Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. spalio 6 d. - Briuselis

18. Sveikatos priežiūros sistemos į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinė sveikata (trumpas pristatymas)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – pranešimas dėl sveikatos priežiūros sistemos į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos, kurį pateikė V. De Keyser Vystymosi komiteto vardu (2010/2070(INI) (A7-0245/2010).

  Véronique De Keyser, pranešėja. – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, dėkoju, kad taip ilgai pasilikote. Iš tiesų šiuo pranešimu reaguojama į Europos Komisijos pranešimą dėl visuotinės sveikatos, bet norėjome pasirinkti gana išskirtinį požiūrio tašką ir gerokai daugiau dėmesio skirti savidraudos programoms, kurios šiuo metu klesti Afrikoje. Leiskite man šiek tiek nukrypti nuo temos.

Žmonių sveikatos būklė Afrikoje iš tiesų gana bauginanti, nepaisant visos teikiamos tarptautinės pagalbos, ir taip yra dėl daugelio veiksnių, kurie susiję su klimato kaita, finansų krize, karu, blogu valdymu kai kuriose valstybėse ar godumu, kurį kursto įvairūs Afrikos turtingieji. Be to, galima paminėti didžiausias pandemijas, tokias kaip AIDS, maliarija, tuberkuliozė ir t. t., ir šis veiksnių rinkinys reiškia, kad žvelgiame į akis tikrai nelaimei.

Taigi pirmiausia turiu pagerbti įvairių NVO ir tam tikrų bažnyčių atliekamą darbą, kurios esant avarinei padėčiai konfliktinėse vietose daro tikrai daug, bet tai negali būti ilgalaikė reakcija, tai nėra tvari reakcija.

Yra vadinamieji vertikalūs fondai, kurie jau minėti ir kurie naudojami siekiant kovoti su svarbiausiomis ligomis, pvz., AIDS, maliarija ir tuberkulioze. Jie pritraukia daugybę pinigų ir yra gana patrauklūs privačios pagalbos teikėjams, nes žmonės mano lėšas skiriantys tam, kas bus gerai kontroliuojama. Tačiau tikrovėje – nors šios lėšos padeda siekti tikslo – jomis išsprendžiama tik maža problemos dalis, nes, deja, šiandien Afrikoje daugiau mirties atvejų sukelia sanitarinės infrastruktūros nebuvimas, geriamojo vandens stygius (dėl to vaikai miršta nuo dizenterijos) arba vietos ambulatorijų stygius negu AIDS ar maliarija.

Taigi šiuo pranešimu dėmesys atkreipiamas į judėjimą, kuris prasidėjo XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir kurį simbolizavo iniciatyvos, kurias apėmė draudimo sistemos, bet pirmiausia – savidraudos programos, kurios staiga paplito beveik visose Afrikos šalyse. Žinoma, šiomis bendromis sistemomis siekiama įtraukti žmones į savo sveikatos priežiūrą. Neužsimerkime: vien šių lėšų nepakaks, jomis nepavyks užtikrinti viso sveikatos priežiūros arba vaistų finansavimo, bet kartu su kitomis lėšomis, su kitomis subsidijomis, jomis vis dėlto užtikrinama, kad būtų teikiama sveikatos priežiūra ir vaistai, o be tokio dalyvavimo, užtikrinamas jau įsišaknijęs socialinis dinamiškumas.

Tokių įmonių – šimtai; jų yra visose šalyse ir visuose sektoriuose. Yra moterų savidraudos įmonės, kavinių savininkų savidraudos įmonės ir t. t. Tokiu atveju mums kylantis sunkumas – paremti tokį socialinį dinamiškumą, jį finansuoti ir koordinuoti ir kartu sau pasakyti, kad galbūt vieną dieną jos bus ekonomiškai nepriklausomos, bet dar ne šiandien.

Todėl, nors šios savidraudos įmonės gali gyvuoti, žinoma, jos tai gali daryti tik tokiu atveju, jeigu, be jų, yra ir vadinamosios horizontalios sistemos. T. y. kam draustis arba mokėti už ligos ar chirurginį gydymą, jeigu nėra ligoninių, gydytojų, vaistų? Taigi manome, kad Europos Sąjunga turėtų ne tik remti, koordinuoti ir išlaikyti šias savidraudos įmones, bet ir labai pabrėžti horizontalias sistemas, pirminę sveikatos priežiūrą, netgi jeigu tai reiškia, kad reikės prašyti, kad vertikalūs fondai iš dalies finansuotų šią „horizontalią“ priežiūrą, šį pirminės sveikatos priežiūros elementą, kuris būtinas, kuris suteikia pusiausvyrą, leidžiančią savidraudos įmonėms gyvuoti.

