Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. rugsėjo 7 d. - Strasbūras

18. Ilgalaikė pagyvenusių žmonių priežiūra (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas dienotvarkės punktas – diskusijos dėl žodinio klausimo (O-0102/2010), kurį uždavė Elizabeth Lynne ir Pervenche Beres, EMPL komiteto vardu Komisijai: ilgalaikė pagyvenusių žmonių priežiūra (B7-0457/2010).

  Elizabeth Lynne, autorė. – Ponia pirmininke, priežastis, dėl kurios buvo pateiktas šis žodinis klausimas ir į darbotvarkę įtrauktas pasiūlymas dėl rezoliucijos, yra siekis įvesti visoje ES galiojantį elgesio kodeksą dėl ilgalaikės pagyvenusių žmonių priežiūros. Čia kalbu ne apie teisės aktus, o apie valstybių narių keitimąsi geriausia patirtimi.

Pernelyg ilgai daugelyje sričių rūpinimasis pagyvenusiais žmonėmis buvo nepakankamas. Visų pirma mums reikia žinoti, kokius duomenis, susijusius su priežiūros sąlygomis valstybėse narėse, Komisija jau turi. Ar pati Komisija numato savo vaidmenį, susijusį su geriausios patirties sklaida?

Pagrindinė sritis, kurią nagrinėjau kelerius metus, yra netinkamas elgesys su pagyvenusiais žmonėmis. Jis gali būti visoks – fizinis, psichinis, emocinis ir finansinis. Prisiminkime 93 metų moters atvejį. Ji persikėlė į globos namus vienai savaitei, tik vienai savaitei, bet grįžo namo visiškai dehidratavusi; akivaizdu, kad visiškai nebuvo stengiamasi padėti jai atsigerti.

Tai ne vienintelis atvejis. Yra daug su prasta mityba ir dehidratacija susijusių atvejų. Vis dėlto būtų naudinga turėti faktų ir skaičių. Ar Komisija gavo kokių nors duomenų apie mirčių dėl dehidratacijos arba blogos mitybos skaičių?

Be abejo, lygiai taip pat nerimą kelia daug dažnesnis vadinamųjų „įsakymų negaivinti“ taikymas. Reikėtų, kad medicinos specialistas, pasitaręs su pacientu, nuspręstų, ar „įsakymas negaivinti“ turėtų būti įtrauktas į asmens kortelę. Žinau atvejų, kai apie tai, ar asmens nebegaivinti, nusprendžia arba patys slaugos namai, arba iš giminaičių pareikalaujama pasirašyti dokumentą, kuriuo akivaizdžiai piktnaudžiaujama asmens teise rinktis.

Ar Komisija imasi priemonių tirti vadinamiesiems „įsakymams negaivinti“? Aš čia nekalbu ne apie rašytinius prašymus nepalaikyti dirbtinai gyvybės, aš kalbu apie „įsakymus negaivinti“. Ar Komisija pritaria tam, kad tai pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 2 straipsnyje įtvirtintą teisę į gyvybę?

Džiaugiuosi, kad Pasaulio sveikatos organizacija priėmė plačią netinkamo elgesio su pagyvenusiais žmonėmis apibrėžtį. Turime išsiaiškinti šio reiškinio mastą ES lygmeniu. Tikiuosi, kad Komisija pateiks Žaliąją knygą dėl netinkamo elgesio su pagyvenusiais žmonėmis. Žinau, kad Komisijos narys apie tai kalbėjo.

Pernelyg daug vaistų, ypač raminamųjų, skyrimas – taip pat netinkamas elgesys. Neretai jie naudojami tenkinant globos namų darbuotojų, o ne gyventojų interesus. Kita vertus, priešingai, pagyvenusius žmones atsisakoma gydyti vien dėl amžiaus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios, manau, reikėtų daryti spaudimą Tarybai, kad ji į sprendimą dėl vienodo požiūrio direktyvos įtrauktų diskriminavimo, susijusio su galimybėmis įsigyti prekių ir paslaugų, kurios apimtų ir sveikatos priežiūros paslaugas, draudimą.

Be to, kiekviena valstybė narė turi nuveikti daugiau siekdama užtikrinti, kad pagalba pagyvenusiems žmonėms, jų pageidavimu, galėtų būti teikiama jų namuose ir kad būtų reglamentuoti žmonių, kurie rūpinasi pagyvenusiais žmonėmis, kvalifikaciniai reikalavimai ir taikomos tinkamos apmokymo priemonės.

