Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. rugsėjo 7 d. - Strasbūras

11. Romų padėtis Europoje (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimas dėl romų padėties Europoje. Norėčiau pasveikinti į mūsų posėdį atvykusius einantį Tarybos pirmininko pareigas O. Chastelį, Komisijos pirmininko pavaduotoją V. Reding ir Komisijos narį, atsakingą už užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį, L. Andorą. Pirmiausia Tarybos vardu kalbės O. Chastel.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Europos Sąjungos vertybės ir principai aiškiai išdėstyti Sutartyse ir Pagrindinių teisių chartijoje, kuri, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tapo privaloma.

Šiuose tekstuose aiškiai matyti pagarba teisinei valstybei ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Todėl Taryba patvirtina savo įsipareigojimą paisyti šių vertybių.

Taryba daug kartų išreiškė savo paramą priemonėms, kuriomis siekiama paskubinti romų įtrauktį. Tiesą sakant, mūsų valstybių ar vyriausybių vadovai, susitikę Europos Vadovų Taryboje, taip pat pripažino labai specifinę romų padėtį Europos Sąjungoje ir paragino valstybes nares ir ES daryti visa, kas įmanoma, kad paskubintų jų įtrauktį.

Jau praėjo 10 metų nuo tos dienos, kai Taryba patvirtino išsamią direktyvą, kuria buvo uždrausta diskriminacija dėl rasinės arba etninės kilmės daugelyje sričių, įskaitant sąlygas, lemiančias teisę į užimtumą; profesinį mokymą; socialinę apsaugą, įskaitant socialinę apsaugą ir sveikatos priežiūrą; švietimą; prekių ir paslaugų teikimą, įskaitant aprūpinimą būstu. Visos etninės grupės, taigi, akivaizdu, ir romai, yra apsaugomi šia direktyva. Galiausiai direktyvoje yra teigiama veiksmų išlyga, kuria valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti konkrečias priemones, neleidžiančias patirti su rase arba etnine priklausomybe susijusių nuostolių arba juos kompensuojančias, arba imtis tokių priemonių.

Kai kurie iš jūsų dalyvavo antrajame Europos aukščiausiojo lygio susitikime romų klausimais, kuris buvo surengtas balandžio mėn. Kordoboje. Taryba labai palankiai įvertino šį svarbų renginį, į kurį susirinko pagrindiniai suinteresuotieji subjektai. Po aukščiausiojo lygio susitikimo birželio mėn. Taryba vienbalsiai patvirtino tam tikras išvadas, vadinamas „Romų įtraukties pažanga“.

Ministrai vieningai pripažino, kad didelė romų dalis neretai patiria itin didelį skurdą, diskriminaciją ir atskirtį, dėl to yra žemas jų išsilavinimo lygis, netinkamos aprūpinimo būstu sąlygos, nepakankamos galimybės įsidarbinti ir silpna sveikata. Romų tautybės moterys ir mergaitės susiduria su ypatingais sunkumais, įskaitant daugialypės diskriminacijos riziką. Daugeliu atvejų minėtos sąlygos pastebimai pablogėjo pastaraisiais metais, taip pat didėja priešiškumas romams ir dažnėja smurtiniai išpuoliai prieš juos.

Turime nepamiršti, kad nors valstybės narės tiesiogiai atsako už socialinės ir ekonominės romų integracijos pažangą, bendradarbiavimas ES lygiu duoda nemažai papildomos naudos. Todėl Taryba pakvietė Komisiją ir valstybes nares, užtikrinant veiksmingesnį turimų politinių priemonių ir instrumentų naudojimą, paspartinti socialinę ir ekonominę romų integraciją pagal ES institucijų priimtus sprendimus ir rekomendacijas.

Atsakomybė šioje srityje yra pasidalyta: ji tenka visiems tiems, kurie pagal atitinkamą savo kompetenciją dalyvauja skubinant romų įtrauktį, taip pat šioje srityje savo vaidmenį atlieka Taryba. Taryba taip pat pabrėžia, kad svarbu užtikrinti aktyvų pilietinės visuomenės, vietos valdžios institucijų ir pačių romų dalyvavimą.

Be to, norėčiau nurodyti konkrečias priemones, kurių neseniai ėmėsi Europos Parlamentas ir Taryba, kad palengvintų socialinę nepalankesnėje padėtyje esančių piliečių įtrauktį. Neseniai per pirmąjį svarstymą susitarėme pakeisti nuostatas, kuriomis reglamentuojamas Europos regioninės plėtros fondas. Pagal šias nuostatas dabar bus galima teikti pagalbą būsto sąlygoms gerinti labiausiai socialiai atskirtose Europos bendruomenėse, kurioms priskiriama daug romų.

Dvi institucijos iš esmės sutiko, kad šias priemones visada reikėtų taikyti kaip integruoto požiūrio dalį. Šis požiūris visų pirma apima veiksmus švietimo, sveikatos, socialinių reikalų, užimtumo ir apsaugos srityse ir segregacijos panaikinimo priemones.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį, kad pagal Europos socialinio fondo reikalavimus taip pat iš esmės galima finansuoti veiksmus prieš diskriminaciją.

ES turi užtikrinti saugią aplinką, kurioje gerbiami skirtumai ir apsaugomi pažeidžiamiausi asmenys. Tai yra išdėstyta Stokholmo programoje, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2009 m. gruodžio mėn. Turi būti ryžtingai vykdomos kovos su diskriminacija ir ksenofobija priemonės. Romų bendruomenė aiškiai minima Stokholmo programoje, pagal kurią valstybės narės privalo dėti suderintas pastangas, kad visiškai integruotų pažeidžiamas grupes.

Kaip visi ES piliečiai, romai turi turėti judėjimo laisvę ir teisę į apsaugą, taip pat neturi patirti jokios diskriminacijos.

Tuo metu, kai mūsų visuomenė yra ekonomikos krizės gniaužtuose, pasirūpinkime, kad atpirkimo ožiais nebūtų daromi tie mūsų bendrapiliečiai, kurie yra daugiausia atskirti. Šiuo tikslu svarbu turėti aiškų ir teisingą socialinės atskirties priežasčių, padarinių ir kainos supratimą. Ką gali daryti gyventojai, iš kurių atimtos teisės į švietimą, aprūpinimą būstu, sveikatos priežiūrą ir, dar blogiau, užimtumą? Kad palengvintume romų integraciją, turime sukurti integruotą metodą, kuris atitiktų Europos teisės aktus ir vertybes ir kuriame suinteresuotosios šalys aktyviai dalyvautų.

Romų padėčiai didelis dėmesys skiriamas trijų Tarybai pirmininkaujančių valstybių darbo programoje, kurią Taryba patvirtino 2009 m. gruodžio mėn., taip pat romų integracijos klausimui didelį dėmesį ne kartą skyrė Tarybai pirmininkaujanti Belgija.

Pirma, tai daroma vaikų skurdui skirtoje konferencijoje, kuri vyko rugsėjo 2 d.; aukščiausiojo lygio susitikime lygybės klausimu, planuojamame surengti lapkričio 14–16 d., ypač tada, kai šiame aukščiausiojo lygio susitikime bus sprendžiami lygybės ir įvairovės užimtumo srityje klausimas; konferencijoje dėl benamystės, planuojamoje surengti gruodžio 9–10 d.; taip pat Integruotos romų įtraukties programos susitikime, kuris bus surengtas netrukus, rugsėjo 7–17 d. Galiausiai, kaip paskelbta liepos 26 d. Bendrųjų reikalų taryboje, Europos Sąjungos Taryba toliau stebės romų įtraukties klausimą.

  Viviane Reding, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Pone pirmininke, pradžioje norėčiau padėkodamas savo kolegoms Komisijos nariams L. Andorui ir C. Malmström, nes pastarosiomis savaitėmis vyko glaudus mūsų komandų bendradarbiavimas romų klausimu. Taip buvo sudarytos sąlygos Komisijai per vasarą pasiekti aiškią ir subalansuotą poziciją šiuo klausimu, kuri šiandien sulaukė visiško Komisijos narių kolegijos palaikymo.

Taip pat norėčiau padėkoti Pirmininkui J. M. Barroso, su kuriuo šiuo klausimu vasarą glaudžiai bendradarbiavau, tuo pačiu metu plėtojantis įvykiams Prancūzijoje. Visiškai pritarus Pirmininkui, rugpjūčio 25 d. pasirinkau viešą poziciją dėl romų padėties Prancūzijoje ir dėl būtinybės laikytis Europos teisės ir teisių bei principų, nustatytų Pagrindinių teisių chartijoje.

Kryptis, kurią pasirinko Komisija, – kuri, kaip jūs, politikai, kuo puikiausiai žinote, turi visada žinoti apie pavojų, kad tuo gali būti pasinaudota nacionalinių partijų politinėse diskusijose, –pastarosiomis savaitėmis buvo nuosekli.

Pirma, valstybės narės yra atsakingos už viešąją tvarką ir savo piliečių saugumą savo nacionalinėje teritorijoje. Tai reiškia, kad, nepaisant svarbios laisvo judėjimo teisės, valstybės narės turi imtis priemonių prieš ES piliečius, kurie pažeidžia įstatymus. Negali būti jokio nebaudžiamumo prisidengiant Europos laisvo judėjimo principais. Tam tikromis sąlygomis valstybės narės gali net išsiųsti ES piliečius, kurie pažeidė įstatymus, į gimtąją šalį, jeigu jos laikosi proporcingumo principo ir procedūrinių saugiklių, kurie yra įrašyti į 2004 m. ES Laisvo judėjimo direktyvą.

Antra, mūsų Europos Sąjungoje joks pilietis negali tapti represinių veiksmų taikiniu tik dėl to, kad priklauso etninei mažumai arba tam tikrai tautybei. Tai aiškiai nustatyta ES pagrindinių teisių chartijoje, pagal kurią draudžiama diskriminacija dėl tautybės arba etninės kilmės ir pagal kurią ypač draudžiami kolektyviniai išsiuntimai. Taigi Europoje neturi būti jokių kolektyvinių bausmių ir jokio bet kurios etninės grupės niekinimo. Kiekvienas žmogus turi savo teises, taip pat savo įsipareigojimus.

Trečia, socialinė ir ekonominė romų integracija – visi žinote, kad, turėdama 10–12 mln. narių, ji yra didžiausia Europos etninė mažuma, – yra iššūkis visoms 27 valstybėms narėms, tiek romų kilmės šalims, tiek juos priimančioms šalims. Laikantis subsidiarumo taisyklės, būtent valstybės narės privalo užtikrinti teisę į aprūpinimą būstu, švietimą, sveikatą ir užimtumą, tačiau kartu ES institucijos – labiau nei prieš dešimtmetį – rengė strategines ir politikos priemones, kad finansiškai paremtų nacionalines pastangas, ypač pasinaudodamos Europos socialiniu fondu, pasirengimo narystei priemone ir Europos regioninės plėtros fondu, kuris neseniai buvo atnaujintas, kad iš jo būtų galima apmokėti romų aprūpinimą būstu.

Labai svarbu pabrėžti, kad Komisijai socialinė ir ekonominė romų integracija nėra tik rugpjūčio mėn. klausimas. Tai kiekvienos dienos ir kiekvienų metų klausimas. Komisijos narys L. Andor ir aš šių metų pradžioje, balandžio 7 d., pristatėme strateginį komunikatą dėl romų – patį pirmąjį Europos Sąjungoje. Jo pagrindu Kordoboje surengėme ministrų susitikimą kartu su romų asociacijomis. Kaip šį rytą sakė J. M. Barroso, šiame susitikime dalyvavo tik trys ministrai.

Pagrindiniai teisiniai ir politiniai klausimai, iškilę dėl priemonių, kurių šią vasarą ėmėsi Prancūzija, buvo tinkamai apibendrinti išsamiame rašte, kurį Komisijos narys L. Andor, Komisijos narė C. Malmström ir aš praėjusią savaitę pateikėme Komisijos narių kolegijai ir kuris šiandien buvo patvirtintas.

Leiskite jus informuoti, kokia šiandien mūsų padėtis. Visų pirma dėl labai intensyvaus pastarųjų savaičių Komisijos ir Prancūzijos valdžios institucijų dialogo matau svarbius pokyčius. Jį vertinau kaip itin svarbų dėl to, kad Prancūzijoje buvo išaiškinta, jog nebuvo jokio tikslo imtis tikslingų veiksmų prieš romų bendruomenę, nes tokie tikslingi veiksmai būtų nesuderinami su pagrindinėmis vertybėmis ir teisėmis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

Todėl buvo taip svarbu, kad praėjusią savaitę ministras É. Besson atvyko į Briuselį susitikti su C. Malmström ir manimi. Jis viešai mus patikino, kad Prancūzijos valdžios institucijos turėtų elgsis su visais piliečiais vienodai, kad nebuvo kryptingų veiksmų prieš romus arba kokią nors kitą grupę ir kad Prancūzijos valdžios institucijos turėtų padaryti viską, ką gali, kad veiktų tiksliai pagal ES teisę. Šį Prancūzijos ministro pareikštą patikinimą vertinu kaip labai teigiamą pokytį.

Tuo tarpu Komisijos tarnybos – Teisingumo GD ir Teisės tarnyba – nuo praėjusio penktadienio toliau su Prancūzijos valdžios institucijomis techniniu lygmeniu tikrinosi, ar tai, kas buvo pasakyta, atspindi vietos teisinę tikrovę.

Komisijos tarnybos nustatė keletą klausimų, kuriais Prancūzijos valdžios institucijos turės pateikti papildomą informaciją ir kuriais joms reikės aktyvios Komisijos tarnybų pagalbos siekiant užtikrinti, kad jų veiksmai dabar ir ateityje visiškai atitiktų ES teisę.

Nuo 2008 m. Komisija primygtinai reikalavo, kad Prancūzija būtinai visiškai įgyvendintų ES Laisvo judėjimo direktyvą, įskaitant šioje direktyvoje numatytus procedūrinius ir esminius saugiklius, kurie Prancūzijos teisėje nebuvo iki galo įgyvendinti.

Nors šie saugikliai dėl teismų  taikomos praktikos iš dalies yra Prancūzijos tikrovė, – vėliau matėte, kad teismai priėmė sprendimus remdamiesi ES direktyva, nors ši ES direktyva Prancūzijos teisėje nebuvo įgyvendinta, – buvome labai atviri Prancūzijos valdžios institucijoms, sakydami, kad ją įgyvendinus bus padidintas teisinis tikrumas laisvo judėjimo atvejais, panašiais į tuos, kurie pasitaikė šią vasarą.

Todėl po šiandieninio kolegijos posėdžio išsiunčiau laišką Prancūzijos valdžios institucijoms, kuriame išdėstyti primygtiniai reikalavimai šiais aspektais. Visiškai akivaizdu, kad kitos valstybės narės, kurios yra panašioje padėtyje, taip pat gaus panašią pagalbą.

Svarbi išvada, kurią reikia padaryti iš šios vasaros įvykių, yra ta, kad romų integracija yra problema, kurią būtina palikti visų valstybių narių politinėje darbotvarkėje. Todėl C. Malmström, L. Andor ir aš sutarėme dėl penkių veiksmų, kuriuos Komisijos narių kolegija ką tik patvirtino.

Pirma, siekdami užtikrinti, kad visų valstybių narių priemonės, kurių imamasi romų atžvilgiu, atitiktų ES teisės aktus dėl laisvo judėjimo ir nediskriminavimo bei Pagrindinių teisių chartiją, stebėsime ir vertinsime šiais klausimais daromą pažangą.

Antra, aukštesniu lygiu sukursime specialią darbo grupę romų klausimu, kuri analizuos tolesnius valstybių narių veiksmus pagal balandžio 7 d. Komisijos strateginį komunikatą dėl romų. Taip visų pirma bus galima racionalizuoti, įvertinti ir palyginti ES finansavimo, skiriamo romų integracijai, naudojimą ir veiksmingumą visose valstybėse narėse ir nustatyti esminius šių lėšų naudojimo trūkumus. Tai darome paprasčiausiai dėl to, kad norime žinoti ir turėti įrodymus, kokiais atvejais šios lėšos (a) nenaudojamos, o (b) jei naudojamos, ar tai tinkamai daroma.

Pirmieji šios specialios darbo grupės nustatyti faktai bus pateikti kolegijai iki metų pabaigos, o aš apie šiuos nustatytus faktus informuosiu Parlamentą ir Tarybą.