Minėtame pranešime kalbama apie visas šias problemas. Baigėsi man skirtas laikas, bet galbūt atsakysiu EP nariams, kurie turės kokių nors klausimų dėl reprodukcinės sveikatos, kuri paminėta šiame pranešime ir kurią laikau labai svarbiu klausimu.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, V. De Keyser pasakė beveik viską, ką buvo galima pasakyti. Šią minutę norėčiau skirti kūdikėliui, kurį 2009 m. gruodžio 1 d. sutikau Luandoje, kai į Angolą vykome dalyvauti AKR ir ES parlamentinėje asamblėjoje. Minėto berniuko gyvybė pamažu geso, jis dėl prastos mitybos merdėjo ant motinos rankų Luandos centre esančioje Dievo apvaizdos ligoninėje, kuri įsikūrusi netoli tos vietos, kur dirbome, ir netoli stadiono, kuris buvo statomas Afrikos taurės turnyrui, kitaip tariant, minėtas berniukas buvo apsuptas gerovės.

Tačiau tai nebuvo pavienis atvejis: kasdien Luandoje vaikai vis dar miršta iš bado, dėl prastos mitybos ant jaunų motinų, kurios nemokomos apie mitybą ir kurios dažnai paliekamos likimo valiai, rankų.

Krikščionims toks vaizdas – nuodėmė, didelė nuodėmė, politikams – įrodymas, kad mūsų politika prastai veikia, o tos šalies, Angolos, valdančiajai klasei tai ir godumo ir nesąžiningo gerovės paskirstymo ženklas. Manau, priežastis, dėl kurių minėtas vaikas taip trumpai gyveno šioje žemėje, – verta apmąstyti ir, tikiuosi, mano pasakojimas padės jums tai padaryti.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Nepaisant tam tikrų šio pranešimo išlygų, kurioms nepritariu, pirmiausia norėčiau pasveikinti V. De Keyser. Ji dar kartą parodė savo supratimą apie vystymosi politiką ir kaip ji rūpinasi gyvenimo sąlygomis įvairiose pasaulio vietovėse.

Sveikatos priežiūros lygis į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse apgailėtinas. Tačiau man nerimą kelia tai, kad V. De Keyser nepritarė nė vienam mano pasiūlytam pakeitimui. Neteisinga, kad teigiamai atsiliepiame apie galutinius dokumentus iš Kairo ir Pekino, bet kai aš apie juos kalbu, jiems nepritariama. Taip yra galbūt tik dėl to, kad pasak kai kurių EP narių, tam tikros jų dalys galbūt neatitinka Europos Sąjungos vykdomos politikos dėl reprodukcinės sveikatos. Apgailėtina tai, kad nenorime atsižvelgti į valstybių narių ir regionų specifikos ir istorinės, kultūrinės ir religinės į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių įvairovės svarbą. Dėl to gali nukentėti vietos gyventojų sveikata.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Bendrojoje žmogaus teisių deklaracijoje sveikata pripažįstama viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Aš asmeniškai manau, kad šią teisę reikia sieti su tikrąja teise į gyvybę.

Į pietus nuo Sacharos dykumos esančiose šalyse šios teisės traktuojamos esant labai specifinėms ir abejotinoms sąlygoms ir dėl to norėčiau pabrėžti poreikį, kad Europos Sąjunga į sveikatos priežiūrą žiūrėtų atsakingai ir humaniškai. Pirmiausia norėčiau paminėti, kad Europos Sąjunga neturėtų skatinti nėštumo nutraukimo laikyti teise, nes ši vadinamoji teisė jokiuose tarptautiniuose dokumentuose nėra pripažinta viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Priešingai, Europos Sąjunga, kaip žmogaus teisių gynėja pasaulyje, vis labiau turėtų remti programas, pagal kurias jos vystymosi politika būtų siekiama apsaugoti motinas ir jų vaikus ir būtų siekiama skatinti su teise į gyvybę ir vaisiaus apsaugą suderinamus padarinius. Antra, dar kartą norėčiau pabrėžti, kad ES ir valstybės narės į prekybos susitarimus neturėtų įtraukti nuostatų dėl teisių į intelektinę nuosavybę, kurios skurdo ištiktiems besivystančių šalių žmonėms užkerta kelią gauti pagrindinių vaistų ir kurios šiuose regionuose prisideda prie didelio mirštamumo procento.

  Michel Barnier, Komisijos narys. – (FR) Ponia pirmininke, mano kolega A. Piebalgs negalėjo pats dalyvauti šiame posėdyje ir jo vardu pateiksiu keletą komentarų ir pastabų. Tiesą sakant, dar kartą sakau, kad Europos Komisija visada yra Europos Parlamento žinioje, ir man buvo labai malonu klausyti V. De Keyser ir kitų kalbėtojų mane asmeniškai ilgą laiką dominančia tema. Beje, ponia V. De Keyser, man einant už vidaus rinką ir finansines paslaugas atsakingo Europos Komisijos nario pareigas, neatsitiktinai be vizitų, kurių kas savaitę vykstu į visas Europos Sąjungos valstybių sostines, ir po pirmojo vizito, kurio turėjau vykti į Jungtines Valstijas, nes beveik visi mūsų atliekami sandoriai yra transatlantiniai, nekantriai laukiau savo antrojo vizito už Europos Sąjungos ribų, kurio liepos mėn. pabaigoje vykau į Adis Abebą, norėdamas susitikti su Afrikos Sąjungos lyderiais. Taip yra dėl to, kad mūsų likimai susiję ir jau daugelį metų įrodinėjau, kad reikalinga nauja dviejų puikių mūsų žemynų partnerystės politika.

Atsižvelgdami į daugelį su dabartine krize susijusių klausimų, kurie bet kuriuo atveju susiję su mūsų pačių nuolatiniais rūpesčiais, pvz., į mūsų rinkų bendradarbiavimą, kovą su pinigų plovimu, finansų reguliavimą, kovą su perdėtomis spekuliacijomis žemės ūkio produktais, kurią negailestingai noriu vykdyti – ypač Afrikoje, kur daugelis šalių priklauso nuo savo maisto produktų importo, – aš ir mano kolegos nusprendėme po minėto vizito pradėti bendradarbiauti ir šį bendradarbiavimą stiprinti.

Kolegos A. Piebalgso ir savo vardu sveikinu jus parengusius kokybišką pranešimą, kuriame apibūdinate besivystančių šalių sveikatos priežiūros sistemos padėtį, tačiau turėčiau pridurti, kad kalbame ne vien apie Afriką. Prieš keletą savaičių lankiausi Haityje tęsdamas kolegų baronienės C. Ashton, K. Georgievos ir A. Piebalgso vizitus ir buvo aišku, kad netgi už Afrikos ribų kyla sunkumų, kuriuos reikia įveikti, skurdžiausiose šalyse vykdant ligų prevenciją ir visuomenės sveikatos priežiūrą.

Kaip teigė N. Rinaldi, besivystančiose šalyse kasmet pirma laiko miršta beveik 30 mln. žmonių, šių mirčių priežastims panaikinti pakaktų skirti pinigus, kurie Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose išleidžiami augintinių ėdalui arba, kitas palyginimas, apie 2 proc. pasaulio karo išlaidų. Tokia padėtis man atrodo paprasčiausiai nepriimtina.

Perspektyvi socialinė politika, įskaitant sveikatos priežiūros politiką, turėtų būti esminė valstybėms vykdant savo funkcijas ir siekiant tvaraus ir integracinio augimo. Sveikata – ne tik visuotinė teisė, bet ir ekonominio vystymosi dalis. Sveikatos priežiūros sistemos, pagrįstos išlaidomis, kurios vienam asmeniui per metus siekia mažiau kaip 30 EUR (tai 50 kartų mažiau negu ES vidurkis), niekada nebus pakankamos, kad galėtų išlaikyti savo sveikatos priežiūros specialistus, užtikrinti galimybę gauti pagrindinius medikamentus arba žmonėms siūlyti lygias galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Šiuo atžvilgiu A. Piebalgs vardu norėčiau jums pasakyti, kad ir toliau reikalausime, jog Europos Sąjunga vykdytų įsipareigojimus, susijusius su visuomenės vystymuisi skiriama pagalba ir jos kokybe, ir kad ši pagalba būtų skiriama trečiosioms šalims, kurioms jos labiausiai reikia. Kalbant apie Europos Komisiją, svarbiausiu įsipareigojimu mūsų užsienio politikos srityje ir svaria mūsų politinio dialogo su trečiosiomis šalimis sudedamąja dalimi laikome paramą sveikatos priežiūros sistemoms. Pritarsiu A. Záborskos nuogąstavimui, kad, iš tiesų, ne visose trečiosiose šalyse yra vienodos sąlygos. Kaip jūs sakėte, yra didelis skirtumas tarp, pvz., besivystančių ir mažiau išsivysčiusių Afrikos šalių.

Be to, tokį supratimą bandome skatinti Europos Komisijai aktyviai dalyvaujant pasaulinio lygmens iniciatyvose, pvz., Pasaulinio kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondo, veikloje ir jai bendradarbiaujant su kitais šios srities valstybės ir privačiais veikėjais. Ponia V. De Keyser, jūs teisingai padarėte išreikšdama pagarbą įvairių NVO darbui, kurį laikau pavyzdiniu. Vėlgi, prieš keletą dienų Haityje mačiau, kad NVO administraciniu ir valstybiniu požiūriu atlieka nepaprastą ir lemiamą vaidmenį, turint omenyje įvairius veiksmus, kurių ėmėsi Europos Sąjunga, fondo rėmėjai arba Pasaulio bankas.

Tinkama socialinė ir sveikatos politika – esminės Europos Sąjungoje ir besivystančiose šalyse siekiant konkrečių rezultatų. Vien užtikrinti, kad būtų skiriamos svarbios išteklių sumos Europos Sąjungos partneriams remti, gali nepakakti. Taip pat privalome užtikrinti, kad mūsų vidaus politika, pvz., sveikatos priežiūros specialistų migracijos politika arba prekybos medikamentais politika, būtų nuosekli, kad būtų galima pasinaudoti vidaus politikos poveikiu pasauliui arba kad ji bent jau nekenktų tiems pasaulio žmonėms, kuriems pagalbos labiausiai reikia.

Kalbėdamas apie savo kompetencijos sritį, norėčiau paminėti du dalykus, kurie galėtų būti įdomūs jums, ponia V. De Keyser. Pirmiausia, Bendrosios rinkos akto projekte, kurį parengsime iki spalio 27 d., pirmenybę ketinu teikti labai svarbiam socialinio verslo sektoriui ir Europos fondo statuto rengimui. Be to, esame skatinami čia, namie, Europos Sąjungoje, daug dėmesio skirti įvairioms institucijoms, NVO, socialinėms įmonėms, kurioms galėtų būti teikiama pagalba, kai jos padeda skurdžiausioms arba besivystančioms šalims, ypač šioje, sveikatos priežiūros, srityje.

Be to, yra antra sritis, kuri šiuo metu mane domina, tai – klastojimas. Plane dėl kovos su piratavimu ir klastojimu, kurį jums pateiksiu rudenį, numačiau keletą skyrių apie mūsų finansuojamas ir remiamas sritis, t. y. apie padirbtų prekių aptikimo technologijas, apie bendravimą su Europos Sąjungos visuomene ir apie muitinės personalo arba bent išorines Europos Sąjungos sienas saugančių muitininkų mokymą.

Tačiau taip pat norėčiau įtraukti skyrių (prašiau kolegų tai padaryti) apie bendradarbiavimą su šalimis, kuriose šios padirbtos prekės atsiranda ir kuriose jos galėtų kelti didelę žalą sveikatai, ypač jeigu kalbama apie padirbtus vaistus. Grįšime prie šios temos, kai ateis tam laikas.

Remdamasi analize, kurią bendrais bruožais ką tik jums nusakiau, Europos Sąjunga priėmė išvadas dėl jos vaidmens sprendžiant visuotinės sveikatos priežiūros problemas. Šios išvados – mūsų atskaitos taškas kišantis į sveikatos priežiūros reikalus. Kaip sakiau, oficialios vystymosi pagalbos išteklių nepakanka, ir yra vienas klausimas, kurį nagrinėjant jūsų pranešime pateikta analizė įrodo, koks aktualus minėtas klausimas. Europos Sąjungoje turime daugybę būdų sveikatos priežiūros paslaugoms finansuoti ir visi jie turi pranašumų ir trūkumų. Nėra vieno tobulo sprendimo, kuris tiktų visoms vietos sąlygoms. Aišku, kad grynai savanoriško draudimo sistemos, kuri būtų pagrįsta privačiojo finansavimo mechanizmais, taip pat nepakaktų norint teikti vienodas ir visuotinai prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas. Taigi pagrindinį vaidmenį turi atlikti valstybinės institucijos, kurios turi reguliuoti ir finansuoti sveikatos priežiūros paslaugas siekdamos nustatyti ir užtikrinti sąžiningumo ir įtraukties principų taikymą.

Mes labai pasikliaujame Europos Parlamento pagalba dedant šias pastangas, taip pat siekiant sustiprinti ir padidinti Europos Sąjungos žmonių ir kitų Europos Sąjungos šios srities veikėjų, ypač NVO, solidarumą. Manau, kad Europos Sąjunga turi daug ko išmokti, taip pat ji daug kuo gali pasidalyti su likusiu pasauliu ir tikiu, kad šioje srityje galime sukurti pridėtinę vertę. Visa tai turime aiškiai suprasti kaip požiūrį, kurio laikomės besivystančių šalių sveikatos priežiūros politikos atžvilgiu, ir man malonu jums atsakyti ir pasinaudojant šia proga išreikšti savo asmeninį įsipareigojimą spręsti šiuos klausimus.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Afrikos šalių, kurios dažnai yra silpnos šalys, neseniai išėjusios iš konflikto arba neturinčios pakankamai tvirtų institucijų arba pakankamai lėšų, nesugebėjimas taikyti veiksmingos visuomenės sveikatos priežiūros politikos ir, pirmiausia, užtikrinti galimybės gauti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas – didžiulis išbandymas ir visuotinė atsakomybė. Būtina turėti pasaulinę ES sveikatos priežiūros viziją ir principus, kuriais būtų vadovaujamasi ir kurie būtų taikomi visiems svarbiems strateginiams sektoriams. Investicijos į švietimą ir gebėjimų stiprinimą pasaulio sveikatos priežiūros srityje duos teigiamų rezultatų, tad raginu Europos Sąjungą aktyviai remti kvalifikuotų sveikatos priežiūros specialistų rengimą. ES valstybėms narėms būtina užtikrinti, kad jų migracijos politika nebūtų užkertamas kelias jų sveikatos priežiūros specialistams vykti į trečiąsias šalis. Raginu vykdyti įsipareigojimus, kurie prisiimti ir numatyti ES veiksmų strategijoje dėl besivystančių šalių sveikatos priežiūros srities žmogiškųjų išteklių krizės sprendimo. ES privalo palengvinti apykaitinę migraciją, kaip protų nutekėjimo iš sunkumų patiriančių šalių sumažinimo priemonę.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių gyventojų sveikatos būklė – vienas iš sunkiausių ES humanitarinės ir vystymosi politikos išbandymų. Manau, kad šios padėties tragiškumą geriausiai trumpai apibūdina šio regiono gyventojų gyvenimo trukmė, kuri yra maždaug dvigubai mažesnė negu Europos Sąjungos piliečių. Šiame pranešime labai aiškiai išdėstomos tokios padėties priežastys ir pabrėžiamos reikalingos priemonės bei mūsų atsakomybės dalis. Sveikatos priežiūrai skirtos tarptautinės lėšos sudaro pusę švietimui skiriamos sumos. Nė kiek nemenkindama švietimo, manau, kad toks neproporcingumas rodo neapsižiūrėjimą, kurį ateityje reikia ištaisyti.

Be to, išsivysčiusių šalių skatinimas masiškai išvykti Afrikos šalių gydytojams ir medicinos seserims leidžia tęstis esamai katastrofinei padėčiai. Manau, kad geresnis, ypač ES šalių, įžvalgumas kalbant apie panašių pagrindinių sričių specialistų įdarbinimą paskatintų reikšmingą pažangą gerinant Afrikos sveikatos priežiūros sistemą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Deja, visuotinė teisė į sveikatos priežiūrą dar toli gražu nėra tikrovė. Milijonai žmonių vis dar negali naudotis pirmine sveikatos priežiūros sistema, daugelyje šalių gyvenimo trukmė vis dar skandalingai maža, o milijonai vaikų vis dar miršta nuo ligų, kurioms galima užkirsti kelią ir kurias galima išgydyti. Ši padėtis juo labiau rimta, nes tai, ar ji tęsis, ar baigsis, priklauso nuo politinių sprendimų. Vyraujantis veiksnys priimant šiuos sprendimus buvo didelių ekonominių ir finansinių grupių interesai. Tarptautinės farmacijos įmonės ir toliau neleidžia gaminti pigesnių vaistų, kurie leistų išgelbėti milijonų žmonių gyvybes. Tarptautinės finansų institucijos ir toliau numato vadinamuosius „struktūrinius koregavimus“ ir išlaiko nepakenčiamą besivystančio pasaulio šalių užsienio skolą, o sveikatos priežiūros srityje taiko karpymus ir numato minėto sektoriaus privatizavimą stygiui pasidarius per dideliam. Norint teikti tikrą pagalbą tobulinant šių šalių sveikatos priežiūros sistemas, pirmiausia reikėtų nedelsiant atmesti vadinamuosius „ekonominės partnerystės susitarimus“, kurių įgyvendinimas, kokį ES nori primesti, pablogins priklausomumo santykius ir turės dar didesnį poveikį šių šalių prioritetams, taip pat jų užsienio skolai ir tinkamai vystymosi pagalbai bei bendradarbiavimo politikai.