Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. rugsėjo 8 d. - Strasbūras

13. Jordano upės ir Jordano žemupio situacija (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl žodinio klausimo Komisijai, kurį pateikė Paolo De Castro, Véronique De Keyser, Jo Leinen ir Adrian Severin S&D frakcijos vardu dėl Jordano upės ir Jordano žemupio situacijos (O-0092/2010 - B7-0452/2010).

  Paolo De Castro, autorius. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Jordano upė yra didelis ne tik ekologinės, bet ir žemės ūkio bei ekonominės reikšmės Jordanijos, Izraelio ir Palestinos teritorijų turtas ir jo naikinimas negali mums nekelti nerimo.

Svarbu pažymėti, kad apie 98 proc. 1,3 mlrd. kubinių metrų natūralaus gėlo vandens žemupyje kasmet nukreipiama kita kryptimi ir ilgiems upės ruožams kyla pavojus išdžiūti. Tai pražūtinga ne tik biologinės įvairovės, bet, svarbiausia, ir vandens šaltinių prieinamumo vietos bendruomenėms požiūriu. Smarkaus Jordano upės alinimo klausimą sprendė keli tarptautiniai veikėjai, įskaitant Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinę asamblėją ir Jungtinių Valstijų Senatą.

Mes irgi turime reikalauti dalyvavimo, ne tik vietos vyriausybių ir institucijų, bet ir Tarybos, Komisijos ir valstybių narių, kad jos teiktų techninę ir finansinę pagalbą šiai upei atgaivinti. Kaip teigiama bendroje visų frakcijų, kurioms dėkoju už nuoširdžią paramą, rezoliucijoje, svarbiausia, turime prašyti Komisiją į kaimynystės politikos su Izraeliu, Jordanija ir Palestinos Administracija veiksmų planus įtraukti aiškią, konkrečią nuorodą į šį projektą.

Pradinis žingsnis galėtų būti bendras Jordano upės būklės tyrimas. Gerai žinome, kad vanduo yra brangus, nenusavinamas turtas, tad norėčiau pažymėti, jog norint sąžiningai paskirstyti vandenį reikia vienodai dėmesio skirti visų regiono bendruomenių poreikiams. Tai – itin svarbus klausimas, jeigu norime pasiekti ilgalaikę taiką ir stabilumą Artimuosiuose Rytuose.

Pastarosiomis dienomis su viltimi stebėjome Izraelio ir palestiniečių taikos derybų atnaujinimą, nes šiose derybose vandens išteklių valdymas įvardytas kaip vienas iš svarbiausių derybų aspektų. Tikimės, kad atitinkamų šalių ir teritorijų vyriausybės, vietos bendruomenės ir pilietinės visuomenės organizacijos kuo greičiau pradės veiksmingai bendradarbiauti siekdamos išsaugoti Jordano žemupį. Tai – pareiga ne vien todėl, kad ši upė turi didelę simbolinę vertę, bet ir todėl, kad reikia pagerinti vietos bendruomenių gyvenimo sąlygas.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, gerbiami nariai, norėčiau padėkoti už šią galimybę aptarti kritinę vandens būklę Artimuosiuose Rytuose.

Europos Sąjunga vandenį laiko dideliu regiono rūpesčiu, todėl visiškai pritariu gerbiamų šio Parlamento narių nerimui, nes šiam regionui būdinga vandens stoka, įtempta padėtis vandens klausimais ir vandens kokybės blogėjimas – ši padėtis gali dar labiau pablogėti dėl klimato kaitos poveikio.

Žinome, kokį poveikį tai gali turėti regiono gyventojams, aplinkai ir regiono saugumui. Europos Sąjunga mano, kad vanduo yra prioritetas siekiant taikos šiame regione ir šiam regioniniam iššūkiui reikia regioninio sprendimo.

Kaip gerai žinote, Europos Sąjunga dalyvavo skatinant skubiai imtis veiksmų, kad būtų pradėtas visapusiškas Izraelio ir palestiniečių taikos dialogas – vienas iš „galutinio statuso klausimų“ (kartu su sienomis, pabėgėliais, Jeruzale ir saugumu), kuriuos reikia išspręsti, yra vanduo.

Europos Sąjunga pripažįsta ypatingą Jordano žemupio baseino būklę ir poreikį efektyviau valdyti upės vandenį, įskaitant jos intakus. Todėl dalyvaujame įvairioje nacionalinio, paregionių ir regiono lygmens veikloje kartu su visomis kaimyninėmis suinteresuotosiomis šalimis. Remiame vandens reformas ir politikos priemones, kuriomis skatinama tvari vandentvarka.

Pasitelkdama Europos kaimynystės politiką ir kitas priemones Europos Sąjunga remia pasitikėjimo skatinimo priemones, skatina tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir sutelkia vandens išteklių bendruomenes, kurioms vanduo kelia bendrą rūpestį.

Europos Sąjungos veikla siekiama stiprinti įvairių vandentvarkos institucijų ir vandens naudotojų gebėjimus, rinkti duomenis ir jais keistis, didinti išvalyto nuotekų vandens prieinamumą, plėsti vandens išsaugojimo priemones, įskaitant vandens tinklus, ir diegti veiksmingas drėkinimo sistemas.

