Posėdžio stenograma

Antradienis, 2010 m. spalio 19 d. - Strasbūras

6. Tarptautinė kovos su skurdu diena ir vystymosi aspektai - Minimalių pajamų vaidmuo kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – bendros diskusijos skurdo tema:

- Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Tarptautinės skurdo mažinimo dienos ir vystymosi aspektų ir

- pranešimas dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje, kurį Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu pateikė I. Figueireda (http://www.europarl.europa.eu/oeil/FindByProcnum.do?lang=en&procnum=INI/2010/2039" ) (A7-0233/2010).

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, garbingieji nariai, kadangi 2010 m. yra Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai, akivaizdu, kad puikiai suprantame, jog dėl skurdo iškilusio uždavinio mastas neapsiriboja Europos Sąjungos sienomis, taip pat jo negalime išspręsti vien Europoje.

Pastarųjų metų pasaulinės krizės, nuo kurių nukentėjo visos, ypač neturtingiausios, šalys, parodė, kad pasaulio šalys yra labai susijusios. Todėl vystymosi skatinimas yra neatsiejama Europos veiksmų sprendžiant šių dienų pasaulinius uždavinius dalis ir ateinantys penkeri metai bus labai svarbūs Europos ir pasaulio vystymosi politikai.

Tai nustatyta Lisabonos sutarties 208 straipsnyje ir Europos konsensuse dėl vystymosi aiškiai pareiškėme, kad pagrindinis ES vystomojo bendradarbiavimo tikslas – mažinti skurdą atsižvelgiant į tvarų vystymąsi, taip pat siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų.

Tačiau siekiant visų Tūkstantmečio vystymosi tikslų, atsižvelgiant į tvarų vystymąsi, reikalinga kolektyvinė atsakomybė, kurios paisydami visi partneriai turėtų laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų. Europos Sąjunga įsitikinusi, kad besivystančios šalys taip pat yra atsakingos už savo pačių vystymąsi ir jos pačios rūpinasi savo vystymusi. ir, svarbiausia, tik nuo jų pačių priklauso, ar jos prisiims atsakomybę siekdamos Tūkstantmečio vystymosi tikslų.

Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, siekiant šių tikslų, įskaitant demokratinį valdymą, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo apsaugą, skurstantiesiems palankų ekonominį augimą, privataus sektoriaus vystymąsi, prekybos vystymąsi, gyventojų ir socialinį vystymąsi bei aplinkos tvarumą, būtina turėti pasaulines strategijas.

Europos Sąjunga ragina šalis partneres nedelsiant pačioms labiau pasistengti, visų pirma mažinant skurdą ir socialinę nelygybę, taip pat sukurti partnerystes su pilietine visuomene, privačiuoju sektoriumi ir vietos valdžios institucijomis. Europos Sąjunga labiau rems jų pastangas sutelkti vidaus finansinius išteklius, skirtus vystymuisi, visų pirma siekiant pagerinti viešųjų finansų valdymą ir padidinti savo fiskalinės bei muitų sistemų tvirtumą ir veiksmingumą.

Šių metų rugsėjo 22 d. aukščiausiojo lygio susitikime patvirtindamos galutinį dokumentą dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslo JT valstybės narės taip pat atnaujino savo įsipareigojimą dirbti kartu siekiant pagerinti visų žmonių socialinę ir ekonominę padėtį ir padaryti viską, kas nuo jų priklauso, siekiant užtikrinti, kad nuo dabar iki 2015 m. būtų pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pirmiausia leiskite padėkoti jums už šią galimybę kalbėti apie skurdo uždavinį ir tai, ką Europos Sąjunga gali padaryti pasauliniu lygmeniu pasinaudodama savo vystomojo bendradarbiavimo politika. Antrojoje šio pareiškimo dalyje taip pat pereisiu prie I. Figueiredos pranešimo.

Skurdo mažinimas yra svarbiausias šių laikų uždavinys. Tai uždavinys, kurį būtina išspręsti ne tik dėl akivaizdžių solidarumo ir pareigos priežasčių, bet ir siekiant pasaulinės gerovės bei stabilumo. Ir tai atitinka kiekvieno interesus. 2000 m. Jungtinėse Tautose Niujorke susirinko pasaulio lyderiai ir susitarė dėl artimiausių 15 metų tarptautinės vystymosi darbotvarkės, t. y. Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Tarp įvairių joje nustatytų tikslų ir uždavinių buvo pasaulio įsipareigojimas per pusę sumažinti ypač didelį skurdą. Kokia mūsų padėtis šiandien, likus penkeriems metams iki 2015 m. termino?

Padarėme pažangą, kuri teikia vilčių. 2000–2005 m. iš skurdo išsivadavo iš viso 120 mln. žmonių, o tai reiškia 2,4 proc. mažėjimą kasmet, tačiau dar negalime pasitenkinti pasiektais rezultatais. Šiandien 1,4 mlrd. žmonių vis dar gyvena ypač labai skurdžiai ir tarp regionų, šalių ir gyventojų grupių esama didelių skirtumų. Be to, pastarųjų metų ir dabartinė pasaulinė krizė – nuo maisto ir kuro kainų šoko iki ekonominio nestabilumo ir klimato kaitos – kelia grėsmę praeities pasiekimams ir ateities perspektyvoms.

Prieš dvi savaites aukščiausiojo lygio susitikime dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslo (TVT) patvirtintas pasaulinio masto siekis kovoti su skurdu. Europos Parlamento nariai, kuriems vadovavo Gay Mitchell, svariai prisidėjo prie to aukščiausiojo lygio susitikimo, ir esu jiems labai dėkingas už jų dalyvavimą ir paramą. Taip pat norėčiau padėkoti Parlamentui už jo paramą per visą pasirengimo procesą, kurio pabaigoje patvirtinome M. Cashmano pranešimą. Šio Parlamento nuolatinis dėmesys Tūkstantmečio vystymosi tikslams prisidėjo prie to, kad ES pozicija Niujorke būtų tvirta ir plataus užmojo. Manau, kad aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavusius Europos Parlamento narius rezultatai nuramino. Nebuvo jokių kaltinimų; priešingai, šis susitikimas suteikė naujos energijos, paskatą ir viltį, kad tikslai bus pasiekti. Aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame dalyvavo maždaug 110 valstybių ar vyriausybių vadovų, parodė, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslai vis dar užima svarbią vietą politinėje darbotvarkėje. Europos Sąjunga, formuodama ir išreikšdama tvirtą mūsų 27 valstybių narių požiūrį, prisidėjo prie to, kad šį susitikimą lydėtų sėkmė.

Kova su skurdu taip pat užima svarbią vietą Europos Sąjungos darbotvarkėje. Tai – mūsų Europos projekto dalis. Tai pagrindinis Europos Sąjungos vystymosi politikos uždavinys, kaip nurodyta Lisabonos sutartyje, ir ne mažiau svarbu, kad tam taip pat tvirtai pritaria Europos piliečiai.

Europos Sąjunga, kaip svarbiausia pasaulio donorė, iki šiol labai daug prisidėjo prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų siekimo. Pateiksiu jums tik du pavyzdžius, kad tik Europos Komisijos pastangomis nuo 2004 m. 9 mln. daugiau mergaičių ir berniukų pradėjo lankyti mokyklą ir 31 mln. namų ūkių prijungėme prie švaraus geriamojo vandens sistemų. Manau, kad galime tuo didžiuotis, tačiau turime ir galime daryti daugiau.

Birželio mėn. Europos lyderiai, susitardami dėl plataus užmojo plano ir įvairių veiksmų, padėjo sutvirtinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Plane pirmenybė teikiama veiklai, susijusiai su tikslais, kurių siekiant padaryta mažiausia pažanga, ir labiausiai atsiliekančiuose regionuose ir šalyse, taip pat tuose, kuriuose vyksta konfliktai ir padėtis yra nestabili. Plane taip pat patvirtinamas mūsų įsipareigojimas iki 2050 m. pasiekti 0,7 proc. BNP tikslą, nepaisant sudėtingos ekonominės ir finansinės padėties. Norėdami tai pasiekti turime kasmet įvertinti pažangą šioje srityje.

Pagrindinis mano veiklos prioritetas ir toliau lieka siekis, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslai – visų pirma su skurdo mažinimu susijęs tikslas – iki 2015 m. taptų tūkstantmečio vystymosi tikrove.

Visi žinome, kad siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų vien pagalbos nepakaks. Taip pat labai svarbu, kad siekdami tikslų kūrybiškiau didintume savo pagalbos poveikį, skatintume tvaresnį ir labiau integruotą augimą bei sutelktume kitus ir papildomus vystymosi finansavimo šaltinius. Ne mažiau svarbu, kad pagalba būtų kokybiška ir veiksminga, įskaitant didesnį skaidrumą ir atskaitomybę, taip pat užtikrinti didesnę paramą Tūkstantmečio vystymosi tikslams su pagalba nesusijusiose politikos srityse.

Parama vystymuisi turi būti suvokiama kaip katalizatorius, o ne gydymo priemonė. Dar jokia šalis nesugebėjo transformuotis vien dėl pagalbos. Tvari pažanga visų pirma priklauso nuo šalies pajėgumo skatinti integruotą ir tvarų augimą vystymo. Vystymasis gali atsirasti tik iš besivystančių šalių vidaus, o ne iš išorės, ir todėl būtent į šį „vidų“ turime sutelkti savo vystymosi iniciatyvas. Galiausiai būtent tokia yra nuosavybės principo reikšmė.

Lapkričio mėn. planuoju pradėti rengti žaliąją knygą ir inicijuoti viešas konsultacijas, siekdamas sužinoti visuomenės nuomonę apie tai, kaip patobulinti mūsų politikos sritis ir priemones siekiant geriau išnaudoti tvaraus ir integruoto augimo pažangos veiksnius mūsų šalyse partnerėse, taip pašalinant pagrindines skurdo priežastis ir sukuriant didelę mūsų vystomojo bendradarbiavimo pridėtinę vertę. Kaip visada, manau, kad jūs svariai prisidėsite prie šių diskusijų.

Norėčiau padėkoti I. Figueiredo už jos pranešimą apie minimalių pajamų schemas. Jos pranešimo esmė – pagrindinė žmonių teisė turėti pakankamai lėšų, leidžiančių jiems oriai gyventi. Tai numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Tai paskatino Komisiją imtis kelių naujausių iniciatyvų aktyviosios įtraukties srityje, visų pirma tai yra 2008 m. Komisijos rekomendacija dėl aktyviosios įtraukties, kuriai pritarė Parlamentas ir Taryba. Rekomendacijoje nustatytos integruotos aktyviosios įtraukties strategijos, pagrįstos trimis ramsčiais, t. y. įtrauki darbo rinka, galimybė naudotis kokybiškomis paslaugomis ir tinkama parama pajamų atžvilgiu. Todėl Komisija palankiai vertina šį pranešimą.

Taip pat labai gerbiame valstybių narių kompetenciją socialinės apsaugos schemų apskritai ir konkrečiai minimalių pajamų schemų struktūros ir veikimo požiūriu. Pakankamos pajamos yra pagrindinė kovos su negalinčių dirbti žmonių skurdu sudedamoji dalis. Tai būtinas įtraukių darbo rinkų ir kovos su galinčių dirbti žmonių skurdu papildinys.

