Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2009 m. lapkričio 23 d. - Strasbūras

21. Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių suderinimas su Lisabonos sutartimi (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra D. Martino pranešimas dėl Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių suderinimo su Lisabonos sutartimi, Konstitucinių reikalų komiteto vardu (2009/2062(REG)) (A7-0043/2009).

  David Martin, pranešėjas. – Pone pirmininke, pirmiausia dėkojame už jūsų toleranciją ir dalyvavimą.

Kai 1984 m. balotiravausi į Europos Parlamentą, sakiau vienam iš tuomečių kolegų Kenui Collinsui, Škotijos atstovui, kad svarstau, ar gerai elgiuosi, nes Parlamentas neatrodė turintis galių teisėkūros srityje. Kenas man atsakė, kad tiesa, jog Parlamentas nėra labai dantytas, bet, jei paklaustum bet kurios kūdikį auginančios motinos, sužinotum, kiek daug galima pasiekti vien dantenomis.

Šis Parlamentas, naudodamasis teise, kad teisėkūros procese būtų konsultuojamasi su juo, iš tikrųjų daug pasiekė vien „dantenomis“. Nuo tada mes jau turime Suvestinį Europos aktą, kuris Europos Parlamentui leido pereiti iš kūdikystės į ankstyvąją vaikystę, Mastrichto sutartį, su kuria ėjome per paauglystę, Nicos ir Amsterdamo sutartis, su kuriomis pasiekėme pilnametystę, o dabar turime Lisabonos sutartį, kuria, manau, šiam Parlamentui suteikiamos visos suaugusio parlamento teisės, palyginti su bet kuria kita Europos Sąjungos demokratine institucija.

Man garbė turėti galimybę pristatyti pranešimą, kuriuo koreguojamos Darbo tvarkos taisyklės, siekiant atsižvelgti į naujas galias, kurios mums suteiktos Lisabonos sutartimi.

Man tai garbė, tačiau sąžiningai sakau, esu šiek tiek nusivylęs, nes šis pranešimas iš tikrųjų turėtų vadintis R. Corbetto pranešimu. Mano kolega Richard Corbertt prieš rinkimus atliko visą sunkų su šiuo pranešimu susijusį darbą. Kalbant apie pranešimo Lisabonos aspektus, jis labai palengvino mano darbą. Nors mums kilo nesutarimų dėl pranešimo aspektų, nesusijusių su Lisabonos sutartimi, Richard Corbett atliko puikų darbą, kiek tai susiję su Lisabonos sutarties aspektais, o aš tik perėmiau estafetę.

Pranešimu mes rengiami naujoms galioms, kurias gauname prekybos politikos srityje, kurioje dabar kartu su Taryba turime pritarimo visiems su prekyba susijusiems klausimams teisę, taip pat naujoms galioms žemės ūkio ir žuvininkystės srityje, kurioje turime bendro sprendimo teisę. Pranešime taip pat kalbama apie mūsų vaidmenį skiriant Europos Komisiją, nustatomas naujas Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų ryšys ir grindžiamas kelias naujiems šio Parlamento nariams.

Dauguma šių klausimų spręsta, kaip aš sakau, be diskusijų. Leiskite tik trumpai paminėti, kokių būta nesutarimų tarp frakcijų, nors turėčiau pasakyti, kad politinės frakcijos puikiai bendradarbiavo šioje srityje. Visi šešėliniai pranešėjai ir koordinatoriai buvo labai palaikantys, tačiau yra vienas ar du klausimai, kurių išspręsti mes nepajėgėme.

Pirmiausia, kas turėtų pirmininkauti mūsų delegacijai COSAC? Tai turėtų būti Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkas, ar gal Parlamento Pirmininko pavaduotojas, kaip yra dabar? Aš pats manau, kad tai turėtų būti Pirmininko pavaduotojas; komitetas nusprendė, kad tai turi būti komiteto pirmininkas. Galiausiai, plenariniame posėdyje bus nuspręsta, bet aš noriu pasakyti, kad COSAC yra daugiau negu tik tarpinstituciniai ryšiai. Joje taip pat sprendžiami politiniai klausimai ir štai kodėl istoriškai delegacijai pirmininkaudavo Pirmininko pavaduotojas.

Kalbant apie mūsų ryšius su nacionaliniais parlamentais, komitete buvo nesutarimų dėl to, kokio detalumo tie ryšiai turi būti ir kokių taisyklių tie ryšiai turi būti reguliuojami. Man pavyko pasiekti kompromisą su E. Broku, kuris šiuo klausimu buvo labai sukalbamas, taigi dabar numatytas tam tikras detalumas, tačiau Parlamento Pirmininkui vis tiek palikta pakankamai erdvės vesti derybas su savo kolegomis nacionaliniuose parlamentuose dėl tikslių būdų, kuriais mes bendradarbiausime su nacionaliniais parlamentais.