Daugelis valstybių narių apkarpė lėšas, skiriamas geriatrijos specialistams, todėl turime žinoti, kokį faktinį poveikį tai padarė pagyvenusiems žmonėms. Taip pat neturime pamiršti paramos ir pripažinimo, kurių reikia neoficialiems slaugytojams. Neretai kaip tik jie kiekvieną dieną rūpinasi savo artimaisiais, gaudami tik menką pagalbą.

Visa ilgalaikės pagyvenusių žmonių priežiūros sritis daugelį metų buvo ignoruojama. Tikiuosi, šis žodinis klausimas ir rezoliucija paskatins mus visus tikrai skirti šiam klausimui dėmesio, kurio jis nusipelno. Neretai pagyvenusiems žmonėms, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros, labai sunku patiems ginti savo interesus. Visų mūsų reikalas, bendradarbiaujant su jais, užtikrinti, kad jų balsas būtų išgirstas, o ne pamirštas.

  László Andor, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, senstant Europos visuomenėms artimiausiais dešimtmečiais turime rasti būdų, kaip užtikrinti, kad pagyvenusiems žmonėms būtų suteikta jiems reikalinga kokybiška priežiūra.

Šį tikslą valstybės narės užsibrėžė pačios sau, kai susitarė dėl sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros tikslų ES lygmeniu. Be to, 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos išvadose Komisija raginama „pateikti tolesnės veiklos 2011 m. veiksmų planą, kuriuo būtų skatinamas vyresnio amžiaus žmonių orumas, sveikata ir gyvenimo kokybė“. Džiaugiuosi, kad Tarybai pirmininkausiančios valstybės narės, įskaitant Vengriją ir Lenkiją, ketina imtis tai įgyvendinti.

Komisija jau ėmėsi iniciatyvų, kuriomis siekiama paspartinti priemonių, susijusių su ilgalaikės priežiūros paslaugomis, įgyvendinimą, pagerinti šios srities žinių kokybę ir skatinti diskusijas ES lygmeniu. Ji seniai remia su ilgalaike priežiūra susijusią veiklą, kaip dalį atviro koordinavimo metodo įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje.

2009 m. bendrame pranešime dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties patvirtinta, jog svarbu spręsti darbo jėgos trūkumo ilgalaikės priežiūros srityje klausimą. Geriausios patirties kaupimas ir skleidimas – vienas pagrindinių mūsų tikslų. Komisija gali veikti kaip pokyčių skatintoja ir remti valstybių narių pastangas.

Šiuo metu rengiamas Komisijos tarnybų darbo dokumentas dėl ilgalaikės priežiūros, susijusios su pastangomis skatinti aktyvų, sveiką ir orų senėjimą, be to, 2011 m. Komisija planuoja parengti komunikatą.

Vakar Komisija priėmė pasiūlymą 2012 metus paskelbti Europos aktyvaus senėjimo metais. Bus siekiama, kad šie metai pasitarnautų informuotumo gerinimui, geros patirties kaupimui ir skleidimui ir, svarbiausia politikos formuotojų ir visų lygių suinteresuotųjų šalių skatinimui palengvinti aktyvaus senėjimo priemonių įgyvendinimą.

Siekiama paskatinti šiuos veikėjus įsipareigoti parengiamaisiais 2011 m. imtis konkrečių veiksmų ir užsibrėžti tikslus, kad 2012-aisiais, Europos aktyvaus senėjimo metais, galėtų būti pateikta apčiuopiamų rezultatų.

Dabar noriu konkrečiau pakalbėti apie žmones. Jūs teisingai nurodėte, kad daugumoje valstybių narių didžioji paramos ir rūpinimosi priežiūros reikalaujančiais asmenimis naštos dalis gula ant šeimos ir artimųjų pečių ir kad tai tęsis dar kelis dešimtmečius. Visose šalyse slaugytojomis dažniau tampa moterys, o ne vyrai. Dėl nepakankamo neoficialių slaugytojų pripažinimo ir nepakankamos paramos už jų indėlį gali kilti socialinės atskirties pavojus.

Norėdamos padėti ištaisyti šią padėtį valstybės narės kartu su ES institucijomis galėtų apsvarstyti priemones, leidžiančias įvertinti ir patvirtinti slaugymo įgūdžius, įskaitant įgytus rūpinantis priežiūros reikalaujančiais giminaičiais, taip pat namų ūkio valdymo įgūdžius, t. y. kvalifikaciją, daugiausia susijusia su moterų veikla.

Pažanga priklausys nuo daugelio suinteresuotųjų šalių pastangų. Komisija labai teigiamai vertina Parlamento interesų grupių dėl senėjimo ir dėl slaugytojų, taip pat pilietinės visuomenės organizacijų, pvz., AGE ir Eurocarers, priežiūros klausimais atliekamą darbą.

