Posėdžio stenograma

Pirmadienis, 2010 m. lapkričio 22 d. - Strasbūras

13. ECB 2009 m. metinė ataskaita - Naujausi tarptautinių valiutų keitimo kursų pokyčiai (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendra diskusija dėl:

– B. Balzo pranešimo Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto vardu dėl 2009 m. ECB metinės ataskaitos (2010/2078(INI)) (A7-0314/2010), ir

– Komisijos pareiškimo dėl naujausių tarptautinių valiutų keitimo kursų pokyčių (2010/2914(RSP)).

  Burkhard Balz, pranešėjas. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ką tik visi išgirdome raginimą šiek tiek nurimti. Gal kai kurie nariai galėtų šio raginimo laikytis?

Ponios ir ponai, mano pranešimas šiandien iš esmės susijęs su Europos centrinio banko 2009 m. veiklos rezultatais – kitaip tariant, veiklos rezultatais laikotarpiu, kai ekonominius, finansinius ir vis dažniau – politinius veiksmus lėmė ekonomikos ir finansų krizė. Krizė, prasidėjusi kaip vien finansų krizė, išplito ir antroji jos banga turėjo padarinių visai tikrajai ekonomikai. Visame pasaulyje sumažėjo ekonominės veiklos, o kritusios pajamos iš mokesčių ir dėl krizės didėjančios socialinės išlaidos lėmė vis didesnį valstybės finansų deficitą. Prie skolos lygio prisidėjo ir papildomos ekonomikos skatinimo priemonės. Dėl padidėjusio deficito įvairių Europos Sąjungos valstybių vyriausybės patvirtino daug apimančius taupymo paketus. Mano nuomone, šie paketai buvo reikalingi ir kai kuriais atvejais jie buvo patvirtinti netgi per vėlai. Tačiau jais buvo apribotos vyriausybių galimybės veikti.

Nors antroje 2009 m. pusėje ekonominė veikla pradėjo atsigauti, trečioji finansų ir ekonomikos krizės banga 2010 m. galėjo virsti valstybės skolų krize. Mano nuomone, šis pavojus dar tebėra. Pastarosiomis dienomis Airijos atvejis labai aiškiai priminė, kad per didelio valstybių narių įsiskolinimo problema jokiu būdu neišspręsta, todėl sutinku su Pirmininku H. Van Rompuy: apie euro žlugimą negali būti ir kalbos. Vis dėlto dabar padėtis būtent tokia. Mano pranešime aptarti 2009 metai, apie kuriuos galime pasakyti, kad ECB į iššūkius reagavo tinkamai, beje, netgi gerai. Jo priemonės pasirodė esančios tinkamos, jomis daugelis finansų įstaigų buvo išgelbėtos nuo žlugimo. Vis dėlto finansų įstaigos ne visada perkeldavo visą likvidumą tikrajai ekonomikai, todėl nebuvo galima išnaudoti visų šių priemonių galimybių skatinti ekonomiką atsigauti.

Kadangi šioms priemonėms reikėjo ypatingų veiksmų, dabar svarbu, kad jos būtų panaikinamos apgalvotai ir atidžiai planuojant. Graikijos ir kitų euro zonos šalių problemos iš dalies gali būti vidinės, bet joms kilus išryškėjo ekonomikos ir pinigų sąjungoje glūdėjusios pamatinės problemos. Buvo pažeisti Stabilumo ir augimo pakto principai. Dabar jaučiame to padarinius ir būtent tai dabar vyksta Airijoje. Šiuos pažeidimus dabar reikia pašalinti ir užkirsti kelią naujiems. Reikia sustiprinti Stabilumo ir augimo paktą, o ekonomikos ir pinigų sąjungoje turi būti daugiau darnos.

Anksčiau nepakankamai koordinuojant ekonominę politiką pinigų sąjungoje tarp euro zonos šalių susidarė didžiulis ekonominis atotrūkis, euro zona buvo palikta be iš anksto nustatytos krizių valdymo sistemos. Jeigu norima, kad euro zona užkirstų kelią naujai krizei, ji turės šį atotrūkį įveikti. Vis dėlto galiausiai vykstant struktūrinių reformų procesui, kartu persvarstant finansų politikos reglamentavimo sistemą, euro zona gali sustiprėti. Europos centrinio banko nepriklausomumas taip pat bus svarbus naujos ekonomikos valdysenos aspektas, susijęs visų pirma su neseniai įsteigta Europos sisteminės rizikos valdyba. Todėl Parlamentas toliau vykdys savo pareigą rimtai tikrinti ECB veiklos rezultatus.

Esu visiškai tikras, kad Europos Sąjunga ir euro zona ras būdą įveikti šią krizę, o ją įveikusi galės tapti dar stipresnė. Vis dėlto ateinančiais mėnesiais turime įsisavinti to, kas įvyko, patirtį. Tai – didelis iššūkis, bet iki šiol savo istorijoje Europos Sąjunga nuosekliai rodė, kad ji geriausiai vystosi tada, kai turi įveikti iššūkius. Todėl krizė – ir galimybė, kurią turėtume išnaudoti.

Baigdamas norėčiau padėkoti visiems šešėliniams pranešėjams iš kitų frakcijų už itin malonų ir konstruktyvų bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą. Toks dalykas nėra savaime suprantamas, jį šiuo atveju verta ypač pabrėžti.

  Jean-Claude Trichet, ECB pirmininkas. – (FR) Pone pirmininke, pone B. Balzai, ponios ir ponai, man teko garbė, kaip numatyta Sutartyje, jums pateikti Europos centrinio banko 2009 m. metinę ataskaitą. Kadangi darbotvarkė, ypač dėl Europos rinkimų, buvo šiek tiek sutrikdyta, apie ankstesnę metinę ataskaitą jums kalbėjau praėjusį kovo mėn. Todėl šiais metais į Parlamentą kreipiuosi jau antrą kartą.

Pirmiausia leiskite pasakyti, kaip džiaugiuosi parama, dar kartą išreikšta Europos Parlamento pasiūlyme dėl rezoliucijos, kad vyktų nuolatiniai klausymai Ekonomikos ir pinigų politikos komitete ir apskritai kad su Europos centriniu banku būtų palaikomi glaudūs ryšiai. Dar labiau tuo džiaugiuosi, nes šiais metais Europos Parlamentas labai įtikinamai parodė norą ir gebėjimą siekti platesnio Europos intereso, ypač finansų priežiūros paketo klausimais.

(DE) Pirmiausia norėčiau jums pateikti trumpą pinigų politikos priemonių, kurių Europos centrinis bankas ėmėsi per finansų ir ekonomikos krizę, apžvalgą. Norėčiau prisiminti ne tik krizės laikotarpį, bet ir pirmuosius dvylika ECB gyvavimo metų. Galiausiai norėčiau aptarti aktualiausius 2011 m. mūsų laukiančius iššūkius.

Europos centrinio banko pirmininkas. − Pone pirmininke, pirmiausia leiskite paminėti per krizę atliktus veiksmus.

2009 m. buvo sunkiausi ECB pinigų politikos metai. Jie prasidėjo, kai 2008 m. rudenį kilus finansų krizei smarkiai nusmuko ekonomika. Šiomis aplinkybėmis, esant mažesnei infliacijos grėsmei, tęsėme savo vykdomą pagrindinių palūkanų normų mažinimo politiką. Iš viso vos per septynis mėnesius – nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. gegužės mėn. – pagrindinę perfinansavimo normą sumažinome 325 baziniais punktais. Tada pagrindinė mūsų perfinansavimo norma tapo 1 proc.

Siekdami užtikrinti, kad euro zonos namų ūkiai ir įmonės pasinaudotų šiomis palankiausiomis finansavimo sąlygomis, 2009 m. taip pat tęsėme ir netgi plėtėme tvirtesnę paramą kreditavimu euro zonos bankams. Tai darėme reaguodami į neveikiančias pinigų rinkas, susilpninusias galimybes pinigų politikos priemonėmis daryti įtaką kainų stabilumo perspektyvai vien priimant sprendimus dėl palūkanų normų. Tarp šių nestandartinių priemonių, kurias taip vadindavome, tinkamiausia buvo visos sumos paskirstymo nuostata, taikytina mūsų perfinansavimo operacijoms euro zonos bankuose už gerą užstatą, esant tuometinei pagrindinei perfinansavimo normai, taikomai keletui suėjusio termino sandorių, apimančių kur kas daugiau nei vien savaitines operacijas. 2009 m. savo ilgesnio laikotarpio perfinansavimo operacijos terminą pailginome iki vienų metų. Tai, žinoma, buvo itin svarbūs sprendimai.

Kaip teisingai pabrėžiama jūsų rezoliucijos dėl ECB metinės ataskaitos projekte, ši didesnė parama kreditais sėkmingai padėjo išvengti (jeigu būtų pastebėta papildomų neveiklumą skatinančios įtampos veiksnių) depresijos arba daug gilesnės recesijos. Leiskite pabrėžti, kad visi mūsų veiksmai visiškai atitiko mūsų įgaliojimus vidutiniu laikotarpiu užtikrinti kainų stabilumą visoje euro zonoje. Tai, kad sugebėjome patikimai įvykdyti savo įgaliojimus, atsispindi palankioje infliacijos perspektyvoje ir tvirtai pagrįstuose infliacijos euro zonoje lūkesčiuose.

Po to, kai 2009 m. finansų rinkų sąlygos šiek tiek pagerėjo, tam tikruose euro zonos obligacijų segmentuose atsirado naujų rinkos įtampos veiksnių. Kadangi sklandus obligacijų rinkų veikimas būtinas norint pasiekti pagrindinių ECB palūkanų normų tikslus, nusprendėme įsikišti į euro zonos skolos vertybinių popierių rinkas, kad padėtume atkurti įprastesnį pinigų politikos poveikį ekonomikai. Šiuo tikslu pradėjome vykdyti mūsų Vertybinių popierių rinkų programą. Siekdami užtikrinti, kad ši programa nedarytų poveikio mūsų pinigų politikos pozicijai, visą papildytą likvidumą vėl sunaudojame.

Apibendrinant leiskite pabrėžti, kad visos nestandartinės priemonės, patvirtintos ūmios finansinės įtampos laikotarpiu, yra laikino pobūdžio ir buvo sukurtos apsvarstant jų nutraukimo variantus. Atsižvelgiant į tam tikrų finansų rinkų sąlygų pagerėjimą ir į atsigaunančią euro zonos ekonomiką, kai kurios 2009 m. ir 2010 m. pradžioje inicijuotos nestandartinės priemonės jau laipsniškai panaikintos.

Minutėlę leiskite pasidalyti keletu minčių apie euro istoriją. Mano nuomone, didžiulę reikšmę turi trys elementai.

