Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. rugsėjo 7 d. - Strasbūras

16. Saviraiškos laisvė ir spaudos laisvė Europos Sąjungoje (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl saviraiškos laisvės ir spaudos laisvės Europos Sąjungoje.

  Neelie Kroes, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, saviraiškos laisvė ir žiniasklaidos pliuralizmas – vieni iš pamatinių mūsų demokratinių visuomenių dalykų, kurie įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje. Be to, Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje įtvirtintos bendros valstybių narių vertybės, o pliuralizmas įtrauktas kaip vienas iš papildomų elementų, kuriuo būtų galima remtis, įvertinant šių vertybių įgyvendinimo eigą.

Pagarba žiniasklaidos pliuralizmui, žurnalistų informacijos šaltinių apsauga, laisvė kritikuoti privataus sektoriaus ir valdžios veikėjus, nepriklausoma žiniasklaida ir nepriklausomos reguliavimo institucijos yra būtinos siekiant visapusiškai įgyvendinti saviraiškos laisvę, todėl Komisija yra tvirtai įsipareigojusi ginti pagrindines teises.

Norėčiau priminti tai, kas jau įgyvendinta, ypač Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą. Šešiose jos konstatuojamose dalyse kalbama apie žiniasklaidos pliuralizmo svarbą taikant jos nuostatas. Be to, trys svarbūs šios direktyvos elementai skirti žiniasklaidos pliuralizmui stiprinti.

Pirma, nepriklausomų televizijos kūrinių gamybos skatinimas; antra, žurnalistų ir naujienų agentūrų teisė visoje ES laisvai pasirinkti trumpas programų ištraukas, kurios būtų panaudotos trumpiems pranešimams pateikti; ir trečia, nuoroda į tai, kad nacionaliniu lygmeniu reikalingos nepriklausomos žiniasklaidos institucijos (ši nuostata galėjo būti priimta tik užsitikrinus tvirtą Europos Parlamento paramą).

Šių nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpis neseniai baigėsi, todėl šiuo metu Komisija nagrinėja įgyvendinimo priemones, apie kurias valstybės narės jau pranešė. Tik po šio tyrimo Komisija galės įvertinti šių teisės aktų suderinamumą su kitais ES teisės aktais ir su pagrindinėmis teisėmis bei pranešti, ar kurių nors nacionalinės teisės aktų kritika yra pagrįsta, ar ne.

Komisija jau pradėjo pažeidimo procedūras prieš 12 valstybių narių, kurios nesugebėjo laikytis šių nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę termino. Daugiau duomenų bus atskleista pirmoje nuostatų taikymo ataskaitoje, kuri turėtų būti pateikta iki 2011 m. gruodžio 19 d. Vis dėlto jeigu kartu bus nustatyti kiti pažeidimai, Komisija nedvejodama imsis būtinų priemonių, įskaitant kreipimąsi ES Teisingumo Teismą.

Joks sodininkas neišrauna savo geriausių sodinukų tik tam, kad apžiūrėtų jų šaknis. Komisija neketina siūlyti pakartotinai svarstyti neseniai iš dalies pakeistos direktyvos, kurios faktinis poveikis dar turi būti įvertintas.

Be to, radijo dažnių spektro politika – akivaizdus pavyzdys, rodantis, kad ES gali veikti pagal savo kompetenciją siekdama padidinti konkurenciją dėl išteklių, nuo kurių priklauso transliuotojai, o kartu stiprindama ir žiniasklaidos pliuralizmą. Komisija, kaip jums, be abejo, žinoma, netrukus turėtų priimti pagrindinę radijo spektro politikos programą, kuria siekiama sustiprinti sąžiningą spektro paskirstymą visoje Europoje ir sudaryti sąlygas naujų žiniasklaidos formų, kurios prisidėtų prie žiniasklaidos pliuralizmo, plėtrai.

Apskritai, neapsiribojant vien konkrečiu garso ir vaizdo žiniasklaidos atveju, yra keletas klausimų, kuriuos reikia išspręsti prieš imantis šioje srityje kokių nors naujų svarbių veiksmų. Pvz., ar naujuose ES teisės aktuose tikrai duoti atsakymai į klausimus, iškeltus tam tikruose nacionaliniuose pasiūlymuose? Ar įmanoma, remiantis ES kompetencija, nustatyti vidaus rinkos problemas, kurias reikia spręsti? Ar Europos Parlamente yra plačiai remiamos esminės priemonės, kurių turi būti imtasi ir kurios neapsiribotų atskirų nacionalinių valstybių priemonių ypatumais?

Be to, žinote, kad Komisija organizavo tyrimą, siekdama parengti objektyvius rodiklius, kuriais remiantis galima būtų įvertinti ne tik garso ir vaizdo žiniasklaidos, bet ir spausdintinės žiniasklaidos pliuralizmo lygį. Esame paskelbę šio tyrimo rezultatus mūsų interneto svetainėje.

Iškilo klausimas, koks, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, turėtų būti kitas žingsnis? Šiuo atžvilgiu aš norėjau jums pranešti, kad laukiau progos deramai padiskutuoti su jumis šiuo klausimu. Todėl šiandien šiuose rūmuose pareikštos nuomonės bus vertingas indėlis į šiuos svarstymus, be to, aš pasistengsiu, kad Komisijos narių kolegija būtų apie tai išsamiai informuota ir pasirengusi šiuos klausimus aptarti.

Dėl pagrindinių teisių. Kaip žinote, Komisija neturi bendrųjų įgaliojimų įsikišti pagrindinių teisių pažeidimų atvejais. Vis dėlto ji galėtų išnagrinėti klausimus dėl pagarbos saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos pliuralizmo principams konkrečiais atvejais, kai tai susiję su ES teisės aktų taikymu. Šiuo metu, nepažeidžiant tolesnės teisinės analizės nuostatų, nėra nustatyta tokių sisteminių sąsajų su problemomis, iškilusiomis dalyje valstybių narių, kurioms, kiek aš suprantu, atstovauja kai kurie gerbiami nariai.

Be to, iškilo klausimas, ar ES sutarties 7 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos įvairioms susijusioms valstybėms narėms. Kaip išaiškinta mūsų 2003 m. spalio 15 d. komunikate Parlamentui ir Tarybai, 7 straipsnio tikslas yra suteikti galimybę „nuspręsti, kad kuri nors valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia 2 straipsnyje nurodytas vertybes“, arba „iškilo aiškus pavojus“, jog taip gali įvykti. Komisijos nuomone, žiniasklaidos problemos įvairiose valstybėse narėse neatitinka sąlygų, būtinų tam, kad galima būtų pradėti procedūrą pagal 7 straipsnį.

Valstybės narės laikosi konstitucinių tradicijų, kuriomis ginamos pagrindinės teisės. Todėl Europa negali perimti valstybių narių vaidmens, kai kalbama apie pagarbos pagrindinėms teisėms užtikrinimą. Vis dėlto Komisija niekada neatsisakys nagrinėti nacionalinių sprendimų, kuriais pažeidžiami ES teisės aktai ir bendrosios ES vertybės, ir visapusiškai pasinaudos savo kompetencija ir savo, kaip sutarčių sergėtojos, vaidmeniu.

  Manfred Weber, PPE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, pokalbis apie žodžio laisvę Europos Sąjungoje turėtų apimti daug dalykų. Dėkoju Komisijai už platų požiūrį į šį klausimą.

Tai diskusija apie principus. Galėčiau pasakyti, kad, pvz., mano šalyje, Vokietijoje, viena politinė partija, politinė jėga, o būtent socialdemokratai, valdo laikraščius ir leidyklas, kitaip tariant, jie kontroliuoja didelius laikraščius. Mes, piliečiai, nuolat savęs klausiame, ar gerai, kad partijos turi galimybę valdyti dalį žiniasklaidos, ir ar iš tiesų būtų geriau, jei šie du dalykai būtų atskirti. Taigi šiuo klausimu galima daug diskutuoti.

Vis dėlto norėčiau pasinaudoti šiandienos diskusijomis ir, užuot kalbėjęs apie tai, pakalbėti apie principus. Žiniasklaida yra mūsų demokratijos pamato dalis. Ji informuoja žmones apie faktines aplinkybes, taip pat ji atidžiai stebi tuos, kurie turi valdžią. Be abejo, ši žiniasklaidos atliekama užduotis susijusi ir su didele atsakomybe, kad šia teise būtų naudojamasi atsakingai. Šiuo atžvilgiu svarbu apsaugoti žmonių privatumą, taip pat svarbu, kad naujienos būtų pranešamos ne siekiant paskleisti sensaciją, o tam, kad visuomenei būtų pateikta patikima informacija. Šiuo požiūriu žiniasklaida yra mūsų pilietinės demokratijos pamato dalis.

Šiuo atveju svarbiausias dalykas – nepriklausomumas. Leidėjai turi užtikrinti savo žurnalistų nepriklausomumą. Veikiančios nacionalinės struktūros (mes, kaip Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos atstovai, laikome tai geru dalyku, nes žiniasklaida taip pat yra ir mūsų kultūros dalis) turi būti nepriklausomos nuo politinės įtakos, be to, reklamos užsakovai taip pat neturėtų daryti įtakos redakcijų darbuotojams.

Jei pažvelgtume į žurnalistikos nūdieną, tai pamatytume, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria nepriklausoma žurnalistika, tikriausiai susijęs su klausimu dėl naudojimosi internetu, kitaip tariant, su gebėjimu naudotis informacija internete nemokamai, nežinant, ar ši informacija yra teisinga, ar klaidinga. Tai didelis iššūkis. Siekdami net ir interneto amžiuje išlaikyti aukštą žurnalistikos lygį (kurį būtinai turime užtikrinti), privalome apsaugoti žurnalistų, kurie teikia kokybiškus kūrinius, autorių teises. Tai pagrindinis ateities iššūkis.

  Monika Flašíková Beňová, S&D frakcijos vardu. – (SK) Remiantis organizacijos „Freedom House“ klasifikacija, kai kurios valstybės narės, pvz., Italija, Bulgarija ir Rumunija, vertinant spaudos laisvės lygį, yra tik iš dalies laisvos.

Reikia pasakyti, kad Europos Sąjunga, kaip visuma, iki šiol mažai nuveikė šioje srityje. Pvz., mažiau nei prieš metus Europos Parlamentas atmetė rezoliuciją dėl nepakankamo spaudos laisvės lygio Italijoje, priskirdamas šį klausimą nacionalinei kompetencijai. Vis dėlto kaip gali saviraiškos laisvė būti nacionalinio lygmens klausimas, jei, remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę, taip pat turi būti laikomasi žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo principų.

Chartija yra teisiškai privaloma Lisabonos sutarties dalis, todėl tikrai manau, jog būtų pageidautina, kad Europos Sąjunga imtųsi veiksmų prieš kišimosi į saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę apraiškas valstybėse narėse, pvz., kai bandoma apriboti spaudos laisvę prisidengiant kova su terorizmu, taip pat apginti žurnalistus ir jų šaltinių anonimiškumą. Jei norime, kad Europos Sąjunga veiksmingai skatintų saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę, šioje srityje bus labai svarbu siekti tam tikro lygio teisės aktų suderinimo.

Šiuo metu nerimą kelia padėtis Rumunijoje, kurioje Rumunijos prezidento vadovaujamas saugumo kabinetas priėmė politinę programą, t. y. dokumentą, kuriame išdėstoma nacionalinė strategija, pagal kurią žiniasklaida apibrėžiama kaip viena iš galimų grėsmių šalies saugumui. Svarbu pabrėžti, kad padėtis Rumunijoje visiškai nesuderinama su sutarties nuostatomis, Kopenhagos kriterijais ir Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencija.

Šiais laikais visiškai nepriimtina, kad valstybės vykdomoji valdžia tokiu būdu siektų užgniaužti saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę. Privalome nedviprasmiškai atmesti šį Rumunijos požiūrį ir paraginti Rumunijos vyriausybės atstovus iš esmės pakeisti nacionalinės teisės aktus ir suderinti juos su pagrindinių ir esminių teisinių dokumentų, kuriais grindžiama Europos Sąjunga, nuostatomis.

Galiausiai norėčiau paminėti vieną įkvepiantį pavyzdį. Visai neseniai Islandija priėmė labai pažangų įstatymą dėl žinių šaltinių apsaugos ir paramos tyrimą atliekantiems žurnalistams. Nematau priežasties, dėl kurios Europos Sąjunga turėtų delsti priimti panašias savo pačios iniciatyvas.

  Sonia Alfano, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, mes visi, deja, žinome apie problemas Italijoje, susijusias su informacijos sritimi. Remiantis organizacijos „Freedom House“ klasifikacija, mes vertinami kaip iš dalies laisva šalis ir užimame 71-ą vietą kartu su Tongos salynu, būdami tik šiek tiek geresnėje pozicijoje už Rytų Timorą. Draudimas žiniasklaidoje svarstyti kai kuriuos klausimus – tik naujausias žingsnis, susijęs su bendra padėtimi, dėl kurios yra labai susilpnėję šalies demokratiniai gynybiniai mechanizmai, visų pirma dėl to, kad trūksta laisvai prieinamos informacijos.

Kaip savo naujausioje ataskaitoje nurodo EBPO, demokratijos irimo ir teisėtai suteiktų teisių į informaciją ir saviraiškos laisvę gniaužimo apraiškos, deja, plinta po visą Europą. Prisiminkime vien Prancūziją, kurioje aukščiausias valstybinės televizijos vadovas buvo paskirtas vyriausybės, arba Vengriją, Estiją ir Rumuniją, kurios ėmėsi griežtų teisinių priemonių žodžio laisvei apriboti ir kuriose dėl to informacija nebegali atlikti savo esminio demokratijos užtikrinimo, t. y. vyriausybės „kontrolieriaus“, vaidmens.

Dėl šios priežasties, manau, Komisijos pareiga prisiimti tvirtus, nuoseklius įsipareigojimus ginti žiniasklaidos ir informacijos laisvę vadovaujantis Pagrindinių teisių chartijos nuostatomis. Todėl klausiu Komisijos, kokių veiksmų ji ketina imtis, kad ES valstybėse narėse būtų skatinamas tikras žiniasklaidos pliuralizmas, be to, visų pirma norėčiau žinoti, kada Komisija ketina paskelbti komunikatą dėl žiniasklaidos pliuralizmo rodiklių, kurį buvo žadėta pateikti 2010 m. kartu su atitinkamu teisėkūros pasiūlymu.

