Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. rugsėjo 21 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: Jerzy BUZEK
Pirmininkas

(Posėdis pradėtas 9.05 val.)

2. Veiksmai įgyvendinant Parlamento rezoliucijas (žr. protokolą)

3. Dujų tiekimo saugumas (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Direktyva 2004/67/EB, kurį pateikė A. Vidal-Quadras Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto vardu (COM(2009)0363 – C7–0097/2009 – 2009/0108(COD)) (A7–0112/2010).

  Alejo Vidal-Quadras, pranešėjas. – (ES) Pone pirmininke, per pastaruosius keletą metų ne kartą turėjome galimybę įsitikinti, kad valstybės narės yra pažeidžiamos energijos išteklių, ypač gamtinių dujų, tiekimo atžvilgiu.

2005–2006 m. ir 2008–2009 m. žiemą gamtinių dujų tiekimo sutrikimai Europos Sąjungos šiaurinėse ir rytinėse dalyse tapo tikru košmaru. Padėtį dar blogina tai, kad žiemos Europoje pastaraisiais metais atšiaurios, todėl, jeigu tai iš viso įmanoma, privalome padaryti viską, ką galime, kad panašių krizių ateityje būtų išvengta.

Didžioji dalis Europos Sąjungos energijos išteklių importuojama, taigi svarbus vaidmuo šioje strateginėje srityje gali tekti diplomatijai. Visi žinome, kokias pastangas šioje srityje deda Komisija, ir jas vertiname, tačiau mums reikia veiksmingesnių tiesioginio poveikio mechanizmų.

Nepamirškime, kad suteikti visapusiškai tinkamą pagalbą tiekimo krizės ištiktoms valstybėms narėms mums sukliudė nacionalinės rinkos taisyklės ir tinklo jungčių trūkumas.

Priimdami reglamentą, dėl kurio ketiname balsuoti, žengsime tvirtą žingsnį pirmyn sprendžiant šią problemą. Ilgai stengėmės padaryti pažangą šioje srityje siekdami įveikti sunkumus, kuriuos lemia skirtingas valstybių narių požiūris. Derybos buvo ilgos ir sunkios.

Susitarimas, dėl kurio šiandien balsuosime, rodo, kad valstybės narės atsisako siaurų nacionalinių interesų ir pritaria vieningesniam europiniam požiūriui. Priėmę reglamentą turėsime galingą priemonę, kuri padės užtikrinti didesnį dujų tiekimo saugumą visoje Europos Sąjungoje.

Po sėkmingų trišalių dialogų su Taryba šis reglamentas buvo vieningai priimtas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete.

Pasinaudodamas šia proga norėčiau padėkoti už puikų darbą visiems šešėliniams pranešėjams, kurių indėlis deramai atsispindi tekste, taip pat visiems komiteto nariams, pateikusiems nuomones, į kurias atsižvelgę įtraukėme į tekstą daug svarbių pakeitimų.

Taip pat norėčiau padėkoti Europos Komisijai už vertingą paramą teisės aktų leidėjams ir Tarybai pirmininkaujančiai Ispanijai už aktyvų bendradarbiavimą visapusiškai informuojant mus apie šio darbo eigą.

Šiuo reglamentu užtikrinamas dujų tiekimo saugumas visiems Europos piliečiams, kurie dabar bus geriau apsaugoti ištikus krizei. Be to, šiuo reglamentu valstybėms narėms suteikiama daugiau lankstumo, kad jos galėtų papildyti saugomų vartotojų sąrašą įtraukdamos į jį, pvz., vartotojus, teikiančius viešąsias paslaugas.

Tačiau teisėtas valstybių narių noras apsaugoti savo rinkos vartotojus turi būti derinamas su įsipareigojimu teikti solidarią pagalbą kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams.

Pagal reglamentą dujų tiekimo įmonės įpareigojamos ištikus krizei nepertraukiamai tiekti dujas saugomiems vartotojams bent 30 dienų. Be to, valstybės narės įpareigojamos statyti naujus infrastruktūros objektus arba modernizuoti esamus, kad būtų palengvinta energijos vidaus rinkos integracija ir sumažintas energetiniu požiūriu atskirtų valstybių narių skaičius.

Vienas iš svarbiausių šio reglamento laimėjimų – reikalavimas, kad visose valstybių narių jungtyse būtų užtikrintas fizinis pajėgumas transportuoti dujas priešinga kryptimi, kuriuo siekiama užtikrinti infrastruktūros atitiktį nustatytiems kriterijams, pvz., dėl infrastruktūros pajėgumo tiekti reikiamą dujų kiekį ir jos ekonominio gyvybingumo. Pajėgumas transportuoti dujas priešinga kryptimi, kuriam pasiekti reikia trumpalaikių investicijų priimtina kaina, leis mums užtikrinti precedento neturintį dujų tiekimo Europoje įvairinimą. Šiuo požiūriu ryškus pavyzdys – dujotiekis „Jamal“, kuriuo dujos tiekiamos per Baltarusiją į Lenkiją, Čekiją, Slovakiją ir Vokietiją.

Kitas Parlamento laimėjimas – svarbus vaidmuo, pavedamas Komisijai, kuri turės veto teisę sprendžiant klausimą dėl konkrečių priemonių taikymo tais atvejais, kai šios priemonės, Komisijos nuomone, gali kelti grėsmę dujų tiekimo kitoms valstybėms narėms saugumui

Be to, Komisija atliks lemiamą vaidmenį Dujų tiekimo koordinavimo grupei derinant valstybių narių veiksmus krizės sąlygomis. Šiuo reglamentu pateikiamas tikras atsakas į tikrą problemą. Juo užtikrinamas didesnis dujų tiekimo saugumas ir visi vidaus rinkoje esantys suinteresuotieji subjektai įpareigojami bendradarbiauti ateityje sprendžiant rimtas tiekimo problemas.

Tinkamas ir efektyvus rinkos veikimas, tinklų sujungimas ir dujų importo šaltinių bei jų tiekimo trasų įvairinimas – geriausia apsauga nuo būsimų krizių.

Pone pirmininke, reglamentas dėl dujų tiekimo saugumo reiškia esminį kokybinį valstybių narių požiūrio pokytį paliekant nuošaly išimtinai nacionalinius planus ir visapusiškai perimant plataus užmojo europinį požiūrį.

Pažadinti europiniam kai kurių valstybių narių sąmoningumui iš tikrųjų prireikė dviejų krizių, turėjusių pavojingų padarinių, bet ši jų patirtis labai sveikintina, jeigu jos poveikis toks pats, kaip atgailos.

Galiausiai, pone pirmininke, šis reglamentas – istorinis etapas kelyje į dujų tiekimo saugumą Europos Sąjungoje ir nepaneigiamas mūsų puikaus integracijos projekto vertės įrodymas. Sparčiai priimdami šį reglamentą ir tinkamai jį taikydami duosime aiškų signalą savo tiekėjams, kurie beveik visada yra mūsų draugai, kad sprendžiant gamtinių dujų tiekimo klausimą Europos Sąjungoje šūkis „kiekvienas už save“ daugiau negalioja. Jį pakeitė šūkis „visi už vieną ir vienas už visus“.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, dujoms tenka svarbus vaidmuo mūsų energetikos politikoje, tad strategija šioje srityje aiški. Pirma, mums reikia veiksmingo europinio teisinio pagrindo, kad būtų užtikrintas dujų tiekimo saugumas. Antra, turėtume įvairinti importuojamų dujų šaltinius ir jų tiekimo trasas. Taip pat turime toliau plėtoti ir stiprinti būtinąją infrastruktūrą ir vadovautis vieningu požiūriu į Europos interesus bendradarbiaudami su savo partneriais energetikos srityje ir energijos tranzito šalimis. Visa tai turi būti grindžiama tinkamai veikiančia vidaus rinka.

Praeitų metų sausio mėn. ištikusi dujų tiekimo krizė ir birželio mėn. įsižiebęs Maskvos ir Minsko konfliktas patvirtino, kad formuodami savo strategiją gamtinių dujų sektoriuje einame teisingu keliu. Todėl esu dėkingas, kad derybos dėl Komisijos pasiūlymo Parlamente ir su valstybėmis narėmis konstruktyviai užbaigtos vos per metus. Tai gera žinia Europos Sąjungos verslo bendruomenei ir piliečiams. Ypač norėčiau padėkoti Europos Parlamentui ir A. Vidal-Quadrasui už parodytą įsipareigojimą išspręsti šį klausimą. Buvote tikri, kokių rezultatų galima pasiekti, ir įtikinamai užbaigėte procesą. Taip pat norėčiau padėkoti valstybėms narėms už jų pasiruošimą atsisakyti savo galių ir tapti Europos sistemos dalimi.

Šis reglamento projektas yra tik pirmasis teisės aktas, parengtas vadovaujantis išsamiu Lisabonos sutarties straipsniu, skirtu energetikos klausimams. Įžengiate į naują teritoriją ir pradedate naudotis jums suteiktais naujais įgaliojimais, visapusiškais įgaliojimais. Niekas negali užtikrinti, kad dujos visada bus tiekiamos be pertrūkių. Todėl mums itin svarbu imtis būtinų atsargumo priemonių. Manome, kad valstybėms narėms dabar kaip niekada anksčiau svarbu glaudžiai bendradarbiauti sprendžiant dujų tiekimo klausimą. Dabar patariame Lenkijai, kad ši nuo pat pradžių užtikrintų savo naujos sutarties dėl dujų tiekimo su Rusija atitiktį Europos teisės aktų nuostatoms, kad būtų išvengta būtinybės taikyti oficialias sutarties pažeidimo procedūras.

Palankiai vertiname šio Parlamento raginimą vadovautis vieningu europiniu požiūriu, skubiau imtis prevencijos veiklos, pateikti naujų techninių sprendimų variantų, pvz., dėl pajėgumo transportuoti dujas priešinga kryptimi, infrastruktūros išplėtimo ir bendros Europos išorės politikos energetikos srityje. Taip pat remiame Parlamento pasiūlymą dėl vidaus rinkos sukūrimo ir jos veikimo stebėsenos. Privalomi būtinieji reikalavimai dėl dujų tiekimo kiekvienam privačiajam namų ūkiui taip pat rodo, kad Europa įsipareigoja būti solidari su savo piliečiais ir prisiima atsakomybę už juos. Visoje Europoje privaloma tvarka turės būti saugomos dujų atsargos, kurių turės pakakti, kad esant ypatingosioms aplinkybėms, pvz., išėjus iš rikiuotės infrastruktūros objektams, esant temperatūros svyravimams arba labai išaugus gamtinių dujų poreikiui, dujos galėtų būti nepertraukiamai tiekiamos 30 dienų. Trisdešimties dienų saugumo laikotarpis nėra tikroji saugumo priemonė, bet turėdami šias atsargas galėsime labiau pasitikėdami savimi laukti artėjančios žiemos ar galimų krizių.

Turėtume labiau stengtis kalbėti vienu balsu, susitarti tarpusavyje dėl bendros pozicijos, kaip kad šiuo atveju, ir sudaryti vieningą frontą išorės pasauliui.

Nemažai reglamente numatytų priemonių, įskaitant priemones, susijusias su gamtinių dujų tiekimo infrastruktūra ir pajėgumu transportuoti dujas priešinga kryptimi, jau įgyvendinamos. Šiuo metu remiame 31 dujų sektoriaus projektą, įgyvendinamą naudojant Parlamento skirtas lėšas. Šiems viešojo ir privačiojo sektorių lėšomis įgyvendinamiems projektams paremti iš viso skirta 1,4 mlrd. EUR. Per pastaruosius mėnesius pasiekėme daug šiame reglamente numatytų tikslų, tačiau dar daug kas lieka nepadaryta. Esu tikras, kad šis reglamentas nebus paskutinis žodis šiuo klausimu. Todėl po dvejų ar trejų metų man bus įdomu pamatyti tarpinės reglamento įgyvendinimo peržiūros rezultatus ir galimą šio reglamento tęsinį ir tikslų atitinkamų planų suderinimą bei išplėtimą.

Norėtume, kad reglamentas būtų pradėtas taikyti netrukus po to, kai bus priimtas. Komisija nori imtis veiksmų kuo anksčiau, kad būtų užtikrintas vieningas požiūris į mūsų išorės santykius energetikos srityje. Įgyvendinant reglamentą Komisijos vadovaujama Dujų tiekimo koordinavimo grupė, susitinkanti kartą per mėnesį, turės atlikti svarbesnį vaidmenį. Džiaugiamės, kad bus bendradarbiaujama ne tik Europos, bet ir regioniniu lygmeniu. Vienas iš tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – bendras trijų Baltijos valstybių, t. y. Estijos, Latvijos ir Lietuvos, bandomasis projektas, vykdomas įgyvendinant Baltijos energijos rinkos jungčių planą (BEMIP). Trumpai kalbant, mums reikia regioninių sprendimų, įgyvendinamų bendru europiniu mastu.

Galiu patikinti jus, jog Komisija nori, kad būtų surengtos išsamios diskusijos infrastruktūros klausimu. Infrastruktūrai skirto dokumentų rinkinio, kurį ketiname pateikti jums lapkričio mėn., ir kito finansavimo laikotarpio aptarimas – tinkama proga pradėti tokias diskusijas.

(Plojimai)

  Bogusław Sonik, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonės referentas. – (PL) Europos piliečiai tikisi iš Europos Sąjungos priemonių ir sprendimų, kurie akivaizdžiai ir konkrečiai išreikštų mūsų valią imtis kolektyvinio viršnacionalinės infrastruktūros valdymo užduoties. Šis reglamentas šiuos lūkesčius atitinka. Tai ypač susiję su transportu ir galimybe greitai pasiekti bet kokią paskirties vietą Europoje keliaujant greitaisiais traukiniais, keliais ir oro transportu, taip pat su saugumu, įskaitant energetinį saugumą.

Keletą metų kalbėjome Parlamente apie tai, kad energijos tiekimas turėtų būti laikomas strategiškai politiniu klausimu. Europa neturi būti priklausoma nuo vienintelio tiekėjo, bet būtent tokioje padėtyje yra Vidurio ir Rytų Europos šalys, didžiąją tiekiamų energijos išteklių dalį gaunančios iš Rusijos. Įmonė „Gazprom“ ne kartą parodė, kad laiko dujas strateginiu ginklu, kurį naudoja sudarydama dujų tiekimo kliūtis, kad padidintų Maskvos politinę įtaką. Mes, lenkai ir Lenkijai atstovaujantys EP nariai, paraginome atkreipti dėmesį į egoistinius tikslus, kurių siekiama Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo projektu – investicija, padaryta nepasitarus su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.

Šiandien priimamas reglamentas dėl solidarumo dujų tiekimo srityje reiškia, kad Europa suvokė, jog tik dirbdami išvien galėsime sukurti veiksmingą ir abipusiškai naudingą dujų pirkimo ir skirstymo sistemą – sistemą, pagal kurią nė viena šalis, likusi be dujų, nebūtų palikta viena bėdoje. Tačiau siekiant užtikrinti veiksmingą šio reglamento nuostatų įgyvendinimą reikia politinės vyriausybių valios ir Europos Sąjungos finansinių pastangų.

  Sandra Kalniete, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentė. – (LV) Dėkoju, pone pirmininke. Šis pranešimas labai svarbus ir džiaugiuosi matydama, kad Parlamento rezoliucijoje atsižvelgta į problemas, keliančias rūpestį valstybėms narėms, kurios energetiniu požiūriu yra atskirtos, nes daugiausia priklauso nuo trečiųjų šalių tiekiamų energijos išteklių ir neturi jungčių su kitų Europos Sąjungos valstybių narių infrastruktūra. Tikiuosi, kad priėmus šį reglamentą bus galima įgyvendinti bendrus energetikos politikos projektus. Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto vardu džiaugiuosi galėdama atkreipti dėmesį į įvairius reglamento aspektus, kuriuos Parlamentas patobulino. Pirma, vartotojų, kuriems ypatingosios padėties atveju užtikrinamas dujų tiekimas, kategorija dabar apibrėžta tiksliau ir aiškiau. Antra, numatytos dvi galimybės: tiek išvengti būtinybės taikyti solidarumo principą, tiek sustiprinti ir sukonkretinti jo veikimą pabrėžiant regioninio bendradarbiavimo ir didesnių Komisijos įgaliojimų bei atsakomybės svarbą. Galiausiai sprendžiant tiekimo sutrikimo problemą prioritetas dabar nedviprasmiškai bus teikiamas rinka grindžiamoms priemonėms, o ne mechanizmams, kurie nėra grindžiami rinka. Šie mechanizmai turi būti taikomi tik tuo atveju, jeigu rinka nepajėgi užtikrinti tiekimo saugomiems vartotojams. Baigdama norėčiau padėkoti A. Vidal-Quadrasui už puikų bendradarbiavimą.

  Jacek Saryusz-Wolski, Užsienio reikalų komiteto nuomonės referentas. – Pone pirmininke, energetinis saugumas – vienas iš svarbiausių elementų užtikrinant saugią ateitį. Tai viešoji gėrybė, kurią ES privalo suteikti savo piliečiams. Kalbama ne apie tai, ar Bendrija turėtų imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas valstybių narių saugumas energetikos srityje, o apie tai, kaip tai turėtų būti padaryta. Tam reikia dviejų dalykų: pirma, tinkamų teisės aktų, antra, politinės vizijos ir valios juos įgyvendinti.

Dėl teisės aktų rinkinio, dėl kurio pranešėjas A. Vidal-Quadras labai veiksmingai suderėjo, manyčiau, kad, palyginti su pirminiu siekiu, pavyko susitarti dėl dviejų trečdalių tikslo užtikrinti energetinį saugumą visoje ES. Šiame teisės aktų rinkinyje pateiktos plataus užmojo nuostatos, susijusios su infrastruktūra, nustatyta Bendrijos reakcijos į ypatingąją padėtį sistema ir įtraukta privaloma nuostata dėl Sutarties 194 straipsnyje įtvirtinto solidarumo principo taikymo.

Tačiau į rinkinį neįtraukta keletas svarbių klausimų, ypač susijusių su ES energetikos politikos išorės aspektu. Reglamente nieko nekalbama apie Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai vaidmenį ir tik miglotai užsimenama apie pietinį dujų koridorių, dujotiekio „Nabucco“ projektą ir bendradarbiavimą su mūsų EKP partneriais.

Tačiau visą tekstą apskritai vertinu kaip didžiulę pažangą, gal teisingiau būtų pasakyti, kaip priemonę jai pasiekti, jeigu reglamentas bus tinkamai įgyvendinamas.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Herbert Reul, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau padėkoti šio Parlamento nariams, kurie įdėjo tiek daug pastangų rengdami šį projektą, ir ypač A. Vidal-Quadrasui. Tai įrodo, kad Europos politinė sistema pajėgi reaguoti į krizes ir pateikti naudingų sprendimų.

Tokių energijos tiekimo saugumo krizių patyrėme ne vieną, todėl energijos tiekimo saugumo problema tapo daug aiškesnė. Buvome priversti veikti ir ėmėmės būtinųjų veiksmų. Radome sprendimų, kurie nėra paprasti, kurie susiję su naujomis priemonėmis ir kuriais – iš visų aspektų šis man įdomiausias – ne tik nustatomi europiniai infrastruktūros standartai, ne tik sukuriamos bendros krizių prevencijos taisyklės ir parengiamas veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planas, ne tik užtikrinama, kaip teisingai paminėjo G. Oettinger, galimybė krizės sąlygomis garantuoti piliečiams energijos tiekimo saugumą trisdešimties dienų laikotarpiu, bet ir kurie rodo, kad sugebame susitarti ir rasti perspektyvių kompromisų. Tai buvo sunkus procesas, bet dabar aišku, kad didžiausias dėmesys turi būti sutelktas į tinklus statančių ir valdančių įmonių vaidmenį ir funkcijas. Kitas svarbus aspektas – tai, kad reglamente užtikrinamas politikos lankstumas ir aiškiai duodama suprasti, jog mes neprimetame reikalavimų, pvz., reikalavimo užtikrinti pajėgumo transportuoti dujas priešinga kryptimi lankstumą, kurių laikytis neapsimoka ir kurie nebėra protingi ir praktiški. Nesakome, kad viskas turi būti padaryta bet kuria kaina, bet pasiliekame galimybę vertinti atskirus atvejus ir gerinti bendradarbiavimą regionuose.

Ne mažiau svarbu yra tai, kad reglamente nurodoma, jog valstybės narės, nors ir privalo žinoti savo pareigas, negalėdamos rasti būtinųjų sprendimų gali prašyti Komisijos, kad ši imtųsi papildomo darbo. Komisijos vaidmuo sustiprintas, bet ji nėra vienintelė sprendimų priėmėja. Jos pareiga priimti sprendimus ir tarti paskutinį žodį tais atvejais, kai kiti sprendimai nebėra įmanomi. Mums reikia lankstumo ir sistemų priimtina kaina. Galiausiai, bet ne mažiau svarbu, privalome užtikrinti, kad sprendimai būtų įgyvendinti. Tai gera žinia iš Briuselio visiems Europos piliečiams.

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia, žinoma, norėčiau nuoširdžiai padėkoti A. Vidal-Quadrasui už gerą pranešimą ir ypač už produktyvų bendradarbiavimą su šešėliniais pranešėjais. Taip pat norėčiau padėkoti komiteto pirmininkui, pirmininkavusiam susitikimuose su pirmininkaujančios Ispanijos atstovais.

Mums pavyko pasiekti gerą rezultatą. Žinoma, visa tai susiję su Europos solidarumu, o tai yra pagrindinis dalykas, taip pat su bendrais dujotiekių tiesimo projektais, su pajėgumu transportuoti dujas priešinga kryptimi ir, o tai svarbiausia, su pažeidžiamų vartotojų apsauga. Kaip minėta, visa tai tiesiogiai numatyta teisės akte. Kai kas šiuos tikslus vertina kritiškai, bet jie labai svarbūs, nes jais siunčiamas aiškus signalas.

G. Oettinger jau pradėjo žvelgti į ateitį ir pasakė, kad šiuo teisės aktu istorija nesibaigs. Šiuo požiūriu norėčiau jį paremti. Turėtume žengti toliau. Neseniai J. Delors’o vadovaujama grupė pateikė pranešimą dėl galimybės įsteigti Europos energetikos bendriją. Žinau, kad mūsų frakcijos pirmininkas šį sumanymą vertina labai palankiai. Džiaugiuosi, kad jis yra tokios nuomonės, nes manau, kad nekeičiant Steigimo sutarties nuostatų įsteigta Europos energetikos bendrija būtų labai svarbus indėlis toliau vienijant Europą. Taip pat svarbu, kad nenuklimptume diskusijose dėl Steigimo sutarties pakeitimų. Solidarumui iš tikrųjų turi būti teikiama pirmenybė.

Antra mintis, kuria norėjau pasidalyti, susijusi su vieningu frontu ir vidaus, ir išorės lygmeniu. Ką šiuo atveju turiu galvoje sakydamas „vidaus lygmuo“? Turiu galvoje susitarimą dėl to, kiek papildomos infrastruktūros mums reikia, ir apie tai G. Oettinger taip pat kalbėjo. Kuo daugiau naudosime saulės ir vėjo energijos, tuo labiau turėsime plėtoti savo infrastruktūrą, nes užtikrinę didesnes energijos kaupimo galimybes taip pat turėsime užtikrinti, kad kiti energijos gamintojai galėtų tiekti energiją, jeigu dabar turimos saulės ir vėjo energijos nepakaks. Todėl Europai labai svarbu turėti šį bendrą infrastruktūros tinklą.

Žinoma, taip pat turime sudaryti išorės pasauliui vieningą frontą. Kuriame bendrą energijos rinką, kurios kitos šalys neturi. Rusija neturi bendros atviros rinkos, tačiau ji turi valstybines monopolijas. Jeigu norime pasipriešinti šiai monopolinei sistemai, turime veikti išvien remdamiesi bendra Europos išorės politika energetikos srityje ir galbūt vieningu Europos dujų sektoriuje veikiančių įmonių požiūriu, kad galėtume užtikrinti dujų tiekimą geresne kaina ir geresnėmis sąlygomis, ir, žinoma, remdamiesi bendrais infrastruktūros plėtojimo projektais, pvz., dujotiekio „Nabucco“ tiesimo projektu. Manau, būtent todėl turime judėti bendros Europos energetikos politikos link.

  Adina-Ioana Vălean, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia turiu padėkoti pranešėjui A. Vidal-Quadrasui už puikų darbą rengiant šį pranešimą. Kiekviena žiema primena mums, kad Europa yra priklausoma nuo Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių tiekiamų gamtinių dujų. Energijos tiekimo saugumo klausimas tapo prioritetinis ES ir tai labai sveikintina.

Šis teisės aktas – teigiamas žingsnis siekiant sumažinti Europos pažeidžiamumą ir užtikrinti mūsų piliečiams, kad rimto gamtinių dujų tiekimo sutrikimo atveju tiekimas jiems bus užtikrintas ir kad solidarumas nugalės. Bet turi būti padaryta daugiau. Turime tęsti energijos tiekimo šaltinių ir trasų įvairinimą. Energijos tiekimo saugumo sąvokos reikšmės skiriasi ir tai priklauso nuo to, ar esate rumunas, olandas ar suomis. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų valstybių narių geopolitinė padėtis skiriasi, tiekimo saugumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis europiniu požiūriu, o tam reikia turėti visapusiškai veikiančią bendrą energijos rinką.

Tai, kad ES tebėra daug protekcionistinių kliūčių, nėra sensacinga žinia. Protekcionizmas, dėl kurio kainos išlieka aukštos ir kyla grėsmė energijos tiekimo saugumui, kenkia rinkai, taigi ir vartotojams. Tačiau teigti, kad politikai neturėtų kištis į energetikos sritį, yra tikra sensacinga žinia ir tai sakau labai aiškiai. Kasdieną mus pasiekia žinios apie neaiškias sutartis, sandorius, monopolijas ir politinius susitarimus, sudarytus už uždarų durų.

Rumunijoje mūsų energetikos strategiją formuoja keli asmenys iš Saugumo tarybos, kuriai vadovauja prezidentas. Atskaitomybė? Ne rumunams. Demokratija? Ne rumunams. Bet mokėti už šios politikos padarinius metų pabaigoje gavus didžiules sąskaitas už dujas tenka būtent jiems, Rumunijos piliečiams.

Atėjo laikas iš valstybių narių pareikalauti daugiau skaidrumo, atskaitomybės ir demokratijos įgyvendinant energetikos politiką, kitaip negalėsime pagerinti vartotojų padėties. Kainas turi reguliuoti laisvoji rinka – jai neabejotinai pavyks geriau nei politikams. Mums reikia, kad Komisija panaikintų protekcionistines kliūtis ir uždraustų protekcionistinį elgesį.

  Claude Turmes, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, sveikinu A. Vidal-Quadrasą ir visus derybų dėl šio reglamento dalyvius. Taip pat norėčiau pasveikinti Tarybai pirmininkaujančią Ispaniją, kurios atstovai iš tikrųjų padėjo mums padaryti sparčią pažangą šioje srityje. Mums pavyko užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp vidaus rinkos ir perspektyvinio planavimo, taip pat tarp regioninio lygmens ir Europos apskritai. Taip pat džiaugiuosi, kad sričiai, susijusiai su pajėgumu transportuoti dujas priešinga kryptimi, kurioje padarėme didžiausią pažangą, reglamente tenka labai svarbus vaidmuo.

Žvelgdamas į ateitį norėčiau pakalbėti trimis klausimais. Pirma, dėl infrastruktūros. Matome galimybę išplėtoti jungtis šiaurės–pietų kryptimi, ypač Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Mums labai svarbu turėti daugiau jungčių šiaurės–pietų kryptimi. Kalbant apie dujų saugojimą, mums reikia apsvarstyti klausimą, kurį pabrėžė H. Swoboda. Jeigu į elektros rinką bus tiekiama daugiau elektros, pagamintos deginant gamtines dujas, o tai atrodo visai tikėtina, mums reikės trumpalaikių saugyklų. Turime įvertinti savo infrastruktūrą ir nustatyti, ar mūsų turimos saugyklos yra trumpalaikės, ar ilgalaikės, nes mums reikės daugiau trumpalaikių saugyklų.

Antra, mano nuomone, mes visiškai neturime tinkamų duomenų, kuriais remdamiesi galėtume įvertinti gamtinių dujų poreikį. Kokį poveikį daro ES direktyva dėl pastatų energinio naudingumo? Kokį poveikį gamtinių dujų poreikiui turės tokios šalies kaip Vokietija tikslas užtikrinti, kad po 2050 m. visi pastatai, ir esami, ir nauji, būtų nulinės energijos? PRIMES modelis nėra išsamus ar pakankamai nepriklausomas, nes jį sukūrė tie patys asmenys, kurie parengė scenarijus, skirtus Europos energetikos pramonės sąjungai (EURELECTRIC). Tai reiškia, kad mums reikia geresnių duomenų, kad būtų išvengta nereikalingų investicijų.

Trečia, 2011 m. vasario 4 d. numatytas valstybių vadovų susitikimas. Manau, prieš šį svarbų aukščiausiojo lygio susitikimą Komisija turėtų pateikti mums dokumentą, kuriame turėtų būti pateiktas naujas pasaulio dujų rinkos įvertinimas. JAV atradus skalūninių dujų išteklių, suskystintų dujų pasiūla išaugo. Ką tai reikš mums, jeigu atrasime skalūninių dujų išteklių Europoje? Mums reikia dokumento iš Komisijos, kuriame valstybių vadovams būtų pateiktas dabartinės pasaulio dujų rinkos padėties įvertinimas. Mano nuomone, dabar ji daug geresnė nei prieš dvejus ar trejus metus.

  Konrad Szymański, ECR frakcijos vardu. – (PL) A. Vidal-Quadras neabejotinai vertas padėkos, nes jis yra ne tik pagrindinis derybose su Taryba pasiekto kompromiso ramstis, bet ir pagrindinis labai plataus šio Parlamento politinių jėgų sutarimo ramstis. Tai labai svarbu. Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija remia šį kompromisą nepaisydama to, kad Parlamentas pradžioje siūlė daug platesnio užmojo priemones, ypač susijusias su infrastruktūros objektų statyba, taip pat su Europos Parlamento politiniu dalyvavimu sprendžiant krizių, įskaitant tarptautinio masto krizes, problemą.

Galima pasakyti, kad pirminiame rezoliucijos variante buvo nustatyta daugiau prievolių ir įmonėms, ir valstybėms narėms. Šiandien mums pateiktame pasiūlyme numatyta daugiau pasirinkimo galimybių. Telieka tikėtis, kad tai netaps pretekstu ir įmonėms, ir valstybėms narėms tęsti abejingumo politiką, abejingumo Rusijos piktnaudžiavimui dujų ginklu Rytų Europoje politiką. Telieka tikėtis, kad Europos Komisija ryžtingai kovos su Rusijos piktnaudžiavimu savo monopolistine padėtimi, nes įmonė „Gazprom“ taip pat turi politinių priežasčių ne tik siekti išlaikyti visišką dujotiekių kontrolę, įskaitant dujotiekius, esančius Europos Sąjungos teritorijoje, bet ir siekti išlaikyti visišką žaliavų, įskaitant žaliavas, parduodamas ES rinkoje, kontrolę. Tai vyksta bendros rinkos sąskaita, tai vyksta konkurencijos ir vartotojų teisių sąskaita, tai vyksta šiuolaikinių technologijų plėtojimo dujų sektoriuje sąskaita.

Žinoma, reglamentas galėtų būti geresnis, bet vis dėlto jis išlieka svarbiausia Europos Sąjungos energetikos politikos galimybe ir garantija dujų tiekimo krizės akivaizdoje, todėl šiandien balsuodamas šis Parlamentas turėtų jį kuo plačiau paremti.

  Jacky Hénin, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ar turime užtikrinti energetinį saugumą ir savo energetikos sistemos nepriklausomybę? Taip, turime. Tačiau siekiant visapusiškai užtikrinti saugumą ir nepriklausomybę, labai svarbu apsaugoti gamtines dujas ir kitus energijos išteklius nuo spekuliacinių rinkų keliamų rimtų problemų paskelbiant šiuos išteklius viešuoju turtu ir sudarant susitarimus dėl tarifų, kuriuose būtų paisoma šalių gamintojų piliečių interesų ir kuriais būtų užtikrintas energijos išteklių tiekimo Europos vartotojams saugumas. Tai galėtų būti Parlamentui ir Tarybai pavaldžios Europos energetikos agentūros misija.

Europos Sąjunga neturi veikti kaip tarptautinių dujų ir naftos įmonių atstovė, ypač po ką tik įvykusios nelaimės Floridos pakrantėje. Tarptautinėms įmonėms nerūpi vartotojų interesai. Jos tik tarnauja savo akcininkams visiškai negerbdamos dujas gaminančių šalių piliečių teisių naudoti savo gamtos išteklius savo nuožiūra.

Priešingai nei mūsų pranešėjas, nesu įsitikinęs, kad laisvoji rinka ir nereguliuojama privačių dujų pramonės įmonių veikla yra veiksniai, kurie padėtų užtikrinti dujų tiekimo saugumą Europos Sąjungoje. Siekdami užtikrinti dujų tiekimą visiems Europos Sąjungos piliečiams, turime nacionalizuoti dideles dujų įmonių grupes ir jų pagrindu įsteigti Europos interesams atstovaujančią įmonių grupę, kurios veikla būtų kontroliuojama daugiašaliu ir pirmiausia visuomenės lygmeniu.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti A. Vidal-Quadrasą parengus puikų pranešimą, kuris padės mums sutvarkyti savo vidaus rinką. Tačiau norėčiau paaiškinti vieną dalyką: net ir turint lakią vaizduotę negalima teigti, kad Europa išsprendė pagrindinę alternatyvių dujų tiekėjų problemą.

Priešingai, pagalvojus apie tiekėjus, kurių mums reikia siekiant užtikrinti, kad Europoje planuojami tiesti dujotiekiai galėtų veikti visu pajėgumu, man atrodo, kad tebeturime vieną tiekėją. Kad suprastumėte, kaip veiksmingai Rusija mus apsupo, paminėsiu faktą, kad Rusija pasirūpino sudaryti susitarimų dėl dujų tiekimo su kiekvienu galimu Europos tiekėju – net su Iranu. Neprieštarauju tam, bet tokiomis aplinkybėmis, pone Komisijos nary, mums reikia pasiūlymo dėl prekybos ryšių, grindžiamų bendrais interesais su Rusija, kurį turėtumėte parengti kartu su A. Tajani, kad galėtume ją taip pat apriboti ekonominiu požiūriu.

Mano klausimas toks: ar apsvarstėte galimybę paspartinti veiksmų suskystintų gamtinių dujų sektoriuje plano įgyvendinimą? Yra tiekėjų Šiaurės Afrikoje ir Golfo srovės pakrantėje. Ar ketinate įrengti daugiau suskystintų gamtinių dujų terminalų Viduržemio jūroje? Alternatyvių tiekėjų yra ir norėčiau paprašyti jūsų šį klausimą deramai apsvarstyti.

  Béla Kovács (NI). – (HU) Ponios ir ponai, dėl visuotinės prekybos gamtinėmis dujomis plėtros ir jos internacionalizavimo kilo pavojus, kad konfliktai, nesvarbu, koks būtų jų pobūdis: tarptautinis, politinis ar ekonominis, turės tiesioginės ar netiesioginės įtakos vieningai gamtinių dujų rinkai keldami grėsmę jos veikimui, taigi ir gamtinių dujų tiekimo saugumui. Bet kokio modelio gamtinių dujų rinka sugebės sureguliuoti tik trumpalaikio pajėgumo, tiekimo valdymo, technines ir technologines bei kainų skirtumo problemas ir pabandys sumažinti bendrą paslaugų kainą. Todėl tiekimo saugumas turi būti apibrėžtas kaip garantija, kad vartotojai, kuriems reikia nepertraukiamo tiekimo, nuolat turės galimybę gauti būtinąjį gamtinių dujų kiekį priimtinomis kainomis. Formuojant gamtinių dujų tiekimo saugumo politiką ypač svarbu atsižvelgti į buitinius vartotojus, priklausomus nuo temperatūros svyravimų ir neturinčius galimybės gauti energijos iš kitų šaltinių. Šie vartotojai patys nepajėgūs kovoti už savo energetinį saugumą. Šiandien rinka visiškai liberalizuota, todėl valstybė, jos vyriausybė ir reguliavimo institucijos privalo užtikrinti, kad sutartyse dėl visuotinės svarbos paslaugų teikimo būtų nustatyti visi priimtini paslaugos teikimo reikalavimai.

  Arturs Krišjānis Kariņš (PPE). – (LV) Pone pirmininke, Komisijos nary, mes visi esame priklausomi. Europoje esame priklausomi nuo trečiųjų šalių tiekiamos energijos. Ypač esame priklausomi gamtinių dujų sektoriuje ir, žinoma, esame tiesiogiai priklausomi nuo vienos šalies tiekėjos – būtent Rusijos. Žinoma, kad Rusija, kaip šalis tiekėja, gali būti problemiška. Pvz., dėl Rusijos ir Ukrainos ginčo keletas ES valstybių narių 2009 m. sausio mėn. liko be gamtinių dujų. Kaip išspręsti problemą? Sprendimas, žinoma, dvejopas. Pirma, kaip ne vienas kalbėtojas sakė, tiekimo įvairinimas. Antra, vidaus rinkos ir jungčių plėtojimas. Taigi kalbėdami apie bendrą Europos energetikos politiką iš tikrųjų kalbame apie būtinybę sukurti veikiančią vidaus rinką, kuri mus apsaugotų. Kur glūdi problema? Problema ta, kad keletas Europos šalių ir regionų yra visiškai atskirti nuo likusios Europos Sąjungos dalies. Būtent Baltijos šalys yra visiškai atskirtos ir visiškai priklausomos nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų. Dėl to, pvz., vartotojai Baltijos valstybėse šiuo metu moka už gamtines dujas 30 proc. daugiau nei tokie patys vartotojai Vokietijoje. Taigi esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad šis reglamentas, kurį pasiūlė Komisija ir kurį galutinai parengė A. Vidal-Quadras, yra žingsnis teisinga kryptimi. Ši kryptis teisinga, bet turime ja eiti iki galo. Privalome padaryti galą įvairių valstybių narių energetinei atskirčiai investuodami į infrastruktūrą, kad galėtume turėti bendrą rinką ir taip sudaryti būtinąsias sąlygas laisvajai vidaus rinkai, kuri padėtų užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą. Ačiū.

  Teresa Riera Madurell (S&D). – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, Parlamentui šiandien čia priminta apie tai, kad po 2009 m. sausio mėn. krizės suvokėme ne tik tai, kad energetiniu požiūriu esame priklausomi. Taip pat supratome, kad šią problemą iš esmės lemia tai, jog mus skiria sienos. Ispanija, pvz., negali padėti dėl krizės nukentėjusioms naujosioms valstybėms narėms nepaisant to, kad turi išteklių.

Norėčiau priminti jums, ponios ir ponai, nors tai galbūt akivaizdu, kad siekiant užtikrinti solidarumą ES viduje būtina turėti galimybę lengvai transportuoti gamtines dujas visoje ES teritorijoje be jokių techninių ar sutartinių kliūčių ir pirmiausia naudojant tarpvalstybines jungtis, kurios šiuo metu anaiptol nėra tinkamiausios.

Būtent tai yra tikroji šio reglamento vertė, nes jame aiškiai susieti jungčių statybos ir tiekimo saugumo klausimai pabrėžiant būtinybę įvairinti tiekimo šaltinius ir padaryti viską, kad neliktų „energetinių salų“.

Baigiant leiskite, pone pirmininke, padėkoti Komisijai, A. Vidalui-Quadrasui ir Tarybai pirmininkaujančiai Ispanijai už tai, kad solidarumui energetikos srityje dabar suteiktas konkretus turinys ir tai padaryta per rekordinį laiką.

  Jorgo Chatzimarkakis (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti G. Oettingeriui ir pasveikinti A. Vidal-Quadrasą parengus pranešimą. Padedant Tarybai pirmininkaujančiai Ispanijai pavyko parengti labai tinkamą dokumentą. Gamtinės dujos yra labai svarbus energijos šaltinis ir jo svarba vis didėja. Kalbėtojas C. Turmes pasakė, kad privalome pakeisti savo požiūrį į padėtį gamtinių dujų sektoriuje. Šalyje, kuriai aš atstovauju, pusė visų namų ūkių priklauso nuo gamtinių dujų, bet 40 proc. suvartojamų dujų atgabenama iš Rusijos.

Būtent todėl svarbu papildyti šiuo metu galiojančią direktyvą nauju teisės aktu. Priimti tokį papildomą teisės aktą taip pat teisinga. Šis teisės aktas suteiktų mums galimybę parengti prevencijos veiksmų planus, prevencines priemones ir veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planus, pritaikytus trims skirtingiems krizės pavojingumo lygmenims. Nenorime, kad pasikartotų 2009 m. žiemą matytas vaizdas, kai mus ištiko gamtinių dujų tiekimo krizė. Nenorime matyti, kaip šąla mūsų Europos partneriai ir kaimyninės Europos šalys. Todėl šis pranešimas yra mūsų bendros europinė atsakomybės – atsakomybės ne tik už ES valstybes nares, bet ir už kaimynines šalis – elementas.

Ponios ir ponai, šis teisės aktas tinkamas, bet mums reikia kitų tiekimo trasų. Todėl palankiai vertinu G. Oettingerio pareiškimą, kad visos priemonės, susijusios su infrastruktūra, kurių kelios, įskaitant dujotiekius „Nabucco“, „Nord Stream“ ir „South Stream“, čia buvo paminėtos, sulauks paramos. Taip galėsime turėti įvairesnių tiekimo trasų ir užtikrinti, kad nebūtume priklausomi nuo vieno tiekėjo. Tačiau mums reikia gamtinių dujų saugyklų. Mums neabejotinai reikia daugiau saugyklų. Vokietijoje turime gamtinių dujų atsargų, kurių pakanka patenkinti 70 dienų poreikiui, bet taip yra ne kiekvienoje šalyje. Turime nustatyti reikalavimus dėl gamtinių dujų atsargų, kurie galiotų kiekvienoje šalyje. Kitas klausimas – energijos rūšių derinys. Tai tebėra mūsų didžiausias iššūkis, kurį turime įveikti bendromis jėgomis. Labai dėkoju ir tikiuosi, kad naujasis teisės aktas bus sėkmingai įgyvendintas.

  Evžen Tošenovský (ECR). – (CS) Pone pirmininke, Komisijos nary, 2009 m. žiemą Europą ištiko problema, susijusi su ribotu gamtinių dujų tiekimu iš Rusijos, kurią vadiname 2009 m. sausio mėn. gamtinių dujų tiekimo krize. Tačiau turime būti labai atsargūs, nes ši krizė bet kuriuo atveju paveikė ne visą Europą ir, kaip rodo tyrimai, tai buvo veikiau struktūrinė problema. Todėl neturėtume beatodairiškai pulti visko reguliuoti, nes jeigu turėsime daug ar per daug saugyklų ir tiekimo reguliavimo taisyklių, gamtinių dujų kainos išaugs, o dėl to nukentės galutiniai vartotojai ir, žinoma, bus pakenkta mūsų konkurencingumui.

Mano nuomone, pranešime pateikta labai protinga išvada, kad būtina išlaikyti viso sprendimo lankstumą. Taip pat labai džiaugiuosi Komisijos nario G. Oettingerio nuomone, kad vėliau bus būtina įvertinti pranešimo dėl dujų kainų poveikį ir bendrą priimtų priemonių dėl dujų rinkos įgyvendinimo rezultatą.

  Fiorello Provera (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Europos gamtinių dujų gamybos mastas nuolat mažėja, o energijos poreikis didės, pirmiausia artimiausioje ateityje, kai ekonomika, kaip visi tikimės, atsigaus.

Todėl labai svarbu įgyvendinti politikos priemones, kurios padėtų užtikrinti gausų ir saugų gamtinių dujų tiekimą, ypač krizės sąlygomis, kai dujų tiekimas priklauso nuo išorinių geopolitinių veiksnių.

Šis reglamentas padės labai pagerinti suinteresuotųjų subjektų dujų sektoriuje koordinavimą ir užkirsti kelią, kad tokia padėtis, kuri, pvz., susidarė įvykus Rusijos ir Ukrainos krizei, nepasikartotų, tačiau neginčijant kiekvienos valstybės narės prerogatyvų energetikos srityje.

Sveikinu pranešėją A. Vidal-Quadrasą ir dėkoju jam už tai, kad atsižvelgė į kai kuriuos pakeitimus, kurie mums tokie svarbūs. Taip pat džiaugiuosi Komisijos nario raginimu užtikrinti didesnį ir glaudesnį regioninį bendradarbiavimą ir dėkoju jam už dėmesį šiam klausimui.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, teisininkai sekioja paskui greitosios pagalbos automobilius: įvykus nelaimingam atsitikimui, jie kaip parazitai subėga norėdami pasipelnyti iš kitų nelaimės. Europos Sąjungos advokatai yra genialūs nelaimingų atsitikimų medžiotojai: kiekviena krizė nuo fantazijų apie žmogaus sukeltą pasaulio klimato šilimą iki žemės drebėjimų ir miškų gaisrų tampa dingstimi užgrobti dar daugiau valdžios.

Rusijos ir Ukrainos gamtinių dujų tiekimo krizė buvo dirbtinė problema, kurią sukėlė neokonservatorių kišimasis į Rytų Europos politiką. Užuot liovusis „erzinti lokį“ ir leidusi Europos valstybėms laisvai pirkti gamtines dujas, kurias Rusijai reikia mums parduoti, ES naudojasi krize kaip dingstimi perimti gamtinių dujų tiekimo kontrolę į savo rankas ir įvilioti visus mus į tarpusavio priklausomybės tinklą siekiant primesti tokią Europos Sąjungą, kokiai piliečiai niekada nebūtų pritarę.

Kalbama ne apie gamtinių dujų tiekimą. Kalbama apie šliaužiančiąją galingos socialistinės centralizuotos valstybės, siekiančios apgaule užgrobti tai, ko negali gauti demokratišku būdu, tironiją. Nusimetusi pagrįstos būtinybės kaukę ji įves naujojo fašizmo režimą kaip ginklą naudodama ne ricinos aliejų, o mirtiną šaltį. Būtent todėl laisvės mylėtojai balsuos prieš šį pranešimą.

  Amalia Sartori (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti A. Vidal-Quadrasui už puikų pranešimą ir jo pripažintą gebėjimą tarpininkauti, kuris lėmė, kad šis reglamentas sulaukė mūsų plačios paramos per pirmąjį ir vienintelį svarstymą.

Aš taip pat kartu su savo delegacija ir savo frakcija noriai balsuosiu už šį reglamentą, nes, palyginti su iki šiol vykdyta politika, jis neabejotinai reiškia didelę pažangą, nors tai ir yra tik vienas svarbus žingsnis kelyje, kuriuo turėsime eiti nuolat įgyvendindami naujas plataus užmojo politikos kryptis, kaip jau pareiškė Komisijos narys.

Džiaugiuosi, kad Parlamentas viešai ir oficialiai pasirinko solidarumo vidaus rinkoje politiką ir šis pasirinkimas taip pat įspėja tuos, kurie per pastaruosius metus per dažnai spekuliavo šioje srityje. Tačiau turėtume įvairinti energijos išteklių tiekimo koridorius, šaltinius ir jų kokybę. Šiuo požiūriu manau, kad derėjo skirti daugiau dėmesio pietinio koridoriaus klausimui.

Visiškai pritariu požiūriui, kad rinka – vienintelė tikroji garantija kovojant su pavojais, susijusiais su tiekimu. Čia mums padės rinka, taigi privalome siekti užtikrinti jos konkurencingumą. Šiuo tikslu turime priimti naujus reglamentus, direktyvas, skirti finansavimą, sukurti daugybę tinklų ir rasti daugybę tiekimo šaltinių, kad tiekimo šaltinių ir tinklų monopolijos šiame sektoriuje nebebūtų.

  Marek Siwiec (S&D). – (PL) Gamtinių dujų tiekimo saugumas – išskirtinis ir strateginis klausimas. Šį klausimą sprendė iš viso keturi komitetai. Sakote, kad komitetai dirbo neilgai, bet iš viso buvo dirbta ilgai – buvo pateiktos nuomonės ir jomis pasikeista. Tai išskirtinis klausimas, nes jis susijęs su geopolitika, technologija ir inžinerija, bet taip pat, o tai svarbiausia, su Europos solidarumo pobūdžiu. Kaip toli norime eiti kurdami bendrą rinką šioje srityje? Kaip toli norime eiti veikdami išvien? Kiek didieji ir gerieji yra pasiruošę krizės sąlygomis priglausti po savo sparnu silpnus ir nepasiruošusius?

Pasiektas kompromisas. Kaip ir kiekvienas kompromisas, jis yra sveikintinas. Gerai, kad yra kompromisas. Tačiau prisiminęs pirminius plataus užmojo planus, matau, kad norėjome eiti toliau. Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijai svarbiausias žodis pranešimo pavadinime – „saugumas“. Tačiau šis žodis, rašomas iš mažosios raidės, reiškia eilinių žmonių saugumą, žmonių, kurie moka sąskaitas už energiją, skaito laikraščius ir sužino, kad kažkas gali tiesiog nutraukti gamtinių dujų tiekimą jiems. Manau, kad eilinių žmonių, tų, kurie bijo, – kiekvieną kartą atėjus žiemai bijo, kad kažkas nutrauks jiems dujų tiekimą ar kad teks mokėti didesnes sąskaitas, – interesų požiūriu šis pranešimas padės šiek tiek sumažinti jų baimę. Labai gerai, kad jis pasiūlytas tokiu pavidalu.

Tačiau taip pat atvirai pasakykime, kad diskutuojant dėl to, kas gali paskelbti ypatingąją padėtį sutrikus gamtinių dujų tiekimui ir kokiomis sąlygomis, sutarimo nebuvo. Buvo pasiūlyta, kad tai galėtų daryti viena šalis, kuriai gresia pavojus likti be gamtinių dujų. Pirmasis pasiūlymas, kuriame buvo teigiama, kad tai galėtų daryti dvi šalys, taip pat buvo atmestas. Šiandien turime miglotą apibrėžtį, pagal kurią šį klausimą svarstys kažkokie neapibrėžti organai. Taigi apibendrindamas galiu pasakyti, kad šis pranešimas – nedidelis žingsnis, bet žingsnis teisinga kryptimi.

  Norica Nicolai (ALDE). – (RO) Norėčiau pabrėžti tik du dalykus: dujų tiekėjo ir tranzito šalių svarbą. Taip pat norėčiau padėkoti pranešėjui, kad suteikė mums galimybę aptarti šį klausimą ir už tai, kaip jį sprendė.

Esu pranešėja Turkmėnistano klausimu ir manau, kad ši šalis, atsižvelgiant į jos turimas atsargas ir galimybes atsiverti Europos Sąjungai, kaip kad ji atsivėrė ir kitoms Azijos šalims, ypač Kinijai, yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos tiekėjų. Manau, visi Europos projektai, įskaitant „Nabucco“ ir „White Stream“ projektus, priklauso nuo santykių su šia šalimi. Taigi manau, kad gerinti santykius su šalimis tiekėjomis, bet reikalaujant, kad jos laikytųsi Europos Sąjungos nustatytų standartų, labai naudinga. Šių šalių parodytas įsipareigojimas ne tik ekonominei, bet ir demokratinei bei strateginei partnerystei su Europos Sąjunga – tai santykiai, kuriuos Europos Sąjunga turi puoselėti įgyvendindama savo užsienio politiką.

Antra, norėčiau pabrėžti savo šalies Rumunijos, kaip tranzito šalies, svarbą. Manau, ir Rumunija, ir Bulgarija gali atlikti stabilizavimo vaidmenį.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Energetinis saugumas šiandien yra viena iš svarbiausių suverenumo sąlygų. Todėl Europos Sąjunga šioje srityje turi kuo skubiau suformuoti nuoseklią politiką. Šiuo metu galiojanti direktyva dėl gamtinių dujų tiekimo, priimta 2004 m., visiškai neatitinka dabartinių grėsmių, nes ji nepadeda apsaugoti šalių, ypač Vidurio ir Rytų Europos, nuo ne vieną savaitę trunkančių gamtinių dujų tiekimo sutrikimų. Nors tai buvo skausminga patirtis, su Rusijos ir Ukrainos ginču susijusios dvi gamtinių dujų tiekimo krizės, ištikusios mus 2008 ir 2009 m., parodė, kokią didelę grėsmę jos kelia.

Galima pasakyti, kad geriau vėliau negu niekada. Džiugina tai, kad priimdami naująjį reglamentą pagaliau pradedame formuoti bendrą energetikos politiką. Tikimasi, kad šis reglamentas padės sukurti mechanizmus, leisiančius mums derinti veiksmus gamtinių dujų tiekimo krizės sąlygomis, jeigu ateityje ji pasikartotų, taip pat patobulinti tinklo infrastruktūrą, kuria bus sujungtos valstybių narių gamtinių dujų sistemos. Su Taryba suderėtas kompromisas, žinoma, nėra idealus. Manau, Europos Parlamento pradžioje pasiūlytos priemonės buvo gerokai tinkamesnės. Nepaisant to, manau, kad pateiktiems pasiūlymams, atsižvelgiant į esamus trūkumus teisės srityje, turėtų būti pritarta.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Reglamente dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo pateikiamas atsakas į problemą, išryškėjusią praeitų metų pradžioje, kai mus ištiko energetikos ir gamtinių dujų tiekimo krizė.

Komisijos parengtame reglamente siūloma daugybė priemonių, kuriomis siekiama plataus užmojo tikslo užtikrinti aukštesnio lygio energetinį saugumą visoje Europos Sąjungoje. Tačiau Parlamento komitetuose turėjome patikslinti ir patobulinti pirminę daugelio pasiūlyto reglamento straipsnių formuluotę. Parlamentas turėjo tiksliau apibrėžti įmonių vaidmenį ypatingosios padėties atveju, patobulinti nuostatas apie atvejus, kai turi būti pasitelkiamas pajėgumas transportuoti gamtines dujas priešinga kryptimi, ir nustatyti principus, pagal kuriuos turėtų būti dalijamasi investicijų į naują tarpvalstybinę infrastruktūrą išlaidomis. Parlamentas nustatė Bendrijos mechanizmo, pagal kurį automatiškai skelbiama ypatingoji padėtis, veikimo sąlygas susiedamas jį su valstybių narių prevencijos veiksmų ir veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planais. Parlamentas taip pat pasiūlė susitarimą dėl slaptos komercinės informacijos naudojimo, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui tokia informacija. Tačiau nepaisant didžiulių pastangų, kurias dėjo pranešėjas ir Parlamento komitetai, daugelis klausimų lieka neišspręsti. Jie daugiausia susiję su saugomų vartotojų apibrėžtimi ir N-1 standartų taikymu infrastruktūrai. Priėmę direktyvą turėsime prie šių klausimų grįžti.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Šiandien diskutuojame dėl dokumento, kuris turbūt yra vienas iš svarbiausių šiame plenariniame posėdyje svarstomų klausimų. Daugelis mūsų piliečių liko be šilumos šalčiausiu 2009 m. žiemos laikotarpiu, nes jų radiatoriai buvo šalti. Būtent tokiais ypatingųjų aplinkybių atvejais, kai gamtinių dujų tiekimas Europoje rimtai sutrinka, galime parodyti europinį solidarumą.

Reglamentas, dėl kurio diskutuojame, yra įrodymas, kad didžiausią dėmesį savo veikloje skiriame piliečių gerovei. Visi prie gamtinių dujų skirstymo tinklo prijungti namų ūkiai reglamente apibrėžiami kaip saugomi vartotojai. Reglamente taip pat nustatoma, kad turės būti imtasi veiksmų siekiant užtikrinti, kad esant ypatingosioms aplinkybėms šie vartotojai gautų pakankamą gamintinų dujų kiekį. Tai reiškia, kad turime tobulinti ir valstybių narių infrastruktūrą, ir tarpvalstybines jungtis. Turime užtikrinti tinkamą žiedinio dujotiekių tinklo atšakų, kuriomis gamtinės dujos gali būti transportuojamos priešinga kryptimi, veikimą. Taip pat turime parengti veiksmingų prevencinių priemonių planą, skirtą ypatingųjų aplinkybių atvejams.

Šiuo požiūriu norėčiau paskatinti Europos Komisiją, kad ši paragintų valstybes nares tinkamu metu įgyvendinti reglamento reikalavimus. Džiaugiuosi, kad pranešėjas išklausė pavienių valstybių narių argumentus ir atsižvelgė į jų konkrečią padėtį. Todėl šie sprendimai taip pat tinka Slovakijai, kurios tinklas, gaunantis dujas iš Rusijos ir Alžyro, yra pakankamai pajėgus patenkinti standartinį poreikį nepaisant N-1 standarto trūkumų.

Baigdama taip pat norėčiau pasveikinti pranešėją Alejo Vidal-Quadrasą, kuris sumaniai vadovavo deryboms Parlamente ir tarp institucijų. Jis iš tikrųjų puikiai pasidarbavo, tad tikiuosi, kad šis pranešimas sulauks didelės daugumos balsų paramos.

  Anni Podimata (S&D). – (EL) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti A. Vidal-Quadrasui už svarbų indėlį derybose su Taryba, kuriose pavyko pasiekti išsamų kompromisą per pirmąjį svarstymą.

Naujasis reglamentas padės spręsti Europos Sąjungai būdingas rimtas gamtinių dujų tiekimo saugumo problemas, nes jame numatoma įgyvendinti daugiau priemonių Europos lygmeniu, suteikti daugiau įgaliojimų Gamtinių dujų tiekimo koordinavimo grupei, taip pat nustatyti reikalavimai dėl ankstyvojo krizių įspėjimo ir pasiruošimo joms ir, žinoma, įtrauktos nuostatos dėl vartotojų, ypač pažeidžiamiausių visuomenės narių, kurie turi būti mūsų didžiausias prioritetas, apsaugos ir geresnio aprūpinimo gamtinėmis dujomis.

Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Parlamentas ne kartą pabrėžė, jog turime atsisakyti fragmentiško požiūrio į energijos tiekimo ES saugumo klausimą ir įgyvendinti energetikos sektoriuje darnią Europos politiką. Šiuo tikslu pirmiausia turime stiprinti regioninį bendradarbiavimą ir skatinti projektus, kuriais siekiama įvairinti energijos tiekimo šaltinius ir trasas, tokius kaip dujotiekių „Nabbucco“ ir ITGI tiesimo projektai, kurie veikiau yra vienas kitą papildantys nei tarpusavyje prieštaraujantys ir kurie gali atlikti katalizatoriaus vaidmenį ES užtikrinant energijos tiekimo saugumą.

  Ivo Strejček (ECR). – (CS) Pone pirmininke, praeitų metų energetikos krizė buvo nepriimtina, bet ji neparodė, jog esama struktūrinių rinkos sutrikimų. Todėl nėra būtinybės imtis pernelyg griežtų gamtinių dujų rinkos ar gamtinių dujų tiekimo rinkos reguliavimo priemonių, nes galiausiai pasieksime tik tai, kad gamtinių dujų kainos galutiniams vartotojams išaugs. Šiuo požiūriu norėčiau pateikti tris pastabas. Pirma, turime būti labai atsargūs apibrėždami vadinamųjų saugomų vartotojų kategoriją, kad apibrėžtis nebūtų per plati, nes tokiu atveju gamtinių dujų kainos galutiniams vartotojams neabejotinai išaugs. Antra, turime būti labai atsargūs apibrėždami laikotarpį, kuriuo tiekėjai privalo užtikrinti gamtinių dujų tiekimą. Tai turėtų būti ne 60 dienų, bet galbūt tik 30 dienų laikotarpis, nes neabejotinai reikėtų pastatyti didžiules saugyklas, o tai turėtų įtakos kainoms galutiniams vartotojams. Trečia, neabejotinai būtina tiksliai apibrėžti vadinamąjį šalčiausiąjį laikotarpį.

  Bogdan Kazimierz Marcinkiewicz (PPE). – (PL) Norėčiau pareikšti pagarbą pranešėjui A. Vidal-Quadrasui, kuriam prieš metus teko imtis išskirtinai sudėtingos užduoties parengti pranešimą energetinio saugumo klausimais gamtinių dujų tiekimo ES saugumo srityje. Ir Europos Parlamentas, ir Taryba puikiai žino, ką reiškia susitarimas, kurį šioms dviem institucijoms pavyko pasiekti. Reglamentas dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo turi tapti priemone, kurios pagrindu Europos Komisija, valstybės narės, jų valdžios institucijos ir gamtinių dujų tiekimo įmonės imsis pakankamai ankstyvų veiksmų, kad būtų išvengta gamtinių dujų tiekimo sutrikimų padarinių. Girdėjome pranešėją teigiant, kad šis teisės aktas yra atsakas į tikrą problemą, su kuria susiduria Europos Sąjunga.

Kalbėdamas apie dabartinę padėtį norėčiau pasakyti, kad šiuo metu galbūt bręsta nauja krizė. Kalbu apie tai, kas vyksta Lenkijos ir Rusijos susitarimo atžvilgiu. Tai naujas iššūkis Europos Komisijai. Šiuo metu Lenkija tapo Europos Komisijos ir Rusijos mūšio, susijusio su trečiojo gamtinių dujų rinkos liberalizavimo priemonių rinkinio įgyvendinimu, lauku. Jeigu Komisija nori patikrinti padėtį, ji turėtų tai daryti remdamasi įvairią gamtinių dujų tiekimo struktūrą turinčios šalies, o ne Lenkijos, kuri šioje srityje turi labai ribotas galimybes, pavyzdžiu. Lenkijai šiuo metu gresia rimta energetinė krizė, gamtinių dujų tiekimo deficitas, siekiantis 1,7 mlrd. kubinių metrų. Todėl yra pavojus, kad Lenkijos ekonomika žlugs. Tikimės Europos Komisijos paramos sprendžiant iškilusias problemas. Derėtų pabrėžti, kad Lenkija atlieka tranzito šalies vaidmenį, o nėra Rusijos sistemos pabaiga. Tikiuosi, kad įvykiai rytiniame Europos Sąjungos pakraštyje paskatins daugelį valstybių narių įvertinti gamtinių dujų tiekimo užtikrinimo svarbą.

  George Sabin Cutaş (S&D). – (RO) Europos Sąjunga negali sau leisti būti priklausoma nuo išorinės gamtinių dujų tiekimo šaltinių monopolijos. 2009 m. krizė, kurią lėmė Rusijos ir Ukrainos ginčas, parodė mums, kokie pažeidžiami esame neturėdami tinkamos bendros Europos strategijos.

Šios krizės padariniai buvo aiškiai matomi iš to, kokį poveikį ji padarė Europos ekonomikai ir vartotojų grupėms, kurios ir iki krizės buvo pažeidžiamos. Ši išorės veiksnių nulemta ES krizė taip pat akivaizdžiai parodė valstybių narių tarpusavio priklausomybės lygį. Todėl manau, kad būtina turėti bendrą strategiją, kuria būtų skatinamas tiekimo trasų ir ES gamtinių dujų tiekimo šaltinių įvairinimas, padedantis užtikrinti pakankamą ES pajėgumą reaguoti į krizę.

Valstybių narių solidarumas, gerai žinomas Lisabonos sutartyje įtvirtintas principas, yra labai svarbus siekiant sukurti Europoje gamtinių dujų tiekimo mechanizmą. Dujotiekio „Nabucco“ tiesimo projektas – strateginiu požiūriu labai svarbi šio mechanizmo dalis. Jis turi būti paremtas, ypač jį turi paremti Europos Sąjunga, nes šis dujotiekis – vienintelė gyvybinga alternatyva Rusijos energetinei monopolijai.

PIRMININKAVO: Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Paweł Robert Kowal (ECR). – (PL) Norėčiau labai padėkoti pranešėjui už pasiektą kompromisą, nes tai itin sudėtinga sprendžiant energetikos klausimus. Taip pat norėčiau padėkoti G. Oettingeriui už indėlį sprendžiant klausimą, susijusį su Lenkijos ir Rusijos susitarimu dėl gamtinių dujų tiekimo. Mes labai vertiname, kad Europos Komisija atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šį klausimą.

Šiandien Europoje energija yra veiksnys, lemiantis daugelio valstybių nepriklausomybę, todėl man keista girdėti kai kuriuos šio Parlamento narius sakant, kad kalbame tik apie energetiką, kad tai tik ekonominis klausimas ir kad diskutuojame tik apie tai. Ne – daugelis šalių Europoje vertina šį klausimą kaip veiksnį, lemiantį jų nepriklausomybę, ir jos yra teisios, nes taip ir yra. Jeigu kam nors reikia įtikinamų argumentų, tereikia perskaityti bet kurį Rusijos dokumentą šia tema.

Rusai vadovaujasi dviem skirtingais požiūriais į energetikos klausimus. Vienas požiūris susijęs tik su ekonomikos klausimais, o kitas tiesiogiai susijęs su politikos ir saugumo klausimais. Taigi jeigu ko šiandien mums ir stinga, tai būtent aktyvesnio dalyvavimo, įskaitant ir tų Europos Sąjungos agentūrų, kurios yra atsakingos už išorės ryšius, kurio reikia, kad šį klausimą galėtume spręsti vadovaudamiesi dviem požiūriais.

  András Gyürk (PPE). – (HU) Sutinku su tais EP nariais, kurie mano, kad turėdami šį reglamentą galėsime veiksmingiau užkirsti kelią gamtinių dujų tiekimo sutrikimams. Už tai dėkoju pranešėjui. Ypač svarbiomis laikau nuostatas, susijusias su saugomais vartotojais. Džiaugiuosi, kad pirminė ribota saugomų vartotojų kategorijos apibrėžtis atmesta ir dabar centralizuoto šilumos tiekimo tinklai bei MVĮ taip pat džiaugsis ypatinga apsauga. Vargu ar kalbama apie nedidelį vartotojų skaičių: vien Vengrijoje 600 000 namų ūkių yra priklausomi nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų. MVĮ apsauga taip pat svarbi, nes, kaip matėme pirmosiomis 2009 m. dienomis, sutrikus gamtinių dujų tiekimui šios įmonės labai greitai gali atsidurti prie bankroto ribos.

Ponios ir ponai, leiskite priminti jums, kad reglamentas dėl gamtinių dujų tiekimo, nors ir yra svarbus žingsnis, negali pakeisti investicijų į energetikos infrastruktūrą. Praeitą savaitę keturios naujosios valstybės narės nusiuntė laišką už energetiką atsakingam Komisijos nariui Güntheriui Oettingeriui, kuriame Vyšegrado grupės šalių vardu paragino ES numatyti daugiau finansinių išteklių investicijoms į energetikos infrastruktūrą, ypač rengiant kito septynerių metų laikotarpio finansinį planą. Galime tik pritarti tam, kas rašoma šiame laiške. Neabejotinas būdas ES užtikrinti pakankamą gamtinių dujų tiekimą – pradėti tiesti alternatyvias tiekimo trasas. Šis ketinimas, mano nuomone, pagaliau turėtų atsispindėti ir biudžete.

  Eija-Riitta Korhola (PPE). – (FI) Ponia pirmininke, nuoširdžiai dėkoju kolegai A. Vidal-Quadrasui už puikiai atliktą darbą. Patinka mums tai ar ne, Europa tampa vis labiau priklausoma nuo gamtinių dujų, o gamtines dujas mums tiekia Rusija. Todėl vien gerų ES santykių su gamtinių dujų tiekėju nepakanka. Mums taip pat reikia pokyčių ES vidaus infrastruktūros srityje ir teisės aktų, kad galėtume būti pasiruošę krizėms, kurias lemia išorės veiksniai. Valstybės narės turi apibrėžti visų rinkos dalyvių vaidmenis ir atsakomybės sritis užtikrinant tiekimo saugumą. Pastarojo laikotarpio įvykiai rodo, kad tokia būtinybė yra.

Europos priklausomybės lygis kelia nerimą. Importui dabar tenka 40 proc. viso Europoje suvartojamo gamintinų dujų kiekio ir prognozuojama, kad iki 2020 m. ši priklausomybė gali pasiekti 70 proc. lygį. Tapsime priklausomi ir ekonominiu, ir politiniu požiūriu, o tai nėra gerai. Ateityje padėtis gali pagerėti dėl suskystintų gamtinių dujų, kurių kaina nukrito, gamybos, taip pat dėl neseniai pradėtų gaminti skalūninių dujų, kurių ištekliai atrasti skirtingose pasaulio dalyse, įskaitant Lenkiją. Reikia tikėtis, kad visa tai padės užtikrinti didesnį tiekimo saugumą ir suteiks daugiau gamtinių dujų pirkimo alternatyvų. Efektyvių rūšių atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimas taip pat padės.

Pastarojo laikotarpio Rusijos ginčai su kaimyninėmis šalimis parodė, kokia pavojinga mūsų padėtis vidaus tiekimo saugumo požiūriu. Todėl svarbu imtis konkrečių veiksmų, pvz., užtikrinti pajėgumą transportuoti gamtines dujas priešinga kryptimi arba vadovaujantis solidarumo principu užtikrinti pakankamo kiekio dujų atsargas, kad krizės atveju galėtume padėti kaimyninėms šalims. Taip pat svarbu suprasti valstybių narių padėties skirtumus ir juos pripažinti.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją parengus šį labai svarbų dokumentą. Didėjanti priklausomybė nuo importuojamos energijos, ypač dujų, yra vienas iš naujų Sąjungos saugumo politikos iššūkių, kuriam įveikti reikės vieningų ir solidarių Sąjungos ir mūsų visų pastangų.

Europos Komisijos vaidmuo privalo būti itin reikšmingas ne tik susidariusių krizinių situacijų metu, bet ir bendrai formuojant Europos Sąjungos energetikos politiką ir ypač kalbant apie dujų tiekimo sutartis su trečiųjų šalių tiekėjais.

Labai norėčiau, gerbiamas Komisijos nary, kad Lenkijos ir Rusijos sutarties dėl Jamalo dujotiekio pats pasirašymo būdas ir sąlygos netaptų blogu pavyzdžiu visų naujai kuriamų ir būsimų energetikos strategijų bei šiandien diskutuojamo dokumento kontekste. Tik kalbėjimas vienu balsu bei visų Sąjungos narių veiksmų koordinavimas ir solidarumas gali padėti sukurti norimą, saugią, vieningą ir vartotojams sąžiningą vidaus energetikos rinką.

  Tunne Kelam (PPE). – Ponia pirmininke, šiandienos diskusijos rodo, kad Europa padarė išvadas iš daugybės tiekimo krizių. Estiją pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo tokia krizė ištiko 1992 m. gruodžio mėn., kai Rusija visiškai nutraukė gamtinių dujų ir naftos tiekimą. Tačiau įveikę šią krizę tapome stipresni.

Šiandien matome viltį teikiantį bendradarbiavimą, pirmiausia Parlamento ir Komisijos. Norėčiau padėkoti jums, pone Komisijos nary G. Oettingeri, už jūsų ryžtingą ir atsakingą požiūrį į šiuos iššūkius. Tai, kad bandoma įtvirtinti solidarumo principą praktiniuose ES mechanizmuose, teikia vilties. Svarbu, kad numatome turėti bendrų infrastruktūros ir tiekimo standartų rinkinį ir suteikti Komisijai šioje srityje daugiau įgaliojimų bei pavesti jai koordinavimo funkciją. Bet svarbiausia, kad mums dar reikia integruoti ES tiekimo tinklą. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į C. Turmeso? pasiūlymą plėtoti mūsų jungtis šiaurės–pietų kryptimi ir ateičiai pastatyti daugiau saugyklų.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) ES svarbu reaguoti Bendrijos lygmeniu siekiant užtikrinti energetinį saugumą, bet valstybės narės, kurios dar nenormalizavo savo dvišalių santykių su Rusija, taip pat turi imtis veiksmų. 80 proc. viso Vengrijos importuojamo gamtinių dujų kiekio tiekia Rusija, taigi Vengrijos vartotojai yra labai priklausomi. Ypač pažeidžiami yra centralizuoto šilumos tiekimo tinklų vartotojai. Todėl Vengrija neabejotinai norėtų paįvairinti ir tiekimo šaltinius, ir tiekimo trasas. Mes tvirtai parėmėme ir teberemiame dujotiekių „Nabucco“ ir „Souht Stream“ statybos projektus ir pritariame tam, kad būtų panaudoti ES ištekliai. Tačiau pigiausias būdas būtų užsitikrinti stabilų tranzitą per Ukrainą. Prašome Komisijos užtikrinti, kad ES veiktų Bendrijos lygmeniu, kad tarpininkautų Rusijos ir Ukrainos ginče ir kad pareikalautų garantijų dėl tranzito trasos per Ukrainą.

  Reinhard Bütikofer (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau pabrėžti du dalykus, kuriuos diskusijose kiti EP nariai taip pat minėjo, ir atkreipti į juos G. Oettingerio dėmesį. Pirma, C. Turmes pabrėžė klausimą dėl gamtinių dujų poreikio prognozavimo. Kalbėdami apie gamtinių dujų tiekimą šį klausimą vertiname vienašališkai.

Pone G. Oettingeri, norėčiau sužinoti, kaip planuojate įtraukti šią antrąją pagal svarbą perspektyvą į būsimą strategiją. Antra, tęsdamas H. Swobodos mintį, norėčiau pabrėžti sumanymą įsteigti Europos Sąjungoje energetikos bendriją. Neseniai apie tai kalbėjo J. Delors’o vadovaujama ekspertų grupė „Notre Europe“, šią mintį prieš keletą metų taip pat kėlė buvęs Komisijos narys Michaele Schreyer. Kaip jūs manote, pone G. Oettingeri, ar tai galėtų būti ir jūsų darbo tikslas?

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, šiose diskusijose dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo norėčiau pabrėžti, kad pasaulio mastu jau yra labai įvairių gamtinių dujų tiekimo šaltinių ir trasų. Tai iš tikrųjų turime pripažinti.

Tačiau ateičiai svarbesnis yra klausimas dėl prognozuojamų naftos krizių, todėl Europos Sąjunga turėtų aktyviai skatinti pakeisti transporto sektoriuje naudojamus perdirbtos naftos produktus kitomis degalų rūšimis, o geriausias naftos pakaitalas – gamtinės dujos.

Tačiau nereikia užmiršti, kad yra neiškastinės kilmės gamtinių dujų, pvz., biometano, gaminamo iš atliekų. Tiesą sakant, kelios Europos šalys, ypač Švedija, Šveicarija ir, manau, net Ispanija jau gamina biometaną. Tai kelias, kuriuo eiti turėtų būti skatinama ES investicijomis. Diskutuodami dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo šio klausimo neturėtume užmiršti.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, dėl didėjančio gamtinių dujų poreikio dauguma gamtinių dujų tiekėjų paskelbė ketiną gerokai pakelti kainas. Kalbama, kad didmeninė kaina išaugs dvigubai. Todėl, manau, tikėtina, kad šią žiemą Maskva išprovokuos dar vieną krizę. Praeityje ES galbūt nebuvo pakankamai atkakli tarpininkaudama. Tai, kad šiuo metu vyksta ginčai dėl atsakomybės pasidalijimo tarp naujų vadovaujančių ES atstovų, reiškia, kad valstybės narės, kurias ši galima krizė paveiks, vėl jausis paliktos vienos bėdoje.

Tačiau prastas krizės valdymas ES turi ir kitų padarinių. Pirmiau uždarytos atominės energijos jėgainės vėl paleidžiamos į darbą, o Lenkijoje planuojamos investicijos į suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuris tiesiogiai konkuruos su Baltijos dujotiekiu. Nors vakar paskelbtas sumanymas įsteigti pirkimo kooperatyvą gal ir yra protingas, pagrindinė problema liks neišspręsta. Kitą kartą, kai įvyks dar vienas ginčas dėl gamtinių dujų tiekimo, pamatysime, ar europinė ankstyvojo energetikos krizės įspėjimo sistema verta popieriaus, ant kurio yra surašyta, ir ar painiava dėl atsakomybės, atsiradusi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, gali būti išnarpliota. Dalykas tas, kad mes tiesiog negalime būti nepriklausomi nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų ir net įgyvendinus dujotiekio „Nabucco“ projektą padėtis iš esmės nepakis.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) G. Oettinger pasakė, kad tai pirmasis po Lisabonos sutarties įsigaliojimo priimtas dokumentas energetikos klausimais. Iš tikrųjų, solidarumas buvo vienas iš pagrindinių su Lisabonos sutartimi siejamų tikslų daugeliui šalių, įskaitant mano šalį Lenkiją, tačiau gamtinių dujų tiekimo krizės, ypač 2009 m. krizė, parodė, kad be energijos rinkos, be infrastruktūros, įskaitant jungtis, be naujų tinklų ir naujų tiekimo šaltinių, be koordinuojančio Europos Komisijos vaidmens ir pirmiausia – tai norėčiau ypač pabrėžti – be Komisijos, Tarybos ir valstybių narių politinės valios gamtinių dujų tiekimo krizių išvengti mums nepavyks. Lenkija šiuo metu dar nėra sudariusi susitarimo dėl apytikriai 2,5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų tiekimo.

Reglamentas, ypač jo nuostatos, susijusios su įsipareigojimais, įskaitant Europos Komisijos, taip pat su Sąjungos vyriausiojo įgaliotino užsienio reikalams ir saugumo politikai ir valstybių narių vaidmenimis, galėtų būti geresnis, tobulesnis. G. Oettinger patvirtino, kad po dvejų ar trejų metų bus būtina atlikti šio reglamento įgyvendinimo rezultatų peržiūrą siekiant įvertinti jo veiksmingumą. Tai taip pat patvirtina, kad šis reglamentas nėra išsamus.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Europos Sąjungos energetinis saugumas priklauso nuo energijos tiekimo šaltinių ir trasų įvairovės. Europos Sąjunga, manau, turėtų daugiau investuoti į energetikos infrastruktūrą ir energijos vartojimo efektyvumą. Kalbant apie energetikos infrastruktūrą gamtinių dujų sektoriuje – šiuo atveju turiu galvoje naujų dujotiekių tiesimą ir norėčiau pabrėžti dujotiekio „Nabucco“ projekto svarbą užtikrinant Europos Sąjungos energetinį saugumą – investuodama į naujus gamtinių dujų išteklius, į jungčių tarp valstybių narių plėtojimą, į pajėgumą transportuoti dujas priešinga kryptimi, taip pat į gamtinių dujų gamybą naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius Europos Sąjunga padarytų svarbų žingsnį.

Norėčiau pabrėžti, kad Lisabonos sutartimi sukurta nauja sistema, kuria siekiama skatinti valstybių narių solidarumą energetikos krizių atveju. Taip pat norėčiau pagirti pranešėją A. Vidal-Quadrasą už pastangas, nes šis reglamentas iš tikrųjų yra žingsnis pirmyn užtikrinant didesnį Europos Sąjungos energetinį saugumą.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) A. Vidal-Quadras ir Komisijos narys G. Oettinger verti padėkos už tai, kad parengė tokį svarbų pranešimą. Šiuo reglamentu ypač džiaugsis Vidurio Europos šalys, nes kai kurios jų yra 100 proc. priklausomos nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų. Tokia padėtis lemia ne tik priklausomybę, bet ir gali būti panaudota kaip pavojingas politinis ginklas. Palyginti su iškastiniu kuru, deginant gamtines dujas į aplinką išskiriama mažiausiai CO2 išlakų, todėl gamtinėms dujoms tenka labai svarbus vaidmuo Europos kovos su klimato kaita politikoje. Tačiau ES ypatingosios padėties koncepcija turi būti persvarstyta, nes ji siejama su importo mažinimu 10 proc. Tiesą sakant, ši dalis galėtų atitikti visą valstybės narės, pvz., Slovakijos, gamtinių dujų importo poreikį. Būtų protingiau, jeigu ES ypatingoji padėtis būtų skelbiama konkrečiame geografiniame regione. Užtikrinti nepertraukiamą gamtinių dujų tiekimą priimtina kaina turi būti prioritetas net krizės sąlygomis. Mano nuomone, šis reglamentas gali labai prisidėti siekiant šio tikslo.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Pirmiausia aš taip pat norėčiau pasveikinti A. Vidal-Quadrasą už pastangas rengiant šį svarbų pranešimą. Visi žinome, kad energijos tiekimo klausimas Europos Sąjungai labai svarbus. Komisija ir Komisijos narys G. Oettinger ir toliau turi aktyviai dalyvauti sprendžiant klausimus, lemiančius su gamtinių dujų tiekimo šaltinių įvairinimu susijusių projektų įgyvendinimo pažangą, kad būtų rasta ir politinių sprendimų, ir tinkamų finansinių išteklių.

Svarbiausi dalykai užtikrinant energijos tiekimo Europoje saugumą – energetikos infrastruktūros tobulinimas, jungčių plėtojimas ir galimybės transportuoti dujas priešinga kryptimi užtikrinimas, saugyklų statyba ir, o tai svarbiausia, valstybių narių solidarumu grindžiama padėties stebėsena ir jos valdymas. Taip pat būtų svarbu tęsti diskusijas dėl būsimos Europos energetikos bendrijos.

  Danuta Jazłowiecka (PPE). – (PL) Reglamentas, dėl kurio šiandien balsuojame – svarbus žingsnis kuriant bendrą energetikos politiką. Tai neabejotinai patvirtina reglamento nuostatos, susijusios su energetiniu solidarumu. Jomis užtikrinamas teisinių priemonių, kurių pagrindu galėsime vieningai ir solidariai reaguoti į ypatingąją padėtį, veikimas. Tekstas, dėl kurio balsuosime, iš tikrųjų skiriasi nuo plataus užmojo vizijos, kurią pasiūlė Parlamentas. Vis dėlto jis suteikia vilties, kad reagavimo į ypatingąją padėtį mechanizmas ateityje veiks efektyviai. Faktas, kad susitarimas su Taryba pasiektas per labai trumpą laiką nepaisant valstybių narių interesų skirtumų, turėtų būti vertinamas teigiamai.

Šiuo atžvilgiu norėčiau padėkoti mūsų pranešėjui A. Vidal-Quadrasui, kuris nuo pat pradžių buvo atviras kolegų EP narių pasiūlytoms priemonėms ir kuris buvo nusiteikęs siekti visiems priimtino kompromiso. Reglamentas taip pat rodo, kad Europos Parlamentas yra svarbus veikėjas sprendžiant tarpinstitucinius konfliktus ir kad jam pakanka drąsos kovoti už priemones, kurios dažnai atrodo neįgyvendinamos dėl valstybių narių negebėjimo susitarti.

  Edit Herczog (S&D). – (HU) Dėkoju Komisijos nariui ir Parlamentui už bendradarbiavimą rengiant šį plataus masto dokumentą. Šis reglamentas – žingsnis teisinga kryptimi, tačiau taip pat aišku, kad teisės aktas yra tik būtinoji sąlyga investicijoms. Priemonės, kuriomis būtų skatinamos Europos investicijos, taip pat gali padėti spręsti krizių problemą. Be to, šis reglamentas gali būti aiškus įrodymas, kad bendradarbiavimas nereiškia nacionalinio suverenumo atsisakymo, bet reiškia didesnę laisvę Europos piliečiams. Vengrijoje vyksta karštos diskusijos. Mes, Vengrijos socialistai, tvirtai nusiteikę siekti užtikrinti Europoje energetinį saugumą. Prieš metus Vengrijos vyriausybės vadovas pažadėjo siekti visiškos mūsų šalies energetinės nepriklausomybės. Kaip EP socialistai džiaugiamės, kad jis pakeitė nuomonę ir dabar taip pat mato energetinio saugumo ir ES bendradarbiavimo svarbą ateityje.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). – Ponia pirmininke, po 2006 m., kai pirmą kartą įvyko gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos sutrikimas, energetinis saugumas tapo vienu iš svarbiausių ES veiklos darbotvarkės klausimų. Tai ne tik ekonominis, bet ir labai svarbus politinis klausimas, nes nuo jo labai priklauso ES užsienio politika, taigi ir ES tarptautinė padėtis. Nors šis faktas plačiai pripažįstamas, tikrovėje ES nesugeba įveikti didėjančios priklausomybės nuo energijos išteklių tiekėjų, siekiančių politinių tikslų ir nesivaržančių manipuliuoti vis didėjančiu ES pažeidžiamumu. Tokią padėtį lemia kai kurių naujų įtakingų EP narių pasipriešinimas.

Tačiau būtų neteisinga teigti, kad šiuo metu neturime energetinio saugumo sistemos – ji yra sukurta, tik ji yra individuali, ne kolektyvinė, pagal kurią visos ES valstybės narės siekia apsisaugoti palaikydamos privilegijuotus santykius su pavieniais tiekėjais, dėl kurių palankumo kartais yra pasiruošusios nuožmiai varžytis.

  Niki Tzavela (EFD). – (EL) Ponia pirmininke, kadangi keletas EP narių minėjo dujotiekio „Nabucco“ projekto svarbą užtikrinant Europoje energetinį saugumą, norėčiau paklausti Komisijos nario, jeigu jis gali atsakyti, koks etapas pasiektas ir kokia pažanga padaryta derybose dėl dujotiekio „Nabucco“ tiesimo projekto.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šios diskusijos, pradėtos nuo gamtinių dujų ir gamtinių dujų saugojimo klausimo, peraugo į bendresnio pobūdžio diskusijas energetikos politikos klausimais. Žinoma, tai tiesa, kad esame priklausomi nuo gamtinių dujų. Tačiau esame priklausomi ne tik nuo gamtinių dujų, bet ir nuo kitų energijos šaltinių. Tiek pat esame priklausomi nuo naftos, taip pat nuo pasaulio rinkoje perkamų anglių ir branduolinio kuro. Didėja net mūsų atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektoriaus priklausomybė nuo šalių, turinčių šių išteklių saugyklas, pvz., nuo Šveicarijos ir Norvegijos. Europa yra priklausoma nuo kitų valstybių. Todėl klausimas dėl energijos vartojimo efektyvumo, kitaip sakant, dėl tikslingesnio jos naudojimo ir nešvaistymo, taps vis svarbesnis. Per ateinančius mėnesius norėsime su jumis išsamiai aptarti savo išvadas.

Taip pat buvo keltas klausimas dėl energetikos bendrijos. Manau, Europos Sąjunga turi tapti veiksmingesne solidarumo principu grindžiama energetikos bendrija. Požiūris, kuriuo vadovaujasi J. Delors, rodo kryptį, kuria turėtume judėti. Tačiau patarčiau artimiausius keletą metų taikyti naująsias priemones, kitaip tariant, turėtume aktyviai taikyti Lisabonos sutarties 194 straipsnį kaip teisinį pagrindą, taip pat išnaudoti kitas galimybes, kad būtų sukurta vidaus rinka. Elektros ir gamtinių dujų sektoriuose dar neturime tikrosios vidaus rinkos. Valstybės narės, kai kurios labiau negu kitos, mėgsta gražiai kalbėti apie vidaus rinką, bet iš tikrųjų nieko nedaro, kad ji būtų sukurta, o tik rūpinasi savo pačių pramonės politika. Jos turėtų taikyti šias priemones, tuomet po ketverių ar penkerių metų galėsime kalbėti su valstybėmis narėmis ir plačiąja visuomene apie tolesnį mūsų teisinio pagrindo plėtojimą.

Dėl energetikos bendrijos, manau, kad Šveicarija, Norvegija, Serbija ir Kroatija – ir apskirtai buvusios Jugoslavijos šalys – taip pat Marokas, Magrebo valstybės, Vidurio Rytų šalys, Gruzija, Moldova ir Ukraina sudaro glaudžią energetikos bendriją, ypač prie jų prisijungus Turkijai.

Buvo raginimų prognozuoti energijos ir gamtinių dujų rinkos poreikį. Kartu su programa „Veiksmų planas 2050“ ketiname pateikti daug skirtingų alternatyvų. Yra aišku, kad kol klausimas, susijęs su energijos rūšių deriniu, pirmiausia priklauso valstybių narių kompetencijai, mūsų prognozės dėl to, kiek gamtinių dujų bus suvartojama elektrai gaminti ir koks bus gamtinių dujų poreikis, priklausys nuo valstybių narių politikų pateikiamų skaičių. Šioje srityje neturėsime išimtinės kompetencijos. Tačiau norime pateikti pasiūlymų dėl gamtinių dujų vartojimo ateinančiais dešimtmečiais. Šiuo metu suvartojame daugiau kaip 400 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Šis skaičius 2030 ar 2040 m. pakils iki 500–600 mlrd. ar nukris iki 300 mlrd.? Šis klausimas labai svarbus prognozuojant mūsų infrastruktūros reikalavimus ir priklausomybę nuo kitų šalių.

Dėl priklausomybės tai turime atminti, kad vis dar turime nemažai nuosavų gamtinių dujų išteklių. Tačiau jų atsargos po 15–20 metų išseks. Šiuo požiūriu Nyderlandai – tipiškas pavyzdys. Tiesa, kad pirmiausia priklausome nuo Rusijos, kuriai šiuo metu tenka 25 proc. visos Europos gamtinių dujų rinkos. Ketvirtoji dalis mūsų suvartojamo gamtinių dujų kiekio atkeliauja iš Rusijos. Tai didelis kiekis, bet vis dėlto jį galima kontroliuoti. Tačiau yra aišku, kad šie rodikliai Latvijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje svyruoja nuo 50 iki 100 proc., o Portugalijoje – 0 proc. Tarp mūsų valstybių narių rytuose ir vakaruose yra atotrūkis, kurio dydis priklauso nuo kiekvienos šalies atstumo nuo gamtinių dujų gavybos vietų Sibire. Nemažą gamtinių dujų kiekį mums tiekia Alžyras ir Norvegija, taip pat turėtume pabrėžti, kad gauname suskystintas gamtines dujas, kurias laivais ar per terminalus mums tiekia Kataras, valstybė Vidurio Rytuose.

Dėl mūsų priklausomybės nuo Rusijos, laikau Rusiją, nepaisant visų jos problemų, partnere. ES ir Rusija jau dešimtmetį plėtoja dialogą energetikos klausimais ir kitas susitikimas numatytas lapkričio mėn. Dalykas tas, kad esame abipusiai priklausomi. Kodėl? Kadangi Rusija finansuoja daugiau kaip 50 proc. dujotiekio „Nord Stream“ projekto išlaidų, o tai sudaro daugiau kaip 4 mlrd. EUR, ji suinteresuota, kad gamtinės dujos būtų transportuojamos šiuo dujotiekiu, kitaip jai investuoti būtų nenaudinga. Be to, Rusija nori tiekti mums dujas, kad turėtų Europos valiutos, už kurią galėtų pirkti automobilius, pramonės įrenginius, mašinas, taip pat aukštųjų technologijų gaminius ir specialistų paslaugas, kurių jai reikia plėtojant ekonomiką. Todėl manau, kad jeigu veiksime išvien, būsime tarpusavyje priklausomi, o ne atviri šantažui.

Kitas klausimas, kurį turime apsvarstyti – tiekimo šaltinių ir trasų įvairinimas ir priklausomybės nuo kitų šalių mažinimas. Viena vertus, turime atnaujinti esamus dujotiekius, kad mūsų techninė priklausomybė nedidėtų. Kita vertus, turime sutelkti dėmesį į naujas sritis. Manau, turėtume būti priklausomi nuo Rusijos jos tiekiamų dujų atžvilgiu. Rusai turėtų būti mūsų partneriai, jeigu kalbėsime apie jų pačių gamtinių dujų pardavimą ir prekybą jomis, bet ne tuo atveju, kai kalbama apie trečiųjų šalių tiekiamas gamtines dujas. Labai daug gamtinių dujų išteklių yra Kaspijos jūros regione. Manau, kad rusiškos gamtinės dujos labai glaudžiai susijusios su mūsų partnere Rusija, bet nemanau, kad dujos iš Kaspijos jūros regiono turėtų būti tiekiamos mums per Rusiją. Rusai turėtų pardavinėti savo pačių gamtines dujas, bet ne prekiauti gamtinėmis dujomis iš trečiųjų šalių. Dujos iš Alžyro ir Norvegijos nėra mums tiekiamos per Rusiją. Todėl Europos Sąjungai būtina turėti dujotiekį, jungiantį ją su Kaspijos regionu, kuris turi būti kuo trumpesnis ir neturėti jokių lankstų, kad išvengtume nebūtinos priklausomybės nuo Rusijos prekybos sistemos. Tačiau kad galėtume šį tikslą pasiekti, turime būti solidarūs. Todėl norėčiau paklausti visų valstybių narių, įskaitant Austriją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją ir Lenkiją: ar esate pasirengusios dirbti išvien ieškodamos sprendimo dėl pietinio koridoriaus, kurį Europa suinteresuota turėti? O gal esame susiskaldę? Tai labai svarbus klausimas. Jeigu būsime vieningi ir nepasiruošę priimti pasiūlymų, kurie, iš esmės, nenaudingi Europai, galėsime pasiekti proveržį Kaspijos jūros regione. Labai daug dirbame spręsdami klausimus, susijusius su dujotiekio „Nabucco“ projektu. Darbo posėdžiai šiais klausimais rengiami kiekvieną savaitę, o spalio 1 d. vyks ES, Turkmėnistano ir Azerbaidžano aukščiausiojo lygio susitikimas. Negalime patys priimti sprendimų. Sprendimus priims investuotojai. Tačiau galime padaryti viską, kas įmanoma, tarpininkaudami priimant sprendimus, susijusius su valstybėmis narėmis ir mūsų kaimynėmis, įskaitant Turkiją, Azerbaidžaną ir Gruziją. Vis dar manau, kad sprendžiant dujotiekio „Nabucco“ projekto klausimą einama teisingu keliu.

Sakote, kad turime investuoti daugiau. Gali būti, bet galiu pažadėti jums, kad kiekvienas euras, kurį Parlamentas ir valstybės narės skyrė biudžete infrastruktūrai finansuoti bendromis lėšomis tose srityse, kur pavieniui veikti mums būtų nenaudinga, bus išleistas tinkamai. Artimiausioje ateityje priimsime sprendimą dėl finansavimo laikotarpio. Šiuo atžvilgiu turime aptarti prioritetus. Jeigu norime daugiau investuoti į infrastruktūrą, turime arba rasti daugiau lėšų, o tai, regis, neįmanoma, arba leisti mažiau lėšų kitose srityse. Bus įdomu pamatyti, kaip vyks šis procesas perskirstant lėšas tarp skirtingų darbinių sričių, įskaitant sritis, už kurias atsakingas Parlamentas.

Dar kartą dėkoju už jūsų paramą. Šioje srityje padarėte pažangą ir mums kartu pavyko įtikinti valstybes nares. Džiaugiuosi galėdamas visiems jums pasakyti, kad reglamentas bus sparčiai įgyvendinamas ir ataskaitoje, kurią planuojama parengti po ketverių metų, bus išnagrinėtos stipriosios ir silpnosios jo pusės bei pateiktos mūsų galutinės išvados dėl tolesnio reglamento plėtojimo ir jo turinio išplėtimo tikslingumo.

(Plojimai)

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rugsėjo 21 d., šiandien, antradienį, 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Priėmus šį reglamentą bus gerokai išplėsta teisės aktų sistema, skirta ES energetinio saugumo politikai. Atsižvelgiant į energetinę krizę, kurią patyrė Europa, energijos šaltinių įvairinimas turi būti prioritetas. Manau, labai svarbu paremti patikimus alternatyvius projektus gamtinių dujų tiekimo sektoriuje Kaspijos jūros regione. Atsižvelgiant į tai, kad dujotiekis „Nabucco“ galės būti naudojamas visu pajėgumu tik 2018 m., AGRI projektas tampa labiau nei būtinas. Šiuo dujotiekiu į Europos rinką bus tiekiami Kaspijos jūros regiono gamtinių dujų ištekliai energetiniu koridoriumi per Azerbaidžaną, Gruziją ir Rumuniją. Praeitą savaitę keturių šiame projekte dalyvaujančių valstybių politiniai vadovai pasirašė Baku deklaraciją. Tikimasi, kad jau po trejų metų galės būti pradėtas gamtinių dujų iš Azerbaidžano tiekimas, juolab kad Rumunija jau pradėjo terminalo statybos Konstantoje galimybių studiją. Be to, nutiesti šį dujotiekį kainuos perpus pigiau nei dujotiekį „Nabucco“. Atsižvelgdama į šiame susitarime pateiktas energetinio saugumo garantijas, tikiuosi, kad ES skirs šiam projektui visą reikiamą dėmesį.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Šiandieninių mūsų diskusijų tema – gamtinių dujų tiekimo saugumas. Svarstome šį klausimą, nes artėja žiema. 2009 m. sausio mėn. gamtinių dujų tiekimo krizė, kurią nulėmė Rusijos ir Ukrainos ginčas, parodė, kad visa Europa tapo labai priklausoma nuo importo. Rizika, susijusi su tiekimu ir tranzitu, šiuo metu taip pat padidėjo. Todėl mums Europoje vis tiek reikia investuoti į infrastruktūrą. Kiek užtruks šių infrastruktūros projektų įgyvendinimas? Tam neabejotinai prireiks keleto metų. Kaip gyvensime visą šį laikotarpį, kai kiekviena žiema reiškia naują gamtinių dujų tiekimo krizę? Kiek nuolaidų per tą laiką dar turėsime padaryti Ukrainai ir Rusijai? Manau, kad turėtume rasti alternatyvų sprendimą, alternatyvų ne tik tiekimo šaltinio, bet ir tinklo, kuris apimtų ir vidaus, ir išorės aspektus, požiūriu, ir jį pasirinkti. Kalbėdamas apie alternatyvų sprendimą turiu galvoje ekspertų „White Stream“ vadinamą dujotiekį, kuris drieksis per Azerbaidžaną, Gruziją, Juodąją jūrą, Rumuniją ir Bulgariją. Be visų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, taip pat turėtų būti imtasi aktyvios diplomatinės veiklos energetikos srityje.

  Jolanta Emilia Hibner (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau išreikšti pagarbą A. Vidal-Quadrasui už jo darbą ir atkaklumą rengiant reglamentą dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti tokį gerą kompromisą rengiant šį labai svarbų dokumentą. Pavyko suderinti visų valstybių narių interesus daugeliu svarbiausių klausimų, taigi dabar Europos Sąjunga galės skubiai ir solidariai reaguoti į gamtinių dujų tiekimo sutrikimus. Svarbiausi klausimai, susiję su valstybių narių apsauga nuo galimų gamtinių dujų tiekimo sutrikimų ir tinkamu bendradarbiavimu ES lygmeniu įgyvendinant prevencijos ir ypatingąsias priemones, pranešime aptarti.

Svarbus pokytis – Komisijos ir valstybių narių įpareigojimas dirbti išvien Europos Sąjungos lygmeniu siekiant užkirsti kelią galimoms krizėms. Pagal reglamentą Komisija dabar galės skelbti ypatingąją padėtį regione, kuris nukentėjo dėl gamtinių dujų tiekimo sutrikimų, tik vienos šalies prašymu. Pasiūlytame kompromise Europos Komisijai pavedamas didesnis vaidmuo įgyvendinant naujas skubaus reagavimo priemones. Tokios redakcijos reglamentu gamtinių dujų tiekimo saugumas užtikrinamas net pažeidžiamiausiems regionams. Tačiau būtina investuoti į infrastruktūros plėtojimą, kad reglamento nuostatos galėtų būti tinkamai įgyvendintos, o neliktų tik popieriuje.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE), raštu. – (PL) Daug kalbame apie būtinybę užtikrinti, kad Europos išorės veiksmų tarnybos veiklos srityje pradėtų galioti Lisabonos sutarties nuostatos. Tačiau verta atkreipti dėmesį į priemones, kurių imamasi energetikos politikos srityje. Lisabonos sutarties 194 straipsnyje nustatyti aiškūs prioritetai šioje srityje: sukurti bendrąją energijos rinką, užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą, efektyvų energijos vartojimą ir energijos taupymą, taip pat remti energetikos tinklų sujungimą ir priemones, kuriomis siekiama sumažinti priklausomybę nuo importuojamos energijos. A. Vidal-Quadraso parengtas pranešimas dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo – svarbus žingsnis įgyvendinant Lisabonos sutartyje nustatytus tikslus. Jame perteikta šiandien tokio svarbaus Europos solidarumo dvasia. Tokiu metu, kai labai daug kalbama apie Europos Sąjungą skaldančius nacionalinius interesus ir decentralizavimo tendencijas, tokiais dokumentais kaip šis piliečiams siunčiamas ypač svarbus signalas. Pranešimas rodo, kad Europos Parlamentas, dirbdamas išvien su Europos Komisija, tikrovėje realizuoja europines bendradarbiavimo ir solidarumo vertybes. Kitas žingsnis šia kryptimi – Europos Komisijos dokumentas „Nauja energetikos strategija Europai 2011–2020 m.“. Tai dar vienas žingsnis einant visapusiškos energetikos politikos link atsižvelgiant į priimtą ES strategiją „Europa 2020“, bet taip pat dar vienas žingsnis įgyvendinant Lisabonos sutarties tikslus. Pranešimas, kurį parengiau ir kurį šiuo metu derinu Parlamente, taip pat rodo, kad Bendrijos metodas ypač svarbus energetikos srityje.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Tiekimo saugumas ateityje priklausys nuo kuro rūšių derinio evoliucijos, nuo gamybos plėtojimo Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse, tiekiančiose ES gamtines dujas, taip pat nuo investicijų į saugyklas ir į naujas tiekimo trasas bei naujus tiekimo šaltinius ES viduje ir už jos ribų. Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentui pavyko pakeisti pasiūlymą dėl reglamento įtraukiant į jį konkrečiai dujotiekio „Nabucco“ projektui skirtą straipsnį. Šis veiksmas patvirtina, kad Europos Sąjungos institucijos ateityje skirs daug dėmesio ir dujotiekio „Nabucco“ projektui, ypač jo politiniam aspektui ir finansavimui. Šiame reglamente nustatytos ypatingos sąlygos, kuriomis užtikrinamas gamtinių dujų tiekimas Europos buitiniams vartotojams net krizės sąlygomis, kad būtų išvengta tokios padėties, kurioje atsidūrėme 2009 m. sausio mėn., kai ne vienai valstybei narei gamtinės dujos iš viso nebuvo tiekiamos. Europos Komisija turės suderinti šiuos galimus ypatingosios padėties scenarijus ir užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė būtų apsaugota.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Akivaizdu, kad Europos Sąjunga neturėtų būti priklausoma nuo to, kuria koja ryte atsikėlė Ukrainos ar Baltarusijos vadovas. Akivaizdu, kad ES neturėtų būti priklausoma nuo gausybės tarpininkų, siekiančių pasipelnyti iš spekuliacijos ir manipuliavimo gamtinių dujų tiekimo srityje, machinacijų. Akivaizdu, kad gamtinių dujų tiekimas negali tapti politiniu ginklu siekiant siaurų nacionalinių interesų. Tačiau kaip turime vertinti faktą, kad gamtinės dujos Latvijoje kainuoja tris kartus brangiau nei Vokietijoje? Taip yra todėl, kad Latvija ir Vokietija, kurios abi yra ES valstybės narės, turi skirtingas galimybes plėtoti savo ekonomiką. Faktas, kad Latvijos Respublika patiria labai rimtą krizę ir kad jos BVP bei pajamų dalis, tenkanti vienam asmeniui, sudaro vieną dešimtąją Vokietijos BVP ir pajamų dalies, tenkančios vienam gyventojui, verčia abejoti, ar visos ES valstybės narės turi vienodas sąlygas vystytis. Šiuo klausimu, bent klausimu dėl vienodų gamtinių kainų visoms valstybėms narėms, būtina skubiai priimti rezoliuciją. Jeigu to nebus padaryta, žodžių junginys „suvienytoji Europa“ taps ginčytinas.

  Algirdas Saudargas (PPE), raštu. – (LT) Norėčiau pritarti kolegoms ir pasidžiaugti, kad toks svarbus reglamentas bus patvirtintas per tokį trumpą laiką. Tai tik dar kartą įrodo, kad esant realiai problemai Europa sugeba veikti greitai ir efektyviai.

Dujų tiekimo saugumo reglamente įtvirtintas solidarumo tarp valstybių narių principas – tai dar vienas žingsnis bendros energetikos politikos link. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų tikimės, kad daugiau tokių krizių kaip 2009 metais nebepasitaikys ir reglamente nustatytų mechanizmų nereikės imtis, tačiau realybė yra kita. Kad šis reglamentas savalaikis, teko įsitikinti dar visai neseniai, birželio mėnesį: dėl nesutarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos dujų tiekimas Lietuvai sumažėjo perpus.

Ne kartą pabrėžiau, kad izoliuotoms dujų rinkoms, priklausančioms nuo vieno tiekėjo, kaip, pavyzdžiui, Baltijos šalims, šis reglamentas bus veiksmingas tik įjungus jas į bendrą Europos Sąjungos dujų tinklą. Reikalingų naujų dujotiekių tiesimui privačių investicijų dažnai neužtenka, todėl yra būtinas papildomas finansavimas.

Norėčiau padėkoti kolegoms, kurie tai suprato ir atsižvelgė derėdamiesi dėl šio reglamento, ir Komisijai, kuri oficialiai pažadėjo spręsti energetinių salų problemą energetikos infrastruktūros pakete. Belieka tik paraginti valstybes nares tinkamai įgyvendinti ir šį reglamentą.

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE), raštu. – (PL) Priėmus reglamentą dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo atsiras galimybė ateityje sukurti ES lygmeniu bendrą gamtinių dujų rinką. Į šį reglamentą įtrauktos svarbios nuostatos dėl valstybių narių prievolės parengti prevencinių veiksmų ir veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planus, dėl prievolės skelbti ES ypatingąją padėtį, kai tokioje padėtyje atsiduria dvi valstybės narės, taip pat dėl geopolitinės rizikos kriterijaus taikymo atliekant bendrą rizikos vertinimą gamtinių dujų tiekimo ES saugumo srityje. Užtikrinus pajėgumą transportuoti gamtines dujas abiem kryptimis, šalis, kuriai gresia pavojus negauti reikiamo tiekiamų energijos išteklių kiekio, sulauks būtinos pagalbos iš kitos šalies, kuri tuo metu turės pakankamai gamtinių dujų atsargų. Tai neabejotinai reiškia, kad pradedame taikyti priemones, grindžiamas bendradarbiavimo ir solidarumo principu. Nuoroda į klausimą dėl energijos išteklių šaltinių įvairinimo reiškia, kad dabar valstybės narės šioje srityje vykdys intensyvesnę veiklą, kuri taip pat padės įgyvendinant jau pradėtus projektus, pvz., dujotiekio „Nabucco“ projektą. Reziumuojant galima pasakyti, kad dėl pranešime pasiūlytų priemonių ir numatomų didelių investicijų į infrastruktūrą būsime pajėgūs veiksmingiau apsisaugoti nuo tokios padėties, kurioje atsidūrėme dėl 2008 m. krizės Ukrainoje. Visiška nepriklausomybė nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų – iliuzija, tačiau bent galėsime sustiprinti savo poziciją derybose su Rusija. Norėčiau padėkoti visiems, kas prisidėjo derantis dėl kompromiso tokiu visai Europos Sąjungai svarbiu klausimu.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Europos Parlamento suderėtas kompromisas – tikras žingsnis pirmyn įgyvendinant Lisabonos sutarties nuostatas. Juo sukuriamos pradinės sąlygos tikrovėje taikyti valstybių narių solidarumo principą gamtinių dujų tiekimo sutrikimų atveju ir manome, kad tai mūsų sėkmė. Nuostatos dėl gamtinių dujų transportavimo infrastruktūros, reagavimo į krizes sistemos, veikiančios Europos Sąjungos lygmeniu, dėl bendro rizikos vertinimo ir šio vertinimo rezultatų pagrindu rengiamų prevencinių veiksmų bei veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planų, taip pat nuostata dėl būtinybės atsižvelgti į geopolitinį aspektą vertinant riziką rodo ne tik EP narių derybinę sėkmę, bet jomis taip pat sukuriamas pagrindas įgyvendinti tikslą, kurį pasiekti Parlamentas jau bandė praeitą kadenciją – padaryti energetikos politiką labiau orientuotą į Bendriją.

  Vladimir Urutchev (PPE), raštu. – (BG) Po 2009 m. sausio mėn. krizės, kai sutriko gamtinių dujų tiekimas ES iš Rusijos per Ukrainą, praėjo tik aštuoniolika mėnesių. Bulgarija dėl šios krizės nukentėjo labiausiai, bet visa ES suprato, kad pažeidžiamiausioje padėtyje gamtinių dujų tiekimo saugumo požiūriu yra Vidurio ir Rytų Europos šalys. Todėl palankiai vertinu A. Vidal-Quadraso pranešimą, kuriame pateikiamas europinis teisėkūros atsakas į tokias gamtinių dujų tiekimo krizes ir jų padarinius. Be teisėkūros rezoliucijos dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo išsamaus pobūdžio, taip pat norėčiau pabrėžti šiuos aspektus: ja sukuriamas integruotas ES gamtinių dujų tiekimo tinklas, kuriame dujų srautai tarp valstybių narių galės judėti abiem kryptimis, užtikrinama tarpvalstybinė prieiga prie saugyklų, taip pat nenutrūkstamas tarpvalstybinis gamtinių dujų transportavimas tais atvejais, kai paskelbiama aukščiausio pavojingumo lygio ypatingoji padėtis. Visapusiškas šių reikalavimų įgyvendinimas mano šaliai Bulgarijai reiškia tai, kad yra nustatomos jungtys su kaimyninėmis šalimis, kad Bulgarija turi daugiau galimybių saugoti dujas savo teritorijoje ir kad dabar turime alternatyvą savo priklausomybei nuo vieno išorinio gamtinių dujų tiekėjo. Tiesą sakant, šiuo naujuoju ES teisės aktu suteikiama galimybė padaryti galą įmonės GAZPROM monopolijai tiekti gamtines dujas mūsų šaliai ir tai turi atsitikti per artimiausius ketverius metus. Dėkoju už dėmesį.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Sveikinu pranešėją pateikus labai gerai parengtą dokumentą. Po ilgų ir sunkių derybų pavyko pasiekti europinio masto kompromisą. Ypač svarbiais šio susitarimo elementais laikau kiekvienos valstybės narės prievolę po dvejų metų parengti prevencinių veiksmų ir veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planus, taip pat prievolę skelbti ypatingąją padėtį ES lygmeniu, jeigu tokia padėtis skelbiama dviejose valstybėse narėse. Derybų sėkme taip pat laikau prievolę per trejus metus nuo reglamento įsigaliojimo užtikrinti dujotiekių pajėgumą transportuoti dujas dviem kryptimis. Dar kartą sveikinu pranešėją. Šis dokumentas – žingsnis tikros europinės energetikos bendrijos link.

4. 2010 m. spalio 6 d. ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimas (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl 2010 m. spalio 6 d. ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimo [2010/2862(RSP)].

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, džiaugiuosi galėdamas šiandien čia aptarti darbą rengiantis tryliktajam ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimui. Šis susitikimas ypač svarbus, nes šiais metais minime 35-ąsias ES ir Kinijos diplomatinių santykių užmezgimo metines ir tai pirmas susitikimas, kuriame pasitelksime struktūrą, sukurtą pagal Lisabonos sutartį.

Praeitą savaitę įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai aptarė ES iššūkius ir galimybes santykių su strateginiais partneriais, pvz., Kinija, srityje. Šiam aptarimui pasirengta praėjusį savaitgalį įvykusiame neoficialiame užsienio reikalų ministrų susitikime, kuriame dalyvavau kartu su vyriausiąja įgaliotine-Komisijos pirmininko pavaduotoja C. Ashton ir keletu kitų Komisijos narių. Reikia ir norima veikti vieningiau ir darniau. Turime tiksliau išsiaiškinti, ko norime iš strateginių partnerių, ir pateikti tą pačią žinią 27 balsais.

Per pastaruosius 35 metus ES ir Kinijos santykiai labai aktyviai plėtojosi, ypač ekonomikos srityje. ES ir Kinija yra svarbios prekybos partnerės. Europos įmonėms naudingas nuolatinis Kinijos ekonomikos augimas, bet dar reikia padaryti daugiau toliau atveriant Kinijos rinką ir užtikrinant geresnį taisyklių įgyvendinimą, pvz., viešojo pirkimo ir intelektinės nuosavybės teisių srityse.

Tryliktajame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime ES pirmą kartą bus atstovaujama pagal naują struktūrą, sukurtą įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Norime vadovautis perspektyviniu požiūriu ir veikti kaip partneriai spręsdami klausimus, susijusius su visuotiniais iššūkiais, kaip antai klimato kaita, su būtinybe atverti rinkas ir suteikti vienodas galimybes patekti į žaliavų rinką, su tarptautinės padėties stabilumu ir teisinės valstybės principais.

Apžvelgsime įvairių ES ir Kinijos dialogų, plėtojamų politiniu ir sektoriniu lygmenimis, vaidmenį. Bus aptartas partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, ypač jo nuostatos, kuriomis sukuriamas teisinis ir institucinis pagrindas toliau plėtoti mūsų partnerystę.

Žmogaus teisės – ES užsienio politikos sidabrinė gija. Nors šioje srityje tarp ES ir Kinijos tebėra didelių skirtumų, svarbu, kad klausimai, susiję su žmogaus teisėmis ir teisinės valstybės principais, artėjančiame aukščiausiojo lygio susitikime būtų aptarti. Galime remtis kai kuriais konkrečiais teigiamais pavyzdžiais, tarkime, ES ir Kinijos teisės mokyklos pavyzdžiu.

Tryliktasis ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimas vyks dviejų nepaprastai svarbių tarptautinio masto įvykių – lapkričio mėn. Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo Seule ir gruodžio mėn. aukščiausiojo lygio susitikimo klimato kaitos klausimu Kankune – išvakarėse. Rasti sąlyčio taškų su Kinija siekiant priderinti jų poziciją prie mūsų prioritetų būtų svarbus šio aukščiausiojo lygio susitikimo tikslas.

Taip pat svarbu apsvarstyti, kaip būtų galima paskatinti žmones atsisakyti klaidingų nuostatų ir užmegzti tarpusavio ryšius. Todėl pirmą kartą į aukščiausiojo lygio susitikimo renginių darbotvarkę įtrauktas kultūros forumas. Dėl tos pačios priežasties 2011 m. paskelbti Europos ir Kinijos jaunimo metais siekiant sustiprinti Europos ir Kinijos jaunimo tarpusavio supratimą ir skatinti tarpkultūrinį dialogą. Dėmesys šiems klausimas bus teikiamas ir 2012 m., kurie bus paskelbti Europos ir Kinijos tarpkultūrinio dialogo metais.

Politinio dialogo požiūriu šie metai buvo labai turtingi: surengta keletas svarbių aukšto lygio susitikimų, įskaitant rugsėjo mėn. pradžioje įvykusį Komisijos Pirmininko J. M. Barroso ir C. Ashton vadovaujamos kolegijos delegacijos vizitą į Kiniją, per kurį pradėtas pirmasis strateginio dialogo raundas. Plėtojant dialogą ekonomikos ir prekybos klausimais planuojama surengti aukšto lygio susitikimą lapkričio mėn. ES delegacijai, kurią sudarys keletas Komisijos narių, vadovaus Komisijos nariai J. Almunia, O. Rehn ir aš.

Gerbiamieji Europos Parlamento nariai, mes visi siekiame, kad Kinija vystytųsi, kad ji taptų atviresnė ir skaidresnė, kad joje būtų laikomasi tarptautinių žmogaus teisių normų, kad tarptautinės ir Europos įmonės turėtų vienodas sąlygas konkuruoti ir kad būtų dirbama išvien sprendžiant problemas, susijusias su visuotiniais iššūkiais. Kad galėtume tai pasiekti, turime tęsti ir plėtoti bendradarbiavimą. Taip galėsime judėti pirmyn santykių su Kinija srityje ir eidami šiuo keliu spręsti mums ir Kinijai sudėtingus klausimus.

Spalio mėn. vyksiantis aukščiausiojo lygio susitikimas suteikia dar vieną galimybę įvertinti savo santykius ir aptarti kryptį, kuria norėtume eiti plėtodami juos ateityje.

  Ioannis Kasoulides, PPE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, tai, kad gyvename globalizuotame daugiašaliame pasaulyje, taip pat visuotiniai iššūkiai, susiję su klimato kaita, energijos tiekimo saugumu, branduolinio ginklo neplatinimu, Iranu ir Šiaurės Korėja, grėsmėmis kolektyviniam saugumui, pvz., terorizmu ir piratavimu, ir pastangomis užtikrinti taiką nestabiliuose regionuose, pvz., Vidurio Rytuose, pateisina ES ir Kinijos strateginės partnerystės būtinybę.

ES yra didžiausia Kinijos prekybos partnerė, o Kinija – antroji didžiausia ES prekybos partnerė. Kinija yra didžiausias pramonės prekių importo šaltinis. Prekybos deficitą Kinijos naudai iš dalies lemia kliūtys, trukdančios patekti į Kinijos rinkas. Įgyvendinant darbotvarkę, kuria siekiama patobulinti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, ypač daug dėmesio skiriama problemoms, susijusioms su netarifinėmis kliūtimis, intelektinės nuosavybės teisėmis ir galimybėmis dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose.

Mūsų santykiai su Kinija grindžiami abipusiais interesais, taip pat mūsų vertybėmis. Plėtodama politinį dialogą ir lygiaverčius santykius ES skatina Kinijos perėjimą prie atvirtos visuomenės, grindžiamos teisinės valstybės principais ir pagarba žmogaus teisėms. Giname Tibeto ir kitų Kinijos provincijų gyventojų žmogaus teises, bet kartu visapusiškai gerbiame Kinijos teritorinį vientisumą. Palankiai vertiname pastaruoju metu sudarytus susitarimus su Taivanu, bet tik dėl vadinamosios vienos Kinijos politikos.

Džiaugiamės Kinijos ekonomine pažanga ir atsigavimu, kaip stabilumo veiksniu, ir raginame užtikrinti tolesnį juanio vertės augimą, kad pasaulio valiutų rinkoje būtų išlaikyta tvarka ir išvengta iškraipymų.

  Libor Rouček, S&D frakcijos vardu. – (CS) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Europos Sąjungos valstybės narės ir Kinija susiduria su daugybe tų pačių visuotinio masto iššūkių ir problemų: pasaulio ekonomikos krizės įveika, klimato kaita, terorizmas, masino naikinimo ginklų platinimas, nevaldoma migracija ir daugybė kitų iššūkių. Veikdami pavieniui nė vieno iš šių iššūkių neįveiksime ir nė vienos iš šių problemų neišspręsime. Turime bendradarbiauti, turime ieškoti partnerių bendriems sprendimams, o šioje srityje Europos Sąjunga ir Kinija – tikros strateginės partnerės. Todėl tikimės, kad artėjančiame aukščiausiojo lygio susitikime abi partnerės jaus savo visuotinę atsakomybę ir pasiūlys konkrečių veiksmų ir sprendimų, bent kai kurių minėtų iššūkių ir problemų atžvilgiu.

Kadangi šiandien Niujorke vyksta JT aukščiausiojo lygio susitikimas kovos su skurdu klausimu, manau, verta paminėti, kad Europos Sąjunga ir Kinija taip pat yra ypač tinkamos partnerės kovos su skurdu srityje. Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariai taip pat tikisi, kad spalio 6 d. ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime Europos atstovai padarys keletą aiškių pareiškimų dėl kai kurių dvišalio bendradarbiavimo problemų: dėl abipusės prekybos plėtojimo ir rėmimo, dėl galimybės Europos prekėms ir paslaugoms patekti į Kinijos rinką, įskaitant, žinoma, galimybę dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose, taip pat dėl autorių teisių apsaugos, darbo teisės normų apsaugos, dėl žmogaus teisių, turizmo plėtojimo, studentų ir jaunimo mainų ir pan.

  Niccolò Rinaldi, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Europos Sąjungos ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimas – tai dviejų draugų, turinčių bendrų priežasčių jausti pasitenkinimą, santykių pavyzdys. Kai kuriais atžvilgiais šie santykiai jau turi ilgą istoriją, nes abi partnerės, Europa ir Kinija, prisidėjo prie to, kad pasaulis dabar tapo saugesnis ir turtingesnis.

