Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2009 m. lapkričio 25 d. - Strasbūras

18. Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas aprūpinimo maistu klausimu. Bado panaikinimas žemėje (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas darbotvarkės punktas – Komisijos pareiškimas dėl FAO pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo aprūpinimo maistu klausimu „Aprūpinimas maistu. Bado panaikinimas žemėje“.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Gerb. pirmininke, praėjusią savaitę Romoje vykęs pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas maisto klausimais yra paskutinis iš kelių šiais metais surengtų aukšto lygio renginių, kuriuose vyravo aprūpinimo maistu ir žemės ūkio klausimai, būtent: sausio mėn. Madride, liepos mėn. L’Akviloje, rugsėjo mėn. Niujorke ir Pitsburge, taip pat praėjusį mėnesį Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto susitikime.

Pagrindinė visų šių renginių prielaida buvo suvokimas, kad pralaimime kovą su badu pasaulyje. Šiuo metu daugiau nei milijardas pasaulio žmonių nepatenkina savo kasdienių pagrindinių mitybos reikmių, ir kyla pavojus, kad padėtis daugelyje besivystančių šalių gali blogėti ir dėl klimato kaitos poveikio, kuris sudaro papildomų sunkumų šių šalių gebėjimui apsirūpinti maistu.

Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas aprūpinimo maistu klausimu buvo galimybė palaikyti politinį postūmį, kuris formavosi pastaraisiais mėnesiais. Dar kartą pasaulio aprūpinimo maistu klausimas buvo dėmesio centre. Tačiau diskusijų laikas baigėsi, dabar laikas veikti.

Europos Komisijai aukščiausiojo lygio susitikimas buvo naudingas net dėl trijų priežasčių. Pirma, jame buvo įsipareigota atnaujinti mūsų pastangas pasiekti pirmąjį Tūkstantmečio vystymosi tikslą iki 2015 m. badą sumažinti perpus. Mano nuomone, šis tikslas dar galioja, todėl turėtume bandyti pasiekti jį, ypač tose šalyse ir regionuose, kuriuose jo siekiant buvo padaryta labai maža pažanga, pvz., Afrikoje.

Antra, pažadėta gerinti tarptautinį aprūpinimo maistu koordinavimą ir valdymą pasinaudojant reformuotu Aprūpinimo maistu pasaulyje komitetu, kuris taptų pagrindine pasaulinės partnerystės žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos srityje dalimi. Europos Komisija aktyviai rėmė šią reformą ir padėjo teikti pagrindinį finansavimą jai. Tai, mano nuomone, yra labai svarbus žingsnis, kuriuo bus paruošta dirva pasaulinei aprūpinimo maistu valdymo sistemai, kuri būtų grindžiama patikimais moksliniais įrodymais ir būtų atviresnė pagrindiniams viešojo ir privačiojo sektorių subjektams bei nevyriausybinėms organizacijoms. Šie subjektai yra itin svarbūs siekiant, kad nauja sistema būtų veiksmingesnė negu dabartinė.

Trečia, pažadėta vidaus ir tarptautinio žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir kaimo plėtros finansavimo srityse mažėjimo tendenciją pakeisti į priešingą. Jeigu norime pasiekti pirmąjį Tūkstantmečio vystymosi tikslą – iki 2015 m. perpus sumažinti badą, turi būti įvykdyti prisiimti įsipareigojimai didinti OPV, visų pirma prisiimti tų šalių, kurios įsipareigojo pasiekti 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų tikslą.

Kai kurie kritikavo galutinę deklaraciją, kad joje tiksliau nenustatyti oficialios pagalbos vystymuisi tikslai žemės ūkio ir aprūpinimo maistu sektoriams, tačiau turime nepamiršti, kad dideli finansiniai įsipareigojimai jau buvo prisiimti L’Akviloje vykusiame G8 valstybių aukščiausiojo lygio susitikime. Dabar prioritetas – jų laikytis. Ryžtingai palaikoma Europos Parlamento Komisija maisto priemonei jau sėkmingai pritraukė 1 mlrd. EUR, iš kurių 85 proc. jau įsipareigota suteikti 2009–2011 m. laikotarpiu. Tačiau laikui bėgant mums reikės didesnės ir ilgalaikės pagalbos. Kad būtume atskaitingi už savo įsipareigojimus, mums reikia pasaulinės įsipareigojimų priminimo sistemos, tačiau taip pat turime kurti kontrolės mechanizmus, konkrečius rodiklius ir gaires, kuriuos būtų galima naudoti atsiskaitymui už rezultatus ir investicijų poveikį. Tačiau – norėčiau pasakyti tvirtai ir aiškiai – net tvirčiausi šalių donorių įsipareigojimai bus beverčiai, jeigu besivystančios šalys nesugebės savo įsipareigojimų paversti geresne žemės ūkio politika, strategijomis ir investicijomis.

Svarstydami aprūpinimo maistu klausimą taip pat turėtume labai atidžiai vartoti terminus ir skirti aprūpinimą maistu nuo savarankiško apsirūpinimo maistu ir pakankamo apsirūpinimo maistu. Vien pastangų siekti gamybos visame pasaulyje neužteks. Svarbu, kad žmonės turėtų pastovią galimybę apsirūpinti maistu, o tai iš esmės yra skurdo klausimas. Prekyba maistu – tiek regioninė, tiek pasaulinė – vaidina svarbų vaidmenį gerinant galimybes apsirūpinti maistu, užtikrinant ūkininkams pajamas ir sudarant sąlygas vartotojas apsirūpinti pigesniu maistu. Apsirūpinimo maistu pakankamumas arba ūkinis apsirūpinimas galėtų būti labai brangiai kainuojanti strategija ir nebūtų reikalinga, kai rinkos ir prekyba veikia tinkamai.

Todėl Dohos raundo užbaigimas subalansuotais ir visapusiškais rezultatais būtų svarbus žingsnis į priekį. Be to, turėtume nepamiršti, kad pasaulinis aprūpinimas maistu yra labai sudėtinga ir daugiaaspektė problema, kuriai spręsti reikalingas visa apimantis požiūris. Per pastarąjį dešimtmetį šioje srityje Europos Sąjunga padarė milžinišką pažangą, kuri bus toliau užtikrinama taikant vystymosi politikos darnos (angl. PCD) procesą. Dėl įvairių ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų labai sumažėjo eksporto grąžinamosios išmokos, taip pat didžiąją ES paramos ūkininkams dalį PPO pripažino „neprekybiniu iškraipymu“. Be to, taikant iniciatyvą „Viskas, išskyrus ginklus“, mažiausiai išsivysčiusios šalys gali laisvai patekti į ES rinką, o ekonominės partnerystės susitarimų (EPS) nuostatos rodo, kad suprantamos problemos, su kuriomis susiduria daugelis AKR šalių bandydamos aprūpinti savo piliečius maistu. Todėl mes ES nuėjome labai ilgą kelią gerindami vystymosi politikos nuoseklumą ir taip sudarydami geresnes sąlygas apsirūpinti maistu besivystančiose šalyse. Kitos šalys ir regionai turėtų padaryti tą patį.

Taigi, FAO aukščiausiojo lygio susitikime buvo pabrėžta, kad jeigu norime išsaugoti savo tikslą iki 2015 m. perpus sumažinti badą, turėtume padidinti OPV ir privačias investicijas į žemės ūkį bei pagerinti pasaulinį žemės ūkio sektoriaus valdymą.

  Albert Deß, PPE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, mums Parlamente svarbu apsvarstyti bado pasaulyje klausimą. Negalime paprasčiausiai sėdėti tyliai, kai žmonių, kenčiančių badą, įskaitant daugybę vaikų, daugės.

Pirmą kartą buvau išrinktas į parlamentą prieš 20 metų ir iki šiol galiu puikiai prisiminti, kaip tarptautinės organizacijos, pvz., Pasaulio bankas, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, pačios Jungtinės Tautos ir Pasaulio prekybos organizacija, pareiškė apie savo ketinimus per 20 metų perpus sumažinti badą pasaulyje. Kas nuo to laiko įvyko? Badas ne tik nebuvo perpus sumažintas, bet ir padidėjo. Daugiau nei 1 mlrd. žmonių kiekvieną dieną kenčia badą. Atsitiko priešingai, negu manė šios organizacijos.

Tam yra labai daug įvairių priežasčių. Yra tokių šalių, pvz., Zimbabvė, kurios nekompetentinga vyriausybė Afrikos javų aruodą pavertė badaujančiu regionu. Komunistas prezidentas šią turtingą šalį įstūmė į tokią padėtį, kad žmonės kenčia badą, tačiau mes nieko nesakome. Tačiau mes prisiimame dalį atsakomybės už tai. Daug savaičių, gal net metų, kalbėjome apie klimatą per šimtą metų. Žmonių, kurie kenčia alkį šiandien ir kentės rytoj, nedomina klimatas per šimtą metų. Jie nori ką nors suvalgyti rytoj, tačiau mes nežinome, kaip spręsti jų problemas. Be noro nepaisyti ateities problemų, dar yra paprasto žmogiškumo klausimas – pasirūpinti žmonėmis, kurie kenčia badą šiandien. Pone K. de Guchtai, kai kalbame, kad ketiname iki 2050 m. perpus sumažinti badą, man tai atrodo beveik įžeidžiančiai. Kaip pasaulio bendruomenė, turėtume sugebėti daug greičiau sumažinti neturinčių pakankamai pavaldyti žmonių skaičių. Sugebame nuvežti ginklus į kiekvieną pasaulio kampelį, tačiau akivaizdžiai nesugebame to padaryti su maistu. Norėčiau pasmerkti tokį netinkamą pasaulio bendrijos elgesį. Privalome rasti kitokius atsakymus, negu tie, kuriuos siūlome šiandien.

