Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. balandžio 20 d. - Strasbūras

15. Specialiosios priemonės žemės ūkio rinkoms (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl žodinio klausimo dėl specialiųjų priemonių žemės ūkio rinkoms Komisijai (O–0036/2010 – B7-0208/2010), kurį Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu pateikė Paolo De Castro.

Kadangi P. De Castro nėra, kalbės jį pavaduojantis S. Le Foll.

  Stéphane Le Foll, pavaduojantis autorių. – (FR) Pone pirmininke, šį vakarą mums tenka užbaigti diskusijas, ir jau yra vėlu. Visų pirma norėčiau atsiprašyti už Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininką P. De Castro, kuris šį vakarą negali dalyvauti dėl jums žinomų priežasčių. Kaip ir kiti šių rūmų nariai, jis negalėjo išvykti iš savo šalies ir dalyvauti mūsų diskusijose Strasbūre.

Klausimas, kuriuo esame susirūpinę, kilo dėl visuotinės krizės, kurią patiria visas žemės ūkio sektorius. Šiandien žinome, kad patiriame krizę, ir, svarbiausia, matome kainų ir pajamų iš žemės ūkio produkcijos kritimą, sukeliantį padarinių javų, gyvulių augintojams, ar tai būtų kiaulių, ar jaučių augintojai, ir taip pat – tai sakau P. De Castro vardu – alyvuogių aliejaus gamintojams, o ypač skaudžiai ši krizė smogia ir smogė pieno gamintojams.

Neabejotina, kad Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas, susidūręs su šia krize ir šiuo kainų kritimu, nori sužinoti iš Komisijos, ką galime padaryti tuojau pat ir ateityje siekdami įveikti šią krizę ir, svarbiausia, kokių priemonių galėtume imtis artimiausiais mėnesiais, kad padėtume ūkininkams ir užtikrintume didesnį žemės ūkio rinkų stabilumą.

Pirmasis klausimas, kurį norėčiau užduoti Komisijos nariui, yra, konkrečiau tariant, susijęs su pieno sektoriaus krize: kaip sekasi įgyvendinti Parlamento ir Tarybos pavirtintas priemones, susijusias su šia pieno sektoriaus krize, ir, svarbiausia, panaudoti garsųjį 300 mln. EUR vertės pieno fondą, dėl kurio buvo susitarta? Tai pirmasis klausimas, nes manau, kad jeigu ketiname priimti sprendimą dėl teisės aktų, tuomet turime žinoti, kaip jie yra taikomi.

Kaip minėjau, šiuo metu visų rūšių produkcija kenčia nuo kainų kritimo ir gilios rinkų krizės. Tai verčia mus ieškoti atsakymų į klausimą, ką galėtume vadinti rinkos reguliavimu ir kokiomis priemonėmis galime riboti šį gėdingą kainų nestabilumą.

Kainoms kylant niekas, o ypač ūkininkai, nesiskundžia. Žemės ūkio produktų kainų kilimo baiminasi Europos vartotojai, nes tai riboja jų perkamąją galią ir daro poveikį jų galimybėms pirkti žemės ūkio produktus.

Būtent tuomet, kai kainos yra žemos ir kai jos krinta ilgą laiką, gamintojai nukenčia negaudami pajamų ir, be to, ir tai yra svarbiausia Europos žemės ūkio sektoriui, jie negali planuoti investicijų ir pasirengti ateičiai. Žemės ūkis yra sunkioji pramonė; investicijos yra nemažos ir jos atsiperka per ilgą laiką. Turime stabilizuoti kainas.

Komisijos nary, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto ir jo pirmininko P. De. Castro klausimą sudaro dvi dalys.

Pirma, jūs pranešėte apie daugybę su pieno sektoriumi susijusių priemonių, kurios turi būti įgyvendintos iki metų pabaigos. Tai yra svarbu. Ar galite pateikti daugiau informacijos apie šias priemones? Antra, esama konkrečių priemonių, kurios turi būti taikomos ne tik pieno, bet ir visose rinkose.

Galiausiai klausimas, kurį norėjome jums užduoti, – kaip Komisija planuoja numatyti tokį kainų kritimą ir užkirsti jam kelią vidutinės trukmės laikotarpiu? Kokį rinkos reguliavimo mechanizmą galima naudoti siekiant sumažinti staiga padidėjusias ir, svarbiausia, nukritusias kainas? Ką dabar daro Komisija ir kokia jos pozicija šiuo klausimu?

Tai yra trys aspektai, kuriuos norėjau paminėti: pieno fondas, pieno sektoriaus krizės perspektyvos ir apskritai, kaip Komisija ketina spręsti šį kainų nestabilumo ir kainų kritimo klausimą.

  Dacian Cioloş, Komisijos narys. – (FR) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams P. De Castro ir S. Le Folliui, iškėlusiems šias problemas, kad jos būtų aptartos šiuose rūmuose.

Tiesa, taip pat turiu pripažinti, kad ūkininkų pajamos 2009 m. įspūdingai sumažėjo ir tai nieko nauja, nes ši tendencija tęsėsi nuo 2008 m. Tačiau tai yra padėtis, su kuria retai susidurdavome Europos rinkoje. Ji sutampa su didėjančiu šios rinkos atsivėrimu pasaulio rinkai ir susidarė įgyvendinus naujausias bendrosios žemės ūkio politikos reformas.

Pieno sektorius ypač nukentėjo nuo šios krizės. Praėjusiais metais matėme, kaip šio sektoriaus gamintojai, visų pirma kaimo regionuose, kuriuose pieno gamyba yra labai svarbi ne tik žemės ūkio sektoriui, tačiau taip pat ekonominei veiklai ir užimtumui apskritai, atlaikė sudėtingą padėtį.