Labai svarbus vaidmuo šioje bendroje veikloje tenka prekybos politikai, nepaisant to, kad Europos prekybos deficitas per pastaruosius penkerius metus iš tikrųjų išaugo tris kartus. Šis deficitas kenkia tvariai Europos Sąjungos plėtrai, bet galbūt yra neišvengiamas dėl Kinijos vykdomo nuolatinio socialinių ir aplinkos reikalavimų dempingo, pasaulio rekordo prekybos padirbtais vaistais srityje, dėl to, kad jos rinka uždara paslaugoms, dėl Kinijos nenoro pasirašyti kovos su klastojimu prekybos susitarimą (ACTA) ir jos instinktyvaus polinkio laikytis uždaros politikos, net žmogaus teisių srityje, kurį rodo daugybė pavyzdžių – nuo Tibeto kultūrinės, dvasinės ir etninės priespaudos iki šio atkaklaus atsisakymo pripažinti de facto Taivano suverenitetą, žodžio laisvės slopinimo žiniasklaidoje ir internete ir gėdingo sistemingo mirties bausmės taikymo.

Visa tai laikome pasenusia politika ir tai privalome pasakyti savo Kinijos draugams, nes kodėl turėtume įžeisti tautos, kurios civilizacija visada žengė koja kojon su laiku, intelektą? Nedaug ko galime pamokyti Kiniją. Visiškai priešingai: visus šiuos kinų konkurencinius pranašumus, taip pat prekybos srityje, lemia tai, kad Kinija turi 1,5 mlrd. gyventojų ir vieną užsienio reikalų ministrą bei vieną valiutą, o vienu balsu kalbanti 27 valstybių narių Europa, nuolat klumpanti tvarkydama komercinius reiklaus su Kinija, dar daug ko turi išmokti ir vėl tapti vieninga.

  Reinhard Bütikofer, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, pone K. De Guchtai, sutinku su jūsų pagrindine mintimi, kad Europos Sąjunga privalo siekti strateginės partnerystės su Kinija. Tačiau manau, kad vertindami šią strateginę partnerystę siauriname savo horizontus, jeigu pripažinę šios partnerystės būtinybę beveik visada grįžtame prie kalbų apie Kinijos rinką. Mes nuvertiname Kiniją, nuvertiname savo, Europos, atsakomybę.

Todėl norėčiau pakalbėti kai kuriais klausimais, kurie neapsiriboja ES ir Kinijos ekonominiais santykiais, nors reikia pripažinti, kad jie labai svarbūs. Per pastarąjį vizitą į Vietnamą JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton padarė nelauktą ėjimą sprendžiant saugumo Pietų Kinijos jūros regione klausimą ir priėmė poziciją, kuri turėtų būti patraukli europiečiams. Ji susijusi su daugiašale konfliktų valdymo strategija šiame sudėtingame regione, kuris mums svarbus ir ekonominiu požiūriu. Ar Europa turi savo poziciją šiuo klausimu? Šiam požiūriui pritariame ar savo nuomonės šiuo klausimu neturime?

Netrukus Kankune vyks dar vienas aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimu. Praeitame susitikime Kinijos vaidmuo nebuvo ypač naudingas ir tai sakau su lengva ironija. Šiuo požiūriu mes taip pat turėtume būti savikritiškesni. Ar Europa turi bendro darbo su Kinija strategiją sprendžiant klimato kaitos klausimą Kankune ir vėlesniu laikotarpiu? Akivaizdu, kad šiuo metu dėl vidaus politinių problemų Junginės Amerikos Valstijos beveik neprisideda sprendžiant šį klausimą.

Žinoma, turime spręsti ir ekonominės politikos klausimus. Minėjote klausimą dėl žaliavų ir retųjų žemės metalų, tačiau Parlamentui būtų įdomu išgirsti apie jūsų strategiją šioje srityje. Ar ketiname grasinti Kinijai Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sankcijomis? Ar manote, kad tokia strategija teisinga? Ar svarstome galimybę bendradarbiauti su Kinija ir padėti jai išspręsti problemas šioje srityje, pvz., perduodant jai technologijas? Norėčiau, kad kalbėtume ne tik apie strateginę partnerystę, bet ir apie strategiją ir Europos strateginius tikslus, kuriuos pasitelksime siekdami šios partnerystės.

  Jaromír Kohlíček, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Ponios ir ponai, daugiau kaip 30 metų užsienio apžvalgininkai nuolat stebisi sparčiu Kinijos ekonomikos augimu. Per šį laikotarpį besivystanti šalis, kurios gyventojų dauguma verčiasi nemechanizuota žemės ūkio veikla, plėtodama savo ekonomiką tokiu tempu, kokio per ilgą istoriją neteko matyti, padarė didžiulę pažangą mažindama šimtmečius trukusį savo atsilikimą nuo išsivysčiusių pasaulio šalių. Kai kurie valstybės veikėjai ir politikai užmiršta, kad vis dėlto kalbame apie besivystančią šalį, kurioje 70 proc. gyventojų pramaitina savo šeimas versdamiesi nemechanizuota žemės ūkio veikla, o tai reiškia, kad kai derlius geras, jų šeimos turi ką valgyti, bet kai derliaus nėra, jos badauja. Todėl šiandieninis Kinijos išsivystymo lygis gali būti palygintas su pramoninių šalių išsivystymo lygiu antroje XIX a. pusėje. Aukščiausiojo lygio susitikime galėsime pasiekti abipusiai naudingų susitarimų tik tuo atveju, jeigu į šį svarbų veiksnį atsižvelgsime, nečiuošime ant plono pastarojo istorijos laikotarpio ledo ir juolab nereikalausime iš savo partnerių didžiulių šuolių aptariamose srityse. Jeigu taip elgsimės, Kinijos pusė bus labai nelinkusi pasiduoti ES spaudimui. Tie, kas prisimena didžiulio šuolio septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje padarinius, neabejotinai supranta, apie ką kalbu.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Kinijos rinka yra patraukli Europos įmonėms. Tačiau daugybė dažnai keičiamų ir atgaline data taikomų taisyklių užkerta Europos įmonėms kelią į šią viliojančią rinką.

Apie tai akivaizdžiai kalbama Europos prekybos rūmų Pekine rugsėjo mėn. pradžioje – taigi visai neseniai – paskelbtame dokumente, kurį sudaro 647 psl. ir kuriame pateikta 380 rekomendacijų Kinijos vyriausybei. Todėl tikiuosi, jog Taryba ir Komisija užtikrins, kad šis ES ir Kinijos santykių gerinimo požiūriu svarbus dokumentas būtų įtrauktas į artėjančio ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę. Europos prekybos rūmai pagrįstai reikalauja iš Tarybos ir Komisijos, kad šios kalbėtų vienu aiškiu europiniu balsu, kuris iš tikrųjų atstovautų Europos įmonių šioje šalyje interesams ir juos gintų.

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Ponia pirmininke, pabrėžtinai norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į Kinijos vaidmenį sprendžiant Šiaurės Korėjos klausimą. Neseniai įvykusiame diktatoriaus Kimo Jong-ilio vizite į Kiniją Kinijos prezidentas Hu Jintao pareiškė norįs padidinti prekybos su Šiaurės Korėja mastą. Šis pareiškimas kelia didelį rūpestį Nyderlandų laisvės partijos nariams.

Tiesą sakant, Kinija remia Šiaurės Korėją, o mes norime, kad šis žiaurus režimas būtų kuo greičiau nuverstas. Šiuo metu Kinijoje gyvena keletas labai išsigandusių pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos, ypač Šiaurės Korėjos krikščionių. Kai tik Kinijos policija juos suras, jie iš karto bus išsiųsti atgal į Šiaurės Korėją ir uždaryti darbo stovyklose, o jų gretose yra daug vaikų. Tokiu metu, kai Šiaurės Korėja atlieka branduolinius bandymus ir marina savo žmones badu, Kinija jai teikia politinę paramą.

Norėčiau išgirsti Komisijos nuomonę, ar Europos Sąjunga turėtų palaikyti prekybos ryšius su Kinija, kuri šiurkščiai pažeidė žmogaus teises ir nesiliovė repatrijavusi pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos. Šiuo atžvilgiu taip pat norėčiau paraginti ES įtraukti Šiaurės Korėjos klausimą į svarbiausių artėjančių derybų politinės darbotvarkės klausimų sąrašą.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, šiandienos diskusijose iš tikrųjų kyla klausimas, kaip pasiekti strateginę partnerystę su Kinija, grindžiamą jos ekonominiu potencialu ir mūsų vertybių sistema, ypač žmogaus teisių, kurios turi būti visuotinės, srityje.

Garton Ash, puikus britų analitikas, pasakė, kad santykiuose su Kinija kyla keturios problemos, anglų kalba visos prasidedančios raide „t“: prekyba (angl. „trade“), Taivanas, Tibetas – šiuo atžvilgiu norėčiau priminti Parlamentui apie 2008 m. ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitarimo atidėjimą – ir galiausiai Tiananmenio problema, susijusi su žmogaus teisių klausimu.

Akivaizdu tai, kaip sakė I. Kasoulides, kad nė vienas iš iššūkių, su kuriais šiandien susiduria pasaulis, pvz., globalizacija, skaitmeninė ekonomika, finansų sistemos reforma, saugumo klausimas, kova su branduolinio ginklo platinimu – tik prisiminkime Irano atvejį – aplinkos apsauga ir tausus gamtos išteklių naudojimas ar energijos tiekimo saugumas, negali būti įveiktas nebendradarbiaujant su Kinija.

Jungtinės Amerikos Valstijos sugebėjo užmegzti struktūrinius santykius su Kinija, nors problemų taip pat neišvengta. Prezidentas G. Bush apdovanojo Dalai Lamą Kongreso aukso medaliu, tačiau abi šalys tebepalaiko santykius.

Pone Komisijos nary, atsižvelgiant į Kinijos svarbą pasaulio arenoje, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, Didžiojo dvidešimtuko procese ir BRIC valstybių grupėje, ar mes, Europos Sąjunga, sugebėsime šiuos santykius sukurti ir įtvirtinti? Dar svarbiau, ponia pirmininke, atsižvelgiant į gana unikalią sistemą, t. y. Kinijos valstybės kapitalizmą, ar mes, Europos Sąjunga, sugebėsime pašalinti kliūtis laisvės kelyje?

Manau, ponia pirmininke, kad tai svarbiausias klausimas, todėl norėčiau paprašyti jūsų, pone Komisijos nary, artėjančiame aukščiausiojo lygio susitikime apginti mūsų vertybių sistemą ir parodyti tam tikrą pragmatiškumą.

  Henri Weber (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, manau, kad tokiose diskusijose turėtų dalyvauti baronienė C. Ashton ar bent vienas Tarybos narys.

Šaunuolė Kinija! Ji nusprendė tapti lydere ekologiškos technologijos srityje ir investavo į šias naujas pramonės šakas 38 proc. lėšų, kurias skyrė savo plataus masto ekonomikos atkūrimo planui. Ji jau yra didžiausia pasaulyje saulės baterijų plokščių ir vėjo turbinų gamintoja ir eksportuotoja.

Mes tik džiaugtumės šia nauja kryptimi, kuri gali padėti sumažinti taršos lygius Kinijoje ir visame pasaulyje, bet tik jeigu gamyba būtų vykdoma laikantis PPO nustatytų taisyklių. Tačiau taip nėra.

Kinijos eksportuojančios įmonės gauna didžiulę pagalbą iš valstybės bankų ir vietos valdžios institucijų. Nors kai kurios ekologiškos technologijos rinkos yra atviros užsienio įmonėms ir užsienio investicijoms, daug rinkų tebėra ribojamos taikant kvotas, o kai kurios net nėra atvertos. Dėl tokios nesąžiningos konkurencijos Europos pramonės šakoms kyla grėsmė.

Pone Komisijos nary, Kinija yra pasirašiusi PPO susitarimus. Europos Sąjunga privalo užtikrinti, kad Kinija griežtai laikytųsi taisyklių.

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, manau, atėjo laikas apsvarstyti Europos ir Kinijos santykių klausimą ir net nustatyti naują strategiją. Turiu tris pasiūlymus.

Pirma, kaip sakė Tarybos Pirmininkas, mums reikia abipusiškumo. Pvz., Kinijos įmonės negali toliau steigti padalinių Europoje, jeigu Europos įmonėms neleidžiama patekti į jų viešąją rinką. Turime apsispręsti. Šiuo atžvilgiu tikiuosi, kad bus imtasi priemonių.

Antra, Europos Sąjunga nebegali toliau toleruoti dempingo žmonių gerovės, sveikatos ir aplinkos požiūriu ir nereaguoti į tai, nes ji tiesiogiai atsakinga už daugybės gamybos objektų perkėlimą už Europos ribų. Be to, juokingai mažos darbo sąnaudos ir nepakenčiamos darbo sąlygos nebegali toliau būti vertinamos Komisijos kaip „savaime suprantami konkurenciniai pranašumai“. Pone Komisijos nary, primygtinai reikalauju, kad šiuo klausimu Komisija pakeistų savo doktriną.

Ir trečia, daugiau nebegalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų ir atviros Pekino paramos, pvz., Iranui, Šiaurės Korėjai ar Birmai, nes akivaizdu, kad tai problema. Europos Sąjunga visada skatina demokratiją ir remia šalis, apsisprendžiančias eiti demokratijos keliu, taigi neturėtume su šiomis problemomis taikstytis.

  Heidi Hautala (Verts/ALE). – (FI) Ponia pirmininke, pastaruoju metu pastebima, kokia suglumusi yra Europos Sąjunga dėl augančios Kinijos galios. Šis suglumimas juntamas ir mūsų dialoge žmogaus teisių klausimu. Norėčiau pasakyti, kad dialogas žmogaus teisių klausimu, kurį plėtojame su Kinija, patiria tikrą krizę, kuriai įveikti turime rasti būdų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šios vis stiprėjančios pasaulio politikos veikėjos ministras pirmininkas visai neseniai pasakė, kad ekonominiai Kinijos laimėjimai gali nueiti perniek, jeigu nebus imtasi politinių reformų. Jis net pasakė, kad piliečiams turėtų būti užtikrinta teisė gauti informaciją, dalyvauti sprendimų priėmimo procese, laisvai reikšti savo nuomonę ir kontroliuoti valdžią.

Norėčiau, kad šie klausimai būtų dar kartą rimtai aptarti ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime. Kadangi visada girdime iš Kinijos atstovų, kad šalis valdoma atsižvelgiant į daugumos reikmes, turime sugebėti parodyti, kad kai kurie labai drąsūs žmonės, kurių nemažai dėl savo pažiūrų yra įkalinti, iš tikrųjų ir yra tie žmonės, kurie kalba gyventojų daugumos vardu, nes jie atkreipia visų žmonių dėmesį į piktnaudžiavimo atvejus: pieno skandalą, prastai įrengtas mokyklas, taip pat ŽIV / AIDS skandalą. Taip galbūt galėtume pradėti su Kinija naują dialogą žmogaus teisių klausimu.

Taip pat galėtume pripažinti, kad Kinija įgyvendino keletą teigiamai vertinamų teisminės sistemos reformų ir kad vis labiau atsisakoma kankinimo metodų taikymo. Tai galėtų būti būdas spręsti šią rimtą problemą. Taip pat turėtume pažymėti, kad visiškai neseniai Kinijoje sumažintas nusikaltimų, kuriems taikoma mirties bausmė, sąrašas. Visa tai suteikia daugiau pagrindo tęsti su Kinija tvirtą dialogą dėl žmogaus teisių.

  Joe Higgins (GUE/NGL). – Ponia pirmininke, ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimas labai svarbus Europoje veikiančioms tarptautinėms įmonėms, kurios nori daugiau lankstumo, kad Kinijoje esantys jų padaliniai galėtų uždirbti joms daugiau pelno kinų darbininkų sąskaita, kurių dešimtys milijonų yra žiauriai išnaudojami, kurie tapo migrantais savo pačių šalyje, neturinčiais žmogaus ar darbuotojų teisių ir gaunančiais iš stambių įmonių už savo darbą tik 2,7 proc. sumos, mokamos jų kolegoms Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šis aukščiausiojo lygio susitikimas taip pat svarbus Kinijos režimui, kuris nori suintensyvinti prekybą su ES. Nekreipkite dėmesio į diplomatinę Komisijos nario, atsakingo už prekybą, kalbą: tai labai žiaurus represinis režimas, kuriam įprasta šiurkščiai pažeidinėti žmogaus teises, politines teises ir darbuotojų teises. Tačiau Kinijos darbininkai dabar kovoja už teisę steigti laisvas ir nepriklausomas profesines sąjungas, kurios iš tikrųjų gins jų interesus.

Pastaraisiais mėnesiais Kinijos darbininkai, ypač jaunimas, surengė streikus, kurių banga nusirito per visą šalį, skelbdami režimui ir stambiam Vakarų verslui, kad daugiau nesitaikstys su tuo, jog su jais elgiamasi tarsi su beveidžiais negailestingo kapitalistinės gamybos ir Vakarų verslo pelno siekimo mechanizmo sraigteliais. Neatmetu galimybės, kad Europos darbininkai parems jų kovą už teisingumą.

  Daniel Caspary (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pritariu EP nariams, kalbėjusiems apie vertybes, laisvę ir žmogaus teises komunistų diktatūros Kinijoje kontekste. Tačiau šiandien norėčiau sutelkti dėmesį į ekonomikos klausimus. Kinija jau nebėra besivystanti šalis. Jos ekonomika antroji didžiausia pasaulyje.

2009 m., ekonomikos krizės metais, Kinijos ekonomikos augimo rodiklis pasiekė 9 proc. lygį, o 2010 m. pirmame pusmetyje viršijo 11 proc. Todėl turime apsvarstyti daugybę klausimų, nes ES ir Kinijos ekonominius santykius tebetemdo prekybos, ypač Kinijos rinkoje, kliūtys. Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais gaunu vis daugiau skundų iš verslininkų dėl blogėjančio verslo klimato Kinijoje. Daug rinkų, pvz., statybos pramonėje ar finansų sektoriuje, tebėra uždaros. Yra problemų, susijusių su tiesioginėmis investicijomis, taip pat su intelektinės nuosavybės apsauga, kuri anaiptol nėra pakankama. Yra daugybė netarifinių prekybos kliūčių, o kinų keliami privalomi sertifikavimo reikalavimai, ypač informacijos technologijų srityje, labai sunkina Europos įmonių gyvenimą. Apie tai, kad mūsų bendradarbiavimas su Kinija šiuo metu nėra patenkinamas, byloja ir tai, kad mūsų įmonės neturi galimybės patekti į viešojo pirkimo sistemą ir laisvąją žaliavų rinką, taip pat didėjantis antidempingo bylų skaičius, eksporto subsidijos, eksporto apribojimai, produkcijos piratavimo ir klastojimo atvejai.

Tačiau Kinija yra lygiavertė partnerė ir privalo prisiimti atsakomybę už tinkamą pasaulio ekonomikos veikimą. Kinijai neturi būti leista uždaryti savo rinką užsienio įmonėms. Pone K.  De Guchtai, komitete mums pasakėte, kad Europos Sąjunga turėtų būti „atvira, bet ne naivi“. Labai pritariu jūsų požiūriui ir norėčiau gana kategoriškai pasakyti, kad man priimtinas jūsų tiesumas. Patikinkite mus, kad jūsų kalba Kinijoje bus tokia pat tiesi.

Komisija turi skirti daugiau dėmesio Europos įmonių interesams ir veiksmingiau jiems atstovauti. Be to, Komisija pagaliau privalo priversti Kiniją, kad ši laikytųsi savo įsipareigojimų kaip PPO narė. Aš labai suinteresuotas, kad būtų pasiekta gera ES ir Kinijos partnerystė. Tačiau tam būtina, kad abi šalys elgtųsi kaip partnerės.

  Emilio Menéndez del Valle (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, Kinijos eksportas ir investicijos agresyviai veržiasi praktiškai į visus žemynus. Jos prekyba ir investicijos smarkiai išaugo. Prognozuojama, kad 2014 m. Kinija pralenks Europą ir taps antroji didžiausia rinka eksportui iš Lotynų Amerikos, o Lotynų Amerika 2015 m. pirks iš Kinijos daugiau negu iš Europos.

Nepaisant to, manau, turi būti padaryta viena įdomi išlyga – Europos Sąjunga galėtų tam pasipriešinti, jeigu mūsų partnerystės susitarimais su Vidurio Amerikos šalimis, daugiašaliu ES, Peru ir Kolumbijos prekybos susitarimu ir būsimais susitarimais su MERCOSUR šalimis bus skatinama dvišalė Europos Sąjungos ir Lotynų Amerikos prekyba.

Paskutiniame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime, įvykusiame 2009 m., abi šalys parėmė idėją dėl trišalio Europos Sąjungos, Kinijos ir Afrikos dialogo ir susitarė išsiaiškinti galimas bendradarbiavimo sritis. Ar Komisija nemano, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiose diskusijose nėra Tarybos atstovų, kad kitame aukščiausiojo lygio susitikime turėtų būti skatinama pradėti tokį patį Europos Sąjungos, Kinijos ir Lotynų Amerikos dialogą?

  Charles Goerens (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, dėl savo ekonomikos augimo, kurio tempas metai iš metų laikosi 8–15 proc. lygyje, Kinija dabar tapo pasakiškai turtinga valstybe. Dėl savo ekonomikos rodiklių ji nusipelno pasaulio dirbtuvės titulo, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms jau keletą dešimtmečių tenka galutinio vartotojo vaidmuo.

Kinija gamina ir parduoda ir kartu skatina vartojimą Junginėse Amerikos Valstijose, nes ji ne tik parduoda prekes, bet ir suteikia JAV vartojamąją paskolą. Taigi Kinija, skatinanti vartojimą Junginėse Amerikos Valstijose labiau nei savo šalyje, suvokia, jog yra reikalinga likusiam pasauliui.

Tokia yra strateginė JAV ir Kinijos tarpusavio priklausomybė ir joks esminis pokytis šioje keistoje partnerystėje daugiau nei šių dviejų šalių nepaveiktų. ES ir Kinijos santykiai yra gyvybingi, bet svarbesnėse srityse šios dvi partnerės turi mažiau sąlyčio taškų.

Kol Kinijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms bus naudinga, kad Europos eksportas būtų ribojamas labai tvirto euro, būsime silpnesnėje padėtyje. Be to, tapusi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare, turinčia veto teisę, Kinija taip pat tapo jėga, su kuria turi būti skaitomasi tarptautinių santykių srityje.

Ši šalis, kuri per šiuos metus tapo antrąja didžiausia karine jėga, reikalauja mūsų dėmesio daugiau nei vienu aspektu. Dabar nuo Kinijos priklauso ir stabilumas. Taip pat norėčiau pridurti, kad dėl visų šių priežasčių ir klausimų mums būtina kuo skubiau parengti Europos strategiją išorės santykių srityje.

  Crescenzio Rivellini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, į ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę įtraukta daug svarbių temų. Manau, viena iš svarbiausių temų – laisvos ir sąžiningos prekybos skatinimas ir galutinė laipsniška Kinijos, kaip atsakingos ir patikimos partnerės, integracija į pasaulio ekonomikos areną.

Nors Kinija prisijungė prie PPO beveik prieš dešimtmetį, tiksliau sakant, 2001 m. lapkričio 11 d., ir gavo daug naudos iš narystės šioje organizacijoje, šiandien abipusiškumo įsipareigojimų požiūriu nėra, nes Kinija nieko nedaro, kad palengvintų tarptautiniams investuotojams galimybę patekti į kai kuriuos jos rinkos sektorius.

Ypač nieko iš esmės nepadaryta siekiant išspręsti problemas, susijusias su viešojo pirkimo rinkos atvėrimu, intelektine nuosavybe ir prekių klastojimu, eksporto subsidijomis ir valiutos rinka, tad sunkumai, su kuriais susiduria tarptautinės įmonės, iš esmės liko tie patys, nors Kinija, kartoju, įstojo į PPO prieš daugelį metų.

Kinijos rinka nuolat plečiasi. Agresyvi Kinijos eksporto subsidijų politika, kurią ji naudoja manipuliuodama savo valiuta kaip konkurencinį ginklą, ir jos safaris Afrikoje siekiant užgrobti jos žaliavų rinką – tai elementai, keliantys rūpestį tiems, kurie bijo, kad pažeidus pasaulio ekonomikos pusiausvyrą galės kilti grėsmė pasaulio taikai.

Todėl dabar yra pagrindo susimąstyti, ar sprendimas leisti Kinijai prisijungti prie PPO 2001 m. lapkričio 11 d. prieš tai nesusitarus dėl abipusių įsipareigojimų buvo teisingas. Gal Komisijos narys, atsakingas už prekybą, galėtų atsakyti, kas atsitiko deryboms dėl partnerytės ir bendradarbiavimo susitarimo, dėl kurio buvo sutarta 2005 m., prasidėjusioms 2007 m. sausio mėn., o vėliau, kiek man žinoma, įstrigusioms aklavietėje nesugebėjus susitarti ekonominiais klausimais?

Ar galėtų 2010 m. spalio 6 d. susitikimas būti tinkama proga sudaryti susitarimus, pagal kuriuos tarptautinėms įmonėms būtų suteikta galimybė patekti į Kinijos rinką? Ar artėjančiame susitikime bus įmanoma aptarti klausimą dėl leidimų patekti į Kinijos rinką, ypač į viešojo pirkimo sutarčių ir konkursų sektorių, kuriuose nebūtų reikalaujama iš tarptautinių įmonių, kad šios perduotų savo praktinę patirtį?

Nekantriai noriu išgirsti iš Komisijos nario, atsakingo už prekybą, konkrečius atsakymus į visus šiuos klausimus ir jo nuomonę apie artėjantį susitikimą.

  Derek Vaughan (S&D). – Ponia pirmininke, šis aukščiausiojo lygio susitikimas bus labai svarbus ES. Turime užtikrinti, kad jis būtų svarbus ir Kinijai. Neabejoju, kad Kinija nori stiprios integruotos Europos. Ji nori daugiapolio – ne dvipolio – pasaulio ir tai turėtume įvertinti.

Todėl turime užtikrinti, kad ES turėtų tvirtą suderintą požiūrį į daugybę svarbių klausimų, pvz., dėl prekybos ryšių ir intelektinės nuosavybės teisės, kad galėtume patekti į didžiulę ir tebeaugančią Kinijos rinką, taip pat į klimato kaitos ir energetikos klausimus. Ypač svarbus abiem šalims yra energetikos klausimas. Todėl manau, kad bendradarbiavimas tokioje srityje, kaip ekologiškos energijos technologijos diegimas, yra svarbi tema, kurią turėtume aptarti. Turėtume apsvarstyti galimybę keistis, pvz., anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijomis. Tai padės mums pagerinti aplinką ir bus naudinga mūsų energetikos politikos požiūriu.

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone K. De Guchtai, strateginė partnerystė reiškia, kad dvi partnerės kalba vienu balsu. Deja, viena partnerė, Europos Sąjunga, daugelyje sričių, ypač srityje, susijusioje su ekonomikos klausimais, kalba skirtingu balsu. Žinome, kad bendra dviejų partnerių atsakomybė yra neatsiejamas strateginės partnerystės elementas. Todėl partnerystės klausimas sprendžiant išorės ir saugumo politikos, regionų saugumo klausimus ir klausimus, pvz., susijusius su Iranu ir Šiaurės Korėja, yra labai svarbus. Ypač šiose dviejose srityse būta įvykių, nulėmusių tai, kad Kinija dabar prisiima vis didesnę atsakomybę.

Tačiau mums taip pat reikia matyti bendrą atsakomybę už prekybos bei ekonomikos standartus, žmogaus teises bei aplinkos ir socialinius klausimus. Manau, kad šiose srityse Kinija negali slapstytis už besivystančių šalių, nes ir politiniu, ir ekonominiu požiūriu ji įgauna vis didesnę jėgą. Didžiulis Kinijos ekonomikos augimas, prasidėjęs 1980 m., vertas mūsų susižavėjimo. XVIII a. Kinijos bendras vidaus produktas sudarė trečdalį pasaulio BVP ir turime sąžiningai pripažinti, kad Kinija grįžta į šią poziciją. Šiuo metu būtent tokioje padėtyje yra 8 proc. gyventojų. Vyksta didžiulis pokytis, nulemsiantis politinį ekonominės galios pusiausvyros poslinkį. Finansų krizė tai labai aiškiai parodė.

Tačiau tai taip pat reiškia, kad reikalai judės į priekį tik tuo atveju, jeigu Kinija bus pasirengusi iš tikrųjų atverti savo rinkas. Ji turi atsisakyti kitus atskiriančio požiūrio į viešąjį pirkimą ir licencijavimą, pradėti taikyti įstatymus, kuriais ginamos autorių teisės, ir taikyti juos tinkamai. Ji turi atsisakyti praktikos, pagal kurią sutartys sudaromos tik tuo atveju, jeigu jos susijusios su Kinijai būtinų žinių perdavimu.

Manau, kad mūsų užduotis šiame aukščiausiojo lygio susitikime – pabandyti apibrėžti Kinijos statusą rinkos ekonomikos požiūriu, nes tai, mano nuomone, labai svarbus klausimas toliau plėtojant šį procesą.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, šiuo aukščiausiojo lygio susitikimu turi būti pasinaudota kaip proga Europos Sąjungai ir Kinijai susitarti dėl bendros pozicijos Kankune vyksiančioje klimato kaitos konferencijoje. Svarbu, kad būtų pasimokyta iš Kopenhagos konferencijos nesėkmių. Nesuvokiama, kaip atsitiko, kad Jungtinės Amerikos Valstijos suderėjo su Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrika minimalistinį susitarimą, o plataus užmojo Europos Sąjungos pasiūlymas buvo ignoruotas.

Europa vėl privalo tapti lydere kovos su klimato kaita srityje ir daryti teigiamą įtaką savo strateginiams partneriams. Kinijos vaidmuo kovojant su klimato kaita labai svarbus ne tik dėl to, kad ji turi didžiausią gyventojų skaičių ir klestinčią ekonomiką, bet ir todėl, kad ji yra didžiausia pasaulyje teršėja šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis ir didžiausia anglių vartotoja.

Kinija žada daugiau naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, padidinti savo miškų plotą ir taip iki 2020 m. sumažinti išmetamųjų CO2 dujų kiekį. Tai gera pradžia, bet vien to nepakanka. Turime siekti platesnio užmojo tikslų, jeigu norime išgelbėti savo planetą.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ponios ir ponai, kai kurie Europos Sąjungos tikslai yra teisingi, bet yra ir tokių, kuriuos laikau anachronistiniais ir prie jų priskiriu Kinijos ekonomikos nepripažinimą rinkos ekonomika. Keletas kalbėtojų minėjo rinkos atvėrimo svarbą. Norėčiau atkreipti Komisijos nario K. De Guchto dėmesį į tai, kad dauguma Europoje pagamintų maisto produktų gali patekti į Kinijos rinką tik per Honkongą. Būtų gerai, jeigu Komisija imtųsi žingsnių ir šioje srityje. Keletas kalbėtojų kėlė klausimą dėl bendradarbiavimo kovos su klimato kaita srityje. Taip, tai, kad nebuvo bendradarbiaujama, irgi prisidėjo prie aukščiausiojo lygio susitikimo Kopenhagoje nesėkmės. Galiausiai dėl žmogaus teisių: gerai, kad atvirai pasisakome už Tibeto autonomiją, už mažumų teises, bet nepamirškime, kad 700 mln. kaimo gyventojų ir 200 mln. darbininkų užsieniečių neturi galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, neturi socialinės apsaugos garantijų ir negauna pensijų, taip pat nėra išspręsta problema dėl jų vaikų integravimo į švietimo sistemą.

  Victor Boştinaru (S&D). – Ponia pirmininke, visada sakiau ir šiandien dar kartą pakartosiu: ES ir Kinijos santykiai nepaprastai svarbūs abiem šalims ir visam pasauliui. Šiandien, kai Kinijos ekonomika toliau sparčiai auga, o ES tebekovoja su krize, ši tiesa dar aktualesnė.

ES reikia Kinijos, o Kinijai reikia ES. Iki šiol ES nepavyko pasiekti jokio tikro strateginio susitarimo su Pekinu. Tikiuosi, kad artėjantis aukščiausiojo lygio susitikimas galiausiai taps gera proga mums kalbėti vienu balsu ir susitarti dėl bendro strateginio požiūrio į mūsų santykius su Kinija.

Pone Komisijos nary, turėdami dabar tokią nuodugnią ir svarbią darbotvarkę, šį rudenį ir kitų metų pavasarį turime sutelkti dėmesį į klausimus, kurie šios strateginės partnerystės požiūriu labai svarbūs. Pirma, dalyvaudamos Didžiojo dvidešimtuko procese Europa ir Kinija turi sudaryti tvirtą ir veiksmingą partnerystę. Antra, artėjant aukščiausiojo lygio susitikimui Kankune, ES turi padaryti išvadas iš savo nesėkmės kovos su klimato kaita srityje, patirtos Kopenhagoje. Trečia, turime dirbti išvien spręsdami vystymosi ir tarptautinės pagalbos – ne tik Afrikai – klausimus, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslai taptų tikrove, o ne liktų vien šventu pažadu.

  Reinhard Bütikofer (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau padaryti pareiškimą dėl darbo tvarkos. Visą laiką tikėjausi, kad Tarybos atstovai galbūt pasirodys. Diskusijos artėja į pabaigą, bet Taryba, deja, taip ir nepasirodė. Ar tai reiškia, kad Taryba mano, jog aptarti ES ir Kinijos strateginių santykių klausimą su Parlamentu nebūtina? Kaip turėtume suprasti tokį jos elgesį? Ką galime padaryti, kad Taryba aiškiai suprastų, jog Parlamentas turi teisę dalyvauti sprendžiant klausimą dėl šių strateginių santykių?

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį į Europos Parlamento ir vyriausiosios įgaliotinės-Komisijos pirmininko pavaduotojos susitarimą. Jame teigiama, kad Komisijos narys gali visapusiškai atstovauti Komisijos pirmininko pavaduotojai ir kalbėti jos vardu įvairiais klausimais, įskaitant klausimus, priklausančius kelių institucijų kompetencijai ir sričiai, už kurią ji atsakinga kaip Užsienio reikalų ministrų tarybos vadovė. Manau, būtent tai K. De Gucht ir padarė. Tai reiškia, kad vėl nustatome dvejopas Tarybos funkcijas. Regiu K. De Guchtą kaip baronienės C. Ashton atstovą visose jos kompetencijai priklausančiose srityse.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Visi suprantame, kad Europos Sąjunga nėra vienintelė, pripažįstanti galimybes, kurias suteikia pažangi ekologiška ekonomika stiprinant konkurencingumą ir siekiant klestėjimo.

Kinija yra viena iš tų šalių, kurios yra nustačiusios tokius pačius prioritetus ir investuoja į naujas pramonės šakas, ekologiškas technologijas, informacijos ir komunikacijos technologiją ir pažangiuosius tinklus. Be to, kad būtina siekti glaudaus bendradarbiavimo šiuose ekonomikos sektoriuose, taip pat, manau, turime sutelkti dėmesį į dar vieną prioritetinę sritį – prekybą. Prekyba yra varomoji augimo, užimtumo ir investicijų jėga ir ES, ir Kinijoje. Bendradarbiaudami dvišaliu pagrindu turime imtis priemonių užtikrinti, kad prekybai ir investicijoms trukdančių kliūčių sumažėtų, ir skatinti prekybą, grindžiamą aiškiai apibrėžtais standartais.

Taip pat turėtume stiprinti jau nustatytus ekonominius ir politinius ryšius su Kinija – viena iš mūsų pagrindinių strateginių partnerių.

  Katarína Neveďalová (S&D). – (SK) Kinija yra svarbi Europos Sąjungos verslo ir prekybos partnerė.

Žinoma, esu už tai, kad būtų siekiama glaudesnės strateginės partnerystės, bet ji turi būti grindžiama tarpusavio pasitikėjimo ir abipusiškumo principais. Tačiau neturime ignoruoti socialinių sąlygų Kinijoje skubėdami nustatyti su ja gerus prekybos ryšius, imtis bendros mokslinių tyrimų veiklos, bendrų aplinkos apsaugos priemonių ir kitos veiklos. Kinijoje gyvena beveik ketvirtis visų pasaulio gyventojų ir nepaisant to, kad dėl socialinių pokyčių per pastaruosius du dešimtmečius padėtis pagerėjo, neturime nepaisyti įsikišimo būtinybės, kad Kinija iš tikrųjų taptų atvira ir demokratine šalimi.

Kalbame apie 1,5 mlrd. žmonių, kurie verti to, kad jiems būtų užtikrintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau nepamirškime, kad kiti metai paskelbti Europos ir Kinijos jaunimo metais, o Europos Sąjungoje tai bus savanorystės metai. Todėl manau, kad mums būtina siekti įgyvendinti kuo glaudžiau tarpusavyje susietus projektus ir ypač remti jaunimo mainus, nes jaunimas – visų mūsų ateitis. Jeigu dabar sudarysime jiems sąlygas bendradarbiauti, ateitis bus geresnė.

  Charles Tannock (ECR). – Ponia pirmininke, KLR išlieka žiauri komunistinė diktatūra, bet kapitalistinė Kinija kiekvieną dieną pasiekia vis naują ekonominį rekordą. Ji netrukus pralenks Japoniją, kurios ekonomika yra antroji pagal dydį pasaulyje, ir gerokai pralenkė Braziliją ir stebinančiai greitai tapo pagrindine jos prekybos partnere. Taigi Kinija iš tikrųjų tampa pasaulinio lygio veikėja.

Visi žinome apie jos plataus masto kovą dėl gamtos išteklių Afrikoje ir gėdingą paramą viešai įvardytam karo nusikaltėliui Sudano prezidentui O. al Bashirui ir R. Mugabe diktatūrai Zimbabvėje. Man kelia nerimą tai, kad Kinija, remianti Sudano šiaurinę dalį, ir JAV, palaikančios nepriklausomybės siekiančią pietinę dalį, gali išprovokuoti Sudane karą.

Labai tikiuosi, kad šiame aukščiausiojo lygio sustikime taip pat bus kalbama apie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ratifikavimą ir liūdnai pagarsėjusias Laogai darbo stovyklas. Viena gera naujiena, mano nuomone, – kalbu kaip EP draugystės su Taivanu grupės pirmininkas, – ta, kad komunistinė Kinija, KLR, dabar elgiasi su Taivanu daug pagarbiau ir įtampa šiuose santykiuose gerokai nuslūgo.

  Roberta Angelilli (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos narys labai teisingai apibrėžė Kiniją kaip strateginę partnerę, bet kalbėkime tiesiai: šie santykiai vienpusiai!

Europa yra strategiškai svarbi Kinijai, o tai reiškia, kad jos strategija Europos požiūriu yra labai aiški ir agresyvi. Ji žino, ko nori iš Europos, ir gauna, ko nori: Kinija diktuoja sau naudingas taisykles.

Mes iš tikrųjų paklustame jų valiai. Mes renkamės būti pasyviais stebėtojais, nekeliame jokių toliaregiškų sąlygų nei dėl ekonomikos, nei dėl prekybos ir dar mažiau reikalaujame iš Kinijos žmogaus teisių srityje. Apeiname žmogaus teisių klausimus, kad tik išvengtume akistatos su problema dėl Tibeto, kuris muša rekordus pagal mirties bausmių skaičių ir apskirtai žmogaus teisių pažeidimus. Net jeigu ir išdrįstame kelti kuklias sąlygas, vėliau vis tiek leidžiame Kinijai sistemingai jų nesilaikyti.

Baigsiu mintimi, kurią Komisijos narys daug geriau už mane suformulavo pateikdamas esminį klausimą – ko norime iš Kinijos? Ko reikia Europai iš Kinijos? Galbūt atėjo laikas rimtai apie tai susimąstyti.

  Enrique Guerrero Salom (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, per ateinančias savaites Europos Sąjunga surengs tris labai svarbius aukščiausiojo lygio susitikimus: pirmasis vyks su Kinija, antrasis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir trečiasis su Afrika. Tačiau tada, kai pradės veikti Europos išorės veiksmų tarnyba, nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo bus praėję metai.

Atėjo laikas Europai imtis pasaulio veikėjos vaidmens tarptautinėje arenoje ir neapsiriboti tik ekonominės partnerystės susitarimais, bet sudaryti ir politines partnerystes sprendžiant branduolinio ginklo platinimo, klimato kaitos ir saugumo klausimus, taip pat klausimus, susijusius su Kinijos vaidmeniu Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.

Taigi atėjo laikas surengti aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris skirtųsi nuo pirmiau įvykusių. Pagal eilę tai bus tryliktasis susitikimas, bet jis turi tapti pirmuoju, kuriame Europa kalbės vienu balsu.

  Rachida Dati (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, pirma, pritariu savo kolegos EP nario nuomonei dėl Tarybos nedalyvavimo šiame Parlamento posėdyje. Turiu pasakyti, kad tokį Tarybos požiūrį laikau atsainiu.

Artėjant kitam aukščiausiojo lygio susitikimui, kuris vyks spalio 6 d., Kinija ir Europos Sąjunga privalo ryžtingai apsispręsti pabandyti imtis bendrų žingsnių sprendžiant klimato kaitos klausimą. Praeitais metais tokiu pat metu šioje pačioje salėje jau raginome Europą padaryti viską, kas įmanoma, kad Kopenhagoje būtų pasiektas plataus užmojo privalomas susitarimas. Pamatėme, kad rezultatai nepateisino mūsų vilčių ir lūkesčių. Praėjo metai, bet tebesprendžiame tas pačias problemas, kurios galbūt net tapo rimtesnės.

Kad dabar galėtume įtikinti savo partnerius, privalome parodyti, jog mūsų ryžtas neišblėso, parodyti, pvz., jog esame pasirengę padaryti viską, ko reikia, kad įvykdytume savo įsipareigojimus Pietų šalims. Šiuo tikslu naujoviškas finansavimo mechanizmas – o aš girdėjau vakar prezidento N. Sarkozy kalbą JT – yra akivaizdus atsakymas.

Pvz., sumanymas nustatyti anglies dioksido mokestį prie mūsų sienų neturėtų būti atmestas. Šis mokestis būtų paskata šalims, kurios vengia daugiau įsipareigoti kovojant su klimato kaita. Tiesą sakant, šis mokestis būtų daugiau nei grasinimas, jis padėtų mums apsaugoti savo darbo vietas ir įmones ir geriau tvarkytis su krizės padariniais.

  Andrew Henry William Brons (NI). – Ponia pirmininke, Jungtinė Karalystė per pirmąjį praeitų metų ketvirtį importavo iš Kinijos keturis kartus daugiau nei į ją eksportavo.

Tokią pačią grėsmę auganti Kinijos ekonomika kelia ir visai ES. 2009 m. ES importavo iš Kinijos prekių už 215 mlrd. EUR, bet jos eksporto į šią šalį vertė tesiekia 82 mlrd. EUR. Tikėjomės, kad galbūt galėsime kompensuoti šį prekybos balanso deficitą prekybos paslaugomis balanso perviršiu, bet jis pasirodė esąs visai menkas – vos 5 mlrd. EUR. Leidžiame kinams griauti Europos valstybių narių pramonės šakas ir naikinti darbo vietas įsileisdami globalizaciją ir atverdami savo rinkas pigioms prekėms, su kuriomis mūsų produkcija tiesiog negali konkuruoti. Turime liautis importavę prekes, dėl kurių griaunamos mūsų pramonės šakos ir naikinamos mūsų žmonių darbo vietos.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Pasirengimas artėjančiam aukščiausiojo lygio susitikimui labai svarbus, nes temos, kurios bus aptariamos šiame susitikime, nulems kito mūsų bendradarbiavimo laikotarpio politikos kryptį ir prioritetus. Nepaprastai svarbu, kad būtų laikomasi reikalavimų, susijusių su aplinkos apsaugos normomis, kurios apima klimato apsaugą, taip pat reikalavimų socialinėje ir socialinės politikos srityje ir galiausiai žmogaus teisių srityje.

Būtina labai nuodugniai išnagrinėti kliūtis, su kuriomis susiduriama stengiantis patekti į Kinijos rinką, taip pat problemas, susijusias su pagarba intelektinės nuosavybės teisėmis ir Kinijos vyriausybės taikomais principais viešojo pirkimo srityje. Dialogas ir bendradarbiavimas kultūros srityje ir kitų metų paskelbimas Europos ir Kinijos jaunimo metais – labai sveikintinos iniciatyvos. Santykių su Kinija srityje mūsų valstybių narių pozicija turi būti vieningesnė. Tik tokiu atveju mūsų politika bus veiksminga.

  Josefa Andrés Barea (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, Europos laukia svarbus iššūkis santykių su sparčiai besivystančiomis šalimis srityje: mūsų santykiai turi būti susisteminti.

Kinija, svarbiausia ES partnerė, svarbi mums komerciniu, politiniu, strateginiu ir humanitariniu požiūriais.

Ispanija eksportuoja į Kiniją už 500 mln. EUR ir importuoja iš jos už 580 mln. EUR. Valensijos kraštas eksportuoja į Kiniją už 60 mln. EUR ir importuoja iš šios šalies už 25 mln. EUR, taigi susidaro 240 proc. teigiamas balansas.

Valensijos krašto eksportas į Kiniją yra labai didelis ir sudaro 12 proc. viso Ispanijos eksporto į šią šalį. Valensija importuoja iš Kinijos avalynę, žaislus ir elektros prekes. Kinija yra trečia pagal dydį Valensijos krašte gaminamų prekių vartotoja. Ji importuoja odos gaminius, avalynę ir plastiko gaminius.

Todėl būtina pasistengti atverti rinką, užtikrinti didesnes importuojamų prekių kokybės garantijas, pagerinti eksportą, padėti mūsų verslininkams spręsti prekybos ir užimtumo problemas ir, žinoma, imtis veiklos, kuri bus numatyta susitarime – gerinti padėtį aplinkos apsaugos, žmogaus teisių ir kovos su skurdu srityse.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary K. De Guchtai, iš esmės sutinku su tuo, apie ką kalbėjo delegacijos ryšiams su Kinijos Liaudies Respublika pirmininkas C. Rivellini. Nepaisant visos kritikos Europos Sąjungos atlikto darbo atžvilgiu, kurią visada laikau konstruktyvia, manau, kad aukščiausiojo lygio susitikimai yra labai svarbūs ir kad niekada neturime pamiršti to, kas atsitiko plėtojant Helsinkio procesą: pamatėme, kad atnaujinus draugiškus tarpusavio santykius įvyko pokytis. Vis dėlto esama svarbių sričių, susijusių su prekybos klausimais ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO), kuriose, manau, mūsų nuomonės išsiskiria. Tačiau norėčiau paprašyti jūsų skirti ypač didelį dėmesį Afrikos klausimui. Kinai, deja, sąmoningai stengiasi nepaisyti žmogaus teisių normų įgyvendindami svarbius statybos projektus Afrikoje. Tikiuosi, kad į šiuos klausimus atkreipsite dėmesį.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Kinija neabejotinai yra svarbi Europos Sąjungos ir jos valstybių narių prekybos partnerė. Dėl nepaprastai spartaus Kinijos ekonomikos augimo prekybos ryšiai su šia šalimi per pastaruosius keletą metų labai sustiprėjo.

Dėl Europos Sąjungos ir Kinijos santykių ateities labai svarbu sudaryti tikrąją partnerystę, grindžiamą tarpusavio sutarimu, taip pat bendromis vertybėmis. ES gina žmogaus teises visame pasaulyje, todėl ji privalo aktyviai propaguoti savo darbotvarkę šioje srityje ir nuosekliai reikalauti, kad žmogaus teisės ir vertybės būtų gerbiamos.

Asmeniškai manau, kad šioje srityje turėtume vengti kompromisų, daromų bijant sužlugdyti prekybą. ES turi moralinę prievolę reikalauti iš Kinijos vyriausybės prisiimti įsipareigojimus, kuriuos įgyvendinus šalies padėtis žmogaus teisių srityje labai pagerėtų, ir pirmiausia reikalauti, kad Kinija nedelsiant ir besąlygiškai paskelbtų mirties bausmės moratoriumą, nes šia bausme Kinijoje vis dar piktnaudžiaujama siekiant pašalinti politinius oponentus.

  László Tőkés (PPE). – Ponia pirmininke, kaip žinome, ES yra didžiausia Kinijos prekybos partnerė, mes taip pat remiame Kiniją padėdami jai įgyvendinti ekonomikos reformas, bet nepamirškime, kad šios reformos negali būti sėkmingai įgyvendintos be reformų žmogaus teisių srityje.

Europa sėkmingai įveikė beveik 50 metų vyravusį komunistinį totalitarizmą, atėmusį iš žmonių jų tapatybę ir sugriovusį daugybės žmonių gyvenimus. Todėl plėtodami dialogą su Kinija, taip pat artėjančiame aukščiausiojo lygio susitikime privalome nuolat kalbėti apie komunistinės Kinijos nepagarbą žmogaus teisėms.

Šiais klausimais turime laikytis tvirtesnės ir konkretesnės bendros pozicijos, kad dialogas tokiais klausimais, kaip, pvz., spaudos ir religijos laisvė, tautinių mažumų diskriminacija, Tibeto padėtis, uigūrų problema ir mirties bausmės taikymas, būtų prasmingesnis. Todėl prašau ES atstovų geriau integruoti žmogaus teisių klausimą į ES ir Kinijos santykių darbotvarkę.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Svarbu, kad rengdamosi artėjančiam Europos Sąjungos ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimui Komisija ir Taryba įvertintų šių dviejų veikėjų santykių pobūdį tarptautinės politikos požiūriu.

Europos požiūriu didėjanti Kinijos įtaka vis labiau matoma kaip grėsmė nei galimybė ir dabar su nusivylimu pripažįstame, kad mums nepavyko įgyvendinti savo pirminio siekio padaryti teigiamą įtaką Kinijos vidaus ir išorės politikai.

Kinijos požiūriu, Europos Sąjunga pirmiausia matoma kaip ekonominė ir technologinė galia, be to, Kinija nesiekia kištis į Europos Sąjungos veiklą, nors ir reaguoja jautriai į ES atstovų pareiškimus, kuriuose nurodoma, kuria kryptimi Kinija turėtų eiti. Įtemptą ES ir Kinijos santykių dinamiką lemia tai, kad, išskyrus sritis, kuriose partneres sieja abipusiai pragmatiniai, strateginiai ir geopolitiniai interesai, ES stengiasi daryti įtaką Kinijai normatyvinės galios požiūriu. Taigi Europos Sąjungai reikia Kinijos ne tik saugumo ir ekonomikos interesų požiūriu, bet ir tam, kad Kinija remtų ir įgyvendintų Europos Sąjungos idėjas tarptautinių santykių ir žmogaus teisių srityje.

  Helga Trüpel (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, Kinija patiria didžiulį augimą ir yra draskoma prieštaravimų. Tai šalis, įgyjanti vis didesnę galią pasaulio arenoje.

Mums iš tikrųjų reikia parengti Europos veiksmų strategiją. Turime aiškiai išdėstyti savo interesus ir paaiškinti, kad siekiame daugiapolių tarptautinių santykių. Siekiame rasti klimato kaitos problemos sprendimo būdą. Siekiame tvarumo visuotiniu mastu, bet nenorime kolonijinio pobūdžio diskusijos. Norėtume lygiaverčių santykių su Kinija. Tačiau taip pat norėčiau aiškiai pasakyti, kad žmogaus teisės yra visuotinės. Kinijoje žmogaus teisės tebėra pažeidžiamos, nėra joje ir spaudos laisvės. Todėl turime nesiliauti kritikavę Kinijos vyriausybės. Esu tos nuomonės, kad ginklų embargas neturėtų būti panaikintas. Privalome pasmerkti Kiniją už Laogai priverstinio darbo stovyklas. Privalome reikalauti, kad Kinijos valdžia leistų steigti profesines sąjungas ir suteiktų kultūrinę autonomiją daugybei mažumų, ypač Tibeto gyventojams ir uigūrams.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Ponia pirmininke, džiaugiuosi artėjančiomis ES ir Kinijos aukšto lygio diskusijomis ir tikiuosi, kad jos bus labai sėkmingos.

(PPE). – Manau, ignoruodami Kiniją rizikuojame tapti pralaimėjusia šalimi. Turime puikią galimybę nustatyti lygiaverčius santykius su Kinija, ypač sudarydami abipusiai naudingus susitarimus dėl prekybos, kuri taip reikalinga mūsų įmonėms ir mūsų piliečiams.

Žinau, kad yra problemų dėl žmogaus teisių, darbuotojų teisių ir Šiaurės Korėjos, bet šalims galima daryti įtaką tik su jomis bendradarbiaujant. Jeigu nebendradarbiauji, tampi nesvarbus. Manau, kad šis susitikimas – puiki proga parodyti, kad Europa kalba vienu balsu, vienu galingu balsu. Jeigu jis bus išgirstas artėjančiame susitikime, jis bus išgirstas visame pasaulyje ir Europos Sąjunga taps gerokai svarbesnė ir įtakingesnė.

Džiaugiuosi turėjęs progą prieš dvejus metus dalyvauti Pekino olimpiadoje. Kinija – puikus kraštas, kuriame gyvena nuostabūs žmonės. Kuo daugiau bendradarbiausime, tuo bus geriau ir jiems, ir mums.

  Olga Sehnalová (S&D). – (CS) Pone Komisijos nary, ponios ir ponai, tinkami ES ir Kinijos santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba, apimančia ir tarpusavio kultūrinių skirtumų supratimą. Svarbu nuoširdžiai ir nepaviršutiniškai siekti tarpusavio pripažinimo. Būtina sąlyga siekiant pripažinimo – asmeninė patirtis ir žmogiškųjų gebėjimų ugdymas, įskaitant kalbos barjerų pašalinimą. Todėl džiaugiuosi bendra deklaracija, priimta 2009 m. lapkričio mėn. įvykusiame dvyliktajame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio sustikime Nandzinge, kurioje kalbama apie siekį stiprinti bendradarbiavimą švietimo srityje, remiant talentingą jaunimą, plėtojant bendrą mokslinių tyrimų veiklą ir remiant kalbų mokymą, įskaitant įsipareigojimą dėti visas pastangas siekiant gerokai išplėsti studentų mainų programas. Kadangi nežinau, kokia konkreti pažanga padaryta einant šia kryptimi ir ar iš viso kas nors padaryta ES ar Kinijos lygmeniu, norėčiau vėl paraginti iš esmės sustiprinti šias sritis, nes minėta veikla sukuriama prielaida plėtoti veiksmingą daugiakultūrį dialogą.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). – Ponia pirmininke, gyvenimo realybė šiandien tokia, kad Kinija pagal ekonomikos ir eksporto rodiklius jau tapo antrąja didžiausia pasaulio valstybe, siekiančia tapti supervalstybe ir verčiančia JAV skirti jai vis daugiau dėmesio. Taigi Europa netrukus turės konkuruoti su Kinija dėl JAV palankumo, nors JAV traukos galia silpsta.

Tokiomis aplinkybėmis pačios ES santykiams su Kinija turi būti suteikta daugiau svorio ne tik komerciniu ir ekonominiu požiūriais, bet ir politine, o gal net ir karine prasme. Tačiau siekiant tai padaryti reikia įveikti akivaizdų darbo pasidalijimą tarp ES institucijų, kurioms santykiuose su Kinija dažnai patikimas „blogojo policininko“ vaidmuo, ir pavienių valstybių narių, besivaržančių dėl „gerojo policininko“ vaidmens santykiuose su šia kylančia supervalstybe.

  Pirmininkė. – Dėl pranešimo, kurį gavau iš Tarybos, noriu paaiškinti, kad Komisijos narys K. De Gucht kalbės C. Ashton vardu ir kad pagal susitarimą su Europos Parlamentu C. Ashton atstovauja ir Europos Komisijai, ir Tarybai. Šis paaiškinimas yra atsakymas į EP narių pastabas dėl Tarybos nedalyvavimo.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, dėkoju, kad paaiškinote, jog šiandien, tiesą sakant, dėviu dvi skrybėles (beje, jų turiu bent dvi – viena tamsiai rudo velveto, skirta žiemai, o kitą, panamą, dėviu vasarą), kitaip sakant, atlieku dvejopą vaidmenį. Pasakėte, ponia pirmininke, kad taip susitarta su Parlamentu. Tai, tiesą sakant, Lisabonos sutarties rezultatas. Siekiant išvengti nesusipratimų kalbant tokiose diskusijose, svarbu nurodyti, kad kalbama vyriausiosios įgaliotinės-Komisijos pirmininko pavaduotojos, o ne Komisijos vardu. Tuomet visiems EP nariams bus aišku, kam konkrečiai aš – ar bet koks kitas asmuo – tokiose diskusijose atstovauju. Be to, šios diskusijos iš tikrųjų buvo labai išsamios. Iki jūsų balsavimo dar liko keletas minučių, taigi pasistengsiu atsakyti į kai kuriuos jūsų klausimus.

Pradėsiu nuo klimato kaitos klausimo, kurį minėjo R. Bütikofer. Iš tikrųjų labai svarbu pasiekti bendrą sutarimą su Kinija dėl klimato kaitos. Šis tikslas įtrauktas į spalio 6 d. vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę.

Dėl šiek tiek bendresnio klausimo, susijusio su strategine partneryste. Daugelis Parlamento narių klausė, ką ši strateginė partnerystė iš tikrųjų reiškia. Man tai reiškia, kad Kinija – valstybė, kurios ekonomika viena iš svarbiausių pasaulyje, didžiausia pasaulio šalis, supervalstybė, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, galinga ekonominė jėga, taip pat vis stiprėjanti politinė jėga – kartu su Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis šalimis dalijasi atsakomybe už pasaulio reikalus. Manau, kad būtent tai ši strateginė partnerystė turėtų reikšti. Kalbama ne tik apie politiką, ekonomiką, klimato kaitą ar žaliavas, bet daugiau apie bendrą atsakomybę tvarkyti pasaulio reikalus. Esame pasirengę daryti tai kartu su partneriais.

Taip pat minėjote keletą problemų ekonomikos sektoriuje. Pvz., B. Belder atkreipė dėmesį į Europos prekybos rūmų paskelbtą pranešimą – beje, tai ne pirmas pranešimas, jie tai daro kasmet – dėl problemų prekybos srityje. Taip pat yra trumpesnė nei 627 p. versija, kurioje pateikiama santrauka. Mes palaikome ryšius su Europos prekybos rūmais. Pastaruoju metu lankydamasis Kinijoje dalyvavau labai išsamioje diskusijoje su jų atstovais. Taip pat dalyvavome susitikime su Kinijos vadovais, kuriame Europos verslininkai galėjo teikti klausimus Kinijos vadovybei. Taigi mes visada esame labai gerai informuoti apie tai, kas šioje srityje vyksta. Problemų yra, ypač dėl privalomo sertifikavimo, vietinių inovacijų, taip pat susiduriama su žaliavų problema, kuri yra labai plataus masto, nes susijusi ne tik su gavybos pramone, bet ir su medvilne, popieriumi ir pan. Tai platus klausimas ir turėtume toliau labai atidžiai stebėti padėtį šioje srityje. Šis klausimas taps viena iš lapkričio mėn. vyksiančio ES ir Kinijos aukšto lygio dialogo ekonomikos klausimais temų.

Šiandienos diskusijose kai kurie EP nariai, įskaitant M. De Sarnez, taip pat pateikė keletą konkrečių klausimų dėl abipusiškumo. Rengiame komunikatą prekybos klausimais, kurį paskelbsime spalio mėn. pabaigoje. Komunikate pasiūlysime naujų priemonių, panašių į prekybos apsaugos priemones, – jos nėra nukreiptos konkrečiai prieš Kinija, o bus taikomos visų šalių atžvilgiu, – kurios suteiks galimybę parengus atitinkamą pranešimą įsikišti, jeigu šalis uždarys savo viešojo pirkimo rinkas mūsų gaminiams ar verslininkams, tokiu būdu, kad galėtume joms atsakyti lygiai tuo pačiu – neįsileisti jos gaminių ir verslininkų į savo rinkas. Aš labai remiu atvirumą, bet atvirumas taip pat reiškia abipusiškumą. Europos Komisija šiuo atžvilgiu imsis veiksmų – kartoju, jie nėra nukreipti konkrečiai prieš Kiniją, bet Kinija neabejotinai patenka į šių veiksmų orbitą.

Dempingo problema taip pat minėta. Nematome jokio staigaus kilimo dempingo veikloje ir antidempingo procedūrose, bet padėtį stebime labai atidžiai. Jeigu reikės, imsimės būtinųjų priemonių. Pvz., praeitą savaitę ėmėmės priemonės aliuminio ratlankių atžvilgiu ir labai atidžiai stebime padėtį.

E. Brok klausė apie rinkos ekonomikos statusą. Tai iš tikrųjų labai įdomus klausimas. Vienas iš klausimų, kuriuos turėtume pateikti sau – ar turėtume pakeisti savo požiūrį į rinkos ekonomikos statusą? Rinkos ekonomikos statuso įvertinimas iš esmės reiškia techninį rinkos įvertinimą pagal penkis kriterijus. Rinkos ekonomikos statusas visada buvo vienas iš pagrindinių dalykų, kurių Kinija reikalavo iš mūsų, ir buvo minčių panaudoti rinkos ekonomikos statusą kaip derybinį pranašumą siekiant priversti Kiniją nusileisti ES reikalavimams. Tačiau Kinija niekada konkrečiai nenurodė, ką būtų pasirengusi atiduoti mums mainais už rinkos ekonomikos statusą. Akivaizdu, kad mums nebūtų naudinga suteikti jai rinkos ekonomikos statusą mainais už tai nieko negaunant. Kinijoje patiriame vis daugiau problemų dėl patekimo į jos rinkas, dėl mūsų įmonių investavimo ir dalyvavimo viešojo pirkimo konkursuose galimybių, taip pat dėl teisės patekti į žaliavų rinką. Jeigu kada nors ir apsispręstume pakeisti savo požiūrį į klausimą dėl rinkos ekonomikos statuso, mums pirma reikėtų matyti patobulinimus šiose srityse. Norėčiau pridurti, kad Kinija, tapusi PPO nare, nuo 2016 m. bus automatiškai laikoma rinkos ekonomikos šalimi.

Taip pat buvo keltas klausimas dėl partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, kurį, be kitų kalbėtojų, taip pat minėjo C. Rivellini. Derybos tęsiasi. Dėl prekybos fronto tai praeitą savaitę lankėmės Pekine. Politiniame fronte susiaurinome aptariamų temų ratą iki žmogaus teisių, Taivano ir migracijos klausimų. Šis procesas, beje, tęsiasi ir džiaugčiausi, kaip ir gerbiamas EP narys, jeigu jis būtų užbaigtas laiku.

Baigdamas norėčiau pakalbėti dėl žmogaus teisių – klausimo, kurį kėlė daugelis šio Parlamento narių. Žmogaus teisių klausimus keliame palaikydami nuolatinius politinius santykius ir ypač plėtodami su Kinijos valdžia dialogą žmogaus teisių tema, kurio paskutinė sesija buvo surengta birželio 29 d. Madride. Nandzinge įvykusiame dvyliktajame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime, pvz., šiais klausimais buvo kalbėta ir diskusijose, ir spaudos konferencijoje. Žmogaus teisių ir teisinės valstybės klausimais neabejotinai bus diskutuojama ir Briuselyje vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime.

ES pripažįsta, kad ekonominių ir socialinių teisių srityje Kinija padarė pažangą. Vertiname Kinijos vadovybės laimėjimus gerinant ekonominę milijonų piliečių padėtį ir tai, kaip ji tvarkėsi ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Tačiau pilietinių ir politinių teisių srityje tokios pažangos pasigendame. Atsižvelgdama į Kinijos vaidmenį pasaulyje ir jos įsipareigojimus pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, tarptautinė bendruomenė labai tikisi, kad Kinija vis dėlto įgyvendins tarptautiniu mastu pripažintus standartus visose žmogaus teisių srityse. Raginame Kiniją ratifikuoti Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, nes tai būtų pats akivaizdžiausiais ženklas, rodantis Kinijos įsipareigojimą gerbti žmogaus teises.

Galiausiai dėl Tibeto. ES gerbia Kinijos, kuriai priklauso ir Tibetas, suverenumą ir teritorinį vientisumą, bet žmogaus teisės yra visuotinės, o padėtis Tibete pagrįstai kelia rūpestį tarptautinei bendruomenei. Mums rūpestį kelia tai, kad šiuo metu suimta daugybė intelektualų ir rašytojų, nepagrįstai kaltinamų padarius nusikaltimus. Raginame Kiniją leisti Tibeto žmonėms visapusiškai naudotis savo pagrindinėmis politinėmis, religinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, įtvirtintomis Kinijos konstitucijoje ir teisinėse nuostatose dėl vietinės autonomijos.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

(Paskelbta trumpa posėdžio pertrauka)

PIRMININKAVO: Jerzy BUZEK
Pirmininkas

5. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – balsavimas.

(Dėl balsavimo rezultatų ir kitos išsamios informacijos žr. protokolą)

5.1. Taisomojo biudžeto Nr. 5/2010 projektas. OLAF ir nuosavų išteklių peržiūra (A7-0249/2010, László Surján) (balsavimas)

5.2. Elektroninės prekybos vidaus rinkos kūrimo užbaigimas (A7-0226/2010, Pablo Arias Echeverría) (balsavimas)

Prieš balsavimą:

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau atsiprašyti, tačiau palikau savo balsavimo kortelę Užsienio reikalų komiteto posėdžių salėje. Paprašiau, kad man ją atneštų. Šiandien darbotvarkėje tiek mažai klausimų, dėl kurių balsuojama, bet aš dalyvauju nuo pat pirmojo balsavimo. Tiesiog norėjau paaiškinti.

5.3. Civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimas ir prevencija (A7-0195/2010, Christine De Veyrac) (balsavimas)

5.4. Dujų tiekimo saugumas (A7-0112/2010, Alejo Vidal-Quadras) (balsavimas)

5.5. Europos bendrijos ir Pakistano susitarimas dėl readmisijos (A7-0231/2010, Csaba Sógor) (balsavimas)

Prieš balsavimą:

  Csaba Sógor, pranešėjas. – (HU) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti Europos Komisijai už pareiškimą, kuris bus pridėtas prie Europos Sąjungos ir Pakistano Islamo Respublikos susitarimo, dėl kurio dabar balsuosime, susijusį su pasiūlymu dėl Tarybos sprendimo dėl neteisėtai gyvenančių asmenų readmisijos.

5.6. Prekybos ir ekonominiai santykiai su Turkija (A7-0238/2010, Metin Kazak) (balsavimas)

Prieš balsavimą:

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, kalbu pagal Darbo tvarkos taisyklių 175 straipsnio 2 dalį ir prašau, kad šis pranešimas būtų grąžintas komitetui svarstyti.

Išdėstysiu priežastis, kodėl to prašau. Įžvelgiu interesų konfliktą, susijusį su tuo, kad pranešėjas M. Kazak įgijo aukštąjį įsilavinimą Sorbonos universitete Turkijos vyriausybės lėšomis. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad jo parengtas pranešimas nėra objektyvus. Pranešimas turi būti grąžintas komitetui, o parengti pranešimą, kuris turės būti objektyvus ir tikslus, turi būti paskirtas naujas pranešėjas.

Todėl prašau kolegų EP narių paremti mano prašymą grąžinti pranešimą komitetui.

  Pirmininkas. – Ačiū. Tokį prašymą gali pateikti tik frakcija. Šiuo atveju prašymas netinkamas. Negalime į jį atsižvelgti.

– Prieš balsavimą dėl 2 pakeitimo 2 dalies:

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, 2 dalyje teigiama: „Prašymą grąžinti klausimą komitetui taip pat gali pateikti frakcija arba ne mažiau kaip keturiasdešimt Parlamento narių“. Prašom paprašyti išsiaiškinti, ar mano pasiūlymą remia keturiasdešimt narių, ir tuomet pamatysime, ar galime balsuoti dėl pranešimo.

(Prašymas grąžinti pranešimą komitetui atmestas)

5.7. ES teisės aktai, pagal kuriuos siekiama išsaugoti biologinę įvairovę (A7-0241/2010, Esther de Lange) (balsavimas)

Prieš balsavimą dėl 67 dalies:

  Esther de Lange, pranešėja. – Pone pirmininke, norėjau tik paprašyti, kad galutinis balsavimas – balsavimas dėl visos rezoliucijos – būtų vardinis.

  Pirmininkas. – Ar teikiate šį prašymą frakcijos vardu?

  Esther de Lange, pranešėja. – Taip, pone pirmininke, šis prašymas aptartas ir su šešėliniais pranešėjais.

  Pirmininkas. – Vėlokai jį teikiate, bet jeigu niekas neprieštarauja, galime balsuoti pagal vardinį sąrašą. Ar niekas neprieštarauja? Pone G. Battenai, ar neprieštaraujate?

  Gerard Batten (EFD). – Vis dėlto prieštarauju, pone pirmininke, bet ne todėl, kad siūloma balsuoti pagal vardinį sąrašą, o todėl – tai daug kartų Parlamente sakydavau – turėtume vadovautis vienu vienodai visiems galiojančių taisyklių rinkiniu. Jeigu vienas iš mūsų būtų prašęs balsuoti pagal vardinį sąrašą kokiu nors kitu klausimu, prašymas būtų buvęs atmestas. Turime taisykles ir privalome jų laikytis.

(Prašymas atmestas)

– Po balsavimo:

  Esther de Lange, pranešėja. – Pone pirmininke, su visa pagarba, bet tokią procedūrą jau taikėme. Galime prašyti vardinio balsavimo, o jeigu keturiasdešimt EP narių šiam prašymui nepritars, pagal vardinį sąrašą nebus balsuojama, bet kol kas prieštaravimą pareiškė tik vienas EP narys.

  Pirmininkas. – Norėčiau ramiai išaiškinti: procedūra, apie kurią kalbame, susijusi su žodiniais pakeitimais, nes jokio galutinio žodinių pakeitimų teikimo termino nenustatyta. Prašymo balsuoti pagal vardinį sąrašą atžvilgiu galioja kitas principas – niekas Parlamente negali jam prieštarauti. Šiuo konkrečiu atveju galutinis pakeitimų teikimo terminas buvo nustatytas, todėl jūsų prašymas pateiktas pavėluotai. Būtent tokie principai nustatyti mūsų Darbo tvarkos taisyklėse. Jeigu pakeitimų teikimui nustatytas galutinis terminas, jokie prieštaravimai nepriimami. Taigi rezoliucija priimta. Norėčiau padėkoti E. de Lange už darbą rengiant šią rezoliuciją.

5.8. Stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija (A7-0227/2010, João Ferreira) (balsavimas)

5.9. Skurdo mažinimas ir darbo vietų kūrimas besivystančiose šalyse (A7-0192/2010, Eleni Theocharous) (balsavimas)

Prieš balsavimą dėl 84 dalies:

  Eleni Theocharous , pranešėja. – (EL) Noriu pasiūlyti žodinį pakeitimą, parengtą anglų kalba.

(Kalbėtoja tęsė anglų kalba)

pranešėja. – Perskaitysiu tekstą anglų kalba: „Ragina ES ir Didžiojo dvidešimtuko valstybes imtis konkrečių veiksmų, skirtų su mokesčių rojumi, mokesčių vengimu ir neteisėtu kapitalo nutekėjimu iš besivystančių šalių susijusiam piktnaudžiavimui šalinti, ir skatinti šiuos išteklius investuoti besivystančiose šalyse.“ Norėtume sakinio pradžioje įterpti žodžius „ir Didžiojo dvidešimtuko valstybes“, o žodžių junginį „sudaryti sąlygas“ pakeisti žodžiu „skatinti“.

(Žodinis pakeitimas priimtas)

  Pirmininkas. – Netrukus el. paštu jums bus išsiųsta informacija apie ketvirtadienio posėdžio darbotvarkę.

PIRMININKAVO: Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

6. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Pablo Arias Echeverría (A7-0226/2010)

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Nors elektroninė prekyba jau tapo neatskiriama interneto dalimi, deja, vis dar pastebima problemų, ypač tarpvalstybinės elektroninės prekybos srityje. Dėl to, kad valstybių narių taikomos taisyklės nėra tarpusavyje suderintos, gali atsirasti didelių kliūčių laisvam prekių judėjimui Europoje. Statistika rodo, kad 2009 m. kas trečias Europos vartotojas internetu pirko bent vieną prekę, bet tik 7 proc. Europos vartotojų drįso pirkti kitoje valstybėje narėje. Dar vienas tyrimas aiškiai rodo, kad 60 proc. klientų bandymų pirkti prekes kitoje ES šalyje nepavyko, kadangi prekiautojas atsisakė vykdyti operaciją arba siųsti prekę. Europa didžiuojasi turėdama 500 mln. vartotojų, tačiau prisijungus prie interneto ir pabandžius apsipirkti taip neatrodo. Turime dėti dideles pastangas, kad būtų sukurta ir bendra veikianti elektroninės prekybos rinka. Būtent todėl parėmiau pranešimą.

  Syed Kamall (ECR). – Ponia pirmininke, dėkoju, kad suteikėte man galimybę pareikšti nuomonę dėl šio pranešimo. Manau, visi sutariame, kad jis labai svarbus, nes vis dar esama pernelyg daug kliūčių, trukdančių plėtoti elektroninę prekybą. Svarbu, kad internetu visoje ES būtų prekiaujama ir fizinėmis, ir skaitmeninėmis prekėmis. Palankiai vertinu visas iniciatyvas, kuriomis siekiama pašalinti ES esamas kliūtis, trukdančias pasiekti šį tikslą. Tokios iniciatyvos turbūt yra vienas iš teigiamų dalykų, būdingų Europos Sąjungai.

Tačiau internetu prekiaujama visame pasaulyje ir tikiuosi, kad nesiekiame priimti teisės aktų, kurie galiotų visuotiniu mastu, bet norime geriau suderinti skirtingose jurisdikcijose galiojančias taisykles ir užtikrinti Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams galimybę įsigyti prekių pigesnėmis kainomis ir pirkti internetu produktus, prekes ir paslaugas, kuriais prekiaujama visame pasaulyje.

Tačiau turėtume pripažinti, kad kadangi dažnio juostų pločio, atminties ir duomenų yra apsčiai, kainos bus linkusios mažėti ir laikui bėgant kai kurių skaitmeninių produktų kaina nukris iki nulio.

  Daniel Hannan (ECR). – Ponia pirmininke, mano rinkėjai verslininkai nebus patenkinti dėl tokio pranešimo. Jame gausu visų tų atsibodusių nuvalkiotų posakių, kuriuos siejame su ES direktyvomis, pvz., „elektroninė prekyba yra gyvybinė interneto jėga ir svarbus katalizatorius siekiant strategijos „Europa 2020“ vidaus rinkos tikslų“ arba „svarbu, kad visos suinteresuotosios šalys bendradarbiautų“. Visa tai nė kiek nepadeda skatinti tikrosios prekybos ir laisvų mainų. Nereikia direktyvų ir reglamentų, kad įmonės galėtų tarpusavyje prekiauti: jos tai daro ir tuo atveju, kai ši veikla nėra aiškiai įteisinta.

Vienas iš mano rinkėjų prekiauja internetu su įmone, esančia kitoje pasaulio dalyje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje, ir jie sugeba tai daryti be reguliuojamojo ES bendrosios rinkos antstato. Tiesą sakant, jiems sekasi prekiauti daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai bandoma susitarti pagal painias europines taisykles. Tai turbūt paaiškina, kodėl per visus mūsų narystės Europos Sąjungoje metus pelningai prekiaujame su visais pasaulio žemynais, išskyrus Europą. Tai turbūt dabar paaiškina, kodėl prasidėjus technologinei revoliucijai mano rinkėjai iš naujo atranda savo visuotinį pašaukimą.

Pranešimas: Christine De Veyrac (A7-0195/2010)

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, kaip galima aiškiai matyti iš šio pranešimo, oro eismo srautai pastaraisiais metais nuolat didėja. Nepaisant nemenkos pažangos saugumo srityje, dėl to didėja lėktuvų avarijų rizika.

Europos Sąjungos teisės aktai, kuriais šiuo metu vadovaujamasi tiriant avarijas, yra išdėstyti 1994 m. direktyvoje, priimtoje tuomet, kai Europos aviacijos saugos agentūra (EASA) dar nebuvo įsteigta. Todėl visapusiškai remiu pranešėjos tikslą sukurti aiškų teisinį pagrindą priimant reglamentą, pagal kurį EASE Europoje atliks pagrindinį vaidmenį aviacijos saugos srityje.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Ponia pirmininke, reglamentu pagerinama saugos tyrimų kokybė siekiant ateityje išvengti avarijų, koordinavimas sukuriant tinklą ir pagalba avarijų aukoms bei jų šeimoms, bet esu nusivylusi, kad į jį neįtraukti du klausimai: pirma, sąžiningumo kultūros principas, pagal kurį darbuotojams netaikomos nuobaudos už sprendimus, kuriuos jie priima vadovaudamiesi savo patirtimi ir mokymu, tačiau didelis aplaidumas, tyčiniai pažeidimai ir destrukciniai veiksmai jokiu būdu nėra toleruojami; antra, reikalavimas nustatyti savireguliacijos kodeksą siekiant išvengti atvejų, kai slapta informacija atskleidžiama ir tampa žinoma žiniasklaidai, taigi ir siekiant apsaugoti aukų šeimas nuo nereikalingų kančių.

  Oldřich Vlasák (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, žinome, kad šiuo metu veikianti Bendrijos aviacijos avarijų tyrimų sistema nėra tokia gera, kaip galėtų būti. Per pastaruosius keletą metų patyrėme didžiulį transporto veiklos augimą ir Europos Sąjungos plėtrą, be to, yra tinkamesnių tyrimo metodų. Todėl šio reglamento tikslas – reaguoti į pakitusias sąlygas ir užtikrinti veiksmingesnę avarijų prevenciją.

Pasiūlytasis reglamentas suteiks galimybę įtraukti į avarijų tyrimų procesą Europos aviacijos saugos agentūrą, kuri veikia nuo 2002 m. ir yra atsakinga už orlaivių sertifikavimą, taip pat sukurti Europos civilinės aviacijos saugos tyrimų institucijų tinklą ir pasiūlyti pakeitimus, susijusius su teikiamų tyrimų ataskaitų pobūdžiu ir apimtimi, įskaitant reikalavimą teikti avariją patyrusiu orlaiviu skridusių keleivių sąrašą. Aptariamasis tekstas yra Parlamento ir Tarybos kompromiso rezultatas. Čekija Taryboje pritarė šiam kompromisui. Šis pranešimas yra techninio pobūdžio ir juo bus prisidėta prie didesnės saugos aviacijos srityje. Todėl balsavau už pranešimą.

  Bogusław Liberadzki (S&D). – (PL) Balandžio mėn. išsiveržęs ugnikalnis Islandijoje parodė, kad visas Europos žemynas iš tikrųjų labai priklausomas nuo aviacijos. Nei geležinkelių transportas, nei jokios kitos rūšies transportas negalėjo pakeisti aviacijos, todėl jos saugos ir patikimumo klausimas labai svarbus. Aviacijos įvykių – būtent šį klausimą ir svarstome – ar lėktuvų katastrofų atveju neabejotinai labai svarbu iš tikrųjų išsiaiškinti priežastis, kad pirmiausia būtų nustatyta atsakomybė, tačiau dar svarbiau užkirsti kelią įvykiams, ypač lėktuvų susidūrimo rizikai, ir katastrofoms šioje nepaprastai svarbioje transporto srityje.

Norėčiau padėkoti ir pranešėjai, ir šešėliniams pranešėjams už tai, kad įtraukė į šį pranešimą labai daug klausimų. Jie nurodė atsakomybės sritis ir problemų sprendimo būdus. Tai tinkamas reglamentas. Pritariau jam.

Pranešimas: Alejo Vidal-Quadras (A7-0112/2010)

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, per pastaruosius keletą metų daugelis valstybių narių patyrė problemų, susijusių su dažnais gamtinių dujų tiekimo sutrikimais, kurios rodo, kad didėjanti Europos Sąjungos priklausomybė nuo energijos tiekėjų iš užsienio gali pakenkti valstybių narių ilgalaikiams ekonominiams ir politiniams interesams.

Visapusiškai pritariu minčiai, kad energetinis saugumas turėtų būti laikomas vienu iš svarbiausių veiksnių užtikrinant visuotinį Europos Sąjungos saugumą ir kad gamtinių dujų tiekimo ES užtikrinimas, ypač tiekimo krizės sąlygomis, savo ruožtu turėtų būti laikomas strateginiu tikslu.

Todėl balsavau už šį pranešimą ir tikiuosi, kaip ir pranešėjas, kad šis reglamentas netrukus bus taikomas.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Praeitą žiemą dėl Rusijos ir Ukrainos ginčo mus ištikusi gamtinių dujų tiekimo krizė neigiamai paveikė Europos piliečius ir ekonomiką ir parodė Europos Sąjungos pažeidžiamumo ir priklausomybės nuo užsienio tiekėjų lygį.

Europos Sąjunga turėtų sukurti savo energetikos politiką, grindžiamą solidarumo dvasia, taip pat užtikrinti energijos tiekimo saugumą visoje ES pasitelkdama naujas galias, suteiktas jai Lisabonos sutartimi. Dėl netikėtų gamtinių dujų tiekimo sutrikimų pritariu pranešėjui, kuris sustiprino nuostatas, įtrauktas į straipsnį, kuriame kalbama apie galimybes skelbti Bendrijos ypatingąją padėtį apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, kitaip sakant, šalyje, kuri, pvz., yra kritinėje padėtyje, nes jai gamtinės dujos visiškai netiekiamos, net ir tuo atveju, kai gamtinių dujų tiekimo deficitas ES lygmeniu nesiekia 10 proc. ribos. Taip pat pritariu sumanymui sukurti konkretų Bendrijos mechanizmą, kuris bus įgyvendintas regioniniu lygmeniu.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Gamtinių dujų tiekimo saugumo klausimas buvo, yra ir ilgai bus labai svarbus veiksnys, turintis įtakos tarptautinei politinei padėčiai, bet pirmiausia jis labai svarbus užtikrinant Europos gyventojams reikiamo šių labai svarbių gamtos išteklių kiekio tiekimą, taigi ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Pranešėjo pasiūlytos mintys, pvz., patobulinti sistemą, pagal kurią skelbiama nepaprastoji padėtis, susieti kriterijus su konkrečiu geografiniu regionu, nustatyti aiškias ribas, leisiančias valstybėms narėms įsikišti į rinką, ir centralizuoti bei sustiprinti su tiekimu ir komercine informacija susijusių duomenų apsaugą, neabejotinai padės padidinti tiekimo saugumą ir užtikrinti jo tęstinumą. Ši problema ypač aktuali šalims, kurių ekonomika labai priklausoma nuo gamtinių dujų kaip energijos šaltinio, o tokių šalių Europoje daug. Žinoma, pritariau pranešimui.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Priėmėme svarbų pranešimą dėl gamtinių dujų tiekimo saugumo. Pranešime pasiūlytos priemonės yra žingsnis teisinga kryptimi, bet visiško saugumo jausmo visuomenei ir ekonomikai jomis nesuteikiama. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad daugybės valstybių narių veiksmai buvo susiję tik su jų pačių interesais ir kad jos nesistengė sukurti šioje srityje tikrai europinės suderintos ir abipusiai naudingos politikos.

Turėtume siekti, kad gamtinių dujų gavyba būtų atskirta nuo dujų transportavimo veiklos, kad būtų panaikintos monopolijos ir kad gamtinių dujų tiekimo klausimas būtų pašalintas iš tarptautinės politinės arenos. Gamtinių dujų tiekimo šaltinių ir trasų įvairinimas, infrastruktūros plėtojimas, dujų sektoriuje veikiančių subjektų bendradarbiavimas viršnacionaliniu lygmeniu – štai svarbiausi žingsniai, kurių turėtų būti imtasi. Mano nuomone, šis dokumentas – bendros energetikos politikos kūrimo pradžia.

  Inese Vaidere (PPE). – (LV) Ačiū, ponia pirmininke. Gamtinių dujų tiekimo saugumas yra vienas iš svarbiausių Europos ekonominio ir strateginio saugumo aspektų. Gebėjimas kalbėti vienu balsu su energijos išteklių tiekėjais sprendžiant energetikos politikos klausimus – vienas iš mūsų svarbiausių siekių. Labai vertinu Komisijos nario G. Oettingerio indėlį, bet manau, kad jo minėti penkeri ar septyneri metai, skirti diskusijoms su valstybėmis narėmis, yra per ilgas laikotarpis. Bendros energetikos politikos mums reikia skubiai. Būtina užtikrinti tiekimo šaltinių įvairovę, ypač Baltijos valstybėms, nes vienintelis tiekėjas – Rusija – naudojasi savo monopoline padėtimi norėdama kištis į šalių, kurios priklauso nuo jos tiekiamų dujų, politinius įvykius. Europoje būtina nustatyti gamtinių dujų tiekimo tinklo jungtis ir tai turi būti padaryta vadovaujantis solidarumo principu, nes solidarumas – kertinis Europos Sąjungos politikos akmuo. Padėtis, kai turint gamtinių dujų tiekėjų įvairovę dujos vis tiek tiekiamos per Rusiją, būtų nepriimtina. Europa turi nustatyti tiesioginius bendradarbiavimo ryšius su Vidurio Azijos ir Užkaukazės šalimis ir ištirti galimybes naudoti gamtines dujas, gaunamas iš kietųjų uolienų ir skalūnų sluoksnių, ir kitus energijos šaltinius. Ačiū.

  Vito Bonsignore (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš taip pat balsavau už šią priemonę. Atėjo laikas Europos Sąjungai imtis skaidrios energetinio saugumo ir energijos tiekimo saugumo srities reguliavimo veiklos: praeitais metais įvykę ginčai parodė, kad esame labai priklausomi nuo trečiųjų šalių tiekiamų energijos išteklių.

Reglamentu, kuriam šis Parlamentas pritarė ir kuris reiškia svarbų žingsnį pirmyn energetinio saugumo link, ši problema pagaliau bus sprendžiama stengiantis užkirsti kelią kartotis panašioms krizėms. Valstybės narės raginamos užtikrinti reikiamo energijos kiekio tiekimą šeimoms ir saugomiems vartotojams, kitaip sakant, svarbioms organizacijoms ir svarbių paslaugų teikėjams. Jos taip pat raginamos parengti prevencinių veiksmų ir veiksmų ypatingosiomis aplinkybėmis planus.

Taigi pereiname prie valstybės subsidiarumo principo, kuris yra toks brangus Europos Sąjungai ir mano frakcijai. Ypač remiu 62 pakeitimą. Galiausiai, jeigu leisite, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į toliaregišką savo šalies sprendimą nustatyti ryšius su šalimis, kurios turi daug gamtinių dujų atsargų.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Šiandien Europos Parlamente priimtas reglamentas dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo. Tai labai svarbus žingsnis bendros Europos Sąjungos energetikos politikos įgyvendinimo link. Žingsnis link Europos Sąjungos valstybių narių energetinio solidarumo bei didesnio regionų bendradarbiavimo.

Balsavau už šį dokumentą, nes tikiu, jog šis reglamentas leis užtikrinti, kad tokios Europos Sąjungos energetinės salos, kaip, tarkim, Baltijos valstybės, neliktų be dujų tiekimo monopolistams vienašališkai užsukus kranelius.

Taip pat šiuo reglamentu atveriamas kelias Europos Sąjungos finansavimui energetikos infrastruktūros projektams, prisidedantiems prie energetinės izoliacijos panaikinimo. Deja, reglamente buvo atsisakyta nuostatų, numatančių griežtesnę trečiųjų šalių tiekėjų, tokių kaip „Gazprom“, veiklos, visų pirma konkurencijos srityje, stebėseną, ir apsiribota tik bendro pobūdžio nuostatomis.

Antras nemažiau svarbus aspektas – aplinkosauga. Kadangi reglamente numatyta galimybė Europos Sąjungos lėšomis finansuoti ir trečiųjų šalių projektus, todėl tikiuosi, jog Europos Komisija kuo greičiau suskubs įgyvendinti nepriklausomo poveikio aplinkai vertinimo instrumentą.

Pranešimas: Csaba Sógor (A7-0231/2010)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šio susitarimo tikslas – sustiprinti susijusių šalių vyriausybių bendradarbiavimą siekiant paspartinti neteisėtai gyvenančių asmenų readmisiją aiškiai nustatant reikiamas technines sąlygas, susijusias su readmisijos paraiška, įrodymais, terminais, perdavimo tvarka ir vežimo būdais.

Balsavau už, nes esu tikras, kad šis susitarimas būtinas kaip pagrindinė priemonė kovojant su neteisėta imigracija Europos Sąjungoje.

Susitarime numatyta sąlyga, kad juo nepažeidžiami kiti tarptautinės teisės aktai ir duomenų apsaugos taisyklės: valstybės privalo laikytis atitinkamų įsipareigojimų, numatytų tarptautinėje teisėje, pvz., pabėgėlių negrąžinimo principo, ir už išsiuntimą turės atsakyti nacionaliniuose teismuose.

Pabėgėlių negrąžinimo principas taip pat susijęs su tam tikromis procedūromis, nes valstybės narės privalo atlikti netinkamo elgesio rizikos analizę, įskaitant netiesioginio išsiuntimo į tarpinę šalį atvejais.

Susitarimu taip pat įsteigiamas – jau baigiu – Jungtinis readmisijos komitetas ir šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, ponia pirmininke, kad Europos Parlamentas, deja, jo veikloje nedalyvaus. Todėl raginu Europos Komisiją nuolat informuoti mus apie komiteto veiklą.

  Joe Higgins (GUE/NGL). – Kaip ironiška, kad šiandien Europos Parlamentas balsuoja dėl susitarimo, pagal kurį vargšai pinigų neturintys Pakistano piliečiai bus išspiriami iš Europos Sąjungos ir grąžinami į didžiulio potvynio nusiaubtą gimtinę. Ilgų kančių nukamuoti Pakistano varguoliai, valstiečiai ir darbininkai dabar kenčia dar daugiau, nes potvyniai nusiaubė 20 proc. jų šalies ir paveikė iki 20 mln. žmonių sunaikindami javų derlių, naminių gyvulių ūkius ir palikdami jų vaikus badauti.

Mums būtų daug tinkamiau aptarti, kaip galėtume kovoti su skurdu Pakistane ir padaryti jam galą, pvz., reikalaujant, kad Tarptautinis valiutos fondas panaikintų Pakistaną gniuždančią skolos naštą, nuimtų asmeninės skolos naštą nuo Pakistano darbininkų ir varguolių pečių panaikindamas šias skolas ir suteiktų didesnę pagalbą siekiant palengvinti Pakistano žmonių kančias, bet nukreiptų ją ne per korumpuotą vyriausybę, o per demokratinės valstiečių, darbininkų ir varguolių demokratinės kontrolės mechanizmą, nes būtent jie ir yra tikrosios šios padėties aukos. Tokia reakcija į Pakistano žmonių kančias būtų daug tinkamesnė.

  Gerard Batten (EFD). – Ponia pirmininke, susilaikiau balsuodamas dėl Europos Sąjungos ir Pakistano susitarimo. Susitarimu nacionalinėms valstybėms, kitaip sakant, valstybėms narėms, regis, suteikiama didesnė galimybė sugrąžinti neteisėtus imigrantus į Pakistaną. Iš pirmo žvilgsnio ši galimybė galėtų atrodyti pageidaujama Jungtinei Karalystei, tačiau tik pati Jungtinė Karalystė, kaip nepriklausoma suvereni valstybė, turėtų spręsti, kas gali ir kas negali įvažiuoti į jos teritoriją.

Balsuodamas už šį pranešimą pritarčiau tam, kad ši teisė būtų perleista Europos Sąjungai, o to padaryti niekaip negalėčiau. Jungtinė Karalystė turi pati kontroliuoti savo politiką teisėtos ir neteisėtos imigracijos srityje, o ne perduoti šią teisę Europos Sąjungai.

  Jens Rohde (ALDE). – Norėčiau pasakyti, kad Danijai atstovaujantys liberalai labai džiaugiasi šiandieniniu balsavimu dėl Europos Sąjungos ir Pakistano readmisijos susitarimo. Pagaliau po keletą metų trukusių Komisijos ir Pakistano derybų pasiektas susitarimas dėl imigrantų, kurie daugiau neatitinka reikalavimų, keliamų asmenims, norintiems patekti į bet kurią ES valstybę narę ar ten gyventi, readmisijos.

Šis susitarimas – svarbi priemonė, padėsianti kovoti su neteisėta migracija į Europos Sąjungą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Pakistanas yra svarbi migrantų kilmės ir tranzito šalis. Pasirašydamas šį susitarimą Pakistanas sutinka priimti atgal savo piliečius ir pagal tam tikras sąlygas trečiųjų šalių piliečius. Šis susitarimas padės užtikrinti didesnį saugumą Europos teritorijoje.

Pranešimas: Metin Kazak (A7-0238/2010)

  Cristiana Muscardini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už M. Kazako pranešimą dėl Europos Sąjungos ir Turkijos santykių tokia redakcija, už kurią balsuota Tarptautinės prekybos komitete ir šioje posėdžių salėje. Nors Turkija nustatė Europai tarifines kliūtis jau gan seniai, daugelis kliūčių vis trukdo abiem šalims tarpusavyje prekiauti.

Jeigu norime prisidėti prie konkretaus teigiamo prekybos augimo, Turkija privalo atsižvelgti į Parlamento nuomonę ir užtikrinti, kad jos teisės aktai dėl laisvosios prekybos būtų geriau suderinti su Bendrijos acquis, įgyvendinti kovos su prekių padirbimu procedūras – taip pat visuomenės sveikatos požiūriu svarbiuose sektoriuose, pvz., vaistų pramonėje – ir užtikrinti laisvą prekių judėjimą muitų teritorijoje panaikinant varginančias importo procedūras, kenkiančias Europos gamybos ir žemės ūkio pramonei.

Turkija turi vengti diskriminacinės praktikos Europos pramonės atžvilgiu viešojo pirkimo sutarčių srityje ir laikytis Pasaulio prekybos organizacijos susitarimų nuostatų.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ponia pirmininke, balsavau, žinoma, prieš M. Kazako pranešimą dėl priežasčių, kurias jau išdėsčiau Parlamentui. Negaliu balsuoti už pranešimą, kurį parengė pranešėjas, praktiškai skolingas už visą savo išsilavinimą, kainavusį didžiulius pinigus, tiesiogiai Turkijos vyriausybei. Čia įžvelgiu interesų konfliktą. Man tai reiškia, kad pranešimas negali būti parengtas objektyviai, todėl balsavau prieš jį.

Taip pat norėčiau pridurti dar vieną dalyką. Matome, kad į šį pranešimą įtraukti klausimai, neturintys nieko bendra nei su prekyba, nei su ekonomika. Jame minimas ir liaupsinamas paskutinis Turkijos konstitucijos pakeitimas, kurį vertinu ne kitaip, o tik kaip islamistų pergalę prieš žmones, norinčius, kad Turkija būtų pasaulietinė valstybė. Deja, Turkijos valstybės pasaulietinį pobūdį užtikrino ne kas kitas, o karinė vadovybė kartu su, galėčiau pridurti, teismine sistema.

Turkija linko ir dabar vis daugiau linksta pasukti islamo keliu. Balsavau prieš šį pranešimą, nes nepritariu džiaugsmui dėl tokios padėties.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, per pastaruosius metus Turkijos, kaip pasaulinio lygmens prekybos veikėjos, vaidmuo išaugo, ypač kadangi šalis vis daugiau naudojasi savo unikalia geopolitine padėtimi.

1996 m. Europos Sąjungoje įsteigus muitų sąjungą atsirado galimybė plėtoti ekonominius santykius su šia šalimi. Per tą laiką pasiektas gana aukštas rinkos integracijos lygis, ypač laisvo prekių judėjimo atžvilgiu. Ypač svarbus laimėjimas einant integracijos keliu pasiektas Turkijai priėmus naują muitų kodeksą ir nustačius bendrąją lengvatų sistemą.

Negalime paneigti, kad pastaraisiais metais Turkija tapo svarbia Europos Sąjungos prekybos partnere. Iš tikrųjų, Turkijai tenka 7-oji vieta kaip svarbiausiai ES importo rinkai ir 5-oji vieta – kaip svarbiausiai eksporto rinkai.

Ji tapo investavimo baze Europos įmonėms ir jos integracija į ES teikimo ir gamybos grandinę (dažnai didelės pridėtinės vertės sektoriuose) vis didėja.

Balsavau už šį pranešimą, ponia pirmininke, nes pritariu minčiai, kad pirmiausia turime užtikrinti geresnį muitų sąjungos veikimą. Todėl remiu Turkijos ir Europos Sąjungos santykius.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga ir Turkija palaiko plačius prekybos ryšius, taip pat veikia muitų sąjunga, įsteigta 1996 m., tačiau nepaisant viso to tebėra daug prekybos kliūčių. Todėl ypač džiaugiuosi, kad Parlamentas šiandien paragino Turkijos Respubliką panaikinti pernelyg sudėtingas importo procedūras ir pakeisti žemės ūkio produktams taikomų kvotų sistemą priderinant ją prie muitų sąjungos sąlygų, kurių šiuo metu ji neatitinka.

Antra, turime dirbti kartu siekdami užtikrinti, kad iš Turkijos importuojami žemės ūkio produktai atitiktų tuos pačius standartus, kokie taikomi Europos Sąjungoje gaminamai produkcijai.

Šiandien balsavau už šį pranešimą. Tačiau iš tikrųjų dar daug kas turi būti padaryta. Tad imkimės darbo!

  Vito Bonsignore (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėkoju pranešėjui už atliktą darbą ir pirmiausia už jo požiūrį į šį klausimą, nes derybos su Turkija dėl jos stojimo į Europos Sąjungą vyksta jau seniai, taigi šis klausimas tikrai sudėtingas.

Nereikia nė sakyti, kad Turkija, dėl savo palankios padėties laikoma tiesioginiais vartais į Aziją, yra puiki Europos partnerė. Europos Sąjunga yra didžiausia Turkijos prekybos partnerė. Statistika gera, ji ramina.

Šie prekybos santykiai turi būti tobulinami, todėl pritariu pranešimo 16 ir 20 dalims, kuriose Turkija raginama panaikinti importo licencijas ir draudimą importuoti kai kuriuos farmacijos produktus.

Galiausiai taip pat pritariu minčiai, kad muitų sąjunga turėtų būti sustiprinta ir išplėsta, kad prekyba būtų vis pelningesnė.

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Ponia pirmininke, balsavau už M. Kazako pranešimą, nes jis padės pagerinti ekonominius ir prekybos santykius su Turkija ir sustiprinti Europos Sąjungos ir Turkijos kaimyninius ryšius. Būtent to – ne daugiau ir ne mažiau – mums ir reikia.

Susilaikiau balsuodamas dėl 1 pakeitimo, kurį pasiūlė Laisvos ir demokratiškos Europos frakcija. Pritariu jų minčiai, kad Turkija neturėtų tapti Europos Sąjungos nare, bet šis klausimas į M. Kazako pranešimą neįtrauktas. Todėl susilaikiau balsuodamas dėl šio pakeitimo, o balsavau už pranešimą iš tikrųjų dėl to, kad mums galiausiai reikia stiprinti draugiškus kaimyninius ryšius su Turkija.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Nepaisant to, kad Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai pagerėjo, tebėra susiduriama su sunkumais dėl tarifinių ir netarifinių kliūčių, kurie kartu su kitais formalumais ir procedūromis turi būti supaprastinti. Probleminių klausimų yra abiejose pusėse. Mūsų partnerės pusėje šie klausimai susiję, pvz., su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais ir prekių klastojimo problema.

Norime partnerystės su Turkija, taigi turime nuodugniai ištirti prekybos trukdžių priežastis, kol jie neperaugo į rimtesnes problemas. Ar gali taip būti, kad ilgai laukusi, kol Europos Sąjunga priims bendrąją poziciją dėl šalies narystės, Turkija dabar dairosi alternatyvių sąjungininkų? Ekonominiai Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai taip pat turėtų būti išanalizuoti atsižvelgiant į demografinę abiejų partnerių struktūrą ir ateities prognozes.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Balsavau, žinoma, už Laisvos ir demokratiškos Europos frakcijos pasiūlytą pakeitimą ir prieš M. Kazako pranešimą, nes galima puikiausiai palaikyti gerus prekybos santykius su Turkija ir jai neprisijungus prie Europos Sąjungos.

Pranešėjas, atrodo, buvo užsimerkęs ir rengdamas pranešimą įsivaizdavo, kad pastarojo referendumo Turkijoje rezultatas paskatins demokratinį procesą šalyje. Priešingai, niekas nenuginčys, kad islamistai iš Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) neabejotinai palenkė partijos politinius rėmėjus į savo pusę. Islamizavę kasdienį gatvių ir socialinį gyvenimą, dabar jie praskynė kelią visiškam Turkijos viešųjų institucijų islamizavimui. Neturėkite abejonių: patvirtinti Turkijos konstitucijos pakeitimai yra nei daugiau, nei mažiau kaip atviras išpuolis prieš paskutines pasaulietines institucijas Turkijoje – kariuomenę ir Konstitucinį Teismą.

Pranešimas: Esther de Lange (A7-0241/2010)

  Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šiandien patvirtintas pranešimas – žingsnis teisinga kryptimi siekiant išsaugoti biologinę įvairovę ir ekosistemas. Biologinės įvairovės sąvoka pagaliau susieta su atsakingo valdymo sąvoka.

Privalome nedelsdami priimti ekologinio suderinamumo principo įgyvendinimo politiką, jeigu norime išlaikyti mūsų planetą tokią, kad ji taip pat galėtų aprūpinti būsimas kartas. Po to, kai mums nepavyko įgyvendinti savo tikslo sustabdyti biologinės įvairovės nykimą iki 2010 m., per ateinantį dešimtmetį mūsų valstybės ir institucijos turės rimtai pasistengti, kad visuomenė būtų geriau informuota apie šią problemą.

Europos Sąjungos aplinkos paveldui, įvairuojančiam nuo makijos iki spygliuočių miškų, būdinga praktiškai unikali floros ir faunos įvairovė. Privalome sustabdyti šio turtingo aplinkos paveldo nykimą – jau baigiu – dėl savęs ir ateities kartų.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Balsavau už pranešimą dėl ES teisės aktų, pagal kuriuos siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, įgyvendinimo.

Pranešime siūloma nustatyti daug teigiamų reikalavimų, bet svarbiausia išvada yra ta, kad rezultatų iki šiol nepasiekta dėl politinės valios trūkumo. Ta pati priežastis lėmė ir netinkamą teisės aktų įgyvendinimą, duomenų trūkumą, nepakankamą stebėseną ir finansavimą bei prastą reikalavimo dėl biologinės įvairovės išsaugojimo integravimą į sektorių lygmeniu įgyvendinamą politiką.

Mums reikia daug aiškesnės atskaitomybės apie gerąją patirtį ir šalis, kurių veikla šioje srityje nesėkminga. Čia Europos Komisijos vaidmuo turėtų būti ne politinis, o griežtai profesinis. Turime apsaugoti gamtą ir žmonijos ateitį, o ne pavienių valstybių narių vyriausybes.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, biologinės įvairovės ir ekosistemų išsaugojimas bei kova siekiant užkirsti kelią tolesniam jų nykimui – tai mūsų visuomenei neįkainojamos vertės iššūkiai. Sustabdyti biologinės įvairovės nykimą yra ne tik mūsų moralinė, bet ir politinė bei ekonominė pareiga: privalome išlaikyti mūsų planetą tokią, kad ji taip pat galėtų aprūpinti būsimas kartas.

Kaip įprasta Europos aplinkos apsaugos politikoje, šioje srityje patvirtintose direktyvose suteikiama būtinojo lankstumo, kad įgyvendinimo priemonės galėtų būti pritaikytos prie vietos sąlygų. Šį požiūrį neabejotinai pateisina subsidiarumo ir proporcingumo principai, bet skirtumai tarp valstybių narių dažnai labai dideli, todėl direktyvų poveikis nėra toks veiksmingas kaip norėtųsi.

Sutinku su pranešėjos teiginiu, kad biologinė įvairovė dažnai vertinama atskirų sektorių atžvilgiu, todėl biologinės įvairovės ir ekosistemų išsaugojimo priemonių finansavimas iš bendrojo Europos biudžeto labai išskaidytas.

Nors toks išskaidytas finansavimas gali turėti ir teigiamą poveikį, nes tampa prieinami įvairūs finansavimo šaltiniai, privalomas bendras kaimo vietovių ir struktūros politikos finansavimas ir „pasirinkimo galimybių požiūris“ reiškia, pvz., kad biologinės įvairovės išsaugojimui lėšų skiria tik tos valstybės narės, kurios sąmoningai renkasi tai daryti.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Europos Sąjungoje 42 proc. žinduolių, 43 proc. paukščių, 30 proc. varliagyvių, 45 proc. roplių ir 52 proc. gėlųjų vandenų žuvų rūšių gresia išnykti ir prognozuojama, kad iki 2050 m. biologinės įvairovės nykimo tempas paspartės 10 kartų.

Deja, Europos Sąjungos piliečiai nesupranta padėties rimtumo, o Europos Komisijos požiūris į šiuos skaičius vangus. Tai rodo ryžto užtikrinti deramą ir nuoseklų aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimą stygius ir nenoras imtis procedūrų prieš valstybes nares, pažeidžiančias reglamentų reikalavimus. Jeigu mums nuoširdžiai rūpi perduoti savo vaikams ir ateities kartoms aplinką, kuri būtų bent iš dalies tokia pati, kokioje dabar gyvename mes, negalime atidėlioti ar vengti imtis veiklos. Todėl pritariu pasiūlytiems žingsniams, kurie galėtų padėti užkirsti kelią aplinkai daromai nepataisomai žalai.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, augalų ir gyvūnų rūšių įvairovė sudaro pasaulio gyventojų, kurių skaičius vis didėja, aprūpinimo maistu ir žaliavomis pagrindą. Ji taip pat mums gyvybiškai svarbi siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos. Biologinei įvairovei iškilo grėsmė visame pasaulyje, ypač dėl žmogaus veiklos. Todėl privalome sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir pabandyti atitaisyti padarytą žalą. Geriausias būdas apsaugoti biologinę įvairovę – naudoti jos išteklius tvariai. Tai reiškia, kad šiuo atveju Europos ūkininkai turėtų būti mūsų sąjungininkai, o ne priešininkai. Turėtume vis labiau vertinti juos kaip savo būsimus sąjungininkus.

Tačiau norėčiau užbaigti teigiama mintimi. Regione, laisvojoje Saksonijos žemėje, kuriam atstovauju, mums pavyko vėl užveisti prieš 200 metų išnykusius vilkus. Tai geras pavyzdys ir jis neturi būti vienintelis.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Aplinkai ir jos biologinei įvairovei šiuo metu iškilo didelė problema dėl mūsų gamybos būdų ir gyvensenos, pagal kurią gamta laikoma tik preke ir priemone žmogaus reikmėms tenkinti.

Kadangi dabar, deja, nevertiname etinės ir ekologinės biologinės įvairovės svarbos, turėtume bent būti nuoseklūs priskirdami jai vertę. Esamoje kainodaros sistemoje į ekonominę gamtos vertę labai mažai atsižvelgiama, jeigu apskritai atsižvelgiama. Kad galėtume išvengti finansinių ir kitokių nuostolių, turėtume priimti tinkamus teisės aktus ir kalbėti Europos Sąjungos piliečiams apie biologinės įvairovės svarbą. Dauguma piliečių nebejotinai laiko biologinės įvairovės nykimą rimta problema, bet jie, deja, nesupranta, kad tai ir jų asmeninė problema. Viena iš svarbių priežasčių, lemiančių eilinių žmonių pasyvumą kovojant su biologinės įvairovės nykimu – neturėjimas žinių apie tai, ką jie patys gali padaryti.

Todėl balsavau už pateiktą pranešimą, taip pat sutinku su pranešėja, kad visuomenei būtina teikti daugiau informacijos šioje srityje.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Gamtos įvairovė – tai didžiausiais žmonijos turtas. Deja, mes, žmonės, labai stengiamės šį turtą prarasti. Tokios programos, kaip programa „Nature 2000“ – tai vienas žingsnis, kurį žengėme siekdami apsaugoti gamtą nuo savęs. Taip pat reikėtų priimti griežtesnius teisės aktus ir nustatyti didesnes baudas, taikomas žmonėms ar įmonėms, kurios sąmoningai prisideda prie Europos gamtos turtų įvairovės naikinimo.

Taip pat remiu tą E. de Lange pranešimo dalį, kurioje kalbama, kad įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką ūkininkams turėtų būti tinkamai atlyginta už papildomas paslaugas išsaugant ekosistemą. Ūkininkai myli žemę, myli ir saugo gamtą, net jeigu ir negauna už tai papildomo atlygio. Tačiau teikti jiems finansinę paramą labai svarbu, nes visa finansinė našta, susijusi su jų pačių pastangomis apsaugoti biologinę įvairovę, neturi gulti vien tik ant jų pečių.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Biologinės įvairovės užtikrinimas yra susijęs su daugeliu kitų Europos Sąjungos politikų. Tiek žuvininkystės, tiek energetikos, tiek žemės ūkio sektoriai daro įtaką šiuo atveju Baltijos jūros sunkiai padėčiai. Kaip rodo tyrimai, ši jūra, praktiškai būdama Europos Sąjungos vidaus jūra, yra viena labiausiai užterštų.

Europos Komisija reiškia susirūpinimą pačiu bioįvairovės nykimu, tačiau tuo pačiu nėra pakankamai įdedama pastangų kovai su veiksniais, sąlygojančiais minėtą procesą. Kalbant apie Europos Sąjungą, ko gero reikia sakyti, kad kiekviena Europos Sąjungos valstybė turi padaryti namų darbus. Dėti pastangas užtikrinant tvarią žuvininkystės politiką, „Natura 2000“ gerą funkcionavimą, mažinti taršą, tiek CO2 išmetimą, tiek nutekamųjų vandenų užterštumą, mažinti pesticidų ir fosfatų kiekį.

Būtent šie veiksniai smarkiai prisideda prie šiuo atveju Baltijos jūros eutrofikacijos, kas sąlygoja bioįvairovės nykimą. Prie šio užterštumo žymiai prisideda ir neatsakingas stambių, taip vadinamų komercinių energetikos projektų Baltijos jūroje įgyvendinimas, kritiško požiūrio į jų įgyvendinimą trūkumas.

Pranešimas: João Ferreira (A7-0227/2010)

  Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šiandien balsavome dėl pranešimo, kuriame pateikta daug įvairių minčių dėl to, kaip galėtume patobulinti savo veiklą siekdami užkirsti kelią gamtos stichijoms.

Jis grindžiamas išvada, kad esamos prevencijos priemonės, deja, yra netinkamos arba nėra įgyvendinamos. Tai reiškia, kad iškilo dvejopas poreikis: poreikis įgyvendinti tam tikras patobulintas nacionalines ir europines priemones ir pakeisti jų finansavimo Solidarumo fondo lėšomis sąlygas ir ne mažiau svarbus poreikis, kad regionai ir vietos valdžios institucijos skirtų daugiau dėmesio nelaimių prevencijai. Šiame pranešime jie raginami geriau integruoti stichinių nelaimių prevenciją į programavimo priemones ir veiksmų programas. Tai žingsnis pirmyn, vienas iš daugelio, kuriuos darome siekdami patobulinti teritorijos išsaugojimo politiką.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, kaimo gyventojų mažėjimas, žemės dykumėjimas ir padažnėjusios stichinės nelaimės – liūtys, sausros, kruša, gaisrai ir pan. – verčia valstybes nares įsikišti, nors jos turi mažai išteklių ir priemonių. Svarbiausias klausimas, kurį norėčiau čia pabrėžti – ūkininkų išlikimas, nes jie dažnai labai skaudžiai nukenčia dėl stichinių nelaimių, paliekančių juos be pajamų.

Todėl Europos Komisija privalo įsipareigoti sukurti Europos žemės ūkio valstybinio draudimo sistemą siekiant geriau spręsti rizikos ir ūkininkų pajamų nestabilumo, susijusio su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, problemą, kaip nurodoma J. Ferreiros pasiūlymo 37 dalyje, už kurį ką tik balsavau.

Pranešimas: Eleni Theocharous (A7-0192/2010)

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Padėti skurdžiausiems – viena iš pagrindinių Europos Sąjungos funkcijų. Šis klausimas nediskutuotinas ir dėkoju pranešėjai, kad jį iškėlė. Tačiau kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys jaučiu privaląs atkreipti dėmesį į 54 pranešimo dalį, kurioje pranešėja rekomenduoja persvarstyti subsidijų teikimo politiką žemės ūko sektoriuje.

Sutinku, kad reikia persvarstyti pagalbos teikimo sistemą, bet negalime leisti, kad pasikartotų padėtis, susidariusi reformavus cukraus rinką. Šia reforma turėjo būti paremti skurdžiausi trečiųjų šalių gamintojai, bet naudos iš jos gavo stambūs Pietų Amerikos žemvaldžiai, o ne smulkių plantacijų savininkai. Todėl turime būti atsargūs ir atlikti išsamią analizę prieš priimdami sprendimus dėl bet kokių reformų. Balsavau prieš 54 dalį, bet pritariau pranešimui kaip visumai.

  Frank Vanhecke (NI). – (NL) Šis pranešimas iš tikrųjų gana suderintas, tačiau balsavau prieš jį. Net jeigu pranešimas ir yra suderintas, jis vis dėlto grindžiamas prielaida, kad jeigu toliau skirsime dar daugiau lėšų ir pagalbos Afrikai, ypač Afrikai į pietus nuo Sacharos, šis žemynas pagaliau šią pagalbą gaus. Gal šie žodžiai politiškai teisingi, bet, bijau, jie neatitinka tikrovės.

Apskaičiavę, kiek lėšų investavome į Afriką į pietus nuo Sacharos nuo penktojo praeito amžiaus dešimtmečio, pamatysime, kad susidaro šimtų milijardų dolerių ar eurų sumos, bet skurdo ir nelaimių šiandien tik padaugėjo. Manau, turėtume toliau teikti pagalbą nepaprastosios padėties atveju, bet sistemingai mažinti minėtą ilgalaikę pagalbą.

Pirmiausia privalome užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias sistemingam kapitalo iš Šiaurės Afrikos nutekėjimui į turtingas šalis. Per pastaruosius keturis dešimtmečius neteisėtai nutekėjusio kapitalo vertė siekia apie 1,8 trln. USD! Sunku net įsivaizduoti, ką galėtume padaryti Afrikos į pietus nuo Sacharos labui turėdami šias lėšas.

  Vito Bonsignore (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, sveikinu pranešėją atlikus puikų darbą. Europos Sąjunga visada buvo įsipareigojusi remti besivystančias šalis ir pranešimas, dėl kurio šiandien balsavome, primena man, kad dar turime padaryti daug, gerokai daugiau.

Siekdami pagerinti sąlygas šiose šalyse, turime skatinti jas plėtoti darbo teisės standartus, darbo saugos standartus – kalbėdamas šiuo klausimu norėčiau pabrėžtinai padėkoti pranešėjai už 38 dalį, kurioje kalbama apie lyčių lygybės svarbą sėkmingai valstybių ekonomikai. Iš tikrųjų privalome užtikrinti moterims vienodas galimybes dalyvauti darbo rinkoje.

Kaip pranešėja teisingai pabrėžia 37 dalyje, ES turi įsipareigoti dėti visas pastangas, kad vaikų darbas – viena iš didžiausių kliūčių, trukdančių mažinti skurdą, – būtų kuo greičiau panaikintas. Į šį pranešimą įtraukti kai kurie svarbūs klausimai, todėl balsavau už jį.

  Syed Kamall (ECR). – Ponia pirmininke, manau, visi sutariame ir niekas neprieštarauja, kad turime padėti besivystančioms šalims mažinti skurdą ir kurti darbo vietas.

Prieš keletą metų Dramblio Kaulo Krante vedžiau praktinį seminarą jauniems Afrikos politikams, kuriame klausiau jų, kaip mes, Europos Sąjunga, galėtume jiems padėti. Jie man pateikė daug naudingų patarimų. Anot jų, pirma turėtume užtikrinti, kad pagalba, kurią jiems teikiame, neprisidėtų prie korumpuotų vyriausybių išsilaikymo valdžioje. Su šia problema susiduriama pernelyg dažnai.

Antra, jie patarė, kad turėtume skatinti rinkų atvėrimą ir liberalizavimą, užtikrinti, kad būtų atsikratyta valstybinių monopolijų, kurios teikia rinkoms netinkamas paslaugas. Trečia, turėtume reformuoti bendrą žemės ūkio politiką arba jos atsisakyti, taip pat atsisakyti subsidijų, dėl kurių ES ūkininkai gali pardavinėti savo produkciją pigiau nei ūkininkai iš besivystančių šalių. Jie taip pat pasakė, kad turėtume atsisakyti sumanymų dėl sienų koregavimo priemonių, kurios iš esmės reiškia „žaliąjį imperializmą“ siekiant neįsileisti importo iš besivystančių šalių.

Galiausiai kalbame apie Alternatyvaus investavimo fondų valdytojų direktyvą. PPE frakcija, taip pat socialistai ir žalieji siekia uždrausti investicijas į besivystančias šalis. Turime pasipriešinti šiai ekonominei nesąmonei.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Ponia pirmininke, džiaugiausi galėdamas balsuoti už šį pranešimą, kuris rodo, kad nepamirštame skurdžiausių pasaulio šalių nepaisydami ekonominio nuosmukio.

Tačiau turiu pasakyti, kad prieš keletą metų dirbau savanoriu Afrikoje ir kas dieną skaitydamas laikraščius stebėdavausi, kad yra tiek daug straipsnių, kuriuose kritikuojamos NVO. Jos buvo kritikuojamos ne už prastą darbą, o už tai, kad stengėsi propaguoti ir primesti vietos gyventojams savo kultūrą, pasaulėžiūrą ir pažiūras.

Atėjo laikas šį klausimą aptarti. Plėtodami šią diskusiją turėtume ne tik užmegzti ryšius su šių šalių vyriausybėmis, bet ir, o tai dar svarbiau, kalbėti su vietos valdžios atstovais, visuomeninėmis organizacijomis, ministrais, dvasininkais ir pan. ir leisti šių skurdžių šalių pagalbai skirtas lėšas jų naudai.

Raštiški paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: László Surján (A7-0249/2010)

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, kad būtų skirta finansinių išteklių OLAF etatų plano pakeitimams padengti ir kad šie ištekliai būtų įtraukti į 2010 m. biudžetą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos kovos su sukčiavimu tarnyba labai prisidėjo prie kovos su sukčiavimu Europos lygmeniu. Siekiant stiprinti turimas priemones ir darbo jėgą reikia didinti tarnybos biudžetą, ir aš tam pritariu. Žinoma, būtų buvę geriau, jei to nebūtų reikėję ir OLAF nuo pradžių būtų turėjusi daugiau lėšų ir daugiau darbuotojų, kurie padėtų tarnybai geriau įgyvendinti svarbią savo misiją. Stipresnė, savarankiškesnė ir aktyvesnė OLAF yra būtina ES, kuri siekia tapti skaidresnė ir suprantamesnė Europos visuomenei.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Į 2010 m. bendrojo biudžeto Taisomojo biudžeto projektą Nr. 5 (Nr. 5/2010) įtraukti Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) personalo plano pakeitimai ir tradicinių nuosavų išteklių prognozių, PVM ir BNP bazių patikslinimas, atitinkamų JK taikomų korekcijų ir jų finansavimo įtraukimas į biudžetą, taip pat patikslintas 2010 m. Nyderlandams ir Švedijai taikomų BNP sumažinimų, dėl kurių keičiasi valstybių narių nuosavų išteklių įnašų į ES biudžetą pasiskirstymas, finansavimas. Šių nuosavų išteklių apskaičiavimo taisyklės išsamiai apibrėžtos konkrečiuose teisės aktuose. Spręsdama OLAF klausimą, Komisija siūlo numatyti 20 papildomų nuolatinių AD etatų, nes dabar tarnyba turi galimybę skirti į nuolatines pareigas atitinkamą skaičių konkursą laimėjusių darbuotojų ir užbaigti personalo plano keitimą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Norėčiau pasakyti, kad man visiškai nepriimtina tai, kaip OLAF dirba. Su sukčiavimu būtina kovoti, bet ši kova turėtų būti naudinga Europos piliečiams, taigi ji turėtų būti nepriklausoma ir veiksminga ir ginti visų piliečių asmeninius duomenis.

