūkst. žmonių demonstracija, o kai kurie žmonės jau dalyvauja demonstracijoje? Būtent todėl privalome iš naujo patvirtinti per pirmąjį svarstymą priimtą poziciją. Tai vienintelis būdas, kai Darbo laiko direktyva padėti saugoti sveikatą darbo vietoje.

  Roberta Angelilli, UEN frakcijos vardu. – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui už nuveiktą darbą. Pirmininkaujančiai Prancūzijai, kuriai vis dėlto dėkoju už įsipareigojimą, norėčiau pasakyti, kad pastangų veiksmingai derėtis su Parlamentu buvo dedama nedaug.

Šįvakar mūsų diskusija turi būti labai subtili, žodžiai turi būti tariami su didžiausia atsakomybe, kaip ir po to būsianti politika. Privalome gerai suvokti, kad kiekvienas sušvelnintas kompromisas vykdomas darbuotojų gyvybės sąskaita ir todėl kompromisas bet kuria kaina gali brangiai kainuoti sveikatos apsaugos, saugos ir darbo ir šeimos derinimo požiūriu.

Visi gerai žinome, kad po smūginės ekonomikos krizės bangos per pastarąsias kelias savaites, per paskutines kelias dienas darbo pasaulis keitėsi ir toliau keičiasi. Nė vienas neabejojame, kad reikia daugiau lankstumo, bet jo siekti reikia darniai, svarbiausia dėl skubos netinkamai nevaržant darbuotojų teisių. Komisijos pasiūlymuose pateikiami kai kurie labai svarbūs klausimai, kaip kad sakė visi prieš mane kalbėję pranešėjai.

Pirmasis – tai galimybė dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui. Viena vertus, įvertinama tai, kad ši formulė yra labai problemiška ir todėl numatyta persvarstymo išlyga, bet tai padaryta bendrai, nenustačius konkrečios datos, kita vertus, esama užslėpto šantažo, nes jei Tarybos bendrosios pozicijos dokumentas nebūtų priimtas, tuomet liktų galioti dabartinė visiškai neribotų viršvalandžių direktyva.

Antrasis klausimas yra budėjimo laiko, kurį iš esmės siekiama prilyginti poilsio laikotarpiui, koncepcijos klausimas. Šiuo klausimu, kaip sakė visi prieš mane kalbėję nariai, negali būti vietos dviprasmybei, nes bet kuri dviprasmybė yra visiškai nepriimtina.

Galiausiai derinimas, kuris negali būti abstrakti sąvoka atsižvelgiant į bendras formules ar vadinamąsias „priimtinas sąlygas“, kurios iš tikrųjų po to tampa priemone, nes atsisakoma kolektyvinės sutarties sudarymo derybų ir darbuotojai, ypač moterys, verčiamos priimti primetamas sąlygas tik todėl, kad neprarastų darbo.

Todėl aišku, kad šią direktyvą būtina ir neabejotinai būtų naudinga persvarstyti, nes kad ir kas nutiktų, teisinio vakuumo nevalia užpildyti nerimą keliančiomis dviprasmybėmis.

  Dimitrios Papadimoulis, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Gerb. pirmininke, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji, kuriems turiu garbės atstovauti, kategoriškai prieštarauja ir atmeta Tarybos bendrąją poziciją, kuriai, deja, Komisija taip pat pritaria, nes tai reakcingas pasiūlymas, atitinkantis darbdavių ir kraštutinių neoliberalų interesus. Tai pasiūlymas, kuris istorijos laikrodį atsuka devyniasdešimčia metų atgal, į 1919 m., kai buvo užtikrinta daugiausia 48 val. darbo savaitė. Vietoj jos pagal bendrąją poziciją, išlaikoma prieš darbą ir paprastus žmones taikoma galimybė dirbti daugiau nei 48 val., panaikinama Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika dėl budėjimo laiko, pritariama dvylikos mėnesių darbo laiko vidurkiui ir taip panaikinama derybų dėl kolektyvinės darbo sutarties išankstinė sąlyga. Kairiųjų jungtinė frakcija ragina panaikinti galimybę dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę, panaikinti dvylikos mėnesių darbo laiko vidurkį ir budėjimo laiką laikyti darbo laiku.

Ponios ir ponai iš Tarybos ir Komisijos, jei jūsų pozicija tokia palanki darbuotojams, tai šiandien čia demonstracijoje dalyvautų darbdavių federacijos, o ne profesinės sąjungos su penkiasdešimt tūkstančių darbuotojų. Tiesa ta, kad darbdavių federacijos jums ploja, o rytoj prie Parlamento pastato darbuotojų profesinės sąjungos protestuos su šūkiu: „Ne – mažiausiai 65 val. darbo savaitei“.

Kadangi daug kalbate apie socialinę Europą, galimybės dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę išlaikymas yra spraga, kurią, kaip manoma, prieš kelerius metus Jungtinėje Karalystėje padarė M. Thatcher, o jūs dabar norite visam laikui šią spragą padaryti dar didesnę. Tai reiškia atsisakyti socialinės Europos, atsisakyti bendrosios darbuotojų politikos.

  Derek Roland Clark, IND/DEM frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Darbo laiko direktyva – tai laiko švaistymas. Ji buvo dar prieš tai, kai aš tapau EP nariu, netrukus po to JK Darbo ir pensijų departamento darbuotojas paprašė manęs pritarti HMG pozicijai išlaikant galimybę dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę. Suprantama, aš tai padariau. Aš, kaip ir daugelis kitų šalių, vis dar tam pritariame.

Taigi norėčiau sekti margos istorijos pėdomis. 2007 m. gruodžio 18 d. pranešėjas sakė, kad grupė šalių nepageidauja Darbo laiko direktyvos ar socialinės Europos. Jos pageidavo laisvos rinkos, ką pranešėjas pavadino džiunglių įstatymu, ir pasakė, kad tai jau psichiatrijos sritis.

Ką gi, dėkoju! Prekiaudama pasaulio mastu ir ES nevaržoma namuose JK yra ganėtinai stipri ir yra antroji didžiausia ES indėlininkė, kasmet teikianti 15 mlrd. GPB. Nemanau, kad pranešėjas to atsisakytų!

2007 m. gruodžio mėn. pirmininkaujanti Portugalija pasakė, kad neišdrįs balsuoti Taryboje, taigi leido kitai pirmininkaujančiai šaliai, Slovėnijai, tai tvarkyti. Ir viskas vyko po to, kai, siekiant pažangos, buvo suderinta su laikina darbuotojų agentūra. Slovėnija pasiūlė 65 val., o po to 70 val. darbo savaitę. Tačiau Tarybos požiūris į budėjimo laiką tai sužlugdė. Tada Europos Teisingumo Teismas (ETT) arklių tempiamu vežimu pervažiavo per minimalaus darbo užmokesčio politiką.

Kai Suomija baigė pirmininkauti, jų darbo ministras Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui pareiškė, kad Briuselyje ministrai labai gyrė Darbo laiko direktyvą, bet atvykę namo elgėsi visai kitaip. Visiškai!

Praėjusį mėnesį, lapkričio 4 d., pranešėjas vėl sakė, kad Darbo laiko direktyva turi būti svarbesnė net už ekonomiką. Na, jei nepaisysite ekonomikos, kaip surinksite mokesčius, kurie yra Darbo laiko direktyvos rezultatas? Dėl trumpo darbo laiko atsiradusiai spragai užtaisyti bendrovės priima papildomus darbuotojus ir dėl to kyla darbo jėgos vertė. Jos nepajėgia varžytis ir prarandamos darbo vietos, todėl Prancūzija atsisakė 35 val. darbo savaitės.

Taigi sekime prancūzais. Kartą ir visiems laikams pamirškime šią netinkamą darbo laiko direktyvą.

  Irena Belohorská (NI). – (SK) Norėčiau ir aš padėkoti pranešėjui pateikus direktyvos dėl darbo laiko organizavimo projektą, kuris yra 2003 m. Direktyvos Nr. 88 priedas. Aš taip pat norėčiau padėkoti jam už šios dienos pristatymą ir už tai, kad nepamiršo paminėti sveikatos sektoriaus darbuotojų, kuriuos direktyva gali labiausiai liesti.

Kadangi Europos Komisija ir Europos Taryba daug dėmesio skyrė dokumentui rengti, manau, verta jį išsamiai apsvarstyti. Profesinių sąjungų organizacijos, kurios baiminasi, kad darbdaviams bus suteikta pernelyg daug galimybių, man pateikė daug tyrimų. Jie labiausiai susiję su laiko, per kurį darbuotojai gali būti laisvi ar budėti, vertinimais.

Ponios ir ponai, norėčiau jums priminti, kad budėjimas darbuotojams neleidžia laisvai organizuoti laisvalaikio. Tai pasakytina apie visą sveikatos sektoriaus darbuotojų armiją, kuriuos galime atiduoti darbdavių valiai ir išnaudoti. Atsižvelkime į tai, kad tai ne tik gydytojo ir slaugės profesijos nuvertinimo klausimas, bet tai susiję ir su paties budėjimo laiko vertinimu, nes apribojimai šioje srityje iš esmės gali kelti grėsmę pacientams, kuriems reikalinga pagalba.

Be to, nors mes ir norime šia direktyva padėti darbuotojams atgauti jėgas ir daugiau laiko praleisti su šeima, abejoju, ar darbdaviai pritars tam pačiam ketinimui. Šiandien visos Europos organizacijos mėgina įveikti nuosmukį, finansų krizę, didelio nedarbo pradžią ir galimus jų padarinius. Vien tik tai gali skatinti aukštesnius reikalavimus ir todėl darbuotojų baimes, kad darbdaviai kaip vienu iš veiksnių gali naudotis galimybe atleisti iš darbo nesant darbo. Rytoj demonstracijoje dalyvaus daug žmonių ir dėl šios priežasties.

  Philip Bushill-Matthews (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti Komisiją dėl atidžiai išnagrinėtų dokumentų. Norėčiau pasveikinti ir pirmininkaujančią šalį, nes, kaip gerai žinoma, pirmininkaujant ankstesnėms septynioms šalims, šio klausimo sprendimas buvo blokuojamas ir prireikė didelio sumanumo pasiekti tai, kas pasiekta. Pirmininkaujanti šalis parodė, kad šis klausimas ne tik pajudėjo, bet ir pereita prie diskusijų. Dabar mūsų visų EP narių užduotis įsitikinti, ar mes pasirengę priimti tą iššūkį ir trečiadienį pereiti prie balsavimo.

Pranešėjui norėčiau pasakyti, kad aš visiškai pritariu jo įžanginėms pastaboms. Bet kol pernelyg neapsidžiaugėte, norėčiau priminti, kad tose įžanginėse pastabose teigėte, jog milijonai darbuotojų nerimauja dėl Darbo laiko direktyvos. Aš su jumis sutinku: jie nerimauja; jie nerimauja, kad esama politikų, tokių kaip jūs, kurie rengiasi pasakyti, kas jiems naudinga ir uždrausti patiems darbuotojams pasirinkti darbo valandas, kad galėtų laisvai dirbti.