Nenorėčiau manyti, kad, kaip romų išsiuntimo iš Prancūzijos atveju, Komisija susigundytų visai atsisakyti ginti laisvę ir demokratiją Europoje, siekdama nuslėpti valstybių narių vyriausybių, kurios vis labiau suinteresuotos, kad apie jų įvykdytus įstatymo pažeidimus nesužinotų žiniasklaida ir visuomenė, „darbelius“.

Tikiuosi, kad jums, taip pat Komisijos narei V. Reding, pavyks nuraminti mane šiuo klausimu.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, šie rūmai reguliariai aptaria klausimą dėl spaudos laisvės Europoje ir už jos ribų. Mes prisimename 2009 m. rudenį vykusias karštas diskusijas dėl spaudos laisvės padėties Italijoje ir kitose šalyse. Ar buvo teisėta mums, europiečiams, rodyti pirštu į Italiją ir premjerą S. Berlusconi, ar tai buvo šalies vidaus klausimas, į kurį likusi Europos dalis neturėjo kištis? Liepos mėnesį savo ataskaitą paskelbė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė žiniasklaidos laisvės klausimais. Ji išdrįso parodyti pirštu. ESBO „apsižvalgė“ po Europą ir atkreipė mūsų dėmesį į toliau išvardytas šalis. Dėl internetinio dienoraščio autoriaus Sokrato Gioliaso nužudymo Graikijoje, dėl žurnalisto Grigorijaus Nemcovo nužudymo Latvijoje, dėl naujo Vengrijos žiniasklaidos įstatymo, kuriuo kėsinamasi į visuomeninių TV kanalų autonomiją ir mažinamas žiniasklaidos prieinamumas, taip pat dėl prezidento N. Sarkozy prezidentinės valstybinių kanalų kontrolės Prancūzijoje. Ką tik kažkas buvo pasakyta apie Rumuniją. Ir galiausiai, be abejo, reikia paminėti naujausius įvykius Italijoje, kurioje įstatymu draudžiama tyrimą atliekantiems žurnalistams atskleisti savo pačių slapta darytų įrašų turinį.

Turkija, Serbija, Albanija ir Bosnija ir Hercegovina, t. y. šalys, ketinančios ateityje įstoti į Europos Sąjungą, taip pat sulaukė teisingos ESBO kritikos. Vis dėlto narystė Europos Sąjungoje išlieka šioms šalims didele paskata. Spaudos laisvė – vienas iš mūsų apibrėžtų Kopenhagos kriterijų, todėl stojančiųjų šalių atveju taikoma lyginamoji analizė. Vis dėlto labai liūdna matyti, kad Europos Vadovų Taryba nemano, jog šie lyginamieji standartai galioja ir jai pačiai. Jei būtų Žaliųjų / Europos laisvojo aljanso frakcijos valia, Italijai tikrai būtų atimta balso teisė Taryboje tol, kol joje tęstųsi žurnalistų represijos ir kol viskas ir toliau liktų vieno verslininko ir ministro pirmininko rankose.

Dar kartą dėl žiniasklaidos sutelkimo. Tai, kad komercinės ir visuomeninės žiniasklaidos priemonės Italijoje yra vienose rankose, gerai žinoma. Vis dėlto nepamirškime, kad yra ir Axel Springer, Bertelsmann, Rupert Murdoch, o Nyderlanduose ir Belgijoje – Christian van Thillo, kuriam priklauso labai daug laikraščių. Laisva spauda – labai svarbus mūsų demokratijos veiksnys. Taigi Europos Komisija turėtų pateikti mums pasiūlymą dėl kovos su žiniasklaidos sutelkimu, būtent todėl, kad turime rimtai atsižvelgti į ESBO nuomonę.

  Zbigniew Ziobro, ECR frakcijos vardu. – (PL) Ponia pirmininke, negali būti laisvos ir demokratinės visuomenės be laisvos ir pliuralistinės žiniasklaidos, kuri užtikrintų, kad žmonėms būtų pateikta patikima informacija, taip pat įvairios nuomonės ir požiūriai. Žiniasklaida demokratijai yra tas pat, kas kraujas kūnui. Manau, ši iš medicinos srities paimta metafora šiuo atveju labai tinkama. Jei kraujotakos sistema sutrinka arba kokiu nors būdu pažeidžiama, kūnas neišvengiamai nusilpsta ir ima sirgti. Tai niekuo nesiskiria nuo pliuralizmo svarbos informavimo priemonėms ir demokratijai. Jei sutrinka patikimos informacijos srautas arba jis kokiu nors būdu pažeidžiamas, ima rastis demokratijos problemų. Atrodytų, tai aišku, bet galbūt, nors taip ir atrodo, tai nėra akivaizdu, nes mes neskiriame tiek dėmesio šiai problemai, kiek reikėtų (tai, be abejo, pasakytina ir apie valstybes nares).

Atėjo tinkamas metas tam, kad Europos Sąjungos institucijos pradėtų skirti daug daugiau laiko šiai svarbiausiai problemai; dar kartą pabrėžiu, kad ponia N. Kroes pasakė: „tai – pagrindinė problema“. Turėtume savęs paklausti, ar pakanka to, ką darome, ar pakanka to, ką daro ES institucijos, kad būtų užtikrinta, jog didžioji dalis žiniasklaidos nebūtų sutelkta tik kelių savininkų rankose. Taip pat svarbu, kad nė vienas atskiras asmuo negalėtų kontroliuoti įvairių skirtingose srityse veikiančių žiniasklaidos priemonių, pvz., televizijos, laikraščių, interneto ir radijo. Manau, kad Europos Sąjunga turėtų nuveikti daug daugiau ir įvesti taisykles, kurios užtikrintų, kad su telkimo tendencijomis būtų kovojama visose žiniasklaidos rinkos srityse, o ne tik televizijoje. Reikėtų pabrėžti, kad žodžio laisvė komercinėje žiniasklaidoje dažnai nustatoma remiantis jų savininkų ir reklamos užsakovų interesais. Ir toliau kyla pavojus, kad žiniasklaidos savininkai, prijaučiantys tam tikrų politinių grupių veiklai, gali skleisti šios grupės požiūrį.

Lenkijos problema yra ta, kad joje egzistuoja uždara žiniasklaidos sistema, kaip ją vadina kai kurie komentatoriai. Visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės kalba tą patį. Žurnalistai, kurie nukrypsta nuo šios pagrindinės tendencijos ir pateikia skirtingų požiūrių, imami kritikuoti spaudoje, o kartais, siekiant juos diskredituoti, prieš juos pradedamos purvo ir kompromitavimo kampanijos. Dėl to teikiant informaciją ir reiškiant nuomones susiduriama su rimtomis problemomis ir didele pusiausvyros stoka, o juk informacijos teikimas – demokratinės visuomenės pagrindas. Galiu paminėti tokius žurnalistus kaip Tomasz Sakiewicz, Jan Pospieszalski, Ewa Stankiewicz ir Janina Jankowska, nes galima sakyti, kad šiuo metu jie Lenkijoje persekiojami, net jei persekiojimas – stiprus žodis. Šie žmonės turi puikią kovotojų už laisvą ir nepriklausomą Lenkiją, laisvą ir demokratinę visuomenę bei laisvas ir demokratines žiniasklaidos priemones reputaciją. Taigi į tai turime atkreipti dėmesį ir Europoje ir padaryti viską, kas įmanoma, kad užtikrintume tikrą pliuralizmą žiniasklaidos rinkoje.

  Takis Hadjigeorgiou, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Ponia pirmininke, esu žurnalistikos srities atstovas, todėl manau, kad man labai gerai žinomas žodžio laisvės problemos mastas šiandieninėje Europoje. Manau, kad žodžio laisvė yra, bet ji priklauso žiniasklaidos priemonių savininkams, ji priklauso radijo ir televizijos stočių savininkams. Ji taip pat tam tikru laipsniu priklauso ir tiems, kurie turi užtikrintas pajamas arba užtikrintą darbo vietą. O štai tūkstančiams, o gal milijonams žmonių, žodžio laisvė neprieinama.

Norėčiau pasakyti Komisijai, kad yra būdų padidinti žurnalistikos galią. Ar žurnalistas išsaugos darbą, jei jis nesutiks savo pranešime su savininku? Ar jis gali pasiremti savo šaltiniu ir siekti pasinaudoti savo teise į žodžio laisvę, neatsižvelgdamas į tai, kad jo teiginiai prieštarauja savininko nuomonei? Ar galime mes, kaip Europos Sąjunga, sukurti tokią agentūrą, į kurią žurnalistas galėtų kreiptis, žinodamas, kad jis kitą dieną vis dar turės darbą? Akivaizdu, kad žodžio laisvė turėtų priklausyti ne nuo žurnalisto „drąsos“, nes tokių drąsių žurnalistų yra ir tai labai gerai. Jie – kovotojai. Vis dėlto turime siekti užtikrinti, jog visi žurnalistai galėtų naudotis šia laisve.

Norėčiau užbaigti kalbą pastaba apie internetą, kuris yra kitas kraštutinumas. Čia žodžio laisvė dažnai siejasi su neatsakingumu. Kaip mes galime kontroliuoti, kas ką sako, kas ką įžeidinėja internete, be tam tikros rūšies interneto „laisvės“ kontrolės?

  Jaroslav Paška, EFD frakcijos vardu. – (SK) Įžangoje norėčiau paminėti, kad šiandienos pasaulyje jau nebegalime žodžio laisvės labai glaudžiai sieti su spaudos ar žiniasklaidos laisve. Žiniasklaidos laisvė – tai labiau pagarba teisėms savininkų, kurie nustato jiems priklausančių žiniasklaidos priemonių turinį bei pobūdį ir atsižvelgdami į tai skiria darbuotojus, pradedant vyriausiuoju redaktoriumi ir baigiant grafikos dizaineriu. Jie skleidžia turinį, kuris, jų manymu, bus įdomus skaitytojui, ir kuria jį savo nuožiūra. Taigi daugeliu atvejų šiandienos žiniasklaida vis labiau panaši į interesų grupę, kuri sąmoningai ir tyčia bando formuoti visuomenės nuomonę.

Be abejo, negalime tikėtis, kad vadinamoji laisva žiniasklaida savaime patenkins piliečio, kuris yra jos produkcijos gavėjas, nesvarbu, ar tai skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas, teisę gauti objektyvią informaciją. Todėl, kai kalbame apie nuoseklų saviraiškos laisvės principo taikymą ir galimybę nevaržomai skelbti idėjas, dar svarbiau siekti plėsti laisvę perduoti nepakeistą, kiek tai įmanoma, informaciją, nes tai padėtų sutrukdyti laisvo verslo pagrindais veikiančiai žiniasklaidai apgalvotai rūšiuoti ir keisti informaciją.

Mano nuomone, nebeturėtume būti pernelyg susirūpinę dabartinių valdžios institucijų piktnaudžiavimu žiniasklaida šiandienos Europos Sąjungoje. Mano nuomone, didesnis pavojus kyla dėl galimo pačios žiniasklaidos piktnaudžiavimo informacija, dėl žiniasklaidos priemonių sutelkimo galingų interesų grupių rankose ir šių grupių siekio pasinaudojant žiniasklaida manipuliuoti visuomenės nuomone. Aš neturiu daug iliuzijų dėl žurnalistų laisvės. Yra toks posakis, kurį galima pritaikyti daugumai iš jų: kieno vežime sėdi, to ir giesmelę giedi.

  Daniël van der Stoep (NI). – (NL) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, žodžio laisvė Europoje ir Nyderlanduose patiria didelį spaudimą. Spaudžiant daugiakultūriam elitui persekiojami žmonės, kurie visiškai teisingai atkreipia dėmesį į grėsmę, kurią kelia religijos ir ideologijos. Religijos ir ideologijos kritika – visada teisėtas dalykas. Žmonių pasirinkimas kažkuo tikėti paremtas jų laisva valia ir neturi kelti nepatogumų kitiems. Žmonės negimsta religingi ar ideologiškai sąmoningi, jie tai priima kaip savo tiesą. Vis dėlto tai yra jų pačių tiesos; jie turėtų pasilaikyti jas sau ir nekelti tuo nepatogumų kitiems. Kaip tik tada, kai tiesa pretenduoja tapti universalia tiesa ir, dar daugiau, siekiama iš dalies pakeisti konstitucinę teisę, baudžiamąją teisę, civilinę teisę ir t. t., ji tampa labai pavojinga.

Asmens ideologijos ar tikėjimo kritika neturi būti dingstis bet kokiam persekiojimui. Asmens sprendimai ir patirtis negali būti aukščiau įstatymo. Kiekvienas žmogus turi teisę įžeisti arba įskaudinti. Ne visada malonu būti tuo, kurį įžeidžia, vis dėlto tai žodžio laisvės pagrindas, nes švelniems žodžiams ir pagyroms apsauga nereikalinga. Juk įžeidimas arba įskaudinimas – galimi ir teisėti dalykai. Tiesa kartais būna skaudi.

Galų gale žodžio laisvės siekis kilo siekiant apsaugoti piliečius nuo jų priespaudos ištroškusių tironiškų valdovų. Šios laisvės paskirtis yra kritikuoti ir koreguoti valdančiųjų jėgų nutarimus. Ji sudaro galimybę paprastiems piliečiams pareikšti savo nuomonę socialiniam elitui, kuris siekia primesti jiems savo konkrečius standartus ir vertybes.

Nyderlanduose politikai, karikatūristai ir straipsnių autoriai yra suimami, apklausiami arba apkaltinami būtent todėl, kad jie naudojasi šia teise – teise pareikšti savo nuomonę. Žinomiausias pavyzdys – absurdiška politinė byla prieš mano partijos lyderį Geertą Wildersą. Jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes mes, Olandijos laisvės partija (PVV), teisingai atkreipiame dėmesį į tai, kad politinė islamo ideologija yra pavojinga. Islamas labiau nei bet kuris kitas judėjimas ar ideologija atsakingas už žodžio laisvės praradimą mūsų laikais. Jis grasina ir baugina kiekvieną, kas reiškia kritiką dėl jo socialiai žalingo pobūdžio.

