Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2009 m. lapkričio 26 d. - Strasbūras

9. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: 2009 m. plėtros strategijos dokumentas, susijęs su Vakarų Balkanų šalimis, Islandija ir Turkija (B7-0185/2009)

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Norėjau visų pirma atkreipti dėmesį į Gabriele Albertini pastangų kokybę rengiant pasiūlymo projektą. Taip pat norėjau pasakyti, kad balsavau už šį pasiūlymą, atsižvelgiant į tai, kad plėtra yra svarbus ES politinės valios ženklas. Taip pat noriu pasakyti, kad balsavau skirtingai nei mano frakcija keliais klausimais, iš esmės susijusiais su Kosovu, nes aš laikausi skirtingo požiūrio dėl Kosovo nei dauguma Europos šalių. Dėl to balsavau skirtingai dėl 19 straipsnio 17 pakeitimo, 22 pakeitimo, 24 pakeitimo ir taip pat po 4 nurodomosios dalies dėl 10 dalies.

Vis dar manau, kad plėtra yra labai svarbi, tačiau taip pat manau, kad reikia atsižvelgti į penkių valstybių narių nurodytus skirtumus.

  María Muñiz De Urquiza (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, Ispanijos socialistų delegacijos balsavimas dėl Kosovo remia Kosovo vienašališko pasiskelbimo nepriklausoma valstybe tarptautinį nepripažinimą.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Aš balsavau prieš rezoliuciją dėl plėtros strategijos, nes joje daug gražių žodžių apie Turkijos pažangą, kurią ji pasiekė pagal Kopenhagos kriterijus. Nematau jokio šios pažangos ženklo. Kolegos nariai, supraskite kartą ir visiems laikams, kad Turkija yra šalis, kuri mažiau nei prieš šimtą metų vykdė prie jos sienų esančių žmonių ir neseniai nuo priklausymo Turkijai išsivadavusių žmonių genocidą. Šiandien Turkija vis dar vykdo genocidą ir jos gyventojai bei politikai didžiuojasi šiais jų valstybės atliekamais veiksmais. Prieš dvidešimt metų Turkija rėmė teroristų organizacijas ir eksportavo terorizmą. Ji ir toliau puoselėja artimus ryšius su teroristų organizacijomis net šiandien. Jeigu norime Europos Sąjungoje turėti šalį, kuri vis dar didžiuojasi genocidu ir remia terorizmą, tuomet pirmyn, priimkime ją. Tačiau aš tam neabejotinai prieštarauju.

PIRMININKAVO: R. WIELAND
Pirmininko pavaduotojas

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, balsavau už šį pranešimą, tačiau norėčiau iškelti vieną svarbų su pranešimu susijusį klausimą.

Mano nuomone, mes Europos Parlamente ir Europos Sąjungoje turime užtikrinti, kad visos narystės Europos Sąjungoje siekiančios šalys įrodytų, kad jos laikosi Kopenhagos kriterijų. Labai svarbu užtikrinti, kad žmogaus teisės, demokratija, nuomonės laisvė teisinės valstybės principas galėtų būti įgyvendinti.

Šiandien mes taip pat balsavome dėl moterų teisių ir kad moterys turėtų teisę į gyvenimą, kuriame jos nepatirtų smurto. Manau, kad šiuo atveju labai svarbu užtikrinti, kad moterų ir vaikų teisės būtų įgyvendintos kiekvienoje šalyje, kuri nori įstoti į Europos Sąjungą.

Atsižvelgiant į visa tai, aš iš esmės kalbu apie Turkiją. Turkija turi įgyvendinti greitas reformas ir pokyčius, jeigu nori būti pasirengusi stoti į Europos Sąjungą, nors aš pats nesutinku su nuomone, kad tai įvyks, kol gyvi būsim. Nepaisant to, svarbiausia, kad mes Europos Sąjungoje laikytumėmės sutartų taisyklių, Kopenhagos kriterijų.

  Martin Kastler (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, aš taip pat balsavau prieš, nes manau, kad Turkija visų pirma turi atitikti visus kriterijus, prieš mums padarant tokį teigiamą pareiškimą čia. Visų pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į Kipro ir Turkijos ginčą dėl sienų, kuris šiais metais dar neišspręstas, ir neteisėtą Kipro okupaciją, kuri dar nesibaigė. Tačiau nenorėjau balsuoti prieš kitas šalis kandidates. Ypač norėčiau padaryti išimtį Balkanų valstybių atžvilgiu, kurias norėčiau pasveikinti šiuose rūmuose kuo greičiau.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Smurto prieš moteris panaikinimas (B7-0139/2009)

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Pone pirmininke, susilaikiau balsuojant dėl šios rezoliucijos, nors klausimas yra svarbus, netgi labai svarbus. Tačiau nematau prasmės, kodėl klausimas dėl kovos su smurtu prieš moteris turėtų būti sprendžiamas kartu su moters reprodukcinio pasirinkimo klausimu. Diskutuojant šiuo klausimu vakar kai kurie kalbėtojai šnekėjo nesąmones. J. Senyszyn kaltino Katalikų bažnyčią moterų priespauda.

Sunku būtų pasakyti kažką absurdiškesnio. Lenkijoje nėra garbės dvikovų, mergaičių apipjaustymas nėra įprasta praktika, nėra atrankinių abortų, nėra jokių laikinų santuokų, o žmonės neapmėtomi akmenimis už tariamą arba faktinę neištikimybę. Moterys pagal įstatymą nėra diskriminuojamos, o bet koks smurtavimas prieš moterį yra visuotinai smerkiamas tiek piliečių, tiek Katalikų bažnyčios. Laimei, tokios rūšies kraštutiniai pareiškimai nerado atgarsio rezoliucijoje, dėl to aš tik susilaikiau.

  Tiziano Motti (PPE). – (IT) Pone pirmininke, aš balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl smurto prieš moteris panaikinimo. Savo balsą už skiriu beveik septyniems milijonams Italijos moterų, kurios kiekvienais metais patiria vyrų smurtą. Žinoma, aš jį taip pat skiriu visoms Europos moterims, kurios atsiduria tokioje pat padėtyje.

Kartais mes pasiduodame pagundai manyti, kad šis reiškinys vyksta mūsų visuomenės pakraštyje, kai faktiškai smurtas prieš moteris patiriamas visų pirma namuose. Vadinasi, tai yra reiškinys, kuris turi mums tiesioginį poveikį.

Vyresnio amžiaus moterims sunkiau save apsaugoti. Dėl to mes neturime jų pamiršti, nes smurtas yra ne tik fizinis; jis taip pat – kultūrinis. Jis taip pat gali reikšti asmens judėjimo laisvės atėmimą.

Be to, prieš sulaukdamos pilnametystės, moterys būna jaunos mergaitės, o smurtas prieš jauną mergaitę užkirs jai kelią džiaugtis visu likusiu gyvenimu.

Dėl to tikiuosi, kad nuo šiol Parlamentas imsis konkrečių priemonių siekdamas užtikrinti, kad visa tai neliktų vien tik geru ketinimu.

  Lena Ek (ALDE). – (SV) Pone pirmininke, smurtas prieš moteris yra visoje Europoje ir, iš tikrųjų, visame pasaulyje paplitusi problema. Vien tik Švedijoje, kurioje yra devyni milijonai gyventojų, 380 moterų kasdien patiria blogą elgesį. Penktadalis visų moterų patiria smurtą, o 45 proc. visų moterų nuo 16 iki 64 metų, kuriuo nors metu savo gyvenime yra patyrusios smurtą. Tai visiškai pasibaisėtina. Smurto patyrimas namuose yra baisus asmenybės vientisumo pažeidimas. Vyrams ir moterims turėtų būti suteikiamos vienodos galimybės į fizinį vientisumą.

Visame mūsų žemyne patiriamas smurtas patvirtina, kad lygiateisiškumo skatinimo Europoje laukia dar ilgas kelias. ES negali toliau ignoruoti šių faktų. Dėl to palankiai vertinu rezoliuciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo ir raginu naujos sudėties Komisiją ir Tarybą taip pat prisiimti savo dalį atsakomybės šiuo klausimu. Ketinu užtikrinti, kad Komisija būtų priversta pateikti pasiūlymą, kad padėtis, susijusi su smurtu prieš moteris, pagerėtų.

  Anna Maria Corazza Bildt (PPE). – Pone pirmininke, iš visos širdies balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad turime prisijungti prie visų frakcijų jėgų siekdami bendro tikslo – pasmerkti visas smurto prieš moteris formas, didinti žinomumą apie jas ir kovoti su jomis.

Ypač jaudinuosi dėl moterų, esančių konfliktinėse zonose, nes teikiau pagalbą, patyriau ir išgyvenau visą konfliktą Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat iš dalies kartu su Raudonuoju kryžiumi Darfūre. Manau, kad dabar turime fantastišką priemonę, t. y. Stokholmo programą, kuri suteikia galimybę pereiti nuo žodžių prie veiksmų. Norėčiau padėkoti Tarybai pirmininkaujančiai Švedijai už tai, kad ji įtraukė įgaliojimus ir kovą su smurtu prieš moteris į Stokholmo programą. Aš iš tikrųjų dirbsiu, kad kova su smurtu prieš moteris būtų prioritetinis klausimas įgyvendinant Stokholmo programą.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau pažymėti, kad smurto prieš moteris klausimas yra labai svarbus, ir man labai malonu, kad Europos Parlamentas ėmėsi spręsti šią problemą. Ypač verta atkreipti dėmesį į agresyvius ir žiaurius seksualiai motyvuotus nusikaltimus, kurie padaromi prieš moteris, tačiau kai kuriose Europos šalyse tokie nusikaltimai ne visada sulaukia tinkamos teisingumo sistemos reakcijos. Tokiose bylose teismų skiriamos bausmės dažnai yra labai švelnios, o tai kai kuriais atvejais atima moterims motyvaciją pranešti teisėsaugos institucijoms apie prieš jas padarytus žiaurius nusikaltimus. Tai priveda prie latentinės nusikaltimų statistikos. Dėl to žiauriausiems ir sunkiausiems nusikaltimams prieš moteris, kuriuose naudojamas smurtas ir kurie yra seksualiai motyvuoti, turime skirti didesnį dėmesį siekiant suvienodinti bausmių skyrimą, suteikti saugumo jausmą, tam tikrą teisingumo ir moralinio pasitenkinimo jausmą moterims, su kuriomis buvo taip žiauriai pasielgta.

Norėčiau pažymėti, kad negalėjau balsuoti už galutinį rezoliucijos tekstą dėl jo ideologinio ir radikalaus požiūrio abortų klausimu, tai požiūris, kuris prieštarauja krikščioniškosioms vertybėms.

  Janusz Wojciechowski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau pateikti paaiškinimą dėl balsavimo kovos su rūkymu klausimu, jeigu galima, Labai trumpas paaiškinimas.

  Pirmininkas. – Pone J. Wojciechowski, taisyklėse nustatyta, kad turime nagrinėti vieną klausimą po kito. Mes ką tik diskutavome smurto panaikinimo prieš moteris klausimu ir dabar pereisime prie piratavimo prie Somalio krantų klausimo. Vienu metu vienas klausimas!

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Piratavimo prie Somalio krantų problemos politinis sprendimas (RC-B7-0158/2009)

  Louis Bontes (NI). – (NL) Nyderlandų laisvės partija (PVV) balsavo prieš pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Somalio ir norėčiau paaiškinti kodėl.

PVV laikosi nuomonės, kad laivų stebėsena prie Somalio krantų nėra ES užduotis; tai akivaizdi NATO užduotis. Europa neturi armijos, taip pat neturi jokio reikalo būti tenai. Akivaizdu, kad tai NATO darbas.

PVV taip pat laikosi nuomonės, kad prekeivių laivuose turi būti jūrų pėstininkų, kad būtų galima atremti tiesioginius piratų išpuolius. Dar kartą pakartojant, piratavimas aplink Somalį turi būti sustabdytas, tačiau ne tokiu būdu.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Aplinka be dūmų (B7-0164/2009)

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Tarybos rekomendacijos dėl aplinkos be dūmų tikslas – suteikti pagalbą valstybių narių pastangoms veiksmingiau apsaugoti žmones nuo tabako dūmų. Tai atitinka tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš PSO tabako pagrindų kontrolės konvencijos.

Pritariu rekomendacijai. Rūkymas toliau išlieka dažniausia ankstyvos mirties priežastis. Šios ligos apima širdies ir kraujagyslių ligas, vėžį, chroniškas kvėpavimo takų ligas ir šiek tiek rečiau sumažėjusį jaunų moterų ir vyrų vaisingumą.

Esant demografinei krizei ir kuriant naujus brangius vaisingumo metodus turėtume daugiau dėmesio kreipti į informuotumo didinimą. Pradėti reikia šeimoje siekiant apsaugoti mūsų vaikus nuo neigiamų rūkymo pasekmių.

Baigdama norėčiau pateikti svarbų prašymą, kad nuolatinė stebėsena apimtų atsakus į tabako pramonės veiksmus, kuriais siekiama taikyti prieš rūkymą nukreiptas priemones.

