Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2009 m. rugsėjo 17 d. - Strasbūras

2. Krizė pieno gamybos sektoriuje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl žodinio klausimo Komisijai (B7-0208/2009), kurį pateikė P. De Castro Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu dėl krizės pieno gamybos sektoriuje (O-0085/2009).

  Paolo De Castro, autorius. − (IT) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, pieno gamybos sektorius patiria vieną iš giliausių ir rimčiausių krizių per pastaruosius keletą dešimtmečių: krentančios pieno kainos ir apskritai pieno gamybos rinkoje vyraujanti krizė dabar Europoje kelia didelį rūpestį. Tai – ciklinė krizė, kilusi dėl sunkios ekonominės padėties, lėmusios mažesnį pieno suvartojimą ir rinkų sąstingį, kai gamintojams nustatomos kainos nevaldomai mažėja.

Gamintojams nustatomos kainos nukrito visur, Europos Sąjungos vidurkis yra 24 centai už litrą. Daugelio ūkio subjektų padėtis yra dar sunkesnė, nes jiems nustatytos kainos mažesnės nei 20–21 centai, o jų gamybos sąnaudos siekia ne mažiau kaip 40 centų už litrą.

Kitose rinkose, pvz., grūdų, alyvuogių aliejaus, vaisių ir daržovių, taip pat matyti nerimą keliančių ženklų. Šioje srityje pirmiausia turėtume pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis rinkai stabilizuoti ir vartojimui skatinti, bet kartu turime žvelgti į ateitį – rengti vidutinio ir ilgo laikotarpio politikos priemones ir padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų rasti priimtini nuolatiniai sprendimai kainų svyravimams kuo labiau mažinti.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš vienbalsio rugsėjo 2 d. balsavimo, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas palankiai įvertino Komisijos pasiūlymus, kuriais pratęsiamas intervencijos į sviesto ir nugriebto pieno miltelių gamybą laikotarpis. Vis dėlto manome, kad norint sumažinti sunkius krizės padarinius šiam sektoriui, minėtųjų pasiūlymų nepakanka. Būtent todėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas patvirtino su Europos Komisijos pasiūlymu susijusį mano pasiūlymo pakeitimą, kuriame taip pat grąžinama pagalba privačiam sūrių saugojimui, kuri 2008 m. lapkričio mėn. atliekant bendrosios žemės ūkio politikos būklės vertinimą buvo panaikinta.

Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, tai buvo vienbalsis sprendimas, atspindintis iš esmės identiškus Žemės ūkio komiteto, kuriam turiu garbės pirmininkauti, narių požiūrius ir reiškiantis mūsų norą svarbiam Europos žemės ūkio sektoriui opiu laikotarpiu duoti tvirtą ženklą Tarybai ir Komisijai.

Tai – ne tik pirmasis svarbus pozityviosios lyderystės, kurią mes, kaip Europos Parlamentas, siekdami žemės ūkio klausimais taikyti bendrą sprendimą norime įtvirtinti, įrodymas, bet ir priemonė, galinti greitai padėti pieno gamintojams, besigrumiantiems su vis sudėtingesne rinka ir smarkiai ir akivaizdžiai mažėjančiomis kainomis.

Vis dėlto šių pradinių priemonių, dėl kurių šiandien balsuosime, nepakanka krizę patiriantiems gamintojams remti, todėl Žemės ūkio komitetas, pateikdamas žodinį klausimą ir rezoliuciją, dėl kurios rengiamės balsuoti, ragina Europos Komisiją nustatyti naujas veiksmingas priemones, kuriomis būtų kovojama su krize ir remiamas minėtasis sektorius.

Norime paremti ir kartu paskatinti Europos Komisiją nuspręsti, ką reikia daryti, kad Europos pieno gamybos sektoriuje krizė baigtųsi visiems laikams. Todėl tikimės, kad Komisija pateiks išsamų atsakymą į mūsų klausimus ir rimtai įvertins mūsų pasiūlymus, kad institucijų bendradarbiavimas duotų Europos žemės ūkiui naudingų rezultatų ir būtų parodytas solidarumas siekiant krizę patiriantiems Europos ūkininkams suteikti praktinę paramą – jiems mūsų pagalbos reikia šiandien.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Ponia pirmininke, leiskite kalbėti šiek tiek ilgiau nei man skirtas tris minutes, nes manau, kad šiuo svarbiu ir sunkiu klausimu trijų minučių tikrai nepakaktų.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad esu labai patenkinta Žemės ūkio komiteto pateiktais klausimais, nes jie suteikia man puikią galimybę paaiškinti veiksmus, kurių jau imtasi.

Taip pat leiskite padėkoti Parlamentui už šioje srityje jau atliekamą darbą. Sprendimus privalome rasti visi. Privalote jūs, privalau ir aš.

Su sprendimais, kuriems teikiu pirmenybę, sutinka ne visi, bet tvirtai manau, kad šie sprendimai veikia, kad jie veiks ateityje ir kad juos galime apginti politiniu požiūriu.

Paolo De Castro komiteto vardu paprašė pasakyti, ką mes iš tikrųjų darome. Bendros naujienos geros: kainos auga. Pvz., per vieną mėnesį sviesto kainos Prancūzijoje pakilo 4 proc., Vokietijoje – 8 proc., o Jungtinėje Karalystėje – dar daugiau.

Nugriebto pieno miltelių kainos Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat pakilo 4 proc., o vidutiniškai visoje Europoje – 2–3 proc.

Vidutinės pieno kainos didėja, ir Albert Deß man ką tik, šį rytą, sakė, kad neatidėliotinų atsiskaitymų rinkos kainos tam tikruose regionuose šiuo metu yra 30 centų.

Matome, kad sūrio intervencinis pirkimas beveik sustojo, nes rinkos kaina didesnė negu intervencinio pirkimo kaina – tai dar vienas teigiamas ženklas.

Dar nesame ten, kur norime būti, bet einame teisinga kryptimi. Esu labiau negu kada nors anksčiau įsitikinusi, kad politinis požiūris, kuriuo vadovaujamės nuo pat pradžios, yra teisingas.

Jūs žinote pagrindinius mūsų atliekamo darbo aspektus. Naudojamės visomis turimomis rinkos priemonėmis ir šioje srityje per dvylika mėnesių tikimės išleisti apie 600 mln. EUR.

Nurodėme valstybėms narėms, kad bendrąsias išmokas tiesiogiai ūkininkams galima pradėti mokėti ne nuo gruodžio 1 d., o nuo spalio 16 d., ir vykdydami 2003 m. reformą nusprendėme atsieti priemoką už pieną – 5 mlrd. EUR kasmet – ir ją tiesiogiai įtraukti į bendrosios išmokos schemą.

Taip pat vykdome ekonomikos gaivinimo paketą ir atliekant būklės įvertinimą priimtus sprendimus, kuriais naujiems iššūkiams, įskaitant pieno sektoriaus restruktūrizavimą, įveikti numatyta dar 4,2 mlrd. EUR. Be viso to, žinoma, dar daug galime nuveikti vykdydami kaimo plėtros politiką.

Paolo De Castro noriu paaiškinti, kad intervencinis sūrio pirkimas iš tikrųjų panaikintas 1994 m. Manau, supainiotas intervencinis pirkimas ir privatus saugojimas, nes privatus saugojimas panaikintas sprendimais, priimtais atliekant būklės įvertinimą.

Kaip sakiau, atrodo, kad dabartinis mūsų požiūris duoda rezultatų. Todėl esu labiau negu kada nors anksčiau pasiryžusi ateityje nebegrįžti prie metodų, kurie mūsų pieno sektoriui pakenktų ilguoju laikotarpiu ir padarytų mūsų ūkininkų padėtį neprognozuojamą.

Kitaip tariant, grįžti prie būklės įvertinimo sprendimo – netinkamas variantas, ir Europos Vadovų Taryba, valstybių vadovai manęs tiesiogiai paprašė to nedaryti.

Todėl pasiūlymas kvotų sistemą išlaikyti po 2013 m. nesvarstytinas. Nesvarstytinas nei kvotų „įšaldymas“, nei grįžimas prie tam tikrų brangių, bet neveiksmingų rinkos priemonių taikymo. Visa tai – nesvarstytina.

Tai, žinoma, nereiškia, kad dabar padarėme jau visą politinį darbą. Manau, jog laikas imtis tolesnių veiksmų. Turime imtis tolesnių šio liepos mėn. ataskaita grindžiamų veiksmų, imtis ten nurodytų priemonių ir tada nuspręsti dėl kitų, ilgesnio laikotarpio veiksmų.

Jei leisite pradėti nuo ataskaitos, pirmiausia aptarsiu valstybės pagalbą. Ataskaitoje pradėta plėtoti mintis, kad valstybės narės šiomis laikinomis krizės sąlygomis galėtų ūkininkams laikinai suteikti pagalbą iki 15 000 EUR. Beje, Komisija jau ėmėsi veiksmų ir tikisi ateinančiomis savaitėmis pakeisti taisykles.

Antrasis klausimas – reagavimo į pieno sektoriaus kainas procedūrų įtraukimas. Šiuo metu pienas iš tikrųjų nėra įtrauktas į 186 straipsnį, kuriame Komisijai leidžiama rinkos sutrikimų laikotarpiu, naudojantis savo įgaliojimais, greitai imtis laikinųjų veiksmų ir reglamentuojamas bendras bendrosios rinkos organizavimas. Todėl siūlau pieno sektorių įtraukti į 186 straipsnį – taip ateityje, susidūrę su didelėmis pieno sektoriaus problemomis, galėsime imtis veiksmų.

Pvz., neseniai vykdytą intervencijos pratęsimą turėjo patvirtinti Taryba; Parlamentas dėl jo irgi balsavo, bet jeigu pieno sektorius būtų įtrauktas į 186 straipsnį, būtume galėję imtis veiksmų nedelsdami.

Apskritai galėtume beveik iš karto sutelkti paklausos skatinimo priemones ir (arba) riboti pieno pateikimą į rinką ir visa tai būtų tik laikina ir taikoma tik tuo atveju, jei turėtume reikiamą finansavimą.

Trečiasis klausimas apie ataskaitoje nurodytus tolesnius veiksmus susijęs su valstybių narių taikomomis supirkimo schemomis. Vienas iš restruktūrizavimo būdų – padaryti, kad valstybės narės galėtų pirkti kvotas iš ūkininkų ir priskirti jas nacionaliniam rezervui.

