Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. lapkričio 24 d. - Strasbūras

13. Nauja 2011–2020 m. Europos energetikos strategija (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Lenos Kolarskos-Bobińskos pranešimas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto vardu dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m. (2006/2212(INI)) (A7-0313/2010).

  Lena Kolarska-Bobińska, pranešėja. – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, pastaruoju metu daug dėmesio skyrėme iš Lisabonos sutarties kylantiems instituciniams pokyčiams. Tarp jų – Išorės veiksmų tarnybai ir biudžeto valdymo procedūroms, tačiau Lisabonos sutartis susijusi ir su Europos Sąjungos politikos kryptimis. Šiandien svarstome pirmą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo energetikos strategiją, Komisijos parengtą 2011–2020 m. laikotarpiui.

Reikėtų pabrėžti, kad ir Komisijos strategija, ir Europos Parlamento pranešimas išreiškia Lisabonos sutarties dvasią – joje išdėstytą solidarumo sampratą, taip pat rūpestį dėl energetinio saugumo ir energijos tiekimo. Komisijos strategijoje ir Europos Parlamento pranešime taip pat pabrėžiama, kad būtina stiprinti energetikos politiką ir europinį jos pobūdį. Tai pasieksime ėmęsi tam tikrų priemonių.

Pirma, turime valstybėse narėse skubiai įgyvendinti galiojančius ES energetikos teisės aktus. Todėl visiškai pritariame griežtoms Komisijos priemonėms prieš vyriausybes ir įmones, kurios tokių veiksmų nesiima. Antra, kad pasiektume bendrus mūsų tikslus, reikalinga gerai veikianti bendroji energetikos rinka. Tai susiję ir su poreikiu Europoje kurti atsinaujinančiosios energijos rinką. Taigi jei norime įgyvendinti savo tikslus, turime plėsti ir modernizuoti ES ir tarpvalstybinę energetikos infrastruktūrą. Tokioms pastangoms dažnai priešinasi monopolijos ir jas ginančios vyriausybės. Tačiau pagrindinių Europos Sąjungos tikslų nepasieksime, jei nesukursime Europos masto energetikos tinklo.

Tam turime įveikti dvi pagrindines kliūtis: susijusias su administravimu ir finansais. Sprendžiant administravimo klausimus, svarbiausia nusistatyti aiškius prioritetus ir taisykles, taikytinus svarbiausių projektų atrankai. Be šių kriterijų ir aiškių taisyklių projektų atranka bus kupina konfliktų bei nesutarimų ir kels įtarimų, užuot žadinusi viltį. Tačiau nacionaliniu lygmeniu nepaprastai svarbios reglamentavimo priemonės, ypač įgyvendinant tarpvalstybinius projektus.

Dabar panagrinėkime svarbiausią problemą – infrastruktūros finansavimo. Žinome, kokių nesutarimų kyla rengiantis tvirtinti metų biudžetą, tačiau dar daugiau keblumų patirsime rengdami finansinę programą, kuri bus įgyvendinama po 2013 m. Vis dėlto planuojamos išlaidos turi atitikti Europos Sąjungos politikos tikslus – turiu galvoje piliečių energetinį saugumą. Taip pat teks rasti naujų būdų įmonių ir bankų investicijoms pritraukti. Apie tai rašome pranešime.

Energetikos politika šiandien vis labiau siejama su Europos Sąjungos užsienio politika. Plėtodami santykius su išorės partneriais energetikos srityje, turėtume remtis ES vidaus rinkos principais. Į Europos rinką ateinančios užsienio įmonės turi veikti aiškiai, laikydamosi teisės aktų ir būti valdomos pagal skaidrias sutartis. Šis reikalavimas taikytinas ir būsimiems, ir jau statomiems vamzdynams.

Komisijos nary, vertinu pagalbą, kurią mums suteikėte Lenkijos derybose su Rusija dėl Jamalo dujotiekio. Tačiau norėčiau, kad panašiais veiksmais prisidėtumėte ir prie kitų vamzdynų projektų, įskaitant dujotiekį „Nord Stream“. Vertėtų pabrėžti, kad skaidrumo principas taikytinas visiems jau įgyvendinamiems ir būsimiems projektams – ne tik kai kuriems iš jų.

Apibendrindama, pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad Europos Sąjungai reikia ilgalaikės energetikos politikos vizijos. Reikia Europos energijos bendrijos. Norėdama paspartinti įmonių ir valstybių narių veiksmus, Komisija taip pat turi dirbti patikimai ir užtikrinti, kad ši labai gera energetikos strategija ir infrastruktūros dokumentų rinkinys įsigaliotų. Ateityje Europos Parlamentas pageidaus stebėti, kaip strategija įgyvendinama, nes ji sukurta tam, kad galėtume iš tikrųjų keisti padėtį, o ne tik mėgautis pokyčių iliuzija.

Galų gale, didžiulę reikšmę turi valstybių narių požiūris į Europos Komisijos strategijoje ir mano pranešime išdėstytus tikslus. Ar jos sutiks atsižadėti dalies savo interesų dėl bendros, Europos gerovės? Ar jos pasipriešins stambioms interesų grupėms ir atsižvelgs į vartotojų saugumą ir gerovę? Mes – Europos Parlamento nariai – to reikalaujame. Komisijos nary, sveikinu jus parengus kitai dešimčiai metų skirtą energetikos strategiją.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad mane maloniai stebina Komisijos pristatytam 2011–2020 m. Europos energetikos strategijos projektui skirtų jūsų minčių, pastabų ir konstruktyvių pasiūlymų kiekybė ir kokybė. Dėkoju Lenai Kolarskai-Bobińskai už pranešimą, kuriame ji sumaniai apibendrino savo kolegų Europos Parlamento narių pasiūlymus ir nustatė prioritetus, nes tai, mano manymu, tikrai svarbu. Artimiausiomis savaitėmis džiaugsimės galėdami remtis jūsų pranešimu, nes per kitas kelias savaites turėsime atlikti daug energetikos politikai skirtų darbų. 2010 m. gruodžio 3 d. vyksiantis Transporto, komunikacijų ir energetikos tarybos posėdis, taip pat ypatinga proga valstybių ar vyriausybių vadovams per vasario 4 d. susitikimą aptarti energetikos klausimus duos postūmį siekti bendrų mūsų tikslų, stiprinti europinį energetikos politikos pobūdį. Bent jau aš pats Europos Parlamentą laikau be galo svarbiu šio darbo partneriu.

Sąlygos, kuriomis imamės veikti, – nepaprastai sunkios. Pirma, bendroji rinka nebaigta kurti. 12 metų galioja elektros energijos ir dujų rinkoms skirti teisės aktai, tačiau bendrosios rinkos dar nėra. ES vyrauja atskiros rinkos, susiskaidymas į regionus, todėl turime visokeriopai stengtis užtikrinti, kad per kitus penkerius metus būtų sukurta bendroji pramonės ir vartotojų rinka, siekiant stiprinti konkurenciją, didinti skaidrumą.

Antra, mums akivaizdžiai nepakanka esamos infrastruktūros. Pagalvojus apie kitų produktų, prekių ir paslaugų bendrosios rinkos pagrindą – kelius, geležinkelius, oro kelius, oro uostus, skaitmeninę erdvę – iškart matyti, kad energijai, ypač elektros energijai ir dujoms, transportuoti skirta infrastruktūra toli gražu neatitinka šiandieninių mūsų poreikių ir Europos energetikos politikos tikslų: didinti energijos tiekimo saugumą, solidarumą, konkurenciją, ginti vartotojų interesus. Per dvi artimiausias dešimtis metų turime sukurti energetikos pagrindą, daugiau mažiau prilygstantį per pastaruosius du dešimtmečius išplėtotam kelių ir geležinkelių tinklui ir per pastarąjį dešimtmetį sukurtai skaitmeninei erdvei. Tačiau tam būtinas palankus žmonių požiūris ir skaidrumas. Jei veiksime skaidriai, žmonės bus palankesni elektros energijai ir dujoms skirtos infrastruktūros plėtrai. Taip pat būtinas tinkamas finansavimas, o svarbiausias jo šaltinis – iš energijos vartotojų surenkamos lėšos, tačiau jei tam tikras projektas susijęs su Europos Sąjungos interesais, jis turi būti finansuojamas ir iš ES biudžeto.

Trečia, mes beveik nepanaudojame savo energijos vartojimo efektyvumo potencialo. Visi, kurie, kaip mes, priklauso nuo importo, o kartu rūpinasi darniu vystymusi, klimato apsauga ir aplinkosauga, turi užkirsti kelią energijos eikvojimui ir patys pirmieji imtis energetikai skirtų tikslinių iniciatyvų, taupyti energiją ir didinti energijos vartojimo efektyvumą viešajame, pramonės ir privačiajame sektoriuose. Taigi energijos vartojimo efektyvumas bus tolesnis ir jūsų, ir mūsų darbotvarkės klausimas. Labai laukiu jau beveik parengto Europos Parlamento pranešimo savo iniciatyva, kuriuo remdamiesi plačiajai visuomenei, sau patiems ir Tarybai pavasarį pristatysime savąją energijos vartojimo efektyvumo strategiją.

Mūsų strategijoje taip pat nagrinėjamas įperkamos energijos klausimas. Tarybai pirmininkaujanti Belgija ne be pagrindo teigia, kad energija, ypač elektros, gali lemti visuomenės pasidalijimą, nes energijos produktai bei paslaugos brangsta ir ne kiekvienas gali juos įpirkti. Vadinasi, energijos tiekimo saugumas mūsų strategijoje turi būti siejamas ir su pramonei, darbo vietoms ir namų ūkiams tiekiamos energijos įperkamumu. Kitas svarbus klausimas – moksliniai tyrimai. Europos Sąjunga negali pasirūpinti viskuo, tačiau energetikai skirti moksliniai tyrimai artimiausius kelerius metus galėtų būti vienu iš ES biudžeto prioritetų ir viena svarbiausių valdžios institucijų ir mokslinių tyrimų organizacijų bendradarbiavimo sričių.

Toliau – išorės santykių klausimas, išorės matmuo. Apie jo svarbą jau kalbėjo Lena Kolarska-Bobińska. Mums reikia bendros, suderintos Europos išorės santykių energetikos srityje politikos strategijos, atitinkančios pagrindinius Europos interesus. Vis dar esame didžiausia energijos vartojimo rinka, pralenkianti Kiniją ir JAV. Jei sutelksime savo perkamąją galią ir infrastruktūros strategijas, tapsime įtakingesni. Jei vadovausimės senuoju principu „skaldyk ir valdyk“, kitiems bus lengviau mums priešintis. Nenorime, kad taip nutiktų. Turėdamas tai omenyje, dėkoju jums už įvairiopus sumanius pasiūlymus ir jūsų pranešimą. Juo remdamasis, toliau rengsiu mūsų strategiją, kurią vėliau pristatysime Europos Vadovų Tarybai.

(Plojimai)

  Pilar del Castillo Vera, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją puikiai padirbėjus. Jos pranešimas ne tik išsamus, bet ir plataus užmojo, be to, žinotina, kad jis – atkaklių ir sėkmingų derybų, vykusių beveik vieningai jį priėmusiame Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, rezultatas.