  Axel Voss (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau aptarti du aspektus dėl aplinkos be dūmų. Pirma, balsavau už tai, kad valstybėms narėms būtų suteikti įgaliojimai šioje srityje, viena vertus, dėl subsidiarumo koncepcijos, o kita vertus, dėl to, kad mes neturime jokių įgaliojimų. Nors aš labai palankiai vertinu aplinką be dūmų, manau, kad šiuo atveju turėtume veikti pagal taisykles.

Antras aspektas – mane erzina tai, kad Europos Sąjunga subsidijuoja tabako auginimą. Tai bus palaipsniui panaikinta ir aš už tai taip pat balsavau, nes negaliu to susieti su kita idėja – visiškai uždrausti rūkymą. Dėl to, mes turime būti nuoseklūs. Jeigu norime kovoti su rūkymu, tuomet neturėtume subsidijuoti tabako auginimo.

  Anja Weisgerber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Vokietijos konservatorių frakcija (CSU) norėtų matyti aiškias praktines taisykles dėl nerūkančių asmenų apsaugos, kurios būtų nustatytos visoje Europoje. Tačiau, mano nuomone, „visoje Europoje“ tai nebūtinai reiškia „visose Europos šalyse“. Dauguma valstybių narių jau nustatė nerūkančių asmenų apsaugos taisykles, o kitos planuoja nustatyti šios rūšies taisykles.

Nemanau, – kaip ir dauguma Europos Parlamento narių ir tai labai malonu, – kad mes Briuselyje turime nustatyti nerūkančių asmenų apsaugos taisykles arba kad tai galėtume daryti veiksmingiau. Europos Sąjunga šioje srityje neturi įgaliojimų. Mes atsakingi tik už sveikatą ir darbo saugą. Būtent čia glūdi problema, nes, mano manymu, svarbiausias klausimas – vaikų ir jaunimo apsauga ir šiai grupei, kuriai reikalinga ypatinga apsauga, nebus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja tik sveikatos ir darbo saugos klausimus.

Dėl to valstybės narės turi imtis veiksmų šioje srityje. Aš balsavau už ir man malonu, kad šis pakeitimas buvo priimtas.

  Marian Harkin (ALDE). – Pone pirmininke, esu kilusi iš šalies, kuri priėmė draudimą rūkyti darbo vietoje. Iš tikrųjų tuo metu buvau Airijos parlamento narė ir visiškai pritariau draudimui.

Tačiau čia – Europos Parlamente, kuriame turime atsižvelgti į subsidiarumo principą – mūsų padėtis šiek tiek skiriasi. Kadangi iš tikrųjų gali kilti klausimas dėl darbuotojų sveikatos apsaugos, – mes jau priėmėme teisės aktus šioje srityje, pvz., dėl elektromagnetinės spinduliuotės poveikio, – negalime prašyti, kaip tai padarėme 7 dalyje, kad valstybės narės, kuriose jau galioja draudimai rūkyti, taikytų lygybės principą skirtingų rūšių įmonėms viešbučių ir maitinimo įstaigų sektoriuje. Vakar mes balsavome dėl valstybių narių parlamentų vaidmens ir jų įgaliojimų pasiūlytoje ES teisės aktų subsidiarumo srityje pagal naująją Lisabonos sutartį, dėl to turime būti labai atsargūs, kad balsuodami būtume nuoseklūs.

Galiausiai iš pradžių kalbėjau su savo kolega ir praleidau balsavimą dėl Europos savanoriškos veiklos metų. Noriu pareikšti, kad visiškai pritariu Parlamento pasiūlymui dėl tokių metų, kuris vykdė kampaniją, kad užtikrintų, jog 2011 m. būtų paskelbti savanoriškos veiklos metais praėjusios Parlamento kadencijos metu.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, šiek tiek jaudinuosi aiškindamas šį balsavimą, nes mano motina yra gimusi būtent čia – Strasbūro tabako gamykloje, kurioje dirbo mano senelis. Ši gamykla ką tik buvo uždaryta.

Kai tabako ir degtukų gamybos įmonė Prancūzijoje, kuri tuo metu buvo valstybinė įmonė, tapo ribotos atsakomybės įmone, jos darbuotojams buvo pasakyta, kad tai neturės jokios įtakos jų darbo vietoms. Šiandien mes taip pat galime suprasti kitų valstybinių įmonių sektorių, susiduriančių su tokiomis pat problemomis, susirūpinimą.

Faktiškai mes galime aiškiai suprasti ir pagrįsti prieš rūkymą, kuris turi žalingas pasekmes žmonių sveikatai, nukreiptas kampanijas. Tačiau, deja, Prancūzijos tabako produkcija išnyko. Tabako gamykla Strasbūre buvo uždaryta, tačiau žmonės vis dar rūko. Jie toliau rūko iš užsienio importuotą tabaką.

Dėl to aš asmeniškai remiu Europos tabako augintojams nustatytas kainas bent jau tol, kol žmonės rūko Europoje. Tegul geriau tabakas auga čia, užuot jį importavus iš kitur.

  Janusz Wojciechowski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, ačiū už suteiktą žodį. Pritariu Europos Sąjungos veiksmams, kurių ji imasi siekdama sumažinti tabako suvartojimą, tačiau nemanau, kad šie veiksmai turėtų būti pagrįsti paramos tabako gamintojams mažinimu. Taip yra dėl to, kad tabako gamyba nėra susijusi su jo vartojimu. Jeigu sumažinsime arba panaikinsime gamybą arba jeigu atsisakysime remti fermas, kuriose gaminamas tabakas, vartojimas išliks, tačiau tai bus importuoto tabako vartojimas. Kova su tabako gamintojais nėra būdas sumažinti rūkymą. Tai būtų panašiau į bandymą sumažinti alaus vartojimą tarp jaunimo pradedant kovą su apynių augintojais. Dėl to balsuodamas pritariau pozicijai, kurioje teigiama, kad tabako gamyba neturi įtakos jo vartojimui.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu užtikrinimas (RC-B7-0168/2009)

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Maisto krizė yra ne tik ekonominė ir humanitarinė problema, tačiau taip pat taikos ir saugumo pasaulyje klausimas.

Man buvo malonu paremti patvirtintą rezoliuciją, nors ir turėjau keletą pastabų dėl bado pasaulyje klausimo sprendimo. Pasaulinis aukščiausiojo lygio susitikimas dėl aprūpinimo maistu užtikrinimo nevyko jo organizatorių trokštama linkme. Nors kova su badu yra problema, turinti socialinį ir ekonominį, finansinį ir kultūrinį aspektus, susitikimo diskusijos apsiribojo tik techniniu lygiu. Net Maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius Jacques Diouf buvo nusivylęs susitikimu ir tuo, kad vakarų šalių atstovai nedalyvavo susitikime. Išsivysčiusio pasaulio atstovai nenustatė jokių konkrečių įsipareigojimų.

Negaliu padėti suprasti bado ir skurdo klausimo sprendimo kaip žiniasklaidos temos, o ne kaip konkrečios skubiai spręstinos problemos. Solidarumo pagrindas – noras prisiimti faktinę atsakomybę susitinkant su kitais, kuriems būtina pagalba.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

– Pranešimas: Marco Scurria (A7-0077/2009)

  John Stuart Agnew, Marta Andreasen, Gerard Batten, John Bufton, Derek Roland Clark, Trevor Colman, Nigel Farage, Mike Nattrass ir Nicole Sinclaire (EFD), raštu. – UKIP žavisi savanoriška veikla ir pripažįsta naudą, kurią ji gali suteikti visuomenei. Tačiau šiame pranešime savanoriška veikla akivaizdžiai politizuojama siekiant ES tikslų ir šiam politizavimui pasiekti raginama naudoti Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojų pinigus. Dėl to mes nepritariame pasiūlymui.

  David Casa (PPE), raštu. – Savanoriškos veiklos įsisąmoninimas yra svarbus šių dienų modernioje visuomenėje. Tai yra daroma laisva asmens valia ir gali turėti neįtikėtinai teigiamą poveikį daugelio žmonių gyvenimui. Dėl to Europos savanoriškos veiklos metai yra svarbi iniciatyva. Sutinku su pranešėju. Dėl šių priežasčių nusprendžiau balsuoti už pranešimą.

  Diane Dodds (NI), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą pripažindama daugumą savanorių, kurie atlieka neįkainojamą darbą, negaudami už tai pripažinimo, kurio jie nusipelno. Neskaitant jų indėlio visuomenei, už kurį jie negauna jokio piniginio atlygio, Jungtinė Karalystė būtų mažesnė vieta. Nors prieštarauju bendram Europos pilietybės principui, pripažįstu savanorių teikiamų paslaugų vertę. Dėl to pritariau šiam pasiūlymui.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už M. Scurrios pranešimą dėl Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.), palaikydama didesnę ES institucijų paramą šiam sektoriui, kuriame dalyvauja milijonai Europos piliečių ir kuris yra svarbus solidarumo ir socialinės įtraukties skatinimui. Manau, kad biudžetas ir koordinavimas Bendrijos lygmeniu turi būti padidinti, kad sujungtų Europos savanoriškos veiklos metų iniciatyvas, pvz., informavimo kampanijas ir tarptautinį keitimąsi savanoriais, dėmesį atkreipiant į idėjas ir gerąją patirtį.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pagrindinis savanoriškos veiklos apibrėžimas – veikti gera valia. Ji atliekama be užmokesčio, be to, savanoriška veikla yra kilni, laisvai suteikiama ir neribojama. Tai taip pat svarbus bet kurios visuomenės ramstis, nes tūkstančių jaunų ar senų, užsiimančių savanoriška veikla oficialiai arba ne savanorių darbas sveikatos, socialinės rūpybos, švietimo, aplinkos apsaugos arba kultūros srityje kiekvieną dieną pakeičia tūkstančių iš mūsų gyvenimą.

Šiuo atveju turėtume palankiai vertinti Europos savanoriškos veiklos metų iniciatyvą, kuri suteiks tinkamą pagarbą šiems anoniminiams savanoriams, supažindins mus su jų milžinišku darbu ir kuria bus siekiama sukurti palankesnes sąlygas jų veiklai vykdyti.

Ši idėja atitinka Demokratijos ir socialinio centro – Liaudies partijos, pirmos ir vienintelės Portugalijos partijos, kuri sprendžia savanoriškos veiklos klausimą ir teikia praktinius pasiūlymus dėl pagalbos savanoriams, suteikdama jiems orumą ir pripažinimą, kurio jie nusipelno, idėjas.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mes balsavome už šį pranešimą, nepaisant tam tikrų prieštaravimų ir nedidelių dalių, kurioms nepritariame.

Savanoriška veikla, be abejo, atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje, didindama solidarumo ir tarpusavio pagalbos vertę, prisidėdama prie socialinės integracijos ir, be kita ko, padėdama įveikti diskriminaciją.

Pranešime aptariami pagrindiniai aspektai, pvz., socialinė parama savanoriui, atkreipiant dėmesį į tokius klausimus kaip sveikata, saugumas ir mokymai, taip pat apmokamo darbo ir savanoriškos veiklos atskyrimas.

Nepaisant to, manome, kad būtina užtikrinti, jog savanoriška veikla nepakeistų valstybių narių veiklos, ir kad ji neturi būti naudojama kaip priemonė, kuria būtų patenkinami poreikiai, kurie yra socialinių paslaugų teikėjų atsakomybės sritis. Mes pripažįstame poreikį skatinti ne pelno organizacijų veiklą, teikiant veiksmingą ir pakankamą paramą. Tokiomis organizacijomis yra bendradarbiavimo grupės, kolektyvinės ir vietos bendruomenės, vietos gyventojų asociacijos, sporto, laisvalaikio, kultūros, jaunimo organizacijos ir tos, kurių tikslinė grupė yra vaikai.

Taip pat turime pabrėžti, kad savanoriškas darbas lygiai taip pat priklauso nuo darbuotojų turimo laisvo laiko ir kad jis nesuderinamas su išnaudojimu, nereguliariomis darbo valandomis arba viršvalandžiais, mažu darbo užmokesčiu ir nesaugia darbo vieta.

  Seán Kelly (PPE), raštu. – Su dideliu malonumu balsavau už tai, kad 2011 m. būtų paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais. Tai didelė garbė daugumai savanoriškų organizacijų visose ES valstybėse narėse. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad sporto organizacijos atlieka pagrindinį vaidmenį savanoriškoje veikloje, ir nors tai aiškiai nenustatyta teisės akto tekste, vis dėlto turime tai pripažinti. Iš tikrųjų didžiausia savanoriška asociacija Airijoje yra Gėlų atletų asociacija. Visų šioje institucijoje dalyvaujančių asmenų pastangos turi būti tinkamai įvertintos ir pagerbtos.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Pone pirmininke, savanoriška veikla atspindi Europos socialines vertybes, pvz., solidarumą ir nediskriminavimą. Savanoriška veikla, viena vertus, prisidėdama prie savanorių asmenybės vystymosi, kita vertus, sukuria socialinę sanglaudą. Dėl to savanoriškai veiklai turime suteikti tinkamą pripažinimą ir Europos institucijų, valstybių narių, vietos ir regioninių valdžios institucijų ir įvairių pilietinės visuomenės narių, kiekvieno pagal turimas žinias, paramą.