Komisija neplanuoja įsteigti Aktyvaus senėjimo observatorijos. Vis dėlto aktyvaus senėjimo klausimus apimančios abipusio mokymosi programos yra vienas iš tikslų, užsibrėžtų Europos aktyvaus senėjimo metams, informavimui apie kuriuos bus sukurta interneto svetainė.

Taip pat noriu paminėti suaugusiųjų švietimui skirtą „Grundtvig“ programą, visuomenės sveikatos programą ir tai, kad 2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais.

Ponia E. Lynne, jūs teisingai pabrėžėte etinių klausimų, pvz., susijusių su „įsakymais negaivinti“, svarbą. Nors Komisija pripažįsta, kad šis klausimas svarbus (ir aš visiškai pritariu moraliniam jūsų klausimo aspektui), kartais mūsų teiginiai turi būti pagrįsti teisiškai, todėl, jei taip pasielgtume šiuo atveju, turėtume pasakyti, kad šie klausimai – išimtinė valstybės narės kompetencija ir kad mes, atsižvelgdami į Pagrindinių teisių chartiją, negalime kištis į šią valstybės narės kompetencijos sritį.

Komisija ėmėsi iniciatyvų (įskaitant svarbią konferenciją, kurią ji surengė 2008 m. kovo 17 d.), siekdama surinkti daugiau duomenų apie netinkamo elgesio su pagyvenusiais žmonėmis problemą ir skatinti diskusijas ES lygmeniu apie tai, kaip užkirsti tam kelią.

2009 m. Komisija įgyvendino bandomąjį projektą, po kurio buvo pasirinkti dar du projektai. Įgyvendinant vieną projektą bus tiriama, kaip pasitelkus visuomenės sveikatos ir ilgalaikės priežiūros sistemas galėtų būti atliekama netinkamo elgesio su pagyvenusiais žmonėmis stebėsena. Antrajame siekiama atlikti esamų Europos Sąjungos politikos koncepcijų ir politikos sistemų apžvalgą. Abu projektai pradėti 2009 m. gruodį, o išvados bus pateiktos kitų metų rudenį.

Komisija taip pat toliau tęsia tam tikros veiklos pagal Daphne programą ir visuomenės sveikatos programą bendrą finansavimą.

Komisija aktyviai remia Socialinės apsaugos komitete vykstantį darbą dėl savanoriškos kokybės sistemos teikiant socialines paslaugas. Ši sistema turi būti pakankamai lanksti, kad būtų taikoma visose valstybėse narėse nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu, taip pat įvairioms socialinių paslaugų rūšims.

Vienas didelis sektorius, kuriame ši sistema galėtų būti taikoma – ilgalaikės priežiūros sektorius. Vis dėlto kasdienė ilgalaikė priežiūra nėra lengva užduotis, todėl, deja, reikia pripažinti, kad žmonės, kuriems tenka sunkios globos pareigos, dažnai dėl šių įsipareigojimų turi atsisakyti savo apmokamo darbo arba sumažinti jo valandų skaičių. Savo ruožtu tai turi įtakos jų galimybėms darbo rinkoje, einamosioms pajamoms ir būsimoms teisėms į pensiją.

Per mūsų ilgametį bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis dėl šeiminio ir profesinio gyvenimo derinimo nustatyta darbo sąlygų pritaikymo asmenims, kurie yra neoficialūs slaugytojai, svarba.

Socialinių paslaugų, kurioms teikti būtų galima išeiti globos ir priežiūros atostogų ir kurių atveju neoficialiems slaugytojams būtų suteikta konkrečių su socialinės apsaugos sistema susijusių teisių, visų pirma, teisė į pensiją, numatymas taip pat padėtų skatinti ir sudaryti sąlygas tam, kad kuo daugiau žmonių galėtų dirbti neoficialiais slaugytojais.

Be abejo, žinote, kad skurdas, galimybė pasinaudoti priežiūros paslaugomis ir ilgaamžiškumas gali būti tarpusavyje susiję. Mes nagrinėjome tokių sąsajų galimybę neseniai priimtame komunikate dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo. Surinkta įrodymų, kurie aiškiai patvirtina, kad pajamų, gyvenimo ir darbo sąlygų skirtumai atsispindi vidutinę sveikatos būklę visose amžiaus grupėse.

Vis dėlto mes dar tik pradedame veiklą, susijusią su politikos kryptimis, siekdami veiksmingai nutraukti arba pakeisti socialinės hierarchijos ir sveikatos būklės kitimo sąsajas.

Dėl to raginame kelti sąmoningumo lygį ir atlikti daugiau mokslinių tyrimų bei parengti novatorišką politiką. Be to, turime skatinti laikytis nuostatos „sveikata visose politikos srityse“ (angl. Health in All Policies Approach, HiAP), kuri yra gyvybiškai svarbi bet kokios sėkmingos strategijos dalis.

