Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. lapkričio 24 d. - Strasbūras

6. Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvados ir ekonomikos valdymas (diskusijų tęsinys)

  Pirmininkas. – Tęsiame diskusijas dėl Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvadų ir ekonomikos valdysenos.

  Kathleen Van Brempt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, klausydamasis šios dienos diskusijų pastebiu vieną rimtą, beveik visoms frakcijoms svarbų ekonomikos valdysenos klausimą. Sutarimas yra tik paviršutiniškas, nes ši ekonomikos valdysena labai skirtingai aiškinama. Vertinant Tarybos aiškinimą, kuris patvirtinamas ir jos išvadose, galima pastebėti vienašalį dėmesio sutelkimą į tai, kas, Tarybos nuomone, yra būtina, t. y. taupymą, taupymą ir dar kartą taupymą. Jau beveik ideologija tapęs požiūris paverčiamas ekonomikos dėsniu: reikia tik pakankamai taupyti, ir viskas susitvarkys. Ekonomikos valdyseną savo frakcijoje aiškiname kitaip. Priešingai, reikės visiškai kitokio požiūrio, ir ne tik mūsų frakcija taip tvirtina. Įvertinkite ekonomistų išvadas, paskaitykite vakarykštį „De Tijd“ – tai nebūtinai socialistinės propagandos laikraštis – kuriame rašoma (perfrazuoju): „taupymas pats savaime kenkia jau nusilpusioms šalims, o grąžinti skolas darosi vis sunkiau.“ Reikia ir investicijų. Vienas labai geras ir akivaizdus pavyzdys, bylojantis apie tai, ko mums reikia – tai užimtumo lygio didinimas. Tai padėtų visoms mūsų valstybėms narėms grąžinti skolas. Tačiau tam pasiekti reikia drąsos investuojant į švietimą ir mokymą, taip pat į darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyrą. Vertindami taupymą įvairiose valstybėse narėse, matome, kad mažėja būtent šios investicijos. Tam pasiekti reikia vizijos – ekonominės politikos perspektyvos – kuri būtų pagrindas lėšoms sutelkti. Tik tada turėtume svarstyti, kaip geriausiai pritaikyti Stabilumo ir augimo paktą. Manau, kad tai pagrindinis mūsų ir Tarybos ekonomikos valdysenos perspektyvų skirtumas.

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, norėčiau pasakyti, kad Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pozicija yra aiški: laikomės nuomonės, kad rimtą krizę, kurią išgyvena Europa, galima įveikti tik plečiant ekonomikos valdyseną ir Bendrijos metodą. Neabejojame, kad vienintelis būdas pasipriešinti ir išspręsti šią krizę – taikyti geresnį Bendrijos metodą, geresnę ekonomikos valdyseną ir priemones, tinkančias tikrajai bendrai valiutai euro zonoje. Tačiau tai reiškia, kad visos institucijos – Taryba, Komisija ir Parlamentas – privalo parodyti visuomenei, kad laikosi savo įsipareigojimų. Reikia pabrėžti, kad aišku, jog bent didžiausios frakcijos Parlamente pasiruošusios atvirai bendradarbiauti stiprinant Bendrijos metodą, diegiant ekonomikos valdyseną ir užtikrinant visas bendrai valiutai reikalingas sąlygas, kad Europoje būtų įveikta krizė. Šiandien matome, kad tai galima pasakyti ir apie Komisiją bei jos Pirmininką, kuris parodė, kad nėra įsipareigojęs nei Tarybai, nei Parlamentui, o dirba Europos labui, priešingai, nei teigia socialistai ir E. Ferreira.

Taryba turi prisiimti savo įsipareigojimus šį gruodžio mėn. Mes to tikimės, pone H. Van Rompuy, ir pasikliaujame aiškiu jūsų įsipareigojimu dėl Europos dialogo.

  Marietta Giannakou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, matyti, kad priimtas nuolatinės paramos mechanizmas, be jokios abejonės, yra teigiamas žingsnis. Tačiau vis dar trūksta strateginio planavimo, kuris turi apimti ekonominę sąjungą ir, aišku, ekonomikos valdyseną.

Europos Sąjunga sukurta tuometinių stiprių vyriausybių pastangomis. Ekonomikos krizė įleido šaknis, nes silpnos vyriausybės leido ekonominės globalizacijos ekonominiam automatizmui pakeisti politinius sprendimus, kurių Bendrijai reikia, kad galėtų toliau veikti.

Europa užtikrino penkiasdešimt gerovės metų. Šiandien mūsų pareiga ir toliau užtikrinti šią gerovę mūsų piliečiams. Todėl akivaizdu, kad ekonomikos augimas turi tęstis. Klausimas, kokį augimą turime omenyje laikotarpiu, kai keičiasi visa pasaulinė sistema? Kokia Europa yra dabar? Kokia ji bus ateityje? Pramonės srities, mažųjų ir vidutinių įmonių bei paslaugų, eksporto katalizatorius? Todėl vietoje įtarinėjimų ir tarpvyriausybiškumo, kurie vyravo pastaruoju metu, reikia stipresnės Europos.

Kai kurios valstybės aiškiai nesilaikė Stabilumo ir augimo pakto, tačiau, kaip pabrėžė F. Reinfeldt, atsakydamas į mano klausimą praėjusį gruodžio mėn., viena šalis tiksliai laikėsi Stabilumo ir augimo pakto; visos kitos šalys nevykdė savo įsipareigojimų.

Taigi, privalome sutelkti pastangas ir paremti tas šalis, kurios šiuo metu yra blaškomos krizės, nes kitaip – kur glūdi didžiųjų valstybių galia? Manau, kad ji glūdi mažųjų valstybių išlikime Europos sistemoje. Be to, Europos praradimo kaina mums visiems būtų nepakeliama.

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, kad įveiktume ekonomikos krizę, reikia padaryti privalomas išvadas, nes visų pirma tai yra pasitikėjimo ir atsakomybės krizė. Pasitikėjimas grindžiamas protinga pajamų ir išlaidų pusiausvyra.

