Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2010 m. gegužės 6 d. - Briuselis

11. Iškilmingas posėdis

  Pirmininkas. − Pone pirmininke, Ekscelencijos, mieli kolegos, brangūs draugai, man didelė garbė pasveikinti atvykus į Europos Parlamentą 47-ąjį Jungtinių Valstijų viceprezidentą, poną Josephą Bideną.

(Plojimai)

Ponas viceprezidentas J. Bidenas daugelį metų buvo pagrindinė Amerikos politinė figūra ir šio Parlamento kolegų draugas. Pirmą kartą į JAV Senatą jis išrinktas 1972 m., būdamas vienas iš jauniausių savo šalies istorijoje senatorių. Iki tol, kol 2008 m. lapkričio mėn. tapo Jungtinių Valstijų viceprezidentu, į Senatą jis buvo išrinktas šešis kartus.

Buvęs Senato užsienio reikalų komiteto ir Teismų komiteto pirmininkas žinomas dėl savo atvirų kalbų, kuriomis kartais siekia apginti tuo metu nepopuliarius motyvus. Jis formuoja nuomonę, o ne vadovaujasi kitų nuomonėmis. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šiandien jūsų, pone viceprezidente, kalba Europos Parlamente yra tokia svarbi, tokia lemtinga mums visiems. Norėčiau dar kartą jums padėkoti už labai šiltą pakvietimą ir labai konstruktyvias ir vaisingas diskusijas Vašingtone praėjusį trečiadienį.

Mieli kolegos, šiandienos daugiašaliame, daugiapoliame pasaulyje Europa ir Amerika gali ir turėtų dirbti drauge kaip partnerės, siekdamos stabilumo pasaulyje ir šviesių vertybių, kuriomis mes tikime. Pono viceprezidento J. Bideno šiandienos vizitas į Europos Sąjungą rodo tokį pasiryžimą.

Be stiprios ir veiksmingos transatlantinės Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, kaip lygių partnerių, partnerystės negalime rasti ilgalaikių sprendimų problemoms, su kuriomis susiduriame šiandien, spręsti (klimato kaita, energetinis saugumas, ekonomikos krizė, kurios visi vis dar esame krečiami, terorizmas arba žmogaus teisių skatinimas, laisvosios prekybos gynimas ir pasaulinio valdymo gerinimas).

Mieli kolegos, prieš 25 metus, beveik tą pačią dieną, 1985 m. gegužės 8 d., prezidentas Ronaldas Reaganas kreipėsi į šį Parlamentą. Tai buvo paskutinis ir iki šiol vienintelis kartas, kai JAV prezidentas kalbėjo demokratiniu būdu išrinktiems Europos gyventojų atstovams. Pone viceprezidente, jūsų buvimas šiame Parlamente šiandien − to dviejų mūsų žemynų dialogo aukščiausiuoju lygmeniu atnaujinimo simbolis.

Čia, Europoje, mes turime naują sutartį, kuri mums, esantiems Europos Parlamente, suteikia naujos jėgos ir galimybę veikti ir kuri yra tokia svarbi visai Europos Sąjungai. Amerikoje, praėjus metams nuo prezidento B. Obamos valdymo pradžios, pasaulis turi naujų vilčių. Pone viceprezidente, laikas, kada jūs kreipiatės į EP, negalėtų būti geresnis.

Pone viceprezidente, labai malonu šią popietę pasveikinti jus atvykus čia, į Europos Parlamentą. Žodis suteikiamas jums.

(Plojimai)

  Joe Biden, Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas. – Pone pirmininke, dėkoju už šį pasveikinimą. Buvo malonu priimti jus Vašingtone ir Baltuosiuose rūmuose ir didelė garbė (ir, galėčiau pridurti, privilegija) galėti kreiptis į tokią garbingą instituciją.