Būtent šiomis aplinkybėmis Europos Komisija praėjusiais metais ėmėsi priemonių, visų pirma mobilizuodama rinkų intervencijos mechanizmus, kad sustabdytų kainų kritimą. Ji skyrė daug lėšų, daugiau nei 400 mln. EUR, šioms rinkos intervencijos priemonėms finansuoti. Tačiau, kaip nurodė S. Le Foll, taip pat buvo skirta 300 mln. EUR įsteigtam fondui, kad valstybės narės galėtų pagelbėti labiausiai nukentėjusiems pieno sektoriaus gamintojams.

Šis sprendimas tuomet buvo priimtas praėjusiais metais. Jis suteikė valstybėms narėms galimybę nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų skirstomos lėšos, skiriant jas visų pirma tiems gamintojams, kuriems jų labiausiai reikia.

Taip pat turiu paaiškinti, kad šiuos kriterijus nustatė valstybės narės ir nereikėjo, kad juos tvirtintų Komisija. Valstybėms narėms buvo paprasčiausiai nustatyta pareiga informuoti Komisiją, kokius kriterijus jos pasirinko.

Galiu jums pranešti, kad, kiek man žinoma, visos valstybės narės informavo Komisiją apie savo sprendimą taikyti priemones. Dėl to jos nustatė kriterijus, kuriais remdamosi jos skirstys šias lėšas, ir pagalbos skirstymo procesas prasidės. Valstybės narės turi paskirstyti šias lėšas iki birželio mėnesio.

Taigi, kaip minėjau, pirmiausia buvo rinkų intervencijos, siekiant jų stabilumo, etapas. Manau, kad atsižvelgdami į dabartinę padėtį galime teigti, kad ši intervencija buvo sėkminga, nes kainos stabilizavosi. Žinoma, esama tam tikrų svyravimų, tačiau jie priimtini ir neperžengia įprastų rinkos normų. Antra, esama paramos priemonių, kurios greitai pasieks gamintojus. Be to, tai yra priemonės, kurių jau buvo imtasi.

Džiaugiuosi galėdamas šia proga vėl pareikšti tai, ką neseniai sakiau Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete: kaip Komisijos narys, tikiuosi išmokti praėjusiais metais susidariusios ypatingosios padėties pamokas. Nenoriu laukti po 2013 m. būsimos bendrosios žemės ūkio politikos reformos, kai iš tikrųjų visam žemės ūkio sektoriui galėsime pateikti rimtesnius atsakymus. Nelauksiu, kol bus baigta 2013 m. bendrosios žemės ūkio politikos reforma, kad pateikčiau konkrečius pasiūlymus pieno sektoriui remdamasis aukšto lygio darbo grupės, kuri buvo sudaryta dėl šios krizės praėjusiais metais ir kuri šiuo metu dirba, išvadomis. Ši darbo grupė pateiks savo išvadas birželio mėnesį.

Netrukus po to, liepos mėn., pasiūlysiu Žemės ūkio ministrų tarybai ir Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui surengti diskusijas dėl šių išvadų. Taigi nuo šiol ir rudens iki metų pabaigos atvyksiu čia su pasiūlymais, kurie leis numatyti ir pagal galimybes užkirsti kelią šios rūšies krizei – visų pirma pieno sektoriuje, nes šis sektorius atsidūrė sunkiausioje padėtyje, – ir taip pasiūlyti ne tik trumpalaikius, tačiau taip pat vidutinės ir ilgalaikės trukmės jos sprendimo būdus.

Žinoma, šio sektoriaus išmoktos pamokos padės prireikus atlikti intervenciją į kitus žemės ūkio sektorius. Galbūt dabar galėčiau pasinaudoti galimybe pateikti jums šiek tiek informacijos, kuri bus naudinga tęsiant šios dienos diskusijas.

Komisija atidžiai stebi, kaip plėtojasi kitų sektorių rinkos. Taikydami šiuo metu turimus intervencijos būdus – rinkų intervencijos mechanizmus, kurie visų pirma naudojami kaip saugumo tinklai, – dėsime visas pastangas, kad nepasikartotų tokios aplinkybės, kurios susidarė pieno sektoriuje.

Labai jums ačiū. Atidžiai išklausysiu klausimus ir problemas, kurias iškelsite, ir dar kartą kalbėdamas diskusijų pabaigoje užsiminsiu apie keletą dalykų.

  Peter Jahr, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pone D. Cioloş, ponios ir ponai, esminis žemės ūkio politikos perorientavimas daugiau dėmesio skiriant rinkos ekonomikai yra tinkama pozicija, kurios turime laikytis. Sprendimas sustiprinti Europos žemės ūkio ir pasaulio rinkos ryšius taip pat yra teisingas. Iš pradžių šią politikos sritį iki 2007 m. ar 2008 m. pradžios lydėjo akivaizdi sėkmė. Europos žemės ūkio politika lėmė geresnį kainos ir kokybės santykį. Vargu ar buvo kokių nors rinkos intervencijų ir ūkininkai turėjo stabilias, augančias pajamas. Tačiau dabar matome neigiamą šio perorientavimo aspektą, kuris išsiskiria dideliu kainų nepastovumu ir mažėjančiomis pajamomis iš ūkio. Tiek ūkininkai, tiek ir žemės ūkio politikos kūrėjai turi sugebėti ateityje suderinti pagrindinius gamintojų kainų svyravimus visose srityse, ne tik pieno sektoriuje.