Daugiau nei dvidešimt metų dauguma Europos valstybių buvo įpratusios gyventi ir vartoti šiandien, tačiau rytojaus ar net dar kitos dienos – kitų kartų, kurių skaičius dramatiškai mažėja, sąskaita. Antra, stabilumu paremtas taisykles vertinome itin liberaliai. Jei didžiosios valstybės gali taip elgtis, esant vidaus poreikiui, kitoms valstybėms lengviau sekti tokiu pavyzdžiu. Todėl siekiant įgyvendinti fiskalinės drausmės principą ir rūpestingai atkurti šią drausmę, suderinto biudžeto politika bus Europos patikimumo išmėginimas.

Trečia, būtinai reikia sukurti patikros ir kontrolės mechanizmus. Palankiai vertinu Tarybos patvirtintas išvadas dėl Europos ekonomikos valdysenos, skolos kriterijų aktyvavimą ir ankstyvo įsikišimo mechanizmo galimybę. Tačiau iš tikrųjų mums reikia – galiu tik pritarti kolegos G. Verhofstadto išvadoms – tikro ekonomikos valdysenos ir tikrų automatiškai taikomų sankcijų – griežtų sankcijų. Laukiame Komisijos pasiūlymų dėl būsimų krizių valdymo mechanizmų, kurie bus pateikti kitą mėnesį.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, norėčiau palankiai įvertinti naują priemonių paketą dėl biudžetinės drausmės didinimo ir ekonominės priežiūros išplėtimo. Manau, kad pasiūlytos priemonės būtinos dėl valstybių narių skirtumų laikantis fiskalinės ir biudžeto politikos krypčių. Todėl ekonomikos krizė kelia susirūpinimą dėl padėties kai kuriose valstybėse, įskaitant Rumuniją.

Manau, kad pagrindinė naujovė – naujos makroekonominės priežiūros sistemos sukūrimas. Tai palengvins atsirandančio disbalanso ir rizikos nustatymą.

Pranešimo dėl ekonomikos valdysenos, kurį parengė H. Van Rompuy vadovaujama darbo grupė, priėmimas reiškia svarbų žingsnį. Todėl jį įgyvendinus, bus sukurta nauja stipri krizių valdymo sistema.

Be to, norėčiau paminėti, kad labai svarbu nustatyti taisykles dėl nacionalinių biudžetų atitikimo ES fiskaliniams standartams. Praktiškai tai reiškia, kad nacionaliniai biudžetai negalės išvengti ES fiskalinių taisyklių.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, Vengrija, kurios pirmininkavimas Tarybai artėja, turės susidurti su dideliu iššūkiu kuo greičiau įgyvendinti Lisabonos sutarties pakeitimą ir įdiegti ekonomikos valdyseną. Valstybės narės, nepriklausančios euro zonai, su nuostaba stebi, kaip euro zona skyla visais atžvilgiais. Mus saisto Stojimo sutartis, o mūsų gebėjimas pasivyti kitas valstybes ir toliau priklauso nuo to, ar turtingesnės Europos šalys stabilizuosis ir ar įstengsime Bendrijos solidarumu nugalėti nacionalinį savanaudiškumą.

Susirūpinę ir su užuojauta stebime krizę Airijoje ir problemas Graikijoje, Portugalijoje bei Ispanijoje ir laukiame, ar nesužlugs euro zona. Tarybos sprendimas, nors ir pavėluotas, kaip dažniausiai būna, galiausiai buvo teisingas. Ekonomikos valdysenos įdiegimas gali byloti apie naują Europos integracijos laikotarpį, tačiau jo įgyvendinimas gali būti apgaulingas ir sudėtingas. Esu įsitikinęs, kad Tarybai pirmininkaujanti Vengrija padarys viską, kad užtikrintų sėkmę.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, Portugalijoje vyksta didžiausias visuotinis streikas per pastaruosius dvidešimt metų. Po šio protesto įsiplieskė tokie patys protestai keliose ES valstybėse, įskaitant Graikiją ir Prancūziją. Kaip į tai reaguoja Tarybos ir Komisijos vadovai? Jie ignoruoja protestus, nukreiptus prieš jų antisocialinę politiką, ir primygtinai laikosi tų pačių politikos krypčių, kurios ir prisidėjo prie dabartinės padėties susidarymo. Jie stengiasi užglaistyti tai, kad euro pažeidžiamumas yra tiesioginis jų įgyvendinamos politikos – kapitalo rinkų liberalizavimo, nevaldomų finansinių spekuliacijų ir nominalios konvergencijos reikalavimo taikant Stabilumo ir augimo paktą – padarinys. Nuolat didėja šalių skirtumai, o nedarbas ir skurdas pasiekė nepakeliamą lygį, taip pat didėja socialinė įtampa. Ar dar ilgai jie primygtinai reikalaus eiti šiuo keliu? Ką reikia padaryti, kad šių politikos krypčių būtų atsisakyta ir kad prisiimtume didesnius įsipareigojimus dėl gamybos, naujų darbo vietų kūrimo ir darbo vertės suvokimo?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos derybos spalio mėn. pabaigoje vyko sudėtingomis aplinkybėmis. Šiuo metu visos šalys koreguoja savo ekonominės politikos kryptis, siekdamos kuo greičiau išbristi iš nepalankios padėties ir pasiekti bent nedidelį ekonomikos augimą.

Po Graikijos ir Airijos su nemokumo grėsme susiduria ir kitos euro zonos šalys. Todėl reikėtų aiškiai pabrėžti, kad esant tokiai padėčiai vyriausybių vadovams sunku priimti sprendimus, kuriais jie atsisakytų galimybės formuoti ir reguliuoti savo pačių valstybių ekonomikos valdyseną ir perduotų kai kuriuos ekonomikos valdysenos įgaliojimus Europos institucijoms.

Todėl privalome itin nuodugniai aptarti bendras idėjas, kaip galėtume kuo greičiau ir saugiau ištraukti Europą iš sudėtingos dabartinės padėties, pakankamai įvertindami atskirų vyriausybių atstovų pastangas spręsti savo valstybių problemas naudojantis savo įgaliojimais ir gebėjimais, kad būtų išvengta prieštaravimo Europos interesams.

  Andrew Henry William Brons (NI). – Pone pirmininke, Europos Vadovų Taryba pakartojo banalų seną šūkį, kad reikia vengti bet kokios protekcionizmo formos ir valiutų kurso judėjimo, kuriuo siekiama konkurencinio pranašumo.