Kaip žinote, nacionalinis rezervas – tai tam tikra bendros valstybių narių kvotos dalis, todėl jeigu konkretūs gamintojai savo kvotą viršija, bet valstybės narės kaip visuma savo kvotų, į kurias patenka ir nacionalinis rezervas, neviršija, tada papildomas mokestis iš tikrųjų nemokamas.

Ketinu siūlyti, kad supirktos kvotos, priskirtos nacionaliniam rezervui, nebūtų laikomos nacionalinių kvotų dalimi sprendžiant, ar turime pridėti papildomą mokestį ir ar turime reikalauti, kad ūkininkai jį mokėtų.

Jeigu papildomas mokestis tokiu atveju vis tiek būtų renkamas, tada supirktas kvotas atitinkanti jo dalis galėtų būti panaudota restruktūrizavimui. Tai gali skambėti šiek tiek sudėtingai, bet faktiškai tai – labai veiksminga priemonė.

Visi šie žingsniai – veiksmai, kurių imamės dabar ir kurie beveik tuoj pat turės poveikį rinkoms, tačiau turime ką nors daryti, kad būtų parengti vidutinio ir ilgojo laikotarpio veiksmai. Norėčiau padėkoti Prancūzijai ir Vokietijai už idėjas ir jų įnašą tiriant šias įvairias galimybes.

Pirmasis ilgalaikis klausimas yra dėl pieną gaminančių ūkininkų sutartinių santykių su pieno pramonės atstovais siekiant geriau suderinti pieno rinkos pasiūlą ir paklausą.

Manau, kad tai – daug, daug geresnis metodas negu kvotų sistema ir tam tikruose Europos Sąjungos regionuose jis jau veikia.

Pieno gamintojai ir pieninės turi aiškius susitarimus, kuriais pašalinama daug netikrumo. Vis dėlto kai kurios valstybės narės šia galimybe tiesiog nesinaudoja, bet tai galima pakeisti siekiant nustatyti teisinę šių sutartinių santykių sistemą ir kartu išsaugant sąžiningą konkurenciją.

Antrasis ilgalaikis klausimas – apie galių pusiausvyrą ir jūs žinote, kad apie tai diskutavome jau daug kartų. Turime sugebėti pastebėti, kur visoje grandinėje nuo pradinio gamintojo iki prekybos tinklų dingsta pridėtinė vertė.

Išnagrinėsime ir ateities rinkas; galiausiai, manau, daug galima nuveikti gamybos sąnaudų ir inovacijų srityje.

Kad vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu tinkamai panaudotume visas šias idėjas, norėčiau sukurti darbo grupę su valstybių narių ir Komisijos ekspertais, kad jie šiuos klausimus galėtų išnagrinėti labai išsamiai.

Mano nuomone, pieno rinkos problema – ne vien Komisijos ir valstybių narių klausimas. Parlamentas irgi faktiškai atlieka svarbų vaidmenį; todėl laukiu čia šiandien vyksiančios diskusijos šiuo svarbiu klausimu.

Ačiū, kad buvote tokie kantrūs.

  Albert Deß, PPE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, žinoma, labai sunku apibendrinti šią problemą per dvi minutes, bet pabandysiu ją išdėstyti punktais.

Pieno sektoriaus padėtis sunki. Daugelio pieno gamintojų išlikimui kyla pavojus. Pagrindinė priežastis – nepaprastai sumažėjęs pieno produktų pardavimas. Komisija šioje srityje veiksmų turėjo imtis tikrai greičiau.

Aš irgi vietoj didesnės intervencijos būčiau labiau norėjęs matyti tvirtesnes pardavimo skatinimo priemones, pvz., sviesto riebalų grąžinimą į ledų pramonę. Praėjusiais metais, kai sviesto kaina trumpą laiką buvo pasiekusi daugiau kaip 4 EUR, didelė dalis ledų pramonės nustojo gaminti sviesto riebalus. Žinau Vokietijos duomenis, iš kurių matyti, kad maisto pramonė jau neperdirba apie 100 000 tonų – tai atitinka milijoną tonų pieno. Turime bandyti dar kartą skatinti pardavimą, kad šis kiekis dingtų iš rinkos.

Norėčiau padėkoti frakcijoms, padėjusioms parengti mūsų bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos. Deja, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas šioje diskusijoje nedalyvavo.

Ponia Komisijos nare, papildomu prašymu, teikiamu su 40 parašų, raginame padidinti de minimis subsidijas (tai būtų laikina priemonė), nes taip būtų galima padėti pirmiausia mažiesiems pieno gamintojams. Taip pat būtų tikslinga priimti ankstyvo išėjimo į pensiją reglamentą. Žinau daug ūkininkų, kurie yra 58 metų amžiaus ir norėtų netrukus baigti dirbti. Tam reikėtų tinkamo reglamento.

Ponia Komisijos nare, norėčiau nuoširdžiai padėkoti už jūsų darbą. Norėčiau paprašyti priimti deramus reglamentus mūsų pieno gamintojų padėčiai gerinti. Galbūt dar turėsite galimybę artimoje ateityje šią padėtį ištaisyti.

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Luis Manuel Capoulas Santos, S&D frakcijos vardu. – (PT) Ponia Komisijos nare, Komisijai ir Tarybai prireikė daug laiko reaguoti į šį sektorių apėmusią sunkią krizę. Visi su tuo sutinkame. Baisiai padėčiai, su kuria susiduria šis sektorius, taisyti reikia ryžtingų veiksmų, arba rizikuojame, kad visoje Europoje bus sužlugdyta tūkstančiai ūkininkų.

Mano frakcija labai stengėsi, kad galėtume pasiekti kompromisą, įtvirtintą rezoliucijoje, kurią šiandien čia aptariame. Ponia Komisijos nare, tikiuosi, kad pasiūlymai verti jūsų dėmesio, nes tik mažindami pasiūlą ir kartu skatindami paklausą atkursime rinkos pusiausvyrą, o kainas pakelsime iki gamintojams pelningo lygio.

Apgailestauju, kad pagal šį kompromisą nenumatyta laikinai stabdyti padidintų kvotų ar įvesti panašaus laikinojo mokesčio gamybai mažinti. Vis dėlto mūsų siūlomos priemonės yra vertingas įnašas krizei sparčiau įveikti. Jums, ponia Komisijos nare, belieka imtis deramų veiksmų.

  George Lyon, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, kaip girdėjome iš kitų kalbėtojų, pieno sektoriuje – krizė. Neabejotina, kad turime imtis veiksmų padėčiai palengvinti, bet leiskite aiškiai pasakyti, kad tai – trumpalaikė krizė, kuriai įveikti, kaip išdėstyta rezoliucijoje, Komisija turi imtis trumpalaikių priemonių.

Taip pat leiskite aiškiai pasakyti, kad Europos vartotojai per ilgai mokėjo už neveiksmingą žemės ūkio politiką, kuri buvo nevykusi ir ūkininkams, ir vartotojams. Todėl šia krize neturėtų būti teisinamasi norint nusigręžti nuo tolesnės reformos ir BŽŪP liberalizavimo. Štai kodėl mes pateikėme atitinkamų pakeitimų ir kodėl aš džiaugiuosi šiuo klausimu gavęs jūsų patikinimą.

Taip pat norime, kad Komisija labiau stengtųsi sutvarkyti rinką, kuri veikia akivaizdžiai blogai. Pralaimi vartotojai, nes jie negali pasinaudoti mažėjančiomis pieno kainomis. Pralaimi ir ūkininkai, nes jie negauna jiems sąžiningai priklausančios mažmeninės pieno kainos dalies. Mes džiaugiamės, kad Komisija atlieka maisto grandinės tyrimus, bet norime, ponia Komisijos nare, kad padarytumėte daugiau.

Ar įsipareigosite imtis veiksmų, kuriais bus panaikintas prekybos tinklų piktnaudžiavimas savo monopoline padėtimi? Ar įsipareigosite užtikrinti konkurencingą rinką, kurioje gamintojai galėtų gauti sąžiningą pyrago dalį, ir ar įsipareigosite užtikrinti veikiančią pieno rinką, kurioje vyrautų sąžiningos sąlygos ūkininkams, o vartotojai galėtų mokėti sąžiningą kainą?

Laukiu jūsų, ponia Komisijos nare, atsakymo.

  José Bové, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, jau daugelį mėnesių gyvulių augintojai įspėja Komisiją ir Tarybą apie krizės sunkumą. Kaimo vietovėse panaikinta tūkstančiai darbo vietų. Europos Sąjunga tikėjosi, kad pasaulinė paklausa augs. Jos ekspertai labai klydo. Mūsų patiriama finansų ir ekonomikos krizė turi tiesioginį poveikį žemės ūkiui ir vartojimui.

Už žemės ūkį atsakingos Komisijos narės M. F. Boel sprendimas toliau didinti kvotas ir Tarybos noras iki 2015 m. jas panaikinti yra provokacija pieno gamintojams. Laikai pasikeitė. Europos politika turi būti derinama prie naujos pasaulinės aplinkos. Gamintojams primetamos pieno kainos nepadengia gamybos sąnaudų. Už kiekvieną pieno litrą kai kurie smulkieji ūkininkai praranda iki 30 centų. Metų pabaigoje daugelis jų nebus uždirbę nė euro arba net bus patyrę nuostolių. Be to, kaip mums praneša regionų pareigūnai, daugelis jų dabar net žudosi.

Dėl šios beprecedentės krizės Europos Sąjunga turi greitai imtis aktyvių veiksmų. Raginame valstybių ar vyriausybių vadovus, kurie šį vakarą susitiks pasirengti didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimui, pieno sektoriaus krizę įtraukti į savo susitikimo darbotvarkę, kad būtų galima imtis deramų veiksmų gyvulių augintojų padėčiai gerinti.

Europos Sąjunga turi gerinti pieno ūkių derybines pozicijas, kad jiems daugiau netektų kęsti žemės ūkio ir maisto pramonės diktato. Be to, ES turėtų sukurti saugos sistemą, kuria būtų užtikrinama pelninga kaina, kad ji niekada netaptų mažesnė negu gamybos sąnaudos. Europos Sąjunga turi nutraukti savo eksporto grąžinamųjų išmokų programą. Ji ką tik įsipareigojo skirti milžinišką 480 mln. EUR sumą, patvirtintą remiant įvairioms dešiniosios ir kairiosios pakraipos Parlamento frakcijoms, kad perteklių būtų galima pigiai parduoti pasaulio rinkose. ES naikina šimtus tūkstančių ūkininkų darbo vietų pietuose ir ciniškai verčia ūkininkus išsikelti iš ūkių arba emigruoti.

Pirmiausia Europos Sąjunga turi nedelsdama drastiškai – 5 proc. – sumažinti Europos pieno kvotas, kad jos taptų atvirkščiai proporcingos smulkiųjų ūkininkų pristatomo pieno kiekiui, kad būtų greitai atkurta pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Laisvų rankų (pranc. laisser-faire) politika nepriimtina. Ji turi baisių padarinių užimtumui ir žemėnaudos tendencijoms.

Be smulkiųjų ūkininkų nebus Europos.

  James Nicholson, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, esu įsitikinęs, kad Komisija į šią problemą reagavo labai vėlai. Jos pareigūnai per ilgai sėdėjo sudėję rankas ir daug ūkininkų dėl to skaudžiai nukentėjo. Mes galime arba nuspręsti padėti šiai pramonei, arba galiausiai leisime ūkininkams pasitraukti iš verslo: tada galėsime produktus importuoti iš užsienio su visomis atitinkamomis problemomis.

Ponia Komisijos nare, palankiai vertinu jūsų pastabas dėl ateities, bet nesu patenkintas jūsų pastabomis apie trumpąjį laikotarpį. Trumpuoju laikotarpiu turime daugiau nuveikti, kad padėtume pramonei per šią dabartinę krizę. Veiksmų minėtosioms trumpalaikėms priemonėms įgyvendinti reikia imtis nedelsiant.

Žinoma, prisimenu pieno ežerų ir sviesto kalnų laikus ir nenoriu prie jų grįžti. Manau, prie tos padėties nenori grįžti nė vienas šios pramonės atstovas: nei ūkininkai, nei perdirbėjai, nei Komisija, nei mes, šio Parlamento nariai. Prie to grįžti nebenorime, bet viena iš pagrindinių problemų, kurias matau šiuo laikotarpiu, yra ta, kad nors ūkininkai susitaikė su drastiškai sumažėjusiomis pajamomis už pieną, vartotojai moka beveik tiek pat, kiek anksčiau.

Kol šioje srityje nepažabosime prekybos centrų galios, atsakymo neturėsime. Juos reikia kontroliuoti. Mums reikia ombudsmeno, ko nors, kas galėtų prekybos centrams pasakyti, kad jie viršija savo kompetenciją ir kad jie apiplėšia žmones, ūkininkus ir galiausiai priverčia juos pasitraukti iš verslo.

  Ilda Figueiredo, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, dar kartą galiu tik apgailestauti dėl Tarybos patvirtintų pozicijų ir to, ką pasakė Komisijos narė, kuri atkakliai nenori suvokti problemos esmės ir nepripažįsta, kad reikia persvarstyti sprendimus dėl pieno kvotų panaikinimo. Vietoj to ji nori toliau mažinti sektoriaus reguliavimą, o tai prieštarauja ūkininkų interesams.

Todėl primygtinai reikalaujame pritarti, kad kvotų sistema turi būti išsaugota, tegu su tam tikromis pataisomis, kuriomis ji būtų pritaikyta prie kiekvienos šalies poreikių, ir atsisakyti kvotas iki 2015 m. kasmet didinti 1 proc. Negi ji netiki, kad esant tokiai sunkiai pieno sektoriaus krizei parama valstybių narių žemės ūkiui ir pieno sektoriui siekiant skatinti kaimo vietoves, užimtumą ir darbuotojų teises yra svarbesnė negu sektoriaus reguliavimo mažinimas ir tarptautinės prekybos liberalizavimas? Negi ji nemano, kad būtina Bendrijos lygmeniu sukurti ypatingos paramos pieno sektoriui fondą, iš kurio būtų remiami labiausiai nukentėję gamintojai ir šalys, ir apibrėžti naujas pagalbos pieno ir mėsos gamybai formas? Aš manau, kad tai būtina.

  Giancarlo Scotta', EFD frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, noriu pabrėžti, kad abejoju pasiūlymu pratęsti 2009–2010 m. intervencijos laikotarpį sviestui ir nugriebto pieno milteliams, nes kyla pavojus, kad šiuo pasiūlymu trumpalaikės dabartinei krizei parengtos priemonės rinkoje bus paverstos struktūrinėmis priemonėmis, kuriomis pieno gamybos sektorius bus faktiškai grąžintas į padėtį, buvusią prieš pradedant taikyti kvotas.

Siekdamas rasti geresnę rinkos priemonių pusiausvyrą, naudingą ne tik sviesto ir nugriebto pieno gamyboje dalyvaujančioms valstybėms narėms, raginu grąžinti Bendrijos pagalbą privačiam ilgo brandinimo sūrių saugojimui.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į pieno produktų kilmės žymėjimo ir ženklinimo klausimą ir į produktų atsekamumą: tai – tiesioginis Europos vartotojų (kurių yra dar daugiau) prašymas, galintis mums padėti įveikti pieno gamintojų sektoriaus krizę. Tikiuosi, kad šį pasiūlymą galės patvirtinti ir mano kolegos kitų frakcijų nariai.

  Diane Dodds (NI). - Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos narei už jos šiandien mums pasakytus žodžius. Mano šalyje, Šiaurės Airijoje, pieno sektorius yra gyvybiškai svarbus. Kai pieno sektoriuje yra sunkumų, jų yra ir likusiuose kaimo ekonomikos sektoriuose. Šiuo metu pieno gamintojai gauna tik vos daugiau kaip 20 centų už litrą pieno, o sąnaudos vis didėja. Šiaurės Airijoje jie buvo priversti ne tik susidurti su apgailėtinomis pieno kainomis ir didelėmis sąnaudomis, bet patyrė ir trečiąją iš eilės lietingą vasarą, turėjusią pražūtingą poveikį Šiaurės Airijos pieno pramonei.

Praėjusį vakarą buvo skaudu matyti Belgijos ūkininkus tokius piktus ir besijaučiančius tokiais bejėgiais, kad jie purškė pieną į savo laukus protestuodami prieš apgailėtiną pieno kainą ir sunkumus, su kuriais susiduria. Komisija ėmėsi veiksmų, kuriais rinkai būtų suteiktas atskaitos taškas, tačiau kainų negalime laikyti tokio neekonomiškai žemo lygio.

Raginu Komisiją imtis trumpalaikių pagalbos priemonių: priemonių, kuriomis būtų didinama pieno paklausa; priemonių, kuriomis būtų mažinamos gamybos sąnaudos; priemonių, kuriomis būtų sprendžiamas tiekimo grandinės ir jos gamintojų mažėjančių kainų bei aukštų prekybos centrų kainų klausimas; ir priemonių, kuriomis ilguoju laikotarpiu būtų sukurta tvari pramonė ir ateitis jauniems ūkininkams, kurie, esant mažoms kainoms ir didelėms bankų nustatytoms įmokoms, patiria didelių sunkumų.

  Mairead McGuinness (PPE). - Ponia pirmininke, kai pradeda protestuoti ūkininkės, žinote, kad yra rimtų sunkumų. Savaitgalį susitikau su airių moterų grupe, vadinama „Ūkininkės už sąžiningą kainą“, ir manau, kad turėtume įsidėmėti žodžius „sąžininga kaina“, nes gamintojai negauna padorios ar sąžiningos kainos – apie tai ir visa ši diskusija.

Būtų nemandagu nepasidžiaugti Komisijos narės pastabomis apie į rinką grįžtantį stabilumą, nors ir labai nedidelį, ir pripažįstu, kad Komisija ėmėsi veiksmų ir išleido pinigų, kad rinkoje įsivyrautų stabilumas. Deja, to nepakanka ir tai buvo daroma nepakankamai greitai, todėl dabar sunki krizė.

Noriu pasakyti, kad jūsų pastabomis apie ateitį itin džiaugiuosi. Esu susirūpinusi, kad šis Parlamentas pieno kvotų klausimu nėra vieningas, nes kai galėsime taikyti bendrą sprendimą (jeigu įsigalios Lisabonos sutartis), turėsime mąstyti nuosekliau kaip grupė ir pateikti ūkininkams ne skirtingas nuomones, o aiškių ženklų, todėl leiskite pakartoti, kad jūsų pastabas apie gamintojų ir perdirbėjų ryšius ir gamybos lygį turime nagrinėti ir apie jas turime toliau diskutuoti.

Bet leiskite jūsų, ponia Komisijos nare, paklausti: kokiomis paramos rinkai priemonėmis, nesant kvotų, jūsų nuomone, galima bus užtikrinti sąžiningą ir padorią kainą mūsų gamintojams? Be to, prašau spręsti rinkos problemas: rinka neveikia. Visi sako, kad pinigų iš pieno neuždirba, taip teigia net ir prekybos centrai (aš tuo labai abejoju), bet reikia daugiau aiškumo ir sąžiningumo ūkininkams.

  Stéphane Le Foll (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, aš kalbėsiu trumpai.

Manau, kad šią diskusiją sudaro dvi dalys. Pirmiausia, tai – nedelsiant spręstinas klausimas, kaip ištrūkti iš krizės. Visos priemonės nuo pagalbos ūkininkams iki intervencijos priemonių, reikalingos – faktiškai būtinos. Turime jas patvirtinti ir netgi raginti išplėsti jų taikymo sritį. Būtent tai kartu su keletu kitų kolegų narių siūlome čia, Parlamente.

Antra, tai – struktūrinis klausimas dėl pieno rinkos valdymo ir šioje srityje mūsų ir jūsų nuomonės, ponia Komisijos nare, skiriasi. Jūs siūlote, kad pereitume prie sutartinių santykių. Galiu iš anksto pasakyti, kad leidus susiformuoti pramonės įmonių ir ūkininkų sutartiniams santykiams šios pramonės šakos Europos mastu ilguoju laikotarpiu pradės viena su kita konkuruoti.

Norint reguliuoti rinką, būtinas valstybinis reguliavimas. Kito sprendimo nėra. Manau, visa diskusija turi būti apie tai, kas bus po šios krizės. Manau, kad šioje diskusijoje turime gerbti visas nuomones ir visus variantus; bijau, kad per būklės patikrinimą per greitai išsprendėme kvotų ir panašius klausimus; juk dėl kvotų (norėčiau tai pabrėžti visiems kalbėjusiems) tapo įmanoma išlaikyti pieno gamybą Europoje, užtikrinti, kad pieno pramonė būtų gerai išsivysčiusi, ir kartu išlaikyti vartotojams lengvai prieinamas kainas.

