Posėdžio stenograma

Antradienis, 2009 m. rugsėjo 15 d. - Strasbūras

4. Imigracija, Frontex vaidmuo ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas (diskusijos)

  Pirmininkas. − Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimas dėl imigracijos, Frontex vaidmens ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo.

  Tobias Billström, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (SV) Gerb. pirmininke, su migracija susiję klausimai ES veikloje visada aktualūs. Svarbus veiksnys sprendžiant migrantų srautų problemą – sienų kontrolė. Dėl laisvo žmonių judėjimo ES teritorijoje ir dėl to, kad nėra kontrolės punktų prie vidaus sienų, atsiranda bendra atsakomybė už tinkamą ir veiksmingą mūsų išorės sienų valdymą, kuriam keliami didesni reikalavimai.

Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra (Frontex) atsako už valstybių narių pastangų, dedamų siekiant stebėti ir kontroliuoti ES išorės sienas, koordinavimą ir palaikymą. Frontex – svarbi ES integruoto sienų valdymo strategijos dalis. Nuo Frontex įkūrimo 2005 m. jos pajėgumas laipsniškai didėjo. Proporcingai didesniam biudžetui Frontex dabar vaidina dar svarbesnį vaidmenį valdant valstybių narių operatyvinį bendradarbiavimą ES išorės sienų kontrolės srityje.

Šiuo metu Agentūra koordinuoja daugelį bendrų operacijų ir bandomųjų projektų prie jūrų, sausumos ir oro sienų, kovodama su nelegalia imigracija ir ypatingą dėmesį skirdama didelės rizikos zonoms, pvz., pietinėms ES jūrų sienoms, nors taip pat saugo šiaurines ir rytines sienas. Taryboje ne kartą pabrėžėme, kad reikia plėsti ir stiprinti Frontex. Tarybos išvadose nuo 2008 m. politiniai prioritetai teikiami nenutrūkstamam Agentūros plėtimui. Kalbant apie artimiausią ateitį, jose buvo pabrėžta, kad Frontex turi skirti reikiamus išteklius ir maksimaliai išnaudoti įrangą, kurią valstybės narės suteikė pagal Centrinį turimos techninės įrangos registrą (angl. CRATE). Be to, Taryba paragino Frontex skatinti bendradarbiavimą sienų kontrolės srityje su kitomis sienų kontrolės institucijomis, įskaitant muitines, ir su trečiosiomis šalimis.

Kalbant apie ilgą laikotarpį, buvo pabrėžta, kad būsimas Frontex operacijų plėtojimas vis dėlto turėtų vykti etapais. Taryba palankiai įvertino Komisijos ketinimą išnagrinėti, kaip būtų galima padidinti Frontex įgaliojimus, kad būtų sudarytos sąlygos glaudesniam bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis. Šiuo metu atliekamas Frontex reglamento vertinimas, o 2010 m. pradžioje Komisija pateiks pasiūlymą dėl galimų pakeitimų. Taryba laukia, kada bus priimta pozicija dėl Komisijos kartu su Europos Parlamentu siūlomų pakeitimų.

Be to, 2008 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtame Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte buvo pabrėžta, kad reikia stiprinti Agentūros vaidmenį ir didinti bendradarbiavimui skirtus išteklius. Pakte taip pat kalbama apie galimybę sukurti atskirus padalinius Frontex viduje, nes sąlygos aiškiai skiriasi, pvz., prie sausumos sienų rytuose, palyginti su sąlygomis prie jūrų sienos pietuose. Atsižvelgdama į įvykius Viduržemio jūros regione Europos Vadovų Taryba savo 2009 m. birželio mėn. išvadose taip pat pabrėžė, kad reikia dėti daugiau pastangų siekiant užkirsti kelią nelegaliai imigracijai, kovoti su ja ir ateityje užkirsti kelią žmonių tragedijoms prie pietinės ES jūrų sienos. Buvo ypač pabrėžiama tai, kad reikia stiprinti sienų kontrolę, reikia aiškesnių bendro patruliavimo ir išgelbėtųjų išlaipinimo taisyklių, o be to, reikia geriau išnaudoti bendrus repatriacijos skrydžius.

Baigdamas noriu paaiškinti, kad padėtis Viduržemio jūros regione susijusi ne tik su veiksmais, kurių imamasi sienų kontrolės srityje. Dėl šios padėties reikia daugybės trumpalaikių ir ilgalaikių priemonių. Šiuo atžvilgiu išeities tašku turėtų būti bendras ES požiūris į migraciją, kuris apimtų bendradarbiavimą ir priemones visoje migracijos politikos srityje. Būtinas glaudesnis bendradarbiavimas su kilmės ir tranzito šalimis, taip pat turėtų būti intensyvinamas dialogas su trečiosiomis šalimis tokiose srityse kaip legali imigracija, migracija ir žmonių, kuriems nereikia apsaugos, tobulinimasis, kompetencijos didinimas ir repatriacija. Šis dialogas turi būti grindžiamas solidarumo ir pasidalytos atsakomybės principais.

PIRMININKAVO: G. PITTELLA
Pirmininko pavaduotojas

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. − (FR) Gerb. pirmininke, migracija yra prioritetinis klausimas, kuriuo institucijos turės daug dirbti, todėl noriu padėkoti T. Billströmui, kuris yra gerai susipažinęs su šia problema.

Mes rengiame imigracijos politiką, pagrįstą trimis ramsčiais: pagarba teisei į prieglobstį, kova su nelegalia imigracija ir koordinavimu Europos lygiu siekiant užtikrinti teisėtą migraciją.

Teisė atvykti į ES teritoriją turi būti suteikiama pagal tam tikras taisykles, laikantis nacionalinės politikos ir Europos Sąjungos įgyvendinamų bendrų standartų, o ne nelegaliai ir dažnai žmonių gyvybės kaina. Viduržemio jūros regionas turi likti mūsų civilizacijas jungiančia grandimi, o ne kančių ir vargų vieta.

Nelegalios imigracijos problemos negali spręsti išimtinai tos valstybės narės, kurios yra labiau pažeidžiamos dėl to, kad jų sienos sutampa su Europos Sąjungos išorės sienomis. Iš tikrųjų svarbu, kad susidūrusios su šia problema visos ES valstybės narės parodytų solidarumą. Tuo tikslu Europos Sąjunga jau priėmė bendras taisykles, skyrė išteklius ir sukūrė svarbias veiklos priemones. Kita vertus, tiesa, kad, atsižvelgiant į nelegalių migrantų srautų mastą, bus reikalingos naujos iniciatyvos.

Žinoma, nelegalios imigracijos problemai spręsti reikalinga veiksminga prevencijos strategija, įgyvendinta bendradarbiaujant su visomis šalimis, esančiomis palei migracijos maršrutus. Europos Sąjunga daro viską, ką gali, siekdama stiprinti šiuos dialogus ir šį bendradarbiavimą. Šio visuotinio požiūrio tikslas – vienu metu ir proporcingai tirti visus pagrindinius imigracijos aspektus. Kaip ką tik sakė T. Billström, šiuo požiūriu vadovaujamasi mūsų veikloje, vykdomoje Viduržemio jūros regione, kuris yra migracijos srautų, prasidedančių įvairiuose regionuose ir einančių per įvairias Azijos ir Afrikos šalis, susikirtimo vieta.

Komisija davė tvirtą pažadą remti atitinkamas dvišalio regioninio bendradarbiavimo struktūras. Susidūręs su tuo, kad žmonių nepageidautinų tragedijų daugėja, vykau į šias įvažiavimo į Europą vietas: Lampedusą, Maltą, Kanarų salas ir Graikiją. Aš pradėjau diskusiją Komisijoje ir pasiūlymus dėl vienodesnės ir veiksmingesnės Europos politikos perdaviau Taryboje dirbantiems savo ministerijos kolegoms.

Vėliau atliktas darbas sudarė daugelio sprendimų, kuriuos birželio mėn. įvykusiame susitikime priėmė Europos Vadovų Taryba, pagrindą. Nuo to laiko Komisija dirbo trimis labai svarbiomis temomis. Pirma, prieglobsčio tema: Europos Vadovų Taryba paragino koordinuoti savanoriškas priemones, susijusias su tarptautinės apsaugos gavėjų, kurie gyvena labiausiai neapsaugotose nuo šių sunkumų valstybėse narėse, paskirstymu. Komisija, reaguodama į šį prašymą, liepos mėn. pradėjo bandomąjį pagalbos Maltai projektą. Ji parengė galimybių gauti Bendrijos finansavimą valstybėms narėms, kurios norės parodyti solidarumą su Malta, sąlygą. Iki šios dienos Prancūzija sutiko savo teritorijoje apgyvendinti beveik šimtą pabėgėlių. Ponai ir ponios, gerb. pirmininke, norėčiau, kad taip pasielgtų ir kitos valstybės narės.

Rugsėjo 2 d. Tarybai ir Europos Parlamentui taip pat pateikiau komunikatą, kuriame siūloma Europos bendroji pabėgėlių iš trečiųjų šalių perkėlimo programa. Pone T. Billströmai, žinau, kad ši programa artima jūsų širdžiai. Joje nusakomi bendri metiniai prioritetai, susiję su apgyvendinimu, taip pat pasiūlymai, kaip veiksmingiau panaudoti finansinę pagalbą, teikiamą valstybėms narėms iš Europos pabėgėlių fondo.

Europos prieglobsčio paramos biuras turi gebėti suvaidinti lemiamą vaidmenį veiksmingai įgyvendinant šias iniciatyvas. Komisijos pasiūlymas dėl reglamento dėl šio biuro įsteigimo šiuo metu nagrinėjamas Bendrijos institucijose. Man tikrai patiktų, jeigu vadovaujant Tarybai pirmininkaujančiai Švedijai Parlamentas ir Taryba gebėtų susitarti, kad šis paramos biuras galėtų pradėti veikti 2010 m.; todėl labai daug tikiuosi iš mūsų Komisijos ir Tarybai pirmininkaujančios Švedijos. Tai viskas, kas siejasi su prieglobsčiu.

Kita tema – išorės sienos. Kaip labai gerai išaiškino T. Billström, Europos Vadovų Taryba norėjo, kad būtų stiprinamos sienų kontrolės operacijos, kurias koordinuoja Frontex. Ji paprašė mus nustatyti aiškias dalyvavimo vykdant bendrą patruliavimą taisykles ir tikslias nuostatas dėl išgelbėtų asmenų išlaipinimo iš laivo bei dėl bendrų grąžinimo skrydžių organizavimo.

Be to, turime išnagrinėti, kaip Frontex galėtų bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis. 2009 m. Frontex operacijoms finansuoti skirtas biudžetas buvo padidintas iki 36 mln. EUR, todėl šiuo metu nagrinėjame, kaip Frontex galėtų organizuoti nelegalių imigrantų repatriaciją.

Reikėtų pažymėti, kad sienų kontrolės operacijos vykdomos pagal Bendrijos teisę ir visų pirma pagal Šengeno sienų kodeksą. Turi būti gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi grąžinimo draudimo. Jūrų zonose šios operacijos turi būti vykdomos remiantis tarptautine jūrų teise. Tačiau valstybės narės nevienodai supranta arba taiko šias taisykles. Štai kodėl ketiname pabandyti pasižiūrėti, kaip šias taisykles būtų galima tobulinti ir išaiškinti, kad Bendrijos ir tarptautinę teisę būtų galima geriau taikyti atsižvelgiant į šias operacijas.