Buvau parlamento, kurį iš viso sudarė tik 435 nariai, narys, taigi čia kalbėti netgi didesnė garbė. Prisimenu prezidento R. Reagano kalbą, kurią jis čia pasakė 1985 m., ir pacitavo airių poetą Williamą Butlerį Yeatsą, kuris savo eilėraštyje, pavadintame „1916 Velykų sekmadienis“, kalbėjo apie savo šalį Airiją: „Viskas pasikeitė, visai pasikeitė, užgimė baisus grožis“. Nuo 1985 m. daug kas pasikeitė, daug kas pasikeitė, baisus grožis iš tiesų užgimė.

Kaip jau žinote, ponios ir ponai, man ne tik malonu antrą kartą sugrįžti čia, į Briuselį, kaip viceprezidentui, kaip tikriausiai žinote, kai kurie Amerikos politikai ir žurnalistai Vašingtoną vadina laisvojo pasaulio sostine. Bet man atrodo, kad šiame mieste, kuris didžiuojasi savo tūkstančio metų istorija, ir kuris yra Belgijos sostinė, Europos Sąjungos gimtinė ir miestas, kuriame įsikūrusi NATO būstinė, šis miestas turi savo teisėtų pretenzijų į tokį pavadinimą. Kaip 36 metų teisės leidėjo patirtį mūsų parlamente įgijęs narys, labai didžiuojuosi galėdamas kreiptis į Europos Parlamentą.

Mes su prezidentu B. Obama buvome pirmieji per 50 metų Amerikos kandidatai į prezidento postą, į Baltuosius rūmus patekę iš teisėkūros institucijų, taigi mes abu patekome į prezidento institucijos postus, ir labai vertiname jūsų čia, Europos demokratijos tvirtovėje, atliekamą darbą. Kartu su mano buvusiais kolegomis iš Jungtinių Valstijų Kongreso, jūs ir aš atstovaujame daugiau kaip 800 mln. gyventojų. Sustokite ir pagalvokite apie tai akimirką.

Dvi išrinktos institucijos, kurios rengia įstatymus beveik aštuntadaliui planetos gyventojų: tai tikrai nepaprasta. Dabar, pagal Lisabonos sutartį gavote didesnius įgaliojimus ir didesnę atsakomybę, kuri atiteko kartu su didesne įtaka, ir mes tai vertiname palankiai. Vertiname palankiai, nes mums, Jungtinėms Valstijoms, reikia stiprių sąjungininkų ir sąjungų, kurios mums padėtų spręsti XXI a. problemas, dauguma iš kurių yra tos pačios, kaip ir praėjusio amžiaus problemos, bet taip pat turime daug kitų problemų.

Leiskite išdėstyti kaip galima aiškiau. B. Obamos ir J. Bideno administracija neturi abejonių dėl būtinybės remti gyvybingą Europos Sąjungą, ir ją ryžtingai remia. Manome, kad tai absoliučiai būtina Amerikos klestėjimui ir ilgalaikiam saugumui. Taigi dėl to neabejokite.

Visus tuos metus pirmininkaudamas Jungtinių Valstijų Senato užsienio santykių komitetui, turėjau galimybę susitikti su daugeliu Europos įstatymų leidėjų iš nacionalinių teisėkūros institucijų, įskaitant ir kai kuriuos iš jūsų, esančių šiandieną šioje salėje. Taigi, po visų tų metų, vertinu tai, koks svarbus žingsnis buvo sukurti vienintelį visame pasaulyje daugiatautį parlamentą, renkamą remiantis visuotine rinkimų teise. Kiek daug pokyčių įvyko.

Džiaugiuosi, kad vykdydami Transatlantinį teisės aktų leidėjų dialogą, kuriate tvirtus santykius su Jungtinių Valstijų Kongresu, ir tikiuosi, kad biuras, kurį praėjusį mėnesį atidarėte Vašingtone, tuos ryšius sustiprins.