  Csaba Sógor, PPE frakcijos vardu. – (HU) Europos visuomenių senėjimo reiškinys – didelis iššūkis kiekvienai valstybei narei. Privalome dar daugiau dėmesio skirti pagyvenusių žmonių, kurių vis daugėja, priežiūros sričiai. Pagyvenusių žmonių priežiūros tradicijos ir kultūra įvairiuose regionuose skirtinga: pietinėse valstybėse narėse ši problema sprendžiama šeimos rate, nes ten daug šeimynykščių kartų gyvena drauge, o šiaurinėse valstybėse narėse labiau paplitusi stacionari slauga.

Vis dėlto pastarosios priežiūros kaina auga, o jos tvarumui vis tenka išbandymų dėl ekonominių problemų ir pagyvenusių gyventojų skaičiaus didėjimo. Centrinėje ir Rytų Europoje nevyriausybinės organizacijos ir bažnyčia labai dažnai sugeba veiksmingai teikti tam tikros rūšies stacionarios slaugos paslaugas. Vis dėlto tai vis dar retas reiškinys, be to, valstybės neremia tokios pagyvenusių žmonių priežiūros sistemos plėtojimo.

Jungtinėje Karalystėje pradėta įgyvendinti imigrantams skirta mokymo sistema padėjo sėkmingai išspręsti anksčiau darbo neturėjusių moterų užimtumo problemą: jos tapo pagyvenusių žmonių slaugytojomis. Akivaizdu, kad šią patirtį taip pat galėtų sėkmingai perimti kitos valstybės narės. Pritariu kolegų narių P. Berèso ir E. Lynne parengtam pasiūlymui dėl rezoliucijos. Norėčiau atkreipti dėmesį į teksto dalį, kurioje Komisija raginama parengti žaliąją knygą, paremtą valstybių narių geriausia patirtimi ir modeliais tam, kad kiekviena valstybė narė galėtų įgyvendinti tinkamiausias priemones atsižvelgdama į savo galimybes ir užkirstų kelią netinkamam elgesiui ir prievartai pagyvenusių žmonių atžvilgiu.

  Kinga Göncz, S&D frakcijos vardu. – (HU) Ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė – ne tik geras rezultatas, bet ir galimybė. Nors mes iš tiesų galime didžiuotis, kad vidutinė gyvenimo trukmė Europoje ilgėja, ji yra taip pat ir iššūkis. Iš dalies tai iššūkis dėl to, kad nežinome, kaip galėtume užtikrinti aktyvų senėjimą senstančioje visuomenėje. Taip pat nežinome, kokiu mastu galime užtikrinti pagyvenusių žmonių aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime ir užtikrinti, kad jie nebūtų diskriminuojami. Mes suprantame, kad šioje srityje dar daug ką reikia nuveikti. Kyla klausimas, ar galime pasiekti, kad pagyvenę žmonės ilgiau išliktų sveiki? Kokiu mastu pagyvenusiems žmonėms galėtume suteikti pajamų ar mokymosi visą gyvenimą garantijas?

Gal kaip tik tie Europos metai, kurie bus pavadinti Europos aktyvaus senėjimo metais, padės atkreipti daugiau dėmesio į šią problemą. Vis dėlto neišvengiamai ateis laikas, kai pagyvenusiems žmonėms bus reikalingos socialinės ir sveikatos apsaugos sričių paslaugos ir kai jie bus mažiau pajėgūs ginti savo interesus. Taigi mums teks didesni įsipareigojimai užtikrinti, kad jie turėtų galimybę gauti kokybiškas paslaugas. Ypač svarbu, kad atitinkamos paslaugos būtų prieinamos mažas pajamas gaunantiems, neturtingiems pagyvenusiems žmonėms, taip pat pagyvenusiems žmonėms, kuriems reikia nuolatinės slaugos ir priežiūros, neatsižvelgiant į tai, ar juos reikia slaugyti jų pačių namuose, ar slaugos įstaigoje. Taip pat yra keletas konkrečių uždavinių, kuriems įgyvendinti prašome Komisijos paramos. Pirma, mums reikalingi tam tikri itin svarbūs duomenys apie asmenų, kuriems reikia priežiūros, poreikius. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Mums reikia stebėsenos mechanizmų. Be to, geriausios patirties kaupimas yra taip pat mažiausių standartų dalis.

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti E. Lynne už galimybę šį vakarą aptarti šį klausimą. Be to, pritariu daugeliui Komisijos narės išsakytų minčių. Be abejo, manau, kad gana daug iš jų tam tikra prasme teikia vilčių.

