Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2010 m. balandžio 19 d. - Strasbūras

18. Aviacijos saugumo rinkliavos (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – J. Leichtfriedo pranešimas Transporto ir turizmo komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl aviacijos saugumo rinkliavų (COM(2009)0217 – C7-0038/2009 – 2009/0063(COD)) (A7-0035/2010).

  Jörg Leichtfried, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, šiuo metu Europos aviacijos saugumo ir aviacijos saugumo rinkliavų srityje padėtis tokia, kad visi daro, ką nori. Niekas to neatlieka tinkamai. Vis dėlto už tai turėsime sumokėti. Tai tikrai sritis, kur negalime nieko nedaryti, ir šiuo pranešimu siekiama ją pakeisti. Kas konkrečiai šiuo pranešimu bus pakeista ir ką juo siekiama pakeisti?

Norėčiau tik iš anksto pasakyti, kad beveik visais aspektais – norėčiau padėkoti kolegoms – vienbalsiai laikomasi nuostatos, kad pranešimu turėtų būti užtikrinta daugiau skaidrumo. Skaidrumas reiškia, kad oro linijų bendrovės ateityje galės gauti informacijos apie tai, kokias saugumo rinkliavas joms taikys oro uostai, kam jos bus naudojamos, ar jos per didelės, – šiuo metu tai vis dar pasitaiko, – o (tai jau kitas etapas) keleiviai, žinoma, irgi galės suprasti, ko iš jų reikalauja oro linijų bendrovės. Šioje srityje irgi įtariu, kad oro linijų bendrovių skaidrumas kartais ribojamas tyčia, net ir tada, kai jos sako, kad labai stengiasi būti skaidrios.

Vienas šiuo požiūriu labai svarbus aspektas – tai, kad visoje Europoje taikomos įvairios skirtingos saugumo priemonių finansavimo sistemos. Kai kurios valstybės jas finansavo vien iš mokesčių. Kai kuriose moka tik galutinis vartotojas, o kitose taikoma mišri sistema.

Mes ketinome užtikrinti, kad šias sistemas būtų galima išsaugoti. Nenorime nurodinėti jokiai valstybei narei, kaip turėtų būti renkamos saugumo rinkliavos; tik norime užtikrinti, kad tas, kas jas mokės (kad ir kas tai būtų), galiausiai žinotų, ką sumokėjo.

Esama arba bent jau buvo įvairių idėjų apie tai, kokius oro uostus įtraukti, ir mes nusprendėme, kad tai – saugumo klausimas. Kalbama ne apie pajamas ir ne apie pelną; kalbama apie saugumą. Todėl nusprendėme, kad turi būti įtraukti visi komerciniu pagrindu administruojami oro uostai, ir manau, kad šis sprendimas buvo teisingas.

Galiausiai atėjo laikas, kai čia, plenarinėje sesijoje, sutariama gana vieningai, būtent dėl to, kad turėtume rinkliavas saugumo infrastruktūrai, į ES taisykles įtrauktoms saugumo priemonėms, atskirti nuo rinkliavų tobulesnėms saugumo priemonėms, vadinamosioms „griežtesnėms priemonėms“.

Mes sakome, kad viskas, kas patenka į ES sferą, liks nepakitę; kiekviena valstybė narė gali daryti tai, ką mano esant teisinga. Vis dėlto jeigu imamasi griežtesnių saugumo priemonių, tada tos valstybės narės turi jas finansuoti pačios. Be to, taip turėtų būti užtikrinta, kad problema būtų sprendžiama atidžiai, saugumo priemonių nebūtų imamasi nedelsiant, neatsižvelgus į tai, ar jų tikrai reikia, ir būtų apsvarstyta, ką tai reiškia keleiviams ir ką tai reiškia oro linijų bendrovėms bei oro uostams.

Vis dėlto turėtų būti užtikrinta ir tai, kad šiuo požiūriu taikytume principą „saugumas irgi yra valstybės pareiga“. Išpuoliai prieš oro linijų bendroves paprastai orientuoti ne į oro linijų bendroves, bet į valstybes, kuriose šios oro linijų bendrovės įsikūrę, todėl taip pat manome, kad iš esmės saugumas vis tiek yra valstybės pareiga ir atitinkamai turi būti finansuojamas iš valstybinių lėšų.

Trumpai norėčiau šį tą daugiau pasakyti apie pakeitimus, kurių susikaupė neįtikėtinai daug – iš viso trys. Manau, kad jie visi yra labai pateisinami ir labai pagrįsti. Ypač apie du Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pakeitimus pasakyčiau, kad juos labai verta paremti, ne todėl, kad prie manęs sėdi E. Lichtenberger, o todėl, kad į juos įtraukti socialinės oro uosto darbuotojų apsaugos reikalavimai. Manau, kad tai labai svarbu, ypač kai oro linijų bendrovės ir oro uostai patiria sunkumų.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pasiūlymas dėl direktyvos dėl aviacijos saugumo rinkliavų yra dar 2001 m. pradėtų diskusijų rezultatas. Apie tai pradėta diskutuoti pastebėjus, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių saugumui reikia vis daugiau lėšų, ir sukūrus ES aviacijos saugumo reglamentavimo sistemą.

Savo teisės akto pasiūlymu Komisija ketina sukurti skaidrią ir nediskriminacinę sistemą aviacijos saugumo rinkliavoms Europoje nustatyti. Be to, Komisija mano, kad aviacijos saugumo rinkliavos turėtų būti nustatomos konsultuojantis su oro uosto naudotojais ir turėtų būti susijusios su išlaidomis. Norėčiau pasveikinti J. Leichtfriedą už puikų darbą rengiant šį pranešimą ir padėkoti taip pat prie jo prisidėjusiam Transporto ir turizmo komitetui.

Manau, kad pranešime einama būtent Komisijos ketinamų siekti tikslų kryptimi, ir džiaugiuosi parama, kuri jame šiuo požiūriu teikiama Komisijos pasiūlymui.

Norėčiau tik pabrėžti du konkrečius klausimus, aptariamus pranešime. Pirmiausia, pranešime pristatomas tikrai naujas elementas – svarbus ir kartais labai daug diskusijų keliantis klausimas: kas moka už aviacijos saugumą. Na, Komisijos pasiūlymuose šis klausimas nebuvo sprendžiamas ir tai nebuvo daroma todėl, kad beveik visos valstybės narės primygtinai teigia, kad jos šioje srityje negali prisiimti įsipareigojimų, nors ir pripažįsta, kad valstybei turėtų būti leidžiama finansuoti aviacijos saugumą.

Todėl manome, kad pasirinkimo teisę reikėtų palikti kiekvienai valstybei narei ir šį klausimą reikėtų spręsti vadovaujantis subsidiarumo principu.

Atsižvelgdama į tai ir į pranešime išdėstytą tvirtintiną poziciją Komisija norėtų pažymėti, kad 32 pakeitimas, kuriuo valstybės narės būtų įpareigojamos finansuoti griežtesnes priemones, sukels intensyvių diskusijų su Taryba dėl šios siūlomos direktyvos. Vis dėlto esu tikras, kad pranešėjas visa tai žinojo ir tikėjosi šios kovos su Taryba.

Antrasis klausimas daugiau aiškinamasis, susijęs su poveikio vertinimu, kurį reikia atlikti prieš imantis bet kokių aviacijos saugumo priemonių pagal pagrindų reglamentą. Tai, žinoma, labai pagrįsta priemonė, bet norėčiau, kad žinotumėte, jog jau turime veikiančių priemonių ir neturėtume užsikrauti per didelės naštos.

Pirmiausia, veikia Patariamoji suinteresuotųjų šalių grupė aviacijos saugumo klausimais, sudaryta iš oro transporto pramonės atstovų ir kitų subjektų, ir ji visapusiškai dalyvauja rengiant bet kokias siūlomas aviacijos saugumo priemones.

Antra, taikant reguliavimo procedūrą su tikrinimu užtikrinama, kad Parlamentas galėtų pasinaudoti veto teise, jeigu manys, kad to reikia.

Labai ačiū už šį puikų pranešimą. Labai tikimės bendradarbiauti su pranešėju ir Parlamentu ir šiuo klausimu eiti į priekį.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, atsiprašau, kad turiu gaišinti šią plenarinę sesiją, bet remdamasis Darbo tvarkos taisyklių 151 straipsniu, jaučiuosi priverstas pateikti asmeninę pastabą. Prieš kelias minutes buvau užsipultas. Tai tipiška, jei gyveni Austrijoje. Ten yra grupė, kuri pagal tarptautinius standartus priskiriama kraštutiniams dešiniesiems. Jų partijų lyderiai rodo tam tikrus gestus ir apie tai negalvoja. Šie žmonės negali pakęsti pralaimėjimo demokratiniuose rinkimuose ir tada atsisako sveikintis rankos paspaudimu ar kaip nors kitaip bendrauti. Jeigu jiems pamoji, jie mato tik vieną dalyką: tai, ką tikrai yra darę patys – atidavę A. Hitlerio pagarbą.

Žinoma, esama problemų, iš kurių tiesiog matyti, kad mano gimtoji šalis, deja, dar nesusitaikė su praeitimi ir kad greitai turėsime reikalų ne su viena kraštutinių dešiniųjų partija, kuriai atstovaujama čia, bet su dviem. Tiesiog norėčiau dar kartą aiškiai pasakyti: mes esame demokratai. Kraštutiniai dešinieji sėdi antai ten. Didžiuojuosi priklausydamas frakcijai, kuri sugebėjo ryžtingai prisidėti prie to, kad šiame Parlamente nebebūtų kraštutinių dešiniųjų frakcijos ir, tikiuosi, ji niekada nesusidarys. Taigi, atsakymas – reikia daugiau demokratijos, o ne daugiau kraštutinių dešiniųjų politikos, priešiškumo ir ciniškos paniekos žmonėms. Tie žmonės jau sakė, kad aš turėčiau kreiptis į psichiatrą, nes jiems nepakeliama demokratiškai pralaimėti rinkimus.

  Pirmininkė. – Mėlynosios kortelės klausimai dėl asmeninės pastabos pagal Darbo tvarkos taisyklių 151 straipsnį neleidžiami. Todėl jūsų prašymo kalbėti šiuo klausimu patenkinti negaliu.

  Zoltán Balczó (NI). – (HU) Tai ankstesniajam kalbėtojui adresuotas mėlynosios kortelės klausimas. Norėčiau pusės minutės klausimui pateikti.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). – Ponia pirmininke, šis kišimasis, kuris šiaip visiškai priimtinas, trukdo diskusijoms konkrečia tema. Siūlyčiau tokius dalykus įterpti tarp pranešimų.

  Pirmininkė. – Labai ačiū. Dabar tęsime diskusijas. Leidau pateikti asmeninį paaiškinimą, nes ankstesniajame pareiškime dėl darbo tvarkos buvo tiesiogiai nurodytas H. P. Martin. Dabar tęsime diskusijas ir joms skirsime visą dėmesį.

  Artur Zasada, PPE frakcijos vardu. – (PL) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui J. Leichtfriedui už puikų pranešimą ir už idealų bendradarbiavimą rengiant šį dokumentą.

Turėjome atsakyti į keturis klausimus, bet pirmiausia turėjome išdėstyti uždavinį – apsaugoti oro linijų bendrovių keleivių interesus, ir tai buvo svarbiausia mūsų darbo dalis. Vis dėlto prieš atsakydami į keturis klausimus, kuriuos išsikėlėme, turėjome atsakyti į klausimą apie skaidrumą arba apie tai, kokios grupės galės dalyvauti šioje procedūroje. Buvo svarstoma direktyvos taikymo sritis arba tai, kokiuose oro uostuose direktyvą galima taikyti. Kilo vienas svarbus klausimas – apie finansavimą, kurio Komisija nesugebėjo atsakyti. Vis dėlto kartu su J. Leichtfriedu sugebėjome rasti sprendimą ir už tai jam itin dėkoju. Kalbu apie griežtesnes priemones, kurias turėtų finansuoti valstybės narės.

Kitas klausimas susijęs su nepriklausomos priežiūros institucijos kompetencija nustatyti oro eismo saugumo rinkliavas. Dirbdami parengėme bendrą poziciją, kuri, manau, labai plataus užmojo. Ji šiandien yra iššūkis Tarybai ir Komisijai. Manau, kad mes, būdami orlaivių keleiviai, priešingai negu laivų, automobilių ir traukinių keleiviai, neturėtume būti priversti mokėti už šį saugumą. Tai – gestas Tarybai, kompromisinė pozicija ir šiandien tikiuosi ne mažesnio užmojo Tarybos pozicijos.

  Saïd El Khadraoui, S&D frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui už puikų darbą, kai kurie netgi sakytų, fantastišką darbą. Todėl dėkoju jums ir dėkoju tiems, kurie prie jo prisidėjo.

Norėčiau tik priminti, kad finansavimo klausimas ne naujas. Ši byla buvo rengiama jau nuo to laiko, kai priėmėme Europos reglamentą dėl saugumo priemonių taikymo Europos lygmeniu po 2001 m. rugsėjo 11 d. Nuo pat pradžios Europos Parlamentas visada pabrėžė, kad finansavimo klausimas rimtas ir kad jį turime spręsti Europos lygmeniu. Vis dėlto Taryba visada tam trukdė. Po šių diskusijų turėtume paraginti Tarybą laikytis praeityje su mumis sudarytų susitarimų, pirmiausia susitarimo, pagal kurį šiuo klausimu galėtume parengti atskirą pasiūlymą, ir įsipareigoti bendradarbiauti su mumis ieškant sprendimo.

Akivaizdu, kad turime nepamiršti kelių dalykų. Pirmasis ir svarbiausias yra skaidrumas. Šiuo metu mes nenagrinėjame, kas konkrečiai kiekvienoje valstybėje narėje turėtų apmokėti sąskaitą. Vis dėlto vienas dalykas, kurio tikrai norime – surengti konsultacijas šiuo klausimu, sudaryti susitarimus ir tada tų susitarimų laikytis. Kitaip tariant, norime, kad iš saugumo rinkliavų gaunamos pajamos tikrai būtų investuojamos atgal į saugumo priemones, o ne, pvz., į kokias nors stovėjimo aikšteles. Tai būtina ir turėtų būti aišku, kad šiuo klausimu neturime nusileisti.

Antras svarbus dalykas – turime saugumo priemones, dėl kurių visi bendrai susitarėme Europos lygmeniu, atskirti nuo kitų papildomų priemonių, kurių individualiai imasi valstybės narės. Dėl pirmojo dalyko tai skaidrumo taisyklės yra aiškios ir turi būti taikomos. Dėl antrojo dalyko, turime aiškiai pasakyti, kad finansinė atsakomybė tenka valstybėms narėms ir kad būtent jos turi apmokėti papildomas saugumo priemones. Saugumo priemonių koordinavimas Europos lygmeniu papildomos naudos duotų ir tuo atveju, jei valstybės narės pačios nuspręstų pradėti taikyti kūno skaitytuvus arba ką nors kita, kad ir kas tai būtų – na, jos taip pat turės prisiimti ir atitinkamus finansinius padarinius.

  Gesine Meissner, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui J. Leichtfriedui, taip pat J. Hennis-Plasschaert vardu. Ji šiandien negali atvykti. Ji viską tvarkė kartu su jumis ir taip pat buvo visiškai patenkinta.

Taip pat galime pasakyti, kad dar vienas dalykas, rodantis, koks geras pranešimas – komitete balsuota beveik vienbalsiai. Kaip ir ką tik iškeltas klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, tai yra ir vartotojų apsaugos, ir aviacijos saugumo klausimas. Norime, kad saugumas būtų užtikrintas; tačiau taip pat norime, kad vartotojai žinotų, kiek ir už ką jie moka. Jau buvo pažymėta, kad įvairių valstybių narių sistemos labai skiriasi ir apskritai to nenorime keisti. Nenorime nieko primesti. Nepaisant to, norime, kad išlaidų sąmatos būtų sudaromos skaidriai, o dalis, kurią turi sumokėti vartotojas, irgi būtų skaidri. Dabar tai ne visuomet numatyta. T. y. norime žinoti, kokia bilieto kainos dalis – dabar saugumui tenka tik bilieto kainos dalis – yra tikrai susijusi su saugumu. Tada taip pat norime garantijos, kad tai, kas sumokama už saugumą, iš tikrųjų ir būtų panaudojama saugumui gerinti ir kad iš to niekas nesipelnytų. Manau, kad mūsų požiūris šia tema yra visiškai logiškas.

Taip pat susidaro kritinė takoskyra tarp to, ko nori Parlamentas, ir to, kas, valstybių narių nuomone, yra gerai, ir tai yra klausimas, kas mokės už įgyvendintas papildomas saugumo priemones, griežtesnes, negu tos, kurias Europoje norime užtikrinti keleiviams. Tai, kaip jau tikrai sakėme, turėtų padaryti valstybės narės. Tai nacionalinio saugumo klausimas, kuriuo turi būti tvirtai suinteresuotos ir nacionalinės valstybės. Žinoma, valstybės nenori už tai mokėti. Kaip jau pažymėta, svarstydami klausimą, ar norime kūno skaitytuvų, ar ne, neabejotinai taip pat turėsime apsvarstyti, ar norime, kad jie būtų naudojami visoje Europoje, ir kas galiausiai už juos mokės. Žinoma, taip pat turėsime kelti klausimą, ar jais tikrai užtikrinama daugiau saugumo.

Taigi, tokios aviacijos saugumo rinkliavos turi būti administruojamos skaidriai.

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Anna Rosbach, EFD frakcijos vardu. – (DA) Ponia pirmininke, kadaise oro uostas buvo vieta, kur nusipirkdavai bilietą, užregistruodavai bagažą, parodydavai pasą ir pakildavai arba nusileisdavai. Šiandien oro uostai panašesni į miestelius, kuriuose teikiamos įvairiausios paslaugos, tačiau dėl saugumo priemonių jie tapo panašūs į tvirtovę Fort Knox, ir einama tik viena kryptimi: saugumo priemonių vis daugėja.

Žinoma, kadaise lėktuvai krito, deja, jie krinta ir dabar. Todėl svarbu, kad tos pačios taisyklės būtų taikomos ir ES, ir už jos ribų. Šioje srityje ES per maža, kad būtų izoliuota sala. Tai sritis, kur matome, kaip naudinga tas pačias taisykles, tas pačias skaidrias taisykles taikyti kiekvienos šalies orlaiviams. Tai taikytina ir rinkliavoms. Visi – ir keleiviai, ir oro linijų bendrovės – turi aiškiai žinoti, už ką mokama iš aviacijos saugumo rinkliavų. Niekas neturėtų pasiklysti neaiškių rinkliavų ir mokesčių džiunglėse. Keleiviai turi tiksliai žinoti, ką apima rinkliava, ir neturėtų mokėti specialių nacionalinių rinkliavų ar papildomai mokėti oro linijų bendrovėms. Aš visiškai pritariu Transporto ir turizmo komiteto pranešimui ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Mathieu Grosch (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui ir kitoms frakcijoms už jų darbą. Transporto ir turizmo komitete vyko įdomios diskusijos. Vis dėlto manau, kad su Taryba jau pasiekėme daug kompromisų – šioje srityje, kaip ir anksčiau, ji į kompromisus leidosi labai nenoriai. Visos diskusijos prasideda, kai pradedame kalbėti apie įgyvendinimą. Čia mes, kaip Parlamentas, turėtume tikėtis ir Komisijos paramos – paramos idėjai, kad saugumo rinkliavos būtų taikomos visiems oro uostams. Neturėtume kartoti to, ką jau padarėme kitose srityse – ar tai būtų antžeminis aptarnavimas, ar aviacijos rinkliavos – t. y. leisti taikyti išimtis, turinčias poveikį dviems ar penkiems milijonams keleivių.

Antras dalykas, ir tai man, žinoma, dar svarbiau – užtikrinti skaidrumą keleiviams: kas kiek ir už ką moka – tai neabejotinai oro uostų ir oro linijų bendrovių pareiga. Tai mano nuomone, gana svarbus aspektas.

Dabar pereisiu prie trečio dalyko, apmokėjimo – tai sritis, kur, žinoma, visada bus nuomonių skirtumų. Finansavimo klausimu aš asmeniškai manau, kad už visuomenės saugumą turėtų būti mokama iš valstybinių lėšų. Mes jau darome kompromisų palikdami tam tikrus dalykus vadinamajam subsidiarumui. Čia, šiame Parlamente, kartu su Komisija visada taikomas veiksmingas triukas: jeigu nesusitariate su Taryba, tada visa tai tiesiog pavadinate subsidiarumo klausimu. Asmeniškai aš tuo nelabai patenkintas, bet tiek jau to. Todėl manau, kad turėtume bent jau neatsisakyti to, ką čia kalbėjome, t. y. kad už specialias priemones, griežtesnes priemones, tikrai turi būti mokama valstybinėmis lėšomis. Saugumo rinkliavos ir pats saugumas apskritai per pastaruosius keletą metų labai padidėjo. Todėl ši byla turi ir ekonominį aspektą. Dabar kalbame apie maždaug 30 proc. išlaidų. Jeigu kalbame apie saugumą ir apie tai, kas už jį moka, rytoj irgi turėsime ekonominį aspektą. Todėl šie trys aspektai man itin svarbūs. Tikiuosi, kad bent jau esant dabartiniams reikalavimams su Taryba ir Komisija gausime teigiamą rezultatą.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pateikti teisės aktai yra skaidri, nediskriminacinė aviacijos saugumo rinkliavų nustatymo sistema, kurioje įmanoma apeliacijos teisė. Už oro uostų saugumą atsako valstybės narės.

Vis dėlto už saugumo priemones per bilieto kainą galiausiai sumoka keleiviai. Būtent todėl keleiviai turi teisę, kad jiems būtų atskirai pasakyta, kokia galutinės bilieto kainos dalis tenka saugumui.

Direktyva dėl aviacijos saugumo rinkliavų turėtų būti suderinta su Direktyva dėl oro uosto mokesčių. Parlamentas ne kartą prašė, kad šioje direktyvoje nurodytos aviacijos saugumo rinkliavos būtų naudojamos tik aviacijos saugumo priemonėms įgyvendinti. Parlamentas taip pat prašė skaidrumo ir kad saugumo mokesčiai ir rinkliavos būtų susieti su siekiamais tikslais.

Be to, valstybės narės gali taikyti griežtesnes saugumo priemones, tačiau jų išlaidas visiškai padengs pačios valstybės narės. Nepaisant to, šiomis saugumo priemonėmis oro uostuose neturėtų būti trukdomas sklandus keleivių srautas. Deja, ypač čia, Briuselyje, susiduriame su bekraštėmis eilėmis, kuriose keleiviai stovi, kad galėtų išskristi.

Taip pat norėčiau paminėti draudimą į lėktuvą neštis skysčius. Tai reiškia, kad įvairūs daiktai gali būti konfiskuojami. Deja, pvz., Briuselio oro uoste vykdoma ilga procedūra, per kurią taikomi ir papildomi mokesčiai, ir konfiksuojami daiktai. Deja, šioje procedūroje nenumatyta galimybė daiktą atgauti vėliau adresato adresu.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Nustačius saugumo rinkliavas aviacijos rinkai atsirado naujų finansinių išlaidų, kurias oro uostų operatoriai ir oro linijų bendrovės nedelsdami sumaniai perkels keleiviams.

Todėl būtų teisinga išnagrinėti priemones, kuriomis būtų galima apsaugoti keleivius, kad fiktyvių sumų, kurių, kaip saugumo rinkliavų, funkcija nenurodyta, nebūtų galima neskaidriai pridėti prie kainos kaip gerai paslėptų dedamųjų, siekiant gudriems aviacijos sektoriaus verslininkams uždirbti nepagrįstą pelną. Šių rinkliavų dydis turėtų atitikti tik užtikrinant keleivių saugą patiriamas išlaidas, kurių paskirtis įrodyta.

Todėl mūsų pareiga, Komisijos nary – apibrėžti aiškias ir skaidrias taisykles, kuriomis būtų panaikinta dabartinė anarchija šiame sektoriuje ir ateityje operatoriams nebūtų leidžiama pasinaudojant privalomomis keleivių apsaugos priemonėmis gauti nepagrįstą pelną.

Reikia apibrėžti taisykles, o ne kurti daugiau institucijų, apsunkinsiančių keleivių, oro linijų operatorių ir mokesčių mokėtojų padėtį dar didesnėmis papildomomis išlaidomis.

Komisijos nary, jeigu norime padėti Europai tapti konkurencija, turime pamiršti naujų institucijų steigimą. Institucijos nekuria papildomos vertės, galinčios pakelti mūsų piliečių gyvenimo lygį. Dėkoju už dėmesį.

  Pirmininkė. – Čia kilo techninė problema, todėl kalba truko šiek tiek ilgiau nei minutę. Vis dėlto laikrodis dabar vėl veikia ir, tikėkimės, viskas dabar vyks pagal nustatytą tvarkaraštį.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, Europos oro erdvėje sklandančio ugnikalnio pelenų debesies poveikis, kuris, kaip gerai žinome, privertė atšaukti tūkstančius skrydžių, yra geras pavyzdys, kodėl aviacijos saugumas svarbus. Jau dabar daug ginčijamasi, kas turėtų padengti viso to išlaidas, kitaip tariant, kas turėtų sumokėti už stichinę nelaimę, ir kiek pagrįsti apribojimai. Kol transporto ministrai suka galvas, ką šiuo klausimu daryti, mes turime nuspręsti, kurias išlaidas, susijusias su vis griežtesniais apsaugos nuo teroristų teisės aktais, galima perkelti keleiviams. Galiausiai juk piliečiams taip paprastai negalima perkelti išlaidų, kuriomis finansuojama valstybei tenkanti funkcija – palaikyti visuomenės saugą. Tik jeigu pačios šalys turės imtis finansinės atsakomybės už nustatytas griežtas saugumo priemones, galėsime užtikrinti, kad beprotiškai nedaugėtų kūno skaitytuvų ir kitų gana absurdiškų saugumo priemonių.

Mes vis dar vargstame su SWIFT susitarimu, o JAV, prisidengdamos kova su terorizmu, su Europos Komisija ir įvairiomis aviacijos organizacijomis sudaro susitarimus, pagal kuriuos keičiamasi keleivių duomenimis. Be to, tai, kad trūksta oro eismo dispečerių ir didėjantis jų darbo krūvis gali turėti pražūtingų padarinių aviacijos saugai, diskusijose nuėjo į antrą planą. Nuo dešimtąjį dešimtmetį vykusio liberalizavimo ir bendros Europos oro erdvės vizijos pradžios daugiausia atsižvelgiama į išlaidas ir ne taip daug į saugumą. Aišku tai, kad pelenų debesis tik privertė atidėti paskelbtą pilotų streiką. Taigi, į šiuos dalykus galima žvelgti ironiškai: tikėkimės, iš vienos chaotiškos aviacijos padėties nepateksime į kitą.

  Christine De Veyrac (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, aš irgi norėčiau pasveikinti mūsų pranešėją J. Leichtfriedą už jo tekstą ir jo bendradarbiavimo šiuo klausimu dvasią, itin remiu jo pasiūlymus dėl aviacijos saugumo finansavimo, nes čia kalbame apie aviacijos saugumą, ne aviacijos saugą.

Mūsų komitetas jau daugelį metų kovoja siekdamas užsitikrinti visuotinį pritarimą principui, kad griežčiausias saugumo priemones turėtų finansuoti valstybės narės, ir šiuo klausimu aš visiškai pritariu pranešėjui. Beje, saugumas susijęs ne vien su keliautojais, bet ir su visais piliečiais, ir valstybės privalo imtis kovos su terorizmu priemonių.

Todėl nepagrįsta reikalauti, kad saugumo priemonių oro uostuose ir lėktuvuose išlaidas apmokėtų vien tik orlaivių keleiviai, tuo labiau, kad tokiose transporto priemonėse kaip traukiniai ir laivai vykdomas saugumo priemones visiškai arba iš dalies atitinkamai finansuoja valstybės. Todėl manau, kad turime pasipriešinti Tarybai ir iš paskutiniųjų ginti Transporto ir turizmo komiteto patvirtinto pranešimo 32 pakeitimą.

Norėčiau greitai iškelti dar vieną klausimą. Nors remiu pažangą, kuri šiuo tekstu bus padaryta nediskriminavimo ir skaidrumo srityje, nemanau, kad šios direktyvos tikslas – įgyvendinti vieną bendrą, identišką saugumo rinkliavų sistemą Europoje.

Laikydamosi bendrų taisyklių, valstybės narės turi turėti teisę išsaugoti dabartines savo vidaus rinkliavų taikymo sistemas. Taigi, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje ar panašiose valstybėse rinkliavas tvirtina parlamentas ir šiais atvejais jis yra už skundų tyrimą atsakinga institucija, turinti atlikti nepriklausomos priežiūros institucijos funkcijas. Tai yra 40 pakeitimo, kurį, tikiuosi, daugelis jūsų paremsite, kai dėl jo balsuosime, tema.

  Inés Ayala Sender (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, nepaisant dėl bendro Europos dangaus nebuvimo ir – o tai dar svarbiau – dėl vienos bendros institucijos bendrajam dangui kontroliuoti ir valdyti nebuvimo kylančių sunkumų, kurie šią savaitę tapo nenumaldomai akivaizdūs, mes žingsnis po žingsnio artėjame prie užsibrėžto tikslo ir šis tekstas turėtų būti dar viena priemonė, padėsianti mums eiti šiuo keliu.

Žinau, koks atkaklus pranešėjas J. Leichtfried, kurį sveikinu atlikus darbą ir parodžius ypatingą jautrumą oro transportui ir socialiniams klausimams. Vis dėlto šiuo atveju manau, kad mes šiek tiek įklimpome į naivumą ir maksimalizmą ir kad siekdami tobulybės rizikuojame, kad nepasieksime geriausių rezultatų.

Nors visiškai pritariu, kad reikia sukurti bendrą sistemą, įskaitant nepriklausomą priežiūros įstaigą, galinčią parengti sąžiningus ir skaidrius su rinkliavomis susijusius įgaliojimus, ir kad reikia atsižvelgti į ekologinius ir socialinius kriterijus, keleivių apsaugą ir t. t., vis tiek manau, kad trūksta kai kurių aspektų, ir norėčiau, kad Komisija juos paaiškintų. Pvz., pažymiu tai, ką ką tik pasakė C. De Veyrac: Aš nematau aiškaus pritarimo sistemai, kurioje nacionalinis parlamentas balsuotų dėl rinkliavų parlamentiniu sutarimu, nes juk jis – ta įstaiga, kuri turi jas taikyti. Aš sunkiai suprantu – ir norėčiau, kad Komisija tai paaiškintų – kokia šio teksto perspektyva žinant nuomonių skirtumus su Taryba ir, mano nuomone, dar svarbiau, žinant šio teksto ir bendrosios direktyvos dėl oro uostų mokesčių atitiktį arba jos nebuvimą.

Kadangi iš esmės neaišku ir nesutariama, kas už šį saugumą, kuris, pripažįstu, yra visuomenės saugumas, mokės, manau, kad turime aiškiai pasakyti: kai kalbame apie tai, kad mokės valstybės narės, tai juk reiškia, kad mokės visa visuomenė. Kai kalbame apie valstybes nares, tai skamba kaip abstraktus subjektas, bet taip nėra: tai – ir kiekvienas iš mūsų, keliaujančių piliečių. Todėl bijau, kad galiausiai matysime labai mažai pažangos.

Todėl norėčiau, kad Komisija pateiktų nuomonę, kokia, jos manymu, šio teksto ateitis.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Tiesa, kad oro transportas yra saugiausia transporto rūšis. Vis dėlto pasaulinių padarinių turėję aviacijos incidentai, pvz., incidentas, įvykęs prieš dešimt dienų, arba ugnikalnio išsiveržimo sukeltas chaosas, verčia mus spręsti visą aviacijos sektoriaus saugos ir saugumo grandinės – oro uostų, oro linijų bendrovių, oro eismo valdymo dispečerinių, orlaivių, įgulų ir keleivių – klausimą. Visi šie elementai turi būti itin artimai susiję, o bendravimas turi būti atviras.

Savo pačių kelione ir patogumu besirūpinantys keleiviai nesupras saugumo priemonių, kad ir kokios menkos ar griežtos jos būtų, poreikio ir netgi neįvertins savo patiriamų išlaidų, jeigu nežinos tokių dramatiškų ar tragiškų įvykių, kaip 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai, reikšmės. Teroristų grėsmė, pilotų klaida, techniniai defektai, piloto ir oro eismo valdymo dispečerio nesusipratimas, nenumatytos atmosferos sąlygos – visa tai yra veiksniai, kurie turi būti prognozuojami ir turi būti imamasi griežtų priemonių, kad teisės aktai būtų taikomi ir pagal jų tikslą, ir pagal formuluotes.

Sutinku, kad jau minėtais atvejais turi būti patvirtintos išimtinės priemonės. Vis dėlto šios priemonės turi būti skaidrios. Keleiviai turi teisę į saugią kelionę ir turi ją gauti, lygiai taip jie turi teisę žinoti tiesą. Deja, būtent bendravimas ir skaidrumas yra tie aviacijos saugumo sektoriaus bruožai, kuriuos reikia skubiai tobulinti. Tai – oro uostų ir oro linijų bendrovių uždavinys, jos turi tapti atviresnės ir skaidresnės. Nepaisant to, keleiviai turi suvokti, kad oro uostuose ir orlaiviuose taikomos saugumo priemonės, kad ir kokios griežtos jos būtų, galiausiai yra jiems naudingos ir taikomos tik jų pačių labui.

  Thomas Ulmer (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau padėkoti J. Leichtfriedui už puikų pranešimą, kuriame pateikti geri, perspektyvūs pasiūlymai.

Apie ką pagaliau čia kalbame? Kalbame apie didesnį skaidrumą, vartotojų apsaugą, saugumą ir koordinavimą, kokybės kontrolę. Nepaisant to, patarčiau nekurti naujos institucijos šiems klausimams spręsti. Teigiamai vertinu pranešime nurodytą subsidiarumą ir jis tikrai turėtų būti išsaugotas. Man taip pat labai svarbu, kad būtų aiškiai atskirti mokesčiai ir rinkliavos, o visos vyriausybinės funkcijos – ar tai būtų pirštų atspaudų ėmimas ir fotografavimas, ar policijos funkcijos, kova su terorizmu ar kas nors panašaus – turi būti finansuojamos iš mokesčių sistemos pajamų, o ne iš vartotojų rinkliavų. Jeigu konkrečios valstybės gyvybiškai suinteresuotos imtis griežtesnių saugumo priemonių, tada manau, kad šioje srityje jos privalo ir padengti išlaidas. Kas užsako vyriausybines saugumo priemones, už jas ir moka. Manau, kad techninio ar asmeninio saugumo atveju yra kitaip – tada išlaidas tikrai galima perkelti keleiviams, jeigu aiškiai nurodomas jų tikslas.

Vis dėlto verta pažymėti, kad Komisijos mums pateiktame poveikio vertinime kalbama apie šių priemonių finansavimo sumą, sudarančią maždaug 0,1 proc. bendros bilieto kainos. Todėl per daug užsigriebti neturėtume.

Manau, kad rengiame tvarų kompromisą, įskaitant kompromisą su Vokietijos Federacine Respublika, kuri subsidiarumo srityje yra padariusi nemažų išlygų. Tikėčiausi, kad galutinis rezultatas bus labai artimas mūsų pasiūlymui.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Aš visiškai pritariu šiam pasiūlymui, nes juo labai pagerinamas tarifų skaidrumas ir saugumo rinkliavų visiems oro transportu besinaudojantiems Europos vartotojams apskaičiavimas, tačiau esu labai nustebusi, kad šioje svarbioje srityje nesiūloma daugiau derinimo. Nerimauju, kad dėl tam tikrų oro uostų dominuojančios padėties keleiviai mokės per dideles saugumo rinkliavas, neturėsiančias jokio tiesioginio poveikio registruojantis į skrydį taikomų saugumo priemonių lygiui, greičiui ar kokybei.

Praėjus dvejiems metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo parengtoje vertinimo ataskaitoje Komisija turėjo parodyti daug daugiau drąsos ir pateikti visoje ES vienodą, privalomą saugumo rinkliavų apskaičiavimo metodą.

Visiškai pritariu reikalavimui griežtesnes priemones, pvz., kūno skaitytuvus, finansuoti valstybės, o ne keleivių lėšomis, tuo labiau, kai vis dar tęsiama diskusija, ar jų reikia ir kokią riziką jie kelia sveikatai. Galiausiai (bet tai nemažiau svarbu) nerimauju dėl to, kaip aiškinamos nuostatos, kuriose kalbama apie saugumo priemonių, įgyvendinamų ne oro uostų, bet tiesiogiai oro linijų bendrovių, išlaidas, nes šias lėšas, priešingai, galima imti iš keleivių ir, mano nuomone, tai reiškia, kad gali kilti rizika, jog bus imamos per didelės rinkliavos.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). – Ponia pirmininke, J. Leichtfried teisus. Papildomo saugumo išlaidas galiausiai turėtų padengti valstybės narės. Galiausiai juk keleiviai ir kiekvienas pilietis jau dabar moka valstybėms narėms už savo saugumą apskritai.

Valstybė negali tiesiog pasakyti piliečiams: „jūs gausite tiksliai tai, už ką mokate“. Jos pareigos yra platesnės, nes valstybė nėra vien tik eilinė paslaugų teikėja, motyvuojama vien pelno. Primenu jums šią paprastą tiesą, nes nepaisant šio principo keleiviai, o ne jų valstybės galiausiai sumoka papildomo aviacijos saugumo išlaidas, kaip teisingai pažymi pranešėjas.

Be to, dažnai papildomas saugumo priemones, už kurias keleiviai moka papildomas rinkliavas, užtikrina netgi ne valstybė, o subrangos pagrindu dirbančios privačios bendrovės, dažnai nepaisydamos keleivių ir jų teisių ir teisindamosi bendru saugumo klausimų slaptumu. Tai paprasčiausiai turi baigtis.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, kadangi aviacijos saugumo rinkliavos ES reglamentuojamos labai skirtingai, manau, kad šioje srityje svarbu taikyti objektyvią priemonę. Būtų labai tikslinga vertinimą atlikti pagal keleivių skaičių ir didžiausią leistiną kilimo masę. Vis dėlto svarbu, kad būtų aiškiai susieta taikoma saugumo rinkliava ir realiai teikiamos paslaugos. Svarbu apibrėžti patį aviacijos saugumą ir turime tiksliai žinoti, už ką mokame. Tikslus būdas, kaip bus apskaičiuojamos saugumo rinkliavos, turi būti suprantamas. Turi būti atvirai teikiama informacija apie rinkliavų dydį ir jų sudėtį. Čia būtinas skaidrumas. O norint tai užtikrinti reikia nepriklausomų reguliavimo institucijų, kurios galėtų greitai ir veiksmingai kompensuoti bet kokį konkurencijos iškraipymą.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, šios diskusijos apie aviacijos saugumą žavingos ir rodo, kad visi šioje srityje turime nuosavos patirties.

Mano atveju buvo taip: aš praradau visą sūrį, kurį norėjau atsivežti, nes jis buvo rūgštus! Pamaniau, kad tai per griežta, bet vis tiek manau, kad mes sistemą patobulinome. Komisijos pasiūlymas yra dar vienas žingsnis pirmyn, nes kur saugumas, ten ir rinkliavos, o pirmoji taisyklė – skaidrumas. Ir pranešimas, ir Komisijos pasiūlymas vienas kitą sustiprina.

O dėl to, kas turėtų rinkti rinkliavas, manau, kad subsidiarumas vis tiek yra geriausias būdas, nes galiausiai juk moka ne valstybės narės, o piliečiai. Vienintelis klausimas – ar tai turėtų būti visi mokesčių mokėtojai, ar tik tie, kurie yra keleiviai.

Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, bet manau, kad mūsų pasiūlymo subsidiarumo aspektas atitinka šių dienų aviacijos saugumo tvarką.

Parlamentas žengia dar vieną žingsnį – vertina visą aviacijos saugumo sektorių. Pamatysime, koks bus šių diskusijų rezultatas. Manau, kad Komisija pateikė labai padorų pasiūlymą, džiaugiuosi, kad Parlamentas jį plačiai priėmė ir, kaip dažniausiai būna, numatė šiek tiek daugiau, negu numatyta Komisijos pasiūlyme. Manau, kad pasiūlymo laikas ir taikymo sritis yra teisingi.

  Jörg Leichtfried, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, po tiek daug pagyrų esu šiek tiek sutrikęs, tad kalbėsiu trumpai. Pasinaudodamas proga vis tiek norėčiau padėkoti daug kartu dirbusiems pranešėjams ir šešėliniams pranešėjams: A. Zasadai, J. Hennis-Plasschaert, E. Lichtenberger ir J. Kohlíčekui. Mes jau beveik metus daug dirbome šiuo klausimu. Būtent taip aš suvokiu Europos politiką, o ne kaip ginčų forumą spektakliui surengti, kaip galbūt daro kiti kolegos nariai.

Antra, norėčiau paminėti Tarybą ir į juos apeliuoti. Transporto ir turizmo komitetas, beje, yra labai draugiškas komitetas, komitetas, kuris dirba ir diskutuoja dalykiškai, ir vadovaudamiesi šia dvasia mes dėl šio teisės akto labai stengėmės prisitaikyti prie Tarybos. Nuo pat pradžių buvome labai linkę į kompromisus. Vis dėlto norėčiau įspėti Tarybą neprisidaryti vargo. Jeigu esi pasirengęs kompromisams, tada tikiesi kompromisų iš iš oponentų ar partnerių.

Jeigu Taryba dabar visiškai nenorės nusileisti Europos Parlamentui, tada pasikeis ir šio komiteto požiūris. Tai – ne vien mano nuomonė. Jau girdėjau kai kuriuos kolegas sakant, kad jeigu Taryba nenorės su mumis eiti į kompromisus, tada visiškai kitaip aptarsime ir kūno skaitytuvus ir galbūt visiškai nenorėsime nusileisti Tarybai. Tai visiškai nenaudinga visam šiam reikalui ir tai jokiu būdu neturi nutikti. Todėl prašau Tarybos ir valstybių narių šiuo klausimu judėti į priekį. Dabar turime Lisabonos sutartį. Ir Taryba, ir valstybės narės turi toliau spręsti šį klausimą, priešingu atveju galime dar kartą išgirsti: Come on, let’s SWIFT again! (liet. Nagi, grįžkime prie SWIFT!)

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks per kitą plenarinį posėdį Briuselyje.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Nessa Childers (S&D), raštu. – J. Leichtfriedą reikėtų pagirti už išsamų ir įtikinamą pranešimą, kuriame veiksmingai išspręsti daugelis Komisijos dokumente neišspręstų klausimų. Vis dėlto tebėra neišspręstų klausimų ir šie klausimai, kai dabar Europos oro erdvė uždaryta ilgesniam laikui, turėtų būti vertinami naujomis aplinkybėmis. Kai jau lemta, kad dėl ugnikalnio pelenų debesies aviacijos pramonė praras daugiau kaip 1 mlrd. EUR, ES turi veikti greitai ir ryžtingai, kad palengvintų šį aviacijos pramonei tenkantį finansinį smūgį. Nors Komisijos narį J. Almunią reikia pasveikinti už jo palankias pastabas dėl šių dienų krizės, mes, EP nariai, turime galimybę šiuo pranešimu padėti pramonės šakai, kuri ką tik parklupdyta – trečią kartą per praėjusius dešimt metų. Šis Parlamentas ir mūsų kolegos Europos Vadovų Taryboje ir Komisijoje turėtų pradėti svarstyti valstybinį finansavimą, kuriuo būtų padengtos siūlomo saugumo išlaidos, ypač jeigu nebus peržengtas mažo keleivių skaičiaus slenkstis. Nors šios priemonės prieš praėjusią savaitę įvykusį ugnikalnio išsiveržimą nebuvo populiarios, dabar susidarė aplinkybės, kai bet kokia praleista galimybė suteikti pagalbą aviacijos pramonei gali pasirodyti pražūtinga.

  Debora Serracchiani (S&D), raštu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti J. Leichtfriedui už puikų darbą rengiant pranešimą dėl aviacijos saugumo rinkliavų, kuriame, be daugelio įvairių aspektų, atsižvelgiama į vieną svarbų dalyką: vartotojų apsaugą ir keleivių teises.

Turi būti nustatytos aiškios ir skaidrios taisyklės, nes jeigu oro linijų bendrovės ims iš keleivių papildomas rinkliavas už saugumo priemones, ši informacija, mano nuomone, turėtų būti prieinama, kad nebūtų taip, jog keleiviai nebeturės pinigų.

Manau, jog, be abejo, teisinga tai, kad konsultacijose turėtų dalyvauti vartotojų apsaugos organizacijos, taip galėdamos atidžiau susipažinti su saugumo priemonių kainodara, kurią jos tada galės patikrinti įvertindamos bilieto kainą. Tik taip bus galima užtikrinti didesnį skaidrumą ir geriau informuoti keleivius.