Trečia, raginu Tarybai pirmininkaujančią valstybę kuo greičiau surengti didžiulę TVR Saugumo ir socialinių reikalų tarybą, kad būtų galima nustatyti tikslingesnį nacionalinio ir papildomo ES finansavimo panaudojimą socialinei ir ekonominei romų integracijai remti. Po to Tarybos susitikimo turėtų būti rengiami metiniai ministerijų lygmens susitikimai, nes įgijome pamokomą patirtį, kad valstybės narės, neprisiima atsakomybės už jų teritorijoje besikeičiančią padėtį. Mums reikia jas suburti, oficialiai ir viešai, ir pastūmėti teisinga kryptimi.

Ketvirta, raginsiu ateityje Tarybai pirmininkausiančias valstybes atkreipti dėmesį į prioritetus, nustatytus gairėse, dėl kurių praėjusį birželio mėn. sutarta Europos romų aprėpties forume. Tokiomis aplinkybėmis reikėtų intensyvinti dialogą su romų bendruomenės atstovais. Kitas forumas vyks Tarybai pirmininkaujant Vengrijai.

Penkta, taip pat raginsime valstybes nares įsigilinti į prekybos žmonėmis klausimą, kuriuo romai yra ypač pažeidžiami, padedant Komisijai ir, jei reikėtų, Europolui, o atitinkamais atvejais – Eurojustui.

Dabar žodį perduosiu L. Andorui, kad pakalbėtų svarbiu klausimu – apie Europos socialinio fondo panaudojimą romų integracijai.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, kaip ką tik nurodė Komisijos pirmininko pavaduotoja V. Reding, Europos Sąjunga grindžiama pagrindinėmis teisėmis ir vertybėmis, o Komisija yra visiškai įsipareigojusi ginti pagrindines romų teises ir jų socialinę bei ekonominę integraciją į mūsų visuomenę.

Antras klausimas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tas, kad romų Europos Sąjungai ir valstybėms narėms tenka bendra atsakomybė už įtrauktį. Sėkmingai socialinei ir ekonominei romų integracijai reikalingas ilgalaikis įsipareigojimas, grindžiamas visų suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimu: Komisijos, valstybių narių, vietos savivaldos institucijų, NVO ir tarptautinių organizacijų.

Komisija nelaukė, kol neseni ir labai apgailėtini įvykiai paskatins šias šalis imtis veiksmų. Šių metų balandžio 7 d. Komisija pačiame pirmajame politikos komunikate dėl socialinės ir ekonominės romų integracijos į Europą išdėstė strateginį ir visapusišką požiūrį. Taip nustatomi Komisijos ir valstybių narių veiksmų prioritetai daugelyje romų integracijai aktualių sričių.

Komisija yra įsipareigojusi didinti priemonių ir politikos nuostatų veiksmingumą tiek turinio, tiek proceso požiūriu, taip pat pabrėžia glaudaus ES, nacionalinių ir tarptautinių dalyvių bei romų bendruomenių bendradarbiavimo svarbą.

Komunikate taip pat dar kartą patvirtinamas Komisijos įsipareigojimas skatinti valstybes nares ir joms padėti visiškai išnaudoti struktūrinių fondų galimybes siekiant paremti socialinę ir ekonominę romų integraciją.

ES struktūriniai fondai gali būti labai naudingas finansinis svertas, kuriuo būtų galima paremti nacionalines pastangas, dedamas siekiant pagerinti romų padėtį. Iš 27 valstybių narių 12 valstybių narių – įskaitant senąsias ir palyginti naujas valstybes nares – turi vykdomas programas, skirtas, be kitų pažeidžiamų grupių, romams, iš viso už 17,5 mlrd. EUR sumą, įskaitant 13,3 mlrd. EUR iš Europos socialinio fondo.

Projektų pavyzdžiai apima eilinių žmonių intervencijas, kuriomis siekiama skatinti romų užimtumą ir rengti naujas mokymo programas romams mokytis mokyklose.

Be to, kaip taip pat sakė pirmininko pavaduotoja, šių metų gegužės mėn. buvo iš dalies pakeistas Europos regioninės plėtros fondas ir tai, kad dabar fondą bus galima naudoti būstų renovacijai kaimo vietovėse, kuriose gyvena daug romų, remti.

Romų įtrauktis taip pat yra svarbus Europos Sąjungos narystės kriterijus, todėl šiuo požiūriu ES remia šalis kandidates ir galimas šalis kandidates pasirengimo narystei priemonėmis.

Komisija šiuo metu įgyvendina arba planuoja 50 mln. EUR vertės projektus, kurie išimtinai arba iš dalies skirti romams.

Komisija surengė aukšto lygio renginius valstybėse narėse, kuriose yra didelės romų mažumos, kad paskatintų geriau panaudoti ES lėšas romams integruoti. Vengrijoje dėl to buvo pradėtas Komisijos remiamas nacionalinių valdžios institucijų ir romų dialogas.

Antras aukšto lygio renginių, kuriuose dalyvaus Komisijos narys D. Cioloş ir aš, etapas vyks spalio mėn. Rumunijoje.

Galiausiai šio Parlamento prašymu Komisija įgyvendina bandomąjį projektą „Romų integracijos metodų koordinavimas Europos mastu – Romų integracija“. Jis apima trys komponentus, susijusius su ikimokykliniu ugdymu ir priežiūra, savarankišku darbu ir mikrokreditais bei informavimo ir informuotumo didinimo veikla. Susiję veiksmai pradėti 2010 m. gegužės mėn.

Numatytos ES lėšos ir priemonės, kuriomis siekiama padėti spręsti keblius teisinius, žmonių ir praktinius klausimus, susijusius su romų integracija. Mes Komisijoje esame pasirengę padaryti viską, ką galime, kad juos išspręstume. Tvirtai tikiu, kad „Europa 2020“ yra sistema, tinkama kovoti su skurdu, taip pat gerinti romų sąlygas Europoje.

Ginkime savo principus, priešinkimės lengviems, bet klaidingiems sprendimams ir kartu spręskime šias problemas solidarumo dvasia.

  Lívia Járóka, PPE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, esu patenkinta, kad, atrodo, ES institucijos taip jautriai reaguoja į šiandieninę romų padėtį. Dėl tos pačios priežasties gaila, kad visų politinių pažiūrų politikai, matyt, romų klausimu naudojasi kaip ginklu prieš savo priešininkus.

Visi sutinkame, kad judėjimo laisvė yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų, ir pripažįstame, kad ši teisė yra besąlyginė. Kaip patvirtino Komisija, visos valstybės narės turi teisę imtis saugumo priemonių jų teritorijoje gyvenančių užsieniečių atžvilgiu. Turi būti griežtai laikomasi pagrindinių Europos Sąjungos vertybių, pvz., nediskriminavimo, tolerancijos ir solidarumo, o bet kurių ES piliečių išsiuntimas turi būti vykdomas individualia tvarka, remiantis atitinkamais teismo sprendimais, arba esant laisvam, visiškam ir informacija pagrįstam visų suinteresuotųjų asmenų sutikimui. Kad vėl pacituočiau Komisiją, sakau, kad niekas neturėtų būti išsiunčiamas už tai, kad yra romų tautybės.

Politinės nuomonės ir teismo sprendimai yra atskiri klausimai. Šiuos išsiuntimus galėtume laikyti atstumiančiais arba perdėtais, taip pat turime atkreipti dėmesį į taikytinas apsaugos priemones ir principus, tačiau atsakomybė už sprendimą dėl priemonių, kurių ėmėsi Prancūzija, tenka tik Komisijai. Didelio masto grąžinimas į tėvynę galbūt yra atstumiantis, tačiau jis dar labiau atstumiantis žinant apie pastarųjų dešimtmečių tuščias šnekas apie žmogaus teises, kai praktiškai nieko nedaroma pasibaisėtinam romų skurdui sumažinti, išskyrus kelių abejingų žodžių apie nediskriminavimą ir toleranciją skandavimą, kai tai tampa politiškai paranku.

Mes, Europos romai, atmetame politinį piktnaudžiavimą mūsų problemomis ir klaidingą jų aiškinimą. Romai turi nušviesti savo padėtį, kad atskleistų problemas ir aiškiai suformuluotų, kokių veiksmų ir priemonių reikia imtis. Kaip kelis kartus skelbė šis Parlamentas, o konkrečiau – Europos liaudies partija, romų skurdas ir socialinė atskirtis yra Europos problema, todėl jai spręsti reikia Europos strategijos; bendrai Europos problemai reikalingas bendras Europos sprendimas.

Pagal šią strategiją turi būti ieškoma sprendimo dėl romų, taip pat ne romų, socialinės atskirties ekonominių požymių panaikinimo, pvz., struktūrinio nedarbo, žemos kvalifikacijos, būstų labai nepalankiuose mikrorajonuose ir savarankiško darbo kliūčių, – visų problemų, nuo kurių pabėgti mūsų žmonės stengiasi migruodami.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, labai nusivyliau – taip pat mano frakcija – išgirdęs tai, ką šiandien pasakė Komisija.

Pirma, J. M. Barroso: J. M. Barroso veiksmus, kurių buvo imtasi, kritikavo mažiau negu daugelis Prancūzijos vyriausybės ministrų. Tai gėdinga. Ponia V. Reding, tai, ką pasakėte, nėra aiškus atsakymas. Aš ir daugelis Europos piliečių norime žinoti: ar Prancūzijos vyriausybė pažeidė įstatymus, ar ne? Praėjus kelioms savaitėms nuo tada, kai buvo imtasi priemonių, negalite sakyti „mes tai išsiaiškinsime“. Pasakykite „taip“ arba „ne“, tačiau prašom duoti mums aiškų atsakymą.

Jūs tikite viskuo, ką Prancūzijos ministrai pasakė po to, kai jau buvo ėmęsi veiksmų. Jie nesikreipė į mus iš anksto. Pirmiausia jie išsiuntė žmones, o paskui jums pasakė, kad jie yra teisingi ir kad nieko nediskriminuos. Manau, kad Komisijos narei šiandien stovėti čia ir tai sakyti yra skandalinga. Tai neatitinka mūsų įsitikinimų arba kol kas vykdomų mūsų pareigų. Todėl esu labai nusivylęs, kad, kalbant šiuo klausimu, norite taip pataikaudama klaidinti dėl to, kaip ketinate išbristi iš šios padėties.

(Plojimai)

Jūs visiškai nenujaučiate, kokią atsakomybę prisiimate, nes kelių savaičių laikotarpiu galbūt Italija arba galbūt Vengrija ar kita šalis pasakys: „Mes atimsime iš šių žmonių pilietybę. Tada, kai bus be pilietybės, jie bus apgyvendinti kur nors stovyklose.“ Tam buvo paruošta dirva, tačiau Komisija apie tai nieko nekalba. Manau, kad tai skandalinga, todėl, kalbant apie mano frakciją, tai yra nepriimtina.

(Plojimai)

  Renate Weber, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniais teisės aktais buvo uždrausti masiniai išsiuntimai ir deportacijos. Žmonių rasė jau pakankamai prisikentėjo dėl tokios barbariškos politikos.

2010 m. Prancūzija, šalis, davusi pradžią žmogaus teisėms, griebiasi apgavysčių. Ji naudojasi romų, pažeidžiamiausių Europos gyventojų, neišprusimu ir moka 300 EUR už suaugusįjį ir 100 EUR už vaiką, kad jie išvyktų iš šalies. Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad tai yra savanoriška repatriacija, ir šį gėdingą romų sąžinės papirkimą ciniškai apibūdina kaip humanitarinę pagalbą.

Jokio triukšmo nebuvo sukelta dėl to, kad valdžios institucijos ėmė suaugusių žmonių ir net vaikų pirštų atspaudus arba kad daugelis jų nedavė laisvo sutikimo, visiškai suprasdami, kokios bus pasekmės, nors Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas taip pat patvirtino, kad tai yra aiškus Europos ir tarptautinės teisės pažeidimas.

Tačiau prieš dvejus metus Italija taikė tą patį modelį, net jei Europos Komisija norėjo nutylėti šią istoriją, todėl Komisijai tenka atsakomybė už šią naują romų trėmimų bangą Europoje.

Dabar Komisija privalo įrodyti, kad iš tikrųjų yra Europos Sąjungos principų ir pagrindinių teisių sergėtoja ir jos teisės aktų rėmėja.

(Plojimai)

  Hélène Flautre, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponia V. Reding, privalau pasakyti, kad visiškai suprantu H. Swobodos ir R. Weber pasibaisėjimą. Pribloškia tai, kad po įvairių susitikimų, kuriuose galėjote dalyvauti, ir gavusi dokumentus vis dar esate šiame aiškių pažeidimų, kuriuos Prancūzijos vyriausybė padarė išsiųsdama romus, pripažinimo arba greičiau nepripažinimo etape. Tačiau tai nėra nauja tema: prieš metus savanoriškų organizacijų grupė kreipėsi į jus su peticija klausimais, kurie šiandien vėl keliami, pvz., dėl vieno mėnesio įspėjamojo laikotarpio, kuris įtvirtintas Laisvo judėjimo direktyvoje, iki Europos piliečių išsiuntimo nesilaikymo.

Dėl teisės į asmeninį aplinkybių tyrimą nemanau, kad jums reikia kokių nors papildomų ekspertų nuomonių padaryti išvadai, kad kai įsakymai „palydėti iki sienos“, visi vienodai adresuoti, masiškai įteikiami stovykloje, tai prieštarauja asmeninių atvejų svarstymui. Ar šešerių metų vaikai kelia grėsmę viešajai tvarkai? Nejaugi jums reikia papildomų įrodymų, kai teisėjai ir Prancūzijos teismai priėmė nuosprendį šioje byloje, o Prancūzijos vyriausybė imasi nepaprastai plačiai ir neteisėtai aiškinti grėsmę viešajai tvarkai?

Jeigu jums reikia teisėjų, ekspertų arba NVO, galime jums jų parūpinti. Tačiau liaukitės neigę tikrovę ir nevykdę savo pareigų!

Šį rytą vykusi diskusija buvo gėdinga. Girdėjome, kaip didžiausios Europos Parlamento frakcijos lyderis kalba apie romus ir sieja juos su traktorių vagystėmis jo vietovėje. Girdėjome Europos Komisijos Pirmininką J. M. Barroso, diskusijoje romų klausimu kalbantį apie Europos piliečių saugumo poreikius. Kitaip tariant, aukščiausiu Europos politinių lyderių lygiu skatinamas ir palaikomas polinkis romus automatiškai susieti su nusikaltimais, prostitucija ir prekyba žmonėmis.

Taip elgdamiesi jie rizikuoja pagrindinėmis teisėmis ir visa pačios Europos esme. Kaip šį rytą sakė D. Cohn-Bendit: tai yra jūsų, ponia V. Reding, išbandymas; tai yra Lisabonos sutarties išbandymas ir jūsų tinkamumo išbandymas. Ar šioje situacijoje sugebėsite įrodyti, kad Pagrindinių teisių chartija nėra apgaulė? Tai priklauso nuo jūsų ir tai yra jūsų pareiga, todėl dabar laikas tai skelbti.

(Plojimai kairėje pusėje)

  Timothy Kirkhope, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, aš, kaip buvęs JK imigracijos ministras, ir mano frakcija visiškai pritariame lygių teisių ir lygių galimybių suteikimui visiems žmonėms. Sutinku su savo frakcijos pirmininku M. Kamińskiu, šį rytą pasakiusiu, kad šis žemynas niekada neturėtų atgaivinti buvusio nacionalizmo šmėklų ir kad tai, kad ES yra laisvės ir tolerancijos erdvė, yra jos didžiausias pasiekimas. Turėtume tuo didžiuotis, tačiau neapsigaudinėkime manydami, kad jau nebeturime didžiulių problemų.

Deja, dėl šios problemos reikalingos diskusijos, svarstymas ir veiksmai klausimais, kaip elgiamės su mažumų grupėmis, kaip galėtume geriau integruoti romus ir kaip užtikrinti nacionalinių vyriausybių bei ES teisių ir galių proporcingumą. Tačiau taip pat manau, kad mūsų Europos Sąjunga grindžiama teisine valstybe.

