Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2009 m. kovo 23 d. - Strasbūras

21. Maisto kainos Europoje (trumpa prezentacija)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – K. Batzeli pranešimas (A6-0094/2009) Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu dėl maisto kainų Europoje (2008/2175(INI)).

  Katerina Batzeli, pranešėja. − (EL) Gerb. pirmininke, norėčiau pradėti padėkodama Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto šešėliniams pranešėjams ir keturiems bendrai atsakingiems Europos Komisijos komitetams, su kuriais glaudžiai bendradarbiavome, siekdami parengti šį pranešimą.

Gerb. Komisijos nary, norėčiau pradėti užduodama labai paprastą klausimą: kai vartotojai eina į prekybos centrus nusipirkti pieno ar jogurto – kodėl jie jį perka? Dėl pieno ir jogurto ar dėl butelio ir indelio? Užduodu šį klausimą jums todėl, kad vartotojams meistriškai perteikiamas suvokimas ir požiūris, kad jie perka maisto produktus, kurie pateikiami taip, kad juos apdorojanti, parduodanti ir transportuojanti pramonė dabar svarbesnė už žemės ūkio produktą, pačią žaliavą. Beveik prieš penkiolika metų žemės ūkio produkcija sudarė apytiksliai 50 proc. galutinės produkto vertės, šiandien ji neviršija 20 proc.

Ūkininkai – tiek žemdirbiai, tiek gyvulių augintojai, dabar vartotojams yra „anoniminiai“ asmenys. Jų derybinė galia ne tik dėl galutinės kainos klausimo, bet ir dėl kokybinių ir maistinių elementų išsaugojimo galutiniame produkte atsilieka nuo reikšmės, kuri jiems turėtų būti skiriama.

Nebandome nubrėžti skiriančių linijų, klasifikuoti produktyvių sektorių tiekimo linijoje, ūkininkų, gamintojų, didmenininkų ir mažmenininkų kaip „gerų“, „blogų“ ir „bjaurių“ todėl, kad nemanau, jog gyvename esant „laukinių vakarų“ visuomenei ir ekonomikai; manau, kad gyvename ekonomikoje, pagrįstoje Europos Sąjungos vidaus rinkos taisyklėmis – rinkos, kuri suteikia galimybę tobulėti ir konkuruoti, kai ji veikia skaidriai, bet kuri išstumia ar pašalina gamintojus ir ekonominę veiklą, kai į ją skverbiasi nesąžiningos ir nesuprantamos funkcijos.

Todėl šiandien ir ateityje čia turime spręsti klausimą, kuris turi du aspektus:

- pirmasis aspektas – tai draugiškų santykių atnaujinimas tarp vartotojų ir gamintojų per kokybės politiką maisto sektoriuje ir stiprinant bei bendrai numatant būdus suteikti vartotojams kiek galima labiau tiesioginį priėjimą prie produktyvių žemės ūkio sričių ir žemės ūkio gamintojų;

- antrasis aspektas – gamintojų ir vartotojų pajamų apsaugojimas – neturiu omenyje nustatymo – per skaidrią kainų politiką, į kurią įeis privalomi susitarimai dėl tarpinių produktyvių sektorių kontrolės ir priežiūros per visą tiekimo grandinę.

Akivaizdu, kad turime omenyje tik mažąsias ir vidutines įmones vietiniu ir nacionaliniu lygiu, taip pat dideles pagrindines ir antrines įmones, įsikūrusias Europoje, ir darbuotojus, kurie turi dirbti skaidrios vidaus rinkos sąlygomis, o ne tokių ekonominių atšakų, kaip karteliai ir oligopolijos, sąlygomis.

Todėl šiandien, kai (be kitų dalykų):

- realios gamintojų kainos pavojingai krenta;

- vartotojų kainos yra beveik nuo penkių iki dešimties kartų didesnės už supirkimo kainas ir, nepaisant infliacijos mažėjimo, šios kainos išlieka labai aukštos;

- koncentracijos laipsnis mažmeninėje prekyboje ir kitose apdirbimo įmonėse padidėjo keturgubai per paskutinius penkerius metus ir koncentracija didės dėl ekonominės krizės ir mažųjų, vidutiniųjų ir vietinių įmonių bankroto – tai būklė, kuri dar labiau apsunkins gamintojų, įmonių ir vartotojų derybas;

- blogai veikianti tiekimo grandinė ir jos praktika akivaizdžiai stato į pavojų sveikos konkurencijos sąlygas,

ypač svarbu, kad būtų koordinuotas Europos planas ir integruota intervencija į maisto sektorių nuo ūkio iki vartotojo. Neperdėsiu sakydama, kad kitas Komisijos įsikišimas sureguliavus finansinę sistemą ir priežiūrą, būtų į maisto sektorių, kuris, be to, yra tiesiogiai susijęs su minėto sektoriaus rizikingais ėjimais.