Europos Sąjungos veiksmais sprendžiami ir vandens sektoriaus paklausos, ir pasiūlos klausimai, taip pat sudaromos sąlygos, leisiančios ateityje vandens išteklius valdyti integruotai.

Europos Sąjunga ne vienintelė, kuri stengiasi. Aktyviai veikia valstybės narės ir kiti pagalbos teikėjai, o mes, siekdami užtikrinti papildomumą, glaudžiai koordinuojame su jais savo veiklą.

  Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, PPE frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Europos Parlamentas, pabrėždamas dabartinę Jordano upės problemą, žengia labai pagirtiną žingsnį. Europos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinė asamblėja parengė specialų Jordano upės ir Jordano slėnio tyrimą ir savo rezoliucijose paragino juos saugoti, nes Jordano upė yra pasaulinio mūsų paveldo paminklas, religinis ir kultūrinis simbolis milijonams žmonių visame pasaulyje, taip pat ekologinis, turistinis ir ekonominis regiono fondas.

Todėl šiandien tikslas – pabrėžti šios upės problemas ir poreikį imtis veiksmų jai apsaugoti, aktyviau imtis Europos Sąjungos atliekamų darbų – Komisija minėjo būtent šiuos darbus ir mes apie juos užsiminėme keletą kartų anksčiau, rengdami bendrą poziciją – taip pat raginti įtvirtinti regioninį bendradarbiavimą siekiant, kad Jordano upės vanduo būtų sąžiningai prieinamas prie jos krantų esančių šalių tautoms ir kad už jos apsaugą būtų prisiimama bendra atsakomybė.

Pasiūlyme dėl rezoliucijos taip pat pabrėžiama geriausia patirtis, pvz., specialus Izraelio parengtas generalinis planas, kuriame raginama keistis geriausia patirtimi ir praktinėmis žiniomis, nes Jordano upė yra kolektyvinis regiono klausimas. Svarbu, kad pabrėžiami ir tikrieji pavojai: ne tik vandens stoka, ne tik tarša, bet ir biologinės įvairovės nykimas ir rizika, kad jeigu nieko nebus daroma, upė išdžius.

Siekiant pabrėžti šį tarptautinį ir regioninį bendradarbiavimą, pasiūlyme siūloma įsteigti specialų komitetą Jordano slėniui, kuriame galėtų dalyvauti šalys, kurioms Jordano upė turi tiesioginį poveikį (Izraelis, Palestinos teritorijos, Jordanija), kartu su kitomis regiono šalimis, kuriose yra Jordano aukštupis ir kurioms irgi tenka tam tikra atsakomybė, pvz., su Libanu ir Sirija. Manau, kad šiai rezoliucijai bus pritarta plenariniame posėdyje ir Europos Parlamento siunčiama žinia bus gerai parengta, tinkamai orientuota ir tvirta.

  Véronique De Keyser, S&D frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, kaip jau sakyta, Negyvosios jūros ir Jordano upės būklė kelia itin didelį nerimą, nes prognozuojama, kad jeigu 2011 m. niekas nesikeis, upė tiesiog išdžius.

Jeigu tarptautiniu ir regioniniu lygmeniu nebus imtasi veiksmų šiai tendencijai sustabdyti, minėta padėtis virs nepaprastai didele kultūrinio paveldo, biologinės įvairovės – šį punktą paminėjo R. Kratsa-Tsagaropoulou – ir regiono saugumo bei ekonomikos netektimi.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į NVO, kuri ėmėsi, mano nuomone, nuostabios iniciatyvos. Ši NVO, Artimųjų Rytų žemės draugai, nusprendė sutelkti prie upės gyvenančius palestiniečių, Jordanijos ir Izraelio merus, juos suvienyti ir paraginti juos galvoti apie tai, ką jie galėtų padaryti, kad reikalai nors kiek pagerėtų.

Asociacija ir merai atliko keletą įdomių tyrimų dėl priemonių, kurių galėtų imtis kiekviena šalis, ir dėl šių priemonių poveikio. Šių priemonių gausu – nuo bevandenių tualetų, kitokių žemės ūkio metodų iki auginamų pasėlių pokyčių, nes šie pasėliai sunaudoja per daug vandens, ir kt. Galima imtis labai įvairių priemonių. Taigi tai nėra politinė diskusija, nors gerai žinome, kad kai tik prabylame apie vandenį šiame regione, prasideda politika.

Manau, jog kiekvienas galėtų tam pritarti, ir norėčiau, kad Europa ir Komisija, palaikydamos ryšius su šiomis šalimis, ypač įgyvendinamos veiksmų planus, semtųsi įkvėpimo iš labai aiškių šios ataskaitos išvadų.

Vis dėlto vienai trumpai daliai – E daliai – teikiu labai didelę reikšmę, joje teigiama, kad vandenį pereikvoja Izraelio naujakuriai. Tai tiesa; tai patvirtinta Pasaulio banko ir organizacijos Amnesty International ataskaitose. Tai verčia grįžti prie pačios politikos esmės, tačiau tai yra tiesa, kurią kartais reikia pasakyti. Šio teiginio neįtraukėme į svarbiausias rezoliucijos dalis, bet jam teikiame didelę reikšmę.