Globalizacijos apimta Europos Sąjunga pavertė Europos valstybes kylančių šalių, pvz., Kinijos, su kuriomis negalime konkuruoti, grobiu. Šios šalys negerbia tarptautinių patentų ir autorių teisių, samdo darbuotojus už minimalų, o kartais vergišką atlyginimą. Kinija dirbtinai išlaiko mažą savo valiutos kursą, kad jos gaminamos prekės būtų dar pigesnės.

Europos šalys privalo savarankiškai – tam teikiu pirmenybę – arba kolektyviai ginti savo darbdavius ir darbuotojus nuo tokios nesąžiningos konkurencijos. Be to, neturėtų būti nei dirbtinai palaikomi maži valiutų kursai, kad būtų pasiektas konkurencinis pranašumas, nei dirbtinai palaikomi bendri – kalbant apie eurą – valiutų kursai, kad susidarytų nepalanki padėtis euro zonos valstybėms. Jei būtų leista sunkumų patiriančioms valstybėms sumažinti savo valiutos vertę, atsigavimas būtų prasidėjęs netrukus.

  Jean-Pierre Audy (PPE). – (FR) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, norėčiau pradėti kalbą, atkreipdamas dėmesį į viešųjų išlaidų Europoje klausimą.

Svarstau, ar neatėjo metas, atsižvelgiant į svarbias mūsų laukiančias užduotis, surengti esmines diskusijas su mūsų šalių kolegomis ir Europos Parlamentu dėl bendro viešųjų išlaidų valdymo ir jų sujungimo. Pasinaudosiu A. Lamassoure’o pavyzdžiu: turime 27 kariuomenes ir nė vieno priešo; vieną muitų sąjungą ir 27 administracijas; mokslinių tyrimų programas, kurios be jokio koordinavimo buvo finansuojamos nuo 15 iki 20 kartų; transeuropinius tinklus, kurie turėtų būti sujungti; energetikos tinklus; galima būtų vardyti ir toliau.

Siūlau pavesti nepriklausomam auditoriui atlikti viešųjų išlaidų auditą šiais trimis lygmenimis: Europos, nacionaliniu ir vietos vykdomųjų institucijų. Šio audito išvados būtų pateiktos parlamentų ir Europos Parlamento nariams, kad būtų galima surengti esmines diskusijas dėl viešųjų išlaidų, taip pat jos galėtų būti perduotos Europos Audito Rūmams ir 27 valstybių audito rūmams.

Norėčiau pasiūlyti šią idėją, kad galėtume užtikrinti, jog mūsų viešosios išlaidos būtų kruopščiai tikrinamos ir geriau valdomos Europos lygmeniu.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos susitikimas buvo susijęs su dideliais lūkesčiais, tikintis, kad Europos lyderiai ras būdų, kaip išspręsti problemas, kurių kilo per ekonomikos nuosmukį. Kaip jau daugelį kartų minėjau, nepakanka sutelkti dėmesį vien į biudžetą. Struktūrinis disbalansas, kurį krizė tik dar labiau padidino, viršija skolas. Jei nebus priimtas toks mechanizmas, kuris turėtų įtakos ir kitiems aspektams, labai abejotina, kad jis bus sėkmingai įgyvendintas.

Kitas klausimas – diskusijos apie tai, ar biudžeto trūkumai, susiję su pensijų reformomis, nesukels deficito. Viena vertus, kalbame apie taisyklių griežtinimą ir jų sisteminimą, o kita vertus, iš karto darome jų išimtis. Jei pensijų reformos tokios būtinos, kaip stengiamasi parodyti, nors asmeniškai aš taip nemanau, galima būtų rasti ir kitų sėkmingų programų pavyzdžių. Kas tokiu atveju įvertins, kas yra svarbu, o kas ne taip svarbu ir kodėl?

Tvirtai manau, kad privalome nepradėti diskusijų dėl išimčių, kai kalbame apie sistemos keitimą.

  John Bufton (EFD). – Pone pirmininke, tiesiog norėčiau trumpai aptarti tai, ką šį rytą pasakė ir Pirmininkas H. Van Rompuy, ir Pirmininkas J. M. Barroso. Regis, jie abu neigia, kad euro zoną ištiko krizė ir kad esame ant žlugimo slenksčio. Tai neigia ir daugelis čia sėdinčių narių. Dėl dievo meilės, atsipeikėkite.

Žmonės tai stebi savo tėvynėse ir suvokia, kad šiame Parlamente vis dėlto nėra daug atstovų, kurie iš tikrųjų atstovautų žmonėms. Tai didžiausia kada nors mus ištikusi krizė, ir, patikėkite manimi, padėtis yra rimta. Norėčiau paprašyti J. M. Barroso ir H. Van Rompuy – kalbėsite po kelių minučių – pasakyti, koks yra jūsų planas „B“? Planas „B“ privalo būti. Ar jūs tiesiog leisite, kad viskas tekėtų savo vaga, kol pagaliau sužlugsime? Manau, kad tai didžiausia krizė, su kokia tik esame kada nors susidūrę. Krizė palietė visas valstybes nares. Esate skolingi planą „B“ žmonėms. Prašau pasakyti, ar turite tokį planą.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau pasidžiaugti tuo, kad vykstant konsultacijoms buvo pripažinta sisteminės pensijų sistemos reformos svarba. Tačiau reformos, vykdomos atsižvelgiant į Stabilumo ir augimo paktą, nesuteikia visiems lygių galimybių.

Vengrija taip pat viešai pasisako prieš diskriminaciją ir ragina ES apsvarstyti reformos sąnaudas, skaičiuojant valstybių narių deficitus. Manau, kad nenorint diskriminuoti šalių, kurios naudojosi savo pasirinkimo laisve, nustatant biudžeto deficitą reikėtų atsižvelgti ir į mokėjimus į privačius pensijų fondus. Šį klausimą reikia spręsti nedelsiant. Puiku, kad galimybė rasti gerą sprendimą bus jau gruodžio mėn. vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Prašau priimti nediskriminacinį politinį sprendimą ir kuo greičiau pateikti jį Komisijai, kad būtų galima kuo greičiau pradėti teisėkūros procesą, kurio rezultatai patenkintų visas poveikį patiriančias šalis.

  Antigoni Papadopoulou (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija patiria ekonomikos krizės padarinius. Įvykiai jau įsibėgėjo. Kelio atgal nėra, reikia imtis priemonių. Įtarinėjimas ir euroskepticizmas nepadės mums įveikti tarptautinės ekonomikos krizės.