Nebesuskaičiuoju visų man rašiusių žmonių, ne darbuotojus mėginančių išnaudoti organizacijų, bet paprastų žmonių, klausiančių manęs, kodėl mes apskritai svarstome šį klausimą ir sakome, kad mums nederėtų trukdyti jiems paties rinktis darbo valandas.

Mane ypač pribloškė prieš tris dienas laikraštyje aprašyta šeimos istorija: vyras prarado darbą statybose ir žmona turėjo imtis dviejų darbų ne visą darbo dieną, kad išlaikytų trijų vaikų šeimą, vyrą ir namą. Ji turėjo dirbti 12 val. per dieną septynias dienas per savaitę. Ji nenorėjo, bet turėjo, kad išsaugotų šeimą. Pranešėjui norėčiau pasakyti, kad ji iš jūsų šalies, ji iš Ispanijos. Tad kokią pagalbą jai siūlote? Kokią viltį jai teikiate? Nieko! Jūs jai pasakytumėte, kad ji negali to daryti ir kad ji turi atsisakyti vieno darbo, atsisakyti savo vaikų ir atsisakyti namo.

Aš buvau išrinkta ne tokių įstatymų rengti; aš buvau išrinktas rūpintis žmonėmis, kuriems tarnauju, ir šito niekada nepamiršiu. Kitąmet turėsiu užleisti vietą, bet kol ją užleisiu, aš ginsiu mane išrinkusius žmones ir jiems padėsiu, o ne stosiu jiems skersai kelio.

Kaip sakė Komisijos narys, pateiktas pasiūlymas teiks didesnę apsaugą darbuotojų sveikatos ir saugos požiūriu. Jei mes jam pritarsime, būtent taip ir bus, jei jam nepritarsime, darbuotojai šito negaus ir žinos, ką kaltinti.

  Karin Jöns (PSE). – (DE) Gerb. pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, aš dar kartą kreipsiuosi į Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos narius, kurie vis dar dvejoja, ar susivienyti po balsavimo Užimtumo ir socialinių reikalų komitete ir išlaikyti trečiadienį, per pirmąjį svarstymą, tokią pat poziciją. Juk negalima kovoti už darbuotojų sveikatos apsaugą ir kartu pritarti galimybei dirbti daugiau nei 48 val.

Iš tiesų ne be priežasties 1919 m. TDO pasiūlė 48 val. darbo savaitę. Šiais laikais darbuotojo sunkumai gali būti kitokie, bet jie ne mažiau dideli. Visišku cinizmu laikau (sakau tai galvoje turėdamas Tarybą), kai galimybės dirbti daugiau nei 48 val. nustatymas pateikiamas kaip socialinis laimėjimas vien tik todėl, kad vidutinei darbo savaitei taip pat nustatoma 60 val. viršutinė riba. Tai, kad abiejų pramonės šalių susitarimas reikalingas tik tuomet, kai tai susiję su didesniu darbo valandų skaičiumi, prilygsta pasakymui, kad darbuotojas pasirengtų susitaikyti su 60 val. darbo savaite kaip įprastomis darbo valandomis, o tai visiškai nepriimtina! Vadovautis Tarybos nurodymais reikštų paminti darbuotojų sveikatą ir atsisakyti šeimos ir darbo derinimo principo, o tai prilygtų socialinės Europos išdavimui! Todėl, ponios ir ponai, aš prašyčiau jūsų tai geriau apsvarstyti.

Dėl budėjimo laiko Tarybai pasakyčiau, kad šį laiką paprastai privalu pripažinti darbo laiku. Tai neišvengiama. Leidžiant abiem pramonės šalims įvertinti neaktyvų darbo laiką, gydytojams, priešgaisrinės apsaugos pareigūnams ir saugos tarnyboms suteikiama daugiau lankstumo.

  Bernard Lehideux (ALDE). – (FR) Gerb. pirmininke, Tarybos pirmininke, Komisijos nary, aš visiškai pritariu pranešėjui, kuris gina mūsų per pirmąjį svarstymą priimtą poziciją – valstybių narių vyriausybių atmestą poziciją.

Mums skubiai reikėjo suderinti teisės aktus dėl budėjimo laiko su Teisingumo Teismo praktika, ir tai padaryta. A. Cercaso pranešime pateikiami darnūs su darbuotojų apsauga susiję sprendimai. Visas budėjimo laikas laikomas darbo laiku. Kompensuojamasis poilsio laikas eina iš karto po paslaugų teikimo laiko. Tai sveiko proto klausimas; tai klausimas dėl deramų darbo sąlygų, ypač medicinos darbuotojams, užtikrinimo.

Tačiau Darbo laiko direktyvos keitimas mums taip pat suteikia galimybę siekti pažangos Europos socialinės srities teisės aktų požiūriu panaikinant individualias sutartis dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. A. Cercaso pranešime pasinaudojama šia galimybe ir siūloma laipsniškai panaikinti bet kurią galimą leidžiančią nukrypti nuo didžiausios įstatyme numatyto darbo valandų skaičiaus ribos nuostatą. Turime pažvelgti tikrovei į akis. Absurdiška sakyti, kad darbuotojų ir darbdavių sąlygos vienodos ir darbuotojams galima atsisakyti to, kas siūloma.

Ponai ir ponios, mums aiškiai reikia parodyti valstybių narių vyriausybėms, kad dokumentas, kurį jos siekia mums primesti, nepriimtinas. Ir nepaisant šių liaupsių, kurios rytoj tikrai patenkins Prancūzijos Vyriausybę, manau, kad mes pirmiausia turime paisyti darbuotojų, iš kurių bus reikalaujama dirbti dar ilgiau iš tiesų neturint jokio pasirinkimo šiuo klausimu, pavyzdžiui, ateityje Prancūzijoje visų ketinama prašyti dirbti sekmadieniais. Pridurčiau, kad, matyt, siekdama įdiegti šią galimybę, Prancūzijos Vyriausybė Taryboje pakeitė savo nuomonę dėl individualios sutarties dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val.

Ponios ir ponai, įsiklausykime į darbuotojus ir pamėginkime atsiliepti į jų raginimą, jei nenorime, kad po Prancūzijos, Olandijos ir Airijos ES nepalankių referendumų susilauktume daugiau tokių balsavimų, kurie ragintų abejoti Europos Sąjunga, verčiančia manyti, kad joje nesprendžiama kasdienių žmonių problemų.

  Jean Lambert (Verts/ALE). - Gerb. pirmininke, norėčiau grįžti prie to, kad tai turi būti sveikatos apsaugos ir saugos direktyva. Kadangi šios direktyvos pagrindas yra sveikatos apsauga ir sauga, Europos Sąjungoje nereikalaujame nei galimybės rinktis sveikatos apsaugą ir saugą, nei konkurencijos dėl darbo standartų. Tai turėtų būti bendri standartai, nes dauguma mūsų darbuotojų susiduria su tais pačiais sunkumais.

Pažvelkime į kai kuriuos sveikatos priežiūros klausimus, kuriuos dabar sprendžia daug mūsų valstybių narių: širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, stresas. Stresas yra antra didžiausia nedarbingo laiko Jungtinėje Karalystėje priežastis: dėl streso, depresijos, nerimo prarandama 13 mln. darbo dienų, kurios kainuoja 13 mlrd. svarų sterlingų per metus, jei pažvelgsime ekonominiu požiūriu, o kai kurie iš mūsų ekonomiką laiko pagrindiniu dalyku, gerb. D. R. Clarkai. Visos šios ir net su nutukimu ir besaikiu gėrimu susijusios problemos siejamos su ilgo darbo laiko kultūra. Tai ne vienintelis, bet tikrai svarbus veiksnys.

Mes kalbame ne tik apie būtinybę retkarčiais ilgiau padirbėti. Dabartinė direktyva suteikia daug lankstumo, o pasiūlyti pakeitimai sudaro galimybes įmonėms susidoroti su netikėtu darbo antplūdžiu, jei jos po to suderina savo darbuotojų darbo laiką. Spręstinas yra nepaliaujamai ilgo darbo laiko klausimas. Jei dirbate ilgiau kaip 12 val., kyla didesnis nelaimingo įvykio darbe pavojus; išvargę darbuotojai yra pavojingi darbuotojai. Kelių saugumo specialistai mano, kad išsekę vairuotojai sukelia daugiau eismo įvykių nei girti vairuotojai. Jei pageidaujate, kad žmonės ilgiau dirbtų, žinokite, kokios bus problemos, žinokite, kad kris darbo našumas, žinokite, kad mažės kūrybingumas, o tai žiniomis grįstai ekonomikai nėra gerai. Tai tikrai nepadės geriau derinti darbą ir šeimą, kad pernelyg išvargę žmonės parėję namo skaitytų savo vaikams. Be to, dauguma, t. y. 66 proc. JK ilgai dirbančių darbuotojų už viršvalandžius negauna atlygio. Tai ilgo darbo laiko kultūros dalis, kai atsidavimą darbui demonstruojate būdamas darbe, bet nebūtinai našiai dirbdamas.

Tiems, kurie įrodinėja, jog galimybė dirbti daugiau nei 48 val. mažina biurokratiją, pasakyčiau, kad kaip būtų, vis tiek reikėtų registruoti išdirbtų valandų skaičių. Jei panagrinėsite naujus pasiūlymus, dėl Tarybos pasiūlymo biurokratijos tikrai nemažėja.

  Roberto Musacchio (GUE/NGL). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, rytoj Strasbūre vyks labai didelė profesinių sąjungų demonstracija prieš tikrai gudrų ėjimą, kurį Tarybai pavyko padaryti pasitelkus Darbo laiko direktyvą.

Daugiau nei šešiasdešimties valandų darbo savaitė yra akivaizdus absurdas, tai nepriimtina, nes pažeidžiamos kolektyvinės taisyklės ir profesinių sąjungų susitarimai. Toli gražu neįveikiant galimybės dirbti daugiau nei 48 val. sistemos, individualių susitarimų dėl išimčių sistemos, iš tiesų siekiama, kad jos taptų bendra taisykle. Darbo laikas skaičiuojamos remiantis metų vidurkiu ir taip sudaromos sąlygos kraštutinio lankstumo priemonei neužtikrinant poilsio laikotarpių, nes tai priklauso nuo bendrovės susitarimų palankumo, tarsi neaktyvų darbo laiką turime laikyti darbu iš dalies, iš dalies pripažįstamu ir iš dalies mokamu; visa tai nepriimtina.