  Antonyia Parvanova, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, būdama Europos ir Viduržemio jūros šalių asamblėjos Energetikos, aplinkos ir vandens komiteto pirmininko pavaduotoja, per praėjusio vasario mėn. tiriamąjį vizitą turėjau galimybę pamatyti konkrečią dramatišką ekologinę Jordano upės regiono tikrovę.

Specialiajame pranešime dėl padėties Jordano upės slėnyje, kurio pranešėja buvau, pabrėžiama, kad visos suinteresuotosios šalys, ypač Izraelis, Palestinos Administracija ir Jordanas, taip pat Libanas ir Sirija, turi rasti bendrą dviejų aktualiausių problemų sprendimą: vienodai paskirstyti vandenį atsižvelgiant į visų regiono gyventojų poreikius, užtikrinti sveiką ir apsaugotą aplinką daugeliui ateinančių kartų.

Pirmasis mūsų pranešime nurodytas žingsnis – Izraelis ir Palestinos Administracija turi susitarti dėl bendrų turimo vandens paskirstymo ir demografinių duomenų, kurie būtų pradinis taškas būsimoms deryboms, nes abi suinteresuotosios šalys iki šiol pateikė skirtingus skaičius, skiriasi ir tarptautinėse ataskaitose pateikti duomenys.

Viena iš pagrindinių išvadų – siekiant bendradarbiauti sprendžiant vandens problemą reikia įgyvendinti bendro administravimo, lygiateisio sprendimų priėmimo ir bendro regiono vandens išteklių valdymo planus. Manau, kad mūsų pranešime pateiktos rekomendacijos atitinka sritis, kuriose Europos Sąjunga tikrai turi įgyvendinamų praktinių žinių ir galėtų dalyvauti kaip aktyvi veikėja, grįsdama kelią būsimai dalyvaujančių suinteresuotųjų šalių partnerystei.

Apibendrindama norėčiau priminti, kad nors stengiamasi atnaujinti diskusiją dėl bendro taikos susitarimo, privalome nesinaudoti Jordano slėnio padėtimi politiniais ir ideologiniais tikslais.

Tikiuosi, kad mūsų šiandienos diskusijos bus naudingos visoms suinteresuotosioms regiono šalims ir privers padaryti konkrečias, nešališkas išvadas dėl aktyvaus ES dalyvavimo rengiant būsimus ilgalaikius sprendimus.

  Margrete Auken, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DA) Pone pirmininke, visiškai pritariu dviem ankstesnėms kalbėtojoms, tačiau norėčiau pasinaudodama galimybe pasakyti: manau, jog daugelis žmonių čia nesugeba suvokti, kad visiškai neįmanoma iš palestiniečių reikalauti prisiimti dalį atsakomybės. Jie to padaryti negali. Kiek iš čia esančių žmonių žino, kad nuo 1967 m. 50 proc. Jordano pakrančių Vakarų Krante užimtos Izraelio gyvenviečių? 50 proc.! Dar daugiau, 45 proc. jų paskelbtos karinėmis teritorijomis ir gamtos draustiniais. Jos tiesiog uždarytos. Baisus dalykas palestiniečiams, ypač Jordano slėniui – tai, kad jie tiesiog užmiršti, nes nematome, jog jie priešintųsi jėga. Jeigu nesiimama karinių veiksmų, jeigu neįvyksta nieko dramatiško, jie tiesiog pamirštami.

Žinoma, tai – baisi pamoka ir baisiausia ji vargšams palestiniečiams: jie turi apie save pranešti, ir netgi garsiai. Šią problemą reikia išspręsti. Tačiau, jeigu įmanoma, turime nepamiršti, kad palestiniečių kančios šioje teritorijoje dar didesnės negu likusiame Vakarų Krante ir kad esant dabartinei padėčiai jie neturi galimybės prisiimti atsakomybės, kurią turėtų prisiimti. Taigi, ten turi būti rastas bendras sprendimas, todėl turime svarstyti ir politinę padėtį. Tai – ne vien Izraelis, ne vien Sirija ir ne vien Jordanija, ne! Nepaisant to, palestiniečių negalime įtraukti tol, kol jie neturi galimybės dalyvauti.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, vanduo Artimuosiuose Rytuose iš tikrųjų yra opus ir daug konfliktų galintis sukelti klausimas. Teises į vandenį kaip dalį visapusiško taikos susitarimo dabar svarsto aukšto lygio Izraelio ir Palestinos Administracijos delegacijos.

Būdama Ketverto narė, ES remia dviejų valstybių sprendimą kaip galutinį regiono taikos ir stabilumo garantą. Todėl turime būti labai atidūs, kad nedarytume išankstinio poveikio dabar Vašingtone vykstančioms deryboms. Kaltinant Izraelio naujakurius, kaip, atrodo, daro V. De Keyser, ypač dėl Jordano upės vandens pereikvojimo, Izraelio – mūsų demokratinio sąjungininko – gyventojams kaip tik siunčiamas blogas ženklas apie tariamą ES, kaip sąžiningos tarpininkės, poziciją.

Jordano upės baseino išsaugojimas – svarbus regioninis klausimas, žinoma, aktualus ne vien Izraeliui ir palestiniečiams, tačiau Izraelio oponentai šiame Parlamente ir kitur akivaizdžiai siekia išnaudoti šį klausimą savo kampanijai, kuria siekiama pakenkti žydų valstybei.