Europos savanoriškos veiklos metai (2011 m.) suteiks galimybę šioje srityje vykdomai veiklai įgauti europinį mastą ir dėl to tikimasi, kad tai turės svarbų poveikį pilietinei visuomenei.

Nustatyta 3 mln. EUR suma parengiamosioms iniciatyvoms 2010 m., padidėję Europos Parlamento patvirtinti asignavimai iki 8 mln. EUR 2011 m. ir aukštas – 1,8 proc. – projektų bendrasis finansavimas iš tikrųjų leis pasiekti nustatytus tikslus bendradarbiaujant įvairiais lygmenimis.

Galiausiai verta paminėti vaidmenį, kurį savanoriška veikla, suteikus jai tinkamą paramą, galėtų atlikti į pensiją išėjusių asmenų atžvilgiu, atsižvelgiant į didėjantį senyvo amžiaus žmonių skaičių pilietinėje visuomenėje.

  Iosif Matula (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už pranešimo projektą dėl Europos savanoriškos veiklos metų dėl daugybės priežasčių. Gerai žinoma, kad savanoriška veikla suteikia dvejopą naudą: atskiriems asmenims ir visuomenei. Viena vertus, savanoriška veikla suteikia piliečiams galimybę mokytis ir įgyti naujų įgūdžių bei tobulėti. Kita vertus, ji taip pat turi socialinę funkciją, prisidėdama prie solidarumo ir bendrumo jausmo kūrimo. Atsižvelgiant į nuolat didėjančią vietos bendruomenių tarpusavio priklausomybę globaliame pasaulyje ir tuo pat metu, į blogėjantį individualistinio elgesio mastą, gyvybiškai svarbu tampa skatinti piliečių socialinį dalyvavimą. Šiuo atveju aš turiu omenyje vienodą jaunų ir senyvo amžiaus žmonių dalyvavimą. Be to, manau, kad tiesioginiai patirties mainai tarp savanoriškų organizacijų iš įvairiausių Europos Sąjungos vietų turi didelę įtaką atsižvelgiant į tai, kad jas motyvuoja vienodos vertybės. Tikslas yra vienodas: gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinti aukštą darbo lygį, gerinti socialinę sanglaudą ir kovoti su socialine atskirtimi. Kitais žodžiais tariant, tai yra būtent tos vertybės, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

  Emma McClarkin (ECR), raštu. – Nepaisydama prašymo padidinti biudžetą, kuriam aš prieštaravau ir balsavau prieš visuose komiteto etapuose, vis tiek iš esmės remiu pranešimą dėl Europos savanoriškos veiklos metų. Savanoriai dažnai yra nepagerbti didvyriai. Jie suteikia neišmatuojamą naudą savo bendruomenėms ir žmonių gyvenimams. Šiais sunkiais ekonominės padėties laikais savanoriavimas tampa vis svarbesniu ir dėl to aš ir kiti, kurie pateikė šį pranešimą, siekia ne tik didinti informuotumą apie savanoriškos veiklos naudą, bet ir sukurti Europos metus, kuriais tinkamai finansuojamos iniciatyvos suteiks savanoriškoms organizacijoms galimybę skatinti prisijungti naujus savanorius.

Turime užtikrinti, kad Europos savanoriškos veiklos metai bus naudojami kaip platforma pripažįstant savanorių suteikiamą naudą bendruomenėms, taip pat pasinaudoti tuo kaip galimybe siekiant geriau suprasti savanoriškos veiklos kliūtis ir tai, ką mes galime padaryti siekdami jas pašalinti ir skatinti savanorišką veiklą. Tai yra pavyzdys, ką ES turėtų daryti – keitimasis gerąja patirtimi tokiose srityse kaip savanorystė, o ne vis mažiau reikalingos biurokratijos kūrimas.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Aš pritariau pranešimui dėl Europos savanoriškos veiklos metų 2011 m., kuriuo siekiama skatinti valdžios institucijų ir suinteresuotųjų šalių valstybės narėse dialogą ir gerosios savanoriškos veiklos patirties mainus. Piliečių dalyvavimas patyrė esminius pokyčius atsižvelgiant į pastaraisiais metais dažnėjantį individualistinį elgesį, naujų individualios saviraiškos būdų ieškojimą arba net besikeičiančias demografines tendencijas.

Dėl to savanoriška veikla taip pat turi būti pritaikyta, kad suteiktų didesniam žmonių skaičiui galimybę skirtingais būdais ir skirtingais gyvenimo etapais dalyvauti savanoriškoje veikloje. Tai gali reikšti pasinaudojimą potencialu, kurį suteikia vyresnio amžiaus žmonės, naujų dalyvavimo formų apibrėžimą, kuris būtų lankstesnis trukmės ir dalyvavimo būdų prasme.

Ilgalaikes savanoriškos veiklos tradicijas turinti Europa turi padėti išlaisvinti savanoriškos veiklos teikiamą potencialą. Savanoriškos veiklos dalyviams suteikiamas mokymosi kanalas (akivaizdu, kad dalyvavimas savanoriškoje veikloje suteikia piliečiams naujų įgūdžių, prisideda prie jų asmenybės vystymosi ir sustiprina jų priklausymo bendruomenei jausmą). Jis taip pat įkūnija tokias Europos vertybes kaip solidarumas, pilietinis aktyvumas ir nediskriminavimas švietimo, kultūros, aplinkosaugos, socialinės gerovės arba sveikatos sektoriuose.

  Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Aš pritariau pranešimui dėl Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.). Europos Sąjungos valstybėse narėse turime suteikti daugiau svarbos savanoriškos veiklos klausimui ir turėtume planuoti politinius veiksmus, kuriais būtų remiamas savanorių darbas. Europos Parlamento pasiūlytuose pakeitimuose nustatyta daug svarbių Komisijos pasiūlymo pakeitimų ir Taryba į juos turėtų atsižvelgti. Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) tikslams pasiekti skirtos biudžeto lėšos, sudarančios 6 mln. EUR, nėra pakankamos (pvz., Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metams skirta beveik tris kartus didesnė suma).

Savanoriška veikla yra nemokama ir neapmokama veikla, tačiau tai nereiškia, kad ji nesudaro jokių išlaidų. Savanoriškai veiklai reikalinga visų suinteresuotųjų šalių finansinė ir politinė parama: nevyriausybinių organizacijų, vyriausybių, nacionalinių ir vietos valdžios administracinių įstaigų ir verslo įmonių. Politiniam įsipareigojimui turėtų būti suteikta palankios politikos forma, remianti savanoriškos veiklos vystymąsi ir infrastruktūrą. Šis klausimas ypač svarbus Lenkijai, kuri 2011 m. pirmininkaus Tarybai. Norėčiau paprašyti, kad Lenkijos vyriausybė sektų Europos Parlamento nustatytu pavyzdžiu ir imtųsi veiksmų padidinti finansinę paramą Europos savanoriškos veiklos metams. Visiškai pritariu siūlymui skirti lėšas savanorių ir savanoriškų organizacijų interaktyvios duomenų bazės sukūrimui, kuri būtų prieinama visoms suinteresuotosioms šalims ir kuri pradėtų veikti nuo 2011 m.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) 2011 m. bus Europos savanoriškos veiklos metai ir jie bus skirti savanoriams ir jų įnašui į visuomenę pagerbti ir išskirti. Tai nuostabus pasiūlymas. Savanoriška veikla egzistuoja įvairiomis formomis visoje Europoje, tačiau visur savanorišką veiklą apibūdina tai, kad žmonės nori padėti kitiems be užmokesčio, arba jie noriai dalyvauja aplinkosaugoje arba dirba, kad užtikrintų, jog kiekvienas pilietis galėtų oriai gyventi.

Verta pažymėti, kad savanoriška veikla, be abejonės, turi teigiamą įtaką plėtojant Europos tapatybę, kurios šaknys glūdi šiose vertybėse, ir tai yra rimtas pagrindas plėtoti visos Europos visuomenės skirtingų socialinių grupių ir piliečių tarpusavio supratimą. Be to, savanorystė svarbi integracijai, socialinei politikai ir švietimui. Taip pat turėtume nepamiršti, kad ji turi didelę reikšmę tarpkultūriniam dialogui ir kartų dialogui ir prisideda prie socialinės atsakomybės plėtojimo.

Savanoriška veikla taip pat turi ekonominę vertę ir mes neturime to pamiršti. Tai, iš tikrųjų, neapmokama ir neatlyginama veikla, tačiau tai nereiškia, kad ji nesukuria finansinių išlaidų. Dėl to svarbu, kad savanoriškai veiklai būtų suteikta Europos bendrijos parama. Savanoriškos veiklos politika turi būti pagrįsta draugiškais santykiais, kurie paremtų jos vystymąsi ir infrastruktūrą. Manau, kad pritarimas savanoriškos veiklos atlyginimui ir pripažinimui naudojant tam tikras finansines priemones motyvuos individus, verslą ir organizacijas.

  Oldřich Vlasák (ECR), raštu. – (CS) Norėčiau paaiškinti savo balsavimą dėl Marco Scurrios pranešimo dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl Europos savanoriškos veiklos metų. Asmeniškai aš manau, kad neapmokama savanoriška veikla yra svarbi mūsų visuomenės sudedamoji dalis. Mano šalyje, Čekijoje, gausiausia ir ilgiausiai gyvuojanti savanoriška organizacija yra savanoriai ugniagesiai. Jų tradicijos siekia senus laikus, kai poreikis išvengti katastrofiškų stichinių nelaimių, pvz., gaisrų, suburdavo keletą tuzinų savanorių, kurių tikslas buvo apsaugoti savo ir kaimynų turtą ir kitus su jais gyvenančius žmones. Labiausiai paplitusios ir seniausios organizacijos, užsiimančios savanoriška veikla, taip pat apima Čekijos raudonąjį kryžių, Čekijos turistų klubą, Sokolo gimnastikos asociaciją, Junák jaunimo organizaciją ir savanorišką kalnų gelbėjimo tarnybą. Visi šie žmonės, kurie padeda mokyklose, ligoninėse ir sporto klubuose ar kalnuose arba kurie keliauja į užsienį teikti pagalbos, nusipelno pagarbos. Šiuo atveju neabejotinai bus naudinga 2011 m. skirti šiam tikslui. Dėl to aš balsavau už pranešimą.

– Pranešimas: Herbert Reul (A7-0074/2009)

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. – (CS) Apskritai galima palankiai vertinti bet kokį susitarimą, kuriuo pagerinamas bendradarbiavimas su Europos Sąjungos kaimyninėmis valstybėmis. Jeigu palyginsime ES kaimyninių valstybių poziciją, pamatysime, kad – išskyrus Rusiją – svarbiausia partnerė yra Ukraina. Informacijos mainai mokslo ir technologijų srityje, bendras programų įgyvendinimas, darbuotojų mainai ir dalijimasis konkrečiomis žiniomis mokslinių tyrimų institucijų valdymo srityje – visa tai yra tikslai, kuriuos galime tik remti.

Tačiau norėčiau išreikšti konkrečią abejonę dėl susitarimo vertinimo metodo. Jeigu autoriai nustatys veiksmingumo rodiklius, pvz., „komandiruočių ir susitikimų skaičius“ ir netgi „bendradarbiavimo skirtingose srityse skaičius“, tuomet aš rimtai abejoju, ar pranešimo autorius susipažino su nagrinėjamu klausimu. 7 skyrius „Priemonės prieš sukčiavimą“ sudaro beviltišką įspūdį, o 8.2.2 dalis verčia abejoti sveiku protu. Elektroninių komunikacijų amžiuje negaliu suprasti, kodėl „pranešimas“ dėl susitarimo reikalauja komandiruočių ir specialistų bei oficialių pareigūnų iš ES ir Ukrainos dalyvavimo. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad esu laimingas galėdamas paremti šį pagrindų susitarimą, nes žinau, kad Šeštojoje bendrojoje programoje mokslinių tyrimų srities laimėjimai buvo labai sėkmingai aktyviai integruoti. Nepaisant pirmiau minėtos abejonės GUE/NGL frakcija remia Tarybos sprendimą.

– Pranešėjas: Herbert Reul (A7-0075/2009)

  John Stuart Agnew, Marta Andreasen, Gerard Batten, John Bufton, Derek Roland Clark, Trevor Colman, Nigel Farage, Mike Nattrass ir Nicole Sinclaire (EFD), raštu. – UKIP neprieštarauja bendradarbiavimui veiksmingo energijos naudojimo srityje, tačiau primygtinai prašo, kad tokį bendradarbiavimą vykdytų demokratiškai išrinktos vyriausybės, o ne jų niekam neatskaitingi įgaliotiniai tokioje nedemokratiškoje viršvalstybinėje organizacijoje, kokia yra ES.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: 2009 m. plėtros strategijos dokumentas, susijęs su Vakarų Balkanų šalimis, Islandija ir Turkija (B7-0185/2009)

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Kadangi susiduriame su daugybe prašymų dėl narystės ES, nebuvo geresnio laiko balsuoti dėl šios rezoliucijos. ES yra šio žemyno stabilumo uola. Ji negali likti kitoms Europos valstybėms uždaras klubas, tačiau ji taip pat negali atverti durų bet kam. Europos Sąjunga visų pirma turi sėkmingai plėstis, kaip ji tai jau padarė naujųjų valstybių narių atžvilgiu. Dėl kitų valstybių, beldžiančių į duris, būtina sąlyga bet kokioms deryboms dėl stojimo pradėti išlieka griežtas Kopenhagos kriterijų laikymasis (demokratija, teisinės valstybės principas, žmogaus teisės, lygios galimybės, rinkos ekonomika ir t. t) ir besąlyginis tarptautinės teisės laikymasis. Derybos dėl stojimo su šalimis kandidatėmis turi būti pagrįstos objektyviai pamatuojamais kriterijais, pvz., pagarba teisėms, ir ekonominiais kriterijais, ir turi būti išvengta bet kokios rūšies subjektyvių vertinimų, pagrįstų vertybėmis, religija arba kultūra. Mano nuomone, dėl to mes turime daryti štai ką: patvirtinti Balkanų tinkamumą narystei ES; prisiminti, kad plėtra ir konsolidacija yra neatskiriamai susijusios; Turkijos atveju reikalauti, kad ji laikytųsi narystės kriterijų; ir, nepavykus deryboms, pasiūlyti specialų asociacijos susitarimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nepaisant visos galimos kritikos, buvo aiškiai parodyta, kad dauguma šalių puoselėja milžinišką norą prisijungti prie Europos Sąjungos. Žiauri ir audringa kai kurių šių šalių istorija, ypač Balkanuose, sustiprino jų įsitikinimą, kad jos būtų laisvos nuo ekspansionistinių jų kaimyninių šalių polinkių ir Rusijos įtakos, jeigu jos prisiglaus po Europos Sąjungos skėčiu.

Žvelgiant į sąrašo šalis pakankamai lengva nurodyti skirtingų šalių skirtumus atsižvelgiant į jų entuziazmą ir palaikymą įstojimo į Europos Sąjungą sąlygų atžvilgiu. Matau, kad Islandija išsiskiria iš šios grupės, nes jos demokratijos tradicija, aukštas jos piliečių pragyvenimo lygis ir pagarba Bendrijos acquis padaro ją pirmaujančią narystės procese.

Žinodami poreikį griežtai laikytis Kopenhagos kriterijų ir dėl jų atsirandančių įsipareigojimų, Europos Sąjunga neturėtų, būdama atkakliai užsispyrusi, atsisakyti priimti tuos, kurie įrodo, kad yra pasirengę padaryti tą patį.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Ši rezoliucija yra dar kitas atvejis, kai atsižvelgiant į plėtrą ir Europos Komisijos pareiškimą „2009–2010 m. plėtros strategija ir pagrindiniai uždaviniai“ dauguma Parlamento narių nori pripažinti Kosovą, netgi sakydami, kad jie „palankiai vertina Komisijos ketinimą stiprinti savo santykius su Kosovu, įskaitant galimybių dėl Kosovo dalyvavimo Bendrijos programose tyrimą“.

Tai skatina būsimą narystę teritorijos, kuri paskelbė savo nepriklausomybę akivaizdžiai pažeisdama tarptautinę teisę, ignoruojant faktą, kad tai yra valstybė, kuri susikūrė dėl neteisėto karo, valstybė, kuri egzistuoja remdamasi neteisėtu įstatymu, kurio nepripažino Jungtinės Tautos.

Turkijos klausimas taip pat nėra pakankamai aptariamas, atsižvelgiant į tai, kad ši šalis tęsia karinę ES valstybės narės – Šiaurės Kipro – okupaciją ir negerbia kurdų teisių, nors ji tai privalo daryti.

Atsižvelgdami į tai, nors manome, kad ES plėtros klausimas visų pirma yra kiekvienos prisijungti norinčios valstybės žmonių sprendimas, balsavome prieš dabartinį pranešimą dėl neigiamų strategijos, kuria pranešime skatinama vadovautis, aspektų, nors tai neturi jokios teisinės galios.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Balsavau už 4 pakeitimą. Nuoširdžiai tikiu, kad turime pabrėžti, jog sakydami ne musulmonai, mes visų pirma turime omenyje krikščionis, dėl to greta kitų religinių bendruomenių reikia aiškiai užsiminti apie krikščionis. Krikščionys vis dar persekiojami Turkijoje ir tai lieka vienas iš didžiausių mūsų rūpesčių. Krikščionys ir jų bendruomenės vis dar negali laisvai praktikuoti savo religijos, kaip jie tai galėtų daryti demokratinėje valstybėje. Esu įsitikinęs, kad ES narystei Turkija bus pasirengusi tuo momentu, kai joje bus galima laisvai statyti krikščionių bažnyčias, kaip dabar galima statyti mečetes Briuselyje.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES plėtros procesas visada turėtų būti kruopščiai svarstomas ir bet kokios naujos šalies narystė turėtų visada atitikti bendrus ES sudarančių šalių atskaitos taškus.

Suprantu, kad Turkijos naryste naudojamasi kaip pretekstu išankstinėms diskusijoms, o tai rodo, kad esama abejonių, kurios bent jau pateisina šias diskusijas. Diskusijose aptariami tokie klausimai kaip, pvz., ar geografiniu požiūriu Turkija gali būti laikoma Europos dalimi, ar joje esantis valstybės atskyrimas nuo bažnyčios yra vien tik armijos kontrolės rezultatas, ar ES sienų praplėtimas iki Irako Kurdistano bus išmintingas žingsnis, ar dėl savo milžiniško gyventojų skaičiaus Turkijos narystė neatneš į ES disbalanso.

Be to, yra neginčijama pareiga laikytis Kopenhagos kriterijų, kurių pirmasis yra dėl žmogaus teisių.

  Francisco José Millán Mon ir José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE), raštu. – (ES) Atsižvelgdami į rezoliuciją dėl Komisijos 2009 m. plėtros strategijos dokumento, norėtume aiškiai Ispanijos delegacijos Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijoje vardu pareikšti, kad faktas, jog mes jai iš esmės pritarėme, jokiais būdais nereiškia, kad mes sutinkame su nepriklausomos Kosovo valstybės pripažinimu. Mes manome, kad Kosovas yra išimtinis atvejis, ir norėtume atkreipti dėmesį, kad jo nepripažino Ispanija arba keturios kitos valstybės narės.

Dėl to tiek Užsienio reikalų komitete, tiek šios dienos plenarinėje sesijoje mes pritarėme pakeitimams, kurie atitiko mūsų požiūrį.

Balsavome už rezoliuciją dėl to, kad nenorime, jog mūsų pozicija dėl Kosovo būtų suprasta kaip neigiamas požiūris į plėtros procesą, kuriame dabar dalyvauja Vakarų Balkanų šalys, Turkija ir Islandija.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Iš esmės prieštarauju Komisijos plėtros strategijai Turkijos atžvilgiu. Akivaizdi ES piliečių dauguma prieštarauja Turkijos įstojimui į ES ir jie vis dar turi prisidėti prie milijardinių išmokų finansavimo Turkijai dalyvaujant derybose dėl narystės. Turkija nėra Europos šalis nei geografine, nei kultūrine prasme arba žmogaus teisių apsaugos, demokratijos ir teisinės valstybės principo atžvilgiu. Plėtros strategijoje beveik visiškai neatsižvelgiama į Europos piliečių susirūpinimą. Vietoj to joje atstovaujama JAV geostrateginiams interesams. Be to, neišspręstas Turkijos sienų klausimas taps ES problemomis, jeigu Turkija įstos į ES. Apgailestauju dėl fakto, kad dėl visos plėtros strategijos, kuri apima Islandiją, Vakarų Balkanų šalis ir Turkiją, buvo diskutuojama kaip dėl vieno dokumento ir dėl to buvo neįmanoma diskutuoti tinkamai, atrankos būdu ir diferencijuotai. Arogancija, su kuria sprendžiamas Turkijos narystės klausimas, atsispindi šioje procedūroje. Nepageidaujami narystei prieštaraujančiųjų, kurie sudaro didžiąją dalį gyventojų, balsai yra akivaizdžiai ignoruojami.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl 2009 plėtros į Vakarų Balkanus, Islandiją ir Turkiją strategijos, nes Lietuva kartu su Baltijos ir kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis prieš 6–15 metų buvo panašioje padėtyje kaip valstybės kandidatės. Narystė Europos Sąjungoje mano šaliai ir kitoms naujoms ES valstybėms, jų piliečiams suteikė daug naujų galimybių, padėjo pakilti ekonomikai, sutvirtino demokratiją ir žmogaus teises. Lisabonos sutarties įsigaliojimas reiškia naują galingesnį variklį Europos Sąjungai, kuris sėkmingiau plukdys mūsų laivą į priekį ir per finansinės ekonominės krizės vandenis, kuris leis pereiti prie naujo ES išplėtimo etapo. Balkanų šalys, garsėjusios kaip „parako statinė“ Europoje, iš kur kildavo ir pasaulinių karų žiežirbos, tik įstojusios į ES gali pašalinti pastaraisiais metais ten atsiradusius barjerus bendradarbiavimui tarp įvairių valstybių piliečių, verslo struktūrų, kultūros ir mokslo specialistų. Labai svarbu neužverti durų Turkijai, kuri tarsi apjungia Europą su musulmonų pasauliu. Turkijos suartėjimas su ES keičia šią šalį į gerąją pusę, pasireiškia daugeliu pozityvių žingsnių demokratijos ir žmogaus teisių stiprinime. Nors apie Ukrainos, Moldovos, pietų Kaukazo šalių narystę ES kol kas konkrečiai nekalbame, tačiau tokia perspektyva ateityje irgi prisideda prie stabilumo, ekonomikos tvirtėjimo, korupcijos mažėjimo ir įstatymo viršenybės įtvirtinimo šiose valstybėse.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) ES plėtros procesas vyksta sunkiomis, visa apimančio nuosmukio sąlygomis, kurios paveikė ES ir plėtros procese dalyvaujančias šalis. Palankiai vertinu Turkijos pažangą tenkinant stojimo į Europos Sąjungą kriterijus, ypač tai, kad ši šalis pasirašė tarpvalstybinį susitarimą dėl Nabuko dujotiekio.

Šio susitarimo įgyvendinimas lieka vienas iš svarbiausių ES energetinio saugumo srities prioritetų. Remiu Turkijos vyriausybei teikiamus prašymus toliau reformuoti jos socialinę politiką, gerinti socialinį dialogą darbo rinkoje, taip pat dėti pastangas moterų teisių ir lygių galimybių srityje, ypač kovojant su diskriminacija dėl lyties.

  Nikolaos Salavrakos (EFD), raštu. – Mes balsuojame prieš pasiūlymą dėl Gabriele Albertini pateiktos rezoliucijos „Komisijos 2009 m. plėtros strategijos dokumentas, susijęs su Vakarų Balkanų šalimis, Islandija ir Turkija“, nes manome, kad nei Turkija, nei Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija nedaro jokios pažangos laikantis Kopenhagos kriterijų, jos taip pat nedemonstruoja tokio politinio elgesio, kuris leistų joms tapti ES narėmis. Tikimės padidinti jų pastangas, kad jos atitiktų narystės kriterijus – aplinkybė, kuri bus nagrinėjama ateityje. Bet kokiu atveju nenorime balsuoti už pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuris suteiks pagrindą tuščioms viltims ir bus skirtas vien tik vidaus naudojimui.

  Renate Sommer (PPE), raštu. – (DE) Pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl Europos Komisijos dabartinės plėtros strategijos yra gerai subalansuotas. Jame atkreipiamas dėmesys į šalių kandidačių padarytą pažangą ir tuo pat metu aiškiai nurodomos problemos. Ypač Turkija žengė didelį žingsnį atgal. Dėl to palankiai vertinu aiškią kritiką dėl rimtų grėsmių ir aiškių žodžio ir spaudos laisvės apribojimų. Visiškai neproporcinga mokestine bauda, skirta opozicinei Dogan žiniasklaidos grupei, siekiama užpulti tuos, kurie kritikuoja vyriausybę. Teisingai buvo pareikšti prieštaravimai dėl religinių mažumų diskriminacijos ir Turkijos atsisakymo įgyvendinti Ankaros protokolą. Be to, taip pat svarbu, kad mes atidžiai išnagrinėtume Turkijos užsienio politiką. Jos atvirumas Armėnijai ir kurdams iki šiol buvo nieko daugiau nei politinis gestas ir jam prieštaravo Turkijos parlamentas ir dauguma gyventojų sluoksnių. Turkijos ministro pirmininko padaryti pareiškimai taip pat duoda pagrindą klausimui dėl tikėtino Turkijos, kaip tarpininkės tarp rytų ir vakarų, vaidmens. Turkijos meilikavimas Irano prezidentui, jos kvietimas Sudano prezidentui, kuris persekiojamas dėl genocido, dalyvauti konferencijoje ir jos sandoriai su Izraeliu rodo, kad Turkija nusigręžia nuo vakarų. Dėl to mūsų raginimas, kad Turkijos vyriausybė koordinuotų savo užsienio politiką su ES ir neprieštarautų bendradarbiavimui su NATO ir ES paprasčiausiai yra nuolatinis.

  Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), raštu. – Pritariu tam, kad ES būtų atvira šalims, kurios atitinka narystės kriterijus. Esu susirūpinusi, kad šioje rezoliucijoje plėtra pristatoma kaip imperatyvas tokioms šalims ir ES. Joje nesama galimybės tokioms šalims nestoti į ES dėl daugybės socialinių, ekonominių arba kitokių priežasčių, taip galbūt geriausiai užtikrinant jų interesus. ES narystė yra didelis žingsnis tokioms šalims ir jos nusipelno išsamiausių įmanomų diskusijų ir konsultacijų, kuriose dalyvautų tų šalių piliečiai. Dėl to aš susilaikiau.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Smurto prieš moteris panaikinimas (B7-0139/2009)

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Tarptautinė smurto prieš moteris panaikinimo diena yra Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos iniciatyva, kuria skatinama diskusija apie smurto šeimoje ir kitos rūšies blogo elgesio aukas, taip siekiant atkreipti į tai dėmesį.

Padėtis šiuo klausimu Portugalijoje kelia nerimą. Portugalijos paramos aukoms asociacijos (APAV) užregistruotų smurto šeimoje nusikaltimų skaičius tuo pat laikotarpiu 2008 m. padidėjo 9 proc. Remiantis APAV duomenimis fizinio ir psichologinio smurto, grasinimų ir seksualinės prievartos atvejų gerokai padaugėjo palyginti su 2008 m. statistika. Dvidešimt šešios moterys šiais metais Portugalijoje jau mirė dėl smurto šeimoje. Nepaisant to, apie didžiąją dalį smurto veiksmų nepranešama dėl baimės ir gėdos.

ES turi dėti pastangas sprendžiant šį klausimą. Sutinku su tuo, kad reikia skatinti valstybes nares parengti nacionalinius veiksmų planus dėl kovos su smurtu prieš moteris. Mes remiame bet kokią iniciatyvą, kuri galėtų pakeisti pažiūras, atsižvelgiant į Europos smurto prieš moteris panaikinimo metų organizavimą, kad pristatytume šią problemą ir įspėtume visuomenę ir valdžios institucijas apie šią susirūpinimą keliančią padėtį.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl smurto prieš moteris panaikinimo, nes manau, kad Komisija ir Taryba turi konsoliduoti veiksmus šioje srityje. ES skubiai reikalinga išsamesnė politika dėl kovos su smurtu prieš moteris, ypač Komisijai parengiant direktyvos projektą, kad būtų užtikrintas aiškus teisinis pagrindas kovai su visų formų smurtu prieš moteris, įskaitant prekybą moterimis. Turėtume pripažinti ir palankiai vertinti tai, kad Tarybai pirmininkaujanti Ispanija iškelia šį klausimą kaip prioritetinį savo veiksmų plane.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kai per savaitę gąsdinanti smurto šeimoje statistika sukėlė atgarsį Portugalijos žiniasklaidoje, manau, kad smurtas prieš moteris ir vaikus yra vyriausybinio lygmens svarstymo ir rimtų veiksmų reikalaujantis klausimas.

Smerkiu visų rūšių smurtą, o ypač kai jis naudojamas prieš tuos, kurie yra silpnesnėje padėtyje – socialine, ekonomine arba emocine prasme – pvz., kaip dažnai yra vaikų ir moterų atveju. Dėl to valstybės narės turėtų siekti panaikinti visų rūšių smurtą prieš moteris ir vaikus, ypač prekybą žmonėmis, lytinius nusikaltimus ir smurtą šeimoje.

Pagarba žmogaus gyvybei ir orumui nesuderinama su nusikaltimais, kurių aukomis yra dauguma Europos moterų ir vaikų, dėl to reikalinga griežta politika dėl smurto ir jų vykdytojų bausmių.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną norime atkreipti dėmesį į šią rimtą socialinę, ekonominę ir politinę problemą, kuri pažeidžia moterų teises daugybėje įvairių sričių, įskaitant darbą, jų šeimas ir visuomenę apskritai. Smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas ir jų dalyvavimo socialiniame ir politiniame, viešame ir profesiniame gyvenime kliūtis, užkertanti kelią joms jaustis visateisėmis pilietėmis.

Nors įvairių rūšių smurtas priklauso nuo kultūros ir tradicijų, ekonomikos ir socialinės kapitalizmo krizės padidina kolektyvinį ir individualų moterų pažeidžiamumą, prisideda prie jų išnaudojimo ir veda prie skurdo ir atskirties, taip pat skatina prekybą moterimis ir prostituciją.

Dėl to iš esmės svarbu, kad konsoliduotume finansines priemones ir politiką, kuriomis aiškiai įsipareigojama stiprinti moters vaidmenį visuomenėje Bendrijos ir nacionaliniu lygmeniu skatinant lygias teises ir įgyvendinant realius planus kovai su visų formų smurtu prieš moteris, kartu panaikinant likusias diskriminacijos formas ir apsaugant bei remiant aukas.

  Marine Le Pen (NI), raštu. – (FR) Minint dešimtąsias Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos metines, reikia pasakyti, kad šiuo tikslu įgyvendintomis prevencinėmis priemonėmis nebuvo pasiekti laukiami rezultatai. Kaip galėtume paaiškinti šį reiškinį? Sprendžiant iš šiuose rūmuose vykstančių diskusijų tai galime pavadinti lyčių nelygybe.

Jeigu ši nelygybė buvo pagrindinė šio reiškinio priežastis, šiaurės Europos šalys, kurios yra garbinamos už savo labai pažangią kultūrą ir papročius, privalo demonstruoti geriausius rezultatus. Faktiškai taip nėra; jeigu ką, tai padėtis yra priešinga. Anot Norvegijos dienraščio Aftenposten, 6 proc. jaunų moterų Švedijoje nuo 15 iki 25 metų kartą per metus buvo išžagintos.

Reikia drąsos norint pasakyti, kad smurto atvejų prieš moteris padaugėjimas sutapo su masiniu imigrantų iš ne Europos šalių, kurių kultūra ir tradicijos yra visiškai priešingos mūsiškėms, atvykimu. Visą moters kūną uždengiantys rūbai, priverstinės santuokos, poligamija, moterų genitalijų žalojimas, garbės nusikaltimai ir kitos elgesio formos iš kitos epochos yra nepriimtinos.

Dėl to visiškai absurdiška toliau skatinti šią imigraciją tuo pat metu norint kovoti su smurtu prieš moteris.

  Astrid Lulling (PPE), raštu. – (FR) Gerai, kad Moterų teisių ir lygių galimybių komitetas primena mums minint Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną, kad nepaisant šių nesuskaičiuojamų teisės aktų ir Jungtinių Tautų deklaracijų, jau neminint daugybės šio Parlamento rezoliucijų, priimtų per daugelį dešimtmečių, mes vis dar toli nuo visiško nepakantumo padėties smurto prieš moteris atžvilgiu. Neneigiama, kad vyrų smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas ir už jį turi būti baudžiama.

Dėl to šis Parlamentas turi priminti valstybėms narėms apie jų pareigas persvarstyti teisės aktus ir politikos sritis, kad jos galėtų veiksmingai kovoti su visomis smurto prieš moteris formomis.

Deja, mes vėl per daug užsimojome šioje mums pateiktoje rezoliucijoje, o ypač ignoravome subsidiarumo principą.

Prašymo pateikimas Tarybai ir Komisijai dėl teisinio pagrindo kovai su visų smurto formų prieš moteris sukūrimo parodo Sutarčių nesilaikymo mastą. Teisinio pagrindo negalima sukurti. Jis arba yra, arba ne.

Dėl prašomos surengti papildomos aukšto lygio konferencijos tiesiog turėsime išlaidų, kurias geriau skirtume konkrečioms priemonėms.

  Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Palankiai vertinu balsavimą Europos Parlamente dėl rezoliucijos dėl smurto prieš moteris panaikinimo šią Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną. Ši 1999 m. Jungtinių Tautų paskelbta diena ir šios rezoliucijos patvirtinimas šiandien yra vertingos priemonės, primenančios valstybių narių vyriausybėms apie jų pareigas, kurios kyla iš tarptautinių sutarčių, susijusių su visų formų diskriminacijos moterų atžvilgiu panaikinimu. Dėl to aš remiu šią rezoliuciją, kartu skubiai prašau, kad valstybės narės persvarstytų savo nacionalinius teisės aktus ir politikos sritis dėl visų smurto formų prieš moteris panaikinimo. Europos Sąjungos lygmeniu ypač svarbu visoms smurto aukoms, ypač nukentėjusioms nuo prekybos žmonėmis, nepaisant jų pilietybės, užtikrinti pagalbą ir paramą, taip pat užtikrinti moterų, nukentėjusių nuo smurto šeimoje, kurių teisinis statusas gali priklausyti nuo jų partnerio, apsaugą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Kalbėdami apie smurtą prieš moteris, diskutuojame apie tai, kas iš tikrųjų vyksta visose valstybėse narėse, nes viena iš keturių moterų patiria smurtą.

ES, kuri save laiko visų savo piliečių teisių ir laisvių čempione, turime visais būdais stengtis užkirsti kelią šiai nelaimei. Šio rezoliucijos projekto patvirtinimas yra labai svarbus žingsnis ieškant naujų sprendimų, dėl to balsuoju už.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šią rezoliuciją, nes smurtas prieš moteris vis dar yra problema, kuri yra per daug aktuali Rumunijoje ir visame pasaulyje, dėl to reikia priimti skubias priemones kovojant su šia nelaime. Problemų kelia ne teisės aktai, o jų taikymas tuo atveju, kai dauguma moterų nenorėdamos pranešti valdžios institucijoms apie patiriamus smurto veiksmus, pirmenybę teikia tyliai kančiai.

Manau, kad turime suorganizuoti visai visuomenei skirtą veiksmingą kampaniją, pagrįstą tęstine, ilgalaike veikla, kuria siekiama pakeisti požiūrį, kad kiekvienas suprastų, jog smurtas prieš moteris yra neleistinas ir nepateisinamas. Sutinku, kad reikalingi suderinti veiksmai ir iš valdžios institucijų, ir pilietinės visuomenės, siekiant padėti nuo smurto šeimoje nukentėjusioms aukoms.

  Peter Skinner (S&D), raštu. – Palankiai vertinu Parlamento įsipareigojimą spręsti šį klausimą. Ypač svarbu užtikrinti, kad moterims esant tam tikroms aplinkybėms, kai jos itin pažeidžiamos, pvz., prekybos moterimis atveju, ši pagalba būtų suteikiama.

Mane gąsdina, kad ECR frakcija, kurią sudaro Jungtinės Karalystės konservatoriai, pateikė šios rezoliucijos pakeitimą, kuris susiaurina jos taikymo sritį. Norėčiau nurodyti, kad dauguma aukų gyvena skurde, yra emigrantės arba priklauso mažumoms. Pagalbos, kuria siekiama padėti šioms labiausiai pažeidžiamoms grupėms, panaikinimas šioms moterims yra tiek pat nelogiškas, kiek ir nežmoniškas.

Mane taip pat gąsdina, kad Žalieji turėtų nesutikti ir siūlyti išbraukti opią formuluotę, apimančią prostitucijos, kur smurtas prieš moteris akivaizdžiai dažnesnis, toleravimą.

  Georgios Toussas (GUE/NGL), raštu. – (EL) Moterys lengvai patiria bet kokios formos smurtą dėl savo nevienodos padėties visose klasinėse visuomenėse, kuriose jos yra neapsaugotos nuo klasinės ir lyties priespaudos.

Fizinė prievarta, žaginimas, prekyba žmonėmis ir t. t. yra smurto formos, kurios rodo klasinį moterų nelygybės aspektą lyties atžvilgiu.

Tačiau smurtas yra socialinis reiškinys, turintis konkrečias ekonomines, politines ir socialines priežastis. Šios priežastys, kurios kildinamos iš kapitalistinių gamybos santykių, negali būti panaikintos tol, kol egzistuoja šie santykiai. Pilietinės visuomenės judėjimui turi būti taikomos priemonės, užkertančios kelią šiam reiškiniui ir išvaduojančios aukas, moteris ir vaikus, siekiant žmonėms naudingų radikalių pokyčių socialiniu ir politiniu lygmeniu.

Mes iš esmės nesutinkame su tuo, kad nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys steigia konsultavimo centrus ir įstaigas, kad paremtų moteris, su kuriomis blogai elgiamasi. Vien tik valstybė turi būti už tai atsakinga.

Rezoliucijoje pasiūlytomis priemonėmis ne tik nebus galima išspręsti problemos, nes jos nepaliečia priežasčių – siūlomomis priemonėmis taip pat siekiama valdyti ir išsaugoti problemą.