  Liam Aylward (ALDE). - Ponia pirmininke, per praėjusius dvylika mėnesių dauguma Airijos ir visos Europos pieno gamintojų pardavinėjo pieną už mažesnę nei gamybos sąnaudos kainą. Pieno gamintojų pragyvenimui gresia didelis pavojus.

Komisijos sprendimas iki 2010 m. pratęsti intervencijos laikotarpį sviestui ir nugriebto pieno milteliams yra labai sveikintinas, tačiau trumpalaikėmis priemonėmis pieno gamintojų sunkumų ilguoju laikotarpiu neišspręsime. Dabar reikia imtis veiksmų, kuriais būtų įveikti ne tik dabartiniai sunkumai, bet ir užtikrinta tvari ir sėkminga pramonė ateityje – reikia, kad šie veiksmai būtų ilgalaikiai. Finansinės paramos pieno gamintojams reikia nedelsiant. Skubiai reikia sukurti 600 mln. EUR ES pieno sektoriaus fondą, kaip Parlamentas ragino per 2009 m. biudžeto procedūrą. Pieno gamintojai turi teisę gauti sąžiningą kainą ir norint jiems užtikrinti pagrįstą minimalią kainą už litrą ir padorias pajamas pragyvenimui, reikalinga tinkama kainų rėmimo sistema. Airijos ir Europos pieno gamintojai neturi būti verčiami nutraukti verslo, ir aš raginu Komisiją bei Tarybą nedelsiant imtis veiksmingų priemonių.

Ponia Komisijos nare, leiskite pasakyti, kad jūs, kaip Komisijos narė, dirbote labai sėkmingai ir reiškiu pagarbą už jūsų atliktą didelį darbą. Neseniai paskelbėte, kad atsistatydinate, todėl norėčiau paraginti jus prieš baigiant eiti pareigas išspręsti šią problemą arba bent jau kuo daugiau nuveikti, kad ji būtų išspręsta.

  Oriol Junqueras Vies (Verts/ALE). - (ES) ¡Bon dia! Kreipiuosi į šį Parlamentą neturėdamas galimybės tai daryti savo gimtąja, katalonų, kalba, kuria kalba daugiau kaip 10 mln. Europos piliečių.

Šiandien savo frakcijos vardu noriu išreikšti solidarumą su visu žemės ūkio sektoriumi, pirmiausia pritardamas pieno gamintojų streikui ir jų veiksmams visoje Europoje. Dabartinė padėtis negali trukti ilgai, jai būtinas politinis sprendimas. Aišku, kad iki šiol Komisijos priimtomis priemonėmis nesugebėta sušvelninti krizės ar pateikti perspektyvios alternatyvos nuo 2015 m. naikinamai kvotų sistemai. Todėl, pvz., Ispanijoje, tiksliau – Galicijoje, 14 000 pieno gamintojų turėjo prisitaikyti prie kapitalinio restruktūrizavimo, kad galėtų toliau gyventi savo žemėje ir ją dirbti, bet dabar šie ūkiai vis tiek yra ant išnykimo ribos.

Dėl visų šių priežasčių Komisija turi imtis veiksmų pieno sektoriuje, kaip ėmėsi ir kituose sektoriuose, – reguliuoti gamybą, perskirstyti kvotas, teikti laikinas kompensacijas, skatinti produktų atsekamumą ir padėti suartinti gamintojus ir vartotojus ištaisant paskirstymo oligopolijos sukeltus sutrikimus.

Kodėl Komisija nesiėmė aktyvių intervencinių veiksmų, kad užkirstų kelią neigiamiems didžiausių platintojų sudarytos oligopolijos padariniams?

Kodėl mes neužtikriname, kad mūsų pieno gamintojai ir apskritai ūkininkai, darantys itin teigiamą antrinį ekonominį, socialinį ir ekologinį poveikį, išliktų kaimo vietovėse?

  Hynek Fajmon (ECR). – (CS) – Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pieno gamybos sektoriaus krizė rodo, kad visa kvotomis grindžiama Europos reguliavimo sistema yra ydinga ir neveiksminga. Reikia pieno kvotas ne labiau reguliuoti ar jomis manipuliuoti, o jas apskritai panaikinti. Galimybė gaminti pieną daugiausia turėtų atitekti gamintojams, kurių gamybos sąnaudos mažos ir kurie sugeba gauti pelno. Būdas pieno sektoriaus krizei įveikti – kuo greičiau panaikinti pieno kvotas. Remiu Komisijos narės bandymą kvotas panaikinti iki 2015 m., bet nebūtų gaila, jeigu jos būtų panaikintos ir anksčiau.

  Patrick Le Hyaric (GUE/NGL) . – (FR) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, klausydamasis jūsų pranešimo ėmiau dar labiau nerimauti. Šis pranešimas – nepakankamas atsakas į vargų, kuriuos patiria pieno gamintojai ir apskritai ūkininkai, mastą.

Krizė yra struktūrinė ir kilo ne tik dėl dabartinių aplinkybių, kaip sakėte, bet ir dėl vienas po kito vykdytų reguliavimo mažinimo etapų. Štai kodėl mes raginame surengti neeilinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, skirtą smulkiajam žemės ūkiui išsaugoti.

Taryba pirmiausia turėtų nuspręsti sukurti neeilinį fondą, iš kurio būtų teikiama parama nepramoninei pieno gamybai; antra, nedelsdama nustatyti minimalią Europos vidaus kainą, kurios privalėtų laikytis centriniai supirkimo biurai, o vartotojams kaina nebūtų didinama; ir trečia, įšaldyti nacionalines gamybos kvotas ir nutraukti nederamą importą iš Bendrijai nepriklausančių šalių.

  John Bufton (EFD). - Ponia pirmininke, labai nuogąstauju dėl pieno pramonės Jungtinėje Karalystėje. Manau, kad didžiausia problema susijusi su mažmenine pramone, gaunančia milžinišką pelną mūsų pieno gamintojų sąskaita. Matydami, kiek prekybos centrai iš vartotojų ima už pieną ir kiek iš tikrųjų gauna pieno gamintojai, suvokiame, kad skirtumas tiesiog neįtikėtinas.

Darbą atlieka ir didžiąją dalį pieno gamybos sąnaudų padengia ūkininkas, o prekybos centrai šluojasi didžiulį pelną. Marža, kurią gauna ūkininkas, tokia nesąžininga. Turime spausti prekybos centrus pramonei mokėti sąžiningą kainą ir, mano nuomone, pieno kaina prekybos centruose neturės keistis. Vartotojai už pieną nebus priversti mokėti nė kiek daugiau. Prekybos centrai turi mažinti savo pelno maržas. Gana skandalinga matyti, kokį didžiulį pelną prekybos centrai gauna kiekvienais metais, o tuo pat metu mūsų pieno pramonė kovoja su sunkumais. Jeigu labai artimoje ateityje šiuo klausimu nebus imtasi veiksmų, tada tikrai manau, kad daug Velso ir kitų Jungtinės Karalystės regionų pieno gamintojų nutrauks verslą.

Trumpai aptarsiu vieną dalyką, kurį Komisijos narė šįryt pasakė kalbėdama apie papildomą mokestį. Man šios pastabos svarbios. Manau, kad šis mokestis bus smūgis našiausiai dirbantiems mūsų gamintojams, kurie priėmė iššūkį, reagavo į rinką ir daug investavo į savo ūkius, vadovaudamiesi Komisijos informacija, kad kvotos bus panaikintos. Papildomo mokesčio nustatymas prieštarauja struktūriniams pokyčiams, kuriuos ir ES, ir Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia remiančios.

  Dimitar Stoyanov (NI). - (BG) Ponia pirmininke, Komisija vėl itin optimistiškai nusiteikusi, praneša geras naujienas, bet aš nesuprantu ir nematau, kas gero, kai tūkstančiai tonų pieno išpilama protestuojant prieš dabar vykdomą politiką.

Tiesa ta, kad P. De Castro ir kiti anksčiau kalbėjusieji visiškai teisūs sakydami, kad Komisija ir Taryba, atlikdamos būklės įvertinimą, nepakankamai padarė, kad šios krizės būtų išvengta. Beje, kur Tarybos atstovai, kurie turėtų pareikšti poziciją šiuo klausimu, nes juk atliekant bet kokią reformą sprendžiamąjį balsą turi Taryba?

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui atstovaujantys mano Rytų Europos kolegos ir aš keletą kartų įspėjome, kad turime kur kas labiau didinti kvotas arba jas visiškai panaikinti, nes mūsų šalys, kurioms Europos Sąjungos sistemos yra naujos, pirmosios pajuto krizės poveikį. Deja, mes likome balsas tyruose ir dėl to kaltas Parlamentas.

Labai apgailestauju, kad mes, reformų šalininkai, kurie tikrai norėjome reformuoti žemės ūkio politiką, pasirodėme esantys žlugimo pranašai. Tikiuosi, pasimokysite ateičiai.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Daug žmonių šiuo laikotarpiu, iškart prasidėjus krizei, prašė įšaldyti pieno kvotas. Tokia priemonė ne tik nebus tinkamas sprendimas, ji bus tiesiog klaida, bent jau toliau aptariamais aspektais.

Pirmiausia, pieno kvotų didinimas ir rinkos kainų kritimas ekonominiu požiūriu nesusiję. Kvotos padidintos, o gamyba sumažėjo. Aš ryšio nematau. Krintančių kainų paaiškinimą pateikia pati rinka. Manau, kad nustačius pastovias kvotas kainos per tam tikrą laiką pakiltų. Vis dėlto šių veiksmų nauda vėl atitektų ne gamintojams, o perdirbėjams ir mažmenininkams. Jeigu norime riboti gamybą, galbūt skatinkime gamintojus savanoriškai nustoti auginti gyvulius – taikykime paskatas, o ne priemones, kuriomis iškreipiama rinka. Jeigu įšaldytume kvotas, kas atsitiktų, jeigu, pvz., pasaulinėje rinkoje paklausa vėl padidėtų? Ką Europos gamintojai galėtų padaryti? Taigi gaminant pieną nėra čiaupo, kurį galima panorėjus užsukti ir vėl atsukti...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

Kaip sakiau, ką galėtų Europos gamintojai padaryti, jeigu pasaulinėse rinkose paklausa vėl padidėtų? Taigi gaminant pieną nėra čiaupo, kurį galima panorėjus užsukti ir vėl atsukti. Jeigu dabar sumažintume gamybą, ūkininkai, žinoma, nustotų auginti karves, bet gyvulių skaičių bus labai sunku atkurti, kai pamatysime, kad tai, kas, kai kurių žmonių įsivaizdavimu, yra gera priemonė, iš tikrųjų yra didelė klaida.

  Ulrike Rodust (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, Taryba, norėčiau padėkoti kolegai L. M. Capoulasui Santosui, kuris užtikrino, kad ši rezoliucija būtų parengta.

Šiandien kalbame apie mūsų pieno gamintojus ir apie tai, ar paliksime juos nelaimėje, ar pasielgsime su jais sąžiningai. Nemanau, kad turėtume juos palikti nelaimėje – turime su jais elgtis sąžiningai. Taip, krizei įveikti skubiai reikia trumpalaikių priemonių. Taip, jeigu pieno kaina pasiekė tvirtą dugną, trumpuoju laikotarpiu intervencija visiškai priimtina, o papildomos subsidijos, paskolos ir lėšos kovai su krize skiriamos pagrįstai. Nepaisant to, pirmiausia visiškai nepriimtina vėl pradėti diskusijas dėl pieno kvotų ir, antra, vėl pradėti taikyti iš mokesčių finansuojamas eksporto grąžinamąsias išmokas už besivystančioms šalims tiekiamus produktus. Mes jas negrįžtamai panaikinome 2003 m. ir raginu jus mūsų pieno gamintojų labui prie šių išmokų nebegrįžti.

  Britta Reimers (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, dėl pasaulinės ekonomikos krizės suardyta pasaulinės rinkos pusiausvyra. Būdami pieno gamintojai, mes jaučiame kaip niekada žemų kainų poveikį. Nuolat girdime, kad patvirtintos pieno kvotų reglamentavimo nuostatos turėtų būti iš dalies keičiamos. Pati būdama pieno gamintoja, tikrai įspėju to nedaryti.

Komisijos intervencijos priemonėmis taip pat sėkmingai užkirstas kelias pieno kainoms kristi dar labiau ir rinka veikiausiai atsigauna. Vis dėlto nemanau, kad ši intervencija iš tikrųjų yra gera priemonė tai pasiekti, nes dėl jos bus pradėtos kaupti atsargos, galinčios vėliau pakenkti atsigaunančiai rinkai. Todėl raginu Komisiją paaiškinti, kaip ji ketina spręsti šią problemą.

  Richard Ashworth (ECR). - Ponia pirmininke, norėčiau pagirti Komisijos narę už jos turimą šios pramonės šakos ateities viziją ir pasakyti, kad tvirtai remiu jos ketinimą panaikinti pieno kvotas. Manau, kad tai – teisingas sprendimas. Taip pat džiaugiuosi jos pasiūlymais į šią krizę reaguoti kaip į tikslingą ir tinkamą metą sunkų laikotarpį patiriantiems gamintojams remti.

Vis dėlto norėčiau aptarti du aspektus. Pirmiausia, mano nuomone, šiuo metu nederėtų nustatyti papildomo mokesčio. Tai – trumpalaikė, neapmąstyta reakcija. Ją įgyvendinant bus skatinamas neteisingas suvokimas ir nuo jos praktiškai nukentės našiai dirbantys gamintojai, planuojantys šioje pramonės šakoje dirbti ilgai.

Antra, turime pripažinti, kad mažmeninio sektoriaus kainos ir iš ūkių gaunamos žaliavos kainos tiesiogiai mažai susijusios arba visai nesusijusios. Aš tai vadinu sutrikusia kainų grandinės sistema.

Didžiausią įtaką visada darys pasaulinė rinka ir turime pripažinti, kad pasaulinė rinka visada svyruos. Todėl raginu Komisiją ilguoju laikotarpiu pateikti planų, skirtų užtikrinti, kad būtų nustatyta tam tikra stabilumo sistema, ilguoju laikotarpiu naudinga ne tik gamintojams, bet ir, žinoma, vartotojams.

  Esther Herranz García (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, kalbą baigėte sakydama, kad pieno sektoriuje krizė, o pradėjote sakydama, kad visų galimų priemonių jau imtasi ir kad padėtis tvarkoma.

Turėtumėte žinoti, kad išmintinga moteris suvokia klydusi. Toks ispanų posakis, kurį galima gerai pritaikyti šiuo atveju. Jau daugelį mėnesių pieno sektorius patiria vieną iš sunkiausių krizių istorijoje. Kadangi, nepaisydamos to, Europos Komisija ir tam tikros vyriausybės, veikiausiai įskaitant ir manąją, Ispanijos vyriausybę, nenori pripažinti pralaimėjimo, jos atsisako grįžti prie sprendimų, susijusių su bendrosios žemės ūkio politikos būklės įvertinimu.

Tie sprendimai priimti nepagalvojus apie šio sektoriaus pažeidžiamumą ir tai padaryta esant visiškai kitoms rinkos sąlygoms nei tos, kurios susiformavo susitarus dėl minėtojo kompromiso. Esi priverstas manyti, kad valstybės narės nenorėjo arba tuo laiku negalėjo matyti artėjančios audros. Reforma greitai tapo nebeaktuali, nes rinka radikaliai pasikeitė – tai rodo, kad sektorius visiškai priklauso nuo kainų svyravimo.

Dėl to, kad didieji gamintojai, pvz., Prancūzija ir Vokietija – šalys, kurios, bendrais skaičiais, pagal šį susitarimą labiausiai padidino savo vidaus gamybos kvotas, dabar prašo persvarstyti atliekant būklės įvertinimą priimtus sprendimus, kyla daug klausimų.

Mano požiūriu, valstybės narės klydo ir turėjo atidžiau įsiklausyti į balsus, įskaitant manąjį, raginusius galutinį sprendimą dėl sektoriaus ateities atidėti iki 2011 m.

Gėda, kad niekas mūsų nesiklausė. Galbūt jūs dabar turėtumėte tai padaryti.

  Iratxe García Pérez (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, šiandienos diskusijos gyvybiškai svarbios, kad galėtume pareikšti susirūpinimą krize pieno sektoriuje. Turime spręsti šią padėtį, keliančią grėsmę daugelio Europos Sąjungos pieno gamintojų ateičiai.

Tai – Europos krizė, kurią reikia panaikinti vadovaujantis europiniu požiūriu, drąsiai, naudojant visas turimas Bendrijos priemones, o atrodo, kad Komisija šiuo metu to nesugeba daryti.

Ponia Komisijos nare, neturėtumėte atsakomybės versti valstybėms narėms, kad jos teiktų pagalbą visiems, kam tik gali. Turime rasti bendrų sprendimų.

Todėl šis Parlamentas turi svarbią pareigą – imtis nelengvų priemonių paklausai stiprinti; tai – ne tik pasiūlyme dėl rezoliucijos nurodytos, bet ir bendro rinkos organizavimo pagrindu įgyvendinamos priemonės.

Kitas svarbus klausimas – didžiulis gamintojams mokamų kainų ir galutinės vartotojo mokamos kainos skirtumas, būdingas ne tik pieno sektoriui, bet ir visiems žemės ūkio bei gyvulininkystės produktams.

Daugeliui vyrų ir moterų, kurių dabartinė padėtis neapibrėžta, reikia aiškaus ir tvirto mūsų ženklo, kad bus užtikrintas šios veiklos tęstinumas.

  Marc Tarabella (S&D) . – (FR) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, vakar Valonijoje ūkininkai, nusivylę dėl sunkiausios šiame sektoriuje kada nors matytos krizės, išpylė daugiau kaip tris milijonus litrų pieno. Jie gauna tik 19 centų už litrą. Krizė kyla dėl per didelės pieno pasiūlos, verčiančios labai kristi kainas. Mažinant reguliavimą skatinami svyravimai, ir rinkos sąlygos dabar visiškai priešingos, negu buvo dar visai neseniai.

Ponia Komisijos nare, atkakliai nebesiteisinkite praėjusiais metais priimtais sprendimais ir atsižvelkite į tai, kas vyksta dabar!

Kalta ir Taryba – ne vien dėl to, kad čia nėra jos atstovų ir jie nesiklauso šios diskusijos, bet ir dėl to, kad nepriima sprendimų, nes joje vyrauja ne Europos žemės ūkio vizija, o vien nacionaliniai interesai.

Rinka neveikia. Pagaminama daugiau, negu reikia. Būtų labai paprasta įšaldyti kvotų didinimą 1 proc. arba kvotas nedelsiant sumažinti 3 proc. iki 5 proc., nes skubiai turime imtis trumpalaikių priemonių. Patvirtinus šią priemonę vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai: gamintojai vėl gautų padorią kainą, o mes, mažindami gamybą, sumažintume įvairioms intervencijos priemonėms, įskaitant eksporto grąžinamąsias išmokas, Europos išleidžiamas šimtų milijonų eurų sumas.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D). – (PL) Iš įgyvendintų priemonių – šiandien kalbėjausi su Lenkijos ūkininkais ir Lenkijos produktų gamintojais – matyti, kad pieno sektoriaus padėtis gerėja, nors kol kas ir nedaug, bet labai sudėtinga Lenkijos ir Europos ūkininkų padėtis visiškai nepasikeitė. Jie už savo produktus vis tiek gauna labai mažai pinigų, kurių jiems nepakanka, kad veikla būtų perspektyvi. Tai pasakytina ir apie ūkininkus, investavusius daug lėšų, įskaitant ES finansavimą ir paskolas. Dėl šios padėties jie susiduria su dar didesniais sunkumais ir negali vykdyti įsipareigojimų.

Įvertindamas šias problemas norėčiau pakalbėti apie ateitį. Šiandien turime reaguoti į tai, kas vyksta dabar, tačiau turime mąstyti ir apie tai, kas laukia ateityje, o bendrą politiką planuoti atsižvelgdami ir į ūkininkus. Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą pakartoti: į bendrą su pieno gamintojais susijusią politiką turi būti įtraukti tikslingų investicijų į šį sektorių planai, kad neleistume pinigų, dėl kurių padidėjus gamybai atsidurtume padėtyje, kurioje esame šiandien. Taip pat tikiu, kad visos politinės jėgos pasieks susitarimą dėl būsimų kvotų.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Anksčiau kalbėjusieji gana teisingai pažymėjo, kad neturėtume grįžti prie kvotų sistemos ir eksporto subsidijų, bet Komisijos vykdyta politika visiškai žlugo. Krizė nė kiek nepalengvėjo. Štai kodėl S. Le Foll ir aš siūlome laikinai įšaldyti kvotas, bet tik laikinai.