Toliau kalbėdamas šia tema, norėčiau priminti vieną mums visiems žinomą, tačiau vertą paminėti dalyką: Europos Sąjungos energetikos padėtis tikrai ne pati geriausia. Tampame vis labiau priklausomi nuo energijos išteklių importo iš kitų Europos valstybių, be to, turime rasti lėšų milžiniškoms investicijoms į savo energetikos infrastruktūras, kai Europa tebepatiria krizės padarinius. Ši padėtis dar keblesnė dėl to, kad iki šiol nesugebėjome įgyvendinti energetikai skirtų ES teisės aktų.

Per šią Europos Parlamento kadenciją jau turime priemonę, kuria ankstesnės kadencijos Parlamentas dar negalėjo naudotis. Lisabonos sutartyje aiškiai išdėstyti tokie tikslai, kaip energijos vidaus rinka, energijos tiekimo saugumas, energijos vartojimo efektyvumas ir energetikos tinklų skatinimas. Be to, sutarties 194 straipsnyje Europos Sąjungai suteikti su energetika susijusios veiklos teisinio reguliavimo sistema ir tvirtas teisinis pagrindas.

Atsižvelgdamas į naująsias mūsų diskusijos aplinkybes, savo kolegų Europos Parlamento narių prašau pritarti šiam pranešimui, kuriame siūlomos kelios priemonės, padėsiančios užtikrinti energijos tiekimą ir iki galo įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir programas. Pranešime taip pat pabrėžiama būtinybė investuoti į mokslinius tyrimus, raginama plėtoti visos Europos energetikos tinklus, bet pirmenybė pelnytai teikiama siekiui kurti energijos vidaus rinką.

Labai jums dėkoju ir prašau jūsų rytoj šiam pranešimui pritarti.

  Marita Ulvskog, S&D frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjai L. Kolarskai-Bobińskai už šaunų atvirą bendradarbiavimą. Atstovauju socialdemokratams, todėl rūpėjo suformuoti energetikos politiką ir parengti energijos tiekimo strategiją, kurios būtų akivaizdžiai palankios vartotojams, teiktų skaidrumo energijos prekybos rinkai ir padėtų užtikrinti, kad, atsižvelgdami į klimato krizę, apsispręstume pereiti prie atsinaujinančių, tvarių ir saugių energijos išteklių bei energetikos sistemų. Šiuo atžvilgiu mūsų veikla taip pat davė šiokių tokių rezultatų ir tai mane džiugina. Su vartotojų teisėmis susijusių teiginių formuluotės patobulintos, tapo suprantamesnės. Taip pat aiškiau išdėstytas Komisijos nario minėtas teiginys apie teisę pirkti energiją už pagrįstą kainą, prieinamą namų ūkiams. Reikia kaip nors kovoti su energijos nepritekliumi. Su klimato kaita susijusių teiginių formuluotės taip pat patobulintos, bet šis darbas dar toli gražu nebaigtas.

Mano manymu, strategijoje taip pat svarbu aiškiai nurodyti, pvz., valstybių narių pareigą derinti įvairias energijos rūšis. Blogiausia, kad pranešime neišdėstyti privalomi energijos taupymo ir vartojimo efektyvumo didinimo tikslai. Labai gaila. Valstybės narės tikriausiai nepasieks tikslo 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą, o tai, remiantis mūsų kriterijais, – didžiulė nesėkmė, nes energijos taupymas – vienas geriausių būdų mažinti priklausomybę nuo importo, stiprinti savo konkurencingumą ir kurti darbo vietas. Šį klausimą Europos Parlamente dar kartą nagrinėsime kitomis aplinkybėmis ir tikimės, kad visi šio Parlamento nariai ir Komisija pritars mūsų nuomonei.

  Jens Rohde, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti L. Kolarskai-Bobińskai ir pasveikinti ją parengus puikų pranešimą. O dabar – trumputė istorija iš tikro gyvenimo. Prieš dešimtį metų Kinijoje nebuvo nė vienos vėjo jėgainės. Šiandien Kinijoje įsikūrusi viena iš dešimties stambiausių pasaulyje vėjo energetikos bendrovių. Tikimasi, kad per dvejus metus Kinijoje jau veiks dvi iš penkių stambiausių pasaulio bendrovių. Prieš dešimtmetį ten nebuvo nieko. Dabar Kinija tiekia 50 proc. visame pasaulyje vėjo jėgainėse pagamintos elektros energijos. Kinija juda pirmyn, ir labai sparčiai.

Apgailestauju, bet atsižvelgdamas į šias aplinkybes turiu pasakyti, kad Komisijos parengta nauja energetikos strategija nepateisina lūkesčių, nes joje trūksta užmojo rūpintis ekologiškesniu rytojumi. Mums reikia didelio užmojo Europos energetikos strategijos, išdėstytos ne tik rezoliucijoje dėl 16-osios klimato kaitos konferencijos Kankūne (angl. COP 16), kurios vis tiek niekas neskaito. Europoje reikia įgyvendinti aukštus, konkrečius politikos tikslus. Tačiau Tarybos ir Komisijos strategija, regis, grįsta principu „dideliems siekiams reikia tinkamo meto“. Ką gi, šis metas kaip tik toks. Reikia veikti – negalime sėdėti sudėję rankų ir ramiai laukti, kol bus pasirašyta kokia nors milžiniškos svarbos tarptautinė sutartis.

Kad energetikos strategija padėtų įgyvendinti su klimato apsauga, augimu, darbo vietų kūrimu susijusius tikslus, turime laikytis kur kas ryžtingesnio, rinka grindžiamo požiūrio, leidžiančio pasinaudoti rinkos mechanizmo teikiamais pranašumais. Tik mes patys galime išjudinti rinką ir naujovių pradininkams parodyti, kur link norime eiti, kad jie mus tenai nuvestų. Štai kodėl ALDE frakcija ragina Europos Sąjungą įsipareigoti išmetamo CO2 kiekį sumažinti iki 30 proc. Anglies dioksido rinka – pagrindinis mūsų išmetamo CO2 kiekio mažinimo ir ekologiškų investicijų mechanizmas – neveikia. Ji apkrauta kvotomis, o kaina pernelyg maža, todėl nėra paskatų investuoti į ekologiškas technologijas. Esame įsitikinę, kad Europos Sąjunga turi ryžtis šiam žingsniui dėl mūsų ekonominio augimo, klimato ir energetinio saugumo. Pirmyn, Europa, pirmyn, Komisija! Žodžius paverskime darbais.

(Plojimai)

  Claude Turmes, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau išreikšti savo paties ir mūsų frakcijos padėką Lenai Kolarskai-Bobińskai už jos ir visų šešėlinių pranešėjų atliktą darbą. Turbūt nebuvo lengva visus mus sutelkti (tarsi ganomas avis), tačiau jums tai pavyko.

Pirmoji mano žinia tokia: „Įgyvendinti, įgyvendinti, įgyvendinti“. Mums nereikia naujos energetikos politikos. Verčiau įgyvendinkime klimato kaitos dokumentų rinkinį, trečiąjį vidaus rinkos dokumentų rinkinį ir dujų tiekimo saugumui užtikrinti skirtas priemones. Be to, turime įdiegti tikslines politikos priemones. Minėjote energijos vartojimo efektyvumą. Jis turi pamatinę reikšmę, todėl laukiame Bendto Bendtseno pranešimo, kuriame šis klausimas bus nagrinėjamas išsamiau.

Antroji žinia susijusi su vidaus rinka. Komisijos nary, mano nuomone, jūs puikiai padirbėjote rengdamas energetikos infrastruktūrai skirtą dokumentų rinkinį, tačiau, tikiuosi, nešykštėsite jėgų ir konkurencijos politikai. Pastaruosius penkerius metus gana sėkmingai kovojome su monopolizmu. Tai turi būti viena svarbiausių Europos energetikos politikos krypčių.

Atsinaujinančiųjų energijos išteklių klausimu mūsų pranešimas gana tiesmukas, o jūsų ES strategija ir strategija „Europa 2020“ – labai miglotos. Jens Rohde teisus. Per kitą dešimtmetį investicijos į atsinaujinančiuosius energijos išteklius sudarys 70 proc. visų energetikai skirtų Europos investicijų. Su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais susijusi technologija, palyginti su kitomis energetikos technologijomis, sudaro didžiausią mūsų eksporto rinkos dalį. Pagalvokime, kokią žinią neštų mūsų sprendimas iš strategijos „Europa 2020“ pašalinti atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Didžiausių artimiausio dešimtmečio investicijų objektui dokumente reikėtų specialaus skyriaus.

Taip pat mūsų pranešime išreikštas daug apdairesnis požiūris į siūlymus atnaujinti diskusijas dėl suderinamumui siekti skirtų nacionalinių ar kitokių sistemų. Vyriausybės pageidauja nacionalinių paramos sistemų ir kad netrikdytume tam skirtų diskusijų, anksčiau minėtųjų verčiau neatnaujinti.

Ateityje bus svarbios ir dujos, ir nafta. Norėčiau jums užduoti du konkrečius klausimus. Pirma, kaip manote, kokią reikšmę energetikos sektoriui kitą dešimtmetį turės dujų rinka? Antra, spaudos konferencijoje labai aiškiai pasakėte, kad turimų naftos išteklių gavyba pasiekė aukščiausią lygį ir kad jos kaina gali pavojingai išaugti iki 200 JAV dolerių už barelį. Kokios įtakos tai turės su transporto politika susijusiems Komisijos sprendimams?

  Konrad Szymański, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, kaip ir anksčiau kalbėjusieji, norėčiau padėkoti pranešėjai už šaunų bendradarbiavimą rengiant šį itin sudėtingą pranešimą. Pranešime išdėstyti visi didieji Europos energetikos politikos uždaviniai. Mano manymu, Europos Sąjungai visų pirma reikėtų siekti, kad sutartyse su trečiosiomis šalimis nebūtų rinkos pažangą stabdančių sąlygų. Jos – viena didžiausių kliūčių.

Ypač Rusija riboja galimybes naudotis dujų vamzdynais, draudžia grįžtamąjį eksportą, Europos įmonėms nustato nuosavybės teisių apribojimus, taikomus jau nupirktoms dujoms. Kaip tik taip ir nutiko Lenkijos sutarties, gerai žinomos Komisijos nariui G. Oettingeriui, atveju. Rusijos politikos tikslas – kuo ilgiau išlaikyti monopolį dujų rinkoje. Dėl bendrovės „Gazprom“ monopolio Vidurio Europoje nukenčia bendroji rinka, konkurencija ir, galų gale, vartotojų teisės. Tokiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga turi imtis labai ryžtingų priemonių, taip pat diplomatinių, pasinaudoti Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams vaidmeniu. Kitaip mūsų atsakas bus tiesiog neadekvatus.

Europos Sąjungos diplomatijos srityje apskritai reikėtų skirti daugiau dėmesio su žaliavomis susijusiems klausimams. Tai – itin svarbi tema ir sunkus uždavinys mūsų tarnyboms, turint omenyje mūsų kompetencijas ES prekybos politikos srityje. Plėtodami energetikos politiką, turėtume visokeriopai remti šiuolaikinių technologijų, suskystintų gamtinių dujų įrenginių ir geoterminės energetikos sklaidą, skalūnų dujų gavybą. Kol neužtikrinsime dujų tiekimo saugumo ir šaltinių įvairovės, negalime pernelyg staiga atsisakyti anglių. Kitaip tik padidinsime savo priklausomybę nuo žaliavų, ypač Vidurio Europoje, kur anglių pramonė vis dar be galo reikšminga.