Pranešime teisingai dar kartą patvirtinamas pagrindinis paramos pajamų atžvilgiu principas, kuris turi būti adekvatus ir suderinamas su iniciatyvomis. Šiuo metu valstybės narės, siekdamos užtikrinti ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą, taiko fiskalinio konsolidavimo priemones. Komisija pritaria nuomonei, kad taikant šias priemones reikia atsižvelgti į būtinybę apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius.

Europos Komisija iki šių metų pabaigos pristatys Europos kovos su skurdu planą, kuriame bus nustatytos konkrečios priemonės, padėsiančios valstybėms narėms siekiant tikslo iki 2020 m. ne mažiau kaip 20 mln. Europos piliečių ištraukti iš skurdo.

  Ilda Figueiredo, pranešėja. – (PT) Ponia pirmininke, skurdas ir socialinė atskirtis pažeidžia žmogaus orumą ir pagrindines žmogaus teises, tačiau atrodo, kad Europos kovos su skurdu ir socialines atskirtimi metais, deja, rizikuojame pasiekti rekordinį skurde gyvenančių žmonių skaičių.

Turtingajai Europai, kurioje finansų sektoriaus ir ekonominių grupuočių pelnas toliau didėja ir yra saugomas mokesčių rojaus šalyse, tai yra stulbinantis žingsnis atgal. Todėl kyla milijonų darbuotojų, moterų, jaunuolių, algų mažinimo ir darbo be garantijų, menkai apmokamo darbo aukų, bedarbių ir apgailėtinas pensijas gaunančių pensininkų nepasitenkinimo banga.

2008 m. pabaigoje Eurostatas informavo, kad net įnešus socialinio draudimo įmokas maždaug 85 mln. žmonių grėstų skurdo rizika, tačiau tęsiant neoliberalią ES politiką ir kai kuriose valstybėse narėse toliau įgyvendinant vadinamąsias taupymo priemones padėtis taptų dar prastesnė. Šios priemonės apima algų mažinimą ir išlaidų visuomeninėms sveikatos apsaugos paslaugoms, švietimui ir kitoms sritims mažinimą, socialinės paramos išmokų mažinimą ir mokesčių padidinimą pagrindinėms prekėms, įskaitant maisto gaminius, ir tai dabar taip pat daroma Portugalijoje, Graikijoje, Airijoje ir kitose šalyse.

Nepriimtina, kad Komisija ir Taryba toliau darytų spaudimą valstybėms narėms dėl logikai prieštaraujančių Stabilumo ir augimo pakto kriterijų. Komisija ir Taryba paiso tik finansinių, bet ne socialinių aspektų, nes visas visuomenei remti skirtas lėšas atidavė bankams ir finansų sistemai, visiškai nekreipdamos dėmesio į visuomenę. Blogiausia yra tai, kad jos dabar verčia darbuotojus ir neturtingus žmones mokėti už skubias valstybės subsidijas, kurias vyriausybės, turėdamos ES lyderių paramą ir finansų grupių pritarimą, atidavė bankams.

Todėl siekiant išspręsti skurdo ir socialinės atskirties problemą būtina pakeisti politiką, kaip reikalauja milijonai protestuotojų visoje Europoje, įskaitant Strasbūrą.

Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų uždaviniai ir pagrindiniai principai nebegali ilgiau būti vien tušti žodžiai. ES duoti įsipareigojimai, susiję su JT Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimu, negali būti užmiršti.

Įgyvendinant politiką turėtų būti pripažįstamos teisės ir dalijimosi atsakomybės principas, skatinama sanglauda ir su skurdo rizika susiduriančių arba skurstančių žmonių dalyvavimas, imamasi konkrečių priemonių ir jų įgyvendinimo, siekiant užtikrinti veiksmingą skurdo prevenciją ir jo mažinimą, ir integruojami benamiai ir imigrantai, taip pat neįgalūs žmonės ir nesudaromas pavojus jaunimo ir vaikų ateičiai.

Deja, strategijoje „Europa 2020“ apsiribojama tuo, kad nurodomas būdas, kaip 20 mln. žmonių padėti iki 2020 m. įveikti skurdą, ir tai yra žingsnis atgal atsižvelgiant į vadinamojoje Lisabonos strategijoje nustatytus pradinius uždavinius.

Dėl įvairialypio skurdo ir socialinės atskirties pobūdžio makroekonomikos politikoje būtina atsižvelgti į socialinį aspektą ir tai yra sudedamoji krizės įveikimo dalis. Tai reiškia prioritetų ir politikos, visų pirma pinigų politikos, pvz., Stabilumo ir augimo pakto, biudžeto ir fiskalinės politikos, konkurencijos ir vidaus rinkos politikos pokyčius. Pirmenybę reikia suteikti ekonominei ir socialinei sanglaudai, taip pat žmogaus teisių gynimui. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju tarp ekonominės politikos, užimtumo, socialinės ir aplinkos apsaugos politikos turėtų būti pusiausvyra ir sąžiningas turto ir pajamų padalijimas.

Šiuo atveju minimalių pajamų schemos yra veiksminga priemonė, padedanti užtikrinti žmonių socialinę apsaugą ir sumažinti atskirties ir nedarbo padarinius. Tai palengvina galimybę gauti tinkamą darbą, kovoti su nesaugumu ir menkais darbo užmokesčiais, dėl kurių daugėja neturtingų darbuotojų. Šios minimalių pajamų schemos atlieka svarbų vaidmenį perskirstant pajamas ir dėl jų užtikrinamas solidarumas ir socialinis teisingumas, visų pirma per krizę, nes jos kaip socialiniai stabilizatoriai veikia anticikliškai ir padeda gauti papildomų lėšų didinant paklausą ir vartojimą vidaus rinkoje bei kovoti su ekonomikos nuosmukiu.

Dėl to minimalių pajamų schemos, kiekvienoje šalyje pagrįstos ne mažesniu kaip 60 proc. vidutinių pajamų dydžiu, turėtų būti įtrauktos į strategiją, kurios tikslas – siekti socialinės integracijos ir kurioje būtų nustatyta bendra politika bei konkrečios pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms skirtos priemonės, susijusios su apgyvendinimu, sveikatos apsauga, švietimu ir mokymu, bei socialinėmis paslaugomis. Tai padėtų žmonėms įveikti skurdą, būtų savotiškos socialinės įtraukties priemonės ir suteiktų galimybę gauti darbą tiems, kurie yra pajėgūs tai padaryti tinkamomis, o ne modernios vergovės sąlygomis, kaip yra nestabilaus ir menkai apmokamo darbo, turinčio poveikį milijonams darbuotojų, ypač moterims ir jaunimui, atveju.

Uždavinys Komisijai – pristatyti iniciatyvą ir veiksmų planą dėl minimalių pajamų schemų siekiant padėti vaikams, jaunimui, suaugusiesiems ir pagyvenusiems žmonėms įveikti skurdą ir nukreipti juos socialinės pažangos keliu.

  Licia Ronzulli, PPE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, duomenys apie skurdą pasaulyje kelia nerimą, jaudulį ir yra nepateisinami. Žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių nuolat daugėja, taip pat nuolat didėja atotrūkis tarp nepritekliuje gyvenančių žmonių ir tų, kurie mėgaujasi aukštu gyvenimo lygiu.

Naujausios Jungtinių Tautų ataskaitos dėl padėties pasaulio miestuose duomenimis, 827 mln. žmonių šiandien gyvena miestų lūšnynuose ir šis skaičius toliau kasmet didėja 6 mln. Kaip jau buvo pabrėžta, Europai tai nėra svetimi skaičiai: šiandien beveik 80 mln. mūsų piliečių skursta – 16 proc. Europos Sąjungos gyventojų – ir 19 mln. iš jų yra vaikai.

Šie metai, 2010-ieji,paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, ir tai yra mūsų šiandien aptariamo pranešimo kontekstas. Buvau nusprendusi, kad galutinėje dokumento versijoje turėtų būti išnagrinėti tam tikri aspektai, kurie, mano manymu, yra ypač svarbūs, ir už tai dėkoju I. Figueiredo. Dėl pastarųjų metų ekonomikos krizės padaugėjo bedarbių. Deja, ir vėl labiausiai nukentėjo moterys. Kovai su skurdu reikalinga visų pirma moterų ir jaunimo užimtumą skatinanti politika.

Kiekvienas privalo turėti galimybę gauti pakankamai pinigų, kad galėtų užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Iš tikrųjų minimalus darbo užmokestis gali atlikti svarbų vaidmenį kovojant su skurdu, suteikdamas kiekvienam galimybę aktyviai dalyvauti socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Nepaisant to, kiekviena valstybė narė turi laisvai nuspręsti, ar patvirtinti minimalų darbo užmokestį; tai neturi būti Europos Sąjungos lygmeniu priimtas sprendimas.

Norėdami pasiekti tikrą socialinę integraciją ir panaikinti degradacijos ir skurdo situacijas, negalime pasikliauti vien socialinės apsaugos priemonėmis: turime siekti didesnių tikslų. Todėl kovokime dėl geresnių struktūrinių reformų ir dirbkime siekdami griežtesnės užimtumo politikos, kad padrąsintume silpnesniąsias visuomenės grandis įsitraukti į darbo rinką.

  Thijs Berman, S&D frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, I. Figueiredo puikiai viską paaiškino ir turėčiau pateikti tik vieną pastabą. ES yra pagrįsta idėja, kad kiek įmanoma didesnio skaičiaus žmonių gerovė užtikrina ekonomikos vystymąsi visiems europiečiams. Ne tik dėl atviros rinkos, bet ir dėl struktūrinio finansavimo – gerovės perskirstymo – gyvenimo lygis Vidurio ir Rytų Europoje gerėja, senosios valstybės narės iš to taip pat turi naudos. Visi europiečiai, kaip ir viso pasaulio piliečiai, turi teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas.

Būtent dėl to Lisabonos sutartyje numatyta mažinti skurdą. Tūkstantmečio vystymosi tikslai turi būti pasiekti ir tarptautiniu lygmeniu galime elgtis taip pat, kaip elgiamės su naujosiomis valstybėmis narėmis. Neturtingos valstybės padidina savo gerovę dėl pagarbos teisinės valstybės principui, nes tai suteikia verslo įmonėms drąsos investuoti į šias šalis, žinant, kad jų sutarčių bus laikomasi. Pasaulinis gerovės perskirstymas sumažina socialinę įtampą ir galimybę atsirasti prievartai ar pabėgėlių srautams ir padidina mūsų potencialias rinkas.

Todėl nesuprantama, kad kai kurių valstybių narių, pvz., Nyderlandų, – mano šalies, – vyriausybės dabar kišasi į vystymosi biudžeto reikalus ir taip pat siekia kištis į šių uždavinių sprendimą. Jos tai daro dėl klaidingo trumparegiško savanaudiškumo. Skurdo mažinimas turi išlikti ES prioritetu.