Be to, daug dirbame rengdami pasiūlymą, leisiantį daryti reglamento, kuriuo įsteigiama Frontex agentūra ir nustatomi jos darbo metodai, pakeitimus. Šis pasiūlymas bus pateiktas 2010 m. pradžioje. Jame bus kalbama apie Europos Parlamento pranešimą ir įvertinimą, kurį Agentūra atliks pagal Frontex reglamento 33 straipsnį. Tikslas – optimizuoti ir didinti Frontex vaidmenį sprendžiant bendradarbiavimo sienų klausimais reikalus.

Dabar pereinu prie trečiosios temos. Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad reikia glaudžiau bendradarbiauti su pagrindinėmis kilmės ir tranzito šalimis, ir paprašė Komisiją pasižiūrėti, kokie bendradarbiavimo su šiomis šalimis būdai iš tikrųjų galimi. Tirdama šį prašymą Komisija daug prisidėjo prie prisidėjo prie to, kad greičiau prasidėtų dialogas ir bendradarbiavimas su Libija ir Turkija su Libija ir Turkija, kurios yra dvi pagrindinės Viduržemio jūros regiono nelegalių migracijos kelių šalys, stiprinimo.

Kalbant apie Libiją, liepos mėn. mudu su T. Billströmu nusiuntėme laišką mūsų Libijos partneriams, su kuriais bendradarbiaujame daugelyje sričių, kuriame siūlome užtikrinti bendrą ir subalansuotą migrantų srautų iš Libijos valdymą. Libijos valdžios institucijoms paaiškinome, kad norime padėti joms ne tik stiprinti jų gebėjimą sukliudyti migrantams nelegaliai atvykti į jų teritoriją ir išvykti iš jos, bet ir pagerinti elgesį su migrantais remiantis žmogaus teisėmis ir tarptautinėmis taisyklėmis bei nustatyti migrantus, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, ir padėti jiems.

Komisija jau bendrai finansuoja bandomąsias priemones per Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, Tarptautinę migracijos organizaciją ir Italijos vidaus reikalų ministeriją. Tačiau vienintelis būdas, kuriuo galėtume užtikrinti būtiną mūsų veiksmų mastą, yra aiškus Libijos valdžios institucijų įsipareigojimas. Pone T. Billströmai, aš neslepiu, kad šiek tiek nekantriai laukiu atsakymo į mūsų laišką.

Kalbant apie Turkiją, Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinio direktorato generalinis direktorius J. Faull šiandien su užduotimi yra Ankaroje, kad ištirtų, kiek ir kokiais būdais glaudesnis bendradarbiavimas galėtų paskatinti Turkijos valdžios institucijas aktyviau prisidėti prie atsakingesnio migracijos valdymo siekiant ne tik grąžinti nelegalius imigrantus, bet ir pirmiausia suteikti jiems tarptautinę pabėgėliams skiriamą apsaugą. Jeigu Turkija ir Libija norės priimti mūsų pasiūlymus, mes ir T. Billström iki šių metų pabaigos galėsime apsilankyti šiose dviejose šalyse.

Galiausiai norėčiau paminėti Stokholmo programą, kuria turi būti sukurti veiksmingesnės bendros politikos pagrindai ir kuri suteiks mums galimybę skatinti koordinuojamą imigraciją Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto dvasia. Birželio mėn. pateikėme savo pasiūlymus, kurie buvo palankiai įvertinti liepos mėn. Tarybai pirmininkaujančios Švedijos surengtose neoficialiose ministrų diskusijose.

Iš naujo nekalbėsiu apie tai, apie ką visai neseniai kalbėjau, t. y. apie tris pagrindines šios politikos temas, mūsų humanitarines tradicijas atitinkančią bendrą prieglobsčio sistemą, veiksmingesnę nelegalios imigracijos kontrolę pasinaudojant labiau integruotu mūsų vidaus sienų valdymu ir mūsų vizų politika, o paskui, žinoma, apie veiksmingesnę mūsų kovą su prekyba žmonėmis ir konkrečios grąžinimo politikos, kuria siekiama ilgalaikės migrantų reintegracijos į jų kilmės bendruomenes, įgyvendinimą, taip pat apie palankių sąlygų legaliai migracijai sudarymą struktūroje, kuri garantuotų, kad būtų patenkinti priimančiųjų šalių poreikiai, nepamirštant kilmės šalių poreikių arba pagarbos migrantų teisėms.

Visa tai pateikta jums. Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, aš šiek tiek viršijau skirtą laiką, tačiau norėjau tęsti nuo labai išsamaus T. Billströmo paaiškinimo, pabrėždamas pagrindines politikos, Europos strategijos, kuri, mano manymu, dabar pradeda įgauti tampa apgalvota, – temas. Mūsų valstybės narės dar turi parodyti šiai strategijai įgyvendinti reikalingą kuo didesnį solidarumą ir pasiryžimą. Labai dideles viltis dedu į Europos Parlamentą, kad jis padės mums šiuo klausimu.

  Simon Busuttil, PPE frakcijos vardu. – (MT) Ačiū jums, gerb. pirmininke; taip pat norėčiau pasveikinti ministrą T. Billströmą ir ypač Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją J. Barrotą. Leiskite man, gerb. pirmininke, pasveikinti Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją ir padėkoti jam už dideles ir nuoširdžias pastangas, jo dėtas imigracijos ir prieglobsčio srityje. Norėčiau išreikšti pripažinimą ir dėkingumą J. Barrotui už kantrybę, su kuria jis apsisprendė atlikti šį darbą, ir konkrečias iniciatyvas, kurių ėmėsi šioje sunkioje, prieštaringoje ir jautrioje srityje. Tai verčia mane pereiti prie pirmo klausimo, kurį, gerb. pirmininke, norėčiau iškelti dėl šios temos sudėtingumo.

Lengva pirštu rodyti į vieną ar kitą šalį, tačiau turime rimtai ir nuodugniai išnagrinėti padėtį. Kitaip mes rizikuojame tapti absurdo auka. Leiskite pateikti pavyzdį. Pastaruoju metu buvo kritikuota Italijos vyriausybė, nes ji atvykstančius imigrantus skubiai siuntė atgal į Libiją. Tačiau turime suprasti, kad dėl Italijos veiksmų šiais metais imigrantų, pasiryžusių drąsiai leistis į pavojingą kelionę ir rizikuoti savo gyvybe, gerokai sumažėjo.

Svarbu suprasti, kad ši grąžinimo sistema sudavė skaudų smūgį organizuotam nusikalstamumui ir prekiautojams žmonėmis. Tai reiškia, kad nors neabejotinai reikia gerbti imigrantų teisę į prieglobstį, taip pat būtina atkakliai siekti savo pastangomis visiems laikams nutraukti šią tragediją, vykstančią Viduržemio jūros regione. Lygiai taip pat svarbu kilti į kovą su prekiautojais žmonėmis, pasinaudojančiais kančiomis ir sunkumais, kuriuos patiria imigrantai, norintys perplaukti jūrą, kad patektų į Europą.

Todėl turime niekada nepamiršti, koks sudėtingas šis klausimas. Norėčiau paminėti kai kuriuos kitus klausimus. Turime gerinti Frontex veiklą, ypač galimo bendradarbiavimo, galinčio vykti tarp šalių, srityje, kuris apimtų konkrečias priemones, pvz., priemones, susijusias su grąžinimo politika, apimančia daugiau nei vieną šalį. Deja, šioje srityje Frontex dėjo dar nepakankamai pastangų. Taip pat dėmesio vertos pirmininko pavaduotojo J. Barroto minėtos iniciatyvos, pvz., bendroji pabėgėlių perkėlimo programa, tokioms šalims kaip Malta skirtas bandomasis projektas ir prieglobsčio biuro įsteigimas. Šias iniciatyvas reikia nedelsiant įgyvendinti. Galiausiai kitas toks pat svarbus veiksnys, kuriam reikalingas dėmesys, yra bendradarbiavimas su Libija ir kitomis trečiosiomis šalimis, kurios yra imigrantų išvykimo vietos. Nebendradarbiaudami su šiomis šalimis mes nieko nepasieksime.

  Juan Fernando López Aguilar, S&D frakcijos vardu. – (ES) Gerb. pirmininke, pone T. Billströmai, Komisijos nary J. Barrotai, aš pritariu tiek Tarybai pirmininkaujančiai valstybei, tiek Komisijai, skyrusioms didelį dėmesį šios problemas, kurią daugiausia lemia globalizacija ir į kurią turi reaguoti Europa, nustatymui, ir palaikau jas.

Šioje srityje Europa gali būti reikalinga tam, kad padidintų vienos aiškiausių globalizacijos problemų, t. y. neturinčio precedento migracijos masto, taigi, ir migracijos srautų ir jų poveikio visoms Europos integracijai svarbioms sritims, valdymo veiksmingumą.

Su šiuo reiškiniu jokia valstybė narė negali susidoroti savo jėgomis, remdamasi savais ištekliais. Todėl mums reikalinga bendra politika, kuri dar nesukurta. Viskas, kas buvo padaryta siekiant sukurti šią bendrą politiką, kuri turi būti sukurta, turėjo atsirasti pagal Europos Konstituciją ir Lisabonos sutartį. Tačiau ši politika iki šiol nebuvo sukurta. Viskas, kas buvo padaryta, buvo daroma tikintis, kad tai turės būti padaryta, ir vis dar yra labai ankstyvoje stadijoje.

Tačiau aišku, kad reakcija turi būti susieta su Europos tapatybe. Todėl pirmasis klausimas – įsipareigojimas mažinti nelygybę kilmės šalyse stiprinant vystomąjį bendradarbiavimą.

Antra, mums reikia stiprinti kovą su šio reiškinio politiniais ir kriminaliniais aspektais, taip pat ir stengiantis nutraukti šių organizacijų, kurios prekiauja žmonėmis, veiklą. Kartu turime gerinti informaciją apie nelegalios imigracijos pavojus, nelegalią prekybą žmonėmis, mokymą kilmės šalyse ir nelegalų darbą. Reakcija turi būti susieta su legalia migracija kaip nelegalios imigracijos alternatyva.

Galiausiai turime atsakingai prisiimti įsipareigojimus žmogaus teisių atžvilgiu. Tai apima prieglobsčio ir pabėgėlių aspektus, taip pat atitiktį Europos imigracijos ir prieglobsčio paktui, pasirašytam 2008 m. spalio mėn.

Tačiau kol kas turime stiprinti Europos išorės sienas tiek jų kontrolės, tiek mūsų bendros atsakomybės už jas požiūriu. Nelegalios imigracijos poveikis Italijoje, Ispanijoje arba Graikijoje – kaip akivaizdžiai matyti Ispanijoje, jei kalbėsime apie pietinę Viduržemio jūros sieną, ir Kanarų salose, kur kanojos atplaukia pilnos viltį praradusių žmonių,  – nėra tiktai Ispanijos arba Italijos reikalas. Tai yra Europos reikalas, kuriam spręsti nepakanka solidarumo su Ispanija ar Italija arba netgi nedidelės vilties, kad Ispanija ir Italija savo dvišalėse derybose su Afrikos šalimis laikysis Europos modelio. Ne, tai yra bendra atsakomybė, kuriai reikalinga bendra reakcija.

Štai kodėl Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas pritarė Frontex stiprinimui ir jos biudžeto didinimui, kuriam, mūsų manymu, šiame Parlamente bus pritarta, nes mes pritariame tam, kad Tarybai pirmininkaujanti Švedija iškėlė šį klausimą ir laiko jį svarbiu.

  Sonia Alfano, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, ačiū jums, pone J. Barrotai ir pone T. Billströmai. Rugpjūčio 31 d. Komisijai pateikiau prioritetinį klausimą. Reikia pripažinti, kad Italijos ir Libijos krantus pasiekiančių migrantų sumažėjo, tačiau sumažėjo todėl, kad padaugėjo žuvusiųjų, kuriuos toliau priglobia Viduržemio jūra.

