Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/0183(COD)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0091/2009

Pateikti tekstai :

A6-0091/2009

Debatai :

PV 26/03/2009 - 2
CRE 26/03/2009 - 2

Balsavimas :

PV 26/03/2009 - 4.2
CRE 26/03/2009 - 4.2
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0188

Diskusijos
Ketvirtadienis, 2009 m. kovo 26 d. - Strasbūras Tekstas OL

2. Maisto skirstymas labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims (Bendro reglamento dėl bendros rinkos organizavimo keitimas) (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 
 

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu Cz. A. Siekierskio pateiktas pranešimas (A6-0091/2009) dėl maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims. (COM(2008)0563 – C6-0353/2008 – 2008/0183(CNS)).

 
  
MPphoto
 

  Czesław Adam Siekierski, pranešėjas. (PL) Gerb. pirmininke, šiandien diskutuojame ypač svarbiu klausimu – dėl maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims programos. Tai svarbu, nes klausimas liečia milijonus skurdžiai gyvenančių žmonių, kuriems ypač reikia pagalbos. Remiame Europos Komisijos siūlymą padidinti biudžetą dviem trečdaliais, t.y. nuo 305 mln. EUR iki beveik 500 mln. EUR per metus, taip pat padidinti programai skirtų produktų asortimentą.

Be abejo, programa neišspręs Bendrijos piliečius kamuojančių skurdo ir bado problemų, bet tikrai jas sumažins. Nepritariame siūlymui nedelsiant – kartoju, nedelsiant – pradėti taikyti bendrąjį finansavimą iš nacionalinių biudžetų, nes tai apribotų arba visai atimtų iš kai kurių šalių galimybę dalyvauti programoje. Tai itin aktualu šalims, kur pajamos vienam gyventojui menkos ir kur yra biudžeto problemų. Dėl dabartinės ekonominės krizės šis aspektas tampa ypač reikšmingas. Tikiu, kad Taryba sugebės rasti kompromisą.

Taip pat pritariame siūlymui, kad maisto produktai, skirti išskirstyti pagal programą, būtų iš Europos Sąjungos. Kur tik įmanoma, tai turėtų būti šviežias vietinis maistas: taip padidindami paklausą remsime vietinius maisto gamintojus. Taip pat galėsime būti tikri, kad maistas yra tinkamos kokybės.

Dėl programos teisinio pagrindo būta daug ginčų. Kaip žinoma, Tarybos teisės tarnybos suabejojo Komisijos nuomone. Komisijos narė gali būti tikra, kad šiuo klausimu turi Parlamento paramą. Palaikau Komisijos nuomonę dėl aiškių prioritetų nustatymo ir ilgalaikio planavimo. Pratęsus programą dar trejus metus, bus efektyviau naudojami esami ištekliai.

Pritardamas pranešimui Parlamentas mūsų piliečiams pasiųs teigiamą ženklą. Kadangi ES siūlo pagalbą skurdžiausioms Afrikos šalims – mes tą, savaime suprantama, palaikome, – ji taip pat turėtų prisiminti savo pačios piliečius. ES maisto programa skurdžiausiems Europos Sąjungos nariams, pvz., programos „Vaisiai mokykloms“ ir „Pienas mokykloms“, keičia požiūrį į ES ir bendrąją žemės ūkio politiką, kurią daugelis aršiai kritikavo. Mūsų piliečiai turėtų žinoti, kad jų gaunamas maistas ateina per ES programas ir yra finansuojamas ES lėšomis.

Programa patvirtina, kad ES jaučia atsakomybę už labiausiai nepasiturinčius savo piliečius. Į šią grupę visų pirma įeina benamiai, sunkumų patiriančios šeimos, bedarbiai, vieniši tėvai, migrantai, prieglobsčio prašytojai bei senyvo amžiaus ar ribotus išteklius turintys žmonės. Dažnai tai yra žmonės su negalia ar net vaikai.

Reikia prisiminti, kad pokyčiai neseniai į ES įstojusiose šalyse lėmė ryškų susisluoksniavimą pagal pajamas šių šalių visuomenėse. Be to, kai kuriose šių šalių pajamų ir gyvenimo lygio skirtumai nuolatos didėja. Skurdas ypač palietė šeimas, gyvenančias mažuose miestuose bei miesteliuose. Vis daugėja žmonių, kurie neįperka pagrindinių išgyventi reikalingų daiktų.

Taryboje susidarė savotiška padėtis be išeities, nes visi laukia Parlamento nuomonės. Esu tikras, kad mano pranešimo priėmimas paskatins pirmininkaujančią šalį Čekiją atnaujinti diskusijas ir Taryboje rasti racionalų kompromisą. Tikėkimės, kad teisės aktai bus baigti ruošti šių metų gegužę ar birželį. Norėčiau paraginti programoje nedalyvaujančias valstybes nares prie jos prisijungti. Galiausiai norėčiau milijonų programos naudą pajutusių gyventojų, maistą platinančių labdaringų organizacijų ir savo paties vardu padėkoti visiems Europos Parlamento nariams, ne tik tiems, kurie palaiko mano pranešimą.

 
  
MPphoto
 

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, prieš aptardama pasiūlymą, norėčiau padėkoti pranešėjui Cz. A. Siekierskiui bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams už darbą rengiant pranešimą.

Pradėti norėčiau primindama šiandienės diskusijos kontekstą, nes siūlymo esmė – ne punktai, politinė galia ar pažadai, o žmonės. Milijonams europiečių atėjo sunkūs ekonominiai laikai, juos paveikė nuo 2007 m. sparčiai augančios kainos. Kasdien negaunančių pakankamai maisto žmonių yra daugiau, negu mums atrodo. 43 mln. europiečių negali sau kas antrą dieną leisti mėsos, vištienos ar žuvies patiekalų. Manau, tai – pribloškianti statistika.

Programa labiausiai nepasiturintiems rūpinasi tais visuomenės nariais, kuriems reikia pagalbos maistu: žmonėmis, kurie nežino, ar rytoj galės pamaitinti savo vaikus; žmonėmis, kuriems kyla klausimas, ne ką šiandien valgys vakarienės, o ar apskritai turės ką valgyti; žmonėmis, kurie gali nueiti nebent į labdaringą „Širdies restoraną“ (pranc. Resto du Cœur).

Programos vertę įrodo 13 mln. skurstančių žmonių iš jos gaunama nauda, 19 valstybių narių dalyvavimas ir tai, kad programa suteikia stabilią produktų realizavimo rinką. Jau 2006 m. Parlamentas tai pripažino, paragindamas Tarybą ir Komisiją suteikti programai sąlygas veikti ateityje bei paskatindamas praplėsti maisto produktų skirstymą, neapribojant jo atvežtiniais produktais.

Džiaugiuosi, kad Cz. A. Siekierskio pranešime palaikoma Komisijos pozicija ir sutinkama, kad yra būtina derinti programą su bendrąja žemės ūkio politika. Tai ypač svarbu, nes yra manančių, kad žmonių maitinimas neturi nieko bendro su mūsų žemės ūkio politika.

Iki šiol programa buvo finansuojama vien iš Bendrijos biudžeto. Dabar siūlome įvesti bendrąjį finansavimą. Tai – nemenkas pokytis, bet manau, kad jis smarkiai patobulina programą. Bendrasis finansavimas leis geriau suderinti visas šiai priemonei įgyvendinti turimas lėšas su tikraisiais poreikiais, paragins valstybes nares prisiimti daugiau atsakomybės už programos valdymą, taip pat sutvirtins sanglaudos aspektą, nes sanglaudos šalims klius mažiau bendrojo finansavimo.