Nors parlamentarai turi teisę pagrįstai susirūpinti šiomis diskusijomis, taip pat norėčiau paprašyti, kad palauktume, kol Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, iš tiesų priims oficialų sprendimą šiuo klausimu. Tuomet, remdamiesi visais faktais, galėsime išreikšti kompetentingą nuomonę ir nuspręsti, kaip kuo labiau pasirūpinti geresne romų integracija Europoje, o ne iš anksto pasmerkti draugišką valstybę narę.

  Cornelia Ernst, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, vadinamasis savanoriškas romų išvykimas iš Prancūzijos yra aiškus išvarymo atvejis – iš tiesų didžiausios ir seniausios gyventojų grupės, esančios Europos mažuma. Tai padrąsins politinius dešiniuosius, radikalius dešiniuosius. Turime atsisakyti tokio elgesio – taip pat čia, Europos Parlamente. Tai gyvybiškai svarbu.

Todėl Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji reikalauja nutraukti šias deportacijas. Ponia V. Reding, man patiktų, jei jūs taip pat paragintumėte mus pirmiausia pareikalauti nutraukti šias deportacijas, o paskui – visa kita, kas po to vyksta. Prezidento N. Sarkozy vyriausybė pažeidžia ES teisę, nes vykdo didelio masto romų, kurie yra kilę iš ES valstybių narių, deportaciją, nekreipdama dėmesio į atskirus atvejus, nes ji laiko negaliojančiu laisvo judėjimu principą ir pažeidinėja Pagrindinių teisių chartiją bei vienodo vertinimo chartiją.

Visiškai nuoširdžiai jums sakau, kad galiausiai atėjo metas imtis veiksmų. Jau daugybę kartų svarstėme šią problemą. Dabar mums reikia imtis tikrų priemonių, kad įgyvendintume pokyčius.

Romams Europa yra gimtieji namai. Jie yra Europos bendrijos dalis ir taip pat turėtų ja likti. Privalome tai užtikrinti. Todėl taip pat kritiškai vertiname romų deportaciją iš Vokietijos, Austrijos, Švedijos, Italijos, Belgijos ir kitų šalių į Vakarų Balkanų valstybes. Mums reikia integruotos Europos strategijos, kuri būtų skirta visiems romams, o ne tik kai kuriems iš jų. Turime kovoti dėl to.

Galiausiai manau, kad Europos solidarumo ir apsisprendimo idėja turi būti akivaizdi mūsų elgesyje su romų mažuma, kitaip jos tiesiog nebus.

  Mario Borghezio, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, klausiausi išpuolių prieš Prancūzijos vyriausybę lygiai taip pat, kaip anksčiau klausiausi jų prieš Italijos vyriausybę, taip pat kai kurių labai smarkių išpuolių prieš Komisiją. Šie kaltinimai yra visiškas tikrų faktų klastojimas.

Neišgirdau jokios užuominos apie Prancūzijos policijos įstaigų pateiktus statistinius duomenis, kurie rodo, kad per 18 mėnesių nuo masinio romų išvykimo iš Bulgarijos ir Rumunijos vagysčių skaičius padidėjo daugiau nei 250 proc. Todėl galbūt reikėtų priversti Rumuniją ir Bulgariją atsakyti į kai kuriuos klausimus, labai neatsakingai leidus joms įstoti į Europos Sąjungą, pirma neišsprendus šios problemos.

Taip pat turime atvirai pasikalbėti su tais žmonėmis, kurie atvyko į kitas valstybes kaip svečiai. Turime jiems pasakyti, kad gerbtų juos priimančių šalių piliečius, neteisėtai neitų į jų namus ir nedarytų nederamų svečiui veiksmų. Juos reikia gerbti ir apsaugoti – žodžiais tų, kurie kalba apie kilnius principus, – tačiau taip pat privalome atsižvelgti į jų nusikaltimų aukas: kitus sąžiningus Europos Sąjungos piliečius, kurie, galbūt turėdami rimtą priežastį, ne visada džiaugiasi turėdami kaimynus romus.

Tai yra nemalonūs faktai, apie kuriuos galvoja dauguma piliečių ir gyventojų ir kurių kai kurie geradariai neturi drąsos pripažinti, nes tiesa ta, kad kartais jums taip pat reikės politinės drąsos pasakyti...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, aš neginu Prancūzijos vyriausybės. Tiek N. Sarkozy, tiek B. Hortefeux buvo Europos Parlamento nariais. Jie privalėjo žinoti, kad sutartimis, kurias rėmė, – Mastrichto sutartimi, Amsterdamo sutartimi, ratifikavimo sutartimi ir Lisabonos sutartimi, dėl kurių N. Sarkozy giriasi atlikęs svarbų vaidmenį jas rengiant, – iš esmės bus atvertos sienos visiems, kurie norės atvykti ir apsigyventi mūsų šalyje.

Tačiau, nepaisant to, mane pirmiausia nustebino ir pribloškė mano kolegų narių klaidingas teisinės padėties aiškinimas, nes jie pamiršo, kad Europos Sąjungos piliečiai iš Vidurio ir Rytų Europos dar neturi galutinės teisės apsigyventi mūsų šalyje, ir jos jie neįgis iki 2013 m.

Antra, žmonės kalba apie engiamą mažumą, tačiau, ponios ir ponai, ar jūs rimtai tikite, kad šešis šimtmečius romai nebuvo integruoti į Vidurio ir Rytų Europos šalis, kuriose gyvena, paprasčiausiai dėl to, kad rumunai, bulgarai ir vengrai yra blogi, arba dėl to, kad juos persekiojo slovakai, čekai, slovėnai ar serbai?

Jūsų šventeiviškas požiūris iš esmės yra kitos formos rasizmas prieš vietos gyventojus, kurie, kaip ir mano šalies gyventojai, – apgailestauju turėdamas tai pasakyti, – nenori, kad čia atvyktų gyventi 12 mln. romų. Vienintelis sprendimas, kaip patys siūlėte, būtų palikti šią Europą.

(Plojimai)

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, nebuvo atsitiktinumas tai, kad mes, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, leidome savo kolegai L. Járókai, kuri yra vienintelė romų mažumos atstovė šiame Parlamente, šiandien kalbėti pirmai. Taip yra dėl to, kad PPE frakcija šiandien labiau norėtų kalbėti apie žmonių problemas. Norime ne surengti politinį pasirodymą, – mums nerūpi N. Sarkozy, – o svarstyti problemas, su kuriomis susiduriame dėl romų mažumos, ir kaip galėtume jiems padėti.

Tai taip pat sudaro mūsų rezoliucijos pagrindą. Pone H. Swoboda, jūs sakėte, jog gėdinga, kad Komisija padarė šią išvadą. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai aiškiai yra gėdinga jums, nes Komisija neprisideda prie jūsų politinio pasirodymo, kurį norite padaryti iš šios problemos, ir pateikė rimtą pastabą dėl padėties.

Antra, dėl judėjimo laisvės viskas jau buvo pasakyta. Europos Sąjungoje turime aiškius principus. Judėjimo laisvė nėra neribojama; ji gali būti ribojama individualia tvarka, o kaip tik taip ir buvo daroma Prancūzijoje.

Mano trečias klausimas iš tiesų yra svarbus. Politinėje diskusijoje šia tema tai yra klausimas, kaip galime integruoti Europos mažumas į mūsų bendruomenes. Jeigu pripažįstame, kad esame nešališki ir tolerantiški, esame bendrų pažiūrų. Jeigu, kaip antrą žingsnį, taip pat pripažįstame, kad 90 proc. žingsnių žengiama daugumos visuomenės link, prie kurioms mes tikrai kartu prisidedame, ir rimtai žiūrime į integraciją, taip pat dar sutariame. Esame pasidaliję klausimu, kaip turėtume elgtis su migrantais, – kad ir kokie tie migrantai būtų, – kurie tiesiog nesutiks su tuo, ką dauguma visuomenės turės pasiūlyti, kurie atsisakys bendradarbiauti ir nesutiks su pagrindinėmis taisyklėmis.

Šio Parlamento kairieji vis teikia argumentą, kad mums reikia šiems žmonėms kažką pasiūlyti. Mes, PPE frakcija, sakome, kad migrantai taip pat turi sutikti su pasiūlymais. Jeigu neįtrauksite šio reikalavimo ir nenustatysite jam griežtų sąlygų, jeigu neturėsite valstybės, kuri jį kels, atimsite iš savo piliečių norą integruoti žmones ir savo rankomis atliksite šio Parlamento dešiniųjų darbą, jeigu neleisite valstybei pasinaudoti šiuo griežtumu. Taip pat nedraudžiama tai pasakyti.

(Plojimai)

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę)

  Rui Tavares (GUE/NGL). – Pone pirmininke, dėkoju savo kolegai M. Weberiui, kad sutiko atsakyti į šį klausimą.

Sakėte, kad Europoje judėjimo laisvė nėra beribė – juridiškai esate teisus – ir kad ją galima riboti tik individualia tvarka.

Kokių turite įrodymų, kad ši deportacija buvo vykdoma individualia tvarka, ir kaip galite paneigti informaciją, kurią esame gavę tiek iš spaudos, tiek iš NVO, iš kurios buvo galima daryti išvadą, kad pagrindinis deportacijos kriterijus, iš tikrųjų vienintelis kriterijus, yra etninis?

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, dėkoju už klausimą. Atsakymas taip pat gana paprastas. Klausimą, ar teisė perkelta į nacionalinę teisę, Europoje sprendžia ne politikai ir ne žurnalistai. Europos Sąjungoje jį sprendžia teismai. Europos Sąjungoje – taip pat Prancūzijoje – yra tokia situacija, kurioje suinteresuoti romų grupėms priklausantys žmonės gali individualia tvarka kreiptis į teismus ir pateikti ieškinio pareiškimą šiuo klausimu. Tai jau buvo padaryta.

Komisijos narys pažymėjo, kad Prancūzijos teisėjai kaip savo sprendimų pagrindą taip pat taiko Europos teisę. Taigi, ne žurnalistai sprendžia, ar šioje Europos Sąjungoje teisės aktai buvo įgyvendinti, bet teismai, o pagal Komisijos pareiškimą tai aiškiai pasiteisina Prancūzijoje ir lygiai taip pat pasiteisina kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Šių metų birželio 24 d. savo atsakyme į Parlamento klausimą patvirtinote, kad Pagrindinių teisių agentūros pranešime pateikiamas liūdnas 12 mln. Europos Sąjungos romų vaizdas.

Jeigu Komisija neketina griežtai kritikuoti krizės, kurią paskatino Prancūzijos valdžios institucijų vykdomi etniniai trėmimai, yra didžiulė tikimybė, kad pamatinis sprendimas dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis ir apraiškomis liks tik gerais ketinimais. Tas pats tinka Stokholmo programos veiksmų planui, kurį minėjote savo kalboje.

Tvirtinusios esant tariamą tautiškumu paremtų nusikaltimų padaugėjimą, kurio neįmanoma patikrinti, taip pat pateikusios šimtų tūkstančių romų, tariamai keliančių grėsmę taikai Vakarų miestuose, skaičius, Prancūzijos valdžios institucijos nesugebėjo pateikti jokių kitų argumentų, išskyrus tą, kad iš laikinųjų stovyklų, kuriose baisios sąlygos, ištraukė kelis šimtus piliečių, kuriuos įkalbino savanoriškai repatrijuoti į savo kilmės šalis mainais į atlyginimą.

Privalome pripažinti, kad, be Prancūzijos romų, Rumunijoje yra keliais šimtais tūkstančių daugiau romų, į kuriuos jų vyriausybė neatsižvelgia ir į kuriuos negalima neatsižvelgti jokioje strategijoje, kuria siekiama juos integruoti ir pagerinti jų padėtį suvienytoje Europoje.

Abu atvejai turi būti sprendžiami specifiniais ir glaudžiai tarpusavyje susijusiais būdais. Tai yra ne klausimas, ar romai priklauso tik Rumunijai, ar visai Europai, o klausimas, kaip Europos lygiu tvirtinamos integracijos priemonės galėtų būti susietos su priemonėmis, kuriomis ketinama pagerinti jų padėtį nacionaliniu lygiu. Komisijai reikia pereiti nuo žodžių, strateginių priemonių ir faktų…

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Pone pirmininke, Europoje turime vidaus rinką, kurią laikome dideliu laimėjimu. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad Komisija labai griežtai verčia laikytis rinkos taisyklių. Tačiau noriu, kad Komisija būtų lygiai tokia pat griežta, kai kalbama apie vertimą Europoje laikytis pagrindinių teisių.

(Plojimai)

Todėl, pone Komisijos nary, mano frakcija taip primygtinai reikalavo, kad būtų paskirtas specialus Europos Komisijos narys, atsakingas už pagrindines teises. Tai yra jūs. Be to, tikėjomės, kad palaikysite ne Europos vyriausybes, o Europos piliečius, todėl, jei jums nepatinka tai, ką matote, turėtumėte ne nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Europoje, o veikti.

Šiame Parlamente nepageidaujame nei J. M. Barroso, nei jūsų pažadų. Galėtume išsiversti be šios diskusijos, jeigu būtume įsitikinę, kad Europos Komisija privers laikytis taisyklių, – ne tik imigracijos ir laisvo judėjimo taisyklių, bet ir pagrindinių teisių, – nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo galime Europos Sąjungą padaryti vertybių bendrija, kuriai taip pat gerai sektųsi, kaip vidaus rinkai.

(Plojimai)

  Franziska Keller (Verts/ALE). – Pone pirmininke, labai puiku ir labai svarbu pakalbėti apie romų integraciją, todėl noriu žinoti, kodėl Komisija tik dabar pastebėjo, kad kai kurie pinigai išleisti netinkamai. Taip pat svarbu pakalbėti apie tai, kaip būtų galima pakoreguoti valstybių narių tikrovę, kad ji atitiktų romų poreikius, tačiau manau, kad tai yra ne šios dienos klausimas. Šiandien kalbame apie masines deportacijas, kurias Prancūzija vykdė prieš romus, tačiau net integracijos stoka nėra masinės deportacijos pateisinimas.

Visiškai aišku, kad romai iš Prancūzijos nebuvo išsiunčiami individualia tvarka, – stebiuosi, kaip galite to nematyti. Labai baugina tai, kad Sutarčių sergėtoja Komisija nedrįsta to pasakyti garsiai ir nedrįsta ginti sutarčių bei Pagrindinių teisių chartijos. Negalime leisti, kad būtų taikoma kolektyvinė bausmė. Jus prašau užimti tvirtą poziciją ir nežiūrėti pro pirštus į romų diskriminaciją Prancūzijoje bei kitose valstybėse narėse, nes tai yra Europos Sąjungos gėda.

(Plojimai)

  Derk Jan Eppink (ECR). – (NL) Pone pirmininke, dirbdamas korespondentu Rytų Europoje buvau romų problemos liudininkas. Tai buvo didžiulė socialinė problema, kurios sprendimo to meto socialistiniai režimai nesugebėjo rasti. Dabar su šia problema susiduria Europa. Pernelyg lengva žiūrėti į romų padėtį tik per rasizmo arba ksenofobijos prizmę, kaip šiuo metu daro kairieji. Žmonių grupės, savo karavanais keliaujančios per Europą ir neturinčios pastovių pajamų, ilgainiui sukelia nepatogumų. Tai neišvengiama, nes iš ko šie žmonės turi gyventi? Europa užtikrina laisvą asmenų judėjimą, kuris yra didžiausia privilegija. Tačiau kiekvienas asmuo, kuris deda viltis į šią teisę, taip pat turi įsipareigojimų, apie kuriuos Parlamente pernelyg mažai diskutuojama. Pirmas iš jų yra susilaikymas nuo nepatogumų sudarymo. Romai siunčia savo moteris į gatves elgetauti. Kokios yra moterų teisės romų bendruomenėje? Mačiau vaikus, išvarytus elgetauti tada, kai turėtų būti mokykloje; kokia yra padėtis privalomo mokyklos lankymo atžvilgiu? Jeigu vykdomi nusikaltimai, jų aukomis paprastai tampa eiliniai žmonės, o ne kairieji politiniai lyderiai, gyvenantys savo dramblio kaulo bokštuose. Kad jie nusileistų iki problemų, norėčiau paraginti juos pabūti svetingiems ir priimti romų šeimas į savo namų ūkius.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL). – (FR) Pone pirmininke, yra nemažai išankstinių nuomonių apie romus. Daug jų jau buvo paminėta. Suprantu kai kurių savo kolegų Parlamento narių pasipiktinimą, vis dėlto norėčiau nurodyti jums keletą faktinių aplinkybių, kad paaiškinčiau nesusipratimą.

