Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2009 m. sausio 12 d. - Strasbūras

22. BŽP ir ekosisteminis žvejybos valdymo metodas (trumpas pristatymas)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra P. Guerreiro Žuvininkystės komiteto vardu pateiktas pranešimas (A6-0485/2008) dėl BŽP ir ekosisteminio žvejybos valdymo metodo (2008/2178(INI)).

  Pedro Guerreiro, pranešėjas. – (PT) Šis Komisijos komunikatas kelia įvairių klausimų, kurie yra diskusijos dėl bendrosios žuvininkystės politikos galimos reformos iki 2012 m. dalis.

Mano pranešime, kurį patvirtino Parlamento Žuvininkystės komitetas, pateikiama keletas veiksnių, kuriuos laikome svarbiais šios diskusijos fone.

Žvejyba yra pagrindinė veikla, užtikrinanti žmonėms maistą ir pragyvenimą, ir tai yra pirmapradis bet kokios žuvininkystės politikos tikslas.

Šiuo atžvilgiu verta paminėti žvejybos kiekvienos valstybės narės išskirtinės ekonominės zonos vandenyse svarbą jos suverenitetui ir nepriklausomybei mitybos požiūriu.

Bendrosios žuvininkystės politikos (BŽP) tikslas turėtų būti skatinti šio sektoriaus modernizavimą ir tvarią plėtrą užtikrinant minėtojo sektoriaus gyvybingumą, išteklių tvarumą ir gyventojų aprūpinimą žuvimis, stengiantis išlaikyti darbo vietas ir gerinti žvejų gyvenimo sąlygas.

Turint mintyje jos pačios tikslus, BŽP negali būti priklausoma nuo kitų vėliau apibrėžtų Bendrijos politikos sričių.

Kitais žodžiais tariant žuvininkystės politika nėra ir negali būti vandenynų ir jūrų aplinkai skirta politika.

Kadangi žvejyba – tai veikla, kurios metu išnaudojami atsinaujinantys ištekliai, todėl pirmas ir visų svarbiausias žvejybos valdymo uždavinys – kontroliuoti žvejybą taip, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas atkurti žuvų išteklius iki didžiausio tausią žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio.

Žvejybai taikoma politikos sritis visų pirma turėtų būti grindžiama žvejų bendruomenių gerovės ir tausių ekosistemų, kurios neatsiejamą dalį sudaro šios bendruomenės, tarpusavio priklausomybės prielaida, ypač pripažįstant smulkiosios priekrančių žvejybos ir žvejybos kaip amato ypatybes ir svarbą.

Norint jūrų valdymui taikyti ekosisteminį metodą būtini daugiašaliai ir tarpsektoriniai veiksmai, kurie apimtų įvairias priemones ir politikos sritis, kurios daro poveikį jūrų ekosistemai – turima mintyje kitos žvejybos politikoje priimtos politikos sritys.

Pasiūlymas dėl žuvų išteklių vertinimo ekosisteminės analizės turi būti grindžiamas patvirtintais moksliniais duomenimis, o ne spėjimais, kurie yra grįsti išgalvotais teiginiais.

Taip pat reikia pripažinti, kad įvairios jūrų zonos ir jų atitinkami ištekliai labai skiriasi; taip pat skiriasi įvairūs laivynai bei žvejybos įrankiai, bei jų daromas poveikis ekosistemai, kuriai būtinos diferencijuotos, specifinės ir kiekvienam atvejui pritaikytos žvejybos valdymo priemonės, o žvejams, jei reikia, kompensuojami socialiniai ir ekonominiai šių veiksnių nuostoliai.

Siekiant užtikrinti išteklių, žvejybos ir atitinkamų vietos bendruomenių tvarumą, laikome gyvybiškai svarbiu dalyku, kad valstybės narės galėtų naudotis suverenumo teisėmis 12 mylių teritorinių vandenų ir labiausiai nutolusių regionų išskirtinei ekonominei zonai priklausanti zona būtų apibrėžta kaip išskirtinės prieigos zona.

Taigi kyla abejonių dėl pasiūlymų dėl prieigos prie išteklių, kuriuose siūloma taikyti individualių perkeliamų kvotų sistemą. Ši sistema lemtų žvejybos koncentraciją ir individualių žvejybos teisių įgijimą.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad politika, pagal kurią skatinamas laivų nurašymas į metalo laužą be atrankos, neatsižvelgiant į specifines laivynų, žuvų išteklių ypatybes ir vartojimų poreikius kiekvienoje valstybėje narėje bei socialinį ir ekonominį poveikį, yra netinkama ir nepateisinama.

Taip pat reikia turėti mintyje, kad sumažėjusias iš žvejybos pramonės gaunamas pajamas lėmė žvejybos apribojimai ir pirminio produktų pardavimo kainų stagnacija (arba) mažėjimas kartu su proporcingai didėjančiomis gamybos veiksnių (dyzelino ir benzino) kainomis.

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, Komisija džiaugiasi pristatytu pranešimu ir parama, suteikta mūsų požiūriui dėl ekosisteminio metodo.