Kita vertus, pritariu, jog negalima rizikuoti, kad valstybės narės pasitrauktų iš programos. Todėl siūlome bendrojo finansavimo normas didinti palaipsniui, kad būtų išlaikytas skirtumas tarp sanglaudos ir ne sanglaudos valstybių narių.

Sutinku, kad turėtume labiau pasistengti siekdami garantuoti skirstomo maisto maistingumą. Kaip minėjo pranešėjas, tai gali reikšti šviežios produkcijos, daugiausia vietinės gamybos, naudojimą. Tačiau negerai uždrausti produktus iš užsienio ar iš už Europos Sąjungos ribų, kaip siūloma jūsų pranešime. Taip prireiktų papildomų, procesą sunkinančių kontrolės priemonių. Kiti tai palaikytų ES protekcionizmo ženklu, tokia praktika galbūt suabejotų mūsų partneriai PPO. Kita vertus, didžioji dauguma platinamo maisto iš tiesų bus pagaminta Europos Sąjungoje, daugiausia iš atsargų bei turbūt iš mūsų dabar ruošiamų bazių, ypač pieno sektoriuje.

Kadangi vykdant programą svarbų vaidmenį vaidina labdaringos organizacijos, mūsų siūlymas numato galimybę atlyginti transporto ir administracines išlaidas nevyriausybinėms organizacijoms. Jūs siūlote, kad turėtų būti padengtos ir sandėliavimo išlaidos. Iš esmės pritariu šiai minčiai, bet negaliu pritarti jūsų siūlymui, kad apmokėjimo normas turėtų nustatyti valstybės narės. Reikia nustatyti vienodą didžiausią sumą visoms dalyvaujančioms šalims, vienas tikslų – užtikrinti, kad programa sėkmingai veiktų ir pagrindiniu tikslu laikytų maisto tiekimą.

Baigdama norėčiau pabrėžti, jog Taryba laukia šiandienos diskusijų išvadų bei balsavimo rezultatų, kad galėtų tęsti diskusijas. Tikiuosi, kad ministrai šį laukimo laiką panaudojo prasmingai. Taigi šiandienos diskusijos turėtų pasiųsti aiškią žinią: nepamirškite tų, kurie stovi eilėse labdaros valgyklose ar laukia atvežant maisto paketų. Neuždelskite! Turime užtikrinti sąlygas šiai maisto programai, kad ji galėtų veikti ir ateityje.

 
  
MPphoto
 

  Florencio Luque Aguilar , Regioninės plėtros komiteto nuomonės referentas. (ES) Gerb. pirmininke, dėl Europą apėmusios ekonominės krizės per ateinančius kelerius metus padaugės žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Tokių žmonių jau yra 80 mln., kitaip tariant, 16 proc. visų pasaulio gyventojų.

Dėl krizės yra itin svarbu užtikrinti, kad būtų tiekiamas maistas žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Atvežtinės atsargos yra naudingos ir tiekiant maistą skurdžiausiems bendruomenės nariams, ir užtikrinant Europos gamintojų tinkamomis laikomų kainų stabilumą. Tačiau šios atsargos palaipsniui nyksta.

Nauja pagalbos skurdžiausiems programa taip pat turėtų veikti kaip realizavimo rinka Europos Bendrijos produkcijai. Taip padėtume išlaikyti ūkininkus kaimo vietovėse.

Europos Komisijos siūlymas nereikalauja, kad programos naudojamas maistas būtų gaminamas vien Bendrijoje, nes Komisija mano, kad tai prieštarautų Pasaulio prekybos organizacijos reglamentams. Tačiau norėčiau priminti Komisijai, kad Jungtinės Valstijos maisto nepasiturintiems programoms skiria ne daugiau ir ne mažiau nei 67 proc. savo žemės ūkio biudžeto, o tai yra pagalba JAV ūkininkams bei galvijų augintojams.

Šis rodiklis gerokai skiriasi nuo išlaidų, numatytų naujoje Bendrijos programoje: čia nurodytas skaičius – tik 1 proc. bendrojo žemės ūkio (BŽŪP) biudžeto.

 
  
MPphoto
 

  Agnes Schierhuber, PPE-DE frakcijos vardu. (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau nuoširdžiai padėkoti Cz. A. Siekierskiui už šį pranešimą. Drįstu teigti, kad jis pateikė išskirtinės vertės darbą.

Daugiau nei du dešimtmečius Europos Sąjunga turėjo maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems programą. Tad, pvz., 2006 m. buvo galima įvairiomis priemonėmis suteikti pagalbą maždaug 13 mln. žmonių iš 15 valstybių narių. Kaip jau minėjo Komisijos narė ir pranešėjas, ši programa, tikiu, vaidins svarbų vaidmenį išlaikant ir skatinant vienybę mūsų Europos bendruomenėje, nes, mano nuomone, ES buvo ir yra ne vien bendra ekonominė rinka, bet ir, visų pirma, tas pačias vertybes turinti vieninga bendruomenė. Taip pat, atsižvelgdama į dabartinę socialinės aplinkos rinkos ekonomiką, kurią remia trys – ekonomikos, aplinkos ir socialinių reikalų – kolonos, visos trys vienodai svarbios, kad visos valstybės narės galėtų dalyvauti šioje programoje, aš palaikau pranešėjo nuomonę, jog, kaip ir anksčiau, programą 100 procentų turėtų finansuoti Europos Sąjunga.

Norėčiau pabrėžti, kad, nors mums svarbu visų pirma naudoti Bendrijoje pagamintus produktus, neturėtume apsiriboti vien jais, kur tai būtina.

Galiausiai norėčiau pasakyti, jog asmeniškai nė neabejoju, kad turime visomis jėgomis stengtis pagelbėti skurdžiausiems iš skurdžiausių. Labai tikiuosi, kad šiandien, kaip sakė Komisijos narė, šis pranešimas bus priimtas tvirta dauguma, ir taip pasiųsime aiškų ženklą Tarybai.

 
  
MPphoto
 

  María Isabel Salinas García, PSE frakcijos vardu. (ES) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponai ir ponios, visų pirma norėčiau pasveikinti pranešėją, su kurio pažiūromis dėl šios programos sutampa ir manosios. Antra, norėčiau pasveikinti visus, kurie prie šito prisidėjo, nes per ekonominei krizę yra būtina vykdyti tokio pobūdžio programą, kuri turi akivaizdų teigiamą socialinį poveikį.

Nors atliekame tik konsultantų vaidmenį, šiais ekonominės nežinomybės laikais privalome iš Europos Parlamento paskleisti aiškią politinę žinią. Turime paskleisti žinią iš Briuselio ir Strasbūro, kad rūpinamės ne vien kaip atkurti finansinę sistemą, bet taip pat puikiai suprantame, kad būtina tobulinti socialinę politiką, ypač tas jos sritis, kurios skirtos paremti labiausiai vargstantiems žmonėms – skurdžiausiems Europos Sąjungos gyventojams.

Sutinkame su Komisija, kad šią maisto skirstymo programą reikia ir toliau laikyti bendrosios žemės ūkio politikos dalimi, nes Europos žemės ūkis turi svarbų socialinį aspektą, nes programa – veiksminga priemonė, nes dabar mums jos reikia labiau nei bet kada ir todėl, kad programa turi nenustoti veikusi.

Mes, Socialistų frakcija Europos Parlamente, kaip ir pranešėjas, nepritariame šios programos bendram finansavimui iš Europos Sąjungos ir jos valstybių narių biudžetų, nes taip valstybės būtų diskriminuojamos jų turtingumo pagrindu, o galiausiai atsidursime situacijoje, kai programos negalėsime įgyvendinti labiausiai nepasiturinčiose šalyse.