Siekiant veiksmingiau valdyti didelius rinkos nuosmukius, žemės ūkio politikos srityje reikalingos priemonės, kurios leistų reaguoti greitai, nuosekliai ir be didelio biurokratizmo. Dėl to raginu, kad tokios priemonės kaip intervencija arba eksporto subsidijos nebūtų visos kartu uždraustos, tačiau būtų įtrauktos į biudžetą nenumatant joms skirtų lėšų. Šios priemonės turėtų būti naudojamos tik išimtinėmis aplinkybėmis, o ne nuolatinių rinkos intervencijų tikslais. Tačiau, atsiradus poreikiui, priemonės turi būti parengtos taikyti. Taip pat turime nustatyti ūkininko amatui skirtas priemones, kurios padėtų sukurti vienodas rinkos sąlygas. Tai visų pirma apima gamintojų grupių teisinės padėties stiprinimą.

Tikiuosi, kad Komisija laikysis savo pažado apsvarstyti geresnes pagrindines teisines sąlygas ir tuomet prireikus nedelsdama imsis priemonių užtikrinti, kad ūkininkai ir vartotojai nepatirtų didelės žalos.

  Marc Tarabella, S&D frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, aš, kaip už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingas Komisijos narys, pritariu jūsų pirmiesiems žingsniams, nes nuo jūsų kandidatavimo ir kitomis progomis buvo malonu girdėti jus reiškiant savo norus, kadangi jūs supratote, kad visiškas kainų nestabilumas kelia rimtą grėsmę žemės ūkiui ir jo ateičiai. Tą patį galima pasakyti apie ūkininkus, kurie jau nebegali sudaryti ilgalaikių planų, nes, akivaizdu, kad investicijos – ypač jauniausiems ūkininkams – apskaičiuotos 20 arba 30 metų laikotarpiui.

Prieš šešis mėnesius tą pačią dieną kartu su S. Le Folliu ir keletu kitų kolegų pasirašėme pakeitimą dėl šio klausimo ir didelio nestabilumo, kurio tikslas – sumažinti 1 proc. padidintą gamybos apimtį, kuri buvo nustatyta visų pirma pieno gamybai, nes faktiškai atsidūrėme padėtyje, kai gaminama per daug. Pakeitimui nepritarta beveik 250 balsų iš 350 dalyvavusiųjų.

Sakėte, kad ateityje svarstytume galimybę priimti reglamentą. Šiuo metu vyksta aukšto lygio darbo grupės susitikimas ir jos nariai, kaip suprantu, yra aukšto rango asmenys – atstovaujami ne tik gamintojai, bet ir platintojai.

Nenorėčiau, kad tarp jų, t. y. gamintojų ir platintojų, esantys veikėjai, būtent perdirbėjai, būtų pamiršti. Tikiuosi, kad jų nepamiršime, nes taip pat, ir tai svarbiausia, dėl jų gaunamas pelnas; mano nuomone, jų dėka gaunama didesnė pelno dalis negu platintojų dėka. Taigi norėčiau patikinimo, kad diskutuodami jų nepamiršime.

Be pieno sektoriaus, visuose žemės ūkio sektoriuose susiduriama su nestabilumu, ir būčiau įžūlus, jeigu sakyčiau, kad kainos yra didelės. Būkime atsargūs; tai nebūtinai yra naudinga žemės ūkiui, nes perdirbėjai – vartotojai – krypsta prie alternatyvių produktų. Kainoms grįžus į įprastesnį arba žemesnį lygį, šie vartotojai nebūtinai vėl rinksis pradinį produktą.

Tokiu atveju, Komisijos nary, norėčiau žinoti – net jeigu tai dar per anksti – ar jūs iš tikrųjų ketinate ateityje visuose kituose gamybos sektoriuose įgyvendinti reguliavimo mechanizmus, kurių nekantriai laukia gamintojai.

  Martin Häusling, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pone D. Cioloşai, kaime šiuo metu yra sąlygiškai ramu ne dėl to, kad ūkininkai patenkinti, tačiau dėl to, kad dauguma ūkininkų dabar yra labai suirzę. Negalime visų jų apgauti sakydami, kad 2013 m. rasime svarbų sprendimą, kaip įveikti žemės ūkio krizę. Atsakymus jiems turime pateikti dabar. Šiuo požiūriu sutariame. Protestai galėtų labai greitai persikelti į Briuselį, taigi turime pateikti kai kuriuos atsakymus.

Būtina iš esmės pakeisti pieno sektoriaus politiką. Lankiausi aukšto lygio darbo grupės konferencijoje ir išgirdau įdomių atsakymų, susijusių su pieno sektoriaus krize, tačiau tai jokiais būdais nebuvo pakankami atsakymai. Jeigu turi būti padaryti pokyčiai politikos srityje, tuomet turime suabejoti naujausio sprendimo panaikinti reglamentus tikslingumu. Užbaigę šį procesą galėtume sakyti, kad kvotų panaikinimas lėmė labai kietą, o ne švelnų, nusileidimą. Dabar nedelsdami turime apsvarstyti, kaip galime pradėti įgyvendinti naują politiką, kaip galime nustatyti naujus kriterijus ir kaip galime grąžinti valstybę, kitais žodžiais tariant, Europos Sąjungą, atgal į žaidimą, kad ji nustatytų aiškesnes rinkos reguliavimo taisykles. Rinkos negali veikti be paramos. Tai yra atsakymas į finansų krizę ir taip pat į žemės ūkio sektoriaus krizę. Turime nustatyti taisykles.