Žmonės, šią savaitę, prieš 65 metus, mažiau negu 200 km į pietus nuo čia nacių lyderiai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, kuriuo Europoje buvo nutrauktas Antrasis pasaulinis karas. Kitą dieną Taimso ir Pikadili aikštėse imta švęsti, žmonių minios džiaugsmingai šoko Eliziejaus laukuose ir viso suartėjusio pasaulio miestų aikštėse. Čia, Briuselyje, per padėkos pamaldas tikintieji giedojo D. Britanijos, Belgijos ir Jungtinių Valstijų nacionalinius himnus. Tą džiaugsmingą dieną, 1945 m. gegužės 8-ąją, šis žemynas skendėjo griuvėsiuose, per mažiau kaip 30 metų jis buvo nuniokotas dviejų karų. Tą akimirką taiki ir vieninga Europa, Europos Parlamentas visiems, kas gyvas, būtų atrodžiusi tikra svajonė. Tačiau jūsų piliečių ir valstybės veikėjų, tokių kaip Paul-Henri Spaako, kurio garbei pavadinta ši didinga salė, Roberto Schumano ir Jeano Monnet, kurio vizija, lėmė parlamento atsiradimą ir jam pelnė prezidento Lyndono Johnsono medalį už laisvę, dėka, mes susirinkome šioje salėje. Štai jūs čia susirinkote.

Tai, kas prasidėjo kaip paprastas pusės tuzino tautų paktas, kuriuo siekta sukurti bendrą anglies ir plieno rinką, išaugo į ekonomiką ir politiką gaminančią jėgainę. Bendriją, skirtą laisvam mąstymui, laisvam judėjimui ir laisvajai verslininkystei. Europą, kurią vienas istorikas pavadino „ne tiek vieta, kiek idėja“. Esu čia, kad dar kartą patvirtinčiau, kad mes su prezidentu B. Obama tikime šia idėja ir geresniu pasauliu bei geresne Europa, padėjusia šią idėją sukurti. Europa, kurioje visos valstybės narės naudojasi derybų dėl prekybos susitarimų teikiama nauda ir vieningai kovoja su aplinkos būklės blogėjimu; Europa, remiančia kultūros ir politikos vertybes, kuriomis mano šalis dalijasi su jumis visais. Visa Europa, laisva Europa, taikiai gyvuojančia Europa.

(Plojimai)

Kaip kiek daugiau nei prieš metus Prahoje teigė prezidentas B. Obama, stipri Europa – stipresnė Jungtinių Valstijų partnerė, o mums reikia stiprių partnerių. Dėl to darysime viską, ką galime, kad paremtume šį nuostabų jūsų siekį. Nes pastarieji 65 metai parodė, kad amerikiečiams ir europiečiams sutelkus savo jėgas bendram tikslui, beveik nėra dalykų, kurių negalėtume įvykdyti. Kartu, įgyvendindami G. Marshallo planą, atstatėme Europą ir padarėme galbūt didžiausią investiciją žmonijos istorijoje. Kartu sukūrėme tvirčiausią pasaulyje saugumo aljansą – NATO, ir karinę bei politinę jėgą, kuri sujungė Ameriką ir Europą, ir per kelis vėlesnius dešimtmečius dar labiau mus suartino. Kartu sukūrėme geriausius prekybos santykius pasaulio istorijoje, kurių apimtys siekia apie 40 proc. pasaulio prekybos apimčių, ir padeda pranešti apie nematyto klestėjimo laikotarpį ir technologines naujoves. Kartu teikėme pagalbą ir viltį nuo humanitarinių katastrofų nukentėjusiems žmonėms daugiau vietovių, negu galėčiau išvardyti, nuo Vakarų Balkanų iki Kongo, iki šiandieną tebetęsiamo mūsų darbo Haityje.

Tiems skeptikams, kurie, nepaisant visų šių laimėjimų, vis dar abejoja transatlantinių santykių padėtimi arba mano šalies požiūriu į suvienytą Europą, atsakysiu: netgi jeigu Jungtinės Valstijos ir visos tautos, kurioms atstovaujate, nebūtų suvienytos tų pačių vertybių ir bendro milijonų mūsų piliečių, įskaitant ir mane patį, palikimo, jau vien mūsų pasauliniai interesai mus nenumaldomai sietų.

