finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto projektas
Nicole Sinclaire (NI). – Pone pirmininke, savo kolegoms Parlamento nariams noriu pateikti šias pastabas.
Šiandien pirmą kartą po Lisabonos sutarties priėmimo balsavome dėl biudžeto. Jūs visi plojote sau ir galvojote, kad atlikote gerą darbą, tačiau, nors visos Europos Sąjungos šalys turi mažinti viešąsias paslaugas ir savo viešuosius biudžetus, iš tikrųjų norėjote padidinti savo biudžetą.
Savo pramogų biudžetą padidinote 2 mln. EUR, o tai yra padidėjimas 85 proc. Ar tikrai šią žinią norite siųsti Europos žmonėms? Jūs taip pat patvirtinote nuostatas dėl motinystės atostogų išmokų, kurios turės neigiamą poveikį mano rinkėjams JK. Tai kainuos darbo vietas; tai turės įtakos viešosioms paslaugoms. Tikiuosi, kad šiandien didžiuojatės savimi. Tai nėra tinkamas būdas valdyti Europą.
Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, dabar teisingumo labui pateiksiu paaiškinimą dėl balsavimo už rezultatą, pasiektą E. Estrelos pranešime.
Pirmininkas. – Tačiau dabar to nebetęskime. Žodį suteikėme dviem Parlamento nariams. Dėl kitų paaiškinimų – kurių yra 61, iš jų 59 dar reikia pateikti, – nuspręskime, ar juos pateikti raštu, ar pateikti rytoj baigiantis balsavimui.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pagrindų susitarimo, kuriuo bus reglamentuojami Parlamento ir Komisijos santykiai, peržiūrą atsižvelgiant į Lisabonos sutartį, nes manau, kad dėl šios peržiūros bus užmezgami skaidresni ir dinamiškesni Parlamento ir Komisijos santykiai. Iki Lisabonos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 295 straipsnio teisiniu pagrindu ES institucijos Sutartimis nebuvo aiškiai skatinamos sudaryti tarpinstitucines sutartis. Todėl manau, kad ši pagrindų susitarimo peržiūra atspindi institucijų pusiausvyrą, kuri buvo sukurta Lisabonos sutartimi, ir įtvirtinami laimėjimai, pasiekti pasinaudojant šia nauja sutartimi. Taigi, šis tekstas yra dviejų šalių kompromisas, taip pat juo užtikrinamas nuoseklesnis ir išmintingesnis Lisabonos sutarties įgyvendinimas.
Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Visose demokratinėse sistemose vykdomosios valdžios veiksmų parlamentinė kontrolė yra pagrindinis klausimas, taip pat labai svarbi yra vyriausybės ir piliečių atstovų abipusė komunikacija. Šiuo Parlamento ir Komisijos tarpinstituciniu susitarimu patenkinami – kiek įmanoma tokioje sudėtingoje ir nuolat evoliucionuojančioje sistemoje, kaip Europos Sąjunga, – kai kurie Parlamento Europos Komisijai teisėtai pateikti reikalavimai. Todėl gerai, kad palengvinama Parlamento Komisijai taikoma kontrolė, nes Komisija yra techninė institucija, kurioje negali būti viso žemyno politinio intelekto ir kuri privalo atsakyti už savo veiksmų esmę, priežastis ir metodus. Taip pat neabejotinai yra teigiama tai, kad siekiama galimybės dar labiau Komisiją įtraukti į Parlamento veiklą, ypač į plenarinius posėdžius, kad ji galėtų laiku reaguoti į Europos Sąjungos piliečių atstovų reikalavimus ir atsakyti už Komisijos poziciją einamaisiais politiniais, ekonominiais, socialiniais ir tarptautiniais klausimais. Neabejotina, kad jei ES nori pereiti prie demokratinės struktūros, kuri skirtųsi nuo dabartinės struktūros, turės gerinti ir intensyvinti Komisijos ir Parlamento santykius. Balsavau už P. Rangelio pranešimą.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Šiuo pasiūlymu pasiektas pirmas konstruktyvus pagrindų susitarimas. Europos Parlamento išaugusios galios po Lisabonos sutarties turi didelės reikšmės tolimesniam bendradarbiavimui su Europos Komisija bei jų ateities santykiams dėl tolimesnių susitarimų įgyvendinimo. Todėl šis dokumentas nustato tolimesnes šių dviejų institucijų bendradarbiavimo gaires. Europos Parlamentas kartu su Komisija galės plėtoti glaudų dialogą dėl Komisijos darbo programos bei dėl tarptautinių susitarimų. Parlamentas turės teisę gauti konfidencialius dokumentus. Parlamentas bus informuojamas dėl tarptautinių derybų eigos, be to, Parlamentas taip pat galės tapti ekspertu, galinčiu teikti pasiūlymus Komisijai šiais klausimais. Pagrindų susitarime taip pat numatoma išsami parlamentinė priežiūra, įtvirtintos nuostatos dėl Komisijos pirmininko ir pačios Komisijos rinkimų bei jos sudėties, galimų pakeitimų ir pareigų perskirstymo. Parlamentas siekia skaidresnio ir geresnio bendradarbiavimo su kitomis institucijomis. Džiaugiuosi, kad šių abiejų institucijų glaudesnis bendradarbiavimas padės valstybėms narėms kuo greičiau ir efektyviau perkelti Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinę teisę.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga savo konstitucine sandara vis labiau panašėja į nacionalinę valstybę. Todėl mums reikia net tik įvertinti Europos Sąjungos ateitį, bet ir pripažinti šio panašumo priimtinumą. Tiesą sakant, Komisijos ir Parlamento santykių modeliavimas yra – mano nuomone, teisingai – atliekamas remiantis tuo būdu, kuris jau buvo išbandytas ir kuriam per daugelį dešimtmečių kiekvienoje valstybėje narėje (jei ne šimtmečių) buvo suteikta tinkama forma. Ypač reikėtų vertinti Parlamento priežiūros ir klausimų teikimo vaidmenį, nes jis padeda sumažinti vadinamąją demokratijos stoką ir praskaidrinti piliečių ir Komisijos santykius.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Džiaugiuosi derybų sėkme ir šiame naujame pagrindų susitarime, penktajame tarpinstituciniame Parlamento ir Komisijos susitarime, pasiektais kompromisais. Naujasis susitarimas neabejotinai yra svarbus žingsnis į priekį santykių su Komisija srityje. Nors sutartu kompromisu nepatenkinama visa, ko siekė Parlamentas, turime susitarimą, kuriuo užtikrinamas nuoseklus ir protingas Lisabonos sutarties įgyvendinimas. Norėčiau pabrėžti, kokios svarbios derybos dėl ES tarptautinių santykių tarpinstitucinio aspekto, kuriomis sudaromos sąlygos Parlamentui būti tinkamu laiku išsamiai informuojamam, kad jis galėtų vykstant deryboms pareikšti savo nuomonę dėl tarpinstitucinių susitarimų. Galiausiai dėl pareigos teikti informaciją norėčiau pabrėžti, kad siekiant užtikrinti Parlamento ir visuomenės ryšį bus itin svarbus išankstinis bendradarbiavimas su Parlamentu klausimais, susijusiais su prašymais teikti piliečių prašymais pagrįstas teisėkūros iniciatyvas. Todėl balsuoju už didžiąją šiame pranešime pateiktų pasiūlymų dalį.
Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Pranešimo projektu dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros siekiama Lisabonos sutartyje propaguojamos Parlamento ir Komisijos institucijų pusiausvyros. Nors tarpinstituciniais susitarimais pirminių teisės aktų priėmimas nekeičiamas, juose išaiškinami ES institucijų santykiai. Kaip teigia pranešėjas, galutinė pasiūlymo versija – subalansuotas abiejų institucinių šalių nuomonių ir pozicijų kompromisas, nes sudėtingiausios derybos vyko ES tarptautinių santykių srityje. Parlamentas turėtų būti išsamiai informuojamas tam, kad būtų galima palengvinti pritarimo užsitikrinimą ir kad mums vėl netrūktų tarptautinių susitarimų. Derybos dėl jų jau užbaigtos.
Labai džiugina tai, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Parlamentas įgijo naujus įgaliojimus tinkamiau ir atidžiau stebėti ES teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę ir jų taikymą. Bendri Europos teisės aktai nedaug ką reiškia, jeigu tam tikros valstybės narės jų neįgyvendina nacionaliniu lygiu. Pritariu šio pranešimo formuluotei, todėl balsuosiu už jo patvirtinimą.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjungoje sudaromi tarpinstituciniai susitarimai itin svarbūs veiksmingai stebėsenai, kontrolei ir galių pusiausvyrai. Taigi, atlikus Lisabonos sutartimi nustatytus būtinus pritaikymus man malonu matyti, kad Parlamento galios santykiuose su Komisija tapo didesnės. Kaip nurodyta šiame pranešime, tai reiškia didesnę ir veiksmingesnę Komisijos pasiūlymų kontrolę ir kartu didesnį teisėkūros proceso skaidrumą.
Todėl tai dar vienas žingsnis į veiksmingai valdomą demokratinę valstybę, kuriuo bus prisidėta prie artimesnės savo piliečiams Europos. Be to, neturėčiau nepasinaudoti galimybe nurodyti didesnius derybų įgaliojimus, kurie reikalingi šiam pasiūlymui, ypač pranešėjui P. Rangeliui. Dabar norėčiau jam perduoti savo sveikinimus.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Džiaugiuosi šio pranešimo patvirtinimu ir pranešėjo P. Rangelio atliktu puikiu darbu. Šiame pranešime nagrinėjama ir formuojama Lisabonos sutartimi nustatyta institucijų pusiausvyra ir taip aiškiai ir reikšmingai pagerinami santykiai su Komisija. Persvarstytas pagrindų susitarimo dėl Parlamento ir Komisijos santykių projektas yra penktasis toks susitarimas, kuris turi būti pasirašytas šių dviejų institucijų. Kalbant apie teisėkūros procesą ir planavimą svarbu nurodyti pokyčius, susijusius su geresnio reglamentavimo požiūriu, ir tarpinstitucinio susitarimo šiuo klausimu persvarstymo paskelbimą, taip pat naujus reglamentus, susijusius su Komisijos atliekamais poveikio vertinimais. Dėl ES tarptautinių santykių tarpinstitucinio aspekto Parlamento tikslas – turėti teisę būti informuojamam, kad galėtų pritarti puikiai žinodamas faktus ir išvengti nepritarimo tarptautiniams susitarimams tada, kai derybos jau būna užbaigtos. Taip pat norėčiau nurodyti stebėtojo statuso suteikimą tarptautinėse konferencijose dalyvaujantiems Parlamento nariams, kurie dabar gali dalyvauti visuose atitinkamuose susitikimuose. Šis vaidmuo itin svarbus siekiant sustiprinti Parlamento demokratines galias, ypač vykstant tokių svarbių tarptautinių konferencijų, kokia yra Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija, deryboms.
Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Praėjusį trečiadienį balsavome už peržiūrėtą pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių – peržiūrėtą versiją, kurioje pagal šį susitarimą nustatomos naujos Parlamento galios, suteikiamos Lisabonos sutartimi.
Šios naujos Europos Parlamento galios yra svarbios ir reiškia esminį Europos institucijų veikimo būdo pokytį. Didesnė Komisijos parlamentinė kontrolė, Parlamento tvirtinimo įgaliojimai sudarant tarptautinius susitarimus, Parlamento dalyvavimas Komisijos darbo programoje, Parlamento dalyvavimas renkant Europos Komisijos Pirmininką – tiek daug esminių teigiamų poslinkių kuriant demokratiškesnę Europos erdvę.
Taip pat man atrodo, kad yra itin svarbios papildomos garantijos, kurias gauname įpareigojimų informuoti Parlamentą požiūriu: turėsime daugiau galimybių susipažinti su konfidencialiais dokumentais, susijusiais su tarptautiniais susitarimais ir derybomis. Europos Parlamentas privalėjo ir turėjo bei privalės ir turės būti įtrauktas į šias vadinamąsias tarptautines procedūras. Todėl šiuo susitarimu nustatoma nauja demokratiškesnės Europos erdvės pusiausvyra, taip pat gerai, kad visa tai įforminama oficialiame susitarime.
Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Didele balsų dauguma patvirtintas peržiūrėtas pagrindų susitarimas yra neginčijamos Europos Parlamento ir Komisijos santykių pažangos ženklas.
Iš tiesų laikas tiksliai atspindėti Lisabonos sutartyje numatytą institucijų pusiausvyrą. Kaip vienu svarbiausių šios peržiūros dalykų mums ypač reikia pasidžiaugti vienodu Parlamento ir Tarybos vertinimu, ypač tada, kai keičiamasi informacija ir naudojamasi galimybe dalyvauti susitikimuose. Todėl galiu tik pasidžiaugti pateiktomis nuostatomis, susijusiomis su derybomis dėl tarptautinių susitarimų. Kaip Parlamentas galėtų pritarti visiškai žinodamas faktus, jeigu nebūtų informuojamas vykstant derybų procedūrai?
Parlamento nariai yra visiškai pasiryžę visiškai įgyvendinti didesnes galias, turimas nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo: įrodymas buvo tai, kad vasario mėn. nepritarta SWIFT susitarimui. Tačiau aišku viena – turėsime likti budrūs, kad išsaugotume šį naują institucinį procesą.
Peter Jahr (PPE), raštu. – (DE) Lisabonos sutartimi Europos Parlamentui suteikiami nemaži nauji bendro sprendimo įgaliojimai. Todėl, ne mažiau svarbu, taip turėtų būti sustiprinta demokratija Europos Sąjungoje ir paskatintas Europos piliečių dalyvavimas.
Kodifikuojant ir įgyvendinant šias teises naujajame pagrindų susitarime atsižvelgiama į šias teises ir naują Komisijos ir Parlamento pusiausvyrą. Tai vertintina labai palankiai, nes dabar Parlamentas turės didesnes galimybes vykdyti teisingumą pagal savo, kaip ES piliečių atstovo, vaidmenį. Dabar mūsų eilė atsakingai naudotis šiomis naujomis teisėmis.
David Martin (S&D), raštu. – Tai didžiulis Parlamento laimėjimas ir teigiamas Europos Parlamento ir Komisijos santykių pagrindas. Ypač džiaugiuosi Tarybos ir Parlamento lygiateisiškumu ir Parlamento galimybės susipažinti su konfidencialiais dokumentais, jo teisės būti informuojamam apie Komisijos susitikimus su nacionaliniais ekspertais ir jo dalyvavimo tarptautinėse konvencijose pasekmėmis. Taip pat esu patenkintas, kad Parlamento vaidmuo teisėkūros programavimo srityje bus svarbus ir jis dažnai turės galimybę plenariniame posėdyje ir komitete svarstyti ir ginčyti šiuos klausimus su Komisija.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Priėmus Lisabonos sutartį labai pasikeitė Parlamento ir Komisijos santykiai, Parlamentui kartu suteikus didesnius įgaliojimus įvairiais klausimais, ypač tais, kurie siejami su įprasta teisėkūros procedūra ir biudžeto klausimais, ir svarbesnį vaidmenį ES užsienio politikos srityje. Šie pokyčiai reiškia, kad dabar Europos visuomenė turi naują vaidmenį, susijusį su ES lygmens sprendimų priėmimu. Todėl būtina ir tikslinga peržiūrėti pagrindų susitarimą, kuriuo reglamentuojami Parlamento ir Komisijos santykiai.
Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Visiškai pritariu P. Rangelio pranešimui. Iki šiol Europos Komisija daugeliu atvejų nekreipė jokio dėmesio į Europos Parlamento rezoliucijas. Mano nuomone, tai nepriimtina. Pvz., ligi šiol nėra įgyvendinta 2004 m. kovo 11d. Europos Parlamento rezoliucija, kurioje Europos Parlamentas Latvijos Respublikai rekomenduoja suteikti nepiliečiams teisę balsuoti vietos rinkimuose ir supaprastinti natūralizacijos tvarką, taikomą pagyvenusiems žmonėms. Norėčiau sužinoti, kodėl atitinkami Europos Komisijos nariai iki šiol turi Latvijos vyriausybei teikti klausimus. Kodėl nepaisoma šios Europos Parlamento rezoliucijos? Galbūt dėl pasirašyto naujo susitarimo dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių Europos Parlamentas tinkamai įvertins tokį Komisijos neveiklumą, o žmonės, kurie tinkamai neatlieka savo darbo, kita proga bus pašalinti iš Komisijos narių.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Labai džiaugiuosi, kad parengtas pranešimas dėl peržiūrėto pagrindų susitarimo dėl Parlamento ir Komisijos santykių. Taip pat džiaugiuosi, kad jis patvirtintas plenariniame posėdyje, nes prisidėjau prie jo, kaip esminio tolesnės Europos Sąjungos demokratizacijos, užtikrinamos padalijant Komisijos ir Parlamento galias, geriau atitinkančias atitinkamus jų gebėjimus, pagrindo.
Šis pagrindų susitarimas ypač svarbus, nes tai yra pirmasis susitarimas nuo Lisabonos sutarties, kuria Parlamentui suteiktos didesnės galios, ypač teisėkūros lygiu, įsigaliojimo.
Manau, kad pagal šį naują pagrindų susitarimą Parlamentas yra aktyvesnis partneris įgyvendinant Europos projektą, nes jis gali visapusiškiau, veiksmingiau ir atsakingiau pasinaudoti savo galiomis.
Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Nepaisydamas svarbių priemonių, kurios siūlomos I. Figueiredo rezoliucijoje dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir Europoje skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę, apgailestauju, kad Europos Parlamento dauguma neturėjo platesnių užmojų. Kaip socialistas manau, kad pagrindų direktyva yra būtina siekiant veiksmingai kovoti su skurdu, kurį kenčia 17 proc. Europos gyventojų.
Šia mano kolegos F. Daerdeno pasiūlyta direktyva Europoje būtų nustatytas tinkamų minimalių pajamų principas, sukurtas remiantis kriterijais, kurie būtų bendri visoms valstybėms narėms ir atitiktų nacionalinę kolektyvinių derybų praktiką ir nacionalinę teisę. Mūsų pareiga – turėti platesnių užmojų siekiant labiau socialinės Europos.
Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Iki Lisabonos sutarties ir nauju Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 295 straipsnio teisiniu pagrindu Europos Sąjungos institucijos nebuvo Sutartimis konkrečiai skatinamos sudaryti tarpinstitucinius susitarimus. Šiais susitarimais negali būti keičiamos pirminės teisės nuostatos, tačiau juose dažnai jos paaiškinamos.
Esu įsitikinęs, kad šiame projekte tiksliai atspindima Lisabonos sutartimi nustatyta institucijų pusiausvyra. Sutinku pritarti, nes šis susitarimas yra aiški ir reikšminga pažanga santykių su Komisija srityje. Kaip visi susitarimai, paprastai galutinis tekstas yra abiejų šalių kompromisas; tačiau, nepaisant to, šiuo galutiniu kompromisu užtikrinamas subalansuotas sprendimas ir protingas bei nuoseklus Lisabonos sutarties taikymas.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – P. Rangelio pranešime nurodomi svarbiausi Europos Parlamento laimėjimai, įtraukti į peržiūrėtą pagrindų susitarimą šiais klausimais:
„teisėkūros procedūra ir planavimas – tarpusavio bendradarbiavimas“ – čia įtrauktas Parlamento dalyvavimo sąlygų gerinimas, visų naujosios Komisijos kadencijos pradžioje nebaigtų svarstyti pasiūlymų peržiūra tinkamai atsižvelgiant į Parlamento nuomonę ir Komisijos įsipareigojimas pranešti apie konkrečius tolesnius veiksmus, susijusius su bet kokiais pagal SESV 225 straipsnį pateiktais teisėkūros iniciatyvos prašymais;
„parlamentinė kontrolė“ – čia įtrauktos naujos Komisijos narių dalyvavimo rinkimų kampanijose taisyklės, Komisijos pareiga prašyti Parlamento nuomonės, kai ketina persvarstyti elgesio kodeksą, ir įpareigojimas kandidatams į vykdomųjų direktorių pareigas atvykti į atsakingo Parlamento komiteto surengtą klausymą.
Jame taip pat nustatomos prievolės teikti informaciją ir reikalavimas Komisijai dalyvauti Parlamente.
Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Įsigaliojusia Lisabonos sutartimi tiek Europos Komisijai, tiek Europos Parlamentui suteikiamos naujos teisės. Pagrindų susitarimo pakeisto teksto projektas yra veiksmingesnio pokyčių, atsirandančių dėl dviejų institucijų santykiais grindžiamos sutarties, įgyvendinimo išraiška. Jame siūlomi naudingi teisėkūros procedūros pokyčiai, parlamentinė kontrolė ir pareiga teikti informaciją. Jis reiškia didelę pažangą santykių su Komisija srityje ir yra svarbus žingsnis siekiant glaudesnio bendradarbiavimo. Keitimusi informacija ir konstruktyviu dialogu mums bus sudarytos sąlygos siekti veiksmingesnių ir skaidresnių rezultatų, o tai, ES piliečių, kurių interesus išreiškiame, nuomone, yra pagrindinis klausimas. Todėl laikau tokiu svarbiu dalyku tai, kad susitarime prioritetas būtų teikiamas Komisijos narių dalyvavimui plenariniuose posėdžiuose ir kituose su Parlamento veikla susijusiuose susitikimuose. Esu ypač patenkintas tuo, kad Komisija įsipareigojo kuo anksčiau pradėti glaudžiai bendradarbiauti su Parlamentu piliečių teikiamų pasiūlymų dėl teisėkūros iniciatyvų klausimais.
Todėl Parlamente galime būti arčiau savo piliečių ir taip stiprinti savo demokratiją. Nepaisant to, kad galėtų veiksmingai veikti ES piliečių interesais, Komisija turėtų Parlamento nariams suteikti stebėtojo statusą visose tarptautinėse konferencijose ir, kai įmanoma, prisidėti prie to, kad dar daugiau mūsų dalyvautų kituose reikšminguose susitikimuose, taip pat Parlamentą informuoti apie Komisijos pasirinktas derybines pozicijas tokiuose susitikimuose ir konferencijose.
Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), raštu. – Balsavau už P. Rangelio pranešimą A7-279/2010. Tačiau griežtai nepritariu pranešėjo prielaidai, kad „Lisabonos sutartimi dar labiau įtvirtinama demokratija ES ir Sąjungos piliečiams (iš esmės per Parlamentą) suteikiama daugiau Komisijos veiklos priežiūros galių“.
Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Šis naujas santykių pagrindų susitarimas potencialiai gali konsoliduoti Lisabonos sutarties pasiekimus – tai galėtų būti reikšmingas persilaužimas. Ypač reikšmingi yra pakeitimai, pagerinantys teisines procedūras bei sustiprinantys parlamentinę priežiūrą. Aš pritariu visiems pakeitimams, kurie prisideda prie informacijos mainų srautų pagerinimo ir Europos Parlamento bei Europos Komisijos santykių efektyvumo skatinimo. Svarbu užtikrinti, kad ši institucinė partnerystė turėtų kaip įmanoma mažiau biurokratinių mazgų. Naujasis santykių pagrindų susitarimas reglamentuoja „ypatingąją partnerystę“ tarp Parlamento ir Komisijos. Mes turime nepamiršti, jog pati ypatingiausia partnerystė – tai partnerystė tarp Europos Sąjungos ir jos piliečių. Europos Sąjunga turi labiau pasistengti rasti bendrą kalbą su savo piliečiais bei įrodyti savo svarbą jų kasdieniame gyvenime.
Pranešėjas teisingai nurodė, jog šis susitarimas reprezentuoja „naująjį tarpinstitucinį balansą“, t. y. sveiką kompromisą. Tačiau yra keletas klausimų, dėl kurių Europos Sąjunga negali nuolaidžiauti – tai pagrindinės žmogaus teisės bei laivės. Didesnės galios reiškia didesnę atsakomybę. Vienas dalykas yra kalbėti apie bendras vertybes, o tuo tarpu kas kita yra šių vertybių įgyvendinimas bei gynimas. Kol tai nebus pasiekta, įvairios Europos Sąjungos institucinės sistemos atšakos negalės pilnai realizuoti savo potencialo. Kad būtų darni jėga, Europos Sąjunga privalo būti patikima.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai patvirtintas peržiūrėtas pagrindų susitarimas dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių, paskesnis Parlamento darbo tvarkos taisyklių pritaikymas minėtam pagrindų susitarimui būtų savaime suprantamas žingsnis. Todėl balsuoju už šį pranešimą.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pritariu Parlamento darbo tvarkos taisyklių pakeitimams, kuriais siekiama jas pritaikyti pagal peržiūrėtą pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių. Dėl Komisijos atvirumo teikiant daugiau informacijos Parlamento nariams, yra susitarta, kad Parlamento nariai privalo laikytis Parlamento konfidencialios informacijos naudojimo taisyklių. Siekiant Komisijos atvirumo teikiant daugiau informacijos Parlamento nariams reikia, kad atsakingo komiteto ir prireikus susijusių komitetų pirmininkai ir pranešėjai kartu imtųsi atitinkamų veiksmų siekdami užtikrinti, kad visais derybų ir tarpinstitucinių susitarimų sudarymo etapais Parlamentui nedelsiant ir nuolat, o atitinkamais atvejais – ir slaptai, būtų teikiama išsami informacija, įskaitant derybų nurodymų projektą ir patvirtintus derybų nurodymus.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Priėmus Lisabonos sutartį labai pasikeitė Parlamento ir Komisijos santykiai, kartu Parlamentui buvo suteikti didesni įgaliojimai įvairiais klausimais, ypač tais, kurie siejami su įprasta teisėkūros procedūra ir biudžeto klausimais, ir svarbesnis vaidmuo ES užsienio politikos srityje. Šie pokyčiai reiškia, kad dabar Europos visuomenė turi naują vaidmenį, susijusį su ES lygmens sprendimų priėmimu. Todėl būtina ir tikslinga darbo tvarkos taisykles pritaikyti pagal peržiūrėtą pagrindų susitarimą dėl Parlamento ir Komisijos santykių.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Parlamento darbo tvarkos taisyklių pritaikymas pagal peržiūrėtą pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių yra logiškas žingsnis po pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių peržiūros, nes taip suteikiama galimybė pagrindų susitarimą nedelsiant patvirtinti, kad būtų galima pradėti jį taikyti ir taip užtikrinti jo vykdymą. Pagrindas ir sutarimas, kurie bendri abiem pranešimams, taip pat garantuoja jų patvirtinimą.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – P. Rangelio pranešime nurodomi svarbiausi Europos Parlamento laimėjimai, įtraukti į peržiūrėtą pagrindų susitarimą šiais klausimais:
„teisėkūros procedūra ir planavimas – tarpusavio bendradarbiavimas“ – čia įtrauktas Parlamento dalyvavimo sąlygų gerinimas, visų naujosios Komisijos kadencijos pradžioje nebaigtų svarstyti pasiūlymų peržiūra tinkamai atsižvelgiant į Parlamento nuomonę ir Komisijos įsipareigojimas pranešti apie konkrečius tolesnius veiksmus, susijusius su bet kokiais pagal SESV 225 straipsnį pateiktais teisėkūros iniciatyvos prašymais;
„parlamentinė kontrolė“ – čia įtrauktos naujos Komisijos narių dalyvavimo rinkimų kampanijose taisyklės, Komisijos pareiga prašyti Parlamento nuomonės, kai ketina persvarstyti elgesio kodeksą, ir įpareigojimas kandidatams į vykdomųjų direktorių pareigas atvykti į atsakingo Parlamento komiteto surengtą klausymą.
Jame taip pat nustatomos prievolės teikti informaciją ir reikalavimas Komisijai dalyvauti Parlamente.
Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), raštu. – Balsavau už P. Rangelio pranešimą A7-0278/2010. Tačiau griežtai nepritariu pranešėjo prielaidai, kad „Lisabonos sutartimi dar labiau įtvirtinama demokratija ES ir Sąjungos piliečiams (iš esmės per Parlamentą) suteikiama daugiau Komisijos veiklos priežiūros galių“.
Bairbre de Brún ir Søren Bo Søndergaard (GUE/NGL), raštu. – Balsavau už P. Rangelio pranešimus A7-0278/2010 ir A7-0279/2010. Tačiau griežtai nepritariu pranešėjo prielaidai, kad „Lisabonos sutartimi dar labiau įtvirtinama demokratija ES ir Sąjungos piliečiams (iš esmės per Parlamentą) suteikiama daugiau Komisijos veiklos priežiūros galių“.
Joe Higgins (GUE/NGL), raštu. – Susilaikiau balsuojant dėl P. Rangelio pranešimų A7-0278/2010 ir A7-0279/2010. Nors ir pritariu daugeliui pranešimuose minimų priemonių, pvz., svarbesniam Parlamento vaidmeniui rengiant Komisijos narių elgesio taisykles ir didesniam Parlamento vaidmeniui vedant tarptautines derybas, tačiau griežtai nepritariu pranešėjo prielaidai, kad „Lisabonos sutartimi dar labiau įtvirtinama demokratija ES ir Sąjungos piliečiams (iš esmės per Parlamentą) suteikiama daugiau Komisijos veiklos priežiūros galių“.
Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – Balsavau už P. Rangelio pranešimus A7-0278/2010 ir A7-0279/2010. Tačiau griežtai nepritariu pranešėjo prielaidai, kad „Lisabonos sutartimi dar labiau įtvirtinama demokratija ES ir Sąjungos piliečiams (iš esmės per Parlamentą) suteikiama daugiau Komisijos veiklos priežiūros galių“.
Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) P. Rangel siūlo labai svarbius Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių pakeitimus. Galbūt tiesiogiai dėl šių Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių pakeitimų bus galima greičiau išspręsti mūsų svarstomas problemas. Ypač norėčiau, kad ES valstybėse narėse būtų vykdomi Europos Parlamento sprendimai ir rekomendacijos. Tik tada, kai patys susitvarkysime, ES rekomendacijos turės gerokai didesnę įtaką trečiosioms šalims. Pvz., iki šiol nėra įgyvendintos rekomendacijos, pateiktos 2004 m. kovo 11 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl nepiliečių padėties Latvijoje. Tikiuosi, kad persvarstytos Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklės ES institucijoms padės susidaryti aiškų Latvijoje daromų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų vaizdą.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Šiuo susitarimu Parlamentas pats save „patobulino“ ir sustiprino, taip pat juo buvo sustiprinta Europos Sąjungos demokratizacija. Šio pranešimo patvirtinimas yra ryškus ženklas, kad trokštama įtvirtinti valdžių atskyrimo principą. Šis pagrindų susitarimas labai svarbus, nes jame apibrėžiami Parlamento ir Komisijos santykiai tuo metu, kai Parlamentas įgijo didesnes galias, ypač teisėkūros procese, ir jos dabar yra tokio pat lygio kaip Tarybos. Iš tiesų, nepaisant papildomų ir taikymo sutarčių bei protokolų, reikėjo kitų teisės aktų, kuriais būtų siekiama patikslinti ir geriau apibrėžti kai kuriuos klausimus. Ypač džiaugiuosi tuo, kad pagrindų susitarime išaiškinami klausimai, susiję su politine abiejų institucijų atsakomybe, keitimusi informacija, išorės santykiais, plėtros ir tarpinstituciniais susitarimais, biudžeto vykdymu, Komisijos politine ir teisėkūros programa ir Europos Sąjungos daugiamete programa, Komisijos teisėkūros kompetencija ir specifinių galių panaudojimu, ES teisės įgyvendinimo stebėsena ir Komisijos dalyvavimu Parlamento darbe.
Pranešimas: Ingeborg Gräßle ir Crescenzio Rivellini (A7-0263/2010)
George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį reglamentą. Jame pateikiama išsami techninė, finansinė ir administracinė informacija ir išaiškinami institucijų santykiai, kuriuos turi turėti ši Europos tarnyba. Troškome ir iki šiol trokštame, kad ES būtų galinga ir pripažinta užsienio politikos veikėja. Kad tai pasiektume, mums taip pat reikia šiam darbui pritaikytų taisyklių ir Europos reglamentų.
Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Įsteigus Europos išorės veiksmų tarnybą buvo būtina pakeisti finansinį reglamentą siekiant pagerinti EIVT įgyvendinimo kontrolę ir tolesnius veiksmus.
I. Gräßle ir C. Rivellinio pranešimu padidinama biudžetinė ir finansinė atsakomybė, padidinamas skaidrumas ir prisidedama prie EIVT veiksmingumo. Siūlomais patobulinimais bus padedama sukurti pasitikėjimui tinkamu EIVT veikimu skatinti reikalingo finansinio principingumo kultūrą.
Taip pat pritariu pranešimo dalims, kuriose reikalaujama, kad Parlamentui būtų suteikiamos didelės kontrolės galios. Taigi, sutinku su pranešėjais, reikalaujančiais, kad Parlamentas sugebėtų visapusiškai naudotis savo teisėmis patvirtinti biudžeto įvykdymą ir kad delegacijų vadovai savo biudžeto vykdymo ataskaitas pateiktų Biudžeto kontrolės komitetui.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Balsuoju už didžiąją dalį šiame pranešime siūlomų priemonių, kuriomis siekiama Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT) užtikrinti finansinio principingumo kultūrą, reikalingą dėl pasitikėjimo sklandžiu ir neabejotinu būsimu EEAS veikimu. Dėl skirtingos etatinių darbuotojų kilmės EIVT taps korporacinių kultūrų susijungimo vieta ir turės laipsniškai kurti savo kultūrą. Nustatant šios naujos tarnybos struktūrą svarbu nustatyti jos finansines taisykles ir nuo pat pradžių didžiausios apsaugos priemones užtikrinti taip, kad EIVT korporacinėje kultūroje įsitvirtintų finansinis sąžiningumas. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad siekiant užtikrinti demokratinę kontrolę ir padidinti Europos piliečių pasitikėjimą savo Europos institucijomis kiekvienais metais Parlamentui turėtų būti pateikiamas patikinimo pareiškimas dėl Europos Sąjungos delegacijose pradėtų taikyti vidaus valdymo bei kontrolės sistemų.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) yra kuo puikiausiai pasirengusi tapti veikiančiu diplomatiniu korpusu. Parlamentas užtikrino, kad 60 proc. darbuotojų būtų skiriama iš kitų Europos institucijų, nes taip bus užtikrintas tam tikras nepriklausomumas nuo valstybių. Buvo pasiūlytas geografinės pusiausvyros principas, kad būtų užtikrintas tinkamas ir reikšmingas visų valstybių narių piliečių dalyvavimas.
Šiuo balsavimu sustiprintas Parlamento vaidmuo: Parlamento Užsienio reikalų komitetas iš tiesų išgirs į „strategiškai svarbius“ regionus paskirtų Europos Sąjungos delegacijų vadovų nuomonę. Be to, Parlamentas turės teisę kontroliuoti, kaip naudojamas EIVT biudžetas, o EIVT darbuotojai turės užsiimti specialiuoju biudžeto valdymo mokymu.
Philippe de Villiers (EFD), raštu. – (FR) Europos Parlamento buvo paprašyta pateikti nuomonę dėl I. Gräßle ir C. Rivellini pasiūlymo dėl reglamento, siejamo su Europos Bendrijų bendrojo biudžeto dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sukūrimu.
Neįmanoma remti būsimos Europos diplomatinės tarnybos, kurios administracinė, biudžetinė ir politinė kontrolė priklausys Komisijai, kūrimo. Prancūzija, kuri gali didžiuotis turėdama seniausią pasaulio diplomatinę tarnybą, savo išimtines diplomatines teises dar kartą turės perduoti Europos Sąjungai, kurios piliečiai visiškai abejingi ES patvirtinamoms pozicijoms.
Ši diplomatinė tarnyba, kurią taip entuziastiškai palaikė Komisija, bus visiškas nukrypimas nuo nacionalinio palikimo. EIVT pareigūnai negalės gauti nurodymų iš valstybių narių ir turės dirbti dėl „didesnės“ Europos Sąjungos gerovės, kuri yra tik pačių eurokratų atskaita.
Diane Dodds (NI), raštu. – Pone pirmininke, visada buvau nusistatęs prieš EIVT kūrimą – niekas nebūtų pakeitęs mano nuomonės šiuo klausimu. Tačiau žinau apie patikrinimus, duotus tada, kai ES, bandydama užsitikrinti paramą, EIVT ėmėsi įtikinėjimo kampanijos.
Mums buvo sakoma, kad EIVT būtų biudžeto požiūriu neutrali. Tačiau, kokia dabartinė mūsų padėtis? Dabar biudžeto neutralumas yra tik dar vienas ES veltui švaistomas pažadas. Dabar dėl dar didesnio darbuotojų skaičiaus ir kitų veiklos pradžios išlaidų reikalavimų esame 34 mln. viršiję planuotą biudžetą, o EIVT net neveikia!
EIVT yra dar vienas pavyzdys, kaip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai tarnybai, kurios mano rinkėjai nenori, tačiau ją prievarta bruka biurokratai, kurie siekia atimti vis daugiau galių iš nacionalinių vyriausybių ir perduoti jas ES. Šiais ekonomikos krizės laikais tokia biurokratija yra nepriimtina ir turi būti mažinama, o ne didinama.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dėl Lisabonos sutarties patvirtinimo valstybėse narėse pasiūlymu dėl reglamento siekiama iš dalies pakeisti Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomą finansinį reglamentą dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) institucinio įforminimo. Šis subjektas neturi biudžeto struktūros, todėl reikalingas šis pakeitimas. EIVT integruojant kaip instituciją jai suteikiama galimybė turėti biudžetinę autonomiją ir teisė skirstyti savo administracines išlaidas atsižvelgiant į biudžeto vykdymo patvirtinimą, kurį turi atlikti Parlamentas.
Tikiuosi, kad EIVT kompetentingai, veiksmingai, užtikrindama papildomumą ir visų pirma be konkurencijos vykdys savo veiklą kartu su valstybių narių diplomatinėmis atstovybėmis. Šiuo klausimu Komisija pareiškė norinti užtikrinti, kad EIVT galėtų atlikti šią suvienodintų išorės veiksmų užduotį nesusilpnindama patikimo finansų valdymo, atskaitomybės ir Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos. Tikiuosi, kad tai įvyks.
Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) bus būsimos Europos Sąjungos užsienio politikos skelbėja. Šioje tarnyboje įvairios mūsų pozicijos taps vienintele nuomone, – kuria bus perteikiama griežta pozicija, – todėl svarbu, kad ją paremtume. Kad EIVT galėtų veikti veiksmingai, reikalinga veiksminga finansų kontrolė. Tik jei EIVT būtų Komisijos dalis, būtų galima užtikrinti geriausią kontrolę. Tik aiškiai paskirsčius teises ir įsipareigojimus ji galės dirbti sklandžiai. Pritariu vykusiam I. Gräßle ir C. Rivellinio pranešimui, todėl, žinoma, balsavau už šį konstruktyvų Europos Parlamento įnašą.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už I. Gräßle ir C. Rivellinio pranešimą, kuriuo nustatomas Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomas finansinis reglamentas dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT), nes manau, kad propaguoti finansinį principingumą svarbu siekiant užtikrinti, kad Europos institucijos būtų valdomos tinkamai ir skaidriai. Šios naujos diplomatinės tarnybos įsteigimas, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, yra didelis žingsnis į priekį, žengtas Europos Sąjungos, kuri galiausiai turės naudos iš bendros diplomatinės institucijos, kurios užduotis – palengvinti veiksmus, kuriais siekiama Europos išorės santykius padaryti darnesnius, saugesnius ir veiksmingesnius. Galiausiai svarbu pabrėžti, kad Europos išorės veiksmų tarnyba valdys savo administracinį biudžetą, taip pat bus atsakinga už tas veiklos biudžeto dalis, kurios priklauso jos kompetencijai.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Naujai Europos išorės veiksmų tarnybai, įsteigtai priėmus Lisabonos sutartį, reikalingas biudžetas, kad galėtų vykdyti savo veiklą ir siekti sutartyje nustatytų tikslų. Todėl būtina pakeisti tam tikras atitinkamo finansinio reglamento nuostatas siekiant atsižvelgti į Lisabonos sutartyje pasiūlytus pokyčius.
Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau prieš šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl teisės akto, nes tarnybos, kurią jie nori finansuoti, įsteigimas yra dar vienas žingsnis siekiant militarizuoti Europos Sąjungos užsienio politiką. Kaip ir mano prieštaravimas šiai militaristinei užsienio reikalų filosofijai, mano balsavimo prieš priežastis yra ta, kad visame Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) steigimo procese nebuvo laikomasi pagrindinių skaidrumo ir demokratijos principų. Šios tarnybos organizavimas ir finansavimas neapima būtinos griežtos Europos Parlamento aprūpinimo darbuotojais ir finansavimo kontrolės, o tai reiškia, kad EIVT bauginančiai trūksta demokratijos ir skaidrumo. Todėl jokia staigmena tai, kad dėl siūlomos EIVT struktūros Europos Parlamento pozicija Europos užsienio politikos vykdymo srityje pažeminama ir tampa antraeilė, nesvarbi, o tai mano frakcija ir aš griežtai atmetame. Todėl balsavau prieš šią rezoliuciją. Negaliu pritarti siūlomiems tokio pobūdžio militaristinėmis tendencijomis pasižyminčios tarnybos biudžetams.
Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Be besidubliuojančių struktūrų, kurias sukurs Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), taip pat, kaip ES būdinga, išlaidžiai ir biurokratiškai bus staigiai padidintos personalo sąnaudos. Iš 1 643 pareigybių, kurias turėdama EIVT pradės darbą gruodžio 1 d., 50 yra, patikėsite tuo ar ne, generalinių direktorių pareigybės, tačiau pradiniuose etapuose vargu ar bus daugiau nei 30 vienam generaliniam direktoriui pavaldžių etatinių darbuotojų. Sukūrus galutinę struktūrą, jų nebus nė 80. Minėtieji generaliniai direktoriai uždirbs vidutiniškai 17 000 EUR per mėnesį. Žemiau šių generalinių direktorių lygio yra kitas lygis, čia yra 224 direktoriai ir 235 skyrių vadovai. Be to, vis dar laukiame, kol EIVT darbuotojams bus nustatytos konkrečios užduotys ir tikslai. Norime, kad ES pasaulyje turėtų stiprią poziciją, tačiau tam nebūtinai reikalingas išpūstas administracinis aparatas, kuris dėl besidubliuojančių struktūrų ir etatinių darbuotojų, kurie turės labai pelningą pajamų šaltinį, ES piliečiams kainuos milijardus. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.
Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Derybose su ES Tarybos ir Europos Komisijos atstovais Parlamentui ir ypatingai Socialistų ir demokratų frakcijos derybininkams pavyko užtikrinti, kad naujosios Sąjungos diplomatinės tarnybos biudžetas būtų naudojamas skaidriau. Parlamentas kasmet tvirtins jos biudžeto įvykdymą, o Komisija turės reguliariai išsamiai informuoti Europos Parlamento narius apie jos išlaidas. Balsavau už šį pranešimą, nes jis pabrėžia, kad įdarbinant Sąjungos valstybių narių piliečius būtų užtikrinta kuo didesnė geografinė aprėptis, taip pat tinkamas ir prasmingas atstovavimas visų valstybių narių piliečiams.
Pritariu pranešėjui, kad turi būti siekiama užtikrinti, kad darbuotojai būtų parenkami pagal sugebėjimus, taip pat kad būtų atsižvelgta į lyčių lygybę. Svarbu, kad nuo gruodžio 1 dienos pradėsianti veikti tarnyba greitai taptų veiksminga, įgyvendintų pirmiausiai ES interesus, o būtinais atvejais – ir nacionalinius.
Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) valdys savo administracinį biudžetą ir bus už jį atsakinga. Tiesą sakant, steigiant šią naują tarnybą ir ypač rengiant jos finansines taisykles būtina nuo pat pradžių numatyti atitinkamus ekonominius saugiklius.
Todėl, siekiant skatinti jų finansinį sąžiningumą, svarbu užtikrinti sklandžią įvairių tarnybų, atsakingų visų pirma už ES delegacijų finansinių reikalų priežiūrą, sąveiką. Stiprindami šiuos saugiklius tikimės padidinti Europos piliečių pasitikėjimą Europos institucijomis. Todėl struktūriniais patobulinimais, pateiktais šiame pasiūlyme, siekiama įtvirtinti finansinį principingumą, kuris būtinas dėl pasitikėjimo sklandžiu ir nepriekaištingu EIVT veikimu.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šis kelias buvo duobėtas, tačiau Parlamento pastangomis dabar ES išorės veiksmų tarnyba turi galimybę būti veiksmingesnės ir teisėtesnės ES užsienio politikos varomąja jėga. Džiaugiamės, kad nemažai atsižvelgta į žaliųjų nuogąstavimus – pvz., dėl lyčių pusiausvyros ir bendro mokymo siekiant sukurti esprit de corps, – ir kad Parlamentas turės didesnę demokratinę EIVT veikimo kontrolę, visų pirma numatant atskiras biudžeto eilutes svarbiausioms ES užjūrio operacijoms. Europos Parlamentui taip pat pavyko išsaugoti Bendrijos metodą ir, dėl žaliųjų spaudimo, plėtros prioritetus.
Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Kad būtų galima tarptautinėje arenoje veiksmingiau atstovauti Europos valstybių interesams, reikia iš anksto apsvarstyti užsienio politikos veiksmus ir paskui sutartinai pranešti apie juos išorės pasauliui. Dabar bandoma, pasinaudojant Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), Europos Sąjungos užsienio politikos priemones paversti darnia sistema – esami ištekliai sujungiami ir papildomi naujais ištekliais. Atsižvelgiant į šios struktūros naujumą, reikia taikyti plataus užmojo skaidrumo bei biudžetinės ir finansinės atskaitomybės nuostatas. Kadangi Parlamento biudžetiniai įgaliojimai apima ir EIVT, tarnyba turi būti integruojama į Komisijos struktūrą. Kitaip nebus įmanoma patvirtinti biudžeto įvykdymo pagal sutartis. Metinės veiklos ataskaitos taip pat teikiamos biudžeto valdymo institucijoms.
Pranešimas: Bernhard Rapkay (A7-0288/010)
George Becali (NI), raštu. – (RO) Taip pat, kaip mano kolegos Palamento nariai, manau, kad EIVT reikia turėti autonomiją pagal Europos pareigūnų tarnybos nuostatus. Pritariu nuostatai, kuria nustatyta, kad ES pareigūnai ir laikinieji tarnautojai, kurie atvyksta iš valstybių narių ir diplomatinių tarnybų, turi turėti tokias pat teises ir turėti galimybę prašyti naujų pareigų. Tikiuosi, kad darbuotojų iš kuo platesnės geografinės teritorijos samdymas – taip darau užuominą naujosioms valstybėms narėms – taps tikrove.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Europos išorės veiksmų tarnyba yra būtina priemonė norint, kad ES būtų atviresnė pasauliui ir galėtų užmegzti sėkmingus ryšius su daugeliu įvairių regionų ir šalių. Kad ši tarnyba veiktų, svarbu jos pareigūnams nustatyti tinkamas funkcijas ir išaiškinti jų bei laikinųjų darbuotojų iš nacionalinių diplomatinių tarnybų, kurios joje turi atlikti savo vaidmenį, statusą. Todėl šis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų keitimas rodo, kad tai yra visiškai pateisinama. Tikiuosi, kad ši tarnyba dirbs kartu su nacionalinėmis diplomatinėmis tarnybomis ir veiks kaip teigiamas jų veiklos gerinimo veiksnys. Tikiuosi, kad nustatant pagrindinius Europos politikos prioritetus nebus pamirštas išorės komponentas ir kad vykdydama savo veiklą tarnyba nepamirš nei itin svarbaus Europos kalbų vaidmens viso pasaulio bendruomenėje, nei pasaulinių Europos kalbų, kurios labiausiai tinka tiesioginiams ryšiams užmegzti su didelėmis pasaulio dalimis.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos išorės veiksmų tarnyba dabar yra neatskiriama Europos administracijos dalis: pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 298 straipsnį ji yra atvira, veiksminga ir nepriklausoma. Norėčiau pabrėžti, kad keičiant Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas ES pareigūnams ir laikiniesiems darbuotojams iš valstybių narių diplomatinių tarnybų suteikiamas vienodas statusas, ypač atsižvelgiant į tinkamumą imtis visų užduočių vienodomis sąlygomis ir propaguojant lygias galimybes nepakankamai atstovaujamai lyčiai.
Tunne Kelam (PPE), raštu. – Per 2010 m. spalio 20 d. galutinį balsavimą dėl B. Rapkay pranešimo susilaikiau. Visiškai pritariu Europos išorės veiksmų tarnybos steigimui ir labai vertinu E. Broko ir kitų Parlamento narių, kuriems pavyko sėkmingai suderinti vyriausiosios įgaliotinės pristatytą pirminį projektą, pastangas. Ketinau atkreipti dėmesį į tai, kad JURI komitete nebuvo patvirtintas geografinio atstovavimo pakeitimas, kuriam pritarė AFET ir BUDG komitetai. Todėl kyla abejonių, ar šia galutine pranešimo versija Europos Parlamentui gali būti suteiktas teisinis pagrindas išlaikyti geografinę pusiausvyrą.
Andrey Kovatchev (PPE), raštu. – (BG) Jums, ponia C. Ashton, ir naujai EIVT, į kurią dedame dideles viltis, linkiu, kad išsipildytų dar viena Europos svajonė, bei visokeriopos sėkmės ir tikiuosi, kad Europa kreipsis į pasaulį tvirtu ir autoritetingu vienu balsu. To nori didelė mūsų Parlamento dalis. Galite būti tikra, kad jums padėsime.
Noriu paaiškinti, kodėl susilaikiau per balsavimą dėl Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimo. Manau, kad orientaciniai geografinės pusiausvyros tikslai naudingi naujai institucijai. Mums reikia labai kvalifikuotos diplomatinės tarnybos, kuri turėtų darbuotojų iš visų valstybių narių, kad jie galėtų pagerinti atstovavimą ES pasaulyje.
Esu tikras, kad ši tarnyba pasirodys sėkmingai, jeigu galės naudotis visų valstybių narių patirtimi. Suprantu, kad nuo Europos integracijos proceso pradžios valstybių narių skaičiaus padidėjo daugiau nei keturis kartus. Suprantama, kad šalys neseniai pripažino atsilikimą šiame etape atstovavimo lygio požiūriu. Tačiau norint tai įveikti reikia ryžtingumo ir aiškiai nustatytų teisės aktų.
Tikiu jūsų ne kartą mums išreikštu troškimu ir pasiryžimu užsiimti tikru ir tinkamu geografiniu atstovavimu šiai naujai tarnybai, kad galėtumėte būti visos ES vyriausiąja įgaliotine. Atidžiai stebėsime jos veiklą.
Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Vertinu tai, kad mums pavyko kaip pakeitimus į pranešimą įtraukti keletą saugiklių, kuriais užtikrinsime, kad, kalbant apie įdarbinimą į Europos išorės veiksmų tarnybos pareigybes, tam tikrų valstybių narių pareigūnams nebūtų teikiama pirmenybė prieš kitų valstybių pareigūnus. Šiaip ar taip, Europos Sąjungos užsienio politika yra vienintelė specifinė sritis, todėl, be kvalifikacijų ir plataus geografinio atstovavimo principo, turi būti taikomas toks principas, pagal kurį Europos išorės veiksmų tarnyboje būtų tinkamai atstovaujama visų valstybių narių pareigūnams. Todėl manau, jog labai svarbu, kad Parlamentas pasiūlytų išbraukti nuostatas, pagal kurias leidžiama Tarybos ir Komisijos pareigūnus be konkurso laisvai vietai užimti perkelti į Europos išorės veiksmų tarnybą.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Europos išorės veiksmų tarnyba veikia bendradarbiaudama su valstybių narių diplomatinėmis tarnybomis ir yra sudaroma iš atitinkamų Tarybos generalinio sekretoriato ir Komisijos tarnybų pareigūnų bei valstybių narių nacionalinių diplomatinių tarnybų komandiruoto personalo. Taigi, taikant Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, EIVT turėtų būti traktuojama kaip Europos Sąjungos institucija. Atsižvelgiant į tai, Europos Sąjungos pareigūnams ir laikiniesiems darbuotojams iš valstybių narių diplomatinių tarnybų turėtų galioti tos pačios teisės ir pareigos ir jiems turėtų būti sudarytos vienodos galimybės, ypač kai tai susiję su jų tinkamumu užimti bet kurias pareigas tomis pačiomis sąlygomis. Todėl būtinas šioje rezoliucijoje numatytas pakeitimas.
Alajos Mészáros (PPE), raštu. – (HU) Pritariau šiam pranešimui, prieš kurį vyko labai rimtos diskusijos, pirmiausia dėl Europos išorės veiksmų tarnybos pareigų užėmimo. Pagrindinė šių diskusijų priežastis buvo geografinės pusiausvyros principas, kuris – kartu su institucijų ir lyčių pusiausvyros prioritetais – labai sušvelnintos formos galiausiai buvo įtrauktas į šį pranešimą.
Naujosios valstybės narės neabejotinai nėra visiškai patenkintos, tačiau, nepaisant to, gerai, kad buvo pasiektas kompromisas, todėl tikime, kad ateityje pranešimą bus galima persvarstyti dar sąžiningiau. Šiuo tikslu turime daryti viską, kas įmanoma, siekdami užtikrinti, kad atskirų valstybių narių paskirti diplomatai turėtų panašias ir aukštas kvalifikacijas. Tačiau būtume patenkinti, kad žengtume svarbų žingsnį siekdami vieningo ir veiksmingo ES atstovavimo užsienio šalyse, nes, įvertinus dabartinius ir būsimus uždavinius, tai yra vienas svarbiausių ES politikos aspektų.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Didele balsų dauguma patvirtinome žaliųjų poziciją atspindintį kompromisinį paketą, prie kurio gerokai prisidėjo mūsų frakcija.
György Schöpflin (PPE), raštu. – Tiems iš mūsų, kurie atvyko iš naujųjų valstybių narių, bet kokio teisiškai privalomo įsipareigojimo dėl geografinės pusiausvyros Europos išorės veiksmų tarnyboje praleidimas kelia nusivylimą. Reikia pripažinti, kad buvo keletas politinių pareiškimų, kuriuose buvo žadama atsižvelgti į naujųjų narių interesus. Kad ir koks teigiamas būtų politinis įsipareigojimas, būtų gaila, jei nebūtų teisinės nuostatos. Be teisinės nuostatos bus sunku išsiaiškinti, kaip naujųjų valstybių narių rinkėjai pajus, kad jie yra šios tarnybos savininkai. Dėl to daugelis mūsų turėjo nuogąstavimų, susijusių su mūsų pritarimu B. Rapkay pranešimui.
Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Baigiame gana daug triukšmo sukėlusį darbą, kuriame sprendžiama, kokią struktūrą turi pasirinkti Europos išorės veiksmų tarnyba, ir dėl kurio šiandien balsavome. Labai daug kalbėjome apie tvariąją plėtrą lyčių ir geografinio principų požiūriu bei apie iš anksto nustatytomis taisyklėmis ir rekomendacijomis pagrįsto įdarbinimo skaidrumą, tačiau svarbiausias klausimas, kiek tinkama ir veiksminga bus EIVT, todėl, kalbant apie darbuotojų įdarbinimą, tokie svarbūs vertinimo pagal nuopelnus kriterijai. Norėčiau pabrėžti reikalavimą, o iš tikrųjų būtinybę, užtikrinti, kad šiose tarnybose dalyvautų išmanymo požiūriu tinkami Europos Komisijos direktoratų, taip pat Tarybos ir Parlamento darbuotojai.
Esmė yra ne atstovavimas Europos institucijoms, o tai, kad šie asmenys turėtų turėti tinkamas įvairių ES veiklos sričių kvalifikacijas, pvz., sudėtingų energetikos, prekybos ir žemės ūkio bei kitų klausimų aspektais, jau nekalbant apie žmogaus teises arba terorizmą. Man kelia susirūpinimą tai, kad dauguma su EIVT susijusių žmonių turės bendrus diplomatinius įgūdžius, tačiau nebus gerai susipažinę su sudėtingais faktiniais klausimais, kuriuos turės spręsti.
Róża Gräfin von Thun und Hohenstein (PPE), raštu. – (PL) Susilaikymas per balsavimą nėra tinkamas sprendimas. Tie, kurie nedalyvauja, visada klysta. Manau, kad visoje rezoliucijoje tinkamų priemonių yra daug daugiau nei mažiau vertingų. Mums reikia Europos išorės veiksmų tarnybos. Ji turėtų kuo greičiau pradėti savo veiklą, kad padidintų Europos svarbą pasaulyje.
Patvirtintoje rezoliucijoje teigiama, kad šioje tarnyboje bus atstovaujama visoms valstybėms narėms. Dabar privalome pasirūpinti, kad tikrai taip būtų. Taip didinamas pasitikėjimas Europos išorės veiksmų tarnybos steigimo procesu. Reikėtų nepamiršti, kad Europos Sąjunga buvo sukurta remiantis savitarpio pasitikėjimu ir kad Lenkijai tai buvo labai naudinga. Ketinu labai atidžiai stebėti šį procesą.
Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Tik prieš metus geografinės pusiausvyros idėjos įtraukimas į diskusiją dėl Europos išorės veiksmų tarnybos sulaukė didžiulio pasipriešinimo net Europos Parlamente. Šiandien niekam net nekyla jokių abejonių, kad tai yra problema ir kad ją reikia spręsti. Visuose svarbiausiuose su EIVT susijusiuose dokumentuose randamas įsipareigojimas imtis veiksmų siekiant užtikrinti vienodą atstovavimą visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms naujoje Europos Sąjungos diplomatinėje tarnyboje yra sėkmė. 2013 m. planuojamu persvarstymu mums bus suteikta galimybė įvertinti, ar šių veiksmų buvo imtasi.
Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Balsavimo dėl B. Rapkay pranešimo rezultatai rodo, kad daug Parlamento narių iš naujųjų valstybių narių susilaikė arba balsavo prieš pranešimą. Buvau vienas iš susilaikiusių Parlamento narių. Man didžiausią nerimą kėlė nepakankami siekiai jo geografinės pusiausvyros principo taikymo būsimos Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) užimtumo politikos ir personalo srityje formuluotėje. Į pranešimą neįtrauktas teisiškai privalomas įsipareigojimas EIVT užtikrinti geografinę pusiausvyrą, todėl pasikliaujama tik politiniais pagrindinių ES sprendimų priėmėjų užsienio reikalų klausimais duotais pažadais. Todėl dauguma naujųjų valstybių narių nėra įsitikinusios, kad būsimoje EIVT geografinės pusiausvyros principas bus tinkamai taikomas. Tereikia apgailestauti, kad pranešėjas renkasi tokią minimalistinę kryptį, o Tarybos nenoras aiškiai priimti šį privalomą įsipareigojimą kelia dar didesnį susirūpinimą. Raginu Tarybą ir Komisiją atidžiai išnagrinėti balsavimo dėl šio pranešimo rezultatus ir tesėti savo pažadą įdarbinant būsimus EIVT darbuotojus laikytis geografinės pusiausvyros principo. Vienas iš Parlamento narių prioritetų bus ateityje atidžiai stebėti šį procesą.
Pranešimas: Roberto Gualtieri ir László Surján (A7-0283/2010)
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Parlamento rezoliuciją, nes sutinku, jog itin svarbu, kad ES būtų užtikrintos sąlygos visomis jos išorės priemonėmis naudotis remiantis darnia struktūra ir kad politinis šio pranešimo tikslas – suteikti 2010 m. biudžeto išteklius šiai struktūrai pradiniu etapu parengti.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš šį pranešimą, kuriame minimas Europos išorės veiksmų tarnybos įsteigimas vadovaujantis Lisabonos sutartimi. Finansinė arba kitokio pobūdžio pagalba šiai tarnybai yra nepriimtina, nes ji politinius ir karinius išteklius dislokuoja klaidingiems veiksmams pagal Europos Sąjungos užsienio politiką, todėl galiausiai Europos Sąjunga dar labiau militarizuojama. Kartu dėl šios pagalbos Europa nukrypsta nuo nepriklausomo ir taikaus vaidmens, kurį ji turėtų atlikti spręsdama tarptautines problemas. Dėl to ji prisideda prie įtampos ir yra jėga, dalyvaujanti kurstančiose nesantaiką karinėse intervencijose į karo zonas.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Tampa būtina biudžeto priemones pritaikyti naujai Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) tikrovei. Tačiau manau, kad visiškai pateisinamos pastangos užtikrinti pakankamas lėšas jos pajėgumams ir efektyviam bei veiksmingam veikimui pagal tai, kas buvo numatyta, taip pat veiksmingą jos sąnaudų kontrolę.
Pirmosiomis EIVT veiksmingo gyvavimo dienomis Europos institucijos ir valstybės narės turėtų skirti jai ypatingą dėmesį, kad galėtų tinkamai kontroliuoti veiklą ir nustatyti pagrindines problemas.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pasiūlymas dėl taisomojo biudžeto priklauso Lisabonos sutarties įgyvendinimui siekiant palengvinti Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsteigimą ir valdymą. Todėl pritariu šiai iniciatyvai, tačiau svarbu užtikrinti, kad ji būtų įgyvendinta pagal veiksmingo Europos išteklių valdymo principus, nors ir pabrėžiant tinkamą sąnaudų ir naudos santykį, taip pat biudžetinių apribojimų reikalavimus dėl ekonomikos krizės poveikio viešiesiems finansams.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mūsų balsavimas prieš šį pranešimą, kuris yra dar vienas žingsnis siekiant įsteigti ir įdarbinti Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), yra pozicija, atitinkanti mūsų prieštaravimą šios tarnybos steigimui. Kaip svarbiausias Lisabonos sutarties punktas ir pagrindinis Europos Sąjungos federalizmo elementas, ji daugiau nei 5 000 žmonių įtrauks į 130 būsimų ES ambasadų, veiksiančių įvairiose šalyse.
Gigantiška diplomatinė struktūra, kuriai neišvengiamai bus pajungti valstybių narių atstovai ir interesai, joms šiuo atveju taip pat primetant didžiųjų valstybių, kurios nustatė ES kursą, interesus. Be to, nėra jokios garantijos, kad EIVT nebus susieta su karinėmis ir žvalgybos struktūromis. Todėl yra nerimą keliančios ES ir jos tarptautinių santykių militarizacijos, su kuria ryžtingai kovosime, perspektyva.
Kadangi ES biudžetas yra labai sumažintas, taip pat reikėtų paklausti, iš kur bus gaunamos įmokos šioms išlaidoms padengti? Visa tai daroma tuo metu, kai krizės padariniai tampa vis sunkesni ir kai vadinamąja griežto taupymo politika užkraunama didžiulė našta nacionaliniams biudžetams; kai mažinami atlyginimai ir socialinio draudimo išmokos bei didinami darbinių pajamų mokesčiai.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Patvirtinus Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimą ir finansinio reglamento pakeitimą tam, kad į šiuos dokumentus būtų įtrauktas Europos išorės veiksmų tarnybos įsteigimas, dabar būtina patvirtinti jos biudžetą, kad ji galėtų tinkamai veikti. Taigi, kad ši tarnyba tinkamai veiktų ir pasiektų tikslus, dėl kurių buvo sukurta, jai turi būti suteikiamas toks biudžetas, kokio pakaktų apsirūpinti žmogiškaisiais ir materialiniais ištekliais, reikalingais savo veiklai tinkamai vykdyti.
Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau prieš šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl teisės akto, nes tarnybos, kurią jie nori finansuoti, įsteigimas yra dar vienas žingsnis siekiant militarizuoti Europos Sąjungos užsienio politiką. Kaip ir mano prieštaravimas šiai militaristinei užsienio reikalų filosofijai, mano balsavimo prieš priežastis yra ta, kad visame Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) steigimo procese nebuvo laikomasi pagrindinių skaidrumo ir demokratijos principų. Šios tarnybos organizavimas ir finansavimas neapima būtinos griežtos Europos Parlamento aprūpinimo darbuotojais ir finansavimo kontrolės, o tai reiškia, kad EIVT bauginančiai trūksta demokratijos ir skaidrumo. Todėl jokia staigmena tai, kad dėl siūlomos EIVT struktūros Europos Parlamento pozicija Europos užsienio politikos vykdymo srityje pažeminama ir tampa antraeilė, nesvarbi, o tai mano frakcija ir aš griežtai atmetame. Todėl balsavau prieš šią rezoliuciją. Negaliu pritarti siūlomiems tokio pobūdžio militaristinėmis tendencijomis pasižyminčios tarnybos biudžetams.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Iš tiesų reikia apsvarstyti, būtent kokia turi būti nustatyta Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) struktūra. Sistema, kurioje kiekvienas iš 50 generalinių direktorių iš pradžių turėtų 30, o vėliau kokius 80 etatinių darbuotojų, reikštų išpūstą ir brangų administravimą.
Panašiai manoma, kad įsteigus EIVT kartu kils paaukštinimų banga. Iki šiol pakankamai neišsiaiškinti keli klausimai. Galimam steigimo sąnaudų poveikiui turi būti taikomas išankstinis tikrinimas. Buvo neatsižvelgta į kitus veiksnius, pvz., faktinį tinkamos reikšmės teikimą vokiečių kalbai kaip darbo kalbai, kaip nustatyta sutartyse. Dėl šių priežasčių manau, kad toks EIVT finansavimas, koks yra dabar, turi būti atmestas.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Parlamento rezoliuciją, nes sutinku, jog itin svarbu, kad ES būtų užtikrintos sąlygos išnaudoti visas jos išorės priemones remiantis darnia struktūra ir kad politinis šio pranešimo tikslas – suteikti 2010 m. biudžeto išteklius šiai struktūrai pradiniu etapu parengti.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) steigimo reikia iš dalies pakeisti 2010 m. biudžetą ir siūlomą 2011 m. biudžetą. Biudžete reikia sukurti naują X skyrių ir pakeisti 2010 m. biudžetą, kad EIVT steigimo plane būtų galima numatyti 100 papildomų pareigų ir 70 papildomų sutartininkų finansavimo finansinį paketą. Didžioji reikalingų išteklių dalis bus paprasčiausiai perkelta iš Europos Vadovų Tarybos, Tarybos ir Komisijos skyrių. Užsienio reikalų komitete (AFET) vyrauja nuomonė, kad vyriausioji įgaliotinė baronienė C. Ashton nevisiškai tesėjo pažadus, kuriuos davė Europos Parlamentui dėl EIVT steigimo. AFET mano, kad su Europos Parlamentu turėtų būti konsultuojamasi dėl personalo komplektavimo prioritetų šioje tarnyboje (pvz., kai kalbama apie geografines pusiausvyras) ir kad pagal EIVT darbuotojų samdymo tvarką daugiau dėmesio būtų skiriama lyčių pusiausvyrai. Verts/ALE požiūriu tai, kad iki šiol baronienė C. Ashton Komisijos personalo, RELEX GD užsiimančio taikos kūrimu ir atsaku į krizę, neperkėlė į EIVT, laikoma dideliu trūkumu, ypač dėl to, kad vyriausioji įgaliotinė patikino Europos Parlamentą dėl šio perkėlimo.
Pranešimai: Ingeborg Gräßle, Crescenzio Rivellini (A7-0263/2010), Bernhard Rapkay (A7-0288/2010), Roberto Gualtieri ir László Surján (A7-0283/2010)
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Griežtai prieštaraujame Europos išorės veiksmų tarnybos steigimui. Užsienio reikalai ir diplomatija priklauso nacionalinio suvereniteto sričiai, todėl balsavome prieš visus pranešimus šiuo klausimu.
Anksčiau ar vėliau paaiškės, kad vien Europos Sąjungos interesais vykdoma bendra užsienio politika prieštarauja pagrindiniams vienos valstybės narės arba kelių ar visų valstybių narių interesams. Pvz., tada, kai yra konfliktas, į kurį valstybių narių prašoma įsitraukti, tačiau jų piliečiai tam prieštarauja. Arba tada, kai propaguojama šaliai arba šalių grupei ypač priešiška ar ypač palanki politika, kuri prieštarauja senoms kai kurių diplomatinių tarnybų tradicijoms arba gyvybiniams kai kurių valstybių narių interesams.
Dar blogiau, kad sutartyse jau nustatyta, jog bet kuriuo atveju visa tai priklausys nuo kitų įsipareigojimų arba apribojimų dar didesniu, galbūt pasauliniu, lygiu: NATO, JT ar dar dievai žino kokiu lygiu. Todėl čia siūloma tarnyba yra net ne stipri ir nepriklausoma diplomatinė tarnyba, o paklusnumo ne Europos vadovybei reiškimo priemonė.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdami į tai, kad bananų sektoriuje taikomoms kontrolės priemonėms skiriamos finansinės pagalbos metinių asignavimų suma 2010 m. sudarė 75 mln. EUR, kad didžioji šios finansinės pagalbos dalis gauta perskirstant biudžeto 4 išlaidų kategoriją, kuri buvo lygi 55,8 mln. EUR, ir kad 2011 m. ši išlaidų kategorija yra tik 875 530 EUR, sutinkame su Parlamento pasiūlymu paprašyti Komisijos pateikti naują pasiūlymą, kuriame būtų numatyta likusiai 74 124 470 EUR sumai panaudoti lankstumo priemonę. Šį pasiūlymą galima pateisinti tuo, kad bananų sektoriuje taikomoms kontrolės priemonėms reikalinga finansinė pagalba, ypač tada, kai manome, kad jei ES nori išsaugoti savo, kaip pasaulinės veikėjos, įtaką, turi būti užtikrinta finansinė ES pagalba bananus tiekiančioms AKR šalims, kurias paveikė didžiausio palankumo statusą (DPS) turinčių šalių prekybos liberalizavimas, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatomis. Taip pat turėtume paminėti, kad neabejotinai tikslinga įgyvendinti šį pasiūlymą, atsižvelgiant į tai, kad šios priemonės numatytos tarpinstitucinio susitarimo dėl lankstumo priemonės naudojimo 27 punkte.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už rezoliuciją, nes sutinku, kad neturėtų būti abejojama dėl ES finansinės pagalbos bananus tiekiančioms AKR šalims, kurias paveikė didžiausio palankumo statusą (DPS) turinčių šalių prekybos liberalizavimas, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatomis, ir kad neturėtų būti delsiama imtis atitinkamų biudžetinių priemonių. Todėl sutinku su Komisijos pasiūlymu iš dalies pakeisti Reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1905/2006, kad 2010–2013 m. būtų galima finansuoti papildomas prekybos bananais priemones, iš viso skiriant 190 mln. EUR biudžetą ir numatant galimybę skirti dar 10 mln. EUR, jei užteks maržos.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Bananų sektorius itin svarbus kai kuriems ES regionams, ypač Prancūzijos užjūrio departamentams ir teritorijoms, todėl susidūręs su Lotynų Amerikos šalių konkurencija, kuri padidėjo dėl susitarimų, dėl kurių vyksta derybos, Parlamentas patvirtino finansavimo priemones, kuriomis siekiama padėti susilpnėjusiam sektoriui.
Parlamento nariai norėtų, kad 74,12 mln. EUR sumai būtų panaudota lankstumo priemonė. Tai stiprus Parlamento signalas Komisijai ir Tarybai, kurios numatė tik 18,3 mln. EUR. Panašiai tai yra galimybė Parlamentui nurodyti, kad laikas liautis mažinti ES išorės veiksmų biudžetą siekiant finansuoti papildomas prekybos bananais priemones. 2010–2013 m. laikotarpiui pažadėta 190 mln. EUR pagalba turėtų būti finansuojama naujomis lėšomis, kurių Parlamentas reikalaus pasinaudodamas nauja finansine perspektyva.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Komisija siūlo Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1905/2006 pakeitimą, kad 2010–2013 m. būtų galima finansuoti papildomas prekybos bananais priemones, iš viso skiriant 190 mln. EUR biudžetą. Pagal siūlomą metinį paskirstymą 2010 m. numatoma 75 mln. EUR suma. Verta paminėti, kad 4 išlaidų kategorijos marža yra tik 875 530 EUR. 2010 m. didžiausią šios finansinės pagalbos dalį sudaro lėšos, gautos perskirsčius biudžeto 4 išlaidų kategoriją, t. y. 55,8 mln. EUR iš bendros 75 mln. EUR sumos, o tai turi įtakos priemonėms ir veiksmams, kuriems, ES ir visų Parlamento manymu, turi būti skiriamas didžiausias dėmesys. Be to, poreikis teikti finansinę pagalbą papildomoms prekybos bananais sektoriaus priemonėms patvirtinant galiojančią daugiametę finansinę programą (DFP) nebuvo numatytas. Tačiau neturėtų būti abejojama dėl ES finansinės pagalbos bananus tiekiančioms AKR šalims, kurias paveikė didžiausio palankumo statusą (DPS) turinčių šalių prekybos liberalizavimas, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatomis, ir neturėtų būti delsiama imtis atitinkamų fiskalinių priemonių. Todėl pritariu Taisomojo biudžeto Nr. 3/2010 projekto pakeitimui, kaip siūlė pranešėjas.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešimu siekiama nustatyti priemones, kurių reikia norint suteikti pagalbą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių grupei, kurią paveiks ES ir 11 Lotynų Amerikos valstybių bananų prekybos liberalizavimas, kurį vykdant ES yra įsipareigojusi netaikyti kiekybinių apribojimų arba lygiaverčių priemonių bananų importui į savo teritoriją.
Pasirašiusi Ženevos susitarimą, kuriame numatomas šis liberalizavimas, ES įsipareigojo į AKR šalis nukreipti 200 mln. EUR kaip kompensaciją už poveikį, kurį ši priemonė turėtų jų eksportui į ES. Tuo metu kritikavome šį susitarimą, nes jis daugiausia bus naudingas JAV tarptautinio verslo įmonėms, kurios dominuoja šio sektoriaus pasaulio rinkoje.
Keletas AKR šalių, taip pat keletas šių šalių bananų augintojų išreiškė susirūpinimą dėl susitarimo pasekmių ir mano, kad 200 mln. EUR suma visos jo pasekmės nebus kompensuotos. Dabar pranešime numatoma iš viso skirti 190 mln. EUR biudžetą ir numatyti galimybę skirti dar 10 mln. EUR, jei užteks maržos. Be to, jame nepateikiama jokių tinkamų perspėjimų dėl susitarimo poveikio ES bananus auginančioms šalims ir regionams, pvz., Madeiros autonominei sričiai. Dėl šių priežasčių susilaikėme nuo balsavimo dėl šio pranešimo.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Europos Parlamento pasiūlyme dėl rezoliucijos dėl Tarybos pozicijos dėl 2010 finansinių metų Europos Sąjungos taisomojo biudžeto Nr. 3/2010 projekto, III skirsnis – Komisija, numatoma skirti naujus išteklius papildomoms prekybos bananais priemonėms, skirtoms AKR (Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno) šalims, finansuoti. Komisijos pasiūlyme, parengtame nedalyvaujant jokiam biudžeto valdymo institucijos skyriui, numatomi 75 mln. EUR asignavimai, kurie laukiant atitinkamo iš dalies keičiamo reglamento patvirtinimo turi būti įtraukti į rezervą. Esu pasiruošęs parodyti, kad Parlamentas ir Taryba šiuo klausimu nesugebėjo susitarti. Tiesą sakant, Parlamentas svarstė galimybę pasinaudoti lankstumo priemone, kuri, kaip paaiškėjo, puikiai tinka panašiais atvejais, nes lėšos, apie kurias kalbama, yra parengtos naudoti ir joms numatytas teisinis pagrindas. Kita vertus, Taryba laikėsi kitokio požiūrio dėl valstybių narių nenoro taikyti lankstumo priemonę, todėl galiausiai padidėjo jų įmokos. Būtent dėl tų pačių priežasčių Biudžeto komitetas pripažino, kad neįmanoma susitarti dėl 2010 m. biudžeto.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES visada siekė padėti besivystančioms šalims, ypač AKR šalims. Šiame taisomojo biudžeto pasiūlyme nagrinėjamas konkretus bananus auginančių AKR šalių atvejis. Ši speciali pagalba teikiama kaip ES ir 11 bananus auginančių Lotynų Amerikos šalių bananų prekybos liberalizavimas. Mūsų nuomone, tokia pagalba yra geresnė ir veiksmingesnė nei tiesioginė pagalba, kai lėšų prašoma nediskretiškai. Padėdami šių šalių bananų sektoriui, joms padedame plėtoti savo ekonomiką, kurti darbo vietas ir kovoti su skurdu.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Manoma, kad norint įveikti ekonomikos krizę reikėtų kiek įmanoma daugiau pinigų skirti 2010 m. ES prioritetams finansuoti. Tai galima padaryti perskirstant biudžeto lėšas. Tačiau rengiant daugiametę finansinę programą finansinė parama papildomoms bananų sektoriui taikomoms priemonėms nebuvo numatyta.
Siekiant sušvelninti prekybos liberalizavimo PPO lygiu ir su juo susijusio didžiausio palankumo statusą turinčioms valstybėms taikomų muitų mažinimo poveikį, mums buvo sakoma, kad dabar turi būti išsaugoma ES finansinė parama bananus tiekiančioms AKR šalims. Ypač tokiais laikais, kuriais pati ES grumiasi su ekonomikos krize, toks lankstumo priemonės panaudojimas turi būti atmestas.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Dėl keičiamos prekybos tvarkos, visų pirma prekybos liberalizavimo Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), lengvatinė marža, taikoma bananus eksportuojančioms AKR šalims, turėjo neigiamą poveikį.
Todėl Europos Komisija siūlo remti pagrindines bananus eksportuojančias AKR šalis – nustatyti papildomas prekybos bananais priemones ir joms per ketverius metus (2010–2013 m.) skirti 190 mln. EUR biudžetą. Šios pagalbos tikslas – padėti AKR šalių bananų eksportuotojams pradėti prisitaikymo programas. Nors bananų klausimas yra senas, papildomų prekybos bananais priemonių finansavimas išlieka problemiškas.
Komisija ir Taryba finansavimo neįtraukė į 2007–2013 m. daugiametės finansinės programos (DFP) 4 išlaidų kategoriją, o Vystymosi komitetas mano, kad pasiūlymas nesuderinamas su DFP 4 išlaidų kategorijos viršutine riba, ir prašo Komisijos pateikti esminius pasiūlymo pakeitimus arba pakeisti jį kitu tekstu.
finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto projektas
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Esu patenkinta šiandien svarstomu 2011 m. biudžeto projektu, nes jame pasirenkami būtent išdėstyti prioritetai. Pirmą kartą šiais klausimais Parlamentas yra vienodoje padėtyje su Taryba. Tai pirmas biudžetas, svarstomas priėmus Lisabonos sutartį. Dėl šios priežasties ir dėl Europos patiriamos krizės svarbu, kad suderinimo procesas būtų sėkmingas. Itin svarbu, kad ES būtų skirtas biudžetas prioritetinėms sritims ir pagal Sutartį suteiktoms naujoms galioms įgyvendinti. Svarbu kovoti dėl mūsų įsitikinimų ir biudžeto, kuris krizės metu yra pagrįstas ateities vizija. Šie užmojai atsispindi Parlamento pasiūlyme. Kita vertus, Tarybos siūlomos vertės atspindi griežtą ES nacionaliniu lygiu patvirtintų biudžetų taupymą. Tačiau ES privalo turėti galimybę reaguoti į politikos pokyčius dėl didžiulių iššūkių. ES pareiga pristatyti plataus užmojo Europos biudžetą, kuriuo būtų galima padėti ekonomikai atsigauti. Tik stiprindami tokias sritis kaip mokslas ir inovacijos bei prisidėdami prie ekonomikos augimo ir daugiau bei geresnių darbo vietų kūrimo galime pasiekti, kad Europa taptų patrauklesne gyventi ir dirbti vieta.
Ole Christensen, Dan Jørgensen, Christel Schaldemose ir Britta Thomsen (S&D), raštu. – (DA) Mes, į Europos Parlamentą išrinkti Danijos socialdemokratai, balsavome už biudžeto 700, 701 ir 706 pakeitimus. Tai padarėme, nors komentaruose buvo fragmentas, kuriame buvo teigiama, kad ES turėtų pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Puikiai žinome, kad branduolinės energijos rėmėjai bando pasinaudoti šiuo terminu, kad nuslėptų tai, ką jie iš tiesų kalba apie ekonomiką, kurioje branduolinė energija atlieka reikšmingą vaidmenį kaip energijos šaltinis. Norėtume pabrėžti, jog manome, kad būtų labai blogas sumanymas leisti ES lėšas branduolinei energijai, todėl už šį pakeitimą balsavome su tokia išlyga.
Anne E. Jensen (ALDE), raštu. – (DA) Per balsavimą dėl 2011 m. ES biudžeto Danijos liberalų partija balsavo prieš keletą pakeitimų, susijusių su eksporto grąžinamosioms išmokoms skiriamų lėšų pašalinimu. Eksporto grąžinamųjų išmokų išlaidos nustatytos įstatymu, todėl išmokos bus mokamos neatsižvelgiant į tai, kokia suma bus nurodyta biudžete. Tačiau jei ES biudžete šios išlaidos nebus nurodytos, išmokas turės mokėti atskiros valstybės narės. Tuo metu, kai nacionaliniai biudžetai mažinami, būtų ekonomiškai neatsakinga valstybėms narėms užkrauti šią gana didelių papildomų išlaidų naštą. Danijos liberalų partija patenkinta reikšmingu ES eksporto subsidijų sumažinimu per pastaruosius metus ir toliau dės pastangas siekdama inicijuoti atitinkamų teisės aktų pakeitimus, kad būtų galima tęsti laipsnišką nutraukimą. Danijos liberalų partija taip pat balsavo prieš formuluotę, pagal kurią neleidžiama mokėti specialių galvijų patinų priemokų už jaučius, naudojamus bulių kovai.
Priežastis, dėl kurios Danijos liberalų partija balsavo prieš šį pasiūlymą, yra ta, kad ši priemoka mokama tik Danijoje, Švedijoje ir Slovėnijoje, kuriose, kaip žinome, bulių kovos nevyksta. Galiausiai Danijos liberalų partija balsavo prieš 300 mln. Danijos kronų (DKK) skyrimą ES pieno fondui. Praėjusiais metais pieno kainos didėjo, todėl, atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija padarė išvadą, kad pagal dabartines taisykles išmokėti pinigus iš tokio fondo bus neįmanoma.
Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už biudžeto pakeitimą, kuriuo 2011 m. Europos policijos koledžo (CEPOL) biudžeto dalis atidedama į rezervą. Palankiai vertinu per plenarinį posėdį vykusį balsavimą, kuriame 611 nariams balsavus už, 38 – prieš ir 6 susilaikius sustiprinta Parlamento pozicija CEPOL klausimu. Iš tiesų Parlamentas leis panaudoti atidėtus asignavimus, jeigu iš agentūros gaus pakankamą informaciją apie tolesnius veiksmus po 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo.
Šie reikalavimai aiškūs: informuoti Parlamentą apie OLAF tyrimo rezultatus; paskelbti valdybos narių sąrašą; pateikti galutinę išorės auditorių ataskaitą dėl asignavimų, naudojamų privačioms išlaidoms finansuoti; užtikrinti, kad valdyboje būtų įvykdytos permainos siekiant ateityje išvengti tokių atvejų pasikartojimo. Labai tikiuosi, kad CEPOL reaguos greitai ir įrodys savo norą visapusiškai bendradarbiauti su Parlamentu.
Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Stipriai ir moderniai Europai reikia į ateitį ir augimą orientuoto biudžeto, nors kartu dėl ekonominės padėties reikia, kad jis būtų apsvarstytas ir apribotas. Todėl apsisprendėme laikytis biudžeto ribojimo krypties ir daugiausia dėmesio skirti didelėms investicijoms į mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas, kuriomis pagal strategiją „Europa 2020“ būtų užtikrinamas augimas ir kuriamos darbo vietos. Kadangi norime Europos, kuri būtų tvari ekonomikos, socialinių klausimų ir klimato požiūriu, balsavome už investicijas į aplinką, žmogiškąjį kapitalą ir finansų rinkų kontrolę, kurias teikiant niekada nebūtų peržengiamos esamų išteklių ribos.
Nepagrįstai didelė biudžeto dalis vis dar naudojama ES žemės ūkio politikai, tačiau taikant vakarykštę politiką rytojaus uždaviniai nebus išspręsti. Todėl balsavome prieš siūlomą 300 mln. EUR pieno fondą ir pateikėme savo pasiūlymą panaikinti, pvz., žemės ūkio produktams taikomas ES eksporto subsidijas, taip pat tabako auginimui taikomas subsidijas. Kadangi šiais ekonomikai sunkiais laikais kiekvienas turi įvykdyti savo pareigą, taip pat balsavome už ES administracinių sąnaudų mažinimą.
Pranešimas: Sidonia Elżbieta Jędrzejewska ir Helga Trüpel (A7-0284/2010)
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Įvertinus netvirtą euro zonos ekonomikos atsigavimą ir silpnus daugelio valstybių narių viešuosius finansus, jeigu biudžetas naudojamas išmintingai, juo galima skatinti ekonomikos atsigavimą, tačiau būtina žinoti, kaip galima jį geriausiai panaudoti. Kalbant apie piliečius, verta paminėti išlaidų padidinimą pagal išlaidų kategorijas „Konkurencingumas augimui ir užimtumui skatinti“ ir „Sanglauda augimui ir užimtumui skatinti“, nors sumažintos švietimui ir mokymui skirtos išlaidos. Gerokai padidintas Europos socialinis fondas (ESF), tačiau gaila, kad socialinei politikai, pagal kurią sveikatos išlaidos sumažintos 15,77 mln. EUR, palyginti su 2010 m., įgyvendinti skirta tik 1,4 proc. lėšų. Regioninės plėtros srityje yra apytikriai 3,2 proc. padidėjimas, kuris laikomas svarbiu. Dėl žemės ūkio verta paminėti itin didelį pieno sektoriaus nepastovumą ir pabrėžti, jog reikia pastovaus požiūrio, kad būtų galima spręsti šį klausimą būtent panaudojant pieno sektoriaus fondą. Kalbant apie žuvininkystę, apgailestautina dėl bendrai žuvininkystės politikai (BŽP) skiriamų asignavimų sumažėjimo.
Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) 2011 m. ES biudžetas skirtas stambaus verslo pelningumui remti ir yra žiaurus monopolijų ir buržuazinių vyriausybių išpuolis prieš darbuotojų darbą ir socialines teises. Jame numatoma monopolijų grupėms skirti dar daugiau karštųjų pinigų, subsidijų ir priemonių, be 5 trilijonų ar apytikriai tokios sumos, kurią nacionalinės buržuazinės vyriausybės joms jau skyrė, kad paremtų jų pozicijas negailestingoje imperialistų konkurencijoje, aiškiai siekdamos atgaivinti kapitalistinę sistemą. Pagrindinis būdas yra, viena vertus, duoti pinigų kapitalui ir, kita vertus, mažinti bet kokias – jau dabar mažas – lėšas, išleidžiamas darbuotojams, mažoms prekybos ir amatų įmonėms, neturtingiems vidutiniams ūkiams ir jauniems žmonėms, ir skirti dar daugiau pinigų ES imperialistinei intervencijai bei mechanizmams, kuriuos ji naudoja žmonėms spausti ir persekioti.
Pirmasis Europos Parlamento, pasinaudojusio savo tariamai pagal Lisabonos sutartį padidintomis galiomis, patvirtintas biudžetas atitinka savo reakcinį pobūdį. Jis dar kartą įrodo, kad Europos Parlamentas ištikimai tarnauja monopolijų poreikiams ir interesams ir yra labai priešiškas darbuotojų ir paprastų žmonių poreikiams. Darbo ir paprastų žmonių klasės judėjimui reikia sustiprinti savo kovą, kad darbininkai nemokėtų už kapitalizmo krizę.
Liam Aylward, Brian Crowley ir Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Pastaraisiais metais didėjo tarptautinių pieno rinkų nepastovumas. 2010 m. biudžete išimtinai pieno sektoriui skirti 300 mln. EUR buvo ypač naudingi pienininkams, kurie labai nukentėjo nuo krizės. Balsavome už naują biudžeto eilutę, kad būtų numatytas pieno fondas, iš kurio būtų galima remti inovacijas, įvairinimą ir restruktūrizavimą bei padidinti pienininkų galimybes derėtis siekiant įveikti maisto tiekimo grandinės pusiausvyros sutrikimus. Be to, palankiai vertiname tai, kas pranešime rašoma apie paramą, teikiamą pieno vartojimo mokyklose skatinimo programai, ir Komisijos pasiūlymą dėl šios programos ir vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programos finansavimo didinimo.
Bendros žemės ūkio politikos tikslas – užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą, saugoti aplinką bei biologinę įvairovę ir užtikrinti deramas pajamas ūkininkams. Šiuo klausimu palankiai vertiname tai, kas pranešime rašoma apie prašymą Komisijai į 2011 m. biudžetą įtraukti pinigų atsargą, kad 2011 m. nedidėtų rinkos nepastovumas, taip pat sumažinti biurokratizmą ir pagerinti bei paaiškinti galimybes gauti finansavimą.
George Becali (NI), raštu. – (RO) Sutinku su savo kolegomis Parlamento nariais, kurie nepritaria Tarybos siūlomiems biudžeto mažinimams. Geriausias argumentas tam nepritariant – valstybių narių, kurios atliko šį veiksmą savo šalyje, padėtis. Visų pirma kalbu apie Rumuniją. Dėl ribojimu daromo spaudimo vartojimui ne tik neišbridome iš krizės, bet ir iš tiesų sukūrėme neturinčią precedento socialinę įtampą. Taigi, pritariu pieno fondo padidinimui 300 mln. EUR. Pritariau tai pačiai pozicijai, kad paremčiau papildomus finansinius asignavimus šiam produktui per visą Europos krizės laikotarpį. Tvirtai remiu Europos stabilizavimo priemonės idėją ir būtinybę sukurtas dvi biudžeto eilutes padaryti konkrečias, jose pateikti skaičius, o ne palikti tuščias, kaip yra dabar, kad ši Europos intervencijos priemonė galėtų tapti tikrove, o ne tik teorija. Tikiuosi, kad vykstant derinimui bus atsižvelgiama į šį Parlamento požiūrį, kad Taryboje pavyks susitarti ir kad lapkričio mėn. galėsime balsuoti už 2011 m. ES biudžetą.
Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Pirmą kartą savo istorijoje Europos Parlamentas 2011 m. bendro Europos Sąjungos biudžeto projektą svarstė remdamasis naujomis taisyklėmis pagal Lisabonos sutartį. Daug pakeitimų, kurie buvo padaryti Parlamento plenariniame posėdyje, aiškiai rodo, kad padidėjo Europos Sąjungos kontrolės ir demokratinio veikimo lygis. Pritariau šiam pasiūlymui ne tik demokratinių procedūrų, bet ir biudžeto struktūros tobulinimo klausimais.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją, nes sutinku su 2011 m. jaunimo, švietimo ir judumo sričių horizontaliais prioritetais, kuriems pagal įvairias politikos priemones reikia specifinių tarpšakinių investicijų, kaip priemonių ES augimui ir vystymuisi skatinti. Pritariu siūlomam visų su šiais prioritetais susijusių programų, kaip antai „Mokymasis visą gyvenimą“, PESSOA ir „Erasmus Mundus“, finansavimo didinimui. Taip pat sutinku, kad jaunimo su judumu susijęs užimtumas yra svarbi priemonė konkurencijos ir dinamiškos darbo rinkos vystymuisi Europoje užtikrinti, todėl reikia stiprinti jį. Pritariu tam, kad būtų padidintas finansavimas Europos užimtumo tarnybai, todėl labai pritariu tam, kad būtų pradėti parengiamieji veiksmai pagal programą „Pirmasis darbas užsienyje“, kurios tikslas – padėti jaunimui patekti į darbo rinką arba suteikti galimybę gauti kvalifikuoto darbo vietas kitoje valstybėje narėje, nes tai – pirmas žingsnis siekiant įgyvendinti specialią neakademinę jaunimo judumo programą.
Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Šis biudžetas neprilygsta tam, ko Europos Sąjungai reikia norint įveikti ekonomikos nuosmukį, paskatinti jos atsigavimą ir įvykdyti savo įsipareigojimus solidarumo požiūriu. Todėl apgailestauju, kad Europos Parlamente Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos pasiūlymą sukurti nuosavų išteklių eilutę, kuri būtų finansuojama iš finansinių sandorių mokesčio, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija gana paprastai atmetė. Šis to, ką dešinieji sako ir ką daro, nesutapimas kelia pasipiktinimą žinant, kad jie kelis mėnesius piliečiams ir žiniasklaidai kalbėjo, jog pritaria tokiam mokesčiui. Tačiau kai kalbama apie balsavimą ir kai Europos Parlamentas turi galią pasiūlymą įgyvendinti, būtent šie žmonės nori, kad šis pasiūlymas būtų sužlugdytas. Nors ES plečiasi ir jai patikima vis daugiau galių, jos turimi ištekliai mažėja. Tai blogas signalas Europos ekonomikos augimo atsigavimui ir užimtumui apskritai ir ypač Europos piliečiams.
Anna Maria Corazza Bildt, Christofer Fjellner, Gunnar Hökmark ir Anna Ibrisagic (PPE), raštu. – (SV) Norėtume, kad nustatant ES biudžeto prioritetus daugiausia dėmesio būtų skiriama ateičiai, didesniam konkurencingumui, investicijoms į infrastruktūrą ir mokslinius tyrimus, o ne žemės ūkio politikos rėmimui. Šiandien tvirtai laikėmės savo prioritetų ne tik balsuodami už teisinį tikrumą, didesnius asignavimus moksliniams tyrimams ir daugiau pinigų klimato priemonėms, bet ir už žemės ūkio subsidijoms, eksporto subsidijoms, tabako auginimui ir pieno fondui skirtų asignavimų mažinimą. Nors 2011 m. ES biudžete nėra visų prioritetų, kuriuos norėtume matyti, be abejo, balsavome už jį.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Ką tik patvirtinome tokį 2011 m. biudžetą, kokio norėjo Europos Parlamentas. Šiuo balsavimu mums buvo suteikta galimybė dar kartą patvirtinti savo prioritetus, taikomus neturtingiesiems, kuriems buvo paprašoma skirti 100 mln. EUR paketą, ir pieno gamintojams, dėl kurių norėtume, kad pieno fondas būtų toliau naudojamas.
Patiriantys sunkumų verslo subjektai taip pat turėtų toliau gauti paramą iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo, kuris turėtų būti pastovus ir turėti savo biudžetą. Galiausiai norėtume, kad Europos biudžetui būtų skirti nuosavi ištekliai ir kad galiausiai būtų pradėtas taikyti finansinių sandorių mokestis.
Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Tuo metu, kai valstybės, vietos bendruomenės, mokesčių mokėtojai ir verslo subjektai prisiima finansinius nuostolius, Europos Sąjunga negali atleisti savęs nuo šio doro proceso. Neproporcingas Europos Sąjungos biudžeto padidinimas, kurio kai kurie norėtų, yra nepriimtinas. Tai nereiškia, kad atėjo laikas mažinti strategiškai svarbias išlaidas, pvz., numatomas bendrai žemės ūkio politikai, dėl kurios galime būti nepriklausomi maisto produktų požiūriu ir turėti naudos iš eksporto šaltinio (taigi, ir iš pajamų).
Kita vertus, dabar būtų tinkamas metas suabejoti įmokų išimtimis, kuriomis tam tikros valstybės naudojasi dėl istorinių priežasčių ir kurioms nėra pagrindo būti šiandien. Dabartinėmis aplinkybėmis negalima svarstyti Europos mokesčio idėjos: pirmiausia reikėtų sumažinti valstybėms narėms tenkančią fiskalinę naštą.
Philippe de Villiers (EFD), raštu. – (FR) Europos Parlamentas svarstė teisėkūros rezoliucijos dėl Tarybos pozicijos dėl 2011 finansinių metų bendro Europos Sąjungos biudžeto projekto projektą.
Europos Parlamentui nagrinėjant bendrą Europos Sąjungos biudžetą visada yra galimybė geriau išsiaiškinti, kiek per tuos metus buvo padidintos Europos Sąjungos galios, ir atvirkščiai – kiek suvereniteto valstybės narės prarado.
Šiame pranešime atskleidžiama fiskalinė našta, kuri bus perkelta mokesčių mokėtojams. Nors piliečių nusivylimas Europos Sąjunga akivaizdus, ji ir toliau 6 proc. didina savo biudžetą, kad galėtų finansuoti politiką, kurios nepagrįstai reikalauja sau. Kam reikalingas šis didinimas, kai 10–15 proc. išteklių lieka nepanaudota ir Komisija reikalauja, kad visos valstybės narės susivaržytų?
Diane Dodds (NI), raštu. – Manau, kad bet koks siūlymas didinti ES biudžetą būtų nepriimtinas, nes negaliu savo rinkėjams pagrįsti 2011 m. ES išlaidų didinimo beveik 6 proc. Šiandien JK kancleris pristato drastišką viešojo sektoriaus lėšų mažinimą – mažinimą, kurį numatyti ES ragino valstybes nares. Tačiau kartu ta pati ES mano, kad tinka šios pozicijos biudžetą didinti 6 proc. Atrodo, kad oficiali ES politika yra „daryk tai, ką liepiu, o ne tai, ką darau“. Manau, kad tai nepriimtina.
Negalėčiau pažiūrėti į akis savo rinkėjams, kurių kai kurie dėl JK išlaidų mažinimo neabejotinai neteks darbo, ir sakyti, kad Parlamento nariai dar daugiau jų pinigų išleido išmintingai, – nepamirškite, kad tai jų pinigai, – nes papildė EIVT, Europolo ir finansinių paslaugų reguliavimo institucijos fondus. Be to, tikrai negalėčiau pateisinti ir šios tarnybos pramogų biudžeto. Todėl balsavau prieš šį biudžetą. Tegul kiti teisinasi, kodėl jį patvirtino.
Lena Ek (ALDE), raštu. – (SV) Stipriai ir moderniai Europai reikia į ateitį ir augimą orientuoto biudžeto, nors kartu dėl ekonominės padėties reikia, kad jis būtų apsvarstytas ir apribotas. Todėl apsisprendžiau laikytis biudžeto ribojimo krypties ir daugiausia dėmesio skirti didelėms investicijoms į mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas, kuriomis pagal strategiją „Europa 2020“ būtų užtikrinamas augimas ir kuriamos darbo vietos. Kadangi noriu Europos, kuri būtų tvari ekonomikos, socialinių klausimų ir klimato požiūriu, balsavau už investicijas į aplinką, asmenybes ir finansų rinkų kontrolę, kurias teikiant niekada nebūtų peržengiamos esamų išteklių ribos.
Didelė biudžeto dalis skiriama ES žemės ūkio politikai. Deja, dabartinė bendroje žemės ūkio politikoje retai didžiausias dėmesys skiriamas ateities uždaviniams spęsti. Labai svarbu, kad kaimo vietovės klestėtų. Tačiau toliau mokėti eksporto ir tabako auginimo subsidijas nėra teisingas kelias. Mums tereikia pakenčiamų maisto gamybos Europoje sąlygų, tinkamos gyvūnų apsaugos ir paskatų ūkininkams gaminti žaliąją energiją. Kadangi šiais ekonomikai sunkiais laikais kiekvienas turi atlikti savo pareigą, taip pat balsavau už ES administracinių sąnaudų mažinimą.
Göran Färm, Anna Hedh, Olle Ludvigsson ir Marita Ulvskog (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, šiandien balsavome už 2011 m. ES biudžeto projektą. Tai ribotas biudžetas, tačiau ir jame yra reikalingos investicijos į mokslinius tyrimus, energetiką ir jaunimui skirtas iniciatyvas, taip pat juo suteikiama galimybė įsteigti naują ES Išorės veiksmų tarnybą ir naujas finansų priežiūros įstaigas.
Tačiau tai taip pat yra biudžetas, kuriame daugeliui naujų ES prioritetų trūksta tinkamo finansavimo, pvz., naujai ES augimo ir užimtumo strategijai („Europa 2020“), klimato politikai, ES užsienio politikai ir pagalbos, ypač pagalbos Palestinai, politikai.
Siekdami išlaikyti mažą biudžetą pasiūlėme daugiau mažinti ES žemės ūkio pagalbą, tačiau per balsavimą pasiūlymas buvo atmestas. Taip pat balsavome už ES nuosavų išteklių, įskaitant finansinių sandorių mokestį, sistemos išnagrinėjimą. Kad ir kokio pavidalo galėtų tapti nauja ES pajamų sistema, ji neturėtų turėti įtakos biudžetui ir joje turėtų būti paisoma valstybių narių kompetencijos apmokestinimo srityje.
Dėl paties Parlamento biudžeto manome, kad reikia stiprinti tuos komitetus, kuriems įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tenka didesnis darbo krūvis. Tuo pateisinamas didesnis Parlamento ir frakcijų sekretoriatų darbuotojų skaičius. Vis dėlto nemanome, kad mums, Parlamento nariams, reikia daugiau darbuotojų. Dabar Parlamentas nusprendė palikti asignavimus, skirtus rezerve esančių padėjėjams skirtų išmokų didinimui, tačiau neturi būti leidžiama jų naudoti, kol nebus įvykdytos visos sąlygos. Mums būtų labiau patikę, jeigu Parlamento ištekliai būtų buvę didinami perskirstant lėšas ir našumo skatinimo priemonėmis, o ne didinant visą biudžetą.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) ES biudžetas itin svarbus ES veiklos gerinimui, ypač krizės laikotarpiu, siekiant veiksmingai paskirstyti su sanglaudos politika susijusias lėšas.
Manau, kad Taryba neturėtų savavališkai mažinti šių lėšų, kadangi turėtų laikytis tokių prioritetų kaip inovacijoms skiriamos lėšos ir augimo bei konkurencingumo didinimo tikslai. Tvirtindama galutinį 141,8 mlrd. EUR įsipareigojimų asignavimų ir 126,5 mlrd. EUR mokėjimų asignavimų biudžetą Taryba įsipareigojimų asignavimus sumažino 0,55 proc. ir mokėjimų asignavimus – 2,77 proc., o tai galėtų būti ypač pavojinga, jeigu turėtų poveikį Europos augimui ir konkurencingumui.
Todėl pritariu Parlamentui, palikusiam pirminį šioms sritims skirtą finansavimą.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, sumažėjo privalomųjų išlaidų ir neprivalomųjų išlaidų skirtumas, o tai reiškia, kad Parlamentas ir Taryba tampa bendrai atsakingi už visą ES lėšų panaudojimą ir kad kartu sprendžia, kaip jas panaudoti. Be to, metinis biudžeto sudarymo procesas tampa specialia teisėkūros procedūra, pagal kurią biudžetas patvirtinamas reglamentu ir kuri gali būti laikoma tam tikra bendro sprendimo procedūra arba, siekiant išvengti painiavos, bendru Parlamento ir Tarybos sprendimu. Parlamento siūlomas 2011 m. biudžetas yra plataus užmojo, išmintingas, jame atsižvelgiama į įsipareigojimus, kuriuos Parlamentas prisiėmė tvirtai ir realistiškai. Prioritetą teikiame politikai, susijusiai su jaunimu, švietimu, judumu, mokymu, moksliniais tyrimais, konkurencingumu ir inovacijomis. Norėčiau atkreipti dėmesį į parengiamuosius veiksmus, kuriuose pats dalyvavau: programą „Pirmasis darbas užsienyje“. Ja bus skatinamas jaunimo judumas ES ir padedama kovoti su nedarbu. Šis ES biudžetas ir toliau sudaro apytikriai 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. Tai aiškiai rodo, kad reikia peržiūrėti daugiametę finansinę programą atsižvelgiant į mažas maržas, numatytas jos išlaidų kategorijoms ir ypač 1A, 3B ir 4 išlaidų kategorijoms. Taip pat akivaizdu, jog būtinai reikia, kad vyktų diskusijos dėl naujų išteklių Europos Sąjungos biudžetui būtinumo.
João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Sutinkame su kritika, taikoma Tarybos atliktiems savavališkiems išlaidų mažinimams biudžeto projekte, 2001 m. biudžete paliekant beveik 7 mlrd. EUR mažiau negu buvo sutarta pagal 2007–2013 m. daugiametę finansinę programą (DFP). Tai tuo labiau nepriimtina dėl to, kad pagal DFP sutarta jau ir taip itin maža suma ir taip nuo pat pradžių diskredituojama bet kokia ekonominė ir socialinė sanglauda. Taigi, dėl to išryškėja žalingas Europos vykdomos politikos poveikis.
Todėl taip pat laikomės nuomonės, kad būtinai reikia persvarstyti biudžetą ir kartu nedelsiant peržiūrėti maksimalias dabartinės DFP ribas. Tačiau ši kritika negali mus skatinti pritarti pranešime minimam ketinimui „lisabonizuoti“ biudžetą, dėl to biudžetas ir toliau būtų naudingas šiems pagrindiniams Lisabonos sutarties ramsčiams: neoliberalizmui, federalizmui ir militarizmui. Kitaip tariant, iš esmės užtikrinama, kad biudžetas toliau būtų naudingas toms pačioms politikos priemonėms, dėl kurių kilo didžiulė krizė, su kuria dabar yra susidūrę Europos darbuotojai ir gyventojai. Tereikia – pradedant būtinu Europos Sąjungos biudžeto papildymu valstybių narių įnašais, proporcingais jų bendrosioms nacionalinėms pajamoms, – atsisakyti šių politikos priemonių ir tikrai įsipareigoti siekti sanglaudos, socialinės pažangos ir išsaugoti aplinką.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Lisabonos sutartis įsigaliojo pernai gruodžio 1 d. Pagal ją Europos Sąjungai suteikiami nauji įgaliojimai: taigi, ir naujos išlaidų galimybės. Niekas arba beveik niekas čia neturi padorumo pabrėžti, kad šiek tiek gėdinga prašyti didinti Europos Sąjungai skiriamus išteklius arba parengti naują mokestį tada, kai valstybėms narėms liepiama praktikuoti griežtą taupymą ir mažinti savo socialinės apsaugos išlaidas.
Prancūzijai Europa turi didelę tiesioginę kainą: 8 mlrd. EUR per metus, sumą, kuri visą laiką didėja. Kitaip tariant, pvz., ji sudaro didžiąją socialinės apsaugos deficito dalį. Netiesioginė kaina dar didesnė kalbant apie nedarbą, menką augimą, įmonių persikėlimus ir kitus dalykus, susijusius su Europos politika. Europos biudžetu nacionaliniai biudžetai nepapildomi; juo konkuruojama su jais ir juo jie apiplėšiami. Su struktūrine politika susijusios bendro finansavimo sistemos, kurios yra ne kas kita, kaip truputis protekcionizmo, taip pat kurstymas išlaidauti. Yra ši sunkinanti aplinkybė: 15 metų Europos Audito Rūmai negalėjo patvirtinti Komisijos šių dešimčių milijardų eurų valdymo. Manau, kad laikas visa tai užbaigti.
Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Pritariau Europos Parlamento rezoliucijai dėl 2011 m. ES bendrojo biudžeto projekto. Jeigu norime prisiimti politinius Europos Sąjungos prioritetus ir naujas išlaidas, kurios tapo būtinos dėl ekonomikos krizės ir Lisabonos sutartimi suteiktų naujų įgaliojimų, privalome pritarti šiam plataus užmojo biudžeto projektui, kuriuo galima užtikrinti investicijas, kurių reikia norint sukurti daugiau darbo vietų ir grįžti prie tvaraus augimo, arba, kitaip tariant, biudžetui, kuris būtų vertas tokios Europos, kokios norime.
Taryba norėtų Europos Sąjungos biudžetą sumažinti, nes valstybėms narėms gresia gana didelis deficitas. Todėl pasiūlėme naują biudžeto išlaidų kategoriją Europos Sąjungos nuosaviems ištekliams, kad biudžetas tiek daug nepriklausytų nuo nacionalinių įmokų. Apgailestaujame dėl to, kad dešinieji dar kartą atmetė pakeitimą, kuriuo reikalaujama nustatyti finansinių sandorių mokestį.
Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Pritariu Europos Parlamento pasiūlymams dėl 2011 m. biudžeto projekto. Šiame pranešime atsižvelgta į svarbias politikos sritis ir asmenines nuomones. Parlamentas pripažįsta, kad ateityje turėdama mažiau finansinių išteklių Europos Sąjunga nesugebės įvykdyti savo išplėstų ir įvairių užduočių. Tai visų pirma turi būti taikytina žemės ūkiui. Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonėje dėl 2011 m. biudžeto jau išreikštas susirūpinimas, kad nepanaudotų lėšų planavimo ir panaudojimo klausimais Komisijos prielaidos yra per daug optimistinės. Didelio masto Europos mokslinių tyrimų projektai finansiškai susiejami su išieškojimais, kurių sumos iš anksto niekas nežino. Komisija paraginta ateityje užtikrinti ilgalaikį mokslinių tyrimų technologinės plėtros finansavimą ir parengti tikslius finansavimo planus. Finansinių išieškojimų sumos iš žemės ūkio katilo turėtų būti naudojamos pagal savo pirminę paskirtį.
Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes jame Europos Parlamentas nustato svarbiausius savo politikos prioritetus jaunimo, švietimo ir judumo srityse. Aš taip pat ne kartą teigiau, kad šie prioritetai yra itin svarbūs ir būtini ES ekonomikos gaivinimo strategijos ir strategijos „Europa 2020“ komponentai. Jaunimui, švietimui ir judumui reikia specialių tarpšakinių investicijų pagal tinkamas politikos priemones, kad būtų galima skatinti ES augimą ir vystymąsi.
Todėl pritariu, kad reikia didinti paskolas visoms su šiais prioritetais susijusioms programoms, kaip antai „Mokymasis visą gyvenimą“, „Žmonės“ ir „Erasmus Mundus“. Lygiai taip pat svarbu padidinti paskolas Europos užimtumo tarnybų tinklui. Šiuo tikslu pritariu tam, kad būtų pradėti parengiamieji veiksmai pagal programą „Tavo pirmasis EURES darbas“, kurios tikslas – padėti jaunimui patekti į darbo rinką arba suteikti galimybę gauti kvalifikuoto darbo vietas kitoje valstybėje narėje, nes tai – pirmas žingsnis siekiant įgyvendinti specialią neakademinę jaunimo judumo programą.
David Martin (S&D), raštu. – Per atskirus balsavimus balsavau prieš nuostatas, kurios, mano manymu, turi neigiamą poveikį ES piliečiams ir besivystančių šalių gyventojams. Šios nuostatos apima ES finansavimą, skiriamą tabako gamybai, taip pat besivystančioms šalims kenkiančias ES žemės ūkio subsidijas. Taip pat balsavau prieš biudžeto eilutėse, susijusiose su išlaidomis ir kelionės bei administracinėmis išlaidomis, įrašytų sumų didinimą. Tačiau pritariu teigiamoms Parlamento pirmojo svarstymo nuostatoms, įskaitant mūsų regionų ekonomikos vystymosi finansavimą, paramą itin svarbiems moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei didesnę pagalbą užsieniui, atitinkančią JK tikslą didinti vystymosi pagalbą. Manau, jog reikia, kad ES biudžetas užtikrintų ilgalaikį stabilumą neatsižvelgiant į griežto taupymo priemones, kurių imasi Europos nacionalinės vyriausybės. Nors nacionalinės vyriausybės drastiškai mažina išlaidas, kai kuriais atvejais artimiausioje ateityje ES biudžetas gali užtikrinti stabilumą ir ilgalaikį pagalbos planavimą, – panaudojant tokius fondus, kaip struktūriniai fondai ir sanglaudos fondai, – padėti kurti darbo vietas, teikti darbo mokymą ir atgaivinimo priemonėmis skatinti Europos šalių ekonomiką, ypač teikiant struktūrinius fondus labiausiai nukentėjusioms nepalankioje padėtyje esančioms vietovėms.
Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Pirmą kartą nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo Europos biudžetas patvirtintas per vienintelį svarstymą. Tai taip pat pirmas kartas, kai Parlamentas panaudojo didesnį sprendimo priėmimo poveikį nei Taryba. Tačiau šios didesnės galios turi būti neatsiejamos nuo didesnio atsakingumo ir realizmo pojūčio, atsiradusio dėl užsitęsusios ekonomikos krizės.
Atsižvelgdamas į tai Biudžeto komitetas parodė aiškų ženklą, kai apsisprendė laikytis maržų, nustatytų dėl dabartinės finansinės padėties, ir vykdė prioritetais grindžiamą griežtą politiką, kad paskatintų augimą, didžiausią dėmesį skirdamas moksliniams tyrimams, inovacijoms ir jaunimui. Pritariu šiam Parlamento sprendimui laikytis rekomendacijų, gautų iš Biudžeto komiteto ir valstybių narių, kurios dėl perdėtų ES avansinių mokėjimų dažnai yra priverstos įsiskolinti.
Vis dėlto Europos Sąjungos biudžetas turi būti persvarstytas atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje nustatytus naujus įgaliojimus ir nuosavų išteklių poreikį. Šiais klausimais reikalingas griežtumas atliekant derinimą, kad būtų suteikta adekvati finansinė paramą tokiam plataus užmojo projektui, kaip strategija „Europa 2020“.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Įsigaliojusia Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) sustiprinta ES politika ir sukurtos naujos kompetencijos sritys, t. y. bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), konkurencingumas ir inovacijos, kosmosas, turizmas, kova su klimato kaita, socialinė politika, energetikos politika, teisingumas ir vidaus reikalai. Šiems naujiems įgaliojimams reikalingas biudžetas, kuriuo būtų sudarytos sąlygos juos praktiškai įgyvendinti, vadinasi, reikia, kad visos biudžeto valdymo institucijos būtų darnios ir nuoseklios padidėjusio finansinio pajėgumo atžvilgiu. Todėl turime numatyti Bendrijos biudžetui reikalingas lėšas, kad būtų galima pasiekti užsibrėžtus 2014 m. tikslus ir kad nekiltų pavojus strategijai „Europa 2020“. Žinoma, šiomis krizės aplinkybėmis valstybės narės kažkiek priešinasi įmokų didinimui, tačiau privalo pripažinti ES ketinimus ir būtinybę nerizikuoti viskuo, kas buvo pasiekta sanglaudos ir integracijos požiūriu.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Vienas dalykas, kuris pakeistas Lisabonos sutartimi, – finansinė ES sandara, ypač daugiametė finansinė programa (DFP) ir metinė biudžetinė procedūra. Sutartyje DFP suteikiamas privalomas teisinis statusas ir teigiama, kad ją privalo nustatyti Europos Parlamento pritarimą gavusi vieningai veikianti Taryba. Nebeturi būti atskiriamos privalomosios ir neprivalomosios išlaidos, nes dabar už spendimus dėl jų bendrai atsako abi biudžeto valdymo institucijos ir kartu atitinkamai supaprastinamas biudžetinis procesas. Tai, kad dabar Parlamentas turi bendro sprendimo procedūros teisę visam biudžetui, padeda stiprinti demokratinę kontrolę.
Taip pat numatyti kai kurie tolesni veiksmai siekiant sumažinti biurokratizmą. Svarbu, kad būtų padidintos Europos Parlamento, kaip vienintelės tiesiogiai renkamos ES institucijos, biudžetinės teisės, kad jis galėtų daryti įtaką tokiems ES sprendimams, kaip reikalavimas mažinti išlaidas naujoje Išorės veiksmų tarnyboje. Tačiau negaliu pritarti centralizacijos tendencijoms.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už biudžeto projektą, nes pritariu pagrindinėms jo nuostatoms ir turiniui. Sutinku su iš naujo nustatytomis Tarybos atliekamų išlaidų mažinimų viršutinėmis ribomis. Manau, kad šis balsavimas nepaprastai svarbus, ir pritariu Parlamento, iš tiesų pasinaudojusio šiomis naujomis prerogatyvomis, išreikštai pozicijai. Iš tiesų dėl naujos biudžeto procedūros, įgyvendintos įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Parlamentas gali parodyti Tarybai savo svarbą ir savo galias gindamas tvirtą ir daug žadantį, bet kartu ir griežtą, biudžetą, nes supranta, kad, norint atgaivinti Europos Sąjungos ekonomiką, – kurią skaudžiai išbandė dabartinė ekonomikos ir finansų krizė, – reikalingos gana didelės investicijos į tokius svarbius sektorius, kaip moksliniai tyrimai ir technologinės inovacijos.
Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Biudžeto komiteto Kultūros ir švietimo komitetui pateiktas pirminis biudžeto projektas turėjo trūkumų, nes į jį nepavyko įtraukti plataus užmojo priemonių, kuriomis būtų galima pasiekti pirminius strategijos „Europa 2020“ švietimo, mokymo ir judumo srities tikslus. Tiksliau, iš pradžių kompetentingas komitetas patvirtino Komisijos ir Tarybos poziciją ir pasiūlė įšaldyti mokymosi visą gyvenimą, švietimo ir jaunimo verslininkystės programų asignavimus. Tačiau paguodžia tai, kad Kultūros ir švietimo komiteto nariams pasipriešinus ir išreiškus susirūpinimą dėl menkinamos švietimo ir mokymo politikos, ypač tuo metu, kai nedarbas didėja ir kelia problemų daugeliui Europos Sąjungos valstybių narių, Biudžeto komitetas pateikė reikalingus pakeitimus, kuriems pritariau, ir padidino iš pradžių planuotus asignavimus (pvz., 150202 straipsnio dėl mokymosi visą gyvenimą programų atveju).
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją, nes sutinku su Parlamento 2011 m. horizontaliais prioritetais, ypač jaunimo, švietimo ir judumo sričių, kuriems pagal įvairias politikos priemones reikia specifinių tarpšakinių investicijų, kaip priemonių ES augimui ir vystymuisi skatinti. Pritariu siūlomam visų su šiais prioritetais susijusių programų, kaip antai „Mokymasis visą gyvenimą“, PESSOA ir „Erasmus Mundus“, finansavimo didinimui.
Taip pat manau, kad jaunimo su judumu susijęs užimtumas yra svarbi priemonė konkurencijos ir dinamiškos darbo rinkos vystymuisi Europoje užtikrinti, todėl jį reikia stiprinti. Todėl pritariu tam, kad Europos užimtumo tarnybai būtų padidintas finansavimas, ir labai pritariu tam, kad būtų pradėti parengiamieji veiksmai pagal programą „Pirmasis darbas užsienyje“, kurios tikslas – padėti jaunimui patekti į darbo rinką arba suteikti galimybę gauti kvalifikuoto darbo vietas kitoje valstybėje narėje, nes tai pirmas žingsnis siekiant įgyvendinti specialią neakademinę jaunimo judumo programą.
Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) 142 650 mlrd. EUR – toks yra 2011 finansinių metų biudžetas, kurį šiandien vidurdienį patvirtino Europos Parlamentas. Tai ribotas biudžetas, kuris iš esmės tapatus tam, kurį pasiūlė Europos Komisija ir kuris buvo patvirtintas griežto taupymo sąlygomis. Tačiau visi žinome, kad Europa, turėdama mažiau pinigų, negali nuveikti daugiau ir geriau.
Todėl aš kartu su kitais Parlamento nariais ir už finansinį programavimą bei biudžetą atsakingu Komisijos nariu J. Lewandowskiu pateikėme prašymą Europos Sąjungai skirti sau nuosavus išteklius. Šis finansinis mechanizmas užtikrintų savarankiškumą ir veiksmų laisvę valstybėms narėms, kurios, krizė yra ar jos nėra, seniai atsisakė idėjos aprūpinti Europą ištekliais jos užmojams įgyvendinti. Žinau mažiausiai dvi priežastis, kodėl nereikia mažinti Europos biudžeto.
Pirmoji siejama su Lisabonos sutarties įsigaliojimu ir naujomis Europos galiomis užsienio politikos, energetikos ir finansų priežiūros srityse, o ką jau kalbėti apie visas kitas. Antroji siejama su naująja strategija „Europa 2010“, kuria ketinama Europą sugrąžinti į kelią, vedantį į tvarią plėtrą, svarbius projektus ir inovacijas. Reikės tinkamai finansuoti naujus uždavinius ir įgaliojimus. Tai verčia mus grįžti prie vienintelio sprendimo – tiesioginio Europos Sąjungos finansavimo.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šių metų diskusijose dėl biudžeto vėl pabrėžiama būtinybė susitarti dėl prasmingos ES nuosavų išteklių sistemos. Dėl kasmetinių Europos institucijų rietenų dėl biudžetų chaotiškai priimami sprendimai ir kuriamos piktos užmačios, tačiau to būtų galima lengvai išvengti pasinaudojant nuosavų išteklių sistema, pvz., pajamų iš ES finansinių sandorių mokesčio, aviacijos kuro mokesčio arba anglies dioksido mokesčio dalį skiriant ES biudžetui finansuoti. Nepaisant to, šiandienos diskusijose aiškiai užtikrinama reakcijos į papildomus poreikius, atsiradusius dėl Lisabonos sutarties, ir ES biudžetų didinimo reaguojant į biudžeto sunkumus pusiausvyra.
Eva-Britt Svensson (GUE/NGL), raštu. – (SV) Nusprendžiau susilaikyti dėl sprendimo dėl Parlamento biudžeto projekto. Džiugina programos „Daphne“, kuria sprendžiama smurto prieš moteris problema, patobulinimas. Taip pat džiaugiuosi, kad Parlamentas atmetė Komisijos ir Tarybos pasiūlymą sumažinti pagalbą Palestinos savivaldai. Tačiau taip pat norėčiau pabrėžti, kad manau, jog Parlamentas elgiasi neatsakingai ES sistemai ir sau tokias dideles sumas skirdamas kaip programas ir subsidijas bei pagalbą biurokratijai tuo metu, kaip valstybės narės verčiamos negailestingai mažinti išlaidas, kad atitiktų Stabilumo pakto reikalavimus, – kitaip tariant, neoliberalų paktą, kurį Parlamento dauguma visiškai remia.
Pagrindinis laimėtojas yra žemės ūkis, ypač dėl 300 mln. EUR pieno fondo sukūrimo. Mums, Parlamento nariams, bus sunku šį sprendimą paaiškinti tiems sunkumus patiriantiems žmonėms, kurie dalyvauja tai vienoje, tai kitoje šalyje vykstančiose demonstracijose. Kodėl jie turėtų kentėti tada, kai tikrovė visiškai neturėjo poveikio ES sistemos biudžeto išlaidoms?
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Tai yra pirmas ES biudžetas, dėl kurio pagal Lisabonos sutarties taisykles buvo balsuojama per pirmąjį svarstymą. Nors kai kurie opūs klausimai dar paliekami derinimui, kuriuo sprendžiami klausimai, mano manymu, bus ypač svarbūs, pvz., lėšų skyrimas sanglaudai ir žemės ūkiui, pritariu šiam pasiūlymui.
Tarybai sumažinus skirtą sumą, patvirtintame dokumente grąžinamas pirminis Komisijos pasiūlymas, susijęs su augimui ir užimtumui skirtu sanglaudos skirsniu. Nors 2011 m. suma jau nustatyta daugiametėje finansinėje programoje (DFP) kartu su viršutine 50,65 mlrd. EUR riba dabartinėmis kainomis, verta pažymėti, kad pranešėja teigia, jog šiai išlaidų kategorijai bus reikalingi didesni mokėjimai.
Taip pat pritariu asignavimams, numatytiems augimui ir užimtumui skirtame konkurencingumo skirsnyje, kuriame yra nuostata finansuoti daugumą Parlamento pasiūlymų, pvz., susijusių su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis (MVĮ) ir jaunimo, švietimo ir judumo programomis.
Balsuoju už šį dokumentą, nors jame nėra Europos liaudies partijos (ELP) pateiktų pasiūlymų dėl grūdų, pieno ir pieno produktų bei pieno miltelių saugojimui taikomų intervencinių priemonių, kuriuos, deja, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas (AGRI) atmetė.
Róża Gräfin von Thun und Hohenstein (PPE), raštu. – (PL) Susilaikymas per balsavimą nėra tinkamas sprendimas. Tie, kurie nedalyvauja, visada klysta. Manau, kad visoje rezoliucijoje yra daug daugiau tinkamų priemonių nei mažiau vertingų. Mums reikia Europos išorės veiksmų tarnybos. Ji turėtų kuo greičiau pradėti savo veiklą, kad padidintų Europos svarbą pasaulyje.
Patvirtintoje rezoliucijoje teigiama, kad šioje tarnyboje bus atstovaujama visoms valstybėms narėms. Dabar privalome pasirūpinti, kad tai tikrai įvyktų. Taip didinamas pasitikėjimas Išorės veiksmų tarnybos steigimo procesu. Reikėtų nepamiršti, kad Europos Sąjunga buvo sukurta remiantis savitarpio pasitikėjimu ir kad Lenkijai tai buvo labai naudinga. Ketinu labai atidžiai stebėti šį procesą.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pritariu teigiamoms 2011 m. biudžeto nuostatoms, prie kurių galima priskirti Velso ekonomikos vystymosi finansavimą, paramą moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai ir užsienio pagalbą. Pripažįstu, kad papildomų išlaidų, atsirandančių dėl Europos išorės veiksmų tarnybos ir naujų Europos priežiūros institucijų, Taryboje reikalauja ir joms pritaria visos valstybės narės, įskaitant JK. Tačiau man rūpi išlaidos, numatomos daugeliui sričių, kurios neatitinka pinigų vertės arba turi neigiamą poveikį ES piliečiams ir besivystančių šalių gyventojams. Tai apima alkoholio ir tabako gamybai skiriamą ES finansavimą, kuris neatitinka ES sveikatos tikslų, besivystančioms šalims kenkiančias ES žemės ūkio eksporto subsidijas ir išlaidų didinimą pagal biudžeto eilutes, susijusias su išlaidomis ir kelionių, publikacijų bei kitomis administracinėmis sąnaudomis. Dabartinėje ekonominėje aplinkoje svarbiau nei kada nors anksčiau pagrįsti išlaidas mūsų prioritetams ir sustabdyti be kokį švaistūnišką ir besaikį išlaidavimą kituose sektoriuose. Nemanau, kad galiu nepritarti šiam biudžetui. Sunkiais ekonomikai laikais balsavimas prieš nepaprastai svarbų daugelio prioritetų finansavimą būtų neveiksmingas. Tačiau taip pat manau, kad kai kurie išlaidų padidinimai nepagrįsti, todėl nusprendžiau susilaikyti.
Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Pagrindiniai 2011 m. ES biudžeto punktai yra investicijos į mokymą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, kurios, įvertinus dabartinę padėtį darbo rinkoje, yra būtinos. Dabartinio nedarbo Europoje mažinimas turi būti kiekvieno sprendimo pagrindas – taip pat tada, kai kalbama apie tai, kaip iš tiesų įgyvendinti plataus užmojo strategijos „Europa 2020“ tikslus. Prioriteto teikimas jaunimui mokymo ir judumo programose yra labai vertinga investicija ir kartu puiki galimybė juos parengti darbo rinkai. Šiuo atveju yra keletas išlaidų padidinimų, tačiau yra ir išlaidų mažinimų – biudžetas yra kompromisas, kaip kiekvienas daugiašalis sprendimas. Tačiau pinigų nukreipimas į branduolinius mokslinius tyrimus negali atitikti Europos žmonių interesų, todėl šiuos pinigus būtų geriau išleisti, pvz., atsinaujinantiesiems energijos ištekliams.
Glenis Willmott (S&D), raštu. – Europos Parlamento Darbo partija pritaria teigiamoms Parlamento pirmojo svarstymo pozicijos nuostatoms, įskaitant mūsų regionų ekonomikos vystymosi finansavimą, paramą itin svarbiems moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei didesnę užsienio pagalbą, atitinkančią JK tikslą didinti bendrą užsienio vystymosi pagalbą. Taip pat pripažįstame, kad papildomų išlaidų, atsirandančių dėl Europos išorės veiksmų tarnybos ir naujų Europos priežiūros institucijų, kurios būtinos šioms svarbioms naujoms veiklos kryptims įgyvendinti, Taryboje reikalauja ir joms pritaria visos valstybės narės, įskaitant JK. Tačiau mums labai rūpi išlaidos, numatomos daugeliui sričių, kurios neatitinka pinigų vertės arba turi neigiamą poveikį ES piliečiams ir besivystančių šalių gyventojams. Tai apima alkoholio ir tabako gamybai skiriamą ES finansavimą, kuris neatitinka ES sveikatos tikslų, besivystančioms šalims kenkiančias ES žemės ūkio eksporto subsidijas ir išlaidų didinimą pagal biudžeto eilutes, susijusias su išlaidomis ir kelionių, publikacijų bei kitomis administracinėmis sąnaudomis. Dabartinėje ekonominėje aplinkoje svarbiau nei kada nors anksčiau pagrįsti išlaidas mūsų prioritetams ir sustabdyti be kokį švaistūnišką ir besaikį išlaidavimą kituose sektoriuose. Šiame etape Europos Parlamento Darbo partija balsavo prieš galutinę rezoliuciją dėl biudžeto, kad prieš institucijų derybas parodytų aiškų ženklą.
Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Man buvo labai malonu pasveikti pranešėją S. E. Jędrzejewską puikiai parengus pranešimą. Šiandien pirmą kartą ES biudžetą patvirtinome pagal Lisabonos sutartyje nustatytą nuostatą, taip pat pirmą kartą neviršijome dabartinėje finansinėje perspektyvoje nustatytų finansinių ribų. Manau, kad S. E. Jędrzejewskos siūlomais sprendimais išreiškiamas realistiškas ir pragmatiškas požiūris į sunkų ekonomikos krizės metą. Taip pat džiugu pažymėti, kad šiandien patvirtintu biudžetu stiprinami Parlamento prioritetai finansiniais klausimais.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Motinystės atostogų pailginimas nuo 14 iki 20 savaičių būtų laikomas pagrindine teise. Šis naujas laikotarpis neturėtų būti vertinamas kaip grėsmė net atsižvelgiant į tėvo teisių įgyvendinimą. Jo pasekmės įvairių valstybių narių teisinei sistemai yra nereikšmingos, įskaitant poveikį ekonomikai, kai, pvz., svarstome galimybę Europos lygiu sukurti laikinas darbo vietas, kuriomis būtų skatinamas profesinis judumas, kuriuo būtų galima skatinti dalytis geriausia patirtimi ir tęsti motinystės atostogų išėjusių moterų profesines pareigas. Atsižvelgiant tiek į demografines problemas, tiek į dabartinį ekonominį klimatą neturėtų būti abejojama 100 proc. mėnesinio atlyginimo išėjus motinystės atostogų garantija, taip pat draudimo atleisti iš darbo laikotarpio pratęsimu nuo šešių mėnesių iki metų. Kitos paprastos, bet reikšmingos priemonės yra, pvz., lankstaus darbo laiko laikotarpiu po motinystės atostogų galimybė, prevencinės priemonės, susijusios su sveikata ir apsauga, ir šių teisių išplėtimas vaikus įsivaikinančioms poroms, taip propaguojant teisingesnę teisinę sistemą.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Deja, Europoje įvairių šalių gimstamumo rodiklis skiriasi ir dažnai priklauso ne tik nuo ginamų teisių garantijos, bet ir nuo dirbančioms motinoms prieinamų socialinių paslaugų, pvz., vaikų darželių. Mums dar reikia daug ką padaryti, kad suderintume darbą ir šeimos gyvenimą.
Italijoje galiojanti motinystės apsaugos sistema apskritai atitinka direktyvoje siūlomus naujus kriterijus ne tik privalomų motinystės atostogų savaičių skaičiaus atžvilgiu, bet ir 100 proc. kompensacijos, kuria siekiama kompensuoti negautas pajamas nebuvimo darbe laikotarpiu, mokėjimo atžvilgiu. Svarbu, kad direktyvoje aiškiai įtvirtinamos tėvystės atostogos: tai svarbus tikslas, kuriuo siekiama užtikrinti lygias vyrų ir moterų teises ir padidinti tėvų pasidalijamą atsakomybę.
George Becali (NI), raštu. – (RO) Sutinku su motinystės atostogų laikotarpio pailginimu iki ne mažiau nei 20 savaičių, paliekant visą atlyginimą, tačiau kartu numatant tam tikrą lankstumą valstybėms, kurios jau turi nuostatas dėl tokių atostogų. Darbuotojos, kurios pasinaudoja savo motinystės atostogomis, privalo gauti visą savo atlyginimą, kuris yra 100 proc. jų paskutinio dirbto mėnesio atlyginimo arba jų mėnesinių atlyginimų vidurkio dydžio. Patvirtintais pakeitimais bus neleidžiama atleisti nėščių moterų iš darbo nuo pat nėštumo pradžios iki šešių mėnesių nuo jų motinystės atostogų pabaigos. Be to, moterys privalo turėti teisę grįžti į savo darbą arba tokio pat atlyginimo, profesinės kategorijos ir karjeros galimybių darbą, kokį turėjo prieš išeidamos į motinystės atostogas.
Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pailgintos motinystės atostogos, pagerintos darbo sąlygos ... šiandien Europos Parlamente vykusiose diskusijose moterims buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Praėjus aštuoniolikai metų nuo pirmosios direktyvos dėl nėščių ir neseniai pagimdžiusių ir (arba) maitinančių krūtimi darbuotojų ekonominė ir demografinė padėtis Europoje tikrai pasikeitė. Todėl šiandien plenariniame posėdyje balsavome už tai, kad būtų iš dalies pakeistas galiojantis teisės aktas dėl motinystės atostogų siekiant skatinti moterų užimtumą ir kartu suteikti joms galimybę kuo geresnėmis sąlygomis turėti šeimą.
Ne tik suteikti moterims galimybę derinti savo šeimos gyvenimą su profesine veikla, bet ir įgyvendinti lyčių lygybės tikslus: būtent tai mes šiandien užtikriname visoms Europos moterims. Europos Parlamentas balsų dauguma pritarė 20 savaičių visiškai apmokamų motinystės atostogų laikotarpiui. Todėl dabar turėsime su valstybėmis narėmis derėtis, kad pasiektume kompromisą dėl šio teksto.
Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Jeigu nustatę balsavimo rezultatus turėtume suteikti pavadinimą šios iniciatyvos rezultatams, tai būtų maištas salėje. Prieš balsavimą žinojome apie Parlamento narių iš įvairių frakcijų priešinimąsi, kad būtų patvirtintas motinystės atostogų pailginimas iki 20 savaičių, reikalavimas tokiu atveju žmonėms mokėti 100 proc. jų atlyginimo, priemonių išplėtimas neįgalių vaikų atveju ir tėvystės atostogų įtraukimas. Buvo visi požymiai, kad šios priemonės tikriausiai nebus patvirtintos, tačiau taip neatsitiko. Dėl to, kad daugelis Parlamento narių nesilaikė nurodymų dėl balsavimo, stebuklas tapo įmanomas. Šiandien Parlamentas pateisino Europos vyrų ir moterų lūkesčius. Tai taip pat yra dar vienas žingsnis keliu į lygybę, iki kurios mums dar labai toli ir kurią privalome paversti tikrove dirbdami kartu kaip vyrai ir moterys.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Džiaugiuosi, kad po ilgai lauktų diskusijų Europos Parlamentas šiandien patvirtino labai reikšmingą direktyvą. Remiantis šia nauja direktyva, motinystės atostogų trukmė bus pailginama nuo 14 iki 20 savaičių, kurios bus pilnai apmokamos. Šiuo metu norint išspręsti kuo greičiau demografines problemas, atsiradusias dėl žemo gimstamumo lygio bei visuomenės senėjimo, būtina dalytis šeiminėmis pareigomis. Taigi, labai svarbu, kad direktyvoje būtų numatyta teisė vyrams išeiti mažiausiai dviejų savaičių tėvystės atostogų. Tai yra taip pat neginčijama vaiko teisė palaikyti ryšį su abiem tėvais. Šis pasiūlymas leis sukurti geresnę pusiausvyrą šeimose ir pagerins integraciją darbo rinkoje. Parlamentas įrodė, kad gali pasiekti strategijoje „Europa 2020“ numatytus tikslus, kad šeimos galėtų geriau suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, siekiant ekonominio augimo, gerovės, konkurencingumo ir lyčių lygybės. Labai tikiuosi, kad ši Parlamento priimta direktyva bus patvirtinta ir Taryboje artimiausiu metu.
Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Šiuo metu ES susiduria su demografinėmis problemomis, kylančiomis dėl mažėjančio gimstamumo ir didėjančio pagyvenusių žmonių skaičiaus. Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą propaguojančių nuostatų tobulinimas yra vienas iš būdų, kurį galima taikyti reaguojant į šį demografinį nuosmukį. Akivaizdu, kad visuomenėje yra lyčių stereotipai, kurie yra kliūtis, trukdanti moterims gauti darbą, ypač aukštos kvalifikacijos darbą. Moterys iki šiol laikomos pagrindinėmis vaikų ir kitų išlaikytinių globėjomis, o tai reiškia, kad daugeliu atvejų jos susiduria su būtinybe rinktis motinystę arba profesinę karjerą.
Moterys dažnai vertinamos kaip „didelės rizikos“, „antrarūšės“ arba „netinkamos“ darbuotojos, nes yra didelė tikimybė, kad jos pastos ir turės pasinaudoti savo teise į motinystės atostogas. Taigi, labai svarbu, kad naujų rūšių atostogos neatitiktų arba nesustiprintų šių visuomenės stereotipų. Tėvų dalyvavimas savo vaiko gyvenime nuo pat pirmųjų mėnesių po gimimo turi milžinišką reikšmę sveikam fiziniam, emociniam ir psichologiniam vaiko vystymuisi.
Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Daugelyje valstybių narių gimstamumas vis dar neabejotinai yra labai mažas. Todėl institucijos privalo gimstamumą skatinti atitinkamos šeimos rėmimo politikos priemonėmis. Balsavau už E. Estrelos pranešimą, nes jame laikomasi šios krypties. Manau, iš esmės būtų teisinga, kad turėtume suderinti valstybių narių motinystės teises (visada pirmiausia atsižvelgdami į naujų motinų ir jų naujagimių sveikatą), siekdami išvengti prieš tam tikrą laiką patvirtinusių pažangias motinystės apsaugos priemones valstybių neatitikimų ir konkurencingumo sumažėjimo.
Šiuo atžvilgiu vertinu pasiūlymą visose ES šalyse motinystės atostogas pailginti iki 18 savaičių, t. y. pasinaudoti praktika, kuri jau galioja keliose valstybėse narėse: pvz., Italijoje suteikiamos dvidešimt vienos su puse savaitės atostogos. Galiausiai manau, kad būtina garantuoti teisę toliau dirbti tą patį darbą arba būti paskirtoms į lygiavertę darbo vietą.
David Casa (PPE), raštu. – Esu prieš tai, kad 20 savaičių būtų mokamas visas atlyginimas, todėl balsavau prieš šį konkretų pakeitimą. Vis dėlto nusprendžiau balsuoti už galutinį iš dalies pakeistą tekstą, nes į jį įtraukta išlyga, dėl kurios susitarė PPE ir kuri leidžia tam tikrą lankstumą paskutines keturias savaites. Todėl nusprendžiau palaikyti savo frakciją siekiant šio kompromiso.
Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Esu patenkinta, kad nuo diskusijų dėl demografinių problemų, kuriose 2007 m. aš buvau pranešėja, Europos Parlamentas padarė pažangą. Šis balsavimas patvirtina, kad šiuo metu vis dar įmanoma sukurti naują socialinį acquis: susitelkimu ir politiniais veiksmais galime ne tik apsaugoti buvusių pergalių laimėjimus, bet ir įgyti naujų teisių. Šiandien šiomis tėvystės atostogomis padidinome ne tik moterų, bet ir vyrų teises. Šios atostogos reiškia tikrą požiūrio pasikeitimą ir jos bėgant metams prisidės prie tėvų vaidmenų pasiskirstymo.
John Bufton, William (The Earl of) Dartmouth ir Nigel Farage (EFD), raštu. – Dėl 9 pakeitimo: JK nepriklausomybės partija balsavo už šį pakeitimą, kuriame paprasčiausiai teigiama, kad „visi tėvai turi teisę prižiūrėti savo vaikus“. JK nepriklausomybės partija jokiu būdu nepalaiko šios direktyvos teisėtumo, nes dėl gerovės ir socialinės politikos turėtų spręsti išrinktos nacionalinės vyriausybės. Tačiau JK vyriausybė per daug abejinga valstybės rūpinimuisi vaikais, todėl balsavimas už šią konstatuojamąją dalį bus perspėjimas jai. Apskritai dėl pasiūlymo: JK nepriklausomybės partija nepripažįsta šios direktyvos teisėtumo, nes dėl gerovės ir socialinės politikos turėtų spręsti išrinktos nacionalinės vyriausybės. Dėl šios direktyvos darbdaviai ir vyriausybė patirs neįtikėtinų išlaidų, kurias šiuo metu vargu ar galime sau leisti. Taip bus padidinta ir moterų diskriminacija, nes jas bus dar brangiau samdyti, nei jos jau samdomos dabar, ypač mažosioms įmonėms, kurios yra JK ekonomikos pagrindas. Be to, JK nepriklausomybės partija užjaučia neįgalių vaikų tėvus ir tuos tėvus, kurie apsisprendžia vaikus įsivaikinti. Tačiau ES neturi teisės rengti tokių motinystės taisyklių, taip pat negalima pripažinti jos teisėtumo tai daryti. JK nepriklausomybės partija balsavo prieš šią direktyvą siekdama užtikrinti, kad už teisės aktą būtų atsiskaitoma per balsavimo urną, o ne per Briuselio biurokratus.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau už pranešimą, nes jis labai svarbus lyčių lygybei ir darbuotojų – vyrų ir moterų – teisių gynimui motinystės ir tėvystės teisių požiūriu. Tai yra svarbus žingsnis į priekį ginant ir propaguojant moterų teises ir apskritai lygybę darbo vietoje, nes, kaip teigiama pranešime, „nėščios, neseniai pagimdžiusios arba maitinančios krūtimi darbuotojos yra pažeidžiamos, todėl joms būtina suteikti teisę į ne trumpesnes nei 20 nepertraukiamų savaičių motinystės atostogas prieš gimdymą ir (arba) po jo, o bent šešių savaičių motinystės atostogos, suteikiamos po gimdymo, yra privalomos“.
Už šį pranešimą taip pat balsavau dėl šios papildomos ir labai svarbios jo nuostatos: tėvo teisės į dviejų savaičių tėvystės atostogas pripažinimo.
Derek Roland Clark ir Paul Nuttall (EFD), raštu. – Apskritai dėl pasiūlymo JK nepriklausomybės partija nepripažįsta šios direktyvos teisėtumo, nes dėl gerovės ir socialinės politikos turėtų spręsti išrinktos nacionalinės vyriausybės. Dėl šios direktyvos darbdaviai ir vyriausybė patirs neįtikėtinų išlaidų, kurias šiuo metu vargu ar galime sau leisti. Taip bus padidinta ir moterų diskriminacija, nes jas bus dar brangiau samdyti, nei jos jau samdomos dabar, ypač mažosioms įmonėms, kurios yra JK ekonomikos pagrindas.
Be to, JK nepriklausomybės partija užjaučia neįgalių vaikų tėvus ir tuos tėvus, kurie apsisprendžia vaikus įsivaikinti. Tačiau ES neturi teisės rengti tokių motinystės taisyklių, taip pat negalima pripažinti jos teisėtumo tai daryti. JK nepriklausomybės partija balsavo prieš šią direktyvą siekdama užtikrinti, kad už teisės aktą būtų atsiskaitoma per balsavimo urną, o ne per Briuselio biurokratus.
Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu siekiama pagerinti su tėvyste (motinyste) susijusias apsaugos ir sveikatos sąlygas. Šiuo klausimu norėčiau įrodyti, kad turi būti sumažinta vyrų ir moterų nelygybė ir kad turi būti propaguojamas subalansuotas profesinės veiklos bei privataus gyvenimo suderinimas. Tai bus vienintelis būdas propaguoti tėvystę (motinystę) kartu su bendra atsakomybe. Pradėdamas nuo šios prielaidos, pritariu pranešėjos pasiūlymui ir manau, kad dėl motinystės atostogų pailginimo iki 20 savaičių, iš kurių šešios būtų suteiktos po gimdymo ir kurias tėvai galėtų pasidalyti, tai būtų tinkamas atostogų laikotarpis.
Taip pat pritariu į pranešimą įtrauktam pasiūlymui, kuriuo siekiama užtikrinti viso mėnesinio atlyginimo, kuris būtų 100 proc. paskutinio mėnesinio atlyginimo arba vidutinio mėnesinio atlyginimo dydžio, mokėjimą per visas motinystės atostogas. Galiausiai, mano manymu, derėtų tas pačias priemones taikyti tada, kai įvaikinami jaunesni nei 12 metų vaikai, taip pat jas taikyti savarankiškai dirbančioms moterims.
Pareiškiu, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių balsavau už šį pranešimą.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Lyčių lygybė dažnai yra šūkis, tuščias pareiškimas apie teises, kuris ne visada papildomas atsakomybės prisiėmimu ir svariais argumentais. Kita vertus, šiame direktyvos projekte užtikrinama tinkama biologinio moters vaidmens ir teisių, priklausančių iki galo atliekantiems šį vaidmenį asmenims, pusiausvyra. Turint demografinių sunkumų, kurie tampa vis panašesni į kritinę padėtį, ir ekonomiką, kuriai reikia vis didesnio moterų užimtumo lygio, šios priemonės yra sveiko proto atsakas. Lygybė galutinai pripažįstama tada, kai tam tikros teisės taip pat suteikiamos tėvams ir sudaromos sąlygos kuo tinkamiau pasidalyti šeimos įsipareigojimus ir kai kiekvienai šeimai paliekama rinktis organizavimo lankstumą.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Laikydamasi lygių lyčių teisių ir nediskriminavimo lyčių pagrindu principo, taip pat siekdama paskatinti moteris labiau įsitraukti į darbo rinką, balsavau, kad būtų pagerinta nėščių darbuotojų sauga ir sveikata.
Vienas šios priemonės tikslų – pasiekti moterų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Be to, moterims šios teisėkūros paramos reikia savo sveikatai ir vaikams apsaugoti. Kitas svarbus šios priemonės, kuria siekiama užtikrinti moterų užimtumo garantijas, aspektas yra draudimas atleisti jas iš darbo laikotarpiu nuo jų nėštumo pradžios iki ne trumpesnio nei šešių mėnesių laikotarpio, prasidedančio pasibaigus jų motinystės atostogoms, pabaigos. Be to, nustatyta viršutinė atlyginimo motinystės atostogų laikotarpiu riba, kuria taip pat siekiama patenkinti socialinės apsaugos poreikius.
Ne mažiau svarbu tai, kad vienas esminis šį balsavimą pagrindžiantis argumentas yra siekis padidinti gimstamumą, kuris yra ypač rimta problema, su kuria susiduria ES valstybės narės.
Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Remiantis statistiniais duomenimis, ES gimstamumas mažėja. Dėl šio mažo gimstamumo kartu su senėjančia visuomene ateityje mums Europoje kils reali pensijų mokėjimo ir medicininės priežiūros mokesčių problema. Šeimų, ypač moterų, nereikėtų bausti už tai, kad jos nori turėti vaikų. Nėščios ir maitinančios krūtimi darbuotojos neturi užsiimti veikla, dėl kurios, remiantis vertinimais, kyla tam tikrų veiksnių arba ypač kenksmingų darbo sąlygų, kuriomis kyla grėsmė šių darbuotojų saugumui ir sveikatai, pavojus. Todėl pritariu ketinimui įgyvendinti priemones geresnei neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti. Dėl šių priemonių moterys neturi patekti į blogesnę padėtį darbo rinkoje, taip pat jomis neturi būti pakenkta direktyvoms dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus.
Michel Dantin (PPE), raštu. – (FR) Prancūzija yra viena iš Europos Sąjungos šalių, kuriose gimstamumas didžiausias. Taip yra dėl priemonių, numatytų visa apimančioje šeimos politikoje. Tokia rezoliucija, kokia yra po balsavimų dėl pakeitimų, neįgyvendinami jokie realūs teigiami pokyčiai. Atvirkščiai, dėl visko kils abejonių, nes šiuo metu negalima prisiimti šių priemonių naštos biudžetui. Štai kokios priežastys privertė mane susilaikyti nuo šio teksto, kuris, be kita ko, yra geranoriškas, patvirtinimo.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Iš esmės pritariu šiame pranešime siūlomoms priemonėms, nes manau, kad šis klausimas yra viena didžiausių problemų, kurią Europa turės išspęsti per artimiausius dešimtmečius: senėjanti visuomenė. Pvz., taip yra Portugalijoje, kurioje tai matau iš arti. Tačiau, kaip ir kitose ES šalyse, gimstamumas nėra pakankamai didelis, kad galėtų užtikrinti kartų kaitą, tad dėl šios itin nepalankios padėties kyla grėsmė ateičiai. Manau, kad lankstesnė motinystės ir tėvystės atostogų politika galėtų padėti iš pagrindų pakeisti šias tendencijas. Todėl itin svarbu konkrečiomis geresniam profesinio, asmeninio ir šeimos gyvenimo suderinimui skirtomis priemonėmis šeimoms parodyti atitinkamą paramos motinystei ir tėvystei ženklą. Spręsti šią problemą itin svarbu norint pasiekti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus ekonominius ir socialinius tikslus ir tai yra būdas pabandyti pakeisti mūsų žemyno visuomenės senėjimo tendenciją. Portugalijoje taip pat motinystės atostogų laikotarpiu 120 dienų mokama 100 proc. darbo užmokesčio. Todėl sakyčiau, kad moterų atlyginimai motinystės atostogų laikotarpiu turėtų būti užtikrinti taip, kaip nurodyta šiame pranešime.
Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Už pasiūlymą dėl rezoliucijos, iš dalies keičiančios Direktyvą 92/85/EEB, buvo balsuojama ne tik siekiant palaikyti naujas ir geresnes priemones, kuriomis siekiama užtikrinti nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatą, bet ir apskritai palaikyti geresnei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai užtikrinti skirtas naujas priemones. Nors Italijos teisinė sistema pažangesnė, motinystės atostogų savaičių skaičiaus padidinimas Europos lygiu yra ryškus pagalbos naujagimį turinčiai šeimai padidėjimas. Pritarimas tėvystės atostogoms taip pat yra žingsnis ta pačia kryptimi, net jei jų paskelbimas privalomomis galbūt nėra geriausias būdas siekti pagirtino tikslo – naujai šeimynai reikalingiausiu metu užtikrinti didesnį ir veiksmingesnį abiejų tėvų dalyvavimą, taip pat užtikrinti, kad tėvas daugiau apie jį žinotų ir daugiau į jį įsitrauktų. Parama įvaikintų vaikų teisėms ir jų išplėtimas sudaro sąlygas geriau atlikti ir, reikėtų tikėtis, supaprastinti patvirtinimo procedūrą. Galiausiai, siekiant užtikrinti geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, mano manymu, taip pat svarbu, kad būtų pritarta raginimui valstybėms narėms gerinti vaikystės laikotarpio paslaugas teikiant priežiūros galimybes vaikams iki privalomo mokymosi amžiaus.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Balsavimu dėl E. Estrelos pranešimo dėl nėščių moterų ir jaunų motinų teisių darbe bus sudarytos sąlygos motinystės atostogų trukmę ir apmokėjimą suderinti su minimaliu lygiu. Europos Parlamentas pasirinko tvirtą poziciją deryboms su Taryba, todėl pritarė 20 savaičių 100 proc. apmokamų atostogų laikotarpiui (galiu pažymėti, kad Švedijoje motinystės atostogų trukmė gali būti 75 savaitės, iš kurių 14 savaičių numatyta išskirtinai motinai, o likusias ji gali pasidalyti su tėvu).
Tai ryžtingas poelgis Europos tėvų interesais, kuriuo moterims ir vyrams bus padedama rasti geresnę šeimos gyvenimo ir darbinės veiklos pusiausvyrą. Dabar Europos vyriausybių eilė išsiaiškinti biudžeto galimybę ryžtis tokiam pokyčiui ir jį pripažinti. Galiausiai tikėtina, kad minimalios trukmės atostogos bus tokios, kokias siūlė Europos Komisija ir kokioms pritarė MODEM delegacija, t. y. 18 savaičių trukmės atostogos, kurios atitiks Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas.
Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Manau, kad šis balsavimas, kuriam pritarta didele balsų dauguma, yra Tarybai rodomas aiškus ženklas: be motinystės atostogų prailginimo nuo visiškai apmokamų 14 iki 20 savaičių, balsavome už dviejų tėvystės atostogų savaičių nustatymą. Mūsų pareiga užtikrinti, kad nė vienam nereikėtų rinktis, ar atsisakyti vaikų dėl darbo, ar darbo dėl vaikų.
Be to, džiaugiuosi, kad Parlamentas balsavo už priemones, kuriomis bus sudarytos sąlygos pagal įstatymą taikyti vienodas sąlygas įmotėms ir biologinėms motinoms. Būtent šis Parlamentas suteikė lygias teises įmotėms ir biologinėms motinoms. Įtėviai yra tėvai tikrąja šio žodžio prasme, todėl nusipelno būti tokiais ir laikomi. Teisės aktuose tokia tėvystė (motinystė) negali būti toliau diskriminuojama.
Todėl tai yra puiki diena daugeliui šeimų, kurios negali suderinti savo šeimos gyvenimo su savo profesine veikla. Be to, sunkios ekonominės sąlygos nebuvo tinkama priežastis nuspręsti dar kelis dešimtmečius palikti bėdoje šias šeimas, kurios taip pat įneša didelį įnašą į mūsų visuomenę.
Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Visiškai apmokamų motinystės atostogų laikotarpio pailginimas iki 20 savaičių yra klaidinga priemonė. Tokia teisės priemone bus pakenkta moterų galimybei įsidarbinti įmonėse, kurios jas laikys per didele našta, tenkančia motinystės atveju. Be to, dėl jos bus rizikuojama moterų grįžimu į darbą lygiai į tas pačias pareigas, kurias ji ėjo prieš išeidama atostogų. Galiausiai 100 proc. kompensavimo per ilgą laikotarpį pasirinkimas susijęs su socialinės apsaugos sistemos išlaidomis (tada, kai Europos institucijos griežtai reikalauja, kad valstybės narės mažintų savo biudžetų deficitą).
Štai dėl kokių priežasčių negalėjau pritarti šiam pranešimui ir dėl ko manau, kad turėtume neprarasti realizmo jausmo ir leisti valstybėms narėms išsaugoti tam tikrą lankstumą šiuo klausimu.
Harlem Désir (S&D), raštu. – (FR) Parlamentas ką tik per pirmąjį svarstymą balsavo dėl apmokamų viso atlyginimo dydžiu motinystės atostogų pailginimo ne mažiau nei iki 20 savaičių visoje Europoje, išskyrus daug uždirbančius asmenis, ir dėl galimybės tėvams gimus vaikui imti bent dviejų savaičių atostogas. Tai socialinės Europos šalininkų pergalė ir žingsnis didesnės Europos vyrų ir moterų lygybės link.
Dešinieji pasinaudojo būsimomis šių priemonių išlaidomis kaip dingstimi nepritarti šiai pažangai. Tačiau, padėjus tėvams suderinti šeimos gyvenimą ir darbinę veiklą, tėvams bus lengviau grįžti į darbą, taip pat bus padidintas Europos gimstamumas ir apsaugota motinų ir kūdikių sveikata.
Kadangi Parlamento kairieji kartu su socialiste iš Portugalijos pranešėja E. Estrela laikėsi tvirtai, Europos dešinieji pasiskirstė ir dėl to nugalėjo perėjimas prie pažangos. Dabar kovą reikia laimėti Taryboje, kurioje kelios vyriausybės grasina šią direktyvą blokuoti. Nacionalinių parlamentų nariai turėtų to imtis ir sutrukdyti savo vyriausybėms, kad jos neatsisakytų to, ką Europos Parlamentas siūlo savo piliečių teises ginančiai Europai.
Diane Dodds (NI), raštu. – Nors ir pritariu nėščių moterų teisėms, dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis negaliu pritarti šiam pranešimui. Atliekant poveikio vertinimą nustatyta, kad jei motinystės atostogos būtų pailgintos iki 20 savaičių, tai JK vidutiniškai kainuotų 2,5 mlrd. GBP per metus. Dėl to JK motinystės atostogų išlaidos padidėtų dvigubai. Yra įrodymų, kad šiuo metu moterys gana gerai pasinaudoja JK jau galiojančiomis nuostatomis, nes 9 iš 10 moterų ima 20 savaičių motinystės atostogas, taip pat 3 iš 4 moterų ima visas savo mokamas atostogas. Esant tokiam panaudojimui akivaizdu, kad be dabartinių teisės aktų JK nereikia daugiau Europos biurokratizmo.
Be to, siūlomo 20 savaičių visiško apmokėjimo rezultatas būtų socialinė regresija. Taip būtų dėl to, kad didžiausius atlyginimus gaunančios moterys gautų didžiausias kompensacijas. Visiškai pritariu, kad reikia adekvačių ir lanksčių motinystės atostogų, tačiau manau, kad nuspręsti, kiek mūsų ekonomika gali sau leisti duoti ir kaip turi būti įgyvendinamas motinystės paketas, turi JK vyriausybė, remdamasi iš tėvų ir jų darbdavių gauta informacija.
Lena Ek, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Darbas siekiant sukurti visuomenę, kurioje vyrai ir moterys būtų lygūs, yra itin svarbus principinis klausimas – nė vienas neturėtų būti diskriminuojamas dėl to, kad yra tėvas. Mums reikėtų pridurti, jog socialiniu ir ekonominiu požiūriu nepaprastai svarbu, kad, siekiant aukšto užimtumo lygio, moterys ir vyrai turėtų galimybę suderinti šeimos gyvenimą ir darbinę veiklą.
Todėl, mūsų nuomone, gaila, kad pranešimas nėra aiškus žingsnis į priekį siekiant lygybės Europoje. Jame atsispindi pasenęs požiūris į lygybę, kad pagrindinę atsakomybę už vaikus turi prisiimti motina, o ne kad šią atsakomybę turi pasidalyti abu tėvai. Taip pat klaidinga siūlyti, kaip daroma pranešime, kad turi būti privaloma drausti motinoms dirbti šešias savaites po gimdymo.
Todėl nusprendėme balsuoti už tas dalis, kurios, mūsų manymu, yra teigiamos, pvz., už pakeitimą, kuriuo ginamos nacionalinės sistemos, nustačiusios daugiau žadantį tėvų draudimą, minimalios motinystės atostogų trukmės padidinimą ir tėvystės atostogų įtraukimą į direktyvą. Tačiau susilaikėme per balsavimą dėl viso pranešimo, nes manome, kad jis per daug abstraktus, dviprasmiškas ir pasenęs. Pagrindinė priežastis – aiškios ir nedviprasmiškos lyčių lygybės perspektyvos nebuvimas.
Göran Färm, Anna Hedh, Olle Ludvigsson ir Marita Ulvskog (S&D), raštu. – (SV) Mes, Švedijos socialdemokratai, nusprendėme pritarti E. Estrelos pranešimui dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo.
Norėjome, kad direktyvoje daugiausia dėmesio būtų buvę skirta tėvystės (motinystės), o ne motinystės atostogoms. Taip pat norėjome, kad ji būtų buvusi išsamesnė ir lankstesnė, – ypač dėl to, kad tai yra minimali direktyva, – pvz., apmokėjimo dydžio ir laikotarpio, prasidedančio iškart po gimdymo, trukmės klausimu. Tačiau manome, kad pranešimas yra svarbus, nes juo patobulinama dabartinė direktyva, kurioje numatytos labai ribotos galimybės daugelyje ES valstybių narių derinti darbą ir tėvystę. Turėdami šį sprendimą dabar turime pirmą derybinį pasiūlymą, dėl kurio Taryba privalo patvirtinti poziciją.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Demokratijos ir socialinio centro – Liaudies partija (CDS-PP) gimstamumo klausimą seniai laiko valstybės prioritetu ir pripažįsta, kad neįmanoma skatinti gimstamumo be motinystės ar tėvystės atostogų apsaugos. Šeimai ir gimstamumui skirti skyriai nėra nauji į mūsų programas įtraukiami skyriai. Taip pat ne naujiena, kad giname motinų ir tėvų teisę auginti vaikus ir jos nelaikome papildoma našta arba darbo sunkumų priežastimi.
Politika, kuria remiamos šeimos ir gimstamumas, kaip ir ta, kurią propaguojame, vis dėlto ji apima įvairias sritis ir neapsiriboja motinystės atostogų pailginimu. Nepaisant to, tai yra priemonė, kuriai pritariame, nes palaikėme motinystės ar tėvystės atostogų pailginimą iki šešių mėnesių, numatytą mūsų 2009 m. vyriausybės programoje. Todėl norėtume, kad Socialistų partija būtų mūsų pusėje Parlamente ginant motinas ir tėvus. Tai būtų visiškai kitokia pozicija nei ta, kurią ši partija užėmė nacionalinėje politikoje, kurią vykdydama ji mažina vaiko pašalpas, chroniškomis ligomis sergančių asmenų medicinos išlaidų kompensacijas ir pajamų mokesčio nuolaidas, taikomas švietimo ir sveikatos išlaidoms, bei drastiškai didina mokesčių naštą visuomenei, ypač mažas pajamas gaunančioms šeimoms, kuriuose yra vaikų.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiuo metu ES turi spręsti demografinę problemą, kurios požymiai – mažas gimstamumas ir didėjanti pagyvenusių žmonių procentinė dalis. Tobulinant darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyrą propaguojančias nuostatas kartu sprendžiama šio demografinio nuosmukio problema. Portugalijoje gimstamumas nėra pakankamai didelis, kad galėtų būti užtikrinta kartų kaita, tad dėl šios itin nepalankios padėties kyla grėsmė ateičiai. Todėl teigčiau, kad norint pasipriešinti šiai tendencijai reikėtų propaguoti geresnes sveikatos ir apsaugos sąlygas, taikomas nėščioms, neseniai pagimdžiusioms arba maitinančioms krūtimi darbuotojoms, tačiau dėl to reikia propaguoti subalansuotą profesinės veiklos ir asmeninio bei šeimos gyvenimo suderinimą. Pritariu pranešėjos pozicijai ir siūlomiems pakeitimams, pvz., minimalaus motinystės atostogų laikotarpio pailginimui nuo 14 iki 20 savaičių, lygaus visam darbo užmokesčiui apmokėjimo principui, darbuotojų sveikatos ir saugos reikalavimų nustatymui ir atleidimo iš darbo draudimui. Be to, pritariu, kad jei jie būtų patvirtinti, turėtų būti pripažinta teisė abiem poros nariams pasidalyti motinystės ir tėvystės atostogų laikotarpį.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavimas už pranešimą dėl geresnės nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo yra kulminacija ilgo Europos Parlamento diskusijų proceso, kuris jau buvo likęs nebaigtas paskutinėje sesijoje ir kuriame aktyviai dalyvavome siekdami prisidėti prie pranešimo patvirtinimo.
Nors vis dar dalyvaujame pirmajame pasiūlymo dėl direktyvos svarstyme, ši direktyva turi teigiamą poveikį moterų teisių sričiai dėl ženklo, ja parodomo visų pirma šalims, kurios iki šiol neturi 20 savaičių visiškai apmokamų motinystės atostogų ir kurios iki šiol taip pat netaiko visiškai apmokamų dviejų savaičių tėvystės atostogų.
Šio deryboms su Taryba skirto pasiūlymo patvirtinimu pripažįstama pagrindinė motinystės ir tėvystės socialinė vertybė ir atsižvelgiama į norinčių tapti motinomis dirbančių moterų teises.
Šio pasiūlymo patvirtinimas taip pat yra pergalė prieš Europos Parlamente vis dar pasitaikančius konservatyviausius požiūrius, reiškianti, kad kova siekiant apginti moterų teises, motinystės ir tėvystės teises ir vaikų teises bus toliau tęsiama.
Tikimės, kad dabar Taryba patvirtins Europos Parlamento poziciją, pagal kurią Komisijos pasiūlyme siūlomas laikotarpis pailginamas nuo 18 iki 20 savaičių ir siekiama iš dalies pakeisti šiuo metu galiojančią direktyvą, kurioje motinystės atostogoms numatyta tik 14 savaičių.
Robert Goebbels (S&D), raštu. – (FR) Pritariu savo kolegės E. Estrelos raginimui užtikrinti geresnę nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sveikatą ir saugą. Louis Aragon rašė, kad moteris yra vyro ateitis. Vaikai yra brangūs. Juos būtina apsaugoti. Taip pat būtina apsaugoti jų motinas.
Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Balsuodamas už ne mažiau nei 20 savaičių trukmės visiškai apmokamas motinystės atostogas (šiuo metu jos yra 14 savaičių trukmės) ir patvirtindamas Europos Sąjungoje privalomas dviejų savaičių tėvystės atostogas Europos Parlamentas žengė neginčijamos socialinės pažangos link.
Kita vertus, balsavau už motinystės atostogų pailginimą iki 18, o ne 20 savaičių. Iš tiesų man atrodo, kad 20 savaičių laikotarpis, nors ir nepaprastai dosnus pasiūlymas, gali turėti priešingą poveikį moterims ir gali būti naudojamas kaip papildomas argumentas jų nesamdyti arba pasunkinti jų sugrįžimą į darbą. Be to, apgailestauju, kad buvo atmesta nuostata, pagal kurią buvo numatoma galimybė komplikacijų atveju (pirmalaikis gimdymas, negalia ir kt.) pratęsti motinystės atostogas.
Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Apgailestauju dėl šio balsavimo rezultatų. Visi pritariame norui suteikti galimybę naujoms motinoms sveikimo po gimdymo laikotarpiu užmegzti stiprų ryšį su savo kūdikiais. Tačiau labai nuogąstauju dėl tokios priemonės, kuri mūsų šaliai kainuos 1,5 mlrd. EUR, ekonominio poveikio.
Šiuo ekonomikos krizės laikotarpiu ne demagogija bus apmokama ši sąskaita. Verslo įmonės nepajėgs jos apmokėti, o tuo labiau valstybės narės iš savo biudžeto. Tokiomis priemonėmis galėtų būti sudaryta sunkumų tam tikrai karjerai arba sustabdytas jaunų moterų įsidarbinimas. Tradicinės sistemos, kurioje tėvas parneša namo pinigus, o moteris rūpinasi vaikais, įtvirtinimas, kaip kai kurie norėtų, būtų žingsnis atgal. Pasirinkimo laisvė yra ir moterų teisė.
Dabar Taryboje prasidėsiančios 27 valstybių narių derybos bus sunkios.
Pascale Gruny (PPE), raštu. – (FR) Nenorėjau pritarti šiam pranešimui, nes visiškai apmokamų atostogų pailginimas nuo 14 iki 20 savaičių kelioms valstybėms narėms turėtų katastrofiškų finansinių pasekmių. EBPO tyrimo rezultatai rodo, kad valstybių narių socialiniai biudžetai patirs labai dideles išlaidas.
Prancūzijos atveju metinė suma yra 1,3 mlrd. EUR, o Jungtinės Karalystės atveju – 2,4 mlrd. EUR. Esant dabartinei ekonominei padėčiai šių biudžetų padidinimų neįmanoma atlaikyti. Maža to, verslo įmonės turėtų prisiimti papildomas išlaidas, o tai yra neįmanoma. Tačiau remti moteris motinystės laikotarpiu būtina. Taikant šias priemones labai didelė grėsmė keliama moterų užimtumui. EBPO tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad dėl motinystės atostogų pailginimo sumažėtų moterų užimtumas.
Norint padėti moterims yra rizika sudaryti joms sunkumų darbo rinkoje. Noriu padėti moterims užimtumo srityje ir paremti jas motinystės atostogų laikotarpiu. Komisijos siūlomas atostogų pailginimas nuo 14 iki 18 savaičių buvo realus žingsnis į priekį. Kitas žingsnis į priekį būtų buvęs siekis turėti pažangias priemones, susijusias su vaikų priežiūros metodais.
Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už E. Estrelos pranešimą ir esu patenkinta, kad Parlamentas motinų, būsimų motinų ir tėvų atžvilgiu užėmė tokią pažangią poziciją. Motinystės atostogų pailginimas iki 20 savaičių yra neabejotina socialinė pažanga, kuria įgyvendinama mūsų nuoširdžiai trokštama socialinė Europa. Šiuo tekstu pagerinama šeimos gyvenimo ir darbinės veiklos pusiausvyra.
Privalomų dviejų savaičių tėvystės atostogų nustatymas taip pat yra didelis žingsnis į priekį siekiant pakeisti požiūrius ir pasidalyti tėvų vaidmenis. Papildomų išlaidų, kurios būtų patirtos dėl šios priemonės, argumentas būtų svarus, jeigu jau dabar moterys savo motinystės atostogų nepapildytų laikinojo nedarbingumo atostogomis ir (arba) mokamomis atostogomis. Verslo įmonės ir socialinės apsaugos sistemos jau dabar apmoka šias išlaidas.
Richard Howitt (S&D), raštu. – Didžiuojuosi, kad balsavau už motinystės teisių išplėtimą, ir smerkiu Parlamento narius konservatorius ir liberalus demokratus, kurie pirmą kartą susimokė trukdyti Parlamentui susitarti dėl šios direktyvos ir šiandien balsavo siekdami nesuteikti dirbančioms moterims tinkamų teisių. Noriu užprotokoluoti tai, kad norėjau balsuoti už kitokį kompromisą dėl motinystės atostogų apmokėjimo laikotarpio, tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad ši galimybė žlugo, nes Parlamento dauguma pritarė 20 savaičių. Pripažįstu, kad prieš galutinai susitariant dėl šios direktyvos bus tolesnės derybos šiuo klausimu ir kad Parlamentui buvo itin svarbu galiausiai susitarti dėl teksto, kad procesas galėtų vykti toliau. Visiškai sutinku su savo kolegomis Britanijos leiboristais, kurie siekia visų pirma apsaugoti mažus atlyginimus gaunančias moteris, todėl ragina Jungtinės Karalystės vyriausybę visapusiškai atsižvelgti į direktyvoje keliamą nebloginimo sąlygą.
Romana Jordan Cizelj (PPE), raštu. – (SL) Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija pažymėjo, kad daugeliu pateiktų pasiūlymų (pakeitimų) peržengiamos šios direktyvos taikymo srities ir tikslo ribos. Sutinku su ja, tačiau spręsdama, kaip balsuoti, šį kartą padariau išimtį. Moterų padėtis ES užimtumo, atlyginimo dydžio ir skurdo rizikos požiūriu <...> gerokai blogesnė nei vyrų. Manau, kad lygios galimybės yra vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama ES veikla, todėl pasinaudosiu bet kokia galimybe užtikrinti vienodą vyrų ir moterų padėtį. Šiandienos balsavimas nėra galutinis, tačiau juo mums suteikta tvirta derybinė pozicija Taryboje.
Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – (RO) Apmokamų motinystės atostogų laikotarpio pailginimas iki 20 savaičių, šiuo laikotarpiu jas visiškai apmokant, yra priemonė, kuria motinoms grąžinamas orumas. Todėl be išlygų balsavau už šį pranešime pateiktą pasiūlymą, būdamas įsitikinęs, kad valstybės narės atkreips dėmesį į mūsų sprendimą ir įtrauks jį į savo nacionalinius teisės aktus.
Be paramos motinoms, šiame pranešime valstybėms taip pat rekomenduojama įtvirtinti visiškai apmokamas tėvystės atostogas ir taip pripažinti abiejų tėvų vaidmenį auginant vaikus. Savo šiandienos balsavimu pasiuntėme svarbią žinią, kuria reikalaujama oraus gyvenimo, išplečiančio ideologines ribas ir nacionalines socialines sistemas.
Philippe Juvin (PPE), raštu. – (FR) Nenorėjau pritarti šiam pranešimui, nes visiškai apmokamų motinystės atostogų laikotarpio pailginimas nuo 14 (kaip numatyta dabartinėje direktyvoje) iki 20 savaičių ekonomikos krizės laikotarpiu, kuris vargu ar yra palankus biudžeto didinimui, turėtų didelį finansinį poveikį valstybėms narėms (Prancūzijos atveju 1,3 mlrd. EUR).
Antra, būtų labai didelės papildomos valstybių narių verslo įmonių, kurios iš dalies finansuoja motinystės atostogas (pvz., Vokietijoje), išlaidos. Trečia, tikėtinas neigiamas poveikis moterų galimybėms įsidarbinti, ypač kalbant apie jų sugrįžimą į darbo rinką.
Galiausiai Europos Parlamentas, patvirtindamas priemones, kurios nėra finansiškai įgyvendinamos ir kurios netgi galėtų duoti priešingą rezultatą moterų dalyvavimo darbo rinkoje požiūriu, kenkia savo patikimumui Europos sprendimų priėmimo procese. Motinystės atostogų pailginimas iki 18 savaičių, kaip siūlė Komisija, būtų buvęs reikšmingas žingsnis siekiant pagerinti moterų padėtį, jei būtų išvengta galiausiai Europos Parlamento patvirtintame tekste slypinčių pavojų tada, kai iš tiesų buvo svarbu tik suteikti moterims galimybę suderinti profesinę veiklą ir savo šeimos gyvenimą.
Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Susidūrę su senėjančia visuomene ir sunkumais, kuriuos bando įveikti Europos ekonomika, turime išnaudoti visas mums prieinamas galimybes, kad moteris paskatintume auginti vaikus ir sudarytume joms sąlygas lengvai grįžti į darbą. Daugelis moterų yra garsios savo sričių specialistės, o Europos ekonomika negali išsiversti be šios aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Panaši yra ir kaimo vietovėse gyvenančių bei dirbančių moterų padėtis. Dažnai joms ne suteikiamos motinystės atostogos tikrąja šio žodžio prasme, o reikalaujama kuo greičiau grįžti į darbą. Taip rizikuojama ne tik jų, bet ir jų vaikų sveikata. Todėl jos turėtų turėti tokias pat privilegijas, kaip ne žemės ūkyje dirbančios moterys.
Sandra Kalniete (PPE) , raštu. – (LV) Balsavau už privalomo minimalaus motinystės atostogų laikotarpio pailginimą iki 18 savaičių, tačiau prieš jo pailginimą iki 20 savaičių. Visiškai suprantu, kad neseniai pagimdžiusioms moterims reikia užtikrinti tinkamas sąlygas. Tačiau ilgalaikiu požiūriu minimalaus atostogų laikotarpio pailginimas iki 20 savaičių būtų nepalankus turėti šeimą ir užsiimti profesine karjera planuojančioms jaunoms moterims. Be to, šiuo metu valstybės narės paprasčiausiai nepajėgs iš savo biudžetų apmokėti papildomų išlaidų. Įmonės protestavo prieš minimalų 20 savaičių motinystės atostogų laikotarpį, nes dėl jo atsiras papildomų išlaidų, kurių, esant dabartinei ekonominei padėčiai, negalima apmokėti. Todėl yra rizika, kad daugelis darbdavių paprasčiausiai nesamdys jaunų moterų. Jau dabar galime matyti, kaip jaunuoliams sunku rasti darbą, o dėl motinystės atostogų pailginimo dar labiau sumažėtų moterų galimybės darbo rinkoje konkuruoti su vyrais. Manau, neturime leisti, kad taip atsitiktų, ir privalome galvoti apie ilgą laikotarpį. 20 savaičių motinystės atostogų įtvirtinimas visoje Europoje reikštų milijardus eurų biudžeto išlaidų. Tai yra išlaidos, kurių šiuo metu negali sau leisti nei nacionalinės vyriausybės, nei mokesčių mokėtojai. Žinoma, susilaukiame vienos visuomenės dalies kritikos, tačiau čia esame tam, kad dirbtume ir priimtume sprendimus, kurie būtų kuo geresni ir kurie atitiktų visų europiečių interesus.
Rodi Kratsa-Tsagaropoulou (PPE), raštu. – (EL) Per balsavimus atostogų klausimu išreiškiau kitokią nuomonę. Pirmenybę teikiu Komisijos 18 savaičių pasiūlymui.
Pasiūlymas yra įgyvendinamas ir subalansuotas rinkos sąlygų atžvilgiu ne tik ekonomikos krizės, bet ir reikalavimų bei profesinių įsipareigojimų ir pačių moterų siekių požiūriu.
Moterys neturėtų būti per daug apsaugoti žmonės, kurių vengia darbo rinka.
Be to, kaip nuolat teigiau, pastangoms suderinti šeimos gyvenimą ir darbą bei vaikų auginimą iš esmės reikalinga socialinė infrastruktūra ir kolektyvinė socialinė atsakomybė per visą moters darbinės veiklos laikotarpį.
Constance Le Grip (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau prieš E. Estrelos pranešimą, nes iš tikrųjų motinystės atostogų laikotarpį pailginti iki 20 savaičių tik iš pirmo žvilgsnio yra geras sumanymas. Iš tiesų šis pailginimas apibūdinamas kaip didesnių teisių suteikimas moterims, o mano nuomone, jis neigiamai atsilieptų moterims, bandančioms patekti į darbo rinką.
Reikėtų bijoti, kad šis pasiūlymas, jeigu būtų įgyvendintas, galėtų neigiamai atsiliepti moterims ir dėl to jos turėtų mažiau galimybių dirbti. Kitaip nei teigia pranešėja ir tie, kurie pritaria šiam tekstui, aiškaus gimstamumo ir motinystės atostogų trukmės ryšio nėra.
Maža to, pasiūlymas visiškai apmokamas atostogas pailginti nuo 14 iki 20 savaičių daugeliui šalių nėra finansiškai priimtina pozicija. Iš tiesų papildomų išlaidų, patiriamų dėl šio pailginimo, negali sau leisti nei įmonės, nei valstybės narės. Pirminis Europos Komisijos pasiūlymas, būtent atostogų pailginimas nuo 14 iki 18 savaičių, buvo pakankamai didelis žingsnis į priekį.
Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau pabrėžti, kad dėl E. Estrelos pranešimo balsavau už 20 savaičių motinystės atostogų taisykles, kuriomis moterys apsaugomos nuo neteisingo atleidimo iš darbo šešis mėnesius po sugrįžimo į darbą, ir už visišką atostogų apmokėjimą bei krūtimi maitinančių moterų apsaugą, tačiau šiuo atveju be konkrečių rekomendacijų, nes manau, kad šios taisyklės turėtų ir toliau priklausyti valstybių narių kompetencijai.
Manau, kad gimus dvynukams arba daugiau vaikų reikėtų atitinkamai pailginti atostogas. Visada pritarsiu bet kokioms idėjoms, kuriomis moterims bus padedama įgyti saugią motinystės patirtį ir užtikinamos geresnės sąlygos sugrįžti į darbo rinką.
Toine Manders (ALDE), raštu. – (NL) Nyderlandų Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją (VVD) delegacija Europos Parlamente šiandien balsavo prieš pasiūlymą dėl direktyvos, kuria (apmokamos) motinystės atostogos pailginamos iki 20 savaičių. Laikomės nuomonės, kad pakanka anksčiau nustatyto 14 savaičių minimumo. Moterys, kurios jaučia, kad baigiantis motinystės atostogoms vis dar negali sugrįžti į darbą, gali imti atostogas pagal savo šalių laikinojo nedarbingumo atostogų įstatymo nuostatas. Dėl šio pasiūlymo reikėtų išplėsti socialinę apsaugą, kuri yra klausimas, kurį valstybės narės tokiais kaip šie laikais, kai visos valstybės narės turi taupyti, tikrai turėtų turėti galimybę spręsti pačios. Yra kitų, ne tokių griežtų, būdų, kuriais būtų galima įgyvendinti geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą užtikrinančias priemones. Pasiūlyme esama rizikos, kad jaunos ir talentingos moterys gali būti paliktos likimo valiai, turėdamos mažiau galimybių darbo rinkoje, nes darbdaviai nenorės rizikuoti būti priversti apmokėti savo darbuotojoms daugelio mėnesių motinystės atostogas. Juo ES nebus padidintas ir gimdymų skaičius, kuris būtų trokštamas visuomenės senėjimo problemos, kuri turi būti sureguliuojama ES lygiu, sprendimas. Kalbant apie VVD, ES taisyklės, kuriomis siekiama reglamentuoti atleidimą nuo darbo maitinimo krūtimi tikslais, yra nereikalingos. VVD frakcija Europos Parlamente: H. van Baalen, J. Mulder ir T. Manders.
David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Kadangi visi ES piliečiai turi teisę gyventi ir dirbti visoje ES, itin svarbu įstengti suteikti moterims teisę į minimalias motinystės atostogas, kai augindamos kūdikį jos dirba. Tinkamos motinystės atostogos yra platesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje ir senėjančios visuomenės finansinių pasekmių įveikimo klausimo dalis. ES tikslas – užtikrinti, kad 2020 m. darbo rinkoje dalyvautų 75 proc. darbo jėgos, o svarbiausias jo aspektas bus galimybės visoms motinoms imti motinystės atostogas, kurias jos galėtų sau leisti, o paskui grįžti į darbą, suteikimas. Senėjančioje visuomenėje, kurioje didėja socialinės rūpybos poreikis, šia rūpyba galinčių užsiimti žmonių mažėja, reikalingos daug realesnės atostogos, pvz., motinystės. Moterys neturėtų patirti, kad vaikų turėjimas yra nesuderinamas su jų darbu, – mūsų politikos priemonėmis reikia sudaryti sąlygas jaunesnio ir vyresnio amžiaus asmenų priežiūrai. Jų įgyvendinimas neįsigalios bent jau 5 metus. Be to, tik 1,04 proc. padidinus moterų dalyvavimą darbo rinkoje būtų padengtos papildomos motinystės atostogų pailginimo išlaidos.
Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) ES socialinėje darbotvarkėje, kurioje aiškiai išdėstyti jos prioritetai, numatyta būtinybė skatinti politiką, taikytiną ir vyrams, ir moterims, kuri padėtų suderinti profesinį, šeimos ir asmeninį gyvenimą. Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros gerinimas taip pat yra vienas iš šešių prioritetinių veiksmų, numatytų 2006–2010 m. Moterų ir vyrų lygybės gairėse.
Todėl šių nuostatų tobulinimas reaguojant į pastaruoju metu užfiksuotą gyventojų skaičiaus mažėjimą yra neatskiriama Europos politikos dalis. Motinystė ir tėvystė iš tiesų yra neatimamos pagrindinės teisės, užtikrinamos socialinės pusiausvyros tikslais. Todėl reikia tikėtis, kad šios direktyvos, apie kurią kalbama, persvarstymas bus naudingas tiek dirbančioms moterims, tiek vyrams, norintiems prisiimti atsakomybę už savo šeimas.
Negalime geresnei sveikatos ir saugos principo ir vienodų sąlygų taikymo principo pusiausvyrai skirti skirtingo dėmesio. Šie ir kiti aspektai įtikina mane pritarti būtinybei, kai reikia, nustatant atostogų taisykles vis dėlto palikti valstybėms narėms daug lankstumo laisvės. Taip daroma tik dėl ekonomikos tvarumo priežasčių siekiant padengti atsirandančias papildomas išlaidas.
Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Patvirtintame pranešime siūlomos 20 savaičių motinystės atostogos be jokio darbo uždarbio nuostolio. Vien ši priemonė galėtų reikšti, kad bus labai pagerintas apytikriai dviejų trečdalių ES šalių moterų gyvenimas. Taip būtų Portugalijoje, kurioje moterys turi teisę tik į 16 savaičių visiškai mokamas atostogas. Dviejų savaičių tėvystės atostogų įtraukimas taip pat yra svarbus žingsnis kovojant dėl vyrų ir moterų lygybės. Dar svarbiau tai, kad pranešimas buvo patvirtintas, nors prieštarauja priemonėms, neseniai patvirtintoms vykdant griežto taupymo politiką, pagal kurią pirmenybė teikiama valstybės išlaidų ir socialinių teisių mažinimui. Todėl tikiuosi, kad šiuo pranešimu galima prisidėti prie darbo ir socialinių teisių stiprinimo visoje ES ir visose valstybėse narėse.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES laikomasi vienodo požiūrio, kad viena pagrindinių jos problemų yra mažas gyventojų prieaugis dėl mažo gimstamumo. Todėl svarbu viskas, kas gali padėti pakeisti šią padėtį. Svarbūs žingsniai šia kryptimi yra nėščių ir maitinančių krūtimi motinų apsauga darbovietėje bei vyrų ir moterų nelygybės mažinimas. Nepaisant krizės, kurią šiuo metu išgyvename, šiandien čia patvirtintos priemonės yra labai svarbios siekiant iš esmės pakeisti gyventojų mažėjimo tendenciją, kuri ES laukia artimiausiu metu.
Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau už Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, nes manau, kad moterų teisių darbovietėje didinimas yra realus žingsnis siekiant lyčių lygybės srityje, kurioje, deja, yra daug kliūčių. Moterų darbo rinkoje patiriama diskriminacija kelia didelį nerimą, nes dažniausiai būtent jos privalo prisiimti šeimos pareigas ir derinti jas su savo profesine veikla. Ši padėtis pablogėja keletą mėnesių iki ir po gimdymo, todėl reikalinga didesnė apsauga siekiant išvengti šiuo metu moterų patiriamos diskriminacijos. Mano supratimu, nepertraukiamo motinystės atostogų laikotarpio pailginimas iki 20 savaičių, skiriamų prieš ir (arba) po gimdymo, kartu numatant privalomą minimalų šešių savaičių laikotarpį po gimdymo, yra žingsnis į priekį moterų teisės suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą požiūriu.
Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Reikšmės, kuri teikiama kūdikiams ir motinystei (tėvystei) mūsų visuomenėje, požiūriu mokamų motinystės atostogų laikotarpio pailginimas yra svarbus projektas. Pritariu pasiūlymui suteikti 18 savaičių motinystės atostogas, taip pat tėvystės atostogų principui. Turime vengti neigiamo pernelyg dosnių priemonių poveikio ir rizikos paskatinti diskriminaciją užimtumo srityje. Be to, esu didesnės nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi moterų pasirinkimo laisvės šalininkas. Jos turi turėti galimybę nuspręsti, kada pageidauja imti neprivalomą motinystės atostogų dalį. Tai joms padėtų pasiekti geresnę darbo ir gyvenimo pusiausvyrą ir likti darbingoms.
Ne mažiau svarbu suteikti tinkamą statusą moterims, norinčioms sugrįžti į darbą po karjeros pertraukos. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad teisė į tėvystės atostogas ir garantija, kad bus galima sugrįžti į tą patį darbą, turi būti įvykdoma darbdaviams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, nes kitaip jos gali pagrįstai nesiryžti samdyti arba remti vaisingo amžiaus moterų.
Miroslav Mikolášik (PPE), raštu. – (SK) Atsižvelgdama į didžiulius demografinius pokyčius ir Europos visuomenės senėjimą, Europos Sąjunga privalo aktyviai tvirtinti tėvystei (motinystei) remti skirtas priemones.
Manau, jog pailginant minimalų motinystės atostogų laikotarpį bus įvertinta tai, kad pirmieji vaiko gyvenimo mėnesiai yra itin svarbūs jo sveikam augimui ir psichinei pusiausvyrai. Todėl pritariu viso atlyginimo mokėjimui motinystės atostogų laikotarpiu. Tai turėtų teigiamą poveikį moterims, kad jos galėtų tapti motinomis ir nesijaudinti dėl skurdo ir socialinės atskirties rizikos. Turi būti užtikrinta teisė po gimdymo sugrįžti į tą pačią arba tokią pat darbo vietą, kurioje būtų tokios pat darbo sąlygos. Be to, turi būti garantuota galimybė prašyti pakeisti darbo valandas arba darbo tvarką, taip pat galimybė iškart po gimdymo atsisakyti dirbti viršvalandžius.
Elisabeth Morin-Chartier (PPE), raštu. – (FR) Prieštaravau visiškai mokamų motinystės atostogų laikotarpio pailginimo iki 20 savaičių projektui. Patvirtinus šią schemą pasekmės valstybių narių ir įmonių biudžetams būtų sunkios; Prancūzijos metinės išlaidos būtų 1,3 mlrd. EUR – nepakeliama našta biudžeto mažinimo laikotarpiu. Nors tai puiki idėja, jos pasekmės moterų užimtumui galėtų būti neigiamos. Nenorėtume, kad ši priemonė moterims būtų žingsnis atgal. Po nėštumo į darbą grįžtančioms moterims ir jaunoms darbo ieškančioms moterims kyla pavojus dėl šios priemonės patekti į labai nepalankią padėtį. Atvirkščiai, daugiausia 18 savaičių trukmės pasiūlymas vis dėlto buvo socialiai teisingas. Raginu kuo greičiau įgyvendinti pažangias su vaikų priežiūra ir darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyra susijusias idėjas siekiant suteikti galimybę tėvams iki galo atlikti tėvų vaidmenį.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Mano sprendimas balsuoti už šį pasiūlymą pagrįstas būtinybe užtikrinti geresnę nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatą. Šiuo direktyvos pakeitimu, propaguojant geresnę moterų darbinės veiklos ir privataus gyvenimo pusiausvyrą, iš esmės siekiama propaguoti lyčių lygybę darbo rinkoje. Moterys dažnai vertinamos kaip „rizikingi“ arba „antrarūšiai“ asmenys, nes yra didelė tikimybė, kad jos pastos arba ims motinystės atostogas. Siekiant kovoti su tam tikromis išankstinėmis nuomonėmis ir stereotipais svarbu remti tam tikras atostogų rūšis. Tačiau jei norime užtikrinti galimybę siekti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, turime nepamiršti, kad motinystė ir tėvystė yra svarbios teisės. Aiškiai esama tam tikrų klausimų, susijusių su tam tikrais pakeitimais, dėl kurių išreiškiau kitokią nuomonę. Tiesą sakant, manau, kad Europos teisės aktais turi būti nustatyti bendrieji principai, pagal kuriuos būtų užtikrinamos minimalios garantijos ir apsaugos priemonės, kurių laikantis valstybėms narėms būtų galima palikti laisvę savo nuožiūra priimti sprendimą dėl tinkamiausių priemonių. Iš tiesų yra su kultūra, gerove ir socialinės apsaugos sistemomis susijusių skirtumų, į kuriuos reikia tinkamai atsižvelgti, taip pat paisant subsidiarumo principo.
Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už šį pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo. Mano balsavimą dėl tam tikrų pakeitimų lėmė du svarbūs veiksniai: pirma, tai, kad itin svarbu užtikrinti jaunų ir būsimų motinų saugą ir sveikatą, ir, antra, tai, kad Graikija jau turi specialius nėščioms moterims apsaugoti skirtus įstatymus.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už pasiūlymus dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, kurie apima 20 savaičių motinystės atostogas ir dviejų savaičių tėvystės atostogas, abiem atvejais visiškai nemažinant darbo užmokesčio.
Tai yra socialinės priemonės, kurios dera tokiai Europai, kokios norime, nes jomis siekiama remti gimstamumą, šeimą, kūdikių sveikatą ir tėvų darbą.
Tačiau tai yra projektas, kurį sunku įgyvendinti ir dėl kurio, atvirkščiai, gali padidėti moterų diskriminacija darbo rinkoje, nes: (1) juo papildoma našta užkraunama socialinės apsaugos sistemoms, kurios daugeliu atvejų jau vos ne vos išlaiko stabilumą; (2) juo nustatomi nauji apribojimai darbo rinkai, kuri nebeatitinka dabartinės darbo jėgos poreikių. Todėl bijau, kad dėl šių priemonių, skirtų dirbantiems tėvams remti, gali padidėti jaunų motinų nedarbo ir (arba) nepatikimo darbo lygis.
Parlamento ir Tarybos derybos turi būti ne tik pragmatiškos, bet ir plataus užmojo, jeigu norime, kad būsimas teisės aktas iš tiesų atitiktų pasiūlymo, dėl kurio šią savaitę buvo balsuojama plenariniame posėdyje, vertybes ir kad jame jos būtų propaguojamos.
Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Savo balsavimu reikalauju naujo visuotinio požiūrio, kuriuo būtų sudarytos sąlygos įmonėms aiškiai parodyti, kad žmonių reprodukcija siejama su vyrais taip pat, kaip ir su moterimis. Bendrasis susitarimas dėl tėvystės atostogų yra svarbus vienodų galimybių politikos aspektas, kuris skatina derinti darbinę veiklą ir asmeninį bei šeimos gyvenimą, tačiau jame apsiribojama minimalių reikalavimų nustatymu, todėl šis susitarimas laikomas tik pirmu žingsniu.
Pritariu šiam komunikatui, kuriame vaiko teisės laikomos ES prioritetu, o valstybės narės raginamos laikytis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir papildomų jos protokolų bei siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Šia direktyva siekiama suteikti visiems vaikams galimybę būti deramai prižiūrėtiems pagal jų vystymosi poreikius bei naudotis deramomis kokybiškomis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Šiandien visiškai mokamų motinystės atostogų laikotarpį pailgindamas iki 20 savaičių ir taip paremdamas motinystę Europos Parlamentas investavo į ateitį. Tai galima apibūdinti tiek kaip kiekybinį, tiek kaip kokybinį sąlygų pagerinimą. Pernelyg supaprastintas trumpalaikės ekonominės naudos argumentas neatlaikė Europos visuomenėje dominuojančio tvarumo, kurio neįmanoma pasiekti be sveikos demografijos, taigi plačiąja prasme ir be didesnės motinų ir jų vaikų apsaugos, argumento.
Parengiau Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ir balsavau už tai, kad: motinystei nebūtų sudaroma sunkumų ir būtų mokamas visas atlyginimas; nėščios darbuotojos nebūtų atleidžiamos iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki šešių mėnesių laikotarpio, prasidedančio pasibaigus jų motinystės atostogoms, pabaigos; motinoms būtų suteikta teisė grįžti į savo darbo vietą arba „lygiavertę darbo vietą“, t. y. darbo vietą, kurioje būtų toks pat atlyginimas, kuri būtų tos pačios profesinės kategorijos ir kurioje būtų užtikrinta tokia pat karjera, kokią jos turėjo prieš išeidamos į motinystės atostogas; motinystės atostogos neturėtų įtakos jų pensijų sistemai; darbuotojos neprivalėtų dirbti naktį arba viršvalandžius 10 savaičių iki dienos, kurią turėtų gimdyti, ir likusiu nėštumo laikotarpiu, jeigu tai būtina dėl motinos arba vaisiaus sveikatos, ir visu maitinimo krūtimi laikotarpiu.
Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Balsavau prieš šią rezoliuciją, nes manau, kad motinystės išmoka yra klausimas, kurį remiantis subsidiarumo principu reikia spręsti nacionaliniu lygiu. Be to, manau, kad krizės metu šios priemonės patvirtinimas gali turėti visiškai priešingą poveikį, nes veiks kaip veiksnys, atgrasantis įmones, norinčias samdyti moteris.
Evelyn Regner (S&D), raštu. – (DE) Pritariu minimalaus Europos motinystės apsaugos standarto gerinimui. Tačiau galiausiai balsavau prieš šį pranešimą, nes esu iš šalies, kuri nusistatė tam tikrą motinystės apsaugos ir mokamų (nemokamų) tėvystės atostogų derinį. Be 16 savaičių atostogų, už kurias mokamas visas atlyginimas, ir visiško draudimo dirbti, moterys taip pat turi teisę į nemokamas motinystės atostogas, kurių metu mokama vaiko pašalpa. Nemokamų motinystės atostogų laikotarpiu gaunamos vaiko pašalpos dydis priklauso nuo jų trukmės ir pastarojo meto pajamų dydžio. Austrijos taisyklės gerokai viršija šiame pranešime numatytus minimalius standartus.
Be to, taip pat esu už visiškai mokamų tėvystės atostogų nustatymą, net jei tam būtų pasirinktas kitoks teisinis pagrindas. Manau, kad tokios tėvystės atostogos turėtų būti reglamentuojamos ne direktyva dėl motinystės apsaugos, o specialia direktyva, kuri nebūtų skirta motinų ir vaikų sveikatos apsaugai.
Mitro Repo (S&D), raštu. – (FI) Balsavau už 20 savaičių trukmės motinystės atostogas. Ilgesni motinystės atostogų laikotarpiai yra svarbūs vaikų, kurie yra didžiausias visuomenės turtas, vystymuisi ir gerovei. Suomijoje yra perspektyvi motinystės ir tėvystės atostogų sistema. Tačiau tokia sistema, kaip mūsų, Europoje nėra prieinama kiekvienam. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti, kad nusprendusios turėti vaikų moterys nenukentėtų finansiškai. Motinystės atostogų finansinė našta neturėtų būti užkraunama vien įmonėms: išlaidų dalį neabejotinai privalo prisiimti ir viešasis sektorius. Pavojus susidurti su sunkumais visų pirma kyla mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Taip pat nuo per didelės ekonominės naštos neturėtų palūžti sektoriai, kuriose dominuoja moterys. Moterų padėtis mokėjimo atžvilgiu kelia nerimą. Ji neturi būti nė kiek bloginama. Itin svarbu pasirūpinti, kad taip neatsitiktų.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (ES) Galiausiai Parlamentas įvykdė šiokį tokį teisingumą dėl dirbančių Europos Sąjungos moterų, nors tai nėra toks teisingumas, kokio jos nusipelno. Tai buvo ilgas procesas. Pastarosios Parlamento kadencijos pabaigoje Parlamente vos nepatvirtinome teksto, kuris būtų reiškęs milžinišką pažangą kovojant dėl dirbančių moterų teisių. Negalėjome balsuoti, nes Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) (PPE frakcija) ir Europos demokratų frakcija ir Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija (ALDE frakcija) prieš pranešimą suvienijo jėgas ir nusprendė jį grąžinti Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui.
Po daugelio mėnesių darbo šiandien dar kartą balsavome dėl teksto, kuris, nors nėra toks daug žadantis, koks buvo tas, kurį anksčiau atmetė PPE ir ALDE frakcijos, yra gana drąsus, nes juo: suteikiama galimybė motinoms išsaugoti savo atlyginimą per motinystės atostogas; padidinama teisinė apsauga nuo atleidimo iš darbo; leidžiamas didesnis lankstumas darbo valandų požiūriu, kad būtų užtikrinta geresnė motinystės ir darbo pusiausvyra; motinystės atostogos pailginamos iki ne mažiau nei 20 savaičių (nors kai kurie iš mūsų norėtų, kad būtų 24 savaitės, kaip rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija); palengvinamas dirbančių motinų judėjimas ES ir daroma pažanga bendros tėvų atsakomybės srityje, nors ne tiek, kiek kai kurie iš mūsų norėtų.
Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Šiandienos balsavimas, kuriuo padrąsinamos motinomis norinčios tapti darbuotojos, yra svarbus žingsnis į priekį siekiant didesnės apsaugos, kuri milijonams Europos moterų padėtų geriau suderinti motinos ir darbuotojos vaidmenis. Ekonominiai interesai nepadėjo: dabar pradedame eiti keliu, kuris veda naujų šeimų poreikių tenkinimo link. Balsavimo rezultatai rodo polinkį į visuomenę, kuri savo politinėje veikloje didžiausią dėmesį skiria augimui, mokymui ir švietimui. Mano manymu, baimė, kad dėl motinystės atostogų, už kurias mokamas visas atlyginimas, pailginimo nuo 14 iki 20 savaičių, moterys pateks į nepalankią padėtį, yra nepagrįstos: apsaugoti silpniausias darbuotojas, suteikiant teisę likti namuose su savo vaikais, yra konkreti mūsų pareiga. Šiandienos pergalė Parlamente kelia asmeninį pasitenkinimą dėl pastangų, kurias asmeniškai dėjau siekdama užtikrinti, kad jokioms krūtimi maitinančioms darbuotojoms nereikėtų atlikti sunkių arba pavojingų pareigų ir kad jos būtų atleistos nuo viršvalandžių ir naktinio darbo. Dabar estafetę perduodame valstybėms narėms ir tikimės, kad jos įsipareigos tai įgyvendinti iki galo. Šiandienos sprendimu Europos Parlamentas parodė, kad ateityje nori matyti ne moteris, kurios būtų priverstos rinktis iš dviejų blogybių, o moteris, kurios būtų laisvos ir suprastų savo vaidmenį mūsų visuomenėje.
Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Senėjančioje Europoje būtina politika, kuri būtų palanki nusprendusioms turėti vaikų moterims. Esant tokiai nevientisai teisės aktų sistemai, kokia yra šiandien, yra pernelyg daug valstybių narių motinystės rėmimo skirtumų, kurie daugeliui moterų trukdo tapti motinomis. Šia direktyva nustatomas minimalus 20 savaičių, iš kurių bent šešios bus visiškai mokamos, motinystės atostogų laikotarpis.
Akivaizdu, kad tokioms šalims kaip Italija šis teisės aktas nereikalingas, nes joje numatytas laikotarpis, kuriuo mokamas visas atlyginimas, yra daug ilgesnis nei šia direktyva nustatytas minimalus laikotarpis, o laikotarpiai, kuriais moteris gali nedirbti, kad galėtų prižiūrėti vaikus, trunka iki vaiko aštuonerių metų amžiaus. Tačiau kitose šalyse tai galiausiai reiškia pagrindo motinų orumui užtikrinti padėjimą. Pasiūlyme taip pat numatyta, kad tėvai gali gauti dviejų savaičių mokamas atostogas, kad galėtų būti su savo žmonomis laikotarpiu, prasidedančiu iškart po gimdymo.
Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – Šiandien balsavau siekdama pritarti dirbantiems tėvams užtikrinamoms didesnėms teisėms bei geresnei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai. Šiame pranešime itin svarbią reikšmę turi nuostatos, taikomos dirbančioms krūtimi maitinančioms moterims. Maitinimui krūtimi skirtomis pertraukomis motinoms suteikiama laiko, kurio joms reikia kuo geresniam ir kuo natūralesniam savo besivystančių vaikų maitinimui užtikrinti. Mityba yra lemiamas viso gyvenimo sveikatos veiksnys. Esu patenkinta, kad šis pranešimas yra palankus toms motinoms, kurios grįžta į darbą, tačiau vis dar renkasi, ar savo vaiką maitinti krūtimi ir jam suteikti vertingą maistą.
Carl Schlyter ir Isabella Lövin (Verts/ALE), raštu. – (SV) Manome, kad tinkamai parengtos ir įstatymais įtvirtintos tėvystės (motinystės) atostogos yra itin svarbios kiekvienai šaliai. Tačiau per galutinį balsavimą nenorėjome balsuoti už Parlamento teisės akto pasiūlymą, nes jis prieštaravo keliems mums labai svarbiems principams. Pirma, pasiūlyme norima privalomas šešių savaičių atostogas nustatyti tik motinai.
Manome, kad patys tėvai turėtų turėti galimybę rinktis, kaip jie ims savo tėvystės (motinystės) atostogas, ir kad šis pasiūlymas būtų klaidingas žingsnis lyčių lygybės užtikrinimo Švedijoje požiūriu. Antra, nemanome, kad protinga nustatyti viso atlyginimo dydžio tėvystės atostogų apmokėjimo lygį. Švedijos atveju tai galėtų priversti mažinti tėvų draudimo trukmę, kad būtų galima finansuoti tokią brangią sistemą. Laikomės nuomonės, kad socialinės apsaugos sistemų organizavimas yra nacionalinių parlamentų reikalas.
Brian Simpson (S&D), raštu. – Europos Parlamento Darbo partija pritaria, kad būtina gerinti nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi moterų apsaugą, todėl balsavo už keletą pagrindinių direktyvos pasiūlymų. Jiems priskiriamas motinystės atostogų pailginimas iki 20 savaičių, viso atlyginimo mokėjimas motinoms už pirmąsias šešias privalomas savaites po vaiko gimimo ir dviejų savaičių visiškai mokamos tėvystės atostogos. Tačiau Europos Parlamento Darbo partija nerimauja, kad Parlamento patvirtinti pasiūlymai galėtų turėti nenumatytų pasekmių šalyse, kurios jau taiko sudėtingesnį motinystės atostogų rinkinį. Visų pirma nerimaujame, kad šiais pasiūlymais galėtų būti sudarytos sąlygos nepažangiai vyriausybei taip bloginti savo motinystės sąlygas, kad mažiausiai apmokamos dirbančios moterys savo motinystės atostogų laikotarpiu iš tiesų galėtų patirti nuostolių. Nors kai kurie šio pranešimo aspektai lems neįkainojamus teigiamus pokyčius valstybėse narėse, kuriose rūpinimosi motinyste lygis yra žemesnis, šie pakeitimai gali paskatinti socialinę atžangą kitose šalyse.
Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Šiandien Europos Parlamentas patvirtino pranešimą, kad užtikrintų nėščių ir išėjusių motinystės atostogų motinų sveikatą. Tokia forma patvirtindami bendrą poziciją aiškiai parodome, kad pritariame pakeitimams, kuriais siekiama pagerinti Europos standartus, taikomus jaunų motinų apsaugai. Moterims garantuojamos minimalios trukmės motinystės atostogos, kurios nuo šiol bus visiškai mokamos. Užkirsdami kelią neteisingam atleidimui iš darbo taip pat padidinome į darbą po motinystės atostogų grįžtančių moterų darbo vietų apsaugą.
Direktyvoje pateikiami pakeitimai yra žingsnis teisinga kryptimi, Europos moterims užtikrinantis minimalią teisę į motinystės atostogas. Taip pat esu patenkintas, kad nustačius dviejų savaičių tėvystės atostogas tėvai bus paskatinti rūpintis savo vaikais.
Catherine Soullie (PPE), raštu. – (FR) Balsavimas dėl E. Estrelos pranešimo yra nepaprastai svarbus. Patvirtinta pozicija yra visiškai demagogiška ir neatsakinga. Reikalaudami 20 savaičių motinystės atostogų diskredituojame Europos Parlamentą. Esame piliečių balsas; patvirtinus tokias nerealias pozicijas teisingumas jų atžvilgiu nebūtų įvykdytas. Būtų patirtos labai didelės valstybių narių socialinių biudžetų išlaidos: pvz., Prancūzijoje jų suma būtų 1,3 mlrd. EUR.
Dabartinė ekonominė padėtis mums neleidžia prisiimti tokio valstybės biudžetų padidėjimo, o ką jau kalbėti apie jo pasekmes mūsų įmonėms, kurios turės prisiimti šių papildomų išlaidų dalį. Mums reikia moteris remti ir skatinti geriau suderinti motinystę ir darbą, o ne griauti jų galimybes rasti darbą.
Komisijos siūlomas atostogų pailginimas nuo 14 iki 18 savaičių buvo realus žingsnis į priekį; tai žingsnis, kuris būtų galėjęs būti pagrįstas didesnio dėmesio skyrimu naujoms vaikų priežiūros galimybėmis. Šiuo tekstu perduota žinia prisiimama didžiulė atsakomybė: motinystė aiškiai taptų kliūtimi asmeniniam tobulėjimui darbe.
Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Palankiai vertinu tai, kad patvirtintas šis pranešimas dėl direktyvos dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, bei priemonių, skirtų padėti darbuotojams pasiekti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, nustatymo. Pasiekėme, kad motinystės atostogos būtų ilgesnės ir geriau mokamos, taip pat pirmą kartą Europos istorijoje nustatėme tėvystės atostogas. Šis balsavimas Europos motinų ir tėvų pagrindinių teisių istorijoje bus išskirtinis.
Visiems tiems, kurie norėjo paaukoti socialines teises ant ekonomikos krizės altoriaus, patariu eiti ir gauti pinigų ten, kur jų yra, o ne sudaryti dar daugiau sunkumų piliečiams. Geresnės motinystės atostogos ir tėvystės atostogų nustatymas; tuo taip pat kovojama dėl humaniškesnės visuomenės, o šeima vis dažniau tampa galutine apsaugos nuo gyvenimo suiručių priemone.
Keith Taylor (Verts/ALE), raštu. – Šiandien Parlamente balsavau už teisės akto pasiūlymą, užtikrinantį padidintą ir pailgintą tėvystės (motinystės) atostogų apmokėjimą. Taip pasielgiau patyręs šalininkų ir priešininkų poveikį. Puikiai suvokiu JK finansinę padėtį, kuri dėl neseniai paskelbtų dar didesnių išlaidų mažinimų dar pablogės. Nepaisant to, Europos Parlamentas buvo už 20 savaičių visiškai mokamas motinystės atostogas ir 2 savaičių tėvystės atostogas, todėl manau, jog tai yra protinga investicija į ekonomiką, kuri padės iki 2020 m. pasiekti tikslą, kad ES darbo rinkoje dalyvautų 75 proc. darbo jėgos. Ja gerinama kūdikių sveikata ir apsaugoma motinų sveikata bei gerovė. Tai yra žingsnis siekiant sumažinti esamą atotrūkį tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio. ES moterys vidutiniškai uždirba 17 proc. mažiau nei vyrai. Jeigu neužtikriname tinkamų atlyginimų motinystės atostogų laikotarpiu, moterys verčiamos patirti darbo užmokesčio nuostolių dėl vaikų turėjimo. Tai taip pat teigiamas skatinimas tėvams labiau įsitraukti į rūpinimąsi vaikais. Be mirties atvejų ir mokesčių, gimimas yra vienintelis tikras dalykas gyvenime. Mūsų vaikai yra ateitis, todėl patobulinimais, dėl kurių šiandien balsavome, bus užtikrinta geresnė ir saugesnė jų gyvenimo pradžia.
Marianne Thyssen (PPE), raštu. – (NL) Pone pirmininke, ponios ir ponai, jei norime išlikti klestintys ir įstengiantys išmokėti pensijas, mums reikia daugiau vyrų ir moterų įtraukti į darbą ir užtikrinti, kad jie liktų darbe. Be to, šiuo didelės tarptautinės konkurencijos ir biudžeto lėšų trūkumo laikotarpiu vis dėlto privalome išdrįsti imtis priemonių, kuriomis investuotume į šeimas ir kuriomis šiek tiek būtų palengvinta užduotis derinti darbą ir šeimą. Motinystės atostogų pailginimas yra viena iš priemonių, skirtų šiam tikslui. Dėl šios priežasties pritariu motinystės atostogų pailginimui. Tačiau biudžeto sunkumų laikotarpiu turime būti realistai. Dvidešimt dviejų savaičių motinystės atostogų laikotarpis, kuriuo būtų mokamas visas atlyginimas, yra mūsų socialinės apsaugos sistemoms ir valstybių biudžetams neįmanomas sprendimas. Remdamasis šiais motyvais per galutinį balsavimą susilaikiau, nors pritariu motinystės atostogų pailginimui. Kita vertus, pritariu pirminiam Komisijos pasiūlymui dėl motinystės atostogų pratęsimo iki 18 savaičių, jeigu būtų taikoma dabartinė ribojamoji kompensavimo schema. Tikiuosi, kad šis pasiūlymas turės daugiau galimybių per antrąjį Parlamento svarstymą.
Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo dėl direktyvos dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo.
Manau, jog itin svarbu, kad per motinystės atostogas darbuotojoms būtų mokamas visas atlyginimas ir kad motinystės pašalpa būtų 100 proc. paskutinio mėnesio atlyginimo ar vidutinio mėnesio atlyginimo dydžio, jeigu mėnesinis atlyginimas yra mažesnis nei šis vidurkis. Tai reiškia, kad kai bus kalbama apie moterų senatvės pensiją, jos nepateks į nepalankią padėtį dėl paimtų motinystės atostogų laikotarpio.
Žinant, kokios yra ES demografinės tendencijos, gimstamumą reikia skatinti specialiais teisės aktais ir priemonėmis, kuriais būtų siekiama prisidėti prie geresnės profesinės veiklos ir asmeninio bei šeimos gyvenimo pusiausvyros. Siekiant padėti darbuotojams užtikrinti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, itin svarbu numatyti ilgesnius motinystės ir tėvystės atostogų laikotarpius, taikomus ir jaunesnių kaip 12 mėnesių vaikų įvaikinimo atvejais. Motinystės atostogų laikotarpio iki 20 savaičių nustatymas įstatymu atitinka 2002 m. balandžio 16 d. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtą rekomendaciją dėl Pasaulinės kūdikių ir mažų vaikų mitybos strategijos.
Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau prieš šį pranešimą, nes jame griežtai nesilaikoma subsidiarumo principo ir kišamasi į nacionalines mokėjimo taisykles bei valstybių narių įsipareigojimus. Be to, jame yra tokios nuostatos, kaip abortas ir gimdymo laisvė, kurioms negaliu pritarti jausdamas atsakomybę dėl religinių priežasčių.
Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, moterys neturi būti baudžiamos už tai, jog nusprendė susilaukti vaikų. Tai yra ne tik etinis, bet ir strateginis klausimas – šiuo metu ES patiria demografinius pokyčius dėl mažo gimstamumo rodiklių ir didesnio senyvo amžiaus žmonių skaičiaus. Ypač šiais sunkiais laikais mes negalime atbaidyti moterų nuo darbo rinkos. Mums reikia daugiau dirbančių moterų, jei ES nori padidinti savo konkurencingumą pasaulio mastu. Atėjo laikas kovoti su visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais. Dirbančios moterys dažnai vertinamos kaip „aukštos rizikos“ ar „antraeilės“ darbuotojos. Todėl svarbu, kad naujos šiame pranešime pateiktos su atostogomis susijusios taisyklės padėtų sulaužyti šiuos stereotipus. Taip pat turėtume daugiau padėti visuomenės apleistoms moterims. ES statistika rodo, kad Lietuvoje labiausiai skurdas gresia vienišoms motinoms. Dirbančių asmenų skurdo rizika šioje grupėje siekia 24 proc. Sąjunga nuėjo ilgą kelią, kol teisiškai užtikrino lygybę tarp vyrų ir moterų. Tačiau mums reikia siekti dar daugiau ir teorinę lyčių lygybę paversti realia, konkrečia lyčių lygybe, kuri būtų taikoma kasdieniame gyvenime.
Frank Vanhecke (NI), raštu. – (NL) Balsavau už E. Estrelos pranešimą, nes nenoriu, kad būtų kokių nors nesusipratimų šiuo klausimu: savaime suprantama, kad per nėštumą ir iškart po jo moterys turi ypatingų poreikių, todėl visa visuomenė turėtų būti labai suinteresuota, kad šie poreikiai būtų patenkinti, todėl visuomenė taip pat turi prisiimti nemažą atsakomybės už tai dalį. Tačiau norėčiau užduoti keletą principinių klausimų. Pirma, ar iš tiesų mums tikslinga čia iš Europos dramblio kaulo bokštų įtvirtinti privalomas taisykles, kurios būtų taikomos visoje Europos Sąjungoje, įskaitant valstybes nares, kurios ekonominiu požiūriu turi dar nemažai padaryti?
Kas ketina apmokėti sąskaitą už tai? Dėl to mano antra esminė pastaba tokia: ar tikslinga, taip sakant, užkrauti šių priemonių naštą tik ant darbdavių pečių? Ar dėl to nesusiklostys situacija, kuri bus visiškai priešinga numatytajai; tai yra jaunoms motinoms bus numatyta mažiau darbo vietų, nes darbdaviai paprasčiausiai nebus linkę prisiimti visų pasekmių, kurių rizikuotų patirti, jeigu jų jaunos darbuotojos taptų nėščios? Labai gerai šiame Parlamente balsuoti „socialiai“, tačiau ne mes turėsime prisiimti socialinio balsavimo naštą.
Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Galiausiai šiandien, spalio 20 d., Europos Parlamentas patvirtino direktyvą dėl motinystės atostogų. Balsavau už šį tekstą, reiškiantį tikrą pažangą moterų atžvilgiu.
Šią direktyvą dar turi patvirtinti Taryba. Šiandien patvirtintu tekstu siekiama Europos Sąjungos moterims suteikti teisę į 20 savaičių motinystės atostogas, o tai yra keturiomis savaitėmis daugiau nei numatyta Prancūzijoje, kurioje šiuo metu moterys turi teisę į 16 savaičių motinystės atostogas.
Mūsų patvirtintame tekste taip pat numatoma teisė į 20 dienų tėvystės atostogas (11 dienų daugiau nei šiuo metu suteikiama Prancūzijoje).
Direktyvoje taip pat numatoma, kad savo atostogų laikotarpiu moterys privalo gauti visą savo atlyginimą: reikšmingas ženklas dabartinės krizės sąlygomis.
Be to, tekste yra punktas dėl socialinių sąlygų nepabloginimo, kuris reiškia, kad tada, kai tam tikrais klausimais palankesnė yra valstybių narių teisė, ji bus toliau taikoma. Tai tikrai yra pažangos pavyzdys, todėl jam pritariu.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes daugelyje šalių labai skiriasi įmonėms taikomos mokėjimo sąlygos, jei kalbėsime apie valstybines įmones, mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ) ir stambias įmones. Puikiai suvokiame, kad esant dabartinei ekonomikos krizei ir daugėjant sunkumų įmones vis dažniau kamuoja likvidumo problemos ir kad daugelyje valstybių narių joms net gresia didesnis bankroto pavojus. Direktyva, kuria buvo bandoma reglamentuoti šį klausimą, turėjo ribotą poveikį, tačiau pasiūlymas, kurį dabar patvirtinome, yra svarbus žingsnis siekiant nustatyti ir užtikrinti galutinius mokėjimo terminus ne tik įmonių ir viešųjų įstaigų ryšių, bet ir įmonių užmezgamų savitarpio ryšių srityje. Dabar turėsime teisės aktą, kuriuo mums bus garantuojamas didesnis veiksmingumas užtikrinant mokėjimų terminus, numatant aiškią sankcijų už pavėluotus mokėjimus sistemą ir kuris taip pat susijęs su veiksmingu teigiamu poslinkiu siekiant neutralizuoti dažną valstybinių ir stambių įmonių piktnaudžiavimą savo dominuojančia padėtimi MVĮ atžvilgiu. Dabar reikia, kad valstybės narės kuo greičiau įgyvendintų šią direktyvą, galiausiai būtų išspręstos rimtos problemos, kylančios dėl ilgų mokėjimo terminų nustatymo ir mokėjimų vilkinimo.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pagal tiek valstybinių, tiek privačių įmonių administracijų komercinius sandorius yra ne tik pilietinės pareigos, bet ir atsakomybės už daugelį neigiamų sąlygų, kurios galėtų kelti nerimą kreditorių įmonėms, ypač MVĮ, prisiėmimo klausimas. Galimybė tikėtis greito atsiskaitymo – stabilumo, augimo, darbo vietų kūrimo ir investicijų užtikrinimas šioms įmonėms.
Deja, Europos Komisijos duomenimis, Europoje pavėluoti mokėjimai dažnai pasitaiko ir kenkia konkurencingumui. Valstybės valdžios institucijas ypač reikia peikti už tai, kad sudaro sunkumų, dažnai dėl neteisingo savo biudžetų ir pinigų srautų valdymo arba dėl savo administracijos aparato per didelio biurokratizmo. Kartais sprendimas taip pat priimamas toks, kad veiktų pagal naujas išlaidų sistemas, neatsižvelgiant į anksčiau prisiimtus įsipareigojimus, kurių reikėtų laikytis sutartyje sutartomis sąlygomis.
Todėl manau, kad mūsų pareiga patvirtinti priemones, kuriomis būtų ištaisyti ankstesnės Direktyvos 2000/35/EB trūkumai, siekiant taip sutrukdyti pavėluoto mokėjimo reiškiniui patvirtinant priemones, kuriomis skolininkai būtų verčiami mokėti nevėluojant, ir kitas priemones, kuriomis kreditoriams būtų sudarytos sąlygos pavėluoto mokėjimo atveju visapusiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis.
Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Balsavau už šį laiku pateiktą pranešimą ir už 30 dienų galutinio laikotarpio sąskaitoms apmokėti nustatymą. MVĮ yra Europos ekonomikos kertinis akmuo; šios mažesnės įmonės sudaro 99,8 proc. visų ES įmonių, tačiau jose sukuriama 70 proc. visų ES darbo vietų. Šiame pranešime siūlomos priemonės pavėluotų mokėjimų problemai spręsti yra praktinės priemonės, skirtos MVĮ remti ir užtikrinti, kad mažesnės įmonės nepatirtų nuostolių dėl neapmokėtų sąskaitų.
Naujomis taisyklėmis būtų galima sudaryti geresnes sąlygas investicijoms ir suteikti MVĮ galimybę sutelkti dėmesį į inovacijas ir plėtrą. Be to, palankiai vertinu tai, kas pranešime teigiama apie užtikrinimą, kad naujomis priemonėmis nebūtų padidintas esamas biurokratizmo lygis ir kad MVĮ nebūtų sukurta jokios papildomos biurokratijos arba administracinių problemų.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą ir džiaugiuosi, kad Europos Parlamentui ir Tarybai pavyko pasiekti šį ypatingai smulkiajam verslui labai svarbų susitarimą. Nors smulkus ir vidutinis verslas yra Sąjungos konkurencingumo pagrindas ir didžiausias darbo vietų kūrėjas, tačiau krizė labai aiškiai parodė, kad tuo pačiu metu smulkūs ir vidutiniai verslininkai yra labiausiai pažeidžiami, o valstybių narių vykdoma politika nėra itin palanki šio verslo skatinimui ir vystymui, nes nėra pilnai įgyvendinami ir taikomi ES teisės aktai, kaip pavyzdžiui smulkaus ir vidutinio verslo aktas. Per krizę bankrutavo daug įmonių, o tai yra didžiulis praradimas. Todėl labai džiaugiuosi šiuo, kad ir nedideliu, bet smulkiam verslui reikšmingu žingsniu, sukuriant aiškumą dėl mokėjimų atsiskaitymų terminų. Pradėsime realiai kurti jam aiškią ir suprantamą aplinką ir prisidėsime prie verslo kultūros kūrimo.
Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Patvirtindamas naują direktyvą dėl pavėluotų mokėjimų, priemonę, kuria suteikiama reali parama įmonėms ir ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, Europos Parlamentas įneša lemiamą įnašą piliečių ir Europos gamybos sistemos interesais. Naujos redakcijos direktyvoje iš esmės nustatomi kategoriški mokėjimo terminai ir atitinkamos sankcijos siekiant skatinti Europos Sąjungoje valstybės valdžios institucijas ir privačias įmones mokėjimus atlikti punktualiai. Remiantis skaičiavimais, šia priemone į ekonomikos apyvartą būtų sugrąžinta apytikriai 180 mlrd. EUR: tai yra faktinė suma, kurią valdžios institucijos skolingos Europos Sąjungos įmonių sistemai.
Pavėluotų mokėjimų problema ypač opi Italijoje, kurioje valdžios institucijoms vidutiniškai prireikia 128 dienų mokėjimams atlikti, palyginti su 67 dienų Europos vidurkiu. Todėl neigiamų pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius padariniai yra gana sunkūs. Tikiuosi, jog šią direktyvą nacionalinės vyriausybės įgyvendins kiek galėdamos greičiau, kad būtų pašalinta viena didžiausių kliūčių Europos vidaus rinkos plėtrai.
Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Po kelių mėnesių atidėliojimo galiausiai čia laimėjome: balsavome dėl pranešimo, kuris mūsų įmonių ateities požiūriu yra tikras gaivaus oro gurkšnis. Pavėluoti mokėjimai yra reiškinys, dėl kurio, ypač Italijoje, suklupo dešimtys tūkstančių įmonių, o tai, profesinių asociacijų skaičiavimais, Italijos ekonomikos sistemai kainavo apytikriai 30 mlrd. EUR. Nekreipdamas dėmesio į ypatingas aplinkybes ir nacionalinę padėtį, balsuoju už šį pranešimą, kuriame galutinai nustatomos vienodos taisyklės tiek valstybiniams, tiek privatiems ekonominės veiklos vykdytojams. Dėl ekonomikos krizės jau įvyko neįtikėtinai daug bankrotų, uždaryta daugybė gamyklų bei įmonių ir yra daugybė verslo veiklos nutraukimo atvejų. Šia priemone Europa gali iš tiesų ištiesti ranką daugeliui mažųjų įmonių, kurias nuolat smaugia dėl krizės padidėjusios bankų palūkanos ir kurios jau plaukia audringais vandenimis dėl neapmokėtų gautinų sumų, gaunamų per vėlai. Pradėjus taikyti šią direktyvą mes bent išvengime daugelio atvejų, kuriais įmonės verčiamos pasitraukti iš verslo dėl įsiskolinimo, susidariusio dėl valstybinių ir privačių ekonominės veiklos vykdytojų.
Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Nestabilioje ekonominėje aplinkoje pavėluoti mokėjimai gali turėti itin neigiamą poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms reikia pinigų savo darbuotojams ir tiekėjams sumokėti. Naujais reglamentais dėl mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, kuriems Parlamentas ir Taryba pritarė spalio 5 d., turėtų būti palengvintas ir paspartintas įmonių pinigų, kuriuos joms turi sumokėti, susigrąžinimo procesas. Būtent mažosios ir vidutinės įmonės palaiko ekonomiką net krizės metu. Taip yra kiekvienos Europos šalies ekonomikoje. Europos Parlamentas užtikrino, kad visos šalys turėtų vienodas sąlygas ir kad taisyklės būtų taikomos joms visoms, o tai bus naudinga daugeliui Europos MVĮ.
Dėl šio susitarimo MVĮ liausis veikti kaip valstybinių įmonių arba stambių įmonių bankai. Kaip Europos Parlamento rekomendacija, kad MVĮ turi būti apmokestinamos PVM tik tada, kai apmokamos sąskaitos, taip ir sąskaitų apmokėjimo galutinio termino nustatymas padės tiems, kurie nerimauja dėl savo išlikimo tuo metu, kai rinkos patiria nuosmukį.
Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad, siekiant padidinti MVĮ konkurencingumą, itin svarbu pasinaudoti visais galimais veiksmais. Be to, kova su pagal komercinius sandorius atliekamais pavėluotais mokėjimais, kurie yra nepriimtinas piktnaudžiavimas, turi būti paspartinta, ypač tokio ekonomikos nuosmukio, kokį išgyvename dabar, laikotarpiu. Neigiamas pavėluotų mokėjimų poveikis yra gana didelis ir yra susijęs su gana didelėmis įmonių kreditorių išlaidomis, jų pinigų srautų bei investavimo galimybių sumažėjimu ir poveikiu MVĮ konkurencingumui.
Ši direktyva teisėtai apima priemones, kuriomis siekiama atgrasinti skolininkus nuo pavėluoto mokėjimo ir kuriomis kreditoriams sudaromos sąlygos pasinaudoti savo teisėmis, taip pat nustatomos tokios specialios ir tikslios taisyklės kaip pranešimai apie įsipareigojimų nevykdymą, skolų išieškojimo išlaidų kompensavimas ir 30 dienų galutinis terminas, jeigu skolų apmokėjimui netaikomos ypatingos išimtys. Šiomis priemonėmis valdžios institucijos įpareigojamos ir atgrasomos nuo tokios elgsenos, kuri galėtų turėti neigiamą poveikį MVĮ, nes diskredituotų patvirtintos politikos patikimumą.
Greiti mokėjimai taip pat yra privaloma ir preliminari investicijų, augimo ir darbo vietų kūrimo sąlyga.
Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Taip pat pareiškiu, kad esu patenkinta rastu sprendimu dėl mokėjimo terminų ir kad buvo priimtas socialistų ir demokratų pasiūlymas, pagal kurį leidžiami ilgesni terminai viešosioms sveikatos tarnyboms, kuriose dėl sudėtingų biudžetinių procedūrų reikalingi ilgesni mokėjimo terminai. Be to, jeigu privačios įmonės laikosi sutarties laivės, gana patikima apsaugos priemonė nustatoma uždraudžiant pernelyg ilgus mokėjimo kreditoriams, kurie dažnai būna MVĮ, terminus.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Susilaikiau per balsavimą dėl pranešimo, nes juo stiprinamos Komisijos pastangos spausti įsiskolinusias valstybes siūlant griežtas priemones tuo metu, kai jų viešieji finansai yra blogos būklės. Spaudimas nedelsiant grąžinti skolas grasinant didžiulėmis piniginėmis baudomis palūkanų forma daugiausia atitinka įmonių, kurios pasinaudodamos krize reikalauja mažinti socialinės apsaugos išlaidas ir įšaldyti arba mažinti darbuotojų atlyginimus, interesus. Argumentas, kad tai padės mažosioms ir vidutinėms įmonėms, nepagrįstas, nes pagal skaičius, kuriais remiamasi reglamente, įmonės, apie kurias kalbama, nėra mažosios ir vidutinės įmonės. Tokie veiksmai būtų pateisinami, jeigu prieš jų imantis būtų suteikta aiški atlyginimą gaunančių darbuotojų parama tikrajai ekonomikai ir imtasi veiksmų socialinei ir ekonominei sanglaudai paremti.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Pritariu, kad reikia stiprinti Direktyvą 2000/35/EB ir nustatyti priemones, reikalingas pavėluotiems mokėjimams, atliekamiems pagal komercinius sandorius, pašalinti arba jų skaičiui sumažinti. Savo dėmesį skiriu MVĮ, kurios atlieka esminį Europos rinkos vaidmenį kuriant turtą ir darbo vietas. Šis politinis Europos Komisijos pasirinkimas yra žingsnis teisinga kryptimi siekiant sukurti MVĮ palankesnę verslo aplinką. Kalbant apie atgrasomąją 8 proc. palūkanų normą, esu šiek tiek susirūpinusi dėl tam tikrų mano šalies regionų ir kitų Europos šalių, kurios iš tiesų stengiasi laikytis naujų taisyklių, rezultatų. Tikiuosi, kad šis naujas požiūris gali būti reali pokyčių galimybė. Dabar dėmesį privalome sutelkti į šios direktyvos įgyvendinimo vidaus teisės sistemose kontrolę, kurią vykdant dalyvautų regioninės ir vietos valdžios institucijos, siekiant užtikrinti, kad tai būtų visur vykdoma standartiniu būdu.
Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Tikiuosi, kad įsigaliojus direktyvai dėl kovos su pavėluotais mokėjimais, atliekamais pagal komercinius sandorius, daugiausia naudos turės Europos Sąjungos mažosios ir vidutinės įmonės, kurioms taip bus užtikrinta didesnė apsauga ir suteikti ištekliai investicijoms didinti ir naujoms darbo vietoms kurti. Kartu tikiuosi, kad dėl šios direktyvos bus lengviau kurti skolų išieškojimo mechanizmus, nes dėl pavėluotų valstybės valdžios institucijų mokėjimų atsiranda mažųjų ir vidutinių įmonių ir apskritai rinkos veikimo disbalansas.
Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Pavėluoti mokėjimai, atliekami pagal komercinius sandorius tarp įmonių bei tarp įmonių ir valdžios institucijų, yra viena iš aplinkybių, šiuo metu trukdančių ekonomikos augimui atsigauti. Naujos direktyvos dėl kovos su pavėluotais mokėjimais, atliekamais pagal komercinius sandorius, patvirtinimas yra svarbi naujovė, dėl kurios bus reikalingas tinkamas tiek politinis, tiek administracinis pasirengimas, pirmiausia viešojo sektoriaus. Politiniu požiūriu tai, kad atliekant finansų ir biudžeto planavimą galima atsižvelgti ne tik į Europos Sąjungos Stabilumo ir augimo pakto taisykles, bet dabar ir į naujų taisyklių poveikį pavėluotiems mokėjimams, jeigu su tuo tinkamai nesusitvarkoma, galėtų turėti tiek tiesioginį, tiek grįžtamąjį poveikį vyriausybių veiksmų laisvei įvairiais lygiais. Administraciniu požiūriu tinkamam viešųjų įstaigų finansų valdymui reikia tinkamai pasiruošti pradedant nuo įsipareigojimų ir išlaidų santykio, kad mokestinių, taigi ir žmonių, pajamų nenusvertų tokia našta kaip palūkanų išmokos, kurios galėtų turėti didelį poveikį viešiesiems finansams. Galiausiai atrodo svarbu, kad būtų tam tikras supratimas ir lankstumas kelių sektorių atžvilgiu, pvz., sveikatos sektoriaus, kuriame susikaupė dideli pavėluoti valdžios institucijų mokėjimai, privalomi sumokėti įmonėms už reguliariai tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas.
Diane Dodds (NI), raštu. – Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis mažosioms ir vidutinėms įmonėms gana sunku išgyventi ne papildomos pavėluotų mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, naštos. Todėl reikėtų pritarti bet kokiam mechanizmui, kuris padėtų apsaugoti šias įmones nuo papildomų sąnaudų ir finansinių pasekmių, susijusių su pavėluotais mokėjimais.
Tačiau manau, kad šį klausimą turi reglamentuoti Jungtinės Karalystės vyriausybė, o ne Europos Sąjunga, siekiant užtikrinti, kad įmonės ir valstybinės institucijos laikytųsi savo mokėjimo įsipareigojimų. Reikia, kad šiame pranešime būtų išsamiau paaiškinti tam tikri aspektai, todėl šį kartą nusprendžiau per balsavimą susilaikyti.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl kovos su pavėluotais mokėjimais, atliekamais pagal komercinius sandorius, nes juo bus suteikta galimybė patvirtinti suderintas priemones, kurios dabartinėmis ekonomikos krizės sąlygomis galėtų būti ypač svarbios įmonių – ypač mažųjų ir vidutinių įmonių – veiklai. Tačiau manau, kad būtų teigiamas dalykas sveikatos sektoriui garantuoti panaikinimų sistemą.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pavėluoti mokėjimai yra problema, turinti rimtų pasekmių pasaulio ekonomikos klestėjimui ir didžiulį niokojamąjį poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Dabartiniu ekonomikos ir finansų krizės laikotarpiu šis poveikis dar žalingesnis. Blogas viešųjų administracijų rodomas pavyzdys yra nepriimtinas, tai ypač dideliu mastu vyksta Portugalijoje. Reikia priemonių, kuriomis būtų galima pažaboti pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius, kad būtų galima apsaugoti Europos Sąjungos ekonomikos klestėjimą stengiantis išvengti atvejų, kai gamybos struktūros finansiškai smaugiamos ir padidinama finansinių produktų kaina ir taip didinama priklausomybė nuo bankininkystės sektoriaus. Norėčiau išskirti konkretų žemės ūkio gamintojų, su kuriais atsiskaityti prekybos centrai ir platintojai dažnai vilkina, atvejį. Maksimalus 30 dienų laikotarpis, – kuriam galima daryti laikiną išimtį iki 60 dienų, – taikomas mokėjimui suteikus paslaugas ir pateikus sąskaitą, yra gana tinkamas komercinių ryšių pusiausvyrai užtikrinti, taip pat jis bus laiku vykdomų įsipareigojimų kultūros pagrindas.
Louis Grech (S&D), raštu. – Šiandieninis B. Weiler pranešimo patvirtinimas yra svarbus mokėjimų masto ribos pasikeitimas verslo santykių srityje. Šiuo metu yra įprasta, – ir, dar liūdniau, tai pripažinta, – kad valdžios institucijos spaudžia MVĮ pasirašyti susitarimus, pagal kuriuos leidžiami pavėluoti sąskaitų apmokėjimai.
Malta yra tinkamas to pavyzdys. Daug MVĮ, kurios užtikrina 70 proc. privataus sektoriaus užimtumo, susidūrė su rimtais pinigų srautų sunkumais dėl įmonių, ypač valdžios institucijų, įskaitant vyriausybę, pavėluotų mokėjimų.
Daugelyje valstybių narių 60 dienų viršutinės ribos nustatymas valdžios institucijoms kaip svarbi apsauginė sąlyga bus naudingas MVĮ ir piliečiams. Tačiau norint, kad ši nuostata tikrai būtų veiksminga, ši direktyva turi būti tinkamai perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta visose valstybėse narėse, kartu turi būti numatyta griežta Komisijos kontrolė. Taip bus tada, kai ši nauja taisyklė iš tiesų duos apčiuopiamos naudos piliečiams ir ypač MVĮ.
Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Mokėjimo terminai atliekant verslo sandorius yra prioritetinis tinkamo Europos ekonomikos veikimo užtikrinimo klausimas. Deja, yra didelių valstybių narių skirtumų pagal mokėjimo terminų laikymąsi, todėl būtina atidžiai patikrinti šiuo metu galiojančią 2002 m. rugpjūčio 8 d. Direktyvą 2000/35/EB.
Disciplinos stoka atliekant sandorius yra konkreti grėsmė mažosioms ir vidutinėms įmonėms tose šalyse, kurios yra daugiausia nukentėjusios nuo ekonomikos krizės. Dėl pavėluotų mokėjimų dažnai atsiranda sunkumų tiek vidaus rinkoje, tiek tarpvalstybinėje prekyboje. Dėl šios priežasties pritariu pranešėjo pasiūlymui sugriežtinti teisės aktus, nustatyti priemones įmonėms apsaugoti ir privalomą kompensavimą siekiant priversti vykdyti pavėluotus sąskaitų ir palūkanų mokėjimus.
Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Pritariu pranešime parodytam ryžtui tvirtai palaikyti mažąsias ir vidutines įmones. Pavėluoti mokėjimai yra didžiulė ekonominė problema Europos Sąjungoje atliekant komercinius sandorius. Tai taip pat rimta problema žemės ūkio sektoriui, jeigu likvidumo problemos perkeliamos žemės ūkio įmonėms. Aiškiai nustačius mokėjimo terminus šie būdai nebebus taikomi. Pritariu pranešime siūlomam standartiniam 30 dienų mokėjimo terminui, taip pat bendros viršutinės 60 dienų ribos nustatymui. Mano manymu, nesuvokiama tai, kaip daugelyje valstybių narių gali būti vilkinami viešųjų pinigų mokėjimai, susiję su sandoriais, sudarytais su viešosiomis administracijomis. Pavėluoti mokėjimai smarkiai pablogina verslo aplinką ir vidaus rinką bei turi tiesioginį poveikį valstybėms narėms. Nustatyto dydžio kompensacija, kurios buvo reikalaujama ir kuri turi būti mokama nuo pirmos dienos, kurią mokėjimas tampa pavėluotas, yra konkretus būdas išvengti vėlavimo.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už B. Weiler pranešimą, nes manau, kad būtina apsaugoti viešųjų administracijų kreditorius, kuriuos daugiausia sudaro mažosios ir vidutinės įmonės. Ši priemonė leis į apyvartą sugrąžinti apytikriai 180 mlrd. EUR likvidžių lėšų: tai yra visa bendro viešųjų administracijų įsiskolinimo įmonėms visoje ES suma. Tai tikrai svarbus žingsnis, nes įmonėms bus suteikta savaiminė teisė reikalauti mokėti palūkanas už delsimą, taip pat gauti fiksuotą minimalią 40 EUR sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimo sąnaudas. Įmonės taip pat bet kuriuo atveju turės galimybę reikalauti padengti visas pagrįstas išlaidas, patirtas šiuo tikslu. Manau, kad ši iniciatyva bus tarsi paskata valstybėms narėms parengti punktualaus mokėjimo kodeksus. Tiesą sakant, jos gali palaikyti arba nustatyti įstatymus ir reglamentus, kurių nuostatos kreditoriams būtų palankesnės nei nustatytosios šioje direktyvoje.
Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Be kitų pasiūlymų, įtrauktų į Smulkiojo verslo aktą, pasiūlymas dėl Direktyvos 2000/35/EB, mano nuomone, buvo vienas būtiniausių. Pavėluoti mokėjimai daugelio šalių (prie jų tikrai priskirtina Italija) valdžios institucijoms tapo įprasti. Jeigu Europos vidurkis yra 180 dienų nuo mokėjimo termino, galime tik įsivaizduoti didžiausią vėlavimą kai kuriais atvejais ir jo pasekmes tiems, kurie valdo mažąsias ir vidutines įmones.
Paradoksalu tai, kad valstybė reikalauja punktualiai mokėti rinkliavas ir mokesčius, skirdama baudas ir taikydama palūkanas nuo pirmos vėlavimo dienos, tačiau nepaiso savo įsipareigojimų tada, kai pati yra skolininkė. Pakeitimas, dėl kurio balsuojame, visų pirma yra labai svarbus šiuo didžiulių ekonominių sunkumų laikotarpiu, tačiau vien jo nepakaks šiai problemai išspręsti. Jeigu atskiros valstybės narės iš dalies nepakeistų savo procedūrų, taikomų skolų išieškojimui iš valdžios institucijų, kad padarytų jas trumpesnes ir veiksmingesnes, patvirtintos nuostatos būtų neveiksmingos.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pavėluoti komercinių sandorių apmokėjimai, ar jie būtų atliekami tarp įmonių, ar tarp įmonių ir viešųjų subjektų, yra mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) pinigų srautų problemų priežastis, kuri savo ruožtu dažnai prisideda prie tolesnio mokėjimų vėlavimo, taigi pradedamas uždaras ciklas, kurį sunku neutralizuoti. Esame tikri, kad čia siūlomų naujų taisyklių įgyvendinimas bus svarbus žingsnis siekiant išbristi iš šios padėties ir taip padėti įmonėms išgyventi šį ekonomikos ir finansų krizės laikotarpį. Siūlomos sankcijos yra proporcingos ir būtinos, taip pat tikimasi, kad jos atgrasys nuo netinkamos komercinės praktikos, kurią buvo pasirinkę komerciniai ekonominės veiklos vykdytojai.
Alajos Mészáros (PPE), raštu. – (HU) Buvo itin svarbu, kad rezoliucija dėl Pavėluoto mokėjimo direktyvos būtų patvirtinta, todėl balsavau už rezoliuciją. Per šio ryto diskusiją taip pat išaiškėjo, kad vis dar labai jaučiamos krizės, pastaruoju metu neaplenkusios ir mūsų valstybių narių, pasekmės. Mums reikia parengti nemažai pakeitimų sklandaus vidaus rinkos veikimo požiūriu. Darant šiuos pakeitimus, šiame pranešime teisėtai rekomenduojama imti diegti punktualaus mokėjimo kultūrą. Dėl to pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kad jie taptų nenaudingi.
Kaip teigiama poveikio vertinime, atliktame prieš persvarstymą, kelių valstybių narių valdžios institucijos garsėja blogais mokėjimo įpročiais. Labai tikiuosi, kad šiandienos sprendimu tai taip pat bus galima pakeisti. Galiausiai šiuo aspektu palengvinti MVĮ taip gyvenimą pat gali būti vienas svarbiausių mūsų rūpesčių. Siūlomi alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmai gali būti sprendimas, nes gali padėti viešinti valstybių narių praktiką. Kuo geriau išnaudojant Europos e. teisingumo portalo teikiamas galimybes kreditoriams ir įmonėms gali būti padėta veikti mažiau nerimaujant.
Miroslav Mikolášik (PPE), raštu. – (SK) Pritariu Komisijos pasiūlymui, kuriame sprendžiama pavėluotų mokėjimų problema, kuri tampa rimtu klausimu, ypač atliekant tarpvalstybinius komercinius sandorius, nes pažeidžia teisinį saugumą.
Kad pavėluoto mokėjimo pasekmės būtų tokios, kad atgrasytų nuo jo, reikia, kad diegiant punktualaus mokėjimo kultūrą būtų nustatytos greitai veikiančios procedūros, taikomos neginčijamų nesumokėtų skolų, susijusių su pavėluotu mokėjimu, išieškojimui. Pakeistas pasiūlymas, kuriuo siekiama priversti vykdyti tokių pretenzijų įmonei arba valdžios institucijai mokėjimą pasinaudojant plačiai prieinama internetine procedūra, bus teigiamas žingsnis siekiant supaprastintai ir greičiau išieškoti tokia nesumokėtą skolą. Tai pirmiausia bus naudinga mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios daugiausia nukenčia dėl pavėluoto mokėjimo ir daug pastangų reikalaujančių išieškojimo procedūrų.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Nesumokėtos skolos yra didelė finansinė rizika, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Dėl mokėjimo moralės stokos, ypač krizės laikais, gali būti labai apribotas likvidumas. Šiuo atveju tikrai turi būti gauta naudos iš priemonių, kurios skatina didesnį sąmoningumą mokėjimo klausimais. Susilaikiau, nes nesu įsitikinęs, kad tikslinga tai reglamentuoti Europos lygiu arba kad toks elgesys turėtų teigiamą poveikį mokėjimo moralei.
Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Pranešime sprendžiama pavėluoto mokėjimo problema, dėl kurios yra destabilizuojama rinka ir visų pirma pakenkiama mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms skiriu ypatingą dėmesį. Mano balsavimą už pranešimą reikėtų vertinti kaip viltį sukurti naują verslo kultūrą, kuri būtų palankesnė laiku atliekamiems mokėjimams ir kurios laikantis pavėluoti mokėjimai būtų laikomi nepriimtinu piktnaudžiavimu kliento padėtimi ir sutarties pažeidimu, o ne įprastu dalyku.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šį teisės aktą, nes tikiu, jog geriau sutvarkyta tarpusavio atsiskaitymų tvarka – naudinga mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) ir visai verslo kultūrai apskritai. Manau, kad viena iš šiame dokumente siūlomų nuostatų – itin pažangi. Tai – skatinimas skelbti greitai atsiskaitančių subjektų sąrašus. Tokios priemonės ne tik skatintų įmones (ypač tai pasakytina apie MVĮ) laiku atsiskaityti viena su kita, tokiu būdu mažinant likvidumo problemų pavojų, bet ir augintų tokių įmonių patikimumą bei, savo ruožtu, konkurencingumą.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už B. Weiler pranešimą, nes manau, kad reikia nustatyti maksimalią ribą, pagal kurią įmonėms turi būti mokama. Šis poreikis dar skubesnis ir svarbesnis krizės laikais. Mažosios ir vidutinės įmonės kartu su verslininkais atlieka svarbų vaidmenį visų mūsų šalių ekonomikoje ir yra pagrindinės darbo vietų ir pajamų kūrėjos bei inovacijų ir augimo veiksniai. Deja, pastaruoju metu pernelyg dažnai matėme situaciją, į kurią pateko įmonės, kurioms valdžios institucijos buvo skolingos keletą milijonų, tačiau, deja, jos buvo priverstos užsidaryti arba paskelbti bankrotą būtent dėl šių pavėluotų mokėjimų. Todėl tikiuosi, kad įgyvendinimo etape taip pat bus atsižvelgta į kitus veiksnius, nustatant stabilumo pakto saitų atlaisvinimą valdžios institucijoms ir kartu laipsniškai mažinant mokėjimo terminus. Taip būtų sujungti abu reikalavimai ir iš to naudos turėtų visa šalies sistema. Tikiuosi, jog valstybės narės šią direktyvą perkels į nacionalinę teisę, kad ją būtų galima kuo greičiau taikyti. Tai yra mūsų, kaip teisės aktų leidėjų, pareiga ir įmonių kreditorių teisė.
Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Dėl pavėluotų mokėjimų gali atsirasti finansinių sunkumų ir net bankrutuoti kai kurios įmonės, ypač MVĮ: kaip teigia Europos Komisija, pavėluoti mokėjimai kiekvienais metais Europos ekonomikai kainuoja apytikriai 180 mlrd. EUR. Kituose tyrimuose kalbama apie 300 mlrd. EUR per metus – sumą, lygiavertę Graikijos valstybės skolai. Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis esu patenkintas, kad Taryba ir Europos Parlamentas sugebėjo iš pat pradžių susitarti dėl plataus masto šios srities Europos teisės aktų persvarstymo. Europos Parlamento įnašas šiuo klausimu buvo gana didelis. Mums pavyko užtikrinti, kad galutinis tekstas būtų inspiruotas daugelio patobulinimų, dėl kurių buvo balsuojama Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitete, visų pirma tai: didesnės teisės aktų nustatytos palūkanų normos vėlavimo atveju; įmonių su įmonėmis verslo sandoriams numatytas 30 dienų terminas ir jo pratęsimas iki 60 dienų, kurį tam tikromis sąlygomis galima pailginti; valdžios institucijoms taikomas maksimalus 60 dienų terminas; didesnis lankstumas, suteikiamas viešosioms sveikatos įstaigoms ir viešosioms medicinos bei socialinėms įstaigoms; galiausiai kompensavimo už skolos išieškojimo sąnaudas supaprastinimas (fiksuotas 40 EUR mokestis).
Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti B. Weiler su jos puikiu darbu. Europos Parlamentas pritarė naujiems teisės aktams, kuriais siekiama apriboti pavėluotus valdžios institucijų mokėjimus savo tiekėjams, kurių dauguma yra mažosios ir vidutinės įmonės. Parlamentas numatė, kad valdžios institucijos turi būti įpareigotos už įsigytas paslaugas arba prekes apmokėti per 30 dienų. Jeigu jos to nepadaro, privalo už pavėluotus mokėjimus mokėti 8 proc. dydžio palūkanas.
Mokėjimo už darbą laiku principas yra pagrindinis tinkamos elgsenos principas, tačiau jis taip pat turi lemiamą reikšmę nustatant įmonės patikimumą, jos turimas lėšas ir jos galimybes gauti kreditą ir finansavimą. Todėl ši nauja direktyva, kuri dabar per 24 mėnesius nuo patvirtinimo bus įgyvendinta nacionalinėse teisinėse sistemose, bus naudinga visos Europos ekonomikai.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kadangi pavėluoti mokėjimai yra reiškinys, turintis daug tarpusavyje susijusių priežasčių, su juo galima kovoti tik taikant daugybę viena kitą papildančių priemonių. Todėl Parlamentas mano, kad grynai teisinė strategija, kuria siekiama patobulinti pavėluotų mokėjimų atveju taikomas atgrasymo priemones, yra būtina, tačiau nepakankama. Griežtą Komisijos strategiją, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas griežtoms sankcijoms ir atgrasymui, būtina išplėsti ir įtraukti negriežtas priemones, kurias taikant pagrindinis dėmesys skiriamas teigiamų paskatų kovoti su pavėluotais mokėjimais teikimui.
Be to, įgyvendinant šią direktyvą kartu reikėtų skatinti diegti praktines priemones, pvz., naudoti elektronines sąskaitas faktūras.
Marco Scurria (PPE), raštu. – (IT) Italija yra šalis, kurios įmonės labiausiai kenčia dėl pavėluoto valdžios institucijų mokėjimo, nes joje vidutinis mokėjimo tiekėjams terminas yra 180 dienų, palyginti su 67 dienų Europos vidurkiu. Dėl to kyla finansinių problemų, drastiškai mažėja galimybės investuoti ir prarandamas konkurencingumas, ypač MVĮ atveju.
Direktyva, dėl kurios šiandien balsavome, skolininkai atgrasomi nuo pavėluoto mokėjimo ir sudaromos sąlygos kreditoriams veiksmingai ginti savo interesus nuo tokio vėlavimo, nustatant teisę į teisės aktų nustatytas palūkanas dėl pavėluoto mokėjimo, net jei jos nenumatytos sutartyje. Be to, joje valdžios institucijos verčiamos atsiskaityti per ne daugiau nei 60 dienų nuo mokėjimo prašymo gavimo, jeigu paslauga buvo tinkamai suteikta.
Šios direktyvos patvirtinimas tikrai yra didelė pagalba mūsų įmonėms: šiais laikais viena įmonė iš keturių užsidaro dėl nepakankamo finansinio likvidumo problemų. Šios naujos mokėjimų taisyklės reikš, kad įmonės atgaus savo rinkos konkurencingumą, todėl nebus prarasta jokių darbo vietų.
Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Didžiule balsų dauguma patvirtindamas savo kolegės B. Weiler pranešimą dėl pasiūlymo dėl direktyvos dėl pavėluotų mokėjimų Europos Parlamentas nustatė subalansuotas ir aiškias taisykles, kuriomis skatinamas mokumas, inovacijos ir darbo vietų kūrimas. Mažosios įmonės ir viešosios ligoninės turės naudos iš mūsų siūlomų priemonių.
Pirmosios nebeturės susidurti su finansinėmis problemomis dėl pavėluotų mokėjimų, o antrosios turės galimybę pasinaudoti pailgintu 60 dienų mokėjimo laikotarpiu dėl savo ypatingo statuso, susijusiu su finansavimu, gaunamu iš išlaidų kompensavimo pagal socialinės apsaugos sistemą. Be to, susitarime, kurį turėtume sudaryti su Taryba, bus sudarytos sąlygos direktyvai skubiai įsigalioti ir ją perkelti į nacionalinę valstybių narių teisę dar 2011 m. sausio mėn. Džiaugiuosi šio balsavimo veiksmingumu.
Salvatore Tatarella (PPE), raštu. – (IT) Pastaraisiais metais pavėluoti mokėjimai tampa vis didesne našta įmonių finansiniam valdymui. Jie yra rimta ir pavojinga problema, kuri smukdo pirkimo konkursų sistemą, labai kenkia mažųjų įmonių išlikimui ir prisideda prie Europos ekonomikos konkurencingumo praradimo. Statistiniai duomenys kelia nerimą, visų pirma susijusieji su Italija, kurioje vidutinis mokėjimas atliekamas per 186 dienas ir regioninės vyriausybės sveikatos sektoriuje pasiekia ilgiausią 800 dienų terminą. Tai tikra gėdingas dalykas, kuris labai dažnai daugelį MVĮ priverčia užsidaryti. Šiuo panešimu žengiame didelį žingsnį į priekį, nustatydami 60 dienų ribą viešojo sektoriaus mokėjimams privačiajam sektoriui. Žinoma, patvirtinus šį teisės aktą problema nebus išspręsta tartum lydekai paliepus, tačiau šis aktas yra išeities taškas siekiant ištrūkti iš užburto rato, visų pirma sandorių su valdžios institucijomis atžvilgiu. Valdžios institucijų veiksmingumo ir skubumo apmokant sąskaitas užtikrinimas yra svarbus žingsnis, kuris taip pat bus naudingas Europos ekonomikai. Tikiuosi, kad valstybės narės, visų pirma Italija, labai greitai perkels teisės aktą į nacionalinę teisę.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu svariai prisidėta sprendžiant pavėluotų mokėjimų, atliekamų pagal įmonių tarpusavio arba įmonių ir valstybės institucijų komercinius sandorius, problemą. Šia iniciatyva siekiama užtikrinti didesnį Europos Sąjungos įmonių likvidumą pasinaudojant suderinimu. Kova su pavėluotais mokėjimais ypač sveikintina dabartiniu krizės laikotarpiu, nes atidėjimai ilgam laikui turi neigiamų pasekmių įmonių veiklai. Šia priemone siekiama prisidėti prie sklandaus vidaus rinkos veikimo, skubiai pataisant reikalingą terminą ir sankcijas, kurios turi būti taikomos jų nesilaikant.
Atsižvelgdamas į tai pritariu teisės akto pasiūlymui, kurio bendro 30 dienų termino sąlyga, taikoma sandorių tarp įmonių ir tarp įmonių ir viešųjų subjektų apmokėjimui, – pastarosioms suteikiant galimybę išskirtiniais atvejais pasinaudoti 60 dienų terminu, – sulaukė didelės paramos Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijoje, kurios narys esu.
Taip pat palankiai vertiname palūkanų normų, kurios turi būti taikomos tada, kai mokėjimas yra pavėluotas, nustatymą remiantis Europos centrinio banko orientacine 8 proc. norma. Mano nuomone, ši priemonė prilygsta stipriai mažųjų ir vidutinių įmonių, kurių ekonominei veiklai dažnai smarkiai pakenkiama dėl biurokratinių kliūčių, ekonominės veiklos paskatai.
Marianne Thyssen (PPE), raštu. – (NL) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ką tik balsavome dėl persvarstytos direktyvos dėl kovos su pavėluotais mokėjimais, atliekamais pagal komercinius sandorius. Šiam susitarimui panaudojau visą savo paramos įtaką. Per ilgi mokėjimo laikotarpiai ir neabejotinai pavėluoti mokėjimai yra grėsmė normaliam įmonės valdymui, jie turi poveikį konkurencingumui ir pelningumui bei galiausiai galėtų pakenkti tolesniam įmonės buvimui. Kadangi dabartinė direktyva, matyt, nebūtų pakankamai veiksminga atgrasant nuo pavėluotų mokėjimų, taip pat pritariu esamų taisyklių griežtinimui. Kalbant apie maksimalius mokėjimo terminus, nustatysime papildomas garantijas įmonėms, nes iš esmės mokėjimai turi būti atliekami per 30 dienų. Tai ypač svarbu mokėjimams tarp įmonių ir valstybės įstaigų. Šiaip ar taip, nuo šiol valstybės narės ir vyriausybės pačios turės rodyti pavyzdį. Tai yra patikimumo klausimas, t. y. Europos institucijų, iš kurių ateityje bus reikalaujama laikytis tų pačių teisės aktų nustatytų terminų, kaip ir taikomų visiems kitiems, klausimas. Tai, kad direktyvoje aiškiai nustatyta, jog bet koks sutartinis nukrypimas nuo standartinių mokėjimo terminų bus galimas tik dėl objektyvių ir teisingų priežasčių, bus svarbus veiksnys ją vykdant. Galiausiai tikiuosi, kad fiksuota išieškojimo sąnaudų kompensacija privers vėluojančius mokėtojus rinktis tiesų ir siaurą kelią, o dar geriau – išlaikyti juos čia. Tai būtų naudinga mūsų įmonėms ir darbo vietoms.
Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už B. Weiler pranešimą dėl kovos su pavėluotais mokėjimais, atliekamais pagal komercinius sandorius.
Verslo veiklai labai trukdo įsiskolinimai arba pavėluoti mokėjimai, kurie dažnai yra priežastis, kodėl mokios įmonės kartais apvilia, tartum dėl domino efekto. Pavėluoti mokėjimai Europoje yra dažnas atvejis, kuris kenkia įmonėms, ypač mažosioms.
Be to, daugumos valstybių narių valdžios institucijos finansinių sunkumų atveju paprastai moka pavėluotai. Todėl atsirado poreikis stiprinti esamas teisines priemones, dėl to įsipareigojant kovoti su pavėluotais mokėjimais siekiant paremti įmones, ypač MVĮ, ir nustatyti tikslius terminus bei atitinkamas sankcijas tiems, kurie jų nesilaiko.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes skurdas – labai rimta problema, daranti poveikį 85 mln. Europos Sąjungos gyventojų, taigi niekas neturėtų būti jam abejingas. Jis turėtų būti pagrindinis mūsų prioritetas ir nusipelno bendros mūsų reakcijos, o tai užtikrintų, kad socialiai pažeidžiamais tapę asmenys turėtų bent kiek orumo. Skurdas veikia mūsų jaunuolius ir vyresnio amžiaus žmones, bet taip pat jis vis dažniau paliečia mūsų dirbančiuosius. Vien per praėjusius dvejus metus netekome 6 mln. darbo vietų, o darbuotojų, kurie išsaugojo savo darbo vietas, darbo užmokestis mažėjo ir darėsi vis nestabilesnis. Mums šį klausimą reikia spręsti sistemingai, kad galėtume atkreipti dėmesį į problemų priežastis ir problemas spręsti joms vos kilus. Tačiau šiuo metu negalime nedelsdami reaguoti į jų padarinius. Atsižvelgiant į tai, būtina užtikrinti, kad pažeidžiami mūsų visuomenės nariai gautų minimalias pajamas, kad galėtų išgyventi, ir kad būtų nedelsiant reaguojama į tokią jų padėtį, kad jie iš jos galėtų ištrūkti, šį reikalavimą turėtume remti ir jo atsakingai ir skubiai siekti.
Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) ES parodė savo ryžtą kovoti su skurdu Europos Sąjungoje remdamasi 2010 m. – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų – iniciatyvomis ir siekdama įgyvendinti Jungtinių Tautų Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinės krizės rimtumą ir jos poveikį skurdo ir socialinės atskirties didėjimui, kai kurios pažeidžiamos gyventojų grupės, pvz., moterys, vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir jaunuoliai, stipriau patiria neigiamą šios padėties poveikį. Tokiomis aplinkybėmis, nors minimalios pajamos gali būti tinkama sistema, padedanti apsaugoti minėtas gyventojų grupes, neatsižvelgiama į subsidiarumo principą, taigi ir į tai, kad šis klausimas – atskirų valstybių narių atsakomybė.
Kadangi Europos Sąjungoje jaučiami atlyginimų ir socialinių sluoksnių skirtumai, sunku nustatyti bendrą minimalių pajamų ribą. Manau, vietoj to būtų naudinga atskiras valstybes nares skatinti gerinti savo politinius sprendimus kovojant su skurdu ir aktyvią socialinę įtrauktį, atitinkamas pajamas, galimybę gauti kokybiškas paslaugas ir teisingą turto perskirstymą. Tačiau pirmiausia reikėtų paraginti valstybes nares geriau naudotis esamais struktūriniais fondais.
Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Tarptautinė bendruomenė keletą kartų patvirtino savo įsipareigojimą kovoti su skurdu. Toks pasaulio požiūris būtinas, nes skurdą patiria ne tik neišsivysčiusios į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos valstybės arba Azijos gyventojai, bet taip pat 17 proc. ES gyventojų.
Manau, kad praėjusį mėnesį vykęs JT aukščiausiojo lygio susitikimas – svarbus įvykis, paskatinęs priimti konkretų veiksmų planą, kaip pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. ES pasiūlė iki 2020 m. 25 proc. sumažinti skurdą patiriančių žmonių skaičių ir 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų skirti paramai vystymuisi. Be to, Europos Parlamentas, priimdamas šį pranešimą, skatina siekti aktyvios labiausiai skurdą patiriančių visuomenės grupių socialinės įtraukties ir veiksmingos ekonominės ir socialinės sanglaudos.
Norėčiau paminėti didžiulį Rumunijos indėlį į JT kovos su skurdu programą, kuris sudaro 250 mln. EUR. Kadangi parama vystymuisi turi būti abipusė, mano šalis ir toliau laikysis savo įsipareigojimų. Tačiau, manau, daugiau dėmesio reikėtų skirti grupėms, kurioms kyla didžiausia skurdo rizika, pvz., kaimo gyventojams arba romų etninei mažumai.
Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Šios iniciatyvos tikslas – įvairias priemones priimti Europos Sąjungos lygmeniu, siekiant panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį. Dabartinė ekonomikos krizė apsunkino daugelio Europos Sąjungos piliečių padėtį. Nedarbas išaugo, ir tokiomis aplinkybėmis pažeidžiamiausių žmonių, pvz., moterų, vaikų, jaunuolių ir vyresnio amžiaus žmonių, padėtis tapo dar pavojingesnė. Todėl turime priimti priemones Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmeniu, ir minimalių pajamų garantavimas – gera priemonė užtikrinti, kad jas gaunantys asmenys galėtų gyventi oriai. Tačiau pagrindinis tikslas – juos visiškai įtraukti į darbo rinką, o tai sudaro galimybes socialinei sanglaudai. Šiuo požiūriu, tikiuosi, galėsime užtikrinti, kad, vykstant ekonomikos plėtrai, kartu vyktų socialinė plėtra ir pirmiausia būtų daroma įtaka socialinės ekonomikos plėtrai. Taip pat tikiuosi, kad galėsime įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus 20 mln. sumažinti žmonių, kuriems kyla skurdo rizika, skaičių.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi Europos gyventojai, nepaisant daugybės deklaracijų dėl kovos su skurdu, ir toliau skursta, socialinė nelygybė dar didėja, kartu didėja ir skurdą patiriančių dirbančiųjų skaičius. Europos Sąjunga turi imtis aktyvesnių priemonių, skirtų kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, ypatingą dėmesį skiriant žmonėms, dirbantiems atsitiktinius darbus, bedarbiams, šeimoms, vyresnio amžiaus žmonėms, moterims, vienišoms motinoms, socialiai remtiniems vaikams, ligoniams arba neįgaliesiems. Viena iš pagrindinių kovos su skurdu priemonių yra minimalios pajamos, kad būtų galima padėti šiems žmonėms išbristi iš skurdo ir užtikrinti jų teisę į orų gyvenimą. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad minimalių pajamų, kaip kovos su skurdu priemonės, tikslas bus pasiektas tik tuo atveju, jei valstybės narės imsis konkrečių veiksmų garantuojant minimalias pajamas ir įgyvendins nacionalines kovos su skurdu programas. Be to, kai kuriose valstybėse narėse minimalių pajamų sistemos nesusietos su santykine skurdo riba, todėl būtina, kad Europos Komisija, vertindama nacionalinius veiksmų planus, atkreiptų dėmesį į gerą ir blogą patirtį. Taigi minimalios pajamos – pagrindinė socialinės apsaugos dalis – neabejotinai svarbios, siekiant užtikrinti skurde atsidūrusių žmonių apsaugą ir jų lygias galimybes visuomenėje.
Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Beveik 300 000 Rumunijoje gyvenančių šeimų iš valstybės gauna garantuojamas minimalias pajamas pagal 2001 m. įsigaliojusį įstatymą, dėl kurio galima pasiekti beveik 300 mln. EUR fiskalines pastangas. Esant dabartinei ekonomikos krizei, kurios poveikį ypač jaučia ekonomiškai mažiau išsivysčiusių šalių gyventojai, Europos Parlamento rekomendacija visose valstybėse narėse įdiegti minimalių pajamų sistemą pateikiamas akivaizdus sprendimas. Nors negalima ginčytis dėl poreikio įvesti tokią garantuojamų minimalių pajamų sistemą, gali būti galimybių ja piktnaudžiauti.
Reikia nustatyti tinkamą šios sistemos taikymo trukmę ir kontrolės mechanizmą, nes kyla rizika, kad ši sistema paskatins žmones nedirbti. Siekiant užtikrinti, kad taip neatsitiktų, rekomenduojama reikalauti, kad visi šias pajamas gaunantys asmenys tam tikrą valandų skaičių galėtų dirbti bendruomenės labui. 2008 m. pabaigoje ES 85 mln. žmonių gyveno žemiau skurdo ribos. Šie skaičiai rodo, kad parama reikalinga, ypač jaunuoliams ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Dabartinė ekonomikos krizė gerokai padidino skurdą. Šiuo metu Europos Sąjungoje daugiau kaip 85 mln. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Atsižvelgdamas į tai, kad 2010 m. paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, palankiai vertinu Europos Parlamento politinį įsipareigojimą užtikrinti tvirtą ir veiksmingą ekonominę ir socialinę sanglaudą.
I. Figueiredo pranešime nurodoma, kad minimalių pajamų nustatymas valstybių narių lygmeniu – vienas iš veiksmingiausių kovos su skurdu būdų. Tačiau nepalaikau siūlymo Europos Sąjungoje nustatyti minimalių pajamų ribą. Tokia priemonė būtų demagogiška ir visiškai netinkama esamai padėčiai spręsti. Struktūriniai fondai taip pat atlieka svarbų vaidmenį kovojant su socialine atskirtimi. Ypač Europos socialinis fondas yra gera Europos Sąjungos investicija, kuria siekiama darbo rinką padaryti labiau prieinamą sunkumų patiriantiems asmenims. 2014–2020 m. laikotarpiu ji turėtų likti tvirta sanglaudos politikos įgyvendinimo priemone.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau už šį ypač gerą pranešimą, nes jame atkakliai tvirtinama, kad reikia imtis konkrečių priemonių skurdui ir socialinei atskirčiai panaikinti, skatinti teisingą pajamų ir turto perskirstymą ir taip užtikrinti pakankamas pajamas bei įprasminti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metus. Šiuo pranešimu valstybės narės raginamos persvarstyti savo politiką, kad būtų užtikrinamos atitinkamos pajamos, žinant, kad kovai su skurdu reikia kurti geras ir perspektyvias darbo vietas.
Pranešime laikomasi nuomonės, kad socialiniai tikslai turėtų būti neatsiejama krizės įveikimo strategijos dalis ir kad darbo vietų kūrimas turi būti Europos Komisijos ir valstybių narių vyriausybių prioritetas, pirmasis žingsnis, padėsiantis sumažinti skurdą. Jame laikomasi nuomonės, kad tinkamų minimalių pajamų sistemomis nustatomos minimalios pajamos turėtų sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. atitinkamos valstybės pajamų vidurkio. Jame taip pat pabrėžiama nedarbo draudimo išmokų svarba užtikrinant deramą gyvenimo lygį, taip pat pabrėžiama, kad reikia sumažinti pasitraukimo iš darbo rinkos trukmę, inter alia, didinant valstybinių užimtumo tarnybų darbo veiksmingumą. Jame taip pat pabrėžiama, kad reikia priimti draudimo taisykles, kuriomis remiantis kiekvienoje valstybėje narėje mokamos minimalios pensijos dydis būtų susietas su atitinkama skurdo riba.
Ole Christensen (S&D), raštu. – (DA) Mes, Danijos socialdemokratams atstovaujantys Europos Parlamento nariai (Dan Jørgensen, Christel Schaldemose, Britta Thomsen ir Ole Christensen), balsavome už šį savo iniciatyva parengtą pranešimą dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje. Manome, kad visos ES valstybės narės turėtų patvirtinti kovos su skurdu tikslus ir įvesti minimalias pajamas garantuojančias sistemas. Taip pat manome, kad šiuos tikslus ir šias sistemas reikėtų pritaikyti prie atskirų valstybių narių sąlygų. Manome, kad yra daug būdų įvertinti skurdo lygį, ir atskiros valstybės narės turėtų būti atsakingos už tai, kad rastų geriausią būdą savo atveju ir sukurtų minimalių pajamų sistemą, skirtą tai valstybei narei.
Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Dabartinė ekonomikos krizė turėjo didžiulį poveikį didėjančiam nedarbui, nesustabdomam skurdinimui ir visos Europos Sąjungos žmonių socialinei atskirčiai. Skurdas ir socialinė atskirtis pasiekė nepriimtiną lygį: apie 80 mln. Europos Sąjungos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, iš jų 19 mln. yra vaikai, t. y. skurde gyvena beveik du iš 10 vaikų, o daugelis kitų gyventojų susiduria su rimtomis kliūtimis gauti darbą, išsilavinimą, apgyvendinimą ir socialines ir finansines paslaugas. Nedarbas visose valstybėse narėse taip pat pasiekė iki šiol nematytą lygį, jo vidurkis Europos Sąjungoje – 21,4 proc., darbo neturi kas penktas jaunuolis. Ši padėtis nepriimtina, ir mums reikia daryti viską, ką galime, kad padėtume išspręsti šią tragišką padėtį, kurioje atsidūrė šie žmonės.
Šiuo tikslu 2010 m. paskelbti Europos kovos su šia nelaime metais, kuriais siekiama stiprinti ES politinį ryžtą ir imtis priemonių, turinčių lemiamą poveikį skurdo naikinimui. Pritariu, kad kiekvienoje valstybėje narėje reikia nustatyti minimalųjį darbo užmokestį ir socialinės reintegracijos strategiją bei sudaryti galimybes patekti į darbo rinką.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Ekonominė ir socialinė sanglauda – pagrindinė būtina bet kokios bendros politikos Europos Sąjungoje ir mažesnėse teritorijose sąlyga. Kur skiriasi interesai, ten skirtingi ir tikslai ir neįmanoma planuoti ko nors bendrai. Kelti žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių gyvenimo lygį – svarbiausia. Šiomis aplinkybėmis naudojami viešieji ištekliai, be abejonės, – vidutinės trukmės investicija, nes, jeigu jie gerai paskirstomi, jie sukelia augimą, kuris taip pat skatina augimą. Nustatytų pinigų sumų pervedimas – visada abejotinas dalykas, jeigu šie pinigai nėra platesnės paskatų programos dalis. Dviem skirtingoms situacijoms reikia dviejų skirtingų metodų.
Pirmuoju atveju, kuris susijęs su socialine gerove, dirbantis asmuo dėl fizinės ar psichinės negalios arba kitų susijusių priežasčių negali pakankamai užsidirbti, kad galėtų oriai gyventi. Antruoju atveju, kuris susijęs su teisiniais ir ekonominiais klausimais, darbo rinka yra nelanksti ir darbo našumas neatitinka užmokesčio už jį arba asmeniui neleidžiama dirbti tiek, kiek jis norėtų, arba proporcingai tiek, kiek norėtų uždirbti, kad galėtų deramai gyventi. Esant šioms dviem aplinkybėms, valstybės sektorius gali ir turi įsikišti ir kituose sektoriuose turi padėti sukurti paskatą daug dirbti, o ne atvirkščiai.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Apie penktadalis ES gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vaikų, jaunuolių ir vyresnio amžiaus žmonių skurdo rodiklis didesnis. Neturtingų dirbančiųjų dalis didėja plintant nepatikimoms, menkai apmokamoms darbo vietoms. 10 valstybių narių materialinio nepritekliaus rodiklis daro poveikį mažiausiai ketvirtadaliui gyventojų, Rumunijoje ir Bulgarijoje materialinį nepriteklių jaučia daugiau kaip pusė gyventojų. Visi šie veiksniai prisideda prie to, kad ES skurdo problemą gilina ne tik ekonomikos nuosmukis, bet ir dešiniųjų pažiūrų vyriausybių vykdoma antisocialinė politika. Didelėms dabar skurdą patiriančių gyventojų grupėms minimalios pajamos gali garantuoti socialinę apsaugą.
Šios minimalios pajamos atlieka svarbiausią vaidmenį ir padeda užkirsti kelią tam, kad dėl skurdo susidarytų tragiška padėtis, ir padeda stabdyti socialinę atskirtį. Kad būtų galima veiksmingai kovoti su skurdu, taip pat reikia gerinti darbo vietų kokybę ir didinti atlyginimus, įvesti teisę gauti pajamas ir lėšas, iš kurių būtų teikiamos socialinės išmokos, pensijos ir kitos išmokos. 2010 m. paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, kuriais siekiama tęsti įtraukties principais grindžiamos visuomenės kūrimo kampaniją, priimtą pagal Lisabonos sutartį. Tai – dar viena priežastis man balsuoti už šią kampaniją.
Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, būtina Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu imtis veiksmų, siekiant apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų, susijusių su paskolų grąžinimu ir kreditų kortelėmis, ir nustatyti sąlygas, kuriomis galima gauti paskolas, kurios neleistų namų ūkiams pernelyg stipriai įsiskolinti ir taip nugrimzti į skurdą ir socialinę atskirtį.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) 20 Europos Sąjungos valstybių narių turi nacionalinius teisės aktus, kuriuose nustatytas minimalusis darbo užmokestis, o jo skirtumas įvairiose valstybėse gali būti labai didelis. Taigi minimalusis darbo užmokestis Liuksemburge – apie 1 682 EUR, o Bulgarijoje – tik 123 EUR.
Todėl Europos Parlamentas pakartojo savo raginimą nustatyti minimalias pajamas Europos Sąjungos lygmeniu. Tai galėtų būti vienas iš sprendimų, kaip užkirsti kelią tam, kad milijonai Europos Sąjungos piliečių nenugrimztų į skurdą. Manome, kad svarbu pabrėžti, kad garantuojant minimalias pajamas paprastai turėtų būti įgyvendinama visa socialinė strategija, įskaitant galimybę gauti pagrindines paslaugas, pvz., sveikatos priežiūrą, aprūpinimą būstu, švietimą, mokymąsi visą gyvenimą, ir kad tai būtų prieinama bet kokio amžiaus asmenims, ir įvairios šalys tai įgyvendintų joms tinkamu būdu.
EP nariai pabrėžė, kad tikrasis minimalių pajamų sistemos įvedimo tikslas turėtų būti ne vien teikti paramą, bet taip pat padėti paramos gavėjams pereiti nuo socialinę atskirtį patiriančių prie dirbančių asmenų gyvenimo.
Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Savo parama šiam pranešimui pabrėžiu, kokia svarbi Europos Sąjungos šalių visuomenės vienybė, ypač šiais, Europos kovos su skurdu, metais.
Kai kurios valstybės narės, pvz., Prancūzija, prieš 20 metų pirmosios nustatė „garantuojamas minimalias pajamas“. Tačiau iš patirties žinome, kad ši sistema gali turėti neigiamą poveikį ir, pvz., kai kuriuos asmenis paskatinti dykinėti. Todėl Europos Sąjunga privalo apsvarstyti priemones, kurios, kaip Prancūzijos revenu de solidarité active, arba priedas prie uždirbtų pajamų, sužadintų jų gavėjų atsakomybę ir juos paskatintų ieškoti darbo, o tai yra svarbiausias ir tikrasis socialinės įtraukties elementas.
Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Visada raginau, ir šią nuostatą jau įtraukiau į savo 2009 m. Europos Parlamento rinkimų programą, įvesti sistemą, pagal kurią kiekvienas Europos Sąjungos pilietis gautų minimalias pajamas, kurios sudarytų 60 proc. vidutinių pajamų. Tačiau šiandien Europos Parlamentas, deja, balsavo prieš šį teisėkūros pasiūlymą tokią sistemą taikyti Europos Sąjungos lygmeniu.
Šiais, 2010-aisiais, metais, kurie paskelbti Europos kovos su skurdu metais, esu įsitikinusi, kad pagrindų direktyva dėl minimalių pajamų nustatymo galėtų būti tekstas, kuriuo remtųsi valstybės narės, numatydamos savo politiką ir rengdamos teisės aktus.
Manau, tai buvo veiksmingiausias būdas sumažinti skurdą ir iki 2020 m. iš skurdo ištraukti 20 mln. žmonių. Primenu, kad Europos Sąjungoje žemiau skurdo ribos gyvena 80 mln. žmonių.
Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Manau, kad bet kokia kaina būtina vengti skurdo didėjimo rizikos Europos Sąjungoje, nes ilguoju laikotarpiu ji gali turėti labai neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį sistemai. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad būtina užtikrinti pagrįstas minimalias pajamas, siekiant užtikrinti tinkamą socialinę, pirmiausia pažeidžiamiausių grupių žmonių, kuriuos per dabartinę ekonomikos ir finansų krizę Europos Sąjungos vyriausybių įgyvendinama taupymo politika palietė labiausiai, apsaugą.
Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Nesu abejingas rimtam dabartinės krizės visuomenei padarytam poveikiui, nes dėl jos daugelis Europos Sąjungos piliečių pateko į skurdą arba jų skurdas pagilėjo, bet nepritariu statistiniam požiūriui, kai šią problemą siekiama spręsti teikiant daugiau socialinių išmokų, kaip minimalių pajamų, kurios būtų nustatytos Europos Sąjungos lygmeniu, garantavimo atveju.
Norint skirti daugiau socialinių išmokų, valstybė turi skirti daugiau lėšų, o kadangi išmokos gerovės nesukuria, būtina didinti mokestines pajamas. Tai reiškia, kad visi turės mokėti didesnius mokesčius ir dėl to taps neturtingesni ir labiau priklausomi nuo pačios kraugeriškos valstybės.
Kovoti su skurdu reikia įgyvendinant užimtumo politiką ir skatinant ekonomikos konkurencingumą. Jeigu Portugalijoje keletą savaičių nebūtų uždaromos įmonės, tiek daug žmonių nebūtų likę be darbo ir negyventų skurde. Todėl manau, kad kovoti su skurdu reikia skatinant ekonomiką ir rinką, o ne teikiant subsidijas, kurios visada turės būti finansuojamos iš mokesčių, kurie, kaip žinome, smaugia mokesčių mokėtojus ir ekonomiką ir trukdo ekonomikos konkurencingumui.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kaip Europos Parlamente sakiau prieš metus, palaikau naują Europos Sąjungos visuomeniškumo sąvoką, kuria visiems galima užtikrinti minimalų gyvenimo lygį. Socialiai susipratusioje, teisingoje, išsivysčiusioje ir darnioje Europos Sąjungoje būtina užtikrinti priemones, kurios naikintų ir mažintų socialinio dempingo riziką ir gyvenimo sąlygų blogėjimą žmonėms susidūrus su niokojančiu dabartinės ekonomikos krizės poveikiu. Kad Europos Sąjunga būtų tvirtesnė ir vieningesnė, privalome užtikrinti jos žmonių pagrindinių teisių apsaugą. Suprantu, kad būtina nustatyti minimalius sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinių pensijų standartus ir netgi nustatant užmokesčio lygį būtina užtikrinti vienodesnes darbo sąlygas. Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais palankiai vertinu šį pranešimą dėl to, kaip jis padeda skatinti visas valstybes nares vykdyti savo įsipareigojimus kurti įtraukties principais grindžiamą visuomenę ir panaikinti socialinę nelygybę ir marginalizaciją. Norėčiau pabrėžti, kad reikia tikros pusiausvyros ir būtina paisyti subsidiarumo principo. Į tai atsižvelgdamas, balsuoju už šį pranešimą ir prieš siūlomus pakeitimus.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Norėčiau pabrėžti, kaip svarbu Europos Parlamento plenariniame posėdyje priimti šį pranešimą, kuriame siūloma visose ES valstybėse narėse įvesti minimalių pajamų sistemas, už kurio parengimą buvau atsakinga. Šis pranešimas Europos Parlamente priimtas už jį balsavus 437 nariams, prieš – 162, 33 susilaikius, jis pasirodė esąs konkreti priemonė, skirta Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metams įprasminti.
Kaip teigiama šiame pranešime, „minimalių pajamų sistemų, kurios apimtų konkrečias paramos priemones asmenims, neturintiems pakankamų pajamų ekonominiam apsirūpinimui, ir palengvintų prieigą prie paslaugų, įvedimas visose ES valstybėse narėse būtų vienas veiksmingiausių būdų kovoti su skurdu, užtikrinti reikiamą gyvenimo lygį ir skatinti socialinę integraciją“.
Priimtoje rezoliucijoje įrodinėjama, kad pagal minimalių pajamų sistemas minimalios pajamos turi sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. atitinkamos valstybės pajamų vidurkio. Joje Europos Komisija raginama parengti veiksmų planą, kuris būtų vykdomas įgyvendinant Europos Sąjungos iniciatyvą dėl minimalių pajamų nustatymo valstybėse narėse. Minėtoje rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys į didėjantį neturtingų dirbančiųjų skaičių ir į poreikį spręsti šią naują problemą ir raginama teisingai perskirstyti pajamas.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Retai tenka susidurti su tokiais demagogiškais ir netikroviškais pranešimais. Jis demagogiškas, nes juo visose valstybėse narėse ir visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų pilietybės, siekiama nustatyti minimalias pajamas, kurios sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. atitinkamos valstybės narės pajamų vidurkio. Ar kalbama apie vidutines pajamas prieš atskaitant mokesčius, ar juos atskaičius? Ar skurdo ribai apskaičiuoti naudojamas vidutinio gyvenimo lygio rodiklis? Mano šalies atveju šis siūlymas prilygsta skatinimui neveikti ir gauti paramą ir galingo magneto, kuris trauktų imigrantus, kūrimui.
Nes, remiantis apibrėžtimi, šios pajamos galėtų būti didesnės už minimalų atlyginimą, o tiek uždirba 15 proc. Prancūzijos darbuotojų; o tai daugiausia tarp išsivysčiusių šalių. Europos Sąjungos piliečiams reikia ne paramos, bet realių darbo vietų, kad už darbą būtų mokamas deramas atlyginimas. Tačiau (ir tai nerealioji dalis) minėtame pranešime nekalbama apie tikrąsias skurdo priežastis: spaudimą dėl atlyginimų, kurį daro išorės konkurencija šalyse, kuriose mažos kainos ir kuriose taikomas socialinis dempingas, imigrantų iš ne Europos Sąjungos šalių sukeltą vidaus konkurenciją, nedarbo protrūkį ir įmonių perkėlimą ir uždarymą dėl nevaržomos globalizacijos. Jame taip pat neatkreiptas dėmesys į ypač nerimą keliantį Europos Sąjungos vidurinės klasės nuskurdinimą. Pirmiausia reikėtų kovoti su šiomis priežastimis.
Louis Grech (S&D), raštu. – Nors Europos Sąjunga – viena iš turtingiausių pasaulio vietų, didelė jos piliečių dalis susiduria su nepakankamų pajamų problema, ribojančia jų galimybes patenkinti pagrindinius poreikius: įsigyti maisto, saugoti sveikatą, naudoti energiją ir įgyti išsilavinimą. Skurdą patiria 85 mln. Europos Sąjungos žmonių. Be to, prasidėjus dabartiniam finansų ir ekonomikos nuosmukiui, kyla didesnis pavojus, kad skurdą patirs vaikai, jaunuoliai ir vyresnio amžiaus žmonės ir daugeliui namų ūkių kils didesnis pavojus, dėl kurio sumažės jų narių galimybės gauti medicinos, sveikatos priežiūros paslaugas, lankyti mokyklas ir įsidarbinti. Turime užtikrinti, kad gerovė būtų lygiai paskirstyta turtingose ir neturtingose, mažose ir didelėse šalyse jų piliečiams.
Daugiau lėšų reikia skirti įvairiems tyrimams ir analizėms, kuriuose būtų nagrinėjama skurdo ir socialinės atskirties problema ir lyginamos 27 valstybių narių sistemos bei nustatoma, kurios vykdoma politika veikia geriausiai. Turime ir toliau kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje, skubiai imdamiesi veiksmų ir, dar svarbiau, vieningai dirbdami, nepaisant įvairaus fiskalinio ir politinio spaudimo, kurį galime patirti.
Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Šiuo metu 17 proc., t. y. apie 85 mln., Europos Sąjungos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Už šių skaičių slypi didžiulis skurdas, kuris kelia nerimą ir vis didėja, ypač šiais nuosmukio laikais, todėl minimalios pajamos – būtinos.
Kadangi 2010 m. – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai ir kadangi neseniai buvo minima Tarptautinė skurdo mažinimo diena, Europos Parlamente balsavome už rezoliuciją, kuria raginama Europos Sąjungoje nustatyti minimalias pajamas, kurios sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. atskirų valstybių narių pajamų vidurkio.
Mūsų pranešime pabrėžiama, kad minimalių pajamų sistemų įvedimas visose valstybėse narėse – viena iš veiksmingiausių priemonių kovoti su skurdu, užtikrinti deramą gyvenimo lygį ir skatinti socialinę integraciją, ir šios rezoliucijos priėmimą vertinu palankiai.
Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Parėmiau šį pranešimą, kuriuo valstybės narės skatinamos kovoti su skurdu įvedant minimalių pajamų sistemas pagal RSA modelį („revenu de solidarité active“ – priedas prie uždirbtų pajamų), anksčiau vadintą RMI („revenu minimum d’insertion“ – pagrindinės garantuojamosios pajamos), kuris taikomas Prancūzijoje. Ši priemonė aiškiai pripažinta labai naudinga kovojant su darbo vietų nepatikimumu.
Minėtame tekste teigiama, kad tokios minimalios pajamos siekia 60 proc. atskirų valstybių narių vidutinių pajamų, bet pirmiausia jos – išsamios integracijos strategijos dalis, kuria užtikrinamas ilgalaikis sugrįžimas į darbą ir galimybė gauti viešąsias paslaugas, pirmiausia – būstą.
Šis tekstas buvo priimtas, bet, deja, buvo atmesti alternatyvūs jo variantai, pateikti kairiųjų pažiūrų politinių frakcijų, kuriuose raginama parengti teisiškai privalomą pagrindų direktyvą dėl minimalių pajamų politikos įgyvendinimo Europos Sąjungoje. Todėl mūsų palankus šių minimalių pajamų sistemų vertinimas – padrąsinantis, bet jo gali nepakakti.
Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Dabartiniais duomenimis, skurdo lygis Europos Sąjungoje didėja. Daugelyje valstybių narių skurdas labiausiai paliečia vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, o vis dažniau sudaromos trumpalaikės darbo sutartys ir mažos, nepatikimos pajamos kelia grėsmę, kad pablogės visos visuomenės gyvenimo sąlygos. Prie to pridėkime demografinę krizę, kuri kenkia kai kurioms valstybėms, ir žinosime garantuoto ekonomikos nuosmukio receptą. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad visi piliečiai galėtų gyventi padoriomis sąlygomis.
Negalime leisti savo vaikams ir vaikaičiams gyventi alkio, nedarbo ir socialinės atskirties pavojuje. Ateities kartoms privalome užtikrinti padorius atlyginimus, profesinės veiklos stabilumą, galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis ir socialinę integraciją visą jų gyvenimą – nuo jaunystės iki pensijos.
Alan Kelly (S&D), raštu. – Apskaičiuota, kad ES 85 mln. žmonių gyvena skurde arba jiems gresia skurdas, ir manau, kad Europos Sąjungos lygmeniu reikia daryti viską, ką galima, siekiant panaikinti skurdą. Būtina įvesti tokias kaip ši procedūras, siekiant padėti sumažinti ES žmonių, kuriems gresia skurdas, skaičių ir užtikrinti strategijos „ES 2020“ tikslo – 20 mln. Europos Sąjungos piliečių panaikinti skurdo grėsmę – įgyvendinimą.
Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Dabartinė ekonomikos ir finansų krizė apsunkino visos Europos Sąjungos darbo rinkos padėtį. Vien pastaruoju metu prarasta apie 5 mln. darbo vietų, o tai valstybėse narėse sukėlė skurdą ir socialinę atskirtį. Tvirtai remiu šį pranešimą, nes manau, kad būtina imtis skubių priemonių, kurios padėtų nuo krizės nukentėjusius asmenis vėl įtraukti į darbo rinką ir jiems garantuoti minimalias pajamas, kurios padėtų užtikrinti padorų jų gyvenimo lygį ir orų gyvenimą. Manau, privalome nustatyti svarbius rodiklius, kad galėtume valstybėse narėse įdiegti minimalių pajamų sistemas ir taip užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį, kuris visoje Europos Sąjungoje skatintų socialinę integraciją ir socialinę ir ekonominę sanglaudą.
Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Veiksminga kovos su skurdu priemonė – Europos Sąjungos piliečiams garantuoti minimalias pajamas, kurios apimtų atlyginimą, pensijas ir išmokas. Minimalios pajamos turėtų būti visuotinė teisė ir jos neturėtų priklausyti nuo įmokų.
Ypač daug dėmesio turėtume skirti socialinėms grupėms, kurioms kyla ypač didelė skurdo ir socialinės atskirties grėsmė, įskaitant pirmiausia neįgaliuosius, daugiavaikes ir nepilnas šeimas, lėtinėmis ligomis sergančius ir vyresnio amžiaus asmenis. Keleto valstybių narių patirties analizė rodo, koks svarbus vaidmuo kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi tenka minimalioms pajamoms, dėl to balsavau už I. Figueiredo pranešimą.
Clemente Mastella (PPE), raštu. – (IT) Šiuo metu skurdo ir socialinės atskirties prevenciją ir kovą su jais būtina įtraukti į ES kitas politikos kryptis, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrindinių žmogaus teisių, visuotinę galimybę naudotis svarbiausiomis viešosiomis paslaugomis ir teisę į sveikatą, švietimą ir profesinį mokymą.
Visa tai reikalauja socialinio makroekonominės politikos tvarumo, kuris reiškia, kad reikia keisti pinigų politiką ir jos prioritetus, įskaitant Stabilumo ir augimo paktą, ir visas konkurencijos politikos kryptis, vidaus rinkos politiką ir biudžeto ir fiskalinę politiką. Šiame pranešime vartojamas terminas „minimalios pajamos“ yra ginčytinas, „minimalios pajamos“ apibrėžtos kaip priemonė, padedanti paramos gavėjams pereiti nuo socialinės atskirties prie aktyvaus gyvenimo; minėtame pranešime taip pat pabrėžiama išsamesnių politikos krypčių, kuriomis taip pat būtų atsižvelgiama į kitus poreikius – sveikatos priežiūrą, švietimą, profesinį mokymą, socialines paslaugas ir aprūpinimą būstu – svarba.
Balsavau už šį pranešimą, nes palaikau mintį, kad reikalinga Europos Sąjungos lygmens koordinavimo strategija. Tačiau manau, kad užtikrinti minimalias pajamas – atskirų valstybių narių atsakomybė, kuri pagrįsta subsidiarumo principu. Sunku nustatyti minimalių pajamų ribą įvairiose valstybėse narėse, kai atlyginimai ir gyvenimo išlaidos apskritai labai skiriasi.
Barbara Matera (PPE), raštu. – (IT) Lisabonos sutarties turinio, strategijos „ES 2020“ nuostatų ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų principų neatspindi nerimą kelianti tikrovė, netgi kalbant apie ateities perspektyvas, – daug žmonių net ir šiandien gyvena skurde. Vien Europos Sąjungoje beveik 80 mln. piliečių, iš jų 19 mln. vaikų, gyvena skurdo sąlygomis. Plačių užmojų politika, kurią siekdama panaikinti skurdą pasiryžo įgyvendinti tarptautinė bendruomenė, per dažnai pasirodė esanti neveiksminga ir sudėtingai įgyvendinama arba apėmė tik socialinės gerovės užtikrinimo priemones.
Vietoj to šių tikslų reikia siekti atsižvelgiant į labiau struktūrinį metodą, įvertinant konkrečias iniciatyvas, koordinuojamas Europos Sąjungos lygmeniu, kurios turi poveikį pajamoms, socialinėms paslaugoms ir sveikatos priežiūrai, siekiant sumažinti finansų krizės, sudavusios smūgį pažeidžiamiausiems darbo rinkos dalyviams – moterims, ypač vyresnio amžiaus, ir jaunimui, poveikį. Manau, kad Europos Sąjungos iniciatyvų, kuriomis siekiama nustatyti minimalias pajamas, vertinimas galėtų būtų vienas iš kovos su skurdu būdų su sąlyga, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo.
Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Minimalių pajamų sistemos įgyvendinimas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse – pagrindinė kovos su skurdu priemonė. Todėl balsuoju už šį svarbų pranešimą.
Tačiau minimalios pajamos skaičiuojamos visose šalyse, taigi jos neprisideda prie Europos Sąjungos socialinio suartėjimo. Valstybių narių skirtumai išlieka per šiuo metu mūsų patiriamą krizę. Todėl Europos Sąjungos lygmeniu reikia daugiau svarbiausių socialinės politikos krypčių, kad būtų galima užtikrinti teisingesnį turto paskirstymą. Tai svarbi ES vaidmens dalis.
Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga visada skelbė, kad „socialinė įtrauktis“ – vienas iš svarbiausių principų, kuriais ji grindžiama. Sunku kovoti su daugeliu situacijų, kurios veda prie marginalizacijos, pašalinimo ir palikimo. Skurdas tikrai turėtų būti šių dalykų sąrašo viršuje. Skirtingai nuo ligos, antisocialaus elgesio, rasės ar lyties veiksnių sukeltų problemų, skurdas – sąlyga, kuriai civilizuotos šalys turėtų taikyti įprastas prevencijos priemones.
Minimalių pajamų užtikrinimas piliečiams – priemonė, o ne sprendimas. Minėtoje rezoliucijoje remiu Europos Komisijos raginimą valstybių veiksmus įtraukti į Europos Sąjungos koordinavimo sistemą ir užtikrinti, kad, be minimalių pajamų, būtų numatytas integruotas metodas, apimantis sveikatos priežiūrą, švietimą ir apgyvendinimą. Taip pat pridedu savo asmeninį kreipimąsi į Europos Komisiją, kitaip tariant, kad veiksmais būtų remiama įtrauktis siekiant, kad Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi programoje prevencijai būtų suteiktas prioritetas.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Valstybės narės negali būti abejingos nepaprastam skurdui, ir jos privalo užtikrinti, kad niekas nebūtų paliktas likimo valiai dažnai labai žeminančiose situacijose. Šiais konkrečiais atvejais reikėtų apsvarstyti galimybę suteikti ypatingą ir išskirtinę pagalbą.
Tačiau patirtis rodo, kad, pvz., Portugalijoje, kurioje minimalios pajamos skiriamos nevykdant iš tiesų veiksmingos kontrolės, bet kurioje labai daug žmonių, kurie galėtų ir turėtų dirbti, bet nedirba ir nė nemėgina, registruojami paramos gavėjais, iškraipomas metodas, kuris turi būti taikomas. Todėl balsuodamas susilaikiau, nes mano apibūdintus tinkamos sistemos kontrolės aspektus reikia apsvarstyti finansiniu ir moraliniu požiūriu.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Valstybės narės negali būti abejingos nepaprastam skurdui, ir jos privalo užtikrinti, kad niekas nebūtų paliktas likimo valiai dažnai labai žeminančiose situacijose. Šiais konkrečiais atvejais reikėtų apsvarstyti galimybę suteikti ypatingą ir išskirtinę pagalbą.
Tačiau patirtis rodo, kad, pvz., Portugalijoje, kurioje minimalios pajamos skiriamos nevykdant iš tiesų veiksmingos kontrolės, bet kurioje labai daug žmonių, kurie galėtų ir turėtų dirbti, bet nedirba ir nė nemėgina, registruojami pareiškėjais paramai gauti, iškraipoma logika, kuri turi būti svarstoma. Todėl balsuodamas susilaikiau, nes mano apibūdintus tinkamos sistemos kontrolės aspektus reikia apsvarstyti finansiniu ir moraliniu požiūriu.
Willy Meyer (GUE/NGL), raštu. – (ES) Balsavau už šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje, nes pritariu daugeliui joje pareikštų reikalavimų ir nuomonių, pvz., tam, kad valstybės narės, Taryba ir Europos Komisija turi įgyvendinti „konkrečias priemones, kuriomis būtų siekiama panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį“ ir kad „kovą su skurdu reikia pradėti nuo padorių ir tvarių darbo vietų kūrimo nepalankioje padėtyje darbo rinkos atžvilgiu esančioms socialinėms grupėms“. Šiuo požiūriu manau, jog visose valstybėse narėse verta skatinti nustatyti minimalių pajamų ribą, kad visi darbą turintys ir jo neturintys asmenys galėtų gyventi oriai. Parėmiau šią rezoliuciją, nes, apskritai, joje reikalaujama didesnės socialinės intervencijos kovojant su skurdu, kurį patiria milijonai piliečių. Šiuo tikslu joje reikalaujama, kad valstybės narės ir Europos Sąjungos institucijos parengtų konkrečias priemones, padedančias skatinti reintegraciją į darbo rinką, kurios nusipelnė skurde gyvenantys asmenys.
Siiri Oviir (ALDE), raštu. – (ET) Aš, kaip EP narė moteris, ypač esu sunerimusi dėl to, kad per šią ekonomikos krizę ES moterims nepaprastas skurdas gresia kur kas labiau negu vyrams. Jeigu pažvelgtumėte į Eurostato duomenis, pamatytumėte, kad 27 proc. moterų, kurios negauna socialinės apsaugos išmokų, šiandien kyla skurdo grėsmė. Europos Sąjungos visuomenėje, nuolat pastebima tendencija, kad skurdą vis dažniau patiria moterys, rodo, kad dabartinės socialinės apsaugos sistemos ir įvairios ES priimtos socialinės, ekonominės ir užimtumo politikos priemonės nėra skirtos moterų poreikiams patenkinti arba esamiems su moterų užimtumu susijusiems skirtumams panaikinti. Todėl remiu pranešėją, kuri teigia, kad moterų skurdo ir socialinės atskirties problemai Europos Sąjungoje spręsti reikia rasti konkrečius, įvairius ir lytimi grįstus politinius sprendimus ir, atitinkamai, savo balsavimu taip pat parėmiau, kad šis klausimas būtų keliamas.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už I. Figueiredo pranešimą. Darbas gyventojams – svarbiausias dalykas. Vienybė, kuria pagrįstas Europos Sąjungos socialinės rinkos ekonomikos modelis, ir valstybių narių reakcijos koordinavimas – esminis dalykas. Iniciatyvos, kurių ėmėsi atskiros valstybės narės, bus neveiksmingos, jeigu veiksmai nebus koordinuojami ES lygmeniu. Todėl būtina, kad Europos Sąjunga ryžtingai kalbėtų vienu balsu ir turėtų bendrą viziją, o tai atskiroms valstybėms narėms leistų pasirinkti, kokias konkrečias priemones taikyti pagal subsidiarumo principą. Sutartimi puoselėjama ir skatinama tokia socialinės rinkos ekonomika, pagal kurią valstybinės institucijos privalo įgyvendinti priemones dėl susitarimo, siekiant paspartinti ir palengvinti pusiausvyrą, kad visuomenė nepatirtų sunkumų arba jie bent būtų sumažinti. Mums reikia socialinės politikos, leidžiančios apsaugoti šeimas, riboti nelygybę ir sumažinti krizės poveikį. Turime gerinti socialinės apsaugos sistemas įgyvendindami ilgalaikę politiką, suteikti didesnį stabilumą dėl darbo vietų ir vengti netvarios naštos mūsų valstybių biudžetams.
Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už tai, kad šio pasiūlymo dėl rezoliucijos 3 pakeitimu (Darbo tvarkos taisyklių 157 straipsnio 4 dalis) būtų pakeičiamas su teisės aktų leidyba nesusijęs pasiūlymas dėl rezoliucijos A7-0233/2010 dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje. Ši nuostata, ypač dabar, ekonomikos krizėssąlygomis, neprieštarauja socialinės rinkos ekonomikos principui, kuriam besąlygiškai pritariu.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Skurdas – didžiulė socialinė problema visame pasaulyje ir, deja, ES nėra nuo jo apsaugota. Be to, jau ilgai trunkanti finansų ir ekonomikos krizė, kurią dar jaučiame, nuskurdino Europos Sąjungos žmones ir kai kuriose šalyse, pvz., Portugalijoje, sukėlė naują skurdo bangą ir padarė įtaką netgi vadinamajai viduriniajai klasei.
Minimalių pajamų skyrimas – svarbi socialinė priemonė, turinti reikšmingą ekonominį poveikį, ir daugelis tai laiko moraline pareiga. Esminis dalykas – kad šios minimalios pajamos būtų reguliuojamos taip, jog jos veiktų kaip svertas, skurde gyvenančius žmones padedantis pakelti iki priimtino gyvenimo lygio ir kad sudėtingoje situacijoje jos niekada neskatintų žmonių elgtis pasyviai, būtent, kad jiems netrūktų pasiryžimo ieškoti darbo.
Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Skurdas – tikrovė, daranti poveikį žmonėms, kurių pajamos nepakankamos, kad jie galėtų priimtinai gyventi, tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių skaičius šiuo metu padidėjo dėl dabartinės krizės. 2008 m. 17 proc. ES gyventojų (apytiksliai 85 mln. žmonių) grėsė skurdas. Vaikų ir jaunuolių iki 17 m. skurdo grėsmės rodiklis buvo didesnis negu visų gyventojų, 27 ES valstybėse narėse jis siekė 20 proc., didžiausias rodiklis – Rumunijoje (33 proc.). Vidutiniškai 27 ES valstybėse narėse su užimtumu susijęs skurdo grėsmės rodiklis – 8 proc., didžiausias rodiklis – taip pat Rumunijoje (17 proc.).
Balsavau už poreikį nustatyti sistemą, pagal kurią visose valstybėse narėse būtų apskaičiuojamos minimalios pajamos (kurios sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. atitinkamos valstybės narės vidutinių pajamų) ir kurią sudarytų tam tikros priemonės, pagal kurias žmonėms, kurių pajamos nepakankamos, būtų teikiamas finansavimas, o tai palengvintų jų galimybes naudotis paslaugomis. Šis žingsnis galėtų būti vienas iš veiksmingiausių kovos su skurdu būdų, juo būtų galima garantuoti pakankamą gyvenimo lygį ir skatinti socialinę integraciją.
Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) 20 mln. Europos Sąjungos piliečių iki 2020 m. ištraukti iš skurdo – toks plačių užmojų tikslas nustatytas strategijoje „ES 2020“, tikslas, kuris gali likti nerealia viltimi, jeigu Europos Sąjunga rimtai nesusigrums su didėjančiu nuskurdinimu, kuris šiuo metu daro poveikį daugiau kaip 80 mln. piliečių.
Todėl svarbu Europos Sąjungos lygmeniu įvesti išgyventi būtinas minimalias pajamas arba jas išplėsti į visas valstybes nares. Minimalios pajamos, kurios turėtų būti paskutinė apsaugos priemonė, jau atlieka tam tikrą vaidmenį kovojant su socialine atskirtimi.
Dabar mums reikia padidinti jų veiksmingumą turint omenyje tris pagrindinius dalykus: privalome išlaikyti skirtumą tarp minimalių pajamų ir garantuojamo minimalaus darbo užmokesčio, nes darbas turi likti patrauklus, o užimtumas – geriausias būdas neatsidurti skurde; privalome padaryti taip, kad minimalios pajamos būtų koordinuojamos ir nuoseklios politikos, kuria padedama pažeidžiamiems žmonėms, dalis (kad jos suteiktų teisę į apgyvendinimą, sveikatos, vaikų ir namų priežiūros paslaugas), taip pat privalome išbraukti I konstatuojamąją dalį dėl tikslų, kurie joje nustatyti, ir minimalių pajamų, kaip priemonės teikti finansinę paramą tam tikru metu asmeniui arba sunkumų patiriančiai šeimai, įtraukimo.
Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Europos Sąjungoje aštuoniasdešimt penkiems milijonams žmonių gresia skurdas. Šiuo metu mus apėmusi ekonomikos krizė jaunuolius (iš kurių kas penktas neturi darbo), moteris ir vienišus tėvus daro dar pažeidžiamesnius. Atvejų, kai darbuotojų sąlygos nepatikimos, skaičius taip pat didėja: skurdo paveiktų žmonių skaičius šiuo metu siekia 19 mln. Nors 2010 m. buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, pastaruoju metu Eurobarometro atliktas 27 valstybių narių piliečių nuomonės apie ES tyrimas parodė, kad 74 proc. piliečių tikisi, kad ES šioje srityje atliks svarbų vaidmenį. Paklausykime jų ir veikime. Parėmiau šią rezoliuciją dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje. Deja, ne visos 27 valstybės narės turi nusistačiusios minimalias pajamas. Todėl parėmiau raginimą Europos Komisijai pasinaudoti savo iniciatyvos teise, siekiant pasiūlyti pagrindų direktyvą, kurioje būtų nustatytas tinkamų minimalių pajamų Europos Sąjungoje principas, pagrįstas bendrais kriterijais, nors, deja, šis raginimas ir buvo atmestas.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (FR) Savo pasiūlymu dėl pagrindų direktyvos dėl minimalių pajamų Europos Parlamentas šiandien turėjo progą Europos Sąjungai suteikti svarbią priemonę, padėsiančią iš tiesų kovoti su skurdu ir kiekvienam jaunuoliui, suaugusiam ir vyresnio amžiaus asmeniui suteiksiančią teisę gauti pakankamai dideles pajamas, kad jie galėtų ištrūkti iš skurdo ir pagaliau gyventi oriai. Reikia politinės drąsos, kad būtų padėtas taškas pasipiktinimą keliančiam ilgalaikio skurdo skandalui. Tačiau dėl bailumo ir politinio nenuoseklumo europinei teisei teks atsakomybė už strategijos „ES 2020“ patirtą nesėkmę ir sukels dar didesnį mūsų piliečių ir organizacijų, kasdien kovojančių už pažeidžiamiausius asmenis, nusivylimą.
Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Šiuolaikinėje visuomenėje, kurią sudaro sąžiningi ir aktyvūs piliečiai, būtų nuostabu įvesti minimalias pajamas, kurias gautų bedarbiai. Iš tiesų, pajamų garantavimas nedirbantiems iškraipo darbo aplinką. Daugelis žmonių iš tikrųjų norėtų neieškoti darbo ir savo minimalias garantuotas pajamas papildyti nedeklaruotu darbu arba imtis smulkių nusikaltimų.
Tokios nepalankios aplinkybės tikrai paveiktų gyventojų grupes, kurios menkiau pasirengusios išgyventi, visų pirma ne iš ES kilusias šeimas, kurios dažnai turi pasitenkinti gyvenimu kartu mažuose ir todėl pigiuose būstuose. Plačiai paplitusios gerovės garantija aiškiai nulems neturtingiausių pasaulio tautų bandymą gyventi Europos Sąjungoje, nes, nors joms ir būtų garantuojama labai mažai, tai tikrai joms būtų geriau negu nieko. Dėl to tvirtai nepritariu šiam pranešimui.
Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Skurdas ir socialinė atskirtis aiškiai rodo nepakankamą pagarbą žmogaus orumui. Kova su šiuo reiškiniu – Europos Sąjungos prioritetas, kuris puoselėjimas ir Tūkstantmečio vystymosi tiksluose. Ką galime padaryti ir ko galime imtis šiuo požiūriu? Svarbiausi veiksniai – švietimas ir sąlygų vystymuisi užtikrinimas, nes tai sprendimai, kurie pamokytų žmones, kaip patiems susidoroti su skurdo problema, pasitelkus savo gebėjimus, kurie būtų paremti sisteminiais sprendimais. Kitaip tariant, mes jiems turėtume suteikti reikiamų žinių.
Besivystančiose šalyse svarbu paremti infrastruktūros kūrimą, pirmiausia žmonėms suteikiant teisę į švarų vandenį. Parama vystymuisi turi būti susieta su sąlygų prekybos vystymui kūrimu. Vystymosi lengvinimas ir naujų darbo vietų kūrimas – geriausias būdas kovoti su skurdu įvairiuose turtinguose ir neturtinguose pasaulio regionuose. Skurdo problemos negalima veiksmingai išspręsti vien taikant administracines taisykles, netgi tokias, kuriomis nustatomos minimalios pajamos.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Ekonomikos krizė ES padidino socialinę nelygybę. 2008 m. pabaigoje beveik 17 proc. Europos Sąjungos gyventojų – t. y., 85 mln. žmonių – gyveno žemiau skurdo ribos. Dėl krizės poveikio, būtent dėl padidėjusio nedarbo ir sumažėjusių galimybių įsidarbinti daugelis žmonių atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Europos Sąjungai būtina pačiai aktyviau skatinti įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje taikant skurdo panaikinimo priemones. 2010 m. – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai, o vienas iš strategijos „Europa 2020 m.“ tikslų – 20 mln. sumažinti žmonių, kuriems kyla skurdo grėsmė, skaičių. Tiesa tokia, kad skurdo lygis veikia ne tik socialinę sanglaudą, bet ir ekonomiką.
Dėl minėtų priežasčių ir atsižvelgdamas į Europos Parlamento įsipareigojimą padėti kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, tikiu, kad minimalių pajamų, kurios sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. susijusios valstybės narės vidutinių pajamų, sistemos įdiegimas labai prisidėtų prie ekonominės ir socialinės sanglaudos. Balsavau už dėl pirmiau minėtų priežasčių ir dėl to, kad manau, jog minėtame pranešime pabrėžiamas poreikis imtis konkrečių veiksmų siekiant veiksmingesnės socialines ir ekonominės sanglaudos, kuria būtų paisoma subsidiarumo principo.
Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau prieš ši pranešimą, nes pagal jį valstybių narių biudžeto konsolidavimas pakinta ir išvirsta į įprastus puošnius ir beverčius komunistinius tarpvalstybinius pervedimus. Be to, socialinėje srityje juo labai aiškiai pažeidžiamas subsidiarumo principas. Vokietijos Federacinėje Respublikoje socialinė parama ir valstybės garantuotos pajamos, teikiamos kaip „Hartz IV“ ilgalaikės nedarbo išmokos, jau tokios didelės, kad prastas darbo vietas turintiems asmenims neverta dirbti. Turint tai omenyje, būtina nustatyti privalomą minimalų socialinių išmokų ir pajamų atskyrimą. Būtina gerovės sąlyga ir toliau lieka didelis ekonomikos augimas.
Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. − Gerbiami kolegos, nepaisant visų pareiškimų apie skurdo mažinimą, socialinė nelygybė padidėjo – apie 85 mln. ES gyventojų gresia skurdas. Lietuvai tai yra labai didelė problema, kadangi 20 proc. mūsų gyventojų gresia skurdas. Mums reikia tvirtos užimtumo politikos, kuri paskatintų augimą ir konkurencingumą Europos socialinės rinkos ekonomikoje, užkirstų kelią makroekonominiam disbalansui ir užtikrintų socialinę įtrauktį.
Tačiau to neužtenka kovojant su nedarbu. Darbo turėjimas taip pat neapsaugo nuo skurdo. Laikinų darbo vietų ir mažo darbo užmokesčio didėjimas reiškia, kad dirbančių žmonių, kuriems gresia skurdas, procentas didėja.
Remiantis ES pranešimais daugiau nei 20 proc. visą darbo dieną dirbančių žmonių Lietuvoje pajamos siekia mažiau nei 60 proc. medianinių? pajamų, ES vidurkis – 14 proc. Minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio padidinimas padėtų sumažinti skurdą, bet neužtikrintų visuomenės be atskirties. Daugiausia jauni žmonės Lietuvą palieka ne tik dėl pinigų ir darbo stokos (praeitais metais Lietuvos jaunimo nedarbas siekė beveik 30 proc.), bet ir todėl, jog jaučiausi apleisti ir bejėgiai prieš jų kasdieniam gyvenimui įtakos turinčius priimamus sprendimus. Tai turi pasikeisti.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Nepaisant visuotinių pastangų ir daugelio tarptautinių institucijų, įskaitant ES, įsipareigojimo, kovos su skurdu toli gražu nepavyksta laimėti. Nuo 2005 m. iki 2008 m. skurde gyvenančių žmonių dalis Europos Sąjungoje išaugo nuo 16 proc. iki 17 proc. Europos Sąjungos valstybių vyriausybės ir žmonės susitarė kovoti su skurdu, kad jį panaikintų. Atsižvelgdami į strategijos „Europa 2020“ įsipareigojimus, turime dar kartą pagalvoti apie tai, kokių priemonių galima imtis kovojant su skurdu.
Remiu I. Figueiredo pranešimą, kuriame raginama iš naujo įvertinti ES įsipareigojimus kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, o kad ir sunkiai, bet įgyvendinamus ir aiškius tikslus įtraukti į darbotvarkę „Europa 2020“. Pritariu Europos Sąjungos žmonių raginimui padaryti galą skurdui ir nelygybei įgyvendinant veiksmingas, įtraukties principais grindžiamas ir į priekį nukreiptas strategijas, padedančias aktyviai kovoti su skurdu pasaulyje.
Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Apie 85 mln. ES žmonių šiuo metu gresia skurdas. Jis gresia įvairioms grupėms: vaikams ir jaunuoliams iki 17 metų jis gresia labiau, o tai, tiksliau sakant, reiškia, kad kas penktas vaikas ir jaunuolis kenčia nuo skurdo. Vyresnio amžiaus žmonėms taip pat kyla didesnė skurdo grėsmė negu likusiems gyventojams. 2008 m. skurdas grėsė 19 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau tais pačiais metais dirbančių žmonių skurdo lygis vidutiniškai buvo 8 proc. – tai vadinamieji „dirbantys vargšai“. Minimalių pajamų sąvoka gerokai padės padidinti grupių, kurioms kyla skurdo grėsmė, socialinę integraciją. Tačiau rengiant minėtą direktyvą daugiausia dėmesio reikia skirti didžiausiai kontrolei ir galimo „piktnaudžiavimo“ šia socialine parama vengimui. Jeigu žiūrėtume tik į nedarbo išmokas gaunančių žmonių skaičių, jas, kad galėtų gyventi oriai, turi gauti 23 mln. žmonių.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes juo remiamas darbo, kurį atliko Specialusis finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas, kuris nuo jo įsteigimo, padarė išvadą ir pateikė tam tikras rekomendacijas dėl atitinkamų klausimų, tęstinumas. Tačiau reikia dar nuoseklesnio darbo, kuris būtų pagrįstas apsikeitimu su nacionaliniais parlamentais, siekiant šias rekomendacijas paversti teisėkūros pasiūlymais, o dėl jų atsirandančius tikslus – darbo programa. Jeigu šio komiteto darbas būtų nutrauktas, susidarytų įspūdis, kad krizė buvo įveikta, nors finansų rinkų būklė nestabilizuota, o ekonominis ir socialinis šio didžiulio žlugimo poveikis vis dar nežinomas, taigi tai padarytų didelį, ilgalaikį poveikį. Visi šiuo metu atverčiami arba atverstini dokumentai, būtent, strategija „Europa 2020“ ir naujosios direktyvos, ekonomikos valdyseną, finansų perspektyvą, reguliavimą ir priežiūrą, pasaulio valdysenos reformą ir ES atstovavimą reglamentuojantys dokumentai turėtų būti pradėti nagrinėti pirmiausia pripažįstant esamo modelio krizę. Be kitų dalykų, toks tęstinumas šią daugialypę darbotvarkę leistų toliau nuodugniai įgyvendinti ir atlikti analizę bei rengti politines rekomendacijas, kurios būtų pagrįstos darbo programos apibrėžtimi ir, juo remiantis, būtų sudaryta galimybė toliau rengti kitą pranešimą antrajai 2011 metų pusei.
Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš šį pranešimą, nes kapitalistų sistemos ir jos politinių atstovų prieš darbininkų klasę nukreiptas puolimas – visiškas puolimas, kuris neturi nieko bendra nei su finansų deficitu, nei su per didele skola. Bendrijos pareigūnų pozicija ir Europos Parlamento rezoliucija tai patvirtina. Imperialistų vidinių konfliktų negalima įveikti ir jie vis labiau stiprės. ES ir G20 rengia nesudėtingus planus, kaip kuo labiau sumažinti paprastų žmonių pajamas, jų turtą perduoti į didelių įmonių rankas ir taip padidinti jų pelną, padidinti darbininkų klasės išnaudojimą ir sumažinti draudimą ir darbuotojų teises. Nuoseklios priemonės, dėl kurių apsispręsta, stiprina monopolijas ir kapitalistų krizės naštą perkelia ant darbuotojų pečių; taip pat ES ir plutokratija bando sušvelninti padėtį ir skatina naujus ekonomikos valdysenos modelius bei ekologišką ekonomiką, žadėdamos šviesą tunelio gale, taip siekdamos suteikti tuščių vilčių ir išgauti visuomenės pritarimą. Masinės demonstracijos Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse – akivaizdus įrodymas, kad kapitalistų sistemos pasirinkimą darbuotojai atmetė. Šis atmetimas turi – ir privalo – tapti monopolijų ir imperializmo atmetimu ir jis turi virsti paprastų žmonių galios kova.
Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Strategija „ES 2020“ labai svarbi konkurencingumui, tvarumui ir socialiniam Europos Sąjungos apibūdinimui, taigi balsavau už tai, kas teigiama minėtame pranešime, jog ateinančiais metais reikia skirti daugiau dėmesio su energetika, moksliniais tyrimais ir inovacijų sektoriumi susijusioms iniciatyvoms, taip pat sveikatos priežiūrai ir švietimo klausimams. Visiškai sutinku, kad švietimo klausimai turėtų būti Europos Sąjungos ekonomikos strategijos pagrindas ir kad turėtų būti labiau remiamos tokios programos, kaip mokymasis visą gyvenimą, „Erasmus“ ir „Leonardo“, kurios skirtos švietimui ir profesiniam rengimui užsienyje, ir kad Europos Sąjungos žmonėms turėtų būti suteiktos didesnės galimybės naudotis šiomis programomis. Moksliniai tyrimai ir plėtra – esminis dalykas konkurencingumui, o studentai ir mokslininkai turėtų būti remiami ir skatinami jiems bandant pasinaudoti tarpvalstybiniu judumu, finansavimo prieinamumas taip pat turėtų būti skaidrus ir paprastas.
Taip pat remiu tai, kas minėtame pranešime sakoma apie mažųjų ir vidutinių įmonių galimybių gauti kreditus didinimą, su MVĮ viešųjų pirkimų sutartimis susijusios biurokratijos mažinimą ir vieno langelio principo įvedimą minėtų įmonių administraciniams klausimams spręsti.
Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Dabartinę krizę sukėlė daugybė veiksnių: finansų rinkų spekuliacijos ir vidaus paklausos didinimas pastaraisiais metais, kuris, be kitų dalykų, pagrįstas vartotojų kreditais. Europos Parlamente aptarėme daugybę priežasčių, bet turime žvelgti į ateitį. Ateitis – šios iniciatyvos turinio įgyvendinimo dalis. Kad galėtų žvelgti į ateitį, Europos Sąjungai reikia įveikti gyventojų senėjimo problemą. Ji privalo reguliuoti, reorganizuoti ir prižiūrėti Europos Sąjungos finansų rinką, gerinti jos koordinavimą ir naudoti šią jėgą, kad aktyviai dalyvautų reguliavime pasaulio lygmeniu. Ji privalo priimti priemones, kuriomis būtų gerinamas įvairių valdysenos lygmenų koordinavimas, būtų apibrėžiamas naujas ekonomikos augimo modelis, kuris eitų koja kojon su žmonijos ir socialine raida ir kuriuo dėmesys būtų telkiamas į Europos Sąjungos vienybę, konkurencingumo gerinimą, kokybę, švietimo gerinimą, inovacijas, naująsias technologijas ir žinias. Tai vienintelis būdas užtikrinti, kad Europos Sąjunga būtų puiki galimybė pasauliui.
Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavome už ypač ilgą ir labai sudėtingą pranešimą, kurio tekstas ir struktūra – sudėtingi. Tačiau yra vienas dalykas, kuris gana neįtikinamas: realiai, giliai įsišaknijusiai priežasčiai, sukėlusiai ekonomikos krizę, kurioje atsidūrėme, neteikiama pakankamai dėmesio, nors ji įtraukta į minėto teksto konstatuojamąsias dalis. Priežastis buvo ne atsitiktinė, o struktūrinė – ir ne tik ekonominiu požiūriu. Pirmiausia, finansų krizę sukėlė iliuzija, kurią gilino pasaulinis finansų ir politikos elitas, kad trečiąjį tūkstantmetį ekonomika ir gerovė galėtų būti pagrįsta labiau finansais, negu prekių gamyba, labiau stebinančiu finansų inžinerijos produktų kūrimu, negu tais produktais, kuriuos iš tikrųjų kuria, gamina, parduoda ir realizuoja šimtai milijonų pasaulio įmonių. Jeigu nepripažinsime tikrosios ekonomikos atkūrimo ekonominės ir politinės svarbos, užuot kūrus virtualiąją ekonomiką, kyla grėsmė, kad minėtu pranešimu bus padaryta lemiama klaida: siūlomi būdai, padėsiantys spręsti krizę, kurie galiausiai nebūtų tikras sprendimas. Europos Sąjungai nereikia didesnio ekonominių galių centralizavimo ES lygmeniu. Jai reikia įmonių ir mažiau biurokratijos. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.
Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. − Balsavau už šį pranešimą, kadangi dabartinė finansų krizė, palietusi ekonominį ir finansinį sektorių, sukėlė visuotinę ekonominę ir socialinę krizę, per kurią Europos gyventojai ir toliau skursta, socialinė nelygybė dar labiau ryškėja, kartu didėja ir skurdą patiriančių dirbančiųjų skaičius.
Norėčiau pabrėžti, kad sunkmetį dar labiau pagilino tai, kad įvairūs nacionaliniai ekonomikos atkūrimo planai buvo mažai koordinuojami, nes labai tikėtina, kad koordinuojant Europos Sąjungos lygmeniu būtų galima pasiekti didesnį poveikį negu tą, kuris gali būti pasiektas daugiausia nacionalinio lygmens programomis. Europos Sąjunga pagal strategiją „Europa 2020” įsipareigojo kovoti su nedarbu ir didinti užimtumą, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, tačiau ši strategija turi būti bendrų pastangų – krizės valdymo ir strateginio planavimo po krizės proceso dalis.
Pritariu Parlamento pozicijai, kad ši Europos Sąjungos strateginė užduotis taip pat turėtų būti vykdoma glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais parlamentais, socialiniais partneriais ir pilietine visuomene ir ją atliekant turėtų būti didesniu mastu įtraukiamas Europos Parlamentas.
Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Šio sudėtingo pranešimo priėmimas – labai svarbus žingsnis Europos Sąjungos visuomenei, kuri garsiai reikalauja aiškių atsakymų ir greitų sprendimų, padėsiančių įveikti šią sudėtingą ekonomikos krizę. Balsavau už jį, nes į šiandien priimtą tekstą įtraukti principai, kurie visada buvo mano frakcijos ekonominės politikos pagrindas. Kalbu, pvz., apie didesnio biudžeto konsolidavimo poreikį, Stabilumo ir augimo pakto stiprinimą ir bendros rinkos kūrimo užbaigimą.
Iš tiesų, esu tikras, jog Europos Sąjungai reikia esminių pokyčių, kad galėtų padvigubinti savo augimo galimybes, o šį rezultatą galima pasiekti tik geriau koordinuojant valstybių narių ekonominę ir fiskalinę politiką. Tačiau prieš tai, manau, reikia peržiūrėti finansų reguliavimo sektorių, kuris pasirodė esantis ne tik klaidingas, bet ir buvo viena iš pagrindinių krizės priežasčių. ES privalo greitai pasirengti įvairiems sunkumams, pradedant užimtumu, demografiniais sunkumais ir pensijų sistema. O iki tol mums reikia įgyvendinti politiką, kuria siekiama paremti MVĮ, Europos Sąjungos ekonomikos varomąją jėgą, ir tai pirmiausia turėtume daryti skatindami fiskalinius paketus ir paskatas, kurios leistų lengviau naudotis kreditais.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu tam, kad Europos Komisija turėtų prisiimti atsakomybę ir siekti užtikrinti šių sričių projektų priežiūrą ir finansavimą: naujų investicijų į mokslinius tyrimus, vystymąsi ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą, energijos vartojimo efektyvumą, ypač Europos institucijų pastatuose, taip pat apskritai naudojant išteklius, Europos energetikos tinklo stiprinimo susiejant nacionalinius tinklus ir skirstant didelių energijos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių gamybos centrų energiją vartotojams ir naujų energijos saugojimo formų įdiegimo bei Europos didžiojo aukštos įtampos nuolatinės srovės (angl. HVDC) tinklo sukūrimo srityje, palaikyti ES kosmoso infrastruktūros, susijusios su radijo navigacija ir Žemės stebėsena, kūrimą, siekiant skatinti naujų ES paslaugų teikimą ir naujoviškų programų kūrimą ir palengvinti ES teisėkūros ir politikos krypčių įgyvendinimą, sparčiojo interneto prieigos suteikimą visoje Europos Sąjungoje, užtikrinant greitą ES skaitmeninės darbotvarkės įgyvendinimą ir visiems piliečiams suteikiant patikimą nemokamą prieigą.
David Casa (PPE), raštu. – Šiame pranešime išsamiai ir atidžiai apžvelgiamos ekonomikos krizės priežastys ir ES lygmeniu įvykdyti pokyčiai siekiant užkirsti kelią, užbėgti už akių arba bent sumažinti būsimų krizių poveikį. Minėtame pranešime padarytos išvados – gerai suderintos ir jose pateikiama tiksli krizės priežasčių ir poveikio apžvalga. Minėtame pranešime reikšmė taip pat teikiama dabartinėms diskusijoms dėl galimų sprendimo būdų. Dėl to nusprendžiau balsuoti už šį pranešimą.
Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Kadangi nuosmukis, kurį patiriame nuo 2007 m. vasaros, atsieis 60 trilijonų JAV dolerių, ir ekonomikos atsigavimas negarantuojamas, balsavau už šį tekstą, nes mes, EP nariai, balsuodami norėjome įrodyti, kad politinė atsakomybė ir siekiai gali eiti ranka rankon. Kaip Europos Komisijos, H. Van Rompuy’aus darbo grupės ir A. Merkel ir N. Sarkozy tandemo ekonomikos valdysenos klausimais alternatyvą turime aiškų pasiūlymą: sukurti poną arba ponią Eurą, kuris būtų atsakingas už Europos Sąjungos ekonomikos vidaus ir išorės politikos sprendimus.
Nessa Childers (S&D), raštu. – Balsavau už P. Berès pranešimą, nes pritariu didžiajai daliai jo turinio. Tačiau reikia tęsti išsamias diskusijas, pirmiausia, vienu klausimu, t. y. dėl bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės. Pritariu, jog būtina užtikrinti, kad įvairios mokesčių sistemos neleistų įmonėms apeiti savo įsipareigojimų remti visuomenę dalimi savo pelno įgyvendinant teisingą įmonių pelno mokesčio sistemą.
Tačiau ypatingą dėmesį reikia skirti neigiamam poveikiui, kurį bendra konsoliduota įmonių pelno mokesčių bazė galėtų turėti mažoms valstybėms, pvz., Airijai, kurios gerovė ir užimtumo lygis labiausiai priklauso nuo jos gebėjimo pritraukti užsienio investuotojus. Taip pat norėčiau pažymėti, kad Airijos Darbo partija neremia bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės kūrimo.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš šį pranešimą, nes kairiųjų pažiūrų partijos negali priimti pranešimo, kuris atsirado dėl socialistų ir Europos Sąjungos dešiniųjų pažiūrų partijų kompromiso, pranešimo, kuriuo nepriartėjama prie problemos esmės, būtent, pagrindinių ekonomikos ir socialinės krizės priežasčių. Šis pranešimas Europos Parlamentą politiškai sieja su pragaištingais neoliberaliais A. Merkel, N. Sarkozy ir minėtos darbo grupės pasiūlymais sugriežtinti sutarčių ir Stabilumo pakto nuostatas, o tai išardys socialines valstybes ir atims pilietines teises iš darbininkų.
Mūsų pusė kritikavo antisocialinį, augimui trukdantį Stabilumo paktą, EPS institucinį it politinį silpnumą, antidemokratinį ECB veikimo būdą ir nesubalansuotą ES augimą ir pasiūlė būdus, kaip įveikti krizę, kuriais paisoma darbo ir socialinių teisių. Deja, šio teksto dvasia ir raidė lieka ištikimos pragaištingoms neoliberalioms politikos kryptims, kurios daro žalą darbuotojams, kelia nuosmukį ir didina nedarbą bei gilina krizę.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Ši krizė mums buvo sunki pamoka ir ji mus dar daug ko išmokys apie nekintamus ir dinamiškus ekonomikos politikos aspektus. Mūsų užduotis – pasimokyti iš gautų pamokų ir jas įsisavinti, kad toliau judėtume pirmyn. Turime vengti praeityje padarytų klaidų ir pripažinti reiškinius, kurie anksčiau nebuvo nustatyti, bet, pirmiausia, turime išsamiai kurti tikrosios ekonomikos ir finansų santykius, apsaugoti užimtumą ir bendrąją gerovę nuo tokių sukrėtimų. Tačiau Europos Sąjunga turi daryti daugiau. Ji privalo kurti pridėtinę vertę, stiprinti priemones, kurios gerai veikė (pvz., valiutą), patobulinti priemones, kurias įmanoma patobulinti (pvz., fiskalinės ir biudžeto politikos koordinavimą) ir sukurti ekonomiką, kuri galėtų greitai ir ilgam atsigauti. Labai palankiai vertinu tai, kad Europos Parlamentas svarsto šiuos klausimus ir kad jis ir toliau stebės padėtį, kol šie ženklai virs apčiuopiamomis ir veiksmingomis priemonėmis.
Anna Maria Corazza Bildt, Christofer Fjellner, Gunnar Hökmark ir Alf Svensson (PPE), raštu. – (SV) Balsavome už šį pranešimą, bet ryžtingai priešinamės ir todėl balsavome prieš rekomendaciją įvesti finansinių sandorių mokestį ir paskirstyti skolą euro zonos valstybėms.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už tai, kad būtų priimtas šis pranešimas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jo autoriai atliko puikų darbą, o tai rodo išsami ekonomikos krizės priežasčių ir poveikio, viena vertus, pasaulio ekonomikai, ir kita vertus, Europos Sąjungos ekonomikai, analizė. Antroji priežastis – tai, kad jame pateikta daugybė svarbių rekomendacijų, kurios pateiktos pranešimo dalyje „Ateitis. Pridėtine verte pagrįsta Europa“. Turime pripažinti, kad trumpalaikis, ribotas dėmesio sutelkimas į pelną buvo daugybės darbo vietų praradimo įmonėse, kurios kuria didelę pridėtinę vertę, ir nesaugių ir prastos kokybės darbo vietų kūrimo Europos Sąjungoje priežastis. Pats laikas pakeisti šią tendenciją ir reindustrializuoti Europos Sąjungą bei atkurti jos gebėjimą būti inovatyvia ir kurti darbo vietas sektoriuose, kurie susiję su moksliniais tyrimais, plėtra ir naujosiomis technologijomis.
Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Palankiai vertinu šį balsavimą, nes galiausiai buvo svarbu paminėti sankcijų už Stabilumo ir augimo pakto (SAP) nesilaikymą, kurių visos valstybės narės, laimei, nesilaiko, klausimą.
Turime sukurti veiksmingą paskatų ir baudų, susijusių su SAP įgyvendinimu, sistemą, kuri padėtų užtikrinti, kad dabartinė krizė negilėtų ir kad būtų išvengta bet kokių būsimų krizių. Todėl rėmiau dalį, kurioje Europos Komisija raginama įvesti privalomą baudų sistemą, kurią ji aiškiai kontroliuotų, siekdama valstybes nares priversti laikytis SAP taisyklių.
Harlem Désir (S&D), raštu. – (FR) Dabartinė krizė atskleidė Ekonomikos ir pinigų sąjungos trūkumus: ji beveik sumažino euro vertę ir dėl jos visame žemyne prarasta milijonai darbo vietų. Pervenche Berès pranešimu Europos Parlamentas ką tik priėmė nuoseklų strategijos, kaip Europos Sąjungą ištraukti iš nuosmukio ir skirti dėmesio jos finansų, ekonomikos ir socialiniams atgarsiams, pasiūlymą.
Šis pasiūlymas apima realiosios finansų priežiūros, jau pradėtos įgyvendinti, bet kurią dar reikės gerokai stiprinti, įvedimą, finansinių sandorių mokesčio įvedimą, siekiant reguliuoti rinkas ir finansuoti viešąsias lėšas bei sumažinti valstybės deficitą, valstybių narių ekonomikos politikos ir biudžeto koordinavimą, siekiant tvaraus augimo, „pono euro“ arba „ponios euro“, kurie būtų atsakingi už euro zoną ir jungtų jos atstovavimą G20 ir TVF, paskyrimą ir Europos energetikos bendrijos įkūrimą.
Dabar pats laikas Europos Sąjungai vėl imti veikti. To tikisi visuomenė. Nuolat besikeičiančiame pasaulyje inercija prilygsta nuosmukiui. Todėl dabar mums reikia nuo šio pranešimo pereiti prie praktinių veiksmų.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą „dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės. Rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis“, nes jame nustatytos konkrečios priemonės, kaip įveikti ekonomikos ir socialinę krizę sukuriant tikrą Europos Sąjungos socialinės rinkos ekonomiką, kuria siekiama tvaraus augimo, užimtumo ir socialinės įtraukties.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Ekonomikos ir finansų krizės poveikis jaučiamas daug labiau negu galėjome tikėtis, sulaukiame vis daugiau rimtų socialinių atgarsių. Kaip bandžiau įrodyti ir kaip tvirtinama šiame pranešime, ši krizė parodė, kad mums reikia daugiau Europos. Didelėje vietovėje, kurioje sienos atviros laisvam judėjimui ir vidaus rinkai, tapo nepriimtina leisti priešintis tarpininkavimo sistemai, kontrolei ir priežiūrai, pagrįstoms atskirų valstybių narių galia, kuri maža ir ribota, turint omenyje padėtį Europos Sąjungoje ir likusiame pasaulyje. ES institucijoms leidus labiau koordinuoti ekonomikos valdyseną ir finansų priežiūrą ir padidinus jų galią koordinuoti politikos kryptis ir ekonomikos ir pinigų reikalus, bus užtikrintas didesnis stabilumas ir didesnės galimybės veikti greitai ir veiksmingai. Norėčiau pabrėžti, kad pripažįstama strategijos „Europa 2020“, pagal kurią moksliniai tyrimai ir inovacijos yra pagrindiniai įmonių konkurencingumo ir darbo vietų kūrimo skatinimo veiksniai, svarba. Norėčiau pakartoti, kokia svarbi vidaus rinka ir mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) ekonomikos atsigavimui ir dinamiškumui, kurių siekiama panaudojant jų konsolidavimo ir tvarios plėtros skatinimo priemones.
Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau prieš šį pranešimą, nes pranešėjos pradinis pasiūlymas iškraipytas, be to, įtrauktos nuostatos, skatinančios taikyti priemones, kurios sukėlė dabartinę krizę. Jame taip pat raginama valstybėms narėms, kurios nesilaiko Stabilumo ir augimo pakto, įvesti baudas. Nors į jį įtrauktas vienas kitas savotiškas socialinės srities pasiūlymas, jo bendra kryptis vertintina neigiamai.
O mūsų per plenarinį posėdį pateikti pasiūlymai, pirmiausia – šių sričių, buvo atmesti:
- Atmesti neseniai Europos Komisijos pateikti teisėkūros pasiūlymai dėl ekonomikos valdysenos, įskaitant baudas, – o tai turės liūdnų padarinių jau ir taip silpnam valstybių narių ekonomikos augimui – bet palaikytas plačių užmojų Europos Sąjungos planas investuoti į darbo vietų kūrimo skatinimą.
- Pritarta plačiai paplitusiam dalyvavimui Europos mobilizacijos dienos, skirtos kovai su taupymu ir nesaugumu, renginiuose, kuriuos 2010 m. rugsėjo 29 d. organizuoja profesinės sąjungos, siekdamos pabrėžti jos politinę reikšmę ir reikšdamos paramą savo narių poreikiams, reikalaudamos saugių darbo vietų bent už minimalų darbo užmokestį, tvirtos socialinės apsaugos ir perkamosios galios apsaugos, geresnių pensijų garantijos ir aukštos kokybės viešųjų ir socialinių paslaugų, kurios būtų prieinamos visiems, garantijos.
- Griežtai pasmerktas mokesčių rojaus atliekamas vaidmuo, kai skatinamas sukčiavimas, mokesčių vengimas, jų slėpimas ir kapitalo perkėlimas ir tuo naudojamasi.
Bruno Gollnisch (NI) , raštu. – (FR) Kaip jau tapo įprasta Europos Parlamente susidūrus su ekonomikos, socialine ir finansų krize, P. Berès pranešime neatsižvelgiama į pagrindinius klausimus ir dėmesys sutelkiamas į šios sistemos išsaugojimą, o ne abejojimą ja. Į šį pranešimą įtrauktas netgi tikėjimo klausimas, kaip vienas iš rinkos savireguliavimo, kurį, kaip pranešime esą tikima, galima padaryti etiškesnį, pranašumų.
Iš pranešimo matyti, jog tikima pasaulinės konkurencijos, taip pat laisvo ir neriboto kapitalo ir prekių judėjimo teikiama nauda. Sistemos, kuri neveikia, priežiūra neleis mums išvengti jos didžiausių nukrypimų. Bankininkystės sistema atskleidė savo cinizmą ir iš anksto grąžino valstybės pagalbą, kuri, šiaip ar taip, neleido jai išnykti, kad galėtų išvengti poreikio keisti savo elgesį, įskaitant ir jos skandalingiausią veiklą.
Visa pasaulio finansų sistema, kokia ji yra šiandien, kenkia tikrajai ekonomikai. Ji skatina spekuliacijas ir sudėtingų produktų, kurie dažnai neaiškūs ir galbūt netgi nuodingi, kūrimą. Ji kuria tuščiomis kalbomis pagrįstą gerovę. Ji verčia įmones vadovautis itin trumpalaikėmis strategijomis ir pagal ją palankiai vertinami akcininkai kitų ekonomikos tarpininkų sąskaita. Nepakanka apsimesti, kad ši sistema prižiūrima. Ją reikia keisti.
Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Be to, kad Europos žemyne prarasta milijonai darbo vietų ir kad eurui kilo visokių grėsmių, dėl dabartinio nuosmukio buvo pabrėžta, kad Europos Sąjungoje nėra tvirtos ir suderintos ekonomikos valdysenos ir nevykdoma tinkama finansų priežiūra.
Taigi, jeigu balsuočiau už šią rezoliuciją, tai daryčiau dėl to, kad ja siekiama ištaisyti šį blogį ir įvesti finansinių operacijų mokestį, kuris būtų naudingas tuo, kad padėtų riboti spekuliacijas finansinėmis operacijomis, reguliuoti rinkas, finansuoti viešąjį turtą, bet taip pat mažinti valstybės deficitą. Tai veiksminga priemonė, kurią ilgą laiką nuoširdžiai raginau priimti, ir ją vertinu palankiai.
Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Parėmiau šį pranešimą dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės, kurį parengė mano kolegė prancūzė socialistė P. Bérès. Šiame plačių užmojų tekste pateikiama daug minčių ir sprendimų, kaip įveikti nuosmukį, užtikrinti tvarų ekonomikos pagyvėjimą ir užkirsti kelią tam, kad ateityje nepasikartotų panašios finansų krizės taikant valdysenos ir priežiūros mechanizmus.
Šiuo balsavimu Europos Parlamentas įrodo, kad politinė atsakomybė ir siekiai gali eiti ranka rankon. Pirmenybė teikiama užimtumui, nes kyla grėsmė, kad ekonomikos pagyvėjimas vyks nemažinant nedarbo. Minėtame tekste raginama sukurti tikrą Europos energetikos bendriją. „Pono euro“ arba „ponios euro“, kurie būtų atsakingi už Europos Sąjungos pasirinkimus ekonomikos ir pinigų politikos klausimais, paskyrimas taip pat būtų didelis žingsnis į priekį. Galiausiai, minėtu tekstu mums primenama apie poreikį įvesti finansinių operacijų mokestį, kad už nuosmukį atsakingi asmenys pagaliau būtų priversti prisidėti sprendžiant šią problemą.
Gay Mitchell, Mairead McGuinness, Jim Higgins ir Seán Kelly (PPE), raštu. – Fine Gael partijos atstovai EP nariai neremia šio pasiūlymo dėl direktyvos dėl bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės, bet to nelaikė priežastimi balsuoti prieš visą šį svarbų pranešimą.
Anne E. Jensen (ALDE), raštu. – (DA) Danijos Liberalų partija susilaikė per galutį balsavimą dėl P. Berès pranešimo dėl finansų krizės, nes juo neabejotinai rekomenduojama nustatyti finansinių operacijų mokestį.
Alan Kelly (S&D), raštu. – Aš ir mano kolegos iš Darbo partijos balsavome už P. Berès pranešimą, nes remiu didžiąją jo turinio dalį. Tačiau reikia nuolatinių, išsamių diskusijų, ypač vienu klausimu, t. y. dėl bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės. Pritariu tam, jog būtina užtikrinti, kad per įvairias įmonių mokesčių sistemas būtų neleidžiama įmonėms išvengti atsakomybės remti visuomenę savo pelno dalimi taikant teisingą įmonių mokesčių sistemą. Tačiau ypač daug dėmesio reikia skirti galimam neigiamam bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės poveikiui, kurį ji galėtų turėti mažoms valstybėms, pvz., Airijai, kurios gerovė ir užimtumo lygis daugiausia priklauso nuo jos gebėjimo pritraukti užsienio investicijas. Taip pat norėčiau pažymėti, kad Airijos darbo partija neremia bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės.
Rodi Kratsa-Tsagaropoulou (PPE), raštu. – (EL) P. Berès pranešime aptariami euro zonos stabilumui užtikrinti svarbūs klausimai, tad balsavau už juos.
Tačiau susilaikiau per galutinį balsavimą, nes, manau, kad, pirmiausia, ES ekonomikos ir finansų problemoms ir klausimams dėl priemonių, kurių reikia imtis, spręsti taikomas bendras supaprastintas požiūris ir, antra, jame kalbama apie Europos Komisijos pasiūlymus dėl sankcijų, tokių kaip kitos fiskalinės ir finansinės priemonės, kurių Europos Parlamentas dar neaptarė ir dėl kurių jis dar nepadarė išvadų, nedrausmingoms valstybėms narėms taikymo.
Todėl pasilieku teisę konkrečią savo nuomonę pareikšti kitą dieną.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už P. Berès pranešimą, nes tikiu, kad Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos Komisijai reikia veiksmingai bendradarbiauti siekiant surasti būdą, kaip įveikti ekonomikos ir finansų krizę.
Tarptautinis valiutos fondas neseniai paskelbė dabartinės pasaulio ekonomikos padėties analizę, kuri parodė, kad ekonomikos atsigavimas vis dar trapus ir fragmentiškas. Tiesą sakant, galimi du skirtingi scenarijai: viena vertus, besiformuojančios ekonomikos šalių smarkaus augimo etapas ir, kita vertus, didelis nedarbas ir bendras lėtas ekonomikos atsigavimas ekonomiškai labiau pažengusiose valstybėse.
Todėl manau, kad būtų naudinga pasirinkti kelią, kuriuo einant būtų siekiama garantuoti tinkamą valstybės finansų tvirtumą, siekiant rinkose išlaikyti pasitikėjimą ir užtikrinti, kad visuomenė galėtų vėl tikėti Europos Sąjungos projekto nauda.
Thomas Mann (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto pranešimą, kuris yra naudingas visų susijusių grupių kompromisas. Mums reikia ne mažiau, o daugiau Europos Sąjungos! Mūsų valstybių narių ekonomika glaudžiai susipynusi – valstybių narių egotizmas tik didins krizę. Šiuo pranešimu Europos Sąjunga raginama būti vieninga esminiais klausimais. Tvari ES finansų, ekonomikos ir užimtumo politika turi būti mūsų veiksmų kertinis akmuo. Veiksmų rekomendacijos rodo aiškų judėjimą pirmyn: ateityje įmonės turi turėti savo kredito reitingus, kuriuos nustatytų nepriklausoma ES reitingų agentūra. Reikia padaryti galą labai rizikingoms spekuliacijoms taikant finansinių sandorių mokestį. Stabilumo ir augimo paktą reikia labiau susieti su strategija „Europa 2020“. Vienareikšmiškai raginame Europos Komisiją siekti augimo, galimybių lygybės ir finansų rinkos stabilumo pusiausvyros. Reikia sumažinti darbo apmokestinimą siekiant stiprinti investicijas, taigi, ir Europos Sąjungos konkurencingumą. Ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms reikia geresnių galimybių naudotis kreditais.
Socialinėje srityje pirmenybė teikiama žmogiškųjų išteklių pažangai per tikras, apčiuopiamas priemones, kad žmonės būtų mokomi ir įgytų kvalifikaciją. Daugybė viešų teismo posėdžių, praktinių seminarų ir analizių mums, komiteto nariams, suteikė galimybę pagrįstai, realiai prisidėti prie viešųjų diskusijų. Svarbu, kad Europos Parlamentas siūlytų aiškius sprendimus, kaip įveikti krizę. Tik taip piliečių akyse galime didinti pasitikėjimą mumis ir savo patikimumą.
Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Mano balsavimas už šį pranešimą – vien tik dėl šio naujojo susitarimo išreikšta padėka, pirmiausia, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai. Pranešėjos iš pradžių parengtas pranešimo projektas buvo aiški ideologinė provokacija ir dėl to jį visiškai reikėjo pakeisti. Pasak Tarptautinio valiutos fondo, mūsų prioritetai – pašalinti išlikusį finansinio sektoriaus pažeidžiamumą, užtikrinti tvirtą paklausos ir užimtumo augimą, išlaikyti skolos tvarumą, dirbti siekiant didesnės pasaulio ekonomikos augimo pusiausvyros ir išspręsti dėl plataus ir nepastovaus kapitalo judėjimo kylančias problemas. Šis pranešimas, kuriame pripažįstama neapibrėžta būtinybė užtikrinti tinkamą viešųjų finansų tvirtumą, siekiant išsaugoti pasitikėjimą finansų ir tikrąja rinka, labai gerai dera su paskutiniuoju Italijos vyriausybės patvirtintu biudžetu, kuriuo siekiama deficitą sumažinti tiek, kad jis neviršytų 3 proc. ribos.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Steigiant Specialųjį finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetą buvo siekiama nustatyti krizę lėmusius veiksnius, nuspręsti, ką ES pražiūrėjo, kad ši krizė buvo netikėta, ir sukurti būsimas priemones ir iniciatyvas, padėsiančias išvengti panašių aplinkybių ir sudaryti sąlygas atgaivinti valstybių ekonomiką ir neabejotinai sustabdyti krizės scenarijus, kurie kai kuriose valstybėse narėse tebesitęsia. Manau, kad Specialusis finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas gerai atliko savo užduotis ir kad šiame dokumente jis išdėsto naujas kryptis, priemones ir iniciatyvas, kurios ES sudarys sąlygas geriau pasirengti bet kokioms galimoms krizėms.
Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Remiu P. Berès pranešimą, kuriame raginama siekti daugiau, o ne mažiau Europos ir mažiau biurokratijos, taip pat siekti, kad Europos Sąjunga tarptautinėje arenoje kalbėtų vienu balsu.
Nepaisant to, kad augimas sugrįžo, neturėtume klysti manydami, kad nuosmukis jau visiškai pasibaigė ir, pirmiausia, kad išsiaiškinome jo priežastis. Ši krizė mus pamokė, kad nėra pasaulinės valdysesnos (pasaulinės valstybės). Mums reikia, kad turtas visose valstybėse ir tarp jų būtų perskirstytas teisingiau. Čia ir glūdi tikroji krizė. Todėl pasisakau už tai, kad Europos Vadovų Taryba sušauktų G20 aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris būtų skirtas vien šiam klausimui spręsti.
Kalbėdamas apie vystymąsi, norėčiau pabrėžti – kaip savo pranešime pabrėžia P. Berès – kad valstybėms narėms svarbu vykdyti 2005 m. priimtus savo įsipareigojimus dėl oficialios paramos vystymuisi (OPV). Niekuo nepateisinamas oficialios paramos vystymuisi sumažinimas. Ji ir toliau turėtų didėti ir neturėtų patirti finansų krizės padarinių.
Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Dabartinė finansų krizė padarė galą prasimanymui apie finansų rinkų savireguliavimą. Pirmiausia pasaulinę finansų krizę sukėlė finansinių produktų neskaidrumas ir didelė patraukliai pateiktų sistemų rizika bei Jungtinių Valstijų vykdyta per švelni pinigų politika ir interesų konfliktai reitingų srityje. ES valstybės narės ir jų gyventojai turi daug peno apmąstymams apie iš to kylančią ekonomikos krizę, didėjantį nedarbą ir socialinių paslaugų sektoriaus karpymus. Sanavimo paketai galėjo sustabdyti kritimą tik trumpuoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu jie tik pakeičia pagrindines problemas. Šia krize jokiu būdu negalima naudotis ES kompetencijos sritims plėsti.
Eurokratija ir biurokratija – jokiu būdu netinkamas krizės sprendimo būdas. Tačiau dėl joms primesto panašumo ir dėl to, kad jomis nepaisoma kultūrinių skirtumų, jos prisidėjo prie krizės atsiradimo. Palankiai vertinu geresnį koordinavimą ir konsultacijas ES lygmeniu. Kita vertus, ekonomikos valdyseną Europos Sąjungos lygmeniu būtina tvirtai atmesti ir dėl to neabejotinai atmetu šį pranešimą.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį tarpinį Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto pranešimą. Būdamas šio specialiojo komiteto narys, aktyviai dalyvavau jam nagrinėjant šiuos klausimus ir prisidėjau rengiant šį pranešimą. Pirmiausia manau, kad socialinės rinkos ekonomikoje, kaip pripažinta minėtoje sutartyje, kurioje nustatytas toks tikslas, per viešąją sistemą reikėtų padaryti pakeitimų, kuriais būtų siekiama pagreitinti ir palengvinti pusiausvyros siekimą, norint išvengti nuostolių ir sunkumų arba sumažinti juos iki minimumo. Užuot leidę naujų būdų paieškoms persikelti į gamybos sektorių, kuriame reikia vykdyti esminius pokyčius, dėmesį turime sutelkti į reformų planus, kreditus, krypties keitimą ir kitas tinkamas priemones. Europos Sąjunga dar kartą turi pritraukti investicijas ir gamybą ir tapti pasauliniu naujovių ir ekonomikos augimo modeliu. Viešosios ir privačiosios finansų įstaigos turi kuo labiau stengtis užtikrinti, kad rinkos veiktų siekdamos naudos realiajai ekonomikai ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kad šios galėtų padėti atsigauti ekonomikai, o tai savo ruožtu skatintų Europos Sąjungoje augimą.
Georgios Papastamkos (PPE), raštu. – (EL) Susilaikiau balsuodamas dėl P. Berès pranešimo, nes pasiūlymais dėl Europos ekonomikos valdysenos nesprendžiamos neišbaigtos ekonominės sąjungos struktūrinės problemos ir nemažinami ekonominės ir visos pinigų sąjungos skirtumai. Be to, susilaikiau, nes jais neeuropietinama ekonomikos politika ir ekonominė rizika. Jomis europietinamos tik baudos, kurios dabar tik griežtesnės. Nėra apskritai jokių strateginių gairių, kurios užtikrintų subalansuotą augimą ir skatintų visų valstybių narių konkurencingumą.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Komisija turėtų užtikrinti projektų valdymą ir finansavimą šiose srityse: 1) mokslinių tyrimų, vystymosi ir atsinaujinančiosios energijos naudojimo, 2) Europos energijos tinklo stiprinimo ir naujų energijos kaupimo formų įdiegimo bei Europos didžiojo aukštos įtampos nuolatinės srovės (angl. HVDC) tinklo sukūrimo, 3) ES kosmoso infrastruktūros, susijusios su radijo navigacija ir Žemės stebėjimu, 4) sparčiojo interneto prieigos suteikimo, 5) ES vadovaujamojo vaidmens e. sveikatos srityje plėtojimo, 6) elektrinių transporto priemonių kūrimo užbaigimo ir jiems skirtų bendrųjų standartų nustatymo. Dėl finansų reguliavimo Europos Parlamentas turėtų siekti sukurti reguliavimo ir priežiūros sistemą, į kurią būtų įtraukiamos visos finansų rinkos, priemonės arba įstaigos. Todėl svarbūs turėtų būti šie dalykai: 1) įvesti ne tokį ciklišką reguliavimą, 2) sumažinti didelių institucijų ir išvestinių rinkų keliamą sisteminę riziką, 3) stiprinti visos Europos ir pasaulines reguliavimo ir priežiūros struktūras, 4) ištirti pasinaudojimą balanse nenurodytais sandoriais, 5) įvesti finansinių operacijų mokestį, 6) įvesti naujus reikalavimus statistiniams duomenims apie finansų sektorių.
Mario Pirillo (S&D), raštu. – (IT) Šis tarpinis pranešimas dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės – naudinga priemonė dabartinei finansinei padėčiai Europos Sąjungoje analizuoti, bet, pirmiausia, jame nurodyta pagrindinė kryptis, kurią Europos Sąjunga privalo drąsiai rinktis siekdama užkirsti kelią tam, kad nepasikartotų dabartinė padėtis.
Manau, kad to siekdama, kaip pranešime teisingai teigiama, Europos Sąjunga privalo nedelsdama įsteigti stiprias autoritetingas institucijas, kurios galėtų siūlyti standartinę ekonomikos politikos valdyseną visose valstybėse narėse. Esu tikras, kad Europos Sąjunga nebegali pasyviai stebėti, kaip valstybės narės padrikai ir nenuosekliai reaguoja į ekonomikos krizę, o tokios reakcijos padarinys – tikra grėsmė mūsų valstybių narių ekonomikos augimo potencialui.
Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Šis procesas, kai valstybės narės strategiją „ES 2020“ paverčia nacionalinėmis programomis, turi padėti sukurti konkurencingesnę, socialinę ir tvarią Europos Sąjungą, kurioje kuriant politiką didžiausias dėmesys būtų skiriamas piliečiams ir aplinkos apsaugai.
Valstybės narės pirmenybę turėtų teikti kokybiškoms darbo vietoms kurti ir užtikrinimui, kad deramai veikdamos darbo rinkos sudarytų tinkamas socialines sąlygas užimtumui gerinti. ES gyventojų nedarbo lygis – vidutiniškai 10 proc., kai kuriose valstybėse jis siekia 20 proc., o jaunų žmonių nedarbo lygis – 40 proc. Tai pabrėžia būtinybę skatinti kokybišką, atsakingą viešųjų išlaidų panaudojimą, kuris būtų suderintas su įmonių ir naujoviškų privačiojo sektoriaus galimybių skatinimu siekiant ekonomikos ir socialinės pažangos.
Balsavau norėdamas paremti poreikį valstybėms narėms parengti perspektyvias programas, kurios paskatintų darbo rinkos veiklą, didinančią paskatas ir gerinančią darbuotojų sąlygas, o minėtas paskatas padarysiančią patrauklesnes darbdaviams, kad šie galėtų įdarbinti ir išsaugoti savo darbuotojus. Taip pat minėtoje strategijoje reikia labiau pabrėžti deramą darbą, įskaitant kovą su nedeklaruotu darbu, ir užtikrinti, kad asmenys, kurie šiuo metu nedalyvauja darbo rinkoje, galėtų į ją įsitraukti.
Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Deja, turėjau balsuoti prieš P. Berès pranešimą. Atvirai pasakius, pirmoji jo versija teikė daug vilčių, tiek dėl jame pateiktos krizės priežasčių analizės, tiek dėl daugelio pasiūlymų, kaip ją įveikti. Tačiau grupių reikalavimai teisių iškraipė pirminį pranešimą dėl lemiamų klausimų. Nors tiesa tai, kad pranešime išliko keletas gerų pasiūlymų – tokių kaip Europos kreditų reitingų agentūros steigimas – tiesa ir tai, kad kalbant apie ekonomikos valdyseną, šis pranešimas sugrąžintas į „Briuselio susitarimo“ etapą. Kadangi rinktis reikia iš deficito ir valstybės skolos arba iš augimo ir užimtumo, o šiame pranešime neryžtingai sprendžiamas šis esminis klausimas, negaliu jo remti.
Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu, kad Europos Komisija turėtų prisiimti atsakomybę ir užtikrinti projektų įgyvendinimo kontrolę ir finansavimą, pirmiausia naujų investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir atsinaujinančiosios energijos naudojimą, taip pat sparčiojo interneto prieigos visoje Europos Sąjungoje suteikimą ir užtikrinti greitą ES skaitmeninės darbotvarkės įgyvendinimą. Dėl finansų reguliavimo, Europos Parlamentas turėtų siekti sukurti reguliavimo ir priežiūros sistemą, į kurią būtų įtrauktos visos finansų rinkos, visos priemonės arba įstaigos. Siekiant tokio susitarimo, reikės sustiprinti visos Europos ir pasaulio reguliavimo ir priežiūros struktūras.
Carmen Romero López ir Raül Romuva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Džiaugiuosi, kad šis pranešimas priimtas didžiąja dauguma, bet apskritai, kadangi ALDE pastangos sušvelninti pranešimo dalį apie finansinio sandorio mokestį žlugo, buvo priimtas mūsų pakeitimais paremtas tekstas, kuriame raginama pirmiausia finansinių sandorių mokestį įvesti ES lygmeniu.
Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Šis pranešimas – kompromiso pasekmė, nes pateikta ne mažiau kaip 1 625 jo pakeitimai ir jis suskirstytas į daugybę pagrindinių klausimų, apimančių krizės priežastis, nuo nekilnojamojo turto burbulo iki neapdraustų bankų produktų, Europos Sąjungos mokesčių derinimo stokos ir nesugebėjimo laikytis Stabilumo ir augimo pakto nuostatų. Visi patys matome krizės poveikį: sumenkusią gerovę ir nedarbą.
Atsakymas gali būti tik didinti užimtumą skatinant verslumą ir mokslinius tyrimus bei technologinę plėtrą, priimant priemones, kurios vertos skaidrumo, ir dėmesį sutelkiant į bendras Europos Sąjungos taisykles, pvz., mokesčių, PVM ir netiesioginio apmokestinimo klausimais.
Vienintelis abejotinas dalykas – naujojo mokesčio finansinėms operacijoms įvedimas, kuris veiksmingai galėtų tapti pirmuoju Europos Sąjungos mokesčiu, kuriuo būtų tiesiogiai finansuojamas Europos Sąjungos biudžetas. Negalima net tokia mintis, kad Europos Sąjunga per tokią, kaip ši, krizę galėtų kišti savo rankas į jau ištuštėjusias piliečių kišenes.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjunga šiuo metu išgyvena sunkiausią nuo jos įkūrimo ekonominę ir socialinę krizę. Tai kelia didelių sunkumų surasti atsakymus, kaip spręsti dabar susidariusią padėtį mąstant apie ilgalaikes perspektyvas.
Palankiai vertinu Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto steigimą ir šį pranešimą. Palaikau poreikį kurti ekonomikos valdysenos mechanizmus, visų pirma koordinuojant ir prižiūrint su viešųjų finansų tvarumu susijusią valstybių narių politiką.
Tačiau apgailestauju dėl to, kad Europos Parlamentas aktyviau nedalyvauja ieškant šios krizės strateginių sprendimų: pageidautina, kad ateityje Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai aktyviau dalyvautų ieškant sprendimų. Norėčiau pabrėžti sanglaudos priemonių svarbą šiam procesui.
Pirmiausia, ES reikia gerinti koordinavimą ir veiksmingiau naudotis bendradarbiavimo įvairiais valdžios lygmenimis ir įvairių politikos krypčių bendradarbiavimo teikiamomis galimybėmis. Antra, reikėtų atsižvelgti į teritorinį savitumą ir nesimetrinį krizės poveikį. Kaip pabrėžta minėtame pranešime, iš tiesų, sanglaudos politikos jėga kuria tokią ekonomikos atsigavimo ir ilgalaikio augimo sąsają: nustatomos strateginės gairės, valstybėms narėms bei regionams suteikiamas pagrindas jas įgyvendinti ir suteikiamos priemonės tikslams pasiekti.
Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. − Gerbiami kolegos, Europa tapo ne tik finansų ir socialinės krizės auka. Mes taip pat išgyvename didžiulę visuomenės pasitikėjimo krizę. Mums – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje – reikia atgauti visuomenės pasitikėjimą mūsų finansų ir politinėmis institucijomis bei sukurti perspektyvią ir tvarią finansų sistemą, kuri apsaugotų nuo būsimų krizių. Mums reikia skaidraus, daugiapakopio reguliavimo mechanizmo, paremto sveika morale, kuris tarnautų plačiajai visuomenei.
Finansų krizė sudavė Lietuvai itin stiprų smūgį – 2009 m. mūsų ekonomika sumažėjo 15 proc. Kuriant krizės pasitraukimo politiką, reikėtų atsižvelgti į regioninius ypatumus ir nevienodą krizės poveikį. Džiaugiuosi, kad specialus komitetas pabrėžia sanglaudos priemonių, kurios yra svarbios suteikiant pagalbą labiausiai jos reikalingiems ES regionams, svarbą. Jos gali mums padėti įveikti krizės pasekmes remiant reikalingas investicijas į infrastruktūrą, verslą ir darbo vietų kūrimą.
Atsigavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo strategijos „ES 2020“ sėkmės. Svarbu, kad bet kokia ilgalaikė ES investicijų strategija būtų susijusi su konkurencingumo išsaugojimu ir vidaus rinkos (vienos iš pagrindinių Europos augimo variklių) stiprinimu.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pastarieji metai parodė, kaip susijusi mūsų valstybių ekonomika, ir atskleidė problemas, kurias gali sukelti teisėkūros reguliavimo arba Europos Sąjungos valstybių ekonomikos sanglaudos stoka. Bandydami ištrūkti iš krizės, privalome atsižvelgti į Europos Sąjungos sprendimus, kuriais žadama kurti stipresnę Europos Sąjungos ekonomiką ir labiau integruotas finansų sistemas, kurios naudingos Velso ir visos Europos Sąjungos žmonėms.
Todėl balsavau už minėtas P. Berès pranešime pateiktas rekomendacijas dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės. Turime ieškoti bendrų Europos Sąjungos problemų sprendimų, paisyti visų ES valstybių narių pasirinkimų ir leisti joms nuspręsti, kaip judėsime į priekį. Taryba, Europos Komisija ir Europos Parlamentas privalo dirbti kartu, siekdami užtikrinti, kad būtų sukurta tvirtesnė, stipresnė pasaulinė ekonomika, kuri būtų naudinga visai Europos Sąjungai.
Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiandien, spalio 20 d., trečiadienį, Europos Parlamentas priėmė pranešimą, kurį pateikė Specialusis finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas.
Mes, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos nariai – Šiaurės šalių žalieji kairieji, balsavome prieš šį pranešimą, nes jame pateikti pasiūlymai – nerealūs ir jais visiškai nepaisoma socialinio pagyvėjimo, kuris keletą mėnesių vyksta ES valstybėse narėse ir kuriuo prieštaraujama taupymo planams, antisocialinėms priemonėms ir socialinės apsaugos sistemos ir viešųjų paslaugų griovimui: tai vienintelės numatytos valstybių narių biudžetų deficitui mažinti skirtos priemonės.
Šiame pranešime plėtojama Nicolas Sarkozy ir jo vyriausybės pasiūlyta pensijų sistemos kontrareforma prieš kurią kovojo ir kurią prieš keletą savaičių pasmerkė Prancūzijos protestuotojų judėjimas.
Taigi šiame pranešime ir toliau giriamas Stabilumo ir augimo paktas ir priemonės bei politikos kryptys, kurios smerktos ištisus metus ir kurias mūsų piliečiai vis dažniau laiko nesėkme.
Labai didelė dauguma (501 balsas „už“), balsavusi už šį pranešimą, akivaizdžiai nesupranta Europos Sąjungoje jau keletą savaičių protestuojančių piliečių siunčiamos žinios, kad jie pasisako prieš taupymo planus ir su jais susijusias kontrareformas.
Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šiandien čia pristatytą ir aptartą pranešimą, nes jis rodo, kad ES žengia pirmyn ir palaiko Europos valiutos fondo (EVF) kūrimą ir leidžia atsirasti valstybės garantuotos skolos raidos priežiūros įstaigai, kuri papildys Stabilumo ir augimo paktą (SAP) kaip mechanizmas, kuriuo valstybės narės galės naudotis kaip paskutine priemone. Taip pat verta pabrėžti pasiūlymą sudaryti aukšto lygio politikos grupę, kuriai pirmininkautų Europos Komisija ir kuri turėtų įgaliojimus nagrinėti pokyčius, kurie galėtų vykti institucijose vykstant ekonomikos valdysenos reformai, įskaitant galimybę įsteigti Bendrą Europos iždą (BEI), kurio tikslas – suteikti ES jos pačios finansinius išteklius ir sumažinti jos priklausomybę nuo valstybių narių pervedimų ir kuri būtų įgaliota pateikti galimybių ilgainiui sukurti sistemą, pagal kurią valstybės narės galėtų dalyvauti bendrų Europos obligacijų emisijoje, vertinimą. Taigi, turint tinkamus poveikio vertinimus ir aiškiai išdėsčius įvairias teisines alternatyvas bei aiškiai apibrėžus tikslus ir Europos Sąjungos infrastruktūros finansavimą, bus lengviau įgyvendinti ilgalaikius strateginius projektus, kuriais būtų siekiama kurti stipresnę ES.
Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šį pranešimą. Dabartinė ekonomikos, finansų ir socialinė krizė parodė, kad esamas Sąjungos ekonomikos valdymo modelis neveikė taip veiksmingai, kaip kad buvo numatyta. Per pastaruosius metus valstybėse narėse konvergencijos procesas nepasiekė pakankamo masto, per pastarąjį dešimtmetį išliko ar net padidėjo makroekonominis ir fiskalinis disbalansas. Priežiūros sistema buvo per silpna ir nebuvo pakankamai griežtai laikomasi Stabilumo ir augimo pakto taisyklių, ypač prevencinių nuostatų. Pritariu dokumente išsakytiems pasiūlymams, kad reikia siekti geresnio veiksmų koordinavimo su valstybėmis narėmis ir valstybių narių veiksmų koordinavimo, ypač siekiant užkirsti kelią, kad nepasikartotų padėtis, kokia buvo neseniai susidariusi. Ypač svarbu, kad valstybės narės visapusiškai taikytų ES lygmeniu sutartas taisykles ir sprendimus, kaip Stabilumo ir augimo pakto taisykles ir priemones. Didžiausias dėmesys turi buti skiriamas ilgalaikiam tvariam augimui, sudarančiam sąlygas kurti kokybiškas darbo vietas, o ne trumpalaikiam pelnui, kuris padare didžiulę žalą Europos rinkų finansiniam stabilumui.
Izaskun Bilbao Barandica (ALDE), raštu. – (ES) Dabartinė ekonomikos krizė parodė, kad Europos Sąjungos ekonominės politikos koordinavimas ir valdymo programos nebuvo veiksmingi nei vykdant ekonomikos priežiūrą, nei reguliuojant finansines paslaugas. Visa tai ES pasėjo nestabilumą ir nuosmukį. Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti ir išreikšti savo padėką už rekomendacijas, kurios pateiktos kartu su pasiūlymu ir kuriomis siekiama: sukurti nuoseklią ir skaidrią Europos Sąjungos ir valstybių narių makroekonominės plėtros priežiūros sistemą ir pagerinti jos priežiūrą, patobulinti Stabilumo ir augimo pakte nustatytas taisykles, pagerinti ekonomikos valdyseną, euro zonoje nustatyti patikimą pernelyg didelio įsiskolinimo prevencijos ir su juo susijusių klausimų sprendimo mechanizmą ir peržiūrėti biudžeto, finansines ir fiskalines priemones. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad visiškai sutinku su tuo, kad reikia gerinti Europos Sąjungos išorės atstovavimą ekonomikos ir pinigų politikos klausimais.
Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti D. Feio už jo nuostabų darbą rengiant šį sudėtingą pranešimą. Balsavau už jį, nes manau, kad svarbiausia – gerinti Europos Sąjungos ekonomikos valdyseną. Iš tiesų finansų krizė išryškino tikro politinio ir ekonominio koordinavimo trūkumą valstybėse narėse ir įvairių kontrolės priemonių neveiksmingumą. Todėl Europos Sąjungai dabar pats laikas sukurti patikimesnę teisinę sistemą, kuri padėtų laikytis strategijos „ES 2020“ tikslų ir vykdyti geresnę valstybės skolos ir viešųjų pajamų, fiskalinių paskatų MVĮ, vidaus rinkos plėtros ir darbo rinkos integracijos kontrolę. Tačiau, atsižvelgdamas į pastaruoju metu sudarytus susitarimus, nepalaikau siūlymo įvesti kiekybines taisykles, kurios kai kurioms valstybėms narėms galėtų būti pernelyg mechaninės ir kurias joms būtų sunku įgyvendinti. Turėtume nepamiršti, kad nelikvidus turtas ir, juo labiau per didelės asmeninės skolos (antrinės hipotekos paskolos), – finansų krizės priežastis. Kitaip tariant, šią krizę sukėlė privačiojo ir bankininkystės sektorių pusiausvyros nebuvimas, o ne valstybės skola. Galiausiai pritariu 3 rekomendacijai dėl valstybės koordinavimo didinimo, reikalaujant teikti metines euro zonos priežiūros ataskaitas.
Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu tam, kad reikia sukurti nuoseklią ir skaidrią daugiašalę Europos Sąjungos ir valstybių narių makroekonominės plėtros priežiūros sistemą. Norėčiau paraginti rengti metines Europos Parlamento, Europos Komisijos, Tarybos ir nacionalinių parlamentų atstovų diskusijas dėl stabilumo ir konvergencijos programos, nacionalinės reformų programos ir valstybių narių ekonomikos raidos per Europos semestrą vertinimo. Taip pat norėčiau paraginti valstybių narių lygmeniu sukurti mechanizmą, kuriuo būtų vertinamas strategijos „Europa 2020“ prioritetų įgyvendinimas ir tai, kaip siekiama į nacionalinę reformų programą įtrauktų valstybių narių tikslų, siekiant remti ES institucijų atliekamą metinį vertinimą.
Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš šį pranešimą, kuriuo pateikiamos nepriklausomos įžvalgos dėl Europos Sąjungos ekonomikos valdysenos ir remiama politika dėl griežtos Stabilumo pakte nustatytos drausmės ir kuriame remiamos prevencinės sankcijos, kenkiančios valstybėms narėms ir jų gebėjimui laikytis Mastrichto sutartyje nustatytų rodiklių. Jame siūloma siekti biudžeto stabilumo ir griežtos valstybių narių biudžetų priežiūros ir galiausiai juo priimamos griežtos priemonės, kenkiančios darbuotojų pajamoms, pensijoms ir pažeidžiančios jų darbo ir draudimo teises. Visa tai siūloma nepaisant to, kad matomas šios politikos poveikis Graikijoje, Airijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitur. Visa tai siūloma tada, kai daugelio Europos Sąjungos valstybių darbuotojai išėjo į gatves protestuoti, kad netaptų šios krizės aukomis, ir protestuoti prieš ES, ECB ir TVF pradėtą neoliberalistinę kontrataką.
Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Euro įvedimas ES buvo labai svarbus rizikingas sumanymas. Pagrindinis rizikos veiksnys susijęs ne tiek su pinigų metodikos klausimais (šioje srityje Europos centrinis bankas labai gerai dirba), bet su ekonomine sanglauda ir jos sąsaja su tikrąja ekonomika. Per krizę ši problema tikrai pasijautė: bendra valiuta vis labiau praranda prasmę rinkoje, kuri vis dar fragmentiška ir kurios fiskalinė politika ne visada pakankamai suderinta. Svarstant šiuos klausimus neturėtų ir negali būti prisidengiama vien tuo, kad jie susiję su teisiniu suverenitetu, kuris yra atskirų tautų atsakomybė. Vietoj to naudinga būti nuosekliems ir taikyti sisteminį požiūrį į ekonominius veiksmus esant vis sudėtingesnei padėčiai, kai dėl valiutos kyla sunkumų, kurių praeityje nebuvo ir kuriems spręsti reikia kitokių priemonių ir tikslų, kai specialistų prisiimta atsakomybė turi būti paremta nuolatine ir nuoseklia kontrole bei politikos kryptimi, pagrįsta apgalvotu požiūriu į ateitį ir gebėjimu spręsti nenumatytas problemas.
Anna Maria Corazza Bildt, Christofer Fjellner, Gunnar Hökmark, Anna Ibrisagic ir Alf Svensson (PPE), raštu. – (SV) Balsavome už šį pranešimą ir jokiu būdu neatsisakėme savo prieštaravimo Europos Sąjungos mokesčiui. Taip pat toliau sakysime „ne“ aukšto lygio grupės, kuri aptartų galimybę įkurti Bendrą Europos iždą (BEI), kuriuo būtų siekiama Europos Sąjungą remti jos pačios finansavimo ištekliais, steigimui. Kitais klausimais taip pat pasinaudojome savo balso teise tam, kad galėtume išreikšti kitokį požiūrį.
Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Ekonomikos valdysenos Europos Sąjungos lygmeniu klausimas keblus, ir galima suprasti kai kurias valstybes nares, kurios nenori išsakyti savo nuomonės apie naują suverenumo perleidimą. Graikijos krizė išryškino dabartinių intervencijos priemonių trūkumus, jau nekalbant apie tai, kad nėra pakankamai priemonių, kurios padėtų įgyvendinti konvergencijos kriterijus, ypač euro zonos šalyse. Nuoseklios, skaidrios sistemos, kuria remiamas daugiašalis makroekonominių Europos Sąjungos ir valstybių narių tendencijų stebėjimas ir fiskalinės kontrolės stiprinimas, siūlomas minėtame dokumente, reiškia žingsnį pirmyn teisinga linkme, nors jis gali lemti dalinį Sutarties dėl Konstitucijos Europai pakeitimą. Apskritai kalbant, minėtame dokumente pateiktos rekomendacijos svarbios ir jomis atkreipiamas dėmesys į tikrus klausimus bei siūlomi svarbūs sprendimai. Todėl balsavau už šio dokumento priėmimą.
Mário David (PPE), raštu. – (PT) Esu patenkintas galėdamas atsakingai balsuoti už minėtame pranešime pateiktas rekomendacijas, kuriomis siūloma gerinti ES ekonomikos valdyseną. Atsižvelgiant į tai, kad ES susiduria su didžiule konkurencija, kurią kelia atsirandančios rinkos, ir kad valstybių finansų stabilumas yra būtinas norint naudotis konsolidavimo galimybėmis, skatinti naujoves ir ekonomikos augimą, kurie yra pagrindiniai Europos Sąjungos žiniomis grįstos visuomenės elementai, ir į tai, kad ekonomikos augimas ir tvarūs valstybės finansai – būtina sąlyga ES ekonomikos ir socialiniam stabilumui užtikrinti ir norint pasiekti ilgalaikį fiskalinį konsolidavimą, pasirodė, kad dabartinių Stabilumo ir augimo pakto taisyklių ir jų prasto įgyvendinimo nepakanka patikimam makroekonominės ir biudžeto politikos vykdymui užtikrinti. Todėl svarbu remti griežtesnį prevencijos priemonių ir sankcijų taikymą ir skatinti geriau kontroliuoti ekonomikos valdyseną ir ją vykdyti teikiant tikslesnius ir lengviau palyginamus valstybių narių, ypač euro zonos valstybių, statistinius duomenis apie politikos ir ekonomikos galimybes.
Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Priimdamas rezoliuciją dėl ekonomikos valdysenos, Europos Parlamentas vėl patvirtina savo pagrindinius tikslus derantis dėl šešių Europos Komisijos teisėkūros pasiūlymų.
EP nariai apgailestauja dėl to, kad Stabilumo ir augimo paktas įgyvendinamas nepakankamai, ir siūlo sukurti veiksmingą paskatų ir sankcijų mechanizmą ir pabrėžti, kaip svarbu investuoti į energetiką, mokslinius tyrimus, naujoves, sveikatos priežiūrą ir švietimą.
Siekdami sustabdyti nuosmukį, turime suplanuoti reikiamą finansavimą Europos Sąjungos lygmeniu ir įgyvendinti sumanymą panaudoti savo išteklius. Manome, kad finansinių sandorių mokesčio įvedimas sumažintų spekuliacijas ir pagerintų vidaus rinkos veikimą. Be to, dėl šio mokesčio gautos pajamos galėtų padėti finansuoti pasaulio viešąsias gėrybes ir sumažinti šalių biudžeto deficitą. Šis mokestis turėtų būti nustatytas remiantis didžiausiu įmanomu pagrindu ir nuo pat pradžių jis turėtų būti taikomas Europos Sąjungos lygmeniu.
Diane Dodds (NI), raštu. – Iš tiesų Europos Parlamentas į šį klausimą dėmesį atkreipė pačiu laiku, praėjus vos keletui dienų po to, kai prezidentas N. Sarkozy ir kanclerė A. Merkel siekė pakeisti Lisabonos sutartį, kad ateityje euro zonoje būtų galima tinkamai valdyti valstybės garantuotą skolą. Žinoma, šiomis priemonėmis norima įveikti esamą krizę euro zonoje, nes kiekvieną dieną matome, kaip kvaila turėti bendros valiutos modelį. Bet šiomis priemonėmis pasiekiama kai kas kita. Be abejo, jeigu tokia politika vėl bus įgyvendinama, Jungtinės Karalystės koalicinė vyriausybė jaus pareigą surengti referendumą.
Dėl to patikino David Cameron, ir ne taip, kaip jo ankstesnės tvirtos garantijos atveju, šį kartą jis privalės laikytis savo pažado. Jeigu Prancūzija ir Vokietija gali siekti pakeisti Lisabonos sutartį, labai svarbu, kad JK vyriausybė pasinaudotų pakartotinėmis derybomis, siekdama susigrąžinti mūsų suverenaus parlamento įgaliojimus.
Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už D. Feio pranešimą, kuris yra sėkmingų Europos Parlamento frakcijų derybų rezultatas ir kuris pagrįstas neabejotinu susitarimu dėl poreikio stiprinti augimo ir užimtumo strategijas, siekiant pagerinti ekonomikos valdyseną, o tai leis įveikti krizę ir atsigauti Europos Sąjungos ekonomikai.
José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Dėl dabartinės ekonomikos, finansų ir socialinės krizės Europos Parlamentas ėmėsi vadovaujamo vaidmens ir Europos Sąjungai teikia mechanizmus, kuriais užtikrinama veiksminga intervencija, galinti ne tik užkirsti kelią kitoms krizėms, bet pirmiausia – užtikrinti stabilumą, kuris būtinas tvariai Europos Sąjungos plėtrai ir sanglaudai užtikrinti. Šiuo D. Feio pranešimu sukonkretinama Europos Parlamento atsakomybė siekti ES institucijų sutvirtinimo, kad Europos Sąjunga būtų labiau suvienyta, ir siekti pasaulio ekonomikos klestėjimo dėl Europos visuomenės ir jos gerovės. Šios pasiūlytos rekomendacijos – kokybiniu požiūriu labai svarbus įvykis, padėsiantis ES pagerinti ekonomikos valdyseną, kuriuo pabrėžiamas taisyklių stiprinimas, skatinamas valstybių narių ir Europos Sąjungos stabilumas ir augimas bei mechanizmų, kurie padėtų užkirsti kelią naujų problemų kilimui ir koreguoti su ES vystymosi strategija susijusių problemų ir sunkumų sprendimą, kūrimas. ES statistinių duomenų patikimumas – taip pat svarbus dalykas, valdžios ir kitoms institucijoms teikiantis geresnes galimybes įvertinti intervenciją ir ją apibrėžti. Taip pat norėčiau pabrėžti susirūpinimą poreikiu užkirsti kelią valstybės skolai, išskyrus viešąjį deficitą.
Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Šis pranešimas susijęs ne su ekonomikos valdysenos gerinimu ES lygmeniu, o su įtakos turėjimu valstybių narių ekonomikos, biudžeto ir mokesčių politikos klausimais, kurie susiję su pagrindiniu reikalavimu ne kurti ekonomikos klestėjimą, o apsaugoti bendrosios rinkos ir Briuselio interesus. Juo taip pat siekiama atnaujinti ir bloginti Stabilumo paktą, kuriuo ir toliau daroma žala.
Tai nepriimtina, nepriimtina ir tai, kad būtų kuriamas bendras viešasis iždas, atsakingas už Europos Sąjungos mokesčių tvarkymą ir Europos Sąjungos ekonomikos valdymo sistemos institucionalizavimą (kuo užsiimtų šios institucijos?). Žinoma, viešojo deficito ir valstybės skolos, kurių didžioji dalis – užsienyje, lygis pavojingas finansiškai ir kenkia suverenitetui. Tačiau šis deficitas ir skola, be abejonės, būtų mažesni, jeigu nevykdytumėte savo politikos ir valstybės narės neprivalėtų skolintis iš rinkų. Beveik šeštadalis Prancūzijos valstybės biudžeto išleidžiama skolos palūkanoms mokėti. Kol mes jas mokame, šių pinigų negalime naudoti niekam kitam.
Peter Jahr (PPE), raštu. – (DE) Ekonomikos ir finansų krizė mums aiškiai parodė, kad Europos Sąjungoje būtina skubiai gerinti ekonominį bendradarbiavimą. Kad tai padarytume, reikia stiprinti ir plėtoti Stabilumo ir augimo paktą ir į jį įtraukti tinkamas ir veiksmingas sankcijų taikymo galimybes. Tačiau taip pat reikia atidžiau prižiūrėti valstybių narių biudžetus ir konkurencingumą valstybėse narėse.
Ateityje turime nustatyti, kad euro zonai priklausančiose valstybėse nėra pusiausvyros, ir ankstesnius konkurencijos srities trūkumus ir turime galėti reikalauti veiksmingų atsakomųjų priemonių. Mūsų tikslas turėtų būti pinigų sąjungą ir eurą ilgam padaryti tvirtus ir stiprius, kad galėtume užkirsti kelią tokioms krizėms kaip Graikijos.
Anne E. Jensen (ALDE), raštu. – (DA) Danijos liberalų partija balsavo prieš vieną iš D. Feio pranešimo, kuriame rekomenduojama atlikti tyrimą dėl Europos Sąjungos mokesčių rinkimo sistemos kūrimo pranašumų, pakeitimų. Apskritai Danijos liberalų partija balsavo už šį pranešimą, kuris šiaip gerai apgalvotas.
Alan Kelly (S&D), raštu. – Labai svarbu stiprinti ekonomikos valdysenos taisykles, pirmiausia atsižvelgiant į ekonomikos krizę, kuri dar jaučiama daugelyje ES šalių. Tačiau pritariu Europos Parlamento pakeitimams, kuriais pašalinamos rekomendacijos per didelį deficitą patiriančioms valstybėms narėms taikyti automatines sankcijas, nes, kaip parodė ši krizė, esant nepaprastoms aplinkybėms, būtina viršyti deficito reikalavimus siekiant atitolinti rimtesnį ekonominį krizės poveikį.
Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Šis pranešimas su rekomendacijomis Europos Komisijai dėl ekonomikos valdysenos ir Europos Sąjungos stabilumo sistemos gerinimo, ypač euro zonoje, dėl kurio ką tik balsavome, – platesnių diskusijų, kurios vyksta jau keletą mėnesių ir kurios susijusios su kovos su finansų krize iniciatyvomis, dalis. Aiškiai kyla poreikis Europos Sąjungoje tvirtai valdyti ekonomiką, ypač po to, kas prieš keletą mėnesių įvyko Graikijoje.
Bet kurią dieną Europos Ekonomikos valdysenos darbo grupė, kurią įkūrė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas H. Van Rompuy, pateiks galutinį pranešimą dėl ekonomikos valdysenos. Tačiau netgi dabar galime teigti, kad neabejotinai reikia nustatyti taisykles, kaip vykdyti ekonominės politikos, mechaninių, bet realistinių ir tvarių taisyklių, kuriomis būtų galima stiprinti fiskalinę politiką ir gerinti visą Europos Sąjungos valdyseną, priežiūrą.
Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Vienas pastebėjimas, kurį galima buvo padaryti per pastarąjį ekonomikos ir finansų krizės laikotarpį, – tai, kad buvo būtina gerokai stiprinti kontrolę ir ekonomikos koordinavimą ES lygmeniu. Buvo pastebėtas didžiulis makroekonominės pusiausvyros nebuvimas, ir kai kurios šalys susiduria su didžiuliu valstybės skolos didėjimu ir jos dalimi BVP. Balsavau už šį pranešimą, nes tvirtai remiu visas aštuonias pranešėjo rekomendacijas, kuriomis siekiama apmąstyti, kas yra gera Europos Sąjungos valdysena ir ekonomikos stabilumas.
Manau, kad per ateinančius keletą metų susidursime su dideliais sunkumais. Turime sugebėti nusistatyti aiškius prioritetus ir padaryti kai kuriuos sudėtingus sprendimus, kad galėtume paremti ES ekonomikos augimo potencialą ir konsoliduoti viešuosius finansus. Šiuo požiūriu koordinavimas ES lygmeniu bus esminis ir tai gali padėti pašalinti neigiamą poveikį.
Astrid Lulling (PPE), raštu. – (FR) Bendroje diskusijoje dėl Europos Vadovų Tarybos, G20, Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto pranešime ir pranešime dėl Europos Sąjungos valdysenos nepateiktos aiškios gairės arba tinkamos rekomendacijos dėl finansų krizės. Visi pasisakė ir pateikė savo aiškinimą apie tai, kas dėstoma painiuose ir neaiškiuose tekstuose. Deja, tokie iš tiesų jų iniciatyva parengti pranešimai, kuriais aprėpiama daug, bet nedaug pasakoma.
D. Feio pranešimas aptartas gerokai per vėlai, Europos Komisijai jau pateikus direktyvas, kuriomis bus reformuojamas Stabilumo paktas ir euro zonos valdysena. Kokia prasmė tokiomis aplinkybėmis balsuoti dėl rekomendacijų Europos Komisijai?
Europos Parlamentas turėtų parengti daug griežtesnes darbo tvarkos taisykles ir jų laikytis. Dabar ant kortos pastatytas jo veiksmingumas ir patikimumas.
Stabilumo pakto reformai ir euro zonos valdysenai lemiama akimirka bus tuomet, kai bus nagrinėjami minėti teisėkūros tekstai. Kartu su kolegomis imsiuosi šio darbo ir būsiu pasirengusi išklausyti ir uoliai dirbti. Svarbu, kad Europos Parlamentas remtų tikrovišką, bet plačių užmojų reformą, kad pinigų sąjunga būtų kuriama ant naujų pagrindų. Institucijos teisėtomis Europos Sąjungos struktūroje tampa stropiai dirbdamos, o ne...
(Šis paaiškinimas dėl balsavimo nutrauktas pagal Darbo tvarkos taisyklių 170 straipsnį.)
Mario Mauro (PPE), raštu. – (IT) Be taisyklių arba priežiūros pažanga negalima. Nusistatytų taisyklių taikymas per šį krizės laikotarpį siekiant pagerinti ekonomikos reikalų koordinavimą ir priežiūrą – mažiausia, ko privalome paklausti savęs ir valstybių narių. Šiuo požiūriu D. Feio pranešimas leidžia mums sutelkti dėmesį į kai kuriuos rimtus iškraipymus ir pamatyti, kad „iš naujausių ekonomikos pokyčių aiškiai matyti, jog ekonominės politikos koordinavimas Europos Sąjungoje, o ypač euro zonoje, nebuvo pakankamai veiksmingas ir kad nepaisant įsipareigojimų pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, valstybės narės nelaikė savo ekonominės politikos klausimu, keliančiu bendrą susirūpinimą“. Todėl, be abejonės, balsavau už šį pranešimą.
Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Dabartinė finansų ir ekonomikos krizė parodė, kad ES reikia vis stipresnės ekonomikos ir pinigų valdysenos, kad nebūtų pakenkta euro ir pačios pinigų sąjungos stabilumui. Taigi strategija „Europa 2020“ turėtų būti siekiama skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, nes staigus BVP kritimas, pramonės našumo mažėjimas ir didelis nedarbas – pagrindinės socialinės ir ekonominės problemos, kurias galima įveikti tik valdant tvirtai, darniai ir vieningai. D. Feio pranešimu atkreipiamas dėmesys į skirtingus būdus ir apibrėžiamos strategijos, kuriomis būtų siekiama iš tiesų stiprinti ekonomikos valdyseną ir ES stabilumo sistemą, daugiausia dėmesio skiriant euro zonai. Tokių strategijų pavyzdžiai (be kitų dalykų) – kurti nuoseklią ir skaidrią priežiūros sistemą, stiprinti Stabilumo ir augimo pakto taisykles ir euro zonos ekonominę valdyseną.
Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Ekonomikos, finansų ir socialinė krizė parodė Europos Sąjungos ekonomikos valdysenos modelio ribotumą. Todėl kitame Europos Vadovų Tarybos susitikime mums reikia pasiekti susitarimą dėl ekonomikos valdysenos ir Stabilumo pakto. Būtina nedelsiant priimti reformas, kurios mums leistų žengti didelį žingsnį pirmyn ir gerinti ekonomikos valdysenos kokybę bei imti taikyti skaidrias ir tikslingas priežiūros priemones.
Palankiai vertinu D. Feio pranešimą, nes juo remiamas Europos Komisijos pasiūlymas, kuris, mano galva, yra subalansuotas kompromisinis pasiūlymas. Palankiai vertinu aktyvesnį Europos Parlamento dalyvavimą valdant Europos Sąjungos ekonomiką ir išskirtinių pagrindinių tarpvalstybinių finansų įstaigų įgaliojimų vykdyti priežiūrą centralizavimą Europos Sąjungos lygmeniu. Taip pat manau, kad būtų naudinga Europos Sąjungai suteikti savo finansinius išteklius, kad ji galėtų planuoti savo veiklą ir veiksmus.
Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Mano nuomone, D. Feio pranešimas – profesionaliausias per pastaruosius tris mėnesius pristatytas pranešimas. Visi jame pateikti klausimai ir siūlomi sprendimai pateikiami pačiu laiku. Nepakankamas informavimas, iškreiptų faktų pateikimas ir kartais visiškas ES valstybių narių vyriausybių melas sukėlė baisius padarinius. Bailiai slėpdamos didžiules savo biudžetų skyles, Graikija, Latvija ir Vengrija sudrebino pasitikėjimą euru. Europos Komisija ir Europos Parlamentas privalo griežtai ir veiksmingai reaguoti į bet kokį faktų iškraipymą ir tiesos slėpimą. Būtina parengti priemones nesąžiningiems politikams, dėl kurių ES pateko į krizę, nubausti. Kad ištrūktume iš šios sudėtingos ekonominės padėties, privalome parengti ne tik priežiūros taisykles ir statistinius duomenis, bet ir planą, kaip įveikti šią krizę. Pirmiausia tai reiškia, kad reikia parengti aiškius fiskalinės politikos kriterijus ir mokesčių mokėtojams nustatyti terminus ir garantijas. Taip pat privalome užtikrinti, kad šie mokesčių srities teisės aktai investuotojams pritarus nebūtų kasdien keičiami. Deja, šiandien Latvijos vyriausybė keičia savo taisykles pagal Tarptautinio valiutos fondo ir Europos banko pareigūnų nuotaiką. Tikiuosi, kad D. Feio pranešimas Europos Komisijai bus ženklas, kad atėjo laikas imtis darbo.
Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už D. Feio pranešimą, bet, kaip jau turėjau progą pabrėžti, Europos Sąjungai labai reikia didžiulės šios srities reformos, net jeigu pagal jos naujuosius ekonomikos valdysenos principus negalima atsižvelgti vien tik į valstybės skolos sumą. Kovai su skola mums nereikia mechanizmų, kurie būtų pernelyg automatiški ir procikliški ir kuriais būtų rizikuojama, kad nebus pasiektas tikslas, o jo nepasiekus, – kad būtų trukdoma imtis veiksmų ekonomikos augimui skatinti. Vietoj to palaikau mintį patvirtinti priežiūros mechanizmus su lanksčiomis, pagrįstomis formulėmis, kuriuos valstybės narės galėtų lengvai įgyvendinti. Manoma, kad svarbių socialinių ir ekonominių reformų, pirmiausia – pensijų reformos, rezultatai ir nauda biudžetui nebus matomi ateinančiais finansiniais metais, bet po daugelio metų, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, minėti rezultatai numatyti viešųjų finansų tvarumo srityje. Bet kuriuo atveju tai – svarbiausios ir būtinos reformos. Todėl turime labiau ir geriau atsižvelgti į struktūrines reformas, kurių reikia Europos Sąjungos konkurencingumui ir ekonomikos augimui skatinti. Konkurencingumas lemia ekonomikos augimą, o šis – daugiau pajamų iš mokesčių ir veiksmingą finansų konsolidavimą.
Georgios Papastamkos (PPE), raštu. – (EL) Susilaikiau balsuodamas dėl D. Feio pranešimo, nes pasiūlymais dėl Europos Sąjungos ekonomikos valdysenos neatkreipiamas dėmesys į struktūrines neužbaigtos ekonominės sąjungos problemas ir nesumažinama „atskirtinės“ ekonominės sąjungos ir visos pinigų sąjungos asimetrija. Be to, susilaikiau, nes minėtais pasiūlymais neeuropinama ekonominė politika ir ekonominė rizika. Europinamos tik sankcijos, ir jos dar labiau sugriežtinamos. Nesama apskritai jokių strateginių gairių, kurios padėtų apsaugoti subalansuotą augimą ir pagyvinti visų valstybių narių konkurencingumą.
Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad: 1) reikia sukurti nuoseklią ir skaidrią daugiašalės Sąjungos ir valstybių narių makroekonominės plėtros priežiūros sistemą, kuria būtų užtikrinamos metinės Europos Parlamento, Europos Komisijos, Tarybos ir nacionalinių parlamentų atstovų diskusijos dėl stabilumo ir konvergencijos programos (SKP) ir nacionalinės reformų programos (NRP), ir dėl nacionalinės ekonomikos raidos vertinimo ir kuria 2) būtų nustatoma priemonė, padėsianti nacionaliniu lygiu įvertinti strategijos „Europa 2020“ prioritetų įgyvendinimą ir į nacionalinę reformų programą įtrauktų atitinkamų nacionalinių tikslų siekimą, norint pagrįsti metinį ES institucijų atliekamą vertinimą.
Taip pat manau, kad reikėtų sugriežtinti Stabilumo ir augimo pakto taisykles, siekiant: 1) labiau atsižvelgti į skolos lygį, profilį ir dinamiką, siekiant valstybių narių konkrečius vidutinės trukmės fiskalinius tikslus įtraukti į stabilumo ir konvergencijos programas; 2) skatinti sukurti nacionalinius išankstinio perspėjimo ir biudžeto kontrolės mechanizmus ir 3) numatyti iš anksto nustatytas prevencijos priemones euro zonoje, susijusias tiek su Stabilumo ir augimo pakto prevencinėmis, tiek su jo korekcinėmis nuostatomis.
Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) D. Feio pranešime nagrinėjamas pagrindinis klausimas – Europos Sąjungos ekonomikos koordinavimas. Juo siekiama duoti patarimų dėl Europos Komisijos teisėkūros dokumentų ir jis aptariamas praėjus 24 val. po to, kai paaiškėjo Prancūzijos ir Vokietijos atstovų vadovaujamo direktorato pozicija. Į minėtą pranešimą įtraukti aiškūs pasiūlymai lemtingai koordinuojami, galbūt dėl Prancūzijos ir Vokietijos pozicijos arba dėl pasiūlymų dėl automatinių sankcijų, kurie jau buvo įtraukti į Europos Komisijos ir Tarybos darbo grupių parengtus tekstus. Šiuo pranešimu nenutraukiamos drausminamosios Briuselio susitarime numatytos sankcijos, kuriomis siekiama jas tik sušvelninti. Šio susitarimo negalima pakeisti: jį galima tik pakeisti kitu susitarimu, kuriuo užimtumui ir didžiulei nelygybei ištaisyti būtų skiriama daugiausia dėmesio koordinuojant ekonomiką.
Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu tam, kad reikia sukurti nuoseklią ir skaidrią daugiašalės Sąjungos ir valstybių narių makroekonominės plėtros priežiūros sistemą.
Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pasaulio ekonomikos krizė metė iššūkį dabartiniams ES ekonominės politikos koordinavimo mechanizmams ir atskleidė kai kuriuos jų trūkumus.
Ekonominei ir pinigų sąjungai buvo daromas tam tikras spaudimas dėl to, kad anksčiau nesugebėta laikytis pagrindinių taisyklių, ir dėl to, kad esamos priežiūros ir koordinavimo procedūros nėra pakankamai išsamios. Šiuo savo iniciatyva parengtu pranešimu norima išdėstyti Europos Parlamento poziciją dėl teisėkūros paketo dėl ekonominės politikos koordinavimo (juo pateikiami šeši pasiūlymai, iš jų keturiems taikoma bendro sprendimo procedūra), kurį Europos Komisija paskelbė prieš dvi savaites. Tarybos poziciją numatyta skelbti H. Van Rompuy’aus Ekonomikos valdysenos darbo grupės galutiniame pranešime, kuris bus paskelbtas spalio mėn. pabaigoje.
Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Ištikus ekonomikos ir finansų krizei Europos Parlamentas patvirtino daugybę pranešimų ir Europos Komisijos direktyvų dėl krizės padarinių ir kovos su ja būdų. Siekiant išvengti spekuliacinių burbulų, tokių kaip šis, iš kurio šiuo metu stengiamės ištrūkti, pasikartojimo, būtina sukurti daugelį priemonių ir atlikti patikras valstybėse narėse bei kitas patikras, kurias padėtų atlikti valstybės narės. Pvz., būtina laikytis Stabilumo ir augimo pakto nuostatų. Rimta, platesnio masto stebėsena tikriausiai būtų padėjusi išvengti ypatingosios padėties Graikijoje ir Ispanijoje susidarymo.
Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Dabartinė ekonomikos, finansų ir socialinė krizė parodė, kad Europos Sąjungos ekonomikos valdysenos modelis veikė netobulai. Todėl būtina surasti sprendimus, kad būtų galima geriau ir veiksmingiau valdyti Europos Sąjungos ekonomiką, siekiant užkirsti kelią tam, kad rimtas dabartinės krizės poveikis netaptų dar blogesnis.
Atsižvelgdamas į tai, pranešėjas rekomenduoja Europos Komisijai sukurti nuoseklią ekonomikos priežiūros sistemą, sugriežtinti Stabilumo ir augimo pakto ir ekonomikos valdysenos euro zonoje taisykles ir peržiūrėti ES biudžeto, finansines ir fiskalines priemones.
Be to, pranešime taip pat siūloma euro zonoje sukurti veiksmingą ir patikimą pernelyg didelio įsiskolinimo prevencijos ir su juo susijusių klausimų sprendimo mechanizmą. Galiausiai siūloma didinti ES statistinių duomenų patikimumą ir gerinti išorinį atstovavimą Europos Sąjungai ekonomikos ir finansų reikalų srityje.
Todėl būtina, kad valstybės narės visiškai paisytų Europos Sąjungos taisyklių ir sprendimų. Taip pat norėčiau pabrėžti, kaip svarbu šią reformą sujungti su strategijos „Europa 2020“ tikslais, ypač stiprinti vidaus rinką ir mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios yra svarbiausia ekonomikos augimą skatinanti jėga, vaidmenį.
Balsuoju už šį pranešimą dėl pirmiau išvardytų priežasčių.
Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) . − Gerbiami kolegos, dabartinės Stabilumo ir augimo pakto taisyklės bei silpna įgyvendinimo sistema nepakankamai užtikrino tvirtą fiskalinę ir makroekonominę politiką. Šiame pranešime pateiktos rekomendacijos yra gera pradžia. Pranešėjas teisingai pastebi, jog reikia vykdyti struktūrines reformas, susijusias su socialine politika ir darbo rinkų integracija, fiskalinėmis mažųjų ir vidutinių įmonių paskatomis. Ilgalaikio deficito mažinimo procesas turėtų būti kombinuojamas kartu su kitomis pastangomis ekonomikai skatinti, kaip antai pagerintos išankstines sąlygos investicijoms ir pagerinta vidaus rinka, teikianti didesnį konkurencingumą. Aš taip pat džiaugiuosi, kad pranešėjas pripažįsta, jog bet kokios naujai pasiūlomos priemonės neturėtų neproporcingai paveikti labiausiai pažeidžiamų valstybių narių – ypatingai Pabaltijo valstybių. Tai apsunkintų mūsų ekonominį augimą ir sanglaudos pastangas. Praėjusiais metais susižavėjimas euru šiek tiek prilėso euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse, įskaitant Lietuvą. Todėl svarbu, kad mes suvoktume, jog pirmame pusmetyje priimti sprendimai dėl euro stabilumo užtikrinimo tėra laikini ir turi būti paremti geresne ekonomikos valdymo sistema ES lygiu.
Derek Vaughan (S&D), raštu. – Strategijos „ES 2020“ tikslais atkuriamas glaudesnės valstybių narių ekonomikos integracijos Europos Sąjungoje poreikis, kuriuo būtų skatinamas našumas, konkurencingumas ir augimas. Dabartinė ekonomikos krizė parodė, kad dabartinis ekonomikos valdysenos modelis neturi didelės reikšmės ir nesuteikia galimybių pažangiai integracijai, kuri užtikrintų ES valstybių ekonomikos stabilumą.
Dėl to balsuoju norėdamas paremti D. Feio pranešime pateiktas rekomendacijas, kuriomis pabrėžiamas poreikis stiprinti ES ekonomikos nuostatas, jas peržiūrėti ir ilguoju laikotarpiu pagerinti. Suprantu, kad Europos Sąjungai reikia kritiškai vertinti savo dabartinius ekonomikos ir finansų stabilumo planus, kad ji galėtų žengti pirmyn ir siekti stipresnės, glaudžiau persipynusios ekonomikos, kuria būtų įgyvendinamos ES, kaip neprilygstamos pasaulio ekonominės galios, galimybės.