Dabartinė OLAF šių reikalavimų neatitinka. Vis dėlto šiame tekste kalbama apie laikinų etatų pakeitimą nuolatiniais etatais. Visiems darbuotojams, nesvarbu, kur jie dirba, turėtų būti suteikta teisė sudaryti tinkamą darbo sutartį. Todėl susilaikysiu.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europos kovos su sukčiavimu tarnybos tikslas – ginti Europos Sąjungos finansinius interesus ir kovoti su sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veikla, taip pat Europos institucijų aplaidžiai vykdoma veikla. Taigi, atsižvelgiant į svarbią OLAF veiklą, tarnybai turėtų būti suteikti jos uždaviniams įgyvendinti reikalingi materialiniai ir žmogiškieji ištekliai. Nors ES dabar kovoja su krize, šio taisomojo biudžeto priėmimas pagrįstas siekiant, kad OLAF būtų suteiktos priemonės tinkamai tarnybos veiklai vykdyti.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Per balsavimą susilaikiau. Nors pritariu tam, kad Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje pagal laikinas sutartis dirbantiems darbuotojams būtų sukurta 20 papildomų nuolatinių pareigybių, nemanau, kad Jungtinės Karalystės biudžeto disbalansas vis dar turėtų būti koreguojamas. Korekcija Jungtinės Karalystės naudai įteisinta 1984 m., nes ji laikyta sunkumų turinčia šalimi. Be to, nemanau, kad sąžininga tai, jog nuo 2002 m. Vokietija, Nyderlandai, Švedija ir Austrija moka tik 25 proc. savo dalies.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Priėmus Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2007/2000, įvestas privilegijuotas bemuitis režimas, taikomas beveik visoms į ES rinką patenkančioms prekėms iš Europos Sąjungos stabilizacijos ir asociacijos procese dalyvaujančių arba su juo susijusių šalių ir teritorijų, kad būtų atgaivinta Vakarų Balkanų ekonomika. Po įvairių pakeitimų šis reglamentas kodifikuotas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1215/2009.

Prekybos lengvatos suteiktos iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir dabar taikomos visoms į minėto reglamento taikymo sritį patenkančioms prekėms iš Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Kosovo. Pasibaigus prekybos lengvatų taikymo laikotarpiui, prekiaudamos su ES šios šalys nebeturės objektyvaus ekonominio pranašumo.

Todėl šio pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento tikslas – iš dalies pakeisti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1215/2009 ir pratęsti jo taikymą iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip pat padaryti reikalingus pakeitimus, susijusius su stabilizacijos ir asociacijos susitarimų su Bosnija ir Hercegovina ir Serbija įsigaliojimu.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Balsavimas dėl biudžeto yra svarbus. Kadangi Tarybos pozicija dėl Taisomojo biudžeto projekto Nr. 5/2010 apima Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) personalo plano pakeitimus neįtraukiant papildomų finansinių nuostatų, taip pat tradicinių nuosavų išteklių (TNI, t. y. muitų ir cukraus mokesčių), PVM ir BNP (bendrųjų nacionalinių pajamų) bazių prognozių pakeitimą, atitinkamos JK palankios korekcijos įtraukimą į biudžetą ir jos finansavimą, taip pat Nyderlandams ir Švedijai palankaus BNP sumažinimo 2010 m. finansavimo pakeitimą, dėl kurių pasikeičia valstybių narių nuosavų išteklių įnašų į ES biudžetą pasiskirstymas; kadangi pagal Taisomojo biudžeto projektą Nr. 5/2010 siekiama oficialiai įtraukti šį biudžeto pakeitimą į 2010 m. biudžetą; kadangi Taryba 2010 m. rugsėjo 13 d. priėmė savo poziciją, atsižvelgėme į Taisomojo biudžeto projektą Nr. 5/2010, pritarėme Tarybos pozicijai dėl Taisomojo biudžeto projekto Nr. 5/2010 be pakeitimų ir pavedėme Pirmininkui paskelbti, kad Taisomasis biudžetas Nr. x/2010 galutinai priimtas, ir pasirūpinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Komisija, spręsdama Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) klausimą, siūlo numatyti 20 papildomų nuolatinių administratorių AD etatų, nes dabar tarnyba turi galimybę skirti į nuolatines pareigas atitinkamą skaičių konkursą laimėjusių darbuotojų ir užbaigti personalo plano keitimą.

Pastaraisiais metais Europos Parlamentas ne kartą reiškė nuomonę (paskutinį kartą – 2010 m. gegužės 5 d.), kad OLAF turėtų laipsniškai įgyti visapusišką neribotą institucinę nepriklausomybę, kuri padėtų užtikrinti, kad jo veiklos apgalvotai ar nesąmoningai neribotų tai, kad tarnybos darbuotojai ir valdymas yra Europos Komisijos struktūros dalis.

Pranešimas: Pablo Arias Echeverría (A7-0226/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad elektroninė prekyba negali likti vidaus rinkos užribyje, nes ji yra Europos ekonomikos augimui svarbus, į ateitį orientuotas sektorius.

Elektroninė prekyba gali prisidėti prie žinių ekonomikos, suteikti pridėtinę vertę ir galimybių Europos įmonėms ir vartotojams, didinti mūsų ekonomikos konkurencingumą atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“, taip pat į naujų mažųjų ir vidutinių įmonių verslumo formų kūrimą ir plėtojimą. Praėjusiais metais vienas iš trijų Europos vartotojų bent kartą įsigijo prekę internetu, bet tik 7 proc. Europos vartotojų išdrįso tai padaryti kitoje valstybėje narėje.

Šią tendenciją būtina pakreipti kita linkme, o siekiant šio tikslo galėtų būti naudinga pranešėjo remiama idėja sukurti Europos patikimumo ženklą. Poreikis plėtoti saugų naujovišką atsiskaitymo internete metodą taip pat galėtų prisidėti prie didesnio vartotojų pasitikėjimo elektroninėmis paslaugomis kitose valstybėse narėse. Be abejo, būtina plėsti ir demokratizuoti prieigą prie interneto ES viduje. Komisija turi imtis darbo, siekdama užtikrinti, kad skirtingos vartotojų apsaugos taisyklės netaptų kliūtimi plėtoti elektroninę prekybą Europoje.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų būtina plėtoti elektroninę prekybą visoje Europoje, todėl pritariu pranešimo nuostatoms dėl priemonių, kuriomis skatinama ir stiprinama elektroninė prekyba vidaus rinkoje, įgyvendinimo.

Elektroninė prekyba ypač svarbi verslininkams ir MVĮ. Elektroninė prekyba ir Europos vidaus rinka internete padės verslininkams ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms teikti naujoviškas, aukštos kokybės ir vartotojui tinkančias paslaugas, o tai sustiprins jų konkurencingumą pasaulio ekonomikoje.

Turi būti įgyvendinti plačiajuostės prieigos tikslai, kad 2013 m. kiekvienas ES gyventojas turėtų galimybę naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis. Džiaugiuosi pranešimo nuostatomis šiuo klausimu.

Taip pat pritariu tam, kas pranešime rašoma apie elektroninės prekybos reklamą ir apie vartotojų skatinimą susipažinti su savo teisėmis. Svarbu, kad pirkdami internete Europos vartotojai pasitikėtų šia sistema.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą. Elektroninės prekybos vidaus rinkos potencialas Sąjungoje nėra visiškai išnaudojamas dėl daugelio priežasčių. Vartotojai nepasitiki elektroninės rinkos saugumu ir daugelis jų neperka internetu, nes vartotojų apsaugos taisyklės bei apsaugos lygis žymiai skiriasi. Manau, kad būtina didinti vartotojų pasitikėjimą interneto rinkoje, informuojant juos apie jų teises, saugias mokėjimo formas bei užtikrinti vartotojų apsaugą saugumo ir asmens duomenų apsaugos aspektais.

Pritariu pasiūlymui, kad būtų sukurtas ir taikomas Europos sutartinis pasitikėjimo ženklas, kuris suteiktų perkantiesiems internete daugiau patikimumo. Elektroninės rinkos dėl egzistuojančių nepatogumų neišnaudoja ir verslas. Todėl reikia vystyti iniciatyvas siekiant kurti paskatas verslininkams prekiauti internetu, pagerinant internete naudojamus mokėjimo mechanizmus, pvz., supaprastinti taikomas prievoles teikti informaciją apie PVM, suvienodinant pašto ir bankininkystės paslaugų kainas, efektyviau spręsti tiekėjų ir vartotojų konfliktus.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Elektroninės prekybos padėtis nuolat kinta. Ji jau nebėra nauja technologija, ji tampa vis labiau paplitusia tikrove. Elektroninė prekyba – labai svarbi priemonė tarpvalstybinei prekybai skatinti, galimybei įsigyti aukštesnės kokybės produktų didinti ir kainoms konkurencingai mažinti.

Vis dėlto praėjus dešimčiai metų nuo Elektroninės prekybos direktyvos priėmimo tarpvalstybinė elektroninė prekyba neauga taip sparčiai kaip vidaus elektroninė prekyba. 60 proc. bandymų pateikti tarpvalstybinius užsakymus internetu būna nesėkmingi dėl teisinių ir techninių priežasčių.

Balsavau už šį pranešimą, nes jame apibrėžtos problemos, darančios poveikį Europos elektroninei prekybai, ir parodyta, kaip sukurti tikrą bendrą Europos prekybos internetu rinką. Siekiant šio tikslo visų Europos vartotojų ir mažmeninių prekiautojų naudai, reikia nedelsiant pagerinti Europos teisės aktų įgyvendinimą, skirti daugiau dėmesio aukšto lygio elektroninės prekybos vartotojų apsaugai, kad šie vartotojai įgytų pasitikėjimą išnaudoti visą bendros rinkos potencialą, ir pranešti jiems apie jų teises, susijusias su elektronine prekyba, ir šių teisių apsaugą.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą dėl naudos, kurią gautų MVĮ, ir dėl skaitmeninės visuomenės plėtros, taip pat dėl to, kad būtų kovojama su rinkos susiskaidymu ir būtų standartizuotos taisyklės.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Siekis sukurti tinkamai veikiančią Europos bendrąją interneto rinką yra vienas didžiausių mūsų uždavinių. Labai svarbu, kad per dabartinę ekonomikos krizę Europa imtųsi veiksmų, siekdama panaikinti kliūtis, ribojančias elektroninę prekybą. Dabar ES rinka turi 500 mln. vartotojų. Vis dėlto ši padėtis visiškai neatsispindi interneto operacijų masto. Pagrindinė priežastis yra ne Europos vartotojų nesidomėjimas elektronine prekyba, o tai, kad priėmę sprendimą įsigyti ką nors internetu, jie susiduria su įvairiomis problemomis ir galiausiai paaiškėja, kad operacija negalima. Šiuo atveju svarbūs pranešime dėl elektroninės prekybos pateikti skaičiai.

Valstybėse narėse esama per daug elektroninės prekybos skirtumų, o tokia padėtis gali sukelti tik vartotojų nepasitenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime nurodyta, jog ši prekybos forma, kaip ir naujoviškos paslaugos bei ekologinė pramonė, sukurs didžiausią augimo ir užimtumo ateityje potencialą ir todėl bus apibrėžtos naujos bendrosios rinkos ribos, nedelsiant turi būti įgyvendintos Komisijos pasiūlytos ir Parlamento papildytos priemonės.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Elektroninė prekyba yra svarbus interneto indėlis į ekonominę veiklą. Todėl svarbu panaikinti visas kliūtis bendrajai rinkai šiame sektoriuje sukurti, nes skirtingos nacionalinės taisyklės trukdo šio sektoriaus veiksmingumui. Sutinku su pranešėjo išdėstytais elektroninės prekybos trūkumais vartotojų atžvilgiu. Apmaudu, kad 61 proc. tarpvalstybinių operacijų negalima užbaigti, nes interneto parduotuvės neteikia paslaugų vartotojo šaliai. Be to, vartotojas baiminasi dėl mokėjimo saugumo. Galimybė pirkti internete paprastai priklauso nuo interneto ryšio kokybės. Pirmenybė turi būti teikiama siekiui padidinti interneto vartotojų skaičių, visų pirma, gerinant ryšio kokybę ir užtikrinant patrauklias kainas. Taip pat svarbu didinti vartotojų pasitikėjimą pirkti internetu. Kaip ir pranešėjas, pritariu tam, kad būtų sukurtas Europos patikimumo ženklas ir užtikrinta geresnė tinklalapių priežiūra, ypač asmeninių duomenų apsauga. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas internetu besinaudojančių nepilnamečių apsaugai.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Elektroninės prekybos vidaus rinka yra labai svarbi Europai, ypač siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų. Vis dėlto esama kliūčių, kurias reikia įveikti. Šiame pranešime nurodytos priemonės šioms kliūtims pašalinti. Mano nuomone, ypač įdomios priemonės yra autorių teisių pažeidimų internete kontrolė ir saugios naujos interneto mokėjimų sistemos, kurioje nebūtų taikomi mokesčiai, galintys riboti pasirinkimą, plėtra. Todėl bus lengviau kovoti su piratavimu, skatinti įmones prekiauti internete, be to, vartotojams bus paprasčiau naudotis internetu ir juo pasitikėti.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Elektroninė prekyba yra labai svarbi XXI a. Europos rinka, nes ji prisideda prie strategijos „Europa 2020“ tikslų. Mums teko svarbus uždavinys sukurti tikrą bendrąją Europos interneto rinką, kuri leis ES konkuruoti pasaulio rinkoje. Europos įmonių ir vartotojų pasitikėjimas skaitmenine erdve ribotas dėl nereikalingų elektroninės prekybos apribojimų, pvz., Europos rinkos susiskaidymo, vartotojų apsaugos trūkumo, kompensavimo mechanizmų nebuvimo ir kt. Būtina supaprastinti tarpvalstybines taisykles ir rasti praktiškus sprendimus autorių teisių, vartotojų apsaugos, ženklinimo ir sektoriaus taisyklių, elektroninių šiukšlių ir perdirbimo mokesčių, internetinės atskaitomybės ir sąskaitų faktūrų išrašymo srityse.

Svarbu, kad esami teisės aktai, pvz., Paslaugų direktyva, būtų visiškai perkelti ir įgyvendinti. Komisija taip pat privalo pabaigti ES teisės aktų, taikomų bendrajai skaitmeninei rinkai, vertinimą ir pateikti iniciatyvų pagrindinėms kliūtims pašalinti. Remiu 13 komisijos rekomendacijų, skirtų politikai ir praktikai tarpvalstybinės elektroninės prekybos srityje plėtoti.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Elektroninė prekyba yra gyvybiškai svarbi vidaus rinkos plėtrai: ji panaikina informacijos kliūtis, priartindama vartotojams naudingos tobulos konkurencijos idealą. Ji gali išplėsti galimą smulkių vidaus gamintojų, neturinčių galimybių prekiauti kitose ES šalyse, rinką apsaugodama juos ir skatindama darbo vietų kūrimą gamybos sektoriuje.

Be to, sumažinamas atstumas tarp centrinių ir atokių teritorijų, todėl dėl geresnio prekių tiekimo pagerėja gyvenimo kokybė kaimo vietovėse, skatinami vienodi parduodamų prekių standartai, nes tie patys produktai pateikiami į kelias rinkas. Todėl labai svarbu pašalinti pagrindines kliūtis parduoti prekes naudojantis internetu: užtikrinti saugumą ir garantijas. Atsižvelgiant į tai, kad nėra tikrų sienų, šis uždavinys turėtų būti priskirtas atsakingoms tarptautinėms institucijoms, kokios yra Europos institucijos.

Šiame pranešime prekiautojams pateikiama veiklos ir investicijų planavimo taisyklių sistema, vartotojams užtikrinamas tikrumas dėl turimų garantijų, kovoje su krize gamintojai pastūmėti žingsniu pirmyn. Pagaliau!

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Dėl didelio sukčiavimo interneto prekyba vis dar labai nepasitikima. Todėl balsavau už šį pranešimą, kuriame Komisija raginama sukurti Europos išankstinio įspėjimo sistemą, taip pat duomenų bazę, siekiant sustabdyti neteisėtą komercinę veiklą, kovoti su sukčiavimu ir didinti vartotojų atliekamų interneto operacijų saugumą, taip pat ir asmens duomenų apsaugą. Mano nuomone, didelis dėmesys turi būti skirtas nuotolinės prekybos sutartims siekiant apsaugoti vartotojų teises padidėjus prekių ir paslaugų prekybai internete, pvz., turizmo ir transporto sektoriuose.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą. Vidaus rinkoje, turinčioje daugiau kaip 500 mln. vartotojų, skatinant didesnį elektroninės prekybos lankstumą ir vartotojų pasitikėjimą interneto operacijomis, bus galima ne tik išnaudoti bendrosios skaitmeninės rinkos potencialą, bet ir paskatinti naujų rinkos nišų mažosioms ir vidutinėms įmonėms plėtrą, taip sukuriant galimas darbo vietas. Dėl vidaus ir tarpvalstybinės elektroninės prekybos skirtumų vartotojai, ypač riboto judumo ir gyvenantys atokiuose regionuose, negali pasinaudoti tokios prekybos, kuri suteikia plačios prekių ir paslaugų pasiūlos galimybes, teikiamais pranašumais. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad būtina kuo skubiau visose valstybėse narėse tinkamai įgyvendinti Paslaugų direktyvą – pagrindinę priemonę, kuri padėtų visapusiškai įgyvendinti bendrąją skaitmeninę rinką – ypač svarbu, kad būtų sustiprintas vartotojų nediskriminavimas dėl jų tautybės. Norėčiau pabrėžti, kad siekiant įgyvendinti bendrąją elektroninės prekybos skaitmeninę rinką, svarbu, kad tinkamai veiktų „vieno langelio principas“. Taip pat svarbu įgyvendinti reikalingas priemones, pvz., suderinti Europos Sąjungos pašto ir bankų paslaugų mokesčius, supaprastinti pridėtinės vertės mokesčio sugrąžinimą už nuotolinį pardavimą arba išplėsti eu domeno vardo registravimą.

  Cornelis de Jong (GUE/NGL), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes apskritai jam pritariu. Ypač džiaugiuosi, kad komitete priimta daugelis mano pateiktų pakeitimų. Todėl MVĮ bus lengviau tapti aktyvesnėmis elektroninės prekybos rinkos dalyvėmis. Vis dėlto, mano nuomone, pranešime be reikalo keliamas pašto paslaugų liberalizavimo klausimas, kuriam komitete nepritariau. Mano nepritarimas tebegalioja ir toliau prieštarausiu raginimams liberalizuoti pašto paslaugas, bet tvirtai toliau raginsiu Komisiją pateikti moratoriumą dėl pašto paslaugų liberalizavimo.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą. Esu Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pagalbinė pranešėja ir remiu elektroninės perkybos plėtrą, kuri yra sudėtinė Europos elektroninio verslo dalis. Ateityje bendrosios ES informacijos ir ryšių technologijų (ICT) rinkos sukūrimas padės įveikti problemas, su kuriomis dabar susiduria elektroninė prekyba. Europa turi tapti svarbia pasaulio veikėja šiame sektoriuje. Siekiant šio tikslo būtina kuo greičiau imtis bendrų priemonių esamoms problemoms įveikti.

Šiuo atveju kalbu apie skirtingus PVM tarifus, vartotojų apsaugos teisę ir, visų pirma, apie elektroninės prekybos vartotojų diskriminacijos, kurią nurodė konkretūs prekybininkai ir paslaugų teikėjai, panaikinimą keliose valstybėse narėse. Europa privalo padėti savo piliečiams, kurie nori būti aktyvūs interneto pasaulio dalyviai, suteikdama jiems visas galimybes pasinaudoti švietimo programomis ir Europos lėšomis, skirtomis aparatinei įrangai, programinei įrangai įsigyti ir prieigai prie interneto.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl elektroninės prekybos vidaus rinkos kūrimo užbaigimo. Vienas strategijos „Europa 2020“ tikslų – skatinti žinių ekonomiką. Siekiant visapusiškai įgyvendinti šį uždavinį, būtina, kad Europos Komisija pateiktų priemones plačiajuosčio ryšio paslaugų spartai didinti ir labiau racionalizuoti šių paslaugų kainas visoje ES. Būtina suvienodinti taisykles ir praktiką, kad nuotolinės prekybos prekiautojai galėtų patekti į rinkas, esančias ne tik jų šalies viduje.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) 2010 m. gegužės 19 d. komunikate dėl Europos skaitmeninės darbotvarkės Komisija atskleidė norinti, kad interneto operacijos taptų paprastesnės ir skatintų pasitikėjimą skaitmeninėmis technologijomis. Remiantis pranešime pateiktais duomenimis, prekių internetu yra įsigiję trečdalis europiečių, bet tik 7 proc. vartotojų pasiryžta rinktis tarpvalstybines operacijas ir tik 12 proc. vartotojų nurodė pasitikintys tokiomis operacijomis. Todėl svarbu skubiai pagerinti vartotojų saugumą (arba jo įvaizdį tarp vartotojų), susijusį su šiomis operacijomis, ir taip paskatinti didelį potencialą turinčios rinkos plėtrą, kurioje operacijos paprastesnės, patogesnės, o dažnai ir vartotojui pigesnės. Kad bendroji elektroninės prekybos rinka veiktų tinkamai, būtina, kad pirkdami internete vartotojai jaustųsi saugūs, įmonės suvoktų dideles interneto prekybos galimybes ir kad būtų išplėstas naudojimasis internetu bei panaikintos tarpvalstybinės kliūtys.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Laisvam prekių judėjimui Europoje labai trukdo nesistemingos nacionalinės taisyklės. Remiantis elektroninės prekybos Europos Sąjungoje duomenimis, 2009 m. vienas iš trijų Europos vartotojų įsigijo bent vieną prekę internetu, bet tik 7 proc. Europos vartotojų pasiryžo pirkti prekes kitose valstybėse narėse. Nepaskelbti ES tyrimai dėl elektroninės prekybos rodo, kad 60 proc. vartotojų bandymų įsigyti prekes kitose ES valstybėse narėse būna nesėkmingi, nes pardavėjas atsisako pavirtinti operaciją arba išsiųsti prekes, nors pagal pusę iš 11 000 ištirtų atvejų pirkėjai galėtų sutaupyti bent 10 proc., pirkdami internetu užsienyje (net įskaičiavus siuntimo išlaidas). Todėl noriu pabrėžti, kad būtina sukurti išsamią teisinę ir reguliavimo sistemą, kuri padėtų įveikti tarpvalstybines kliūtis, didinti pridėtinę vertę ir reguliuoti veiklos, kuri nuolat kinta ir plečiasi, riziką. Todėl reikalingas nuolatinis dėmesys ir priežiūra, pirmenybę teikiant komunikacijos ir operacijų patikimumui. Kad elektroninė prekyba būtų konsoliduota, būtina gerinti saugumą ir įmonių bei vartotojų pasitikėjimą, visų pirma mokėjimo, paslaugų pristatymo ir grąžinimo srityse.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešime dėl elektroninės prekybos esama prieštaravimų ir per didelio spaudimo sukurti vidaus rinką. Pripažįstame elektroninės prekybos svarbą, bet reikia daug padaryti, kad ji netaptų rimtų naujų problemų priežastimi.

Per diskusiją pabrėžėme, kad būtina paaiškinti daug dalykų, pvz., dėl autorių teisių gynimo, vaikų teisių apsaugos, vartotojų teisių ir saugumo.

Tiesa, kad pranešime pateikta pasiūlymų, kaip padidinti visų dalyvių pasitikėjimą elektroninės prekybos rinka, bet ne visi pasiūlymai yra tokie geri, kokie galėtų būti, ir ne visais jais tinkamai įvertinti su šiuo, kaip tikėtina, labai sudėtingu procesu susiję interesai ir teisės.

Tiesa, elektroninės prekybos tiekimo grandinė turi būti skaidresnė, kad vartotojas visada žinotų tiekėjo tapatybę, jo įmonės pavadinimą, geografinį adresą, kontaktinę informaciją ir mokesčio mokėtojo kodą. Visais atvejais turi būti užtikrintos vaikų, jaunimo ir įvairių priklausomybių turinčių asmenų teisės.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Elektroninė prekyba atveria naujas rinkos galimybes, ypač MVĮ. Elektroninė prekyba gali atlikti svarbų vaidmenį didinant Airijos ir Europos ekonomikos konkurencingumą.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Balsavau už šį svarbų pranešimą, nes tai yra didelis žingsnis siekiant visapusiškai įgyvendinti ir integruoti Europos bendrąją rinką. Globalizacijos ir skaitmenizacijos amžiuje Europa negali atsilikti kuriant veiksmingą elektroninės prekybos vidaus rinką, kuri turėtų būtų konkurencinga pasaulio mastu. Tikėkimės, kad po šio pranešimo bus imamasi tolesnių žingsnių Europos skaitmeninės rinkos kūrimui paskatinti. Tai prisidėtų ir prie gyvybiškai svarbios mokslinių tyrimų veiklos persvarstymo ir atnaujinimo.

Pirmiausia turėtume prižiūrėti ir stebėti, kaip įgyvendinamas pranešimas dėl elektroninės prekybos, siekdami užtikrinti, kad ES piliečiams būtų suteiktos geresnės galimybės dalyvauti skaitmeniniame versle ir kaip verslininkams, ir kaip klientams. Pranešime nurodytos priemonės turėtų labai palengvinti galimybes užsiimti verslu valstybėse narėse, jeigu nacionalinės vyriausybės iš tiesų darys pažangą suvienodindamos sutarčių taisykles ir išspręsdamos teisės aktų nesuderinamumo problemas.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Palankiai vertinu raginimą skatinti didesnę elektroninę prekybą ES viduje. Vis dėlto ES turėtų raginti plėtoti šią veiklą laikantis Europos teisės aktų. Taip pat būtina užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

  Eija-Riitta Korhola (PPE), raštu. – (FI) Norėčiau padėkoti kolegai P. A. Echeverría už puikų pranešimą, džiaugiausi galėdama už jį balsuoti. Elektroninė prekyba yra naujas tarptautinis sektorius, todėl Europos Sąjunga turi imtis svarbaus vaidmens standartams ir praktikai suderinti. Ypač norėčiau išskirti tuos pranešimo punktus, kuriuose esame raginami užtikrinti, kad visoje ES būtų galima naudotis geros kokybės ir visapusišku plačiajuosčiu ryšiu. Šis tikslas labai svarbus siekiant elektroninės prekybos klestėjimo.

Siekis, kad iki 2013 m. visi ES piliečiai naudotųsi plačiajuosčiu ryšiu, o iki 2020 m. visi naudotųsi ypač greitu plačiajuosčiu ryšiu, yra plataus masto tikslas, bet jis labai svarbus gerinant žmonių gyvenimo kokybę. Taip pat norėčiau padėkoti pranešėjui už jo pastabas dėl vartotojų apsaugos ir teisės į privatumą elektroninės prekybos erdvėje. Šį klausimą ateityje reikia atidžiai išnagrinėti, ypač svarstant vaikams teikiamas paslaugas.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Nors internetas dabar yra sparčiausiai besiplėtojantis mažmeninės prekybos kanalas, o pirkimo sandorių internete skaičius auga kiekvienais metais, tarpvalstybinių operacijų įvairiose valstybėse narėse skaičius nekinta. Galima sakyti, kad B2C srityje ES nesama jokios vidaus rinkos. Mano nuomone, visiškas vartotojų teisės aktų suderinimas ir nacionalinių išimčių panaikinimas, taip pat liberali vartotojų apsaugos sąvoka galėtų tapti svarbia elektroninės tarpvalstybinės prekybos paskata. Vis dėlto, manau, didelė problema yra tai, kad kai kuriose valstybėse narėse remiantis IP adresu ribojama galimybė naudotis interneto paslaugomis. Iš esmės šioje srityje nesama jokių teisinių kliūčių, bet elektroninės prekybos vidaus rinka yra ribota.

Pritariu nuomonei, kad Komisija turėtų pasinaudoti visomis savo vykdomosiomis priemonėmis šioje srityje, kad užkirstų kelią blokuoti IP adresus ir taip sudaryti dirbtines vidaus rinkos kliūtis. Pranešime taip pat kalbama apie iki 2020 m. siektinus tikslus plačiajuosčio ryšio prieinamumo srityje. Asmeniškai nepritariu tokiems konkretiems tikslams, ypač dinamiškai besivystančiame sektoriuje, nes labai sunku atspėti, kuria kryptimi jis plėtosis artimiausius dešimt metų. Nepaisant šios kritikos, manau, kad pranešimas suderintas, todėl balsavau už jį.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už P. A. Echeverría pranešimą, nes manau, kad elektroninė prekyba yra labai svarbi rinka ir įgyvendinant strategiją „ES 2020“ turi būti imtasi tam tikrų priemonių, kad būtų padidintas ES ekonomikos konkurencingumas.

Manau, kad siekdami visapusiškai pasinaudoti Europos bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis turėtume toliau plėtoti elektroninę prekybą, kuri gali turėti teigiamą poveikį vartotojams ir įmonių konkurencingumui. Taip pat pritariu į pranešimą įtrauktam Europos patikimumo ženklui, kuris būtinas siekiant užtikrinti į tarpvalstybinę elektroninę rinką pateiktų prekių patikimumą ir kokybę.

Susidūrę su krize ir tokiais finansiniais sunkumais kaip dabar, privalome remti priemones, kurios gali turėti teigiamos, didelės įtakos užimtumui ir augimui. Į šias priemones galima įtraukti ir elektroninę prekybą. Todėl manau, kad šiandien priimtas pranešimas yra teigiamas dalykas ne tik įmonėms ir MVĮ, bet ir vartotojams.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Bendroji rinka visada buvo vienas didžiausių siektinų Europos Sąjungos tikslų. Dabar tarpvalstybinė elektroninė prekyba gali labai prisidėti prie tolesnės bendrosios rinkos plėtros. Pirkimas internete plačiai paplitęs tarp vartotojų šalių viduje, tačiau to negalima pasakyti apie elektroninę prekybą tarp valstybių narių, nes nesama abipusio pirkėjo ir pardavėjo pasitikėjimo. Siekiant plėtoti elektroninės prekybos rinką būtina didinti visų dalyvių pasitikėjimą. Turi būti įgyvendinti Europos teisės aktai šioje srityje, kad būtų sukurtas didesnis dalyvių pasitikėjimas. Dėl šios priežasties balsavau taip, kaip balsavau.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už pranešimą, nes manau kad ekonomikai labai svarbi elektroninė prekyba ir jos plėtros kliūčių panaikinimas. Laisvam prekių judėjimui Europoje labai trukdo skirtingos nacionalinės taisyklės, todėl 60 proc. vartotojų bandymų įsigyti prekių už savo šalies ribų yra nesėkmingi.

Tikslas – sukurti tikrą bendrąją Europos interneto rinką. Laisvos ir demokratiškos Europos frakcijai (Šiaurės lygai) pateikus pakeitimą, į pranešimą įtraukta nuoroda į problemas, su kuriomis susiduria salose ir kalnų vietovėse gyvenantys žmonės, norėdami naudotis internetu.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Pranešimas panaudotas kaip priemonė siekti didesnio mokesčių srities teisės aktų ir pašto bei finansų paslaugų kainų svyravimo suderinimo ES lygmeniu. Todėl balsavau prieš šį tekstą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Paskutiniajame Komisijos komunikate apibrėžta būsima strategija, kuria siekiama sumažinti elektroninės prekybos susiskaidymą ir paskatinti tokios prekybos augimą.

Nors elektroninė prekyba nacionaliniu lygmeniu auga, tarpvalstybinių pirkimo sandorių skaičius tebėra nedidelis – 2009 m. jis siekė tik 7 proc. Pagrindinės problemos susijusios su kalba ir praktiniais bei teisiniais aspektais.

Sutinku su pranešime išdėstytu požiūriu išskirti penkis prioritetus šiam sektoriui skatinti: suteikti didesnių galimybių naudotis internetu, įveikti interneto rinkos susiskaidymą, didinti vartotojų pasitikėjimą, skatinti įmones parduoti savo prekes internetu ir užtikrinti internetu besinaudojančių vaikų saugumą. Visos šios priemonės turi būti įgyvendindamos laikantis aiškių vienodų teisės aktų, kurie visų pirma turėtų tarnauti visuomenei. Pagrindinė iniciatyva, manau, yra siekti visuomenės pasitikėjimo, kurį reikėtų remti ir stiprinti.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Internetas tapo labiausiai paplitusia nuotolinės prekybos forma. Remiantis informacija, kurią pateikė Komisija, atsakydama į mano klausimą (E 4964/2010), pernai daugiau kaip trečdalis ES vartotojų (37 proc.) pirko internetu ar užsisakė prekių ir paslaugų asmeniniams poreikiams. Palyginti su 2008 m., ši dalis padidėjo 5 procentiniais punktais, o palyginti su 2006 m., – 10 procentinių punktų. Vis dėlto vartotojai vis dar nepasitiki tarpvalstybine prekyba, o skirtingos nacionalinės taisyklės atbaido įmones nuo investicijų į tarpvalstybinę prekybą. Todėl nuotolinės prekybos skvarba įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi. Vis dėlto šios prekybos formos plėtra būtina esant recesijai. Šiuo pranešimu siekiama išspręsti elektroninės prekybos vidaus rinkos susiskaidymo problemą pateikiant pasiūlymus, pvz., dėl vienodų taisyklių ir praktikos įvedimo, kurie leistų nuotoline prekyba besiverčiantiems prekiautojams prekiauti už savo šalies ribų. Tradicinių prekybos operacijų sąstingio sąlygomis naujosios technologijos ir jų siūlomos galimybės gali prisidėti prie naujų ir alternatyvių prekybos iniciatyvų plėtros, todėl balsavau už pranešimą.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Per balsavimą dėl šio pranešimo susilaikiau, nors manau, kad svarbu skatinti elektroninę prekybą ir plėtoti kokybiškus interneto tinklus bei paslaugas visiems gyventojams, net sunkiai pasiekiamuose regionuose.

Taip pat sutinku, kad būtina kovoti su diskriminacija, su kuria susiduria daugybė žmonių, norinčių įsigyti prekių internetu. Ši diskriminacija dažnai priklauso nuo to, kurioje valstybėje narėje jie gyvena ar kokiu el. pašto adresu naudojasi atlikdami operaciją.

Sutinku su daugeliu pranešime pateiktų pasiūlymų. Vis dėlto nesigailiu dėl to, kad kai kuriose valstybėse narėse Paslaugų direktyva nebuvo visiškai perkelta, nepalaikau Komisijos politikos dėl pašto paslaugų sektoriaus ir nesidžiaugiu strategija „Europa 2020“: šie esminiai pasirinkimai labai prisidėjo prie sunkios socialinės padėties, su kuria dabar kovoja ES.

Būsimi komunikacijų sektoriaus ir ne elektroninės prekybos modeliai bus tikrai daug geresni, jeigu jais nebus siekiama patenkinti komercinių interesų, o daugiau dėmesio bus skiriama žmonėms ir jų teisėms.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Balsavau už P. A. Echeverría pranešimą dėl elektroninės prekybos: elektroninė prekyba yra vienas svarbiausių sektorių, prisidėsiančių prie augimo ir užimtumo per artimiausius dešimtmečius, todėl Europos Sąjunga turi visapusiškai išnaudoti jo potencialą.

Prisiminkime, kad elektroninė prekyba skatina kurtis naujas rinkas, reikalingas kai kurioms mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios be šių rinkų išnyktų.

Be to, palaikau idėją, kad plėtodami elektroninės prekybos politiką ir teisės aktų bazę, ypatingą dėmesį turėtume skirti pažeidžiamų vartotojų, kurie kitu atveju neturėtų plataus vartotojų prekių pasirinkimo galimybės, poreikiams. Kalbu apie izoliuotus ar mažesnio judumo žmones, mažas pajamas gaunančius piliečius ir asmenis, gyvenančius mažiau prieinamose, atokiose ir pakraščių teritorijose.

Galiausiai, komitete iš dalies pakeičiau tekstą, kad jame būtų pabrėžta būtinybė plėtoti švietimo priemones, skirtas interneto vartotojams: privalome siekti, kad kuo daugiau žmonių įgytų skaitmeninių įgūdžių ir kad jie geriau susipažintų su savo teisėmis bei pareigomis (su pagrindinėmis interneto vartotojų teisėmis, elektroninės prekybos ir ypač duomenų apsaugos taisyklėmis).

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiame svarbiame pranešime dėl elektroninės prekybos taip pat pabrėžėme būtinybę didinti pasitikėjimą tarpvalstybinėmis interneto mokėjimų sistemomis (pvz., kreditinėmis ir debetinėmis kortelėmis ir elektroninėmis piniginėmis) skatinant įvairius mokėjimo metodus, plėtojant sąveikumą ir bendrus standartus, kovojant su techninėmis kliūtimis, remiant saugiausias elektroninių operacijų technologijas, suderinant ir stiprinant teisės aktus privatumo ir saugumo srityse, kovojant su sukčiavimu ir informuojant bei šviečiant visuomenę.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Visi žinome, kokių sunkumų patiria žmonės, ypač Italijoje, gyvenantys kalnų ar salų regionų bendruomenėse. Elektroninės vidaus rinkos sukūrimas palengvins galimybes naudotis internetu ir pagerins jo kokybę ES šalyse ir regionuose, kuriuose nėra gero interneto ryšio.

Svarbu plėtoti iniciatyvas, kuriomis siekiama paskatinti įmones parduoti prekes internetu ir kurios taip pat suteiktų vartotojams, visų pirma vaikams, tinkamas saugumo garantijas. Negalime leisti, kad nesąžiningi prekiautojai apgaudinėtų galimus vartotojus; todėl reikalingi tiksliniai dažni patikrinimai.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Tikiuosi, kad šis pranešimas bus akivaizdus ženklas Europos Komisijai imtis tolesnių žingsnių, siekiant gerinti elektroninę prekybą Europos Sąjungoje. Raginame suderinti ir supaprastinti administracines procedūras, kurios dabar užkerta mums kelią pirkti naudojantis užsienio interneto tinklalapiais, net jei juose esama mus dominančių pasiūlymų. Taip pat norime garantijų, kad iki 2013 m. plačiajuosčiu interneto ryšiu būtų galima naudotis visoje ES. Šis pasiūlymas jau seniai nebėra fantazija. Tai įmanoma, be to, nereikia niekam įrodinėti, kokią naudą vidaus rinkai turės visuotinė interneto prieiga.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Negalėjau balsuoti už šį pranešimą, nors jame esama teigiamų dalykų: ginami vartotojų interesai ir pripažįstami MVĮ interesai elektroninės prekybos rinkoje.

Ypač smerkiu tuos, kurie sveikina Komisiją įgyvendinus Trečiąją pašto paslaugų direktyvą. Ši direktyva, kuria siekiama liberalizuoti pašto paslaugas, padarys dar didesnę žalą ES pašto paslaugoms, o ne, kaip nurodoma pranešime, sumažins kainas ir užtikrins geresnę paslaugų kokybę.

Taip pat negaliu apgailestauti dėl to, kad kai kurios valstybės narės dar nėra perkėlusios Paslaugų direktyvos, nes noriu, kad Komisija kuo greičiau parengtų pranešimą, kuriame būtų nurodyta šio teksto įgyvendinimo poveikis klimatui.

Apgailestauju, kad šis tekstas parengtas vadovaujantis atvirumo konkurencijai dvasia, kurią pasmerkėme atmesdami Lisabonos sutartį.

Pranešimas: Christine De Veyrac (A7-0195/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą, nes jame siekiama užtikrinti didesnę orlaivio avarijų prevenciją ir geresnę pagalbą aukoms ir jų šeimoms. Besąlygiškai remiu pranešėjo požiūrį ir raginimą Europos lygmeniu ištirti incidentus, ko nebuvo daroma iki šiol. Pranešime taip pat pateikti pasiūlymai, kaip pagerinti paramą aukoms ir jų šeimoms, pvz., nustatant, kad informaciją apie lėktuvo keleivių pavardes šeimos gautų ne vėliau kaip per dvi valandas. Dabar viskas priklauso nuo Ministrų Tarybos, kuri, tikiuosi, kuo greičiau priims šį teisės aktą.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Balsavau už šį pranešimą. Oro eismo srautai didėja, todėl padidėjo ir avarijų rizika, nors ir taikomi griežtesni saugumo standartai, todėl būtina pakeisti ir atnaujinti Europos teisės aktus, susijusius su avarijų tyrimu.

Pritariu tam, kas pranešime sakoma apie aukų ir jų šeimų teises. Aukos šeima turi teisę kuo greičiau gauti reikalingą informaciją. Krizės atveju oro linijos privalo turėti veiksmingą veiksmų planą. Svarbi praktinė priemonė būtų skirta tam, kad oro linijos paskirtų asmenį, kuris būtų pagrindinis už koordinavimą, svarbios informacijos teikimą ir paramos keleivių šeimoms suteikimą atsakingas kontaktinis asmuo.

Praktinės priemonės, kurių pranešime raginama imtis, padės įvykus avarijai, ypač teikiant pagalbą aukoms ir jų šeimoms ar per grupes, veikiančias jų vardu. Turi būti užtikrinti griežti Europos civilinės aviacijos sektoriaus apsaugos standartai ir turime daryti viską, kad sumažintume avarijų skaičių.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Palaikau šį pasiūlymą. Šiuo metu galiojanti ES direktyva, kuria vadovaujamasi tiriant civilinės aviacijos avarijas ir incidentus, patvirtinta 1994 m. Tačiau aviacijos rinka ir padėtis pasikeitė, todėl būtina priimti naują ES reglamentą, atitinkantį esamą padėtį. Pirmiausia turėtų būti sukurtas saugos tyrimų institucijų tinklas, kurį sudarytų nacionalinės valdžios ir ES institucijos (Europos aviacijos saugos agentūra (EASA)) ir kuris būtų atsakingas už tyrimų kokybės gerinimą, informacijos klasifikavimą ir analizę, skatintų nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimą bei prisidėtų prie aviacijos saugumo gerinimo. Be to, turi būti aiškiau apibrėžtos keleivių ir jų artimųjų teisės.

Reglamentu siekiama išplėsti reikalavimą bendrovei pateikti keleivių sąrašą kaip galima greičiau, bet ne ilgiau kaip per dvi valandas nuo avarijos, kuris būtų taikomas ne tik bendrovėms, vykdančios skrydžius į ES, bet ir vykdančioms skrydžius į Europą. Siekiama įvesti privalomą reikalavimą oro bendrovėms pasiūlyti keleiviams rezervacijos metu nurodyti kontaktinį asmenį, kurį reikėtų informuoti įvykus avarijai. Būtina sudaryti sąlygas aukų artimiesiems išskirtine tvarka gauti visą informaciją apie saugos tyrimo eigą.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes jame pateikti pasiūlymai, kaip išspręsti problemas, kurias sukėlė pastarosios orlaivių avarijos ir kurios susijusios ne tik su techniniais klausimais, bet ir su garantijų aukų šeimoms suteikimu. Jame taip pat paaiškintas EASA ir nacionalinių valdžios institucijų vaidmuo sąžiningai ir nešališkai tiriant avarijų priežastis.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Oro eismo srautai nuolat didėja ir nors saugumo srityje daroma pažanga, ataskaitose vis dar nurodoma, kad orlaivių avarijų skaičius auga. Europos Sąjunga turi tiksliau ir konkrečiau reglamentuoti šį sektorių.

Todėl tvirtai remiu pranešėjo tikslą išvengti tragiškų orlaivių avarijų ir pagerinti avarijų tyrimą. Tiesą sakant, reikalingi teisės aktai buvo priimti 1994 m., kai dar nebuvo sukurta Europos aviacijos saugos agentūra (EASA).

Todėl balsavau už šį reglamentą, kuriuo siekiama skrydžių saugos srityje perduoti vadovaujantį vaidmenį ES, o labiausiai sutinku su siekiu suteikti bendrąsias galimybes susipažinti su slapta informacija.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Per pastaruosius kelerius metus oro eismo srautai labai išaugo. Nors padaryta daug technologinių patobulinimų, avarijų rizika padidėjo. Todėl būtina pritaikyti ES teisės aktus šioje srityje. Taigi palankiai vertinu Ch. De Veyrac pasiūlymus atnaujinti 1994 m. direktyvą dėl avarijų prevencijos atsižvelgiant į esamą padėtį aviacijos rinkoje. Sukūrus nacionalinių tyrimų institucijų tinklą bus galima sumažinti valstybių narių skirtumus, visų pirma sutelkiant išteklius ir keičiantis geriausia patirtimi. Aukų ir jų artimųjų teisės taip pat turi būti apsaugotos. Pritariu pranešėjos reikalavimui įpareigoti ne tik ES oro linijas, bet ir kitas Europoje veikiančias oro linijas pateikti keleivių sąrašą per valandą nuo tada, kai pranešama apie įvykusią avariją. Taip pat pritariu pranešėjos pasiūlymui suteikti Europos aviacijos saugos agentūrai „patarėjos“ statusą atliekant saugos tyrimus. Svarbu, kad reglamente agentūrai nebūtų suteikta teisė būti teisėja per saugos tyrimus.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Būtina užtikrinti Europos civilinės aviacijos sektoriaus saugą ir sumažinti avarijų bei incidentų skaičių imantis tyrimų ir prevencijos procedūrų. Balsavau už šį reglamentą, nes manau, kad raginimas siekti veiksmingesnių, greitesnių ir aukštesnės kokybės Europos aviacijos saugos tyrimų paskatins savanoriškai pranešti apie incidentus. Sutinku, kad tyrimą turėtų atlikti nacionalinės institucijos arba kitos už saugos tyrimus atsakingos institucijos. Manau, kad taip pat svarbu sukurti Europos institucijų tinklą, kad būtų pagerinta tyrimo metodų kokybė ir tyrėjų mokymas. Dar vienas svarbus aspektas, mano nuomone, yra standartų, pagal kuriuos būtų laiku suteikiama informacija apie avarijos metu lėktuve buvusius asmenis ir pavojingas prekes, nustatymas ir geresnės pagalbos aukoms ir jų šeimoms teikimas.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Išaugus oro eismo srautams padidėjo ir orlaivių avarijų rizika. Nors buvo padidintas saugumas, dabartinėje avarijų tyrimų sistemoje tebėra trūkumų. Saugos sistema šioje srityje grindžiama grįžtamuoju ryšiu ir pamokomis, gautomis iš avarijų ir incidentų. Svarbu stiprinti už saugos tyrimus atsakingų institucijų bendradarbiavimą sukuriant Europos tinklą. Siekiant nustatyti galimus saugos trūkumus ir imtis taisomųjų priemonių jiems pašalinti šiame tinkle, turi būti užtikrinta visiška tyrimų nepriklausomybė ir didelis veiksmingumas, stropumas ir kokybė.

Svarbu užtikrinti veiksmingas prevencines priemones ir aukštą Europos civilinės aviacijos saugos lygį ir negailėti pastangų, kuriomis būtų sumažintas avarijų ir incidentų skaičius, siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą oro transportu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ne tik saugos tyrimams, bet ir siekiui užtikrinti geresnę pagalbą orlaivių avarijų aukoms ir jų šeimoms. Šiuo tikslu visos Europoje veikiančios oro bendrovės privalo parengti krizės ir pagalbos planą.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Mus nuolat baugina žinios apie naujus lėktuvų sudužimo atvejus. Tikiuosi, kad naujasis reglamentas dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo patenkins keleivių saugos poreikius ir bus geresnė priemonė nei Direktyva 94/54/EB, kuri juo pakeičiama. Manau, kad pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas kontrolei, bendradarbiavimui ir keitimuisi informacija prevencijos tikslais. Be to, atliktų avarijų tyrimų rezultatai turi būti saugomi centriniame registre ir išnagrinėti, siekiant padidinti oro eismo saugumą ir veiksmingiau valdyti kritinius atvejus. Manau, kad Europos keleiviams turėtų būti suteikta galimybė avarijos atveju paskirti kontaktinį asmenį, kaip daroma JAV. Galiausiai, manau, reikia siekti, kad avarinės tarnybos, dalyvaujančios ir teikiančios pagalbą aukoms ir jų artimiesiems, glaudžiau bendradarbiautų ir būtų geriau prižiūrimos.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo priimti reglamentą dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos, nes jame nustatytos naujos taisyklės, padėsiančios sustiprinti avarijų prevenciją, tyrimų skaidrumą ir spartą avarijų atveju.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Civilinės aviacijos skrydžių ir keleivių skaičius labai išaugo ir nors orlaivių avarijų ir incidentų sumažėjo, sauga visada turi būti svarbiausias rūpestis. Atsižvelgiant į tai, kad orlaivių avarijų tyrimus reglamentuojanti direktyva priimta 1994 m. ir nuo to laiko daug kas civilinėje aviacijoje pasikeitė, šio teisės akto peržiūra man atrodo būtina.

Sutinku su pranešėja, kad reikia geriau koordinuoti ir integruoti civilinės aviacijos avarijų tyrimus. ES yra labai integruota, todėl atsižvelgiant į tai, kad nuo avarijų nukenčia ne viena valstybė narė, nesuprantama, kodėl nacionalinių aviacijos institucijų bendradarbiavimas tebėra ribotas.

Manau, kad šiomis aplinkybėmis naujas vaidmuo turi būti suteiktas Europos aviacijos saugos agentūrai.

Galiausiai manau, kad siekiant užtikrinti visų Europos oro erdvės keleivių saugą būtina koordinuoti ir integruoti Europos Sąjungos veiksmus.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Neabejotina, kad atsižvelgiant į žmonių judumą ir pasaulio ekonomikos dinamiką oro transportui tenka svarbus vaidmuo. Neabejotina, kad jo svarba ir poveikis didės, nes globalėjanti visuomenė pirmenybę teikia naudingam laiko ir erdvės naudojimui. Dabar, kai pasaulis susidūrė su krize ir didėja spaudimas mažinti išlaidas, siekiant apsaugoti naudotojų interesus būtina veiksminga reguliavimo ir priežiūros sistema. Sauga yra didžiausias naudotojų rūpestis ir turi didžiausią poveikį nustatant bilietų kainas. Todėl norėčiau pabrėžti, kad šis pranešimas prisideda prie civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimų kokybės ir nepriklausomybės, nes jame suderintos valstybių narių tyrimų galimybės, be to, kartu užtikrinta, kad Europos teisės aktai šioje srityje būtų gerai pritaikyti ir naujoviški, parengti įvertinus sektoriaus pokyčius ir naujų veikėjų, pvz., Europos aviacijos saugos agentūros, atsiradimą. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad pirmenybė turėtų būti teikiama avarijų prevencijai ir kad šis principas turėtų tarnauti kaip priemonė problemoms nustatyti ir sprendimams atliekant avarijų tyrimus rasti.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavome už šį pranešimą, nes sutinkame su civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos svarba.

Teigiamai vertiname tai, kad valstybėms narėms suteiktas aktyvus vaidmuo, kurį įgyvendins atitinkamos tyrimų institucijos, sudarysiančios Europos nacionalinių tyrimų institucijų tinklą. Šiam tinklui keliami konkretūs tikslai: pateikti pasiūlymus kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, keistis informacija apie tyrimų metodus, koordinuoti ir rengti visų valstybių narių tyrėjų mokymą, plėtoti bendrą ES tyrimų metodologiją, plėtoti ir valdyti išteklių pasidalijimo sistemą.

Prižiūrėsime tolesnę šio tinklo veiklą, nes manome, kad jo veiksmai turi griežtai apsiriboti pirmiau įvardytais tikslais ir remtis pasiūlyme nurodyta valstybių narių dalyvavimo per atsakingas nacionalines institucijas schema.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Didesnė saugos tyrimų nepriklausomybė civilinės aviacijos avarijų atveju, geresnė parama aukų šeimoms ir optimali duomenų bei privatumo apsauga tyrimo metu pagerins aviacijos saugumą, todėl balsavau už šį pranešimą. Su malonumu balsavau už šį tekstą, pagal kurį oro bendrovės įpareigojamos per dvi valandas nuo avarijos parengti keleivių sąrašą, kad būtų galima informuoti šeimas. Be to, Europos saugos tyrimų institucijų tinklo sukūrimas yra puiki idėja, nes bus suteikta galimybių pateikti aviacijos politikos rekomendacijas ir taisykles ir, svarbiausia, bus galima pasidalyti ištekliais ir keistis geriausia patirtimi. Šis tekstas yra svarbus, ir palankiai vertinu šį svarbų žingsnį siekiant aukštesnių keleivių saugos standartų.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Pastaraisiais metais oro transporto srautai labai padidėjo. Todėl išaugo avarijų rizika ir atsirado būtinybė imtis tinkamų priemonių šiai rizikai sumažinti. Šiuo pranešimu siekiama patobulinti teisinius pagrindus, todėl balsavau už jį.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau pranešimui, nes oro eismo apimtys metai iš metų nuolat auga. Skrydžių sauga ir aviacijos saugumas yra svarbiausias siekis. Šiandien tampa itin svarbu užtikrinti keleiviams saugų skrydį, apsaugoti keleivius, įgulas, antžeminį personalą, visuomenę ir turtą nuo aviacijos avarijų, garantuoti orlaivių saugą ir saugumą. Įvykus aviacijos katastrofoms avarijos turi būti tiriamos nepriklausomai, nustatant saugumo spragas ir sudarant sąlygas imtis priemonių jų šalinimui. Būtina mažinti tyrimų pajėgumų skirtumus valstybėse narėse. Šiuo metu vadovaujamasi tiriant avarijas 1994 m. ES direktyva, todėl aviacijos rinkai keičiantis ir sudėtingėjant atsirado būtinybė pateikti naujus teisės aktus dėl naujų dalyvių, tokių kaip Europos aviacijos saugos agentūra (EASA). Naujasis reglamentas turi numatyti aiškų teisinį pagrindą agentūros dalyvavimui atliekant saugos tyrimus. Tuo tarpu nacionalinių tyrimų biurų tinklo sukūrimas turėtų padėti sumažinti ES egzistuojančius skirtumus tyrimų pajėgumo srityje. Taip pat galėtų pagerinti tyrimų kokybę ir suteikti teisinį pagrindą nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimui. Europos lygmeniu svarbu ir reikalinga įgyvendinti pasiūlymus skirtus skrydžių saugai ar tyrimų mechanizmui pagerinti. Svarbiausia yra aviacijos saugumo užtikrinimas, laiku ir tinkama pagalba civilinės aviacijos avarijų aukoms ir jų šeimoms. Tai būtų svari parama aukų artimiesiems, kurie dažnai būna sutrikę, kai susiduria su daugybe organizacijų ir procedūrų, ir tuo pačiu metu išgyvena artimojo netekties skausmą.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Įtraukus Europos aviacijos saugos agentūrą susiformuos geresnė nacionalinių saugos tyrimų institucijų struktūra. Ji padės agentūroms visoje Europoje sutelkti išteklius ir rezultatus ir, tikėkimės, padės išvengti avarijų ateityje.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pritariau Ch. De Veyrac pranešimui, nes manau, kad Europos civilinės aviacijos sauga yra vienas svarbiausių klausimų dabartinėje ES darbotvarkėje. Naujame reglamente keliame sau tikslą iki minimumo sumažinti civilinės aviacijos avarijų skaičių, pagerinti saugos standartus, visapusiškai apsaugoti piliečius ir kartu stiprinti jų pasitikėjimą oro transportu.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad dalis priemonių skirta avarijų tyrimui, kuris turi būti atliekamas be jokio spaudimo, kad kompetentingos institucijos galėtų priimti nešališką sprendimą. Be to, sutinku su sprendimu įtraukti nuostatas dėl greito informavimo apie avarijos metu lėktuve buvusius visus asmenis (ir pavojingas prekes) tiek dėl akivaizdžių saugos priežasčių, tiek ir siekiant suteikti geresnę pagalbą aukoms ir jų šeimoms. Galiausiai remiantis tekstu, taip pat numatyta galimybė nurodyti keleiviams kontaktinį asmenį, su kuriuo prireikus būtų susisiekta.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už pranešimą, nes manau, kad galutinis jo variantas yra puikus kompromisas. Aukų ir jų šeimų teises bei pagalbos jiems teikimą užtikrins tai, kad kiekviena valstybė narė turės parengti nacionalinį skubių veiksmų planą civilinės aviacijos avarijos atveju ir užtikrinti, kad kiekviena jų teritorijoje registruota oro bendrovė būtų parengusi planą teikti pagalbą civilinės aviacijos avarijų aukoms. Naujuoju teisės aktu bus užtikrinama, kad civilinės aviacijos avarijų tyrimai būtų atliekami be reguliavimo ar sertifikavimo institucijų, skrydžių operatorių ir kitų institucijų, kurios gali susidurti su interesų konfliktu, spaudimo. Tyrimą atliekančios institucijos gauti pareiškimai, balsų įrašai, piloto kabinoje ar skrydžių kontrolės vietose padarytos nuotraukos bus panaudotos tik tyrimo tikslams, išskyrus atvejus, kai atsiras poreikis atskleisti šią informaciją teisminėms institucijoms. Todėl susiję asmenys galės atvirai kalbėtis su tyrėjais. Dėkoju už pranešėjos darbą šiuo klausimu ir tikiuosi, kad ateityje Europos Sąjunga taip pat pasirašys civilinės aviacijos saugos susitarimus su ES nepriklausančiomis šalimis.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Europos teisės aktai, kuriais vadovaujantis atliekami aviacijos avarijų tyrimai, priimti 1994 m. Atsižvelgiant į sektoriaus pokyčius šie teisės aktai nebeatitinka dabartinių poreikių. Nors pastaraisiais metais oro sauga labai pagerėjo, didėjantys oro eismo srautai sukelia papildomą avarijų riziką. Todėl būtina didinti investicijas ne tik į saugumą, bet ir į prevencijos priemones, bei reikalauti, kad oro bendrovės – ypač pigių skrydžių bendrovės – pelno siektų ne saugos kaina. Taip pat labai svarbu teikti pirmenybę pagalbos, skirtos aukoms ir jų šeimoms, teikimui. Dėl šios priežasties balsavau taip, kaip balsavau.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Tai labai svarbi iniciatyva, todėl ją palaikiau. Tikiuosi, kad plėtojant projektą bus atsižvelgta į atvejus, kai incidentai nesukelia avarijų ar tragedijų. Turiu galvoje išimtines aplinkybes, kai keleiviams kyla grėsmė dėl žmogiškojo veiksnio. Pats susidūriau su tokiu incidentu, kai 2010 m. sausio mėn. Air Baltic lėktuvas tris kartus bandė pakilti iš Rygos oro uosto. Po trečiojo bandymo lėktuvas buvo nukreiptas „papildomam patikrinimui“. Turime į reglamentą įtraukti priemones, kuriomis būtų suteikiama keleiviams galimybė pateikti skundus dėl incidentų, kai oro linijos siekia nutylėti apie orlaivių pažeidimus ar išimtines aplinkybes.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Mūsų dangus tampa perpildytas. Todėl vis dažniau kyla su oro sauga susijusių incidentų ir avarijų. Tokius incidentus ES būtina visapusiškai ir, svarbiausia, greitai išsiaiškinti.

Taip pat turime nepamiršti aukų šeimų, kurios praeityje dažnai buvo paliekamos vienos su savo skausmu. Balsavau už šį pranešimą, nes veiksmingas ES valstybių narių bendradarbiavimas oro saugos ir su incidentais susijusių problemų sprendimo srityse yra būtinas.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Sukūrus nacionalinių tyrimų institucijų tinklą, ateityje turėtų atsiverti galimybės sumažinti su tyrimais susijusių pajėgumų skirtumus Europos Sąjungoje. Tikimasi, kad kartu sėkmingai pagerinsime tyrimų kokybę ir sukursime nacionalinių saugos tyrimų institucijų bendradarbiavimo siekiant padidinti civilinės aviacijos saugumą teisinę bazę. Šios planuojamos priemonės turėtų prisidėti prie aviacijos saugos. Todėl balsavau už pranešimą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už Ch. De Veyrac pranešimą, nes manau, kad tai yra svarbus žingsnis į priekį šiame sektoriuje. Pasiūlymo dėl reglamento dėl civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo ir prevencijos tikslas – didinti nacionalinių civilinės aviacijos institucijų gaunamos informacijos skaidrumą. Šiuo pasiūlymu taip pat atnaujinti dabartiniai standartai, kurie taikomi nuo 1994 m.

Svarbu paminėti ir priemones, kuriomis numatoma paskatinti veiksmingos nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimo sistemos sukūrimą, siekiant skatinti koordinavimą ir gerinti keitimąsi sukauptais duomenimis. Naudojimasis slapta informacija reglamentuojamas siekiant suteikti kompetentingoms institucijoms galimybių prašyti visų su incidentais ar avarijomis susijusių šalių bendradarbiavimo.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Oro eismo srautai nuolat didėja, todėl nors sauga ir pagerėjo, tai vis tiek padidino civilinės aviacijos avarijų riziką. Tokiais atvejais svarbu užtikrinti, kad būtų atliktas nepriklausomas avarijų tyrimas ir tyrėjai galėtų aiškiai nustatyti saugos trūkumus ir imtis priemonių jiems pašalinti.

Europos teisės aktas, kuriuo vadovaujamasi tiriant avarijas, yra 1994 m. direktyva: nuo tada, kai šis tekstas buvo priimtas, oro eismas pasikeitė ir tapo sudėtingesnis. Be to, buvo sukurtos naujos institucijos, pvz., Europos aviacijos saugos agentūra, todėl išryškėjo atotrūkis tarp valstybių narių tyrimų pajėgumų ir atsirado poreikis priimti naujus geresnius teisės aktus.

Nacionalinių tyrimo biurų tinklo sukūrimas turėtų padėti sumažinti ES skirtumus tyrimų pajėgumų srityje. Jis taip pat galėtų pagerinti tyrimų kokybę ir suteikti teisinį pagrindą nacionalinių institucijų bendradarbiavimui. Manau, kad tokie veiksmai galėtų labai prisidėti prie didesnio civilinės aviacijos saugumo.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Pritariau Ch. De Veyrac pranešimui, kuriuo siekiama pagerinti civilinės aviacijos saugos standartus. Remiantis šiuo pagrindu turėtų būti nustatytos tikslios incidentų ir avarijų priežastys. Kad tai būtų įmanoma, turi būti užtikrintas nepriklausomas tyrimas, t. y. tyrimai turi būti atliekami be jokio spaudimo, kurį galėtų daryti už aviacijos reguliavimą ir sertifikavimą atsakingos ir galbūt iš dalies dėl įvykusios nelaimės kaltos institucijos. Už civilinės aviacijos saugumo standartus atsakingų institucijų tinklas Europoje taip pat leis skatinti geriausią patirtį keičiantis informacija, o tinklo pateiktos rekomendacijos pagerins reguliavimą šiame sektoriuje Europos lygmeniu. Galiausiai į šį tekstą įtrauktos nuostatos, leidžiančios pagerinti elgesį su aukų šeimomis avarijos atveju, pvz., reikalavimas oro bendrovėms parengti išsamų keleivių sąrašą per dvi valandas nuo avarijos ir draudimas viešinti šį sąrašą, kol nebus informuotos aukų šeimos, ir viešinti jį tik aukų šeimoms neprieštaraujant. Tai yra du svarbūs žingsniai, kuriems pritariu.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Verts/ALE frakcija pateikė kelis pakeitimus Transporto ir turizmo komitete, susijusius su, pvz., tikslesne „preliminarios ataskaitos“ apibrėžtimi, didesne tyrimų nepriklausomybe nuo finansinių interesų, didesniu skrydžio duomenų įrašų prieinamumu, geresniu aukų šeimų informavimu, šio reglamento peržiūra artimiausioje ateityje, taip pat slaptos saugos informacijos atskleidimą teisėsaugai ir keitimąsi geriausia valstybių narių ir tyrimų institucijų patirtimi. Daugeliui šių pakeitimų buvo pritarta, nors jų turinys siekiant kompromiso susilpnėjo. Atsižvelgdami į tai, kad per plenarinės sesijos balsavimą didelių pokyčių neįvyko, pritariame teisėkūros rezoliucijai ir iš dalies pakeistam pasiūlymui.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Nuo to laiko, kai 1994 m. buvo priimta Europos direktyva dėl aviacijos avarijų tyrimų, oro eismo srautai labai išaugo. Nors sauga tapo geresnė, išaugę srautai padidino ir civilinės aviacijos avarijų riziką. Be to, atsirado sudėtingesnių technologijų ir naujų veikėjų, pvz., Europos aviacijos saugos agentūra.

Mano nuomone, būtina siekti, kad būtų atliekami nepriklausomi ir skaidrūs avarijų tyrimai, siekiant pašalinti saugos trūkumus ir apsaugoti keleivius. ES nacionalinių tyrimų institucijų tinklo sukūrimas galėtų padėti sumažinti valstybių narių pajėgumų, susijusių su tyrimais, neatitikimą.

Kiekviena šalis pirmenybę taip pat turėtų teikti pagalbai aukoms ir jų šeimoms, todėl būtina užtikrinti, kad kiekvienoje šalyje įsikūrusios oro linijos turėtų pagalbos teikimo planus. Esu patenkintas darbu, kurį atliko Transporto ir turizmo komiteto pranešėja, taip pat sutarimu, kuris birželio mėn. pabaigoje pasiektas su Europos Vadovų Taryba, todėl balsavau už šį pranešimą.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Balsavau už šį pranešimą, nes juo siekiama, kad civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimai būtų skaidresni ir kuo labiau nepriklausomi.

Džiaugiuosi, kad šis dokumentas priimtas. Jis turėtų paspartinti tyrimo procesą ir pagerinti aukų šeimoms teikiamą informaciją, kartu dėl šių palankiai vertinamų priemonių turėtų padėti išsaugoti ir asmens privatumą. Todėl šiuo dokumentu bus galima atsakyti į aukų šeimų prašymus, nes šios šeimos dažnai susiduria su tyrimais, dėl kurių pasijunta bejėgės.

Šiuo nauju ES teisės aktu turėtų būti sudarytos sąlygos teikti avarijos aukų šeimoms kokybiškesnę informaciją. Jo nuostatos padės užtikrinti didesnę asmens privatumo apsaugą, nes per dvi valandas informacija pirmiausia turės būti pateikta šeimoms, o oro bendrovės (priklausančios ES ir jai nepriklausančios) turės pateikti institucijoms lėktuve buvusių asmenų sąrašą.

Priėmus šį dokumentą taip pat bus galima pagerinti ir paspartinti tyrimą, kuris bus atliekamas be institucijų, atsakingų už aviacijos sektoriaus reguliavimą ir kontrolę, spaudimo. Tai bus įmanoma, nes bus galima naudotis įvairiais skrydžio dokumentais, be to, nuo dabar privaloma paskelbti galutinę tyrimo ataskaitą vėliausiai per 12 valandų nuo incidento ar konkretaus orlaivio avarijos.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Džiaugiuosi šios dienos balsavimo dėl Ch. De Veyrac pranešimo rezultatais. Žinoma, pritariau šiam pranešimui. Dabartinei civilinės aviacijos avarijų tyrimų sistemai jau 16 metų. Per šį laiką oro eismo srautai Europoje labai išaugo. Avarijų rizika taip pat padidėjo. Avarijų tyrimų komisija turi būti visiškai nepriklausoma nuo suinteresuotųjų šalių kišimosi ir nuo laiko, politikos, žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų spaudimo. Svarbiausias prioritetas turėtų būti ne kaltųjų paieška, bet siekis išsiaiškinti avarijos priežastis ir būdai, kaip išvengti tokių nelaimių ateityje.

Neįkainojamą vertę didinant saugumą taip pat turi galimų neįvykusių avarijų priežasčių tyrimas. Todėl svarbu kuo greičiau sukurti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos saugos valdymo sistemas ir sąžiningumo programas, į kurias būtų įtraukti savanoriški ir nebaustini pilotų, įgulos, skrydžio vadovų ir oro uosto darbuotojų pranešimai apie bet kokius nustatytus pažeidimus. Deja, dėl drausminių ar baudžiamųjų sankcijų baimės apie daugelį rimtų problemų ir incidentų nepranešama.

Pranešimas: Alejo Vidal-Quadras (A7-0112/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Visi prisimename 2006, 2008 ir 2009 m. dujų krizes. Dėl jų nutrauktas dujų tiekimas milijonams Europos žmonių, tapusių Rusijos ir Ukrainos nesutarimų įkaitais. Džiaugiuosi tuo, kas dėl to padaryta. Įgyvendinus šią rezoliuciją bus galima sujungti tinklus ir geriau valdyti krizes. Mano nuomone, tai puikus pavyzdys, rodantis, ką gali Europos solidarumas. Būdami kartu ir veikdami išvien esame daug stipresni.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Gamtinių dujų vartojimas per pastaruosius dešimt metų Europoje sparčiai didėjo. Mažėjant vidaus dujų gavybos apimčiai bei didėjant poreikiui, didėja ir priklausomybė nuo dujų importo. Dar 2009 m. rugsėjo mėn. kalbėdamas ITRE komitete, kai buvo pristatomas šio reglamento projektas, pabrėžiau, kad saugios ir vieningos energetinės rinkos sukūrimas bus neįmanomas, kol ES egzistuos energetinės salos, išimtinai priklausančios nuo vienintelio išorės dujų tiekėjo ir neturinčios prieigos prie Europinės infrastruktūros. Dujų tiekimo saugumo klausimas išliks aktualus ir ateityje, todėl balsavau už šį pranešimą, kuriuo siekiama pagerinti atskirų valstybių narių ir visos Sąjungos dujų tiekimo saugumą. Ypač svarbu tai, kad dokumente pažymima, jog kai kurios valstybės narės tampa vadinamosiomis dujų salomis dėl to, kad nėra infrastruktūros jungčių su kitomis Sąjungos valstybėmis, todėl negalima sukurti veiksmingai funkcionuojančios vidaus dujų rinkos. Manau, kad šiuo dokumentu žengtas pirmas žingsnis tikros Europos energetinės integracijos link, sutelkiant dėmesį į tarpvalstybinių jungčių tiesimą, įvairinant energijos tiekimo šaltinius ir maršrutus ir veiksmingiau įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Europos Sąjungai reikalinga tvari dujų rinka, tinklų įvairovės didinimas, skaidri, palaikanti vidaus rinka ir patikima tiekimo iš trečiųjų šalių priežiūra.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjungos energetinio saugumo politika turėtų sudaryti sąlygas ne tik reaguoti į tokias krizes kaip 2009 m. dujų krizė, bet ir užbėgti joms už akių. Didėjanti ES priklausomybė nuo išorinių energijos išteklių, kai energija daugiausia tiekiama iš politiškai nestabilių ir neprognozuojamų šalių, gali turėti įtakos valstybių narių ekonominiams interesams. Dėl ES energetinio pažeidžiamumo reikia priimti pasaulinio masto energetikos politiką, kuri apimtų išorės ir vidaus politikos aspektus. Priemones, skirtas tinkamam vidaus energetikos rinkos veikimui užtikrinti, turi papildyti aktyvi diplomatija, siekiant stiprinti bendradarbiavimą su pagrindinėmis gamybos, tranzito ir vartojimo šalimis.

Bendras strateginis tikslas turi būti siekis užtikrinti nuolatinį dujų tiekimą ES šalims, ypač krizės aplinkybėmis. Būtina parengti nacionalinius planus, kuriuose būtų numatytos prevencinės ir skubios priemonės. Šių planų koordinavimas ES lygmeniu užtikrins jų veiksmingumą. Vidutinės trukmės laikotarpiu veiksmingiausias būdas apsisaugoti nuo tiekimo sutrikimų yra plačios, konkurencingos vidaus rinkos, kurioje išplėtotos jungtys ir infrastruktūra, veikimas.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Dujų tiekimo saugumas ES yra esminis Europos energetikos strategijos plėtros veiksnys. Dabartinėmis energetinės priklausomybės sąlygomis būtina suartinti gamintojus, tiekėjus, vartotojus ir valstybės valdžios institucijas, kad jie būtų vieningi ir užtikrintų, kad energetikos geopolitikoje ES nebūtų silpnoji grandis.

Todėl aš, kaip ir pranešėjas, palankiai vertinu pasiūlymą dėl reglamento dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo. Šis reglamentas ir vidaus energetikos rinkos teisės aktai padės sumažinti ES jautrumą išorės dujų tiekimo sutrikimams. Reglamentas taip pat padės sustiprinti dominuojantį Europos dujų bendrovių vaidmenį pasaulyje.

Pranešėjas pažymi, kad įmonėms tenka svarbus vaidmuo valdant dujų krizes. Pritariu jo prašymui sustiprinti įmonių vaidmenį įvedant išankstinio įspėjimo sistemą. Dėl Bendrijos lygmens ekstremaliosios situacijos paskelbimo pritariu pranešėjo nuomonei, kad Komisijos pasiūlyta 10 proc. riba neapima galimų atvejų, kai atskirose vietovėse dujų tiekimo sutrikimas sudaro 100 proc. Todėl turėtų būti suteikta galimybė paskelbti Bendrijos masto ekstremaliąją situaciją konkrečioje geografinėje teritorijoje.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Šis reglamentas prisidės sprendžiant dujų tiekimo krizę Europoje. Būtina nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrintas ir pagerintas dujų tiekimo valdymas Europoje. Siekiant pagerinti ES ekstremaliųjų situacijų valdymą, mano nuomone, būtina užtikrinti didesnį valstybių narių jungčių pajėgumą bei geriau koordinuoti veiksmus. Taip pat pritariu tam, kad reglamente didelis dėmesys būtų skirtas valstybių narių ir Komisijos prevencijos ir skubių priemonių planams sukurti. Reagavimas į ekstremaliąsias situacijas turėtų užtikrinti didesnį lankstumą siekiant įveikti krizes, kurių trukmė ir intensyvumas skiriasi.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) ES dujų tiekimas yra strateginis prioritetas, ypač išaugus priklausomybei nuo importo. Rusijos ir Ukrainos dujų krizė ir nenuspėjamas šių Rytų Europos partnerių elgesys skatina ES imtis veiksmų įvairinti dujų tiekimo šaltinius ir tranzito maršrutus. Deja, nors būta daug diskusijų šia tema, pagrindiniai projektai, pvz., Nabucco, tebėra pirminiame jų įgyvendinimo etape. Tai reiškia, kad šioje srityje išlieka priklausomybė ir Europos pažeidžiamumas. Tikiuosi, kad šis reglamentas, kuris yra veiksmingesnis už keičiamą Direktyvą 2004/67/EB, nes gali būti taikomas tiesiogiai, suteiks postūmį Nabucco projektui ir kitiems alternatyviems sprendimams ir suteiks galimybę greitai, koordinuotai ir veiksmingai reaguoti į tiekimo sutrikimus.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Sumažinti ES energetinę priklausomybę turėtų būti svarbiausias mūsų bendros energetikos politikos prioritetas. Visi žinome, kokių priemonių reikia imtis, kad pasiektume šį tikslą, ir jos sutampa su įsipareigojimais kovoti su klimato kaita: reikia sutaupyti 20 proc. energijos didinant energijos vartojimo efektyvumą ir 2020 m. iki 20 proc. padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, kartu įvairinant mūsų energijos išteklius. ES taip pat turi užtikrinti visų savo narių solidarumą energetikos sektoriuje gerindama dujų ir naftos išteklių valdymą valstybėse narėse ir kurdama infrastruktūrą, kuri leistų tiekti energijos išteklius šalims, kuriose jų trūksta. Norėdami spręsti energetikos ir aplinkos uždavinius ir skatinti augimą per ateinančius dešimtmečius, turime sukurti viešąją Europos politiką, kuri būtų bendrai finansuojama Europos Sąjungos ir valstybių narių.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo, susijusio su reglamentu dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, nes manau, kad siekiant geriau valdyti galimas krizes ateityje būtini geresnio koordinavimo Europos lygmeniu veiksmai.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dujos sudaro daugiau kaip ketvirtadalį Europos Sąjungai tiekiamos energijos, o daugiau nei pusę dujų tiekia ES nepriklausantys tiekėjai. 2020 m. daugiau nei 80 proc. sunaudojamų dujų bus importuotos, bet jau dabar kai kurios valstybės narės yra 100 proc. priklausomos nuo dujų importo.

Kaip parodė pastaroji krizė, tai yra didelė tiekimo saugumo problema. Todėl reikalingi Europos lygmens veiksmai, kad būtų užtikrintas pakankamos infrastruktūros sukūrimas, o tai leistų išvengti ir išspręsti netikėtas dujų tiekimo problemas. Taip pat svarbu išspręsti problemas, susijusias su gamtinių dujų tiekimo Europai saugumu ir tranzito rizika.

Dabartinis pasiūlymas paremtas trimis esminiais dalykais, dėl kurių balsavau už. Tai yra: i) tiesioginis ES reglamento taikymas; ii) prevencinių veiksmų planų ir skubių veiksmų planų sukūrimas tiekimo sutrikimo atvejams ir iii) didesnis Europos Komisijos vaidmuo koordinuojant skubius veiksmus ir skelbiant Bendrijos arba regioninio masto ekstremaliąją situaciją, vadovaujantis valstybių narių solidarumo principu.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis reglamento dėl dujų tiekimo saugumo ir Direktyvos 2004/67/EB panaikinimas yra atsakymas siekiant išspręsti problemą, su kuria susiduria Europos Sąjunga. Ši problema tapo akivaizdi per Rusijos ir Ukrainos dujų krizę praėjusią žiemą, nuo kurios nukentėjo milijonai europiečių ir pati mūsų ekonomika. Energijos, ypač dujų, tiekimo saugumo užtikrinimas būtinas ekonominiam ir socialiniam stabilumui bei gerovei. Atsižvelgiant į buvusias Europos krizes, kurios paprastai kildavo tada, kai žmonėms labiausiai reikėjo energijos kovojant su ypač dideliu šalčiu, šiame naujame Europos teisės akte užtikrintas Europos lygmeniu suderintas atsakas tiek sprendžiant paslaugos teikimo vartotojams klausimus, tiek ir kovojant su išorės tiekimo sutrikimais. Šio reglamento įgyvendinimas padės sumažinti ES jautrumą išorės energijos tiekimo sutrikimams ir sustiprins Europos dujų įmonių dominuojančią padėtį pasaulyje ir Europos Sąjungos geopolitinį pasaulinio strateginio veikėjo vaidmenį. Taip pat pritariu reikalavimui parengti prevencinių veiksmų planus.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Sutinkame su susirūpinimu dėl dujų tiekimo saugumo ir būtinybe valstybėms narėms imtis aktyvių veiksmų šioje srityje, visų pirma, pasitelkiant kompetentingas institucijas, bet manome, kad Rusijos dujų problema per daug sureikšminta. Jei bijote problemų, sprendimas būtų derėtis ir įvairinti tiekimo ir gamybos šaltinius, o ne pasinaudoti šiuo pretekstu Europos integracijai gilinti ir toliau telkti bei centralizuoti sprendimus, taip pat sprendimus dėl infrastruktūros projektų, kuriais prisidedama prie vidaus dujų rinkos integracijos.

Kaip sakiau per diskusijas, svarbiausia ateities problema yra tikėtina naftos krizė, todėl Europos Sąjunga turi imtis aktyvių veiksmų ir paskatinti keisti rafinuotus naftos produktus transporto priemonėse. Geriausias jų pakaitalas yra gamtinės dujos.

Be to, turėtume nepamiršti, kad esama ne iškastinių gamtinių dujų, t. y. biometano, kuris gaunamas iš atliekų. Reikia pažymėti, kad kai kuriose šalyse jis jau gaminamas, visų pirma, Švedijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje. Tai yra išeitis, todėl tam paskatinti turėtų būti skirtos ES investicijos.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Svarbiausi šio pranešimo aspektai buvo regioninis skaidrumas, solidarumas ir bendradarbiavimas. Dujų tiekimo saugumą privaloma užtikrinti siekiant Europos ekonominės plėtros ir politinio stabilumo.

  Adam Gierek (S&D), raštu. – (PL) Dujų tiekimo saugumas priklauso nuo maršrutų ir tiekimo šaltinių įvairovės siekiant išvengti trečiųjų šalių monopolijos ir kartu pasinaudoti rinkos priemonėmis bei panaikinti tiekimo maršrutų sutrikimo poveikį. Būtina aiškiai atskirti įvairius dujų vartotojus: namų ūkius, dujomis kūrenamas elektrines ir pramonę. Reglamente didžiausias dėmesys skiriamas tam atvejui, jei didieji vartotojai turėtų greitai pakeisti kurą. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad dujų turbinoms nėra paprasta pritaikyti kitokį kurą. Kita problema – neaiškus solidarumo ir rinkos principų santykis.

Būtina apibrėžti principus, kuriais remiantis bus nustatomos dujų tiekimo nepaprastosios padėties sąlygomis kainos. ES neturi daug savo dujų, bet pereina prie šio kuro, o anglis, kurios ES turi, net tokiomis aplinkybėmis greitai nebebus naudojama, nes Europos Komisija tiki neįtikėtina hipoteze apie anglies antropogeninį poveikį klimatui. Rusija dėl to nesirūpina ir atsižvelgdama į didelę išorės paklausą savo energetikos sistemą pritaiko prie anglies ir branduolinės energijos. Pritariau šiam reglamentui, bet turime suprasti, kad juo išsprendžiama tik maža energijos tiekimo saugumo problemos dalis.

Nepalankios klimato ir energetikos paketo nuostatos neišvengiamai prisidės prie to, kad mano šalis, Lenkija, nebeturės to energijos tiekimo saugumo, kurį ji turi dabar. Tikėtina, kad netrukus Lenkija nebegalės patenkinti iki 10 proc. savo energijos poreikio.

  Małgorzata Handzlik (PPE), raštu. – (PL) Dujų tiekimo saugos reglamentas yra svarbus žingsnis siekiant įgyvendinti valstybių narių solidarumo principą sprendžiant dujų tiekimo saugumo politikos klausimą. Šiame reglamente numatytos priemonės labai padės mūsų regionui, kuris daugiausia priklausomas nuo vieno tiekėjo. Šis klausimas taip pat labai svarbus tinkamam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu bus padedama išvengti dujų tiekimo krizių ir jas įveikti, taip pat bus užtikrinama, kad vidaus rinka veiktų tinkamai ir toliau plėtotųsi. Lenkijai bendroji dujų politika bus naudinga.

Dėl reglamento nuostatų Lenkija galės tikėtis Europos Sąjungos pagalbos ekstremaliosios situacijos atveju ir, svarbiausia, prisidės prie ES politikos šioje srityje naudodamasi tokiomis priemonėmis kaip prevencinių ir skubių priemonių planai, kurie bus rengiami visose valstybėse narėse. Ypač svarbios nuostatos, kuriomis įpareigojama paskelbti Bendrijos masto ekstremaliąją situaciją (jeigu dvi valstybės narės paskelbia ekstremaliąją situaciją), ir geopolitinės rizikos kriterijaus įtraukimas į bendrą dujų tiekimo saugumo rizikos vertinimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes šiandien ypatingą reikšmę įgyja diversifikuotas, nenutrūkstamas dujų tiekimo užtikrinimas bei vartotojų apsauga. Rusijos ir Ukrainos dujų krizės metu nukentėjo milijonai Europos piliečių ir ES ekonomika. Energetinis saugumas yra vienas ES svarbiausių prioritetų. Tam reikia solidaraus ES politikos požiūrio ir koordinuoto veikimo. Todėl privalu bendradarbiauti regioniniu ir tarpvalstybiniu mastu, lanksčiai priiminėti sprendimus. Pagaliau anksčiau vien tik nacionaliniais interesais paremta energetikos politika pereina į europinį lygmenį. Energetikos bendrija turi būti paremta konkurencingumu, tvarumu, o ypač tiekimo saugumo užtikrinimu. Šiuo reglamentu bus žymiai sumažintas ES pažeidžiamumas dėl išorės tiekimo sutrikimų, bus sustiprintas pirmaujantis Europos dujų įmonių vaidmuo pasaulyje bei ES geopolitinė padėtis. Tuo tarpu, Lietuvai reikia stengtis diversifikuoti energijos išteklius: svarstymai dėl naujos atominės elektrinės statybos turi įgyti tikrą pagrindą, o nelikti tik svarstymų lygyje, be abejonės, tai liečia ir elektros tiltus į Vakarus bei suskystintų dujų terminalo statybas. Lietuva bus tuo saugesnė, kuo daugiau alternatyvų apsirūpinimo galimybių susikurs. Reikia dėti visas pastangas, kad ateityje būtume ne rusiškos energijos vartotojai, bet ir verslo partneriai, suteikiantys savo kanalus energijai iš Rytų tekėti į Vakarus.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Gamtinių dujų ištekliai pasaulyje yra riboti, todėl būtina užtikrinti saugų jų tiekimą tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Priėmus šį sprendimą „Bendrijos masto ekstremalioji situacija“ galės būti paskelbta konkrečiame nukentėjusiame geografiniame regione. Ji padės tiems, kurie susiduria su netikėtu dujų tiekimo sutrikimu ir yra pažeidžiami energijos vartotojai.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už A. Vidal-Quadraso pranešimą dėl pasiūlymo dėl reglamento, nes vertinu pastangas išplėsti valstybių narių bendradarbiavimą siekiant parengti priemones, kuriomis užtikrinamas dujų tiekimo saugumas.

Per pastarąjį dešimtmetį dujų vartojimas Europoje labai išaugo, bet vietinė gamyba mažėjo, o importas didėjo, todėl iškilo būtinybė koordinuotai spręsti šio sektoriaus problemas. Europos Komisijos nuomone, atsižvelgiant į šias naujas aplinkybes, būtina pakeisti dabar galiojančios Direktyvos 2004/67/EB nuostatas siekiant geriau suderinti nacionalinės teisės aktus.

Sutinku su pagrindine reglamento idėja užtikrinti saugų dujų tiekimą įmonėms ir vartotojams, taip pat dujų tiekimo sutrikimo atvejus, skatinant investicijas, pvz., į infrastruktūrą.

Manau, kad būtina turėti pakankamą ir įvairią dujų infrastruktūrą, ypač nuo energijos tiekimo išteklių izoliuotuose regionuose. Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į reikalavimą parengti nacionalinius ekstremaliųjų situacijų planus ir numatyti solidarumo priemones, kurios būtų taikomos Bendrijos masto ekstremaliųjų situacijų atvejais.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Dėl nuolat svyruojančių pasaulinių naftos kainų ir gamtinių dujų tiekimo sutrikimų Europos Sąjungoje didėja susirūpinimas dėl energijos tiekimo saugumo. Vis geriau suvokiame, kokie pažeidžiami esame tokiais atvejais. Todėl būtina imtis konkrečių veiksmų ir patvirtinti veiksmingą energetikos politiką.

Balsavau už pranešimą, nes manau, kad energijos tiekimo saugumas turi būti esminė bendro Europos Sąjungos saugumo dalis, o nuolatinio dujų tiekimo užtikrinimas turėtų būti ES strateginis tikslas. Į nacionalinius planus turėtų būti įtrauktos prevencinės ir skubios priemonės, o šie planai turi būti koordinuojami ES lygmeniu.

Be to, pritariu pasiūlymui dėl reglamento dėl dujų tiekimo, kuriuo panaikinama Direktyva 2004/67/EB. Skubiai įgyvendinus tokį reglamentą ir vidaus rinkos teisės aktus, sumažės Europos Sąjungos pažeidžiamumas pasaulio mastu.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Europos Sąjungos dujų tiekimo saugumas turėtų užtikrinti visų Europos gyventojų galimybes gauti energiją pagrindiniams savo poreikiams patenkinti, pvz., maisto gamybos ir šildymo poreikiams, bei galimybes naudotis viešųjų įstaigų, pvz., ligoninių ir mokyklų, paslaugomis. Jis taip pat turėtų užtikrinti darbo vietas.

Tai yra svarbūs prioritetai, kuriems įgyvendinti reikalinga valstybės politika. Visuomenės saugumo neturi būti atsisakyta dėl rinkos arba dėl kovų, susijusių su išteklių kontrole. Šiuo atveju reikalinga prevencija ir valstybių narių solidarumas energijos krizės ar stichinės nelaimės atveju.

Energijos saugumui būtina decentralizacija, įvairovė ir gamybos procesų suvienodinimas bei nacionalinių tinklų sujungimas. Mažos apimties gamyba yra geriausias energijos tiekimo visuomenės poreikiams saugumo garantas.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) A. Vidal-Quadraso pranešimas, kuriame išdėstomas naujasis ES reglamentas dėl dujų tiekimo saugumo, yra veiksminga priemonė išvengti didėjančios rizikos, kad krizės atveju dujų tiekimas bus sustabdytas.

Ši priemonė užtikrins didesnį šeimų saugumą neiškraipydama rinkos, kuri toliau valdys tiekimą. Pranešimas vertas teigiamo balsavimo dėl tikslaus iki šiol buvusių neaiškių aspektų išaiškinimo. Kalbu apie prevencines priemones ir nuostatas dėl ekstremaliųjų situacijų. Tiekėjai, kurie per krizes naudojasi silpnosiomis mūsų sistemos vietomis, nuo dabar turės spręsti daug sunkesnį uždavinį.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Remiantis šiuo tekstu gamtinės dujos yra kasdienė prekė. Jos nėra kasdienė prekė. Jos yra energijos išteklius, vadinasi, bendras žmonių turtas. Jos išsiskiria tuo, kad yra iškastinis kuras. Dėl šių dviejų priežasčių jos turi būti naudojamos atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti mūsų ekosistemą ir vadovaujantis bendru Europos piliečių ir žmonijos interesu.

Konkurencingos ir spekuliatyvios vidaus rinkos logikos taikymas ir siekis padidinti gamtinių dujų tiekimo taškų skaičių yra beprotybė, kuri bus naudinga tik dujų bendrovių akcininkams. Vis dėlto noras vadovautis ir taikyti šią logiką net tiekimo sutrikimo atveju yra tyčiojimasis iš Europos žmonių. Atėjo laikas sukurti viešą energetikos centrą, kuris tarnautų Europos piliečiams.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Dujos tampa vis svarbesniu Europos Sąjungos energijos ištekliumi. Pastarieji įvykiai parodė, kad dujų tiekimo saugumas yra būtinas, nes ES yra labai priklausoma nuo dujų, kurios tiekiamos iš Rytų Europos, visų pirma, Rusijos. Todėl reikia imtis konkrečių priemonių ir sukurti dujų vidaus rinką bei veiksmingą konkurenciją šioje rinkoje, kad ES galėtų užtikrinti didžiausią dujų tiekimo saugumą visoms valstybėms narėms. Siekdami šio tikslo turime laikytis bendro veiksmingo požiūrio į šio kuro tiekimo saugumą, o tai turi būti pagrįsta skaidrumo, solidarumo principais ir politika, suderinama su vidaus rinkos veikimu. Dėl šios priežasties balsavau taip, kaip balsavau.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Balsavau už šią rezoliuciją, nes Europos Sąjunga neturėti būti priklausoma nuo tranzito šalių, Ukrainos ir Baltarusijos, vadovų nuotaikos. Esu įsitikinęs, kad šis balsavimas yra aiškus ženklas tiems, kurie spekuliacijomis ir šantažu siekia papildomos naudos iš angliavandenilių tranzito. Norėčiau, kad remiantis šiuo reglamentu būtų išspręstas klausimas dėl vienodos naftos kainos visoms ES valstybėms narėms. Dabar Vokietija gauna dujas už trečdalį kainos, kurią sumoka Latvija.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) ES svarbu užtikrinti dujų tiekimo nepriklausomybę nuo trečiųjų šalių, todėl svarbus ES bendradarbiavimas tose srityse, kuriose jis tikslingas. Kita vertus, pagrindinė kompetencija energetikos politikos srityje turėtų priklausyti valstybėms narėms. Ši riba pranešime peržengta. Todėl per balsavimą susilaikiau.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu nuomonei, kad ES turi pasimokyti iš nesenos istorijos ir būti pasiruošusi, jeigu ir vėl pasikartotų dujų tiekimo krizė. Kaip matome, vien tik nacionalinės priemonės ne visada padės susidoroti su tiekimo trikdžiais.

ES valstybės turi paruošti ir regioniniu bei Bendrijos lygmeniu suderinti krizių valdymo planus. Deja, kol kas kai kurios ES valstybės yra priklausomos nuo vienintelio dujų tiekėjo. Padėtis krizės atveju būtų ypatingai pavojinga tiems regionams, kurie nėra sujungti su visos Europos dujų tinklu. Šioms „energetinėms saloms“ ypač reikia Bendrijos finansinės paramos sujungiant dujų tinklus su vieninga ES sistema.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Nuoširdžiai remiu A. Vidal-Quadraso pranešimą. Dujų, t. y. energijos, tiekimas yra būtinas Europos Sąjungai, jos vystymuisi ir gerovei.

Todėl būtina patvirtinti europinį požiūrį ir strategiją. Šis klausimas per daug svarbus, kad būtų galima palikti jį spręsti atskiroms nacionalinėms sistemoms. Palaikau bendrą energetikos strategiją, kurios siekis – sukurti tvarią energijos sistemą, galinčią sustiprinti galimą tiekimą.

Vis dėlto bendras požiūris nereiškia vieno tiekėjo. Matėme, koks svarbus energijos klausimas geopolitinėje arenoje ir kaip jis gali daryti įtaką šalių santykiams. Manau, kad siekiant išvengti krizių ir ekstremaliųjų situacijų svarbu derėtis ir naudoti visus tiekimo kanalus iš Rytų, Kaukazo arba kito Viduržemio jūros kranto. Tai leistų užtikrinti, kad ES nebus pažeidžiama energetikos srityje ir kad bus sustiprintas mūsų tarptautinis geostrateginis vaidmuo.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Iš viso naudojamo iškastinio kuro gamtinės dujos išskiria mažiausiai CO2, todėl joms tenka svarbus vaidmuo Europai pereinant prie mažai anglies dvideginio išskiriančios energetikos sistemos. Dabar ketvirtadalį pirminės suvartojamos energijos sudaro dujos, o 60 proc. suvartojamų dujų sudaro importuotos dujos. Nors strategijos „Europa 2020“ atsinaujinančiųjų energijos išteklių, energijos vartojimo efektyvumo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimo tikslai galėtų padėti stabilizuoti didėjančią dujų paklausą, sumažėjusi vidaus gamyba reikštų tą pačią ar net didesnę ES priklausomybę nuo dujų importo. 2009 m. sausio mėn. Rusijos ir Ukrainos dujų krizė, dėl kurios dvi savaites 30 proc. sumažėjo ES dujų importas, aiškiai parodė, kad priklausomybė nuo importo ir su tiekimu bei tranzitu susijusi rizika didėja, todėl būtina peržiūrėti galiojančią direktyvą dėl dujų tiekimo saugumo ir užbaigti nereguliuojamos vidaus energetikos rinkos sukūrimą. Šiuo tikslu būtina kuo greičiau priimti priemones, kuriomis būtų sustiprintas dujų tiekimo saugumas ES.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Visi prisimename, kaip 2008–2009 m. žiemą buvo sutrikdytas dujų tiekimas iš Rusijos į Ukrainą, dėl kurio 17 valstybių narių visai negavo dujų, todėl daug piliečių liko be šildymo, nors lauko temperatūra buvo labai žema. Turime imtis visų priemonių, kad tai nepasikartotų. Balsavau už A. Vidal-Quadraso pranešimą dėl pasiūlymo, susijusio su reglamentu dėl dujų tiekimo saugumo Europoje užtikrinimo priemonių. Pritariu į naująjį teisės aktą įtrauktai nuostatai, pagal kurią dujų bendrovės įsipareigoja krizės atveju 30 dienų užtikrinti tiekimo saugumą „saugomiems“ vartotojams (namų ūkiams ir pagrindines paslaugas teikiančioms įstaigoms, pvz., ligoninėms). Tai tikra pažanga. Europos Komisijai suteikta galimybė paskelbti „Bendrijos masto ekstremaliąją situaciją“ arba „regioninę ekstremaliąją situaciją“ leis imtis greitų ir koordinuotų priemonių siekiant kuo greičiau įveikti visas būsimas krizes.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiandien priimtas teisės aktas yra palankiai vertinamas, nors ir pavėluotas žingsnis sprendžiant pasikartojančius dujų tiekimo sutrikimus. Galutinis tekstas daug išsamesnis nei pradinis. Svarbiausia, kad pagal šį reglamentą Komisija bus atsakinga už ES lygmens koordinavimą ekstremaliųjų situacijų atvejais. Jame atsižvelgta į atskirų vartotojų poreikius užtikrinant minimalų 30 dienų dujų rezervą visiems Europos namų ūkiams tiekimo krizės atveju, taip pat įvestas visoms dujų jungtims taikomas „dujų transportavimo priešinga kryptimi“ reikalavimas, kuris suteiks lankstumo reaguojant į krizes. Deja, ES trūksta nuoseklios strategijos dėl dujų vaidmens Europos energetikos politikoje.

Dujoms teks svarbus vaidmuo ES pereinant prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių ekonomikos, todėl šiuo klausimu ES turėtų laikytis tvirtesnės strateginės pozicijos. Dujų vartojimo aplinka keičiasi arba dėl naujų tiekimo šaltinių ir išteklių (pvz., skalūno dujų), arba dėl naujų priemonių, darančių poveikį paklausai, pvz., ES teisės aktų dėl pastatų energetinio efektyvumo. Žalieji mano, kad Komisija turi atsižvelgti į šiuos veiksnius ir tinkamai išnagrinėti dujų tiekimą ir dujų vaidmenį prieš ES „aukščiausiojo lygio susitikimą energetikos klausimais“ ateinantį vasarį.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pritariame pranešimui dėl dujų tiekimo, nes juo siekiama sumažinti ES pažeidžiamumą užtikrinant dujų tiekimą namų ūkiams, mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei pagrindinių socialinių paslaugų teikėjams net ir sudėtingomis aplinkybėmis.

Tekste taip pat pabrėžiamas skaidrumo klausimas, nes tik suteikus tinkamą informaciją bus galima priimti veiksmingus sprendimus. Galiausiai jame pabrėžiamas solidarumas, būtinas siekiant užtikrinti, kad krizės atveju visos valstybės narės galėtų gauti pakankamą kiekį dujų savo vartotojams. Tokios pozicijos laikėsi ir EP pirmininkas J. Buzek, kuris surengė 27 nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento susitikimą dėl Europos energijos bendruomenės sukūrimo.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pastaraisiais metais kelis kartus sutriko dujų tiekimas ES dėl tiekėjų ir tranzito šalių ginčų, taip pat Rusijos ir Ukrainos 2009 m. sausio mėn. ginčo. Šie sutrikimai atskleidė būtinybę ES įvairinti savo dujų tiekimą. Visų pirma pritariu pranešime išdėstytam raginimui įvertinti suskystintų gamtinių dujų įrenginių naudą. Velse, Milford Havene (Pietų Hookas), pastatytas šiuolaikinis įrenginys, kuris galėtų prisidėti prie ES priklausomybės nuo dujų importo iš nestabilių ir nedemokratiškų pasaulio šalių sumažinimo.

Pranešimas: Csaba Sógor (A7-0231/2010)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Visi žinome apie neseniai Pakistane įvykusią gaivalinę nelaimę, didelę žalą žemei, sunaikintus javus, 10 mln. perkeltų žmonių ir tūkstančius žuvusiųjų. Mūsų pareiga – padėti šiai šaliai ir parengti solidarumo ir koordinavimo iniciatyvas, kad Pakistanui būtų lengviau atsigauti.

Vis dėlto neturime pamiršti būtinybės užtikrinti, kad Europos erdvė būtų saugi, nes daugelį metų į ją plūdo neteisėti imigrantai, vyko neteisėta prekyba. Susitarime dėl readmisijos procedūrų, kuris pasiektas po aštuonerių metų Europos Komisijos ir Pakistano derybų, apibrėžtos aiškesnės bendradarbiavimo gairės, o bendra atsakomybė vertinama kaip priemonė užkirsti kelią neteisėtai prekybai ir neteisėtai prekybai žmonėmis. Šis susitarimas padės išvengti ES neprižiūrimų repatriacijos atvejų.

Valstybės narės pirmiausia turės laikytis tarptautinės teisės įsipareigojimų, pvz., „negrąžinimo“ principo, kuris turės procedūrinių padarinių, nes valstybės narės turės atlikti netinkamo elgesio kilmės šalyje rizikos vertinimą.

Taip pat užtikrinsime Pakistanui ilgalaikį bendradarbiavimą ir paskatinsime rengti techninės paramos programas ir programas ekonominės ir socialinės plėtros, kovos su nedarbu ir socialine atskirtimi srityse.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Susitarimas su Pakistanu yra teigiamas žingsnis, kurį Europa turi žengti siekdama kovoti su neteisėta imigracija. Dabar Europos žmonės prašo mūsų didesnio saugumo ir griežtos migracijos srautų, keliančių nerimą mūsų šalims, kontrolės politikos. Bet kuris teisės aktas, kuriuo supaprastinamos ES neteisėtai gyvenančių asmenų grąžinimo procedūros, turėtų būti labai palankiai priimtas kaip bendras Europos atsakas į mūsų piliečių lūkesčius.

Atsakydama į kai kurių kolegų EP narių pastabas dėl gyvenimo sąlygų, su kuriomis gali susidurti į Pakistaną sugrąžinti asmenys, norėčiau pasakyti, kad nors tai yra svarbus klausimas, jis neturi užkirsti kelio sudaryti susitarimą, į kurį, beje, įtraukta ES pareiga gauti iš Pakistano reikalingas minimalias garantijas dėl žmogaus teisių ir elgesio su pabėgėliais ateityje. Šiam tikslui reikės diplomatinių ir politinių Europos pastangų, bet tai nereiškia, kad ji savo teritorijoje neturėtų užtikrinti to, ko prašo jos žmonės: saugumo ir pagarbos įstatymui. Todėl balsavau už pranešimą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Europos Parlamentas pritarė ES ir Pakistano readmisijos susitarimui, pagal kurį bus galima paprasčiau išsiųsti daugelį neteisėtai Europoje gyvenančių Pakistano piliečių. Nors mums reikalingi susitarimai su trečiosiomis šalimis, kuriuose būtų apibrėžtos Europoje neteisėtai gyvenančių žmonių readmisijos procedūros, Pakistanas yra išskirtinis atvejis. Islamabadas nėra ratifikavęs 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso. Susitarimas taip pat taikomas žmonėms, kurie tranzitu keliavo per Pakistaną – daugelis jų yra afganai, kuriuos dabar bus paprasčiau sugrąžinti į karo išdraskytą šalį, iš kurios jie pabėgo. Tai nepriimtina. Be to, dėl vasaros potvynių Pakistanas atsidūrė vienoje didžiausių krizių savo istorijoje. Dabartinėmis aplinkybėmis saugus sugrįžimas į šią šalį, kuri jau turi problemų dėl didelio perkeltų asmenų antplūdžio, yra neįmanomas. Humaniškos ir pagrįstos imigracijos politikos suformavimas yra vienas sunkiausių visuomenės uždavinių ir turi būti įgyvendinamas tinkamai laikantis teisės principų. Todėl, kol Pakistanas neratifikavo Ženevos konvencijos, negaliu remti šio readmisijos susitarimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Gerai žinoma, kad Pakistanas yra daugelio neteisėtų imigrantų kilmės šalis. Todėl reikia parengti skubias ir veiksmingas priemones, kuriomis būtų galima susisiekti su šios šalies valdžios institucijomis.

Suprantu Europos Parlamento kairiųjų abejones dėl šio susitarimo, bet manau, kad jie painioja neteisėtą imigraciją ir prieglobsčio teisę bei gerus asmeninius norus ir gerą viešąją politiką.

Sutinku su rezoliucijos turiniu. Šis ES ir Pakistano susitarimas nėra susijęs tik su readmisija: malonu žinoti, kad tai yra dvišalis susitarimas, kuriuo siekiama neteisėtų imigrantų ekstradicijos arba, kitaip tariant, išsiuntimo iš tam tikros teritorijos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Susitarimo tikslas – sustiprinti ES valstybių narių vyriausybių ir Pakistano vyriausybės bendradarbiavimą, kad readmisijos procesas būtų spartesnis. Šiuo tikslu susitarime numatytas abipusis įsipareigojimas šalims priimti savo piliečius ir, su tam tikromis išlygomis, trečiųjų šalių piliečius arba asmenis be pilietybės. Į jį taip pat įtrauktos reikalingos techninės nuostatos dėl readmisijos procedūros. Pakistanas yra svarbi migrantų, kurie neatitinka arba nebeatitinka sąlygų atvykti, pasilikti arba gyventi ES valstybėje narėje, kilmės arba tranzito šalis. Nors derybos truko 10 metų, džiaugiuosi, kad priimtas šis susitarimas, kuris yra geresnis už ankstesnius ad hoc susitarimus šiuo klausimu ir turės teigiamą poveikį ne tik ES ir Pakistano santykiams, bet ir visam regionui.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavome prieš susitarimo dėl neteisėtai gyvenančių asmenų readmisijos pasirašymą, nes šis susitarimas sukuria teisinį netikrumą. Vis dėlto svarbesnė priežastis yra mūsų kritiškas požiūris į Europos Sąjungos vykdomą imigracijos politiką.

Ši politika yra teisiškai sudėtinga ir ją vykdant neužtikrinamos imigrantų teisės: imigrantai padaromi nusikaltėliais, ir tokį požiūrį pasmerkė daugelis organizacijų; susitarimu Pakistanas įpareigojamas priimti savo piliečius, atsidūrusius neteisėtų asmenų padėtyje; be to, siekiama, kad Pakistanas prisiimtų atsakomybę priimti visus afganus, kurie kirto šią šalį.

Antra, šis susitarimas yra dar vienas veidmainystės, būdingos ES sprendimams, pavyzdys, nes norima nusikratyti atsakomybės dėl blogėjančios Afganistano žmonių padėties po JAV invazijos ir tebesitęsiančio okupacinio NATO karo ir dėl Pakistano žmonių kare, kuris išsiplėtė į Pakistaną.

Europos Sąjungai žmonės, bėgantys nuo karo, alkio ir vargo ir ieškantys geresnių gyvenimo sąlygų sau ir savo šeimoms, yra neteisėti imigrantai ar net teroristai. Europos Sąjungai imigrantai, bėgantys nuo NATO nusikaltimų, viliojami kriminalinių grupuočių ir išnaudojami kaip pigi darbo jėga vergovei prilygstančiomis sąlygomis, yra neteisėti imigrantai, kurie turi būti išsiųsti. Tai nepriimtina.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš ES ir Pakistano readmisijos susitarimą. Šis susitarimas yra dvyliktas tokio pobūdžio susitarimas, bet pirmasis, kuriam turi pritarti Europos Parlamentas. Nors Europos Komisijos prašyta daug kartų, ji nepateikė jokio vertinimo ar ataskaitos apie buvusius susitarimus, o tai būtų leidę mus aiškiai įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis tokie susitarimai įgyvendindami. Pakistano, kuriame politinė padėtis labai nestabili, atveju toks susitarimas sulaukia nepritarimo dėl daugelio priežasčių. Pakistanas, kuris nepasižymi pagarba žmogaus teisėms, nėra pasirašęs tarptautinių konvencijų dėl pabėgėlių ir asmenų be pilietybės. Derybose tai turėjo būti sine qua non. Be to, susitarime tebėra daug neaiškumų: nėra jokių garantijų, kad į susitarimo taikymo sritį nepatenka nepilnamečiai, procedūros ir terminai neaiškūs. Pritardamas šiam susitarimui Europos Parlamentas sukūrė netinkamą precedentą ir nepasinaudojo galimybe įtvirtinti institucijos, kuriai rūpi pagarba žmogaus teisėms ir kuri reikalauja didesnio tokių susitarimų skaidrumo, įvaizdį.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Balsavau prieš šią rekomendaciją. Nors Pakistanas sulaukia daugiau pabėgėlių nei bet kuri kita šalis, jis nėra pasirašęs Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių. ES neturėtų deportuoti žmonių nepaisydama jų pagrindinių teisių; turime užtikrinti, kad būtų laikomasi žmogaus teisių.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau prieš šį pranešimą, nes pagal ES ir Pakistano readmisijos susitarimą bus galima išsiųsti žmones į šalį, kuri nėra pasirašiusi 1951 m. Ženevos konvencijos, negerbia žmogaus teisių ir kurios vidaus padėtis neužtikrina sugrįžtančių žmonių saugumo.

Į Pakistaną išsiųsdama kitų valstybių – pvz., Afganistano – piliečius, atvykusius į ES per Pakistaną, ES pažeis teisę į prieglobstį. Toks asmuo gali būti išsiųstas iš vienos šalies į kitą šalį, kurioje ES neturės jokios kontrolės. Be to, į šį readmisijos susitarimą neįtrauktos jokios garantijos ar priežiūros priemonės, jame daug teisinių spragų ir neaiškumų ir neužtikrinta derama asmens duomenų apsauga.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame Parlamente Pakistanas kelis kartus buvo pasmerktas dėl vykdomos diskriminacinės politikos ir, visų pirma, afganų pabėgėlių persekiojimo. Vos prieš mėnesį siaubingi potvyniai be namų paliko milijonus Pakistano žmonių.

Šiuo susitarimu paniekinamas bet koks žmogiškumas. Jis ne tik (kaip ir kiti susitarimai) prieštarauja Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 13 straipsniui, bet net ir pabėgėlių apsaugos principams. Balsavimas už šį tekstą prieštarautų tarptautinei teisei ir humanizmui, kuriuo ES teigia besivadovaujanti. Balsavau prieš.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Kova su neteisėta imigracija visada buvo ES prioritetas. Derybos dėl susitarimo, kuris ką tik priimtas, vyko daug metų. Man šis susitarimas atrodo suderintas, nes pagal jį gali būti išsiųsti tik tie asmenys, kurie ES gyvena neteisėtai. Taigi jis netaikomas ieškantiesiems prieglobsčio ar žmonėms, kurių tikslas – įsikurti ES ir kurie šiuo tikslu kreipiasi į priimančios šalies valdžios institucijas, kad susitvarkytų savo padėtį. Negalime sutapatinti neteisėtų imigrantų ir žmonių, siekiančių teisėtai įsikurti ES. Todėl labai svarbu toliau daryti spaudimą Pakistanui, kad jis ratifikuotų 1966 m. Tarptautinę konvenciją dėl pilietinių ir politinių teisių ir Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kova su neteisėta imigracija kiekvienoje šalyje turėtų būti savaime suprantamas dalykas, o ne spaudimo būdas. Readmisijos susitarimai yra būtini siekiant užtikrinti, kad atmetus prieglobsčio prašymą būtų aiškios išsiuntimo procedūros. Patirtis parodė, kad priešingu atveju ginčai gali tęstis metų metus, o neteisėti imigrantai gali pasinaudoti šiuo vėlavimu, pasitraukti į pogrindį ir išnykti. Turime kovoti su naudojimusi prieglobsčio sistema ir tariamais prieglobsčio ieškotojais visoje ES bei suteikti sienos apsaugos agentūrai Frontex tvirtesnių galių. Ekonominiai migrantai turi būti sugrąžinti į savo kilmės šalį. Tai reiškia, kad turi būti sukurta ir įgyvendinta nuosekli Europos repatriacijos programa. Pritariu susitarimui su Pakistanu, nes jis yra dar vienas žingsnis siekiant sustabdyti nekontroliuojamą ekonominių migrantų, puoselėjančių iliuzijas apie rojų, srautą.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Readmisijos susitarimai su trečiosiomis šalimis yra svarbi priemonė kovoti su neteisėta imigracija į Europos Sąjungą ir užtikrinti jos saugumą. Pakistanas yra svarbi migrantų, kurie neatitinka arba nebeatitinka sąlygų atvykti, pasilikti arba gyventi ES valstybėje narėje, kilmės arba tranzito šalis. Susitarimo tikslas – sustiprinti prašančios ir prašomos šalies administracijų bendradarbiavimą siekiant, kad readmisijos procesas būtų spartesnis ir veiksmingesnis. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau prieš šį pranešimą, nes pagal ES ir Pakistano susitarimą bus galima išsiųsti žmones į šalį, kuri nėra pasirašiusi 1951 m. Ženevos konvencijos, negerbia žmogaus teisių, be to, šalies vidaus padėtis neužtikrina sugrįžtantiems žmonėms reikalingo saugumo. ES taip pat pažeis teisės į prieglobstį principą į Pakistaną išsiųsdama kitų šalių, pvz., Afganistano piliečius, kurie į ES atvyko per Pakistaną. Tokie asmenys gali būti išsiųsti iš vienos šalies į kitą šalį, kurioje ES neturės jokios kontrolės. Be to, šiame susitarime nėra garantijų ar priežiūros mechanizmų; jame daug teisinių spragų ir neaiškumų; ir jame nėra užtikrinta tinkama asmens duomenų apsauga.

Pastarieji potvyniai šalyje yra dar viena priežastis susirūpinti sugrąžintų žmonių likimu. Vos prieš dvi savaites Europos Parlamentas išreiškė susirūpinimą dėl humanitarinės padėties Pakistane po šios gaivalinės nelaimės. Šio nepriimtino susitarimo priėmimas bus akivaizdi veidmainystė; bet prie jai pritariančių nebus mano balso.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Kaip ir kiti 385 kolegos EP nariai balsavau už ES ir Pakistano readmisijos susitarimą, kuriuo reglamentuojama ES neteisėtai gyvenančių asmenų grąžinimas.

Po aštuonerių Komisijos ir Pakistano derybų metų ši priemonė papildys kitus 11 readmisijos susitarimų, kurie labai sustiprina Europos kuriamą prieglobsčio ir imigracijos politiką. Šis teisinis pagrindas pagrįstas tarptautine teise ir, visų pirma, negrąžinimo principu: asmuo negali būtų išsiųstas į šalį, „kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų“.

Niekinantiems susitarimą norėčiau atsakyti, kad šis susitarimas naudingas tuo, jog bus nuoseklus ir veiksmingas ES lygmeniu, nes nė vienai valstybei narei neuždrausta sudaryti dvišalius susitarimus. Mūsų migracijos politika yra išsami ir ji apima kovą su neteisėta imigracija, kuriai turi būti trukdoma visais įmanomais būdais.

Tai geriausias būdas apsaugoti „Europos eldoradą“ norinčius pasiekti būsimus migrantus, kurie dažnai tampa kontrabandininkų, bet kokios neteisėtos prekybos ir ekonominio išnaudojimo aukomis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Labai apgailestauju, kad buvo pritarta šiam susitarimui. Pakistanas – šalis, kurioje yra daugiausia pabėgėlių pasaulyje ir kuri net nėra pasirašiusi Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių. Šiuo susitarimu valstybės narės pirmiausia taikosi į Afganistano piliečius: karo, kuriame valstybės narės dalyvauja, aukų išsiuntimas yra cinizmo viršūnė ir nusižengimas dorovei.

Be to, Europos Komisija, kaip ir Pakistano valdžios institucijos, nesugebėjo mums paaiškinti šio susitarimo įgyvendinamumo ir jo poveikio: nieko apie jį nežinome. Kolegos EP nariai pasielgė neatsakingai nepasinaudodami naujomis Lisabonos sutarties suteiktomis teisėmis ir aklai priimdami Europos Komisijos susitarimo, kuriuo galbūt pažeidžiamos žmogaus teisės, trečiarūšes garantijas.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Pritariame pranešimui dėl ES ir Pakistano susitarimo dėl neteisėtai gyvenančių asmenų readmisijos. Šis susitarimas padės sustiprinti kovą su neteisėta imigracija į ES, supaprastins neteisėtai gyvenančių Pakistano piliečių išsiuntimą ir jų readmisiją į kilmės šalį. Turėtume siekti pasirašyti tokius susitarimus ir su kitomis šalimis, iš kurių paprastai atvyksta neteisėti imigrantai.

Laikinuose prieglobsčio centruose sugaištama daug laiko tam, kad nustačius neteisėtai gyvenančio asmens pilietybę būtų gautas repatriacijos leidimas iš kilmės šalies, todėl viršijamas ilgiausias leidžiamas pasilikti laikas. Tokie susitarimai sutrumpins laukimo laiką, todėl bus paprasčiau ir pigiau vykdyti neteisėtų imigrantų repatriaciją.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Pirmą kartą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Europos Parlamente vyko balsavimas dėl readmisijos susitarimo. Šie susitarimai atspindi migracijos politiką, kuria siekiama sukurti tvirtą Europą ir išsiųsti iš jos žmones, kurie dėl skurdo ir karo priversti ieškoti prieglobsčio mūsų žemėje.

Parlamentas dabar turi reikalingas priemones, kad priverstų Tarybą ir Komisiją paversti žodžius darbais.

Mums pateiktame susitarime esama daug trūkumų ir į jį taip pat neįtrauktos jokios garantijos žmonėms, kurie bus išsiųsti atgal į Pakistaną. Visi puikiai žinome, kaip gerbiamos žmogaus teisės Pakistane, kuris nepasirašęs net 1951 m. Ženevos konvencijos.

Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji ragina įvertinti esamus readmisijos susitarimus, nes tuomet išryškės griaunamieji politikos, niekinančios žmones, kuriems nepasisekė gimti ES teritorijoje, padariniai.

Europos Parlamentas per šį balsavimą nesustiprino savo padėties: jis nepasinaudojo galimybe išreikšti savo nuomonę dėl to, kaip praktiškai turėtų būti įgyvendinamos žmogaus teisės.

Pranešimas: Metin Kazak (A7-0238/2010)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD), raštu. – Šiuo pakeitimu daugumai ES žmonių ir jiems atstovaujantiems Europos Parlamento nariams suteikiama galimybė parodyti savo nepasitenkinimą ir nepritarimą Turkijos narystei ir su ja susijusiai politinei sąjungai. Vis dėlto nenorime, kad tai sumenkintų paramą laisvajai prekybai su Turkija ir kad liktų nepašalintos tarifinės kliūtys – didelė pranešimo dalis nepakeista. Dauguma pasirinkimų keblūs: laisvosios prekybos susitarimais sudaromos tarifinės kliūtys. Steigiant muitų sąjungas šios kliūtys pašalinamos sąjungos viduje, tačiau toliau toleruojamos ir net kuriamos už sąjungos ribų. Ir, žinoma, kuriant muitų sąjungas ribojama ir draudžiama sąjungos narių laisvė vesti komercines derybas. Nepaisydami šių nuogąstavimų dėl muitų sąjungų sampratos ir atsižvelgdami į Turkijos padėtį pritariame pranešimo daliai, susijusiai su muitų sąjunga, nes naudodamiesi ja visateisei Turkijos narystei ES prieštaraujantys asmenys gali išreikšti savo nuomonę balsuodami. Reikia pažymėti, kad galiausiai tik 38 iš 736 Europos Parlamento narių balsavo prieš Turkijos įstojimą į Europos politinę sąjungą.

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Turkija daro didelę pažangą siekdama užtikrinti atviresnę ir demokratiškesnę šalies plėtrą ne tik ekonominiu ir komerciniu, bet ir teisinės valstybės principų laikymosi požiūriu.

Turkija – svarbiausia ES ekonominė ir prekybos partnerė, jai tenka 7-oji vieta kaip svarbiausiai ES importo rinkai ir 5-oji vieta – kaip svarbiausiai eksporto rinkai. Neatsižvelgdama į savo unikalią geopolitinę padėtį ir vaidmenį pasaulio prekyboje, Turkija ir toliau išlaiko technines kliūtis prekybai ir vis dar pernelyg plačiai naudoja apsaugos priemones.