  Elizabeth Lynne, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, manau, kad su minimaliomis pajamomis susijęs pranešimas, dėl kurio šiandien balsavome Užimtumo ir socialinių reikalų komitete, yra geriausias būdas žengti į priekį ir sulauks didelio pritarimo. Būtent todėl raginu jus nepritarti pakeitimams Nr. 1 ir 2.

Visada karštai pritariau minimalioms pajamoms visose valstybėse narėse ir apie tai rašiau visuose kada nors rengtuose pranešimuose socialinės įtraukties tema, tačiau manau, kad geriausias būdas pasiekti šį tikslą yra keitimasis geriausia patirtimi. Mano nuomone, jeigu bandysime eiti įstatymų galią turinčių teisės aktų leidybos keliu, nesugebėsime visų vestis šiuo keliu ir nepasieksime to, ko visi norime – užtikrinti tinkamą visų žmonių gyvenimo lygį, ištraukti žmones iš skurdo ir išvengti benamių.

Užimtumo komiteto pranešime taip pat teigiame, kad geriausias būdas įveikti skurdą – suteikti visiems žmonėms galimybę patekti į darbo rinką. Vienas iš būdų tai pasiekti – užtikrinti, kad Užimtumo direktyva būtų veiksmingai įgyvendinta visose valstybėse narėse. Formuodami skurdo ir socialinės įtraukties politiką turime išklausyti kitoje barikadų pusėje esančių žmonių, – kitais žodžiais tariant, tų, kurie patys skursta arba yra benamiai. Turime užtikrinti, kad valstybės narės sieks skurdo mažinimo tikslų, kaip nurodyta strategijoje „Europa 2020“.

Šiose diskusijose taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad kalbame apie minimalias pajamas, – kitais žodžiais tariant, ne apie darbo užmokestį, o bedarbių išmokas.

  Karima Delli, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Europoje 80 mln. žmonių skursta, daugiau nei 5 mln. yra benamiai, milijonai gyvena varginguose namuose, kas penktas vaikas yra skurdo auka, o ką turime kitoje svarstyklių pusėje? Didėjantį milijardierių skaičių.

Ką tik, spalio 17 d., minėjome Tarptautinę skurdo mažinimo dieną ir netrukus pasibaigs Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai, tačiau kokiais pasiekimais galėsime pasigirti? Kokius konkrečius sprendimo būdus Europa galės pasiūlyti tiems, kurie pirmieji nukentėjo nuo krizės, už kurią jie nėra atsakingi? Kokią viltį galime suteikti savo kartai, šiai Europos kartai, kuri patyrė skaudžiausią darbo trūkumo, nesaugumo ir atskirties smūgį, šiems jaunuoliams, kurie nepasitiki Europa, daug tikisi iš Europos, taigi iš jūsų?

Privalome reaguoti į jų kasdienius rūpesčius ir nerimą dėl ateities. Lisabonos strategijoje numatytos užduoties sumažinti skurdą nepavyko įgyvendinti. Negalime ilgiau būti tingiais stebėtojais ir leisti, kad viskas vyktų savaime. Dabar beprasmei retorikai nebeliko laiko. Atėjo laikas būti ryžtingiems ir parodyti šiek tiek politinės drąsos. Visos organizacijos, dirbančios su skurdo aukomis, nevyriausybinė organizacija „ATD Fourth World“, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi asociacijų tinklas (angl. EAPN), Europos nacionalinių darbo su benamiais asociacijų federacija (pranc. FEANTSA), judėjimas „Emmaüs Europe“ to reikalauja 20 metų!

Būtent todėl prašome, kad Europos Komisija parengtų pagrindų direktyvą siekiant nustatyti pakankamas minimalias pajamas. Ši pagrindų direktyva padėtų užtikrinti tinkamumą ir galimybę gauti pakankamas minimalias pajamas, kad bet kuris skurstantis vaikas, suaugęs ar pagyvenęs žmogus galėtų iš jo išsilaisvinti ir užsitikrinti savo neatimamos teisės į orų gyvenimą apsaugą.

Ponios ir ponai, laikas baigiasi, niekada nebuvo tokio skubaus poreikio imtis veiksmų. Kartu galime užbaigti nežmonišką gėdingą dalyką, t. y. ilgalaikį skurdą. Skurdas, skurdo pabaiga, tai neturėtų būti tik šūkis. Tokia yra tikrovė ir tikiuosi, kad kartu pakilsime į šį mūšį.

  Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, man šios diskusijos atrodo juokingos, beveik komiškos. Dabar girdėjau keletą kalbų ir iki šiol kalbame apie skurdo mažinimą, nė karto neužsimindami apie tai, kaip sukursime daugiau turto. Nesukūrę turto negalėsite sumažinti skurdo, priešingu atveju tai, ką jūs darote, yra tik perskirstymas iš vienų rankų į kitas nesukuriant naujo turto.

Tarptautinėje arenoje 880 mlrd. EUR, kurie nėra užfiksuojami, apmokestinami arba saugomi geros reputacijos bankuose, gaunami iš besivystančių šalių per įvairią korupcinę ir kitokią veiklą. Tai finansų bendruomenės skandalas tarptautinio vystymosi srityje. Šie 880 mlrd. EUR turėtų būti skirti turtui kurti besivystančiose šalyse.

Europoje skurdas didėja, nes mes, užuot kūrę turtą, nustatome per didelius reguliavimo reikalavimus tuo metu, kai susiduriame su Indijos ir Kinijos keliamais uždaviniais. Turime tai persvarstyti.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, šios dienos posėdyje skurdo tema sąmoningai didžiausią dėmesį skiriame ryšiui tarp pasaulinio skurdo ir skurdo Europos Sąjungos valstybėse narėse. Tačiau šimtai tūkstančių žmonių tai jau padarė iki mūsų. Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais jų vis daugiau išėjo į Europos gatves to reikalaudami ir sąmoningai suorganizavo pasaulinę akcijos dieną netoli tos vietos, kur vyko JT aukščiausiojo lygio susitikimas dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų.

Tačiau, kitaip nei šių žmonių, mūsų, kaip Europos institucijų, pozicija visų mūsų strategijų požiūriu išlieka neaiški ir nenuosekli, ir mes kuriame pamatines sąlygas, kurios vėliau trukdo kovoti su skurdu. Lisabonos sutartyje ir strategijoje „Europa 2020“ tikslai dėl skurdo buvo iš tikrųjų pašalinti. Daugybė Europos Sąjungos valstybių narių, siekdamos pateisinti mažesnio masto socialines paslaugas ir perskirstymus, susijusius su sveikatos apsaugos ir pensijų sistemų finansavimo mažinimais, mažesnio masto politikos priemones ir bedarbiams, vaikams ir šeimoms teikiamas paslaugas, remiasi viešųjų finansų tvarumo reikalavimu. Mes patys tai darome savo ES valstybėse narėse, ir šioje plenarinėje sesijoje elgiamės taip, tarsi paprasčiausiai turime agituoti už skurstančius žmones, kad jie ilgiau nebepatirtų atskirties. Mes tai darome patys naudodamiesi savo politiniais metodais.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad strategija „Europa 2020“ ir Europos Sąjungos tvarumo strategija viena kitai prieštarauja, todėl kova su skurdu pasaulyje tampa neįmanoma.

  Derek Roland Clark, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, skurdas, ypač žmonių, kuriems gresia skurdas, skaičius, padidėjo išsiplėtus ES, nes kiekviena nauja valstybė narė padidino problemą, taigi visiškai akivaizdu, kaip išvengti dar didesnio padidėjimo ateityje.

Vienas iš jūsų siūlymų – nustatyti minimalias pajamas. Pritariu minimaliam darbo užmokesčiui, tačiau tik tuo atveju, jeigu jį kiekviena šalis nustatys savarankiškai. ES lygmens minimalus darbo užmokestis iškreiptų klausimo esmę. Pvz., Skandinavijoje namų visoms pajamų grupėms šildymas turi būti daug brangesnis nei Pietų Europoje.

Prieštarauju minimalioms pajamoms, nes jos reiškia, kad viešieji finansai turi papildyti mažą darbo užmokestį: per ekonomikos krizę rasti daugiau mokesčių mokėtojų. Kaip uždrausite kai kuriems darbdaviams mokėti mažiau, nei jie galėtų, jeigu jie žinos, kad pašalpų sistema padengs trūkstamą dalį? Atsakymas: daugiau taisyklių ir biurokratizmo verslo įmonėms, ypač MVĮ, kurioms ši našta smogia skaudžiausiai ir kurios įdarbina pusę darbo jėgos.

Be to, žinoma, visoje ES suvienodinus minimalias pajamas bus suvienodinta mokesčių sistema, visus paverčianti pilka beforme mase, neturinčia svarbiausio Europos bruožo: įvairovės.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, nerimą kelia tai, kad tūkstančiai žmonių ES gyvena ties skurdo riba, nors jie turi nuolatinį darbą. Atsižvelgiant į tai, bandymai nustatyti tinkamą minimalų darbo užmokestį yra labai sveikintina iniciatyva. Tačiau minimalus darbo užmokestis yra prasmingas tik tuomet, kai jis derinamas su papildomomis priemonėmis. Dėl uždarų diskusijų galėtų sumažėti verslo įmonių ir padaugėti bedarbių. Galiausiai mažosios ir vidutinės įmonės negalės sau leisti mokėti įstatymų nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, jeigu mokesčių našta išliks tokia, kokia yra dabar, ir, žinoma, didesni darbo užmokesčiai taip pat sukelia prekių ir paslaugų kainų didėjimo riziką. Tai dar kartą išjudintų infliacijos spiralę.

Todėl didžiausias dėmesys turi būti skiriamas su darbu susijusiai paramai. ES piliečiams darbas vėl turi tapti vertingas. Minimalus darbo užmokestis iš tikrųjų yra geras sumanymas, tačiau jis turi būti pateiktas kartu su reikšmingu bendru mokesčių sumažinimo darbuotojams ir taip pat Europos mažosioms ir vidutinėms įmonėms paketu.

  Elisabeth Morin-Chartier (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, skurdo mažinimas iš tikrųjų yra Tūkstantmečio vystymosi tikslas, tačiau tai taip pat yra europinis uždavinys Europoje.

Iš tikrųjų Europoje turime aukščiausią vidutinio gyvenimo lygio rodiklį visame pasaulyje, tačiau niekur kitur pasaulyje nėra tokio pasidalijimo, kaip mūsų Europos visuomenėje, taip pat kaip tarp Europos ir Afrikos. Joje didžiausias pasaulyje gyvenimo lygių atotrūkis. Todėl mūsų darbas – sumažinti šiuos skirtumus.

Per daug europiečių Europoje neturi galimybės maitintis maistingu maistu du kartus per dieną. Per daug vaikų skursta ir susiduria su sveikatos ir išsilavinimo problemomis, kurios įsišaknijusios dėl nuolatinio skurdo. Per daug moterų turi susitaikyti su darbo užmokesčio skirtumais, ištverti pažeminimą, kai kalbama apie įsidarbinimą, neturi darbo vietos garantijos ir dėl to mokymai yra vienintelis būdas jas vėl sugrąžinti į visuomenę ir padėti įveikti skurdą. Per daug pagyvenusių žmonių dažniau nei moterys daug sunkiau randa tinkamą darbą ir gauna tinkamas algas per savo profesinę karjerą.