Paskutinis klausimas, kurį norėčiau aptarti, susijęs su viena institucijų santykių problema. Nė vienas L. Kolarskos-Bobińskos pranešimo punktas atidžiau neišnagrinėtas Europos Komisijos komunikate. Akivaizdu, kad jį rengiant neatsižvelgta į Europos Parlamento poziciją. Aplinkybės susiklostė labai nepalankiai ir šis procesas nenusisekė. Manau, kad taip elgtis negalima.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti L. Kolarską-Bobińską puikiai atlikus itin sunkų darbą. Šiame Parlamente išsakyta daug plataus užmojo tikslų (o mano gerbiamas draugas C. Turmes kelis kartus ragino juos įgyvendinti), tad, manau, visi turėtume pasidžiaugti naujausiu, lapkričio mėn. paskelbtu, Komisijos komunikatu, skirtu energetikos strategijos klausimams. Pirmą kartą matome tokią tikrovišką strategiją. Komisija konkrečiai ir aiškiai parodo sunkumus, juos apibrėžia, aptaria ir nurodo žemiausią ribą, kurią privalome perkopti siekdami užsibrėžtų tikslų.

Komisijos nary, jūs mums pateikėte tikrovišką energetikos politikos strategiją. Nuoširdžiai ja džiaugiuosi ir noriu pasiūlyti vieną praktišką ir tikrovišką sprendimą, susijusį su projektu „Pietų srautas“. Turime du nedidelius dujotiekius – ITGI (Turkija–Graikija–Italija) ir TAP (Adrijos jūros dujotiekis) – jie jau nutiesti ir veikia. Galite judėti pirmyn. Dujotiekis „Nabucco“ didelis, todėl projektą įgyvendinti sudėtingiau, darbai gali užtrukti. Taigi, sutelkite dėmesį į du mažesnius dujotiekius.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, norėčiau išreikšti pritarimą L. Kolarskos-Bobińskos parengtam pranešimui, ypač paskutinei jo daliai, kurioje raginama piliečių interesams teikti viršenybę politinių argumentų atžvilgiu.

Kodėl tai svarbu, parodo vienas labai paprastas pavyzdys. Šiuo metu rengiami du dideli projektai – „Pietų srautas“ ir „Nabucco“. Bulgarijoje kai kurios radikalios politinės frakcijos tvirtina, esą šiedu projektai tarpusavyje nesuderinami. Bemaž svarstoma, kurį iš dviejų projektų įgyvendinti ir katro atsisakyti. Bet mano įsitikinimu, „Pietų srauto“ ir „Nabucco“ konkurencija – vienintelis būdas užtikrinti saugios, pigios energijos tiekimą Europos piliečiams.

Kitas nepaprastai svarbus klausimas, kurio šiaip ar taip negalima praleisti, – branduolinė energetika ir jos plėtra atsižvelgiant į politizuotą jos pobūdį. Kelti šį klausimą skatina tai, kad sprendimas nutraukti Bulgarijoje esančios Kozlodujaus branduolinės elektrinės reaktorių eksploataciją buvo politinis. Tie reaktoriai valstybėms narėms galėjo uždirbti milijardus eurų ir tam tikra šių pinigų dalis gal net būtų papildžiusi ES biudžetą, tačiau dabar joms tenka mokėti kompensaciją dėl to, kad politiniais sumetimais buvo nuspręsta šiuos reaktorius uždaryti.

Be to, pastaruoju metu pastebime, kad ginčus dėl branduolinių elektrinių gaubia isteriška nuotaika. Kad pasipriešintume tokioms aktyvistų organizacijoms, raginčiau nešališkomis priemonėmis ginti kitokį požiūrį. Visų pirma todėl, kad jie nesiūlo jokios alternatyvos. Iš tikrųjų branduolinė energetika – tai dar vienas būdas užtikrinti saugų, pigų energijos tiekimą.

  Herbert Reul (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone G. Oettingeri, ponios ir ponai, ir aš norėčiau padėkoti L. Kolarskai-Bobińskai už labai konstruktyvų ir uolų jos darbą. Jei jau reiškiu padėką, tai pritariu ir pačiam pranešimui – kitaip nei tie mano kolegos, kurie giria pranešimą, tačiau rytoj siūlys tam tikrus esminius pakeitimus, kad radikaliai pakeistų kai kurias jo dalis. Taigi norėčiau aptarti daug kartų mums pareikštą reikalavimą kelti didesnio užmojo siekius. Tačiau aš nesu visai tikras, ar tai, kas šiuo atžvilgiu buvo sakoma, yra dideli užmojai, ar nepamatuoti siekiai.

Esu labai dėkingas L. Kolarskai-Bobińskai, pristačiusiai tikrovišką politiką, nes kaip tik tokios ir reikia ekonomikos ir finansų krizės laikais. Užuot puoselėję naujas svajones, turėtume pasiūlyti ką nors, kas leis per vienus, dvejus, trejus ar ketverius metus įrodyti, kad mums pavyko tai įgyvendinti.

Labai dėkoju pranešėjai už tai, kad užsiminė apie energijų rūšių derinio svarbą ir valstybių narių atsakomybę – jos pačios nuspręs, ko joms reikia. Nesiimsime tvirtinti matantys vienintelę perspektyvą, t. y. atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Ateityje galima derinti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, anglių, naftos, dujų gaminamą energiją, taip pat branduolinę ir branduolių sintezės energiją. Labai džiaugčiausi, jei visa, ką L. Kolarska-Bobińska parašė ir ką didžiąja balsų dauguma priimsime, išliktų pranešime.

Pranešėja aptarė finansinės atsakomybės klausimą, būtinybę sukurti ir įdiegti infrastruktūrą, o ne paprasčiausiai to reikalauti ir sakyti, kad reikia iš kur nors paimti pinigų. Ji užsiminė ir apie įmonių atsakomybę.

Taip iškyla bendrosios rinkos klausimas. Šiuo atžvilgiu nereikia reikalauti naujo dokumentų rinkinio, naujų teisės aktų. Verčiau raginkime įgyvendinti ir peržiūrėti jau galiojančius ir būkime dalykiški, kad mūsų nustatyti kriterijai taip pat būtų taikomi. Pagaliau ne mažiau svarbu suprasti, kad negalima kaip pakliūva ant viršaus lipinti naujų dalykų, o paskui stebėtis, kodėl energija taip pabrango, kad žmonės jos nebeįperka. Kas tai būtų – dideli užmojai ar atsakomybės stoka, – jei paprasčiausiai krautume ant viršaus naujus dalykus, didintume išlaidas ir paskui skųstumės, kad piliečiai kenčia energijos nepriteklių?

Kai kada diskutuojant šiais klausimais visas dėmesys skiriamas pramonei, tačiau per keletą artimiausių mėnesių ir metų to padarinius skaudžiai pajus piliečiai. Norėčiau, kad diskutuodami kartais iš pat pradžių pamąstytume apie galutinį rezultatą.

  Teresa Riera Madurell (S&D). – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia sveikinu L. Kolarską-Bobińską ir šešėlinę nešėją M Ulvskog iš mano frakcijos, taip pat kitus pranešėjus atlikus puikų darbą.

Pranešimas strateginio pobūdžio, tad jame plačiai nagrinėjami įvairūs ES energetikos politikos bruožai ir kuriama strategija, grįsta daugybe pastaraisiais metais patvirtintų teisės aktų. Turiu nedaug laiko, todėl norėčiau aptarti du itin svarbius šio pranešimo aspektus: rinkos jungtis ir apmokestinimą.

Dabar turime kuo skubiau ryžtingai įgyvendinti galiojančias teisines ir finansines priemones, siekdami per tinkamą laikotarpį sustiprinti silpnas europinio energetikos tinklo grandis. Tai labai svarbu.

Apmokestinimo klausimu esu įsitikinusi, kad, norint užtikrinti rinkai priimtiną vartojimo efektyvumo, energijos taupymo ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo lygį, reikia ne tik specialių apmokestinimo priemonių, bet ir mokestinių paskatų – galimybių teisėtai atskaityti mokesčius ar visai jų nemokėti.

  Lena Ek (ALDE). – Pone pirmininke, esame įklimpę į problemas, susijusias su Europos energijos rinka ir energetikos tinklu, jau nekalbant apie tai, kad didžioji dalis energijos gaminama iš iškastinių išteklių. Kai girdžiu tvirtinant: „Įgyvendinimas, įgyvendinimas, įgyvendinimas“, man norisi sakyti: „Kryptingumas, kryptingumas, kryptingumas“ ir pateikti keletą pavyzdžių.

Mums vis dar trūksta 50 proc. Europos strateginiam energetikos technologijų planui (angl. SET-Plan) finansuoti reikalingų lėšų. Dabartinė derybų dėl biudžeto kryptis visiškai priešinga šitai energetikos strategijai. Mums reikėjo (iš anksto atsiprašau, nenoriu būti išprašyta iš šio Parlamento) velniškai kovoti dėl Europos ekonomikos atgaivinimo plano, energijos vartojimo efektyvumo ir alternatyvių kuro rūšių. Tokių pačių keblumų kyla ir mokslinių tyrimų srityje.

Tą pačią savaitę, kurią diskutuojame apie šią, Komisijos nary, turiu pripažinti, iš dalies neblogą strategiją, balsuojame ir dėl EP pranešimo paramos anglių pramonei klausimu. Jame parašyta, kad Ispanijoje neperspektyvioms anglių kasykloms teikiamos subsidijos siekia 50 000 EUR vienai darbo vietai, kai vidutinis subsidijų dydis – 17 000 EUR vienai darbo vietai. Kaip galime būti konkurencingi ir šiuolaikiški, jei darome tokius sprendimus? Tai sumenkina visą strategiją.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, ankstesnių metų patirtis – kai Ukrainai nutraukus dujų tiekimą ar kelioms ES valstybėms narėms likus be elektros pamatėme, kad mūsų energetikos sistemai trūksta krizės sąlygomis būtinų rezervų, – parodė, jog bet kokiam sprendimui reikės didelių investicijų. Taigi svarstydami, ką ir kaip būtina keisti, turėsime dirbti darniai ir apdairiai, kad kuo tinkamiau panaudotume investuotus išteklius.

Pranešime į tokią padėtį atsižvelgta labai nuodugniai – čia aptarti iš esmės visi klausimai, kuriuos reikės nagrinėti siekiant išspręsti energetikos problemas. Paminėta viskas nuo teisinio pagrindo, įgaliojimų pasiskirstymo iki prekybos taisyklių, tinklo modernizavimo ir finansavimo.

Taip pat primenama būtinybė užtikrinti energijos vartojimo efektyvumą, paramą moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Šį visapusišku ir pamatuotu požiūriu grįstą pranešimą, manau, galima laikyti gera tolesnių Europos energetikos sistemai tobulinti skirtų darbų pradžia.