Visų pirma nė vienas romas nebuvo tų įvykių, kurie šią vasarą Prancūzijoje paskatino ksenofobinę ir paniką keliančią polemiką, dalyvis. Tai buvo paprasčiausia diversija. Tai neturi nieko bendro su žmonių, vykdžiusių arba tariamai vykdžiusių nusikalstamą veiklą, išsiuntimu į savo gimtąją šalį. Visi asmenys, kurie buvo išsiųsti, neturėjo teistumo. Visa tai neatsiejama nuo kryptingos veiklos prieš etninę grupę ir jos narių darymo atpirkimo ožiais.

Kaip vykdomi šie išsiuntimai? Jie vykdomi sistemingai, laikinosiose stovyklose rengiant evakavimo operacijas. Policija atvyksta į stovyklas, paprastai anksti ryte, ir nustato asmenų tapatybę. Paskui šie duomenys naudojami masiniams įsakymams palikti šalį rengti naudojant standartinius šablonus. Tai nėra patikrinimas individualia tvarka. Tuomet stovyklos nugriaunamos, o evakuojamiems žmonėms net neleidžiama atgauti savo asmeninių daiktų. Turime liudininkų parodymų apie tai.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Gerard Batten (EFD). – Pone pirmininke, prancūzai nusprendė, jog jie nenori, kad daugybė nekviestų romų pasirodytų prie jų durų, tačiau jie buvo kviesti. Visa ši problema yra tiesioginė Direktyvos 2004/38/EB dėl laisvo ES piliečių judėjimo pasekmė.

Bet kuris ES pilietis turi teisę gyventi kitoje ES valstybėje. Paaiškėjo, kad, kaip ir dauguma ES teisės aktų, praktiškai šis aktas yra absurdas. Iš kitų valstybių narių pas mus atvyksta ne tik labai išsilavinusių ir kvalifikuotų žmonių, kurių darbo etika nepriekaištinga. Tai reiškia, nesame apsaugoti nuo socialiai nepageidaujamų asmenų ir nusikaltėlių atvykimo.

Prancūzijos vyriausybės visada buvo entuziastiškos Europos Sąjungos atžvilgiu. Dabar prancūzai didelėmis pastangomis išsiaiškino, kad negali būti ES be romų. Dabar prancūzai nori prisidėti prie italų ir pasakyti „arrivederci Roma“. Ką gi, jie negali. Geriau prisidėti prie JK nepriklausomybės partijos ir pasakyti „sudie Europos Sąjunga“.

  Corneliu Vadim Tudor (NI). – (RO) Jeigu Europa turi bendrą rodiklį, jis nėra valiuta, ekonomika ar net civilizacija; jos bendras rodiklis yra čigonai.

Aš, kaip istorikas ir sociologas, ketinu vartoti žodį „čigonas“, kuris neturi jokios menkinančios arba žeminančios potekstės, ypač dėl to, kad terminas „romas“ yra dirbtinis ir išgalvotas. Šiaip ar taip, lygiai prieš 125 metus J. Strauss sukūrė operetę „Čigonų baronas“, o ne „Romų baronas“.

Gaila, kad iki šiol nepakankamai skiriami romai ir rumunai. Išsiaiškinau, kad, kalbant apie čigonus, visame pasaulyje iki šiol yra itin daug rasistinio išankstinio nusistatymo, klaidingų stereotipų ir neteisingų nuomonių. Yra žmonių, kurie juos vadina romais ir jų nekenčia, o aš juos vadinu čigonais ir juos myliu.

Nei čigonų, nei mano šalies, Rumunijos, nereikia kaltinti dėl to, kas šiuo metu vyksta. Didžiausia čigonų migracijos į Europą banga buvo 1241 m., didžiosios mongolų invazijos laikotarpiu. Jie buvo pakviesti į Europą kaip įgudę amatininkai, tarnaujantys atsargos kariuomenėms.

Praėjus tiek daug laiko Rumunijoje čigonų yra daugiau negu likusioje Europos dalyje dėl vėlesnių masinių išvarymų ir persekiojimų, daugiau nei 500 metų vykusių daugelyje „senojo žemyno“ šalių. Dabar Rumunija smerkiama už tai, kad buvo pernelyg tolerantiška ir svetinga.

Masinis čigonų išsiuntimas nėra išeitis. Žinoma, nėra malonu patirti, kaip trikdomas patogus jūsų gyvenimas, tačiau kai daromi nusikaltimai, turi būti individualia tvarka taikomi įstatymai, o ne pasirenkamos kolektyvinės sankcijos.

Kodėl Paryžiaus vyriausybė neišsiunčia jų tiesiai į kilmės šalį Indiją?

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Dėl pasibaisėtinos daugumos romų bendruomenių padėties Europa jaučiasi nesmagiai. Dauguma šių žmonių gyvena skurdo spąstuose, iš kurių juos reikia nedelsiant išlaisvinti. Tačiau ar gali būti kas nors dar nemaloniau nei politinis manipuliavimas ir prisitaikėliškumas, kuriuo naudojasi tie, kurie paverčia šį klausimą begėdišku politiniu žaidimu. Manau, kad Europai taip pat dėl to gėda ir nesmagu, nes tokiomis politinėmis manipuliacijomis iškraipomas visas klausimas. Tikrasis klausimas – romų bendruomenės padėtis ir tai, kaip galėtume padėti rasti išeitį iš jos. Todėl Europos liaudies partija deda visas pastangas stengdamasi užtikrinti, kad būtų parengta veiksminga strategija, kuria būtų siekiama padėti šiems žmonėms; strategija, kuria būtų suburtos institucijos ir valstybės narės ir į kurią būtų tiesiogiai įtraukti romai. Taip pat reikia apsvarstyti teisės aktą dėl judėjimo laisvės. Šiuo teisės aktu ir suteikiamos teisės, ir numatomi įsipareigojimai, ir viena, ir kita turi būti taikoma visa apimtimi. Todėl jeigu kuris nors asmuo pažeidžia įstatymą, jis gali būti deportuotas. Jeigu mes, pagrindinių frakcijų nariai, netaikysime šio teisės akto tvirtai laikydamiesi žmogaus teisių, žmonės, mūsų rinkėjai, balsuos už ekstremistines ir populistines partijas ir jų paprašys jį taikyti.

  Sylvie Guillaume (S&D). – (FR) Ponios ir ponai, ketinu kategoriškai pasmerkti Prancūzijos vyriausybės elgesį, pasinaudojusios romų padėtimi, kad paverstų juos atpirkimo ožiais, kaip anksčiau darė ir dabar daro kitos Europos Sąjungos šalių vyriausybės.

Žmonių vertimas palikti šalį, ankstyvi reidai į stovyklas, šeimų atskyrimas, grasinimai, menko žmonių turto naikinimas ir išsiuntimai: štai kaip Prancūzijos vyriausybė šią vasarą pasinaudojo romais, siekdama primesti jiems kaltę dėl nesaugumo atmosferos ir kartu nuslėpti savo sunkumus sprendžiant šalies ekonomines ir socialines problemas.

Šie tvirtinimai ir šis elgesys yra niekingi ir smerktini. Tačiau jie turi paskatinti ryžtingai reaguoti tuos, kurie mano, kad pareiga puoselėti teises yra ne paprasčiausias pareiškimų klausimas, o nemateriali tikrovė, įpareigojanti mums veikti.

Todėl Europos Komisija, jei ji iš tiesų mano, kad privalo priimti sprendimą, turi nedelsdama ir neišsisukinėdama mus informuoti, ar Prancūzijos vyriausybė pažeidė ES teisę ir Pagrindinių teisių chartiją, ar nepažeidė. Manau, kad nuvokiu, koks galėtų būti atsakymas.

Europos Komisija privalo įgyvendinti visus romų integracijos veiksmų plano aspektus, iš dalies kaip darnų požiūrį, kuriuo visų pirma vertinamas švietimas, užimtumas, gerovė ir sveikata. Kad tai padarytų, Komisija privalo įsipareigoti koordinuoti savo politiką. Kova su diskriminacija yra vienas pagrindinių mūsų tikslų, todėl šiuo klausimu Komisija privalo parodyti stiprią politinę valią. Manau, kad tai tinkamas uždavinys 2010 m., kurie, norėčiau visiems priminti, yra Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai.

  Sarah Ludford (ALDE). – Pone pirmininke, Komisijos pirmininko pavaduotoja V. Reding tikrai mane įtikino, kad šį klausimą vertins labai rimtai ir kad ji kartu su savo kolegomis intensyviai dirba šiuo klausimu.

Tačiau, kaip ir kiti, nekantriai laukiu, kada išgirsiu, koks bus Komisijos sprendimas klausimu, ar Prancūzija pažeidė ES teisę. Tikiuosi, kad labai greitai išgirsime ne tik apie tai, bet ir apie tai, ar Komisija ketina pradėti pažeidimo procedūras prieš Prancūziją dėl Laisvo judėjimo direktyvos pažeidimo.

Kaip sakė kiti, pripažįstu, kad yra apribojimų, taikomų teisei apsigyventi pagal Laisvo judėjimo direktyvą ir neabejotinai pagal – deja – pereinamojo laikotarpio susitarimus dėl stojimo, tačiau norime iš Komisijos konkrečiai išgirsti, ar jie buvo pažeisti.

Vienas aspektas, kuris kitur nebuvo minėtas, – tačiau tai yra labai sunkus klausimas, kuriuo sudaromos sąlygos Prancūzijos vyriausybei išsisukti nuo etninės diskriminacijos klausimo, – yra tai, kad Prancūzija nerenka etninių duomenų. Taigi, posėdyje, kuriame dalyvavau, pasakęs, kad vienas iš keturių Prancūzijoje suimtų jaunuolių buvo rumunų tautybės, ministras P. Lellouche atleido save nuo pareigos pasakyti, kad jie buvo romai.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Catherine Grèze (Verts/ALE). – (FR) Taip, dabar Prancūzijos eilė išgyventi išsiuntimų amžių. Tai yra masiniai išsiuntimai, paremti etnine grupe, o tai visiškai neatitinka ES teisės. Šiame „socialsarkozizmo“ amžiuje vienintelis klausimas mano Prancūzijos bendrapiliečių lūpose: „Šiandien rumunai, o kieno eilė rytoj?“ Jeigu ketiname „galvoti europietiškai“, kaip šį rytą mums priminė J. M. Barroso, atėjo laikas parodyti, kad mūsų mąstymas neapsiriboja ekonomikos sritimi.

Europa privalo kuo greičiau susitaikyti su savo praeitimi ir pripažinti čigonų genocidą. Man šiurpsta oda klausantis savo kolegų radikalių dešiniųjų. Šiuo metu, jeigu norime užtikrinti, kad su mūsų mažumomis būtų elgiamasi pagarbiai, kad būtų puoselėjamos mūsų vertybės ir tvirtai laikomasi Pagrindinių teisių chartijos, kuri yra įtraukta į Lisabonos sutartį, vienintelis jums tinkamas pasirinkimas – pasmerkti Prancūziją.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Bulgarijoje romų problema yra didžiulė. Šimtus tūkstančių romų, kurie gyvena Bulgarijoje, čigonų baronai tyčia laiko skurde. Šie baronai, pasinaudodami kitų romų skurdu, turi galimybę tapti organizuotų nusikaltėlių gaujų vadais. Bet kuris Bulgarijos pilietis, kuris tampa romų nusikalstamumo auka, kenčia nuo to.

Prieš Bulgarijai įstojant į ES daug kritikos buvo taikoma mūsų gana menkoms galimybėms integruotis dėl silpnos ekonomikos. Tačiau ką matome šiandien? Galinga Prancūzija, ES valstybė steigėja, turi labiausiai išvystytą ekonomiką, nesugeba susitvarkyti su vos kelių šimtų romų integracija, o ką jau kalbėti apie skurdžią Bulgarijos, kurioje jų gyvena šimtai tūkstančių, ekonomiką. Prancūzijos vyriausybės veiksmai nenaudingi niekam ir ypač Europos Sąjungai. Išvarymai išryškina, kad dvigubi standartai taikomi ne tik romams, bet ir visiems Bulgarijos piliečiams, o tai taip pat kelia didelį nusivylimą. Bulgarai ir „Ataka“, kaip konservatyvi partija, tikisi, kad sprendžiant šias problemas bus parodytas solidarumas. J. M. Barroso paskelbtas visos Europos veiksmų planas yra būtinas, nes ši problema jau yra visos Europos problema.

Dėkoju.

  Monica Luisa Macovei (PPE). – (RO) Diskriminacija ir kolektyviniai asmenų išsiuntimai yra draudžiami. Tai yra taisyklė, kurią visi palaikome, kad ir kuriai frakcijai priklausome. Komisija turi tučtuojau aiškiai ir viešai pateikti kiekvieno atvejo apžvalgą, nurodyti, kam tenka atsakomybė ir kokių priemones reikia imtis.

Bet kokia bendra romų etninės grupės ir nusikaltimų sąsaja skatina rasizmą ir diskriminaciją. Baudžiamoji atsakomybė yra asmeninė ir ji patvirtinama remiantis įrodymais ir procedūromis.

Tačiau norėčiau, kad sąžiningai pabrėžtume visų atsakomybę, įskaitant Rumunijos valdžios institucijų ir visų politinių partijų politikų atsakomybę už tai, ką jie padarė ir ko nepadarė per pastaruosius 20 metų šios etninės mažumos labui. Be kita ko, tiems iš jūsų, kurie nežino, esu Rumunijos pilietė.

Dabar turime suvienyti jėgas, kaip valstybės narės ir Europos institucijos, ir įgyvendinti romų strategiją, kad ir kur šie žmonės gyvena.

  Claude Moraes (S&D). – Pone pirmininke, šiam Parlamentui svarbūs klausimai yra esminiai romų skurdo ir socialinės įtraukties klausimai, todėl mes labai rimtai vertinsime savo atsakomybę. Tačiau niekas neturi jokių abejonių, kad šiandien šiame Parlamente mes dalyvaujame ir Komisijos nariai kartu su Taryba dalyvauja tam, kad išsiaiškintume, ką Komisija, Sutarčių sergėtoja, mano apie Prancūzijos kolektyvinius veiksmus – kaip sakė V. Reding – prieš romus.

Taigi, jei tai yra atvejis, dėl kurio ji nori padelsti ir apie jį pasakyti mums vėliau, tai yra gerai. Tačiau mes esame čia tam, kad, ponia Komisijos nare, ne tik sužinotume, ar spausite savo skyrių, bet ir koks bus sprendimas. Jeigu tai yra neryžtingas ir painus atsakymas į klausimą, ar tai buvo kolektyvinė bausmė, – šiuos žodžius vartojote jūs, – ar individuali tvarka, kurios reikalaujama pagal ES Laisvo judėjimo direktyvą, mums reikia tai žinoti. Mes laukiame iš jūsų šio atsakymo.

Kai turėsime šį atsakymą, turėsime galimybę manyti, kad kitos šalys galbūt nesiims, kaip precedento, vienos didžiausių Europos Sąjungoje etninės mažumos kolektyvinio baudimo. Šiandien mums tai yra svarbus veiksnys, todėl jūsų prašau būti konkretesnę ir būti Sutarčių sergėtoja. Tik tada galėsime pasiūlyti romų strategiją, kurią visi šiame Parlamente, atrodo, norėtų turėti ir kuria būtų sprendžiamos pagrindinės problemos, lėmusios skurdo ir socialinės atskirties problemų eksportą į visą ES.

Tačiau šiandien kalbame apie išsiuntimus. Manome, kad jie yra neteisėti ir kad jūsų reakcija buvo neryžtinga ir neaiški. Būkite konkretesnė. Būkite Sutarčių sergėtoja.