Sunku suprasti, kodėl Komisija nori taupyti Bendrijos pinigus ryškiausią socialinį atspalvį turinčios BŽŪP dalies sąskaita kaip tik tada, kai pinigų labiausiai reikia, ypač turint omenyje, kad kiekvienais metais žemės ūkio biudžete lieka biudžeto perteklius.

Visišką finansavimą iš Bendrijos biudžeto laikome būtinu. Turime užtikrinti, kad ši programa pasieks visas šalis, ypač tas, kurioms jos labiausiai reikia. Turime dėti didžiules pastangas ir jokiais būdais nevengti biudžeto išlaidų – visa tai dėl 43 milijonų žmonių, kuriems programa gali būti naudinga. Taip, turime būti taupūs, bet tik ne tuo atveju, kai kalbama apie labiausiai skurstančius.

Ši programa turi aprėpti visas skirstomo maisto kryptis, kad užtikrintume, jog ji pasiekia visų valstybių narių piliečius. Tikslui pasiekti Socialistų frakcijos nariai, kurių pagalbinė pranešėja esu, teikia pakeitimą, siūlantį visas skirstymo, sandėliavimo ir administravimo išlaidas apmokėti Bendrijos lėšomis.

Taip pat pritariame pranešėjui, kad maistas turėtų būti aukštos kokybės ir, pageidautina, iš Bendrijos. Toks požiūris neprieštarauja šio Parlamento pozicijoms kitų panašių programų, neseniai aptartų Parlamente, atžvilgiu, pvz., planui mokyklose dalyti vaisius.

Labai ačiū – tiek tenoriu pasakyti. Tikimės, kad Komisija balsuodama atsižvelgs į Parlamento poziciją ir, svarbiausia, kad kuo greičiau įgyvendins šį planą Sąjungoje.

 
  
MPphoto
 

  Willem Schuth, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad ateinančiame balsavime dėl Cz. A. Siekierskio pranešimo svarstysimos maisto skirstymo nepasiturintiesiems idėjos anaiptol nelaikau beprasme, ypač šiais sunkiais ekonominiais laikais. Todėl taip pat norėčiau iš pat pradžių aiškiai pasakyti, kad savo frakcijoje dėl bendros pozicijos sunkiai sutarėme. Todėl gerbiu bet kurio frakcijos nario sprendimą nepalaikyti bendros frakcijos pozicijos ir mūsų ketinimo nepritarti šiam pranešimui.

Kodėl negaliu paremti dabartinio balsavimo komitete rezultato? Yra kelios priežastys, visiškai nesusijusios su pagalba nepasiturintiems Europos Sąjungos žmonėms sunkiais ekonominiais laikais. Priešingai: mano kolegos N. Busko Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos vardu pateikti pakeitimai – deja, paskelbti neleistinais – buvo sukurti, siekiant dabartinei sistemai suteikti pagrindą, nukreiptą į ateitį. Iki šiol veikusi sistema yra anachronizmas, likęs iš tų laikų, kai turėjome žemės ūkio perprodukciją – dabar tai, laimė, jau praeityje. Sėkmingai nutraukus tiesioginius mokėjimus, pastaraisiais metais intervencinės atsargos nuolat mažėjo, tad dabar iki 85 proc. maisto turi būti perkama laisvojoje rinkoje.

Tačiau tai pakeitė esminį programos pobūdį, dingo jos žemės ūkio aspektas. Kadangi dabar kalbame apie socialinę programą, turime jai sukurti tinkamą teisinį pagrindą. Šiuo atveju pritariame Tarybos teisės tarnybų nuomonei, kad vienintelis galimas su bendrąja žemės ūkio politika susijęs teisinis pagrindas vietoj EB sutarties 37 straipsnio yra 308 straipsnis, nes kitaip tikrai būtų kėsinamasi į valstybių narių nacionalinę kompetenciją. Kadangi mūsų pakeitimai pripažinti neleistinais, vienintelė išeitis būtų Europos Komisijai sudaryti naują projektą. Komisija turėtų taip pat rimtai apsvarstyti bendrojo finansavimo principą, nes tik vietiniu lygmeniu galima tinkamai įvertinti, ar tokios programos prasmingos.

 
  
MPphoto
 

  Andrzej Tomasz Zapałowski, UEN frakcijos vardu. (PL) Gerb. pirmininke, Europos Sąjungoje pastebime ryškėjantį socialinį susisluoksniavimą. Milijonai žmonių skursta, ir jų nuolatos daugėja. Visa tai vyksta nepaisant to, kad Bendrijoje ir daugelyje valstybių narių ilgus metus valdžią turi socialistai, kurie paprastai jautriai reaguoja į skurdą ir nelygybę. Pati ES laikyta klestinčiu regionu. Daug kas naiviai tuo tikėjo, bet dabar atėjo metas susimąstyti.

Turime padėti tiems Europos žmonėms, kurie negali patys susidoroti su skurdu ir išstūmimu iš visuomenės. Tokių žmonių yra daug senosiose ES šalyse, dar daugiau – naujosiose. Prie destruktyvaus ekonominės krizės poveikio prisideda praeityje buvusios kolonijinės senųjų ES šalių pozicijos naujų valstybių narių įmonių bei bankų atžvilgiu. Naikinamos darbo vietos, pvz., sunaikinta Lenkijos laivų statybos pramonė.

Puikus Cz. A. Siekierskio pranešimas kalba apie tai, kaip paskirstyti maistą žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Visiškai su juo sutinku, kad visa Bendrija turėtų finansuoti pagalbą nepasiturintiesiems ir kad maistas turėtų būti pagamintas tik ES šalyse. Pagalba turėtų pasiekti vaikų namus, benamių centrus, alkstančius vaikus mokyklose ir būti skirstoma daugiausia vietinių valdžios institucijų, nes jos geriausiai žino, ko ir kiek reikia.

 
  
MPphoto
 

  Witold Tomczak, IND/DEM frakcijos vardu. (PL) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, pagalbos maistu programa šiandien yra būtina. Kaip rašė pranešėjas, 2006 m. vien ES–25 pusbadžiu gyveno 43 mln. žmonių, skurdas grėsė 79 milijonams – daugiau nei 20 proc. visų ES gyventojų. Programa padėjo vienam iš šešių skurstančių žmonių. Tad situacija rimta, o skurdo problema dar pablogėjo po pastarosios ES plėtros.

Statistika rodo, kad programa tik sumažina bado problemą, bet jos nepanaikina. Ši programa taiso padarinius, bet nenaikina priežasčių. Ar ne paradoksalu, kad skurdas ir badas gresia kaimo vietovių gyventojams? Tie, kurie turėtų auginti maistą, laukia pagalbos maistu, bet tai ne jų kaltė, o politikos padarinys. Tai sukėlė nesveika žemės ūkio politika, kuri veda smulkius šeimų ūkius į bankrotą ir didina skaičių žmonių, kuriems reikalinga pagalba maistu.

1997-tųjų tvarus Europos žemės ūkio modelis yra propagandinis mitas. Smulkūs šeimų ūkiai turėjo būti pagrindinis modelio elementas, bet iš tiesų viskas atvirkščiai. Šie ūkiai neįtraukti, nors jie sudaro mažiausiai 95 proc. visų Europos Sąjungos ūkių. Ar ne paradoksalu, kad daugiausiai pinigų žemės ūkyje skiriame tiems, kurių produkcija brangi? Dideliems gyvulių ūkiams, kurie kenkia aplinkai, o pigiai gaminantys ūkiai tegauna simbolinę paramą? Dėl ES prekybos politikos atsiranda staigių kainų šuolių galimybė, o konkurencijos politika atvedė į prekybos monopoliją ir per dideles kainas. Seniai laikas pakeisti tokią politiką. Tai dėl jos brangsta maistas ir auga skurdžiai gyvenančių, nepakankamai maisto gaunančių ES piliečių skaičius.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Claude Martinez (NI). (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, Lisabonos strategija puikiai pasiteisino mažiausiai vienu atžvilgiu: Europos Sąjunga tapo vienu sėkmingiausiai skurdą plečiančių regionų pasaulyje. Mums pavyko į skurdą įstumti 80 mln. žmonių, į badą – 43 mln. europiečių, įskaitant senyvo amžiaus žmones, kurie, atsidūrę tokioje padėtyje, turbūt mirs anksčiau, tad sumažės viešosios išlaidos ir bus galima sparčiau įgyvendinti Mastrichto kriterijus.