Priešingai, reikia Bendrijos solidarumo, politinės valios, vizijos ir pasitikėjimo Europos dinamiškumu, ir visų pirma suderintų veiksmų, kurie paskatintų struktūrinius pokyčius ir nacionaliniu, ir Europos Sąjungos lygmenimis. Reikia didesnio užimtumo, didesnio augimo, spartesnių veiksmų, daugiau naujų darbo vietų, taip pat turime įgyvendinti ES strategiją, racionalizuoti ir restruktūrizuoti įmonių valdymą, patikrinti nacionalines statistikas, užtikrinti didesnį skaidrumą ekonomikos valdysenos srityje, sukurti nuolatinį bendrą krizių valdymo mechanizmą Europos Sąjungoje, tačiau tik Europos piliečių labui.

Krizė kelia nerimą visiems, ne tik toms valstybėms, kurios nuo jos kenčia. Reikia ir Bendrijos solidarumo, ir suderintų veiksmų.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, euro zona žlunga, o Pirmininkas J. M. Barroso turi stebėti šį žlugimą. Šiaip ar taip, net ir keletą metų teikus milijardinę pagalbą tokioms šalims kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija, šios silpnos šalys negali konkuruoti su stipria Vokietijos ar Nyderlandų ekonomika; be to, ši milijardinė pagalba lėmė nepriimtiną socialistų elgesį. Pvz., vienas iš trijų darbuotojų Graikijoje yra valstybės tarnautojas; imigrantų ne iš Vakarų banga į Europą taip pat kiekvienai šaliai kainavo milijardus, o tie imigrantai dabar sėdi namuose be darbo. Taip elgiasi žmonės, kurie iš esmės yra socialistai. Ar prisimenate? Ispanijoje, kuri prieš porą metų legalizavo vieną milijoną nelegalių imigrantų, nedarbo lygis šiuo metu siekia 20 proc. Dabar mes, stipresnės valstybės, vėl privalome siūlyti šioms šalims milijardinę pagalbą, tačiau tai reiškia tik „trumpam užklijuoti žaizdą pleistru“. Kalbant apie ilgalaikį laikotarpį, kyla klausimas, ar esame pasiruošę toliau struktūriškai remti silpnąsias šalis, išleisdami milijardus mokesčių mokėtojų pinigų. Atsakymas – „ne“. Taigi, norėčiau paklausti Pirmininko J. M. Barroso, ar Graikijos drachmos ir Airijos valiutos grąžinimas nėra vienintelis ilgalaikis sprendimas, kuriuo išspręstume šias problemas? Ar šis sprendimas rimtai svarstomas su šiomis šalimis?

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, man, kaip Europos Parlamento nariui iš Airijos, nėra malonu atvykti čia šį rytą ir klausytis, kaip beveik visi kalbėtojai mini Airiją dėl mūsų ekonominės padėties, ypač turint omenyje, kad prieš keletą metų mus laikė ekonominės sėkmės Europos Sąjungoje pavyzdžiu.

Nepaisant to, manau, kad Airija turi ryžto viską sutvarkyti, ir manau, kad didžioji dauguma žmonių palankiai vertintų mūsų Europos bičiulių ir kolegų paramą.

Yra keletas pamokų, iš kurių reikia pasimokyti. Manau, kad N. Farage nedaug suklydo teigdamas, kad daugelis negandų įvyko dėl Airijos politikų, kurie kartu su bankais ir reguliavimo institucijomis dalyvavo vadinamajame „draugiškame“ kapitalizme, kvailumo ir gobšumo. Turime iš to pasimokyti. Kitas klausimas, kuris bus labai svarbus, yra priežiūros struktūra, kuri bus įdiegta nuo sausio 1 d. ir kuri privalo veikti, kad testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ir pan. ateityje pakaktų išsiaiškinti, kas vyksta, ir kad būtų galima priversti žmones paklusti, jeigu jie netinkamai elgiasi.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Iš tikrųjų labai gerai, kad šiandien mes jau pradedame kalbėti apie labai svarbius dalykus, t. y. bendrą ateities ekonomikos valdyseną. Aš manau, netrukus mes taip pat diskutuosime apie galbūt bendrą mokestinę sistemą. Be to, matome, kokią didelę neigiamą įtaką šiandien mums daro sustiprėjęs euro kursas ir daugelį kitų dalykų. Šiandien mane nuvylė tai, kad prieš pusę metų buvo atliktas banko testas ir jo rezultatai visiškai nepasitvirtino. Tai rodo, kad Europos Sąjungoje mes vėl neturime patikimos informacijos. O jeigu jos neturime, mes negalime surasti būdų, kaip išeiti iš gana sudėtingos situacijos. Todėl baigdamas norėčiau palinkėti Europos Komisijai ateityje daug aktyviau teikti savo pasiūlymus, nes situacija yra sudėtinga, ji reikalaus didžiulių pastangų, didžiulių finansinių resursų ir galbūt visiškai kitokio ekonominės, finansinės ir kitokios kontrolės supratimo.

  Milan Zver (PPE). – (SL) Pone pirmininke, H. Van Rompuy, J. M. Barroso, trumpam prisijungsiu prie šių diskusijų. Man padėtis yra gana suprantama: kas kaltas dėl krizės, su kuria susiduriame? Bankininkystės sektoriaus dalis, kurioje vykdyta veikla be realaus apsidraudimo ir imtasi per didelės rizikos. Tačiau kalti ir kiti subjektai: kai kurios Europos vyriausybės, kurios skatino pernelyg didelį vartojimą ir tam tikrą vartotojišką žmonių mentalitetą.

Šiandien išgirdome dvi skirtingas nuomones: kai kurie nariai reikalauja didesnio solidarumo tarsi prašydami: „prašau, padėkite mums!“, kiti nariai pirmiausia reikalauja didesnės atsakomybės šiuo laikotarpiu, kai kylame iš krizės. Būtų neteisinga tikėtis, kad šią didelę krizę sukėlę asmenys dabar ieškotų jos sprendimo formulės ar kelio, kaip išeiti iš tos krizės. Kritikuojantys griežtą taupymą, be abejonės, pasirinko klaidingą kelią.

Šiomis aplinkybėmis iš tikrųjų nereikėtų stengtis nutildyti mokesčių mokėtojų tose šalyse, kurios ieško išeities iš dabartinės padėties.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, palankiai vertinu tai, kad pranešime dėl ekonomikos valdysenos numatomas naujas pagrindas siekiant sukurti perspektyvią sistemą, kurioje būtų apibrėžta, kaip turėtume veikti šiuo atžvilgiu.

Manau, kad pranešime pateiktos rekomendacijos dėl tvirtesnių institucijų, skirtų veiksmingiau valdyti ekonomiką, pvz., valstybės institucijos, kuri teiktų nepriklausomas analizes, vertinimus ir prognozes vidaus fiskalinės politikos klausimais, įsteigimas nacionaliniu lygmeniu, sudaro pagrindą skaidriai Europos sistemai sukurti.

Manau, būtina suteikti visoms valstybėms narėms galimybę įrodyti, kokiu pagrindu naudojamasi analizuojant ir vertinant visas siūlomas vidaus fiskalines priemones, kad metodas būtų vystomas remiantis pasitikėjimu ir abipusiu supratimu.

Dar kartą patvirtinu, kad būtina priimti konkrečias priemones, kuriomis būtų palengvinta ekonomikos valdysena, remiantis išsamiomis, aiškiomis žiniomis ir atviromis diskusijomis apie bet kokias valstybėse narėse priimtas vidaus priemones, kurios gali turėti įtakos ES lygmeniu.

  Elisa Ferreira (S&D). (Klausimas, užduotas Paulo Rangelui pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę) – (PT) Pone pirmininke, dėkoju, kad suteikėte žodį. Paprašiau suteikti žodį, pakėlusi mėlynąją kortelę, nes P. Rangel atvirai ginčijo mano poziciją, todėl norėjau, kad žodis būtų buvęs suteiktas anksčiau.

Norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir paprašyti P. Rangelo paaiškinti visiems, ką jis laiko konkrečiais skirtumais dėl valstybės garantuotos skolos valdymo kanclerės A. Merkel ir Komisijos pasiūlymuose, taip pat paaiškinti, kodėl pirmasis Komisijos pasiūlymas, kuris iš tikrųjų buvo europietiškas, dėl valstybės garantuotos skolos valdymo buvo atmestas be jokio svarstymo ar viešų diskusijų, suvokus, kad jis neatitinka Vokietijos interesų.

  Paulo Rangel (PPE). (Atsakymas į klausimą, kurį uždavė Elisa Ferreira pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę) – (PT) Atsakysiu labai trumpai, kad nėra jokių abejonių, jog Europos procese tarp institucijų vyksta nuolatinės diskusijos, tačiau pastovi Komisijos pozicija yra ta, kad reikia laikytis Bendrijos metodo ir toliau pasisakyti už bendrą valiutą. Be abejonės, yra Parlamento narių, kurie pageidautų Parlamente įgyvendinti nacionalinę politiką, kaip E. Ferreira.

  Diogo Feio (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Europos Sąjunga išgyvena esminių reformų laikotarpį. Todėl reikia reaguoti į krizę ir remti bendrą valiutą, kuriai reikia savo taisyklių, taikomų visoms valstybėms narėms. Parlamentas jau ėmėsi vadovaujamo vaidmens dėl ekonomikos valdysenos, skatindamas glaudesnį 27 valstybių narių bendradarbiavimą siekiant ekonomikos augimo, palaikydamas tvirtą poziciją dėl Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimo ir valstybių narių solidarumo, ir buvo pirma institucija, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad būtina sukurti fondą, skirtą įvairių ES valstybių narių skolai valdyti. Todėl ir toliau bendradarbiausime su Komisija, maloniai priimdami jos Pirmininką, ir tikimės toliau bendradarbiauti su Taryba. Šiuo metu svarstomi šeši pranešimai, ir mes dėl jų pareikšime labai aiškią poziciją.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone pirmininke, atsakysiu į du konkrečius klausimus, taip pat pareikšiu bendro pobūdžio pastabą dėl šį rytą vykusių diskusijų.

Pirmiausia aptarsiu klausimą, kurį iškėlė M. Schulz. Tai svarbus klausimas dėl Airijos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis. Bendroji testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodika suderinta Europos lygmeniu; tai labai griežtas metodas su nepalankiais makroekonominiais scenarijais. Tačiau testavimo atlikimas buvo nacionalinių priežiūros institucijų atsakomybė. Testavimą Europos Sąjungos lygmeniu koordinavo Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetas (EBPIK), bet tai nebuvo Europos Sąjungos kompetencija. Norėčiau pabrėžti, kad iki šiol Europos Sąjunga neturėjo tokios atsakomybės. Tai pasikeis ateinantį sausio mėn. Kai Komisija pateiks pasiūlymus ir bus pasiektas susitarimas su Taryba, taip pat Parlamente, turėsime naują finansų reguliavimo ir priežiūros struktūrą.

Turėsime tris Europos mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros institucijas, kurios bus atsakingos už bankininkystę, vertybinius popierius ir draudimą, taip pat Europos sisteminės rizikos valdybą, kuri bus atsakinga už makrofinansinį stabilumą ir su tuo susijusią riziką. Tai užtikrins daug patikimesnes priemones ir infrastruktūrą, kad kitą kartą būtų atliekamas vienodesnis, tikslesnis ir išsamesnis testavimas. Taigi, norėčiau pabrėžti šį aspektą. Prieš krizę neturėjome tokių priemonių, kokias kuriame šiuo metu.

Toliau aptarsiu kitą klausimą, kaip sprendžiame kai kuriuos labai svarbius klausimus, pvz., nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo klausimą. Norėčiau aiškiai pabrėžti, kad neketinau apie tai kalbėti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo užduotas šis konkretus klausimas, turiu į jį atsakyti.

Valstybių ar vyriausybių vadovai vienbalsiai – kartoju, vienbalsiai – nusprendė prašyti nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo su privačiojo sektoriaus įsikišimu. Buvau vienas iš narių, kurie įspėjo Europos Vadovų Tarybą apie grėsmę, kad šis klausimas keliamas tinkamai nepasirengus ir neapsikeitus informacija. Tačiau toks klausimas buvo iškeltas ir nuspręsta jį svarstyti, todėl dabar turime jį kuo atsakingiau nagrinėti. Būtent todėl manau, kad kai kurios šiandien pareikštos pastabos iš tikrųjų nebuvo naudingos.

Vis dar tebegyvename sudėtingomis sąlygomis. Manau, kad šiuo metu reikia imtis veiksmų, o ne reikšti dar daugiau pastabų. Tai susiję su labai svarbiomis pasaulio finansų rinkomis. Kai kurios pastabos kartais turi savaime išsipildančios pranašystės poveikį. Todėl nenaudinga svarstyti, kurioms valstybėms gali grėsti pavojus. Turime paprašyti, kad tos valstybės įgyvendintų visas reikiamas priemones, kad būtų pasiektas finansinis ir biudžeto stabilumas.

Todėl neketinu aptarti plano „B“. Kartu su Pirmininku H. Van Rompuy atliekame savo darbą ir atsakingai svarstome klausimus su valstybėmis narėmis. Kalbant apie Komisijos vaidmenį, norėčiau dar kartą labai aiškiai pabrėžti, kad Komisija – tai pripažino daugelis narių – visada teikė plačių užmojų pasiūlymus. Esame už plačių užmojų Europos ekonomikos valdyseną.

Tačiau galiausiai turime būti realistai. Kartu negalime peržengti to, kas nustatyta mūsų bendruose susitarimuose su valstybėmis narėmis. Jeigu sudarytas susitarimas – susitarimas, kuris bet kuriuo atveju reiškia pažangą, palyginti su ankstesne padėtimi – nenaudinga kalbėti apie idealius sprendimus, kurie, kaip gerai žinote, nebus įgyvendinti.

Taigi, Komisija atlieka savo vaidmenį ir toliau jį atliks, reikalaudama platesnių užmojų siekiant bendro tikslo, ekonomikos valdysenos, euro zonos – ir ne tik euro zonos – stabilumo.

Norėčiau tai labai aiškiai pabrėžti, nes manau, kad šiandienos diskusijose tai nebuvo padaryta. Kai kurie nariai teigė, kad problemos glūdi euro zonoje. Apgailestauju, tačiau turiu pasakyti, kad šios problemos glūdi ne tik euro zonoje. Euras nebuvo problema. Esu visiškai įsitikinęs, kad padėtis būtų buvusi kur kas blogesnė, jei nebūtume turėję euro.

(Plojimai)

Kai kurie nariai pamiršta, kad tam tikros valstybės, nepriklausančios euro zonai, susiduria su lygiai tomis pačiomis problemomis, kai kuriais atvejais netgi dar didesnėmis problemomis dėl valstybės garantuotos skolos ir kad valstybė, kuri dar net nėra Europos Sąjungoje, o tik siekia prie jos prisijungti – Islandija – bankrutavo, nors euro neturėjo. Tikrovė ta, kad euras nebuvo problemos priežastis. Intelektiniu ir politiniu požiūriu nesąžininga teigti, kad problemos susijusios su euru.

(Plojimai)

Dabar turime pripažinti, kad euro zonoje susiklosčiusi padėtis turi savo ypatumų, spręsti problemas ir reikalauti visų valstybių narių, tiek esančių euro zonoje, tiek jai nepriklausančių, įsipareigoti dirbti kolektyviai. Manau, kad visos valstybės narės suprato, jog bendras metodas krizei įveikti – tai mūsų bendras interesas. Būtent to atsakingai sieks Komisija, be abejonės, su plačiausiais užmojais, tačiau galiausiai dirbdama gerai ir ištikimai bendradarbiaudama su visomis institucijomis, su Parlamentu, kaip ir anksčiau, ir su Europos Taryba bei Europos Vadovų Taryba. Būtent šiuo atsakingu metodu ir turime vadovautis.

Kai padėtis rinkose itin įtempta, turime išlaikyti šaltą protą ir stiprų atsakomybės jausmą ir, be abejo, stiprų bendro europinio tikslo pojūtį.

(Plojimai)

  Herman Van Rompuy, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas. – (FR) Pone pirmininke, gerbiami nariai, pirmiau teigėme, kad Komisijos Pirmininko atlikta analizė skiriasi nuo mano analizės, tačiau, pone M. Schulzai, tai pirmas kartas, kai buvau apkaltintas tuo, kad apsimetu, jog viskas puiku, kai taip nėra. Tai pirmas kartas per visą mano karjerą.

Užtikrinu jus, kad jokiu būdu nenuvertinu krizės ir kad išgyvename sunkius laikus. Paprastai esu labai apdairus žmogus, nebent kai kurios mano pastabos vertinamos neatsižvelgiant į kontekstą, ir manau, kad Europoje, ne Parlamente, daroma pernelyg daug pareiškimų, turinčių kurstomąjį pobūdį ir panašiai. Dabar privalome nusiraminti ir nustoti kartoti, kokia rimta yra krizė. Tai ir taip jau žinome. Metas imtis veiksmų.

Kai kurie nariai teigė, kad reikia išmokti pamokas. Prancūzų patarlė sako: „mūsų veiksmai kalba už mus“. Gerbiami nariai, kai pradėjau eiti šias pareigas, galiojo Stabilumo ir augimo paktas, kuris prieš keletą metų buvo padarytas šiek tiek lankstesniu, tačiau nebuvo įgyvendinamas. Kai pradėjau eiti šias pareigas, paveldėjau Lisabonos sutartį, kurioje nustatytos tam tikros procedūros, susijusios, be kita ko, su sankcijomis ir sprendimu, kurį reikia priimti, kai valstybei turi būti taikoma perviršinio deficito procedūra. Taryba priima šiuos sprendimus remdamasi Lisabonos sutartimi. Kai pradėjau eiti šias pareigas, nebuvo jokio krizės valdymo mechanizmo, ir mums teko tai ištaisyti.

Todėl ketiname sustiprinti Stabilumo ir augimo paktą ir pirmą kartą įdiegti makroekonominės priežiūros sistemą. Užtikrinu jus, kad jei būtume turėję šį mechanizmą prieš keletą metų, problemų, su kuriomis susidūrė kai kurios valstybės, nebūtų kilę. Būtume atskleidę nekilnojamo turto burbulus. Būtume atskleidę konkurencingumo problemas tam tikrose valstybėse. Taigi dabar ketiname jį įdiegti. Jis naujas ir novatoriškas. Jame visiškai atsižvelgiama į pamokas, kurias išmokome iš krizės.

Lisabonos sutartį ketiname pakeisti, kad suteiktume teisinį pagrindą ją taikyti kai kuriuose konstituciniuose teismuose, t. y. siekiame sukurti teisinį pagrindą nuolatiniam krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmui. Tai vienintelė priežastis. Manau, nerizikuosime pradėdami dar vienas svarbias diskusijas su institucijomis, nes, mano manymu, taip dabartinėmis aplinkybėmis nieko nepasieksime, tik dar labiau nukreipsime savo dėmesį nuo krizės įveikimo klausimo.

Pirmiau neturėjome jokio krizės valdymo mechanizmo. Kai susidūrėme su Graikijos problema, tokį mechanizmą turėjome sukurti, nes jo nebuvo. Kai sukūrėme naują priemonę – 750 mlrd. EUR pagalbos paketą, mums teko kūrybingai aiškinti Lisabonos sutarties nuostatas, kad galėtume šią priemonę taikyti.

Todėl mokomės iš krizės ir, kartoju, mūsų veiksmai kalba už mus. Turėjome Stabilumo ir augimo paktą, kuris nebuvo įgyvendinamas; neturėjome jokių priemonių makroekonominės priežiūros srityje; neturėjome jokio krizių valdymo mechanizmo.

Ar valstybės narės prisiėmė savo įsipareigojimus? Taip, daugelis iš jų prisiėmė šiuos įsipareigojimus. Jos įgyvendina reformas, kurios dažnai prieštarauja viešajai nuomonei. Jos ėmėsi veiksmų, kurie dažnai byloja apie didžiulę drąsą, ir ne tik tose šalyse, kurios susidūrė su problemomis, bet ir kitose valstybėse. Mes prisiimame savo įsipareigojimus.

Gerbiami nariai, nepulkime visada netinkamo priešo. Man dažnai susidaro įspūdis, kad per daug dėmesio skiriame vyriausybėms ir valstybių narių parlamentams. Reikia teisingai įvertinti, kas yra mūsų priešas.

Šiandien žmonės kalba ne tik apie Airiją, bet ir apie Portugaliją. Pateiksiu kai kuriuos duomenis. Portugalijos valstybės deficitas 2009 m. buvo 9,3 proc.; 2010 m. sieks 7,3 proc., o 2011 m. – tik 4,6 proc. Portugalijos valstybės skolos palūkanų normos vidurkis yra 3,6 proc. Tai labai maža palūkanų norma. Portugalija nepatiria nekilnojamojo turto krizės, ir joje nėra nekilnojamojo turto burbulo. Jos finansų sektorius nėra per platus tokiai šaliai. Jos bankų kapitalas – labai didelis. Nepulkime netinkamo priešo. Kai kurie žmonės tvirtina, kad kritinė padėtis persiduoda kitoms valstybėms narėms, tačiau nėra jokio ekonominio pagrindimo ar racionalaus pagrindo taip teigti. Atkakliai raginu nepulti netinkamo priešo.

Galiu užtikrinti asmenis, kurie ragino institucijas glaudžiau bendradarbiauti, kad Tarybai pirmininkaujančios valstybės daro viską, kad dirbtų kartu. Darbo grupės nariai, įskaitant Europos Komisijos atstovą Komisijos narį O. Rehną, priėmė darbo grupės parengtą pranešimą. Be to, dirbame petys į petį ir kitose srityse, pvz., nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo klausimu.

Manau, rengdami 2011 m. biudžetą patirsime tokią pačią bendradarbiavimo dvasią. Gaila, kad nepavyko pasiekti susitarimo.

Vis dėlto bendradarbiavimo klausimu norėčiau pareikšti vieną pastabą. Visi esate Europos Parlamento nariai ir priklausote konkrečioms frakcijoms. Norėčiau paminėti, kad tai, ką Europos Vadovų Taryboje girdžiu iš ministrų pirmininkų ir įvairių asmenų, kartais iš esmės skiriasi nuo to, ką šiame Parlamente girdžiu iš tos pačios frakcijos narių. Nekritikuoju. Nebūtina visiškai pritarti savo frakcijai. Per savo karjerą dažnai mačiau konfliktų savo partijoje. Tačiau labai stengiuosi, kad institucijose vyrautų nuoseklumas ir bendradarbiavimas. Todėl teigčiau, kad reikia bendradarbiauti visais politiniais lygmenimis siekiant nuoseklesnės pozicijos už tą, kuri vyrauja šiuo metu.

Sutinku su nariais, kurie tvirtina, kad reikia griežtesnės politikos, tačiau vien tik taip krizės neįveiksime. Jie teisūs, bet pirmiausia privalome pereiti šį etapą. Jei būtume buvę atsargesni ir makroekonomikos, ir biudžeto planavimo atžvilgiu, šiandien nebūtume atsidūrę tokioje padėtyje. Mums iš tikrųjų reikia teigiamos ekonomikos augimo ir užimtumo politikos. Nepaisant visų svarstytinų neigiamų aspektų, džiaugiuosi, kad po vienuolikos mėnesių trukusio nuosmukio Europoje vėl prasidėjo ekonomikos augimas. Ir kitomis progomis Parlamente minėjau, kad 1930 m. krizė, kuri taip pat prasidėjo nuo finansų krizės, niekuomet nebuvo iki galo įveikta.

Atkūrėme teigiamą augimą po vienuolikos mėnesių nuo finansų krizės pradžios. Šiais metai vidutinis augimas sieks apie 1,5 proc. Kai kuriose valstybėse – ne tose, kurios susiduria su minėtomis problemomis – augimas sieks apie 2 proc., o kitose šalyse gali pakilti net iki 3 ar 3,5 proc. Vidutiniškai, užimtumo lygis ES vėl kils nuo 2011 m. Be abejo, nedarbo lygis yra per aukštas, bet džiaugiuosi, kad padėtis kur kas geresnė, nei tikėjomės, palyginti su mūsų ekonomikos augimo prognozėmis prieš šešis mėnesius, ir kad augimas kur kas stabilesnis, nei manėme. Šis augimas grindžiamas ne tik atsargų papildymu, atsigavimo programomis ir eksportu. Šį augimą skatina ir vidaus paklausa.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad nepaisant visų problemų, kurias iš tikrųjų patiria kai kurios valstybės, esu įsitikinęs, kad įveiksime krizę, su kuria šiandien susiduriame.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) 2010 m. spalio 28–29 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime žengtas naujas žingsnis šalių pavergimo ir jų suvereniteto atėmimo link. Pirmiausia to siekiama taikant pseudoekonomikos valdyseną, kuri iš tikrųjų reiškia valstybių kontrolės perėmimą: priverčiant valstybes nares pateikti savo biudžetą Briuselio pareigūnams išankstiniam patvirtinimui; prižiūrint visas jų ekonomikos politikos kryptis; įtvirtinant automatiškai taikomas prevencines sankcijas dar prieš viršijant leistinas skolų ir deficito ribas; turint galimybę sustabdyti kaltosios valstybės narės balsavimo teisę. Tai nustatoma kaip kompensacija Vokietijai už finansinio stabilumo fondo išsaugojimą. Tačiau mechanizmas paprasčiausiai suteikia teisę valstybėms narėms ir ES Komisijai įsiskolinti ar teikti skolinimosi garantijas rinkose sunkumų patiriančių valstybių narių naudai, nes jos yra rinkos spekuliacijų aukos dėl susidariusių valstybės skolų. Dar ir dėl to, kad priklauso euro zonai. Tai neįtikėtina. Be to, Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Sutarčių reformos, kad būtų galima įgyvendinti krizių valdymo mechanizmą. Pirmą kartą bus taikoma supaprastinta peržiūros sistema – antidemokratinis metodas, kurį taikant nenumatytos jokios Parlamento diskusijos. Tai ne valdysena. Tai totalitarizmas.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Iki 2007 m. visa Europa stebėjosi ekonomine Airijos (vadinamosios „keltų tigrės“), kuri pasiekė neįtikėtinų ekonominių rezultatų taikydama mažą pelno mokestį ir mažą reguliavimą, plėtra. Tačiau dabar tikrovė pritrenkė. „Keltų tigrė“ pasirodė esanti nevykėlė, kuriai likusi Europa turi ištiesti pagalbos ranką ir priglausti po savo silpnais sparnais. 90 mlrd. EUR iš euro gelbėjimo paketo – t. y. 300 EUR vienam Austrijos piliečių – dabar atiteks Airijai. Po „baltos varnos“ Graikijos, dabar Airijai, o paskui galbūt ir Ispanijai bei Portugalijai bus teikiamos ne tik teorinės valstybės garantijos; tai tikri mokesčių mokėtojų pinigai. Tai reiškia dar vieną Europos pinigų sąjungos žingsnį į „pinigų pervedimo sąjungą“, kurioje euro zonos valstybės, puikiai valdančios savo ekonomiką, turi laikyti savo pinigines atvertas, kad mokėtų už blogą kitų valstybių valdymą. ES pradėjo nagrinėti šį klausimą gerokai pavėluotai, ir belieka laukti, ar Europos Vadovų Tarybos priimtus sprendimus iš tikrųjų lydės veiksmai. Privalome nustoti švaistyti milijardus mokesčių mokėtojų pinigų spekuliaciniams bankams ir valstybėms, kurios prastai valdo savo ekonomiką. „Pinigų pervedimo sąjunga“ turi būti panaikinta. Reikia tokio mechanizmo, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bankrutavusioms valstybėms tapti iš tikrųjų nemokiomis ir pagal kurį tokios šalys būtų pašalinamos iš euro zonos. Nebegalime toliau stengtis atkurti nusilpusią pinigų sąjungą. Vietoj to reikia stiprios, tvirtos Europos pinigų sąjungos.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Ir Graikija, ir Airija turėjo kreiptis į Europos Sąjungą paramos. Tačiau šie du atvejai turi tam tikrų skirtumų: Airijos deficitas staiga padidėjo dėl to, kad šalis turėjo šalinti problemas bankininkystės sektoriuje, kuris patyrė krizę dėl pasaulinės finansų krizės, kurią dar labiau pagilino sprogstantis nekilnojamojo turto burbulas. Per struktūrinę krizę ši intervencija reiškė, kad valstybės finansai nebegali atlaikyti tokios padėties. Kita vertus, Graikijoje intervencijos priežastis buvo iš dalies neatsargus valstybės išlaidų valdymas, dėl kurio kilo poreikis gauti grynųjų pinigų injekciją parduodant vyriausybės obligacijas. Atsižvelgiant į ekonomikos valdyseną, reikia pateikti šias pastabas. Be abejo, privalome įgyvendinti griežtas biudžeto politikos kryptis, kad stebėtume ir užtikrintume, jog panaši padėtis ateityje nepasikartotų. Bet kuriuo atveju šie du atvejai rodo, kaip svarbu atsižvelgti ne tik į struktūrinę valstybės skolą, bet ir į visus veiksnius, susijusius su šalies finansais ir jos patikimumu. Iš tikrųjų valstybės skolą gali rodyti tik galutinis skaičius, bet mes turime patikrinti jo sudedamąsias dalis ir priežastis, taip pat išsiaiškinti, kodėl susidarė tokia padėtis.

  Monika Smolková (S&D), raštu. – (SK) Stabilumo ir augimo pakte yra numatytos sankcijos, tačiau norint jas taikyti reikia 2/3 ministrų pritarimo, o tam politinės valios niekada nebuvo. Esu skeptiškai nusiteikusi krizės valdymo mechanizmo atžvilgiu. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas H. Van Rompuy neturėtų keisti Lisabonos sutarties 125 straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo įsipareigojimų vykdymą. Kita vertus, jis turėtų apsvarstyti galimybę išplėsti 122 straipsnį, kuriame kalbama apie solidarumą – savitarpio pagalbą stichinių nelaimių ar energijos krizių atveju. Pakeitus šį straipsnį gali būti panaikintas pagrindinis ES veikimo principas, kitaip tariant, solidarumas, o tai gali nulemti solidarumo praradimą. Jei krizės valdymo mechanizmas veiktų remiantis 122 straipsniu, Taryba galėtų priimti sprendimą remdamasi Komisijos pasiūlymu ir apie tai tik informuotų Europos Parlamentą. Kyla grėsmė, kad atsidursime tokioje padėtyje, kai atsakingos valstybės turės mokėti už tam tikrų valstybių neatsakingumą.