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Manau, kad šios diskusijos gali būti naudingos esant dviem sąlygoms: pirma, jei dėl jų gerėja gyventojų, kitaip tariant, 10 mln. romų, šiuo metų esančių itin pažeidžiamoje padėtyje, gyvenimo sąlygos ir, antra, jei jos mus skatina prisiimti atsakomybę. Aš manau, kad mums visiems reikia susitvarkyti savo namuose, pirmiausia kilmės šalims. Joms reikia įgyvendinti veiksmingesnes integracijos politikos priemones, nes šiose šalyse romai pernelyg dažnai atstumiami ir menkinami. Tai reikia pakeisti. Taip pat turi keistis priimančiosios šalys, – galvoju apie Italiją, buvusią praeityje, arba savo šalį Prancūziją, esančią dabar, – kuriose politiniai lyderiai pernelyg dažnai sudaro nurodinėjančių, niekinančių visą visuomenę ir besinaudojančių romais, kaip lengvais nuogąstavimų ir apskritai nepasitikėjimo atpirkimo ožiais, asmenų įspūdį. Tai nepriimtina. Europos Sąjunga negali toleruoti jokios diskriminacinės politikos – Europos Sąjunga, kuriai vykstant plėtrai nepavyko nustatyti šios problemos masto. Išleistais milijardais nebuvo padaryta nieko, kas pagerintų kasdienę romų padėtį. Mums reikia kompensuoti prarastą laiką ir pasiūlyti visa apimantį integracijos veiksmų planą, į kurį būtų įtrauktos Komisija, valstybės narės ir vietos valdžios institucijos, kurios pernelyg dažnai prisiima centrinių vyriausybių darbą priimdamos romus. Dėkoju.

  Andrey Kovatchev (PPE). – (BG) Visų pirma noriu paraginti kolegas Parlamento narius atsispirti pagundai šia diskusija klausimu „Romų padėtis Europoje“ pasinaudoti trumpalaikiais politiniais tikslais ir tikslingiems išpuoliams prieš bet kurią konkrečią Europos vyriausybę. Netinka nepritarti šiam klausimui laikantis partijų požiūrio. Iš kairiųjų neišgirdau jokių konkrečių pasiūlymų, išskyrus išpuolius. Ilgalaikė strategija yra būtent tai, ko mums reikia šiai mažumai integruoti. Žinoma, tikiuosi, kad valstybės narės, laikydamosi visose valstybėse narėse galiojančių įstatymų nustatytų taisyklių ir administracinių reikalavimų, laikysis Europos teisės aktų ir užtikrins visišką Europos Sąjungos piliečių laisvo judėjimo įgyvendinimą. Tai taip pat apima kiekvieno ES piliečio lygias teises ir įsipareigojimus – norėčiau itin pabrėžti žodį „įsipareigojimus“.

Reikia individualaus požiūrio. Jis negali būti bendras ir jo laikantis negalima leisti cenzūruoti ar niekinti visų žmonių arba grupių dėl jų etninės kilmės ar dėl kokios nors kitos mažumos ypatybės. Romų integracija nėra problema, rūpima tik vienai valstybei narei, kurios teritorijoje laikui bėgant ši mažuma įsikūrė. Tai yra visos Europos problema, kuriai mums reikalingas visos Europos sprendimas.

Mums reikia Europos institucijų ir Europos Sąjungos valstybių narių, romų bendruomenės atstovų ir pilietinės visuomenės parengtos strategijos. Tačiau norint užtikrinti, kad ši strategija neliktų vien tuščiais žodžiais popieriaus lape, ją reikia sėkmingai įgyvendinti praktiškai, o tam taip pat reikalingas abiejų šalių noras: tiek mažumos, tiek daugumos. Privalome susivienyti mūsų bendrų vertybių pagrindu, kad galėtume rasti darnų atsaką į šią didžiulę problemą, su kuria susiduria žemynas.

Galiausiai nenoriu, kad sąsaja su Šengenu būtų tiesiogiai arba netiesiogiai įtraukta...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Dėl romų išsiuntimo iš Prancūzijos kyla klausimų dėl pagrindinių teisių, taip pat pagrindinių vertybių. Šiandien apie juos buvo labai daug pasakyta. Politiškai galbūt net svarbiau yra tai, kad pažeidžiamai ir ypač vargingai etninei grupei buvo klijuojamos etiketės ir ji buvo laikoma nusikalstama. Taip pažeidžiama nediskriminavimo laisvė, taip pat dėl to gali atsirasti pavojingų tendencijų. Prezidentas N. Sarkozy jau rado šalininkų. Vengrijoje radikalių dešiniųjų partija „Jobbik“ jau kalba apie Vengrijos romų pilietybės panaikinimą ir romų uždarymą stovyklose. Partijai „Jobbik“ priklausantys Parlamento nariai kalba apie viešąjį saugumą užtikrinančias gyvenvietes ir priverstinę integraciją.

Vasarą Komisija ėmėsi lėtų, neužtikrintų ir nesėkmingų veiksmų. Dabar turiu keletą klausimų. Ką Komisija ketina daryti dėl vis labiau Europą užkrečiančių šių neapykantą kurstančių kalbų plitimo ir atskirties etniniu pagrindu didėjimo? Kada turėsime visa apimančią Europos romų strategiją, kuria būtų galima sutrukdyti šalims perkelti problemą į bet kurią kitą šalį, ir ką Komisija ketina daryti, kad galėtų stebėti ES lėšų naudojimą, siekdama užtikrinti, kad jomis būtų tinkamai gerinama romų padėtis?

  Luigi de Magistris (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Prezidento N. Sarkozy sprendimą laikau labai rimtu: dar kartą, mėgindamas nuslėpti politines vidaus problemas, – kaip jau atsitiko Italijoje, – jis bando atgauti paramą laikydamas nusikaltėliais pašaliečius ir migrantus ir pasinaudodamas žmonių nerimu dėl socialinio saugumo.

Prieš tapdama rinkų Europa, Europa turi būti teisių Europa, solidarumo Europa ir įtraukties Europa. Todėl po Prezidento N. Sarkozy pareiškimo iškart labai rimtą pareiškimą padarė Italijos vidaus reikalų ministras, kuris nori pritaikyti N. Sarkozy metodą, imti jį plačiau taikyti ES piliečiams ir išvaryti juos be pajamų arba namų.

Todėl, užuot rėmus įtraukties politiką, kuria būtų mažinama socialinė nelygybė ir stengiamasi suvienyti žmones, vėl siekiama žmones laikyti nusikaltėliais. Tai labai rimta, nes migrantai, pašaliečiai ir tie, kurie, manoma, turėtų būti visuomenės nuošalėje, yra naudingi tada, kai jų prireikia, pvz., nelegaliam darbui; kitaip tariant, tada, kai jie turi pareigas, kurias turi atlikti, o ne teises. Jeigu pašalietis, romas arba migrantas padaro nusikaltimą, jis turi būti baudžiamas, tačiau tai neturi būti dingstis pateisinti labai rimtus išvarymus.

Komisija privalo reaguoti, jeigu nori solidarumo, lygybės ir laisvės Europos.

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kaip jau sakiau šį rytą kitoje diskusijoje, norėčiau, kad padėtume vienas kitam rimtai įvertinti dalykus, apie kuriuos kalbame.

Jeigu tiesa, – kaip tvirtino mūsų kolegos socialistai ir liberalai, – kad Prancūzijos vyriausybės elgesys nedemokratiškas, ir jeigu tiesa, kad Komisija – H. Swobodos žodžiais – yra neryžtinga ar net slaptai pritaria šiam elgesiui, kodėl H. Swoboda parėmė Komisijos narius iš giminingų socialistų ir liberalų partijų grupių? Be to, kodėl šie Komisijos nariai neatsistatydina, kad priverstų Komisiją ir vyriausybes pripažinti savo atsakomybę?

Kita vertus, jeigu tai yra propaganda, tai yra propaganda, kaip tik vykdoma siekiant nespręsti problemos, nes problemos esmė ir svarbiausia strategija yra ta, kad žmonės yra aukščiau visko. Romų etninės grupės piliečiai yra žmonės, šie mūsų vargšai yra žmonės, nors daugiausia integracijos sunkumų yra visuomenės nuošalėje esančiuose sluoksniuose ir nuo jų kenčia skurdžiausias visuomenės sluoksnis; visiems žmonėms reikia tvirtų taisyklių.

Ko turėtume reikalauti ir ko reikalavo Prancūzijos vyriausybė? Taikyti Europos Sąjungos direktyvas, dėl kurių balsavome Parlamente, ir numatyti tvirtas taisykles, kad mūsų žmonių lauktų gera ateitis.

  Rita Borsellino (S&D). – (IT) Pone pirmininke, pone O. Chasteli, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, Prancūzijos vyriausybės sprendimas išsiųsti daugiau nei tūkstantį romų yra nepaprastai rimtas klausimas, ypač tada, kai manome, kad šios priemonės buvo imtasi dėl propagandinių ir populistinių priežasčių tuo metu, kai Prancūzijos vyriausybė nelabai gali pasigirti palankia visuomenės nuomone, todėl tai yra tikra politinė manipuliacija.

Visų pirma šia priemone pažeidžiamas Europos pilietybės principas. Pagal Direktyvą 2004/38/EB dėl judėjimo laisvės šis principas turi apsiriboti tik konkrečiais atvejais, o apribojimai turi būti vertinami individualia tvarka. Nemanau, kad būtent taip ir buvo.

Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, pareiga – skubiai įsikišti ir atidžiai įvertinti valstybių narių elgesį, kuris yra ksenofobiškas ir neatitinka ES teisės. Taip pat norėčiau jums priminti, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Pagrindinių teisių chartija tapo privaloma ir pagal ją draudžiama bet kokia diskriminacija dėl etninės kilmės arba tautybės.

Šiandien šia diskusija mums suteikiama galimybė išsiaiškinti, ką Komisija ir Taryba mano apie šias priemones ir kokių veiksmų jos imsis šiuo klausimu, todėl iš dalies dėl to nuoširdžiai tikiu, kad Komisijos reakcija buvo šiek tiek pavėluota.

Baigiu klausimu Komisijai ir Tarybai, kas nutiko Europos strategijos, skirtos romams ir jų integracijai, kūrimo veiksmų planui ir kaip Prancūzija ir kitos valstybės narės naudoja Europos pinigus, skirtus etninėms mažumoms integruoti.

PIRMININKAVO: L. TŐKÉS
Pirmininko pavaduotojas

  Jean-Pierre Audy (PPE). – (FR) Ponia Komisijos pirmininko pavaduotoja, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, mane apstulbino kai kurių ką tik girdėtų kalbų veidmainiškumas, todėl noriu pasakyti, kad Prancūzijoje teisinė valstybė veikia. Neturime diskriminacijos politikos; be to, net nepripažįstame mažumų. Respublika yra viena ir nedaloma. Mes priimame sprendimus individuliais atvejais su teisėjo priežiūra ir šie sprendimai tai parodo. Dėkoju, ponia Komisijos nare, kad mums tai priminėte. Tačiau Prancūzijos gyventojai pasirinko saugumą. Prancūzija kilniai elgiasi su žmonėmis, kurie joje gyvena teisėtai. Mes imamės veiksmų prieš žmones, kurie gyvena neteisėtai, nes Prancūzijos gyventojai netoleruoja neteisėtų atvejų. Žinoma, judėjimo laisvė yra. Akivaizdu, kad ši judėjimo laisvė taikoma, jeigu asmenys nedaro viešosios tvarkos pažeidimų, ir jeigu praėjus trims mėnesiams jie turi pakankamai savo lėšų. Tačiau laisvių – tai yra Pagrindinių teisių chartijos II skyrius – negalima suprasti, jeigu nėra saugumo. Laisvės negali būti be tvarkos, nes laisvė be tvarkos prilygsta anarchijai. Be to, tokiomis aplinkybėmis visi atsakingi vietos politikai reikalauja, kad įsikištų teisėsaugos ir teisėtvarkos atstovai. Dabar turime parengti didelę Europos masto integracijos programą, – be to, kažką panašaus į tai, ko reikalavo Prezidentas T. Băsescu, – kad galėtume kovoti su mafijos organizacijomis ir prekyba žmonėmis, spręsti švietimo problemas, išplėsti teises į gerovę ir užtikrinti, kad romams būtų politiškai atstovaujama. Mes džiaugsmingai pritartume bendram sprendimui. Būtų gaila, jeigu neturėtume bendro sprendimo tik dėl to, kad galėtume pasmerkti Prancūziją. Mes praleidžiame politinę galimybę, todėl tikiuosi, kad ketvirtadienį turėsime priemonių šiam bendram sprendimui surasti.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone ministre, ponia Komisijos nare, dėkoju už jūsų kalbas. Tačiau iš jūsų kalbų visiškai aišku, kad jūs neturite jokio supratimo, kas vyksta romų gyvenvietėse, įsikūrusiose Europos Sąjungoje ir ES valstybėse narėse.

Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra tik ledkalnio viršūnė, o N. Sarkozy priimtas sprendimas nėra pirmas toks Europos valstybės veikėjo sprendimas. Anksčiau tokie sprendimai kitose valstybėse taip pat buvo priimami. Jie buvo priimti Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje ir ateityje tikrai vėl bus priimami. Visiškai akivaizdu, kad Komisija nesugebėjo atitinkamai reaguoti, tačiau iš tiesų ne mes, socialistai, darome iš to problemą, o jūsų frakcija, kuri nesugeba pripažinti, kad tokie dalykai Europos Sąjungoje nepriimtini.

Ponia Komisijos nare, jeigu iš tiesų norime išspręsti romų problemą, turime liautis kalbėję tuščiais žodžiais ir frazėmis, kuriomis apsikeičiame jau keletą metų. Būtina atlikti tikrai visapusišką analizę ir ištaisyti šią padėtį bendradarbiaujant su romais, tačiau ne tik su romų intelektualais, kurie dažnai yra labai skirtingos nuomonės apie tai, kaip iš tiesų gyvena romai, bet ir tiesiogiai su šių gyvenviečių, apie kurias kalbėjau, atstovais.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kiek daug populiarių klaidingų nuomonių apie vertinimus šiandien išgirdome! Vertinimus, kurie yra daug skaidresni, jeigu atsižvelgiame į teises: ne tik į teisę nebūti repatrijuotam, – dėl kurios visi sutinkame, – bet ir į vaikų teisę gyventi ir mokytis orioje aplinkoje.

Jeigu versčiau savo vaiką ištisas dienas likti savo vaikiškame vėžimėlyje kryžkelėse, neapsaugotą nuo saulės ir lietaus, ir daryčiau jam valgyti tarp valdiškų automobilių dūmų, teismas atimtų iš manęs sūnų. Valstybei narei ėmusis veiksmų, kad surastų išeitį iš panašios padėties, kurią lėmė etninių mažumų bendruomenės, kiltų triukšmas dėl rasizmo.

Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnyje tvirtinama, kad bet kuris asmuo, priimtas į mokyklą išklausyti mokymo kurso, turi teisę apsigyventi ilgiau nei trijų mėnesių laikotarpį. Tačiau negalime imti vaikų pirštų atspaudų. Tai reiškia, kad negalime nustatyti jų tapatybės, jeigu vieną dieną vienas vaikas atsiranda mokykloje ir atsiliepia kviečiamas pagal žurnalą, o kitą dieną atsiranda kitas ir sako: „Ne, tai aš.“ Mokykloje žurnalas turi būti pildomas ne vardais, o garsais, nes jūs negalite nustatyti jų tapatybės, arba esate rasistas.

Šiek tiek keista taisyklė, pagal kurią turėtume gerbti teisę nerepatrijuoti žmonių, o ne teisę į orų gyvenimą, kurią turėtume įsipareigoti užtikrinti ir ES etninėms mažumos, gyvenančioms mūsų Europoje.

  Juan Fernando López Aguilar (S&D). – (ES) Pone pirmininke, šį rytą diskusijoje dėl Europos Sąjungos valstybės buvo pabrėžtas Europos institucijų ir visuomenės atotrūkis. Tai yra politinė problema ir, be to, Europos problema. Todėl tai yra įrodymas, kad Europa grindžiama ne vidaus rinka ir bendra valiuta, o visuomene, pagrindinėmis teisėmis ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.

Tai reiškia, kad mažumos, kuri yra objektyviai atskirta, socialinės integracijos trūkumas yra ne su tuo susijusios šalies problema arba tų šalių, kuriose gyventojų romų integracijos lygis yra aukštas, pvz., Ispanijos, problema.