Šiuo metu susiduriame su beprotišku koncentracijos žemės ūkio sektoriuje procesu. Jaučiu didelį nerimą, kai dokumente skaitau, kad ūkiai, kuriose bus auginama 8 000 karvių, bus kuriami Pietų Anglijoje. Kita vertus, daug smulkių ūkių, esančių neišsivysčiusiuose regionuose, yra priversti baigti savo veiklą. Būtent tokie pokyčiai lems ne europinio, o amerikietiškojo žemės ūkio modelio su vis didesnėmis įmonėmis sukūrimą ir dėl to galiausiai neteksime daugybės mažų pieno ūkių Europoje. Turime nepamiršti, kad tai taip pat reiškia darbo vietų praradimą.

Pone P. Jahrai, vienu klausimu sutariame, net jeigu nesutariame, kad mūsų žemės ūkio politikos orientavimas į pasaulio rinką yra teisingas požiūris. Dėl ūkininkų turime laikytis aiškios teisinės pozicijos. Jie yra silpniausia verslo grandinės jungtis. Jie pirmieji nukenčia dėl dempingo kainų, kurios vis dažniau pasitaiko daugelyje sričių. Sutariame, kad nedelsiant reikia aiškaus politinio pareiškimo dėl to, kaip ateityje galime geriau reguliuoti rinkas.

Turime pažvelgti už Europos sienų, kad sužinotume, kaip ši problema sprendžiama kituose regionuose. Niekas mums nepasakys, kaip ir kada reguliuoti savo rinkas. Pastaraisiais metais nuėjome per toli šalindami daugybę rinkos reguliavimo priemonių. Pažvelkime į kitas šalis – aukšto lygio darbo grupė turėtų padaryti tą patį, – kad pamatytume, kokios taisyklės taikomos kitur. Akivaizdu, kad Kanadoje veikia, daugumos ūkininkų ir vartotojų nuomone, išbandytas ir patikrintas modelis. Neturėtume vengti apie tai kalbėti diskusijų pradžioje. Vietoj to taip pat turėtume pateikti kai kuriuos atsakymus.

Keisdami savo politikos kryptį turime užtikrinti, kad įgyvendinsime regioninių rinkų politiką. Dėmesį visada turėtume atkreipti į regionus, o ne į 5 proc. produkcijos, kuri parduodama pasaulio rinkoje. Eksporto subsidijos ir intervencija ateityje negali būti laikomos įprastomis įtakos rinkai darymo priemonėmis. Galiausiai turime padaryti galą šiam procesui.

  James Nicholson, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, visų pirma džiaugiuosi galimybe diskutuoti šiuo klausimu. Manau, kad diskusijos rengiamos tinkamu laiku, ir paskutinė krizė pieno sektoriuje, paralyžiavusi daugybę mūsų ūkininkų visoje Europos Sąjungoje, iš tikrųjų atskleidė didelį nestabilumą, kuris gali sukrėsti mūsų žemės ūkio rinkas. Pastebimi kainų svyravimai vyksta kasmet, o iš tikrųjų kas mėnesį, ir dažnai dėl nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių, pvz., pasaulio finansų krizės ir iš tikrųjų naftos kainų svyravimų.

Dramatiškus pieno kainų kritimo padarinius 2009 m. apsunkino ES nesugebėjimas pakankamai greitai reaguoti į susidariusią padėtį. Ilgainiui, kol buvome pajėgūs įgyvendinti įvairias rinkos valdymo ir pajamų užtikrinimo priemones, pvz., intervenciją į pieno fondą ir eksporto grąžinamąsias išmokas, kurios tam tikru aspektu sumažino skausmą, dauguma pienininkyste užsiimančių ūkininkų galiausiai nutraukė savo verslą ir dauguma patiria didelius finansinius nuostolius.

Mano nuomone, turime laikytis dviejų krypčių požiūrio, siekdami bandyti sumažinti nukritusių kainų padarinius mūsų ūkininkams. Pirma, turime susitarti dėl minimalaus saugumo tinklo visiems dėl kainų svyravimų pažeidžiamiems sektoriams sukūrimo. Antra, turime užtikrinti, kad, nepaisant to, kokias priemones nustatysime, galėsime greitai ir veiksmingai reaguoti į bet kokią kilusią krizę.

Šiuo metu Parlamente ir už jo ribų daug diskutuojama apie ūkininkus, gaunančius sąžiningas ir stabilias pajamas už savo gaminamą produkciją. Maisto tiekimo ir maisto tiekimo grandinės aspektai iš esmės yra tiek su ūkininkais, tiek su vartotojais susijusi tema. Neišvengiama BŽŪP reforma suteikia mums tikrą galimybę spręsti šiuos klausimus. Žinoma, svarbu nepažeisti Europos žemės ūkio maisto pramonės konkurencingumo. Tačiau po reformos BŽŪP priemonėmis turi būti gebama reaguoti į įvairias žemės ūkio krizes siekiant stabilizuoti rinkas ir užtikrinti sąžiningas mūsų ūkininkų pajamas.

  Georgios Papastamkos (PPE). – (EL) Pone pirmininke, kalbą pradedu remdamasis prielaida, kad žemės ūkio rinkose esama daug nestabilumo. Pagrindinių žemės ūkio produktų kainos ženkliai nukrito. Tuo pat metu padidėjo vartotojų kainos ir iš esmės sumažėjo pajamos iš žemės ūkio produkcijos.

Mano nuomone, atsižvelgiant į reformas ir atmetus pagalbą, BŽŪP yra pakankamai orientuota į rinką. Mano pagrindinis siūlymas – noriu, kad jis būtų aiškus, – yra tai, kad žemės ūkio sektoriaus negalima palikti vien tik rinkos savireguliacijai. Jis gamina viešąsias prekes ir jam reikalinga Europos finansinė parama. Negaliu suprasti argumentų narių, kurie siūlo laikytis į rinką orientuoto požiūrio čia, t. y. šalyse, kuriose saugomas, propaguojamas ir skatinamas vartotojų etnocentriškumas, patriotizmas. Tačiau dabartinės rinkos valdymo priemonės nesudaro būtino saugumo tinklo, kaip minėjo prieš tai kalbėjęs J. Nicholson. Mums reikia papildomų priemonių, lankstesnių ir veiksmingesnių priemonių, priemonių, kurios padėtų užtikrinti rinkos stabilumą krizės metu. Mano nuomone, taip pat turime „apginkluoti“ BŽŪP finansiniu mechanizmu, padedančiu įveikti krizes, kuo nors panašaus į krizės valdymo fondą. Gamintojų pajamų užtikrinimas visų pirma priklauso nuo skaidrumo užtikrinimo maisto tiekimo grandinėje.

Baigdamas noriu pasakyti, kad negalime apsiriboti rinkos priemonių kūrimu laikotarpiui po 2013 m. Žinome, kad padėtis – pieno ir su juo susijusiuose sektoriuose – taip pat yra kritinė ir kituose gyvybiškai svarbiuose sektoriuose, kurie skiriasi vienas nuo kito geografiniu požiūriu visoje Europoje.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ši diskusijų dalis parodė, kad tai labai sudėtinga problema. Tam tikra prasme M. Tarabella, J. Nicholson ir kiti paminėjo, kad, viena vertus, problema yra susijusi su visa maisto grandine, kuri taip pat aptariama José Bové pranešime, t. y. kad Europos Sąjunga iki šiol nesugebėjo rasti tinkamos pusiausvyros tarp gamintojų, perdirbėjų ir mažmenininkų. Atsižvelgdamas į D. Cioloşo kalbą visiškai sutinku, kad būtų gerai rasti vidutinės ir ilgalaikės trukmės sprendimą. Esama keturių teorinių galimybių.

Viena, kurią taip pat paminėjo P. Jahr, yra ištirti neoliberalų požiūrį, kuriuo iki šiol nepripažįstamos intervencinės sistemos ir jas bandoma sunaikinti. Taigi visiškai sutinku, kad turime pamąstyti, ar galima atsisakyti šių intervencinių sistemų, ar jos faktiškai gali būti naudojamos rinkai reguliuoti.

Antroji galimybė, kurią pasiūlė Prancūzijos vyriausybė remdamasi amerikietiškuoju modeliu, yra anticiklinis reguliavimas. Klausimas, ar tai veikia Europoje, tačiau turime tai taip pat išbandyti, nes visa rinka yra tokia nestabili, kad turime apsvarstyti kiekvieną galimybę.

Trečioji – akcijų rinkos galimybė. Neseniai vyko konferencija dėl Borsa Merci Telematica Italiana – elektroninės akcijų rinkos sistemos – ir dėl to turime išnagrinėti, kokia apimtimi galima naudoti prekybos biržoje sistemas. Taip pat pritardamas D. Cioloşui pasakysiu, kad Rytų Europoje ir Baltijos šalyse akcijų rinkos sistema, deja, nėra labai veiksminga.

Europos Sąjungai pirmininkaujanti Prancūzija taip pat iškėlė klausimą dėl galimybės sukurti Europos Sąjungos kainų stebėsenos sistemą. Apie tai taip pat turime pamąstyti – tai yra kažkas, jeigu neklystu, panašaus į D. Cioloşo mintis – galimybę sukurti tam tikros rūšies fondą pagal vaisių ir daržovių reformos modelį, kuris galėtų būti naudojamas rizikos valdymo srityje. Deja, javų atveju tai pareikalautų milžiniškų sumų. Kitais žodžiais tariant, visiškai sutinku su Komisijos nariu, kad turime pamąstyti apie kiekvieną galimybę, nes dabar ES nėra pajėgi tinkamai reguliuoti rinkų.

  Michel Dantin (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, kaip puikiai žinote, žemės ūkis yra ekonomikos sektorius, turintis specifinių bruožų, dėl kurių retkarčiais gali būti, jei ne pageidautina, tai būtina viešoji intervencija siekiant apsaugoti gamintojų, vartotojų ir visuomenės interesus. Esama mažiausiai trijų priežasčių, dėl kurių viešoji intervencija į šį ekonomikos sektorių yra pateisinama Europos Sąjungoje lygiai taip pat, kaip ir kitose pasaulio šalyse.

Žemės ūkio produktų pasiūlos ir maisto prekių paklausos požymiai lemia žemės ūkio rinkos nestabilumą. Žemės ūkyje taip pat gaminamos ne rinkai skirtos prekės, ir jis padeda užtikrinti tam tikro laipsnio socialinį stabilumą mūsų šalyse ir kaimuose dėl žemės ūkio sektoriuje sukuriamų darbo vietų. Svarbiausia, kad žemės ūkis yra gausaus, įvairaus ir sveiko maisto pasiūlos pagrindas. Ar tokiu atveju galime būti patenkinti dabartine mūsų kaimo vietovių ir ūkininkų ekonomine padėtimi?

Komisijos nary, prieš keletą dienų vyresnysis pareigūnas pateikė man šiuos skaičius iš savo département – taip jau atsitiko, kad tai yra jums gerai pažįstamas Prancūzijos département, kuriame auginami galvijai. Administraciniame centre yra 2 500 žemės ūkio pobūdžio sąskaitų. Iš jų 800 sąskaitų turi 80 proc. viršijantį skolos koeficientą ir 20 proc. turi 100 proc. arba didesnį skolos koeficientą.