  Bendt Bendtsen (PPE). – (DA) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti pranešėjai už puikiai atliktą darbą ir gerai apgalvotą pranešimą. Nekyla abejonių, kad Europai skirtos naujos energetikos strategijos poreikis sparčiai didėja. Tuo neabejoja ir Europos įmonės. Vis labiau priklausome nuo Rusijos tiekiamų dujų ir iš Artimųjų Rytų perkamos naftos. Energetikos strategija šiandien – ne tik ES užsienio ir saugumo politikos dalis, bet ir energijos tiekimo saugumo sąlyga. Europai skirti mūsų sprendimai turi lemiamą reikšmę mūsų konkurencingumui. Reikalinga milžiniška investicija į ateitį, leisianti galutinai sukurti glaudžiais santykiais grįstą rinką. Taip pat reikia gausiai investuoti į energijos vartojimo efektyvumą. Sutaupytas pinigas – uždirbtas pinigas. Juolab kad energijos vartojimo efektyvumas – pigiausias būdas mažinti išmetamo CO2 kiekį.

Norėčiau padėkoti Komisijos nariui G. Öettingeriui už šiandien išsakytas pastabas dėl energijos vartojimo efektyvumo. Energijos vartojimo efektyvumo (nesvarbu, ar tikslai privalomi, ar ne) atžvilgiu, man priimtinas Komisijos komunikatas, nes jame nurodyta daugybė sričių, kuriose dar galime šį tą nuveikti. Taip pat esu linkęs Komisijai suteikti didesnius įgaliojimus atmesti nacionalinius veiksmų planus, jei pagal juos neįmanoma iki 2020 m. pasiekti tikslo 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

Be to, JAV ir Kinija smarkiai investuoja į sritis, kurios padės didinti energijos vartojimo efektyvumą. Visi puikiai supranta, kad energija ateityje brangs, o Europa šiuo metu nepajėgi konkuruoti pasaulio rinkoje. Taigi, pamatuotai investuodami į energijos vartojimo efektyvumą, infrastruktūrą, pažangius tinklus ir t. t., turime ES įmonėms sudaryti sąlygas padidinti savo konkurencingumą. Tai duos ir papildomos naudos – Europoje, šiuo metu prarandančioje tūkstančius darbo vietų, atsiras naujų darbo vietų ir pažangių, naujoves diegiančių įmonių.

  Ivari Padar (S&D). – (ET) Pone pirmininke, sveikinu pranešėją ir kolegas, parengus šį vykusį pranešimą. Visos Europos energetikos rinka kuriama visų europiečių labui. Tačiau atverdami savo energijos rinkas, neskyrėme dėmesio rinkos skaidrumui ir visapusiškumui.

Neramu matyti, kaip, už šimtus milijardų eurų pirktoms elektros energijos, dujų ir CO2 išmetalų kvotoms pereinant į kitų savininkų rankas, atsiveria akivaizdžios priežiūros ir teisėkūros spragos. Todėl sveikinu Komisijos iniciatyvą šią spragą užpildyti. Tikiuosi, kad komunikate, kurį Komisija netrukus patvirtins, daugiausia dėmesio bus skirta vartotojų apsaugai, kad bus aiškiai apibrėžta visos Europos masto reguliavimo sistema su nedviprasmiškomis taisyklėmis ir apibrėžtimis, siekiant išvengti naudojimosi viešai neatskleista informacija, manipuliavimo rinka ir padidinti rinkos likvidumą.

Esu įsitikinęs, kad Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra – Europos Sąjungos energetikos rinkos reguliavimo institucija, įsteigta trečiuoju vidaus rinkos dokumentų rinkiniu, – ilgainiui turės prižiūrėti prekybą elektros energija, dujomis ir apyvartiniais taršos leidimais. Siūlau, kad valstybėse narėse už šių trijų rinkų priežiūrą būtų atsakinga viena reguliavimo institucija.

  Fiona Hall (ALDE). – Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad Komisijos parengtoje 2011–2020 m. Europos energetikos strategijoje paminėta tebevykstanti peržiūra, skirta netiesioginio žemės paskirties keitimo įtakai įvertinti. Nepaprastai svarbu, kad Komisija laikytųsi savo įsipareigojimo iki metų pabaigos pateikti su šia peržiūra susijusį pasiūlymą, siekiant apmalšinti visuomenės susirūpinimą, kad šiuo metu vartotojams siūlomos kai kurios biokuro rūšys galbūt nepadeda mažinti bendro išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, taip pat dėl pramonės, nes joje plėtojami pažangūs procesai, kurių pridėtinės vertės nepaneigsi.

Energijos tiekimo patikimumo klausimu taip pat prašyčiau Komisijos persvarstyti savo pastabas dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių paramos sistemų derinimo. Pritariu ES lygmens veiksmams, jei jie duoda pridėtinės naudos, tačiau valstybės narės ką tik pristatė nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planus ir bando juos įgyvendinti, tad iki suderinamumo dar toloka.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nary, iš pradžių norėčiau pasveikinti pranešėją, puikiai parengusią šį pranešimą. Energetikos sektorius – skatinamoji ekonomikos augimo jėga. Nuo 2008 m. Europos Sąjunga vadovaujasi energetikos ir kovos su klimato kaita strategija. Ją įgyvendinti nepaprastai svarbu, tačiau Lisabonos sutartimi mums atveriama galimybė nuveikti dar daugiau, sudaromos sąlygos Europoje kurti tikrą energetikos bendriją.

Turime puoselėti energetikos vidaus rinką, kurti ir tvirtinti tinklus jungiančias grandis, užtikrinti solidarumą energetikos klausimais ir visų pirma rūpintis vartotojais. Reikia didinti viešąjį finansavimą, kurti priemones ir programas energijos vartojimo efektyvumui skatinti. Siekiant šių tikslų, pamatinę reikšmę turi moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra.

Į tai atsižvelgdama, sveikinu įvairias Europos pramonės iniciatyvas, diegiamas pagal Europos strateginį energetikos technologijų planą, taip pat raginu Komisiją įgyvendinti ir kitas šiame plane nurodytas priemones. Be to, rengiant aštuntąją bendrąją programą, energetikos srityje reikėtų teikti pirmenybę moksliniams tyrimams ir pažangių technologijų plėtrai. Nepaprastai svarbu skirti pakankamai lėšų švarių tvarių technologijų plėtrai remti. Tai vienintelis būdas išlaikyti mūsų pramonės konkurencingumą, skatinti ekonomikos augimą, kurti darbo vietas.

  Kathleen Van Brempt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, šiandien čia dažniausiai girdime žodį „strategija“ – ir tikrai ne veltui. Taigi, viena vertus, džiaugiamės Komisijos parengta strategija. Kita vertus, Komisijos nary, esame kiek nusivylę, nes gera strategija neįsivaizduojama be nuodugnaus įvertinimo – tiekimo problemų, socialinių problemų ir, savaime suprantama, ekologinių problemų įvertinimo. O jau tada, remdamiesi tokia strategija, galime nustatyti prioritetus. Žodžiui „prioritetas“ teikiu didžiulę svarbą, nes jis reiškia reikalų eiliškumą. Pirmas eilėje – energijos vartojimo efektyvumas. Jūs tai minėjote, tačiau kodėl, jei energijos vartojimo efektyvumas mums išties svarbus, taip sunku nustatyti tikslus, kuriuos valstybės narės privalėtų įgyvendinti? Toks žingsnis būtinas. Gerai žinome, kad jis veiksmingas ir padėtų pasiekti tai, ko mums reikia. Taigi norėčiau Komisijos nario paprašyti rimtai imtis šio prioritetinio uždavinio ir tinkamai jį pristatyti, kai rengsitės vasario mėn. vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Pone pirmininke, Komisijos nary, šiandien turime apsispręsti, kokia kryptimi plėtosime energetiką iki 2020 m., tačiau šis laikotarpis labai jau trumpas. Kol energetikos įrenginiai pastatomi ir paleidžiami į darbą, praeina nemažai metų. Ilgokai trunka ir energetikos tinklų bei elektros jėgainių statyba. Tokių statinių eksploatavimo laikas – keli dešimtmečiai. Štai kodėl investuotojams reikia daug ilgesniam laikotarpiui nustatytų gana pastovių politikos gairių. Jei norime pasiekti kovos su klimato kaita ir energetikos tvarumo tikslus, rengdami politikos pagrindus, turime žvelgti į daug tolimesnę ateitį. Energetikos srityje mums reikia strateginio dokumento, kuriuo galėtume vadovautis bent jau iki 2050 m.

Branduolinė energija tampa viena perspektyviausių energijos rūšių, todėl šiuo atžvilgiu norėčiau aptarti tris, mano manymu, Europos lygmeniu spręstinas užduotis. Pirma, reikia teisėkūros priemonėmis užtikrinti, kad branduolinių jėgainių eksploatacija būtų nutraukiama saugiai ir kad radioaktyviosios atliekos būtų šalinamos laikantis principo „teršėjas moka“.

Antra, taikydami veiksmingas ir skaidrias procedūras turime užtikrinti, kad naujos elektros jėgainės būtų statomos laikantis pačių griežčiausių saugos reikalavimų. Tam reikėtų nustatyti būtiniausius reikalavimus, taikytinus svarstant ir patvirtinant naujų branduolinių jėgainių projektus. Be to, turime apsvarstyti galimybę Europos lygmeniu licencijuoti naujųjų tipų branduolines jėgaines. Tai padėtų mums pasinaudoti bendromis žiniomis ir padėti valstybėms, tik dabar pradedančioms diegti branduolinę energetiką, taip pat toms, kuriose šią veiklą administruojančios įstaigos, tiesą sakant, palyginti mažos.

Trečia, reikia siekti, kad branduolinei energetikai skirtų sprendimų priėmimas būtų demokratiškesnis. Branduolinis kuras – vienas iš daugelio galimų energijos išteklių, todėl su juo susijusios sprendimų priėmimo procedūros neturėtų skirtis nuo tų, kurios taikomos anglims, atsinaujinantiesiems ištekliams, dujoms ar naftai. Europos Parlamentui reikėtų suteikti bendro sprendimo įgaliojimus. Šiuo tikslu nebūtina peržiūrėti Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, nes tai galima padaryti tarpinstituciniu susitarimu.

  Adam Gierek (S&D). – (PL) Pone pirmininke, išlaidos energijai sudaro apie 40 proc. gamybos išlaidų, o išlaidos darbo užmokesčiui – vos 15 proc., tačiau energijos reikia jau vien tam, kad galėtume apsirūpinti energijos gamybai būtinomis žaliavomis. Taigi ekonomikos konkurencingumas priklausys nuo energetikos. Dogma apie jos įtaką pasaulio klimatui ir raginimas kurti tai, kas vadinama ekonomika be anglies dioksido, – tikra beprasmybė. Tai, kaip vangiai siekiame išmetamo anglies dioksido kiekiui mažinti skirtų privalomųjų tikslų, rodo, kad panašūs sprendimai socialiniu ir ekonomikos požiūriu neatsakingi. Tą patį galima pasakyti apie reikalavimą diegti anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijas, keliamą anglimis kūrenamoms jėgainėms – bet kodėl ne toms, kurios naudoja kitokį kurą? Kodėl varomąja pažangos jėga nelaikomas veiksmingumas?

Turiu perspėti: visuomenė nepatenkinta, kad leidžiama plisti energijos nepritekliui. Naujose ES valstybėse narėse energijai žmonės išleidžia 40 proc. visų šeimos išlaidų. Taip pat turiu perspėti, kad energetinio saugumo neteksime dėl pastaruoju metu patvirtintų teisės aktų, visų pirma, klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkinio. Ir dar vienas klausimas – kodėl valstybės narės negali pačios nuspręsti, kaip mažinti jose išmetamo CO2 kiekį, jei gali pasirinkti sau priimtiną energijos rūšių derinį?

  Lambert van Nistelrooij (PPE). – (NL) Pone pirmininke, įsigaliojus naujajai Lisabonos sutarčiai už energetiką bendrai atsako Europos Sąjunga ir valstybės narės. Antrąjį energetikos dokumentų rinkinį, iš esmės sudarantį šios strategijos pagrindą, akivaizdžiai verta papildyti, o pranešime pateikiama šiuo atžvilgiu gera analizė. Vis dėlto valstybės narės, taip pat jų privačiojo ir valstybės sektorių subjektai turi tarpusavyje susiderinti. Vis didėja tarpvalstybiniu lygmeniu ir pačiose valstybėse narėse įgyvendinamų veiksmų programų svarba. Nustatytų kovos su klimato kaita ir energetikos tikslų visai pakanka. Naujų papildomų privalomųjų tikslų nereikia. Kaip jau girdėjome, svarbiausia įgyvendinti esamus, rūpintis savo piliečiais – vartotojais. Taip pat gali būti, kad Komisijai reikia gerinti savąją šių nacionalinių programų vertinimo procedūrą ir kad nuo to turbūt priklausys mūsų ištekliai, galbūt euroobligacijos. Žodžiai vis dar skiriasi nuo darbų. Pirmas iš dviejų pagrindinių tikslų – energijos vartojimo efektyvumas. Tai puiki galimybė didinti mūsų įmonių konkurencingumą, taip pat užimtumą – pvz., energetikos įrangos ir statybos sektoriuose. Žvilgtelėkime į savo pačių šalį: Vokietijoje šiuo tikslu sukurta šimtai tūkstančių darbo vietų. Antras pagrindinis tikslas (taip, jūs tai sakėte) – tarpvalstybinė ir valstybių vidaus infrastruktūra, pažangieji tinklai. Štai kur būtinos euroobligacijos. Noriu Komisijos nariui užduoti klausimą: ar gruodžio mėn. bus svarstomas euroobligacijų klausimas? Kalbame apie naujus išteklius – mums reikia pinigų, – tad prašyčiau atsakyti, ar iš tikrųjų imsitės tokios jų taupymo priemonės? Veiksmai – štai ko reikia.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pone pirmininke, Europos Sąjungos energetikos strategijoje daugiausia dėmesio reikėtų skirti siekiams didinti energijos vartojimo efektyvumą, mažinti sunaudojamos pirminės energijos kiekį ir energijos nepriteklių, skatinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą ir kurti ES energetinį saugumą. Tačiau ES energetikos strategiją tiesiog būtina susieti su pramonės politika, mokslinių tyrimų ir inovacijų politika ir kovos su klimato kaita politika.

Raginame Komisiją ir valstybes nares kurti finansines ir fiskalines priemones, padėsiančias didinti energijos vartojimo efektyvumą, ypač statybos sektoriuje, ir teikti energijos vartojimo efektyvumui pirmenybę būsimoje daugiametėje finansinėje programoje.

Europos Sąjunga turėtų teikti daugiau svarbos Rytų partnerystei, ypač Juodosios jūros regione, turinčiame ypač didelę geopolitinę reikšmę Europos Sąjungos energetiniam saugumui ir ES energijos išteklių tiekimo maršrutų įvairovei.

Taip pat raginame Komisiją ir valstybes nares tęsti Europos pietinio dujų koridoriaus projektą, ypač „Nabucco“ projektą, galintį labai padidinti energijos tiekimo saugumą.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Pone pirmininke, ir L. Kolarską-Bobińską, ir Komisijos narį G. Oettingerį verta pagirti už šį darbą, nes tai tikrai svarbus laimėjimas. Įgyvendinant Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos energetikos strategijos pagrindą sudarys keturi nauji kertiniai akmenys: bendroji energetikos rinka, tiekimo saugumas, energijos vartojimo efektyvumas ir Europos energetikos tinklų sujungimas.

Rengdami naująją energetikos strategiją, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų laukia keli išbandymai. Mūsų iškastinio kuro atsargos pamažu senka, todėl, siekdami pagausinti turimas atsargas, galėtume ieškoti naujų žaliavų radaviečių, skatinti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą. Didėjant Europos gyventojų skaičių, atitinkamai didėja ir energetinė jos priklausomybė. Iki 2030 m. Europai reikės užsitikrinti galimybę importuoti 65 proc. jai būtinų energijos išteklių. Importuojamų gamtinių dujų dalis gali sudaryti net 80 proc. Turime siekti dar didesnės energijos transportavimo maršrutų ir jos tiekimo šaltinių įvairovės. Taip pat gali kilti būtinybė atnaujinti šiuo metu eksploatuojamas jėgaines.

Neužtenka skirti daugybę pinigų atgyvenusioms jėgainėms uždaryti – taip pat reikia rūpintis technine jų priežiūra. Valstybės narės privalo visapusiškai persvarstyti savo požiūrį į branduolinę energetiką. Turime tęsti branduolinei energetikai plėtoti skirtą veiklą, kitaip neįstengsime pasiekti kovos su klimato kaita tikslų. Šioje srityje patariu būti labai apdairiems, kad dideli mūsų užmojai neimtų kelti grėsmės pramonės ir prekybos konkurencingumui. Šiuo atžvilgiu matome pamatuotą pranešimą, kuriame išdėstyti tikroviški, pasiekiami tikslai. Dėl to jam labai pritariu.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, nekyla abejonių, kad užtikrinti tvarią, saugią ir prieinamą energiją – vienas sudėtingiausių artimiausiais metais Europos laukiančių uždavinių.

Įgyvendinant Europos Sąjungos politikos tikslus reikės imtis veiksmų, kurių negalima praleisti pro pirštus. Tikslą iki galo sukurti vidaus energetikos rinką pasieksime tik tada, jei pastaruoju metu patvirtinti su energetikos dokumentų rinkiniu susiję teisės aktai bus taikomi visose valstybėse narėse.

Mano nuomone, siekiant iki galo įgyvendinti strategijos tikslus, neturėtume vengti investuoti į šiuolaikišką pažangią infrastruktūrą, ypač mokslinių tyrimų ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos vartojimo srityse. Tokios investicijos – ne tik ekonominiu požiūriu naudingiausias būdas mažinti ES energetinę priklausomybę, bet ir priemonė, padėsianti kovoti su klimato kaita.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

  Hannes Swoboda (S&D). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau nuoširdžiai padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams, taip pat jums, pone G. Oettingeri, nes tai, ką pateikėte pastarosiomis dienomis ir savaitėmis, turi pamatinę reikšmę Europos Sąjungos raidai. Vis dėlto, kaip ir K. Van Brempt, C. Turmes ir kiti, laikausi nuomonės, kad turime nuveikti šį tą daugiau, nes, skatinant ekologišką augimą ir kuriant ekologiškas darbo vietas, pamatuota, aplinkosaugos tikslus atitinkanti energetikos politika, sakyčiau, prilygsta nešančiajai raketai.

Šį klausimą vakar vėl aptarėme su Komisijos pirmininku. Deja, šiandien apie tai kalbėta labai nedaug. Tačiau imtis papildomų veiksmų būtina. Žinoma, daugelis ekologiškos energetikos politikos iniciatyvų vis dar palyginti brangiai atsieina. Tačiau pagalvojus apie jų naudą aplinkai ir lyderio vaidmens reikšmę Europos pramonei matyti, kad tokios iniciatyvos, be kita ko, labai svarbios kuriant darbo vietas.

H. Reul teisus: mums reikia įvairių energijos išteklių. Galbūt ne visų – šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės daug kuo skiriasi. Tačiau turime žinoti, kurios krypties laikytis sprendžiant energijos vartojimo efektyvumo, energijos taupymo, atsinaujinančiųjų išteklių energijos klausimus, nes šie sprendimai – Europos ekonomikos pažangos varikliai.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, energetikos klausimas – vienas didžiausių prioritetų, kurio atidėlioti negalima. Svarbu, kad būsimas 2011–2020 m. veiksmų planas esmingai padėtų stiprinti Europos Sąjungos bendrąją politiką.

Turime glaudžiai bendradarbiauti, ypač energetikos infrastruktūros srityje, taip pat užtikrinti tinkamą ES finansavimą. Manau, kad plėtojant strateginę ES infrastruktūrą ir šiuo tikslu, be kita ko, plečiant ir jungiant visas vietos, regionų ir Europos energijos rinkas, nepakanka išsirūpinti valstybės ir ES finansavimą. Turime skirti daugiau dėmesio privačiajam sektoriui ir jo atstovų investicijoms.

Manau, kad šiuo tikslu tiktų skatinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, užtikrinant reikalingą politinę ir administracinę pagalbą, skiriant kiek nors lėšų, teikiant valstybės garantijų. Tai padės mums sėkmingai užsitikrinti finansavimą, gyvybiškai svarbų bet kokios energetikos politikos ateičiai.

  Arturs Krišjānis Kariņš (PPE). – (LV) Pone pirmininke, Komisijos nary, šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie mūsų piliečių gerovę ir apie salas. Paprastai žodis „salos“ mums sukelia malonių minčių – apie saulę, šilumą. Pietinių salų atskirtis jų gyventojams netgi naudinga, nes traukia turistus, bet energetinė atskirtis, kitaip – salos statusas, itin žalinga gyventojams. Kaip tik jos ir nereikia. Kodėl? Energetikos srityje atskirtis raiškia, kad šioje rinkoje ramiai sau viešpatauja kokia nors monopolija, o gyventojai, savo ruožtu, negali būti tikri dėl energijos tiekimo ir kenčia nuo aukštų kainų. Šiame pranešime siūloma išeitis. Infrastruktūra, infrastruktūra, infrastruktūra. Kurkime Europos Sąjungos energetikos jungtis, kad susivienytume ir mūsų piliečiai galėtų džiaugtis padoriomis kainomis ir tiekimo saugumu. Ačiū.

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, palankiai vertinu šią rezoliuciją, nes ji puiki keturiais požiūriais.

Pirma, joje dar kartą patvirtinta, kad energijos vartojimo efektyvumas ir energijos taupymas – tai rentabilūs neatidėliotini sprendimai, padėsiantys mažinti Europos energetinę priklausomybę ir kovoti su klimato kaita. Antra, joje pabrėžiama pažangiosios infrastruktūros svarba. Trečia, valstybės narės raginamos iki galo įgyvendinti Europos teisės aktus. Ketvirta, joje siekiama energetikos politikai suteikti tvirtą nuoseklų tarptautinį matmenį.

Galų gale, norėčiau pabrėžti energetinio saugumo ir moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms skirtų investicijų svarbą siekiant kuo tinkamiau ginti vartotojų, įmonių ir piliečių interesus.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Iš tikrųjų aš manau, kad bet kuri Europos Sąjungos valstybė šiandien išgyvena patį didžiausią galvos skausmą dėl savo energetikos ir tikrai noriu pirmiausia padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams už tai, kad praktiškai mes visi, visų valstybių atstovai, turėjome galimybę pateikti savo pasiūlymus, ir dėl protingų kompromisų iš tikrųjų gimė labai geras dokumentas. Taip pat manau, kad ne tiek svarbu turėti ambicingus, kiek realius planus, t. y. realias infrastruktūras, jungtis, realią galimybę žmonėms pasirinkti, iš kokių energijos tiekėjų galima pirkti energiją ir, aišku, realią rinkos kainą. Jeigu mes tai pasieksime, aš manau, kad būsime atlikę labai didelį darbą. Manau, kad ateityje mes taip pat turėtume labiau kontroliuoti valstybių narių norus ir interesus, nes, jeigu kuriame bendrą energijos rinką, tie interesai turi būti suderinami. Taip pat noriu, Komisijos nary, padėkoti, kad labai laiku sureagavote į tam tikrų sutarčių pasirašymą ir kad įdiegtas solidarumo principas Europos Sąjungos mastu.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, atidžiai perskaičiau pranešimą – apskritai, jis man priimtinas. Vis dėlto mane gerokai suglumino įvairios užuominos apie anglių ateitį Europos strategijoje, ypač 52 dalyje, kur Komisijos prašoma parengti teisines nuostatas, siekiant palengvinti anglimis kūrenamų elektros jėgainių statybą.

Prieš kelerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose kilo politinis ir pilietinis judėjimas, de facto lėmęs kaip ir anglimis kūrenamų jėgainių statybos moratoriumą. Priimant tokį sprendimą atsižvelgta ne tik į išmetamo CO2 kiekį, bet ir į pelenų, turinčių daug nuodingųjų medžiagų, apdorojimo problemą. Taigi visiškai nepritariu bandymams ginti anglimis kūrenamas jėgaines ir norėčiau paminėti, kad vadinamoji švari anglis dažniau būna patrauklus šūkis, o ne tikrovė.

Taip pat girdėjau kelis kolegas EP narius atkakliai ginant branduolinę energetiką – ir išlaidų, ir saugos atžvilgiu. Deja, toks požiūris, kad ir kieno išsakytas, rodo, kad žmogus nesupranta, ką kalba. Alternatyvų yra. Jos susijusios su atsinaujinančiųjų išteklių energija, jos doros, todėl Europos Sąjunga turi apsispręsti kitą dešimtmetį judėti šia kryptimi.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiame pranešime pateikta labai įdomių įžvalgų, nes pirmiausia išdėsčius pamatinę sampratą, jog Europa turi pasirūpinti bendrąja energetikos politika, jame nuodugniai aptarti ir metodai, ir trukmės klausimai.

Europos Parlamento Pirmininko J. Buzeko surengtame Europos energetikos forume 27 valstybių narių ir EP atstovams išsakydamas asmeninę nuomonę, teigiamai atsiliepiau apie bendrąjį energetikos planą, kuriuo būtų sudarytos vienodos sąlygos privatiems asmenims ir įmonėms naudotis energetikos paslaugomis. Vadinasi, būtų panaikinti šiandien kartais žymūs kainų skirtumai.

Gaila, kad į tokį gerą pranešimą įtraukti dabar įprasti priminimai apie Europos Sąjungos atsakomybę kovojant su klimato kaita. Yra su šia tema susijusių specialių dokumentų, todėl, manau, toliau kaišioti tokius priminimus tam, kad įtiktume keliems į kraštutinumus linkusiems aplinkosaugininkams, – neprasminga.

Ar antrasis Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpis taps tikrove, mūsų manymu, priklauso nuo padėties visame pasaulyje, nuo to, ar visos didžiosios valstybės sutiks pasirašyti teisiškai privalomą susitarimą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Sveikinimai pranešėjai ir padėka Komisijos nariui, kuris su tokia gera valia žiūri į energetikos strategiją ir politiką. Turime ambicingus siekius sumažinti klimato kaitos procesą. Kalbant apie aplinkosaugą, energetika gali būti partneris, bet gali būti ir priešas. Europos Sąjungoje priklausome nuo iškastinio kuro, skirto energijos gavimui. Senkant jos resursams, vis labiau priklausome nuo trečiųjų šalių, todėl svarbu vystyti ne tik atsinaujinančią energetiką, bet ir investuoti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo tyrimus. Praeitą sesiją svarstėme papildomų lėšų energetikai skyrimą pagal Europos ekonominio gaivinimo planą. Galbūt būtų tikslinga turėti galimybę paskirstyti lėšas ir iš kitų Europos Sąjungos finansinių mechanizmų, kurios būtų skirtos bendram energijos vartojimo efektyvumui. Atsinaujinanti energetika mums svarbi ne vien tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl energetinio saugumo. Kai kurių valstybių dvišaliai susitarimai vykdant tokius projektus kaip „Nord Stream“ kelia nepasitikėjimą ne vien dėl aplinkosauginių dalykų, bet ir dėl solidarumo principų, todėl reikia skaidrumo šioje srityje.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, mano nuomone, siekis didinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos potencialą – vienas pagrindinių pranešimo dėmenų. Štai kodėl noriu priminti, kad pietryčių Rumunijoje, Dobrudžos regione po kelerių metų veiks didžiausias Europoje vėjo jėgainių parkas. 2011 m. bus baigta 522 turbinų statyba. Iš Dobrudžos bus galima tiekti 50 proc. šalyje sunaudojamos elektros energijos.

Kitas pamatinis efektyvios energetikos rinkos dėmuo – infrastruktūra. ES turi atsirinkti tokius projektus, kurie pasirodys esą efektyvūs ir rentabilūs. Azerbaidžano, Gruzijos ir Rumunijos jungiamasis vamzdynas, vienas svarbiausių Rumunijos indėlių į plėtojamą energetikos infrastruktūrą, – tai galimybę patirti mažiau išlaidų teikianti alternatyva.

Energijos tiekimo šaltinių įvairovė būtina ir naftos sektoriui. Geras pavyzdys – P8 vamzdynas. Rumunija ir Serbija pastaruoju metu atnaujino galimybių studiją, kuri skirta Konstancą ir Pančevą jungiančio vamzdyno pirmos dalies statybai.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, didelę reikšmę Europos Sąjungos energetikos ateičiai turi energijos tiekimo šaltinių įvairovė, nauja energetikos struktūra ir didėjanti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis. Tačiau kartu neturėtume liautis naudoję senųjų energijos išteklių – juos tikrai galima tobulinti naujoviškomis technologijomis, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės galimybes ir poreikius.

Vis dėlto svarbiausia, mano ir piliečių, kuriems atstovauju, nuomone, energetikos srityje išlaikyti visiems vartotojams prieinamą kainą, taip pat išsaugoti darbo vietas ir netgi kurti naujas.

Neturime leisti, kad Europos energijos rinkoje galų gale atsirastų energijos perviršis, nulemtas vartotojams neprieinamų kainų.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D). – (EL) Pone pirmininke, mano manymu, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, net nereikia sakyti, kad Europos Parlamentas galės daug labiau prisidėti prie energetikos politikos.

Sutinku su visomis pranešėjos išsakytomis mintimis ir norėčiau pabrėžti, kad mūsų dienomis energetikos politika daug artimiau susijusi – tiesiogiai ir netiesiogiai – su valstybių narių ir pačios ES užsienio politika. Pritariu nuomonei, kad šiandien reikia imtis būtinų, su infrastruktūra susijusių, darbų ir kad mums reikalingos taisyklės, kuriomis būtų nustatyta, kaip vykdomi susitarimai.

Šiandien pageidaujame aiškių sutarčių, skaidrumo ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Tačiau visų pirma, Komisijos nary, būtina pasirūpinti bendrąja energijos rinka. To ypač reikia ES energetinėms salelėms, kad vienoje didelėje rinkoje galėtume skaidriai spręsti svarbųjį energetikos klausimą.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad naujai energetikos strategijai skirtame pranešime pražiūrėta viena akis badanti tiesa: aukščiausias turimų naftos išteklių gavybos lygis. Gerai, kad bent Komisija pagaliau suvokė šį milžinišką tiesioginį pavojų. Pripažinus, kad turimų naftos išteklių gavyba pasiekė aukščiausią lygį, didžiąją šio iš esmės geranoriško pranešimo dalį, deja, iškart galima mesti į šiukšlyną.

Atsiversiančios didžiulės energetikos spragos niekaip neužpildysime žaisliniais atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais ar skalūnų dujomis. Anglys, branduolių sintezė (ilgainiui – branduolių sintezė ir branduolių dalijimasis) – tai vieninteliai energijos ištekliai, pakankamai skalsūs, kad mus išgelbėtų išsekus naftos atsargoms.

Komisijos nary, dabar, kai tai pripažinome, ar galime kurti naują, rimtą požiūrį į energetiką? Turime liautis sapalioję apie vėjo energijos tinklus ir klimato atšilimą ir sutelkti dėmesį į rimtus mokslinius sprendimus, padėsiančius įveikti aukščiausio turimų naftos išteklių gavybos lygio sukeltą krizę.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, taigi prasideda mūsų diskusijos, ir jei sudėčiau visus dalykus, kuriems kalbėdami teikėte daugiausia reikšmės, Europos Sąjungoje, valstybėse narėse ir pačiame Europos Parlamente susidarytų labai mišrus energijos rūšių derinys. Kalbėjote apie viską – nuo šimtaprocentinės atsinaujinančiųjų išteklių energijos iki branduolių sintezės, branduolinės energijos ir anglių. Vadinasi, kils opus klausimas: ar susitarsime dėl ilgalaikės strategijos? Ar Europoje pavyks pasiekti konsensusą? Jei taip, tai koks tas konsensusas bus?

Šiuo metu rengiame strategiją, kurioje keliami trys tikslai: iki 20 proc. padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį, 20 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį, 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Štai tokia naujo dešimtmečio strategija. Tiesa, kad mums reikia ilgalaikės strategijos. Ji atsispindės veiksmų plane, kurio metmenis jums pateiksime pavasarį. Vadovaudamiesi šiuo veiksmų planu, ketiname kitais metais su jumis ir valstybėmis narėmis aptarti kitų 40 metų perspektyvą ir pateikti šio laikotarpio prognozes dėl energijos vartojimo reikalavimų, energijos rūšių derinio, aplinkosaugos tikslų ir energijos tiekimo saugumo. Nelengvas uždavinys. Akimirką įsivaizduokime, kad dabar 1970 m. – dar nėra naftos krizės, stovi Berlyno siena, Europos Sąjungoje tik kelios valstybės narės – ir mums reikia, remiantis to meto žiniomis ir patirtimi, numatyti, kokia padėtis susiklostys energetikos sektoriuje iki 2010 m. Mūsų prognozės būtų visiškai klaidingos. Ar žinome, kokių techninių galimybių atsivers per kitus 40 metų? Kaip pasikeis valstybių narių politiniai interesai? Vis dėlto palaikau siekį parengti laikotarpio iki 2050 m. veiksmų planą.

Taip pat kėlėte klausimą, kodėl mums reikia privalomų išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslų ir kodėl valstybės narės negali pačios jų nusistatyti? Ogi paprasčiausiai todėl, kad taip nuspręsta. Pritarčiau tikslui 20, netgi 30 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį, jei tik pasaulyje atsirastų bendraminčių. Tą sprendimą priėmė Europos Parlamentas, kurio nariai esate, ir Taryba, o aš jį įgyvendinu. Jei pageidaujate ko nors kita, duokite man žinią. Esu tikras, kad jei nebūtų privalomų tikslų, valstybės narės paprasčiausiai jų nesilaikytų. Jei atsisakysime privalomų tikslų, valstybės narės nuveiks mažiau arba išvis nieko nedarys, ypač ekonomikai sunkiu metu.

Pranešimuose minėjote energijos vartojimo efektyvumą. Strategijoje šia tema kol kas esame parengę tik antraštes. Šio tikslo įgyvendinimo detales, jo metodus, priemones, finansavimo būdus paskelbsime pavasarį, pristatydami energijos vartojimo efektyvumo strategiją, apie kurią šiuo metu diskutuojate.

Uždavėte klausimų apie vidaus rinką. Prašau pasitikėti manimi ir J. Almunia. Mudu rūpinsimės, kad būtų iki galo laikomasi antrąjį ir trečiąjį dokumentų rinkinius sudarančių teisės aktų, atliksime įsipareigojimų nevykdymo procedūras ir visokeriopai sieksime užtikrinti, kad per kitus penkerius metus būtų sukurta dujų ir elektros energijos vidaus rinka – konkurencinga ir skaidri. Kelias pastarąsias savaites konsultavome valstybes nares – Lenkijos vyriausybę dėl Jamalo dujotiekio, Bulgarijos vyriausybę dėl „Pietų srauto“ ir dujų tiekimo į Bulgariją. Tiesą sakant, valstybės narės ne visada nori ar geba pačios užtikrinti, kad dvišaliuose jų susitarimuose būtų laikomasi vidaus rinkos taisyklių. Kai kreipiamasi mūsų patarimo, mes jį suteikiame, tačiau reikia ir valstybių narių pastangų. Vidaus rinka neveikia ir kai kuriose didelėse valstybėse narėse. Viena tokia valstybė visai netoli nuo čia, galbūt kaip tik joje dabar ir esame. Taigi EP narių iš Prancūzijos norėčiau paklausti: ar esate pasirengę su manimi bendradarbiauti kuriant vidaus rinką Prancūzijoje kitose valstybėse narėse? Man reikia jūsų pagalbos – ne nacionaliniu lygmeniu, bet Europos lygmeniu.

Pietų koridoriaus projekto klausimu galiu pasakyti, kad sprendimas dėl dujotiekių „Nabucco“, ITGI (Turkija–Graikija–Italija) ar TAP (Adrijos jūros dujotiekis) veikiausiai bus priimtas pirmąjį kitų metų ketvirtį. Tačiau plėtodami dujų infrastruktūrą turime apsvarstyti, kiek dujų artimiausiais dešimtmečiais mums reikės šildymui ir elektros energijos gamybai. Šiuo metu sunaudojame 500 milijardų kubinių metrų per metus. Ar šis skaičius mažės, ar didės? Šis klausimas bus aptartas ir laikotarpio iki 2050 m. veiksmų plane.

J. Rohde pateikė Kinijos pavyzdį. Mano nuomone, Kiniją visada verta minėti palyginimui, bet, pageidautina, ne kaip sektiną pavyzdį. Teisingai sakėte – Kinijoje investuota daug lėšų į vėjo energijos gamybą. Tai tiesa, tačiau nepaminėjote, kad šiuo metu Kinija superka pasaulio anglis ir daug daugiau investuoja į anglis. Pastaraisiais metais į atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą Kinija tikrai investavo daugiau negu Vokietija. Vis dėlto iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis Kinijoje mažėja, nes daug daugiau investuojama į branduolinę energiją ir anglis. Be to, Kinijoje branduolinė energija laikoma atsinaujinančiosios energijos rūšimi. Man toks požiūris nepriimtinas. Taigi lygintis su Kinija svarbu, tačiau rimtai patarčiau nelaikyti Kinijos pavyzdžiu, sektinu sprendžiant Europos klausimus.

Dar kartą jums dėkoju. Taip pat man reikia jūsų pagalbos tvarkant Europos biudžeto reikalus. Kalbėjusieji ragino padidinti užmojus, daugiau lėšų skirti moksliniams tyrimams ir infrastruktūrai. Aš tam pritariu. Priimu kiekvieną jūsų duodamą eurą, tačiau kaip paskirstyti biudžeto lėšas, sprendžia Taryba ir Europos Parlamentas. Remdamasis gerąja mūsų patirtimi įgyvendinant Europos strateginį energetikos technologijų planą, Europos ekonomikos atkūrimo planą ir finansuojant energetikai skirtus mokslinius tyrimus, tikiu, kad parengsime gerą pasiūlymą dėl infrastruktūros ir kad jūs jam pritarsite. Taip kitą dešimtmetį užtikrinsime tinkamą ES finansavimą, duodantį pridėtinės naudos tikslingoms ES priemonėms infrastruktūros ir mokslinių tyrimų srityse. Tai atmindami, galime bendradarbiauti išties konstruktyviai.

  Lena Kolarska-Bobińska, pranešėja. – (PL) Pone pirmininke, kaip matome, diskusijoje Europos Parlamento narių iškelti klausimai bei pareikštos nuomonės labai įvairūs ir skirtingi. Taigi šis pranešimas – mūsų ieškoto kompromiso išraiška. Mano nuomone, pranešimas labai geras, nes pasiekėme bendrą sutarimą.

Norėčiau padėkoti šešėliniams pranešėjams – Maritai Ulvskog, Jensui Rohde, Claude‘ui Turmes‘ui, Konradui Szymańskiui ir kitiems – už tai, kad mums pavyko taip gražiai susitarti. Taip pat dėkoju Pilarai del Castillo Vera už bendradarbiavimą, pagalbą ir palaikymą, Edinai Toth iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos už suteiktą pagalbą, Andrew Hillmanui, Komisijos nariui ir Komisijos darbuotojams, atsakiusiems į daugybę mano klausimų ir atsiliepusiems į įvairias mano idėjas.

Šiandien Briuselyje tarpvyriausybiškumo idėjos šalininkai kovoja su tais, kurie nori vadovautis solidarumo idėja. Ir Europos Parlamentui, ir Komisijai iškilo būtinybė užtikrinti, kad tolesniuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose viršų vis dėlto imtų solidarumas, o ne pavienių valstybių interesai. Mums pavyko pasiekti tam tikrą bendrą sutarimą. Turime strategiją ir, kaip C. Turmes sakė, atsižvelgdami į tai, turime ją įgyvendinti, įgyvendinti ir dar kartą įgyvendinti, gindamiesi nuo įvairių pavienių interesų.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj, ketvirtadienį, lapkričio 25 d. 12 val.

Rašytiniai pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Luís Paulo Alves (S&D) , raštu. – (PT) Esu įsitikinęs, kad naująja energetikos strategija būsime įpareigoti kurti konkurencingą, tvarią ir saugią energetiką. Dabar, kai Europa tampa vis labiau priklausoma nuo energijos importo, jai, mano manymu, būtina energetikos reikalų srityje išlikti stipriausia lydere, sutelkiant dėmesį į inovacijas ir technologinę plėtrą. Kad mūsų energetikos strategija būtų tvaresnė, reikia daugiausia dėmesio nuolat skirti atsinaujinančiųjų išteklių energijai ir šiame sektoriuje didinti konkurenciją, kad galėtume veiksmingai įgyvendinti energetikos vidaus rinką. Taip sumažinsime išlaidas ir padidinsime ekonomikos konkurencingumą, taip pat kursime gerovę ir darbo vietas, svarbius sveikai prekybos pusiausvyrai. Atvykau iš atokiausio regiono, kuriame iš vietos išteklių šiandien pagaminama 27 proc. energijos, bet siekiama, kad 2012 m. ši dalis sudarytų 75 proc. Palyginti su Europos Sąjunga, Azorų salos kėlė aukštesnius konkrečiuosius tikslus ir pasiekė rezultatų, jau pripažintų Europos lygmeniu, ypač geoterminės energetikos srityje, nes įgyvendina plataus užmojo energetikos politiką, grįstą regiono ir geriausių nacionalinių bei tarptautinių mokslinių tyrimų centrų partneryste. Europos Sąjunga turėtų sekti tokiais pavyzdžiais ir didinti paramą, teikiamą moksliniams tyrimams, inovacijoms ir projektų rengimui.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Atėjo metas kalbėtis apie tikrą Europos energetikos strategiją. Įgyvendinant ES energetikos strategiją šiuo metu lieka spragų. Lisabonos sutarties sąlygomis Europos Sąjungai suteiktas nuodugnus teisinis pagrindas, leisiantis kurti veiksmingą bendrąją vidaus rinką ir taip užtikrinti energijos tiekimo saugumą, tvarumą, tinklų sujungimą ir solidarumą. Šiomis aplinkybėmis naujoms valstybėms narėms, mažiausiai apsaugotoms nuo energijos tiekimo išorės trikdžių, reikia Europos Sąjungos paramos įgyvendinant šiuos nelengvus uždavinius.

Be to, raginčiau palikti valstybėms narėms galimybę bent jau iki 2018 m. teikti subsidijas anglių kasykloms. Kapitalizmo pasaulyje žodis „nekonkurencingas“ reiškia socialinę rykštę. Turime atsižvelgti į žmoniškumo veiksnį ir pagalvoti, kokią socialinę ekonominę žalą patirsime uždarę anglių kasyklas – teikiančias daugybę darbo vietų. Neskubėkime joms lipdyti nekonkurencingumo etiketės.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu siekiama prisidėti prie naujo energetikos veiksmų plano, numatyto strategijoje „Europa 2020“. Iš esmės naujasis planas gali tapti reikšminga iniciatyva, jei bus rūpestingai atsižvelgta į ankstesnių planų klaidas ir trūkumus. Beprasmiška atkakliai laikytis to paties požiūrio ir pasiūlymų, sukliudžiusių pasiekti išsikeltus tikslus.

Reikėtų atsižvelgti į kelis Europos energetikos politikos strategijos trūkumus.

Energetikos politika laikoma antrine – ji šliejama prie aplinkos politikos, kurios galutinis tikslas – atverti naują finansinių spekuliacijų sritį, suteikus galimybę pasipelnyti iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos leidimų. Tačiau energetika verta jos savitumui pritaikyto požiūrio, grįsto siekiu gerinti tokius specifinius rodiklius, kaip energijos intensyvumas ar energijos deficitas.

Taip pat energetikos srityje laikomasi prielaidos, kad, užtikrinus privačius investuotojus pritraukiančių rinkų veikimą, viskas stebuklingai išsispręs. Vienas po kito patvirtinti trys dokumentų rinkiniai, išleista viešųjų lėšų, tačiau konkurencingų rinkų, infrastruktūrai skirtų investicijų ar vartotojams įperkamesnės energijos vis dar nėra. Taigi mums visais atžvilgiais nepavyko įgyvendinti užsibrėžtų tikslų.

Argumentas, esą biokuras aplinkai duos tiktai naudos, kad jis gali būti reikšmingas Europos šalių žemės ūkio ir pramonės patobulinimas, nepasitvirtino.

  András Gyürk (PPE), raštu. – (HU) Džiaugiuosi matydamas, kad Europoje stiprėja ryžtas įgyvendinti bendrąją energetikos rinką. Tai puikiai įrodo faktas, kad ir L. Kolarskos-Bobińskos pranešimas, ir naujausia energetikos strategija, ir Europos Komisijos apibrėžti infrastruktūros prioritetai teikia paskatą imtis struktūrinių pokyčių. Visi pagaliau imame suprasti, kad norint sulaukti įspūdingos sėkmės reikia investuoti nemažai lėšų, rengti konkrečius veiksmų planus ir mažinti administracinę naštą. Pagrindinius Lisabonos sutarties tikslus visos valstybės narės gali pasiekti vieninteliu būdu: kurdamos bendrąją rinką, užtikrindamos energijos vartojimo efektyvumą ir didindamos atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį.

Anksčiau minėtuose dokumentuose siekis Vidurio ir Rytų Europoje plėtoti energetiką laikomas neatidėliotinu prioritetu. Tai, mano manymu, svarbus žingsnis pirmyn. Pernai ištiktos dujų tiekimo krizės, Vakarų valstybės aiškiai pamatė, kad mūsų regiono valstybės narės labai priklausomos nuo vieno dujų tiekimo šaltinio ir kad bendroji rinka čia neveikia. Europa suprato, kad pasirūpinus alternatyviais dujų tiekimo šaltiniais, nutiesus Šiaurės–Pietų dujų koridorių ir panaikinus rinkų izoliaciją šiame regione padidės energijos tiekimo saugumas ir bus kur kas lengviau įgyvendinti bendrąją rinką.

Taip pat mūsų regiono lankstumą didina pažangesni elektros tinklai ir regioninės naftos vamzdynų jungtys. Tačiau turime išlikti ryžtingi ir sukūrę strategiją. Esu įsitikinęs, kad netrukus įgyvendinsime struktūrinius pokyčius, padėsiančius veiksmingai kurti bendrąją rinką, kad sėkmingai užtikrinsime spartų skaidrų licencijų išdavimo procesą, kursime regionines iniciatyvas ir suteiksime galimybę naudotis naujomis finansavimo priemonėmis.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Po kelių su energijos tiekimu susijusių sukrėtimų išaiškėjo, kad energetika – esminis ES saugumo veiksnys. Akivaizdu, kad mums reikalinga ilgalaikė strateginė energetikos vizija. Siekiant patenkinti šį poreikį, pristatyta nauja energetikos strategija. Visų pirma, Europai reikia rišlios ir suderintos energetikos vidaus rinkos, aprėpiančios įvairius tarpusavyje sujungtus energetikos tinklus. Tai – neginčytinas prioritetas, lemiantis ES stabilumą ir saugumą. Šiandien dar yra izoliuotų ES regionų, beveik visiškai priklausomų nuo energijos tiekimo išorės šaltinių. Dujų importo atžvilgiu tai pasakytina apie visas tris Baltijos jūros regiono valstybes nares. Jos priklausomos nuo Rusijos dujų eksporto, o pastarąjį Maskva naudoja kaip užsienio politikos priemonę. Todėl Baltijos regiono valstybės narės, tiesioginės Rusijos kaimynės, už tas pačias rusiškas dujas moka 30 proc. daugiau negu Vokietija. Naujoji Baltijos jūros strategija turėtų būti skirta integruotiems tinklams Baltijos jūros regione plėtoti. Pritariu minčiai daugiau biudžeto lėšų skirti bendrajai energetikos politikai. Kuriant šiuolaikišką, veiksmingą energetikos infrastruktūrą reikės prioritetinių investicijų. Siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą būtina skirti daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, investuoti į naujas energetikos technologijas.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Siūlomoje energetikos strategijoje turi būti skatinama ilguoju laikotarpiu derinti įvairius energijos išteklius – ne tik atsinaujinančiuosius, bet ir branduolinę energiją. Tačiau ši strategija nebus gyvybinga, kol nesukursime tvirto energijos perdavimo tinklo, leidžiančio palaikyti rinkos integraciją ir plėtoti tvarios energijos stambaus masto gamybą.

Be to, nepaprastai svarbu stiprinti energetikos jungtis ir ryšius su trečiosiomis šalimis. Reikia kuo skubiau plėtoti ir pritaikyti šių dienų poreikiams skirstomuosius tinklus, kad būtų galima integruoti vis dažniau prie paskirstymo sistemos prijungiamus gamybos įrenginius (paskirstytą gamybą). Savaime suprantama, integruojant rinką būtina tinkamiau naudotis esamais veiksmų tinklais, šiuo tikslu užtikrinant tarpvalstybinį rinkos struktūros suderinamumą, ir plėtoti bendruosius Europos jungčių valdymo modelius. Galų gale, ne mažiau svarbu paminėti dar vieną lemtingą uždavinį – Europos Sąjungoje sukurti pažangų tinklą, padėsiantį tikruoju laiku valdyti, skirstyti ir vertinti įvairiausius gamybos ir vartojimo modelius, siekiant užtikrinti, kad būsima elektros energijos sistema veiktų saugiai, efektyviai.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Norėčiau pasidžiaugti šiuo pranešimu, ypač jo dalimis, kuriose užsimenama apie bioenergetikos sektoriaus potencialo plėtojimą. Šio sektoriaus potencialas Europoje nepanaudojamas. Viena su tuo susijusių aplinkybių štai kokia: kai kuriose valstybėse narėse didžiuliai žemės ūkio paskirties žemės plotai metai iš metų lieka nedirbti. Ši apleista žemė galėtų būti naudojama ir atsinaujinančiųjų išteklių energetikos reikmėms. Akivaizdus pavyzdys – Rumunijos padėtis (su ja esu geriausiai susipažinęs): maždaug 3 mln. hektarų žemės plyti nenaudojami, kai šioje vietovėje sunaudojamos energijos kiekis siekia maždaug 187 teravatvalandes. Šį klausimą, manau, būtina nagrinėti diskutuojant apie bendrosios žemės ūkio politikos ateitį. Prašymas parengti politikos bioenergetikos srityje pagrindus ir remti tolesnę tvaraus antrosios kartos biokuro sklaidą Europoje Komisijai pateiktas laiku ir tikiuosi, kad ES tuos pagrindus patvirtins.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Apsirūpinti energija – vienas svarbiausių šių dienų pasauliui tenkančių išbandymų. Jau labai seniai Europos Sąjunga ėmė remti politiką, kuria skatinama energijos poreikius tenkinti naudojant mažai CO2 išmetančias technologijas. Tai, kad šią idėją pranešėja priskiria prie strateginių tikslų, nė kiek nestebina ir aš jai visiškai pritariu. Man priimtinas ir antras strateginis tikslas – užtikrinti visų valstybių narių energetinį saugumą. Šį tikslą pranešėja sieja su siekiu kurti mažataršę ekonomiką. Tai ypač rūpi Lenkijai. Ne paslaptis, kad Lenkijos energetinio saugumo pagrindą sudaro anglys. Taigi, norint veiksmingai įgyvendinti šį siekį, reikalinga stipri finansinė ES parama. Lenkija (o ir daugelis kitų valstybių narių) supranta, kad reikia kurti mažataršę ekonomiką, tačiau negali šio tikslo pasiekti be Europos paramos. Galų gale, norėčiau pasidžiaugti, kad prie naujos Europos energetikos strategijos pagrindinių tikslų taip pat priskiriamas siekis užtikrinti piliečiams prieinamas energijos kainas. Remiu visus tris pagrindinius naujos Europos energetikos strategijos tikslus ir tvirtai pritariu pasiūlymui dėl rezoliucijos dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m.

  Indrek Tarand (Verts/ALE), raštu. – (SV) Labai džiaugiuosi, kad šiandien Europos Parlamente dar kartą galime iš esmės aptarti energetikos saugumo klausimus. Reikia aiškiai suprasti, kad ši tema tokia pat opi, kaip ir su dujomis susiję klausimai. Pastaraisiais metais sustiprėjo visos ES priklausomybė nuo energijos išteklių, tiekiamų iš tam tikrų trečiųjų šalių. Tenykštė rinka nėra saugi – ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad ten pažeidinėjamos demokratinės bei žmogaus teisės, o rinkoje dalyvaujančioms įmonėms trūksta sveikos verslo sampratos. Deja, turime pripažinti, kad dėl L. Kolarskos-Bobińskos pranešimo – šio puikiai parengto dokumento – diskutuojame ir balsuojame kiek per vėlai. Lapkričio 10 d. Europos Komisija jau paskelbė 2011–2020 m. Europos energetikos strategiją, todėl, matyt, per vėlu ką nors pakeisti. Bet geriau vėliau negu niekad. Prie to, kas šiandien buvo pasakyta, norėčiau pridurti, kad Prancūzija nusprendė Rusijai parduoti „Mistral“ klasės karo laivą. Manome, kad ji nuoširdžiai gailisi dėl šio savo sprendimo.

  Zbigniew Ziobro (ECR), raštu. – (PL) Pateiktame pasiūlyme dėl rezoliucijos vis dar trūksta aiškumo dviem svarbiais klausimais. Pirmas – iš Europos Sąjungos biudžeto teikiama finansinė parama alternatyvių kuro rūšių, pvz., skalūnų dujų, paieškoms. Panaudodamos skalūnų dujas, JAV jau užsitikrino energetinę nepriklausomybę. Pasak mokslininkų bei geologų, darosi vis akivaizdžiau, kad panašia energetinės autonomijos galimybe galėtų pasinaudoti ir Europos Sąjunga. Manau, turime keisti su tuo susijusią ES politiką, kad galėtume skatinti skalūnų dujų paieškas ir naudojimą. Taip pat svarbu užtikrinti finansinę paramą įstaigoms, kuriančioms skalūnų dujų gavybos ir transportavimo technologijas, įskaitant tas, kurios teikia galimybę skalūnų skaldymui panaudoti anglies dioksidą. Antra, aiškiau neužsimenama apie kuro perdavimo tinklų projektams skirtas specialias investicijas. Tai dar vienas su strategija nesusijęs dokumentas. Europos Parlamentas galų gale turi nurodyti ES saugumui svarbius energetikos projektus ir jų finansavimo būdus. Nepaisant visų deklaracijų, Rytų partnerystės ir Juodosios jūros sinergijos programos, taip pat dujotiekio „Nabucco“, kuriuo Azijos dujų atsargos būtų tiekiamos Europos vartotojams, statyba toliau atidėliojamos. Strategijoje taip pat neaptarta galimybė panaudoti Afrikoje ir Arktyje esančių atsargų. Galų gale, neatkreiptas dėmesys į tai, kad strategijoje iki galo neišaiškintas terminas „Europos Sąjungos energetikos saugumas“. Ką jis iš tikrųjų reiškia? Ar jis taikomas visai Europos Sąjungai, ar tiekimo saugumo būklę Europos Sąjungą šiandien sudarančiose pavienėse valstybėse narėse?