Naujųjų valstybių narių padėtis dėl laipsniško subsidijų įvedimo dar blogesnė, nes mes šiais metais gauname tik 60 proc. Briuselyje numatyto subsidijų paketo. Siekdama tai kompensuoti, Vengrijos vyriausybė pasiūlė didinti kvotomis grindžiamas subsidijas, bet Komisija šio pasiūlymo, taip pat Prancūzijos ministerijos pateikto pasiūlymo, neįvertino teigiamai. Galiausiai raginu kolegas narius paremti S. Le Follio ir jo kolegų pateiktus pakeitimus. Taip pat remiame Elisabethos Jeggle pasiūlymą, kuriuo pritariama, kad būtų sukurtas 600 mln. EUR pieno sektoriaus fondas ir pratęsta mokykloms tiekiamo pieno programa.

  Christel Schaldemose (S&D). - (DA) Ponia pirmininke, dėkoju jums, ponia Komisijos nare, už gerą pradžią ir gerą įvadą į diskusiją! Pripažįstu, kad Europos pieno gamintojai susiduria su didelio masto krize, bet tiesiog nesuvokiu, kaip kolegos nariai gali manyti, kad jūs, Komisijos atstovai, nuveikėte nepakankamai. Neabejotinai raginčiau jus, ponia M. Fischer Boel, priminti, ką nuveikėte. Man atrodo, kad Komisijos pateiktų iniciatyvų sąrašas ilgas, faktiškai net per ilgas. Atrodo, lyg naikintume pažangą, padarytą atliekant būklės įvertinimą. Taip pat norėčiau pažymėti, kad iki šiol pieno gamintojų labui nuveiktiems darbams anaiptol neprilygsta darbai, nuveikti dėl šios ekonomikos krizės darbo netekusių automobilių pramonės darbuotojų ar laivų statybos pramonės darbuotojų labui.

Todėl galiu tik prašyti, kad imtume atidžiau vertinti, kaip sprendžiame krizės problemas, ir užtikrintume, kad nepaisydami visko nenaikintume atliekant būklės įvertinimą padarytos solidžios pažangos. Pasiūlymas įšaldyti pieno kvotas, mano manymu, yra visiškai beviltiškas! Taip pat negalime grįžti prie senų eksporto grąžinamųjų išmokų modelių – tai tiesiog sugriaus rinką kituose pasaulio regionuose. Turime būti atidūs. Ponia Komisijos nare, nepaisydamas visko norėčiau paprašyti priminti ilgą jūsų jau atliktų veiksmų sąrašą, kad kolegos nariai pamatytų, jog nėra reikalo pradėti blaškytis ir priimti daugybę papildomų priemonių, kurių rezultatas bus sunaikinta jau padaryta pažanga.

  Georgios Papastamkos (PPE). - (EL) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, priemonės neabejotinai yra nepakankamos. Siūlome taikyti kitas, tikslingesnes intervencijos priemones, ypač kalnuotoms ir mažiau palankioms Europos Sąjungos vietovėms, kad visos valstybės narės gautų vienodą naudą; siūlome įtvirtinti kilmės vietos nuorodų apsaugą ne tik Europos Sąjungoje, bet ir tarptautinėse rinkose, įtvirtinti aiškų pieno produktų ženklinimą ir privalomas kilmės vietos nuorodas, vėl pradėti (kodėl gi ne?) taikyti privatų pieno produktų saugojimą ir teikti pakankamai pagalbos, padidinti vietovių, į kurias eksportuojamoms prekėms galima teikti eksporto grąžinamąsias išmokas, skaičių, užtikrinti visišką tiekimo grandinės skaidrumą, sumažinti gamintojams mokamų ir vartotojams nustatomų kainų atotrūkį ir imtis kitų priemonių.

Mes neatstovaujame ūkininkų interesams. Mes siekiame perteikti Europos kaimo atstovų nerimą, pagalbos šauksmą siekiant išgyventi ir šis Europos kaimo žmonių pagalbos šauksmas mums yra nuolatinis nurodymas veikti.

  Michel Dantin (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare (džiaugčiausi, jeigu būčiau galėjęs kreiptis ir į Tarybai pirmininkaujančią valstybę), ponios ir ponai, kaip jūs, ponia Komisijos nare, pati anksčiau pripažinote Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui, pieno gamintojams mokama kaina nebepadengia dabartinių gamybos sąnaudų. Tai reiškia, kad mūsų gamintojai praranda kapitalą.

Dabar išvardijote priemones, kurių ėmėtės per pastaruosius devynis mėnesius. Tos priemonės yra, tai mes pripažįstame. Nepaisant to, jos nedavė lauktų rezultatų, nes, mūsų nuomone, jos nepakankamos ir, žinoma, per daug neapibrėžta, ar jų tikslas veiksmingas.

Šįryt minėjote, kad rinka atsigauna, bet gamintojai šio atsigavimo poveikį pajus tik iš mokėjimų, kurie bus atlikti kitų metų pradžioje. Žemės ūkio produktų rinka ne tokia pati kaip metalų ar energijos rinka. Ją reikia reguliuoti, nes sezonų ir gamtos ciklai turi poveikį ir rinkos sąlygoms.

Mus stebina tai, kaip jūs aiškinate būklės įvertinimą, atliktą pirmininkaujant Prancūzijai, nes atlikus laikinuosius pieno sektoriaus įvertinimus palikta daug nenagrinėtų sričių, įskaitant galimybę priimti naujus sprendimus dėl rinkos reguliavimo priemonių.

Prancūzijos delegacija, kuriai aš priklausau, įsitikinusi, kad po 2013 m. reikės atnaujintos kvotų sistemos. Prieš dabartinę ekonomikos krizę maisto produktų rinkoje tvyrojusi įtampa parodė, kokia trapi visame pasaulyje gamybos ir vartojimo pusiausvyra.

Iš dalies panaikinę intervencijos priemones, neturime nei teisės, nei teisinio pagrindo dabar panaikinti gamybos priemones, kurių reikės trumpuoju laikotarpiu.

Ponia Komisijos nare, turime grąžinti galimybę ūkininkams oriai gyventi: tai vyrai ir moterys, nebijantys sunkaus darbo.

PIRMININKAVO: M. A. MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

  Antolín Sánchez Presedo (S&D). – (ES) Negalime leisti, kad pieno sektorius žlugtų. Jis gyvybiškai svarbus mūsų kaimui, maisto saugai ir kokybei.

Esama ženklų, kad būsimosios pieno ir pieno produktų rinkos, taip pat šio sektoriaus vidutinio laikotarpio ir ilgalaikės perspektyvos yra teigiamos. Turime užtikrinti, kad padėtis neblogėtų. Turime imtis anticiklinių veiksmų ir bendrų iniciatyvų.

Sumažėjus kainoms akivaizdžiai matyti, kad paramos priemonės nepakankamos. Pieno gamybos rinkos iškraipymas reiškia, kad veiksmingai ir sąžiningai gali veikti ne kiekviena tiekimo grandinė.

Gamintojai patiria sunkumų dėl mažėjančių kainų, kurios išderina rinką, kainų mažėjimo nejaučia vartotojai ir jis vilkina sektoriaus atsigavimą. Tai reikia ištaisyti. Turime užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir įtvirtinti pateikimo į rinką atsekamumą.

  Riikka Manner (ALDE). - (FI) Ponia Komisijos nare, minėjote, kad apie grįžimą prie kvotų sistemos daugiau negali būti kalbos. Ar nematėme, kas atsitiko pieno pramonėje, kai Komisija pavasarį nusprendė šias kvotas laipsniškai atšaukti? Tai buvo labai blogas ir trumparegiškas sprendimas. Visiškai panaikinus kvotas daugeliui mažų ūkių bus suduotas mirtinas smūgis. Ar tokią politiką Komisija nori įgyvendinti? Tiesa ta, kad pieno pramonei turime taikyti ribojimo sistemą. Jeigu apie kvotas negali būti nė kalbos, prašau jūsų, Komisijos nare, užtikrinti, kad Komisija pasiūlytų kitų variantų krizei išspręsti. Tai – Europos krizė ir turime įgyvendinti žemės ūkio politiką, kuria ūkininkams, nepaisant šalies ir regiono, būtų užtikrinamas bent jau padorus gyvenimo lygis.

  Yannick Jadot (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, esu išrinktas vakarų Prancūzijos regiono, kuriame labai daug pieno gamintojų, atstovas ir nemanau, kad jūs pripažinote dabartinę tragišką socialinę jų padėtį.

Ponia Komisijos nare, kai jūs kalbate apie „gamintojus“, tai, ką aš girdžiu, yra „perdirbėjai“ ir „platintojai“. Pieno gamintojams jūsų, Komisijos nare, užuojautos nereikia. Jiems nereikia pasenusių liberalių teorijų, įstūmusių mus į beprecedentę pasaulinę krizę. Pieno gamintojams reikia tikros žemės ūkio politikos. Jiems reikia griežtų kvotų. Štai kodėl mes raginame Tarybą atsisakyti jūsų politikos ir kurti tikrą politiką, kuria būtų remiami pieno gamintojai ir nutraukta ši masinio jų žlugdymo politika.

  Janusz Wojciechowski (ECR). - (PL) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, mūsų diskusijai tikrai turi įtakos dramatiški įvykiai, kai ūkininkai protestuodami išpylė pieną. Šie įvykiai mus visus giliai sukrėtė.

Noriu nurodyti problemą, kurią minėjo mano kolega J. Nicholson – tai, kaip komerciniai tinklai ir didžiuliai prekybos tinklai išnaudoja ir vartotojus, ir labiausiai tiekėjus. Norėčiau priminti, kad Europos Parlamentas per 2008 m. kadenciją priėmė raštišką rezoliuciją (aš buvau vienas iš jos autorių), kad privalu nutraukti šį piktnaudžiavimą, o Komisija turi atlikti išsamų šio klausimo tyrimą. Mano turima informacija, veiksmų imtasi, bet procesas, ko gero, vyksta per lėtai. Norėčiau paklausti, ar Komisijos narė domisi šiuo klausimu ir kokia apskritai yra šių veiksmų ateities perspektyva.

Europos Sąjungos ekonomikos politika tikrai turi kažkokių trūkumų, jeigu ūkininkai gauna mažiau negu 10 proc. savo produktų vertės. Tai turi keistis. Norėčiau paprašyti Komisijos narę šiuo klausimu imtis veiksmų.

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL). – (CS) Ponia Komisijos nare, jūs pažanga laikote 3–8 proc. padidėjusią galutinių produktų, pvz., nugriebto pieno ir sviesto, kainą. Mano požiūriu, tai – įžeidimas mūsų ūkininkams. Pagrindinė problema – kaina, kuria pienas įsigyjamas iš ūkininkų. Čekijoje, pvz., supirkimo kaina iki 25 proc. mažesnė už gamybos sąnaudas, tačiau galutinio produkto, kuris parduodamas parduotuvėse, kaina lengvai padengtų visas ūkininkų sąnaudas. Todėl pagrindinė problema ta, kad kažkur yra didelė spraga. Šią problemą reikia išspręsti. Dabar Čekijoje mažiau galvijų negu po Napoleono karų. Dabar kyla pavojus net kaimo vietovių išlikimui. J. Bové visiškai teisus, o H. Fajmon – giliai ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Krisztina Morvai (NI). – (HU) Pone pirmininke, ypatingų priemonių akivaizdžiai reikia, nes padėtis katastrofiška. Bet ar galimas daiktas, kad problema kažkaip susijusi su esminiais dalykais? Žinoma, modelis ar sistema, kai didžiulis sojos kiekis importuojamas, pvz., iš Lotynų Amerikos, taip didinant pasiūlos perteklių Europoje ir kartu naikinant aplinką Lotynų Amerikoje, yra ydingi. Paskui prasidėjus krizei sukame galvas, ar eksportuoti savo žemės ūkio produktus į besivystančias šalis dempingo kainomis ir taip sunaikinti tenykštę rinką, o kartu sužlugdyti mažųjų valdų turėtojus ir gamintojus. Ar, užuot primetus žemės ūkiui mums PPO diktuojamą laisvos prekybos logiką, mums nereikia naujo modelio, pvz., nepriklausomo apsirūpinimo maistu? Mano antrasis klausimas toks: mes prašome konkrečios konsultacijos arba pasiūlymo, kaip … (Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Astrid Lulling (PPE). – (DE) Pone pirmininke, mes išgelbėjome bankus, nes privalėjome. Dabar susiduriame su padėtimi, kai turime užkirsti kelią greitam tūkstančių ūkininkų bankrotui, nes kainos nebepadengia gamybos sąnaudų.

Vis dėlto turime užtikrinti, kad išlaikytume savo gamybos galimybes ir galėtume gyventojams tiekti aukštos kokybės maisto produktus. Aš priklausau kartai, patyrusiai, kas yra maisto normavimas. Prisimenu, kad 1944 m. žiemą turėjau dviračiu važiuoti aštuonis kilometrus, kad gaučiau du kiaušinius. Tikėkimės, kad taip jau nebus, bet tiekimo saugumas irgi svarbus, ir ne tik energetikos sektoriuje.

Jeigu nebūsime pasirengę imtis priemonių, kurių mūsų rezoliucijoje raginama imtis, socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai politikos padariniai Europos Sąjungoje kainuos daug kartų daugiau negu ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, kaip Europos Komisija nurodė savo liepos 22 d. komunikate, per pastaruosius 12 mėnesių padėtis pieno gamybos sektoriuje itin pablogėjo.

Vis dėlto, atsižvelgiant į milžinišką krizės poveikį pieno produktų kainoms ir labiausiai – gamintojų uždirbamoms pajamoms, iki šiol Europos Komisijos pasiūlytų ir Ministrų Tarybos aptartų priemonių nepakanka mažėjančiai paklausai ir šio mažėjimo padariniams kompensuoti.

Dabartinė krizė mums ne tik kelia iššūkį, ką daryti, kad paklausa vėl pradėtų augti, bet ir galimybę skatinti pieno produktų vartojimą ir pardavimo skatinimą. Turime užtikrinti, kad neginčijama pradinio produkto kokybė liktų nepakitusi, kol jis pasieks galutinius vartotojus.

Šiuo požiūriu geriau ženklinant, daugiau pieno vartojant tam tikroms gyventojų grupėms arba vartojant pieną veršeliams maitinti galima pagerinti ne tik dabartinę padėtį, bet ir visą struktūrinę sektoriaus padėtį.

  Mariann Fischer Boel, Komisijos narė. − Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Parlamento nariams už šią labai aktyvią diskusiją. Beje, klausiausi labai įdėmiai. Bet, žinoma, pastebėjau ir tai, kad girdėtos įvairių šio Parlamento narių nuomonės skiriasi.

Dėl kvotų sistemos manau, kad ji tapo visos dabartinės mūsų padėties atpirkimo ožiu. Aš pakankamai įvertinau (ir nuo pat diskusijos pradžios labai tiksliai apie tai kalbėjau), kad ne tik Europa, bet ir pasaulis patiria beprecedentę pieno sektoriaus krizę. Tai turi būti labai aišku. Todėl tikrai suprantu ūkininkų apmaudą įvairiuose Europos regionuose, pabrėžiu: ne visur, o įvairiuose regionuose.

Kvotų sistemą nuspręsta panaikinti 2003 m. – tai nėra sprendimas, priimtas per naktį niekam nežinant, kas vyksta. Tada atlikdami būklės įvertinimą diskutavome apie kvotų didinimą siekdami, kad pieno gamintojai lengviau prisitaikytų prie naujos padėties.

Bet manau, kad tie, kurie kvotų sistemą laiko visų dabartinių ūkininkų problemų priežastimi, klysta. Matome, kad net ir galiojant kvotų sistemai nesugebėjome išlaikyti aukštų kainų, ir struktūriniai pieno sektoriaus pokyčiai vis tiek įvyko. Jeigu prisiminsime 1984 metus, kai kvotų sistema pradėta taikyti, tada dešimties valstybių Europos Sąjungoje buvo 1,6 mln. pieno gamintojų. Dabar toje dešimtyje ES valstybių yra 300 000 pieno gamintojų – galiojant kvotų sistemai, liko mažiau nei penktadalis pieno gamintojų, dirbusių 1984 m. Todėl šie struktūriniai pokyčiai vis tiek įvyko.

Nemanau, kad grįžti atgal arba atšaukti atliekant būklės įvertinimą priimtą sprendimą yra teisinga politika, ir šiuo požiūriu mane remia visi valstybių vadovai, birželio mėn. vykusiame susitikime priimtuose sprendimuose aiškiai pareiškę, kad turiu laikytis atliekant būklės įvertinimą priimtų sprendimų. Vykstant diskusijoms dėl būklės įvertinimo niekada neužsiminiau, kad sutikčiau atšaukti šiuos sprendimus, nes tada Europos Sąjungos ūkininkams taptų sunku prognozuoti savo padėtį.

Bet, José Bové, manau, jūs sakėte, kad mano veiksmai netikslūs, t. y. kad laikausi „laisvų rankų“ politikos. Nemanau, kad sąžininga sakyti, jog mes nieko nedarėme. Neketinu kartoti visų įvairių priemonių, kurių ėmėmės. Manau, kad jeigu valstybės narės nori atkreipti ypatingą dėmesį į pieno sektorių, dabar, kai atliktas būklės įvertinimas, jos turi galimybę perskirstyti tiesiogines išmokas taip, kad ypatinga pirmenybė būtų teikiama ganykloms. Tai – viena iš galimybių ir žinau, kad mažiausiai viena didelė valstybė narė ja jau pasinaudojo, o kalnuotoms vietovėms yra daug įvairių galimybių.

Šiandien Europoje pagaminama 45 proc. mažiau negu numatyta kvotoje, tad kas atsitiktų, jeigu ketintume kvotą sumažinti 5 proc.? Mes faktiškai pablogintume jaunų, į ateitį investavusių ūkininkų padėtį.

Todėl toms šalims, toms valstybėms narėms, kurios tikrai nori padėti savo pieno sektoriui, rekomenduočiau pasinaudoti galimybe supirkti kvotas iš veiklą pieno sektoriuje norinčių nutraukti ūkininkų. Tai – daug geresnis būdas užtikrinti investavusių asmenų išlaikymą kartu padedant tiems, kurie veiklą šiame sektoriuje nori nutraukti. Būtent ši politika, mano nuomone, teisinga.

Dabar dar norėčiau ištaisyti nesusipratimą dėl papildomo mokesčio. Mes neįvedame naujos papildomo mokesčio sistemos. Mes tik suteikiame valstybėms narėms, superkančioms kvotas iš ūkininkų, galimybę sumažinti kilogramų ar tonų skaičiaus viršutinę ribą, bet tai nėra naujas papildomas mokestis, kuriuo būtų bloginama kurių nors ūkininkų padėtis.

Šiek tiek informacijos apie kai kurias skatinimo priemones. Likusiajai šių metų skatinimo priemonių daliai jau rezervavome 14 mln. EUR. Susitarėme pratęsti mokykloms tiekiamo pieno programą; dabar į mokykloms tiekiamo pieno programą bus įtrauktas mažai, t. y. ne daugiau kaip 7 proc., cukraus turintis jogurtas. Ženklinimo klausimu iš įvairių Parlamento narių girdžiu, kad domimasi ženklinimo sistema. Šį klausimą aptarkime kartu nagrinėdami kokybišką dokumentą, kuris šiuo metu pateiktas svarstyti. Todėl, manau, esama daug galimybių.

Galiausiai dėl maisto grandinės klausimo visiškai nesutinku su jumis, kad ši grandinė nėra skaidri ir kad nematome, kur dingsta pridėtinė vertė. Todėl laukiu, kol prieš baigiantis metams bus pateikta ši ataskaita, kad pamatytume, kaip padėtis atrodo iš tikrųjų.

Turiu pasakyti, kad pažvelgę į prekybos centrų padėtį visoje Europoje, pamatysime didžiulius skirtumus. Vokietija turi pigių prekybos centrų tradiciją ir tam tikrą šių centrų skaičių. Šie prekybos centrai pieno produktus ir patį pieną laiko traukos produktu (pranc. produit d'appel) vartotojams privilioti ir parduoda jį už labai mažą kainą, bet praktiškai visą tą mažą kainą jie ir sumoka ūkininkams. Todėl, manau, būtų labai įdomu ir reikalinga išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta šioje grandinėje, taigi gaukime šią informaciją apie skaidrumą ir Komisijoje bei valstybių narių konkurencijos institucijose ištirkime rinką.

Šiandien čia vykusi diskusija buvo labai įdomi. Tikiuosi, kad pastebėjote trumpalaikes ir ilgalaikes priemones, parengtas kartu su Prancūzija ir Vokietija. Esu tikra, kad dar surengsime labai įdomių diskusijų apie Europos pieno sektoriaus padėtį, nes visi norime, kad mūsų pieno sektorius turėtų ateitį.

  Paolo De Castro, autorius. − (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, noriu padėkoti Komisijai už sprendimą šiandien atvykti į Parlamentą ir pristatyti naujus pasiūlymus dėl krizės pieno gamybos sektoriuje. Svarbu, kad per ką tik prasidėjusią Parlamento kadenciją būtų palaikomas institucinis Komisijos ir Parlamento dialogas, konstruktyvus dialogas, kuriuo, beje, jau pradėta bendro sprendimo procedūra.

Ponia Komisijos nare, mes labai atidžiai įvertinsime jūsų naujus pasiūlymus, o mano darbas bus paprašyti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto iškart, nedelsiant paskelbti nuomonę apie šias naujas idėjas.

Vis dėlto baigdamas norėčiau pažymėti, kad jeigu Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vienbalsiai patvirtintą pakeitimą šis Parlamentas patvirtins ir per plenarinę sesiją, o Taryba ratifikavus Lisabonos sutartį jį atmes, kils politinė problema. Todėl raginu jus ir Tarybą jį rimtai apsvarstyti.

  Pirmininkas. – Baigdamas diskusiją turiu pasakyti, kad gavau septynis pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾, pateiktus remiantis Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks šiandien, 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Aš esu iš atokiausio regiono, Azorų, kuriame pieno gamyba yra ekonomikos, visuomenės ir aplinkos pagrindas. Pastarosiomis savaitėmis susitikome su gamintojais, jų organizacijomis ir perdirbimo pramonės atstovais. Visi jie pritaria. Būtina, kad Komisija imtųsi veiksmingesnių ir skubesnių visuotinų priemonių dabartinei padėčiai ištaisyti.

Pinigų srautas šiame sektoriuje senka. Gyvybiškai svarbu, kad ES itin apdairiai vertintų atokiausius regionus ir juos įtrauktų į savo priemones dabartinės krizės poveikiui sumažinti.

Jie visi mano, kad turime nustoti didinti kvotas. Kai dėl pertekliaus suardoma rinkos pusiausvyra, bet kuri gamybą didinanti šalis daro žalą visoms kitoms. Jie taip pat mano, kad turėtume išlaikyti kvotas kaip pasiūlos reguliavimo priemonę, kuria stabilizuojama jų veikla.

Dabartinėmis visiško liberalizavimo aplinkybėmis reikia skubiai ištirti jo socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį šiems regionams. Turi būti parengta specialių priemonių, kuriomis ši veikla būtų apsaugota nuo žlugimo – juk ji lemia mūsų nuostabų kraštovaizdį, mūsų aplinkos ir kaimo vietovių kokybę, ekonominę pažangą ir konvergenciją, kurios siekiame.

  Béla Glattfelder (PPE), raštu. – (HU) Dabartinė pieno rinkos krizė daugiausia kilo dėl pieno kvotų didinimo. Už dabartinę sunkią pieno sektoriaus padėtį taip pat atsakinga Europos Komisija ir valstybių narių vyriausybės, nes 2008 m. jos rėmė kvotų didinimą, susidarė pieno perteklius ir sumažėjo kainos.

Šis sprendimas grindžiamas klaidingomis Europos Komisijos rinkos prognozėmis. Nepaisant to, Europos Komisija neatsisakė savo ketinimo net tada, kai tapo akivaizdu, kad gamybos didinimas prieštarauja rinkos tendencijoms.

Štai kodėl Europos Sąjunga turi nedelsdama nutraukti priemones, dėl kurių gaminama daugiau pieno. Be to, mes nepritariame ir negrįžtamam kvotų panaikinimui po 2015 m. Svarbi per dabartinę krizę įgyta patirtis, iš kurios reikia pasimokyti – pieno rinką būtina reguliuoti. To nedarant kainos taps neprognozuojamos. Europos pieno gamintojai negali pakelti nuostolių, susidarančių esant dideliam kainų svyravimui.

Džiaugiuosi, kad siekdamas palengvinti krizę Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas balsavo už mano iniciatyvą, kuria eksporto subsidijų suma būtų padidinta nuo 450 mln. EUR iki 600 mln. EUR. Be eksporto subsidijų tam tikra pertekliaus dalis liktų ES vidaus rinkoje ir tada kaina dar labiau mažėtų.

  Jim Higgins (PPE), raštu. – Siekiant kainas grąžinti į perspektyvų lygmenį, pieno kvotas reikia sumažinti 5–10 proc. Bet vien kvotomis pieno sektoriaus išgelbėti neįmanoma. Komisija teisi laikydamasi ilgalaikio požiūrio, tačiau ji negali atitolti nuo tikrovės, o akivaizdi tikrovė tokia, kad žemės ūkio pramonei, pirmiausia pieno sektoriui, kyla realus pavojus. Dėl žemiausių pieno kainų nuo 1983 m. ir kartu didelių sąnaudų, blogo oro ir paskolų trūkumo 2009 m. pieno gamintojų šeimos patyrė beprecedentę pinigų srauto ir pajamų krizę. Nors esama ženklų, kad rinkos pasiekė dugną ir pradėjo kilti, kainų kilimas, kurio taip reikia, dar toli ir reikia ES veiksmų. Sutinku su Airijos ūkininkų asociacijos (angl. IFA) pirmininku Padraigu Walshe’u ir pieno gamintojų atstovų pirmininku Richardu Kennedy, kad greičiausias būdas kainų atsigavimui paspartinti – ES Komisija turi atkakliau taikyti visas rinkos rėmimo priemones:

- eksporto grąžinamąsias išmokas,

- pagalbą už perdirbimą,

- platesnę intervenciją reguliuojant visą kainą,

- ilgesnio privataus sviesto saugojimo sistemą,

- apdairų atsargų tvarkymą.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Pone pirmininke, praėjusiais metais pieno sektoriaus padėtis labai pablogėjo. Gamintojams mokama pieno kaina sumažėjo ir dabar daug pieno gamintojų turi parduoti pieno produktus gamybos sąnaudų neatspindinčia kaina. Dabar kyla didelė grėsmė pieno gamintojų išlikimui. Iki šiol pieno sektoriaus krizės Komisijos įgyvendintomis priemonėmis neįmanoma įveikti. Dabar laikas pasiraitoti rankoves ir pateikti naujų sprendimų. Komisija turi greitai stabilizuoti Europos pieno rinką. Tuo pat metu ji kartu su šiam sektoriui atstovaujančiais subjektais ir valstybėmis narėmis turėtų išsamiai įvertinti pieno pramonės ateitį. Dėkoju.

  Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Siekiant įveikti itin sudėtingas ekonomines aplinkybes, su kuriomis dabar susiduria pieno sektorius, skubiai reikia tvirtų Europos Sąjungos veiksmų. Kaip ir dauguma valstybių narių, manau, kad Komisijos pateiktų sprendimų nepakanka. Žinoma, džiaugiuosi, kad ji leidžia lanksčiai reaguoti į padėtį – sunkumų patiriantiems gamintojams teikiamos nacionalinės pagalbos viršutinę ribą bus galima padidinti nuo 7 500 iki 15 000 EUR. Nepaisant to, mums gyvybiškai svarbu patvirtinti veiksmingesnes intervencijos priemones. Siekiant mažinti didėjančius kainų svyravimus, mūsų rinkos turi būti labiau reguliuojamos. Bendrame šešiolikos valstybių narių pareiškime apie Europos pieno rinkos būklę Komisijai pateikiama vertingų pasiūlymų, kaip tobulinti pieno rinkų reguliavimą. Taip pat manau, kad, kaip prašo septynios valstybės narės, reikia apsvarstyti galimybę laikinai sustabdyti kvotų didinimą. Norėčiau dar kartą pareikšti pritarimą pieno sektoriaus fondo įsteigimui – iš jo būtų teikiama pagalba gamintojų organizacijoms ir kooperatyvams, remiamos žemės ūkio investicijos, modernizavimas, pieno gamybos įvairinimas, su geografine vietove susijusios priemonės ir pieno produktų rinkodaros priemonės.

  Ivari Padar (S&D), raštu. – (ET) Stebint dabartinę padėtį pieno rinkoje, aišku, kad mūsų sektorius vis dar iš esmės nepasirengęs kovoti su pasaulinės ekonomikos krizės padariniais. Todėl kuriant bendrąją žemės ūkio politiką ir toliau turėtų būti siekiama gerinti konkurencingumą, o ilguoju laikotarpiu – mažiau valdyti rinką. Bendrosios žemės ūkio politikos „patikra“ būtų žingsnis teisinga linkme, o vienintelis būdas sektoriui stiprinti – diskusijose dėl bendrosios žemės ūkio politikos, kuri bus taikoma po 2013 m., išlaikyti tą pačią kryptį.

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – (RO) Dabar patiriame pasaulinės krizės sukeltą giliausią pieno sektoriaus krizę, kuri iš esmės kilo dėl paklausos ir pasiūlos neatitikimo. Mažėjančios pieno ir pieno produktų kainos didžiausią poveikį turi mažas pajamas gaunantiems ūkiams. Dėl šios priežasties nemanau, kad kvotų sistema turėtų būti įšaldyta visose valstybėse narėse – kiekviena valstybė turėtų nuspręsti, kaip nustatyti savo kvotas. Problema ta, kad, palyginti su 1983–1984 m., rinkoje liko tik penktadalis gamintojų ir dabar kyla pavojus, kad veiklą nutrauks dar daugiau ūkių. Todėl turime skubiai imtis priemonių, kad to neįvyktų. Šio sektoriaus krizei įveikti turėtume imtis šių priemonių: pratęsti sviesto, pieno miltelių ir sūrių saugojimo priemones, sparčiau kurti pieno produktų fondą smulkiųjų gamintojų ir jaunųjų ūkininkų poreikiams tenkinti, pasiekti susitarimą su prekybos centrais, kad būtų nustatyta sąžininga kaina ir žemės ūkio gamintojams, ir mažmenininkams.

(1) Žr. protokolą.