Vien Prancūzijoje labdaringa organizacija „Širdies restoranai“ (pranc. Restos du Cœur) kasmet suorganizuoja 80 mln. maitinimų. Kad galėtume pamaitinti skurstančiuosius, nuo 1987 m. vykdėme maisto skirstymo programą su metiniu 300 mln. EUR biudžetu. 300 mln. EUR padalinę iš 80, tada – iš 12, gauname 25 ct sumą, per mėnesį skiriamą kiekvieno iš 80 mln. skurstančiųjų maistui. Šis maistas buvo imamas iš atsargų, bet po 1992 m. reformos, sukritikavusios tuos sviesto kalnus, pieno upes ir perpildytus šaldytuvus, atsargos išnaudotos.

2010–2012 m. maisto produktus pirksime rinkoje, kur yra ir ne europietiškų produktų. Taip darysime dėl PPO ir kovos su protekcionizmu. Tai reiškia, kad nuo 1962 m. savo galvijų bandas šėrėme importuotomis aliejinių augalų sėklomis, o nuo 2010 m. importuotais produktais valgydinsime ir savo skurstančiuosius. Visa tai finansuojama bendromis jėgomis.

Bet problema, gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponai ir ponios, – tikroji problema ta, kad 22-jus metus veikiant maisto programai, vis dar yra 80 mln. skurstančių žmonių.

 
  
MPphoto
 

  Albert Deß (PPE-DE). (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, Cz. A. Siekierski įdėjo daug darbo į šį pranešimą, ir norėčiau jam už tai labai padėkoti. Pritariu jo požiūriui, kad daugybė žmonių, ypač dabar, per ekonominę krizę, jaučia skurdo grėsmę. Jei Europos žmonės imtų badauti, tai būtų rimtas kaltinimas Europai.

Tačiau norėčiau nesutikti su užuomina, kad maistas pabrango. Galbūt taip atsitiko kai kuriose šalyse, bet tikrai ne Vokietijoje. Pavyzdžiui, iš dalies dėl klaidingų sprendimų Europos lygmeniu pieno ir sviesto kainos dabar žemesnės nei ilgai buvo, ir pasiekė tokį lygį, kad jau kyla grėsmė daugelio ūkių išlikimui.

Turiu šiek tiek maisto kainų statistikos. 1970 m. pramonės darbuotojas turėjo dirbti 243 min., kad galėtų nusipirkti kilogramą kiaulienos žlėgtainių, kilogramą jautienos, kilogramą juodos kvietinės ir ruginės duonos, dešimt kiaušinių, 250 g sviesto, kilogramą bulvių ir litrą pieno; 2008 m. jam tereikia dirbti 82 min., t.y. jam užtenka trečdalio anksčiau reikalingo laiko, kad galėtų įsigyti tiek maisto.

Aiškinamojoje dalyje teigiama, kad vien Vokietijoje 9 mln. žmonių gresia skurdas. Pataisymas: Vokietijoje kiekvienam žmogui iš valstybės priklauso minimali pašalpa, tad nė vienas iš šių 9 milijonų nebadaus.

Svarbu, kad pinigai, skiriami maisto pagalbai, būtų panaudoti tose Europos vietose, kur žmonės tikrai jaučia bado grėsmę. Neištaisę klaidos Europai užtrauktume gėdą.

 
  
MPphoto
 

  Luis Manuel Capoulas Santos (PSE).(PT) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponios ir ponai, labai norėčiau dalyvauti diskusijoje, siekiančioje atšaukti visas pagalbos teikimo labiausiai nepasiturintiems priemones, kai jos taps nebereikalingos.

Gaila, bet šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje taip nėra. Europos Sąjungoje daugelio darbus praradusių ar socialinę atskirtį patyrusių šeimų pajamų nebeužtenka patenkinti pagrindiniams poreikiams, tad esame jiems skolingi savo solidarumą.

Komisijos pasiūlymas, apie kurį dabar diskutuojame, nusipelno mūsų pritarimo, ypač todėl, kad dabar, kaip ir anksčiau, privalome rasti dar vieną būdą, kaip paprastai atsikratyti produkcijos pertekliaus. Čia klausimų nekyla. Netgi yra prasmės padidinti šiai programai skiriamas lėšas.

Taip pat sveikintinas Komisijos pasiūlymas, kad ši parama turėtų būti imama iš žemės ūkio biudžeto. Ūkininkai – vieningiausia grupė, o labiausiai į abipusę pagalbą įsitraukusios bendruomenės – kaimo bendruomenės. Esu tikras, kad Europos ūkininkai didžiuosis, galėdami pasidalyti žemės ūkio biudžetą su labiausiai skurstančiais.

Todėl mano frakcija atmes Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pasiūlymus, kuriuose abejojama šio reglamento teisiniu pagrindu. Kita vertus, Komisijos pasiūlymą reikia ir būtina tobulinti.

Cz. A. Siekierskio pranešimas bei pakeitimai, kuriuos Socialistų frakcija Europos Parlamente pateiks per plenarinį posėdį, yra vertingi indėliai, patobulinsiantys pasiūlymą, ypač kalbant apie sandėliavimo išlaidų tinkamumą bei visapusį Bendrijos finansavimą.

Todėl raginu posėdžiaujančius pritarti šiam pranešimui, taip pat raginu Komisiją priimti Parlamento indėlį.

 
  
MPphoto
 

  Danutė Budreikaitė (ALDE).(LT) Pranešimą dėl Tarybos reglamento pakeitimo dėl maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims teikia Žemės ūkio ir kaimo plėtos komitetas.

Tačiau noriu pabrėžti, kad dabartinėmis finansų ir ekonominės krizės sąlygomis parama labiausiai nepasiturintiems Bendrijos gyventojams įgyja naują – socialinės politikos – matmenį.

ES pagalba maistu yra labai svarbi krizės laikotarpiu, didėjant bedarbių skaičiui ir krintant pragyvenimo lygiui.

Bedarbių skaičius šių metų vasario mėnesį Lietuvoje 16 kartų viršijo darbo vietų pasiūlą. Lietuvoje šiuo metu skurstančiais laikoma apie 20 procentų gyventojų.

2006 metais Europos Sąjungoje paramą maistu gavo 13 milijonų gyventojų. Prognozuojama, kad artimiausiais metais 16 procentų arba 80 milijonų ES gyventojų gyvens žemiau skurdo ribos.

Pono Cz. Siekierskio pranešime siūloma palikti dabar galiojančią pagalbos maistu programos finansavimo tvarką, skiriant lėšas vien iš ES biudžeto, bei nepritarti Europos Komisijos siūlymui finansuoti programą iš ES ir valstybių narių biudžetų.

Iš tikrųjų Komisijos pasiūlymas neatitinka ekonomikos realijų.

Daugeliui ES skurdesnių šalių, kovojančių su krizės pasekmėmis, dabartiniu laikotarpiu būtų sudėtinga prisidėti prie pagalbos maistu programos finansavimo. O finansavimas iš ES biudžeto, kaip tai buvo daroma nuo 1987 metų, būtų efektyvi ir iš tikrųjų solidari parama skurstantiems piliečiams.

 
  
MPphoto
 

  Giovanni Robusti (UEN).(IT) Gerb. pirmininke, ponai ir ponios, galų gale žmonės ima suprasti, kad įvedus naują žemės ūkio politiką, sandėliai ištuštėjo, o visos lėšos buvo nukreiptos į tiesioginę pagalbą, ir mes turime atsigręžti į biudžetą, kad galėtume pamaitinti alkstančius.

Galbūt, jei būtume ėmęsi perskirstymo, kad išspaustume truputį daugiau iš tų gerai pasislėpusių asmenų, kurie per metus gauna daugiau nei 300 tūkst. EUR tiesioginės pagalbos, šiandien turėtume daugiau išteklių labiausiai nepasiturintiems piliečiams. Galbūt, jei dar nepradėjus gamybos nuspręstume, ką atidėti nepasiturintiesiems, išleistume daug mažiau nei pirkdami visa tai rinkoje bei įgyvendintume krizę pajutusių rinkų, tokių kaip pieno rinka, rėmimo politiką. Galbūt nušautume du zuikius vienu šūviu, jei sugebėtume panaudoti produktus, kurie išmetami pūti, nes artėja jų galiojimo pabaigos data arba jie buvo neparduoti rinkoje.

Nenoriu net įsivaizduoti, kad už kilnių tikslų galėtų išaugti didelė pagalbos teikimo rinka, landžiojanti į Europos mokesčių mokėtojų kišenes ir visai nepaisanti tų vargšelių, kurie miršta iš bado.

 
  
MPphoto
 

  Kathy Sinnott (IND/DEM). – Gerb. pirmininke, pamaitinti alkstantį – pagrindinis priesakas. Teisingai darome apie tai kalbėdami trečiojo pasaulio šalių kontekste, bet retai pripažįstame tikrą badą esant ir Europoje. Tačiau jei ir ne badas, tai bent didelis alkis bei itin prasta mityba yra net ir labiausiai klestinčių valstybių narių realija.

Badas pertekliaus akivaizdoje yra ir visada buvo skandalas, tad šiuo pranešimu bandome patobulinti programas, kad galėtume su juo susidoroti. Būdama skurstanti motina, jaučiausi labai dėkinga už pieną, kurį šeimoms su mažais vaikais nemokamai dalino Airijoje 8-tame dešimtmetyje, bei už pigų pieną, kurį mano vaikai gėrė mokyklose 9-tame dešimtmetyje.

Norėčiau pateikti dar vieną pasiūlymą, tik ne BŽŪP ribose. Dėl tam tikrų bendrosios žuvininkystės politikos nutarimų tūkstančiai tonų jau negyvos valgomos žuvies išmetama per žvejybinių laivų bortus mūsų pakrantėse. Pats laikas baigti šitaip švaistytis. Šią vadinamąją „išmetamą“ žuvį turėtume atgabenti į krantą ir atiduoti tiems, kuriems jos reikia ir kurie negali įpirkti aukštos kokybės baltymų turinčio maisto. Sunku rasti geresnį ir maistingesnį produktą. Gerb. Komisijos nare, gal galėtumėte pasitarti su žuvininkystės komisaru, kad į programą būtų įtraukta ir žuvis?

 
  
MPphoto
 

  Luca Romagnoli (NI).(IT) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, ponios ir ponai, visiškai palaikau Cz. A. Siekierskio pranešimą dėl bendro žemės ūkio rinkų organizavimo bei specialių nuostatų maisto skirstymui labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims. Šis klausimas ypač svarbus dėl dabartinės finansų krizės, kurios padarinius junta Europos ekonomika.

Europos Parlamentas, matydamas neatidėliotiną poreikį užtikrinti labiausiai nepasiturintiems asmenims priėjimą prie reikalingo maisto, paragino Komisiją ir Tarybą suteikti pagrindą Europos pagalbos maistu programai. Pernai kovą, priimdami rezoliuciją dėl ES ir besivystančiose šalyse kylančių kainų, mes patys šiame Parlamente pareiškėme, kad teisė į pakankamą ir įvairią mitybą, atitinkančią sveiko aktyvaus gyvenimo būdo normas, yra pagrindinė teisė, kuri turi būti užtikrinta visiems ir visada.

Manau, kad maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims programa turėtų ir toliau būti svarbi Bendrosios žemės ūkio politikos dalis, nes BŽŪP veikimas pagrįstas kainų stabilizavimu ir mažas pajamas turinčiųjų apsaugojimu nuo kainų kitimo.

Kita vertus, nepritariu kai kuriuose pakeitimuose pasiūlytiems bendrojo finansavimo procentams, nes jie apribos kai kurių valstybių narių dalyvavimą programoje. Todėl atmetu tuos pakeitimus, kurie siekia pakeisti teisinį pagrindą. Norėčiau pabrėžti, kad pagalbos maistu programą turėtų visiškai finansuoti Europos Sąjunga, todėl esu už teisėkūros rezoliucijos projekto priėmimą.

 
  
MPphoto
 

  Struan Stevenson (PPE-DE). – Gerb. pirmininke, šįryt Parlamente išgirdote įvairių nuomonių šiuo klausimu. Be abejo, sveikinu Cz. A. Siekierskį.

Gilėjant ekonominei recesijai, dešimtims milijonų žmonių gyvenant skurde ir alkstant, mes, Parlamento nariai, turime rasti būdų jiems padėti, suteikti pagalbą maistu. Bet, kaip minėjo Komisijos narė, šiame projekte dalyvauja 19 valstybių narių. Tai reiškia, kad nedalyvauja aštuonios. Jungtinė Karalystė – viena iš jų, priežastis – JK turi savo atskirą socialinę politiką, pagal kurią teikia pagalbą skurstantiesiems. Iš programos ji pasitraukė prieš daugelį metų.

Daugeliui valstybių narių ir Komisijai iškyla klausimas, kodėl naudojame BŽŪP, kad finansuotume socialinę politiką? Tai puikiai tiko, kai turėjome daug perteklinių produktų – pieno ežerų, sviesto ir jautienos kalnų, – ir turėjome šį maistą paskirstyti skurstantiesiems, skirstymui finansuoti panaudodami BŽŪP biudžetą. Bet kai atsargų liko mažai – o dabar girdime, kad maistą turime pirkti net iš už ES ribų bei naudoti BŽŪP biudžetą šiam maistui sandėliuoti ir skirstyti, – tai išties tampa klausimu, kurį geriau perduoti valstybių narių socialinei politikai.

Prisiminę, kad kai kuriose naujose valstybėse narėse, tokiose kaip Rumunija, yra žmonių, gyvenančių visiškame skurde, ir kad daug jų, tarp kitko, yra natūrinių ūkių savininkai, suprasime, kad tai jie yra labiausiai skurstantys žmonės. Tačiau siūlome imti iš jų pinigus – BŽŪP biudžeto pinigus, kurie jiems galėtų padėti, – kad paskirstytume šią pagalbą maistu, kurios iš tiesų daugiausia gauna senosios valstybės narės, pvz., Prancūzija, Italija ir Ispanija. Taigi skirstant pagalbą nebuvo suteiktos vienodos galimybės, tad ateityje, manau, turėtume būti labai atsargūs visa tai tęsdami.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Paul Denanot (PSE). (FR) Gerb. pirmininke, manau, kad maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems klausimas iškeltas labai laiku, bet jaučiu, kad Komisijos siūlymo problemai išspręsti vis tik nepakaks.

Man rūpi bendrojo finansavimo klausimas. Manau, kad reikėtų suabejoti liberalia pozicija, su kuria BŽŪP buvo vertinama pastaruosius kelerius metus. Dėl maisto kilę neramumai bei staigūs maisto produktų kainų pokyčiai vis primena, kad žemės ūkio rinkos liberalizavimas ribotas. Toks liberalizavimas visuomet kenkė silpnoms gyventojų grupėms, silpniems gamintojams bei silpniems regionams.

Todėl siūlau, kad žemės ūkio politika atsikovotų savo teises, atgautų kontrolę Europos ir tarptautiniu mastu, kad strateginė žemės ūkio bei maisto sritis nebūtų priklausoma nuo nelanksčių rinkos jėgų.

Žinoma, reikalas skubus, Cz. A. Siekierskio pranešimas į tai atsižvelgia, ir tuo aš esu patenkintas. Tačiau tikiuosi, kad per kylančias diskusijas dėl BŽŪP ateities bus pabrėžta, kad pagrindinis tikslas yra sukurti kovos su alkiu ir skurdu ES bei pasaulyje metodą. Kaimai pasirengę patenkinti mūsų maisto poreikį ir tiekti pakankamą kiekį aukštos kokybės produkcijos; būtina joms suteikti finansinių ir žmogiškųjų resursų, būtinų norint prisiimti šią svarbią atsakomybę.

 
  
MPphoto
 

  Leopold Józef Rutowicz (UEN).(PL) Gerb. pirmininke, maistas ir būstas sudaro daugiau nei 90 proc. daugelio žmonių asmeninio biudžeto išlaidų. Išlaikyti maisto kainas kuo žemesnes yra itin svarbu socialine ir humanitarine prasme. 2006 m. Europos Sąjungoje nuo skurdo ir bado kentėjo 79 mln. žmonių. Dabar dėl krizės ir padidėjusio gyventojų skaičiaus problema smarkiai išaugo, ir tiesioginės paramos 2009 m. tikrai prireiks daugiau nei 25 milijonams.

Pagalba yra svarbus bendrosios žemės ūkio politikos elementas, nes ji leidžia panaudoti atsargas, bet išlaiko maisto paklausą. Pritariu pagalbos maistu finansavimui, ypač iš ES fondų, bet su kai kurių valstybių pagalba, atsižvelgiant į jų galimybes; pritariu aiškių pagalbos teikimo principų nustatymui; pagalbai skirtų lėšų padidinimui mažiausiai 200 milijonų EUR 2009 m.; maisto produktų sąrašo praplėtimui bei maisto pirkimo principų nustatymui. Pagalba yra labai reikšminga politiškai, nes ji parodo, kaip ES gali vieningai veikti savo piliečių naudai. Sveikinu Cz. A. Siekierskį, pateikusi puikų pranešimą.

 
  
MPphoto
 

  Christa Klaß (PPE-DE).(DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare Fischer Boel, ponai ir ponios, maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems Bendrijos asmenims programa prisidėjo įgyvendinant ypač svarbius bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. Kalbu apie, pirma, rinkų stabilizavimą sumažinant atsargas, antra, apie skurdžiausių Bendrijos gyventojų sluoksnių rėmimą maistu. Vien 2006 m. 13 mln. žmonių iš 15 valstybių narių pajuto pagalbos pagal šią programą naudą – ši pagalba buvo vertinga ir turi būti išlaikyta.

Tačiau dabar kyla pagrįstas nerimas dėl Komisijos pasiūlymo, nukrypstančio nuo senųjų principų ir norinčio programai naudoti maistą ne tik iš atsargų, bet ir jį pirkti laisvojoje rinkoje. Čia, gerb. Komisijos nare, tikrai ne žemės ūkio, o socialinės politikos reikalas. Mano galva, teiginys, kad tik papildomai nupirkus maisto bus galima užtikrinti subalansuotą mitybą, priklauso jau ne žemės ūkio sričiai.

Pranešėjas Cz. A. Siekierski siūlo išbraukti bendrąjį finansavimą. Tačiau tai tik dar kartą pabrėžia sociopolitinės atsakomybės aspektą – būtent todėl norėčiau paremti bendrąjį finansavimą. Europos Sąjunga turi aiškiai susikoncentruoti į žmonių gerovę. Neturi būti bado ir skurdo: tai aiškiai dar kartą pabrėžė visi, kalbėję šį rytą. Tačiau turime užtikrinti, kad atsakomybės bus aiškiai paskirstytos. Žemės ūkio politika tikrai nenori kliudyti teikti pagalbą ir paramą skurstantiems. Bet, sąžiningai ir teisingai paskirsčius užduotis bei pagalbą, taip pat geriau seksis koordinuoti ir optimizuoti.

Europos žemės ūkio politika dabar susiduria ir ateityje susidurs su dideliais iššūkiais. Turinio pokyčius turime visada matyti bendrame kontekste. Todėl norėčiau paprašyti Komisijos ir Tarybos, kad būtų priimti tinkami sprendimai ir būtų koordinuojamos socialinė bei žemės ūkio politika.

 
  
MPphoto
 

  Rosa Miguélez Ramos (PSE). (ES) Gerb. pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti Cz. A. Siekierskį, pateikusį puikų pranešimą, kuris susilaukė didelio palaikymo Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete.

Kaip žinome, Bendrijos intervencinės atsargos daugiau nei 20 metų buvo naudojamos pagalbai maistu labiausiai skurstantiems teikti. Problema, gerb. S. Stevenson, ta, kad vėlesnės bendrosios žemės ūkio politikos reformos smarkiai sumažino atsargas.

Taip pat norėčiau pastebėti, kad jei sustabdysime ar mėginsime sustabdyti programą, pasiųsime labai neigiamą dalyką tokiu metu, kai daug europiečių neturi pakankamai maisto. Šiuo atžvilgiu aišku, kad, išsekus atsargoms – o jos, kaip jau sakiau, vis labiau sekinamos, – turėsime atsigręžti į atvirąją rinką.

Norėčiau pabrėžti tai, ką laikau labai geru pranešimo elementu: kai atsigręšime į rinką, turėtų būti privalu naudoti ES pagamintus, vietinius, šviežius produktus. Taip pat man atrodo tinkama, kad programą 100 proc. finansuotų ES, nes manau, kad tokiais laikais pagalba negali ir neturėtų priklausyti nuo valstybių narių galimybių, jei nenorime imtis nuodugniai jų nagrinėti. Be to, atrodo, gera mintis pratęsti programos trukmę iki trejų metų.

Galiausiai norėčiau pastebėti, kad Europos Komisija vis dar turi laiko panaudoti intervencines atsargas ten, kur jų reikia ar kur tai įmanoma, ir kad tuo būtų patenkintas daugiau nei vienas ūkininkavimo sektorius. Visų pirma turiu omeny pieno produktų gamintojus savo regione Galisijoje, kur toks įsikišimas padėtų išspręsti sudėtingą situaciją, su kuria šie gamintojai susidūrė, bei suteiktų maisto labiausiai nepasiturintiems.

 
  
MPphoto
 

  Ewa Tomaszewska (UEN).(PL) Gerb. pirmininke, maždaug 80 mln. žmonių Europos Sąjungoje gyvena skurde, o tai 16 proc. ES gyventojų. Dėl ekonominės krizės ši grupė gali padidėti. Varšuvoje kasdien matau eilę prie dubenėlio sriubos. Štai kodėl taip svarbu išlaikyti Bendrijos maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims programą. Tiesioginis produktų tiekimas užtikrins įvairią mitybą.

Tačiau Komisijos siūlyme yra įtraukta bendrojo finansavimo sąlyga, kuri skurdžiausias valstybes nares gali priversti pasitraukti iš programos. Tai nesutampa su programai iškeltu tikslu, ypač su regionų ekonominės ir socialinės nelygybės panaikinimu; taip dingtų solidarumo principas. Tikiuosi, kad 17, 18 ir 19 pakeitimai šį trūkumą panaikins. Prašau Komisijos paruošti programą, kuri pašalins struktūrines skurdo priežastis, ne tik jo padarinius, taip pat vykdyti stebėjimą, skirtą nustatyti, kiek pagalbos pasiekia skurstančiuosius ir kiek jos pasilieka tarpininkų rankose. Sveikinu pranešėją.

 
  
MPphoto
 

  Filip Kaczmarek (PPE-DE).(PL) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nare, maisto skirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims yra labai svarbi ES veiklos dalis. Todėl dėkoju Komisijai už pasiūlymą šiuo klausimu ir dėkoju Cz. A. Siekierskiui už pranešimą, apie kurį šiandien diskutuojame.

Valstybės narės toli pažengė siekdamos pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę. Tačiau skurdas – vis dar viena rimčiausių problemų šiuolaikinėje Europoje. Manoma, kad 43 mln. ES piliečių gresia badas – tokia statistika šokiruoja. Skirstymo programa padeda daugeliui šių europiečių. Žinau, kad ne visiems programa patinka. Suprantu, kad galima turėti abejonių dėl teisinių, ekonominių ar politinių aspektų, bet norėčiau žinoti, kokią alternatyvą galima pasiūlyti programai, ypač turint omenyje, kad maisto skirstymo programa taip pat daro teigiamą poveikį žemės ūkio rinkai, kuri tampa stabilesnė.

ES – pasaulio lyderė teikiant pagalbą skurdžiausiems pasaulio žmonėms. Sunku įsivaizduoti, kad Bendrija galėtų tuo pačiu metu nutraukti pagalbą savo piliečiams, susiduriantiems su rimtomis problemomis, tad tikiuosi, kad Taryba pasieks susitarimą šiuo klausimu.

 
  
MPphoto
 

  Csaba Sándor Tabajdi (PSE). (HU) Norėčiau pasveikinti Europos Komisiją ir pranešėją Cz. A. Siekierskį ėmusis tokios puikios iniciatyvos, kuri parodo Europos Sąjungos ir Komisijos jautrumą socialiniams klausimams.

Norėčiau Europos Komisijos paklausti dviejų dalykų. Pirmasis susijęs su bendruoju finansavimu: sutinku su pranešimu, bet norėčiau, kad Fischer Boel pamąstytų apie tai, kad prašo vargingesnių, menkesnius biudžetus turinčių valstybių narių, kuriose labiausiai reikia maisto, prisidėti prie bendrojo finansavimo.

Mano antrasis prašymas: transporto išlaidos turėtų būti ne nustatytos 4,5 proc. dydžio, bet, remiantis subsidiarumo principu, turi būti paliktos valstybių narių sprendimui, nes transporto išlaidoms padengti galbūt užtektų mažesnių sumų.

Ant produktų etikečių ir toliau reikia spausdinti ES logotipą, nes šiuos produktus tiekia ES. Baigdamas, kadangi nemanau, kad vėl pasisakysiu diskusijose, norėčiau padėkoti Fischer Boel už jos uolų darbą visus penkerius metus. Ji paliko pėdsaką Europos žemės ūkio istorijoje.

 
  
MPphoto
 

  Maria Petre (PPE-DE).(RO) Aš ir mano kolegos Rumunijos atstovai Europos Parlamente remiame savo pranešėjo siūlymus ir balsuosime už juos.

Skurdas stipriausiai smogė šeimoms iš mažų miestų ir kaimų. Per krizę visiškai pateisinamas maisto programos praplėtimas ir finansavimas iš Bendrijos biudžeto.

Visi žinome, kad 2008 m priimtų priemonių ir paskirto biudžeto nepakako. Žemės ūkio bei socialiniai elementai gali pateisinti sprendimą palikti programą bendrosios žemės ūkio politikos dalimi.

Naujosiose valstybėse narėse, tokiose kaip Rumunija, žinoma, būtina patobulinti programos administravimą. Produktų sandėliavimo bei administracines išlaidas būtina efektyviai valdyti, kad jos neviršytų 20–25 proc. rinkos kainos.

Galiausiai norėčiau padėkoti Cz. A. Siekierskiui ir pasveikinti jį pateikus šiuos siūlymus.

 
  
MPphoto
 

  Francesco Ferrari (ALDE).(IT) Gerb. pirmininke, ponai ir ponios, visų pirma šis pasiūlymas (ir iš pranešėjo, ir iš Komisijos pusės) yra svarbus susitarimas, skirtas sumažinti Bendrijoje laipsniškai kylančių kainų padarinius, dėl kurių daugybė žmonių vis labiau klimpsta į nepriteklius ir brangsta pagalbos maistu teikimas.

Šios naujos nuostatos, kurias palaikau, padarys programą efektyvesnę ir ją atnaujins žemės ūkio politikos bei socialiniu atžvilgiu. Be to, pritariu, kad ši iniciatyva turi likti BŽŪP ribose, kaip siūlo Komisija.

Kaip žinome, BŽŪP šiuo metu teikia pagalbą maistu gyventojų grupėms, gyvenančioms beviltiškomis sąlygomis. Priemonė, kurią ruošiamės priimti, visada susilaukė didelio pritarimo: tokio didelio, kad 2006 m. 13 mln. žmonių, o 2008 m. – 15 šalių, tiesą pasakius, 19 šalių, manau, kad šiuo atžvilgiu... (Pirmininkė nutraukė kalbėjusįjį).

 
  
  

PIRMININKAVO: M. A. MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

 
  
MPphoto
 

  Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk (UEN).(PL) Gerb. pirmininke, šioje diskusijoje norėčiau atkreipti dėmesį į tris klausimus. Pirma, norėčiau priminti, kad vienas iš svarbiausių bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra užtikrinti Europos Sąjungos gyventojams galimybę įsigyti maisto prieinamomis kainomis, tad turintiems mažas pajamas arba apskritai jokių pajamų, tai reiškia nemokamą maistą.

Antra, ES gyventojų pajamoms, o ypač naujų valstybių narių gyventojų pajamoms, iki trokštamų dar labai toli. Visose naujose šalyse gyventojų, turinčių pajamas, žemesnes nei 40 proc. ES vidurkio, yra iki 50 proc., taigi beveik pusė šių šalių gyventojų turi tokias mažas pajamas. Tai – duomenys, surinkti iki krizės. Dėl krizės per artimiausius kelerius metus situacija tik pablogės.

Tad palaikau nemokamo maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims programą, kuriai 2009 m. ES skirs beveik 500 mln. EUR, į kuriuos įeina apie 100 mln. EUR mano šaliai, Lenkijai. Tikiuosi, kad pirmininkaujanti šalis Čekija pasieks susitarimą dėl galutinės programos formos Taryboje ... (Pirmininkas nutraukė kalbėjusįjį)

 
  
MPphoto
 

  Ljudmila Novak (PPE-DE). (SL) Kol mes triūsėme, naikindami skurdą Afrikoje ir kitose skurstančiose šalyse, badas ir skurdas užklupo mus namie, mūsų pačių kieme.

Taip atsitiko ir mano šalyje, Slovėnijoje, kur solidarios pagalbos poreikis, deja, auga, nepaisant aukšto pragyvenimo lygio. Kaip praneša žiniasklaida, humanitarinių organizacijų maisto atsargos beveik išseko.

Turint omeny, kad dauguma ES valstybių narių vis dar turi daugybę maisto, būtų tikrai nežmoniška, jei mūsų piliečiai turėtų kęsti alkį ar net mirti iš bado. Pirmenybę reikia teikti išgyvenimui, o kitos investicijos gali palaukti geresnių laikų.

Jei valstybės narės negali užtikrinti naujų lėšų maisto atsargoms, tinkamiausias veikimo būdas, ko gero, būtų naudoti rezervines atsargas. Palaikau šią programą, bet tuo pačiu metu norėčiau paraginti mus visus bei mūsų piliečius, kad susirūpintų vargstančiais.

 
  
MPphoto
 

  Donato Tommaso Veraldi (ALDE).(IT) Gerb. pirmininke, ponai ir ponios, norėčiau padėkoti Cz. A. Siekierskiui už pranešimą dėl Bendrijos maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems programos, kuri yra vertingas įrankis rinkai reguliuoti ir todėl turi likti BŽŪP ribose.

Nors vidutinė gyvenimo kokybė Europos Sąjungoje yra viena geriausių pasaulyje, kai kurie piliečiai neišgali nusipirkti pakankamai maisto. Manoma, kad 43 mln. žmonių ES gresia maisto nepritekliai, ir šis skaičius per pastaruosius metus nuolat augo.

Kurį laiką augusios įvairių produktų kainos reiškia, kad teikti pagalbą maistu darosi brangiau, o tai reiškia, kad Europos programos teikiama parama tampa vis svarbesnė.

 
  
MPphoto
 

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti visiems už komentarus. Apskritai matau labai teigiamą reakciją į pasiūlymą dėl labiausiai skurstančių.

Gerb. pirmininke, norėčiau dėmesio skirti tik keliems šiandien išsakytiems komentarams. Manau, kad turime nepamiršti, jog skurdas neapsiriboja tam tikromis vietovėmis ar regionais valstybėse narėse. Deja, su tuo susiduria visos valstybės narės. Tikra tiesa, kad problemos mastai bei turimos priemonės jai spręsti nėra vienodos visoje Europos Bendrijoje. Biudžeto skyrimas valstybėms narėms bei skirtingos bendrojo finansavimo normos sanglaudos ir ne sanglaudos šalims rodo, kad atsižvelgiama į šalių finansines galimybes. Tai reiškia, kad galų gale vadinamosioms „naujoms“ valstybėms narėms teks daugiau pinigų nei tenka dabar.

Dėl biudžeto tik norėčiau priminti, kad iš tiesų padidinome labiausiai skurstančiųjų programai skirtą biudžetą dviem trečdaliais – iki 0,5 mlrd. EUR, – ir manau, kad ši suma drauge su naujai įvestu bendruoju finansavimu padės išspręsti dalį problemų. Manau, turime nepamiršti, kad tai savanoriška programa. Valstybės narės, turinčios atskirą socialinę sistemą, tikrai neprivalo ja naudotis. Mūsų tikslas nėra pakeisti valstybėse narėse jau įgyvendintus socialinės politikos sprendimus, iš dalies vykdomus ir NVO. Mūsų siekis – paremti juos, tiekiant maistą, o tą aš vis dar laikau svarbiausiu žemės ūkio politikos tikslu.

Tikiu, kad mūsų pasiūlyti keitimai eina teisinga kryptimi. Manau, kad sąlygos tinkamos ir gerai suderintos. Programa – kai už ją, tikėkimės, nubalsuos ir Parlamentas – gebės susidoroti su ateityje kilsiančiais iššūkiais. Bus nelengva nepritarti ar eiti prieš šią programą, esant situacijai, kai nedarbas dramatiškai auga visoje Europoje ir taip sparčiai daugėja žmonių, kuriems gresia skurdas. Tad laukiu šio labai atsakingo Parlamento balsavimo.

 
  
MPphoto
 

  Czesław Adam Siekierski, pranešėjas. (PL) Norėčiau pasisakyti dėl kelių iškeltų problemų. Pirma, sakiau, kad esu prieš bendrąjį finansavimą, bet taip pat pabrėžiau, kad dabar gyvename ekonominės krizės laikais, kai skurstančių, darbo neturinčių asmenų skaičius auga. Programą įvertinsime 2011 ar 2012 m., ir tada galvosime, ar pratęsti bendrąjį finansavimą. Neskubėkime ir nedarykime to per krizę.

Antra, pritariu Komisijos narei, kad sunku apsiriboti maisto, pagaminto ES, skirstymu, nes tai padidins išlaidas ir išplės administracinę programos pusę. Trečia, imkime pavyzdį iš JAV, kur pagal Žemės ūkio įstatymą (angl. Farm Bill), naudojant nemokamų elektroninio pašalpų pervedimo (angl. EBT) kortelių finansavimą, atidėtos didelės sumos žemės ūkiui paremti. Ketvirta, raginu prisijungti šalis, nedalyvaujančias programoje. Programa atvira. Penkta, programai skirtos lėšos neriboja ūkininkų prieigos prie bendrosios žemės ūkio politikos, nes turime BŽŪP santaupų.

Galiausiai norėčiau grįžti į pradžią. Kaip žinome, BŽŪP tikslai suformuluoti Romos sutartimis. Jose kalbama apie būtinybę užtikrinti visuomenei prieigą prie maisto prieinamomis kainomis bei užtikrinti ūkininkams tinkamą pajamų lygį. Galima sakyti, kad tai, visų pirma, – gamybinės užduotys, kurios apibrėžia būtinos produkcijos kiekį. Antra, tai – socialinės užduotys, nes kalbame apie tinkamas kainas, kad vartotojai galėtų įpirkti produktus, taigi Romos sutartis apibrėžia tam tikrus socialinius tikslus. Ir trečia, taip pat esama ekonominių tikslų, siekiančių užtikrinti, kad ūkininkai turėtų tinkamas pajamas.

Kalbant apie skurstančiam, dažnai darbo neturinčiam vartotojui prieinamas kainas, maistas turėtų būti prieinamas žymiai mažesnėmis kainomis arba tiekiamas dykai – žinoma, pagal specialias programas ir specifinėmis sąlygomis. Apibendrinant galima pasakyti, kad BŽŪP taip pat turi socialinės politikos elementų.

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 12:00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Mieczysław Edmund Janowski (UEN), raštu. (PL) Cz. A. Siekierski pranešimas dėl maisto skirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims liečia klausimus, aptariamus Tarybos reglamentuose, skirtuose bendrosios žemės ūkio politikos finansavimui, bei specifinėse reglamentuose numatytose nuostatose. Atsidūrėme situacijoje, kuri atskleidžia, kad Europos Sąjungoje taip pat yra didelių skurdo ir nepriteklių paliestų teritorijų. Nukentėjusieji dažniausiai yra žmonės, gyvenantys miesteliuose ir mažuose miestuose, taip pat daug vaikų. Sprendžiant iš oficialios statistikos, apie 80 mln. europiečių gyvena žemiau skurdo ribos. Baiminamasi, kad dėl dabartinės krizės ir plintančio nedarbo šis nerimą keliantis skaičius padidės.

Tai, kad maisto pagalbos skurdžiausiems ES gyventojams programai skirta suma padidės nuo 305 mln. iki 500 mln. EUR, yra teigiamas ženklas. Tačiau manau, kad, norint panaikinti ar bent jau smarkiai palengvinti šią gėdingą padėtį, būtina pakeisti valstybių narių sistemas. Pagrindinė nepriteklių priežastis yra nedarbas bei pernelyg aukštos maisto kainos (užtenka palyginti ūkininkų už produktus gaunamą atlygį su mažmeninėmis kainomis parduotuvėje). Mūsų socialinės priežiūros sistema taip pat toli gražu ne tobula.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad būtina, jog pagalbos programai naudojamas maistas būtų geros kokybės, idealiai – būtų šviežias ir pagamintas vietos ūkiuose.

 
Teisinė informacija - Privatumo politika