Trečias klausimas, dėl kurio būta tam tikrų nesutarimų, – kaip taikyti subsidiarumo principą. Gana lengvai nustatėme vaidmenį, kurį komitetai atliks šioje srityje, ir dėl to pasiektas sutarimas. Vienintelis neatsakytas klausimas – kas bus, jei komitetas pasakys „ne, subsidiarumas nepažeidžiamas ir teisės aktas turi būti priimamas“. Ar Europos Parlamento nariams turėtų būti numatyta apsauginė galimybė iškelti tokį klausimą šiuose rūmuose? Aš pateikiau pakeitimą ir kiti pateikė panašius pakeitimus, kuriuose siūloma, kad, jei dešimtadalis Europos Parlamento narių mano esant subsidiarumo problemą, apie tai turėtų būti diskutuojama Parlamente. Man atrodo, kad tai yra protinga apsauginė galimybė.

Paskutinis klausimas, kurį noriu paminėti – tai stebėtojų klausimas ir ar turėtume turėti stebėtojus prieš pareigas pradedant eiti 18 naujų narių. Manau, kad tai absoliučiai būtina. Tačiau svarbiausias klausimas yra, ar tie stebėtojai turi būti žmonės, kurie priešingu atveju būtų buvę išrinkti į Parlamentą – ir vėl, komitete dėl to pasiektas sutarimas. Tai labai svarbu mūsų patikimumui. Jei leisime valstybėms narėms į stebėtojo vaidmenį paprasčiausiai skirti bet ką (ir būta gandų, kad kai kurios valstybės narės nori skirti nacionalinių parlamentų narius), manau, kad tai būtų visiškai nepriimtina.

Užbaigsiu sakydamas, kad man malonu, jog šis Parlamentas po šios savaitės balsavimo, gruodžio 1 d., nuo pirmos Lisabonos sutarties įsigaliojimo minutės, turės taisyklių, leidžiančių mums tuoj pat pradėti įgyvendinti savo naująsias galias, rinkinį. Ir tai žmonių, kurie dirbo Konstitucinių reikalų komitete iki vasaros, dėka, taigi dar kartą dėkoju Richardui Corberttui už visas jo pastangas šioje srityje.

(Plojimai)

  József Szájer, PPE frakcijos vardu. – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, daugelio mūsų pasitenkinimui greitai įsigalios Lisabonos sutartis. Procesas ilgai užtruko, ir ratifikavimas taip ilgai užtruko daugiausia ne dėl šio Parlamento. Būtent dėl to neatidėliotinas mūsų pakoreguotų darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimas taip pat nepriklauso nuo Parlamento.

Norėčiau pradėti nuo to, kuo savo kalbą ką tik baigė pranešėjas, būtent, kad labai svarbu kuo skubiau mums faktiškai įgyvendinti tas teises. Iš tikrųjų Parlamentui suteikta daug teisių. Lisabonos sutartimi gerokai išplečiama Parlamento, taigi ir demokratijos, įtaka, taip pat skatinama demokratija Europoje. Mūsų darbas šiuo atveju yra užtikrinti, kad per šias diskusijas ir remiantis šiuo teisės aktu tas teises būtų galima faktiškai įgyvendinti.

Norėčiau padėkoti abiem pranešėjams – D. Martinui ir R. Corberttui – už jų šioje srityje nuveiktą darbą. Į pranešimą įtraukti visi svarbiausi dalykai: ryšių palaikymas su nacionaliniais parlamentais, griežtesnis ir gerokai aiškiau nei dabar apibrėžtas subsidiarumo principo, taip pat komitologijos procedūrų taikymas ir Parlamento naujų bendro sprendimo teisių įgyvendinimas, į šį pranešimą įtraukti ir su biudžeto procedūromis susiję klausimai, ir mes tai tikrai palaikome.

Kartu turime įsitikinti, kad tomis teisėmis negalėtų būti piktnaudžiaujama, ir norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai kalbant apie balsavimą dėl siūlomų pakeitimų. Menka mažuma neturėtų turėti galimybių piktnaudžiauti faktiniu teisėkūros procesų ir jo trukdyti. Turime rasti lanksčių sprendimų. Ratifikuojant Lisabonos sutartį matėme, kaip vienas asmuo, vienos valstybės prezidentas galėjo žaisti su visa sistema. Būtent dėl to turi būti įtrauktos tik tos garantijos, kuriomis nebūtų galima taip smarkiai piktnaudžiauti. Europos liaudies partijos frakcija (krikščionys demokratai) palaiko šį pranešimą ir sveikiname abu pranešėjus – D. Martiną ir R. Corberttą.