Deja, dabar Viduržemio jūra tampa masine kapaviete, o S. Berlusconio vyriausybė, būtent Italijos vyriausybė, pasirašė susitarimą su Libija, pagal kurį, deja, Italijai leidžiama neduoti sutikimo atvykti ne tik migrantams, bet ir pabėgėliams iš tų šalių, kuriose vyksta persekiojimai arba pilietinis karas, pvz., Somalio ir Eritrėjos, paneigiama šių vargšų žmonių teisė prašyti prieglobsčio, taip pažeidžiant visas tarptautines normas ir visų pirma Ženevos konvenciją.

Norėčiau priminti, kad negrąžinimas yra principas, kuriam negalioja jokios geografinės ribos ir dėl kurio jokiomis aplinkybėmis negalima ginčytis arba derėtis. Nenorime ir toliau manyti, kad galiausiai už šio Italijos ir Libijos susitarimo slypi ekonominiai interesai, verti apytikriai 5 000 mlrd. EUR.

Reikalauju, kad Komisija nesudarytų ES ir Libijos susitarimo, panašaus į Italijos susitarimą (jeigu ji turi tokį tikslą), nes pamatėme tokio niekingo susitarimo rezultatus. Kartoju, kad, deja, šis susitarimas priverčia tuos žmones kęsti kankinimus, nes susiduriame su tokiais dalykais: sulaikymo centrai, į kuriuos jie uždaromi Libijoje, sprendžiant iš spaudos pranešimų, taip pat ir nuotraukų, pvz., nuotraukų, kuriose daug šių imigrantų matome Ganfudos kalėjime, esančiame dešimt kilometrų nuo Benghazio, reiškia kankinimus. Tai reiškia kankinimus, už kuriuos, mano manymu, neatsakoma pagal jokį draugystės ar institucijų susitarimą.

Kaip pabrėžė Jungtinių Tautų vyriausiasis komisaras pabėgėlių reikalams, negrąžinimo principas neleidžia grąžinti žmonių į teritorijas, kuriose galėtų grėsti pavojus jų gyvybei arba laisvei. Šių žmonių siuntimas atgal į Libiją, kuri – norėčiau vėl jums priminti – nepasirašė ir neratifikavo Ženevos konvencijos, atrodo tikrai neįtikėtinai. Be to, dar labiau apsunkina padėtį tai, kad Italijoje nelegali imigracija laikoma kriminaliniu nusikaltimu, todėl, pvz., po rugpjūčio mėn. pabaigoje įvykusio dramatiško išsilaipinimo į krantą, per kurį daugelis somaliečių žuvo, tie keli, manau, keturi ar penki, somaliečiai, kuriems pavyko pasiekti savo kelionės tikslą, be kita ko, buvo apkaltinti imigracija, todėl dabar yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Italijos teisę.

Raginu Komisiją dabar imtis realių veiksmų siekiant įvertinti, ar Italijos ir Libijos susitarimas atitinka tarptautinę teisę, ir galų gale imtis ryžtingai keisti kursą nepalaikant niekingos Italijos vyriausybės politikos.

  Hélène Flautre, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, paskutinis kartas, kai rengėme diskusiją po tragedijos Viduržemio jūroje, buvo balandžio 1 d.

Jūs tikriausiai prisimenate, kad šimtai migrantų pražuvo netoli Libijos krantų. Mes pareikalavome atlikti tyrimą. Iki šios dienos negavome jokios informacijos apie šios tragedijos aplinkybes.

Paskui, kaip žinote, rugpjūčio mėn. viduryje netoli Lampudesos buvo rasti 73 negyvi afrikiečiai. Rugpjūčio 25 d. 57 Eritrėjos migrantai buvo galiausiai išgelbėti, prieš tai ilgai išbuvę Maltos vandenyse. Rugpjūčio 31 d. 75 somaliečius buvo atsisakyta įsileisti į Libiją.

Iš tikrųjų Europos Sąjungos išorės sienos tampa žmogžudiškos. Taip pavadintas pranešimas, už kurį esame dėkingi visus jus, ponios ir ponai, gauti ir atidžiai perskaityti.

Susidūręs su šia situacija, jūs, pone J. Barrotai, nurodote keletą pagrindinių problemų. Jūs nurodote teisę į prieglobstį ir teisę į tarptautinę apsaugą. Be to, turėtumėte paminėti kiekvieno asmens teisę palikti bet kurią šalį ir visiems užkraunamą pareigą padėti kitiems, kad ir kas jie būtų. Tai yra tarptautinė jūrų teisė. Šių situacijų daugėja; bet to, jos vis dažniau susiklosto prie Turkijos ir Graikijos sienos. Todėl netikiu, pone J. Barrotai, kad Frontex išteklių didinimas bus tinkamas atsakas į šią padėtį.

Mano nuomone, šiandien Europos Sąjunga turi sunkumų dėl savo pačios projekto. Europos Sąjunga atsirado atsisakius nepripažinti kitiems jų teisės į orumą, todėl būtent tam ji turi likti ištikima.

  Timothy Kirkhope, ECR frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, Komisijos bendrosios ES pabėgėlių perkėlimo programos tikslai tikrai yra kilnūs, nes jais siekiama paskatinti glaudesnį nacionalinių vyriausybių bendradarbiavimą pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų perkėlimo srityje. Tačiau aš, kaip britų konservatorius, vis dar nerimauju dėl jos įgyvendinimo. Mes nenorime matyti tokių ilgai sprendžiamų problemų, kokių turėjome Prancūzijoje esančiame Sangate.

Manau, kad bendradarbiavimas ir solidarumas visoje Europos Sąjungoje neabejotinai yra svarbus diskutuojant apie tautoms tenkančią naštą, tačiau turime geriau skirti ekonominius migrantus nuo prieglobsčio prašytojų. Aišku, kad jie turi visas teises siekti prieglobsčio, tačiau mes taip pat turime turėti teisės aktus, kurie nesurištų atskirų tautų rankų nagrinėjant, kas yra priimamas ir kas įgyja prieglobstį. Toks kolektyvinis požiūris, kokį siūlo Komisija, gali pažeisti kiekvienos ES tautos teisę tai spręsti.

Tačiau kol kas manau, kad svarbiausias prioritetas turėtų būti pietinių sienų apsaugojimas. Šioje srityje Frontex turi vaidinti svarbesnį vaidmenį, kad veiktų kaip griežta atgrasymo priemonė ekonominiams migrantams, kurie nori leistis į pavojingą kelionę per Viduržemio jūrą. Mes turime ryžtingiau veikti prieš įvairias trečiąsias šalis, kurios neatsakingai skatina šią veiklą. Komisija sako, kad būtent nacionalinės vyriausybės galiausiai spręs, kiek žmonių jos priima, ir kad Jungtinė Karalystė kitos šalys nebus verčiamos priimti labai daug ekonominių migrantų, su kuriais negali susitvarkyti arba kurių negali remti šiais ekonomikos požiūriu sunkiais laikais. Tai yra būtina ir teisinga. Tokioms šalims kaip Jungtinė Karalystė reikia garantijų, kad mūsų prieglobsčio ir imigracijos politika paliks mums teisę spręsti ir taip pat garantuos, kad ES požiūris liks atviro bendradarbiavimo, o ne prievartos.

  Willy Meyer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (ES) Gerb. pirmininke, pone T. Billströmai, Komisijos nary J. Barrotai, šios teisėkūros institucijos kadencijos pradžia suteikia puikią progą persvarstyti savo imigracijos politiką.

Šiuo metu mūsų imigracijos politika grindžiama aiškia veidmainyste ir cinizmu. Sakome, kad Europos projektas būtų neįmanomas be darbuotojų migrantų, ir iki šiol juos laikome nusikalstančiais pagal teisės aktus, pvz., Direktyvą dėl grąžinimo, kuri buvo taikliai pavadinta „gėdos direktyva“ ir kuri neatitinka Europos Sąjungos principų ir vertybių.

Šios politikos, kuria bandoma Europą paversti tvirtove, šiuo krizės, esančios triguba krize maisto, finansų ir energetikos atžvilgiais, laikotarpiu niekas nesupranta, nes mūsų darbas yra prastas ir vykdomas klaidinga kryptimi. Jeigu Europai reikia darbuotojų migrantų ir visų pirma jeigu jai reikia padėkoti jiems, turime gerbti visas jų teises, o ne paversti juos nusikaltėliais, kaip dabar daro Europos Sąjunga. Tai tik atneša daugiau skausmo šeimoms, kurios tik bando išsigelbėti nuo karo ar bado.

Todėl pavasarį Madride įvyksiančiame kitame valstybių arba vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame susitiks Europos Sąjunga ir Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalys, geriausia vizitinė kortelė būtų šios „gėdos direktyvos“ panaikinimas, nes ji neatitinka mūsų principų ir vertybių ir jos nesupranta jokia vyriausybė, ypač Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalių, iš kurių į Europos Sąjungą atvyksta tūkstančiai darbuotojų migrantų.

Todėl raginu rimtai pagalvoti apie šios „gėdos direktyvos“ panaikinimą.

  Gerard Batten, EFD frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, svarstomos priemonės yra esamos vadinamosios laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kurios dalis yra imigracija, dalis. Kalbama apie bendrą imigracijos ir prieglobsčio politiką, todėl, kad ir kiek Jungtinės Karalystės vyriausybė meluotų Jungtinės Karalystės gyventojams, mes žinome, jog ja siekiama, kad Jungtinė Karalystė pagaliau įsipareigotų pagal ją.

Tačiau Jungtinėje Karalystėje vienodų sąlygų taikymo visiems imigracijos politika nebus veiksminga. Jungtinė Karalystė yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje ir, mūsų nuostabai, ji gyvenama tankiau nei Indija, Kinija arba Japonija. Grynoji imigracija į Jungtinę Karalystę dabar nuolat yra apytikriai 230 000 žmonių per metus ir kas penkerius metus padidina gyventojų skaičių daugiau nei milijonu. Gyventojų skaičius nuo esamo 61,4 mln., visą laiką būdamas didelis, didės iki apytikriai daugiau nei 70 mln. 2031 m., o paskui visą laiką laipsniškai didės. Visas šis augimas vyksta dėl imigracijos ir imigrantams gimstančių vaikų.

JK nepriklausomybės partija nėra nusistačiusi prieš tam tikrą imigraciją, tačiau ji turėtų būti griežtai kontroliuojama Jungtinės Karalystės, o ne Europos Sąjungos ar kieno nors kito labui. Jungtinei Karalystei nereikia bendros Europos imigracijos politikos. Mums reikia tik tuoj pat sustabdyti masinę imigraciją ir pradėti vykdyti griežtai ribojamos ir kontroliuojamos imigracijos politiką. Mes turėtume taikyti 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių sąlygas, pagal kurias reikalaujama, kad pabėgėliai siektų gauti prieglobstį pirmoje laikomoje saugia šalyje, į kurią jie atvyksta ir kuri nėra maža sala prie Europos krantų, vadinama Didžiosios Britanijos sala.

Turėtume baigti skatinti kultūrų įvairovę, kuri kursto nesantaiką ir yra konfliktų priežastis, ir asimiliuoti bei integruoti migrantus į bendrą kultūrą, susijusią su bendru politinių ir teisinių institucijų tinklu. Jungtinėje Karalystėje ir, mano manymu, bet kur Europoje neturėtų būti vietos šariato teisei.