Tai yra Europos problema, todėl, nepaisant teisinės reakcijos, – už kurią visų pirma atsako Komisija ir galiausiai teismai, – yra numatyta politinė procedūra, už kurią atsako Parlamentas. Pirma, Parlamentas turi visiškai aiškiai pasakyti, kad išsiuntimas, taikomas etniniu pagrindu, prieštarauja reikalingai piliečių europinei integracijai. Antra, jis turi pasakyti, kad populistiniai poelgiai, kuriais bandoma išspręsti valstybių narių vyriausybių problemas, su kuriomis jos susiduria į nuomonės apklausas reaguodamos atpirkimo ožių ieškojimu, prieštarauja Europos Sąjungai ir reikalingai piliečių europinei integracijai. Galiausiai jis turi pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai bus parodytas nepagarbos gestas, kuriuo siunčiama žinia, kad yra vyriausybių, kurioms nerūpi, ką sako Europos institucijos, nes jos tiki nuomonės apklausomis, jos turės susidurti su Parlamentu, Komisija ir visomis Europos institucijomis.

  Jan Mulder (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, beveik visi kalbėtojai sakė, kad įstatymai visoje Europos Sąjungoje turi būti taikomi vienodai, o Komisija sakė, kad Prancūzija dar turi atsakyti į kelis klausimus dėl romų išsiuntimo atvejo. Mano klausimas Komisijai būtų toks. Ar Prancūzijai buvo nustatytas atsakymo į šiuos klausimus terminas ir kada Komisija pasakys, kad „dabar laikas mums duoti aiškų atsakymą“? Be to, kada, tuo remdamasi, Komisija sugebės patvirtinti aiškią poziciją?

Be to, yra didžiulių lėšų, išleidžiamų romų integracijai, aspektas. Komisijos narys, atsakingas už užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį, pateikia nemažai pavyzdžių, iš kurių vienas, jeigu teisingai supratu, buvo sėkmingas dialogas su Vengrijos romais. Mano supratimu, dialogas neturi kainuoti tiek daug pinigų. Ar nėra geresnių sėkmingos integracijos projektų pavyzdžių negu dialogas, kuris buvo pradėtas Vengrijoje?

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare V. Reding, tais metais, kai buvau Parlamento nariu, turėjau galimybę pažinti jus kaip Komisijos narę, kuri imasi veiksmų prieš diskriminaciją daugelyje sričių, ir maniau, kad jums tiktų būti Komisijos nare, atsakinga už pagrindines teises. Tačiau mane labai nuvylė jūsų šiandieninė kalba, jūsų pastarųjų kelių savaičių pareiškimai ir neryžtingumas nagrinėjant tai, kas atsitiko Prancūzijoje – masinę romų deportaciją. Šiuo požiūriu sutinku su daugeliu žmonių, kurių manymu, tai yra skandalinga.

Viena vertus, tvirtinate, jog Prancūzijos vyriausybė jums pareiškė, kad nebuvo kryptingų veiksmų, kuriais būtų buvusios pažeistos pagrindinės teisės, o kita vertus, vėliau pasakėte, kad norite įsitikinti, jog Prancūzija taip pat laikosi Europos teisės. Tuomet tai reiškia, kad šiuo požiūriu Prancūzija pažeidė Europos teisę. Kodėl to nepasakote atvirai ir paprastai?

Tikiuosi, kad taip pat aiškiai, kaip Komisija visada daro gindama rinkų laisvę, – kaip jau buvo sakyta, – imsitės ginti visų Europos piliečių įsikūrimo ir judėjimo laisvę, o ne paprasčiausiai nieko nedarysime.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Rytų Europos šalys, kuriose yra didelės romų mažumos, dažnai kritikuojamos už nepakankamą rūpinimąsi romais. Tačiau po šios visuotinės kritikos nepateikiama jokių konkrečių pasiūlymų, kuriuose būtų nurodyta, kokiais būdais būtų galima civilizuotai ir kultūringai integruoti romus į daugumos visuomenę.

Dabartinė šimtų romų deportacija iš Prancūzijos į savo kilmės šalis rodo, kad romų imigrantų šeimų gyvenimo būdas, jų vertybių skalė ir jų santykiai su daugumos visuomene nesuprantami net šalyje, kuri turi milžinišką patirtį, sukauptą integruojant imigrantus beveik iš viso pasaulio.

Nenoriu vertinti Prancūzijos vyriausybės sprendimo. Tačiau žinau, kad juo romų problema neišsprendžiama. Tačiau tai galėtų būti būdas pradėti naują bendrą procesą Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse, kuriuo būtų siekiama visapusiškai ir intensyviai išspręsti šią problemą. Vis dėlto Europos Sąjunga turėtų imtis lyderės vaidmens šiuo klausimu, nes atskiros valstybės daugiau ar mažiau žiūri į šią problemą su tam tikru egoizmu.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone pirmininke, buvo bandoma apkaltinti Prezidentą N. Sarkozy politine akcija, kuria siekiama atitraukti dėmesį nuo Prancūzijos problemų, tačiau, deja, romų deportacija yra didesnių problemų įrodymas. Šimtuose gyvenviečių romai gyvena užsidarę lygiagrečiame pasaulyje ir dažnai nusirita iki nusikaltimų. Žinoma, aplinkinėse vietovėse gyvenantys žmonės dėl to nerimauja ir baiminasi.

Turime nepamiršti incidento, dėl kurio susiklostė dabartinė situacija. Šiaip ar taip, priežastis buvo 50 kaukėtų romų išpuolis prieš Prancūzijos policijos pareigūnus. Judėjimo laisve, kuria naudojasi ES piliečiai, negalima naudotis kaip pateisinimu. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad būtent Rumunijoje vykdoma dosni natūralizacijos politika, todėl ne tik konkrečiai romams, bet ir Moldovos mafijos nariams labai dosniai dalijami pasai.

Žinoma mums nepriimtina, viena vertus, norėti neribotos judėjimo ES laisvės – judumo, kurio šiandien daug kartų buvo reikalaujama, – ir, kita vertus, kad būtų liberaliai išduodami pasai ir suteikiama pilietybė ir taip skatinamas nekontroliuojamas žmonių antplūdis į Europą.

  Roberta Angelilli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, jau ne pirmą kartą surengėme diskusijas romų klausimu. Yra daug gerų ketinimų, tačiau rezultatai, atvirai kalbant, nėra patenkinami. Žinoma, visi esame nemaža dalimi atsakingi; šiuo atveju, kalbant apie romų integraciją, galime sakyti, kad tas, kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį.

Vis dėlto norėčiau padėkoti Komisijai už naujas politines priemones, kurias ji šiandien išdėstė; būčiau norėjusi išsamios diskusijos šiais klausimais, tačiau tai buvo neįmanoma. Mes matėme įprastą spektaklį, tačiau mane labiausiai erzina tai, kad šiandien kairieji politiniais tikslais romais naudojasi kaip ideologinėmis marionetėmis; tie patys kairieji daug metų valdė nacionaliniu ir vietos lygiu, tačiau leido romams gyventi nepadoriuose lūšnynuose, kuriuose vaikai verčiami prašyti išmaldos, o ne eiti į mokyklą, ir t. t.

Todėl, pone H. Swoboda, kai kairieji buvo valdžioje, nebuvo prasmės piktintis; negirdėjau jokių pasipiktinimo žodžių, kai pasitaikydavo tokių dalykų. Norėčiau kreiptis į pirmininką: kitą kartą surenkime tikrą diskusiją apie politikos priemones, programas ir faktus.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D). – (RO) Stebėjau veiksmus ir pareiškimus, naudojamus etninei grupei niekinti. Taip pat girdėjau pareiškimus, kuriais kuriamas neigiamas valstybės arba žmonių įvaizdis, t. y. kažką, kas prieštarauja Europos dvasiai ir principams ir padeda formuoti populistines ir ksenofobines pažiūras, kurios kenkia ES principams.

Negalime leisti, kad išankstiniu žmonių nusistatymu būtų naudojamasi prieš romus politiniais tikslais. Negalime pritarti pirmarūšių ir antrarūšių piliečių buvimui Europos Sąjungoje. ES lygio koordinavimo tikslas turi būti gerinti romų padėtį, o ne riboti piliečių teises.

12 mln. romų, čigonų, keliautojų arba romų, kaip jie vadinami savo kilmės šalyse, yra bendra problema, kuriai reikia bendrų sprendimų. Manau, kad nepriimtina ieškoti kokio nors ryšio tarp romų problemos ir reikalų, susijusių su Šengeno vizomis arba Rumunijos ir Bulgarijos įstojimu.

  Rui Tavares (GUE/NGL). – (PT) Buvo šiek tiek nesmagu šį rytą matyti vengiantį klausimo Komisijos Pirmininką, tačiau turiu pasakyti, kad šią popietę tai darosi juokinga. Ar Komisijos narė, atsakinga už pagrindines teises, apsilanko pas mus tam, kad pirmas dalykas, apie kurį kalbėtų, būtų nusikalstamumas? Ponia A. Lulling, jūsų pareigos yra „pagrindinės teisės“, todėl labai pritariau jų buvimui ir energijai, su kuria jūs jų ėmėtės, tačiau, ponia Komisijos nare, aš nepripažįstu jūsų atliekančios dabartinį vaidmenį.

Tačiau kol čia kalbame, pažeidinėjamos pagrindinės Europos piliečių teisės – teisė į judėjimo laisvę ir teisė į nediskriminavimą. Pažeidinėjama pati Sutarčių dvasia ir negerbiama pati šios Europos Sąjungos istorija; negerbiama ne tik sena Antrojo pasaulinio karo istorija, bet ir praėjusio tūkstantmečio dešimtojo dešimtmečio istorija.

Prisiminkime, ką kalbėjome Rumunijai ir Bulgarijai, kai jos norėjo įstoti į Europos Sąjungą. Sakėme, kad jei jos nepersekios mažumų, nevykdys etninio valymo ir jų elgesys atitiks žmogaus teisių sąlygas, galės įstoti į Europos Sąjungą. Jos įstojo tik tam, kad pamatytų, jog galingesnės valstybės, esančios Europos Sąjungos viduryje, gali be jokių problemų ir Komisijai nereiškiant jokio įspėjimo daryti dalykus, kurių Rumunijai ir Bulgarijai liepėme nedaryti prieš joms įstojant į Europos Sąjungą.

  Viviane Reding, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Pone pirmininke, buvo daug pasakyta ir buvo daug ginčų. Nenorėčiau atsakyti lygiai taip pat, nes mums reikia nusiraminti ir pasvarstyti, dėl ko esame čia – būtent tam, kad spręstume problemas, o ne kad keltume daugiau problemų. Vienas konkretus užduotas klausimas buvo toks: kas dalyvavo Kordobos aukščiausiojo lygio susitikime su romų atstovais? Atsakymas: L. Andor, aš pati, du Ispanijos ministrai, Prancūzijos valstybės sekretorius ir Suomijos ministras. Iš 27 vyriausybių buvo tik tiek.

Jeigu pasižiūrėtumėte dokumentuose, su kuriais galima susipažinti, kas kiek išleidžia romams, suprastumėte, kad dažniausiai mūsų vyriausybės nepanaudoja lėšų, skirtų investuoti į geresnį romų gyvenimą, tačiau pakalbėti šiuo klausimu paliksiu savo kolegai L. Andorui.

Aptarsiu H. Swobodos kalbą, nes jo tonas buvo toks pats, kokiu kalbėjo daugelis Europos Parlamento narių. Esu apstulbinta, nes puoselėjame tas pačias vertybes ir tuos pačius principus, tačiau žiūrėdama į socialistų partijos rezoliuciją matau, kad joje pažodžiui kopijuojama tai, ką Komisijos vardu sakiau rugpjūčio mėn. Pacituosiu, ką tuomet sakiau: „Apgailestauju dėl <...> retorikos, kuri pastarąsias savaites buvo vartojama keliose valstybėse narėse ir kuri buvo atvirai diskriminacinė ir iš dalies kurstanti. Romų padėtis yra rimtas klausimas. Jis turėtų būti darbotvarkėje ne tik rugpjūčio mėn., bet ir visus metus, o politikai turėtų svarstyti jį atsargiai ir atsakingai. Nacionaliniai sprendimų priėmėjai turi atlikti svarbų vaidmenį siekdami užtikrinti tiek viešąją tvarką, tiek visų europiečių, gyvenančių jų teritorijoje, socialinę integraciją. Todėl kad Europa yra ne tik bendroji rinka – ji kartu yra vertybių ir pagrindinių teisių Bendrija. Europos Komisija tai stebės.“

Taigi, tai buvo oficialus Komisijos pareiškimas. Tačiau Komisija atsisako romų klausimą vertinti tik gerai ir blogai ir iš jo padaryti politinį partijų klausimą.

Kaip ir jūs, labai aiškiai pasmerkiau retoriką, kuri buvo vartojama ne tik Prancūzijoje, bet ir daugelyje kitų valstybių narių. Kaip ir jūs, manau, kad judėjimo laisvė yra viena svarbiausių mūsų Europos Sąjungos laisvių. Visa Komisija ją remia.

Tačiau yra ne tik teisės. Taip pat yra įsipareigojimai, todėl Komisija yra įsipareigojusi subalansuoti šias teises ir įsipareigojimus, kuriuos ne mes pateikėme svarstyti, o dėl kurių šis Parlamentas, išreikšdamas rinkėjų interesus, sprendimą priėmė 2004 m. Kad šią teisių ir įsipareigojimų pusiausvyrą įgyvendintume praktiškai, kasdien palaikėme ryšius su Prancūzijos valdžios institucijomis. Mes tai išaiškinome, todėl ministrai atvyko į Briuselį, kad labai atvirai ir labai aiškiai tai apsvarstytų su Komisija. Pasakiau jums tai, ką ministrai pasakė Komisijai.

Kartu mūsų teisės tarnybos toliau tiria, kokiais faktais remiamasi, nes negalime tiesiog paskelbti karo valstybei narei. Yra taisyklės, pagal kurias tiriama, ką valstybė narė padarė, tačiau jums labai aiškiai pasakiau, kad šis tyrimas dar nebaigtas ir kad dar neturime visų įrodymų, ar buvo diskriminacija ir ar po individualių atvejų vertinimo buvo taikomos procedūrinės garantijos, priėmus pagrįstą sprendimą raštu ir nustačius mėnesio laikotarpį, per kurį reikia išvykti.

Visa tai dar tiriama. Žinome, – ir tai yra nenuginčijami faktai, – kad Prancūzija neįgyvendino 2004 m. Laisvo judėjimo direktyvos procedūrinių garantijų srityje, o tai yra kaip tik tos procedūrinės garantijos, apie kurias kalbame, todėl Komisija perėmė reikalus į savo rankas. Todėl šiandien būtent šiuo klausimu Komisijos vardu išsiunčiau laišką Prancūzijos valdžios institucijoms. Galite būti tikri, kad jeigu bus teisinių įrodymų dėl Prancūzijos arba bet kokios kitos šalies, – o jūs iš praeities žinote, kad vadinamosios didžiosios šalys taip pat gali sulaukti mano kaltinimų ir kad paprastai laimiu teisme, – aš veiksiu. Tačiau kas nori laimėti teisme, tas turi turėti rimtų argumentų; negalite tik skelbti politines partijų deklaracijas. Komisija yra rimta organizacija, kuri turi laikytis taisyklių, todėl Komisija tai darė ir daro toliau.

Apgailestauju dėl vieno dalyko. Nepamirškime apie partinį politinį jaudulį, nes politikoje jis yra įprastas. Apgailestauju, kad iš tiesų labai mažai kalbėjome apie romų likimą, todėl esame čia.

Turėjome komunikatą ir veiksmų planą. Turime romų forumus. Mes savo rankose turime visas priemones. Kodėl šios priemonės netaikomos? Yra skurdo spąstai ir diskriminacijos klausimas. Turėtumėte padėti Komisijai priversti valstybes nares taikyti šias priemones. Pinigų yra, tačiau jie nenaudojami problemai spręsti.

Kodėl? Mano asmenine nuomone, taip galėtų būti dėl to, kad mūsų valstybėse narėse nėra populiaru imti ES pinigus ir juos investuoti į romų bendruomenę. Tikiuosi, kad klystu ir kad dėl penkių mano pasiūlytų veiksmų ateityje reikalai pasikeis. Dedu viltis į Europos Parlamentą, kad jis padės man žengti šia kryptimi, nes viena, tik su L. Andoro pagalba, nesugebėsiu to padaryti.

Man reikia jūsų pagalbos, o ne partijų ginčų. Man reikia jūsų pagalbos imantis konkrečių veiksmų šioms problemoms spręsti ir įveikti.