  Ramón Jáuregui Atondo, S&D frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, taip pat norėčiau pradėti sakydamas, kad Europos liaudies partijos frakcija (krikščionys demokratai) labai didžiuojasi, kad mūsų du draugai ir kolegos, David Martin ir Richard Corbertt, buvo tokie naudingi vykdant šią svarbią reformą. Norėčiau perduoti jiems savo sveikinimus ir, tikiuosi, sveikinimus palaikys visas Parlamentas.

Antras dalykas, kurį norėčiau pasakyti, – dabar vyksta iš tikrųjų labai svarbus veiksmas, nes manau, kad politiniu požiūriu labai reikšminga, kad gruodžio 1 d. kartu su naująja Sutartimi įsigalios ir naujos Darbo tvarkos taisyklės. Siunčiame žinią Europos politinei sistemai, kad Parlamentas rengiasi turėti priemonę naujai Sutarčiai ir bando prisitaikyti prie to. Akivaizdu, kad yra daug reformų, kurioms tinka ši idėja.

Kadangi manau, jog jau laikas apibendrinti, noriu pasakyti, kad, žinoma, mes sutinkame su visu pranešimu, bet dėl reformų ir dar laukiančių pakeitimų norėčiau pasakyti du dalykus, kurie, mano manymu, yra tinkami.

Pirmiausia, nors Pirmininkų konferencijoje yra tam tikros painiavos dėl to, kokio tipo pakeitimai turėtų būti patvirtinti ar priimti, remiantis tuo, ar pačia griežčiausia prasme jie yra Lisabonos sutarties rezultatas, norėčiau išreikšti savo troškimą, kad būtent Parlamento Pirmininkas spręstų, ar kuri nors iš Darbo tvarkos taisyklių reformų yra netinkama. Šiuo atžvilgiu sutinku, kad būtent Pirmininkas spręstų, o mes toliau laikysimės to sprendimo.

Galiausiai, norėčiau pasakyti, kad manau, jog Darbo tvarkos taisyklių reforma, susijusi su tokiu svarbiu įvykiu kaip šis, turėtų būti patvirtinta vienbalsiai. Manau, kad mums būtų labai gerai, jei galėtume susitarti dėl pakeitimų prieš balsavimą trečiadienį, kad visame Parlamente būtų pasiektas visiškas susitarimas.

  Pirmininkas. – Norėčiau jus informuoti, kad po politinių frakcijų atstovų pasisakymų informuosiu jus apie techninę balsavimo dėl šio pranešimo tvarką.

  Andrew Duff, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, ALDE frakcija su malonumu pritaria R. Corbertto / D. Martino pranešimui, kuriuo Parlamentui nustatoma gera kryptis, leidžianti jam prisiimti didžiulę atsakomybę po Sutarties įsigaliojimo. Svarbu, kad Parlamentas pasirengtų tapti universaliu parlamentu, tai reiškia, kad turime pradėti daryti viską veiksmingai ir tikslingai aprėpdami visą politikos spektrą.

Trumpa pastaba dėl to, kaip mes traktuojame nacionalinius parlamentus: Sutartyje gana aiškiai siūloma, kad pagerintume savo bendradarbiavimą su nacionaliniais parlamentais, bet Sutartis yra gana diskretiška: nutylima, kokia tiksliai turėtų būti tokio bendradarbiavimo forma. Todėl turime būti pasirengę konsultuotis su nacionaliniais parlamentais dėl jų požiūrio į Sutartį ir tik tada išsamiai nurodyti, koks yra mūsų požiūris ir įtvirtinti jį mūsų darbo tvarkoje.

Ligi šiol, globojant COSAC, atlikti bandymai rodo, kad nacionalinių parlamentų požiūris į subsidiarumo klausimą skiriasi. Manau, tinkama, kad Europos Parlamentas vertina tokį skirtumą ir kad mes nebandome šiame etape formalizuoti tikslių bendravimo metodų ir reagavimo į subsidiarumo mechanizmo veikimą. Bet, išskyrus tai, ALDE frakcija visiškai palaiko mums pateiktus pasiūlymus.

  Gerald Häfner, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šis Parlamentais veikia greitai, ruošia namų darbus ir geba imtis veiksmų. Šiame etape verta paminėti tai.

Prireikė septynerių metų, kad Lisabonos sutartis galiausiai įsigaliotų. Mūsų atveju prireikė tik kelių savaičių – nes Parlamentas daug laiko praleido nuodugniai rengdamasis šiam įvykiui – kad remiantis tuo būtų patvirtintos naujos Darbo tvarkos taisyklės, kad Sutarčiai įsigaliojus galėtume iškart pradėti dirbti pagal naujas Darbo tvarkos taisykles.

Darbo tvarkos taisyklės turi būti nustatomos gavus platų sutikimą. Štai kodėl daugiausia apsiribojome tik tais pakeitimais, kurie tiesiogiai susiję su naujosios Sutarties įsigaliojimu. Dėl kitų pasiūlymų dėl pakeitimų reikia išsamiai diskutuoti. Tam šiuose rūmuose turėsime pakankamai laiko. Tačiau skubius klausimus reikia spręsti neatidėliojant.