Šiandien mano šalies ir Europos santykiai yra tokie tvirti ir svarbūs mums visiems, kaip ir iki šiol. Šis šimtmetis atnešė naujų išbandymų, ne mažiau pavojingų, negu ankstesni, XX a. patirti sunkumai, ir kartu, kartu juos vieną po kito, pasitinkame. Jie sudėtingi, dėl jų išsiskirs nuomonės, bet mes juos pasitinkame kartu. Klimato kaita – viena iš didžiausių grėsmių, su kuriomis susiduria mūsų planeta. Jungtinės Valstijos ir Europa dirba kartu, siekdamos užtikrinti, kad visos valstybės, o ypač didžiosios, padėtų ieškoti pasaulinio sprendimo. Mes visos laukėme ir žengėme svarbų žingsnį pirmyn Kopenhagoje. Dabar turime mažinti išmetamų dujų kiekį, teikti numatytą finansavimą ir užtikrinti skaidrumą, kaip reikalauta tame susitarime, ir turime padėti pažeidžiamiausioms tautoms, nuo šiaurinės Arkties iki Ramiojo vandenyno salų, išpranašavusioms šią grėsmingai artėjančią krizę.

Neramiuose Afganistane ir Pakistane dirbame kartu, kad sužlugdytume, išardytume ir įveiktume Al-Qaedos ir Talibano kovotojus ir išmokytume Afganistano armiją ir policijos pajėgas, kad ilgainiui jų vyriausybė galėtų apsaugoti savo žmones ir nebūtų nekeltų grėsmės kaimynams. Siekdamos, kad Afganistanas būtų pajėgus valdyti, Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir jos valstybės narės naudoja svarbius finansinius ir civilinius išteklius. Nors palaikyti šias svarbias misijas ne visada buvo populiaru, visi žinote – ir aš žinau – tai daryti būtina. Kaip lyderiai esame įpareigoti įrodyti savo gyventojams, kad tai būtina mūsų bendram saugumui – nors, patikėkite manimi, kaip pastaruosius 38 metus valdžioje buvęs politikas, suprantu, kad tai nelengva. Galiu jus patikinti, kad mano šalyje tai taip pat nepopuliaru, kaip ir bet kurio iš jūsų šalyje.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Jungtinės Valstijos ir Europa palaiko viena kitą, siekdamos užkirsti kelią Iranui įsigyti branduolinius ginklus: įvykiui, kuris keltų grėsmę piliečiams ir Irano kaimynams, įskaitant kai kuriuos mūsų artimiausius sąjungininkus. Kartu mes pradėjome beprecedentį susitarimų su Irano lyderiais kelią, ir, ponios ir ponai,

(Plojimai)

nepaisant to, ką galvojo kai kurie skeptikai, prezidentas turėjo galvoje tai, ką jis sakė: kad mes ištiesime ranką bet kuriai šaliai, atgniaužusiai savo kumštį. Šios administracijos darbo pradžioje prezidentas B. Obama teigė, kad esame pasiruošę spręsti klausimus su Iranu remdamiesi abipusiu interesu ir pagarba. Su savo sąjungininkais aiškiai pareiškėme Irano lyderiams, kaip jie galėtų pradėti atkurti tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą, įskaitant prieigos prie jų anksčiau nepripažintų sodrinimo įrenginių suteikimą ir apsikeitimą kurui skirtu mažai įsodrintu uranu, kuriuo varomas mokslinių tyrimų reaktorius. Tačiau, kaip dabar stebėjo ir matė pasaulis, Irano lyderiai atmetė mūsų bendras garbingas pastangas ir toliau tęsia veiksmus, keliančius grėsmę regiono stabilumui. Pasakysiu kategoriškai: Irano branduoline programa šiukščiai pažeidžiami jo įsipareigojimai, nustatyti Sutartyje dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir ja rizikuojama sukelti Artimųjų Rytų branduolinio ginklavimosi varžybas. Argi nebūtų ironiška – argi nebūtų – jeigu, kritus „geležinei uždangai“ ir sumažėjus abipusės supervalstybių destrukcijos grėsmėms, kai kuriuose nestabiliausiuose pasaulio vietose prasidėtų naujos ginklavimosi varžybos. Tai būtų ironija, kurios mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai neatleistų mums, mano požiūriu, už tai, kad leidome įvykiams pakrypti į blogąją pusę.

Be to, Irano vadovybė remia terorizmo organizacijas, ir ta parama nemažėja, ir ši vadovybė ir toliau nesąžiningai persekioja savo piliečius, taikiai išėjusius į gatves ieškoti teisingumo: tai visų vyriausybių pareigos išdavystė, turint omenyje tai, ką jie privalo daryti dėl savo piliečių. Teheranas turi pasirinkti: tvirtai laikytis tarptautinių normų ir vėl prisijungti prie atsakingų tautų bendruomenės – to mes tikimės – arba susidurti su tolesniais padariniais ir didėjančia izoliacija.

Matydami, kokią grėsmę Iranas kelia, prisiimame atsakomybę už mūsų sąjungininkų saugumą. Todėl dislokavome laipsniškai vykdomą pritaikytą raketinės gynybos programą: kad atbaidytume ir apgintume šį žemyną nuo raketų atakų.

(Plojimai)

Ponios ir ponai, mes taip pat dirbame kartu NATO, siekdami pasirengti įvairioms būsimoms saugumui kilsiančioms grėsmėms, įskaitant energetikos ir elektroninį saugumą, ir toliau remiame glaudų NATO ir ES bendradarbiavimą saugumo srityje.

Praėjusiais metais Jungtinės Valstijos ir Europa skubiai ir ryžtingai sureagavo, kai pasaulis labiau nei bet kada po Didžiosios depresijos laikų susvyravo dėl finansų krizės. Tai padarydami, mes bendrai padėjome užkirsti kelią tam, ką žmonės pranašavo – visiškam pasaulio ekonomikos žlugimui. Šiandien mes su prezidentu B. Obama atidžiai stebime Graikijos ekonomikos ir finansų krizę ir Europos Sąjungos pastangas ją įveikti. Palankiai vertiname paramos paketą, kurį Europa svarsto kartu su Tarptautiniu valiutos fondu, ir mes paremsime – tiesiogiai ir per TVF – jūsų pastangas gelbėti Graikiją.

Šie pavyzdžiai ir daugelis kitų, kuriuos galėjau paminėti, rodo, kodėl Europa ir toliau yra ne tik didžiausia Amerikos prekybos partnerė, bet ir mūsų svarbiausia sąjungininkė.

Ponios ir ponai, daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius, šią savaitę, mūsų pirmtakai susirinko, kad pradėtų kurti institucijas, kurios turėjo užtikrinti, kad tamsiausi XX a. puslapiai nebūtų pakartoti per likusius to amžiaus metus arba XXI a. Šios institucijos – ši institucija – turėjo didelį pasisekimą, bet dabar turime pasiryžti įveikti šio naujojo amžiaus sunkumus, kuriuos paminėjau pradžioje.

Pasaulis pasikeitė. Jis visiškai pasikeitė. Užgimė baisus grožis. Galbūt sudėtingiausia grėsmė, su kuria šiandien susiduriame, yra grėsmė, kurią mūsų piliečiams kelia nevalstybiniai veikėjai ir įtūžę ekstremistai, ypač jeigu – saugok, Dieve, – tie įtūžę ekstremistai galėtų prisiliesti prie kokių nors masinimo naikinimo ginklų. Nelaimės nepaiso sienų – jokių. Nė viena tauta, nesvarbu, kokia stipri arba turtinga, kokia organizuota arba ką galinti ji bebūtų, ji negali susidoroti su šia grėsme viena. Ją galima sėkmingai suvaldyti tik tokiu atveju, jeigu veiksime kartu, būtent tai ir turime padaryti.

Lisabonos sutartyje šiam Parlamentui suteikti nauji įgaliojimai jums suteikė svarbesnį vaidmenį toje kovoje ir didesnę būtinybę valdyti atsakomybę. JAV vyriausybė ir šis Parlamentas kovojo dėl to, kaip geriausiai apsaugoti piliečius nenusileidžiant pagrindinėms teisėms, kuriomis remiantis suformuotos visos mūsų visuomenės. Esu visiškai tikras, kad turime – ir galime – apginti savo piliečius ir išsaugoti savo laisves.

Nuo to laiko, kai praėjusiais metais stojome į tarnybą, mes su prezidentu B. Obama vadovavomės savo Konstitucijos imperatyvu siekti didesnės santaikos. Todėl oficialiai nutraukėme apklausas, kurios davė nedaug rezultatų, ir kurių negalėjome švaria sąžine tęsti.

(Plojimai)

Liepėme uždaryti Gvantanamo įlankos sulaikymo centrą, kuris buvo tapęs neteisingumo ir didėjančio teroristų šauksmo ženklu.

(Plojimai)

Ir mes vertiname paramą – dėl kurios jums buvo sunku apsispręsti – kurią tiek daug jūsų stengdamiesi suteikėte.

Mes tai padarėme, nes, kaip ir jūs, mes su prezidentu B. Obama atmetame klaidingą saugumo arba mūsų idealų pasirinkimą. Tikime, kad tik mūsų principų laikymasis padaro mus stipresnius ir kad jų kompromitavimas iš tiesų kenkia mūsų pastangoms stipriau kovoti su įnirtingu ekstremizmu. Nes koks jų tikslas? Jų tikslas – pakeisti tai, ką mes branginame – pakeisti mūsų elgesį. Praėjus aštuonioms dienoms po rugsėjo 11-osios išpuolių, tūkstančių universiteto studentų grupei savo šalyje pasakiau, kad jie negali leisti rugsėjo 11-osios tragedijai nutraukti mūsų gyvenimo būdo, nes būtent to teroristai siekė. Taip pat jiems pasakiau, kad veikdama viena, Amerika negali laimėti šios kovos.

Tie žodžiai ne tik atitiko to meto mąstymą, bet manau, kad pasirodė esantys teisingi – ir šiandien jie yra ne ką mažiau teisingi. Šiai auditorijai nereikia kalbėti apie tradiciją, kuria Europa gali didžiuotis, pagal kurią piliečiai apsaugomi nuo valdžios kėsinimosi į jų privatumą – įsipareigojimą, pagrįstą visiems žmonėms būdingu prigimtiniu orumu. Mes tai vadiname neatimamomis teisėmis. Įrašėme jas į savo Konstituciją, ir Amerikos įsipareigojimas gerbti privatumą taip pat yra gilus – toks gilus, kaip jūsų. Ketvirtojoje mūsų Konstitucijos pataisoje numatyta, kad asmenys saugomi nuo nepagrįstų valstybės atliekamų kratų ir turto arešto, šią nuostatą vienas mūsų žymus teisininkas kartą pavadino „teise būti paliktam ramybėje“. Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis teismas aiškiai pareiškė, kad privatumas – Konstitucijos ginama viena iš pagrindinių teisių. Kaip ir ES, Aukščiausiasis teismas apibūdino šią teisę kaip žmogaus orumo dalyką.

Asmeniškai aš per 36 savo karjeros metus gyniau teisę į privatų gyvenimą. Kiekvienais metais Jungtinių Valstijų Senate organizacijos vertina piliečių laisvėms daugiausia dėmesio skyrusius asmenis, ir kiekvienais metais aš, o vėliau prezidentas B. Obama, būname vienas iš keturių pasirinktų asmenų. Priežastis, dėl kurios apie tai jums pasakoju, esu ne aš, o mūsų administracijos atsidavimas asmens teisėms. Pakeisti tai dabar reikštų, kad viskas, ką pastaruosius 37 metus sakiau, už ką savo šalyje kovoju, būtų melas. Vadovaudamas Senato teismų komitetui, kuris yra atsakingas už prezidento iškeltų teisėjų kandidatūrų patvirtinimą, kaip jau sakiau, buvau nuolat įvertinamas kaip vienas iš ištikimiausių pilietinių teisių gynėjų, ir prieš nuspręsdamas, ar teisėjai gali dirbti teisme, pirmiausia išsiaiškinu jų nuomonę apie teisę į privatų gyvenimą.

Mes su prezidentu B. Obama taip pat tikime, kad valdžios svarbiausia, pagrindinė ir rimčiausia pareiga yra apsaugoti savo piliečius – piliečius, kuriems ji dirba – ir jų teises. Prezidentas B. Obama yra sakęs, kad mūsų šalies saugumo išsaugojimas – pirmasis dalykas, apie kurį jis pagalvoja atsibudęs rytą ir paskutinis dalykas, apie kurį jis pagalvoja prieš eidamas miegoti vakare. Manau, kad taip savo vaidmenį supranta visi pasaulio lyderiai. Beje, ne mažiau neatimama teisė, negu teisė į privatų gyvenimą, yra ir fizinis saugumas. Valdžia, kuri atsižada savo pareigos užtikrinti savo piliečių saugumą, pažeidžia jų teises ne mažiau, negu valdžia, kuri priverčia nutilti disidentus arba kuri įkalina apkaltintus nusikaltėlius be teismo proceso.

Taigi žmonės, netgi mums susirinkus šiandien, mūsų priešai naudoja visas priemones, kurias tik gali surinkti, kad įvykdytų naujus ir niokojančius išpuolius, tokius kaip Niujorke, Londone, Madride ir daugelyje kitų pasaulio vietų įvykdyti išpuoliai. Kad juos sustabdytume, turime naudoti visas įmanomas teisėtas priemones – teisėsaugą, karinės žvalgybos technologijas – kurios yra suderinamos su mūsų įstatymais ir vertybėmis. Kovojame daugeliu frontų, pradedant drąsiais vyrais ir moterimis, tarnaujančiais mūsų armijose užsienyje, baigiant kantriais ir nenuilstančiais teisėsaugos specialistais, tiriančiais sudėtingų ir įtartinų finansinių tinklų veiklą.

Dar šią savaitę mūsų muitinės ir sienos apsaugos agentūra, naudodamasi informacijos apie keleivius duomenimis, sulaikė įtariamąjį, ketinusį susprogdinti Niujorko Taimso aikštę, kuris buvo sulaikytas, kai bandė pabėgti iš šalies. Mums gyvybiškai svarbu išsaugoti visas mums įstatymo suteiktas galimybes, kad sustabdytume tokius išpuolius. Dėl to manome, kad terorizmo finansavimo sekimo programa yra labai svarbi mūsų ir visos Europos saugumui – o tai tikėjotės išgirsti iš manęs. Ši programa suteikė svarbias kovai su terorizmu skirtų tyrimų gaires abiejose Atlanto pusėse, padėjo sužlugdyti sąmokslus ir galiausiai išgelbėti gyvybes. Programoje numatytas atleidimas iš darbo, kuris užtikrina, kad asmens duomenys bus gerbiami ir naudojami tik kovai su terorizmu. Tačiau aš jūsų nekaltinu, kad jūs tuo abejojate. Mes suprantame jūsų nuogąstavimą. Dėl to dirbame kartu, kad tai išspręstume, ir esu visiškai tikras, kad sėkmingai galėsime naudotis priemone ir garantuoti privatumą. Svarbu, kad tai padarytume, ir svarbu, kad tai padarytume kuo greičiau.

Kaip buvęs Jungtinių Valstijų senatorius taip pat žinau, kaip sunku gali būti daryti sunkius pasirinkimus, būtinus pasaulio problemoms spręsti, ir išlikti ištikimiems savo vietos vertybėms. Manau, kad jūs visi tai patiriate kas kartą balsuodami šiame Parlamente. Kuo ilgiau neturime susitarimo dėl terorizmo finansavimo sekimo programos, tuo didesnis teroristinių išpuolių, kuriems galėtų būti užkirstas kelias, pavojus. Kaip lyderiai, mes kartu esame atsakingi už tai, kad darytume viską, ką leidžia įstatymai, kad apsaugotume 800 mln. žmonių, kuriems bendrai dirbame. Anksčiau kilo nesutarimų, tikriausiai jų ir vėl kils, bet esu taip pat įsitikinęs, kad Jungtinės Valstijos ir Europa gali priimti XXI a. iššūkius – kaip priėmėme ir XX a. iššūkius – jeigu kalbėsimės ir vieni kitų klausysimės, jeigu vieni su kitais būsime sąžiningi.

(Plojimai)

Ponios ir ponai, Winstonas Churchillis mus mokė, kad drąsos reikia, norint atsistoti ir kalbėti. Drąsos reikia ir tam, kad atsisėstume ir klausytumėmės. Šią popietę aš vienas kalbėjau. Galiu jus patikinti, kad aš, mano vyriausybė ir mano prezidentas vėl klausome savo sąjungininkų. Ponios ir ponai, ne atsitiktinai į Europą vykau pirmosios savo, kaip viceprezidento, kelionės į užsienį, ką padarė ir prezidentas. Neatsitiktinai nuo to laiko jau keletą kartų čia sugrįžome. Jungtinėms Valstijoms reikia Europos, ir pagarbiai pareiškiu, kad Europai reikia Jungtinių Valstijų. Dabar mums reikia vieniems kitų labiau negu bet kada.

(Plojimai)

Taigi į šios savaitės sukaktį žiūriu kaip į suteikiančią lauktą galimybę vėl patvirtinti ryšius, kuriuos mūsų tautos jau seniai sudarė nelaimių įkarštyje. Dabar, kaip ir anuomet, vaikydamiesi idealų ir ieškodami partnerių, europiečiai ir amerikiečiai pirmiausia ieško vieni kitų, prieš kreipdamiesi į ką nors kitą. Dabar, kaip ir anuomet, didžiuojamės ir esame dėkingi galėdami būti šalia užklupus sunkumams. Taigi dar kartą pasakysiu, kad esu čia, kad aiškiai pareikščiau: prezidentas B. Obama ir Joe Bidenas ryžtingai remia vieningą, laisvą, atvirą Europą. Ryžtingai palaikome jus dėl to, kokiu tikslu čia esate. Linkime geros kloties ir Dievo palaimos, ir tegu Dievas apsaugo visas mūsų karines pajėgas. Labai, labai jums dėkoju.

(Plojimai)

  Pirmininkas. − Pone viceprezidente, labai ačiū. Tai buvo puikus būsimo bendradarbiavimo ir mūsų būsimų derybų pagrindas. Kaip jūs sakėte, klausykite vieni kitų ir kalbėkitės. Tai labai svarbu.

Norėčiau jums padėkoti, kad pakartojote svarbiausius praėjusią savaitę pasakytus žodžius: Europai reikia Amerikos. Prisiminkime XX a. – Pirmąjį pasaulinį karą, Antrąjį pasaulinį karą, „geležinę uždangą“ – mes kovojome šalia viena kitos, kartu pasiekėme pergalę, kaip demokratijos. Kaip jūs šiandien pridūrėte, Amerikai reikia Europos. Prisiminsime tai. Tai gera mūsų partnerystės ir bendradarbiavimo pradžia.

Pone viceprezidente, dar kartą labai jums dėkoju.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: L. ROUČEK.
Pirmininko pavaduotojas