Pamatę tokius skaičius, kurie, prisipažinsiu, nustebino net mane, šiandien turime spręsti ne tik pajamų klausimą, tačiau taip pat ir Europos žemės ūkio kapitalo mažėjimo klausimą. Mažiau pagalbos, mažiau viešosios intervencijos ir daugiau ribojimų produkcijai – tai iš tikrųjų sprogstamasis mišinys.

Tiesa, kad visuotinė ekonomikos krizė apsunkina padėtį. Tačiau, Komisijos nary, taip pat turime kritiškai vertinti Komisijos priimtus sprendimus, tam tikrus jūsų kolegų priimtus sprendimus. Sudarant prekybos susitarimus žemės ūkis išlieka ta sritimi, kurioje deramasi dėl nuolaidų. Nepaisant padėties Europoje, mėsa, tam tikros javų rūšys, vaisiai ir daržovės – viskas nukenčia. Naujausiuose Europos Sąjungos ir Andų valstybių susitarimuose, visų pirma Peru ir Kolumbijos, bus paaukoti atokiausių regionų gamintojai. Negalime toliau laikytis tokios politikos.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, esu kilęs iš Pietų Italijos. Mano regione, mūsų regionuose gaminama produkcija – tai Viduržemio jūros kultūros, aliejus, lauko kultūros ir daržovės. Apie tai buvo mažai kalbama, nes Europa ir Komisija daugiausia dėmesio skyrė pieno ūkiams ir gyvulininkystei; tačiau taip pat turime atkreipti dėmesį į Viduržemio jūros kultūras.

Patikinu jus, kad esame mūsų vietovių, regionų kaimo vietovių apleidimo liudininkai dėl klimato kaitos ir dykumėjimo sukeltų padarinių. Mums dykumėjimas reiškiasi piktžolėmis, kurios auga tose vietose, kur kadaise buvo auginami javai, daržovės ir vaisiai, kur nebeauginamos alyvuogių giraitės ir nebeariama dirva.

Galiu jums pasakyti, kad 1995 m., prieš pasirodant eurui, alyvuogių aliejaus gamintojams buvo mokama 170 000 ITL (Italijos lirų), tai yra maždaug 90 EUR. Šiais metais alyvuogių aliejaus gamintojams už 100 kilogramų buvo mokama 30 EUR. Praėjo trylika ar keturiolika metų ir dabartinė kaina yra trečdalis anksčiau buvusios kainos. Mūsų gamintojai parduoda didmenininkams aliejų už 2 EUR už litrą; tokios pajamos net neleidžia jiems padengti savo išlaidų ir priverčiame ūkius įsiskolinti, nes jų produkcija parduodama mažesne kaina nei savikaina.

Taip pat pastebime keistą reiškinį: alyvuogių aliejaus didmeninė pardavimo kaina yra 2 EUR ir matome, kad šio aliejaus mažmeninė kaina prekybos centruose yra 2 EUR arba mažesnė. Akivaizdu, kad reikia nustatyti daugiau kontrolės mechanizmų. Būčiau laimingas galėdamas jus susitikti, kad išdėstytumėte Reglamento (EB) Nr. 2568/1991 atnaujinimo problemą; esama naujų kontrolės sistemų, ir siekdami naudos vartotojams bei gamintojams turime kovoti su sudėtingu ir painiu reglamentavimu.

Negalime svarstyti nacionalizavimo pagalbos kitą BŽŪP etapą, taip pat negalime svarstyti tiesioginės pagalbos sumažinimo, nes tiesioginės pagalbos nebuvimas arba jos lėšų sumažinimas sukeltų žemės ūkio krizę Pietų Italijoje ir Viduržemio jūros regione.

Komisijos nary, baigdamas pasakysiu, kad dabartiniai žemės savininkai ją turi ne dėl to, kad ją laimėjo loterijoje, tačiau dėl to, kad tą žemę jiems perdavė jų tėvai ir protėviai, kurie dirbo tą žemę, liejo joje savo prakaitą ir kraują ir paliko ją savo sūnums.

Šiandien tie, kurie palieka ūkius savo vaikams, rizikuoja palikti jiems daugybę skolų. Europa turi aktyviai ir tvirtai reaguoti padėdama ir pagelbėdama atgaivinti mūsų žemės ūkio sektorių.

  Sari Essayah (PPE). – (FI) Pone pirmininke, rinkos stabilizavimas turi būti vienas iš bendrų pagrindinių ekonominės politikos tikslų. Atrodo, kad šiuo klausimu šiuose rūmuose laikomės vienodos nuomonės. Bendrosios žemės ūkio politikos srityje mums reikia rinkos priemonių saugumo tinklo, kad apsaugotume ūkininkus ir visus tuos, kurie dalyvauja maisto grandinėje.

Laikotarpis po 2013 m. atrodo keliantis ypač didelį nerimą, dėl, pvz., panaikintų eksporto subsidijų ir pieno kvotų, taip pat padidėjusio importo iš kitų šalių. Dėl to atrodo puiku, kai Komisijos narys šiuo etapu sako, kad jis planuoja imtis priemonių iki 2013 metų.

Dabar turime išnagrinėti, kaip sugebėsime praktiškai pritaikyti naujas administracines rinkos priemones: pvz., daugybė skirtingų pajamų draudimo sistemos plėtros priemonių, sustiprinant gamintojų ir įmonių padėtį ir didinant rinkos skaidrumą.