Jūs, be abejo, supratote, kad daug mūsų klausimų susiję su problemomis dėl pagyvenusių žmonių pažeidžiamumo. Be to, esame tvirtai įsitikinę, kad labai svarbu, jog žmonės galėtų jaustis saugūs su juos slaugančiais asmenimis.

Nors pritariu jūsų požiūriui dėl klausimų, priklausančių valstybės narės kompetencijos sričiai, vis dėlto reikėtų pasakyti, kad yra taikomas atviras koordinavimo metodas, padedantis valstybėms narėms bendradarbiauti klausimais, kurie, nors ir nepriklauso Europos Sąjungos kompetencijai, laikomi visuotinės svarbos dalykais.

Manau, kad šiuo atžvilgiu labai svarbūs tam tikri klausimai, net ir susiję su bendra priežiūra, mityba ir t. t. Taip pat norėčiau žinoti, kokių tolesnių veiksmų Komisija galėtų imtis, kad įtikintų valstybes nares dėl paramos neoficialiems slaugytojams finansinės naudos. JK tikrai yra pateikusi duomenų, kuriais patvirtinama, kad taip būtų sutaupyti milijardai, reikalingi mūsų ekonomikai, nes slaugymu užsiimtų artimi draugai arba giminaičiai, o ne valstybė, ir kad faktiškai verta investuoti į, pvz., pašalpas globėjams ir paramos mechanizmus slaugytojams, užuot pasmerkus žmones, slaugančius valandų valandas be kvalifikuotos paramos, visiškam išsekimui, izoliacijai ir kančioms dėl jų pačių fizinės ir psichinės sveikatos problemų.

Man taip pat svarbu tai, ką jūs kalbėjote apie slaugytojų kvalifikacijos gerinimo galimybes. Be abejo, problema yra ne tik tai, kad tai susiję su moterimis; tai dažnai susiję su migrantėmis, todėl šiuo atveju reikalingos ypatingos rūšies investicijos. Vis dėlto mūsų rezoliucijoje taip pat kalbama apie poreikį sutartimis nustatyti bent minimalias pajamas, minimalų darbo užmokestį. Mielai išklausyčiau jūsų pastabas šiuo klausimu.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ačiū. Mano prosenelė yra 69 metų. Aš ilgą laiką gyvenau su ja. Dėl to iš patirties žinau, kad geriausias rūpinimosi pagyvenusiais žmonėmis būdas – užtikrinti, kad jie kuo ilgiau galėtų patys pasirūpinti savimi. Vis dėlto tai sunkus uždavinys net ir tiems, kurie pagal savo amžių yra geros psichinės ir fizinės formos. „Attack“ partija kėlė šį klausimą per ankstesnę parlamento kadenciją ir darys tai ateityje.

Vidutinė pensija Bulgarijoje tesiekia 100 EUR. Ši 100 EUR suma skirta mėnesiui, mieli kolegos Parlamento nariai. Pensininkai už šiuos pinigus turi pirkti jiems reikalingų vaistų, apmokėti savo sąskaitas ir, paprastai visų paskiausiai, apsirūpinti maistu. Tokios padėties priežastis – milžiniško masto mano šalies išgrobstymas, kurį paeiliui įvykdė trys paskutinės vyriausybės. Šio išgrobstymo pavadinimas – „masinis privatizavimas“. Taip pat turiu priminti, kad jis buvo vykdomas pritariant ir stebint Europos institucijoms ir Tarptautiniam valiutos fondui. Milijardų eurų vertės turtas buvo pavogtas iš Bulgarijos, dėl to visiškai nekeista, kad mano šalyje yra mažiausios Europos Sąjungoje pensijos. Ši tragiška padėtis turi būti pavyzdys, kai jums kyla klausimų dėl mūsų galimybių rūpintis pagyvenusiais žmonėmis.

  Thomas Mann (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Komisija 2012 m. ką tik paskelbė aktyvaus senėjimo metais. Tai darydama ji atsižvelgė į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto prašymą ir pranešimą dėl vienodai gerų sąlygų visoms kartoms sudarymo. Sveikiname! Tai pačiu laiku gauta svarbi žinia.

Nuolat auga sveikų ir pajėgių vyresnių nei 80 metų žmonių skaičius. Prognozuojama, kad 2010–2030 m. laikotarpiu šis skaičius išaugs beveik 60 proc. Mūsų komiteto pateiktame klausime raginame Komisiją išnagrinėti šio reiškinio teigiamus ir neigiamus poveikio pagyvenusių žmonių priežiūros sričiai aspektus ir pateikti išvadas.

Žinome, kad kuo toliau, tuo vis daugiau šeimų negali pačios susidoroti su savo giminaičių priežiūra. Be to, trūksta slaugytojų. Vis dėlto nepakanka gerai apmokytus ir kompetentingus darbuotojus pakeisti menkai apmokamais darbuotojais, įgijusiais pagrindines žinias paspartintu būdu. Daugelyje vietų pati slaugos sritis – problemų kamuolys.

Kaip pranešimo dėl demografinių pokyčių ir kartų solidarumo pranešėjas paraginau valstybes nares sukurti skaidrias ir tvarias kontrolės sistemas. Turi būti išsaugotas asmenų, kuriems reikalinga priežiūra, orumas. Mums reikalingas ES lygmens elgesio kodeksas dėl ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimo minimalių reikalavimų ir minimalių išmokų už jas. Žmonės turi turėti galimybę gauti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas už prieinamą kainą, nepaisant jų pajamų, amžiaus, socialinio statuso ar pavojų sveikatai.

Pagyvenę žmonės taip pat nėra našta. Jų patirtis ir viso gyvenimo pasiekimai formavo mūsų visuomenę. Mes turime užtikrinti, kad jie nebūtų palikti vieni su savo problemomis. Pasinaudokime iki 2012 m. likusiu laiku tam, kad sukurtume daug būtinų prielaidų, padėsiančių politikams, žiniasklaidai ir visuomenei intensyviai užsiimti aktyvaus senėjimo klausimais. Šiuo atsižvilgiu visų pirma turi būti išgirsti susiję asmenys. Mes visi turime pakeisti savo požiūrį ir pritarti tvarios priežiūros koncepcijai, pagal kurią nuolatinis dėmesys skiriamas žmonėms, o ne tik išlaidų skaičiavimui.

  Sylvana Rapti (S&D). – (EL) Ponia pirmininke, mes visi čia, šiuose rūmuose, kalbėdami apie pagyvenusius žmones, galbūt pamirštame tam tikrą dalyką, t. y. tai, kad irgi galime atsidurti tokioje pat padėtyje kaip pagyvenę žmonės ir galime sulaukti 80, 90 ar net 100 metų. Ar mes kada nors galvojome, kaip norėtume, kad su mumis tuomet būtų elgiamasi? Šiandienos pagyvenę žmonės – tai žmonės, kurie išleido mus į pasaulį, žmonės, kurie davė mums civilizaciją, žmonės, kurie yra mūsų „asmeninė nuosavybė“.

Pagyvenusių žmonių ilgalaikė priežiūra susijusi ne tik su moraliniais ir socialiniais aspektais. Ji taip pat susijusi su ekonominiu aspektu, nes dėl kiekvieno pagyvenusio žmogaus slaugymo mažėja dirbančių jo šeimos narių darbo našumas. Vis dėlto, kita vertus, jeigu pradėtume įgyvendinti priežiūros programą, galėtume netgi sukurti darbo vietų. Turime apie visa tai pagalvoti, pone Komisijos nary, ir nukreipti valstybes nares tinkamu keliu.

Užbaigdama kalbą norėčiau padėkoti vertėjams žodžiu ir raštu, kurie suteikia mums galimybę reikšti savo nuomones net po vidurnakčio.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Remiantis naujausiais statistiniais duomenimis, 65 metų ar vyresnių žmonių skaičius Europos Sąjungoje, manoma, iki 2050 m. padidės 70 proc., net 170 proc. didėjant vyresnių nei 80 metų žmonių skaičiui.

Tai reiškia, kad 2060 metais, 27 ES šalyse vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis sieks 30 proc.

Europos Sąjunga turi rasti būdų patenkinti vis didesnius sveikatos priežiūros paslaugų poreikius, pritaikyti sveikatos priežiūros sistemas senėjančios visuomenės poreikiams patenkinti ir išlaikyti jų gyvybingumą, išspręsdama darbo jėgos stokos problemą.

Komisija, valstybės narės ir ypač vietos valdžios institucijos turi rasti būdų pritaikyti būstus, viešojo transporto priemones ir netgi tokius sektorius kaip turizmas konkretiems pagyvenusių žmonių poreikiams.

Pritariu tam, kad būtų priimtos Europos taisyklės dėl keleivių teisių, visų pirma skirtos riboto judumo žmonėms, nes daugelis pagyvenusių žmonių, keliaujančių laivais, lėktuvais arba traukiniais, kaip tik ir priklauso šiai žmonių grupei.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Vienas iš dabartinių Europos visuomenei iškilusių iššūkių yra poreikis spręsti su demografiniais pokyčiais, kurie daro vis didesnį spaudimą valstybių biudžetams, susijusias problemas. Mano nuomone, išeitis – pažangių ir tvarių politikos krypčių dėl tinkamos ilgalaikės priežiūros paslaugų, kurios atitiktų kartų solidarumo dvasią, užkirstų kelią diskriminacijai dėl amžiaus ir užtikrintų visapusišką net ir labai pagyvenusių asmenų socialinę įtrauktį, įgyvendinimas.