Pirmiausia, ECB užtikrino tai, ko iš jo buvo tikimasi remiantis jo įgaliojimais pagal Sutartį – kainų stabilumą. Iš tikrųjų, vidutinė euro zonos infliacija per pastaruosius beveik 12 metų – 1,97 proc. Tai visiškai atspindi mūsų kainų stabilumo apibrėžtį – mūsų tikslą metinį infliacijos lygį euro zonoje išlaikyti mažesnį nei 2 proc., o vidutiniu laikotarpiu – artimą 2 proc. Šiuo požiūriu euro sistema per pastaruosius 12 metų veikė kaip stabilumo ir pasitikėjimo garantas – nepaisant dėl pasaulinės finansų krizės susidariusios sudėtingos aplinkos šią funkciją ji atliko ir pastaruoju laikotarpiu.

Antra – palankiai vertinant ECB pinigų politikos patikimumą – pasakytina, kad infliacijos lūkesčiai, kaip jau sakiau, liko tvirtai pažaboti – kainų stabilumą atitinkančio lygio.

Trečia, tikime, kad šios sėkmės pagrindas – visiškas ECB nepriklausomumas nuo politinės įtakos, pagrindinis jo įgaliojimas – išlaikyti kainų stabilumą ir skaidri jo komunikacija, ypač kainų stabilumo apibrėžties klausimais. Vadovaujantis dviejų ramsčių ECB pinigų strategija galima imtis į ateitį ir vidutinį laikotarpį orientuotų veiksmų, kurių pagrindas – patikima analitinė sistema. Ta sistema apima išsamią piniginių ir kreditavimo tendencijų analizę, atsižvelgiant į piniginį infliacijos pobūdį vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Manome, kad šis išsamus požiūris leidžia priimti nuoseklius ir gausia informacija pagrįstus sprendimus, kartu laikantis pastovumo ir atsižvelgiant ne vien į trumpalaikius svyravimus.

Išorinio euro aspekto tema leiskite tik pasakyti, kad mūsų valiuta įgijo tarptautinę svarbą. 2009 m. eurais buvo laikoma apie 30 proc. tarptautinių skolos vertybinių popierių atsargų ir pasaulinių užsienio valiutos atsargų.

Išorinio euro aspekto tema šį tą pasakysiu apie dabartines užsienio valiutos keitimo kurso problemas, sritis, kuriose raginčiau būti labai apdairiems.

Esama dviejų svarbių temų. Viena – pagrindinių išvystytos pramonės šalių konvertuojamų valiutų, pvz., dolerio, euro, jenos, svaro sterlingų ir Kanados dolerio, santykis. Šių valiutų kursas kinta nuo Bretton Woods sistemos žlugimo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Turėčiau pabrėžti tvirtą tarptautinės bendruomenės požiūrį, kad per dideli svyravimai ir netvarkingi keitimo kurso pokyčiai turi neigiamą poveikį ekonomikos ir finansų stabilumui.

Leiskite pasakyti, kad ECB teigiamai vertina nesenus JAV institucijų atstovų – JAV iždo sekretoriaus ir federalinio rezervo pirmininko – teiginius, kuriais primenama, kad tvirtas dolerio kursas kitų pagrindinių konvertuojamų valiutų atžvilgiu Jungtinėms Valstijoms naudingas. Visiškai pritariu šiam požiūriui. Patikimas doleris tarp kitų pagrindinių išvystytos ekonomikos šalių valiutų naudingas Jungtinėms Valstijoms, Europai ir visai tarptautinei bendruomenei.

Antroji tema susijusi su kylančios rinkos ekonomikos šalių, dabar turinčių einamosios sąskaitos perteklių ir nepakankamai lankstų valiutos keitimo kursą, valiutomis. Šiuo klausimu tarptautinė bendruomenė sutaria – tai praėjusią savaitę buvo patvirtinta ir Korėjoje bei Komisijoje – kad pereiti prie labiau rinkos valdomų valiutos keitimo kurso sistemų, stiprinant keitimo kurso stabilumą, kad jis atspindėtų pamatinius veiksnius, ir konkurencijos tikslais nenuvertinti valiutų naudinga ir atitinkamų šalių ekonomikai, ir tarptautinei bendruomenei.

ECB sakydavo, kad dabar – ne laikas būti patenkintiems. Dabar šis posakis teisingesnis negu bet kada. Mūsų laukia daugialypiai iššūkiai. Visos atitinkamos institucijos ir privatus sektorius turi visapusiškai prisiimti atsakomybę ir tai pasakytina apie vykdomuosius organus, centrinius bankus, reguliavimo institucijas, priežiūros institucijas, privatų sektorių ir finansų pramonę. Beje, dabartinė krizė aiškiai parodė, kad įgyvendinti plataus užmojo ekonomikos valdysenos reformas naudinga ir euro zonos šalims, ir euro zonai kaip visumai.

Pirmininko H. Van Rompuy pateikti ir 2010 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime patvirtinti pasiūlymai dėl ES ekonomikos valdysenos reformos – tobulesnis dabartinės ES lygmens priežiūros sistemos variantas, atrodo, kad jie iš esmės tinka ir pinigų sąjungoje nedalyvaujančioms ES šalims. Vis dėlto, mūsų nuomone, konkretūs euro zonos reikalavimai neatitinka to, kas, mūsų požiūriu, reikalinga norint užtikrinti geriausią įmanomą bendrosios valiutos ekonomikos veikimą.

Esu įsitikinęs, jog ateinančiais mėnesiais Europos Parlamentas padės Europai pasiekti, kad reikiamas kokybinis ekonomikos valdysenos šuolis taptų tikrove. Atlikdamas teisėkūros vaidmenį finansų ir Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) priežiūros srityje, Parlamentas parodė ryžtą spręsti dideles problemas.

Pasinaudodamas šia galimybe, norėčiau jums už tai padėkoti ir dar kartą išreikšti įsitikinimą, kad Parlamento įtaka diskusijose dėl ekonomikos valdysenos bus lemiama.

Dar vienas svarbus iššūkis susijęs su finansų reguliavimu. Turėtume visapusiškai pasinaudoti per krizę įgyta patirtimi ir išlaikyti postūmį finansų reformai. Didžiulę reikšmę turi greitas Bazelio III susitarimo įgyvendinimas – tai raginama daryti jūsų rezoliucijos projekte. Komisijos teisės aktų pasiūlymai dėl skolintų vertybinių popierių pardavimo ir ne biržos išvestinių finansinių priemonių taip pat būtini norint, kad finansų sistema taptų skaidresnė ir atsparesnė.

Artėja lemiami metai. 2011 m. turėtų būti patvirtinta persvarstyta valdysenos sistema, išsamiai aptarta krizių valdymo sistema ir galbūt pradėta Sutarties keitimo procedūra. Turime visas šias reformas vykdyti teisingai, siekdami užtikrinti, kad visa Europa ir euro zona galėtų įveikti ateities iššūkius dar pajėgiau ir dar labiau pasitikėdama savimi.

Be to, 2011 m. bus pirmieji Europos sisteminės rizikos valdybos gyvavimo metai. Kaip raginama jūsų rezoliucijos projekte, darome viską, ką galime, siekdami remti naująjį organą. Kartu, žinoma, nekinta visiškas ECB nepriklausomumas ir pagrindiniai ECB įgaliojimai, įtvirtinti Mastrichto sutartyje, šį aspektą Parlamente jau pabrėžiau.

Toliau vykdysime savo įgaliojimus. To iš mūsų reikalaujama Sutartyje. Galite pasitikėti, kad suteiksime tai, ko tikisi mūsų bendrapiliečiai.

  Olli Rehn, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pirmiausia leiskite padėkoti pranešėjui Burkhardui Balzui už patikimą ir išsamų pranešimą dėl ECB 2009 m. metinės ataskaitos. Komisija teigiamai vertina šį pranešimą, kuriame deramai atsispindi svarbiausi klausimai. Pranešime pripažįstamas ir giriamas ECB atliktas darbas valdant krizę. Komisija pritaria šiam požiūriui; ECB, vadovaujant Pirmininkui Jeanui-Claude’ui Trichet, kvalifikuotai ir tvirtai suvaldė šią sunkią padėtį.

Pasinaudodamas šia galimybe, norėčiau padėkoti Jeanui-Claude’ui Trichet už puikų bendradarbiavimą ir ypač už itin svarbų jo vaidmenį šiais neramiais laikais. ECB, laikydamasis stebėtojo pozicijos ir įgyvendindamas nestandartines priemones, padėjo įveikti krizę ir pakloti pamatus tvariam augimui ir darbo vietoms kurti.

Jūsų pranešime teisingai pabrėžiama, kad finansų krizė atskleidė poreikį euro zonoje įtvirtinti ekonominę priežiūrą. Komisija su tuo sutinka, būtent todėl pateikėme keletą teisės aktų pasiūlymų ekonomikos valdysenai ES, ypač euro zonoje, įtvirtinti.

Įtraukėme ir keletą D. Feio pranešime pateiktų pasiūlymų sustiprinti ir išplėsti ekonominę valdyseną ES. Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas gavo Komisijos pasiūlymus ir dabar stengiasi suspėti iki drąsaus termino – kitų metų birželio mėn., aš tai labai vertinu ir tuo džiaugiuosi.

Dabar leiskite pereiti prie antrosios diskusijų dalies – naujausių tarptautinių valiutų keitimo kursų pokyčių. Tiesa, kad pastarosiomis savaitėmis padidėjo užsienio valiutos rinkų nestabilumas ir smarkiai pakito pagrindiniai dvišaliai valiutos keitimo kursai.

Nuo šių metų birželio mėn. euro pabrango dolerio atžvilgiu, nes buvo paskelbti geresni euro zonos ekonomikos duomenys ir toliau plečiama JAV pinigų politika. Vis dėlto pastaruoju metu euro šiek tiek susilpnėjo daugumos valiutų atžvilgiu, nes didesnis nerimas dėl valstybių narių valstybės finansų – pirmiausia Airijoje – eurui turėjo įtakos. Realiai euro šiuo metu yra artimas savo ilgalaikiam vidurkiui – šiais metais jis apskritai nuvertėjo, o praėjusių metų pabaigoje buvo pervertintas. Palyginti su metų pradžia, realus euro nuvertėjimas yra maždaug 7 proc.

Kadangi išvystytų šalių ekonomika atsigauna lėtai ir dideli kapitalo srautai plūsta į besivystančių šalių ekonomiką, daugelis šalių siekė susilpninti savo valiutą arba bent jau imtis konkurencingų priemonių, kad jos vertė nedidėtų. Todėl svarbu, kad praėjusią savaitę Seule vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikime vadovai labai aiškiai ir tvirtai įsipareigojo nenuvertinti savo valiutų konkurencijos tikslais.

G20 aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviai taip pat susitarė toliau stengtis perbalansuoti pasaulinį ekonomikos augimą. Pasiektas susitarimas rengti orientacines gaires. Aišku, kad valiutų kursų lankstumas turi atlikti tam tikrą vaidmenį įgyvendinant šį reikalingą perbalansavimą siekiant, kad valiutos keitimo kursai atspindėtų ekonomikos pagrindus, kaip pabrėžė Pirmininkas J. C. Trichet. Komisija toliau rems šią svarbią G20 darbo kryptį, kuri taip pat bus viena iš kitais metais G20 pirmininkausiančios Prancūzijos dėmesio sričių.

Galiausiai turiu jums pranešti apie svarbų įvykį euro zonai. Vakar, kai ECOFIN taryba teigiamai įvertino Airijos vyriausybės ES skirtą prašymą suteikti finansinę pagalbą, ministrai pritarė Komisijai ir ECB, kad suteikti pagalbą Airijai būtina norint išsaugoti finansinį stabilumą Europoje. ES finansinė parama gali būti teikiama pagal programą, taikant griežtas politines sąlygas, dėl kurių Komisija ir TVF kartu su ECB dabar derasi su Airijos institucijomis. Pagal šią programą bus ryžtingai sprendžiamos fiskalinės Airijos ekonomikos problemos, į programą bus įtrauktas ir bankų sektoriaus kapitalo, kurio gali prireikti ateityje, fondas. Siekiant pašalinti įtampą bankų sektoriuje, reikės imtis visapusiškų priemonių, apimančių finansinio įsiskolinimo mažinimą ir restruktūrizavimą – taip bus lengviau užtikrinti, kad Airijos bankų sistema tinkamai atliktų savo vaidmenį bendroje ekonomikoje.

Techniniai pokalbiai dėl ES-TVF programos dabar jau įsibėgėjo ir derybas galima užbaigti iki lapkričio mėn. pabaigos. Galiu informuoti, kad, be ES ir TVF finansavimo, Jungtinė Karalystė ir Švedija nurodė, kad yra pasirengusios prisidėti prie programos dvišalėmis paskolomis, o tai sveikintina.

Apskritai vakarykščiai sprendimai – lemiamas žingsnis į priekį bendrai siekiant stabilizuoti Airijos ekonomiką ir taip išsaugoti finansinį stabilumą Europoje.

  Jean-Paul Gauzès, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, pone J. C. Trichet, Komisijos nary, ponios ir ponai, aš, aišku, prisijungiu prie ECB darbą ginančiųjų choro ir nekartosiu, ką mano kolega, B. Balz, pasakė ar kas pasakyta rezoliucijoje. Per trumpą man skirtą laiką tiesiog norėčiau pasakyti, kad turime galvoti apie savo bendrapiliečius.

Kodėl šiandien tą sakau būtent taip? Todėl, kad vakar per visus Prancūzijos televizijos kanalus būsimas kandidatas į prezidentus surengė spektaklį – suplėšė nukopijuotą ir padidintą 10 EUR banknotą ir parodė, kad suplėšydamas šį banknotą panaikina visų mūsų negandų priežastį.

Žinoma, kad tai – netiesa. Viskas, ko mums reikia – tai kartu stengtis suprasti vieniems kitus. Atliktas priežiūros, organizavimo ir reguliavimo darbas, kurį, pone Pirmininke, minėjote – puikus. Žinote, kad Parlamentas jus remia: pats tai sakėte. Vis dėlto mums tenka reali užduotis, susijusi su tais mūsų bendrapiliečiais, kurie nesupranta mūsų teikiamos informacijos.

Kasdien spaudos antraštėse mirga vis niūresni sprendimai ir neįtikėtini atvejai, taigi galiu pasakyti, kad penktadienį, kai buvau išėjęs susitikti su žmonėmis, kaip sakoma politikoje, susitikau su beveik 100–150 žmonių. Visi jie manęs klausė to paties: kas nutiks eurui? Mūsų bendrapiliečių jaučiama baimė neatitinka to, ką daro – ir teisingai daro – Europos centrinis bankas.

  George Sabin Cutaş, S&D frakcijos vardu. – (RO) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui B. Balzui už bendradarbiavimą. Taip pat džiaugiuosi, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos centriniam bankui suteiktas ES institucijos statusas.

Antra, norėčiau pažymėti, kad euro zonos šalių ekonomikoje esama didelių makroekonominių skirtumų, todėl ryškėja poreikis labiau derinti ekonominę ir pinigų politiką. Stabilumo ir augimo paktas nėra pakankama priemonė dabartiniam ekonominiam disbalansui panaikinti. Vienas iš sprendimų, kaip išeiti iš šios aklavietės – leisti vyriausybines obligacijas ES lygmeniu. Esant sunkiai padėčiai ši solidarumo sistema suteiktų valstybėms narėms stabilų finansavimą, biudžeto priežiūra taptų veiksmingesnė, o likvidumas gerokai pagerėtų. Bendroji valiuta turėtų būti papildyta griežtesnėmis fiskalinėmis priemonėmis ir bendra ilgalaike skola.

Beatodairiškas finansų veiklos vykdytojų elgesys buvo viena iš krizę sukėlusių priežasčių. Be to, neseni spekuliaciniai išpuoliai prieš tam tikras valstybes nares šioms apsunkino galimybę skolintis tarptautinėse finansų rinkose, taip praktiškai darydami žalą visos euro zonos stabilumui. Todėl manau, kad norint apsaugoti euro zoną nuo spekuliacinių išpuolių reikalinga nuolatinė sistema. Komisijos pareiga – stebėti dabartinių kredito reitingų agentūrų veiklą ir sukurti pagrindą ES lygmens kredito reitingų agentūrai.

Taip pat turime nepamiršti, kad valstybių narių vyriausybių patvirtintos priemonės gali gerokai sumažinti Europos ekonomikos galimybes atsigauti. Būtent todėl reikia ES lygmens ekonomikos valdysenos modelio, pagal kurį fiskalinis konsolidavimas bus derinamas su naujų darbo vietų kūrimu.

Komisija taip pat turi pasiūlyti konkrečių tikslų, kaip sumažinti ES šalių konkurencinį atotrūkį ir galiausiai (bet tai ne mažiau svarbu) investuoti į ekologišką energiją.

  Sylvie Goulard, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia prisijungiu prie mūsų pranešėją giriančiųjų choro – manau, kad pranešėjas labai aiškiai išdėstė problemą.

Pranešime jis pabrėžia naujoves, kurios tapo įmanomos įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ir tikrai noriu jums, pone J. C. Trichet, padėkoti, kad šį vakarą nežinantiesiems, beje, ir tiems, kurie Lisabonos sutartį pasirašė ir ratifikavo, dar kartą priminėte, jog Lisabonos sutartis reiškia didelę naujovę: galėsime viešai, šiame Parlamente, diskutuoti apie Stabilumo pakto reformą.

Vadovaujant O. Rehnui, Komisija parengė tam tikrus pasiūlymus, pagal kuriuos einama teisinga kryptimi ir kurie yra gana drąsūs, ypač tie, kuriais raginama sugriežtinti drausmę atsižvelgiant į makroekonominį atotrūkį – jį B. Balz, beje, paminėjo savo pranešime. Be to, jūs, pone C. J. Trichet, keletą kartų minite „kokybinį šuolį“, kitaip tariant, tikrą žingsnį į priekį šios valdysenos srityje.

Visiškai sutinku su tuo, ką sakė J. P. Gauzès; išėjęs susitikti su žmonėmis beveik stebiesi, ar rugsėjo mėn. Komisijos pateikti pasiūlymai visapusiškai aktualūs, ar norint padaryti kuo didesnę pažangą nereikėtų atsižvelgti į dar tebesitęsiančią krizę. Čia norėčiau pažymėti, kad tie, kurie kūrė eurą, niekada negalvojo, kad ilguoju laikotarpiu tiesiog koordinuosime ekonominę politiką. Planuojama buvo tik politinė sąjunga – galimybė priimti sprendimus prižiūrint Parlamentui.

Mane pačią nemažai stebina tai, kad kalbėdami su piliečiais, matome, jog galiausiai valstybės narės kartu yra ir vairuotojai, ir pakelėje stovintys policininkai. Veikiausiai taip veikia dabartinė sistema; kitaip tariant, mes tuo pat metu esame vairuotojas, baudas skiriantis asmuo ir kitus automobilius turintis prižiūrėti asmuo. Nemanau, kad yra bent viena šalis, kurioje taip vyktų kelių eismas. Todėl norėtume šiek tiek padidinti baudas ir stengsimės tai padaryti. Ačiū, kad priminėte, jog tai jau darėme praktiškai – finansinės priežiūros reformos srityje, siekdami bendro Europos intereso.

  Sven Giegold, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia savo frakcijos vardu norėčiau padėkoti B. Balzui už geranorišką bendradarbiavimą per svarstymus. Turėjome galimybę įtraukti tam tikrus siūlymus, kad pranešime būtų pasiekta dar geresnė pusiausvyra. 2009–2010 m. Europos centrinis bankas ėmėsi neeilinių priemonių, tad atsižvelgdamas į šiuos neįprastus ekonominius įvykius norėčiau dar kartą padėkoti J. C. Trichet, kad jis ėmėsi šių priemonių, ypač todėl, kad jos ne visada buvo palankiai sutinkamos jo paties institucijoje.

Šiuo laikotarpiu pamatėme, kad Stabilumo ir augimo pakto nepakanka. Vietoj jo mums reikia veiksmingai koordinuoti ekonominę politiką, šiuo koordinavimu atsižvelgiant ne tik į valstybės skolą, bet ir į privataus sektoriaus skolą, o ekonominio disbalanso klausimą sprendžiant ne tik deficitą, bet ir perteklių turinčiose šalyse. Kainų klausimu turime skirti dėmesio ne tik vartojimo kainoms, bet ir turto kainoms, jų spekuliacinėms tendencijoms ir burbulų susidarymui.

Svarbiausia – ir mes nuolat raginame tai daryti – turime vieną kartą visiems laikams sukurti mokesčių konkurencijos Europos Sąjungoje valdymo sistemą. Nepriimtina, kad išlaidų srityje taikome milžiniškas taupymo programas, o pajamų srityje šalyse vyrauja neribojama mokesčių konkurencija.

Itin nepriimtina – ir neįmanoma paaiškinti piliečiams – kad esant tokiai padėčiai gelbstime Airijos bankus, tačiau kartu neužtikriname, kad skandalingai mažas jos įmonių pelno mokestis, kuris dabar yra 12,5 proc., būtų ištaisytas iki Europos lygio – 25 proc. Apie tai turime kalbėti be užuolankų.

Norėčiau paprašyti J. C. Trichet pakomentuoti du pranešimo klausimus: 21 dalyje minėtą skaidrumo klausimą ir 39 dalyje minėtą priimtino saugumo klausimą. Šių klausimų dar nekomentavote. Visų pranešėjų ir šešėlinių pranešėjų vardu būčiau dėkingas, jei galėtumėte šiais klausimais pateikti konkrečių pastabų.

  Kay Swinburne, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjui B. Balzui už jo pranešimą. Vis dėlto tokiu laiku, kai eurui kasdien gresia naujos krizės ir visuotinai priimta, kad norint jį išsaugoti reikalinga naujų formų valdysena ir naujos taisyklės, ECB sunku atsižvelgti į išorinius pasaulinius aspektus.

Tačiau būtent tai gali būti problema. Iki šiol dauguma didžiųjų pasaulinių veikėjų sėkmingai bendradarbiaudavo ieškodami sprendimų pasaulinės finansų krizės problemoms įveikti. Koordinavimas finansinių paslaugų reguliavimo reformos srityse, ypač išvestinių finansinių priemonių ir kitose panašiose srityse, yra beprecedentis. Tačiau kai ginami ne tarptautiniai bankai, o nacionalinės valiutos, kyla didelis pavojus, kad daugiašalis koordinavimas žlugs.

Jeigu ECB labiausiai siekia apsaugoti eurą, Federalinis rezervas – dolerį, o kinai – juanį, pralaimėsime visi.

Nuo pat įsteigimo ECB atliko sudėtingą įvairių piniginės politikos kultūrų ir metodų derinimo darbą. Tikiuosi, kad nors ir patirdamas didelį vidinį spaudimą, jis sugebės pasinaudoti šiose srityse sukauptomis žiniomis, kad būtų sustiprintas bendradarbiavimas ne tik ES, bet ir pasaulio lygmeniu.

PIRMININKAVO: SILVANA KOCH-MEHRIN
Pirmininko pavaduotoja

  Jürgen Klute, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau pareikšti nuoširdžią padėką B. Balzui už tokį konstruktyvų bendradarbiavimą. Galiu tik pabrėžti, jog, nepaisant skirtingų pozicijų pradžioje, dirbti kartu buvo teigiama patirtis.

Daugelis žmonių galvojo – ir tai norėčiau dar kartą pabrėžti – kad krizė euro zonoje baigėsi. Airija rodo, kad tai – netiesa. Kaip ir anksčiau, Europa savanoriškai aukojasi finansų rinkoms. ES valstybės narės vis dar turi siūlyti savo iždo obligacijas finansų rinkų turguje ir bandyti įgyti spekuliantų pasitikėjimą patvirtindamos savižudiškus taupymo paketus. Savaitgalį dar kartą pamatėme, kur tai nuveda. Šį kartą tai nebuvo graikai, kurie, kaip manoma, visus apgaudinėjo, tai buvo Airija – pavyzdinė mokinė – kuri buvo privesta prašyti Europos pagalbos fondo savo bankų sistemai išgelbėti – sistemai, kuri taip pat ilgai buvo laikoma puikiu reguliavimo nebuvimo pavyzdžiu.

Šiuo metu finansų sektorius jau nenuleidžia akių nuo Portugalijos, kuri gali kapituliuoti, nes jos palūkanų normos toliau auga. Europos centrinis bankas turi prisiimti bendrą atsakomybę už šią dramą. Jam nepavyko ir toliau nepavyksta naudoti euroobligacijų, kad galėtų pasiūlyti civilizuotą alternatyvą šiam kazino požiūriui. Nors pusė Europos atsigauna iš krizės, ECB nieko nedaro, o kita pusė vis labiau grimzta į skurdą ir netikrumą. Pražūtingas išlaidų mažinimas visų šalių ekonomikoje gali patikti Europos investicijų ir bankininkystės gigantams, bet tai nė kiek nepadeda nei Airijai, nei pinigų sąjungai ir ECB.

Prašau nekreipti dėmesio į supaprastintą A. Merkel finansinę abėcėlę, pone Trichet. Jeigu norite išsaugoti ekonominę ir pinigų sąjungą, nepalikite Europos iždo obligacijų klausimo neišspręsto. Pradėkite leisti euroobligacijas, kol spekuliantai nenusitaikė į kitą auką.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateiktą pagal „mėlynosios kortelės“ procedūrą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, norėjau paklausti J. Klute, kaip jo pasiūlymas dėl Europos masto iždo obligacijų ir euroobligacijų gali būti suderinamas su Vokietijos Federalinio konstitucinio teismo požiūriu šiais klausimais ir kokie, jo manymu, būtų rezultatai, jeigu tokia priemonė būtų pateikta svarstyti Vokietijos Federaliniam konstituciniam teismui Karlsrūhėje.

  Jürgen Klute (GUE/NGL). – (DE) Ponia pirmininke, pripažįstu, kad tai sunku įvertinti. Negaliu greitai į tai atsakyti. Be abejo, tai – suktas klausimas, bet manau, kad įvykiai dabar pasisuko taip, kad įmanomas persvarstymas. Atsiprašau, bet negaliu iš karto į tai atsakyti.

  John Bufton, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, labai susidomėjęs skaičiau Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą dėl Europos centrinio banko metinės ataskaitos. Pranešime pripažįstama, kad prie dabar mums kylančių problemų prisidėjo didžiuliai euro zonos valstybių narių skirtumai. Pranešime teigiama, kad „dėl šio disbalanso kyla nemažų sunkumų vykdyti tinkamą pinigų politiką euro zonoje“, ir primenama, kad „finansų krizė kai kuriose kitose euro zonos šalyse yra labai svarbi visos euro zonos problema“ ir tai atspindi „euro zonos veikimo sutrikimus.

Sunkiai įžvelgiu prasmę, kodėl turėtume raginti tvirčiau koordinuoti ekonominę politiką euro zonoje. Automatinė reakcija – didinti ekonomikos valdyseną, bet būtent dėl ribotų įtvirtinto bendrumo galimybių tam tikros valstybės narės įklimpo į finansų krizę, prie kurios prisidėjo ir šalutinės priežastys, o jų kol kas negalime kontroliuoti. Galbūt sistema neleidžia būti reikiamai ekonominiu požiūriu lankstiems ir apsisprendusiems, kad vyriausybės galėtų veiksmingai spręsti išskirtines problemas, pvz., infliacijos lygio problemą.

Šis aspektas pabrėžiamas ir pranešime, pažymint, kad dėl krizės ir vėlesnių sanavimo priemonių bei ekonomikos skatinimo paketų „kai kurios valstybės narės ėmėsi plataus masto taupymo priemonių, kurios ... labai sumažina vyriausybių veikimo laisvę“.

Vienas iš argumentų – negalime turėti bendros valiutos be tolesnio derinimo, kuriuo būtų išlyginti valstybių narių skirtumai ir gerovės lygis. Vis dėlto bet kuris realistas žino, kad taip nebus. Tai priešinga žmogaus natūrai, kuri, logiškai mąstant, turėtų suklestėti esant demokratijai, kad ir kokia nepatogi ji būtų.

Ar euro zona pasirengusi sausio mėn. priimti Estiją? Stebiuosi girdėdamas teiginį, kad „tai, jog Estija įveda eurą, rodo euro statusą“, iš kurio galima spręsti, kad tai „paskatins (kitas) valstybes nares siekti narystės euro zonoje“.

Ideologinis prisirišimas prie euro nuolat kels pinigines problemas ir ekonomikos pakilimo, ir krizės laikais. Bendra valiuta veikia tik tvirtai sustyguotoje federalinėje aplinkoje. Galbūt tai galutinis Komisijos ketinimas, tiesiog jie pradėjo nuo kito galo.

Nors Jungtinė Karalystė euro zonai nepriklauso, mes nukenčiame prisidėdami prie sanavimo priemonių, o glaudžiai susipynusioje ES ekonomikoje nenaudinga laukti momento „o ką aš sakiau“. Jis jau praėjo.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Ponia pirmininke, būtų gerai, jeigu šį B. Balzo pranešimą būtų galima pateikti su išlyga – tai būtų išlyga dėl memuarų. Manau, kad galėtume pasimokyti daug daugiau, jeigu pateiktumėte savo požiūrį į 2008–2009 m. skyrių, pone J. C. Trichet. Neturėdami šio teksto šiek tiek klaidžiojame tamsoje ir tai priežastis manyti, kad esama daug šalutinių aplinkybių, apie kurias šiuo metu nežinome. Nepaisant to, pone J. C. Trichet, teigėte, kad ilgalaikės finansavimo priemonės dar kartą pratęstos. Gal tai ir geras dalykas. Istorija mums parodys, ar tai tikrai buvo tokia gera mintis. Ne visada turime pirštu rodyti tiesiai į Alaną Greenspaną.

Yra tik vienas dalykas, dėl kurio nerimauju – tai, kad mūsų piliečiams tiesiog nesakoma, kam iš tikrųjų naudojama ši likvidumo pagalba, taip pat nerimauju, kad airiai į šį glėbį spraudžiami, daugelio žmonių akimis, nepakankamai skaidriai. Žinome, kad Airija jau gavo 130 mlrd. EUR, iš kurių 35 mlrd. EUR atiteko Vokietijos įmonės Hyporealestate pavaldžiajai bendrovei. Tai kodėl šiuo metu daromas toks spaudimas? Kodėl negalime pasakyti, kas tikrieji Airijos bankų kreditoriai? Ar tai mano gyvybės draudimas bendrovėje Allianz? Ar tai iš tikrųjų Vokietijos bankai, kaip visada teigiama? Jeigu taip yra, ar negali būti, kad dalyvaujame ne toje diskusijoje? Tokiu atveju turėtume būti pakankamai sąžiningi ir pasakyti savo piliečiams, kad tai juos mes sanuojame, kad tai gali būti jūsų pačių pinigai, kuriuos investuodami į Airiją, į bankininkystės pasaulį, pastatytą ant blogų pamatų, padarėte klaidą. Tai, žinoma, irgi kelia klausimą, ar kiekvienas Airijos bankas tikrai būtinas sistemai. Kodėl neturime drąsos sutikti su tuo, kad vienas ar kitas žlugs? Leman Brothers sprendimas negali kiekvienu atveju būti atsakymas. Turime sąžiningai paskirstyti riziką, nes didelė ankstesnių laimėjimų dalis neabejotinai atiteko privačiam sektoriui.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją atlikus puikų darbą. Kadangi Europos Parlamentas – pagrindinė institucija, per kurią Europos centrinis bankas atskaitingas Europos piliečiams, labai džiaugiuosi, kad Pirmininkas J. C. Trichet dalyvauja šioje plenarinėje sesijoje ir kad jis reguliariai dalyvauja diskusijose pinigų klausimais su Ekonomikos ir pinigų politikos komitetu.

Finansinės ekonomikos pobūdis pasaulinis. Krizė taip pat pasaulinė. Būtent todėl ir krizės problemų sprendimai turi būti pasauliniai. Negalime nepaisyti to, kad valstybių narių ekonominės ir finansinės problemos vis tiek turi poveikį visiems euro aspektams. Dar kartą sutinku su pranešėju. Deja, ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) nesilaikė visų Stabilumo ir augimo pakto principų ir neprivertė valstybių narių jų laikytis. Būtent todėl kalbame apie vyriausybių skolų augimą ir būtent todėl dabar matome naują krizės bangą – vyriausybių skolų krizę.

Tikiu, kad ECB nepriklausomumo ir jo atsakomybės už sprendimų priėmimą klausimai bus išspręsti įtikinamai ir kad tai, kartu su reformų programa, kuria siekiama sukurti sėkmingą ekonominę sąjungą, padės stiprinti Europos Sąjungą ir euro zoną joje. Esu tikras, kad galėsime pasimokyti iš krizės ir iš savo klaidų ir kad krizė mums suteiks galimybių.

  Robert Goebbels (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, euro patiria problemų, tačiau kuri konvertuojama valiuta po beatodairiško finansų tvarkymo sukeltos sisteminės krizės jų nepatiria?

Vyriausybių skolos – didelė problema. Nepaisant to, didesnis valstybių finansų deficitas yra valstybinio privačių bankų sanavimo rezultatas. Be to, ekonomiką reikėjo gaivinti. Finansų krizė greitai išplito į tikrąją ekonomiką, sukeldama didelį nuosmukį ir nedarbą.

Atrodo, kad beatodairiškų finansų pasaulis iš krizės nepasimokė. Išgyvenę Wall Street ir City veikėjai spekuliuoja valiutų rinkose ir parduoda skolintus kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius, kurių jie netgi neturi. Skolinimo valstybėms, kurios gali tapti nemokios, palūkanų normas tenka kelti joms netiesiogiai primetant taupymo paketus, o tada joms atsigauti dar sunkiau.

Europos solidarumas rodomas sunkiai ir šykščiai. Graikijos sanavimas pirmiausia reiškia Prancūzijos ir Vokietijos bankų, turinčių nemažą dalį Graikijos skolų portfelio, sanavimą. Airijai teikiama parama pirmiausia yra Jungtinės Karalystės ir Vokietijos bankų sanavimas – jie smarkiai nukentėtų, jeigu skęstų Airijos bankai.

Tai, kad euro kursas tebesvyruoja, nėra ženklas, kad bendroji valiuta silpna. Tai įtampos rinkose atspindys, ypač atsižvelgiant į amerikiečių ir kinų valiutų karą.

Nuo pat metų pradžios Kinija doleriais nebesiskolina, o juos parduoda. Mokesčių padėtis Jungtinėse Valstijose blogesnė negu Europoje. Be federalinių valstybės deficitų, esama didžiulių privačių deficitų. Deficitinį biudžetą turi keturiasdešimt aštuonios iš 50 JAV valstijų.

H. Van Rompuy kalbėjo apie sunkiai išsilaikantį eurą. Jis neteisus. Euro, tas stabilumo švyturys, apie kurį ką tik kalbėjo J. C. Trichet, pergyvens H. Van Rompuy, nes ES ir jos pagalbinė struktūra euro grupė – svarbiausias ekonominis vienetas pasaulyje. Nors yra tikrų problemų, į kurias Europa reaguoja nuolat dvejodama, reikėtų pažymėti, kad pasaulio lygmeniu 27 valstybės yra didžiausios prekių eksportuotojos, didžiausios prekių importuotojos ir didžiausios paslaugų eksportuotojos.

Turime mokiausią vidaus rinką pasaulyje. Be to, Europos bendrovės eksportuoja dukart daugiau vidaus rinkoje, negu į pasaulio rinkas. ES yra pagrindinė trečiųjų šalių tiesioginių investicijų vieta. ES bendrovės turi didžiausias investicijų atsargas pasaulyje.

Turėdama 500 mln. gyventojų, arba 7 proc. pasaulio gyventojų, ES sukuria 30 proc. bendrojo pasaulio produkto. Jungtinės Valstijos sukuria 25 proc., Japonija – 8 proc., o Kinija – 8 proc. pasaulio produkto.

Mūsų Europos Sąjunga, kuri taip pat teikia 55 proc. pasaulio pagalbos vystymuisi, galėtų turėti daugiau įtakos, jeigu mūsų lyderiai turėtų bent kiek daugiau politinės drąsos, jeigu jie pasinaudotų Europos stiprybe.

Baigdamas galiausiai pasakysiu, kad tarptautiniams finansams turi būti nustatyta griežta ir skaidri sistema. Siekdami įveikti savo problemas, turime dirbti kartu.

  Sophia in 't Veld (ALDE). – Ponia pirmininke, kaip pažymėjo mūsų kolega J. P. Gauzès, kai kurie žmonės nekenčia euro; jie laiko jį visokio blogio priežastimi ir džiaugiasi euro zonos žlugimo perspektyva. Bet šie žmonės neteisūs ir jie gyvena praeitimi. Dabartinius vargus sukėlė ne euro; priešingai, euro mus apsaugo, kad nebūtų dar blogiau. Mums reikia bendros valiutos, bet reikalinga ir tinkama euro zonos valdysena; laisvas bendradarbiavimas vienbalsiškumo pagrindu nebėra vienas iš variantų.

Kolegos, esame laive, kurio šone – didžiulė skylė; šiuo metu kyla klausimas, ar jis nuskęs, ar plauks. Vis dėlto atrodo, kad valstybių narių vyriausybės vis dar mano, jog pakanka steigti darbo grupes ir kalbėti apie galbūt artimesnį bendradarbiavimą, o galbūt ir ne. Gera žinia tai, kad Airijos atveju jos, atrodo, veikia ryžtingiau ir greičiau, nes reikia greitų veiksmų ir jie labai palankiai vertintini. Kalbama ne vien apie konkrečių šalių gelbėjimą: kalbama apie euro zonos patikimumą. Kalbama apie pasaulį, kuris mums yra išbandymas.

Ar norime ir ar galime imtis veiksmų? Pasaulio pasitikėjimas euro zona būtinas mūsų valiutos stabilumui; pinigai mūsų kišenėse priklauso nuo kitų pasitikėjimo mumis. Todėl raginu valstybių narių politikus nustoti žaisti populizmo korta ar tuo labiau viešai plėšyti euro banknotus – geriau imtis veiksmų ir atsakomybės už bendrą mūsų valiutą.

Galiausiai žodis apie taupymo priemones. Jos smarkiai kritikuojamos, kai kas netgi sako, kad jos padarys žalą ekonomikai. Žinoma, turime veikti atsargiai, bet šios priemonės reikalingos ilgalaikiam valstybių finansų valymui atlikti, jos yra ir euro zonos šalių tarpusavio solidarumo ženklas. Manau, kad turėtume kalbėti ne tik apie išlaidų, bet ir apie pajamų sritį, nes šioje srityje seniai reikėjo ir reikia imtis reformų – darbo rinkoje, pensijų, socialinio saugumo klausimais.

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Ponia pirmininke, Europos centrinis bankas nuo pat euro įvedimo dar nematė tokių įvykių gausių metų kaip 2009 m. Kovai su krize prireikė daug pastangų ir ši kova vis dar vyksta. Manau, kad norėdami kovoti su krize turime vadovautis geresniu, tvirtesniu požiūriu. Įsteigti Europos neatidėliotinos pagalbos fondą nėra struktūrinis sprendimas. Vis tiek turėsime didžiulių skolų, kurių Graikija, Airija ar kitos panašios šalys niekada negalės grąžinti. Tačiau tvirta, griežta biudžetinė drausmė ir lydimosios savaiminės nuobaudos tikrai padeda. Laimei, B. Balzo pranešime labai aiškiai kalbama apie vieną dalyką. Tokiu pat požiūriu Taryba turėtų vadovautis pritaikydama Stabilumo ir augimo paktą. Jeigu norime įveikti krizę, išlaidas mažinti būtina. Tą principą šio Parlamento dauguma turėtų taikyti ir Europos biudžetui. Tai, kad pritarta 2,9 proc. biudžeto padidinimui – jau ir taip labai didelis kompromisas. Nė vienas pilietis nesupras, kodėl Parlamentas nori dar daugiau ir nori papildomų kompromisų. Todėl jų nedarykite!

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, remiantis spaudos agentūros Reuters paskelbtu euro zonos finansų ministrų derybų, vykusių šių metų rugsėjo mėn., protokolu, jūs, pone J. C. Trichet, atrodo, teigėte, kad jeigu būtumėte žinojęs, jog Slovakija nesutiks suteikti savanoriškos finansinės paramos Graikijos vyriausybei, jūs niekada nebūtumėte sutikęs, kad Slovakija būtų priimta į euro zoną. Aptariamo projekto tikslas – apsaugoti dideles finansų įstaigas nuo nemenkų nuostolių, galinčių atsirasti, jeigu Graikija nesugebės sumokėti skolų, ir, kaip atsimenu, konkrečiai paminėjote tai kaip savanoriško solidarumo išraišką.

Galbūt jūs, pone Pirmininke, per kasdienes savo operacijas, apimančias milijardus eurų, nepastebėjote, kad pinigų suma, kurią kas mėnesį gaunate už tai, jog atliekate savo pareigas, yra pakankama beveik šimto mano šalies šeimų mėnesinėms pragyvenimo išlaidoms padengti.

Pone J. C. Trichet, jeigu tikrai manote, kad šios šeimos, gyvenančios iš 600–700 EUR per mėnesį, arba pensininkai, gyvenantys iš 300 EUR per mėnesį, turėtų kasdien mažiau valgyti vien tam, kad jūsų kolegos iš bankų ir finansinių fondų galėtų išlaikyti savo pelną, išsimokėti didelius priedus ir valgyti dar daugiau ikrų, tai tada, prašau, nevadinkite to solidarumu.

Žinau, kad padėtis Europoje labai sudėtinga, bet tokią šalį kaip Slovakija kritikuoti tikrai ne jums.

  Elisa Ferreira (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, intervencija į Airiją galiausiai įrodo, kad ES, praktiškai prieš spręsdama bet kurią kitą problemą, turėjo sugalvoti bendrą sprendimą Europos bankams, ypač dideliems bankams. Praktiškai šiandien atvirai diskutuojame apie valstybių žlugimą, o vis dar neturime aiškaus Europos bankams skirto sprendimo pasiūlymo.

Intervencija į Graikiją ir tai, kaip ji buvo plėtojama, įrodo, kad Europai reikia europinių sprendimų, o iki šiol įvardytas sprendimas iš esmės grindžiamas dvišale pagalba, kai kiekviena šalis atiduodama savo partnerių teismui remiantis kriterijais, kurie nėra nei aiškūs, nei pastovūs. Europos centrinis bankas (ECB) šiomis aplinkybėmis veikė kaip inkaras, užpildantis kai kurias spragas, ypač valstybių pažeidžiamumo skolų klausimais. Vis dėlto nedarykite klaidos: vidutiniu laikotarpiu šių priemonių tęsti negalime.

Todėl norėčiau pateikti ECB pirmininkui šiuos tris klausimus. Pirmiausia, kokia ECB pozicija dėl pastovaus modelio, pagal kurį būtų sukurta tikra valstybių narių solidarumo sistema valstybės skolos klausimui spręsti? Mums to reikia ir neturėtume vengti žiūrėti tikrovei į akis. Antra, kokiais skirtumais, jeigu juos galima įvardyti, remdamasis ECB nepatvirtino visų H. Van Rompuy vadovaujamos darbo grupės parengtame pranešime nurodytų rekomendacijų. Trečia, ar ECB mano, kad ES gali išgyventi, kai valstybių narių ekonomikos augimas vis labiau skiriasi, neturėdama bendros priemonės, kuria būtų atkuriama tam tikra šių strateginių ekonomikos augimo siekių darna?

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Ponia pirmininke, būdamas narys iš Airijos, negaliu pasakyti, kad labai didžiuojuosi tuo, kas dabar vyksta mano šalyje. Vis dėlto esu tikras, kad dauguma mūsų piliečių nori daryti tai, kas reikalinga, kad viskas susitvarkytų.

– O kad Airijoje viskas susitvarkytų, reikalingi du dalykai. Pirma, deja, turėjome kreiptis trumpalaikės ECB ir TVF paramos. Antra – ir tai dar svarbiau – Europoje turi veiksmingai veikti institucijų priežiūros sistema, kad ateityje nepasikartotų gudrių bankų, mieguistų reguliavimo institucijų ir silpnų vyriausybių patogių santykių praktika. Trečia, noriu tiesiog paprašyti palikti ramybėje įmonių pelno mokestį, nes, pirma, tai – subsidiarumo klausimas; antra, kitose ES šalyse yra panašių tarifų; trečia, šiuo momentu Airijoje tai pablogintų jau ir taip sudėtingą padėtį.

Seán Kelly (PPE).– (GA) Taigi, žinau, kad Airijos gyventojai trokšta imtis darbo ir reikalai greitai pagerės.

  Proinsias De Rossa (S&D). – Ponia pirmininke, Komisijos narys O. Rehn ir J. C. Trichet čia šį vakarą mums suteikė daugiau informacijos negu Airijos vyriausybė, kuri ne vieną mėnesį mus klaidino ir mums melavo. Jiems labiau rūpėjo apginti savo istorinį palikimą negu mūsų žmonių pragyvenimą, beje, ir Airijos bei Europos valiutą.

Šiandien Komisijos nario O. Rehno ir J. C. Trichet prašau užtikrinti, kad pagalbos teikimo laikotarpiai ir tiksliniai deficitų bei skolos rodikliai būtų tokie, kuriais būtų atsižvelgta į socialinius Europos tikslus ir į poreikį užtikrinti, kad nebūtų niekais paverstas Airijos pajėgumas auginti savo ekonomiką ir kurti darbo vietas.

Ar galite patvirtinti ir tai, jog visiškai suprantate, kad padidinti 12,5 proc. Airijos įmonių pelno mokestį nėra nei Airijos, nei dabartinės Europos krizės sprendimas, o Airijoje, beje, dėl to gali susidaryti ekonominė ir darbo vietų dykvietė?

  Olle Schmidt (ALDE). – (SV) Ponia pirmininke, norėčiau labai padėkoti J. C. Trichet ir O. Rehnui už tiesiog puikų darbą šiais neramiais laikais. Jums abiem turiu labai konkretų klausimą. Mano šalyje, kuri nepriklauso euro zonai, dabar vyksta maždaug tokia diskusija: „Tai tiksliai atspindi, ką sakėme balsuodami prieš eurą 2001 m. Tai rodo, kad mes buvome teisūs – euro negali atlikti savo funkcijų“.

Tai, žinoma, klaidingas teiginys. Todėl jums, ponai, pateikiu klausimą. Manau, kad tai – labai svarbus klausimas ir viena iš svarbiausių jūsų abiejų atsakomybės sričių: paaiškinti, kodėl Europa ir euro zona galiausiai atsidūrė šioje sunkioje padėtyje? Ar todėl, kad problemų kelia euro zona ir bendroji valiuta? Ar todėl, kad konkrečiose šalyse, kitaip tariant, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje, esama tam tikrų politikų, kurie iš tikrųjų neatliko savo darbo? Ponai, turite tai paaiškinti. Kitaip grįžęs niekada negalėsiu to paaiškinti savo šalyje.

  Joe Higgins (GUE/NGL). – Ponia pirmininke, norėčiau pateikti klausimą J. C. Trichet. Kodėl jūs, būdamas Europos centrinio banko pirmininkas, ir Europos Komisija praktiškai kapituliavote prieš spekuliantus ir įvairius tarptautinių finansų rinkų ryklius? Leidote jiems sukelti paniką rinkose dėl Airijos krizės – paniką, kurios tikslas – leisti jums įsikišti ir užtikrinti obligacijų turėtojams milijardus, kuriuos jie prasilošė blogomis skolomis. Kadangi jie pagrasino, jog toliau smogs Portugalijai ir Ispanijai, jūs ir Komisijos narys O. Rehn praktiškai pasidavėte nerenkamos, beveidės ir neatskaitingos rinkos diktatūrai.

Ar galiu jus paprašyti tai pateisinti? Privatūs spekuliantai ir obligacijų turėtojai privačiais sandoriais su privačiais nekilnojamojo turto plėtotojais ir privačiais bankininkais Airijoje lošia dešimtimis milijardų siekdami privataus pelno, o kai spekuliacijos nepavyksta, jūs remiate apgailėtiną Airijos vyriausybę priversdami dirbančius žmones, pensininkus ir neturtinguosius apmokėti šių spekuliacijų išlaidas. Dabar nusiuntėte TVF kaip neoliberalaus kapitalizmo smogikus, kad priverstų Airijos gyventojus sumokėti.

Moraliniu ir bet kuriuo kitu požiūriu jie neturėtų mokėti ir turi priešintis šiam pražūtingam kėsinimuisi į jų paslaugas, gyvenimo lygį ir demokratiją.

  Gerard Batten (EFD). – Ponia pirmininke, mano rinkėjai Londone tiesiog negali sau leisti nuo kiekvienos šeimos sumokėti, kaip skaičiuojama, 288 GBP – jiems tenkančią septynių milijardų vertės Airijos gelbėjimo plano įnašo dalį. Airiai yra savo pačių nesėkmės autoriai: jų vyriausybė netinkamai valdė ekonomiką ir kurstė tikrovės neatitinkantį būstų statybos bumą. Bet blogiausia, kad jie prisijungė prie bendros Europos valiutos.

Pirmasis žingsnis jų problemoms išspręsti – atsisakyti euro; užuot tai dariusi, Airija nusprendė pasiduoti finansiniam Europos Sąjungos valdymui. Kuo ilgiau nebus atsisakyta euro, tuo blogesni bus jo atsisakymo padariniai. Tas pat, žinoma, pasakytina apie Portugaliją, Ispaniją, Graikiją, ir, be abejo, kitus. Vienintelis protingas dalykas, kurį padarė vėlyvoji neapraudota leiboristų vyriausybė – neleido Jungtinei Karalystei įsivesti euro. Protingas dalykas, kurį gali padaryti koalicinė vyriausybė – nustoti mėtyti pinigus žlugusiems sumanymams gelbėti.

  Mairead McGuinness (PPE). – Ponia pirmininke, G. Batten teisus. Airijos vyriausybė baisiai nuvaldė mūsų šalį ir airiams dabar liūdna diena, kad mes šiame Parlamente minimi tokiomis aplinkybėmis. Vis dėlto esame tokioje padėtyje, kai solidarumas reikalingas. Galbūt G. Batten to žodžio ir nesupranta arba nesupranta, kad Airijai reikia Anglijos ne mažiau nei Anglijai reikia Airijos ir jos ekonomikos.

Mes visi labai tarpusavyje susiję: nepamirškime to.

Ar galiu pateikti keletą klausimų? Nes šiais emocingais laikais mums reikia šalto proto ir aiškios informacijos.

Kur šį vakarą, kai Airijos bankai atrodo visiškai pereikvoti ir patiria didžiulę įtampą, dingo bankų testavimas nepalankiausiomis sąlygomis?

Antra, ECB turi atsakyti į klausimą, kokie jo įgaliojimai. Manau, tai norėta pasakyti įvadinėmis pastabomis, nes visi bankai tarpusavyje susiję. Į Airijos bankus investavę Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių bankai turi išsinagrinėti, ką padarė ir kodėl padarė.

Galiausiai, šį vakarą Airijoje tvyro politinis nestabilumas. Telieka apgailestauti, bet turime surengti bendruosius rinkimus.

  Liisa Jaakonsaari (S&D). – (FI) Ponia pirmininke, ES steigėjas Robert Schuman sakė, kad Europos Sąjunga vystydamasi patirs ne vieną krizę ir kad šis vyksmas dabar gali būti gana spartus, nes krizių aplinkui daug. Tai kelia didžiulį iššūkį politinei Europos Sąjungos ir valstybių narių sistemai.

Reikia pasakyti, kad Airijos problemas iš dalies sukėlė tai, kad ši šalis turi silpną vyriausybę. Politiniai sluoksniai dabar turi būti atsargūs, kad vaistas nebūtų blogesnis už ligą. Pvz., Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso atstovas čia sakė, kad Airijos įmonių pelno mokestis turėtų būti pakeltas iki Europos lygio, bet tai tikrai gali būti mirtinas smūgis Airijai, jos ekonomikos augimui ir užimtumui. Reikia siekti susigrąžinti pinigus ekonomikos augimo ir užimtumo Airijoje pavidalu, o ne bloginti šalies padėtį. Turime Airijai padėti, o ne bloginti jos padėtį.

  Wolf Klinz (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, pone J. C. Trichet, visi žinome, kad pagrindinis Europos centrinio banko uždavinys – užtikrinti piniginį stabilumą ir kad šį tikslą geriausiai galite pasiekti būdami politiškai nepriklausomi. Šį jūsų siekį visada rėmėme.

Praėjusių dvejų metų krizės parodė, kad turite dar vieną uždavinį – užtikrinti finansų rinkų ir finansų sistemos stabilumą. Šį uždavinį jūs taip pat atlikote labai profesionaliai ir įtikinamai. Vis dėlto tai darydami turėjote susitaikyti su tuo, kad jus sies su atitinkamomis vyriausybėmis. Kitaip tariant, šiuo klausimu negalėjote veikti visiškai politiškai nepriklausomai; turėjote dirbti kartu su vyriausybėmis.

Man būtų įdomu žinoti, kaip tiksliai norėtumėte ateityje sudėlioti šį vaidmenį siekdami pirmiausia užtikrinti, kad būtumėte nepriklausomi, o antra – kad galėtumėte tinkamai atlikti šias funkcijas neleisdami vyriausybėms mažinti jūsų nepriklausomumo.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, nepaisant visų pažadų ir pasiūlymų, euro zonos šalių ekonomikos disbalansas ir skirtumai vis didėja ir kyla klausimas: ar nemanote, kad atėjo laikas persvarstyti politikos kryptis? Ar nematote, jog primygtinai reikalaujant, kad tokią silpną ekonomiką turinčios šalys griežtai laikytųsi neracionalių Stabilumo ir augimo pakto kriterijų, didėja skirtumai, nelygybė, nedarbas ir skurdas?

Ar nemanote, kad atėjo laikas atkreipti dėmesį į socialinę darną? Vienas iš pavyzdžių – padėtis Portugalijoje, kur darbuotojai šią savaitę planuoja rengti visuotinį streiką protestuodami prieš vadinamąją taupymo politiką, kuri reiškia atlyginimų ir investicijų mažinimą ir kuri sukels dar gilesnį nuosmukį. Ar nemanote, kad atėjo laikas pakeisti politikos kryptis ir didžiausią prioritetą suteikti socialinei darnai, sukurti solidarumo sistemas, ypač ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Olli Rehn, Komisijos narys. – (FI) Ponia pirmininke, gerbiami nariai, pirmiausia noriu jums padėkoti už labai atsakingą diskusiją.

L. Jaakonsaari sakė, kad Europos Sąjunga visada vystėsi per krizes. Tai iš esmės tiesa, taip, trumpuoju laikotarpiu, yra ir šį kartą, o mes turime būti kaip ugniagesių brigada ir gesinti dabar siautėjančius gaisrus, keliančius pavojų finansiniam Europos stabilumui. Šiuo metu dirbame daugiausia Airijoje, kad užtikrintume Europos ekonomikos stabilumą. Kartu siekiame sukurti ilgesnio laikotarpio Europos sistemą – ji iš tikrųjų sustiprintų ekonominę sąjungą ir sutvirtintų pinigų sąjungą, kuri jau ir dabar yra stipri, pasitelkiant tikrą ekonominę sąjungą, kuri, kitaip tariant, reikštų pradinio ekonomikos ir pinigų sąjungos tikslo įgyvendinimą.

Abu šie uždaviniai svarbūs ir negalime sau leisti nė vieno iš jų apleisti. Atvirkščiai – visą laiką turime būti kaip ugniagesių brigada, gesinanti miško gaisrus ir kartu kurianti naują europinę sistemą, kad būtų geriau reguliuojamos finansų rinkos ir sėkmingiau veiktų ekonominė sąjunga.

Airija patiria sunkumų. L. Jaakonsaari gerai žino, kad Suomijoje yra posakis, kurį būtų galima išversti maždaug taip: „padėkime vyrui, kai jam nelaimė, o ne tada, kai nelaimės nėra“ – tai, žinoma, vienodai taikytina ir moterims. Dabar labai svarbu išlaikyti sveiką protą ir pasistengti padėti Airijai, kol jai kyla sunkumų. Tai darykime ne vien dėl pačios Airijos, bet ir dėl Europos ekonomikos stabilumo, siekdami užtikrinti, kad ši padėtis nepakenktų pirmiesiems žaliems ekonomikos atsigavimo daigams. Svarbu, kad Europos ekonomikai sudarytume sąlygas augti tvariai ir kad geriau sugebėtume užtikrinti užimtumą. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas: tvarus Europos ekonomikos ir užimtumo augimas.

Komisijos narys. – Noriu padėkoti už diskusijų turinį ir tikrai sutinku su J. P. Gauzès, kad taip, turime geriau paaiškinti, kodėl darome tai, ką darome, turime iš naujo įtikinti savo piliečius. Dabar – sunkūs ir painūs laikai. Daug nervingumo ir klaidingos informacijos, todėl turime visi atlikti savo darbo dalį tinkamai aiškindami apie iššūkius. Čia Europos Parlamentas ir visi jūs, kaip piliečių atstovai, turite atlikti itin svarbų vaidmenį.

Reikia ne ieškoti kaltų: reikia sustiprinti Europos statinį, apsaugojusį Europos piliečius nuo daug blogesnių padarinių. Bet kokios kalbos apie Europos projekto dekonstrukciją – neatsakingos. Be Europos Sąjungos ir apsauginio jos skydo visos valstybės narės būtų buvusios daug sunkesnėje padėtyje. Euras tebėra kertinis Europos Sąjungos akmuo; tai – ne tik techninė piniginė tvarka, bet ir svarbiausias politinis Europos Sąjungos projektas. Todėl tikrai būtina padaryti geriausia, ką galime, kad apsaugotume ir sutvirtintume šį Europos statinį.

Baigdamas noriu pasakyti, kad S. Goulard, minėdama pradinį Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrėjų tikslą, pasakė labai svarbų dalyką: turėti tvirtą politinę plotmę, praktiškai politinę sąjungą. Pirmininkas J. C. Trichet gali tai paliudyti geriau nei aš, nes tada jis ten buvo, bet aš būčiau linkęs sutikti ir būtent todėl savo teisės aktų pakete, kuris dabar yra jūsų ir Tarybos rankose, norime papildyti tvirtą pinigų sąjungą galiausiai sukurdami tikrą ir tvirtą ekonominę sąjungą. Mano suvokimu, būtent dabar tikrai pats laikas įkvėpti gyvybę Ekonominės ir pinigų sąjungos pavadinimo žodžiui „ekonominė“, juk būtent apie tai kalbama ir teisės aktų pakete ekonomikos valdysenai įtvirtinti.

Komisijos narys. – (atsakydamas P. De Rossai, kalbėjusiam į išjungtą mikrofoną.) Ponia pirmininke, kaip gerai žinote, esu pasirengęs susitikti su EP nariais iš Airijos aptarti su Airija susijusių klausimų, bet, nors ir kokia šiuo metu svarbi ir sudėtinga padėtis Airijoje, šios diskusijos yra apie ECB ir Parlamento pranešimą dėl ECB.

Per šias diskusijas buvo tiek daug klausimų apie Airiją, kad tiesiog neįmanoma į juos visus atsakyti. Kaip sakiau, esu pasirengęs susitikti su EP nariais iš Airijos ir tikiuosi, jog galėsiu su jumis visais susitikti rytoj, kad galėtume tai aptarti tiksliau.

  Jean-Claude Trichet, ECB pirmininkas. – (FR) Pirmiausia leiskite pasakyti, kad pateikti klausimai itin aktualūs ir išsamiai apima visas šiandien svarbias problemas.

ECB pirmininkas. – Parlamento nariams atsakysiu vienu metu, nes tam tikri jūsų klausimai sutapo.

Pirmiausia norėčiau dar kartą pakartoti: mes esame atsakingi už Ekonominės ir pinigų sąjungos pavadinimo žodį „pinigai“, už pinigų sąjungą. Mes prijaučiame „ekonomikai“, ekonominei sąjungai, bet esame atsakingi už „pinigus“, ir už tai, ką mus įgaliojo daryti Europos žmonės, už Mastrichto sutartį balsavę parlamentai, tai užtikrinti kainų stabilumą. Tai – mūsų įgaliojimas. Mes nepriklausomai užtikriname kainų stabilumą 330 mln. bendrapiliečių.

Kaip ką tik aiškinau, užtikrinome kainų stabilumą, kaip ir dera pagal mūsų apibrėžtį, kurią galima vadinti geriausios apibrėžties pasaulyje tąsa, ir leiskite pasakyti, kad mūsų kainų stabilumo apibrėžtis dabar, atrodo, yra pasaulinis standartas. Užtikrinome kainų stabilumą beveik 12 euro gyvavimo metų ir pagal visą mūsų turimą informaciją mumis pasitikima dar dešimčiai metų.

Taigi, noriu tai labai aiškiai pasakyti, nes, kaip sakė Olli Rehn, daugelis man pateiktų klausimų – ekonominės sąjungos klausimai, o ekonominė sąjunga, žinoma, yra EPS dalis, tačiau mes patys už ekonominę sąjungą neatsakingi. Mes turime idėjų; turime rekomendacijų; turime diagnozę bei analizę ir prie to, žinoma, sugrįšiu.

Antra svarbi mano pastaba: pasaulio lygmeniu patiriame baisiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Jeigu mes – centriniai bankai, įskaitant ECB, ir vyriausybės – nebūtume reagavę greitai ir drąsiai, būtume patyrę baisiausią krizę ne nuo Antrojo pasaulinio karo, o nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, nes būtų kilusi didžioji depresija ir tai – kad pasaulio lygmeniu išvengėme didžiosios depresijos – privertė vyriausybes ir parlamentus imtis didžiausio masto veiksmų.

Pagal mūsų pačių analizę mokesčių mokėtojų rizika, sutelkta siekiant išvengti dramatiškos depresijos, abiejose Atlanto pusėse tokia pati: ji atitinka maždaug 27 proc. BVP. Ji, žinoma, nebuvo panaudota kaip išlaidos, tuo labiau nuostoliams padengti, jeigu galiu taip pasakyti, bet nepaisant to, tai – didžiulis atliktas darbas. Kitaip krizė būtų buvusi dramatiška. Žinoma, tai reiškia, kad pasauliniai finansai ir pasaulio ekonomika itin trapūs ir pasaulio lygmeniu turime rasti būdų, kaip šio trapumo išvengti.

Tačiau tai nėra Europos krizė. Tai – pasaulinės krizės atgarsiai Europoje, Europos valdysenoje, o JAV ar Japonijoje – užtenka paminėti tik dvi kitas dideles išvystytą ekonomiką turinčias šalis – visiškai taip pat galvojama ir svarstoma, ką daryti. Jie taip pat turi didžiausio masto problemų ir norėčiau, kad teisėto svarstymo, kaip geriau valdyti didžiųjų šalių išvystytą ekonomiką, nepaverstume euro kritika – euro, kuris, kaip sakiau, davė tiksliai tokius rezultatus, kokių iš jo buvo tikimasi.

Taip pat leiskite pasakyti, kad vertindamas išvystytą ekonomiką turinčių didžiųjų šalių finansinę ir fiskalinę padėtį, galiu teigti, kad visa Europa ir ypač ES erdvė yra geresnėje padėtyje – tai sakė R. Goebbels – negu Japonija ar JAV. Konsoliduota kitų metų fiskalinė padėtis yra galbūt maždaug 6 proc. arba netgi šiek tiek mažiau, o kitose dviejose didžiosiose išvystytą ekonomiką turinčiose šalyse šis dydis – dešimt ar daugiau.

Tai sakau ir todėl, kad įsivaizduotume mastą. Taigi, ką turime, tai blogą dalies šalių elgesį – jos kuria problemas savo šalyje ir kelia finansinį nestabilumą. Pavojus kyla ne eurui; pavojų kelia finansinis nestabilumas, kurį, žinoma, lemia bloga fiskalinė politika, sąveikaudama su rinkomis, kurios veikia visada, nes gyvename rinkos ekonomikoje. O pagrindinė mūsų diagnozė tokia: nenormalius Europos funkcionavimo aspektus sukėlė blogas valdymas, blogas ekonominės sąjungos valdymas.

Deja, galiu pasakyti, kad tai nenuostabu, nes kai kas nuo pat pradžios neteisingai kritikavo Stabilumo ir augimo paktą. Be to, turiu jums priminti, kad ir pats pranešiau Parlamentui apie mūsų kovą, nes didžiosios šalys norėjo šį paktą sugriauti arba bent jau gerokai susilpninti. Deja, turiu pasakyti, kad tai buvo didžiosios euro zonos šalys, o mažos ir vidutinio dydžio šalys šiai tendencijai priešinosi. Tai buvo 2004 ir 2005 m. Tikriausiai prisimenate, kad tai buvo nuožmi kova, nes ji priėjo iki Teisingumo Teismo, o Komisija – Komisijai turiu atiduoti pagarbą – vadovavosi aiškiu protu, anuomet daug aiškesniu negu Taryba, ir mes Komisiją visapusiškai rėmėme. Taigi turiu jums visiems tai priminti.

Dabar gavau keletą klausimų apie tai, ką tiksliai raginame daryti šiuo etapu. Turiu pasakyti, kad, kai Komisija pateikė pasiūlymą, mes jau tada sakėme, kad jis nepakankamas.

Atsižvelgdami į savo pačių susidarytą įspūdį, atsižvelgdami į tai, ką matome Europos, kaip visumos, 27 jos narių ir 16 (o rytoj – 17 euro zonos narių) funkcionavimo srityje, nusprendėme, kad pirmasis Komisijos pasiūlymas nepakankamas automatiškumo, valdysenos griežtumo požiūriu – ir fiskalinės priežiūros, ir konkurencingumo rodiklių klausimais, taip pat disbalanso požiūriu.

Taigi, kadangi dabartiniu Tarybos pasiūlymu Komisijos pasiūlymas netgi susilpninamas, negaliu jums, gerbiami Parlamento nariai, nieko pasakyti, išskyrus tai, kad tikime, jog įvykdysime tai, ko reikalaujama atsižvelgiant į padėtį; o padėtis reikalauja tvirtos priežiūros, labai tvirtos valdysenos.

2005 m. Valdymo tarybos vardu sakiau, kad anaiptol nesame patenkinti tuometine Tarybos pozicija, kuri galiausiai buvo priimta.

Tad nenoriu kalbėti daugiau, nes turėsime ne vieną progą palaikyti ryšius su Parlamentu. Aš, žinoma, įsidėmėjau, ką S. Goulard sakė apie labai sunkų Parlamento darbą kartu Taryba ir Komisija siekiant išsiaiškinti, kokia galiausiai bus Europos pozicija. Vis dėlto šiuo klausimu mūsų žinia irgi labai aiški.

Dabar leiskite minutėlei pereiti prie komunikacijos klausimo. Žinoma, turime nuolat gerinti komunikaciją. Stengiamės tai daryti. Leiskite tik pasakyti, kad, kiek tai susiję su mūsų pačių komunikacija, pateikiame aiškią kainų stabilumo apibrėžtį, pagal kurią kiekvienas gali spręsti, ką mes nuolat darome konkrečiu momentu.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad buvome pirmasis didelis centrinis bankas, kuris iš karto po Valdymo tarybos pradėjo rengti spaudos konferencijas. Buvome pirmieji paskelbę įvadinį pareiškimą, kuriame pateikiama, kaip vertiname padėtį. Taigi komunikacijos srityje stengiamės būti kuo atskaitingesni.

Vienintelis dalykas, kurio nedarome – neskelbiame įvairių Valdymo tarybos narių asmeninių pozicijų. Tikime, kad tai labai svarbu institucijai, leidžiančiai valiutą šešiolikai valstybių, kurios yra suvienytos Europoje, tačiau vis tiek yra suverenios valstybės, tad geriau, kad tinkamas mūsų sprendimo priėmimo subjektas būtų Valdymo taryba kaip visuma.

Dabar buvo pateiktas ne vienas labai svarbus klausimas. Leiskite paminėti tik tai, kad mes atsakingi už „pinigus“, bet kadangi „ekonomika“ yra vyriausybių ir Komisijos rankose, tai šioje srityje, žinoma, kaip visada, turime atsižvelgti ir į „ekonomiką“, kaip daro bet kuris nepriklausomas centrinis bankas: jeigu fiskalinė politika patikima ir protinga, pinigų politikos našta kainų stabilumui pasiekti yra lengva. Jeigu fiskalinė politika bloga, tada sprendimus, kuriuos turi priimti centrinis bankas, labai apsunkiname.

Sakyčiau, kad mes, bendraudami su vyriausybėmis, patiriame tą patį, bet mes esame griežtai nepriklausomi ir tuo, kad turėjome imtis nestandartinių priemonių, kaip aiškinau, buvo siekiama sudaryti mums sąlygas suteikti kuo geresnį postūmį pinigų politikai tokiomis aplinkybėmis, kai rinkos tinkamai neveikė ir todėl mūsų priimami sprendimai dėl palūkanų normų nebuvo tinkamai perkeliami į visą ekonomiką.

Tai – nestandartinių priemonių esmė, padėti atkurti normalesnį pinigų politikos perdavimo kanalų veikimą, tad labai aiškiai atskyrėme – tai pakartojau ir neseniai vykusiame oficialiame pokalbyje, kuriame dalyvavo B. Bernanke – standartines priemones, kurios tikrai svarbios formuojant pinigų politikos poziciją, ir nestandartines priemones, kuriomis siekiama padėti perkelti pinigų politiką.

Dabar tik leiskite pasakyti, kad įsidėmėjau svarbų klausimą ...

ECB pirmininkas. – (FR) Į J. P. Gauzès klausimą dėl komunikacijos, kurį, manau, kartojo ir kiti, atsakyčiau, kad tam tikruose komunikacijose kanaluose esama tendencijos laikyti Europą tam tikru atpirkimo ožiu. Jeigu kas nors nepavyksta, kalta Europa. Žinome, kad tai netiesa, o Europos Parlamentas, aišku, tai žino geriau negu bet kas.

Taip pat linkstama sakyti, kad, jeigu kas nors nepavyksta, kalta Komisija arba Europos centrinis bankas arba, dar geriau, euro. Tai – klasikinis atpirkimo ožio reiškinys. Euro yra valiuta, stebėtinai gerai išlaikiusi vidinį ir išorinį stabilumą. Be to, dar nesakiau, kad tai – labiau stebėtinas dalykas negu bet kas, ką kada nors eurą įsteigusiose šalyse per praėjusius 50 metų yra padaręs centrinis bankas – šį faktą, jeigu galima taip sakyti, laikiau pabaigai. Manau, kad turime tikrai patikimą valiutą – patikimą ir istoriniu požiūriu. Todėl venkime atpirkimo ožio reiškinio.

Turiu pasakyti, kad visi turime daug dirbti komunikacijos srityje, bet šią žinią taip pat skiriu Europos centriniam bankui ir visai euro sistemai; kitaip tariant, visiems euro zonai priklausantiems centriniams bankams. Be to, sakyčiau, kad tai – neabejotinai ir visų 27 valstybių narių, o kartu – ir Europos Sąjungos kaip visumos problema.

(Plojimai)

  Pirmininkė. – Labai ačiū už išsamų atsakymą, pone J. C. Trichet. Manau, kad išsamesnis atsakymas šiuo metu ir reikalingas, kitaip, nei paprastai šiame Parlamente.

  Burkhard Balz, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, aš irgi norėčiau labai padėkoti J. C. Trichet, Komisijos nariui O. Rehnui ir, svarbiausia, šio Parlamento nariams už atvirą ir išsamią diskusiją. Ji buvo labai objektyvi, net jeigu artėjant pabaigai mūsų gerbiami nariai iš Airijos kartais leisdavo prasiveržti emocijoms – tai visiškai suprantama.

Per trumpą turimą laiką norėčiau paminėti tris aspektus. Pirmasis – Europos centrinio banko nepriklausomumas. Manau, kad valstybių ir vyriausybių vadovai, bendrai lyderiaujant gerbiamam Europos piliečiui ir tuometiniam Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui, priėmė teisingą ir gyvybiškai svarbų sprendimą – ėmėsi iniciatyvos, kad ECB būtų nepriklausomas. Europos centrinis bankas yra euro sergėtojas. Manau, kad stabilus, taip pat pastaraisiais krizės mėnesiais, euro buvo būtent dėl to, kad galiausiai juk turime tokį ECB. Todėl prašyčiau jūsų, pone J. C. Trichet, ateinančiais mėnesiais toliau veikti kuo nepriklausomiau. Jeigu žmonės reiškia jums nuomones, būtinai išklausykite; bet galiausiai ECB pirmininkas ir valdyba turi išsaugoti šį nepriklausomumą.

Antra, turime būti atviresni su Europos Sąjungos piliečiais. Tai – svarbus aspektas. Svarbiausia, ne visada turėtume jiems teikti informaciją Briuselio kalba, už kurią mus šiek tiek kritikuoja – turėtume ją teikti taip, kad tie, kuriems siunčiame žinią – Europos gyventojai – ją tikrai suprastų. Mano nuomone, tai labai svarbus aspektas.

Galiausiai, J. C. Trichet minėjo Bazelį III. Tai – dar vienas dalykas, kurį tikrai norėčiau pabrėžti. Norime greitai įgyvendinti Bazelį III. Vis dėlto aš noriu greitai įgyvendinti Bazelį III tik tuo atveju, jeigu tuo pat metu jį įgyvendins visi G20 dalyviai. Negalime leisti, kad Europa vėl pradėtų lyderiauti ir viena pirmautų smarkiai kenkdama savo tarptautiniam konkurencingumui. Todėl būčiau linkęs teigti, kad Europa turėtų tikrai įgyvendinti šį susitarimą su viso pasaulio partneriais arba apsvarstyti jo alternatyvas.

  Pirmininkė. – Bendros diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Aš irgi norėčiau pasveikinti B. Balzą atlikus visą darbą rengiant šį pranešimą. Siūlomi taupymo paketai krizei įveikti neturėtų virsti ekonomikos atsigavimą pakertančiomis priemonėmis. Manau, kad reikia surasti ekonominio konsolidavimo ir investicijų apsaugos – pasitelkiant darbo vietas ir tvarų vystymąsi – pusiausvyrą. Valstybių narių, kurios nepasirengusios įstojo į euro zoną, pamoka turi mus priversti rimtai pagalvoti apie realistiškų terminų nusistatymą. Dabartinėmis aplinkybėmis gali būti priimtinas vienų ar dvejų metų vėlavimas. Plėtra turi tęstis taikant išankstinę Mastrichto kriterijų atitikties sąlygą. Šiuo požiūriu manau, kad euro įvedimas turėtų būti laikomas ne momentiniu sprendimu, o vidutinio laikotarpio plačios politinės strategijos dalimi.

  Edward Scicluna (S&D), raštu. – Teigiamai vertinu ir remiu šį pranešimą. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad kai baigsis visos kalbos apie fiskalinį konsolidavimą, reguliavimą ir makroekonomikos valdyseną, turėsime išnagrinėti, kokį poveikį tai turėjo ekonominei veiklai – tai bet kokios diskusijos pagrindas. Tikrovė ta, kad gero ir veiksmingo reguliavimo ir geresnės ekonomikos valdysenos reikia todėl, kad mažosios ir vidutinės įmonės – pagrindinė ekonomikos augimo varomoji jėga – vystytųsi ir augtų. Liūdna tiesa tai, kad per pastaruosius dvejus metus šios įmonės labai nukentėjo. Todėl turime didelį ir didėjantį nedarbą. ECB politika – pumpuoti milijardus eurų siekiant padėti išsaugoti prasiskolinusius bankus – buvo teisingas dalykas, bet daugelis bankų tapo per daug priklausomi nuo ECB likvidumo. Tad dabar susidarė padėtis, kai per ekonomikos pakilimo metus per daug lengvai daliję kreditus bankai atsisako teikti kreditus mažoms įmonėms. Jeigu taip bus elgiamasi ir toliau, tai ekonomikos augimo, iš kurio norima mažinti biudžeto deficitus ir vyriausybių skolų lygį, nebus. Didės nedarbas, o mūsų ekonominiai rodikliai bus sustingę. Elkimės išmintingai, jeigu nenorime, kad Europos žmonės vėl patirtų nesėkmę.