Kova dėl žodžio laisvės dar toli gražu nebaigta. Keletas tironiškų valdovų vis dar yra laisvėje Europoje. PVV pageidautų, kad Europoje būtų įvestas tam tikros rūšies „pirmasis pakeitimas“. Kokia yra Komisijos nuomonė apie tai? Norėčiau išgirsti Komisijos narės N. Kroes atsakymą.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Manau, kad saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos apsauga Europos Sąjungos šalyse toli gražu netobula, ir jei mes pažvelgtume kiekvienas į savo šalį, be abejo, rastume pagrindą protestui. Tai nieko blogo. Vis dėlto teigti, kad Europos Sąjungos šalyse yra šiurkščių žodžio laisvės pažeidimų, kaip daroma šioje diskusijoje, mano nuomone, yra šiek tiek per daug. Norėčiau priminti praėjusių metų spalio mėn. parlamentinę diskusiją dėl rezoliucijos, kuriai šis Parlamentas nepritarė. Rezoliucijos tikslas šiuo konkrečiu atveju buvo pasmerkti Italijos vyriausybę. Mano nuomone, signalas, kurį pasiuntė šie rūmai atmesdami rezoliuciją, buvo aiškus: vienintelė vieta šioms diskusijoms – nacionaliniai parlamentai, todėl jos neturėtų būti rengiamos Europos Parlamente. Tai paprasta. Tai buvo signalas, kurį pasiuntė šie rūmai praėjusių metų spalio mėn., todėl, manau, kad kišimasis į reikalus, kurie nepatenka į mūsų kompetenciją, mažins, o ne didins mūsų piliečių ir rinkėjų pagarbą mums. Todėl aš labai vertinu tai, kad Komisija šiandien aiškiai pareiškė neturinti jokių abejonių dėl to, kad nėra jokių įrodymų apie kokį nors saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos laisvės pažeidimą kurioje nors Europos Sąjungos šalyje, ir manau, jog to turėtų pakakti šiai diskusijai užbaigti.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Labai ačiū, ponia pirmininke. Ponai nariai, įsivaizduokite, kad šio Parlamento rinkimų sistema leidžia priimti sprendimus ne dviejų trečdalių, o paprasta balsų dauguma. Tuomet didžiausia frakcija, t. y. frakcijos vadovas, iškelia Europos Parlamento pirmininko kandidatūrą, o frakcija savo ruožtu ją patvirtina, remdamasi savo patogia dauguma. Tada frakcijos vadovas iškelia ir paskui išrenka Europos Komisijos narius, Komisijos pirmininką, Audito Rūmų pirmininką bei narius ir Europos Teisingumo Teismo pirmininką. Bendrijos administracija pakeičia savo vadovus be jokio pagrindimo. Frakcijos vadovas įgyvendina sprendimus, dėl kurių mažesnėms partijoms neįmanoma laimėti rinkimų ar net kandidatuoti. Ir tada frakcijos vadovas, skelbdamas revoliucinius pokyčius, skiria lojalų kadrinį darbuotoją vadovauti Europos Parlamento spaudos tarnybai, o šis lojalus kadrinis darbuotojas užtikrina, kad būtų pasirinkti patikimi asmenys, atsakingi už atskiras žiniasklaidos sritis. Dėl to visuomenė girdės tik palankias, teigiamas naujienas apie frakcijos ir jos vadovo veiklą.

To, be abejo, negali atsitikti šiame Parlamente. Europos demokratija remiasi kontrolės ir atsvarų sistema, taip pat žiniasklaida kaip „sarginiu šunimi“. Net ir surinkus dviejų trečdalių Parlamento balsų daugumą nebūtų galima pateisinti šios sistemos panaikinimo arba spaudos ir saviraiškos laisvių apribojimo. Vis dėlto kaip tik tai jau tris mėnesius vyksta dabartinėje Vengrijoje. Kadangi demokratinės kontrolės atsvarų sistema Vengrijoje praktiškai išnyko, „sarginis šuo“ buvo apnuodytas, o nuodai jau pradeda veikti, bet kokių atsiliepimų galima gauti tik iš Europos Sąjungos institucijų. Kaip tik to mes ir tikimės. ESBO atstovė žiniasklaidos laisvės klausimais jau pareiškė savo gilų susirūpinimą.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, dėkoju jums už jūsų įvadinį žodį. Žinau apie jūsų asmeninį įsipareigojimą siekti laisvės ir demokratijos, todėl esu tikra, kad mūsų spaudos laisvė yra gerose rankose.

Nors jūs teigiate, kad Europos Komisija neturi bendrosios kompetencijos ginti spaudos laisvę, vis dėlto pasakyčiau, jog tai gana siauras jūsų įgaliojimų išaiškinimas, nes visų pirma, demokratijos ir laisvės bei pilietinių laisvių apsaugos principai įtvirtinti Sutartimis, o jūs, Komisija, esate Sutarčių sergėtoja.

Antra, jei mes, kaip Europos Sąjunga, reikalaujame, kad šalys kandidatės įgyvendintų tam tikrus standartus, tai galėtume daryti prielaidą, kad Komisija ir Europos Sąjungoje užtikrins šių standartų apsaugą.

Kitas dalykas yra tai, kad vis labiau didėja žiniasklaidos nuosavybės tarpvalstybinis pobūdis, todėl galėtume net įsivaizduoti, kad yra ne ES bendrovių, kurioms priklauso Europos žiniasklaida. Jeigu, pvz., savininkai iš Rusijos ar Kinijos ims kištis į Europos žiniasklaidos reikalus, ar ir tuomet jūs vis dar sakysite, kad tai ne mūsų reikalas? Aš taip nemanau.

Antras rūpimas klausimas yra tai, ar mes turėtume įvardyti ir sugėdinti, ar turėtume baksnoti pirštu į atskiras valstybes nares. Taip, manau, kad turėtume. Tai gali būti nemalonu ir man tikrai nepatiktų, jei mano valstybė narė būtų kritikuojama, bet jeigu nebeturime savikritikos, kaip kitaip galime apsaugoti pagrindines teises? Norėčiau priminti S. Busuttilui, mano gerbiamam kolegai, kad šis Parlamentas per ankstesnę kadenciją priėmė rezoliuciją dėl S. Berlusconi vyriausybės ir žiniasklaidos laisvės, kuri buvo gerokai griežtesnė už atmestą pernai. Taigi mes turime precedentą.

Šie rūmai ne kartą ragino parengti teisės aktus – specialius teisės aktus – suteikiančius Europos Komisijai priemonių įsikišti ir apginti laisvę visoje Europos Sąjungoje.

  Marek Józef Gróbarczyk (ECR). – (PL) Džiaugiuosi, kad šiandien diskutuojama saviraiškos laisvės tema, nes šių metų birželį aš kartu su kitais Europos Parlamento nariais sudarėme šiuo klausimu besidominčią svarstymų grupę. Žurnalistai, kuriuos pasikvietėme į Strasbūrą, kalbėjo apie atskirties formas, naudojamas prieš žiniasklaidos atstovus. Šio susitikimo dalyviai nurodė mums, kaip žodžio laisvė yra ribojama didžiulėmis baudomis, kurias skiria teismai, jei primenami „nepatogūs“ istoriniai faktai arba ginamos tradicinės vertybės, taip pat užkertant kelią filmų apie nemalonius dalykus, pvz., Smolensko oro katastrofos priežastis, platinimui ir tam tikru būdu priekabiaujant, t. y. nuolat tikrinant katalikų transliuotojus, kurie nereiškia simpatijų valdančiosioms jėgoms. Vis dėlto norėčiau paminėti labai įspūdingą tiriamosios žurnalistikos atstovo bauginimo atvejį Lenkijoje. Jis palūžo, kai jam buvo iškelti melagingi kaltinimai. Iš nevilties jis bandė pasitraukti iš gyvenimo. Atsisveikinimo laiške savo vaikams jis rašė, kad jie neturėtų tikėti apie jį rašomais šmeižikiškais dalykais. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kuriuos mes užregistravome birželio posėdyje. Kitas svarstymų grupės dėl saviraiškos laisvės apsaugos posėdis įvyks rugsėjo 22 d. per plenarinę sesiją Strasbūre.

  Rui Tavares (GUE/NGL). – (PT) Ponios ir ponai, ponia Komisijos nare, saviraiškos ir spaudos laisvės nėra medalis, kuris buvo laimėtas prieš daugelį metų ir kurį galima pakabinti į vitriną. Šios laisvės – dalykai, dėl kurių turi būti kovojama ir nugalima kiekvieną dieną, o mes Europoje dažnai apie tai pamirštame.

Spaudos laisvei Europoje šiuo metu yra iškilusi grėsmė dėl krizės, žiniasklaidos koncentracijos ir kai kurių politinių lyderių oportunizmo. Italijoje bet kuriam žurnalistui, kuris paskelbia slapta darytus įrašus, gali būti skirta bauda, siekianti iki 10 000 EUR. Ponas S. Berlusconi, kuris kontroliuoja penkis iš šešių televizijos kanalų, siekia, kad būtų priimtas įstatymas, įpareigojantis interneto svetainių kūrėjus prašyti vyriausybės leidimo skelbti jose garso ar vaizdo pranešimus, t. y. jo kontrolė apimtų ir naująsias žiniasklaidos priemones. Vengrijoje bandoma įsteigti žiniasklaidos instituciją, kurią kontroliuotų ministras pirmininkas. Rumunijos aukščiausioji valstybės gynimo taryba (t. y. kariškiai) reikalauja, kad šalies parlamentas atkreiptų dėmesį į tam tikrus reiškinius, pvz., žiniasklaidos organizuojamas šmeižikiškas kampanijas ir pan.

Kita vertus, tai ne tik valstybių problema. Tai taip pat ir bendrovių problema. Didėja žiniasklaidos koncentracija, taip pat didėja žiniasklaidos priemonių valdytojų ir savininkų kišimasis į redaktorių darbą. Ponia Komisijos nare, minėjote, kad valstybės narės puoselėja konstitucines tradicijas, kurios užtikrina pagrindinių teisių apsaugą. Vis dėlto mes Europoje taip pat kuriame savo pačių konstitucines tradicijas, todėl turime (dėl priežasčių, kurias, tiesą sakant, jau minėjo ponia S. in 't Veld) išplėsti žiniasklaidos laisvės apsaugą ir ginti jas ir Europos lygmeniu.

Turiu keletą pasiūlymų. Privalome sukurti paramos nepriklausomiems žurnalistams ir laisvai samdomiems vertėjams priemones. Šiuo metu nuskurdinti žurnalistai yra beginkliai prieš valstybės arba bendrovių spaudimą. Privalome išplėsti prieš koncentraciją nukreiptų teisės aktų taikymo sritį. Turbūt taip pat turėtume įsteigti paramos spaudai fondą, kuris užtikrintų jos nepriklausomumą ir kokybę šiuo pereinamuoju etapu, kol bus sukurtas naujas, internetinis verslo modelis.

  John Bufton (EFD). – Ponia pirmininke, mūsų problemų, susijusių su spaudos laisve, pagrindas – finansai. Jei jaučiama, kad spauda kontroliuojama, tai dažnai sietina su žiniasklaidos savininkais ir tais, kurie skiria jai lėšų. Skaitmeniniame amžiuje matėme, kaip sparčiai mažėja pelnai ir kaip daugelis įmonių pateko į neramumų finansų rinkose sūkurį, tačiau kyla klausimas, kaip gali kokia nors politinė institucija finansuoti pramonės šaką, neperžengdama nešališkumo ribos?

Iš paviešinto naujosios Komisijos narės ryšių reikalams Viviane Reding laiško pirmininkui J. M. Barroso paaiškėjo, kad, siekdamas sustiprinti savo įvaizdį, pirmininkas 24 valandas per parą savo žinioje turės fotografą ir televizijos prodiuserį. Dar daugiau. Bus mokama Komisijos pirmininką į užsienio keliones lydintiems žurnalistams. Bus netgi pasamdyti aštuoni darbuotojai, kurie ieškos kritinių pastabų interneto tinklaraščiuose ir panaikins visas rastas nepalankias nuomones.

2009 m. žurnalistams skirtiems renginiams ir mokymui buvo išleista daugiau nei 8 mln. EUR. Iš jų 350 000 EUR buvo skirta priverstiniam Airijos žurnalistų mokymui referendumo metu, rengiant vadinamuosius Lisabonos sutarties seminarus. 700 000 EUR buvo išleista žurnalistikos konkursams ir bent 7 000 EUR pusiau oficialiems priėmimams.

Akivaizdu, kad riba tarp informacijos teikimo pramonės finansavimo ir jos papirkinėjimo yra labai menka. Visiškai nepriimtina būtų Komisijai pradėti puolimą prieš valstybei nuosavybės teise priklausančius leidinius, kai ji pati meta mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad žiniasklaida numegztų mums visiems melo voratinklį.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, norėčiu paaiškinti savo požiūrį pasiremdamas keliais labai asmeniškais pavyzdžiais. Su žiniasklaida buvau susijęs dvejopai: pirma, kaip profesionalus žurnalistas, žurnalo „Der Spiegel“ užsienio korespondentas, ir, antra, kaip nepriklausomas Europos Parlamento narys. Atlikdamas šias funkcijas, susidūriau su dviem visiškai skirtingais pasauliais: vienu, kuris, žvelgiant iš išorės, yra gana nepriklausomas, ir kitu, dalyvaudamas politikoje, kuris kelia didelę nuostabą.

Galiu jums įrodyti, kad Vokietijoje ir Austrijoje visuomeninės žiniasklaidos teikiami politiniai pranešimai daugiausia kontroliuojami vos keleto žmonių. Dėl tų pačių teiginių, kuriuos pirma man buvo leidžiama remti, buvau paprašytas palikti „Austrian Broadcasting Corporation“ (ORF), nes buvo daromas politinis spaudimas, pvz., Reinholdui Beckmannui arba Elmarui Oberhauseriui. Dėl žodžio laisvės, susiduriame su daug didesne problema, nei daugelis mūsų įsivaizduoja. Norėčiau jūsų paprašyti taip pat atsižvelgti į tariamai nepriklausomas visuomenės informavimo priemones, kuriose, kai kalbama apie politinius klausimus, labai vienpusiškai viešpatauja dvi pagrindinės partijos.