Pernelyg išnaudojamų darbuotojų politika, kai tiek daug žmonių neturi darbo, reiškia paties darbo nuvertinimą, o tai yra labai didelė mūsų patiriamos krizės dalis. Parlamentas gerai padarytų, jei atsižvelgtų į rytdienos demonstraciją ir reaguotų į šį gudrų Tarybos manevrą, kad bent vėl patvirtintų esąs savarankiškas.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Gerb. pirmininke, sakoma, kad krizė žmones sutelkia. Tačiau jau ilgą laiką Europos piliečiai mano, kad tai ES ir verslo bendruomenė telkiasi prieš liaudį. Darbo valandos pristatomos kaip konkurencijos veiksnys, darbo valandos ir darbo metai ilginti, darbo užmokestis sumažėjo, pragyvenimo išlaidos padidėjo, tuo tarpu pelnas pasiekė neregėtas aukštumas, o vadovų algos išaugo iki astronominių skaičių.

Kai Parlamentas svarsto galimybę didinti darbo valandų skaičių ir taip apriboti sunkiai iškovotas socialines teises, bendrovės skelbia tūkstančiams darbuotojų laikinai kompensavusios mažesnį darbo valandų skaičių ir masinių atleidimų šmėkla kelia savo galvą. Kadaise buvę pavyzdiniai modeliai, pavuzdžiui, labai giriamos darbo laiko apskaitos, kurios naudojamos vos kelias savaites, atskleidžia lankstaus darbo laiko trūkumus. Vėlgi mes veikiame dviem priešingomis kryptimis. Viena vertus, skelbiame, kad reikia geriau derinti darbą ir šeimą, kad didėtų gimstamumas, kuris seniai mažėja, kita vertus, leidžiame, kad sekmadieniai ir valstybinės šventės vis labiau virstų įprastomis darbo dienomis, dėl ko neišvengiamai silpnėja tradicijų ir šeimos tvarumas. Per dabartinę krizę paprasti piliečiai turi prisiimti atsakomybę už finansų bendruomenės klaidas ir net savo sunkiai uždirbtomis santaupomis padėti bankams išsikapstyti. Jų pensijoms kyla grėsmė ir netrukus jiems galbūt teks pasitraukti iš pareigų, nors vadovai pasiliks.

Vienas iš kriterijų, kuriuo remdamiesi Europos piliečiai susidarys nuomonę apie ES, yra tai, kokiu mastu ji gali užtikrinti socialinį saugumą. Todėl ES turi apsispręsti, ar pirmoje vietoje bus ekonomikos, ar žmonių interesai.

Dėl to taip pat derėtų pagalvoti, kad galbūt reikia sustabdyti Turkijos stojimą į ES, kol tai nesukėlė Europos Sąjungos finansų sistemos žlugimo. Vis dėlto, jei ES ir toliau laikysis avantiūristinio neoliberalizmo ir nežabotos plėtros kurso, neturėtų stebinti mažėjantis gimstamumas ar kylantys socialiniai neramumai. Tada visuomenės parama Europos Sąjungai, kaip saugiam prieglobsčiui, kuri neseniai vėl trumpam sustiprėjo, greitai išnyks ir mūsų ekonominė padėtis taps kur kas prastesnė, nei yra dabar.

  Thomas Mann (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, du kartus buvau ligoninėje per naktinius budėjimus (21.00–5.00 val.). Bet kuris iš arti susidūręs su slaugytojo, pediatro ar greitosios pagalbos vairuotojo darbu supras, kad neįmanoma budėjimo laiko skirstyti į aktyvų ir neaktyvų. Abi šios sudedamosios budėjimo dalys yra darbo laikas, kuris privalo būti atlyginamas. Europos Teisingumo Teismas šiuo klausimu taip pat buvo teisus.

Manau, kad Taryba klysta neaktyvų darbo laiką laikydama poilsio laiku. Tai būtų 72 val. siekiantys budėjimo maratonai. Šitas neduotų naudos nei darbuotojams, nei pacientams. Nevalia darbo vietoje mažinti sveikatos apsaugos ir saugos standartų. Vis dėlto ne visas budėjimo laikas yra vienodas. Pavyzdžiui, dirbdamas vienu iš dešimties REACH pranešėjų susipažinau su privačiomis priešgaisrinės saugos tarnybomis. Neseniai tokių privačių priešgaisrinių saugos tarnybų narius pakviečiau į Briuselį, į Europos Parlamentą.

Jie buvo iš chemijos, plieno pramonės šakų ir oro uostų. Tai, kad, laimei, jie retai iškviečiami, paaiškino, jog jų atveju būtina nuo maksimalios darbo savaitės leidžianti nukrypti nuostata. Beje, dėl to sutarė ir darbdaviai, ir darbuotojai.

Tačiau visa tai rodo, kad susitarimai yra abiejų pramonės šalių reikalas. Laisvos kolektyvinės derybos ir abiejų pramonės šalių dialogas – tai pagrindinės socialinės Europos sudedamosios dalys. Kai nėra derybų dėl kolektyvinių darbo sutarčių, valstybė privalo patvirtinti reglamentus. Juk ministrai sutaria dėl maksimalios 48 val. darbo savaitės Europos Sąjungoje.

Todėl aš iš principo pritariu A. Cercaso pranešimui, bet taip pat pritariu, kad tam tikrų profesijų atžvilgiu reikalingas ir lankstumas, kurį suteikia leidžiančios nukrypti nuostatos. Jei tai pavyks suderinti, derybos, galiausiai turėtų vykti ramiai, neskubant. Socialinė Europa negali sau leisti neapgalvoto atsako ar tuščių žodžių.

  Yannick Vaugrenard (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau gerai įvertinti puikų mano draugo, šio dokumento, kuris dėl netikėtai birželio mėn. Tarybos posėdyje pasiekto kompromiso vėl mums pateiktas svarstyti, pranešėjo A. Cercaso darbą.

Belgai, kipriečiai, vengrai ir ispanai jį atmetė ir buvo teisūs, nes didesnio lankstumo siekiama darbuotojų saugos sąskaita, o tai nepriimtina. Ar nuoširdžiai manote, kad dabar, kai nesant darbo taip plačiai paplito atleidimai ir vis labiau ketinama mažinti etatus visame Europos žemyne, darbdaviams turi būti suteikta galimybė skirti darbuotojams šešiasdešimt penkių ar daugiau valandų darbo savaitę?

Šiek tiek nuoseklumo suteiktų pasitikėjimas Europos Sąjunga. Siekdami išvengti atleidimų iš darbo, dabar mes dotuojame visą pramonės sektorių ir elgiamės teisingai. Tačiau turėtume siekti ir apsaugoti darbininkus darbo vietose, kai jie vis dar dirba bendrovėse ar administracijoje. Dabar, kai piliečiai abejoja Europa, ir tai ką tik buvo paminėta, Tarybos kompromisas, jei Parlamentas jam pritartų, pasiųstų blogiausią galimą žinią.

Sveikatos apsaugos ir saugos sumetimais pagal šią direktyvą turi būti nustatyta didžiausia darbo valandų per savaitę riba. Ši direktyva neturi atnešti žalos socialiniu ir žmogišku požiūriu. Šio požiūrio laikosi mūsų pranešėjas ir Europos profesinių sąjungų konfederacija, šiam požiūriui ketinu pritarti taip pat ir aš.

  Siiri Oviir (ALDE). - (ET) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, daug metų valstybės narės ir Europos Sąjungos institucijos svarstė ir siekė bendros pozicijos dėl Darbo laiko direktyvos. Esama ne tik laimėjimų, bet ir trūkumų. Mūsų balsai parodys, kiek mes Parlamente galiausiai priartėjome prie bendrosios pozicijos.

Šiai direktyvai galėsiu pritarti, jei bus išlaikyta galimybė dirbti viršvalandžius. Estijoje viršvalandžiai nėra labai įprasti, bet norėčiau, kad žmonės – darbuotojai – patys nuspręstų, nori jie ar nenori dirbti viršvalandžius siekdami daugiau užsidirbti, plėsdami karjeros galimybes ar dėl kitų asmeninių priežasčių.

Pagal direktyvą viršvalandžių draudimas iš esmės reikštų, kad tam tikrais atvejais darbuotojai vis dėlto turėtų dirbti viršvalandžius, tik neteisėtai; kitaip tariant, be papildomo atlygio ar teisinės apsaugos. Nė vienas šito nenorime.

Antra, tokiai mažai šaliai, kaip Estija, svarbu, kad kaip kompensacija už viršvalandžius numatytas poilsio laikas būtų suteikiamas tinkamu laiku atidirbus viršvalandžius. Reikalavimas, kad kompensuojamasis poilsio laikas būtų suteiktas tuojau pat, gali sukelti su darbo organizavimu susijusių problemų, ypač sektoriuose, kuriuose trūksta darbo jėgos.

Trečia, budėjimo valandos yra darbo valandos. Norėčiau padėkoti Prancūzijai, Europos Sąjungai pirmininkaujančiai šaliai, už direktyvos klausimų sprendimą ir pagalbą kuriant bendrą poziciją.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pagrindinis šio Tarybos pasiūlymo tikslas yra nuvertinti darbą, didinti išnaudojimą ir užtikrinti didesnes darbdavių pajamas, didesnį ekonomikos ir finansų grupių pelną, nustatant vidutiniškai 60–65 val. darbo savaitę, mažesnius darbo užmokesčius ir neaktyvaus darbo laiko sampratą.

Tai vienas iš akivaizdžiausių kapitalistinio išnaudojimo pavyzdžių, kuris kelia grėsmę viskam, kas yra pasakyta apie galimybes derinti darbą ir šeimą. Šis pasiūlymas –tai žingsnis beveik šimtą metų atgal, kai darbuotojai, kurie yra žmonės, o ne staklės, sunkiai išsikovojo savo teises. Todėl mes atmetame šią gėdingą Tarybos poziciją ir raginame narius balsuojant įsiklausyti į darbuotojų protestus ir užkirsti kelią didesnei socialinei įtampai, neleisti žengti atgal ir XXI a. grįžti prie vergovės.

Kad sukurtume daugiau socialines garantijas turinčių darbo vietų, šiuo krizės ir nedarbo laikotarpiu darbo savaitę turime trumpinti laipsniškai, nemažindami darbo užmokesčio ir gerbdami darbuotojų orumą.

  Jim Allister (NI). - Gerb. pirmininke, aš kategoriškai priešinuosi tam, kad iš Jungtinės Karalystės būtų atimta teisė naudotis galimybe dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui pagal Darbo laiko direktyvą. Aš iš tikrųjų norėčiau atimti šio Europos Parlamento teisę, mėginančio atimti iš mano šalies tą galimybę. Manau, kad darbo valandų kontrolė yra išimtinai nacionalinės priežiūros, o ne Briuselio diktato klausimas.

Jei Didžiosios Britanijos darbuotojams jų pačių išrinkta vyriausybė leidžia dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę, tai kodėl šis klausimas turėtų rūpėti toms šalims, kurių vyriausybės tai draudžia? Atvirai, tai turėtų būti ne jūsų reikalas. Tačiau šis klausimas labai svarbus Didžiosios Britanijos verslui, ypač tuomet, kai per ekonomikos nuosmukį patiriamas milžiniškas spaudimas, kai pagrindinis ekonomikos atsigavimo veiksnys yra kuo daugiau lankstumo ir mažiau, o ne daugiau, reguliavimo. Didinti gamybą, siekti savo prekes parduoti namuose ir užsienyje, kurti palankesnės sąlygos verslo plėtrai turėtų būti visų mūsų rūpestis.