Mano nuomone, atrodo svarbu, kad į šiuos pakeitimus būtų įtrauktos naujos nuostatos dėl supaprastintų ir eilinių Sutarties pakeitimų. Mano požiūriu, atrodo svarbu vienbalsiai pritarti pasiūlymams dėl pakeitimų, kuriais siekiama pagerinti bendradarbiavimą su nacionaliniais parlamentais. Kitus skyrius norėsime nuodugniau nagrinėti, visų pirma tokiais klausimais kaip atstovavimas mums, būtent atstovavimas Europos Parlamentui COSAC, bet tai klausimas, dėl kurio galime diskutuoti vėliau. Kol kas džiaugiuosi, kad pasiektas platus sutarimas ir noriu labai padėkoti pranešėjams.

  Ashley Fox, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, noriu pareikšti savo rūpestį, kad mums neleidžiama diskutuoti dėl E. Broko pakeitimo dėl narių statuto įgyvendinimo.

Elmar Brok pasiūlė, kad atsakomybė būtų perkelta nuo Biuro, kurio susitikimai yra uždari, Parlamentui, kuris renkasi viešai. Manau, mūsų rinkėjai turi teisę žinoti ne tik tai, už ką mes patys mokame, bet ir tai, kokių išmokų ar pašalpų gauname. Man labai gaila, kad jūs pone, būdamas mūsų pirmininkas, manote kitaip.

Dar labiau nerimą kelia tai, kad bijodamas nepalankaus balsavimo ar galbūt apskritai bijodamas balsavimo, jus griebiatės procedūrinės priemonės, kuria užkertamas kelias diskusijoms. Tai nedemokratiška ir tuo metu, kai visi kalba apie ES tapimą skaidresne ir esančia arčiau piliečių, tai panašu į veidmainystę. Jei Europos Sąjunga ketina didinti skaidrumą, turime imtis veiksmų, o ne tik kalbėti banalybes ta tema.

Paprasčiausiai nepriimtina mūsų rinkėjus traktuoti kaip grybus – laikyti juos tamsoje ir pilti jiems trąšų. Galiu patikinti jus, pone, kad šis klausimas nebus pamirštas ir jūs anksčiau ar vėliau sulauksite balsavimo.

  Pirmininkas. – Manau, kad tai nesusipratimas. Diskutuoti galima apie viską. Šiuo požiūriu niekas nėra uždara. Pirmasis pavyzdys yra mūsų vienos minutės pasisakymai. Privalau jums tuoj pat atsakyti, nes niekas nėra uždara, bet turime eiti nuo vieno sprendimo prie kito, atsižvelgdami į Europos Parlamento taisykles, tik tiek. Bet jūs iš tikrųjų pradėjote šią diskusiją.

  Ashley Fox, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, galite paaiškinti, kodėl balsavimas dėl E. Broko pakeitimo buvo leistas komitete ir tai buvo padaryta, tačiau neleista to daryti plenariniame posėdyje?

  Pirmininkas. – Jei norite apie tai diskutuoti, galiu diskutuoti su jumis iškart po posėdžio, bet nenoriu trukdyti mūsų diskusijai čia, plenariniame posėdyje.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Pone pirmininke, demokratijai reikia revoliucijos. Dabar nuolat tai sakau, ir šį kartą savo pastabą skiriu konkrečiai jums, pone pirmininke. Ką jūs čia veikiate? Jūs visiškai be reikalo apsunkinate gyvenimą tų žmonių, kuriems artimas Europos idealas, bet kurie dėl savo esminių principų nenori priklausyti jokiai politinei partijai, ir taip jūs pašaunate save į koją.

Ką aš turiu omenyje? Turiu omenyje 192 straipsnio 1 dalį. Nuostata, kuria numatoma, kad frakcijos gali rinkti koordinatorių, išstumta pro užpakalines duris, ir daugelis to nė nepastebėjo. Anksčiau, pone pirmininke, visad turėjome tokį papildymą: „atitinkamos nuostatos mutatis mutandis taikomos nepriklausomiems Parlamento nariams“. Tokio aiškinimo nebėra. Parašiau jums raštą. Po dviejų mėnesių man atsakėte ir tiesiog pakartojote tą pastraipą. Prašau dar kartą paskaityti mano raštą. Prašau suprasti, kad dabar jūs beveik leidote Parlamentui, kurį iš esmės palaikau, degeneruoti į dviejų lygmenų parlamentą. Būdamas tokioje asmeninėje padėtyje, kaip galite tai daryti? Kadangi mes, nepriklausomi Parlamento nariai, neturime galimybių laiku gauti svarbią informaciją ir aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl pranešimų ir panašių dalykų. Šiuo atžvilgiu Darbo tvarkos taisyklės turi būti keičiamos.