Dar kartą pasiduodami šiai Izraeliui priešiškai darbotvarkei rizikuojame, kad Izraelis Europos Sąjungą laikys neverta privilegijuoto taikos partnerės vaidmens.

  Willy Meyer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, tai, kad V. De Keyser pareiškia konkretų vertinimą, nėra jokia problema. Tačiau tiesa tai, kad pagal 1994 m. Izraelio ir Jordanijos Karalystės pasirašytą sutartį buvo pasiektas susitarimas bendradarbiauti palei bendras sienas atkuriant ekologinę Jordano upės būklę ir išsaugoti jos vandens išteklius.

Tai buvo sutartis, kurią, kaip ir kitas sutartis, Izraelis pasirašė ir kurios jis nesilaiko. Su Izraeliu susijusi būtent ši problema: jis nesilaiko susitarimų, kuriuos pasirašo.

Būtent todėl taip svarbu, kad 2008 m. Prezidento J. Chiraco pradėtai iniciatyvai dėl Jordano upės baseino būtų suteikta reikšmės ir kad Europos Sąjunga šią iniciatyvą remtų.

Manome, jog labai svarbu, kad būtų sudaryta Jordano upės baseino komisija kaip trišalis bendradarbiavimo siekiant atkurti šios upės būklę, parengti ir taikyti vandens išsaugojimo ir jo būklės atkūrimo politikos priemones forumas. Tiesa tai, kad dėl 1994 m. taikos sutarties nevykdymo palestiniečiai buvo išstumti iš Vakarų Krante palei Jordano žemupį sukurtos Izraelio saugumo zonos ir kad naujakuriai nelegaliai užima jiems nepriklausančią žemę. Kadangi okupaciją lydi netvarkingas ir neteisėtas vandens naudojimas, kyla ne tik politinė, bet ir dar viena – ekologinio tvarumo problema.

Kadangi suplanuota, kad 2011 m. pradės veikti nauji nuotekų valymo įrenginiai, tikiuosi, jog Europos Sąjunga rems, skatins ir stengsis įgyvendinti poreikį sudaryti Jordano upės baseino komisiją.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Šiandienos diskusijos dėl Jordano upės būklės itin svarbios frakcijai, kuriai priklausau, todėl leiskite pirmiausia pasidžiaugti, kad sprendžiant šį klausimą Parlamente dalyvauja mūsų kolegė, Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja Rodi Kratsa.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad, kaip gerai žinote, aplinkosaugos organizacijos jau seniai įspėja apie kritinę ekologinę Jordano upės būklę. Tai – upė, kuri žūsta nuo to, kas prilygsta paprasčiausiam abejingumui.

Vis dėlto spaudoje skaičiau, kad nepaisant itin kritinių sąlygų, Jordano upėje tebekrikštijami krikščionys, ypač ortodoksai.

Nepaisant visko, kyla pavojus, kad 2011 m. upė išdžius, o tai turėtų drastiškų padarinių jau ir taip trapiai regiono ekosistemai, ypač Negyvajai jūrai. Tai reiškia, kad šimtai tūkstančių palestiniečių, jordaniečių ir izraeliečių patirs ekologinę katastrofą.

Vis dėlto, be ekologinio klausimo, kurį šiame Parlamente irgi pabrėžė mano kolegos nariai ir kurį tikrai reikia skubiai spręsti padedant ES, Jordano upės būklė taip pat itin svarbi ir kaip regioninio bendradarbiavimo skatinimo veiksnys.

Manau, kad turime vengti padėties, kai upės vanduo naudojamas vienašališkai, visiškai nepaisant regiono apsirūpinimo vandeniu saugumo.

Todėl norint atkurti šį ekonomikos vystymuisi būtiną išteklių su upe besiribojančių valstybių ir vietos bendruomenių bendradarbiavimas turi didžiulę reikšmę. Taip Jordanas galės vėl tapti bendradarbiavimo ir sambūvio, taip pat kultūrinio, simboliu, jeigu bus tvirta politinė valia tai padaryti.

Galiausiai Jordano būklė svarbi ir siekiant atnaujinti tiesiogines palestiniečių ir arabų derybas, nes vandens išteklių kontrolė yra vienas iš neišspręstų klausimų.

  Proinsias De Rossa (S&D). – Pone pirmininke, norėčiau C. Tannockui pasakyti, kad visiškai nenaudinga nepaisyti tos tikrovės, kad naujakuriai sąmoningai pasirinko teritorijas, kuriose geras vandens tiekimas, ir kad tai savo ruožtu mažina palestiniečių galimybes užsitikrinti tą vandens tiekimą. Jie – ne vienintelė su vandeniu susijusi problema tame regione, bet jie neabejotinai atlieka tam tikrą vaidmenį.

Deja, Jordanas netenka maždaug 98 proc. savo tėkmės, nes ją nukreipia kitos valstybės, įskaitant Izraelį. Tai tarpvalstybinė upė, su kuria ribojasi maždaug keturios valstybės, įskaitant palestiniečių Vakarų Krantą. Jeigu su ja bus elgiamasi tinkamai ir jeigu Europa tinkamai atliks savo vaidmenį šiame regione, ši upė gali būti susitaikymo šaltinis – bus skatinamas bendras svarbaus kultūrinio, religinio ir neabejotinai ekonominio šio regiono ištekliaus valdymas.

Jeigu laikytumės tokios pozicijos, kokios laikotės jūs, pone C. Tannockai, kad viskas, kas apima tam tikrą nedidelę Izraelio kritiką, yra išpuolis prieš Izraelį, tai tiesiog nepaisytume tikrovės. Vandenį nukreipė ir kiti. Pvz., organizacija Žemės draugai mano frakcijos, socialistų ir demokratų, neseniai surengtame seminare pažymėjo, kad Jordano upė kadaise į Negyvąją jūrą perplukdydavo vidutiniškai 1,3 mlrd. metrinių tonų gėlo vandens. Dabar šis kiekis sumažėjo iki 20–30 mln. kasmet. Jeigu nesiimsime veiksmų, iki kitų metų pabaigos ši upė gali išnykti.

  Alexandra Thein (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia noriu atmesti daugelį iš išorės ir kartais iš šio Parlamento vidaus primetamų kaltinimų, kad šią temą aptariame netinkamu laiku, kai prasidėjo taikos derybos. Parlamentinis klausimas, kurį padėjau parengti, buvo pateiktas tokiu laiku, kai nė vienas iš mūsų nemanėme, kad bus vėl pradėtos tiesioginės derybos. Šioje srityje dirbau nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios ir ši tema Parlamente aptariama jau seniai.

Visa kalba juk apie tai, kad reikia neleisti Jordano žemupiui galutinai išdžiūti. Upės žemupys jau sumažėjo iki mažos srovelės. Ją sudaro tik nuotekos, o šviežio vandens ten visiškai nėra. Visi mokslininkai sutaria, kad Jordano žemupys per vienus ar dvejus metus praktiškai išdžius.

Manau, jog nerimą kelia tai, kad rezoliucijoje vienodai minimas Izraelis, Jordanija, Sirija ir Palestinos Administracija. Visas Jordano žemupys yra C zonoje, o tai reiškia, kad Palestinos Administracija netgi neturi teisės juo naudotis, o ką ir kalbėti apie kokias nors administravimo teises ar apskritai kokią nors įtaką. Jau pasakyta, kad Palestinos Administracija šioje teritorijoje nieko negali padaryti. Todėl ši rezoliucija turėtų būti skirta kitoms šalims.

Kai šalis, šiuo atveju Izraelis, naudoja 75 proc. Jordano žemupio vandens, nors dalį vandens jau paėmė kitos šalys, ir palestiniečiams beveik nepalieka vandens, iš kurio būtų galima gyventi, tai jau yra politinis klausimas. Ši problema tariamai išspręsta Oslo II susitarime ir nuo tada nepadarėme jokios pažangos.

Konkreti problema šiuo metu tai, kad palestiniečiai nuolat bando gręžti šulinius, kurie nedelsiant sunaikinami, ir kad Izraelio vandens priežiūros institucija, kuri yra monopolicija, negręžia šulinių palestiniečiams, o juos gręžia tik nelegalioms gyvenvietėms.

  Nicole Kiil-Nielsen (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia tiesiog norėčiau padėkoti ekologų koalicijai, kurią prieš keletą mėnesių priėmėme Briuselyje – izraeliečių, jordaniečių ir palestiniečių asociacijai. Ji parengė keletą puikių pranešimų apie padėtį šiame regione, apie Jordano upės būklę ir apie jos riziką išnykti.

Europos Sąjunga, skirianti daug lėšų plėtros projektams Artimuosiuose Rytuose, turi daryti didesnę įtaką rengiant ir įgyvendinant upės gelbėjimo planą, apimantį visas regiono suinteresuotąsias šalis. Su upe besiribojančios šalys – Sirija, Jordanija ir Izraelis – nukreipia didžiausią jos dalį, o palestiniečiai, kaip kažkas ką tik sakė, gauna tik maždaug 5 proc. šio ištekliaus.

Jordano slėnyje Izraelio naujakuriai sunaudoja šešis kartus daugiau vandens negu palestiniečiai, ypač plėtodami labai taršų žemės ūkį, kurio produktus siekiama eksportuoti į Europą. Šių gyvenviečių ir vešlios jų augmenijos plėtra turi būti nutraukta, lygiai taip turi būti nutrauktas beduinų stovyklų ir jų vandens rezervuarų naikinimas, kurio pavyzdį vėl matėme šią vasarą, prieš keletą savaičių. Tai – beprotybė!

Mūsų prioritetas turi būti vandens išsaugojimas ir sąžiningas jo paskirstymas.

  Mário David (PPE). – (PT) Šiandien aptariama ekologinė katastrofa aktuali visiems mums, kaip europiečiams, nors ji vyksta ir už Europos Sąjungos ribų.

Tvarios plėtros koncepcijai, kuria tikime, nebūdingos administracinės ribos ar religiniai įsitikinimai. Pagal ją planeta suvokiama kaip visuma, o ne kaip jos dalių suma. Taigi, Jordano upė yra ne tik žmonių ir bendruomenių, kurioms tiesiogiai trūksta vandens arba kurios gauna blogos kokybės vandenį, bet ir visos žmonijos problema. Mums sveikas protas sako: „galvokime pasaulio mastu, veikime vietos mastu“. Tai šiandien čia ir turime daryti: galvoti pasaulio mastu.

Kaip Europos Sąjunga, mes turime prisidėti prie vietos masto veiksmų, nes tai – būdas mažinti ir priešinga linkme nukreipti nuolatinį Jordano upės tėkmės ir kokybės blogėjimą. ES jau turi teisinę ir institucinę sistemą bei priemones veikti ir padėti imtis veiksmų. Kalbu apie Viduržemio jūros šalių sąjungą, jos sekretoriatą ir Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių investicijų ir partnerystės programą (EVJRVIPP), valdomą Europos investicijų banko. Šį klausimą Parlamento delegacija, kuriai pirmininkauju, žinoma, atidžiai seks palaikydama santykius su Artimųjų Rytų šalimis.

Aišku, kad bet kokių veiksmų, kuriais galėtų būti įveikta ši ekologinė tragedija, pirmiausia turėtų imtis valstybės ir vietos institucijos, kurių gyventojams jie būtų tiesiogiai naudingi. Į tai atsižvelgdamas pirmiausia norėčiau pabrėžti dvi rezoliucijoje pateiktas idėjas. Pirmoji idėja – iš šios upės vandenis naudojančių valstybių ar institucijų atstovų sudaryti viso Jordano baseino valdymo komisiją. Europa čia gali padėti, pvz., keisdamasi Tarptautinės Reino apsaugos komisijos patirtimi. Antra, geriausią patirtį galima remti ir skleisti įgyvendinant bendrus Sąjungos projektus, apimančius Jordanijos, Izraelio ir Palestinos tautas, ypač remiamus Artimųjų Rytų žemės draugų, kuriuos P. De Rossa jau ragino padėti veiksmingai ir tinkamai valdyti Jordanijos slėnio baseino vandens išteklius.

Galiausiai, pone pirmininke, ir kur kas platesniu mastu, norėčiau pabrėžti, kad šis planas yra bendradarbiavimo ir taikaus sambūvio pavyzdys. Dabar, kai palankiai vertiname tai, jog Izraelis ir Palestinos Nacionalinė Administracija sugrįžo prie naujo tiesioginio dialogo proceso ir šį procesą skatiname, nors ir apgailestaudami, kad jame nedalyvauja ES, džiaugiamės ir tiesioginiu abiejų suinteresuotųjų šalių dalyvavimu.

  Olga Sehnalová (S&D). – (CS) Džiūstančios Jordano upės klausimas neabejotinai yra rimta regioninė ekologinė problema, turinti poveikį viso regiono ekosistemai, jo gyventojų gyvenimui ir sveikatai. Pagrindinės šios būklės priežastys – ilgalaikė per daug intensyvi vandens gavyba kartu su tarša ir sausromis, taip pat nesugebėjimas užtikrinti veiksmingos vandentvarkos.

Kaip jau sakė kai kurie nariai, daugiau nei 90 proc. upės tėkmės paimama geriamajam vandeniui ir ypač žemės ūkio drėkinimo ir pramonės reikmėms. Metinė tėkmė sumažėjo nuo ankstesnio 1,3 mlrd. kubinių metrų lygio iki maždaug 100 mln. kubinių metrų. Akivaizdu, kad dėl politinio konflikto šią ekologinę problemą išspręsti dar sunkiau.

Vis dėlto vanduo neturi būti konflikto šaltinis. Jis gali būti ir konstruktyvaus praktinio bendradarbiavimo regione pavyzdys ir gali atlikti labai svarbų vaidmenį kuriant abipusį pasitikėjimą. Kasdieniu bendradarbiavimu ir bendromis vertybėmis grindžiama taika turi daugiau galimybių negu bet koks prie apskritojo stalo priimtas sprendimas.

  Malika Benarab-Attou (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pamažu džiūstanti Jordano upė – tiesioginis Palestinos patiriamos tragedijos padarinys. Vanduo – labai politizuotas klausimas. Nepamirškime to.

Prisiminkime kai kuriuos faktus: Pasaulio bankas mus informuoja, kad jau dvejus metus pusantro milijono Gazos ruožo gyventojų palikti be chloro, kuris būtinas vandeniui dezinfekuoti; 50 proc. namų iki 2009 m. sausio mėn. bombardavimų neturėjo vandens, tad įsivaizduokite, kaip tai atrodo dabar. Organizacija Médecins sans Frontières teigia, kad dabar, po Izraelio armijos atakų prieš infrastruktūrą, 90 proc. gyventojams tiekiamo vandens netinka žmonėms vartoti. Naikinant Gazos infrastruktūrą kasdien į Viduržemio jūrą išleidžiama 80 mln. litrų neišvalytų nuotekų.