Tačiau šiuo atveju ideologai ketina visiems primesti savo brangią socialinę darbotvarkę, net jei ji nepageidaujama. Pats laikas šiems Rūmams sudėlioti prioritetus. Gera pradžia būtų atmesti ketinimą panaikinti Didžiosios Britanijos galimybę dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę.

  Csaba Őry (PPE-DE). – (HU) Neseniai pastebėjome, kad visuomenė su ypatingu susidomėjimu stebi šio klausimo nagrinėjimą ir ypač tuos aspektus, kuriuos mes taip pat svarstome, t. y. galimybės dirbti daugiau nei 48 val. ir budėjimo laiko klausimus. Dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. nuolat girdime du argumentus: pirma, dėl požiūrio į lankstumą, antra, laisvės rinktis klausimą. Atrodo, kad mes elgiamės taip, tarsi darbdaviai ir darbuotojai išties būtų lygūs partneriai, nors taip nėra, ir viena iš akivaizdžių darbo įstatymo prievolių ir funkcijų būtent ir yra atitaisyti šią nelygybę. Kaip pasakė socialinės pakraipos politikai, elgeta turi tokią pat teisę miegoti po tiltais, kaip ir milijonierius, šia prasme mes, be abejo, kalbame apie sutarties laisvę. Bet iš tikrųjų mes kalbame apie nelygią padėtį, kuri ne tiek skatina lankstumą, kiek išlaiko šią nelygybę.

Be to, lankstumas labai gerai apibūdintas per pirmąjį Parlamento svarstymą suformuluotame sprendime. 26 savaites asmuo gali dirbti ištisas 72 valandas taip prisitaikydamas prie rinkos poreikių, didelių užsakymų apimčių ir didelių darbo krūvių. Be abejo, jam reikia ir pailsėti, todėl manau, kad tai ir turi būti direktyvos dėl darbo srities ir sveikatos apsaugos tikslas.

Dėl budėjimo laiko, tai jei vieną rytą knygyne ar drabužių parduotuvėje negalės apsilankyti klientas ar lankytojas, ar tai reikštų, kad pardavėjas dirba pagal neaktyvų budėjimo laiką, kuris dėl to turėtų būti apskaičiuojamas pagal kitą tarifą? Teisinga būtų manyti, kad jei darbuotojai savu laiku negali disponuoti laisvai, kaip norėtų, bet turi eiti į darbo vietą, šis laikas turi būti laikomas darbo laiku. Atlyginimas už atliktą darbą – tai visai kitas klausimas, dėl kurio darbdavys ir darbuotojų organizacijos gali derėtis; galima prisiderinti prie kiekvienos šalies tikrovės ir valstybės materialios gerovės, bet darbo laikas yra darbo laikas ir tokiu turi būti laikomas darbo laiku. Todėl aš sutinku su Teismo sprendimu, bet nesutinku ar nepritariu Tarybos kompromisui.

  Maria Matsouka (PSE). - (EL) Gerb. pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti A. Cercasą, nes dėl nepriimtinos Tarybos bendrosios pozicijos jis mums pateikė pagyros vertą pranešimą. Tiesą sakant, atrodytų, kad ir pirminis Komisijos pasiūlymas, ir Tarybos bendroji pozicija kelia didelę grėsmę darbuotojų sveikatai ir saugai, dar svarbiau – galimybei derinti darbą ir šeimą, ką iš tiesų ir stengiamės pasiekti. Tačiau kartu, o tai dar blogiau, šie konkretūs pasiūlymai parengti taip, kad laikantis ekonomikos neoliberalizmo reikalavimų ir nuostatų, siekiama sukurti viduramžių darbo sąlygas. Tai skatina būtent ši neoliberali strategija, kuria vadovaujantis pritariama ir skatinama vienašalė plėtra, darbuotojų išnaudojimas, bedarbiai ir galiausiai siekiama suskaldyti profesinių sąjungų judėjimą. Aišku, kad dabartinės ekonomikos aklavietės ir socialiniai neramumai kilo dėl neoliberalaus modelio struktūrinės krizės, todėl Tarybos bendrosios pozicijos derėtų atsisakyti ir pateikti naują pasiūlymą, kuris skatintų solidarumą, politinę lygybę ir socialinį teisingumą.

  Marian Harkin (ALDE). - Gerb. pirmininke, šįvakar svarstome labai svarbų teisės aktą, ir mūsų diskusija, ir balsavimas Parlamente paskelbs labai aiškią žinią ES darbuotojams ir jų šeimoms.

Airijoje svarstydami socialinę politiką, mes užduodame klausimą: ar mes arčiau Bostono, ar Berlyno? Šio vakaro diskusijos aplinkybėmis mums reikia būti arčiau Berlyno, t. y. ar Berlynas, ar iš tiesų Paryžius gali padaryti pažangą darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugos klausimu. Klausiausi V. Létard, kuri prašė mūsų elgtis atsakingai, ir manau, kad A. Cercas ką tik taip ir pasielgė.

Praėjusią savaitę per Tarybos posėdžio diskusiją dėl Lisabonos sutarties Taryba įsipareigojo stiprinti darbuotojų teises. Dabar Taryba ir Parlamentas turi galimybę kaip tik tai ir padaryti. Be to, kai Parlamente dažnai kalbame apie galimybę derinti darbą ir šeimą, visi pritariamai linksi. Mes vėl turime galimybę padėti užtikrinti Europos piliečiams derinti darbą ir šeimą.

Ir atminkite, kaip jau minėjo J. A. Silva Peneda, 48 val. per savaitę – tai aštuonios valandos per dieną šešias dienas per savaitę. P. Bushill-Matthews kalbėjo apie dvylika valandų per dieną septynias dienas per savaitę dirbančią moterį, tarsi tai būtų įmanoma. Tai visiškai netoleruotina ir mums nederėtų būti tokio išnaudojimo bendrininkais.

Kai anksčiau sakiau, šio vakaro diskusijos ir mūsų balsavimas dėl šio pranešimo Europos piliečiams pasiųs aiškų signalą. Turime aiškiai paskelbti, kad gyvuoja socialinė Europa.

  Georgios Toussas (GUE/NGL). - (EL) Gerb. pirmininke, Tarybos bendroji pozicija dėl darbo laiko organizavimo nukreipta prieš darbą, todėl pagrįstai sukėlė valstybių narių darbuotojų protestų audrą. A. Cercaso pranešime neliečiama pagrindinė bendrosios Tarybos pozicijos reakcingų pasiūlymų dalis. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime pripažįstama nemokamo, neaktyvaus darbo laiko samprata, reiškia, jog sutinkama darbo laiką skirstyti į aktyvų ir neaktyvų. Prekybos centrų, ligoninių darbuotojai, gydytojai ir paslaugų teikėjai dirba pagal apgailėtiną darbo grafiką, verčiami pasilikti darbo vietoje dvylika ar keturiolika valandų per dieną. Pranešime dabar keturių mėnesių vidutinis darbo laikas didinamas iki dvylikos mėnesių, išlaikoma galimybė dirbti daugiau nei 48 val., priešinamasi nustatytam paros darbo laikui, užmokesčiui už viršvalandžius, budėjimo dienoms ir apskritai kolektyvinėms darbo sutartims ir talkinama darbdavių pastangoms lanksčias užimtumo formos padaryti įprastas, o tai smarkiai ir skausmingai atsilieptų socialinio draudimo sistemoms. Šiandien, kai didėjantis darbo našumas sudaro sąlygas mažinti darbo laiką ir didinti laisvalaikį, tokio pobūdžio pasiūlymas yra nepriimtinas, todėl mes iš esmės nepritariame Tarybos bendrajai pozicijai ir A. Cercaso pasiūlymui.

  Juan Andrés Naranjo Escobar (PPE-DE). – (ES) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, norėčiau pradėti pažodine citata iš jūsų dokumento, kuriame pristatoma atnaujinta socialinė darbotvarkė. Jame teigiama: „Komisija taip pat ragina visas valstybes nares parodyti pavyzdį ratifikuojant TDO konvencijas…“

Tačiau šiandien čia svarstome direktyvą, pagal kurią ketinama panaikinti šiuos kriterijus sudarant valstybėms narėms sąlygas per tris mėnesius nustatyti vidutiniškai 60–65 val. darbo savaitę.

Ar tai nuoseklu, Komisijos nary? Ar galime priimti savo pačių pasiūlymams prieštaraujančius teisės aktus? Šios direktyvos tikslas yra nustatyti būtinas taisykles, kurios užtikrintų darbuotojų sveikatos apsaugą ir saugą, pasitelkiant dvi priemones: poilsio laikotarpius ir darbo savaitės ribojimą.

Abiem atvejais yra išimčių, bet mes nekalbame apie išimtis, Komisijos nary, kaip pats sakėte. Ne, mes kalbame tik apie leidžiančias nukrypti nuo pagrindinių šios direktyvos dalių nuostatas.

Lankstumas čia nepasiteisinimas. Darbo valandų didinimo negalima painioti su įmonėms ir darbuotojams reikalingu lankstumu. Direktyvoje labai plačiai numatyti sezoniniai svyravimai, didžiausio gamybos intensyvumo laikotarpiai ir tam tikros veiklos poreikiai.

Komisijos nary, visi nori siekti užimtumo ir socialinio saugumo tikslo, kitaip tariant sėkmingai suderinti asmeninį gyvenimą, šeimą ir darbą. Kad taip įvyktų, privalome siekti plėtoti bendradarbiavimo kultūrą ir skaidrumą ir sudaryti sąlygas kolektyvinei savivaldai atlikti savo vaidmenį organizuojant darbo laiką.

Gerb. pirmininke, kai rugsėjo mėn. Taryba priėmė bendrąją poziciją, buvo prasta žinia dėl socialinio dialogo. Esu įsitikinęs, kad jei tvarkyti ir organizuoti darbo laiką būtume leidę kolektyvinei savivaldai, dabar jau turėtume susitarimą.

Esu tikras, kad balsavimo diena, kai visi rimtai įvrtisime savo pareigas, visiems bus gera diena.

Kartais keisti yra gerai, bet lygiai taip pat gerai yra išsaugoti tas dalis, kurios mus labiausiai vienija ir mažiausiai skaldo, tvirtina Europą, kad dėl to socialinė Europa po išgyvenamų sunkumų pasirodytų sustiprėjusi. Turime primygtinai siekti ir ekonominės, ir socialinės pažangos, nes jos viena su kita nedalomai susijusios.

  Pier Antonio Panzeri (PSE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, nors ir vertinu A. Cercaso darbą, iš pradžių norėčiau pasakyti, kad visiškai nebuvo aišku, kodėl reikėjo keisti šią direktyvą dėl darbo laiko organizavimo, ir norėčiau, kad per šią diskusiją būtų patvirtinti Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto balsavimo rezultatai.

Šiandien su mumis yra gydytojų, rytoj Strasbūre bus visos Europos darbuotojų atstovų, kuriuos sušaukė Europos profesinių sąjungų konfederacija. Jie čia susirinks siekdami akivaizdai parodyti, kad Tarybos pasiektą susitarimą dėl direktyvos laiko netinkamu, o dėl visa kita, kažin, ar galėtų būti kitaip?

Mes norime nusistatyti du aiškius tikslus. Pirmasis būtų Europos Sąjungoje išlaikyti daugiausia 48 val. darbo savaitę. Taip būtų atsisakyta išlygos dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val., pagal kurią šią ribą galima apeiti ir darbo savaitė galėtų siekti 60–65 val. Antrasis tikslas susijęs su budėjimo laiku, kuris negali būti laikomas neaktyviu darbo laiku, bet visais aspektais jį privalu laikyti darbo laiku, lygiai kaip dera užtikrinti medicinos darbuotojų teisę į kompensuojamojo poilsio laikotarpį.

Šiems tikslams gali ir turėtų pritarti visi Parlamento nariai, nes jie yra tas kelias, kuris neleidžia Europos konkurencijoms veiksniams virsti socialinio dempingo ir didesnio darbuotojų išnaudojimo priežastimi. Aš nuoširdžiai viliuosi, kad, kaip EP nariai, mes galime pritarti šioms pozicijoms, nes jos iš tiesų parodo naują socialinę Europą.

  Patrizia Toia (ALDE). – (IT) Gerb. pirmininke, Tarybos pasiūlymas, griaunantis praeityje pasiektą pusiausvyrą (turiu galvoje L. Cocilovo puikų darbą šioje srityje), nesulaukia mūsų paramos, nes jis reiškia žingsnį atgal daugybės darbo, darbo ir gyvenimo derinimo, darbo saugumo klausimų požiūriu ir todėl, kad šis pasirinkimas reiškia mažesnes darbuotojų ir galiausiai visų mūsų, mūsų vaikų ir paprastų piliečių teises.

Be to, nenoriu, kad šis argumentas, kadangi ginami sveikatos priežiūros darbuotojai, būtų profesinių sąjungų nario ar pritariančiojo kolektyvinėms darbo sutartims asmens argumentas. Nei viena, nei kita; kaip politikas, aš neveikiu bendrovių ar profesinių sąjungų vardu, aš veikiu piliečių vardu. Priimdamas sprendimus, galvoje turiu juos, jų socialines teises, kurios, manau, yra pagrindiniai Europos principai. Todėl negaliu toleruoti Europos, kuri nežengia pirmyn koja kojon su pasauliu, Europos, kuri, atvirkščiai, priimdama sprendimus, daro milžiniškas klaidas ir saugos silpninimą painioja su lankstumu ir laisve. Viskas tampa kur kas pavojingiau dabar, kai Europa išgyvena pačią sunkiausią krizę, kai gerovės ir augimo perspektyvų yra nedaug.

Gerb. V. Létard, Taryba ir Komisija, jei nesuprasime, kad šiandien milijonams darbuotojų gresia pavojus prarasti darbo vietas, patekti į prastą ir pavojingą padėtį ir, be abejo, neturėti galios sudaryti savanorišką sutartį, išskyrus dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val., tuomet turiu pasakyti, kad iš tikrųjų nė nenumanome, kas iš tiesų vyksta Europos piliečių socialiniame ir šeimos gyvenime.

Todėl mes pritarsime A. Cercaso pasiūlymams ir viliamės, kad visi EP nariai padarys tą patį. Turiu pasakyti, kad Tarybos nenoras derėtis šiame tarpsnyje, verčia mus siekti pergalės per diskusijas ir derybas derinimo procedūros metu.

  Gabriele Stauner (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, budėjimo laikas – tai darbo laikas, kaip nusprendė Europos Teisingumo Teismas. Iš tiesų valstybės narės jau prie to puikiai prisitaikė ir dėl to nebankrutavo nė viena ligoninė ar kita institucija.

Be to, per budėjimo laiką, kurį mes čia svarstome, darbuotojai turi būti darbe, taigi visa tai reguliarus budėjimas, o tai visai kitas klausimas. Mano nuomone, budėjimo laiką skirstyti į aktyvų ir neaktyvų laiką, galbūt vėliau apytikriai apibrėžtą, tačiau bet kuriuo atveju pasirinktinai, ir apytikriai jį paskaičiuoti yra absurdas. Juk kalbant teisine kalba darbuotojai pavaldūs darbdaviams, turi vykdyti jų nurodymus ir negali sau leisti patiems skirstyti laiko.

Aš iš principo nepritariu individualioms sutartims dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. Juk visi žinome, kad darbo santykius apibūdina ne vienoda padėtis, bet nuolatinis ekonomiškai stipresnių darbdavių ir nuo savo gebėjimo dirbti priklausančių darbuotojų prieštaravimas. Iš tikrųjų atskiras darbo įstatymas buvo parengtas būtent siekiant šiems santykiams suteikti pusiausvyros. Jei reikės, nuo savo darbo priklausantys darbuotojai, kad išgyventų ir išlaikytų šeimas, rizikuos savo sveikata. Per ekonominį sunkmetį, tokį, kurį kaip tik dabar išgyvename, beje, dėl nekompetentingų valdytojų priimtų klaidingų sprendimų, darbuotojai patiria vis labiau didėjančią priespaudą. Vis dėlto žmonės – ne mašinos, galinčios dirbti be pertraukos visą laiką.

Manau, jog Tarybos pozicija šiuo klausimu yra nepriimtina. Aš tvirtai pritariu mūsų komiteto pranešimui ir savo kolegos J. A. Silvos Penedo pozicijai ir per derinimo procedūrą viliuosi protingo, humaniško sprendimo.

  Marie Panayotopoulos-Cassiotou (PPE-DE). - (EL) Gerb. pirmininke, Tarybos pozicija ir pirmininkaujančios Prancūzijos pastangos buvo naudingos tik tuo, kad mes vėl svarstome problemą. Prieš Kalėdas prisimename Charleso Dickenso romaną „Kalėdų giesmė“, kuriame tam tikros Europos šalies darbdavys nesuteikia sunkiai dirbančiam darbuotojui atostogų. Norėtume, kad ši Kalėdų giesmė baigtųsi. Pavyzdžiui, Graikijoje, balsavo mažuma ir nepritarė kompromisui. Graikija nuolat pritardavo 48 val. darbo savaitei ir be darbdavių ir darbuotojų dialogo ir susitarimo nenori jokių darbo laiko organizavimo pakeitimų. Mes mieliau pasirinktume nematyti rytoj vyksiančios darbdavių ar darbuotojų demonstracijos, kaip teigė mano kolegos nariai. Mes labiau pritartume socialiniam dialogui ir kolektyvinėms darbo sutartims.

Vienas iš mano kolegų narių paminėjo vidurmažius. Tačiau viduramžiais sekmadienį laikydavo išeigine diena. Sekmadieniais nedirbdavo net vergai, o šiandien iš direktyvos išbraukėme tai, kad sekmadienis privalo būti įtrauktas į darbuotojo išeigines dienas. Todėl buvo pateikti du pakeitimai ir aš raginu Rūmus jiems pritarti, kad į Parlamento pasiūlymą būtų įtraukta ši Europos civilizacijos dalis, ir viliuosi, kad tam pritars visi garbingi nariai, kurie, kaip suprantu, naudoja savo neaktyvų darbo laiką, o jiems mokama kaip už įprastą darbo laiką. Rytoj turėtume neįtraukti į laiko apskaitą tų narių, kurių Parlamente nebus.

  Richard Falbr (PSE). – (CS) Iš esmės nuo Mastrichto sutarties, kuri daugeliui reiškė neoliberalią ekonomikos politikos pergalę, ratifikavimo mes buvome po truputį vykdomo sutelkto puolimo prieš Europos socialinį modelį liudininkai. Atsisakę J. M. Keyneso bendrosios socialinės ekonomikos modelio, pagal kurį socialinis dialogas ir stipri valstybės intervencija laikomi įprastais dalykais, atsidūrėme ten, kur esame šiandien. Neoliberalus kapitalizmas visiškai žlugo ir pagalbos kreipiamasi į valstybę, kurios įtaka sumažinta iki minimumo.

Nesuprantu, kaip galima buvo „prastumti“ tai, ką pritarus Komisijai pateikė Taryba. Gal tai turėtų būti dar vienas žingsnis socialistinio kapitalizmo turtuoliams ir piemenų kapitalizmo vargšams link? Grįžimas į XIX a. niekam gero neduos. Todėl turime kategoriškai atmesti direktyvos projektą, kol į jį nebus įtraukti pranešėjo Alejandro Cercaso pasiūlyti pakeitimai.

  Mihael Brejc (PPE-DE). - (SL) Šioje direktyvoje nenumatoma 40 val. darbo savaitės prailginti iki 60 val. darbo savaitės. Taip pat nereikalaujama, kad darbuotojai dirbtų 60–65 val. (kartu su viršvlandžiais) per savaitę. Atvirkščiai, joje nustatomas pagrindas ir sąlygos, kurie leistų tai pasiekti. Dėl šios priežasties 60 val., kurias mes svarstome, negalima prilyginti dabartinėms nacionalinės teisės nuostatoms, kai pagal jas darbo laiką ribojamas iki iki 40 val. per savaitę ar mažiau. Taip lyginti nedera, nes tuomet direktyva aiškinama klaidingai.

Tačiau pagal šią direktyvą neribojamas maksimaliai galimas darbo laikas. Šiandien niekas nepaminėjo, kad daugelis finansų institucijų, advokatų kontorų, investicinių bendrovių darbuotojų ir pan., paprastai net neprašomi dirba 60, 70 ar daugiau valandų per savaitę. Šioje direktyvoje nustatoma viršutinė neviršijama riba.

Turime save įsivaizduoti ir darbdavių vietoje, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, kurioms, be abejo, labai sunku išlikti rinkoje, kai susiduria su daugybe formalių kliūčių. Turime suprasti jų padėtį, ypač kai tam tikrais laikotarpiais jie turi sutelkti visas jėgas, kad įvykdytų visus sutartinius įsipareigojimus, ir, be abejo, kai žmonėms tenka ilgiau dirbti. Vis dėlto tai vyksta darbuotojo sutikimu ir, žinoma, už papildomą atlygį, o ne tiesiog automatiškai kiekvieną savaitę.

Trumpai kalbant, budėjimo laiko sistemos taip pat labai skiriasi. Visi minėjome gydytojus, bet užmirštame, pavyzdžiui, stovyklas, šeimos valdomus viešbučius ir daugybę paslaugų sektorių, kai žmonės dirba, budi ir turi būti pasirengę iškvietimui. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad manau, jog Taryba pasiūlė savotišką kompromisą ir mes, matyt, pereisime prie derinimo ir viliuosi, kad rasime protingą sprendimą.

  Anja Weisgerber (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, aš sutinku su pranešėjui, kad privalu laikytis principo, kad visas budėjimas turi būti laikomas darbo laiku. Manau, kad šiuo požiūriu bendroji pozicija keistina. Pagal bendrąją poziciją netgi numatoma galimybė neaktyvią budėjimo dalį laikyti poilsio periodu. Dėl to budėjimo laikas gali siekti 72 val. darbo laiko maratonus, o tam nevalia sudaryti sąlygų nė vienoje valstybėje narėje. Todėl džiaugiuosi, kad komitetas priėmė mano pakeitimus.

Tačiau prašyčiau atsižvelgti į tai, kad Darbo laiko direktyva taikoma ne tik gydytojams, bet ir daugybei kitų įvairių profesijų, o budėjimas yra daugelio kitų darbuotojų darbo dalis. Pavyzdžiui, direktyva apima priešgaisrinės apsaugos darbuotojus, kurie budėdami gali miegoti ar pramogauti. Todėl priešgaisrinės apsaugos darbuotojai ginčijasi dėl galimybės, leidžiančios nukrypti nuo maksimalios darbo savaitės.

Todėl aš pritariu galimybei vietoje ieškoti poreikius atitinkančių sprendimų pasitelkiant kolektyvines, o ne individualias sutartis dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. Anksčiau šiuo klausimu šalys derėjosi dėl praktika grindžiamų kolektyvinių susitarimų. Aš tvirtai pritariu tokiam laisvų kolektyvinių derybų stiprinimui.

Be to, naujos kolektyvinės sutartys dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. yra kur kas palankesnės darbuotojams nei esama tvarka. Sutartys dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val. galimos tik sutikus suinteresuotam darbuotojui, o šio sutikimo nevalia duoti kartu su įdarbinimo sutartimi. Jei balsuosime prieš šią galimybę sudaryti kolektyvinius susitarimus, mes rizikuojame, kad Darbo laiko direktyva iš viso nebus persvarstoma ir kyla pavojus dėl galimybių sudaryti darbuotojams palankias sutartis dėl galimybės dirbti daugiau kaip 48 val.

Todėl aš balsuosiu prieš pakeitimus, kuriais siekiama atsisakyti galimybės dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui, nes palankiai vertinu laisvas kolektyvines derybas ir vietoje priimamus poreikius atitinkančius sprendimus.

PIRMININKAVO: L. COCILOVO
Pirmininko pavaduotojas

  Mario Mauro (PPE-DE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, mūsų darbo vaisius yra ne tik prekių gamyba ir paslaugų teikimas, bet gyvenimo tikslo pasiekimas, to troškimo, kuris skatina mus ieškoti laimės, išsipildymas. Dėl to privalome apdairiai priimti sprendimus dėl darbo politikos ir turėti drąsos ginti savo įsitikinimus.

Todėl manau, kad Parlamentui būtų protinga pritarti derinimo procedūrai pritariant pranešėjo pozicijai, svarbiausia J. A. Silvos Penedo pakeitimams. Šia prasme sveikatos priežiūros darbuotojų budėjimo laikas turėtų būti be išlygų pripažįstamas darbo laiku; tai neabejotinai privalu užtikrinti.

  Stephen Hughes (PSE). - Gerb. pirmininke, daugybė žmonių klysta manydami, kad jei priimsime Alejandro Cercaso pasiūlytą poziciją, jie nebegalės dirbti daugiau nei vidutiniškai 48 val. per savaitę, t. y. dirbti papildomai ir viršvalandžius. Tai, be abejo, netiesa.

Mes iš principo nepritariame galimybei dirbti daugiau nei 48 val., nes tai sveikatos apsaugos ir saugos įstatymas, bet vietoj dabar vidutiniškai keturiems mėnesiams prilygstančio darbo laiko, mes pasiūlėme vidutiniškai dvylikai mėnesių prilygstantį darbo laiką. Tai teikia nepaprasto lankstumo asmenims ir įmonėms planuojant darbo laiką. Tiesą sakant, tokį lankstumą, kurio siekė pati Taryba nustatydama 60–65 val. per savaitę ribą, atsižvelgiant į vidutinį laikotarpį. Mes šito nedarėme. Mūsų siūloma lankstumo priemonė yra kur kas geresnė, nei suteikiama galimybė dirbti daugiau nei 48 val. esant darbdavio ir darbuotojo susitarimui; įmonėms ir asmenimis tai kur kas geresnis pasirinkimas. Viliuosi, kad po šių diskusijų žinia bus paskelbta labai griežtai.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Sumanymas laiką skirstyti į aktyvų ir neaktyvų yra pavojingas ir nesąžiningas požiūris. Jei dalis darbo vietoje praleisto laiko ir viso ar iš dalies skirto darbdavio pavestoms pareigoms atlikti nepanaudojama konkrečioms užduotims atlikti, toks laiko tarpas negali būti laikomas poilsio periodu. Juk nė vienas darbuotojas to laiko negali praleisti su šeima ar jo tvarkyti taip, kaip norėtų. Už tą laiką turėtų būti mokama pagal tą patį tarifą.

Kitas klausimas susijęs su galimybe, tariamai darbuotojui sutinkant, ilginti budėjimo laiką nemokant atitinkamo atlyginimo. Tai ypač turi įtakos gydytojams. Įdomu būtų sužinoti, ar kuris nors pacientas, geriausia, kad tai būtų Europos Tarybos narys, mielai sutiktų būti operuojamas gydytojo, jau budėjusio 23 val. Tai ne tik gydytojo darbo teisių, bet ir paciento teisių pažeidimas. Lenkijoje ligoninės atsisako samdyti gydytojus, kurie atsisako pasirašyti išlygą dėl susitarimo dirbti daugiau nei 48 val. Rūmams norėčiau priminti, kad teisė į aštuonių valandų darbo dieną buvo iškovota prieš Antrąjį pasaulinį karą.

  Silvia-Adriana Ţicău (PSE). – (RO) Socialinė Europa turi užtikrinti, kad visi Europos piliečiai gali neblogai gyventi iš atlyginimo. Tinkamas darbas turi užtikrinti tinkamą pragyvenimą.

Pagarba darbuotojams rodo nustatyti darbo ir poilsio laikotarpiai, kurie sudaro sąlygas atsipalaiduoti ir pakankamai laiko praleisti su savo šeimomis. Vaikus turi mokyti ir prižiūrėti jų tėvai, bet jei pastarieji turi mažiau laiko ar visai neturi sąlygų būti su šeima, tai gali turėti neigiamos įtakos vaikų auklėjimui. Nė vienas darbdavys negali leisti sau prašyti darbuotojo dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę.

Manau, kad darbo laiko direktyvoje daugiau dėmesio reikia skirti konkrečiai aplinkybėms dėl medicinos darbuotojų budėjimo laiko. Aš pritariu A. Cercaso pranešimui, kuriame siekiama saugoti darbuotojų interesus neignoruojant teisėtų darbdavių interesų ir suteikiant darbuotojams galimybę darbo valandas pasirinkti pagal savo poreikius. Aš taip pat pritariu pakeitimams, kuriuose pabrėžiama kolektyvinių darbo sutarčių svarba.

  Dragoş Florin David (PPE-DE). – (RO) Dabartinėmis finansų krizės, kuri tiesiogiai veikia Europos piliečių ekonominį ir socialinį gyvenimą, aplinkybėmis, darbo laiko direktyva yra pagrindinė Europos socialinės politikos dalis.

A. Cercaso pranešime pateikiamas logiškas ir nuoseklus požiūris į išvadų dėl direktyvos taikymo valstybių narių lygmeniu vertinimą. Dabar ši direktyva yra lanksti apsaugos lygį apibrėžianti priemonė, pagal kurią neleidžiama sudaryti sąlygų imtis darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugos atžvilgiu žalingų veiksmų.

  Jan Tadeusz Masiel (UEN). – (PL) Gerb. Pirmininke, kadangi diskusijos artėja prie pabaigos, norėčiau keliais žodžiais išreikšti pritarimą A. Cercaso pranešimui ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto priimtai pozicijai, kuri išlieka nepasikeitusi nuo 2005 m. ir buvo patvirtinta per lapkričio 6 d. balsavimą.

Mūsų komitetas turėjo užtektinai laiko apsvarstyti ir tikiuosi, kad mūsų komitete balsavimo rezultatas bus matomas poryt per plenarinį posėdį vyksiantį balsavimą. Mes balsavome iki galo atsižvelgdami į Europos socialinį acquis, kuriuo senbuvės valstybės narės dalijasi su naujosiomis, rodydamos mums pavyzdį ir remdamos. Birželio mėn. Taryboje pasiektas kompromisas yra nepriimtinas.

Mano rinkėjai ir ypač Lenkijos medicinos darbuotojų bendruomenė Parlamento veiklą stebi su tam tikru nerimu. Jie pagrįsta įrodinėja, kad turėtų būti atlyginta už visą darbo laiką, o ne tik už aktyvaus budėjimo laiką. Tarybos kompromise iš tiesų kalbama apie galimą lankstumą socialinių partnerių ir kolektyvinių susitarimų lygmeniu. Vis dėlto Lenkijos darbuotojai mano stokojantys galios derėtis su darbdaviais ir jiems reikalinga tvirta Europos Parlamento parama.

  Gabriela Creţu (PSE). – (RO) Per ilgas diskusijas dėl šio pranešimo buvo reiškiamas susirūpinimas, kad rytoj balsuojant galime nepasiekti per pirmąjį svarstymą įgytos balsų daugumos, nes dabar prisidėjusieji gali pakeisti šių rūmų galios pusiausvyrą.

Tikra tiesa, kad Taryboje dešiniosios vyriausybės užėmė tą pačią poziciją nepaisydamos geografinės padėties – rytuose ar vakaruose. Tačiau reikia išnagrinėti dar vieną klausimą. Rytų Europos darbuotojai turėdami tą pačią nuomonę pritaria Europos Parlamento siūlomiems pakeitimams, nors Taryba juos atmeta. Rumunijos profesinės sąjungos, kurioms rytoj čia, Strasbūre, taip pat bus atstovaujama, taip pat sužinos, kad jų įgytos teisės nėra įgytos kartą ir visiems laikams ir kad jas reikia nuolat ginti. Jų žinia paprasta: kur kas veiksmingesnis esamų problemų sprendimas nei neribotos darbo valandos turi sustabdyti nevaldomą darbo vietų, mokant menką darbo užmokestį, steigimą, tarp jų ir darbuotojams iš Rytų Europos.

  Jacek Protasiewicz (PPE-DE). – (PL) Gerb. Pirmininke, neabejoju, kad darbuotojų gerovė ir jų sauga darbo vietose – tai klausimai, kurie svarbūs kiekvienam šios diskusijos dalyviui.

Tačiau visi žinome, kad dabartinė Darbo laiko direktyva reikalauja tam tikrų pakeitimų. Kyla klausimų dėl tokių pakeitimų pobūdžio ir tikslo. Į šiuos klausimus nėra paprasta atsakyti ir dėl jų ir šiuose Rūmuose, ir Taryboje jau daug metų kyla karštos diskusijos. Galiausiai Taryba pasiūlė protingą kompromisą. Dabar sunku tikėtis, kad šalių vyriausybės, kurių dauguma taiko galimybę dirbti daugiau nei 48 val., staiga jos atsisakys, ypač dabartinės ekonomikos krizės aplinkybėmis. Ypač norėčiau, kad į tai atsižvelgtų tie nariai, kurie ragina užimti tvirtą poziciją dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val.

Gerb. pirmininke, Lenkijoje yra išmintinga patarlė, kad geriausia yra gero priešas. Norėčiau pabrėžti, kad turime patikimą kompromisą ir mums derėtų jį priimti Europos darbuotojų gerovės labui.

  Proinsias De Rossa (PSE). - Gerb. pirmininke, aš pritariu A. Cercaso paketui. Manau, kad šios diskusijos esmė yra ta, kad žmonės yra socialinės būtybės; jie – ne mašinos ir darbo vietoje su jais nedera elgtis kaip su mechanizmais. Asmuo, pateikiantis darbdaviui prašymą dėl darbo, neturi laisvės atsisakyti pasirašyti dokumento, kuriame teigiama, kad jie patys atsisako teisės į Darbo laiko direktyvoje numatytą apsaugą. Taigi argumentas, kad galimybės dirbti daugiau nei 48 val. panaikinimas yra tam tikras laisvės suvaržymas, nėra teisingas; iš tiesų tai kova su darbuotojo, kuriam reikia dirbti, kad gyventų, privalomu darbu.

Manau, kad dabar keturiolikoje valstybių narių taikoma galimybė dirbti daugiau nei 48 val. yra išpuolis prieš sumanymą kurti Europą, kuri grindžiama bendromis tinkamomis darbo ir gyvenimo sąlygomis, ir mums nevalia leisti tam įvykti.

  Valérie Létard, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, A. Cercasai, ponios ir ponai, be abejo, Darbo laiko direktyva turtinga simbolių, bet iš tiesų kelia principinius klausimus; vienas iš jų yra darbuotojų laisvė rinktis ir sveikatos apsauga bei sauga.

Būtent šiuo klausimu ir sunku pasiekti susitarimą. Kaip jau nurodžiau, Prancūzija ilgai priešinosi galimybei dirbti daugiau nei 48 val. Tačiau priėjome bendrą požiūrį. Kodėl? Nes direktyva neskirta žmonių teisėms menkinti ar socialiniam regresui sukelti.

Dėl budėjimo laiko, tai siekiama leisti valstybėms narėms šį klausimą spręsti ypatingai, atsižvelgiant į budėjimo laiką įeinančius neaktyvius periodus. Visos valstybės narės šio laiko klausimą sprendė ypatingai ir Taryba neturi jokio kito tikslo, kaip išlaikyti status quo – pusiausvyrą, kurią sutrikdė Teismo sprendimai.

Antra priežastis yra ta, kad atsižvelgiant į galimybę dirbti daugiau nei 48 val., bendroji pozicija sustiprina su tuo susijusių darbuotojų teises ten, kur galimybė dirbti daugiau nei 48 val., esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui, yra perkelta į nacionalinę teisę. Akivaizdu, kad prievolės naudotis šia leidžiančia nukrypti nuostata nėra. Galimybė dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui galioja nuo 1993 m. Tarybos pozicijoje iš tiesų numatytos apsaugos priemonės, kaip nurodė E. Lynne. Viliuosi, kad pragmatinis požiūris paims viršų. Į bendrąją poziciją neįtraukta nieko, kad verčia atsisakyti savo principų ar įsitikinimų.

Šiandien pirmininkaujanti Prancūzija Tarybos vardu jums sako, kad bendroji pozicija, neabejotinai, yra geriausias kompromisas siekti direktyvos persvarstymo atsižvelgiant į valstybių narių galių pusiausvyrą ir neatidėliotiną poreikį rasti sprendimą dėl budėjimo laiko. Būtent tai, ponios ir ponai, norėjau pasakyti savo įžanginėms pastaboms papildyti.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. – (CS) Norėčiau pritarti V. Létard žodžiams dėl išsamaus ir įdomaus diskusijų pobūdžio. Šiose diskusijose svarstomi labai svarbūs klausimai ir manau, kad dabar sprendimą turi priimti Parlamentas. Tada bus aišku, kokios turi būti tolesnių diskusijų ribos. Kadangi kai kurios per diskusiją garsiai išreikštos nuomonės neparodo tikrosios padėties, norėčiau tik pasakyti, kad pagrindinius dalykus būtų pravartu dar kartą aiškiai ir dalykiškai pakartoti.

Dabar galioja Darbo laiko direktyva. Direktyvoje teigiama, kad atskiros valstybės narės gali pasirinkti nustatyti galimybę dirbti daugiau nei 48 val. esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui. Dabar ši galimybė taikoma penkiolikoje valstybių narių. Taigi tai ne naujas, bet veikiau seniai žinomas faktas. Naujos direktyvos poreikį paskatino „SIMAP“ ir Jaeger bylos Teisingumo Teismo sprendimas, nes dėl jo daugelyje sistemų, kuriose tradiciškai esama daug budėjimų, padėtis tapo labai sudėtinga.

Aš taip pat norėčiau pareikšti, kad budėjimo laiko organizavimo padariniai įvairioms sistemoms ir įvairių valstybių narių, ypač mažesnių, kurių galimybės sutelkti darbuotojus iš kitų valstybių yra menkos ir kurios gali susidurti su palyginti dideliais sunkumais, atsiliepia įvairiai. Būtent todėl diskusijos yra tokios sudėtingos, nes, viena vertus, reguliuojant darbo laiką tam tikru mastu pažeidžiama darbuotojų apsauga, o kita vertus, ji taikoma daugybei labai opių sistemų, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar avarinėms tarnyboms, kaip antai, priešgaisrinės apsaugos ir kitoms.

Visi sprendimai turi savo padarinius ir manau, kad dabar turime puikią galimybę daryti pažangą. Ši pažanga bus diskusijų ir bendradarbiavimo visose institucijose rezultatas ir vienas iš svarbiausių žingsnių einant šiuo keliu bus šiais metais gruodžio mėn. 17 d. Parlamente vyksiantis balsavimas.

  Alejandro Cercas, pranešėjas. – (ES) Pirmiausia norėčiau padėkoti visiems visų frakcijų kolegoms nariams, nes manau, kad šiuose rūmuose didžioji dauguma teigia, kad žmonės – tai ne mašinos, ir kad svarbiausia yra žmogaus teisės. Po to galime kalbėti ir apie kitus dalykus, bet pradėti privalome nuo sveikatos, saugos ir šeimos.

Antra džiaugiuosi, kad derybose dalyvauja Taryba ir Komisija. Vėlu, bet geriau vėliau nei niekada.

Saugokitės pinklių. Direktyvoje, kuri yra jūsų bendrosios pozicijos rezultatas, nurodyta galimybė dirbti daugiau nei 48 val. yra ne tokia, kaip nustatyta 1993 m., kuri buvo laikina, sąlygiška ir taikoma tik ypatingu atveju. Komisijos narys paminėjo penkiolika šalių. Ne, vienoje šalyje apskirtai galima dirbti daugiau nei 48 val., o kitose esama galimybių dirbti daugiau nei 48 val. Tačiau jūs siūlote, kad ši galimybė būtų amžina ir taikoma visiems, padalydama Europą į šalis, kuriose pageidaujama ilgai dirbti ir kuriose nepageidaujama dirbti taip ilgai.

Mes nenorime, kad išimtys ir tai, kas laikina, virstų įprastu ir nuolatiniu dalyku, nes nenormalu žmonėms dirbti ištisus metus ir visą gyvenimą nematant šeimų ar nepajėgiant vykdyti savo, kaip piliečių, pareigų.

Manau, kad reikia pripažinti kai kuriuos faktus. Tai, kad darbuotojai ir gydytojai šiai direktyvai nepritaria, gerb. P. Bushillai-Matthewsai, yra faktas, o ne nuomonė. Nekalbėjau su 160 mln. darbuotojų ar 4 mln. gydytojų, bet kalbėjau su jiems atstovaujančiomis organizacijomis. Galbūt vieni ar kiti jums pritaria, bet aš jums laiduoju, kad didžioji dauguma jums nepritaria, nes visos jų organizacijos be išimties nepritaria tam, ką sakote.

Pagaliau norėčiau pakartoti tai, ką sakiau pradžioje. Trečiadienis bus labai svarbi diena, kad piliečiai vėl pradėtų tikėti Europa ir suprastų, kad šiose institucijose susirinko ne grupė beširdžių politikų, kurie galvoja tik apie ekonomiką, ar kitame pasaulyje gyvenantys biurokratai. Mes – su žmonėmis. Mes giname jų teises ir gruodžio mėn. 17 d. socialinė Europa bus sustiprėjusi. Po to mes derėsimės. Derėsimės vienodomis sąlygomis.

(Plojimai)

  Pirmininkas – Diskusija baigta.

Balsavimas vyks trečiadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Iles Braghetto (PPE-DE) , raštu. – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, ši direktyva bus lemiamas ekonomikos ir socialinės Europos kūrimo dokumentas.

Apskritai manoma, kad mes turėtume ir galime kurti darbo rinkos naujoves, gerinančias našumą ir kokybę pagal reikiamas lankstumo priemones neišnaudojant darbuotojų. Sąžiningų darbo sąlygų, į kurias visi turi neatimamą teisę, skatinimas užtikrina saugumą ir atliekamo darbo veiksmingumą. Todėl manau, kad Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto priimtas pasiūlymas yra suderintas.

Ypač derėtų nurodyti tai, kad, organizuojant medicinos darbuotojų pamainas ir poilsio periodus, būtinos reikiamos apsaugos priemonės siekiant užtikrinti ne tik patenkinamas sąlygas, bet taip pat ir pacientų saugos ir priežiūros kokybę ir mažinant klinikinį pavojų.

  Ole Christensen (PSE), raštu. – (DA) Džiaugiuosi, kad esu politinės frakcijos, t. y. Europos Parlamento Socialistų frakcijos, kuri nedaro kompromisų darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugos požiūriu, narė.

Teiginys, dėl padidėjusios konkurencijos, grindžiamos prastomis darbo sąlygomis, ir valstybių narių vidaus konkurencijos dėl ilgiausio darbo laiko, yra visiškai klaidingas ir iš kito laikotarpio. Neprieštarauju, kad dvi pramonės šalys susitartų dėl ilgesnio darbo laiko, kai pamatinis laikotarpis siekia vienerius metus ir daugiausia 48 val. per savaitę, bet tikrai nepritariu tam, kad darbdaviai turėtų galimybę samdyti darbuotojus individualios sutarties pagrindu ir taip įgyti galimybę taikyti įvairias išimtis.

Kažin, ko dar prireiks Jungtinei Karalystei, kad ji, gerindama milijonų darbuotojų sąlygas toje šalyje, pradėtų rimtas derybas ir laipsniškai naikintų galimybes dirbti daugiau nei 48 val.

Viliuosi, kad trečiadienį Europos Parlamentas pasakys, kad ateityje siekdama įveikti būsimus iššūkius Europa turėtų „dirbti sumaniau, bet ne sunkiau“.

  Corina Creţu (PSE), raštu. – (RO) Aš palankiai vertinu tai, kad šiame pranešime Europos kairiųjų socialinę viziją socialistų atstovai visiškai pagrįstai kritikuoja, kad sudarant sąlygas išlygoms dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val., pažeidžiamas principas neturėti jokių nuo teisės aktų, kurie susiję su darbuotojų sveikatos apsauga ir sauga darbo vietose, leidžiančių nukrypti nuostatų.

Nors lankstus darbo laikas, priklausomai nuo specifinio darbo pobūdžio ir kiekvieno asmens gebėjimo, gali duoti gerų rezultatų, negaliu neprisiminti daugybės darbuotojų išnaudojimo atvejų. Kalbu apie Rumuniją, kai dažnai viršvalandžiai nei skaičiuojami, nei už juos teisėtai mokama. Bet kuri įprastą darbo dienos laiką viršijanti veikla nėra darbuotojo ir darbdavio susitarimo rezultatas, bet diktuojama darbdavio valios ir jo nuožiūros. Nereikia nė minėti pavojaus sveikatai ir gyvybei tų, kurie papuolė į mėsmalę, iš kurios negali ištrūkti dėl baimės prarasti darbą.

Dažnai tai, kas pateikiama kaip konkurencijos darbe skatinimas, tėra tik išnaudojimo priedanga.

Todėl manau, kad ši 48 val. riba yra tinkamesnis pasirinkimas. Dėl budėjimo laiko manau, kad nesąžininga „neaktyvų budėjimo laiko periodą“ laikyti ne darbo, vadinasi, nemokamu laiku.

  Magda Kósáné Kovács (PSE), raštu. – (HU) Europos Sąjungoje jau yra veiksmingų reglamentų dėl darbo laiko organizavimo. Pagal juos vidutinis darbo laikas yra 48 val. per savaitę. Tai reiškia, kad darbuotojas gali dirbti aštuonias valandas šešias dienas per savaitę vidutiniškai daugiau kaip keturis mėnesius. Mano manymu, to užtektų, nes daugiau galiausiai kenkia našumui.

Tarybos kompromisui, kuriame yra ne tokios palankios, nei dabar galiojančios, taisyklės, be kitų šalių, nepritarė Belgija, Kipras, Ispanija ir tarp jų mano gimtoji Vengrija, Europos socialistams jis taip pat nepriimtinas.

Socialinė Europa negali būti vien tik tuščias šūkis net per ekonomikos sunkmetį. Per derinimo procedūrą Parlamento pranešėjas A. Cercas pasirodė esąs gana imlus, nustatęs galimą, pavyzdžiui, dėl lankstumo, 48 val. vidurkį per 12 mėnesių. Tačiau negalime priimti reglamento, pagal kurį būtų leidžiama 60–65 val., o kraštutiniais atvejais – net 70–72 darbo valandų per savaitę. Negalime pritarti ir pozicijai, pagal kurią būtų galima reglamentais suteikti neribotą galimybę dirbti daugiau nei 48 val. Pagrindinė priežastis yra ta, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai niekada nebus lygūs.

Dėl budėjimo laiko, veidmainiais laikau tuos, kurie mano, jog neaktyvūs budėjimo periodai nelaikomi darbo laiku. Aš pasiūlyčiau jiems trečiadienį, tądien, kai balsuosime, prieš Parlamento pastatą vyksiančioje demonstracijoje atsisėsti ir pakalbėti su keliais darbuotojais.

  Roselyne Lefrançois (PSE), raštu. – (FR) Jau daugiau kaip trejus metus Taryba ir Europos Sąjunga smarkiai nesutaria dėl šios Darbo laiko direktyvos.

Dvidešimt septynių ES užimtumo ministrų pasiektame susitarime numatoma daugiausia 48 val. darbo savaitė, bet esant galimybei galima pasirinkti leidžiančią nukrypti nuostatą, tam tikrais atvejais darbo savaitė gali būti prailginta iki 65 val. per savaitę.

Toks sprendimas yra nepriimtinas ir, kaip socialistė, aš privalau užtikrinti, kad milijonams darbuotojų susirūpinimą keliantys klausimai išgirsti, ir reikia kovoti siekiant užtikrinti ne tik, kad nebūtų jokių išimčių dėl 48 val. darbo savaitės, bet taip pat, kad skaičiuojant darbo laiką būtų atsižvelgiama į budėjimo laiką.

Todėl balsuosiu už A. Cercaso pranešimą vildamasi, kad jei pozicijos bus suderintos, mes pasieksime dokumentą, kuriame bus suderinta darbuotojų apsauga ir optimalus darbo organizavimas. Kaip Europos socialistai, mes bet kuriuo atveju ir toliau ginsime darbuotojus, nes dabar labiau nei bet kada anksčiau Europai reikalingas socialinis modelis, atitinkantis pažeidžiamiausių piliečių poreikius, ypač tų, kurie labiausiai patyrė ekonomikos ir finansų krizės padarinius.

  Lasse Lehtinen (PSE), raštu. – (FI) Gerb. pirmininke, retai ES teisės aktas turi įtakos tokiai daugybei žmonių. Milijonai darbuotojų gauna kalėdinę dovaną iš Parlamento, kuri yra arba jų darbo sąlygų gerinimo, arba Europos pirmosios direktyvos, kuri iš tikrųjų blogina žmonių darbo ir gyvenimo kokybę, pavidalo. Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas parodė gerą pavyzdį tobulindamas Komisijos pasiūlymą aiškiai pakeldamas rankas balsuojant. Darbo laiko nustatymas iš tikrųjų yra socialinis aspektas. Pernelyg daug Europos darbuotojų dirba 60–65 val. per savaitę, o milijonai lieka be darbo.

Ilgos darbo savaitės yra dažnesnis atvejis, nei nepagrįstos tariama pasirinkimo laisve. Darbuotojas laisvas rinktis: ilga darbo savaitė ar visai neturėti darbo. Net ir patobulintoje direktyvoje būtų pakankamai daug leidžiančių nukrypti nuostatų, sudarančių sąlygas lankstumo principams taikyti.

Komitetas priėmė mano pakeitimą į direktyvą įtraukti vadovaujamas pareigas einančius darbuotojus. Vadovui taip pat reikalinga įstatymo apsauga: jis taip pat gali pavargti.

Taryba ir Komisija nesutiko persvarstyti savo pozicijos budėjimo laiko klausimu. Tik sveikas protas sako, kad darbe praleistas laikas budint (nemiegant ar miegant), vis dėlto yra darbo laikas.

Europos Parlamentui įgaliojimus tiesiogiai suteikia Europos piliečiai. Dėl tos priežasties jo pareiga yra apsvarstyti ir tai, kas šiuo klausimu būtų geriausia Europos piliečiams.

  David Martin (PSE), raštu. – Aš balsuosiu už tai, kad būtų panaikinta galimybė dirbti daugiau nei 48 val. per savaitę. Esu įsitikinęs, kad ilgas darbo laikas kenkia žmogaus sveikatai, kelia didesnį nelaimingų atsitikimų darbo vietoje pavojų ir neigiamai veikia šeimą. Jungtinėje Karalystėje plačiai piktnaudžiaujama savanoriškai pasirenkama galimybe dirbti daugiau nei 48 val., kai pirmąją darbo dieną darbuotojai verčiami pasirašyti sutartį dėl galimybės dirbti daugiau nei 48 val.

  Mairead McGuinness (PPE-DE), raštu. – Diskusija dėl darbo laiko organizavimo sudėtinga. Tačiau patys sudėtingiausi klausimai yra galimybės dirbti daugiau nei 48 val. ateitis ir požiūris į budėjimo laiką.

„SIMAP“ ir Jaeger bylose Europos Teisingumo Teismas išaiškino pirminės Darbo laiko direktyvos darbo laiko apibrėžtį, kad būtų įtraukta neaktyvi budėjimo laiko dalis, kai darbuotojas nedirba, bet ilsisi.

2008 m. birželio 9–10 d. Tarybos susitarime neaktyvi budėjimo laiko dalis nelaikoma darbo laiku, jei šalies teisėje (praktikoje, kolektyviniuose susitarimuose) ar socialinių partnerių susitarimuose nenumatyta kitaip.

Pagal Tarybos direktyvą, pirminėje Darbo direktyvoje numatytam darbuotojo susitarimui dėl galimybės dirbti daugiau nei vidutiniškai 48 val. per savaitę keliami griežtesni reikalavimai siekiant užtikrinti darbuotojų sveikatos apsaugą ir saugą. Iš darbuotojų nebus reikalaujama dirbti daugiau kaip 60 val. per savaitę vidutiniškai tris mėnesius arba 65 val. per savaitę vidutiniškai tris mėnesius, kai neaktyvi budėjimo laiko dalis yra laikoma darbo laiku.

Airijoje niekada nebuvo naudojama galimybė dirbti daugiau nei 48 val., taigi griežtesnis turimos galimybės dirbti daugiau nei 48 val. įgyvendinimas ir palankiai vertinamas, ir reikalingas.

  Dushana Zdravkova (PPE-DE), raštu. – (BG) Ponios ir ponai, kaip parodė pastarųjų kelių savaičių diskusijos, pagrindinis svarstomos direktyvos klausimas yra neaktyvią budėjimo laiko dalį laikyti darbo laiko dalimi. Šis pakeitimas daugeliui darbuotojų suteiks galimybę gauti atlyginimą už laikotarpį, kai jie neturėjo galimybės šio laiko naudoti kaip laisvalaikio, atsižvelgiant į savo poreikius. Pasiūlymas turi daug šalininkų ir daug priešininkų. Abi šalys tvirtai laikosi savo požiūrio ir neranda bendrų kompromisų. Todėl raginu jus dėmesį sutelkti į teigiamą šio pakeitimo poveikį Europos visuomenei.

Per kelis pastaruosius dešimtmečius Europos Sąjungos gyventojai dar labiau paseno. 2007 m. gyventojų augimo koeficientas padidėjo vos 0,12 proc. Jei nenorime priklausyti tik nuo emigracijos, mums reikia skatinti gimstamumą. Viena iš tokių paskatų yra, skaičiuojant visą darbo laiko trukmę, įtraukti neaktyvius budėjimo periodus. Pakeitimas suteiks galimybę daugeliui moterų lengviau derinti norą siekti profesinės sėkmės ir troškimą daugiau rūpintis savo vaikais. Tai mums leistų žengti kitą svarbų žingsnį stengiantis išvengti neigiamų tendencijų, turinčių neigiamos įtakos mūsų visuomenės raidai.