Be to, norėčiau žinoti, kodėl R. Corbettui, kurį išbalsavo dešiniojo sparno radikalai būtent dėl to, kad jis taip elgiasi, leista šiandien plenariniame posėdyje atlikti prižiūrėtojo vaidmenį. Tai yra dviejų lygmenų Parlamentas. Būsime priversti pateikti skundą, nors labai norėčiau išvengti tokios veiksmų eigos.

  Pirmininkas. – Dėkoju. Kaip žinote, dėl klausimo, kurį iškėlėte, dar diskutuojama, ir prašyčiau jūsų neperšokti prie išvadų. Tikrai norime išspręsti šį klausimą, bet, kaip žinote, nepriklausomų narių frakcija nepasiūlė kandidato, todėl jis ir neįtrauktas į kai kurią veiklą. Frakcija neturi kandidato, kuris būtų priimtinas visiems nepriklausomiems Parlamento nariams. Tačiau rasime šios problemos sprendimą.

Pirmininkų konferencija nusprendė, kad trečiadienį, kai bus balsuojama dėl D. Martino pranešimo, dėl pranešimo dalių, nesusijusių su Lisabonos sutartimi, nebus balsuojama, nes tam reikia platesnių diskusijų. Taip yra dėl to, kad norime būti tikri, kad trečiadienį būtų balsuojama, ir dėl to, kad norime, kad būtų balsuojama dėl tų dalykų, kurie susiję su Lisabonos sutarties įgyvendinimu. Dėl to nusprendė Pirmininkų konferencija ir šį sprendimą turime įgyvendinti.

  David Martin (S&D). – Pone pirmininke, žinoma, suprantu ir palaikau jūsų sprendimą, bet nenorime netinkamų ginčų (ir manau, kad jau matėme to požymių) rūmuose trečiadienį, kai teks balsuoti dėl tokio svarbaus žingsnio į priekį, susijusio su Parlamento taisyklėmis.

Ar galėčiau paprašyti jūsų rytoj visiems susijusiems žmonėms išplatinti tuos pakeitimus, kurie, jūsų manymu, nesusiję su Lisabonos sutartimi (ir analogiškai tuos, kurie susiję su Lisabonos sutartimi), kad galėtume išsiaiškinti tai ir trečiadienį turėti labai aiškų balsavimo sąrašą, kad trečiadienį nebekiltų diskusijų.

  Pirmininkas. – Tikrai ketinu tai padaryti ir tai padarysiu, bet taip pat norėjau susitikti su C. Casini ir keliais kitais asmenimis ir sąrašą parodyti pirmiausia jiems. Taip pat norėjau parodyti sąrašą asmeniškai jums, pranešėjau, bet mes dar neturėjome galimybės, nes jūsų anksčiau čia nebuvo. Tai tik techninis klausimas ir nieko daugiau.

  Íñigo Méndez de Vigo (PPE). – (ES) Pone pirmininke, man taip pat rūpestį kėlė tai, apie ką kalbėjo pranešėjas. Manau, kad tam, kad galėtume tinkamai balsuoti trečiadienį dėl tokio svarbaus pranešimo, turime iš anksto žinoti, kurie pakeitimai, jūsų manymu, yra nepriimtini.

Todėl sutinku su tuo, ką sakėte ir norėčiau rytoj gauti tuos pakeitimus.

  Pirmininkas. – Už sąrašo parengimą atsakingos Parlamento tarnybos, tą sąrašą gavau tik prieš dvi valandas. Todėl tai visiškai nauja informacija ir aš jums tuoj ją parodysiu.

  Carlo Casini (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, žinoma, gerbiame jūsų sprendimus, bet, mano manymu, yra tam tikrų išlygų dėl kai kurių pakeitimų, būtent tai, kad jie nesusiję su Lisabonos sutartimi.

Galiu klysti, bet man atrodo, kad iki dabar Konstitucinių reikalų komitetas turėjo bendrųjų galių teikti pasiūlymus dėl reguliavimo pakeitimų. Jis tai gali daryti, jei pakeitimus pasiūlo narių grupė arba pavieniai nariai, taip pat savo iniciatyva.