Viena pagrindinių Komisijos minčių šiame komunikate yra tai, kad vien žuvininkystės valdymas negali perimti visapusiško vandenynų valdymo, kadangi žuvininkystė priklauso nuo sveikų jūrų ekosistemų. Sveikos jūrų ekosistemos gali būti išsaugotos tik vykdant politiką, kuri įtraukia visus šioms sistemoms poveikį darančius sektorius.

Būtent todėl Komisija mano, kad jūrų politika ir ypač jos aplinkosaugos ramstis, Jūrų strategijos direktyva, yra svarbiausios dalys įgyvendinant ekosisteminį metodą. Šis metodas garantuos žuvininkystės pramonei, kad žmogaus poveikis visoms jūrų ekosistemoms, o ne tik žvejybai, bus nagrinėjamas proporcingai ir nuosekliai. Tai yra taip pat bendra šio pranešimo varomoji jėga ir mes vertiname susitarimą šiuo klausimu.

Pažymėsiu, kad tai nereiškia, jog viena politika yra pavaldi kitai ir kad mes, pasirinkdami šį metodą, kuriame hierarchiją, , tarp Jūrų strategijos direktyvos ir bendrosios žuvininkystės politikos.

Jūrų strategijos direktyva tarnauja bendrajai žuvininkystės politikai, kadangi ji yra būtina ir neatsiejama priemonė, skirta ateityje apsaugoti žvejybos išteklių pagrindą, o bendroji žuvininkystės politika prisidės prie Jūrų strategijos direktyvos nustatant valdymo priemones, kurios yra būtinos siekiant sveikų jūrų ekosistemų.

Pranešime nurodyta, kad maisto poreikių tenkinimas, žvejybos pramonės bei žvejų bendruomenių išsaugojimas ir jūrų ekosistemų tvarumo apsauga yra nesuderinami dalykai. Priešingai, ilgalaikėje perspektyvoje esama šių tikslų sinergijos.

Pranešime paliečiama daug klausimų, susijusių su konkrečiomis ateityje naudotinomis priemonėmis. Tai yra svarbūs ir tinkami klausimai, kuriuos mes keliame diskusijoje dėl bendrosios žuvininkystės politikos reformos. Todėl čia konkrečiai nekomentuosiu šių klausimų.

Vis dėlto atkreipsiu dėmesį į keletą dalykų, dėl kurių mūsų nuomonės gali nesutapti. Pranešime nurodyta, kad žvejams, nukentėjusiems nuo ekosistemų apsaugos planų ir priemonių poveikio, būtina taikyti paramos teikimo ar kompensavimo mechanizmus. Nemanome, kad tiesioginė parama yra tinkamas sprendimas, tačiau šis sprendimas padėtų pramonei tapti ekonomiškai atsparesnei, o pakrančių bendruomenėms įvairinti ekonominę veiklą.

Taip pat nurodyta, kad akvakultūros naudojimas veisimui gali būti priemonė papildyti didžiausiame pavojuje esančių rūšių išteklius. Nors tai galbūt yra išeitis kai kuriais konkrečiais atvejais, nemanome, kad bendru atveju tai tinkamas sprendimas. Žuvų ištekliai turėtų būti atkuriami tinkamai valdant žmogaus daromą poveikį jūrų ekosistemoms, įskaitant žvejybos ir kitų sektorių poveikį.

Prie išsamesnės diskusijos dėl žuvininkystės valdymo priemonių grįšime svarstydami ir rengdami bendrosios žuvininkystės politikos reformą, pradedant mūsų Žaliosios knygos paskelbimu balandžio mėn. Kol kas dėkoju Parlamentui už šiame pranešime išreikštą paramą mūsų siūlomam metodui.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks ketvirtadienį 12 val.

Raštiškas pareiškimas (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Daciana Octavia Sârbu (PSE), raštu. – (RO) Dabartiniai Europos Sąjungos vandenų žuvų ištekliai ir toliau nyksta dėl per daug intensyvios žvejybos, naudojamos netinkamos įrangos ir dėl kitų sektorių, ypač turizmo, poveikio jūrų gyvajai gamtai. Moksliniai tyrimai nustatant veiksnius, turinčius poveikio jūrų ekosistemoms, įskaitant klimato kaitos poveikį, suteiks galimybę apibrėžti žuvų išteklių plėtrą ir užtikrinti, kad būtų imtasi prevencinių priemonių užkertant kelią sparčiam, nuolatiniam žuvų išteklių eikvojimui.

Kadangi žvejyba yra svarbi veikla, kuri yra žmonių maisto ir pragyvenimo šaltinis, žuvų išteklių tvarumo valdymas tampa gyvybiškai svarbus tuo metu, kai jūrų biologinė įvairovė ima nykti. Dėl to visose iniciatyvose, skatinančiose tvarią Europos Sąjungos pakrančių regionų plėtrą, būtina atsižvelgti į socialinius, ekonominius ir aplinkosaugos aspektus.