  Anna Záborská (PPE). – (FR) Pone pirmininke, ką tik svarstėme labai svarbų klausimą. Tačiau daugiau nei 20 kolegų Parlamento narių nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Todėl siūlau, kad artimiausioje ateityje Pirmininkas rastų galimybę pakeisti šią tvarką ir išplėsti diskusijas, kad visi kolegos Parlamento nariai turėtų galimybę dalyvauti tokioje svarbioje diskusijoje, kaip ši.

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, kalbėsiu labai trumpai. Pirma, ponia Komisijos nare, prieš keletą mėnesių jau diskutavome romų klausimais. Parlamentas skatino šią diskusiją.

Antra, nesu visiškai patenkinta, tačiau tai, ką visai neseniai pasakėte atsakydama, buvo daug stipriau ir aiškiau, negu tai, ką pasakėte diskusijos pradžioje.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, kaip ir praeityje, ateityje taip pat visada būsiu pasirengęs diskutuoti romų klausimais.

Leiskite man savo atsakymo dalį skirti keliems pagrindiniams klausimams. Šių metų pradžioje, iškart po to, kai Komisija pradėjo savo darbą, mano pirmasis oficialus vizitas buvo į Prancūziją, į Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų konferencijos atidarymą. Man iš tiesų padarė įspūdį atmosfera ir labai nuoširdus NVO ir vyriausybės pareigūnų ketinimas įveikti skurdą ir dirbti kartu siekiant to, ką vėliau pavadinome strategijos „Europa 2020“ tikslais.

Turėtų būti savaime suprantama, kad pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai nebuvo tai, ką vasario mėn. Paryžiuje numatėme arba rėmėme. Daugeliui mūsų tai kelia nusivylimą, todėl suprantu tą Parlamento dalį, kuri labai kritikuoja šiuos įvykius.

Tačiau net jei suprantame, kokie sudėtingi šie klausimai, manau, kad turėtume atkreipti savo dėmesį į daug skandalingesnę situaciją, susiklosčiusią romų, kurie, Prancūzijai ir kitoms šalims nusprendus juos išvaryti, dabar yra labai keblioje padėtyje, kilmės šalyse. Kalbame apie 10 mln. žmonių, kurių dauguma gyvena nepakenčiamomis sąlygomis.

Netiesa, kad šie žmonės niekada nebuvo integruoti, nors ir girdėjau tokią nuomonę viename šiandieniniame pareiškime. Netiesa, kad romai kultūriškai – arba dėl kokios nors kitos priežasties – nepajėgūs integruotis į pagrindinę visuomenės dalį. Čia turiu pareikšti, kad nors, kita vertus, tai yra sudėtingas klausimas, iki 1989 m. dauguma romų turėjo darbą. Jie buvo labai neturtingi ir dirbo nekvalifikuotus darbus, tačiau buvo tam tikru mastu integruoti į darbo rinką ir turėjo bazinį pragyvenimo lygį.

Turime labai aiškiai paaiškinti, kad pereinamasis ekonomikos laikotarpis taip pat buvo griovimo laikotarpis. Romai akivaizdžiai tapo pagrindinėmis šio pereinamojo laikotarpio aukomis. Jeigu to nesuprantame, nesugebėsime suprasti šiandieninės problemos ištakų, taip pat nesugebėsime suprasti, kokių didelių pastangų reikės. Tai turi būti Europos pastangos, nes nuo šios problemos kenčiančios šalys neturi pakankamai išteklių, energijos ir pareigos šias problemas spręsti vienos.

Norėčiau kategoriškai atmesti prielaidą – arba kaltinimą, – kad Komisija tik dabar pastebėjo, kad tam tikros šių pinigų sumos – Europos socialinio fondo ir struktūrinių fondų – nepasiekia adresatų ir nėra panaudojamos.

Kordoboje tai apsvarstėme labai nuoširdžiai dalyvaujant G. Sorosui. Tai apsvarstėme parlamentinėje konferencijoje, pirmininkaujamoje H. Swobodos; taip pat buvo kitų susitikimų, skirtų šiai problemai spręsti. Šiam klausimui buvo skiriamas dėmesys birželio mėn. dviejų dienų ESF konferencijoje, taip pat šiuo metu Bukarešte vykstančioje konferencijoje. Kitais metais panašios konferencijos planuojamos Bulgarijoje ir Slovakijoje. Pagrindinė konferencija, kurioje, tikimasi, taip pat dalyvaus Prezidentė E. Băsescu, vyks spalio mėn. Bukarešte ir joje išskirtinai daug dėmesio bus skiriama klausimui, kaip būtų galima geriau išnaudoti Europos fondus šioms problemoms spręsti.

Buvome labai aktyvūs kartu su Parlamentu kurdami naują mikrofinansavimo priemonę. Vienas pagrindinių argumentų už mikrofinansavimo priemonę buvo tas, kad socialiai atskirtoms bendruomenėms – ir visų pirma romams –pagrindinis finansų sektorius arba net Europos finansavimo priemonės yra nepakankamai pasiekiamas ir nepakankamai joms padeda.

Tačiau mums reikia turėti ilgalaikę strategiją. Niekas neturėtų manyti, kad yra stebuklingas sprendimas – tam tikras greitas šios problemos sprendimas – ir kad svarbu tik rasti greitą sprendimą. Mes privalome turėti ilgalaikę strategiją. Turime ilgalaikę strategiją, t. y. „Europa 2020“, kartu su tvirtu įsipareigojimu kovoti su skurdu ir siekti kiekybinių tikslų. Valstybės narės pačios rengia reformų programas. Bus visiškai nepriimtina, jeigu valstybių narių, kuriose gyvena labai daug romų, romų bendruomenėms skirtose skurdo mažinimo programose nebus prisiimtas tvirtas įsipareigojimas užimtumo ir – ne mažiau svarbu – švietimo požiūriu.

Ikimokyklinis ugdymas yra lemiamas veiksnys. Komisijos narė A. Vassiliou kartu su mumis entuziastiškai dalyvauja visose šiose diskusijose, taip pat dalyvaus V. Reding pasiūlytoje specialioje darbo grupėje, kai tik ji pradės veikti. Ji pradės darbą nuo ikimokyklinio ugdymo ir jį tęs rūpindamasi tinkamu parengimu dalyvauti darbo rinkoje. Tačiau tai iš tiesų bus sunki kova, kuri pareikalaus labai daug energijos.

Vis dėlto norėčiau pritarti visiems tiems, kurie pabrėžia, kad taip pat turėtume rimtai vertinti skubius atvejus, o ne tik kalbėti apie ilgalaikius integracijos planus. Iš tiesų yra rasizmo ir ksenofobijos didėjimo pavojus. Kaip šį rytą savo kalboje pasakė pirmininkas, rasizmui ir ksenofobijai visiškai nėra vietos Europos Sąjungoje.

  Pirmininkas. – Galiausiai leiskite man pareikšti subjektyvią pastabą. Kadangi pirmininkauju šiam posėdžiui, negalėjau prisidėti prie diskusijos šiuo klausimu, tačiau pateikiau savo pastabas raštu, nes manau, kad šis klausimas yra labai svarbus.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, trumpai išsakysiu savo nuomonę užbaigdamas šią diskusiją, kuri tikrai buvo nepaprastai įdomi. Norėčiau pasakyti, kad ši diskusija bus labai naudinga ateityje, nes ji padės mums siekti pažangos romų integracijos klausimu. Manau, kad visų pirma būtent tai turime išsinešti iš šios ankstyvos popietės sesijos. Kaip ką tik sakiau, šis klausimas reguliariai dėstomas išvadose, kurias parengia įvairios sudėties Taryba, įskaitant Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybą (EPSCO); visomis šiomis išvadomis siekiama remti romų integraciją valstybėse narėse. Skaitydamas įvairius Tarybos dokumentus bet kas gali nustatyti, kaip dažnai Taryba reguliariai atkreipia dėmesį į šį klausimą ir pasisako prieš etninės grupės stigmatizaciją. Neseniai Tarybai pirmininkaujanti Belgija net išreiškė nuomonę, kad integracija lieka vienas iš Europos Sąjungos pamatinių principų ir kad šį klausimą verta apsvarstyti atitinkamuose forumuose. Be abejo, į šią diskusiją reikia įtraukti visas suinteresuotąsias šalis ir kartu užtikrinti būtiną savitvardą. Aišku, kad tinkamai atsižvelgėme į neseniai priimtus Komisijos sprendimus ir į reikalavimą sušaukti bendrą EPSCO ir Teisingumo ir vidaus reikalų tarybą (JHA). Kita vertus, aš nekomentuoju šio reikalavimo pagrįstumo. Norėčiau paprasčiausiai pasakyti, kad EPSCO taryba bet kuriuo atveju iš dalies tikėjosi šio reikalavimo, nes romų integracijos klausimas buvo įtrauktas į kito posėdžio, kuris vyks spalio 21 d., darbotvarkę.

  Pirmininkas. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks ketvirtadienį, 2010 m. rugsėjo 9 d.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Tvirtai tikiu, kad problemų, su kuriomis susiduria romai, drastiškomis priemonėmis išspręsti neįmanoma. Mums reikia veiksmų imtis atsakingai ir įtraukti į šį procesą visas Europos valstybes, kad ir kokios sunkios galėtų atrodyti šios pastangos. Romai yra Europos piliečiai ir privalo naudotis visomis pagrindinėmis teisėmis, garantuojamomis Europos teisės aktais: teise apsigyventi ir laisvai judėti. Šių teisių pažeidimu Prancūzijoje sukuriamas pavojingas precedentas, kuris gali turėti ilgalaikes neigiamas pasekmes. Manau, kad mūsų pareiga vengti kaltinti konkrečią imigrantų grupę ir ypač laikyti juos nusikaltėliais, tuo labiau kad savanoriškai repatrijuoti romai neturėjo teistumo. Manau, kad išsiųsti piliečius romus iš vieno Europos regiono į kitą arba – dar blogiau – vykdyti kolektyvinius išsiuntimus nėra išeitis. Mums reikia imtis bendrų Europos veiksmų, kad integruotume šią mažumą ir paskelbtume Europos romų strategiją. Šios strategijos prioritetinėmis sritimis turės būti švietimas, sveikatos priežiūra ir geresnių sąlygų patekti į darbo rinką sudarymas. Mums itin svarbu kartu ieškoti konkrečių sprendimų, kuriais būtų remiama socialinė romų įtrauktis, ir jokiu būdu neleisti šios bendruomenės atstovams jaustis socialiniu požiūriu atskirtais.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Noriu pabrėžti, kad piliečių romų išsiuntimai, vykdomi Prancūzijos valdžios institucijų, nebūtinai prieštarauja Sutarčiai. Šis klausimas turi būti nagrinėjamas individualia tvarka, nes Europos piliečiai turi ne besąlyginę teisę į judėjimo laisvę, o naudojasi šia teise pagal Direktyvos 2004/38/EB nuostatas, kuriomis aiškiai nustatytos jų buvimo sąlygos. Be to, ES piliečiai gali būti išsiųsti dėl saugumo, viešosios tvarkos ir visuomenės sveikatos priežasčių. Klausimas, ar šios priemonės yra neteisėtos, iškyla tik tuo atveju, jeigu išsiunčiami romai, kurie gyvena teisėtai. Kita vertus, romai, kaip ir kiti Europos piliečiai, turi tiek teises, tiek įsipareigojimus. Išeitis būtų sukurti veiksmingą ir nuoseklią Europos strategiją, pagal kurią būtų remiama romų įtrauktis siekiant sudaryti jiems sąlygas vykdyti savo įsipareigojimus kaip piliečiams. Kita esminė kryptis būtų panaikinti diskriminaciją keičiant žmonių supratimą apie romus. Nei Prancūzija, nei kitos valstybės narės neturėtų palikti Rumunijos vienos prisiimant visą atsakomybę už romų padėties sureguliavimą. Prancūzijos žiniasklaidos iškraipomi faktai ir bandymas rinkimų tikslais susikrauti kapitalą iš išsiuntimų visiškai nepadeda. Mums reikia parodyti solidarumą ir atsakomybę sprendžiant šį labai opų klausimą. Iš tiesų mūsų gebėjimas tai pasiekti yra daugelį metų ES skelbiamų vertybių išbandymas.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Griežtai smerkiu Prancūzijos vyriausybės padarytus žmogaus teisių pažeidimus kolektyviai išsiunčiant romus. Deja, šis ekstremistinės populistinės elgsenos modelis, propaguojamas S. Berlusconi, taip pat veikia šalyje, kuri mėgsta skelbtis esanti žmogaus teisių gimtinė. Kartu privalau Europos Komisijai nurodyti, kad pasyvi jos pozicija Prancūzijos pažeidžiamų Direktyvos 2004/38/EB 14, 27 ir 30 straipsnių klausimu rodo jos bendrininkavimą įtvirtinant ir didinant didžiausios Europos mažumos diskriminaciją. Romų padėtis vis blogėja tiek dėl koordinuotos Europos integracijos politikos nebuvimo, tiek dėl ekstremistų žygių, kuriais kompromituojamos Europos vertybės. Todėl reikalauju, kad, siekiant sustabdyti kolektyvinius išsiuntimus, Komisija griežtai įsikištų remdamasi pagal konsoliduotos ES sutarties 258 straipsnį suteiktomis galiomis. Kitaip rizikuosime, kad šis nedemokratiškas gėdingas elgesys gali išplisti, kaip nurodyta Suomijos vyriausybės atstovų pareiškimuose ir vakarykščio neoficialaus ministrų susitikimo, vykusio Paryžiuje, atsiliepimuose.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Kiekvienam aišku, kad judėjimo ES laisvė yra pagrindinė teisė, garantuojama Europos piliečiams. Kita itin svarbi teisė – nebūti objektu tokių veiksmų, kurių imamasi dėl priklausymo konkrečiai lyčiai arba rasinei, etninei ar socialinei grupei arba kalbėjimo tam tikra kalba, religijos išpažinimo, arba tam tikrų politinių įsitikinimų turėjimo. Todėl norėčiau pabrėžti, kad bandymas tam tikrų ES piliečių socialinės integracijos klausimą susieti su Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo prie Šengeno erdvės procesu yra nepateisinamas ir nesąžiningas. Atsakomybė už romų socialinę integraciją tenka ne tik Rumunijai, Bulgarijai arba Prancūzijai, bet ir Europai. Dėl šios priežasties manau, kad romų integracija turi būti pripažinta ES prioritetu ir kad valstybės narės kartu su Komisija privalo nustatyti bendrus sprendimus.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Europos Parlamento rezoliucija dėl romų išvarymo iš Prancūzijos yra būtinas veiksmas kovojant su dešiniųjų pažiūrų vyriausybių padarytais pažeidimais. Šia rezoliucija prašome gerbti pagrindines Europos Sąjungos piliečių teises, teisę į laisvą judėjimą ir teisę patekti į darbo rinką.