  Ulrike Rodust (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone D. Cioloşai, prieš mano akis – Vokietijos žemės ūkio sektoriaus ekonominės padėties analizė. Analizėje pateikiama 19 100 sąskaitų rūšių iš visą dieną bei pusę dienos dirbančių ūkių vertinimas. Išvados buvo rengiamos remiantis 2007 m. ūkio struktūros tyrime pateiktu ūkių pasiskirstymu.

2008–2009 finansiniais metais bendra padėtis ženkliai suprastėjo. 18 200 visą dieną dirbančių pieno ir ariamosios žemdirbystės ūkių sąskaitų skaičiai nukrito nuo 45 400 EUR iki 34 400 EUR. Tai sudaro 24 proc. sumažėjimą. Ypač dideli nuostoliai atsirado 2008–2009 m. Einamieji rezultatai nukrito iki 29 300 EUR (minus 45 proc.) ir iki 43 000 EUR (minus 18 proc.).

Priešingai – mišrūs galvijų ūkiai …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Dacian Cioloş, Komisijos narys. – (FR) Pone pirmininke, manau, kad ką tik girdėtos diskusijos rodo, kokiu mastu turėtume išmokti šios pieno sektoriaus krizės pamokas. Be to, kaip minėjo S. Le Foll savo kalbos pradžioje, turėtume apsvarstyti rinkų reguliavimo mechanizmų įgyvendinimą, atsižvelgdami į bendrąją žemės ūkio politiką po 2013 metų.

Esu įsitikinęs, kad BŽŪP srityje, išsaugant pagarbą Europos žemės ūkio įvairovei, turi būti nustatytos su bendraisiais Europos lygmens tikslais susijusios priemonės, kurios leistų mums įgyvendinti Lisabonos sutartyje nustatytas BŽŪP gaires. Kitais žodžiais tariant, BŽŪP turi garantuoti stabilias ūkininkų pajamas ir užtikrinti pakankamą pasiūlą rinkose. Dėl to ateities BŽŪP priemonės turėtų sudaryti galimybes, be kita ko, siekti šių tikslų. Žinoma, esama ir kitų tikslų, tačiau šie tikslai yra esminiai, į juos turime atkreipti dėmesį.

Rinkų reguliavimo priemonės, padėsiančios išvengti kainų arba rinkos nestabilumo atvejų arba sudarysiančios galimybes naudoti rinkos intervencijos priemones tokiais atvejais, bus pagrindinis Komisijos teikiamų pasiūlymų dėl BŽŪP po 2013 m. klausimas. Galiu jus patikinti, kad dabar šiuo klausimu dirbame. Esu tvirtai įsitikinęs ir suprantu faktą, kad rinkos valdymo mechanizmai turi atlikti vaidmenį kartu su tiesiogine pagalba, kurią turime išsaugoti, pvz., nustatydami šių mechanizmų taikymo kriterijus. Žinoma, rinka turi būti pajėgi veikti. Turime leisti rinkai veikti, kai ji tam pajėgi, tačiau taip pat sutinku su M. Dantino nuomone, kad viešoji intervencija yra pateisinama dėl specifinio žemės ūkio sektoriaus pobūdžio. Žinoma, tokios intervencijos tikslas turi būti – rinkos veikimo problemų sprendimas ir tinkamo jos veikimo užtikrinimas. Būtent į tai atsižvelgdami teiksime pasiūlymus dėl BŽŪP po 2013 metų.

Visiškai suprantu, kad šiuo metu ne tik pieno sektorius patiria sunkumus. Dėl to vaisių ir daržovių sektorius taip pat dažnai susiduria su rinkos svyravimais – kainų ir rinkoje pateikiamų arba parduodamų produktų kiekio svyravimus. Prieš keletą metų buvo atlikta šio sektoriaus reforma. Taip pat išmoksime tos reformos, kuri suteikė didesnius derybinius įgaliojimus gamintojams gamintojų organizacijose, taikymo pamokas. Manau, kad šiuo etapu taip pat galėtume išmokti kai kurias pamokas, kurios galėtų būti taikomos kituose sektoriuose.

Iš tikrųjų laikausi nuomonės, kad, be viešosios intervencijos, gamintojams taip pat turi būti sudaroma galimybė derėtis dėl geresnių sutarčių ir kainų, tuo pat metu privačiomis sutartimis užtikrinant tam tikrą stabilumą dėl to, kokie produktai pateikiami rinkai. Dėl to manau, kad, be viešosios intervencijos, galime rasti kitų būdų, kaip sudaryti galimybes rinkai gerai veikti, tuo pat metu suteikiant valdžios institucijoms intervencinius įgaliojimus, kai rinka negali atlikti savo vaidmens, nes žemės ūkis turi ne tik aprūpinti rinkas, tačiau toliau gaminti viešąsias prekes. Šiuo klausimu sutariame. Dėl to norėdami, kad žemės ūkio sektorius atliktų visas savo funkcijas, turime jam padėti.

Kalbant apie klausimus, susijusius su maisto grandine, visų pirma – įgaliojimus derėtis dėl geresnio pridėtinės vertės pasiskirstymo, Parlamentas atliko tam tikrą darbą, Komisija priėmė komunikatą ir buvo surengtos diskusijos šiuo klausimu Taryboje. Remdamasis visais šiais faktais manau, kad pateiksime keletą pasiūlymų siekdami nustatyti mechanizmus, leisiančius gamintojams derėtis dėl didesnio pelno.