Tiesa, kad baronienė C. Ashton keletą kartų lankėsi Gazoje, bet kur dingo politinė drąsa taikyti Izraeliui tuos pačius standartus, kokius taikome Europoje? Ar švarų vandenį, kaip ir žemę, turi monopolizuoti Izraelio naujakuriai? Todėl Europos Sąjunga turi sustabdyti asociacijos susitarimą su dabartine Izraelio vyriausybe, kuri lieka kurčia visiems mūsų prašymams, o okupacija ir nelegalios gyvenvietės lieka. Be teisingumo nebus taikos.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Kaip daug kartų girdėjome per šiandienos diskusijas ir neabejotinai dar kartą išgirsime, Jordano upė turi neįsivaizduojamą kultūrinę, ekologinę ir ekonominę reikšmę, žinoma, ir politinę bei strateginę reikšmę. Todėl upės alinimas ir netinkamas naudojimas nepriimtinas. Nuo 1964 m. jos tėkmė nukreipta į Izraelį ir kitas šalis – Jordaniją, Libaną, Siriją ir kitas čia minėtas. Daugelis šių šalių naikina upę ir ją teršia. Anot upės saugotojų, netinkamai naudojant Jordaną jau sunaikinta beveik visa jo ekosistema. Jam atsigauti pagal dabartinę būklę reikėtų dešimtmečių.

Remiantis vertinimais, Jordano upė – viena iš šimto didžiausios ekologinės rizikos vietų pasaulyje. Žinoma, taip atsitiko ir todėl, kad Izraelis ir kaimyninės arabų valstybės nesugeba susitarti dėl upės išsaugojimo ir apsaugos, todėl esu tvirtai įsitikinusi, kad Europos Sąjunga turėtų ir privalo labai aktyviai įsitraukti į šį procesą finansiškai padėdama įgyvendinti plėtros projektus Artimųjų Rytų teritorijose, priklausomus, pvz., nuo upės žemupio atkūrimo.

  Richard Howitt (S&D). – Pone pirmininke, konkurencija dėl vandens gali pagilinti arba net sukurstyti konfliktą, ar tai būtų tirpstantys Džamu ir Kašmyro ledynai, įtampa tarp Vidurio Azijos šalių dėl senkančios Aralo jūros, tarpusavyje konkuruojančių genčių varžymasis dėl tų pačių vandenų tarp Sudano ir Somalio, ar šios diskusijos apie Jordano žemupio slėnį.

Jordano upės atkūrimas ir jam įgyvendinti reikalingas bendradarbiavimas galėtų sustiprinti ir taikos perspektyvas. Ta upė įamžinta šventosiose judaizmo, krikščionybės ir islamo knygose, kuriose ji siejama su pranašais Moze ir Eliju, taip pat nurodoma kaip keturių pranašo Mahometo bendrakeleivių palaidojimo vieta. Per Jordano upę persikėlė Jono vadovaujami izraelitai ir būtent čia įvyko Jėzaus ėjimo vandeniu stebuklas.

Šiandien mums neturėtų prireikti dar vieno stebuklo norint apsaugoti šios upės vandenis regiono žmonių labui ir būsimoms kartoms, kurios ten galėtų gyventi taikiai ir klestėti.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Manau, kad šališka rezoliucija arba požiūris į Jordano upės būklę – netinkamas dalykas, kai atnaujinamos Izraelio ir Palestinos Administracijos taikos derybos.

Vandens ištekliai Artimuosiuose Rytuose yra opi tema ir turėtų būti aptariama deryboms artėjant prie pabaigos, kad nebūtų pakenkta taikos procesui. ES turi stengtis viso to be reikalo nepaversti politiniu klausimu ir skatinti pasirašyti regioninį susitarimą dėl Jordano upės atgaivinimo.

Kadangi aš Jordano upę laikau regioniniu klausimu, džiaugiuosi tolesniu Izraelio ir Palestinos institucijų bendradarbiavimu vandentvarkos klausimais. Bendras abiejų valstybių įnašas lėmė, kad į tai atsižvelgiant neseniai patvirtintas 61 iš 96 pasiūlytų projektų. Nepaisant to, nepakankamų vandens išteklių problema vis dar neišspręsta.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Jordano upės atkūrimas yra daugiaaspektis klausimas, nes ši upė turi visuotinę istorinę ir religinę reikšmę. Jos problemos – tai ekologiniai, humanitariniai ir tarptautinio saugumo klausimai, kurie visi yra tarpusavyje susiję.

Manau, kad dabartinėse diskusijose turi būti daugiausia aptariama tai, kaip fiziškai išgelbėti upę, o ne kritikuojama viena ar kita suinteresuotoji šalis. Jeigu gelbėjimo projektas pavyks, tai turės grandininį poveikį visiems kitiems aspektams. Šiuo požiūriu manau, kad rezoliucijos projekto E dalis nėra tiesiogiai susijusi su aptariama tema ir gali sukelti nepageidaujamos painiavos.

Europos Sąjunga gali ir turi daug nuveikti, kad būtų numatytas neigiamas poveikis, kurį gali turėti visiškas šios garsiosios upės žlugimas ir galiausiai upės išnykimas. Europos Sąjunga suinteresuotųjų šalių derybose turi atlikti daug aktyvesnį vaidmenį, padėdama sukurti tam tikrą pusiausvyrą.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, žinome, kad Jordano upė atlieka svarbų vaidmenį Artimųjų Rytų politikoje, nes teka palei įvairių valstybių sienas. Nors upė padėjo pasiekti Izraelio ir Jordanijos taiką, nes buvo pasirašyta sutartis, kuria Jordanijai leidžiama paimti didesnį kiekį vandens, Sirijos atveju padėtis priešinga. Vieša paslaptis, jog Izraelio baimė, kad Sirija gali atimti jo vandenį, yra tikroji priežastis, kodėl Izraelis atsisako grąžinti Golano aukštumas.

Jeigu Jordano upė dėl nuolatinio vandens išteklių sekinimo tikrai tapo nuotekų srovele (tai turbūt kaina, kurią teks sumokėti norint dykumoje užauginti augmenijos), tai padėtis Artimuosiuose Rytuose ateityje neabejotinai blogės, tuo labiau, kad kai kurie grupuotės Hamas lyderiai kalba apie viso regiono, esančio tarp Viduržemio jūros ir Jordano, išlaisvinimą kaip apie moralinę ir religinę pareigą.

Vis dėlto vandens trūkumas Jordano upėje taip pat turi ir platesnį atgarsį, nes Jordanui džiūstant mažėja ir Negyvąją jūrą pasiekiančio vandens. Todėl didės konflikto tikimybė ir plotas, kuriame jis gali kilti. Svarstydami savo Artimųjų Rytų strategiją turėtume į tai atsižvelgti.

  Véronique De Keyser (S&D). – (FR) Pone pirmininke, dėkoju, kad leidote paaiškinti aspektą, kurį ką tik kalbėdama turbūt nelabai galėjau įtikinamai paaiškinti.

Vandens naudojimo ir gyvenviečių pereikvojamo vandens klausimu norėčiau kolegoms nariams nurodyti specialųjį Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių (Euromed) parlamentinės asamblėjos pranešimą dėl padėties Jordano slėnyje, kuriame nurodytas laikas, taip pat Pasaulio banko ataskaitą „Palestinos vandens sektoriaus plėtros apribojimų vertinimas“, organizacijos Amnesty International ataskaitą „Vandens drumstimas“ ir kt. Šiose ataskaitose nurodomi tikslūs duomenys apie šį naudojimą, prie kurio Izraelis prisideda keturis – penkis kartus daugiau. Turiu skaičius nuo vieno iki šešių. Tokie faktai, atsiprašau, bet juos parengiau ne aš.

  Mariya Nedelcheva (PPE). – (BG) Europos Sąjunga – atsakinga partnerė ir savo užsienio politikos priemonėmis dalijasi atsakomybe už įvykius, vykstančius visame pasaulyje. Teikdama pagalbą plėtros projektams Artimuosiuose Rytuose finansuoti ir būdama aktyvi Artimųjų Rytų taikos proceso dalyvė, Europos Sąjunga, ypač Europos Parlamentas, turi persvarstyti savo Jordano upės strategiją ir galimą savo įnašą jai atkurti, kad būtų išsaugota šios upės, kaip regiono gyvybės šaltinio, svarba.

Vos prieš keletą mėnesių NVO Artimųjų Rytų žemės draugai įspėjo, kad Jordano upė gali išdžiūti per metus, jeigu regiono šalys nesiims veiksmų. Upės lygio kritimas turi padarinių ir visam klimatui, visam regiono kraštovaizdžiui. Kyla grėsmė, kad dėl šios padėties nebus įmanoma užtikrinti gyventojų pragyvenimo regione, kurį sudėtinga drėkinti. Nepamirškime ne vien pragmatinio šių problemų aspekto, bet ir to, kad Jordano upė – galingas dvasinis simbolis.

Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos bruožų – vertybių ir pragmatizmo pusiausvyra. Atsiminkime tai ir toliau būkime atsakingi politikai, rūpindamiesi Jordano upe dar kartą parodykime savitą savo europinį požiūrį.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, tarpvalstybiniai iššūkiai verčia imtis bendrų veiksmų. Europos Parlamentas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad šioje srityje reikalingas bendradarbiavimu grindžiamas požiūris. Europos Sąjunga skatina bendradarbiavimo dvasią, reikalingą norint spręsti rimtas Artimųjų Rytų regiono vandens problemas, ir ragina šalinti problemų priežastis, o ne tik vėliau pasireiškiančius jų požymius.

Baigiant leiskite patvirtinti, kad Europos Sąjunga toliau prisidės prie pastangų mažinti šio regiono vandens trūkumą ir užtikrinti švaraus vandens išteklius apsaugant aplinką ir išsaugant geriamąjį vandenį regiono gyventojams. Europos Sąjunga toliau rems veiksmus, ateityje padėsiančius atkurti Jordano upę ir galbūt ateityje išplėtoti bendrą, integruotą upės baseino valdymą, jeigu taip nuspręs regiono šalys.

Europos Sąjunga toliau rems dialogą ir skatins įvairių šio regiono kaimynų tarpvalstybinį bendradarbiavimą vandens klausimais, padėdama didinti pasitikėjimą. Reikia, kad patys kaimynai dėtų rimtas pastangas ir politiškai įsipareigotų suderinti turimus išteklius ir poreikius. Tai pasakytina ne tik apie vyriausybes, bet ir apie pilietinę visuomenę. Kaip ir Europoje, asmenys, bendrovės ir vietos savivaldybės turi prisidėti prie tvaraus vandens išteklių valdymo. Tai – visiems mums aktualus iššūkis.

  Pirmininkas. – Gavau 5 pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾ pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2010 m. rugsėjo 9 d.

(Posėdis sustabdytas 17.55 val. ir atnaujintas 18.00 val. klausimų valandai)

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

(1) Žr. protokolą.