  Marina Yannakoudakis (ECR frakcijos vardu), raštu. – ECR frakcija visiškai pritaria būtinybei didinti informuotumą ir imtis veiksmų kovojant su smurtu prieš moteris ir pabrėžia to svarbą. Tačiau mes neremiame raginimų dėl ES teisinės bazės ir papildomų direktyvų (kaip nurodyta 10, 11 ir 27 dalyse) siekiant spręsti problemą.

Pripažindami, kad reikia atlikti darbą šioje srityje, manome, kad tai yra tautinių valstybių teisės aktų leidybos klausimas. Be to, ECR frakcija mano, kad seksualinio ir reprodukcinio pasirinkimo klausimai ir sveikatos teisės yra kiekvieno asmens ir valstybės narės sąžinės apsisprendimo klausimas. Dėl to ECR frakcija susilaiko.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Piratavimo prie Somalio krantų problemos politinis sprendimas (RC-B7-0158/2009)

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Somalis yra vienas iš baisiausių centrinės valdžios žlugimo ir karingo gentinio gyvenimo būdo sugrįžimo pavyzdžių, nes šalis atsidūrė smurto ir nestabilumo epicentre, kuris plinta tolyn už jos sienų. Somalio pakrantėms nuolat grasina ginkluotos grupės, kurios ne tik kovoja dėl pakrančių sričių kontrolės, bet ir vykdo netoleruotinus piratavimo veiksmus prieš kitus laivus, ypač komercinius, krovininius, žvejų, humanitarinės pagalbos ir pramoginius laivus.

Šių įvykių žiaurumas ir dažnumas reikalauja bekompromisės visos tarptautinės bendruomenės, kurioje taip pat turi dalyvauti Europos Sąjunga, reakcijos. ES turi įsipareigoti kovoti su piratavimu ir daryti viską, ką gali, kad ne tik ištirtų piratavimo priežastis ir pasekmes, bet ir mobilizuotų visus somaliečius ir tarptautines tinkamai aprūpintas pajėgas, kurios padėtų spręsti šią problemą.

Taip pat turiu pagirti visą Portugalijos fregatos Corte-Real įgulą, ypač jos kapitoną, kuri išsiskyrė kovojant su šia nelaime ir neseniai buvo apdovanoti Tarptautinės jūrų organizacijos.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Aptardami Somalio klausimą turime prisiminti, kad nėra karinio jame susidariusios krizės sprendimo ir kad turime atsižvelgti į tarptautiniu lygmeniu sukeltos skolos krizės lėšų trūkumą šalyje, kuris sukūrė vakuumą, kurį išnaudojo neteisėti žvejai jo teritoriniuose vandenyse ir kuris buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios Somalio žvejai prarado savo pragyvenimo šaltinį, nes Somalio vyriausybė buvo priversta nutraukti šalies pakrantės apsaugą dėl lėšų trūkumo.

Dėl to vienas iš pagrindinių klausimų – užtikrinti techninės ir finansinės pagalbos teikimą, įskaitant paramą pilietiniame kare dalyvaujančių šalių taikinimo ir tarpininkavimo procesui.

Dėl to Komisija ir Taryba turėtų persvarstyti savo politinę strategiją dėl Somalio, įskaitant operaciją EUNAVFOR Atalanta, ir turėtų sutelkti dėmesį į bendresnio pobūdžio padėtį šioje šalyje, ypač į poreikį išspręsti humanitarinę padėtį šalyje ir padėti išnaikinti svarbiausias šios katastrofiškos padėties, dėl kurios kenčia milijonai somaliečių, priežastis.

Galiausiai norėtume pažymėti, kad pagalbai ir vystymuisi planuojamos skirti lėšos arba Europos plėtros fondo parama jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti naudojama kariniais tikslais.

  Richard Howitt (S&D), raštu. – Aš labai didžiuojuosi matydamas, kad Jungtinė Karalystė vadovauja ES pirmajai karinio jūrų laivyno ESGP misijai, operacijai Atalanta, su šiai misijai vadovaujančiu Jungtinės Karalystės vadu ir operacijos štabu Jungtinėje Karalystėje. Atalantos darbas apsaugant maisto pagalbą iš Somalio iškeldintiems asmenims teikiantiems laivams ir pažeidžiamų laivų apsauga prie Somalio krantų yra gyvybiškai svarbi.

Europos Parlamento nariai leiboristai prašo besąlygiškai paleisti visus įkaitus, įskaitant ir du britus, – Paulą Chandlerį ir Rachelą Chandlerį iš Kento, – kuriuos pagrobė Somalio piratai. Mes mintimis esame kartu su jų šeima ir giriame Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministeriją, kuri naudoja visus įmanomus ryšius Rytų Afrikoje, derėdamasi dėl greito jų paleidimo, už dabartines pastangas.

Galiausiai atsižvelgdami į Atalantos misiją, atkreipiame dėmesį į rezoliucijoje pateiktus raginimus apsvarstyti platesnę jos taikymo sritį. Tačiau noriu pažymėti, kad, mūsų nuomone, šiuo metu tai nėra planas, ir pabrėžti, kad turime sutelkti dėmesį į tęstinę dabartinių misijų, kokios jos yra, sėkmę.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Dabartinė padėtis prie Somalio krantų yra neteisėta visais atžvilgiais ir ji turi poveikį visoms šalims.

Manau, dėl to labai svarbu, kad laukdami politinio sprendimo dėl Somalio, kol šios srities padėtis ir toliau išlieka nestabili, turėtume remtis padidintu operacijos Atalanta saugumu, net ir ją stiprindami šioje operacijoje dalyvaujančioms pajėgoms atvirų veiksmų priemonių prasme.

  Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau prieš rezoliuciją RC-B7-0158/2009, nes manau, kad piratavimas yra ne karinė, o vystymosi problema. Dėl to manau, kad problema turėtų būti sprendžiama iš esmės ir kad sprendimas negali būti karinio pobūdžio, ar jis būtų žemėje, ar jūroje. Už Atalantos operaciją atsakingas pareigūnas pareiškė, kad neįmanoma išspręsti problemos jūroje ir kad padėtis teritorijoje turi būti stabilizuota. Manau, kad turime spręsti valdymo, institucijų stabilumo ir ekonominio vystymosi regione problemą. Kad ir kaip bandytume užkaišioti spragas, problema išliks. Balsuodamas prieš rezoliuciją taip pat noriu pasmerkti veiksmų, kurie priklauso ginkluotųjų pajėgų kompetencijai, pvz., Ispanijoje, privatizavimą, kurį atlieka privačios saugumo įmonės leidžiant joms būti laivuose su karo ginklais. Be to, manau, kad turime padaryti galą piratavimui Somalyje, taip pat užsienio piratams, kurie plėšikauja Somalio vandenyse.

  Charles Tannock (ECR), raštu. – Sąlyginė dar metams atnaujintos Atalantos operacijos sėkmė įrodo, kad nors Europos saugumo ir gynybos politika turi galimybę pasiekti valstybėms narėms svarbių rezultatų, vis dar neaišku, kodėl NATO pati negalėtų to atlikti ir taip išvengti dubliavimo. Tačiau piratavimas jūrose prie Afrikos Kyšulio lieka aiškus ir aktualus pavojus. Siekdami įveikti šį pavojų turime dėti dvigubai daugiau pastangų ne tik tam, kad apsaugotume mūsų laivininkystę, bet ir duotume aiškią žinią apie mūsų pasiryžimą organizacijos Al-Qaeda agentams, kurie dabar naudojasi saugiu Somalio prieglobsčiu.

Nacionalinis saugumas nesibaigia prie nacionalinių sienų. Nesuvaldyta piratavimo nelaimė padidins ES saugumo problemas ilgalaikėje perspektyvoje. Taip pat raginu Komisiją persvarstyti, kaip didesnė politinė parama sąlyginai stabiliai, turtingai ir demokratinei atsiskyrusiai buvusiai Didžiosios Britanijos teritorijai – Somaliui – galėtų padėti išspręsti piratavimo grėsmę regione.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl piratavimo prie Somalio krantų problemos politinio sprendimo, nes piratavimas jūroje yra tikra problema ir tai liks problema prie Somalio krantų esančiose jūrose. ES turi apsaugoti pro šį regioną plaukiančius jūros laivus naudodama tarptautinių derybų ir apsaugos priemones. Viena sprendimo dalis reikalauja tarptautinės paramos atkuriant stabilumą Somalyje. Kita sprendimo dalis yra operacija Atalanta, kurią neseniai pradėjo ES siekdama sustabdyti piratavimą prie Somalio krantų. Šešios fregatos, trys jūrų patruliavimo orlaiviai ir 1 200 įgulos narių iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Graikijos dalyvaus operacijoje. Kitos valstybės prisidės prie operacijos ateityje. Operacija Atalanta susilaukė pasisekimo suteikdama apsaugą didelės rizikos kroviniams juos lydėdama. Trisdešimt šeši piratų laivai buvo sulaikyti ir buvo išvengta keturiolikos tiesioginių užpuolimų. Tačiau norint naudotis šios palydos teikiama nauda, atsakingos nacionalinės įstaigos ir jūrų laivai turi informuoti operaciją Atalanta ir prašyti suteikti apsaugą. Ypač svarbu, kad jūrų laivai išvengtų nereikalingos rizikos ir oficialiai bei tinkamu laiku prašytų suteikti apsaugą pagal operaciją Atalanta.

  Geoffrey Van Orden (ECR), raštu. – Mes pritariame tvirtoms tarptautinėms pastangoms spręsti piratavimo klausimą ir neabejojame, kad Karališkasis laivynas ir jungtinės karo laivyno pajėgos iš JAV ir Europos tautų atliks puikų darbą. Tačiau nematome reikalo, kad ES iškeltų savo vėliavą karinėje jūrų operacijoje. Mes prieštaraujame ES, kaip institucijos, kišimuisi į gynybos reikalus. Tai nesukuria jokių papildomų karinių pajėgų ir vien tik dubliuoja arba apsunkina gerai išbandytas NATO operacijas. Operacija Atalanta buvo sugalvota kaip politinė galimybė suteikti ESGP jūrinį aspektą Tarybai pirmininkaujant Prancūzijai. Nepaisant prie Afrikos Kyšulio krantų esančių JAV vadovaujamų karinių jūrų pajėgų Combined Task Force 151 ir NATO karinių jūrų pajėgų grupės, buvo nuspręsta sudaryti dar vieną flotilę ir tolesnę vadovavimo grandinę. Mes taip pat giliai susirūpinę dėl pasiūlymų dėl ESGP Somalio mokymo misijų, kai Europos Sąjungos policijos (angl. EUPOL) misija Afganistane patyrė nesėkmę ir dauguma Europos šalių nenorėjo siųsti karių ir policininkų skubioms mokymo misijoms Afganistane. Beje, mes nepripažįstame termino „ES žvejybos laivai“.

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Aplinka be dūmų (B7-0164/2009)

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Palankiai vertinu šią rezoliuciją, kuri suteikia galimybę Parlamentui remti Komisijos grynai savanorišką nerūkymo politiką. Cigarečių dūmų poveikis yra pagrindinė mirčių ir ligų Europoje priežastis, kartu rūkymas sudaro didelę naštą sveikatos apsaugos sistemoms. Tikiuosi, kad Komisija toliau plėtos priemones ir kad artimiausiais metais turėsime teisę į sveiką aplinką visose uždarose patalpose ir darbo vietoje. Negaliu nepaminėti, kad Europoje vis dar įsigalėjusi veidmainiška politika. Norime turėti mažiau dėl rūkymo sukeliamų sveikatos problemų, tačiau remiame subsidijų teikimą cigarečių gamintojams, net jeigu jos palaipsniui yra mažinamos. Manau, kad bendroji žemės ūkio politika turėtų būti palanki tiems produktams, kurie pagerina, o ne pablogina žmogaus sveikatos būklę. Tikiuosi, kad Tarybos susitikime gruodžio mėn. bus aptarta vaikų, ypač tais atvejais, kai jie atsiduria rūkančių suaugusiųjų automobiliuose arba kitose uždarose patalpose, apsaugą. Manau, kad suaugusieji šiuo atveju yra atsakingi, o ten, kur teisės aktų leidėjas gali įsikišti, jis turi tai padaryti.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Manau, kad turime apsaugoti nerūkančius asmenis nuo pasyvaus rūkymo, taip pat informuoti rūkančius asmenis apie jų priklausomybės poveikį jiems patiems ir aplinkiniams. Jiems negalima palikti jokių abejonių dėl šio poveikio. Belgijoje mes taip pat pradedame spręsti šį klausimą, nes mūsų šalis jau pritarė visiškam draudimui rūkyti viešbučių ir maitinimo įstaigų sektoriuje ir visose darbo vietose, kuris turi būti pasiektas iki 2012 m.

Be to, dar norėčiau atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, ar mes einame link visuomenės, kurioje nustatomi visiški draudimai? Ką darome dėl asmeninės atsakomybės? Jaučiu tvyrančią įtampą dėl visuomenės, kuri primena aprašytąją George‘o Orwello romane 1984-ieji. Antra, jeigu rūkantys asmenys bus priversti atsisakyti savo žalingo įpročio dėl savęs ir kitų, tai turi būti daroma su didžiausia pagarba. Tabakas yra narkotikas. Visiškas jo uždraudimas reikštų paneigimą, kad dauguma rūkorių yra priklausomi. Visiškas draudimas gali būti laikomas kaip pašalinimo veiksmas, kuris gali duoti priešingus rezultatus. Kodėl tada nenumatėme galimybės nustatyti jiems specialiai skirtas teritorijas?

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nepaisydamas vieningo balsavimo su Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, turiu pateikti keletą pastabų dabartiniam pasiūlymui dėl rezoliucijos.

Pirma, manau, kad nerūkymo politiką turėtų spręsti valstybės narės ir kad Europos institucijų vaidmuo laikantis subsidiarumo principo turi išlikti neprivalomų rekomendacijų lygmens. Kita vertus, taip pat manau, kad valstybės narės turėtų skatinti nerūkymo politiką, tačiau jos neturėtų nustatyti jokių operatorių pasirinkimo laisvės ribojimų, ypač viešbučių sektoriuje, kuriame savininkai turėtų pasirinkimo galimybę leisti rūkyti, ar ne. Atsižvelgiant į šias aplinkybes neseniai Portugalijoje priimtas įstatymas yra gerai subalansuotas.

Antras dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį – siūloma tiesioginių subsidijų teikimo tabako pramonei pabaiga. Kadangi Portugalija taip pat yra tabako gamintoja, manau, kad šios rūšies politika turėtų būti ypač atidžiai išnagrinėta; priešingu atveju ji gali būti labai žalinga ūkininkams, kurie atsiduria tokioje padėtyje, kai negali tęsti gamybos, jeigu jiems nesuteikiama perspektyvi alternatyva. Tai yra mano nuomonė dėl šios rezoliucijos 9 dalies.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Žmogaus sveikatos ir darbuotojų gyvenimo kokybės jų darbo ir viešose vietose apsauga sudaro šios rezoliucijos pagrindą, dėl to mes už ją balsavome.

Reikia padidinti nerūkančių asmenų apsaugą užkertant kelią pasyviam rūkymui, taip pat sukuriant reikalingas sąlygas stebėsenai ir skatinant rūkančius asmenis atsikratyti šio blogo įpročio. Draudimo politika turėtų būti įgyvendinama tais atvejais, kuriais įrodytas jos būtinumas.

Tiesiogiai su gamyba susijusių subsidijų atveju mes pritariame iniciatyvoms pakeisti tabako gamybos sąlygas. Tačiau manome, kad neturėtume sukurti padėties, kurioje turėtume skatinti tabako importą iš ES nepriklausančių šalių ir taip suteikti naudą stambioms tarptautinėms tabako įmonėms.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už tai, kad būtų išbraukta originalaus teksto 13 dalis, kuriame rašoma: „ragina Komisiją pateikti darbuotojų sveikatos apsaugos srities teisėkūros pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai, susijusį su tuo, kad iki 2011 m. Europos Sąjungoje būtų uždrausta rūkyti visose uždarose darbo patalpose, įskaitant visus uždarus viešuosius pastatus ir viešąjį transportą“. Išbraukimui buvo pritarta laikantis subsidiarumo principo šiuo klausimu.

Manau, kad kiekviena valstybė narė kurdama aplinką be dūmų dar turi nueiti ilgą kelią, vykdydama veiksmingas informuotumo didinimo kampanijas ir taikydamos gerąją patirtį įgyvendinant 14 straipsnį (paklausai sumažinti skirtos priemonės priklauso nuo priklausomybės lygio ir tų, kurie meta rūkyti).

Tačiau manau, kad šiuos veiksmus visų pirma turėtų įgyvendinti kiekviena valstybė narė. Originalus rezoliucijos tekstas sumaišytas ir supainiotas su tabako gamyba ir vartojimu. Dėl to palankiai vertinu Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pateikto pakeitimo patvirtinimui, kuriuo panaikinama dalis originalaus teksto 9 dalies, išbraukiant tekstą apie tabako gamybą. Šie du pakeitimai pagerino galutinį rezoliucijos tekstą. Manau, kad likusios dalys yra tinkamos, todėl balsavau už rezoliuciją.

  Robert Goebbels (S&D), raštu. – (FR) Susilaikiau balsuodamas dėl rezoliucijos dėl rūkymo. Niekada gyvenime nerūkiau, tačiau manau, kad tai rūkančius asmenis nuolat persekiojanti visiška nelaisvė. Galiojantys draudimai yra daugiau nei pakankami.

Atsiriboju nuo šio nuolatinio, kenksmingo persekiojimo. Noras atsikratyti tabako plantacijų Europoje padidins importą iš trečiųjų šalių.

  Elisabeth Jeggle (PPE), raštu. – (DE) Sveikatos apsaugos politika ir dėl to nerūkančių asmenų apsauga neabejotinai priklauso valstybių narių kompetencijai ir centrinis reguliavimas neturėtų būti taikomas. Valstybėms narėms turi būti suteikta teisė nustatyti, kokiu mastu jos nori apsaugoti nerūkančius asmenis. Turi būti aišku, kad ES šioje srityje neturi jokių įgaliojimų. Dėl to aš balsavau už Parlamento rezoliuciją kitos savaitės ES sveikatos apsaugos ministrų aukščiausiojo lygio susitikimui.

  Eija-Riitta Korhola (PPE), raštu. – (FI) Pone pirmininke, aš balsavau už, nors pageidaučiau griežtesnės rezoliucijos. Rūkymas yra dažniausia ankstyvos mirties priežastis Europoje. Tabako dūmai yra aplinkos teršalas, kuriame yra daugiau nei šimtas sveikatai žalingų junginių. Nepaisant to, tabako dūmų poveikį kai kuriose Europos dalyse patiria ne tik rūkantys asmenys, bet ir jų aplinkoje esantys žmonės. Pasyvus rūkymas yra moralės problema, nes tie, kurie nuo jos kenčia, neturi kito pasirinkimo. Ypač būtina apsaugoti vaikus.

Tyrimai rodo, kad rūkančio tėvo vaikas faktiškai „surūko“ kas ketvirtą savo tėvo rūkomą cigaretę. Kiekvienais metais ankstyva mirtis dėl rūkymo nusineša beveik 100 000 europiečių gyvybių. Dauguma valstybių narių jau įgyvendino kai kurias puikias priemones. Kai Suomija galiausiai uždraudė rūkyti restoranuose ir baruose, pasigirdo daug riksmų. Tačiau praėjus dvejiems metams žmonės už tai reiškia tik padėką. Tai atspindi visuomenės sveikatos politikos pobūdį: ilgalaikiai rezultatai gali būti pasiekiami taikant prevenciją ir didinant informuotumą, tačiau teisės aktų leidėjai turi būti pasiryžę kovoti su pasipriešinimu. Nesutinku su kai kuriais kitais čia esančiais nariais, kad Bendrijai nereikia privalomo teisės akto dėl sveikatos ir saugumo darbe. Turime pripažinti, kad rekomendacijos nebuvo pakankamos visose srityse. Pritariu rezoliucijos 13 daliai, kurioje Komisija raginama pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl draudimo rūkyti uždarose darbo vietose ir viešajame transporte.

Rūkymas brangiai kainuoja visuomenei, be to, 70 proc. nerūkančių europiečių galų gale apmoka sąskaitą. Dėl to pritariu nuomonei, kurią Parlamentas pareiškė 2007 m., kad Tabako direktyvos turinys turi būti griežtesnis ir joje turi būti numatyta gamintojų atsakomybė už išlaidas sveikatos apsaugai dėl tabako vartojimo. Europos Sąjunga pirmiausia turi išsiimti krislą iš savo akies. Pačiu laiku pradėjome palaipsniui nutraukti subsidijas tabako augintojams iki visiško jų panaikinimo.

  Elisabeth Morin-Chartier (PPE), raštu. – (FR) Pone pirmininke, balsavau už rezoliuciją dėl aplinkos be dūmų, nes manau, kad gyvybiškai svarbu stebėti, kaip visoje Europos Sąjungoje kuriama aplinka be dūmų, ir palengvinti gerosios patirties mainus tarp valstybių narių ir piliečių apsaugos nuo rūkymo sukeliamos žalos politikos koordinavimą. Taip pat balsavau už 9 dalį, kurioje skelbiama, kad iki 2010 m. pabaigos turi būti panaikintos tiesioginės su produkcija susijusios subsidijos tabako auginimui dėl jo poveikio sveikatai. Taip pat pritariu savo kolegoms iš Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, kurie priminė mums, kad rūkymas išlieka pagrindinė mirčių ir ligų priežastis Europos Sąjungoje. Ačiū, pone pirmininke.

  Mariya Nedelcheva (PPE), raštu. – (BG) Ponios ir ponai, balsavau, kad pasiūlymo dėl rezoliucijos 9 dalyje būtų panaikinta aiški nuoroda į 2010 m. Mano šalyje tabako auginimas yra gyvybiškai svarbi ir pagrindinė pramonės šaka didelei daliai regionų, kuriuose tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, gyventojų. Iš vieno iš šių regionų – Blagojevgrado – aš esu kilusi.

Mano šalis buvo viena iš aštuonių didžiausių tabako augintojų Europoje, kuri prieš metus norėjo, kad subsidijų teikimas būtų pratęstas iki 2013 m. nepaisant susitarimo, kuriame nustatyta, kad ryšys tarp skiriamų išteklių ir gamybos masto turi baigtis 2010 m. Kiekviename susitikime su tabako augintojais dažniausiai iš jų išgirstame klausimą: kuo mes tapsime?

Negaliu jiems prižadėti stebuklų, tačiau bendradarbiaujame su vyriausybe, nustatydami priemones, kurios neleis jiems likti be jokio pasirinkimo, praradus savo pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Kolegos nariai, suprantu argumentus tų, kurie agituoja prieš rūkymą. Tačiau raginu užtikrinti, kad kovos su rūkymu nesupainiotume su tabako auginimo Europoje sunaikinimo rizika. Ekonomikos krizės laikais raginu užtikrinti, kad išliktume protingi ir išmintingi.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Sutinku su visomis tinkamomis priemonėmis, kuriomis siekiama kovoti su rūkymu ir apsaugoti nerūkančius asmenis, dėl to balsavau už šią rezoliuciją. Tačiau turiu išreikšti kai kurias abejones dėl pasekmių, kurias galėtų sukelti bet kokios rūšies tabako augintojams tiesiogiai taikomos priemonės. Rumunijoje šiuo metu yra maždaug 1 600 hektarų tabako plantacijų, duodančių apytikriai 3 000 tonų žaliavos. Tačiau nedidelė dalis tabako užauginama Rumunijoje, palyginti su Rumunijos gamintojams reikalingu žaliavos kiekiu, kuris siekia maždaug 30 000 tonų.

Maždaug 27 000 tonų kiekio skirtumas yra importuojamas, daugiausia iš Afrikos arba Azijos. Jeigu ribosime tabako gamybą valstybėse narėse, tik skatinsime dar daugiau tabako importo iš trečiųjų šalių, taip sukeldami žalos Europos gamintojams.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Rezoliucija, kurią nagrinėjame, yra veiksminga ir plataus užmojo. Tačiau mane liūdina mano kolegų narių, ypač Krikščionių demokratų dauguma, kurie prasidėjus aktyviam susijusių spaudimo grupių ir suinteresuotųjų šalių lobizmui, nepritarė 13 straipsniui.

Dėl to jie mano, kad Europa neturi vietos šiose diskusijose ir nesukuria jokios pridėtinės vertės užtikrinant Europos piliečių sveikatai saugias teritorijas visose viešose vietose, darbe ir viešajame transporte. Kitais žodžiais tariant, jie nesijaudina dėl to, kad Europos darbuotojai bus diskriminuojami. Pateiksiu vieną pavyzdį, Airijos žmonėms nacionalinėje teisėje bus nustatyta labai gera apsauga, kai galime tik spėlioti, ar vieną dieną žmonės Graikijoje arba Čekijoje turės tokią galimybę arba, tiksliau tariant, teisę.

Kitas spaudimo grupių vykdomo smegenų plovimo įrodymas tai, kad jie taip pat nepritarė 9 straipsniui, kuriame paprasčiausiai nurodoma viena iš jau nuspręstų žemės ūkio politikos reformų, t. y. tiesiogiai su gamyba susijusių subsidijų tabako auginimui panaikinimas iki 2010 m. pabaigos

  Vilja Savisaar (ALDE), raštu. – (ET) Pasiūlyme dėl rezoliucijos dėl aplinkos be dūmų numatyti dideli pokyčiai – nustatytas draudimas rūkyti visose Europos viešosiose institucijose ir viešose vietose. Rezoliucijos tikslas – skirti Komisijai užduotį parengti reikalingą teisės aktą, kuris įsigaliotų 2011 m. Nors didelė dalis delegatų, įskaitant mane, balsavo už draudimą rūkyti viešosiose patalpose (ypač darbo vietose), deja, Liaudies partija laikėsi priešingos pozicijos. Dauguma Parlamento narių neparodė jokio susirūpinimo kiekvieno Europos piliečio sveikatos apsauga, o ypač tų žmonių, kurie nerūko, tačiau vis dar yra priversti kvėpuoti dūmais viešose vietose ir dėl to patirti sveikatos problemų. Tikiuosi, kad šis klausimas nebus užmirštas ir taip pat kad jis bus dar kartą įtrauktas į darbotvarkę, kadangi dauguma valstybių narių vis dėlto nenustatė draudimo rūkyti viešose vietose, nors jos turėjo galimybę tai padaryti.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Pritariu šioje rezoliucijoje išreikštam susirūpinimui, kad reikia prisidėti prie kovos su pasyviu rūkymu, kurį priversti patirti nerūkantys asmenys. Tačiau kai kurie asmenys naudojasi padėties suteikiamais pranašumais įtraukti į šią rezoliuciją nuostatą, prieštaraujančią tabako augintojams mokamoms subsidijoms. Aš asmeniškai pritariu šios paramos teikimui tiems, kurie užsiima nykstančiu menu. Turėtumėte žinoti, kad tabakas sudaro mažiau nei 10 proc. viso to, kas dedama į cigaretes; ar tiek pat daug klausimų užduodama dėl priedų, kurie sudaro daugiau nei 90 proc. cigarečių turinio, ir jų žalos?

– Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) pasaulinis aukščiausiojo lygio susitikimas ir aprūpinimo maistu užtikrinimas (RC-B7-0168/2009)

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – Atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienais metais daugiau nei 40 mln. žmonių miršta iš bado ir skurdo, o kas šešias sekundes miršta vaikas, ir į tai, kad pasaulinė maisto krizė yra viena iš pagrindinių grėsmių taikai ir saugumui pasaulyje, balsavau už šią laiku patvirtintą rezoliuciją. Rezoliucijoje Komisija raginama atlikti visapusišką ES politikos ir programų žemės ūkio, vystymosi ir prekybos srityse poveikio vertinimą siekiant užtikrinti nuoseklų, tvarų politinį požiūrį į pasaulinį aprūpinimo maistu užtikrinimą. Kadangi rezoliucijoje nurodoma, kad kiekvienas turi teisę į saugų ir maistingą maistą, Europos Sąjunga turi siekti, kad šia politika būtų užtikrintas tvarus aprūpinimo maistu užtikrinimas.

  Ole Christensen, Dan Jørgensen, Christel Schaldemose ir Britta Thomsen (S&D), raštu. – (DA) Mes, Danijos socialdemokratai, manome, kad ES pagalbos žemės ūkiui bus palaipsniui atsisakyta. Šiandien mes pritarėme rezoliucijai dėl „Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo“ – rezoliucijai, kurioje atkreipiamas dėmesys į pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduriame bandydami išnaikinti badą ir užtikrinti geresnes galimybes besivystančioms šalims ateityje – tačiau mes, be kita ko, griežtai atmetame žemės ūkio politiką ir pagalbą šlovinančius pareiškimus rezoliucijos 3, 9 ir 14 dalyse.

  Corazza Bildt, Christofer Fjellner, Gunnar Hökmark ir Anna Ibrisagic (PPE), raštu. – (SV) Švedijos konservatoriai šiandien balsavo prieš rezoliuciją (B7-0168/2009) dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo. Mes nerimaujame dėl bado pasaulyje ir manome, kad svarbu sutelkti dėmesį į aprūpinimo maistu užtikrinimą. Tačiau priešingai, nei nustatyta rezoliucijoje, mes, Švedijos konservatoriai, manome, kad bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra sudėtinė problemos, o ne sprendimo dalis, ir kad ji turi būti reformuojama.

  Lena Ek, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Šiandien susiduriame su keista padėtimi pasaulyje: milijardai žmonių kenčia nuo nutukimo ir tuo pat metu milijardai žmonių badauja. Ši padėtis yra pražūtinga ir reikalauja veiksmingų priemonių, ypač iš turtingos Europos Sąjungos pusės. Tačiau nemanome, kad dabartinė ES bendroji žemės ūkio politika padės spręsti problemas. Mūsų žemės ūkio politika buvo sėkminga praeityje, tačiau ji be ateities. Kadangi šioje rezoliucijoje pasisakoma prieš dabartinės Europos žemės ūkio pagalbos sistemos (tai, kas galėtų duoti naudos klimatui, pasaulio skurdiesiems ir Europos ūkininkams) persvarstymą, mes nematome jokios kitos galimybės, kaip tik susilaikyti balsuojant.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Aš balsavau už bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo, nes manau, kad būtinos skubios priemonės, kuriomis užkirstume kelią šiai nelaimei, kuri turi poveikį šeštadaliui pasaulio gyventojų. Atsižvelgiant į klimato kaitos poveikį žemės ūkiui, ypač sumažėjusį produktyvumą dėl vandens trūkumo, visų pirma šalyse, kurios jau sprendžia šias problemas, turime užtikrinti, kad sukursime nuoseklią klimato apsaugą ir kovą su badu atitinkančią žemės ūkio politiką.

  Göran Färm (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, šiandien nusprendėme balsuoti už bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo. Daugiau nei milijardas žmonių šiandien kenčia nuo bado. Kraštutiniai kainų svyravimai ir dramatiškas maisto kainų padidėjimas pasaulio rinkoje taip pat sukėlė pasaulinę maisto krizę, kuri dar labiau apsunkino galimybes skurdiems pasaulio žmonėms gauti maisto.

Tačiau norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad nepritariame Parlamento požiūriui, jog neturėtume mažinti paramos rinkai priemonių ir pagalbos mokėjimų ūkininkams pagal ES bendrąją žemės ūkio politiką. Nemanome, kad šios paramos priemonės ir mokėjimai padės padidinti aprūpinimo maistu užtikrinimą besivystančiose šalyse ateityje. Priešingai, šios priemonės turės neigiamą poveikį. Subsidijuojamas, pigus europietiškas maistas eksportuojamas į besivystančias šalis ir, atsižvelgiant į jo konkurencingas kainas, jis dažnai išstumia iš rinkos šių šalių gaminamą maisto produkciją, taip panaikindamas šių šalių galimybę ateityje patenkinti savo poreikius.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Niekas negali likti abejingas šiai pasaulinei problemai, kai žinome, kad 40 mlrd. žmonių miršta kiekvienais metais iš bado ir kas šešias sekundes dėl prastos mitybos miršta vaikas.

Europos Sąjunga yra pagrindinė vystymosi ir humanitarinės pagalbos donorė, tačiau tik maža dalis šios paramos suteikiama žemės ūkio sektoriui, kuris gali atitikti tūkstančių žmonių, kurie toliau kenčia nuo prastos mitybos, maisto poreikius. Dėl to Europos Sąjunga turėtų skubiai persvarstyti savo pagalbos ir vystymosi politiką ir suteikti didesnę pirmenybę žemės ūkio paramai besivystančiose šalyse, t. y. sektoriui, kuris yra pajamų šaltinis daugiau nei 70 proc. darbo jėgos.

Bendrosios žemės ūkio politikos turinys taip pat turi būti pritaikytas prie krizės, dėl kurios padidėjo Europos ūkininkų gamybos išlaidos, susilaikant nuo paramos priemonių Europos rinkai panaikinimo ir (arba) subsidijų žemės ūkiui sumažinimo, specialų dėmesį atkreipiant į paramą mažiems ir vidutinio dydžio ūkininkams ir jų galimybėms gauti kreditą, kad jie galėtų išlaikyti savo gamybos lygį nepaisant didėjančių ūkio produkcijai reikalingų žaliavų kainų.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors nesutinkame su visomis pateiktomis pastabomis, nusprendėme pritarti šiai rezoliucijai, nes joje pabrėžiama principų, kurie, mūsų manymu, yra svarbūs iš tikrųjų kovojant su badu pasaulyje, svarba, visų pirma:

– pabrėžiant, kad „kova su skurdu turi būti pagrįsta teisės į maisto tiekimo nepriklausomumą“,

– pripažįstant „visų šalių gyventojų teisė valdyti ūkininkavimui tinkamą žemę ir kitus gamtos išteklius, gyvybiškai svarbius siekiant užtikrinti apsirūpinimą maistu“.

Rezoliucijoje taip pat atkreipiamas dėmesys į žemės ūkio svarbą kovojant su badu ir pažymima ūkininkų pajamų svarba. Ateityje pamatysime, ar šis Parlamentas bus vertas to, ką jis patvirtino čia šiandien, ar, kaip dažnai būna, jis pateiks šias geras pastabas, tačiau vėliau, kai jas reikės įgyvendinti, grįš prie savo žodžių ir priims teisės aktą, kuris pažeis šiuos principus.

Neturėtume pamiršti, kad viena po kitos įgyvendinamos bendrosios žemės ūkio politikos reformos po to, kai Pasaulio prekybos organizacija liberalizavo žemės ūkio rinkas, kurios atitinka tik didelių žemės ūkio maisto įmonių interesus, prisidėjo prie pasaulinio žemės ūkio sektoriaus nuskurdinimo. Žemės ūkio produkcija visų pirma turėtų būti naudojama žmonėms maitinti, o ne suteikti naudą eksporto monopolijoms.

  Anne E. Jensen ir Jens Rohde (ALDE), raštu. – (DA) Mes, Europos Parlamento Danijos liberalų partijos nariai, balsavome už rezoliuciją dėl aprūpinimo maistu užtikrinimo, nes norime pabrėžti pasaulinės ES atsakomybės svarbą kovojant su badu ir skurdu. Tačiau mes prieštaraujame rezoliucijos 9 daliai, nes ji kelia daug klausimų dėl tęsiamos ES žemės ūkio politikos liberalizavimo. Danijos liberalų partija nori matyti, kaip palaipsniui panaikinama pagalba žemės ūkiui ir nustatomos bendros taisyklės, užtikrinančios vienodas konkurencines sąlygas Europos ūkininkams.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Ilgalaikis aprūpinimo maistu užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių bendrosios žemės ūkio politikos iššūkių. Tai reiškia, kad reikalingas ilgalaikis bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas. Bendroji žemės ūkio politika yra svarbus ES maisto ir saugumo politikos elementas, o po 2013 m. ji atliks svarbų vaidmenį vystymosi politikoje ir išorės aprūpinimo maistu užtikrinimo politikoje.

Dėl to puikiai veikianti ekosistema, derlinga žemė, stabilūs vandens ištekliai ir tolesnis kaimo ekonomikos įvairinimas yra svarbiausi prioritetai. Tarptautinis bendradarbiavimas ir solidarumas, kartu su tinkamais prekybos susitarimais, kurie labiau skatina, o ne kenkia aprūpinimo maistu, užtikrinimui, yra pagrindinis pasaulinio aprūpinimo maistu užtikrinimo elementas ir būtent čia stipri bendroji žemės ūkio politika gali būti naudinga. Daugiausia maisto importuojančios šalys labiausiai nukentėjo dėl didėjančių maisto kainų, tačiau vis dar dauguma šių šalių visame pasaulyje yra mažiausiai išsivysčiusios. ES turi imtis priemonių, kad užkirstų tam kelią.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Badas yra nelaimė, su kuria susiduria vis daugiau žmonių. Kadangi ES yra grindžiama solidarumu, ji turi būti priešakyje kovojant su šia didėjančia problema. Pasaulinė maisto krizė yra viena iš pagrindinių grėsmių pasaulinei taikai ir saugumui, dėl to pasaulinė ir Europos aprūpinimo maistu užtikrinimo politika turi būti sparčiau įgyvendinama.

  Georgios Toussas (GUE/NGL), raštu. – (EL) Nors šios rezoliucijos autoriai ir buvo priversti nušviesti bado problemą, taip pat maisto ir žemės ūkio aukščiausiojo lygio susitikime iškeltas bendro pobūdžio problemas, jie nuslėpė pagrindinę problemos priežastį, t. y. kapitalistinę išnaudojimo sistemą ir strategiją, kuriai ES taip pat lojaliai tarnauja, kad kapitalistai galėtų gauti pelno. Maistą gaminančios ir paskirstančios tarptautinės įmonės naikina ūkininkavimą ir sutelkia žemę savo rankose, taip suduodami skaudų smūgį skurdiems ir vidutiniams ūkininkams. Darbo ir viduriniosios klasės net ir išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse vis sunkiau pajėgia užtikrinti sveiką ir saugų maistą, o tarptautinės maisto įmonės susižeria įspūdingus pelnus ir superka didžiausius žemės sklypus, ypač Afrikoje, apskaičiuodami, kad maisto gamyba iki 2050 m. turi padvigubėti. ES grindžia kelią visų maisto produktų gamybos aspektų – vandens energijos, transporto ir technologijų – liberalizavimui ir privatizavimui ir tą patį nustato trečiosioms šalims PPO ir dvišaliais susitarimais.

Bendroji žemės ūkio politika remia mažųjų ir vidutinių ūkininkų naikinimą ir palaiko monopolijas ir jų pelną. Ūkininkai ir darbuotojai kovoja siekdami panaikinti šią išnaudojimo sistemą ir aprūpinti kiekvieną pakankamu, sveiku ir saugiu maistu.