Dar daug reikia nuveikti siekiant įveikti klastojimą, padaryti viešuosius pirkimus skaidresnius ir prieinamesnius užsienio įmonėms ir leisti prekėms laisvai judėti. Žmogaus teisių srityje taip pat turi būti dedamos panašios pastangos. Iš tikrųjų vis dar vykdoma kurdų mažumos diskriminavimo politika ir pažeidžiamos moterų ir profesinių sąjungų teisės. Todėl pagarbos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumui ir nedalomumui principai yra svarbiausi, ir šioje srityje dar reikia daug nuveikti.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kadangi Turkijos ir Europos Sąjungos muitų sąjunga įsteigta 1996 m., abiejų šalių ekonominiai ir prekybos santykiai labai išvystyti. Turkija – septinta pagal dydį ES prekybos partnerė, o ES yra didžiausia Turkijos prekybos partnerė. Turime stiprinti prekybos santykius. Tačiau prekyba ir toliau turi būti naudinga abiem pusėms. Todėl balsavau už savo frakcijos, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos, pateiktus pakeitimus, kuriuose raginama siekti didesnio abipusiškumo. Turkija turi nebenaudoti antidempingo priemonių protekcionistiniais tikslais, ištirti prekybai sudaromas technines kliūtis ir geriau taikyti intelektinės nuosavybės teises.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes Turkija tapo septinta pagal dydį ES prekybos partnere, o ES yra didžiausia Turkijos prekybos partnerė. Turkija veikia kaip Viduržemio jūros, Artimųjų Rytų, Azijos, Juodosios jūros ir Kaukazo regionų tarpininkė ir nuo 1963 m. yra sudariusi asociacijos susitarimą dėl muitų.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Akivaizdu, kad svarstomas klausimas yra komercinio ir ekonominio pobūdžio, tačiau galiausiai negalime nekreipti dėmesio į tai, kad kalbame apie šalį, laukiančią galimybės įstoti į ES, ir dėl kurios įstojimo pareikšta prieštaravimų.

Nepaisydama to, kad palankiai vertinu teigiamus prekybos santykių su sparčiai augančia šalimi stiprinimo aspektus, vis dėlto, atsižvelgdama į politinį aspektą, esu priversta balsuoti prieš šį pranešimą. Ekonominių santykių su šalimi gerinimas neturi tapti Trojos akliu – spaudimo valstybei prisijungti prie ES priemone, kaip, deja, gali būti šiuo atveju.

Man atrodo, Parlamento pritarimas neseniai Turkijoje vykusiam konstituciniam referendumui prilygsta politiniam Turkijos Vyriausybės skatinimui. Vis dėlto manau, kad turėtume tvirtai apsiriboti prekybos santykių su Turkija sukūrimu, kartu deramai atsižvelgdami į jų poveikį mūsų žemės ūkio sistemai ir pavojų, kad Europa bus užversta suklastotais produktais (pagal kurių skaičių Turkija nusileidžia tik Kinijai).

Vis dėlto šiandien Turkija kelia didesnį negu bet kada pavojų Europos tapatumui ir politiniam solidarumui, ir visi turėtume nuspręsti, kad šiai šaliai, suprantama, būtų daug geriau likti už Europos ribų.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Iš statistikos duomenų matyti, kad Europos Sąjunga – iki šiol didžiausia Turkijos prekybos partnerė. Tačiau pastaraisiais metais prekybos mastas sumažėjo besivystančių šalių naudai. Turint omenyje šį prekybos mastą ir stabilius Turkijos ir Europos Sąjungos ryšius, jų komerciniams ir ekonominiams santykiams reikia skirti deramą dėmesį.

Atsižvelgiant į tai, reikėtų imtis būtinų veiksmų šiems santykiams toliau plėtoti. Prieš 14 metų įsteigta ir vis dar iki galo nebaigta kurti Turkijos ir Europos Sąjungos muitų sąjunga turi veikti veiksmingiau. Turint tai omenyje, reikia nedelsiant imtis nagrinėti neišspręstus klausimus, o Turkija ir ES turėtų toliau derinti savo prekybos politiką visų pirma atsižvelgdamos į laisvosios prekybos susitarimus ir regioninę prekybą. Tokie veiksmai galėtų padėti sukurti palankią padėtį, kuri būtų naudinga abiejų šalių ekonomikai. Ypač svarbu, kad ES skirtų daugiau dėmesio Turkijai, nes jos vaidmuo, visų pirma dėl geresnio naudojimosi savo unikalia geopolitine padėtimi ir tarpininkavimo Viduržemio jūros, Artimųjų Rytų, Azijos, Juodosios jūros ir Kaukazo regionams, pastaraisiais metais tapo svarbesnis.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Turkija – strateginė Europos Sąjungos partnerė. Be Turkijos ir mūsų šalių tiesioginės prekybos ryšių (nors jie taip pat svarbūs), ji yra visiškai šalia mūsų pietryčių sienos, priklauso tam pačiam gynybos aljansui kaip dauguma ES valstybių narių ir suteikia mums galimybę naudotis energijos ištekliais ir žaliavomis. Be to, neseniai vykęs konstitucinis referendumas – žingsnis Bendrijos teisyno patvirtinimo link, ir jį reikia deramai pripažinti.

Didžiausia šio pranešimo vertė – sutelktas dėmesys į Europos Sąjungai svarbiausią aspektą, be to, kartu su teigiamais veiksniais pabrėžiama didelė jo svarba. Visų pirma jame aptariama, kaip Europos Sąjungos ir šios šalies santykiai palaikomi daugeliu lygmenų. Sunku įvertinti jų sudėtingumą šioms institucijoms paprastai sprendžiant „už“ ar „prieš“ priimtinumą.

Visi šie argumentai – pagrindas, kuriuo grindžiamas Turkijos kelias Europos link ir gera priežastis manyti, kad Turkija jau yra daug arčiau, nei galime spręsti iš sutarčių. Manau, abiejų šalių labui reikia laikytis pranešėjo nustatytos krypties.

  Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Pranešime dėl prekybos santykių su Turkija pateikiami didžiausi ES ir Turkijos prekybos laimėjimai ir sunkumai. 1963 m. Turkija ir ES sudarė asociacijos susitarimą, pagal kurį 1996 m. įsteigta muitų sąjunga. Įsteigus muitų sąjungą buvo galima pasiekti didesnį rinkos integracijos lygį, ir Turkija tapo svarbiausia ES prekybos partnere. Pvz., 2009 m. Turkija eksportavo į ES prekių, kurių vertė buvo 33,6 mlrd. EUR, ir iš ES importavo prekių už 40,4 mlrd. EUR. Nepaisant šių laimėjimų, sąjungos išplėtimas įtraukiant paslaugas ir viešojo pirkimo sutartis, taip pat dabartinių problemų, pvz., intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo Turkijoje trūkumų, pašalinimas padėtų toliau plėtoti ES ir Turkijos prekybos ir finansinius ryšius.

Pranešime teigiama, kad Turkijos kaip kandidatės, siekiančios įstoti į ES, statusas trukdo atlikti visapusę muitų sąjungos reformą. Todėl būtina apsvarstyti, kuri iš pirmiau minėtų integracijos ir bendradarbiavimo galimybių duotų daugiausia naudos abiem šalims ir ekonomikos krizės metu būtų veiksmingiausia. Mano manymu, pranešėjas įtraukė visus svarbiausius klausimus ir šis pranešimas nėra vienpusis. Todėl balsavau už jį.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl prekybos ir ekonominių santykių su Turkija. 1996 m. įsteigta ES ir Turkijos muitų sąjunga visiškai įgyvendinama šalinant likusias biurokratines ir tarifines bei netarifines kliūtis. Manau, atsižvelgiant į žemą moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygį, nemažiau svarbu, kad ekonomikos ir socialinėje politikoje Turkija moterų užimtumui skirtų itin daug dėmesio.

  Nigel Farage (EFD), raštu. – Šiuo pakeitimu daugumai ES žmonių ir jiems atstovaujantiems Europos Parlamento nariams suteikiama galimybė parodyti savo nepasitenkinimą ir nepritarimą Turkijos narystei ir su ja susijusiai politinei sąjungai. Vis dėlto nenorime, kad tai sumenkintų paramą laisvajai prekybai su Turkija ir kad liktų nepašalintos tarifinės kliūtys – didelė pranešimo dalis nepakeista. Dauguma pasirinkimų keblūs: laisvosios prekybos susitarimais sudaromos tarifinės kliūtys. Steigiant muitų sąjungas šios kliūtys pašalinamos sąjungos viduje, tačiau toliau toleruojamos ir net kuriamos už sąjungos ribų. Ir, žinoma, kuriant muitų sąjungas ribojama ir draudžiama sąjungos narių laisvė vesti komercines derybas. Nepaisydami šių nuogąstavimų dėl muitų sąjungų ir atsižvelgdami į Turkijos padėtį palaikome šią muitų sąjungą, nes ji leidžia prieštaraujantiems Turkijos narystei asmenims pareikšti savo nuomonę.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Jau ne vienus metus Europos Sąjunga ir Turkija yra svarbios prekybos partnerės. Šiai abiem pusėms naudingai partnerystei kilo ne viena Turkijos, kuri nustatydama administracines ir biurokratines sąlygas siekė riboti Europos produktų patekimą į savo rinką, sudaroma kliūtis.

Tikiuosi, kad šios kliūtys bus panaikintos, kad Turkija imsis ryžtingų veiksmų, skirtų kovai su Europos produktų klastojimu ir teisėtoms kūrėjų teisėms į pajamas už kūrybinę veiklą ginti, ir kad prekybos ir ekonominiai ES ir Turkijos santykiai bus plėtojami ir taps stipresni.

Kaip jau sakiau, nesvarbu, kokie ES ir Turkijos santykiai bus ateityje, tikiuosi, jie bus tarpusavyje susieti ir pagrįsti dialogu ir veiksmingu bendradarbiavimu ir kad Turkija, vadovaudamasi Vakarų gairėmis, toliau sieks laisvės ir demokratijos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) 1963 m. Turkija ir EEB pasirašė asociacijos susitarimą, kuriame numatyta 1996 m. įsteigti muitų sąjungą. Pasirašius šį aktą ir įsteigus muitų sąjungą buvo galima plėtoti ekonominius santykius. Muitų sąjungai priskiriamos visos pramoninės prekės ir perdirbti žemės ūkio produktai. 2009 m. Turkijos eksportas į ES padidėjo iki 33,6 mlrd. EUR ir importas iš ES pasiekė 40,4 mlrd. EUR. Pasaulio banko statistiniais duomenimis, Turkijos ekonomikai pagal dydį tenka 17-oji vieta pasaulio mastu ir 6-oji vieta Europos lygmeniu; šalis buvo 20-a pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų gavėja. Į 1996 m. įsteigtą muitų sąjungą neįtraukti žemės ūkio produktai ir tokios sritys kaip viešieji pirkimai. Viešųjų sutarčių srityje Turkija konkursų dalyviams turkams vis dar taiko 15 proc. nuolaidą. Raginu Turkiją supaprastinti biurokratines procedūras, panaikinti likusias tarifines ir netarifines kliūtis ir pašalinti nereikalingus ES ir Turkijos prekybos trukdžius.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime skatinama stiprinti ekonominius ir prekybos santykius su Turkija, tačiau tikrasis jo tikslas – pajungti šią šalį ES interesams. Nurodymai aiškūs ir jų ne vienas: panaikinti likusias ES ir Turkijos tarifines ir netarifines kliūtis, išlaikyti atvirą prekybą ir investavimo tvarką, stiprinti Turkijos gebėjimą vengti vidaus protekcionizmo ir išplėsti muitų sąjungą įtraukiant žemės ūkio produktus, paslaugas ir viešuosius pirkimus.

Šių ekonominių ir prekybos santykių plėtra bus naudinga tik dideliems ES ir Turkijos monopoliams ir akivaizdžiai pakenks darbuotojams, kurie, siekiant padidinti konkurencingumą, neteks teisių, taip pat smulkiam ir vidutiniam verslui ir ūkininkams, kurių gamybos sąnaudos padidės, o pajamos ir už jų produktus mokamos kainos sumažės.

Vis dėlto Turkijai daromas spaudimas laikytis sudarytų susitarimų – teigiamai vertintinas dalykas. Tai taikytina santykių su visomis ES šalimis, įskaitant Kiprą, normalizavimo klausimui. Ekonominiai ir prekybos santykiai neturi užgožti žmonių interesų, ir siekiant bet kokios ES santykių su Turkija pažangos turi būti keliama sąlyga, kad šalis nutrauks šiaurinės Kipro dalies okupaciją.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Mano manymu, šiame pranešime esama didelio netikslumo, nes jame teigiama, kad Turkijos ekonomika šešta pagal dydį Europoje. Šį teiginį bet kokiu atveju galima kategoriškai paneigti remiantis geografija, nes beveik visa Turkijos teritorija priskiriama prie Azijos žemyno.

Pakeitimas, kuriame Parlamentas džiaugiasi neseniai Turkijoje vykusio referendumo rezultatais, taip pat kenkia santykių neutralumui, nes jiems suteikiama daugiau politinio atspalvio, be to, pranešime nukrypstama nuo išimtinio ekonominio vertinimo. Todėl, gaila, bet negaliu palaikyti M. Kazako pranešimo patvirtinimo.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Balsavome už frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos, nors jis ir nepatenkinamas. Vis dėlto jame aiškiai teigiama, kad esamų ES ir Turkijos ryšių stiprinimas pakeis šios valstybės stojimą į Europos Sąjungą ir jis taps neaktualus.

Tačiau siekiant bet kokios būsimos santykių su Turkija pažangos turi būti keliama griežta sąlyga, kad Turkija pripažins Kiprą, kurio egzistavimą ji toliau neigia ir kurio teritorijos dalį ji nelegaliai ir vykdydama karinę veiklą užėmė. Turkija, išdidi šalis ir buvusi sąjungininkė prieš komunizmo grėsmę, yra Europą ir Aziją jungiantis tiltas. Ji – tiltas, tačiau geografiniu, demografiniu, istoriniu ar kultūriniu požiūriu ji nėra Europos šalis.

Galiausiai pripažinkime, kad 1963 m. Ankaroje pačiame Šaltojo karo įkarštyje dėl strateginių priežasčių duoti pažadai jau nebeaktualūs ir kad mes – ir europiečiai, ir turkai – iššvaistytume mažiau laiko, jeigu, užuot svarstę narystę, kurios nenori mūsų piliečiai ir kuriai taip pat priešinasi daug turkų, apmąstytume privilegijuotos partnerystės galimybę.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Turkija – svarbi Europos Sąjungos prekybos partnerė. Lyginant tiesiogiai, Turkija yra 7-oji pagal dydį prekybos su 27 ES valstybėmis narėmis importo šalis ir 5-oji pagal dydį eksporto šalis. 2009 m. bendras prekybos mastas siekė beveik 80 mlrd. EUR. Turkijos požiūriu Europos Sąjunga yra stipriausia jos prekybos partnerė kalbant ir apie importą, ir apie eksportą ir smarkiai lenkia tokias šalis kaip Rusija, Kinija ir Jungtinės Valstijos. Šie tvirti ekonominiai ir prekybos ryšiai turi būti tęsiami ir plėtojami toliau. Ypač svarbus žingsnis šia kryptimi buvo bendros muitų sąjungos įkūrimas 1996 m. Nepaisant to, turime pašalinti neatitiktis, kurios prieštarauja galiojantiems susitarimams, pvz., antidempingo priemonių taikymą ar užsienio bendrovių diskriminavimą Turkijoje. Net intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo srityje dar reikia daug nuveikti, kad būtų laikomasi sutarčių. Neabejotinai palaikau M. Kazako savo iniciatyva parengtą pranešimą, kuriame išskiriamos probleminės mūsų prekybos santykių su Turkija sritys ir raginama jas pašalinti.

  Jean-Marie Le Pen (NI), raštu. – (FR) M. Kazako parengtu pranešimu norima mus įtikinti, kad pagal 1963 m. EEB ir Turkijos sudarytą asociacijos susitarimą įsteigta muitų sąjunga yra dabartinės Europos Sąjungos ir Turkijos ekonominės ir prekybinės integracijos laimėjimas; kad ją įsteigus, be kita ko, buvo galima sustiprinti Europos augimą, taigi ir Prancūzijos augimą. Be to, kad Turkija šiame procese tik labai ribotai įvykdė savo įsipareigojimus, pastaraisiais dešimtmečiais susidūrėme su įmonių perkėlimo ir labai didelio masto darbo vietų praradimo reiškiniu. Tai tarptautinėje sąjungoje toli gražu nepadeda kurti ekonominės ir socialinės gerovės mūsų šaliai ir mūsų kaimynams europiečiams. Tačiau, užuot tai pripažinus, šiame pranešime net kritikuojama tai, kad nacionaliniai techniniai reglamentai ir standartai naudojami kaip šalių rinkų apsaugos priemonės; standartai, kurie, pranešėjo manymu, yra pernelyg griežtos antidempingo priemonės, todėl trukdo Turkijai vystyti prekybos santykius su Europa. Visa tai, žinoma, skirta Turkijos narystės ES procesui stiprinti, šį kartą pramoninės ir prekybinės naudos, kurią turėjo gauti pelno ištroškę politinį ir ekonominį Europos suvienijimą remiantys asmenys, internacionalistai ir kraštutinių pažiūrų liberalai, požiūriu. Žinoma, atmetame viską, kas gali būti siejama su šia kryptimi.

  Morten Løkkegaard (ALDE), raštu. – (DA) Norėčiau pabrėžti, kad labai džiaugiuosi, jog nepaisant didelio daugumos Europos gyventojų skepticizmo dėl didesnės ES ir Turkijos integracijos Europos Parlamente sutariame, kad reikia dar glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo su Turkija. Šis skepticizmas puikiai suprantamas. Jau ne vienus metus Turkijai labai sunku atitikti reikalavimus, kuriuos ES visiškai pelnytai kelia narystei. Vis dėlto Europa turi toliau daryti spaudimą dėl būsimos Turkijos narystės.

Kadangi Turkijoje gyvena apie 75 mln. gyventojų, ji yra didelė rinka Europos eksportuotojams, be to, ji jau tapo 7-a pagal dydį Europos prekybos partnere. Turkija perka daug ES eksporto prekių, ir tai padeda Europoje skatinti augimą ir kurti darbo vietas. Perkame pigias prekes iš Turkijos, todėl mūsų vartotojai prekybos centrų lentynose gali rinktis pigesnes ir įvairesnes prekes. Kitaip tariant, Turkija svarbi Europos ekonomikai.

Tačiau Turkijos ir ES integracija didėja tik prekybos srityje. Paslaugų sektorius atsilieka, todėl norėčiau paraginti įtraukti jį į prekybos susitarimą. Kartu reikia daryti spaudimą Turkijai, kad ji panaikintų kliūtis visų pirma laisvam prekių judėjimui. Tai būtina siekiant toliau vesti stojimo derybas. Jei tai neįvyks, bus sunku įsivaizduoti save vis glaudžiau bendradarbiaujančius su Turkija. Turkijos narystė ES – vis dar ilgalaikis tikslas. Todėl svarbu, kad galėtume kartu spręsti tarpusavio problemas ir kad Turkija įvykdytų savo Stojimo sutartyje nustatytus įpareigojimus.

Tikiuosi, nepaisydami daugumos Europos gyventojų skepticizmo dėl Turkijos narystės ES, galėsime išlaikyti Turkiją kaip artimą prekybos ir bendradarbiavimo partnerę ir didžiųjų ES valstybių lyderiams ne kartą pareiškus nepritarimą neatgrasysime jos nuo būsimo stojimo.

Mums reikia Turkijos ir ne tik ekonominiu požiūriu. Turkija – svarbi Artimųjų Rytų regiono dalyvė ir NATO bendradarbiavimo partnerė. Taigi neatstumkime Turkijos, o verčiau plėtokime mūsų bendradarbiavimą, ypač stiprindami ekonominį bendradarbiavimą.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis pranešimas – tikra odė muitų sąjungai ir besąlygiškai laisvai prekybai, Turkijos ir trečiųjų šalių laisvosios prekybos susitarimams, Pasaulio prekybos organizacijos susitarimams ir projekto „Nabucco“ įgyvendinimui. Nepaisydami keleto pataisymų, padarytų dėl kairiųjų pateiktų pakeitimų, ypač dėl socialinės ir ekonominės padėties, jaunimo ir moterų nedarbo, profesinių sąjungų teisių, taip pat teigiamai vertintinos užuominos apie Turkijos įsipareigojimą dėl asociacijos susitarimo papildomo protokolo įgyvendinimo, negalime pritarti pranešimui, kurio turinys nesuderinamas su mūsų vizija. Jie nori, kad Turkija, nesuteikiant jai visų Europos Sąjungos valstybės narės teisių ir atsakomybės, taptų 28-ąja laisvosios rinkos valstybe. Nepritariame šiai naujajai narystės ES atidėjimo strategijai.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga Turkijai – svarbiausia jos prekybos partnerė. Nors prekybos mastas labai didelis, šiame pranešime nesiryžtama bendrais bruožais nusakyti mūsų prekybos santykių problemų.

Viena šių problemų, kurių jokiu būdu negalime ignoruoti, ta, kad per pastaruosius penkerius metus Turkija vis dar nesilaikė įpareigojimo įgyvendinti asociacijos susitarimo papildomą protokolą ir nepanaikino visų kliūčių laisvam prekių judėjimui. Pvz., jos rinka tebelieka užverta Kipro prekėms.

Dėl šių ir kitų klausimų, itin pabrėžtų Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pateiktuose pakeitimuose, galima parengti labiau suderintą pranešimą, kuriame, bet kokiu atveju, visiškai teisingai neužsiminta apie jokius glaudesnius politinio pobūdžio Europos Sąjungos ir Turkijos ryšius.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Turkija, kaip ir visos valstybės, yra suvereni, ir ją privalu gerbti. Nepriimtina, kad Europos Sąjunga grasina jai nutraukti derybas dėl stojimo, kuris, beje, atsižvelgiant į reikalaujamą didesnę galią turinčių institucijų nustatytą socialinį ir fiskalinį suderinimą, nepageidautinas.

Šis Parlamentas nebus vertas Turkijos žmonių jam rodomo palankumo, jeigu balsuos už pranešimą, kuriame jie įpareigojami panaikinti visus žemės ūkio produktams taikomus mokesčius ir taip sunaikinti žemės ūkio sektoriaus darbo vietas (50 proc. Turkijos darbo vietų) ir kuriame skatinamos investuotojų teisės neatsižvelgiant į žmonių teises. Balsuoju prieš šį tekstą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Gerai žinoma, kad Turkija – viena pagrindinių ES prekybos partnerių. Šie santykiai seni ir skaičiuojami nuo 1963 m.; jie sustiprinti 1993 m. įsteigus muitų sąjungą, kaip nustatyta pradiniame susitarime. Nepaisant visko, dar yra daug biurokratinių kliūčių, dėl kurių prekybos ir ekonominiai santykiai negali duoti dar daugiau naudos abiem šalims. Todėl dėl bendros abipusės gerovės Turkija, siekdama kovoti su tokiomis kliūtimis, turi labiau stengtis.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Norėčiau, kad Turkijos Vyriausybė laikytų šią rezoliuciją tam tikru avansu, todėl balsavau „už“. Jei Turkija ateityje nebendradarbiaus su ES institucijomis Kipro ir Armėnijos klausimais, balsuosiu prieš bet kokį Turkijai taikytinų sąlygų sušvelninimą. Turkijos nesugebėjimas bent pripažinti praėjusio amžiaus pradžioje vykdyto armėnų genocido, kai nužudyta milijonai nekaltų žmonių, iš tikrųjų nepriimtinas. Dabartinė Turkijos Armėnijai taikoma blokada – blogas ženklas Europos Sąjungai. Avansas suteiktas; dabar laukiame teigiamų Turkijos pokyčių.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Atsižvelgiant į skirtingas kultūrines ir religines pažiūras, dėl kurių jau kyla grėsmė Europos Sąjungos socialinei taikai, iš esmės net nereikėtų svarstyti narystės ES klausimo. Stojimas į ES susijęs ne tik su ekonominiais santykiais. Dėl jo kyla politinių ir kultūrinių problemų, atsiranda tokių religinių, socialinių ir politinių požiūrių, kurie, skverbdamiesi į ES, nesuderinami su vakarietiškomis, krikščioniškomis tradicijomis apibūdinama Europa. Atsižvelgiant į tai, kad vien 1996–2005 m. Turkija gavo 1,3 mlrd. EUR ES subsidijų, turi būti galima pradėti diskutuoti dėl strateginės partnerystės. Svarstymai, siekiant pagerinti prekybos santykius su Turkija, įsteigti veiksmingesnę muitų sąjungą bus tik laiko gaišimas, kol Turkijos Vyriausybė šiuo klausimu nevykdys dabartinių įsipareigojimų dėl Kipro. Todėl šiandien balsavau prieš šį pranešimą.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Balsavau prieš šį pranešimą, nes M. Kazak studijavo Prancūzijoje gavęs Turkijos valstybės dotaciją, taigi esama akivaizdaus interesų konflikto.

Todėl manau, kad būtų tikslingiau grąžinti rezoliuciją persvarstyti atsakingam komitetui ir pakeisti pranešėją. Be to, tekste Turkijos ekonomika apibūdinama ne kaip Azijos, o kaip Europos ekonomika. Nemanyčiau, kad Turkijos įstojimą į Europos Sąjungą būtų galima pateisinti intensyvesniais ES ir Turkijos prekybos santykiais. Nenorime Eurabijos!

  Paul Nuttall (EFD), raštu. – Šiuo pakeitimu daugumai ES žmonių ir jiems atstovaujantiems Europos Parlamento nariams suteikiama galimybė parodyti savo nepasitenkinimą ir nepritarimą Turkijos narystei ir su ja susijusiai politinei sąjungai. Vis dėlto nenorime, kad tai sumenkintų paramą laisvajai prekybai su Turkija ir liktų nepašalintos tarifinės kliūtys – didelė pranešimo dalis nepakeista. Dauguma pasirinkimų keblūs: laisvosios prekybos susitarimais sudaromos tarifinės kliūtys. Steigiant muitų sąjungas šios kliūtys pašalinamos sąjungos viduje, tačiau toliau toleruojamos ir net kuriamos už sąjungos ribų. Ir, žinoma, kuriant muitų sąjungas ribojama ir draudžiama sąjungos narių laisvė vesti komercines derybas. Nepaisydami šių nuogąstavimų dėl muitų sąjungų sampratos ir atsižvelgdami į Turkijos padėtį pritariame pranešimo daliai, susijusiai su muitų sąjunga, nes naudodamiesi ja visateisei Turkijos narystei ES prieštaraujantys asmenys gali išreikšti savo nuomonę balsuodami. Reikia pažymėti, kad galiausiai tik 38 iš 736 Europos Parlamento narių balsavo prieš Turkijos įstojimą į Europos politinę sąjungą.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Pastaraisiais mėnesiais ES valstybių narių vizų išdavimo Turkijos verslininkams politika buvo aktuali problema. Sušvelninus Prancūzijos taikomus vizų išdavimo reikalavimus, šių metų vasario mėn. Stambulo prekybos rūmai (angl. ITO) taip pat pasirašė susitarimą su Italija. Pagal šį susitarimą verslininkams, pateikus Stambulo prekybos rūmų pasirašytą rekomendacinį laišką, bus išduodamos penkerius metus galiosiančios daugkartinės Šengeno vizos. Turėdami tokią vizą jie galės keliauti po visas Šengeno valstybes. Vėliau Vokietija nepagrįstai kritikuota dėl savo ribojamosios vizų politikos. Užuot taip elgusis, ES verčiau turėtų rimtai atsižvelgti į Vokietijos abejones dėl tokio vizų liberalizavimo. Vokietijai tenka didžiausia turkų migrantų našta ES. Kyla didelis pavojus, kad vadinamosios verslininkų vizos suteiks galimybę naudojantis „atsarginiu įėjimu“ užsitikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą. Ne Turkijos prekybos rūmai, o šalis, į kurią vykstama, turėtų konkrečiais atvejais spręsti, ar viza turėtų būti suteikiama verslo tikslais. Tiesiog problema ta, kad dėl liberalios Prancūzijos ir Italijos vizų politikos durys taip pat atvertos ir į likusią Šengeno erdvę. Tai – rimtas kiekvienos valstybės suverenumo pažeidimas. Komisija, atsižvelgdama į prekybos santykių su Turkija plėtrą, turėtų skubiai išnagrinėti šią problemą.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Pranešime teigiama, kad atsižvelgiant į stojimo į ES derybas, pirmiausia turėtų būti stiprinama muitų sąjunga su Turkija. Taigi muitų sąjunga turi būti išplėsta į ją įtraukiant, pvz., žemės ūkį, paslaugų teikimo sektorių ir viešuosius pirkimus. Vedamos derybos susijusios ne tik su ekonominiais santykiais. Jos taip pat susijusios su politinėmis ir kultūrinėmis problemomis ir skirtingais religiniais, socialiniais bei politiniais požiūriais, kurie nesuderinami su vakarietiškomis, krikščioniškomis tradicijomis apibūdinama Europa. Daugelį metų, kaip pagalbą narystei, Turkija gavo milijardus, ir tai – daugiau nei pakankama strateginei ir prekybos partnerystei skatinti. Būtina, kad muitų sąjungos su Turkija stiprinimas būtų siejamas su Turkijos daroma pažanga Kipro klausimu, žmogaus teisių ir demokratijos srityse, taip pat religijos ir saviraiškos laisvės klausimu. Turkija dar turi daug nuveikti, kad išspręstų šiuos klausimus. Todėl balsavau prieš šį pranešimą, kuris yra dar vienas slaptas žingsnis būsimos visateisės Turkijos narystės ES link.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes į jį įtraukta tam tikrų, mano manymu, svarbių aspektų. Jau penkerius metus iš eilės Turkija iki galo neįgyvendino asociacijos susitarimo papildomo protokolo ir nepanaikino kliūčių laisvam prekių judėjimui.

Ankara taip pat turi stiprinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir kovai su klastojimu taikyti Europos standartus. Galiausiai taip pat būtina smarkiai sumažinti prekybai, ypač žemės ūkio produktams, daromas kliūtis. Jei Turkija iš tikrųjų nori tęsti diskusijas ir derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, ji pirmiausia privalo laikytis kai kurių esminių sąlygų, iš kurių svarbiausios Kipro klausimas ir prekybos garantijos bei taisyklės.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Turkijos vaidmuo pasaulio prekyboje tampa vis svarbesnis, nes ji veikia kaip Viduržemio jūros ir kaimyninių regionų tarpininkė.

Atsižvelgiant į tai, įsteigus muitų sąjungą buvo galima pasiekti gana aukštą ES ir Turkijos rinkų integracijos lygį. Į muitų sąjungos taikymo sritį įtrauktos visos pramoninės prekės ir perdirbti žemės ūkio produktai, o jos laimėjimus rodo statistikos duomenys: Turkijai tenka 7-oji vieta kaip svarbiausiai ES importo rinkai ir 5-oji vieta – kaip svarbiausiai eksporto rinkai. Vis dėlto muitų sąjunga negali būti laikoma užbaigta ir, atrodo, jai sunkumų kelia problemos, susijusios su išlikusiomis techninėmis kliūtimis prekybai ir pernelyg plačiai naudojamomis apsaugos priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, taip pat į Turkijos ir ES santykių svarbą, šiame pasiūlyme norima skirti deramą dėmesį abiejų šalių prekybos ir ekonominiams santykiams ir imtis iniciatyvų, kurių reikia siekiant toliau gerinti šių santykių kokybę ir užtikrinti geresnį muitų sąjungos veikimą. Šie veiksmai gali duoti naudos abiejų šalių ekonomikai.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Atsižvelgdama į didelį prekybos mastą ir stabilius Turkijos ir Europos Sąjungos ryšius, balsavau už šį pranešimą. Turkija tapo svarbia ES komercine partnere: jai tenka 7-oji vieta kaip svarbiausiai ES importo rinkai ir 5-oji vieta – kaip eksporto rinkai. Kadangi du trečdalius visų tiesioginių užsienio investicijų Turkijoje sudaro ES investicijos, Turkija tapo investavimo baze Europos įmonėms ir jos integracija į ES tiekimo ir gamybos grandinę (dažnai didelės pridėtinės vertės sektoriuose) vis didėja. 2009 m. Turkija eksportavo į ES prekių už 33,6 mlrd. EUR ir iš ES importavo prekių už 40,4 mlrd. EUR. Palankiai vertinu tai, kad MVĮ sudaro 99 proc. Turkijos įmonių ir Turkijoje suteikia 70 proc. įsidarbinimo galimybių. Turkija privalo imtis iniciatyvos, kad nedelsiant būtų įgyvendintas tarpvyriausybinis susitarimas dėl projekto „Nabucco“ nustatant bendrą išorinę energetikos strategiją ir pradedant vesti derybas dėl energetikos skyriaus, nes tai padėtų toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos srityje. Manau, Turkijos ir ES prekybos ir ekonominiams santykiams reikia skirti deramą dėmesį.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis pranešimas – tikra odė muitų sąjungai ir besąlygiškai laisvai prekybai, Turkijos ir trečiųjų šalių laisvosios prekybos susitarimams, Pasaulio prekybos organizacijos susitarimams ir projekto „Nabucco“ įgyvendinimui. Nepaisydami keleto pataisymų, padarytų dėl kairiųjų pateiktų pakeitimų, ypač dėl socialinės ir ekonominės padėties, jaunimo ir moterų nedarbo, profesinių sąjungų teisių, taip pat teigiamai vertintinos užuominos apie Turkijos įsipareigojimą dėl asociacijos susitarimo papildomo protokolo įgyvendinimo, negalime pritarti pranešimui, kurio turinys nesuderinamas su mūsų vizija. Jie nori, kad Turkija, nesuteikiant jai visų Europos Sąjungos valstybės narės teisių ir atsakomybės, taptų 28-ąja laisvosios rinkos valstybe. Nepritariame šiai naujajai narystės ES atidėjimo strategijai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiandienos balsavimu dėl šio pranešimo pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į didelį prekybos mastą ir glaudžius Turkijos ir ES santykius, jų prekybos ir ekonominiams santykiams reikėtų skirti deramą dėmesį ir, nepamirštant šių aspektų, reikėtų imtis būtinų veiksmų siekiant toliau gerinti šiuos santykius. Šiuo metu dar reikėtų išspręsti keletą techninių klausimų ir nedelsiant imtis veiksmų šioje srityje. Muitų sąjunga turi būti veiksmingesnė; reikia nedelsiant imtis neišspręstų klausimų; Turkija ir ES turėtų toliau derinti savo prekybos politiką, ypač atsižvelgdamos į laisvosios prekybos susitarimus ir regioninę prekybą. Tikėtina, kad imantis tokių veiksmų bus kuriama visiems naudinga padėtis, duosianti naudos abiejų šalių ekonomikai.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Pritariau pranešimui dėl prekybos ir ekonominių santykių su Turkija. Šiame pranešime aptariama, kokie svarbūs ES ir Turkijos prekybos santykiai. 2008 m. jų vertė buvo ne mažesnė kaip 100 mlrd. EUR. Pranešime tiksliai nurodomi trūkumai ir teisingai pabrėžiama, kad dar yra daug problemų, kurias reikia išspręsti. Jos šiame pranešime išvardijamos objektyviai. Jame teisingai primenama, kad ES politika siekiama skatinti „demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo“ principus. Turkija, vadovaudamasi ES standartais ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis, taip pat turėtų stengtis visiškai laikytis profesinių sąjungų teisių, žinoma, kiek tai susiję su teise jungtis į asociacijas, streikuoti ir vesti kolektyvines derybas.

Vis dėlto Europos Sąjunga privalo prisiimti atsakomybę už vizų režimo liberalizavimą, ne tik už sunkvežimių vairuotojus, bet ir už verslininkus ir moteris, turistus, studentus ir pagyvenusius žmones. Mūsų santykiai su Turkija turi būti sąžiningi, teisingi ir nuoširdūs. Tai reiškia, kad turime toliau garsiai ir aiškiai kartoti, kad, kai tik Turkija įgyvendins Kopenhagos kriterijus, ES įvykdys savo pažadą ir leis jai tapti Europos Sąjungos nare.

  Rui Tavares (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis pranešimas – tikra odė muitų sąjungai ir besąlygiškai laisvai prekybai, Turkijos ir trečiųjų šalių laisvosios prekybos susitarimams, Pasaulio prekybos organizacijos susitarimams ir projekto „Nabucco“ įgyvendinimui. Nepaisydami keleto pataisymų, padarytų dėl kairiųjų pateiktų pakeitimų, ypač dėl socialinės ir ekonominės padėties, jaunimo ir moterų nedarbo, profesinių sąjungų teisių, taip pat teigiamai vertintinos užuominos apie Turkijos įsipareigojimą dėl asociacijos susitarimo papildomo protokolo įgyvendinimo, negalime pritarti pranešimui, kurio turinys nesuderinamas su mūsų vizija. Jie nori, kad Turkija, nesuteikiant jai visų Europos Sąjungos valstybės narės teisių ir atsakomybės, taptų 28-ąja laisvosios rinkos valstybe. Nepritariame šiai naujajai narystės ES atidėjimo strategijai.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl prekybos ir ekonominių santykių su Turkija, nes Turkija – ne tik šalis, besirengianti prisijungti prie ES, bet ir strateginė Europos Sąjungos partnerė. Muitų sąjunga su Turkija yra vieni glaudžiausių ir pažangiausių prekybos santykių, kokius ES gali užmegzti su trečiąja šalimi. 88 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų Turkijoje sudaro investicijos iš ES. Atsižvelgiant į geostrateginę Turkijos padėtį, ji yra viena šalių, labai padedančių įvairinti ES energijos tiekimo šaltinius ir transportavimo maršrutus. Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti projekto „Nabucco“ svarbą, ir raginame Turkiją įgyvendinti tarpvyriausybinį susitarimą dėl šio projekto. Taip pat skatiname Turkiją investuoti į dideles galimybes, kurias jai suteikia jos atsinaujinantieji energijos ištekliai. Juodosios jūros regionas ypač svarbus ES energetiniam saugumui ir energijos tiekimo įvairinimui geostrateginiu požiūriu, nes jis arti Kaspijos jūros, Artimųjų Rytų ir Vidurinės Azijos. Po Rumunijos ir Bulgarijos įstojimo į ES, ES taip pat tapo svarbia šio regiono veikėja. Atsižvelgdama į tai, manau, kad ES turėtų plėtoti Juodosios jūros regiono strategiją, kurioje Turkijai taip pat skirtas labai svarbus vaidmuo.

Pranešimas: Esther de Lange (A7-0241/2010)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Biologinės įvairovės ir ekosistemų išsaugojimas pateko į kritinę padėtį, kurią ignoruojame arba, tiksliau, kuriai neskiriame deramo dėmesio.

Tam tikruose tyrimuose nurodoma, kad dėl biologinės įvairovės nykimo šiuo metu gerovė mažėja apie 50 mlrd. EUR per metus, tačiau tai iš esmės ne ekonomikos, o ekologijos klausimas. Jungtinės Tautos paskelbė 2010 m. biologinės įvairovės metais pabrėždamos tarptautinį šio klausimo pobūdį ir didelę jo svarbą, ypač siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų. ES taip pat įsipareigojo užtikrinti, kad biologinės įvairovės išsaugojimas būtų įtrauktas į daugumą jos politikos sričių. Be to, ji patvirtino Buveinių direktyvą, kurioje numatyta sukurti specialios apsaugos teritorijų ekologinį tinklą, žinomą kaip tinklą „Natura 2000“.

Manau, visos valstybės narės, išsaugodamos kraštovaizdį ir saugomas teritorijas, palaikydamos ir plėtodamos didelės gamtinės vertės saugomų žemės, jūros ar žemės ūkio teritorijų perimamumą, privalo tobulinti biologinės įvairovės valdymą ir apsaugą. ES taip pat turi skirti daugiau lėšų tyrimams ir naujoms iniciatyvoms bei labiau rūpintis, kad būtų laikomasi visų Europos reglamentų ir direktyvų, ypač susijusių su biologinės įvairovės išsaugojimu.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už E. de Lange pranešimą, nes manau, kad siekiant išsaugoti biologinę įvairovę galima dar daug padaryti. Ypač palaikau pranešimo ištrauką, kurioje teigiama, kad „tam, kad būtų sėkmingai kovojama su trejopa krize, t. y. grėsme aprūpinimo maistu saugumui, biologinės įvairovės nykimu ir klimato kaita, reikia laikytis nuoseklaus požiūrio ir parengti būsimą ES biologinės įvairovės strategiją, kuri būtų visiškai suderinta su kovos su skurdu ir badu bei klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo prie jo strategijomis“.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Šiame Parlamento savo iniciatyva parengtame pranešime apgailestaujama dėl nepakankamos biologinės įvairovės apsaugos pažangos. Dėl politinės valios ir finansavimo trūkumo, nepakankamo Europos teisės aktų perkėlimo ir panašių priežasčių nustatytas tikslas „sustabdyti biologinės įvairovės nykimą“, kurį buvo privalu įgyvendinti iki 2010 m., nepasiektas, o jo įgyvendinimas nukeltas iki 2020 m. Šiame pranešime siūlomas priemonių, kurias reikia įgyvendinti norint pasiekti šį skubų tikslą, sąrašas. Kadangi man neramu dėl mūsų aplinkos būklės ir palaikau pranešėjos E. de Lange pasiūlytą metodą, balsavau už šį pranešimą.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Palaikiau šį pranešimą ir visiškai apsisprendęs balsavau už jį. Turime imtis veiksmų, kad sustabdytume žmogaus veiklos sukeltą biologinės įvairovės nykimą. Visi apgailestaujame, kad nepasiekti nei Geteborgo darbotvarkės, nei tinklo „Natura 2000“ tikslai. Manau, siekiant biologinės įvairovės tikslų ūkininkams tenka svarbus vaidmuo. Taip pat manau, kad reikės skirti papildomų finansinių išteklių biologinės įvairovės išsaugojimo programoms įgyvendinti.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Dabartinis biologinės įvairovės nykimas kelia nerimą. Pranešėja apskaičiavo, kad rūšių nykimas iš esmės 50–1 000 kartų didesnis už įprastą. Europos lygmeniu tinklo „Natura 2000“ tikslas – prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo apsaugant natūralias buveines, laukinę florą ir fauną. Vis dėlto pranešėja pagrįstai apgailestauja dėl to, kad valstybės narės skirtingai perkelia ir aiškina tinklo „Natura 2000“ direktyvas. Taip pat kyla problemų dėl biologinės įvairovės sričiai skiriamo finansavimo išskaidymo. Dauguma išlaidų iš esmės finansuojamos EŽŪFKP, bendros žuvininkystės politikos, sanglaudos politikos ir Septintosios mokslinių tyrimų bendrosios programos lėšomis. Įgyvendinant kitą daugiametę finansinę programą reikės atrasti sąveikas. Galiausiai palankiai vertinu pastarąjį Komisijos komunikatą dėl ilgalaikės biologinei įvairovei skirtos strategijos. Būtų naudinga, jei šis komunikatas ir su juo susijusios konsultacijos padėtų suformuoti aiškius politinius tikslus ir Europos lygmeniu pradėti taikyti atitinkamas priemones.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į kovos su biologinės įvairovės nykimu nesėkmes, būtina pateikti skubų Europos atsaką, ir manau, kad ši rezoliucija padės jį sukurti. Todėl palankiai vertinu aiškią poziciją, pagal kurią teigiama, kad biologinės įvairovės nykimo sustabdymas yra tikrai būtinas siekis, kurį reikia įgyvendinti iki 2020 m. Norint pasiekti šį tikslą reikia imtis įvairių priemonių, ir keletas jų pasiūlyta šioje rezoliucijoje, iš kurių norėčiau išskirti glaudesnį tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir biologinės įvairovės vertinimą, ypač aplinkos apsaugos ir biologiniu požiūriu. Čia pirmiausia norėčiau pabrėžti biologinės įvairovės ir ekosistemų atsparumo svarbą mažinant klimato kaitos poveikį ir prie jo prisitaikant. Antra, manau, šioje rezoliucijoje svarbu pripažinti, kad negalima atsieti tvarios ekonomikos plėtros ir gamtos išsaugojimo. Taip pat manau, kad plečiant aplinkos apsaugos infrastruktūrą svarbu parodyti didėjančias darbo vietų kūrimo galimybes.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Europos Sąjunga gauna naudos iš neaprėpiamų gamtos išteklių: miškingų vietovių, medžių rūšių, sausumos ir jūrų gyvūnų, kurie auga ir veisiasi įvairiomis klimato sąlygomis ir kuriems trukdo ne visada tinkamo elgesio formos. Laimei, neseniai nustatytos tam tikros ribos ir sumažinti šio itin didelio turto išsaugojimui trukdantys veiksniai.

Vis dėlto verta apsvarstyti tai, kad biologinė įvairovė yra idealus gamtos gyvūninių, augalinių ir mineralinių sudedamųjų dalių savitarpio kontrolės mechanizmas. Jis padeda apsaugoti pusiausvyrą, kuri leidžia įvairinti mitybą, išvengti tam tikrų gamtos stichijų ir kovoti su klimato kaita bei šiltnamio efektu. Pritariu šio pranešimo patvirtinimui, nes jis – pirmas žingsnis nuo principinių deklaracijų, kurioms, suprantama, beveik visi vieningai pritarė, link konkrečių biologinei įvairovei apsaugoti skirtų veiksmų.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Biologinės įvairovės tendencijas rodantys skaičiai kelia itin didelį nerimą. Iki 2050 m. rūšių nykimas gali paspartėti 10 kartų. Europoje 42 proc. žinduolių, 43 proc. paukščių, 45 proc. peteliškių, 30 proc. varliagyvių, 45 proc. roplių ir 52 proc. gėlųjų vandenų žuvų rūšių gresia išnykimas. Ši padėtis nepriimtina ne tik etiniu, bet ir aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriais. Todėl Europos Komisija privalo užtikrinti, kad biologinė įvairovė būtų geriau suderinta su įvairiomis veiklos sritimis, ypač su žemės ūkio, regioninės politikos, pramonės, vystomojo bendradarbiavimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų sritimis. Europos Sąjunga taip pat turi siekti didinti tarptautines pastangas stabdyti biologinės įvairovės nykimą ir taip padėti iki 2015 m. pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Europos Parlamentas beveik vieningai patvirtino šį pranešimą ir turės imtis atitinkamų veiksmų, kai svarstysime bendros žemės ūkio politikos reformą, žuvininkystės politiką ar naująją finansinę perspektyvą.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Sustabdyti biologinės įvairovės nykimą yra ne tik mūsų etinė pareiga, nes pagal valdymo sąvoką privalome išlaikyti savo planetą tokią, kad ji galėtų aprūpinti būsimas kartas, bet ir atsakas į akivaizdžius ekologinius ir ekonominius duomenis. Atlikus naujausius tyrimus paaiškėjo, kad šiuo metu finansinės biologinės įvairovės nykimo išlaidos yra apie 50 mlrd. EUR per metus (arba šiek tiek mažiau nei 1 proc. ES BVP), o 2050 m. gali pasiekti 14 trln. EUR, arba 7 proc. numatomo metinio BVP. Labai svarbu, kad ES galėtų aktyviai dalyvauti pasaulio mastu priimant sprendimus dėl biologinės įvairovės po 2010 m. vizijos ir tikslų. Todėl buvo būtina, kaip nustatyta pranešime, dėl kurio šiandien vyko balsavimas, sukurti biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus jos naudojimo po 2010 m. ES teritorijoje viziją ir tikslus.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl ES teisės aktų, kuriais siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, įgyvendinimo, nes reikia įvairiapusių priemonių, kurios padėtų sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir atkurti ekosistemas, ypač naudojantis metodu, į kurį įtraukta įvairių ES sektorių politika ir pagal kurio sampratą biologinė įvairovė pripažįstama kaip esminė klimato kaitos poveikio švelninimo ir prisitaikymo prie jo dalis.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pranešėjos žodžiais, dėl biologinės įvairovės nykimo kyla grėsmė maisto tiekimui, turizmo ir poilsio galimybėms, gebėjimams spręsti klimato kaitos ir medienos, vaistų bei energijos šaltinių problemas. Todėl sutinku su požiūriu, kad būtina rasti ilgalaikę biologinės įvairovės išsaugojimo ir ekosistemų apsaugos strategiją, taikytiną visai ES ir visų pirma visoms sritims, kurioms taikoma Europos Sąjungos politika. Manau, tai ypač svarbu žemės ūkio ir žuvininkystės srityje, todėl labai atidžiai tikrinu šiuo metu rengiamas bendros žuvininkystės politikos ir bendros žemės ūkio politikos reformas. Taip elgiuosi todėl, kad adekvatus ir tvarus biologinės įvairovės išsaugojimas, nors ir labai svarbus bei pageidaujamas, negali trukdyti žemės ūkio ir žvejybos tvarumui ir stabdyti jų plėtros.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Jungtinės Tautos paskelbė 2010 m. tarptautiniais biologinės įvairovės metais. Deja, ES nepasieks savo 2010 m. nustatyto biologinės įvairovės tikslo. Biologinė įvairovė sparčiai tebenyksta. Apskaičiuota, kad biologinės įvairovės nykimas spartėja taip greitai, kad 2050 m. jis bus 10 kartų didesnis už dabartinį. ES 42 proc. žinduolių, 43 proc. paukščių, 45 proc. peteliškių, 30 proc. varliagyvių, 45 proc. roplių ir 52 proc. gėlųjų vandenų žuvų rūšių gresia išnykimas. Atlikdama Bendrijos biologinės įvairovės veiksmų plano įgyvendinimo 2008 m. laikotarpio vidurio peržiūrą Komisija pažymėjo, kad 50 proc. rūšių ir iki 80 proc. buveinių, kurių apsauga priskirta Europos interesams, apsaugos būklė prasta. Šis biologinės įvairovės nykimas nepriimtinas ne tik etiniu, bet ir ekologiniu bei ekonominiu požiūriais, nes dėl to ateities kartos neturės galimybės naudotis neužteršta biologine įvairove. Europos biologinės įvairovės apsaugos politika turi būti koordinuota ir suderinta su kitomis sektorių politikos kryptimis, visų pirma susijusiomis su ūkininkavimu, miškininkyste ir žuvininkyste, taip pat su gaivalinių nelaimų prevencijos politika, kad būtų užtikrinta didžiausia biologinės įvairovės apsauga.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime aiškiai atkreipiamas dėmesys į keletą svarbių klausimų: nevisišką teisės aktų įgyvendinimą, nevisišką ir nepakankamą sektorių politikos integravimą, neišsamias mokslines žinias ir pažinimo spragas, politinės valios trūkumą, nepakankamą finansavimą ir veiksmingų priemonių, kuriomis siekiama spręsti konkrečias problemas, pvz., invazinių svetimų rūšių klausimą, trūkumą.

Apskritai pritariame pranešime reiškiamam susirūpinimui ir reikalavimams. Manome, reikėtų teigiamai vertinti tai, kad į kelis šio pranešimo skyrius įtraukti pasiūlymai, kuriuos pateikėme per Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete vykusias diskusijas, ypač susiję su finansavimu ir biologinės įvairovės įtraukimu į atitinkamą sektorių politiką.

Tačiau negalime nepaminėti ir griežtai neatmesti į pranešimą įtraukto pasiūlymo kurti naujoviškas sistemas, skirtas mokėjimams už ekosistemų paslaugas, nors jis įtrauktas į pranešimą tik kaip svarstytinas pasiūlymas. Tai – nepriimtinas gamtos komercinimas. Biologinės įvairovės nykimas – viena kapitalizmo sistemos, kuri pagrįsta gamtos ir jos išteklių išnaudojimu ir komercinimu neatsižvelgiant į natūralias jų atsinaujinimo galimybes, pasekmių.

Naudojantis šia sistema nebus įmanoma rasti teisingo ir veiksmingo šios ar kitų aplinkos problemų sprendimo.

  Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šį savo iniciatyva parengtą pranešimą, nes Europos Sąjunga privalo daryti viską, ką gali, kad iki 2020 m. sustabdytų biologinės įvairovės nykimą ir atkurtų ekosistemas. Labai apgailestauju, kad tikslas iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą nepasiektas. Europos Komisija privalo užtikrinti, kad biologinė įvairovė būtų labiau siejama su kitomis Europos Sąjungos veiklos sritimis, visų pirma su žemės ūkiu, miškininkyste, žuvininkyste, regionine ir sanglaudos politika, pramone, vystomuoju bendradarbiavimu ir moksliniais tyrimais ir inovacijomis.

Viešosios išlaidos savaime nepadės mums pasiekti pagrindinio Europos Sąjungos tikslo, todėl į kolektyvinės atsakomybės sampratą turėtų būti įtrauktas ir šis biologinės įvairovės aspektas.

  Elie Hoarau (GUE/NGL), raštu. – (FR) 80 proc. Prancūzijos Respublikos biologinės įvairovės aptinkama jos užjūrio teritorijose (atokiausiuose regionuose ir užjūrio šalyse bei teritorijose). UNESCO 24 proc. Reunjono salos teritorijos įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai – objektyvios priežastys, kodėl Europos Sąjunga turėtų itin pasistengti apsaugoti biologinę įvairovę ir skatinti pasinaudoti šia tikra galimybe atokiausiuose regionuose ir užjūrio šalyse bei teritorijose. Šiuo metu atokiausi Prancūzijos regionai ir Europos užjūrio šalys bei teritorijos laikomi neatitinkančiais reikalavimų, kad būtų įtraukti į tinklą „Natura 2000“ ir priemonės LIFE+ programas. Turime ištaisyti šį trūkumą.

Todėl pasiūliau į 2011 m. biudžeto projektą įtraukti specialią eilutę. Į šią biudžeto eilutę būtų įtrauktas specialios programos, vadinamos BEST ir skirtos atokiausių regionų ir užjūrio šalių ir teritorijų biologinei įvairovei apsaugoti bei skatinti, kūrimas. Įdiegti šią programą skatinta Reunjono konferencijos pabaigoje ir ją parėmė Europos Vadovų Taryba per Prancūzijos pirmininkavimo laikotarpį. Atėjo laikas įgyvendinti šią iniciatyvą.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Šio pranešimo tema labai plati ir biologinės įvairovės išsaugojimas susijęs su daug įvairių politikos sričių. ES lygmeniu vykdomą veiklą galima pateisinti daugumos aplinkos apsaugos klausimų pobūdžiu. Taip pat daugumą klausimų galima geriausiai išspręsti vietos lygmeniu, todėl privalu visapusiškai laikytis subsidiarumo principo. Šiame pranešime raginama daugelyje sričių imtis aiškių veiksmų, ir svarbu, kad ir Komisija, ir valstybės narės atkreiptų į tai dėmesį.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes biologinės įvairovės nykimas yra rimta grėsmė. Bioįvairovė, kuri turi lemiamos reikšmės subalansuotajai plėtrai ir skurdo mažinimui, yra būtina mūsų planetai, žmonių gerovei ir žmonių gyvenimui bei kultūros vientisumui. Tačiau dabar dėl žmonių veiklos bioįvairovė nyksta precedento neturinčiais tempais. Šią tendenciją galima pakeisti, jeigu vietos gyventojai turės naudos iš bioįvairovės išsaugojimo ir subalansuoto naudojimo. Pažymėtina tai, kad biologinės įvairovės nykimą daugiausia lemia sektorių veikla, nes yra nepakankamai atsižvelgiama į biologinės įvairovės aspektus sektorių politikoje, įskaitant gamtinių išteklių išsaugojimą, žemės ūkį, žuvininkystę, regionų politiką ir erdvės planavimą, miškininkystę, energetiką ir transportą, turizmą, plėtrą ir ekonominį bendradarbiavimą. Itin aktualu ir būtina yra sustabdyti biologinės įvairovės nykimą Europoje. Šio tikslo padeda siekti įvairių krypčių nacionalinė, ES ir Europos politika. Daugelis jų skirtos specialioms pagrindinių rūšių ir arealų apsaugos priemonėmis, tačiau siekiant išsaugoti biologinę įvairovę svarbiausia į biologinės įvairovės poreikius atsižvelgti rengiant ir įgyvendinant atitinkamų sektorių politiką. Džiugu, kad siekiama iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų funkcijų silpimą ES, kiek įmanoma jas atkurti ir didinti ES paramą siekiant išvengti biologinės įvairovės nykimo pasaulyje.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) 2010 m. – biologinės įvairovės metai. Pateikęs E. de Lange pranešimą Parlamentas daro teigiamas išvadas dėl biologinės įvairovės išsaugojimo. Palaikau šį į ateitį orientuotą pranešimą, nes esu įsitikinusi, kad iniciatyvos, skirtos biologinei įvairovei išsaugoti, labai svarbios siekiant išvengti konfliktų ateityje. Neužteršta aplinka, biologinė įvairovė, derlingo dirvožemio ir švarių vandens telkinių apsauga – taip pat pagrindinės maisto tiekimo pasaulio gyventojų ateities kartoms užtikrinimo sąlygos. Tačiau biologinė įvairovė neįsivaizduojama be ūkininkų. Žemės ūkis jau svariai prisideda prie aplinkos ir klimato apsaugos, pvz., dėl CO2 saugojimo dirvožemyje. Norint toliau teikti šias žemės ūkio paslaugas visuomenės interesų labui, ateityje reikės jas tinkamai pripažinti ir remti. Atsižvelgdami į didėjančius asfaltuojamus ir betonuojamus dirbamos žemės plotus, kurie paverčiami keliais, pastatais ir pramonės įrenginiais, turime imtis priemonių, skirtų žemės ūkiui visoje Europoje apsaugoti.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes manau, kad kova su biologinės įvairovės nykimu ir nuolatiniu ekosistemų niokojimu pasitelkiant tvarios plėtros strategiją turi būti vienas kertinių Europos Sąjungos teisėkūros veiklos aspektų. Biologinė įvairovė – pagrindinis žmonijos egzistavimo žemėje ir ateities kartų gerovės šaltinis. Būtent todėl balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.

Mūsų turimais duomenimis, jei nebus imamasi būtinų priemonių, skirtų žmogaus sukeltam biologinės įvairovės nykimui sustabdyti, 2050 m. gamta bus taip nualinta, kad jai padarytos žalos nebebus įmanoma atitaisyti. ES užsibrėžė minimalų tikslą iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą naudojant strategiją, kuri suderinama su kovos su skurdu ir badu ir klimato kaitos poveikio švelninimo strategijomis ir nuo jų neatsiejama. Taip pat raginome Komisiją užtikrinti, kad kitose ES politikos srityse biologinei įvairovei būtų skiriamas svarbesnis vaidmuo.

Be priemonės LIFE programos, dar turime nustatyti naujas priemones, kurios veiktų kartu su kitomis įvairių sektorių, pvz., žuvininkystės, žemės ūkio ir aplinkos apskritai politikos kryptimis. Galiausiai visiškai sutinku su pasiūlymu šia tema Europos Sąjungos piliečiams surengti didelę informacijos kampaniją.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Žmogaus sukeltas nesuvaldomas spartus biologinės įvairovės nykimas kelia nerimą. Biologinė įvairovė turėtų būti vertinama kaip patikimiausias aplinkos būklės barometras. Todėl, biologinei įvairovei ES sparčiai nykstant, kai 42 proc. žinduolių, 43 proc. paukščių, 45 proc. peteliškių, 30 proc. varliagyvių, 45 proc. roplių ir 52 proc. gėlųjų vandenų žuvų rūšių gresia išnykimas, manau, ką tik įgyvendinti teisės aktai labai svarbūs ir būtini norint išsaugoti biologinę įvairovę ir net ją papildyti. Todėl balsavau būtent taip.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Visiškai sutinku su pranešimo autorių teiginiu, kad biologinės įvairovės išsaugojimas yra ne tik etinė pareiga, bet kad jis taip pat turi ekologinę ir ekonominę vertę ir yra labai svarbus švelninant klimato kaitos poveikį. Manau, pasiūlymai iš dalies pakeisti programą „Natura 2000“ – būtent tai, ko reikia.

Tai visų pirma pasakytina ne tik apie pakeitimus, kuriuose pabrėžiama buveinių ir rūšių apsauga pagal šią programą, bet ir apie tuos, kuriuose išryškinamas atsparių ekosistemų, gebančių reaguoti į įtampą ir atlikti vertingas ekosistemos funkcijas, kūrimas. Dar vienas dalykas, kurį reikia suprasti – valstybių narių, įgyvendinančių didelius infrastruktūros projektus, ateities galimybės. Dabar būtina surasti apgalvotą aplinkos apsaugos ir infrastruktūros plėtros kompromisą. Plėtra neturi kenkti gamtai. Vis dėlto gamta neturi trukdyti plėtrai.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Palaikau E. de Lange pranešimą, nes jame nagrinėjama mūsų planetos, taigi ir ateities kartų išlikimo atžvilgiu opi, svarbi ir esminė tema. Būtinybė tausoti ir apsaugoti biologinę įvairovę nuo išnykimo yra ir prisitaikymo prie klimato kaitos, pasaulinės kovos su badu ir paramos aprūpinimui maistu politikos pagrindas.

Todėl Parlamentas iš tikrųjų turi rimtai imtis spręsti šią problemą, ypač atsižvelgdamas į tai, kad nepavyko pasiekti tikslo – 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, kurio įgyvendinimas dabar, vadovaujantis Tarybos ir Komisijos gairėmis, pratęstas iki 2020 m. Pritariu pranešėjos įspėjimui, kurį ji skiria visoms institucijoms, įskaitant valstybes nares, ragindama jas atlikti pagrindinį vaidmenį nustatant tvirtą vietos ES rekomendacijų įgyvendinimo politiką.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Labai palankai vertinu šį pranešimą dėl ES teisės aktų, pagal kuriuos siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, įgyvendinimo. Šis pranešimas – visų mūsų pripažintos biologinės įvairovės išsaugojimo svarbos aplinkos, ekonomikos ir socialinei sritims ir tokiems skirtingiems sektoriams kaip žemės ūkis, žuvininkystė ir turizmas rezultatas, ir jame ta svarba pabrėžiama.

Šiandien norėčiau pabrėžti kitą klausimą, kuris, nors per diskusijas neliko nepastebėtas, tačiau nesulaukė daug dėmesio. Kalbu apie esminę biologinės įvairovės vertę ir mūsų moralinę pareigą ją saugoti ir ginti. Žmonija, daranti didžiausią įtaką biologinei įvairovei, turi prisiimti didžiausią atsakomybę už jos išsaugojimą ir šio gauto paveldo perdavimą ateitiems kartoms, kad jos galėtų juo gėrėtis ir jį prižiūrėtų. Vadinasi, leisdama teisės aktus, pagal kuriuos siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, ES atlieka savo pareigas. Šis klausimas, be jokių abejonių, vertas mano paramos.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Biologinė įvairovė sparčiai tebenyksta: šiuo metu pasaulyje rūšių nykimas daug spartesnis už ankstesnį natūralų. Komisija teigė, kad nyksta 50 proc. rūšių ir iki 80 proc. buveinių, kurių apsauga priskirta Europos interesams.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu sausumos ir jūrų ekosistemos sugeria apie pusę antropogeninės kilmės CO2 išmetamųjų teršalų, tikslas sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, siekiant spręsti klimato kaitos problemas, labai svarbus. Deja, mano manymu, tarptautinės ir Europos iniciatyvos ir susitarimai, kuriais siekiama sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, nepadėjo pasiekti gerų rezultatų, ir Europos visuomenė, atrodo, nepakankamai gerai informuota šiuo klausimu.

Šiais metais pasiūlytos naujos iniciatyvos, kuriomis siekiama sustabdyti ekosistemų būklės blogėjimą, ir Komisija pristatė keturias politikos pasirinkimo galimybes, į kurias taip pat įtrauktas biologinės įvairovės atkūrimas pasaulio mastu. Tikiuosi, iki 2010 m. pabaigos bus paskelbtas pasiūlymas dėl naujos ES strategijos, skirtos biologinei įvairovei, į kurią taip pat bus įtraukta keletas teisėkūros pasiūlymų. Kovo 15 d. išvadose Europos aplinkos taryba sutarė dėl naujo pagrindinio tikslo iki 2020 m. sustabdyti ES ekosistemų būklės blogėjimą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) 2010 m. visame pasaulyje paskelbti biologinės įvairovės metais. Biologinė įvairovė, kuri yra natūralus pasaulio turtas, labai svarbi žmogaus gyvenimui žemėje ir visuomenės gerovei ir tiesiogiai, ir netiesiogiai per ekosistemų procesus. Norėčiau pabrėžti, kad įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ biologinę įvairovę svarbu išsaugoti ne tik dėl jos teikiamų galimybių kurti darbo vietas, bet ir dėl to, kad ji padeda veiksmingai ir tvariai naudoti gamtos išteklius. Man neramu dėl to, kad nepavyko įgyvendinti pasaulinio tikslo iki 2010 m. sumažinti biologinės įvairovės nykimo tempą, kuris nustatytas 2002 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi klausimais, ir pasiekti tikslo iki 2015 m. sumažinti skurdą ir badą bei pagerinti sveikatą ir žmonių gerovę remiantis Tūkstantmečio vystymosi tikslais. Manau, pagrindinė Europos piliečių neveiklumo kovojant su biologinės įvairovės nykimu priežastis – žinių trūkumas, nes, kaip matyti iš naujausios Eurobarometro atliktos apklausos duomenų, tik 38 proc. Europos piliečių žinojo sąvoką „biologinė įvairovė“, 28 proc. girdėjo tokią sąvoką, bet nežinojo, ką ji reiškia, ir 17 proc. respondentų manė, kad biologinės įvairovės nykimas jau dabar turi jiems įtakos.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Dėl žmogaus veiklos biologinė įvairovė sparčiai mažėja. Europoje beveik pusei žinduolių rūšių gresia išnykimas, panaši ir paukščių padėtis. Jei šios nykimo tendencijos išliks tokios pat, kokios nustatytos per pastaruosius kelis dešimtmečius, natūraliai aplinkai padarytos žalos nebebus įmanoma atitaisyti. Kadangi man labai neramu dėl dabartinės padėties, o tarptautinėje politinėje darbotvarkėje kovos su biologinės įvairovės mažėjimu klausimas nesprendžiamas taip skubiai, kaip derėtų, palaikau savo kolegės Parlamento narės E. de Lange parengtą pranešimą. Pranešime siūloma keletas sumanymų, kaip būtų galima stiprinti kovą su biologinės įvairovės nykimu Europoje, ir raginama pradėti vykdyti konkrečią politiką, skirtą viešojo ir privačiojo sektorių investicijoms, kurios turi teigiamą poveikį biologinei įvairovei, remti, o aplinkai kenkiančios investicijos neturėtų būti skatinamos. Siekiant, kad tai būtų iš tikrųjų veiksminga, akivaizdu, kad šią ES vykdomą kovą turi lydėti tarptautiniai veiksmai, ir būtina, kad Komisija ir valstybės narės remtų biologinės įvairovės apsaugos integravimą į pasaulio mastu vykdomus procesus, pvz., į Tūkstantmečio vystymosi tikslus.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga privalo prisiimti atsakomybę už nesėkmingą 2010 m. strategijos įgyvendinimą kovojant su biologinės įvairovės nykimu. Nuo šiol visi sprendimus priimantys asmenys iki 2020 m. privalo nebekartoti tų pačių klaidų, siekti daugiau, nei užsibrėžta ketinimų deklaracijose, ir imtis veiksmų. Todėl Parlamentas ragina visų pirma skubiai įgyvendinti tris pagrindines priemones: visose sektorių politikos kryptyse (žemės ūkio, žuvininkystės, transporto, pramonės ir pan.) patvirtinti integruotą požiūrį; užkirsti kelią valstybių narių pažeidimams, susijusiems su Europos aplinkos teisės aktais; skirti 0,3 proc. BVP biologinės įvairovės apsaugos priemonėms.

Parlamento balsavimas dėl šio pranešimo – puiki pradžia. Komisijai ir Tarybai telieka tęsti pradėtą veiklą ir iš karto užtikrinti, kad būtų išspręstas Dirvožemio pagrindų direktyvos klausimas, kad tinklo „Natura 2000“ teritorijų valdymui būtų skiriamas tinkamas finansavimas ir kad būtų įgyvendintos valstybės pagalbos teikimo biologinės sąlygos. Neslėpkime, kad dėl to, jog norint sėkmingai vykdyti biologinės įvairovės nykimo sustabdymo strategiją reikia išsamiai persvarstyti mūsų ekonominės plėtros modelį, vis dar atsiduriame aklavietėje.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Tvirtai palaikiau šį pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl biologinės, augalų ir gyvūnų rūšių įvairovės, nes jis padės paskatinti vyriausybių vadovus imtis veiksmų. 2010 m. – biologinės įvairovės metai. Per pastaruosius 40 metų biologinė įvairovė sumažėjo trečdaliu. Beveik pusei visų žinduolių ir paukščių rūšių gresia išnykimas. Europos Parlamentas nori, kad iki 2020 m. būtų sustabdytas biologinės įvairovės nykimas.

Todėl nuo šiol privalome tikrinti visas Europos skiriamas subsidijas ir visą Europos politiką įvertindami jų poveikį biologinei įvairovei, kad lėšas būtų galima nukreipti priemonėms, turėsiančioms teigiamą poveikį aplinkai. Spalio mėn. viduryje vyks dešimtoji konferencija dėl Biologinės įvairovės konvencijos. Tačiau Europos aplinkos apsaugos ministrai Europos poziciją nustatys likus tik keturioms dienoms iki konferencijos dėl biologinės įvairovės pradžios. Jau 2010 m. kovo mėn., kai vyko konferencija dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (angl. CITES), tapo akivaizdu, kad iš tikrųjų būtina surengti išsamesnes išankstines konsultacijas. Susitarti dėl ES Bendrijos pozicijos likus keturioms dienoms iki konferencijos pradžios iš tikrųjų per vėlu, kad būtų galima susivienyti su panašios nuomonės besilaikančiomis šalimis. Biologinės įvairovės klausimui Europos prioritetų atžvilgiu turi būti skiriama daugiau dėmesio. Biologinės įvairovės apsauga turi būti įtraukta į mūsų žemės ūkio ir žuvininkystės politiką, ir gamtos apsaugai turi būti skiriama pakankamai finansinių lėšų.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į vis didesnę ekosistemoms keliamą grėsmę ir nepataisomos žalos aplinkai pavojų, įsipareigojimas apsaugoti biologinę mūsų išteklių įvairovę – etinė pareiga. Susirūpinimas dėl biologinės įvairovės išsaugojimo taip pat turi socialinį ir ekonominį pagrindą, nes tvari plėtra susijusi su ekonomikos stabilumu. Todėl labai svarbu įtraukti šį biologinės įvairovės apsaugos tikslą į įvairias veiksmų sritis Europos lygmeniu, ypač į kovą su klimato kaita, į strategijos „Europa 2020“ siekius ir į tikslą kurti darbo vietas. Reikia užtikrinti, kad tam būtų skiriama pakankamai lėšų.

Negaliu nepaminėti svarbaus žuvininkystės vaidmens tokioms šalims kaip Portugalija, todėl pritariu požiūriui, kad įgyvendinant bendrą žuvininkystės politiką turi būti supaprastinti teisės aktų, kurie taikomi biologinei įvairovei ir kuriais siekiama užtikrinti sektoriaus tvarumą, laikymosi reikalavimai. Kitose atokiausiems regionams gyvybiškai svarbiose veiklos srityse, pvz., žemės ūkyje, miškininkystėje, turizmo, mokslinių tyrimų ir inovacijų sektoriuose, siekiant skatinti žuvininkystės sektoriaus didėjančią galimybę kurti darbo vietas, reikia plėtoti tvarią ekonomiką ir spręsti ekologijos problemas pasitelkiant veiksmingo išteklių naudojimo ir tvaraus vartojimo ir gamybos politiką.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Gaila, kad ES nepasiekė savo tikslų iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, nes mūsų biologinės įvairovės apsauga labai svarbi dėl etinių, ekologinių, taip pat dėl ekonominių priežasčių.

Sprendžiant šį klausimą negalima pasikliauti tik viešosiomis išlaidomis, be to, siekiant sustabdyti bet kokį tolesnį ekosistemų naikinimą ir kur įmanoma jas atkurti, šis klausimas taip pat turėtų sudaryti dalį visos ES kolektyvinės atsakomybės strategijų. Palaikiau pasiūlymą iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą visų pirma dėl to, kad mano rinkimų apygardoje, Velse, yra daug įvairių ekosistemų.

Taip pat manau, kad ES, siekdama šio tikslo apsaugoti ir išsaugoti mūsų biologinę įvairovę, galės tapti pasaulio lydere ir parodyti besivystančioms šalims mūsų įsipareigojimą siekti 2015 m. Tūkstantmečio vystymosi tikslų.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) 2010 m. turėjo būti metai, kai Europos Sąjunga pagaliau susirūpino biologine įvairove. Reikia pasakyti, kad nepaisant įsipareigojimų, kuriuos Europos Sąjunga nuo 2001 m. ne kartą prisiėmė, ypač kovoti su daugumos rūšių išnykimo grėsme, jos strategija šioje srityje – itin nesėkminga.

Todėl palaikiau rugsėjo 21 d. Europos Parlamento patvirtintą pranešimą, kurį parengė E. de Lange. Jame kritikuojami vidutiniški ES laimėjimai, taip pat Europos Komisija ir valstybės narės raginamos pagaliau nuo ketinimų pereiti prie veiksmų.

Visų pirma pranešime patvirtintos trys pagrindinės priemonės: integruotas požiūris į biologinę įvairovę visose atitinkamose sektorių politikos kryptyse (žemės ūkio, žuvininkystės, transporto ir pan.); užtikrinimas, kad valstybės narės taikytų Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktus ir jų laikytųsi; didesnio finansavimo šios srities priemonėms, negu nustatytas pagal priemonės LIFE nuostatas, skyrimas; be to, raginama skubiai jas įgyvendinti. Vis dėlto šiuo metu valstybės narės nepakankamai remia priemonės LIFE projektus.

Neatsižvelgiant į tai, mūsų piliečiai turi būti informuojami apie biologinės įvairovės būklę ir apie rimtą pavojų, kuris kyla mūsų ekosistemoms. Tik 17 proc. Europos piliečių žino, kad biologinė įvairovė smarkiai mažėja.

Pranešimas: João Ferreira (A7-0227/2010)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Šią vasarą girdėjome daug žinių pranešimų apie dvi ekologines nelaimes, įvykusias dviejose skirtingose šalyse – Rusijoje ir Pakistane.

Tikra tiesa, kad šios gaivalinės nelaimės nenuspėjamos ir nesuvaldomos, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad žmogaus veikla blogėjančią aplinkos būklę kartais dar labiau pablogina. Problemų, susijusių su miestų ir teritorijų planavimu, sukelta tarša, rūgštieji lietūs, pramoninė tarša, nuošliaužos ir tam tikrų vietovių dykumėjimas – tik keletas mūsų veiksmų padarinių.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl gaivalinių nelaimių kyla pavojus ekosistemoms ir biologinei įvairovei, nes pažeidžiamas tvarus vystymasis ir kyla grėsmė socialinei sanglaudai, būtina skleisti gerąją prevencinę patirtį ir didinti informuotumą apie vietos geografines, ekonomines ir socialines sąlygas.

Taip pat svarbu sudaryti pavojingų ir rizikos zonų žemėlapius Europoje, skatinti naudotis gerąja tvaria žemės ūkio ir pramonės patirtimi ir stiprinti įvairių išankstinio įspėjimo sistemų ryšius. Taip pat manau, kad būtina apsvarstyti galimybę greičiau ir lanksčiau naudoti dabartines ES solidarumo fondo lėšas ir dar labiau supaprastinti administracines taisykles, kad būtų galima kuo greičiau suvaldyti gaivalines nelaimes.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už J. Ferreiros pranešimą, kuris yra svarbus žingsnis gaivalinių nelaimių valdymo srityje, nes jame šių nelaimių prevencija, priežastys ir veiksniai, dėl kurių mažėja atsparumas šioms nelaimėms, siejami su bendro ES fondo įsteigimu. Visi žinome, kad prevencija geriau nei padarinių taisymas. Todėl manau, kad nelaimių rizikos sumažinimas padės išgelbėti gyvybes.

Taigi pasiūliau teigiamai įvertintą pakeitimą, kuriuo prašiau sukurti finansavimo būdus, kurie būtų skirti nelaimių prevencijos ir rizikos įvertinimo bei mažinimo prieš prasidedant nelaimei sričių veiksmams remti ir pagal kuriuos mažas pajamas gaunančioms grupėms būtų teikiamos mikrofinansų paslaugos ir užtikrinamas makrolygio draudimas.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Uraganas „Ksintija“, potvyniai Madeiroje, miškų gaisrai Graikijoje – europiečiams nuolat pateikiama gaivalinių nelaimių, kurios padaro nenumatomų žmogiškų ir ekonominių padarinių, išbandymų. Šiame Parlamento savo iniciatyva parengtame pranešime mums primenama, „kad aktyvus pasirengimas yra veiksmingesnė ir pigesnė priemonė nei vien reagavimas į įvykusias nelaimes“ ir pateikiamas veiksmų, kurių reikia imtis, sąrašas. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad jis labai naudingas ir kad Europos Komisija turėtų kuo greičiau pasinaudoti jame pateikiamomis idėjomis, visų pirma dėl miškų gaisrų prevencijos. Mano manymu, dabar kitas žingsnis – įsteigti Europos civilinės saugos pajėgas, kurios galėtų padėti valstybėms narėms įveikti dideles gaivalines nelaimes.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą. Pastaraisiais metais ES valstybėse narėse išaugo gaivalinių nelaimių skaičius, todėl būtina stiprinti prevencijos svarbą. Kadangi valstybės narės yra pirmosios ir pagrindinės už savo piliečių saugą ir stichinių nelaimių prevenciją atsakingosios šalys, visiškai pagrįsta stiprinti bendradarbiavimą prevencijos srityje, gerinti pastangų koordinavimą, didinti solidarumą bei tarpusavio pagalbą. Pritariu dokumente išreikštam pasiūlymui, kad būtina įkurti finansinę programą ES lygmeniu, tinkamą gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijai, kuri sustiprintų ir sutelktų jau turimas priemones, įskaitant sanglaudos politiką, regioninę politiką ir kaimo plėtros politiką. Gaivalinių nelaimių prevencijos ir valdymo srityje itin svarbu stiprinti valstybių narių tyrimų ir plėtros (TP) gebėjimus bei gerinti valstybių narių koordinavimą ir bendradarbiavimą šioje srityje.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Šis pranešimas glaudžiai susijęs su pranešimu dėl biologinės įvairovės, ir, žinoma, balsavau už jį. Nelaimės būna tarpvalstybinio masto. Todėl mums reikia sukurti Europos tinklą, kuriame galėtų bendradarbiauti nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos. Balsuodamas palaikiau sumanymą persvarstyti Solidarumo fondo taisykles. Taip pat balsavau už bendros pavojingų ir rizikos zonų žemėlapių sudarymo metodikos sukūrimą.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Kadangi iš tam tikrų duomenų matyti, kad pastaraisiais metais itin sparčiai daugėja gaivalinių nelaimių, dėl kurių patiriamos sąnaudos ekonominiu ir socialiniu požiūriu labai didelės, valstybėms narėms privalu labiau rūpintis moksliniais tyrimais ir plėtra, kad ateityje būtų išvengta panašių įvykių ir sumažintas jų skaičius. Turėdamos omenyje šį sumanymą, valstybės narės turi įdiegti konkrečius koordinavimo ir bendradarbiavimo mechanizmus. Todėl svarbu, viena vertus, stiprinti valstybėse narėse veikiančias išankstinio įspėjimo sistemas, kurti įvairių išankstinio įspėjimo sistemų ryšius ir kartu palaikyti esamus ir kartu išnagrinėti ir išplėtoti prisitaikymo priemones ir kaime, ir mieste, atsižvelgiant į ekstremalių klimato reiškinių dažnėjimą. Dėl politikos, kuri lemia netinkamus žmonijos ir aplinkos santykius, labiau tikėtinas didelis nelaimių mastas ir dažnas jų kartojimasis.

Tokių nelaimių prevenciją reikia įtraukti į svarbią sektorių politiką, kad būtų skatinamas proporcingas žemės naudojimas ir su gamta suderinta ekonomikos plėtra. ES lygmeniu reikia sukurti nelaimių prevencijai skirtą finansinę programą, kuri papildytų esamas priemones, įskaitant ES politikoje naudojamas priemones.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Per pirmuosius šešerius ES solidarumo fondo veikimo metus pateikti 62 prašymai skirti finansinę paramą. Beveik trečdalis jų susiję su gaivalinėmis nelaimėmis, kurios apibūdinamos kaip „didelio masto“.

Džiaugiuosi, kad, pvz., po uragano „Ksintija“ mano regione, Bretanėje, pasinaudota Solidarumo fondo parama. Europos solidarumas būtinas siekiant kuo geriau suvaldyti ekonominius, socialinius, aplinkos ir žmogiškuosius gaivalinių nelaimių padarinius.

Pranešėjas mums primena, kad bendradarbiaudamos šioje srityje valstybės narės pirmenybę turi teikti nelaimių prevencijai. Taigi pateiktas pasiūlymas sukurti nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų tinklą, kuriame jos galėtų keistis gerąja patirtimi apie prevencines priemones. Taip pat pritariu pranešėjo raginimui sukurti finansinę programą ES lygmeniu, tinkamą gaivalinių nelaimių prevencijai, kad būtų stiprinamos ir koordinuojamos dabartinės priemonės.

Siekiant užkirsti kelią nelaimėms, sanglaudos politika itin svarbi. Ji padeda mažinti regionų skirtumus šioje srityje, visų pirma didinant regionų, kuriems gresia itin didelis pavojus, pajėgumus.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Vis dažniau susiduriame su naikinamąja gaivalinių nelaimių jėga. Šioje rezoliucijoje, už kurią balsavau, dėmesys atkreipiamas į įvairius svarbius veiksmus. Iš jų norėčiau pabrėžti valstybių narių bendradarbiavimą dalijantis praktinėmis žiniomis apie nelaimių valdymą, ypatingą dėmesį skiriant jų prevencijai. Nacionalinės tyrimų ir plėtros agentūros taip pat turėtų turėti koordinavimui šiuo lygmeniu skirtų mechanizmų.

Palankiai vertinu ir tai, kad pripažintos atokių, rečiau apgyvendintų regionų ar regionų, kuriuose gyventojų skaičius mažėja, taip pat kalnų vietovių ar šalia sienų esančių, pakraščio ir atokiausių regionų gamtinės ypatybės ir ribotumai. Iš tikrųjų šiems regionams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Per kelis pastaruosius dešimtmečius smarkiai padidėjo ES užregistruotų gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių skaičius ir jų pasekmių sunkumas. Jungtinių Tautų duomenimis, vyrauja tendencija, kad dėl, pvz., klimato kaitos, intensyvaus dirvožemio naudojimo, pramonės ir miestų plėtros, šis pažeidžiamumas nuolat didės.

Jau sukurta įvairių ES priemonių, į kurias įtraukti keli prevencijos aspektai. Tačiau paaiškėjo, kad šių priemonių nepakanka ir kad kartais jų įgyvendinimo lygis galėtų būti daug aukštesnis, todėl kilo abejonių dėl iš tikrųjų strateginio ES nelaimių prevencijos metodo taikymo.

Nors valstybės narės pirmiausia atsakingos už savo gyventojų apsaugą ir nelaimių prevenciją, šie reiškiniai nepaiso valstybių sienų ir daugeliu atvejų yra tarpvalstybinio masto. Todėl labai svarbu, kad Europos lygmeniu būtų propaguojamas veiksmingas solidarumu pagrįstas požiūris. Esu įsitikinęs, kad aktyvus pasirengimas duos veiksmingesnių rezultatų ir bus pigesnis nei tiesiog reagavimo į nelaimes strategija.

Reikia skirti ypatingą dėmesį intensyvesnio priverstinio migravimo iš pablogėjusios aplinkos būklės paveiktų regionų klausimui, o tokiems pabėgėliams – skirti apsaugą ir teikti persikėlimui skirtą pagalbą.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, reikia įtraukti žemės ūkio atstovus į nelaimių valdymo sistemą, siekiant realiai įvertinti šį sektorių ir imtis veiksmų esamai jo padėčiai gerinti. Tai būtina siekiant veiksmingiau koordinuoti turimus išteklius, be to, tai padės stiprinti Europos Sąjungos politiką, susijusią su skubaus reagavimo pajėgumais.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Kiek dar kitų tragedijų po cunamio Indijos vandenyne 2004 m., žemės drebėjimo Haityje 2010 m. sausio mėn. ir uragano „Ksintija“ vasario mėn. turės kilti, kol pagaliau apibrėšime Bendrijos gaivalinių nelaimių prevencijos strategiją? Gaivalinės ir žmogaus sukeltos nelaimės tampa vis dažnesnės, todėl privalome užtikrinti, kad nacionalinės priemonės būtų veiksmingesnės ir geriau koordinuojamos, o Europos priemonės – lankstesnės. Be prevencijos, norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad 2006 m. M. Barnier buvo parengęs ataskaitą dėl greitojo reagavimo pajėgų, kurios spręstų su gaivalinėmis nelaimėmis susijusias problemas, sukūrimo. Kas mums trukdo ją patvirtinti? Kas trukdo ja naudotis?

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Akivaizdu, kad šiuo metu Europoje vis dažniau įvyksta gaivalinių nelaimių, todėl reikia prevencinių ir reagavimo priemonių ir Europos lygmeniu koordinuojamų sprendimų. Manau, esminė šio koordinavimo prielaida turi būti reagavimo į šias nelaimes lygmenų tarpusavio papildomumas. Taip pat manau, kad svarbu įvertinti solidarumo fondą ir persvarstyti jo lėšų naudojimo sąlygas, kad jis galėtų veikti lanksčiau ir būtų lengviau pritaikomas prie regionų, kuriems jis skirtas, ypatybių ir skirtumų.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Dažnėjančios gaivalinės nelaimės paveikė ES valstybes nares, daugumai jų padarė didelio masto poveikį. Pažymėtina, kad per pirmuosius šešerius ES solidarumo fondo veikimo metus 21 šalis pateikė 62 prašymus skirti finansinę pagalbą. Šios gaivalinės nelaimės kelia pavojų biologinei įvairovei, daro poveikį tvariam vystymuisi ir kelia grėsmę socialinei sanglaudai. Išvykimas iš kaimo vietovių ir jų dykumėjimas – vienos šių nelaimių priežasčių, ir kartu dėl tokių nelaimių šie procesai dar labiau pasmarkėja. Dėl klimato kaitos kils dar daugiau gaivalinių nelaimių. Sprendimas – prevencija ir parama pažeidžiamiausiems regionams. Ši prevencija turi būti loginio sprendimo bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus Europos lygmeniu bei Europos solidarumo stiprinimo dalis. Todėl palaikau pasiūlymą sukurti tinkamą nelaimių prevencijos finansinę programą. Ši programa turi padėti sustiprinti ir susieti dabartines programas ir sanglaudos politiką, kaimo plėtros politiką, regioninę politiką, solidarumo fondą, Septintąją bendrąją programą ir priemonės LIFE+ programas. Šis tikslas turi aiškiai atsispindėti ir kitose finansinėse perspektyvose. Taip pat norėčiau pasakyti, kad reikia persvarstyti solidarumo fondo taisykles pritaikant tinkamumo kriterijus kiekvieno regiono ir nelaimės ypatybėms.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Labai svarbu, kad šis pranešimas patvirtintas tais metais, kai keliose Europos valstybėse įvyko nelaimių, turėjusių didelį poveikį tų valstybių gyventojams, teritorijoms, ekonomikai ir aplinkai. Tai padėjo visuomenei geriau suvokti nelaimių prevencijos svarbą ir skatinti visuotinį supratimą apie tai, kaip svarbu stiprinti šią prevenciją. Palyginome patirtį, įgytą iš neseniai įvykusių nelaimių, ir jų priežasčių ir pasekmių, kurios yra svarbios šio pranešimo dalys, analizę.

Siekėme įtraukti į šį pranešimą įvairių gairių ir rekomendacijų, kurias būtų galima taikyti įvairių nelaimių atvejais. Neginčytinas ženklas – bendras sutarimas dėl šio pranešimo per diskusijas ir balsavimą – reiškia, kad dabar Europos Komisija ir Taryba turi taikyti čia pasiūlytas priemones praktiškai.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D), raštu. – Norėčiau padėkoti Europos Parlamento nariui J. Ferreirai už jo iniciatyvą pateikti pasiūlymą dėl Europos Parlamento rezoliucijos šiuo labai aktualiu ir svarbiu klausimu. Kaip Lenkijos pilietė mačiau ir patyriau neigiamą gaivalinių nelaimių, ypač potvynių, poveikį bendrai savo tautos gerovei. Be to, kaip Europos pilietė pripažįstu Europos lygmeniu veikiančio solidarumu pagrįsto prevencijos mechanizmo svarbą. Taip pat leiskite pasinaudoti šia galimybe ir pabrėžti, kad jau turime konkrečių priemonių, kuriomis valstybės narės įpareigojamos kurti gaivalinių nelaimių prevencijos mechanizmus, tiksliau – Potvynių direktyvą.

Iš pastarosios nelaimės Lenkijoje pavyzdžio matyti šio nepakankamai įgyvendinamo teisės akto padariniai. Pagal gaivalinių nelaimių pobūdį neišskiriama – ir neturėtų būti išskiriama – nei vykdoma prevencija, nei reagavimo į jas pastangos. Manau, kai gresia pavojus bet kurios tautos ar regiono žmonių gyvybėms, taip pat aplinkai, ekonomikai ir saugumui, šis klausimas vertinamas labiau ne kaip politinis, o kaip moralinis. Būtent tokiu aiškinimu norėčiau pagrįsti savo sprendimą prisijungti prie savo kolegų ir balsuoti už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Gaisrai Portugalijoje, potvyniai Saksonijoje, miškų gaisrai Graikijoje, uraganas „Ksintija“ vakarų Vokietijoje – per kelerius pastaruosius metus pamatėme, kaip svarbu turėti veiksmingą Europos kovos su gaivalinėmis nelaimėmis strategiją ir kiek naudos ji duotų: tai būtų prevencijos strategija, bet kartu ir Europos Sąjungos reagavimo ir reagavimo pajėgumų kilus tokioms nelaimėms strategija. Todėl ryžtingai balsavau už šį pranešimą, kuriame raginama patvirtinti į bendruomenes orientuotą, visuotinį, koordinuotą ir suderintą Europos požiūrį šiuo klausimu, kuris atitiktų esminį Europos solidarumo principą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Komisija netrukus pateiks konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą ir gerinti jų keitimąsi savo patirtimi šioje srityje, sudaryti sąlygas kompetentingoms institucijoms geriau bendrauti tarpusavyje, tobulinti procedūras, greičiau naudotis Europos Sąjungos solidarumo fondo lėšomis ir, svarbiausia, užtikrinti, kad nelaimių prevencija būtų įtraukta į kitas Europos Sąjungos finansines perspektyvas.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – J. Ferreiros pranešime išryškinama daug galimų nelaimių priežasčių, nelaimių, iš kurių galbūt rimčiausios ilgalaikių pasekmių požiūriu yra su branduolinėmis medžiagomis susijusios nelaimės. Didelėje ES teritorijos dalyje vis dar kenčiama nuo Černobylio nelaimės pasekmių, ir manau, kad saugios branduolinės energijos nėra. Ne vienos ES valstybės vyriausybė ketina statyti naujas atomines elektrines taip tiesiog didindama būsimų branduolinių nelaimių tikimybę. Mano frakcija ir Škotijos Vyriausybė toliau tvirtai laikosi nuomonės, kad savo energetinius poreikius privalome tenkinti nebranduoline energija.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes pastaraisiais metais ES išaugo stichinių nelaimių skaičius, kurios turėjo ryškius ir ilgalaikius padarinius nukentėjusių vietovių aplinkai ir ekonomikai. Nuostolius dažnai sunku įvertinti, kalbant apie žmonių gyvybes. Pranešime atkreipiamas dėmesys į poreikį persvarstyti Solidarumo fondo taisykles ir pabrėžiama būtinybė sukurti tinkamą nelaimių prevencijos finansavimo sistemą, pagal kurią būtų teikiama pakankamai finansinių išteklių stichinių nelaimių prevencijai ir kovai su jomis. Tai sustiprintų ir susietų tokias priemones kaip sanglaudos politika, kaimo plėtros politika, regioninė politika, Solidarumo fondas, Septintoji bendroji programa ir programa „Life+“. Europos Komisija yra raginama įvertinti galimybę pasiūlyti nuosekliau kaupti turimus išteklius siekiant didint ES prevencijos mechanizmų veiksmingumą. Džiaugiuosi dėl to, kad pagaliau pripažįstama ir tai, kad reikia sukurti Europos žemės ūkio valstybinio draudimo sistemą. Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl Europos valstybinio draudimo sistemos siekiant geriau spręsti rizikos ir ūkininkų pajamų nestabilumo, susijusio su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, problemas. Ši sistema turėtų būti platesnio užmojo nei ankstesnė, siekiant išvengti daugybės įvairių draudimo sistemų ES, lemiančių didelius ūkininkų pajamų neatitikimus ir skirtumus. Manau, kad reikia nedelsiant nustatyti minimalaus kompensavimo už stichines ir žmogaus sukeltas nelaimes tvarką, kuria galėtų pasinaudoti visų valstybių narių ūkininkai.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Europos nelaimių prevencijos sistema būtų labai naudinga siekiant užkirsti kelią gaivalinėms ir žmogaus sukeltoms nelaimėms. Pietinėje ir vakarinėje Airijos dalyse praėjusiais metais kilo daug nelaimių; ši iniciatyva labai svarbi. Palankiai vertinu tai, kad dėmesys bus sutelkiamas į mokymus, veiklą, skirtą sąmoningumui didinti, ir planus gerinti išankstinio įspėjimo priemones. Šiame pranešime ypač daug dėmesio skiriama prevencijai ir pabrėžiama nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų vaidmens vykdant prevenciją svarba. Kadangi kilus gaivalinėms ir žmogaus sukeltoms nelaimėms šios institucijos būna arčiausiai įvykio vietos, vykdant nelaimių prevenciją jų vaidmuo turėtų būti itin svarbus.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mūsų šalis nuniokojo nelaimės, turėjusios sukrečiamų pasekmių bendruomenėms ir ekosistemoms. Šių nelaimių mastą rodo vis dažniau pasikartojantys ekstremalūs klimato reiškiniai, jau nekalbant apie žmonių klaidas atliekant suderintą regionų planavimą. Pranešime nubrėžiama teisinga kryptis, nes jame pripažįstama labai svarbi ES vykdomos prevencijos reikšmė. Tai pasakytina ir apie tvirtinimą, kad reikia valstybių narių bendradarbiavimo ir koordinavimo.

Nepaisant to, taip pat svarbu stiprinti Europos Sąjungos gebėjimą greitai reaguoti į nelaimes, būtent įsipareigojus Europos lygmeniu naudoti tas nelaimių prevencijos ir kovos su jomis priemones, kurios susietos su valstybių narių naudojamomis priemonėmis, taip pat su vietos ir bendruomenės strategijomis. Jei norime tinkamiausiai naudodami išteklius pasiekti geriausių rezultatų, negalime pamiršti nė vieno reagavimo lygmens ir visi reagavimo į nelaimes veiksmai turi papildyti vieni kitus.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Be jokių konkrečių pastabų verta patvirtinti pranešimą dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“. Nuolatinis abipusis keitimasis informacija ir gerąja patirtimi be jokių abejonių padėtų gilinti mokslo žinias ir didinti visų galimybes reaguoti į nelaimes.

Tarpvalstybinis bendradarbiavimas keliais lygmenimis – ir makroregioniniu, ir regionų lygmeniu – padėtų didinti esamų prevencijos metodų veiksmingumą. Taip pat labai svarbu pabrėžti savanoriškos veiklos svarbą, todėl reikia plėsti valstybių narių bendradarbiavimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Nors ši užduotis nelengva, gaivalinių ir, žvelgiant plačiau, žmogaus sukeltų nelaimių prevencija turėtų būti vienas ES prioritetų. Vis dažniau teigiama, kad dėl, be kita ko, intensyvaus dirvožemio naudojimo, nekontroliuojamos pramonės ir miestų plėtros, kaimo vietovių apleidimo, dykumėjimo ir dažnesnių ekstremalių klimato reiškinių didėja valstybių narių pažeidžiamumas kilus ir gaivalinėms, ir žmogaus sukeltoms nelaimėms. Todėl labai svarbu, kad visi suvienytume jėgas kovai su pirmiau išvardytais veiksniais, kad tokios nelaimės, dėl kurių padaroma daug žalos turtui ir žūsta žmonių, o to neįmanoma atstatyti, taip dažnai nesikartotų.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad žmogaus sukeltų nelaimių prevencija – labai svarbus klausimas. Būtina padidinti programų, skirtų Europos gamtos ištekliams apsaugoti, finansavimą. Miškai, ežerai, upės – viskas tapo verslo turtu. Be šios rezoliucijos, taip pat turime sukurti bendrą ES sistemą ir griežtai apriboti šį abejingą vartotojų požiūrį į gamtos išteklius.

Su tokiu požiūriu susidūriau savo gimtinėje Latgaloje, kur barbariškai naikinami miškai. Latvijos Vyriausybė „torpeduoja“ ES projektus, kuriais siekiama išsaugoti ežerus ir upes. Pagal Latvijos teisės aktus leidžiama išnaikinti retas žuvų rūšis ir už tai niekas neturi atsakyti. Balsavau „už“ tikėdamasis, kad šis ES signalas pasieks Latvijos Vyriausybę.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Dėl vis dažniau pasitaikančių ekstremalių oro sąlygų ES kyla rimtų gaivalinių nelaimių, nuo kurių ypač smarkiai nukenčia kaimo gyventojai. Valstybės narės atsakingos už tai, kad pagalbos teikimui kilus nelaimėms ir jų prevencijai būtų skiriama daugiau lėšų.

Visų pirma svarbu užtikrinti, kad nukentėjusieji nuo šių nelaimių, patiriantys sunkumų, greitai gautų pagalbą, įskaitant finansinę paramą. Tinkamiausias sprendimas būtų visų ES valstybių narių bendradarbiavimas siekiant dalytis patirtimi ir praktinėmis priemonėmis. Per balsavimą susilaikiau, nes, mano manymu, pranešimo formuluotė pernelyg plati ir jame neįvardyti jokie konkretūs veiksmai, kurių reikėtų imtis.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes po potvynių, kurie šį pavasarį ir vasarą kilo beveik visoje Europoje, jau nekalbant apie potvynius, kasmet užliejančius tam tikras valstybes nares, paaiškėjo, kaip svarbu užkirsti kelią nelaimėms. Balsavau už šį pranešimą ir todėl, kad jame gaivalinių nelaimių ir žemės ūkio ryšiui suteikiamas pagrindinis vaidmuo ir siūlomi esminiai keleto mūsų patiriamų problemų sprendimo būdai.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Pastaraisiais metais Europos Sąjungos valstybėse narėse kilo gaivalinių nelaimių, kurios turėjo tragiškų pasekmių. Prieš kelis mėnesius Lenkija ir kitos Centrinės Europos šalys nukentėjo nuo viską niokojančių potvynių. Nėra mėnesio, kad žiniasklaida nepraneštų apie Europos gyventojams smogusią katastrofą. Vis dėlto turime pasistengti apgalvoti, kokių priemonių turėtume imtis, kad galėtume užkirsti kelią gaivalinėms nelaimėms.

Pranešime teisingai parodoma, kad pagrindinė gaivalinių nelaimių priežastis – netinkamas žmonijos ir ją supančios natūralios aplinkos ryšys. Taip pat palaikau į pranešimą įtrauktą pasiūlymą sukurti Europos lygmeniu tinkamą finansinę programą, skirtą apsaugai nuo žmogaus sukeltų nelaimių. Taip pat manau, kad pasiūlymas stiprinti nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimą kovos su gaivalinėmis nelaimėmis srityje yra pagrįstas.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Šiandien per Europos Parlamento plenarinį posėdį balsavau už pranešimą dėl gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos ES. Tai – labai svarbi iniciatyva, padėsianti užkirsti kelią tokiems įvykiams kaip, pvz., miškų gaisrai, potvyniai, neįprasti oro reiškiniai ir nelaimingi technologijų ir pramonės atsitikimai. Pagrindinis tikslas – sukurti tinkamą nelaimių prevencijos finansavimo programą, kuri būtų įtraukta į 2014–2020 m. finansinę perspektyvą ir kurioje ypač daug dėmesio būtų skiriama paramai labiausiai izoliuotiems ir rečiausiai apgyvendintiems regionams. Pranešime visų pirma siekiama sukurti suderintą kaimo plėtros politiką įdiegiant Europos žemės ūkio valstybinio draudimo sistemą, kuri būtų skirta ES veikiančių draudimo sistemų įvairovės sukeltoms problemoms išvengti. Be to, norint, kad ūkininkai galėtų ištaisyti dėl tokių nelaimių patirtą žalą, reikia jiems visose valstybėse narėse užtikrinti minimalų žalos kompensavimą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Privalome nepamiršti, kad nelaimės dažniausiai labiau paveikia tuos, kurie labiausiai kenčia nepriteklių, kurie neturi pakankamai lėšų, kad apsaugotų save, savo šeimas ar turtą. Balsavau už šį pranešimą, nes svarbu ir būtina sukurti finansinę programą ES lygmeniu, tinkamą gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijai, kuri padėtų sustiprinti ir sutelkti jau turimas priemones, įskaitant sanglaudos politikos, regioninės politikos ir kaimo plėtros politikos priemones. Skiriant finansinę ES paramą reikėtų teikti pirmenybę prevencijos priemonių visumai, kurią valstybės narės įgyvendintų siekdamos ištaisyti pavojų keliančią padėtį, apsaugoti apgyvendintas vietoves, sekti didžiųjų infrastruktūrų saugą ir sukurti arba persvarstyti statybų saugos ir žemės naudojimo reglamentus.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mūsų šalis nuniokojo nelaimės, turėjusios sukrečiamų pasekmių bendruomenėms ir ekosistemoms. Šių nelaimių mastą rodo vis dažniau pasikartojantys ekstremalūs klimato reiškiniai, jau nekalbant apie žmonių klaidas atliekant suderintą regionų planavimą. Pranešime nubrėžiama teisinga kryptis, nes jame pripažįstama labai svarbi ES vykdomos prevencijos reikšmė. Tai pasakytina ir apie tvirtinimą, kad reikia valstybių narių bendradarbiavimo ir koordinavimo.

Nepaisant to, taip pat svarbu stiprinti Europos Sąjungos gebėjimą greitai reaguoti į nelaimes, būtent įsipareigojus Europos lygmeniu naudoti tas nelaimių prevencijos ir kovos su jomis priemones, kurios susietos su valstybių narių naudojamomis priemonėmis, taip pat su vietos ir bendruomenės strategijomis. Jei norime tinkamiausiai naudodami išteklius pasiekti geriausių rezultatų, negalime pamiršti nė vieno reagavimo lygmens ir visi reagavimo į nelaimes veiksmai turi papildyti vieni kitus.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Per pastaruosius kelerius metus Europos Sąjungos valstybės narės nukentėjo nuo ne vienos gaivalinės ar žmogaus sukeltos nelaimės: gaisrų, audrų, potvynių, sausrų ir t. t. Šių nelaimių, kurios dažniausiai nepaiso valstybių sienų, žmogiškosios, ekonominės ir socialinės sąnaudos pasibaisėtinos. Kadangi manau, kad svarbu vadovautis europiniu požiūriu į tokių nelaimių prevenciją, palaikau savo kolegos Europos Parlamento nario J. Ferreiros parengtą pranešimą. Nors ir turime stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą ir sutelkti jų išteklius, kad visoje Europos Sąjungoje galėtume padidinti prevencijos mechanizmų veiksmingumą, taip pat privalome užtikrinti, kad įvairiose ES politikos kryptyse būtų geriau ir visapusiškai atsižvelgiama į tokių nelaimių prevenciją. Be to, turime skatinti glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą ir geresnį jų veiklos koordinavimą mokslinių tyrimų ir plėtros, susijusios su gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija, srityse.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Mes, žalieji, palaikėme šį pranešimą, nes jame pabrėžiama, kad gaivalinės ir žmogaus sukeltos nelaimės gali turėti labai rimtų pasekmių regionų ir valstybių narių ekonominei ir socialinei plėtrai ir kad pagrindinis gaivalinių nelaimių prevencijos tikslas – saugoti žmonių gyvybę, asmenų saugumą ir jų fizinę neliečiamybę, pagrindines žmogaus teises, aplinką, ekonominę ir socialinę infrastruktūrą, įskaitant būtiniausias komunalines paslaugas, gyventojų būstus, komunikacijas, transportą ir kultūros paveldą. Jame pabrėžiama, kad aktyvus pasirengimas yra veiksmingesnė ir pigesnė priemonė nei vien reagavimas į įvykusias nelaimes atsižvelgiant į tai, kad vietos geografinių, ekonominių ir socialinių sąlygų išmanymas yra esminis gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos aspektas.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Neatsižvelgdamas į tai, kad pirmiausia valstybės narės prisiima didžiausią atsakomybę už civilinę saugą ir nelaimių prevenciją, pritariu pranešėjo požiūriui raginti vietos, regionines ir nacionalines institucijas glaudžiau bendradarbiauti ir labiau koordinuoti savo veiklą atsižvelgiant į subsidiarumo principą.

Pagal Bendrijos nelaimių prevenciją didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas regionų ir valstybių narių skirtumų šioje srityje mažinimui. Taip pat labai svarbu vertinti prevenciją atsižvelgiant į kompleksinį įvairios Europos Sąjungos politikos aspektą, įskaitant atitinkamo finansinio plano sukūrimą.

  Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Pritariau rezoliucijai dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“. Šiais metais Europoje buvo labai stiprių šalčių, potvynių, atogrąžų karščio bangų ir uraganų. Nukentėjo milijonai europiečių. Panašūs reiškiniai kils ir ateityje. Susidūrus su šiomis dažnėjančiomis nelaimėmis, jau nebepakanka neprivalomojo valstybių narių bendradarbiavimo ir laikinos ES pagalbos užkertant kelią šioms nelaimėms, reaguojant į jas ir kovojant su jų pasekmėmis. Mums reikia visuotinės Europos Sąjungos strategijos, kurioje būtų nustatytos vienodų priemonių, taikytinų kilus konkrečioms, ypač dažniausiai įvykstančioms (miškų gaisrams, potvyniams ir sausroms) gaivalinėms nelaimėms, sąlygos.

Labai svarbus šalių tarpusavio solidarumas, ir ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama geografinės vietos, gyventojų tankumo, ekonominių ir socialinių sąlygų atžvilgiu mažiau pranašumų turintiems regionams. Strategija turi atsispindėti naujojoje 2014–2020 m. finansinėje programoje. Atsižvelgiant į tai, svarbu suderinti tokias esamas pagalbos priemones kaip sanglaudos politika, kaimo plėtros politika, regioninė politika, solidarumo fondas, Septintoji bendroji programa ir priemonės LIFE+ programos. Pagal ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas turėtų būti apsvarstyta galimybė įsteigti Europos sausrų stebėjimo centrą ir parengti specialią iniciatyvą dėl miškų apsaugos ir gaisrų prevencijos. Taip pat norėčiau priminti Parlamentui ir Komisijai savo prašymą nedelsiant parengti naują pasiūlymą dar labiau supaprastinti Europos Sąjungos solidarumo fondo administracines taisykles ir padidinti jo lankstumą.

  Rui Tavares (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mūsų šalis nuniokojo nelaimės, turėjusios sukrečiamų pasekmių bendruomenėms ir ekosistemoms. Šių nelaimių mastą rodo vis dažniau pasikartojantys ekstremalūs klimato reiškiniai, jau nekalbant apie žmonių klaidas atliekant suderintą regionų planavimą.

Pranešime nubrėžiama teisinga kryptis, nes jame pripažįstama labai svarbi ES vykdomos prevencijos reikšmė. Tai pasakytina ir apie tvirtinimą, kad reikia valstybių narių bendradarbiavimo ir koordinavimo.

Nepaisant to, taip pat svarbu stiprinti Europos Sąjungos gebėjimą greitai reaguoti į nelaimes, būtent įsipareigojus Europos lygmeniu naudoti tas nelaimių prevencijos ir kovos su jomis priemones, kurios susietos su valstybių narių naudojamomis priemonėmis, taip pat su vietos ir bendruomenės strategijomis. Jei norime tinkamiausiai naudodami išteklius pasiekti geriausių rezultatų, negalime pamiršti nė vieno reagavimo lygmens ir visi reagavimo į nelaimes veiksmai turi papildyti vieni kitus.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Jei tiesa tai, kad pagrindinė atsakomybė už gaivalinių nelaimių prevenciją ir jų valdymą tenka kiekvienai valstybei narei, tuomet manau, kad Europos institucijos, sistemindamos ir optimizuodamos turimus išteklius bei užtikrindamos, kad veiksmai ir ES, ir regioniniu lygmeniu geriau papildytų vieni kitus, turėtų skatinti valstybes nares bendradarbiauti.

Šia strategija turėtų būti siekiama sumažinti regionų skirtumus galimybių apsaugoti savo gyventojus ir jų investavimo į mokslinius tyrimus, prevenciją, gaivalinių nelaimių numatymą ir šių reiškinių pasekmių panaikinimą atžvilgiu, ypatingą dėmesį skiriant atokiausiems regionams. Kilus nelaimei, dėl šių regionų, dažnai susiduriančių su įvairios rizikos deriniu, kaip, pvz., Madeiros atveju, gamtinių apribojimų turėtų būti galima panaudoti įvairias finansines priemones vadovaujantis sanglaudos politika, ir šių priemonių naudojimo sąlygos turėtų būti lankstesnės.

Esu įsitikinęs, kad reikėtų persvarstyti solidarumo fondo taisykles, kad būtų galima greičiau panaudoti jo lėšas ir padaryti jo tinkamumo kriterijus lankstesnius. Šiame pranešime, kuriam pritariu, atsispindi šie dalykai. Nenorėčiau pamiršti didelės gaivalinės nelaimės, kuri 2010 m. vasario mėn. įvyko Madeiroje, aukų ir jų šeimos narių ir norėčiau pakartoti, kad būtina labai skubiai pradėti naudoti solidarumo fondo lėšas Madeirai atkurti.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos, nes manau, kad ES privalo imtis veiksmų šioje srityje. Būtina investuoti į nelaimių prevencijos priemones, nes jų sąnaudos įprastai daug mažesnės, palyginti su padarinių likvidavimo priemonių sąnaudomis.

Atsižvelgdami į tarpvalstybinį tokių nelaimių kaip 2002 m. kilusių potvynių, miškų gaisrų 2007 m. ir šios vasaros potvynių aspektą, mums reikia veiksmingo priemonių rinkinio, kuris padėtų užkirsti kelią nelaimėms, reaguoti į jas ir imtis veiksmų jų poveikiui sušvelninti. Konkrečiomis Komisijos numatytomis priemonėmis siekiama nustatyti rizikos sritis ir renatūralizuoti upių vagas; atkurti ir apsaugoti upių baseinus, šlapžemes ir susijusias ekosistemas; išvalyti ir pertvarkyti miškus; skatinti miškų atsodinimą; saugoti pakrantes; užkirsti kelią žemės drebėjimams ir švelninti jų poveikį bei parengti gerosios praktikos sąrašą, skirtą suinteresuotųjų šalių keitimuisi informacija palengvinti.

Vienas svarbus dabartinės nelaimių prevencijos politikos priemonių veiksmingumo tobulinimo žingsnis turi būti su jomis susijusių procedūrų lankstumo didinimas ir galimybių greičiau naudotis ES solidarumo fondo lėšomis užtikrinimas, kad reikalingos lėšos kuo greičiau būtų skiriamos nuo nelaimių nukentėjusiems asmenims.

Pranešimas: Eleni Theocharous (A7-0192/2010)

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą. Manau, siekiant užkirsti kelią skurdui ir spręsti socialines problemas, taigi ir padėti stabilizuoti ekonomiką, išsaugoti ir didinti galimybes įsidarbinti, reikia skirti daugiau dėmesio socialinės apsaugos sistemoms. Pirmenybė turi būti teikiama veiklai, kuria siekiama padėti patenkinti pagrindinius socialinius poreikius ir skatinti nuo krizės itin nukentėjusių vaikų ir pažeidžiamų moterų, taip pat rizikos grupės jaunimo, mažas pajamas gaunančių darbuotojų, nekvalifikuotų darbuotojų, darbuotojų migrantų, ūkių darbininkų ir neįgaliųjų apsaugą.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Palaikau pranešime pateiktą raginimą visoms besivystančioms šalims prisijungti prie Tarptautinės darbo organizacijos padoraus darbo darbotvarkės ir be jokių išimčių užtikrinti teisę nedirbti priverstinio darbo ir neleisti dirbti vaikams.

Apskaičiuota, kad visame pasaulyje dirba 218 mln. vaikų. Iš jų 126 mln. dirba pavojingą darbą. Negaunančių išsilavinimo ir prieš savo valią verčiamų dirbti vaikų laukia gyvenimas skurde. Privalu įgyvendinti svarbias priemones, kurios padėtų kovoti su vaikų darbu, kad vietoj jo būtų kuriamos darbo vietos suaugusiems, o vaikams suteikiamos tinkamos mokyklinio išsilavinimo galimybės.

Tarptautinė bendruomenė turi įsipareigoti visapusiškai stengtis uždrausti vaikų darbą, ir reikia sukurti tikslias priemones šiam įsipareigojimui įvykdyti.

Taip pat pritariu pranešimo teiginiams, kad svarbu tenkinti pagrindinius besivystančių šalių žmonių poreikius ir kad aprūpinimo maistu saugumui ir galimybei gauti švaraus geriamojo vandens reikia skirti ypatingą dėmesį.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Pritariu šiam pranešimui. Siekiant mažinti skurdą besivystančiose šalyse, reikia ne tik didinti užimtumą, bet ir kurti naujas tvarias darbo vietas. Norint to pasiekti, būtina imtis priemonių makroekonomikos politikai koordinuoti, sutelkti dėmesį į realios produkcijos, pajamų ir užimtumo stabilumą. Vidutinėms ir mažoms įmonėms, ypač žemės ūkio sektoriuje, reikalinga efektyvi finansinė parama, pvz., mikrokreditų, mikrodraudimų ir viešosios finansinės paramos teikimas. Taip pat Komisija ir paramą teikiančios šalys turėtų peržiūrėti esamas inovacijų ir papildomų plėtros finansavimo šaltinių galimybes ir rasti naujų, kurios besivystančioms šalims leistų išskaidyti savo pajamų šaltinius, įgyvendinti veiksmingas, konkrečias ir aktyvias išlaidų programas. Be to, būtina ypatingą dėmesį skirti vienai didžiausių problemų besivystančiose šalyse spręsti – kovai su vaikų darbu ir siekti, kad visi vaikai turėtų galimybes įgyti pradinį išsilavinimą. Tai būtų galima pasiekti įgyvendinus teisę nedirbti priverstinio darbo.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Aš taip pat palaikiau šį pranešimą ir balsavau už jį. Į ES sutartį įtrauktas įsipareigojimas kovoti su skurdu. Besivystančios šalys patiria didžiausių socialinių sunkumų. Pritariu sumanymui skatinti vyriausybes teikti pirmenybę vaikų, pažeidžiamų moterų, ūkių darbininkų ir neįgaliųjų apsaugai. Taip pat balsavau už raginimą iš besivystančių šalių biudžetų ir ES paramos vystymuisi skirti bent 20 proc. lėšų sveikatos priežiūrai ir pagrindiniam ugdymui.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame Europos Parlamentas ragina mažinti skurdą besivystančiose šalyse, kuriose badas, nepakankama mityba ir atskirtis nuo prieigos prie maisto ir pagrindinių viešųjų paslaugų palietė milijonus šių šalių gyventojų.

Kita didžiulė besivystančių šalių problema, jog dauguma jų gyventojų negauna tinkamos socialinės apsaugos, o būtent socialinės apsaugos sistemos yra veiksmingos skurdo mažinimo ir socialinės sanglaudos didinimo priemonės.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į vaikų darbo problemą, nes tai viena iš didžiausių kliūčių siekiant, kad visi turėtų pradinį išsilavinimą ir kad sumažėtų skurdo, dėl jo trukdoma sveikai auginti vaikus ir suteikti jiems reikiamą išsilavinimą.

Taigi sutinku su Parlamento raginimu, kad būtų skatinama teikti paramą švietimui ir vykdyti politiką vaikų darbo klausimu, t. y. stiprinti pasaulinę darbo grupę švietimo ir vaikų darbo klausimais. Be to, labai svarbu, jog tarptautinė bendruomenė, visos susijusios valstybės ir ES įsipareigotų dėti visas pastangas siekiant kuo greičiau panaikinti vaikų darbą. Taip pat taikant visas vystymosi strategijas reikėtų ypatingą dėmesį skirti pažeidžiamiausiems ir socialiai atskirtiems žmonėms, visų pirma moterims, vaikams, vyresnio amžiaus ir neįgaliems asmenims.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Atsižvelgiant į tai, kad Niujorke vyksta aukščiausiojo lygio susitikimas Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo klausimais ir kad Europos Parlamentas patvirtino pranešimą dėl skurdo mažinimo besivystančiose šalyse, manau, svarbu pabrėžti, kad siekiant šių tikslų mikrokreditai gali būti labai svarbūs. Mikrokreditai – paprastai nedidelės paskolos, teikiamos verslininkams, negalintiems gauti įprastų banko paskolų. Besivystančiose šalyse tai padeda įgyvendinti daug ekonominių mikroprojektų, kuriais skatinamas gerovės kūrimas, taigi ir vystymasis. Užtikrinus pagrindinį projektų finansavimą padedama sukurti ekonominį tinklą suinteresuotosiose šalyse ir įtraukti į jį smulkius vietos dalyvius. Taigi teikiant mikrokreditus galima suteikti šiems dalyviams galimybę prisiimti atsakomybę už savo vystymąsi ir sumažinti jų priklausomybę nuo įprastos paramos vystymuisi. Teikiant mikrokreditus tokiems įvairiems sektoriams kaip žemės ūkis, smulkusis verslas ir socialinė ekonomika, jie gali daryti akivaizdų poveikį vietos plėtrai. Todėl raginu Europos Komisiją ir valstybes nares rimtai apsvarstyti šias patikimas paramos vystymuisi priemones.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Norint spręsti skurdo problemas besivystančiose šalyse, jų ekonomikos padėtis turi būti atitinkama. Šiame pranešime pabrėžiama, kaip svarbu mažinti procedūrų biurokratiją, skatinti taupymą, didinti galimybes gauti kreditus ir stiprinti regioninę integraciją. Jame taip pat nurodoma, kad svarbu skatinti pilietinės visuomenės organizacijas dalyvauti rengiant ir stebint viešąją politiką, stiprinti atitinkamų atstovaujamųjų organizacijų vaidmenį ir teisinę bei socialinę moterų padėtį. Taip pat manau, kad, kaip paminėta šiame pranešime, įgyvendinant užimtumo politiką reikėtų investuoti į ekologiškas darbo vietas ir ekologišką pramonę, pvz., kuriant atsinaujinančiąją energiją ir didinant energijos vartojimo efektyvumą. Be to, kalbant apie valstybių donorių patiriamus sunkumus, pranešime pabrėžiama, kad būtina supaprastinti jų teikiamos pagalbos tvarką ir rasti naujoviškų finansavimo šaltinių. Manau, tai labai svarbu.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Kompetentingų institucijų pateikti statistikos duomenys apie skurdą ir nepakankamą mitybą nėra tik skaičiai. Šie procentiniai dydžiai ir absoliučios vertės rodo žmonių, kurie skurdžiai gyvena arba dėl netinkamos ar prastos mitybos serga sunkiomis ligomis, padėtį.

Įsipareigojimas mažinti skurdą turėtų būti vertinamas labai atsakingai, jo negalima supaprastinti iki šūkių ar lėkštų posakių. Turime atidžiai išnagrinėti problemas ir rasti sprendimus, kuriais būtų suderinami mažiau išsivysčiusių ir išsivysčiusių šalių interesai; įmonių ir vartotojų, pramonininkų ir ūkininkų ir visų kitų susijusių kategorijų atstovų interesai. Ne atsisakydami savųjų tikslų, o prisiimdami atsakomybę pagal savo jėgas ir pajėgumus leisime kitiems pasiekti savo tikslus. Todėl svarbu parodyti gerąją rinkos ekonomikos patirtį, kad būtų galima skatinti diegti augimo ir vystymosi mechanizmus kartu teikiant tinkamas paskatas ir užtikrinant tinkamą mokymą, kad būtų galima ištrūkti iš skurdo spąstų.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Pirmą kartą istorijoje nuo bado kenčia milijardas žmonių. Vien šiemet kenčiančių nuo didelio bado žmonių padaugėjo dar 64 mln. Atsižvelgdami į tokią padėtį esame priversti sutelkti dėmesį į darbo vietų kūrimą besivystančiose šalyse, nes tai – veiksmingiausias skurdo ir socialinės atskirties įveikimo būdas. Turint tai omenyje reikia nuosekliau remti mokymo procesą ir neleisti aukštos kvalifikacijos darbuotojams išvykti. Po pastarosios maisto produktų kainų krizės išryškėjo dėl aprūpinimo maistu saugumo trūkumo neturtingose šalyse kilusi įtampa. Todėl, kai žemės ūkis yra vienintelis daugumos besivystančių šalių gyventojų, iš kurių 75 proc. susitelkę kaimo vietovėse, pragyvenimo būdas, jam reikia skirti daugiau dėmesio.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Palaikau šį pranešimą, kuriame apžvelgiami pagrindiniai darbo vietų kūrimo ir skurdo mažinimo uždaviniai artėjant galutiniam Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo terminui. Jame ES valstybės narės dar kartą raginamos įvykdyti savo įsipareigojimus teikti pagalbą. Be to, itin daug dėmesio skiriama valdymui ir gebėjimų stiprinimui kartu stengiantis skatinti suinteresuotąsias šalis aktyviau dalyvauti šiame procese. Čia taip pat susitelkiama į pagalbos besivystančių šalių mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) teikimą kuriant infrastruktūrą ir perduodant technologijas. Būtina ne tik didinti užimtumą, bet ir kurti geros kokybės darbo vietas. Visos besivystančios šalys turėtų prisijungti prie Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) padoraus darbo darbotvarkės ir JT iniciatyvos dėl būtiniausios socialinės apsaugos, kad būtų užtikrinami patenkinami darbo standartai ir aukšto lygio socialinė apsauga, taikytina ir skurdžiausioms bei labiausiai atskirtoms visuomenės grupėms. Iš tikrųjų reikėtų ypač pabrėžti kovą su vaikų darbu. Šiame pranešime raginama suteikti visiems nemokamą ir visapusišką galimybę naudotis švietimo sistema, t. y. įgyti pagrindinį ir aukštąjį išsilavinimą, taip pat profesinį mokymą, kad vietos gyventojai taptų kvalifikuotais darbuotojais, nes neturintys išsilavinimo vaikai pasmerkti gyventi skurde, o ekonomika – patirti sąstingį.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Pranešime, dėl kurio šiandien vyko balsavimas, pabrėžiama, kaip svarbu, kad besivystančios šalys taikytų tarptautinius darbo standartus, skirtų pakankamą finansavimą labai mažoms įmonėms, visų pirma žemės ūkio sektoriuje, kovotų su korupcija ir sudomintų socialinius partnerius ekonomikos plėtra.

Pranešime taip pat teigiama, kad švietimas turėtų būti prieinamas visiems asmenims, nes žmogiškųjų išteklių plėtra turi būti visų plėtros strategijų dalis ir yra labai svarbi norint kurti darbo vietas. Dėl valstybių donorių, – pranešime raginama įvykdyti pažadus iki 2015 m. skirti 0,7 proc. BVP paramai vystymuisi, taip pat koordinuoti Komisijos ir ES valstybių narių vystymosi politiką.

Vertėtų priminti 2005 m. Pasaulio banko atliktus skaičiavimus, kad 1,4 mlrd. žmonių gyvena ypač skurdžiai, t. y. jiems tenka mažiau kaip 1,25 USD per dieną. Tai visų pirma pasakytina apie Afrikos į pietus nuo Sacharos šalių gyventojus (51 proc.). Toliau – Pietų Azijos šalių gyventojai (40,3 proc.). Be to, 2,5 mlrd. žmonių tebegyvena vadinamojo vidutinio skurdo sąlygomis, t. y. kiekvienam jų tenka mažiau kaip 2 USD per dieną.

  Harlem Désir (S&D), raštu. – (FR) Vakar vyko Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimo Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo klausimais atidarymas. Nors pasiekta pažanga, nustatytų tikslų sumažinti skurdą iki 2015 m. dar tikrai nepasiekėme.

Norint juos pasiekti, pirmiausia būtina kurti darbo vietas besivystančiose šalyse, nes, remiantis naujausia bendra TVF ir TDO ataskaita, 2010 m. visame pasaulyje buvo daugiau kaip 210 mln. bedarbių – nuo 2008 m. dėl krizės 30 mln. žmonių neteko darbo. TDO ragina užimtumo nebelaikyti kitų politikos krypčių rezultatu, o vertinti jį kaip svarbiausią tikslą ir augimo strategijų ramstį.

Norint užtikrinti tvarų vystymąsi, remti darbo vietų kūrimą ir tinkamų darbo sąlygų užtikrinimą, reikia skatinti ekonomikos įvairinimą, laikytis TDO standartų, užtikrinti, kad visi galėtų naudotis tam tikromis socialinės apsaugos teisėmis, investuoti į viešąsias paslaugas ir spręsti pagrindinių poreikių, pvz., galimybės gauti vandens ir sveikatos priežiūros paslaugas ir aprūpinimo maistu, tenkinimo klausimus. Didesnis užimtumas taip pat bus stabilumo ir demokratijos stiprinimo prielaida. Tai – E. Theocharous pranešimo esmė.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame raginama gerinti teisinę ir socialinę moterų padėtį siekiant išvengti diskriminacijos ir išnaudoti didėjančius moterų pajėgumus besivystančių šalių ekonomikos ir visuomenės vystymui. Lyčių lygybės skatinimas šiose šalyse – investicija ir į sėkmingesnės ekonomikos užtikrinimą. Taip pat svarbu užtikrinti, kad pradinis ugdymas ir visuomenės sveikata ir toliau būtų vystymosi politikos pagrindas. Dabartine ekonomikos krize negalima pateisinti jokio tarptautinės pagalbos šiems sektoriams sumažinimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Neįmanoma nagrinėti šio klausimo nepaminint, kad Europos Sąjunga yra pagalbos besivystančioms šalims teikimo lyderė. Nepaisant jau įdėtų pastangų reikia pripažinti, kad šioje srityje reikia dar daug nuveikti ir kad, nors ir akivaizdu, šiose šalyse dėl skurdo ir nedarbo dar kyla sunkumų. Po nepriklausomybės atgavimo dauguma šių šalių lyderių pradėjo skleisti prieš Europą nukreiptas nepagrįstas kalbas. Tokie argumentai, žinoma, šiandien iš esmės nebetinkami. Deja, informacija, kurią gauname apie korupcijos lygį, žmogaus teisių, laisvių ir apsaugos užtikrinimą besivystančiose šalyse, galėtų būtų daug džiugesnė.

Europos Sąjunga išlaikydama esamą pagalbos lygį ir siekdama pasinaudoti geriausia patirtimi elgiasi teisingai. Ji neturi sušvelninti savo reikalavimų ir, žinoma, neturi palaikyti ryšių su tais, kurie pelnosi iš kitų žmonių skurdo.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Siekiant kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi būtina aiškiai įsipareigoti visapusiškai plėtoti žmogiškuosius išteklius ir pagrįsti ekonomikos ir galios santykius morale. Reikėtų propaguoti platesnę skurdo apibrėžtį, į kurią būtų įtrauktas nepriteklius, socialinė atskirtis ir negalėjimas dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip siūloma Jungtinių Tautų ataskaitoje apie 2010 m. pasaulio socialinę padėtį „Naujas požiūris į skurdą“. Besivystančių šalių vyriausybės turėtų įvairinti savo ekonomiką vadovaudamosi tvariu vystymusi, sudarydamos sąlygas steigti įmones, visų pirma mažąsias ir vidutines, ir kovodamos su biurokratija bei korupcija. Pagalbos teikėjai ir šalys partnerės turėtų užtikrinti, kad žemės ūkio, pirmiausia smulkaus ūkininkavimo ir smulkios ir vidutinės ekologiškos žemės ūkio pramonės, klausimas vystymosi darbotvarkėje taptų aktualesnis. Jie privalo įsipareigoti užtikrinti išsilavinimą ir profesinį mokymą, kovoti su vaikų darbu, užtikrinti pakankamus darbo standartus ir aukšto lygio socialinę apsaugą. Vaikų darbas – tai kliūtis, trukdanti užtikrinti, kad visi turėtų pradinį išsilavinimą ir kad sumažėtų skurdo. Todėl privalu labiau derinti įvairių agentūrų vidaus ir tarpusavio darbą ir vienodinti paramą švietimui bei politiką vaikų darbo klausimu. Taip pat palaikau skatinimą labiau stengtis siekiant užtikrinti lyčių lygybę.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Galutiniame šio pranešimo variante esama ir teigiamų, ir neigiamų aspektų, kurie prieštarauja vieni kitiems.

Jis pradedamas neteisingai, nes teigiama, kad stiprus ir tvarus ekonomikos augimas pajungiamas verslo poreikiams. Žmonės turi lemti ekonomikos augimą. Darbuotojai kuria gerovę ir skatina ekonomikos augimą, todėl gamyba turi būti organizuojama orientuojantis ne į pelno siekimą, o į tai, kad jiems būtų naudinga ir padėtų tenkinti socialinius poreikius. Gamybos organizavimas orientuojantis ne į žmonių poreikius, o į pelno siekimą, lemia skurdą ir nedarbą, o šio pranešimo tikslas – su tuo kovoti.

Pranešime taip pat galima rasti teigiamai vertintinų dalykų, ypač kai kalbama apie privatizavimo politikos, susijusios su tokių komunalinių paslaugų kaip vandens tiekimas, buitinių atliekų išvežimas ir visuotinės svarbos paslaugos teikimu, persvarstymą, paramą viešosioms paslaugoms ir būtinybę panaikinti mokesčių rojų.

Mūsų nuomone, siūlomas tikslas bus pasiektas tik jeigu bus pertvarkyti ekonominiai ir prekybos ryšiai nedelsiant atsisakius neoliberalizmo ir nutraukus pagal Pasaulio prekybos organizacijos rekomendacijas sudarytus prekybos liberalizavimo susitarimus ir jau galiojančius laisvosios prekybos susitarimus bei tuos, dėl kurių dar deramasi; jeigu bus panaikintos besivystančių šalių užsienio skolos ir skolų aptarnavimo sąnaudos ir jeigu bus panaikinta tarptautinių finansinių institucijų nustatyta struktūrinės pertvarkos politika.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Be kitų teigiamai vertintinų aspektų, įtrauktų į šį pranešimą dėl besivystančių šalių, jame raginama persvarstyti privatizavimo politiką, ypač tokiose srityse kaip vandens tiekimas ir buitinių atliekų išvežimas. Manau, toks persvarstymas būtų labai naudingas ir išsivysčiusioms pasaulio šalims ir esu įsitikinęs, kad vandens tiekimo paslaugos yra tokios svarbios, kad jos turėtų būti teikiamos ne siekiant privačių įmonių pelno, o tik visuomenės labui.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes skurdo mažinimas ir darbo vietų kūrimas yra didžiausia problema, su kuria šiandien susiduria pasaulis, ir būtina subalansuotosios plėtros ir ekonomikos augimo sąlyga, ypač besivystančiose šalyse. Džiugu tai, kad raginama persvarstyti privatizavimo politiką, ypač susijusią su tokių komunalinių paslaugų teikimu kaip atliekų išvežimas ir tvarkymas, vandens ir šilumos tiekimas, gyvenamųjų namų priežiūra ir kitos visuotinai svarbios paslaugos. Viešųjų paslaugų teikimas turi būti griežtai kontroliuojamas savivaldybių ar vyriausybės. Ši paslauga turi būti vienodai prieinama ir vienodai kokybiška visiems, nepaisant gyventojų pajamų ar priklausomybės socialinėms grupėms. Didelį susirūpinimą kelia vis dažniau privatizuojamos viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos, Vilniaus pavyzdys. Turimą paslaugų ir jų teikėjų infrastruktūrą yra lengva sugriauti. Tačiau kas nutiks, jei specifinę paslaugą verslas nustos teikti, arba teiks už labai didelę kainą? Pagrindinis suinteresuotų pusių tikslas yra parodyti, jog valstybė ar savivaldybė negali teikti paslaugų taip efektyviai, kaip kad galėtų privačios bendrovės, tada paslaugos yra privatizuojamos. Kas galėtų paneigti, kad panašiu keliu nebuvo veikiama ir pas mus? Viešosios paslaugos yra per daug jautrios ir svarbios žmonėms, kad jas beatodairiškai būtų galima atidavinėti į privačias rankas. Prioritetas turi būti tokių paslaugų išsaugojimas ir plėtra.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Šiame pranešime nagrinėjami pagrindiniai darbo vietų kūrimo ir skurdo mažinimo sunkumai atsižvelgiant į finansų krizę. ES valstybės narės raginamos įvykdyti prisiimtus pagalbos teikimo įsipareigojimus, kaip buvo susitarta nustatant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Be to, juo raginama skatinti suinteresuotąsias šalis aktyviau dalyvauti įsigyjant nedidelius žemės plotus ir sutelkti dėmesį į pagalbos teikimą besivystančių šalių mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) kuriant infrastruktūrą ir perduodant technologijas.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos Sąjunga skatinama spartinti pažangą pasaulio mastu kovojant su skurdu ir badu, nes apie 1,4 mlrd. žmonių gyvena itin skurdžiai. Tai lemia daug priežasčių. Liūdina tai, kad dėl politinių priežasčių, pagarbos demokratijai ir teisinei valstybei trūkumo ir nepalankios geografinės padėties besivystančių šalių galimybės pačioms naudotis savo pranašumais yra ribotos. Norint, kad pagalba vystymuisi būtų iš tikrųjų sėkminga, reikia imtis teisingų veiksmų, orientuotų į pačią problemos esmę. Šiame pranešime pabrėžiama, kaip svarbu besivystančioms šalims plėsti savo gamybos sektorių, mažinti pernelyg didelę biurokratiją ir kovoti su korupcija, remti švietimą, įdiegti tarptautinius socialinius ir gamybos standartus ir teikti finansavimą labai mažoms įmonėms, ypač žemės ūkio sektoriuje. Aprūpinimas maistu labai svarbus šaliai ir jos gyventojams. Kuo geriau šalis aprūpinama savo gamybos maisto produktais, tuo labiau ji yra nepriklausoma ir tuo mažesnė konflikto tikimybė. Pagrindinė to sąlyga – žemės ūkio produktų gamybos išlaikymas ir skatinimas, taip pat dirvožemio ir vandens apsauga.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad siekiant mažinti skurdą reikia ne tik didinti užimtumą, bet ir kurti geros kokybės darbo vietas. Norint išsaugoti esamas ir kurti naujas darbo vietas mažosiose ir labai mažose įmonėse, ypač žemės ūkio sektoriuje, joms reikia skirti pakankamą finansavimą ir teikti mikrokreditus.

Šiuo požiūriu palaikau Komisijai ir valstybėms narėms pateiktą prašymą padidinti mažosioms, labai mažoms įmonėms ir besivystančių šalių ūkininkams skiriamą viešąją finansinę paramą, kaip raginama pagal Tarptautinės darbo organizacijos Visuotinio darbo vietų pakto nuostatas.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Palaikau pranešimą dėl skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse, visų pirma dėl raginimo pripažinti socialinės ekonomikos (pvz., kooperatyvų) indėlį į darbo vietų kūrimą ir tinkamo darbo skatinimą besivystančiose šalyse ir įtraukti socialinę ekonomiką į ES vystymosi programas bei bendradarbiavimo strategijas.

Taip pat svarbu, kad besivystančios šalys prisijungtų prie TDO padoraus darbo darbotvarkės, kad šių šalių darbuotojai pagaliau galėtų dirbti vadovaudamiesi tinkamais darbo standartais.

Turime nedelsiant sustabdyti beprasmes vaikų išnaudojimo darbui varžybas ir verčiau remti švietimą kaip naujųjų kartų ateities pagrindą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šis pranešimas priimtinas. Nors jame neabejojama prekybos liberalizavimu ir pasikliaujama PPO, nemažai pasiūlytų priemonių gali padėti gerokai patobulinti Pietų valstybių piliečių gyvenimo sąlygas.

Be daugumos kitų dalykų, šio pranešimo patikimumą lemia pasiūlymai skatinti kurti socialinės apsaugos sistemas, įtraukti socialinę ekonomiką į bendradarbiavimo susitarimus, ginti visiems prieinamas geros kokybės sveikatos apsaugos sistemas, galimybę visiems gauti pagrindinį ir aukštąjį išsilavinimą, taip pat profesinį mokymą, galimybę gauti geriamojo vandens ir ES paskatos gerbti žmonių pasirinktus rinkimų sprendimus.

Jame net skatinama įsteigti nepriklausomus parlamentus, kuriems būtų suteikti tikri teisėkūros, biudžetiniai ir tikrinimo įgaliojimai. Pritaikius šias rekomendacijas praktiškai galbūt būtų galima įgyvendinti pagirtinus šio savo iniciatyva parengto pranešimo tikslus.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Kadangi ES – solidarumo erdvė, didelį susirūpinimą kelia skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse klausimai. Visi žinome, kad šį tikslą galima pasiekti tik stabiliomis sąlygomis užtikrinus tolygų ir tvarų augimą. Todėl būtina, kad besivystančios šalys įvairintų savo ekonomiką vystydamos savo perdirbimo sektorių ir kartu siekdamos sumažinti pernelyg didelę biurokratiją, kad mažosios ir vidutinės įmonės skatintų užimtumą ir augimą. Sėkmingai perduodama šias vertybės besivystančioms šalims ES atliks itin svarbų vaidmenį jose mažinant skurdą ir kuriant darbo vietas. Todėl balsavau būtent taip.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Turime dalyvauti procese, kurio tikslas – mokyti besivystančias šalis susikurti savo nacionalinį BVP ir taip skatinti ekonominį šių šalių vystymąsi. Taip elgdamiesi pajėgsime sustabdyti daugelio tautinių grupių migravimą į Europą. Svarbu leisti besivystančių šalių gyventojams suprasti, kad jie, užuot ieškoję rojaus Europoje, privalo patys sukurti savo tėvynę. Turime padėti savo broliams besivystančiose šalyse išmokti būti nepriklausomiems ir turtingiems. Manau, turėtume dalytis savo žiniomis ir patirtimi, todėl balsavau už šią rezoliuciją.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Vystymosi komiteto parengtame pranešime dėl skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse vadovaujamasi teisingu požiūriu. Pramoninės Vakarų šalys turi imtis priemonių, kurios padėtų mažiau išsivysčiusioms šalims tenkinti savo poreikius ir sukurti stiprią nacionalinę ekonomiką. Šiuo požiūriu labai svarbus gebėjimas pagaminti pakankamai maisto produktų savo šalies gyventojams. Šios šalys taip pat turi gebėti įvairinti savo ekonomiką, kad būtų nepriklausomos nuo importo.

Norint pasiekti šį tikslą, visų pirma reikia steigti mažąsias ir vidutines įmones, kurios kurtų naujas darbo vietas. Turime kritiškai išnagrinėti ir, jei reikia, panaikinti kai kurias ES teikiamas eksporto subsidijas, kuriomis remiama Europos žemės ūkio pramonė, tačiau kurios padeda naikinti besivystančių šalių žemės ūkį. Taip pat reikia panaikinti mokesčių rojų. Nepaisydamas daug teigiamai vertintinų pranešime pateiktų priemonių susilaikiau, nes akivaizdu, kad nustatant pagalbos vystymuisi teikimo kryptį šios priemonės bus neprivalomos. Ketinimų deklaracijos nepadeda gerinti padėties, o dėl korupcijos didelės pinigų sumos, skirtos pagalbai, dings ir toliau.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Kalbėdamas apie skurdo mažinimo besivystančiose šalyse klausimą Europos Parlamentas turėtų pabrėžti socialinius standartus, kurie turi įtakos šiose šalyse gyvenančių žmonių gyvenimo lygiui. Europos Sąjunga privalo kovoti su vaikų darbo ir priverstinio darbo reiškiniais. Taip pat nederėtų pamiršti, kad žemės ūkis yra pagrindinis milijonų žmonių, gyvenančių besivystančiose šalyse, pragyvenimo šaltinis.

Taip pat visiškai palaikau į pranešimą įtrauktą pasiūlymą remti smulkų ūkininkavimą. Kartu verta paminėti į pranešimą įtrauktą raginimą gerbti bendro žemės naudojimo žemės ūkio reikmėms, dėl kurio žmonės nuo seno galėjo užsitikrinti palyginti gerą gyvenimo lygį, tradicijas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga turi išimtinę teisę leisti teisės aktus ir sutelkti dėmesį į savo teritorijoje kylančius poreikius ir reikalavimus, tačiau ji negali ir neturi pamiršti savo atsakomybės likusiam pasauliui, visų pirma besivystančioms šalims.

E. Theocharous pranešime užsibrėžtas būtent šis tikslas: mažinti skurdą ir kurti darbo vietas besivystančiose šalyse svarbu šių šalių gyventojams, tai taip pat svarbu mūsų žmonėms. Iš tikrųjų daugeliu atvejų tūkstančiai nusivylusių žmonių dėl skurdo ir darbo paieškų priversti keliauti tikėdamiesi rasti geresnę ateitį.

Todėl manau, kad reikėtų palaikyti strategiją, kuria siekiama sukurti tam tikras in-situ sąlygas besivystančiose šalyse, ir kad ji būtų naudinga ir pagalbą gaunančioms šalims, ir šią strategiją palaikančiai Europos Sąjungai.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šio pranešimo tema labai aktuali ir neatidėliotina, taip pat svarbi ir turinti strateginę reikšmę. Ji aktuali ir neatidėliotina, nes, ne paslaptis, skurdo lygis pasaulyje didėja, tas pats pasakytina ir apie padidėjusį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Tema svarbi ir turinti strateginę reikšmę: Europos investicijų į skurdo mažinimą ir darbo vietų kūrimą besivystančiose šalyse vaidmuo labai svarbus socialiniu požiūriu, nes skatinamas socialinis pasitenkinimas, ekonominiu požiūriu, nes skatinamas ekonomikos augimas, ir moraliniu požiūriu, nes parodomos vertybės, kuriomis tikime.

Tačiau dėl to, kad palaikau šį pranešimo variantą, nederėtų nuvertinti būtinybės ir Europoje įgyvendinti tuos pačius reikalavimus. Palaikau šį pranešimą ne tik atsižvelgdama į anksčiau išvardytas priežastis dėl besivystančių šalių, bet ir dėl loginio pagrindimo ir požiūrio, kad esame įsipareigoję labiau solidarizuotis vieni su kitais, taip pat dėl savo įsitikinimo, kad mes, europiečiai, negalėsime padėti kitiems, jeigu mūsų pačių padėtis bus prasta.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Tvirtas ir tvarus ekonomikos augimas stabiliomis sąlygomis padeda kurti gerovę ir geros kokybės darbo vietas, todėl yra patikimiausias ir nuosekliausias būdas sumažinti skurdą. Badas, nepakankama mityba ir milijonų žmonių atskirtis nuo maisto ir pagrindinių viešųjų paslaugų yra ydingų ekonomikos, žemės ūkio ir prekybos politikos krypčių, skatinamų ir įgyvendinamų šiose šalyse, pasekmės. Taikant vystymosi strategijas būtina itin daug dėmesio skirti pažeidžiamiausiems ir atskirtiems žmonėms, visų pirma moterims, vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems.

Atsižvelgdama į tai manau, kad besivystančios šalys privalo: daugiau dėmesio skirti kovai su vaikų darbu, kad vietoj jo būtų kuriamos ilgalaikės geros kokybės darbo vietos suaugusiems, o vaikams suteikiamos tinkamos mokyklinio išsilavinimo galimybės; teikti pirmenybę veiksmams, kuriais siekiama padėti patenkinti pagrindinius socialinius poreikius, skatinti itin nukentėjusių nuo krizės vaikų ir pažeidžiamų moterų, taip pat rizikos grupės jaunimo, mažas pajamas gaunančių darbuotojų, nekvalifikuotų darbuotojų ir darbuotojų migrantų, ūkių darbininkų ir neįgaliųjų apsaugą.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje, inter alia, pabrėžiama kova su vaikų darbu; Europos Sąjunga raginama pripažinti socialinės ekonomikos indėlį; besivystančios šalys raginamos suteikti daugiau galimybių skurstantiems ir netekusiems nuosavybės teisių asmenims įsigyti žemės, pvz., suteikiant lūšnynuose įsikūrusiems asmenims nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame jie gyvena; jame ginama profesinių sąjungų teisė burtis į asociacijas ir teisė vesti kolektyvines derybas; siekiama kovoti su įvairaus pobūdžio diskriminavimu ir raginama persvarstyti privatizavimo politiką, ypač susijusią su tokių komunalinių paslaugų kaip vandens tiekimas, buitinių atliekų išvežimas ir visuotinės svarbos paslaugos teikimu, ir socialinį valstybių vaidmenį valdymo tobulinimo procese, įskaitant valstybės valdomų įmonių, kaip darbdavių ir socialinių paslaugų teikėjų, vaidmenį.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kadangi patvirtinta pradinio teksto 94 dalis, kurioje Komisija ir valstybės narės raginamos „kurti nuoseklų metodą, kurį taikant būtų laikomasi laisvosios rinkos pagrindų ir užtikrinamas abipusiškumas prekybos srityje“, galiausiai per balsavimą susilaikėme.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Nors šis pranešimas, kuriame teigiama, kad požiūris „pagalba pradedama teikti namuose“ yra geriausias skurstančių viso pasaulio gyventojų rėmimo būdas, vertintinas teigiamai, tuo neapsiribojama ir raginama teikti atskirų šalių mokesčių ataskaitas, skirti papildomų lėšų kovai su klimato kaitos poveikiu ir persvarstyti pagalbos ūkininkavimui teikimo politiką.

Parlamentas taip pat patvirtino pakeitimą, kuriame teigiama, kad dėl ES Europos ūkininkams skiriamos pagalbos naikinamos besivystančių šalių rinkos. Nors palankiai vertinu daugumą pranešime, kuriame taip pat pabrėžiama būtinybė visuotinai koordinuoti pagalbą, pateiktų pasiūlymų, balsavau prieš jį.

  Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Palaikiau pranešimą dėl skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse. Kova su skurdu – svarbiausias 2020 m. strategijos, kurioje nustatyta ateinančių kelerių metų ES pastangų kryptis, prioritetas. Į šį tikslą įtraukta 120 mln. šiuo metu skurstančių europiečių. Siekiant veiksmingai kovoti su skurdu besivystančiose šalyse, pirmiausia jį reikia panaikinti Europoje.

Šiuo požiūriu labai svarbus švietimo aspektas. Švietimas ir kvalifikacijos tobulinimas – geriausias būdas susirasti darbą, taigi ir išbristi iš skurdo ir vargo. Labai svarbu užtikrinti galimybę besivystančių šalių vaikams gauti išsilavinimą neatsižvelgiant į jų lytį. Net šalyse, kuriose pajamos vienam gyventojui palyginti didelės, tam tikros socialinės grupės – tautinės mažumos ir mergaitės – neturi galimybių gauti išsilavinimą. Skurdžiausiose šalyse tik apie pusė visų vaikų lanko mokyklą.

Įgyvendindama savo pagalbos programas Europos Sąjunga turėtų labiau stengtis užtikrinti nemokamą mokymo medžiagą, nemokamą maitinimą ir nemokamus mokyklų autobusus. Taip pat labai svarbu leisti su švietimu susijusius teisės aktus, užtikrinti socialinę vaikų priežiūrą ir remti galimybių studentams mokytis užsienyje kūrimą kartu plėtojant įdomias programas, kurios padėtų skatinti jaunimą grįžti į savo šalis ir įgijus kvalifikaciją dirbti savo visuomenės labui. Taip pat svarbu surengti informavimo kampaniją apie priverstinio vaikų darbo problemą.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Per balsavimą dėl šio pranešimo, kurio nuostatos šiek tiek prieštaringos, susilaikiau.

Viena vertus, jame raginama persvarstyti privatizavimo politiką, ypač susijusią su viešosiomis paslaugomis, palaikomos joms naudingos investicinės programos, patvirtinamas teigiamas apgyvendinimo apleistuose būstuose ir socialinės ekonomikos poveikis vystymuisi ir pabrėžiama būtinybė įgyvendinti TDO konvencijas dėl tarptautinių darbo standartų.

Kita vertus, Parlamento dauguma kartu patvirtino, mano manymu, nepriimtiną pranešimo dalį, kurioje valstybės narės ir Komisija raginamos laikytis laisvosios rinkos pagrindų.

7. Balsavimo ketinimai ir pataisymai (žr. protokolą)

(Posėdis sustabdytas 13.20 val. ir atnaujintas 15.00 val.)

PIRMININKAVO: Alejo VIDAL-QUADRAS
Pirmininko pavaduotojas

8. Ankstesnio posėdžio protokolo tvirtinimas (žr. protokolą)

9. Farmakologinis budrumas (Reglamento (EB) Nr. 726/2004 dalinis keitimas). Farmakologinis budrumas (Direktyvos 2001/83/EB dalinis keitimas) (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendros diskusijos apie šiuos pranešimus:

– L. McAvan pranešimą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu apie pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatas dėl žmonėms skirtų vaistų farmakologinio budrumo (COM(2008)0664 – C6-0515/2008-2008/0257(COD)) (A7-0153/2010);

– L. McAvan pranešimą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, nuostatas dėl farmakologinio budrumo (COM(2008)0665 – C6-0514/2008-2008/0260(COD)) (A7-0159/2010).

  Linda McAvan, pranešėja. – Pone pirmininke, esu tikra, kad visi esantys šioje salėje kažkada yra vartoję vaistų. Šių farmacijos produktų sauga yra labai svarbi visuomenės sveikatai.

Praeitą savaitę susitikę ekspertai kalbėjo apie šiuos naujus teisės aktus ir priminė mums, kad 2010 m. minimos 50-osios vaisto „Thalidomide“ metinės. Visi mano amžiaus žmonės, be abejo, prisimena, ką šis vaistas reiškia: prieš akis iškyla vaikų be galūnių vaizdas. Iš šios patirties buvo pasimokyta, ir vyriausybės keletą metų kūrė farmakologines sistemas vaistų saugumui stebėti, nes tapo aišku, jog vien klinikinių tyrimų niekada nepakaks visai iš anksto žinomai informacijai apie šalutinį vaistų, patekusių į viešąją erdvę, poveikį užtikrinti.

Esama teigiamų pokyčių. Praeitą savaitę ekspertai papasakojo, kad dėl šių teigiamų pokyčių problemai nustatyti užtenka keleto vaisto „Thalidomide“ vartojimo atvejų. Septinto dešimtmečio pabaigoje problema buvo įvardyta tik po 2 tūkst. šio vaisto vartojimo atvejų.

Pastaraisiais metais Europoje dirbome, kad Europos lygmeniu sukurtume nuoseklią valstybių narių ir Londone esančios Europos vaistų agentūros farmakologinio budrumo sistemą. Nekyla abejonių, kad turime dirbti kartu. Susitelkus 500 mln. žmonių gerokai paprasčiau ir greičiau nustatyti nepageidaujamą reakciją nei dirbant atskirai nacionaliniu lygmeniu.

Tokią pažangą galėjome pasiekti sukūrę Vaistų agentūrą, kiekvienoje šalyje veikiančių agentūrų tinklą, kuris vadovaujasi ES teisės aktais. Mūsų sukurtos praktinės priemonės, kaip antai didžiausia pasaulyje duomenų bazė Eudravigilance, padeda mums sutaupyti laiko nustatant nepageidaujamą reakciją.

Tačiau teigiamų pokyčių reikia daugiau. Po septintame dešimtmetyje patirtos vaisto „Thalidomide“ vartojimo problemos sunkumų kilo dėl tokių vaistų kaip „Vioxx“, o neseniai – dėl vaisto nuo diabeto „Avandia“. Manau, kad šis EP narių ir Tarybos patvirtintas teisės aktų paketas, dėl kurio buvo deramasi per pirmąjį svarstymą ir kuris bus pateiktas Parlamentui rytoj, yra labai geras ir dėl jo pagerės farmakologinis budrumas Europos Sąjungoje.

Kokie yra pagrindiniai pokyčiai? Pirma, sukuriamas Farmakologinio budrumo rizikos vertinimo komitetas, t. y. sustiprintas saugumo komitetas, kuriuo vaistų saugumas atskiriamas nuo vaistų patvirtinimo. Jį sudarys ne tik nacionalinių vyriausybių paskirti ekspertai, bet ir pacientai bei sveikatos priežiūros specialistai. Tobuliname pacientų informavimą, numatome suteikti pacientams galimybę tiesiogiai pranešti nacionalinėms valdžios institucijoms apie nepageidaujamą reakciją į vaistus, taip pat raginame žmones apie tai pranešti pacientams skirtame informaciniame lapelyje.

Nauji produktai bus žymimi juodu ženklu. Šiuo metu sveikatos priežiūros specialistai žino, kai jums, pacientui, skiria naują produktą. Jie žino, kad gali pasireikšti nepageidaujama reakcija, tačiau jūs, pacientai, to nežinote.

Viešai bus teikiama daugiau informacijos: bus sukurta pagal „vieno langelio“ principą veikianti interneto svetainė, kurioje bus skelbiama įvairi informacija apie vaistų saugumą, pacientams skirtas informacinis lapelis, t. y. visa informacija, kurią norint surinkti reikia sugaišti keletą valandų. Pranašumai įmonėms – supaprastintos procedūros, atsisakyta informacijos teikimo dubliavimo ir galimybė laisvus išteklius skirti svarbesniam mokslinių tyrimų darbui. Manau, kad dėl šių pasikeitimų labai pagerės visa farmakologinio budrumo sistema Europoje.

Galiausiai norėčiau padėkoti žmonėms, kurių dėka pasiekėme pažangą, taip pat savo šešėliniams pranešėjams. Šie dokumentai yra labai sudėtingi, ir mums pasisekė, kad turime tokių ekspertų. Dolores Montero iš Tarybai pirmininkaujančios Ispanijos dalyvauja šiandieniame mūsų susitikime. Kartu su savo komanda ji atliko puikų darbą, taip pat labai gerai dirbo Parlamento sekretoriatas, Jo Wood iš Socialistų frakcijos, taip pat mano darbuotoja tyrėja Kiri Hanks, kuri mums labai padėjo ir prisidėjo prie to, kad išsiaiškintume svarstomus klausimus.

Taip pat norėčiau padėkoti Komisijos ir Tarybos sekretoriatams, daugeliui informaciją teikusioms organizacijoms, padėjusioms mums suprasti pacientų organizacijų, farmacininkų grupių, gydytojų, įmonių ir nacionalinių reguliuotojų požiūrį į svarstomus dalykus.

Puikiai padirbėjome kaip komanda, o dabar turėsime dirbti kartu, kad tinkamai įgyvendintume teisės aktus.

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Komisijos narys J. Dalli atsiprašo, kad negalėjo atvykti šį vakarą į susitikimą ir pats pakalbėti šiuo klausimu.

Vis dėlto man malonu jį pakeisti oficialiai pritariant susitarimui per pirmąjį svarstymą dėl svarbios temos – farmakologinio budrumo. Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti visiems, kurie nenuilstamai dirbo, kad pasiektų šį susitarimą – pranešėjams, bendriesiems pranešėjams ir šešėliniams pranešėjams, visų pirma atsakingo komiteto pranešėjai L. McAvan. Dėl rytoj Parlamentui balsuoti teikiamo pasiūlymo pacientai bus geriau apsaugoti nuo nepageidaujamos reakcijos į vaistus.

Iš tikrųjų žmonėms skirtų vaistų farmakologinė budrumo sistema Europos Sąjungoje turi būti stiprinama ir atnaujinama. Dėl jos ne tik bus geriau saugoma visuomenės sveikata, bet ir tinkamai veiks vidaus rinka, taip pat bus racionalizuotos dabartinės taisyklės bei procedūros. Be to, teisės aktais bus padidintas skaidrumas ir užtikrintas pacientų dalyvavimas farmakologinio budrumo srityje.

Galiausiai įkūrus naują mokslinį farmakologinio budrumo komitetą Europos vaistų agentūroje, ši agentūra suteiks galimybę pasinaudoti labai specializuotų mokslinių tyrimų ir medicininėmis žiniomis, siekiant įvertinti vaistų saugumą ir rekomenduoti rizikos mažinimo priemones.

Komisija džiaugiasi, kad institucijos sugebėjo prieiti prie bendros pozicijos išankstiniu derybiniu susitarimu prieš vasaros atostogas ir visiškai pritaria pasiekto susitarimo turiniui. Pagal šį susitarimą siūlomas pakeitimas atkurti Europos vaistų agentūros direktoriaus pareigoms skirtą kategoriją yra išbrauktas, taigi Komisija planuoja paskelbti šį pareiškimą:

„Vadovaudamasi Europos Parlamento ir Tarybos pateiktu prašymu dėl Europos vaistų agentūros vadovo lygio pareigų ir siekdama kuo greičiau priimti šį svarbų pasiūlymą, Komisija įsipareigoja dar kartą paskelbti apie laisvą vietą kito Europos vaistų agentūros vadovo pareigoms eiti, nustatant joms AD15, o ne AD14 kategoriją.

Komisijos nuomone, tinkama vieta šiam klausimui spręsti – vykstančios horizontalios diskusijos apie ES agentūrų vaidmenį tarpinstitucinėje darbo grupėje dėl agentūrų. Diskusijos šiuo klausimu vyksta tarpinstitucinėje darbo grupėje, ir jeigu dėl jų bus priimtos kitokios išvados ir jos bus atitinkamu lygmeniu paskelbtos, tuomet klausimą dėl šios kategorijos skyrimo galėtume svarstyti dar kartą ir ateityje apie tai paskelbti.“

  Michèle Rivasi, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės referentė. – (FR) Pone pirmininke, dabar pakalbėsiu vieną minutę, o vėliau – dar vieną. Visų pirma norėčiau kalbėti kaip Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės referentė ir padėkoti L. McAvan už šį pranešimą.

Norėčiau pasakyti, kad šiame sektoriuje labai svarbu pacientams teikti geresnę apsaugą ir geresnę informaciją, taip pat kovoti su farmacijos pramonės, norėjusios surinkti šalutinio vaistų poveikio ataskaitas ir išanalizuoti bei išaiškinti rezultatus, suvaržymais.

Todėl Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, taip pat Aplinkos, sveikatos apsaugos ir maisto saugos komitete mums pavyksta užtikrinti, kad renkant ataskaitas būtent gydytojai ir pacientai galės pranešti apie šalutinį vaistų poveikį ir ši informacija bus perduodama nacionalinėms valdžios institucijoms.

Dėl analizės ir aiškinimo valstybėms narėms tenka atsakomybė išsiaiškinti ir stebėti nepageidaujamą reakciją į vaistus. Paaiškėjo, kad kilus H1N1 gripo protrūkiui būtent Švedijos nacionalinės valdžios institucijos nurodė narkolepsiją, nors iki šiol H1N1 vakcina nebuvo siejama su tokiu šalutiniu poveikiu. Tai labai svarbu. Kita vertus, labai nusivyliau, kad nepasiekėme finansinės nepriklausomybės nuo nacionalinių valdžios institucijų.

Galiausiai dėl patikrinimų pasiekta tikra pažanga įsteigus šį Farmakologinio budrumo komitetą, atskirtą nuo Žmonėms skirtų vaistų komiteto, taip pat tikiuosi, kad pacientams bus teikiama daugiau informacijos arba ant pakuočių informacinių lapelių, arba per padidintą budrumą.

  Claude Turmes, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentas. – (FR) Pone pirmininke, vaistai, be abejo, yra kelių milijardų vertas verslas ir todėl dėl šių dokumentų buvo vykdomas aršus lobizmas. Vienas teigiamas Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pasiektas dalykas yra tas, kad mums pavyko išlaikyti vidaus rinką atvirą. Stebėjome visus mano kolegų išaiškintos nepageidaujamos reakcijos aspektus, o svarbiausia, nepaisant farmacininkų lobizmo, mums pavyko užtikrinti, kad vaistams patekus į rinką kontrolė nesusilpnėtų ir kad pacientams būtų teikiama informacija. Iš tikrųjų viena iš siūlomų idėjų buvo leisti prospektus ir santraukas, o tai būtų buvusi labai bloga mintis.

Apgailestauju, kad vienai minčiai, kurią pasiūliau savo pranešime dėl taip pat gydomosios naujų vaistų pridėtinės vertės testavimo, nebuvo pritarta. Šiandien susiduriame su didelių įmonių strategija, pagal kurią patentui nustojus galioti jos pakeičia keletą molekulių ir pradeda didžiulę rinkodaros kampaniją. Šiandien daug įmonių daugiau pinigų išleidžia rinkodarai nei moksliniams tyrimams, o dėl to nauji vaistai kainuoja daugiau ir neturi beveik jokios pridėtinės vertės, palyginti su esamais pigesniais vaistais.

Iš tikrųjų privalome tai kruopščiai išnagrinėti per kitą svarstymą. Mūsų nacionalinės sveikatos sistemos žlunga dėl sąnaudų ir reikia imtis visų priemonių, galinčių palengvinti šią naštą. Tai, kad nenustatyta pareiga įvertinti vaistų gydomąją pridėtinę vertę, – tikra mūsų teisės aktų spraga.

  Pilar Ayuso, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į pranešėjos L. McAvan atliktą darbą ne tik dėl jo turinio, bet ir dėl jos darbo metodų, nes ji dirbo kartu su šešėliniais pranešėjais. Taip pat norėčiau padėkoti Ispanijos vyriausybės ekspertams už jų indėlį siekiant šio susitarimo.

Farmakologinio budrumo sistemos tikslas Europos Sąjungoje – didinti su į rinką patekusių vaistų saugumu susijusį budrumą, skaidrumą ir informacijos perdavimą, visų pirma atsižvelgiant į rizikos pobūdį ir atsiradusią nepageidaujamą reakciją į vaistus.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad sukurtas Europos farmakologinio budrumo komitetas, vertinantis ir teikiantis rekomendacijas Europos vaistų agentūrai dėl Europos Sąjungoje parduodamų vaistų saugumo. Pasiektas labai svarbus sprendimas, pagal kurį valstybės narės ir už prekybą vaistais atsakingi asmenys praneša apie įtariamų nepageidaujamų reakcijų atvejus duomenų bazei Eudravigilance.

Eudravigilance bus vienintelis informacijos šaltinis, tačiau kartu bus pranešta ir tos valstybės narės, kurioje įtariama nepageidaujama reakcija, kompetentingai institucijai, o tai labai svarbu.

Taip pat svarbu pabrėžti beatsirandančią galimybę vartotojams pranešti apie bet kokią nepageidaujamą reakciją ir šiuo tikslu agentūros kuriamą ir valdomą Europos vaistų saugumo interneto svetainę, kuri savo ruožtu yra susieta su visų valstybių narių interneto svetainėmis, nes tik taip ji padės pagerinti visuomenės žinias apie vartotojams skirtų vaistų saugumą.

Galiausiai negalime pamiršti, kad atsižvelgiant į svarbų farmakologinio budrumo vaidmenį apsaugant visuomenės sveikatą, šios direktyvos ir šio reglamento priėmimas labai prisidės prie šios apsaugos gerinant ne tik esamas procedūras, bet ir skirtingų valstybių narių veiksmų koordinavimą.

  António Fernando Correia De Campos, S&D frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, tendencija siekti didesnio naujų vaistų saugumo, pagal kurią vaistai turi tapti visiškai žinomi tik tada, kai patenka į rinką, reiškia, jog mums reikia veiksmingesnės negu iki šiol buvusi farmakologinio budrumo sistemos.

Susidūrėme su tipine rizikos valdymo problema, tačiau dabar padarėme ją žmonėms prieinamesnę makronacionaliniu ir supranacionaliniu lygmenimis.

Pastaruosius dešimtmečius nauji vaistai atliko svarbų vaidmenį užtikrinant visuomenės sveikatą, taip pat siekiant pažangos sveikatos priežiūros srityje. Vis dėlto nepageidaujama reakcija į vaistus išlieka viena iš penkių dažniausiai pasireiškiančių mirčių ligoninėje priežasčių.

Pateiktais pasiūlymais stiprinamas vaistų indėlis į šiuolaikinės visuomenės sveikatą per visoje ES taikomą farmakologinio budrumo sistemą, taip gerinant koordinavimą ir skaidrumą. Jų tikslas – nepageidaujamos reakcijos stebėsena, ankstyvas nustatymas, pranešimai ir vertinimas.

Nauji vaistai bus žymimi simboliu, reiškiančiu, kad jie vis dar kruopščiai tikrinami. Vartotojai bus skatinami dalyvauti jų stebėsenoje; nacionaliniu lygmeniu bus skatinama atlikti veiksmingumo tyrimus; bus naujai suvokiamas poveikis aplinkai; Europos Sąjungos stebėsenos institucijos bus stiprinamos pasitelkiant Farmakologinio budrumo rizikos vertinimo komitetą.

Dėl šių priežasčių, pone pirmininke, šiuos siūlymus vertinu palankiai. Sveikinu pranešėją ir Komisiją, taip pat Tarybai pirmininkaujančią Ispaniją su šiuo bendradarbiavimu. Dėl šių priežasčių palankiai vertinu šiame teisės aktų pakete pateiktus pasiūlymus ir džiaugiuosi patvirtindamas galutinį dokumentą, kuris rytoj bus pateiktas Parlamentui.

  Antonyia Parvanova, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti Lindai McAvan už jos ypatingus protinius gabumus dirbti su šiais itin techniškais dokumentais, taip pat šešėliniams pranešėjams, Komisijai ir Tarybai už vaisingą bendradarbiavimą siekiant susitarimo per pirmąjį svarstymą, kuriuo paruošiama dirva saugesnei, našesnei ir skaidresnei farmakologinei sistemai Europoje. Būdama ALDE frakcijos šešėlinė pranešėja labai džiaugiuosi dėl šio susitarimo, sudaryto kai Tarybai pirmininkavo Ispanija, taip pat dėl galutiniame tekste griežtai įtvirtintos Parlamento pozicijos.

Galima būtų teigti, kad šiandien nagrinėjame ne tokius įdomius dokumentus iš viso farmacinių dokumentų paketo, tačiau farmakologinis budrumas iš tikrųjų yra labai svarbus, siekiant užtikrinti tam tikrų pagrindinių principų, kuriais vadovavosi ALDE frakcija kurdama pacientų pasitikėjimą gydymu vaistais, laikymąsi. Eudravigilance kūrimas ir sklandus veikimas, informacijos apie nepageidaujamą reakciją į vaistus rinkimas platesniu Europos mastu, taip pat geresnis veiksmų su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir farmacinėmis įmonėmis koordinavimas – tai pagrindiniai žingsniai, kuriais siekiama užtikrinti, kad su vaistų vartojimu susijusi rizika būtų tinkamai ir laiku įvertinta.

Pacientų saugumas bus taip pat sustiprintas, nes valdžios institucijoms suteikiama galimybė reikalauti veiksmingumo vertinimų po to, kai suteikiamas leidimas prekiauti vaistu. Šiuo atveju pirmą kartą galėsime panaudoti sveikatos technologinius vertinimus nerizikuodami pacientų sveikata.

Skaidrumas – tai vienas iš pagrindinių Parlamento principų per derybas. Siekiant išvengti netinkamo turimos informacijos panaudojimo skaidresnis pranešimas apie farmakologinio budrumo veiklą padidins pacientų pasitikėjimą gydymu, taip pat jų saugumą užtikrinančiomis valdžios institucijomis.

Baigdama pasakysiu, kad farmakologinės sistemos Europoje pokyčiai sustiprins Europos piliečių pasitikėjimą ir suvokimą apie jų vartojamus vaistus. Šiuo atžvilgiu labai palankiai vertinu raginimą plačiai ir išsamiai peržiūrėti pacientams skirtą informacinį lapelį. Siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą mums tenka atsakomybė užtikrinti kuo didesnį būsimosios Europos farmakologinės sistemos saugumą, veiksmingumą ir skaidrumą.

  Michail Tremopoulos, Verts/ALE frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, norėčiau taip pat padėkoti pranešėjai L. McAvan už jos puikiai parengtą pranešimą ir savo kolegei M. Rivasi iš Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso frakcijos už jos kruopštų darbą.

Iš pradžių nerimavome, kad šiuo projektu palaikoma tendencija, pagal kurią vaistai yra pernelyg skubiai pateikiami rinkai vadovaujantis greitąja leidimų išdavimo tvarka prieš tai neatlikus kruopščių klinikinių tyrimų, manydami, kad bus sustiprinta farmakologinio budrumo ir rizikos analizės, taip pat pranešimų apie nepageidaujamą reakciją į vaistus sistema.

Iš pradžių tam prieštaravome ir atsižvelgdami į pilietinės visuomenės reikalavimus taip pat pareikalavome prieš vaistui patenkant į rinką taikyti griežtas leidimų procedūras, pagal kurias būtų teikiama lyginamųjų klinikinių tyrimų rezultatų ataskaita kartu su vaisto pridėtinės gydomosios vertės įrodymu.

Manau, kad šiuo kompromisu mėginama apeiti šį klausimą stiprinant Europos vaistų agentūros Farmakologinio budrumo rizikos vertinimo komitetą, taip pat stiprinant piliečių pranešimų teikimo tvarką.

Antras klausimas, kurį norėjau iškelti, susijęs su vaistų poveikiu aplinkai ir rizika, dėl kurio galiausiai negalėjome rasti kompromiso. Komisija turėtų numatyti standartinę pareigą stebėti poveikį aplinkai per farmakologinio budrumo sistemą ir apie jį pranešti, taip pat šiuos duomenis palyginti su įmonių pateiktų tyrimų rezultatais įgyvendinant naujų vaistų patvirtinimo ir leidimo prekiauti tvarką.

Deja, kompromisiniame tekste mums tepavyko įtraukti reikalavimą valstybėms narėms apsvarstyti kitą poveikio aplinkai stebėsenos etapą, o Komisijai pateikti ataskaitą, kurioje būtų analizuojamas problemos mastas ir išsiaiškinamas poreikis keisti dabartinius teisės aktus.

  Milan Cabrnoch, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai už jos darbą rengiant šį pranešimą, taip pat visiems jums už šiam darbui skirtą dėmesį.

Farmakologinio budrumo direktyva beveik 10 metų nebuvo iš esmės keičiama ir todėl norėčiau pasakyti, kad jau seniai laikas ją peržiūrėti iš esmės. Visada pasisakau už tai, kad pacientai būtų geriau informuojami ir kad jie būtų visaverčiai gydytojų partneriai. Be abejo, turima informacija šiems pokyčiams turi didelę reikšmę, o ši informacija taip pat apima duomenis apie vaistus, jų poveikį ir jų šalutinį poveikį.

Duomenų apie vaistų poveikį sukaupimas vienoje vietoje, taip pat tinkamas ir sklandus dalijimasis informacija tarp nacionalinių kompiuterių sistemų šioje srityje lems didesnį piliečių išmanymą apie vaistus ir pasitikėjimą jais, taip pat galės padėti užkirsti kelią mirtims, pvz., skubiai iš prekybos pašalinant nesaugius vaistus. Taigi šios priemonės padės gerinti sveikatą, didinti sveikatos priežiūros kokybę ir saugumą.

  Jiří Maštálka, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Ponios ir ponai, diskutuojame rimta tema apie vaistus. Vaistai gydo, tačiau taip pat gali labai pakenkti sveikatai. Kaip jau čia buvo minėta, paaiškėjo, kad nepageidaujama reakcija į vaistus yra penkta dažniausiai nustatoma mirčių ligoninėse priežastis. Todėl siekiant užtikrinti pacientų saugumą, būtina stipri, skaidri ir veikli farmakologinio budrumo sistema.

Tvirtai tikiu, kad dokumentų tekste kartu pasiekėme didelių teigiamų pokyčių, o per derybas dėl šių teisės aktų pasiūlymų – geresnės pacientų apsaugos.

Labai palankiai vertinu tiesioginių pranešimų sistemą, pagal kurią pacientai visoje Europoje gali tiesiogiai teikti ataskaitas dėl nepageidaujamo vaistų poveikio. Dėl šios sistemos galima bus anksčiau nustatyti nepageidaujamą poveikį ir pacientai galės pranešti apie poveikį, apie kurį sunku kalbėtis su, pvz., savo gydytoju, nes tai susiję su psichologiniais ar lytiškumo veiksniais. Be to, pacientai galės teikti informaciją internetu arba, jeigu neturi kompiuterio, kitais būdais, ir tai yra gerai.

Sustiprinome pacientų teisę į informaciją, pagerindami prieigą prie jos per Europos interneto svetainę ir farmakologiniam budrumui skirtą Europos duomenų bazę. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas duomenų apsaugai šioje srityje. Pasiekėme gerų rezultatų, tačiau nemažai dalykų reikia tobulinti: padidinti kompetentingų valdžios institucijų sprendimų priėmimo skaidrumą, užtikrinti pagrindinius išteklius šių institucijų darbui atlikti, užtikrinti jų nepriklausomumą ir tvarius biudžetus, taip pat pagaliau priimti griežtus reikalavimus dėl interesų konflikto, siekiant užtikrinti, kad komerciniai interesai neturėtų įtakos sprendimams, priimamiems pacientų saugos srityje. Baigdamas taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai už puikų bendradarbiavimą.

  Peter Liese (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, ponios ir ponai, norėčiau prisijungti prie kitų dėkojusiųjų L. McAvan, taip pat norėčiau padėkoti šešėlinei pranešėjai P. Ayuso iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos ir pripažinti jos didelį darbą. L. McAvan ir šešėliniai pranešėjai parodė puikius darbo rezultatus, dėl kurių balsuosime rytoj. Pacientų saugumas gerokai pagerės ir, mano nuomone, svarbiausia pažanga, kurią pasiekėme, – tai daug geresnės informacijos teikimas pacientams, – mums tai iš esmės pavyko be didesnių nesutarimų.

Duomenų bazė ir interneto svetainė, kuri bus įdiegta visose valstybėse narėse kiekvienos iš jų kalba, pagerins pacientams teikiamos informacijos kokybę ir visų pirma padės keliaujantiems pacientams. Šiandien visi keliaujantys Europoje, jei gauna informacinį lapelį užsienio kalba, atsiduria dar nepalankesnėje padėtyje nei vidutinis pacientas, nesuprantantis, kas jame parašyta. Iš tikrųjų labai praverstų, jeigu interneto svetainėje jie galėtų gauti informaciją bet kuria kalba.

Pagal šį pasiūlymą, kuriam yra pritarta beveik be pastabų, gerokai labiau pagerės informavimas nei pagal G. Verheugeno pasiūlymą, pavadintą „Informacija pacientui“. Šiuo klausimu dirbame ir labai teigiamai pasikalbėjome su pranešėju C. Fjellneriu. Žinoma, turėsime papildyti įgyvendinant farmakologinį budrumą atlikto darbo rezultatus, vis dėlto L. McAvan ir šešėliniai pranešėjai padarė didžiulę pažangą.

Galiausiai taip pat džiaugiuosi, kad peržiūrėsime pacientams skirtus informacinius lapelius. Manau, kad Komisija taip pat turėtų imtis veiksmų šioje srityje ir ji turėtų veikti greitai. Apmaudu, kad nepriėjome prie išvados dėl pacientams skirto informacinio lapelio santraukos. Komisija klydo pasiūlydama juodą langelį, nes jis žmones gąsdina. Galbūt turėtume dar kartą pagalvoti apie galimybę svarbiausius klausimus pateikti tinkama forma. Tai yra dar viena tema, kurią turėsime aptarti ateityje. Dar kartą norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šių teigiamų rezultatų.

  Karin Kadenbach (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, taip pat norėčiau padėkoti L. McAvan ir kitiems prie šio pranešimo prisidėjusiems šešėliniams pranešėjams.

Pirma, norėčiau pakalbėti apie pacientus ir Europos sveikatos priežiūros sistemą. Privalome skirti laiko, kad paaiškintume pacientams apie jiems skiriamus vaistus, kad jie tikrai žinotų, ką vartoja ir suprastų galimą nepageidaujamą šalutinį vaistų poveikį. Kita vertus, taip pat privalome skatinti pacientus būti visiškai atvirus su savo gydytoju ar vaistus išduodančiu vaistininku. Tik taip realiai veiks tai, ko reikalaujame, t. y. bus užtikrintas kuo didesnis vaistų saugumas.

Labai palankiai vertinu šį pranešimą, nes tai tolesnis žingsnis registruojant šalutinį poveikį visoje Europoje taip, kad ir sveikatos priežiūros specialistai, ir farmacijos pramonė galėtų ištirti tokį šalutinį poveikį ir kuo greičiau į jį reaguoti. Kai kurios valstybės narės turi labai geras sistemas tokiems veiksmams atlikti. Kitas žingsnis – standartizuoti ir sujungti šias sistemas. Šiuo atveju tinka senas posakis, kad visuma yra daugiau nei jos dalių suma. Labai džiaugčiausi, jeigu per plenarinį posėdį šiai direktyvai būtų pritarta absoliučia balsų dauguma.

  Corinne Lepage (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, taip pat norėčiau pasveikinti L. McAvan atlikus tokį darbą. Susitarimai per pirmąjį svarstymą nebėra labai populiarūs šiame Parlamente, nes, tiesą sakant, dažnai jais sumažinamos Parlamento galios, tačiau šis susitarimas per pirmąjį svarstymą yra, be abejo, labai geras. Privalau taip pat pasakyti, kad mūsų šešėlinė pranešėja A. Parvanova labai gerai padirbėjo.

Padaryta didelė pažanga, ypač dėl vieno man itin svarbaus aspekto: skaidrumo. Mano nuomone, skaidrumas turėtų būti taisyklė, o ribota galimybė – išimtis. Tai yra labai svarbu, jeigu norime judėti besusidarančių priešingų ekspertinių žinių link. Neturėtų būti leidžiama neatskleisti informacijos apie nuosavybės teises, paaukojant informaciją apie sveikatą ir aplinką. Dėl šių priežasčių pateikiau keletą pasiūlymų, kaip užtikrinti didelį skaidrumą. Norėčiau, kad eitume dar toliau, tačiau gautas rezultatas patenkinamas.

Dėl paties teksto svarbi yra viena nuostata, kuri gali atrodyti nepagrįsta, tačiau turbūt tokia nėra: kalbu apie Komisijos prašymą spręsti vandens ir dirvos taršos farmacijos produktų liekanomis klausimą, o prireikus – įvertinti šių teisės aktų poveikį.

  Martin Callanan (ECR). – Pone pirmininke, mūsų šešėlinė pranešėja Marina Yannakoudakis atsiprašo, kad šią savaitę negalėjo atvykti į Strasbūrą ir manęs paprašė labai padėkoti Lindai McAvan už labai našų bendradarbiavimą su kitomis frakcijomis rengiant šiuos teisės aktus.

Jų tikslas – stiprinti žmonėms skirtų vaistų Bendrijos farmakologinio budrumo sistemą, ir mes, be abejo, manome, kad pasiekėme susitarimą, kuriuo, pirma, bus užtikrinama tvirtesnė rizikos vertinimo sistema, antra, geresnė leidimų prekiauti, taip pat poregistracinių saugumo ir efektyvumo tyrimų sistema, trečia, veiksmingesnis pranešimo apie visas nepageidaujamas reakcijas į vaistus būdas ir ketvirta, be abejo, didesnis skaidrumas ir vaistų saugumas.

Be to, pacientai turės geresnę prieigą per interneto svetainę prie informacijos apie galimą vaistų šalutinį poveikį, ir mūsų nuomone, šios priemonės bus visų pirma naudingos Europos pacientams ir piliečiams, taip pat jomis bus išaiškintas ir supaprastintas Komisijos, valstybių narių, rizikos vertinimo komitetų ir farmacijos įmonių vaidmenys, užtikrinant kuo didesnį pacientų saugumo lygmenį visoje ES.

  Marisa Matias (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti ir pasveikinti pranešėją, taip pat visus šiame procese dalyvavusius narius.

Kaip žinome, nepageidaujama reakcija į vaistus yra penktoji dažniausia mirties ligoninėse priežastis, o mes galime nepaliaudami kartoti, kad stipri ir skaidri farmakologinio budrumo sistema būtina. Dabar turime galimybę padidinti jau esamų vaistų saugumą ne tik per laboratorinius tyrimus, kuriais ne visada iš anksto nustatomos problemos.

Jeigu reikia konkrečių pavyzdžių pateisinti naujos sistemos svarbą, tereikia pažiūrėti, kas atsitiko su H1N1 gripo vakcina: ji buvo paskubomis pateikta rinkai, tačiau nustatytas šalutinis poveikis nebuvo tinkamai ištirtas, ir visą tyrimą vis dar delsiama atlikti.

Todėl turime ir toliau tobulinti šias priemones. Pagal direktyvą užtikrinama, kad sveikatos priežiūros specialistai ir pacientai aktyviau dalyvaus nustatant sunkumus. Šalių ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas gali iš tikrųjų būti toks žaidimas, kuriame visi laimi.

  Françoise Grossetête (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, diskutuojame apie farmakologinį budrumą. Tai yra svarbus farmacinio paketo, su kuriuo dirbome kurį laiką, ramstis, o šis susitarimas per pirmąjį svarstymą suteiks pacientams geresnę apsaugą nuo rizikos, susijusios su vaistų vartojimu. Todėl šis susitarimas – didžiulis žingsnis į priekį pacientų saugumo link, nes reti atvejai gali būti greičiau nustatomi ir prireikus nesaugūs vaistai gali būti pašalinti iš rinkos.

Iš tiesų mes neišrandame farmakologinio budrumo iš naujo; mes paprasčiausiai geriname padėtį, pasitelkdami daugiau žinių apie su vaistais susijusią riziką dėl geresnio kompetentingų institucijų bendradarbiavimo. Tokio reglamentavimo esmė – pagerinti mūsų žinias apie nepageidaujamą reakciją į vaistus pasitelkiant Europos vaistų agentūroje sukurtą duomenų bazę Eudravigilance, tapsiančią vienintele visos informacijos apie vaistus gavimo ir konsultacijos vieta. Taip pagerės kompetentingų institucijų ryšiai.

Nacionalinės valdžios institucijos taip pat galės geriau iš naujo įvertinti rizikos ir naudos pusiausvyrą, įvesdamos ir integruodamos visus gautus signalus bei naujus duomenis, taip pat atitinkamai pritaikydamos informaciją sveikatos priežiūros specialistams ir pacientams. Vis dėlto turime būti atsargūs, kad neišgąsdintume pacientų perdėtais įspėjimais, suteikdami jiems per daug informacijos apie tai, kas galiausiai gali tapti žalinga.

Vaistai – sudėtingi produktai. Apie juos reikia aiškinti, suteikti apie juos tinkamą informaciją, tačiau labai svarbu nesėti baimės. Šiandien akivaizdu, kad pakuotėse esantys informaciniai lapeliai nebėra tokie aktualūs. Kartais sunku perskaityti, kas juose parašyta. Dabar svarbu kartu su visais partneriais išspręsti klausimą, kaip jie turi būti pakeisti, kad pagerėtų pacientų suvokimas, o svarbiausia – kad jie pasitikėtų vaistais.

  Bernadette Vergnaud (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, farmakologinis budrumas, kurį apima vaistų šalutinio poveikio analizė ir jų pašalinimas iš rinkos pavojaus atveju, nesulaukė didelio dėmesio, palyginti su visu farmacinių dokumentų paketu. Vis dėlto ši sistema yra labai svarbi mūsų sveikatos sistemų saugumui bei kokybei, ir nors, Komisijos nary, džiaugiuosi jus matydamas, apgailestauju, kad J. Dalli neatvyko.

Sunerimau dėl Komisijos pasiūlymų, kuriais siekiant naudos farmacijos įmonėms kilo grėsmė farmakologinio budrumo sistemoms. Laimė, dėl Parlamento ir Tarybos atlikto darbo padėtis šiek tiek pagerėjo. Todėl nebus galima apibendrinti iš anksto išduodamų leidimų prekiauti naujais vaistais. Galime taip pat pasidžiaugti pasiekta pažanga dėl skaidrumo.

Vis dėlto galvoju, kad šis susitarimas – tai prarasta galimybė pagerinti farmakologinį budrumą ir labiausiai nerimauju dėl garantijų stokos užtikrinant sistemos nepriklausomumą. Taigi nors Farmakologinio budrumo rizikos vertinimo komiteto vaidmuo yra sustiprintas, jis nėra visiškai nepriklausomas nuo leidimus prekiauti išduodančio Europos komiteto. Iš patirties žinome, kad šis komitetas nėra linkęs laikytis savo sprendimų. Nėra jokios nuostatos dėl nacionalinių struktūrų. Be to, apgailestauju, kad valstybės narės neturi pranešti apie Europos komitete esančių ekspertų interesų konfliktus.

Galiausiai, o tai yra svarbiausias dalykas, šiuo sprendimu remiama geriausios nepriklausomybės garantijos pabaiga: viešasis farmakologinio budrumo veiklos finansavimas, nes didžioji šios veiklos dalis ateityje bus finansuojama iš privačių mokesčių.

Sveikinu L. McAvan, pagerinusią pradinį Komisijos pasiūlymą, tačiau kadangi yra keletas probleminių klausimų, abejoju, ar reikia priimti šį dokumentų paketą po pirmojo svarstymo. Jeigu būtume pasinaudoję mums skirtu laiku, būtume galėję padidinti pacientų pasitikėjimą saugiais, aukštos kokybės farmacijos produktais.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, farmakologinis budrumas dėl vaistų turėtų būti kaip transfuzinis budrumas dėl kraujo ir organų budrumas dėl organų: visapusis draudimo polisas. Tai pasakęs, iš tikrųjų turėčiau pasakyti menamai visapusis draudimo polisas, nes žinome, – ir tai buvo pasakyta, – kad vaistų vartojimas, net griežtai laikantis informaciniame lapelyje pateiktų reikalavimų, neapsieina be šalutinio poveikio.

Kartais nuo jų net mirštama; kasmet miršta 197 tūkst. žmonių per metus, kaip savo aiškinamojoje dalyje nurodė L. McAvan, taip pat šią popietę ji paminėjo tragiškus šio sektoriaus istorijos įvykius.

Ši statistika yra nepriimtina. Šie skaičiai turi būti gerokai sumažinti imantis veiksmingesnio visų grandžių bendradarbiavimo. Dėl šių priežasčių remiu visus šia kryptimi padarytus pasiūlymus: geresnį koordinavimą per duomenų bazę Eudravigilance; geresnį pacientų informavimą ir, kaip jau buvo sakyta, geresnį informavimą dviem prasmėmis (tai paaiškino M. Rivasi ir C. Turmes), taip pat tikrą naujo Europos farmakologinio budrumo rizikos vertinimo komiteto darbo skaidrumą.

Galiausiai nepriklausomos ekspertinės žinios – prie šios klausimo vis grįšiu – yra mūsų politikos alfa ir omega. Jos yra būtinos, norint padidinti pacientų pasitikėjimą.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE). – (PL) Visų pirma norėčiau pasveikinti L. McAvan ir visus, dirbusius su farmakologinio budrumo direktyva ir reglamentu. Šiuose dokumentuose nagrinėjami klausimai labai svarbūs sveikatos sistemai, tačiau dar svarbesni pacientų saugumui. Vadovaujantis statistiniais duomenimis, kasmet beveik 200 tūkst. žmonių miršta dėl šalutinio vaistų poveikio, apie 50 proc. pacientų nevartoja vaistų kaip pataria gydytojai ir daugiau nei 70 proc. pacientų norėtų gauti patikimos informacijos apie vaistus ir procedūras internete. Todėl akivaizdu, kad pasikeitus vaistų registravimo principams tapo svarbu įdiegti sistemą, pagal kurią pasitelkiant internetą galima bus teikti patikimą informaciją apie vaistus.

Vis dėlto be tinkamų medicinos personalo, pacientų ir farmacijos įmonių pranešimų apie šalutinį vaistų poveikį nebus geros farmakoterapijos saugumo stebėsenos. Taip yra todėl, kad būtina pastebėti tam tikrus signalus, įspėjančius apie galimas problemas, ir jų pagrindu imtis veiksmų. Toks yra naujas žingsnis visiško atvirumo ir informacijos skaidrumo farmakologijos srityje link.

Svarbi farmakologinio budrumo dalis – informacijos apie vaistus skelbimas internete visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, pateikiant ją tokia forma, kad visi pacientų suprastų jos turinį. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad internete, kuris yra labai geras informacijos šaltinis, gali taip pat būti ir klaidingos informacijos. Todėl būtina vykdyti nuolatinę sistemos stebėseną ir ją atnaujinti, nes jos veiksmingumas labai svarbus.

Be to, svarbūs pasiūlymai dėl Europos Sąjungos stebėsenos sistemos skaidrumo didinimo, panaudojant viešus posėdžius informacijai apie šalutinį poveikį rinkti. Tai yra naudinga priemonė stebėsenai vykdyti, ypač jeigu joje dalyvaus visa visuomenė, o ne tik nedidelė specialistų grupė, ir dėl to, be abejo, padidės pacientų pasitikėjimas vaistais.

  Nessa Childers (S&D). – Pone pirmininke, sveikinu savo kolegę Lindą McAvan parengus šį pranešimą. Turint omenyje, kad kasmet beveik 200 tūkst. žmonių ES miršta dėl nepageidaujamos reakcijos į paskirtus vaistus, palankiai vertinu naują visos ES sistemą, skirtą vaistams, kurių vartojimui jau pritarė gydytojai, stebėti. Nepageidaujama reakcija į vaistus – penktoji dažniausia mirčių ligoninėse priežastis Europoje.

Pagal šiuos teisės aktus bus nustatytos taisyklės ir procedūros vaistų saugumo profiliui stebėti po to, kai jais prekiauti suteiktas leidimas ir jie pasirodo rinkoje. Įgijusios naujų galių nacionalinės ir ES valdžios institucijos galės sutelkti dėmesį į didėjančią netikrų ir padirbtų vaistų problemą, kuri kelia didžiulę grėsmę visuomenės sveikatai. Kuo naujesnę informaciją apie plačiai vartojamų vaistų saugumą turi sveikatos priežiūros sektorius ir atskiri pacientai, tuo geriau visų Europos piliečių sveikatai ir saugumui.

Todėl palankiai vertinu Europos vaistų interneto svetainę, kuri bus sukurta ir sujungta su visų valstybių narių nacionalinėmis vaistų interneto svetainėmis ir kurioje pacientai galės susirasti informacijos apie jų vartojamų vaistų saugumą.

  Paolo Bartolozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, šia priemone siekiama sustiprinti ir racionalizuoti farmakologinio budrumo sistemą Europos Sąjungoje: tokie plataus užmojo siekiai yra numatyti L. McAvan pranešimuose, kurių tikslas – iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 ir atitinkamai Direktyvą 2001/83/EB.

Dėl glaudžių ir veiksmingų Europos Tarybos ir Parlamento, taip pat už šią sritį atsakingo Parlamento komitetų darbo santykių mums pavyko pasiekti etapą, kai galime surengti diskusijas apie pasiūlymą, kurio tikslas – pagerinti ES farmakologinio budrumo sistemą, taip pat užbaigti nuoseklų Europos Sąjungos daugiau nei dešimtmetį šioje srityje vykdomą darbą.

Pagrindiniais šių pranešimų, kuriuose siūlomos priemonės kuo geriau apsaugoti visuomenės sveikatą pagal visoje Europoje suderintus standartus, aspektais gali būti laikoma supaprastinimas, skaidrumas ir racionalizavimas.

Juose nurodoma išsami serija veiksmų, apimančių geresnį nacionalinių ir tarptautinių suinteresuotųjų subjektų, siekiančių užtikrinti naują, geriau informuotą ir aktyvesnį piliečių, kuriems suteikiamas labai svarbus vaidmuo sistemoje, dalyvavimą, vaidmens bei atsakomybės apibrėžimą, didesnį informacijos apie vaistų saugumą skaidrumą, veiksmų, susijusių su pranešimais apie įtariamą nepageidaujamą reakciją, jų fiksavimą ir įvertinimą, supaprastinimą.

Dabartinė farmakologinio budrumo sistema turi taip pat būti pagerinta, skatinant glaudesnį bendradarbiavimą Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis. Veiksmingas dalyvavimas visais trimis lygmenimis iš tikrųjų užtikrins naudingą keitimąsi informacija apie šalutinį vaistų poveikį.

Naująja farmakologinio budrumo sistema, pertvarkyta į tinklą ir veikiančia internete, galima bus užtikrinti aukštą keitimosi informacija lygį ir saugumą pacientams, nacionalinėms valdžios institucijoms ir sveikatos priežiūros specialistams.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Vaistų pramonė – tai pagrindinis Europos Sąjungos sektorius dėl tiesioginių jo sąsajų su kiekvieno iš mūsų sveikata ir jo ekonominio potencialo. Manau, kad direktyva ir reglamentas, dėl kurio diskutuojame, padės pagerinti vaistų priežiūros sistemą. Dėl jos nacionalinėms ir Europos valdžios institucijoms, kurios nuolat palaikys ryšį su pacientų organizacijomis ir vaistų pramonės atstovais, bus lengviau keistis informacija. Galimybė susipažinti su duomenimis apie nepageidaujamą reakciją į vaistus turi būti suteikta ne tik valdžios institucijoms ir sveikatos priežiūros specialistams, bet ir pacientams. Pacientai turi būti informuojami apie jų vartojamų vaistų savybes ir ši informacija turi būti aiškiai nurodyta pacientams skirtame informaciniame lapelyje.

Pacientai turi lengvai atpažinti naujus vaistus, kuriems yra suteiktas leidimas prekiauti, taip pat tuomet, kai nepageidaujama reakcija į juos dar nėra žinoma ir kai juose yra naujų veikliųjų medžiagų. Turi būti vykdoma nuolatinė stebėsena ir nuolat, bent kas penkerius metus, turi būti rengiama atitinkamų vaistų saugumo ataskaita. Didelis šalutinis poveikis gali būti nustatytas net praėjus 30 metų nuo leidimo prekiauti vaistais suteikimo. Galiausiai noriu pabrėžti investavimo į farmacijos mokslinius tyrimus bei naujausias medicinos technologijas ir pacientų saugumo bei farmacijos pramonės augimo tarpusavio sąsają.

  Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary A. Tajani, ponios ir ponai, pagrindinis šio pasiūlymo tikslas – patikrinti vaistų, kuriais leidžiama viešai prekiauti, saugumą.

Teigiamų ar neigiamų reakcijų patikrinimų ir vertinimų niekada nebus per daug. Apskaičiuota, kad dėl nepageidaujamos reakcijos į vaistus Europos Sąjungoje kasmet miršta 197 tūkst. žmonių. Atliekant klinikinius tyrimus dažnai gali būti nenustatytas šalutinis vaistų poveikis, jeigu jis pasireiškia retai, tik po ilgo vartojimo arba kartu su kitais vaistais.

Vaistų vartojimo stebėsena ir pranešimas apie nepageidaujamą reakciją į vaistus privalo išlikti Europos visuomenės sveikatos politikos prioritetu. Esant gerai farmakologinio budrumo sistemai, apie nepageidaujamą reakciją į vaistus turėtų galimybę pranešti sveikatos priežiūros specialistai, bendrovės ir patys pacientai, taip pat pagal ją turėtų būti nustatomi signalai galimoms problemoms nurodyti.

Po šių signalų turi sekti veiksmai, galintys apimti pokyčius, susijusius su vaistų išrašymu, geresniu informavimu apie jų vartojimą arba, kai nepageidaujama reakcija į vaistus yra didelė, visišku vaistų pašalinimu iš prekybos.

Dėl pasiūlymo sustiprinti bendradarbiavimą farmakologinio budrumo srityje gali atsirasti daugybė pranašumų, nes pranešimų apie nepageidaujamą reakciją į vaistus skaičius yra didesnis, t. y. galima greičiau nustatyti retesnius atvejus.

Tai reiškia, kad prireikus nesaugūs vaistai gali būti greičiau pašalinti iš rinkos. Visos valstybės narės turi ir toliau atlikti pagrindinį vaidmenį ES farmakologinio budrumo sistemoje.

Pone pirmininke, savo kalbą baigsiu pabrėždama leidimo pacientams tiesiogiai pranešti apie nepageidaujamą reakciją į vaistus svarbą. Deja, šiuo metu tiesiogiai pranešti leidžiama tik keliose valstybėse narėse, taigi džiaugiuosi sakydama, kad tose šalyse, kuriose tokia sistema veikia, ji nesukėlė sunkumų kompetentingai institucijai.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Iš viso šio dokumento, mano nuomone, svarbiausi du dalykai: paciento įtraukimas į informavimo sistemą ir tai, kad visa informacija, patikima informacija, bus pasiekiama vienoje vietoje. Tie skaičiai – per metus apie porą šimtų tūkstančių mirčių nuo šalutinio vaistų poveikio – iš tiesų yra bauginantys.

Kitas dalykas – valstybėse labai nevienodi rezultatai dėl šalutinio poveikio, t. y. tokių atvejų registras. Tarkim, mano šalyje yra apie 170 atvejų, o kitose šalyse bent kelis sykius daugiau. To priežastys, kad teikiant informaciją tiesiogiai nedalyvavo pacientai. Gydytojai dažnai baiminasi pranešti atitinkamą informaciją, galbūt bijodami būti apkaltinti netinkama veikla.

Ypač džiugu, kad pacientai, besirūpinantys savo sveikata, galės patys pranešti nacionalinėms institucijoms apie neigiamą šalutinį vaistų poveikį.

Kitas dalykas – skatinti Europos Sąjungos valstybių institucijas aktyviau reaguoti į atitinkamus pranešimus. Kol kas situacija tokia, kad informaciją apie šalutinį poveikį pateikti vėluoja apie 50 proc. valstybių. Puiku, kad nuo šiol į vaistų saugumo kontrolės sistemą bus įtraukti ir gamintojai, ir vartotojai, ir kontroliuojančios institucijos. Reikia bendro požiūrio, grįsto ne baime, o atsakomybe.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Farmakologinio budrumo sistemos tikslas – užtikrinti, kad pacientai, taigi ir atitinkamos valdžios institucijos, pateiktų duomenų bazei Eudravigilance visą informaciją, o ne tik apie rimtus nepageidaujamos reakcijos atvejus. Taigi pirmą kartą visa informacija apie nepageidaujamą reakciją į vaistus bus sutelkta vienoje vietoje ir taps vertinga mokslinių tyrimų priemonė. Jos pagrindu galima imtis veiksmų, kaip antai keisti vaistų skyrimo metodus, geriau teikti informaciją apie vaistų vartojimą ir net juos pašalinti iš rinkos.

Remiu pasiūlymus, kuriais siekiama paskatinti pacientų informuotumą visą reikiamą informaciją apie vaistą jiems pateikiant pridedamame informaciniame lapelyje. Pagal šią sistemą pacientai turi būti ne tik informuojami, bet ir skatinami pranešti apie nepageidaujamą reakciją į vaistus. Gamintojai neturi slėpti jokio šalutinio vaisto poveikio, kaip, pvz., nutiko su hormoniniais kontraceptiniais vaistais. Abu L. McAvan pranešimai reiškia pažangą ir bus naudingi visiems pacientams, nes jiems suteikiama galimybė gauti saugesnius vaistus ES, o kompetentingoms institucijoms – teisės sistema.

  Anja Weisgerber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pirma, norėčiau labai padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams už jų puikų darbą. Veiksminga vaistų priežiūra užtikrina Europos piliečių apsaugą ir kartu suteikia daugiau galių atsakingiems piliečiams.

Svarbiausi man yra du dalykai: vaistų saugumo interneto svetainė ir pacientams skirtas informacinis lapelis. Gera žinia yra ta, kad pagal rytdienos rezoliuciją vaistų saugumo interneto svetainės bus įdiegtos visose valstybėse narėse, ir jose turės būti skelbiama visa patvirtina informacija, teikiama pacientams skirtame informaciniame lapelyje, taip pat kitokia informacija. Ir tai bus netinkamos padėties pabaiga. Daugelyje valstybių narių negalima pacientams skirto informacinio lapelio skelbti internete. Vis dėlto tai neatitinka daugelio piliečių, besinaudojančių laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, realaus gyvenimo. Dabar jie galės parsisiųsdinti pacientams skirtus informacinius lapelius iš interneto savo kalba, būdami bet kurioje Europos vietoje. Ši sistema taip pat pravers pacientams, pametusiems savo informacinius lapelius.

Taip pat norėčiau, kad pacientams skirtas informacinis lapelis būtų tobulinamas ir džiaugiuosi, kad rezoliucijoje Komisijos prašoma pateikti atitinkamą teisės akto projektą.

  Michèle Rivasi (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, norėčiau grįžti prie vaistų poveikio aplinkai.

Nuo 1965 m. Europa yra nustačiusi kriterijus, pagal kuriuos suteikiami leidimai prekiauti. Kriterijų yra trys, t. y. vaistų veiksmingumas, saugumas ir farmacinė kokybė, tačiau nieko nekalbama apie vaistų poveikį aplinkai. Kaip žinote, dėl į upes patenkančio estrogeno pasikeičia žuvų lytis. Taip pat žinote, kad nuotekų valymo stotyse ir ligoninių nuotėkose yra daug vaistų liekanų.

Dėl šio klausimo buvo daug kalbėta; buvo surengta diskusija, ir galiausiai į tai atsižvelgta farmakologinio budrumo direktyvos konstatuojamoje dalyje, kurioje reikalaujama, kad Komisija, atsižvelgdama į Europos vaistų agentūros, Aplinkos agentūros ir valstybių narių pateiktus duomenis, turėtų parengti ataskaitą, kurioje būtų įvertintas problemos mastas ir kartu pateikti vertinimą, ar reikia arba ar būtų naudinga iš dalies keisti ES teisės aktus vaistų ar kitose srityse.

Noriu, kad atsižvelgdama į šiuos duomenis, Komisija pateiktų tinkamą ataskaitą, nes tai turi netiesioginės įtakos žmonių sveikatai, mat daugeliu atvejų nustatyto šalutinio poveikio priežastis buvo vandens vartojimas.

  Herbert Dorfmann (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, ponios ir ponai, manau, kad svarbu, jog šiandien čia diskutuojame šia tema ir norėčiau atkreipti dėmesį į vieną atskirą sritį, t. y. informacijos turėjimą, o svarbiausia – pacientams skirtą informacinį lapelį keliomis kalbomis. Priklausau kalbinei mažumai ir gyvenu viename populiariausių Europos Sąjungos turizmo regionų. Visose šalyse perkant vaistus pateikiamas pacientams skirtas informacinis lapelis valstybine kalba. Pvz., mano regione daugelis žmonių paprasčiausiai nesupranta, kas tame lapelyje parašyta. Tai ne tik erzina, bet ir kelia pavojų.

Dabar pagal šią direktyvą pacientai galės susipažinti su informacija, nurodyta pacientams skirtame informaciniame lapelyje, namie internete, ir tokia pati informacija bus vaistinėse. Jeigu dar galėtume pateikti šią informacija sutrumpintai, ją galima būtų spausdinti ant paties pacientams skirto informacinio lapelio keliomis kalbomis ir nereikėtų prie kiekvieno vaisto pridėti brošiūrų.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, palaikome pranešėjos požiūrį, nes ji pabrėžia vaistų saugumo patikrinimo svarbą ir farmakologinio budrumo veiklos skaidrumą.

Šiaurės lyga sutelkė dėmesį į tam tikrus aspektus: leisti pacientams tiesiogiai pasinaudoti ES duomenų baze, kurioje yra pranešimų apie įtariamą nepageidaujamą reakciją; leisti valstybėms narėms savo nuožiūra taikyti mokesčius už farmakologinio budrumo vertinimus; apibrėžti rizikos vertinimo komitetų sudėtį ir galias, siekiant leisti valstybėms narėms, sveikatos priežiūros specialistams ir pacientams atlikti savo vaidmenį.

Deja, toje Europoje, kuri vis rūpestingesnė ir dėmesingesnė gyvenimo trukmės ir gyvenimo kokybės klausimams, netinkamam vaistų vartojimui nėra kliūčių. Gali pasireikšti vaistų ir kaip vaistų vartojamų augalų apsaugos produktų nepageidaujama sąveika, o jautriems asmenims ji gali pasireikšti nuo paprastos alerginės reakcijos iki iš tikrųjų sekinančios būsenos.

Viena iš tokių būsenų, kuri vis dar nėra visiškai perprasta ir, deja, kurią nelengva išgydyti, – jautrumas daugialypėms cheminėms medžiagoms: tie žmonės, kurie jį patiria, negali normaliai gyventi, nes nebegali ištverti jokio kontakto su bet kuriuo cheminiu produktu.

Todėl svarbu, kad Europos Sąjunga imtųsi veiksmų ir mokytų visuomenę atsakingai vartoti vaistus.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pažvelgę atgal į praėjusius metus, kai per paskutinę Parlamento sesiją pradėjome diskutuoti apie šią problemą, tegalime žavėtis pranešėjų laimėjimais. Tai, kad šiam procesui yra pritarta po pirmojo svarstymo, yra nuostabu. Puikus darbas! Tai – svarbi priemonė, kaip jau šiandien minėjo daugelis žmonių. Mane labai nustebino tai, kad valstybės narės sutiko be prieštaravimų įkurti duomenų bazę su sąsajomis visoje Europoje.

Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Turėtume geriau pasinaudoti Europos vaistų agentūros ir duomenų bazės Eudravigilance teikiamomis galimybėmis ir kreipiuosi į Komisiją tai padaryti, kad pagerintume ir paremtume sveikatos priežiūros kokybę ir produktų Europoje kokybę. Tai – svarbus žingsnis teisinga linkme.

Vis dėlto nenoriu, kad per daug dėmesio būtų skirta atskirų piliečių pranešimams apie šalutinį poveikį. Turėtume užtikrinti, kad taip neatsitiktų. Pranešimai turėtų būti įtraukti į duomenų bazę tik tada, kai juos išnagrinės ekspertai. Tik todėl, kad kažkas sukritikavo produktą, neturi būti suteikta teisė užfiksuoti šią kritiką duomenų bazėje.

  Dominique Riquet (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, trumpai pakalbėsiu, norėdama visų pirma pasveikinti nagrinėjusius šią temą, o paskui vis dėlto išreikšti savo nuostabą, nes vienam dalykui nebuvo skirta dėmesio, t. y. kryžminiam farmakologiniam budrumui.

Iš tikrųjų žvelgiant vertikaliai, kaip į vieną produktą, šis pranešimas yra labai išsamus, ir buvo atliktas puikus darbas. Vis dėlto daugumą problemų lemia sukauptųjų vaistų poveikis, nes 92 proc. atvejų pacientams yra skiriamas sudėtinis gydymas. Vaistas, kuris žvelgiant vertikaliai neturi ypatingo šalutinio poveikio, galėtų tapti labai nuodingas vartojamas su kitu vaistu.

Labai svarbu, kad galėtume pasinaudoti duomenų baze apie kryžminį vaistų poveikį ir, be to, ja turėtų naudotis ne tik specialistai, bet ir patys pacientai. Tai yra dar svarbiau, turint omenyje, kad daugelis pacientų vartoja jiems paskirtus vaistus, o paskui taip pat gydosi patys, apskritai neturėdami jokios informacijos apie itin toksišką kryžminį vaistų poveikį.

Manau, kad apie šį klausimą buvo užsiminta, tačiau neišnagrinėta, ir dėl to labai gaila.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau pasveikinti L. McAvan ir kitus pranešėjus, taip pat Tarybai pirmininkaujančią Ispaniją bei Komisiją atliktus tokį darbą, siekiant šio suderinto susitarimo, kurio taip reikia visiems Europos pacientams.

Iš tiesų šie dokumentai – tai konkretus Europos pridėtinės vertės dėl mūsų piliečių gyvybių pavyzdys, o įgyvendinę šias nuostatas, be abejo, galėsime peržiūrėti daugelį medicinos atvejų, kai pasireiškė nepageidaujama reakcija į vaistus, ir šis veiksnys, kuris net šiandien, kaip jau buvo čia kalbėta, yra vienas iš pagrindinių mirčių, ypač ligoninėse, priežasčių. Turime už ką palankiai vertinti šį balsavimą po pirmojo svarstymo dėl šių aiškių ir veiksmingų naujų farmakologinio budrumo taisyklių.

Taip pat tikiuosi, kad iki Belgijos pirmininkavimo Tarybai pabaigos galėsime pasidžiaugti susitarimu dėl kitų farmacijos paketo dokumentų. Iš tiesų Tarybai pirmininkaujanti valstybė ėmėsi veiksmų kartu su Parlamentu ir Komisija, kad pastūmėtų į priekį šiuos mūsų piliečiams, visų pirma Europos pacientams, taip pat farmacijos sektoriui gyvybiškai svarbius dokumentus.

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad šiandien mūsų surengtos diskusijos, kuriose dalyvauja tiek daug EP narių, rodo šio ES institucijų pasiekto susitarimo svarbą.

Komisija, Taryba ir Parlamentas siunčia aiškų signalą Europos Sąjungos piliečiams ir tai patvirtins faktinės bylos, – kurioms bus, tikiuosi, greitai pritarta, – dėl padirbtų vaistų ir pacientams teikiamos informacijos. Taip pat palaikau šiose diskusijose išreikštą nerimą dėl vaistų, kurie, kaip minėjo L. Ronzulli, neatitinka normų, sukeltų mirčių. Taip pat džiaugiuosi, jog ji atvyko į šiuos rūmus su savo kūdikiu. Tai yra geras ženklas: jis reiškia, kad jauni europiečiai auga palaikydami Europai palankų požiūrį.

Taip pat pritariu H. Dorfmanno žodžiams ir manau, kad paprasčiausiai teisinga, jog kiekvienas iš mūsų galėtume kalbėti savo gimtąja kalba ir savo kalba suprasti, ką reiškia mūsų saugumą užtikrinantys standartai, įskaitant standartus vaistų pasaulyje. Labai remiu daugiakalbystę visuose sektoriuose, įskaitant tuos, už kuriuos paprastai esu atsakingas.

Taip pat norėčiau nuraminti B. Vergnaud dėl jai susirūpinimą keliančių klausimų. Dėkoju jai visos Europos Komisijos vardu, net jeigu Komisijos narys J. Dalli, deja, negalėjo prie mūsų šiandien prisijungti; jis, be abejo, padėtų paspartinti šias diskusijas, tad jam pranešiu apie EP narių, dalyvavusių šiandienos susitikime, įžvalgas.

Komisija jums nuoširdžiai dėkoja, nes kartu galėjo nusiųsti rimtą žinią mūsų ES piliečiams.

– (FR) Dėl M. Rivasi iškelto klausimo dėl griežtesnių taisyklių, susijusių su vaistų pavojaus aplinkai vertinimu, mes taip pat manome, kad svarbu atsižvelgti į aplinkosaugos aspektą ir pritariame Parlamento siūlymui, kad Komisija turėtų pateikti ataskaitą ir atitinkamą pasiūlymą dėl teisės akto, reglamentuojančio vaistų keliamo pavojaus aplinkai vertinimą.

Taip pat norėčiau pasinaudoti galimybe priminti gerbiamiems Parlamento nariams, kad aplinkos aspektai jau įtraukti kaip vieni iš veiksmų į Komisijos komunikatą dėl farmacijos sektoriaus ateities, priimtą prieš dabartinį teisėkūros pasiūlymą kaip 2008 m. gruodžio mėn. pateikto farmacinio paketo dalis.

Priedas. Komisijos pozicija

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, nuostatas dėl farmakologinio budrumo (COM(2008)0665 – C6-0514/2008 – 2008/0260(COD)).

Pakeitimai:

Tiesiogiai taikomi: Pakeitimas 74 (visas tekstas, 1 blokas, kompromisinis dalinis pakeitimas). Komisija palaiko vienų iš teisės aktų leidėjų pasiūlytą kompromisinį tekstą.

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatas dėl žmonėms skirtų vaistų farmakologinio budrumo (COM(2008)0664 – C6-0515/2008 – 2008/0257(COD))

Pakeitimai:

Tiesiogiai taikoma: 41 pakeitimas (visas tekstas, 1 blokas, kompromisinis dalinis pakeitimas). Komisija palaiko vienų iš teisės aktų leidėjų pasiūlytą kompromisinį tekstą.

  Linda McAvan, pranešėja. – Pone pirmininke, visų pirma norėčiau atsakyti į kai kuriuos užduotus klausimus.

Kolegos kalbėjo apie skaidrumą: manau pasiekėme didžiulį lūžį atsižvelgiant į skaidrumą. Per interneto svetaines viešai pateikiamos informacijos mastas labai išaugs, palyginti su šiandien turima informacija.

Dėl su farmakologiniu budrumu susijusio darbo nepriklausomumo: šis Parlamentas pasiūlė dalinį pakeitimą, pagal kurį leidimai prekiauti atskiriami nuo farmakologinio budrumo ir užtikrinama, kad rekomendaciją teiks Farmakologinio budrumo komitetas, ir ją galima panaikinti tik turint labai rimtą priežastį. Taigi atlikome didžiulį darbą sukurdami nepriklausomumą ir jį pagerindami.

Dėl Komisijos: jai teks nuveikti daug darbų tuomet, kai šiems teisės aktams bus rytoj pritarta. Manau, kad šis Parlamentas balsuos balsų dauguma. Teks atlikti daug darbų dėl pacientams skirto informacinio lapelio. Pamėginote surasti sprendimą Komisijoje. Tačiau ji nepritarė. Vis dėlto norime dirbti kartu su jumis, kad parengtume gerus pacientams skirtus informacinius lapelius.

Informaciniame lapelyje negali būti visos informacijos apie tai, kas gali nutikti pacientui, nes žvelgiant vidutinio paciento akimis jis tampa nenaudingas. Jis turi būti prasmingas. Jame informacija turi būti teikiama pagal svarbą. Mums reikės kartu dėl to padirbėti.

Planuojate atlikti tyrimą dėl vaistų poveikio aplinkai. Tai labai svarbu, todėl norime matyti juodą simbolį. Norime, kad jis būtų sukurtas; nenorime, kad jis dingtų, kaip atsitiko su vaikams skirtais vaistais, būtent pediatrijos srities vaistais. Norime netrukus jį pamatyti.

Valstybėms narėms teks nuveikti labai daug su interneto svetainėmis susijusio darbo. Norime matyti jas sukurtas ir veikiančias, taip pat jų sukūrimo tvarkaraštį. Komisija pasakė, kad labai svarbu, jog žmonės gautų informaciją savo gimtąja kalba, o valstybės narėms teks sukurti savo tiesioginių pranešimų sistemas. Nacionalinėms agentūroms teks labai daug darbo.

Europos vaistų agentūrai darbo padaugės, taigi mes turėsime suteikti jai tinkamų išteklių. Apie tai ilgai diskutavome per derybas ir norėtume, kad tai vyktų.

Dar kartą dėkoju visiems suinteresuotiesiems. Tikiuosi, kad rytoj bus balsuojama balsų dauguma ir tada tikruoju darbu galima bus realiai įgyvendinti pokyčius, atsiliepsiančius žmonių gyvenimui.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Vaistai labai prisideda prie Europos Sąjungos piliečių sveikatos. Vis dėlto kartais dėl jų pasireiškia rimtas šalutinis poveikis, dėl kurio, anot Komisijos, 5 proc. žmonių patenka į ligonines ir tiek pat jų miršta. Pastaraisiais metais buvo užfiksuoti vaistų vartojimo atvejai, kai šalutinis vaistų poveikis pacientams buvo labai didelis, nors jie buvo parduodami laikantis reikiamos kontrolės procedūros. Tokiomis aplinkybėmis padidėja būtinybė Europos Sąjungai pasinaudoti veiksminga farmakologinio budrumo politika, kurios tikslas – apsaugoti Europos piliečių sveikatą. Manau, kad esant veiksmingai farmakologinio budrumo sistemai bus laiku kompetentingoms valdžios institucijoms pranešta apie vaistų šalutinį poveikį, o svarbiausia, prireikus, pavojingus vaistus galima bus pašalinti iš rinkos. Taip pat pasisakau už diskutuojamame pranešime pateiktus pasiūlymus, kurių tikslas – pagerinti valstybių narių bendradarbiavimą farmakologinio budrumo srityje ir sugriežtinti leidimų prekiauti naujais vaistais išdavimo kriterijus. Galiausiai kreipiuosi į Komisiją, kad ji svarstytų galimybę peržiūrėti informacijos ant vaisto pakuotės turinį, siekiant pagerinti teikiamą informaciją apie vaisto vartojimą.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Daugelį ligų šiandien galima gydyti nebūtinai ambulatoriškai ir net vėžiu sergantys pacientai gali būti gydomi vaistais namuose. Todėl vaistų grandinės kontrolei reikia racionalių ir aiškių procedūrų, dėl kurių pagerėtų informacijos apyvarta ir turinio skaidrumas, tiksliai apibrėžiant pagrindinių dalyvaujančių šalių vaidmenis ir atsakomybę. Visiškai pritariu centrinės duomenų surinkimo ir vertinimo sistemos, kurioje būtų sujungti nacionaliniai farmakologinio budrumo tinklai ir būtų palaikomas informacijos nuoseklumas, steigimui. Iš tikrųjų tuomet nebūtų įmanoma panaikinti nacionalinių tinklų filtro, o tai vienintelė priemonė patikrinimo objektyvumui, duomenų kodavimo kokybei, taip pat priežastinio ryšio ir santykių su tais, kurie atsakingi už pranešimus, sąsajai užtikrinti. Tai dar svarbiau, kai nusprendžiame atskleisti dar vieną tiesioginės informacijos kanalą pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams, kurie dabar galės greitai pateikti savo atsiliepimus apie farmakologinio budrumo sistemą. Tuo tikslu privalau pabrėžti mokymo priemonių panaudojimo galimybę sveikatos priežiūros organizatoriams, taip pat pacientams skirtą informavimo kampaniją, siekiant užtikrinti veiksmingesnį šios priemonės taikymą.

  Louis Grech (S&D), raštu. – Būtina patobulinti dabartinę farmakologinio budrumo sistemą, kad ji veiktų greitai bei našiai, siekiant geriau apsaugoti vartotojus. Vaistų saugumo stebėsena gali būti labai svarbi išsaugant gyvybes ir užkertant kelią visuomenės sveikatos krizei. Tolesnė farmakologinio budrumo integracija Europos lygmeniu yra būtina, nes dėl jos padaugėja vartotojų, pranešančių apie nepageidaujamą reakciją į vaistus. Padidinus bendrą pranešimų apie nepageidaujamą reakciją į vaistus skaičių, jie gali būti greičiau įvertinami ir taip šalutinį poveikį turintys vaistai gali būti pašalinami iš rinkos arba prie jų gali būti pateikiami įspėjimai. Pasisakau už dalinius pakeitimus, kuriais siekiama labiau apsaugoti vartotojus, suteikiant galimybę visuomenei ir sveikatos priežiūros specialistams susipažinti su visa Europos duomenų bazėje Eudravigilance pateikiama informacija. Taip visos valstybės narės galės pasinaudoti tokia pat informacija apie nepageidaujamą reakciją į vaistus. Pritariu, kad farmacijos įmonės neturi dalyvauti farmakologinio budrumo procese. Atsižvelgiant į šiuos faktus, farmacijos įmonių neįtraukimas į procesą reiškia sąžiningesnius pranešimus apie nepageidaujamą reakciją į vaistus, nes pašalinamas savireguliacijos procesui būdingas interesų konfliktas.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad padirbti vaistai sudaro net 10 proc. viso pasaulio farmacinės rinkos. Padirbti vaistai kelia grėsmę žmonių sveikatai ir gerovei, taigi šis klausimas opus. Palankiai vertinu pažangą dėl pacientams suteiktos galimybės susipažinti su informacija apie vaistus ir jų neigiamu poveikiu. Ateityje šią informaciją bus galima gauti lengviau, pvz., per vaistų saugumui skirtas naujas nacionalines arba europines interneto svetaines. Galiausiai noriu paremti pranešėjos pasiūlymą, kad Komisija turėtų pateikti vaistų poveikio aplinkai ataskaitą ir įvertinti, ar artimiausiu metu reikės toliau iš dalies keisti ES teisės aktus dėl vaistų. Ačiū.

  Siiri Oviir (ALDE), raštu. – (ET) Farmakologinis budrumas užima svarbią padėtį visuomenės sveikatos srityje. Šalutinis vaistų poveikis dažnai daro žalą pacientų sveikatai ir kelia grėsmę jų gyvybei. Iš daugelio teisinių bylų matyti, kad dėl komercinių priežasčių farmacijos įmonės gana ilgai siekia nuslėpti nepageidaujamą šalutinį vaistų poveikį. Reikėtų palankiai vertinti tai, kad priėmę siūlomus teisės aktus sugriežtinsime kriterijus dėl didesnio leidimų prekiauti patikimumo užtikrinimo arba paremsime plačiai naudojamą vadinamąją ypatingos skubos procedūrą. Pasisakau už farmakologinio budrumo sistemos duomenų kokybės užtikrinimą, taigi turėtume skirti pakankamai išteklių našiam nacionaliniam farmakologiniam budrumui. Visa sistema turi būti pacientams skaidri.

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – Šis pranešimas – tai svarbus žingsnis siekiant darnesnės ir veiksmingesnės vaistų stebėsenos sistemos. Padidinus stebimų pacientų skaičių, padaugės informacijos apie naujus vaistus, todėl valdžios institucijos bei gamintojai galės greičiau nustatyti potencialias problemas. Dėl daugelio šio pranešimo aspektų bus naudos, tačiau palankiausiai vertinu reikalavimą atlikti tolesnius mokslinius tyrimus apie vaistų poveikį aplinkai ir jų galimą poveikį, pvz., požeminiam vandeniui. Kai tik kalbame apie sveikatos klausimus, manau, kad visada svarbu pabrėžti profilaktinės medicinos vertę, taip pat principo, kad profilaktika yra geriau nei gydymas, svarbą. Paprastai, į sveikatą atsižvelgiant priimamais sprendimais dėl gyvenimo būdo, įskaitant fizinius pratimus ir dietą, galima užkirsti kelią kančioms ir rimtų, tačiau išvengiamų ligų gydymo sąnaudoms. Niekada neturime to pamiršti, diskutuodami apie bet kurį sveikatos politikos aspektą.

  Richard Seeber (PPE), raštu. – (DE) Pacientams turi būti lengva naudotis faktine ir nepriklausoma aiškinamąja informacija apie vaistus, nes tai taip pat vaidina svarbų vaidmenį, tiriant nepageidaujamą reakciją į vaistus ir skirtų vaistų saugumą rinkoje. Naująja direktyva ir reglamentu apie farmakologinį budrumą bus gerokai padidintas skaidrumas ir galimybė susipažinti su tokia informacija. Dabar Europos vaistų agentūra surinks pagrindinę informaciją apie nepageidaujamą reakciją į vaistus ir jos paaiškinimą iš visos Europos. Dėl duomenų saugojimo ir jų tvarkymo, sukūrus interneto svetaines prieigai prie šios informacijos palengvinti, pacientai taip pat įgys daugiau galimybių sužinoti apie vaistus ir nepageidaujamą reakciją į juos. Visų pirma keliaujantiems Europos piliečiams nereikės pasikliauti viena konkrečia interneto svetaine, o prireikus jie galės gauti objektyvią informaciją savo gimtąja kalba. Vis dėlto siekiant užtikrinti informacijos nepriklausomumą ir objektyvumą, ją turės patvirtinti atitinkamos valdžios institucijos. Kita vertus, taip bus taip pat užtikrinama tokios informacijos reklamos laisvė. Faktų apie naująjį vaistą langelyje bus nurodytos pirmą kartą patvirtintos veikliosios medžiagos. Dėl visų šių priemonių padidės skaidrumas, o pacientams bus lengviau susirasti aiškiai ir nesudėtingai pateiktą informaciją apie vaistą.

  Olga Sehnalová (S&D), raštu. – (CS) Farmakologinis budrumas – svarbi pacientų sveikatos apsaugos sistemos dalis, kuria mažinama rizika ir didinama vaistų nauda. Ypač svarbu vertinti ir stebėti vaistų saugumą pirmaisiais metais, kai jie pradedami vartoti. Pagal licencijų išdavimo procedūrą, prieš tai, kai vaistai patenka į rinką, visų pirma vertinama informacija, gauta atliekant ikiklinikinius ir klinikinius tyrimus. Vis dėlto daugelio galimų šalutinių poveikių galima nepastebėti, kol vaistai nepradedami vartoti. Šiuo atveju pacientai kartu su sveikatos priežiūros specialistais atlieka svarbų vaidmenį nustatant nepageidaujamą reakciją į vaistus arba įtariant tokią reakciją. Kita vertus, ne mažiau svarbu, kad šią informaciją įvertintų ekspertai, visų pirma atsižvelgiant į dažną priežastinį ryšį tarp nepageidaujamo poveikio ir vaisto skyrimo. Todėl pasisakau už naująjį aspektą, kuriuo stiprinama pacientų pozicija, suteikiant jiems galimybę aktyviai dalyvauti pranešant apie nepageidaujamą reakciją į vaistus ir būti aukštos kokybės vertinimo sistemos dalyviais. Čekijos Respublikoje pacientai jau dabar gali pasinaudoti šia galimybe per Valstybės vaistų kontrolės instituto interneto svetainę, ir ją laikau gerosios patirties pavyzdžiu toms valstybėms narėms, kurios dar neturi tokios galimybės.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Iš statistikos matyti, kad net pusė pacientų nevartoja vaistų taip, kaip nurodo gydytojai, o apie du trečdaliai pacientų norėtų turėti galimybę lengvai susipažinti su patikima informacija apie vaistų poveikį ir jų galimą šalutinį poveikį. Pasiūlymu dėl vaistų saugumo priežiūros stiprinamas pacientų saugumas ir užtikrinama jų teisė gauti geresnę informaciją apie tam tikro vaisto vartojimą ir poveikį. Svarbus žingsnis informacijos apie vaistus skaidrumo link – projektas, kuriuo sukuriama internete veikianti informacijos tarnyba Europos ir nacionaliniu lygmenimis. Nacionalinės interneto svetainės bus sujungtos su Europos interneto svetaine ir jose turės būti kiekvieno vaisto savybių aprašymas, pacientams skirtas informacinis lapelis ir vaistų poveikio žmogaus sveikatai vertinimas. Europos vaistų agentūra kartu su valstybėmis narėmis ir Komisija prižiūrės šią duomenų bazę, kurioje bus renkama ir lyginama informacija ir tai bus viena iš farmakologinės priežiūros darbo dalių. Manau, kad tai – svarbus žingsnis, siekiant užtikrinti pacientų teisę į geresnę, patikimą ir objektyvią informaciją apie vaistus.

10. Biocidinių produktų tiekimas rinkai ir naudojimas (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – C. Klaß pranešimas Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai ir naudojimo (COM(2009)0267 – C7-0036/2009 – 2009/0076(COD)) (A7-0239/2010).

  Christa Klaß, pranešėja. – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, ponios ir ponai, Komisijos pasiūlymą persvarstyti direktyvą dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai, kuri priimta 1998 m, svarstome jau metus. Dabar palankiai vertiname šį pasiūlymą, visų pirma dėl to, kad direktyvą keičiame reglamentu. Europa turi vykdyti savo įsipareigojimus. Tai taip pat reiškia, kad su vidaus rinka susijusios sritys turi būti reguliuojamos aiškiais reglamentais.

Biocidiniai produktai yra mūsų civilizacijos dalis, nuo jų priklauso mūsų gyvenimo lygis. Jie būtini siekiant išlaikyti aukštus sveikatos ir higienos standartus, kuriuos mes reikalaujame užtikrinti. Kai jie naudojami kaip dezinfekcinės medžiagos ir pesticidai, jie apsaugo mus nuo pavojingų ligų ar jų nešiotojų. Atsižvelgiant į didelį gyventojų tankį, siekiant užkirsti kelią bakterijų ir ligų perdavimui, mūsų visuomenei reikia ypatingų higienos formų. Tačiau dėl tarptautinio judumo ligos, virusai ir bakterijos pasaulyje sparčiai plinta. Svarbu, kad infekcijos negalėtų plisti ligoninėse. Skalbyklos turi turėti galimybę vykdyti bakterijų kontrolę ir sunaikinti visas į jas patekusias bakterijas.

Biocidai taip pat naudojami medžiui, tekstilės gaminiams, odai, gumai, plytų mūriniams apsaugoti, jie yra metalo apdirbimo skysčių sudedamoji dalis. Biocidai naikina pelėsį, bakterijas ir kenkėjus, ir mus nuo jų apsaugo. Biocidai turi būti veiksmingi, todėl, netinkamai naudojami, jie gali būti pavojingi. Todėl mums reikia griežtų taisyklių. Turi būti nuodugniai įvertintas naudos ir pavojaus santykis. Pirmiausia biocidų negalima naudoti per daug. Turime užtikrinti, kad jie būtų tvarkomi ir naudojami atsakingai. Naudojant nedidelius kiekius galima pasiekti gerų rezultatų, tačiau naudojant didelius kiekius galima padaryti žalos.

Todėl mums reikia tvaraus biocidų naudojimo strategijos, kurioje būtų pateikta informacija apie alternatyvas. Privalome nepamiršti vieno dalyko. Ji susijusi labiau su apsauga, kuri užtikrinama naudojant biocidus, nei su apsauga nuo biocidų. Jei asmens plaukuose knibžda utėlės, jis turi turėti galimybę šią problemą išspręsti. Tačiau pirmiausiai jis turėtų naudoti utėlių glindoms iššukuoti skirtas šukas. Jei tai nepadeda, nuo utėlių jis turėtų gydytis biocidiniu būdu.

Kadangi nanotechnologija yra nauja technologija, privalome ją ypač atidžiai stebėti, nes nanodalelės prasiskverbia po mūsų oda ir patenka tiesiai į mūsų vandens tiekimo įrenginius. Privalome remti mokslinius tyrimus ir inovacijas ir jiems nekliudyti. Reikia vykdyti daugiau vandenyje esančių biocidų tyrimų, nes šiuo metu turime labai mažai duomenų.

Šiuo reglamentu siekiama suderinti vidaus rinką ir nustatyti supaprastintą veikliųjų medžiagų ir produktų patvirtinimo procedūrą. Pirmą kartą biocidai bus registruojami. Akivaizdu, kad būtina tai tinkamai organizuoti ir administruoti Europos lygmeniu. Tai vidaus rinkai ir vartotojams suteiks tikros naudos. Parlamentas ragina nuo 2017 m. visoje ES patvirtinti visus produktus, ir mes tvirtai remiame šį raginimą. Jei dabar pradėsime rengti naują reglamentą, privalome tai daryti tinkamai ir per reikiamą laiką jį įgyvendinti.

Biocidų rinkoje yra daug įvairių tipų produktų, kurių kiekiai nedideli, ir daug įvairių specialių jų naudojimo būdų. Tokia daugybė skirtingų produktų reikalinga, kad galėtume kovoti su daugybe kenksmingų organizmų. Jei sumažinsime veikliųjų medžiagų skaičių, padidės parazitų ir vabzdžių atsparumas, o tai turės pražūtingų padarinių. Todėl privalome užtikrinti, kad registracijos ir autorizacijos kaina būtų pagrįsta, ypač atsižvelgiant į daugelio mažųjų ir vidutinių gamintojų poreikius. Reikalingi griežti išbraukimo kriterijai; pritariu teiginiui, kad jie turėtų būti nustatyti. Parlamentas siūlo labai aiškius išbraukimo kriterijus ir apibrėžia nedidelį skaičių išimčių, kad būtų įmanoma įvykdyti žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus.

Taip pat manome, kad svarbi vartotojui teikiama informacija. Todėl į šio reglamento taikymo sritį turi būti įtrauktos medžiagos, kurios buvo apdorotos biocidais. Ateityje Europoje parduodamos medžiagos galės būti apdorojamos tik tais biocidais, kurie patvirtinti Europoje. Per pastaruosius metus nustatytos rimtos sveikatos problemos, kurias sukėlė fungicidai, kuriais Tolimuosiuose Rytuose buvo apdoroti batai ir baldai, parodė, kad mums reikia griežtesnio reguliavimo, ir, svarbiausia, griežtesnės importo kontrolės. Taip bus užtikrinta vartotojų apsauga ir bus galima išvengti rinkos iškraipymo. Atsižvelgdami į šiuos aspektus, dirbome kartu, siekdami kompromiso. Raginu kolegas Parlamento narius šiam kompromisui pritarti.

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti Europos Parlamentui, visų pirma pranešėjai C. Klaß, šešėliniams pranešėjams ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nariams už jų didelį darbą.

Tai, kad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas patvirtino 330 pakeitimų ir kad praėjusią savaitę patvirtintas visuotinis kompromisas, rodo jų įsipareigojimą ir domėjimąsi šiuo dokumentu. Šie pakeitimai atitinka Komisijos pasiūlymo esmę.

Leiskite aptarti, mūsų nuomone, svarbiausius klausimus.

Pirmas klausimas: ES autorizacijos sistemos ir su ja susijusių procedūrų išplėtimas. Siekiant susitarimo dėl šio dokumentų rinkinio ypač svarbu rasti kompromisą dėl ES autorizacijos sistemos ir su ja susijusių procedūrų tyrimo, ypač dėl Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA).

Nors Komisija iš esmės gali pritarti tam, kad ES autorizacijos sistema būtų taikoma didesnei biocidinių produktų grupei, tai padaryti ji gali tik įvykdžius dvi sąlygas.

Pirma, ECHA ir Komisija turi turėti pakankamus išteklius, kad galėtų prisiimti papildomą darbo krūvį. Dėl nepakankamų išteklių bus gaištamas laikas, o dėl to sumažės ES autorizacijos sistemos nauda.

Antra, turime sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima laipsniškai išplėsti mūsų sistemos taikymo sritį, pvz., sureguliuojant atitinkamų tipų produktų įvedimą arba taikant horizontaliuosius kriterijus, pvz., panašias naudojimo sąlygas.

Kalbant apie su ES autorizacija susijusias procedūras, sistemos valdymo požiūriu svarbiausia veikėja bus ECHA. Turime užtikrinti, kad ECHA ištekliai būtų naudojami darbui, kuriuo sukuriama pridėtinė vertė suderinimo srityje, arba kurio valstybės narės negali padaryti veiksmingiau. Taip pat norėčiau pridurti, kad, siekiant sėkmingai išplėsti ES autorizacijos sistemos taikymo sritį, būtina sukurti atitinkamas procedūras.

Antras klausimas: nuo išbraukimo kriterijų leidžiančios nukrypti nuostatos. Kalbėdamas apie keblų nuo išbraukimo kriterijų leidžiančių nukrypti nuostatų klausimą, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo kompromisiniu pakeitimu sudaromos sąlygos protingai suderinti aukšto lygio aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos tikslą ir būtinybę sukurti nuostatą dėl tam tikro lygio lankstumo tais atvejais, kai nėra kito sprendimo.

Trečias klausimas: nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos tarpusavio pripažinimo sistemoje. Nors pripažįstame, kad tam tikromis aplinkybėmis nacionalinės leidžiančios nukrypti nuostatos tarpusavio pripažinimo sistemoje gali būti pagrįstos, manome, kad Komisija tokias leidžiančias nukrypti nuostatas turėtų nagrinėti kiekvieną atskirai. Jei tokios leidžiančios nukrypti nuostatos bus patvirtinamos neprižiūrint Komisijai, tai sukels pavojų biocidinių produktų vidaus rinkai, kuriai skatinti skirtas šis reglamentas.

Ketvirtas klausimas: mažos rizikos produktų apibrėžtis. Kalbant apie mažos rizikos produktų apibrėžtį, turime pasistengti nustatyti pragmatišką apibrėžtį, kuri leistų vykdyti veiksmingą mažos rizikos produktų politiką. Turime dar daug ką padaryti, kad nustatytume aiškią mažos rizikos produktams taikomų kriterijų apibrėžtį.

Penktas klausimas: apdoroti gaminiai. Kalbant apie apdorotus gaminius, pritariame pakeitimams, kuriais kontrolė pritaikoma veikliųjų medžiagų lygmeniui. Kalbant apie tokių gaminių ženklinimą etiketėmis, pritariame bendrajam principui, pagal kurį taikomos skirtingos taisyklės, atsižvelgiant į tai, ar gaminių poveikis vidinis ar išorinis, pvz., atsižvelgiant į tai, ar produktas buvo sąmoningai atmestas kaip netinkamas, ar nuo to, ar buvo jo sąlytis su žmonėmis ar aplinka.

Šeštas klausimas: piktnaudžiautojai. Nors pritariame kompromisiniam pakeitimui dėl piktnaudžiautojų, turime rimtų abejonių dėl kitų pakeitimų, susijusių su įtraukimo pagal įmonę principu.

Septintas klausimas: nanomedžiagos. Kalbant apie nanomedžiagas, Komisija vykdydama savo politiką tvirtai laikosi principo sprendimus priimti remiantis moksliniais veiksniais ir ketinimu pagerinti žinias apie šias medžiagas, ir pritaria, kad būtina apibrėžti nanomedžiagas ir, jei reikia, atskiro jų vertinimo principą.

Paskutinis klausimas: bandymai su gyvūnais. Nors Komisija pritaria siekiui sumažinti bandymų su gyvūnais skaičių, ji mano, dėl to neturi pablogėti aukšto lygio aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga.

Dabar ketinu atidžiai klausytis jūsų diskusijų dėl šio pasiūlymo ir pasiūlytų pakeitimų, ir galutinėse pastabose galėsiu pateikti daugiau paaiškinimų dėl šių ir kitų klausimų.

  Amalia Sartori, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentė. – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau pasveikinti pranešėją C. Klaß dėl jos vaisingo bendradarbiavimo, kuris leido man praturtinti jos pranešimą keliomis svarbiomis Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pozicijomis.

Taip pat tikiuosi, kad ji pritars tam tikriems mano pateiktiems pakeitimams, dėl kurių bus balsuojama rytoj, kuriais siekiama išvengti pakartotinio rizikos vertinimo, taikomo produktams, kurie jau autorizuoti, taigi ir įvertinti, išskyrus atvejus, kai gauta nauja informacija, pagal kurią naujos kontrolės priemonės būtinos.

Taip pat esu patenkinta dėl to, kad numatyta galimybė vykdyti centralizuotą autorizaciją, kuri bus taikoma visų kategorijų produktams, nepaisant to, kad ji bus įgyvendinta laipsniškai. Dėl to norėčiau paklausti Komisijos nario A. Tajani – nors savo pranešime jau paminėjote kelis atitinkamus aspektus – kaip ir kokiu mastu Europos cheminių medžiagų agentūrai reikės suteikti priemones, skirtas sklandžiai ir veiksmingai nagrinėti daug dokumentų, kurie bus pateikti?

  Richard Seeber, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, norėčiau nuoširdžiausiai pasveikinti pranešėją C. Klaß ir A. Sartori dėl to, kaip jos bendradarbiavo tarpusavyje ir su šešėliniais pranešėjais, ir sėkmingai parengė teisės aktų paketą, kuris, kaip matau, politiniu požiūriu priimtinas visoms frakcijoms. Turime nepamiršti, kad biocidai nėra tikslas pats savaime. Iš tikrųjų mūsų modernioje visuomenėje jie atlieka daug funkcijų; C. Klaß pateikė kelis šių funkcijų pavyzdžius.

Biocidų naudojimo priežastis – siekis patenkinti vartotojų reikalavimus, susijusius su geresne maisto sauga ir sveikata. Biocidai naudojami daugelyje sričių, o gamintojų rinka labai susiskaidžiusi. Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į gamintojų padėtį, taip pat į tai, kad ankstesnė direktyva neatitiko nei geresnės vartotojų sveikatos, nei gamintojų vidaus rinkos gero veikimo reikalavimų. Viena pagrindinių problemų – tai, kad neturime ES biocidų autorizacijos sistemos. Taip pat svarbu aiškiai pasakyti, kad ši ES autorizacijos sistema turi būti taikoma kuo didesniam skaičiui biocidų; priešingu atveju šis teisės aktas paprasčiausiai bus nebetaikomas, nors ir galiojantis. Norėčiau apginti kompromisą, pasiektą dėl 33 straipsnio, kuriuo visos frakcijos sutarė, kad naujasis reglamentas turi būti įgyvendintas laipsniškai ir kad juo valstybės narėms turi būti suteikta galimybė ypač pavojingų medžiagų atžvilgiu taikyti išimtis.

Manau, kad kompromisų paketas buvo labai nuodugniai apgalvotas. Norėčiau paraginti visus kolegas Parlamento narius balsuoti už jį.

  Dan Jørgensen, S&D frakcijos vardu. – (DA) Pone pirmininke, klausantis Komisijos narių ir konservatyvių Parlamento narių, priklausančių Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai, beveik galima patikėti, kad šis klausimas susijęs tik su sprendimų, kurie biurokratiniu požiūriu būtų kuo paprastesni ir veiksmingesni, radimu. Be abejo, tai taip pat yra tikras rūpestis. Be abejo, šis klausimas taip pat susijęs su sąlygų pramonei tiekti produktus rinkai ir prekiauti jais kitose šalyse sudarymu. Tačiau šis aspektas nėra pats svarbiausias. Mums, socialdemokratams, svarbiausia sveikata ir aplinka – ir dėl to į kompromisą neisime.

Beveik kiekvieną dieną pateikiami naujų mokslinių tyrimų rezultatai, iš kurių matyti, kad bendras cheminių medžiagų poveikis, kurį patiriame mes ir mūsų aplinka, didėja. Matome, kad mergaitės lytiškai subręsta dešimties ar vienuolikos metų. Matome, kaip daugėja susirgimų vėžiu atvejų. Atsiranda naujų formų vėžys. Matome poras, kurios negali susilaukti vaikų. Daugelis šių dalykų vyksta dėl mus supančių cheminių medžiagų.

Cheminių medžiagų poveikis daugeliu atvejų būna ir naudingas; mes tai pripažįstame. Tačiau, jei žinome, kad yra cheminių medžiagų, kurių poveikis ypač žalingas, ir kad daugelį šių medžiagų galima pakeisti kitomis, savaime aišku, kad pavojingas chemines medžiagas turime pakeisti saugiais pakaitalais. Ši nuostata taikytina ir biocidams. Todėl mums svarbiausia – atrodo, kad šiuo kompromisu tai iš dalies pasiekėme – kad pavojingos cheminės medžiagos būtų pakeistos saugiais pakaitalais.

Taip pat siekėme, kad, nustačius centralizuotą patvirtinimo procesą, kurį nustatyti gali būti protingas sprendimas, nes, be kita ko, dėl to gali sumažėti biurokratinė našta, atskiroms valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė uždrausti naudoti cheminę medžiagą ar apriboti jos naudojimą toje šalyje. Taip pat sakėme, kad svarbu ne tik tai, kokios medžiagos tiekiamos rinkai, bet ir tai, kaip jos naudojamos. Todėl raginome artimiausioje ateityje parengti naują teisės aktą, pagrindų direktyvą dėl biocidų naudojimo.

Galiausiai raginome vykdyti kuo mažiau eksperimentų su gyvūnais. Šiuo metu vykdoma per daug eksperimentų su gyvūnais, ir yra alternatyvinių sprendimų. Tai dar vienas mūsų tikslas, kurį, mūsų nuomone, pasiekėme.

  Corinne Lepage, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, dėl kiekvieno asmens, ypač dėl pranešėjos, darbo pasiekėme bent vieną tikslą. Po labai sudėtingų diskusijų pasiekėme susitarimą dėl svarbiausio autorizacijos procedūros aspekto.

Mūsų pozicija šiuo klausimu buvo patvirtinta. Pirma, norėjome užtikrinti sklandų sistemos veikimą, kad Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) staiga neužplūstų prašymai, į kuriuos ji negali atsižvelgti; antra, raginome sukurti sistemą, kuria būtų skatinama naudoti mažos rizikos produktus. Šiuo klausimu pasiektas suderintas kompromisas. Juo mums suteikiama laiko – ketveri metai – sistemai įgyvendinti, juo mažiausiai pavojingiems produktams taikomos palankesnės sąlygos.

Kalbant apie kitus aspektus, nors pritariame pakeitimams, kuriais sistema padaroma lankstesnė, pvz., pakeitimams, susijusiems su apibrėžiamąja sudėtimi, jokiu būdu nepritariame jų įtraukimui. Tam tikrų produktų, pvz., pesticidų, toksiškumas yra aiškus, ir aš visiškai pritariu kolegos Parlamento nario D. Jørgenseno teiginiams dėl tam tikrų produktų poveikio sveikatai ir aplinkai.

Todėl nepritariame visoms nuostatoms, dėl kurių gali suprastėti produkto vertinimo kokybė ar nuostatoms, kuriomis skatinamas pavojingiausių medžiagų pakeitimas kitomis ir kuriomis susilpninama sistema; todėl manome, kad ką tik pateikti pakeitimai yra visiškai nesuderinti ir jiems negalima pritarti.

Neapgaudinėkime savęs. Tai pozicijos, pagal kurią trumpalaikiai interesai svarbesni už sveikatos ir aplinkos apsaugą, rezultatas. Niekada negalime pamiršti, kad sveikata ir aplinka yra ne tik vertybės, kurias giname; jų apsauga yra visos visuomenės ekonominis interesas.

  Michèle Rivasi, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, manau, kad rengiant šį tekstą padaryta pažanga, įskaitant du pagrindinius aspektus: būtinybę etiketėje nurodyti, ar produkte yra nanodalelių, ir, o tai dar svarbiau, nuostatą, kad visos šios nanomedžiagos taip pat bus atskirai vertinamos; šiuo metu to nedaroma. Pažanga taip pat padaryta kalbant apie endokrininę sistemą ardančių medžiagų išbraukimą iš naudojamų medžiagų sąrašo taikant specialius ir tinkamus išbraukimo kriterijus.

Tačiau – yra vienas „tačiau“ – nepritariame šiuo metu Europos cheminių medžiagų agentūrai (ECHA) skiriamų išteklių dydžiui, nes šios agentūros misija turėtų būti biocidinių produktų vertinimas ir autorizacija.

Vis dėlto ECHA misiją ką tik išplėtėme; šiam išplėtimui pritariame, bet šis išplėtimas reiškia, kad ECHA turi būti skirti ištekliai, kad ji galėtų iš tikrųjų atlikti savo darbą. Negalima prašyti ECHA, kad ji nudirbtų daug daugiau darbų, sutrumpintų cheminių medžiagų vertinimo laiką, ir tuo pat metu mažinti jos išteklius. Jei tai padarysime, iškils pavojus, kad bus pateikiami supaprastinti vertinimai, kurie bus atliekami greitai, tačiau bus paviršutiniški ir dėl to netinkami.

Todėl raginu jus, ponia C. Klaß, persvarstyti šiame dokumente pateiktą savo pasiūlymą dėl biudžeto, susijusį su ECHA misija. Privalau pasakyti, kad toks jūsų pasiūlymas, koks pateiktas, nėra rimtas, o tai neigiamai paveiks šios Europos institucijos darbo standartus, kurie yra labai svarbūs Europos piliečių ir vartotojų saugumo požiūriu.

Tai svarbus klausimas. Negalima reikalauti daugiau, jei nėra išteklių; priešingu atveju ECHA bus tik administravimo agentūra, reaguojanti į pramonės lobistų poreikius.

  Julie Girling, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti C. Klaß. Per šias 60 sekundžių galiu paminėti tik du šio svarbaus ir sudėtingo dokumentų rinkinio klausimus. Pirmasis – patvarių, bioakumuliacinių ir toksiškų (PBT) medžiagų klausimas. Biocidai yra toksiški iš esmės: jie naikina ką nors, paprastai ką nors grėsmingo, kas pavojinga žmonių ir dažnai gyvūnų sveikatai. Taigi jei kam nors kyla pagunda balsuoti už 61 pakeitimą, kuriuo toksiškumas padaromas vieninteliu pakeitimo kriterijumi, žinokite: jūs naikinsite visą visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos pagrindą.

Tai atveda mane prie antrojo klausimo: cheminė medžiaga difenakumas. 243 pakeitimu siekiama šį rodenticidą leisti naudoti tik profesionaliesiems naudotojams. Užsukęs į vietinę parduotuvę įsitikinau, kad ši veiklioji medžiaga yra maždaug pusėje parduodamų produktų, ant kurių visų pateiktos aiškios naudojimo instrukcijos. Rodenticidai paskatina atsparumą: rodenticidus reikia naudoti pakaitomis, jei norima, kad jie išliktų veiksmingi. Jei vieną produktą bus uždrausta naudoti, tai sutrikdys šią pusiausvyrą, ir gali sukelti didelę visuomenės sveikatos nelaimę. Prašau, kolegos, nepadėkite šiai nelaimei įvykti.

  Sabine Wils, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, biocidai yra daugelio valymo produktų, dezinfekcinių medžiagų, purškiklių nuo vabzdžių ir kitų kasdienio naudojimo produktų, su kuriais žmonės kiekvieną dieną turi sąlytį, sudedamoji dalis. Šiuo metu Europos Sąjungoje naudojama daugiau nei 50 000 biocidinių produktų. Norėčiau visiškai aiškiai visiems pasakyti, kad biocidus daugiausia naudoja privatūs asmenys. Biocidai dažnai yra biologiškai neskaidžios, kai kada kancerogeninės, labai toksiškos medžiagos, kurias naudojant ar šalinant gali būti pakenkta žmonėms, gyvūnams ir aplinkai. Žmonėms, ypač vaikams, biocidai pavojingi, kai jie naudojami namie, pvz., kai naudojami medienos konservantai ir purškikliai nuo vabzdžių.

Gamintojų teiginiai, kad šie produktai nepavojingi, kai jie naudojami tinkamai, yra teisingi. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kiekvienais metais ES 400 000 tonų biocidų parduodama privatiems asmenims, kurie juos naudoja, svarbu, kad būtų atsižvelgta į netinkamo naudojimo atvejus ir nelaimingus atsitikimus. Kadangi taip nėra, šiuo klausimu pateikiau pakeitimą ir norėčiau jūsų paprašyti už jį balsuoti. Tai 352 pakeitimas.

Ar šio reglamento tikslas turėtų būti gerinti laisvą biocidinių produktų judėjimą Europos Sąjungoje, kaip pasiūlė Komisija? Ar šis Parlamentas labiau susirūpinęs žmonių ir aplinkos apsauga? Labai svarbu nustatyti griežtą draudimą naudoti ypač pavojingas chemines medžiagas. Privalome priimti sprendimą, kuriuo atsižvelgiama į vartotojų interesus, priešingu atveju sukelsime pavojų žmonių sveikatai.

  Oreste Rossi, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, sąvoka „biocidinis produktas“ naudojama įvardyti veikliosioms medžiagoms arba mišiniams, kurių sudėtyje yra viena arba daugiau veikliųjų medžiagų, tokio pavidalo, kokio jie tiekiami naudotojui, ir kuriais naikinamas, sulaikomas, daromas nekenksmingas bet kuris kenksmingasis organizmas, išvengiama jo poveikio arba jis kitaip kontroliuojamas cheminėmis ar biologinėmis priemonėmis. Kad aiškiau suprastume, apie ką čia kalbame, pateiksiu tokį pavyzdį: beveik visi vaisiai ir daržovės, kurie patenka ant mūsų stalų, yra apdoroti cheminėmis medžiagomis.

Nors šiuo metu šie produktai būtini, nes dauguma gyvūnų ir augalų parazitų tampa vis labiau atsparūs šių produktų poveikiui, jie turi būti kontroliuojami, nes jie dažnai neigiamai veikia žmonių sveikatą. Pavyzdžiui, kai kuriems produktams po sąlyčio su maisto produktais reikia tam tikro laiko išsiskaidyti; dėl šios priežasties per konkrečius metų laikus turi būti naudojami aiškiai nustatyti produktų tipai.

Jei reikalavimų dėl šių laikotarpių nesilaikoma, tai turi rimtų padarinių žmonėms, kurie naudoja apdorotus gaminius: nuo staigių alerginių reakcijų iki reakcijų, susijusių su ilgalaikiu naudojimu, tarp kurių gali būti rimtos ligos ar jų pradžios požymiai. Tikri nuodai, pvz., rodenticidai, kurie laisvai parduodami naudojimui namie, taip pat laikomi biocidais. Deja, nors leidus laisvai prekiauti šiais produktais gali kilti pavojų, negalime galvoti apie jų uždraudimą tuo metu, kai Europos miestuose smarkiai gausėja parazitų ir jais apsikrėtusių graužikų.

Ypatingą dėmesį reikia skirti laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungoje, skirtingų tipų biocidų naudojimui, nepaisant to, ar jie uždrausti valstybėse narėse, o ypač prekių iš trečiųjų šalių, kuriose biocidų naudojimas dar nereguliuojamas, įvežimui. Privalome ES lygmeniu užtikrinti, kad šie produktai būtų naudojami labai rimtai ir griežtai laikantis reikalavimų dėl laikotarpio, reikalingo šių produktų toksiškiems elementams išsiskaidyti.

  Catherine Soullie (PPE). – (FR) Pone pirmininke, kaip mūsų pranešėja C. Klaß mums priminė, biocidiniai produktai yra labai svarbūs ir namų – tai reiškia privačioje – aplinkoje, ir viešosiose vietose. Biocidai kiekvieną dieną užtikrina mūsų higieną ir sveikatą.

Svarbu, kad pasiektume susitarimą dėl nuoseklaus Bendrijos teksto. Pirmiausiai jis turi būti nuosekliai susietas su kitais Europos teisės aktais. Pvz., REACH teisės aktai negali ir neturi prieštarauti reglamentui dėl biocidų. Svarbu išvengti administracinio ir teisinio biurokratizmo, kuris smaugia ir dusina mūsų įmones.

Šiuo klausimu norėčiau pareikšti paramą kompromisui dėl keblaus išbraukimo kriterijų ir keistinų medžiagų klausimo, kurį pasiekė mūsų pranešėja C. Klaß. Taip pat labai svarbi reglamento sudedamoji dalis yra apibrėžiamosios sudėties principo taikymas visiems biocidiniams produktams. Tai labai padidins Bendrijos autorizacijos sistemos veiksmingumą.

Galiausiai tai Bendrijos tekstas. Centralizuotos autorizacijos principo Europos Sąjungoje nustatymas ir procedūros supaprastinimas bei autorizacijų skaičiaus sumažinimas tam tikriems bandymams, susijusiems su moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, yra du pirmieji teigiami žingsniai siekiant suderinti Europos biocidinių produktų rinką.

Galiausiai privalome nepamiršti savo siekių, susijusių su šiuo tekstu: sudėtinė mūsų principo dalis turi būti ne tik apsauga, bet ir Bendrijos rinkos bei europinių naujovių kūrimas.

  Jo Leinen (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, ponios ir ponai, buitinės cheminės medžiagos, kartu su pramoninėms cheminėmis medžiagomis ir žemės ūkio cheminėmis medžiagomis, sudaro trečią didžiausią cheminių medžiagų, kurios yra svarbios aplinkos ir žmonių sveikatos požiūriu, grupę, ir šiuo reglamentu dėl biocidų šiems produktams nustatome taisykles. Manau, kad palyginti su ankstesne direktyva, kuri patvirtinta 1998 m., padarėme didelę pažangą. Kiti kalbėtojai tai jau minėjo. Nustatome išsamų reglamentą, kuris taikomas ne tik ES pagamintiems produktams, bet ir importuojamiems produktams. Tai labai svarbu. Mes tobuliname šių medžiagų ženklinimą ir, kaip sakė D. Jørgensen, raginame bandymus su gyvūnais pakeisti alternatyviais metodais. Norime, kad būtų vykdoma kuo mažiau bandymų su gyvūnais arba kad jie šioje erdvėje būtų visai uždrausti. Be to, norime, kad ypač pavojingos medžiagos būtų pakeistos mažiau pavojingomis medžiagomis.

Visos šios priemonės rodo pažangą, ir mes galime Europos piliečiams paaiškinti, kad jos bus naudingos žmonių sveikatai ir aplinkai. Mane nustebino tai, kaip nesutariama dėl nuostatos, kad Helsinkyje įsikūrusi Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) būtų atsakinga už šių produktų stebėseną ir autorizaciją. Norime, kad visoje Europoje būtų taikomi vienodi standartai ir kad šiuos produktus būtų galima parduoti Europos rinkoje. Dėl to teisinga, kad ECHA turi prisiimti atsakomybę už šią sritį. Norėčiau paklausti A. Tajani, ar ECHA pakankamai finansuojama ir turi tinkamą organizaciją, kad galėtų vykdyti šią užduotį.

Dėkoju C. Klaß ir šešėliniams pranešėjams dėl to, kad šiuo klausimu pasiektas bendras sutarimas.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, mano nuomone, 18 pakeitimu, kuriuo iš dalies keičiamas 1 straipsnis, puikiai apibendrinama tai, koks turėtų būti mūsų požiūris: turime užtikrinti aukštą žmonių ir gyvūnų sveikatos bei aplinkos apsaugos lygį, ir tuo pat metu pagerinti vidaus rinkos veikimą.

Aišku, kad nė vienas šio Parlamento narys neketina prieštarauti biocidų naudojimui; jie labai naudingi kovojant su graužikais, tarakonais, utėlėmis – suprantu, kad šiuo metu utėlės plinta mokyklose – ir kenkėjais apskritai. Problemų iš tikrųjų yra visur; jos susijusios su didėjančiu biocidų skaičiumi; mano nuomone, gamintojai rinkai tiekia vis daugiau produktų, ir ignoruoja saugesnių sprendimų galimybę. Kaip sakė pranešėja, daugiau gali reikšti mažiau.

Kitas svarbus uždavinys – parengti rizikos mažinimo strategijas, kurias vyriausybė per dažnai atideda, nes jos būna per daug plataus užmojo; vis dėlto jos būtinos, nes naudotojai linkę pamiršti, kad, nors biocidai gali būti žinomos cheminės medžiagos, juos naudoti vis tiek pavojinga. Europos Parlamentas taip pat turi propaguoti atsargumą.

  James Nicholson (ECR). - Pone pirmininke, aš taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai už jos sunkų darbą. Reglamentas dėl biocidų ir biocidinių produktų turi būti rengiamas vadovaujantis derinimo principu, atsižvelgiant ir į gamintojų interesus, ir į vartotojų bei mūsų aplinkos gerovę ir saugumą.

Norėčiau pasakyti kelis žodžius apie vieną šio pranešimo aspektą. Buvau labai susirūpinęs dėl pirminio Komisijos pasiūlymo, kuriuo galėjo būti uždrausta naudoti rodenticidus. Šios cheminės medžiagos yra plačiausiai naudojama kovos su graužikų apsikrėtimu parazitais priemonė, jos yra gyvybiškai svarbi priemonė žemės ūkio ir žemės ūkio produktų sektoriuose.

Gavau daug mano rinkimų apygardos ūkininkų ir viešųjų organizacijų, taip pat kitų suinteresuotų šalių, kurios visiškai prieštarauja tokiam draudimui, argumentuodamos, kad jis labai neigiamai paveiks jų sektorius, skundų. Nors žemės ūkio lobistai galbūt nevisiškai patenkinti tokiu reglamentu, koks yra dabar, mane nuramino tai, kad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas patvirtino kelis pakeitimus, kuriais, tikiuosi, siekiama užtikrinti, kad šiems rodenticidams būtų taikoma išimtis. Dėl to raginu kolegas pritarti komiteto pozicijai ir per rytojaus balsavimą balsuoti už atitinkamus pakeitimus.

  Paul Nuttall (EFD). – Pone pirmininke, privalau pasakyti, kad gana džiugu matyti, kad tiek daug Europos Parlamento narių šią vietą vertina su tokia pat panieka, kaip aš. Iš 736 narių čia yra mažiau nei 30 – tai sudaro mažiau nei penkis procentus – o dabar antradienis, pusė penkių po pietų.

Kaip paprastai, ES taisyklės ir teisės aktai tampa nekontroliuojami. Tačiau tai niekas, palyginti su žiurkėmis ir pelėmis, kurios bus nekontroliuojamos, kai ES iš eilinių namų ūkių šeimininkų atims įprastus žiurkių nuodus. Taip bus padaryta šio pranešimo 243 pakeitimu. Šiuo idiotišku teisės aktu tik profesionalai turės teisę naudoti žiurkių nuodus, kurių laisvai galima įsigyti parduotuvėse. Taigi jei jūsų sode prieš namą yra žiurkių, kurios platina ligas ir viską graužia, eilinis Jungtinės Karalystės namų ūkio šeimininkas bus priverstas laukti, kol atvyks Tarybos žiurkių gaudytojas arba turės mokėti už įmonės „Rentokil“ paslaugas.

Žinome, kad, jei esate Jungtinės Karalystės miesto centre, daugiausiai 20 jardų atstumu nuo jūsų yra žiurkė. Šis beprotiškas teisės aktas padėtį tik pablogins. Vertinant plačiau, tai biurokratinių nuostatų rinkinys, taikomas žiurkių nuodams, kuriuos jau 30 metų saugiai naudoja paprasti žmonėms – ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Europoje ir JAV.

Savo kalbą baigsiu klausimu. Kodėl tai darote? Ar norite, kad būtų daugiau parazitų? Ar norite, kad būtų daugiau ligų? Ar visa tai susiję tik su kontroliavimu ir jūsų manija bandyti reguliuoti visus mūsų gyvenimo aspektus?

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Tajani, ponios ir ponai, šios dienos diskusijos parodė, kad šis pranešimas buvo labai sudėtingas ir kad pasiekėme gerą kompromisą. Dėkoju pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams.

Šiuo kompromisu ištaisomi šiuo metu galiojančios direktyvos trūkumai. Juo standartizuojamas autorizacijos procesas, kuris, mano nuomone, yra labai svarbus, ir nustatoma visapusiška žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga.

Tačiau kitais požiūriais nuostatos nėra pakankamos. Šios dienos diskusijose aiškiai pasakyta, kad šie produktai labai svarbūs mūsų aplinkai, žemės ūkio pramonės augimui ir maisto sektoriui. Norėčiau tik paminėti su rodenticidais susijusį pavyzdį. Kovos su žiurkėmis ir pelėmis produktai būtini žemės ūkiui ir maisto pramonei. Mačiau problemų, kurias sukėlė pelės ir žiurkės, su kuriomis ūkininkai turi kovoti savo laukuose, įrodymus. Šie kenkėjai atneša didelius nuostolius. Kiekvienas, kuris sako, kad visi produktai, galintys pagelbėti šioje padėtyje, turėtų būti uždrausti, turėtų gerai pagalvoti apie tai, kaip apsaugoti mūsų maisto tiekimą.

Šis pranešimas yra veiksmingas sprendimas, nes juo reguliuojamos pavojingos cheminės medžiagos. Jei galima naudoti pakaitalus, be abejo, jie turi būti naudojami. Tai visiškai aišku.

Norėčiau paraginti Komisiją vykdyti daugiau naujų nanotechnologijų mokslinių tyrimų, ir geriau jomis pasinaudoti. Tai mums suteiks galimybę rasti mažiau pavojingas ir veiksmingesnes chemines medžiagas.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary A. Tajani, ponios ir ponai, pasiūlymas dėl reglamento dėl biocidų, kurį analizuojame, skirtas autorizacijos ir atnaujinimo procedūroms, kurios taikomos tiekiant rinkai biocidinius produktus, supaprastinti.

Dėl šio supaprastinimo sumažės įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, išlaidos ir administracinės pareigos, tuo nepabloginant aplinkos ir žmonių bei gyvūnų sveikatos apsaugos lygio. Šiuos du aspektus buvo labai sudėtinga suderinti, tačiau manau, kad kai kurie pranešėjos ir šešėlinių pranešėjų, kuriems norėčiau padėkoti už jų sunkų darbą, pasiūlyti kompromisiniai pakeitimai yra svarbus žingsnis į priekį.

Manau, kad būtent vadovaujantis supaprastinimo raginimu biocidams, kurių saugus naudojimas yra įrodytas, neturi būti taikoma lyginamojo vertinimo procedūra, kurią šiuo metu būtina taikyti visiems biocidams. Tikiuosi, kad kolegos Parlamento nariai patvirtins atitinkamą pakeitimą, kuris buvo pateiktas per plenarinį posėdį.

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, džiugus girdėti, kad Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija patvirtina, kad jiems nė kiek nerūpi žiaurus elgesys su gyvūnais, kad jie patenkinti, kad pasaulis apdorojamas cheminėmis medžiagomis, kaip milžiniškas chemijos gamykla. Jei būtų jų valia, ant kiekvieno pusryčių stalo būtų talidomido ir DDT.

Kaip matėme Jungtinės Karalystės laikraščiuose, buvo pareikštas susirūpinimas dėl antikoaguliantų rodenticidų uždraudimo poveikio, ir klausimas, ar dėl to padidės žiurkių ir miestų apsikrėtimas parazitais. Mes dirbome su Komisija, mes kėlėme klausimus, į kuriuos mūsų dėmesį atkreipė specialistai; bendradarbiaujant su Komisija buvo padaryti pakeitimai. Jie pateikti 5 straipsnyje, ir aš manau, kad Komisija jiems pritaria. Jais turėtų būti sprendžiama svarbi problema, apie kurią kalbėta.

Tačiau išlieka klausimas, kurį iškėlė J. Girling: 44 straipsnis, kuriame kalbama apie difenakumą. Norėčiau, kad Komisija paaiškintų, kodėl ji pritaria 243 pakeitimui, nes man atrodo, kad jis iš dalies prieštarauja pasiūlymams dėl 5 straipsnio pakeitimo.

  Struan Stevenson (ECR). – Pone pirmininke, esu patenkintas, kad bandymai uždrausti visus antikoaguliantus ir rodenticidus žlugo. Jei tokiam draudimui pritartų dauguma, jis paskatintų – kaip aiškiai girdėjome – staigų žiurkių ir pelių populiacijos didėjimą visoje Europoje, dėl kurio būtų padaryta didelė žala sandėliuojamiems grūdams, ūkiams ir namų nuosavybei.

Nustatyta, kad 7 proc. visų namų gaisrų ir 50 proc. visų ūkių gaisrų sukelia graužikai, graužiantys elektros laidus. Gaila, kad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas patvirtino vieną draudimą naudoti plačiai naudojamą antrosios kartos antikoaguliantą rodenticidą. Kaip girdėjome, šis rodenticidas yra difenakumas. Tikiuosi, kad Parlamentas balsuos prieš 243 pakeitimą, kad šiuos veiksmingus žiurkių nuodus būtų galima toliau naudoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad vykdytas griežtas jų mokslinis vertinimas ir taikomos tinkamos reguliavimo procedūros.

  Anna Rosbach (EFD). – (DA) Pone pirmininke, įvairios iki šiol nežinotos alergijos, žmonės, turintys vaisingumo problemų, susirgimų retomis ligomis daugėjimas, apnuodyta žuvis ir kiautuotieji vėžiagyviai, maistas, gaminamas iš gyvūnų, kuriuose yra medicinos produktų liekanų – tai tik kelios problemos, kurios kelia nerimą Europos žmonėms. Siekiant palengvinti gyvenimą ir padaryti, kad vartojimo prekės atrodytų patraukliau, mūsų kasdieniame gyvenime naudojama vis daugiau cheminių medžiagų. Ar šios cheminės medžiagos mums naudingos? Ne, jos tikrai nenaudingos. Nepaisant to, rengdami šį pranešimą turime rasti teisinę pusiausvyrą tarp protingo verslo konkurencingumo skatinimo ir dėmesio aplinkos ir žmonių saugumui.

Tai sudėtingas pusiausvyros nustatymo teisės aktas. Nepastebiu, kad žmonių ir aplinkos apsaugai būtų skiriama daugiau dėmesio. Todėl galiu patarti balsuoti tik už tuos pakeitimus, kuriais nustatomi didžiausi saugumo reikalavimai. Tačiau, jei mūsų galimybės užtikrinti, kad ES šalys neimportuotų prekių iš tų pasaulio dalių, kuriose nesilaikoma mūsų saugumo reikalavimų, taps didesnės, tai bus teigiamas žingsnis.

  Pavel Poc (S&D). – (CS) Turime suprasti, kad biocidiniai produktai paprasčiausiai yra nuodai, su kuriais turime sąlytį kiekvieną dieną, nors jų naudojimas gali būti neišvengiamas. Kadangi yra nuodai, jie paprasčiausiai kelia pavojų žmonių sveikatai ir yra našta aplinkai. Todėl logiška, kad būtina laikytis aukščiausių žmonių sveikatos, gyvūnų ir gamtos apsaugos standartų. Per didelis lankstumas kelia didelį pavojų, nes pavojingos ne vien šios medžiagos, bet ir jų naudojimo būdai, taip pat netinkamas naudojimas, dėl kurio per dideli kiekiai medžiagų patenka į maisto grandinę. Esmine pergale laikyčiau visišką ypač pavojingų biocidinių produktų, įskaitant mutagenines ir kancerogenines medžiagos, kurios yra toksiškos reprodukcijai, uždraudimą. Naujasis teisės aktas yra ir turėtų būti plataus užmojo, ir, mano nuomone, ECHA yra visiškai pajėgi 2015 m. pradėti vieningą Europos biocidinių produktų licencijavimą, todėl nereikėtų laukti 2017 m.

  Holger Krahmer (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, gerai, kad kalbame apie biocidus, nes jie yra pavojingos ir toksiškos cheminės medžiagos. Vis dėlto stebiuosi, kodėl visų cheminių medžiagų teisės aktų, kuriuos įgyvendiname, nepagrindžiame ta pačia sistema, kaip REACH. Parengėme išsamiausią cheminių medžiagų teisės aktą pasaulyje. Nustatyti principai: duomenų rinkimas, jų vertinimas, produkto autorizacija. Kodėl kitam cheminių medžiagų teisės aktui naudojame kitą sistemą, ir nustatome naujus išbraukimo kriterijus, dėl kurių reikalingos cheminės medžiagos, kurių pakaitalų kai kuriais atvejais nėra, galiausiai bus pašalintos iš rinkos?

Manau, kad, jei savo cheminių medžiagų politiką kursime tik remdamiesi toksiškų medžiagų principu, pateksime į aklavietę. Kenkėjų apsikrėtimas parazitais dėl ligos pernešimo gali būti daug pavojingesnis, ypač mažiems vaikams, nei keli miligramai biocidų, kuriais parazitus naikiname. Norėčiau, kad padėtis būtų vertinama proporcingai, o labiausiai norėčiau, kad būtų priimami teisės aktai, kuriais galėtų naudotis ne tik didelės įmonės, kurios turi išteklius, reikalingus diskutuoti su autorizacijos institucijomis, bet ir mažesnės įmonės, kurios tiekia naudingus produktus nišinėms rinkoms.

  Ashley Fox (ECR). – Pone pirmininke, šiuo reglamentu siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką. Šiuo metu galiojanti autorizacijos tvarka per lėta ir biurokratiška. Turime užtikrinti, kad naujų produktų autorizacija būtų veiksmingesnė ir laiko, ir pinigų atžvilgiu.

Kenkėjų naikinimas būtinas siekiant apsaugoti žmonių sveikatą. Teigiamai vertinu pakeitimus, kuriais bus pagerinta galimybė įsigyti kai kuriuos produktus, kuriais naikinami graužikai, tačiau, kaip jau buvo sakyta, išlieka problema dėl difenakumo vertinimo. Tai veiksmingas ir plačiai naudojamas rodenticidas. Jis turėtų būti klasifikuojamas kaip autorizuota cheminė medžiaga. Jis būtinas siekiant veiksmingai naikinti žiurkes ir peles. Tai, kad Komisija jį išbraukė iš I priedo, yra paprasčiausiai neprotinga, ir aš raginu Komisiją paaiškinti, kodėl taip nutiko. Produktų autorizacija visada turėtų būti pagrįsta mokslinių vertinimų rezultatais, o ne politikų, siekiančių pateikti į pirmuosius laikraščių puslapius, vertinimais.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Sveikinu C. Klaß, kuri parengė suderintą pranešimą ypač sudėtingu klausimu, nors Parlamente ir kilo diskusijos, nes kai kurie Parlamento nariai biocidų reguliavimo klausimą vertina rimtai, o kiti nori jį sumenkinti iki kovos su graužikais lygio. Noriu pabrėžti, kad šis klausimas labai rimtas, o pranešimas yra geras, nes juo vienu metu sprendžiamos aplinkos apsaugos, vartotojų apsaugos ir chemijos pramonės problemos. Naujuoju reglamentu dėl biocidų nustatomos geresnės apsaugos priemonės, saugomos namų šeimininkės ir namų darbininkai, bet ne kenkėjai. Todėl manau, kad turime pritarti C. Klaß pranešimui ir kad kitos Parlamento pusės išsakyti nuogąstavimai yra nepagrįsti. Taip, geresnė apsauga būtina, ir Helsinkyje įsikūrusi agentūra šią funkciją vykdys ypač gerai. 2017 m. yra tinkama data Vengrijai ir naujosioms valstybėms narėms.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Viena vertus, biocidinių produktų cheminė sudėtis padaro juos gana pavojingus, ypač pažeidžiamesniems žmonėms, pvz., vaikams ar nėščioms moterims. Kita vertus, jie labai svarbūs ir paprasčiausiai būtini saugant žmonių sveikatą.

Todėl būtina nustatyti – ir tai iš tikrųjų vyksta – visoms ES valstybėms narėms bendrus standartus, kad žmonės galėtų jaustis saugūs ir kad šias medžiagas gaminančioms įmonėms būtų taikomos aiškios normos, dėl kurių nesumažėtų jų konkurencingumas. Teisės aktai, susiję su visu šių produktų buvimo rinkoje ciklu, nuo gamybos iki atliekų tvarkymo, turėtų būti suderinami taip, kad šie produktai nekeltų grėsmės aplinkai ar žmonių sveikatai. Iš tikrųjų tam reikėtų teikti pirmenybę. Tai nereiškia, kad neturime rūpintis, kad šiuolaikinė pramonė turėtų geras sąlygas.

  John Bufton (EFD). – Pone pirmininke, patvirtinus C. Klaß pranešimą neabejotinai staiga padidės žiurkių populiacija, ir kils sanitarinių sąlygų namuose ir ūkiuose pablogėjimo pavojus.

Žiurkės perneša ligas, pvz., E. coli infekciją ir salmoneliozę, ir gali padaryti didelę žalą nuosavybei, kartais sukeldamos gaisrus. Nuo parazitais apsikrėtusių žiurkių, kurios veiksmingai nenaikinamos, ypač kenčia ūkiai. Antikoaguliantai yra labiausiai paplitusi ir iki šiol veiksmingiausia žiurkių nuodijimo priemonė, kurią naudojant sunaikinama apie 95 proc. visų sunaikinamų graužikų.

Gegužės mėn. Komisijai pateikiau rašytinį klausimą, prašydamas oficialiai pripažinti draudimo padarinius ir raginau nustatyti paramos dėl draudimo nukentėjusiems subjektams sistemą, taip pat teikti informaciją apie galimus alternatyvius kenkėjų naikinimo būdus.

Komisija nurodė, kad ji pasirengusi diskusijoms, kuriomis siekiama rasti tinkamus sprendimus. Kokius sprendimus Komisija siūlo? Ar buvo vykdytas antikoaguliantų, naudojamų kaip rodenticidai, draudimo poveikio vertinimas? Ar bus sukurta veiksminga paramos sistema, ir ar nustatyti pakaitiniai rodenticidai?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (FR) Pone pirmininke, leiskite pradėti pakartojimu, kad Komisija labai vertina šio Parlamento narių įsipareigojimą ir domėjimąsi.

Nors šis pasiūlymas labai sudėtingas, politiniu požiūriu jame pateikti keli svarbūs ir opūs aspektai. Iš jūsų pateiktų pastabų ir klausimų matyti, kaip gerai šio Parlamento nariai supranta įvairius šio klausimo aspektus.

Taip pat privalau pakartoti, kad Komisija susirūpinusi dėl pakeitimų, susijusių su ES autorizacijos sistemos taikymo sritimi. Nors Komisija iš esmės gali pritarti ES autorizacijos sistemos išplėtimui, ją taikant didesnei grupei biocidinių produktų, manome, kad patvirtinus tokią nuostatą reikėtų skirti pakankamai išteklių Europos cheminių medžiagų agentūrai (ECHA) ir Komisijai, bei nustatyti laipsniško įgyvendinimo mechanizmus. Tik įvykdžius šias dvi sąlygas galėsime įgyvendinti veiksmingą sistemą, kuri yra mūsų bendras tikslas.

Kalbėdamas apie A. Sartori ir J. Leinen iškeltus klausimus, susijusius su tuo, kaip užtikrinti ECHA pajėgumą ateityje prisiimti šį darbo krūvį, galiu pasakyti, kad tinkamų išteklių skyrimas ECHA yra vienas pagrindinių Komisijos nuogąstavimų, susijusių su pasiūlymais išplėsti ES autorizacijos sistemos taikymo sritį.

Siekdami kuo tiksliau nustatyti, kiek biocidinių produktų šiuo metu galima įsigyti ES rinkoje, bendradarbiaujame su šiuo sektoriumi. Apytikriais apskaičiavimais, ES rinkoje galima įsigyti nuo 9 000 iki 60 000 produktų. Todėl labai sunku prognozuoti papildomą darbo krūvį, kuris ECHA tektų į centralizuotą sistemą įtraukus daugiau produktų. Pagrindinis šio pasiūlymo dėl reglamento tikslas – pagerinti biocidinių produktų vidaus rinkos veikimą, tuo pat metu užtikrinant aukšto lygio aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugą.

Aš netgi ketinu atsakyti H. Schnellhardtui dėl nanomedžiagų. Komisija sutinka, kad mums reikia nanomedžiagų apibrėžimo. Komisija laukia viešosios nuomonės apklausos, kurią organizavo vienas mūsų mokslo komitetų, rezultatų, ir tikisi, kad artimiausiu metu ji galės pasiūlyti kriterijus atitinkantį apibrėžimą.

Atsakysiu C. Daviesui dėl 243 pakeitimo. Komisija negali pritarti šiam pakeitimui, nes juo prieštaraujama I priedui, kuris pagrįstas nuodugniais poveikio tyrimais ir kuris ką tik įsigaliojo.

Todėl esu patenkintas, kad padarėme gerą darbą. Parlamentas, Taryba ir Komisija privalo toliau konstruktyviai bendradarbiauti per antrąjį svarstymą.

PIRMININKAVO: Isabelle DURANT
Pirmininko pavaduotoja

  Christa Klaß, pranešėja. – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti visiems kolegoms Parlamento nariams už šios dienos diskusijas. Vis dėlto kartais galvoju, kad iš tikrųjų nežinome, apie ką kalbame. Norėčiau dar kartą pasakyti, kad kalbame apie produktus, nuo kurių priklausome mes ir nuo kurių priklauso mūsų gyvenimo lygis, kurie mums padeda laikytis svarbių higienos standartų, kovoti su ligomis ir parazitais ir kurie apsaugo sandėliuojamas prekes. Visus šiuos aspektus apibendrina sąvoka biocidas. Jie labai svarbūs mums, taip pat ir mūsų ateičiai. Visose mūsų diskusijose pirmenybę teikėme aplinkai ir sveikatos standartams. Akivaizdu, kad dirbame siekdami nustatyti aiškius išbraukimo kriterijus, ribotas išimtis ir užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiama objektyvi informacija.

Pone A. Tajani aš ne visiškai patenkinta jūsų atsakymu dėl Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA). ECHA turi išteklius, ji turi techninę įrangą, ji gali valdyti REACH sistemą, ir ateityje ji tikrai gali atlikti daug su biocidais susijusių užduočių. Šiuo metu mums paprasčiausiai reikia keleto protingų idėjų. Tam bus laiko per laipsniško įgyvendinimo laikotarpį. Pasinaudokite šiuo laiku, ir kartu pateikime keletą protingų idėjų. Negalima paprasčiausiai sakyti, kad neturime pinigų ir to padaryti negalime. Jei norime padaryti gerą darbą skatindami vidaus rinką, turime nepamiršti, kad ateitis priklauso visuotiniam ES autorizacijos procesui. Kviečiu visus dalyvauti, taip pat prašau Komisijos paramos.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Apytikriais apskaičiavimais Europos biocidinių produktų rinkos vertė per metus yra 890 mln. EUR; tai sudaro apie 27 proc. visos pasaulio biocidų rinkos vertės. Biocidai kiekvieną dieną naudojami namuose ir pramonėje. Šios medžiagos naudojamos kaip dezinfekcinės priemonės, konservantai, insekticidai ir rodenticidai. Tačiau naudojant biocidus ypatingą dėmesį reikia skirti vartotojų saugumu, nes svarbu, kad biocidų naudojimas nekeltų grėsmės žmonių ar gyvūnų sveikatai ar gyvybei. Todėl turime vykdyti nuodugnų visų į Europos Sąjungą importuojamų biocidų ir jų apyvartos rinkoje tikrinimą, ypač kalbant apie pirmą kartą į rinką pateikiamus produktus. Atsargumas taip pat svarbus perkant biocidinius produktus, ir Europos Sąjungoje sukurta sistema turėtų padėti visiškai suvienodinti teisės aktus. Be to, Europos Sąjungos institucijos rengia programą, pagal kurią bus tikrinamos biocidiniuose produktuose naudojamos veikliosios medžiagos. Europos Sąjunga turėtų parengti bendrą nanomedžiagų, kurios yra bandomos ir kurias po bandymų bus galima naudoti cheminių medžiagų gamybos procese, sąrašą, į kurį turi būti įtrauktos visos valstybės narės. Tai reikš, kad nanomedžiagos, kurios yra labai svarbios technologijų pažangai, nebus pašalinti iš rinkos ir kad aplinkai ir vartotojų sveikatai nekils pavojus.

11. 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – R. Bögės pranešimas Biudžeto komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Komisijos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa (COM(2010)0072 – 2010/0048(APP)) (A7-0248/2010).

  Reimer Böge, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pone J. Lewandowski, ponios ir ponai, šiuo metu susidūrėme su sunkia užduotimi – konsoliduoti Europos Sąjungos valstybių biudžetus, ir su šia tema bus susijusios mūsų diskusijos.

Remdamiesi Darbo tvarkos taisyklių 81 straipsniu, šiandien pateikiame jums preliminarų pranešimą dėl pasiūlymo dėl Komisijos reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa. Norėčiau Tarybai paaiškinti, kad esame labai nepatenkinti dėl to, kad dar neprasidėjo derybos dėl daugiametės finansinės programos suderinimo su Lisabonos sutartimi. Šis dabartinio Tarpinstitucinio susitarimo 4 punktu pagrįstas suderinimas (patikslinimas) yra toks: jei Sutartis būtų peržiūrėta ir tai turėtų įtakos biudžetui, atitinkamai turi būti patikslintas dabartinis Tarpinstitucinis susitarimas. Tai atliekama bendru institucijų sutarimu.

Be to, Lisabonos sutarties 6 straipsnio 4 dalyje konstatuojama: „Sąjunga pati pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis.“

Iš tikrųjų Europos Sąjungos valstybių narių biudžetas viešosiose diskusijose svarstomas šiek tiek per mažai. Dauguma žmonių nežino, kad mums negalima įsiskolinti. Daugelis pamiršta, kad 2000–2008 m. 27 ES valstybių narių biudžetas kiekvienais metais padidėdavo 4,4 proc. Europos biudžetas tuo laikotarpiu padidėjo 4,5 proc., t. y. beveik tiek pat. Tačiau Europos Sąjungai išsiplėtus nuo 15 iki 27 valstybių narių, mums reikėjo suderinti finansus. Mes visada, net ir šioje finansinėje perspektyvoje, o ypač priimtuose biudžetuose, išliekame gerokai žemiau viršutinės daugiametės finansinės programos ribos ir mūsų įsipareigojimų, ir mokėjimų atžvilgiu. 2010 m. biudžetas buvo maždaug 12 mlrd. EUR mažesnis už daugiametę biudžeto perspektyvą. Nereikia mums nieko sakyti apie jautrią ir suvaržytą biudžeto politiką.

Būtinus pakeitimus, susijusius su Lisabonos sutartimi, Komisija ir Taryba yra linkusios laikyti techninio pobūdžio pakeitimais. Tačiau ar turėtume leistis susaistomi, kai neatliekami būtini politiniai pakeitimai? Nemanau, kad turėtume. Norime, kad jie būtų padaryti, siekiant užtikrinti, kad Europos Sąjunga sugebėtų kitus penkerius metus veikti viduje ir išorėje.

Kaip visi žinome, Lisabonos sutartyje Europos Sąjungai paskirtos naujos užduotys, pradedant Europos išorės veiksmų tarnyba ir kosmoso politika. Šiuo metu tikimės finansavimo ITER projektui. Be to, Europos valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryba priėmė Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę, kuria apeinama biudžeto valdymo institucija. Kartu Taryba nuolat žada, kad bus finansuojamos agentūros, bananai ir ITER. Jie sudėjo krūvą skaičių, kuriems niekas negali pritarti.

Šiame preliminariame pranešime priėjome prie bendros išvados, kad būtina pataisyti daugiametę finansinę programą, įskaitant dabartiniuose reglamentuose nustatytas lankstumo priemones. Turi būti savaime suprantama, kad naujų agentūrų neturėsime, jei nebus atitinkamo papildomo finansavimo. Turėtume paaiškinti, kad nereikalingos jokios derybos, kai biudžetas visiškai nelankstus. Tai padės mums užtikrinti lanksčius daugumos sprendimus (taip, kaip buvo iki Lisabonos sutarties) dėl pirmojo finansinio programavimo peržiūros etapo – žemiau negu 0,03 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. Apskritai mums reikia daugiau lankstumo, kiekvienai eilutei reikia sudaryti pakankamą rezervą.

Tarybos norėčiau paprašyti nebūti tokia skeptiška. Mes vis tiek neišvengiamai turime susitarti per metinę biudžeto procedūrą. Tačiau Taryba dėl visų šių daugiamečių projektų ir naujų prioritetų galiausiai turi šias alternatyvas. Ar norime ginčytis ir sunkiai derėtis ta pačia tema trejus metus iš eilės? Tai tikrai žmogiškųjų išteklių švaistymas. O gal norime rasti protingą bendrą minėtų klausimų sprendimą? Raginu Komisiją, Tarybą ir Parlamentą remiantis sutartimis pradėti tikrai rimtas politines derybas.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į Parlamento pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuria reaguojama į Komisijos pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatoma 2007–2013 m. daugiametė finansinė programa.

Šiandien norėčiau jums pranešti – ir turbūt nenustebsite tai išgirdę – Tarybos nuomonę šiuo klausimu. Taryba mano, kad vadinamasis Lisabonos teisėkūros paketas biudžeto srityje, apimantis ir šį reglamentą, turi griežtai apsiriboti techniniu Lisabonos sutarties įgyvendinimu. Kitais žodžiais tariant, dabartinės finansinės programos perkėlimas į reglamentą turi būti ne daugiau kaip paprastas dabartinės finansinės perspektyvos perkėlimas. Komisijos pasiūlymas yra būtent toks, ir šiuo etapu Taryba nenori svarstyti daugiametės finansinės programos peržiūros.

Turbūt supratote, kad mūsų pozicijos visiškai skiriasi, bet esu įsitikinęs, kad per kelias savaites ar mėnesius mums pavyks susitarti dėl šio reglamento, manau, dar nepasibaigus deryboms dėl biudžeto derinimo procedūros, kuri turi būti baigta iki lapkričio mėn. pabaigos.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, Parlamento nariai, Komisija džiaugiasi šiuo pranešimu ir tikisi, kad tai žingsnis tikrų derybų ir galutinio susitarimo dėl Lisabonos biudžeto paketo link.

Šiandien aptariamas reglamentas – tai tik paketo dalis; kaip reikalaujama Sutarties 312 straipsnyje, daugiametė finansinė programa įtraukiama į Tarybos reglamentą, kuris turi būti priimtas vienbalsiai, Parlamentui pritarus. Toliau – Tarpinstitucinis susitarimas ir Finansinio reglamento peržiūra. Kartu sudėjus, turime Lisabonos biudžeto paketą, kuris, mano manymu, yra nuoseklus taisyklių rinkinys.

Dabar mums reikia susitarti dėl paketo; manau, kad būsimasis taikinimas, įvyksiantis spalio–lapkričio mėn., yra geriausia proga suteikti tvirtą pagrindą mūsų biudžetinėms procedūroms, laikantis Lisabonos sutarties.

Pagrindinė Parlamento pranešimo mintis, naujai suformuluota R. Bögės, labai aiški. Parlamentas šiuo klausimu norėtų daugiau politinio veiksmo, o Komisija pasirinko taisyklių perkėlimą, atliekant tiek pakeitimų, kiek reikia pagal suderinimo su naująja sutartimi metodiką, siekiant nesukelti papildomų problemų. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas.

Sutinku su pranešėju, kad Lisabonos sutartyje įvairioms institucijoms keliami nauji įpareigojimai ir kad reikėtų kruopščiai įvertinti poveikį biudžetui, kad, jei prireiktų papildomų asignavimų, Komisija būtų pasirengusi teikti pasiūlymus, kaip, pvz., ITER atveju. Apie tai galėtume diskutuoti.

Labai pritariame teigiamai Parlamento pozicijai dėl lankstumo, bent tokio, koks jis buvo iki šiol. Mūsų procedūra įrodė jo poreikį, taigi manau, kad abi biudžeto valdymo institucijos turi įsipareigoti siekti sprendimo, kurio nebūtų galima užginčyti teisiškai ir kuriuo būtų gerbiamas institucijų vaidmuo.

Žinoma, kaip visada esu pasirengęs siekti kompromiso. Turiu pakartoti, kad per spalio–lapkričio mėn. vyksiantį taikinimą turėtų atsirasti tokia galimybė, nes tikrai toliau turime žengti tvirtai remdamiesi naujomis procedūromis, kurių nebūtų galima teisiškai užginčyti ir kurios atitiktų Lisabonos sutartį.

  Salvador Garriga Polledo, PPE frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, pone O. Chasteli, Komisijos nary, norėčiau pradėti nuo patarimo einančiajam Tarybos pirmininko pareigas. Nemanau, kad politiškai būtų labai protinga daug tikėtis iš spalio–lapkričio mėn. vyksiančios taikinimo procedūros, kai pradedate nuo tokios pozicijos, kokią siūlote čia, Parlamente, ir kuri yra tokia skirtinga. Sakau nuoširdžiai, bus sunku susitarti, kai nuomonės taip skiriasi.

Kad ir kaip ten būtų, sutinkant su mano kolegos R. Bögės pateiktais argumentais, per visuos tuos darbo Taryboje metus jūs turėjote netikusį įprotį politinius prioritetus nustatyti neatsižvelgiant į biudžeto struktūrą. Dėl to mums teko atlikti tam tikrą GALILEO programos, Europos ekonomikos atkūrimo plano, maisto priemonės ir neseniai – Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės ir Tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projekto finansų inžineriją; neužtikrinama tokia minėtų projektų ir priemonių parlamentinė kontrolė ir skaidrumas, kokių jūs, kaip vyriausybės, reikalaujate nacionalinių biudžetų atveju. ES biudžetas turi būti svarstomas lygiai taip pat kaip ir valstybių narių biudžetai. Tai pamiršus, neišvengiamai laukia problemos.

Neturime maržų, nežinome tikrosios daugelio daugiamečių programų įgyvendinimo tikimybės, be to, atmetėme visuotinį pakartotinio įtraukimo į biudžetą taikymą kaip alternatyvą minėtų maržų išnaudojimui.

Pakartotinis įtraukimas į biudžetą biudžeto pinigų nesutaupo – tai greičiau blogos biudžeto praktikos ir planavimo nebuvimo pavyzdys.

Tikra laikotarpio vidurio biudžeto peržiūra turėtų, kaip sako Komisijos narys, lemti lankstumo ir kai kurių skaičių svarstymą. Sugaišus dvejus metus, tai yra mažiausiai, ko Parlamentui reikia ir ką jis yra pasirengęs pripažinti.

  Eider Gardiazábal Rubial, S&D frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, šiandien dar kartą susitinkame šiame Parlamente, kad primintume Komisijai ir Tarybai tai, ką jos jau ir taip žino nuo 2006 m., kai priėmėme dabartinę Sąjungos finansinę programą: ES biudžete nėra pakankamai pinigų politikai, kurią patvirtino Taryba ir Komisija ir kuriai mes Parlamente pritarėme, finansuoti.

Visa tai žinojome priimdami 2007–2013 m. finansinę programą. Žinojome, kad nepakankamai finansuojamas prioritetinių sričių biudžetas, bet patvirtinome jį, kad išvengtume diskusijų Taryboje, be to, nebuvo kitos išeities. Tačiau šio priėmimo sąlyga buvo ta, kad finansinė programa bus peržiūrėta 2008 ir 2009 m., bet, nepaisant šių susitarimų, iki 2010 m. Komisija nepateikė jokių pasiūlymų.

Kartais buvo pasiteisinama ekonomikos krize, bet gi pinigai, kurių prašėme, būtų panaudoti Europos ekonomikai atgaivinti. Birželio mėn. jums sakiau, kad diskutavome tokiais svarbiais klausimais kaip strategija „Europa 2020“. Tai turėjo neleisti mums atsilikti mokslinių tyrimų, plėtros ir naujovių, darbo vietų kūrimo, pasaulinės konkurencijos ir aplinkosaugos srityse. Norėčiau dar kartą jūsų paklausti, ar tikrai tikite, kad įstengsime pasiekti visus šiuos tikslus nedidindami ES biudžeto, o gal ir vėl tik darysime pareiškimus, kurie gražiai skamba. Į šį klausimą man dar neatsakyta.

Šiandien, pvz., Niujorke, mūsų valstybių ar vyriausybių vadovai dirba, siekdami užtikrinti, kad būtų įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslai, kuriuos Parlamentas tvirtai remia. Tačiau mūsų paramos, deja, nepakanka, ir todėl reikia, kad už biudžetą atsakingi ministrai prisiimtų šiuos įsipareigojimus ir sutiktų suteikti Europos Sąjungai būtinus išteklius.

Mums reikia šių pinigų dabar šių ir kitų metų biudžetams papildyti ir, pvz., tarptautiniam termobranduoliniam eksperimentiniam reaktoriui finansuoti, kad nereikėtų nutraukti jau priimtos programos – Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios programos – finansavimo.

Diskusijos dėl kito biudžeto gali būti apnuodytos, jei Taryba primygtinai reikalaus nepritarti finansinės programos peržiūrai – panašu, kad šiandien ji vėl taip elgiasi. Lisabonos sutartyje nustatyta biudžetinė procedūra gali būti rimtas Tarybos ir Parlamento nesutarimų židinys, jei neisime viena kryptimi.

Dėl visų šių priežasčių prašome, kad Komisija ir Taryba kartu su Parlamentu peržiūrėtų dabartinę finansinę programą, kad galėtume finansuoti visas jau išvardytas iniciatyvas. Neatlikusi šios peržiūros, Europos Sąjunga neįstengs įgyvendinti visuomenės lūkesčių arba nesugebės į juos reaguoti. Negalėsime įvykdyti savo įsipareigojimų konkurencingumo, augimo, užimtumo ir užsienio ryšių srityse.

Todėl prašome pagalvoti apie problemas, su kuriomis susidūrėme priimdami visus biudžetus pagal dabartinę finansinę programą. Mums teko taikyti turimas maržas ir lankstumo priemonę, kad galėtume finansuoti tokius svarbius prioritetus kaip GALILEO, maisto priemonę ir Europos ekonomikos atkūrimo planą.

Prašome lankstumo, ir ne tik tam, kad patenkintume dabartinius poreikius, bet ir tam, kad turėtume pakankamą maržą būsimiems poreikiams. Trumpai tariant, prašome jūsų įsipareigoti ir būti ambicingiems, suvienyti jėgas, sutelkti išteklius ir imtis veiksmų, siekiant realiai paskatinti Europos Sąjungos augimą, kurio jai taip reikia.

  Anne E. Jensen, ALDE frakcijos vardu. – (DA) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti J. Lewandowskiui ir Tarybai, kad labai aiškiai nurodė jūsų ir mūsų požiūrių skirtumą. Skirtingai nuo ankstesnio pranešėjo, aš norėčiau pabrėžti, kad savo pranešime pirmiausia prašome ne daugiau pinigų, o kad ES vengtų netvarkos ir chaoso. O būtent taip gali atsitikti, jei nesilaikysime pasirašytų ir į Sutarties tekstą įtrauktų susitarimų. Kalbu apie dabartinio Tarpinstitucinio susitarimo 4 punktą ir Lisabonos sutarties 311 ir 312 straipsnius.

Keli pranešėjai jau minėjo, kad Lisabonos sutartis suteikia naujas kompetencijos sritis, pvz., užsienio politikos, kosmoso ir energetikos politikos, be to, pastaraisiais metais atsirado naujų poreikių, kuriems reikia rasti finansavimą. GALILEO, maisto priemonė ir Europos ekonomikos atkūrimo planas jau paminėti. Parlamentas parėmė šias naujas iniciatyvas, bet mes jų nesukūrėme. Tą padarėte jūs – Komisijoje ir Taryboje. Turiu pasakyti, kad Tarybos ir Komisijos nenoras peržiūrėti finansinę programą (o tai būtina) labai skiriasi nuo to, ką jūs paprastai darote – pateikiate naujus pasiūlymus ir patys reikalaujate naujų lėšų, pvz., susitarimui dėl bananų, o dabar ITER branduolių sintezės energetikos vystymo projektui.

Apibendrinus išryškėja nerimą kelianti tendencija – valstybėms narėms gali tekti mokėti už bendrus projektus, jei ES biudžetas bus viršytas. Tai didina biurokratiją ir neužtikrina demokratinės lėšų panaudojimo kontrolės. Todėl galiu užtikrintai sakyti, kad šios diskusijos nėra tik apie tai, kad ES reikia daugiau pinigų – jos apie tinkamą kontrolę ir netvarkos vengimą.

  Helga Trüpel, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, labai ačiū. Manau, kad skirtingas problemas reikia vieną nuo kitos atskirti. Kai priėmėme dabartinę finansinę perspektyvą, Taryba pažadėjo, kad bus atliekami pakeitimai arba peržiūra ir mes kartu išsamiai aptarsime su šiuo biudžetu susijusias problemas. Problemos yra dvejopos. Europos nuosavų išteklių sistema, kuria nustatoma, iš kur į Europos biudžetą bus paimti pinigai, nėra tokia šiuolaikiška ar leidžianti numatyti, kokia ji turėtų būti. Nenorime naujų mokesčių ES, kurie užkrautų dar didesnę naštą Europos piliečiams. Vietoj to Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas nori, kad būtų Europos nuosavų išteklių sistema, pagal kurią būtų nustatyta daugiau aplinkosaugos mokesčių ir finansinių sandorių mokestis, tada sumažėtų dabartiniai valstybių narių mokėjimai. Manau, kad tai labai svarbu. Todėl mes ne paprasčiausiai reikalaujame mokesčių, kurie būtų papildoma našta ES piliečiams, o ieškome naujo, sąžiningesnio ir aplinkai palankesnio finansavimo modelio.

Šiuo metu pažadėta kitkas, nes visi, be abejo, žinome, kad dabartinis biudžetas pernelyg nelankstus. Yra labai nedaug galimybių perskirstyti biudžeto punktus. Susidūrėme su naujais politiniais iššūkiais, o Europos biudžetas šiuo metu nėra toks, kad būtų galima tinkamai į juos reaguoti. Ir dėl to Taryba bei Komisija nuolat siūlo naujus dalykus, kuriems reikalingas finansavimas, kuriam nepakanka biudžeto lėšų. Turime rasti išeitį iš šios painiavos, bet Taryba dar nedavė suprasti, kad yra pasirengusi tai padaryti. Manau, kad tai didžiausia Europos Sąjungos problema, nes negalime taip palaikyti ryšių su Europos piliečiais.

Tačiau yra darbų, kuriuos reikia atlikti, ir jie susiję su Lisabonos sutartimi. Norime Europos lygmeniu daugiau bendradarbiauti energetikos politikos srityje, reikalingas veiksmingesnis požiūris į klimato kaitos problemos sprendimą, norime daugiau nuveikti kosmoso, turizmo ir užsienio politikos srityse. Tačiau jei rimtai norime visa tai padaryti, privalome atitinkamai suderinti Europos biudžetą. Lemiamą sprendimą čia turi priimti Taryba. Tai reiškia, kad reikia ne tik daugiau pinigų, bet ir lankstesnio biudžeto bei naujo strateginio požiūrio, kuris užtikrintų, kad Europos politika būtų tikrai orientuota į ateitį; tada galėsime finansuoti tai, ką norime pasiekti įgyvendindami strategiją „Europa 2020“. Su dabartiniu biudžetu to padaryti negalime. Todėl mums reikia naujų strateginių sprendimų, kad Europos Sąjunga prisitaikytų prie ateities reikalavimų. Mes, kaip Parlamento nariai, žinoma, norime išsaugoti savo autoritetą ir naudotis Lisabonos sutartimi mums suteiktais įgaliojimais, o tai reiškia, kad Parlamentas privalo visada dalyvauti tiek, kiek reikia. Tą ir raginame daryti. Labai dėkoju.

  Jacek Włosowicz, ECR frakcijos vardu. – (PL) Europos Sąjunga yra pavojingame finansinio kelio posūkyje. Per visą Europos Sąjungos istoriją niekada nebuvo kilusi tokia grėsmė finansiniam stabilumui. Turime nurodyti išteklius, kurių prireiks, kad galėtume tęsti pradėtus ES projektus, ir kitus išteklius, kurie suteiks galimybę veiksmingai imtis naujų Lisabonos sutartyje mums numatytų vaidmenų. Be to, dar turime numatyti išteklius, kurių reikės naujomis aplinkybėmis ir kurių neįstengėme iš anksto numatyti.

Biudžetinė drausmė yra viena, o gyvenimas – visai kas kita. Dabartinė ekonomikos padėtis verčia mus persvarstyti savo prioritetus, kad užtikrintume tinkamą biudžetinės drausmės laikymąsi. Neturime pamiršti pagrindinių Europos Sąjungos principų. Manau, kad reikėtų pašalinti skirtumus tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių; tų skirtumų vis dėlto esama. Mano prašymas Tarybai ir Komisijos nariui būtų, kad mes nepamirštume pagrindų, kuriuos nustatė Sąjungos įkūrėjai, ir daugiau kaip 50 metų ES padarytos pažangos. Pašalinkime kliūtis, supaprastinkime procedūras ir palengvinkime Europos piliečių gyvenimą, apdairiai išleisdami kiekvieną eurą iš mūsų bendro biudžeto.

  Miguel Portas, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, manau, kad einančiojo Tarybos pirmininko pareigas pastabos buvo pakankamai aiškios. Svarbiausia, kad jis nenori aptarinėti daugiametės finansinės programos peržiūros klausimo. Tačiau reikia pasakyti, kad 2006 m. gegužės mėn., kai buvo priimti tarpinstituciniai susitarimai dėl finansinės programos, buvo visiškai aišku, kad tuo metu turėjo būti garantuota laikotarpio vidurio peržiūra; iš tikrųjų taip ir buvo.

Tos peržiūros tikslas buvo paskatinti naujas diskusijas ir dar kartą patikrinti Europos įvaizdį pasaulyje; tai turėjo būti plačios apimties Europos Sąjungos išlaidų ir išteklių peržiūra.

Tačiau 2006–2010 m. kilo krizė, o mūsų biudžetai neatitiko neatidėliotinų naujų poreikių ar naujų prioritetų. Be to, įsigaliojo naujos sutartys, bet vyriausybės nesistengė biudžeto lygmeniu atsižvelgti į aplinkybes. Netgi ėmė veikti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė, pagal kurią 50 proc. Europos biudžeto paversta trečiųjų šalių įsipareigojimų garantija, bet nepadaryta išvadų dėl nevykdymo atvejų.

Esmė ta, kad vyriausybės tiesiog nesuinteresuotos peržiūra, nors ir pasižadėjo; jos nori, kad Europos Parlamentas mechaniškai patvirtintų reglamentą, kuris tik pratęsia status quo.

Pranešime, kurį aptariame, atmetamas šis mėginimas atimti iš Parlamento teises, ir aš tvirtai tikiu, kad šis Parlamentas laikysis tvirtai.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, 2011 m. biudžetą gaubia migla. Du punktai man atrodo svarbūs. Pirma, Lisabonos sutartyje reikalaujama, kad Europos Sąjunga pasirūpintų priemonėmis, reikalingomis naudojantis jai suteiktais įgaliojimais ir siekiant savo tikslų. Tai nurodyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311 straipsnyje. Jis užtikrina sklandų metinės biudžetinės procedūros veikimą. Antra, svarbu atsižvelgiant į esamą ekonomikos padėtį nustatyti prioritetus ir imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad daugiametės finansinės programos priėmimo procedūra būtų veiksminga.

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į dar vieną klausimą, susijusį su ekonominėmis aplinkybėmis. Nesuprantu, kodėl taip drastiškai mažinami asignavimai švietimui, mokymuisi visą gyvenimą ir socialinės paslaugoms. Pinigus galima taupyti administravimo srityje, pvz., kur įmanoma nustatyti ir išnaudoti esamą sąveiką su buveinės šalimis. Tada sutaupytos lėšos gali būti panaudotos, pvz., ekonomikos augimui ir darbo vietoms finansuoti.

Baigdama norėčiau pasakyti dar vieną mintį, kuri galėtų tapti svarbių diskusijų tema. Labai svarbu, kad valstybės narės užtikrintų ilgalaikį Europos skiriamų lėšų panaudojimo skaidrumą. Tai užtikrins mums, kitais žodžiais tariant, Europos Parlamentui ir Komisijai, kuo didesnę kontrolės ir bendrų sprendimų galimybę ir padės pasiekti būtiną veiksmingumo lygį.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Ponia pirmininke, manau, kad labai sunku įrodyti, jog dabartinės daugiametės finansinės programos peržiūra skubiai reikalinga. Manau, kad lengva įrodyti, jog ją reikia nedelsiant padaryti lankstesnę. Mums tai vienintelis būdas vykdyti Europos Sąjungos misiją ir įgyvendinti tikslus bei Europos žmonių į mus sudėtus lūkesčius.

Tikiuosi, kad Taryba nestos skersai kelio. Tikiuosi, kad Taryba nebus Europos Sąjungos vystymosi ir ateities perspektyvų kliūtis.

2007–2009 m. buvo pasiektos arba viršytos didžiausios finansinės programos ribos. Svarbūs projektai, pvz., GALILEO, maisto priemonė ir Europos ekonomikos atkūrimo planas, galėjo būti įgyvendinami tik taikant esamas ribas. Likusiam laikotarpiui šios ribos jau nereikšmingos, vis dėlto jos bus ir toliau mažinamos, kadangi prisiimti įsipareigojimai, kurie nebuvo įtraukti į biudžetą.

Visi žinome, kad Lisabonos sutartis suteikė mums naujus įgaliojimus išorės veiksmų, sporto, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos srityse, ir atsiranda naujos agentūros. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga turi pasirūpinti savo politikai įgyvendinti ir savo tikslams pasiekti reikalingomis lėšomis.

Turime įveikti krizę. Kad galėtume tai padaryti ir dar sumažinti nedarbą, mums reikalinga iniciatyvi Europos masto politika, o tai reiškia, kad biudžeto valdymo institucija turi nurodyti ir įkainoti veiksmus ir prioritetus, nepamiršdama ES biudžeto pridėtinės vertės.

Be to, turime nepamiršti jau priimtos strategijos „Europa 2020“. Ja siekiama protingo, tvaraus ir integracinio augimo, kuris turi prasidėti tuoj pat, o tam pasiekti reikalingi finansiniai ištekliai.

  Göran Färm (S&D). – (SV) Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti R. Bögei, kuris atsižvelgė į kitų frakcijų idėjas ir parengė puikų pranešimą. Manau, visi sutinkame, kad reikia padaryti nemažai Lisabonos sutarties techninių pakeitimų, bet svarbu tai, kad problema susijusi ne tik su techniniu derinimu. Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nuomone, dabar tas momentas, kuris parodys, ar mes tikime Europa, ar ne.

ES bendradarbiavimas nėra paskutinis klausimas, svarstytinas tik tada, kai bus patvirtinta valstybių narių politika. Jei mes rimtai vertiname Lisabonos sutartį, turime finansuoti naujas sritis. Jei tikrai norime, kad Europa taptų pasaulio lyderė mokslinių tyrimų ir plėtros, klimato, energetikos ir ekologiškų darbo vietų kūrimo srityse ir kad ji daugiau bendradarbiautų užsienio politikos ir saugumo srityse, negalime paprasčiausiai atmesti šios rūšies išlaidų, kai tik kyla sunkumų nacionaliniams biudžetams. Pagal dabartinę programą neįmanoma finansuoti projektų, pvz., ITER, klimato politikos, naujosios bendros užsienio politikos, pagrindinių didelių projektų pagal strategiją „Europa 2020“ arba būsimos ES plėtros.

ES biudžeto išlaidos nėra tik kaina; jos teikia valstybėms narėms labai svarbią pridėtinę vertę. Jei pasinaudosime potencialiomis galimybėmis, jos netgi gali sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams, o tada ES biudžetas gali tapti galimybe, o ne tik problema. Todėl labai svarbu, kad Komisija ir Taryba dabar išdrįstų atlikti laikotarpio vidurio peržiūrą ir patikslintų ES dabartinio ilgalaikio biudžeto viršutines ribas; jos jau seniai žada tai padaryti, bet iki šiol nepadarė.

Norėčiau baigti klausimu Tarybai ir Komisijai. Turite paaiškinti, kaip galite paprasčiausiai nepaisyti Tarpinstitucinio susitarimo, kuriame reikalaujama, kad būtų atliekama rimta laikotarpio vidurio ilgalaikio biudžeto peržiūra. Tai neįkvepia tikėjimo būsimomis derybomis. Kuo pagrįsta jūsų nepagarba tarptautiniam susitarimui? Toks mano klausimas.

  Carl Haglund (ALDE). – (SV) Ponia pirmininke, pradėsiu, beje, nuo to, kuo mano kolega iš Švedijos baigė. Norėjau pasakyti, kad tokia padėtis nesuprantama, ir užduoti tą patį klausimą; taigi laukiu atsakymo. Kadangi Parlamente esu naujokas, stebiuosi matydamas, kaip tai vyksta.

Dar norėčiau pabrėžti, kad vėluoja ne tik peržiūra, kaip ką tik minėjo G. Färm, bet, žvelgiant iš tolesnės perspektyvos, vėluoja ir laikotarpio vidurio ataskaitos, preliminaraus vertinimo ataskaitos, mokslinių tyrimų programa ir kitos ataskaitos. Tai daro poveikį mūsų darbui – dabartiniam ir tam, kuris numatytas po 2014 m. Kaip galime numatyti, kas bus 2014 m., kurie dar gana toli, kai, esant tokiai padėčiai, negalime dirbti dabar.

Anksčiau kalbėjusieji pasakė daug gražių žodžių apie iššūkius, su kuriais susidūrėme įgyvendindami strategiją „Europa 2020“; tam mums tikrai reikės gerai peržiūrėti dabartinę finansinę programą. Šioje srityje reikia daug padirbėti. Suprantu, kad Komisijai šiuo atžvilgiu nelengva. Tačiau jei norime susidoroti su iškilusiais uždaviniais, būtų išmintinga žvelgti į daug tolesnę perspektyvą nei iki šiol, o tam tikslui reikia atlikti tinkamą peržiūrą. Tikiuosi, kad ir Komisija pateiks protingų pasiūlymų.

  Hynek Fajmon (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šį Parlamentą išrinko Europos Sąjungos valstybių narių žmonės, taigi Parlamentas turi dalytis su jais tuo pačiu likimu. Jei daugelio Europos valstybių ekonomika patiria krizę, o žmonės priversti susiveržti diržus, šis Parlamentas negali eiti priešinga kryptimi ir reikalauti, kad būtų padidintos jo ir visos ES išlaidos. Tokia politika pakenks Europos Parlamento autoritetui balsuotojų akyse. R. Bögės pranešime, kurį šiandien aptariame, reikalaujama Europos Sąjungai daugiau pinigų, remiantis Lisabonos sutartimi ir kitais susitarimais. Aš negaliu su tuo susitikti. Taip, Lisabonos sutartis suteikia Sąjungai naujas teises ir naujas pareigas, bet ES gali ir privalo pasinaudoti šiomis teisėmis taip, kad bendra pinigų suma, kurią ji paskirsto, liktų ta pati. Tvirtai tikiu, kad ES finansai turi būti pagrįsti patvirtinta biudžeto perspektyva iki 2003 m., o jei reikia kokių pataisymų, jie turi būti tik tokie, kurie atitiktų Europos ekonomikos būklę ir ekonomikos krizę, kurią patiriame.

  Monika Hohlmeier (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pažymiu, kad Taryba nenori svarstyti daugiametės finansinės programos. Noriu pasakyti Tarybai, kad Europos Parlamentas labai norėtų ją svarstyti, Taryba neturėtų elgtis kaip vaikų darželyje ir sakyti mums, kad neatsakys į mūsų klausimus ir neteiks pastabų dėl mūsų pasiūlymų.

Antra, tokiomis aplinkybėmis privalau paklausti Tarybos, ar ji nori Lisabonos sutarties, ar ne. Lisabonos sutartis – tai ne tik techninis pakeitimas; joje nustatyta daugiau kompetencijos sričių, o tai reiškia daugiau pareigų, įskaitant atsakymą į finansinius klausimus. Be to, Taryba priėmė sprendimus, kuriems įgyvendinti bus reikalingos naujos finansinės išlaidos. Apie tai kalbėjo daugelis mano kolegų Parlamento narių. Jei Taryba ketina tai daryti ir jei nenori, kad būtų išleista daugiau pinigų, tada turi labai konkrečiai nurodyti, kuriose srityse ir kaip ji pageidauja taupyti, iš kur tiksliai šios lėšos turi būti perkeltos, o ne tik siūlyti bendrą procentą, kurį reikia permesti, Parlamentui ir Komisijai palikdama nemalonią užduotį – nuspręsti, iš kur paimti pinigų, nors mūsų galimybės perkelti ir peržiūrėti biudžetą yra ypač apribotos.

Papildomi įpareigojimai, kuriuos mums nustatėte, yra tokie sunkūs, kad jiems vykdyti nepakanka mažų papildomų sumų; tik paminėsiu valstybių narių finansinio solidarumo sritį ir jų finansinius sunkumus. Jei programa turi būti įgyvendinta, tada negalime kalbėti apie mažas sumas, kurias galima perkelti be tolesnių svarstymų. Tą patį galima pasakyti ir apie ITER, vidaus saugumo reikalus, svarbius reikalus, susijusius su moksliniais tyrimais, klausimus, susijusius su Parlamento prioritetinėmis sritimis, pvz., jaunimo mokymu ir moksliniais tyrimais. Turime pašalinti ne tik su įgyvendinimu susijusius trūkumus, bet ir padidinti skaidrumą skirstant lėšas. Turime labai konkrečiai apsvarstyti visus šiuos klausimus; Taryba negali taip paprastai jų nutylėti.

  Estelle Grelier (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, trumpai kalbant, ką rodo Europos Komisijos pasiūlymas?

Pirma, didelį ambicijų trūkumą. Komisija, Tarybos palaikoma, atsisakė peržiūrėti daugiametę finansinę programą ir nuramino savo sąžinę, pasiūliusi tik techninius pakeitimus – pakeitimus, kurie ir taip buvo neišvengiami, nes susiję su Lisabonos sutarties įgyvendinimu.

Antra, Parlamentui suteiktų įgaliojimų nutraukimą. Iš tikrųjų, ir tai būtina pasakyti, 2006 m. Parlamentas priėmė, nors ir neryžtingai, pasenusią finansinę programą (šią tiesą jis ir pats suprato), kurioje nėra vietos manevravimui, trumpai tariant, tai rezignacinė programa. Todėl jos parama tapo sąlyginė, t. y. priklausanti nuo garantijos, kad daugiametė finansinė programa (DFP) jos įgyvendinimo laikotarpio viduryje bus nuodugniai peržiūrėta. Puikus pavyzdys, kokie nesvarbūs Komisijai ir Tarybai Parlamento sprendimai, Parlamento, kuris, nepamirškime, yra suverenus ir atstovauja žmonėms.

Trečia, šis pasiūlymas apnuogina paradoksą: valstybės patikėjo Sąjungai daugiau įgaliojimų, susijusių su plataus masto projektais, geriau europiniais, laikantis biudžeto struktūros, kurios Taryba ar Komisija neleis plėtoti, nors ir žino, kad ji šiam tikslui netinka. Taryba ir Komisija labiau nori pasitelkti perkėlimą, jų akimis, stebuklingą vaistą, bet, mano nuomone, tai siaura Europos projekto vizija.

Ir dar. Kaip galime Europos žmonėms nerausdami paaiškinti, kad svarbiausi projektai arba visai nefinansuojami, pvz., finansinės padėties stabilizavimo priemonė, nepaisant to, kad ji plačiai nušviečiama žiniasklaidoje, arba finansuojami taip, kaip, pvz., Tarptautinis termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projektas, t.  y. į konkurencingumui, augimui ir užimtumui skirtą 1a (išlaidų) kategoriją įtraukiant visas žmonių lūkesčius tenkinančias politikos sritis?

Garsiai signalizuodami vairuojame tiesiai į sieną. Parlamentas tai žino, ir vienas iš R. Bögės pranešimo panašumų yra tas, kad autorius apie tai kalba.

  Ivars Godmanis (ALDE). – Ponia pirmininke, noriu pasakyti tris dalykus. Jei kalbame apie kitą finansinę programą, labai svarbu suvokti, kaip mes formuojame pridėtinę vertę, nes jei nenagrinėsite biudžeto įgyvendinimo šioje finansinėje perspektyvoje, gero rezultato negausime ir kitoje.

Yra trys dalykai. Pirmas. Turime stebėti, kaip panaudojami struktūriniai fondai, nes iki šiol veikia tokia struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sistema, kai biudžetas neįsisavinamas. Šios lėšos panaudojamos kitoms reikmėms. Tai negera planavimo sistema. Ji nepadės mums sukurti kitos struktūrinės sistemos kitai finansinei perspektyvai.

Antras dalykas yra tas, kad, pvz., pinigai ir išmokos, skirti 2009 m. kaimo plėtros programoms, paimami iš žemės ūkio sektoriaus ir išleidžiami ekonomikos atgaivinimo planui įgyvendinti, o po to bandoma šią skolą sugrąžinti.

Galiausiai noriu pasakyti vieną dalyką. Regioninės politikos generalinio direktorato (DG REGIO) atlikta struktūrinių fondų analizė netgi rodo, kad kai kuriais atvejais pridėtinės vertės naudojant struktūrinius fondus negaunama; tokią pačią analizę atliko žemės ūkio darbuotojai. Taigi ar iš tikrųjų tos lėšos sukurs pridėtinę vertę 2007–2013 m.?

  Giovanni La Via (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, O. Chasteli, Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad šios diskusijos, kurias paskatino šiandieninis R. Bögės pranešimas, yra gera proga aiškiai apmąstyti Europos Sąjungos ateitį.

Negalime ir toliau manyti, kad skirtingos ir vis platesnės priemonės gali būti įgyvendintos praktiškai iš tų pačių išteklių. Todėl visiškai palaikau mūsų aptariamą pranešimą ir sveikinu R. Bögės iniciatyvą.

Akivaizdu, kad Taryba ir Komisija nepaiso Tarpinstitucinio susitarimo. Reikėtų paklausti, kodėl nenumatyta laikotarpio vidurio apžvalga ir kodėl mes toliau dirbame taip, kaip su Tarptautiniu termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus MT projektu, kaip praėjusiais metais dirbome su Europos ekonomikos atgaivinimo planu, anksčiau su GALILEO ir kitais projektais. Užuot rimtai peržiūrėję finansinę programą, naudojome maržą.

Šiandien susiduriame su dar vienu iššūkiu: turime prerogatyvas, kurias pagal Lisabonos sutartį Europos Sąjungai perdavė valstybės narės. Tikrai nemanau, kad galime toliau taip tęsti. Turime nustoti vien tik perskirstyti dabartinius išteklius ir naudoti dabartines lankstumo priemones.

Todėl manyčiau, kad priešingos pastangos būtų vaisingesnės. Kitais žodžiais tariant, pastangos sukurti rezervus ir ribas suteiks Europos Sąjungai galimybę praktiškai reaguoti ne tik į dabartinius, bet, svarbiausia, ir į būsimus poreikius – tiek pačios finansinės programos, tiek atskirų biudžeto skirsnių požiūriu.

Baigdamas norėčiau pabrėžti diskusijų dėl pranešimo svarbą, pranešimo, kuriuo raginama persvarstyti Europos finansinės padėties stabilumo priemonę. Jį reikia nukreipti analizavimo ir prognozavimo linkme, taigi ir poveikio, kurį jis gali turėti ES biudžetui, patikrinimo linkme.

  Georgios Stavrakakis (S&D). – (EL) Ponia pirmininke, aš taip pat nuoširdžiai pritariu pranešimui, dėl kurio diskutuojame. Šiuo nuosmukio laikotarpiu dar kartą pasitvirtino tai, kad daugiametė finansinė programa yra netinkama, kai reikia finansuoti daugelį svarbių politinių prioritetų.

Peržiūrėti finansinę programą ir suteikti jai daugiau lankstumo reikia ir dėl Sąjungos ateities, jei iš tikrųjų norime, kad ES galėtų suteikti savo piliečiams garantijas tuo metu, kai beveik 25 mln. šių žmonių kenčia nuo nedarbo.

Europos Komisija ir Taryba, kaip paprastai, vėluoja prisiimti atsakomybę. Baigiasi 2010 m., o Parlamentas vis dar laukia, kol kitos dvi institucijos ims vykdyti įsipareigojimą, kurį jos dar pernai turėjo įvykdyti.

Finansų ir socialinė krizė parklupdė visą Europą. Todėl vienintelis galimas Europos atsakas – pasitelkti Bendrijos biudžetą, kuriame būtų numatytos visos būtinos priemonės.

  Ingeborg Gräßle (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, O. Chasteli, Komisijos nary, šiandien jūs mums vėl palengvinote reikalus, – už tai dėkoju, nes Parlamentas retai kada būna tokios vieningos nuomonės. Jūsų parodytas ypatingas išdidumas padėjo sudaryti šį vieningą frontą. Aš, kaip politikė, nesu tikra, ar turėčiau jus dėl to sveikinti, nes vargu ar tai buvo genialu. Iš tikrųjų man malonu, kad Parlamento salė tuštoka, nes mūsų piliečiai, mano manymu, nusipelno daugiau nei stebėti šias gudrybes. Tad manome, kad turėtumėte permąstyti savo poziciją.

Pažadai sulaužyti, savo žodžių nesilaikote, ir tai rimta. Komisija neturi drąsos turėti įsitikinimus. Pone J. Lewandowski, reikalaujame daugiau drąsos. Visai nenorime kalbėti apie pinigus arba apie didesnius pinigus. Turėtume kalbėti apie esmę. Jei pažvelgtumėte į struktūrinių fondų padėtį, pvz., kai susikaupęs likvidumas pasiekia svaiginamas aukštumas ir vis dar didėja, tada mums pats laikas rimtai imtis darbų užuot gaišus laiką tokiems niekams.

Dabar Komisija jau beveik apimta nevilties, nes pinigai negali būti paskirstyti. Kaip tik dėl to buvo sukurtos naujos priemonės – jas sukūrė Komisija ir Taryba – ir tik dėl šios priežasties dar įmanomos šios diskusijos. Neįtikėtina (bet nuostabu) tai, kad laikantis šių pažadų mes galiausiai galėsime pataisyti aplinkybes, kad nė vienas nacionalinis parlamentas nesitaikstytų su tokiomis aplinkybėmis.

Ką mes dabar darome? Norėčiau paprašyti Tarybos laikytis savo žodžio, to paties prašau ir Komisijos. Priėmėm procedūrą, ir jos reikia tvirtai laikytis. Antra, norėčiau, kad grįžtume prie esmės. Jei viso to nepadarysite, tada žinosime, kaip pasipriešinti. Vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, tai įšaldyti dokumentus. Įkaitų ėmimas nėra teisėta politinė priemonė, bet jei nepaliekate mums pasirinkimo, turėsime labai rimtai tai apsvarstyti.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D). – (RO) Aš taip pat norėčiau prisidėti prie palaikančiųjų pranešėją ir kolegas Parlamente, nušvietusių sunkią padėtį, kurioje Europos Sąjunga šiuo metu atsidūrusi ir kurios, atrodo, nesupranta nei Taryba, nei Komisija. Keturi daugiametės finansavimo programos įgyvendinimo metai, ekonomikos krizė ir naujosios sutarties įsigaliojimas – tai nauji iššūkiai Europos Sąjungai. Ir būtent dėl to kiekvienam akivaizdu, kad reikalingas lankstesnis biudžetas.

Todėl manau, kad vien tik techninė daugiametės finansinės programos apžvalga, kaip siūlo Taryba, nėra sprendimas, o greičiau reformos atidėliojimas, reformos, kuri Europos Sąjungai reikalinga ir dėl kurios vyksta diskusijos šiandien ir dar vyks ne vienus metus. Be to, neturime pamiršti, kad ši daugiametė finansinė programa ir jos peržiūra turi nulemti diskusijas dėl naujos daugiametės finansinės programos, kuri įsigalios 2014 m.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, finansinė programa yra iššūkis krizės metu. Kur turėtume parodyti didesnį energingumą, aukštesnius tikslus, didesnius įsipareigojimus? Kur mums reikia taupyti, kur reikia daugiau racionalumo, kur reikia reformuoti veiklą? Pagrindinis klausimas – kaip suderinti mūsų Europos lygmens veiklą su dabartiniais poreikiais? Investicijų sritis, ypač kai kalbame apie transeuropinius tinklus, mokslinius tyrimus, švietimą, – tai pagrindiniai krizės laikotarpio uždaviniai. Tikimės, kad ką tik padarėme visai neblogą pradžią ir kaupiame naujas jėgas. Tačiau Europos Sąjungos atsakomybė šiuo požiūriu labai konkreti.

Kai pasižiūrime, kad 2011 m. biudžete Konkurencingumo ir inovacijų bendrosios programos finansavimas turi būti sumažintas 60 proc., kad mažinamas finansavimas mokslinių tyrimų srityje, kurioje per trumpą laiką galime pasiekti didesnį efektyvumą nei mūsų konkurentai pasaulyje, įgyvendindami projektus, kurie ekonominiu požiūriu atsipirks tik per 30–50 metų, tada turime persvarstyti, ką reikėtų racionalizuoti, kuriose srityse pagerinti valdymą ir, svarbiausia, į ką galėtume reaguoti greičiau ir veiksmingiau. Mūsų laikas bėga, todėl administracija turi suspėti su įvykiais.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D). – (PL) Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo praėjus vos metams Europos Sąjunga susidūrė su biudžeto paradoksu. Tarybos nariai, kurie anksčiau sunkiai dirbo, kad ši sutartis būtų ratifikuota, šiandien, atrodo, nė nepastebi, kad į ją įtrauktoms politikos sritims labai trūksta finansavimo. Dar blogiau tai, kad Taryba neleidžia dosniau finansuoti netgi pagrindinių Europos Sąjungos iniciatyvų, pvz., GALILEO programos ar Europos išorės veiksmų tarnybos.

Nereikėtų pamiršti, kad derybos dėl dabartinės finansinės programos vyko daugiau kaip penkerius metus, kai, pvz., Europos diplomatija buvo visiška politinė fikcija. Peržiūrėti daugiametę finansinę programą būtina; jei svarbios politikos sritys bus finansuojamos tik iš rezervų, nebus įmanoma įgyvendinti Lisabonos sutarties idėjų. Kad naujoji sutartis duotų rezultatų, turi būti peržiūrėta dabartinė daugiametė finansinė programa ir priemonės, dėl kurių susitarta su Taryba, reikalingos tam, kad veiktų šios sutarties nuostatos dėl biudžeto; o ateityje mums reikia būti atsargesniems kuriant kitus įpareigojimus, kad priemonės, kurios bus naudojamos konkrečiai politikai finansuoti, būtų nurodomos kiekvieną kartą, kiekvienu atskiru atveju. Kitais žodžiais tariant, plataus užmojo Europos Sąjungos biudžetas negali būti mažinamas – jis turi būti lankstesnis. Negalime už mažesnius pinigus turėti daugiau Europos.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, manau, kad šio vakaro diskusijoms labiausiai tinka žodžiai lankstumas ir pridėtinė vertė. Jei šiuos tikslus pasiektume, būtų padaryta tam tikra pažanga.

Akivaizdu, kad iššūkiai milžiniški, ypač jei ketiname įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ir todėl reikės daug padaryti. Vis dėlto yra ir daug galimybių. Pirma, Lisabonos sutartis suteikia mums galimybę palikti ženklą pasaulio arenoje per Europos išorės veiksmų tarnybą, nors anksčiau nesugebėjome to padaryti. Teks tai įtraukti.

Be to, naujos bankininkystės ir draudimo įstaigos yra visiškai gyvybingos, jei norime palikti Europoje savo ženklą, pasimokyti iš nuosmukio ir imti kontroliuoti tas sritis, kuriose anksčiau viešpatavo chaosas.

Norėčiau kreiptis dėl vieno dalyko: kai numatome finansinius paketus šioms institucijoms, priešinamės pagundai įtraukti papildomus dividendus tokiems atvejams. Tai viso blogio šaknys, ir to, kuris tikisi premijos, reikėtų paklausti vieno klausimo: „Ko savo darbe nedarytum, jei negautum premijos?“

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Naujai įsigaliojusi Lisabonos sutartis Europos Sąjungai suteikė nemažai naujų ir svarbių privilegijų išorės veiksmų, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir kitose svarbiose srityse. Tai įpareigoja mus priimti naujas priemones, reikalingas šios sutarties nuostatoms dėl biudžeto įgyvendinti ir dabartinei finansinei perspektyvai persvarstyti.

Reikalingas didesnis biudžetinis lankstumas, palyginti su šiuo metu galiojančia daugiamete perspektyva, jei norime, kad Europos Sąjunga galėtų įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus ir veiksmingiau reaguoti į neatidėliotinus ir nenumatytus įvykius.

O kalbant apie būsimą perspektyvą būtina persvarstyti biudžeto prioritetus, nustatyti tinkamą prioritetinių sričių finansavimą ir numatyti pakankamai biudžeto išteklių ilgalaikėms investicijoms, kurios yra būtina Europos Sąjungos ekonomikos atsigavimo ir augimo sąlyga, remti.

  Alain Cadec (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, Lisabonos sutartyje Europos Sąjungai suteikiama kompetencija naujose srityse. Numatyta, kad Sąjunga pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis.

Tačiau nuo šios daugiametės finansavimo programos pradžios metinių biudžetų nebuvo įmanoma parengti, neatsižvelgiant į esamas viršutines ribas. Kaip mums primena pranešėjas, viršutinė riba labai sumažėjo ir iki 2013 m. nepadidės; kilo krizė. Tai nesuteikia galimybės paklusti nenumatytiems reikalavimams. Tokia padėtis pavojinga, gal net nelogiška.

Todėl labai svarbu peržiūrėti daugiametę finansinę programą ir užtikrinti išteklius, kurie būtini Lisabonos sutartimi suteiktiems naujiems įgaliojimams vykdyti. Dar svarbu suteikti finansavimą strategijoje „Europa 2020“ apibrėžtiems politikos prioritetams, kaip ką tik pasakė S. Kelly.

Jums, Komisijos nary, norėčiau priminti, kad Lisabonos sutartimi Parlamentui suteiktos tokios pat teisės biudžeto srityje kaip ir Tarybai. Todėl diskusijose dėl biudžeto Parlamentas privalo priversti skaitytis su jo nuomone, kaip siūlo R. Böge, ir aš dar kartą sveikinu jį už tokį pranešimą.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Ponia pirmininke, ES biudžeto svarba remiant Airijos kaimo vietovių ūkininkų pajamas didžiulė. Airijos ūkininkai, jų šeimos, kaimo bendruomenės bei Airijos maisto produktų sektorius ir 2010–2013 m. gaus maždaug 2 mlrd. EUR metinę paramą.

Šią savaitę mūsų žemės ūkio ministras Brendan Smith pranešė, kad Airijos vyriausybė paprašė iš anksto išmokėti bendrąsias išmokas, kad nuo dabar iki metų pabaigos padidėtų pinigų srautai ūkininkams. Tai labai sveikintina ir labai pragmatiška. Suprantu, kad Taryba pritars vyriausybės prašymui (o gal šiandien Taryba šiuo etapu jį padidino), ir tikimasi, kad mokėti bus pradėta nuo spalio 18 d., antroji dalis – gruodžio 1 d.

Didelės metinės sumos, skirtos mano šalies žemės ūkiui, rodo, kokios svarbios Airijai, ypač jos kaimui, šios derybos.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Norėčiau padėkoti Komisijos nariui už suteiktą informaciją. Tačiau man neramu dėl kito dalyko. Kalbu apie Europos Sąjungos pajamas iki 2013 m. Jei ketiname atlikti peržiūrą, atlikime ją tinkamai; turiu galvoje, kad tai ne tik diskusijos apie išlaidas ir apie tai, ar jos pateisinamos, – turėtume kalbėti ir apie tai, ar iki 2013 m. planuojamos Europos pajamos yra realios ir ar galime būti tuo tikri.

Biudžetas buvo priimtas visai kitomis nei įprasta ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėmis. Dvejus metus smarkiai mažėjo ES valstybių narių BVP, o tai svarbu. Todėl norėčiau Komisijos nario paklausti, ar jis turi išsamias sąmatas, rodančias, ar ES biudžeto pajamos iki 2013 m. galėtų būti mažesnės už šiuo metu planuojamas pajamas.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, klausantis diskusijų man buvo labai aišku, kad Parlamento ir Tarybos nuomonės smarkiai skiriasi. Tai gali būti problemiška, nes jau labai greitai vyks taikinimo procedūra.

Reikės derėtis ne tik dėl 2011 m. prognozuojamų skaičių, nes jie yra Lisabonos pakete, bet ir dėl daugelio dalykų, kurie buvo minėti šios dienos diskusijose. Tai ne tik reglamentas ir Helgos Trüpel pasinaudojimas galimybę užginčyti Europos mokesčius. Helga, jūs gi žinote, kad to nėra mandate. Turime nešališkai ištirti įplaukas, o ne vien tik išlaidas, atlikti objektyvų tyrimą, o ne iš anksto nuspręsti, ar mums reikia naujų nuosavų išteklių, ar nereikia.

Labai aiškiai buvome kritikuojami dėl vėluojančios finansinės perspektyvos peržiūros. Tai buvo sąmoningas Tarybos sprendimas. Manau, kad jis išmintingas, pagrįstas demokratine atskaitomybe. Šis klausimas patikėtas naujai Komisijai. Dabar Komisija susirūpinusi ekonomikos valdymu; tai didžiausia krizės pamoka. Artėja spalio mėn. ir dėl to man taip pat neramu, nes negerai, kai taip vėluojame atlikti peržiūrą.

Pagrindinis diskusijų akcentas buvo tas, kad, atsižvelgiant į naujus įpareigojimus, būtina atlikti rimtą biudžeto peržiūrą. Labiau už kitus suvokiu naujus poreikius ir atsakomybę, nes jie paprastai perduodami per Komisiją. Kai susiduriame su naujais poreikiais ar naujais dideliais projektais, mes paprastai taikome politikos derinį, ir tas politikos derinys bus pateiktas jums derybose ir bus paprašyta jūsų patarimo.

Esu nusiteikęs optimistiškai; manau, kad, nepaisant skirtingų nuomonių, spalio–lapkričio mėn. vyksiančios taikinimo procedūros rezultatai bus teigiami.

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, daugelis iš jūsų aiškiai pasakė, kad būtina peržiūrėti biudžetą, ypač tai, kas susiję su nauja Europos Sąjungos atsakomybe. Tikrai sutinku, kad šios diskusijos svarbios.

Galbūt mano paties pirmasis pranešimas nebuvo visiškai aiškus. Nesakiau, kad Taryba nenori diskutuoti apie biudžetą; nuoširdžiai tikiu, kad mūsų diskusijos turėtų būti ilgalaikės, ir todėl laukiame, kaip kažkuris iš jūsų pasakė, Komisijos dokumento dėl biudžeto ataskaitos.

Kalbama apie pirmąjį Sąjungos biudžeto peržiūros proceso etapą. Taryba to neatmeta; ji neprieštarauja, kad prasidėtų diskusijos, kurių pagrindinė tema būtų tolesnė finansinė perspektyva.

Ponia pirmininke, leiskite kelioms minutėms grįžti prie konkretaus Komisijos pasiūlymo dėl papildomų tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus (ITER) reikalavimų. Taryba iš esmės gerai vertina 2012 ir 2013 m. ITER finansavimo planą, kurį Komisija pateikė liepos mėn. pabaigoje, ir dabar kruopščiai nagrinėja šiuos pasiūlymus.

  Reimer Böge, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pradėsiu nuo ITER. Tai, kas vyksta, puiku. Taryba priėmė sprendimą (priėmė savo poziciją), kad iki 2013 m. papildomai reikalinga 1,4 mlrd. EUR suma, ir dabar daromas didelis spaudimas siekiant, kad biudžeto valdymo institucija iki rugsėjo mėn. pabaigos priimtų savo poziciją, kad būtų galima vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. ITER Taryba jau pareiškė, kad šios lėšos bus skirtos tada, kai jas patvirtins biudžeto valdymo institucija. Bet taip nesielgiama su biudžeto valdymo institucija, taip nesielgiama su Europos Parlamentu.

Pone O. Chasteli, tikiuosi, kad sudarysime bendrą ITER paketą, o ne išskirstysime, kaip siūlo Komisija, 540 mln. EUR kitiems penkeriems metams. Ar norime sugaišti trejus metus ginčydamiesi dėl ITER, ar dirbti kartu ir tinkamai įgyvendinti galbūt novatorišką tarptautinį mokslinių tyrimų projektą? Manau, kad čia galėtume rasti bendrą pagrindą.

Pranešimo, dėl kurio rytoj balsuosime, ir diskusijų žinia labai aiški. Komisija turėtų pasistengti papildyti esamus pasiūlymus, Tarpinstitucinį susitarimą suderindama su šios dienos diskusija. Būtų gerai, jei Taryba spalio mėn. pradžioje per pirmąjį trišalį dialogą imtųsi kokių nors veiksmų.

Man susidaro įspūdis, kad kartais Taryba ir valstybės narės yra linkusios sugrįžti į tas dienas, kai Lisabonos sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, nesuvokdamos, kad dabar jau kitokia galių pusiausvyra ir kad mums iškilo nauji politiniai uždaviniai.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj vidudienį (2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienį).

Raštiški pareiškimai ((Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Edit Herczog (S&D), raštu. – (HU) Turime pripažinti, kad per pastaruosius ketverius dabartinės finansinės programos metus, netgi prieš nustatant naujuosius Lisabonos reikalavimus, metinius biudžetus galėjote priimti tik pasinaudodami nepaprastosiomis finansinėmis priemonėmis. Todėl suprantama, kad daugiametės finansinės programos peržiūros jau nebegalima atidėlioti, o papildomų šaltinių iniciatyvoms, kurios buvo nenumatomos priimant šią programą, išvengti neįmanoma. ES finansinio sprendimo priėmėjų pareiga užtikrinti priemones, būtinas ES tikslams pasiekti ir ES politikai įgyvendinti, atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje apibrėžtas naujas veiklos sritis, pvz., išorės veiksmų, sporto, kosmoso tyrimų, klimato kaitos, energetikos, turizmo ir civilinės saugos. Be to, turime nepamiršti ES biudžeto pridėtinės vertės Europai; nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu išbarstytų išteklių surinkimas į vieną vietą ir atidavimas bendram naudojimui rodo solidarumą ir yra veiksmingas. Didžioji šių išteklių dalis skiriama ilgalaikėms investicijoms, kurios skatina Europos Sąjungos ekonomikos augimą. Būtina imtis visų priemonių, kad būtų skirta daugiau lėšų Europos išorės veiksmų tarnybai ir kitiems Lisabonos sutarties prioritetams, ypač 1a išlaidų kategorijos iniciatyvoms „Konkurencingumas augimui ir užimtumui skatinti“, sukuriančioms ES pridėtinę vertę ir suteikiančioms galimybę vykdyti įsipareigojimus bei patenkinti piliečių lūkesčius.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos Parlamentas rimtai žiūri į savo demokratinį vadovavimą ir šiame pranešime ragina Tarybą ir Komisiją atlikti išsamią daugiametės finansinės programos peržiūrą. Pritariu visoms šio pranešimo rekomendacijoms, kurios palengvins planavimą ir padidins ES finansinių išteklių panaudojimo efektyvumą. Tik pernelyg dažnai Komisija netikėtai pateikia naujų pasiūlymų dėl nepanaudotų išteklių paskirties. Prancūzijos ITER projektas yra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai (šiuo atveju iš žemės ūkio katilo) iš anksto perpumpuojami į kitas sritis. Žemės ūkiui skirtos lėšos, nepanaudotos arba neatidėtos nepaprastiesiems atvejams žemės ūkyje, neturėtų būti paprasčiausiai naudojami kitose srityse. Žemės ūkio sektoriui ypač svarbu sukaupti atsargų. Svarbu lankstumas, bet jis vis dėlto turėtų būti taikomas atitinkamos politikos srityje. Atsargų panaudojimas turėtų būti tiksliai apibrėžtas iš anksto ir reikiamu atveju skirtas atitinkamam sektoriui.

12. Taisomojo biudžeto Nr. 7/2010 projektas. Europos Sąjungos suteikiama garantija pagal SESV 122 straipsnį. Finansinė pagalba valstybėms narėms (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – László Surjáno pranešimas Biudžeto komiteto vardu dėl Tarybos pozicijos dėl Europos Sąjungos 2010 finansinių metų taisomojo biudžeto projekto Nr. 7/2010, III skyriaus – Komisija (13476/2010 – C7-0261/2010 – 2010/2120(BUD)) (A7-0250/2010).

  László Surján, pranešėjas. – (HU) Gerbiamieji Tarybos atstovai, Komisijos nary J. Lewandowski, ponios ir ponai, Komisija pasiūlė ir Taryba patvirtino septintąjį 2010  finansinių metų biudžeto pakeitimą. Kokia to pakeitimo esmė?

Na, jei norėtume pajuokauti, tai būtų gera tema. Sukūrėme tuščią eilutę, kuri yra nauja biudžeto eilutė ir į kurią neįrašysime nė cento, nekalbant apie milijardus. O žurnalistai skelbia, kad joje 60 mlrd. EUR. Tie 60 mlrd. EUR, kaip rodo antraštė, – tai ne kas kita kaip garantija, ir Komisija mano, kad tikimybė, jog ta garantija bus pasitekta ar lėšos panaudotos, lygi nuliui.

Na, blogiausias scenarijus ne visada atitinka mūsų norus, bet svarbiausia tai, kad tikimybė, jog pagal šią eilutę bus išmokėtos faktinės sumos, labai nedidelė. Tai kam tada ji iš viso reikalinga? Ir kodėl jau dabar, 2010 finansinių metų biudžete? O todėl, kad tai, apie ką kalbame, iš tikrųjų sudaro Europos Sąjungos parengtą planą, skirtą įveikti finansų krizę tose šalyse, kurios ateityje susidurs su sunkumais.

Šis punktas pirmiausia susijęs su Parlamento ir Europos Sąjungos biudžetu, jo viršutinė riba negali būti didesnė kaip 60 mlrd. EUR iki 2014 m. pabaigos. Tie 60 mlrd. EUR – tai tvirtai nustatyta viršutinė riba. Kodėl dabar privalome tai daryti? Kadangi tai siunčiama žinia. Žinia rinkai. Žinia tiems, kurie abejoja, kad norime padėti šalims, kurios ateityje gali turėti sunkumų. Šiuo metu tam nėra būtinybės, taigi nėra prasmės skirti pinigus, tačiau verta pridėti eilutę, kad galėtume skubiai veikti, jei to prireiktų ateityje.

Ši tuščia eilutė yra žinia ir valstybėms narėms, kurios susirūpinusios, kad iš jų paimame daugiau pinigų, patikinimas, kad taip nėra. Tai ne dėl Graikijos. Tai visų pirma dėl ateities. Ir todėl neteisinga, kai valstybė narė mėgina išvengti pareigos solidarizuotis, nurodydama tariamas arba tikras Graikijos klaidas. Pasiūlymas, kurį matome, yra valstybių narių solidarumo planas, o jei nebūsime solidarūs, ponios ir ponai, nebus ir Europos Sąjungos.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, taisomojo biudžeto Nr. 7 projektas yra sprendimo sukurti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę tąsa, o pats sprendimas – atsakas į dramatiškus kovo, balandžio ir gegužės mėn. įvykius finansų rinkose. Todėl Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė – ne daugiau kaip 60 mlrd. EUR – sukurta papildant jau esamą mokėjimų balanso priemonę, kurios koncepcija maždaug tokia pati.

Atsakau į László Surjáno klausimą – įprastomis aplinkybėmis, net jei bus pasitelkta Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė, tai neturėtų daryti poveikio biudžetui. Įprastomis aplinkybėmis, tai yra kai šalis paskolos gavėja grąžina paskolas, priemonė aktyvuojama kaip garantija, bet biudžetui finansinio poveikio ji neturi.

Neįmanomo scenarijaus atveju (deja, jo tikimybė nėra nulinė), kai valstybė narė nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, turime užtikrinti, kad Europos Sąjunga būtų pasirengusi laiku įvykdyti savo teisinius įsipareigojimus skolintojams.

Taigi turime būti pasirengę šiam nelauktai blogam scenarijui. Paprastai tariant, jis tam tikru požiūriu slepiasi po taisomojo biudžeto Nr. 7 projektu. Todėl, kaip ir mokėjimų balanso priemonei, pasiūlėme sukurti naują biudžetinio punkto struktūrą biudžeto išlaidų dalyje ir atitinkamą naują biudžeto straipsnį biudžeto pajamų dalyje. Tai simboliniai įrašai (kaip ir mokėjimų balanso priemonės atveju) ir jų pagrįstumo logika ta pati. Esmė ta, kad prireikus turime būti pasirengę.

Todėl džiaugiuosi, kad taisomojo biudžeto Nr. 7 protokolas apsvarstytas ir rugsėjo 13 d. Taryba jį oficialiai priėmė. Dabar tikimės iš Parlamento tokio pat sprendimo.

  Francesca Balzani, S&D frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, taisomasis biudžetas, kurį šiandien svarstome ir dėl kurio šiomis dienomis balsuosime, yra svarbus dokumentas. Tai paskutinis žingsnis Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės įgyvendinimo link, priemonės, kurios labai reikėjo gegužės mėn. eurui, taigi ir ES, suduotam smūgiui sušvelninti.

Po tos audros paaiškėjo neabejotinas faktas: problemos jau nėra atskirų valstybių narių problemos, nes atskiros problemos neišvengiamai tampa bendromis, taigi ir atsakas turi būti bendras. Europai pakako drąsos ir stiprybės tą atsaką duoti, apie tai šiandien ir kalbame.

Minėta nauja biudžeto eilutė žymi aiškią ribą. Tai pirmasis žingsnis bendro požiūrio į finansų politiką ir į ateitį, į valstybių narių ekonominę politiką dėl Europos biudžeto link. Tai pirmasis žingsnis integruoto semestro, per kurį bus atidžiau palyginti atskirų valstybių narių sprendimai dėl biudžeto ir ES biudžetas, link.

Taigi biudžetas, kuris visada buvo pagrindinis ES politikos įgyvendinimo įrankis, yra ir pagrindinė Europos kūrimo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai priemonė. Svarbiausia, jis verčia mus atkreipti dėmesį į protingo ir atsakingo viešųjų išteklių valdymo svarbą, kaip tikros plėtros ir būsimo tikro Europos augimo prielaidą.

  Isabelle Durant, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, tai, kad čia gana ramiai kalbame apie 2010 finansinių metų biudžeto pakeitimą ir apie vienos eilutės įterpimą įrašams, apie taisomąjį biudžetą, kuris vadinamas „techniniu“, yra tiesa. Tačiau visi žinome, kad šių diskusijų rimtis, palyginti su ankstesnėmis diskusijomis, kurios nebuvo tokios ramios, priklauso tik nuo drąsaus ir visų palaikomo sprendimo, priimto tada, kai praėjusį gegužės mėn. įtampa euro zonoje pasiekė viršūnę.

Tiesą sakant, aukščiausios klasės Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę, pagal kurią Europa gali skolintis kapitalo rinkose, kad tam tikromis sąlygomis suteiktų paskolas sunkumus patiriančioms valstybėms narėms, valstybių ir vyriausybių vadovai sukūrė per savaitgalį.

Būtent ši solidarumo dvasia leidžia suteikti garantijas, kurios naudingos Europai kaip visuma ir kurios sukuria tikrą pridėtinę vertę Europos biudžetui. Štai koks geras pavyzdys.

Tačiau šiuo metu nustatyta nuosavų išteklių viršutinė riba – 1,23 proc. bendrojo vidaus produkto – nepakankama ekonomiškai nepriklausomam mechanizmui sukurti. Biudžete ji sudaro 60 mlrd. EUR, o likusieji 444 mlrd. EUR gaunami per tarpvyriausybinę sistemą, vadinamą „specialios paskirties priemone“, kurią užtikrina euro zonos valstybės narės; šios sistemos, beje, neseniai atsisakė Slovakija.

Todėl šiandienė ramybė mums, žinoma, padeda diskutuoti, bet ir įpareigoja, ypač eiti pirmyn ir daugiau nuveikti remiantis būsimąja finansine perspektyva. Manau, kad privalome padidinti viršutinę nuosavų išteklių ribą, suteikdami tikrą makroekonominį vaidmenį Europos biudžetui, o jis užtikrintų apsaugą arba Europos investicinius planus ir (arba) daugiau garantinių mechanizmų, atsižvelgiant į Europos ekonomikos būklę.

Be to, turėtume sukurti naujas finansines priemones. Šiuo atveju labai gera priemonė būtų, pvz., euroobligacijos.

Galiausiai privalome skubos tvarka nustatyti naujus nuosavus išteklius, pvz., finansinių sandorių mokestį, anglies dioksido mokestį arba verslo mokestį, kurie leistų mums sumažinti BVP pagrįstus valstybių narių įnašus ir išvengti negarbingų diskusijų apie įmokų perviršio mokėtojus.

Taigi mūsų, ypač Specialiojo komiteto, laukia didžiulė užduotis, bet, Komisijos nary, mes visi turime būti pasirengę spręsti šiuos klausimus.

  Marta Andreasen, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, rytoj balsuosime dėl taisomojo biudžeto Nr. 7 projekto, į kurį yra įtraukta Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonėje ES numatyta garantija. Ši priemonė, suteikianti Sąjungai galimybę kapitalo rinkoje skolintis lėšų ir paskui jas skolinti sunkumus patiriančioms valstybėms narėms, reiškia, kad tuo atveju, kai valstybė narė negali paskolos grąžinti, skola bus padengta iš Europos biudžeto.

Kolegos, noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad šio finansinio stabilizavimo paketo garantai iš tikrųjų yra valstybės narės, ir jose pačiose (daugelyje iš jų) finansų krizė yra įpusėjusi. Kalbame apie 60 mlrd. EUR Tai ne simbolis. Iš kur ketiname paimti šiuos pinigus, jei garantijos reikės laikytis?

Kaip galime balsuoti už tokį biudžeto pakeitimą, kai Komisija nenustatė prioritetų, kaip leisti biudžeto lėšas, jei Europos Sąjunga bus paraginta laikytis garantijos? Jei mes atsakingai ginsime rinkėjų interesus, – net jei mums sakys, kad rizika nedidelė, – turėtume balsuoti prieš šią rezoliuciją.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Graikijai suteikta pagalba buvo parduota mums kaip draudimo laiduoti išimtis, remiantis 136 straipsniu. Tačiau 136 straipsnyje nenumatytas pagrindas suteikti kreditą Graikijai, nes taikyti priemones jame leidžiama tik pagal atitinkamas sutarčių nuostatas. Jos nenumatytos ne tik SESV, iš tikrųjų jos atvirai uždraustos. Todėl ši nuostata neleidžia taikyti kitų priemonių, ir prie šios išvados priėjo Europos politikos centras, arba sutrumpintai EPC, savo atitinkamame pranešime. Euro zonos finansų ministrai nutarė pagelbėti Graikijai, suteikdami kreditą su vidutiniškai 5 proc. palūkanomis. Tačiau EPC ekspertai įrodė, kad kreditas, suteiktas taikant politiškai motyvuotas palūkanas, kurios mažesnės už rinkos normą, yra neteisėta subsidija. Taigi Graikijai suteikta pagalba teisiniu požiūriu yra kontraversiška, o gal net visiškai neteisėta.

O dėl tikrųjų išvadų norėčiau perduoti jums, Komisijos nary, Vokietijos ekonomikos eksperto Joachimo Starbatty’o atliktą vertinimą, kuris, liūdna, bet teisingas: jei euro zonos valstybės ir toliau bus atsakingos už kitų valstybių narių skolas, tai per 10 metų euro neliks. Turime ne tepalu tepti žaizdą, o visai išnaikinti šią ligą. Euro zonos valstybės, negalinčios toliau aptarnauti savo skolų, turi vėl tapti konkurencingos, išeidamos iš pinigų sąjungos. Manau, kad priešingu atveju euras neturi ateities.

  Reimer Böge (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Taryba jau pabėgo – galbūt dėl įnirtingos kritikos ankstesniu klausimu, nors L. Surjáno pranešimo turinys šiek tiek prisidėjo prie to, kad būtų atitaisyta tai, ką tą ilgą ir sunkią naktį Europos Taryba nusprendė dėl stabilizavimo paketo. Dabar Komisijos narys kalbėjo apie tai, kad minimų garantijų iš Europos biudžeto gali neprireikti. Jei esame optimistai, tai šiuo metu sutiksime su šia pagrindine prielaida.

Vis dėlto turime nepamiršti, kad, kalbėdami apie garantijas, jau turime tris mažai tikėtinus (neįmanomus) Europos biudžeto atvejus: paskolų fondą investicijų bankui su vos daugiau kaip 100 mln. EUR garantijomis. Prieš įvedant eurą buvo tokia padėtis, kad visos valstybės narės galėjo gauti paramą jų mokėjimų balansui remti, kurios viršutinė riba buvo 16 mlrd. EUR. Įvedus eurą, ši tvarka buvo taikoma euro zonai nepriklausančioms valstybėms, o dėl 2009 m. finansų krizės viršutinė riba ne euro zonos valstybėms buvo padidinta iki 50 mlrd. EUR, iš kurių maždaug 9–10 mlrd. EUR šiuo metu panaudojami kaip garantijos.

Dabar, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, padėtis tokia, kad 143 straipsnyje aiškiai nurodytos ne euro zonos valstybės. 352 straipsnis, be abejo, būtų buvęs tinkamiausias teisinis pagrindas, bet tai reikštų Parlamento (kaip ir kai kurių nacionalinių parlamentų) įtraukimą, ir todėl tikriausiai buvo sunku pasinaudoti juo itin sunkiomis šio sprendimo priėmimo aplinkybėmis. Taigi 122 straipsnis tikrai nebuvo šiuo atveju tinkamiausias teisinis pagrindas, bet jis buvo politiškai naudingiausias teisinis pagrindas ir paprasčiausias, nes nereikėjo įtraukti Parlamento.

Aišku, tai buvo mūsų reglamentavimo trūkumas, bet dėl to Europos Sąjunga neprarado galimybės veikti per krizę. Sutinku su tuo. Vis dėlto Europos Tarybos sprendimas dėl keblios teisinės bazės reiškia, kad prireikus grįžtama prie maržos tarp Europos Sąjungos nuosavų išteklių limito ir aukščiausio daugiametėje finansinėje programoje nustatyto lygio.

Sutarties 310 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad Sąjunga nepriima jokio akto, dėl kurio gali būti viršyta nuosavų Sąjungos išteklių riba arba daugiametėje finansinėje programoje nustatyta riba. Prireikus būtina atlikti peržiūrą. Taryba šiuo atžvilgiu pati, neįtraukdama biudžeto valdymo institucijos, žengė didelį žingsnį būsimų diskusijų „Kokia yra finansinės perspektyvos viršutinė riba?“ link. Taigi leiskite pasakyti, kad būsimoji viršutinė daugiametės finansinės programos riba bus ne kas kita, kaip Sąjungos nuosavų išteklių riba.

Turėtume pritarti šiam pranešimui remdamiesi politiniu išmintingumu ir užtikrinti, kad ateityje tarpusavyje aptartume reglamentavimo spragas, kurios akivaizdžios, tai, kaip įtraukti Parlamentą ir kaip tas spragas užtaisyti. Tai turėtų būti įtraukta į bendrą tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžeto, pagrįstą Lisabonos sutartimi.

  Jacek Włosowicz (ECR). – (PL) Šiandien kalbame apie finansinės padėties stabilizavimo priemonės taikymą Europoje, apie biudžeto pakeitimą. Tai priemonės, skirtos Europos finansų sistemos saugumui ir patikimumui užtikrinti. Jos tikrai būtinos šiuo metu, kad ateityje mūsų finansinė padėtis netaptų dar sunkesnė. Tikiuosi, kad priemonės, apie kurias šiandien kalbame, bus veiksmingos, jos yra ir bus kaip vaistas, gydantis ligos simptomus. Tačiau šis vaistas tikrai nepašalins priežasčių, o būtent jos pastaraisiais mėnesiais buvo didžiausia problema. Jei Europos finansų sistema nebus pakeista iš esmės, priemonės, kurias dabar svarstome, gali padėti tik laikinai.

Todėl turime pradėti daryti svarbiausius pakeitimus, kad Europos finansai būtų stabilesni ir skaidrūs ir kad mums, Parlamentui, nereikėtų taip dažnai būti ugniagesiais, iškviečiamais gaisrui gesinti. Tokios priemonės gali būti tik pagalba, bet ne būsimų nuolatinių veiksmų pagrindas.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, finansinės padėties stabilumui euro zonoje užtikrinti dabar pradedamas įgyvendinti priemonių paketas. Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, iš kur šie pinigai bus gauti tuo atveju, jei, priešingai lūkesčiams, valstybei narei tektų pateikti tokią paraišką.

Komisijos nary, jūs minėjote atsargumą. Kad šis įvykis liktų tik hipotetinis, paraginčiau Komisiją pavirtinti priemones, kurios buvo pakankamai atgrasančios, kad leistų užtikrinti, jog valstybės narės nuoširdžiai darys viską, ką gali, kad neatsidurtų tokioje padėtyje.

  Janusz Lewandowski, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pateiksiu M. Andreasen keletą trumpų paaiškinimų šiuo klausimu. Taisomojo biudžeto Nr. 7 projekte nėra valstybių narių garantijų; tai palikta kitai daliai. Valstybės narės garantuoja 440 mlrd. EUR dvišalių paskolų. Kalbant apie biudžeto struktūrą, tai mokėjimų balanso priemonės kopija ir vėlgi tai klausimas, kuris jau buvo užduotas.

Tai tipiška biudžeto punktų, susijusių su skolinimo operacijomis, garantinio fondo neįvertinant skaičiais, tvarka. Todėl tai simbolinis įrašas. Jei atsiras papildomų pinigų poreikis (kol kas pagal mokėjimų balanso priemonę Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai skirta 14,6 mlrd. EUR suma), tada Komisija pateiks pasiūlymą skirti reikiamus asignavimus perkeliant lėšas arba pataisant biudžetą.

Taigi toks mechanizmas, bet čia nieko naujo, o tik esamos mokėjimų balanso priemonės taikymo srities išplėtimas, t. y. jos taikymas ir euro zonos valstybėms narėms, ir aš sutinku su Reimeriu, kad tai labai lankstus Lisabonos sutarties aiškinimas.

  László Surján, pranešėjas. – (HU) Pirmiausia dėkoju frakcijoms, kurios pritarė šiam pranešimui; manau, kad jis iš tikrųjų tarnauja saugumo interesams. Tačiau pagrįstos ir kritinės pastabos dėl to, kad turime 800 mlrd. EUR paketą ir 60 mlrd. EUR iš tos sumos gali svarstyti arba išdalyti Parlamentas.

Tam tikru požiūriu tai sudaro įspūdį, kad Parlamentas dirba nesilaikydamas Lisabonos sutarties arba kad jos dar net nėra. Tačiau mes turime dirbti disponuodami šiais 60 mlrd. EUR, todėl šiuo klausimu norėčiau aiškiai pasakyti, kad įpareigojimai privalomi tik euro zonos valstybėms narėms. Taigi, jei pranešėjo, kuris sako „ne“ gindamas savo rinkėjų interesus, žodžiai reiškia, kad JK netrukus prisijungs prie euro zonos, tada šią dieną reikia su džiaugsmu atšvęsti ir raudonomis raidėmis įrašyti į Europos Sąjungos metraščius.

Nes aš, skirtingai nei daugelis kitų, tikiu euro zona ir norėčiau, kad ir iš mano šalies netrukus būtų pareikalauta prisiimti finansinę atsakomybę įgyvendinant šį gelbėjimo planą. Manau, kad tikimybė, jog šio pažado bus pareikalauta, yra nulinė arba beveik nulinė, nes valstybė narė labai rizikuotų, jei nesilaikytų finansinių įsipareigojimų po gelbėjimo.

Jei tiksliai pamenu, Lisabonos sutartyje netgi numatyta pašalinimo galimybė tam tikromis aplinkybėmis. Finansinių įsipareigojimų nesilaikymas ir būtų tokia rimta klaida, kad netgi reikėtų svarstyti šią sankciją. Manau, kad tai garantija, kurios reikalavo kitas pranešėjas. Baigdamas noriu dar kartą padėkoti jums už dėmesį ir paprašyti kolegų Parlamente ryt pritarti šiam pranešimui. Tegul tai bus dar vienas saugumo šaltinis Europos gyventojams!

  Pirmininkas. − Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj vidudienį (2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienį).

(Posėdis sustabdytas 18.35 val. ir atnaujintas 19.00 val.)

PIRMININKAVO: Edward McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas

13. Klausimų valanda (klausimai Komisijai)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – klausimų valanda (B7-0462/2010).

Komisijai pateikiami šie klausimai.

Pirmoji dalis

21 klausimas, pateiktas Vilijos Blinkevičiūtės (H-0405/10)

Tema: Tolesni ES veiksmai kovojant su smurtu prieš moteris

Parlamento 2009 m. patvirtintoje Stokholmo programoje ir Europos Parlamento rezoliucijoje dėl smurto prieš moteris panaikinimo Komisija raginama imtis papildomų priemonių kovojant su smurtu prieš moteris ir ypač daug dėmesio skirti prevencijai bei visuomenės sąmoningumui didinti. Komisija raginama pateikti studiją ir mokslinio tyrimo šioje srityje išvadas, pradėti rengti naujos direktyvos dėl kovos su smurtu prieš moteris projektą.

Kada galima tikėtis šios studijos ir mokslinio tyrimo rezultatų ir kokie Komisijos artimiausi planai dėl naujos direktyvos projekto?

  László Andor, Komisijos narys. – Smurtas prieš moteris yra pagrindinių teisių pažeidimas, ir Komisija dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą užtikrinti, kad pagrindinių teisių laikymasis būtų mūsų veiklos pagrindas.

Smurto prieš moteris negalima pateisinti papročiais, tradicijomis arba religiniais įsitikinimais. Komisija patvirtina savo tvirtą pasižadėjimą kovoti su smurtu prieš moteris. Tai rodo 2010 m. balandžio mėn. Komisijos komunikatas dėl Stokholmo programos, kuriame pabrėžiama nusikaltimų aukų, įskaitant moteris smurto ir lytinių organų žalojimo aukas, apsauga.

Komisija, laikydamasi Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų plane nustatytų įsipareigojimų, šiuo metu rengia kovos su smurtu prieš moteris strategiją. Pirmąjį 2011 m. pusmetį Komisija ketina patvirtinti kovos su smurtu prieš moteris strategiją. Svarbiausi Komisijos strategijos tikslai bus prevencija ir informuotumo didinimas.

Kovo mėn. Komisija savo įsipareigojimą skatinti lyčių lygybę ir kovoti su smurtu prieš moteris sustiprino pateikdama Moterų chartiją. Kaip aptarta Europos Parlamento birželio 15 d. plenariniame posėdyje, minėtoje chartijoje siūloma įgyvendinti darnią ir veiksmingą politikos programą, skirtą smurtui prieš moteris sustabdyti.

Esame pasiryžę stiprinti savo veiklą ir teisinėmis, ir humanitarinėmis priemonėmis, kad smurtas prieš moteris, įskaitant moterų lytinių organų žalojimą, išnyktų, ir tam panaudoti visas ES kompetencijai priklausančias priemones. Pirmininko pavaduotoja V. Reding šiandien paskelbė Moterų ir vyrų lygybės strategiją. Svarbiausias šios strategijos punktas – platūs kovos su smurtu prieš moteris veiksmai.

Komisija įžvelgia glaudų smurto prieš moteris atvejų ir aukų teisių paketo ryšį. Iš visų į aukų teisių paketą įtrauktų priemonių naudingiausia galbūt bus moterų smurto aukų apsauga.

Komisija džiaugiasi, kad Parlamentas patvirtino rezoliucijas dėl smurto prieš moteris ir dėl moterų bei vyrų lygybės, tarp jų rezoliuciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo. Komisija atsižvelgė į Parlamento pasiūlymą parengti direktyvą dėl kovos su smurtu prieš moteris ir dėl smurto prieš moteris prevencijos. Vienas iš šiuo metu atliekamų tyrimų yra galimybių studija, skirta įvertinti galimybes ir europinio lygio teisės aktų dėl smurto lyties pagrindu ir smurto prieš vaikus būtinybę. Šios studijos ir kitų šiuo metu atliekamų tyrimų rezultatai bus pateikti aukšto lygio konferencijoje tema „Smurtas prieš moteris“, kurią Komisija kartu su pirmininkaujančia Belgija turi surengti 2010 m. lapkričio 25–26 d. Briuselyje.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Ačiū, pone pirmininke, pone Komisijos nary, dėkoju už Jūsų išsamų atsakymą į mano klausimą, tačiau vis dar trūksta pakankamai patikimų ir palyginamų duomenų tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmenimis norint įvertinti esamą realią padėtį smurto prieš moteris srityje.

Ar Komisija yra numačiusi veiksmų planą dėl šios statistikos duomenų kaupimo ir statistikos vedimo, siekiant visoje Europos Sąjungoje gauti tuos palyginamus duomenis dėl smurto prieš moteris? Nes jeigu mes nežinosime realios padėties, valstybėse narėse padėtis tikrai nepasikeis.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Moterys dažnai iš baimės nutyli apie buitinį smurtą. Gerai žinoma, kad islamo kaštuose, ypač Turkijoje, ši problema didėja. Amnesty International yra apskaičiavusi, kad nuo trečdalio iki 50 proc. visų tos šalies moterų savo šeimose patiria fizinį smurtą.

Mano klausimas toks: ar rengiant šią studiją buvo pagalvota apie jos išplėtimą už ES ribų ir ar buvo nušviestos buitinio smurto problemos Turkijoje?

  László Andor, Komisijos narys. – Visiškai sutinku, kad svarbu surinkti patikimus duomenis ir nustatyti tinkamus šios srities rodiklius. Galiu gerbiamąjį Parlamento narį patikinti, kad duomenų rinkimas ir tinkamų rodiklių nustatymas bus įtraukti į šią strategiją, apie tai kalbėjau pradžioje.

Be to, Parlamento nariams galiu garantuoti, kad, kai kalbame apie kovą su smurtu prieš moteris, svarstome ir vidaus, ir išorės problemas. Turime ypač daug galimybių ir kompetencijos svarstyti šiuos klausimus su šalimis, su kuriomis Europos Komisija veda stojimo derybas arba palaiko kitus intensyvius ryšius.

  Pirmininkas. – 22 klausimas, pateiktas Marianės Harkin (H-0414/10)

Tema: Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006

Atsižvelgdama į Reglamentą (EB) Nr. 1083/2006⁽¹⁾ ir dabartinės ekonomikos krizės poveikį kartu su globalizacijos poveikiu užimtumo lygiui visoje ES, kokias ypatingas priemones ar patikrinimus Komisija įgyvendino, kad užtikrintų, jog įmonės, atleidusios darbuotojus vienoje valstybėje narėje, penkerius metus negautų struktūrinių fondų pinigų kitoje valstybėje narėje?

  László Andor, Komisijos narys. – Noriu padėkoti gerbiamajai Parlamento narei už klausimą. Kaip žinote, struktūriniai fondai, pvz., Europos regioninės plėtros fondas ir Europos socialinis fondas, valdomi bendrai.

Valstybės narės paskirta valdymo institucija yra atsakinga už veiksmų programų valdymą ir įgyvendinimą. Valdymo institucijos paskiriamos tam, kad užtikrintų, jog bendrai finansuojama veikla būtų atrinkta pagal veiksmų programoje nustatytus kriterijus ir valstybių narių bei ES taisykles.

Reglamente (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiame bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, yra dvi nuorodos į veiklos perkėlimą į kitą vietą.

Pirmoji – 42 konstatuojamojoje dalyje, kurioje rašoma: „Vertindama didelės apimties gamybos investicinius projektus, Komisija turėtų turėti visą būtiną informaciją, kad nuspręstų, ar dėl fondų finansinės paramos neprarandama daug darbo vietų esamose darbo vietose Europos Sąjungoje, siekiant užtikrinti, kad Bendrijos finansavimu nebūtų remiamas veiklos perkėlimas į kitą vietą Europos Sąjungoje.“

Antroji nuoroda yra 57 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad valdymo institucijos arba valstybės narės privalo užtikrinti, kad bendrai finansuojamos investicijos būtų išsaugotos ne mažiau kaip penkerius metus nuo veiksmo užbaigimo.

Jei veiksmas neatitinka to reikalavimo, ES parama turėtų būti susigrąžinta. Valdymo institucijos, pateikdamos metines įgyvendinimo ataskaitas, turi informuoti Komisiją apie veiksmus, kurie neatitiko tame straipsnyje nurodytų investicijų išsaugojimo reikalavimų, o Komisija turi apie tai pranešti valstybėms narėms.

Valstybės narės ir Komisija turi užtikrinti, kad įmonėms, kurioms perkėlus gamybinę veiklą valstybėje narėje arba į kitą valstybę narę taikoma arba buvo taikoma išieškojimo procedūra, nebūtų skiriama fondų parama.

Stebėti restruktūrizavimo veiklą Komisijai padeda Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas ir Europos restruktūrizacijos stebėjimo centras. Taikant valstybės pagalbos schemas, konkrečiai regioninę investicinę ir užimtumo pagalbą, taip pat keliamas reikalavimas penkerius metus išsaugoti investicijas. Komisija sukūrė internetinę duomenų apie valstybės pagalbą paieškos priemonę, kurioje pateikiama informacija apie valstybės pagalbos suteikimo atvejus ir užregistruotus bendrosios išimties taikymo atvejus.

Galiausiai, remdamosi viešumo reikalavimais, valstybės narės, kartu valdančios Europos Sąjungos fondus, turi paskelbti finansuojamų veiksmų gavėjų sąrašą ir atitinkamas valstybės finansuojamas sumas.

Informacijos apie Europos socialinio fondo paramos gavėjus galima rasti Socialinio fondo interneto svetainėje. Joje nurodyti Socialinio fondo tinklalapiai valstybėse narėse.

  Marian Harkin (ALDE). – Komisijos nary, dėkoju už labai išsamų atsakymą. Svarbu, kad mūsų pramonės politika būtų darni.

Noriu jūsų paklausti vieno konkretaus dalyko. Kalbėjote apie Reglamento 42 konstatuojamąją dalį ir sakėte, kad Bendrija nefinansuotų veiklos perkėlimo į kitą vietą ir kad bendrai finansuojamos investicijos turi būti išsaugotos penkerius metus. Bet ar taikomi kokie nors patikrinimai, rodantys, kas atsitinka po to, kai finansavimas suteikiamas, siekiant užtikrinti, kad konkreti įmonė neatleistų darbininkų nė vienoje iš 26 ES valstybių narių? Ar tikrinama, ar taip būna ir, jei taip, kokie to padariniai?

  László Andor, Komisijos narys. – Galiu pasakyti, kad yra nustatyti mechanizmai, yra kontrolė. ESF yra kiekvienoje valstybėje narėje, o įvairios tarnybos palaiko ryšius. Todėl yra galimybė įvairiose valstybėse narėse tuo pačiu metu stebėti, ar nėra pažeidimų, yra galimybė perduoti atitinkamą informaciją ir prireikus atlikti korekcijas.

  Pirmininkas. – 23 klausimą praleidžiame, nes jo autoriaus nėra.

Antroji dalis

24 klausimas, pateiktas Marco Tarabella (H-0404/10)

Tema: Energetikos rinkos liberalizavimo poveikis vartotojams

Paskutiniame Piliečių energetikos forume Komisija viešai pasižadėjo pagerinti vartotojams teikiamas paslaugas. Iki šiol visos neseniai paskelbtos apžvalgos rodo, kad ši rinka visiškai neskaidri vartotojams ir kad kainos joje taip padidėjo, kad dabar jos visiškai nesuderinamos su sveika konkurencija.

Kokių priemonių Komisija ketina imtis, kad užtikrintų, jog sąskaitos už energiją galiausiai taptų skaidrios ir visuomenė galėtų palyginti kainas?

Kodėl ji atsisako užtikrinti, kad energetikos pramonė laikytųsi griežtų, tikslių Chartijos sąlygų ir taip sumažėtų astronominis liberalizacijos aukų skundų skaičius?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Yra įvairių priežasčių atkreipti dėmesį į energijos kainas ir nagrinėti bendrą jų padidėjimą pastaruoju metu. Laikydamasi Europos konkurencijos įstatymo Komisija nuolat imasi daugelio priemonių; paskutiniu metu jos buvo taikytos Vokietijos elektros ir dujų įmonėms E.ON ir RWE bei dujų įmonei GDF, Švedijos įmonėms, susijusioms su jungiamosiomis linijomis. Tikime, kad tai padės sumažinti energijos kainas Europoje.

Šio mėnesio pradžioje turėjau progą energetikos ministrams pabrėžti, kad nuostatose dėl energetikos vidaus rinkos ypatingu tikslu laikoma vartotojų apsauga ir kad norime padaryti visa, kas įmanoma, kad būtų apibrėžti bendrieji įsipareigojimai dėl kokybės ir kainų, laikantis skaidrumo, nediskriminavimo ir atgaminamumo principų.

Apskritai vartotojų sąskaitų išrašymą reglamentuoja nacionalinės nuostatos, taigi valstybės narės yra atsakingos už sąskaitų turinį, išdėstymą ir struktūrą, jos gali nustatyti jų modelį. Sąskaitų išrašymo tema buvo svarstoma Piliečių energetikos forume, siekiant pasidalyti geriausia sąskaitų išrašymo praktika ir nustatyti kriterijus. Per forumą įkūrėme darbo grupę, kuri ieškos geriausių sprendimų, susijusių su sąskaitomis. Atitinkama ataskaita paprastai prieinama.

Trečiajame energijos vidaus rinkos pakete yra ir naujų nuostatų dėl skaitiklių rodmenų ėmimo dažnio ir dėl modernių skaitiklių. Norėtume paskatinti ir viena, ir kita. Prieš trejus metus pradėtos viešosios konsultacijos tema „Europos energijos vartotojų teisių chartijos link“. Daugelyje direktyvų ir nacionalinių įgyvendinimo priemonių vartotojų teisės reglamentuojamos ir yra teisiškai privalomos. Ir toliau dirbsime šioje srityje kartu su energetikos ministrais.

  Pirmininkas. – Aš tik noriu pasakyti, kad šį posėdį turime baigti 20.30 val. Gal tada galėtume pereiti prie M. Tarabellos, S.–A. Ţicău, N. Chountiso ir S. Iacolino klausimų; bijau, kad daugiau negalėsime priimti.

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, Belgijos nacionalinio banko vakar paskelbtas tyrimas rodo, kad elektros kainos Belgijoje nepaprastai kinta; be to, jis atskleidė dar vieną svarbią kainų skaidrumo vartotojams problemą. Tyrimas visiškai patvirtina, kad dėl liberalizacijos gamintojams kilo daug sunkumų. Belgijos federalinis reguliuotojas viešai išreiškė susirūpinimą dėl konkurencijos stokos šioje rinkoje.

Visa tai tik pabrėžia, kad reikia skubiai priimti energijos vartotojų teisių chartiją, kuri, kaip jūs ką tik pranešėte, trejus metus rengiama, kad liberalizacija nesudarytų sąlygų įvairių rūšių piktnaudžiavimui, kuris kenkia vartotojams. Ar galime tikėtis, kad priimsite sprendimą paspartinti šios chartijos kūrimą?

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Norėčiau paminėti Europos namų ūkių energijos sąskaitų skaidrumą ir paklausti jūsų, ar ketinate nustatyti bendrą sistemą ir parengti keletą rekomendacijų dėl būtinosios informacijos, kuri turi būti nurodyta energijos sąskaitoje, kad vartotojams ji būtų ne tik nesunkiai suprantama, bet ir pakankamai aiški.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, žinoma, puiku, kad pritariate skaidrumui arba, tiksliau sakant, sprendžiate skaidrumo stygiaus problemą, nes be skaidrumo negali būti sveikos konkurencijos, o kai nėra sveikos konkurencijos, vartotojai negali būti patenkinti. O dabar mano klausimas. Kai kurie dujų tinklo operatoriai neleidžia pasinaudoti jų didžiausiais pajėgumais, kad konkurentams ir kitiems rinkos dalyviams būtų sunkiau patekti į rinką. Ar Komisija ketina imtis veiksmų, kad tai sustabdytų, jei taip, kokiu būdu?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Visi jūsų klausimai pagrįsti ir svarbūs, jie rodo, kad dar nepasiekėme savo tikslo. Energijos rinkos liberalizavimas prasmingas tik tuo atveju, jei yra konkurencija, jei yra skaidrumas ir jei gamybos bei vartojimo taškai sujungti. Todėl mūsų vidaus rinkos paketai nukreipti tinkama linkme. Daugelis procedūrų dėl įsipareigojimų nevykdymo valstybėms narėms parodo, kur šios dar neįvykdė įsipareigojimų. Tikimės, kad antruoju vidaus rinkos paketu artimiausiu metu pasieksime savo tikslą. Dėl trečiojo vidaus rinkos paketo laukiame kito pavasario, iki kurio visos valstybės narės privalo nurodyti, kaip ir kada baigs įgyvendinimą.

Buvo minėta, kad kai kurios dabartinės linijos nevisiškai panaudojamos, nepaisant esamos paklausos; kitais žodžiais tariant, šalims neleidžiama jomis naudotis. Būtume dėkingi, jei suteiktumėte konkrečios informacijos apie tai. Kalbant apie tinklo prieinamumą trečiosioms šalims, mes atkakliai sieksime nustatyti kiekvieną, kuris trukdys mūsų bendroms pastangoms kiekvieną liniją padaryti prieinamą visiems vienodomis sąlygomis. Tai taikoma ir dujoms, kurių tinklus dar reikia nemažai tobulinti.

Kitais klausimais – kitų metų pradžioje pateiksime vidaus rinkos laikotarpio vidurio ataskaitą, kurioje bus aptarta, kokia kryptimi norime eiti, kad kiekvienas – įmonėse, nacionalinėje politikoje ar Parlamente – žinotų, kad dėl dujų ir elektros daug pamokymų apie vidaus rinką, bet praktiškai per šią savaitę linkstama į prieštaravimą, bet ne į įgyvendinimą.

Mums reikia būtent sąskaitų skaidrumo. Esame priklausomi nuo to, kaip valstybės narės tai įgyvendina, ir stengsimės, kad jos tai darytų. Manau, kad svarbios temos, be vidaus rinkos, yra vartotojų švietimas ir informavimas, vartotojams skirtos buitinės technologijos, įskaitant pagrindinę – pažangių matavimo prietaisų – idėją. Trys dalykai – nuolatinė vidaus kontrolė, derama kompetencija ir konkurencija – yra tie veiksniai, kurie padės mums tenkinti vartotojų interesus vidaus rinkoje.

  Pirmininkas. – 25 klausimas, pateiktas Silvijos-Adrianos Ticau (H-0417/10)

Tema: Regioninis bendradarbiavimas energetikos klausimais

Komisija pranešė, kad 2010 m. ji paskelbs komunikatą, kuriame bus pateiktos rekomendacijos ir geriausia praktika, susijusi su regioniniu bendradarbiavimu energetikos srityje. Be to, Komisija šiais metais paskelbs ataskaitą apie Europos ekonomikos atkūrimo plano įgyvendinimą, kurioje taip pat bus įvertinta energetikos projektų įgyvendinimo būklė.

Norėčiau Komisijos paklausti, ar į regioninio bendradarbiavimo priemones, susijusias su energetika, bus įtraukta ir pažangioji energetikos infrastruktūra (pažangieji tinklai) makroregioniniu lygiu, taip padedant sumažinti energijos suvartojimą ir sudarant galimybę decentralizuotai naudoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių energiją?

Be to, atsižvelgdama į tai, kad 2010 m. valstybės narės gali pakoreguoti savo veiksmų programas, norėčiau Komisijos paklausti, kada ji priims šį komunikatą?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, džiaugiamės, kad jūs suinteresuotas pažangiosios energetikos infrastruktūros arba pažangiųjų tinklų plėtra. Dabartinė mūsų praktinė patirtis pažangiųjų tinklų srityje nedidelė, todėl ir mūsų atliktų tyrimų rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Prieš dvejus metus atlikus tyrimą, kurį dotavo Komisija, prieita prie išvados, kad pažangieji tinklai per 10 metų galėtų beveik 9 proc. sumažinti pirminės energijos suvartojimą ES energijos rinkoje. Atsižvelgiant į mūsų vidutines elektros kainas, kiekvienais metais tai padėtų sutaupyti beveik 7,5 mlrd. EUR. Be to, įžvelgiame naudą rinkai ir vartotojams technologijos ir saugumo srityse. Pažangiuosiuose tinkluose naudojama pažangi stebėsena, o tai sudaro galimybę tiksliau sekti elektros srautus ir taip sumažinti tinklo nuostolius bei padidinti tiekimo saugumą ir tinklo patikimumą. Be to, vartotojai turi galimybę veiksmingiau kontroliuoti ir reguliuoti savo energijos suvartojimą.

Ši nauda kainuoja. Tam reikia didžiulių investicijų – ir viešųjų, ir privačiųjų. Kai kurios valstybės narės jau žengė pirmuosius žingsnius, kad sukurtų tokius tinklus. Pvz., Švedija ir Italija jau beveik visus savo vartotojus aprūpino pažangiomis matavimo sistemomis. Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje ir JK jau įgyvendinami bandomieji projektai.

Komisija remia plataus masto pažangių matavimo prietaisų įdiegimą ir atitinkamų tinklų plėtrą, viršijant naujojoje direktyvoje numatytą apimtį. Tam tikslui praeitų metų lapkričio mėn. įkūrėme pažangiųjų tinklų darbo grupę. Pramonės, reguliavimo institucijų ir vartotojų asociacijų atstovai tiria jų tinkamumą šiam tikslui, mes svarstome iniciatyvas bei reikalavimus ir tiriame, kur reikalingas reguliavimas, ar būtų naudinga priimti daugiau technologinių standartų. Kitais metais darbo grupė pateiks Parlamentui savo tyrimų rezultatus.

Gerbiamojo Parlamento nario minėtu bendradarbiavimu regioninių iniciatyvų srityje siekiama nemažai tikslų, jis nėra susijęs tik su pažangiaisiais tinklais. Būsimojo Komisijos komunikato tikslas šioje srityje – konsultuotis su valstybių narių reguliavimo institucijomis ir su kitais dalyviais dėl Komisijos nuomonių regioninių elektros ir dujų tinklų klausimais. Kitais žodžiais tariant, norime tinkamai subalansuoti tikslus, uždavinius, regionus ir vadovavimą regioninėms iniciatyvoms. Čia norime pabrėžti Europos energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūros, kuri pradės veikti kitą pavasarį, darbą.

Europos energetikos tikslus iš esmės norime įgyvendinti net tik visoje Europoje, bet ir per regionines partnerystes. Tai aiškiai rodo mūsų priemonės.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Atsižvelgdama į tai, kad pažangieji energetikos tinklai taip pat labai padės padidinti energijos efektyvumą, ir nustatyti daug energijos suvartojančius regionus bei tuos, kurių infrastruktūra nėra pakankamai išplėtota, jei iš viso tokių yra, norėčiau jūsų paklausti, kokias svarstote investicijų perspektyvas. Kalbu ne tik apie laikotarpio vidurio peržiūrą, bet ir apie būsimą finansinę apžvalgą.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Kaip žinote, tam skirtos lėšos įtrauktos į Europos strateginį energetikos technologijų planą (SET planas), kurį patvirtinote. Per kelias savaites Komisija turės nuspręsti (pirmiausia peržiūroje, po to – perspektyvoje), ar siūlysime (ir dėl ko) įtraukti į biudžetą investicijų energetikos sektoriuje finansavimą, o tada turėsime konsultuotis šiuo klausimu ir gauti jūsų bei valstybių narių pritarimą. Nenorėdamas to laikyti savaime suprantamu dalyku, iš esmės galiu pasakyti, kad tikiu, jog SET plane ir atkūrimo planuose nurodytas finansavimas turėtų būti ir toliau taikomas tose srityse, kuriose jo nauda pasitvirtino. Kitais žodžiais tariant, sieksiu, kad būtinai gautume nuolatinį finansavimą investicijoms į infrastruktūrą, investicijoms į modernią įrangą regionų ir bendruomenių mastu, ir tikiuosi jūsų paramos.

  Pirmininkas. – Pereiname prie 26 klausimo, kurį pateikė N.  Chountis ir kuris skirtas T. Hadjigeorgiou. Panašu, kad spėsime atsakyti ir į S. Iacolino klausimą, bet į 28, 29, 30 ir 31 klausimus bus atsakyta raštu. Iš anksto atsiprašau kolegų, kurie laukia savo įstaigose.

26 klausimas, pateiktas Nikolaoso Chountis (H-0419/10)

Tema: Graikijos energetikos sektoriaus liberalizavimas

Vyresnieji Komisijos pareigūnai, kurie neseniai lankėsi Graikijoje, kad įvertintų, kaip įgyvendinamas Graikijos, ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susitarimo memorandumas, paragino Graikijos vyriausybę privatizuoti 40 proc. lignito ir hidroenergijos elektrinės, kurią dabar valdo Graikijos valstybinė elektros energijos įmonė (DEI). Be to, jie pareikalavo tinklo nuosavybės atskyrimo, nurodydami, kad tuo siekiama užbaigti numatytas didmeninės elektros energijos sektoriaus liberalizavimo priemones ir pradėti racionalizuoti vartotojų tarifus.

Kas tai yra „vartotojų tarifų racionalizavimas“? Ar DEI tarifai, Komisijos nuomone, per žemi?

Ar reikalaudama, kad DEI elektrinė būtų išparduota, Komisija veikia remdamasi savo institucijų nurodymais?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Jūs kalbate apie Graikijos energetikos sektorių ir jo restruktūrizavimą. Galima daryti prielaidą, kad rinkos atvėrimas konkurencijai sudarys galimybę veiksmingiau paskirstyti išteklius ir taip užtikrinti augimą ir užimtumą energetikos sektoriuje, turės poveikio kitoms ekonomikos sritims. Graikija turi pati rasti geriausią būdą, kaip restruktūrizuoti savo energetikos sektorių laikantis ES teisės aktų, skirtų energetikos vidaus rinkai. Atskyrimas, susijęs su elektros tinklų nuosavybe ir jų restruktūrizavimu, yra veiksminga konkurencijos skatinimo priemonė. Esant dabartinei padėčiai, visišką arba dalinį tinklų privatizavimą Graikijoje gali nulemti jos biudžetas. Tą patį galima pasakyti apie lignito ir hidroenergijos įmonę bei valstybinę elektros energijos įmonę. Kaip anksčiau minėta, tai pajamų ir konkurencijos klausimas. Kaip tai padaryti laikantis ES teisės – Graikijos valstybės reikalas.

Vienas svarbus klausimas yra tinkamos priemonės, kurios tai kompensuotų; Valstybinė elektros energijos įmonė, kaip vienintelė operatorė, šiuo metu naudojasi elektrinėms teikiamais privalumais. Lignito elektrinių atžvilgiu įgyvendinimo procesas Graikijoje šiuo metu atsilieka; ji turi laikytis savo įsipareigojimų, numatytų sprendimuose, kuriuos Komisija priėmė konkurencijos bylose. Apie tai mes kalbamės su Graikijos vyriausybe. Manau, kad tai svarbu. Vyriausybė šiuo metu laikosi svarbių nurodymų biudžeto ir valiutos srityje, todėl juo labiau reikia užtikrinti gerą Graikijos vyriausybės ir Komisijos partnerystę bei ES įstatymų laikymąsi.

Dėl vartotojams skirtų kainų Vyriausybė nustatė keletą tarifo kategorijų. Jos nevienodos, daugeliu atveju nustatytos neatsižvelgiant į didmenines kainas; kitais žodžiais tariant, į energijos gamybos išlaidas. Todėl ministerija šiuo metu dirba, kad racionalizuotų tarifus. Vartotojų tarifai, mūsų manymu, iš esmės turėtų būti pagrįsti sąnaudomis, siekiant paskatinti vartotojus taupiai vartoti energiją, o tiekimo įmones – tinkamai investuoti. Dabartinės elektros kainos Graikijoje labai žemos; iš dalies dėl lignitu kūrenamų jėgainių ekonomiškos gamybos, pigios hidroelektrinių energijos, nes pastaruosius dvejus metus dažnai lijo, ir dėl sumažėjusios paklausos, kurią lėmė ekonomikos krizė. Ateinančiais metais atsiras kitų veiksnių, pvz., bus daugiau naudojama brangaus kuro, pvz., dujų, ir padidės išlaidos aplinkosaugai, taigi kainos Graikijoje vėl pakils. Tais metais, kai iškris įprastas lietaus kiekis, hidroelektrinių pajėgumai sumažės ir kainos vėl padidės. Minėti veiksniai reguliuos kainas, nepaisant rinkos liberalizavimo.

Atsižvelgiant į struktūrinius kainas lemiančius veiksnius, juo svarbiau pasiekti, kad sistemos veiktų kuo efektyviau ir kad verslo įmonėms bei buitiniams vartotojams kainos kiekvieną kartą didėtų tik minimaliai.

  Takis Hadjigeorgiou (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, atnaujintame TVF/ES memorandume Graikijai teigiama, kad vyriausybė privalo įdiegti mechanizmą, užtikrinantį, kad jos tvarkomose elektros sąskaitose laipsniškai ir ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio mėn. atsispindėtų didmeninės rinkos kainos.

Kitais žodžiais tariant, raginame Graikijos vyriausybę padidinti elektros kainą vartotojų, ypač labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių, ir ekonomikos sąskaita.

Koks bus tų priemonių poveikis Graikijos gamybos apimčiai ir augimui? Ar šios priemonės ir didesnės sąskaitos išves Graikiją iš krizės ir iš Tarptautinio valiutos fondo priežiūros?

Galiausiai tik prieš savaitę gavote O. Rehno atsakymą dėl laipsniškai kylančios ir krintančios infliacijos, kuri pasiekė 5,6 proc. Kokį poveikį šios priemonės turės infliacijai?

  Anni Podimata (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, savo atsakyme jūs kalbėjote apie perdavimo sistemų atskyrimą. Norėčiau jums patvirtinti, kad Graikija, kaip ir visos Europos Sąjungos valstybės narės, Direktyvos 72/2009/EB raidės ir dvasios požiūriu yra laisva pasirinkti vieną iš trijų lygiaverčių perdavimo sistemos atskyrimo būdų ir kad ne Komisijos reikalas patarinėti valstybėms narėms, kurį iš tų trijų būdų jos turėtų pasirinkti.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Komisijos nary, Graikijos elektros energijos įmonė yra pelninga ir ganėtinai klestinti įmonė, nepaisant to, kad šiais metais jos pelnas pastebimai sumažėjo iš esmės dėl recesijos ir sumažėjusio vartojimo.

Pateiksiu labai konkretų klausimą: ar Komisija, prieš pateikdama šiuos pasiūlymus, atliko kokius nors tyrimus dėl padarinių, kuriuos šie pasiūlymai turėtų įmonės padėčiai energijos rinkoje, ir koks būtų poveikis užimtumui ir pelningumui?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Labai dėmesingai ir pagarbiai stebiu Graikijoje vykstančius pokyčius: gerbiu vyriausybę, kuri mato išeitį iš dabartinės padėties ir ėmėsi išplėstinių priemonių – taupymo, išlaidų mažinimo, reformų – ir, bendradarbiaudama su Komisija ir Europos bei pasaulinėmis institucijomis, daro viską, ką gali, kad konsoliduotų savo biudžetą ir taip padėtų išlaikyti stabilų eurą.

Paprastai mes žiūrime į bendrą vaizdą, bet akivaizdu, kad negalime sustabdyti taisyklių, kurios taikomos kiekvienam vidaus rinkos dalyviui, ar keliems metams paskelbti moratoriumą. Todėl paspartinti vidaus rinkos perėjimą nuo monopolijos liberalizacijos ar konkurencijos link ir taip sustiprinti vartotojų padėtį greičiau yra mano pareiga nei teisė. Vidaus rinkos taisyklės veikė gerokai anksčiau nei tapau Komisijos nariu. Atskyrimas taip pat taikomas jau kelerius metus. Todėl privalau vykdyti šią politiką.

Šį susitarimo memorandumą, be abejo, esu pasirengęs aiškinti labiau pragmatiškai nei varžančiai; kitais žodžiais tariant, suteikti Graikijos vyriausybei kuo daugiau veikimo laisvės rinkos plėtros ir veiksmų požiūriu. Pvz., dėl atskyrimo mes nesakome, kad tinklus būtina parduoti arba perleisti. Mes reikalaujame skaidrumo ir kad buvusiems tinklų savininkams, kurie ir toliau dirba energetikos sektoriuje, nebūtų leidžiama kištis į pagalbinio tinklo darbinę veiklą, siekiant užtikrinti, kad tinklą galėtų vertinti kiekvienas norintis juo naudotis, įskaitant konkurentus dujų ir elektros rinkoje.

Apskritai Komisija stengiasi būti sąžininga ir atsižvelgti į bendrą interesą, į Graikijos poreikius. Turima omenyje ne tik biudžetas, bet ir energetikos rinka.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 27, kurį pateikė Salvatore Iacolino (H-0420/10)

Tema: Naftos gręžiniai Viduržemio jūroje

Praėjus keliems mėnesiams nuo nelaimingo atsitikimo Meksikos įlankoje, įmonė „British Petroleum“ pagal 2007 m. susitarimą Libijos teritoriniuose vandenyse ruošiasi paleisti penkis naujus naftos gręžinius, apie 600 km nuo Sicilijos, Maltos ir Graikijos krantų. Ar atsižvelgdama į gausią Viduržemio jūros įvairovę ir uždaros jūros gamtą bei į negreitą vandenų atsinaujinimą Komisija gali atsakyti į šiuos klausimus:

Ar ji ketina sugriežtinti jūros gręžinių kontrolę, jei taip, kokiais būdais? Ar ji mano, kad yra įmanoma taikyti moratoriumą dėl gręžinių Viduržemio jūroje? Ar ketina paskatinti Libiją atsižvelgti į šių gręžinių daromas pasekmes kitų valstybių aplinkai?

Ar ji Europos lygmeniu ketina žalą aplinkai laikyti nusikaltimu siekiant išvengti pavojingų iniciatyvų valstybėms narėms priklausančiose zonose ir vietovėse?

Ar mano, kad yra galimybė naftos kompanijoms, veikiančioms Europoje, taikyti griežtą elgesio kodeksą siekiant apsaugoti asmenis, aplinką ir verslo veiklą, kuri laikui bėgant Viduržemio jūros regione sėkmingai vykdoma?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Gerb. pirmininke, gerbiamasis Parlamento nary, ponios ir ponai, ši tema mano darbotvarkėje lieka labai svarbi. Visai neseniai, liepos 7 d., plenariniame posėdyje svarstėme penkias pagrindines sritis, kuriose reikia imtis veiksmų siekiant Europoje ir kaimyniniuose regionuose užtikrinti geriausią pasaulio mastu atviroje jūroje vykdomų darbų saugumą. Dabar nagrinėjame, kokios priemonės yra būtinos ir tinkamos. Vienas aspektas yra tikrinimo ir kontrolės priemonės. Norime užtikrinti, kad ES būtų nuosekliai taikomi aukščiausi saugumo standartai. Tam reikia glaudaus bendradarbiavimo – glaudesnio nei yra šio metu – su valstybių narių nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, kurioms šiuo metu tenka nemaža atsakomybė ir kurios atsako už tikrinimus ir reglamentus bei jų laikymąsi, ir jų tarpusavio bendradarbiavimo.

Norime užtikrinti, kad valstybės narės taikytų vienodas atviros jūros veiklos kontrolės priemones, kurios visoje Europoje būtų vienodai griežtos. Pagal dabartinę teisę išduoti atviros jūros veiklos leidimus taip pat priklauso valstybių narių kompetencijai. Iki šios vasaros patardavau būti atsargiems atviros jūros veiklos klausimu ir tai taikyti vykstantiems darbams arba licencijų išdavimui, ypač tada, kai dirbama ekstremaliomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Kai kurios ES valstybės narės, įskaitant Italiją, nusprendė laikytis šio prevencinio požiūrio. Paskui Komisija imsis priemonių aukšto lygio saugumui užtikrinti visame pasaulyje. Kol kas kalbame apie Europos regionus, konkrečiai – Viduržemio jūros regioną. Mūsų bendras interesas yra tenykštė aplinka, nes nelaimingas atsitikimas ES vandenyse galėtų netrukus niokojamai paveikti pietinę Viduržemio jūros pakrantę ir atvirkščiai. Todėl susisiekėme su kompetentingais Alžyro ir Libijos ministrais ir jiems pasiūlėme šioje srityje aktyviai bendradarbiauti su mumis. Viduržemio jūros aplinkos kokybės negalima dalyti.

Komisija dirba, kad galėtų pasauliui pasiūlyti aukštus apsaugos standartus. Todėl diskutuojame ir palaikome ryšius su JAV valdžios institucijomis ir Kapitolijumi. Mano nuomone, į Europos teisės aktus reikėtų įtraukti aiškias taisykles dėl atsakomybės. Šioje srityje galima padaryti patobulinimų, būtent išplėsti esamos aplinkos teisės geografinę aprėptį, kad būtų sudarytos sąlygos labiau aprėpti tokius aspektus kaip biologinė įvairovė ir atitinkama žala jai. Direktyva dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę įsigalios šių metų pabaigoje. Prireikus pasiūlysime daugiau teisės aktų.

Dėl Viduržemio jūros regione veikiančių įmonių elgesio kodekso mes ir valstybės narės norime ir privalome užtikrinti, kad pramonė imtųsi visų galimų priemonių saugumui padidinti, aukščiausiam prevencijos lygiui užtikrinti ir veiklos atkūrimo po nelaimės planams parengti. Tai turėtų būti daroma ne tik dėl Europos vandenų, bet ir dėl visų vandenų – įskaitant tuos, kurie yra greta ES. Turime šį aspektą patikrinti pagal leidimų išdavimo procedūras ir pareikalauti, kad ūkio subjektas įrodytų, jog yra techniškai pajėgus išbristi iš kritiškos padėties. Taip pat turime pareikalauti finansinio pajėgumo įrodymų; kitaip tariant, kad ūkio subjektas yra pajėgus prisiimti žalos, patirtos pagal blogiausią scenarijų, išlaidas. Prireikus tam galėtų būti taikomas privalomas draudimas.

Per keletą savaičių Komisija pateiks komunikatą dėl naftos ir dujų gręžinių saugos atviros jūros sektoriuje, kuriame būtų numatytos tokios priemonės, kokios buvo pirmiau išdėstytos, siekiant užtikrinti aukščiausio lygio Europos piliečių ir aplinkos saugumą. Be to, šį komunikatą pateiksime parlamentiniam Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetui, kurio išsamesnėse konsultacijose šiuo klausimu mielai dalyvausime.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau pateikti paaiškinimą: turiu pripažinti, kad akivaizdu, jog Komisijos nario siūlomos garantijos įvertintos palankiai. Tačiau, pone Komisijos nary, ar nemanote, kad būtų galima imtis tolesnių veiksmų Libijos valdžios institucijų atžvilgiu, kad šis mūsų svarstytas moratoriumas tikrai galėtų būti įgyvendintas, ir ar taip pat nemanote, kad šis veiksmingas koordinavimas galėtų būti dar intensyviau plėtojamas pagal Viduržemio jūros veiksmų planą?

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kokios yra mums prieinamos tarptautinės priemonės, kuriomis galėtume visame pasaulyje įgyvendinti konkurencijos sistemą ir leidimų išdavimo tvarką, pagal kurią visiems ne tik suteiktume lygias galimybes, bet ir užtikrintume vienodą riziką bei sąnaudas? Įsitikinome, kad paprasčiausiai nebegalime sukurti daugeliui leidimų išdavimo procedūrų reikalingų struktūrų. Todėl mums rūpi ne tik tai, kad leidimų išdavimo procedūros būtų veiksmingos ir trumpos, tačiau kartu išsamios ir tinkamos, bet ir tai, kad būtų laiko projektams įgyvendinti. Tai ypač svarbu.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Kadangi nebespėsiu paklausti savo klausimo, bet prieš tai skambėjęs klausimas taip pat labai domina. Sveikintinos yra Europos Komisijos pastangos sukurti atitinkamą pastiprintą teisės aktų sistemą dėl aplinkosaugos ir klausimų, susijusių su naftos gavyba Europos Sąjungoje.

Ir klausimas labai panašus: su kokia problema susiduria Viduržemio jūra? Tai mano klausimas susijęs su Baltijos jūra ir su taip pat trečiosiomis šalimis, nepriklausiančiomis Europos Sąjungai. Kadangi Europos Sąjunga viduje pati, tikiu, susitvarkys su savo keliamais tikslais, bet kaip užtikrinti tą dialogą su trečiosiomis šalimis ir ar Europos Komisija galėtų kažkaip padėti atskiroms šalims bendrauti su kaimyninėmis valstybėmis?

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pirmiausia tai yra aukščiausių standartų, kuriuos patys pajėgtume techniškai įgyvendinti visame pasaulyje pasitelkę valstybes nares arba Europos lygmeniu, parengimo klausimas. Antai galiu paminėti, kad JK yra aukšti standartai ir ji turi aukšto lygio praktinę patirtį. Tą patį galima pasakyti apie mūsų šalį partnerę Norvegiją. Komunikate tikimės valstybėms narėms pasiūlyti, kad būtų pripažinti, kaip visoje Europoje bendrai privalomi, aukščiausi standartai atitinkamose leidimų išdavimo, eksploatacijos saugumo, nenumatytų atvejų planavimo, darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo srityse.

Antra, šį klausimą iškelsime palaikydami užsienio ryšius, susijusius su energetikos sektoriumi. Tai jau padarėme su Libija ir, jei reikės, šį klausimą vėl iškelsime. Visa tai taip pat gali būti įtraukta į kitus dialogus – dialogus dėl Juodosios jūros ir Baltijos jūros su tokiomis šalimis partnerėmis, kaip Rusija.

Trečia, norime pasinaudoti savo įtaka Europos veiklos dalyviams. Jei darome prielaidą, kad tokios įmonės, kaip Shell, Total arba BP turi standartus, kuriuos jos taiko sau ir kuriuos nustatysime kaip privalomus giliavandeniams gręžiniams, gręžiamiems Europos Sąjungos teritorijoje, tai manau, kad tokie pat standartai, kokie taikomi Šiaurės jūroje ir kurie įmanomi tiek techniškai, tiek sąnaudų požiūriu, taip pat įmanomi Libijoje. Kitaip tariant, kitose pasaulio dalyse veikiančioms Europos įmonėms neleistume pabloginti savo standartų. Todėl pabandysime užtikrinti, kad Europos įmonės eksportuotų techninius standartus, kuriuos jos laiko įmanomus Europoje, ir taip prisidėti prie Viduržemio jūros ir kitų regionų apsaugos.

  Pirmininkas. – Atsiprašau dėl klausimų Nr. 28–32, tačiau atsakymai į juos bus pateikti raštu. Kaip sakiau pradžioje, šį vakarą mums šiek tiek stinga laiko. Dabar pereisime prie M. Geoghegan-Quinn klausimų. Pradedame nuo klausimo Nr. 33, kurį pateikė I. A. Tsoukalas. Manyčiau, kad galime prieiti bent jau iki klausimo Nr. 35, o tada pasižiūrėsime, kaip mums sekasi.

Klausimas Nr. 33, kurį pateikė Ioannis A. Tsoukalas (H-0401/10)

Tema: Būtinybė iš esmės restruktūrizuoti ES mokslinių tyrimų finansavimo sistemą

Sudėtingos ir ilgos procedūros mokslinių tyrimų finansavimui gauti beveik neskatina mokslininkų naudotis Sąjungos finansavimu. Neseniai Komisijos padaryti pareiškimai dėl bendrosios mokslinių tyrimų programos supaprastinimo, atrodo, grindžiami laipsniška tobulinimo logika. Tačiau reikėtų tikros administracinės revoliucijos, kad būtų pakeistas būdas, kaip Sąjunga planuoja, finansuoja ir valdo mokslinius tyrimus.

Ką Komisija siūlo, kad būtų supaprastinta bendroji mokslinių tyrimų finansavimo programa? Ką ji mano apie tai, kad reikėtų susieti finansavimą su laukiamais rezultatais? Kokia Komisijos nuomonė apie galimą bendros administracinės ir logistinės valdymo sistemos sukūrimą europiniu ir nacionaliniu lygmenimis? Kokių konkrečių priemonių ji siūlo, kad būtų skatinami didelės rizikos moksliniai tyrimai Europoje? Ką Komisija ketina daryti, kad visiškai pasikeistų nuolatinė protų nutekėjimo tendencija?

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – Šių metų balandžio mėn. Komisija patvirtino komunikatą dėl mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo supaprastinimo, kuriame siūlomas ne tik priemonių komplektas, įskaitant laipsniškus patobulinimus, bet ir esminiai pokyčiai, dėl kurių reikia persvarstyti ES mokslinių tyrimų teisinį pagrindą ir iš naujo subalansuoti pasitikėjimą ir kontrolę bei rizikos prisiėmimą ir rizikos vengimą.

Viena iš pasirinkimo galimybių, kurią Komisija turi pasiūlyti toliau svarstyti su kitomis institucijomis ir suinteresuotaisiais subjektais, siejama su perėjimu prie rezultatais grindžiamo požiūrio, pagal kurį visiems projektams būtų taikomos vienkartinės išmokos. Šiuo požiūriu, nustačius vienkartines išmokas visiems projektams ir susiejus mokėjimus tik su mokslinės ir techninės pažangos ataskaitų rengimu, būtų panaikintas įpareigojimas rengti išsamias sąnaudų ataskaitas. Tačiau Komisija žino, kad toks požiūris turi galimų trūkumų, pvz., susijusių su derybų procedūrų trukme, todėl įvairūs suinteresuotieji subjektai jas vertina skirtingai.

Todėl Komisija siūlo prieš pateikiant konkrečius teisės aktų pasiūlymus iš pagrindų ištirti visus jų įgyvendinimo aspektus ir galimą poveikį. Septintojoje bendrojoje programoje (FP7) numatytas vidutinis subsidijos suteikimo laikas yra apytikriai 340 dienų, t. y. vienu mėnesiu trumpesnis nei numatytasis Šeštojoje bendrojoje programoje (FP6). Nors Komisija pripažįsta, kad yra galimybių toliau spartinti atitinkamus procesus, palyginimas su nacionaliniais investuotojais rodo, kad apytikriai vienų metų subsidijų suteikimo panašaus sudėtingumo projektams laikas tikrai nėra retas.

Administracinis nacionalinių ir Europos mokslinių tyrimų finansavimo sistemų suderinimas siekiant sukurti Europos mokslinių tyrimų erdvę yra ilgalaikis tikslas, kuriam Komisija pritaria. ERA-NET pagal FP6 ir FP7 prisidedama prie šio tikslo, o bendro programavimo iniciatyvomis bus užtikrinta spartesnė pažanga.

Kaip tolesnis žingsnis, neseniai nustatyta suinteresuotųjų subjektų platforma dėl bendrųjų išorės finansavimo Europos mokslinių tyrimų erdvėje principų. Didelės rizikos ir didelio pelno projektų visų pirma laukiama specialioje programoje „Idėjos“, kurią įgyvendina Europos mokslinių tyrimų taryba. Preliminari analizė rodo, kad Europos mokslinių tyrimų tarybos sukurtas atrankos procesas pasitvirtina reikalaujant finansavimo šiems labai rizikingiems ir labai pelningiems projektams.

Marie Curie programos veiksmai yra pagrindinė priemonė siekiant visiškai pakeisti nuolatinę mokslo darbuotojų protų nutekėjimo tendenciją. Nuo 1994 m. Marie Curie programos veiksmais sudarytos sąlygos Europoje sukurti apytikriai 50 000 naujų visų karjeros pakopų mokslinių tyrimų darbo vietų, kurioms numatyti patrauklūs atlyginimai. Pagal Marie Curie veiksmų programą, turinčią bendrą 4,7 mlrd. EUR biudžetą pagal FP7, apytikriai 50 000 mokslo darbuotojų, įskaitant doktorantus, bus suteikti įgūdžiai, dėl kurių pagerės jų karjeros perspektyvos tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje, taip pat jie bus parengti ateities darbo vietoms.

Galiausiai reintegracijos subsidijos pagal Marie Curie programą buvo supaprastintos ir pertvarkytos į vienam asmeniui skirtą profesinės integracijos subsidijos suteikimo veiksmą, kuriuo visų pirma sprendžiama protų nutekėjimo problema.

  Ioannis A. Tsoukalas (PPE). – (EL) Pone pirmininke, dėkoju Komisijos narei už atsakymą. Savo klausimu siekiau atkreipti dėmesį į tai, jog Europa, kad ir kokių turėtų pretenzingų ir plataus užmojo planų, iš pat pradžių dar turi pasiekti nustatytus Lisabonos tikslus. Todėl šiais metais Azijos ir Ramiojo vandenyno šalys turi 30 proc. bibliometrinės rinkos, palyginti su 28 proc., tenkančiais JAV, ir Europa, kuri yra paskutinė.

Galbūt aukščiausi standartai, kurių G. Oettinger reikalavo gylio matavimams, taip pat turėtų būti taikomi moksliniams tyrimams.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Komisijos nare, dėl finansinės mokslinių tyrimų programos neseniai buvo intensyviai diskutuojama atsižvelgiant į ITER projektą. Buvo įnirtingai diskutuojama dėl Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų programoje bei Konkurencingumo ir naujovių bendrojoje programoje numatytų išlaidų mažinimo, tačiau visos Parlamento frakcijos atmetė šios srities išlaidų mažinimą. Ar galite numatyti naują ITER skirtą finansinę programą, dėl kurios taip pat būtų persiderėta tarptautiniu lygiu?

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Mano klausimas susijęs su mokslinių tyrimų fondų procentinės dalies, tarkime, 15 proc., paskyrimo tik MVĮ konkurencijai, nes daugeliu atvejų MVĮ neturi galimybės gauti bendrą finansavimą arba dėl jo konkuruoti su didelėmis įmonėmis. Taip pat norėčiau jus paklausti, ar svarstote galimybę sukurti bendrųjų įvairių mokslinių tyrimų finansavimo šaltinių taisyklių rinkinį, kad universitetai galėtų lengviau pasinaudoti šiais fondais?

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti klausimus uždavusiems Parlamento nariams. Tiesą sakant, viena jų – paskutinioji – vis dėlto iškėlė du klausimus. Taigi galbūt, jeigu Komisijos narė man leis, atsakysiu į juos šiame etape.

Svarbu pabrėžti politinę nuomonę, kad mums nereikia tarpinstitucinio susitarimo dėl ES mokslinių tyrimų programų vykdymo. Todėl labai glaudžiai bendradarbiaujame su dviem suinteresuotais Parlamento komitetais – Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetu ir Biudžeto kontrolės komitetu – ir, be to, su Audito Rūmais, kad įgyvendintume bendrą politiką, susijusią būtent su šiais labai svarbiais klausimais.

Turi būti aiškiai nustatytos taisyklės, kuriomis bus reglamentuojama mūsų ES mokslinių tyrimų programų veikla, ir, tai labai svarbu, jos turi būti nuoseklios. Pretendentai į mokslinių tyrimų programas – ar jie būtų trečiojo lygio švietimo institucijos, mokslinių tyrimų centrai, ar privataus sektoriaus įmonės – privalo tiksliai žinoti, kaip ketinama labai praktiškai įgyvendinti mūsų ES mokslinių tyrimų finansuojamas iniciatyvas.

Todėl Komisijoje vykdome supaprastinimo ir komunikacijos politiką, dėl kurios dabar deramasi ir diskutuojama, – labai intensyviai, – nes suprantame, kad mums reikia supaprastinti dar daugiau politikos priemonių, kurias turime šioje srityje. Šių programų supaprastinimas yra pagrindinis mūsų – mano ir visos Komisijos – politinis prioritetas, todėl mums reikia dirbti labai aiškiai, ryžtingai ir palaikant partnerystę su Parlamentu, kad galėtume atlikti šį papildomą supaprastinimą.

ITER klausimu reikia pasakyti, kad tai yra klausimas, kuris tam tikra prasme kamavo mus – ne tik šią, bet ir ankstesnę Komisiją. Tai yra klausimas, į kurį reikalingas visapusiškas atsakymas. Komisija parengė pasiūlymą. Šis pasiūlymas šiuo metu svarstomas, todėl labai gerai žinau Parlamento nusistatymą dėl to, iš kur gaunamas ITER skirtas finansavimas, tačiau tai yra novatoriškas ir galintis duoti neįtikėtinai didelės naudos – ne tik Europai, bet ir visam pasauliui – projektas, jeigu pavyktų. Taip pat tai yra projektas, kuris, kaip žinote, apima ne tik ES, bet jame turime ir tarptautinių partnerių.

Taigi, labai atidžiai, ryžtingai ir nuosekliai dirbame kartu su savo tarptautiniais partneriais, kad galėtume pastūmėti šį projektą į priekį. Nė kiek neabejoju, kad sugebėsime tai padaryti pasinaudodami jūsų bendradarbiavimu ir parama.

  Pirmininkas. – Kaip sakiau pradžioje, šį vakarą mums šiek tiek stinga laiko, todėl 20.15 val. ketinu pereiti prie J. Hahno klausimo. Bijau, pone S. Kelly, kad neprieisime iki jūsų klausimo Nr. 36 ir tikrai neprieisime iki paskesnių, po jo einančių, klausimų, t. y. klausimų Nr. 37, 38, 39, 40 ir 41.

Klausimas Nr. 34, kurį pateikė Georgios Papanikolaou (H-0407/10)

Tema: Europos mokslinių tyrimų tarybos veiklos įvertinimas

Europos mokslinių tyrimų taryba savo veiklą oficialiai pradėjo 2007 m. vasario 27 d. Berlyne. Europos mokslinių tyrimų tarybai, kurios pagrindinis tikslas – finansuoti pažangiausias mokslinių tyrimų programas, skirtas 7,5 mlrd. eurų biudžetas iki 2013 m. pagal Septintąją bendrąją programą. Šios iniciatyvos esminis siekis – skatinti išradingumą ir galiausiai naujus produktus bei paslaugas, kad Europos Sąjungos ekonomika būtų konkurencinga pasauliniu lygmeniu.

Ar Komisija galėtų atsakyti į šiuos klausimus: Atsižvelgiant į tai, kad Europos mokslinių tyrimų taryba veikia jau trejus metus, kokių konkrečių rezultatų ji pasiekė kalbant apie Europos konkurencingumo didinimą? Ar minėtosios tarybos veikla padėjo pasiekti didesnį išradingumą ir daugiau naujovių ES lygmeniu?

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – Strategija „Europa 2020“ sukurta siekiant užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Europos mokslinių tyrimų taryba (EMTT) turi atlikti savo vaidmenį įgyvendinant visus tris augimo būdus. Visiškai akivaizdu, kad pažangus augimas – žiniomis ir inovacijomis pagrįsto ūkio vystymas. Tam reikia, kad stiprintume kiekvieną inovacijų grandinės grandį – nuo fundamentinių mokslinių tyrimų iki komercinimo.

Būsimo Europos klestėjimo pagrindas – jos idėjų kokybė ir gebėjimas jas paversti produktais, procesais ir paslaugomis, kurias norėtų pirkti viso pasaulio žmonės.

Siekiant sukurti inovacijų sąjungą, pirmoji sąlyga, kurią reikia įgyvendinti, – sutvirtinti mūsų žinių pagrindą ir remti kompetenciją, t. y. būtent tai, ką jau daro EMTT.

Per nepaprastai trumpą laikotarpį EMTT išsikovojo pasaulinį pripažinimą kaip tarptautinės klasės mokslinių tyrimų finansavimo agentūra. Tai buvo pripažinta 2009 m. liepos mėn. šešių garsių ekspertų grupei atlikus nepriklausomą peržiūrą, tačiau nors pirmieji projektai nebuvo pradėti iki pat 2008 m. antrojo pusmečio, daugelyje jų jau matyti daug žadantys ir tinkami naudoti rezultatai.

Pvz., Londono imperinio koledžo mokslo darbuotojai paskelbė novatoriškus kaulo tipo medžiagų, užaugintų laboratorijose ir galimų implantuoti kartu su realiais kaulais siekiant juos pataisyti, kokybės tyrimų rezultatus. Jie įsteigė naują įmonę, kuri kuria biologiškai aktyvias medžiagas, kurias galima naudoti vietoj kaulų transplantantų kaulų ligoms ir sudėtingiems lūžiams gydyti.

Frankfurto universiteto mokslinių tyrimų grupė paskelbė svarbius tyrimų rezultatus, kurie rodo, kaip galima pagerinti kraujo cirkuliaciją blokuojant tam tikrus genetinius fragmentus. Šie rezultatai suteikia didžiules galimybes naujoviškai gydyti miokardo infarktą, todėl mokslo darbuotojai kreipėsi dėl savo metodo patento.

Taigi, projektuose, kurie sukurti siekiant atsakyti į fundamentalių mokslinių tyrimų klausimus, iškeliamos iš esmės naujos idėjos, kurios skatins naujas inovacijas ir, be to, bus būtinos siekiant išspręsti grandiozinius visuomenės uždavinius.

Ne mažiau svarbu tai, kad EMTT taip pat pavyko tapti nacionalinių inovacijų sistemų konkurencingumo etalonu. Ji prisidėjo prie nacionalinių finansavimo sistemų pertvarkos daugelyje šalių, pvz., Prancūzijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir Švedijoje, skatinimo. Kurdama pasaulinio lygio kompetencijos kriterijus dėl savo tarpusavio vertinimų ir savo finansuojamų mokslinių tyrimų, EMTT padidins Europos netirtų sričių mokslinių tyrimų prestižą, matomumą ir patrauklumą.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Dėkoju, ponia Komisijos nare, už atsakymą. Iš tiesų moksliniai tyrimai yra tiesiogiai susiję su inovacijomis, o inovacijos yra būtina augimo sąlyga. Atsižvelgdamas į tai, ką pasakėte, norėčiau štai ko paklausti: jei gerai prisimenu, minėjote Londoną, Lenkiją, Švediją, o iš Pietų Europos šalių paminėjote tik Portugaliją.

Ar turima kokios nors išsamesnės informacijos, ypač susijusios su Pietų Europos šalimis, apie teikiančias vilčių naujas idėjas ir moksliniams tyrimams skirtų Bendrijos fondų panaudojimą? Ar, atsižvelgdami į tai, kad šių šalių rodikliai yra labai žemi, pabrėžiame augimą? Be abejo, kalbu apie Graikiją, Ispaniją ir kitas Pietų Europos šalis.

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – Deja, neturiu konkrečios informacijos, kurios prašė gerbiamasis Parlamento narys kalbėdamas apie pietines šalis. Tačiau turėčiau pasakyti, kad Europos mokslinių tyrimų taryba savo atsakymą dėl paraiškų grindžia tik kompetencija. Ji nenurodo konkrečios šalies ir konkretaus mokslinių tyrimų centro – nė vieno iš šių klausimų nėra jos atsakyme ir jos sprendime dėl subsidijų skyrimo. Ji daiktus vertina tik kompetencijos požiūriu.

Mano manymu, tai yra priežastis, kodėl ji labai greitai įgijo tokią tarptautiniu mastu žinomą reputacijos, – todėl, kad pripažįstama, jog jos sprendimai grindžiami tik kompetencija. Būtent tai turėtume toliau skatinti ir įtvirtinti. Be to, Europos mokslinių tyrimų taryba turėtų toliau bendradarbiauti su Europos įmonėmis.

Turėčiau pasakyti, kad kitais metais Europos mokslinių tyrimų taryba pradės naudotis galimybe finansuoti koncepcijos įrodymą, kuria siekiama sumažinti finansavimo atotrūkį ankstyviausiuose inovacijų proceso etapuose, kai, pvz., potencialią komercinę koncepciją reikia patvirtinti taikant testavimą arba prototipus, iš tikrųjų nustatant atitinkamą rinką arba sukuriant saugomą intelektinės nuosavybės teisę. Tikrai labai svarbu skatinti Europos mokslinių tyrimų tarybą tobulėti ir būti šia skatinimo priemone visame pasaulyje.

Taip pat įdomu sužinoti, kad nemažai valstybių narių, įskaitant pietines, dabar nagrinėja Europos mokslinių tyrimų tarybos koncepciją, bandydamos apsispręsti, ar joms pačioms nereikėtų galbūt pabandyti įsteigti mokslinių tyrimų tarybos savo teritorijoje.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 35, kurį pateikė Pat the Cope Gallagher (H-0409/10)

Tema: Mažų ir vidutinių įmonių dalyvavimas ES mokslinių tyrimų programose

Ar Komisija galėtų nurodyti, kas yra daroma siekiant padidinti ES mokslinių tyrimų programose dalyvaujančių mažų ir vidutinių įmonių skaičių?

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – Komisija yra įsipareigojusi padidinti ES mokslinių tyrimų programose dalyvaujančių mažųjų ir vidutinių įmonių skaičių ir joms padėti savo inovacijų rezultatus galiausiai perduoti rinkai. Tai yra Komisijos prioritetas ir juo liks likusiu jos kadencijos laikotarpiu.

Pirma, Komisija yra pasiryžusi, kuo labiau supaprastindama procedūras, nors ir, žinoma, užtikrindama patikimą finansų valdymą, padaryti programas kuo prieinamesnes MVĮ. Todėl jau buvo imtasi kelių konkrečių veiksmų, pvz., sumažinti reikalavimai audito sertifikatams, sumažintas ex-ante finansinio pajėgumo tikrinimų ir apsaugos priemonių skaičius ir supaprastintas projektų ataskaitų pateikimas. Tačiau reikia daugiau.

Komisija pateikė komunikatą dėl supaprastinimo, kuris šių metų balandžio 29 d. buvo oficialiai perduotas Parlamentui ir Tarybai ir kuriame siūlomos kelios naujos trumpalaikės ir ilgalaikės priemonės, įskaitant MVĮ savininkų ir vadovų personalo išlaidoms padengti skirtų vienkartinių išmokų mokėjimų nustatymą.

Komisija kuo greičiau pateiks šias priemones ir, jei reikės, pasiūlys teisinės sistemos pakeitimus.

Antra, paskutinėje septintojoje bendrojoje programoje, galiausiai paskelbtoje liepos 20 d., Komisija pasiūlė keletą priemonių, konkrečiai skirtų MVĮ, įskaitant numatytus biudžetus.

Prognozuojama, kad MVĮ biudžeto dalis padidės nuo dabartinių bendradarbiavimo programos 14,7 proc. iki 15,7 proc. ir šiek tiek viršys 15 proc. tikslą, numatytą bendrosios programos teisės aktuose. Žinoma, dar yra galimybių tobulėti, todėl Komisija ir toliau įdėmiai stebės pažangą taikant šias naujas priemones.

Trečia, kita iniciatyva, kuria taip pat remiamos MVĮ, yra bendra mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programa „Eurostars“, kuri kartu su „Eureka“ apima 26 valstybes nares ir 6 asocijuotas šalis. Ja siekiama mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą vykdančias MVĮ priartinti prie rinkos.

Ketvirta, Europos įmonių tinklas, sukurtas 2008 m. pagal konkurencingumo ir inovacijų programą, teikia paslaugas MVĮ ir taip skatina jas dalyvauti FP7.

Tiksliau, šis tinklas kartu su nacionalinėmis kontaktinėmis institucijomis ir užtikrindamas visišką papildomumą teikia paramą didinant informuotumą ir didinant kompetenciją dėl dalyvavimo FP7, užsiima naujomis MVĮ ir FP7 pasiūlymais, partnerių paieška, MVĮ skirtais bendrais veiksmais ir rengia konsultacijas dėl su MVĮ susijusių pakvietimo klausimų įtraukimo į darbo programas.

Šiomis priemonėmis ir veiksmais tikimasi pasiekti, kad iki programos pabaigos apytikriai 20 000 MVĮ tiesiogiai turėtų naudos iš FP7.

Galiausiai planuojama 2011 m. internete pradėti naudoti konkrečiai MVĮ skirtą e. mokymosi platformą. Ja siekiama, teikiant nemokamą internetinį mokymą, pagal poreikius pritaikytą informaciją ir bendravimo forumą, palengvinti MVĮ prieigą prie mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos projektų ir savo rezultatų panaudojimą.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – (GA) Dėkoju Komisijos narei už šį išsamų atsakymą. Smulkusis verslas ir mažosios įmonės – Europos Sąjungos ekonomikos pagrindas. Parama šiam sektoriui, kaip žinote, yra itin svarbi, jeigu Europos Sąjunga nori ateityje pagerinti ekonominę padėtį.

Programoje „Europa 2020“ moksliniai tyrimai ir verslumas laikomi Europos ekonomikos strategijos pagrindu.

Tačiau ar netiesa, kad tai ypač svarbu siekiant padidinti MVĮ dalyvavimo Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros septintojoje bendrojoje programoje procentą? Todėl Komisijos narės norėčiau paklausti: ką Europos Komisija dar gali padaryti, kad paskatintų šio sektoriaus gebėjimą gauti finansavimą pagal metines Europos Sąjungos mokslinių tyrimų programas?

  Brian Crowley (ALDE). – Iškart iškyla du klausimai: 90 proc. naujų produktų, kurie į rinką patenka iš į mokslinius tyrimus nukreiptų programų, yra iš mažųjų ir vidutinių įmonių, tačiau vienas didžiausių sunkumų, su kuriais jos susiduria, priskiriamas visai intelektinės nuosavybės teisių apsaugos sričiai.

Ar yra planų su tuo susitvarkyti arba ar yra koordinuojama jūsų direktorato ir kitų direktoratų veikla siekiant su tuo susitvarkyti? Antra, ar konkrečiai tiriate naujas kvantinės fizikos ir techninio duomenų saugojimo sritis kaip naujas mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros fondų galimybes?

  Seán Kelly (PPE). – Pirmiausia manau, kad Komisijos narė galėjo pereiti prie mano klausimo, tačiau neturiu jokių problemų, nes klausimas su tuo susijęs.

Eilė jam atėjo greičiau negu tikėjausi.

Mano klausimas toks: kur matote greitai pasiekiamas pergales, kalbant apie didžiulį darbą, kurį atliekate, ir iniciatyvumą, kurį rodote, siekdama atitikti savo pareigoms keliamus reikalavimus, kad žmonės galėtų matyti, jog jūsų atliekamas darbas yra naudingas, o mes, žinoma, galėtume kuo greičiau kurti darbo vietas ir pramonės sektorius?

  Máire Geoghegan-Quinn, Komisijos narė. – (GA) Pirmiausia P. the Cope Gallagheriui norėčiau pasakyti, kad esu patenkinta, jog jis suteikė man galimybę pirmojo vizito į Parlamente rengiamą klausimų valandą proga atsakyti į klausimą savo gimtąja kalba.

Tikėtasi, kad Mokslinių tyrimų vykdomoji įstaiga, kuriai 2009 m. birželio mėn. suteiktas savarankiškumo statusas, labai prisidės prie sprendimų priėmimo proceso spartos ir veiksmingumo ir kad pagerins bendrosios programos, priklausančios agentūros kompetencijai, paslaugas. Akivaizdu, kad tai visų pirma taikoma MVĮ skirtai galimybių didinimo programai.

Remiantis 2011 m. bendradarbiavimo darbotvarke buvo įgyvendintos konkrečios naujos politikos priemonės, kurios turėtų paskatinti dalyvauti mažąsias ir vidutines įmones bei jų mokslinių tyrimų partnerius. Pažanga įgyvendinant šias politikos priemones bus atidžiai stebima, o šios pastangos bus toliau dedamos pagal 2012 ir 2013 m. darbotvarkes.

Kitus galimus taisyklių ir procedūrų supaprastinimo būdus galima rasti balandžio 30 d. komunikate dėl supaprastinimo – žinoma, neseniai jau minėjau tai. Tam tikras politikos priemones galima iškart taikyti pagal dabartinę teisinę ir reguliavimo sistemą, vadinamą Mokslinių tyrimų dalyvių portalu, pvz., pradedant juo naudotis, gerinant profesijų struktūrą bei laiko planavimą ir pertvarkant konsorciumą dydžio požiūriu.

Pati Komisija šiuo metu nagrinėja antrą politikos priemonių rinkinį, pvz., galimus Komisijos taisyklių pakeitimus, kuriais būtų leidžiamos didesnės vidutinės asmeninės išlaidos, būtų leidžiama taikyti bendruosius principus, o ne konkrečias taisykles, ir peržiūrėti taisykles, susijusias su lupikiškomis sąskaitomis.

Gerbiamasis Parlamento narys B. Crowley, žinoma, yra teisus, kai kalba apie didelį pradedamų vykdyti naujų projektų skaičių ir sako, kad vienas iš daugelio sunkumų, su kuriais susiduria MVĮ, yra intelektinės nuosavybės teisės.

Pirmininkauju Komisijos narių inovacijų grupei, kurioje vienas iš mano kolegų, žinoma, Komisijos narys M. Barnier, yra ypač susidomėjęs šia sritimi. Mes labai glaudžiai bendradarbiavome vienas su kitu, – kaip, tikiuosi, suprasite tada, kai spalio mėn. pradžioje bus paskelbta pavyzdinė inovacijų politika, – kad pabandytume rasti sprendimą daugelio problemų, kurių turi MVĮ, – taip pat kiti, – ir kurios konkrečiai siejamos su intelektinės nuosavybės teisėmis.

Techninio duomenų saugojimo srityje, žinoma, yra, kaip sakėte, daug galimybių, kurias galima išnaudoti, todėl iš tiesų daug privačių įmonių mano, kad tai yra galimybių sritis, kurioje jie gali jas išnaudoti. Paskelbus pavyzdinę inovacijų politiką norėtume sulaukti rimto Komisijos bandymo pateikti ne tik drąsius pasiūlymus, – kuriuos, kaip žinome, neabejotinai paskui reikės apsvarstyti, – bet ir tokius, kuriais būtų tiesiogiai sprendžiami šie klausimai ir problemos bei šalinamos kliūtys.

Tikiuosi, jog įmonės, kurios suinteresuotos tokiais klausimais, pamatys, kad Komisija pasirengusi reaguoti teigiamai ir kad mums reikia jomis pasinaudoti, kad mus paremtų.

S. Kelly minėjo greitas pergales ir jų pasiekimo sąlygas. Greitai pasiekiamas pergales užtikrins pavyzdinės inovacijos. Manau, kad matysite, kaip šiuo atveju bus sprendžiami klausimai, kurie apima standartus, reglamentus, intelektinę nuosavybę ir patentus. Manau, kad tada, kai iš tiesų bus paskelbta pavyzdinė politika, būsime išsprendę visus klausimus, – įskaitant rizikos kapitalo klausimą, kuris šiuo metu daugeliui mažųjų įmonių yra labai sudėtingas, – kuriuos svarstėme su mokslinių tyrimų centrais, universitetais, viešosiomis bei privačiomis įmonėmis ir Europos Parlamento nariais kalbėdami apie tai, kas turėtų būti pavyzdinėje politikoje.

Tačiau siūlant politiką klausimai neišsprendžiami. Paskui turime ją stebėti ir remti, taip pat užtikrinti, kad tie, kuriems ši politika naudinga, būtų pasirengę bendradarbiauti su mumis ir kad į tai, žinoma, būtų labai įtraukti Europos Parlamento nariai.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 42, kurį pateikė Bernd Posselt (H-0400/10)

Tema: Dunojaus strategija ir Europos regionai

Kokį vaidmenį Dunojaus strategijoje vaidina Bavarijos ir Austrijos bendradarbiavimas su Čekijos Respublika ir kiek yra svarbus kultūrinis ir turizmo politikos aspektas ES teikiant paramą atitinkamiems Europos regionams?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Dėkoju jums už klausimą. Bavarijos, Austrijos ir Čekijos Respublikos partnerystės perspektyva iš tiesų yra puiki galimybė toliau vystyti šį regioną, kuris yra iš viso 5 mln. žmonių namai. Propaguojant šį regioną galėtų būti nepaprastai svarbūs kultūros ir turizmo politikos aspektai. Šis regionas taip pat turi atlikti ypatingą vaidmenį Dunojaus strategijoje; dėl to jau buvo konsultuojamasi rengiant strategiją. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas turizmo šiame regione klausimui. Taip pat buvo įdomių pasiūlymų kultūrinio bendradarbiavimo srityje; pvz., kultūrų dialogo klausimu.

Kalbant apie pagalbą šiems regionams, šiam Čekijos Respublikos, Austrijos ir Bavarijos regionui numatytos įvairios bendradarbiavimo programos, kurioms šiuo laikotarpiu skirta beveik 430 mln. EUR subsidijų. Tai didelė suma, už kurios panaudojimą dabar daugiausia atsako regionai. Man atrodo, kad artimiausioje ateityje idėja sukurti Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo grupės struktūrą bus geras būdas plėtoti šį tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Esu labai dėkingas Komisijos nariui už labai gerą atsakymą. Tuo tarpu atsirado šis tas nauja: 2015 m. Pilzenas tikriausiai bus Europos kultūros sostinė. Paprasčiausiai norėčiau paklausti, ar taip pat galima stiprinti konkrečiai Europos regionų kultūrinį aspektą ir ar jūs manote, kad Europos regionai būtų tinkama platforma tokiai veiklai?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Gerbiamasis Parlamento nary, neabejotinai taip. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad kultūriniam bendradarbiavimui ypač reikalingas tarpvalstybinis regionų bendradarbiavimas, nes kultūros pasaulis neapsiriboja administracinėmis regionų ribomis. Todėl labai džiaugčiausi, kad tai taptų vienu svarbiausių Dunojaus ir Vltavos Europos regionų regioninio bendradarbiavimo aspektų. Pilzeno siūlymas kandidatu į Europos kultūros sostines yra papildoma paskata, kurią galima vertinti tik kaip gerą dalyką.

Klausimas Nr. 43, kurį pateikė Brian Crowley (H-0412/10)

Tema: Airijos vyriausybės prašymas dėl pagalbos nukentėjusiems nuo potvynio

Koks yra Airijos vyriausybės 2010 m. sausio mėn. Komisijai pateikto prašymo dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo pagalbos nukentėjusiems nuo potvynio statusas?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Gerbiamasis Parlamento nary, esu patenkintas turėdamas galimybę jums pasakyti, kad prieš keletą dienų Komisija galėjo šiuo klausimu padaryti teigiamą pareiškimą, kuriame siūloma šiek tiek didesnė nei 13 mln. EUR finansinė pagalba, – sakau „siūloma“, nes, kaip žinote, dabar reikia, kad ją patvirtintų ne tik Parlamentas, bet ir Taryba.

Jei galiu, norėčiau labai trumpai apibendrinti tai, kas įvyko. Apie pirmuosius nuostolius pranešta ir jie buvo patiriami 2009 m. lapkričio 19 d. Paraiška gauta paskutinę galimą dieną – 2010 m. sausio 27 d.; kitaip tariant, prieš pat pasibaigiant paskutiniam dešimties savaičių terminui. Paskui reikėjo išsiųsti įvairias užklausas. Todėl kovo 24 d. Komisija išsiuntė Airijos valdžios institucijoms adresuotą užklausą, į kurią nustatytąja tvarka buvo atsakyta birželio 15 d. Problema buvo ta, kad bendra nustatyta žala nesiekė nacionalinės nelaimės ribos. Todėl tai buvo įvertinimo, ar ją būtų galima klasifikuoti kaip regioninę nelaimę, klausimas. Tam reikėjo paremti tokius tyrimus ir vertinimus, kurie dabar atliekami.

Kaip minėjau, dabar turime teigiamą viso to rezultatą. Rugsėjo 14 d. galėjome pateikti šį pasiūlymą, pagal kurį, jeigu patvirtintų Parlamentas ir Taryba, Europos Sąjunga skirtų šiek tiek didesnę nei 13 mln. EUR sumą viešojo sektoriaus dėl šios nelaimės patirtoms išlaidoms padengti.

  Brian Crowley (ALDE). – Pone pirmininke, taip pat norėčiau padėkoti Komisijos nariui už atsakymą. Manau, kad vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduriama, yra dėl žalos vis dar patiriamos išlaidos, nes netrukus po lapkričio mėn. potvynio, dėl kurio buvo keliamas klausimas ir kuris buvo svarstomas, buvo dar nemažai potvynių. Mano gimtajame Bandono miestelyje, kuriame gyvena 5 000 gyventojų, dėl užtvindymo sunkumų ir įmonių patirtos žalos 19 įmonių vis dar nepradėjo dirbti. Taigi galbūt turėtume pagalvoti apie ilgalaikius valdymo planus lygiai taip pat, kaip ir apie skubų finansavimą.

  Seán Kelly (PPE). – Dėkoju, pone Komisijos nary, už atsakymą ir už finansavimą, kurį suteikėte nepaisydamas to, kad nepasiekėme nacionalinės nelaimės ribos.

Ar dėl to manote keisti nacionalinės ribos kriterijus, nes, turint visoms šalims vienodus kriterijus, mažesnė šalis, atsižvelgiant į katastrofą, aiškiai skirtųsi nuo didesnės šalies?

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Tik noriu padėkoti Komisijos nariui, jo pirmtakui ir jo pareigūnams, kurie tiek Briuselyje, tiek Dubline labai glaudžiai bendradarbiavo su Airijos pareigūnais, ir ypač jos finansų ministrui, kuris pasirašė, kaip minėjote, beveik paskutinę valandą.

Nors pagalba maža, tačiau labai vertinama: trisdešimt milijonų, kurių galėjome neturėti. Tačiau taip pat norėčiau manyti, kad galėtumėte savo kolegoms patarti, mums galbūt reikėtų pakeisti ribą, nes Airijoje riba yra beveik vienas milijardas, todėl, žinoma, esame daug žemiau šios ribos.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Dėkoju jums, ponai, už pripažinimo žodžius, kuriuos man ypač malonu perduoti savo kolegoms, įtemptai dirbusiems šiuo klausimu. Solidarumo fondo taisyklėse nurodyta ribinė vertė yra 0,6 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų, o tai Airijos atveju dabar būtų 935 mln. EUR. Taip pat yra 3,5 mlrd. EUR nuostolių draudimas, kuris konkrečiai taikomas keturioms iš penkių didžiausioms valstybėms narėms, kurioms kitaip būtų kompensuojama visiškai kitokio dydžio nuostolis. Tai viena iš priežasčių, kodėl 2005 m. Komisija pasiūlė Solidarumo fondą pritaikyti iš esmės dviem aspektais. Pirmuoju buvo siekiama, kad tiek mažinant nacionalinę ribą, tiek derinant dvi nacionalinių ir regioninių nelaimių kategorijas būtų labiau suvienodintos ribinė vertė arba vertės. Neketinu slėpti, kad gauname vidutiniškai du kartus daugiau paraiškų dėl kompensavimo, negu iš tiesų galime patenkinti – ne dėl finansinių priežasčių, o dėl to, kad pagal šį vertinimą Europos Sąjungai neleidžiama dalyvauti refinansuojant patirtas išlaidas. Todėl mūsų tikslas buvo supaprastinti procesą, kuris dėl to taip pat turėtų paspartėti.

Kaip matėte – pvz., šiuo su Airija siejamu atveju, – procesas gali trukti aštuonis, devynis arba dešimt mėnesių. Svarstomu atveju galbūt prireiks dar kelių savaičių šiai sumai išmokėti faktiškai, taigi, iki to laiko bus praėję visi metai. Tai iš dalies susiję su tuo, kad šis Solidarumo fondas yra nebiudžetinis.

Antras mūsų tikslas buvo išplėsti nelaimei taikomus kriterijus. Šiuo metu iš Solidarumo fondo kompensuojami tik gaivalinių nelaimių padaryti nuostoliai. Idėja – išplėsti kriterijus siekiant taip pat įtraukti technologines nelaimes.

2005 m. Taryba atmetė šiuos įvairius pasiūlymus. Dėl nepalankaus įvykusių nelaimių skaičiaus dabar ėmiausi naujos iniciatyvos. Mano tarnyba rengia persvarstytą pasiūlymą, kuriame taip pat bus atsižvelgta į pastarųjų penkerių metų patirtį. Tikiuosi, kad kai kurios šalys, kurios pastaraisiais mėnesiais naudojosi Europos solidarumo pagalba, dabar padės bet kokiais pakeitimais, kad ateityje Europoje galėtume turėti ne tik daugiau apimantį, bet ir visų pirma greičiau reaguojantį Solidarumo fondą.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 44, kurį pateikė Richard Howitt (H-0445/10)

Tema: Grynųjų pinigų stygius, kurį patirs nuo ES regioninių fondų paramos priklausančios JK vietos bendruomenės

Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimas panaikinti JK regionų plėtros agentūras reiškia, kad Europos lėšos, numatytos pagal Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą ir kaimo plėtros programas, kurias mano rinkimų apygardoje – Rytų Anglijoje anksčiau skirstė Rytų Anglijos plėtros agentūra, nuo šiol Jungtinėje Karalystėje turės būti skirstomos kitokiu būdu.

Atsižvelgiant į tai, kad Europos Komisija turi patvirtinti bet kokius ES programų valdymo ir kontrolės sistemos pakeitimus, ar Komisija galėtų atsakyti, kokios konsultacijos šiuo klausimu jau vyko su JK vyriausybe, ir patvirtinti, ar ES išmokos gali būti sustabdytos laukiant, kol Komisija patvirtins valdymo ir kontrolės sistemos pakeitimus? Kokios laikinos priemonės gali būti numatytos siekiant užtikrinti, kad vietos gyventojai ir bendruomenių grupės, kurios mano ir kituose JK regionuose naudojasi šiomis Europos lėšomis, nenukentėtų dėl grynųjų pinigų stygiaus, susijusio su JK vyriausybės sprendimu panaikinti regionų plėtros agentūras?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) naujoji Jungtinės Karalystės vyriausybė orientuojasi į ekonominį modelį, pagal kurį ypatingas dėmesys skiriamas padėčiai vietose. Dar neaišku, kokia forma bus suteikta naujoms struktūroms. Todėl dar negaliu jums pateikti jokių galutinių atsakymų. Pamatysime, kokia forma bus suteikta naujoms struktūroms, – valdymo institucijoms, – taip pat prireikus atitinkamai turės būti pritaikytos atitinkamos programos. Turiu tam tikrų nuogąstavimų, tačiau tikiuosi, kad dėl to nebus per daug vėluojama įgyvendinti projektus.

  Richard Howitt (S&D). – Kaip visada, dėkoju jums, pone pirmininke, už didelį objektyvumą ir paramą šiam demokratiniam procesui. Kalbėsiu trumpai ir laikysiuosi nustatyto laiko.

Pone Komisijos nary, savo klausime teiravausi, kokios jau vyko Komisijos ir JK vyriausybės konsultacijos dėl jų naujų planų. Tai labai konkretus klausimas. Ar kokios nors konsultacijos apskritai vyko ir jei vyko, tai kokios? Manau, kad tinka užduoti šį klausimą jums.

Ar šiandien šiame Parlamente patvirtinsite, kad Struktūrinių fondų reglamento reikalavimai, tiek dėl papildomumo, tiek dėl partnerystės, yra svarbiausi ir kad nesvyruodamas užtikrinsite, kad bet kurioje naujoje struktūroje jų būtų laikomasi?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Atsakymas gana paprastas: iki šios dienos šiuo klausimu nebuvo jokių kontaktų. Ateityje toliau reikia taikyti bendro finansavimo koncepciją – jei būtent tai turėjote omenyje.

  Pirmininkas. – Į klausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta trūkstant laiko, bus atsakyta raštu (žr. priedą).

Tuo klausimų valandą ir baigiame.

(Posėdis buvo sustabdytas 20.30 val. ir atnaujintas 21.00 val.)

PIRMININKAVO: Miguel Angel MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

(1) OL L 210, 2006 7 31, p. 25.

14. Europos strategija dėl kalnuotų vietovių, salų ir retai gyvenamų vietovių ekonomikos ir socialinio vystymosi (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl Europos kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių ekonominio ir socialinio vystymo strategijos.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, kas nors, ko gero, galėtų pamanyti, kad Europa yra aukštikalnių sala. Tačiau esu patenkintas, kad Europos Parlamentas nuolat rūpinasi ypatingų poreikių turinčių regionų, t. y. ypatingų regionų, pvz., kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių, ekonominiu ir socialiniu vystymu.

Lisabonos sutartimi padidinama teritorinės sanglaudos svarba. 174 straipsnyje ši sanglauda nurodyta kaip vienas iš Europos Sąjungos tikslų. Dėl šios priežasties Komisija, siekdama inicijuoti visapusišką diskusijų procesą, pateikė žaliąją knygą dėl teritorinės sanglaudos. Viena svarbiausių šių konsultacijų išvadų buvo ta, kad nebūtinai reikia naujų ir papildomų finansinių išteklių ir kad būtų geriau, jei pabrėžtume integruoto teritorinio vystymo koncepcijas ir daugiau dėmesio skirtume įvairių regionų privalumams.

Mano nuomone, tam tikros regiono ypatybės iš esmės galėtų būti privalumai. Dėl tokių regioninių ypatybių – ar tai būtų salos statusas, tai, kad tai yra kalnų regionas ar kad tai yra retai gyvenama teritorija, – problemų automatiškai nekyla arba nereikia didesnės pagalbos, ypač dėl to, kad šios vietovės jokiu būdu nėra vienodos. Todėl negali būti jokio universalaus sprendimo šiems regionams, kurie, galėtų atrodyti, atitinka vienas kitą.

Komisija mano, kad ypač svarbu užtikrinti suderintą bendrą šių regionų augimą. Todėl esu suinteresuotas, kad visuose regionuose įgyvendintume bendrą strategiją „Europa 2020“, o ne taikytume skirtingą strategiją skirtingos struktūros regionams, – nes taip galėtume sukelti grėsmę savo bendroms pastangoms, o ne prisidėti prie jų. Todėl manau, kad nėra būtinybės turėti atskirą politiką regionams, kuriuose yra ypatingos aplinkybės; priešingai, turime stiprinti integruotą savo politikos požiūrį kartu su kitomis politikos kryptimis, o regionai turi pabandyti atkakliau rengti programas, pritaikytas konkretiems jų poreikiams. Mums reikia paremti būdą, kuriuo visose politikos srityse ir numatomas, ir įgyvendinamas teritorinis aspektas.

Taip duodama pradžia keturioms prioritetinėms veiksmų sritims. Pirma, regioninę politiką priartinti prie piliečių ir įgyvendinti regionuose. Dėl savo teritorinės sanglaudos tikslo mums reikia įvairiais lygiais didinti politikos sričių nuoseklumą. Be to, tai reiškia, kad reikia rimtai vertinti daugiapakopio valdymo požiūrį ir kad mums rengiant ir įgyvendinant savo politikos priemones reikia įtraukti visus suinteresuotuosius subjektus. Tačiau tai taip pat reiškia intensyvesnį esamų tarpregioninių, daugiaregionių ir daugiašalių partnerysčių teikiamų bendradarbiavimo galimybių išnaudojimą siekiant labiau atsižvelgti į sunkumus, kuriuos bendrai patiria tam tikros vietovės, pvz., tokie dideli kalnų regionai, kaip Alpės ir Pirėnai.

Antra, mums reikia geriau koordinuoti regionams numatytas politikos priemones. Teritorinė sanglauda taip pat reiškia didesnio dėmesio skyrimą regioninės politikos ir sanglaudos politikos papildomumui bei darnumui. Mums reikia išsiaiškinti, kokį poveikį kiekviena politika turės regionams. Todėl Komisija sukūrė teritorinės sanglaudos tarpžinybinę grupę, kurioje dalyvauja įvairių generalinių direktoratų atstovai. Pagrindinis jos uždavinys – analizuoti atskiras sektorių politikos priemones ir jų poveikį regionams – ypač regionams, susiduriantiems su tam tikrais geografiniais sunkumais.

Trečia, mums reikia teritorinio bendradarbiavimo, kad galėtume stiprinti Europos integraciją. Bendradarbiavimas itin svarbus regionams, turintiems specifinių geografinių sunkumų. Kalbama apie tarpvalstybinių bendrų problemų sprendimų ieškojimą makroregioninių strategijos priemonių, pvz., Baltijos jūros strategijos ir tarpregioninių tinklų, arba geros patirties mainų forma.

Galiausiai mums taip pat reikia geriau išnaudoti regionines žinias. Jeigu norime sėkmingai įgyvendinti subsidiarumo principu grindžiamą regioninės plėtros politiką ir taip paremti strategijos „Europa 2020“ tikslus, turime daugiau žinoti apie regionų padėtį ir politikos priemonių poveikį. Mums net reikia geresnės stebėsenos sistemos, kuri taip pat geriau apdorotų turimus duomenis, ir į tikslus orientuotų rodiklių, kad galėtume įsitikinti, jog mūsų politikos priemonės yra tinkamos. Tai galima padaryti tik kartu su regionais, regioniniu verslu ir piliečiais.

Gerbiamieji Parlamento nariai, mums reikia visiems regionams skirtos tvirtos regioninės politikos, kurioje būtų atsižvelgiama į įvairius visų regionų poreikius ir ypatybes. Esu patenkintas, kad netrukus galėsiu dalyvauti diskusijoje su Europos Parlamentu dėl regioninės politikos ateities, įskaitant šias konkrečias sritis pagal Penktąją sanglaudos ataskaitą.

  Jan Olbrycht, PPE frakcijos vardu. – (PL) Šiandien pradedame diskusiją regionų, kuriems būdingos labai specifinės ir savotiškos ypatybės, klausimu. Tai yra regionai, kuriuose daugelio rūšių veikla siejama su papildomomis sąnaudomis. Saloms, taip pat kalnų regionams užkraunamos papildomos sąnaudos, kurias lemia geografiniai veiksniai. Šiandienos diskusija taip pat svarbi kitu požiūriu, kuris labai svarbus tolesnėms priemonėms, apie kurias kalbėjo Komisijos narys. Kalbu apie tai, kad šiandienos diskusijoje pradedama diskusija sanglaudos politikos po 2013 m. klausimu.

Rezoliucijoje, apie kurią šiandien kalbame, rūpinamasi ne tiek noro remti ypatingas teritorijas išreiškimu, – tai išdėstyta Sutartyje, – kiek labai konkrečiomis priemonėmis, taip pat keliami konkretūs klausimai, kaip ketiname organizuoti sanglaudos politiką po 2013 m. Atkreipkite dėmesį, kad šioje rezoliucijoje pirmiausia dėmesys sutelkiamas į regioninės politikos sujungimą su kitomis politikos kryptimis. Joje keliamas sanglaudos politikos ir bendrojo vidaus produkto naudojimo pagrindimo klausimas. Joje tvirtinama, kad šiems regionams remti reikėtų naudoti kitas politikos priemones, įskaitant – šiuo atveju nekalbame apie tai, tačiau to neturėtume pamiršti, – žemės ūkio politiką. Joje rašoma apie teritorinį bendradarbiavimą ir geresnį Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės, kuria užsiėmėme ankstesnėje finansinėje programoje, panaudojimą. Kitaip tariant, esame pirmajame rimtos diskusijos dėl būsimos sanglaudos politikos etape. Pradedame šią diskusiją su specifiniais regionais, tačiau tai yra pradžia, kuri rodo, kad sanglaudos politika yra ir turi likti viena svarbiausių Europos Sąjungos politikos krypčių.

  Georgios Stavrakakis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Komisijos nariui, kad čia dalyvauja.

Visi kalnų regionai ir salos yra sritys, kuriose itin svarbus koordinavimas tiek politikos planavimo, tiek programos įgyvendinimo lygiu. Tai yra sritys, kuriose įvairiomis politikos priemonėmis, pvz., kaimo, transporto, aplinkos, žuvininkystės ir užimtumo politikos priemonėmis, reikia išspręsti daugiaaspekčių problemų derinius.

Remdamasi įvairiomis politikos priemonėmis Europos Sąjunga parengė daug šioms sritims skirtų veiksmų. Mano nuomone, dar trūksta koordinavimo. Kalbant apie tokią šalį, kaip, pvz., Graikija, kurioje dauguma salų yra kalnuotos ir kurioje yra daugiau nei 200 negyvenamų salų, lengva pastebėti, kad jos socialinės ir ekonominės sanglaudos nebus galima pagerinti tol, kol visais lygiais nebus koordinavimo.

Taigi, Europos Sąjunga turės dvigubą naudą: viena vertus, išvengsime tokių pat veiksmų finansavimo pagal skirtingas programas, o kita vertus, didindami piliečiams skirtas lengvatas nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos paremsime augimą.

Šis integruotas požiūris į politikos planavimą ir įgyvendinimą, kurio reikia Europos Sąjungos kalnų regionams ir saloms, turėtų būti aiškaus, o ne paremto apsigaudinėjimu mąstymo patvirtinimas.

  Riikka Manner, ALDE frakcijos vardu. – (FI) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kompromisas, kurį pasiekėme šioje rezoliucijoje, yra puikus, todėl dėkoju visiems dalyvavusiems savo kolegoms Parlamento nariams.

Siekis ištaisyti padėtį finansų krizės paveiktose srityse turi būti vienas mūsų prioritetų ir tai taip pat taikoma regioninei politikai. Šios vietovės iš tiesų yra šiaurinės, retai gyvenamos vietovės, kalnų bei pasienio regionai ir salos. Ši rezoliucija bus naudinga kaip labai ryžtingas Parlamento prašymas Komisijai būsimose finansinėse programose kitu programavimo laikotarpiu ypatingą dėmesį taip pat skirti vietovėms, kenčiančioms nuo nuolatinių nepalankių gamtos sąlygų.

Šioje būsimoje sanglaudos politikoje bus labai svarbi pagalba retai gyvenamiems regionams, jeigu ji turi būti tęsiama kaip tikrai visapusiška pagalba. Taip pat norėčiau rezoliucijoms pritariantiems savo kolegoms Parlamento nariams priminti, jog jie turi užtikrinti, kad šis tikslas taip pat būtų įgyvendintas praktiškai – ne tik paprasčiausiai balsuojant už šią rezoliuciją, bet ir pasirūpinant ja taip, kad būsimose finansinėse programose iš tiesų būtų numatytos lėšos šioms specifinėms sritims.

Man malonu, kad šiame dokumente pabrėžiama, kaip svarbu išnaudoti galimybes, kurias gali pasiūlyti šie regionai. Svarbu, kad taip pat pasižiūrėtume į labai vertingus išteklius, kuriuos galima rasti šiose vietovėse, o ne tik svarstytume šių vietovių problemas. Tik išnaudodami tikrąsias jų galimybes galime padaryti tikrą pažangą jas vystydami. Šioms specifinėms vietovėms itin svarbūs tradiciniai pragyvenimo ir energijos šaltiniai bei sritys, kurioms strategijoje „Europa 2020“ skiriamas ypatingas dėmesys, pvz., moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra.

Nekantriai laukiu Komisijos Penktosios sanglaudos ataskaitos. Bus įdomu sužinoti, kaip Komisija iš tiesų atsižvelgia į strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kaip šių specifinių vietovių specifinių įgūdžių grupės išnaudojamos visoje Europoje.

  François Alfonsi, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, tikrai būtina parengti Europos strategiją dėl kalnuotų vietovių, salų ir retai apgyvendintų vietovių ekonomikos ir socialinio vystymosi.

Lisabonos sutarties 174 straipsnyje galiausiai išdėstomas Europos Sąjungos supratimas apie šias teritorijas, turinčias nuolatinių kliūčių, kurias joms reikia įveikti. Todėl nuo šiol Komisija turi siūlyti konkrečius strateginius planus, tinkamus šiose teritorijose gyvenančių žmonių lygybei kitų Europos piliečių atžvilgiu užtikrinti, kad jiems būtų iš tiesų kompensuota už kliūtis, su kuriomis jie susiduria savo kasdieniame gyvenime ir savo ekonominėje veikloje.

Todėl vien bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui kriterijaus, kuriam nuolat teikiama pirmenybė skirstant struktūrinius fondus, nepakanka. Šie regionai kenčia nuo gyventojų skaičiaus mažėjimo, todėl dėl šio nuostolio likusieji gyventojai gali pasiekti kaip niekada didelį BVP vienam gyventojui. Todėl turime rinktis pažangesnį požiūrį į šias teritorijas, taip pat mūsų grupė nori atkakliai laikytis savo nuomonės šiuo klausimu.

Komisijos nary, Lisabonos sutarties 174 straipsnyje pripažįstamas šių teritorijų specifiškumas. Todėl jų vystymui ir specifinėms problemoms spręsti turime numatyti specifines priemones. Šios priemonės turi atitikti struktūrinių fondų paramos reikalavimus, ypač tada, kai šios problemos tampa ypač opios, kaip antai visuotinio atšilimo salose ir kalnuose poveikis, pvz., energijos tiekimui, pasiekiamumui, transporto problemoms ir t. t.

Be to, raginame Komisiją numatyti specialias lėšas, kurios bus skirtos šioms teritorijoms kitoje finansinėje perspektyvoje, kuri apims 2014–2020 m. programavimo laikotarpį. Primygtinai reikalaudami pašalinti įgyvendinto tarpvalstybinio bendradarbiavimo kliūtis, taip pat norime užtikrinti, kad būtų stebimos ir plačiau taikomos tokios priemonės, kaip Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės.

  Oldřich Vlasák, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, praėjo daugiau nei dveji metai tuo to laiko, kai Europos Parlamente svarstėme nepalankioje padėtyje esančių atokesnių regionų klausimą. Iš naujo perskaitęs savo to laikotarpio pirminę kalbą turėjau pripažinti, kad ji vis dar labai tinkama ir kad joje nenorėčiau keisti nė vieno žodžio. Deja, Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos vardu privalau pasakyti, kad nepritariame bendram rezoliucijos projektui ir kad tam yra keturios priežastys.

Pirma, esame prieš socialinės inžinerijos idėją ir per didelį valdžios institucijų kišimąsi. Privalome suprasti, kad kai kurių salų, kalnų ir retai gyvenamų vietovių problemų neįmanoma išspręsti. Tai yra specifinės problemos, susijusios su jų geografinėmis ir struktūrinėmis ypatybėmis, kurių negalime pakeisti.

Antra, nesutinkame su mintimi, kad visi salų, kalnų arba retai gyvenami regionai sudaro vienarūšę grupę, kuriai būdingos bendros ypatybės. Ką Prancūzijos Šamoni kalnų centrinė dalis turi bendro su Graikijos Lefkados sala arba aukščiau Arkties rato esančiu Suomijos regionu, esančiu Rovaniemio srityje?

Trečia, šiame pasiūlyme ir tikrojoje diskusijoje visiškai pamiršome pasienio regionus. Aišku, kad čia neprivalau kam nors priminti, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį ir pagal sanglaudos politiką ypatingą dėmesį reikia skirti kaimo vietovėms, nuo pramonės persikėlimo kenčiančioms vietovėms ir regionams, kurie smarkiai ir nuolat yra skriaudžiami dėl gamtinių arba demografinių sąlygų. Nors sala visada liks sala, o kalnai visada liks kalnais, sienos, bent jau administracinės, gali išnykti. Todėl būtų svarbu daugiau dėmesio skirti pasienio regionams.

Ketvirta, manome, kad per anksti svarstyti šioms vietovėms skirtas konkrečias naujas teisėkūros priemones, regioninės plėtros programas ir finansinius išteklius. Akivaizdu, kad pradėjo aktyvėti diskusijos dėl Europos fondų ir jų naudojimo po 2013 m. Aišku, kad atskiros valstybės, regionai ir teritorijos bando šioje diskusijoje atkreipti dėmesį į savo problemas ir poreikius, kuriuos jie norėtų finansuoti iš Europos šaltinių. Neabejotina, kad, kalbant apie bendrą finansavimą, viešosios pagalbos taisykles ir vidaus rinkos reguliavimą taikant muitinių taisykles, nepalankioje padėtyje esatys regionai nusipelno kitokių sąlygų. Į tai taip pat reikėtų atsižvelgti Europos sistemoje, sudarant sąlygas išsaugoti specifinį šių regionų pobūdį ir kartu sušvelninti jiems trukdančias sąlygas.

Tačiau kyla klausimas, kiek šiuo atveju yra veiksmingos sudėtingos Europos programos. Būtų geriau, kad Europos struktūrinė politika būtų grindžiama idėja, jog finansiniai ištekliai pirmiausia turi būti skiriami neturtingiausiems regionams, kuriuose yra didžiausias nepriteklius. Tai turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar tai siejama su salų ir kalnų, ar retai gyvenamu regionu.

  João Ferreira, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kaip žinote, įtraukus keletą kilnių principų į Sutartis ir į įvairius Europos Sąjungos teisės aktus nėra garantijos, kad jie iš tiesų bus praktiškai įgyvendinti. Teritorinė sanglauda – tiesą sakant, kaip ir ekonominė bei socialinė sanglauda, – yra labai iškalbingas to pavyzdys. Šiems tikslams trūksta ne tiek rezoliucijų ir strateginių planų, kiek bendros politinės ir makroekonominės sistemos bei konkrečių priemonių šiems tikslams propaguoti ir įgyvendinti.

Deja, politikos priemonės, kurias vykdo Europos Sąjunga, lėmė ne sanglaudą, o didesnę nelygybę: ekonominę, socialinę ir teritorinę. Yra labai realus pavojus, kad ateityje ši nelygybė taps dar didesnė dėl dar labiau ribojančio tokių priemonių, kaip Stabilumo ir augimo paktas, įgyvendinimo ir juo įtvirtinamų griežtų apribojimų. Žinant, kad nepakanka Europos Sąjungos biudžetų, kurie gerokai per maži, palyginti su tuo, ko reikia norint praktiškai įgyvendinti teritorinę sanglaudą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą, tai yra labai reali rizika. Maža to, šios lėšos taip pat dažnai paskirstomos neteisingai.

Nors kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės skiriasi viena nuo kitos savo individualiomis ypatybėmis, jos visos kovoja su daugeliu nuolatinių bendrų sunkumų ir problemų. Kai kuriomis politikos priemonėmis, kartoju, šios problemos buvo paaštrintos, o ne išspręstos arba sušvelnintos. Tai taip pat pasakytina apie bendrą žemės ūkio politiką ir jos paskesnes reformas, kurių labai neigiamus padarinius reikės šalinti ir taisyti. Dėl specifinių šių regionų ir jų gamybos sistemų socialinės ir ekonominės struktūros ypatybių jos tapo pažeidžiamos rinkos reguliavimo mažinimo, kurio siekė ES, požiūriu.

Pateikėme keletą pasiūlymų, kaip būtų galima ištaisyti šią padėtį ir kaip prisidėti prie šių regionų ekonominės ir socialinės plėtros. Mums reikia padėti įtraukti jiems būdingą plėtros potencialą remiant vietos gamybą, skatinant vietos ir regionines rinkas ir skatinant bei didinant viešąsias ir privačias investicijas į gamybinę veiklą, kad būtų galima išlaikyti darbo vietų skaičių ir sukurti daugiau darbo vietų, kuriose būtų užtikrintos teisės ir teisingi atlyginimai.

Taip pat negalime pamiršti, kad kai kurie šie regionai, pvz., salų regionai, dažnai papildo vienas kitą savo produkcijos ir rinkų požiūriu. Turime išmokti tokį papildomumą tinkamai išnaudoti ir pagerinti. Taip pat privalome pripažinti papildomus sunkumus, su kuriais jie susiduria bandydami pasinaudoti Europos Sąjungos programomis ir finansavimu tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Turime šiems regionams taikyti pozityviąją diskriminaciją, kad padidintume jų galimybes tuo naudotis.

Taip pat aktuali šiandien čia svarstyta tema – gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija. Kaip pažymima šiandien čia patvirtintame pranešime, privalome pripažinti, kad šie regionai yra labiau pažeidžiami nelaimių požiūriu ir kad reikia stiprinti nelaimių prevencijos priemones.

Dar kartą skelbiame perspėjimą, kurį skelbėme ne kartą: šie regionai, ypač atokiausi regionai, turi būti laikomi tarp konvergencijos tikslų, kad nepadidintume struktūrinių trūkumų, nuo kurių dauguma jų vis dar kenčia, kaip yra Madeiros autonominės srities ir Portugalijai priklausančių Azorų salų atveju.

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, rytojaus balsavimas svarbus daugiau nei 90 mln. kalnų regionuose gyvenančių europiečių. Lisabonos sutarties 174 straipsnyje pripažįstama kalnų regionų ir specifinių regionų svarba. Tačiau šį straipsnį reikia įgyvendinti konkrečios politikos priemonėmis. Turime nuo žodžių pereiti prie darbų. Kalnai siejami ne tik su švariu oru, gamta ir atostogomis. Be to, yra realių problemų, su kuriomis kalnų regionuose gyvenantys žmonės turi kasdien sunkiai kovoti.

Dėl infrastruktūros trūkumo sunkiau judėti žmonėms ir prekėms, taip pat dėl įmonių ir piliečių patiriamų papildomų išlaidų sunkiau naudotis paslaugomis. Siekdami išvengti kalnų regionų gyventojų skaičiaus mažėjimo privalome užtikrinti, kad juose gyvenantys žmonės, kaip ir visi kiti Europos piliečiai, turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas ir kartu šiuolaikines paslaugas bei atitinkamą sveikatos priežiūrą.

Kalnų regionai taip pat suteikia puikią švarios energijos gamybos, energijos taupymo ir kokybiško žemės ūkio, kuris būtų ekologiškas, galimybę. Norint visa tai pasiekti, reikia investuoti į bendrąją programą, kuri turėtų poveikį visiems kalnų gyvenimo aspektams. Šią iniciatyvą remia visos frakcijos ir Europos kalnų regionų organizacijos, pvz., „Euromontana“ ir Europos kalnų regionų gyventojų išrinktų atstovų asociacija (AEM). Ja taip pat patenkinamas paties Pirmininko J. M. Barroso noras.

Dabar Komisija privalo tuoj pat įgyvendinti šį reikalavimą ir, vadovaudamasi subsidiarumo principu, į tai įtraukti regionus. Norėčiau užbaigti konkrečiai pasiūlydamas šiai naujai Europos politikai veiksmingai koordinuoti paskirti laikinąjį Komisijos narį, atsakingą už kalnų ir specifinius regionus.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone pirmininke, apytikriai 18 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų gyvena kalnų regionuose. Šiems regionams bendrai būdingas didžiausias dėmesys žemės ūkiui ir miškininkystei bei, be abejo, turizmui. Kalnų regionų ūkininkai labai sunkiai dirba dėl palyginti mažų pajamų. Tačiau jie labai reikšmingai prisideda prie Alpių regiono išsaugojimo, taigi, ir prie tvarumo. Negalime leisti, kad Alpių regionas taptų sausringa stepe; labiau norėtume, kad jis liktų puikiai prižiūrimu kultivuojamu kraštovaizdžiu. Teikiant ES pagalbą reikia atsižvelgti į kalnų regionų topografines, klimatines ir, be abejo, kultūrines ypatybes. Nėra jokios prasmės taikyti vienodą šabloną nuo pat Gibraltaro iki pat Šiaurės kyšulio.

Tai ko mums reikia? Mums reikia vietovės priemokos, gyvulininkystės priemokos, kad paremtume ūkininkus, kurie stengiasi, kad ir po 2013 m. būtų tinkamų rūšių gyvulininkystė. Mums reikia didesnių investicijų subsidijų, kurias teikiant būtų atsižvelgta į tai, kad čia sąnaudos didesnės negu slėnių regionuose, taip pat reikia, kad aukštos kokybės Alpių regiono produktai būtų ženklinami, saugomi ir sertifikuojami.

Todėl ES reikia pasirinkti teisingą kryptį, kad galėtų užtikrinti, kad kalnų ūkininkų, taigi, ir viso Alpių regiono ateitis po 2013 m. būtų gera.

  Lambert van Nistelrooij (PPE). – (NL) Visų pirma norėčiau padėkoti Komisijos nariui už tai, kad atsakė į mūsų klausimą. Šiaip ar taip, dabar, kai turime įtvirtintą Sutartį, klausimu buvo siekiama dar kartą išnagrinėti mūsų anksčiau išdėstytą politiką. Iš tiesų tiesa, kad vykdydami regioninę politiką visais jos aspektais galime labiau priartėti prie savo piliečių ir prie jų gyvenimo tikrovės.

Antra, teritorinė sanglauda iš tiesų yra tas naujas aspektas ir tai patvirtina mūsų gauti pranešimai. Teritorinė sanglauda taip pat neatsiejama nuo to, kaip tokiose šalyse, kaip Prancūzija arba Ispanija, turėtume išbristi iš labai skirtingos padėties. Kalbama ne tik apie vis didesnių ir konkretesnių lėšų skyrimą. Ne, yra aiški tendencija didesnės sanglaudos ir geresnio nacionalinių valstybių balanso link. Taigi, jei panagrinėtume naują finansinę programą, kuri yra naujos politikos po 2013 m. programa, galėtume išsiaiškinti dalykus, priverčiančius žengti į priekį šiuo klausimu, ir pridėtinę Europos vertę.

Tokiomis aplinkybėmis gerai, kad šiandien imamės šių veiksmų. Nepaisydamas šiokių tokių dvejonių, manau esąs priverstas nurodyti, kad mums turi būti skiriama daugiau lėšų, tačiau tam galbūt dar yra per anksti. Tai galėtų būti konkreti politika, tačiau, žinoma, tai taip pat turėtų būti galima pasiekti, pvz., perskirstant lėšas valstybėse narėse. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, kurios vardu kalbu, taip pat prašys leisti balsuoti atskirai. Turėsime palaukti ir pasižiūrėti, kas atsitiks po to, neatsižvelgdami į tai, ar esame už savo finansinę ir teisinę programą.

Baigdamas norėčiau pridurti, kad esu iš Nyderlandų. Neturime kalnų arba retai gyvenamų vietovių, tačiau turime salų. Komisijos nariui norėčiau, jums leidus, užduoti tokį klausimą: ar dabar, kai mūsų karalystėje vyksta pokyčiai ir kai Sabos, Sent Eustatijaus ir Bonairės saloms suteikta visiška autonomija Nyderlandų teritorijoje, galime paspartinti šių šalių paskelbimą atokiausiais regionais? Jau seniai laukėme, kada tai bus padaryta.

  Teresa Riera Madurell (S&D). – (ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, jeigu norime pasiekti teritorinės sanglaudos tikslą, kuris buvo nustatytas naujojoje Sutartyje, visose Europos Sąjungos teritorijose turi būti galimybė naudotis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis.

Todėl turėtume labai didžiuotis, kad Parlamente susitarta remti Europos politikos priemonių pritaikymą konkretiems salų, kalnų regionų ir retai gyvenamų vietovių poreikiams, kad šie regionai galėtų išnaudoti visą savo potencialą ir konkuruoti turėdami vienodas galimybes.

Šiuo požiūriu yra kai kas labai svarbaus, ką norėčiau pabrėžti: šiuo metu kai kurie salų regionai neturi finansavimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektams paprasčiausiai dėl to, kad jie yra už daugiau nei 150 km. Tai neprotingas ir neteisingas kriterijus, dėl kurio didėja jų izoliacija ir kurį siūlome pašalinti.

Ponios ir ponai, kaip teisingai sakė M. Schulz, gyvenu Europos saloje, todėl iš savo patirties žinau, ką reiškia būti sala. Kaip teisės aktų leidėjai, privalome mažinti šią kainą. Kaip teisingai nurodė Komisijos narys, Sutarties 174 straipsniu mums suteikiama galimybė tai padaryti.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, retai gyvenamų vietovių ir atokiausių salų problemų svarstymas šiame Parlamente – ypač turint omenyje mano parlamentinį įsipareigojimą dėl kalnų regionų – yra pirmas žingsnis siekiant sukurti tinklą, kuriuo būtų galima išsaugoti šiuos regionus, kuriuose Europos piliečiai gyventų visiškai unikaliomis sąlygomis ir dažnai iš mažų pajamų. Tai yra mažo gyventojų tankio retai gyvenamos vietovės, kurioms būdingas senėjančios visuomenės reiškinys, nes jaunuoliai dažnai išvyksta, ir kuriose diplomuotų specialistų skaičius yra mažesnis už nacionalinį vidurkį.

Šiais kriterijais, ypač BVP, nors taip pat yra kitų, reikia inspiruoti Europos paramos strategiją, skirtą kalnų regionams, kurie turi mažai paslaugų, turi infrastruktūros problemų ir dėl žemės ūkio krizės bei klimato kaitos yra ypač pažeidžiami. Kalnai yra vietos, kuriose žmonės gyvena ir kurias jie tiria, todėl šiandien jie turi tapti politine laboratorija, nes yra neišsemiamas kultūrinės, švarios energijos ir kokybiško žemės ūkio plėtros, taip pat gyvenimo kokybės, kuri būtina siekiant užtikrinti didesnę miesto gyventojų gerovę, šaltinis.

Be Komisijos, valstybių narių ir vietos valdžios institucijų, vietos bendruomenės taip pat privalo suprasti, kaip, laikydamosi integruoto požiūrio ir ypač aktyviai dalyvaudamos priimant sprendimus, gali kontroliuoti savo likimą XXI amžiaus Europoje.

Sakydamas, kad kalnų regionuose geriau organizuoti 10 vietos sporto renginių negu vieną pasaulio čempionatą, remiuosi patirtimi, ir visų darbo metodas turėtų būti toks: turėtume didinti plačiai paplitusių iniciatyvų skaičių ir rodyti didesnį politinį kūrybiškumą, o pradėti tai nuo specialios delegacijos kalnų regionams ir saloms sukūrimo Komisijos narių kolegijoje.

  Alyn Smith (Verts/ALE). – Pone pirmininke, būdamas jungtinės grupės pirmininko pavaduotojas, esu suinteresuotas salomis bei kalnuotomis ir retai gyvenamomis vietovėmis.

Norėčiau atiduoti pagarbą viso Parlamento kolegoms, kurie taip sunkiai dirbo, kad įtrauktų šį klausimą į darbotvarkę, nes, pone Komisijos nary, nors labai vertinu jūsų dalyvavimą čia ir pritariu jūsų pareiškimui, visų veiksmų, kuriais buvo siekiama iš tiesų nustatyti 174 straipsnio įgyvendinimo tempą ir padaryti jį naudingą, buvo imtasi šiame Parlamente. Turite labai entuziastišką partnerį siekdami, kad 174 straipsnis būtų naudingas mūsų piliečiams, nes jis sudaro mums sunkumų siekiant įrodyti, kad kai kurioms labiausiai nepanašioms bendruomenėms, kurios yra Europos Sąjungoje, sukuriama tikra ES pridėtinė vertė.

Pabrėžiu bendruomenes, nes svarbu pripažinti, kad tai yra bendruomenės, kurioms ketiname padėti. Geografiškai – ar tai būtų salų, ar kalnuotų ir retai gyvenamų vietovių bendruomenės – tai iš tikrųjų nesvarbu. Kalbame apie bendrą problemą, kylančią dėl įvairios geografinės specifikos. Štai kur mums reikia užtikrinti, kad mūsų skirstymas į kategorijas iš tiesų tiktų, – šiuo metu jis netinka. Taisyklės, kuriomis vadovaujamės, neatitinka bendruomenių, apie kurias kalbame, specifikos, todėl dažnai dėl jų gaunami iškreipti rezultatai. Štai kokiu klausimu turėjome tam tikrą problemą dėl Regioninės politikos generalinio direktorato dokumento „Specifinių geografinių ypatumų turinčios teritorijos“. Tikiuosi, kad rimtai atsižvelgsite į kritiką, pareikštą Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pasiūlymo dėl rezoliucijos 2 dalyje, nes būtent ją turime omenyje. Mums reikia geresnės klasifikavimo sistemos nei turime dabar.

Šiuo atveju kalbame ne apie didesnių pinigų sumų skyrimą neturtingoms ir nepalankioje padėtyje esančioms vietovėms. Visose mūsų Škotijos salose, kalnuotose vietovėse ir įvairiose kitose vietovėse yra daugiau nei reikia dinamiškumo, pakilimo ir entuziazmo, galinčių padėti joms gydytis pačioms. Tačiau visų pirma mums reikia užtikrinti, kad valstybės pagalba būtų jų gyvenimo papildinys, o ne kliūtis, ir kad, jei tik pašalintume šias kliūtis, galėtume dirbti kartu, idant padarytume jų gyvenimą geresnį.

  Marisa Matias (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, Europa be ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos nėra Europos Sąjunga. Kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės turi savų sudėtingų problemų, kurias privalo įveikti dėl žmonių Europos. Tačiau turime neapsiriboti ketinimo pareiškimais, nes kitaip turėsime priešingą poveikį ir padidinsime nelygybę.

Šie regionai yra didžiulės svarbių išteklių atsargos. Biologinė įvairovė, miškai, pelkės ir kraštovaizdis užtikrina svarbią mums visiems paslaugą, tačiau jie kenčia nuo regionų ekonomikai dėl to taikomų apribojimų. Turime duoti kažką mainais. Šiuose regionuose gyvenantiems žmonėms visi privalome siūlyti savo solidarumą ir paramą.

Norėčiau pateikti du pasiūlymus. Pirmasis susijęs su galimu regionų įnašu į mokslą ir plėtrą. Dėl daugelio šių regionų gamtinių turtų jie tampa tikromis atvirame ore esančiomis laboratorijomis, tačiau jie neturi vienodų galimybių naudotis mokslinių tyrimų finansavimu. Kodėl tada neaprūpinus jų mokslinių tyrimų kompetencijos centrais ir taip nesukūrus kokybiškų darbo vietų ir negaivinus jų ekonomikos?

Mano antras pasiūlymas susijęs su energija. Šie regionai gali ir turi veikti kaip pradiniai projektai, kuriais būtų atskleistas apsirūpinimo energija potencialas ir tvarumas, ypač taikant mikrogeneraciją, kuriai būtų naudojami vietos ištekliai. Taip būtų mažinamas priklausomumas, užtikrinta didesnė lygybė ir kuriamos darbo vietos.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad bendrąjį vidaus produktą taikant kaip vienintelį arba pagrindinį pagalbos lėšų skyrimo rodiklį nelygybė gali tik padidėti. Todėl itin svarbu naudotis papildoma informacija, ypač informacija, kuria apibūdinama socialinė ir ekonominė šių regionų tikrovė.

Dabar norėčiau atskirai tarti žodį apie Azorų, Madeiros, kalnų regionų ir ištuštėjusias Portugalijos vidaus vietovių žmones. Savo pastangomis jie daug prisideda prie plėtros ir visų europiečių gyvenimo kokybės.

Šiuose ir kituose regionuose yra savos sąlygos. Į socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą nereikia žiūrėti kaip į labdarą. Štai kada sprendžiame, ar norime tikros Europos perskirstymo politikos. Dėl visų šių priežasčių šią rezoliuciją laikau svarbiu žingsniu, tačiau tik pirmu iš daugelio.

  Timo Soini (EFD). – (FI) Pone pirmininke, Suomija didelė šalis, turinti apytikriai Didžiosios Britanijos dydžio teritoriją, tačiau joje gyvena tik 5,3 mln. mūsų. Manau, kad būtent tuo nepaprastai praturtinamas mūsų gyvenimas: žemė jau daugiau niekur neapstatoma. Pasaulį ir Europą perpildo žmonės, tačiau švarus vanduo ir gamta yra gyvybiškai būtini dalykai. Atokiausiose vietovėse žmonės apmokestinami, todėl visi turi teisę į pagrindines paslaugas. Retai gyvenamos vietovės yra tokios pat svarbios kaip miestai, nes kiekvienas žmogus ir kiekviena gyvybė turi vertę.

Mano šalyje, Suomijoje, Laplandija, Rytų Suomija ir centrinės šalies dalys yra retai gyvenamos, tačiau visos jos prisideda prie šalies infrastruktūros ir yra neatsiejamos nuo visos Suomijos – šalies, kurioje, be kita ko, turėjome ir turime galimybę įsitraukti į komerciškai tvarią veiklą. Mes, gyvenantieji ES, į kurią žiūriu skeptiškai, taip pat turime sugebėti pasirūpinti, kad veikla būtų ekonomiškai gyvybinga. Be to, taip pat reikia, kad šie regionai būtų vystomi.

Be to, mums reikia užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisės aktais nepadidintume kaimo gyventojų mažėjimo spartos. Būtent atsižvelgdamas į šį klausimą laikausi ypač kritiško požiūrio į būsimą Pašto paslaugų direktyvą. Būtų gerai, kad šie ponai išvyktų į šias retai gyvenamas vietoves ir patikrintų, kiek laiko keliauja laiškai. Būtent šiuos dalykus noriu pabrėžti, tačiau jei padarytume kokią nors pažangą, galėčiau tapti net šiek tiek mažiau kritiškas.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, mano, kaip austro, svarbiausias rūpestis dėl šio pranešimo yra susijęs su gyvenančiųjų kalnų regionuose žmonių padėtimi. Kaip jau buvo nustatyta deklaracijoje, žemės ūkis yra pagrindinis šių regionų ekonomikos sektorius. Statistiniai duomenys rodo, kad kiekvieną dieną Austrijoje 13 ūkininkų atsisako ūkininkavimo. Ypač pažeidžiami maži ūkiai. Dabar iš viso turime tik pusę ūkių, kuriuos turėjome 1950 m. Papildoma kalnų ūkininkams nepalanki aplinkybė yra ta, kad jie negali produktyvumu net priartėti prie slėniuose esančių ūkių. Vargu ar jų produktai gali konkuruoti rinkoje dėl didelių transporto išlaidų, patiriamų dėl jų vietos. Tradicija įpareigoja.

Ūkininkų ir jų šeimų gyvenimas liudija, kaip kartos gyveno ir dirbo kartu. Dabartinėje mūsų visuomenėje tai yra šiek tiek unikalus dalykas ir kažkas, ko negalime leisti prarasti.

  Danuta Maria Hübner (PPE). – Pone pirmininke, pone Komisijos nary, teritorinė įvairovė yra Europos turtas. Mūsų, kaip Europos institucijų, pareiga – užtikrinti sąlygas, kuriomis šis turtas galėtų būti naudingas Europai ir jos kultūrai bei jos ekonomikai.

Sutartyje Bendrija raginama atsižvelgti į savo politikos teritorijas, turinčias specifinių ypatybių, kurios siejamos su tam tikrais vystymosi sunkumais tiek spręstinų problemų, tiek išnaudotinų galimybių požiūriu. Įvertinus tai, leiskite man iškelti tris klausimus.

Pirma, teritorinio poveikio vertinimas. Šis klausimas daug metų buvo Europos darbotvarkėje. Norėčiau Komisiją paraginti teritorinį aspektą įtraukti į poveikio vertinimo procedūrą, taikomą Europos iniciatyvoms. Teritorinio poveikio vertinimas galėtų būti puiki priemonė, kuria būtų galima veiksmingai tenkinti specifines šių teritorijų reikmes. Todėl norėčiau tvirtai paremti poveikio vertinimo priemonės teritorializavimo idėją. Šiuo atveju to siekti būtų naudinga taikant strateginio aplinkos vertinimo metodą.

Antra, jūs, pone Komisijos nary, kalbėjote apie Teritorinės sanglaudos tarpžinybinę grupę. Esu įsitikinusi, kad Komisija vis dar turi galimybių daugelyje atitinkamų politikos sričių geriau informuoti apie specifinių teritorijų vystymo sunkumus. Regioninės politikos generaliniam direktoratui dirbant kartu su kitomis atitinkamomis tarnybomis turėtų būti nustatytas visų Europos politikos priemonių teritorinis jautris. Mano manymu, ypač atspari teritoriniu požiūriu turėtų būti transporto ir energetikos politika. Teritorinio atsparumo didinimas turėtų tapti Europos Sąjungos gerosios patirties dalimi.

Trečia, norėčiau paprašyti Komisijos atidžiai įsigilinti į strategiją „Europa 2020“ ir ypač į jos pavyzdines iniciatyvas, kad galėtų nustatyti ypatingos svarbos prioritetus šioms specifinių vystymosi ypatybių turinčioms teritorijoms.

Baigdama norėčiau pasinaudoti šia galimybe platesne prasme pasakyti, kad Europos piliečiai bet kuriuo atveju gali pasinaudoti pavyzdinėmis strategijos „Europa 2020“ iniciatyvomis, kurių imamasi vietos ir regioniniu lygiu.

  Juan Fernando López Aguilar (S&D). – (ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, pirmą kartą Europos integracijos istorijoje į Lisabonos sutartį buvo įtrauktas, kaip apibrėžtas Europos Sąjungos tikslas, regioninis aspektas ir teritorinė sanglauda.

Dalyvauju šioje diskusijoje kaip kitas Parlamento narys iš salų regiono, Kanarų salų, kurį apima Sutarties 174 straipsnis, kai jis konkrečiai siejamas su salomis, ir 349 straipsnis, kai jis yra atokiausias regionas. Tačiau tai darau žinodamas, kad, be jų teritorinio susiskaidymo dėl to, kad salos visada yra išorinė Europos Sąjungos siena, jos yra ypač pažeidžiamos energetikos, transporto ir infrastruktūros strateginių planų požiūriu ir visų pirma strateginių planų, susijusių su vidaus ir išorės Europos Sąjungos apsauga nuo grėsmių ir visų pirma nuo kontrabandinės prekybos.

Todėl prašau tvirtai pritarti šiai rezoliucijai, visų pirma jos pavertimui konkrečia politika – kuria rezoliucijai būtų suteiktas turinys ir kurią galėtume išsamiai aptarti, – ir ypač jos perkėlimui į 2014–2020 m. finansines perspektyvas. Privalome turėti biudžetą, kuris atitiktų tikslus ir užtikrintų finansinę paramą siekiui Europos Sąjungos salose gyvenantiems europiečiams suteikti visas ir lygias teises ir galimybes, kurias turi tie, kurie gyvena šio didžiulio Europos integracijos regiono žemyninėse teritorijose.

  George Lyon (ALDE). – Pone pirmininke, taip pat norėčiau pritarti pranešimui, kuris šiandien čia pateiktas mums svarstyti. Kaip salos gyventojas, gyvenantis vakarinėje Škotijos pakrantėje, labai gerai nusimanau apie sunkumus, su kuriais susiduria daugelis mūsų atokiausių regionų ir, be abejo, mūsų salų regionai. Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria salos ir, be abejo, mūsų kalnų regionai, žinoma, yra transporto sąnaudos. Todėl tampame nekonkurencingi, šiose vietovėse mums trūksta galimybių bei darbo vietų ir galiausiai netenkame savo jaunimo.

Šešta pranešimo dalis skirta būtinybei šias vietoves padaryti konkurencingesnes, o tai, mano nuomone, bus pagrindinis uždavinys, kuris ateityje bus keliamas regioninei sanglaudos politikai sprendžiant salų ir kalnuotų vietovių gyventojų problemas.

Norėčiau iškelti konkretų klausimą, kurio norėjau imtis kartu su Komisija ir į kurį norėjau atkreipti Komisijos nario dėmesį. Škotijoje turėjome vertą dėmesio iniciatyvą, prieš trejus metus pateiktą Škotijos vyriausybės, kuri pabandė sumažinti keltų mokesčius saloms, kad išsiaiškintų, ar dėl to paspartėjo šių savitų salų ekonomikos augimas. Bandomasis projektas buvo vykdomas trejus metus ir dabar artėja jo pabaiga. Vienos salos gavo iš šios subsidijos naudos, o kitos – ne. Tikėjomės, kad atlikus vertinimą programa bus plėtojama visose Škotijos salose.

Deja, Škotijos vyriausybė apsisprendė vėl plėtoti programą tik Vakarų salose, o likusios neturės gauti jokios naudos.

Pone Komisijos nary, mano rinkėjai iš Argailo mano, kad tai būtų nesąžininga ir neteisinga; kai kurie jų mano, kad tai tebūtų rinkėjų papirkinėjimas. Kai rašau jums ir Komisijos nariui, atsakingam už transportą, noriu sužinoti, ar jūs reaguotumėte į jų rūpesčius ir ištirtumėte neteisingą padėtį, į kurią yra patekę mano salos rinkėjai.

  Malika Benarab-Attou (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Alpės yra vienas tankiausiai apgyvendintų Europos kalnų regionų. Jose yra svarbiausi vandens ištekliai, tačiau dėl dabartinės savo ekonominės padėties jos yra pažeidžiamos visuotinio atšilimo.

Alpės galėtų atlikti svarbų vaidmenį iki 2050 m. tapdamos neutralia išmetamojo anglies dioksido požiūriu teritorija, kaip šių metų birželio mėn. nustatė keturi vokiškai kalbančiųjų Alpių šalių aplinkos ministrai. Jos galėtų tapti regionu, pasirinkusiu gaminti atsinaujinančiąją energiją ir prisidėti prie tikslo iki 2020 m 20 proc. sumažinti išmetamąjį anglies dioksidą.

(Kalbėtojas nutraukė kalbą)

  Giancarlo Scottà (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Lisabonos sutartyje ypatingas dėmesys skiriamas regionams, susiduriantiems su didelėmis ir pastoviomis kliūtimis. Todėl pritariu F. Proveros iniciatyvai dėl šių regionų žemės ūkio, aplinkos ir kultūros atkūrimo. Todėl raginu Komisiją kuo greičiau imtis darbo siekiant įgyvendinti kalnų regionų politiką, pagal kurią bus stengiamasi įveikti sunkumus, gyventojų skaičiaus mažėjimą, kalnų regionų apleidimą ir su tuo susijusį aplinkos būklės blogėjimą.

Itin svarbu pasirūpinti nepalankiomis sąlygomis gyvenančiųjų asmenų žemės ūkio veikla, gyvenimo kokybe ir kultūros paveldu, taip pat svarbu užtikrinti, kad veiksmai, kurių imasi Komisija, valstybės narės ir vietos valdžios institucijos, būtų suderinti vieni su kitais.

Pagrindinis Europos Sąjungos principas yra subsidiarumas, kuris yra priemonė, itin svarbi remiant nepalankioje padėtyje esančių regionų plėtrą taikant ilgalaikes ir labai kryptingas priemones, pateiktas regioniniuose pasiūlymuose. Tai reikšmingas iššūkis, todėl užduotis būtų šiuose regionuose išsaugoti žmones arba – dar geriau – skatinti juos sugrįžti.

  Nuno Teixeira (PPE). – (PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, teritorinės sanglaudos tikslu, kuris dabar įtvirtintas Lisabonos sutartyje, išreiškiama Europos solidarumo vertė ir valstybių narių bei Europos Sąjungos įsipareigojimas mažinti dabartinius įvairių regionų skirtumus.

Tačiau tikslus, kuriuos norime pasiekti, nepakanka paskelbti sutarčių tekstuose. Tai yra Europos Sąjungos regionai, kurie kenčia nuo jų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi itin trukdančių nuolatinių kliūčių. Todėl reikia praktiškai įgyvendinti konkrečias programas, kad, pritaikant šių regionų vystymosi modelius jų potencialams ir ištekliams ir taip padedant siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, būtų galima visiškai ir veiksmingai įveikti jų vystymosi trūkumą.

Ši paskata šiems regionams turėtų būti teikiama ne tik iš regioninės politikos išteklių, taikant struktūrinio sureguliavimo priemones, pvz., Sanglaudos fondą ir keturis struktūrinius fondus, bet ir kaip pokyčiai taikant įvairias sektorinės politikos priemones, kurios turi reikšmingą teritorinį poveikį kiekvienam regionui ir dėl to gali užtikrinti jų ekonomikos augimą.

Bendrąjį vidaus produktą (BVP) tikrai turėtume laikyti pagrindiniu šių regionų tinkamumo gauti Europos pagalbą rodikliu. Tačiau, atsižvelgiant į jų gamtines kliūtis, tikresniam jų išsivystymo lygio vaizdui susidaryti taip pat turėtų būti taikomi kiti kriterijai, pvz., nedarbo lygis, gyventojų tankis arba išsilavinimo lygis. Tai yra vienintelis būdas išsamesniam nepalankiausias sąlygas turinčių regionų sudėtingos tikrovės vaizdui susidaryti.

Šiuo atžvilgiu turėtume pažymėti atokiausių regionų, kurių statusas pripažįstamas naujojoje Sutartyje, atvejį. Jie sudaro ES regionų grupę, kuri pasižymi specifiniais ypatumais ir nusipelno specialaus traktavimo. Nors jie susiję vienas su kitu pagal savo individualius požymius, atokiausi regionai taip pat skiriasi savo išsivystymo lygiais. Be BVP, šiems regionams taip pat reikia taikyti tokius rodiklius, kuriais būtų galima pateikti išsamesnį jų specifinės tikrovės apibūdinimą ir taip padėti tiksliau įvertinti jų išsivystymo lygį.

  Luís Paulo Alves (S&D). – (PT) Pone pirmininke, pritariu šiam pasiūlymui dėl rezoliucijos, kuriame nurodoma, kad reikia Europos strategijos, kuria teritorinės sanglaudos principą – kurį gavome kartu su Lisabonos sutartimi – būtų galima paversti galimybe sunkumų dėl nuolatinių gamtinių kliūčių turinčių vietovių gyventojams dalyvauti Europos projekte.

Atvykau iš Azorų regiono, kuriame šių kliūčių daugėja ir kuriame jos yra ryškesnės nei tos, kurios pasitaiko vietovėse, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnį vadinamose Europos atokiausiais regionais.

Po 2008 m. Komisijos komunikato „Atokiausi regionai – Europos turtas“ ir ilgų diskusijų, kuriose aktyviai dalyvavo patys atokiausi regionai, dabar laukiame savo pačių šios strategijos versijos, kurioje turės būti atsižvelgta ne tik į mūsų kliūtis, bet ir visų pirma į mūsų potencialą.

Todėl raginu Komisiją skubiai pateikti savo pasiūlymus, kad galėtume dar iki diskusijos dėl naujos finansinės programos nustatyti geriausią strategiją, nes turime nustatyti savo politikos priemonių turinį anksčiau nei bus skirtos lėšos, reikalingos jai įgyvendinti, kaip atsitiko su dabar persvarstomomis Europos Sąjungos politikos priemonėmis.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Pone pirmininke, kaip sakė daugelis mano kolegų, Sutarties 174 straipsnis susijęs su teritorine sanglauda, kaip nauju Europos Sąjungos tikslu. Todėl Europos Sąjunga privalo daugiau dėmesio skirti ekonominiams ir socialiniams kalnuotuose regionuose, mažose salose ir atokiose vietovėse gyvenančių žmonių poreikiams. Tvirtai tikiu, kad dabar ES privalo reaguoti, artimiausiu metu pasiūlydama konkrečias priemones.

Remdamasi šia rezoliucija pareiškiau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti svarbiems ekonomikos sektoriams, nuo kurių šios bendruomenės labai priklauso. Man ypač rūpi tie žvejai, kurie žvejoja iš mažų laivų prie mūsų krantų ir salų. Šie maži laivai itin svarbūs atokioms vietovėms, kuriose nėra alternatyvių užimtumo galimybių.

Airijoje dauguma šių laivų yra trumpesni nei 15 metrų, o jais sugaunamas žuvų kiekis neturi pastebimo poveikio žuvų ištekliams. Tačiau jie turi tvirtai laikytis reglamentų, kurie nustatyti ilgesniems laivams, su kuriais negalima lygintis.

Raginu Komisiją, persvarstant bendrą žuvininkystės politiką, pripažinti šią tikrovę ir dalį naujosios politikos skirti šioms nuo žuvies priklausančioms pakrantės ir salų sritims.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių politika turėtų būti visapusiška, integruota ir subalansuota, taip pat joje turėtų būti pripažįstama šių vietovių įvairovė ir atitinkama teisė į vietos, regioniniuose arba nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą specifinį vystymosi metodą. Šioje politikoje turėtų būti pripažįstami nepatogumai, kuriuos patiria gyventojai, vietos valdžios institucijos ir įmonės, taip pat turėtų būti apibrėžti specializuoti veiksmai, kuriais būtų siekiama išsaugoti tradicinių formų užimtumą, remti daugiametes kompleksines programas, skirtas tradicinių formų gamybos pajėgumams atnaujinti, remti gyventojų ekonominės veiklos įvairinimą plėtojant išteklius lankytojams arba turistams, kaip tradicinių formų pragyvenimo priedą, remti ir didinti galimybes naudotis paslaugomis ir technine infrastruktūra, įgyvendinti priemones siekiant sustabdyti jaunuolių persikėlimą kitur, išsaugoti specifinį tapatumą ir kultūrines vertybes, kurios būdingos kiekvienam vienarūšiam regionui, ir, žinoma, ne mažiau svarbu, išsaugoti biologinę ir ekologinę pusiausvyrą.

Rūpinantis šiais regionais reikia specifinio požiūrio ir išskirtinai subtiliai įgyvendinti pasirinktas priemones. Šiems specifiniams Europos regionams tai, ponios ir ponai, yra pažangos kelias.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, per vulkaninių pelenų krizę man prireikė dviejų dienų, kad parvykčiau namo į savo šalį, dėl to, kad tarp Airijos ir Anglijos nėra jokios sausumos jungties ir jokio tunelio. Tai privertė mane labai aiškiai suprasti tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, gyvenantys salose be jokio ryšio su žemynine dalimi. Tas pats taikoma tiems žmonėms, kurie gyvena retai gyvenamuose kalnuotuose bei kalvotuose regionuose ir kitose nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse. Tai tiktų pasakyti ir apie mano padėtį Airijos pietuose, nuo pat vakarinės pakrantės iki pat Pat the Cope Donegal. Žinoma, į šias sritis reikia visapusiškai atsižvelgti.

Norėčiau iškelti tris klausimus. Pirma, N. Teixeira nurodė, kad pagal 3 dalį valstybės narės gali skirti lėšas remdamosi kitais argumentais, o ne BVP. Kažką tokio turėtume skatinti daryti šių regionų interesais, nes jie yra ypatingi.

Antra, šie regionai biologinės įvairovės, aplinkos apsaugos ir viešųjų paslaugų teikimo požiūriu yra turtingiausi visoje Europoje. Būtent į tai turi būti labai griežtai atsižvelgiama būsimose derybose dėl BŽŪP.

Trečia, pagal Lisabonos sutarties 195 straipsnį Europos Sąjunga dabar turi tam tikrą turizmo vystymo kompetenciją. Šie regionai siūlo puikią galimybę plėtoti intensyvų ir tvarų turizmą. Tai yra tradiciniu gyvenimo būdu pasižyminčios vaizdingo kraštovaizdžio vietovės, kuriose gyvena labai draugiški žmonės. Jeigu stengiamės, ypač čia, Europos Sąjungos lygiu, jiems padėti, padedame ne tik jiems išgyventi, bet ir galime jiems padėti pagelbėti sau patiems. Manau, kad tai galiausiai yra geriausia parama, kurią galime jiems suteikti.

  Alan Kelly (S&D). – Pone pirmininke, atvirai šnekant, vietovės, apie kurias šį vakarą kalbame, ekonominiu ir socialiniu požiūriu daug kartų kentėjo, o dabar dėl dabartinės globalizacijos poveikio jos susiduria su vis didesniais sunkumais.

Atstovauju vietovei, kurioje yra daug salų ir didžiausias Airijoje kalnų masyvas. Kaip ir pirmesni du kalbėtojai, mano kolegos iš Airijos, žinau vietoves, kuriose kentėjo daugelis kartų. Gyventojai persikelia į miesto vietoves; čia jaunuoliams  trūksta ekonominių galimybių – galėtume visą dieną kalbėti apie problemas, su kuriomis jie susiduria.

Manau, jog laikas mums pripažinti, kad vykdant sanglaudos politiką, nepaisant daugelio sėkmingų dalykų ir labai kilnių pastangų, ne visai pavyko užtikrinti visos Europos Sąjungos ir ypač šių vietovių ekonomikos vystymąsi. Norėčiau tikėti, kad ES reakcija į šią problemą, atkreipiant dėmesį į šios nelygybės pagrindą ir, labai svarbu, prisitaikant prie tokių šiuolaikinių poreikių, kaip ryšių sritis ir ypač kitos kartos plačiajuostis ryšys, kuris, mano manymu, yra didžiulė problema, lems realius ir konkrečius skirtumus. Prieiga prie ryšių, manoma, bus kitas didelis uždavinys; šiuo metu ji yra didžiulis uždavinys.

Laikas užtikrinti, kad šioms bendruomenėms duosime ekonomikos gelbėjimo virvę. Norėčiau visiems mums priminti, kad esame įsipareigoję tai padaryti pagal visas sutartis.

  Vladko Todorov Panayotov (ALDE). – (BG) Pone Komisijos nary, ponios ir ponai, kalnų regionų galima rasti daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, todėl kalnai yra neatskiriama Europos geografijos dalis. Pvz., Bulgarijoje kalnų regionai yra beveik taip pat tankiai gyvenami, kaip lygumų regionai. Todėl daugybė ekologinių, socialinių ir teritorinių klausimų, susijusių su šiais regionais, verti būti atidžiai išnagrinėti Europos teisės aktų leidėjo.

Aplinkos, pasižyminčios gausia ekosistema, įvairove ir įspūdingu dydžiu, požiūriu Europos kalnuose yra idealios sąlygos išskirtinei biologinei įvairovei plėtotis ir ją išsaugoti. Tačiau trapios kalnų ekosistemos yra ypač jautrios ir neatsparios pokyčiams, kuriuos lemia žmonių veiklos poveikis.

Europos Sąjunga privalo išmokti geriausiai ir atsakingiausiai naudotis kalnų regionų ekonominiais ir ekologiniais turtais. Šiuos tikslus galima pasiekti finansuojant ir propaguojant ekologiškai veiksmingą veiklą, pvz., ūkininkavimą kalvotose vietovėse, tradicinę gyvulininkystę Alpių regionuose ir integruotą miškų išteklių valdymą.

Kolegos Parlamento nariai, manau, kad šiomis priemonėmis pasieksime daug teigiamų rezultatų Europos Sąjungos teritorinės ir ekonominės sanglaudos požiūriu.

  Iosif Matula (PPE). – (RO) Tvarus ekonominis ir socialinis vystymasis įmanomas naudojant įvairų turimą teritorinį turtą. Ši mintis yra vienas pagrindinių žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą punktų. Šios sanglaudos principas įtvirtintas reglamentais, kuriais reglamentuojami 2007–2013 m. struktūriniai fondai, ir yra vienas svarbiausių Lisabonos sutartimi nustatytų Europos Sąjungos tikslų. 174 straipsnio nuostatos turi būti paverstos konkrečiais strateginiais planais ir konkrečiomis priemonėmis, kuriomis būtų siekiama įveikti kliūtis ir išnaudoti kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių potencialą. To būtų galima siekti naudojantis Europos politine sistema ir taip, pasinaudojant įvairiu vietos turtu, būtų galima sukurti pridėtinę vertę.

Vykdant mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politiką būtų geriau išnaudojamas šių regionų gamtinis potencialas, taip pat ji turėtų tiesioginį poveikį, pvz., tvarios energijos ir turizmo sritims. Todėl turėtume galimybę geografinius ypatumus paversti privalumais.

Vienas svarbiausių aspektų, į kurį privalome sutelkti dėmesį, yra demografiniai pokyčiai. Privalome remti specifinę šių regionų gyventojams skirtą demografinę politiką, pagal kurią, atsižvelgiant į šios vietovės specifinius ypatumus, jiems būtų siūlomos įvairios priemonės. Mano šalies nepalankioje padėtyje esantys kalnų regionai, kurių gyventojų skaičius nuolat mažėja, tikisi priemonių, kuriomis būtų galima pagerinti jų ekonominę padėtį, kad jų gyventojai būtų skatinami pasilikti šiose gyvenamosiose vietovėse ir prisididėti prie jų vystymo.

Turiu aptarti dar vieną nepaprastai svarbų klausimą. Manau, kad BVP toliau turi būti taikomas kaip pagrindinis tinkamumo gauti regioninės politikos pagalbą kriterijus. Kitų rodikliu įvedimu šiose srityse būtų sukomplikuotas ir ilgainiui sužlugdytas tikrasis vystymosi procesas ir visa sanglaudos politika. Tačiau šiuos rodiklius valstybės narės gali taikyti lėšoms perskirstyti tarp regionų iki joms skirtų paketų ribų tiesiog minėtų vietovių interesais.

  Spyros Danellis (S&D) . – (EL) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, kalnų regionai, salos ir atokios vietovės yra Europos stiprybės ir turto šaltinis. Šių vietovių europinėje politikoje daugiausia dėmesio reikėtų skirti jų teigiamų aspektų stiprinimui ir jų neigiamų aspektų švelninimui, kad Europos piliečiai niekur nesijaustų atskirti nuo savo bendrapiliečių ir kad žmonės turėtų vienodas galimybes klestėti visoje Europoje.

Vietovės bendrasis vidaus produktas šios įvairovės tinkamai neatspindi. Matyt, tai būtų turtingos salos ir kalnų regionai be jokios gamybinės bazės, kuri būtų susieta su paslaugų sektoriumi, esančiu prie žlugimo ribos, ir kuriai dėl to reikėtų investicijų. Be to, skirtingo augimo lygio saloms taikomi vidurkiai paprastai neužtikrina teisingumo joms visoms.

Kiti svarbūs veiksniai, pvz., darbo rinka ir vietovės prieinamumas, didesnės keleivinio bei krovininio transporto sąnaudos ir infrastruktūros ir tinklų poreikis, yra elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti laikantis globalesnio požiūrio į šiuos regionus tiek regioninės politikos, tiek bendresnių kriterijų nustatymo išeities taško požiūriu.

  Tamás Deutsch (PPE). – (HU) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, pasiūlyme dėl rezoliucijos teisingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės susiduria su rimtais sunkumais, todėl joms reikia specialių regioninės plėtros programų bei paramos. Pasiūlyme BVP siūlomas kaip rodiklis. Atsižvelgiant į tai svarbu pabrėžti, kad, kalbant apie ES lėšų paskirstymą, BVP turime toliau taikyti kaip valstybių narių tinkamumo gauti regioninės politikos pagalbą kriterijų. BVP yra pagrindinis vystymosi, pažangos ir regioninio vystymosi veiksmų poveikio matas, taip pat jis yra rodiklis, kurį taip pat galima susieti su kitais matais.

Tačiau visa tai nereiškia, kad galime nepaisyti ekonominių sprendimų socialinių ir ekologinių pasekmių, nes augimas gali būtu naudingas tik tada, kai jis susiejamas su socialine plėtra ir geresne gyvenimo kokybe. Valstybės narės lygmeniu kiekvienos šalies sprendimus priimantys subjektai, skirstydami vystymosi lėšas regionams, gali atsižvelgti į tokius kitus rodiklius, kokie taikomi nustatant valstybių narių paramą kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms. Tačiau taip pat norėčiau atkeipti Komisijos dėmesį į tai, kad BVP turime toliau taikyti kaip pagrindinį tinkamumo gauti paramą kriterijų siekiant užtikrinti, kad mažiau išsivysčiusios šalys toliau veiksmingai naudotų šią paramą.

  Derek Vaughan (S&D). – Pone pirmininke, atvykau iš Velso, kuriame yra kalnų, salų, retai gyvenamų vietovių ir dar daug ko. Todėl pritariu pasiūlyme dėl rezoliucijos pateiktiems pasiūlymams.

Savo trumpoje kalboje norėjau sutelkti dėmesį į vietos savivaldą ir regioninę vyriausybę, nes aišku, jog, kad ir kokie strateginiai planai, projektai arba programos būtų numatomi, juos rengs, įgyvendins, vykdys ir valdys regioninės ir vietos valdžios institucijos.

Tai teisinga, nes šis valdžios lygis yra arčiausiai vietos ir arčiausiai žmonių. Todėl taip pat teisinga, kad šios institucijos dalyvauja visuose bet kokios programos arba iniciatyvos etapuose.

Taigi, norėčiau tikėti, kad Komisija to nepamirš ir numatys mechanizmus, kuriais būtų galima užtikrinti vietos savivaldos ir regioninės vyriausybės dalyvavimą, o jos, esu tikras, atitinkamai užtikrins mūsų bendruomenių ir regionų vystymąsi.

  Joachim Zeller (PPE). – (DE) Pone Komisijos nary J. Hahnai, ponios ir ponai, turiu problemą, susijusią su tam tikra diskusijos dalimi. Klausydamasis kai kurių kalbų apie kalnų regionus, salas ir retai gyvenamas vietoves susidariau įspūdį, kad jos yra eksteritorinės ir kad jos tiesiogiai priklauso Europos Sąjungai. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Kiekviena ši vietovė priklauso suvereniai valstybei narei. Pagal subsidiarumo principą įgyvendinti Europos sprendimus ir tikslus paliekama valstybių narių kompetencijai.

Europos lygiu Komisijos komunikatuose iki pat Lisabonos sutarties visada skyrėme ypatingą dėmesį būtent šiems regionams – kalnų regionams, retai gyvenamoms vietovėms ir saloms. Čia, Parlamente, taip pat buvo priimta sprendimų, kuriais remiami šie regionai. Klausydamasis, kaip daugelis čia dalyvaujančiųjų skundžiasi, kad šių vietovių padėtis vis dar prasta, turiu savęs paklausti, ką valstybės narės padarė su iniciatyvomis, kurias pateikėme Europos lygiu. Ką patys regionai padarė su jomis? Kaip jie panaudojo suteiktą Europos pagalbą? Čia reikalaujama naujos strategijos, todėl man gaila Regioninės politikos generalinio direktorato pareigūnų, kurie turi į vieną strategiją įtraukti daugybę problemų, nuo kurių kenčia salos, kalnų regionai ir retai gyvenamos vietovės. Kartu yra toks strateginių planų skaičiaus didėjimas, – Dunojaus, Baltijos jūros, Juodosios jūros, klimato kaitos ir panašių strateginių planų, – kad greitai mums reikės strateginių planų strategijos, jeigu norėsime nuolat stebėti juos visus.

Ponios ir ponai, nejuokaukime, tikrai kalbama apie tai, – kas šiandien čia buvo pasakyta ir už ką esu dėkingas tai paminėjusiam Komisijos nariui J. Hahnui, – kad mums reikia kovoti siekiant užtikrinti, kad po 2013 m. Europos lygiu vis dar turėtume sanglaudos politiką ir regioninę politiką. Būtent į tai turi būti nukreiptas mūsų darbas, todėl mums reikia įtikinti tuo savo kolegas Parlamento narius. Visi kalnų regionai, salos ir kitos vietovės turėtų rasti savo vietą tęsiamoje sanglaudos politikoje ir regioninėje politikoje po 2013 m. Neverta gaišti laiko atskiriems pasiūlymams dėl rezoliucijų šiuo klausimu.

  Patrice Tirolien (S&D) . – (FR) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, labai pritariu šiai šiandieninei diskusijai. Ji dar kartą parodo, kad Europos Sąjungai reikia vertinti ir maksimaliai išnaudoti savo regioninę įvairovę.

Šiuo metu, kai deramės dėl naujų 2014–2020 m. bendrųjų programų, manau, kad svarbu pabrėžti pakeitimus, iš kurių turi turėti naudos specifiniai regionai. Tęstinumo ir teritorinės sanglaudos klausimai turi būti mūsų nuogąstavimų pagrindas.

Tačiau kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių vystymui neužtenka vien leidžiančių nukrypti nuostatų. Privalome patvirtinti horizontalųjį požiūrį. Turime imtis priemonių, kuriomis būtų galima sudaryti sąlygas Europos Sąjungos visų sričių veiksmams bendrai gyvuoti esant sinergijai ir taip padidinti šių priemonių pridėtinę vertę.

Be to, kaip atokaus regiono atstovė, nekantriai laukiu naujos Europos Sąjungos atokiausių regionų strategijos, kurią Komisijos tarnybos pažadėjo pateikti 2011 m. pradžioje.

  Damien Abad (PPE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mūsų Europa yra Europos Sąjungos įvairovės simbolis: atstumo, kultūrų ir požiūrių įvairovės, taip pat mūsų teritorijų ir regionų įvairovės.

Nors Europos Sąjunga sudaryta iš visiškai skirtingų komponentų, teritorinės, ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslai toliau turi būti visų mūsų veiksmų ramsčiai, o be to, tai aiškiai pripažįstama Lisabonos sutartyje. Todėl šiomis aplinkybėmis privalome ypatingą dėmesį skirti kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms.

Buvau išrinktas didžiuliame Pietryčių regione, į kurį, be to, įeina salos, – kalbu apie Korsiką, – taip pat Savoja ir Aino departamentas, kuriame nemažai vietovių yra retai gyvenamos, taip pat dirbdamas savo darbą vietoje suvokiu, kad privalome turėti aiškų reikalavimą – Europą sutaikyti su šiais regionais.

Kad taip būtų, pirmiausia privalome nustatyti sunkumus, su kuriais susiduria šie regionai. Turiu omenyje, pvz., visuotinės svarbos paslaugas, įskaitant socialines visuotinės svarbos paslaugas. Kai galime sutvarkyti reikalus, kad visiems savo piliečiams, kad ir kur jie galėtų būti, galėtume užtikrinti minimalų socialinės apsaugos lygį?

Taip pat privalome vystyti šių regionų potencialą, kad jie galėtų turėti galimybę pasinaudoti bendrosios rinkos ir ekonomikos plėtros privalumais. Be to, labai lengva pastebėti, kad šiuo metu saloms arba kalnų regionams numatytos Europos Sąjungos politikos priemonės taikomos neveiksmingai.

Viena vertus, tikrai neatsižvelgta į specifines vietos ir regionines aplinkybes ir, kita vertus, yra pavojus, kad šie regionai, būdami visiškai užmiršti, bus palikti likimo valiai be jokios pagalbos kovai su gyventojų skaičiaus mažėjimu, aplinkai iškilusiomis grėsmėmis arba ekonomikos lėtėjimu. Būtent šioje srityje Europa, tinkamai atsižvelgusi į subsidiarumo principą, galėtų duoti papildomos naudos.

Save laikau vienu iš tų, kurie mano, kad specifinius tikslus šiems regionams privalo nustatyti pati Europa. Visų pirma reikia persvarstyti įvairias Europos Sąjungos politikos priemones, turinčias poveikį šiems regionams, siekiant įtraukti horizontaliąją išlygą, kuria būtų suteikta galimybė atsižvelgti į specifines aplinkybes. Taip pat manau, kad, be regioninės politikos, turi būti persvarstyta bendra žuvininkystės politika kartu su apsaugos priemonėmis, taikomomis smulkiajai ir vietinei žuvininkystei, žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, daugiau dėmesio skiriant smulkiajai gamybai ir kartu didinant tiesioginę pagalbą, o paskui tą pačią procedūrą turėtume taikyti transportui ir energetikai.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad jei yra noras, ne visada yra galimybės. Platūs užmojai neturėtų apsiriboti gražiais žodžiais. Po kelių mėnesių turėsime puikią galimybę, kuria, žinoma, turime pasinaudoti derybose dėl kitos finansinės perspektyvos.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D). – (RO) Komisijos nary, Europos Sąjunga turi išnaudoti sanglaudos politiką, kad ypatingą dėmesį galėtų skirti regionams, kenčiantiems dėl gamtinių ir demografinių kliūčių, pvz., šiauriniams žemyno regionams, retai gyvenamoms vietovėms arba saloms ir tarpvalstybiniams bei kalnų regionams.

Šie regionai labiau nei bet kurie kiti ES regionai susiduria su ypatingais sunkumais, kylančiais dėl sudėtingo susisiekimo, klimato kaitos, regioninės integracijos ir demografinių pokyčių. Be to, jiems būdingi bendri ypatumai, dėl kurių juose reikia parengti ir įgyvendinti specifines regionines plėtros programas, taip pat reikia pritaikyti lėšų skyrimo rodiklius, nes juose reikia atsižvelgti į specifinius kiekvieno regiono ypatumus. Iš tiesų reikia atsižvelgti į mažą gyventojų tankį ir į galimybes pasinaudoti profesinio mokymo programomis ir taip vėliau suteikti galimybę gyventojams patekti į darbo rinką ir daryti poveikį šių vietovių nedarbo lygiui.

Šių vietovių gyventojai neturėtų gyventi iš pagalbos programų, įeinančių į nacionalines viešąsias schemas. Šios vietovės privalo turėti išteklių ir pajėgumų, tinkamų tvariam vystymuisi ir galimybėms naudotis visuotinės svarbos paslaugomis.

  Richard Seeber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, Lisabonos sutartimi mums buvo suteiktas naujas teisinis pagrindas, o 174 straipsnyje mums konkrečiai numatoma užduotis remti teritorinę sanglaudą. Tai regioninei politikai ir Komisijos nariui, atsakingam už regioninę politiką, konkrečiai reiškia, kad jis privalo rūpintis šia politikos sritimi, taip pat sritimis, kurioms būdingos ypatingos topografinės ypatybės, pvz., kalnų regionais ir salomis. Todėl šiai grupei privalome parengti specifinę politiką. Kaip sakė J. Zeller, taip turėtume ne paprasčiausiai siekti turėti daug programų ir skirti pinigų joms, o sieti tai su būtino lankstumo numatymu Europos programose. Tai siejama be tik su rodikliais, kuriuos reikia numatyti, bet ir visų pirma su politikos sritimis, kurias labai norime remti.

Tačiau kalbama ne tik apie tai, kad Komisijos narys turi bandyti patvirtinti tinkamą šios srities politiką, nes kalnų regionų politika turi atlikti savo vaidmenį visose Europos politikos srityse. Jau buvo minėta žemės ūkio politika. Šiuo atveju taip pat dėl ypatingų kalnų regionų sąlygų jiems reikalinga pagalba arba šias sąlygas reikia kompensuoti specialiomis priemonėmis. Ši politika atlieka savo vaidmenį transporto politikoje – pats atvykau iš šalies, kuri susiduria su tam tikrais sunkumais ir problemomis, susijusiomis su tarptautiniu krovinių gabenimu. Čia taip pat bandome būtinas lengvatas įtraukti į „Eurovinjetės“ direktyvą. Parlamento narys iš Suomijos minėjo Pašto paslaugų direktyvą. Jeigu jis būtų atidžiai ją perskaitęs, būtų išsiaiškinęs, kad šių problemiškų vietovių sprendimus kuo puikiausiai įtraukėme į naujausią teisės aktą.

Komisijos nariui J. Hahnui, kaip regionų atstovui, tenka ypatinga atsakomybė už užtikrinimą, kad šios ypatingos ypatybės atsispindėtų visose Europos Sąjungos politikos srityse. Tik tada sugebėsime užtikrinti, kad iš tiesų būtų pasiektas mūsų teritorinės sanglaudos tikslas, kaip nustatyta Sutartyje.

  Rosa Estaràs Ferragut (PPE). – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems tiems, kurie pasirašė šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, kurį nepaprastai palankiai įvertino Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir Ispanija – šalis, kuriai atstovaujame.

Turime teisinį pagrindą – Lisabonos sutarties 174 straipsnio 3 dalį. Taip pat yra teritorinė sanglauda, kuri yra naujas ramstis, numatytas šioje Sutartyje, todėl turime teisinį pagrindą, kuriuo remdamiesi galime padėti šiems regionams: kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms.

Kalnų regionų atveju – kaip čia buvo sakyta – kalbame apie apytikriai 90 mln. gyventojų; salų atveju 14 šalių salose gyvena 21 mln. žmonių, tačiau dar daugiau milijonų gyventojų gyvena kalnų regionuose.

Visos šios vietovės kultūros, švietimo, transporto ir aplinkos požiūriu patiria labai panašias problemas. Konkrečiau kalbant, yra viena nepalanki aplinkybė, kuri vienija mus visus, – transporto sąlygos. Atvykau iš Balearų salų, kuriose apskaičiuotos 20 proc. papildomos transporto sąnaudos. Tai neabejotinai turi įtakos mūsų pramonei, žemės ūkiui, strateginiams sektoriams, turizmui arba, trumpai tariant, visam verslo sektoriui: visai ekonominei struktūrai. Todėl tai turi įtakos mūsų konkurencingumui.

Todėl, jeigu paskui atkreipsime dėmesį į išteklius, pvz., geriamojo vandens arba žemės išteklius, kurie yra riboti, tokią žaliavą, kaip energija, arba šių vietovių gyvenamąsias erdves, suprasime, kad dėl jų neabejotinai atsiranda trūkumų ir ekonominės įvairovės stygiaus reiškinys.

Todėl reikalaujame, kad naujose finansinėse perspektyvose būtų atsižvelgiama į specifinius šių vietovių ypatumus ir kad pereitume nuo žodžių prie veiksmų, – kaip čia taip pat buvo sakyta, – kurie turėtų būti išreikšti biudžetais, todėl ir užtikrinti didesnę teritorinę sanglaudą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE). – (PT) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, atokios Europos Sąjungos vietovės, ypač atokiausi regionai (įskaitant regioną, kuriam čia atstovauju), kalnų regionai, salos ir retai gyvenamos vietovės kenčia nuo gamtinių ir geografinių kliūčių, kurias sunku įveikti, ir jų socialinės sąnaudos yra didelės.

Kaip pavyzdį galėčiau paminėti prieinamumo sunkumus ir dideles pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo bei energijos tiekimo ir kitas sąnaudas.

Taip pat turėtume nepamiršti, kad tik 7 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena dideliuose miestuose ir kad 14 mln. europiečių gyvena salose.

Europos Sąjungos, grindžiamos tokiomis vertybėmis, kaip solidarumas ir socialinis teisingumas, ir organizuojamos jomis vadovaujantis, politinė ir moralinė pareiga – skatinti ekonominį ir socialinį savo atokių vietovių vystymą. Iš tiesų tai yra pagrindinė Europos sanglaudos politikos – teritorinės sanglaudos ir ekonominės bei socialinės konvergencijos – raison d’être.

Taigi, teritorinės sanglaudos, kaip naujo Europos Sąjungai keliamo tikslo, įtraukimas tik atspindi natūralų jos evoliucijos procesą, o ekonominės ir socialinės konvergencijos strategija yra būtina jos augimo sąlyga.

Jau seniai ES nusprendė pasirinkti šį požiūrį, kuriuo vadovaudamasi ji pasiekė labai teigiamų rezultatų daugelyje regionų, kai jie perėjo nuo 1 tikslo prie 2 tikslo. Tiesą sakant, net prieš šiems regionams pasiekiant 2 tikslą, net tada, kai šių atokių Europos vietovių išsivystymo lygis lieka žemesnis nei Europos vidurkis ir joms trūksta proporcingos paramos, jie, kiekvienas dėl savo individualių ypatumų, vis dėlto įneša savo nepakeičiamą įnašą į gausią Europos įvairovę.

Šių atokių Europos Sąjungos vietovių pareiga – maksimaliai išnaudoti visas jiems prieinamas plėtros priemones, ypač daugiausia dėmesio skiriant savo specifiniam turtui. Būtent ES privalo užtikrinti veiksmingą visų savo vietovių integraciją ir sanglaudą; kitaip bus diskredituotas jos pačios augimo projektas.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija privalo tinkamai atsižvelgti į šiame pasiūlyme pateiktas veiksmų kryptis kaip į vertingą įnašą į Europos integracijos projekto, kuriame visi dalyvaujame, sėkmę.

  Sari Essayah (PPE). – (FI) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, struktūriniai fondai yra svarbi ES finansinė priemonė mums stengiantis pasiekti 2020 m. tikslus. Jie ypač svarbūs retai gyvenamiems šiauriniams regionams, todėl noriu išdėstyti tokias keturias mintis. Visų pirma šios ypatingos vietovės pirmos susidurs su daugybe problemų ir skaudžiausiai nuo jų nukentės. Kadangi daugeliu atvejų darbingo amžiaus gyventojai išsikraustė ieškodami darbo, daug retai gyvenamų vietovių pirmos susidurs su senėjančios visuomenės problema.

Aišku, kad geriausiai nusimanau apie padėtį Suomijoje, todėl galiu jums pasakyti, kad rytinėje ir šiaurinėje Suomijoje greitai bus vietovių, kuriose daugiau nei pusė gyventojų bus išėję į pensiją. 2020 m. vyresnio amžiaus žmonių ir darbingų gyventojų santykis, kitaip tariant, vadinamasis priklausomumo koeficientas, kritiškiausias bus rytinėje Suomijoje, Italijoje ir rytinėje Vokietijoje. Įspūdingai padidės regionų poliarizacijos laipsnis, o vietovių, kurių priklausomumo koeficientus bus daugiau nei 25 proc. didesnis už ES vidurkį, skaičius iki 2020 m. padidės iki 40. Todėl regioninėje ir struktūrinėje politikoje svarbu atsižvelgti į demografinius kriterijus, susijusius su senėjančia visuomene, o ne tik sutikti, kad BVP būtų vienintelis reikšmingas kriterijus.

Antra, šiems regionams nebeturi būti leidžiama prarasti savo darbingo amžiaus gyventojų. Priešingai, reikia sutelkti dėmesį į šių vietovių konkurencingumą, kad padėtume jiems išbristi iš ekonomikos krizės ir pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Reikia plėtoti inovacijas ir kompetenciją ir didinti konkurencingumą. Tai pasiekti reikia išleidžiant mažiau pinigų. Inovacijų finansavimo atrankos kriterijais turėtų būti tikrai geri rezultatai. Daugiausia dėmesio reikia skirti temoms, kuriomis geriausiai skatinamas konkurencingumas ir užimtumas, taip pat reikia naujų socialinių ir aptarnavimo naujovių.

Trečia, mums reikia regioninių programų, į kurias būtų integruotos priemonės pagal struktūrinius fondus ir kurių rezultatus būtų galima išmatuoti ir įvertinti. Valstybių narių valdymo ir kontrolės sistemų administracinė našta turi būti proporcinga gaunamo finansavimo sumai. Reikia padaryti, kad finansavimas priklausytų nuo rezultatų ir būtų susietas su struktūrinėmis ekonomikos reformomis bei atsakinga ekonomine politika.

Galiausiai mano ketvirta mintis susijusi su tuo, kad mums reikalingas tarpvalstybinis regionų bendradarbiavimas, ypač tada, kai jis siejamas su projektais, susijusiais su verslu, pramone ir aplinka. Puiki galimybė savaime atsiranda Baltijos jūros ir Dunojaus makroregionų kontekste, pvz., ta, kuri jau buvo minėta čia vykstančioje diskusijoje. Reikalingas ES kaimynių bendradarbiavimas, tačiau, pvz., Baltijos jūros atveju taip pat reikia, kad regioninio bendradarbiavimo dalyvė būtų ir Rusija. Tik Europos vietinės tautos...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Jean-Pierre Audy (PPE). – (FR) Pone pirmininke, kaip Limuzeno, Overnės Centrinio masyvo gyventojas, norėčiau padėkoti jums, pone Komisijos nary, už tai, ką padarėte savo komunikate. Dėkoju visoms rezoliuciją pasirašiusioms frakcijoms, kurios, be to, suteikė galimybę sukurti jungtinę kalnų ir salų grupę. Dėkoju mūsų „Euromontana“ partneriams ir Europos kalnų regionų gyventojų išrinktų atstovų asociacijai.

Galiausiai Europos sutarties 174 straipsnyje yra žodis „kalnas“. Turime maksimaliai išnaudoti savo turtą: žemės ūkį, miškus, turizmą ir gamybos įmones. Pone Komisijos nary, norėčiau ypač pabrėžti žemės ūkį. Turime kokybiškų produktų, kurie yra subtilūs ir naudingi. Apsvarstykite juos su savo kolega D. Cioloşu. Privalome suteikti vienodas galimybes visos infrastruktūros, automagistralių, greitųjų traukinių, energijos, švietimo, sveikatos ir skaitmeninės technologijos atžvilgiu.

Pone pirmininke, karuose buvo pareigų lygybė. Mes, kalnų gyventojai, taip pat tikime teisių lygybe.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – Pone pirmininke, darni Europos Sąjungos plėtra yra išankstinė tvaraus ekonomikos augimo ir socialinės gerovės sąlyga. Teritorinės sanglaudos principu ES įpareigojama siūlyti konkrečias priemones, kuriomis būtų galima įveikti esamas kliūtis ir išnaudoti šių regionų potencialą.

Europos politikos struktūra turėtų būti labai naudinga ir turėtų duoti papildomos naudos nepalankioje padėtyje esantiems regionams, jei rengtų ir pritaikytų unikalius vystymosi modelius, dėl kurių jie taptų konkurencingesni ir pajėgūs susidoroti su uždaviniais.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Pone pirmininke, retai gyvenamų vietovių gyventojų palaikymas yra geriausias būdas užtikrinti jų išsaugojimą. Strategijoje vartojamas žodis „vystymas“, tačiau norėčiau pabrėžti tris principus.

Pirma, verslo modeliais, kuriais skatinamas šių vietovių vystymasis, turi būti siekiama pelningumo ir aukštos kokybės produkcijos, o nauja veikla, susijusi su mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomika, yra būdas jai skatinti.

Antra, socialinė ekonomika yra geriausias būdas šiuos gyventojus susieti su bendrais projektais, susijusiais su jų gerove.

Trečia, žmonės, kurie gyvena šiose vietovėse, turi turėti galimybę naudotis tokio lygio visuomenės sveikatos ir švietimo paslaugomis, taip pat transporto infrastruktūra, kokiomis naudojasi likusi viešuomenės dalis. Geriau investuoti į jas, negu investuoti į gamybos subsidijas.

Štai ko noriu Euskadi labui, tačiau, pone Komisijos nary, tai bus įmanoma tik tada, kai Europa skaitysis su regionais ir vietos savivaldos institucijomis, aiškiai nustatys fondų tikslus, vertins jų poveikį ir atsižvelgs į skirtingą regionų padėtį.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Tinkamo sanglaudos politikos ir bendros žemės ūkio politikos ryšio būtinybę jau minėjo daug mano kolegų Parlamento narių. Taip pat noriu pabrėžti šį faktą ir kartu – svarbų vaidmenį, kurį Europos kaimo plėtros fondai atlieka kalnų regionų ekonominio ir socialinio vystymosi srityje. Šiuo metu svarstome bendros žemės ūkio politikos ateitį. Turime nepamiršti, kad ši reforma turi būti įgyvendinama tokiu būdu, kuriuo būtų išlaisvintas kalnų regionų potencialas, jų vystymosi ir net jų įnašo į ekonomikos augimą požiūriu.

Pvz., vietos produktų ir turizmo veiklos įvairovė galėtų būti daugelio regionų turto šaltinis. Tačiau kad taip būtų, regionams, apie kuriuos kalbame, reikia turėti galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis, infrastruktūra ir transportu. Bendra žemės ūkio politika turėtų būti galima, taikant jos antrąjį ramstį, toliau užtikrinti galimybę naudotis tokiomis paslaugomis ir kartu sąlygomis...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, tokie dalykai, kaip nedarbas, kaimo plėtra, žemės ūkis, žuvininkystė, transportas, atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimas ir aplinkos apsauga, yra svarbūs mūsų saloms, kalnų regionams ir retai gyvenamoms vietovėms.

Mums reikia integruotos ir suderintos strategijos, kad galėtume nuolat prisidėti prie jų vystymosi. Šios vietovės turi didžiulį ekonominio ir socialinio vystymosi potencialą, kuriuo negalime nepasinaudoti.

Kartu, kad tai būtų įmanoma, privalome kompensuoti nepalankias aplinkybes, susiklosčiusias dėl jų specifinės geografinės ir demografinės padėties. Šiuo atžvilgiu tinkama priemonė, būtina vykdant regioninę politiką, būtų tam tikrų dalyvavimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo programose apribojimų, pvz., reikalavimo, kad tarp tarpvalstybinių regionų būtų ne didesnis nei 150 km atstumas, kuris trukdo glaudžiau bendradarbiauti salų regionams ir turintiems bendrą sieną jūrų regionams, pašalinimas.

  Gabriel Mato Adrover (PPE). – (ES) Pone pirmininke, pone Komisijos nary, jei kalbame apie teritorinę sanglaudą, turime kalbėti apie salas, kalnų regionus ir, be to, apie atokiausius regionus. Tai reiškia kalbėti apie jų problemas ir sunkumus, gamtines kliūtis ir struktūrinius sunkumus. Tačiau tai taip pat iš esmės reiškia kalbėti apie tai, kaip galėtume pašalinti kliūtis, kurios trukdo joms vystytis. Tai reiškia kalbėti apie strateginius planus, kuriais šiuos trūkumus būtų galima paversti privalumais. Susisiekimo sąlygų gerinimas, atitinkamos kaimynystės politikos gerinimas ir politikos priemonių bei struktūrinių fondų stabilumo didinimas yra klausimai, kuriuos mums reikia nedvejojant spręsti remiantis dviem svarbiomis prielaidomis: teritorine sanglauda ir solidarumo principu.

Tačiau yra žmonių, kurie netiki strateginiais planais. Aš jais tikiu, o ši rezoliucija turėtų įrodyti, kad Parlamentas nuolat rūpinasi šiais regionais ir kad iš Komisijos reikalauja priimti politinius sprendimus, kuriuose būtų atsižvelgiama į poreikius, turimus šių pažeidžiamų regionų, kurių problemos tampa dar akivaizdesnės tokios ekonomikos krizės, kokią šiuo metu išgyvename, laikais.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Nors jau pusė vienuolikos vakaro, vis dar kalbame šiuo įdomiu ir svarbiu klausimu, nes kalnų regionai vis dar atsilieka ir nesulaukia pakankamo dėmesio, nepaisant neabejotinai didelio savo gamtinių išteklių ir unikalios floros bei faunos potencialo.

Šiems regionams reikalingos specifinės priemonės ir specialiai pritaikyti strateginiai vystymosi planai, kad jiems būtų suteikta galimybė įveikti nuolatines nepalankias aplinkybes ir išnaudoti savo gamtinį potencialą, o kelių ir geležinkelio infrastruktūros sukūrimas jiems yra išlikimo ir klestėjimo klausimas. Dėl šios priežasties visiškai pritariu, kad reikia sukurti specialią Europos integruotą sistemą, skirtą kalnų regionų problemoms spręsti remiantis teritorinės sanglaudos, esančios vienu pagrindinių Europos Sąjungos tikslų, principu, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad politinę sistemą reikia papildyti konkrečiu teisiniu aspektu, susietu su išlaisvinimu...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Bogusław Sonik (PPE). – (PL) Konkurencingumas ir klestėjimas priklauso nuo tam tikros vietovės piliečių ir joje įsikūrusių įmonių gebėjimo kuo geriau išnaudoti savo išteklius. Europos Sąjungos politikoje tokia veikla turėtų būti skatinama ypatingą dėmesį skiriant specifines gamtines ir geografines sąlygas turinčių regionų išsivystymo lygio skirtumų mažinimui. Parama darniajai plėtrai ketinama stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę Europos Sąjungos sanglaudą.

Didžiausios pastangos turėtų būti dedamos privalumų plėtojimui ir kalnų regionų bei salų potencialių konkurencinio pranašumo sričių paieškai. Tai yra ekologinio stabilumo, ekonominio efektyvumo ir socialinės sanglaudos tam tikros jungiamosios grandies kūrimas siekiant visiems subjektams, esantiems šiuose sudėtinguose regionuose, užtikrinti galimybes vystytis. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjunga yra įpareigota ieškoti tokių sprendimų.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, norėčiau pakartoti šias padėkas, taip pat norėčiau padėkoti gerbiamiesiems Parlamento nariams. Išklausėme 47 kalbas, – suskaičiavau jas, – kurios liudija tiek apie Parlamento gyvybingumą, tiek apie šio klausimo svarbą. Esu ypač patenkintas tuo, kad neigiama buvo tik viena iš šių 47 kalbų, ir ji buvo susijusi su klausimu, ar yra kokia nors prasmė turėti sanglaudos politiką. Tai turėtų mus padrąsinti, kad tai yra labai svarbi politikos sritis, kuria galima pagelbėti Europos žmonėms ir padaryti Europą matomą net – ir ypač – regionuose, apie kuriuos kalbama šiandienos diskusijose ir debatuose. Kadangi apie tai dar nebuvo užsiminta, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo naujuoju laikotarpiu dabar turime galimybę pasinaudoti moduliuojama bendro finansavimo sistema, kad pasiektume regionų pusiausvyrą. Dėl to, ką sakė J. Zeller ir kiti, suteikėme galimybę vietoje – ir ypač laikantis subsidiarumo principo – reaguoti į tam tikrus poreikius, grindžiamus tų, kurie atsakingi, žiniomis. Taip pat turime labai įvairių galimybių valstybės subsidijų srityje, – pvz., konkurencijos politikos srityje, – todėl turėtume pasinaudoti šiomis galimybėmis su jomis susijusių žmonių interesais.

Daugelis kalbų buvo susijusios su rodiklių klausimu, su kuriuo dažnai susiduriame diskusijose dėl regioninės politikos. Sutinku su T. Deutschu ir kitais, manančiais, kad bendrasis vidaus produktas vis dar turi būti naudojamas kaip pagrindinis rodiklis. Tačiau visiškai suprantu, kad yra poreikis ir noras naudoti papildomus rodiklius. Iš tikrųjų yra įvairių projektų, pvz., pagal Europos teritorijų planavimo stebėsenos tinklo (ESPON) programą. Vienas tokių projektų yra EUROISLANDS projektas, kuriuo ketinama nustatyti papildomus rodiklius, kurie būtų daugiausia ir konkrečiai skirti tam, kad būtų suteikta galimybė mums kartu su tais, kurie už tai yra tiesiogiai atsakingi, šiuose regionuose parengti geresnes politikos priemones. Šie rodikliai turėtų ir galėtų būti naudojami ne pirmiausia naujiems finansiniams rodikliams kurti, o siekiant suteikti mums galimybę savo politikos priemones atidžiau ir tiksliau pritaikyti žmonių poreikiams.

Ypač norėčiau padėkoti tiems kalbėtojams, kurie minėjo užslėptą šių regionų potencialą ir tai, ką dar galima nuveikti tokiose srityse, kaip moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Keletas regionų yra ypatingose vietose, kuriose vykdoma labai specifinė mokslinių tyrimų veikla. Prisiminkime, pvz., Kanarų salas ir jų observatorijas, kuriose atliekami tyrimai negalėtų būti atliekami niekur kitur, nes niekur nėra tiksliai tokių geografinių, topografinių ir klimatinių sąlygų. Privalome geriau išnaudoti tokius veiksnius, įskaitant atsinaujinančiosios energijos sektorių. Taip pat norėčiau prisidėti prie tų, kurie konkrečiai minėjo interneto prieigą. Tai iš tiesų yra tas dalykas, kuriam ateityje turėtume skirti ypatingą dėmesį, nes reikia pripažinti, kad šioje srityje dar yra daug potencialo, kurį reikia išnaudoti.

Dar kartą jums dėkoju už visą įnašą į šią diskusiją. Vykdydami regioninę politiką turime atlikti didžiulį darbą ne tik stengdamiesi nustatyti regionų skirtumų pusiausvyrą, bet ir siekdami patenkinti poreikius, kurių turi aštuoni iš dešimties žmonių, kaip žinome, norinčių turėti perspektyvą gauti darbą regione, kuriame gimė ir kuriame, apskritai kalbant, paseno. Dėl šios priežasties turėtume ir privalome vykdyti politiką, kurioje būtų atsižvelgiama būtent į šiuos poreikius, todėl būtent tai ir darome. Mūsų politika grindžiama žmonėmis ir jų poreikiais, todėl šiomis priemonėmis tikimės jiems pagelbėti. Tai niekada nesibaigiantis darbas, kuriam kaskart reikia naujo postūmio. Tokiu būdu šiandienos diskusijomis ir visų pirma šiuo pranešimu reikšmingai prisidėta prie mūsų sprendimų pagrindo. Galiu tik jus patikinti, kad Komisijoje manome, jog intensyviai dirbti tokiais klausimais yra ne tik pareiga ir atsakomybė, bet ir malonumas.

(Plojimai)

PIRMININKAVO: Rodi KRATSA-TSAGAROPOULOU
Pirmininko pavaduotoja

  Pirmininkė. Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį⁽¹⁾.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj, trečiadienį, rugsėjo 22 d., 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Ši rezoliucija, kuri bus rytoj Parlamente pateikta balsavimui, padeda priversti institucinius veikėjus būti jautrius sunkumams, su kuriais susiduria šie regionai, todėl esu tuo patenkinta. Pabrėšiu tris svarbius šio pranešimo aspektus, kuriais grindžiami mano nuogąstavimai ir kurie patys savaime pateisina mano parašą. Atvykusi iš kalnuoto regiono, Pirėnų, esu jautri problemoms, su kuriomis susiduriama tokioje teritorijoje. Dėl geografinių ir demografinių sunkumų kalnams reikalingos „specifinės regioninės plėtros programos“, todėl tikiuosi, kad sanglaudos politikoje po 2013 m. bus į tai atsižvelgta. Europos teritorinio bendradarbiavimo grupių (ETBG) gynimas ir rėmimas yra mano politinės kovos pagrindas. Tikiuosi, kad ETBG sėkmė mano regione, t. y. Puigcerdá ligoninėje, gali būti paskata kitiems tokiems Europos projektams. Galiausiai saloms taikomo 150 km kriterijaus atsisakymas yra svarbus pasiūlymas, kurio reikalavo daug vietos suinteresuotųjų subjektų. Tiesą sakant, kai kurios salos dėl savo atokumo iki šiol negali naudotis tarpvalstybinėmis programomis. Todėl jos kenčia dėl dar akivaizdesnės izoliacijos, ir turime ištaisyti šią padėtį.

  Edward Scicluna (S&D), raštu. – Džiaugiuosi matydamas, kad Parlamentas ir Komisija svarsto kalnų regionų ir salų klausimą. Man, kaip Parlamento nariui iš Maltos, atstovaujančiam dviem saloms, Maltos ir Gozo, iš kurių kiekvienoje yra mažiau nei 500 000 piliečių, tai yra mielas širdžiai klausimas. Negali būti jokių abejonių, jog salos ir maži regionai yra verti, kad ES lygiu su jais būtų elgiamasi pagal jų specifinius poreikius. Pvz., yra dideli Gozo ir likusios Maltos dalies ekonominiai skirtumai, kartu Maltos nacionalinės statistikos biuro informacija rodo, kad Gozo BVP vienam gyventojui dabar mažesnis nei 75 proc. Maltos BVP vienam gyventojui. Tokiais atvejais Komisija turėtų suteikti specialų pripažinimą ir tinkamumą ES regioninės politikos aspektams, išskyrus finansavimą, kuris taip pat Gozo atveju nebuvo įgyvendintas. Žinoma, ES kalnų regionams, saloms ir retai gyvenamoms vietovėms būdingi bendri ypatumai, kuriais jos skiriasi nuo kitų regionų. Šie regionai paprastai kenčia nuo prastų transporto jungčių, todėl juose trūksta užimtumo ir prieinamumo galimybių. Statistiškai labiau tikėtina, kad jie bus neturtingesni nei likusi jų valstybės narės dalis. Negalime leisti sau nekreipti į juos dėmesio.

(1) Žr. protokolą.

15. Aviacijos veiklos įtraukimas į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – žodinis klausimas dėl aviacijos veiklos įtraukimo į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje Komisijai, kurį PPE frakcijos vardu pateikė Peter Liese ir Mathieu Grosch, S&D frakcijos vardu – Saïd El Khadraoui, Kathleen Van Brempt ir Matthias Groote, ALDE frakcijos vardu – Chris Davies ir Holger Krahmer, ECR frakcijos vardu – Martin Callanan ir Verts/ALE frakcijos vardu – Satu Hassi (O-0127/2010 - B7-0463/2010).

  Peter Liese, autorius. – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, 2008 m. – po intensyvių derybų – nusprendėme aviaciją įtraukti į prekybos taršos leidimais sistemą. Tuo metu buvau pranešėjas, o, be to, čia dalyvauja kai kurie šešėliniai pranešėjai. Tai darėme ne tam, kad erzintume aviacijos pramonę arba trečiąsias šalis; tai darėme dėl to, kad turime didelę problemą. Stulbinamai padidėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, o aviacijos išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis nuo 1990 m. padidėjo dvigubai. 1997 m. Kioto protokole pasaulio bendruomenė užduotį mažinti šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį pavedė Tarptautinei civilinės aviacijos organizacijai (ICAO). Apgailestauju, kad iki šiol ICAO nepasiekė jokių konkrečių rezultatų.

Manėme, kad rengiant teisės aktus svarbu į juos įtraukti visas oro linijų bendroves, kurių lėktuvai kyla ir leidžiasi Europoje. Neturi jokios reikšmės, ar tai yra Europos oro linijų bendrovės, JAV oro linijos bendrovės ar Kinijos oro linijų bendrovės; turi būti įtrauktos visos. Tai svarbu klimatui ir, žinoma, tai taip pat svarbu sąžiningos konkurencijos požiūriu. Visa tai buvo patvirtinta per bendro sprendimo procedūrą, o Parlamentas padarė didelių kompromisų, palyginti su pirminiais jo pasiūlymais. Todėl svarbu tai pranešti trečiosioms šalims. Kompromisų negalima lengvai pakeisti, nes dėl jų susitarta bendro sprendimo procedūroje.

Savaime suprantama, kad tuo metu jau buvo trečiųjų šalių pasipriešinimas ir dabar jis aiškiai išreiškiamas rengiantis ICAO generalinei asamblėjai, kuri prasideda kitą savaitę. Manau, kad teisiškai esame labai apsidraudę; kaip pranešėjas, aš ne kartą labai stengiausi užtikrinti, kad teisinis pagrindas būtų tinkamas. Tačiau, kaip ir viskas, tai yra politinis klausimas. Todėl mums reikia politinės paramos mūsų pagrindiniams ICAO derybininkams, Komisijos nariui S. Kallasui ir Tarybai pirmininkausiančiai Belgijai.

Manau, kad JAV pozicija yra ypač nepatikima. Praėjusią savaitę sutikau pagrindinę JAV derybininkę ir paklausiau, ar ji iš tiesų žino, kad klimato teisės aktams, kuriuos patvirtino Atstovų Rūmai ir kuriems savo paramą nuolat reiškia Prezidentas B. Obama, taip pat bus pakenkta, jeigu JAV pasiseks įtikinti ICAO leisti sistemą, grindžiamą tarpusavio pripažinimu. Dėl to Markey ir Waxmano įstatymo projektas taptų neteisėtas. Amerikiečiai neturi jokio atsakymo, todėl tai gali būti būdas, kuriuo galime sustabdyti juos jų kelyje. Prezidentas B. Obama turėtų ne tik kalbėti apie klimato apsaugą; jis turėtų iš tiesų kažką daryti.

  Matthias Groote, autorius. – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, šiandien šią vėlyvą valandą, vos ne vidurnaktį, čia susirinkome, kad apsvarstytume klimato kaitos klausimą. Šis klausimas buvo šiek tiek nustumtas į antrą vietą. Patyrėme finansų ir ekonomikos krizę, – iš tikrųjų vis dar išgyvename ją, – tačiau, nepaisant to, šis klausimas yra svarbus. Taip pat dėl to mano kolegos Parlamento nariai klausė, kokią poziciją Komisija ketina užimti artėjančiose ICAO derybose.

Kaip ką tik išdėstė P. Lesie, čia, Parlamente, ilgai kovojome, kad pasiektume kompromisą dėl aviacijos įtraukimo į prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Užbaigėme subtilias derybas su Taryba. Manau, kad mums taip pat reikia tai išaiškinti išorės pasauliui – iš tiesų tarptautiniu lygiu. Kalbant apie ICAO ir apie aviacijos išmetamojo anglies dioksido kiekio mažinimą, manau, kad iki šiol į tai investuota daug laiko, tačiau pasiekti minimalūs rezultatai. Todėl mums reikia savo pasiūlymą tarptautinėje arenoje ginti lygiai taip pat, kaip jį gynėme čia, Parlamente, kuriame jis buvo patvirtintas didele balsų dauguma.

2012 m. įsigalios Europos sistema, į kurią turėsime įtraukti trečiąsias šalis. Tai reiškia, kad jei lėktuvas pakils Vašingtone ir nusileis Europos Sąjungoje, jis pateks į Europos Sąjungos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą.

Klimato kaita yra visuotinė problema, todėl tai yra problema, kurią reikia spręsti pasaulio mastu. Jeigu rimtai ketiname tai padaryti, mums reikia kurti fiskalines priemones. Mums reikia įtvirtinti prievoles mažoms transporto priemonėms, pvz., automobiliams ir sunkvežimiams. Deja, Europoje neturime galimybių nustatyti vienodus mokesčių tarifus. Todėl neturiu jokių iliuzijų, kad yra kokia nors galimybė nustatyti tarptautinį išmetamojo anglies dioksido mokestį. Todėl antras geriausias sprendimas būtų prekyba apyvartiniais taršos leidimais, idealiu atveju visame pasaulyje, pagal taisykles, apimančias trečiąsias šalis. Šias taisykles, taikomas trečiosioms šalims, įnirtingai taip pat turi ginti Europos Komisija ir Taryba, kuri, deja, šią vėlyvą valandą nedalyvauja.

JAV yra tarptautinė veikėja. Iš pradžių, kalbant apie klimato teisės aktus, B. Obamos administracija nusistatė aukštus tikslus. Tačiau iki šiol to nepatvirtino savo veiksmais. Dabar kortos yra JAV rankose, kalbant apie teisės aktų dėl klimato kaitos išjudinimą iš vietos ir jų suderinimą bei koregavimą tarptautiniu lygiu. Tai labai svarbu.

Kaip žinote, Kopenhagoje vykusi JT klimato kaitos konferencija buvo nesėkmė. Jos nevainikavo sėkmė. Bijau, kad ICAO ir ICAO susitarimo 16 priedas, kuriuo reglamentuojamos aplinkos apsaugos priemonės, taip pat bus nesėkmė. Todėl mano klausimas Komisijai būtų toks: ar Komisija iš tiesų bus pasirengusi tęsti derybas ICAO lygiu, jeigu šį kartą nebus sudarytas joks susitarimas dėl aviacijos įtraukimo į prekybą apyvartiniais taršos leidimais? Ar tokiu atveju yra B planas? Kaip Europos Komisija ir Taryba reaguos į šį atvejį?

  Holger Krahmer, autorius. – (DE) Ponia pirmininke, apgailestauju turėdamas pasakyti, kad čia svarstome nepavykusią strategiją. Net direktyvos tvirtinimo metu jau buvo galima išgirsti tam tikrus perspėjimus, kai buvo klausiama, ar trečiųjų šalių įtraukimas į prekybą apyvartiniais taršos leidimais be jokių konsultacijų tikrai buvo pagalvotas žingsnis. Net šiandien nepaisome tarptautinės padėties. Įsivaizduojame, kad tik turime griežti dantimis ir viskas Kopenhagoje, vėlesnėse konferencijose ir ICAO pasiteisins. Tačiau tai nėra taip paprasta. Nepaisant to, turime ES direktyvą, kurią reikia įgyvendinti. Norėčiau, kad Komisija man pasakytų, kaip ji ketina tai padaryti. Turiu keturis konkrečius klausimus dėl to ir nekantriai laukiu atsakymų.

Pirma, kokių veiksmų Komisija ketina imtis, jeigu trečiųjų šalių arba trečiosios šalies oro transporto bendrovės atsisakytų dalyvauti ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje? Antra, kokias priemones ketinama inicijuoti siekiant oro transporto bendroves įtraukti į prekybą apyvartiniais taršos leidimais? Trečia, ar tiesa, kad Komisija tiria galimybę arba planuoja atimti ES skrydžių teises iš tų oro transporto bendrovių arba trečiųjų šalių, kurios atsisako dalyvauti ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje? Ketvirta, kokios atitinkamų trečiųjų šalių reakcijos tikisi Komisija, jeigu bus taikomi tokie draudimai?

Norėčiau jums priminti, kad Europos Teisingumo Teismas gavo ieškinių iš trečiųjų šalių, kurios paprasčiausiai atsisako būti įtrauktos į ES prekybos taršos leidimais sistemą. Seniai metas mums susirūpinti teismo diena, kuri ateis 2012 m. Noriu žinoti, kas tada atsitiks. Ką tada darysime?

Svarstymas, kokią poziciją ketiname užimti ICAO, šiuo metu man yra antraeilis dalykas. Kai prieinama iki to, reikia pasakyti, kad IACO tėra pasaulio vyriausybių, kurios veikia vadovaudamosi lygiai tokiais pat labai skirtingais interesais, kokiais jos vadovavosi Kopenhagoje ir, įtariu, vadovausis Kankune, asamblėja.

Todėl mano klausimas Komisijai būtų toks: kaip ketiname išbristi iš šios sunkios padėties? Bandome įgyvendinti įstatymą, kuris jau yra, tačiau iš tikrųjų neįmanoma jo įgyvendinti.

  Satu Hassi, autorė. – (FI) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, oro transporto išmetamųjų teršalų kiekis didėjo greičiau, negu tas, kuris išmetamas kokiame kitame dideliame verslo sektoriuje. P. Liese jau sakė, kad per 20 metų jis padidėjo dvigubai. Jeigu visa visuomenė mažins išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį taip, kaip turėtų, tačiau skrydžių metu išmetamųjų teršalų kiekis didės dabartiniu greičiu, po 20–30 metų oro transporto dalis sudarys visą Europai leidžiamą išmetamųjų teršalų kvotą. Visiškai nebūtų nieko paliekama dar kam nors.

Kiote ICAO buvo pavesta sukurti tarptautinę skrydžių metu išmetamųjų teršalų kiekio ribojimo sistemą. Ji to nepadarė; priešingai, ji padarė išvadą, kad oro transportas turi teisę į nemokamą skraidymą. Būtent dėl to ES apsisprendė dėl savo skrydžių apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos. Žinoma, mūsų tikrasis tikslas yra pasaulinė sistema, tačiau vien ES skrydžių apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema taip pat turės pasaulinį poveikį. Iš Europos ir į ją vykdomiems skrydžiams tenka didelė viso pasaulio skrydžių metu išmetamųjų teršalų kiekio dalis.

Dabar neturime nusileisti Jungtinių Amerikos Valstijų spaudimui. Priešingai, turime nedviprasmiškai pasmerkti šį spaudimą. Dauguma mūsų jaučia didžiulę simpatiją Prezidentui B. Obamai. Galime suprasti jo sunkumus bandant patvirtinti klimato kaitos teisės aktus JAV Kongrese, tačiau negalime pritarti situacijai, kai JAV administracija bando blokuoti ES veiksmus klimato kaitos klausimais. Tikrai negalime Jungtinėms Valstijoms suteikti veto teisės dėl mūsų pačių veiksmų siekiant riboti skrydžių metu išmetamųjų teršalų kiekį.

Vienintelis mandatas, kurį turi Komisija ir Tarybai pirmininkaujanti valstybė, – tvirtai laikytis direktyvos, dėl kurios kartu susitarėme. Panaši problema taip pat siejama su tarptautinės laivybos metu išmetamaisiais teršalais, todėl norėčiau priminti Komisijai tai, ką sutarėme dėl mūsų pačių teisės aktų dėl klimato kaitos.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti – taip pat savo kolegės C. Hedegaard, kuri aiškiai išdėstė mūsų poziciją šiuo klausimu, vardu – už klausimą, kuris yra labai aktualus. Deja, C. Hedegaard negali šiandien čia dalyvauti, nes šiuo metu yra Niujorke dėl reikalų, susijusių su vykstančiomis derybomis klimato kaitos klausimais.

Kaip žinote, ICAO asamblėja vyks nuo rugsėjo 28 d. iki spalio 8 d., o klimato apsauga iš esmės yra darbotvarkės pradžioje. Praėjusią savaitę ICAO taryba rinkosi parengti rezoliucijos dėl aviacijos ir klimato apsaugos, tačiau apgailestauju, kad turiu pasakyti, jog jai nepavyko atlikti šios užduoties.

ES vienašališkai priimtas įsipareigojimas sumažinti išmetamojo anglies dioksido kiekį iki 20 proc. žemesnio nei 1990 m. lygio apima ir aviacijos išmetamuosius teršalus. Iki šiol jie nebuvo įtraukti į jokius kitus tarptautinius mažinimo tikslus, todėl kaip tik tai norime pakeisti. Aviacijos išmetamųjų teršalų kiekis nuo 1990 m. padidėjo dvigubai ir veikiausiai toliau didės. Dabar daroma prielaida, kad 2020 m. teršalų lygis vėl bus 70 proc. aukštesnis nei 2005 m. Tikimasi, kad 2050 m. lygis bus 400–500 proc. aukštesnis, palyginti su 2005 m.

Europos Sąjungos priemonės, kuriomis siekiama pasipriešinti poveikiui, kurį aviacija daro klimatui, buvo pagrindinė sritis nuo tada, kai 2008 m. Europos Parlamentas ir Taryba nusprendė aviacijos išmetamuosius teršalus įtraukti į ES prekybos taršos leidimais sistemą, įsigaliosiančią nuo 2012 m. Tai turės poveikį visiems skrydžiams į ES ir iš ES. Viso pasaulio oro transporto bendrovės jau pradėjo tam ruoštis. Jos visos privalo prisidėti prie klimato apsaugos Europos prekybos taršos leidimais sistemoje, kol jų šalys pripažins panašias tarptautinės aviacijos išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo sistemas.

Rugsėjo mėn. pradžioje Taryba patvirtino tokią ES poziciją artėjančiose ICAO derybose: ICAO privalo patvirtinti tikslą išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 2020 m. sumažinti 10 proc., palyginti su 2005 m. lygiu, ir sukurti bendrą sistemą, pagal kurią būtų remiamos rinka grindžiamos priemonės, kuriomis būtų siekiama sumažinti aviacijos išmetamųjų teršalų kiekį. ES yra pasirengusi dvišaliu pagrindu atleisti skrydžius iš trečiųjų šalių nuo ETS, jeigu su tuo susijusios šalys aviacijos atžvilgiu imsis atitinkamų klimato apsaugos priemonių.

Kaip žinote, mūsų pozicija aviacijos išmetamųjų teršalų klausimu nesutampa su JAV ir kitų ICAO narių pozicijomis. JAV savo raginimu sudaryti abipusį susitarimą – kitaip tariant, abipusiškai pripažinti klimato apsaugos priemones, – tiesiogiai siekia sukliudyti įgyvendinti Europos priemones. Tačiau negalime leisti, kad ES teisės aktams darytų neigiamą poveikį mūsų partneriai, ypač tada, kai esame įsitikinę, kad ši priemonė, kuri apims trečdalį pasaulio aviacijos išmetamųjų teršalų, yra pagrindinis įnašas į kovą su klimato kaita. Negalime sutikti, kad tie, kurie nori padaryti daugiau siekdami kovoti su klimato kaita, turėtų gauti leidimą tų, kurie nori daryti mažiau. Nėra jokios kitų šalių veto teisės klimato apsaugos teisės aktų klausimais.

Tačiau taip pat negalime leisti, kad dėl klimato apsaugos priemonių susidarytų konkurencijos atžvilgiu nepalanki padėtis. Jeigu ES taisykles taikytume tik Europos oro transporto bendrovėms, tai būtų diskriminacija tautų pagrindu. Tai taip pat pakenktų kovai su klimato kaita ir būtų beprasmiška ekonomiškai.

Abipusis susitarimas yra tik būdas nuslėpti tolesnį nieko neveikimą kovojant su aviacijos išmetamaisiais teršalais ir klimato kaita. Būsimose derybose Europos Sąjunga turi laikytis ir laikysis tvirtos pozicijos. Negalime pripažinti jokių rezultatų, kurie prieštarautų Tarybos ir Europos Parlamento priimtiems ES teisės aktams. Priešingai, jei ketiname ilgainiui ir ilgam sumažinti aviacijos išmetamuosius teršalus, mums reikia bendros veiksmų krypties ir visuotinio mažinimo tikslo.

  Saïd El Khadraoui, S&D frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, visų pirma norėčiau jums padėkoti už aiškų atsakymą ir labai aiškiai pareikštas nuomones. Mes, kaip Parlamentas, privalome pasiųsti labai aiškią žinią, ir ji turi būti tokia, kuriai pritartų Komisija.

Ar mes dabar manome, kad direktyva siekta per daug, ar siekta nepakankamai, kad ji pasirodė per vėlai, ar šiek tiek per anksti, reikalo esmė ta, kad šio Parlamento dauguma kartu su Taryba ir Komisija priėmė tai, kas turi įstatymo galią ir kas turi būti įgyvendinta. Jūsų, kaip Komisijos, užduotis yra užtikrinti, kad teisės aktas būtų vienareikšmiškai įgyvendintas. Aiškumo požiūriu šiam teisės aktui nieko netrūksta. Jis plačiai pagrįstas nuorodomis, todėl dar sykį čia noriu pakartoti: nuo 2012 m. sausio 1 d. visi skrydžiai iš oro uosto arba į oro uostą, esantį valstybės narės teritorijoje, pateks į šios direktyvos taikymo sritį. Todėl tai taip pat apims skrydžius, prasidedančius trečiosiose šalyse, pirmyn arba atgal.

Pastarąją mintį svarbu pabrėžti, nes yra keletas oro transporto bendrovių, kurios dėl to kelia abejonių. Mums negalima situacija, kai iš trečiųjų šalių būtų reikalaujama apmokėti tik pusę savo skrydžių, t. y. skrydį pirmyn arba atgal. Taip būtų iškraipyta, viena vertus, Europos oro transporto bendrovių ir, kita vertus, kitų oro transporto bendrovių konkurencija. Žinoma, tai negali būti teisingas aiškinimas.

Trečiosioms šalims, kurios turi problemų dėl šio teisės akto, reikėtų dar kartą pasakyti, kad jų oro transporto bendrovės galėtų išvengti šios direktyvos nuostatų, jeigu šios šalys įgyvendintų savo išmetamojo anglies dioksido mažinimo šiame sektoriuje priemones. Kitaip tariant, ne mes ketiname užsitikrinti galimą pelną – priešingai. Jeigu visi kopijuotų tai, ką darome, tikrai iš to uždirbtume mažiau pinigų, tačiau neabejotinai pasiektume savo aplinkosaugos tikslus, o tai yra šio teisės akto esmė.

Todėl mūsų draugai amerikiečiai ir kiti, kurie bando sutrukdyti neišvengiamam dalykui taikydami teisėtas priemones arba griebdamiesi visokių manevrų ICAO, Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje, pasielgtų geriau, jei suformuluotų konstruktyvius pasiūlymus, kad galėtume sudaryti pasaulinį susitarimą, kuriuo, viena vertus, būtų visiems sudarytos vienodos sąlygos, kurių mes visi trokštame, ir, kita vertus, būtų užtikrinta tvaresnė aviacija.

Be to, kalbant apie Jungtines Valstijas, turėčiau pridurti, kad antrajame Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų susitarime dėl aviacijos, kuris buvo užbaigtas pavasarį ir šiuo metu yra tvirtinimo stadijoje, Jungtinės Valstijos aiškiai pripažino, kad turi būti įmanoma sukurti rinka grindžiamas priemones, susijusias su išmetamaisiais teršalais. Būtent šio susitarimo 15 straipsnyje tvirtinama, kad jungtinis komitetas gali parengti rekomendacijas dėl bet kokių galimų dalinių sutapimų arba nenuoseklumų pašalinimo ir bet kokio priemonių ir sąnaudų dubliavimo išvengimo.

Todėl nekyla abejonių, kad susitarimu, dėl kurio susitarė šie du aviacijos blokai, bus paruošta dirva abipusiam šio tipo apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pripažinimui. Todėl norėčiau dar kartą jus paraginti tvirtai laikytis savo pozicijos, kalbėti labai aiškiai ir išaiškinti, kad kelio atgal nėra.

  Michael Cramer, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone Komisijos nary, labai jums ačiū už aiškius teiginius. Tikiuosi, kad sugebėsite juos iki galo įgyvendinti derybose. Šiaip ar taip, viena iš priežasčių, kodėl Kopenhagos susitikimas buvo tokia nesėkmė ir katastrofa, buvo ta, kad Europos Sąjunga neturėjo tikslų. Tai buvo tartum žaidimas „pakelk lazdeles“; kad ir kas yra pirmas, pralošia. Taip iš tikrųjų ir atsitiko, todėl mums reikia tai pakeisti. Todėl Europos Sąjungos pozicija turi būti visiškai aiški.

Apibendrinant: dauguma oro transporto bendrovių įdiegė ir patvirtino prekybos taršos leidimais sistemą kaip būdą išvengti žibalo mokesčio. Tačiau taip pat žinome, kad kiekvienais metais Europos mokesčių mokėtojai oro transporto bendrovėms įteikia 30 mlrd. EUR kaip PVM ir žibalo mokesčio išimtis. Tai reiškia, kad jei oro transporto bendrovės ir kitos šalys nenori dalyvauti prekyboje apyvartiniais taršos leidimais, mums reikia nustatyti žibalo mokestį. Tai kainuotų daug brangiau, todėl būtent apie tai ir kalbame.

Vis dėlto žinome, kad aviacija yra labai pavojinga, o išmetamieji teršalai ore yra tris ar keturis kartus kenksmingesni nei esantieji prie žemės. Nepaisant to, Europos mokesčių mokėtojai ryžtingai remia ją. Nėra jokių oro erdvės prieigos mokesčių; jie yra tik skrendant virš Sibiro. Kodėl nėra? Geležinkeliai turi mokėti mokesčius už naudojimąsi bėgiais. Bilietų kainos ir keleivių teisės į kompensaciją – iš geležinkelių susigrąžinsite visus pinigus arba jų dalį praėjus vos vienai valandai. Skrydžių atveju tai galima padaryti tik praėjus trims valandoms. Be to, nepamirškime, kad, prekiaujant apyvartiniais taršos leidimais, 85 proc. leidimų oro transporto bendrovėms išduodama be mokesčio. Geležinkeliai negauna nieko – jie turi pirkti kiekvieną leidimą. Šias nesąžiningas bendrąsias sąlygas reikia keisti, nes kitaip galime pamiršti savo klimato tikslus. Niekas to nenori.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pasaulio ekonomika vis labiau priklauso nuo oro transporto. Europos aplinkos agentūros parengti statistiniai duomenys rodo, kad 2005 m. 20 proc. viso anglies dioksido kiekio išmetė oro transportas.

Naujų variklių ir naujų degalų rūšių moksliniai tyrimai gali padėti sumažinti šiuos išmetamus teršalus. Kaip rodo naujausi tyrimai, energijos vartojimo efektyvumo standartas, taikomas A380 orlaivių varikliams, yra 3 litrai degalų 100 km vienam keleiviui, todėl jis idealus, palyginti su standartu, taikomu šiuolaikiniam dyzeliniam automobiliui.

Siekdama atverti oro transporto paslaugų rinką Europos Sąjunga derasi su trečiosiomis šalimis derasi dėl pagrindų susitarimų dėl tam tikrų oro transporto paslaugų aspektų. Vienas tokių pavyzdžių yra neseniai Europos Sąjungos ir Kanados pasirašytas susitarimas. Manau, kad šiuose susitarimuose turi būti aiškios nuostatos dėl aviacijos poveikio aplinkai mažinimo.

Direktyvos 2008/101/EB 25a straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei trečioji šalis patvirtina priemones, kurių tikslas – mažinti iš tos šalies kylančių ir Bendrijoje nutūpiančių orlaivių poveikį klimato kaitai, Komisija apsvarsto esamas galimybes užtikrinti optimalią Bendrijos sistemos ir tos šalies taikomų priemonių sąveiką. Prašau Komisijos mums pateikti tokios sėkmingos sąveikos pavyzdžių.

Panašiai Direktyvos 2008/101/EB 25a straipsnio 2 dalyje minima, kad Bendrija ir jos valstybės narės toliau sieks susitarti dėl visuotinių priemonių, kuriomis būtų siekiama sumažinti aviacijos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Atsižvelgdama į bet kurį tokį susitarimą Komisija turėtų apsvarstyti, ar reikia šios direktyvos pakeitimų. Pone Komisijos nary, ar Komisija svarsto tokius pakeitimus?

  Keith Taylor (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, norėčiau taip pat pritarti šiam žodiniam klausimui, nes manau, jog nepriimtina, kad Jungtinės Valstijos, Kanada ir Meksika siekia užginčyti aviacijos įtraukimą į ES prekybos taršos leidimais sistemą. Bet kuriuo atveju daugelis žmonių mano, kad aviacijos sąlygos nuo 2012 m. bus vidutinės, palyginti su tomis, kurios buvo ir kurias galėjome įstengti sudaryti.

Pvz., šiam sektoriui vis dar bus leidžiama naudotis kitų pramonės sektorių anglies dioksido kreditais, o aviacijos išmetamųjų teršalų riba nė iš tolo nėra tokia sunkiai pasiekiama, kokios reikalaujama iš kitų sektorių. Šiuo metu aviacijos įtraukimas yra paskutinis žingsnis tinkama linkme, juo baigiamas naikinti teisėkūros vakuumas, kuriuo buvo naudojamasi pernelyg ilgai, nes tai yra sparčiausiai didėjantis išmetamo anglies dioksido šaltinis. Be abejo, principas „teršėjas moka“ niekada nebuvo labiau vertas taikyti nei šiuo metu.

Baigdama norėčiau pasakyti, jog neturime leisti, kad trečiosios šalys keltų grėsmę priimtiems ES sprendimams. Raginu Komisiją ir Tarybą aiškiai pareikšti, kad būsimose ICAO diskusijose ketina besąlygiškai laikytis tinkamai priimtų ES teisės aktų.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Europos Sąjunga yra įsipareigojusi transformuoti savo ekonomiką, kad ji efektyviai naudotų energiją ir jos išmetami šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai būtų nedideli. Aviacijos sektoriaus įtraukimas į Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą yra svarbus žingsnis siekiant sumažinti orlaivių neigiamą poveikį klimato kaitai. Ypač svarbu, kad ši direktyva taip pat bus taikoma ne tik Europos Sąjungos oro linijoms, bet ir trečiosiose šalyse registruotoms oro bendrovėms, vykdančioms skrydžius į Sąjungos oro uostus. Tai leis išvengti konkurencinių iškraipymų ir pagerinti ekologinį veiksmingumą. Tokie Sąjungos esminiai įsipareigojimai kaip kova su klimato kaita neabejotinai reikalauja koordinuoto ir solidaraus Sąjungos veikimo. Susitarimas su trečiųjų šalių oro vežėjais turi skatinti optimalią Sąjungos sistemos ir šių šalių taikomų priemonių sąveiką, užtikrinti atitinkamą konkurenciją ir teršalų mažinimą. Todėl būtų naudinga, kad Komisija imtųsi ne tik koordinuojančio vaidmens, bet ir užtikrintų trečiųjų šalių naudojamų priemonių atitiktį direktyvos reikalavimams.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, gerokai stulbina ir šiek tiek liūdina tai, ką šį vakarą čia išgirdau: aviacijos išmetamųjų teršalų kiekio didėjimas per pastaruosius kelerius metus ir tikimybė, kad jis tęsis, ypač kartu vystantis tokioms šalims, kaip Brazilija, Indija, Kinija ir Rusija, ir didėjant vidurinei klasei, o tai skatina daugiau keliauti ir prekiauti bei visa, kas su tuo siejama, ir net kartu įgyvendinant tokias mūsų pačių politikos kryptis, kaip judus jaunimas, darbo laisvė ir turizmo vystymas bei kartu su daugiau judančiais senėjančiais gyventojais ir kt.

Klausimas, kurį ypač noriu užduoti: kokių planų turime Europoje, kuriais būtų siekiama išmetamųjų teršalų kiekį sumažinti pasinaudojant moksliniais tyrimais ir inovacijomis, kaip jau darėme arba bandome padaryti pasinaudodami elektriniais automobiliais, energiškai efektyviais pastatais ir t. t.? Tokie planai būtų problemos, kurią seniai turime, sprendimas.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Aviacijos įtraukimas į ES ETS yra svarbus žingsnis į priekį kovojant su klimato kaita, nes šie pokyčiai vyksta pasaulio lygiu, todėl dabartinis teisės aktas turi būti taikomas šiuo lygiu. Nuo 2012 m pradėjus taikyti dabartinės formos direktyvą ši užduotis palengvės.

ICAO pateiktas kai kurių trečiųjų šalių prašymas leisti dalyvauti sistemoje, bet savanoriškumo pagrindu, tik padeda išsaugoti pažangą šioje srityje. Patenkinus šį prašymą ne tik sumažėtų Europos oro transporto bendrovių konkurencingumas, bet ir būtų trukdoma kovoti su klimato kaita. Tai taip pat bus kliūtis ES bandyti pasiekti visuotinį sektorinį supratimą, kurio tikslas – sumažinti aviacijos sektoriaus išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Raginu Komisiją ir Tarybą įtraukti Europos Parlamentą į derybas su trečiosiomis šalimis, kad šių šalių oro transporto bendrovės būtų įpareigotos įsitraukti į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Taip kartu būtų neleista mažėti pažangai, pasiektai sukūrus Bendrą Europos dangų, kuris padės sumažinti daug oro maršrutų ir taip palengvinti degalų suvartojimo mažinimą.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Sutinku, kad turi būti toliau mažinamas išmetamųjų teršalų kiekis, todėl, jei turime taisykles, kuriomis galėtume prisidėti prie jo mažinimo, pabandykime priversti tinkamai laikytis šių taisyklių.

Jeigu mūsų draugai iš Jungtinių Valstijų nenori sutikti su mūsų sprendimu, turėsime su jais palaikyti kantrų ir dalykišką dialogą ir ieškoti kūrybiškų sprendimų, kuriais pasieksime trokštamą tikslą. Aviacijos įtraukimu į išmetamųjų teršalų kvotų prekybos sistemą iš tikrųjų neužkraunama tokia našta, prie kurios oro transportas negalėtų prisitaikyti ir dėl kurios negalėtų toliau plėtotis. Reikia įsisąmoninti, kad kitų rūšių transportas taip pat privalo reaguoti į įvairius apribojimus, susijusius su būtinybe mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, todėl tikimės, kad aviacija prisiims atsakomybės už išmetamųjų teršalų kiekio mažinimą dalį.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, diskusija parodė, kad Parlamentas remia ES, ICAO derybose pasirenkančią aiškią poziciją. Esu už tai dėkingas – nors, atvirai kalbant, nieko kito ir neturėjau tikėtis. Informuosiu apie jūsų paramą, taip pat įvairius aspektus, kurie buvo iškelti diskusijose, C. Hedegaard ir S. Kallasą, nes, šiaip ar taip, būtent jų tarnybos atstovaus Komisijai ICAO asamblėjoje.

Dėl iškeltų klausimų: kadangi galiu nedelsdamas pateikti atsakymus, norėčiau atsakyti taip. Žinoma, Komisija taikys ES teisės aktus, kuriuos patvirtino Parlamentas ir Taryba. ES teisės aktai taikomi visiems ekonominės veiklos vykdytojams, jų nediskriminuojant dėl pilietybės, o tai reiškia, kad ekonominės veiklos vykdytojai iš trečiųjų šalių, – kitaip tariant, ir iš JAV, – gali prašyti nemokamų leidimų. Parlamento ir Tarybos patvirtintoje direktyvoje numatomi skrydžių draudimai, kaip kraštutinė priemonė, jeigu ekonominės veiklos vykdytojai nesilaikytų teisės aktų. Šiuo atveju Komisija, žinoma, turėtų remti valstybes nares, joms atitinkamai įgyvendinant tokius draudimus. Taip pat esu įsitikinęs, kad Europos Teisingumo Teismas atitinkamai patvirtins mūsų teisės aktą, nes mes išsamiai išnagrinėjome šios direktyvos teisinius aspektus.

Norėčiau užbaigti dar kartą aiškiai pareikšdamas, kad Komisija nepripažins jokio rezultato, kuris pakenktų ES teisės aktui dėl aviacijos įtraukimo į ES prekybos taršos leidimais sistemą, kuriam 2008 m. šis Parlamentas pritarė didžiąja 640 narių balsų dauguma. Tai mūsų pareiga, todėl veiksime atitinkamai.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  András Gyürk (PPE) , raštu. – (HU) Dėl Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos susiklostė konfliktinė situacija. ICAO aršiai priešinasi ES siekiui išplėsti savo prekybos apyvartiniais taršos leidimais taisykles, kad jos apimtų ne Europoje įsteigtų oro transporto bendrovių skrydžius. Oro transporto įtraukimas į ETS yra teisingas žingsnis, jeigu jis neturės poveikio tik ES oro transporto bendrovėms. Todėl ES turi būti nuosekli įgyvendindama geografinio neutralumo principą. Aplinkos apsaugos reglamentai, kuriais ginamas Europos dangus, taip pat turi būti taikomi trečiųjų šalių skrydžiams. Jeigu griežti standartai būtų taikomi tik Europos bendrovėms, jais būtų užtikrinamas nepateisinamas konkurencinis pranašumas trečiųjų šalių oro linijų bendrovėms. Dėl nedidelės konkurencinės kliūties aviacijos sektoriuje būtų prarasti tūkstančiai darbo vietų. Taip pat negalime nepaisyti poveikio aplinkai. Turėdami vienašališką reglamentą turėtume toliau pasikliauti savanoriškais pramonės pažadais, kurie iki šiol nedavė pageidaujamų rezultatų. Plačiai išreklamuoti pažadai gerinti degalų vartojimo efektyvumą aiškiai yra mažai verti, jeigu tuo tarpu oro eismas padidėja kelis kartus. ICAO numato, kad iki 2050 m. degalų suvartojimas padidės keturis kartus, o toks skaičius daug ką pasako. Todėl ES turi žengti ryžtingus žingsnius, kad ETS direktyvas padarytų privalomas visiems skrydžiams visame Europos danguje. Jei to nepadarys, ES praras galimybę parodyti pavyzdį ir paskatinti kitose srityse imtis griežtų klimato apsaugos priemonių aviacijos pramonėje.

16. Bendrijos prekės ženklų naudojimas vidaus rinkoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl Bendrijos prekės ženklų naudojimo vidaus rinkoje.

  Michel Barnier, Komisijos narys. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, prekės ženklai yra tikrai svarbūs šiuolaikinėje komercijoje. Jais suteikiama galimybė atpažinti produktų ir paslaugų kilmę, garantuojama pastovus kokybės lygis ir perteikiamas įmonės įvaizdis. Teisė į Bendrijos prekės ženklą yra mūsų įmonių plėtros ir kovos su klastojimu klausimas.

Jums rūpi sprendimai, kuriuos priėmė tam tikros nacionalinės prekės ženklų tarnybos. Šiais sprendimais tikriausiai siekiama apriboti Bendrijos prekės ženklo naudojimą iškeliant reikalavimą, pagal kurį Bendrijos prekės ženklo naudojimas tik vienoje valstybėje narėje nebūtų tikras jo naudojimas. Norėčiau padėkoti tiems Parlamento nariams, kurie atkreipė Komisijos dėmesį į šį klausimą, kurį labai atidžiai sekame.

Didžiulis Bendrijos prekės ženklo privalumas yra tas, kad jis gali būti veiksminga visoms įmonėms, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, skirta priemonė, kuria jie gali Europoje apsaugoti savo prekės ženklus. Iki šiol taisyklę, pagal kurią pakanka, kad savininkas iš tikrųjų naudoja Bendrijos prekės ženklą, nepaisant to, kurioje Europos Sąjungos vietoje jis naudojamas, jo vartotojai laikė vienu pagrindinių jo privalumų. Ši taisyklė atitinka Bendrijos prekės ženklo unitarinį pobūdį. Ji taip pat atitinka patį bendrosios rinkos principą. Todėl bet koks naujas Bendrijos prekės ženklo naudojimo apribojimas galėtų turėti rimtų pasekmių kovai su klastojimu, kuri – vėl į tai atkreipiu Parlamento dėmesį, – bus vienas ypatingų Bendrosios rinkos akto ir Komisijos įsipareigojimo dėl veiksmų prieš piratavimą ir klastojimą plano klausimų.

Kokios šios pasekmės? Pirma, naujo reikalavimo, kuriuo galėtų būti sustabdyta kova su prekės ženklo pažeidimais, nustatymas. Kaip jau ką tik sakiau, Bendrijos prekės ženklas yra veiksmingas ginklas kovojant su klastojimu, nes juo užtikrinama nuolatinė apsauga visoje Europos Sąjungoje ir prie visų jos išorės sienų. Jis nepakeičiamas, nes juo suteikiama teisė pagal Bendrijos muitinių taisykles suklastotas prekes – kurios šiuo metu didžiuliais kiekiais importuojamos iš trečiųjų šalių – konfiskuoti prie mūsų Europos Sąjungos išorės sienų.

Be to, dėl tokio reikalavimo nustatymo mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei naujai įsteigtoms įmonėms galėtų būti sunkiau naudotis Bendrijos prekės ženklu. Šios įmonės dažnai veikia nacionaliniu mastu ir nepradeda eksportuoti ir plėsti savo tarpvalstybinės veiklos tol, kol neįsitikina, kad jų verslas bus sėkmingas. Todėl šioms įmonėms galėtų būti sunkiau plėstis, jeigu prieš pradėdamos plėsti savo veiklą jos neturėtų galimybės įsigyti ir naudoti Bendrijos prekės ženklo. Tai taip pat prieštarautų daugeliui mūsų politikos priemonių, kuriomis tikrai siekiama skatinti mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios, jums primenu, sudaro 95 proc. visų Europos įmonių, plėtrą.

Ponios ir ponai, štai kodėl noriu jums patvirtinti arba jus patikinti, kad mano tarnybos labai atidžiai stebės šiuos pokyčius valstybėse narėse. Šiame etape esame tikri, kad nacionaliniai teismai nepalaikys šių sprendimų, kurie, mūsų manymu, kaip jau sakiau, neatitinka unitarinio Bendrijos prekės ženklo pobūdžio ir bendrosios rinkos principų.

  Małgorzata Handzlik, PPE frakcijos vardu. – (PL) Esu nepaprastai patenkinta, kad, nepaisant vėlyvos valandos, šiandien turime galimybę išklausyti Komisijos pareiškimą dėl Bendrijos prekės ženklų naudojimo vidaus rinkoje. Būtent mano Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija inicijavo šią idėją. Kaip puikiai žinote, pone Komisijos nary, šis klausimas ypač svarbus Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto ir Teisės reikalų komiteto nariams.

PPE frakcija visada buvo įsitikinusi, jog vidaus rinkos pradžia buvo idėja, kad reikia pašalinti kliūtis tarp valstybių narių, todėl savo tikslu pasirinkome kovą dėl to, kad būtų pašalinta daugiau šių kliūčių. Taip pat buvo idėja sukurti Bendrijos prekės ženklą. Be kita ko, šios sistemos privalumas yra įmonėms teikiama vienodos apsaugos visoje Europos Sąjungoje garantija. Šiuo atžvilgiu geografiniai skirtumai neturėtų būti labai svarbūs. Šiaip ar taip, įmonės veikia Europos bendrojoje rinkoje. Todėl su nerimu stebime sprendimus, kuriuos priėmė kai kurie nacionaliniai intelektinės nuosavybės apsaugos biurai.

Todėl pritariu jūsų pareiškimui, pone Komisijos nary, kad, Komisijos nuomone, šie sprendimai prieštarauja principams, kuriais grindžiama bendroji rinka. Mano frakcija ketina stebėti tolesnius padėties pokyčius ir rems priemones, kurios bus grindžiamos Europos Sąjungos požiūriu ir atitiks įmonių interesus. Galiausiai norėčiau Komisijos nario paklausti, kokie galimi variantai, jeigu valstybių narių jurisdikcija neatitiktų Komisijos pristatomo požiūrio. Ar, jūsų nuomone, būtų būtina, siekiant išsiaiškinti padėtį, persvarstyti Tarybos reglamentą dėl bendro prekės ženklo ir direktyvą dėl valstybių narių teisės aktų dėl prekės ženklų suderinimo?

  Marc Tarabella, S&D frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, Bendrijos prekės ženklu, sukurtu prieš 16 metų, mums suteikta galimybė veiksmingai kovoti su prekių klastojimu ir visos Europos Sąjungos vartotojams teikti kokybiškų produktų garantiją.

Bendrijos prekės ženklų apsauga yra vienoda visose Europos Sąjungos šalyse, ar kalbėtume apie paties prekės ženklo, produktų ir paslaugų, kurių atžvilgiu reiškiamos teisės, ar savininko apsaugą. Dar svarbiau, kad tai tikras sprendimas, skirtas bendrajai rinkai: kaip aiškiai pasakėte, pone Komisijos nary, jis kainuoja mažai ir yra ypač tinkamas mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

Todėl tai tikras žingsnis pirmyn, nes bendrojoje rinkoje tik Bendrijos prekės ženklas gali užtikrinti tikrai plataus masto apsaugą. Be to, dėl lengvo administravimo ir palankios kainos Bendrijos prekės ženklas yra ideali priemonė platesnei apsaugai Europoje. Tai rinkoms ir muitinių priežiūros institucijoms ne mažiau svarbi priemonė.

Rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad ženklas, kurį sudaro techniniam rezultatui pasiekti reikalingų prekių formos, negali būti registruojamas kaip Bendrijos prekės ženklas. Tai buvo jo atsakymas į prašymą, pateiktą bendrovės „Lego“, kuri prašė jos žaidimo kubelį užregistruoti kaip Bendrijos prekės ženklą. Todėl teismas atmetė jos prašymą ir taip parodė, kad Bendrijos prekės ženklo naudojimas turi būti griežtai kontroliuojamas.

Šiame Teismo sprendime išaiškinami nauji uždaviniai, kurių turi būti imamasi pagal Reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekės ženklo. Ar nebūtų protinga Europos Komisijai atnaujinti šį reglamentą atsižvelgiant į naujus technologijų pokyčius ir ypač į interneto vystymąsi bei globalizaciją? Niekada negalima pervertinti to, kad pagrindinis šio reglamento tikslas visų pirma yra visos Europos Sąjungos vartotojams teikiama kokybiškų produktų ir išsamios, aiškios ir suprantamos informacijos garantija.

  Cecilia Wikström, ALDE frakcijos vardu. – (SV) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, esu patenkinta, kad, nepaisant vėlyvos valandos, šį vakarą turėjome galimybę dalyvauti šioje svarbioje diskusijoje. Vienas didžiausių Europos Sąjungos privalumų yra tas, kad ji teikė ir toliau teikia didžiules galimybes mums mažinti ribas ir atverti kelią Europos šalių prekybai. Tai užtikrins klestėjimą ir augimą, kurių taip žūtbūtinai reikia mūsų žemynui, ypač po ekonomikos krizės.

Dėl mūsų politikų iniciatyvų XXI amžiuje Europa netaps stipri. Mums reikia plačiau pripažinti tiesą, kad augimą užtikrina įmonės ir verslininkai. Europa gali būti stiprinama tik verslininkų ir suteikiant jiems puikias galimybes steigti įmones, kurios galėtų augti, įdarbinti žmones ir būti pelningos. Ši ypatinga Bendrijos prekės ženklų sistema yra labai veiksmingas būdas šalinti prekybos ir augimo kliūtis. Ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurias norime matyti gebančias augti ir tapti dideles, itin svarbu turėti galimybę visoje Europos Sąjungoje be nepatogumų ir biurokratijos naudotis prekės ženklų apsauga.

Todėl labai susirūpinau gavusi informaciją, kad valstybės narės, kiek galiu pasakyti, visiškai priešingai savo įsipareigojimams, bando įgyvendinti reikalavimą, kad Bendrijos prekės ženklas turėtų būti suteikimas tik tada, kai jis būtų naudojamas keliose šalyse. Akivaizdu, kad turėtų pakakti prekės ženklą naudoti vienoje valstybėje narėje, kad jis būtų saugomas visoje ES.

Šių valstybių narių veiksmai yra rimta grėsmė Bendrijos prekės ženklų sistemai, todėl tikiuosi, pone Komisijos nary, kad jūs užsiimsite tomis valstybėmis narėmis, kurios bando nustatyti šį naują kriterijų ir kelia pavojų galimybei visoje Europos Sąjungoje turėti veiksmingą prekės ženklų apsaugą.

  Malcolm Harbour, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, savo frakcijos vardu ir kaip Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pirmininkas iš tiesų labai noriu padėkoti Komisijos nariui už tai, kad visiškai aiškiai pasakė, jog dviejų minimų prekės ženklų tarnybų – Beniliukso ir Vengrijos – elgesys yra visiškai nepriimtinas.

Pabrėžiu tai labai stipriai, nes tai yra aiškus išpuolis prieš pagrindinius vidaus rinkos principus. Esu labai patenkintas, kad visi čia kalbėję kolegos pritarė sprendimams, kuriuos priims Komisija. Visų pirma praktiniu požiūriu norėčiau pasakyti, jog nepaprastas sutapimas yra tai, kad abi šios prekės ženklų tarnybos veikia dabartinėje Tarybai pirmininkaujančioje šalyje ir kitai Tarybai pirmininkausiančioje šalyje.

Pirmas dalykas, kurį ketina padaryti mano komitetas, – esu tikras, kad tai įvyks, – bus toks: kai vidaus rinkos ministrai (ir tikrai nuo sausio mėn. Vengrijos ministras) atvyks į mano komitetą, būtinai užduosime šį klausimą ir paprašysime juos keliauti tiesiai į savo prekės ženklų tarnybas ir pasakyti, kad tai nepriimtina.

Kodėl tai nepriimtina? Todėl, kad tai yra esminis išpuolis prieš pagrindinį vidaus rinkos principą, kad neturėtų būti jokio jokių įmonių diskriminavimo, kad ir kur jos veiktų bendroje vienarūšėje unitarinėje rinkoje. Šiuo atveju yra dar blogiau, nes šiuo pasiūlymu – arba siūlomais veiksmais, jeigu jie būtų patvirtinti, – iš tiesų mažosios įmonės, palyginti su didesnėmis įmonėmis, diskriminuojamos. Dėl to labiausiai nukentės mažosios įmonės, nes jos galės registruoti naują produkto prekės ženklą visoje Europos Sąjungoje, – be kita ko, pasinaudodamos fantastiškos vidaus rinkos revoliucijos privalumu ir labai ekonomišku savo intelektinės nuosavybės apsaugos būdu. Joms gali prireikti daugiau nei penkerių metų šiam produktui įvesti į rinką – tačiau ką gi jos išsiaiškintų? Patekusios į Vengrijos rinką jos išsiaiškintų, kad Vengrijos prekės ženklų tarnyba išdavė jų prekės ženklą dar kažkam. Tai visiškai nepriimtina.

Negaliu suprasti, kodėl taip yra, kad, praėjus tiek laiko, kai turėjome veikiančią Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekės ženklų tarnybą), staiga išaiškiname, kad yra šios dvi tai darančios prekės ženklų tarnybos. Galbūt taip yra dėl to, kad Europos prekės ženklo sąnaudos sumažėjo, nes tarnybos taip tinkamai valdomos.

Žinoma, šios dvi prekės ženklų tarnybos, bandydamos paremti šiuos nepritarimus leisti žmonės registruoti prekės ženklus, reikalaus, kad suinteresuotosios įmonės registruotų juos pagal savo jurisdikciją. Tai yra akivaizdus šių organizacijų savanaudiškumas. To negalima leisti palikti. Tai iš esmės prieštarauja Europos Sąjungos principams ir, be kita ko, taip pat kelia grėsmę – kaip teisingai sako Komisijos narys – pagrindiniam šios Komisijos prioritetui, kuris yra inovacijos, naujų produktų įvedimas į rinką ir vidaus rinkos vertimas geriau veikti.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Labai palankiai vertinu tai, kad Komisija per vienus metus atnaujins Bendrijos reglamentą dėl prekės ženklų taip, kad jį supaprastintų ir sumažintų prekės ženklų, kitaip tariant, įmonių prekių ženklų, jų produktų pavadinimų ir kt. registravimo sąnaudas. Tai papildoma kovos su klastotėmis priemonė.

Asmeniškai vertinu tai, kad Komisija pažadėjo pasiūlymą sukurti Europos prekės ženklų apsaugą įtraukti į rezoliuciją, nes tai palaikiau keletą metų. Šiuo metu galima nebaudžiamai piktnaudžiauti sertifikuotų produktų kokybės ženklais ir saugumo ženklais. Pvz., trečiosiose šalyse prekiautojai pritvirtina mūsų CE prekės ženklą prie savo produktų, skirtų savo nacionalinėms rinkoms, nors šie produktai visiškai neatitinka mūsų standartų.

Reikia apsaugoti sertifikuotus ženklus. Garantuojame produktų standartus vartotojams, taip pat ne tik giname įmones nuo nesąžiningos konkurencijos, bet ir suteikiame galimybę plėsti mūsų standartus licencijuojant kitas įmones. Tokia apsauga galima be papildomų sąnaudų ir institucijų, nes galima tik praplėsti Vidaus rinkos derinimo tarnybos, esančios Alikantėje, registravimo įgaliojimus siekiant įtraukti sertifikuotus ženklus.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, pažymiu, kad esame gana vieningi dėl to, kas buvo pasakyta. Akivaizdu, kad Bendrijos prekės ženklų plėtojimas yra natūralus vidaus rinkos vystymosi praplėtimas, taip pat juo siūlomos puikios galimybės MVĮ plėtoti prekybą, padėti sustabdyti klastojimą ir piratavimą bei kt. Taigi, sunku suprasti, kaip kas nors galėtų tam prieštarauti. Visų pirma valstybėms narėms, kurios nesutinka su tuo, turi būti taikoma visoks politinis spaudimas ir galimos sankcijos, kad šiuo požiūriu jos ateitų į protą.

Kalbant plačiau, norėčiau taip pat pasakyti, kad Bendrijos prekės ženklų ir panašios iniciatyvos padeda Europos Sąjungą priartinti prie savo piliečių, taip pat dėl jų ji tampa tinkamesnė verslui Europos Sąjungoje plėtoti.

Galiausiai norėčiau tik pasakyti, kad nekantriai laukiu visos Europos patento sukūrimo, todėl kuo greičiau tai gali įvykti, tuo geriau.

  Michel Barnier, Komisijos narys. – (FR) Ponia pirmininke, kaip sakė C. Wikström, gana vėlu svarstyti šį klausimą, tačiau, nepaisydamas to, manau, jog atrodo, kad tai yra ir visiems kitiems kalbėtojams svarbus klausimas.

Pirmininkas M. Harbour mums priminė, kokiu mastu Europos prekės ženklas buvo tapatumo įrodymas ir apsaugos pagrindas įmonėms. Juo taip pat apsaugomos inovacijos.

Todėl manau, kad, kaip ką tik pasakė S. Kelly, turime žengti dar toliau ir taikyti kitas apsaugos formas, todėl, pone S. Kelly, mes ir Tarybai pirmininkaujanti Belgija veikia ryžtingai, kad Europos patento projektas galiausiai būtų užbaigtas.

Todėl M. Harbour sakau, kad dėl visų priežasčių, kurias jis ir kiti nurodė, Komisija neleis ardyti vieno svarbiausių vidaus rinkos elementų. Be to, kaip jau sakėte, pone M. Harbour, jei leistume vykti šiam ardymui, grindžiamam šiomis pusiau protekcionistinėmis vilionėmis vienoje ar kitoje šalyje, pirmosiomis aukomis taptų būtent mažosios ir vidutinės įmonės.

Tad dėl visų jūsų minėtų priežasčių esame pasiryžę pasakyti „ne“ šioms vilionėms. Šiuo požiūriu norėčiau padėkoti M. Handzlik ir jos frakcijai, kad parodė budrumą ir išreiškė šį budrumą užduodamos šį klausimą.

C. Wikström, lygiai taip pat M. Tarabella, mums priminė, ką Bendrijos prekės ženklas reiškia įmonėms ir kaip jis derinasi su bendrąja rinka. Norėčiau patvirtinti, kad, kaip nori M. Tarabella, laikydamiesi šio persvarstymo tikslo, esame pasirengę modernizuoti dabartinę sistemą.

Priėmus sprendimą dėl bendrovės „Lego“, kurį jūs, pone M. Tarabella, minėjote, akivaizdu, kad Bendrijos prekės ženklas turi būti atnaujintas. Mes dirbame ta kryptimi dėl nuogąstavimo, kurį jūs pats išreiškėte, siekdami atsižvelgti į šiuolaikinių technologijos priemonių ir, aišku, interneto pasekmes šiai peržiūrai, šiam atnaujinimui. Būtent ta dvasia atnaujiname ir persvarstome šį reglamentą.

Taip pat norėčiau padėkoti C. Roithová už tai, kad paminėjo konkurenciją, kaip minėjau ir aš; konkurenciją, kuri, be to, padidėtų, jeigu vėl imtume ardyti prekės ženklus. Turime parodyti pasipriešinimą ir turime sugebėti smogti arba užkirsti kelią produktų įvežimui. Šiuo tikslu į veiksmų planą, kurį pristatysiu po kelių savaičių ir kuris nukreiptas prieš klastojimą ir piratavimą, bus įtrauktas šis noras parengti personalą iš įvairių valstybių narių prie mūsų išorės sienų ir sustiprinti mūsų turimas kovos su klastojimu ir piratavimu technines priemones.

Taip pat manau, kad turi būti dedamos dvišalės pastangos, ypač bendradarbiaujant su šalimis, iš kurių atvežamos šios suklastotos prekės, todėl veiksmų plane, kurį pasiūlysiu jums, bus numatytos pozityvesnės priemonės, taikomos bendradarbiavimui su tam tikromis šalimis ir padedančios joms pritaikyti savo prekės ženklų politiką ir kovos su klastojimu politiką.

Galiausiai M. Handzlik uždavė man svarbų klausimą: kas atsitiktų, jeigu nacionaliniai teismai palaikytų poziciją, kurią pasirinko jų nacionalinės prekės ženklų tarnybos? Kalbėjimo metu to dar nepasiekėme. Visų pirma turime laukti, o ne susidaryti išankstinę nuomonę apie nacionalinių teismų nagrinėjamų bylų rezultatus. Be to, kaip jums sakiau, esu įsitikinęs, kad šie teismai patys ištaisys padėtį. Pažeidimo procedūrų galimybė, kuri buvo ką tik paminėta, bus turima omenyje, tačiau tik atsižvelgiant į apeliacijų, kurios buvo pateiktos, rezultatus.

Tokie yra atsakymai, ponia pirmininke, į šį svarbų klausimą, kuris yra viena svarbiausių vidaus rinkos sudedamųjų dalių, todėl norėčiau tai pasakyti šiuo metu, kai kartu su jumis ir Taryba rengiamės skatinti vidaus rinkos augimą, ją stiprinti ir pasiūlyti jai konkretesnį požiūrį mažųjų ir vidutinių įmonių bei mūsų piliečių interesais.

Tikrai ne šiuo metu turime sutikti su šiuo ardymu, grindžiamu Bendrijos prekės ženklo problema.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

17. Kito posėdžio darbotvarkė (žr. protokolą)

18. Posėdžio pabaiga

(Posėdis baigtas 23.40 val.)