Nors Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad romų repatriacija buvo savanoriška, yra daugybė pareiškimų, kuriais patvirtinama priešingi faktai. Prancūzijos vyriausybės sprendimai atskleidžia nesugebėjimą susidoroti su padėtimi. Žvelgiant iš politinės perspektyvos, dabartinė Prancūzijos valdžia ieško atpirkimo ožio ir tikisi iš to susikrauti politinį kapitalą. Prancūzija iš naujo turi apsvarstyti savo požiūrį į imigrantus, kad ir kokios tautybės jie būtų ar kad ir kokia būtų jų etninė priklausomybė.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Piliečių romų, kurie daro nusikaltimus ES valstybėse, padėties klausimas turi būti sprendžiamas be jokio išankstinio nusistatymo ir stereotipų, ypač grindžiamų tokiais nepriimtinais kriterijais, kaip etninė kilmė, arba nesilaikant kolektyvinio požiūrio. Romų bendruomenių padėties klausimu Europos Komisija privalo paprašyti valstybių narių numatyti konkrečiais priemones kiekvienoje valstybėje nacionaliniu lygiu nustatytoms savo problemoms spręsti bendradarbiaujant su savo atstovaujamosiomis struktūromis. Be to, Komisija gali skatinti tokias priemones skirdama papildomas lėšas iš biudžeto eilučių, kurios liko nepanaudotos. Europos Sąjungos piliečių socialinės integracijos klausimas neturi nieko bendro su Šengeno acquis ir nepatenka į jo taikymo sritį. Šengenas yra bendra laisvo judėjimo erdvė, o Rumunija atitinka Bendrijos acquis reikalavimus, taikomus tokioms sritims, kaip policijų bendradarbiavimas, asmens duomenų apsauga, vizos ir jūrų bei sausumos sienų kontrolė, kaip buvo patvirtinta visuose ekspertų vertinimuose. Taigi, Rumunija jau įrodė, kad sugeba veiksmingai valdyti migrantų srautus per Šengeno erdvės išorinę sieną pagal standartus, kurių laikosi dabartinės Šengeno valstybės narės, šiuo metu sprendžiančios šią problemą.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Visi Europos piliečiai privalo griežtai laikytis nacionalinių ir Europos įstatymų. Romai yra Europos piliečiai. Visos valstybės narės privalo griežtai laikytis savo ir ES įstatymų. ES priklauso 27 valstybės narės. Iš tikrųjų romai kelia savitą problemą. Tai priklauso ne nuo aplinkybių, kuriomis jie susiduria su diskriminacija, o nuo jų socialinių aplinkybių. Šią padėtį lemia bendra ekonominė padėtis ir ypač jų pačių tradicijų aspektai: klajokliškas gyvenimas ir žemas išsilavinimo lygis, lemiantis nepakankamą profesinę kvalifikaciją. Jeigu tikrai norime išspręsti šią problemą, mums reikia sukurti ir vykdyti Europos politiką, kurią būtų įgyvendinusios visos valstybės narės. Ši politika pirmiausia turi būti grindžiama švietimu. Švietimu galima sudaryti sąlygas įsidarbinti ir taip svariai prisidėti prie romų socialinės integracijos.

  Katarína Neveďalová (S&D), raštu. – (SK) Ponios ir ponai, romų mažumos padėtis Europoje tikrai yra kritiška. Šios grupės nariai dažnai yra išpuolių ir net etninio valymo aukos. Norėčiau savo nuomone prisidėti prie kritikos, reiškiamos dėl naujausių veiksmų, kurių ėmėsi Prancūzijos vyriausybė, kai išsiuntė kelis šimtus šių Europos Sąjungos piliečių ir grasino jiems įvairiais įstatymų pažeidimais. Tačiau reikalas tas, kad mes nežinome jokio kito masinio žmonių, kurie būtų kaltinami panašiais įstatymų pažeidimais, išsiuntimo. Todėl įvykius Prancūzijoje būtų galima apibūdinti kaip etninį valymą. Mano klausimas toks: kas kitas? Ar tai bus piliečiai iš kitų mažumų, ar imigrantai? ES stovime ant labai plono ledo. Anksčiau toleravome tokias kitų valstybių narių, būtent Jungtinės Karalystės ir Italijos, priemones, ir štai jos vėl taikomos. Privalome nedviprasmiškai atsiriboti nuo tokių priemonių ir griežtai bausti jas taikančias valstybes. Taikydami tokias priemones sukursime du lygybės lygius, todėl galiausiai romai pateks į žemiausią lygį. Turime surasti išeitį iš dabartinės padėties. Mano nuomone, turėtume daugiau investuoti į šios bendruomenės švietimą, nes tai yra vienintelis kelias. Gali būti per vėlu gelbėti dabartinę kartą, tačiau galbūt galime išgelbėti būsimas kartas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Mums reikia pradėti rimtą diskusiją siekiant surasti europinį problemos, turinčios poveikį daugeliui mūsų valstybių, sprendimą. Tačiau ši diskusija turi būti vedama konstruktyviai ir vengiant pretenzingo pozavimo arba pataikavimo miniai.

Ir vėl Europos kairieji įrodė, kad yra akli gresiant tokiai neatidėliotinai, kaip romų, problemai, kurios jie nenorėjo spręsti arba nežinojo, kaip spręsti. Jie naudoja šią problemą aistroms kurstyti ir paverčia skubumą priemone, naudojama tik propagandiniais tikslais.

Visada propagavau įtraukią ir svetingą visuomenę, nes būtent dėl jos visi tie, kurie nori būti visuomenės dalimi ir integruotis į ją, į tautą, privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Socialistas T. Blair tvirtino, kad imigracija ir kultūrų susiliejimas visada reiškė tam tikrą praturtėjimą, tačiau į kitą valstybę atvykę žmonės susiduria su vertybių sistema. Be to, šių vertybių turi laikytis visi. Todėl, nekalbant apie bet kokius kultūrinius arba religinius skirtumus, yra tam tikri bendri teisinės valstybės principai, kurie yra mūsų kolektyvinio teisėtumo dalis ir kuriuos turi pripažinti visi.

  Sirpa Pietikäinen (PPE), raštu. – (FI) Europos Sąjungos pagrindinės vertybės apima pagarbą žmogaus orumui, toleranciją ir atvirumą. Be to, laisvas asmenų judėjimas yra vienas iš ją laikančių ramsčių. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma, todėl padidėja Europos Sąjungos žmogaus teisių aspekto reikšmė. Europos romų padėtis rodo, kad kasdieniai lygybės ir pagrindinių teisių įgyvendinimo reikalai vis dar nėra tokie, kokių norėtųsi. Kalbant apie teisines priemones, numatytas Europos lygiu, problema ta, kad, be kita ko, nepaisant teisiškai privalomo Pagrindinių teisių chartijos pobūdžio, Europos Komisija negali kištis į reikalus, kurie nepriklauso, bent jau kol kas, jos kompetencijai. Lygybės direktyva, kuria draudžiama bet kokia diskriminacija, ir pažanga, kurią palaiko Taryba, mano manymu, yra vienos svarbiausių priemonių, skirtų kovai su romų ir daugelio kitų europiečių diskriminacija. Yra daug pažeidžiamų grupių, įskaitant pagyvenusius žmones ir seksualines mažumas. Svarbu užtikrinti, kad direktyva būtų taikoma horizontaliai, kad būtų galima uždrausti tiek aktyvią, tiek pasyvią diskriminaciją bet kokiu pagrindu, nepaliekant jokių spragų arba išimčių. Civilizuotoje Europos visuomenėje, įvertinus jos pagarbą žmogaus teisėms ir lygybei, nėra vietos diskriminacijai, todėl mes visi turėtume turėti lygias galimybes dalyvauti joje. Pagrindines teises reikia įgyvendinti tuoj pat, o ne per penkerius arba dešimt metų.

  Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjungoje romai yra ne tik didžiausia mažuma, bet ir labiausiai socialiai atskirta bendruomenė. Jų likimas nepagerės, jeigu kairiųjų ir dešiniųjų ginčus ketinama perkelti iš nacionalinio lygmens į Europos lygmenį ir jeigu juo ketinama paskatinti didesnę socialinę netoleranciją, o ne didesnę politinę atsakomybę. Romams reikalinga nacionalinio lygmens įtraukties politika, kad ir kokioje šalyje jie gyventų, ir Europos įsikišimas, kai nacionalinio lygmens nepakanka, kaip pasitaiko rūpinantis migrantų bendruomenėmis. Kita vertus, tam tikrų Rumunijos, Bulgarijos, Prancūzijos arba Ispanijos NVO ekspertai turėtų pasiūlyti geriausios praktikos pavyzdžius vyriausybei arba ES agentūroms.

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – (RO) Noriu prisidėti savo nuomone prie visų, pasmerkusiųjų nepriimtinas priemones, kurių Prancūzijos vyriausybė ėmėsi prieš romus. Romų tautybės gyventojai yra didžiausia Europos Sąjungos etninė mažuma. Kalbame apie 10 ar 12 mln. žmonių, kurių yra daugiau nei Belgijos gyventojų. Romų problemos nėra kurios nors konkrečios valstybės problemos: tai yra Europos Sąjungos problemos. Kol nesuprasime ir nepripažinsime šio požiūrio, bet kokios patvirtintos priemonės bus nesėkmingos. Romų integracijos klausimas neišsprendžiamas nei priverstiniais išsiuntimais ar smurtu, nei 300 EUR premijomis ar simpoziumais kultūrų įvairovės klausimais. Jeigu toliau taikysime tokius metodus, tuščiai eikvosime laiką ir lėšas, o problema vis didės ir kartu romų tautybės gyventojai taps vis neturtingesni, labiau atskirti ir labiau linkę daryti nusikaltimus. Turime atsisakyti brutalių metodų ir rimtai pasižiūrėti į romų elgsenos priežastis, t. y. į neužtikrintas sąlygas švietimo ir sveikatos priežiūros, blokuojamo patekimo į darbą rinką, diskriminacijos ir neveiksmingos nusikalstamumo kontrolės požiūriu. Aiškia šių žmonių integravimo į visuomenę strategija turi būti stengiamasi pasiekti konkrečių ilgalaikių rezultatų. Turime kartu imtis šių priemonių, o ne nuolat perduoti atsakomybę iš vienos valstybės kitai.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Romai, arba čigonai, kaip jie buvo kadaise vadinami, yra verti visų kitų etninių grupių pagarbos. Tai yra žmonės, kurie Europoje gyvena šimtmečiais. Romai taip pat įnešė savo kultūros turtus į Europos kultūrą, todėl būtent taip jie turėtų būti vertinami – su savo poezija, dainomis ir muzika, su savo amatų žiniomis ir su savo keliavimo ir nesibaigiančių klajonių tradicija. Vieni bandė juos naikinti, o kiti bandė juos priversti tapti sėslius, pratinti atsisakyti savo papročių ir priversti išsižadėti savo tradicijų ir vertybių. Jie nepasidavė – romai vis dar yra su mumis. Tačiau pasaulis keičiasi. Šiandien jų pasaulis iš esmės skiriasi nuo to pasaulio, kuris juos supa – karjeros bet kokia kaina, vartojimo, turtėjimo ir sėkmės pasaulio. Ši situacija yra iššūkis mums visiems, visai Europai. Europos Sąjunga privalo parengti veiksmingą šios bendruomenės žmonių paramos programą, kad, nors ir gerbdami jų tradicijas, suteiktume galimybę jiems nutraukti savo izoliaciją ir atskirtį. Europos Sąjunga sukurta ne tik tam, kad žmonės gyventų taikiai ir turtėtų. Ji taip pat turėjo užsiimti sudėtingiausiais iššūkiais. Taip pat manau, kad bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, užuot pasitenkinusi tik bendru kurios nors grupės įtarimu, esą ji linkusi į nusikaltimus, galėtų patraukti tikruosius nusikaltėlius atsakomybėn.

  Michèle Striffler (PPE), raštu. – (FR) Romų padėtis Europoje yra problema, kuri visų pirma mane jaudina ne kaip Prancūzijai atstovaujančią Parlamento narę, o kaip Europos pilietę. Didžioji romų dauguma yra Europos piliečiai. Todėl jie visiškai naudojasi judėjimo laisve ir teise apsigyventi, numatyta pagal Sutartis ir Direktyvą 2004/38/EB.

Tačiau ši teisė, kaip ir visos teisės, yra susieta su įsipareigojimais. Be to, įstatymų visais jų aspektais turi laikytis visi. Šiuo metu apytikriai apskaičiuota, kad Europoje turėtų būti 11 mln. romų. Tai aiškiai yra visos Europos problema, tačiau ir vėl mano frakcija yra vienintelė frakcija, kuri, konstruktyviai prisidėdama prie šios diskusijos, yra pasirengusi parodyti, kad ji iš tiesių bent kiek galvoja apie šią problemą.

Pvz., turime apsvarstyti, kaip geriausia mobilizuoti Europos fondus siekiant pagerinti romų integravimo į savo kilmės šalį sąlygas. Taip pat turime pradėti vykdyti tikrą romų strategiją Europos lygiu ir įtraukti romų bendruomenę į jos tobulinimą, įgyvendinimą ir kontrolę.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D), raštu. – (HU) Pastarųjų kelių savaičių Prancūzijos įvykiai parodė, kad, viena vertus, per didelis problemos supaprastinimas negali paskatinti priimti ilgalaikio sprendimo, kuriuo būtų pagerinta padėtis tų, apie kuriuos kalbama. Romai yra ypatinga mažumos grupė iš dalies dėl to, kad jie turi dvejopą mažumos statusą. Jie sudaro etninę bendruomenę, taip pat dauguma jų priklauso socialiai nuskriaustoms visuomenės grupėms. Šiandien romai vis dar yra diskriminacijos, socialinės atskirties ir segregacijos aukos daugelyje visuomeninio ir privataus gyvenimo sričių. Romų bendruomenė visose valstybėse narėse iki šiol nepripažįstama nacionaline arba etnine mažumos grupe, todėl ji neturi teisių, visose atitinkamose šalyse priklausančių pagal šį statusą. Todėl jų galimybė kaip visateisiams dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribota ir daugeliu atvejų gali būti įgyvendinta tik savanoriškumo pagrindu. Daugumos visuomenė ir romai nevienodai dalijasi socialine atsakomybe už romų bendruomenių integraciją. Daugumos visuomenė privalo priimti romus jų neasimiliuodama ir remti kaip nuskriaustą socialinę grupę. Kita vertus, romai privalo pripažinti taisykles, kuriomis reglamentuojama visa visuomenė, ir turėtų imtis daugiau iniciatyvos sprendžiant jų pačių problemas. Kita išvada iš Prancūzijoje įvykių darytina ta, kad socialinė romų bendruomenių integracija negali būti vykdoma tik nacionaliniu lygmeniu. Be vietos, regioninio ir nacionalinio lygmens, valstybės narės taip pat privalo bendradarbiauti ES lygmeniu. Biudžeto cikle po 2013 m. šiai užduočiai atlikti turėtų būti numatytos nemažos lėšos iš ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų.

  László Tőkés (PPE) , raštu. – (HU) Kiekvieną dieną stebime smarkius išpuolius prieš Prancūzijos politiką ir griežtas priemones, taikomas Rumunijos ir Bulgarijos romams. Tarp socialistų ir liberalų yra tokių narių, kurie Prezidentą N. Sarkozy vadina populistu, ksenofobu ir rasistu, savo politiniams partijos tikslams pasinaudojančiu čigonų, srautu keliaujančių į Vakarų Europą, nelaimę. Deja, išsiųstų romų problema buvo per daug politizuojama. Vienpusiškai perdėdami laisvo judėjimo Europos Sąjungoje principą, daugelis žmonių pamiršta, kad Vidurio ir Rytų Europoje esančių romų problemos negalima išspręsti emigracija arba žemyno masto „nomadizacija“; tikriau sakant, jų gimtosiose šalyse jų padėtį galėtų patenkinamai sureguliuoti tik valstybės narės, bendradarbiaujančios su ES.

Kai kurie žmonės, skatinami išimtinai propagandinių tikslų, taip pat pamiršta, kad judėjimo laisvė pati savaime negali būti tikslas. Priešingai: teisė likti kažkieno gimtojoje šalyje ir gyventi deramą žmogaus gyvenimą yra pagrindinė visuotinė ir Europos vertybė, į kurią taip pat turi teisę didžiausia Europos etninė ir socialinė mažuma. Todėl turime stengtis užtikrinti, kad visi Europos Sąjungos piliečiai savo gimtosiose šalyse jaustųsi kaip namuose ir – tokiu būdu – nebūtų priversti ieškoti savo laimės užsienyje. Geriausias atsakymas fiktyviai demokratiškiems romų gynėjams, kurių elgesys primena politinį cinizmą, gali būti Nobelio premijos laureatės E. Wiesel žodžiai: šiaip ar taip, romai siunčiami ne į Aušvicą, o tik į Rumuniją.

  Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Yra du būdai išspręsti romų klausimą. Vienas iš jų yra prisijungti prie mūsų kolegų socialistų ir liberalų, tvirtinančių: dabar visi esame rasistai! Tačiau tai būtų naudinga tik kairiųjų moraliniam pozavimui. Romams tai neduotų jokios naudos.

Kitas būdas būtų sąžiningai spręsti tikrąją problemą. Turėtume pripažinti, kad teisė į saugumą ir teisė į laisvą judėjimą yra vienodai svarbios. Be to, užuot sieję romų problemą su Rumunijos prisijungimu prie Šengeno, turėtume suprasti, jog Rumunija padarė labai daug, kad palengvintų romų švietimą ir integraciją. Rumunijos patirtimi reikėtų remtis, – bendradarbiaujant su kitomis Europos valstybėmis, – nes romų problema yra ne nacionalinė problema, o visos Europos tikrovė, kuriai reikalinga visos Europos politika.

(1) Žr. protokolą.