Todėl tai, kad pasinaudota galimybe padaryti kelias pataisas, taip pat ir dėl kitų aspektų, platesnės Darbo tvarkos taisyklių reformos pagal Lisabonos sutartį ribose, mano manymu, turėtų būti vertinama kaip nepriimtina – dar labiau dėl to, kad dėl gana nemažai pakeitimų Darbo tvarkos taisyklėse būtų atspindėta Lisabonos sutarties esmė, kartais per taisykles, kurios jose atgaminamos techniškai ir turinio požiūriu, bet dažniau per nuorodą į Sutarties esmę. Reikia galvoti tik apie Parlamento vaidmenį, kuris jau sustiprintas Tarybos atžvilgiu, bet kuris dar stiprinamas Darbo tvarkos taisyklėmis, kai tai susiję su vidaus ryšiais su institucijomis pačiame Parlamente. Žinoma, gerbiame jūsų sprendimus, pone pirmininke, bet jaučiau, kad būtina pateikti šias pastabas.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, dabar vykstančiomis diskusijomis atspindima ir tai, kad pagrindinė reforma, šiuo metu įgyvendinama Europos Sąjungos ir Europos Parlamento istorijoje, yra tokia didžiulė, kad turbūt negalėsime užduoties užbaigti vien remdamiesi vienu pranešimu. Kartu sveikinu D. Martiną ir R. Corberttą, taip pat visus, kurie dalyvavo šioje diskusijoje. Tačiau dar yra keli klausimai, kurie ateityje turėtų būti paaiškinti teisiniu požiūriu.

Leiskite man paminėti tik vieną pavyzdį. Man malonu, kad Parlamentas aiškiai pasisako už Pagrindinių teisių chartiją, kurią jis neabejotinai palaiko. Tačiau puikiai žinome, kad konkrečiu Pagrindinių teisių chartijos atveju kelios šalys paprašė leisti taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, nekalbant apie tai, kad ir šioje chartijoje yra klausimų ir neišspręstų problemų, kaip antai kalbos teisių klausimas, dėl kurių mes turėtume diskutuoti rytoj vakare. Ligi šiol Europos Komisijos nariai faktiškai sakė, kad tai nėra Bendrijos teisės dalis.

Todėl iš tikrųjų turime labai tiksliai paaiškinti, atsižvelgdami į Lisabonos sutartį ir Pagrindinių teisių chartiją, būtent tuos Bendrijos teisės aspektus, į kuriuos Komisija ir Parlamentas turi teisę atsakyti, nes tada ateityje galėsime išvengti Komisijos nario J. Barott’o ar Leonardo Orbano pasakymų, kad tokie svarbūs klausimai kaip Slovakijos kalbos įstatymas, nepatenka į Bendrijos kompetencijos sritį.

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, stoviu čia, prieš jus, kaip demokratė. Stoviu prieš jus kaip asmuo, turintis demokratinį mandatą – mandatą, panašų į tą, kurį turi visi, išrinkti į šį Parlamentą.

Taip pat stoviu prieš jus kaip asmuo, atvykęs iš Jungtinės Karalystės šalies ar regiono, kuris daug kentėjo dėl tų, kurie siekė sugriauti demokratinę politiką. Todėl mano lūkesčiai, susiję su tuo, kaip šiame Parlamente bus elgiamasi su demokratija, labai dideli.

Ir vis tiek, turėdama pirmąjį mandatą ir būdama demokratiškai išrinkta Europos Parlamento narė, sužinau, kad esu pašalinta iš koordinatorių posėdžių, kad neturiu balso Pirmininkų konferencijoje.

Šie klausimai iš tikrųjų yra diskusijų tema, ir tikrai labai džiaugiuosi, kad jūs bandote išspręsti juos. Bet norėčiau paraginti jus, pone pirmininke, labai greitai išspręsti šiuos klausimus iki galo, nes svarbu, kad būtų gerbiamas šio Parlamento demokratinis mandatas. Taip pat norėčiau paraginti jus, pone pirmininke, susitikti su tais nepriklausomais nariais, kurie yra demokratai ir kurie nori, kad šis klausimas būtų išspręstas.

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti D. Martiną dėl šio pranešimo turinio, nes tai klausimai, dėl kurių mes pasiekėme susitarimą ir kurie turi būti neišvengiamai sprendžiami. Tačiau taip pat reikėtų pasakyti, kad dėl Lisabonos sutarties Europos Parlamentas tapo visiškai demokratišku parlamentu, kuriame visi turi lygias teises. Be to, atėjo laikas Parlamentui prisiminti, kas yra šio Parlamento kertiniai akmenys, būtent – pavieniai Europos Parlamento nariai, parlamentiniai komitetai ir politinės frakcijos.

Mano nuomone, yra per daug požymių, kad sprendimus priima Pirmininkų konferencija ir Biuras. Taip pat pastebėjau dar ženklų, rodančių norą neleisti komitetams tiesiogiai ir savo iniciatyva dirbti su nacionaliniais parlamentais, vietoj to šuoliuojama per biurokratines proceso kliūtis.

Pastebėjau, kad nacionalinių parlamentų komitetų pirmininkų posėdžiuose dalyvauja Europos Parlamento komitetų pirmininkų pavaduotojai, o ne pirmininkai. Gerbdamas Europos Parlamento narių teises, noriu pasakyti, kad, jei komitetas teikia pasiūlymus dėl sprendimo plenariniame posėdyje, ne parlamentinės tarnybos ir ne kitos įstaigos turi spręsti, tie pasiūlymai geri ar blogi. Tai spręsti turi patys Europos Parlamento nariai. Jei pasiūlymai yra blogi, dauguma jų nepalaikys.

Akivaizdu, kad baiminamasi, jog iš Europos Parlamento narių bus reikalaujama priimti sprendimus, kurie pakenktų jų karjerai, todėl reikia juos saugoti nuo jų pačių. Tai vienintelis būdas, kaip aš galiu suprasti pasiūlymus, kuriais aiškiai siekiama riboti Parlamento ir pavienių Europos Parlamento narių teises. Jaučiu, kad aukščiausioji valdžia duoda atkirtį.

  Roberto Gualtieri (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, priimdamas D. Martino pranešimą Europos Parlamentas atliko tai, kas buvo neišvengiama užduotis atsižvelgiant į tai, kad tuoj įsigalios Lisabonos sutartis. Parlamentas tai padarė kruopščiu ir tiksliu tekstu, kuriuo į Darbo tvarkos taisykles įtraukiami svarbūs pakeitimai, padaryti naująja Sutartimi, dėl didesnio Europos Parlamento vaidmens teisėkūros procedūros, biudžeto procedūros ir Europos Sąjungos bendrojo institucinio balanso požiūriu.

Kalbant apie tas naujoves, man malonu paminėti tai, kas susiję su sutarčių persvarstymo procedūromis ir Parlamento vaidmeniu teikiant pasiūlymus, taip pat pakeitimais, susijusiais su nacionalinių parlamentų vaidmeniu, ir tai Parlamentui suteikia ypatingą atsakomybę: gebėti pasiekti, kad šis išplėstas vaidmuo būtų Europos integracijos demokratinio teisėtumo šaltinis, o ne biurokratinė kliūtis.

Pirmininkas priėmė gerą sprendimą spręsdamas klausimą dėl tų pakeitimų, kurie nėra tiesiogiai susiję su šiam pranešimui skirta užduotimi, nes vėliau bus laiko nuosekliau ir sistemingiau spręsti klausimą, ar atlikti išsamesnį mūsų Darbo tvarkos taisyklių persvarstymą.

Faktas, kad, nors ir yra elementų, kurie gali būti pašalinami iš Konstitucinių reikalų komiteto atlikto darbo, yra ir kitų elementų, kurie gali būti naudingai įtraukti. Kalbu apie pakeitimo, kuriuo pabrėžiama, kaip reikėtų spręsti stebėtojų klausimą, svarbą, turint omenyje tai, kad tie stebėtojai turi būti pasirenkami iš pagrindinių kandidatų, kurie neišrinkti per rinkimus į Europos Parlamentą.

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, norėčiau pradėti pasveikindamas pranešėjus, visų pirma D. Martiną ir R. Corberttą, ir pasakydamas, kad didžiausias mano, kaip Europos liaudies partijos frakcijos (krikščionių demokratų) nario, rūpestis susijęs su siūlomų Darbo tvarkos taisyklių pakeitimais.

Norėčiau pabrėžti, kad tai, kas man atrodo svarbiausias dalykas ir kas dar neminėta šį vakarą, yra klausimas dėl nacionalinių parlamentų.

Akivaizdu, kad demokratijos požiūriu Parlamentas tapo stipresnis dėl šių Darbo tvarkos taisyklių ir Lisabonos sutarties, tačiau Europos demokratija yra taip pat ryšių tarp nacionalinių parlamentų rezultatas.

Šiuo pasiūlymu dėl Darbo tvarkos taisyklių siekiama teisėtai sukurti šiuos du teisėtos demokratijos pavyzdžius ir taip konsoliduoti demokratiją. Viena vertus, iš Europos Parlamento priemonių, jo vykdomos kontrolės priemonių ir teisės aktų leidėjo vaidmens gimsta demokratija, bet, kita vertus, tarp nacionalinių parlamentų vyksta demokratinis bendradarbiavimas per kitas priemones.

Štai kodėl visiškai palaikau pasiūlymus. Nesutinku su A. Duffu, kuris sako, kad ryšių su nacionaliniais parlamentais mezgimą turėtume atidėti vėlesniam etapui. Manau, jau dabar, atsižvelgdami į Lisabonos sutartį, galime veikti ir labai svarbu tai daryti.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad palaikau kolegų J. Szájerio ir E. Broko pasiūlymą dėl atstovavimo Bendrijos ir Europos Sąjungos parlamentų Europos reikalų komitetų konferencijoje (COSAC) ir, galiausiai, visiškai sutinku su kolegos E. Broko ir kitų narių pastabomis dėl Parlamento ir jo narių pranašumo prieš Parlamento tarnybas.