Manau, kad daugiau ar mažiau atsižvelgiau į visas kalbas ir visas iškeltas problemas. Dar kartą noriu jums padėkoti už suteiktą galimybę pateikti paaiškinimus. Diskusijos tik prasideda. Taip pat pradėjau viešąsias diskusijas prieš pateikiant pasiūlymus dėl BŽŪP reformos po 2013 m. Manau, kad, atsižvelgdami į tas diskusijas ir Parlamento atliekamą darbą, turėsime galimybę nuo dabar iki rudens, kai grįšiu su Komisijos komunikatu dėl būsimos BŽŪP, pateikti pasiūlymus, kurie suteiks ūkininkams daugiau pasitikėjimo savo veikla. Mums reikalingi šie ūkininkai – ne tik dėl to, ką jie teikia rinkai, tačiau ir dėl to, ką jie daro savo žemėje.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pastaraisiais mėnesiais įvairiose žemės ūkio rinkose dėl ES paveikusios ekonomikos ir finansų krizės, kuri turėjo padarinių šių produktų paklausai, krito kainos. Mažesnės kainos yra naudingos vartotojams ir vidutinės trukmės laikotarpiu padidins paklausą, tačiau tuo pat metu dauguma gamintojų sunkiai nukentėjo. Dėl to svarbu sukurti Europos žemės ūkio politiką, kuri padėtų išspręsti pagrindinį klausimą: poreikį užtikrinti tvarią maisto saugą pagrįstomis rinkos kainomis. Reikalingas konkurencingas ir ekonomiškai gyvybingas žemės ūkio sektoriaus modelis, tenkinantis piliečių maisto, aplinkos apsaugos ir socialinius poreikius. Net jeigu bendroji žemės ūkio politika yra orientuota į rinką, joje turi būti daugybė priemonių, padedančių spręsti valstybinio turto, už kurį rinkoje nemokamas atlyginimas, gamybos kompensavimo ir didelio rinkos nestabilumo kontrolės poreikį. Šis modelis taip pat turi būti tinkamai reglamentuojamas, turėti tvirtą saugumo tinklą ir jautrų rizikos valdymą. Jis taip pat turi pagerinti maisto teikimo grandinės veikimą dėl skaidresnės ir geresnės sutartinės praktikos, kuri nedaro žalos gamintojams. Apibendrinant galima pasakyti, kad labai svarbu užtikrinti vienodą požiūrį į importuotas žemės ūkio žaliavas ir gaminius.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Pirmiausia leiskite pasakyti, kad palankiai vertinu savo kolegų, ypač P. De. Castro, kuris ėmėsi iniciatyvos pradėti diskusijas šiuo klausimu, veiksmus. Faktas, kad šiandien mūsų ūkininkai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis, kai kalbame apie sąžiningą jų produkcijos kainą. Poveikis kainoms per dabartinę pieno sektoriaus krizę yra tik vienas iš pavyzdžių. Intervencinės atsargos atliko savo vaidmenį stabilizuojant rinką, kaip ir neatidėliotinos pagalbos pieno sektoriui fondas. Tačiau, tiesą sakant, dar neišsprendėme visų problemų. Didieji prekybos centrai sudaro kliūtis, kai kalbama apie sąžiningą požiūrį į ūkininkus. Gerai žinome, kaip vidutinis prekybos centras mėgsta pristatyti save kaip kainų mažintoją. Tačiau turime būti atsargūs, kad prekybos centras toliau nemažintų kainų taip, kad nukentėtų mūsų ūkininkai. Jeigu leistume dabartinei padėčiai tęstis neribotą laiką, nebūtų jokios motyvacijos ūkininkauti ir kur tuomet atsidurtų mūsų kaimo visuomenė. Tai turi pasikeisti. Tikiuosi, kad Komisija dėl to susirūpinusi ne mažiau negu Parlamento nariai.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) 2009 m. Europos ūkininkai patyrė didelių sunkumų. Beveik ketvirtadaliu sumažėjo pajamos ir nuo krizės nukentėjo dauguma žemės ūkio rinkų, įskaitant pieno, javų, kiaulienos, jautienos, alyvuogių ir t. t. Be abejo, su didžiausiais sunkumais susidūrė pieno sektorius. Dėl pasaulinio kainų nuosmukio Europos pieno gamintojai patyrė didelių nuostolių. Ūkininkai skelbė apie sudėtingą savo padėtį daugybėje susitikimų, taip pat daugelyje šalių buvo rengiami masiniai ūkininkų protestai. Dabar kainų svyravimai jau nėra tokie dideli, tačiau tai nereiškia, kad problemos dingo. Daugumoje žemės ūkio sektorių vis dar susiduriame su maža paklausa ir kainų svyravimais. Dabartiniai intervenciniai mechanizmai į pieno sektorių ir pieno fondo įsteigimas pasirodė esantys nepakankami. Jau galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai baigsis šių priemonių galiojimas. Iš tikrųjų galime tikėtis tolesnio pajamų smukimo ir rinkos sukrėtimų. Pritariu D. Cioloşo pareiškimui, kad sudėtinga pieno rinkos padėtis turi būti sprendžiama nedelsiant ir kad neturėtume laukti 2013 m., kai planuojama esminė BŽŪP reforma. Birželio mėn. tikimės aukšto lygio darbo grupės sprendimo, kuriame bus pateikti jos apmąstymai ir mintys dėl padėties pieno sektoriuje pagerinimo. Tikiuosi, kad šis organas pateisins mūsų lūkesčius ir pateiks subalansuotą stabilizavimo priemonių programą. Esu patenkintas, kad D. Cioloş supranta mūsų nerimą ir atsižvelgė į mūsų siūlymus.