Piliečiams susidaro įspūdis, kad būtent tiekimo grandinės, gamybos pramonė ir mažmeninė prekyba, o ne valstybės ir Europos Sąjungos pajamų politika reguliuoja namų šeimininkės pirkinių krepšelį.

Todėl manau, kad balsuodami už Žemės ūkio komiteto pranešimą ir laukdami galutinių Europos Sąjungos pasiūlymų šiuo klausimu, turime spręsti amžinas maisto rinkos veikimo problemas – rinkos, kuri savo ruožtu turi taip pat veikti nešališkai Europos piliečių, Europos ūkininkų ir besivystančių šalių naudai ir sukurti saugumo jausmą kurdama rinkos ir institucijų įstatymus.

  Louis Michel, Komisijos narys. – (FR) Pirmiausia norėčiau padėkoti K. Batzeli ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams, kurie parengė šį pranešimą. Mes jį aptariame didelių sunkumų laikotarpiu, lemiamu metu Europos Sąjungos maisto tiekimo grandinei.

Kaip visi žinote, recesija lėmė staigų daugelio Europos Sąjungos ekonominių sektorių veiklos sulėtėjimą. Žemės ūkio sektorius patyrė tikrą krachą dėl rinkos kainų – tai užduoda didelį klaustuką dėl ūkių pajamų. Padėtis ypač sudėtinga aukštos pridėtinės vertės sektoriuose, pavyzdžiui, mėsos ir pieno produktų sektoriuose.

Šiomis sąlygomis labai svarbu maisto tiekimo grandinei dirbti veiksmingai, jei norime sušvelninti krizės poveikį ūkių pajamoms ir užtikrinti, kad vartotojai mėgautųsi maisto produktais kuklesnėmis kainomis. Štai kodėl maisto tiekimo grandinė ir maisto kainų klausimas išlieka pagrindinė Komisijos susirūpinimo sritis.

Be to, struktūrinių veiksnių analizė kelia mums baimę dėl tolesnio žemės ūkio žaliavų kainų kilimo, vertinant pagal vidutinę ir ilgalaikę perspektyvą. Gerinant maisto tiekimo grandinės veiklą, ateityje turi būti įmanoma išvengti tokios didelės maisto kainų rizikos ir pažaboti vartotojų kainų nestabilumą. Pritariu daugumai problemų, iškeltų pranešime, dėl būtinybės gerinti bendrą maisto tiekimo grandinės veiklą. Ypač visoje grandinėje yra didesnio skaidrumo poreikis, siekiant pasiūlyti vartotojams geresnę informaciją ir pagerinti pridėtinės vertės išdalijimo būdą visoje grandinėje.

Nuo praeitų metų Komisija pateikė daug iniciatyvų, kurių tikslas – pagerinti maisto tiekimo grandinės veikimą. Todėl agromaisto pramonės konkurencingumo aukšto lygio grupė ką tik parengė strateginių rekomendacijų rinkinį. Be to, praeitais metais buvo pristatytas Žaliasis dokumentas dėl žemės ūkio produktų kokybės.

Komunikate dėl maisto kainų, priimtame gruodžio mėn., Komisija plano forma taip pat pasiūlė keletą sprendimų dėl maisto tiekimo grandinės veikimo pagerinimo Europoje. Ypač svarbu padaryti pažangą įgyvendinant šį planą. Turime ypač siekti pažangos kurdami nuolatinę Europos maisto tiekimo grandinės ir maisto kainų stebėjimo punktą. Teikdami patikimą informaciją dėl kainų iš vieno grandinės galo į kitą, galėsime padėti kovoti su skaidrumo trūkumu, taip gerindami supratimą, kaip veikia grandinė.

Taip pat turime padaryti pažangą analizuodami, kaip pridėtinė vertė išdalijama visoje grandinėje. Šiam klausimui skiriu ypatingą dėmesį. Kaip pripažįstama komunikate dėl maisto kainų, disbalansas tarp derybinės žemės ūkio gamintojų ir visos likusios grandinės galios smarkiai veikia gamintojų maržas žemės ūkio sektoriuje. Nereikia nė sakyti, kad pastangos padaryti aiškesnį ir suprantamesnį klausimą, kaip išdalijama pridėtinė vertė, būtų pirmasis žingsnis derybinės galios pusiausvyros atstatymo visoje grandinėje link. Šiuo atžvilgiu turi būti pabrėžta, kad Europos Sąjungos maisto grandinės konkurencingumas negali būti kuriamas kenkiant kai kurioms jos sudedamosioms dalims. Svarbu, kad geri gamintojai ir mažmenininkai žemės ūkio ir maisto sektoriuje galėtų ir toliau pasikliauti tvarios, konkurencingos žemės ūkio produkcijos platforma Europos Sąjungoje.

Esu tikras, kad kai tik tai bus visiškai įgyvendinta, Komisijos siūlomas planas sudarys mums sąlygas atsakyti į daugumą K. Batzeli pranešime iškeltų klausimų ir problemų

  Pirmininkas. – Pristatymas baigtas.

Balsavimas įvyks ketvirtadienį, 2009 m. kovo 26 d.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Roselyne Lefrançois (PSE), raštu. – (FR) Pranešime, dėl kurio turime pasiekti sprendimą ketvirtadienį, stengiamasi iš esmės reaguoti į milijonų mūsų piliečių, kurie kenčia dėl padidėjusių maisto kainų, sunkumus.

Sumažėjusios perkamosios galios Europoje sąlygomis buvo svarbu, kad Parlamentas rastų sprendimą dėl problemos, kurios sprendimai vis dėlto žinomi. Iš tikrųjų maisto tiekimo grandinės pradžios ir pabaigos kainų skirtumai gali būti net tokiu santykiu kaip vienas su penkiais ir net, jei liberalai vis dar atsisako tai pripažinti, reikia spręsti rinkos problemas, siekiant užtikrinti protingas kainas vartotojams ir deramas pajamas ūkininkams. Aš pati siūliau, kad rinkos reguliavimo priemonių svarba – būtiniau, nei bet kada mūsų išgyvenamos krizės akivaizdoje – būtų dar kartą patvirtinta dokumento tekste.

Tačiau, siekiant užtikrinti, kad „prieinamos kainos“ netaptų kitu būdu pasakyti „prastos kokybės produktas“, taip pat kaip paskatinimo prašiau, kad organiniai sektoriai būtų įterpti į pranešimą. Pageidautina, kad vartotojai turėtų prieigą prie kokybiškų produktų protingomis kainomis ir tai per vykdomą ambicingą finansinio skatinimo politiką būtų nukreipta į šios rūšies žemės ūkio produkciją.

  Maria Petre (PPE-DE), raštu. – (RO) Neseniai labai padidėjo maisto kainos. Tam buvo dvi priežastys: pirma, globalinė žemės ūkio ir maisto produktų krizė, antra, rinkos koncentracija, kuri nuo 21,7 proc. 1990 m. padidėjo iki 70 proc. šiuo metu.

Vartotojų mokamos kainos yra vidutiniškai penkis kartus didesnės, nei tos, kurios sumokamos gamintojams. Prekybos tinklai labai dažnai primeta nesąžiningas sąlygas ir apsunkina ūkininkų ir mažų tiekėjų prieigą prie rinkos.

Palaikau Europos Komisijos idėją sukurti Europos rinkos stebėsenos sistemą. Taip pat palaikau Europos konkurencijos tinklo idėją.

Kaimo plėtros programos fondai turi teikti didesnius asignavimus gamintojų naudai.

„Vietos produktų“ koncepcijos persvarstymo idėja ir veiksmingesnė parama tradicinėms maisto rinkoms yra sprendimai, kuriuos labai palaikau.

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE-DE), raštu. – (RO) Pritariu K. Batzeli pranešimui, kuriame pabrėžiami dideli neatitikimai tarp maisto produktų kainų prekybos centruose ir kainų, mokamų gamintojams. Tai, deja, tokia tikrovė ir šalyse, kurių gyvenimo lygis daug žemesnis, nei Europos vidurkis, pavyzdžiui, Rumunijoje.

Kai atmetame visus pasiūlymus dėl kainų kontrolės, negalime nepastebėti, kad prekybos tinklų derybinė galia smarkiai viršija gamintojų galią. Tai taip pat sritis, kurioje galime imtis tvirtesnių veiksmų, kaip konkurencijos ir vartotojų apsaugos politikos.