  Marco Scurria (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, labai vertinu Komisijos narės požiūrį į šią diskusiją, nes ji konstatavo, kad iš esmės Europoje nėra realių pažeidimų, ir taip pat todėl, kad ji patikino mus dėl Komisijos kaip Sutarčių sergėtojos Europoje vaidmens, taigi ir dėl spaudos laisvės bei saviraiškos laisvės.

Vis dėlto tam tikri pavojai išliko. Komisijos narė pažymėjo, kad beveik pusei Europos Sąjungai priklausančių valstybių taikomos pažeidimo procedūros siekiant išsiaiškinti, ar jose tikrai garantuojama spaudos laisvė ir žodžio laisvė. Ji taip pat pabrėžė, kad šiose srityse turi būti įgyvendintos prevencinės priemonės, tačiau pažymėjo, kad ši problema nėra būdinga vienai valstybei ar atskiroms valstybėms. Aišku, tai ne Italijos problema – Parlamentas pareiškė savo nuomonę šiuo klausimu prieš keletą mėnesių per demokratinį balsavimą – ir ne su politine partija susijusi problema, nes ką tik išgirdome, kad Vokietijoje Socialistų partija kontroliuoja tam tikras žiniasklaidos priemones.

Problema, kurią turime pripažinti šioje salėje, yra bendresnio pobūdžio. Rytoj balsuosime dėl pranešimo „Žurnalistika ir naujos žiniasklaidos priemonės. Viešosios erdvės kūrimas Europoje“. Šiame pranešime pateiktos tam tikros gairės, dėl kurių Parlamentas siekia pareikšti savo nuomonę.

Turime tartis dėl to, kokiu būdu derinti tiesą ir laisvę naujosiose žiniasklaidos, taip pat ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, nes jeigu rašant arba reiškiantis žiniasklaidos priemonėse naudojamasi teise viską pranešti, taip pat turi būti ir pareiga sakyti tiesą. Be to, privalome susitarti, kokiu būdu derinti informavimą su piliečių – visų piliečių – teise į privatumą.

Tai klausimai, kuriuos turime spręsti ir kuriais Parlamentas turi apsiriboti, o ne užsiimti ideologiniais klausimais ar tam tikromis problemomis dėl dalykų, kurių nėra jokioje Europos šalyje.

  Victor Boştinaru (S&D). – (RO) Ketinu kalbėti rumuniškai, nes tikiuosi, kad tokiu būdu mano žinia kuo aiškiau pasieks Bukareštą, tiek šalies prezidentą, tiek ir dešiniųjų vyriausybę.

Esu nepaprastai sukrėstas, kad po šį rytą Europos Komisijos pirmininko José Manuel Durão Barroso padaryto pareiškimo dėl Europos Sąjungos ir mūsų Europos projektų padėties dabar svarstome žiniasklaidos padėtį Europos Sąjungoje ir ypač kelete šalių: Bulgarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Italijoje. Pripažįstama, kad Italijoje yra neatitikimas tarp Ministrų Tarybos pirmininko ir jo, kaip žiniasklaidos imperijos, kuri Italijoje turi monopolį šioje srityje, savininko padėties.

Ponia Komisijos nare, esate Sutarčių sergėtoja, todėl pacituosiu jums šią ištrauką iš dokumento. Joje sakoma: „Tyčinės spaudos kampanijos, kuriomis siekiama diskredituoti valstybės institucijas skleidžiant neteisingą informaciją apie jų veiklą, kelia grėsmę Rumunijos valstybei“.

Ši ištrauka yra ne kokios nors hitlerinės ar stalinizmo politikos dalis. Jis yra iš teksto, kuris, jei jį patvirtins Rumunijos parlamentas, taps įstatymu ir kuris buvo parengtas pavadinimu „Rumunijos nacionalinė saugumo strategija“ prezidento Traiano Băsescu nurodymu. Didžiausią dėmesį atkreipiu į 6 straipsnio 2 dalies 10 punktą „Grėsmės“.

Šiame dokumente, kuriame kalbama apie iššūkius nacionaliniam saugumui, faktiškai laikomasi nuomonės, kad spaudos laisvė ir nuomonės laisvė, kurios yra pagrindinės teisės visose ES valstybėse narėse, iš tikrųjų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šio straipsnio formuluotė palieka erdvės spekuliacijoms ir piktnaudžiavimui bei kenkia šios veiklos geram vardui.

Galiausiai, norėčiau jus, ponia Komisijos nare, informuoti, kad Europos Parlamentui jau pateiktos dvi peticijos, taip pat peticiją pateikė ir didžiausia Rumunijos žurnalistų profesinė sąjunga „MediaSind“. Jūs, kaip ir aš, žinote, kad 1978 m. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas, priimtas R. Handyside byloje, yra įtrauktas į Pagrindinių teisių chartiją, kuri faktiškai yra ES sutarčių dalis.

  Renate Weber (ALDE). – (RO) Režimai, kurie nepaiso demokratijos normų, visada saviraiškos laisvę ir spaudą laiko didesniu priešu už politinę opoziciją ir bet kokiu būdu bando ją nutildyti.

Pastaruoju metu Europoje pastebimos tendencijos kelia nerimą. Mano pačios šalyje, Rumunijoje, spauda laikoma nebe „sarginiu šunimi“, stebinčiu vyriausybės ir visuomenės veiksmus, o grėsme. Prezidentas ir vyriausybė, kurie nepakenčia kritiškos nuomonės, nusprendė, kad spauda ir kampanijos, dėl kurių valstybės institucijos galėtų prarasti pasitikėjimą, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Taigi jeigu keli žurnalistai atskleistų, kad, pvz., Sporto departamentas arba turizmo ministras piktnaudžiavo valstybės lėšomis neatsakingai arba net nusikalstamai jas eikvodami, tai galėtų pakenkti ministerijos patikimumui ir, žvelgiant plačiau, vyriausybės ir šalies nacionaliniam saugumui.

Spauda, siekdama išvengti bet kokių kaltinimų, turėtų niekada daugiau nekritikuoti valdžios institucijų ir tylėti. Ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija vis dar ką nors reiškia? Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos vis dar ką nors reiškia? Žinoma, jos vis dar svarbios, ir atėjo laikas nutraukti tokią spaudos bauginimo praktiką. Išties Europos Komisija, kaip tikroji teisių ir principų, kuriais grindžiama Europos Sąjunga, sergėtoja, turi imtis veiksmų.

  Jacek Olgierd Kurski (ECR). – (PL) Norėčiau pakalbėti apie žiniasklaidos koncernų daromo spaudimo saviraiškos laisvei problemą. Prieš mėnesį galingo žiniasklaidos koncerno prieš vieną politiką dėl jo skelbiamų pažiūrų sukurstyta byla baigėsi pirmosiomis politiko turto varžytynėmis laisvoje Lenkijoje, o galbūt ir Europos Sąjungoje. Tas politikas esu aš pats, Jacekas Kurskis, Europos Parlamento narys. Dėl pareiškimo, kuris nepatiko koncernui „Agora“, teismo anstolis pardavė iš varžytinių mano turto už 24 000 EUR sumą, kuri atitiko mano, kaip Lenkijos Europos Parlamento nario, metines pajamas prieš ketverius metus. Apskritai laikoma, kad mano pareiškimas neperžengė plačiąja prasme suprantamų politinės kritikos ir diskusijų ribų, ir vienintelis teisėjas turėtų būti visuomenės nuomonė, o ne teismas. Esu šioje byloje pateikęs apeliacinį skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre, tačiau „Agora“ koncernas jau yra iškėlęs bylas prieš daugybę Lenkijoje žinomų žmonių, kurie kritikavo „Agora“. Ypač skandalingus šiuos pilietinių teisių pažeidimus daro tai, kad „Agora“ koncernas iš bylinėjimosi šalies virto „superteismu“. Jis turi teisę spausdinti savo laikraštyje pranešimus, kurie, jam taip nusprendus, gali sužlugdyti kiekvieną. Turto konfiskavimas arba varžytynės yra įprastas reiškinys Baltarusijoje ir buvo taikomi Lenkijoje valdant komunistams. Manau, kad Komisija turėtų įtraukti tai į savo poziciją šiuo klausimu. Nenorime gyventi Europoje, kur turtas gali būti konfiskuotas už sakymą, ką galvojame.

  Vladimír Remek (GUE/NGL). – (CS) Pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad ši diskusija išvis vyksta. Kaip rodo padėtis daugelyje Europos Sąjungos šalių, saviraiškos laisvė ir spaudos laisvė jose paskelbtos, bet iš tikrųjų yra daug trūkumų. Taip yra todėl, kad valdžia linkusi demonstruoti šioje srityje savo įtaką.

Čekijoje galioja „nutildantis“ įstatymas, pagal kurį neleidžiama skelbti nemalonios politikams informacijos, o žurnalistams grasinama griežtomis bausmėmis, įskaitant laisvės atėmimą. Jokioje kitoje Europos šalyje nėra panašių tariamai demokratinių teisinių priemonių, net jei daugelyje jų pastebimos tokios pat tendencijos. Žodžio laisvę taip pat gerokai paveikė finansinė padėtis tų, kurie dirba žiniasklaidoje. Tas, kas turi pinigų, turi ir galią, vadinasi, ir įtaką žiniasklaidai. Nepasiturinčiųjų nuomonių dažnai sąmoningai nepaisoma. Nesu idealistas ir suprantu, kad viena diskusija padėties neištaisys, bet kuo dažniau grįšime prie šios temos, tuo labiau priartėsime prie tikros demokratijos.

  Mario Borghezio (EFD). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, ponia Komisijos nare, labai džiaugiuosi, kad jūs esate Sutarčių sergėtoja.

Iš tiesų Komisija ir pačios Komisijos paslaptis saugo taip gerai, kad mums, EP nariams, labai sunku gauti, pvz., daug ir, svarbiausia, išsamios informacijos apie tai, kas vyksta už uždarų durų jūsų posėdžiuose, nors Komisijos nariai nebuvo rinkti mūsų gyventojų ir todėl turėtų jausti didesnę pareigą vykdyti savo prievoles dėl informavimo ir skaidrumo.

Pavyzdžiui, aš vis dar laukiu atsakymo – ir ne ironiško atsakymo, kuris man buvo duotas – į savo klausimą, kad galėčiau išplatinti teisingą informaciją laikraščiams. Ar Komisijos pirmininkas J. M. Barroso yra arba buvo Bilderbergo klubo narys, ar ne? Ar jis dažnai ten lankėsi, ar ne? Man duotas atsakymas, kurį paskelbiau savo pranešime spaudai, kitaip tariant, buvo toks: „Pone M. Borghezio, šiek tiek keista, kad apie Bilderbergo grupę jums žinoma daugiau, nei mums, todėl norėčiau paprašyti daugiau informacijos šiuo klausimu.“

Pavyzdžiui, kokia informacija buvo pateikta tarptautinei spaudai dėl finansų krizės priežasčių? Buvo minima Lisabonos strategija; tai labai įdomu. Norėdamas nustatyti tikrus didelių finansinių grupių, kurioms priklauso pagrindiniai laikraščiai ir žiniasklaida, savininkus jautiesi lyg žiūrėtum į išrikiuotas kinietiškas dėžutes: jie galėtų būti įsikūrę mokesčių rojuose, kuriuos visi žinome.

Manau, būtų labai puiku, jeigu paremtumėte iniciatyvą, kuria būtų siekiama iš tikrųjų atskleisti, kas vyksta politikos, finansų ir ekonomikos užkulisiuose. Yra tikrai įdomių ir labai svarbių piliečiams, kurie turi teisę būti išsamiai informuojami, dalykų. Atkreipiu dėmesį ir norėčiau pabrėžti kairiųjų tylėjimą Bilderbergo klubo ir Trišalės komisijos klausimais.

  Nicole Sinclaire (NI). – Ponia pirmininke, stengsiuosi neviršyti skirto laiko. Džiaugiuosi, kad Komisija pripažįsta svarbų laisvos spaudos vaidmenį išsaugant demokratijos vientisumą. Vis dėlto pernelyg dažnai politinis elitas laikosi pozicijos, kad žodžiai reiškia tai, ką jo liepimu jie turi reikšti. Tai vienas tokių atvejų.

Šiandien šiame Parlamente M. Løkkegaardo pranešimo straipsnyje buvo paraginta pranešimams iš Briuselio sudaryti žurnalistų grupę, kuri ES naujienas praneštų daugiau pamokydama. Žurnalistai turi informuoti, o ne mokyti. Žurnalistai labiau nei kas kitas vertina savo nepriklausomumą. Jie negali būti laikomi laisvais, jei nėra nepriklausomi.

Komisija jau pernelyg kontroliuoja žiniasklaidą Briuselyje taikydama finansines paskatas ir prievartą. Apie „Europarl TV“ čia kalbėta, lyg ji turėtų kokią nors informacinę vertę: ji jos neturi. Jos turinys yra viso labo pranešimai spaudai su judančiais paveikslėliais. Todėl jos niekas nežiūri.

Kad ir kaip būtų keista, šiandien Parlamente buvo balsuojama dėl M. Løkkegaardo pranešimo, kuriame reikalaujama, kad ES studijos būtų įtrauktos į mokyklų mokymo programas. Bet kuris žurnalistas jums pasakytų, kad laisvoje ir nepriklausomoje žiniasklaidoje nėra vietos propagandai. NVO „Žurnalistai be sienų“ jau nustatė, kad Italijoje, Bulgarijoje ir Slovakijoje yra didelių problemų, susijusių su spaudos laisve. Prancūzija ir Ispanija taip pat neatitiko standartų, kurių laisvi piliečiai turėtų turėti teisę tikėtis. Jungtinėje Karalystėje jau turime spaudą, kuri gali būti laikoma laisva, net jei joje dažnai vartojamas žodis „tariamai“. Kaip šiandien pamatėme, ES, atrodo, žengia priešinga kryptimi.

  Monica Luisa Macovei (PPE). – (RO) Pritariu nuomonei tų, kurie remia saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę. Demokratijos be žodžio laisvės nėra. Taip pat noriu jums šiuo klausimu priminti šventą taisyklę, kuri yra spaudos pagrindas, vėlgi demokratinėje valstybėje: nuomonė yra laisvai reiškiama, o faktai – šventi.