Mano nuomone, taip pat svarbu, kad globėjams, kurie rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, solidarumo ir dėkingumo už jų pasiaukojamą darbą dvasia būtų skirta tam tikra teisės aktais nustatyta parama arba, jei reikia, finansinis atlygis. Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, jog svarbu, kad valstybės narės dalytųsi šios srities geriausios patirties pavyzdžiais.

Baigdamas norėčiau pridurti, kad aš, kaip gydytojas, kategoriškai nepritariu vadinamųjų „įsakymų negaivinti“ dėl senyvo amžiaus taikymui. Manau, kad toks požiūris – šiurkštus pagrindinės žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Autoriai Europos Komisijai pateikė 10 klausimų. Vis dėlto kartų solidarumo aspektas paminėtas tik vieną kartą – priešpaskutiniame klausime. Tam, kad problema būtų visiškai suprantama, norėčiau pridėti keletą papildomų klausimų.

Visai neseniai kalbėjome apie tai, kaip Europos Komisija galėtų daryti įtaką valstybėms narėms. Kodėl Europos Komisija nesiūlo valstybėms narėms pačioms nustatyti priežiūros paslaugų, kurias šeimos nariai teikia besirūpindami pagyvenusiais, neįgaliais žmonėmis, vertę? Kodėl giminaitį prižiūrintis šeimos narys negauna už tai finansinio atlygio, taip pat sveikatos priežiūros ir socialinio draudimo sričių garantijų, kodėl jis negalėtų grįžti į savo darbovietę, kai slaugos laikotarpis baigiasi (panašiai kaip moteris po motinystės atostogų)? Kodėl mūsų visuomenėje diskriminuojami vyrai ir moterys, kurie rodo kartų solidarumo pavyzdį?

Jeigu sugebėtume pašalinti šią diskriminaciją Europos Sąjungos lygmeniu, turėtume kur kas daugiau laimingesnių ir patenkintų gyventojų.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, šios diskusijos surengtos pačiu laiku, nes tai didelė mums iškilusi problema. Norėčiau padėkoti poniai E. Lynne visų pirma už tai, kad ji atkreipė dėmesį į problemas dėl netinkamo elgesio su pagyvenusiais žmonėmis, kurios egzistuoja šioje vadinamojoje civilizuotoje visuomenėje. Komisija taip pat pateikė visapusišką požiūrį, kuriame apibrėžti tikslai, uždaviniai ir sprendimai.

Pirma, manau, turėtume pažvelgti į tai, kaip į galimybę, galimybę leisti žmonėms dirbti nepaisant įprastų laiko ir amžiaus, kaip yra dabar, ribų, antra, galimybę keliauti ir padėti skatinti turizmą ne sezono laikotarpiu. Be to, žinoma, turime siekti, kad žmonėmis kiek įmanoma ilgiau būtų rūpinamasi jų namuose ir tik po to slaugos įstaigose. Deja, iki šiol vis dar nebuvo atlikta jokių finansinių skaičiavimų, todėl turi būti atliktas didžiulis darbas, jei norime pasiekti, kad ateityje pagyvenę žmonės būtų tinkamai prižiūrimi.

  László Andor, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, gerbiami Parlamento nariai, norėčiau pradėti kalbą pakartodamas tai, kas buvo pasakyta diskusijų pradžioje apie įvairovę Europoje.

Yra 27 valstybės narės, kuriose yra skirtingos socialinės ir materialines sąlygos. Tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Komisija dabar rengia kokybės sistemą, o ne apibrėžtesnį teisės aktą. Manome, kad šiuo metu tai tinkamiausia koncepcija, todėl turėtume kartu su Parlamentu, su kuriuo ne kartą per pastarąjį laikotarpį aptarėme šiuos klausimus, pažiūrėti, kaip ji veikia.

Vienas iš pagrindinių dalykų, dėl kurių, manau, galėtume padaryti tvirtas išvadas, yra klausimas, kaip ilgalaikės priežiūros programa siejasi su mūsų darbo vietų kūrimo darbotvarke, ar matome plačias darbo vietų kūrimo galimybes. Vis dėlto ji taip pat turėtų būti susieta su mūsų įgūdžių formavimo darbotvarke, siekiant išsiaiškinti, ką dar galėtume nuveikti tam, kad būtų parengta ir apmokyta daugiau slaugytojų, kurie galėtų teikti profesionalų paslaugas šioje srityje.

