Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2009 m. sausio 14 d. - Strasbūras

14. Liepos 11-osios minėjimas - Srebrenicos žudynių aukoms atminti (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai: Liepos 11-osios minėjimas - Srebrenicos žudynių aukoms atminti.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, Srebrenicoje, kaip visi žinome, buvo įvykdytas siaubingas nusikaltimas. Daugiau nei 8 000 Bosnijos gyventojų išžudyti Srebrenicoje ir jos apylinkėse, ir šios žudynės byloja apie vieną tamsiausių istorinių momentų Bosnijoje ir Hercegovinoje, buvusioje Jugoslavijoje ir apskritai Europoje. Tai, be abejonės, didžiausios masinės žudynės Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Vertindami šį istorinį įvykį galime pasakyti, kad galėjo būti padaryta daugiau šiai nelaimei išvengti, ir daug anksčiau nei ji įvyko. Srebrenica – kolektyvinė tarptautinės bendruomenės, įskaitant ES, nesėkmė. Tai didžiulė gėda, ir mes labai dėl to apgailestaujame. Mūsų moralinis, žmogiškas ir politinis įsipareigojimas – neleisti, kad kada nors pasikartotų Srebrenicos įvykiai.

Minėdama 10-ąsias Srebrenicos žudynių metines, Taryba dar kartą pasmerkė įvykdytus nusikaltimus ir išreiškė užuojautą žudynių aukoms ir jų šeimų nariams.

Taryba paminėjo JT Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1503 (2003) ir 1534 (2004) ir pabrėžė, kad visapusiškas ir neapribotas bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju buvusios Jugoslavijos tribunolu (ICTY) tebėra pagrindinis reikalavimas, siekiant integracijos į ES. Likusių pabėgusių kaltinamųjų, kuriems ir toliau pavyksta išvengti tarptautinio teisingumo, perdavimas Hagos teismui būtų tinkama duoklė Srebrenicos aukoms ir didžiulis šuolis ilgalaikės taikos, stabilumo ir susitaikymo link. Todėl Taryba ir toliau sieks, kad būtų įvykdytas teisingumas Srebrenicoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje, kaip ir visame Vakarų Balkanų regione įvykdytų nusikaltimų kaltininkų atžvilgiu.

Tuo pačiu istorija patvirtina, kad Europos integracija padeda gydyti žaizdas ir praeities įvykių skriaudas, taigi ir mes turime žvelgti į ateitį. Antroje praėjusio šimtmečio pusėje ES kaip integruojantis veiksnys atnešė Europai taiką, stabilumą, pasitikėjimą ir klestėjimą. Taigi pagalba Vakarų Balkanams kelyje į Europą, Tarybai pirmininkaujančios Čekijos prioritetas išorinių santykių srityje. Susitaikymas gyvybiškai svarbus integracijai, tačiau jį pasiekti sunku, jeigu nėra visiško teisingumo.

Po 13 metų atėjo laikas užbaigti gėdingą Srebrenicos epizodą. Radovano Karadžićo suėmimas parodė, kad nėra nebaudžiamumo už tokius siaubingus nusikaltimus žmogiškumui. Hagos teismui turi būti perduotas ir Ratko Mladić, kad galėtume padėti Srebrenicos aukų šeimoms susitaikyti su praeitimi ir pasitikti ateitį.

Siekdama to, ES toliau darys viską, ką gali. Be to, dar daug reikia įdėti pastangų, kad Srebrenica nukreiptų žvilgsnį nuo liūdnos istorinės atminties į ten, kur gyvenimas iš tiesų siūlo naujų perspektyvų. Tarptautinės bendruomenės dalyvavimas nevyksta vakuume: jis yra aktyviai susietas su vietiniais veiksmais valstybiniu lygmeniu abiejų subjektų atžvilgiu. Jau daug gražių siekių įgyvendinta.

Srebrenicos ateitį geriausiai apsaugotų ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, siekiant pagerinti ekonomines ir socialines Srebrenicos regiono gyventojų sąlygas. Serbijos valdžios institucijos, taip pat Bosnijos ir Hercegovinos ministrų taryba ir Federacija, teikė finansinę paramą ir investicijas Srebrenicos regionui. Lėšos skirtos padėti Srebrenicai atsigauti po žudynių, taip pat statybai, rekonstrukcijoms, infrastruktūrai plėtoti, verslui skatinti, viešosioms paslaugoms gerinti, projektams su ilgalaike grąža ir švietimui vystyti.

Visos šios vietinės pastangos persipina ir su donorų konferencija Srebrenicai paremti, kuri buvo surengta prieš metus, 2007 m. lapkričio mėn. Tai gali būti puiki proga pritraukti dar daugiau naujų investicijų į šį miestą ir jo regioną.

Svarbiausia tai, kad Srebrenica nėra pamiršta, toliau telkiamos bendros pastangos. Visa ES, tarptautinė bendruomenė ir vietinė valdžia siekia tęsti konstruktyvų bendrą darbą, kad pagerintų gyvenimo sąlygas Srebrenicos srityje. Vien geresnio gyvenimo viltis padeda sumažinti politinę įtampą, sukurdama sąlygas dialogui ir leisdama sielvartaujančių aukų artimiesiems judėti į priekį. Tai būtų geriausia duoklė Srebrenicos aukoms.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, 1995 m. liepos mėn. beveik 8 000 vyrų ir berniukų buvo nužudyti ir dingo Srebrenicoje. Aukščiausi tarptautiniai teisingumo teismai pavadino šias žudynes tikruoju jų vardu: genocidu. Man regis, toliau siekiant įvykdyti teisingumą kaltininkų atžvilgiu, nereikėtų pamiršti aukų ir išreikšti užuojautą jų šeimoms. Todėl kartu su jumis šiandien palaikau iniciatyvą dėl liepos 11-osios paskelbimo Europos 1995 m. liepos 11 d. Srebrenicos genocido aukų atminimo diena.

Srebrenica – siaubo ir nepaguodžiamo sielvarto simbolis. Jos atminimas yra ne vien skausmingas, bet ir būtinas. Jis būtinas, nes negalime, ir neturime, pamiršti. Jis būtinas, kad pasipriešintume tiems, kurie ir toliau, iki pat šios dienos neigia tai, kas iš tiesų įvyko. 1995 m. liepos mėn. įvykių pripažinimas yra labai svarbus Bosnijos ir Hercegovinos tautų susitaikymui ir regioniniame procese. Todėl liepos 11-osios paskelbimas Europos Srebrenicos genocido aukų atminimo diena turi būti tolesnis žingsnis į susitaikymą Bosnijoje ir Hercegovinoje bei regione. Manau, tai būtų galimybė perduoti žinią ne vien tik apie pagarbą ir atmintį, bet ir apie viltį dėl ateities – ateities Europos Sąjungoje, paremtos susitaikymu, kuris laikui bėgant užgydo visas žaizdas.

Tačiau vien tik pripažinimo nepakanka. Labai svarbus ir teisingumas. Mano nuomone, svarbu, kad visi tų žiaurių įvykių kaltininkai būtų patraukti į teismą, persekiojami ir nubausti už įvykdytus nusikaltimus. Dėl to negalime pateisinti to, kad po tiek metų generolas Ratko Mladić tebėra laisvėje. Komisija visiškai palaiko Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai (ICTY) darbą. Sveikiname Bosniją ir Hercegoviną dėl bendradarbiavimo su ICTY ir pastangų sprendžiant Tribunolo vietinei teisėtvarkai perduotas bylas. Komisija išnaudoja kiekvieną galimybę, siekdama paraginti valdžios institucijas tęsti pastangas ir užtikrinti, kad būtų išaiškinti visi nusikaltimai.

Šalia teismų vykdomo teisingumo galime pasiūlyti antrą teisingumo įvykdymo būdą, kuris sukurtų geresnę ateitį išgyvenusiems aukų artimiesiems. Tai – ES pastangų Vakarų Balkanuose pagrindas. Mes siekiame, kad regiono šalys dirbtų dėl bendros Europos ateities. Mes norime matyti klestinčią Bosniją ir Hercegoviną stabiliame regione, kuriame sienos ne tokios svarbios ir atstatytas pasitikėjimas tarp kaimynių. Žinoma, tai bus ilga kelionė, bet jeigu Europos Sąjungos istorija ir jos plėtra mums kažką atskleidžia, tai atskleidžia būtent tai, kad ši kelionė naudinga visiems ja suinteresuotiesiems.

Mes negalime už Bosniją ir Hercegoviną nueiti jos kelio į Europą Sąjungą. Ji pati turės įvykdyti sąlygas ir įveikti vidinius sunkumus savo priemonėmis, tačiau galime jai padėti. Mes padėsime ir trokštame, kad šiai šaliai pavyktų, ir ši sėkmė būtų išlikusiųjų triumfas prieš tuos, kurie turėjo kitokių ketinimų.

  Doris Pack, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, einantis Tarybos Pirmininko pareigas, Komisijos nare. Karas, koncentracijos stovyklos, genocidas – daugiau niekada! Po Antrojo pasaulinio karo baisumų niekas Europoje negalėjo įsivaizduoti, kad jie galėtų kada nors pasikartoti.

Vis dėlto galėjo: paskutinio dešimtmečio viduryje, praėjus šešiems metams po Berlyno sienos sugriuvimo, kai Vakarų ir Centrinės Europos šalys taikiai augo drauge, tai pasikartojo Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tarptautinė bendruomenė padarė klaidų: daugelį metų žiūrėjo kita kryptimi, neatsakingai elgėsi su žudikais, draugiškai spaudė rankas tokiems nusikaltėliams kaip Ratko Mladić, tuo paskatindama šio nusikaltėlio ir jo bendrininkų pripažinimą. Ir štai jie išsisuko nuo bausmės po ištisų etninio trėmimo, etninio valymo žudynėmis metų.

Ratko Mladić dar nestojo prieš teismą ir iki šiol tebėra nenubaustas. Kas jį slepia? Kas jam padeda, tuo užkraudamas jam ir pačiam sau dar didesnę kaltės naštą? Daug kitų kaltininkų taip pat laisvėje, ir kai kurie toliau gyvena Bosnijoje ir Hercegovinoje tarp sielvartaujančių aukų šeimų. Taigi mes turime reikalauti, kad ne tik Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiajai Jugoslavijai Hagoje, bet ir vietiniai karo nusikaltimų tribunolai Bosnijoje ir Hercegovinoje tinkamai atliktų darbą.

Mūsų paskelbta atminimo diena turi būti sukrėtimo ženklas, raginimas nepamiršti ir parodymas sielvartaujančioms šeimoms, kad gedime kartu su jomis. Iš tiesų ši diena galėtų kelti sąmoningumą ir apšviesti net tuos, kurie vis dar netiki, kad buvo padaryti šie siaubingi nusikaltimai, nes juos patvirtina net vaizdo įrašai. Tada bus galima pradėti taip reikalingą susitaikymą. Jeigu nebus tiesiogiai ir netiesiogiai prisiimta atsakomybė už šias žudynes, nebebus taikos. Bent jau tai, ir kaltininkų nubaudimą, esame skolingi aukoms ir jų šeimoms.

  Richard Howitt, PSE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, kiekvienais metais Jungtinėje Karalystėje paminėdami dvidešimto amžiaus karus, sakome šiuos žodžius: „Juos prisiminsime ir saulei leidžiantis, ir tekant.“ Tai labai jaudinantys žodžiai man ir mano kartai, mano tėvams, kurie abu tarnavo Antrojo pasaulinio karo metais. Ir net po mūsų einančioms kartoms šis minėjimas – ne vien tinkama duoklė visiems tiems, kurie tarnavo. Tai – priminimas apie blogį ir karo kainą, įspėjimas kartoms ir priemonė taikai saugoti bei ginti nuo būsimų konfliktų.

Tai – minėjimo reikšmė ir, kaip šį vakarą sakė Komisijos narė, pripažinimas yra besąlygiškai svarbus susitaikymui tarp šiandienos kartų.

Visi žinome, kad 1995 m. Srebrenicoje įvykdytos skerdynės, per kurias išžudyti aštuoni tūkstančiai musulmonų tikėjimo vyrų ir berniukų, ieškojusių prieglobsčio vietovėje Srebrenicoje, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos paskelbtoje saugaus prieglobsčio zona.

Nors tai įvyko beveik prieš 14 metų, elgiamės teisingai ir tinkamai, paminėdami aukų atminimą ir prisimindami įvykius bei rasinę neapykantą, sukėlusią šias siaubingas žudynes.

Praeitą mėnesį bendrauti skirtame tinkle „Facebook“ susikūrė daugiau nei tūkstančio narių grupė, atvirai šlovinanti Srebrenicos genocidą. Grupė, kurios pavadinimas verčiamas kaip „Peilis, viela, Srebrenica“ aukštino Srebrenicos vyrų ir berniukų žudymą vien dėl to, kad jie - Bosnijos musulmonai. Be to, jie reiškė pagarbą Ratko Mladićiaus veiksmams – tai dar vienas įrodymas, jeigu jų dar nepakanka, kad Ratko Mladićiaus laisvė tik kursto neapykantą ir padeda tiems, kurie ieško, kaip padidinti buvusią įtampą.

Dėl visuomenės nepasitenkinimo „Facebook“ tinklo veikla buvo nedelsiant sustabdyta, tačiau daugiau nei tūkstantis narių spėjo jame užsiregistruoti 2008 m. gruodžio mėn. ir 2009 m. sausio mėn.

Srebrenicos aukų atminimas perduoda aiškią žinią tiems, kurie šlovina Ratko Mladićiaus ir Radovano Karadžićiaus veiksmus, kad neleisime tam pasikartoti ir kad jie yra vieniši ir izoliuoti dėl tokio požiūrio.

Praeitą mėnesį Bosnijos teismas išklausė psichologus, kurie aiškino, kaip stipriai traumuoti yra Srebrenicos žudynes išgyvenę žmonės. Teismas suprato, kad daugelio išgyvenusiųjų problema yra ta, kad jie niekada negalės atsisveikinti su savo artimaisiais.

Nors negalime atsukti laikrodžio atgal ir suteikti aukų šeimoms antros galimybės, galime užtikrinti, kad šis genocidas nebus pamirštas ir kad už jį atsakantys asmenys bus patraukti atsakomybėn.

  Jelko Kacin, ALDE frakcijos vardu. – (SL) Mūsų Europos Sąjunga gimė iš Antrojo pasaulinio karo patirties. Mes turime bendrą dokumentuotą istorinę atmintį, kuri suteikė mums galimybę drauge kurti bendrą Europos ateitį. Srebrenicos žudynės liudija šiurpų faktą, kad 1995 m. Europoje kraupiausiai pasikartojo Antrojo pasaulinio karo baisumai.

Srebrenica – etninio valymo simbolis. Srebrenica yra sinonimiška su negailestingu ir nežmonišku vaikų ir suaugusiųjų žudymu – tai genocido sinonimas. Srebrenica taip pat reiškia žudymų slėpimą ir masinių kapaviečių naikinimą. Mes turime įtraukti Srebrenicą į mūsų bendrą istorinę atmintį ir Europos Sąjungos plėtros į Vakarų Balkanus pagrindus. Negalime toleruoti diskriminacinių ir uždarumo stereotipų apie atskiras tautas, privalome kovoti su kolektyvine kalte. Už genocidą Srebrenicoje atsakingi asmenys privalo būti perduoti Hagos tribunolui, jie turi stoti prieš teismą ir sėsti į kalėjimą, o mes turime dirbti kartu, kad sukurtume ir padarytume įmanomą Srebrenicos, vietinių gyventojų bei visos Bosnijos ir Hercegovinos ateitį Europoje.

Mažiausia, ką galime padaryti, tai mėginti įsijausti į traumą ir kančią tų, kurie turi gyventi su gyva atmintimi apie nusikaltimus ir netekę mylimų žmonių. Norėčiau padėkoti Pirmininkų sueigai už tai, kad vieningai palaikė pasiūlymą, pagal kurį kasmet kviečiame atvykti Bosnijos ir Serbijos jaunuolius iš Srebrenicos į Europos Parlamentą tam, kad toli nuo Srebrenicos, be spaudimo ir streso, tvyrančio jų namų aplinkoje, jie galėtų pamąstyti, planuoti ir kurti bendrą ir gražesnę Srebrenicos ir visos Bosnijos ir Hercegovinos ateitį. Ši rezoliucija...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Milan Horáček, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, rezoliucijoje labai aiškiai ir iš esmės kalbama apie JT ir Europos institucijas. Sprendimų priėmimo procedūrų trūkumai užsienio ir saugumo politikoje neužkirto kelio siaubingiems nusikaltimams Srebrenicoje. Vieno bendro balso nebuvimas iki šiol tebėra Europos kaimynystės politikos trūkumas, ir tai dar kartą patvirtina šiandienos diskusijos apie Gazos konfliktą.

Srebrenicos žudynės niekada nebus pamirštos - todėl sveikiname ir palaikome iniciatyvą paskelbti liepos 11-ąją šio genocidų aukų atminimo diena. Tačiau kartu reikia abipusio susitaikymo, ir jį galime pasiekti tik nuosekliai įvertindami įvykius. Todėl visiškai nepriimtina, kad kaltosios šalys ir šiuo nusikaltimu kaltinami asmenys vis dar laisvėje. Manau, kad ne tik R. Mladić, bet ir kiti kaltieji turi stoti prieš teismą.

  Erik Meijer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, Srebrenicos miestas liūdnai pagarsėjęs pasaulyje dėl 8 000 musulmonų vyrų žudynių 1995 m. Išgyvenusios moterys ir vaikai nuolat mums apie tai primena, - jie turi į tai teisę. Po mano vizito Srebrenicoje 2007 m. kovo mėn. kreipiausi į Europos Komisiją, prašydama prisidėti prie nuolatinių pajamų ir įdarbinimo skatinimo per turizmą remiančius projektus, dėl kurių Srebrenica galėtų pasiūlyti pasauliui daugiau nei vien tik savo istoriją ir svarbiausius atmintinus įvykius. Be to, Srebrenica – sužlugusių optimistinių ketinimų vykdyti humanitarinę intervenciją ir teikti saugų prieglobstį simbolis.

Dar pradžioje norėjau paminėti, kad užsienio karinių pajėgų buvimas suteikė tik apgaulingų iliuzijų. Jos pavertė Srebrenicą operacine baze, veikiančia Serbijos aplinkoje, kai tuo tarpu buvo neišvengiama, kad ta pati aplinka ją galų gale pražudys. Jeigu į Srebrenicą nebūtų išsiųsti Olandijos kariai, nebūtų susidariusi karo padėtis ir serbams nebūtų buvę priežasčių kerštauti. Aukos suteikia priežastį ne tik įvykdyti teisingumą Messrso Mladiciaus ir Radovano Karadziciaus atžvilgiu, bet ir kritiškai pažvelgti į sužlugusias karines intervencijas bei visas pastangas sukurti vieningą valstybę etniškai susiskaldžiusioje Bosnijoje.

  Bastiaan Belder, IND/DEM frakcijos vardu. – (NL) Gerb. pirmininke, tai balsas iš Srebrenicos: „Didelės ašaros riedėjo jo skruostais. Jis mane apkabino, pabučiavo ir tarė: „Mama, prašau tavęs – eik!“ Jie atplėšė jį; aš nesutikau eiti, atsiklaupiau ir jų maldavau: „Prašau, nužudykite mane, o ne jį! Jūs atėmėte mano vienintelį vaiką. Aš niekur nenoriu eiti. Nužudykite mane, ir viskas bus baigta.“

Tai jaudinantys Bosnijos moters, praradusios savo vyrą ir 12 m. sūnų Srebrenicos žudynėse 1995 m. liepos mėn., žodžiai. Šiandien jos ir kitų kankinių balsas mus pasiekia iš dalies dėl neįkainojamų sąžiningai darbą atliekančių mokslininkų, įskaitant Amsterdamo profesorių Selmą Leydesdorffą, tyrimų.

Be abejonės, šiuo metu, kai Europos Sąjunga pasiūlė Vakarų Balkanams perspektyvą prisijungti prie ES, Srebrenicos baisumai išlieka simboliu ir pareiga, kurios turime laikytis darbais ir žodžiais. Kitaip tariant, turime skirti nuoširdų dėmesį tiems, kurie palikti nuošalyje. Srebrenica, 1995 m. liepos mėn. Tuo metu buvau olandų laikraščio užsienio korespondentas ir iš arti stebėjau Bosnijos kovos lauką. Negaliu apsakyti, kokią gėdą ir liūdesį jaučiau dėl tarptautinės saugaus prieglobsčio koncepcijos, be abejonės, kaip Olandijos pilietis.

Kom vanavond met verhalen, hoe de oorlog is verdwenen, en herhaal ze honderd malen, alle malen zal ik wenen. [Ateik šį vakarą su pasakomis, kad nebeliko karo, ir kartok jas šimtus kartų, o aš verksiu kaskart.] Nuo šiol šio garsaus poeto žodžiai iš mano šalies atminimo kultūros, Antrojo pasaulinio karo metų, lydės ir liepos 11-ąją kaip atminimo dieną, kai minėsime brangias Srebrenicos ir Potočario aukas.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Dėkoju, gerb. pirmininke. Šį vakarą susirinkome prisiminti siaubingo nusikaltimo, tinkamai vadinamo genocidu, kuris iš esmės – didžiulė žmogaus tragedija pastarojo meto istorijoje. Tačiau skaitydamas pateiktą pareiškimą, kartu su rezoliucija ir rezoliucijos projektu, suprantu, kad jie atspindi tik dalį tos tragedijos ir genocido.

Čia minimi vardai tų, kurie žinomi visam pasauliui: Ratko Mladić, Radovan Karadžić, Radislav Krstić ir kiti. Tačiau tarp jų nerandu musulmonų, kurie taip pat vykdė nusikaltimus Srebrenicoje per šį siaubingą konfliktą. Kodėl nepaminėtas Naser Orić, kuris buvo musulmonų 28-ojo padalinio Srebrenicoje vadas? Kodėl šioje rezoliucijoje neužsiminta apie žudynes Kravicos krikščionių kaime 1993 m. Kalėdų dieną? Kodėl neaprašyti atvejai, kai Srebrenicos regione musulmonų kovotojai sudegino daugybę kitų krikščionių kaimų. Mes visi turime nustoti ginti vienašalę poziciją ir taikyti dvigubus standartus, vertindami tokius siaubingus įvykius. Tie, kas teigia, jog tik krikščioniai žudė musulmonus Bosnijoje ir Hercegovinoje, o nevyko priešingai, yra veidmainiai. Ar kas nors pasirūpino šio fakto patikrinimu? Sakoma, kad Srebrenica nusėta masinėmis kapavietėmis, ir tai tiesa. Tačiau ar kas nors mėgino patikrinti, kiek tarp jų yra krikščionių masinės kapaviečių

Nepamirškime, kad vyko abipusė kova, ir negalime apsimesti, kad krikščionys neegzistuoja ar yra beteisiai tarsi kokie gyvuliai.

  Anna Ibrisagic (PPE-DE). - (SV) Gerb. pirmininke, ką reiškia dvi minutės laiko apibūdinti tai, kas įvyko Srebrenicoje, surasti būdų, kaip atminti tuos įvykius, kad jie daugiau niekada nepasikartotų? Ką dar turime suprasti ir pasakyti apie Srebrenicą? Ką šiandien galiu aš, vienintelė Bosnijoje gimusi šio Parlamento narė, karo pabėgėlė, pasakyti iš šios tribūnos, ko negalėčiau pasakyti kaip Švedijos atstovė, nepatyrusi šio karo siaubo? Mano patirtis, gerb. D. Stoyanovai, yra tikra to meto istorija.

Galbūt pagrindinis jausmas, apie kurį norėčiau pakalbėti, yra viltis, kurią jaučiau tada, kai dar tikėjau, kad jeigu kas nors Europoje būtų matęs, kas vyksta, pasaulis būtų reagavęs, arba bejėgiškumas, kai suvokiau, kad buvau palikta nelaimėje ir kad pagalbos iš niekur nesulauksime. Prisimenu kraujo dėmes ant asfalto, alkanų vaikų riksmą, tuščią išraišką dešimties metų mergaitės veide, kai ji pasakojo, kaip su broliais ir seserimis iš pradžių turėjo palaidoti mirusius tėvus, o paskui perkelti jų kūnus į kitą kapą, nes kareiviai norėjo sunaikinti masinių žudynių įrodymus kaime netoli mano miesto. Prisimenu tėvo veidą, kai sužinojome, jog mano senelis ir pusbrolis pateko į koncentracijos stovyklą. Prisimenu savo neviltį, kai vieną rytą pamačiau, kad namuose nėra nė vieno decilitro pieno mano vienų metų sūnui.

Vis dėlto labiausiai prisimenu ir niekada nepamiršiu neapsakomo vienišumo jausmo, kai galų gale suvokiau, kad mano nelaimė, neviltis ir agonija buvo visų dėmesio centre, kad pasaulis matė, kaip mes kentėjome, tačiau neužkirto tam kelio. Gerb. D. Stoyanovai, šis jausmas mane sieja su žmonėmis iš Srebrenicos. Tai šiuo jausmu aš ir kitos karo Vakarų Balkanuose aukos norime pasidalyti su jumis.

Rytoj Europos Parlamentas balsuos dėl atminimo dienos Srebrenicos aukoms atminti, ir tai man suteikia šiek tiek paguodos. Ši atminimo diena nesugrąžins Srebrenicos žmonėms nužudytų jų šeimų narių, tačiau visoms karo aukoms parodys, kad Europa mato mūsų kančią ir ji nepamirš šių įvykių, kad jie daugiau nepasikartotų. Ir kad mes ne vieni.

Aš, asmeniškai, viliuosi ir įsipareigoju siekti, kad Srebrenica kartu su Bosnija ir kitomis Balkanų šalimis kuo greičiau taptų Europos šeimos nariais. Tai mažiausia, ko galime tikėtis iš Europos po gėdingo jos nesugebėjimo užkirsti kelio šiam genocidui ir iki šiol patraukti Ratko Mladićių atsakomybėn.

(Plojimai)

  Diana Wallis (ALDE). - Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos narei už pastabas, pateiktas šį vakarą dėl šios iniciatyvos. Praeitų metų liepos mėn. man teko garbė, pareiga ir žeminanti patirtis Europos Parlamento Pirmininko vardu lankytis atminimo ceremonijoje Srebrenicoje. Ji man paliko neišdildomą įspūdį. Šios ceremonijos niekada nepamiršiu. Kaitrioje liepos mėn. saulėje susirinko tūkstančiai žmonių - orių, nusiminusių - į atminimo, pagerbimo ir, žinoma, sielvarto, ceremoniją.

Tačiau mes turime atminti tą tragediją, nes mus visus, kaip europiečius, aplanko déjà vu jausmas apie Potočarį, prisidėjimo jausmas. Visi televizoriaus ekranuose stebėjome scenas prieš žudynes, prieš išskrendant į Tulsą. Mes pažįstame bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą, kuriuo tąkart galbūt dalijomės. Negalime sakyti „niekada daugiau“, tačiau galime pažadėti, kad nepamiršime, išmoksime ir padėsime žmonėms eiti į priekį. Štai ką turėtų reikšti ši Europos atminimo diena. Aš niekada nepamiršiu, ką išgyvenau. Niekada nepamiršiu motinų, dukterų, šeimų, su kuriomis susitikau per vizitą. Viliuosi, kad galime jų ateičiai suteikti kažką ilgalaikio ir pozityvaus.

  Zita Pleštinská (PPE-DE). – (SK) Pritariu liepos 11-osios paskelbimui Srebrenicos genocido aukų atminimo diena, kai tarptautinei bendruomenei nepavyko įsikišti į konfliktą ir apsaugoti civilių gyventojų. Manau, tai geriausias būdas pagerbti žudynių aukas. Per kelias skerdynių dienas po Srebrenicos pralaimėjimo gyvybės neteko daugiau nei 8 000 vyrų ir berniukų. Tūkstančiai moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių buvo ištremti, gausybė moterų išprievartautos.

Mes niekada neturime pamiršti brutalių veiksmų, vykdytų per buvusios Jugoslavijos karą, aukų. Tikiu, kad visos Vakarų Balkanų šalys palaikys šios dienos pripažinimą atminimo diena.

Turime perduoti aiškią žinią būsimoms kartoms, kad jos niekada neleistų pasikartoti Srebrenicos įvykiams. Tvirtai tikiu, kad bus ir toliau stengiamasi perduoti likusius bėglius teismui ir gausybė šeimų sulauks galutinio jų tėvų, sūnų, vyrų ir brolių likimo pripažinimo.

  Pierre Pribetich (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, praeities įtampos įveikimas ir visų galimų pastangų padėties Vakarų Balkanuose stabilizavimui sutelkimas gali iš esmės priklausyti tik nuo pastarosios sugebėjimo nugalėti praeitį. Šis itin simbolinis veiksmas paskelbti 11-ąją Europos atminimo diena yra šio proceso dalis, ir ja siekiama kelių tikslų. Pirma, ja siekiama atiduoti duoklę visoms Srebrenicoje vykusių žiaurių nusikaltimų aukoms ir jų šeimoms, ir antra, ja siekiama priminti visiems piliečiams ir žmonėms apie poreikį būti budriems ir apie faktą, kad valstybių narių bejėgiškumas imtis veiksmų neišvengiamai atveda į tokius baisumus. Ja taip pat siekiama pabrėžti, kad Europos Sąjunga turėtų pati pasirūpinti tikra bendra gynybos ir saugumo politika, kad galėtų įsikišti mus vienijančių ir vedančių principų bei vertybių vardu. Ir galiausiai, ja siekiama pakartoti Vakarų Balkanų šalims, kad joms lemta greitai prisijungti prie mūsų, tačiau tai reikš jų atvirą bendradarbiavimą su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu, siekiant įvykdyti teisingumą karo nusikaltėlių atžvilgiu. Tai yra mūsų žinia, tai – Parlamento žinia dabartinėms ir būsimoms kartoms, kad laikas netaptų rūdimis, įsiėdančiomis į atmintį, o tik atgaivinančiomis prisiminimus.

  Jelko Kacin (ALDE). - (SL) Norėčiau atnaujinti savo kalbą, nes aukų giminės paprašė šiandien jums padėkoti už supratimą ir palaikymą, kuriuos parodėte priimdami šią rezoliuciją.

Dėkoju visiems, kurie priėmė pakvietimą dalyvauti šiandienos diskusijose. Taip pat norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir užbaigti kalbą pabrėždamas du dalykus. Ši rezoliucija nėra sutelkta į praeitį, nors joje kalbama ir apie žuvusiuosius. Ji sutelkia dėmesį į gyvuosius ir geresnę jų ateitį.

  Călin Cătălin Chiriţă (PPE-DE) . – (RO) Žudynės Srebrenicoje 1995 m. liepos mėn. kartu su žiauriais nusikaltimais, įvykdytais per karą po buvusios Jugoslavijos suskilimo, yra juodas puslapis Europos istorijoje.

Istorija mums duoda tragišką pamoką, kuri leidžia suvokti poreikį vystyti gebėjimą imtis efektyvių veiksmų Europos Sąjungoje, jos išorės saugumo ir gynybos politikoje ir ypač Europos kaimynystėse politikoje. Kodėl? Būtent dėl to, kad mes galime kovoti su tokiais žmogaus teisių ir tarptautinės teisės principų pažeidimais, regioniniais konfliktais, nacionaliniu ekstremizmu ir etniniu separatizmu, kurie visi sudarė sąlygas žiauriems nusikaltimams Bosnijoje.

Europai reikia tvirtesnės ir platesnės Europos Sąjungos, vykdančios prevencijos, kuri neleistų dar kartą pasikartoti tokiems žiauriems nusikaltimams, politiką.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, leiskite baigti šios dienos diskusijas Srebrenicos tema.

Visų pirma noriu jus užtikrinti, kad Taryba ir toliau sieks, kad būtų įvykdytas teisingumas Srebrenicoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kaip ir visame Vakarų Balkanų regione įvykdytų nusikaltimų kaltininkų atžvilgiu.

Europos Sąjunga per Europos saugumo ir gynybos politiką (ESDP) Bosnijoje ir Hercegovinoje toliau teikia paramą ir pagalbą Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiajai Jugoslavijai (ICTY) ir atitinkamoms institucijoms.

Srebrenica yra ir išliks opiu ir svarbiu veiksniu politiniame Bosnijos ir Hercegovinos, taip pat ES ir platesnės tarptautinės visuomenės, gyvenime.

Leiskite pasinaudoti šia galimybe ir kreiptis į politinius Bosnijos ir Hercegovinos lyderius, kad jie susilaikytų nuo piktnaudžiavimo šia skausminga ir neapsakomai skaudžia istorine patirtimi siekdami politinių tikslų. Jie turi su iniciatyva vadovauti šaliai geresnės ateities vardan. Ir toliau reikia bendrų pastangų, ne vien tik Srebrenicoje, bet ir Bosnijoje ir Hercegovinoje. Jeigu Srebrenicos žudynės įvyko dėl to, kad neužteko Europos dvasios jėgų, mes turime padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtume šiai šaliai pasirinkti teisingą kelią ir juo eiti. Tai reiškia kelią į Europos Sąjungą.

Pirmas didelis žingsnis į Europą jau padarytas pasirašant Pietų Azijos asociacijos (SAA) sutartį kaip ilgo stojimo proceso pradžią, tačiau reikia daug daugiau, daugiau drąsos ir pasitikėjimo, kad būtų pasiektas visiškas susitaikymas, pagrįstas realiais ketinimais dėl integracijos.

Mes visi turime pareigą žuvusiųjų atžvilgiu nedaryti aukų iš tų, kurie liko gyvi. Tai mūsų įsipareigojimas būsimoms kartoms.

  Benita Ferrero-Waldner, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, A. Ibrisagic, buvau viena iš tų, kurie per televizorių stebėjo šiuos žiaurius įvykius. Visi manėme, kad saugus prieglobstis ir taps saugiu prieglobsčiu. Todėl likau nepaprastai sukrėsta, kaip ir daugelis kitų, kai sužinojome, kas iš tiesų vyksta – arba išgyvenome tą realybę.

Man regis, Europos Sąjungoje tik sunkios pamokos mus išmokė elgtis taip, kaip turime elgtis, - tada pamažu ir sukūrėme bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Tai buvo pirmas žingsnis, tęsėme toliau, nes supratome, kad šios siaubingos žudynės įvyko dėl to, kad nebuvome vieningi.

Dar kartą norėčiau išreikšti jums pagarbą, kad šiandien čia susirinkote ir taip atvirai pasisakėte už susitaikymą. Tiems, kurie gyvena su ta atmintimi, turėtų būti labai sunku, tačiau manau, kad galimybė Bosnijai ir Hercegovinai ateityje tapti Europos Sąjungos nare yra tai, kas galėtų padėti susitaikyti su šiais baisiais įvykiais.

  Pirmininkas. − Pateikti šeši pasiūlymai dėl rezoliucijos⁽¹⁾remiantis Darbo tvarkos taisyklių 103(2) straipsniu.

Diskusijos šiuo klausimu baigtos.

Balsavimas dėl rezoliucijos vyks rytoj (2009 m. sausio 15 d., ketvirtadienį).

(1) Žr. protokolą.