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, vyksta tikri mūsų institucijų, Europos institucijų, pobūdžio pokyčiai. Tinkamas Bendrijos aparato veikimas artimoje ateityje priklauso nuo mūsų politinių įgūdžių ir gebėjimo per kuo trumpesnį laiką Parlamente, kaip institucijoje, apsirūpinti teisinėmis priemonėmis: priemonėmis, kurios leis mums pasinaudoti labai įvairiomis Lisabonos sutartimi teikiamomis galimybėms.

Būtent dėl tos priežasties manau, kad paradoksalu, bet tai, kam iš tikrųjų kyla grėsmė, yra federalinio matmens, taip pat Europos Sąjungos subsidiarumo matmens stiprinimas. Tai mūsų ateitį lemiantis dalykas, tuo labiau kad pakankamai neatsižvelgėme šiame etape į piliečius kaip asmenybes, tai yra politikos raison d’être.

Leiskite paaiškinti, ką turiu omenyje. Mūsų pasiektas suderinimo lygis gali būti apibūdinamas kaip patenkinamas, Europa daug reiškia mūsų piliečių gyvenime. Nepaisant to, dažnai Europos Sąjunga ir valstybės narės, užuot maniusios, kad politikos centras yra asmenybė, šeima ir visi kiti, naudojasi subsidiarumu, siekdamos skatinti institucijų interesus.

Dėl tos priežasties apsaugoti subsidiarumo principą, kaip nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, dabar dar svarbiau negu bet kada. Mums reikia stebėjimo sistemos, kuri užtikrintų, kad Parlamentui pateikti teisės aktų pasiūlymai būtų faktiškai įvertinti, visų pirma tai, kas susiję su subsidiarumo principu. Tai būtų tikras pradžios taškas institucijoms, kurios saugo piliečių gyvenimą, o ne kontroliuoja jį.

  Íñigo Méndez de Vigo (PPE). – (ES) Pone pirmininke, norėčiau grįžti prie pakeitimų priimtinumo temos, kurią anksčiau minėjote.

Pagal 157 straipsnio 3 dalį jūs pats sprendžiate, bet prašau jūsų, pone pirmininke, atsižvelgti į išmintingus Konstitucinių reikalų komiteto pirmininko C. Casini žodžius. Nemanau, kad turi būti palikta Parlamento tarnyboms spręsti, kurie pakeitimai susiję su Lisabonos sutartimi, o kurie – ne. Be to, šie rūmai turi suverenią teisę spręsti, ar pakeitimas yra būtinas, ypač tokiu metu, kai, kaip visi sakė, pradedamas naujas etapas.

Todėl, pone pirmininke, prašau jūsų nuosaikiai ir su jums įprastu apdairumu pasinaudoti didelėmis galiomis, jums suteiktomis pagal Darbo tvarkos taisykles. Linkiu jums priimti teisingą sprendimą ir linkiu mus tai pamatyti.

  David Martin, pranešėjas. – Pone pirmininke, dėkoju visiems šiose diskusijose kalbėjusiems kolegoms. Taip pat noriu toliau kalbėti apie tai, ką sakė I. Méndez de Vigo.

C. Casini buvo labai išmintingas, koks jis dažniausiai ir būna sprendžiant tokius klausimus, sakydamas, kad yra pakeitimų, kurie visiškai nesusiję su Lisabonos sutartimi, ir labai aišku, kad jie niekaip nesusiję su Lisabonos sutartimi. Nors aš susitaikyčiau su tuo, kad dėl kai kurių jų būtų balsuojama šiame Parlamente, turbūt sąžiningiau, kad mes surengtume atskirą išsamią ir atvirą diskusiją šiais klausimais ir tik tada balsuotume dėl jų.

Kartu noriu aiškiai pasakyti, kad niekas nedraudžia nariams pateikti pasiūlymų, pvz., tokių, apie kuriuos kalbėjo A. Fox, kuriais iš Biuro būtų atimtos kai kurios jo galios narių statuto įgyvendinimo požiūriu. Nesutinku su tuo, bet niekas nedraudžia nariams pareikalauti, kad ateityje dėl to klausimo būtų diskutuojama šiuose rūmuose.

Kiti pakeitimai, kaip antai nacionalinių parlamentų vaidmuo, gali būti ne taip griežtai susiję su Lisabonos sutartimi, bet C. Casini visiškai teisus – jie susiję su Lisabonos sutarties įgyvendinimo dvasia, nes dėl Lisabonos sutarties keičiasi mūsų ryšys su nacionaliniais parlamentais.

Todėl paprašyčiau jūsų išmintingai nuspręsti, kad tie pakeitimai yra priimtini, bet jau dabar aišku, kad pakeitimai, susiję su Biuro veikimu (komitetų pirmininkų pavaduotojų skaičius ir kt.), tikrai nesusiję su Lisabonos sutartimi ir dėl jų šią savaitę balsuoti nereikėtų.

  Pirmininkas. – Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienį.