Posėdžio stenograma

Ketvirtadienis, 2010 m. spalio 7 d. - Briuselis

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: GIANNI PITTELLA
Pirmininko pavaduotojas

(Posėdis pradėtas 9.05 val.)

2. Pateikti dokumentai (žr. protokolą)

3. Asignavimų perkėlimas (žr. protokolą)

4. Įgyvendinimo priemonės (Darbo tvarkos taisyklių 88 straipsnis) (žr. protokolą)

5. Europos Sąjungos regioninė ir sanglaudos politika po 2013 m. – Europos socialinio fondo ateitis (diskusijos)

  Pirmininkas. – Atsiprašome, kad dėl eismo sukeltų problemų šias diskusijas pradedame šiek tiek vėliau. Dėl toliau išvardytų trijų priežasčių patarčiau visiems nariams į Parlamentą eiti pėsčiomis. Pirma priežastis – atvyksite laiku. Antra – vaikščioti sveika. Trečia – taip mažiau teršiame aplinką. Taigi visi į Parlamentą eikime pėsčiomis!

Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl žodinio klausimo, kurį pateikė Danuta Maria Hübner Regioninės plėtros komiteto vardu Komisijai dėl Europos Sąjungos regioninės ir sanglaudos politikos po 2013 m. (O-0110/2010 – B7-0466/2010);

ir Komisijos pareiškimas dėl Europos socialinio fondo ateities.

  Danuta Maria Hübner, autorė. – Pone pirmininke, ateinančiais metais Europos augimą nulems pasiūla. Tvarūs ir konkurencingi investavimo būdai bus labai svarbūs. Sanglaudos politika yra pagrindinis Europos viešojo investavimo šaltinis ir turi veikti kaip struktūrinių pokyčių katalizatorius investuojant į tyrimus ir naujoves, išteklių veiksmingumą, naujas ir tvarias darbo vietas ir infrastruktūrą.

Tai nėra tik investavimui skirta finansinė priemonė. Tai politika, kuria kuriami nauji ištekliai ir kuria prisidedama prie augimo galimybių. Kad visiškai išnaudotume šios politikos galimybes, reikės atitinkamos makroekonominės ir finansinės programos. Pagrindinis klausimas dėl sanglaudos politikos po 2013 m. reformos – kaip padidinti jos veiksmingumą, kuriant tvarų augimą, darbo vietas ir Europos ekonomikos konkurencingumą.

Sutartyje numatyta, kad socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda – pagrindinis Europos integracijos principas. Todėl tai turi būti politika, taikoma visiems Europos piliečiams, o ne tik skurdžiausiems regionams. Taip yra todėl, kad ši politika nėra subsidijavimo politika, kuri grindžiama praeities kompensavimo principu ir kuria papildomi nacionaliniai tikslai, o į ateitį nukreipta Europos politika.

Būtina atsižvelgti į teritorinę realybę po krizės regioniniu lygmeniu ir ieškoti veiksmingiausių sprendimų, kaip įveikti iššūkius, taip pat galimybių skirtingose Europos teritorijose. Tai turi tapti neatsiejama strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimo dalimi. Iš tiesų gerai suvokiame būtinybę užtikrinti, kad sanglaudos politika ir bendras šios politikos poveikis visoje Europos Sąjungos teritorijoje būtų viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis Europos Sąjunga ir valstybės narės galėtų įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus.

Sanglaudos politika turime prisidėti ne tik prie krizės sukelto produktyvumo atotrūkio mažinimo, bet ir didinti našumą. Reikia sukurti geresnes sąsajas tarp pirmaujančių ir besivejančių regionų. Reikia geriau išnaudoti teritorinio bendradarbiavimo galimybes. Europos Parlamento Regioninės plėtros komitete pasiektas sutarimas dėl pozicijos dėl sanglaudos politikos po 2013 m.

Metams bėgant daugelyje parlamentinių rezoliucijų buvo pabrėžiama būtinybė kurti stiprią, visapusišką sanglaudos politiką, kuriai būtų skiriamas pakankamas finansavimas iš biudžeto, kad regionai ir miestai galėtų padidinti savo plėtros galimybes. Šiais išskirtiniais laikais esame įsitikinę, kad būtina skatinti ir padėti investuoti į naujoviškas idėjas, naujausias technologijas ir kitas naujoves. Regionai ir miestai atlieka svarbiausią vaidmenį Europos atgaivinimo procese, siekiant įveikti neįprastus sunkumus ir sėkmingai įgyvendinti ekonomikos virsmą.

Manome ir tikimės, kad Europos Komisija pritaria mūsų ryžtui užtikrinti, kad sanglaudos politika tebebūtų pagrindinė visa apimanti Europos Sąjungos priemonė. Todėl reikėtų suteikti Komisijai galimybę paaiškinti jos požiūrį į ateitį, atsakant į šį mūsų pateiktą klausimą.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary L. Andorai, ponios ir ponai, norėčiau pradėti kalbą, padėkodamas Parlamentui už tai, kad iškėlė šį klausimą į tokią matomą darbotvarkės vietą tuo metu, kai Briuselyje baigiasi „atvirosios dienos“, kai daugiau kaip 6 000 suinteresuotųjų asmenų vieši mieste ir intensyviai dirbama daugiau kaip 130  renginių ir seminarų sprendžiant regioninės politikos tinkamumo ir būsimos jos formos klausimus.

Kaip jau ne kartą minėta, regioninė politika ir sanglaudos politika ateityje turi būti labai glaudžiai susietos su strategija „Europa 2020“, įtrauktos į kitą finansavimo laikotarpį, kad iš tikrųjų galėtume kurti Europos pridėtinę vertę, apie kurią nuolat kalbame ir kurią šiuo metu turime įgyvendinti. Šiomis sąlygomis svarbu kuo geriau koordinuoti Europos Sąjungos politikos kryptis, siekiant iš tikrųjų įgyvendinti bendrą siūlymą, integruotą požiūrį, taip pat valstybių narių atžvilgiu. Susitelkimas ir lankstumas turėtų tapti raktiniais žodžiais. Turime sutelkti dėmesį į kelias prioritetines strategijos „Europa 2020“ sritis, kurios mums svarbios, ir būti lanksčiais įgyvendinant regionams ir valstybėms narėms tinkamus sprendimus.

Manau, taip pat labai svarbu sukurti tokią paskatinimų sistemą, kurioje būtų remiamasi aiškiais susitarimais dėl tikslų su regionais ir valstybėmis narėmis, kad, kartu su tinkamu finansų valdymu, kuris yra labai svarbus ir toks tebebus ateityje, būtų labiau atkreiptas dėmesys į veiksnius, kurie svarbūs siekiant rezultatų. Taip yra todėl, kad labai svarbu jau laikotarpio pradžioje susitarti su regionais ir valstybėmis narėmis dėl tikslų, taip pat susitarti ir nustatyti išmatuojamus tikslus, o tada stengtis šiuos tikslus įgyvendinti per projektus.

Galiausiai, vienas aspektas, kuris gali ir turėtų padėti kurti gerą sanglaudos politiką su įvairiais jos elementais – tai buvimas Europos Sąjungos augimo varikliu. Turime Stabilumo ir augimo paktą. Tai protingai parengta sanglaudos politika, skirta visiems regionams, pagal kurią jie galiausiai prisiima atsakomybę užtikrindami, kad Stabilumo ir augimo pakte nustatyti augimo veiksniai būtų veiksmingai įgyvendinti ir kad Europa ir nacionalinė šalių ekonomika kaip visuma tebebūtų konkurencinga pasauliniu mastu, o valstybės galėtų toliau gerinti savo poziciją tarptautiniu lygmeniu.

Todėl taip pat reikės atitinkamai pritaikyti ir išplėtoti paramos gaires. Kitaip tariant, augimas reikalingas ir produkto, ir finansavimo, kuris patenka į finansinės inžinerijos sritį, atžvilgiu, suprantant – ir atsižvelgiant į pernelyg suvaržytus valstybių narių biudžetus – kad šiuo atžvilgiu turime nuveikti daugiau, kurdami produktus privatiems asmenims, bendrai investuodami į tam tikrus regioninius projektus, visų pirma tuos, kuriais garantuojamas įplaukų šaltinis, palikdami finansinių lėšų ir kitiems projektams, kurie taip pat būtini, tačiau negali užtikrinti jokių pajamų, pvz., investavimas į švietimo ir mokymo sritis, universitetų ir laboratorijų modernizavimas, ir pan.

Per ateinančias penkias savaites pateiksime 5-ąjį sanglaudos pranešimą ir pranešimo išvadas. Pranešime bus aptarta daugelis temų, kurias sugebėjau tik trumpai paminėti per šias kelias minutes, taip pat kiti dalykai. Tačiau regioninė ir sanglaudos politika – tai politikos sritys, kurias įgyvendinant, taip pat taikant bendrą valdymą, Europos politika gali tapti tokia, kokią Europos piliečiai gali matyti ir suprasti.

Du milijonai projektų dabartiniu laikotarpiu gali būti įgyvendinti tik jei dirbsime kartu su valstybėmis narėmis ir regionų piliečiais.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, dėl Europos ekonominės ir socialinės padėties ir toliau susiduriame su dideliais iššūkiais. Smarkiai didėja nedarbas, ir manoma, kad nedarbo lygis šių metų pabaigoje sieks 11 proc. Be to, skurdas tebėra daugelio europiečių, tarp jų ir vaikų, kasdienybė.

Nors akivaizdu, kad pamažu įveikiame ekonomikos krizę, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad atsigavimas turi būti grindžiamas tvirtais pamatais, o šiuo metu nesame visiškai dėl jų tikri.

Be to, negalime užmiršti ilgalaikių iššūkių. Tokie klausimai kaip gyventojų senėjimas, greitai kintančios technologijos, klimato kaita ir kitos su aplinka susijusios problemos turi būti sprendžiami kuo greičiau.

Europos socialinis fondas (ESF) – pagrindinė ES priemonė, skirta investavimui į žmogiškąjį kapitalą ir socialinę įtrauktį. Jau daugiau kaip pusę amžiaus šis fondas yra konkretus Europos piliečių solidarumo įrodymas ir toks turėtų būti ateityje.

ESF – viena iš pagrindinių priemonių, kurią galime naudoti siekdami pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų, visų pirma užimtumo, švietimo ir skurdo mažinimo srityse.

Reikia visiškai suderinti ESF galimybes su strategija „Europa 2020“, nes šis fondas bus pagrindinė integruotų gairių įgyvendinimo priemonė. Naujojoje strategijoje „Europa 2020“ išdėstyti visai Europos Sąjungai skirti tikslai. Tačiau valstybės narės gali pasirinkti individualų būdą, kaip siekti numatytų tikslų su ESF parama. Todėl ateityje ESF paramos taikymo sritys turi būti pakankamai plačios, kad visos valstybės narės, regionai ir vietos suinteresuotieji asmenys galėtų parengti konkrečius poreikius tenkinančias veiklos programas.

Tačiau plačios paramos taikymo sritys vis tiek neturėtų lemti priemonių suskaidymo. Komisija ir valstybės narės turėtų dirbti kartu, kad nustatytų svarbiausius uždavinius, visų pirma užimtumo srityje. Turime stengtis pagerinti Socialinio fondo matomumą, veiksmingumą ir įgyvendinimą.

Persvarstant biudžetą paaiškės, kaip Komisija įsivaizduoja būsimo Europos Sąjungos biudžeto struktūrą, siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų politinių tikslų. Be to, prasidės valstybių narių ir Europos Parlamento diskusijos. Nekantriai laukiu, kai šis Parlamentas galės prisidėti prie diskusijų.

ESF kartu su kitais ES fondais turėtų prisidėti prie teritorinės, taip pat socialinės ir ekonominės sanglaudos didinimo. Padėtį palengvintų bendrų visiems fondams skirtų taisyklių sukūrimas, nes tada koordinavimas tarp fondų taptų paprastesnis.

Komisija jau pateikė pasiūlymą dėl naujojo finansinio reglamento, kuriame išdėstytos bendros taisyklės, o 2011 m. taip pat planuoja pateikti keletą konkrečių pasiūlymų.

Europos piliečiai tikisi, kad ES fondai sutelks dėmesį į rezultatus ir pasiekimus. Turime įdiegti ESF remiamų veiksmų įgyvendinimo priežiūros sistemas, taip pat reikėtų pasvarstyti apie įgyvendinimo sistemas, kurios būtų labiau nukreiptos į rezultatus.

Reikėtų supaprastinti galimybes naudotis fondais, šie fondai taip pat turėtų tapti palankesni vartotojams. Šiuo metu diskusijos dėl ESF ateities pasiekė lemiamą etapą. Iš jūsų gavome labai aiškią žinią, ir tai taps svarbiu indėliu į darbą, kurį dar turime atlikti.

Komisija 2011 m. viduryje pateiks pasiūlymus dėl naujo ESF kartu su pasiūlymais dėl kitų struktūrinių fondų. Turime aiškius įgaliojimus paremti strategiją „Europa 2020“, iš esmės naudojantis ESF kaip finansiniu svertu, kad mūsų politiniai tikslai būtų įgyvendinti, atsižvelgiant į dabartinę tikrovę.

  Lambert van Nistelrooij, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, Komisijos nary J. Hahnai ir Komisijos nary L. Andorai, ponios ir ponai, labai malonu matyti visus čia susirinkusius. Tai rodo jūsų norą dirbti kartu siekiant socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos tikslų. Taip pat skaičiau J. M. Barroso skirtą laišką dėl sanglaudos kaip bendros integruotos struktūros dalies, ir manau, kad laikysitės šios pozicijos. Taip turėsite galimybę dirbti veiksmingiau, negu atsisakydami dalyvauti šiame procese ir leisdami skirtingiems fondams veikti atskirai. Labai ačiū už tai.

Šiais naujais sunkiais laikais reikia naujos politikos. Tai šiuo metu aiškiai patvirtina Komisijos darbas, susijęs su strategija „Europa 2020“. Šiomis aplinkybėmis sanglauda yra įgyvendinimo proceso šerdis. Europos pridėtinė vertė, kurios taip entuziastingai siekiame diskutuodami apie mūsų ateitį, yra įgyvendinimo proceso dalis, ir ji labai svarbi 2014–2020 m. laikotarpiu.

Kur slypi esmė? Nereikia suteikti neribotos veiksmų laisvės įgyvendinant Europos valstybių pagalbos planą. Antrasis tikslas turi būti išlaikytas, nes jis labai aiškus. Šio tikslo atsisakymas reikštų pakartotinę šio Europos bendradarbiavimo aspekto nacionalizaciją, o to tikrai nenorime. Regioninės plėtros fondas ir Socialinis fondas ir toliau turi veikti kartu.

Antra, norėčiau pasakyti, kad horizontalus, integruotas fondų pobūdis labai svarbus visai strategijai „Europa 2020“. Be abejo, D. M Hübner įvestas tiesioginis finansavimas taikant Lisabonos strategiją tuo metu veikė. Lisabonos strategija buvo sėkminga, stengiantis suartinti Europą, ypač regioninėje ir miesto aplinkoje. Dėl europinio bendradarbiavimo valstybėse narėse ir tarp valstybių narių daroma pažanga įgyvendinant suderintą teritorinę Europos plėtrą ir kuriamos naujos galimybės visiems regionams.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad turime pagerinti padėtį. Turime pasiekti didesnę sąveiką tarp Kaimo plėtros, Socialinio, Regioninio ir Tyrimų ir plėtros fondų. Tai galima padaryti, ir taip galėtume pasiekti geresnių rezultatų. Norėčiau pateikti galutinį klausimą abiem Komisijos nariams: ar norite įvesti Teritorinį paktą rengiantis pavasarį vyksiančiam aukščiausiojo lygio susitikimui, kaip galimybę padidinti regionų ir miestų įsitraukimą? Regionų komitetas pateikė pasiūlymą, kaip spręsti šį klausimą, ir siūlyčiau atsižvelgti į šį pasiūlymą, kai svarstysite mūsų pateiktą rezoliucijos redakciją.

  Constanze Angela Krehl, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, Europos Sąjungos sanglaudos politika reiškia, kad siekiame padėti silpnesniems regionams. Tai pagrindinė Europos solidarumo išraiška. Tačiau solidarumas niekada nebūna vienpusis, todėl frakcija, kuriai aš atstovauju, grįžta prie principo, kad visiems Europos Sąjungos regionams būtina suteikti galimybę dalyvauti įgyvendinant sanglaudos politiką. Be to, mums tai reiškia, kad nepritarsime jokioms pakartotinės nacionalizacijos priemonėms, taip pat nenorime, kad sanglaudos politika būtų suskaidyta į sektoriais grindžiamos politikos metodus. Nereikia papildomų transporto, klimato apsaugos ar energijos vartojimo veiksmingumo fondų, tačiau turime iš tiesų dirbti siekdami suderinti iškilusius iššūkius su patikima sanglaudos politika.

Todėl aišku, kad šalia stiprios 1 tiksle nurodytos teritorijos reikia turėti ir stiprią 2 tiksle nurodytą teritoriją, taip pat reikia sukurti atitinkamas pereinamąsias taisykles. Neabejojame, kad regionams reikia paramos Europos lygmeniu. Be to, Europos Sąjungai reikia stiprių regionų, taigi abiem kryptimis yra ir duodama, ir imama. Be abejonės, turime persvarstyti prioritetus – akivaizdu, kad reikia užtikrinti didesnį veiksmingumą. Mūsų frakcija labai pritaria pasiūlymui, nes, pvz., remdamiesi sanglaudos politika, kartu galėtume daug geriau koordinuoti kaimo plėtrą nei anksčiau.

Be abejo, pritariame ir infrastruktūros tobulinimui, paramai verslui ir tvarios ekonomikos plėtrai. Tačiau tvari ekonomikos plėtra bus pasiekta tik tada, kai atsižvelgsime į dirbančiųjų – žmonių – interesus. Kitaip tariant, reikia kurti užimtumo politikos metodus, plėtoti švietimą, rengti mokymus, integruoti žmones į darbo rinką. Tai, savo ruožtu, galima padaryti tik bendradarbiaujant su Europos socialiniu fondu ir pasitelkiant sanglaudos politika. Mes tam pritariame, tačiau reikia tam tikrų taisyklių, kurios veikė praeityje. Turime iš tikrųjų stengtis pagerinti padėtį ir gerokai sustiprinti socialinę sanglaudos politikos pusę.

Vyksiančiose diskusijose ir derybose mūsų frakcija pritars naudojimosi fondais gerinimui ir supaprastinimui. Reikia supaprastinti paraiškų teikimo tvarką, kad, visų pirma, būtų daroma mažiau klaidų, ir, antra, vykdant šią sanglaudos politiką būtų galima padėti tiems žmonėms, kurie iš tikrųjų nori dirbti. Stengsimės užtikrinti, kad šiose diskusijose būtų įgyvendintas stipresnės partnerystės principas. Manau, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, sustiprėjo Parlamento vaidmuo. Mano frakcija ketina pateikti argumentų dėl šio partnerystės principo taikymo.

  Nadja Hirsch, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, manau, teisinga ir tinkama siekti sanglaudos ir regioninės politikos derėjimo. Tai labai svarbu siekiant veiksmingumo ir norint tinkamai panaudoti lėšas, nepaisant aptariamų ribotų sumų. Tačiau turiu įspėti, kad tokį veiksmingumą planuojama pasiekti, visiems taikant vieną ir tą patį taisyklių rinkinį. Fondai yra labai skirtingi, turi labai skirtingas tikslines grupes ir skirtingą turinį. Taigi labai svarbus yra derinimas, bet ne vienodos taisyklės.

Būtent tokia padėtis šiuo metu susiklosčiusi Europos socialiniame fonde, ir reikia pasakyti, kad mažos bendruomenės, savivaldybės labai džiaugsis, jei – kaip jau minėjo anksčiau kalbėjęs kolega – šioms mažoms institucijoms nereikės skirti tiek daug laiko ir pastangų kreipiantis į šį fondą ir naudojant gautus pinigus. Mums to ir reikia, nes kiekvienoje Europos valstybėje narėje susiduriama su nedarbu, skurdu ir socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis; ne tik tam tikruose regionuose, bet kiekvienoje valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, kad Europos socialinis fondas ir ateityje būtų toliau iš tikrųjų prieinamas mažumoms, kurios apima ir jaunus, ir pagyvenusius žmones, taip pat dažnai iš imigrantų šeimų kilusius asmenis, ir iš tikrųjų būtų labiau prieinamas, kad šie žmonės turėtų galimybę įsitraukti į darbo rinką, nes būtent tai ir bandome pasiekti. Strategijoje „Europa 2020“ atsispindi mėginimas pasiekti didesnį skirtingų grupių įsitraukimą į darbo rinką. Manau, tai neliks vien tikslu; todėl turime sukurti priemonių ir instrumentų, skirtų šiam tikslui įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu Europos socialinis fondas – labai veiksminga priemonė. Tik turime ją patobulinti ir padaryti prieinamesnę.

  Elisabeth Schroedter, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, labai džiaugiuosi šiomis diskusijomis, nes tai pirmasis bandymas rasti kompromisą dėl labai svarbaus projekto, kurį vykdysime ateinančius keletą metų. Šiose Europos Parlamento kompromisinėse rezoliucijose svarbiausia yra abstraktus sanglaudos politikos pobūdis ir aiškus įsipareigojimas. Įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ šiai politikai tenka svarbus vaidmuo, tačiau ji turi ir savo vertę, nes tai sanglaudos politika, kuri vienija ES. Nei vienas Europos Sąjungos regionas nėra nustumtas į šalį. Socialinė sanglauda taip pat reiškia, kad Europos Sąjunga neatstumia nei vieno, net neturtingiausio iš neturtingųjų, o kiekvienam asmeniui suteikia galimybę.

Tačiau klestėjimas nereiškia vien tik ekonominio augimo; praeityje pastebėjome, kad daugelyje regionų gali augti BVP, tačiau didėja ir socialiniai skirtumai. Todėl, mano nuomone, labai svarbu, kad šia rezoliucija suteiktume postūmį plėtoti kitus svarbius kriterijus kartu su BVP, kurie padėtų suvokti, ką iš tikrųjų reiškia klestėjimas ir kokių veiksmų reikia imtis regionuose.

Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas labai didžiuojasi, kad tai įtraukta į rezoliucijos tekstą, nors ir labai atsargiai. Siūlome, kad kriterijus būtų toks, kuris apimtų patikrinimą, ar galima remti regioną, ar ne. Taip susidarytų labai skirtingas vaizdas.

Taigi, rezoliucijoje labai aiškiai pritariama „ne tik BVP“ principui, ir manome, kad Komisija tai priims kaip paskatą. Tai taip pat reiškia, kad galiausiai atsisakysime vienpusės plėtros. Tolesniame Komisijos tyrime – būtent tyrime „Regionai 2020 m.“ – atskleidžiama, kad klimato kaita kelia nerimą ir daro neigiamą įtaką regionų plėtrai. Todėl turime sustabdyti klimato kaitą. Tyrime patvirtinama, kad nesugebėjus sustabdyti klimato kaitos, trečdalis Europos Sąjungos gyventojų turėtų palikti savo namus, nes negalėtų susirasti darbo ar toliau gyventi savo namuose. Tai aiškiai rodo, kad yra trys regioninės plėtros kryptys. Visoms trims kryptims ateityje turi būti teikiama vienoda svarba, vykdant struktūrinių fondų reformas, taip pat reikia vienodai į jas atsižvelgti teikiant paramą. Viena iš svarbiausių sričių yra ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda. Tai reiškia, kad ekologiniai klausimai ir kriterijai – taip pat labai svarbūs regionų klestėjimo bruožai.

Norėčiau trumpai aptarti dar vieną mintį apie tai, dėl ko čia derėjosi Parlamento nariai, t. y. kaip turi būti panaudotos ESF lėšos bendrajame pakete. Manau, žodinis pakeitimas yra gerai suformuluotas, juo suteikiama daug veikimo laisvės, todėl prašau jį paremti.

  Oldřich Vlasák, ECR frakcijos vardu. – (CS) Komisijos nariai, ponios ir ponai, diskusijoje dėl būsimos sanglaudos pirmiausia visi giname savo interesus. Todėl bus labai sunku pasiekti reikšmingą ir racionalų susitarimą, kuriam pritartų kuo daugiau Parlamento narių. Manau, pirmasis svarbus klausimas yra toks: kokių finansinių išteklių skirsime sanglaudos politikai finansuoti. Asmeniškai manau, kad šiuo metu turimų išteklių daugiau ar mažiau pakanka. Tačiau sanglaudos politika turėtų tapti viena pagrindinių Europos biudžeto finansavimo sričių. Kadangi Europos biudžetas yra ribotas, o valstybėms narėms trūksta viešųjų finansų ir jos negali skirti daugiau pinigų Briuseliui, reikia labai aiškiai numatyti, kuriose srityse gali tekti mažinti finansavimą. Manau, finansavimo mažinimas apimtų tokias sritis kaip tiesioginės išmokos ūkininkams, į globalizacijos fondą mokami pinigai ir Europos institucijų administravimui skiriamos lėšos.

Antrasis svarbus klausimas yra toks: kam turėtų būti skiriamos lėšos iš Europos fondų? Rezoliucijos dėl Europos socialinio fondo projekte daug kalbama apie kovą su skurdu, paramą socialiniam modeliui ir pan. Tai puiku, bet pirmiausia reikia klestinčios ekonomikos, dirbančių žmonių ir bendrovių, kurios gamintų produkciją ir teiktų paslaugas. Todėl Europos fondų lėšos turėtų būti nukreiptos į investavimą, o ne į vartojimą. Iš fondų reikėtų finansuoti modernizacijos procesus, kurie pagal subsidiarumo principą negali būti įgyvendinti vien tik valstybės, regionų, bendruomenių ar šeimų pastangomis. Regionų ir valstybių narių ekonominių skirtumų mažinimas ir toliau turi būti vienas pagrindinių sanglaudos politikos tikslų. Todėl vienintelis racionalus kriterijus – BVP dydis.

Savo frakcijos vardu norėčiau pasakyti, kad siekiame tokios sanglaudos politikos, kuri būtų suprantama, paprasta, lanksti, neapsunkinta biurokratijos naštos, o didžiausias dėmesys būtų skiriamas investavimui ir pažangiam augimui.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų konfliktą, kuris jau tampa pastebimas, kalbant apie Europos socialinį fondą (ESF). Lisabonos sutartyje rekomenduojama, kad ESF pirmiausia turėtų susitelkti į aktyvią darbo rinkos politiką. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji įsitikinę, kad ateityje ESF turi būti plačiau taikomas bendrosios socialinės politikos atžvilgiu ir, svarbiausia, būtų veiksmingiau naudojamas kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi.

Ateityje Europos socialinis fondas taip pat turėtų atlikti svarbų vaidmenį visoje Europos Sąjungoje, o dėmesys neturėtų būti sutelktas tik į tam tikrus regionus. Manome, kad didesnį dėmesį reikėtų skirti specialioms regionų problemoms, kurias būtų galima daug veiksmingiau išspręsti pasitelkus bendrąjį finansavimą. Europos socialiniam fondui skiriamas finansavimas ateityje turėtų būti bent toks, koks yra šiuo metu. Reikėtų skirti ne mažiau kaip 1 proc. bendrojo Europos Sąjungos biudžeto. Esame įsitikinę, kad tai yra būtina.

Norėčiau pakalbėti apie dar vieną problemą. Atsižvelgiant į pasiūlymą sutelkti dėmesį į rezultatus, savaime kyla klausimas dėl ESF: kokiais veiksniais ir orientaciniais tikslais remiantis bus formuojamas rezultatų vertinimo pagrindas ir ką tai būtent reiškia, kalbant apie projektų vykdytojų pasirengimą kiekvienu atveju. Šie vykdytojai neturi rezervų, iš kurių galėtų atlikti papildomus ar pakartotinius mokėjimus. Jei ESF ir toliau veiks ir atliks svarbų vaidmenį, turime iš anksto parengti aiškią šios problemos analizę.

  John Bufton, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, buvo pasiūlyta, kad Komisija po 2013 m. panaikintų regioninės plėtros finansavimą visoms sritims, išskyrus ekonomiškai silpniausias Europos Sąjungos teritorijas, atsisakydama regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslo finansavimo.

Nors daugelis Velso sričių gauna lėšų pagal konvergencijos tikslą, atsižvelgiant į šalies ekonominius trūkumus, dabar net septyni Velso regionai gali prarasti ES finansavimą.

Gali būti nutrauktas Velsui skiriamas Europos Sąjungos finansavimas, kuris šiuo metu sudaro 280 mln. GBP. Be to, gali būti panaikinta finansinė parama įvairiems projektams, remiamiems pagal regionų konkurencingumo programą, todėl kyla pavojus prarasti tūkstančius darbo vietų.

Ar Komisija bent svarstė poveikio vertinimo galimybę, kad būtų įvertinti fondų finansavimo nutraukimo socialiniai ir ekonominiai padariniai? Kokios siūlomos pereinamosios priemonės? Lėšų skyrimas skolų prispaustoms euro zonos šalims, įskaitant Graikiją, buvo vykdomas neabejojant, o per trejus metus skirtos sumos siekia trilijonus eurų.

Velsas taip pat kenčia dėl aukšto nedarbo lygio ir pajus didelį būsimo Jungtinės Karalystės Vyriausybės planuojamo finansavimo valstybės tarnautojams mažinimo poveikį. Kita grėsme Velsui gali tapti siūlomas pakartotinis struktūrinio finansavimo nacionalizavimas, ir Didžiajai Britanijai gali pritrūkti galimybių pasinaudoti teise į paramą.

Tikriausiai manoma, kad Jungtinė Karalystė, kuri daugiausia moka į Bendrijos biudžetą, prisiims didžiausią finansinę naštą. 55 mlrd. EUR, išleisti regionų konkurencingumui ir užimtumui finansuoti, sudaro tik 6 proc. viso ES biudžeto. Jungtinė Karalystė ir toliau mokės vis didesnes sumas Briuseliui, o sritis, kurioje dalis pinigų sugrįžta – nors ir labai maža dalis – yra viena iš sričių, kuriose Komisija ketina mažinti finansavimą.

Be abejo, tai tik mano nuomonė, kad Velso žmonėms būtų geriau, jeigu Jungtinė Karalystė pasitrauktų iš ES. Taip sutaupytume milijardus ir tik patys spręstume, kur nukreipti labai reikalingus finansinius išteklius.

  Pascale Gruny (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, pasiekėme labai svarbų diskusijos dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities momentą. Šiuo metu, kai užimtumas tapo svarbiausiu visų šalių ir visų Europos regionų rūpesčiu, džiaugiuosi Parlamento pasiūlyta rezoliucija dėl ESF ateities. Tekste jaučiamas atsakingumas, konkretumas ir durų į ateitį atvėrimas. Dabar labiau nei kada nors mūsų teritorijoms reikia sanglaudos politikos ir paramos iš Europos struktūrinių fondų. ESF veikia nuo 1957 m., šio fondo įkūrimas buvo numatytas Sutartyje, kuria įkurta Europos ekonominė bendrija, t. y. Romos sutartyje. Todėl dėl fondo teisėtumo nekyla jokių abejonių.

Mano pozicija dėl ESF ateities yra paprasti ir aiški, ir ją galėčiau apibendrinti trimis punktais.

Pirma, Europos socialinis fondas ir toliau didžiausią dėmesį turėtų skirti užimtumui, kovai su skurdu, tačiau tai reikėtų daryti grąžinant žmones į darbą, o ne naudojant kitas priemones. Šiandien užimtumui turime skirti visą dėmesį ir laikyti jį prioritetu. Esu įsitikinusi, kad į darbo rinką grįžęs žmogus susigrąžina ir savo žmogiškąjį orumą.

Antra, veiksmingai veikiantis Europos socialinis fondas turi vadovautis aiškiomis, pragmatiškomis taisyklėmis, kurios nevaržytų programų vykdytojų. Todėl ir pritariu frakcijai, kuriai priklausau ir kuri reikalauja didesnio ESF matomumo, visų pirma siekiant gerinti fondo lėšų įsisavinimą. Tik įsivaizduokite, kartais biudžeto išmokos nepanaudotos grįžta atgal į Europos Sąjungos biudžetą, o nedarbo lygis dar niekada nebuvo toks aukštas.

Trečia, mums reikia tokio fondo, kuris būtų įtrauktas į platesnę stiprios Europos sanglaudos politikos programą. Sprendimai dėl ESF turi būti priimami kartu su partneriais, kurie kuo geriau išmano tikrą padėtį. Komisijos nariai, ar galite užtikrinti, kad ESF atitiktų šiuos lūkesčius?

  Pervenche Berès (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ačiū už suteiktą galimybę diskutuoti prieš Komisijos svarstymą dėl šių pasiūlymų. Užimtumas, skurdas, ekonomikos, finansų ir socialinė krizė Europos Sąjungoje ir vėliau valstybių narių biudžetuose įvestos taupymo priemonės verčia europiniu mastu spręsti užimtumo ir socialinės politikos klausimus ir Europos socialinį fondą (ESF) vertinti kaip ES ekonominės politikos ir ES biudžeto priemonę, kuri turi atitikti ne tik Sutartyje numatytus ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslus, bet ir strategijos, kurios projektą ką tik priėmė valstybių narių vadovai ar vyriausybės ir kuria siekiama padidinti užimtumo lygį ir kovoti su skurdu, tikslus.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu iš naujo peržiūrimas ESF, norėčiau perduoti keletą žinių Komisijos nariui L. Andorui. Manome, kad regionai – tai veiksmingai Europos viešąsias išlaidas naudojančios institucijos. Tačiau tai nereiškia, kad ekonominės politikos priemonės turi būti sumažintos iki teritorinės sanglaudos imperatyvo. Sanglauda apima ir ekonominę bei socialinę sanglaudą. Ją galima paskirstyti regionuose, tačiau reikia įgyvendinti visą Europos Sąjungą apimančius ekonominius ir socialinius tikslus. Pone Komisijos nary, peržiūrint šias taisykles, raginu atsižvelgti į patirtį, sukauptą įgyvendinant Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą, kai dėmesys skirtas individualizavimui ir prisitaikymui prie kiekvieno suinteresuoto darbuotojo, nes tai gali būti naudinga ir Europos socialinio fondo atveju. Be to, raginu susieti tikslus su kai kuriais strategijos „Europa 2020“ tikslais: galimybių įsidarbinti užtikrinimu, užimtumu, kova su skurdu, tyrimais ir plėtra. Tyrimai ir plėtra, be abejo, yra labai svarbūs programai „Galileo“ ir kt. Komisijos nary, socialinių naujovių srityje matome didžiulę dykvietę, kurią raginu tyrinėti, į pagalbą pasitelkiant ESF, šiuo atveju, be abejonės, atsižvelgiant į šiek tiek skirtingas bendro finansavimo programas. Labai pritariu G. Zimmer išreikštai minčiai: galimybių įsidarbinti užtikrinimas negali būti vienintelis ESF tikslas. Taip pat reikia kovoti su socialine atskirtimi ir atsižvelgti į pažeidžiamiausias gyventojų grupes: jaunimą, moteris, neįgaliuosius, romus ir kt.

Galiausiai, Komisijos nary, norėčiau tarti keletą žodžių dėl naudojimosi ESF sąlygų. Girdėjote, kad sakoma: „Kafka – namuose, Kafka – Briuselyje“. Naudojimosi ESF taisyklės pernelyg sudėtingos, kad galima būtų jas įgyvendinti. Taigi pagalvokime apie tam tikrą geometriją, kuri skiriasi regionuose, atsižvelgiant į viešųjų išlaidų naudojimo kokybę. Sumažinkime kontrolę tų regionų, kurie sėkmingai veikia kaip išlaidas naudojančios institucijos. Sukurkime naujus mechanizmus regionams, kuriems reikia administracinės pagalbos. Ir galiausiai, dėl pinigų, kurie nebuvo panaudoti valstybių narių biudžetuose, grąžinimo raginu pasvarstyti ir panaikinti šią taisyklę, nes tai nėra tinkamas būdas panaudoti Europos socialinio fondo lėšas, skatinant užimtumą ir socialinę įtrauktį.

  Ramona Nicole Mănescu (ALDE). – (RO) Socialinė įtrauktis yra itin svarbi tema, įtraukta į regioninę politiką. Kaip visi žinome, ši sritis apima daug daugiau negu tik darbo vietų kūrimą.

Rezoliucijoje dėl Europos socialinio fondo pabrėžiamas šio fondo vaidmuo siekiant įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus. Nenaudojant regioninės politikos priemonių, nebūtų jokių galimybių sėkmingai įgyvendinti šią strategiją nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis. Todėl manau, kad jokiomis aplinkybėmis neturėtume sutikti dėl Europos socialinio fondo atskyrimo nuo bendrosios struktūrinių fondų sistemos, kol regioninė ir socialinė politika yra susijusios tarpusavyje ir sėkmingai vykdomos kartu.

Toks sprendimas reikštų, kad fondų lėšos būtų skirstomos pagal sektorius, sukuriant nepageidaujamą precedentą.

Europos socialinis fondas ir toliau turi būti bendros struktūrinių fondų sistemos dalis, visų pirma dėl to, kad pasitvirtino šio fondo veiksmingumas kiekviename Europos regione, ir galime sakyti, kad tai iš tiesų yra pagrindinis ginklas ekonomikos krizei įveikti kartu su Europos regioninės plėtros fondu.

Jei siekiame įgyvendinti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą, reikės stiprios, gerai finansuojamos ES regionų politikos. Todėl manau, kad regionų aspektas ir toliau turi užimti atitinkamą vietą peržiūrėtame ES biudžete ir būsimame biudžete.

Turime nesutikti su jokiais mėginimais iš naujo nacionalizuoti politiką. Regioninė politika – ne labdaros politika, o visiems regionams skirta ES politika, kuria skatinamas ekonomikos augimas, naujovių diegimas ir konkurencingumas, ir ši priemonė yra prieinama kiekvienai valstybei narei. Jei siekiame rasti tinkamų sprendimų, kurie atitiktų poreikius ir tikrovę, su kuria susidursime ateityje, turime išsaugoti tą pačią sistemą. Turiu omenyje ir pagrindinius principus, ir skiriamas sumas.

  Jean-Paul Besset (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną šios rezoliucijos aspektą, kuris man atrodo ne antrinės svarbos, o pats svarbiausias, ir kuris regioninės sanglaudos politikos sritims gali suteikti daugiau prasmės. Susidūrėme su iššūkiu: turime rasti geriausią priemonę, kuria galėtume kuo tiksliau nustatyti Europos regionų plėtros lygį ir kuri būtų mūsų turima priemonė, kuria remdamiesi galėtume priimti sprendimus, visų pirma sprendimus dėl teisės naudotis Europos fondais. Tai tarsi politinis kompasas, vedantis link „tikslinio teritorinės plėtros principo“, kaip numatyta siūlomoje rezoliucijoje, link integruoto principo. Kas yra šis vedlys, kuriuo turėtume grįsti regioninės sanglaudos politikos sritis? Šiandien turime tik vienintelį rodiklį, bendrąjį vidaus produktą, kuris yra puikus rodiklis ir puiki priemonė, siekiant įvertinti ekonominį augimą ir turto kūrimą. Tačiau regioninės plėtros klausimai neapsiriboja bendrojo vidaus produkto didinimu. Žmonių gerovė negali būti paprasčiausiai išreikšta indeksu ar kreive. Jei būtų galima tai padaryti, atsirastų pavojus turėti tokį rodiklį, kuris nerodo nieko daugiau, tik iškraipytą, dalinį, todėl vienpusį vaizdą. Siekiant įgyvendinti regioninės sanglaudos politiką, kuri būtų tiesiogiai susijusi su tvarios regionų plėtros tikslu – norėčiau pabrėžti, kad tai yra mūsų bendras tikslas – reikia bendrojo vidaus produkto indeksą papildyti kitomis matavimo priemonėmis, ypač tai svarbu turint omenyje socialinę ir aplinkos sritis. Reikia turėti galimybę įvertinti nedarbo lygį, nesaugias darbo vietas, švietimą, sveikatą, aplinkos kokybę, oro ir vandens kokybę, išteklių apsaugą, galimybę naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir pan. Todėl apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad turime daryti viską, kad šalia bendrojo vidaus produkto sukurtume socialinių ir apsaugos rodiklių rinkinį, kuris padėtų lengviau įgyvendinti regioninės sanglaudos politiką, kuria siekiama tvarios plėtros, grindžiamos trimis pagrindiniais ramsčiais: ekonominiais ir socialiniais veiksniais bei aplinka.

  Elie Hoarau (GUE/NGL). – (FR) (pradėjo kalbėti į neįjungtą mikrofoną) <…> 27 valstybėse narėse yra daugiau kaip 250 regionų. Ne visi šie regionai yra vienalyčiai. Regionai tarpusavyje labai skiriasi turtingumu, plėtra ir pragyvenimo lygio standartu. Siekdama sumažinti šiuos skirtumus ir paversti regionus konkurencingesniais, Europos Sąjunga įgyvendina solidarumu pagrįstą regioninės sanglaudos ir konvergencijos politiką, kuriai skiriami atitinkami finansiniai ištekliai iš Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir sanglaudos fondų. Tačiau, nepaisant pasiektos pažangos, būtų naivu manyti, kad visi šie skirtumai išnyks 2013 m. ar net 2020 m. Todėl tikslinga išlaikyti sanglaudos politikos ir atitinkamų finansinių išteklių principus po 2013 m. Savaime suprantama, ši regioninės sanglaudos ir konvergencijos politika turi būti įgyvendinama kartu su kitomis strategijomis, pvz., strategija „Europa 2020“. Tačiau ši politika turi būti įgyvendinama neatsižvelgiant į minėtą strategiją, ir turime užtikrinti, kad įgyvendinant strategiją nebūtų pasisavintas ir perimtas sanglaudos politikai skirtas finansavimas, tai pateisinant specifiniu strategijos „Europa 2020“ regioniškumo tikslu. Parlamentas ir toliau privalo stebėti padėtį, nes tai labai svarbu visiems regionams, ypač atsilikusiems ir labiausiai nutolusiems regionams.

  Giancarlo Scottà (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, būsima regioninė ir sanglaudos politika turi būti suderinta su strategijos „Europa 2020“ svarbiausiomis sritimis, todėl reikia sutelkti dėmesį į tvaraus augimo, socialinės įtraukties ir užimtumo tikslų siekimą. Reikia remti veiksmingą Europos regionų plėtrą panaikinant dabartinius skirtumus ir stiprinant išskirtines atokiau esančių teritorijų, kuriose vis dar susiduriama su regioninės plėtros iššūkiais, savybes.

Įgyvendinant projektus daug dėmesio reikia skirti tiems mažiau išsivysčiusiems regionams, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės padarinių. Tokie nauji iššūkiai kaip gyventojų tankio didėjimas vienose srityse ir gyventojų skaičiaus mažėjimas kitose srityse, ypač kalnų vietovėse, taip pat klimato kaita turi būti sprendžiami imantis konkrečių, vietos ir regioninį įsitraukimą skatinančių veiksmų. Taikant daugiapakopį metodą, turi būti skatinama labiausiai nuo nepalankių sąlygų kenčiančių regionų integruota plėtra, įtraukiant vietos ir regionines institucijas ir pilietinę visuomenę.

Raginu Komisiją atsižvelgti į kiekvieno regiono būdingiausias savybes, būtent į regioninius skirtingų plėtros lygių aspektus, ir supaprastinti finansuojamų projektų valdymo ir kontrolės procedūras, taip užtikrinant veiksmingumą ir greitą įgyvendinimą.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ši tema man nepaprastai svarbi, nes penki iš šešių Bulgarijos regionų yra tarp dešimties neturtingiausių Europos Sąjungos regionų. Taip yra todėl, kad asmenys, kurie siekė, kad Bulgarija įstotų į Europos Sąjungą, klaidingai paskatino tautą manyti, kad vos Bulgarijai įstojus į ES į šalį pradės plaukti milijardus siekianti Europos fondų parama. Visi žinome, kad taip neatsitiko. Tie patys asmenys tikėjosi parūpinti sau palankiems žmonėms svarbiausias pareigas, siekdami gauti komisinių iš Europos fondų skiriamų lėšų. Po to, kai Bulgarijos žmonės balsavo už tai, kad juos pašalintų iš pareigų, niekas nežengia žingsnio į priekį ir neužima jų vietos, kad padėtų Bulgarijai kuo geriau įsisavinti Europos fondų skiriamas lėšas. Ponios ir ponai, nors ir nenoriai, tenka pripažinti, kad Bulgarija – jauna šalis. Negalime lygintis su Prancūzija, Vokietija ir kitomis Europos Sąjungą įkūrusiomis šalimis. Mums reikia jūsų pažangiosios patirties, kad su šiais fondais susijusios politikos sritys būtų pasiekiamos žmonėms, kuriems tos lėšos skirtos, ir kad ši politika iš tikrųjų būtų konvergencijos politika.

  Markus Pieper (PPE). – (DE) Pone pirmininke, šiandien pasiekėme labai svarbų visų Parlamento frakcijų susitarimą. Siekiame visiems Europos regionams skirtos stiprios sanglaudos politikos ir struktūrinės politikos. Nesvarbu, ar kalbame apie daugiausia į bendrą biudžetą mokančias, ar pačias neturtingiausias valstybes nares, struktūrinė politika tebėra didžiausia Europos solidarumo išraiška. Neturtingiausiems regionams padedame pasivyti kaimynus, o stipresniems regionams padedame išlikti konkurencingais. Europa tik tada galės užtikrinti tvarią plėtrą tokiose srityse kaip aplinkos apsaugos, pramonės ir energijos tiekimo ir užkariauti pasaulines rinkas, jei sugebės geriausias turimas technologijas paversti dar geresnėmis.

Siekiant užtikrinti, kad šie tikslai būtų pasiekti, reikės nustatyti aiškias ir nešališkas taisykles. Tai reiškia, kad įgyvendinant sanglaudos politiką ir toliau didžiausią dėmesį reikia skirti neturtingesniems regionams. Kuo mažesnis regiono bendrasis vidaus produktas (BVP), tuo daugiau pagalbos regionas turi sulaukti. Tie, kurie abejoja dėl BVP naudojimo kaip rodiklio, pvz., Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ir, deja, kai kurie liberalai ir socialistai, mėgina pakirsti Europos solidarumo šaknis. BVP – tai garantija, kad bus atsižvelgta į socialinius veiksnius, švietimą ir įsidarbinimo galimybes. Neturtingi regionai dažnai negali užtikrinti minėtų dalykų atitinkamu lygiu, tokia pati padėtis susiklosčiusi ir aplinkos apsaugos srityje. Todėl BVP ir toliau turi būti patikimas regioninės politikos rodiklis.

Įgyvendindami regioninę politiką, turime pasikliauti vietos valdžios institucijomis ir federacinėmis valstybėmis. Siekiame įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, remdamiesi išbandytu ir patikrintu bendros programų plėtros, bendro administravimo ir bendro regioninio finansavimo principu. Todėl reikalavimai įkurti nepriklausomus ES užimtumo, klimato apsaugos ir energetikos fondus neturėtų būti įvykdyti. Jei regioninę politiką pakeistume stipresne sektorių politika, vienintelėmis laimėtojomis taptų naujosios ES agentūros, o vietos valdžios institucijos ir federacinės valstybės būtų tik regioninės politikos ir sanglaudos politikos stebėtojomis.

Labai džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas laikosi aiškios pozicijos regionų atžvilgiu. Tai susiję su Europos idėjos priėmimu. Negalime priversti žmonių ją priimti. Šis priėmimas turi būti paremtas principu „iš apačios į viršų“ ir plėtojamas kaip regioninės politikos dalis.

  Alejandro Cercas (S&D). – (ES) Pone pirmininke, per kelis ateinančius mėnesius turėsime apsvarstyti ir nuspręsti dėl būsimos struktūrinių fondų sistemos, o šie fondai labai svarbūs įveikiant krizę ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“.

Manau, atėjus metui bus labai svarbu priimti du sprendimus, remiantis turima patirtimi: sprendimą dėl Europos socialinio fondo (ESF) išlaikymo sistemoje, kurioje galioja pagrindinės taisyklės, taikomos Sanglaudos fondo veiklai ir sanglaudos politikai, ir kartu reikės priimti sprendimą išsaugoti ESF tikslus, taisykles ir biudžetą, jų neiškraipant.

Kodėl taip yra? Taip yra todėl, kad, ponios ir ponai, ESF ir toliau turi teikti galimybę dalyvauti mokymuose ir rengti darbuotojus įsitraukti į darbo rinką ir skatinti socialinę sanglaudą, nes būtent šiuo tikslu fondas įkurtas.

Mums to reikia šiuo metu, reikės ateinančiais metais, ir ne tik keliams tiesti. Taip yra todėl, kad pagrindinis Europos turtas yra žmonės, ir jeigu ES siekia atlikti savo vaidmenį ir išlaikyti dabartinį socialinį modelį, reikės ir toliau mokyti žmones. Negalime geriau panaudoti savo išteklių, negu skirdami juos tikslui, kuriuo šis fondas ir įkurtas. Tačiau viską reikia daryti laikantis bendros sistemos, darniai įgyvendinant teritorinės sanglaudos politiką ir išlaikant jos sąveiką su kitomis politikos sritimis.

  Marian Harkin (ALDE). – Pone pirmininke, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 straipsnyje išvardytos pagrindinės kompetencijos sritys, kuriomis Europos Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis. Šiame sąraše po vidaus rinkos nurodyta socialinė politika, o toliau – ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda. Tai užuomina į Sutartyje išdėstytus prioritetus.

Toliau 9 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad Europos Sąjunga, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga. Šis klausimas nagrinėjamas rezoliucijos dėl Socialinio fondo ateities 10 straipsnyje ir man yra labai svarbus.

Tai mums yra gairės. Sutinku su daugeliu kalbėjusių narių, kurie teigia, kad reikia gairių, kuriose būtų apibrėžta visų Europos politikos sričių ir struktūrinių fondų sąveika. Iš tiesų, ji turi būti varomoji jėga, kuri padės pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus.

Be to, sutinku su Komisijos nariu L. Andoru, kad ES piliečiai tikisi rezultatais pagrįstų įgyvendinimo sistemų. Taip pat turime atsižvelgti į tvirtą argumentą užtikrinti didesnį šių fondų matomumą ir skubų supaprastinimo poreikį.

Nuolat bendrauju su savanoriais, bendruomene ir kitomis grupėmis, kurios naudojasi šiais fondais. Šioms grupėms kyla rimtų klausimų dėl biurokratijos lygio ir popierizmo, su kuriuo joms tenka susidurti. Bet tai nėra įprasta biurokratija: susiduriama ir su netikrumu aiškinant taisykles ir reglamentus.

Ne kartą komitetuose ir plenarinėje sesijoje diskutavome supaprastinimo klausimu, tačiau į gerąją pusę taip niekas ir nepasikeitė. Dėl taisyklių ir reglamentų, neseniai kolega manęs paklausė, kodėl primygtinai reikalaujama „pilti smėlį į viską, kas juda“. Taigi iš tikrųjų reikia spręsti šį klausimą. Galbūt šį kartą pradėsime tai daryti tinkamai.

Galiausiai, norėčiau dar kartą pabrėžti ir garantuoti, kad 9 straipsnis, arba „socialinė išlyga“, atsispindi visuose mūsų politiniuose sprendimuose, nes tai iš tikrųjų padės ES pasiekti sanglaudą.

  François Alfonsi (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pabrėžti mūsų įsipareigojimą dėl regionų plėtros politikos. Manome, kad regionas yra tinkamas lygmuo, kuriuo reikėtų kurti Europos ekonominės politikos sritis. Iš tikrųjų, regionai turi natūralų gebėjimą atsispirti globalizacijai ir taip palaikyti užimtumą ir užtikrinti teisingą jo paskirstymą Europoje. Antra, mūsų požiūriu, teritorinė sanglaudos politika turi būti orientuota į ilgalaikę ateitį. 75 proc. BVP riba bus savaime atkurta 2014 m. Tačiau ar žmonės mano, kad ateityje neturtingiausi regionai, baigus įgyvendinti sanglaudos politiką, pasieks 75 proc. ribą? Ar 75 proc. ribos, nustatytos neturtingiausiems regionams, ir daugiau kaip 150 proc. ribos, nustatytos turtingiausiems regionams, skirtumas – skaičiai skiriasi dvigubai – gali atspindėti Europos tikslų pasiekimą teritorinės sanglaudos srityje? Todėl turėtume remtis ilgalaikiu požiūriu į Europos sanglaudos politiką. Manau, 90 proc. riba yra tikslas, kurį šiandien iš tikrųjų galime nustatyti, kartu neabejotinai teikdami pirmenybę tiems regionams, kurie dar nepasiekė 75 proc. ribos. Galiausiai, nustatant šios politikos prioritetus, daugelis kalbėjo apie socialinę sanglaudą, visų pirma įgyvendinamą per Europos socialinį fondą (ESF), apie kovą su visuotiniu atšilimu ir teritorinį bendradarbiavimą nepaisant sienų, kuris taip pat yra Komisijos prioritetas; neketinu sustoti prie šio klausimo. Norėčiau sutelkti dėmesį į Europos įvairovės skatinimą. Pirmiausia tai vyksta regionų ir jų kultūrinio paveldo lygmeniu, ir tai yra turtas, į kurį bus atsižvelgta ir kuris bus pabrėžiamas, svarstant regionų plėtros politiką.

  Kay Swinburne (ECR). – Pone pirmininke, Europos Parlamento Specialusis finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas padarė išvadą, kad viena iš pagrindinių priemonių ekonomikos atsigavimui skatinti turėtų būti sanglaudos finansavimas visuose ES regionuose.

Velso žmonės šiuo metu gauna sanglaudos finansavimą, ir atsižvelgiant į tai, kokią didelę neigiamą įtaką privačiajam sektoriui šiame regione padarė ekonominis nuosmukis, aš ir daugelis kitų narių pripažįstame šio finansavimo, kurį pasitelkus galima pertvarkyti ekonomiką, reikšmę.

Be abejo, reikia tinkamai panaudoti finansavimą tvariuose projektuose, kad kuo daugiau mažųjų ir vidutinių įmonių gautų tiesioginės ir netiesioginės naudos, taip užtikrinant būsimų šio regiono investicinių programų investicijų grąžą.

Sanglaudos finansavimas turėtų būti ES ekonominio augimo skatinimo priemonė, tačiau reikia turėti konkretų tikslą, pvz., remti mažąsias ir vidutines įmones bei verslininkus, kurie yra ekonomikos šerdis. Investicijos, o ne išlaidos, turėtų būti tikslas iki 2013 m. ir vėliau.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL) . – (EL) Pone pirmininke, diskusijose dėl vadinamosios sanglaudos politikos Europos Sąjungoje neatskleisti šie esminiai aspektai: pirma, jokia ES sanglaudos politika negali panaikinti augimo nelygybės, kuri atsiranda dėl kapitalistinio gamybos metodo, grindžiamo tik pelno gavimu kapitalui kaupti. Antra, pinigais, kuriuos Europos Sąjunga skyrė regionams, nesiruošiama tenkinti eilinių piliečių poreikių; pinigai skiriami projektams, kurių reikia kapitalistams. Trečia, diskusijos dėl išteklių mažinimo naudingos didelių kapitalistinių grupių interesams ir ketvirta, kapitalistų klasės planai dėl būsimosios sanglaudos politikos paskatins spartesnę kapitalistinę restruktūrizaciją ir prieš liaudį nukreiptą strategiją „Europa 2020“, kuri taikoma ir Graikijoje, siekiant pertvarkyti valstybę pagal I. Kapodistriaus ir „Kallikratis“ planus.

Taigi, mano nuomone, sprendžiant šį klausimą gali paaiškėti, kad tik gamybos priemonių socializacija galima išspręsti problemą ir sukurti tikrąją sanglaudą mūsų žemyne.

  Juozas Imbrasas (EFD). – (LT) Visi puikiai žinome, kad Europos Sąjungos sanglaudos politikos tikslas yra mažinti išsivystymo skirtumus tarp Europos Sąjungos valstybių ir regionų. Tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad, įgyvendinant šią plataus masto programą regionų politikoje, ji turi aprėpti visus Europos regionus, ir pritariu nuomonei, kad nebūtų nacionalizuojama šita politika. Būtina užtikrinti stabilų ir tvarų ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą. Stipri ir gerai finansuojama Europos Sąjungos regionų politika yra pagrindas socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai užtikrinti.

Kaip visada (kaip ir anksčiau) didesnis dėmesys taipogi turi būti skiriamas atsiliekantiems rajonams. Gerai, kad kitu programavimo laikotarpiu planuojama skirti finansinių išteklių investicijoms, reikalingoms miestų, kaip ir priemiesčių, projektams vykdyti, nes miestai teigiamai veikia aplinkinių kaimo vietovių ekonomiką, kartu nemažinant finansavimo kaimui.

Šiuo atveju svarbiausi diskusijų aspektai turėtų būti: Europos Sąjungos sanglaudos politikos apimtis, tikslų pagrįstumas, sąsaja su 2020 m. strategija, Europos Sąjungos sanglaudos politikos įgyvendinimo ir procedūrų supaprastinimo galimybės.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, struktūriniai fondai ir Sanglaudos fondas – tai ES regioninės politikos finansavimo priemonės, kuriomis siekiama mažinti tarp regionų esančius išsivystymo skirtumus ir skatinti regioninę sanglaudą.

Ateities iššūkiai, su kuriais susiduriame vykdydami sanglaudos politiką, pvz., globalizacija, demografiniai pokyčiai, klimato kaita ir energijos tiekimas, labai sudėtingai tarpusavyje sąveikauja. Dėl ribotų išteklių turėtume sutelkti dėmesį į pagrindines sritis ir dėti visas pastangas, siekdami skirtingų politikos krypčių sąveikos. Pritariu reikalavimui sukurti paprastą, teisingą ir skaidrią perėjimo prie sanglaudos politikos po 2013 m. sistemą. Politikos restruktūrizavimas priklauso nuo to, ar visos dalyvaujančios šalys – regionai, valstybės narės ir ES – yra pasirengusios sparčiai reaguoti į šiuos naujus iššūkius.

  Csaba Őry (PPE). – (HU) Šiuo metu, kai strategijos „Europa 2020“ atskiros politikos sritys ir kryptys jau pradedamos įgyvendinti praktikoje, turime pripažinti, kad beveik nieko nežinome apie šių sričių finansavimą arba finansinį pagrindą. Tai reiškia, kad, pabrėždami sanglaudos politikos būtinybę ir svarbą, taip pat norime užtikrinti, kad per būsimas diskusijas dėl biudžeto bendroji Europos politika taptų konsoliduota, o ne suskaldyta.

Nors nėra abejonių ir, kaip daugelis narių minėjo, darbo vietų kūrimas ir užimtumo didinimas yra svarbiausių uždavinių sąrašo viršuje, taip pat žinome, kad Europos darbo rinka patiria struktūrinę įtampą. Nors kai kuriose srityse trūksta reikiamą kvalifikaciją ar įgūdžių turinčių darbuotojų, kitose srityse aukštos kvalifikacijos žmonės patiria sunkumų ieškodami darbo, nes trūksta tinkamų darbo vietų. Akivaizdu, kad labai svarbų vaidmenį siekiant pagerinti šią padėtį atlieka Europos socialinis fondas, kartu įgyvendinant politikos sritis, kuriomis siekiama panaikinti šiuos skirtumus ir suartinti regionus.

Kalbame ne apie plataus masto projektus. Kalbame apie mažus projektus ir lankstesnį prisitaikymą. Kadangi pritariame ir remiame bendros politikos koncepciją ir sąveikos išnaudojimą sanglaudos politikos srityje, taip pat norėčiau pabrėžti, kad Socialinio fondo atveju reikia daugiau lankstumo ir skaidrumo, bet mažiau taisyklių. Reikia atskirų Socialiniam fondui taikomų taisyklių, todėl džiaugiuosi Komisijos nario pareiškimu dėl į rezultatus nukreipto vertinimo, nes didžiausia šių politikos sričių problema – kuri taip pat kenkia pasitikėjimui jomis – yra tai, kad dažnai negalime matyti konkrečioms sritims išleistų lėšų panaudojimo rezultatų.

  Georgios Stavrakakis (S&D). – Pone pirmininke, esu tikras, kad Komisijos nario J. Hahno nereikia įtikinėti dėl to, kad sanglaudos politika – viena sėkmingiausių ES politikos sričių, o šios politikos rezultatai atnešė naudos milijonams piliečių visoje Europoje. Esu tikras, kad Komisijos nario L. Andoro nereikia įtikinėti dėl sėkmingo sanglaudos politikos socialinės politikos aspektų įgyvendinimo per stiprią ESF ir ERPF sąveiką. Ir kitų dviejų Komisijos narių, atsakingų už ES finansavimą kaimo plėtros ir žuvininkystės sektoriuose, nereikia įtikinėti, kad galima daugiau pasiekti dirbant kartu su kitais fondais, kaip buvo anksčiau, negu atskirai, kaip dabartiniu laikotarpiu.

Esu iš tų narių, kurie mano, kad ateinančiu laikotarpiu turėtume pateikti pasiūlymų dėl dar glaudesnės stiprios sanglaudos politikos ir visų kitų fondų sąveikos, remdamiesi tuo, kad įgyvendindami šias priemones kartu galime pasiekti geresnių rezultatų negu įgyvendindami kiekvieną priemonę atskirai. Tik kažkodėl nesugebu suprasti, kodėl Komisijoje yra narių, reikalaujančių taikyti sektorinių priemonių metodą, visai neatsižvelgiant (mano nuomone) į esamą tikrovę.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad rezoliucijoje – kuri, kaip labai norėčiau ir tikiuosi, šiandien bus patvirtintina labai didele balsų dauguma – išdėstytas mūsų mintis palaiko ne tik šis Parlamentas, bet ir dauguma valstybių narių, visi 271 Europos regionas ir tūkstančiai vietos valdžios institucijų.

Mano manymu, jeigu Komisija ir toliau laikysis ES išteklių išskaidymo pagal sektorius pozicijos, atsidursime unikalioje ir konfliktinėje padėtyje, kai Komisija bus vienoje pusėje, o visi kiti – Parlamentas, Taryba ir regionai – kitoje pusėje.

Per ateinančias savaites manantys, kad ES politikos sritys ateityje turėtų būti grindžiamos integruotu planavimo, vykdymo ir įgyvendinimo metodu, įsitrauks į rimtą kovą su manančiais, kad ES išteklių išskaidymas pagal sektorius yra geriausias pasirinkimas. Neabejotinai pastaroji pusė supras, kad ši grupė nusiteikusi prieš juos, nes šis kelias Europai būtų klaidingas.

  Riikka Manner (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, Komisijos nariai, sanglaudos politika nėra vien tik solidarumo klausimas: tai iš dalies priemonė, kuria galime kurti Europos kaip visumos pridėtinę vertę.

Mūsų regione sukaupta nemažai patirties, taip pat yra didelių galimybių, pvz., dėl gamtinių išteklių. Galime pasiekti šiuos tikslus, kurie yra glaudžiai susiję su strategija „Europa 2020“, tik pasitelkdami veiksmingą sanglaudos politiką, kuri apima visą Europą ir kurios biudžete yra pakankamai lėšų laikotarpiui, prasidedančiam 2014 m.

Ateinančiu finansiniu laikotarpiu svarbu ir toliau stengtis panaikinti tarp šalių egzistuojančius BVP skirtumus. Be to, labai svarbu atsižvelgti į 2 tiksle nurodytus regionus ir ypatingus iššūkius, su kuriais susiduria šie regionai. Be to, kreipiuosi į jus, Komisijos nariai, remdamasis 174 straipsniu: labai retai apgyvendinti regionai, kalnuotos vietovės ir salos taip pat turi būti įtraukti į artimiausio laikotarpio sanglaudos politiką, nepamirštant finansavimo, kaip ir iki šiol, nes tai buvo labai sėkminga.

Galiausiai, norėčiau padėkoti už suteiktą galimybę dalyvauti šiose labai svarbiose diskusijose.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Pone pirmininke, manau, planuojant tokius strateginius pokyčius reikia itin rūpestingai atsižvelgti į ankstesnę patirtį. Ši patirtis aiškiai byloja, kad pinigai, išleisti investicijoms į materialią infrastruktūrą, ir atitinkamai, visų pirma, su BVP rodikliu susietos išlaidos davė naudos visai Europos Sąjungai: ir toms valstybėms narėms, kurios įneša didžiausius įnašus į Europos fondus, ir pagrindinėms gavėjoms. Skirtumų mažinimo proceso pagreitinimas infrastruktūros lygmeniu sustiprino bendrąją rinką ir palengvino investicijas, kurios ir toliau pagrindiniams gavėjams dažniausiai patenka iš pagrindinių įnešėjų. Tai sukūrė akivaizdžią Europos pridėtinę vertę, apie ką šiandien tiek daug kalbėjome.

Todėl man kelia rūpestį tokia padėtis, kai planuojama sanglaudos politikos reforma ir į šių fondų paskirstymo sistemą įtraukiami nauji kriterijai – labai neapibrėžti socialiniai ir ekologiniai kriterijai. Šiuos pinigus ir toliau reikia skirti neturtingiausiems regionams, atsižvelgiant į išmatuojamus kriterijus, visų pirma siekiant su materialia infrastruktūra susijusių tikslų.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, visi žinome, kad Europos socialinio fondo tikslas – mažinti pragyvenimo lygio skirtumus ir skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą. Tačiau šiais kovos su skurdu metais Europa išgyvena nuosmukį, susiduriame su nedarbo problema, o mūsų bendrovės uždaromos, todėl šio tikslo įgyvendinimas kybo ant plauko.

Komisijos nariai, manau, turėtumėte kuo skubiau peržiūrėti Europos fondų prioritetus, įskaitant Europos socialinio fondo prioritetus. Tačiau, Komisijos nariai, norėčiau pasakyti, kad jūsų vykdomos ekonominės politikos srityse įžvelgiame nesąmonių ir paradoksų. Kitaip tariant, jūs – Komisija, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas – pateikėte apgailėtiną memorandumą Graikijai, kuriame numatyta mažinti viešąsias išlaidas, atlyginimus, pajamas; tačiau kartu atsakymas į mano klausimą Komisijai, kodėl Graikijoje vėluojama įsisavinti Bendrijos fondų lėšas, buvo toks: netinkamas viešųjų finansų likvidumas; kitaip tariant, jos politinio memorandumo esmė.

Komisijos nary, ar galėtumėte paaiškinti, kaip Graikija galėtų padidinti įsisavinimo lygį? Ar jūsų ekonominė politika nėra absurdiška ir paradoksali?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Šiuo metu beveik trečdalį savo biudžeto skiriame Europos Sąjungos sanglaudos politikai 2007–2013 m. laikotarpiu.

Kaip numatyta daugelyje naujų pasiūlymų, po 2013 m. dalis šio biudžeto bus skirta strategijos „Europa 2020“ tikslams įgyvendinti. Tačiau Regionų komitetas, miestų ir regionų atstovai įspėja per daug nemažinti įnašų, skirtų regioninei politikai finansuoti. Manau, turėtume labai rimtai atsižvelgti į pateiktus objektyvius įrodymus. Pvz., aišku, kad ir toliau turime remti tuos regionus, kurie nepasiekė net 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Tačiau šiems regionams skirti finansiniai ištekliai turėtų būti tiesiogiai nukreipiami į pagrindinės infrastruktūros kūrimą, žmogiškųjų išteklių ar užimtumo rėmimą, didesnes investicijas mokslo, tyrimų ir naujovių srityse, taip pat ekologiško augimo skatinimą. Be to, turėtume pamėginti gerinti regioninių ir vietos struktūrų ryšius ir mažinti biurokratinę naštą. Vykdydami tokią gerai apsvarstytą ir suderintą regioninę politiką, galiausiai sėkmingai prisidėtume prie naujosios strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo.

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, tokiu laikotarpiu, kai valstybės narės mažina viešąsias išlaidas, JK Vyriausybė siekia taip pertvarkyti išmokų sistemą, kad labiau apsimokėtų dirbti.

Taigi, susiklosčius šioms aplinkybėms, manau, tokie fondai kaip ESF atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant sunkiai pasiekiamų ir menkus įgūdžius turinčių žmonių įsidarbinimo galimybes.

Šiaurės Airijoje sulaukiame didelio finansavimo iš ESF per Mokymosi ir užimtumo departamentą, ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad neseniai Lordų rūmų paklausime dėl ESF pateikta pastaba, kad ESF ir toliau įneša didelį indėlį skatinant Šiaurės Airijos ekonomikos augimą, siekiant sukurti žiniomis pagrįstą ekonomiką su itin kvalifikuota ir lanksčia darbo jėga.

Todėl labai svarbu, kad ateityje ESF projektai ir šiems projektams skiriami pinigai būtų vertinami, atsižvelgiant į šalies schemas, kurių daugelio tikslai panašūs. Toks bendro ir tikslinio mąstymo lygis gali lemti geresnius rezultatus. Sėkmingai ESF veiklai didžiausią reikšmę turi regionų lankstumas.

Manau, po 2013 m. riboti ESF ištekliai ir toliau turėtų būti skiriami padedant sunkiausiai pasiekiamiems ir menkiausius įgūdžius turintiems žmonėms įsitraukti arba grįžti į darbo rinką, suteikiant jiems galimybių mokytis ir įgyti tolesnį išsilavinimą.

  Erminia Mazzoni (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ši rezoliucija yra labai svarbi, nes pritariama svarbiam tęstinumo reikalavimui, susijusiam su prieš krizę nukreiptos politikos kūrimu 2020 m., surandant pusiausvyrą tarp būtinų naujovių diegimo ir tinkamos pagarbos pagrindiniams sanglaudos politikos principams išsaugojimo. Tai Europos integracijos ramstis, ir toks jis turi išlikti. Ši priemonė ir toliau turi atlikti svarbų vaidmenį mažinant valstybių narių skirtumus ir kartu stiprinant regioninį tapatumą.

Todėl, neatsižvelgiant į sanglaudos politikos sandarą ir tai, kad dar kartą patvirtinama daugiapakopio valdymo, partnerystės ir integruoto metodo kaip esminių principų vertė ir svarba, šioje rezoliucijoje įtvirtinama, kad naudinga sujungti BVP, kuris ir toliau turi būti vienintelis tinkamumą apibrėžiantis kriterijus, su naujais ir reikšmingesniais rodikliais išimtinai analizės ir vertinimo tikslais; patvirtinamas poreikis sukurti naujas taisykles Europos socialiniam fondui, kuris vis dėlto turi būti išlaikytas pagal reglamentą, kuriuo nustatomos bendrosios nuostatos dėl sanglaudos politikos; poreikis supaprastinti procedūras ir finansinių inžinerinių priemonių naudojimą, kaip jau minėjo Komisijos narys J. Hahn.

Iš tikrųjų remiuosi Komisijos nario J. Hahno kalba, būtent ta dalimi, kurioje Komisijos narys minėjo, kaip svarbu išlaikyti Stabilumo paktą, įgyvendinant sanglaudos politiką. Viskas puiku ir gerai, tačiau šiam tikslui pasiekti turi būti panaikintas arba pakeistas nevykęs susitarimas, kuriame numatyta, kad investavimo išlaidos turi būti apskaičiuojamos remiantis Stabilumo pakto parametrais; tai reikštų prašyti daugiau investicinių lėšų, o tada bausti, mažinant šias lėšas.

Europos Sąjunga susiduria su sudėtingais iššūkiais užimtumo, augimo, plėtros ir konkurencingumo srityse. Tai Europos strategijos tikslai, kuriais sudaromos sąlygos pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui. Kaip jau minėjo dauguma narių, šiuos iššūkius galima išspręsti tik tada, jei būsimose Europos finansinėse gairėse bus atsižvelgta į regioninės politikos svarbą siekiant tikrosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir jeigu, nepaisant išteklių ribojimo, bus galima užtikrinti tinkamą finansavimą ir tęsti politiką, kurios tikslai nustatomi remiantis prioritetais ir vertinami atsižvelgiant į rezultatus.

  Victor Boştinaru (S&D). – (RO) Iki šiol sanglaudos politika buvo sėkminga priemonė, padedanti mažinti valstybių narių skirtumus ir atskleidžianti solidarumą, kuri yra labai svarbi ES vertybė. Tačiau būtina mažinti neatitikimus – ne tik Europos Sąjungos, bet ir kiekvieno piliečio ir regiono labui, nes tam reikia ne tik žmogiškųjų, bet ir pakankamų finansinių išteklių.

Dabartinę sanglaudos politiką reikia tobulinti, nors esminiai pakeitimai nėra būtini. Visų pirma turime išvengti ir atsisakyti pakartotinės nacionalizacijos ir nepakankamo finansavimo. Esant padėčiai, kai turtingos ar ne tokios turtingos valstybės narės kenčia dėl ekonomikos krizės poveikio, sanglaudos politikai skirto biudžeto mažinimas reikštų riziką prarasti visą pastaraisiais metais pasiektą sėkmę ir kiltų pavojus, kad nelygybė, su kuria iki šiol stengėmės kovoti, nebus mažinama.

Todėl pritariu Pirmininko José Manuelio Durão Barroso požiūriui, kad sanglaudos politikai skiriama biudžeto dalis ir ateityje turi būti bent tokia, kokia yra dabar. Kitaip viskas bus tik gražūs žodžiai ir mes pakenksime pačiam Europos projektui.

  Ivars Godmanis (ALDE). – Pone pirmininke, ši rezoliucija yra strategiškai labai gerai parengta. Turime jai pritarti. Tačiau reikia išsiaiškinti, kur šiuo metu slypi problemos. Norėčiau priminti Komisijos nariui, kad rugsėjo 1 d. Socialinio fondo lėšų įsisavinimo lygis siekė tik 18 proc., o tai reiškia perpus mažiau lėšų – ir dvigubai blogesnę padėtį – nei praeitu laikotarpiu.

Septyniolikos valstybių narių rodiklis yra mažesnis už 18 proc. Kai kuriose valstybėse Socialinio fondo lėšų įsisavinimo lygis siekia vos 10 ar 11 proc. Čia nėra jokio modelio: valstybių, turinčių didžiausią deficitą, įsisavinimo rodikliai nėra prastesni. Tačiau esmė ta, kad kai kurios valstybės 2010 m. pasiekė tik 10 proc. ribą.

Komisija turi ištaisyti šią padėtį. Vertinant kitų fondų – Regioninio fondo arba Sanglaudos fondo – lėšų įsisavinimo lygį, padėtis ne ką geresnė. Bendras lėšų įsisavinimo lygis siekia 17,95 proc. Be to, 60 proc. valstybių narių būdingas žemesnis įsisavinimo lygis už šį bendrą lygį. Kai kuriose valstybėse šis skaičius net tris kartus mažesnis.

Pagal 2011 m. biudžeto projektą Taryba sumažino finansavimą iki mažiau nei 1 000 mln. EUR, nes valstybės narės neturi aiškių idėjų, kaip įvykdyti įsipareigojimus. Biudžeto komiteto nariai pritaria Regioninės plėtros komitetui dėl reikalavimo atkurti finansavimą biudžeto projekte. Tačiau kyla klausimas, ar bus įmanoma šias lėšas įsisavinti. Jei ne, nėra jokios prasmės kalbėti apie šviesią ateitį.

  Roberts Zīle (ECR). – (LV) Ačiū, pone pirmininke. Komisijos nary, manau, D. N. Hübner, buvusios už regioninę politiką atsakingos Komisijos narės, parengtas projektas taip pat yra suderintas ir iš tikrųjų geras. Suprantu, ir visi žinome, kad tos valstybės narės, kurios daugiausia įneša į bendrąjį biudžetą, dėl krizės susidūrė su tam tikrais sunkumais, ir joms daromas spaudimas mažinti išlaidas artimiausioje finansinėje perspektyvoje. Tokiu atveju socialinės sanglaudos idėjos yra nepaprastai svarbios. Tačiau mums visiems svarbu nesusipainioti, o būti šiek tiek konservatyvesniems ir nepamiršti dviejų esminių sanglaudos politikos principų: pirma, tai yra nepriklausoma politika, kurios pagrindinis tikslas vis dar yra ir bus regioninės plėtros skirtumų naikinimas tarp mažiau išsivysčiusių regionų ir likusios Europos Sąjungos dalies, antra, vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis pagal perkamosios galios paritetą vis dėlto yra pagrindinis kriterijus. Jei nekreipsime dėmesio į šiuos principus, kitose diskusijose (pvz., svarstant, kaip geriau suderinti sanglaudos politiką su 2020 m. Europos tikslų įgyvendinimu) nepavyks nieko pasiekti, net įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ per sanglaudos politiką. Ačiū.

  Thomas Mann (PPE). – (DE) Pone pirmininke, kalbame ne apie skatikus. 2007–2013 m. laikotarpiu Europos socialiniam fondui (ESF) skirta 75 mlrd. EUR, ir tai siekia beveik 8 proc. ES biudžeto. Kadangi Briuselis pinigus skirs ESF tik tada, kai valstybės narės prisiims atsakomybę bendrai finansuoti projektus, tai reiškia, kad apie 150 mlrd. EUR gali būti skirta daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimui. Laimei, ESF lėšos skiriamos finansuoti ne tyrimams, kurie yra nebūtini, o tiesiogiai žmonėms, kuriems jų reikia. Todėl toks finansavimas yra labai vertingas, ir žmonės gali jį gauti iš pirmų rankų, įskaitant ilgalaikius bedarbius, migrantus ir jaunus žmones, kurie įgyja galimybę baigti mokyklą, ko jiems nepavyko pasiekti anksčiau, dešimtims tūkstančių praktikantų ir pakartotinai besistažuojančių asmenų, darbuotojams, kurie siekia toliau mokytis, ir pradedantiesiems verslininkams. Pagalbos sulaukia labai įvairios tikslinės grupės.

Kas atsitiks po 2013 m.? Valstybės narės privalo kuo geriau panaudoti finansavimą, taip pat turime atsižvelgti į konkrečias atskirų regionų savybes. Norėčiau, kad tai būtų konkretus metodas, veikiantis pagal principą „iš apačios į viršų“ ir veiksmingai derinamas su tokiomis programomis kaip „Daphne“ ir „PROGRESS“. Pritariu, kad reikia daugiau lankstumo, paprastesnių kontrolės priemonių ir daug skaidresnio lėšų paskirstymo. Tačiau prieštarauju atskiros ESF galiojančios teisinės bazės sukūrimui. Manau, kad reikia ir toliau taikyti struktūriniams fondams skirtą reglamentą, kuriuo užtikrinama, kad išlaidų tinkamumas reguliuojamas valstybių narių lygmeniu. Todėl kartu su 45 kolegomis Parlamento nariais pateikiau 1 pakeitimą ir raginu balsuojant jam pritarti.

  Evgeni Kirilov (S&D). – Pone pirmininke, kol kas visi sutinkame dėl itin teigiamo sanglaudos politikos poveikio. Tai visiems aišku ir pastebima. Tačiau svarstant sanglaudos politiką po 2013 m., pateikiamos skirtingos idėjos.

Šias idėjas turėtume toliau plėtoti ir pritaikyti prie naujų iššūkių ir tikrovės, remdamiesi sanglaudos politikos pasiekimais, o ne visiškai keisdami politiką. Tai vienodai svarbu kalbant ir apie pagrindinius principus, ir apie būsimą biudžetą. Reikia imtis veiksmų, tačiau būtina skirti ir atitinkamą finansavimą iš ES ir nacionalinių biudžetų.

Biudžeto komitetas neseniai pabrėžė, kad bus stengiamasi vengti didelių nevykėlių, atliekant būsimą finansavimą iš struktūrinių fondų. Labai norėčiau, kad naujosios valstybės narės nepatektų į didelių nevykėlių kategoriją. Todėl jokiu būdu negalima apriboti sanglaudai skiriamų lėšų. Tai padarys neigiamą įtaką solidarumo principui, nes tai nėra vien tik finansinis klausimas.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – (GA) Ačiū, pone pirmininke. Norėčiau tarti keletą žodžių apie sanglaudos politiką.

– Sanglaudos politikos ateitis planuojama, atsižvelgiant į Europoje didėjantį nedarbą ir mažėjant viešiesiems finansams visoje Europoje.

Panašu, kad mano šalies Pasienio, vidurio ir vakarų (PVV) regionas ir vėl pateks į regionų, kuriuose Europos Sąjungos BVP siekia 75–100 proc., grupę. Po 2013 m. turi būti imtasi priemonių, kurias įgyvendinant būtų atsižvelgta į pasikeitusią Airijos, o ypač PVV regiono, ekonominę padėtį. 2 tikslo programos turi būti skiriamos regionų pajėgumams kurti, siekiant veiksmingai prisidėti prie ekologiškesnės, pažangesnės ir tvaresnės ekonomikos plėtros Airijoje ir likusioje Europos dalyje.

Regioniniai skrydžiai PVV regione yra ekonominė ir socialinė būtinybė. Todėl reikia išlaikyti su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų finansavimą, kitaip šie vidaus skrydžiai nebus vykdomi dėl ekonominių priežasčių.

Be to, reikia ir toliau skirti ES paramą Airijos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali padėti spręsti susiskaldymo problemą pasienio regionuose darbo rinkos, prekybos modelių ir infrastruktūros srityse.

  Sophie Auconie (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, šiandien yra labai svarbi diena kalbant apie būsimą ES regioninę politiką. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, šį rytą Parlamento nariai suvienijo jėgas ir pateikė reikalavimus Europos Komisijai ir Europos ministrams. Norėtume pasinaudoti pasiekta sėkme formuojant šią svarbią politiką ir atlikti reikiamus pakeitimus, kad ši politika taptų pasiekiamesnė ir matomesnė. Norime turėti stiprią, gerai finansuojamą politiką, kuria būtų iš tikrųjų paskatinta visų regionų ekonominė plėtra. Siekiame, kad būtų supaprastintos taisyklės, mums nepakanka vien kalbų ir žodžių; norime, kad jos būtų taikomos projektų vadovams ir potencialiems naudos gavėjams. Norime, kad atokiausi miestai ir regionai sulauktų išskirtinio dėmesio. Kartu su Parlamento darbo grupe ir Regioninės plėtros komitetu prisidėjau rengiant šią rezoliuciją. Palaikiau galimų naudos gavėjų poreikius, ir man pavyko užtikrinti, kad į juos būtų atsižvelgta ir prisitaikyta prie regionų poreikių. Norėčiau matyti vieningą ir socialiai teisingą Europą, sukurtą remiantis sėkminga ir plačių užmojų Europa.

Antras itin svarbus šiandienos įvykis bus po pietų, kai susirinks 140 regionų atstovai ir 140 regionų pirmininkai ir kartu su Parlamento nariais, atstovaujančiais 85 proc. ES gyventojų, pradės simbolinį žygį į Europos Komisiją – pasimatysime vėliau, Komisijos nary – siekdami parodyti, kaip regionai ir Parlamentas suvokia sanglaudos politikos svarbą verslui, piliečiams, socialinei sričiai ir ekonomikai, ir šiandienos popietę turime vieningai parodyti, kad ši pirmoji stipri politinė kampanija yra žmonių kampanija – aiškus, tiesiogiai per regionus Europos Komisijai siunčiamas ženklas.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Pone pirmininke, norėčiau, kad po 2013 m. sanglaudos politika ir toliau būtų geriausias ES solidarumo pavyzdys. Norėčiau, kad sanglaudos politika būtų nuoširdus atsakas į krizę ir jos padarinius, o norint tai pasiekti, šią politiką reikia įtraukti į strategiją „Europa 2020“ ir, konkrečiai, į darbo vietų kūrimo tikslą.

Sanglaudos politika turi būti vis labiau grindžiama dalyvavimu, o pilietinė visuomenė turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį rengiant ir valdant projektus. Svarbu, kad Komisijos nariai sanglaudos politiką suvoktų kaip investiciją, o ne išlaidavimą, kaip galimybę kurti pasitikėjimą ir tvarią plėtrą.

Nenorėčiau, kad vykdant sanglaudos politiką būtų ignoruojami specifiniai daugiausia sunkumų turinčių socialinių grupių poreikiai, nes tai būtų nesuderinama su integruotu metodu arba strategiškesne koncepcija, t. y. investavimu į ateities sektorius.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kaip jau daug kartų minėjome, kad reikia tokios sanglaudos politikos, kuri būtų tvirta, gerai finansuojama ir įgyvendinama visuose Europos Sąjungos regionuose.

  Edit Bauer (PPE). – (HU) Komisijos nariai, ponios ir ponai, šiandien daug diskutuota dėl sanglaudos ir regioninės politikos. Tačiau norėčiau pakalbėti apie Europos socialinio fondo, kuris yra svarbus ir atlieka esminį vaidmenį įgyvendinant sanglaudos politiką, vaidmenį, nes mums iškyla problemų įgyvendinant sanglaudos politiką, jeigu atsilieka didelės socialinės grupės. Europos socialinio fondo vaidmuo toliau stiprinamas strategijoje „Europa 2020“, nes galimybės įsidarbinti – pagrindinė problema. Dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į du klausimus:

Pirma, reikia užtikrinti, kad būtų suteiktos naujos galimybės. Privalome suteikti antrą progą tiems, kurie prarado darbus per krizę, paspartinusią tam tikrus globalizacijos procesus, pvz., didžiulį masinės gamybos perkėlimą iš Europos, ir tiems, kurie darbo rinkoje negali pritaikyti savo įgūdžių, nes nėra paklausos. Tai vadiname „įgūdžių pasiūlos neatiktimi paklausai“. Antrą galimybę taip pat reikia suteikti tiems, kurie yra bedarbiai, nes neturi jokios kvalifikacijos, pvz., mokymo programų nebaigę asmenys.

Antra, strategija „Europa 2020“ turėtų padidinti moterų užimtumą 25 proc. Tačiau tai bus įmanoma tik tada, jeigu valstybės narės su Europos socialinio fondo pagalba galės teikti būtiną paramą paslaugų srityje, visų pirma vaikų ir senų žmonių priežiūros srityse. Kadangi reikalingos paramos apimtis dažnai būna mažesnė, reikia lankstesnių mokėjimo taisyklių negu tos, kurios taikomos projektams, finansuojamiems iš didelių struktūrinių fondų. Neišvengiamai reikia užtikrinti, kad priežiūra ir vertinimas būtų griežtesni, o finansavimas taptų skaidresnis ir veiksmingesnis.

  Kerstin Westphal (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone J. Hahnai, pone L. Andorai, ponios ir ponai, gerai žinome, kokia svarbi sanglaudos ir regioninė politika bendram gyvavimui ir vystymuisi Europoje. Vis dėlto manau, kad ateityje didesnis dėmesys sanglaudos ir regioninėje politikoje turi būti skiriamas mūsų miestams. Miestai –svarbi Europos vystymosi varomoji jėga. Tačiau šiuo metu miestai kenčia nuo aplinkos apsaugos, ekonominių ir socialinių problemų.

Todėl norėčiau pateikti konkretų klausimą J. Hahnui. Kokios yra galimybės, jūsų nuomone, pabrėžti urbanistinį aspektą? Konkrečiau, J. Hahnai, neseniai per vieną susitikimą, vykusį šiame Parlamente, minėjote, kad turite galvoje konkretų regioninio finansavimo procentą, kuris būtų skiriamas urbanistiniam aspektui pabrėžti. Ar taip tebėra? Jei taip, apie kokį procentą kalbėjote?

  Jan Olbrycht (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, stebina tai, kad prieš susitariant dėl tolesnės finansinės programos, dažnai vyksta diskusijos, kurių tikslas – apginti sanglaudos politiką, politiką, kuri pasirodė esanti veiksmingiausia ir aiškiausiai matoma Europos Sąjungoje.

Iš tikrųjų, diskusijos apie sanglaudos politiką iš esmės yra diskusijos apie Europos Sąjungą: apie tai, kas yra Europos Sąjunga, kaip ji turėtų veikti ir kaip ją turėtų suprasti piliečiai. Kalbame ne tik apie pinigus; turime galvoje ir tai, ar tikrai imamės priemonių, lemiančių ekonomikos augimą.

Be to, turime atsižvelgti į tai, kad sanglaudos politika yra labai ypatinga priemonė, nes joje sujungiamas skirtumų mažinimas su paramos priemonėmis, lemiančiomis didesnį konkurencingumą. Šie du tikslai nėra nesuderinami – per juos sanglaudos politika daro palankią įtaką vystymuisi. Apie tai verta kalbėti, nes tai ne labdaros politika, o, tiesą sakant, priemonių, skirtų padėti vystymuisi, politika. Todėl ji yra strategijos „Europa 2020“ dalis.

Taip pat vertėtų pasakyti, kad tai vienintelė politika, kuri yra itin paini įgyvendinimo požiūriu, nes paremta bendru visų valstybių narių administravimu. Tai reiškia, viena vertus, kad su tuo susijusios priemonės yra ypač sudėtingos, o procedūros – labai painios, o, kita vertus, šia politika pasiekiamas labai aiškus Europos Sąjungos, valstybių narių ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimo poveikis. Atsižvelgiant į tai, neginkime sanglaudos politikos vien tik atsižvelgdami į naujas ekonomines sąlygas. Pagalvokime, kaip galėtume ją pagerinti ir sustiprinti.

  Salvatore Caronna (S&D). – (IT) Pone pirmininke, kelias pastarąsias dienas čia, Briuselyje, vyko atvirų durų dienos. Daugelis vietos ir regionų atstovų kalbėjo apie tai, kaip spręsti rimtas problemas, su kuriomis susiduria mūsų miestai, taip pat apie senus ir naujus poreikius, turinčius įtakos darbininkams, šeimoms, mažoms ir didelėms gamybos įmonėms.

Dėl ekonomikos krizės, kuri palietė mūsų visuomenę, visiems tapo sunkiau ir sudėtingiau rasti tinkamų sprendimų naujai ir rimtai socialinei problemai spręsti. Šiomis sąlygomis, manau, visi ne kartą pastebėjo, kad sanglaudos politika buvo vienintelė tikra priemonė, kuria galėjo pasinaudoti regionai, mėgindami rasti sprendimų. Todėl galime teigti, kad per pastaruosius keletą metų sanglaudos politika suteikė itin svarbų postūmį Europos integracijos procesams visuose regionuose. Dabar turime naujai apibrėžti šią politiką po 2013 m., taigi atsidūrėme ties posūkiu. Todėl itin svarbu išvengti tam tikros rizikos.

Visų pirma, iš esmės rizikinga būtų pakartotinai ją nacionalizuoti: tai būtų didelis žingsnis atgal. Toliau, planuodami finansavimą iš biudžeto, privalome nustatyti atitinkamus reikalavimus dėl silpnesnių teritorijų, nesudarydami sunkumų konkurencingesniems ir pažangesniems regionams. Galiausiai, būtina supaprastinti procedūras tiems regionams, kurie sugebėjo veiksmingai panaudoti lėšas, ir pasiekti, kad įgaliojimai bausti tuos, kurie to nepadarė, būtų privalomesni. Manome, kad Komisija imsis veiksmų šiuo klausimu.

  Regina Bastos (PPE). – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, po ketverių metų iš eilės, nuo 2004 iki 2008 m., per kuriuos nedarbo lygis krito, dabartinė ekonomikos krizė nušlavė beveik visą padarytą pažangą. Nedarbo lygis visoje Europos Sąjungoje gerokai pakilo. Pvz., Portugalijoje, deja, jau pasiektas rekordinis 11 proc. nedarbo lygis.

Kitas neigiamas reiškinys – jaunų žmonių nedarbas ES. Taigi, Europa išgyvena transformacijos laikotarpį ir susiduria su milžiniškais iššūkiais. Krizė sunaikino ilgus metus vykusią ekonominę ir socialinę pažangą ir atskleidė valstybių narių ekonomikos ir, atitinkamai, visos ES ekonomikos, silpnąsias vietas. Strategijoje „Europa 2020“ nurodytas kelias, kuriuo turime eiti. ES privalo stiprinti visus savo veiksmus, skatinant užimtumą ir socialinę įtrauktį, kurie yra neatsiejama šios strategijos dalis, kad ekonomikos ir socialinė krizė būtų įveikta.

Todėl palankiai vertinu pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities, dėl kurio šiandien diskutuojame, nes šis fondas atlieka svarbiausią vaidmenį, siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų. Iš tikrųjų, šis fondas – pagrindinė finansinė priemonė, kuria sudaromos galimybės ES įgyvendinti strateginius užimtumo politikos tikslus, didinant Europos gyventojų išsilavinimo ir mokymo lygį. Būtina stiprint ESF kaip pagrindinę varomąją strategijos „Europa 2020“ jėgą, o valstybės narės turi naudotis šiuo fondu, kad investuotų į naujų įgūdžių įgijimą, užimtumą, mokymą ir profesinį perkvalifikavimą.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad įgyvendinant ESF reformą kartu su kitų struktūrinių fondų reforma turėtų būti net tik palengvintas ir supaprastintas jo valdymas ir padidintas skaidrumas, tačiau fonduose dėmesys turėtų būti sutelktas į rezultatus ir pasiekimus, kurie galėtų pakeisti kasdienį plačiosios visuomenės gyvenimą.

  Sergio Gaetano Cofferati (S&D). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, nėra abejonių, kad struktūriniai fondai buvo viena iš veiksmingiausių priemonių, kuriant Europos politikos kryptis ir, visų pirma, užtikrinant Europos ekonomikos patikimumą. Todėl manau, kad labai svarbu ne tik dar kartą juos patvirtinti, bet ir apsvarstyti jų veiksmingumą, nustatant tam tikrą lankstumą tarp vieno ir kito fondo. Pirmiausia turiu galvoje Europos socialinį fondą, kuris šiuo metu atlieka svarbiausią vaidmenį, siekiant užtikrinti būsimų darbo vietų kokybę šioje pasaulio dalyje.

Be abejo, svarbu skatinti ekonomikos atsigavimą ir augimą, tačiau didžiausią dėmesį būtina skirti konkurencingiems modeliams, kurie apima ir to, kas sukuriama, remiantis žiniomis, kokybę ir paties kūrimo proceso kokybę. Geros kokybės darbo vietos labai svarbios žmonių orumui ir jų gebėjimui kurti pelną.

Manau, Europos solidarumo fondui reikia nustatyti konkrečias ir paprastas taisykles. Paprastumas nėra veiksmingumo ir kokybės priešas. Jei yra griežta kontrolė, sumažėja veiksmų, kuriais pažeidžiamos taisyklės, tikimybė. Manau, supaprastinimas ir didesnė kontrolė turi būti glaudžiai susieti. Taip iš tikrųjų sukursime strategijai „Europa 2020“ priemones, kurios jau pasitvirtinto kaip veiksmingos, bet kurias įgyvendinant paaiškėjo, kad reikia atlikti tam tikrus pakeitimus.

  Rosa Estaràs Ferragut (PPE). – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti darbo grupei, kuriai vadovavo Regioninės plėtros komiteto pirmininkė, už tai, kad šiandien turime galimybę diskutuoti šiuo klausimu.

Be abejo, visi sutinkame, kad sanglaudos politika būtina, siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, taip pat siekiant Europos integracijos ir Lisabonos sutartyje numatytos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, kurios labai reikalauja žmonės.

Mano manymu, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokių klaidų padarėme, ir sustiprinti pasiektą pažangą. Visi sutinkame, kad procesas turi būti daug lankstesnis, kad turi būti mažiau biurokratinių kliūčių ir kad kontrolė turi būti paprastesnė. Be to, su specifiniais sunkumais susiduriantiems regionams, pvz., saloms, kalnuotoms teritorijoms, tarpvalstybiniams ir atokiausiems regionams, taikomi veiksmai taip pat turi būti specialūs. Bendrasis vidaus produktas ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, nors kituose sprendimų priėmimo procesuose galima remtis ir kitais rodikliais, o regioninės ir vietos valdžios institucijos privalo atlikti pagrindinį vaidmenį. Panašu, kad šiuo klausimu visi sutariame.

Taigi, ketiname žengti šiuo keliu, tačiau Komisija turėtų paaiškinti mums, ar tai iš tikrųjų tas kelias, kuriuo turėtume eiti, o gal turime pasirinkti kitą kelią. Ji turi paaiškinti, ar biudžetai liks tokie patys, nes tai absoliučiai būtina, kad niekas nepralaimėtų ir kad visi regionai galėtų daryti pažangą, kalbant apie naujoves, konkurencingumą, vystymąsi, pajamas ir pažangą, ypač krizės laikotarpiu, kai itin reikalingas aiškumas.

  Proinsias De Rossa (S&D). – Pone pirmininke, bendra politika būtina, jei norime pasiekti rezultatų. Kaip ir priemonė, kuria dinamiškai skatinami pokyčiai, kuriuos, mano manymu, geriausiai galima pasiekti, struktūriškai įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis.

Šiose diskusijose kol kas visiškai nekreipiama dėmesio į esminį bendrus interesus tenkinančių paslaugų, įskaitant socialines paslaugas, vaidmenį ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, naujų darbo vietų kūrimo ir gyvenimo kokybės gerinimo srityse.

Kartu, kai diskutuojame apie tai, kaip pasiekti, kad ES fondai veiksmingiau užtikrintų sanglaudą, Tarybos ir Komisijos fiskalinio konsolidavimo politika kenkia paslaugoms, kuriomis tenkinami bendri interesai ir kurios būtinos sanglaudai pasiekti. Be jų lėšų, kurių Europa gali skirti valstybėms narėms, skyrimas bus betikslis.

Kita problema – neigiama ES rinkos taisyklių įtaka regioninės ir vietos valdžios institucijų teisei remti ir inicijuoti bendrus interesus tenkinančias paslaugas, įskaitant ir socialines paslaugas. Sukurkime veiksmingesnius, į rezultatą orientuotus fondus, tačiau atsisakykime tos nesąmonės, tos beprotybės, kai iš mūsų visuomenės atimamos svarbiausios viešosios paslaugos.

  Tamás Deutsch (PPE). – (HU) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad stipri ir veiksminga sanglaudos politika yra neįmanoma. Be politinio sutarimo – ar politinės sanglaudos, jeigu norite – kurio reikia šiai politikai vystyti ir įgyvendinti, pirmininkės D. M. Hübner klausimais ir susijusiu sprendimo projektu, mano manymu, remiamas tik frakcijų, politinių šeimų ir galbūt net įvairių Europos institucijų politinis sutarimas.

Atsižvelgiant į tai, manau, kad sirenų dainos, kurios skambėjo šiandienos diskusijose apie BVP, kaip apie geriausią ir vienintelį regioninės plėtros paramos tinkamumo rodiklį ir priemonę, yra nepriimtinos. Norėčiau išreikšti savo aiškų ir nedviprasmišką pritarimą tvirtai J. Olbrychto ir E. Mazzoni nuomonei. Būtent tai tvirtai nuomonei, apie kurią kalbėjau per ankstesnes diskusijas Europos Parlamente ir kurios laikosi Komisijos narys J. Hahn, kad, nors BVP ir neatsispindi visų vystymosi etapų aspektai, tai pats patikimiausias turimas rodiklis. Aišku, politikos kūrėjai gali naudotis alternatyviais rodikliais valstybių narių lygmeniu, siekiant panaikinti bet kokius galimus jo trūkumus ir atsižvelgti į aplinkos apsaugos bei socialinius vystymosi aspektus. Tačiau siekiant patvirtinti Europos solidarumą ir užtikrinti, kad valstybės narės sėkmingai pasivytų vienos kitas, BVP privalo išlikti pagrindiniu ir išskirtiniu rodikliu, skirstant lėšas ES lygmeniu.

  Sylvana Rapti (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Europos socialinis fondas – tai priemonė, pagrindinė geresnės Europos kūrimo priemonė, siekiant įtvirtinti tautų ir valstybių solidarumą. Tačiau, kaip ir kalbant apie visas kitas priemones, svarbu pagalvoti apie tai, kaip reikėtų ja pasinaudoti.

Komisijos nariai, ponios ir ponai, jei Europos socialinį fondą įsivaizduotume kaip kūjį, su šiuo kūju galėtume įkalti vinis, kurios padėtų sutvirtinti Europos modelį. Bet jeigu būsime neatsargūs, ir šis kūjis nukris mums ant kojų, nepajėgsime eiti toliau. Šia metafora norėjau paaiškinti, kad, net jeigu sukursime geriausią modelį, geriausią infrastruktūrą, bet pamiršime, kad kuriame tai Europos piliečiams, viskas žlugs. Europos modelis turi būti stabilus, kad žmonės galėtų gyventi ir klestėti, dirbdami padorų darbą, užtikrinantį tikras ateities perspektyvas.

Komisijos nariai, prašyčiau niekada nepamiršti, kad pagrindinė Europos socialinio fondo investicija – žmogus.

  Jan Kozłowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nariai, naujojoje finansinėje programoje turi būti išlaikyta ir sustiprinta sanglaudos politika.

Remiantis solidarumo ir subsidiarumo principais, kurie yra pagrindiniai Europos Sąjungos principai, sanglaudos politika turėtų būti remiami regionai, kuriuose reikia įveikti didžiausią atotrūkį, kalbant apie infrastruktūrą, ekonomiką, technologijas, užimtumą ar socialinę integraciją, ir kurie negali įveikti šio atotrūkio vien tik savo ištekliais. Ši parama turėtų būti naudojama siekiant sukurti integruotas regioninės plėtros strategijas, kurios apimtų ir nacionaliniu bei Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintus principus. Sanglaudos politika turėtų peržengti erdvinės plėtros politikos ribas ir turėtų apimti sektorių politikos sritis, pvz., transportą, energetiką, švietimą, mokslinius tyrimus, vystymąsi ir užimtumą.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Komisijos nariai, pone L. Andorai ir pone J. Hahnai, sanglaudos politika – sėkmingiausia ir aiškiausia Europos Sąjungos viešoji politika. Tai ir svarbi priemonė, kurios Europos Sąjungai labai prireiks ir ateityje. Naujųjų Baltijos ir Vidurio Europos valstybių narių suartėjimas toli gražu dar nėra baigtas. Be to, šių lėšų reikia ir kai kuriems regionams Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sanglaudos politika yra visapusiškiausiai integruota investicijų politika, kuria remiami strategijos „Europa 2020“ tikslai, būtų klaidinga manyti, kad vienintelis jos tikslas – skatinti suartėjimą. Būtų didelė klaida suskaldyti šią sanglaudos politiką. Tai būtų tas pats, kas suardyti Europos Sąjungą. Kaip Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys, manau, kad ateityje labai svarbu siekti didesnės regioninės ir kaimo plėtros politikos krypčių darnos ir sąveikos.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, sanglaudos politika buvo reikalinga ir sėkminga.

Mano nuomone, šiuo metu turime išdrįsti pažvelgti pirmyn ir turėti drąsos paklausti, ar lėšos šiandien patenka ten, kur reikia, ir ar jų poveikis yra toks, koks turėtų būti. Šiuo metu lėšos skirstomos kaip pakliuvo, ir jau nebe skurdžiausiems regionams ar tiems, kuriems tų lėšų galbūt iš tikrųjų reikia. Manau, atėjo laikas paklausti savęs, ar sanglaudos politika neturėtų būti nacionalizuota, nukreipiant jungtinius išteklius ES lygmeniu tik ten, kur jų iš tikrųjų reikia.

Antra, norėčiau pasakyti, kad, be jokios abejonės, reikia mažinti biurokratiją: šiuo metu jai išleidžiama 30–40 proc. turimų lėšų, o tai iš tikrųjų gerokai per daug.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Negalima nuginčyti Europos Sąjungos sanglaudos politikos pasiekimų ir pridėtinės vertės, kurią ji gali suteikti strategijai „Europa 2020“. Būtina taip pat pabrėžti šios politikos vaidmenį, skatinant regionų konkurencingumą ir lengvinant vis didėjantį jų prisitaikymą.

Nors sanglaudos politikos prioritetus reikėtų nustatyti pagal strategijos „Europa 2020“ tikslus, manau, reikalingas tam tikras lankstumas, siekiant atsižvelgti į specifinius regioninius ypatumus ir paremti silpnesnius regionus, kurių poreikiai didesni, kad šie regionai galėtų įveikti socialinius ir ekonominius sunkumus bei gamtines kliūtis, taip pat mažinti skirtumus.

Stipri, gerai finansuojama Europos Sąjungos regioninė politika, teikianti naudos kiekvienam ES regionui, yra būtina sąlyga, siekiant mūsų ateities tikslų.

  Juan Fernando López Aguilar (S&D). – (ES) Pone pirmininke, esu dėkingas už galimybę dalyvauti diskusijose, kurios visuomet labai domina narius, atvykusius iš salų ir jose gyvenančius, pvz., mane, atvykusį iš Kanarų salų. Kalbėsiu remdamasis neseniai įvykusiomis diskusijomis dėl regioninės politikos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį ir ketinu aptarti tik tris klausimus.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad šios diskusijos dėl ekonominių, socialinių ir teritorinių sanglaudos politikos aspektų turi atitikti finansines perspektyvas, nustatytas 2014–2020 metams. Siekti sanglaudos svarbiau nei kada nors anksčiau, būtent dėl krizės, o ne nepaisant jos.

Antra, norėčiau pabrėžti, kad sanglaudos politika – ne sektorių politika, o kompleksinė politika, ir tai reiškia, kad regioninis sanglaudos politikos aspektas negali būti laikomas konkrečia sektorių politika, o privalo apimti energetikos, transporto, komunikacijų ir naujovių politiką.

Trečia, norėčiau atkreipti dėmesį, kad ši politika ypač svarbi salų teritorijoms, kurios yra Europos Sąjungos išorės sienos, todėl itin pažeidžiamos, kalbant apie apsaugą nuo neteisėtos prekybos ir globalizacijos grėsmių.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pone pirmininke, kaip žinome, 27 ES valstybių narių, turinčių daug regionų, miestų, bendruomenių ir 500 mln. gyventojų, problemos ir poreikiai yra labai įvairūs. Be to, kiekviena ES iniciatyva, kurios imamasi Briuselyje, turi regioninį ir vietinį poveikį.

Nuo 1970 m. struktūrinė pagalba buvo teikiama palankių sąlygų neturintiems regionams, siekiant užtikrinti, kad ekonomikos ir gerovės augimas būtų geografiškai suderintas. Tačiau vertinant dabartinę padėtį, atrodo, kad nė kiek nepriartėjome prie šių tikslų įgyvendinimo. Pvz., milijardinės subsidijos, išmokėtos Airijos ir Graikijos regionams, neapsaugojo jų nuo finansų ir ekonomikos krizės poveikio. Padėtis tuose regionuose, kurie prarado 1 tikslo teritorijų statusą per 2004 m. vykusią plėtrą, yra ne kažin kiek geresnė. Jų padėtis pagerėjo tik statistiniu požiūriu, kitaip tariant, popieriuose, tačiau visi gerai žinome, kad popieriaus neatsikąsi. Galbūt dideliuose regionuose ir pastebimas augimas, tačiau kartu šiuos regionus sudarantys mažesni regionai gali kovoti už išlikimą.

Todėl reikia siekti, kad sanglaudos politika būtų veiksmingesnė, o atskiri projektai – tvaresni.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Manau, Europos Komisija turėtų aiškiai ir išsamiai paaiškinti, kaip ketinama siekti sanglaudos fondų ir bendros žemės ūkio politikos fondų sąveikos, atsižvelgiant į tai, kad suderinus šių fondų veiklą būtų sukurta didesnė ES veiksmų pridėtinė vertė ir padidėtų mūsų veiksmų efektyvumas, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, yra tas, kad pritariu tiems nariams, kurie šiandien ragino supaprastinti taisykles, reglamentuojančias visų rūšių fondus, ir Europos, ir valstybių narių lygmeniu. Taip pat pritariu kolegoms nariams, kurie teigė, kad BVP privalo likti pagrindiniu kriterijumi, kuriuo remiantis būtų nustatoma teisė į pagalbą.

  Derek Vaughan (S&D). – Pone pirmininke, struktūrinis finansavimas Velsui atnešė didžiulę naudą. Todėl nieko nuostabaus, kad pritariu dabartiniam sanglaudos politikos pagrindui.

Manau, visi ES regionai turėtų turėti galimybę pasinaudoti struktūriniu finansavimu, o tiems regionams, kurie nebeturi konvergencijos statuso, būtų teikiama pakankama parama. Manau, konkurencingumas turėtų būti išlaikytas, todėl norėčiau paraginti visus susidomėjusius narius dalyvauti šią popietę vyksiančioje eisenoje, kurią organizuoja Regionų komitetas.

Galiausiai, manau, kad Europos socialinis fondas turėtų likti sanglaudos fondo dalimi ir neturėtų būti perkeltas į sektorių projektus. Laukiu penktosios pažangos sanglaudos srityje ataskaitos, kuri bus paskelbta lapkričio 9 d. Visų pirma norėčiau pakalbėti apie kai kurias detales, įskaitant procedūrų, ypač taikomų pareiškėjams, supaprastinimą. Be to, tikiuosi aptarti miesto vietovės apibrėžimą. Tai labai svarbus klausimas, kurį turime apsvarstyti.

Be abejo, taip pat turime užtikrinti, kad ateityje sanglaudos politikai ir struktūriniams fondams būtų numatytas pakankamas biudžetas.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nariai, ponios ir ponai, jei įvertinsime sanglaudos politikos tikslus, aiškiai pamatysime, kad ja kuriama Europos pridėtinė vertė. Šioje politikoje atskleidžiamas Europos solidarumas, mažinant neatitikimus tarp regionų ir prisidedant prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Tačiau, siekiant minėtų tikslų, šiai politikai turi būti skiriami pakankami biudžeto asignavimai. Sanglaudos politika taip pat privalo būti pakankamai lanksti, siekiant prisitaikyti prie regionų, ypač mažiau išsivysčiusių regionų, specifikos, o bendrasis vidaus produktas turėtų išlikti pagrindiniu tinkamumo kriterijumi.

Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai veikla turėtų būti koordinuojama su sanglaudos politikos fondų veikla, siekiant padidinti veiksmingumą ir pasiekti geriausių įmanomų rezultatų. Be to, pritariu ir raginu Komisiją atlikti sanglaudos politikos fondų įsisavinimo vertinimą, kad priemonės, skirtos šių fondų įsisavinimui pagerinti, galėtų būti priimtos kuo skubiau.

  Liisa Jaakonsaari (S&D). – (FI) Pone pirmininke, po didžiausios krizės Europos ekonomikos istorijoje strategija „Europa 2020“ turėjo reikšti naują pradžią. Tačiau vėliau vykusiose diskusijose kalbėta beveik vien apie biudžetinę drausmę. Regis, tie, kurie pritariam tam, kad reikia dar labiau mažinti biudžeto išlaidas, sulaukia daugiausia plojimų. Taryba karpo biudžetą, valstybės narės irgi jį mažina, ir atrodo, kad ir čia, Parlamente, vyrauja nuomonė, kad reikėtų mažinti ES biudžetą.

Ateitį reikia kurti ne taip. Netrukus Europos Sąjunga neturės jokios sanglaudos politikos, jokios regioninės politikos, jokios užimtumo politikos, jokios ekonominės politikos. Ji turės tik finansinę politiką. Komisijos nariai, J. Hahnai ir L. Andorai, ar jūs taip pat esate sunerimę dėl šios vyraujančios išlaidų mažinimo taktikos? Manau, šiuo metu Parlamente vykstančios diskusijos yra šiek tiek naivios.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Pone pirmininke, man atrodo, kad jūsų, pone J. Hahnai, pareiškimas, kad sanglaudos ir regioninė politika veikia gerai ir kad tai turėtų būti piliečiams artima politika, apimanti įvairias gerai parengtas priemones, yra tinkamas atsakymas į klausimą, kuris šiandien pateiktas šiame Parlamente.

Kad įveiktume krizę, kuri mums visiems buvo sunki, ir pasiektume ekonominėje strategijoje „Europa 2020“ numatytus tikslus, būtina sanglaudos politika ir aiškūs valstybėms narėms ir regionams keliami tikslai. Paskelbėme šiuos metus Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Sieksime šio tikslo iki 2020 m. Tačiau jo nepasieksime, jeigu Europos socialinis fondas nebus įtrauktas į sanglaudos politiką. To tikisi ir vietos valdžios institucijos, ir apie tai kalbėjo joms atstovaujantis Regionų komitetas. Todėl turėtume labai atsižvelgti į jų nuomonę, išreikštą šiame Parlamente.

  Inés Ayala Sender (S&D). – (ES) Pone pirmininke, gerai žinome, kad teritorinei sanglaudai ir valstybių narių bei jų regionų ekonominei ir socialinei gerovei užtikrinti reikia komunikacijų tinklų, kurie sudarytų sąlygas ir palengvintų tikrai laisvą žmonių, prekių ir paslaugų judėjimą per sienas. Šių tinklų reikia, siekiant užtikrinti didesnį suderinamumą tarp judėjimo sistemų, taip pat didesnį suderinamumą tarp ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslų bei transeuropinių tinklų, kurių dažnai nepaisoma arba kurie įgyvendinami lygiagrečiai, neužtikrinant būtinų parametrų.

Tačiau iki šiol ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės Europos politikai, susijusiai su transeuropiniais tinklais, skyrė apgailėtinai menką finansavimą, ypač tarpvalstybinėse atkarpose, kurias visi laiko niekieno žeme.

Tiesa, kad valstybėse narėse, kurioms pavyko suderinti šias dvi politikos kryptis, buvo pasiektas daugialypis poveikis, dėl kurio istoriškai atsilikę regionai, miestai ir jų gyventojai padarė sparčią pažangą ir pasiekė tokią sanglaudą, kokios visi siekiame.

Todėl tam, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas mažinti skirtumus ir priartinti regionus ir jų gyventojus prie mūsų klestėjimo ir gerovės erdvės per geresnius komunikacijos kanalus, į diskusijas dėl laikotarpio po 2013 m. reikia įtraukti ir labai rimtas diskusijas dėl neatidėliotino poreikio kartą ir visiems laikams užtikrinti pakankamą transeuropinių tinklų finansavimą.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, sanglaudos politika apima ir sujungia daugelį įvairių su plėtra susijusių tikslų, taip pat regionų ir įvairių socialinių grupių lūkesčius. Sanglaudos politikos pasiekimai ir ją įgyvendinant įgyta patirtis byloja apie tai, kad ši politika gali ir turėtų būti ta politika, kuria esame pajėgūs įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ numatytus uždavinius.

Paskatinus ekonomikos augimą, ne visuomet sumažėja skurdas. Štai kodėl Europos socialinio fondo vaidmuo yra toks svarbus ir kodėl turime derinti įvairias politines strategijas. Naujų darbo vietų kūrimas ir tinkama švietimo ir perkvalifikavimo sistema tampa ypač svarbūs. Sanglaudos politika yra tvaraus miesto aglomeracijų ir kaimo vietovių vystymosi pagrindas, atsižvelgiant į jų specifinį pobūdį ir galimybes. Tinkamas įvairių politinių strategijų derinimas leis Kaimo plėtros fondui ir kitiems fondams apriboti bet kokį vystymosi uždelsimą ir atsižvelgti į specifinį mažiau išsivysčiusių vietovių, įskaitant kaimo vietoves, pobūdį.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE). – (PT) Sanglaudos politika nėra tik viena iš Europos integracijos priemonių, tačiau ją galima laikyti tikru Europos projekto įkūnijimu ir dinamišku įrodymu, kalbant apie piliečių bendruomenę, kurioje dalijamasi socialinio teisingumo ir solidarumo vertybėmis.

Šiomis aplinkybėmis galima suprasti reikalavimą, kad sanglaudos politika turėtų būti nukreipta į visus regionus ir kad tinkamumo kriterijai neturėtų apsiriboti vien bendruoju vidaus produktu vienam gyventojui, kad šie kriterijai būtų teisingesni. Nepaisant to, privalome niekada nenukrypti nuo pirminio ir pagrindinio sanglaudos politikos tikslo – siekti vienodo gyvenimo lygio visiems europiečiams. Tai visuomet reiškia, kad ypatingą dėmesį reikia skirti skurdžiausiems regionams, pvz., kai kuriems atokiausiems regionams, kuriems iš tikrųjų reikia pritaikytų specialių priemonių.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Norėčiau paprašyti Europos Komisijos užtikrinti, kad būsimojoje Europos Sąjungos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikoje būtų numatyta skirti dideles sumas transporto sektoriui, ypač įvairiarūšiam transportui, taip pat energijos vartojimo efektyvumui didinti gyvenamuosiuose pastatuose. Manau, šios investicijos, viena vertus, padės kurti naujas darbo vietas vietos ar regionų lygmeniu, taip pat skatinti ekonominę mažųjų ir vidutinių įmonių, veikiančių šiuose sektoriuose, gerovę ir jų vystymąsi.

Komisijos nary J. Hahnai, galiausiai, bet ne mažiau svarbu tai, kad tikiuosi, jog po 2013 m. turėsime atskirą finansavimo liniją Europos Sąjungos Dunojaus regiono strategijai. Turėčiau paminėti, kad vien 2011 m. Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijai numatyta skirti 20 mln. EUR. Europos Sąjungos Dunojaus regiono strategija turi tapti vienu iš sėkmingiausių Europos Sąjungos projektų.

  Iosif Matula (PPE). – (RO) Laikas, pasirinktas šiandienos diskusijoms dėl sanglaudos politikos po 2013 m., yra labai tinkamas, turint omenyje tai, kad Briuselyje vyksta atvirų durų dienos.

Tai, kad čia atvyko labai daug dalyvių iš daugumos Europos regionų pristatyti savo iniciatyvas, veiksmus ir rezultatus, taip pat išreikšti nepasitenkinimą įvairiomis regioninės plėtros sritimis, tik patvirtina mano nuomonę, kad ES sanglaudos politikos rezultatai yra konkretūs.

Vienas konkretus aspektas, svarstomas dabartiniu programavimo laikotarpiu – kaip veiksmingai panaudojami esami fondai. Didžiausią dėmesį turėsime skirti įgyvendinimo priemonėms, kuriomis siekiama padidinti skiriamų lėšų įsisavinimą, visų pirma tuose regionuose, kurie šiuo atžvilgiu susiduria su sunkumais. Todėl reikia ir toliau dėti visas pastangas Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis, kad būtų supaprastintas sanglaudos politikos įgyvendinimas. Be abejonės, reikia išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp procedūrų supaprastinimo ir veiksmingumo bei gero finansinio valdymo, siekiant sukurti lengvai įgyvendinamą, tobulesnę politiką.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, turiu nedaug laiko, todėl pabrėšiu tik kelis dalykus.

– Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad ESF negali būti vėl nacionalizuotas, kaip negalima iš naujo nacionalizuoti bendrosios žemės ūkio politikos. Mums reikia daugiau, o ne mažiau Europos.

Antra, yra labai didelis poreikis supaprastinti paraiškų teikimo procesą. Esu susitikęs su tokių grupių atstovais, kurie net nesivargino teikti paraiškas, nors ir turėjo teisę pasinaudoti fondų lėšomis, nes paraiškų teikimo tvarka yra labai sudėtinga. Tiesą sakant, kai kuriems teko samdyti ekspertą, kuris už juos pateiktų paraišką. Tai absurdiška ir tai reikia nutraukti.

Trečia, manau, kad reikia išlaikyti ir 1, ir 2 tikslą. Atstovavau savo frakcijai Manheime ir mačiau, kokią naudą atneša 2 tikslas. Manau, tai svarbu.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad neturime laikyti BVP vieninteliu kriterijumi, nors kai kurie kolegos iš PPE su manimi nesutinka. Be abejo, tai turėtų būti pagrindinis kriterijus, bet tikrai ne vienintelis. Manau, reikia diskutuoti šiuo klausimu ir laukiu šių diskusijų.

  Luís Paulo Alves (S&D). – (PT) Europos socialinis fondas (ESF) tikriausiai yra labiausiai sanglaudą skatinanti priemonė. Todėl ją reikia glaudžiai derinti su Regioninės plėtros fondo veikla. Būtina vietos lygmeniu spręsti neatidėliotinas problemas: kitaip tariant, reikia visuotinės vizijos veiksmams vietos lygmeniu. Regioninės ir vietos valdžios institucijos geriausiai žino, kokia yra padėtis, kokio dydžio investicijų į naujų darbo vietų kūrimą reikia ir kokios priemonės labiausiai tinka užimtumui skatinti jų regionuose. Turime atsižvelgti į teigiamą regionų patirtį.

Azoruose, atokiausiame regione, kur paprastai nedarbo lygis yra rekordiškai didelis, šiuo metu jis siekia 6,5 proc. ir yra mažiausias visoje Portugalijoje. Iš dalies tai pasiekta dėl užimtumo srityje taikomos išankstinio planavimo strategijos, kurioje numatyta, kuriuos veiksnius reikia išnagrinėti ir kaip pasiekti pageidaujamų tikslų, taip pat ESF kaip operatyvinės šios strategijos priemonės, turinčios poveikį švietimui, mokymui ir užimtumo rėmimui.

Visiems vienodas sanglaudos politikos taikymas –vienintelis būdas užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę.

  Piotr Borys (PPE). – (PL) Pone pirmininke, sanglaudos politika ar regioninė politika galėtų būti viena iš pagrindinių Europos Sąjungos vystymosi varomųjų jėgų. Tai politika, kuri iš visų politikos krypčių yra palankiausia piliečiams ir kuria susitelkiama į praktinius tikslus, taip pat praktinių, svarbių problemų sprendimą. Todėl reikia galutinai išspręsti teritorinės sanglaudos klausimus, remiantis sanglaudos politika. Pagrindiniai klausimai yra šie: kelių tiesimas, greitųjų geležinkelių linijų tiesimas ir visiška sanglauda, kuria bus padidintas judumas visoje Europoje.

Kalbant apie Europos socialinį fondą, panašu, kad negalėsime įgyvendinti plačių užmojų pasiūlymų, pateiktų strategijoje „Europa 2020“. Šiandien trečdalis europiečių neturi profesinės kvalifikacijos. Manau, šiuo metu didelė dalis šių fondų lėšų turėtų būti skiriama būtent investicijoms į profesinį mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, taip pat Europos visuomenės turimų kvalifikacijų kėlimui skatinti. Be to, šis fondas galėtų būti skirtas ne tik socialinės įtraukties klausimams spręsti, bet ir profesiniam Europos piliečių judumui didinti.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Regioninės plėtros politika – pagrindinis ekonominio, socialinio ir teritorinio Europos Sąjungos vystymosi elementas, todėl reikia skirti ypatingą dėmesį jos sisteminiam modernizavimui, atsižvelgiant į naujas tendencijas, ir tai privalo būti Europos Sąjungos prioritetas netgi po 2013 m.

Atsižvelgiant į turtingą įgytą patirtį, reikia pašalinti pasikartojančių klaidų galimybę, užtikrinti didesnį veiksmingumą, spartų ir geros kokybės sanglaudos politikos įgyvendinimą ir sklandžiau veikiančią partnerystę bei skaidrumą. Tvirtai manau, kad ateityje sanglaudos politikos įgyvendinimas privalo būti labiau orientuotas į rezultatus ir rezultatų kokybę, o tam reikia geresnio programų, kuriomis įgyvendinama regioninė ir sanglaudos politika, veiksmingumo stebėjimo ir vertinimo, kad ištekliai būtų skiriami infrastruktūrai, mokslui ir moksliniams tyrimams bei kovai su nedarbu – įmonių ir piliečių labui – kad regionai galėtų vystytis ir pasivyti geriausius regionus.

  Silvia Costa (S&D). – (IT) Pone pirmininke, pritariu, kad reikia išlaikyti Europos socialinio fondo biudžetą ir taisykles, tačiau būtina didinti jo integraciją su kitais struktūriniais fondais.

Vis dėlto, reikia persvarstyti taisykles bent penkiose srityse: būtina labiau supaprastinti taisykles ir siekti geresnių rezultatų, o ne vien tik stebėti, kaip atliekamos procedūros; būtina kuo labiau pasinaudoti turima patirtimi, ypač ta, kuri per pastaruosius dvejus metus įgyta Italijos regionuose, kad galėtume pasiūlyti integruotus vadovavimo, mokymo, perkvalifikavimo ir paramos paketus, padėsiančius integruoti darbuotojus, kurie buvo atleisti iš darbo arba yra bedarbiai, į mažąsias ir vidutines įmones; reikia skatinti mokymo partnerystę tarp švietimo ir mokymo įstaigų, universitetų ir verslo subjektų, kad būtų sudarytos galimybės tęstiniam mokymuisi, atsižvelgiant į naujų įgūdžių poreikį; reikia daugiau tarpvalstybinių projektų, kurie iki šiol buvo tik eksperimentiniai; taip pat reikia daugiau valstybinių ir tarpvalstybinių iniciatyvų, kad žmonės, ypač jauni, galėtų dirbti ir mokytis.

Manau, atsižvelgiant į šiuos ir kitus klausimus, reikia iš naujo įvertinti ketinimą nustatyti naujas Europos socialiniam fondui taikomas taisykles.

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, diskutuojame apie sanglaudos ir regioninę politiką. Kaip galbūt kai kurie nariai žino, yra paviešintas dokumentas dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities iki 2020 m., kuriame nagrinėjami ir būsimi teritoriniai iššūkiai. Taigi, visos mūsų politikos kryptys yra susietos. Mes siekiame, kad kiekvienos šios politikos krypties programa būtų pakankamai finansuojama.

Norėčiau pabrėžti kelis dalykus, susijusius su rezoliucija. Mums reikia darnos ir valstybėse narėse. Jau pastebėjome, kad kai kurių valstybių narių politikos kryptys sužlugdė visą pasiektą sanglaudos ir regioninės politikos pažangą. Šią savaitę susitikome su regioninės valdžios institucijų atstovais, kurie kalbėjo apie didžiulį nusivylimą, kuris apima, kai mėginama gauti finansavimą. Reikia ne tik klausytis, ką jie sako, bet ir išgirsti juos bei reaguoti į jų žodžius.

Pritariu šiai rezoliucijai.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) Europos Sąjungos sanglaudos ir regioninės politikos kryptys yra itin svarbios, ne vien siekiant didinti konkurencingumą, bet ir įgyvendinant vieningos Europos principą praktiškai. Manau, visi sutinkame su tuo, kad tikrai vieningą Europą pavyks sukurti vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu tik tada, jei bus suderintas ekonominio išsivystymo lygis visoje Europoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimą ir pasiekti jos tikslus, būtina, kad visi skirtingo išsivystymo lygio regionai gautų naudos iš šio proceso. Todėl itin svarbu ir toliau išlaikyti esamą iš sanglaudos fondų mažiau išsivysčiusiems regionams skiriamų lėšų lygį. Turime neleisti Europai suskilti į dvi dalis dėl to, kad valstybių narių, prisijungusių prie ES 2004 m., vijimosi procesas sulėtėjo.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Kurdami visas šias strategijas ir sistemas, privalome atsižvelgti į svarbiausią faktą, kad Europos projektas skirtas ne muziejui po atviru dangumi statyti. Tai ne komunistinė utopija, kad visi dirba ir visi gauna tai, ko nori. Europos socialinis fondas nėra priemonė tokioms idėjoms įgyvendinti. Tai priemonė, skirta vystymuisi skatinti, tačiau pirmiausia ir svarbiausia tai, kad pagalba teikiama tiems, kurie patys sau negali padėti.

Jei žmonėms sunku gauti darbą, apsirūpinti būstu ar maistu ar jie turi problemų su sveikata, privalome jiems padėti – tai ir reiškia solidarumą. Tai nereiškia, kad turime dirbtinai kurti naujas darbo vietas, kurios iškraipo darbo rinką, ir tai nereiškia, kad turime panaikinti socialinius ir regioninius skirtumus, nes tai kvepia egalitarizmu. Jei nenorime, kad mus ištiktų kunigaikščio Potiomkino likimas, turime vengti dažniau vartoti žodį „socialinis“ negu „atsakingas“. Pasaulinė finansų krizė – tai įspėjimas saugotis nerealių ir neatsakingų veiksmų.

  Jiří Havel (S&D). – (CS) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti už šiandienos pristatymą ir po jo vykusias vaisingas diskusijas. Jos nuteikia mane labai optimistiškai. Tai, kad sutariama dėl sanglaudos politikos poreikio, yra, be abejonės, gera žinia visiems, o tai, kad sutarimas pasiektas Parlamente, be abejonės, dar geriau.

Norėčiau padėkoti Komisijai už tai, kad ji ruošiasi palengvinti naudojimąsi fondų lėšomis. Turėjau galimybę peržiūrėti jos pasiūlymą ir tai, be jokios abejonės, yra žingsnis tinkama linkme.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad sanglauda apima ir absoliutųjį, ir santykinį matmenį. Absoliutusis matmuo yra tai, ką suvokiame kaip paramą skurdžiausiems regionams, tačiau vienodai svarbus santykinis matmuo atskirose valstybėse. Atkreipiau į tai dėmesį, nes nenorėčiau, kad tai pamirštume.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti J. Hahnui, buvusiam Austrijos mokslų ir tyrimų ministrui, už pradėtas naujas diskusijas, kuriomis labai prisidėsime prie augimo Europoje skatinimo. Jei kiekviena mažoji ir vidutinė įmonė sukurtų po vieną papildomą naują darbo vietą, nedarbas Europoje išnyktų. Todėl turime galvoti apie tai, kaip sudaryti sąlygas šioms mažosioms ir vidutinėms įmonėms samdytis naujų darbuotojų ir aktyviau dalyvauti tarptautinėse eksporto rinkose.

Tačiau mokslinių tyrimų ir transporto infrastruktūros taip pat kelia didelį susirūpinimą. Komisijos laukia dideli uždaviniai, kalbant apie Rytų ir Vakarų jungties, pvz., nuo Paryžiaus iki Budapešto, arba Šiaurės ir Pietų jungties restruktūrizavimą. Naujos darbo vietos, kurių šiuo metu Europoje taip būtinai reikia, gali būti kuriamos būtent šiose srityse.

  Nuno Teixeira (PPE). – (PT) Pone pirmininke, sanglaudos politika – tai didžiulis Europos solidarumo ramstis. Būtent per sanglaudos politiką galime mažinti regioninius skirtumus ir skatinti darnų vystymąsi visoje Europos Sąjungoje. Privalome sukurti sistemą ateinančiam 2014–2020 m. laikotarpiui, kurią taikant galėtų būti padidintas regioninės politikos veiksmingumas. Būtina skatinti gerą valdymą visais lygmenimis, užtikrinant didesnį regionų ir vietos institucijų įsitraukimą ir dalyvavimą, laikantis solidarumo principo, nustatyto naujojoje Lisabonos sutartyje.

Būtina nepamiršti ypatingų aplinkybių atokiausiuose regionuose. Šioje regionų grupėje susiduriama su ypatingais sunkumais, todėl būtina šiai grupei ir toliau taikyti jai naudingas specialias nuostatas, susijusias su Europos politikos krypčių įgyvendinimu. Bendrasis vidaus produktas turi likti pagrindiniu tinkamumo kriterijumi, tačiau turime atsižvelgti ir į kitus rodiklius, kad susidarytume visapusišką padėties tam tikrame regione vaizdą.

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, tai buvo itin gyvos diskusijos, visi kalbėjo labai nuoširdžiai. Norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems nariams. Norėčiau visiems priminti ir pakartoti, taip pat patvirtinti tai, kad regioninė politika – investicijų politika, apimanti visus regionus. Ją reikėtų laikyti integruota politika, todėl didelis dėmesys ja turi būti skiriamas miestams. Tačiau taip yra ir todėl, kad įvairios politikos sritys sutelktos miestuose, įskaitant energijos nuostolius, energijos vartojimo mažinimą, energijos naudojimą, transportą ir socialines problemas. Visi šie veiksniai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į bendrą kontekstą.

Labai pritariame raginimams supaprastinti taisykles. Tačiau norėčiau paprašyti jūsų supratimo šiuo klausimu, nes taip pat reikia atsižvelgti į mokesčių mokėtojų reikalavimus. Kai kurie šiandien kalbėję nariai minėjo poreikį supaprastinti esamą padėtį, tačiau tai reikia padaryti, nustatant standartizuotas taisykles įvairiems fondams, jeigu tai yra realu ir įmanoma.

Norėčiau padėkoti jums už diskusiją ir už Parlamento paramą. Tačiau norėčiau paraginti, kad stengtumėtės būti išgirsti nacionaliniu lygmeniu ir sulauktumėte paramos motyvų, apie kuriuos šiandien kalbėjote, atžvilgiu, kad ateityje regioninė politika išliktų Europos politikos pagrindu.

  László Andor, Komisijos narys. – Pone pirmininke, ir man šios diskusijos dėl sanglaudos politikos ateities ir kartu dėl Europos socialinio fondo ateities buvo labai naudingos.

Sutinku su visais, kurie pabrėžė, kad tai itin svarbi finansinė priemonė, įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir siekiant trijų jos tikslų: pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Kalbant apie integracinį augimą, reikia palaikyti abi užduotis: didinti užimtumą ir mažinti skurdą. Šie du uždaviniai susiję, ir turime užtikrinti, kad ESF galėtų būti panaudotas siekiant įvairių socialinėje darbotvarkėje numatytų tikslų.

Akivaizdu, kad diskutuojant išsiaiškintos pagrindinės sanglaudos politikai kylančios grėsmės, pvz., skirstymas pagal sektorius, nacionalizavimas arba bendro pajėgumo silpninimas, mažinant paketo apimtį. Turime išvengti šių nukrypimų ir apibrėžti klausimus, kurie reikalauja tolesnių veiksmų. Turime užtikrinti, kad būtų diegiamos naujovės, atsižvelgiant į tai, kas finansuojama iš ESF lėšų ir kaip finansuojami šie objektai.

Esu visiškai pasirengęs dirbti su nariais tokiais konkrečiais klausimais kaip supaprastinimas, vertinimo gerinimas, keliamų sąlygų griežtinimas, finansų inžinerijos teikiamų galimybių ištyrimas ir bendradarbiavimas su kitais finansavimo teikėjais, nes iššūkiai yra milžiniški.

Gerai žinome problemas, susijusias su lėšų įsisavinimu, ypač keletą pastarųjų metų kylančiomis Graikijoje, ir intensyviai dirbame kartu su tarnybomis ir valstybių narių institucijomis, kad būtų pašalintos kliūtys, trukdančios greičiau paskirstyti lėšas. Daryti pažangą šiuo klausimu yra Komisijos ir valstybių narių bendro intereso dalykas. Tačiau akivaizdu, ir kartu su Komisijos nariu J. Hahnu manome, kad visi pritaria, jog ateityje reikia užtikrinti stipresnę sanglaudos politiką. Mano tikslas yra kartu užtikrinti ir stiprų, veiksmingą Europos socialinį fondą.

  Pirmininkas. – Pateikti du pasiūlymai dėl rezoliucijų⁽¹⁾ remiantis Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalimi ir 110 straipsnio 2 dalimi.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks netrukus.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Šiandien, ketvirtadienį, 2010 m. spalio 7 d., balsuodamas dėl rezoliucijos, Europos Parlamentas reikalauja, kad Komisija apsvarstytų, kaip gerokai pagerinti sanglaudos politikos priemones. Pagal Lisabonos sutartį sanglauda nėra vien ekonominė ir socialinė; tai ir teritorinė sanglauda. Regioninė politika – viena iš svarbiausių Europos integracijos priemonių. Europos Sąjungos biudžete ji yra antra po bendrosios žemės ūkio politikos. Europa turi priimti integruotą savo regionų plėtros strategiją. Viena iš pagrindinių šios politikos užduočių – tarpvalstybinių transporto jungčių vystymas. Vienas iš prioritetų šioje srityje yra maršrutas per Pirėnus, tarp Prancūzijos ir Ispanijos, kuris ypač rūpi Pietvakarių Europos rinkėjams. Šiuo metu kelių ir geležinkelių linijos neatitinka lūkesčių. Nors kai kurie regionai susieti socialiniu ir ekonominiu požiūriu, jie dar neturi atitinkamų susisiekimo priemonių. Įvairūs projektai, kurių įgyvendinimą šioje geografinėje srityje Komisija turi paspartinti, bus vykdomi vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais. Todėl jie turi būti įtraukti į diskusijas dėl sanglaudos politikos po 2013 m.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Per dabartinę ekonominę ir socialinę krizę Europos socialinis fondas (ESF) yra viena iš pagrindinių Europos Sąjungos finansavimo priemonių, kovojant su didžiuliu nedarbu, o kartu su skurdu ir socialine atskirtimi. Be to, šis fondas vaidina didžiulį vaidmenį darbuotojų švietimo, visą gyvenimą trunkančio profesinio mokymosi, darbo galimybių gerinimo ir darbuotojų integravimo į darbo rinką srityse. Pritariu, kad siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač užimtumo ir socialinių reikalų srityse, būtina sustiprinti Europos socialinį fondą ir didinti jo veiksmingumą, tobulinant šio fondo finansavimo procedūras. Dabartinė šio fondo finansavimo sistema yra per daug sudėtinga, todėl labai svarbu, kad Komisija supaprastintų struktūrinių fondų finansavimo procedūras ir padarytų jas lankstesnes, nes tik taip valstybės narės sugebės kuo veiksmingiau ir efektyviau panaudoti Europos socialinio fondo skiriamas lėšas naujų ir geresnių darbo vietų kūrimui. Kalbant apie finansavimą iš struktūrinių fondų, reikia nepamiršti ir skaidrumo bei skirtų paramai lėšų kontrolės stiprinimo. Be to, raginčiau Komisiją ateityje dar veiksmingiau ir tikslingiau skirstyti Europos socialinio fondo lėšas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad ES lėšos pasiektų tiesiogiai skurdą patiriančius žmones, kuriems labiausiai tos paramos reikia. Tik veiksmingesnis ir stipresnis fondas ateityje galėtų prisidėti prie nedarbo ir skurdo mažinimo Europoje.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Manau, kad rezoliucija, pateikta remiantis klausimu, į kurį atsakoma žodžiu, yra svarbi daugeliu atžvilgiu. Be abejo, verta pasakyti, kad bendrojoje pozicijoje, pateiktoje rezoliucijos projekte, pabrėžiamas raginimas, kuris grindžiamas dabartinio programavimo laikotarpio patirtimi, kad sanglaudos politikos struktūra laikotarpiu po 2013 m. būtų paprastesnė, teisingesnė ir skaidresnė. Manau, BVP yra pagrindinis kriterijus nustatant teisę į pagalbą, remiantis regioninės politikos nuostatomis. Tačiau galima apsvarstyti galimybę pridėti ir kitus išmatuojamus rodiklius, skirtus teisei į pagalbą nustatyti, remiantis regioninės politikos nuostatomis, jeigu jų reikšmingumas gali būti įrodytas. Kartu, manau, svarbu, kad Europos socialiniam fondui ir toliau būtų taikomas pagrindinis reglamentas, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl finansinių išteklių pagal sanglaudos politiką. Tačiau reikia pabrėžti, kad šis fondas turėtų turėti ir savo taisykles. Manau, formuojant regioninę politiką ir sanglaudos politiką po 2013 m., būtina derinti šias politikos kryptis kaimo vietovių plėtros srityje su kitu bendrosios žemės ūkio politikos ramsčiu, kad šių dviejų politikos krypčių tikslai tarpusavyje derėtų ir kad jomis nebūtų siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Struktūriniai fondai prisideda prie gausybės ekonominių, socialinių ir kultūrinių projektų visuose Europos regionuose, įgyvendinant kuo artimesnius piliečiams veiksmus. Šių fondų vaidmuo, siekiant sėkmingo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, yra itin svarbus. Kaip ir didžioji dauguma mano kolegų Kaimo plėtros komitete, manau, kad būtina užtikrinti stiprią ir gerai finansuojamą būsimą sanglaudos politiką, kuri būtų skirta visiems Europos regionams. Praėjusiais metais pasklido gandas, kad Europos Komisija gali planuoti dalinį struktūrinių fondų nacionalizavimą. Tai nepriimtina. Kovosiu už tai, kad būtų apsaugota sanglaudos politikos kuriama Europos pridėtinė vertė regioniniu lygmeniu. Kai kurie žmonės siekia, kad struktūriniai fondai būtų dar labiau sutelkti į skurdžiausius regionus. Tai beprotybė. Sanglaudos politika nėra labdaros politika. Vadinamieji turtingi regionai taip pat susiduria su daugeliu socialinių ir ekonominių struktūrinių problemų. Sanglaudai pasiekti reikia visų regionų solidarumo. Būtų naudinga įvertinti kriterijų, kurie naudojami teisei į struktūrinių fondų pagalbą nustatyti, tinkamumą. Nors BVP privalo likti svarbiausiu kriterijumi, Komisija turėtų apsvarstyti ir kitus rodiklius, kurie galbūt geriau atskleidžia regioninius sunkumus.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Visi žinome, kad Europos socialinis fondas – pagrindinė finansinė priemonė, kuria Europos Sąjunga naudojasi valstybių narių užimtumo politikos kryptims remti. Šiuo metu ES lygmeniu patiriame krizę, o valstybės narės nevienodai pajėgios išbristi iš padėties, kurioje atsidūrė dėl ekonomikos ir finansų krizės. Pritariu „Europos kovos su skurdu plane“ numatytam ketinimui užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, kuriai būtų naudinga tinkama finansinė parama. Tačiau manau, kad parama iš Europos socialinio fondo privalo būti pagrįsta solidarumu. Būsimas Europos socialinis fondas privalo remti regionų pastangas telkti žmogiškuosius išteklius, kad jie galėtų įgyvendinti plėtros gaires kuo mažesnėmis darbo sąnaudomis.

  Zita Gurmai (S&D) , raštu. – Per savo gyvavimo laikotarpį ESF visuomet prisitaikydavo prie esamų ES ekonominių prioritetų. Akivaizdu, kad ESF ir vėl turi prisitaikyti, nes aplinkybės vėl pasikeitė. Jis turi būti pritaikytas prie strategijos „Europa 2020“, kurios pagrindinis tikslas – didinti užimtumą. Šis fondas turi prisitaikyti prie krizės. ESF savaime nėra krizių valdymo priemonė, tačiau dabar jis turi veikti krizės sąlygomis. Turime nepamiršti, kad net ir pasibaigus makroekonomikos krizei, užimtumo lygis gali likti žemas. Nedarbas išaugo visoje Europoje. Kai kurios Europos valstybės priverstos karpyti biudžetus, o tai kelia grėsmę darbo vietoms, ypač viešajame sektoriuje. Didžioji dalis darbuotojų, dirbančių viešajame sektoriuje, yra moterys. Todėl atleidimai iš darbo viešajame sektoriuje visų pirma kelia grėsmę moterims. Moterų dalyvavimo darbo rinkoje didinimas –pagrindinis strategijos „Europa 2020“ ir visų atsakingų politinius sprendimus priimančių pareigūnų tikslas. Moterų dalyvavimas ypač svarbus siekiant perkurti mūsų socialinį modelį. Todėl turėtume padėti tiems, kurie neteko darbo, sumažinus biudžetą. Kai kurios šalys pritartų, kad rengiant tolesnį biudžetą ESF būtų tam tikru mastu nacionalizuotas. Tačiau tvirtai manau, kad Europos socialinis fondas turi likti neatsiejama ES politikos krypčių dalimi.

  Edit Herczog (S&D), raštu. – (HU) Aptardami sanglaudos politikos ateitį ir ypač šios politikos tikslus, prioritetus ir struktūrą, privalome paminėti ES integraciją visos ES mastu ir regionines energetikos rinkas, taip pat strateginį infrastruktūros tinklą, kuriame skatinamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas, nes miestų ir kaimo vietovių plėtros projektai, finansuojami iš struktūrinių fondų, sudaro labai svarbią ES investicijų į energiją dalį. Tai apima investicijas į centralizuotą šildymą, tam tikrus energijos vartojimo efektyvumo projektus bei vietos ir regionų energetikos tinklo vystymo projektus. Privalome gerinti esamų ES fondų lėšų naudojimą ateityje, kad būtų remiamos energijos efektyvumo priemonės ir skatinamas platesnis struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo išteklių panaudojimas šiuo tikslu. Kalbant apie energetikos politiką, lėšos, naudojamos moksliniams tyrimams, technologijų plėtrai ir demonstravimo veiklai iki 2020 m. turėtų būti padvigubintos, palyginti su esamu jų dydžiu. Tai turėtų apimti ir geroką lėšų, skiriamų atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, išmaniesiems energijos tinklams ir energijos vartojimo efektyvumui, padidinimą. Viena priemonė, kuri galėtų padėti pasiekti šį tikslą – Europos Sąjungos sanglaudos ir regioninė politika po 2013 m.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Itin svarbu susieti ir suderinti būsimą ES sanglaudos politiką su strategija „Europa 2020“, nes tik taip gali būti užtikrintas tvarus ekonomikos augimas, konkurencingumas ir naujų darbo vietų kūrimas. Kartu negalime leisti suskaidyti sanglaudos politikos. Strategija „Europa 2020“ bus svarbi būsimosios sanglaudos politikos sudedamoji dalis, tačiau negali tapti jos pakaitalu. Būtinai reikia iš esmės supaprastinti finansavimo taisykles, siekiant sudaryti geresnes sąlygas naudotis ES fondais vietos ir NVO lygmenimis. Šiais lygmenimis užtikrinamos geriausios reikšmingo ir tikslingo ES priemonių naudojimo galimybės. Šiuo metu dažnai pernelyg didelei biurokratinei atskaitomybei išeikvojama daugiau laiko ir energijos, negu jų reikia projektams parengti. Toks neatitikimas reiškia vis didesnes praktines ir moralines kliūtis, kliudančias siekti tolesnės pažangos. Rengiant kito finansinio laikotarpio programą, bus labai svarbu skirti laiko regionų ir verslo sektoriaus atstovams. Jų patirtis ir praktinė išmintis turėtų būti laikomi vertingu indėliu veiksmingai įgyvendinant būsimą regioninę politiką ir gaunant papildomų išteklių.

  Ádám Kósa (PPE), raštu. – (HU) Pasiūlymo projekte dėl Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto rezoliucijos teisingai pabrėžiama, kaip svarbu remti MVĮ ir paskatinti struktūrinių fondų sąveiką, nes nepaisant to, kad Europos socialinio fondo veikla yra sėkminga, klaidų vis dar daroma, o pats fondas ir toliau susiduria su daugeliu problemų, ypač finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu. Be to, galimybės, kurių suteikia Europos ekonomikos atkūrimo planas, ir jo teigiamas poveikis ateityje sumažės. Remiantis planu, Bendrojo bendrosios išimties reglamento (Reglamentas (EB) Nr. 800/2008) nuostatose anksčiau buvo numatyta galimybė valstybėms narėms laikinai skirti papildomų subsidijų ir kompensacijų už asmenų su negalia įdarbinimą, taikant tam tikras sąlygas.

Kalbant apie siūlomą ESF supaprastinimą, didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne klausimams, susijusiems su fondo valdymu. Prioritetą reikia teikti užtikrinimui, kad per planavimo ir įgyvendinimo procesą valstybės narės iš tikrųjų pasiektų sąveiką (kryžminių subsidijų ir tinkamumo atžvilgiu). Be to, reikėtų apriboti vis didėjantį ekspertų, neturinčių reikiamos kvalifikacijos, skaičių, nes reikia mažinti socialiai remtinų asmenų grupių nedarbą. Kartu reikėtų stiprinti ekspertų tinklus ir profesinį bendradarbiavimą. Vienas iš būdų tai pasiekti galėtų būti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, grindžiamo regionų ryšiais, vystymas.

Baigdamas kalbą, norėčiau pasakyti pastabą dėl to, ką pasakė Komisijos nariai J. Hahn ir L. Andor: klausimams, susijusiems su urbanizacija ir tvarumu taip pat reikia skirti daugiau dėmesio. Naštos, kuri užkraunama šeimoms, ir neproporcingo užduočių paskirstymo, kuris apsunkina šeimos kūrimą, visuomenėje mažinimas ir prieinamumo gerinimas yra būtinas, siekiant ir užtikrinant aktyvesnę ir sveikesnę senatvę.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Sanglaudos politika yra gyvybiškai svarbi Europos integracijos procesui. Reikia visos Europos mastu vykdyti regioninę politiką, kuri lemtų tvarų augimą, naujų darbo vietų kūrimą ir modernizaciją visoje Europos Sąjungoje. Sėkmingai pasieksime savo tikslus tik esant perspektyviai visų Europos politikos krypčių sąveikai, jeigu bus taikomos tinkamos biudžetinės priemonės. Regioninis aspektas privalo būti laikomas visapusiška pasiūlyto ES biudžeto persvarstymo ir būsimos finansinės programos dalimi. Į sanglaudos politiką po 2013 m. turi būti įtraukas paprastas ir skaidrus perėjimas, pagrįstas tinkamu ir kiekybiniu praeities patirties vertinimu ir atitinkamu konkrečių ekonominių ir socialinių susijusių regionų bruožų įvertinimu, taip užtikrinant jiems juntamą pažangą. BVP ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis būtų nustatoma teisė į pagalbą pagal regioninę politiką. Tačiau reikia pripažinti ir kitus rodiklius, atlikus išsamų vertinimą, kuriuo būtų pagrindžiamas jų tinkamumas. Būtina veiksmingai susieti subsidiarumo principą, daugiapakopį valdymą, strateginį planavimą ir regioninės politikos įgyvendinimo supaprastinimą, kad būtų pasiekta ideali kokybės, rezultatų ir finansų kontrolės pusiausvyra.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Norėčiau aptarti keletą dalykų. Tie, kurie gerai informuoti, žino, kad šiuo metu diskusijos dėl būsimos šios politikos formos tampa vis intensyvesnės. Kartais net keliamas klausimas, ar ši politika išvis turėtų egzistuoti. Sanglaudos politika turi ir rėmėjų, ir kritikų. Norėčiau priminti, kokia buvo pagrindinė idėja 1974 m. kuriant sanglaudos politiką – tai labiau ekonomiškai pažengusių ir ekonomiškai silpnesnių regionų solidarumo principas. ES tebesama gana didelių skirtumų, ir kol jie nebus panaikinti, sklandus laisvo paslaugų ar kapitalo judėjimo idėjos įgyvendinimas bus neįmanomas. Daugelis ekspertų atliktų tyrimų rodo, kad sanglaudos politika veikia iš esmės ir kuria pageidaujamą pridėtinę vertę, todėl kritiškas pastabas vertinu kaip įspėjimą apie procedūrines nesėkmes ir raginimą ateityje atlikti patobulinimus.

Be abejo, padėtis pasikeitė nuo 1974 m., o sanglaudos politika šiuo metu yra svarbi Europos regionų ir miestų plėtros priemonė. Tai irgi svarbus argumentas siekiant, kad ji ir toliau būtų vykdoma ir apimtų visą ES teritoriją. Be to, svarbu diskutuoti dėl paramos įvairiuose regionuose lygio, kurį nulems Tarybos ir Parlamento derybos. Manau, Komisija pateiks gerų pasiūlymų. Norėčiau išreikšti tvirtą įsitikinimą, kad sukūrus tinkamą struktūrą, kritikai nutils ir gins sanglaudos politikos gyvavimą visų ES piliečių labui.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Esu dėkingas D. M. Hübner už jos atsakingą darbą. Visi klausimai, įtraukti į šią rezoliuciją, šiuo metu aktualūs ir Latvijai. Deja, sanglaudos politikos programoje Latvijai atstovauja vienintelis regionas. Kaip priešingą pavyzdį pateiksiu Lenkiją, kurią sudaro 16 regionų. Šiomis aplinkybėmis Latvijoje daromi akivaizdūs pažeidimai, naudojantis ES struktūriniais fondais. Man atsiųsta daug pranešimų apie tai, kad Latvijos Ekonomikos ministerijos ir Regioninės plėtros ministerijos pareigūnai ne skatina naudotis ES fondais, o stabdo šį procesą, reikalaudami neteisėtų mokėjimų iš paprastų Latvijos žmonių. Tai, kad Latvijai atstovaujama kaip vienam regionui taip pat neprisideda prie geresnio naudojimosi fondų lėšomis. Tai suteikia politiškai įsipareigojusioms jėgoms galimybę „stabdyti“ projektus tose vietos valdžios institucijose, kuriose jų politinėms partijoms nėra atstovaujama. Be to, jie atveria kelią tiems, kurie įtraukti į jų siaurą korupcijos ratą. Visa tai nesuteikia progos tokiems regionams kaip Latgalė visapusiškai pasinaudoti fondų lėšomis, kurios skiriamos sanglaudos politikai įgyvendinti. Reikia nedelsiant atlikti bendrą ES struktūrinių fondų panaudojimo ir efektyvumo Latvijoje peržiūrą. Esu pasirengęs aktyviai dalyvauti vykdant šią peržiūrą.

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Nepaisant Komisijos ir Tarybos garantijų, sanglaudos politikai gresia pavojus, nes jos biudžeto dydis kai kuriems žmonėms kelia pavydą. Ši politika, kuri skatina suderintą Europos regionų plėtrą, sudaro trečdalį Bendrijos išlaidų nuo 2007 iki 2013 m. Svarbu prisiminti kai kuriuos jos principus: sanglaudos politika turi likti Bendrijos politika, turi būti išlaikytas didelis finansavimas, užtikrintas decentralizuotas fondų lėšų valdymas ir daugiapakopis valdymas, taip pat išlaikytas bendras ir integruotas požiūris, kad būtų galima įveikti sudėtingus iššūkius, su kuriais susiduria visi Europos regionai. Nors BVP ir toliau turi būti pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma regionų teisė į Europos subsidijas, buvo atkakliai siekiama tęsti konsultacijas dėl kitų kriterijų. Laikydamasi humanistinės tradicijos, Europa turėtų ir toliau vadovauti diskusijoms dėl naujų būdų, kaip įvertinti piliečių turtą ir gerovę. Galiausiai, tolesnėje sanglaudos politikoje turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys į teritorinį bendradarbiavimą. Tikslas – įkūnyti Europą kasdieniame mūsų piliečių gyvenime ir sudaryti sąlygas „glaudesnei Europos tautų sąjungai“.

  Richard Seeber (PPE), raštu. – (DE) Europos regioninė politika po 2013 m. turi apimti visus regionus ir būti pakankamai lanksti, siekiant atsižvelgti į regioninius ir teritorinius skirtumus. Kad būtų visapusiškai išnaudotos regionų augimo galimybės ir pasiekta ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda Europos Sąjungoje, būtina didžiausią dėmesį skirti konkurencingumo didinimo tikslui ir sanglaudai. Visų pirma, privalome atsižvelgti į mažo masto problemas turtingose valstybėse narėse. Be to, planuojant ir įgyvendinant struktūrines priemones, privalome skirti ypatingą dėmesį kalnų vietovių poreikiams. Specifiniai geografiniai šių vietovių bruožai kelia tam tikrų problemų, kurios turi atsispindėti koordinuotose strategijose ir priemonėse. Be miesto aspekto, ypač svarbi kaimo vietovių plėtra pagal regioninę politiką. Suderinę sektorines ir teritorines priemones, galime maksimaliai padidinti sąveiką ir išvengti galimų konfliktų.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

(1) Žr. protokolą.

6. Ankstesnio posėdžio protokolų tvirtinimas (žr. protokolą)

7. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – balsavimas.

(Išsamūs balsavimo rezultatai: žr. protokolą)

7.1. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatų taikymo trečiųjų šalių piliečiams, kuriems jos dar netaikomos dėl jų pilietybės, išplėtimas (A7-0261/2010, Jean Lambert) (balsavimas)

7.2. Audito Rūmų nario Lazaros Stavrou Lazarou (CY) skyrimas (A7-0254/2010, Inés Ayala Sender) (balsavimas)

7.3. Audito Rūmų nario Gijs de Vries (NL) skyrimas (A7-0255/2010, Inés Ayala Sender) (balsavimas)

– Prieš balsavimą:

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Šį rytą tam tikros organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, aktyvistai prisiėmė atsakomybę už šešiolikos iš 27 Europos Sąjungos valstybių narių valstybinių vėliavų sudarkymą. Kad ir koks būtų tikslas, kad ir koks būtų motyvas, manau ir esu įsitikinęs, kad man pritarsite, jog valstybinių simbolių niekinimas neturėtų būti toleruojamas. Be to, remiantis Bulgarijos baudžiamuoju kodeksu, Bulgarijos valstybinės vėliavos išniekinimas yra kriminalinis nusikaltimas, ir kaltoji šalis turi būti perduota atitinkamoms valdžios institucijoms. Esu tikras, man pritarsite, kad, neatsižvelgiant į motyvą, negalima leisti niekinti valstybių narių valstybinių simbolių.

7.4. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų panaudojimas: Ispanija, Galisijos tekstilė (A7-0259/2010, Barbara Matera) (balsavimas)

7.5. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų panaudojimas. Danija (Danfoss Group) (A7-0258/2010, Barbara Matera) (balsavimas)

– Po balsavimo:

  Barbara Matera, pranešėja. – (IT) Pone pirmininke, šiandien vykusiame balsavime nesusidurta su didesnėmis problemomis ir laikytasi numatytos procedūros. Pagal naujausią statistinę sistemą valstybių narių prašymų, pritariančių lankstesniam fondo veikimui, skaičius nuolat auga.

Europos Komisija jau davė ženklą, kad pasitiki šiuo fondu, skirdama naujų išteklių pagal Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo biudžeto eilutę. Tai pragmatizmo ženklas, kurį šią savaitę dar kartą patvirtino Biudžeto komitetas. Todėl Europos įsipareigojimą piliečiams vėl patvirtino Parlamento ryžtas rasti lėšų 2011 m. biudžete ir suteikti šiam fondui pagrindą, nepaisant to, kad biudžetas yra gerokai sumažintas.

7.6. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų panaudojimas. Danija (Linak A/S) (A7-0257/2010, Barbara Matera) (balsavimas)

8. Oficialus pasveikinimas

  Pirmininkas. – Alžyro nacionalinės tarybos švietimo, mokymo, aukštesniojo mokslo, mokslinių tyrimų ir religijos klausimų komiteto pirmininkė Kheira Leila Ettayeb ir delegacijos ryšiams su Magrebo šalimis pirmininkas Pier Antonio Panzeri kartu pirmininkavo posėdžiui, susijusiam su Europos Parlamento ir Alžyro Parlamento 10-uoju tarpvyriausybiniu susitikimu.

Tikiuosi, kad Europos Parlamente įvykę posėdžiai buvo vaisingi ir teigiamai prisidės prie artimesnio abiejų institucijų bendradarbiavimo.

9. Balsuoti skirtas laikas (tęsinys)

9.1. 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimas: Europos policijos koledžas (CEPOL) (A7-0253/2010, Véronique Mathieu) (balsavimas)

- Prieš balsavimą:

  Véronique Mathieu, pranešėja. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, tai, kad po balsavimo visais balsais Biudžeto kontrolės komitete šiandien jums siūlome nepritarti biudžeto įvykdymui, yra labai svarbu mūsų institucijai.

Pirma, noriu jums priminti kitų reguliavimo agentūrų profesionalumą ir pastangas, dedamas siekiant atitikti gero administravimo standartus. Šios pastangos neturėtų būti juodinamos blogu Europos policijos koledžo (CEPOL) pavyzdžiu. Būtent todėl dabartinėmis aplinkybėmis Parlamentas, kaip biudžeto tvirtinimo institucija, turi prisiimti savo įsipareigojimus ir atsisakyti patvirtinti 2008 finansinių metų CEPOL biudžeto įvykdymą.

Taigi Parlamentas negali priimti rimtų buvusio direktoriaus vadovavimo trūkumų ir, dar svarbiau, negalima nepaisyti to, kad valdyba nesilaikė savo įsipareigojimų ir nepatvirtino reikalingų priemonių.

Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad koledžas susiduria su didelėmis problemomis nuo 2006 m. ir kad pažanga nebus pasiekta iki 2014 m., nebegalima koledžui skirti net devynerių metų tinkamam gero administravimo lygiui pasiekti.

Baigdama norėčiau padėkoti šešėliniams pranešėjams už jų darbą šiuo klausimu.

9.2. Trečiosios šalys, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizas (A7-0256/2010, Tanja Fajon) (balsavimas)

- Prieš balsavimą:

  Tanja Fajon, pranešėja. – Pone pirmininke, mūsų laukia labai svarbus balsavimas, todėl nuoširdžiai prašau kolegų tvirtai paremti bevizį režimą Bosnijai ir Hercegovinai ir Albanijai. Šios šalys jo nusipelno.

Norėčiau pasveikinti Bosnijos ir Hercegovinos užsienio reikalų ministrą Sveną Alkalają ir Albanijos Parlamento pirmininkę Jozefiną Topalli. Būtent jie perduos teigiamas žinias iš mūsų institucijos.

(Plojimai)

9.3. Kongo Demokratinės Respublikos įsipareigojimų nevykdymas žmogaus teisių apsaugos ir teisingumo srityse (B7-0524/2010) (balsavimas)

9.4. Pasaulinė kovos su mirties bausme diena (B7-0541/2010) (balsavimas)

9.5. ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje (balsavimas)

- Prieš balsavimą dėl 7 dalies:

  Corien Wortmann-Kool (PPE). – Pone pirmininke, 7 dalyje raginama persvarstyti ES pajėgumus skubiai reaguoti į avarijas ir parengti Europos veiksmų planą. Antroje šios dalies dalyje daroma speciali nuoroda į Arkties regioną. Žodiniu pakeitimu papildoma minėta antra dalis ir pakeitimas skamba taip: „be to, pažymi, kad reikia atsižvelgti ir į Viduržemio jūros, Baltijos jūros ir Šiaurės jūros regionus“.

(Parlamentas sutiko pritarti žodiniam pakeitimui.)

- Prieš balsavimą dėl 16 dalies:

  Vytautas Landsbergis (PPE). – Pone pirmininke, prašau įtraukti nedidelį patikslinimą dėl gręžinių eksploatavimo, kad būtų išvengta neteisingo aiškinimo tais atvejais, kai dalyvauja ir trečiosios šalys. Norėčiau, kad prie gręžinių eksploatavimo būtų įterpti žodžiai „ES ir trečiųjų šalių vykdomo“. Prašom tam pritarti.

(Parlamentas sutiko pritarti žodiniam pakeitimui)

- Po balsavimo:

  Bogusław Sonik (PPE). – (PL) Kaip pranešėjas, norėčiau jums padėkoti už balsavimą. Bendradarbiaujant su Europos Komisija, buvo siekiama apibrėžti aukščiausius galimus naftos gręžinių eksploatavimo standartus Europos vandenyse.

Be to, norėčiau pareikšti užuojautą ir solidarumą kolegoms parlamento nariams iš Vengrijos dėl Vengrijoje įvykusio nuodingų medžiagų išsiliejimo. Taip pat turėtume nustatyti aukščiausius galimus standartus pavojingoms atliekoms Europoje.

(Posėdis sustabdytas kelioms minutėms)

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

10. Iškilmingas posėdis - Dvidešimtosios Vokietijos susivienijimo metinės

  Pirmininkas. – Brangūs kolegos, ponios ir ponai, leiskite jūsų vardu pasveikinti visus mūsų gerbiamus svečius Europos Parlamente. Dėkoju, kad atvykote. Daugelis mūsų prisimena – kai kurie mūsų labai jauni kolegos žino tai iš istorijos – Vokietijos susivienijimą prieš dvidešimt metų.

Derantis dėl susivienijimo sutarties dalyvavo keturi didieji pasaulio lyderiai: Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George Bush vyresnysis, Sovietų Sąjungos vadovas Mikhail Gorbachev, Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher ir Prancūzijos prezidentas François Mitterrand, ir, be abejo, keturių valstybių užsienio reikalų ministrai.

Vienas iš tuometinių užsienio reikalų ministrų šiandien yra čia, su mumis. Labai džiaugiuosi, galėdamas Europos Parlamente pasveikinti Rolandą Dumasą. Labai džiaugiamės jus matydami.

Taip pat sveikiname abu tuometinius Vokietijos vadovus: Vakarų Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį ir Rytų Vokietijos ministrą pirmininką Lotharą de Maizière. Sveiki atvykę į Europos Parlamentą po dvidešimties metų.

Europos institucijų vaidmuo Vokietijos susivienijimo procese buvo labai svarbus. Mūsų visų vardu taip pat norėčiau kreiptis į buvusį Europos Parlamento pirmininką: sveiki atvykę į namus, pone Enrique Barón Crespo, tai – jūsų namai! Ačiū, kad atvykote.

Galiausiai norėčiau paminėti nė kiek ne mažiau svarbų asmenį, tuometinį Europos Komisijos pirmininką Jacques’ą Delors’ą. Labai džiaugiamės jus matydami. Esame labai dėkingi ir puikiai prisimename tuometinius jūsų pranešimus. Tvirtai rėmėte Vokietijos susivienijimą ir mums visiems tai buvo labai svarbu. Be Vokietijos susivienijimo, nebūtų buvę jokio Europos susivienijimo. Tos dienos labai svarbios mūsų žemynui, galime jomis didžiuotis ir visuomet jas atminsime.

(Parlamente esantys asmenys kalbėtojui plojo atsistoję.)

Svarbiausias to meto sprendimas – nuspręsti dėl vėl susivienijusios Vokietijos sienų. Tai buvo visai Europai, mūsų žemyno taikai, saugumui ir pusiausvyrai svarbus sprendimas. Tai visų pirma pasakytina apie sprendimą dėl Vokietijos rytinės sienos ties Lužicos Nisa ir Oderiu.

Taip pat norėčiau pasveikinti Europos institucijų vadovus. Labai džiaugiamės jus matydami. Pas mus atvyko Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Herman Van Rompuy, Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso ir šiuo metu Tarybai pirmininkaujančios valstybės atstovas O. Chastel. Nuoširdžiai sveikinu visus sugrįžusius į Europos Parlamentą.

Šiame posėdyje kalbės du gerbiami svečiai. Pirmasis –muzikas, teisininkas, tačiau svarbiausia, vadovaujantis politikas, pirmasis ir paskutinis laisvai išrinktas Rytų Vokietijos ministras pirmininkas Lothar de Maizière. Jis pasirašė „2+4 sutartį“ ir po susivienijimo dirbo specialiųjų reikalų ministru kanclerio H. Kohlio vyriausybėje.

  Lothar de Maizière, buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos užsienio reikalų ministras. – (DE) Pone pirmininke, pone J. Delorsai, ponios ir ponai, kai apsidarau aplink, matau daug gerai žinomų ir pažįstamų veidų, ir labai džiaugiuosi galėdamas jus visus vėl matyti.

Man didelė garbė šiandien šia proga kalbėti su jumis Europos Parlamente. Tai akivaizdžiai rodo, kad Vokietijos susivienijimas jokiu būdu nebuvo nacionalinis klausimas, tai buvo esminis Europos klausimas. Netgi galiu teigti, kad suvieniję Vokietiją išvedėme Europos tautas iš nacionalizmo klystkelių. Todėl noriu pasinaudoti šių metinių proga ir savo kalboje paraginti visus europiečius siekti visus mus vienijančių dalykų. Ši diena, spalio 7 diena, yra tinkama diena šioms iškilmėms, nes būtent šią dieną prieš 61 metus buvo įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Prabangiai ir netgi pompastiškai 40 metų spalio 7 dieną buvo švenčiama Respublikos diena.

Tačiau tapau ministru pirmininku siekdamas panaikinti VDR ir Rytų vokiečius atvesti į bendrą valstybę. Atviros Vokietijos klausimo negalėjome spręsti niekaip kitaip, kaip tik taikydami vieningos Europos metodą. Veikdama Romos sutarties pagrindu Europos Sąjunga parodė, kad Europa tinkamai pasimokė iš dviejų pasaulinių karų baisumų. 1957 m. kancleris Konrad Adenauer užtikrino, kad sutartyse būtų įteisinta visapusiška Rytų vokiečių narystė Vokietijos susivienijimo atveju. Taip Vokietijos Konstitucijos preambulėje, kurioje teigiama, jog veikiama ir tų žmonių, kuriems užkirstas kelias dalyvauti, vardu, nurodyti ketinimai virto tikra politika. Todėl Vokietijos klausimas visuomet išliko mūsų darbotvarkėje, nes šio klausimo sprendimas kartu buvo vienas iš Europos padalijimo panaikinimo būdų. Du dalykai neatskiriamai susiję: karas, kurį pradėjo ir pralaimėjo Vokietija, ir Europą padalijusi geležinė uždanga.

Vienas itin tragiškas šio klausimo aspektas buvo tai, kad labiausiai nuo nacionalinio socializmo nukentėjo tie patys žmonės, kuriems ypač skaudų poveikį padarė geležinė uždanga. Nei 1953 m. Rytų Berlyno, nei 1956 m. Lenkijos ir Vengrijos sukilimams, nei 1968 m. Prahos pavasariui nepavyko rimtai supurtyti komunistinio režimo pagrindų. Tačiau nuo tos akimirkos daugelis žmonių visose Rytų bloko šalyse suprato, kad sistema, kurioje gyvenome, negali būti reformuota, o tik įveikta. Tai suvokdami ir gyvendami sudėtingomis aplinkybėmis bei matydami valdžioje esančiųjų elgesį ir toliau turėjome menką viltį, tačiau dauguma žmonių, įskaitant ir mane, netikėjo, kad ši viltis išsipildys per jų gyvenimą.

Laisvė neturėjo balso. Tai buvo priverstinės tylos ir neveikimo laikas. Tačiau viskas pasikeitė 1978 m. spalio mėn., kai Lenkijos kardinolas buvo išrinktas popiežiumi. Vien tik jo tikėjimas ir žodžiai išmušė iš vėžių nepakančius režimus. Iš pradžių lenkai, o vėliau ir visas pasaulis, suvokė, kad šis žmogus kalbėjo tai, kuo tikėjo, ir tikėjo tuo, ką kalba. Jonas Paulius II buvo pirmasis ryškus pokyčių vėjų, kurie tuo metu pradėjo pūsti Europoje ir kurie 1989 m. virto perversmų audra, ženklas.

(Garsūs plojimai)

Po 1980 m. streikų Dancige ir pirmosios profesinės sąjungos įsteigimo Rytų bloke tapo akivaizdu, kad prasidėjo procesas, kurio nebegalima sustabdyti. Svarbiausias veiksnys šiame procese buvo tai, kad nebuvo žmonių, kurie kovotų tik už save. Visi, kas kėlė klausimus dėl komunizmo, tai darė visų žmonių vardu. Galbūt tai ironiškas internacionalizmo rezultatas. Tadeusz Mazowiecki ir Lech Wałęsa pakeitė ne tik savo, bet ir mūsų pasaulį. Mes, vokiečiai, turime daug už ką padėkoti lenkams.

(Garsūs plojimai)

Šiandien taip pat turėtume prisiminti kitų asmenų, atstovavusių daugeliui žmonių, vardus. Paminėsiu tik Andrėjų Sacharovą ir Václavą Havelą, kurie ėmė lupti akmenis iš Berlyno sienos daug anksčiau, nei ji iš tiesų griuvo 1989 m.

(Plojimai)

Taip pat norėčiau dar kartą pabrėžti mūsų pagarbą ir dėkingumą Vengrijai, kuri pirmoji išdrįso atverti savo sienas.

(Plojimai)

Tai buvo laikas, kai žmonės veikė vieni kitų vardu, nes siekė laisvės. Šį perversmą lėmė tikros bendros pastangos ir jo svarbiausias rezultatas turėtų ir turi būti tvari Europos bendruomenė. Taigi į šią patirtį turėtume žvelgti kaip į paskatą Europoje vėl ieškoti mus vienijančių dalykų.

(Plojimai)

Nepamiršiu, kaip 1996 m. Jonas Paulius II savo kalboje prie Brandenburgo vartų kalbėdamas apie praeitį teigė, jog žmones vienus nuo kitų atskyrė sienos ir mirtinos ribos. Tokiomis aplinkybėmis 1989 m. Brandenburgo vartai tapo liudininkais to, kaip žmonės nusikratė priespaudos jungo ir jį sunaikino. Užverti Brandenburgo vartai buvo atskyrimo simbolis. Kai pagaliau jie buvo atverti, jie tapo vienybės simboliu ir ženklu, kad Vokietijos konstitucijoje paskelbtas raginimas užbaigti Vokietijos suvienijimą buvo įgyvendintas laisvėje. Dabar žmonės gali teisingai teigti, kad Brandenburgo vartai tapo laisvės vartais. Norėčiau prie Popiežiaus žodžių pridurti, jei galiu tai padaryti būdamas protestantas iš Brandenburgo ir hugenotų palikuonis, kad griuvus Berlyno sienai, Brandenburgo vartai tapo Europos vienybės simboliu. Mes, vokiečiai, būtume neteisūs dėl savo nacionalinės vienybės, jei į tai nežiūrėtume, kaip į indėlį į Europos vienybę po mano čia paminėtų istorinių įvykių.

(Plojimai)

1990 m. sausio 18 d. įvykusių pirmųjų ir vienintelių rinkimų į Rytų Vokietijos Liaudies Rūmus (vok. Volkskammer) rezultatas – tikrai visai visuomenei atstovaujantis parlamentas, o patys rinkimai parodė gyvybišką ir stiprią demokratijos, kaip valdymo formos, jėgą. Rinkimuose dalyvavo ir balsavo 93,4 proc. rinkėjų. Manau, kad artimiausiu metu šis rezultatas nebus pagerintas. Nebuvo šiems rinkimams abejingų žmonių. Istorija šiuos rinkimus įvertins kaip stulbinantį įrodymą, kad mes, Rytų vokiečiai, išsilaisvinę 1989 m. rudenį, sugebėjome savo valstybėje 1990 m. pavasarį įdiegti demokratiją. VDR žmonės veikė pasitikėdami ir atsakingai ir jie teisingai elgėsi su savo neseniai iškovota laisve. Demokratija ir laisvė nėra paprastos abstrakčios sąvokos. Jos apima ir apibrėžia visus mūsų gyvenimo aspektus.

Per rinkimų į Volkskammer dvidešimtųjų metinių minėjimą Reichstage pasakiau – ir dar kartą norėčiau tai pabrėžti čia – kad labai svarbu buvo tai, jog Volkskammer nedelsdamas aiškiai visiems mūsų kaimynams parodė, jog dėl pokyčių, susijusių su VDR ir Vokietijos susivienijimu, nekils rūpesčių. Parlamentas nedelsdamas laisva valia pripažino atsakomybę už visą Vokietijos istoriją. Jis nulenkė savo galvą prieš aukas ir savo kaimynams lenkams suteikė garantiją dėl saugių sienų. Parlamentas taip pat paprašė atleidimo už VDR dalyvavimą triuškinant Prahos pavasarį. Visa tai parlamentas padarė prieš naujos vyriausybės išrinkimą, nes naujoji era po šaltojo karo buvo susitaikymo, taikos ir bendrijos laikas. Vien tik šis atsakomybės prisiėmimas tapo vienintelio laisvai išrinkto Rytų Vokietijos parlamento darbo pradžia. Visi vėliau sekę darbai buvo susiję su šiuo atsakomybės prisiėmimu arba jo pasekmė, jei galima taip sakyti. Šis atsakomybės prisiėmimas aktualus ir dabar, kai nebėra VDR, ir jis rodo įsipareigojimą visuose mūsų veiksmuose ieškoti dalykų, mus vienijančių Europoje.

Rytų Vokietijos parlamentas įpareigojo mane įgyvendinti dviejų valstybių suvienijimo procesą. Norėčiau pabrėžti, kad tuo metu visi mes galėjome pasiekti tik tų dalykų, kurie jau seniai buvo tapę akivaizdūs dėl žmonių vienybės siekio. 1990 m. kovo 18 d. rinkimai taip pat buvo visuotinis referendumas dėl Vokietijos klausimo. Tačiau vis dar turėjome parengti sutartis ir patvirtinti reglamentus dėl beveik nesuskaičiuojamų problemų masto. Visoms visuomenės sritims reikėjo esminių pokyčių. Buvo atkurtos Vokietijos žemės, grąžintas galių padalijimas, atkurta teisinė valstybė, o švietimas, policija ir administracinės įstaigos tapo demokratiški. Vienas svarbiausių veiksnių buvo vietos savivaldos atkūrimas, siekiantis Šteino ir Hardenbergo Prūsijos reformą, po kurio žmonėms buvo sudarytos sąlygos 1990 m. gegužės 6 d. dalyvauti laisvuose vietos rinkimuose. Taip pat parengėme pagrindines nacionalines sutartis dėl ekonominės, valiutos ir socialinės sąjungos, susivienijimo sutartį ir, galiausiai, sutartį su sąjungininkais „2+4“ – labai džiaugiuosi čia matydamas Rolandą Dumasą – kurią gruodžio 12 d. pasirašėme Maskvoje.

(Plojimai)

Per tuos šešis mėnesius pasiekėme labai daug, ir esame pagrįstai vadinami daugiausia dirbusiu parlamentu per mūsų istoriją.

Iki šiol esu dėkingas, kad visi mūsų partneriai buvo labai atsakingi ginklo draugai. Čia galėčiau išvardyti labai daug žmonių, tačiau norėčiau paminėti tik Michailą Sergejevičių Gorbačiovą ir George‘ą Bushą vyresnįjį. M. Gorbačiovo politika glasnost ir perestroika iš esmės prasidėjo nuo kalbos apie bendrus Europos namus. Ši politika pagaliau atvėrė duris Vokietijos susivienijimui. Dėl šios priežasties niekuomet neturėtume pamiršti, kad Rusija yra svarbi šių Europos namų dalis ir mūsų partnerystė su Rusija yra būtina mūsų išlikimui.

(Plojimai)

Remiantis Atlanto aljanso pagrindu, George Bush suteikė specialią apsaugą mūsų apsisprendimo teisei. Taip pat norėčiau paminėti Jacques’ą Delors’ą, kuris daug pasiekė eidamas Europos Komisijos pirmininko pareigas ir kuris mums suteikė neįkainojamą pagalbą Vokietijos suvienijimo procese. Jis buvo tikras vokiečių draugas. Labai ačiū!

(Plojimai)

Buvau ir esu įsitikinęs, kad Vokietijos susivienijimui nebūtų taip plačiai pritarta ir šiuo klausimu nebūtų taip puikiai bendradarbiauta, jei šio proceso senojoje Federacinėje Respublikoje nebūtų rėmęs Helmut Kohl, kuris neginčytinai yra didis europietis.

(Plojimai)

Čia kartu įvyko du svarbūs dalykai. Neturinčiais precedento išsilaisvinimo taikiomis priemonėmis veiksmais Rytų vokiečiai nusimetė priespaudos jungą ir nugriovė sieną. Per demokratiškus rinkimus jie sugebėjo pasiekti esminių pokyčių. Aukštai iškėlę galvas Rytų vokiečiai sakė: „Mes esame tauta“, o vėliau po kelių savaičių – „Mes esame viena tauta“. Tiek daug per tokį trumpą laiką pasiekę žmonės turėtų tvirtai savimi tikėti ir didžiuotis. Žmonės turėjo visas priežastis manyti, jog jie gali atlaikyti tai, ką dabar vadiname krize, ir kad po kiekvienos krizės jie taps stipresni. Turime keitimosi patirtį.

(Plojimai)

Kita vertus, turime pripažinti, kad esame šios didžios Europos tautų bendruomenės ir Atlanto aljanso dalis. Kitos valstybės ir tautos taip pat gynė mūsų laisvę ir kiek galėdamos stengėsi padėti mums pasiekti vienybę. Todėl labai svarbu, kad sau ir būsimoms kartoms primintume, jog mes, vokiečiai, buvome patys atsakingi už pralaimėjimą ir mūsų valstybės padalijimą. Už savo vienybę ir laisvę turime padėkoti savo draugams, kaimynams ir partneriams.

(Plojimai)

Tačiau susivienijimas ne tik lėmė dabar mūsų matomos Vokietijos susikūrimą. Dėl susivienijimo, be abejo, įvyko esminių pokyčių senojoje Federacinėje Respublikoje ir visoje Europoje. Šis pokyčių procesas nesilpsta ir toliau. Mūsų tauta ir mūsų valstybė sugebėjo išspręsti Vokietijos klausimą. Dėjome daug pastangų, kad būtų pasiektas kitas Vokietijos konstitucijoje nustatytas tikslas – skatinti taiką pasaulyje, veikiant kaip lygiateisei vieningai Europos narei. Dabar norime ir galime būti varančiąja Europos vienybės jėga ir taikos pasaulyje garantu, nes savo vienybės pasiekėme taikiai, bendradarbiaudami su savo kaimynais ir tiems kaimynams esame daug skolingi. Tačiau svarbiausia, kad į šį uždavinį žiūrime kaip į vertingą mūsų valstybės teikiamą paslaugą. Tai sudarys mums sąlygas tikrovėje išoriškai įdiegti tai, kas valstybės viduje yra svarbus demokratijos turinys. Demokratija yra ne tiek valstybės tipas, kiek tikra paslauga, kurią visi teikia bendruomenei ir bendrai gerovei. Demokratijos sąlygomis labiau nei kitomis visi raginami imtis veiksmų ir dalyvauti.

Tą patį galima pasakyti ir apie socialinę rinkos ekonomiką, kuri yra daugiau nei ekonomikos sistema. Šiai sistemai būtinas visų piliečių atsakomybės jausmas ir ši sistema jį skatina. Tokioje ekonomikoje bendra gerovė iškeliama aukščiau už privačius interesus ir turtas naudojamas taip, kad tarnautų bendruomenei, be kurios tokia ekonomika neveiktų. Vienaip ar kitai privalome sau kartoti, kad svarbus dalykas – mūsų valstybėje ir Europoje padalijimą pakeisti dalyvavimu. Tačiau dalyvavimas nereiškia, kad visiems kažkas duodama. Iš tiesų tai reiškia, kad visi gali prisidėti ir visi turi dalyvauti.

Man vis daugiau susirūpinimo kelia didėjantis teisių, kurios yra mūsų laisvės pagrindas, nesilaikymas. Demokratijos tikrumas ir galia kyla vien tik iš piliečių požiūrio. Ši pilietiškumo sąvoka sudaro mums sąlygas kartu gyventi bendrijoje ir tai mus skatina nuolat ieškoti mus vienijančių dalykų. Esame tautų bendrijos, kuri užtikrina piliečių teises, siekia taikos ir gerovės ir nori gyventi taikoje, dalis. Mano nuomone, žemynas, kuriame gyvename, turės gerą ateitį, jei bus rastas šių teisingumo, demokratijos, taikos ir laisvės vertybių centrinis atskaitos taškas ir jei bus galima atkurti vienybę, kurią praradome po Antrojo pasaulinio karo. Kalbėjome apie Vakarų aljansą, Rytų bloką ir Rytų–Vakarų konfliktą; turėjome Rytų ir Vakarų Berlyną; mūsų pasaulis buvo padalytas į Rytus ir Vakarus, tačiau jis nebeturėjo centro. Sąžiningas mus vienijančių dalykų ieškojimas kartu yra mūsų centro paieška.

Kartais tai, kad visi dalykai, be kurių Rytų Vokietijoje gyvenome ilgus metus ir kurių siekėme daugelį metų, dabar laikomi įprastais ir jie beveik nepastebimi, mane net priverčia susierzinti. Kalbu apie judėjimo, kalbos, prekybos, spaudos ir religijos laisvę. Kalbu apie teisę į laisvus ir sąžiningus slapto balsavimo rinkimus ir teisę bendrai priimti sprendimus. Dabar žmonės visus šiuos dalykus laiko tokiais įprastais, kad jų beveik nebepastebi. Visuomet yra rizika, kad į šiuos dalykus nebus kreipiama dėmesio ir jie nebus vertinami. Kartais susijaudinu, kai prisimenu, kaip dažnai žmonės buvo linkę rizikuoti viskuo, ką buvo pasiekę, nes jie tuos pasiekimus laikė įprastais ir jų nebevertino. Taip pat žmonės per mažai stengiasi didinti savo laimėjimus.

(Plojimai)

Dažnai susiduriame su sudėtingais uždaviniais. Dabar, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, turime ją sustiprinti. Tačiau tokie uždaviniai vis tiek yra patrauklesni už galimybę vėl įsitraukti į konfliktą. Daug geriau dirbti kartu siekiant įveikti krizes ir išspręsti problemas, nei stengtis susidoroti su jomis pavieniui.

(Plojimai)

Didžiausia nelaimė Europos tautoms būtų prarasti vienybę. Dėl šios priežasties ir ypač tokią dieną kaip ši, visi ieškokime mus vienijančių dalykų. Teisės ir laisvės, apie kurias kalbėjau, sudaro mūsų visuomenės, Europos Sąjungos ir mūsų bendrijos vertybių centrą ir pagrindą. Tai yra mus vienijantys dalykai. Iš šio centro kyla lemiama ir galbūt vienintelė svarbi Europos piliečiams tenkanti pareiga. Turėtume būti pasirengę ginti šias teises ir laisves. Laisvės gynimas yra Europos pagrindas.

(Plojimai)

Išmokome, kad laisvė yra nedalijama. Negali viena tautos dalis būti laisva, o kita gyventi priespaudoje, kaip buvo mūsų atveju Vokietijoje. Berlyno sienos ir geležinės uždangos griūtis Europoje ne tik išlaisvino Rytų vokiečius ir beveik visas Rytų ir Vidurio Europos tautas. Šie reiškiniai sudarė sąlygas galutinai pasiekti laisvę visai Europai. Dėl to Europos tautos bendrijoje gali rasti tik tuos dalykus, kurie priklauso jiems pačia tikriausia šio žodžio prasme. Privalome išlaikyti laisvę mūsų bendrijoje, kad užtikrintume sau gerą ateitį.

Praėjęs amžius, su savo pakilimais ir baisiais nuosmukiais, mus išmokė vieno dalyko. Istorija nėra mistinė lemtis, kuri aplanko tautas. Istorija yra dalykai, kuriuos daro žmonės. Tačiau daug sudėtingiau paveikti žmonių veiksmus raginant juos keistis, nei rodant jiems gerą pavyzdį. Dalykai, kurie taikomi atskiriems žmonėms, taip pat taikomi ir parlamento nariams, vyriausybėms ir visoms tautoms. Negalime reikalauti, kad mūsų piliečiai gyventų mylėdami laisvę ir demokratiją. Turime parodyti jiems pavyzdį. Todėl šiandien jūsų prašau tik vieno dalyko ir primygtinai raginu Europos tautas: visoje savo veikloje ieškokime mus vienijančių dalykų, juos skatinkime ir ginkime. Esu dėkingas, kad turėjau galimybę prisiimti atsakomybę ir kad kaip pilietis, be abejo, vis dar esu atsakingas už Brandenburgą, savo namus, už savo tėvynę – susivienijusią Vokietiją, kurią myliu ir už Europą, nuo kurios vienybės priklausys mūsų lemtis ir ateitis.

Labai jums ačiū.

(Garsūs ilgi plojimai)

  Pirmininkas. – Kaip ir teigėte, pone L. de Maizière, mūsų susivienijimas – Vokietijos susivienijimas – prasidėjo netgi anksčiau, nes pakeitėme savo požiūrį į mūsų bendrą Europos istoriją ir mūsų bendrą Europos ateitį. Tačiau, be abejo, labiausiai jaudinantis momentas buvo 1990 m. spalio 3 d.

Pastebėjote, kad nepasveikinau į Europos Parlamentą atvykusio buvusio Europos Parlamento pirmininko Hanso-Gerto Pötteringo, nes, pone Hansai-Gertai, jūs esate vienas iš mūsų. Jūs kiekvieną dieną esate čia ir dirbate su mumis, tačiau labai džiaugiamės, kad sėdite savo garbingoje vietoje tarp mūsų.

Dabar kalbės mūsų antras gerbiamas kalbėtojas Jacques Delors. Jis buvo paskirtas Prancūzijos ministro pirmininko Jacques’o Chabano-Delmaso patarėju. Vėliau, dvejus su puse metų buvo Europos Parlamento nariu. Galbūt ne visi mes tai prisimename. Vėliau jis taip pat ėjo ekonomikos ir finansų ministro pareigas. Dvi kadencijas buvo Europos Komisijos pirmininku. Jis vadovavo bendrosios rinkos projektui ir buvo svarbus veikėjas rengiant ir įgyvendinant Mastrichto sutartį, kuri labai svarbi Europos Sąjungai. Jis įkūrė ekspertų grupę „Notre Europe“ ir rengė kai kurias kitas iniciatyvas ir joms vadovavo.

(Plojimai)

  Jacques L. J. Delors , buvęs Europos Komisijos pirmininkas. – (FR) Pone pirmininke, pone L. de Maizière, H. Van Rompuy, J. M. Barroso, Jūsų Ekscelencijos, Europos Parlamento nariai, ponios ir ponai, nuo Berlyno sienos griūties iki Vokietijos susivienijimo praėjo vos metai.

Visi 1989-ieji buvo Europos tautų valios pareiškimo metai: Lenkijoje įvykiai prasidėjo nuo 1980 m. vasaros streikų Gdanske, o vėliau 1989 m. vasario–balandžio mėn. buvo pasirašyti Belvederio susitarimai, o 1989 m. birželio 4 d. įvyko pirmieji laisvi rinkimai; Čekoslovakijoje žmonės minėjo Jano Palacho susideginimą; Vengrijoje buvo iškilmingai palaidotas pagaliau reabilituotas Imre Nagy; Bulgarijoje buvo priverstas atsistatydinti prezidentas T. Zhivkov; ir, be abejo, Rytų Vokietijoje vis daugiau žmonių dalyvavo taikiose demonstracijose. Žmonių reikalavimai vis stiprėjo ir 1989 m. gegužės 2 d. atvėrus Vengrijos ir Austrijos sieną, kai kurie Rytų vokiečiai galėjo pereiti į Vakarus.

Taigi tuo metu buvome akimirkos, kai istorija įgavo pagreitį, liudininkais ir privalome pripažinti, kad ši akimirka mus užklupo netikėtai. Kai kurie iš mūsų intuityviai žinojome, jog didėjo atotrūkis komunistinėse valstybėse, tačiau niekas negalėjo žinoti, jog kamštis iššaus taip greitai. 1989-ieji buvo didelių pokyčių visame pasaulyje metai, kai, prisimenu, žlugo A. Pinocheto diktatūra Čilėje ir įvyko Tiananmenio sukilimas Kinijoje.

Grįžtant prie Europos, 1989 m. įvykiai galėjo bet kuriuo metu sukelti žiaurias represijas ar baigtis kruvinais konfliktais, dėl kurių kiltų ilgalaikis nestabilumas ir pavojus taikai. To neįvyko. Tai antroji pamoka, išmokta po liaudies sukilimų. Mes, išgyvenę šiuos įvykius, privalome apie juos liudyti.

Iš tiesų naujos kartos turi būti mokomos apie to laikotarpio įvykius, nes jie jų nematė savo akimis. Šiandienos kartos gyvena gerovėje ir taikoje, į pasaulį krečiančius neramumus ir įtampą žiūrėdami iš tolo. Taigi vieninteliai smurto ir neapykantos vaizdai jų matomi tik žiniasklaidoje. Tačiau naujos kartos savo atmintyje turi išlaikyti labai svarbų faktą, kad būtent dėl daugelio pasaulio vadovų išmintingumo 1989–1990 m. europiečiai galėjo išgyventi pereinamąjį laikotarpį, kuris, nors, be abejo, buvo kupinas išgyvenimų, praėjo be jokio didesnio kraujo praliejimo ir pavojingų padarinių.

(Plojimai)

Bijodamas ką nors pamiršti, pasirodyti nejautrus ar būti nesuprastas, nevardysiu visų šių vadovų – tai padarė L. de Maizière – kurių šaltakraujiškumą spaudimo akivaizdoje ir išmintį ką tik pagyriau. Tik norėčiau pasakyti, kad kai kurie iš šių vadovų, deja, nukentėjo nuo savo tautų ir savo pasekėjų nedėkingumo. Esu tikras, kad istorija ištaisys šias klaidas ir spragas ir šie įvykiai bus nušviesti teisingai.

Tačiau trumpam grįžkime prie šoko, kurį 1989 m. lapkričio 9 d. sukėlė Berlyno sienos griūtis. Politikams ir diplomatams dar nespėjus atgauti kvapo, Europos Bendrija jau turėjo reaguoti atsižvelgdama į Romos sutarties, apie kurią kalbėjo L. de Maizière, nuostatas. Lapkričio 11 d. sušaukiau skubų Europos Komisijos narių posėdį ir kai Vokietijos televizija ėmė iš manęs interviu, užtikrinau, kad Rytų vokiečiai yra laisvi pasirinkti ir kad jiems yra vietos Europos Bendrijoje. Pasakiau, cituoju: „Esame didi bendrija, kurioje visi kartu kuriame savo ateitį, kad geriau panaudotume istoriją visų mūsų interesams“.

Tuo metu nebuvo įmanoma pasakyti daugiau. Mano pareiga buvo pasveikinti mūsų draugus Rytų vokiečius ir suteikti jiems viltį. Kartu stengiausi sušvelninti baimes ir nerimą, kurį jautė daugelis žmonių. Nuo to momento buvo surengta daug vadovų susitikimų visame pasaulyje, Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, Sovietų Sąjungos ir europiečių ir Rytų ir Vakarų Vokietijos ir keturių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų per vadinamąjį procesą „Du plius keturi“. Be to, buvo daroma pažanga Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos atstovų, pirmiausia, L. de Maizière ir Kanclerio H. Kohlio, derybose.

Reikėtų pasakyti, kad dėl šių radikalių politinio žemėlapio pokyčių kilo daug klausimų Europos Bendrijoje. Tačiau Europos Bendrija galėjo tik patvirtinti ir paremti dviejų Vokietijų susivienijimą ir ji taip padarė Europos Vadovų Tarybos posėdyje, kuris buvo surengtas 1990 m. balandžio 24 d. Dubline. Veikdama būtent taip ir atsižvelgdama į garantijas, duotas per procesą „Keturi plius du“ sudarant ilgalaikius ir sąžiningus susitarimus, Bendrija liko ištikima savo pagrindinėms skleidžiamoms vertybėms: taikai, abipusiam tautų supratimui ir solidarumui ypač su visais vokiečiais – Rytuose ir Vakaruose. Be to, negaliu negalvoti, kad per visus tamsybės metus tautoms, gyvenusioms komunistinėje priespaudoje, atskaitos taškas ir švyturys visuomet buvo pats Bendrijos gyvavimas, o ne tik jos materialioji gerovė.

Iš tikrųjų norėčiau jums priminti: Bendrija neatsiliko nuo visų šių įvykių. Jau 1989 m. liepos mėn. – tai turėtų prisiminti R. Dumas, nes buvo vienas iš dalyvavusių asmenų – dar prieš sienos griūtį, Komisija įtikino G7 valstybes patvirtinti pagalbos Centrinės ir Vidurio Europos šalims planą. Oficialiai įsivyravo atvirumo dvasia ir buvo patvirtintas palankus požiūris į galimą išsiplėtimą. Nors, reikia pasakyti, kad po sienos griūties didžiausias rūpestis buvo Vokietijos klausimas. Kokį kelią susivienijusi Vokietija pasirinks?

1989 m. lapkričio 19 d. F. Mitterrando iniciatyva buvo surengtas Europos Vadovų Tarybos posėdis, siekiant nutiesti kelią įprastoms abiejų Vokietijų ir jų partnerių konsultacijoms. Ilgame kanclerio H. Kohlio pranešime buvo įvertinta padėtis, kuri, be abejo, vis dar smarkiai kito. Istoriniai įvykiai ėmė sparčiai rutuliotis.

Europos Parlamentas tuo metu irgi veikė labai aktyviai ir dėmesingai. Jo diskusijose buvo keliami klausimai dėl Vokietijos ateities ir po 1987 m. Suvestinio Europos akto patvirtinimo suintensyvėjusio Europos integracijos proceso sulėtėjimo rizikos, dėl kurios baiminosi daug Europos Parlamento narių. 1989 m. lapkričio 28 d. Parlamentas patvirtino labai svarbią rezoliuciją, kurioje buvo patvirtinta, cituoju: „Visos Europos tautos, įskaitant lenkus, pagal Helsinkio galutinį aktą turi teisę gyventi turėdamos saugias sienas pagal šiuo metu nustatytas ribas“. Taip Europos Parlamentas dalyvavo viename sudėtingiausių ginčų, kuris buvo išspręstas išlaikant Oderio–Lužicos Nisos sieną.

1990 m. sausio 17 d. eidamas Europos Komisijos pirmininko pareigas stovėjau prieš Europos Parlamentą ir sakiau, kad, cituoju: „Rytų Vokietija yra atskiras atvejis. Ji priklauso Bendrijai, jei ji pati to nori“. Atsižvelgdamas į tokią nuomonę, jūsų Parlamentas įsteigė laikinąją komisiją, kad ji ištirtų Vokietijos susivienijimo proceso poveikį Europos Bendrijai. Ta Komisija, kuri, turiu pabrėžti, buvo sudaryta iš labai kvalifikuotų asmenų, įskaitant kelis užsienio reikalų ministrus, veiksmingai išsklaidė abejones dėl Rytų Vokietijos žemių integracijos ir nutiesė jai kelią. Visiems įvairių įsitikinimų skeptikams naudinga priminti, kad dėl Europos Parlamento pliuralistinės ir veikiančios demokratijos sąvoka yra ne tuščia viltis, bet tikrovė. Komisija šuo atveju tai parodė.

(Plojimai)

Apsvarstę visus dalykus turėtume deramai įvertinti Europos integracijos pasiekimus ir poveikį, nepaisant kliūčių šiame kelyje. Be abejo, nebandysiu išskirti svarbiausių faktų ir minčių, kurie padarė įtaką šiam didžiam išsilaisvinimo judėjimui.

Be abejonės, svarbiausia buvo tautų sugebėjimas atsilaikyti prieš priespaudą, rodyti savo laisvės troškimą ir tyliai rodyti savo drąsą. Tačiau pasielgčiau aplaidžiai, jei nepaminėčiau Jono Paulius II kreipimosi ir ypač jo raginimo lenkams kritiniu momentu: „Nebijokite!“. Negaliu pamiršti ir Vakarų Vokietijos tvirtos, tačiau atviros ir dosnios, politikos VDR atžvilgiu per visus metus iki sienos griūties.

Laisvė triumfavo, tačiau su laisve atėjo įsipareigojimai. Dėl Vokietijos susivienijimo sutarties kilo du iššūkiai. Pirmasis – Vakarų ir Rytų Vokietijos žmonės turėjo suprasti vieni kitus. Šis iššūkis buvo sprendžiamas didelės išminties, supratimo ir dosnumo dvasia. Antrasis – taip pat labai sudėtingas ekonominis ir socialinis iššūkis. Čia reikėjo milžiniškų pastangų, kurios pasireiškė stambiais, siekiančiais 4–5 proc. Vakarų Vokietijos nacionalinio produkto, metiniais pervedimais iš Vakarų į Rytus, t. y., ponios ir ponai, 1 400 mlrd. EUR per 20 metų. Į šią sumą neįskaičiuotas kitas indėlis, tai techninė pagalba, kurios reikėjo norint pertvarkyti Rytų Vokietijos ekonomiką.

Pasiekimų mastą parodo vienas skaičius: per dvidešimt metų VDR vienam gyventojui tenkančios pajamos išaugo nuo 40 iki 73 proc., palyginti su Vakarų vokiečių pajamomis. Šios pastangos bus tęsiamos ir per ateinančius metus, nes solidarumo mokestis bus mokamas, jei neklystu, iki 2019 m. Patys vokiečiai tam pritarė. Dar reikia daug nuveikti keičiant požiūrį į ekonomikos ir socialines struktūras.

Europos Bendrija savo ruožtu prisidėjo prie ekonomikos ir socialinės sanglaudos politikos, apie kurią Europos Parlamento nariai gerai žino, taikymo Rytų Vokietijos žemėms. Nors teikiamos sumos buvo mažesnės už vokiečių pastangas, Europos mokėjimais buvo aiškiai rodoma, kad Rytų Vokietijai suteiktas visapusiškos dalyvės Europos reikaluose statusas, buvo vykdomi vis platesni žmonių ir technologiniai mainai ir vyko nuolatinis Europos Komisijos ir naujų žemių vadovų dialogas. Norėjau, kad Bendrija nuveiktų daugiau, tačiau Vokietijos vadovai, sunerimę dėl partnerių reakcijos, paprašė manęs nebedidinti su struktūriniais fondais susijusių pastangų.

Ponios ir ponai, po 20 metų, kai dėl finansų krizės daug žmonių kelia klausimą dėl Europos integracijos, 27 valstybės narės susiduria su istorine atsakomybe: didinti Europos integraciją ar priimant kompromisus, kurie gali būti būtini, tačiau nereiškia geros ateities, gyventi šia diena.

(Plojimai)

Kaip galima šiandien, kai džiaugsmingai švenčiame Vokietijos susivienijimą, nepaklausti Vokietijos, kokią ji mato Europos ateitį? Susivienijusi Vokietija yra Europos Sąjungą sudarančių 27 valstybių ekonomikos tvirtovė. Užtenka pateikti vieną skaičių: Vokietija sukuria 25 proc. viso Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) BVP. Kalbu apie EPS todėl, kad norime mes to, ar ne, būtent ši sąjunga yra tvirčiausias Europos tautų, kurios turi tą pačią valiutą, teises ir dalijasi su tuo susijusiais įsipareigojimais, ryšys. Daug žmonių galbūt linkę tai pamiršti.

(Plojimai)

Geopolitine prasme Vokietija šiandien išlaiko pusiausvyrą tarp Europos Sąjungos ir likusios didelio Europos žemyno dalies. Tai stipri, ir daugeliu požiūriu patraukli pozicija, dėl kurios pačioje Vokietijoje ir už jos ribų kyla daug klausimų. Patys vokiečiai pritaria tokiam požiūriui – tai aiškiai rodo Vokietijos baltoji knyga dėl saugumo. Cituoju: „Atsižvelgiant į Vokietijos dydį, gyventojų skaičių ir geografinę padėtį, kuri yra žemyno centre, Vokietijai tenka svarbus vaidmuo formuojant Europos ir ne tik jos ateitį.“

Taigi nebegyvename laikotarpiu iki 1989 m., kai dėl visiems suprantamų priežasčių Vokietija rodė santūrumą ir taktą ir už tai netgi reikėtų padėkoti. Dėl tokio santūrumo viena po kitos Vokietijos vyriausybės vadovavo Europos integracijai, ypač kai reikėjo atsisakyti galingosios Vokietijos markės („doičmarkės“) – sakau galingosios „doičmarkės“, nes tai yra 10 markių ir tai yra Vokietijos atgimimo simbolis – ir ją pakeisti bendra valiuta euru.

Šios visai ne nostalgiškos pastabos yra vieno iš Europos aktyvistų kreipimasis ir jos skirtos ne tik Vokietijai, kurios susivienijimą švenčiame, o visoms valstybėms narėms. Ar vertybės, kurias mums suteikė Europos kūrėjai, vis dar mums svarbios? Ar jos vis dar dominuoja? Palikimas, kurį gavome, yra labiau susijęs su priežastimis, dėl kurių norime gyventi vieni šalia kitų, o ne su sutartimis, kurios yra paprasčiausi instituciniai susitarimai.

Tačiau nenorėčiau baigti šia šiek tiek pesimistine gaida, prie klausimų palikdamas klaustukus. Ne, žinoma, ne. Mano atmintyje ir širdyje išliko būtent spalio 3 d. naktis, kai Europos Parlamento pirmininkas Barón Cresp ir aš turėjome malonumą ir garbę būti pakviesti į atmintiną vakarinį susirinkimą buvusiame Reichstage. Vakarų ir Rytų Vokietijos vadovai džiaugsmingai kartu atvyko į iškilmingą ir džiaugsmingą susirinkimą. Visi europiečiai dalijosi tais giliais jausmais.

Po ceremonijos norėjau sužinoti, ką jaučia tauta ir išėjau į Berlyno gatves. Ten irgi mačiau tik iškilmingus ir džiaugsmingus veidus; nebuvo fanfarų ar pompastiškų demonstracijų. Buvo rami naktis, kuria visi mėgavosi, prisimindami buvusius istorinių įvykių nulemtus išsiskyrimus, kančias dėl išardytų šeimų; rami naktis, per kurią mąsčiau apie mūsų Europą, išlaisvintą nuo neapykantos ir konfliktų, Europą, kuri, norėjau, kad būtų vieninga, stipri ir dosni.

Be abejo, pritarsite, kad reikia dar labai daug nuveikti didinant mūsų pasiekimus ir pažangą ateityje.

(Parlamente esantys asmenys kalbėtojui plojo atsistoję.)

  Pirmininkas. – Prisimename, pone J. Delors’ai, jūsų kalbą Europos kolegijoje Briugėje 1990 m. pradžioje. Kalbėjote apie Vokietijos susivienijimą ir sakėte, kad Vokietijos susivienijimas – geriausias didesnio derinimo Europoje būdas ir geresnės Europos ateities ženklas. Tai buvo puiki ir įžvalgi kalba.

Labai dėkoju ir už šiandieninę jūsų kalbą.

Norėčiau padėkoti mūsų gerbiamiems svečiams iš Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir mūsų institucijų –Komisijos ir Tarybos – pirmininkams, kad buvote su mumis. Dabar girdėsime Europos himną.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

11. Balsuoti skirtas laikas (tęsinys)

  Pirmininkas. – Tęsime balsavimą.

(Dėl balsavimo rezultatų ir išsamesnės informacijos: žr. protokolą).

11.1. Biologinės įvairovės konferencija, Nagoja, 2010 m. (balsavimas)

- Prieš balsavimą:

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, kalbėsiu trumpai. Šiuo pareiškimu dėl darbo tvarkos norėčiau pareikšti, kad žaviuosi didžiu kompozitoriumi Bethovenu ir nepritariu, kad nuolat esame verčiami klausytis Europos himno, kuris išnyko …

(Protestai)

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Joseph Daul (PPE). – (FR) Pone pirmininke, esu pasipiktinęs tokiais pareiškimais.

(Plojimai)

Iš pagarbos laisvei, taikai ir mūsų piliečių patirtoms kančioms, paprasčiausiai reikalauju, kad jei tie ponai nori būti padorūs ir kad aš juos gerbčiau, jie turėtų atsisakyti Europos Parlamento nario atlyginimo, kurį moka Europa.

(Plojimai)

  Pirmininkas. – Pone, B. Gollnischai, esu labai malonus ir kantrus žmogus. Jūs neturėjote žodžio. Tai nėra pareiškimas dėl darbo tvarkos. Jei ir toliau rėkausite, būsite mandagiai išprašytas iš posėdžių salės.

- Prieš balsavimą:

  Sandrine Bélier (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau jūsų paprašyti apsvarstyti tai, kad rezoliucijos 35 dalies tikslus ir originalus tekstas, kuris pateiktas balsavimui ir kuriame pabrėžiama, kad įmonių socialinė atsakomybė turėtų apimti biologinę įvairovę, yra prancūzų kalba, ir kad būtų remiamasi būtent šia teksto versija. Be to, reikėtų vėl įtraukti žodį „socialinė“, dingusį iš teksto anglų kalba ir pataisyti tekstą.

- Po balsavimo dėl 16 dalies:

  Sandrine Bélier (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, kvietėte mus balsuoti dėl originalaus 16 dalies teksto. Tačiau prieš tai dėl 16 dalies vyko atskiras balsavimas ir 16 dalis buvo pakeista. Buvo du atskiri balsavimai. Taigi, mes balsavome už originalų tekstą, o ne už pakeitimą.

- Prieš balsavimą dėl 4 dalies:

  Esther de Lange (PPE). – Pone pirmininke, prieš pradedant galutinį balsavimą, noriu pasakyti, kad – nors džiaugiuosi dėl to, kad patvirtinome 1 pakeitimą – manau, jog S. Bélier iš žaliųjų frakcijos yra teisi. Tiesą pasakius, jūs skelbėte balsavimą dėl originalios dalies.

Ekranuose matėme, kad balsavome dėl 1 pakeitimo. Elgiantis sąžiningai žaliųjų atžvilgiu, manau, kad turėtume dar kartą balsuoti dėl 1 pakeitimo.

Jei bus patvirtintas 1 pakeitimas, originali dalis atkris.

  Pirmininkas. – Taip galėjo būti todėl, kad kalbu nelabai gerai žinoma graikų kalba ir norėdamas visiems čia padėti kalbu greitai. Manau, nors gali būti, jog klystu, kad pirma paskelbiau vardinį balsavimą dėl 1 pakeitimo, o vėliau balsavimą dėl ...

(Prieštaravimai)

Gerai, patikėsiu parlamentu. Jei mano atmintis gera, spėju, kad 1 pakeitimas bus atmestas ir tuomet patvirtintas originalus tekstas, tačiau aš tai padarysiu.

Grįžtu prie vardinio balsavimo dėl 1 pakeitimo. Balsavimas pradėtas.

(1 pakeitimas buvo patvirtintas per vardinį balsavimą)

11.2. Sistema „Bazelis II“ ir direktyvos dėl kapitalo poreikio (angl. CRD 4) persvarstymas (A7-0251/2010, Othmar Karas) (balsavimas)

11.3. Sveikatos priežiūros sistemos į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinė sveikata (A7-0245/2010, Véronique De Keyser) (balsavimas)

11.4. Europos Sąjungos regioninė ir sanglaudos politika po 2013 m. (balsavimas)

11.5. Europos socialinio fondo ateitis (B7-0535/2010) (balsavimas)

  Csaba Őry (PPE). – (HU) Norėtume prie siūlomo 1 pakeitimo, kurį pateikė 40 narių, pridėti žodžius „tačiau su savo taisyklėmis“. Dėl žodinio pakeitimo susitariau su kitais nariais, įskaitant tuos, kurie teikia siūlomą pakeitimą.

(Parlamentas sutiko pritarti žodiniam pakeitimui)

PIRMININKAVO: LIBOR ROUČEK
Pirmininko pavaduotojas

12. Komitetų ir delegacijų sudėtis (žr. protokolą)

13. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

- Pranešimas: Veronique Mathieu (A7-0253/2010)

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, mano kolegė Parlamento narė V. Mathieu savo pranešime pasiūlė, kad kol kas nepatvirtintume Europos policijos koledžo 2008 finansinių metų biudžeto įvykdymo. Be abejo, mano frakcija, Olandijos laisvės partija (PVV), mano, kad toks požiūris yra visiškai teisingas. Kalbant tiksliau, visas Policijos koledžo klausimas nuo pradžios iki pabaigos atrodo kaip Erkiulio Puaro detektyvinė istorija. Prastas valdymas, sukčiavimui palanki apskaitos sistema, daug finansinių neatitikimų ir ypač „kūrybiškos“ biudžetinės išlaidos, neteisėtas lėšų panaudojimas – šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tiesą pasakius, padėtis buvo tokia bloga, kad galiausiai buvo priversta įsikišti Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF).

Gerai, kad vyksta tyrimas ir imamasi veiksmų prieš sukčiavimą. Tačiau ar nebūtų buvę geriau, jei būtume užkirtę kelią sukčiavimui nuo pat pradžių? Kaip buvo galima leisti tam įvykti? Kodėl buvo vykdoma akivaizdžiai netinkama kontrolė? Vėl susiklostė padėtis, kai mūsų piliečiams belieka žiūrėti ir linguoti galva. Olandijos piliečių vardu primygtinai reikalaujame, kad kuo greičiau užbaigtumėte visą šitą Europos policijos lėlių teatrą ir tikrą policijos darbą paprasčiausiai paliktumėte atskirų valstybių narių „erkiuliams puaro“.

- Pasiūlymai dėl rezoliucijų: nesėkmė ginant žmogaus teises ir teisingumą Kongo Demokratinėje Respublikoje (RC-B7-0524/2010)

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Pone pirmininke, balsavau už šią iniciatyvą, kad būtų pasmerkti masiniai žmogaus teisių pažeidimai ir prievartavimas, naudojamas kaip karo ginklas prieš moteris, berniukus, mergaites ir kūdikius; kad būtų paprašyta susijusius asmenis patraukti atsakomybėn; kad būtų pareikalauta didesnių įsipareigojimų iš Jungtinių Tautų po Jungtinių Tautų stabilizavimo misijos nesėkmės Kongo Demokratinėje Respublikoje; kad būtų pareikalauta ginkluotą konfliktą išspręsti politinėmis priemonėmis, taikomomis atnaujinant taikos proceso dialogą; ir kad būtų pareikalauta didesnių įsipareigojimų iš Didžiųjų ežerų regiono, skatinant taiką ir stabilumą regione.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Pasaulinė kovos su mirties bausme diena (RC-B7-0541/2010)

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, džiaugiuosi balsavęs už šį pasiūlymą. Per praėjusią plenarinę sesiją balsavome už tai, kad Irano vyriausybės būtų paprašyta sustabdyti mirties bausmės vykdymą Sakineh Mohammadi-Ashtiani užmėtant ją akmenimis. Tai buvo padaryta prašant bylos persvarstymo, tačiau persvarstymas buvo labai keistas. Dabar kaltinamoji įtariama žmogžudyste, nors kaltu dėl tos žmogžudystės jau buvo pripažintas kitas asmuo. Jis paleistas remiantis tuo, kad S. M. Ashtiani vaikai atleido jos tėvo žudikui.

Šis įtarimas žmogžudyste grindžiamas teismo dokumentais, kurie nėra įtikinami. Turime panaudoti savo įtaką ir daryti didesnį spaudimą Irano vyriausybei, kad mirties bausmės vykdymas būtų panaikintas visam laikui ir galbūt kaltinamajai suteiktas prieglobstis Brazilijoje, kaip siūlo Brazilijos prezidentas.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: nesėkmė ginant žmogaus teises ir teisingumą Kongo Demokratinėje Respublikoje (RC-B7-0524/2010)

  Lena Ek (ALDE). – (SV) Pone pirmininke, pagal JT ataskaitas, 2009 m. Rytų Konge įvykdyta ne mažiau nei 8 300 išžaginimų, kurie naudoti kaip karo ginklas. Per 2010 m. pirmąjį ketvirtį buvo išžaginta 1 244 moterys. Per dieną žinomų išžaginimų vidurkis siekia 14, tačiau, be šitų skaičių, įvykdoma labai daug išžaginimų, apie kuriuos mes nežinome. Faktas, kad visa tai ir toliau vyksta be tarptautinės bendruomenės pasmerkimo, yra pasibaisėtinas, o Europai tenka ypač didelė atsakomybė dėl Kongo.

Į seksualinį smurtą ir smurtą lyties pagrindu visuomet turi būti žiūrima kaip į karo nusikaltimą ir nusikaltimą žmoniškumui. Gėdinga, kad tarptautinė bendruomenė taip ilgai yra akla dėl išpuolių prieš Kongo moteris ir vaikus. Todėl esu labai patenkinta, matydama pasiryžimą, kurį rodo JT specialioji įgaliotinė Margot Wallström. Jos darbas padės atkreipti pasaulio dėmesį į Kongą ir jo vadovus. Atėjo laikas mums atverti akis. Būtent todėl visa širdimi pritariu šiai rezoliucijai, dėl kurios šiandien balsavo šis Parlamentas. Niekuomet nebenusigręžkime nuo Afrikos moterų ir vaikų.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje (RC-B7-0540/2010)

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, balsavau už šią neabejotinai svarbią rezoliuciją, nes ja didinimas apsaugos lygis ir teikiamos garantijos dėl būsimų gręžinių visose jūrose, ypač pažeidžiamose ir pasižyminčiose savitais ypatumais, į kuriuos būtina visapusiškai atsižvelgti, jūrose.

Taip pat svarbu bandyti atkreipti dėmesį į šios pelningos veiklos, kurios atžvilgiu būtinos atsargumo priemonės, vykdytojų atsakomybę ir finansinę atskaitomybę, kad būtų užkirstas kelias tokioms nelaimėms, kokia įvyko, pvz., Golfo įlankoje, mūsų pačių jūrose.

Be abejo, aplinkos apsauga reiškia ne tai, kad neigiama teisė imtis verslo, o tai, kad būtina imtis atsargumo priemonių, t. y. – kaip nurodė Komisijos narys G. Oettinger – bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis užtikrinti mūsų jūrų saugumą.

  Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad naftos paieška Europoje yra ypač svarbus klausimas. Dėl to liepos mėn. pateikiau rašytinį klausimą. Balandžio mėn. Golfo įlankoje įvykusi didelė nelaimė tapo rimtu įspėjimu, kurį privalome deramai įvertinti. Tiesą pasakius, kyla rizika, kad panašūs įvykiai gali pasikartoti ir Europoje.

Gegužės 21 d. Šiaurės jūroje esanti platforma, kurioje išgaunama 200 mln. tonų naftos buvo evakuota dėl didelės nelaimės rizikos. Niekuomet negalime pamiršti, ponios ir ponai, kad jei tokios rūšies nelaimė įvyktų uždaroje jūroje, pvz., Viduržemio jūroje, jos neįkainojamos vertės biologinei įvairovei kiltų neįsivaizduojamo masto pavojus, kaip ką tik pabrėžė S. Iacolino.

Pagal Europos Komisijos duomenis, mūsų jūrose esančiose platformose 2008 m. buvo išgauta apie 200 mln. tonų naftos. Šie skaičiai vis dar per dideli ekonomikai, kurią būtina išlaisvinti nuo iškastinio kuro. Neseniai žiniose pasirodė Danijos vyriausybės įsipareigojimas iki 2050 m. pasiekti visišką nepriklausomumą nuo tokių energetinių išteklių. Toks sprendimas apims daug sudėtingų sprendimų, tačiau tai svarbus atskaitos taškas visai būsimai Europos Sąjungos aplinkos politikai.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: susitikimas dėl biologinės įvairovės, vyksiantis 2010 m. Nagojoje (B7-0536/2010)

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, norėčiau tvirtai pabrėžti savo pritarimą 11 pakeitimui, kuriuo reikalaujama, kad į būsimas Komisijos strategijas būtų įtrauktos priemonės, kuriomis oficialiai pripažįstamos vietos tautų teisės valdyti jų teritorijose esančius gamtos išteklius ir gauti iš jų naudą.

- Pranešimas: Veronique De Keyser (A7-0245/2010)

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, balsavau prieš šį pranešimą ir esu pasirengęs paaiškinti tokio balsavimo priežastis. Iniciatyva neabejotinai naudinga, nes ja didelis dėmesys skiriamas pasaulio dalims, konkrečiai Afrikai į pietus nuo Sacharos, kuriose teisė į sveikatos apsaugą vis dar neužtikrinama taip, kaip tai turėtų būti padaryta.

Tačiau, palyginti su daug svarbesnėmis temomis, būtent, mano nuomone, motinų ir vaikų apsauga, ar, tiksliau, nėščių motinų ir jų negimusių vaikų apsauga, buvo pabrėžti reprodukcinės sveikatos apsektai, dėl kurių mes pareiškėme tam tikrų abejonių.

Tačiau esu įsitikinęs, kad vėlesnėje mūsų Parlamento veikloje skirsime daugiau dėmesio toms bendruomenėms, kuriose kūdikių mirtingumo lygis – kartoju – yra pernelyg aukštas ir tai nebegali būti daugiau toleruojama.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Negalėjau balsuoti už V. De Keyser pranešimą dėl paprastos priežasties, nes nesuprantu ką reiškia Europos politika dėl suplanuotos seksualinės ir reprodukcinės sveikatos politikos.

Norėčiau paminėti tai, ką asmeniškai žinau pati. Žymus profesorius, ginekologas, nutraukė savo karjerą universitete ir savo finansus ir darbą skyrė sveikatos gerinimui Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Jis statė klinikas, kuriose operavo nuo po sunkaus gimdymo atsiradusių pratakų (fistulių) kenčiančias moteris. Po kelerių metų, kai jis jau suteikė pagalbą daugeliui moterų, norėdamas išplėsti savo veiklą profesorius paprašė finansavimo iš Europos Sąjungos. Atsakymas buvo neigiamas, o jo pagrindimas – absurdiškas. Buvo teigiama, kad įgyvendindamas savo projektus profesorius nesugebėjo įvykdyti reikalavimo dėl seksualinės ir reprodukcinės sveikatos rėmimo. Nežinau, kaip galima geriau paremti seksualinę ir reprodukcinę moterų sveikatą, nei gydant po gimdymo atsiradusias pratakas genitalijų ir tuštinimosi organų zonoje. Todėl logiškai darau išvadą, kad Europos institucijų nuomone, seksualinė ir reprodukcinė sveikata yra paprasčiausia abortų ir kontracepcijos politika. Dėl šių priežasčių negalėjau balsuoti už šį pranešimą.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: ES regioninė ir sanglaudos politika po 2013 m. (B7-0539/2010)

  Jan Březina (PPE). – (CS) Balsavau už rezoliuciją dėl sanglaudos politikos ateities. Noriu pabrėžti, kad intensyviai dirbome šiuo klausimu, nors oficialių programos dokumentų dar nėra. Taip rodome savo pasiryžimą sprendimus dėl naujų taisyklių dėl struktūrinių fondų laikotarpiu po 2013 m. priimti kaip svarbiam nepakeičiamam veikėjui.

Tačiau nepritariu minčiai, kad būtina nustatyti Europos socialinio fondo taisykles. Čia matau pavojų, kad gali atsirasti galimybė, jog socialinis fondas nutols nuo sanglaudos politikos ir bus priartintas prie turtingesnių valstybių, taigi vargingesnėms valstybėms, priešingai, jį bus sudėtingiau pasiekti. Nenorėčiau matyti tokių pokyčių ir niekas, priklausantis nuo stiprios ir veiksmingos sanglaudos politikos, negalėtų to norėti. Pritariu, kad Europos socialinis fondas turėtų savo taisykles, taikomas tik fondo uždaviniams ir jo veiklos rūšių teminei apibrėžčiai. O taisyklės dėl geografinio tinkamumo, tikslų, valdymo, stebėsenos ir konkrečių priemonių turėtų likti bendros.

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, balsavau už šią rezoliuciją, tad norėčiau pateikti tris pastabas. Pirma, bus būtina sujungti būsimą sanglaudos politiką su strategija „Europa 2020“ ir jas suderinti, nes tik tokiu ryšiu galima užtikrinti tvarų ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą. Mums taip pat reikia sustiprinti socialinių priemonių vaidmenį sanglaudos politikoje, kad būtų atsižvelgiama į kintančią demografinę padėtį.

Antra, mums būtinai reikia iš esmės supaprastinti finansavimo taisykles, kad ES fondais būtų lengviau pasinaudojama vietos ir NVO lygmeniu. Dažnai susiduriame su pernelyg didele biurokratine atskaitomybe, kuriai reikia daugiau laiko ir energijos, nei patiems projektams įgyvendinti.

Trečia, rengiant kito finansinio laikotarpio pagrindus, bus svarbu laiku ir tinkamu lygiu įtraukti regionų atstovus ir verslo sektorių.

Raštiški paaiškinimai dėl balsavimo

- Pranešimas: Jean Lambert (A7-0261/2010)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Reglamento, kuriuo siekiama užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiams būtų taikomos tos pačios socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, kaip ir ES piliečiams pagal peržiūrėtas taisykles, pateikiamas Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo reglamente (Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), projektu Europos Sąjungai sudaromos galimybės užtikrinti tinkamus socialinės apsaugos standartus visiems savo piliečiams. Privalome dar kartą patvirtinti, kad labai svarbu užtikrinti, jog visi Europos ir trečiųjų šalių piliečiai galėtų naudotis tokiomis pat socialinės apsaugos priemonėmis, nes šis principas nustatytas Pagrindinių teisių chartijoje ir ši priemonė padeda užbaigti dabartinių taisyklių supaprastinimo procesą. Kartu su vertybių, kuriomis grindžiama ES, pvz., žmogaus teisių laikymusi, dalijimusi, išlaikymu ir skatinimu, turi būti taikomos bendros taisyklės, kurios taikomos visiškai vienodai, be jokių sąlygų ar apribojimų. Todėl didžiuodamasi ir tvirtai pritariu Italijos pozicijai, kuria pritariama reglamento tvirtinimui, nes juo bus sudarytos sąlygos pasiekti bendrą Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo sistemą ir, tikiuosi, kad visos kitos valstybės narės irgi persvarstys savo pozicijas ir nedelsdamos į savo nacionalinę teisę perkels naujas taisykles.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto teiktą rekomendaciją, kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir pasikeitus teisiniams pagrindams, Europos Sąjunga vėl yra įpareigota peržiūrėti taisykles, taikomas trečiųjų šalių piliečiams. Ši Parlamento rekomendacija taikoma reglamento projektui, pagal kurį siekiama užtikrinti, jog trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra teisėti nuolatiniai ES gyventojai ir kurie atsidūrė tarpvalstybinėje padėtyje, būtų taikomos tos pačios taisyklės, skirtos socialinės apsaugos sistemų koordinavimui. Šia Parlamento rekomendacija siūloma pritarti Tarybos teiktam reglamentui ir daugiau nebedelsti, kadangi naujasis reglamentas supaprastintų procedūrų administravimą ir užtikrintų teisėtai ES gyvenančių trečiųjų šalių piliečių lygiateisiškumą socialinės apsaugos srityje. Be to, kalbant apie kovą su nelegalia imigracija Europoje, šiame reglamente išaiškinamos ir valstybių narių teisės dėl jų galių dėl sprendimo apie trečiųjų šalių piliečių teisėtą buvimą jų teritorijoje.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Teisėtai Europos Sąjungoje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra susiję su kitos valstybės narės teisine sistema, dažnai atsiduria padėtyje, kai jie yra neginami arba jų teisės prieštarauja vienos kitoms. Būtina skubiai užkirsti kelią tokioms aplinkybėms. Siekiant, kad minėti asmenys turėtų vienodas teises, jiems reikia suteikti kuo vienodesnes teises ir pareigas, palyginti su tomis, kurias turi ES valstybių piliečiai. Tokia lygybė yra plačiai pagrindžiama, o į teisinių sistemų derinimą galima žiūrėti kaip į teisingumo klausimą, ypač kai kalbama apie socialines išmokas.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Rezoliucija siekiama užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra teisėti nuolatiniai ES gyventojai ir kurie atsidūrė tarpvalstybinėje padėtyje, kuri apima bent dvi valstybes nares, būtų taikomos tos pačios socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, kaip ir ES piliečiams pagal peržiūrėtas taisykles, pateikiamas Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo reglamente (Reglamentas (EB) Nr. 987/2009).

Kai Komisija pirmą kartą pateikė pasiūlymą, ji konsultavosi su Europos Parlamentu ir pritarė dviem jo pakeitimams, pateikiamiems Reglamente Nr. 859/2003, t. y. pakeisti nuorodą į Pagrindinių teisių chartiją ir taip pat pabrėžti, kad aukšti socialinės apsaugos standartai yra Europos Sąjungos tikslas. Balsavau už šią rezoliuciją, kad būtų patvirtintas naujas reglamentas ir taip užtikrintas teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių lygiateisiškumas socialinės apsaugos srityje.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Kaip ir teigiama Jeano Lamberto pranešime, mano nuomone svarbu, kad teisėtai Europos Sąjungoje gyvenantys ne ES piliečiai ir jų šeimos turėtų tokias pat teises ir naudą, susijusią su socialine apsauga, kaip ir Europos piliečiai. Taip balsuodamas Europos Parlamentas nutrauks nepriimtino diskriminavimo atvejus. Nepaisant to, esu nusivylusi, kad kai kurios valstybės, pvz., Danija ir Jungtinė Karalystė, nedalyvauja šiose koordinavimo sistemose, skirtose ne ES piliečiams. Kaip gali Europos Sąjunga sėkmingai sukurti supaprastintas ir suderintas procedūras, skirtas ne ES piliečiams, jei kai kurios valstybės narės yra linkusios nesilaikyti šio bendro metodo? Reikia pažymėti, kad kyla rizika dėl reiškinio „à la carte Europa“, taigi susidūrę su kai kurių valstybių narių abejonėmis, kurias stiprina jų nacionalinis savitumas, privalome veikti.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Šiuo reglamento projektu siekiama užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra teisėti nuolatiniai ES gyventojai ir kurie atsidūrė tarpvalstybinėje padėtyje, kuri apima bent dvi valstybes nares, būtų taikomos tos pačios socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, kaip ir ES piliečiams, kurie globojami pagal pirmiau minėtus reglamentus. Šio įstatymo patvirtinimas yra svarbus žingsnis užtikrinant trečiųjų šalių piliečių lygiateisiškumą visoje ES teritorijoje. Šie asmenys dažnai tampa diskriminacijos aukomis mūsų teritorijoje, taigi pagal šį teisės aktą trečiųjų šalių piliečiai galės keliauti ES teritorijoje turėdami tokias pat socialinės apsaugos garantijas kaip ir ES gyventojai.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Ponios ir ponai, labai džiaugiausi teigiamu šios dienos balsavimo dėl vizų režimo liberalizavimo Vakarų Balkanų šalims rezultatu Parlamente. 2009 m. gruodžio mėn. panaikinus vizų reikalavimus Serbijai, Juodkalnijai ir Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, nekantriai laukiama atitinkamų sprendimų dėl Bosnijos ir Hercegovinos ir Albanijos. Europos Sąjungos sienų atvėrimas kitoms Balkanų šalims duos daug teigiamų rezultatų visoms suinteresuotosioms šalims. Pirma, tai – beprecedentis pagerinimas paprastiems piliečiams, kurie dabar gali patys įgyti su Europos Sąjunga susijusios patirties ir laisvai keliauti po visas valstybes nares. Antra, tai – dar vienas be galo svarbus žingsnis regiono stabilumui užtikrinti ir sukurti tinkamą aplinką tolesnėms reformoms ir būsimai visų Balkanų šalių integracijai į Europos Sąjungą. Tačiau taip pat turėtume priimti atitinkamus sprendimus dėl vizų reikalavimų Kosovo piliečiams. Šios šalies gyventojai neturėtų likti vienintelė izoliuota tauta Balkanuose, o privilegijos dėl nevaržomo keliavimo po Europą turėtų būti suteiktos ir jiems. Esu labai patenkintas dėl Europos Parlamento iniciatyvos panaikinti vizų režimą Bosnijai ir Hercegovinai ir Albanijai. Tai yra tolesnis žingsnis Balkanų šalių integracijos į Europą link, ir tam reiškiu savo tvirtą paramą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiuo tekstu socialinė apsauga ne ES piliečiams užtikrinama visoje ES. Taigi šiuo požiūriu tai yra žingsnis į priekį. Tačiau gaila, kad visiškai ignoruojama nelegalių imigrantų padėtis. Nelegaliai gyvenantys asmenys taip pat turi teisę būti apsaugoti. Europoje, kaip ir visur kitur, turėtų būti uždrausta skelbti, kad bet koks žmogus nesvarbu, kas jis, nebus apsaugotas.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Jokie trečiųjų šalių piliečiai, teisėtai gyvenantys ES teritorijoje, neturėtų būti niekaip diskriminuojami. Kai būtina, jie taip pat privalo naudotis socialine apsauga ir tam neturi trukdyti jokie įvairių valstybių narių teisinių sistemų prieštaravimai. Dėl to labai svarbu patvirtinti šią direktyvą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Reglamento projektas keičiamas siekiant užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra teisėti nuolatiniai ES gyventojai ir kurie atsidūrė tarpvalstybinėje padėtyje, kuri apima bent dvi valstybes nares, būtų taikomos tos pačios socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, kaip ir ES piliečiams pagal peržiūrėtas taisykles, pateikiamas Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo reglamente (Reglamentas (EB) Nr. 987/2009). Kai Komisija pirmą kartą pateikė pasiūlymą, ji konsultavosi su Europos Parlamentu ir pritarė dviem jo pakeitimams, pateikiamiems Reglamente Nr. 859/2003, t. y. pakeisti nuorodą į Pagrindinių teisių chartiją ir taip pat pabrėžti, kad aukšti socialinės apsaugos standartai yra Europos Sąjungos tikslas. Abu šie pakeitimai (kaip ketvirta ir septinta konstatuojamosios dalys) įtraukti į Tarybos poziciją per pirmąjį svarstymą, vykusį 2010 m. liepos 26 d. Taryba siūlo keletą pakeitimų: jie apima keletą konstatuojamųjų dalių dėl tam tikrų valstybių narių dalyvavimo pagal pasiūlymo teisinį pagrindą, t. y. 79 straipsnio 2 dalies b punktą. (17, 18 ir 19 konstatuojamosios dalys). Deja, Danija nedalyvauja koordinavimo sistemoje dėl trečiųjų šalių piliečių. Airija nusprendė dalyvauti, o JK pasirinko nedalyvauti ir taikys dabar galiojančias taisykles.

- Pranešimas: Inés Ayala Sender (A7-0254/2010)

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pritariu, kad Lazaros Stavrou Lazarou būtų skiriamas Audito Rūmų nariu. Jis turi išskirtinių įgūdžių viešojo administravimo, tarptautinės mokesčių programos vykdymo ir ekonomikos srityse, taip pat didelę patirtį viešųjų sąskaitų priežiūros, stebėsenos ir audito srityse bei kovojant su sukčiavimu tiek savo šalies, tiek Europos lygmeniu. Atsižvelgdamas į Lazaros Stavrou Lazarou klausymą ir į tai, kaip jis atliko savo pareigas, norėčiau pabrėžti, kad jis pripažįsta ir vertina IT sistemų įgyvendinimo, paslaugų automatizavimo ir procedūrų decentralizacijos svarbą siekiant padaryti institucijas veiksmingesnes, skaidresnes ir patikimesnes ir veiksmingiau, skaidriau bei patikimiau teikti visuomenei informaciją.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nors balsavimas buvo slaptas, galiu drąsiai pripažinti, kad, atsižvelgdami į tai, jog Lazaros Stavrou Lazarou atitinka Sutarties dėl ES veikimo 286 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, pareiškėme palankią nuomonę dėl jo skyrimo Audito Rūmų nariu.

- Pranešimas: Inés Ayala Sender (A7-0255/2010)

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Paskyrus Gijsą M. de Vriesą Audito Rūmų nariu, institucijai neabejotinai bus sukurta pridėtinė vertė, visų pirma institucijų bendradarbiavimo Europos Sąjungos viduje užtikrinimo ir valstybių narių priežiūros subjektų išteklių vertinimo lygmenimis. Vertindamas Gijso M. de Vrieso bendradarbiavimo su Nyderlandų Audito Rūmais, jo šalies vyriausybe ir Europos Parlamentu patirtį, norėčiau pabrėžti jo įsipareigojimą prižiūrėti viešųjų pirkimų procesų teisėtumą ir ryžtą kovoti su sukčiavimu ir korupcija, taip pat jo teikiamas atsakomybės, savarankiškumo ir tinkamumo garantijas priimant Audito Rūmų sprendimus.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nors balsavimas buvo slaptas, galiu drąsiai pripažinti, kad, atsižvelgdami į tai, jog Gijs M. de Vries atitinka Sutarties dėl ES veikimo 286 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, pareiškėme palankią nuomonę dėl jo skyrimo Audito Rūmų nariu.

- Pranešimai: Inés Ayala Sender (A7-0254/2010) ir (A7-0255/2010)

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Audito Rūmai – tai institucija, kuri tikrina Europos Sąjungos pajamas ir išlaidas, siekdama patikrinti jų teisėtumą ir gerą finansų valdymą. Ji veikia visiškai nepriklausomai. Todėl skiriant asmenis šios institucijos nariais turi būti vadovaujamasi gebėjimų ir nepriklausomumo kriterijais.

Taigi Tarybos iniciatyva pateikta asmenų iš kelių ES šalių kandidatūra į Audito Rūmų narius. Visi jie pateikė savo gyvenimo aprašymus, atsakė į raštu pateiktus klausimus ir dalyvavo Biudžeto kontrolės komiteto posėdžiuose. Dauguma jų pateikė gana gerų argumentų, siekdami pateisinti savo kandidatūrą į Audito Rūmų narius, kur jie atliks savo pareigas sumaniai ir nepriklausomai.

- Pranešimas: Barbara Matera (A7-0259/2010)

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą. Man taip pat patinka ši pranešėja ir manau, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas turi remti darbuotojus, atleistus dėl struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių. Tai, kad biudžeto valdymo institucija jau patvirtino aštuonis pasiūlymus dėl Fondo paramos teikimo 2010 m., pabrėžia procedūrų lankstumą ir įrodo, kad sėkmingai nustatėme naujus išteklius ir gana greitai skirstome juos valstybėms narėms. Taip pat palankiai vertinu tai, kad Komisija nustatė kitą mokėjimų asignavimų šaltinį, pakeisdama nepanaudotus ESF asignavimus.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Palaikau šią iniciatyvą, kuria siekiama padėti žmonėms, atleistiems iš darbo 82 įmonėse Galisijoje, vėl patekti į darbo rinką. Tai jokiomis aplinkybėmis nepakeičia įmonių įsipareigojimų, numatytų nacionalinės teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į tai, kad Ispanija paprašė pagalbos dėl 703 darbuotojų atleidimo iš darbo pagal NACE 2 red. 14 skyrių (drabužių siuvimas) veiklą vykdančiose 82 įmonėse Galisijos NUTS II regione, balsavau už rezoliuciją, nes pritariu Komisijos pasiūlymui ir Parlamento pateiktiems jo pakeitimams. Sutinku, kad pagal Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) reglamento 6 straipsnį turėtų būti užtikrinta, kad EGF teiktų paramą atskiriems iš darbo atleistiems darbuotojams, kad šie galėtų grįžti į darbo rinką. Taip pat kartoju, kad teikiant EGF pagalbą neturi būti pakeisti veiksmai, kurių bendrovės įsipareigojusios imtis pagal nacionalinės teisės aktus arba kolektyvines sutartis, nei priemonės, kuriomis pertvarkomos įmonės ar sektoriai.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Ispanijos valdžios institucijų paraiška, kurioje prašoma panaudoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšas, pateisinama iš viso 702 darbuotojų atleidimu iš darbo 82 tekstilės įmonėse. Tai, kad vis daugiau darbuotojų atleidžiama iš darbo Galisijos tekstilės ir aprangos pramonės sektoriuje, pagilina išorinį suvokimą, kad visi atitinkami sektoriai Europoje yra panašiai silpni (ypač mano šalyje, kur šis sektorius ypač smarkiai nukentėjo) dėl tarptautinės konkurencijos poveikio, ypač besivystančių šalių, kuriose gamybos sąnaudos mažesnės. Dėl dabar jaučiamos tarptautinės krizės ši padėtis dar labiau pablogėjo. Tikiuosi, kad iš darbo atleisti darbuotojai netrukus galės tęsti savo darbinį gyvenimą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į šios pasaulio ekonomikos ir finansų krizės poveikį darbo rinkai, norėčiau pabrėžti, kaip svarbu tinkamai panaudoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) paramą. Deja, EGF parama labai mažai pasinaudota: pagalbos planams, skirtiems iš darbo atleistiems darbuotojams, finansuoti paprašyta tik 11 proc. šiais metais suteiktų 500 mln. EUR šio fondo lėšų. Atsižvelgiant į aukštą nedarbo lygį ši padėtis kelia nerimą ir yra nesuvokiama.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad gavus kelis įspėjimus ir pranešimus iš eilės vietoj nepanaudotų ESF lėšų nustatytas kitas mokėjimų asignavimų šaltinis. Atsižvelgdamas į šios krizės poveikį, kuris ypač jaučiamas tekstilės sektoriuje, norėčiau pabrėžti šio plano, pagal kurį numatyta skirti 1 844 700 EUR lėšų 703 darbuotojams, atleistiems iš darbo 82 Galisijos tekstilės sektoriaus įmonėse, svarbą. Gaila, kad Portugalijos vyriausybė (skirtingai nei Ispanijos vyriausybė, kuri ėmėsi šios iniciatyvos) šiuo būdu nesikišo į Galisijos kaimyninius Bragos ir Viana do Kastelo regionus, kuriuose dėl nuolat žlungančių bendrovių nustatytas aukštas nedarbo lygis.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pateiktos dar trys paraiškos, kuriose prašoma panaudoti Solidarumo fondo lėšas; kiekviena jų atitinka gamyklos uždarymą Europoje, tarp jų ir Galisijos tekstilės gamyklos (Ispanija). Iš viso iš darbo atleista keliais šimtais daugiau darbuotojų. Dar kartą verta prisiminti, kad šis sektorius patiria rimtą krizę ir Portugalijoje, kur ypač intensyviai jaučiami pasaulio prekybos liberalizavimo padariniai, tačiau nesiimta jokių būtinų veiksmų sektoriui apsaugoti. Priėmus sprendimą stiprinti Azijos tekstilės pramonės liberalizavimo priemones, šis poveikis dabar gali tapti dar blogesnis. Šis sprendimas priimtas humanitarinės pagalbos teikimo Pakistanui dingstimi, o iš tikrųjų juo pildomi didžiausių importuotojų į Europos Sąjungą troškimai. Gavus kiekvieną naują paraišką, kurioje prašoma panaudoti šio fondo lėšas, didėja būtinybė nedelsiant imtis mūsų skatintinų priemonių, kuriomis siekiama veiksmingai kovoti su nedarbu, skatinti ekonominę veiklą, išnaikinti darbo vietas, kurioms neteikiama jokia garantija, ir sumažinti darbo valandas nemažinant atlyginimo. Šiomis priemonėmis taip pat siekiama kovoti su bendrovių persikėlimu ir apskritai reikalaujama visiškai atsisakyti neoliberalizmo politikos, kurią vykdant ES šalyse akivaizdžiai skatinama ekonominė ir socialinė katastrofa.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už B. Matera pranešimą dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) paramos teikimo aprangos pramonės darbuotojams Ispanijoje. Kaip sakiau per rugsėjo mėn. vykusią diskusiją dėl EGF ateities po 2013 m., esu nusivylusi, kad šis fondas, įsteigtas dėl recesijos ar globalizacijos iš darbo atleistiems darbuotojams remti, šiuo metu Europos biudžete nėra finansiškai užtikrintas. Tiesą sakant, netikiu, kad brovimasis į kitų Europos programų finansinius išteklius siekiant finansuoti EGF yra ilgalaikis perspektyvus sprendimas. Todėl, kai Biudžeto komitetas balsavo už EGF paramos teikimą B. Matera pranešime paminėtiems Ispanijos darbuotojams, kartu su EP socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariu F. Daerdenu iš Belgijos atkreipiau dėmesį į tai, kad reikia stengtis nustatyti atskirą šiam finansavimui skirtą biudžeto eilutę. Dabar rizikuojama pasitikėjimu Europos Sąjungos teikiama parama nuo nestabilios ekonomikos nukentėjusiems piliečiams.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Susilaikau nuo svarstymų apie Ispanijos tekstilės pramonės darbuotojus, kurie tapo šventos ir neliečiamos globalizacijos aukomis. Atsižvelgiant į padėtį, į kurią jie įstumti dėl Europos Sąjungoje rekomenduojamos neoliberalizmo politikos, būtų galima balsuoti prieš menką sumą, kurią jiems skiria Europos elitas. Tačiau ta maža skiriama parama gali palengvinti jų vargą. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo logika dėl to nėra labiau toleruotina. Ja vadovaujantis pritariama tekstilės gamybos perkėlimui ir socialiai neatsakingų milijardierių, pvz., Manuelio Jove, naudos troškimui. Eurokratų karalystėje vienintelė kaina, mokama už švarią sąžinę, yra bendruomenė.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES yra solidarumo erdvė, o Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF) jai priklauso. Ši parama labai svarbi siekiant padėti bedarbiams ir bendrovių persikėlimo dėl globalizacijos aukoms. Vis daugiau bendrovių persikelia, pasinaudodamos mažesnėmis darbo sąnaudomis įvairiose pasaulio šalyse, ypač Kinijoje ir Indijoje, taip dažnai pakenkdamos darbuotojų teises gerbiančioms šalims. EGF tikslas – padėti nuo įmonių persikėlimo nukentėjusiems darbuotojams, o tai labai svarbu gerinant galimybes ateityje iš naujo įsidarbinti. EGF lėšomis anksčiau jau naudojosi kitos ES šalys, todėl dabar turėtume suteikti šią pagalbą 703 darbuotojams, atleistiems iš darbo 82 aprangos pramonės įmonėse Galisijos regione. Štai kodėl balsavau būtent už tai.

  Miroslav Mikolášik (PPE), raštu. – (SK) Džiaugiuosi, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšos naudojamos pirma minėtiems nukentėjusiems regionams, ir visiškai tam pritariu. Atsižvelgdamas į daugelio šalių patirtį, manau, kad visas šis procesas, t. y. nuo paraiškų rengimo iki jų apdorojimo ir galutinio biudžeto valdymo institucijos sprendimo gavimo, iki šiol buvo gana sunkus ir sudėtingas.

Pvz., 2009 m. iš fondo buvo prašoma maždaug 5 552 700 EUR paramos; 30 paraiškų, kurias pateikė 13 valstybių narių, buvo susijusios su 17 pramonės šakų. Tačiau pernai biudžeto valdymo institucija patvirtino 10 paraiškų dėl finansinės paramos iš EGF teikimo ir iš viso skyrė 52 349 000 EUR, o tai sudaro tik 10,5 proc. didžiausios metinės šio fondo sumos, kurią galima panaudoti.

Viena iš priežasčių iš esmės yra patirties stoka vykdant fondo veiklą ir ilgas finansinės nežinomybės laikotarpis, kai laukiama biudžeto valdymo institucijos sprendimo.

Manau, kad taikant 2009 m. pabaigoje nustatytas supaprastintas vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūras bus galima paprasčiau ir greičiau pateikti paraiškas dėl fondo paramos teikimo ir atitinkamai veiksmingai padėti darbuotojams, kurie neteko darbo dėl pasaulio prekybos struktūrinių pokyčių.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Šiuo atveju pasakytina tas pats kaip ir dėl ankstesnio atvejo Danijoje. Reikia skubiai padėti darbuotojams, kurie atleidžiami iš darbo ne dėl jų kaltės, o dėl finansų ir ekonomikos krizės, sukeltos JAV ir Jungtinės Karalystės spekuliantų. 2010 m. vasario 5 d. Ispanija jau pateikė paraišką dėl finansinės paramos iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) dėl iš darbo atleistų darbuotojų pagal NACE 2 red. 14 skyrių (drabužių siuvimas) veiklą vykdančiose 82 įmonėse viename Galisijos (ES11) NUTS II regione (Ispanija) ir iki 2010 m. gegužės 11 d. pildė šią paraišką papildoma informacija. Paraiška atitinka finansinės paramos nustatymo reikalavimus, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 1927/2006 10 straipsnyje. Komisija siūlo panaudoti 1 844 700 EUR sumą. Todėl turėtų būti panaudotos EGF lėšos siekiant suteikti finansinę paramą atsižvelgiant į Ispanijos pateiktą paraišką, dėl to balsavau už B. Matera pranešimą.

  Vilja Savisaar-Toomast (ALDE), raštu. – (ET) Balsavau už šį pranešimą ir už kitus du pranešimus dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų panaudojimo. Manau, kad Europos Sąjunga turi remti žmones, kurie neteko darbo dėl pasaulio finansų ir ekonomikos krizės. Šiandien paskelbus pranešimą parodyta, kad ir ekonominių sunkumų patiriančioms šalims, pvz., Ispanijai, ir vienai turtingiausių Europos šalių Danijai reikia pagalbos. Deja, kartu privalau pasakyti, kad kol kas neturėjome galimybės balsuoti dėl panašaus pranešimo, susijusio su Estija. Tikiuosi, kad mano šalies vyriausybė mokosi iš kitų valstybių narių veiksmų ir tai pat remia Estijos bedarbius.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) 2010 m. vasario mėn. Ispanija pateikė prašymą padėti naudotis Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšomis dėl iš darbo atleistų darbuotojų 82 aprangos sektoriaus įmonėse Galisijos regione. Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl EGF lėšų panaudojimo teikiant pagalbą iš darbo atleistiems darbuotojams. Tekstilės ir drabužių pramonėje panaikinus prekybos reguliavimą atsirado didžiulių struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių, dėl to įsivyravo bendra tendencija perkelti gamybą į šalis už ES ribų, kur gamybos sąnaudos mažesnės, pvz., į Kiniją ir Maroką. Be to, dėl ekonomikos krizės taip pat bankrutavo daug tekstilės pramonės įmonių, todėl atleista labai daug darbuotojų. 2007–2009 m. Galisijos regione atleista 32 700 darbuotojų, iš jų 4 414 tekstilės pramonės įmonių darbuotojų, o moterys sudarė 80 proc. visų darbo netekusių darbuotojų. Manau, kad šių lėšų skirstymo procedūra turi būti paprastesnė, kad nuo finansų ir ekonomikos krizės ir struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių nukentėjusios įmonės galėtų lengvai gauti EGF paramą. Turiu pabrėžti svarbų vaidmenį, kurį atlieka EGF grąžinant iš darbo atleistus darbuotojus į darbo rinką.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, be Ispanijos ir Danijos, aptartų šios plenarinės sesijos metu, Lietuva žino apie galimą gėrį, kurį gali padaryti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas. Iš viso, iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo Lietuva gavo 2,9 mln. EUR dydžio paramą, kuri buvo skirta darbininkams iš nukankinto statybų ir namų apyvokos įrankių gamybos sektoriaus. Tačiau fondas dar turi įrodyti savo vertę. Sukurtas kaip skubi atsakomoji jėga, dabar Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas yra sulėtėjęs ir painus dėl biurokratizmo. Pagrindinis minusas – būtinas fondo mobilizavimas. Vidutiniškai patvirtinti paraiškas užtrunka 294 dienas. Kaip šią savaitę parašė „Financial Times“, fondo paramos vis dar laukia daugiau nei 37 000 darbininkų visoje Europoje. Iš visos Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo turimos sumos (2 mlrd. EUR) išmokėta tik 140 mln. EUR iki šiol. Fondo pinigų paskirstymas taip pat nėra vienodas. Tik 6 proc. mokėjimų suteikti projektams šalyse, kurių bendras vidaus produktas yra žemiau ES vidurkio. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas turi būti lankstesnis, jei nenori paskęsti nežinomybėje. Daugelis valstybių narių, įskaitant Lietuvą, yra tinkamos ir kitiems fondams, kurie reikalauja mažiau bendro finansavimo bei štampavimo.

- Pranešimas: Barbara Matera (A7-0258/2010)

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į tai, kad Danija paprašė pagalbos dėl 1 443 darbuotojų atleidimo iš darbo trijose „Danfoss Group“ įmonėse, veikiančiose pagal NACE 2 red. 27 ir 28 skyrius Syddanmark NUTS II regione, balsavau už rezoliuciją, nes pritariu Komisijos pasiūlymui ir Parlamento pateiktiems jo pakeitimams. Sutinku, kad reikėtų įvertinti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo veikimą ir pridėtinę vertę atsižvelgiant į bendrą programų ir įvairių kitų priemonių, sukurtų vykdant 2007–2013 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūrą 2006 m. gegužės 17 d. priimtu tarpinstituciniu susitarimu, vertinimą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pasirodo, kad iš darbo atleistiems darbuotojams reikia papildomos paramos ir šalyje, kurią nedaugelis galėtų įsivaizduoti patiriančią tokių sunkumų, nes ji paprastai laikoma labiau galinti konkuruoti pasaulio rinkoje nei daugelis kitų ES valstybių narių. Vis dėlto dabar net ir Danijoje jaučiami globalizacijos padariniai, pastebimi sektoriuose, kurie, kaip galėjo būti manoma, bus labiau apsaugoti nuo konkurencijos, pvz., elektros prekių, mašinų ir įrangos gamybos sektoriai. Šis nerimą keliantis reiškinys – įspėjimas, kad ekonomikos krizė, į kurią esame įklimpę, yra gili ir kad reikia rasti vis veiksmingesnių ir kūrybingesnių būdų padidinti Europos konkurencingumą, kartu padėti iš darbo atleistiems darbuotojams grįžti į darbo rinką. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas – tai vienas tokių mechanizmų.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Norėčiau pabrėžti, kad šis pagalbos planas, kuris finansuojamas iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) ir kuriuo siekiama grąžinti iš darbo atleistus darbuotojus į darbo rinką bei suteikti jiems socialinės reabilitacijos galimybių, galėtų padėti šiuo ypač tragišku atveju, kai bankrutavo trys „Danfoss Group“ įmonės. Visos šios įmonės veikė regione Syddanmark (Danija), ir 2009 m. per tris mėnesius visos jos bankrutavo, dėl to mašinų ir elektroninės įrangos gamybos sektoriuje, kuriame jaučiami ypač skaudūs šios krizės padariniai, atleisti 1 443 darbuotojai.

Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad atsižvelgiant į aukštą nedarbo lygį Europoje, deja, panaudota labai nedaug EGF lėšų. Iš šiais metais galimų naudoti 500 mln. EUR lėšų paprašyta tik 11 proc. siekiant finansuoti pagalbos planus, skirtus dėl pasaulio finansų ir ekonomikos krizės iš darbo atleistiems darbuotojams. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad gavus kelis įspėjimus ir pranešimus iš eilės vietoj nepanaudotų ESF lėšų nustatytas kitas mokėjimų asignavimų šaltinis.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už B. Matera pranešimą dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšų panaudojimo „Danfoss Group“ įmonės darbuotojams Danijoje. Kaip sakiau per rugsėjo mėn. vykusią diskusiją dėl EGF ateities po 2013 m., esu nusivylusi, kad šis fondas, įsteigtas dėl recesijos ar globalizacijos iš darbo atleistiems darbuotojams remti, šiuo metu Europos biudžete nėra finansiškai užtikrintas. Tiesą sakant, netikiu, kad brovimasis į kitų Europos programų finansinius išteklius siekiant finansuoti EGF yra ilgalaikis perspektyvus sprendimas. Todėl, kai Biudžeto komitetas balsavo už EGF paramos teikimą B. Matera pranešime paminėtiems Danijos darbuotojams, kartu su EP socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariu F. Daerdenu iš Belgijos atkreipiau dėmesį į tai, kad reikia stengtis nustatyti atskirą šiam finansavimui skirtą biudžeto eilutę. Dabar rizikuojama pasitikėjimu Europos Sąjungos teikiama parama nuo nestabilios ekonomikos nukentėjusiems piliečiams.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Susilaikau nuo svarstymų apie Danijos darbuotojus, su kuriais neteisingai pasielgta dėl globalizacijos. Atsižvelgiant į padėtį, į kurią jie įstumti dėl Europos Sąjungoje rekomenduojamos neoliberalizmo politikos, būtų galima manyti turint teisę balsuoti prieš tą menką sumą, kurią eurokratai nenoriai jiems skiria. Tačiau ta maža skiriama parama gali palengvinti jų vargą. Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo logika dėl to netampa labiau mėgstama. Ja vadovaujantis pritariama „Danfoss Group“ įmonių pradėtam persikėlimui, kuriuo siekiama padidinti įmonių pelną.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES yra solidarumo erdvė, o Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF) jai priklauso. Ši parama labai svarbi siekiant padėti bedarbiams ir bendrovių persikėlimo dėl globalizacijos aukoms. Vis daugiau bendrovių persikelia, pasinaudodamos mažesnėmis darbo sąnaudomis įvairiose pasaulio šalyse, ypač Kinijoje ir Indijoje, taip dažnai pakenkdamos darbuotojų teises gerbiančioms šalims.

EGF tikslas – padėti nuo įmonių persikėlimo nukentėjusiems darbuotojams, o tai labai svarbu gerinant galimybes ateityje iš naujo įsidarbinti. EGF lėšomis anksčiau jau naudojosi kitos ES šalys, todėl dabar turėtume suteikti šią pagalbą 1 443 darbuotojams, atleistiems iš darbo trijose „Danfoss Group“ įmonėse, veikiančiose pagal NACE 2 red. 27 ir 28 skyrius Syddanmark NUTS II regione. Štai kodėl balsavau būtent už tai.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Europos Sąjunga nustatė teisėkūros ir biudžetines priemones, kuriomis naudojantis teikiama papildoma parama darbuotojams, patiriantiems žalą dėl didžiulių struktūrinių pasaulio prekybos tendencijų pokyčių padarinių, bei padedama tokiems darbuotojams vėl integruotis į darbo rinką. Taip pat galima padėti darbuotojams, kurie buvo atleisti dėl pasaulio finansų ir ekonomikos krizės. Manau, kad tai ypač svarbu.

Danija yra pateikusi paraišką dėl visos 8 893 336 EUR sumos panaudojimo. Ji susijusi su per keturių mėnesių ataskaitinį laikotarpį 2009 m. kovo 1–birželio 30 d. 1 443 iš darbo atleistais darbuotojais (iš kurių 1 010 numatyta parama) trijose „Danfoss Group“ įmonėse, veikiančiose pagal NACE 2 red. 27 ir 28 skyrius (elektros įrangos gamyba, mašinų ir niekur kitur nepriskirtos įrangos gamyba) Syddanmark NUTS II regione. Balsavau už numatytąsias priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų greitai teikiama parama nukentėjusiems darbuotojams dėl Europos valstybių narių solidarumo.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau už šį pranešimą, nes jame numatyta skirti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų nuo kolektyvinio atleidimo iš darbo nukentėjusiems darbuotojams. Tačiau manau, kad yra daug problemų, susijusių su šiuo konkrečiu fondu. Pvz., bene daugiausia šio fondo pinigų skiriama turtingiausioms ES šalims. Mano balsas neturėtų būti suvokiamas nei kaip pritarimas „lengvam ES pasipelnymui“. Manau, kad Danija švaisto pinigus, siųsdama juos ES tik tam, kad, perėję biurokratinę sistemą, jie sugrįžtų atgal.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšų panaudojimo „Danfoss Group“ įmonėms Danijoje, nes manau, kad naudoti EGF lėšas per dabartinę ekonomikos krizę yra tiesiog privaloma. 2009 m. rugsėjo 8 d. Danija pateikė finansinės paramos prašymą skirti EGF lėšų „Danfoss Group“ įmonėms, kuriose iš darbo atleisti 1 443 darbuotojai. Dėl ekonomikos ir finansų krizės sumažėjo mechaninės ir elektroninės įrangos paklausa. Europos Sąjungoje 2008 m. IV ketvirtyje ir Danijos, ir Vokietijos mašinų ir įrangos gamybos sektoriuose tendencijos labai pasikeitė, pastebėtas daugiau kaip 25 proc. gamybos sumažėjimas. „Danfoss Group“ įmonių mechaninės ir elektroninės įrangos pardavimas 2008 m. sumažėjo iki 52 proc. Europoje, 48 proc. JAV ir 23 proc. Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Dėl Azijos įmonių konkurencijos šiame sektoriuje, kur išlaidos darbo užmokesčiui gerokai mažesnės nei ES, „Danfoss Group“ įmonės laipsniškai perkėlė savo gamybą iš Danijos į trečiąsias šalis, o tai labai paveikė darbo rinką. Raginu Komisiją parengti plataus užmojo ekologinės pramonės politiką, kurią vykdant būtų galima užtikrinti ES konkurencingumą pasaulio lygmeniu ir išsaugoti darbo vietas ES.

- Pranešimas: Barbara Matera (A7-0257/2010)

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. − (PT) Kalbant apie Danijos pagalbos prašymus, susijusius su 198 atleidimo iš darbo atvejais bendrovėje „Linak“, kuri priklauso Pietų Danijos (Syddanmark) NUTS II lygmens regiono elektromechanikos sektoriui, balsavau už šią rezoliuciją, nes pritariu Europos Komisijos siūlymui ir atitinkamoms Europos Parlamento įvestoms pataisoms. Aiškinant Komisijos motyvus, sutinku, kad jos siūlyme pateikiama aiški ir išsami informacija apie prašymą, analizuojami tinkamumo kriterijai ir aiškinamos priežastys, dėl kurių jam buvo pritarta atsižvelgiant į Parlamento pateiktus prašymus.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dar viena Danijos elektromechanikos bendrovė – „Linak“ – nukentėjo nuo globalizacijos padarinių. Jie daugiausia įtakos turėjo skurdžiausio regiono mažiausiai kvalifikuotiems darbuotojams, todėl politinių sprendimų priėmėjams yra itin didelis pagrindas sunerimti. Šiuo ir kitais atvejais dar vieną susirūpinimą kelia vyresnio amžiaus darbuotojai, galintys gauti naudos iš specialiai jiems skirtų paramos priemonių.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. − (PT) Kalbant apie dabartinės ekonomikos ir finansų krizės poveikį darbo rinkai, balsavau už tai, kad iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) 1 213 508 EUR būtų skirti Pietų Danijos (Syddanmark) regiono elektroninės įrangos gamintojos „Linak A/S Company“ 198 atleistų asmenų reintegracijos į darbo rinką planui remti. Dar kartą primenu, kad atsižvelgiant į didelį nedarbo lygį Europoje EGF naudojamas itin retai. Kartoju, kad EGF turėtų turėti savo finansavimą, ir jo biudžeto dalis turėtų būti skirta šiam tikslui.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už B. Matera pranešimą apie Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšų sutelkimą remiant Danijos „Linak A/S“ darbuotojus. Kaip minėjau rugsėjo mėn. per diskusijas dėl EGF ateities po 2013 m., esu nusivylusi, kad šiam fondui, įkurtam darbuotojams, atleistiems „dėl nuosmukio ar globalizacijos“, remti, šiuo metu neužtikrinamas finansavimas iš Europos biudžeto. Iš tiesų nemanau, kad kitų Europos programų finansavimo išteklių įtraukimas norint finansuoti EGF yra tinkamas sprendimas siekiant ilgalaikių ateities galimybių. Todėl Biudžeto komitetui balsavus už EGF lėšų sutelkimą B. Matera pranešime minėtiems Danijos darbuotojams, kartu su EP nariu Belgijos socialistu F. Daerdenu pabrėžiau, kad reikia dirbti, siekiant skirti atskirą biudžeto dalį šiam finansavimui. Kyla grėsmė Europos Sąjungos patikimumui remiant nuo nestabilios ekonomikos nukentėjusius gyventojus.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Susilaikau balsuojant dėl Danijos „Linak Group“ darbuotojų, nukentėjusių nuo globalizacijos padarinių. Atsižvelgiant į padėtį, kurioje jie atsidūrė dėl Europos Sąjungos palaikomos neoliberaliosios politikos, ir į šią skiriamą apgailėtiną sumą, galėtų būtį ir balsuojančiųjų prieš. Tačiau ta skiriama, nors ir maža, suma gali palengvinti jų sunkią padėtį.

Tai nereiškia, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo loginis pagrindas yra visai nepriimtinas. Taip remiamas loginis pagrindas, verčiantis pirmaujančią tarptautinę įmonę, kaip antai „Linak“, keisti tikslą didinti savo pelną, kurio dydį ji net vengia atskleisti.

  Nuno Melo (PPE), raštu. − (PT) Europos Sąjunga yra solidarumo erdvė, o Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF) taip pat to siekia. Ši parama labai svarbi padedant bedarbiams ir nukentėjusiesiems nuo perkėlimo, vykstančio dėl globalizacijos. Vis daugiau bendrovių persikelia į kitas šalis, būtent į Kiniją ir Indiją, taip gaudamos naudos iš mažesnių darbo įkainių, tačiau to padariniai kenkia darbuotojų teises gerbiančioms šalims.

EGF tikslas – padėti darbuotojams, nukentėjusiems nuo bendrovių perkėlimo į kitą vietą, ir tai labai svarbu siekiant palengvinti galimybes gauti naują darbą. Kitos ES šalys anksčiau naudojosi EGF ir reikėtų pasinaudoti juo dabar, padedant 198 atleistiems „Linak“ bendrovės, priklausančios Pietų Danijos NUTS II lygmens regiono elektromechanikos sektoriui, darbuotojams. Taip argumentuoju savo balsavimą.

  Miroslav Mikolášik (PPE), raštu. – (SK) Man malonu, kad Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas naudojamas anksčiau minėtiems paveiktiems regionams remti, ir visiškai tam pritariu. Manau, kad visas šis procesas – nuo paraiškų parengimo iki jų įvertinimo ir galutinio biudžeto valdymo institucijos sprendimo pateikimo – iki šiol, kaip rodo daugelio šalių patirtis, buvo gana nepatogus ir sudėtingas. Pavyzdžiui, 2009 m. fondo reikalaujami įnašai sudarė vidutiniškai 5 552 700 EUR, o 13 valstybių narių pateikė 30 paraiškų, susijusių su 17 sričių. Tačiau biudžeto valdymo institucija pernai patvirtino 10 finansinių įnašų iš EGF lėšų, iš viso sudarančių 52 349 000 EUR, kurie atitinka tik 10,5 proc. didžiausios metinės galimos panaudoti šio fondo sumos. Viena iš priežasčių – didelė patirties stoka, kalbant apie fondo veiklą, ir ilgas finansinio neapibrėžtumo laikotarpis, kai laukiama biudžeto valdymo institucijos sprendimo. Manau, kad 2009 m. pabaigoje įvestos supaprastintos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros palengvins ir pagreitins paraiškų gauti fondo paramą pateikimą ir atitinkamai veiksmingiau padės darbo vietų dėl pasaulio prekybos struktūros pokyčių netekusiems darbuotojams.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Balsavau už šį pranešimą, nes Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo pinigai skiriami darbuotojams, nukentėjusiems nuo kolektyvinių atleidimų iš darbo. Tačiau manau, kad yra daug problemų, susijusių su šiuo išskirtinių fondu. Pavyzdžiui, didžioji fondo išmokamų pinigų dalis patenka į turtingiausias ES šalis. Mano balsavimo nereikėtų suprasti kaip ES „pasipelnymo iš subsidijų traukinio“ palaikymo. Manau, kad tai pinigų švaistymas: Danija perveda pinigus ES tiktai tam, kad jie, jau perėję biurokratinės sistemos lygius, būtų vėl pervesti Danijai.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšų sutelkimo, kad būtų suteikta parama asmenims, atleistiems iš šeimos įmonės „Linak A/S“, esančios Sionderborgo mieste, Danijoje. 2009 m. rugsėjo 8 d. Danija pateikė prašymą dėl 1 213 508 EUR finansinės paramos (65 proc. viso reikalingo biudžeto), kad galėtų suteikti paramą 139 atleistiems įmonės „Linak A/S“ darbuotojams. Šie atleidimai iš darbo sutapo su kita didele atleidimo iš darbo banga „Danfoss“ grupės įmonėse Sionderborgo mieste Pietų Danijoje. Manau, kad valstybės narės yra atsakingos už paramos teikimą visiems be darbo likusiems darbuotojams, kad jie galėtų vėl integruotis į darbo rinką. EGF lėšomis valstybėms narėms suteikiama galimybė paremti pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės bei esminių pasaulinės prekybos struktūros pokyčių paveiktus darbuotojus. Rumunijoje nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2010 m. kovo mėn. darbą prarado 381 296 darbuotojai, iš jų 13 667 darbuotojai vien Galacio apskrityje. Manau, kad ir kitos valstybės narės, kurios iki šiol neprašė EGF lėšų sutelkimo, įskaitant Rumuniją, turi išnagrinėti valstybių, pasinaudojusių EGF parama, siekiant padėti dėl ekonomikos ir finansų krizės be darbo likusiems darbuotojams, pavyzdžius ir jais sekti.

- Pranešimai: Barbara Matera (A7-0259/2010) ir (A7-0258/2010)

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Palankiai vertinu balsavimą per plenarinį posėdį dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų sutelkimo Ispanijos ir Danijos gyventojams. Šis Europos fondas įkurtas 2006 m. ir skirtas teikti paramą darbuotojams, atleistiems iš darbo po pertvarkymo proceso. 2009 m. taisyklės buvo pakeistos siekiant leisti geriau panaudoti visus šiam fondui skirtus asignavimus, kurie iki šiol nebuvo iki galo panaudoti. Todėl įsipareigojimas padėti daugiau kaip 1 500 Ispanijos ir Danijos darbuotojų naudojant šio fondo lėšas yra labai gera žinia. Verta pabrėžti, kad šiais ekonomikos nuosmukio, kurį patiriame, laikais šis fondas labai svarbus ir reikalingas. Nepaisant jo laikino pobūdžio, fondas turi būti palaikomas bent tol, kol matoma jo nauda.

- Pranešimai: Barbara Matera (A7-0259/2010), (A7-0258/2010) ir (A7-0257/2010)

  David Casa (PPE), raštu. – EGF yra svarbus fondas Europos Sąjungoje, jo veiklos apimtis buvo išplėsta siekiant teikti paramą atleistiems dėl krizės darbuotojams. Būtina, kad šios lėšos taptų prieinamos tiems, kam iš tikrųjų jų reikia, ir jos būtų panaudotos tikslingai ir veiksmingai. Dėl šios priežasties pritariau pranešėjai ir balsavau už šiuos pranešimus.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Remdamasis šiuo svarbiu balsavimu EP kreipiasi į susijusias institucijas, kad jos dėtų pastangas, būtinas paspartinti EGF lėšų sutelkimą. Jis primena institucijoms apie jų įsipareigojimą užtikrinti sklandžiai ir greitai vykdomas procedūras, kuriomis būtų priimami sprendimai dėl EGF lėšų sutelkimo, suteikiant vienkartinę, laikiną atskirą paramą, skirtą padėti darbuotojams, dėl globalizacijos bei finansų ir ekonomikos krizės atleistiems iš darbo. Jis pabrėžia EGF vaidmenį atleistus darbuotojus vėl integruojant į darbo rinką. Jis pažymi, kad pagal EGF reglamento 6 straipsnį turi būti užtikrinama EGF parama, skirta atskirų likusių be darbo darbuotojų reintegravimui į darbą. Jis primena, kad parama iš EGF neturi pakeisti veiksmų, kurių privalo imtis bendrovės pagal valstybių narių teisinius ar kolektyvinius susitarimus, ar priemonių, kuriomis pertvarkomos bendrovės ar sektoriai.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Trys B. Materos pranešimai, dėl kurių balsuojame šiandien, yra susiję su parama 82 siuvimo pramonės bendrovėms Ispanijos Galisijos regione ir dviem projektavimo ir mechatronikos pramonės bendrovėms Pietų Danijos (Syddanmark) regione. Panaudojus skirtą finansinę pagalbą, iš viso bus paremti 2 344 žmonės ir jiems bus padėta vėl integruotis į darbo rinką.

- Pranešimas: Veronique Mathieu (A7-0253/2010)

  Jean-Pierre Audy (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už atsisakymą patvirtinti, kad Europos policijos kolegijos vadovas sėkmingai įvykdė 2008 finansinių metų kolegijos biudžetą, remdamasis savo draugės ir kolegės Véronique Mathieu, kuri yra Biudžeto kontrolės komiteto narė, puikiu pranešimu. Šį sprendimą pagrindžia visi pranešime išdėstyti argumentai. Tačiau stebiuosi, kad nepritarta metinėms ataskaitoms, nors jos nebuvo įtrauktos į reikšmingus Europos Audito Rūmų pastebėjimus. Nors mano kolegės Véronique Mathieu pranešime, kuriam pritarė Biudžeto kontrolės komitetas, siūlomi trys balsavimai (atsisakymas patvirtinti biudžeto įvykdymą, sąskaitų uždarymas ir rezoliucija), man atrodo keista, kad iš tikrųjų į plenarinį balsavimą buvo įtraukti tik du dalykai: biudžeto įvykdymo klausimas ir rezoliucija. Labai keista... Mano nuomone, niekas netrukdė uždaryti sąskaitas. Galų gale turime keistą apskaitos padėtį, kai 2010 m. spalio mėn. dar neuždarytos 2008 m. sąskaitos, baigėsi 2009 finansiniai metai, o 2010 finansiniai metai baigsis vos po kelių savaičių. Supraskite tai, jei įstengiate!

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Specialistų komiteto rekomendaciją atsisakyti patvirtinti šios Europos institucijos biudžeto įvykdymą palaikė pati valdyba – tai reiškia, kad šios „Policijos akademijos“ reputacija liks apjuodinta. Šia tragikomiška padėtimi, kai Europos policijos kolegijai nesuteikiamas patvirtinimas dėl biudžeto įvykdymo dėl tam tikros apgaulingos finansinės veiklos, mums parodoma, kad korupcijai nėra jokių ribų. Kitaip tariant, ši institucija buvo įsteigta tam, kad apsaugotų mus nuo nusikaltėlių (netiesiogiai, siūlydama profesinio rengimo mokymus policijos pareigūnams), o dabar ji atsiduria teisiamųjų suole.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą taip atsisakydamas patvirtinti, kad Europos policijos kolegijos 2008 finansinių metų biudžetas buvo sėkmingai įvykdytas, nes dar nėra baigtas tyrimas dėl netinkamo lėšų panaudojimo. Taip pat balsavau už šį pranešimą, nes pritariu, jog nepriimtina, kad Europos finansuojama organizacija po šitiek metų neturi tinkamo ir skaidraus savo finansų valdymo. Naujasis kolegijos vadovas pristatė veiksmų planą, bet jis nėra pakankamas ir toks detalus, koks turėtų būti. Galų gale atsisakius patvirtinti, kad 2008 finansinių metų kolegijos biudžetas buvo sėkmingai įvykdytas, bus tvirtai pasisakoma už tai, kad reikia patobulinti jo modus operandi, siekiant sustabdyti blogą pinigų tvarkymą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus ir Europos policijos kolegijos nesugebėjimą atsiskaityti už biudžeto ir finansų padėtį Parlamentui, pritariu pranešėjos sprendimui atsisakyti patvirtinti, kad kolegijos vadovas sėkmingai įvykdė 2008 finansinių metų kolegijos biudžetą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. − (PT) Europos policijos kolegija susidūrė su sunkumais dėl gero valdymo standartų, kurių tikimasi iš visų reguliavimo agentūrų, laikymosi. Nuo 2006 m. atlikus kelis pakartotinius audito patikrinimus buvo rasta neatitikimų, susijusių su finansinių reglamentų laikymusi kolegijoje, jo darbuotojų reglamentų ir apskaitos sistemomis, taip pat rasta biudžeto tvarkymo, žmogiškųjų išteklių, viešųjų pirkimų procedūrų ir kursų organizavimo išlaidoms taikomų standartų pažeidimų. Pagal rezoliuciją tik 2014 m. galime tikėtis pasikeitimų kolegijoje, kai bus visiškai įgyvendintas jos ilgalaikis planas. Nesutinku, kad kolegijai reikia bent devynerių metų (2006–2014 m.) norint pasiekti priimtiną gero valdymo lygį, kokio tikimasi iš reguliavimo agentūros.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Apsvarstęs informaciją apie Europos policijos kolegijos veiksmus ir blogą sąskaitų tvarkymą, palaikau V. Mathieu pasiūlymą atsisakyti patvirtinti, kad akademijos vadovas sėkmingai įvykdė 2008 finansinių metų kolegijos biudžetą. Aplink mus daugybė kartais beprasmiškomis atrodančių Europos Sąjungos agentūrų, bet CEPOL yra svarbi institucija, skirta kovoti su nusikalstamumu ir palaikyti saugumą bei viešąją tvarką. Pagal 2007 m. statistiką CEPOL sudarė 7,5 mln. EUR metinį finansinį biudžetą. Siekdami tenkinti visų gyventojų interesus, ypač atsižvelgdami į sudėtingą ekonomikos ir finansinę padėtį, su kuria dabar susiduriame, turime siekti, kad galėtume pasikliauti veiksmingai veikiančiomis Europos Sąjungos agentūromis, sugebančiomis skaidriai ir atsakingai naudoti joms skirtas biudžeto lėšas. Europos Parlamento vykdomas kontrolės vaidmuo yra svarbus paskelbiant veto ten, kur valdymo procesai, kaip yra šiuo atveju, neaiškūs. Dėl to balsuosiu už pranešėjos pasiūlymą.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Europos policijos kolegija (CEPOL), 2006 m tapusi agentūra, nuo pat įsteigimo susidūrė su sunkiomis problemomis dėl minimalių gero administravimo normų, kurios taikomos visose Europos Sąjungos agentūrose, vykdymo. Nors balsavau už pranešimą ir sprendimą atsisakyti patvirtinti 2008 m. biudžeto įvykdymą, tai pirmas kartas, kai biudžeto įvykdymo patvirtinimas buvo taikomas atskirai organizacijai. Vis dėlto abejoju dėl biudžeto įvykdymo patvirtinimo prasmingumo ir dėl tokios priemonės naudingumo praėjus dvejiems metams po šių įvykių ir galbūt pasikeitus, kaip šiuo atveju, vadovybei ir personalui. Taigi labai svarbu, kad ištirtume, ar labai mažos agentūros gali būti veiksmingos ir gali atitikti finansų reglamento administracinius reikalavimus turėdamos labai mažai darbuotojų.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Praėjusią savaitę Tarptautinės prekybos komitetas vienbalsiai balsavo už tai, kad būtų atidėtas Europos policijos kolegijos (CEPOL) 2008 m. biudžeto patvirtinimas ir nebūtų uždarytos šios įstaigos sąskaitos. Atsižvelgiant į rimtus finansų tvarkymo ir darbuotojų reglamentų trūkumus, Europos Parlamentas taip pat didele balsų dauguma nepritarė, kad būtų patvirtintas CEPOL biudžeto įvykdymas ir kad 2008 m. biudžetinių metų pabaiga būtų vertinama teigiamai. Malonu matyti, kad Parlamentas įvykdė savo užduotį šioje biudžeto patvirtinimo procedūroje ir išreiškė aiškią nuomonę dėl aplaidaus tvarkymo. Norėčiau pasveikinti V. Mathieu dėl šio pranešimo.

  Nuno Melo (PPE), raštu. − (PT) Visas Europos institucijas, kurios finansuojamos iš Europos Sąjungos biudžeto, turi tikrinti Audito Rūmai ir visos audito funkciją atliekančios institucijos. Atliekant tikrinimą reikia nustatyti, ar Bendrijos lėšos yra tinkamai naudojamos, ar šios institucijos laikosi nusistatytų tikslų ir ar nėra be reikalo eikvojami kokie nors ištekliai.

Apskritai kalbant, remdamiesi žinomų tikrinimų įvertinimais, su kai kuriomis išimtimis galime teigti, kad aptariamos institucijos teisingai naudoja joms skirtas lėšas ir laikosi nusistatytų tikslų. Vis dėlto, remiantis pranešėjos išvada, visai kitokia padėtis yra Europos policijos kolegijoje, nes joje per patikrinimus nustatyta įvairių pažeidimų ir neatitikimų. Taip argumentuoju savo balsavimą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiuo balsavimu EP atsisako patvirtinti, kad Europos policijos kolegijos vadovas sėkmingai įvykdė 2008 finansinių metų kolegijos biudžetą.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, pranešėja pagrįstai reiškia savo didelį susirūpinimą dėl Europos policijos kolegijos viešųjų pirkimų skaidrumo stokos. Tikėkimės, jog Europos kovos su sukčiavimu tarnybos atliekamas tyrimas bus išsamus ir sąžiningas bei padės įnešti daugiau aiškumo šiuo klausimu. Tačiau šis klausimas yra susijęs su daug didesne problema – su dažna vientisumo ir profesionalumo stoka policijos ir saugumo organų viduje visoje Europoje. Organizacijos „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ pranešė apie itin daug atvejų visoje Europoje, kai policija viršijo savo įgaliojimus bei panaudojo neteisėtus tyrimo metodus. Dažniausiai institucijos neatlikdavo tyrimų ir nenubausdavo prasižengusiųjų pagal tarptautinius standartus, o tai didina nebaudžiamumo lygį. Dažnai aukomis tampa lengvi taikiniai dėl savo mažumos statuso, ar tai būtų dėl jų kilmės, ar dėl jų politinių pažiūrų. Stiprioms policijos pajėgoms reikia stiprios ir sąžiningos teisinės valstybės bei teisinės nepriklausomybės. Europos policijos kolegija turi kilnių tikslų – skatinti bendrus Europos viešosios tvarkos palaikymo standartus, tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovoje su nusikalstamumu, palaikyti teisę ir įstatymus. Ar tai būtų per šį ar kitą forumą, tačiau svarbiausia, kad šie tikslai būtų pasiekti.

- Pranešimas: Tanja Fajon (A7-0256/2010)

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Ši Parlamento rezoliucija ypatingai svarbi siekiant panaikinti vizų režimą Bosnijai, Hercegovinai ir Albanijai. Bevizis režimas įgyvendina vieną iš pagrindinių Europos pagrindinių teisių – laisvę judėti visose valstybėse narėse. Labai svarbu dėti visas pastangas, kad kuo greičiau būtų įgyvendintas bevizis režimas Bosnijos ir Hercegovinos ir Albanijos piliečiams. Per pastaruosius kelis mėnesius Bosnija ir Hercegovina ir Albanija padarė didelę pažangą, vyko svarbūs dialogai su Albanija ir Bosnija ir Hercegovina. Suteikus bevizį režimą šioms šalims, jaunimas galėtų keliauti, mokytis bei studijuoti užsienyje. Be to, sumažėtų didesnio etninio ir politinio nestabilumo rizika, sustiprėtų politinis ir ekonominis bendradarbiavimas regione ir padidėtų gyventojų pritarimas ES ir europinės integracijos perspektyvai.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Praėjo dvidešimt vieneri metai nuo Berlyno sienos nugriovimo, bet Europa lieka pasidalijusi, jos gyventojams vis dar reikia vizų, kad galėtų laisvai keliauti po Europos Sąjungai priklausančias šalis. Atvykau iš šalies, kuri beveik pusę šimtmečio gyveno valdoma vieno žiauriausių komunistų režimo, o jos gyventojai neturėjo jokios teisės laisvai keliauti. Rumunijai reikėjo 15 metų įtikinėti Europą, kad jos gyventojai nėra antrarūšiai ir jiems turėtų būti suteiktos galimybės naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Europos Sąjunga nepritaria ir niekada nepritarė dirbtinių padalijimų kūrimui, bet, išardydama sienas, sutelkė visus europiečius į vieną būrį. Europos Parlamentas palaikė idėją panaikinti vizų režimą, nes žino, kokį psichologinį poveikį daro dabartinė padėtis tiems, kurie vis dar privalo pirkti vizas norėdami nuvykti ir aplankyti Europos Sąjungos šalyse gyvenančius šeimos narius, išvykti mokytis ar tiesiog keliauti. Jau seniai laikas, praėjus 21 metams nuo Europos susivienijimo pradžios, Europos gyventojams, norintiems keliauti Europos Sąjungos viduje, panaikinti vizų režimą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. − (PT) Balsavau už šį teisėkūros pasiūlymą, kuriame pripažįstama svarba suteikti Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams teisę į laisvą judėjimą Europos Sąjungoje taikant bevizio režimo sistemą, kuri įsigalios šiais metais. Šis procesas yra pastarųjų susitarimų su Serbija, Juodkalnija ir Buvusiąja Jugoslavijos Respublika Makedonija tęsinys. Mano nuomone, šis balsavimas yra svarbus žingsnis kuriant Europos integraciją ir politiniam bei ekonominiam bendradarbiavimui šiame regione. Tačiau vis dar svarbu dėti pastangas, kad vizų sistemos liberalizavimo būtų imtasi ir Kosove, vieninteliame Vakarų Balkanų regione, kuriame derybų pradžia dar nėra suplanuota.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau už šį pranešimą, nes tikiu neatimama visų gyventojų laisvo judėjimo teise, laisvo judėjimo teise nepriklausomai nuo tautybės. Šiuo pranešimu pagaliau žengiamas dar vienas žingsnis siekiant panaikinti vizų reikalavimus Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams. Tačiau, deja, turime atkreipti dėmesį į tai, kad norėdamos įvykdyti vizų reikalavimų liberalizavimą valstybės turi naudoti biometrinius pasus, kuriems nepritariu, nes, mano nuomone, jie pažeidžia gyventojų asmens duomenų apsaugos principą.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už reglamento pasiūlymo priėmimą, nes jis padės įgyvendinti kai kuriuos ankstesnius Europos Sąjungos įsipareigojimus, susijusius su laisvu asmenų judėjimu visame žemyne. Dėl jo tam tikrų Vakarų Balkanų šalių gyventojai taps proceso, kuriame vėl sujungiamas Europos žemynas, dalimi. Manau, kad negalime pasiekti pažangos kuriant Europos tapatybę ir pilietybę, jei nepašalinsime kliūčių, trukdančių naudotis judėjimo laisve žemyne, tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir jų kaimynių. Palankiai vertinu iniciatyvą, parodytą įtraukiant į šią priemonę Albaniją ir Bosniją ir Hercegoviną. Įtraukus šių šalių gyventojus bei jų bendrapiliečius iš Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Juodkalnijos ir Serbijos ir suteikus jiems laisvo judėjimo teisę Europos Sąjungoje, bus lengviau panaikinti kai kurias skaudžias praeities įvykių pasekmes. Tai keli argumentai, paaiškinantys, kodėl taip balsavau.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balkanai, atsižvelgiant į jų kaip „Europos parako statinės“ reputaciją, pirmiausiai tebėra, nepaisant pastaraisiais metais pasiektos pažangos, galimas įtampos tarp etninių grupių šaltinis, ir tai dar sustiprina politinis nepastovumas bei ekonomikos ir socialinė krizė. Bosnija ir Hercegovina yra naujausias pavyzdys, kaip, deja, nepaisant visų įdėtų pastangų, išlieka priešiškumas tarp bendruomenių, vis dar padalytų karo žaizdų.

Manau, kad panaikinus sienų apribojimus, vis dar dalijančius žemyną, bus paspartinti reformų ir susitaikymo procesai šioje Europos dalyje. Nuo tada, kai praėjusių metų gruodį buvo panaikinta vizų rėžimo sistema Serbijai, Juodkalnijai ir Makedonijai, Bosnija ir Hercegovina ir Albanija padarė didelę pažangą, kaip nurodyta pranešime, todėl nebegalima pateisinti jų izoliacijos ir atskyrimo. Tačiau viena problema, vis dar neišspręsta šiame regione, yra Kosovas, nes šio regiono kaip nepriklausomos valstybės nėra pripažinusios daugelis šalių, įskaitant Europos Sąjungos šalis. Šis aspektas artimiausiu metu turi būti mums itin svarbus, nes remiantis etniniais skirtumais gali būti sukurtas pavojingas precedentas imtis separatistinių veiksmų.

  Mário David (PPE), raštu. − (PT) Su dideliu malonumu balsuoju už tai, kad Europos Sąjunga pripažintų ir patvirtintų tinkamas sąlygas, leisiančias mūsų žemyne liberalizuoti vizų režimą su naujomis valstybėmis, šiuo atveju su Bosnija ir Hercegovina ir Albanija. Tačiau apgailestauju, kad kitų šalių, būtent Ukrainos ir Kroatijos, atžvilgiu Europos Sąjunga nerodo tokio palankumo, kad šalys, sukūrusios ir įgijusios suverenitetą ir nepriklausomybę po SSRS žlugimo, nėra laikomos vertomis tokio paties pripažinimo paprasčiausiai dėl šios priežasties (dėl to, kad jos atsirado po SSRS žlugimo).

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už T. Fajon pranešimą, nes įvertinimo misijų rezultatuose ir ataskaitose parodyta, kad Albanija ir Bosnija ir Hercegovina padarė pažangą vykdydamos joms nustatytus reikalavimus, todėl šios šalys gali būti įtrauktos į trečiųjų šalių sąrašą, kurių piliečiams nepanaikintas reikalavimas turėti vizą, kad galėtų vykti į Šengeno erdvę.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Tie, kurie atsimena įtampą ir konfliktus, dėl kurių buvo nuniokotas Vakarų Balkanų regionas, negali nematyti, kad buvo padaryta didelė pažanga susitaikymo ir regiono stabilizavimo atžvilgiu. Savaime suprantama, kad Europos Sąjunga turėjo siekti padėti sumažinti kliūtis, skiriančias ją nuo daugumos Balkanų valstybių, ir leisti jų piliečiams vykti į Europos Sąjungą be vizų. Esu už tai, kad būtų iš esmės panaikintos žmonių judėjimui trukdančios kliūtys, todėl pritariu svarstomų kliūčių pašalinimui. Taip pat manau, kad be Balkanų piliečių judėjimo Europos teritorijoje sąlygų palengvinimo, kartu turėtų būti skatinamas ir glaudesnis tarpvalstybinis bendradarbiavimas ir produktyvesnis keitimasis informacija su jų kilmės šalimis, siekiant sustabdyti iš ten kilusių gaujų nusikalstamos veikos plėtimąsi.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. − (PT) Itin palaikau tikslą panaikinti vizų režimą visoms Vakarų Balkanų šalims. Vizų reikalavimo Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Juodkalnijos ir Serbijos gyventojams panaikinimas 2009 m. gruodžio mėn. buvo svarbus žingsnis integruojant šias valstybes į Europą. Bevizio režimo sistema yra labai svarbi žmonių gyvenime, nes ji stiprina tautų ryšius ir leidžia konsoliduoti judėjimo laisvės, kaip vienos iš Europos pagrindinių teisių, principą.

Užtikrinus, kad Europos Sąjunga greitai, 2010 m. rudens pradžioje, ims taikyti bevizį režimą dar dviem šalims, būtent Bosnijai ir Hercegovinai, bus sumažintas pavojus, kad padidės politinis ir etninis nepastovumas, sustiprintas politinis ir ekonominis bendradarbiavimas regione, taip pat visuomenė labiau palaikys Europos Sąjungą ir Europos integracijos perspektyvas, padidės jos gyventojų skaičius ir bus suvaržyti ekstremistiniai ir euroskeptiški nusistatymai. Balsavau už šią rezoliuciją dėl vizų režimo netaikymo, kad Bosnija ir Hercegovina ir Albanija iš to kiek galima greičiau gautų naudos.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mes esame už kuo greitesnį vizų režimo panaikinimą Bosnijos ir Hercegovinos bei Albanijos piliečiams. Šioms šalims ši galimybė nebuvo suteikta 2009 m., kai visoms Vakarų Balkanų šalims buvo pradėta naikinti vizų režimą.

Šiuo sprendimu „apdovanojami“ šių šalių gebėjimai „atlikti reikiamas reformas“. Taigi, kaip jie teigia, mes atveriame „duris“ šalims, kurios „stengiasi daryti viską, kad mums įtiktų“. Kyla klausimas, kokią kainą tų šalių tautos už tai moka? Tie, kurie dabar tvirtina apdovanojantys Balkanų šalis, yra tie patys, kurie anksčiau darė viską, ką gali, kad suardytų Jugoslaviją ir sugriautų jos žmonių pasiekimus. Įtakingiausių ES ir NATO subjektų rankos yra suteptos nusikaltimais, kuriuos jos ten vykdė, ir veiklos, kuri kurstė tautų, seniau nusprendusių suvienyti savo siekius ir sukurti savo šalį, neapykantą ir karą. Todėl nepalaikome Jugoslavijos likučių ardymo, kurį skatina norintys pasisavinti jos turtą, išnaudoti jos žmones ir pasinaudoti jos geostrategine padėtimi – tai sena didžiojo ES kapitalo svajonė. Jau skelbiama, kad kita į šį režimą įtraukta sritis bus Kosovas, ES ir NATO protektoratas šiame regione.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Aš ir judėjimas, kuriam priklausau, visiškai nesutinkame su T. Fajon pasiūlymu Bosnijos ir Hercegovinos ir Albanijos gyventojams panaikinti reikalavimą turėti vizas kertant Europos Sąjungos išorės sienas. Manau, kad tokia priemonė yra neatsakinga ir pavojinga Europos gyventojų saugumui, nes joje neįvertinamos politinės problemos ir tų šalių sunkumai, tačiau joje pervertinama silpna ir nepakankama pastaraisiais metais pasiekta pažanga. Albanijoje dar nėra sukurta teisinė sistema, kuri galėtų atremti organizuotą nusikalstamumą ir labai aukšto lygio korupciją. Baudžiamoji teisėsauga susiduria su panašiomis problemomis Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas yra labai menkas. Vizų politika leidžia tam tikru mastu kontroliuoti ir atrinkti tuos, kuriems leidžiama atvykti iš trečiųjų šalių. Be šios sistemos teikiamos kontrolės, gali susidaryti pavojų mūsų gyventojų saugumui keliančių aplinkybių.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Šiuo balsavimu Europos Parlamentas išreiškia tvirtą nuomonę dėl Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos, būtent dėl jų būsimos narystės Europos Sąjungoje galimybių. Iš tiesų leidus panaikinti vizų režimą šių dviejų šalių piliečiams, bus, be abejo, paskatintas jaunų studentų judrumas ir sustiprintas ekonominis ir politinis bendradarbiavimas su Balkanų regionu, kur kai kurios šalys, kaip antai Serbija, Juodkalnija ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, jau naudojasi tokiu režimu. Tačiau neapgaudinėkime savęs; šis Parlamento balsavimas jokiomis aplinkybėmis nereiškia, kad pritariama dabartinės Albanijos vyriausybės vykdomai politikai, kuriai ir toliau galioja mūsų liepos mėn. išdėstyti reikalavimai. Ši priemonė pirmiausia skirta tam, kad sukurtų ryšį tarp tautų. Aišku, tenka apgailestauti, kad Kosovas dėl valstybių narių nesutarimų, susijusių su jo nepriklausomybės pripažinimu, nėra įtrauktas į šį Europos Sąjungos ir Balkanų šalių vykdomą procesą. Turime dirbti, kad to pasiektume.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Šiandien Europos Parlamentas tvirtai parodė, kad remia vizų režimo panaikinimo Vakarų Balkanų šalims politiką, tęsdamas pernai vykdytą veiklos kryptį, kai atsisakyta privalomų vizų Serbijos, Juodkalnijos ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos piliečiams. Tuo sprendimu buvo išreikšta nemenka pažanga šių šalių integracijos į Europą link, nes šios šalys parodė, kad geba pradėti rimtų reformų procesus. Per šios dienos balsavimą dėl T. Fajon pranešimo priėmėme Komisijos pasiūlymą taip pat panaikinti privalomą sistemos elementą Albanijai ir Bosnijai ir Hercegovinai. Iš tikrųjų manau, kad diferencijuotas metodas būtų kėlęs pavojų paaštrinti etninius ir politinius pasidalijimus, kurie būdingi šiam regionui. Vienintelis regionas, neįtrauktas į vizų režimo liberalizavimo procesą, yra Kosovas. Ši išimtis taikyta iš esmės dėl esamų problemų, susijusių su tos šalies nepriklausomybės pripažinimu, bet tikiuosi, kad šias problemas netrukus bus galima išspręsti. Apibendrindamas turiu atkreipti dėmesį, kad vizų režimo panaikinimas, kuris yra šio pranešimo tikslas, susijęs su svarbiu žmonių gyvenimo aspektu, nes jis leidžia jiems iš tikrųjų naudotis savo teise į judėjimo laisvę.

  Marine Le Pen (NI), raštu. – (FR) Europolo, Eurojusto ir FRONTEX ataskaitose apskaičiuota, kad kasmet į Europos Sąjungą patenka 900 000 nelegalių imigrantų. Šiame dokumente iš Balkanų atvykstantys nelegalūs imigrantai apibūdinami kaip priklausantys nusikalstamos veiklos grupėms, susijusioms su narkotikais, ginklais ir prekyba žmonėmis.

Nors kai kurios iš šių šalių lieka labai nestabilios dėl geopolitinių, religinių ar net etninių priežasčių, socialistės T. Fajon pranešime rekomenduojama panaikinti vizų sistemą visoms Vakarų Balkanų šalims. Remiantis tuo, kad ši privilegija prieštarauja Šengeno susitarimams ir patiems Europos Sąjungos veikimo ir prisijungimo prie jos mechanizmo principams, mano nuomone, šis kausimas dėl laisvo judėjimo asmenims iš tokių šalių kaip Bosnija ir Hercegovina ar Albanija net nediskutuotinas.

Šios „pagrindinės teisės“ reikalavimu iš tikrųjų siekiama sukurti tik „mišinio“ utopiją. Europos Sąjunga jau susiduria su masine ir nevaldoma imigracija, kuri smarkiai kenkia jos tapatybei bei ją sudarančių šalių ekonomikai ir visuomenei. Priešingai, turėtume stengtis įtvirtinti žmonių pagrindinę teisę išsaugoti savo sienų kontrolę ir nepriklausomai priimti sprendimus dėl to, kas gali ar negali atvykti į jų šalis.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) T. Fajon pranešimas dėl pasiūlymo dėl reglamento, kuriame išvardijamos trečiosios šalys, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorės sienas, turi turėti vizas, ir trečiosios šalys, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, turi būti vertinamas teigiamai, nes jis yra tinkamas žingsnis atsižvelgiant į susitarimus, kuriuos Europos Sąjunga 2007 m. sudarė su Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija ir kuriais siekta sušvelninti vizų reikalavimus. Atsižvelgiant į poreikį toliau vykdyti sistemingą kontrolę net po liberalizavimo, reikėtų pabrėžti, kad ši priemonė neabejotinai bus itin reikšminga kuriant stabilumą. Be to, sutinku su pranešėja, kad tiesioginiai šio reiškinio padariniai žmonių gyvenimo kokybei padės paskatinti valstybines ir vyriausybines įstaigas bei politikus dėti daugiau pastangų įgyvendinant reformas, kurios būtinos siekiant įstoti į Europos Sąjungą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Jei ketiname išplėsti vizų režimo netaikymo sritį, įtraukdami Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojus, galėtume aptarti teoriją, kuria remdamasi Albanija padarė pažangą slopindama organizuoto nusikalstamumo įtaką. Bet taip nėra. Tačiau pranešėjos paaiškinamasis pareiškimas ir Užsienio reikalų komiteto nuomonė, kuriais palaikomas vizų režimo su Kosovu liberalizavimas, yra nepriimtina provokacija. Todėl balsuoju prieš šį pranešimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. − (PT) Europos Sąjunga visada buvo suinteresuota, kad jos geografinėse ribose gyvenantys žmonės galėtų laisvai keliauti po valstybes nares. Ši galimybė laipsniškai buvo išplėsta į nepriklausančias organizacijai šalis, ir dabar daugelis ne Europos Sąjungos šalių gyventojų gali keliauti po Europos Sąjungą be vizų.

Dabartinės rezoliucijos tikslas yra vizų režimo panaikinimas Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams, taikant kitų Vakarų Balkanų šalių, kaip antai Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Juodkalnijos ir Serbijos, pavyzdį. Dviejų šalių pastaruoju metu įvykdyta pažanga paskatino Europos Sąjungą panaikinti įvažiavimo vizų reikalavimus jų gyventojams, ir tai padės mažinti didesnio politinio ir etninio nepastovumo pavojų, plėsti politinį ir ekonominį bendradarbiavimą regione, stiprinti gyventojų teigiamą požiūrį į Europos Sąjungą ir Europos integracijos perspektyvas, plėsti jų gyventojų mastą ir suvaržyti ekstremistinius ir prieš Europą nukreiptus požiūrius, dėl šių priežasčių balsavau už pranešimą.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Palaikau Komisijos pasiūlymą panaikinti vizų režimą Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams. Vizų režimas jokiomis aplinkybėmis neturėtų izoliuoti Vakarų Balkanų gyventojų ar nugręžti juos nuo Europos Sąjungos, jų artimiausios kaimynės. Šis sprendimas liberalizuoti vizų režimą buvo pasiektas dėl pažangos, kurią įvykdė šios dvi šalys, ypač stiprindamos kovą su organizuotu nusikalstamumu. Šis sprendimas turės esminį psichologinį poveikį gyventojams, pavyzdžiui, studentams, kurie iki šiol konsulatuose turėjo stovėti eilėse.

  Alexander Mirsky (S&D) , raštu. – (LV) Balsavau už T. Fajon pranešimo galutinį variantą. Tuo pačiu norėčiau aiškiai pareikšti, kad esu prieš vizų režimo panaikinimą Kosovo gyventojams, nes manau, kad šį klausimą reikia suderinti su Serbija. Visiškai sutinku su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pozicija nepripažinti Kosovo nepriklausomybės. Taip pat manau, kad tol, kol Serbija nepripažins Kosovo nepriklausomybės, neturime teisės imtis kokių nors veiksmų, net dėl netiesioginio šio regiono nepriklausomybės pripažinimo. Kaip žinoma, daug Europos Sąjungos valstybių narių nepripažino Kosovo nepriklausomybės. Esu įsitikinęs, kad šiuo klausimu turime laikytis labiau apgalvoto požiūrio.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Vizų liberalizavimas 2009 m. visiems iš tikrųjų parodė, kad daug žmonių Balkanuose keliavimą be vizų sulygina su visiškos veiksmų laisvės suteikimu. Be galo daug žmonių, kad atvyktų į Europos Sąjungą, pasinaudojo liberalesnėmis vizų režimo sąlygomis. Niekas nežino, kiek tų žmonių iš tikrųjų grįžo į savo gimtąsias šalis, kai baigėsi jiems skirtas buvimo laikotarpis. Atrodo, minėti žmonės nesupranta, kad vizų liberalizavimas neturi nieko bendro su darbo vietomis ar teise gyventi šalyje. Planai stabdyti neteisėtą patekimą į Europos Sąjungą pagal susitarimus dėl readmisijos negali būti vykdomi, kai piktnaudžiaujama vizų liberalizavimu. Tokie veiksmai turi būti sustabdyti. Šiuo atžvilgiu Kosovas mums kelia itin didelę problemą. Europos Sąjunga niekada neįstengė nuspręsti, kas, jos nuomone, svarbiau ar kas, jos nuomone, teisingiau ir deramiau – teritorinis vientisumas ar tautų apsisprendimo teisė – todėl per ilgai ignoravome daugiataučių valstybių problemą, o to rezultatas – pasidalijusi Balkanų valstybė. Vizų susitarimo taikymas, tokiu būdu siekiant netiesiogiai priversti pripažinti Kosovą, nors kai kurios valstybės narės jo nepripažino, prieštarauja subsidiarumo principui ir yra nacionalinių teisių pažeidimas, todėl tokius veiksmus reikėtų labai griežtai atmesti. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus balsavau prieš T. Fajon pranešimą.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes, būdamas Rumunijos pilietis, labai gerai žinau, kokia svarbi judėjimo laisvė. Tai svarbiausia laisvė, kuria pagrįsta Europos Sąjunga, ir didžiausia teisė, kurią turi Europos gyventojai. Šio principo taikymo išplėtimas į Albaniją ir Bosniją ir Hercegoviną yra svarbus žingsnis siekiant Europos integracijos.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Visiškai pritariu Europos Parlamento ir Tarybos parengtam pasiūlymui dėl trumpalaikių vizų reikalavimo atsisakymo Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos gyventojams, kertantiems išorės sienas. Minėtos šalys vykdydamos Europos Sąjungos reikalavimus padarė didelę pažangą. Komisijos siūlymu atsisakius vizų reikalavimų, Komisija šiose dviejose šalyse ir visose Vakarų Balkanų šalyse, kurios jau išbrauktos iš „neigiamo sąrašo“ ir perkeltos į „teigiamą sąrašą“, imsis būtino stebėjimo, kaip vykdomas procesas, pagal kurį turi būti veiksmingai ir ilgam įgyvendinamos priemonės, kurias šios šalys suplanavo pagal vizų reglamentavimo liberalizavimo programą. Komisija taip pat pabrėžia, kad pagrindinis reikalavimas dėl vizų liberalizavimo proceso baigimo šiose šalyse yra biometrinių pasų, užtikrinsiančių saugumą ir sustabdysiančių nelegalią imigraciją, įvedimas.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Balsavau prieš palankų vizų liberalizavimo proceso Albanijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje vertinimą. Palaikau kritišką poziciją, kurios laikėsi prancūzai per COREPER susitikimą rugsėjo 29 d.: pareiškę nepasitenkinimą, kad laikotarpis, skirtas Komisijos pasiūlymui ir vertinimui, buvo per trumpas, paprašė Parlamento daugiau laiko vertinimams atlikti. Vis dar yra per daug neišspręstų klausimų, kad galėtume sutikti panaikinti reikalavimą Albanijos ir Bosnijos piliečiams turėti vizas keliaujant į Europos Sąjungą. Šie klausimai ypač susiję su kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, biometrinių pasų trūkumu ir imigracija bei sienų kontrole. Turėdamas galvoje pastarąjį klausimą, norėčiau jums priminti, kad praėjusį kovo mėnesį Belgija grąžino į tėvynę kelis šimtus albanų kilmės serbų ir makedonų, kurie prašė prieglobsčio Europoje po to, kai gruodį buvo panaikinti vizų apribojimai Serbijai, Makedonijai ir Juodkalnijai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiandieniniu balsavimu atveriamas kelias pavėluotam, bet labai laukiamam Bosnijos ir Hercegovinos ir Albanijos įtraukimui į Europos Sąjungos keliavimo be vizų sistemą. Šis sprendimas aiškiai pagerins gyventojų padėtį, nes jiems bus suteiktos tos pačios teisės ir privilegijos kaip ir jų kaimynams. Taryba dabar turėtų veikti greitai, kad patvirtintų jų įtraukimą. Tačiau esame susirūpinę, nes kai kurios valstybės narės, ypač Prancūzija, nepritaria šiam sprendimui. Bosnija ir Hercegovina ir Albanija šiuo metu atitinka Europos Sąjungos kriterijus dėl vizų reikalavimo panaikinimo labiau negu Serbija ir Makedonija, kai prieš metus joms buvo suteikta keliavimo be vizų teisė. Jei Taryba neprisijungtų prie Europos Parlamento ir Europos Komisijos pozicijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir Albanijos gyventojams būtų perduota visiškai neteisinga žinia.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Esame prieš šį pranešimą, nes nuostata, kad Albanijos ir Bosnijos ir Hercegovinos piliečiai turėtų būti atleisti nuo reikalavimo turėti vizas, kai jie kerta valstybių narių išorės sienas, yra rizikinga. Manome, kad tai ypač teisinga Albanijos, kurioje paplitęs organizuotas nusikalstamumas, atveju, nes tada jis galėtų pasklisti po visą Europos Sąjungą. Nepaisant to, F. Frattini pasisakė už vizų režimo liberalizavimą; šis sprendimas nesuderinamas su jau priimtu Prancūzijos, Nyderlandų ir Danijos sprendimu.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Buvusiosios Jugoslavijos šalys Makedonija, Juodkalnija ir Serbija neseniai buvo įtrauktos į teigiamą aptariamo reguliavimo sąrašą, ir tai reiškia, kad jų gyventojams reikalavimas keliaujant į Europos Sąjungos teritoriją turėti vizą panaikintas. Albanija ir Bosnija ir Hercegovina taip pat padarė pažangą, siekdamos, kad kai tik jos atitiks atleidimo nuo vizų reikalavimus, šis reikalavimas joms būtų panaikintas ir jos galėtų būti išbrauktos iš neigiamo sąrašo. Būtina nuspręsti, kad būsimi Europos Sąjungos gyventojai turėtų pagrindinę teisę atvykti į Europos Sąjungą. Siekiant įgyvendinti šį liberalizavimą, vis dar reikia sustiprinti kovą su organizuotu nusikalstamumu abiejose šalyse: Albanijos atveju – parengti strategiją, kuria būtų remiama grąžintų į tėvynę piliečių integracija, Bosnijos ir Hercegovinos atveju – suderinti baudžiamąją teisę pagal federacinį baudžiamąjį kodeksą. Artimiausiu metu suteikus galimybę keliauti be vizų, bus sustiprintas politinis ir ekonominis bendradarbiavimas ir sumažintas įtampų pavojus regione. Be to, Europos Sąjungos parama tikrai žmonėms padės pamatyti naujus horizontus. Balsuoju už šį dokumentą dėl pirmiau nurodytų priežasčių.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Kongo Demokratinės Respublikos įsipareigojimų nevykdymas žmogaus teisių apsaugos ir teisingumo srityse (RC-B70524/2010)

  Damien Abad (PPE), raštu. – (FR) Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus teisių padėtis Kongo Demokratinėje Respublikoje nepagerėjo ir iš tikrųjų tik blogėja, ir į tai, kad sistemingi žmogaus teisių pažeidimai, kaip antai neteisėtos mirties bausmės, pagrobimai, seksualinė prievarta ir kankinimai, atliekami kasdien, manau, kad privalau balsuoti už šią Europos Parlamento pateiktą rezoliuciją. Pelningą veiklą, ekonomiką ir kasybą bei žemės išteklius valdo ginkluotos grupės, konfliktai vyko daug metų, nepaisant Jungtinių Tautų Organizacijos atliekamos misijos Kongo Demokratinėje Respublikoje. Todėl būtina paprašyti KDR Vyriausybės, kad ji atkurtų stabilumą ir saugumą šalyje ir po to pradėtų vykdyti taikos procesą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Šiandien plenariniame posėdyje labai didele balsų dauguma priėmėme rezoliuciją, smerkiančią žmogaus teisių apsaugos trūkumus Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR). Tokiu būdu pasmerkėme smurtą, ypač masinius išžaginimus, kurie vasarą buvo vykdomi šalyje. Turime skubiai sustiprinti kovą su nebaudžiamumu ir, svarbiausia, sustabdyti visus žmogaus teisių pažeidimus, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Turi būti atlikti nepriklausomi tyrimai, kad kaltieji būtų teisiami. Be to, apgailestaujame, kad toje vietovėje dislokuotos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos nepajėgė sustabdyti šio smurto. Vis dėlto jų buvimas yra būtinas, ir turime leisti jiems baigti savo užduotį KDR.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Kongo Demokratinė Respublika privalo nedelsiant imtis veiksmų įvykdyti savo įsipareigojimus žmogaus teisių pažeidimų srityse. Šiandien dauguma ginkluotų judėjimų naudoja žaginimus bei smurtą kaip priemones kariniams ir ekonominiams tikslams pasiekti. Dėl šių smurtinių veiksmų moterys dažnai praranda vietą visuomenėje, gebėjimą rūpintis savo vaikais ir netgi gyvybę. Civiliai gyventojai ir toliau nepakeliamai kenčia ir gyvena skurde. Kongo Demokratinė Respublika privalo imtis visų galimų priemonių siekti išvengti bet kokių tolesnių išpuolių prieš civilius bei užtikrinti, kad būtų sustiprinta atsakomybė už žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus. Tuo pačiu svarbu siekti skatinti taiką ir stabilumą regione taikant esamas regionines priemones ir dėti daugiau pastangų regionų ekonomikai vystyti. Labai svarbu, kad ES Tarybos priimtas veiksmų lyčių lygybės vystomojo bendradarbiavimo srityje planas, užtikrintų, jog į lyčių lygybės aspektą būtų atsižvelgta visose politikos srityse.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Kongo Demokratinė (?) Respublika sudarė sąlygas humanitarinei tragedijai, kuriai skiriame per mažai dėmesio, bet dėl to ji netampa mažiau verianti širdį. Tikiuosi, kad Europos Parlamento iniciatyva paskelbti deklaraciją, griežtai smerkiančią visas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykstančiame konflikte kovojančias šalis, ir labiau ją išplatinti, įskaitant JT generalinį sekretorių, leis pagerinti civilių gyventojų, kurie nukentėjo nuo šio beprasmiško karo, padėtį. Informacija apie padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje itin kelia nerimą, nes išskirtinio brutalumo aktai vyksta šalia JT taikos palaikymo stovyklos. 1244 moterys, kurias vos per tris šių metų mėnesius išžagino visų konflikte dalyvaujančių pajėgų nariai, jokiu būdu nėra tik statistika. Kiekviena iš jų patiria savą tragediją. Dar labiau sukrečia tai, kad ši padėtis gali vėl susidaryti bet kuriuo metu, todėl jos visiškai nesijaučia apsaugotos. Padėtis Kongo Demokratinėje Respublikoje leidžia pateikti dar vieną argumentą dėl oficialaus pripažinimo, kad bet kokios lytimi pagrįstos smurto formos yra laikytinos nusikaltimu prieš žmoniją ir karo nusikaltimu.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. − (PT) Nepaisant pastangų, kurias deda Jungtinių Tautų misija Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR), ir nepaprastai sudėtingo humanitarinių organizacijų atlikto darbo, žmogaus teisių pažeidimai vis dar vyksta. Padėtis kelia nerimą: masiniai ginkluotos kariuomenės vykdomi civilių žaginimai, patiriamos nepakeliamos kančios, skurdas, vyksta žmonių perkėlimas ir blogėja padėtis pabėgėlių stovyklose, taip pat vykdomas priverstinis civilių ir vaikų ėmimas į kariuomenę.

Kongo kariuomenė iš toliau stokoja žmogiškųjų, techninių ir finansinių išteklių, kad galėtų atlikti savo misiją. Šioje rezoliucijoje sustiprinami mokymo ir tinkamų atlyginimų prioritetai, siekiant reformuoti Kongo kariuomenę ir pagerinti jos vidaus tvarką. Be to, joje pabrėžiama, kad reikia labiau stengtis, siekiant nutraukti ginkluotų grupių veiklą, ir nubausti už žmogaus teisių pažeidimus atsakingus asmenis. Taip pat joje pabrėžiamas poreikis vystyti glaudų KDR Vyriausybės ir tarptautinės bendruomenės bendradarbiavimą, atsižvelgiant į moterų dalyvavimą sprendžiant konfliktą. Nedelsiant turi būti atnaujintas dialogas, siekiant pradėti vykdyti taikos procesą, ir todėl balsavau už šią rezoliuciją.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Labai svarbu sustabdyti smurtą prieš vietos bendruomenę ir masinio naikinimo veiksmus, kaip antai namų, mokyklų, bažnyčių ar net visų kaimų deginimą, kurie buvo įvykdomi Kongo Demokratinėje Respublikoje. Žaginimai ir kitos seksualinio smurto prieš moteris ir vaikus formos (pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiosios komisijos duomenis, apytiksliai 14 išžaginimo atvejų per dieną) buvo naudojamos kaip karo ginklai. Negalime leisti, kad atsirastų bendras nebaudžiamumo jausmas dėl nusikaltimų, kurie iš tikrųjų yra nepaprastai rimti pagrindinių teisių pažeidimai. Nusikaltėliai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti už karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniją. Pakartoju Jungtinėms Tautoms ir Kongo Vyriausybei išdėstytą raginimą pradėti tyrimus. Taip pat tikiuosi, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba skubiai pritaikys priemones, kad veiksmingai sutrukdytų tolimesnius nusikaltimus prieš civilius gyventojus ir suteiktų nukentėjusiesiems visą reikalingą pagalbą. Palankiai vertinu Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymo dėl konflikto regionuose išgaunamų mineralų priėmimą ir tikiuosi, kad Europos Sąjunga gali parengti panašių teisės aktų.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Su susirūpinimu ir jauduliu sekiau Kongo Demokratinėje Respublikoje besiplėtojančius įvykius, civilių, ypač moterų, atžvilgiu vykdomus piktnaudžiavimus, žaginimų naudojimą kaip ginklą įvairių karinių grupių, įsitraukusių į tikrą pilietinį karą, susidūrimuose. Dalyvavau rengiant šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl Kongo Demokratinės Respublikos įsipareigojimų nevykdymo žmogaus teisių apsaugos ir teisingumo srityse, nes norėjau rasti būdą pasiekti, kad už šiuos veiksmus atsakingi asmenys imtų gerbti piliečių teises ir laisves, taip pat ir žmogaus orumą bei tarptautinius šalies įsipareigojimus.

Palankiai vertinu JAV iniciatyvą, pagal kurią neseniai buvo priimtas įstatymas dėl konflikto regionuose išgaunamų mineralų, ir natūralų šios rezoliucijos autorių prašymą, kad Komisija ir Taryba apsvarstytų galimybę imtis panašios teisėkūros iniciatyvos kaip papildomos priemonės, kuri būtų naudojama siekiant daryti įtaką už tokius smerktinus ir barbariškus aktus atsakingų asmenų sprendimams. Todėl balsavau už šios rezoliucijos priėmimą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Turime skubiai rasti politinį ginkluoto konflikto Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR) sprendimą, kad rytų Kongo gyventojams pagaliau galėtų būti užtikrintas saugumas ir stabilumas. To yra siekiama rezoliucija, kurią Europos Parlamentas šiandien priėmė po JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro ataskaitos paskelbimo spalio 1 d., joje išvardyta 617 rimčiausių žmogaus teisių ir humanitarinės tarptautinės teisės pažeidimų, įvykdytų per 10 metų valstybinių ir nevalstybinių veikėjų Kongo Demokratinėje Respublikoje. Per aptariamą dešimtmetį dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti, daugelis kitų buvo išprievartauti, sužaloti ar patyrė kitas smurto formas. Europos Sąjunga nori paremti visas KDR Vyriausybės ir Didžiųjų ežerų regiono šalių pastangas, kuriomis siekiama kartu skatinti taiką ir stabilumą regione, pabrėždama susitaikymą, asmeninį saugumą, reformuotą ir sustiprintą teisėsaugos sistemą ir pabėgėlių bei šalies viduje perkeltų asmenų sugrįžimą ir integraciją.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes smerkiu smurtą prieš moteris ir vaikus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Skubiai reikia sustiprinti kovą su nebaudžiamumu ir nedelsiant nutraukti smurtą ir žmogaus teisių pažeidimus toje šalyje.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kongo Demokratinė Respublika vyravo didelis nestabilumas, susidaręs dėl jos sienų ir vidaus dirbtinių nesutarimų. Konfliktuojančių judėjimų paplitimas ir jų daromi žiaurūs nusikaltimai įrašyti vienuose liūdniausių Afrikos istorijos puslapių. Tragedijų ir žmogaus teisių ir teisingumo pažeidimų sąrašas ilgėja taip greitai, kad net geriausiai informuoti stebėtojai nespėja jo tinkamai pildyti. Tarptautinė bendruomenė buvo neseniai įspėta dėl masinių žaginimų bangos; šiuos veiksmus laikome netoleruotinais ir turime juos pasmerkti bei kuo aiškiau atmesti. Šio tipo smurto naudojimas kaip karo ginklo – tai, deja, nėra naujas reiškinys – turi paskatinti mus išreikšti griežtą pasmerkimą ir imtis veiksmingo baudžiamojo persekiojimo tų, kurie yra fiziškai ir moraliai už tai atsakingi. Kongui reikia taikos ir stabilumo, bet tai nebus pasiekta, jei šlykščiausių žmogaus teisių pažeidimų vykdytojai, kurie mėgavosi skandalingu nebaudžiamumu, nebus aiškiai nustatyti ir nubausti, kad tai būtų pavyzdys kitiems.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. − (PT) Atul Khare, JT už taikos palaikymo operacijas atsakingas generalinio sekretoriaus pavaduotojas, informavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kad nuo liepos 30 d. iki rugpjūčio 4 d. daugiau kaip 500 žmonių nukentėjo nuo grupinio žaginimo, kurį Šiaurės Kivu srityje vykdė Ruandos demokratinės išlaisvinimo pajėgos (FDLR), Hutu sukilėlių grupė ir Mai Mai kariuomenė.

Tvirtai smerkiu šį grupinį žaginimą, taip pat ir kitus žmogaus teisių pažeidimus ir palankiai vertinu prašymą, pateiktą Jungtinėms Tautoms ir KDR Vyriausybei, kad ji imtųsi nešališko ir nuodugnaus visų incidentų tyrimo ir užtikrintų, kad žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus padarę asmenys atsakytų už savo veiksmus ir būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal tarptautinę teisę.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Griežtai smerkiame moterų ir vaikų žaginimus ir visus žmogaus teisių pažeidimus, kurie buvo įvykdyti Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR). Nutraukti tokius veiksmus bus galima tik tada, kai šalyje nebeliks užsienio karinių grupių ir baigsis išorinis kišimasis į šalies veiklą, nes būtent šie veiksniai skatina konfliktą. JT ir Europos Sąjungos misijos jau parodė, kad šie išorės veiksniai nėra sprendimo būdas, bet problemos dalis. Mūsų frakcija pasiūlė paraginti „nutraukti EUPOL ir EUSEC misijas KDR, kurios, reikia pripažinti, padarė neigiamą poveikį didinant smurtą ir įtampą šalyje, nes mokė saugumo pajėgas, kurios padarė nusikaltimų prieš savo civilius gyventojus“.

Dauguma Europos Parlamento narių norėjo atmesti šį pasiūlymą ir prisijungė prie tų, kurie nori palaikyti konfliktą ir gauti iš jo naudos. Taika bus pasiekta tik politiniu įvairių suinteresuotųjų subjektų susitarimu ir šalies viduje, ir išorėje. Jam, žinoma, turi pritarti regiono šalys, ypač Ruanda ir Uganda, kurios pažeidžia KDR suverenitetą ir nepriklausomybę ir aktyviai dalyvauja konflikte. Tačiau svarbiausia, kad jam turi pritarti Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga, pagrindinės naudos iš karo ekonomikos, kuri išlaikoma parduodant svarbius mineralus, naudojamus Amerikos ir Europos bendrovių gaminant kompiuterių ir mobiliųjų telefonų komponentus, gavėjos.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Rimti žmogaus teisių pažeidimai, įskaitant sistemingus ir masinius žaginimus, įvykdytus Kongo Demokratinėje Respublikoje, iš tiesų sukrečiantys. Nors Europos Parlamento įgaliojimai šioje srityje riboti, svarbu, kad esame vieningi pasmerkdami šiuos žiaurius nusikaltimus, taigi palaikiau šiandieninę rezoliuciją.

  Sabine Lösing (GUE/NGL), raštu. – (DE) Kiek įmanoma smerkiu masinius žaginimus ir rimtus žmogaus teisių pažeidimus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Labai palankiai vertinu tai, kad šis pasmerkimas buvo įtrauktas į bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos ir priimtas. Tačiau balsavau prieš bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes Kongo kariuomenės ir policijos padaliniai, kuriuos nuo 2005 m. mokė Europos Sąjungos EUPOL ir EUSEC misijos, dideliu mastu dalyvavo ir dabar dalyvauja šiuose nusikaltimuose. Bendrame pasiūlyme dėl rezoliucijos šios mokomosios misijos aiškiai palaikomos ir palankiai vertinamos. Pasisakau už tai, kad būtų nedelsiant sustabdytos šios misijos, nes jos, mokydamos saugumo pajėgas, kurios ne kartą dalyvavo darant rimtus Kongo gyventojų žmogaus teisių pažeidimus, neigiamai prisidėjo prie smurto išplitimo ir įtampos didinimo šalyje. Be to, Europos Sąjungos mokyta kariuomenė ir policija palaiko represinį korumpuoto J. Kabila režimo mechanizmą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. − (PT) Europos Sąjunga nelieka nepaveikta įvairių ginkluotų konfliktų, kurie retkarčiais įvyksta visame pasaulyje. Smurtas Kongo Demokratinėje Respublikoje užsitęsė kelerius metus, dėl jo milijonai žmonių mirė, buvo priversti persikelti arba liko benamiai.

Todėl nepaprastai svarbu raginti visas šiame konflikte dalyvaujančias šalis nutraukti karo veiksmus, kad šių regionų gyventojai galėtų toliau gyventi taikiai. Labai svarbu toliau palaikyti šiame regione veikiančias Jungtinių Tautų misijas, kad būtų sušvelnintos visų gyventojų kančios, ypač daugiau dėmesio skiriant pagyvenusiems žmonėms, moterims ir vaikams.

  Alexander Mirsky (S&D) , raštu. – (LV) Visai neseniai daugiau kaip 500 žmonių Kongo Demokratinėje Respublikoje nukentėjo nuo masinio grupinio išžaginimo. Dėl šio masinio išžaginimo yra kalti įvairių ginkluotų grupių nariai iš rytų KDR. Visiškai palaikau šią Europos Parlamento rezoliuciją. Taip pat norėčiau pridurti, kad turėdami galvoje, jog JT taikos palaikymo pajėgų karių stovykla buvo išdėstyta gana netoli miesto, kuriame įvyko šie seksualinio pobūdžio užpuolimai, tačiau JT neužkirto kelio šiam sukrečiančiam incidentui, turime suformuoti savo požiūrį į JT bazės veiksmus rytų KDR. Turime nustatyti už tai atsakingus JT vadus. Taip pat norėtume žinoti, ar JT bazės pareigūnai ir kariai žino, kodėl jie ten buvo siųsti. Man atrodo, kad jie nežino ir kad būtent dėl jų neveikimo įvyko šis masinis nusikaltimas ir pasityčiojimas iš tarptautinės teisės. JT įvykdė nusikaltimą, nes jie nepajėgė atlikti savo tiesioginių misijos uždavinių.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Tiesiog nėra žodžių, kuriais galėtume apibūdinti smurtinius žiaurius nusikaltimus, vykdomus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Tegalime juos apibūdinti vieną po kito. Grupinis žaginimas, luošinimas, nepelnytas smurtas, apiplėšimai, niekingos žmogžudystės, nekalbant jau apie kiekvieną dieną vykstančius pasityčiojimus iš pagrindinių laisvių visišką nuosmukį patiriančioje valstybėje. Prie bet kokių veiksmų ar reagavimo nebuvimo galime pridėti nebaudžiamumą. Tokia padėtis susidarė, nes nėra teisingumo sistemos, o Kongo valdžios institucijos verčiau atsistatydina, nei imasi būtinos pareigos saugoti savo gyventojus. Ši, jau trečia iš eilės, rezoliucija skirta Kongo valdžios institucijoms, taip pat Europos ir tarptautinėms institucijoms, kurios nebegali atsisakyti įsitraukti. Jų pareiga atlikti savo vaidmenį ir apsaugoti žmones, būtent pasinaudojant toje vietovėje veikiančia Jungtinių Tautų Organizacijos misija Kongo Demokratinėje Respublikoje (MONUSCO). Jos turi palengvinti taikos ir stabilumo atkūrimą srityje ir prisidėti kuriant valstybę, kuri galėtų visiškai vykdyti savo pagrindines funkcijas ir pagaliau užtikrinti teisinės valstybės principų laikymąsi.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Tikiuosi, kad svarbiausi toje vietovėje dirbantys subjektai atkreips dėmesį į mūsų balsavimą. Griežtai smerkiame masinius žaginimus ir kitus žmogaus teisių pažeidimus, kurie įvykdyti nuo liepos 30 d. iki rugpjūčio 4 d. ir nuo kurių nukentėjo daugiau kaip 500 žmonių Šiaurės Kivu srityje. Šiuos pažeidimus vykdė Ruandos demokratinės išlaisvinimo pajėgos (FDLR), Hutu sukilėlių grupė ir Mai Mai kariuomenė. Taip pat smerkiame ir nusižengimus, padarytus kituose Šiaurės ir Pietų Kivu sričių regionuose. Raginame visus subjektus stiprinti kovą su nebaudžiamumu ir nedelsiant nutraukti smurtą ir žmogaus teisių pažeidimus KDR, ypač Šiaurės Kivu. Pabrėžiame, kad reikia dėti daugiau pastangų, norint nutraukti vietos ir užsienio ginkluotų grupių veiklą KDR rytuose. Taip pat raginame JT ir KDR Vyriausybę atlikti nešališką ir nuodugnų įvykių tyrimą, užtikrinti, kad už žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimą atsakingi asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Kongo ir tarptautinę teisę.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Deja, daug šalių pasaulyje nejaučia jokios pagarbos pagrindinėms žmogaus teisėms. Priešingai, jos yra kaltos dėl nusikaltimų žmoniškumui, karų, seksualinio smurto ir visų kitų rūšių smurto prieš vyrus, moteris ir vaikus. Nuo liepos iki rugpjūčio mėn. Kongo Demokratinėje Respublikoje, vien rytų Kongo kasyklų srityje, daugiau kaip 500 žmonių, įskaitant vaikus, mergaites ir moteris iki 75 metų amžiaus, nukentėjo nuo grupinių žaginimų. Visa tai įvyko šalia JT stovyklos. JT ne tik nesikišo, bet net apsimetė, kad nežinojo, kas vyko kelias savaites. Pagal apytikslius vidaus apskaičiavimus ligi šiol mirė apie 6 milijonus žmonių. Galiu tiktai nuoširdžiai palaikyti šią rezoliuciją, kuria Parlamentas stoja į silpniausiųjų ir mažiausiai ginamųjų pusę.

  Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) Palaikiau rezoliuciją dėl Kongo Demokratinės Respublikos įsipareigojimų nevykdymo žmogaus teisių apsaugos ir teisingumo srityse. Manau, kad ji turėtų būti priimta skubiai ir teikiant jai pirmenybę. Gruodžio mėn. pradžioje vyks AKR ir Europos Sąjungos jungtinė parlamentinė asamblėja Kinšasoje. Šia rezoliucija galėtų būti išreikšta svarbi žinia Kongo valdžios institucijoms ir gyventojams. Tai bus signalas, kad Europos Sąjunga ketina stiprinti savo pastangas, siekdama stabilizuoti padėtį šiame regione, patikrinti šiuo metu taikomus pagalbos mechanizmus, suteikti daugiau svarbos teisėsaugos sistemos reformoms ir, svarbiausia, tvirtai pasisakyti prieš smurtą prieš moteris ir vaikus bei panaikinti atsakingų asmenų nebaudžiamumą.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (PL) Esu labai patenkintas, kad buvo priimta rezoliucija dėl Kongo Demokratinės Respublikos įsipareigojimų nevykdymo žmogaus teisių apsaugos ir teisingumo srityse. Šioje rezoliucijoje išryškinami ir pasmerkiami masiniai Kongo moterų žaginimai, įvykdyti kaip karo priemonė. Šie žiaurūs nusikaltimai ilgai niokojo šalį. Dar kartą pabrėžiu, kad reikia kovoti su nebaudžiamumu, viešpataujančiu šiame regione, ir prašau Komisijos artimiausiu laiku paruošti teisėkūros iniciatyvą, kuri atitiktų JAV įstatymą dėl konflikto regionuose išgaunamų mineralų.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, aš esu labai sunerimęs dėl įvykių Konge, kur šimtai jei ne tūkstančiai moterų ir vaikų yra prievartaujami keletą pastarųjų mėnesių. Aš esu priblokštas kaip politikas, o dar labiau kaip tėvas ir žmogus. Tai siaubinga. Kaltininkai turi būti nustatyti, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti pagal tarptautinę teisę. Mes, tarptautinė bendruomenė, susimovėme. Bet mes taip pat susimovėme daug arčiau namų, savo pačių teritorijoje. Mes visada skubame pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus už ES ribų bei reikalaujame imtis skubių veiksmų. Tačiau, kai kalba pasisuka apie žmogaus teisių pažeidimus ES viduje, dažniausiai reakcija būna prislopinta. ES ištiks didžiulė pasitikėjimo krizė, jei ji nesumažins atotrūkio tarp savo garbingų už ES ribų įvykdytų nusikaltimų pasmerkimų ir veiksmų, kurių imasi savo žmogaus teisių srity. Taip neturėtų būti. Lisabonos sutarties priėmimas atvėrė naujas galimybės žmogaus teisėms sustiprinti, ypatingai ES pagrindinių teisių chartija, kuri dabar yra privaloma ne tik ES institucijoms, bet ir valstybėms narėms. Tai neišeina už mūsų galimybių ribų taisyti šitą žmogaus teisių tuštumą Sąjungos viduje, tačiau turime veikti dabar.

  Anna Záborská (PPE), raštu. – (SK) Ponios ir ponai, nuo 2010 m. liepos 30 d. iki rugpjūčio 4 d. rytinėje Kongo dalyje vyko masiniai žmogaus teisių pažeidimai ir seksualinis smurtas prieš vaikus, moteris, taip pat vyrus. Žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimai vyksta iki šiol ir plinta po regioną itin greitai. Europos Sąjunga prisiėmė ilgalaikį įsipareigojimą dėl viso Afrikos Didžiųjų ežerų regiono, kurio dalis priklauso Kongo Demokratinei Respublikai. Tačiau mūsų pastangos siekiant taikos ir stabilumo regione iki šiol nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Šiandien mūsų priimta rezoliucija yra dar vienas šio Parlamento kreipimasis, kad būtų baigtos atakos prieš civilius gyventojus Kongo rytinėse srityse ir kad nukentėjusiesiems būtų suteikta pagrindinė sveikatos priežiūros, socialinė, humanitarinė ir teisinė pagalba. Kiekvienas ginkluotas konfliktas turi politinį sprendimą, bet reikia noro tokį sprendimą rasti. Todėl saugumo ir stabilumo užtikrinimas rytų Konge pirmiausia tenka Kongo Vyriausybei. Ekonominė ir humanitarinė pagalba yra svarbi, bet vien jos nepakanka. Man malonu, kad šio Parlamento narių balsavimas dar kartą aiškiai patvirtino, kad mūsų įsipareigojimas dėl Kongo apima aiškų pareiškimą ginti žmogaus teises kiekvieną kartą, kai jos pažeidžiamos šiame regione. Todėl palaikiau pateiktą rezoliuciją ir manau, kad Europos Komisija, siekdama praktiškai įgyvendinti rezoliucijos rekomendacijas, tam ras efektyvių mechanizmų.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: Pasaulinė diena prieš mirties bausmę (RC-B7-0541/2010)

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Pastarosiomis savaitėmis Europos Parlamentas ir visa tarptautinė bendruomenė susitelkė ne tik gindamos M. A. Sakineh, tačiau ir visus vyrus ir moteris, gyvenančius tomis pačiomis sąlygomis Irane ir bet kurioje kitoje pasaulio dalyje, kur ir toliau pažeidžiamos pagrindinės teisės. Šiuo metu pasaulyje yra 154 šalys, kuriose panaikinta mirties bausmė. Iš jų devyniasdešimt šešios ją panaikino už visus nusikaltimus; aštuonios ją išlaikė vien už išskirtinius nusikaltimus, kaip antai nusikaltimus karo metu; šešios paskelbė egzekucijų moratoriumą; 44 panaikino ją de facto, t. y. tose šalyse jau bent 10 metų nebuvo užfiksuota nė viena egzekucija arba jos įsipareigojo netaikyti mirties bausmės. Daugelyje šalių nedaroma jokia nuteistų asmenų atranka; iš tiesų nedaugelyje šalių nubaudžiami netgi nepilnamečiai nusikaltėliai. Visa tai, kaip įtvirtinta Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, yra baisus tarptautinės teisės pažeidimas. Taigi dar kartą patvirtinu, jog prieštarauju mirties bausmei bet kokiu atveju ir bet kokiomis aplinkybėmis, vildamasi, kad ji bus panaikinta kiek įmanoma greičiau.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Pastaraisiais metais, siekiant panaikinti mirties bausmę, įvyko nemažai žadanti pažanga. Šalių, kurios siekdamos gerų tikslų nebetaiko šios bausmės formos, skaičius padidėjo iki 95. Iš tiesų jos įprastas taikymas apsiriboja dviem pasaulio regionais – Azija ir Šiaurės Afrika. Siekiant šių rezultatų, smarkiai prisidėjo JT rezoliucijos dėl pasaulinio mirties bausmės moratoriumo vykdymo. ES tebėra didžiausias organizacijų, rengiančių kampanijas prieš mirties bausmę, finansavimo šaltinis. Tačiau manau, kad konkrečioms šių organizacijų skelbiamoms iniciatyvoms būtina suteikti reikiamą politinę paramą. Kadangi Europos Parlamento pasiūlymas dėl rezoliucijos šiuo atžvilgiu yra reikšminga parama, balsavau už jį. Tačiau nepaisant teigiamos pažangos, 58 šalys neatsisakė mirties bausmės, o statistiniai duomenys apie žmonių, kuriems paskirta ši bausmė, skaičių verčia sunerimti. Pernai mirties bausme nubausta daugiau kaip 700 žmonių, neskaičiuojant kelių tūkstančių žmonių, kaip manoma, nuteistų mirties bausme Kinijoje. Todėl norėčiau pabrėžti, kad reikia didesnių pastangų siekiant paveikti tarptautinę viešąją nuomonę. Netgi kai kuriose ES valstybėse narėse didelė gyventojų dalis pasisakytų už mirties bausmės įvedimą.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pasaulinės dienos prieš mirties bausmę, kurią jau aštuonerius metus iš eilės minime spalio 10 d., proga mes, EP nariai, norėtume priimti rezoliuciją, pabrėždami savo įsipareigojimą panaikinti mirties bausmę ir siekį, kad šis mirties bausmei prieštaraujantis principas būtų priimtas visame pasaulyje. Nors 43 šalys visame pasaulyje ir toliau taiko mirties bausmę, šia rezoliucija skatinama ją vis dar taikančias valstybes nares paskelbti mirties bausmės moratoriumą. Mūsų tikslas – pasiekti visišką šios bausmės panaikinimą visame pasaulyje, ir tai yra vienas iš Europos Sąjungos žmogaus teisių politikos prioritetų.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Pasaulyje yra daug šalių, vis dar taikančių mirties bausmę, įskaitant visas tas, kurios su Europa yra sudariusios komercinius ir ekonominius susitarimus, turinčius vadinamuosius žmogaus teisių punktus. Galvodami apie šalis, kuriose egzekucijos atliekamos viešai pakariant, užmėtant akmenimis ar naudojant kankinimams prilygstančius metodus, turėtume neprarasti vilties, kad tekstai kaip tas, už kurį balsavome šiandien, bus paskata visai Europai, per dažnai užmirštančiai savo ekonominę ir politinę galią ir nereiškiančiai jos tarptautiniu lygmeniu, užtikrinant pagarbą žmogaus orumui trečiosiose šalyse.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) − Mirties bausmė yra viena iš seniausiai taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus, kuri vis dar nėra panaikinta kai kuriose šalyse. Mirties bausmė yra žiauriausia, nehumaniškiausia ir labiausiai žeminanti bausmė, kuria pažeidžiama teisė į gyvybę, įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Iki šiol dar net 43 pasaulio valstybės vis dar taiko mirties bausmę, todėl Europos Parlamentas nedelsiant ragina valstybes imtis skubių veiksmų nustoti taikyti šią praktiką. Ypač didelį susirūpinimą kelia mirties bausmės skyrimas nepilnamečiams ir asmenims su psichine arba protine negalia. Šių bausmių taikymas pažeidžiamiausiems asmenims turėtų būti kuo skubiau panaikintas. Labai svarbu, kad šalių valdžios institucijos įsipareigotų stebėti, kaip sprendžiami klausimai dėl mirties bausmės, kad būtų atkreipiamas atitinkamas nacionalinių institucijų dėmesys į konkrečias bylas ir svarstomos galimybės vykdyti iniciatyvas dėl mirties bausmių panaikinimo.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjunga atkakliai siekia vieno iš savo prioritetinių su žmogaus teisėmis susijusių tikslų – visiško mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje, tą patvirtins ir pareiškimas, kurį, minint Pasaulinę dieną prieš mirties bausmę, Europos Sąjunga priėmė per teisėkūros plenarinį posėdį. Sunku suvokti, kad daug valstybių vis dar taiko mirties bausmę – žiauriausią, nehumaniškiausią ir labiausiai žeminančią bausmę, ypač moterims ir netgi nepilnamečiams. O dar sunkiau tai suvokti turint galvoje, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad mirties bausmė labiau mažina nusikalstamumą nei kitos bausmių formos. Europos Sąjungai svarbu ir toliau taikyti savo valstybių bendradarbiavimą remiančias priemones, nes tai – bendradarbiavimas, švietimas ir supratimo didinimas – vienintelis kelias, suteikiantis mums galimybę įgyvendinti norą panaikinti mirties bausmę visame pasaulyje. Siekiant Europos Sąjungos labiausiai puoselėjamo tikslo, susijusio su žmogaus teisėmis, labai svarbi ir nevyriausybinio sektoriaus veikla, atskleidžianti nesąžiningus teismo procesus, kuriuose skandalingai skiriami žiaurūs nuosprendžiai, kaip antai Irane toks nuosprendis paskelbtas berniukui, kuriam nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinamas, įvykdymo metu buvo tik 16 m.

  David Campbell Bannerman and Nigel Farage (EFD), raštu. − UKIP sutinka, kad dėl mirties bausmės esama pagrįstų argumentų ir už, ir prieš ją. Tačiau UKIP mano, kad sprendimas vykdyti mirties bausmę ar ją panaikinti tenka tik atskirai nacionalinei valstybei, o ne nedemokratiškai ES. UKIP pastebi pastangas, kurias ES dėjo kišdamasi į kitų šalių šios srities politiką. ES neturi versti jokios šalies išlaikyti ar panaikinti mirties bausmę. UKIP taip pat pažymi, kad ES nutraukdavo bet kokias diskusijas šia tema Europos kontekste, nepaisant viešosios nuomonės šia tema. Mirties bausmės išlaikymas ar panaikinimas yra ir turėtų likti sprendimu, priimamu tik nacionalinės valstybės lygmeniu demokratinėmis priemonėmis. Bet kokia valstybė, taikanti šią sankciją, turėtų užtikrinti tinkamas įrodymų surinkimo, suimtųjų tardymo ir teisingų teismų procedūras.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. − (PT) Pasaulį, kuriame 43 šalys vis dar yra išlaikiusios mirties bausmę ir kuriame vaikai priversti stebėti viešas egzekucijas, Europa privalo ir toliau raginti liautis taikyti šią bausmę, kuri yra žiaurus ir nepriimtinas teisės į gyvybę pažeidimas. Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad ES, naudodamasi diplomatinėmis priemonėmis, turėtų prisidėti prie mirties bausmės panaikinimo, taikydama vyriausybėms spaudimą paskelbti mirties bausmei moratoriumą, siekiant visiško jos panaikinimo. Rezoliucijoje Taryba ir Komisija raginamos pateikti bendros Europos politikos gaires, taikytinas daugybei Europos gyventojų, pasmerktų mirties bausmei trečiosiose šalyse, ir padaryti prieinamomis informaciją ir teisinę pagalbą, kurias laikau vienodai svarbiomis. Taip pat pripažįstu, jog svarbu pritarti Pasaulinei dienai prieš mirties bausmę ir Europos dienai prieš mirties bausmę.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Gyvybės vertė ir daugybė teismų padarytų klaidų atvejų, žinomų iš įvairių istorijų, yra daugiau nei pakankama priežastis kovoti su mirties bausme. Mirties bausmės panaikinimas visame pasaulyje yra vienas iš Europos Sąjungos prioritetų. Spalio 10-ąją kasmet minima Europos diena prieš mirties bausmę. Esame tvirtai įsipareigoję stengtis visur panaikinti mirties bausmę ir siekiame, kad būtų visuotinai pritariama šiam principui. Organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, mirties bausmės vis dar nepanaikintos 58 pasaulio šalyse, iš kurių aštuoniolikoje 2009 m. buvo įvykdyti šie nuosprendžiai. Vien Kinijoje nuosprendžių įvykdyta daugiau nei visose kitose šalyse kartu sudėjus. Vienintelė šalis Europoje, ir toliau taikanti mirties bausmę, yra Baltarusija. Europos Parlamentas buvo pirmoji Europos institucija, pradėjusi šią kampaniją praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, ir ES šiuo metu yra svarbiausia institucinė dalyvė kovojant su mirties bausme, taip pat svarbiausias tokių pastangų finansavimo šaltinis. Turime kovoti, kad būtų priimti tokių nuosprendžių moratoriumai, kol mirties bausmė bus pagaliau visur panaikinta.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Vienas iš pirmųjų priemonių, kuriuos priėmė laikinosios valdžios institucijos Bukarešte žlugus Čaušesku režimui, po liaudies sukilimų Timišoaroje ir Bukarešte, buvo mirties bausmės panaikinimas. Tai buvo padėtį gerinantis veiksmas – pirmiausia totalitarinio režimo, vykdyto Rumunijoje nuo 1930-ųjų, politinėms aukoms. Primenu šį neseniai praėjusio Europos istorijos etapo įvykį, nes Europos Parlamento rezoliucija dėl Pasaulinės dienos prieš mirties bausmę yra atsakas į pasenusią XXI a. taikomą bausmę. Mirties bausmė vis dar įtraukta į daugelio šalių įstatymus, įskaitant ir kai kurias šalis, aktyviai skatinančias pilietines teises ir laisves pasauliniu mastu.

Mirties bausmė ne tik neveikia kaip atgrasymo priemonė ir nemažina nusikalstamumo masto, tačiau iškelia ir labai tikėtinų galimų teisingumo klaidų problemą, kai pasmerkiami mirti nekalti žmonės. Vienu svarbiausių šios rezoliucijos punktų laikau Europos Sąjungos valstybių narių raginimą šalims, vis dar taikančioms šią bausmę, priimti tokių nuosprendžių taikymo moratoriumą. Todėl nusprendžiau balsuoti už jos priėmimą.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Šiais metais mirties bausmė buvo pritaikyta dvylikoje šalių, nepaisant to, kad šią nehumanišką bausmę pasmerkė dauguma pasaulio šalių ir tarptautinių institucijų, įskaitant Jungtines Tautas. Manau, kad spaudimas, taikomas siekiant mirties bausmės panaikinimo 43 šalyse, kuriose ji vis dar įtraukta į jų nacionalinius įstatymus, turi tapti Europos Sąjungos politikos prioritetu skatinant žmogaus teises ir, svarbiausia, tapti naujos Europos išorės veiksmų tarnybos veiklos dalimi.

  Mário David (PPE), raštu. − (PT) Būdamas Portugalijos, vienos iš pirmųjų šalių pasaulyje, panaikinusių mirties bausmę dar 1867 m., pilietis, manau, kad mirties bausmė yra žiauriausias ir kraštutiniausias žmogaus teisių nepaisymas. Todėl su malonumu balsuoju už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos. Pagarba žmogaus orumui ir jį skatinanti kova dėl mirties bausmės panaikinimo yra ir turi likti vienu iš Europos Sąjungos žmogaus teisių politikos tikslų. Siekiant pasaulinės ir veiksmingos Europos politikos mirties bausmės klausimu, Europos Sąjungai, kuri turėtų pasisakyti vienbalsiai, atstovauti privalo institucijos ir ypač vyriausiasis įgaliotinis. Pasaulinio moratoriumo dėl mirties bausmės taikymo ir įvedimo paskelbimas visuose pasaulio regionuose yra ne tik svarbiausias žingsnis siekiant panaikinti mirties bausmę visame pasaulyje. Pirmiausia tai gyvybiškai svarbus žingsnis skatinant didesnę pagarbą žmonijai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) 2010 m. spalio 10 d. aštuntąjį kartą minima Pasaulinė diena prieš mirties bausmę – tai galimybė Europos Parlamentui pakartoti, kad mirties bausmės panaikinimas visame pasaulyje išlieka Europos Sąjungos prioritetu, vis dėlto ši bausmė dar taikoma aštuoniolikoje šalių. 2009 m. mirties bausme nubausti daugiau kaip 700 žmonių, neskaičiuojant tūkstančių mirties bausmių, įvykdytų Kinijoje. Mirties bausmės įvykdymas ar nuosprendžiai niekada nesumažino nusikalstamumo masto, todėl Europos Sąjunga, bendraudama su šalimis, vis dar taikančiomis šią Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai prieštaraujančią bausmę, turėtų skatinti alternatyvius nuosprendžius, kurie būtų taikomi baudžiamosios teisės sistemoje. Parlamentas taip pat išreiškė didelį susirūpinimą dėl mirties bausmės taikymo nepilnamečiams ir protinę ar psichinę negalią turintiems žmonėms ir paragino nedelsiant ir visam laikui jos atsisakyti.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes ji patvirtina, kad Europos Sąjunga, siekdama mirties bausmės panaikinimo, turėtų pasinaudoti visomis galimomis diplomatijos ir bendradarbiavimo pagalbos priemonėmis. Portugalija yra šiuo atveju sektinas pavyzdys, nes ji buvo pirmoji Europos šalis, jau prieš daugiau kaip 140 metų savo konstitucijoje įtvirtinusi mirties bausmės panaikinimą. Deja, to negalima pasakyti apie daugiau kaip 40 pasaulio šalių, kuriose vis dar esama teisės į gyvybę, saugomos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, pažeidimų.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Mirties bausmė yra nepriimtinas kiekvieno žmogaus vidinio orumo ir neatimamos bei nepakartojamos kiekvienos gyvybės vertės pažeidimas. Todėl ji verta mūsų griežto pasmerkimo ir visų įsipareigojimo ją be išlygų panaikinti, tikiuosi, kad prie grupės valstybių, visam laikui atsisakiusių šios bausmės, prisijungs ir daugiau šalių. Nepaisant konkrečių atskirų veiksmų, kurie teoriškai galėtų pagrįsti ar netgi pateisinti tokį nuosprendį, rimtumo, manau, kad mirties bausmės panaikinimas reiškia didžiulį civilizacijos žingsnį į priekį ir yra ypatingas tokių baudžiamosios teisės sistemų, kaip antai Europos Sąjungos valstybių narių, siekiančių atskirti teisingumą nuo keršto, bruožas. Svarbu išlaikyti šią nekerštavimo nuostatą ir užtikrinti, kad net su pavojingiausiu nusikaltėliu būtų elgiamasi oriai, net jei jis to nenusipelno. Iš tiesų elgesys „akis už akį ir dantis už dantį“ neatspindi nuo seno mūsų puoselėjamos pagarbos žmogaus gyvybei, ko gana dažnai nepastebi mūsų politinių sprendimų priėmėjai. Šiuo metu mano mintys yra su visais tais, kurie nėra užtikrinti, kad jų teismo procesas bus bent panašus į sąžiningą, kurie atsitiktinai ar tyčia žudomi barbariškiausiais būdais ir žiauriausiomis aplinkybėmis.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Spalio 10-ąją aštuntąjį kartą bus minima Pasaulinė diena prieš mirties bausmę. Pritariu šiai Europos Parlamento rezoliucijai, nes manau, kad ji yra teisingas žingsnis po neseniai priimtų rezoliucijų dėl mirties bausmės Kinijoje, Nigerijoje, Šiaurės Korėjoje ir Irane. Mirties bausmės paplitimas visame pasaulyje kelia susirūpinimą, ir sudėtinga nustatyti tikrąjį šio reiškinio mastą, ypač jau minėtose šalyse, kuriose nėra demokratijos ar ji labai sąlygiška. Europos Sąjungai svarbu turėti tvirtą poziciją šiuo klausimu ir panaudoti visas galimas teisines ir politines priemones siekiant į šį klausimą atkreipti tarptautinį dėmesį ir pabrėžti tarptautinės teisės pažeidimus. Dėl šių priežasčių balsuosiu už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Nors ES yra pasaulinė kampanijos prieš mirties bausmę lyderė, per daug šalių, įskaitant nemaža tų, su kuriomis esame užmezgę stiprius ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius, ir toliau žmonėms vykdo mirties nuosprendžius. Nemanau, kad mirties bausmei dar yra vietos XXI-ajame amžiuje ir palaikau šiandieninį raginimą paskelbti moratoriumą mirties bausmės vykdymui.

  David Martin (S&D), raštu. – Mirties bausmės panaikinimas visame pasaulyje yra šio Parlamento ir ypač Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prioritetas. Tai žmogaus teisių pažeidimas, nepriimtinas bet kokiomis aplinkybėmis, ir man malonu, kad Parlamentas, sulaukęs tokio didelio palaikymo, patvirtino šį pasiūlymą. Būdama aktyviausia ir ryškiausia mirties bausmės panaikinimo šalininkė pasaulyje, ES buvo atsakinga už paramą pilietinei visuomenei ir organizacijoms visame pasaulyje bei rengė kampanijas už šią pagrindinę žmogaus teisę. Dar reikia labai daug nuveikti remiant de facto mirties bausmę panaikinančias šalis, susisteminant tokią veiklą teisės aktuose, mažinant paskelbtų ir įvykdytų mirties bausmės nuosprendžių skaičių kitose šalyse bei remiant kampanijas už mirties bausmės panaikinimą, ypač tais atvejais, kai teismo proceso rezultatai nėra pripažinti teisiškai svariais. Tai pagrindinė Europos Sąjungos vertybė, kurią turime ginti viešai ir visais atvejais, kai tik įmanoma.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Spalio 10-ąją minima Pasaulinė diena prieš mirties bausmę dar kartą parodo, kad Europai tenka pagrindinis vaidmuo kovojant už civilizacijos išsaugojimą. Rezoliucija turi būti priimta, nes joje pabrėžiama daugybė problemų ir nukrypimų, šiandien vis dar egzistuojančių 43 pasaulio šalyse. Joje teisingai pabrėžiama, kad iki šiol dėtos ryžtingos pastangos davė apčiuopiamų rezultatų: šiuo klausimu buvo ratifikuotos kelios tarptautinės konvencijos, vis didėjant prie jų prisijungusių šalių skaičiui. Tai reiškia, kad tarptautiniu lygmeniu vis didesnis dėmesys skiriamas žmogaus teisėms. Galiausiai palaikau vyriausiosios įgaliotinės baronienės C. Ashton prašymą nepamiršti, kad svarbiausias politinis rezoliucijos aspektas turi būti pasaulinio moratoriumo priėmimas – tai svarbus žingsnis mirties bausmės panaikinimo link.

  Nuno Melo (PPE), raštu. − (PT) Pastaraisiais metais ES buvo svarbiausia institucinė dalyvė kovojant su mirties bausme. Ši kova buvo jos užsienio politikos, susijusios su žmogaus teisėmis, prioritetas. Pasaulyje vis dar yra daugiau kaip 40 šalių, taikančių mirties bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš šių šalių, Baltarusija, yra Europoje, manoma, kad būtina dėti daug pastangų siekiant panaikinti mirties bausmę visame pasaulyje, nes tai žiauriausia, nehumaniškiausia ir labiausiai žeminanti bausmė, pažeidžianti teisę į gyvybę, patvirtintą Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Taip argumentuoju savo balsavimą.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Rėmiau šią rezoliuciją, nes mano kaip žmogaus sąžinė verčia mane kovoti už mirties bausmės panaikinimą. Tai kova, kuriai pritaria visi humanistai. Panaikindami mirties bausmę, sustiprinsime pagarbą žmogaus orumui ir padarysime pažangą žmogaus teisių klausimais. Niekuo negalima pateisinti žmogaus gyvybės vertės laikymo santykine. Turėdamas tai galvoje, norėčiau jums priminti, kad Europa, demokratijos sritis, pirmavo šioje kovoje dėl mirties bausmės panaikinimo. Todėl Europos pareiga šiai teisėtai kovai teikti pirmenybę.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Palaikiau šią rezoliuciją, nes manau, kad mirties bausmė yra lengva bausmė tiems, kurie padarė rimtus, nežmoniškus nusikaltimus. Nesu įsitikinęs, kad Latvija, būdama ES valstybė narė, įgyvendins šią rezoliuciją, nes čia esama ankstesnės neigiamos patirties. Latvijos Respublika vis dar neįgyvendino 2004 m. kovo 11 d. Europos Parlamento rezoliucijos dėl pilietybės neturinčių gyventojų padėties Latvijoje 74 pastraipos. Daugiau kaip 330 000 žmonių Latvijoje neturi jokio statuso. Tai reiškia, kad viena iš ES valstybių narių skiria nepakankamai dėmesio Europos Parlamento ir apskritai Europos Sąjungos nuomonei. Savo ruožtu Europos Komisija ir Europos Parlamentas elgiasi taip, tarsi viskas būtų puiku. Keistas požiūris... Tai įrodymas, kad Europos Sąjungoje taikomi dvigubi standartai. Europos Sąjunga pareiškia savo susirūpinimą dėl žmogaus teisių pažeidimo Kongo Demokratinėje Respublikoje, tačiau į žmogaus teisių pažeidimus ES teritorijoje, regis, nereaguojama.

  Gay Mitchell (PPE), raštu. – Airijos delegacijos į ELP vardu palaikome mirties bausmės panaikinimą ir balsavome už rezoliuciją dėl Pasaulinės dienos prieš mirties bausmę. Tačiau balsavome prieš teksto pakeitimus, nes, mūsų nuomone, tai neužbaigta, pernelyg didelės apimties priemonė, ir tai neturės jokio poveikio mirties bausmėms ir gali turėti reikšmės daugeliui žmonių, netenkančių gyvybės dėl neteisėtos prekybos narkotikais.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Mirties bausmė yra žiauriausia ir labiausiai necivilizuota bausmė. Ji apima pačios pagrindinės žmogaus teisės – teisės į gyvenimą – pažeidimą. Todėl manau, kad mirties bausmės panaikinimas turi būti vienas iš Europos Sąjungos prioritetų, siekiant įtvirtinti demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje. Europoje mirties bausmės draudimas yra griežtai įtvirtintas, nes tai užtikrinama pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 protokolus. Europos Sąjunga tvirtai pasisako prieš mirties bausmės taikymą, nepriklausomai nuo aplinkybių. Europos Sąjungos veiksmai šioje srityje laikomi svarbiausiu jos išorės žmogaus teisių politikos prioritetu. Europos Sąjunga nuolatos reikalavo panaikinti šią bausmę visame pasaulyje ir todėl ji kiek įmanoma teikia finansinę pagalbą pilietinės visuomenės organizacijoms, veikiančioms, kad būtų panaikinta mirties bausmė. Nuo 1994 m. pagal Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo programą buvo paskirta virš 15 mln. EUR šio tipo projektams remti.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. − (PT) Laikas, kurį skiriame įvairioms socialinėms priežastims išsiaiškinti, visada suteikia galimybę pagalvoti apie diskusijas, kylančias dėl svarbaus klausimo, ir, svarbiausia, pakartotinai atkreipti dėmesį į gresiančius elgesio pasikeitimus priėmus naujas vertybes ar naujas senų vertybių interpretacijas, nes šios vertybės nulemia veiksnius, pagal kuriuos kuriama visuomenė, kurioje norime gyventi.

Mirties bausmė yra vienas iš šlykščiausių įteisintų aktų, ir manau, kad ji nepateisinama jokiais ankstesniais veiksmais. Netgi mirties bausmė už žmogžudystę yra nepateisinama, nes tai reikštų bausti vieną smerktiną aktą identišku aktu, kuris, paskelbtas teismo sprendimu, yra teisėtas teisiniu požiūriu, bet neteisėtas etikos požiūriu.

Esant tokioms aplinkybėms, labai palankiai vertinu rezoliuciją dėl Pasaulinės dienos prieš mirties bausmę paskelbimo, tikintis, kad tai bus dar vienas žingsnis siekiant veiksmingo jos panaikinimo visame pasaulyje.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – EP dar kartą primena savo ilgalaikį priešinimąsi mirties bausmei visais atvejais ir visomis aplinkybėmis ir dar kartą pabrėžia, kad mirties bausmės panaikinimas prisideda prie žmogaus orumo išsaugojimo ir pažangaus žmogaus teisių vystymo. Jis smerkia visus mirties bausmės vykdymus, kur jie bevyktų, ir primygtinai ragina Europos Sąjungą ir jos valstybes nares įgyvendinti JT rezoliuciją dėl visuotinio mirties bausmės vykdymo moratoriumo, siekiant visiško šios bausmės panaikinimo visose valstybėse, kurios vis dar taiko mirties bausmę. Jis ragina Tarybą ir Komisiją imtis veiksmų, kad jos taikymas būtų laipsniškai apribotas, primygtinai reikalaujant ją vykdyti pagal minimalius tarptautinius standartus. Jis išreiškia savo didelį susirūpinimą dėl mirties bausmės taikymo nepilnamečiams ir asmenims, turintiems protinę ar psichinę negalią ir ragina šios bausmės taikymą neatidėliotinai ir galutinai nutraukti.

  Charles Tannock (ECR), raštu. – Jungtinės Karalystės konservatorių delegacija tradiciškai leido visiems savo nariams laisvai balsuoti mirties bausmės klausimu. Manome, kad mirties bausmės taikymas turi priklausyti nuo kiekvieno asmens sąžinės.

Tačiau norėtume pabrėžti, kad net jei kai kurie nariai pasisako už mirties bausmę, mes manome, kad ji turėtų būti skiriama tik įvykdžius pačius sunkiausius nusikaltimus, ir kategoriškai smerkiame jos taikymą nepilnamečiams.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Priimdami šią rezoliuciją šiandien, prieš sekmadienį aštuntą kartą minimą Pasaulinę dieną prieš mirties bausmę, dar kartą išreiškiame Europos Parlamento raginimą įvesti galutinį moratoriumą mirties bausmės vykdymui tose šalyse, kuriose vis dar naudojama ši barbariška bausmės forma. Rezoliucijos priėmimu taip pat sustiprinama Europos Parlamento pozicija, susijusi su siekiu visus Europos gyventojus apsaugoti nuo mirties bausmės grėsmės.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: ES veiksmai, susiję su naftos paieška ir gavyba Europoje (B7-0540/2010)

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Po Meksikos įlankoje esančioje naftos gavybos platformoje „Deepwater Horizon“ praėjusį pavasarį įvykusio naftos išsiliejimo Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas parengė šios rezoliucijos, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į skubiai spręstiną naftos išsiliejimų prevencijos problemą, projektą. Todėl balsavau už šią rezoliuciją, nes labai svarbu, kad Europoje nustatytume griežtas nelaimingų atsitikimų naftos platformose prevencijos taisykles ir kad Europos Sąjunga tobulintų teisės aktus, susijusius su atsakomybe už aplinkos apsaugą. Tačiau apgailestauju, kad visoje Europos Sąjungoje nebuvo įgyvendintos nuostatos dėl moratoriumo paskelbimo visiems naujiems naftos gręžiniams ir naujų standartų, ir šiandien per balsavimą dauguma Parlamento narių atmetė šias nuostatas. Paskelbtas moratoriumas iš tikrųjų būtų atitikęs prevencijos ir naftos platformų saugumo priemonių stiprinimo politiką ir būtų suderinamas su Baracko Obamos vykdoma politika iki 2010 m. gruodžio mėn. įgyvendinant panašų moratoriumą Jungtinėse Valstijose.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Meksikos įlankoje neseniai įvykusi katastrofa, dėl kurios milijonai barelių naftos išsiliejo į jūrą, atkreipė pasaulio dėmesį į Europos Sąjungai labai svarbų klausimą. Šis įvykis parodė, kad išgaunant naftą iš jūros gelmių būtina laikytis griežtų aplinkos apsaugos reikalavimų. Tačiau Europa šiame sektoriuje turi išlikti konkurencinga ir toliau žvalgyti dujų telkinius, kad galėtų užtikrinti savo energijos išteklių įvairovę. Todėl pritariu tam, kad būtų patvirtinti nauji saugumo principai, taikomi griežti ir tikslūs bendrieji standartai ir įsteigti solidarumo fondai, skirti bet kokiai aukoms padarytai žalai atlyginti. Būtinybė nedelsiant taikyti tokias priemones atsirado dėl mūsų jūrų, pvz., Viduržemio jūros, geomorfologinio pobūdžio ir šiuo metu Libijos ir Egipto pakrantėse gręžiamų gręžinių. Išsiliejusi nafta sukeltų ekologinę katastrofą, kurios itin sunkius padarinius ekonomikai ir aplinkos apsaugai daugybėje Europos šalių stengtumėmės pašalinti. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nepritariu siūlymui skelbti moratoriumą, nes manau, kad susitarimai su trečiosiomis šalimis ir jų naftos kompanijomis būtų veiksmingesni. Šis veikimo būdas leistų lengviau įdiegti saugumo standartus ir investuoti į prevenciją bei technologinius mokslinius tyrimus.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. − (PT) Svarbu, kad dėl savo gebėjimų užkirsti kelią tokioms problemoms ir į jas reaguoti ES užtikrintų savo pakrančių apsaugą. Galiojančiuose teisės aktuose taip pat reikia nustatyti didesnį naftos paieškos ir gręžinių gręžimo saugumo lygį. Lisabonoje įsikūrusi Europos jūrų saugumo agentūra Europos Komisijai ir valstybėms narėms teikia paramą ir techninę pagalbą tobulinant ir taikant su jūrų saugumu ir apsauga, taip pat tarša iš laivų susijusius Bendrijos teisės aktus.

Šių metų birželio mėn. Komisijos nariams G. Oettingeriui, S. Kallasui ir K. Georgievai pateikiau rašytinį pasiūlymą dėl Europos jūros saugumo agentūros atsakomybės sričių praplėtimo ir Šiaurės jūroje, Juodojoje jūroje ir Viduržemio jūroje esančių Europos naftos platformų saugumo kontrolės mechanizmų sukūrimo, taip pat pasiūliau, kad agentūra būtų atsakinga už ekologinių katastrofų, susijusių su naftos gręžinių gręžimu, prevenciją. Šis pasiūlymas sudaro prielaidas atsirasti masto ekonomijai atsižvelgiant į finansinius, žmogiškuosius ir techninius išteklius. Palankiai vertinu Komisijos narių atsaką, kuriame atsispindėjo noras peržiūrėti Europos jūrų saugumo agentūros reglamentą, ir raginu Europos Komisiją dėti visas pastangas, kad šis tikslas būtų pasiektas.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Meksikos įlankoje neseniai įvykęs nelaimingas atsitikimas dėl atviroje jūroje esančio naftos gavybos bokšto sprogimo pats savaime būtų pakankamas argumentas visiems atitinkamiems asmenims apsvarstyti ir balsuoti dėl Europos Parlamento rezoliucijos dėl ES veiksmų, susijusių su naftos paieška ir gavyba Europoje. Kaip pabrėžiama rezoliucijos tekste, Europa taip pat nėra apsaugota nuo tokių nelaimių, sukeliančių katastrofišką poveikį aplinkai, nes Šiaurės jūroje intensyviai gręžiami naftos gręžiniai ir išgaunama nafta. Šiuo metu tokia veikla taip pat plėtojama Juodosios jūros regione, kuriame dėl žmonių veiklos taip pat yra daugybė problemų. Kaip nustatyta rezoliucijoje, Komisijos užduotis – sukurti griežtą politiką, kurią būtų galima įgyvendinti ES, siekiant užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams naftos bokštuose, o tai gali reikšti didelę pažangą galimų nelaimių ir nelaimingų atsitikimų prevencijos srityje. Tai tik keletas teiginių, pagrindžiančių mano balsą už šios rezoliucijos patvirtinimą.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) ES turi išmokti naftos gavybos platformos „Deepwater Horizon“ bokšte įvykusios katastrofos pamokas ir užtikrinti, kad visose jūros dugne esančiose naftos paieškos vietose būtų laikomasi aukštų saugumo standartų. Atsižvelgiant į gręžimo jūroje keliamą riziką ir abejones, susijusias su tokios nelaimės Europoje padarinių mastu ir šalinimu, rezoliucijoje, kuriai pritarėme, prašoma skelbti „moratoriumą visiems naujiems naftos gręžiniams ES jūrinių vandenų gelmėse“. Taip pat prašome, kad Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, atliktų konkretų vertinimą ir įgyvendintų veiksmų planą, siekiant padidinti dabar veikiančių bokštų saugumo standartus. Galiausiai norime turėti patvirtinimą, kad teršėjai bus patraukti teisinėn atsakomybėn ir kad aukos, pvz., žvejai, galės gauti tinkamą kompensaciją.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją dėl ES veiksmų, susijusių su naftos paieška ir gavyba Europoje, nes manau, kad, siekiant užkirsti kelią tokioms ekologinėms katastrofoms, kokia įvyko Meksikos įlankoje, Europos Sąjungoje būtina gerinti saugumo ir darbo sąlygas atviroje jūroje veikiančiose naftos platformose.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į naftos gavybos svarbą toms šalims, kurios ją išgauna, ir su tuo susijusius pavojus (kaip galime matyti iš baisių nelaimingo naftos išsiliejimo padarinių), labai svarbu, kad Europos Sąjunga sukurtų kuo didesnį naftos paieškos saugumą užtikrinančias sąlygas. Siekiant šio tikslo turi būti priimti tinkami teisės aktai, kuriuose būtų nustatyti pagrindiniai atviroje jūroje išgaunamos naftos ir dujų gamybos standartai, užtikrinantys saugią gamybą ir tiekimą Europos Sąjungoje. Šiuo atžvilgiu, kadangi esu portugalas, esu įpareigotas prisiminti Prestige katastrofą, kuri turėjo milžinišką poveikį Galicijos pakrantei ir kurios padariniai paveikė Portugalijos ir Prancūzijos pakrantes. Todėl raginu, kad dabar siūlomos priemonės nebūtų susijusios tik su naftos telkinių žvalgyba ir naftos gavyba, tačiau taip pat apimtų naftos transportavimą ir tiekimą. Deja, nelaimingi atsitikimai tanklaiviuose pasitaiko dažniau nei norėtume, todėl šioje srityje taip pat svarbu peržiūrėti saugumo standartus, kad sumažintume tokių katastrofų tikimybę.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Naftos išsiliejimas į Meksikos įlanką iš naftos gavybos platformos „Deepwater Horizon“ yra įspėjamasis signalas Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms skubos tvarka išnagrinėti visus naftos paieškos ir gavybos Europos Sąjungoje aspektus ir imtis visų reikalingų priemonių siekiant užtikrinti, kad tokios rūšies ekologinės katastrofos mūsų vandenyse nepasikartotų. Todėl reikia ir būtina patvirtinti bendrą tarptautinę Europos prevencijos ir reagavimo į naftos išsiliejimus sistemą.

Norėčiau atkreipti dėmesį į prašymą, kad Komisija pateiktų ataskaitą, kurioje būtų atliktas taršos poveikio aplinkos apsaugai ir biologinės Meksikos įlankos padėties vertinimas, taip pat ES pajėgumo nedelsiant reaguoti į nelaimingus atsitikimus, susijusius su atviroje jūroje esančiais įrenginiais, peržiūra, ir, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, parengtų Europos veiksmų planą. Palankiai vertinu prašymą parengti teisės akto, kurio tikslas – užtikrinti, kad visose ES naftos platformose ir eksploatuojamuose gręžiniuose būtų įgyvendinti aukštesni saugumo standartai, projektą. Tačiau nesutinku, kad būtų skelbiamas moratoriumas visiems naujiems naftos gręžiniams ES jūrinių vandenų gelmėse, net jeigu šie standartai užtikrinami visoje ES, dėl neproporcingo šios priemonės pobūdžio, palyginti su poveikiu, kurį ji gali turėti pramonei.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Rezoliucijos turinys teigiamas dėl to, kad joje atkreipiamas dėmesys į prevencijos poreikį ir būtinybę teikti paramą dėl ekologinių katastrofų, įvykusių išsiliejus naftai. Poveikio aplinkai vertinimų nepriklausomumo ir kokybės užtikrinimas ir atsakomybės nustatymas yra svarbūs veiksniai siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, užkirsti kelią galinčiai būti pavojingai veiklai jūros dugne, kad dėl to neatsirastų žalos jūros ir pakrančių ekosistemoms, užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą ir išsaugoti klestinčią pakrančių vietos bendruomenių ūkininkavimo ir žuvininkystės praktiką. Tačiau iš tikrųjų turime sukritikuoti tai, kad rezoliucijoje šia tema turėtų būti visiškai nepaisoma klausimų, susijusių su naftos išteklių ribotumu, visiška ir nerimą keliančia žmonijos priklausomybe nuo šio pagrindinio energijos šaltinio, poreikiu sąžiningai ir rūpestingai naudoti dabartinius išteklius ir poreikiu ieškoti kitų, t. y. alternatyvių, energijos tiekimo šaltinių.

  Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Aukščiausio laipsnio atsargumo priemonės, aplinkos apsauga ir naftos gavybos operacijų saugumas ir patikimumas Europoje yra svarbiausi principai, dėl kurių negali būti jokių kompromisų. Visų pirma turime parengti reikiamas katastrofos Meksikos įlankoje išvadas, siekdami neleisti panašioms nelaimėms pasikartoti Europos Sąjungos jūriniuose ir pakrančių vandenyse.

Nepaisant to, Parlamentas, šiandien atmesdamas maksimalistinę poziciją, raginančią skelbti moratoriumą visiems naujiems naftos gręžiniams ES jūrinių vandenų gelmėse, parodė išmintį. Pavojus kyla ne tik mūsų Europos naftos pramonės išlikimui ir ateičiai ištikus krizei, bet ir mūsų poreikiui būti energetiškai nepriklausomiems.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Šiame rezoliucijos projekte raginama padidinti saugumo ir patikimumo standartus ES naftos platformose ir ES gebėjimus reaguoti į nelaimes naftos išsiliejimo ES vandenyse atveju. Tai tampa dar svarbiau atsižvelgiant į neseną nelaimę Meksikos įlankoje, kai naftos gavybos platformoje „Deepwater Horizon“ įvyko sprogimas ir išsiliejo nafta. Šioje rezoliucijoje nustatytas raginimas skelbti moratoriumą visiems naujiems naftos gręžiniams jūrinių vandenų gelmėse, iki bus pagerinti standartai ir bus imta jų laikytis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad gręžimo įmonės Europoje turi pagerinti darbo sąlygas ir tai galima padaryti užtikrinant vienodai aukštus saugumo standartus visose naftos platformose, kurios veikia ES priklausančiose atvirų jūrų teritorijose.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes manau, kad labai svarbu išsamiai išnagrinėti visus aspektus, susijusius su naftos gavyba ir paieška Europos Sąjungoje. Tiesą sakant, manau, kad būtina patvirtinti reguliavimo priemones, kurios neleis mūsų jūrose pasikartoti ekologinėms katastrofoms, nuo vienos iš kurių neseniai nukentėjo Jungtinės Valstijos. Iš tikrųjų, jeigu kada nors panašios nelaimės įvyktų Viduržemio jūroje, kuri yra gerai žinoma dėl savo lėtai besikeičiančio vandens, sunkius padarinius sukeliančios ekologinės katastrofos tęstųsi. Atsižvelgiant į šioje srityje galiojančių Europos teisės aktų, kurie, pasirodo, turi daugybę trūkumų, peržiūrą, labai svarbu imtis priemonių maksimaliems saugumo standartams užtikrinti. Būtent dėl šios priežasties prisidedu prie raginimų Komisijai atidžiau stebėti JAV valdžios institucijų atliekamus tyrimus siekiant geriau apibrėžti ir įgyvendinti aukšto lygio apsaugos priemones, kurios taip pat padėtų užtikrinti pakrančių biologinės įvairovės ir jūros aplinkos apsaugą.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad Europai skubiai reikia bendros europinės, tarptautinės naftos išsiliejimo prevencijos ir reagavimo sistemos. Atsižvelgiant į tai, kad ES vandenys taip pat ribojasi su Europos Sąjungai nepriklausančiomis šalimis, kurios pagal ES teisės aktus neprivalo laikytis atitinkamų nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę ir žalos atlyginimą, Europos Komisija turi sukurti nelaimingų atsitikimų naftos bokštuose prevencijos politiką ir praplėsti direktyvos SEVESO II taikymo sritį – imti ją taikyti naftos bokštams. Galiojančiuose teisės aktuose, susijusiuose su atsakomybe už aplinkos apsaugą, yra keletas didelių spragų ir todėl manau, kad reikia priimti kai kurias naujas teisės aktų nuostatas, kuriose būtų atsižvelgta į visą būdingą riziką, susijusią su atviros jūros eksploatacija, o atsakomybės klausimai nelaimingų atsitikimų, susijusių su nafta, atveju turi būti tinkamai reglamentuojami. Atsižvelgiant į tai, kad nėra naftos katastrofų kompensavimo fondo, Komisija, remdamasi direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, turi numatyti privalomas finansines saugumo nuostatas.

  David Martin (S&D), raštu. – Tvirtai pritariu aukštiems naftos gręžinių gręžimo visoje ES saugumo standartams ir ypač pritariu raginimams, kad naftos kompanijos išlaikytų vienodai aukštus standartus visose šalyse, kuriose jos veikia, – dabartiniai skirtumai tarp valstybių narių yra nepriimtini ir nesąžiningi. Naftos gavybos platformos „Deepwater Horizon“ tragedijos tyrimo išvados turi būti atidžiai išnagrinėtos tuojau pat po jų paskelbimo ir ypatingas dėmesys turi būti atkreipiamas į saugumo standartų, kurie taikomi išduodant licencijas naujiems gręžiniams gręžti, peržiūrą. Atsižvelgiant į aukštus standartus, galiojančius naftos gręžinių gręžimui Škotijai priklausančios Šiaurės jūros dalyje, nemanau, kad visuotinis moratoriumas naujiems naftos gręžiniams yra geriausias būdas šiam klausimui spręsti, užuot priėmus bet kokį sprendimą dėl naujos licencijos išdavimo, visų pirma turi būti atliekami išsamūs saugumo patikrinimai.

  Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Glaudus ryšys tarp naftos paieškos ir gavybos veiklos ir praeityje vykusių bei būsimų aplinkos pokyčių yra įrodytas ir jis dažnai yra mokslinių tyrimų objektas. Parodomasis projektas to, kokius padarinius ši veikla sukels 2080 m., gali būti laikomas tik įspėjimu sustabdyti katastrofų laikmatį, kuris tiksi visam pasauliui, – niekas nėra išimtis, netgi mes patys. Nėra jokios abejonės, kad esama įsipareigojimų, susijusių su gręžiniais jūros gelmėse, į kuriuos pastaruoju metu niekada nebūtume atsižvelgę, tačiau negalime likti abejingi katastrofų, panašių į tą, kuri įvyko Meksikos įlankoje, grėsmei. Šiandien labai svarbu, kad Europos Sąjunga stiprintų ir suvienodintų visose 27 valstybėse narėse galiojančius saugumo lygius, susijusius su naftos paieškos ir gavybos veikla ne tik dabar veikiančiose platformose, bet ir tose, kuriose naftos gavyba bus nutraukta. Antra, turime nustatyti ir reglamentuoti operatorių atsakomybę, pradedant galimybės nuomoti įrangą tretiesiems asmenims panaikinimu. Dėl šios priežasties sutinku su tuo, ką pasakė pranešėjas, ir noriu, kad Komisija ir Taryba tiesiogiai įsikištų, kad mūsų teritorijai, taip pat šiuo konkrečiu klausimu, kuriuo, ponios ir ponai, negalime prarasti budrumo, būtų suteikta aiškumo, skaidrumo, vienodumo, taigi ir saugumo.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Atsižvelgdamas į tai, kad šiame dokumente visiškai neužsimenama apie alternatyvius naftai degalus ateityje, balsuodamas susilaikau.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Įvairūs nelaimingi atsitikimai, pastaraisiais metais įvykę naftos paieškos ir gavybos srityje, buvo tarsi įspėjimas apie šios veiklos keliamus pavojus. Tačiau naujausias ir itin didelio masto nelaimingas atsitikimas Meksikos įlankoje iš tikrųjų atskleidė poreikį taikyti naujus ir įvairius metodus siekiant išvengti panašių atvejų ateityje, nes jie gali pažeisti ištisų regionų aplinkos apsaugos pusiausvyrą ir biologinę įvairovę, ir dėl jų atsirandanti žala turi poveikį kiekvienam. Todėl ES turi imtis visų reikalingų priemonių siekdama užtikrinti, kad naftos paieška ir gavyba Europoje būtų vykdoma pagal geriausias saugumo taisykles, taip ateityje išvengiant ekologinių ir žmonių katastrofų.

  Alexander Mirsky (S&D) , raštu. – (LV) Visiškai pritariau šiam pasiūlymui dėl rezoliucijos. Manau, kad būtina padidinti naftos gavybos kompanijų atsakomybę tiek, kad nelaimingo atsitikimo atveju iš nelaimingų atsitikimų prevencijos draudimo ir rezervo fondų būtų galima pakankamai atlyginti visas valymo išlaidas ir tikėtiną aplinkai padarytą žalą. Taip pat labai svarbūs yra šimtaprocentinės bankų garantijos ir griežtesnė gamyklos licencijų išdavimo naftos paieškos ir gavybos sektoriuje tvarka.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Meksikos įlankoje įvykusi naftos katastrofa aiškiai parodo, kad dėl finansinių aspektų visiškai nepaisoma saugumo taisyklių ir sveikas protas išnyksta. Šiaurės rytų Atlanto gelmėse sąlygos panašios į tas, kurios yra Meksikos įlankoje, ir dėl to rizika taip pat yra panaši. Diskusijos dėl saugumo Europoje yra dar svarbesnės atsižvelgiant į tai, kad daugiausia naftos gręžiama ir jos telkinių ieškoma Šiaurės jūros vandenyse ir kad, atsižvelgiant į saugos reikalavimų sugriežtinimą Jungtinėse Valstijose, prieštaraujant įsipareigojimams pagal OSPAR konvenciją, kaimyninės šalys nesugebėjo pasiekti susitarimo. Tai dar svarbiau, nes šiuo metu, kai naftos kainos yra aukštos, labai pelninga vystyti sunkiai prieinamus naftos telkinius ir išgauti naftą esant kenksmingiausioms sąlygoms, pvz., iš dar giliau. Todėl palankiai vertinu tai, kad dabar ketinama sukurti tinkamus ES lygmens saugumo standartus, ir balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes jame aptariamas itin svarbus klausimas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad klausimas turi būti keliamas turint omenyje platesnį jo kontekstą. Europos Komisija šiuo metu peržiūri ES teisės aktus dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą ir šiuo atveju turėtų pasiūlyti sprendimus, kaip išvengti ekologinių katastrofų, viena iš kurių neseniai įvyko Vengrijoje, dėl didelio kiekio dumblo išsiliejimo.

  Teresa Riera Madurell (S&D), raštu. – (ES) Atsižvelgdama į padarinius Meksikos įlankoje, manau, kad šiandien patvirtinta Parlamento rezoliucija dėl ES veiksmų, susijusių su naftos paieška ir gavyba Europoje, yra itin svarbi.

Būdama Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narė, privalau atkreipti dėmesį į tai, kad naftos ir dujų gamyba jūros gelmėse yra svarbi užtikrinant tiekimo saugumą ES. Naftos ir dujų gamyba jūros gelmėse nevyksta tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, kokiomis ji vyko Meksikos įlankoje. Tačiau turime imtis visų atsargumo priemonių. Todėl turime dirbti prevencijos srityje, kad priimtume veiksmingai taikomus naujausius teisės aktus, padedančius užkirsti kelią gaivalinėms nelaimėms. Tačiau negalime nepaisyti to, kad šios rūšies gavyba ir gamyba visada yra rizikinga. Todėl taip pat turime pagalvoti apie tikro pajėgumo reaguoti į galimus nelaimingus atsitikimus, pvz., tokius, koks įvyko Meksikos įlankoje, sukūrimą.

Ši rezoliucija – žingsnis teisinga kryptimi, nes joje skatinama pažanga ES prevencijos ir reagavimo srityse.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Ar Europos Parlamentas nori balsuoti dėl moratoriumo visiems naujiems naftos gręžiniams atviroje jūroje? Taip galime pasimokyti iš žmonių ir ekologinę nelaimę sukėlusios naftos katastrofos, kuri balandžio 20 d. įvyko Meksikos įlankoje: 11 žuvusiųjų, 800 mln. litrų išsiliejusios naftos ir suniokota biologinė įvairovė. Tai yra vienintelis tikras politinis klausimas, dėl kurio šiandien balsuojame. Nepritarę moratoriumui, Parlamento plenarinėje sesijoje išreiškėme aiškią nuostatą, kuria visiškai neatsižvelgiama į žmonių rūpesčius. Nepaisant to, visiškai aišku, kad gręžinių gręžimas atviroje jūroje yra rizikinga operacija ir reikia imtis visų atsargumo priemonių: stiprinti atsakomybės už aplinkos apsaugą principą, įkurti specialų Europos fondą, kurį sudarytų privalomos įrenginių atviroje jūroje operatorių įmokos, ypač kai gręžiniai gręžiami Arktyje esant ypač dideliam šalčiui ir dideliam gyliui. Vienas dalykas aiškus: atsisakydamas balsuoti už naujų gręžinių gręžimo operacijų atviroje jūroje sustabdymą Europos Parlamentas neįgyvendino Europos Komisijos pozicijos dėl de facto moratoriumo, apie kurią pranešė Komisijos narys G. Oettinger savo liepos 7 d. kalboje.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Įvykus sprogimui naftos gavybos platformoje „Deepwater Horizon“, 2010 m. balandžio–rugsėjo mėn. beveik penki milijonai barelių naftos išsiliejo į Meksikos įlankos vandenis, padarydami didelę žalą regiono ekonomikai ir ekosistemai. Iš viso daugiau nei 400 rūšių – banginiams, delfinams, lamantinams, garniams, didiesiems baltiesiems garniams ir t. t. – iškilo pavojus. Kadangi Europos Sąjungoje yra daugybė naftos platformų, – Šiaurės jūroje jų yra daugiau nei 500, – privalu viską daryti Europos lygmeniu, kad išvengtume tokių katastrofų savo teritorijoje. Balsuodamas už šią rezoliuciją raginu sukurti griežtas Europos taisykles, skirtas nelaimingų atsitikimų naftos platformose prevencijai, ir teisės aktais užtikrinti vienodai aukštų saugumo standartų taikymą visose Europos Sąjungos naftos platformose ir gręžiant gręžinius nuo Atlanto pakrantės iki Juodosios jūros. Be to, palankiai vertinu Komisijos sprendimą atlikti ES vandenyse gręžiamų naftos gręžinių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Rimtų nelaimingų atsitikimų rizika Europos Sąjungos vandenyse yra didelė ir Europa paprasčiausiai nepasirengusi reaguoti į tokio nelaimingo atsitikimo katastrofiškus padarinius. Per konsultacijas tai pripažino pati Komisija. Naftos gręžinių paieškos atviroje jūroje proporcingai padidėjo, dėl to taip pat padidėjo ir rizika, tačiau, kita vertus, saugumas iš esmės neatitinka reikalavimų. Šiomis aplinkybėmis tik laikinas moratoriumas visiems naujiems naftos gręžiniams ES vandenyse galėjo sumažinti riziką ir taip pat šiuo moratoriumu būtume nusiuntę aiškų signalą dėl mūsų priklausomybės nuo iškastinio kuro. Todėl ir vėl turime pasikliauti menkai įtikinama ir patikima naftos pramone.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Po to, kas atsitiko liūdnai pagarsėjusiai Meksikos įlankos naftos platformai, kurioje kilo ekologinė katastrofa, atsiradusi dėl trūkusio naftos gręžinio vamzdžio, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina Europos Komisiją atkreipti dėmesį į gręžinių gręžimą jūroje, ypač į naftos platformas ES vandenyse. Labiau vertinčiau tai, jeigu Aplinkos komitetas būtų buvęs ryžtingesnis ir pareikalavęs panašių garantijų iš kitų Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, pvz., Norvegijos, kurios 90 proc. BVP yra susiję su naftos gavyba iš jūros. ES yra pasaulinė ekonomikos galia ir turi būti pajėgi reikalauti, kad valstybės ne ES narės, tačiau laikančios ES savo pagrindine partnere taip pat laikytųsi galiojančių saugumo reikalavimų pavojingose vandens gelmėse.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Gaivalinė katastrofa, kurią Meksikos įlankoje sukėlė nuskendusi naftos gavybos platforma „Deepwater Horizon“, suteikia puikią progą apmąstyti Europos veiksmų, skirtų panašių įvykių prevencijai, planą. Neįsivaizduojama žala, kuri dėl išsiliejusios naftos buvo padaryta Meksikos įlankos ekosistemai ir Jungtinių Valstijų pietinei pakrantei, turėtų būti stipri paskata mums veikti. Pirma, Europos Sąjunga turi padidinti savo gebėjimą greitai reaguoti įvykus tokiai katastrofai. Turėtume užtikrinti, kad bus sukurta tinkama nacionalinių tarnybų koordinavimo sistema siekiant padidinti jų veiksmingumą kovojant su naftos išsiliejimu arba pašalinant jos padarytą žalą. Antra, labai svarbu padidinti dabartinių įrenginių arba tų, kuriuos planuojama statyti, saugumo stebėseną. Mes, pvz., turėtume pagerinti naftos gręžinių gręžimui išduodamų licencijų arba įrenginių nuomos tretiesiems asmenims proceso stebėseną. Trečia, turi būti sukurta tinkama teisinė sistema, kurioje būtų reglamentuojami atsakomybės ir bet kokios žalos atlyginimo klausimai, nes galiojančiose nuostatose yra daugybė spragų. Taip pat turėtume apsvarstyti kompensavimo fondo įkūrimą, iš kurio tokiais atvejais būtų finansuojamos krizės įveikimo priemonės.

  Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Pritariau šiai subalansuotai rezoliucijai, kurioje nėra draudimo ateityje išgauti naftą iš jūros gelmių, tačiau patikslinama, kad išgavimo metu būtų užtikrinamas Europos saugos standartų, kurie yra vieni griežčiausių pasaulyje, laikymasis. Šie standartai, mano nuomone, turi padėti užtikrinti tvarų energijos tiekimą Europai ir veiklos atviroje jūroje saugumą ir ilgaamžiškumą. Visi prisimename baisius juodos jūros vaizdus Meksikos įlankoje, baisias žmonių gyvybių netektis, nuo katastrofos nukentėjusių piliečių sielvartą ir didelę žalą, atsiradusią dėl naftos gavybos platformos „Deepwater Horizon“ gręžinio sprogimo. Būtent dėl šios priežasties atnaujinu savo prašymą sukurti tikras Europos civilinės saugos pajėgas, kurias būtų galima nedelsiant ir veiksmingai dislokuoti įvykus tokio masto katastrofoms. Atviros jūros eksploatavimas ir gavyba jūros gelmėse yra labai svarbūs naftos išgryninimui. Tačiau jų poveikis aplinkai turi būti kontroliuojamas, ir turime užtikrinti, kad jie ateityje nekeltų grėsmės jūrinių ir pakrančių zonoms bei biologinei įvairovei. Tai rimtas uždavinys, susijęs su tarptautiniu ir aplinkosauginiu Europos Sąjungos įvaizdžiu, kuris šioje srityje duoda labai teigiamų rezultatų.

- Pasiūlymas dėl rezoliucijos: konferencija dėl biologinės įvairovės – Nagoja 2010 m. (B7-0536/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos išvakarėse vykusias diskusijas su Taryba ir Komisija, kuriose aptarėme Europos Sąjungos planus ir pagrindinius strateginius uždavinius, susijusius su biologinės įvairovės nykimo sustabdymu, balsavau už šią rezoliuciją. Todėl tikiuosi, kad ES šioje konferencijoje laikysis tvirtos, nuoseklios pozicijos, taip pat pristatys idėjas apie konkrečias priemones, kurių bus imtasi siekiant užtikrinti įnašą, kuriuo biologinės įvairovės apsauga prisidės prie tvarios plėtros. Norėčiau jums priminti, kad biologinės įvairovės išsaugojimas yra labai svarbus ekosistemos kokybei, turi tiesioginių padarinių pagrindinėms funkcijoms, pvz., maisto gamybai ir vandens tiekimui, bei užkerta kelią nuošliaužoms ir potvyniams. Taip pat tikiuosi, kad politinis atsakas, skirtas biologinės įvairovės suderinimui su ekonomine veikla, pvz., žemės ūkiu, miškininkyste, žvejyba ir turizmu, užtikrinti, bus pakankamai drąsus ir plataus užmojo, kad būtų apsaugotas šis neįkainojamas, vis dar labai trapus, paveldas – kaip yra mano regione, Azoruose, – nuo kitų beatodairiškų išorės interesų, kurie gali kelti grėsmę biologinei įvairovei.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES uždavinių, susijusių su biologine įvairove. Susidūrę su progresuojančiu rūšių nykimu, dėl kurio žemėje taip pat nyksta turtinga biologinė įvairovė, svarbu, kad nusistatytume plataus užmojo tikslus, susijusius su gyvūnijos ir augmenijos apsauga, taip pat užtikrintume, kad žmonija galėtų toliau naudotis savo ištekliais. Todėl Parlamentas pritarė uždaviniams, kurie sudarys galimybes išsaugoti išteklius vadovaujantis griežta reguliavimo sistema ir skatinant naujas technologijas.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Balsavau už šį pasiūlymą prieš šį mėnesį Nagojoje (Japonija) įvykstant Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajam susitikimui (angl. COP 10) dėl biologinės įvairovės. Apskaičiuota, kad pasaulinis rūšių išnykimo lygis 100–1 000 kartų viršija natūralų mirštamumo lygį, ir už tai iš esmės atsakinga žmonių rasė. Itin nuvilia tai, kad 2010 m. tikslai, susiję su biologinės įvairovės nykimo sustabdymu, nėra pasiekti. Žemės ūkio paskirties žemė sudaro 45 proc. ES teritorijos ir tai yra vertinga buveinė, kurioje klesti biologinė įvairovė. Žemės ūkio sektorius prisidėjo prie ES biologinės įvairovės ir dabar daugybė gyvūnų ir augalų rūšių priklauso nuo žemės ūkio sektoriaus ir ūkininkavimo praktikos. Pvz., atvirų pievų augmenijos įvairovė išsaugoma dėl avių ir galvijų ganymo. Įgyvendinant ūkininkavimo praktiką būtina atsižvelgti į biologinės įvairovės klausimus. Siekiant skatinti tausiai naudotis biologine įvairove būtina suteikti pagalbą ir paramą įgyvendinant agrarinės aplinkosaugos priemones. Nagojoje būtina atkreipti dėmesį į žemės ūkio sektoriaus svarbą aplinkos apsaugai ir šis klausimas nuo šiol turėtų būti pagrindinis svarstant BŽŪP ateitį ir biudžetą.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Pritariu šiai rezoliucijai. Įvertinant esamą padėtį, kai biologinė įvairovė per pastaruosius 40 metų sumažėjo 30 proc. ir atsižvelgiant į ateities prognozes, kad iki 2050 m. jos nykimo tempai paspartės 10 kartų, būtina jau dabar imtis ryžtingų veiksmų, siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei skatinant tausų jos naudojimą. Dėl biologinės įvairovės nykimo kyla grėsmė apsirūpinimo maistu saugumui, energijos šaltinių išeikvojimui, klimato kaitai. Kad išvengtume šių procesų neigiamo poveikio, būtinas Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas, rengiant tvarią ES biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją, kuri būtų suderinta su kovos su skurdu, tvaraus atliekų tvarkymo ir klimato kaitos mažinimo tikslais. Numatytiems veiksmams ir strategijoms įgyvendinti bus neišvengiamai reikalingas pakankamas finansavimas. Tikėtina, kad viešojo sektoriaus paramos neužteks, todėl būtina siekti pritraukti investicijas iš privataus sektoriaus, ieškoti naujų finansavimo šaltinių. Be to, tvirtinant naują daugiametę finansinę programą būtina atsižvelgti į parengtus planus ir užtikrinti jiems reikiamą finansavimą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Rezoliucija dėl ES strateginių uždavinių Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajam susitikimui (angl. COP 10) biologinės įvairovės klausimu, vyksiančiam Nagojoje, yra ypač svarbi 2010 m., kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė tarptautiniais biologinės įvairovės metais, ir atsižvelgiant į tai, kad nei pasaulinis tikslas iki 2010 m. gerokai sumažinti biologinės įvairovės nykimo lygį, nei ES tikslas sustabdyti biologinės įvairovės nykimą nebuvo pasiekti.

Biologinės įvairovės išsaugojimas kartu su genetinių išteklių teikiamos naudos tausiu naudojimu ir sąžiningu paskirstymu toliau turėtų būti ginamas ir manau, kad tai atsispindi rezoliucijoje. Komisija ir valstybės narės turi vienodai kalbėti Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajame susitikime (angl. COP 10) ir jų tarptautiniai sprendimų priėmimo procesai turi būti paspartinti. Tai ypač svarbu siekiant stiprinti diplomatinius ryšius su trečiosiomis šalimis.

Galiausiai manau, jog labai svarbu, kad Komisija ir valstybės narės į savo santykius su trečiosiomis šalimis įtrauktų aplinkos apsaugos elementą, taip pat atkreiptų dėmesį į tai, kaip svarbu siekti integruoto požiūrio ir žaliosios diplomatijos.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už rezoliuciją dėl ES strateginių uždavinių Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajam susitikimui biologinės įvairovės klausimu, vyksiančiam Nagojoje, visų pirma dėl to, kad esu tvirtai įsitikinusi, jog biologinės įvairovės išsaugojimas prisideda prie besivystančių šalių tvarios plėtros. Tiesą sakant, dėl to, kad nei 2010 m. nustatytas pasaulinės biologinės įvairovės uždavinys, t. y. gerokai sumažinti biologinės įvairovės nykimą, nei ES uždavinys sustabdyti biologinės įvairovės nykimą nebuvo įvykdyti, būtina dar skubiau imtis papildomų veiksmų šiems uždaviniams įvykdyti.

Kitas susirūpinimą keliantis klausimas – neteisėtas genetinių išteklių naudojimas, kuris daugeliu atvejų turėjo neigiamą poveikį tokią praktiką taikančioms tikslinėms šalims. Sutinku, kad biologinės įvairovės išsaugojimo klausimais viešose diskusijose diskutuojama tik periodiškai. Būtent todėl pritariu rezoliucijos tekste išreikštam pasiūlymui pastangas tarp paprastų piliečių propaguoti biologinės įvairovės išsaugojimo priemones padaryti tvaresnes ir tikslingesnes. Turime suprasti ir remti šias iniciatyvas. Manau, kad ne mažiau svarbu pabandyti biologinės įvairovės apsaugos klausimą mūsų šalyse įtraukti į pilietinį švietimą.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Atsižvelgdama į tai, kad biologinės įvairovės nykimo sustabdymas nėra skubiai spręstinas klausimas Europos ir tarptautinėje politinėje darbotvarkėje, palankiai vertinu tai, kad buvo patvirtintas ir šiuo metu įgyvendinamas konkrečių moksliniais duomenimis pagrįstų rodiklių, padedančių biologinės įvairovės srityje padarytą pažangą įvertinti Europos Sąjungos strateginių uždavinių ir tikslų pasiekimo požiūriu, rinkinys.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Sprendžiant vienodai opų ir svarbų klausimą, pvz., biologinės įvairovės, kaip Europos ir pasaulio gamtos paveldo, išsaugojimo, svarbu, kad valstybės narės ir Komisija pasiektų bendrą sutarimą dėl pozicijos, kurios Europos Sąjunga turėtų laikytis Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajame susitikime (angl. COP 10). Todėl palankiai vertinu šį pasiūlymą dėl rezoliucijos. Dėl biologinės įvairovės išsaugojimo sudėtingumo reikia daugybės mechanizmų, sprendimų ir pastangų.

Todėl manau, kad stiprinant įvairių pasaulio organizacijų, valstybių narių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką bus sudarytos galimybės tobulinti biologinės įvairovės apsaugos priemones laikantis šio uždavinio įgyvendinimą skatinančios aplinkos apsaugos politikos. Galiausiai norėčiau pabrėžti, jog būtina atkreipti dėmesį į ekonominę naudą, atsirandančią dėl rinkos intervencijos, susijusios su biologinės įvairovės išsaugojimu, ir įtraukti aplinkos apsaugos klausimus, kurie taip pat dar vadinami žaliąja diplomatija, į valstybių narių ir Komisijos darbotvarkę dėl santykių su trečiosiomis šalimis.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Apgailėtina, kad, nepaisant 2001 m. Geteborge vykusiame ES aukščiausiojo lygio susitikime ES duotų įsipareigojimų, biologinės įvairovės nykimas dar nėra sustabdytas. Šioje rezoliucijoje mums primenama, kad biologinė įvairovė yra svarbiausia kovojant su pasauliniu badu ir maisto saugos srityje ir kad tai yra būtina sąlyga bandant kaip nors sumažinti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti. Laikas visoms valstybėms narėms visapusiškai įgyvendinti „Natura 2000“ teisės aktus, taip pat Natūralių buveinių ir Paukščių direktyvas ir imtis iniciatyvų išsaugoti jūrų biologinę įvairovę. Ši biologinei įvairovei palanki politika turi būti įgyvendinama Europos ir tarptautiniu lygmenimis siekiant, kad šie rūpimi klausimai taptų vystomojo bendradarbiavimo politikos, visų pirma Europos Sąjungos išorės veiksmų, taip pat būsimų susitarimų su PPO sudedamąja dalimi.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kaip jau minėjau, atsižvelgdamas į E. de Lange paskutinėje mėnesinėje sesijoje balsavimui pateiktą pranešimą, „<...> sutinku, kad visai ES, ypač toms sritims, kurioms taikoma Bendrijos politika, reikia nustatyti tvarią biologinės įvairovės apsaugos ir ekosistemų išsaugojimo strategiją. Manau, kad tai tampa ypač svarbu žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose, dėl šios priežasties ypač atidžiai stebiu reformas, kurios rengiamos bendros žuvininkystės politikos ir bendros žemės ūkio politikos srityse. Taip yra dėl to, kad tinkamas ir tvarus biologinės įvairovės išsaugojimas, kuris taip pat yra labai svarbus ir trokštamas, negali būti kliūtimi žemės ūkio ir žuvininkystės tvarumui ir vystymuisi“.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Jungtinės Tautos 2010 m. paskelbė Tarptautiniais biologinės įvairovės metais. Deja, Europos Sąjunga nepasieks 2010 m. nustatyto biologinės įvairovės tikslo; biologinė įvairovė toliau nyksta nerimą keliančiu tempu. Numatoma, kad nykstamumo lygis iki 2050 m. padidės dešimt kartų. Šis biologinės įvairovės nykimas nepriimtinas ne tik etikos, bet ir ekologijos bei ekonomikos požiūriu, nes jis užkerta kelią būsimoms kartoms naudotis sveikos biologinės įvairovės teikiama nauda. Ypač svarbu, kad Komisija ir valstybės narės kalbėtų vienu balsu ir paspartintų savo vidaus sprendimų priėmimo procesus bei padarytų juos veiksmingesnius, kad Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos 10-ajame susitikime (angl. COP 10) galėtų greitai pasiekti bendrą sutarimą dėl ES vidaus pozicijos, taip pat skirti daugiau lėšų ir laiko savo diplomatinėms pastangoms, susijusioms su trečiosiomis šalimis.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šioje rezoliucijoje vieni dalykai yra teigiami ir svarbūs, kiti – dviprasmiški ir neaiškūs, dar kiti – neigiami ir net keliantys nerimą. Taip pat esame susirūpinę dėl to, kad nepavyko pasiekti ES ir pasaulinių tikslų gerokai sumažinti biologinės įvairovės nykimo lygį. Palankiai vertiname tokius aspektus, kaip, pvz., dalijimasis genetinių išteklių teikiama nauda, patentų panaikinimas gyvybės formoms ir gyviesiems procesams, vietos gyventojų tradicinių žinių ir patirties apsauga, genetinės įvairovės ir pasaulio apsirūpinimo maistu saugumo susiejimas, biologinių degalų poveikio įvertinimas ir egzotinių rūšių problemos iškėlimas. Tačiau tvirtai nepritariame ir kritikuojame ketinimą ieškoti naujų formų privačiai paskirstyti gamtą ir gamtos išteklius, pvz., įvesti mokėjimus už ekosistemų funkcijas, apie ką rezoliucijoje teigiamai atsiliepiama daugiau nei kartą. Taip pat reikėtų paminėti dviprasmiškus ir neaiškius aspektus, pvz., tvirtinimas, kad „biologinės įvairovės vertybės ir galimybės, kurių atsiranda saugant ir tausiai naudojant šią įvairovę, būtų įtraukiamos į nacionalines ataskaitas“.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl ES strateginių uždavinių 2010 m. spalio 18–29 d. Nagojoje (Japonija) vyksiančiame Biologinės įvairovės konvencijos šalių (angl. CBD) konferencijos 10-ajame susitikime iš esmės dėl to, kad į šį svarbų susitikimą turime nuvykti parengę bendrą Europos poziciją, kuriai galėtų pritarti kuo daugiau dalyvaujančių šalių. Tik aiškiai įsivaizduodami uždavinius ir pasiūlymus iš tikrųjų galėsime atlikti svarbų vaidmenį rengiantis sudaryti pasaulinius susitarimus. Iš tikrųjų rezoliucijoje teisingai pabrėžiamas poreikis nedelsiant įsikišti, platesniu mastu siekiant sumažinti biologinės įvairovės nykimą pasinaudojant jau turimais ištekliais.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Nesuvaldomas žmogaus sukeltas biologinės įvairovės nykimas kelia nerimą. Biologinė įvairovė turėtų būti vertinama kaip patikimiausias aplinkos būklės barometras. Kadangi ES susiduria su nerimą keliančiais biologinio nykimo skaičiais, pagal kuriuos 42 proc. žinduolių, 43 proc. paukščių, 45 proc. drugelių, 30 proc. varliagyvių, 45 proc. roplių ir 52  proc. gėlavandenių žuvų gresia išnykimas, todėl manau, kad ką tik įgyvendinti teisės aktai yra labai svarbūs ir esminiai siekiant išsaugoti biologinę įvairovę ir net ją sustiprinti. Todėl mūsų užmojai, susiję su biologine įvairove, turi būti platūs, kad pasiektume 2020 m. strateginius uždavinius. Todėl balsavau būtent taip.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Biologinė įvairovė yra visos žmonijos egzistavimo pagrindas, o tai reiškia, kad biologinė įvairovė ir natūralios buveinės turi būti išsaugotos. Skurdieji gyventojų sluoksniai ypač kenčia nuo biologinės įvairovės sumažėjimo ir ekosistemų nykimo, nes norėdami išgyventi jie dažnai priklauso nuo natūralių produktų. Šios įvairovės išsaugojimas ir veiksmų siekiant didinti informuotumą šiuo klausimu ėmimasis turėtų atitikti Vakarų vyriausybių interesus, nes, turint omenyje ilgalaikę perspektyvą, išsaugoti biologinę įvairovę taip pat gali būti naudinga tik ekonomikos požiūriu. Balsuodamas susilaikau, nes nustatyti per dideli tikslai ir ES, kaip lyderės, vaidmeniu tikslas šiuo atžvilgiu bus pasiektas tik jeigu tokios didelės tautos kaip Kinija taip pat bus pasirengusios pakeisti savo mąstymą.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Europos Sąjunga yra susirūpinusi dėl sparčiai didėjančio biologinės įvairovės nykimo lygio ir to, kad nebuvo pasiektas pasaulinis 2010 m. biologinės įvairovės tikslas gerokai sumažinti biologinės įvairovės nykimo lygį. Norint pasiekti plataus užmojo tikslus būtina kuo greičiau patvirtinti konkrečius moksliniais duomenimis pagrįstus rodiklius, kad būtų galima nustatyti pažangą, padarytą siekiant strateginių tikslų. Remiantis iki šiol atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad žala gerovei, atsirandanti dėl biologinės įvairovės nykimo, šiuo metu sudaro apie 50 mlrd. EUR per metus (šiek tiek mažiau nei 1 proc. BVP), o 2050 m. ji padidės iki 14 trln. EUR. Todėl, Europos Sąjungos manymu, šią problemą būtina itin skubiai spręsti. Pritariu nuomonei, kad tarp klimato apsaugos, Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimo ir biologinės įvairovės nykimo sustabdymo esama daugybės sąsajų. Priemonės, kurių buvo imtasi siekiant apsaugoti biologinę įvairovę, turi teigiamą poveikį prisitaikymui prie klimato kaitos ir poveikio švelninimo strategijoms. Pritariu rezoliucijoje pateiktam prašymui remti pastangas didinti biologinės įvairovės ir klimato kaitos politikos sričių sąveiką ir sąsajas. Tačiau siekiant padėti užkirsti kelią šioms pasaulinėms problemoms reikia gerokai padidinti pasaulinį biologinės įvairovės apsaugos finansavimą, visų pirma naudojant dabartinius finansavimo šaltinius, taip pat naujus ir novatoriškus šaltinius, įskaitant naujas ir novatoriškas rinka grindžiamas priemones.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Biologinė įvairovė yra mūsų iš praeities kartų perimtas turtingas paveldas, kurį turėtume išsaugoti ateities kartoms. Nepaisant visų antropologinių aspektų, taip pat svarbu pripažinti tikrąją šios biologinės įvairovės vertę.

Šiuo metu kas penktai rūšiai gresia išnykimas. Tai gąsdinantis rodiklis, dėl kurio esame raginami imtis atitinkamų veiksmų, kad apgintume ir apsaugotume biologinę įvairovę.

Atsižvelgdama į tai palankiai vertinu šią rezoliuciją, kurios galutinis tikslas – veiksmingiau ir ryžtingiau įgyvendinti anksčiau nustatytą uždavinį iki 2010 m. gerokai sumažinti biologinės įvairovės nykimo lygį ir kurioje, nustatant naujus uždavinius 2020 m., suderinami skirtingi požiūriai į skubius veiksmus biologinei įvairovei apsaugoti.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga tarptautinėje arenoje privalo laikytis to paties agresyvaus požiūrio, susijusio su biologinės įvairovės apsauga, kaip ir kovodama su klimato kaita. Užduotis išsaugoti biologinę įvairovę Nagojoje žada būti tokia pat sudėtinga, kaip ir Kankune, kai bandėme sustabdyti pražūtingas pasaulinio atšilimo tendencijas. Šiuo atveju pateiksiu duomenis, kad priminčiau, su kokio masto problema susiduriame: nuo 1970 m. 30 proc. gyvūnų ir augalų rūšių išnyko. Europoje biologinė įvairovė nyksta net ir tada, kai dėl didinamo informuotumo buvo sukurtos ekologinės zonos, vadinamos „Natura 2000“, užimančios 18 proc. Europos teritorijos. Ko turėtume tikėtis 2010 m. spalio 18–29 d. Nagojoje? Geriausiu atveju to, kad Europos Sąjunga išreikš vieningą nuomonę. Ji taip pat privalo turėti drąsos kalbėti temomis, kurios gali sukelti pyktį, net su Japonija, šalimi šeimininke, kuri negali nebaudžiama toliau taikyti netausių ir ypač žiaurių banginių ir delfinų medžiojimo būdų. Ji taip pat turi perduoti teigiamą žinią: geriausias būdas apsaugoti rūšių įvairovę – įtraukti šį horizontalų klausimą į ekonominę veiklą, pvz., prekybos, turizmo ir transporto veiklą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Iš pradžių ketinome pritarti dokumentui, tačiau dėl PPE frakcijos ir ECR frakcijos 16 pastraipai pateiktos pataisos Nr. 1 galiausiai apsisprendėme, kad mūsų frakcija susilaikys.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Biologinė įvairovė turi įtakos kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Tačiau dėl žmogaus veiklos biologinės įvairovės nykimo procesas visame pasaulyje nuolat spartėja. Viso to požymiai – masiškas miškų kirtimas, mažėjantys žuvų ištekliai ir dar didesnis išnykusių rūšių skaičius. Mokslininkai teigia, kad iki XXI a. pabaigos gali išnykti 15–40 proc. rūšių. Turėtume žinoti, kad biologinės įvairovės nykimas turi neigiamą poveikį ekosistemų veikimui ir jų atliekamoms funkcijoms, pvz., aprūpinimui maistu, vandens valymui, dirvos tręšimui, apsaugai nuo potvynių ir energijos gamybai. Biologinei įvairovei pavojų kelia daugybė veiksnių, pvz., klimato kaita, nevaldoma priemiesčių plėtra ir grobikiškos svetimos rūšys. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną konkretų klausimą. Mąstau apie žemės ūkį, kuris dažnai nurodomas kaip biologinei įvairovei grėsmę keliantis veiksnys. Iš tikrųjų galima sutikti, kad pramoninis žemės ūkis nėra palankus aplinkai. Tačiau manau, kad daug didesnį pavojų aplinkai kelia žemės ūkio veiklos nutraukimas. Pastaruoju metu pastebėjome, kad šis procesas tampa intensyvesnis. Kaip niekad mažas žemės ūkio produkcijos pelningumas, kurį, be kita ko, sukelia kainų svyravimai, reiškia, kad žmonės nusisuka nuo žemės ūkio ir dėl to apleidžiamos milžiniškos teritorijos.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Spalio 18–29 d. Japonijoje vyks Biologinės įvairovės konvencijos šalių (angl. CBD) konferencijos 10-asis susitikimas. 2010 m. pasaulio ir Europos tikslas sustabdyti biologinės įvairovės nykimą nebuvo įvykdytas.

Kaip pažymima Parlamento rezoliucijoje, kol nebus imtasi kokių nors skubių veiksmų, kad iš esmės pakeistume padėtį, biologinės įvairovės nykimas vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu bus didelis ir nekontroliuojamas.

Parlamentas reikalauja, kad gyviems padarams nebūtų taikomi patentai ir kad įmonės ir pramonė, ypač besivystančiose šalyse, liautųsi grobstę genetinius išteklius.

Biologinės įvairovės apsauga yra svarbi siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų.

Todėl pritariau rezoliucijai, įskaitant pakeitimus, kuriuos pasiūlė Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija – Šiaurės šalių žalieji kairieji ir Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas.

Po kelių savaičių Kankune vyks konferencija klimato kaitos klausimu ir dėl to pats laikas tarptautinei bendruomenei ir, svarbiausia, Europos Sąjungai, atsižvelgiant į savo įsipareigojimus, susijusius su aplinkos apsauga, Nagojos konferencijoje atkreipti dėmesį į pranešimą pavadinimu „Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika“ (angl. TEEB) ir jame pateikiamas rekomendacijas.

Labai svarbu pakartoti tai, kad kova už biologinę įvairovę, kova su klimato kaita ir kova su skurdu yra taip pat glaudžiai susijusios, kaip ir šių problemų sprendimo būdai.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Nors tyrimais nustatyta, kad dabartinės biologinės įvairovės nykimo sąnaudos yra maždaug 50 mlrd. EUR per metus, tarptautinėje politinėje darbotvarkėje šio klausimo nėra. Jau esama puikių europinių priemonių ir jas turime tikslingai naudoti ir koordinuoti su klimato politikos priemonėmis, kad gautume didžiausią investicinę naudą. Investicijos į biologinės įvairovės išsaugojimą duos dividendų.

- Pranešimas: Othmar Karas (A7-0251/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Sistemos „Bazelis II“ susitarimuose reglamentuojama bankininkystės veikla ir, svarbiausia, nuosavos lėšos, kurias bankai turi įšaldyti, kad užtikrintų savo mokumą. Šioje rezoliucijoje Europos Parlamentas palankiai vertina ilgalaikį rizikos ir pelno valdymą, taip pat kai kurias taisykles, kurios atsižvelgiant į bankų dydį, patikslinamos taip, kad patys svarbiausi bankai nesijaustų esantys visagaliai, ir atkreipia dėmesį į tai, kad bankai neturėtų su prisitaikymu prie naujų teisės aktų susijusių išlaidų perkelti privatiems asmenims. Be to, Parlamentas nerimauja, kad sistema „Bazelis II“ nebus vienodai pripažįstama visame pasaulyje. Europos Parlamentas daro spaudimą Europos Komisijai imtis veiksmų siekiant didesnio suderinimo. Manau, kad šios rekomendacijos parengtos tinkamai: ateities krizių rizikos mažinimas ir privačių asmenų gynimas. Todėl balsavau už šią rezoliuciją.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Palankiai vertinu darbą, kurį puikiai atliko pranešėjas O. Karas savo iniciatyva rengdamas neįkainojamą pranešimą dėl sistemos „Bazelis II“ reformos, kurios tikslas –atsižvelgiant į finansų krizę stiprinti bankininkystės sistemą. Tiesą sakant, Europa šiame derybų etape turi atlikti aktyvesnį vaidmenį, kad galėtume išvengti galimo Europos ekonominės sistemos sutrikdymo ir konkurencijos iškraipymų. Palyginti su JAV sistema, Europos sistema iš esmės finansuojama bankų paskolomis, tačiau pastarųjų kelerių metų Europos finansų krizė ir dėl to atsiradusi likvidumo stoka drastiškai sumažino paskolų skaičių mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios sudaro mūsų ekonomikos pagrindą. Balsavau už šį dokumentą, nes esu įsitikinęs, kad derėdamasi dėl sistemos „Bazelis II“ reformos ES turi siekti išsikovoti tokias pat, kaip ir Jungtinių Valstijų, sąlygas dėl apskaitos standartų, analogiškų reikalavimų tarp komercinių ir investicinių bankų, vienareikšmiško likvidumo apibrėžimo ir didesnio skaidrumo atsižvelgiant į reitingavimo agentūrų vaidmenį. Siekdami išbristi iš sunkių laikotarpių ateityje, nuo šiol turime pasirūpinti didesniu kapitalo kiekiu ir kokybe bei didesniu likvidumu. Taip pat būtų tikslinga imtis anticiklinių priemonių ir sukurti ekonominį perviršį.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją, nes manau, kad turėtume spręsti „per didelių, kad žlugtų“, finansų įstaigų problemą ir kad dėl to kapitalo reikalavimai ir anticiklinė apsauga turėtų atitikti finansų įstaigos dydį, rizikos mastą bei verslo modelį. Norėčiau paraginti atlikti visapusišką kapitalo priemonių tyrimą prieš krizę ir po jos, siekiant įvertinti konkrečių kapitalo priemonių svarbą ir jų tinkamumą per krizes. Būsima Europos bankininkystės institucija turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį rengiant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ES lygmens kapitalo reikalavimais ir anticiklinės apsaugos standartų taisyklėmis.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsuojant dėl šio pranešimo susilaikiau, nes jame teoriškai pripažįstama problema ir pritariama tam, kad reikia peržiūrėti sistemos „Bazelis II“ taisykles ir sustiprinti finansų sistemos ir bankų priežiūrą, tačiau atsisakoma patvirtinti griežtas taisykles. Pranešime nepakankamai įvertinamas bankų kaltės dėl krizės laipsnis atsižvelgiant į jų per didelį atlaidumą ir polinkį į spekuliacijas, ypač pastaraisiais metais. Turime iš naujo perprasti finansų sistemos pobūdį ir vaidmenį, jeigu norime turėti Europos ekonomikos politiką, skatinančią tvarų augimą ir, svarbiausia, padedančią patenkinti socialinius poreikius.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Balsuoju už daugumą šiame pranešime pasiūlytų priemonių. Anticikliniam reguliavimui reikalingi suderinti kriterijai siekiant užtikrinti, kad priežiūros institucijos vykdytų visapusišką ir kruopščią finansų rinkų ir rinkos aplinkos stebėseną. Visų pirma tai apima keitimąsi visa informacija, reguliavimo priemonių suderinimą bei pozicijų ir rizikos stebėseną tikruoju laiku, įskaitant visų finansų rinkos sandorių audito atsekamumo reikalavimą. Todėl aukštos kokybės likvidumo reikalavimų įdiegimas yra pagrindinė atsako į krizę dalis. Tačiau jie turėtų būti pakankamai diferencijuoti, kad būtų atsižvelgiama į banko verslo modelio ir jo rizikos pobūdžio ypatumus. Atsižvelgiant į tai būsima Europos bankininkystės institucija turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį rengiant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ES lygmens kapitalo reikalavimais ir anticiklinės apsaugos standartų taisyklėmis.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją, nes manau, kad finansų rinkos dalyvių priežiūra ir reguliavimas yra labai svarbūs siekiant užtikrinti visuomenės interesų apsaugą ir vystymuisi bei pažangai būtiną finansinį ir ekonominį stabilumą. Be to, dabartinė krizė parodė, kad mokumo maržos ir bankų kapitalas mokumo požiūriu akivaizdžiai buvo nepakankamas. Kapitalo reikalavimai ir anticiklinė apsauga turėtų atitikti finansų įstaigos dydį, rizikos mastą ir verslo modelį. Kita vertus, norėčiau atkreipti dėmesį į Bazelio komiteto prašymą ir įspėjimą dėl būtinų reguliavimo sistemos patikslinimų būtinumo, kad stipria tarpusavio priklausomybe pasižymintiems Europos ekonomikai ir bankininkystės sektoriui nebūtų padaryta žalos ir jie nepatektų į prastesnę konkurencinę padėtį pasaulinėje rinkoje.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Bandymai pagerinti tarptautinę finansų sistemą Bazelio komitete, G 20 ir Europos Sąjungoje man atrodo visiškai nenaudingi.

Į vadinamąjį Rugsėjo susitarimą dėl bankams privalomo kapitalo dydžio ir kokybės buvo žiūrima kaip į svarbų pasiekimą ir svarbią pergalę prieš sektorių, kuris buvo nusiteikęs prieš šias priemones ir grasino nutraukti kreditų pasiūlą. Akivaizdu, kad tai buvo Piro pergalė, nes po susitarimo sektoriaus akcijų kainos vos ne vos padidėjo, ir tai nebuvo geras ženklas.

Iki 2019 m. bankai turi laikytis naujųjų nuostatų, tuo tarpu gali visko atsitikti. Rizikos analizė, kuri, žinome, yra visiškai neveiksminga, išlieka pagrindine šio sektoriaus problema. Nei likvidumo ir svertų koeficientų, nei nebalansinio turto ir pavertimo vertybiniais popieriais problema neišspręsta. Finansavimo iš viešojo sektoriaus negaunančios finansų įstaigos, pvz., rizikos draudimo fondai, nenukenčia, nepaisant to, kokį pavojų jos kelia ir kokia ydinga jų veikla.

Trumpai tariant, niekas nebuvo išspręsta, ir taip nebus tol, kol, užuot bandę lopyti finansų sistemos spragas, jos iš esmės nepakeisime.

  Anne E. Jensen (ALDE), raštu. – (DA) Danijos liberalų partijos nariai Europos Parlamente balsavo už O. Karaso pranešimą (A7-0251/2010). Pranešime sprendžiama daugybė svarbių klausimų, taip pat raginama tinkamiausiu būdu ir atsižvelgiant į finansų sistemų skirtumus įgyvendinti sistemą „Bazelis III“. Tačiau Danijos liberalų partijos nariai Europos Parlamente apgailestauja, kad nebuvo atkreiptas didesnis dėmesys į Danijos rekomendacijas dėl Danijos hipotekinių paskolų modelio apsaugos. Kai kurie Bazelio komiteto pateikti pasiūlymai gali padaryti žalos veiksmingiems hipotekinių paskolų modeliams Europoje, įskaitant ir Danijos modelį.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Bazelio komitetas stengiasi reformuoti sistemą „Bazelis II“, siekdamas padidinti bankininkystės sistemos lankstumą. Komiteto pasiūlymo tikslas – padidinti kapitalo bazės kokybę ir praplėsti bei sustiprinti kapitalo sistemos aprėptį. Komitetas taip pat ketina nustatyti sverto koeficientą, kuris būtų naudingas ribojant per didelio sverto susidarymą sistemoje, ir kitas papildomas anticiklines priemones, pvz., kapitalo rezervus, kurie būtų sudaryti esant geroms sąlygoms. Be to, siūlomi pasauliniai likvidumo valdymo reikalavimai.

Tačiau nors esama stiprios tarptautinės paramos Bazelio sistemos peržiūrai, labai svarbu, kad atliekant tokią peržiūrą būtų nustatyta reikiama įvairių verslo modelių, investicinės ir tradicinės mažmeninės bankininkystės, įvairių teisinių formų ir Europos įmonių sektoriaus finansavimo daugiausia bankų paskolomis pusiausvyra.

Be to, Europos Parlamentas turi aktyviai dalyvauti ir turėti didelę įtaką peržiūrint taisykles, dėl kurių jau deramasi Bazelio komitete. Europos Parlamentas, kaip demokratiškai išrinkta Europos institucija, kuri vėliau dalyvaus priimant teisės aktus, susijusius su Komisijos pasiūlymu dėl direktyvos dėl kapitalo poreikio (ketvirtoji CRD direktyva), derybose turėtų dalyvauti nuo pat pradžių.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Už O. Karaso pranešimą balsavau dėl tikslumo, su kuriuo mano kolega Parlamento narys aprašė ne tik pažangą, pasiektą reformuojant direktyvą dėl kapitalo poreikio, bet ir svarbius klausimus, dėl kurių būtina skubiai vykdyti šią reformą. Pirma, sutinku, kad reikia užtikrinti aktyvų ir, svarbiausia, kuo anksčiau pasireiškiantį Europos Parlamento vaidmenį derybose, kad būtų užtikrinta tam tikra demokratinė kontrolė, leidžianti imtis priemonių, kurios yra kuo glaudžiau susijusios su reikalavimais visiems verslo modeliams. Turime padaryti viską, kad užtikrintume galutinių finansų paslaugų vartotojų apsaugą, todėl naujajame susitarime turi būti numatyta sistema, nepriverčianti bankų perkelti jų veiklos išlaidų šiems vartotojams.

  Arlene McCarthy (S&D), raštu. – Per patį finansų krizės įkarštį bankai prisiėmė per didelę riziką ir nebuvo pajėgūs savo kapitalu padengti šios rizikos sukeltų nuostolių. Piliečiai mokėjo dvigubai – kaip mokesčių mokėtojai sumokėjo išlaidas, susijusias su finansine pagalba bankams, ir vėliau patyrė recesijos ir išlaidų karpymo padarinius. Siekdami užkirsti kelią tokios rūšies krizei turime iš esmės peržiūrėti finansų reguliavimo sistemą, kurioje taip pat turi būti numatyta stipresnė bankų kapitalo reguliavimo sistema. Todėl pasiūlymai patobulinti direktyvą dėl kapitalo poreikio yra labai svarbūs siekiant sukurti stabilius ir atsakingus bankus. Šiame pranešime pritariama G 20 ir Bazelio komiteto nustatytiems tikslams ir pasiūlymams, kuriais siekiama užtikrinti, kad bankai turėtų pakankamą tinkamos kokybės kapitalo kiekį ir kad jie būtų likvidūs ir turėtų stabilų finansavimo šaltinį, reikalingą atlaikyti sunkias rinkos sąlygas. Darbo frakcijos nariai Europos Parlamente balsuoja už šį pranešimą, nes jame palaikomas reformų procesas, tačiau nepritariame jokiems raginimams susilpninti Bazelio komiteto patvirtintus pasiūlymus. Raginame toliau atlikti atitinkamų priemonių poveikio tyrimus, tačiau tai turi būti daroma siekiant užtikrinti visapusišką, griežtą ir laiku vykdomą tarptautinį įgyvendinimą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šis dokumentas neatitinka dabartinės krizės ir jos ekonominių ir socialinių padarinių sukeltų problemų masto. Užuot įgyvendinus abejotinas priemones, skirtas bankininkystės sistemos taisyklėms išlaikyti, jas reikia skubiai iš esmės keisti. Bazelio susitarime nustatytas absurdiškai mažas kapitalo poreikio lygis ir nedraudžiamos jokios spekuliavimo priemonės. Balsavau prieš šią spekuliavimo priedangą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pasaulinė finansų krizė, kuri toliau kelia problemas visų šalių ekonomikai, patvirtino, kad, siekiant ateityje išvengti panašių atvejų, tvirtas bankininkystės sektorius turi ypatingą svarbą. Sistemos „Bazelis II“ ir direktyvos dėl kapitalo poreikio peržiūra turi prisidėti prie tvirtos bankininkystės pramonės taip, kad ateityje galėtume atlaikyti bet kokias panašias krizes, su kuriomis ne per seniausiai susidūrėme.

Šio pranešimo tikslas – pagerinti kapitalo bazės kokybę ir praplėsti bei stiprinti su rizikos draudimu susijusius kapitalo reikalavimus (pvz., sandorio šalies kredito rizika, atsirandanti dėl išvestinių finansinių priemonių, atpirkimo sandorių ir t. t.). Taip pat ketinama nustatyti sverto koeficientą siekiant pažaboti per didelio sverto naudojimą bankininkystės sistemoje, ir kitas papildomas anticiklines priemones, pvz., ekonominio pakilimo laikotarpiu sukurti kapitalo buferius. Galiausiai jame siūlomi pasauliniai likvidumo valdymo reikalavimai. Būtent tai lėmė mano apsisprendimą balsuojant.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad:

– „per didelės, kad žlugtų“, finansų įstaigos turėtų remtis anticikliniu kapitalu, atitinkančiu verslo rizikos dydį ir lygį;

– Bazelio komitetas ir Komisija turėtų paaiškinti nuostatas, taikomas finansinės dvipusės kontrolės susitarimams;

– turėtų būti atliktas visapusiškas kapitalo priemonių prieš krizę ir po jos tyrimas siekiant įvertinti konkrečių kapitalo priemonių svarbą ir jų tinkamumą per būsimas krizes;

– aukštos kokybės likvidumo reikalavimai yra pagrindinė atsako į krizę dalis;

– būtina apibrėžti aukštos kokybės likvidumo reikalavimų kriterijus;

– Komisija turėtų visus euro zonos valstybių garantuojamos skolos vertybinius popierius, nepaisant jų reitingavimo, priskirti kokybiškam likvidžiam turtui;

– būsima Europos bankininkystės institucija turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį rengiant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ES lygmens kapitalo reikalavimais ir anticiklinės apsaugos standartų taisyklėmis;

– anticikliniam reguliavimui reikalingi suderinti kriterijai, siekiant užtikrinti, kad priežiūros institucijos vykdytų visapusišką ir kruopščią finansų rinkų ir rinkos aplinkos stebėseną.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pranešime išdėstoma Europos Parlamento pozicija dėl būsimų tarptautinių bankininkystės sistemos kapitalo ir likvidumo reikalavimų standartų ir gairių peržiūrėjimo, kuriuos tvirtina Bazelio komitetas (centrinių bankų ir bankininkystės sektoriaus priežiūros institucijų įsteigtas tarptautinis forumas), taip pat G 20 įsipareigojimai šiuo klausimu. Šie standartai turėtų būti perkelti ir pritaikyti prie ES teisinės sistemos atliekant direktyvos dėl kapitalo poreikio (angl. CRD) peržiūrą. Komisija planuoja per 2011 m. pirmąjį ketvirtį pateikti pasiūlymą dėl įstatymo galią turinčio akto.

  Peter Skinner (S&D), raštu. – Noriu patvirtinti savo paramą šiam pranešimui. Komisija žino, kad Parlamentas visada manė, jog sistemos „Bazelis II“ susitarimo nuostatos netinkamai atspindi parlamentinį procesą. Kai didiesiems pasaulio finansų centrams gresia pavojus, pakartotinai svarstant tokius klausimus, kaip, pvz., kapitalo koeficientai ir svertai, būtina didesnė Parlamento priežiūra. Šis pranešimas prisidėjo prie to, kad būtų atkurta EP institucinio dalyvavimo pusiausvyra, ir Komisija turi tai pripažinti.

  Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – (DA) Visiškai pritariu tam, kad pranešime pripažįstama, jog esama hipotekos įsipareigojimų ir kitos rūšies išduodamų vertybinių popierių, kurie iš tikrųjų yra tokie pat likvidūs ir saugūs kaip ir vyriausybės obligacijos. Todėl taip pat visiškai pritariu pranešime išreikštai paramai Danijos hipotekos kredito modeliui, nors manau, kad apie Daniją dokumente turėjo būti aiškiau užsiminta. Priežastis, dėl kurios susilaikau balsuodamas, yra ta, kad, atsižvelgiant į ES konkurencingumo interesus, pranešime neraginama nustatyti griežtesnio finansų reguliavimo negu likusiame Vakarų pasaulyje, įskaitant Jungtines Valstijas.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Rugsėjo mėn. patvirtintame ES finansų priežiūros pakete visų pirma buvo numatyta bankininkystės sektoriuje sukurti mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros įstaigas ir mechanizmus, suderinant juos su nacionalinių priežiūros institucijų tinklais. Parlamento nario iniciatyva parengtame pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, daugiausia dėmesio skiriama temai, kuri, manau, kažkokiu būdu patenka į šią naująją struktūrą ir kuri, mano manymu, atlieka svarbų vaidmenį bet kokioje ekonomikoje. Nuosavų išteklių kiekio ir kokybės nustatymas iš tikrųjų yra labai opus klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į jo poveikį – visų pirma poveikį Europos ekonomikos atsigavimui – ir bendras jo aplinkybes. Kadangi mūsų verslo įmones iš esmės finansuoja bankininkystės sektorius, kuris yra vienas iš ekonomikos ramsčių, mano nuomone, labai svarbu, kad bankai, atsižvelgdami į ilgalaikę rizikos ribojimo perspektyvą, sugebėtų valdyti savo riziką ir pelną. Be to, manau, kad šie klausimai turėtų būti išsamiai aptarti ir transatlantinio bendradarbiavimo sąlygomis. Balsavau už šį pranešimą, nes sutinku su jo bendru turiniu, kurį laikau dar vienu žingsniu kuriant naujus Europos Sąjungos planavimo, koordinavimo ir priežiūros mechanizmus ES ekonominėje, biudžeto ir socialinėje srityse.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Dabartinė finansų krizė parodė prisiimtą riziką ir kapitalo trūkumą šios rizikos padariniams įveikti daugelyje bankų. Už šią atsakomybės stoką Europos piliečiai moka toliau kuriant bankų gelbėjimo planus ir mažinant išlaidas dėl besitęsiančio ekonomikos nuosmukio. Atliekant bet kokią finansų reguliavimo sistemos peržiūrą būtina įtraukti pasiūlymus pagerinti direktyvą dėl kapitalo poreikio, dėl to ši peržiūra svarbi kuriant stabilius ir atsakingus bankus. Šiame pranešime pritariama G 20 ir Bazelio komiteto tikslams ir pasiūlymams siekiant užtikrinti, kad bankai turėtų pakankamai tinkamos kokybės kapitalo ir kad jie turėtų likvidų ir pastovų finansavimą, būtiną sunkioms rinkos sąlygoms atlaikyti. Balsavau už šį pranešimą, nes jame pritariama reformų procesui, tačiau nepritarsiu jokiems raginimams susilpninti Bazelio I komiteto patvirtintus pasiūlymus. Taip pat siūlyčiau atlikti papildomą priemonių poveikio tyrimą, tačiau siekiant užtikrinti visapusišką, tvirtą ir laiku vykdomą tarptautinį įgyvendinimą.

- Pranešimas: Veronique De Keyser (A7-0245/2010)

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Iki šiol tarptautinė bendruomenė nebuvo abejinga, ji ėmėsi daugelio solidarumo veiksmų, siekdama paremti Afrikos gyventojus. Tačiau šio sektoriaus vystymosi lygis vis dar gerokai žemesnis nei Vakarų šalyse. Atsižvelgdami į tai, kad afrikiečio gyvenimo trukmė gali būti net 30 ar 40 metų trumpesnė nei europiečio, galime sakyti, kad net ir dabar tai pagrindinė problema. Gerbiamieji Parlamento nariai, palankiai vertinu siūlymus, pateiktus V. De Keyser pranešime, ir noriu pabrėžti, kad Afrikos problemą iš tiesų galime išspręsti padėdami pamatus sveikatos priežiūros sistemai ir skubiai suteikdami pagalbą. Perfrazuodama gerai žinomą posakį, galiu pasakyti, kad „pasiūlydamas ligoniui vaistų, padedi jam vieną dieną. Pasiūlydamas jam sveikatos priežiūros sistemos pamatus, padedi ne tik jam visą jo gyvenimą, bet ir jo vaikams“. Būtent dėl šios priežasties palaikau suderintą lėšų skyrimo politiką.

  John Attard-Montalto, Louis Grech ir Edward Scicluna (S&D), raštu. − Maltos darbo partijos atstovai balsavo už pranešimą dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos, kuriame raginama spręsti esminius klausimus ir nustatyti prioritetus siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir siekiant dukart sumažinti ypatingą skurdą iki 2015 m. Be to, smerkiame tai, kad kai kuriose vietose moterims vis dar žalojami lyties organai, prieš jas smurtaujama, jos žaginamos. Visiškai sutinkame su pranešime nagrinėjamais klausimais, ypač dėl labiausiai neatidėliotinų sveikatos problemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, taip pat su bendru klausimu, kaip jose pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir socialinės apsaugos sistemas. Tačiau mūsų atstovai nesutinka su pranešimo 6 dalyje minimu aborto skatinimu.

  David Casa (PPE), raštu. – Šiame pranešime nagrinėjama daug klausimų. Tačiau didelį nerimą kelia 6 dalis, kurioje kalbama apie abortą. Aš esu prieš abortą ir negaliu teigiamai vertinti dokumento, kuriame skatinama tokia praktika. Todėl nusprendžiau balsuoti prieš pranešimą ir jo pakeitimus.

  Anna Maria Corazza Bildt, Christofer Fjellner, Gunnar Hökmark ir Anna Ibrisagic (PPE), raštu. – (SV) Šiandien, 2010 m. spalio 7 d., Švedijos konservatoriai balsavo prieš pranešimą (A7-0245/2010) dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos. Tačiau norėtume pabrėžti, kad manome, jog pranešime nagrinėjamas gyvybiškai svarbus klausimas – galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis yra būtina vystymosi sąlyga. Šimtai tūkstančių vaikų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse kasmet miršta nuo ligų, kurios turintiems galimybę naudotis pagrindinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis nėra mirtinos. Tačiau manome, kad šis pranešimas nepateikia atsakymo į klausimą, kaip suteikti tokią galimybę. Tiesa, kad pilietinė visuomenė atliko ir daugelyje šalių vis dar atlieka labai svarbų priežiūros paslaugų teikėjos vaidmenį. Turint omenyje vargšų gerovę, neteisinga kategoriškai atmesti privačių priežiūros paslaugų teikėjų ir nevyriausybinių organizacijų atliktą darbą. Kartu norėtume pabrėžti, kad mes, žinoma, palankiai vertiname pranešimo formuluotę dėl moterų reprodukcinės sveikatos ir moterų vis dar patiriamo lyties organų žalojimo bei šiurpių smurto veiksmų pasmerkimo.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Kaip suprantu, pagrindinis rezoliucijos dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos pranašumas yra tas, kad joje šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į specifines atitinkamo regiono ypatybes. Vakarų civilizacijai būdingų socialinės apsaugos sistemų organizavimo modelio įdiegimas visiškai kitame kontekste kelia realią problemą. Daugelis besivystančioms šalims skirtų projektų nepavyko dėl absoliutaus į Vakarus orientuoto Europos ir Jungtinių Valstijų požiūrio. Todėl iššvaistyti ištekliai, o atitinkamos šalys susidūrė su naujomis problemomis. Dėl specifinės šio regiono padėties darosi dar akivaizdžiau, kad negalime sveikatos laikyti preke. Todėl reikia nustatyti, kokia forma sveikatos priežiūra gali būti teikiama nesiekiant pelno ir vadovaujantis solidarumo bei demokratijos vertybėmis. Neapgalvotas komerciniais sumetimais pagrįstas požiūris gali sužlugdyti per ilgą laiką pasiektą pažangą, prie kurios prisidėjo ir ES valstybės narės. Manau, kad rezoliucijoje šis klausimas sprendžiamas teisingai ir nuosekliai, todėl balsavau už ją.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą, kuriame, atsižvelgiant į ES įsipareigojimus pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir ypatingą skurdą sumažinti dukart iki 2015 m., nagrinėjamos neatidėliotos sveikatos problemos į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir klausimas, kokių sistemų įdiegimas gali padėti jas išspręsti.

Pranešime analizuojama, kaip įdiegti universalias, prieinamas ir nebrangias sveikatos priežiūros sistemas ir kaip pasidalyti gerąja Europos patirtimi. Ypatingas dėmesys pranešime atkreipiamas į savitarpio sveikatos apsaugos organizacijas, kurios jau įkurtos ir įrodė savo darbo veiksmingumą keliose Afrikos valstybėse.

Savitarpio sveikatos apsaugos organizacijos nesiekia atlikti valstybės funkcijų; jos siūlo alternatyvą, leidžiančią įveikti kliūtis, trukdančias pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, ir visiems piliečiams, kad ir kokios būtų jų pajamos, suteikiančią geresnių galimybių pasinaudoti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis. Iš tiesų jos gebėjo parūpinti draudimą atsižvelgdamos į neoficialios ekonomikos socialines ir ekonomines sąlygas, kuriomis gyvenantys gyventojai vis dar lieka už oficialių sistemų ir komercinio draudimo ribų, todėl tai tinkamas sprendimas siekiant visapusiško draudimo šalyse su mažomis ir vidutinėmis pajamomis.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Afriką nualino krizė, gaivalinės nelaimės, ypatingas skurdas, karai ir epidemijos, todėl būtina jai skubiai padėti įgyvendinti tvarią sveikatos apsaugos politiką. Todėl palaikiau šį pranešimą, kuriame siūloma, pasitelkiant tarptautinį solidarumą ir procese dalyvaujant piliečiams, įdiegti iš valstybės išteklių mišriai finansuojamas sveikatos priežiūros sistemas. Tam Europos šalys turi įvykdyti pažadą 2010 m. bendradarbiavimui skirti ne mažiau kaip 0,7 proc. BNP. ES turi paremti daugelį esamų savitarpio iniciatyvų, kuriomis siekiama suteikti galimybę pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Valstybės narės raginamos pasidalyti žiniomis su besivystančių šalių vyriausybėmis ir joms suteikti didesnę techninę ir finansinę pagalbą, siekiant įdiegti ir išplėsti socialinės apsaugos sistemas. Pagaliau Europos investicijų bankas taip pat turi atlikti savo vaidmenį suteikdamas paskolą, prisidėdamas prie investicijų į klinikas finansavimo ir iš dalies mokėdamas atlygį sveikatos priežiūros specialistams. Tik tokiomis bendromis pastangomis Afrika galės gauti naudos iš tvarios visiems prieinamos sveikatos priežiūros sistemos.

  Harlem Désir (S&D), raštu. – (FR) Sveikatos priežiūros sistemų įgyvendinimas į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse – svarbus vystymosi politikos aspektas. Priežiūros sistemų trūkumų kompensavimas geriau apmokant medicinos specialistus, vykdant tinkamas profilaktines kampanijas ir mažinant gydymo išlaidas turės poveikio visuomenės sveikatai visame pasaulyje. Tai padės sumažinti tokių rimtų epidemijų kaip ŽIV, tuberkuliozės ir dizenterijos epidemijos mastą. Nepriimtina, kad privačios bendrovės siekdamos pelno trukdo pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, ir juo labiau nepriimtina, kad konservatyvūs religiniai judėjimai atmeta lytinės ir reprodukcinės sveikatos politiką ir abejoja teise į abortą, tuo keldami pavojų milijonų moterų sveikatai. Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros sistemas į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visame pasaulyje, svarbu, kad Europos Sąjunga veiktų kartu su likusia tarptautine bendruomene. Ypač svarbus jos vaidmuo skatinant pelno nesiekiančių ir solidarumu grindžiamų savitarpio sveikatos apsaugos struktūrų, kurios leistų sudaryti sąlygas gauti kokybišką sveikatos priežiūrą, atsiradimą. Todėl manau, kad reikia patvirtinti V. De Keyser pranešimą.

  Lena Ek, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Afrikos žemyno šalių gyventojams svarbu turėti galimybę pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Todėl gerai, kad diskutuojame dėl sveikatos draudimo sistemų ir kaip organizuoti sveikatos priežiūrą mažas pajamas turinčiose šalyse.

Deja, pranešimo tonas ir požiūris galėjo būti kur kas geresnis. Pavyzdžiui, gaila, kad Europoje vis dar vyrauja idėjos, leidžiančios rašyti tokias frazes: „kai tam tikromis socialinėmis ir humanitarinėmis aplinkybėmis gyvenantys žmonės ne visada supranta numatymo sąvoką“.

Be to, manome, kad tam tikra prasme pranešime perteikiamas pasenęs požiūris į privatų sveikatos draudimą ir nepriklausomus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus. Šiuo metu kai kuriose Afrikos dalyse nepaprastai svarbu, kad šie nepriklausomi teikėjai galėtų ir toliau veikti, kad būtų teikiama bent kokia sveikatos priežiūra.

Nepaisant šių trūkumų, manome, kad pranešimo tikslas geras ir kad jame pateikiama nemažai pagrįstų iniciatyvų. Taip pat norėtume palaikyti progresyvias jėgas, veikiančias pagalbos organizacijose ir kovojančias už moterų teisę į reprodukcinę sveikatą. Todėl nusprendėme balsuoti už šį pranešimą.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) balsavau už pranešimą dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos, nes jame patvirtinama, kad reikia, jog tarptautinė bendruomenė įvykdytų savo įsipareigojimus siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir kad Europos Sąjunga vykdytų savo įsipareigojimą labiau paremti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. Turiu pabrėžti paramos svarbą kuriant tvarius savitarpio modelius, kurie turėtų būti grindžiami Šiaurės ir Pietų regionų ir jų šalių solidarumu ir kuriais ilgalaikėje perspektyvoje turėtų būti siekiama šių šalių savarankiškumo ir finansavimo iš savo fondų galimybės.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys tebėra regionas, kuriame trumpiausia vidutinė gyvenimo trukmė (VGT) (iš 20 šalių, kuriose trumpiausia VGT, 19 šalių yra Afrikoje), didžiausias mirtingumas ir motinos bei vaiko mirtingumas. Šiame regione taip pat daugiausia mirštama nuo ŽIV infekcijos, o keliose šalyse suaugusiųjų mirtingumas yra per 15 proc. Šie duomenys stulbina ir įspėja, kad šioms šalims skubiai reikalinga tinkama humanitarinė pagalba sveikatos apsaugos srityje ir teikiant pagrindines medicininės priežiūros paslaugas itin skurdžioms bendruomenėms. Šiuo požiūriu Europos Sąjunga ir pavienės valstybės narės turi atlikti savo vaidmenį, ir ne todėl, kad ši ypatinga padėtis galėjo susidaryti dėl Afrikos žemyno kolonijinės praeities, kaip teigiama pranešime, bet todėl, kad mes, europiečiai, esame susieti su Afrika ypatingais draugystės ir solidarumo ryšiais, apie kuriuos neturime pamiršti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Tai, kad afrikiečiai turi rimtų problemų ir ypatingų sveikatos apsaugos poreikių, neginčijama, lygiai kaip ir išsivysčiusių šalių veiksmingo įsikišimo svarba, siekiant užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas žemyne, kamuojamame daugybės nelaimių: nuo gaivalinių nelaimių iki karų, konfliktų ir despotiškų diktatūrų. Tačiau nepriimtina, kad dėl šios priežasties būtų prievarta diegiamos esminės ir neginčytinos žmogiškosios vertybės, kaip antai teisė į gyvybę. Naujų nesantaiką kurstančių idėjų primetimas nepadės išspręsti neišsivysčiusių Afrikos šalių problemų. Todėl balsavau prieš.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešimas apima aspektus, kuriuos laikome svarbiais, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad sveikata nėra prekė, ir nerimas dėl „sveikatos priežiūros pavertimo preke vis didesniu mastu“. Palankiai vertiname tai, kad jame ginama moterų teisė pačioms spręsti klausimus, susijusius su jų reprodukcine sveikata: dauginimusi, kontracepcija, abortais ar lytiškai platinamomis ligomis. Ne mažiau svarbu tai, kad jame pabrėžiama kvalifikuotų sveikatos priežiūros specialistų trūkumo problema daugelyje Afrikos šalių. Užuot pamėginusios padėti išlaikyti šiuos išteklius jų gimtojoje šalyje, keletas Europos šalių prisidėjo prie dar didesnio protų nutekėjimo nuviliodamos daugelį tokių specialistų. Tai, kas pranešime galėjo ir turėjo būti pabrėžiama labiau, yra vadinamieji „išorės veiksniai“, kurie „gali iš esmės suvaržyti valstybių laisvę veikti <…> ir gali turėti didelio poveikio šių šalių gyventojų sveikatai“. Žinoma, negalime nepaisyti struktūrinio koregavimo programų, užsienio skolos, išlaidų mažinimo ir privatizavimo, kuriais siekiama pajėgumo, taip pat ir sveikatos apsaugos sektoriuje, kuris jau dabar patiria didelį nepriteklių. Negalime ignoruoti ir to, kaip ES mėgina bet kokia kaina primesti ekonominės partnerystės sutartis, kurios dar labiau susilpnins šių šalių ekonomiką.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Keitimasis informacija svarbus bet kurioje politikos srityje. Tačiau sveikatos priežiūros sektoriuje gyvybiškai būtina, kad šalys ir regionai keistųsi informacija, nes taip bus lengviau ištirti, kurie aspektai yra visuotiniai, pasiekiami ir prieinami kituose nei planuota regionuose. Turėdamas tai omenyje palankiai vertinu šį pranešimą, nes jame atsispindi geriausia Europos patirtis ir galime matyti, kas taikytina į pietus nuo Sacharos esančioms Afrikos šalims.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pritariau pranešimui dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos, nes manau, kad būtina ginti teisę į sveikatą, kaip pagrindinę žmogaus teisę. Deja, gerai žinoma, kad afrikiečio gyvenimo trukmė mažiausiai 30 metų trumpesnė nei europiečio, ir vien tik šis skirtumas yra rimtas Šiaurės ir Pietų solidarumo modelio išbandymas. Taip pat gerai žinoma, kad dauguma į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių gyventojų, ypač gyvenančių kaimo vietovėse, neišgali įsigyti vaistų. Pranešimu, dėl kurio šiandien Parlamente balsavome, nustatoma pirmenybė tvarioms sveikatos priežiūros paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės lėšų arba remiantis tarptautiniu solidarumu. Tiesą sakant, šia prasme Europos Sąjunga gali atlikti svarbų vaidmenį imdamasi atitinkamų veiksmų, kad padėtų skaidrios finansavimo sistemos pagrindus remdamasi sveikatos priežiūros rodikliais, kurie parodo tikruosius gyventojų poreikius. Be to, manau, reikia toliau įgyvendinti programas ir šviesti gyventojus ligų profilaktikos ir ankstyvo jų diagnozavimo srityje, ir galiausiai norėčiau pabrėžti pagrindinį institucijų vaidmenį, kurį jos turi atlikti, siekdamos įgyvendinti šį tikslą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Būtina ir toliau telkti jėgas, kad Europos Sąjungos investicijos į sveikatos priežiūros sistemas į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse būtų veiksmingai panaudotos siekiant visam laikui sumažinti esamą didelį žemyno ir kitų šalių skirtumą, ypač vaikų gimstamumo, gyvenimo trukmės ir ŽIV paplitimo požiūriu.

Tačiau svarbu šių šalių vadovus įspėti, kad turimos lėšos būtų naudojamos pagal numatytą paskirtį, ir užtikrinti, kad jos nebūtų skiriamos kitoms veikloms, nes prastas valdymas kai kuriose šalyse dažnai paaštrina sveikatos priežiūros sistemų problemas. Be to, norėčiau pabrėžti, kad šiose šalyse reiktų išlaikyti gimstamumo lygį ir toliau jį skatinti, ribojant galimybes savanoriškai nutraukti nėštumą. Neabejotinai turėtume gerbti moterų teises, tačiau pasikartojantys nėštumo nutraukimo atvejai neturėtų būti pagrindiniu gimstamumo veiksniu. Štai kodėl taip balsavau.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Pritariu pranešimui dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos. Sveikata ne prekė. Po 2010 m. pranešimo dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų, kai iki galutinio termino lieka penkeri metai, kiekvienam mūsų tenka pareiga paremti mūsų šalis partneres įgyvendinant jų nacionalinę sveikatos politiką. Išlaidos sveikatos priežiūrai nėra sąnaudos, tai esminė investicija į tvarų šių šalių socialinį ir ekonominį vystymąsi.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Kaip galime taikstytis su tuo, kad afrikiečio ir europiečio gyvenimo trukmė skiriasi 30 ar 40 metų? Yra nemažai veiksnių – blogas valdymas, gaivalinės nelaimės ir didelis skurdas – dėl kurių susidarė nerimą kelianti padėtis, kai sveikatos priežiūros rodikliai Afrikoje kelia didžiausią nerimą pasaulyje. Kaip nurodyta pranešime, remiantis Pasaulio banko duomenimis mažai tikėtina, kad netolimoje ateityje besivystančios šalys sugebės finansuoti savo pačių nacionalines sveikatos priežiūros sistemas iš surinktų mokesčių. Šia prasme pelno nesiekiančios sistemos, finansuojamos mišriai iš valstybės lėšų, tarptautinės paramos ir visuomenės, galėtų padėti įveikti didelius sunkumus, susijusius su sveikatos priežiūra į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. Reikia pripažinti, kad kai kurios Afrikos šalys, padedamos tarptautinės bendruomenės, jau pradėjo keletą perspektyvių iniciatyvų. Tačiau Europos Sąjunga turi atlikti ypatingą vaidmenį įdiegiant solidarumu grindžiamas sveikatos priežiūros struktūras teikdama konsultacijas, finansuodama pagrindines sveikatos priežiūros sistemas ir suteikdama galimybes gauti vaistų. Ji taip pat turi paremti programas, skirtas visuomenei šviesti ligų prevencijos ir ankstyvo jų diagnozavimo srityje.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pranešime nagrinėjamas sveikatos draudimo nebuvimo į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, dėl kurio daugumai gyventojų sudėtinga pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, klausimas. Sveikatos priežiūra teikiama tiems, kurie gali sau tai leisti. Didžioji į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių, ypač kaimo vietovių, gyventojų dauguma neišgali pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis ar įsigyti net generinių vaistų, nepaisant nevyriausybinių organizacijų ir pagal kitas vyriausybės programas teikiamų paslaugų. Taigi, pagrindinė šio pranešimo mintis – įdiegti sveikatos draudimą, grindžiamą solidarumo sistema, ir sudaryti gyventojams sąlygas pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Šia prasme pranešime Komisija raginama paremti ir paskatinti sveikatos draudimo sistemos įdiegimą sutelkiant valstybės institucijas, visus suinteresuotuosius subjektus ir paramos teikėjus.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Kasmet miršta beveik 10 mln. vaikų, jaunesnių nei penkeri metai, iš jų 4 mln. – mažesni nei vieno mėnesio naujagimiai. Vaikų mirtingumas daugiausia nustatomos vargingose šalyse, daugiausia į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. Mirštama nuo komplikacijų, susijusių su nėštumu arba gimdymu. Pagrindinės priežastys – kraujo išsiliejimas, infekcijos ir padidėjęs kraujospūdis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, mirties dėl nėštumo pavojus besivystančioje šalyje 36 kartus didesnis nei išsivysčiusioje šalyje. Per paskutinius keletą metų mirtingumas sumažėjo 34 proc., tačiau tai mažiau nei pusė to, kas turi būti pasiekta pagal 5 Tūkstantmečio vystymosi tikslą. Būtina didesnį dėmesį skirti pagalbos teikimui tiems, kuriems kyla didesnis pavojus – moterims, gyvenančioms kaimo vietovėse, ir vargingiausioms šeimoms, etninėms mažumoms ir vietos grupėms, žmonėms, gyvenantiems konflikto zonoje, be to, reikia daugiau investuoti į sveikatos priežiūros sistemas ir taip užtikrinti geresnės kokybės priežiūros prieinamumą visiems.

  Alf Svensson (PPE) , raštu. – (SV) Šiandien Europos Parlamente balsavau prieš savo iniciatyva parengtą parnešimą dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos. Pranešime aptariamas gyvybiškai svarbus klausimas – akivaizdu, kad sveikatos priežiūros prieinamumas yra pagrindinė būtina vystymosi sąlyga. Šimtai tūkstančių vaikų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse kasmet miršta nuo ligų, kurios nėra mirtinos tiems, kuriems prieinamos pagrindinės priežiūros paslaugos. Mums išsivysčiusiame pasaulyje tai daro gėdą. Reikia pagalbos didinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Tačiau manau, kad šiame pranešime nepateikta tinkamų atsakymų į klausimą, kaip tai padaryti. Pilietinė visuomenė, ypač religinės organizacijos, istoriškai atliko, o daugelyje į pietus nuo Sacharos esančių šalių ir toliau atlieka labai svarbų priežiūros teikėjo vaidmenį. Akivaizdu, kad tų, kurie iš tiesų rūpinasi vargšų gerove, atžvilgiu būtų neteisinga vadovautis pranešimu ir kategoriškai atmesti privačių priežiūros teikėjų ir nevyriausybinių organizacijų darbą. Todėl balsavau prieš pranešimą.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Priimdamas rezoliuciją dėl sveikatos priežiūros sistemų į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ir visuotinės sveikatos Europos Parlamentas „pabrėžė, kad moterys turi teisę spręsti klausimus, susijusius su jų reprodukcine sveikata, gimdymu, kontracepcija, abortu ar lytiškai platinamomis ligomis“. Tačiau apgailestauju, kad ši priemonė patvirtinta nedideliu balsų skirtumu – 313 prieš 229. Tūkstančiai Europos ir viso pasaulio moterų kovojo ir iki šiol kovoja dėl šios pagrindinės teisės, dažnai rizikuodamos gyvybe. Nors labai apgailestauju dėl kolegų mažumos pozicijos, labai džiaugiuosi šios dienos balsavimo rezultatu.

- Europos Sąjungos regioninė ir sanglaudos politika po 2013 m. (pasiūlymas dėl rezoliucijos) (B7-0539/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kartu su savo kolegomis manau, kad turime pasinaudoti Europos Sąjungos regioninės politikos sėkme. Tai reiškia, kad turi įvykti ne jos revoliucija, o evoliucija. Ši politika turi išlikti tvirtu ir gerai finansuojamu tikruoju visų mūsų regionų ekonominio išsivystymo svertu. Mums reikia realių supaprastintų taisyklių, o ne kalbų. Esame tvirtai įsitikinę, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas atokiausiems miestams ir regionams. Dalyvaudama rengiant rezoliuciją tiek darbo grupėse, tiek Parlamento Regioninės plėtros komitete užtikrinau, kad didelės pažangos būtų pasiekta dviem aspektais: kad būtų labiau atsižvelgta į būsimų paramos gavėjų poreikius ir kad BVP sąvoka nebūtų amžinai laikoma šventa. Manau, kad BVP turėtų išlikti pagrindiniu kriterijumi skiriant lėšas, tačiau turėtume pagalvoti ir apie kitus kriterijus. Džiaugiuosi, kad pasiektas kompromisas, todėl balsavau už šį dokumentą. Priimdami šią rezoliuciją didžiąja dauguma sutelkėme jėgas ir pasiuntėme Europos Komisijai ir Europos ministrams labai aiškią žinią.

  Jean-Pierre Audy (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl ES regioninės ir sanglaudos politikos po 2013 m. Šiame dokumente iš esmės patvirtinama, kad po 2013 m. reikia toliau vykdyti sanglaudos politiką, kuri yra būtina valstybių narių sąjungos sąlyga. Manau, kad turime labai atsargiai reikalauti, kad pagal antrąjį bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramstį kaimo plėtra būtų derinama su sanglaudos plėtros tikslais ir vykdoma regioniniu mastu, siekiant užtikrinti, kad ji atitiktų poreikius. Visiškai įmanoma užtikrinti regionų atitikimą sudarant sutartis ir netaikant privalomos priemonės. Visiškai sutinku, kad nereikėtų renacionalizuoti sanglaudos politikos. Sanglaudos politika neturėtų būti nei nacionalinė, nei regioninė. Ji turi būti vykdoma Europos mastu. Turėtume pereiti nuo Europos susijungimu grindžiamos sanglaudos politikos prie sanglaudos politikos, grindžiamos Europos planavimu ir vystymusi. Padaryti Europos Sąjungą konkurencingiausiu pasaulio regionu ekonomikos ir socialinėje srityje ir pasiekti didžiausio tvarumo aplinkos apsaugos srityje – tai plataus masto siekis, susijęs su Europos rezultatais, kurių tikisi jos piliečiai.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) ES sanglaudos politika siekiama sumažinti Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus ir pasiekti ekonominės ir socialinės sanglaudos, kuri labai svarbi kaimo bendruomenių gyvenime ir vystymesi. Balsavau už šią rezoliuciją, nes gyvybiškai būtina ES ir toliau remti tvarų augimą kaimo vietovėse ir atokiuose regionuose. Nuo 1973 m. per Regioninės plėtros fondą ir Sanglaudos komitetą Airija gavo 10 mlrd. EUR. Pritariu tam, kas rezoliucijoje sakoma apie didesnį dėmesį regioninės plėtros svarbai ir atsižvelgimą į ES biudžetą, taip pat apie tvirtos Europos regioninės politikos skatinimą skiriant tam atitinkamų lėšų, kad būtų pasiekta socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda. Nuo 2013 m. ir vėliau sanglaudos politika turi atitikti Europos regionų poreikius, padėti ES bendrijai augti ir klestėti. Ši politika turi būti supaprastinta ir skaidri. Regioniniu mastu būtina sąveika su regioninės plėtros politika ir suderintas požiūris, kad būtų pasiekti konkretūs politikos tikslai ir teisingai paskirstytos lėšos.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Palaikiau šią rezoliuciją. Sanglaudos politika yra itin svarbi ES vykdomos politikos dalis, kuria siekiama sumažinti Europos regionų vystymosi lygio skirtumus ir užtikrinti ekonominę , socialinę ir teritorinę sanglaudą. Efektyviai vykdoma regioninė politika turi didelę pridėtinę vertę visai ES ir jos ekonomikos augimui. Europos Parlamentas ne kartą išsakė savo poziciją, kad sanglaudos politika šiuo metu vystoma globalių iššūkių kontekste, kurie turi skirtingą poveikį ES regionams, todėl būtina iš esmės pagerinti bendrą sanglaudos politikos koordinavimą ES mastu. Iš tiesų, sanglaudos politikai taikomų reikalavimų ir taisyklių sudėtingumas ir griežtumas yra viena iš pagrindinių kliūčių, užkertančių kelią išnaudoti šios priemonės potencialą. Siekiant užtikrinti, kad vykdant sanglaudos politiką būtų įgyvendinami jai keliami tikslai, turi būti užtikrintas pakankamas lankstumas, kad ji būtų pritaikyta prie atskirų regionų specifikos, kad jie galėtų įveikti specifinius ekonominius ir socialinius sunkumus.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Sanglaudos politika – veiksmingiausia turima Europos politikos vykdymo regioniniu mastu priemonė. Šiandien priimtame pasiūlyme dėl rezoliucijos pateikiami svarbūs aspektai, glaudžiai susiję su strategijos „Europa 2020“ tikslais. Plataus masto sanglaudos politika turi būti remiama 2014–2021 m. biudžete numatant skirti lėšų. Be to, atsižvelgiant į ekonomikos krizės poveikį mažiau išsivysčiusiems regionams, konvergencijos tikslui ir toliau turi būti teikiama pirmenybė. Rumunijos atveju šios politikos įgyvendinimas leidžia pasiekti atitinkamos konvergencijos su kitomis ES šalimis, juolab kad visi aštuoni plėtros regionai mano šalyje gali pasinaudoti struktūriniais fondais. Pritraukus ir tinkamai išnaudojus šiuos fondus per ateinančius penkerius metus BVP išaugtų 15 proc. Tačiau dėl mažo ministerijų administracijų administracinio pajėgumo įsisavinimo procentas išlieka žemiausias Europoje. Todėl manau, kad būtų naudinga reorganizuoti šias esamas administracines ministerijų struktūras ir pritaikyti griežtus atrankos kriterijus vertinant darbuotojų įgūdžius. Be to, manau, kad makroregioninės strategijos, kaip antai Dunojaus strategija, turi išlikti šios politikos prioritetine dalimi.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes jau dabar Europos Sąjunga turi numatyti, kaip bus finansuojama ir koordinuojama ES regionų ir sanglaudos politika po 2013 metų. Pritariu Europos Parlamento pozicijai, jog jau dabar turime planuoti ir paskirstyti struktūriniams fondams skirtas ES lėšas, kad naujuoju ilgalaikiu finansiniu laikotarpiu būtų skirta pakankamai lėšų darniai visų ES regionų plėtrai užtikrinti. Europa yra solidari ir todėl labai svarbu įgyvendinti sanglaudos politikos tikslą – mažinti Europos regionų vystymosi lygio skirtumus ir užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę suglaudą. Pritariu Parlamento pozicijai, kad sanglaudos politika būtų labiau orientuota į rezultatus ir kad būtų siekiama dar didesnio veiksmingumo ir naudingumo, nes tik tuomet ši politika taps patogesnė ir naudingesnė vartotojams. O tam pasiekti, būtina iš esmės tobulinti administracines procedūras, didinti finansų kontrolę, derinti nacionalines ir regionines procedūras, padaryti jas lankstesnes ir paprastesnes. Siekiant strategijos „Europa 2020” tikslų įgyvendinimo, būtina įgyvendinti sanglaudos ir regionų politiką bei užtikrinti, jog ši politika būtų nepriklausoma ir aprėptų visus Europos regionus.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Svarbu padidinti ES biudžetą, bet ne mažiau svarbu padaryti naudojimo taisykles lankstesnes ir jas supaprastinti, kad biudžetas būtų geriau įgyvendinamas. ES reikėtų politinių prioritetų, kurie kartu su konkurencingumą skatinančia politika, pvz. mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, padėtų ekonomikai augti ir sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų.

Norėčiau paraginti, kad sanglaudos politikos po 2013 m. struktūroje būtų numatytas paprastas, teisingas ir skaidrus pereinamasis režimas, atsižvelgiant į turimą patirtį ir naujausias socialines ir ekonomines tendencijas atitinkamuose regionuose ir sudarant jiems sąlygas toliau siekti augimo ir plėtros. ES biudžetas turėtų būti rengiamas kartu su Europos politine darbotvarke. Pavyzdžiui, energetikos klausimas įtrauktas į visų Europos šalių vadovų darbotvarkę, tačiau, palyginti su 9-uoju dešimtmečiu, į mokslinius tyrimus investuojame keturiskart mažiau. Manau, strategija „Europa 2020“ – puiki pradžia ir geras pagrindas tolesniam darbui.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, Europos socialinis fondas turėtų dalyvauti reglamentuojant bendrąsias nuostatas, susijusias su sanglaudos politikai skirtomis lėšomis. Tačiau manau, kad jis turi veikti vadovaudamasis savo taisyklėmis.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Nuo įkūrimo dienos Europos Sąjunga propagavo taiką ir gerovę, laisvę bei saugumą ir bendrąją rinką kaip esmines vertybes, taip pat skatino socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą siekiant tvaraus vystymosi. Dabar šiomis vertybėmis, kuriomis didžiuojamės, žinoma, kartu ir regioninės plėtros politika, turėtume toliau vadovautis Europos integracijos procese. 2013-ieji jau arti.

Todėl svarbu, kad kiekvienas dėtų pastangas siekdamas įgyvendinti šį tikslą, nes esama padėtis Europoje yra gana sudėtinga ir smarkiai keičiasi po Lisabonos sutarties priėmimo. Be to, ES prioritetai pakoreguoti dėl nepalankaus pasaulio klimato siekiant nustatyti, kurias konkrečias ar ekonomikos problemas reikia spręsti ir kurios neatitrauktų dėmesio nuo pagrindinių ES regioninės politikos principų. Sanglaudos politikos po 2013 m. struktūroje turėtų aiškiai atsispindėti, kad sanglaudos politika nėra finansinių išteklių perskirstymo tarp valstybių narių ir regionų politika. Šios politikos tikslas yra arba turėtų būti ES socialinis, ekonominis ir teritorinis vystymasis.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Priimdamas rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m., Europos Parlamentas parėmė šiuo metu Briuselyje į atvirų durų dienas susirinkusių regionų atstovų prašymus. Parlamentas nori duoti tvirtą politinį ženklą iki penktosios sanglaudos ataskaitos, planuojamos pateikti lapkričio mėn., kurioje bus nustatyti pagrindiniai ES regioninės politikos po 2013 m. tikslai. Šiuo metu patiriama socialinė krizė suteikia regioninės plėtros politikai ypatingą aspektą. Regionams reikia tinkamo biudžeto, jeigu jie ir toliau turės išgyventi šio ekonomikos pertvarkos laikotarpio sąlygomis. Siekiant užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę, regionai turi aktyviau prisidėti prie jos įgyvendinimo, o Europos Komisija turi ir toliau paprastinti lėšų panaudojimo procedūras. Pagaliau, reikia geriau informuoti apie sanglaudos politiką, kad Europos piliečiai suprastų svarbų struktūrinių fondų vaidmenį pagrindiniuose regioninės ir socialinės sanglaudos projektuose. Tai viena iš iniciatyvų, kuri turi būti vykdoma vietos mastu ir kurią turi skatinti Europa.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m. Siekiant užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę, būtina įgyvendinti sanglaudos politiką, kuri skatina stabilų ir tvarų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą Europos Sąjungoje. Nors tai svarbu siekiant šios strategijos tikslų, sanglaudos ir regioninė politika turėtų būti įgyvendinama atskirai ir turėtų suteikti pagrindą tvirtai visų Europos politikos krypčių sąveikai.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Esu jau ne kartą anksčiau minėjęs, kad ES sanglaudos politika yra gyvybiškai svarbi mažinant įvairių ES-27 regionų skirtumus, padedant sumažinti skirtumus ir skatinant Europos konkurencingumą. Būtina padėti nepalankiausioje padėtyje esantiems regionams vystytis, veiksmingiau skirti lėšų inovacijoms, technologijai ir švietimai ir įgyvendinti priemones, ypač skirtas užimtumui ir konkurencingumui skatinti. Šioje srityje varomąja jėga turėtų būti ir strategijos „Europa 2020“ tikslai, todėl palankiai vertinu rekomendaciją skatinti didesnį turimų techninės pagalbos šaltinių panaudojimą siekiant padidinti mažųjų ir vidutinių įmonių, taip pat nevyriausybinių organizacijų pajėgumą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Sanglaudos politikos tikslas – sumažinti Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus ir panaudoti augimo galimybes siekiant ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Pasitvirtino, kad ši politika yra būtina Europos integracijos procese, taip pat siekiant modernizacijos ir tvaraus augimo. Pagal sutartis regioninė politika turi būti įgyvendinama ES mastu visoje ES teritorijoje, apimančioje visus Europos regionus.

Atokiausi regionai, pasienio regionai, regionai su tam tikromis geografinėmis ypatybėmis ir kiti regionai, kuriuos ištiko tam tikri vystymosi sunkumai, turėtų ir toliau naudotis konkrečiomis nuostatomis. Dabar, kai Europos Sąjunga patiria daug ilgalaikių ir trumpalaikių sunkumų, reikia priimti ES strategiją „Europa 2020“, siekiant sukurti palankią sistemą stabiliam ir tvariam augimui ir darbo vietų kūrimui Europoje. Kad ši strategija būtų sėkminga, būtina įgyvendinti sanglaudos politiką. Norėčiau pabrėžti, kad teritorinė sanglauda apima teritorinį vystymąsi, todėl reikėtų užtikrinti pakankamą lankstumą, kuris leistų prisitaikyti prie konkrečių regionų ypatybių, ir suteikti paramą mažiau išsivysčiusiems regionams, kurie stengiasi įveikti savo socialinius ir ekonominius sunkumus.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Yra keletas teigiamų šios rezoliucijos aspektų, ypač kai kalbama apie sanglaudos politikos, kuria siekiama sumažinti Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus ir panaudoti augimo galimybes ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai pasiekti, tikslų įgyvendinimą.

Šioje srityje lengviau siekti modernizacijos ir tvaraus augimo, taip pat parodyti solidarumą. Todėl tam reikėtų skirti daugiau dėmesio. Pasiūlytoje ES biudžeto peržiūroje ir būsimoje finansų sistemoje būtina visokeriopai atsižvelgti į regioninį aspektą, priešingu atveju bus sunku pasiekti socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą.

Sanglaudos politiką reikia pritaikyti atokiausiems regionams, paminėtiems Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnyje, patvirtinant konkrečias priemones. Komisija turi pasiūlyti nuolatinių priemonių su atitinkamu finansavimu, kurios leistų prisitaikyti prie visų atokių regionų poreikių ir padėti šiems regionams įveikti nuolatinius sunkumus. Pasienio regionai, regionai su tam tikrais geografiniais ypatumais ir kiti regionai, patiriantys tam tikrų išsivystymo sunkumų, turi ir toliau naudotis konkrečiomis nuostatomis. Tačiau mes nenorime, kad sanglaudos politika priklausytų nuo strategijos „Europa 2020“, kurioje pabrėžiamas „konkurencingumas“, „reguliavimo panaikinimas“, „prisitaikomumas“ ir „verslumas“ neatsižvelgiant į sanglaudą ir konvergenciją, prioritetų.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Šiuo metu priimamas sprendimas dėl būsimos sanglaudos politikos, kai visoje Europoje auga nedarbas ir mažėja valstybės finansų. Pavyzdžiui, yra tikimybė, kad pasienio, vidurio ir vakarų (PVV) regione BVP dar kartą sumažės iki 75–100 proc. Europos BVP. Nuo 2013 m. būtina įgyvendinti priemones atsižvelgiant į pasikeitusią Airijos, ypač PVV regiono, padėtį. Ateityje įgyvendinant 2 tikslo programas būtina dėmesį skirti regionų pajėgumo veiksmingai prisidėti prie ekologiškesnio ir sumanesnio tvaraus ekonomikos vystymosi Airijoje ir Europoje didinimui. Regioniniai skrydžiai į PVV regioną būtini ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Todėl būtina išlaikyti finansavimą su viešąja paslauga susijusiam įsipareigojimui vykdyti, nes be šių pinigų neįmanoma vykdyti tokius vidaus skrydžius. ES turi ir toliau remti tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas turėtų padėti kovoti su darbo rinkos, prekybos tinklų ir infrastruktūros susiskaldymu pasienio regionuose.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Sanglaudos politika – pagrindinis Europos integracijos principas, nes ji užtikrina vienodą vystymosi lygį ir skirtumų ES viduje mažinimą, kartu užtikrinant socialinę ir teritorinę sanglaudą. Sanglaudos politika įtvirtinta Lisabonos sutartyje, todėl turime būti visi suinteresuoti, kad būsimoji sanglaudos politika skatintų visos ES vystymosi galimybes, didesnį Europos ekonomikos konkurencingumą ir pagerintų mūsų gyvenimo kokybę.

  Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Tarybai pradėjus svarstyti strategiją „Europa 2020“ ir Parlamento Regioninės plėtros komitetui patvirtinus būsimos sanglaudos politikos dokumentą, turime tinkamą ir laiku pateiktą pranešimą, kurio tikslas – atkurti pagrindinį sanglaudos politikos vaidmenį. Pranešime teisingai pabrėžiamas regioninio aspekto aktualumas, pagal naująją sutartį ekonominei ir socialinei sanglaudai priskyrus papildomą teritorinį aspektą, ir atitinkamai nurodomi pagrindiniai sanglaudos principai – daugiapakopis valdymas, partnerystė ir kompleksinis požiūris. Dėl visų šių priežasčių balsavau už pranešimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Be tvirtos sanglaudos politikos, kokia visada buvo vykdoma, ES nepavyktų sumažinti esamus geografiškai nepalankesnėje padėtyje esančių ir visų kitų regionų skirtumus. Stiprinti šią politiką dabar, kai krizė privertė atidėti šios sunkios užduoties sumažinti skirtumus vykdymą, gyvybiškai būtina norint įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir padėti ES įtvirtinti vieną iš pagrindinių jos solidarumo ramsčių, kuris jau dabar leido daugumai Europos regionų vystytis ir siekti pažangos.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Norėčiau pareikšti nuoširdžią pagarbą D. M. Hübner ir padėkoti jai už šią rezoliuciją, kurią ji parengė Regioninės plėtros komiteto vardu. Rezoliucijoje labai laiku iškelti ES lėšų, skirtų regioninei plėtrai, panaudojimo ir aplinkos, kurioje šios lėšos gali būti naudojamos lanksčiau, atsižvelgiant į geografinę šalių padėtį ir pagrindinius jų ekonominio našumo rodiklius, užtikrinimo klausimai. Deja, mano šalyje, Latvijoje, lėšos, skirtos sanglaudos politikai įgyvendinti, naudojamos labai neveiksmingai. Latvijos ūkio ministerijos ir Regioninės plėtros ir savivaldos ministerijos pareigūnų korupcija faktiškai stabdo tiek pavienių asmenų iniciatyvas, tiek veiksmus siekiant veiksmingai panaudoti ES finansinius išteklius. Kadangi Latvijoje trūksta informavimo apie sanglaudos fondus kampanijų, jos gyventojai iš esmės nežino apie ES siūlomas galimybes. Balsavau už šią rezoliuciją, kad galėčiau ja remdamasis paaiškinti kai kuriems Latvijos ministrams ir valstybės tarnautojams, kad laikas pradėti dirbti ES ir, žinoma, Latvijos naudai. Praleistos galimybės atgaivinti Latviją – nusikaltimas ateities kartoms.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) ES sanglaudos politikos sistema suteikia paramą ir taip sudaro sąlygas vargingesniems regionams pasiekti turtingesnių regionų lygį. Ją ketinama panaudoti suvienodinant nevienodo ekonominio vystymosi rezultatus. Tačiau mes turime užtikrinti, kad finansiniai ištekliai pavieniams regionams būtų skiriami teisingai ir skaidriai. Be to, reiktų aiškiai apibrėžti subsidijų mokėjimo kriterijus. Turime daugiau dėmesio skirti pakraščio kaimo regionams. Balsuoju prieš rezoliuciją, nes joje nepakankamai aiškiai nurodyta, kaip bus kontroliuojamos subsidijos ir pagal kokią formulę bus nustatoma, kaip jas paskirstyti.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl Europos Sąjungos sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m. – aiškus Europos Parlamento ženklas Europos Komisijai dėl minimalių šios politikos rengimo reikalavimų kitu programavimo laikotarpiu. Sanglaudos politikos tikslas – sumažinti Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus ir padidinti augimo galimybes norint pasiekti ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Sanglaudos politikai, kaip Europos solidarumo išraiškai, tenka ypač svarbus vaidmuo programoje „Europa 2020“. Veiksmingas jos įgyvendinimas būtinas tolesnei modernizacijai ir siekiant užtikrinti ilgalaikį, stabilų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą Europoje. Taip pat ketinama padidinti konkurencingumą ir pagerinti ES piliečių gyvenimo kokybę. Visiškai pritariu tam, kad būtų atmestos visos pastangos renacionalizuoti sanglaudos politiką arba padalyti ją pagal sektorius ir imtis šios politikos šaltinių paskirstymo pagal sektorius. Reikia atkreipti dėmesį į daugiapakopio valdymo būtinybę ir bendradarbiavimo su regionais reikšmę, kad sanglaudos politika būtų kuo palankesnė vartotojams, taip pat į geresnio kaimo plėtros ir sanglaudos plėtros tikslų derinimo būtinybę.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Regioninės sanglaudos politikos tikslas – užtikrinti žmonėms geriausias įmanomas gerovės sąlygas. Siekiant naudingai įvertinti šią politiką ir pagerinti sprendimų dėl Europos lėšų skyrimo priėmimą, be BVP, ES reikia socialinių ir aplinkosauginių rodiklių. Ekonomikos augimo, kaip vienintelio kriterijaus sprendimui priimti, nebepakanka. Sanglaudos politika išreiškia Europos regionų solidarumą. Decentralizuotas jos valdymas – veiksmingiausias reagavimo į konkrečias regionų sąlygas ir reikalavimus būdas ir kaip toks jis suteikia esminės vertės nacionalinei užimtumo politikai. Todėl tvirtai priešinamės planams renacionalizuoti Europos socialinio fondo valdymą. Renacionalizavimas neturėtų būti vienintelis būdas šiam fondui suteikti daugiau svarumo ir regimumo.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikos tikslas suvienodinti Europos Sąjungos regionų išsivystymo lygį svarbus. Priimdami strategiją „Europa 2020 m.“ turime sukurti stabiliam ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui palankią sistemą. Rezoliucijoje taip pat raginama derinti kaimo plėtrą su sanglaudos plėtros tikslais ir valdyti ją regionų mastu siekiant pritaikyti pagal poreikius. Deja, dėl krizės daugelis Europos kaimo regionų tapo dar labiau izoliuoti ir neteko gyventojų. Tokia padėtis lemia vietovės nykimą, dėl kurio padidėja hidrogeologinis nestabilumas. ES turi suteikti regionams galimybę įsikišti suteikiant tikslinių subsidijų, skirtų demografinį nuosmukį patiriantiems regionams apgyvendinti. Tik taip galėsime užtikrinti naujas darbo vietas ir geresnę regioninę plėtrą.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Sanglaudos politika – didysis Europos solidarumo ramstis. Būtent ši politika leidžia mums įgyvendinti tikslą sumažinti regionų skirtumus ir paskatinti darnų vystymąsi visoje Europos Sąjungoje. Būtina įtvirtinti būsimo 2014–2020 m. laikotarpio struktūrą, kuri galėtų padidinti regioninės politikos veiksmingumą. Reikia skatinti daugiapakopį valdymą, aktyvesnį regionų ir vietos institucijų dalyvavimą įstatymų leidybos procese, kaip to reikalaujama pagal naująją Lisabonos sutartį, ir subsidiarumo principo laikymąsi, nes sprendimai turi būti priimami kuo artimesniu žmonėms lygmeniu. Nereikia pamiršti atokiausių regionų, kaip antai Madeira, iš kurios esu kilęs, ypatingos padėties. Ši Europos regionų grupė susiduria su labai ypatingais vystymosi sunkumais, todėl turėtų ir toliau naudotis specialiomis nuostatomis dėl Europos politikos įgyvendinimo. Taip pat, be bendrojo vidaus produkto, kuris ir toliau turi likti pagrindiniu tinkamumo gauti pagalbą pagal regioninę politiką nustatymo kriterijumi, reikėtų taikyti kitus rodiklius. Nustatant tokius rodiklius būtina atsižvelgti į regionų ypatumus, kad galima būtų visapusiškiau perteikti kiekvieno regiono tikrovę.

  Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Pritariu šios rezoliucijos, kurioje išdėstytos Europos Regioninės plėtros fondo (ERPF) gairės 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui, priėmimui. Manau, atkreipdami dėmesį į ERPF regioninį aspektą, patvirtiname, kad įgyvendinant regioninę politiką reikia atsižvelgti į regionų ypatumus. Tačiau labai svarbu, kad valdančiosios institucijos atsižvelgtų į faktinę regionų padėtį ir nustatytų ERPF, kurios politikos sritys iš tiesų atitinka bendruomenių ir vietos ūkinių subjektų poreikius. Reikia pripažinti, kad mūsų regionuose ERPF valdymas labai skiriasi, todėl raginu šios srities normas suderinti Europos mastu. Nemažiau svarbu vidutiniu laikotarpiu išplėsti politikos sričių apimtį pagal regionų ekonomines ir socialines sąlygas bei aplinkybes, kad ERPF galėtų per visą programavimo laikotarpį duoti tikros pridėtinės vertės. Manau, kad ERPF – puikus augimo, užimtumo ir teritorinės sanglaudos katalizatorius, todėl, siekiant naudos visuomenei ir mūsų regionams, jis turi tapti svarbia veiksmingo struktūrinės plėtros projektų rėmimo priemone.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Šiame pranešime reikalaujama po 2013 m. taikyti paprastą, teisingą ir skaidrų pereinamąjį režimą. Vienas iš pagrindinių sanglaudos ir regioninės politikos sunkumų – klimato kaita, kuri turės didelio ir nevienodo poveikio Austrijos regionams, nes labiausiai ji paveiks turizmo, žemės ūkio ir miškininkystės sektorius. Kaip nurodyta pasiūlyme dėl rezoliucijos, ribotus išteklius reikia skirti didžiausiems prioritetams, o bendroms problemoms spręsti reikia rasti bendrų sprendimų.

- Europos socialinio fondo ateitis (pasiūlymas dėl rezoliucijos) (B7-0535/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 straipsnyje nustatyta, kad: „Nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga.“ Todėl manau, kad būtina padidinti Europos socialinio fondo (ESF), t. y. ES regioninės politikos socialinio aspekto, veiksmingumą ir regimumą. Kasmet į Europos socialinę sritį (mokymąsi visą gyvenimą, socialinę įtrauktį, darbuotojų perkvalifikavimą, pan.) investuojamus 10 mlrd. EUR reikia naudoti vadovaujantis strategijos „Europa 2020“ tikslais ir siekti tikros pažangos. Tačiau ESF ir toliau turi būti neatskiriama ES regioninės politikos dalis, siekiant užtikrinti, kad didesnė fondų diferenciacija dar labiau nekomplikuotų reikalų. Balsavau už šį dokumentą, nes jame aiškiai išdėstyti šie klausimai ir kreipimasis į Europos Komisiją: ESF turi tapti pagrindine ES politikos krypčių priemone.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Pritariu šiai rezoliucijai. Tvaraus ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo politika Europoje yra būtina. Šios politikos įgyvendinimas turėtų būti paremtas švietimo, profesinio mokymo bei lavinimo ir perkvalifikavimo programų reformomis, siekiant jas pritaikyti prie darbo rinkos poreikių, bei mažųjų ir vidutinių įmonių veiklos rėmimu. Labai svarbu, kad numatytos priemonės būtų įgyvendinamos koordinuotai ir viena kitą papildytų, tokiu būdu būtų pasiekta efektyviausių rezultatų. Europos Sąjungos lygiu veikiantis Europos socialinis fondas atlieka svarbų vaidmenį užimtumo, darbo sąlygų gerinimo, darbuotojų integravimo į darbo rinką srityse. Tačiau vien struktūrinių fondų paramos nepakanka. Siekiant efektyvios ir veiksmingos socialinių programų finansavimo sistemos, būtina struktūrinių fondų paramą derinti su kitomis jau veikiančiomis programomis, tokiomis kaip Europos mikrofinansų priemonė „Progress“, pagal kurią teikiami mikrokreditai smulkiajam verslui ir parama pradedantiems verslininkams, ir kitomis priemonėmis.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Europos socialinis fondas – pagrindinė priemonė, padedanti skatinti ES valstybėse ekonominę ir socialinę sanglaudą. Didžiausia finansinė fondo pagalba padėtų sustiprinti Europos piliečių solidarumo jausmą, ypač naujosiose valstybėse narėse. 2007–2013 m. iš Europos socialinio fondo Europos Sąjunga skyrė Rumunijai maždaug 3,5 mln. EUR. Veiklos programos suskirstytos pagal dvi sritis. Pirmosios tikslas – ugdyti žmogiškuosius išteklius, o antrosios – pagerinti viešųjų paslaugų ir politikos krypčių infrastruktūrą per „Administracinių gebėjimų ugdymo“ programą. Šia prasme reikia sustiprinti struktūrinių fondų galimybes supaprastinant ir patobulinant atitinkamas procedūras. Pagrindinis tikslas – padėti valstybėms narėms suteikti geriausias užimtumo galimybes ir paskatinti piliečius kuo aktyviau dalyvauti visuomenėje. Ateityje Europos socialiniam fondui reikės atlikti svarbų vaidmenį remiant strategiją „Europa 2020“. Žinoma, tam reikia imtis veiksmų tiek Europos, tiek nacionaliniu mastu.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Europos socialinio fondo ateitis aiškiai priklausys ne tik nuo Europos politikų požiūrio į žemyno ateitį, bet ir nuo to, kiek jie sugebėjo pasinaudoti patirtimi, pasisemta iš praeities, kuri šiandien aiškiau nei kada nors mums sako, kad modelis, kurį šiuo metu Europos institucijos taiko užimtumo, mokymo ir darbo srityje, nebetenkina šių dienų ekonomikos poreikių. Pačioje strategijoje „Europa 2020“ ir jos pagrindinėje priemonėje – Socialiniame fonde – reikės atsižvelgti į tai, kad vienintelės užimtumo ir mokymo politikos kryptys, kurios gali užtikrinti Europos fondų išlaidų tvarumą, yra kryptys, orientuotos į vietos poreikių tenkinimą ir mažųjų bei vidutinių įmonių, kurios yra Europos ekonomikos kertinis akmuo, stiprinimą ir palaikymą. Ateityje Socialiniame fonde ir visoje strategijoje „Europa 2020“ vietos aspektui ir mažoms įmonėms, kurios sudaro iki 99 proc. Europos ekonomikos struktūroje, turėsime skirti daugiau dėmesio, nei skyrėme iki šiol. Tikėdamasi, kad Europos Sąjungos požiūris į šiuos gyvybiškai svarbius klausimus pasikeis, balsuoju už rezoliuciją.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pateiktą rezoliuciją, kadangi būtina sustiprinti Europos socialinį fondą (toliau – ESF), padidinti jo veiksmingumą, ypač ekonominės ir socialinės krizės metu, nes šis fondas yra viena iš pagrindinių kovos su kurdu ir socialine atskirtimi Europos Sąjungos finansavimo priemonių. Be to, labai svarbu tobulinti ESF finansavimo procedūras, kadangi valstybės narės, norėdamos sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, galėtų lengviau ir veiksmingiau naudoti šio fondo lėšas investicijoms į darbuotojų įgūdžių lavinimą, užimtumo didinimą, mokymą ir perkvalifikavimą. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, jog labai svarbu, kad Komisija tikslingai paskirstytų Europos socialiniam fondui skirtas ES lėšas, nes tik tokiu būdu ši priemonė tiesiogiai padėtų žmonėms įsidarbinti, rasti geresnius darbus, nugalėti skurdą, išvengti socialinės atskirties ir gyventi visavertį gyvenimą. Be to, tik veiksmingesnis ir stipresnis ESF nulemtų strategijos „Europa 2020” tikslų įgyvendinimą užimtumo bei socialinių reikalų srityse ir prisidėtų prie nedarbo bei skurdo mažinimo Europoje.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Pritariau rezoliucijai dėl Europos socialinio fondo ateities dėl kelių priežasčių. Pirma, vertinu tai, kad Europos Parlamento rezoliucijoje pripažįstama, jog struktūriniai fondai didžiąja dalimi išlieka pagrindine socialinės politikos tikslų finansavimo priemone. Kartu pritariu Komisijai skirtam prašymui, kuriame pabrėžiamas sąveikos su kitomis programomis poreikis ir parama sanglaudai įgyvendinant daugiametes bendrąsias programas: Daphne, Progress, visuomenės sveikatos programą ir programą „Europa piliečiams“. Nemažiau svarbus Komisijos raginimas padidinti struktūrinių fondų galimybes supaprastinant ir patobulinant metodus, didinant lankstumą ir skiriant dėmesį socialinės integracijos aspektui, kad valstybės narės galėtų optimizuoti socialinės politikos ir užimtumo politikos rezultatus ir pasiekti tvaraus augimo. Galiausiai pritariau šiai Europos Parlamento rezoliucijai, nes joje pabrėžiama, kad ES regioninė politika ir socialinė politika sudaro bendrą visumą, ir siekiant užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę reikia sukurti aiškią struktūrą, padėsiančią pasiekti visų Europos politikos krypčių ir struktūrinių fondų sanglaudos – to, ko rezoliucijoje Komisija raginama siekti.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Europos socialinis fondas, padėdamas integruoti darbuotojus Europos regionuose, atlieka svarbų vaidmenį socialinėje sanglaudoje. Jo veiksmai, palankūs mažosioms ir vidutinėms įmonėms, švietimui ir profesiniam rengimui, yra būtini, norint užtikrinti strategijos „Europa 2020“ sėkmę. Tačiau Europos socialinio fondo vaidmenį galima būtų stiprinti toliau. Būsimoji 2014–2020 m. struktūrinių fondų struktūra turi būti rengiama atsižvelgiant į fondo ypatumus. Galima būtų numatyti keletą pakeitimų. Tačiau svarbu, kad ateityje, kaip ir šiuo metu, Europos socialinis fondas veiktų atsižvelgdamas į bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų. Fondo nuosava teisinė sistema neišvengiamai lemtų Europos politikos krypčių susiskaldymą ir paramos gavėjams sukeltų bereikalingų sunkumų. Europos politikos nuoseklumas turi būti neatsiejamas nuo kompleksinės tikslų ir išteklių vizijos, kuri reikalauja didesnės priemonių sąveikos. Todėl Europos socialinis fondas turėtų toliau veikti pagal bendrųjų nuostatų dėl fondų reglamentą, žinoma, taikydamas savas taisykles, tačiau jokiais būdais neturėdamas savo biudžeto.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Europos socialinis fondas atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį gerinant karjeros ir profesines galimybes, skatinant darbuotojų įgūdžių pritaikymą pagal darbo rinkos poreikius, juos integruojant į darbo rinką ir kartu stiprinant socialinę įtrauktį. Svarbu, kad valstybės narės panaudotų Europos socialinį fondą investicijoms į kvalifikaciją, užimtumą, rengimą ir perkvalifikavimą, siekdamos sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų.

Strategijos „Europa 2020“ tikslų ir siekių galima pasiekti panaudojant šią priemonę mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) remti ir švietimo ir profesinio rengimo sistemoms pritaikyti pagal MVĮ poreikius. Didelį dėmesį būtina skirti švietimo ir profesinio rengimo sistemų modernizavimui, padoriam darbui, kovai su neužtikrintu ir neoficialiu darbu, lyčių lygybei, sąlygų, leidžiančių derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, kūrimui ir iš darbo rinkos išstumtų asmenų įtraukimui į darbo rinką.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsuojant dėl šio pranešimo susilaikiau, nes pagal jį Europos socialinis fondas turėtų būti naudingas strategijai „Europa 2020“, nors pranešime raginama fondą reformuoti ir stiprinti. Visi žinome, kad Europos socialinis fondas „buvo įkurtas gerovės ir gyvenimo lygio skirtumams mažinti visose ES valstybėse narėse ir regionuose ir taip skatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą“. Tačiau šiuo metu, kai ekonomikos krizė stumia ES į didesnį nuosmukį ir nedarbą, verčia užsidaryti įmones ir gamyklas, didina skurdą ir socialinę atskirtį, nors 2010 m. ES paskelbė kovos su skurdu metais, šis tikslas kelia abejonių. Reikia persvarstyti visų Europos fondų, taip pat ESF, prioritetus Europos piliečių ir bendruomenių, o ne strategijos „Europa 2020“, kuri seka po akivaizdžiai nepavykusios Lisabonos strategijos, naudai. Kai kurie pranešimo klausimai, pvz., švietimo sistemų ir profesinio mokymo ir rengimo (PMR) pritaikymas pagal verslo poreikius, akivaizdžiai tenkina rinkos, o ne Europos piliečių poreikius.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Turint omenyje, kad struktūriniai fondai ir toliau didžiąja dalimi yra pagrindinė finansavimo priemonė, padedanti įgyvendinti socialinius tikslus, manau, kad ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą reikia stiprinti geresnėmis įsidarbinimo ir užimtumo galimybėmis, skatinant didelį užimtumą ir sukuriant daugiau geresnių darbo vietų.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad Europos socialinis fondas turėtų būti pagrindinė finansinė priemonė, padėsianti įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Labai svarbu, kad valstybės narės šį fondą panaudotų investicijoms į mokymo ir perkvalifikavimo veiklą, siekdamos pakelti žmonių kvalifikaciją ir sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į esamą užimtumo padėtį Europoje, kai nedarbas įvairiose valstybėse narėse pasiekė rekordinį lygį, manau, strategijos „Europa 2020“ tikslų galima pasiekti panaudojant Europos socialinį fondą (ESF) mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) remti ir švietimo bei profesinio rengimo sistemoms pritaikyti pagal įmonių poreikius, siekiant padidinti žmonių galimybes įsidarbinti. Strategijos „Europa 2020“ sėkmė priklauso nuo Europos įmonių ir pramonės šakų konkurencingumo, taip pat nuo mūsų ekonominės dinamikos krizę išgyvenusiame pasaulyje. Kad tai įgyvendintume, turime savo pastangas sutelkti į įmonių (ypač MVĮ ir technologijos bei mokslo pramonių) gyvybingumą ir dinamiškumą ir į tinkamą mūsų žmonių rengimą. Manau, siekiant šių tikslų reikėtų panaudoti ESF, todėl visiškai pritariu tam, kas pabrėžiama šioje rezoliucijoje – rengimo ir švietimo svarbai kovoje su skurdu, nedarbu ir socialine atskirtimi, kuriant gerovę ir didinant konkurencingumą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Dėl esamos ekonomikos ir socialinės krizės padarinių kova su nedarbu ir socialine atskirtimi sulaukė ypatingo Europos visuomenės ir Europos institucijų dėmesio. Šia prasme Europos socialinis fondas (ESF) yra dvigubai svarbesnis siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Šiuo metu didelis dėmesys skiriamas rengimui ir profesiniams įgūdžiams, siekiant pažangaus, tvaraus ir visokeriopo augimo ir kartu naujovių bei dinamiškumo mažosiose ir vidutinėse įmonėse (MVĮ). Siekiama skatinti daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimą ir taip panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį. Todėl norėčiau dar kartą pabrėžti, kaip yra svarbu ir neatidėliotina, kad ESF, kaip ir kiti struktūriniai fondai, taptų lankstesnis, paprastesnis ir lengvai pritaikomas, kad galima būtų veiksmingiau reaguoti į naują Europos tikrovę ir naujas socialines problemas.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Manome, kad iš Europos socialinio fondo (ESF) turėtų būti remiamos valstybių narių patvirtintos priemonės, siekiant paskatinti užimtumą, visais atžvilgiais (rengimas, darbo sąlygos, sutartiniai santykiai, darbo laikas ir darbo organizavimas) gerinti darbo kokybę ir padėti sumažinti socialinę nelygybę ir pajamų pasiskirstymo skirtumus.

ESF lėšų didinimas galėtų padėti įgyvendinti socialinės įtraukties, kovos su skurdu ir socialine atskirtimi, švietimo ir rengimo tikslus ir kartu gerokai paskatinti ekonominę ir socialinę sanglaudą.

Šiandien Parlamento priimtoje rezoliucijoje pabrėžiamos kai kurios iš šių priemonių. Joje pabrėžiami esminiai klausimai, kuriems ESF turėtų skirti pagrindinį dėmesį, ir atkreipiamas dėmesys į poreikį išlaikyti „pastangas įgyvendinti socialinę sanglaudą“. Tačiau mums reikia daugiau nei ESF lėšos. Mums reikia keisti politiką. Mums reikia atsikratyti Stabilumo ir augimo paktu ir jį pakeisti tikra Pažangos ir socialinės plėtros programa.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Nuo 1973 m., kai Airija įstojo į Europos Sąjungą, iš Europos socialinio fondo ji gavo daugiau kaip 7 mlrd. EUR finansinę paramą. Šios lėšos daugiau buvo naudojamos ilgalaikio ir jaunimo nedarbo problemoms spręsti. Pagal 2007–2013 m. Airijos žmogiškųjų išteklių veiklos programą Europos Sąjunga suteikia Airijai 375 mln. EUR per Europos socialinį fondą. Bendras šios programos biudžetas sudaro 1,36 mlrd. EUR. Šie pinigai naudojami organizuojant mokymo kursus bedarbiams, neįgaliesiems, anksti baigusiems mokyklą ir atsidūrusiems už visuomenės ribų. Tai globalizacijos amžius. Siekdamas įveikti sunkumus ir panaudoti galimybes, kurių Airijos darbo jėgai teikia globalizacija, Europos socialinis fondas Airijoje remia mokymo programas, skirtas mokymuisi visą gyvenimą, kurios gali būti pritaikomos realiems globalizuotos darbo rinkos klausimams spręsti.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities. ESF – pagrindinis Europos socialinės sanglaudos veiksnys, skatinantis užimtumą, darbuotojų integravimąsi į darbo rinką ir profesinį rengimą. Šiame dokumente aiškiai išreiškėme savo prieštaravimą Europos Komisijos pasiūlymui atskirti ESF nuo kitų fondų. Iš tiesų reiktų veikti priešingai: kad šis fondas būtų veiksmingesnis, jis turėtų būti glaudžiai susijęs su kitais fondais, ypač su regioninės politikos priemonėmis. Mes pareiškėme nuomonę, kad ESF turi tapti veiksmingesne, supaprastinta ir skaidria priemone, kuri ir toliau turi išlikti galingu socialinės Europos kūrimo katalizatoriumi. Būtina užtikrinti galimybę ESF panaudoti kompleksiškai kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi ir šioje srityje įgyvendinant ES tikslus.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Europos socialinis fondas (ESF) – pagrindinė ES biudžetinė priemonė, skirta paskatinti socialinę ir darbo rinkos integraciją. Tačiau akivaizdu, kad šioje rezoliucijoje per daug dėmesio skiriama ESF vaidmeniui didinant užimtumą ir per mažai – jo pagrindiniam vaidmeniui skatinant pažeidžiamų grupių įtrauktį, kuriam mano frakcija, socialistų ir demokratų frakcija, visada tvirtai pritarė. Gyvybiškai svarbu ESF paramą daugiausia skirti pažeidžiamoms grupėms, kurios labiausiai kenčia nuo ekonomikos nuosmukio.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame pranešime teigiama, kad jo tikslas – apginti padorų darbą ir kovoti su nesaugiu darbu. Viena yra teigti, bet mums vis tiek reikia pasirūpinti tam reikalingais ištekliais. Strategija „Europa 2020“ nukreipta visiškai priešinga kryptimi. Kokios iš tiesų įtakos turi visos šitos kalbos? Jokios. Koks tikslas vardyti vargingųjų iškeltus klausimus ir nieko nekalbėti apie turtingųjų sukeltas problemas? Šiame dokumente propaguojamas veidmainiavimas.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europos socialinis fondas (ESF) – geriausia priemonė, leidžianti didinti užimtumą ir darbo galimybes, skatinti darbuotojų įgūdžių priderinimą pagal darbo rinkos poreikius, darbuotojų integraciją į darbo rinką ir kartu stiprinti socialinę įtrauktį. Todėl Europos Sąjungai būtina įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus tikslus socialinių ir užimtumo reikalų srityje. Todėl būtina sustiprinti šią svarbią priemonę, kad galėtume tinkamai įgyvendinti numatytą strategiją ir kartu paremti mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ), kurios yra varomoji visos ekonomikos jėga ir yra pirmiausia atsakingos už ekonominį ir technologinį vystymąsi ir darbo vietų kūrimą.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Latvijoje Europos socialinio fondo lėšos tapo politinės ir ekonominės spekuliacijos objektu. Kai kurie nesąžiningi valstybės tarnautojai kraunasi turtus iš lėšų, skirtų mokymui ir perkvalifikavimui. Naujai įkurti mokymo centrai ir kitos nelicencijuotos institucijos paprasčiausiai plauna pinigus, skirtus bedarbių ir kitų mažas pajamas gaunančių grupių mokymui, o instruktorių kvalifikacija dažnai neatitinka būtinųjų reikalavimų. Kai kurių „mokymo centrų“ imamas mokestis yra didesnis nei Latvijos universiteto. Europos socialinis fondas turi mokėti už tokį aplaidumą. Pritariau šiai rezoliucijai. Ypač mane sukrėtė 15 skirsnis, kuriame Europos Parlamentas „ragina Komisiją stiprinti struktūrinių fondų“ galimybes taikant supaprastinimo, lankstumo ir tobulinimo procedūras <...> ir siekiant padėti valstybėms narėms optimizuoti socialinę ir užimtumo politiką bei užtikrinti tvarų augimą“. Balsavau už rezoliuciją tikėdamasis, kad galima įdiegti stebėjimo mechanizmą, kuris suvaržytų nesąžiningus politinius veikėjus.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Ekonominius ir socialinius valstybių narių skirtumus bandoma sumažinti panaudojant Europos socialinį fondą. Šiuo požiūriu siekiant garantuoti Europos darbuotojams darbo vietas ir juos įdarbinti reikia pradėti nuo kvalifikacinių priemonių. Turime visiškai išnaudoti turimas galimybes, kad prekybos ir pramonės įmonės nepritrauktų daugybės pigių užsienio specialistų teigdami, kad trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Šia prasme reikėtų atmesti tuos įvairius dokumentus, kurie svarstomi. Tačiau jeigu atsiskaitymas už projektus ir jų vykdymas sukelia problemų daugelyje regionų ir jeigu, pvz., lėšų Prancūzijos PPP mokymo programai buvo laukiama trejus metus dėl to, kad keitėsi Briuselio biurokratijos kompetencijos, fondas nevykdo savo misijos. Bet kokiu atveju turi būti aišku, kad daugiau dėmesio reikia skirti mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios yra „tikrieji“ darbdaviai. Kadangi šioje rezoliucijoje iš esmės sutinkama su šiais klausimais, bet ji turi keletą trūkumų, balsuojant susilaikiau.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien plenariniame posėdyje balsavome dėl pasiūlymo dėl rezoliucijos dėl Europos socialinio fondo ateities. Kaip jau žinoma, Europos socialinis fondas atlieka pagrindinį vaidmenį remiant strategiją „Europa 2020“, kurios pagrindinis tikslas – visokeriopas augimas, skurdo mažinimas, užimtumo didinimas ir geresnis parengimas, galiausiai padėsiantis sukurti naujų ir geresnių darbo vietų. Šiuo požiūriu galima suvokti fondo, kaip politikos priemonės, svarbą ir pamatyti jo dvigubą vertę, viena vertus, remiant užimtumo politiką ir sanglaudos politiką ir, kita vertus, skatinant tikrą, darnią regioninę plėtrą. Šis pastarasis aspektas – ypač svarbus, nes negalima sakyti, kad Europa yra iš tiesų visavertė, darni ir vieninga, jeigu ją sudarančios bendruomenės nėra visiškai išsivysčiusios ir pasiekusios kuo stabilesnį ir vienodesnį augimą. Ypač nereikėtų pamiršti pietų Europos regionų – lėšų telkimas rytų Europos regionams, kad ir kaip tai būtų teisinga ir tinkama, neturi vykti regionų, kurie yra pačioje Europos širdyje, sąskaita.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pritarėme dokumentui, kuriame, be kita ko, pabrėžiamas svarbus Europos socialinio fondo (ESF) vaidmuo didinant užimtumą ir gerinant darbo galimybes, skatinant darbuotojų įgūdžių pritaikymą pagal darbo rinkos poreikius bei darbuotojų integraciją į darbo rinką, taip pat stiprinant socialinę įtrauktį. Dėmesys atkreipiamas į keturias rekomendacijas dėl užimtumo, kurias patvirtino Europos Parlamentas, taip pat palankiai vertinama tai, kad vienas iš tikslų yra užimtumo skatinimas ir kova su skurdu atsižvelgiant į integraciją / reintegraciją į darbo rinką per mokymą. Jame taip pat pabrėžiama, kad labai svarbi didelė pažanga siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, ypač užimtumo ir socialinių reikalų srityje, jeigu norima, kad strategija būtų patikima.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Rezoliucija labai svarbi, nes joje atkreipiamas dėmesys į pagrindinį Europos socialinio fondo vaidmenį didinant užimtumą ir gerinant darbo kokybę. Daug reikšmės teikiama švietimo sistemoms ir profesiniam mokymui ir rengimui (PMR), padoriam darbui, lyčių lygybei ir iš darbo rinkos išstumtų žmonių galimybei vėl į ją sugrįžti. Deja, dėl krizės jauniems žmonėms sudėtingiau patekti į darbo rinką, o pagyvenę darbuotojai netenka darbo. Svarbu padidinti struktūrinių fondų galimybes paremti tuos, kurie gali likti atskirti, ir taip visų naudai optimizuoti socialinės politikos rezultatus ir pasiekti tvaraus augimo.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos socialinio fondo (ESF) tikslas – didinti užimtumo galimybes ir darbuotojų geografinį ir profesinį judumą Europos Sąjungoje, palengvinti pokyčius pramonėje ir gamybos sistemose. Todėl svarbiausias yra profesinis rengimas ir perkvalifikavimas, ypač ekonomikos krizės ir augančio nedarbo, kurio liudininkai esame šiuo metu, laikotarpiu. ESF tikslas – padidinti darbuotojų užimtumo galimybes ir padėti pakelti jų gyvenimo lygį. Todėl tai labai svarbi priemonė. Darbo vietų kūrimas ir įsidarbinimo galimybių didinimas – priemonės, leidžiančios Europos Sąjungoje įgyvendinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Reikėtų skatinti įvairių ES politikos krypčių sąveiką ir taip siekti augimo ir užimtumo tikslų, numatytų strategijoje „Europa 2020“. Tačiau nepritariu, kad ESF turėtų tapti atskira nuo kitų struktūrinių fondų finansine priemone su savomis taisyklėmis ir biudžetu. Manau, pasiekti sąveiką bus lengviau, jeigu, užuot ėmęsi skirstyti Europos fondus pagal sektorius, dėmesį sutelksime į geresnį įvairių priemonių koordinavimą ir veiksmingesnį jų panaudojimą.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Šiuo metu vykstant diskusijai dėl Sanglaudos politikos po 2013 m. ateities šioje rezoliucijoje nustatomas Parlamento įsipareigojimas užtikrini, kad Europos socialinis fondas išliktų bendrosios sanglaudos finansavimo politikos dalimi. Tačiau reikia didesnio lankstumo ir paprastesnių fondui taikomų taisyklių. ESF gali veikti kaip pagrindinė strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo priemonė dėmesį skiriant įgūdžiams ir darbo vietoms visoje ES. Kad to pasiektume, turime užtikrinti, kad ESF ir toliau būtų sanglaudos politikos dalis.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją dėl Europos socialinio fondo (ESF) ateities.

Tuo metu, kai dėl ESF kyla abejonių, ypač Komisijos Pirmininkui, kuris siekia integruoti jį į kur kas didesnį fondą ir sumenkinti jo tikslus, ESF yra svarbi Europos Parlamento parama.

Rezoliucijoje remiamas ESF vaidmuo ES regioninėje ir socialinėje politikoje ir raginama supaprastinti lėšų skyrimo procedūras. Iš tiesų šios griežtos procedūros nepalengvina lėšų paskirstymo, kuris iš tiesų atitinka gyventojų poreikius, ir taip pat lemia tai, kad asignavimai neišnaudojami, ypač Prancūzijoje, ir tau jau savaime skandalinga.

Tačiau apgailestauju, kad rezoliucijoje, be kita ko, atgaivinama „švietimo sistemų atnaujinimo“ dogma ir raginama jas pritaikyti tik atsižvelgiant į įmonių poreikius ir taip padidinti galimybes patekti į darbo rinką.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Europos socialinis fondas atlieka pagrindinį vaidmenį didinant užimtumą ir kuriant darbo vietas. Pritariu pasiūlyme dėl rezoliucijos nurodytiems prioritetams: atnaujinti švietimo sistemas (taip pat jas išplėsti įtraukiant mokymą, pritaikytą pagal MVĮ poreikius), skatinti padorų darbą ir, žinoma, lyčių lygybę, sudarant sąlygas derinti darbą ir šeiminį gyvenimą. Reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad ES politikos strategijos ir priemonės kartu veiktų koordinuotai ir palankiai vienos kitoms (pranešimo 13 skirsnis).

  Pirmininkas. – Šios sesijos protokolas bus pateiktas Europos Parlamentui tvirtinti kitos mėnesinės sesijos pradžioje.

Jeigu nėra prieštaravimų, šiandien sesijoje priimtos rezoliucijos bus nedelsiant perduotos jose nurodytiems gavėjams ir institucijoms.

14. Balsavimo ketinimai ir pataisymai (žr. protokolą)

15. Per šį posėdį priimtų tekstų perdavimas (žr. protokolą)

16. Kitų posėdžių kalendorinis planas (žr. protokolą)

17. Sesijos atidėjimas

  Pirmininkas. – Skelbiu, kad Europos Parlamento sesija atidedama.

(Posėdis baigtas 13.25 val.)