Be abejo, tebelieka atviras klausimas, kaip turėtume įteisinti šias paslaugas, nes, kaip jau buvo minėta, didelė darbo dalis atliekama neoficialiai. Šį darbą atlieka arba gali atlikti artimieji šeimos rate. Reguliavimo klausimai, standartų nustatymas arba reikalavimas šeimoms ir artimiesiems atitikti tam tikras sąlygas – aiškiai labai sudėtingas dalykas. Be to, įforminus šias paslaugas ir darbą padidėtų išlaidos ir iškiltų klausimų dėl mokesčių, todėl lengvai atsidurtume aklavietėje, pametę reikiamą kryptį.

Taigi paprasto atsakymo nėra, nors iš tiesų pakanka įtikinamų argumentų, kad reikia pagerinti asmenų, kuriems šios paslaugos reikalingos ir kurie yra priklausomi nuo ilgalaikės priežiūros, padėtį, taip pat pripažinti nuopelnus tų, kurie atlieka šį darbą. Ką mes tikrai galime nuveikti, tai kaupti ir skleisti geriausią patirtį, pvz., naudojantis atviro koordinavimo metodu.

Šiuo vėlyvu laiku galiu pasakyti, kad po kelių valandų konferencijoje dėl pensijų, rengiamoje Lježe, aš susitiksiu su kai kuriais Belgijos vyriausybės ministrais. Tai bus gera galimybė perduoti Parlamento žodžius šiuo klausimu ir susieti juos su mūsų darbu dėl pensijų, nes šie dalykai yra aiškiai tarpusavyje susiję tiek kalbant apie socialinę apsaugą apskritai, tiek ir apie pakankamas pajamas senyvo amžiaus žmonėms.

Savo darbe dėl pensijų turime vadovautis ilgalaikiu planu, rimtai atsižvelgdami į demografijos problemas. Taybai pirmininkausiančios valstybės narės, Vengrija ir Lenkija, vienodai suinteresuotos šiuo klausimu, todėl mes nagrinėjame tinkamos sistemos teikiamoms paslaugoms įvedimo galimybes. Atlikus šį darbą prasidės Europos aktyvaus senėjimo metai, kurie bus skirti ne tik užimtumo (ir jau tikrai ne tik pensinio amžiaus ilginimo) klausimams spręsti. Per juos taip pat daug dėmesio bus skiriama klausimams, kaip, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, tinkamiau išsaugoti sveikatą ir atnaujinti visą gyvenimą trunkančio mokymosi, visą gyvenimą trunkančio mokymo, gebėjimų didinimo ir institucijų bendradarbiavimo programas.

Taigi iš esmės tai yra programa, kuria remdamiesi, manau, galime tęsti pradėtą darbą. Yra nemažai iššūkių, bet, manau, kad laikydamiesi visų mūsų įsipareigojimų gerbti etikos principus galėsime pasiekti rezultatų.

  Elizabeth Lynne, autorė. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti visiems kalbėjusiems kolegoms, taip pat Komisijos nariui už tai, ką jis pasakė šį vakarą. Tai buvo labai naudinga. Per šią diskusiją taip pat paaiškėjo elgesio kodekso priėmimo svarba. Kaip tik tai aš ir raginau padaryti žodiniame klausime ir rezoliucijoje. Šį klausimą paminėjo Thomas Mann ir daug kitų žmonių.

Kaip minėjau anksčiau, kalbame ne apie teisės aktus. Vykęs pavyzdys iš Bulgarijos, kurioje kažkas gyvena iš 100 EUR per mėnesį ir turi mokėti už ilgalaikę priežiūrą, yra tik viena iš priežasčių, kodėl mums reikalingas elgesio kodeksas, kad valstybės narės galėtų patenkinti minimaliuosius reikalavimus.

Tas pat pasakytina apie „įsakymų negaivinti“ taikymą. Nesakau, kad visose valstybėse narėse turėtų būti taikomi tos pačios rūšies teisės aktai, bet manau, kad mes iš tiesų turėtume turėti gaires, kuriomis remdamiesi žmonės galėtų išbandyti ir taikyti geriausius metodus. Tai sritis, kurioje ir Komisija gali nemažai nuveikti padėdama mums skleisti gerąją patirtį, sukauptą įvairiose valstybėse narėse.

Ačiū dar kartą, pone Komisijos nary, ir dėkoju vertėjams žodžiu už darbą po 24.00 val.

  Pirmininkas. – Gavau vieną pasiūlymą dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktos pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks ketvirtadienį, 2010 m. rugsėjo 9 d.

Aš irgi norėčiau padėkoti vertėjams žodžiu.

(1) Žr. protokolą.