  Luis Manuel Capoulas Santos, S&D frakcijos vardu. – (PT) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, skaičiai, kurie iliustruoja badą ir prastą mitybą pasaulyje ir kuriuos mes visi žinome bei girdime banaliai kartojamus, yra tokie tragiški, kad beveik nepadoru juos minėti.

Teisė į maistą yra susijusi su visų švenčiausia teise – teisę į gyvenimą, reiškiančia bent minimaliai padorų gyvenimą, o ne vien kovą dėl išgyvenimo.

Todėl kova su badu pasaulyje turėtų būti svarbiausias visų politinių darbotvarkių prioritetas, o šiam tikslui pasiekti turėtų būti pritraukiami visi ištekliai.

Deja, visi taip pat žinome, kad ištekliai, įskaitant finansinius išteklius, ne visada yra pagrindinis apribojimas. Beveik visada problemos pagrindas yra išteklių valdymas ir naudojimas, taip pat nepakankamai protingas valdymas ir nepakankamai veiksmingas koordinavimas pasaulio, regioniniu ir nacionaliniu lygiais.

Pasiūlyme dėl rezoliucijos, kuris šiandien čia buvo pateiktas ir prie kurio prisidėjo mano Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, yra pasiūlymų ir rekomendacijų, kurie, jei jų būtų laikomasi, galėtų padėti gerokai sušvelninti šią opią problemą. Todėl raginu Komisiją skirti jam tokį dėmesį, kokio jis nusipelno, ir juo remiantis pateikti teisės aktų pasiūlymus bei patvirtinti procedūras jiems įgyvendinti.

Sunki ir neužtikrinta politinė padėtis, į kurią patekome, taip pat yra tinkama, kad būtų keičiamos tos politikos sritys, kurios šiuo klausimu yra geriausios Europos Sąjungos priemonės, – bendrąją žemės ūkio politiką ir bendrąją žvejybos politiką, kurias ketiname iš esmės reformuoti.

Turėdamas naujas galias, kurios jam suteiktos pagal Lisabonos sutartį, Parlamentas taip pat turi puikią galimybę siekti daugiau nei paprasčiausių deklaracijų ir imtis realių veiksmų. Europos socialistai yra pasirengę šiam uždaviniui. Tikimės, kad naujoji Komisija ir kitos frakcijos yra pasirengusios būti su mumis atliekant šį uždavinį.

  George Lyon, ALDE frakcijos vardu. − Gerb. pirmininke, norėčiau padėkoti jau kalbėjusiems savo kolegoms.

Pirma mintis, kurią norėčiau pasakyti, yra ta, jog manau, kad paskutinis pasaulinių maisto kainų šuolis mums visiems yra tarsi šaltas dušas. Padvigubėjusios grūdų ir ryžių kainos visame pasaulyje turėjo neproporcingai didelį poveikį kai kuriems neturtingiausiems besivystančių šalių gyventojams. Iš tiesų apskaičiuota, kad dėl tiesioginio aukštesnių 2007–2008 m. maisto kainų poveikio dar papildomai 75 mln. pasaulio gyventojų vaikščiojo alkani. Į šį klausimą turime labai rimtai pažiūrėti. Iš tikrųjų, daugelyje šalių dėl maisto kainų šuolio matėme riaušes dėl maisto ir politinį nestabilumą.

Kadangi prognozuojama, jog pasaulio gyventojų skaičius padidės iki daugiau nei 9 mlrd. ir klimato kaita turės didžiulį poveikį mūsų gebėjimui prasimaitinti, aprūpinimas maistu, sakyčiau, yra svarbiausia problema, į kurią turime atkreipti dėmesį, kurios turime imtis ir kuriai turime rasti sprendimus. Europos Sąjunga privalo padaryti viską, ką gali, kad padėtų besivystančioms šalims sukurti tvarias ūkininkavimo ir maisto gamybos sistemas, kad šios galėtų prasimaitinti pačios. Tam reikia lėšų – kaip Komisijos narys pabrėžė savo pareiškime – ir atvirų rinkų. Čia pripažįstama, jog Europa nuėjo ilgą kelią, kad padėtų atverti ir liberalizuoti rinkas. Tačiau daug problemų, su kuriomis susiduria besivystančios šalys, kyla ir dėl nevykusios politikos bei netinkamo teisinės sistemos veikimo. Iš tikrųjų jokia pagalbos suma neišspręs šios problemos, kol neturėsite stabilios politinės sistemos ir stabilios teisinės sistemos, kurios sudarytų sąlygas ūkininkams klestėti ir naudotis aukštesnių rinkos kainų teikiama nauda.

Apskaičiuota, kad ES gamyba vien tam, kad ateityje būtų patenkinta didėjanti paklausa, turės padidėti daugiau nei 70 proc. Manyčiau, kad Europos žemės ūkis turi vaidinti svarbų vaidmenį ne tik užtikrinant, kad būtume pakankamai apsirūpinę čia, bet ir užtikrinant, kad ateityje galėtume prisidėti prie pasaulio apsirūpinimo maistu.

  José Bové, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, kovai su badu reikalingos didelės politinės ir finansinės investicijos. Praėjusią savaitę Romoje Maisto ir žemės ūkio organizacija nesugebėjo pritraukti tokių investicijų, ir aš apgailestauju dėl to.

Daugiau nei milijardas gyventojų nukenčia dėl prastos mitybos ir 40 mln. vyrų, moterų ir vaikų kiekvienais metais miršta nuo bado. Šie neįtikėtini skaičiai nuo 1996 m. – pirmojo pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto klausimais metų – padidėjo. Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė pablogino padėtį, ir pietinių šalių gyventojai yra pagrindinės aukos. Dešimt procentų pasaulio reklamos biudžeto leistų suteikti besivystančioms šalims paramą, kurios reikia jų žemės ūkio infrastruktūrai išsaugoti.

Maisto krizė yra viena pagrindinių grėsmių, keliančių pavojų pasaulio taikai ir stabilumui. 2050 m. smukūs ūkininkai turės išmaitinti 9 mlrd. gyventojų. Dėl žalos dirvožemiui, dėl žalos biologinei įvairovei, priklausomybės nuo naftos, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, požeminio vandens eikvojimo ir vartojimo įpročių pokyčių mūsų padėtis yra labai pažeidžiama – labiau pažeidžiama, negu prieš 40 metų.

Skurdas ir priklausomybė nuo importo – pagrindinė apsirūpinimo maistu nepatikimumo priežastis. Akivaizdu, kad mums reikia remti vietos gamybą. Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje Europa, siekdama pasigaminti maistą, kurio jai reikėjo, įgyvendino bendrąją žemės ūkio politiką. To siekdama ji apsaugojo savo vidaus rinką ir palaikė savo vartotojus. Šis savarankiškas apsisprendimas, ši teisė į savarankišką apsirūpinimą maistu dabar turi būti prieinama visoms viso pasaulio šalims arba šalių grupėms, kurios to nori.

  James Nicholson, ECR frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, mūsų rezoliucijose šiuo klausimu sprendžiama dvejopa problema: bado panaikinimo, kurį šiuo metu kenčia šeštadalis pasaulio gyventojų, ir maisto tiekimo užtikrinimo ateityje.

Susiduriame su aplinkybėmis, kuriomis, viena vertus, didėja pasaulio gyventojų skaičius, ir, kita vertus, pasirodo, kad maisto gamybai reikia vis daugiau pastangų dėl neigiamo klimato kaitos poveikio ir didėjančių išlaidų, susijusių su maisto gamyba.

Nors aprūpinimo maistu patikimumo žemės ūkio aspektas neabejotinai yra išeitis sprendžiant šią problemą, taip pat turėtume sutelkti dėmesį į gerą valdymą besivystančiose šalyse, kuris būtinai reikalingas, jeigu norime turėti kokią nors galimybę įveikti badą pasaulyje. Pvz., pasižiūrėkime į Zimbabvę, kurią jau minėjo A. Deß. Ji kadaise buvo žinoma kaip Afrikos javų aruodas ir kadaise sugebėjo pati prasimaitinti ir pamaitinti daugelį kaimyninių šalių. Ją sugriovus R. Mugabės ir jo pakalikų veiksmais, ji to padaryti dabar nebegali.

Turime dirbti visi kartu, kad išspręstume šią problemą ir užkirstume kelią piliečių neramumams bei vargams, kurių priežastimi ji gali būti.

  Patrick Le Hyaric, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, jeigu Europos Sąjunga nori vaidinti teigiamą vaidmenį pasaulyje ir atgaivinti naują žmogiškumą, turėtų iš tiesų įsiklausyti į kurtinantį badaujančiųjų verksmą visoje planetoje.

Čia ir kitur vis sakome savo puikias kalbas. Vis dėlto sąžiningai pasakykime, ar čia mūsų sąžinė gali būti švari, kai kas penkios sekundės nuo alkio miršta po vaiką? Vaikas miršta ne dėl to, kad yra techninių problemų. Taip yra dėl šiandien pasaulį užtvindžiusios kraštutinio liberalizmo bangos.

Iki šiol dirbome žemę, kad pamaitintume žmones. Šiandien kapitalistinė sistema dirvą ir maistą pavertė prekėmis – pasaulinės spekuliacijos objektais. Todėl privalome radikaliai keisti politiką, palaikyti Maisto ir žemės ūkio organizaciją ir suteikti jai priemonių, kad galėtų veikti.

Mums reikalingi veiksmai, kaip sakėte Komisijos nariui, todėl reikalaujame veiksmų. Tačiau siekdama užtikrinti, kad veiksmai vyktų, Europos Sąjunga galėtų priversti visus žmones laikytis maisto suverenumo principo, galėtų padėti kiekvienai šaliai ir kiekvienam žemynui įgyvendinti ūkio darbo atlyginimo sistemas su numatytomis garantuotomis kainomis, laikytis ir priversti vykdyti įsipareigojimus teikti oficialią pagalbą Pietų šalių vystymuisi, panaikinti skurdžių šalių skolas, sustabdyti tarptautinių verslo įmonių ir rizikos draudimo fondų vykdomą žemės pirkimą ir pripažinti, kad žemės ūkis ir maistas negali būti sunkių derybų su Pasaulio prekybos organizacija dalis.

Turime išgirsti bado šauksmą ir atitinkamai veikti. Dėl šių veiksmų padidėtų Europos reikšmė, ir jų reikia skubiai!

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Dešimt metų ar panašiai, kai buvau Europos Parlamento narys, šioje posėdžių salėje nuolat girdėjau puikius žodžius. Rengiantis pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui maisto klausimais Romoje Komisijos Pirmininkas J. M. Barroso taip pat gražiai kalbėjo. Jis pasakė: „Mes drauge pralaimėjome kovodami su badmečiu. Tai yra didelė moralinė gėda ir didžiulė dėmė mūsų kolektyvinei sąžinei“ (citatos pabaiga). Jis buvo visiškai teisus. Dėl to aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatai dar labiau nuvilia. Įtariu, kad Romoje daugiausia dėmesio buvo skiriama turtingųjų šalių politiniams interesams, o ne milijardo badaujančių pasaulio gyventojų interesams. Kad jums konkrečiai pailiustruočiau, pasinaudosiu pora pavyzdžių: kaip vis dažniau pripažįstama, biokuro politika ir jos skatinimas lemia kainų padidėjimą, taigi ir didesnį badą. Tačiau atrodo, kad draudžiama kaip nors kritikuoti šią politiką.

Be to, anksčiau jau ne kartą esu atkreipęs Parlamento dėmesį į pavojų, kurį kelia trečiųjų šalių skatinimas panaudoti didžiules investicijas Afrikoje, pvz., siekiant užtikrinti savo apsirūpinimą maistu. Kaip galima tikėtis, kad šalys, kuriose milijonai žmonių priklauso nuo JT pagalbos maistu, eksportuos į trečiąsias šalis? Tačiau galutinėje deklaracijoje apie tai neužsimenama.

Turtingoms šalims labai lengva spręsti prieštaringus klausimus paprasčiausiai žarstant geranoriškus ir jaudinančius pažadus bei užsakant tolesnius tyrimus. Kita mintis, kilusi perskaičius deklaraciją, tokia, kad besivystančios šalys turės pasikliauti pirmiausia savo ištekliais. Atsižvelgdamas į tarptautinės bendruomenės iki šiol buvusį nesėkmingą bandymą panaikinti badą, tai pavadinčiau ne kuo kitu, o gėda.

Be viso to, taip pat šiek tiek laiko praleidau skaitydamas ankstesnių pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimų maisto klausimais galutines deklaracijas ir padariau išvadą, kad jie turi stebėtinai daug panašumų – viena su kita ir su šio Parlamento rezoliucija šiuo klausimu. Visose rašoma apie skubumą ir nuolat raginama tesėti anksčiau duotus pažadus. Tačiau, ar visų šių raginimų kartojimas neturėtų būti perspėjimo signalas mums? Cituoju JT pranešėją O. De Schutte: „skurstantiems gyventojams pažadų nereikia“. Kaip anksčiau dažnai buvo sakoma, aprūpinimo maistu užtikrinimas turi būti žmogaus teisė. Gerb. pirmininke, noriu pažvelgti į tai kitu aspektu ir pasakyti, kad Biblija mus moko, jog viename iš Dievo įsakymų sakoma, kad turėtume pamaitinti alkstantįjį. Tai yra mano asmeninė pareiga ir mūsų bendra atsakomybė.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Aš pats dalyvavau FAO susitikime Romoje. Savo akimis mačiau, kokia buvo ši konferencija. Manau, kad mums taip pat reikia atsisakyti šiokios tokios veidmainystės, kuri turi poveikį mums, nes atsižvelgiant į tai, kiek pinigų buvo išleidžiama tokioms konferencijoms, kaip ši, kurių rezultatas paprastai būna tik daugybė pažadų, galbūt mums reikėtų panaudoti šias išlaidas praktiškai ir paskaičiuoti, kaip sakė kalbėjusieji prieš mane, kiek vaikų šiandien nebūtų turėję mirti nuo bado, jeigu šios lėšos nebūtų buvusios išleistos tik laimingoms istorijoms. Tačiau Komisijos narys pasakė, kad problema susijusi su pasauline maisto gamyba, tačiau prieš pastebėdami krislą kito akyje turėtume pasižiūrėti, ar nėra rąsto mūsų akyse.

Remiantis moksliniais įrodymais, mano šalies, Bulgarijos, dirvožemis yra derlingiausias visoje Europos Sąjungoje. Prieš šimtą penkiasdešimt metų Bulgarijos ūkininkai sugebėjo išmaitinti tankiausiai gyvenamus Otomanų imperijos regionus Mažojoje Azijoje, naudodami XIX amžiaus technologiją. Tačiau šiuo metu Bulgarijos žemės ūkis nuolat smunka – dar labiau nuo tada, kai Bulgarija įstojo į Europos Sąjungą. Kvotomis, kurias Komisija pati nustatė Bulgarijai, ribojama žemės ūkio produkcijos gamyba, nors žemė Bulgarijoje virsta tyrlaukiais. Pvz., reikia tik vieno iš 28 Bulgarijos regionų vieno ūkio, kad užaugintų visą pomidorų kvotą, kurią Bulgarijai nustatė Europos Komisija. Buvo būtent taip, nes kai kurie duomenys prieš 10 metų rodė, kad toks buvo oficialus gamybos lygis. Tačiau niekas nežiūri į tai, koks galėtų būti tikrasis gamybos lygis. Šiuo metu pačioje Europos Sąjungoje yra maisto gamybos procesų apribojimų, kurių netaikant būtų galima labai pagerinti padėtį ir iš tikrųjų pasiūlyti realią kovos su badu priemonę. Todėl tol, kol šiuos reikalus kontroliuos pareigūnai, kurie mato tik popieriaus lapus ir kurių daugiau niekas nedomina, viskas, ką mes paliksime, bus tik pažadai ir jokių veiksmų.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Gerb. pirmininke, pastaraisiais metais nepaprastai padaugėjo gyventojų, kenčiančių badą ir gyvenančių didžiuliame skurde, ir netiesa, kad dėl to kaltas kapitalizmas. Yra politinių sistemų, kurios žmogaus gyvybės ir kovos su badu požiūriu yra daug blogesnės. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Prieš kelis dešimtmečius komunizmas privertė badauti Europos šalį, kuri turi puikias sąlygas žemės ūkiui. Dėl šios priežasties vienoje šalyje nuo bado žuvo daugiau žmonių, negu šiuo metu nuo jo žūva visame pasaulyje. Ta šalis buvo Ukraina. Patarčiau būti apdairiems klausantis, apie ką kalbame šioje posėdžių salėje.

2000 m. 198 Jungtinių Tautų narės patvirtino konkrečius Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Šiandien Komisijos narys kalbėjo apie pirmutinį, svarbiausią tikslą. Šiandien turime atsakyti į klausimą, ar šis tikslas pasiekiamas. Europiečiai mūsų klausia, ar mūsų prioritetai ir politika yra teisingi ir visų pirma, pvz., ar brangiai kainuojanti kova su klimato kaita yra svarbesnė negu kova su badu. Vos prieš savaitę man uždavė tokį klausimą: ar Europos Sąjunga neklysta rinkdamasi priemones tikslams pasiekti, todėl, užuot kovojusi su visuotinio atšilimo padariniais, pradeda brangiausią žmonijos istorijoje kovą su vėjo malūnais – kovą su klimato kaita?

Manau, jog geriausias būdas įrodyti, kad nėra prieštaringumo tarp veiksmų siekiant apsaugoti klimatą ir panaikinti badą, būtų veiksmingumas antrojoje srityje, kitaip tariant, iš tikrųjų panaikinti badą pasaulyje. Tada niekas negalėtų mūsų apkaltinti, kad mūsų prioritetai netinkami ir kad kovai su klimato kaita teikiame didesnę svarbą negu kovai su badu, kaip sakė ir A. Deß.

Manoma, kad žemės ūkis ateinančius kelerius metus bus labai svarbus. Mūsų pareiga įkalbėti besivystančias šalis ir padėti joms investuoti į žemės ūkį, taip pat įkalbėti tvirtai laikytis savo pareiškimų, kad 10 proc. nacionalinio biudžeto bus skiriama žemės ūkio vystymui. Tik tokiu būdu galime padidinti skurdžių šalių žemės ūkio potencialą ir padėti veiksmingai kovoti su badu.

  Louis Michel (ALDE). – (FR) Gerb. pirmininke, išskyrus S. Berlusconi, kurio šalyje įvyko aukščiausiojo lygio susitikimas, nė viena iš pagrindinių G8 narių nedalyvavo FAO pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimu.

Taigi toks ekonominiu, socialiniu ir finansiniu požiūriu labai politinis susitikimas buvo sumenkintas ir tapo paprastu techniniu susitikimu. Vis dėlto J. Dioufo tikslas buvo tobulinti gamybos įrankius ir priemones siekiant tinkamai užtikrinti besivystančių šalių aprūpinimą maistu.

Ekonomikos ir finansų krizė – kaip žinome, nes tai nuolat kartojama, – tik padidina badą pasaulyje. Tema buvo aktualesnė negu kada nors anksčiau, nes pirmą kartą istorijoje šiandien badą kenčia daugiau nei milijardas pasaulio gyventojų. Tai yra vienas šeštadalis pasaulio gyventojų – 20 proc. daugiau nei 2005 m. ir 105 mln. daugiau nei 2008 m.

Kaip sakė J. Bové, visa tai reiškia, jog yra didelė rizika, kad gali pasireikšti nauji konfliktai ir, be to, ypač rimto pobūdžio konfliktai. Šis neapsirūpinimo maistu reiškinys atsirado dėl nepakankamų investicijų į žemės ūkį. Kaip pabrėžė J. Diouf, tai, kad žemės ūkis yra vienintelis 70 proc. pasaulio vargšų pragyvenimo šaltinis, yra tiesa. Jis prašė bendros 44 mlrd. USD per metus sumos, kuria būtų galima finansuoti investicijas siekiant padėti smulkiesiems gamintojams. Jo prašymo buvo visiškai nepaisoma, nes turtingųjų šalių nėra nei tvarkaraščio, nei strategijos, nei politinės valios.

Komisijos nary, kokia pažanga padaryta įgyvendinant liepos mėn. prisiimtus G8 valstybių įsipareigojimus? Kadangi esu ėjęs jūsų pareigas, žinau, su kokiais sunkumais susijęs donorų pritraukimas. Iki šiol prisimenu prieš dvejus metus vykusią nepaprastai sunkią kovą, kurioje taip pat dalyvavo J. M. Barroso, siekiant gauti tą apgailėtiną 1 mlrd. EUR, kad būtų galima sukurti šią maisto priemonę. Tačiau Europos ateitis yra glaudžiai susijusi su besivystančių šalių likimu.

Komisijos nary, aš netikiu formuluotėmis, vartojamomis mūsų kolegos Parlamento nario socialisto, kuris mums kalba apie kraštutinį kapitalizmą ir kraštutinį liberalizmą, nes jos, tuo labiau kaip semantinė asimiliacija, yra morališkai ginčytinos. Aš pats negaliu rasti atsakymo į tokio pobūdžio gana trumparegišką ideologinį tuščiažodžiavimą.

P. Le Hyaricai, privalau jums pasakyti, kad marksistiniam tamsuoliškumui tenka daug didesnė atsakomybė negu liberalizmui, už kai kurių šalių nepakankamą išsivystymą nuo to laiko, kai jos gavo savo nepriklausomybę.

Kaip tik tai norėjau pasakyti, nes nenoriu leisti, kad šioje posėdžių salėje netrukdomai vyktų koks nors ideologinis tuščiažodžiavimas arba užkalbėjimas, kuris yra toks trumparegiškas, kad peržengia protingo padorumo ribas.

  Judith Sargentini (Verts/ALE). – Gerb. pirmininke, mano kolegos J. Bové ir B. Belder apibūdino problemą ir politinę tikrovę, tačiau žemės ūkio srityje yra nauja tendencija. Turtingos šalys savo kasdienį maistą arba savo biokurą užsitikrina pirkdamos žemę skurstančiose šalyse – užsiima žemės grobimu arba, kaip tai švelniau vadinama, „žemės ūkio naudmenų įsigijimu“. Tai vyksta, pvz., Madagaskare.

Atrodo, kad pasaulio lyderiams šį klausimą svarstyti būtų per daug įžeidu. Europos ir jos lyderių moralinė pareiga – pasipriešinti šiai naujai formai to, ką pavadinčiau kolonializmu. FAO aukščiausiojo lygio susitikimo maisto klausimais deklaracijoje žemės grobimo klausimas neaptariamas, ir tuo atžvilgiu susitikime iš tiesų praleista galimybė nusitaikyti į badą pasaulyje. Kodėl jūs to nepadarėte?

Be to, yra ES bendroji žemės ūkio politika. Pagaminame labai daug maisto. Europiečiai turi ką valgyti, tačiau BŽŪP atimamos galimybės tiek besivystančių šalių smulkiesiems, tiek pramoniniams ūkininkams, todėl jie praranda galimybę užsidirbti padoriam gyvenimui. Dėl to atsiranda maisto trūkumas ir poreikis maistą importuoti. Kada galėsime pamatyti laisvą ir sąžiningą Europos žemės ūkio politiką?

  Richard Ashworth (ECR). – Gerb. pirmininke, tiek Jungtinės Tautos, tiek Europos Sąjunga sutiko, kad dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus žemės ūkio produkcijos gamybos apimtis turės padidėti maždaug 50–100 proc. Mes su tuo sutinkame. Mes sutinkame su Komisijos požiūriu ne tik dėl to, kad sutinkame su juo, bet ir dėl to, kad tai yra tikslas, kuriuo pasaulis negali sau leisti nepasinaudoti. Tačiau kartu prašoma, kad žemės ūkio tikslas būtų pasiektas naudojant mažiau žemės, mažiau vandens, mažiau energijos ir išmetant mažiau išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Taigi, yra trys dalykai, kuriuos mums reikia suprasti.

Pirma, vyriausybės – ir ypač ES – turi daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą, nes paprasčiausiai neturime informacijos, kuria galėtume pagrįsti ateities planą. Antra, susidūrus su pasaulio rinkų nestabilumu mums reikia apsauginio tinklo nuo bendrosios žemės ūkio politikos. Galiausiai, trečia, aprūpinimas maistu ir visa tai, ką dėl to turi padaryti Europos Sąjunga, kainuoja. Tai yra išlaidos, kurių negalima perkelti vartotojams, todėl kartoju: mums reikia stiprios žemės ūkio politikos ir turime laimėti ginčą diskusijoje dėl biudžeto.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Gerb. pirmininke, galutinė deklaracija, kurią paskutiniame FAO aukščiausiojo lygio susitikime priėmė 193 šalys narės, iš tikrųjų, deja, kovojant su badu yra lašas jūroje. Nelaimei, turinčiai poveikį 6 mlrd. gyventojų, sustabdyti nebuvo nustatyta jokių terminų ir visų pirma jokių konkrečių ištekių bei sąlygų.

Pateikiamais duomenimis, vos per 90 sekundžių, kurias truks ši kalba, 15 vaikų pasaulyje mirs nuo bado. Tai griežčiausias ir aštriausias kaltinimas nesąžiningai, išnaudotojiškai, neprotingai ir dėl to istorijos požiūriu smerktinai ekonominei sistemai.

Tai yra sistema, kuri grindžiama realia politika ir gairėmis, o dabar, pone L. Michelai, svarbiausių veikėjų ir liberalia retorika, dėl kurios susidarė dabartinė padėtis: agropramoninio modelio propagavimas ginant stambiosios žemės ūkio produktų gamybos pramonės interesus, ir dėl to – kiekybinis pasaulio žemės ūkio pramonės nuskurdinimas; daug nepakankamo investavimo į žemės ūkį, skatinimo palikti žemės ūkio pramonę ir mažų bei vidutinių ūkių – sektoriaus, kuris užtikrina 70 proc. pasaulio vargšų prasimaitinimą, – likvidavimo metų.

Dėl rinkos fundamentalizmo, privatizavimo ir liberalizavimo politikos bei laisvosios prekybos anksčiau buvo ir dabar yra apleidžiama žemė, koncentruojama žemės nuosavybė ir mažuma viešpatauja gamyboje, o dauguma priklauso nuo maisto.

Ekspertų vertinimu, nuolatinės prastos mitybos nelaimei įveikti reikėtų 44 mlrd. USD. Tai yra daug kuklesnė suma negu ta, kurią valstybės narės skyrė stambiajam verslui, kad apsaugotų jį nuo vykstančios sisteminės krizės.

  Diane Dodds (NI). – Gerb. pirmininke, pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimu JT Generalinis Sekretorius Ban Ki-moon pasakė, kad „dabartinė maisto krizė yra perspėjimas dėl ateities“. 2050 m. mūsų planeta gali būti 9,1 mlrd. gyventojų namais – tai yra 2 mlrd. daugiau nei šiandien. Tai stulbinantis skaičius, kuris reikš, kad ūkininkai turės užauginti 70 proc. daugiau maisto.

Šiaurės Airijos ūkininkai nori patenkinti šį poreikį. Tačiau dauguma jų mano, kad Europa trukdo jų gebėjimui gaminti daugiau maisto, versdama nitratų ir fosfatų reglamentais, biurokratija, nepakankamais moksliniais tyrimais ir plėtra pramonėje bei požiūriu, kad aprūpinimas maistu nėra problema, mažinti gyvulių tankį.

BŽŪP lems ūkininkų gebėjimą gaminti maistą. Ji taip pat turės įtakos maisto kainai. Jeigu Europa ūkininkų nerems tiesioginėmis išmokomis, maisto kaina turės padidėti, kad atitiktų gamybos sąnaudas. Mano tikslas – remti gamybą Šiaurės Airijoje ir aprūpinimą maistu Europoje. Tai bus pasiekta tik leidus ūkininkams ūkininkauti. Šiuo atveju BŽŪP reforma vaidins itin svarbų vaidmenį, todėl vykstant šiai BŽŪP reformai aprūpinimas maistu turėtų būti pagrindinė mūsų darbo dalis.

  Mairead McGuinness (PPE). – Gerb. pirmininke, kaip viena iš šio pranešimo autorių pirmiausia norėčiau padėkoti frakcijoms, kurios labai glaudžiai bendradarbiavo, siekdamos pasiūlyti dokumentą, kuriame nebūtų pakeitimų. Manau, kad visi turėtume labai džiaugtis tuo. Mūsų nuomonės dėl daugelio dalykų nesutampa, tačiau manau, kad bendru klausimu – norėjimo padaryti gerą darbą siekiant padėti pamaitinti pasaulio alkstančiuosius – šis dokumentas yra žingsnis teisinga linkme.

Be to, buvau pranešimo dėl pasaulio aprūpinimo maistu ir BŽŪP autorė ankstesnės kadencijos metu, todėl labai intensyviai dirbau šiuo klausimu. Norėčiau pasakyti vieną labai paprastą mintį, kurios daugelis, atrodo, vengia: būtent ūkininkai maitins pasaulį, jeigu jiems bus sudarytas tinkamas klimatas – kalbu apie tai plačiausiame kontekste – šiam konkrečiam darbui atlikti. Likusieji iš mūsų kalbės apie tai. Mūsų pareiga – formuoti ir įgyvendinti politiką, kuria būtų sudarytos sąlygos mūsų ūkininkams gaminti maistą. Jie reaguos, jeigu turės du esminius dalykus – padorias kainas ir stabilias pajamas. Paskutinis kainų svyravimas turėjo poveikį abiem šiems dalykams, todėl žemės ūkis negali išgyventi iš to.

Kad neviršyčiau skirto laiko, – kaip viena iš autorių prašau jūsų kantrybės, – prašau bendrosios žemės ūkio politikos nelaikyti blogio įsikūnijimu. Kai kurie dabar pateikti argumentai priskirtini istorijai ir yra pasenę; mes visiškai reformavome šią politiką, ir galbūt, jei nebūtų BŽŪP, Europos Sąjungoje galėtume turėti didesnių nepatikimo apsirūpinimo maistu problemų. Kodėl neįgyvendiname geriausių jos dalių ir neprašome besivystančio pasaulio pasinaudoti bendrąja žemės ūkio politika? Todėl, kad leidžia mums būti labai griežtiems tokiais klausimais: neturėtume atleisti besivystančio pasaulio vyriausybėms; jų pareiga – tinkamai naudoti pagalbą vystymuisi; mūsų pareiga – užtikrinti, kad žemės ūkiui būtų išleidžiama daugiau pinigų ir į jį būtų daugiau investuojama. Manau, kad laikas nustoti vengti šio klausimo ir būti griežtiems vyriausybėms ir griežtiems sau. Mes turime moralinę pareigą ir esame pasirengę ją vykdyti.

  Enrique Guerrero Salom (S&D). – (ES) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, pasaulio laukia du didžiuliai ilgalaikiai uždaviniai: kova su klimato kaitos poveikiu ir kova su skurdu ir badu pasaulyje.

Komisijos narys ir kiti Parlamento nariai minėjo šiuos skaičius, kurie taip pat pateikiami galutinėje Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo aprūpinimo maistu klausimais deklaracijoje: daugiau nei milijardas pasaulio gyventojų kenčia alkį ir 40 mln. kasmet miršta dėl skurdo.

Pirmiausia maisto krizė ir paskui finansų krizė trukdė siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Mes neiname į priekį – iš tikrųjų einame atgal. Uždaviniai ilgalaikiai, tačiau sprendimai neatidėliotini ir reikalingi dabar. Tačiau pastarosiomis savaitėmis gavome nerimą keliančių žinių apie pagrindinių teršėjų išmetamosiomis dujomis pasipriešinimą priimat sprendimus Kopenhagos konferencijoje ir apie tai, kad FAO aukščiausiojo lygio susitikime Romoje nedalyvavo lyderiai ir nepasiekta konkrečių rezultatų.

Mūsų problemos kelia nerimą, tačiau, nepaisant to, trūksta gebėjimo veikti. Žmonės turi eiti į priekį, nes turime nustatytas problemas, nustatytus sprendimus ir veiksmus, kurių reikia imtis. Šiais laikais žinome, su kuo kovojame, tačiau nebesugebame veikti.

Todėl palaikau rezoliuciją, kurioje Parlamentas raginamas skubos tvarka imtis veiksmų.

  Franziska Keller (Verts/ALE). – Gerb. pirmininke, Lisabonos sutarties 208 straipsnyje numatyta, kad pagrindinis Europos Sąjungos vystymosi politikos tikslas – skurdo mažinimas ir panaikinimas. Be to, skurdas yra pagrindinė bado priežastis. 208 straipsnyje taip pat numatyta, kad Europos Sąjunga atsižvelgia į šiuos uždavinius kitose politikos srityse, kurios gali turėti poveikį besivystančioms šalims.

Tačiau eksporto subsidijomis ES žlugdo besivystančių šalių rinkas ir dėl to atsiranda skurdas ir badas. Jei norime, kad mūsų pagalba vystymuisi būtų veiksminga, mums reikia užtikrinti, kad jai nebūtų trukdoma kitose politikos srityse. Priešingu atveju mums nepavyks pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Turėtume to nepamiršti aptardami ir reformuodami politiką, pvz., bendrąją žemės ūkio politiką ir žvejybos politiką.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę)

  Mairead McGuinness (PPE). – Gerb. pirmininke, norėčiau paprašyti ankstesnio kalbėtojo sukonkretinti, apie kokias eksporto grąžinamąsias išmokas kalba. Minėjau šį klausimą savo kalboje, bet sutinku, kad taikant eksporto grąžinamąsias išmokas seniau buvo daroma žala ir kad dabar Europa reformavo savo žemės ūkio politiką. Tačiau kai praėjusias metais pradėjome taikyti grąžinamąsias eksporto išmokas pieno sektoriui, vienintelė šalis, reiškusi pretenzijas, buvo Naujoji Zelandija, kuri nėra besivystanti šalis. Gal galėčiau paprašyti pateikti pavyzdį, kur šiuo metu tokia problema yra.

  Franziska Keller (Verts/ALE). – Gerb. pirmininke, be abejo, sušaldytų viščiukų pavyzdys, kurį visi gerai žinote, jau šiek tiek pasenęs, tačiau dabar, pvz., pomidorai, kuriuos Europos Sąjunga daug subsidijuoja siekdama pateikti juos į Afrikos rinką, yra pigesni negu vietos produktai, dėl to naikinamos darbo vietos ir didėja skurdas. Taigi, iki šiol tai yra įprastas reiškinys, todėl manau, kad turime padirbėti šiuo klausimu.

  Béla Glattfelder (PPE). – (HU) Vis daugiau pasaulio mokslininkų sako, kad 2030 m. vienu metu atsiras didžiulis naftos, vandens ir maisto trūkumas. Tačiau atrodo, kad pirmiausia turime susidurti su maisto trūkumu, nes jau dabar Žemėje yra milijardas kenčiančių badą gyventojų. Badą kenčiančių žmonių skaičius didėja greičiau negu pasaulio gyventojų skaičius. Todėl, nors šiuo metu tik vienas iš šešių asmenų kenčia badą, susiklostys tokia situacija, kad po kelių dešimčių metų badą kentės vienas asmuo iš keturių arba penkių. Kiekvieną minutę nuo bado miršta du vaikai. Akivaizdu, kad išeitis iš šios padėties tikrai nėra sprendimas nutraukti Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio politiką. Europos Sąjunga gali būti stipri ir pasaulyje vaidinti svarbų vaidmenį tik tada, kai turi tvirtą bendrąją žemės ūkio politiką.

Tačiau badas būdingas ne tik Afrikai. Europos Sąjungoje badas taip pat yra. Pvz., nors Europos Sąjungoje yra regionų, kurių gyventojai maistui išleidžia mažiau nei 10 proc. savo pajamų, taip pat yra kitų regionų, – kai kuriose Bulgarijos dalyse ir pietiniuose Rumunijos regionuose, – kurių gyventojai maistui vidutiniškai išleidžia daugiau nei 50 proc. savo pajamų. Tarp jų taip pat yra gyventojų, – imant vidurkį, – kurie maistui išleidžia daug kartų daugiau. Verta atkreipti dėmesį į šį klausimą, nes turime pripažinti tai, kad kiekvieną kartą, kai rengiame naują reglamentą, dėl kurio pabrangsta žemės ūkio produkcija ir sumažėja jo efektyvumas, pvz., reglamentus dėl gyvūnų gerovės, dėl kurių padidėja pašarų kiekis, reikalingas 1 kg mėsos pagaminti, ne tik darome žalą aplinkai, didindami išmetamųjų CO2 dujų kiekį, bet ir kiekviena tokio pobūdžio priemone padidiname kenčiančių badą žmonių skaičių. Galbūt kaip tik šį papildomą pašarų kiekį turime panaudoti, pvz., paukščiams, kurių trūks ant badaujančio vaiko stalo, auginti.

  Corina Creţu (S&D). – (RO) Gyventojų, kurie nepakankamai maitinasi, skaičius pasaulyje perkopė vieno milijardo ribą, todėl pablogėjo ir taip katastrofiška padėtis, kurioje vienas iš šešių asmenų kenčia badą. Deja, kaip buvo minėta anksčiau, pagrindinių pramonės valstybių lyderiai parodė, kad jų nedomina tokie svarbūs ir būtini aukščiausiojo lygio susitikimai, kaip tas, kurį labai neseniai Romoje surengė FAO. G8 valstybių narių vadovai, išskyrus Italijos ministrą pirmininką, nematė reikalo dalyvauti šiame susitikime.

Negaliu susilaikyti nepaminėjusi didžiulio ir nesąžiningo skirtumo tarp maksimalaus šios šalių grupės atstovų dėmesio lygio, kuris prilygsta 60 proc. pasaulio BVP, siekiant išsaugoti bankų sistemą ir jų abejingumo tragiškai tikrovei – badui, su kuria susiduria vis daugiau tokių pat kaip mes žmonių. Tiesą sakant, šią krizę sukėlė ne pačios skurdžiosios šalys, tačiau būtent jos daugiausia nukenčia dėl krizės.

Nuo 1970 m. pasiekėme didžiausią bado pasaulyje lygį. Kas šešios sekundės nuo bado miršta po vaiką. Deja, išsivysčiusios pasaulio šalys stengiasi nematyti tragedijos, kuri dėl savo sunkių padarinių turi poveikį mums visiems. Geriausias to pavyzdys, taip pat įspėjimas mums, yra abejingumas, rodomas žemės ūkiui pastaruosius du dešimtmečius, dėl kurio kilo dabartinė maisto krizė. Bendros oficialios pagalbos vystymuisi sumos dalis, skiriama žemės ūkiui, sumažėjo nuo 17 proc. 1980 m. iki 3,8 proc. 2006 m.

Aprūpinimas maistu yra itin rimta problema, kuriai reikia skubių sprendimų, pirmiausia atveriant rinkas ir suteikiant pagalbą besivystančių šalių ūkininkams, kad būtų galima kuo greičiau apsirūpinti maistu ir panaikinti badą.

  Esther Herranz García (PPE). – (ES) Gerb. pirmininke, norėčiau pirmiausia padėkoti M. McGuinness už šią iniciatyvą, kuri parodo, kokį svarbų vaidmenį vaidina bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) siekiant tarptautiniu mastu patenkinti maisto atsargų poreikį.

Dabar, kai Komisija, atrodo, nori sumažinti BŽŪP naštą Bendrijos biudžetui, svarbu pabrėžti, kad nors BŽŪP ir gali nebūti prioritetu, maisto turi būti pakankamai. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo akivaizdu, kad be BŽŪP būtų labai sunku, jei ne apskritai neįmanoma, užtikrinti pakankamą maisto kiekį.

Todėl žemės ūkio negalima lyginti su kitais ekonomikos sektoriais, kurie gali klestėti laisvojoje rinkoje, nes maisto rinka nėra laisvoji rinka. Ūkininkams reikia Europos Sąjungos paramos, kad jų verslas būtų sėkmingas, o Europos Sąjungai reikia ūkininkų, kad galėtų išsaugoti žemės ūkio modelį, kurį taikant žemės ūkis gebėtų patiekti pakankamai pakankamos kokybės maisto savo vis daugiau jo reikalaujantiems piliečiams.

Todėl manau, kad turime keisti BŽŪP kryptį, o ne panaikinti ją. Norint tai padaryti, turi būti užtikrinama tiesioginė pagalba ūkininkams ir atkuriama žemės ūkio rinkų valdymo politika siekiant garantuoti kainų stabilumą, kuris būtų naudingas ne tik ūkininkams, bet ir vartotojams bei trečiosioms šalims.

Siekiant paskatinti subalansuotus įvairių maisto tiekimo grandinės dalyvių santykius, išvengti piktnaudžiavimo ir skatinti sąžiningiau paskirstyti prekybos maržas, turėtų būti nustatyta gerosios patirties sistema.

Be to, reikalinga Europos vartotojų informavimo politika, kuri išryškintų Bendrijos gamintojų pastangas atitikti Europos Sąjungos reglamentus aplinkos, aprūpinimo maistu ir gyvūnų gerovės srityse, nes Bendrijos gamintojai turi konkuruoti su importu iš trečiųjų šalių, kuriose taikomi daug žemesnio lygio standartai.

Trečiųjų šalių gamintojai yra labiau linkę eksportuoti į Europos Sąjungą, negu aprūpinti savo šalių rinkas, nes pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitarimus toks eksportas pelningesnis.

  Michèle Striffler (PPE). – (FR) Gerb. pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, anksčiau buvo pasakyta, kad kas penkios sekundės kur nors pasaulyje nuo bado ir skurdo miršta po vaiką ir yra apskaičiuota, kad daugiau nei milijardas gyventojų nukenčia dėl prastos mitybos.

Todėl pasaulio aprūpinimo maistu klausimas tampa itin skubiai spręstinas ir turi būti Europos ir tarptautinės politinės darbotvarkės pradžioje. Reikia stengtis, kad Europos politika būtų nuoseklesnė, jei norime užtikrinti, kad būtų pasiektas Tūkstantmečio vystymosi tikslas.

1 mlrd. EUR maisto priemonė yra reikalingas pirmas žingsnis, tačiau būtina, kad įgyvendinimo priemonės būtų orientuotos į smulkius ir vidutinius šeimos ūkius bei javų ūkius, visų pirma vadovaujamus moterų, ir į neturtingus gyventojus, nes jie labiausiai nukenčia dėl maisto krizės.

Tvarus žemės ūkis turi būti prioritetine sritimi. Turi būti ištirti pažangūs finansavimo mechanizmai, pvz., finansinių operacijų mokestis, kuris būtų taikomas prisitaikymui prie klimato kaitos ir kuriuo taip pat galėtų naudotis labiausiai pažeidžiamų šalių smulkūs ūkininkai.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Gerb. pirmininke, ponios ir ponai, po Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo aprūpinimo maistu klausimu norėčiau išreikšti nusivylimą jo ribotu socialiniu, informaciniu ir politiniu poveikiu. Visų pirma esu nusivylusi, kad nepavyko pasiekti jokio susitarimo dėl 44 mlrd. USD paketo, kuris buvo numatytas siekiant padėti neturtingiausiems ūkininkams, ir liūdna, kad viskas toliau bus taip, kaip anksčiau.

Kalbėdami apie aprūpinimą maistu, žemės ūkį ir vystymąsi dažnai pamirštame vandens trūkumą, kuris dabar yra didelė problema, o ateityje bus dar didesnė. Dabartinėmis ekonomikos ir aplinkos krizės sąlygomis mums labiau nei kada nors anksčiau reikia, kad išsivysčiusios šalys įsipareigotų aukščiausiu lygiu sukurti naują tarptautinių diskusijų forumą siekiant konsoliduoti vandenį kaip viešąją gėrybę, pasidalyti technologijomis ir kurti veiksmingas, tvarias ir ekonomiškai gyvybingas vandens išteklių valdymo sistemas.

Jeigu nesirūpinsime savo vandens ištekliais, mums niekada nepavyks įveikti bado.

  Chris Davies (ALDE). – Gerb. pirmininke, XVIII amžiuje Anglijoje Thomas Malthus numatė, kad gyventojų skaičiaus didėjimas viršys maisto atsargas. Dabar jo idėją įvairiais būdais bandoma paneigti, nes būta nemažai žemės ūkio revoliucijų, kurios pakeitė mūsų visuomenę. Tačiau jo žodžiai iš dalies teisingi, nes per daugelio mūsų gyvenimą pasaulio gyventojų skaičius patrigubėjo – visiškai neįtikėtinai patrigubėjo – ir daugybėje pasaulio dalių jis viršijo mūsų maisto atsargas. Jeigu norime užkirsti kelią badui ir kontroliuoti gyventojų skaičiaus didėjimą, mums reikia daryti daugiau, o tai padaryti galima užtikrinant, kad moterys visur turėtų teisę reguliuoti savo vaisingumą. Be to, turime išsaugoti vaikų gyvybes. Geriausias būdas sumažinti gyventojų skaičiaus didėjimą – išsaugoti paauglių gyvybes, kad gyventojai nejaustų poreikio turėti didesnes šeimas.

Čia, Vakarų pasaulyje, esame įpratę valgyti mėsą, o tai yra didelis išteklių eikvojimas. Viskas, ką galiu pasakyti – ir, gerb. pirmininke,  matau, kad man skirtas laikas baigiasi, – kaip žmogus, prieš 20 metų nustojęs valgyti mėsą, yra tai, kad jeigu norime išsaugoti pasaulį ir užkirsti kelią badui, valgykime tai, kas žalia, o ne kas raudona.

  Peter Jahr (PPE). - (DE) Gerb. pirmininke, turėti pakankamai maisto yra žmogaus teisė, todėl badas yra nusikaltimas žmogiškumui. Be to, manau, jog žmonių rasė turi pakankamai techninių ir mokslinių žinių, kad galėtų užtikrinti, kad niekas pasaulyje nekentėtų bado. Žinoma, norint, kad pasaulyje neliktų bado, taip pat reikia pinigų. Tačiau tai nėra vien pinigų klausimas. Prieš tai mums taip pat reikia įvykdyti kai kuriuos reikalavimus. Pirma, sukurti stabilią demokratinę struktūrą besivystančiose šalyse, antra, kovoti su korupcija, trečia, besivystančiose šalyse įdiegti tinkamą žemės ūkio sistemą ir tik tada investuoti į žemės ūkį. Dažnai per mažai kalbama apie tris pirmuosius klausimus. Be to, labai daug lėšų dingsta šiose šalyse, patenka ne į tas rankas ir naudojama korupcinei veiklai.

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Gerb. pirmininke, norėčiau išsamiau išdėstyti tai, ką prieš dvi dienas kalbėjau apie katastrofišką maisto krizę, į kurią visų pirma buvo įstumta Afrika, ir aiškiai nepakankamą daugumos pramoninių šalių ir kylančios ekonomikos šalių paramą sprendžiant pasaulio aprūpinimo maistu problemą.

Per diskusijas Romoje vykusiame FAO aukščiausiojo lygio susitikime kelios NVO apkaltino maisto tarptautinio verslo įmones bandymu užgrobti tūkstančius hektarų labai derlingos žemės, priklausančios besivystančio pasaulio smulkiesiems ūkininkams. Taip jau buvo įsigyta daugiau nei 40 000 hektarų nuo Etiopijos iki Indonezijos.

Jos taip pat pasmerkė daugelio turtingų šalių polinkį, užuot Afrikoje skatinus darnų agroekologijos vystymąsi, naudoti chemines trąšas ir naujas technologijas. Jos griežtai kritikavo agrochemines bendroves, genetiškai modifikuotų organizmų naudojimą ir biomasės kuro gamybos didinimą, taip darant žalą javų auginimui.

Raginu Europos Sąjungą skubos tvarka investuoti į pasaulinės partnerystės projekto, kuriuo būtų sudarytos galimybės geriau koordinuoti kovos su badu veiksmus, įgyvendinimą. Man atrodo, kad neabejotinai geriausia išeitis būtų natūrinis žemės ūkis.

  Elisabeth Köstinger (PPE). – (DE) Gerb. pirmininke, ilgalaikis aprūpinimas maistu yra vienas iš bendrosios žemės ūkio politikos uždavinių. Atsižvelgdami į maisto trūkumą, visų pirma turime pabrėžti, kokia svarbi yra stipri BŽŪP, kuri ateityje vaidins itin svarbų vaidmenį įveikiant pasaulinio masto sunkumus.

Tai reiškia, kad reikalingas atitinkamas ilgalaikis BŽŪP finansavimas. BŽŪP yra svarbi ES maisto ir saugumo politikos dalis, o po 2013 m. ji vaidins svarbų vaidmenį plėtros politikoje ir išorės aprūpinimo maistu politikoje. Todėl puikiai veikiančios ekosistemos, derlinga dirva, stabilūs vandens ištekliai ir tolesnis kaimo ekonomikos įvairinimas yra didžiausi prioritetai. Tarptautinis bendradarbiavimas ir solidarumas kartu su subalansuotais prekybos susitarimais, kurie, užuot kenkę, skatina aprūpinimą maistu, yra svarbiausias pasaulinės aprūpinimo maistu aspektas ir būtent šiuo aspektu stipri BŽŪP gali svariai prisidėti.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Visų pirma, rizikuodama pakartoti D. Stoyanovo jau minėtą mintį, apgailestauju, kad daugelyje Europos šalių esama tiek daug nedirbamos žemės, nors kalbame apie badą pasaulyje.

Antra, kadangi pasiūlyme dėl rezoliucijos sprendžiamas šis klausimas, esu patenkinta, kad Komisijos narys paminėjo šią temą, tačiau noriu atkreipti dėmesį į pavojų, kurį kelia labai madingas apsirūpinimo maistu tikslas. Šis tikslas, reiškiantis ne tą patį, ką aprūpinimas maistu, dabartinėmis sąlygomis galėtų turėti nepageidaujamą poveikį, nes klimato kaita kiekvieną regioną veikia skirtingai. Dėl šios padėties kaip niekada svarbi tampa prekyba, o ne platūs kiekvienos šalies užmojai pasigaminti viską, ką jos gyventojai nori valgyti.

  Marian Harkin, autorius. – Gerb. pirmininke, tiesiog norėčiau pareikšti pastabas dviem klausimais, kurie buvo iškelti diskusijoje. Pirma, dėl bado ir klimato kaitos sąsajos. Kaip Romoje pasakė Ban Ki-moon, tuo laiku, kai didėja pasaulio gyventojų skaičius ir keičiasi pasaulio klimatas, 2050 m. mums reikės pagaminti 70 proc. daugiau maisto, tačiau orai tampa pavojingesni ir sunkiau nuspėjami. Taigi, bet kokios pozityvios pastangos, kurias dedame dėl klimato kaitos, turės teigiamą poveikį maisto gamybai.

Kitas dar kartą keliamas klausimas yra labai lengvas pasirinkimas – peikti BŽŪP, tartum BŽŪP būtų atsakinga už visas besivystančio pasaulio bėdas. BŽŪP nėra tobula, tačiau ji buvo reformuota. Jeigu norime, kad mūsų ūkininkai toliau gamintų ir Europoje užtikrintų aprūpinimą maistu, negalime reguliavimu ir paramos panaikinimu, kalbant tiesiogine prasme, priversti jų pasitraukti iš verslo.

Pvz., ar kas nors darė paskutinės ES cukraus pramonės reformos tyrimą, kad išsiaiškintų, ar ES cukraus pramonės sunaikinimas buvo naudingas tiems, kurie gyvena trečiojo pasaulio šalyse, ar tik cukraus magnatams ir žemvaldžiams, kai tuo pat metu smulkūs cukraus žaliavos augintojai buvo palikti skursti? Jokiu būdu nenoriu sumenkinti pasaulinio bado problemos, tačiau mums reikia užtikrinti, kad pateiktume tokius problemos sprendimus, kurie iš tikrųjų ją sumažintų.

  Sari Essayah (PPE). – (FI) Gerb. pirmininke, puiku, kad tą pačią dieną, kai svarstome rezoliuciją dėl Kopenhagos klimato kaitos konferencijos, pateikti svarstyti aprūpinimo maistu klausimai ir bado problema, nes šie dalykai yra labai glaudžiai susiję.

Kai kurie Parlamento nariai jau minėjo problemą, susijusią su tuo, kad vykdydami klimato pat iš dalies sukėlėme ir daugiau problemų. Pvz., nustatėme nerealius biokuro tikslus, todėl susidarė tokia padėtis, kad iš besivystančių šalių buvo perkama žemė biokuro žaliavai auginti. Taigi, žemė paimama iš pačių neturtingiausių gyventojų, kurie galėtų ją naudoti ūkininkavimui ir savo žemės ūkio produkcijos gamybai.

Panašių iškraipymų buvo ir žemės ūkio politikoje. Dėl šių iškraipymų perprodukcija eksportuojama į besivystančias šalis ir taip trukdoma jose vystyti žemės ūkį. Itin svarbu nepamiršti vienos tiesos – šiandien pasaulyje turime daugiau nei pakankamai maisto, tačiau tiesiog nėra noro juo pasidalyti.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). - (PL) Gerb. pirmininke, paskutiniame FAO aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavusios šalys nesugebėjo pateikti jokių dalykiškų pasiūlymų. Bendros strategijos neturėjimas tarptautiniu lygiu kelia susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į nuolat didėjantį pasaulio gyventojų skaičių, kuris 2050 m. turi pasiekti 9 mlrd.

Visi puikiai prisimename 2007 m. maisto krizės padarinius, kai dėl staigaus pagrindinių žemės ūkio produktų kainų šuolio milijonai viso pasaulio gyventojų susidūrė su maisto stoka. Manau, kad iš krizės turėtume pasimokyti. Turime nutraukti veiksmus, kuriais siekiama riboti žemės ūkio produkcijos gamybą ir kurie, keista sakyti, pastaraisiais metais yra tokie populiarūs mūsų ES.

Manau, kad, įvertinus pasaulines maisto produktų rinkos tendencijas, bet koks bandymas riboti BŽŪP yra neprotingas žingsnis, dėl kurio artimiausioje ateityje kils grėsmė mūsų žemyno aprūpinimui maistu. Turėtume padėti besivystančioms šalims sukurti žemės ūkio politiką, kuri joms sudarytų sąlygas užtikrinti aprūpinimą maistu savo piliečiams.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Gerb. pirmininke, aš taip pat apgailestauju, kad nė vienas iš G8 valstybių vadovų nedalyvavo Romoje, išskyrus Komisijos Pirmininką J. M. Barroso, todėl ir tai, be abejo, sudaro įspūdį, kad tai buvo aukščiausiojo lygio susitikimas, kuris beveik nieko naujo nedavė. Manau, kad skaitant galutinę deklaracija tai taip pat yra akivaizdu. Kita vertus, manau, kad taip pat labai svarbu, kad mums pavyktų išlaikyti aprūpinimo maistu klausimą politinėje darbotvarkėje, kad keleto aukščiausiojo lygio susitikimų, kuriuos buvome numatę 2009 m., rezultatas tikrai būtų buvęs toks, kad jis dabar būtų tarptautinės darbotvarkės pradžioje, ir kad kai pasaulio lyderiai vėliau susitiks, tarkime, Pitsburge vyksiančiame G20 susitikime, įvyktų derybos dėl vystomojo bendradarbiavimo ir plėtros politikos. Taigi, iš esmės tai yra labai pozityvus dalykas.

Kadangi dalyvavau Romoje, turiu pasakyti, kad, be galutinės deklaracijos, kuri, turiu pripažinti, kelia šiokį tokį nusivylimą, susitikime vyko labai puikios diskusijos, taip pat jame buvo labai gerai dalyvaujama, todėl iš jo kažkas gali išeiti. Pvz., vyko visa diskusija dėl derlingos žemės pardavimo besivystančiose šalyse ir šalyse, kurios neturi dirbamos žemės. Jos pirkimas savaime yra labai įdomi diskusijos tema, taip pat manau, kad ji yra viena iš tų, kuria mes galime pasiekti bendrą supratimą.

Kitas dalykas, kurį noriu pasakyti, yra tas, kad, kaip jau sakė keletas Parlamento narių, BŽŪP, be abejo, nėra ideali. Šiame pasaulyje nėra nieko idealaus, tačiau kai pasižiūrime į bendrosios žemės ūkio politikos poveikį besivystančiam pasauliui, manau, galime tvirtinti, kad iškraipymo poveikio besivystančioms šalims atžvilgiu iki šiol tai yra mažiausiai žalinga sistema iš didžiulio prekybos bloko. PPO pripažino, kad dauguma, jei ne visos, mūsų subsidijos yra prekybos neiškraipančios subsidijos, nes jomis remiamos žemės ūkio pajamos, o ne žemės ūkio produktų kainos.

Aš taip pat šiek tiek esu, kaip čia pasakius, nusivylęs, kad mes visą laiką priekaištaujame sau. Europa taip pat nėra ideali, tačiau manau, kad, pvz., su maisto priemone žengiame didelį žingsnį į priekį. Pagal ją numatomas 1 mlrd. EUR per dvejus metus, taip pat kalbama ne apie maisto tiekimo palaikymą, o daugiausia dėmesio skiriama sėklų tiekimui ir kt., palaikant besivystančio pasaulio smulkiuosius žemės ūkio produkcijos gamintojus. Manau, kad tai iš tiesių yra naujovė. Ją taip pat pripažino, pvz., Pasaulio bankas, kuris perima šį mechanizmą. Taigi, neturėtume visą laiką priekaištauti sau. Be kita ko, ši priemonė buvo mano pirmtako naujovė. Yra vienas dalykas, dėl kurio nesutinku su juo, – dėl to, kas buvo pasakytas apie poną, kuris tuo tarpu išėjo, t. y. P. Le Hyaricą. Mano pirmtakas buvo ne socialistas, o komunistas, todėl, manau, turėtumėte pasižiūrėti į jo politinę frakciją – jis yra komunistas, galbūt tuo gali būti paaiškinamas jo samprotavimas.

Be to, ką minėjau, L’Akviloje prisiėmėme atsakomybę, kaip Europos Komisija, ir pažadėjome 4 mlrd. USD, kurie sudaro apytikriai 20 proc. maisto paketo ir paramos paketo, dėl kurio buvo susitarta L’Akviloje. Tai padarę, iki šiol esame didžiausi donorai, davę pažadus L’Akviloje, ir ketiname šiuos pažadus tesėti. Be to, ketiname įsipareigoti šią sumą ir kuo greičiau sumokėti.

Baigdama pasakysiu keletą žodžių apie naują ES žemės ūkio ir aprūpinimo maistu politiką, nes 2010 m. Komisijos darbo programoje yra numatyta pateikti Tarybai ir Parlamentui komunikatą dėl atnaujintos Europos Sąjungos žemės ūkio ir aprūpinimo maistu politikos. Šiame dokumente bus apžvelgtos dabartinės problemos, turinčios poveikį žemės ūkiui ir aprūpinimui maistu, pvz., klimato kaitos keliamos problemos, didesnis dėmesys mitybai ir maisto kokybei, saugos tinklai ir socialinės apsaugos politika, biokuro gamybos poveikis maisto gamybai arba naujų technologijų ir biotechnologijų naudojimas ir poveikis, daugiau raginimų laikytis teisėmis grindžiamų požiūrių, plataus masto žemės įsigijimas ir kt.

Pirmiausia komunikatu bus siekiama atnaujinti ES įsipareigojimą padėti besivystančioms šalims siekti pažangos savo žemės ūkio gamybos srityje. Jis išlieka itin svarbus, ypač atsižvelgiant į didėjančią maisto paklausą dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus ir kintančių mitybos įpročių bei uždavinių ir grėsmių, kuriuos klimato kaita kelia tvariai žemės ūkio gamybai. Antra, juo bus siekiama pradėti svarstymus, kaip ES galėtų geriausiai išnaudoti savo patirtį ir praktinę patirtį, siekdama palaikyti regioninės politikos ir strateginių sistemų atsiradimą žemės ūkio ir aprūpinimo maistu srityse. Trečia, juo bus siekiama suteikti pagrindą visos ES požiūriui siekiant suderinti esamas ECMS politikos sistemas, kai bus prisiimti įsipareigojimai, nustatyti L’Akvilos veiksmų darbotvarkėje. Ketvirta, juo bus siekiama pasiūlyti būdus, kaip ES galėtų prisidėti prie proceso paspartinimo siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir ypač Tūkstantmečio vystymosi tikslo Nr. 1, atsižvelgiant į artėjančią Tūkstantmečio vystymosi tikslų peržiūrą, vyksiančią 2010 m. rugsėjo mėn. Niujorke. Penkta, juo bus siekiama užtikrinti geresnę ES poziciją dabartinių tendencijų pasaulinėje žemės ūkio produktų gamybos valdymo sistemoje atžvilgiu ir galiausiai spręsti problemas, kurioms aprūpinimo maistu darbotvarkėje neseniai buvo suteiktas didelis prioritetas.

Viešos konsultacijos dėl svarstomų klausimų dokumento buvo pradėtos lapkričio 16 d. ir bus baigtos sausio mėn. pradžioje. Taigi, pasikonsultuosime su visomis suinteresuotosiomis šalimis ir paskui pateiksime oficialų Europos Komisijos komunikatą.

  Pirmininkas. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienį.

(1) Žr. protokolą.