  Louis Bontes (NI). – (NL) Gerb. pirmininke, Frontex neveikia. „Poseidonui“, šiuo metu vykdomai operacijai, skirtas biudžetas – 11 mln. EUR. Tai daryti beprasmiška. Tai yra veltui išmesti pinigai. Vienintelis galimas sprendimas – tiesioginis imigrantų grąžinimas ir griežtos priemonės šalims, kurios sudaro sąlygas šiai imigracijai. Bendra prieglobsčio ir imigracijos politika Nyderlandų žmonėms nenaudinga. Nyderlandų laisvės partija, kurios vardu kalbu, yra griežtai nusistačiusi prieš šią politiką. Dėl jos dar daugiau žmonių be ateities planų atvyks į Europą. Nyderlandų žmonėms nereikia solidarumo – jiems tik reikia, kad čia mes gintume Nyderlandų interesus. Tada užbaikime tai.

Noriu dar atsakyti Tarybai pirmininkaujančiai Švedijai. Ši Tarybai pirmininkaujanti valstybė laikosi nuomonės, kad Europa turėtų dar labiau atidaryti savo sienas masinei imigracijai savo darbo rinkos labui. Laisvės partija iš karto atmeta tai. Tai yra priedanga siekiant sudaryti sąlygas masinei imigracijai. Pasižiūrėkite, kas vyksta didžiuosiuose miestuose – pasižiūrėkite į didžiules problemas, su kuriomis jie susiduria. Pagalvokite apie savo žmones, pagalvokite apie savo šalį, pagalvokite apie savo kultūrą. Bet kuriuo atveju mes elgiamės taip. Noriu pridurti, kad kraštutinumų jau gana. Tegul tai būna masinės imigracijos pabaiga; su ja nueita gana toli.

  Agustín Díaz de Mera García Consuegra (PPE). – (ES) Gerb. pirmininke, Komisijos pirmininko pavaduotojau, Tarybos Pirmininke, su migracija susiję uždaviniai lieka tie patys, kaip ir mūsų įsipareigojimas įvykdyti juos.

Šie uždaviniai yra tokie: pirmas – pereiti prie bendros migracijos politikos; antras – labai pagerinti legalios migracijos organizavimą; trečias – patobulinti integracijos procedūras; ketvirtas – tikrai ryžtingai kovoti su nelegalia ir paslėpta imigracija; penktas – toliau plėsti Frontex; šeštas – tobulinti procedūras, konvencijas ir susitarimus su kilmės ir tranzito šalimis; septintas – siekti pažangos bendros prieglobsčio politikos srityje.

2010 m. Europos prieglobsčio paramos biuras tampa sąžininga, tikra ir lygiavine tarnyba, kuri dalijasi atsakomybe taip, kad užtikrintų solidarumą, ir siūlo toliau taikyti tarptautinę arba papildomą apsaugą.

Dėl Frontex tai yra pretekstas koordinuoti veiksmus ir bendradarbiauti; jokiu atveju ji nėra nacionalinių kompetencijų pakaitalas. Reikalas dauginti Frontex misijų į pietus nuo mūsų sienų, pietinėje Europoje, visų pirma Viduržemio jūros regione ir Atlanto vandenyno pakrantėse, yra Europos reakcija į migracijos keliamą įtampą Graikijoje, Maltoje, Italijoje arba Ispanijoje; tai taip pat yra humanitarinė reakcija siekiant neleisti žūti žmonėms ir išvengti dramos.

Tik pažiūrėkite, kas atsitiko Frontex biudžetui – jis keitėsi nuo 6 mln. EUR 2005 m. iki 78 ar 83 mln. EUR 2010 m. Tačiau, gerb. pirmininke, mums kelia nerimą tai, kad Frontex nesugeba susitvarkyti su biudžetu, kurį Parlamentas jai skyrė. Tai būtų nepriimtina, nes reikia susidoroti su daugybe uždavinių ir misijų.

Nepaprastai svarbu, kad Frontex įkvėptų gyvybės CRATE, t. y. Centriniam turimos techninės įrangos registrui. Be to, nepaprastai svarbu, kad valstybių narių įsipareigojimai CRATE atžvilgiu taptų veiksmingi. Mums reikia labiau ir geriau koordinuoti veiksmus su Europolu. Mums reikia valdyti „Iconex“ ir, gerb. pirmininke, žmogaus teisių saugojimo požiūriu mums reikia labiau ir geriau koordinuoti veiksmus tarp Frontex ir Tarptautinės migracijos organizacijos, taip pat ir Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams.

Tai yra mūsų uždaviniai ir mūsų įsipareigojimai.

  Claude Moraes (S&D). – Gerb. pirmininke, niekas neįvertina didžiulių sunkumų, su kuriais susiduriama siekiant mūsų komiteto pirmininko minėtos pusiausvyros, migracijos keliamos įtampos, su kuria susiduria Europos Sąjunga, ir įtampos, su kuria mes susiduriame Viduržemio jūros regione. Šią vasarą mums dar kartą buvo priminta žiauri tikrovė, su kuria susiduria migrantai ir prieglobsčio prašytojai, patiriantys persekiojimą ir bėgantys nuo skurdo.

Įgyvendinant Europos požiūrį į migraciją Frontex vaidina svarbiausią vaidmenį. Mums kuriant geriau koordinuojamą ES sistemą savo išorės sienoms valdyti, Frontex svarba didėja. Todėl mano frakcija laikosi nuomonės, kad nepaprastai svarbu pasiekti tinkamą pusiausvyrą, t. y. pusiausvyrą tarp, viena vertus, Frontex aprūpinimo ištekliais – kaip minėjo daugelis kolegų – ir, kita vertus, užtikrinimo, kad Frontex darbo humanitariniai aspektai bus labiau pripažįstami. Pvz., kaip Frontex gali sumažinti jūroje tragiškai žuvusiųjų skaičių, kuris per pastaruosius dešimt metų viršijo 12 000? Todėl jos kompetencijai turi būti priskirtos gelbėjimo jūroje operacijos. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Daugeliui šių politikos krypčių reikia, kad būtų padirbėta vietoje, ir aš žinau, kad Parlamentas, Komisija ir Taryba bando tai daryti.

Turime užtikrinti, kad Frontex netaptų tik mechanizmu, neįleidžiančiu žmonių į Europą. Tiems, kuriems tikrai reikia apsaugos, turi būti leidžiama patekti į ES teritoriją.

Komisijos nary, jūs kalbėjote apie negrąžinimo principą. Svarbu, kad vėl paminėjote jį. Padėtis dėl Italijos ir Libijos neabejotinai yra tai, apie ką daugiau kalbės mano kolegos iš Italijos, tačiau niekas ir jokia šalis neturi pažeisti šio principo.

Mūsų padėtis tokia, kad negrąžinimo atvejų pasitaikys net šalių, nepasirašiusių 1951 m. konvencijos, atžvilgiu. Svarbu, kad puoselėtume šias žmogaus teises. Mes neturime išsisukinėti nuo savo pareigos suteikti apsaugą tiems, kuriems jos reikia.

Todėl reikia, kad Frontex būtų sąžiningo ir subalansuoto požiūrio į migraciją ir prieglobstį dalis. Turime užtikrinti, kad būtų įgyvendintas prieglobsčio priemonių paketas, ir turime užtikrinti, kad būtų išlaikoma legalios migracijos ir pabėgėlių apsaugos pusiausvyra.

  Sarah Ludford (ALDE). – Gerb. pirmininke, Jungtinės Karalystės spauda, kuriai prieiti prie tokios išvados padėjo paranojiški ir euroskeptiški Europos Parlamento nariai, sukėlė paniką, kad būsimas Komisijos narys pagrindinių teisių reikalams, kurį J. M. Barroso priėmė ALDE frakcijos siūlymu, vers JK priimti daugiau prieglobsčio prašytojų iš visos Europos.

Tai netiesa. Kaip patvirtino pirmininko pavaduotojas J. Barrot, bandomasis pagalbos Maltai projektas yra savanoriškas, o siūloma schema Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams patvirtintiems pabėgėliams perkelti tiesiai iš Europos išorės taip pat būtų neprivaloma.

Jokia ES politikos nuostata niekada nebuvo susijusi su kvotomis arba prievartiniu migrantų priėmimu į šalį. Tačiau mes bandome pasiekti ir pasiekiame ne ką kita, kaip savanorišką solidarumą, todėl tikiuosi, kad būsimas Komisijos narys pagrindinių teisių reikalams prisidės prie migrantų, pasitinkančių savo mirtį Viduržemio jūroje, sustabdymo.

Kitą mėnesį sukaks dešimt metų, kai ES nustatė bendros prieglobsčio sistemos ir koordinuojamos migracijos politikos tikslą. Nors ir prireikė kai kurių nemažų pastangų, ypač Europos Komisijos, palaikomos Europos Parlamento narių, nuo to laiko esame aiškiai toli pažengę.

Svarbiausias prioritetas – pasiekti, kad būtų tam tikras tinkamas srautų, kurie paprastai vadinami mišriais pabėgėlių ir ieškančių darbo migrantų srautais, valdymas, idant būtų galima juos atskirti vieną nuo kito. Tai reiškia, suteikti Europos visuomenei pasitikėjimą tinkamu valdymu, taip pat užkirsti kelią žmonių netekčiai ir užtikrinti apsaugą tiems, kurie turi teisę į ją.

Jeigu žmonės, esantys netvirtose valtelėse, stumiami atgal į jūrą ir niekada neįvertinama jų teisė į apsaugą, nė vienas iš šių tikslų nėra pasiektas. Buvau sukrėsta, kai iš Komisijos nario J. Barroto išgirdau, kad valstybės narės nevienodai taiko jūrų teisę. Tokia netvarka nepriimtina. Frontex turi būti tinkamai finansuojama ir turi gerbti asmenų žmogaus teises. Šiems asmenims turi būti suteikiama galimybė išsilaipinti į krantą, būti įvertintiems prieglobsčio statuso atžvilgiu ir būti skirstomiems į pabėgėlius ir tuos, kuriems nesuteikiama teisė pasilikti.

ES valstybės narės prireikus turi būti perduotos Europos Teisingumo Teismui, jei to neužtikrina, todėl mintis, kad, kaip pasakė mano kolegė S. Alfano, užuot tai užtikrinusi Libija sugeba susitvarkyti su užduotimi, apskritai kelia pasipiktinimą, kai žinome apie gausybę jos padarytų žmogaus teisių pažeidimų.

Protinga Europos imigracijos politika apimtų tam tikrą bendrą ekonominės migracijos kriterijų sistemą, pagal kurią valstybės narės, priimančios tokius migrantus, galėtų veikti vadovaudamosi savo sprendimais dėl priimamų migrantų skaičiaus. Mums reikia tik koordinavimo, bendrų standartų, bendros sistemos, o tada – taip pat ir solidarumo.

  Franziska Keller (Verts/ALE). – Gerb. pirmininke, aš nelabai palaikau jūsų entuziazmą dėl Frontex. Mes girdėjome pranešimus iš Frontex, taip pat iš valstybių narių, kad ji pažeidinėjo žmogaus teises bei teisę į negrąžinimą ir nesuteikdavo galimybės pabėgėliams prašytis prieglobsčio, be to, tokius žmogaus teisių pažeidimus ji darė Europos Sąjungos vardu.

Ministre T. Billströmai, jūs sakėte, kad mums reikia tam tikrų patikrų ir pusiausvyrų prie mūsų išorės sienų, todėl jūsų klausiu, kodėl negalime taikyti tam tikrų patikrų ir pusiausvyrų tiems žmonėms, kurie dirba prie mūsų išorės sienų ir gina jas? Kodėl mums negalimas šioks toks skaidrumas ir aiškumas dėl Frontex ir dėl to, ką ji veikia? Šiame Parlamente, Europos Parlamente, mums reikia aiškumo ir skaidrumo dėl Frontex poelgių. Mums reikia aiškumo dėl to, koks yra naujų Frontex taisyklių, kurias jūs, Komisijos nary, minėjote, procedūrų etapas, ir tam tikro išaiškinimo, kaip pabėgėliai gali gauti tarptautinę apsaugą, kai jie yra sulaikomi jūroje.

Be to, mums reikia skaidrumo dėl susitarimų, kurie sudaromi su trečiosiomis šalimis, ir dėl to, kas būtent nutinka ES pinigams, kurie investuojami, pvz., į Libiją. Aš abejoju, ar tai, ką jūs vadinate Libijos pagalba pabėgėliams, iš tikrųjų naudinga pabėgėliams, tačiau čia vėl mums tiesiog trūksta skaidrumo, todėl jeigu, kaip sakėte, netgi valstybės narės ne taip, kaip jūs, aiškina migrantų teises, kaip ketinate įsitikinti, ar trečiosios šalys, kaip antai Libija, ketina vadovautis jūsų aiškinimu?

Noriu jums priminti, kad Parlamentas jau palaikė mintį atsakomybės pasidalijimą tvarkant prieglobsčio prašymus padaryti privalomą, ir manau, kad jūsų pranešimas apie bandomąjį projektą, pagal kurį vienintelė Prancūzija priėmė labai mažai, beveik juokingai mažai, t. y. 100, pabėgėlių iš Maltos, rodo, jog mes savanoriško solidarumo atžvilgiu nedaug pasiekiame. Šiuo atveju mums reikia tam tikrų įsipareigojimų.

  Ryszard Czarnecki (ECR). - (PL) Mes norime kovoti su imigracija. Tai yra didžiulė problema. Tuo tarpu mūsų skelbimų lenta ir kompiuteris klysta. Tvarkykime tuos reikalus, kuriuos galime tvarkyti iš tikrųjų veiksmingai.

Žinoma, migracija yra viena didžiausių problemų, su kuria šiandien susiduria Europa. Be to, tai yra problema ne tik mums, politikams, bet problema ir Europos Sąjungos valstybių narių gyventojams. Tai galbūt vienas svarbiausių uždavinių, šiuo metu laukiančių politinės klasės Europoje, ir viena svarbiausių mūsų rinkėjų problemų. Imigracija turi ne vieną pavadinimą, nes šiandien mano gerbiamieji kolegos Parlamento nariai kalbėjo apie imigraciją iš Afrikos, kuri daugiausia daro poveikį Viduržemio jūros baseino šalims, todėl tai, ką jie sakė, tam tikru požiūriu yra pateisinama. Aš atstovauju Lenkijos šaliai, kurioje ši nelegali imigracija neabejotinai yra mažesnė, tačiau žmonės atvyksta pas mus iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių, o kai kurie – iš Azijos.

Mes susidūrėme su ES kovos su nelegalia imigracija klausimu ir – pasakykime tai paprastai – kovos su legalios imigracijos apribojimais filosofija. Ar Frontex turi nešti didžiausią šios kovos naštą? Ar taip elgtis iš tikrųjų patartina? Ar nebūtų veiksmingiau papildomus pinigus, kuriuos norime skirti Frontex, paskirstyti šalims, turinčioms didžiausių problemų dėl nelegalios imigracijos, ir taip pat ES valstybėms narėms, kurių sienos yra ES išorės sienų dalis? Gerb. pirmininke, man atrodo, – kadangi baigiu, – jog taip elgtis būtų protingiau.

  Rui Tavares (GUE/NGL). – (PT) Pone T. Billströmai, pone J. Barrotai, Ženevos konvencijos ir žmogaus teisių atžvilgiu mes neturime pasirinkimo. Vienintelis mūsų pasirinkimas – laikytis konvencijų, kurias pasirašėme. Teisė yra aiški: atvykusių prie Europos krantų pabėgėlių siuntimas į šalis, nepasirašiusias Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių, yra Ženevos konvencijos pažeidimas. Tai ne abstraktus teisės punktas, o faktinis argumentas.

Kai per Frontex arba valstybes nares siunčiame pabėgėlius į Libiją, pažeidžiame konvenciją mažų mažiausiai dėl to, kad iš skaičių, gautų iš pačios Italijos vyriausybės, žinome, jog 75 proc. žmonių, kurie pasiekia Europos krantus, prašo prieglobsčio, o 50 proc. iš jų – apytikriai 38 proc., arba trečdalis, visų žmonių – turi teisę į humanitarinę apsaugą.

Politinis pasirinkimas lemia moralinį pasirinkimą, o dabar susiduriame su moraliniu pasirinkimu. Ar teisinga ir ar iš tikrųjų moralu, kad pastaraisiais metais daugiau nei 14 000 žmonių žuvo bandydami pasiekti Europos krantą? Ar tikrai moralu, kad didelei šių žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, daliai turėjo būti suteikta teisė į prieglobstį pirmoje vietoje? Ar iš tiesų neišvengiama, kad jie turėtų rizikuoti savo gyvybe? Ne, jie neturėtų taip elgtis.

Ilgą laiką mums buvo sakoma, kad tik dėl tokios represinės imigracijos politikos, kokia buvo vadovaujamasi, mes esame susiję su gyvenimo arba mirties pasirinkimu žmonių gyvenime ir tampame visi bendrai atsakingi už kiekvieną gyvenimo arba mirties pasirinkimą.

Ne išmesdami pinigus Frontex dabar, jai pradėjus vykdyti įgaliojimus, – pinigus, kurių Frontex negali išleisti ir kurių, kaip sako Komisija, šiuo metu nepatartina duoti Frontex, – ir ne tai darydami išspręsime problemą. Būdas, kuriuo galime išspręsti problemą, yra Frontex įgaliojimų patikrinimas; tada Frontex galėtų prireikti daugiau pinigų. Kad taip būtų, Frontex turėtų bendradarbiauti su Jungtinių Tautų vyriausiuoju komisaru pabėgėlių reikalams ir teikti jam visą informaciją; kad taip būtų, Frontex turėtų įtraukti į savo politiką humanitarinius reikalus, o to ji šiuo metu nedaro. Ponios ir ponai, ne mažiau rimtas yra pasiūlymas dėl pabėgėlių fondų, nes nors į Frontex investuojame daugiau, šie fondai yra mažinami.

  Roberta Angelilli (PPE). - (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, atvirai kalbant, mane erzina tai, kad kai kurie kolegos nariai iš Italijos nepraleido progos atnaujinti tą patį seną ginčą, turėdami vienintelį tikslą – užsipulti Italijos vyriausybę. Kai kalbame apie imigraciją, turėtume ne toliau užsiimti ideologinėmis manipuliacijomis, o imtis nagrinėti gairių, išdėstytų integracijos ir solidarumo vertybėmis grindžiamame Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte, esmę.

Aš tikrai vertinu Komisijos pastarųjų metų pastangas, tačiau Komisijos narys J. Barrot sutiks su manimi, kai sakau, kad mums reikia sparčiau spręsti reikalus siekiant sukurti tikrą Europos imigracijos strategiją, kurioje prioritetas būtų teikiamas bekompromisei kovai su nelegalia imigracija, prekyba žmonėmis ir žmonių išnaudojimu.

Turime imtis griežtų veiksmų prieš visus tuos, kurie pelnosi iš šios prekybos žmonėmis, įskaitant darbdavius, kurie naudojasi nelegalia darbo jėga. Iš tikrųjų nebepriimtina leisti, kad imigracija būtų problema, kurios imasi tik Viduržemio jūros baseino pasienio šalys. Naujas Komisijos pasiūlymas dėl bendros reintegravimo programos – žingsnis pirmyn politinio ir praktinio valstybių narių bendradarbiavimo požiūriu, tačiau mums skubiai reikia įgyvendinti nemažai iniciatyvų siekiant suformuoti veiksmingesnį Bendrijos vidaus solidarumą.

Kaip tik todėl laukiame, kad netrukus taptų tikrove einančiojo Europos Sąjungos Tarybos pirmininko pareigas paskelbtas pranešimas, – pranešimas, kuriame, be kita ko, pakartojamas nuoširdus Italijos ministro F. Frattinio prašymas pradėti diskusiją, kad galėtume rasti būdą valstybėms narėms sąžiningai pasidalyti naštą ir atsakomybę, susijusią su nelegalių imigrantų ir politinio prieglobsčio prašytojų srautais.

Mano nuomone, tai yra svarbiausias dalykas, nes kitaip mes pateksime į paradoksalią padėtį, kurioje kai kurios valstybės narės, įskaitant Italiją, Maltą, Graikiją ir Ispaniją, bus įsipareigojusios priimti nelegalius imigrantus, o kitos prisidengs diskretiška solidarumo savanorišku pagrindu koncepcija. Jos nebegali slėptis nuo to. Noriu padėkoti Prancūzijai, kuri pasisiūlė priimti šimtą žmonių, šimtą prieglobsčio prašytojų, tačiau šis šimtas žmonių yra iš tūkstančių ar dešimčių tūkstančių prieglobsčio prašytojų. Todėl dėkoju Prancūzijai, tačiau tai yra lašas jūroje.

Baigdamas pasakysiu, kad, be kita ko, mes nebegalime žiūrėti į imigraciją kaip į panacėją. Nesant rimtos bendradarbiavimo politikos plėtros srityje, kurioje Europa turi imtis vadovaujamojo vaidmens, mes dalį pasaulio pasmerksime neabejotinai ir neišvengiamai skurdo ir nevilties ateičiai.

  Stavros Lambrinidis (S&D). – (EL) Ministre, Komisijos nary, Parlamentas skubiai pakvietė Europos lygmeniu bendradarbiauti su imigrantų kilmės ir tranzito šalimis. Šioms šalims priskiriama ne tik Libija. Joms taip pat priskiriama Turkija. Be to, kad šioje sistemoje yra kilmės ir tranzito šalis, Turkija taip pat yra šalis kandidatė. Kitaip tariant, kažkas galėtų pasakyti, kad ji yra dvigubai įsipareigojusi gerbti Europos Sąjungos politinius principus ir institucijas.

Pastaruoju metu mažiausiai keturis kartus Frontex sraigtasparnių ryšį slopino Turkijos radaras, kai jie atlikdami savo pareigą buvo Graikijos oro erdvėje. Tiesą sakant, vakar Turkijos naikintuvas grasino priversti Frontex sraigtasparnį grįžti atgal.

Ką ketinate daryti ir kaip Europos Sąjungos vardu reaguosite į šį priekabiavimą tokiai Europos institucijai kaip Frontex vykdant veiklą?

Be to, priverstinis solidarumas negali reikštis tokiomis Frontex policinėmis priemonėmis, taikomomis pietinėse valstybėse. Taip pat turi būti solidarumas priimant imigrantus, atvykstančius į mūsų šalis, kurios negali visą laiką remti tiek daug imigrantų. Čia Komisija ir Taryba propaguoja savanorišką solidarumą, dėl kurio neverta gadinti popieriaus. Gal galite mums pasakyti, kodėl šiuo atveju nesiūlote ir priverstinio solidarumo?

Galiausiai tarp Italijos, Maltos ir Libijos veikianti bandomoji programa neturėtų būti tik bandomąja programa. Kodėl nėra bandomosios imigrantų grąžinimo į Turkiją programos, nors tai yra atvira žaizda, turint omenyje šią konkrečią problemą? Ar Graikijos vyriausybė kada nors prašė to, o jūs, Komisijos nary, tai atmetėte? Arba gal Libija, Italija ir Malta paprasčiausiai darė pažangą, o jūs sutikote su jomis nepateikdamas jokių kitų reikalavimų?

  Hélène Flautre (Verts/ALE). – (FR) Gerb. pirmininke, man suteikiama galimybė išaiškinti du nedidelius klausimus, kuriais, mano manymu, – kaip ką tik sakė ir vienas mano kolega Parlamento narys, – pabrėžiamas mūsų politikos veidmainiškumas.

Pirmas klausimas susijęs su Dublino susitarimais. Komisijos nary, jūs puikiai nusimanote apie padėtį Kalė; jūs žinote, kad Kalė daugelis žmonių galėtų laisvai prašyti politinio pabėgėlio statuso ir gauti jį. Kodėl jie to nedaro? Todėl, kad dėl Dublino susitarimų jiems garantuojama, jog jie bus išsiųsti į šalis, į kurias nenori vykti ir kartais nenori vykti dėl labai rimtų priežasčių. Jie nenori vykti į Graikiją, kurioje iš tikrųjų neturi galimybės gauti pabėgėlio statuso.

Šiandien Dublino susitarimai yra priemonė, nepalanki apsaugai tų žmonių, kuriems jos labiausiai reikia, ir kuri valstybėms narėms sukuria nelygias galimybes. Liaukimės kalbėti apie solidarumą, kai naudojamos priemonės, kurios valstybėms narėms sukuria nelygias galimybes.

Kitas klausimas susijęs su readmisijos susitarimais. Gerai suprantu, kad siekiama susitarti dėl šių susitarimų su Turkija ir Libija, t. y. vaizduoti, kad yra viena didžiulė šalių, kurios yra jūsų kaimynės, aplinka ir didžiulės stovyklos migracijos srautams sulaikyti. Tai yra nepriimtina dėl praktinių, moralinių ir politinių priežasčių, ir jūs, pone J. Barrotai, tai žinote!

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, aš iš karto pirmiausia neperdėdama pasakysiu, kad man svetingumas yra šventa vertybė. Pagaliau būtent dėl žmonių solidarumo kuriasi valstybių bendruomenės, kurios tvarkomos tam tikrais specialiais įsipareigojimais – teisėmis ir pareigomis. Todėl, kiek tai susiję su manimi, esu griežtai prieš viską, kas prieštarauja šiam pagrindiniam bibliniam principui. Aišku, kad tai yra žmonių įleidimo veikla ir taip pat būdai, kurių mums reikia, kad tai padarytume, ir kurie derinami siekiant paspartinti integraciją ir viską, ką ji sukelia.

Ką galime padaryti? Kur turėtume apgyvendinti šiuos viltį praradusius žmones, kurie atvyksta į valstybes nares, ir kartu kaip turėtume pašalinti tuos vėlesnius nesutarimus, kuriuos kartais matome kaip pasipiktinimą, pyktį ir įniršį, sukeliantį nerimą keliančių formų antagonizmą?

Ką turėtume daryti siekdami užtikrinti, kad saugodami teisę į prieglobstį – principą, kuris pastarosiomis dienomis taip pat buvo minimas, – kartu nepaliktume atvirų durų apgavikams prieglobsčio prašytojams, nes kai kurie žmonės ja naudojasi pasiteisinimui, t. y. žmonės, kurie prisidengia visuotine teise ir neturi nieko bendro su prieglobsčiu, tačiau turi daug bendra su neteisėtumu ir nusikaltimais?

Ar jūs, pone T. Billströmai, tikrai manote, kad šią atsakomybę gali prisiimti atskiros valstybės? Labai tikėtina, kad iki šiol Europa veikė šiek tiek netvirtai, tačiau man atrodo, kad ji jau negali atidėlioti bendro ir rimto požiūrio į imigraciją nustatymo. Ji negali, kaip anksčiau, kalbėti daugeliu nesiderinančių balsų ir negali stumti labiausiai neapsaugotų ir pažeidžiamų priešakinės linijos valstybių į izoliaciją. Ji negali to daryti neturėdama kolektyviai nustatytos bendros pozicijos, t. y. pozicijos, kurios iki šiol mes neturėjome, bet kurios svarbiausi principai yra nuolat ginami.

Aš negaliu, gerb. pirmininke, nematyti, kad Europos sienos yra Europos, o ne atskirų valstybių problema. Negalima užsiimti, kaip jau buvo šioje posėdžių salėje, primityvia ir teatrališka vaidyba diskusijoje, kaip daro Italijos arba kitų šalių vyriausybės. Man aiškiai atrodo neįtikėtina, kad tragedijos, kurios įvyko prie Lampedusos krantų bei Seutoje ir Meliloje, neturi nieko bendro su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi.

Dėl to kyla įtampa tarp atskirų valstybių ir Europos, kuri sukelia problemų, ir taip pat didėja Europos demokratijos trūkumas, kuris yra linkęs didėti tik tada, kai nėra koordinuojamos imigracijos politikos; todėl stiprėja įspūdis, kad savi valstybių interesai yra svarbesni už didesnę gerovę. Tai, gerb. pirmininke, sustiprina nusivylimą keliantį suvokimą, kad Briuselis ir Strasbūras pernelyg dažnai užsiima sunkiai suprantamais klausimais, o ne tais, kurie rūpi visuomenei. Galiausiai tai pakenkia Europos politiniam tapatumui.

Kaip tik todėl tikiuosi, kad Tarybai pirmininkaujanti Švedija pradės sudarinėti susitarimus su labiausiai pažeidžiamomis šalimis siekiant logiškai apgalvoti ir inicijuoti tai, ko trūko iki šiol, t. y. tvirtą, subalansuotą, patikimą ir griežtą bendrą imigracijos politiką.

  David-Maria Sassoli (S&D). – (IT) Gerb. pirmininke, pone J. Barrotai, pone T. Billströmai, ponios ir ponai, mes pakvietėme į diskusiją, kad atkreiptume ES dėmesį į didelius pagrindinių teisių pažeidimus, daromus Italijoje. Nuo gegužės mėn. Italijos valdžios institucijos jūroje paėmė ir perdavė Libijai daugiau nei 1 000 migrantų, vykdydamos beatodairišką pabėgėlių grąžinimą nenustatant žmonių tapatybės, nesuteikiant jiems teisės prašyti prieglobsčio arba galimybių pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūromis ir nepaisant pavojaus, kad Libijoje su jais gali būti elgiamasi nežmoniškai ir žeminamai. Kaip patvirtino Komisijos narys J. Barrot, prašydamas iš Italijos išsamios informacijos, mes manome, kad ši praktika pažeidžia pagrindinius principus, kuriais pagrįsta Europa.

Tokie veiksmai yra nesuderinami nei su Europos žmogaus teisių konvencija, nei su Bendrijos teise, ypač Šengeno sienų kodeksu ir Direktyva dėl repatriacijos, nei su Italijos teise. Vakar Jungtinės Tautos paragino Italiją laikytis tarptautinės teisės ir taip pat vakar Italijos išvaryti 24 Somalio ir Eritrėjos pabėgėliai pateikė Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismui apeliacinį skundą prieš Italiją dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo.

Be to, ponios ir ponai, nelegali imigracija Italijoje tampa kriminaliniu nusikaltimu – sunkinančia aplinkybe. Vien tai, kad esi migrantas, lemia diskriminaciją ir nelygybę ir yra pretekstas skirti griežtesnes bausmes už tokį pat nusikaltimą. Dėl to, kad esi nelegalus migrantas, kaip būna su mūsų italų, portugalų, lenkų, graikų ir italų bendruomenių šeimomis, užkertamas kelias pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis ir elementaria priežiūra, įskaitant sveikatos priežiūrą, nes baiminamasi būti įskųstam. Tai, gerb. pirmininke, vyksta Italijoje, taip pat apie tai pranešė teisės ir konstituciniai ekspertai bei pasaulietinės ir katalikų asociacijos.

Ką ketina daryti Komisija, kad nutrauktų šiuos pažeidimus? Parlamentas visada rėmė kovą su nelegalia imigracija, tačiau tik laikydamasis pagrindinių teisių.

Gerb. pirmininke, mes norėtume sužinoti, ar Komisija ketina imtis veiksmų prieš Italijos teisės aktus ir ištirti Italijos ir Libijos susitarimą. Praėjus dvidešimčiai metų nuo Berlyno sienos griuvimo negalime leisti kažkokioms vyriausybėms statyti naujų sienų.

  Niki Tzavela (EFD). - (EL) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, tikrovė yra rimtesnė nei viskas, apie ką buvo kalbama šiame Parlamente.

Matome, kaip Prezidentas M. Gaddafi šaiposi iš šios problemos, o tarptautinėje žiniasklaidoje nuolat pranešama, jog reikia 1 mlrd. EUR tam, kad jis vykdytų savo įsipareigojimus. Matome, kaip Turkija – valstybė, norinti įstoti į Europos Sąjungą, – kasdien grąžina Frontex orlaivius, o Europos Sąjunga neįstengia reaguoti taip, kaip turėtų.

Matome, kaip prekiautojai žmonėmis, vežantys nelegalius imigrantus, juos instruktuoja, kaip suėmimo atveju persišauti ranką arba koją, kad valstybės narės būtų priverstos juos priimti ir jiems taikyti kitokius teisės aktus, reglamentuojančius nelegalią imigraciją, nes tada jie bus sužeisti asmenys. Matome, kaip prekiautojai žmonėmis nelegaliems imigrantams duoda nurodymus sunaikinti savo dokumentus prieš jiems patenkant į šalį, kad priimančiosios šalys, pvz., Graikija, neįsivaizduotų, kur juos išsiųsti; matome, kaip imigrantai tvirtina, kad jie prašo prieglobsčio, tačiau neturi dokumentų, pagal kuriuos galėtume nustatyti faktus.

Komisijos nary, viešpatauja chaosas, todėl anksčiau ar vėliau reikia atkurti tvarką šiuo klausimu, Europos Sąjungai laikantis griežtos ir tvirtos pozicijos.

  Sylvie Guillaume (S&D). - (FR) Gerb. pirmininke, gerb. pirmininko pavaduotojau, ponios ir ponai, ne kartą girdėjome sakant, jog valstybės narės pripažįsta, kad reikia sukurti bendrą imigracijos valdymo politiką Europos lygmeniu ir politiką, nukreiptą į imigrantų socialinę integraciją.

Tačiau, kaip matome kasdien, tikrovėje yra labai toli iki to. Pvz., atsižvelgus į diskusijas dėl biudžeto buvo drastiškai sumažintos Migrantų integracijos fondo lėšos. O dėl valstybių narių galima pasakyti, kad daugelis iš jų toliau vienašališkai priima griežtus teisės aktus ir reglamentus dėl įvažiavimo į jų teritoriją ir judėjimo jose, siekdamos apriboti galimybes pasinaudoti jų darbo rinkomis, socialinėmis bei švietimo sistemomis ir apsunkinti šeimos susijungimą.

Lygiai taip pat Europos kovos su nelegalia imigracija ir išorės sienų kontrolės politika galiausiai prilygsta atsakomybės už sienos kontrolę perdavimui savo kaimynėms, nepaisant žmogaus teisių. Mes matėme tai vykstant tarp Italijos ir Libijos.

Dėl šios problemų materializavimo tendencijos galiausiai Europa gali atsikratyti atsakomybės. Tai yra nepriimtina. Frontex skirti papildomi ištekliai niekada nepakeis būtino solidarumo, kuris turi vienyti valstybes nares ir suteikti joms galimybę veikti kartu apgyvendinant žmones, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, ir apsirūpinant užsienio darbo jėga, kurios reikia norint susidoroti su būsimais demokratijos sunkumais.

Kokias nuostatas rengiate, siekdami užtikrinti tikrą solidarumą ir tikrus sprendimus dėl kenčiančių migrantų?

  Rita Borsellino (S&D). - (IT) Gerb. pirmininke, pone J. Barrotai, pone T. Billströmai, ponios ir ponai, pastarosiomis dienomis sudarant Europos prieglobsčio planą jūs pats, pone J. Barrotai, kalbėjote apie stabilumą kovojant su nelegalia imigracija ir žmogiškumą priimant persekiojimo aukas. Aiškinant teisiniais terminais tai reiškia, kad tiems, kurie bėga nuo bado, karo ir persekiojimo, užtikrinama apsauga bei teisė į prieglobstį ir neleidžiama jų išvaryti į šalis, kuriose jų gyvybei gresia pavojus arba yra nežmoniško elgesio su jais pavojus.

Tai iš esmės yra priešinga tam, ką daro Italijos vyriausybė, kaip parodė paskutinis nerimą keliantis 75 imigrantų iš Eritrėjos ir Somalio grąžinimas į Libiją, įvykdytas net nepatikrinus, ar buvo kokių nors potencialių prieglobsčio prašytojų, kaip reikalaujama pagal tarptautinę teisę ir kaip vakar pranešė Jungtinių Tautų vyriausiasis komisaras žmogaus teisių reikalams. Italijos ir Libijos susitarimas negali tų jūrų platybių paversti laisva zona, kurioje pažeidžiamos žmogaus teisės.

Todėl raginu Komisiją kuo greičiau imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad būtų atkurtos tarptautinės teisės normos ir būtų jų laikomasi. Be to, norėčiau sužinoti, kokia pažanga pasiekta derybose dėl dvišalio ES ir Libijos susitarimo, kurios vyksta jau keletą metų. Kada tikitės jį sudaryti? Ar Taryba ir Komisija gali patvirtinti, kad šis susitarimas turės viršenybę prieš Italijos ir Libijos susitarimą? Ar galite Parlamentui paaiškinti pagrindines nuostatas, susijusias su nelegalios imigracijos problemos sprendimu ir teisės į prieglobstį ir negrąžinimo principo taikymo užtikrinimu?

  Anna Maria Corazza Bildt (PPE). – Gerb. pirmininke, man labai džiugu pirmą kartą kalbėti šiame plenariniame posėdyje ir pagirti ministrą T. Billströmą už jo gerą grėsmingos padėties, į kurią pateko Viduržemio jūros regiono žmonės ir šalys, supratimą, nes pagal kilmę būdama italų tautybės turiu teisę tai pasakyti.

Noriu palankiai įvertinti jo pastangas mėginant pasiekti bendrą sutarimą dėl bendros Europos migracijos politikos, kurios labai reikia. Be to, noriu palankiai įvertinti jo iniciatyvą dėl prieglobsčio palaikymo pareigūno, nes tai būtų labai praktiškas ir konkretus būdas palaikyti valstybes nares, kurios mano, kad joms teko per didelė našta, ir pradėti valstybių narių bendradarbiavimą.

Noriu ministrą T. Billströmą paklausti, galbūt jis, be kitų priemonių, apie kurias jau kalbėjo, galėtų ilgalaikės perspektyvos požiūriu išsamiau išdėstyti, kokių priemonių, jo nuomone, galime imtis siekdami palaikyti Viduržemio jūros regiono šalis ir žmones, kurios būtų humaniškumo, solidarumo ir griežtumo atsvara bet kokiam neteisėtumui.

  Georgios Papastamkos (PPE). – (EL) Gerb. pirmininke, mums neabejotinai reikia bendros imigracijos politikos, stiprinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir pasiekti, kad ji būtų darnesnė ir veiksmingesnė. Šio bendradarbiavimo srityje, kaip parodė diskusijos, Libijos ir Turkijos pozicija yra svarbiausia.

Turkijos elgesys yra provokuojantis. Ji ne kartą sudarė kliūčių, todėl noriu, kad apie tai būtų žinoma Parlamente, ir ponui J. Barrotui pranešti, kad ji kliudo Frontex sraigtasparniams ir orlaiviams vykdant Europos misijas ir atliekant pareigą Europai. Europos Parlamento naujosios demokratijos nariai pasinaudojo parlamentine analitine priežiūra. Pone J. Barrotai, jūs gausite išsamų pranešimą apie šiuos provokacijų atvejus ir apie provokacinį Turkijos elgesį.

Pabėgėlių readmisijos ir perkėlimo klausimu turime dar labiau stiprinti Frontex ir organizuoti bendrus grąžinimo skrydžius. Pone J. Barrotai, gerb. pirmininke, paskubėkite apsilankyti Turkijoje ir Libijoje. Ši problema yra labai opi. Nepalikite to metų pabaigai. Šiandien arba rytoj...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Barbara Lochbihler (Verts/ALE). – (DE) Gerb. pirmininke, Europos valstybių pasienio pareigūnams draudžiama neįleisti potencialių prieglobsčio prašytojų, kurie atvyksta jūra, arba palydėti juos šalin, neleisti jiems vykti toliau arba grąžinti juos į šalis, kurios nepriklauso ES. Tai yra nustatyta Europos žmogaus teisių konvencijoje. Šiandien mes vėl girdime daugybę pavyzdžių, kaip Frontex iš tikrųjų nesilaiko šių taisyklių. Todėl mums reikia kontroliuoti šią sritį. Mums reikia šios kontrolės kaip Europos Parlamento nariams, nes būtent mūsų pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų.

Mano klausimas jums yra toks: kiek esame pajėgūs kontroliuoti, ar pasienio pareigūnai tarptautiniuose vandenyse laikosi šių teisinių reikalavimų, susijusių su žmogaus teisėmis? Daug metų žinojome, kad pavieniais atvejais Frontex pažeidinėjo žmogaus teises. Tačiau visoje jos veikloje tai taip pat smarkiai kenkia ES patikimumui, kai kalbama apie žmogaus teisių apsaugą.

  Alf Svensson (PPE). - (SV) Gerb. pirmininke, ačiū jums, pone T. Billströmai. Savęs klausiu, ar kartais mes nebūname šiek tiek per daug prisirišę prie žodžių „nelegali imigracija“. Šiaip ar taip, negali būti nelegalu bėgti dėl savo gyvenimo, nes žmogaus teisės ir laisvės taikomos visiems, kad ir kur jie gyventų.

Noriu pabrėžti, kad taip pat nepaprastai svarbu išsiaiškinti, kokios sąlygos yra šalyse, iš kurių bėga žmonės. Galbūt ES galėtų būti aktyvesnė ir šiose šalyse daugiau nuveikti, kad žmonėms nereikėtų bėgti tik tam, kad vėliau būtų vadinami nelegaliais imigrantais. Galbūt, kaip anksčiau sakiau, esame per daug laikomės žodžio „nelegalus“. Kaip sakiau, visiškai legalu ginti žmogaus teises ir laisves tiek ES viduje, tiek išorėje.

  Antonio Cancian (PPE). – (IT) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, šis rytas beveik toks pat, kaip būnant jūsų pirmininkaujamame Italijos parlamente. Bet kuriuo atveju manau, kad imigracija reiškia saugumą ir pagarbą žmogaus teisėms. Tačiau, deja, globalizacija ir Europos Sąjungos išplėtimas iki 27 šalių vyko pernelyg skubant ir nesiimant atitinkamų veiksmų, kad būtų užtikrinta saugumas ir pagarba žmogaus teisėms.

Aš klausiausi, kaip Komisija sako, kad strategija yra patikima, o būsimi veiksmai – puikūs, tačiau pamirštame, kad problema yra neatidėliotinai spręstina ir jaudinanti ir kad padėtis kritiška. Tai, kas buvo pasakyta šįryt, galioja normalioje situacijoje, tačiau šiandien, ypač Italijoje, situacija nėra normali. Todėl raginu Komisiją daugiau dėmesio skirti taktikai, o ne strategijai, ir į problemą žiūrėti kaip į išimtinai Europos problemą. Ačiū.

  Pirmininkas. − Dabar posėdžio pirmininkas tikrai yra italas, bet diskusijos buvo ne visai itališkos. Laimė, jos buvo, sakykime, plataus masto ir jose džiugino įvairių šalių kalbos bei įvairūs požiūriai Europos Sąjungos viduje.

  Tobias Billström, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (SV) Gerb. pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti jums visiems už labai įdomias diskusijas. Šiandien čia buvo išreikšta labai daug vertingų nuomonių. Norėčiau paminėti pono S. Busuttilio nuomonę dėl glaudesnio bendradarbiavimo su Libija. Tikiuosi, kad galėsiu apsilankyti Libijoje kartu su Komisijos nariu J. Barrotu siekiant plėtoti santykius su šia šalimi, taip pat kad bus tęsiamas darbas su Turkija. Taip pat sutinku su Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininke F. P. Aguilar, kad vienintelis būdas įveikti nelegalią imigraciją – atverti kelią legaliai imigracijai. Tai, pvz., sumažintų prieglobsčio sistemai tenkančią naštą.

Turi būti susidorota su kriminaliniais tinklais, kurie naudojasi žmonių neviltimi. Tarybai pirmininkaujanti Švedija Briuselyje organizuos specialią konferenciją šiuo ir kovos su prekyba žmonėmis klausimais. Svarbiausias Tarybai pirmininkaujančios Švedijos uždavinys – pabandyti pasiekti susitarimą dėl Europos prieglobsčio paramos biuro ir pagerinti praktinį bendradarbiavimą. Žinoma, mes tikimės Europos Parlamento paramos šiuo klausimu.

Noriu S. Alfano pasakyti, jog svarbu, kad būtų laikomasi Europos Vadovų Tarybos priimtų teisės aktų ir kad visos valstybės narės įgyvendintų juos, priėmus sprendimą. Be to, svarbu į mūsų darbą įtraukti Jungtinių Tautų vyriausiąjį komisarą pabėgėlių reikalams, kad galėtume pasiekti aukštą kokybę, kurios siekiame. Taip pat noriu pasakyti, kad sutinku su T. Kirkhope’o prieglobsčio ir darbuotojų imigracijos išskyrimo vertinimu. Savaime suprantama, toks samprotavimas mus verčia daryti išvadą, kad ES reikia bendros Europos prieglobsčio sistemos, be to, ir geresnių galimybių legaliai darbuotojų imigracijai, pagrįstų nacionaliniais poreikiais, teisiniu tikrumu ir apsauga nuo darbo užmokesčio dempingo ir socialinio išnaudojimo.

Jeigu tai bus, mums nereikės W. Meyerio, G. Batteno arba L. Bonteso politikos. Mums reikia protingos ir gerai apgalvotos migracijos politikos, kad būtų galima pagerinti ES demografinę struktūrą ir sustiprinti ekonomiką bei padidinti žmonių gerovę.

A. M. Corazza Bildt ir E.-B. Svensson sprendė klausimą, kaip turėtume elgtis mirties Viduržemio jūroje atvejais. Nėra vienintelio migracijos problemos sprendimo. Tam reikalingas įvairių iniciatyvų įvairiose srityse paketas. Ypač svarbus glaudesnis bendradarbiavimas su kilmės ir tranzito šalimis. Pvz., vystomąjį bendradarbiavimą su šiomis šalimis reikia plėsti siekiant sukurti stabilumą, saugumą ir tvarumą.

Be to, kilmės ir tranzito šalys ir valstybės narės turi gerinti savo gelbėjimo jūroje tarnybų veiklą. Taip pat turi būti išsiaiškintas atsakomybės pasidalijimas tarp šalių, susijęs su gelbėjimo jūroje veiksmais. Be to, mums reikia pasiekti, kad būtų bendras gelbėjimo jūroje reglamentų aiškinimas, pirma, teisės į tarptautinę apsaugą ir, antra, tarptautinės jūrų teisės požiūriu.

Galiausiai savo ir Tarybai pirmininkaujančios valstybės vardu noriu labai padėkoti jums už galimybę atvykti čia, į Europos Parlamentą, ir supažindinti su savo nuomone. Svarbu pabrėžti, kad mūsų strategija turi būti grindžiama įvairiais elementais ir iniciatyvomis. Manau, kad šios diskusijos aiškiai parodė tai. Labai ačiū jums.

(Plojimai)

  Jacques Barrot, Komisijos pirmininko pavaduotojas. − (FR) Gerb. pirmininke, šios diskusijos parodė, jeigu reikėjo parodyti, šių migracijos problemų mastą.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mūsų požiūris turi išlaikyti pusiausvyrą tarp nelegalios imigracijos, kuri, galiu pridurti, dažnai yra priskirtina kontrabandininkams ir prekiautojams žmonėmis, atmetimo, noro šios kovos su nelegalia imigracija atžvilgiu skatinti tam tikrą legalią migraciją, dėl kurios spręsti turi teisę valstybės narės, ir taip pat noro bet kuriuo atveju išsaugoti pareigą suteikti prieglobstį.

Visų pirma norėčiau labai trumpai atsakyti Frontex klausimu ir nurodyti, kad mes rengiame pasiūlymą, iš dalies keičiantį reglamentą dėl Frontex ir jos darbo metodų. Aš, žinoma, atkreipiau dėmesį į išreikštą didesnio skaidrumo norėjimą.

Kita vertus, mes taip pat ketiname pabandyti išaiškinti taisykles, kurios padėtų užtikrinti, kad, atsižvelgiant į Frontex operacijas, būtų nuosekliai taikoma Bendrijos teisė ir tarptautinė teisė.

Italijos problemų klausimu noriu pasakyti, kad liepos mėn. išsiuntėme laišką Italijos valdžios institucijoms, prašydami bet kokios naudingos informacijos apie tarptautiniuose vandenyse sulaikytus laivus. Mes ką tik gavome atsakymą iš Italijos valdžios institucijų, kurį dabar labai nuodugniai nagrinėja mūsų tarnybos.

Norėčiau pridurti, jog pagal Bendrijos teisės aktus reikalaujama, kad valstybės narės sienų kontrolės operacijas vykdytų pagal negrąžinimo principą. Šis principas reiškia, kad valstybė turi susilaikyti nuo žmonių grąžinimo į teritoriją, kurioje jiems galėtų grėsti pavojus patirti kankinimus, bausmes arba nežmonišką ir žeminantį elgesį. Asmenų, ieškančių prieglobsčio, ir pabėgėlių atveju grąžinimas negali būti vykdomas, jeigu jų gyvybei ir laisvei gali grėsti pavojus dėl jų rasės, religijos arba tautybės. Trumpai tariant, mes užtikriname, kad ši apsaugos pareiga būtų vykdoma.

Galiausiai norėčiau pakartoti, jog norime kartu su T. Billströmu rasti bendrą kalbą, viena vertus, su Libija ir Turkija ir, kita vertus, įtraukti jas į realų dialogą, kuris suteiks mums galimybę įsigilinti į reikalų esmę, kad galėtume bendradarbiauti sienų kontrolės srityje siekdami užkirsti kelią nelegaliai migracijai, taip pat su vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams pagalba pasižiūrėti, kaip galėtume pabandyti inicijuoti procedūras šiose Viduržemio jūros šalyse, – tai reikš, kad dori prieglobsčio prašytojai neturės naudotis kontrabandininkais arba prekiautojais žmonėmis, norėdami pasiekti Europos krantus, – ir pasižiūrėti, kaip šiose šalyse tvarkomi jų prieglobsčio prašymai.

Taigi, tai yra svarbiausias dialogas, vyksiantis šį paskutinį ketvirtį. Noriu padėkoti Tarybai pirmininkaujančiai Švedijai už jos norą taip veiksmingai bendradarbiauti.

Baigdamas noriu pakartoti, kad mums reikalinga Europos migrantų judėjimo strategija. Manome, kad valstybės narės iš tikrųjų turi parodyti daugiau šio solidarumo viena kitos atžvilgiu. Valstybėms narėms poveikį daro tokios pat problemos. Reikia pasakyti, kad nelegali imigracija galiausiai daro poveikį visoms valstybėms narėms, ne tik toms, kurios yra prie išorės sienų.

Manau, kad iš tikrųjų svarbu įdiegti šį solidarumą. Mes siūlome tai daryti savanorišku pagrindu, tačiau šias savanoriškam pagrindui neabejotinai turės būti suteikta oficiali natūralios reakcijos į šias problemas forma.

Šiuo atveju jums ji pateikta, todėl aš neketinu tęsti šių atsakymų. Įvairių kalbų metu užsirašiau daug pastabų.

Norėčiau baigti iš dalies primygtiniu prašymu, kad Europos Parlamentas visų pirma padėtų mums šios strategijos, t. y. šios Europos prieglobsčio politikos, klausimais. Norėčiau atkreipti dėmesį, – kadangi buvo iškeltas klausimas, – kad norėjome patobulinti Dublino susitarimo taikymą ir leisti šiokį tokį lankstumą. Mes prašėme Tarybos ir Parlamento leidimo šį paramos biurą įsteigti iki metų pabaigos, taip pat ketiname pasirengti suderinti instruktavimo procedūras. Visa tai prisideda prie tikros Europos prieglobsčio politikos, mano manymu, visiškai atitinkančios vertybes, dėl kurių, mano nuomone, Europoje yra bendras sutarimas. Mes tikime šiomis vertybėmis. Jos turi būti paverstos veiksmais.

Bet kuriuo atveju esu dėkingas Europos Parlamentui, kad padėjo mums vykdyti šią sunkią užduotį.

(Plojimai)

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Nelegali imigracija – tikra rykštė, kuri keletą metų kamuoja daugiausia pietines ES šalis, visų pirma Italiją, Maltą ir Ispaniją. Puikiai žinoma, kad iš visų ES valstybių narių būtent Italijos vyriausybė priima daugiausia nelegalių imigrantų – praradusių viltį žmonių, ypač iš Afrikos, ieškančių geresnės ateities.

Priešingai nei tvirtino Italijos kairiųjų šalininkai, šimtąjį kartą netinkamai pasinaudoję Europos Parlamentu, kad galėtų pradėti nepateisinamus išpuolius prieš S. Berlusconio vadovaujamą Italijos vyriausybę, parengtiniai priėmimo centrai medicinos priežiūros paslaugas, maitinimą ir būstą, taip pat teisinę pagalbą teikia tiek laiko, kiek reikia siekiant nustatyti, ar nelegalus imigrantas gali likti Italijoje, ar pagal tarptautinius susitarimus turi būti repatrijuotas.

Mums reikia skubiai priimti veiksmingas Bendrijos priemones dėl imigracijos ir prieglobsčio. Mes sunkiai galime įsivaizduoti, kad Italija pajėgi prisiimti visą naštą, susijusią su reiškiniu, linkusiu plisti eksponentiškai.

Kai kurie Parlamento nariai išreiškė mintį, kad reikia nustatyti „nelegalių imigrantų kvotas“. Tai atvejis, kai geri norai, deja, neparemti konkrečia politine valia, nes visai neseniai Tarybai pirmininkaujanti Švedija pabrėžė, kad sunku gauti pritarimą šioms kvotoms.

  Louis Grech (S&D), raštu. – Teigiamai vertinu šią diskusiją, kurioje atkreipiamas dėmesys į fragmentiškas ir nenuoseklias ES sienų kontrolės, imigracijos ir prieglobsčio prašytojų politikos sritis. Man gera girdėti, kad Taryba ir Komisija pripažįsta jas prioritetinėmis problemomis, tačiau iki šiol matėme tik dalines priemones joms spręsti ir nematėme reikšmingų rezultatų. Atrodo, kad ES lygmeniu trūksta politinės valios skirti pakankamus išteklius šioms problemoms tinkamai spręsti. Šiuo metu valstybės narės, turinčios išorės sienas, neša didžiąją naštos dalį, o jų padėtis dėl išteklių ir pajėgumų stokos diena iš dienos blogėja. Pastaruoju metu buvo svarstomi keli geri pasiūlymai, pvz., FRONTEX įgaliojimų persvarstymas, visos ES pabėgėlių perkėlimo schema ir Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimas. Raginu Komisiją skubiai imtis juos įgyvendinti. Mums reikia daugiau sprendimų, grindžiamų naštos pasidalijimo požiūriu, nes tai yra vienintelė tinkama reakcija. Komisija ir Taryba turi pademonstruoti daugiau ryžto numatydamos reikalingą FRONTEX finansavimą. Kad galėtų veiksmingai saugoti mūsų sienas, ji turėtų turėti savo įrangą bei aktyvus ir veikti ištisus metus.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Dėl būsimo Šengeno erdvės išplėtimo siekiant įtraukti Rumuniją padidės Rumunijos išorės sienų saugumo užtikrinimo, taigi, ir FRONTEX agentūros Rumunijoje vaidmens, svarba. FRONTEX agentūra turi vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Rumunijos išorės sienų, sudarančių daugiau nei 2 000 km ES išorės pasienį, – kitaip tariant, būsimą Šengeno erdvės išorės sieną, – stebėsenos ir kontrolės tobulinimo procese. Praėjusiais metais FRONTEX pasirašė bendradarbiavimo susitarimus su Rusija ir buvusios Jugoslavijos Respublikos šalimis, taip pat su Ukraina ir Moldova. Tai – žingsnis visų sienų valdymo link. Šiame etape viena iš sveikintinų priemonių būtų tokia: Europos Komisija išsiaiškina būdus, kuriais FRONTEX galėtų panaudoti šį teisinį pagrindą. Galimybė  pasirašyti bendradarbiavimo susitarimus su kitomis trečiosiomis šalimis – kitas klausimas, kurį Komisija turi išsiaiškinti. Pasiekus kuo daugiau tokių susitarimų būtų lengviau veiksmingai koordinuoti jungtines operacijas, taigi, ir prisidėti prie žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gerbimo bei kovos su tarpvalstybiniu nusikalstamumu.

  Tiziano Motti (PPE), raštu. – (IT) Sutinku su J. Buzeko tvirtinimu, kad imigracija visada naudinga Europai, jei tik ji siejama su imigracija, kuri yra sureguliuota, integruota ir kuriai vykstant atsižvelgiama į paskirties šalies institucijas bei įstatymus. Kai reikalingas socialinis atsinaujinimas ir darbo jėgos apykaita ir kai kultūriniai mainai praturtina žmones, tuomet imigracija – labai vertingas šaltinis. Dėl savo judėjų ir krikščionių kilmės mes jaučiame geraširdiškumą ir svetingumą tiems, kurie kenčia.

Tačiau kai dėl nelegalios imigracijos susiklosto kritinės situacijos ir atsiranda sunkumų, nusikalstamumas ir nesaugumas, prireikia realios integracijos strategijos tokiais lygiais, kuriuos šalys gali išlaikyti demografiniu požiūriu. Mes patys save apgaudinėjame, jei manome, kad problema būdinga tik šalimis, esančioms prie Viduržemio jūros, nes laisvas piliečių judėjimas Europos Sąjungoje gali tik paskatinti daugelio nelegalių imigrantų, pasukusių nusikalstamumo keliu, laisvą judėjimą. Kiekviena Europos šalis turi moralinį ir tiesioginį interesą, nes tai susiję su nusikalstamumo problema ir saugumu tų pusės milijardo piliečių, kurie suteikė mums įgaliojimus neatidėliotinais ir realiais veiksmais saugoti juos tiek nuo esamų problemų, tiek nuo tų, kurių greičiausiai sparčiai daugėja. Piliečių teisių negalima išmainyti į visuotinį valstybių narių abejingumą arba Europos Komisijos perspėjimus Solonikams.

PIRMININKAVO: A. VIDAL-QUADRAS ROCA
Pirmininko pavaduotojas