Rumunijos atveju džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad nei įžeidinėjimai, nei šmeižtas nebelaikomi nusikaltimais nuo 2006 m., kai dešiniųjų vyriausybė pašalino juos iš Baudžiamojo kodekso. Tai reiškia, kad jokios baudžiamosios sankcijos netaikomos jokiam žurnalistui netgi nepalankiomis aplinkybėmis, kai klaidinga informacija skleidžiama turint blogų ketinimų. Iš tiesų manau, kad padėtis yra puiki, nes žurnalistai neturėtų gyventi bijodami baudžiamųjų sankcijų. Dabar Rumunijoje jiems keliamos tik civilinės bylos.

Žinoma, privačios spaudos struktūros visapusiškai naudojasi savo laisve kritikuoti ir abejoti esančiais valdžioje, nes esantys valdžioje visada kritikuojami. Ir tik tai yra normalu.

Rumunijoje taip pat dalis spaudos asociacijų priklauso politikams ir yra finansuojama politikų ir (arba) verslininkų. Kaip girdėjome šį vakarą, tai vyksta ir daugelyje kitų ES šalių.

Visų pirma, ši priklausomybė ir finansavimas turi būti skaidrūs. Be to, jei norime turėti laisvą spaudą, privalome užtikrinti, kad būtų garantuota tokioms organizacijoms dirbančių žurnalistų redakcinė nepriklausomybė.

  Ivailo Kalfin (S&D). – (BG) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, žiniasklaidos laisvė yra neatskiriama žmogaus teisių sistemos dalis ir negali būti aptariama neatsižvelgiant į bendrą demokratijos turinį. Bulgarijoje, kaip ir visur kitur, žiniasklaida dirba patirdama didelį rinkos spaudimą. Smunka pardavimas, mažėja reklamos, o naujos žiniasklaidos priemonės vis labiau nutrina ribas tarp profesionaliosios žurnalistikos ir socialinės žiniasklaidos. Kitiems žurnalistams paprastai lieka vis mažiau galimybių užsiimti savo profesine veikla ir vykdyti ją įprastu būdu. Tradicinė žiniasklaida ir jos auditorija nyksta. Pvz., šiandien buvo paskelbta, kad sustabdoma vieno iš patikimų, gerų Bulgarijos laikraščių „Klasa“ leidyba.Tokiomis aplinkybėmis žiniasklaida tampa itin priklausoma ne nuo savo skaitytojų, bet nuo savo geradarių, t. y. verslo arba valdžios, kurie susiduria su pagunda išmainyti žiniasklaidos laisvę į savo patogumą žiniasklaidoje.

Deja, didelė dalis Bulgarijos leidėjų turi svarbių interesų ir kitose srityse. Taip sukuriamos spaudimo ir piktnaudžiavimo redakcine politika prielaidos siekiant nuolaidų bei gerų sąlygų iš vyriausybės. Savo ruožtu vyriausybė sistemingai rodo savo atsainų požiūrį į institucijų, įskaitant tų, kurios atsakingos už žiniasklaidos reguliavimą, nepriklausomumo principą. Padėtis tapo tokia, kai sąmoningai siekiama iš žiniasklaidos priemonių gauti atleidimą raštu, o paskui klausiama, ar joms buvo daromas spaudimas. Tai savaime jau yra tam tikras spaudimas.

Bulgarijos problemos nėra unikalios. Su jomis susiduriama ir kitose šalyse. Nemaučiau ant vieno kurpalio visos žiniasklaidos ir nė kiek nekritikuočiau gerų žurnalistų, kurie dažnai priversti dirbti be nuolatinės darbo sutarties arba apskritai siekia pakeisti profesiją. Problema yra struktūrinė. Ji iš esmės susijusi su dažnai taikoma vidine cenzūra. Be to, kartu turėtume paminėti ir žiniasklaidos priemonių, tiek skaitmeninių, tiek spausdintinių, platinimo srityje pastebimą koncentraciją .

Neseniai ankstesnioji Europos Komisijos komanda numatė priemones, skirtas žiniasklaidos pliuralizmui palaikyti ir stebėti. Mums itin reikia, kad tai vyktų dabar. Populizmas ir agresija yra labai viliojantys, bet jie niekada nepadėjo rasti tikrų sprendimų. Tikiuosi, kad Europos Komisija dabar imsis aktyvaus vaidmens ir pasiūlys sprendimą. Suprantu, kad pliuralizmas yra jautrus klausimas ir jis dažnai negali būti oficialiai išmatuotas, nors yra rodiklių tam yra. Nepaisant to, Europos Parlamento lūkesčiai ir kriterijai turi būti labai kilnūs, nes nepaprastai svarbu užtikrinti, išsaugoti ir plėtoti demokratiją Europoje.

  Luigi de Magistris (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, stiprinant Europoje teises esminis vaidmuo tenka informacijos laisvei, informacijos pliuralizmui ir informacijos nepriklausomumui.

Ar ponia Komisijos narė žino, kad vienoje Europos Sąjungos šalyje (kuri, beje, yra pagal Romos sutartį įsteigtos Europos Sąjungos narė steigėja) nėra pliuralistinės žiniasklaidos , nes ministras pirmininkas tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja viešąją ir privačiąją televiziją bei spausdintinę žiniasklaidą? Kokia demokratinė rinkiminė konkurencija gali būti šalyje, kurioje ministras pirmininkas – politinė partija – valdo žiniasklaidą? Kokia demokratija gali būti šalyje, kurioje po kelių dienų bus patvirtintas įstatymas, kuriuo draudžiama žurnalistams skelbti teismų naujienas? Pamirškite apie Votergeitą ir režimą remiančią spaudą! Mes čia kalbame apie liokajus!

Kokia demokratinė šalis nori kontroliuoti internetą? Kokia demokratinė šalis nušalina bet ką, kas nukrypsta nuo partijos linijos, ir neužtikrina žodžio laisvės bei teisės turėti kitokią nuomonę?

Mes kalbame ne apie Sudaną valdant J. B. Bokassai arba Rumuniją valdant N. Ceauşescu: kalbame apie Italiją valdant S. Berlusconi, kurioje, deja, sudarytos sąlygos vykti tokiems dalykams, iš dalies ir dėl to, kad Europos Komisijai nepakanka drąsos užimti nepriklausomą ir laisvą poziciją valstybių narių atžvilgiu.

  Marek Henryk Migalski (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, ponia N. Kroes, liūdna girdėti apie visus šiuos saviraiškos laisvės pažeidimus Europoje. Nežinau, ar tai suprantate, bet jūs taip pat priimate teisės aktą, varžantį šią laisvę. Į M. Løkkegaardo pranešimą, kuriam šioje salėje pritarė, kiek prisimenu, visos politinės frakcijos, ir tik mano frakcija buvo pagirtina išimtis, įtrauktos nuostabą keliančios nuostatos, apribojančios saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę. Siūlau jums perskaityti 14, 20, 23 ir 39 dalis, o ypač 8 ir 31 dalis. 8 dalyje sakoma, kad ES institucijos turi vykdyti viešosios žiniasklaidos stebėseną Europoje, o 31 dalyje teigiama, kad šios priemonės turi teikti informaciją apie jų darbą. Turėtume pelnyti žiniasklaidos ir žmonių dėmesį savo sunkiu darbu, o ne priversdami ką nors skleisti informaciją apie mūsų darbą. Žiniasklaida neprivalo teikti informacijos apie NATO arba JT ir lygiai taip pat ji neprivalo pasakoti apie Parlamento darbą.

  Ivo Belet (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, norėčiau pradėti pasakydamas, kad diskusija šiuose rūmuose dėl tokių pagrindinių vertybių kaip spaudos laisvė ir nuomonės laisvė išties reikalinga labiau nei kada nors anksčiau. Siūlau (ir tikiuosi, kad dėl to galėsime susitarti), jog ši diskusija vyktų remiantis objektyviais kriterijais ir objektyvia analize.

Ponia Komisijos nare, jūs pati pasiūlėte tokią objektyvius rodiklius numatančią priemonę – žiniasklaidos pliuralizmo observatoriją – kurią parengė Europos Komisija. Dabar Europos Komisijos tikslas, be kita, būtų šią priemonę įgyvendinti, ir mes iš tikrųjų tikimės, kad jūs tai padarysite.

Antroji priemonė yra Europos Vadovų Tarybos rekomendacijos. Šiose rekomendacijose išdėstomi spaudos laisvės, nepriklausomo visuomeninių transliuotojų valdymo ir stabilaus finansavimo standartai. Visos 27 Europos Sąjungos valstybės narės pritarė šiems standartams, todėl būtų tikslinga priminti valstybėms narėms, kad jos turi vykdyti savo įsipareigojimus šioje srityje.

Taip pat ir mes – Europos Parlamentas – privalome atkreipti į tai jų dėmesį. Padarysime tai netrukus, be kita ko, parengdami naują rezoliuciją, kurioje bus kalbama apie visuomeninių transliuotojų ateitį skaitmeniniame amžiuje ir kuri bus pateikta šiems rūmams kitą arba dar kitą mėnesį. Be to, ryžtingai prašysime, kad Komisija ir valstybės narės atliktų konkrečią jos analizę.

Galiausiai negalime taikstytis su tuo, kad kur nors Europoje spaudos laisvei kiltų grėsmė, taigi šiuose rūmuose reikalingas budrumas. Dėl to manau, kad būtų naudinga, jei Komisija ir Parlamentas atėjus laikui atitinkamai primintų tai valstybėms narėms.

  David-Maria Sassoli (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, jau antrą kartą per šią Parlamento kadenciją susirenkame šiuose rūmuose, kad aptartume žiniasklaidos laisvės problemą. Tai, ponia Komisijos nare, rodo, kad ši problema yra labai juntama ir itin svarbi Europos visuomenės akyse.

Norėčiau jums priminti, kad 2004 m. gegužės mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje Komisija raginama imtis veiksmų siekiant apsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą ir spaudos laisvę, bet visus šiuos metus Komisijos balsas nebuvo girdimas. Kaip žinote, ši problema dabar gilėja. Klausimai, susiję su Italija, Rumunija ir Vengrija, yra skirtingi, bet jų kilmė ta pati.

Kaip jūs gerai žinote, Italijoje tebesitęsia rimtas interesų konfliktas, kurį pasunkino tai, jog vyriausybė valdo visuomeninio transliavimo paslaugas. Rumunijoje spauda faktiškai laikoma grėsme valstybei. Vengrijos vyriausybė nori vykdyti žurnalistikos stebėseną. Savaime suprantama, kad Europos institucijos negali toleruoti jokio vyriausybės poveikio žiniasklaidai. Informacijos laisvė nėra prekė, kuri gali būti vertinama tik pagal rinkos kriterijus. Priešingai, tai visuomenės teisė susidaryti savo nuomonę apie politiką, valdymo kokybę ir visuomeninį gyvenimą.

Negali būti jokių Europos institucijų pateisinimų; Komisija privalo imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų stiprinami bendri Europos standartai. Jūsų įsikišimas, ponia Komisijos nare, galėtų Europos piliečius įtikinti, kad Europa yra teisių ir laisvės erdvė.

  Cecilia Wikström (ALDE). – (SV) Ponia pirmininke, šią vėlyvą valandą prisiminkime, kad saviraiškos laisvė kažkada gimė Europoje. Mano šalyje, Švedijoje, ją puoselėjame nuo 1766 m., kai ji buvo įtvirtinta Švedijos teisėje, o dabar ji ginama Konstitucijoje. Vis dėlto tai neapsaugojo žurnalistų ir rašytojų nuo baisių dalykų, pvz., pasikėsinimų į jų gyvybę, padegamųjų bombų ir grasinimų. Tai pasitaiko ne tik Švedijoje; tokių pat smurto atvejų būna kitose Europos šalyse.

Jeigu norime, kad Europa ir toliau būtų spaudos bei saviraiškos laisvės pavyzdys, nepriimtina, kad trys ES šalys, t. y. Italija, Bulgarija ir Rumunija, paskutinėje organizacijos „Freedom House“ ataskaitoje išskiriamos kaip turinčios tik dalinę saviraiškos laisvę. Taip pat pranešta, kad yra problemų ir Graikijoje. Kas gi iš mūsų neprisimena tuščių laikraščio puslapių, kuriuos prieš kurį laiką matėme Italijoje po žurnalistams ir laikraščio redaktoriams daryto spaudimo?

Privalome ginti žodžio laisvę. Turime nepamiršti, kad menų ir mokslo laisvė bei saviraiškos laisvė pirmą kartą dienos šviesą išvydo Europos jaunose demokratinėse valstybėse. Bet kurioje demokratinėje šalyje piliečiai gali laisvai kritikuoti bei susidaryti savo nuomonę apie straipsnius ir knygas, taigi turime niekuomet nesitaikstyti su padėtimi, kai žmonės iš baimės tyli. Saviraiškos laisvė yra Europos Sąjungos, kuriai mes visi esame įsipareigoję tarnauti ir kurios idealus privalome remti ir ginti, ypač tokiu metu, kai jiems metamas iššūkis, pagrindas.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, poreikis apsaugoti saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę yra itin svarbus ir įgijo naujų aspektų, ypač dabartiniu metu, dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma, technologijų pažanga, kaip jau girdėjome, leido sukurti naujas komunikacijos priemones. Dabar naudojamės internetu, interneto dienoraščiais, socialiniais interneto tinklais, internetiniu radiju ir internetine televizija. Tai – naujos žiniasklaidos priemonės, kurios padarė didelį įspūdį. Kartu norėčiau pasakyti, kad maždaug prieš du su puse mėnesių Graikijoje buvo nužudytas žurnalistas ir aktyvus interneto dienoraščio autorius.

Nors šios naujos žiniasklaidos priemonės daro didelį įspūdį, jų darbo tvarkai dar nėra kompleksiškai taikomos nei teisės aktų, nei atitinkamo elgesio kodekso nuostatos. Dažnai Komisija pati atsikerta, kad mes visi turime pasikliauti šių priemonių savireguliacija. Darosi akivaizdu, kad dažnai šioms žiniasklaidos priemonėms suteikta laisve pradedama piktnaudžiauti, ypač anonimiškumo sąlygomis, ir galiausiai visuomenei pateikiama klaidinanti informacija.

Antroji priežastis yra ta, kad šiais laikais leidyba ir transliavimas yra sutelkti kelių stiprių verslo milžinų rankose, ir galų gale verslininkai, politikai, o dažnai ir ištisos vyriausybės privalo paklusti šių milžinų pageidavimams. Pagaliau, akivaizdu, kad dažnai saviraiškos laisvės vardu mes galiausiai priverčiame nutilti politinį pasaulį ir dirbančius žurnalistus, kurie negali objektyviai užsiimti savo veikla ir informuoti savo auditorijos.

Galų gale mes suprantame, jog mūsų galios Europos lygmeniu yra ribotos. Žinoma, mes savo ruožtu irgi galime daryti spaudimą plačiai pritariant visoms susijusioms suienteresuotosioms šalims ir tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų skubius sprendimus, skirtus ES valstybėms narėms, kurios išsivaduoja iš didžiausios krizės per pastaruosius aštuoniasdešimt metų.

  Andres Perello Rodriguez (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, tiesa, kad tai visuotinė diskusija ir kad sakyti, jog Europos Sąjungoje saviraiškos laisvės nėra, būtų perdėta, bet tiesa ir tai, kad pasitaiko teisės į informaciją ir į saviraiškos laisvę apribojimo atvejų, o tai turime pasmerkti.

Pritariu ir sutinku su sakančiais, kad mums reikia sutelkti dėmesį į valstybes nares, kurios pažeidžia saviraiškos ir spaudos laisvę. Jeigu turime kalbėti apie Italiją, Vengriją ir Bulgariją, privalome tai ir padaryti, bet jei turime kalbėti apie skandalingą Rumunijos atvejį, privalome daryti tą patį. Galėtume pasakyti, kad nėra teisinių įrodymų, bet vis dėlto yra pakankamai informacijos, dėl kurios turėtume veikti reaguodami į šiuos gėdingus atvejus, nes esame ne teismas, o politinis parlamentas.

Taip pat noriu nurodyti, kad yra demokratinių šalių, kurių valstybiniams televizijos kanalams dėl jų pliuralizmo pavyko pritraukti daugiausia žiūrovų (kaip tai yra Ispanijoje), bet kuriose kartu veikia ir autonominių bendruomenių – pvz., Madrido ir Valensijos, kurių bendra teritorija ir gyventojų skaičius didesnis, nei kai kurių valstybių narių – visuomeninės televizijos kanalai, kurie yra uzurpuoti atitinkamų regioninių vyriausybių ir jais gerokai manipuliuojama. Apie tokį manipuliavimą pranešė asociacijos, politinės partijos ir profesinės sąjungos, kurioms darbo komitetai, atsakydami į jų nuogąstavimus dėl spaudimo, elektros energiją tiekė pertrūkiais arba išvis nutraukė jos tiekimą. Jie, pvz., televizijos kanalas „Nou“, parodė, kad gali cenzūruoti didžiausią korupcijos skandalą Ispanijoje, vadinamąją „Gürtel bylą“, nes jis susijęs su vyriausybe, kuri valdo kanalą, nors valstybinės televizijos kanalai transliavo šį siužetą kaip pagrindinę tos dienos naujieną, ir skandalingai pažeidžia žurnalistų ir žiūrovų teises.

Ir tai vyksta Europos Sąjungoje, Valensijos bendruomenėje ir Madrido savivaldybėje, kanaluose „Telemadrid“ ir „Canal Nou“ („Canal 9“, ispanų kalba).

Taigi du televizijos kanalai – ir aš pažadu pateikti šito įrodymus – veikia nepaisydami Lisabonos sutarties ir nesilaikydami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, nes nuolat pažeidžia jos 11 straipsnį, tad aš prašau Jūsų į tai atsižvelgti.

Aš viešai kalbu norėdamas tai pasmerkti ir paprašyti Komisijos narės ir Komisijos pateikti informacijos, nes demokratinė valstybė narė ir demokratinė Europos Sąjunga negali pritarti tokiam blogam elgesiui.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE). – Ponia pirmininke, nepaprastai svarbu, kad mūsų rinkėjai būtų gerai informuojami apie dabarties įvykius. Informacija skatina piliečių susidomėjimą viešaisiais klausimais ir jų dalyvavimą. Mums, kaip politikams, reikalingos vienodos sąlygos, kad įvairūs mūsų pranešimai visuomenėje būtų teisingai išklausyti. Deja, šiandien komercinės žiniasklaidos priemonės vis dažniau nori tik linksminti mūsų rinkėjus. Dėl to jos menkai nušviečia einamuosius įvykius. Taigi mūsų visuomeninėms informavimo priemonėms tenka vis daugiau ir daugiau dirbti informavimo bei švietimo srityje.

Pavojinga tai, kad yra keletas partijų ir politikų, kurie ir toliau bando užvaldyti visuomenines informavimo priemones. Tai vyksta daugelyje valstybių narių – Italijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Prancūzijoje, ir tai tik keletas iš jų. Turime nepasiduoti šiai tendencijai. Nuo 1989 m. Europos Vadovų Taryba, kuri jau buvo paminėta mūsų diskusijoje, atliko iškilų vaidmenį nustatant laisvos ir nešališkos viešosios žiniasklaidos standartus Europoje. Šie Europos Vadovų Tarybos standartai turi būti įgyvendinti visose valstybėse narėse, tiek buvusioje komunistinėje Rytų, tiek ir Vakarų Europoje.

Mes, kaip Parlamentas, turėtume glaudžiau bendradarbiauti šiuo klausimu su savo kaimynais čia, Strasbūre. Valstybių narių vyriausybės turi užtikrinti, kad viešosios žiniasklaidos priemonės išlaikytų savo nepriklausomumą ir savo gebėjimą teikti objektyvią informaciją, o mes, Europos Parlamentas, turėtume ir toliau stebėti, ar jos tinkamai vykdo šią visuomeninę pareigą.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ponia Komisijos nare, itin didelį nerimą kelia tai, kad, kaip buvo pasakyta šį vakarą, dažniausiai minėtos ES valstybės narės, pažeidžiančios nuomonės ir spaudos laisves, kurios yra vienos pagrindinių Europos Sąjungos vertybių, buvo Rumunija, Italija, Bulgarija ir, deja, mano šalis Vengrija. Ponia Komisijos nare, Komisijai nepavyks išvengti užduoties kontroliuoti, ar valstybės narės gerbia šią pagrindinę Europos Sąjungos teisę. Komisija privalo užtikrinti, kad ši teisė būtų gerbiama; ji privalo stebėti padėtį siekdama užtikrinti, kad valstybėse narėse nebūtų sukurtas nuosavybės monopolis, kaip, pvz., S. Berlusconi žiniasklaidos imperija Italijoje, kurios pavyzdžiu sekama Vengrijoje įsigyjant „RTL Klub“, ir kad nebūtų įmanoma skirti kadrinių darbuotojų vadovauti visuomeninės žiniasklaidos organizacijoms. Komisija privalo kalbėti apie tokius atvejus ir juos kontroliuoti.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti Komisijos narei už jos nuoseklų pranešimą.

Mes su dideliu susidomėjimu laukiame žiniasklaidos pliuralizmo rodiklių nustatymo. Laukiame jų ir kaip Europos Parlamento nariai, ir kaip italai, nes gerai žinome, kokiu mastu Italijoje užtikrinamas pliuralizmas, žiniasklaidos laisvė ir nepriklausomumas. Dėl to labiausiai nudžiugintų Italijos kairiuosius galintys įtikinti rodikliai, nes jie kas keturis ar penkis mėnesius pateikia tą patį argumentą ir visada pasiekia, kad būtų skelbiamas balsavimas, kurio rezultatai, sakyčiau, ne per daug gerai atitinka jų siekius.

Dauguma Italijos laikraščių yra kairiosios pakraipos ir nuolat puola valdžią, skleisdami opozicijos propagandą. Italijoje kairieji 30 metų užėmė ir karingai dalijosi valstybės tarnybos darbo vietas valstybės finansuojamoje valstybinėje televizijoje, kurią galima būtų vadinti šilta vietele centro ir kairiųjų partijoms. Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę Italijoje valstybinės televizijos laidose šmeižiama vyriausybė ir ministras pirmininkas. Tačiau jei koks nors politinis centro dešinės atstovas retkarčiais padaro klaidą sukritikuodamas laikraščius, kyla riksmas, kad informacijos laisvei iškilusi grėsmė.

Be to, Italijoje vyksta ir dar kai kas: reguliariai skelbiami slapta klausyti telefonų pokalbiai, įrašyti vykstant teisminiams tyrimams, net kai jie neturi nieko bendro su tyrimu. Dėl tokios praktikos informacija skleidžiama ir piliečių privatumas pažeidžiamas tokiu mastu, kad prieš kelerius metus kairiesiems priklausantys ponios ir ponai protestavo prieš šią veiklą. 2007 m. birželio mėn. Massimo D'Alema pareiškė: „Pareigūnų, nukopijuojančių pokalbius ir tada keliaujančių pas žurnalistus, vaizdas yra nederamas, tai panašu į arabų turgų“. 2007 m. kovo mėn. Antonio Di Pietro pasakė: „Slapta klausytų telefonų pokalbių įrašų naudojimas turėtų būti reglamentuojamas ir turėtų būti numatytos sankcijos siekiant apsaugoti privatumą“. 2008 m. vasario mėn. Walter Veltroni pareiškė: „Demokratų partija pritaria visiškam slapta klausytų telefonų pokalbių skelbimo uždraudimui iki parengtinio bylos nagrinėjimo pabaigos“.

Vis dėlto jeigu Italijos vyriausybė šiandien išdrįstų pateikti parlamentui įstatymą, kuriuo taip pat būtų reglamentuojama teisė į privatumą ir įvedamos sankcijos tiems, kurie pažeidžia įstatymą dėl slapto telefonų pokalbių klausymosi ir paskelbimo, visa kairiųjų spauda pasipiktintų, kad tai skandalas, ir tai, kaip įprasta, garsiai pakartotų Europos ultrakairieji.

Keli kairiosios pakraipos laikraščiai buvo išleisti palikus pirmąjį puslapį tuščią, siekiant išreikšti protestą prieš „nutildantį“ įstatymą. Tačiau palikti tušti buvo tik pirmas ir antras puslapiai, nes skelbimai, kaip įprasta, buvo išspausdinti paskutiniame puslapyje. Todėl patariame šiems kairiesiems, kurie negali apsispręsti ir kas šešis mėnesius mums pasakoja, kad informacijos laisvės nėra, apsiraminti ir rasti rimtesnių temų svarstymams.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, dėkoju už suteiktą žodį, taip pat dėkoju, kad Komisija žodžio laisvės ir susijusios spaudos laisvės, kurios yra pagrindinės žmogaus teisės, klausimą laiko nepaprastai svarbiu ir nagrinėja jį suderintai. Iki šiol šį vakarą girdėjau painius vertinimus, neaiškias užuominas ir, deja, kaltinimus.

Ponia Komisijos nare, leiskite man pateikti jums patikimą informaciją apie naują Vengrijos žiniasklaidos įstatymą. Visos politinės partijos sutarė, kad 1996 m. įstatymas buvo labai pasenęs. Naujoji vyriausybė pateikė savo žiniasklaidos teisės aktų projektų paketą Vengrijos Parlamentui siekdama sukurti aiškią žiniasklaidos reguliavimo struktūrą ir skaidrų finansinį pagrindą. Kokiu būdu vyriausybė bando tai pasiekti? Pvz., užkirsdama kelią netaupiam valstybės lėšų naudojimui, spręsdama struktūrines problemas, didindama žiniasklaidos sistemos skaidrumą. Kokiomis priemonėmis? Penktadaliu sumažindama partijų skiriamų narių skaičių arba netgi numatydama, kad nacionalinės žiniasklaidos priemonės ir telekomunikacijų institucija būtų atskaitingos parlamentui, arba paskelbdama spaudos laisvę ir apsaugodama žurnalistų nepriklausomybę, arba netgi užtikrindama šaltinių, kuriais naudojasi žurnalistai savo tyrimuose, konfidencialumą, ir kartu gindama pagrindines konstitucines teises.

Ponia Komisijos nare, gali taip būti, kad nukentės ankstesnės vyriausybės interesai. Kai kas netgi gali pradėti skleisti piktus gandus. Iš tiesų prieš pateikiant įstatymą vyko ilgas procesas. Be to, įstatymas dar nėra galutinis, nes diskusijos parlamente prasidės tik kitą savaitę. Europos Komisijai tenka didžiulė atsakomybė. Į šį klausimą turi būti žiūrima rimtai, be to, iš tikrųjų, kaip buvo minėta, reikalingas vienodais principais grindžiamas, skaidrus ir patikimas vertinimas. Neaiškūs vertinimai ir užuominos yra pavojingi ir daro žalingą poveikį nacionalinėms valstybėms.

  Mariya Nedelcheva (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, saviraiškos laisvės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje, pranašumų įrodinėti nebereikia.

Teisė į informaciją ir teisė naudotis informacija, kartu su šaltinių įvairove, yra demokratinio proceso esmė. Tai leidžia piliečiams laisvai susidaryti savo nuomonę ir suteikia galimybę užkrinti žiniasklaidos priemonėms partnerio vaidmenį vykstant piliečių ir esančiųjų valdžioje dialogui.

Žiniasklaidą apibūdina jos neutralumas, objektyvumas ir tikslumas. Vis dėlto mano šalyje, Bulgarijoje, dar ne taip seniai žiniasklaida ir spauda tarnavo ideologinio režimo, kurį 1989 m. mes visi pasmerkėme, tikslams. Per dvidešimt metų buvo sukurta teisinė sistema, pasiekta pažanga, ir svarbu, kad yra tam tikrų požymių, įspėjančių mus, kad išliktume budrūs ir nenukreiptume savo dėmesio nuo būtiniausių dalykų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tris dalykus. Pirma, garantuojamas saviraiškos laisvės ir žiniasklaidos laisvės užtikrinimas. Vis dėlto tai dvipusis procesas. Laisvė neturi pažeisti kitų laisvės. Abipusio pasitikėjimo ir pagarbos kūrimas ir stiprinimas, man rodos, yra svarbus santykių tarp žiniasklaidos ir privačių asmenų elementas.

Be to, atlikdama savo kaip „ketvirtosios valdžios“ vaidmenį žiniasklaida užtikrina demokratinę kontrolę. Vis dėlto ši kontrolė turi būti neatsiejama nuo šaltinių tikrinimo ir skaidrumo, nes tai padės išvengti pasinaudojimo žiniasklaidos priemonėmis verslo, komerciniais, ekonominiais ar politiniais tikslais. Tik šaltinių patikimumas, žiniasklaidos priemonių savininkų pajamų skaidrumas ir tikslas skleisti informaciją gali paskatinti mūsų visuomenių pažangą.

Galiausiai, turime nepamiršti žurnalistų vaidmens. Pagarba profesinės etikos nuostatoms, nepriklausomumas ir pagarba pagrindinėms laisvėms – vertingi visų save profesionalais laikančių žurnalistų įvertinimo rodikliai. Žiniasklaidos uždaviniai šiandien būtų siekti išvengti suvienodėjimo ir kovoti su pernelyg dideliu informacijos srautu, kuris dažnai turi apgailėtinų padarinių.

Galiausiai, laisvė ir nuolaidžiavimas yra nesuderinami dalykai. Štai kodėl nuolaidžiavimas dėl laidų reitingų, nuolaidžiavimas didelėms monopolijoms, taip pat svarbių temų depolitizavimas ir per didelis dalykų, susijusių su visuomenės gyvenimu, politizavimas prieštarauja nepriklausomos žiniasklaidos, kaip laisvos, neatstovaujančios jokiems interesams, išskyrus visuotinės svarbos interesus, informacijos skleidėjos, vaidmeniui.

  Iosif Matula (PPE) . – (RO) Mes visi pripažįstame, kad spaudos laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurias demokratinė visuomenė suteikia piliečiams. Taip pat įtraukėme saviraiškos laisvę į demokratijos kriterijus, kuriuos bet kuri valstybė narė arba būsima ES narė privalo įdiegti, kaip tik tam, kad užtikrintų pagarbą spaudos laisvei.

Kaip jau esu pareiškęs ir kitomis progomis, besąlygiškai remiu absoliučią spaudos laisvę. Vis dėlto ši laisvė turi būti neatsiejama nuo kuo didžiausios redakcijų pareigos teikti visuomenei teisingą informaciją. Kadangi šiandien aptariame tai, kas vyksta Rytų Europos šalyse, galiu apibūdinti padėtį Rumunijoje.

Stambios spaudos organizacijos priklauso opozicijai arba verslininkams, kurie palaiko opoziciją. Banaliausias šios padėties pavyzdys – neseniai vykusi prezidento rinkimų kampanija, kai einantį pareigas prezidentą Traianą Basescu puolė didžioji dalis spaudos.

Tai tęsiasi ir dabar, kasdien. Tokia padėtis būtų priimtina, jeigu būtų paisoma tiesos, tačiau yra kitaip, inicijuojamos tyčinės kampanijos, vyksta šantažas spaudoje, menkinimas įvaizdis...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Ioan Enciu (S&D) . – (RO). Spauda, ketvirtoji bet kurios demokratinės šalies valdžia, Rumunijoje išgyvena krizę. Pasiektas beveik nesumušamas rekordas. Maždaug 6 000  žurnalistų atleista iš darbo, daug leidinių uždaroma.

Kaip tai galėjo atsitikti? Tai valdančiųjų vykdomų bauginimo akcijų, paskelbiant, kad spauda yra grėsmė nacionaliniam saugumui, ir Rumunijos vyriausybės veiksmų, kai menką užmokestį gaunantys žiniasklaidos darbuotojai verčiami mokėti didesnius mokesčius, padarinys. Dar vienas aspektas, kurį įžvelgė ir Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Aidan White, cituoju: „Rumunijos žurnalistiką į kampą varo ekonominiai sunkumai ir savininkų godumas“.

Šiai profesijai gresia rimtas pavojus. Darbdaviai ir valdžia turi tuojau pat imtis priemonių gelbėti profesionaliąją žurnalistiką. Tiktai veiksmai ES lygmeniu dar gali išgelbėti Rumunijos spaudą.

  Chris Davies (ALDE) . – Ponia pirmininke, pagalvojau, kad Komisijos narės įžanginis žodis buvo visai neentuziastingas, ir tai labai neįprasta. Žinoma, Komisija yra Sutarties ir visų jos principų sergėtoja, bet, atvirai kalbant, vargu ar tai buvo juntama iš to, ką ji sakė.

Per diskusijas girdėjome blogos patirties pavyzdžių iš visos Europos. Mano gimtinėje, Jungtinėje Karalystėje, pernelyg daug spaudos priemonių priklauso Ruperto Murdocho koncernui „News International“. Politikai, siekiantys valdžios, nelinkę per daug įsiūbuoti valtį mesdami iššūkį tokiai padėčiai.

O ką jau kalbėti apie Italiją: joje ministras pirmininkas yra didžiosios žiniasklaidos dalies savininkas; jeigu tai nėra Sutarties principų išniekinimas, tada, kas tai yra?

Kaip galime smerkti blogus darbus kitur, jeigu neužtikriname, kad mūsų pačių darbai būtų kuo geresni?

Žinoma, Komisijos galios ribotos, taip pat ribota ir jos teisinė kompetencija. Bet, ponia Komisijos nare, jūs nesate biurokratė, jūs esate lyderė; jūs turite balsą, ir atėjo laikas, kai tas balsas gali būti pakeltas siekiant paraginti žmones, priversti keisti padėtį, kovoti už laisvę.

  Anna Záborská (PPE) . – (SK). Mūsų visuomenėje įsitvirtino du stebuklingi žodžiai. Frazė „politiškai teisinga“ glaudžiai susijusi su saviraiškos laisve. Tai reiškia, kad nuomonės reiškiamos tam tikru būdu save drausminant. Tai taikoma ne tiktai žurnalistams, bet ir politikams, menininkams ir net paprastiems piliečiams.

Mūsų visuomenėje „politiškai teisinga“ reiškia ne pagarbą kito nuomonei, bet pritarimą daugumos nuomonei. Tai kelia didelį pavojų mūsų demokratijai ir mūsų kultūrai.

Dar viena pastaba: tikiu pagarba saviraiškos laisvei, bet saviraiškos laisvė nereiškia, kad galima skleisti dezinformaciją, melą ir skelbti, kaip tai dažnai atsitinka, žeminančius pareiškimus. Visa tai patyriau asmeniškai. Piliečiai turi teisę ne tik į informaciją, bet ir į teisingą informaciją.

  Margrete Auken (Verts/ALE) . – (DA). Ponia pirmininke, pratęsiu Komisijos kritiką. Mes šiandien išgirdome nemažai pavyzdžių, rodančių, kaip vykdomoji valdžia ir įstatymų leidėjai susivienijo prieš tuos visuomenės sluoksnius, kurie yra kritiški valdančiųjų atžvilgiu. Tai susiję ir su pačia Komisija. Esu Peticijų komiteto narė ir šiame komitete mes tikrai girdėjome Komisiją tvirtinant, kad ji nėra atsakinga už pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus valstybėse narėse. Tai esą ne Komisijos reikalas. Tokį požiūrį griežtai kritikavo ne tik Komitetas, bet ir Parlamentas, priimdamas rezoliucijas.

Norėčiau, kad Komisijos narė turėtų omenyje tai, kad Kopenhagos kriterijai skirti ne tik šalims, kurios siekia prisijungti prie ES. Tai sakė mums, Komitete, ir Komisijos narys. Kopenhagos kriterijai taikytini visiems – taip pat ir valstybėms narėms. Prašytume Komisijos ateityje skirti tam daugiau dėmesio ir būti tvirtesnei tokiomis aplinkybėmis.

  Salvatore Iacolino (PPE) . – (IT) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, nėra jokios abejonės, kad šios dienos diskusijos yra tokios pat diskusijos, vykusios 2009 m. spalio mėn., pakartojimas, tik silpnesnis.

Spaudos laisvė: nors slepiamės už pranešimo, kuriame kalbama apie galimybę sukurti Europoje viešąją erdvę, iš esmės einame tuo pačiu keliu, ir einame ad infinitum – kaip Italija.

Komisijos narė labai aiškiai ir suprantamai pareiškė, kad valstybės narės nepažeidė spaudos laisvės. Ji taip pat nurodė, kad spaudos veiklai šiuo požiūriu įvertinti bus pasitelkiami konkretūs ir objektyvūs rodikliai, bet reikia turėti omenyje tai, kad pranešime – ir tai vienintelis teigiamas jo aspektas – aiškiai ir atvirai kalbama ir apie vietinę spaudą.

Jeigu ir galime rasti teigiamą šio pranešimo aspektą, tai turbūt būtų šis. Šiaip jau jis tėra tušti plepalai, ir diskusijos tokiomis aplinkybėmis, kai reikalinga kitokia Parlamento reakcija, nedaug ko vertos.

  Sean Kelly (PPE) . – Ponia pirmininke, kuo brandesnė visuomenė, tuo didesnė saviraiškos laisvė ir spaudos laisvė, bet utopinė visuotinės laisvės idėja niekad nebus įgyvendinta, nes žmogaus prigimtis išlieka tokia pat.

Pirma, vyriausybės tiek, kiek galės, mėgins kontroliuoti žiniasklaidos perduodamas žinias. Šį vakarą čia pateikta daug tokių pavyzdžių. Ateityje niekas nepasikeis.

Antra, žiniasklaidos priemonių savininkai ir atskiri redaktoriai savo skelbiamuose pranešimuose taip pat mėgins siekti savo tikslų, o atskiri žurnalistai turės su tuo susitaikyti arba praras darbą.

Pagaliau yra ir kita medalio pusė: kai kurie nesąžiningi žurnalistai veikia taip, kad tiesa niekada netaptų geros istorijos pagrindu.

Tai daug aspektų turinti problema. Ši problema niekada nedings. Šioje kovoje privalu nenusileisti. Ši kova turi būti amžina arba ji niekada nesibaigs pergale.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE) . – (ES) Ponia pirmininke, norėčiau priminti ir ryžtingai pasisakyti prieš prievartą Baskijos laikraščio „Egunkaria“ atžvilgiu. 2003 m., pažeidžiant visus Ispanijos įstatymus ir konstituciją, laikraštis buvo neteisėtai uždarytas dėl kalbinės ir kultūrinės mažumos persekiojimo bei dedant pastangas sutapatinti baskų kalbą su terorizmu, kuriam nepritaria baskų dauguma. Pamintos pačios svarbiausios darbuotojų ir skaitytojų žmogaus teisės. Po septynerių metų tai buvo pripažinta teismo sprendimu.

Per visą tą laiką, taip pat ir teismui priėmus sprendimą, Komisija ir Europa tik tylėjo. Toks elgesys sudaro sąlygas tokiems veiksmams pasikartoti. Taigi, ponia Komisijos nare, jūs turite rodyti iniciatyvą ir imtis drąsių veiksmų, kad Europa atrodytų patikima Sutarčių sergėtoja.

Kaip šiandien matėme, Europoje sistemingai pažeidžiamos Sutartys ir įstatymai. Taigi prašau jūsų rodyti daugiau iniciatyvos.

  Hella Ranner (PPE) . – (DE) Ponia pirmininke, visos kalbos šiandien parodė, kad spaudos laisvė ir saviraiškos laisvė yra gyvybiškai svarbios Europos visuomenei ir, esu tikra, taip pat ir visam pasauliui.

Vis dėlto, manau, yra ir pareiga, kuri iš dalies kertasi su šiomis laisvėmis, t. y. pareiga taip pat ginti asmenų, apie kuriuos rašoma, teises. Dabar žiniasklaidos priemonės turi neįtikėtinai daug galių, ypač dėl modernių technologijų. Mūsų pareiga pagalvoti ir apie tuos, apie kuriuos kalbama žiniasklaidos pranešimuose.

Pasiekti pusiausvyrą sudėtinga, bet privalome nebėgti nuo šio iššūkio, o jį spręsti užtikrinant reikiamą teisinį tikrumą, kuriuo mes, Europos Parlamentas ir Europos institucijos, galime pasirūpinti ir kuriuo gali pasinaudoti valstybės narės.

  Oreste Rossi (EFD) . – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, reikšti savo idėjas ir nuomones nepažeidžiant kitų žmonių teisių ir orumo yra viena pagrindinių demokratinių laisvių.

Deja, tariamai laisva žiniasklaida ne visada vienodai žiūri į partijas ir politikus. Mes, ponios ir ponai, apie tai žinome iš savo patyrimo, nes žiniasklaida labai mažai praneša apie tai, ką veikiame mes čia, Parlamente.

Nepaisant kaltinimų kairiajam sparnui nepakantamu ir uždarumu, spaudos laisvę Italijoje užtikrina daugybė vietinių ir nacionalinių žiniasklaidos priemonių. Sakantys, kad ministras pirmininkas savo šeimai priklausančias žiniasklaidos priemones valdo, kaip nori, meluoja ir žino, kad meluoja. Esu labai nustebintas, kad Europos Parlamento nariai, būdami teisės ekspertai, gali kaltinti Italijos vyriausybę Romos sutarties pažeidinėjimu, gal net ir Lisabonos sutarties pažeidinėjimu, bet nesinaudoja pagrindine priemone prieš tokius pažeidimus, t. y. nesikreipia į Europos Sąjungos teisines institucijas.

Manau, kad Europos Sąjunga turi įsteigti nepriklausomą etikos komitetą spaudos laisvės lygiui visose 27 valstybėse narėse nustatyti, kad tokiu būdu vieną kartą ir visiems laikams būtų nutildyti tie, kas skleidžia nebūtas tiesas.

  Neelie Kroes , Komisijos vicepirmininkė. – Ponia pirmininke, per savo ilgą gyvenimą buvau už daug ką kritikuota, bet niekada dėl entuziazmo trūkumo; tokią kritiką išgirdau pirmą kartą.

Vis tiek esu dėkinga už visas jūsų pastabas: žinau, kad pralenkiau Pirmininką, pasakiusį šiandien ryte kalbą apie padėtį Europos Sąjungoje. Man buvo išsakyta daugiau pastabų, taigi dar kartą dėkoju už tai.

Išklausiusi jūsų kalbas, tai tikra saviraiškos laisvė, džiaugiuosi, kad esu Parlamente, kuris palaiko ne tik laisvę už savo ribų, bet gina ją ir savo paties rūmuose.

Nepaisant to, ką pasakiau, mus vienija daugybė dalykų. Mes kartu – ne tik Komisija – esame Sutarties sergėtojai, taigi teisinga, kad dėl to čia rengiame diskusijas, tik turime būti nuoširdūs darydami išvadą, kam kyla pavojus.

Ir vis dėlto, išklausiusi daug šį vakarą kalbėjusių Parlamento narių, negaliu susilaikyti nepaklaususi, kokios gi tos šalys, kurias, kaip jūs sakote, pažįstate geriausiai. Iš tikrųjų, viena iš problemų, kuri mane sujaudino, yra ta, kad nemažai Parlamento narių yra iš jaunų demokratinių šalių, ir manau, kad tai yra įspėjamasis ženklas.

Jūs kovojote dėl saviraiškos laisvės, jūs kovojote, kad žiniasklaida būtų pliuralistinė, todėl mes visi turime atsižvelgti į šią pamoką: jūs nelaikote tokių dalykų savaime suprantamais, bet jaučiate pareigą už tai kovoti ir tai ginti, ir jeigu tai nėra entuziazmas, tai norėčiau po šio posėdžio su malonumu su jumis išgerti ir sužinoti, ką jūs vadinate entuziazmu.

Pasakiusi šiuos žodžius, norėčiau pabrėžti, kad tai, ką čia kalbėjo Sofia in ’t Veld, iš tikrųjų yra tiesa. Iš tiesų, šiuo klausimu esu lyg atversta knyga ir tuo didžiuojuosi. Tai nereiškia, kad visada įmanoma 100 proc. padaryti taip, kaip jūs norite, nes iš tikrųjų ieškome, kas būtų geriausia Europai ir koks būtų geriausias kelias, kuriuo galėtume eiti.

Užbaigiant šio vakaro diskusiją, Komisija norėtų priminti, kad naujojo ES sutarties 2 straipsnio pirmame sakinyje išvardijamos vertybės, kuriomis pagrįsta ES ir kurias turi gerbti, skleisti ir skatinti valstybės narės. Tos vertybės yra šios: pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisėtumo principui ir žmogaus teisėms, įskaitant asmenų, priklausančių mažumoms, teises.

ES ir valstybės narės privalo gerbti šias vertybes. Esu visiškai įsitikinusi, kad nė vienas šio plenarinio posėdžio dalyvis nėra prieš tai nusistatęs, kitaip jis nebūtų Parlamento narys; o sąrašas, pateiktas pirmame to straipsnio sakinyje, ne tik deklaratyvus, bet ir apima du konkrečius aspektus.

Pirma, pagarba šioms vertybėms ir įsipareigojimas jas apskritai skatinti ES lygmeniu yra dvi narystės ES sąlygos, kaip nustatyta ES sutarties (Europos Sąjungos sutarties) 49 straipsnyje, kuris, kaip kai kurie iš jūsų tiksliai pastebėjote, taikytinas, kai sprendžiame, ar būsima valstybė narė tinkama priimti į šeimą, taip pat ir toms narėms, kurios jau į šią šeimą priimtos.

Antra, šių vertybių nesilaikymas gali užtraukti įspėjimą ir sankcijas, numatytas 7 straipsnyje.

Dėl savo pobūdžio šis vertybių sąrašas yra toks trumpas. Išvardytos tik pačios svarbiausios pamatinės vertybės, kurių teisinis turinys gerai apibrėžtas. Ir priešingai, kitame 2 straipsnio sakinyje išaiškinami būdingi Europos modelio bruožai: pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas, moterų ir vyrų lygybė; šie tipiniai bruožai padeda įgyvendinti ir aiškinti minėtas vertybes.

Šiame etape būtų sunkumų, jeigu 2 straipsnyje apibūdintoms vertybėms kiltų pavojus dėl dalykų, apie kuriuos šiandien buvo priminta. Nemanau, kad šios blogybės būtų susijusios su kokiu nors tarpvalstybiniu aspektu, dėl kurio būtų pateisinamas koks nors kišimasis iš šalies.

Komisija ir visų pirma aš pati, kaip pirmininko pavaduotoja, atsakinga už skaitmeninę darbotvarkę ir žiniasklaidą, ir toliau elgsimės apdairiai, ginsime spaudos laisvę, žiniasklaidos pliuralizmą, žurnalistų teisę neatskleisti savo informacijos šaltinių ir žiniasklaidos galimybes tirti korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia atvejus.

Manau, kad rimta tiriamoji žurnalistika, rašytinė spauda ir naujienų perdavimo priemonės yra svarbūs Europos politinės kultūros ir demokratijos veiksniai.

Galiausiai, leiskite man pasakyti, kad tikrai laukiu jūsų pranešėjo parengto pranešimo, kurį minėjo Ivo Belet. Gerai žinau to pranešimo rengimo aplinkybes, palankiai jį vertinu ir laukiu rezultatų.

Pagaliau pabaigai leiskite jus užtikrinti, kad visų jūsų atidžiai klausiausi ir, apgalvodama kitus savo ir kolegų žingsnius, esu pasirengusi diskutuoti su jumis, taigi tikiuosi vėl sugrįžti ir tęsti šią diskusiją.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Klausimo nagrinėjimas baigtas.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Carlo Casini (PPE) , raštu. – (IT). Būti ar nebūti spaudos laisvei – nediskutuotina, ir niekas demokratinėje sistemoje negali ginčytis, reikia ar nereikia, kad žiniasklaida būtų nepriklausoma ir pliuralistinė.

Informacinėje visuomenėje, tokioje kaip mūsų, deja, vis labiau darosi akivaizdu, kad nepriklausomumas nereiškia bet kokių taisyklių nebuvimo, o pliuralizmas pats savaime nėra pakankama vertybė. Žiniasklaidos galia informacinėje visuomenėje iš tikro yra visuomenės valdžia, kurią Ch. Monteskje, jeigu būtų dabar gyvas, mėgintų paversti atsvara kitoms valdžioms: įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų. Ta trejopa tradicinė valdžia taip pat turi būti nepriklausoma, bet tarpusavio ribos tarp jų yra nusistovėjusios. Kad ir kaip žvelgčiau, matau, jog ši problema iš esmės neištirta.

Apsiribosiu dviem pastabomis. Žurnalistų teisė į laisvę yra žmogaus teisė, bent jau lygi kiekvieno asmens teisei į orumą ir asmeninio gyvenimo neliečiamumą. Dėl to būtina abipusė kontrolė. Teisminė valdžia turi būti skaidri, bet tam tikri tyrimai pradiniame etape, teisingumo, taigi ir visuomenės, interesais, turi būti visiškai slapti. Manau, kad į šiuos du aspektus savo diskusijose neatsižvelgėme. Šiame pareiškime stengiausi juos nors kiek aptarti.

  Jiri Maštalka (GUE/NGL) , raštu. – (CS) Manau, kad nėra nė vieno Europos Parlamento nario, kuris keltų klausimą, reikia ar nereikia saviraiškos laisvės ir spaudos laisvės. Pagaliau, tai pagrindinė žmogaus teisė, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijoje (11 straipsnis). Taip pat norėčiau pasakyti, jog nuo praėjusių metų gyvuoja ir neoficiali Europos spaudos laisvės chartija, kurią palankiai įvertino ir Komisija; joje žurnalistai reikalauja, kad Europos šalių vyriausybės tvirtai laikytųsi principų, ginančių juos ir jų veiklą – nuo cenzūros uždraudimo iki asmeninės apsaugos garantijų žurnalistams suteikimo. Mano nuomone, tai tik vienas visos problemos aspektas. Kitas aspektas: vis didėjanti brutali žiniasklaidos jėga, visiškas žurnalistams būdingas etinių standartų nepaisymas, jų atsakomybės už laisvai ištartą žodį nebuvimas ir jų tariamas nepriklausomumas, kurį nulemia finansiniai ir politiniai spaudos magnatų interesai. Faktiškai visa Čekijos Respublikos spauda, nuo regioninės iki centrinės, priklauso užsienio koncernams, kurie be jokių skrupulų per spaudą kišasi į mūsų šalies vidaus ir užsienio politiką. Ar tai domina bent vieną kompetentingą ES pareigūną? Abejoju. Mes ir toliau gyvensime štampuodami gražius šūkius ir frazes, o tikrovėje viskas vyks visai kita linkme.

  Alexander Mirsky (S&D) , raštu. – (LV) Apie saviraiškos laisvę ir spaudos laisvę jau daug buvo kalbėta ir rašyta. Dauguma Parlamento narių remia demokratines vertybes ir galimybę kiekvienam išsakyti savo nuomonę apie problemas ir apie žmones, dėl kurių tos problemos kyla. Deja, būna atvejų, kai žurnalistai, vaikydamiesi pigių sensacijų, pamiršta profesinę etiką. Pasitaiko, kad žurnalistai už atlygį pasirengę apšmeižti ir šiurkščiai kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Privalome svarstyti ne tik prievartos spaudos atžvilgiu atvejus, bet ir kiekvieno individo atsakomybę už šmeižtą ir diskreditavimą. Yra tokia rusų patarlė: „Vienintelis už mirtį blogesnis dalykas yra gero vardo praradimas“. Tai pagrindinis daugelio žmonių gyvenimo principas ir šiais laikais. Todėl siūlau tokį savokos „žurnalistas“ supratimą: 1) vadintis žurnalistu turi būti leidžiama tik tam, kas nesutepė savo kilnaus pašaukimo pasinaudodamas duomenimis, už kuriuos mokėjo trečioji šalis; 2) susitarti, kaip vadinti asmenis, kurie naudoja juodąsias viešųjų ryšių technologijas; 3) pabrėžti, kad saviraiškos laisvė neapima laisvės dergti gerą vardą ir laisvės šmeižti; 4) žurnalistai turi būti verti savo didžiojo pašaukimo, jeigu vadina save „ketvirtosios valdžios nariais“. Priešingu atveju, visos rezoliucijos ir visi pranešimai dėl spaudos laisvės yra tik farsas.

  Andreas Mölzer (NI) , raštu. – (DE) Europos Sąjungoje įprasta daug kalbėti apie laisvę. Tačiau tikrovė, deja, atrodo kitaip. Saviraiškos laisvei, ir ypač spaudos laisvei, iškilusi tokia grėsmė, dėl kurios netrukus jos egzistuos tik popieriuje.

Vokietijoje „Bundesbank“ valdybos nario Thilo Sarrazino pareiškimai dėl imigrantų musulomonų nesugebėjimo integruotis davė pradžią politiškai teisingų doros sergėtojų kampanijai, nors didžioji dalis vokiečių pritarė tam, ką pasakė ponas T. Sarrazin ir kas patvirtinama statistika bei įprastais stebėjimais. Žmonės netgi taip perlenkia lazdą, kad reikalauja socialdemokratą atleisti iš pareigų. Taigi pareiškusiojo nepageidaujamą nuomonę pilietinė egzistencija bus sunaikinta – toks elgesys mums žinomas iš diktatūrų.

Saviraiškos laisvei ir spaudos laisvei Europos Sąjungoje taip pat kyla ir kitų pavojingų grėsmių, ir čia pirmauja vadinamoji Pagrindinių žmogaus teisų agentūra: apie imigrantus skelbiami tik teigiami pranešimai, o tokios problemos, kaip prieglobsčio procedūrų nepaisymas ir imigrantų įvykdyti nusikaltimai, kiek įmanoma nutylimi, nes tai prieštarauja išgirtajai daugiakultūrei idilei. Jeigu, kaip Švedijoje, rinkimų laikotarpiu privatus televizijos kanalas atsisako rodyti dešiniojo sparno demokratinės partijos skelbimą dėl tariamos antimusulmoniškos potekstės, tai jau ne tik savanoriška cenzūra, bet ir manipuliavimas rinkimais.

  Rovana Plumb (S&D) , raštu. – (RO) Laisva, pliuralistinė ir nepriklausoma spauda yra pagrindinis demokratinės visuomenės elementas. 2010 m. Rumunijos žiniasklaida kenčia nuo suvaržymų dėl nepalankaus ekonominio klimato; šalyje priešiškumas žurnalistams ir jų darbe pasitaikančių netikslumų bei klaidų tyčinis sutirštinimas pakelti į vyriausybinės politikos lygmenį.

Dėl dabartinės ekonomikos krizės daugiau kaip 4 000  žiniasklaidos darbuotojų neteko darbo, dešimtys leidinių uždaryta, o pajamos iš reklamos labai sumažėjo. Visi šie veiksniai verčia žiniasklaidą pasiduoti politiniam ir ekonominiam spaudimui. Tendencingumas ir objektyvumo stoka sumažino visuomenės pasitikėjimą spauda. Atsižvelgiant į tai, kad Europoje visi žiniasklaidos teisės aktai, kuriuose įtvirtinama pagarba teisei į saviraiškos laisvę ir informaciją, nėra tinkamai įgyvendinami, raginu valstybes nares ir Komisiją atidžiai stebėti, kas vyksta šioje srityje.

  Emil Stoyanov (PPE) , raštu. – (BG) Norėčiau padėkoti pranešėjui už didelį darbą, kurį jis nuveikė rengdamas pranešimą, iškeliantį nepaprastai svarbius Europos institucijų ir žiniasklaidos veiklos klausimus. Santykiai tarp Europos Parlamento ir žiniasklaidos visada buvo labai sudėtingi; vienas svarbiausių dalykų rasti šių santykių pusiausvyrą, kad abi šalys galėtų veiksmingai dirbti. Norėčiau padėkoti ponui M. Løkkegaardui ir jo kolegoms iš Kultūros ir švietimo komiteto už tai, kad priėmė du mano pasiūlymus: pirmąjį – dėl žurnalistų akreditavimo Briuselyje tvarkos supaprastinimo (24 dalis), ir antrąjį – dėl privačių radijo ir televizijos stočių, kurios, kartu su visuomeninėmis radijo ir televizijos stotimis, yra pagrindinis ES žinių skleidimo šaltinis ir gali Europoje padėti plėtoti informacijos srautus, padarydamos informaciją prieinamesnę piliečiams, svarbos (26 dalis). Manau, kad Europos institucijos turi imtis priemonių siekiant palengvinti žurnalistų akreditavimą Briuselyje ir prisidėti prie glaudesnio visuomeninių ir privačių radijo ir televizijos stočių bendradarbiavimo. Tai leis mums plėtoti Europos piliečių supratimą apie Europos institucijų darbą ir politiką. Ačiū jums už dėmesį.