Per daug žmonių kaimo vietovėse gyvena žemiau skurdo ribos. Didelė dalis mūsų pagalbos kovai su skurdu politikos skirta miestams. Kaimo bendruomenei taip pat turime padėti kovoti su skurdu.

Todėl raginu jus kovą su skurdu...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Frédéric Daerden (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šiandien pagrindinė tema Europos Parlamente yra kova su pasauliniu skurdu. Tai yra svarbu, tačiau kaip nurodė I. Figueiredo, skurdas yra per daug dažnas reiškinys, taip pat Europoje. Kova su šiuo reiškiniu yra vienas iš strategijoje „Europa 2020“ numatytų prioritetų. Tačiau nors nustatyti tikslus, kurie, tiesą sakant, turėtų būti platesnio užmojo, yra gerai, dar geriau, jeigu įgyvendinamos reikalingos priemonės. Akivaizdu, kad tinkamos minimalios pajamos visiems europiečiams yra viena iš tų priemonių.

Mūsų kolegės Parlamento narės puikiame pranešime aiškiai atskleidžiamas jo tikslas šioje kovoje ir iš tikrųjų skatinama veikti. Tačiau baiminamės, kad be Komisijos, kuri taip pat pripažįsta minimalių pajamų atliekamą vaidmenį, teisėkūros iniciatyvos valstybės narės negalės įgyvendinti mūsų pažado panaikinti skurdą. Dėl šios priežasties po šio pranešimo turi būti priimta pagrindų direktyva, kurioje būtų atsižvelgiama į nacionalinę praktiką.

  Charles Goerens (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, mano manymu, šioje diskusijoje reikia pateikti tris svarbias pastabas.

Pirma, dėl globalizacijos mūsų šalyse padidėjo nelygybė, tačiau dėl jos sumažėjo nelygybė tarp tautų, to įrodymas – besivystančių šalių sėkmė. Dėmesį į tai atkreipė Tarptautinio valiutos fondo ekspertas Oslo konferencijoje, kurioje TVF suvienijo jėgas su Tarptautine darbo organizacija.

Tiesa, tarp tautų vis dar esama didelių skirtumų, tačiau klaidinga būtų, kai kalbame apie nelygybę mūsų šalyse, dėl nuolatinio skurdo kaltinti vien globalizaciją.

Padėtis Europoje, ir tai mano antroji pastaba, yra labai specifinė. Tai vienintelė didelė ekonominė erdvė, kuri, kaip nurodė profesorius J. P. Fitoussi, per pastaruosius tris dešimtmečius prisitaikė prie masinio nedarbo.

Strategijoje „Europa 2020“ iš tikrųjų atveriamos kai kurios įdomios galimybės, susijusios su tuo, kaip įveikti struktūrinį nedarbą, tačiau Europos Sąjunga turi rasti būdus padidinti užimtumo lygį atsižvelgdama į dabartinės krizės valdymo aplinkybes.

Dauguma iš mūsų mano, kad jeigu aplinkybės taps per daug palankios viešųjų finansų racionalizavimui, atsiranda rizika, kad skurdo sumažinimo tikslas taps nepasiekiama svajone.

Trečia, mūsų požiūris į kovą su skurdu turi būti tarptautinio masto ir orientuotas į tai, kas vyksta išorėje. Galvodami apie tvarų vystymąsi, negalime ilgiau vienam teikti didesnę pirmenybę nei kitam. Maltusistinis požiūris, pagal kurį nustatoma, kiek išleidžiama siekiant solidarumo, paprasčiausiai...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Jean Lambert (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, manau, kad visi puikiai suvokiame minimalių pajamų schemų visoje Europos Sąjungoje svarbą, nors dar ne visos valstybės narės jas įgyvendino. Taip pat žinome, kad esama labai didelių skirtumų veiksmingumo požiūriu, kad dažnai nėra aiškus išmokamų sumų pagrindas ir kad išmokamos sumos nebūtinai atitinka padidėjusias išlaidas. Kai kurios valstybės narės labai menkai domisi šiomis pajamų schemomis, todėl žmonės negali pasinaudoti savo teisėmis į pašalpas, o kai kurios taip pat yra nustačiusios terminą šioms pajamų schemoms ir tai atrodo labai keista atsižvelgiant į kažką, kas turėtų sudaryti saugumo tinklą.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad mums reikia bendros visoje Europos Sąjungoje sistemos, kurioje būtų nustatyti aiškūs šių schemų vystymo principai ir aiški darbo su jomis metodologija. Mes nekalbame apie tokį pat išmokos lygį kiekvienoje valstybėje narėje, ir nuolat tai sakydami bandome įteigti tai, kas iš tikrųjų yra visiška netiesa. Turime šias schemas tobulinti taip, kad kiekvienas ES galėtų gyventi oriai.

  Tadeusz Cymański (ECR). – (PL) Šios diskusijos dėl skurdo vyksta Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Svarbu, kad mūsų, taip pat vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti pagrįstos veiksmais, o ne apsiriboti tik kampanijomis ir propaganda. Iš visų aptariamame pranešime pasiūlytų priemonių ypač svarbus pasiūlymas nustatyti minimalias pajamas atsižvelgiant į vidutinių pajamų dydį. Skurdo priežastys yra įvairios ir jos dažnai yra susijusios su socialinėmis ydomis ir socialine atskirtimi. Tačiau ypač pribloškia ir labai gėdinga tai, kad skurdą patiria dirbantys žmonės ir netgi tie, kurie neturi vaikų arba jų turi mažai. Tokia padėtis nepriimtina ir todėl veiksmai, kurių šiuo klausimu imsis Europos Komisija ir Parlamentas, turi būti nepaprastai veiksmingi, nuoseklūs ir ryžtingi. Nors padedame žmonėms skirtinguose žemynuose ir siunčiame humanitarinę pagalbą ištikus gaivalinėms nelaimėms, pirmiausia turėtume parodyti pavyzdį solidarizuodamiesi su nuo skurdo nukentėjusiais piliečiais Europos Sąjungos teritorijoje.

  Niki Tzavela (EFD). – (EL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, turėčiau atkreipti dėmesį į sektorių, kuriame turime patvirtinti prevencinę politiką, jeigu nenorime Europoje sukurti naujos naujųjų skurdžių (pranc. nouveaux pauvres) kartos. Naujausi tyrimai parodė, kad yra labai didelis skirtumas tarp darbuotojų darbo užmokesčių ir pensijų, kurias jie gaus, t. y. pensijų atotrūkis, dėl kurio jie iš karto taps naujaisiais skurdžiais. Visoje Europoje darbuotojai, norėdami pašalinti šį jų draudimo skirtumą ir užsitikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas išėję į pensiją, turi sutaupyti 2 mlrd. EUR.

Pateikiu šią pastabą siekdamas atkreipti dėmesį į šią labai rimtą problemą, su kuria jau susiduria milijonai Europos pensininkų – naujieji Europos skurdžiai.

  Sari Essayah (PPE). – (FI) Ponia pirmininke, pranešimas dėl minimalių pajamų puikiai atspindi įvairaus pobūdžio diskusijas, kurios Užimtumo ir socialinių reikalų komitete vyko kovos su skurdu ir atskirtimi tema. Tai gali būti Europos kovos su skurdu metai, tačiau dėl ekonomikos krizės nedarbas ir socialiniai sunkumai daugelyje valstybių narių vis dar didėja.

Išskirtiniai Europos skurdo požymiai yra vaikų skurdas, didėjantis jaunimo nedarbas, prastesnė moterų padėtis darbo rinkoje, imigrantų atskirtis, etninių mažumų, pvz., romų, padėtis ir sunki ikipensinio amžiaus bedarbių padėtis. Sumažinti skurdą yra vienas pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų, kuriuos buvo norima paversti tikrove nustačius valstybėms narėms privalomus kiekybinius tikslus. Tam taip pat yra tinkama priežastis, nes pastarąjį dešimtmetį iš tikrųjų nebuvo jokių skurdo mažinimo veiklos rezultatų.

Komiteto dauguma galiausiai nusprendė pasiūlyti, kad valstybės narės turėtų nustatyti 60 proc. savo vidutinių pajamų dydžio minimalių pajamų ribą, o kai kurios valstybės narės netgi ragino priimti pagrindų įstatymą dėl minimalių pajamų. Nepritariu teisės aktų pakeitimams, nes nustačius minimalias pajamas nebūtų atsižvelgiama į skirtingą socialinės apsaugos sistemų valstybėse narėse struktūrą. Kai kuriose valstybėse narėse skirtingų pakopų ir su pajamomis susietos socialinės paslaugos, taip pat bendros paslaugos, kurios finansuojamos iš mokestinių lėšų, taip pat yra socialinės apsaugos sistemos dalis. Todėl minimalių pajamų klausimas turėtų būti nagrinėjamas subsidiarumo principo valstybėse narėse požiūriu, o sprendimų turėtų būti ieškoma dalijantis geriausia patirtimi.

  Pervenche Berès (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, pone O. Chasteli, Komisijos nariai, praėjus spalio 17-ajai, kuri yra veiklos, skirtos kovai su skurdu, diena, šiais veiklos, skirtos kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, metais žinome, kad 2007 m. prieš krizę 17 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Nežinome naujausių skaičių, tačiau visi žinome, kad jie yra dideli ir kad tokia padėtis negali būti toleruojama.

Taip, mūsų įsipareigojimai yra nuoseklūs, taip, mes tikime tuo, ką patvirtinome pagrindiniame įstatyme, Chartijos 1 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į orumą, Lisabonos sutartyje, kurioje kova su socialine atskirtimi išskirta kaip vienas iš Europos Sąjungos uždavinių, ir strategijoje „Europa 2020“, kurioje kova su skurdu išskirta kaip vienas pagrindinių uždavinių. Tačiau nė karto nenustatėme tokios strategijos įgyvendinimo priemonių, o tai reiškia, kad mums nepasiseks ir nuvilsime savo bendrapiliečius.

Turime imtis teisėkūros iniciatyvos dėl minimalių pajamų ir rasti finansavimą...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  David Casa (PPE). – (MT) Kaip jau buvo sakyta, skurdo tema užima svarbią vietą mūsų darbotvarkėje. Visi žinome statistinius duomenis, procentus ir retorines kalbas šia tema; tai, kad tiek daug piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, yra rimta skubiai spręstina problema. Puikus dalykas sugebėti su skurdu kovoti kuriant daugiau darbo vietų ir skatinant kurti struktūras, kurios gali padėti pasiekti mūsų tikslą. Tai apima planą padėti Europos piliečiams gauti reikiamus mokymus, kurie virstų apmokamu darbu. Taip pat prašome reikalingų lėšų, kad galėtume suteikti paramą šiuo atžvilgiu atsiliekančioms šalims, kad jos taip pat galėtų pasiekti šiuos tikslus. Todėl akivaizdu, kad turime raginti kuo daugiau žmonių, visų pirma moterų, įsitraukti į darbo rinką. Šiame pranešime ši padėtis išsamiai įvertinama ir šiuo atveju norėčiau labai padėkoti pranešėjai ir pasveikinti ją su atliktu labai naudingu darbu. Tačiau turime užtikrinti, kad neveiksime neapgalvotai, nes Sutarties nuostatų dėl subsidiarumo principo ir toliau turi būti laikomasi. Visai Europai taikyti „vieną visiems tinkamą“ koncepciją nėra praktiškas sprendimo būdas. Be to, mes dar neturime reikalingo teisinio pagrindo, kurio reikalaujama pagal Sutartį. Todėl valstybės narės turėtų nepriklausomai ir nevaržomai reglamentuoti šiuos reikalavimus pagal savo pačių poreikius.

  Regina Bastos (PPE). – (PT) Ponia pirmininke, Europa šiuo metu dėl ekonomikos, finansų ir socialinės krizės išgyvena permainų laikotarpį. Kai kuriose valstybėse narėse esamos krizės pasunkėjo, socialinė nelygybė padidėjo ir dėl šios padėties padaugėjo žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių.

Šiandien Europos Sąjungoje yra daugiau neturtingų žmonių. Esama daugiau vyrų ir moterų, kurių pajamos yra mažesnės nei 60 proc. tos šalies, kurioje jie gyvena, vidutinės algos. Susiduriame su rimta problema, kuriai reikalingos konkrečios ir veiksmingos priemonės. 80 mln. europiečių gyvena arti arba žemiau skurdo ribos. Skurdo riba kiekvienoje ES šalyje yra skirtinga, tačiau bendra tai, kad mūsų Europos Sąjungoje, kurios socialinis modelis, kaip ir vystomosios pagalbos teikimas, yra labiausiai pažengęs pasaulyje, šio reiškinio mastas didėja.

Portugalijoje maždaug 20 proc. žmonių susiduria su skurdo rizika arba skursta už mažiau nei 360 EUR per mėnesį. Duomenys apie vaikų skurdą mano šalyje yra pribloškiantys. Portugalija yra viena iš aštuonių valstybių, kuriose vaikų skurdo lygis didžiausias.

Palankiai vertiname tikslą iki 2020 m. ištraukti iš skurdo 20 mln. žmonių, taip pat palankiai vertiname pastangas didinti užimtumą ir socialinę įtrauktį. Norėčiau palankiai įvertinti pranešėjos įnašą ir pabrėžti, kad nors minimalios pajamos yra trokštamas dalykas, tačiau atsakomybė už jų dydžio nustatymą turėtų tekti kiekvienai valstybei narei.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) 1992 m. JT spalio 17-ąją paskelbė Tarptautine skurdo diena. 2000 m. tarptautinė organizacija įsipareigojo per 15 metų visiškai skurstančių žmonių skaičių sumažinti per pusę. Du trečdaliai šio termino jau praėjo. Skaičiai kelia nerimą ir mes atsiliekame nuo rodiklių tuo metu, kai paklausa ir lūkesčiai yra labai dideli. 73 proc. ES gyventojų mano, kad pagrindinė problema yra vis platesnio masto skurdas jų šalyse. 89 proc. piliečių nori, kad būtų imamasi skubių veiksmų problemai spręsti, ir 74 proc. tikisi, kad mažinant skurdą ES atliks svarbų vaidmenį. Kita vertus, 6 mln. ES piliečių per pastaruosius dvejus metus prarado savo darbą ir vaikų skurdas toliau didėja.

Nors žinome ir dažnai nurodome tai, kad užimtumas yra veiksmingiausia kovos su skurdu priemonė, tačiau Jean Monnet sukurtą socialinės Europos modelį užgožė ekonominiai interesai. Ekonomikos vystymosi tikslas – užtikrinti piliečių gerovę, tačiau ji nieko verta, jeigu nėra veiksmingų socialinių priemonių ir drastiško dabartinio skurdo lygio mažinimo. Akivaizdu, kad socialinė politika visų pirma yra valstybių narių užduotis ir atsakomybės sritis. Tačiau vis dar manau, kad turime bendromis pastangomis rasti atsakymus į labai svarbius klausimus, dažniau naudodami atviro koordinavimo metodą ir palengvindami dalijimąsi geriausia patirtimi.

  Ivo Belet (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, kas šeštas Europos Sąjungos gyventojas susiduria su skurdo rizika: ypač jauni žmonės iki 17 metų, tačiau daugybė pagyvenusių žmonių taip pat yra pažeidžiami. Skurdas plinta, taip pat tarp dirbančių europiečių. Todėl, ponios ir ponai, manau, kad turime imtis ir Europos lygmens iniciatyvos.

Ekonomikos augimas, geresnis švietimas ir mokymai, daugiau darbo vietų: žinoma, mes visiškai tam pritariame, tačiau akivaizdu, kad to nepakanka ir kad mums reikalinga konkreti kovos su skurdu politika. Kaip jau buvo minėta per šias diskusijas, iš tikrųjų tai yra vienas pagrindinių tikslų, vienas iš mūsų naujosios strategijos „Europa 2020“ prioritetų. Su kuo tai konkrečiai susiję? Tai susiję su oriu gyvenimu – teise į orų gyvenimą – ir maistu, apsirūpinimu būstu, drabužiais: pagrindiniais dalykais, kurie 2010 m. akivaizdžiai nėra užtikrinami mūsų klestinčioje Europos Sąjungoje.

Ponia pirmininke, ponios ir ponai, būtent dėl to manau, kad, siekiant užtikrinti šias minimalias pajamas, taip pat reikia imtis Europos lygmens veiksmų. Kaip jau sakė R. Bastos, tai nėra priemonė, kuri turi būti vienodai plėtojama visoje Europos Sąjungoje. Valstybėms narėms turi būti suteikiama pakankama veiksmų laisvė pasirinkti konkretų savo sprendimo būdą. Tačiau turime daryti vis didesnį spaudimą, siekdami užkirsti kelią tam, kad pažeidžiami asmenys nebūtų palikti lauke šaltyje.

Būtent todėl mes aiškiai raginame užtikrinti, kad visose Europos Sąjungos šalyse būtų nustatyta minimalių pajamų schema. Tai būtų svarbus vilties ženklas visiems pažeidžiamiausiems Europos asmenims, tiems, kurie šiuo metu kenčia nuo skurdo ir socialinės atskirties.

  Milan Zver (PPE). – (SL) Man malonu, kad mes taip pat bandome kelti šį skurdo ir socialinės atskirties klausimą Europos institucijų lygmeniu. Tai labai svarbu.

Rezoliucija, kurią ketiname patvirtinti, skatina eiti būtent ta linkme. Padėtis joje aprašoma labai gerai, tačiau joje ne taip sėkmingai bandoma ieškoti jos sprendimo būdų.

Minimalios pajamos gali sudaryti vieną to sprendimo dalį ir iš tikrųjų valstybių narių socialinėje politikoje viena ar kita forma jų jau yra. Tačiau šiame dokumente taip pat radau pasiūlymą dėl visuotinių bazinių pajamų arba besąlyginių pajamų visiems.

Tačiau tai būtų abejotina, net ir socialinių teisių į išmokas požiūriu. Tai, kad kiekvienas gautų bazines pajamas įprastoms gyvenimo sąlygoms užtikrinti, nėra protinga mintis, nes tuomet turėtume mažiau pinigų tiems, kuriems iš tikrųjų reikalinga socialinė parama.

Tikiuosi, kad šiame plenariniame posėdyje…

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D). – (RO) Lisabonos strategijoje nustatyti uždaviniai – iki 2010 m. sukurti daugiau darbo vietų ir mažinti skurdą – nebuvo pasiekti. Būtent todėl Europa turi toliau stengtis juos pasiekti.

Manau, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės turi didžiausią dėmesį skirti mokymosi visą gyvenimą programoms. Jose sudarytos sąlygos kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, numatyta pagalba užimtumui didinti ir galimybė integruotis į darbo rinką.

Kita vertus, manau, kad Europos vykdomosios institucijos turėtų ištirti sritis, kuriose didėja kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, kad ateityje galėtų panaikinti šį trūkumą.

Viena iš galimų priemonių taip pat galėtų būti šiuo metu studentams skirtos Erasmus programos išplėtimas ir kitoms socialinėms profesinėms grupėms, pvz., universitetinio išsilavinimo neturintiems jaunuoliams arba profesinio perkvalifikavimo programose dalyvaujantiems bedarbiams.

  Antonyia Parvanova (ALDE). – (BG) Atsižvelgiant į solidarumą – pagrindinį Europos Sąjungos principą ir tai, kad šie metai yra Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, raginu visose ES valstybėse narėse nustatyti užtikrinamą pakankamų minimalių pajamų lygį, kuris padės nepakankamas pajamas turintiems asmenims geriau integruotis ekonominiu ir socialiniu požiūriu ir sukurti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Mums pasiseks svarbią, veiksmingą pažangą kovojant su skurdu daryti tik tuomet, kai patvirtinsime konkrečias priemones, kurių tikslas – nustatyti minimalių pajamų schemas. Tai leis mums užtikrinti tinkamą visų Europos piliečių gyvenimo lygį, kuriam būdinga socialinė apsauga ir vienodos sąlygos naudotis valstybės teikiamomis socialinėmis paslaugomis, pvz., socialinė gerovė, sveikatos apsauga ir švietimas.

Galiausiai noriu pabrėžti, kad savo piliečius, ypač moteris, rizikos grupes ir tautines mažumas, galėsime apsaugoti nuo socialinės atskirties tik priimdami labai įvairius konkrečius politinius sprendimus, padedančius užtikrinti socialinės intervencijos ir apsaugos finansavimą.

  Elisabeth Schroedter (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau dar kartą paprašyti Komisijos užtikrinti, kad ji, rengdama kovos su skurdu planą, neleistų, kad tai paprasčiausiai liktų tuščiais žodžiais, tačiau perimtų Parlamento iniciatyvas. Pirma, yra iniciatyva, pagal kurią pateikiama analizė, ar turėtų būti tvirtinama pagrindų direktyva dėl minimalių pajamų, kad kiekvienas šioje Europos Sąjungoje galėtų oriai gyventi. Antra, yra iniciatyva, pagal kurią rengiant struktūrinius fondus einama toliau ir vertinant pajamų nelygybę remiamasi ne tik BVP rodikliu, bet ir kaip matavimo priemone, esant prastesnei padėčiai, naudojamasi Gini koeficientu. Dėl šių iniciatyvų dabar turite priimti sprendimą, jeigu norime turėti kokią nors galimybę pritaikyti jas praktikoje. Todėl norėčiau Komisijos nario paprašyti šias dvi plenarinėje sesijoje pateiktas pastabas įtraukti į Komisijos darbotvarkę ir užtikrinti, kad Komisija pateiks Europos Parlamentui atsakymą šiuo klausimu.

  Elie Hoarau (GUE/NGL). – (FR) Ponia pirmininke, jau daugybę metų minime Tarptautinę skurdo mažinimo dieną nepasiekę jokių konkrečių rezultatų ir rizikuojame, kad ši diena ateis tik po daugybės dešimtmečių, jeigu taikysime tą pačią politiką. Šiuo atžvilgiu Europa ir Vakarų pasaulis apskritai negali kitaip atrodyti.

Kova su skurdu reiškia kovą dėl sąžiningo turto padalijimo valstybėse narėse ir tarptautiniu lygmeniu. Tai taip pat pagarbos aplinkai ir visų žmonių lygybės principo laikymosi klausimas. Jeigu po šios dienos mūsų diskusijų nebus imtasi konkrečių veiksmų, pagrįstų tuo, ką šiandien čia girdėjome, bijau, kad mūsų pareiškimai nebus išgirsti, liks vien gerais ketinimais, neturinčiais jokio realaus poveikio vargui ir skurdui visame pasaulyje ir Europoje.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėl skurdo ir socialinės atskirties pažeidžiamas žmogaus orumas, kitais žodžiais tariant, pagrindinės žmogaus teisės. Didžiausios rizikos grupei priklauso vieniši tėvai, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Moterys sudaro didelę gyventojų, kuriems gresia skurdas, dalį, iš dalies dėl įprastinės diskriminacijos, kuri vis dar visais atžvilgiais paplitusi darbo užmokesčių ir pensijų srityse, ir iš dalies dėl tarp moterų labai paplitusių darbo be garantijų sąlygų.

Turime imtis veiksmų, skatinančių investicijas į darbo rinką, pvz., sukurti darbo vietų, skatinti Bendrijos programas, pvz., mokymosi visą gyvenimą programą. Taip, turėtume numatyti minimalų materialinės paramos lygį, tačiau nepamiršti įvairių kontrolės priemonių ir sąlygų, kad galėtume nuo pat pradžių užkirsti kelią bet kokiam galimam piktnaudžiavimui teise. Taip, turėtume numatyti minimalias pajamas, tačiau tik tuo atveju, jeigu dėl jų jokiomis aplinkybėmis neatsiras netiesioginės arba atvirkštinės diskriminacijos.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Beveik 85 mln. žmonių Europos Sąjungoje susiduria su skurdo grėsme, o 2008 m. iš 500 mln. ES gyventojų 17 proc. gyveno žemiau skurdo ribos.

Kadangi skurdas ir socialinė atskirtis yra įvairialypio pobūdžio, turime sistemiškai numatyti jų prevenciją kitose politikos srityse, kad visiems ES piliečiams užtikrintume tinkamas gyvenimo sąlygas. Kovai su skurdu reikalinga ne tik intensyviai remti darbo užmokesčio sistemas ir socialinę apsaugą, bet ir kurti tinkamas nuolatines darbo vietas darbingo amžiaus neįgalių asmenų grupėms. Norėčiau pabrėžti, kad užimtumas apskritai turėtų būti laikomas veiksmingiausia apsaugos nuo skurdo priemone ir todėl darbo vietų kūrimas turėtų būti aiškus ES ir valstybių narių prioritetas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jaunų, taip pat senyvo amžiaus žmonių integracijai į darbinį gyvenimą.

  Proinsias De Rossa (S&D). – Ponia pirmininke, praėjusį sekmadienį Airijoje susitikau su grupe jaunuolių, kurie bando išgyventi skurde. Jie manęs paklausė, kurią pusę aš, kaip Europos Parlamento narys, palaikau. Ar palaikau juos, ar bankininkus? Jie uždavė man šį tiesmuką klausimą. Jie pateikė man daugybę pareiškimų ir paprašė juos perduoti šiam Parlamentui. Jie pabrėžė, jog nebėra suinteresuoti balsuoti, nes nemato galimybių toliau balsuojant atsirasti pokyčiams. Jie sakė, jog jiems jau bloga nuo to, kad su jais elgiamasi tarsi jie būtų tuščia vieta, ir jie jaučia, kad visuomenėje neturi jokios vertės.

Manau, kad turime atsižvelgti į tai, ką mano šie jaunuoliai. Jie yra mūsų ateitis. Nematau jokių įrodymų, kad Komisija, ragindama valstybes nares imtis fiskalinio konsolidavimo, iš tikrųjų užtikrintų, kad jos atsižvelgtų į tai, kad negalime leisti sukelti šiems skausmą patiriantiems žmonėms jo dar daugiau, ir priversti šiuo metu ties skurdo riba esančius žmones nuskursti. Labai svarbu, kad mes…

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Ilda Figueiredo, pranešėja. – (PT) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti visiems savo kolegoms, taip pat Komisijai, Tarybai ir Tarybai pirmininkaujančiai Belgijai už tai, ką jie čia pasakė, tačiau norėčiau pabrėžti tris dalykus, į kuriuos keletas narių taip pat atkreipė dėmesį.

Visų pirma gerų žodžių ir ketinimų nepakanka. Šiems Europos kovos su skurdu ir socialine atskirties metams reikalingi praktiniai aspektai. Turi būti politikos pokyčiai. Žmonės turi atsidurti pirmoje vietoje. Turime suprasti, kad turtą kuria darbuotojai ir kad jiems reikia tinkamų darbo užmokesčių, tačiau norint sukurti daugiau turto, mums reikia daugiau darbo vietų. Tai reiškia daugiau darbo vietų, kuriose užtikrinamos teisės ir sąžiningi darbo užmokesčiai. Be to, taip pat reikalingas kitokios rūšies turto ir pajamų perskirstymas ir šiuo atveju minimalių pajamų sistema yra labai svarbi priemonė, galinti padėti šioje kovoje išlaikyti minimalias pajamas, kurios skirtingose valstybėse gali būti skirtingos, tačiau kurių bendras uždavinys...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, skurdas yra atskirų žmonių ir visuomenės tragedija. Dėl skurdo atsiranda smurtas, nusikaltimai ir konfliktai. Norėčiau padėkoti Europos Parlamentui už tai, kad jis įtraukė kovą su skurdu į svarbių darbotvarkės klausimų sąrašą, o šios dienos diskusijos rodo Europos pasiryžimą spręsti šią problemą. Strategija „Europa 2020“, I. Figueiredos pranešimas, valstybių narių veiksmai – visa tai yra žingsniai teisinga kryptimi.

Norėčiau pabrėžti, kad tol, kol yra pasaulinis skurdas, – 1,4 mlrd. žmonių išgyvena už vieną ar mažiau dolerių per dieną, – negalime tikėtis šį klausimą taip pat išspręsti Europos Sąjungos viduje. Tai reiškia, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslų politika mums taip pat yra svarbi.

Manau, kad bandome rasti teisingą sprendimą, ir tai yra mūsų šalių partnerių, taip pat Europos Sąjungos įtraukus ekonomikos augimas. Žinau, kad įtraukus ekonomikos augimas skamba per daug paprastai, tačiau būtent į tai mes bandome atkreipti dėmesį mūsų besikeičiančioje vystymosi politikoje. Strategijoje „Europa 2020“ taip pat einama šia kryptimi.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, savo pirmojoje kalboje sąmoningai didžiausią dėmesį skyriau kovos su skurdu vystymosi aspektui. Žinoma, tarsiu keletą žodžių apie Europos Sąjungą. Tarybai pirmininkaujanti Belgija yra įsipareigojusi tobulinti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemones, visų pirma įgyvendindama pagrindines iniciatyvas, numatytas strategijoje „Europa 2020“. Vienas iš strategijos tikslų, kurį 2010 m. birželio 7 d. patvirtino Taryba, – visų pirma mažinant skurdą didinti socialinę įtrauktį.

Atlikus šį uždavinį, iki 2020 m. pagal tris Socialinės apsaugos komiteto pateiktus rodiklius, t. y. skurdo rizikos, materialinio nepritekliaus ir gyvenimo namų ūkyje, kurio nė vienas narys neturi darbo, ne mažiau kaip 20 mln. žmonių turėtų būti pašalinta skurdo arba atskirties rizika.

Be to, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie šią problemą ir perduoti žinią, kad skurdas ir atskirtis kenkia socialiniam ir ekonominiam vystymuisi. Be to, šių metų tikslas – išreikšti abejonę dėl požiūrio, kad kovos su skurdu išlaidas turi mokėti visuomenė, ir patvirtinti ne tik politinius sprendimus priimančių asmenų, bet ir viešajame ir privačiajame sektoriuose dalyvaujančių asmenų kolektyvinės atsakomybės svarbą.

Tarybai pirmininkaujanti Belgija šiais Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais buvo aktyvi dalyvė. Norėčiau paminėti kai kurias iniciatyvas ir suorganizuotus renginius. Konferencija dėl vaikų skurdo buvo suorganizuota rugsėjo mėn. Šios konferencijos tikslas – sudaryti galimybę Europai diskutuoti apie rekomendacijos dėl vaikų skurdo patvirtinimą siekiant ištrūkti iš užburto skurdo rato, iš kurio neišsiveržia ištisos kartos.

F. Dardeno prašymu šiandien Briuselyje organizuojama apskritojo stalo diskusija. Šios diskusijos tema bus rekomendacijos, susijusios su aktyvia jos trijų ramsčių, t. y. minimalios pajamos, įtrauki darbo rinka ir galimybė naudotis kokybiškomis paslaugomis, įtrauktimi, įgyvendinimas.

Kita konferencija socialinės ekonomikos tema vyks spalio 27–28 d. ir dar viena konferencija dėl benamių bus organizuojama gruodžio 9–10 d. Galiausiai gruodžio 17 d. Europos Vadovų Taryba organizuos baigiamąjį posėdį dėl kovos su skurdu metų, kuriame bus pristatyta geroji patirtis ir pagrindiniai metų įvykiai.

Ponia pirmininke, ponios ir ponai, taip Tarybai pirmininkaujančios Belgijos ketinimai priskirti socialinius klausimus prie Europos darbotvarkės prioritetų buvo įgyvendinti praktiškai.

  Anna Záborská (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, leiskite pasveikinti į diplomatinę galeriją atvykusią tarptautinio judėjimo „ATD Fourth World“ jaunimo delegaciją. Sveikinu visus juos su tuo, ką jie daro kovodami su skurdu, ir dėkoju, kad jie šiandien atvyko čia į šį plenarinį posėdį.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks trečiadienį, spalio 20 d., 12.30 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Skurdas yra labai rimta problema, dėl kurios kenčia 85 mln. europiečių, ir todėl niekas neturėtų likti jai abejingas. Ji turi būti pirmasis mūsų prioritetas ir ji nusipelno kolektyvinio atsako, užtikrinančio, kad europiečiai, kurių padėtis socialiniu požiūriu yra pažeidžiama, turėtų nors dalelę orumo.

Dėl šios paplitusios problemos kenčia mūsų jaunimas, pagyvenę žmonės, taip pat vis daugiau darbuotojų vien per pastaruosius dvejus metus prarado 6 mln. darbo vietų ir kenčia dėl mažų ir nestabilių savo darbo užmokesčių, net jeigu nepraranda savo darbo vietų.

Neabejotinai turime laikytis sistemiško požiūrio, kuriuo atkreipiamas dėmesys į problemų priežastis ir jos sprendžiamos pašalinant jų užuomazgas pačioje pradžioje. Tačiau, nepaisant to, dabar negalime tiesiogiai ir skubiai reaguoti į šių problemų sukeltus padarinius. Atsižvelgiant į tai, būtina ne tik užtikrinti, kad pažeidžiami mūsų visuomenės nariai gautų minimalias pajamas gyvenimui ir jiems būtų skubiai suteiktos priemonės, suteikiančios galimybę išvengti šios padėties, bet ir palaikyti reikalavimą, kurį turėtume remti ir už kurį šiame pranešime labai aktyviai pasisakoma.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) 2009 m. Europa patyrė didžiausią pasaulinės ekonomikos krizės smūgį. Iš tikrųjų šio laikotarpio poveikis negalėjo būti labiau žalingas skurdo lygiui visoje ES, ypač 17 proc. europiečių, kurie 2008 m. gyveno žemiau skurdo ribos. Deja, tikėtina, kad šis procentas padidėjo.

Tik dabar, 2010 m., galime įžiūrėti vilties prošvaistę, tikėdamiesi, kad bendra ekonominė padėtis galbūt gerėja. Daugiausia turime stengtis padėti europiečiams, kurie labiausiai nukentėjo nuo krizės, ypač dėl to, kad 2010 m. yra Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai.

Atsižvelgdama į uždavinį iki 2015 m. sumažinti visišką skurdą ir vaikų skurdą bei tikslą gerokai sumažinti santykinį skurdą, taip pat noriu atkreipti dėmesį į poreikį skubiai Europos lygmeniu nustatyti minimalių pajamų ribas. Jos padės apsisaugoti nuo skurdo rizikos ir užtikrinti visų Europos piliečių socialinę įtrauktį.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Minint Pasaulinę kovos su skurdu dieną bei Europos kovos su skurdu metus, deja, Europos Sąjungoje jau yra daugiau kaip 85 milijonai žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Nors nedarbas yra pagrindinė skurdo priežastis, daugelis europiečių, net ir turintys darbą, kiekvieną dieną kovoja su skurdu ir neturi galimybės džiaugtis pilnavertišku gyvenimu. Nenormalu, kai dirbančių žmonių darbo pajamų neužtenka oriam jų šeimų gyvenimui užtikrinti. Norėčiau priminti, kad ekonomikos augimas savaime nesumažino skurdo ir socialinės atskirties, sunkmetis tik didina skurdą, o minimalios pajamos leidžia apginti pažeidžiamiausius asmenis. Minimalių pajamų garantija yra svarbus ir veiksmingas skurdo įveikimo būdas, kuriuo remiama socialinė integracija ir patekimas į darbo rinką bei suteikiama galimybė žmonėms gyventi padoriomis sąlygomis. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad net krizės metu minimalios pajamos turėtų būti laikomos ne išlaidas didinančiu veiksniu, o pagrindine kovos su krize priemone, kadangi ankstyvos kovai su skurdu skirtos investicijos duoda daugiausia naudos mažinant ilgalaikes visuomenės išlaidas. Taigi, siekiant pagal strategiją „Europa 2020“ įvykdyti įsipareigojimą panaikinti bent 20 mln. žmonių skurdo ar atskirties grėsmę Europos Sąjungoje, Europos Komisija turi imtis konkrečių veiksmų ir siūlyti europinį teisės aktą, kuris užtikrintų minimalias pajamas visoje Europoje kovojant su skurdu.

  Kinga Gál (PPE), raštu. – (HU) Per pasaulinę ekonomikos krizę, Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais ir praėjus trims dienoms po Pasaulinės maisto dienos labai svarbu Europos lygmeniu tinkamą dėmesį taip pat skirti vaikų skurdui. Kas šešias sekundes žemėje iš bado miršta po vieną vaiką. Europoje yra 7 mln. pusbadžiu gyvenančių vaikų. Vaikų, kurie skursta, dažnai daugeliu aspektų neturėdami palankių sąlygų, procentinis dydis ES yra 19 proc., ir tai 3 proc. viršija bendro gyventojų skaičiaus skurdo lygį. Be to, ypatingą dėmesį reikia atkreipti dėl statistikos rodiklių, o ES vaikų teisių strategijoje šiam klausimui taip pat turi būti skirta pakankamai dėmesio. Pasaulinė ekonomikos krizė, kurią šiandien išgyvename, yra ne tik našta, bet ir galimybė. Galimybė kūrybiškai mąstyti, pakeisti verslo požiūrį ir galimybė pakeisti savo mąstymo ekonomikos, visuomeniniu ir aplinkos apsaugos požiūriu paradigmą, kurią vis greičiau perima mūsų visuomenės.

Socialinis solidarumas ir vietos iniciatyvos gali prisidėti prie vaikų skurdo ir prastos mitybos sumažinimo. Dėl pastaruoju metu Vengrijoje pradėtos iniciatyvos „Užtektinai maisto visiems vaikams!“ keletas tūkstančių vaikų kiekvieną dieną gali gauti šiltų valgių. Kartu dėl Transilvanijoje pranciškonų vienuolio Csaba Böjte pradėtos iniciatyvos beveik 2 000 vaikų yra maitinami ir prižiūrimi 18 vaikų namų ir 40 dienos globos namų. Atsižvelgdama į tarptautinės organizacijos „Eurochild“ nuomonę, taip pat norėčiau pabrėžti, kad kova su vaikų skurdu turėtų būti vertinama ne tik kaip ekonominis uždavinys, bet ir kaip vaikų teisių klausimas.

  Pascale Gruny (PPE), raštu. – (FR) Pirma, tai, kad į kovą su skurdu buvo atsižvelgta strategijoje „Europa 2020“, mano manymu, yra didelė pažanga. Dėl ekonomikos krizės skurdo problema pastaraisiais metais tapo aktualesnė. Europos Sąjunga turi raginti valstybes nares pasiruošti spręsti šią problemą.

Antra, Europos socialinis fondas (angl. ESF) yra pagrindinė Europos kovos su skurdu priemonė. Esu Europos socialinio fondo pranešėja ir pritariu tam, kad juo būtų naudojamasi siekiant sugrąžinti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusius žmones į darbo rinką. Tokį vaidmenį ESF atlieka nuo tada, kai buvo įsteigtas Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo, ir užimtumas turi išlikti pagrindiniu šio fondo uždaviniu.

Trečia, nepritariu minimalioms pajamoms, jeigu nėra grąžos, išskyrus tuos atvejus, kai žmonės nėra tinkami darbui. Užimtumas yra pagrindinis skurdo mažinimo veiksnys. Tai vienintelis būdas sugrąžinti kiekvienam orumą.

Ketvirta, valstybių narių vyriausybės turi pareigą aktyviai kovoti su skurdu. Europa čia yra tam, kad joms padėtų ir prisidėtų prie to, ką jos daro, tačiau ne tam, kad užimtų jų vietą. Europa negali išgydyti visų ligų. Visų pirma valstybės narės turi pasiruošti prisiimti įsipareigojimus.

  Zita Gurmai (S&D), raštu. – Kalbėdami apie skurdą, dažnai užmirštame tuos, kurie gauna už savo darbą labai mažą atlyginimą. Šiuo požiūriu Europoje skurdo veidas yra moteriškas. Sunki moterų padėtis yra struktūrinio pobūdžio. Jos dirba mažiau, nes darbas namų ūkyje pagal įstatymus nėra pripažįstamas teisėtu darbu. Dirbdamos darbo rinkoje, dėl diskriminacijos ir segregacijos jos uždirba mažiau. Priminimas: apskritai Europoje užmokesčio dėl lyties atotrūkis vis dar yra didesnis nei 17 proc. (tai reiškia, kad moterys už tą patį užmokestį, kurį gauna vyrai, dirba 17 proc. daugiau). Galiausiai, žinoma, dėl minėtų aplinkybių moterys taip pat gauna mažesnę pensiją. Ar tai nėra labai nesąžininga?

Ištrūkti iš šio užburto rato galime pripažinę, kad neapmokamas darbas iš tikrųjų yra darbas, skatindami moteris dirbti ir tapti ekonomiškai nepriklausomas, naikindami struktūrines darbo rinkos segregacijos priežastis ir, pertvarkydami savo pensijų sistemas, atkreipdami dėmesį į moterų problemas. Šiandien tai gali kainuoti daugiau, tačiau tolimesnėje ateityje mažesnė nelygybė ir skurdas taip pat padės subalansuoti mūsų biudžetus. Panaikinti moterų skurdą būtų naudinga mums visiems – ne tik moterims, bet ir vyrams.

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. – (CS) Palankiai vertinu tai, kad buvo pradėtos diskusijos dėl minimalių pajamų, kaip kovos su skurdu priemonės, svarbos. Neabejotina, kad Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais šios rūšies veikla yra visiškai tinkama. Pirmas klausimas, kurį norėčiau užduoti, yra oficialių duomenų apie nedarbą, vidutines pajamas, skurstančių žmonių procentinio dydžio ir skurdo ribos nustatymo patikimumo vertė. Vidutinės pajamos yra neįtikėtinais, netgi visiškai klaidingais skaičiais grindžiamas rodiklis. Jeigu kartu skaičiuojate milijonus, išmokamus įvairiems vadybininkams, ir minimalias pajamas gaunančių darbuotojų atlyginimą, gauti duomenys gali būti laikomi labai nepatikimais. Lyginant darbo užmokesčius vadybininkai ir vykdomieji direktoriai turėtų būti vertinami atskirai. Be to, santykis tarp piliečių pajamų – pvz., matuojamas kiekvienam žmogui tenkančia BVP dalimi, – labai menkai siejasi su minimaliu darbo užmokesčiu. Portugalijoje ir Čekijoje piliečių pajamos, atsižvelgiant į BVP rodiklį, yra maždaug vienodos. Tačiau minimalios pajamos skiriasi beveik 50 proc. „Skurdo riba“ ir „skurdo rizikos rodiklis“, mano menku supratimu, yra nepalyginami. Kai skaitau, kad Švedijoje gyventojų skurdo rizikos rodiklis yra 12 proc., Čekijoje – 9 proc., tačiau Liuksemburge – 13 proc., galiu tik stebėtis. Nepaisant šių trūkumų, šis pranešimas iš tikrųjų yra informatyvus.

  Ádám Kósa (PPE), raštu. – (HU) Atsižvelgdamas į aptartus klausimus, susijusius su minimaliomis pajamomis, manau, svarbu pabrėžti, kad sprendimą turime priimti ne tik dėl šios dienos ir rytojaus, bet ir dėl užporytojaus. Neveiklumas sukelia daug didesnę žalą, nei dauguma iš mūsų galėtų manyti ar žinoti. Tačiau būtent tai neįgalūs žmonės patiria kiekvieną dieną. Kol jie neturi darbo, jiems nereikia vieno skaitmens procentinio pajamų lygių pagerėjimo. Tai veikla, kuri bet kokia kaina turi būti plečiama ir skatinama. Be to, turėtų būti remiama gerontologija ir gyvenimo būdo moksliniai tyrimai. Turi būti sudaromos palankios sąlygos naujausioms, novatoriškoms investicijoms, gerinančioms kasdienį gyvenimą ir remiančioms prisitaikymą ir prieigą. Neįteisinkime ir nestiprinkime priklausomumo, didindami išlaikytinių ir piliečių, kuriems reikia paramos, būrį. Tai taip pat yra nepagrįsta savitikslė stigma.

Socialinėms išmokoms reikalingas lėšas vis sunkiau gauti iš mažėjančių viešųjų lėšų (mokesčių). Žmonės, kurių padėtis nuolat blogėja, yra tie, kurie turi tikrų poreikių, tie, kurių veiksnumas apribotas ir kurie gyvena turėdami didelę negalią: matome vis daugiau paplitusio piktnaudžiavimo pavyzdžių, pvz., neįgalumo pensijų srityje, dėl kurių mažėja išmokų lygis. Grįžkime prie senėjimo klausimo: priklausomumo lygis nuolat didėja, o tai reiškia, kad dabartinių socialinių išmokų vertė dėl nepakankamo skaičiaus aktyvių piliečių, galinčių padėti užtikrinti tinkamą socialinių išmokų ir minimalių pajamų lygį, taip pat mažės. Aktyvių Europos piliečių skaičius per artimiausią dešimtmetį sumažės milijonais. Ši prognozė pakenks žmonių, kuriems iš tikrųjų reikalinga pagalba, gyvenimui, o tai neturėtų būti toleruojama.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Ponios ir ponai, statistiniais duomenimis, su skurdo problema susiduria 16 proc. Europos Sąjungos piliečių. Tarp pagrindinių skurdžių piliečių daugėjimo ES valstybėse narėse priežasčių – tinkamo išsilavinimo neturėjimas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų. Skurdas taip pat yra susijęs su milžiniška psichologine našta ir baime, stresu bei nesugebėjimu tinkamai pasirinkti. Šie veiksniai reiškia, kad nuo skurdo kenčiantys žmonės labai dažnai turi kovoti su dar viena problema – socialine atskirtimi.

Neturtingų šeimų vaikai netenka galimybių, kurias turi turtingesnių šeimų vaikai. Tokioje aplinkoje augantis jaunimas neturi nei galimybių, nei sektino pavyzdžio, suteikiančio jiems galimybę ateityje ištrūkti iš šio uždaro skurdo rato. 2010 m. buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Todėl turime unikalią galimybę informuoti tarptautinę bendruomenę apie neturtingų ir socialiai atskirtų žmonių problemas ir pasiūlyti konkrečius sprendimus.

  Katarína Neveďalová (S&D), raštu. – (SK) Europos Sąjungoje šie metai buvo skirti kovai su skurdu ir socialine atskirtimi. Tačiau užduokime sau klausimą, kokių tikrų veiksmų ES imasi kovodama su skurdu. Šiuo metu 80 mln. žmonių ES gyvena žemiau skurdo ribos, o tai sudaro 17 proc. ES gyventojų. Didžiąją šios grupės dalį, kuriai gresia pavojus, ilgą laiką sudarė ne tik senyvi piliečiai, bet ir iš esmės jauni žmonės. Nors bendras vidutinis ES nedarbo lygis laikosi ties 10 proc. riba, jaunų žmonių skaičius yra dukart didesnis – 21 proc., o kai kuriose šalyse, pvz., Ispanijoje, jis siekia 40 proc. Todėl skurdas iš esmės gresia jauniems žmonėms. Todėl norint, kad ES toliau vystytųsi, svarbu užtikrinti ne tik minimalų darbo užmokestį, bet ir, be abejo, darbo galimybes, visų pirma jauniems žmonėms. Baigiantiems mokslą žmonėms labai sunku rasti darbą. Galime kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą, tačiau tai taip pat turi tiesioginį tikslą – išmokyti ką nors profesinės veiklos. Todėl kreipiuosi į ES atstovus. Reikia patvirtinti priemones siekiant pagerinti sąlygas jauniems žmonėms ir taip ugdyti sveiką ateities visuomenę. Jaunimas yra Europos Sąjungos ir viso pasaulio ateitis.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Skurdas ir socialinė atskirtis pažeidžia žmogaus orumą ir pagrindines žmogaus teises. Pagrindinis pajamų paramos programų tikslas turėtų būti išvaduoti žmones iš skurdo ir suteikti jiems galimybę gyventi oriai. Naujausi statistiniai duomenys kelia baimę. Šiuo metu pasaulyje skursta maždaug 1,4 mlrd. žmonių, o Europos Sąjungoje – maždaug 85 mln. Europos Parlamentas ir valstybės narės turėtų imtis papildomų priemonių, kad sukurtų daugiau darbo vietų, pagerintų tų darbo vietų kokybę ir padidintų atlyginimo lygį, taip pat užtikrintų sąžiningas pensijas, pašalpas ir šeimos išmokas. Labai svarbu užtikrinti visuotinę galimybę naudotis aukštos kokybės viešosiomis paslaugomis. Vienas iš Europos Parlamento pasiūlymų – nustatyti minimalių pajamų lygį, kuris sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. vidutinių atitinkamos valstybės narės pajamų dydžio. Lenkijoje minimalių pajamų lygis šiuo metu sudaro maždaug 42 proc. vidutinių pajamų dydžio. Didesnis minimalus darbo užmokestis padėtų išbristi suaugusiesiems ir pagyvenusiems žmonėms iš skurdo ir suteiktų jiems teisę gyventi oriai, taip pat sudarytų galimybę skatinti visų vaikų vystymąsi ir įgyti išsilavinimą. Atsižvelgiant į išsilavinimo klausimą, labai svarbu imtis veiksmingų priemonių, visų pirma stengiantis panaikinti priežastis, dėl kurių vaikai anksčiau laiko nutraukia mokslus, taip pat kelti profesinio mokymo lygį. Manau, kad turime sukurti pagrindą įgyvendinti konkrečias priemones ir politines strategijas, skirtas jaunimo galimybėms įgyti išsilavinimą didinti, pvz., teikti stipendijas arba studentų paskolas ir subsidijas.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Strategijoje „Europa 2020“ nustatytas uždavinys 25 proc., t. y. 20 mln. žmonių, sumažinti žemiau skurdo ribos gyvenančių europiečių skaičių turi prisidėti prie nacionalinės politikos, padėsiančios užtikrinti su skurdo pavojumi susiduriančių žmonių apsaugą, vystymo.

Moterys sudaro didelę dalį gyventojų, kuriems gresia skurdas dėl nedarbo (kai nedarbo lygis nuo 7,4 proc. 2008 m. padidėjo iki 9 proc. 2009 m.), vienpusiškų rūpinimosi pareigų, darbo be garantijų, menkai apmokamo darbo, darbo užmokesčio diskriminacijos ir mažesnių pensijų. Rumunijoje 25 proc. moterų (palyginti su 17 proc. Europos vidurkiu) ir 33 proc. vaikų skursta. Rumunija užima antrąją vietą Europos Sąjungoje pagal skurstančių žmonių skaičių, t. y. 23 proc. gyventojų. Minimali alga vos siekia 140 EUR, o vidutinė bruto alga neviršija 460 EUR.

Raginu valstybes nares imtis konkrečių priemonių, kuriomis bus siekiama sukurti tinkamas, tvarias darbo vietas ir diegti tinkamas pajamų ir socialinės apsaugos schemas siekiant užkirsti kelią skurdui, visų pirma ypač dideliam skurdui, ir jį sumažinti, taip pat parengti vidutinės ir ilgalaikės trukmės strategijas, kuriose bus atsižvelgta į lyčių aspektą ir kurios bus įtrauktos į visas susijusias politikos sritis.

  Joanna Senyszyn (S&D), raštu. – (PL) 2010 m. Europos Sąjungoje paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Kas šeštas europietis, arba 17 proc. gyventojų, gyvena žemiau skurdo ribos. Lenkijoje tai yra maždaug 6,5 mln. žmonių. Skurdas gali paveikti bet ką. Pakanka prarasti darbą arba sunkiai susirgti. Neturtingųjų gretas vis dažniau papildo darbą turintys žmonės. Skurdas dažniausiai paveikia vaikus ir pagyvenusius žmones, jaunus valstybės tarnautojus, absolventus, daug vaikų turinčias šeimas ir paskolas grąžinančius asmenis.

Parlamento pareiga – veiksmingai priešintis ir stengtis panaikinti skurdo priežastis. Mūsų uždavinys – iki 2020 m. 20 mln. sumažinti neturtingųjų skaičių. Nacionalinėse kovos su skurdu strategijose pirmiausia turėtų būti stengiamasi užtikrinti tinkamą paramą neturtingiesiems suteikiant galimybę lengviau patekti į darbo rinką ir įgyti išsilavinimą, taip pat visiems užtikrinant aukštos kokybės viešąsias paslaugas.

Ne mažiau svarbūs socialiniai ir etiniai klausimai. Skurdas taip pat yra mąstysena, susijusi su orumo praradimu ir pažeminimu. Iš tikrųjų šio požiūrio pakeitimas yra vienas sudėtingiausių kovos su skurdu aspektų. Šiuo atveju mums reikia veiksmingos psichologinės pagalbos ir skubiai ją suteikti. Nacionalinės strategijos turėtų būti suderintos su Europos socialinio fondo remiamomis iniciatyvomis ir ES PROGRESS programos projektais. Ar 2010 m. atsiras galimybė pasiekti, kad dėl socialinio dialogo visos Europos Sąjungos valstybės narės ratifikuos Europos socialinę chartiją?

  Kathleen Van Brempt (S&D), raštu. – (NL) Praėjus kelioms dienoms po Tarptautinės skurdo mažinimo dienos ir likus dviem mėnesiams iki Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų pabaigos Europos Parlamentas turi galimybę garsiai ir aiškiai pareikšti savo nuomonę. Šiuo atveju turime pasirinkti: ar 2010-ieji bus gražių žodžių ir tuščių pažadų mažinti skurdą metais, ar mes imsimės konkrečios priemonės, padėsiančios milijonams europiečių? Parlamentas gali pasirinkti antrąją galimybę reikalaudamas, kad Komisija pateiktų pasiūlymą dėl pagrindų direktyvos, kurioje būtų nustatytas tinkamų minimalių pajamų Europoje principas. Be to, šiuo metu ES viduje yra didžiulių skirtumų ir kai kuriose šalyse iš viso nėra minimalių pajamų. Tačiau net ir tose šalyse, kurioms sekasi geriau, pvz., Belgijoje, integracijos pajamos dažnai vis dar yra mažesnės už skurdo ribą. Manau, kad visi nusipelno turėti vienodas galimybes. Kai žmonės priverčiami atsidurti žemiau skurdo ribos, jiems atimamos šios galimybės, ir tai aiškiai pasireiškia įvairiomis formomis (pvz., sveikata, būstas ir galimybės įsidarbinti). Be to, jeigu iš tikrųjų norime pradėti dirbti siekdami įvykdyti strategijos „Europa 2020“ uždavinius, paprasčiausiai negalime leisti palikti žmonių.

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas