Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. lapkričio 24 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

(Posėdis pradėtas 9.05 val.)

2. Kovos su klastojimu prekybos susitarimas (angl. ACTA) (pateikti pasiūlymai dėl rezoliucijų) (žr. protokolą)

3. Įgyvendinimo priemonės (Darbo tvarkos taisyklių 88 straipsnis) (žr. protokolą)

4. Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvados ir ekonomikos valdymas (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – prioritetinės diskusijos dėl Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvadų ir ekonomikos valdymo [2010/2654(RSP)].

Norėčiau pasveikinti šiose diskusijose dalyvaujančius Tarybos Pirmininką H. Van Rompuy ir Komisijos Pirmininką J. M. Barroso. Šiame posėdyje taip pat dalyvauja Tarybai pirmininkaujančios Belgijos ir Komisijos atstovai. Pirmiausia aptarsime informaciją, kurią pateiks Tarybos Pirmininkas H. Van Rompuy.

  Herman Van Rompuy, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas. – Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos spalio 28–29 d. susitikime daugiausia dėmesio buvo skiriama Europos Sąjungos ekonomikos valdysenai, atsižvelgiant į Ekonomikos valdysenos darbo grupės parengtą pranešimą. Vertinant jos patvirtintą pranešimą ir vėlesnius įvykius, visų pirma Airijoje, šis klausimas yra labai svarbus bendrąja prasme, be to, reikalingos sparčiai įgyvendinamos finansinės priemonės, dėl kurių tarėmės gegužės mėn.

Norėčiau pasidžiaugti skubiais finansų ministrų veiksmais pastarąją savaitę ir pabrėžti, kad tai rodo mūsų pasiryžimą išlaikyti euro stabilumą.

„ES ir euro zonos finansinė parama bus teikiama laikantis griežtos politikos programos, dėl kurios Komisija ir TVF kartu su Europos centriniu banku tarsis su Airijos valdžios institucijomis. <…> Žinant apie tvirtus Airijos ekonomikos pagrindus, ryžtingas programos įgyvendinimas turėtų sudaryti sąlygas atkurti stiprų ir tvarų augimą ir išsaugoti ekonominę bei socialinę sanglaudą.“ Čia pacitavau Euro grupės ir ECOFIN ministrų žodžius.

Darbo grupės susitikimas nebuvo tarpvyriausybinė konferencija, tačiau jame apžvelgti mūsų darbo metodai, prioritetiniai klausimai ir procedūros šioje srityje. Siekėme tinkamos pusiausvyros tarp, viena vertus, bendros Europos sistemos siekiant išvengti perviršinio fiskalinio deficito ir ekonominės pusiausvyros nebuvimo ES viduje ir, kita vertus, galimybės nacionalinėms vyriausybėms laisvai pasirinkti, ką reikėtų apmokestinti ir kaip paskirstyti išlaidas remiantis nacionalinės politikos procedūromis ir Europos teise.

Siekiame užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė visiškai atsižvelgtų į ekonominių ir finansinių sprendimų poveikį savo partnerių ir Europos Sąjungos kaip visumos stabilumui. Be to, siekiame sustiprinti ES galimybes įsikišti tada, kai valstybės narės politika kelia pavojų kitoms ES šalims.

Šios rekomendacijos, kaip ir kitos darbo grupės pateiktos rekomendacijos, glaudžiai susijusios ir su Komisijos pasiūlymais. Be to, šiuos klausimus du kartus aptariau su Europos Parlamento frakcijų lyderiais ir atitinkamų komitetų vadovais taip, kaip pageidavote.

Norėčiau paaiškinti plačiau. Kai kurie žmonės teigia esantys nusivylę, kad trūksta automatiškumo priimant sprendimus. Ką gi, siūlome būtent tokį didesnį automatiškumą. Taryba – kalbame apie Tarybą, kuri apibrėžta Sutartyje – spręs dėl sankcijų remdamasi vadinamuoju „atvirkštinės daugumos“ principu. Tai reiškia, kad Komisijos pateiktas pasiūlymas dėl sankcijų priimamas, jeigu neatmetamas Tarybos kvalifikuota balsų dauguma, o iki šiol kvalifikuota balsų dauguma sankcijoms būdavo pritariama.

Vos prieš keletą savaičių kai kurios valstybės narės labai prieštaravo atvirkštinės daugumos idėjai. Tai iš tiesų didelis pokytis; be to, darbo grupė pasiūlė daug įvairių priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti Stabilumo paktą, pvz., gerinti politikos koordinavimą, t. y. įvesti vadinamąjį „Europos semestrą“, užtikrinti patikimą statistiką ir įsteigti nepriklausomas fiskalines tarybas.

Valstybės narės turėtų suprasti, kad jų politiniai sprendimai daro įtaką visoms partnerėms ir Europos Sąjungai kaip visumai. Tai svarbi krizės pamoka. Pateiksiu bendrą pastabą: darbo grupė buvo politinė sistema, kuria buvo siekiama greito sutarimo. Visi laimėjimai dabar turi atsispindėti teisiniuose dokumentuose. Komisija, Taryba ir Parlamentas turi atlikti savo darbą. Manau, kad visos šios institucijos tinkamai atliks savo darbą. Tai itin svarbi užduotis.

Kalbėdamas apie trečią pagrindinį ir paskutinį darbo grupės klausimą, vėl grįžtu prie tolesnės darbo grupės veiklos. Siūlome tvirtą ir patikimą krizių valdymo mechanizmą, kuriuo būtų palaikomas euro zonos kaip visumos finansinis stabilumas. Visi valstybių vadovai ar vyriausybės sutiko dėl šio mechanizmo poreikio ir pritarė, kad reikės atlikti nedidelį Sutarties pakeitimą.

Prieš apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad su Stabilumo paktu susijęs darbas nėra vien tik valstybių narių baudimas ar praeities klaidų taisymas. Labai svarbu tai įvertinti plačiau. Turime nepamiršti didesnių iššūkių, pvz., Europos struktūros ir tvaraus augimo rodiklių gerinimo ir bendrųjų ekonominės veiklos rezultatų.

Šiems klausimams turėjo būti skiriamas didžiausias dėmesys įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, ir tai Europos Vadovų Taryba aptarė kiek anksčiau šiais metais. Tiems, kurie bijo, kad mokesčių mažinimas pakenks ekonomikos augimo rodikliams, galėčiau atsakyti, kad didesnį dėmesį reikėtų sutelkti į pagrindinius struktūrinius veiksnius, kurie kliudo ekonominei veiklai, ir juos pašalinti. Tai ir bus pagrindinis Europos Vadovų Tarybos susitikimų tikslas kitų metų vasario ir kovo mėn.

Be to, Europos Vadovų Taryba trumpai aptarė ES biudžeto klausimus, kuriuos aptarti, be kita ko, paskatino EP Pirmininko kalba mūsų susitikimo pradžioje. Sutarėme prie šių klausimų grįžti gruodžio mėn.

Norėčiau pacituoti dalį pateiktų išvadų: „Labai svarbu, kad Europos Sąjungos biudžete ir būsimoje daugiametėje finansinėje programoje atsispindėtų bendros valstybių narių pastangos sumažinti deficitą ir skolas iki tvaresnio lygio. Atsižvelgdama į“ – norėčiau pabrėžti – „atsižvelgdama į skirtingų institucijų vaidmenį ir būtinybę pasiekti Europos tikslus, Europos Vadovų Taryba artimiausiame susitikime aptars, kaip užtikrinti, kad išlaidomis Europos lygmeniu galima būtų įnešti tinkamą indėlį į šį darbą.“

Norėčiau patikinti, kad pripažįstame naują Parlamento vaidmenį, kuris apibrėžtas Lisabonos sutartyje. Be abejo, neturėjome savo pozicijos dėl 2011 m. biudžeto procedūros, nes tai ne Europos Vadovų Tarybos, o Ministrų Tarybos ir Parlamento užduotis.

Kaip Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas kreipiuosi į visas suinteresuotąsias šalis prašydamas tęsti konsultacijas ir kuo greičiau pasiekti susitarimą dėl 2011 m. biudžeto. Šiame kompromise reikia atsižvelgti į įvairias problemas, tačiau kartu būtina laikytis Sutarčių.

Ši Europos Vadovų Taryba taip pat prisidėjo – kaip prisidės ir būsimosios Europos Vadovų Tarybos – rengiant Europos Sąjungos bendrąsias pozicijas artėjant svarbiems tarptautiniams susitikimams. Šiuo atveju didžiausias dėmesys skirtas pasirengti Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimui, Kankūno klimato kaitos konferencijai ir kitiems dvišaliams aukščiausiojo lygio susitikimams.

Prieš G20 susitikimą, kuris jau įvyko, susitarėme dėl prioritetinių klausimų, kuriuos parėmė ES atstovai ir valstybės narės, kurios dalyvavo G20. Tai apėmė ir sistemos „Bazelis III“ taisykles dėl kapitalui keliamų reikalavimų bei TVF reformą. Pastaruoju atveju norėčiau pabrėžti, kad ši svarbi reforma buvo įmanoma tik dėl atviro ir naudingo europiečių požiūrio. Užleidome dvi vietas TVF valdyboje, kad būtų pasiektas galutinis susitarimas, taigi dėjome daug pastangų siekdami pakeitimų.

Sprendžiant neatitikimų pasaulio ekonomikoje ir valiutų kursų politikoje klausimą diskusijos rengiantis Didžiojo dvidešimtuko susitikimui buvo labai įtemptos. Aukščiausiojo lygio susitikime buvo atlikta tinkama analizė ir susitarta dėl proceso. Džiaugiamės sprendimais sukurti neatitikimo rodiklių rinkinį ir atlikti vertinimą 2011 m. Dabar būtina susitarti dėl politikos išvadų ir, jeigu reikės, korekcinių veiksmų, kurie bus atlikti remiantis minėtu vertinimu.

Rengiantis Kankūno konferencijai Europos Vadovų Taryba parengė ir ES poziciją deryboms, prasidėsiančioms šio mėnesio pabaigoje. Po praėjusių metų Kopenhagos konferencijos vyko įvairios diskusijos, tiek oficialios, tiek neoficialios, tačiau viskas vyksta lėtai ir padėtis tebėra labai sudėtinga. Kankūno konferencija tikriausiai bus tik tarpinis žingsnis kuriant pasaulinę sistemą kovai su klimato kaita. Be abejo, Europos Sąjunga dėl to apgailestauja.

Galiausiai, kalbant apie dvišalius aukščiausiojo lygio susitikimus, Europos Vadovų Taryba aptarė prioritetinius klausimus ir strategijas būsimuosiuose aukščiausiojo lygio susitikimuose su Jungtinėmis Valstijomis, Rusija, Ukraina, Indija ir Afrika. Tai labai naudinga Pirmininkui J. M. Barroso ir man pačiam, taip pat užtikrina, kad tokiuose susitikimuose būtų kalbama ne tik Briuselio institucijų, bet ir visų 27 valstybių vardu. Sieksiu, kad tuo būtų vadovaujamasi kiekviename Europos Vadovų Tarybos susitikime.

Gerbiami kolegos, apibendrinau pastarojo Europos Vadovų Tarybos susitikimo, įvykusio beveik prieš mėnesį, rezultatus. Kiekvienu atveju ir toliau laikysiuosi savo praktikos per keletą valandų po Europos Vadovų Tarybos susitikimo pateikti trumpą apžvalgą jūsų frakcijų lyderiams. Nekantriai laukiu jūsų pastabų.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, jei politikoje savaitė – ilgas laiko tarpas, tai mėnuo gali atrodyti kaip amžinybė. Įvyko daug įvykių po paskutinio Europos Vadovų Tarybos susitikimo, ir ne tik Airijoje. Planuojami veiksmai – tai tolesnis, svarbus žingsnis užtikrinant finansinį Airijos, euro zonos ir Europos Sąjungos kaip visumos stabilumą. Dvi priemonės, kurias įgyvendinsime gegužės mėn. – tai veiksmingi žingsniai, kurie padės atlikti darbą, kuriam jos ir skirtos. Airijos problemos – labai specifinės, o minėtos priemonės gali padėti jas išspręsti. Ši intervencija turėtų padėti Airijos ekonomikai grįžti į įprastą kelią ir išlaikyti tvarų augimą remiantis pagrindinėmis šalies stiprybėmis.

Keli pastarieji mėnesiai buvo iš tiesų sunkūs. Jau daug atlikome, bet darbas vis dar nėra baigtas. Mūsų ekonominis valdymas yra pertvarkomas. Darbo grupė, kuriai vadovauja Pirmininkas H. Van Rompuy, pateikė labai teigiamus rezultatus. Dėl didelio Komisijos indėlio buvo galima pasiekti susitarimą dėl Komisijos teisinių pasiūlymų, ir tai apėmė kai kuriuos kitus labai svarbius ekonomikos valdysenos aspektus.

Svarbiausia tai, kad išlaikytos griežtesnės finansinės taisyklės ir platesnė ekonominė priežiūra – tai svarbiausi Komisijos pasiūlymo bruožai. Jau daugelį kartų pabrėžiau, kad itin svarbu kuo greičiau sukurti naują sistemą, todėl labai džiaugiuosi, kad Europos Vadovų Taryba pritarė „paspartinimo“ požiūrio idėjai ir iškėlė tikslą iki 2011 m. vasaros pasiekti susitarimą dėl Komisijos pateiktų teisėkūros pasiūlymų.

Įsidėmėtina, kad praėjusį rugsėjo mėn. iškelti klausimai dėl Komisijos teikiamų teisėkūros pasiūlymų šiuo metu pavirto siekiu paspartinti šiuos pasiūlymus. Ateinančiais mėnesiais turi vykti įprasta teisėkūros procedūra. Pasikliauju Bendrijos veiklos metodu dirbti gerai, kaip visada, ir padėti sustiprinti ekonomikos valdyseną euro zonoje ir Europoje.

Manau, kad galiausiai turėsime griežtas taisykles, paremtas atitinkamomis paskatomis užtikrinti atitikį, pusiau automatinį įgyvendinimą ir veiksmingą sistemą, kuria naudodamiesi galėtume įveikti platesnį makroekonominį disbalansą. Prireiks tvirtos ir griežtos ekonomikos valdysenos, kad pasiektume stabilų ir tvarų augimą, kuris labai svarbus užimtumui ir piliečių gerovei.

Euro zonai skirtas nuolatinis krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmas – pagrindinė šios dėlionės dalis. Šiuo metu taikomos laikinosios priemonės nustos galioti 2013 m., todėl būtina, kad vietoje jų būtų sukurtos patikimos, stiprios, ilgalaikės priemonės, parengtos atsižvelgiant į techninę tikrovę. Todėl Komisija jau pradėjo parengiamąjį darbą dėl bendrųjų euro zonai skirto būsimo naujo mechanizmo savybių. Šis mechanizmas, kurį rengiame glaudžiai bendradarbiaudami su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku, turėtų būti vertinamas pagal bendras pastangas sustiprinti ekonomikos valdyseną Europos Sąjungoje ir euro zonoje.

Norėčiau pabrėžti, kad net tuo atveju, jeigu šis mechanizmas bus finansuojamas iš valstybių narių biudžetų, ji tebebus „europinė“ iniciatyva ir, be abejonės, jį įgyvendinant bus remiamasi Komisijos patirtimi, nepriklausomumu ir nešališkumu. Priemonę sudarys trys pagrindinės dalys: makroekonominės korekcijos programa, finansavimo susitarimas ir privačiojo sektoriaus įtraukimas. Pastarasis gali būti įvairių formų, tačiau svarbiausia, kad sprendimai dėl privačiojo sektoriaus įtraukimo galios tik nuo 2013 m.

Valstybių vadovai ar vyriausybės vieningai nusprendė, kad norint sukurti tokią priemonę būtina keisti Sutartį. Kai praeitais metais patvirtinome Lisabonos sutartį, niekas nenumanė, kad taip greitai gali reikėti atlikti pakeitimus. Visi žinome, kad tai niekada nėra lengvas procesas, ir suvokiame kylančius pavojus. Tai viena iš priežasčių, kodėl teigiu – Europos Vadovų Tarybos susitikime ir netgi anksčiau – kad neturėtume pritarti Sutarties peržiūrai, jeigu kyla abejonių dėl valstybių narių balsavimo teisių. Džiaugiuosi, kad šiam argumentui pritarta, ir bet kokia Sutarties peržiūra bus ribota, o iš tikrųjų – ir nepaprastai tiksli.

Be to, svarbu, kad procesas būtų kuo paprastesnis. Todėl norėčiau įspėti, kad nemėgintume ieškoti ryšio su visiškai nesusijusiais kitokio pobūdžio klausimais.

Šis procesas apima tarpusavyje susijusius veiksmus. Europos Vadovų Taryba, Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikimas, praeitą savaitgalį Lisabonoje vykęs ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimas: tai tarpiniai veiksmai, kurie yra didesnio plano atkurti Europos stabilumą ir ekonomikos augimą dalis. Apie G20 aukščiausiojo lygio susitikimą šiame Parlamente kalbėsime per kitas diskusijas, todėl dabar norėčiau labai trumpai užsiminti apie labai svarbų ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimą, vykusį Lisabonoje.

Aukščiausiojo lygio susitikimo atmosfera buvo jauki, draugiška ir vyravo susikaupimas. Šiame susitikime kartu su Pirmininku H. Van Rompuy sutarėme su Prezidentu B. Obama, kad būtina parengti transatlantinę darbotvarkę, skirtą augimo ir užimtumo klausimams spręsti, įskaitant reguliavimo priemonių derinimą ir išankstines konsultacijas tokiais klausimais kaip konkurencingumas ir pasaulinė reforma. Įpareigojome ministrus ir Komisijos narius tęsti konkretų darbą šioje srityje, visų prima Transatlantiniame ekonomikos forume.

Pasaulio ekonomika, Didysis dvidešimtukas (G20) ir besivystančios ekonomikos šalys taip pat buvo įtrauktos į šią darbotvarkę. Mano pozicija yra tokia: Europos Sąjunga galės pasiekti savo tikslus tik tada, kai bus suaktyvintos visos politikos sritys; jei remsimės santykiais su visais pagrindiniais partneriais; jei integruotai panaudosime visą turimą įtaką visais – nacionaliniu, Europos ir pasauliniu – lygmenimis. Vienas dalykas yra aiškus: turėsime daugiau įtakos išorėje, jeigu pasieksime tarpusavio susitarimą viduje, Europos Sąjungoje. Šiuo atžvilgiu esu susirūpinęs, kad kai kuriose pozicijose pastaruoju metu šiam klausimui nėra skiriama pakankamai dėmesio ir neprisidedama prie bendrų veiksmų darnos.

Manau, kad iki šiol pasiekta pažanga ekonomikos valdysenos srityje – tai ženklas, kad galime suteikti Europai daugiau jėgos pasauliniu lygmeniu, jeigu pakaks visų šalių politinės valios, nes tai būtų naudinga mūsų piliečiams. Tačiau pabrėžiu, kad tam reikės politinės valios ir kad ne tik Europos institucijos, bet ir visos valstybės narės suvoktų bendrą tikslą. Todėl šiandien norėčiau paprašyti didesnės sanglaudos, konvergencijos ir bendro tikslo suvokimo.

  Joseph Daul, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, vakar laikraštyje paskelbtoje viešosios nuomonės apklausoje nurodyta, kad 70 proc. prancūzų mano, kad jų šalį vis dar apėmusi krizė, kuri dar nėra įveikta. Esu įsitikinęs, kad platesnio masto apklausoje Europoje būtų gauti tokie patys rezultatai.

Todėl turime atsižvelgti į pagrįstus mūsų piliečių nuogąstavimus. Žmonės gyvena sunkiais laikais ir negali toleruoti lėto ir sudėtingo sprendimų priėmimo proceso Europos ir pasauliniu lygmeniu. Daugelis iš jų manęs teiravosi, kokių imamės veiksmų ir ką Europa veikia, kad padėtų jiems ir jų šeimoms. Žmonės išsigandę. Kartu matau, kad vis daugiau politikų ir valstybių, net šiame Parlamente, naudojasi ir manipuliuoja šia baime bei nerimu ir neturi jokių pasiūlymų.

Toks populistinis požiūris, kuris iškraipo mūsų politiką – tai didelė problema, ir norėčiau pabrėžti, kad taip nepavyks išspręsti tikrų ir rimtų problemų, su kuriomis susiduria mūsų šalys ir Europa pasaulyje. Manau, kad politinės partijos ir parlamentinės frakcijos, kurios nepritaria tokiam populizmui ir demagogijai, turėtų dažniau ir atvirai apie tai kalbėti.

Ne, atsiliepti į krizę tai nereiškia jos vengti ar griebtis protekcionizmo. Ne, nėra greito ar lengvo sprendimo krizei, kurią šiuo metu patiriame, įveikti. Ne, negalima atgręžti nugaros solidarumui ar pastangoms stiprinti visas šalis globalizacijos akivaizdoje ir galiausiai suvokti, kad mums reikalingi partneriai, kai susiduriame su sunkumais.

Po įvykių Airijoje turime išmokti keletą pamokų, ir, kreipdamasis į Tarybos Pirmininką ir Komisijos Pirmininką norėčiau pabrėžti, kad tai nėra Airijos kritikavimas. Turime išmokti šias pamokas, nes sunkumai, su kuriais susidurta šioje šalyje, kilo ne tik dėl bankų, bet ir dėl dabartinės vyriausybės vykdomos finansų ir ekonominės politikos. Dėl buvusio ekonomikos augimo „keltų tigru“ vadinta Airija, kuriai buvo būdinga netipiška mokesčių sistema, minimalus bankų reguliavimas ir investicijų kodeksas, grindžiamas taisyklėmis, kurios nepanašios į kitose Europos Sąjungos šalyse galiojančias taisykles, šiandien patiria nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, susiduria su namų ūkių skolomis, rekordiškai dideliu nedarbu ir paralyžiuotu bankiniu sektoriumi. Airijos Vyriausybė suteikė garantijas visai bankų sistemai su 480 mlrd. EUR įsipareigojimu, kuris tris kartus viršijo šalies BVP, todėl valstybės biudžeto deficitas padidėjo iki 32 proc.

Šiuo metu Airijos Vyriausybė prašo ir pagrįstai sulaukia Europos solidarumo. Tuo džiaugiuosi ir, kaip Komisijos narys O. Rehn pirmadienį pareiškė šiame Parlamente, pritariu, kad su pagalba, kurios netrukus turėtų sulaukti Airija, bus išsaugotas visos euro zonos stabilumas. Tik ar pati Airijos Vyriausybė visus tuos metus rodė solidarumą, kurio šiandien pagrįstai sulaukia Dublinas, kaip ir tada, kai Airija įstojo į ES?

Kiek kartų valstybės narės mėgino suderinti mokesčius – kaip šiandien puikiai žinome, tai būtina gero valdymo sąlyga. Kiekvieną kartą tos pačios kelios šalys tam pasipriešindavo.

Į nieką nebaksnoju pirštu, bet manau, kad atėjo metas pasimokyti iš tokio elgesio. Kaip jau keletą kartų minėjau šiame Parlamente, krizė suteikia galimybių pokyčiams ir neturėtume bijoti pakeisti keleto mokesčių, kurie neturėjo teigiamo poveikio, kurio tikėtasi.

Ponios ir ponai, prieš keletą savaičių Europos Vadovų Tarybos patvirtintos priemonės ir gairės, dėl kurių buvo sutarta Didžiojo dvidešimtuko susitikime Seule – tai žingsnis teisinga kryptimi, bet to nepakanka. Kitaip tariant, reikia suvokti, kad būtinas bendradarbiavimas Europoje ir tarp pagrindinių regioninių blokų, siekiant išspręsti finansų rinkų nestabilumo ir disbalanso problemas, taip pat išvengti valiutų karo.

Visi suprantame, kad sprendžiant šiuos klausimus kiekviena šalis atskirai negalės surasti perspektyvaus ilgalaikio sprendimo, kuris pateisintų 500 mln. Europos piliečių lūkesčius, kurie, kaip jau minėjau iš pradžių, tikisi, kad jų politikai – kalbame apie visus čia susirinkusius politikus, kurie atstovauja savo valstybių žmonėms – priims į ateitį nukreiptus sprendimus.

Pone Tarybos Pirmininke, jeigu krizė mus kai ko ir išmokė, tai būtent to, kad būsimi sprendimai nebūtinai turi būti tokie patys sprendimai, kuriuose priėmėme praeityje. Mokame didelę kainą, nes tai suvokiame tik krizės laikotarpiu, tačiau mokėsime dar didesnę kainą, jeigu ir toliau į tai neatsižvelgsime. Raginu Europos institucijas ir valstybių narių vyriausybes keistis, išmokti politines krizės pamokas ir neieškoti solidarumo tada, kai jau per vėlu.

Pone pirmininke, baigdamas kalbą norėčiau pridurti, kad tai nėra Tarybos ir Parlamento tarpusavio kovos klausimas, tai nėra sutarčių įgyvendinimo, solidarumo rodymo ir darbo drauge klausimas. Tai žinia, kurią norėčiau jums perduoti, kad galėtume įveikti krizę savo piliečių gerovės labui.

  Martin Schulz, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos Pirmininko kalboje išgirdau visai kitokį toną nei Komisijos Pirmininko kalboje. Tarybos Pirmininkas perskaitė pranešimą ir, pone H. Van Rompuy, jei pasiduočiau pranešimo žavesiui, iš tikrųjų galėčiau padaryti išvadą, kad viskas klostosi puikiai. Tačiau klausydamasis J. M. Barroso susidariau visai kitokį įspūdį – pacituosiu – „kad kai kuriose pozicijose pastaruoju metu neprisidedama prie darnos“. Tai Komisijos Pirmininkas pareiškė apie Tarybą, kurios veiksmuose, kaip teigiama, visiškai nėra darnos.

Ne, tikrovė Europoje yra kitokia. Tikrovę Europoje atspindi tai, kad ES yra padalyta į tris dalis: sprendimus priimančias Vokietiją ir Prancūziją, likusias euro zonos valstybes ir kitas šalis, kurios nepriklauso euro zonai ir kuriose išskirtinę padėtį užima Jungtinė Karalystė. Tokia Europos tikrovė.

Išskirtinę Jungtinės Karalystės padėtį taip pat reikia atidžiau panagrinėti. Vokietė A. Merkel ir prancūzas N. Sarkozy kaip partneriai sprendimų priėmimo srityje sudarė sandėrį su D. Cameronu. Visi tai žino, tik reikia apie tai kalbėti atvirai. Sandėris vyko maždaug taip: „Reikia peržiūrėti Sutartį, kad įgyvendintume Stabilumo paktą“. „Gerai“, atsako D. Cameron, „tai nelengva, nes kai kurie Bendruomenių rūmų nariai tam prieštarauja, tačiau tada galėtume patvirtinti kitokį biudžetą“. A. Merkel ir N. Sarkozy atsako „gerai, taip ir padarykime“.

Tokia Europos tikrovė. Negana to, kad tai neturi nieko bendra su Bendrijos dvasia, toks požiūris sužlugdys Europos Sąjungos sanglaudą, o ilgalaikėje perspektyvoje ir pačią Europos Sąjungą. Bijau, kad kai kurie asmenys būtent to ir siekia. Jie entuziastingai tam pritaria. Tai Parlamento nariai, kurie sėdi šiuose rūmuose.

(Plojimai)

Jei nenorime, kad ateityje šie žmonės vadovautų žemynui, turime nukreipti Europą kita kryptimi.

(Kalbėtoją pertraukė šūksniai)

Pamėginsiu tęsti toliau. Ponas W. Langen visada labai susijaudinęs. ES Stabilumo pakto reforma priklauso nuo susitarimo su šalimi, kuri netgi nepriklauso euro zonai. Ponia A. Merkel pritaria Sutarties peržiūrai tokiu metu, kai niekas šiame Parlamente negali numatyti, kas įvyks Airijoje. Be to, nežinau, ar ES sutarties pakeitimai Airijoje bus patvirtinti taip sklandžiai, kaip galima spręsti iš Europos Vadovų Tarybos pranešimo.

Ponia A. Merkel teigia, kad turi būti įtrauktas ir privatusis sektorius. Norėčiau užduoti jums klausimą apie Airijos privatųjį sektorių, pone O. Rehnai. Kaip Airijos bankai sugebėjo pereiti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis? Gal galite mums tai paaiškinti?

A. Merkel veiksmai tampa testavimu nepalankiausiomis sąlygomis euro atžvilgiu. Norėčiau paaiškinti, kas vyksta: privačiojo sektoriaus įtraukimas vertinamas palankiai, nes būtų teisinga taip pasielgti. Europos Parlamente – čia irgi atlikau savo vaidmenį – pasiektas susitarimas dėl privačiojo sektoriaus įtraukimo, būtent dėl finansinių sandorių apmokestinimo visoje Europoje.

(Plojimai)

Šis klausimas buvo trumpai aptartas Didžiojo aštuoneto (G8) aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame pateiktas toks atsakymas: „ne, nenorime finansinių sandorių apmokestinimo“. Tada atsakėme: „Gerai, pamirškime jį“. Per popietinę kavos pertraukėlę finansinių sandorių apmokestinimo idėja buvo pamiršta. Jei būtų galimybė įtraukti privatųjį sektorių taip, kad šis sektorius jaustų to rezultatus, taip ir būtų padaryta. Šiuo metu žmonės teigia, kad Jungtinė Karalystė to nenori. Tačiau ar iš tikrųjų Jungtinė Karalystė Europoje viską sprendžia? Galbūt pirmiausia reikėtų finansinių sandorių apmokestinimą įvesti euro zonoje ir pareikšti, kad taip rinksime mokesčius iš euro zonos privačiojo finansų sektoriaus.

(Kalbėtoją pertraukė šūksniai)

Tik pakartosiu šio žmogaus pasakytus žodžius, kad vertėjas galėtų išversti: „viena tauta, viena šalis, vienas vadas“. Štai ką jis pasakė.

Netrukus baigsiu savo kalbą. Kai šis Parlamento narys eina šaukdamas „viena tauta, viena šalis, vienas vadas“, galiu pasakyti tik viena: asmenims, kurie taip teigė Vokietijoje, būdingas mąstymo būdas, kurį stengiuosi įveikti, tačiau manau, kad šio pono požiūris artimesnis šiam mąstymo būdui negu manasis.

  Joseph Daul (PPE). – (FR) (kreipdamasis į G. Bloomą) Negaliu pritarti jūsų pareikštai nuomonei. Gyvename demokratijos laikais ir demokratinėje sistemoje. Paprašysiu oficialiai atsiprašyti, kitaip pateiksime oficialų skundą. Yra žmonių, kurie pasakė kur kas mažiau – tai neteisinga.

(Plojimai)

Jis vos nepridūrė, kad koncentracijos stovyklos buvo kuriamos siekiant išspręsti šią problemą.

  Pirmininkas. – Mieli kolegos, turime tęsti. Atsižvelgsiu į tai, kas buvo pasakyta. Norėčiau priminti Darbo tvarkos taisyklių 152 straipsnio 1 dalį: „Parlamento pirmininkas paragina laikytis tvarkos Parlamento narį, kuris trukdo sklandžiam posėdžio darbui ar kurio elgesys nesuderinamas su atitinkamomis 9 straipsnio nuostatomis.“ Gerbiamas kolega, prašau atsiprašyti Parlamento.

  Godfrey Bloom (EFD). – Požiūris, kurį išreiškė M. Schultz yra tipiškas atvejis. Jis – nedemokratiškas fašistas.

  Pirmininkas. – Kolegos, tikėjomės kitokio atsakymo. Nenorime, kad taip būtų pertraukinėjamos diskusijos. Gerbiamas kolega, pakviesiu jus į pasitarimą su manimi, taip pat nuspręsime dėl tolesnių veiksmų.

Esant tokioms aplinkybėms, neįmanoma tęsti diskusijų. Gerbiamas kolega, kaip matote, Parlamentas protestuoja prieš tokį jūsų elgesį. Perskaitysiu 152 straipsnio 3 dalį savo gimtąja kalba.

„Jei trukdoma toliau ar padaromi nauji nusižengimai, Parlamento Pirmininkas gali iš pažeidėjo atimti teisę kalbėti bei išprašyti jį iš salės neleisdamas dalyvauti likusioje posėdžio dalyje. Ypač rimtais atvejais Parlamento Pirmininkas gali pasinaudoti pastarąja priemone nedelsdamas ir be antrojo įspėjimo. Generalinis sekretorius, pasitelkdamas į pagalbą salės tvarkdarius ir, jei būtina, Parlamento Saugos tarnybą, nedelsdamas pasirūpina, kad tokios drausminės priemonės būtų vykdomos.“

Pone G. Bloomai, kaip suprantate, daugumai šiame Parlamente esančių narių jūsų elgesys visiškai nepriimtinas. Man jūsų elgesys taip pat nepriimtinas. Taigi paprašysiu jus palikti salę.

Kaip žinote, galite diskutuoti ir reikšti savo nuomonę, tačiau taip, kad netrukdytumėte kitiems nariams. Kitaip negalėsime palaikyti tvarkos šiame Parlamente.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, visų pirma manau, kad pastarąjį įvykį reikia vertinti rimtai. Taip pat manau, kad frakcijos turi pateikti bendrą poziciją šiuo klausimu, ir manau, kad visos frakcijos, be abejonės, išskyrus susijusio EP nario frakciją, aiškiai pritaria veiksmams, kurių turėjote imtis, kad užkirstumėte kelią panašiems veiksmams pasikartoti.

(Plojimai)

Pritariu, kad J. Daulo mintys apie Airiją – nes šis žmogus kruopščiai išanalizavo Airijos padėtį – yra teisingos, tačiau norėčiau pabrėžti, kad jei finansų krizės pradžioje, 2008 m. spalio mėn., būtume parengę bankams skirtą Europos pagalbos planą, kaip siūlė Komisija, tačiau kuriam pasipriešino valstybės narės, Airija niekada nebūtų susidūrusi su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria šiuo metu. 2008 m. spalio mėn. projektas buvo atmestas su tokiais žodžiais: „Ne, jis nėra būtinas. Vokietijoje turime pakankamai pinigų, kad patys išspręstume savo problemas.“ Ir štai dabar matome tokio sprendimo padarinius.

Antra, norėčiau aptarti pastarąjį klausimą, dėl kurio vis dar jaučiama įtampa. Mano požiūriu, euras rytoj arba poryt ir vėl stabilizuosis, nors taip dar neįvyko. Todėl manau, kad į Europos centrinio banko pirmininko ir O. Rehno vakar išsakytas mintis reikia labai rimtai atsižvelgti.

Manau, kad vakar vykusiose diskusijose – kuriose dalyvavo ne itin daug narių – J. C. Trichet išsakytos mintys yra labai svarbios. J. C. Trichet minėjo, kad turimo paketo nepakako euro zonos stabilumui atkurti. Parlamento nariams tenka ypatinga atsakomybė, nes esame bendri sprendimų priėmėjai šioje srityje. Reikia rimtai tai įvertinti. Tiesą sakant, kur iš tiesų slypi problema? Pasaulyje nėra tokios valiutos, kurios nepalaikytų vyriausybė, viena bendra ekonomikos politika, strategija ir viena bendra obligacijų rinka. Kaip euro zonos nariai, manome, kad galime veikti turėdami 16 vyriausybių, 16 obligacijų rinkų ir 16 skirtingų ekonomikos politikos sričių; manau, kad turime veikti remdamiesi šiuo pagrindu ir prieidami prie šios išvados. Mes privalome žvelgti plačiau nei Tarybos sprendimai. Pone O. Rehnai, netgi manau, kad turime žvelgti plačiau nei Komisijos pasiūlymai ir remti J. C. Trichet’ą.

Jei J. C. Trichet, kuris ir yra atsakingas už euro stabilumą, kreipsis į Parlamentą ir kitas Europos valdžios institucijas prašydamas sustiprinti paketą, vienintelis sprendimas, kurį galime priimti dėl finansų rinkų, yra paketo sustiprinimas, komunitarizacija ir tik automatinių sankcijų įvedimas – kurios šiuo metu negalioja – ir euro obligacijų rinkos sukūrimas. Graikijos ir Vokietijos bei Airijos ir Vokietijos skirtumai niekur neišnyks, jei nesukursime vienos bendros obligacijų rinkos. Be to, galėtų būti įvestos iš tikrųjų veiksmingos papildomos sankcijos toms šalims, kurios nesilaiko Stabilumo pakto.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad reikia tikros ekonomikos valdysenos, kuri skatintų investicijas ir, jeigu Vokietijos Vyriausybė siūlo šiuo tikslu pakeisti Sutarties 136 straipsnį, jį pakeiskime, tačiau imkimės ir būtinų veiksmų ir ateityje įtraukime į 136 straipsnį tikrą ekonomikos valdyseną ir visiškai automatines sankcijas. Pasistenkime, kad šie Sutarties pakeitimai taptų realia galimybe siekiant parengti eurą ateičiai, t. y. sukuriant ekonomikos valdyseną euro zonoje ir Europos Sąjungoje.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, tuo atveju, jeigu Komisijai pavyktų sukurti ekonomikos valdyseną, kurios ji siekia ir kurios siekiate jūs, ar manote, pone G. Verhofstadtai, kad Komisija visada priimtų teisingus sprendimus?

  Guy Verhofstadt (ALDE). – Pone pirmininke, manau, kad labiau tikiu Europos Komisijos, o ne Tarybos, kurią sudaro vyriausybių vadovai, ketinimais imtis priemonių prieš šalis, kurios netaiko Stabilumo pakto. Devynerius metus buvau Tarybos narys ir nė karto nemačiau, kad viena šalis durtų pirštu į kitą pareikšdama: „netaikote Stabilumo pakto“.

Tai pasitvirtino 2004 ir 2005 m. sprendžiant Prancūzijos ir Vokietijos klausimą. Šios šalys netaikė Stabilumo pakto, tačiau nebuvo imtasi jokių sankcijų prieš šias valstybes. Todėl Europos Komisija, kuri yra komunitarinė institucija ir iš tikrųjų laikosi J. Monnet ir R. Schumano metodų, turi imtis lyderės vaidmens.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, tai tiesa. Negalėjau įsikišti, kai iš salės išvijote kolegą Parlamento narį iš JK nepriklausomybės partijos (UKIP), tačiau vis tiek norėčiau paprieštarauti dėl šališkai taikomų taisyklių. M. Schulz šioje salėje išvadino mano kolegą D. van der Stoepą fašistu, tačiau nesiėmėte jokių veiksmų; nebuvo pateikti jokie atsiprašymai. Nebuvo imtasi jokių veiksmų prieš M. Schulzą. Tai, kaip elgiasi M. Schulz, yra ...

(Kalbėtojas toliau tęsė, bet mikrofonas buvo išjungtas)

  Pirmininkas. – Privalau nutraukti šią kalbą. Jei turite kokių nors abejonių dėl pastarųjų įvykių, galite prieiti prie manęs pasikalbėti. Esu pasiruošęs kartu su jumis tai aptarti.

Pone N. Farage, kaip žinote, paprašiau jus aptarti kai kuriuos labai svarbius klausimus asmeniškai įsikišdamas. Pareiškiau savo nuomonę, taigi gerai supratote mano požiūrį. Be to, paklausiau, ar turėjote kokių abejonių dėl mano sprendimo.

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, gana sunku kalbėti esant tokiai įtemptai atmosferai. Tam tikru atžvilgiu tai panašu į padėtį, kurioje Europos Sąjunga atsidurtų, jeigu nebūtų ryžtingiau ir rūpestingiau rengiama Europos politika. Manau, pone M. Schulzai, kad problema yra ne maži pakeitimai, kurių siekia Vokietija ir kurie šiai šaliai reikalingi, nes finansų krizė nėra stichinė nelaimė. Problema ta, kad susidūrus su krize Europos Vadovų Taryba ir visų pirma didžiųjų šalių atstovai Europos Vadovų Taryboje nebegali ilgiau užtikrinti, kad teigiami Briuselio susitikimų atgarsiai pasklistų Europos Sąjungos valstybių narių visuomenėse. Iš tikrųjų kelia nuostabą, kaip greitai išsisklaidė ši europietiška dvasia. Be to, kelia nuostabą tai, kad iš visų šalių būtent Vokietija, kuri gavo tiek daug naudos iš pareikšto solidarumo praeityje ir visai neseniai, jau neįstengia pereiti nuo diskusijų, kurias šiandien galime pavadinti egoistinėmis ir smulkmeniškomis, prie diskusijų, kodėl valstybės narės Europoje taip glaudžiai susiejo savo likimus viena su kita ir kodėl buvo teisinga taip pasielgti, taip pat kodėl Tarybai ir jums, pone H. Van Rompuy, jau nepavyksta paaiškinti piliečiams, kurių neužtikrintumą taip puikiai apibūdino J. Daul, kodėl krizę galėsime įveikti tik dirbdami kartu, o ne rungtyniaudami vieni su kitais. Visiškas tokios dvasios nebuvimas – viena iš problemų.

Antroji problema ta, kad nebuvo jokio sąžiningo politinio pareiškimo apie tai, kad negelbėjame visų Graikijos ar Airijos žmonių, kad kiekvienu atveju gelbėjame bankus ir kad Airijos krizė – ne vien tik airių, bet ir vokiečių bei britų krizė, nors ir nepageidaujate apie tai girdėti. Manau, kad toks sąžiningumas padės įtikinti piliečius iš tikrųjų remti Briuselio sprendimus šiuo krizės laikotarpiu.

Trečias klausimas susijęs su tuo, kad, mano nuomone, G. Verhofstadt yra visiškai teisus. Ekonomikos valdysenai turi būti suteikta forma. Visi tai žinome. Kad ir kaip dažnai Taryba ar Komisija pareiškia, kad siekia kuo greičiau imtis reikiamų veiksmų, man neramu, nes būtent ši europietiškos solidarumo dvasios stoka reiškia, kad šių reikalingų ir logiškų integracijos veiksmų nebus imtasi. Kalbėti apie Airijos mokesčių dempingą yra viena. Tačiau reikia kažką keisti. Ir kaip tai bus padaryta – jau kitas klausimas. Kada ir per kokį laikotarpį – dar kitas klausimas. Taigi, apskritai valstybės narės turi derinti savo mokesčių politikos sritis, kitaip reikalai Europos Sąjungoje nesiklostys puikiai.

Turime itin rimtai vertinti diskusijas, kurioms jau buvo teikiama didelė reikšmė: tai kreditorių įtraukimas, skolos pertvarkymas, įskaitant subjektų, kurie tiesiogiai sukėlė krizę. Turiu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu man labai sunku nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Žinome, kad dabar Ispanijai ir Portugalijai yra lemiamas momentas. Žinome, kad tai tik laiko klausimas, kada šios šalys paprašys pareikšti solidarumą ir padėti valdyti krizę. Nežinau, ar įtraukdami kreditorius padarytume sau paslaugą, o galbūt iš tiesų būtų geriau pabrėžti, kad siekiame šios ekonomikos valdysenos, siekiame griežto bankų sektoriaus reguliavimo, siekiame finansinių sandorių apmokestinimo arba kapitalo apmokestinimo tiems, kurie pasipelnė dėl krizės. Tai turime apsvarstyti. Nėra jokios prasmės elgtis taip, tarsi šioje srityje nereikėtų priimti jokio sprendimo. Ačiū už dėmesį.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Kay Swinburne, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, nors kartą Europos Vadovų Taryba ir žiniasklaida mano Velso rinkimų apygardoje aptarinėja dvi tas pačias pagrindines temas. Pirma, kaip ES susidoros su Airijos padėties sukeltais iššūkiais, ir antra, kaip rasti išėjimą iš aklavietės, kurioje atsidūrė ES dėl savo biudžeto. Velse iš tiesų vertiname gaunamą ES finansavimą, ir visi rinkėjai suvokia euro zonos stabilumo svarbą. Tačiau labai skiriasi tai, kaip šios temos aptariamos Kardife ir Briuselyje.

Briuselyje, Europos Parlamente šiuos du klausimus aptariame atskirai. Europos Parlamento atsakymas ir Tarybos siūlymas išgelbėti eurą yra tas, kad reikia pagerinti ekonomikos valdyseną, įvesti daugiau taisyklių nacionalinėms vyriausybėms, o jų laikymąsi užtikrinti taikant baudas ir sankcijas.

Sostinėje Kardife – esu įsitikinusi, kad ir Dubline –biudžeto klausimu laikomės nuomonės, kad valstybės narės turėtų nustoti būti savanaudėmis ir turėtų iškelti Europą šiek tiek aukščiau savo šalies poreikių, tačiau svarbiausia tai, kaip ir kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Žmonės supranta, kad reikalingos taupymo priemonės. Supranta, kad reikia priimti griežtus sprendimus, tačiau taip pat siekia nuspręsti, kaip bus išleisti jų sunkiai uždirbti pinigai. Prašymas skirti dar daugiau pinigų ES projektų finansavimui per padidintą ES biudžetą tada, kai reikalaujama mažinti viešojo sektoriaus pensijas ar kartais netgi atsisakyti pagrindinių gerovės paslaugų, nuo kurių asmenys yra priklausomi, daugeliui rinkėjų yra per didelis.

Kai pati ES pripažins, kad jai nepavyko užtikrinti pakankamai sklandaus taisyklių ir standartų laikymosi euro zonoje, piliečiams tai tikrai nesuteiks paskatų skirti dar daugiau pinigų. Tokiais laikais, kai griežtai ribojamos viešosios išlaidos ir kai persvarstomos valstybių narių ekonomikos valdysenos taisyklės, Europos Parlamento nariai turėtų atsižvelgti į valstybių narių patiriamą spaudimą ir suprasti, kad visi neskubūs ES institucijų projektai turėtų būti atidėti siekiant parengti tokį ES biudžetą, kuris atspindėtų sunkią ekonominę padėtį.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, ar kalbėtoja supranta, kad jos minėtas vadinamasis ES finansavimas, kurį, jos manymu, gauna rinkėjai, yra tiesiog grąžinamos pačios JK lėšos, tačiau grąžinamos tik iš dalies, nes Europos Sąjunga atsiskaičiuoja savo kaip krupjė dalį? Ar ponia tai pripažįsta ir supranta?

  Kay Swinburne (ECR). – Pone pirmininke, kaip gerbiamasis kolega žino, tikrai suprantu, iš kur šie pinigai ateina ir kas yra pagrindiniai mokėtojai į ES biudžetą. Tačiau mano rinkėjai Velse suvokia, kad svarbiausiems projektams finansavimas teikiamas tada, kai BVP yra žemesnis, palyginti su visais kitais JK regionais. Todėl kiekvieną kartą ginsiu ES finansavimą mano rinkimų apygardoje.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, jei valstybių vadovai ar vyriausybės susitarė sukurti nuolatinį krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmą, skirtą euro zonos finansiniam stabilumui apsaugoti, galiu tik pritarti tokiam sprendimui. Keletą mėnesių trukusio H. Van Rompuy Ekonomikos valdysenos darbo grupės darbo rezultatai teikia daug vilčių, nors mano nuomonė dėl jų yra kitokia. Siekiant užkirsti kelią ilgalaikiams deficitams mėginama įvesti kuo griežtesnę biudžetų kontrolę, tačiau atsargiam atsigavimui nuo krizės nedelsiant kils pavojus dėl radikalių viešųjų išlaidų mažinimo. Tai ne tik atneša priešingų rezultatų, manau, kad tai absurdiška. Panašu, kad nieko nepasimokėme iš patirties įgyvendinant Stabilumo ir augimo paktą. Negalite taikyti papildomų piniginių nuobaudų šaliai, kuri ir taip paskendusi skolose. Subsidijų uždraudimas ir Stabilumo ir augimo paktas sugriaus pinigų sąjungai priklausančių valstybių tarpusavio solidarumą.

Ar ekonomika lemia mūsų politiką? Ir vėl krizės padarinius turės prisiimti žmonės. Galime tikėtis darbo užmokesčio dempingo ir socialinio dempingo, švietimo sektoriaus finansavimo mažinimo ir nedarbo augimo. Tai dar labiau padidins krizės ištiktų šalių naštą ir apsunkins šių šalių atsigavimą. Nėra prasmės didinti spaudimą tokioms šalims kaip Airija, Graikija ar Portugalija. Vietoj to reikėtų mažinti didžiulius ekonominius skirtumus Europoje, kitaip tariant – reikia sukurti ekonomikos valdyseną. Siekiame socialinės ir sąžiningos Europos, grindžiamos solidarumo principu. Politikos viršenybė ekonomikos atžvilgiu turi būti išlaikyta arba atkurta.

  Nigel Farage, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, H. Van Rompuy dar tik vienerius metus eina pareigas, tačiau per tą laiką pradeda byrėti visa sistema. Vyrauja chaosas. Pinigai senka. Turėčiau padėkoti ponui H. Van Rompuy. Galbūt šis žmogus galėtų tapti euroskeptikų judėjimo idealu.

Pone H. Van Rompuy, šį rytą apsidairykite šioje salėje. Tik pažvelkite į šiuos veidus. Juose išvysite baimę. Išvysite pyktį. Vargšas senasis J. M. Barroso atrodo tarsi išvydęs vaiduoklį. Žinote, šie žmonės pradeda suvokti, kad dainelė jau sudainuota, tačiau mėgindami išsaugoti savo svajonę siekia iš sistemos pašalinti visus likusius demokratijos pėdsakus. Pakankamai akivaizdu, kad nei vienas iš jūsų nieko nepasimokėte. Pone H. Van Rompuy, kai teigiate, kad euras įnešė stabilumo, manau, galėčiau jums paploti už humoro jausmą. Tačiau ar tai nėra paprasčiausias bėgimas nuo tikrovės?

Jūsų fanatiškumas yra akivaizdus. Kalbėjote apie tai, kad būtų naivu tikėtis, jog nacionalinė valstybė galėtų egzistuoti XXI a., globalizuotame pasaulyje. Galbūt tai tiesa Belgijos atveju – kai šalis jau šešis mėnesius neturi vyriausybės – bet likusiose šalyse, kiekvienoje šios ES valstybėje narėje (galbūt todėl veiduose ir įžvelgiame baimę) gyvenantys žmonės vis dažniau sako: „Mums nereikia vėliavos, mums nereikia himno, mums nereikia šios politinės klasės, mes norime, kad visa ši idėja atsidurtų istorijos šiukšliadėžėje.“

Kiek anksčiau šiais metais patyrėme Graikijos tragediją, o šiuo metu susiduriame su Airijos padėtimi. Žinau, kad prie to daug prisidėjo Airijos politikų kvailumas ir godumas. Šaliai nereikėjo įsivesti euro. Šalis nukentėjo nuo žemų palūkanų normų, melagingo pakilimo ir masinio nuosmukio. Bet pažvelkite, kaip į tai atsiliepiate. Vyriausybei žlungant gyventojams tvirtinama, kad šiuo metu nereikėtų rengti visuotinių rinkimų. Iš tiesų, Komisijos narys O. Rehn minėjo, kad vyriausybė pirmiausia turėtų susitarti dėl biudžeto ir tik tada jai būtų leidžiama rengti visuotinius rinkimus.

Tad kas, po velnių, manote esantys? Iš tiesų, esate labai pavojingi žmonės. Jūsų maniakiškas siekis sukurti šią eurovalstybę reiškia, kad džiaugiatės griaudami demokratiją. Panašu, kad džiaugiatės tuo, jog milijonai žmonių prarado darbą ir nuskurdo. Nesuskaičiuojami milijonai privalės kentėti dėl to, kad galėtumėte toliau įgyvendinti savo eurosvajonę.

Tačiau jos įgyvendinti nepavyks, nes ateis Portugalijos eilė. Kadangi šios šalies skola siekia 325 proc. BVP, ji patenka į pirmą sąrašo vietą. Spėju, kad paskui ateis Ispanijos eilė. Finansinė pagalba Ispanijai būtų septynis kartus didesnė nei Airijai, o šiuo metu finansinei pagalbai skirtos lėšos jau išseko. Ir jų daugiau nebebus.

Bet tai kur kas rimtesnis klausimas nei ekonomika, nes iš žmonių atimate tapatumą, o jeigu atimsite ir demokratiją, teliks tik nacionalizmas ir prievarta. Galiu tik viltis ir melstis, kad rinkos sužlugdys euro projektą, prieš įvykstant minėtiems dalykams.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, siekiant įveikti dabartinę finansų krizę Europoje reikės esminių ekonominės atsakomybės pokyčių: sustiprinti finansinę discipliną, stebėti ekonomikos politiką ir pažangą koordinuojant krizės valdymą. Stabilumo ir augimo pakto sustiprinimas neišvengiamai reikštų ekonominės atsakomybės padidėjimą.

Tolesnės sankcijos galėtų būti įvestos ankstyvame biudžeto priežiūros proceso etape, atsižvelgiant į deficito rodiklius ir valstybės skolą. Galiausiai, naujieji krizės mechanizmai, be kita ko, reiškia, kad, pvz., bankai ir draudėjai gali būti laikomi atskaitingais. Raginu šias institucijas būti atskaitingesnėmis mokesčių mokėtojams.

Norėčiau dar užsiminti apie Kankūną. ES siekia kalbėti vieningu balsu. Šis sunkmetis suteikia puikią galimybę investuoti į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius ir, pvz., į energijos vartojimo efektyvumą, siekiant pagerinti aplinką ir ekonomikos augimo politiką.

  Marianne Thyssen (PPE). – (NL) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, ponios ir ponai, kalbant apie bankų sektoriaus krizę, ekonomikos krizę ir kritinę padėtį viešųjų finansų srityje, per pastaruosius dvejus su puse metų apie krizę sužinojome ir ją patyrėme labiau nei kada nors anksčiau. Ligi šiol valdžios institucijų reakcija, ypač Europos lygmeniu, buvo gera. Euro buvimas ir atsparumas, taip pat tikslūs Europos centrinio banko veiksmai neleido padėčiai blogėti. Europoje suvokėme, kad „stiprybė glūdi vienybėje“ ir kad solidarumas yra veiksmingas. Tačiau dabartinė padėtis įrodo, kad privalome ir toliau tęsti struktūrinius koregavimus ir turime judėti link ekonomikos valdysenos. Europos Vadovų Tarybos Pirmininke, net jeigu euras mus šiek tiek užliūliavo, turime suvokti krizės rimtumą ir tuo pasinaudoti ateityje visiškai išnaudodami Europos stiprybę. Finansiniame sektoriuje, valstybės biudžeto ir skolų, taip pat makroekonominio disbalanso mažinimo srityse reikalingos griežtos taisyklės ir tinkami įgyvendinimo mechanizmai. Tai bus reikalinga siekiant atkurti pasitikėjimą, padidinti konkurencingumą, paskatinti ekonomikos augimą, padidinti įsidarbinimo galimybes ir klestėjimą. Viliuosi, kad nė vieno neatbaidys griežtos priemonės baiminantis, kad valstybės narės pavaizduos Europos Sąjungą kaip pabaisą, nes tiesa ta, kad valstybėms narėms reikia išorinio spaudimo, galbūt net šios pabaisos, nes šalys globalizacijos laikais negali vienos susidoroti su šia užduotimi. Europos Vadovų Tarybos Pirmininke, mūsų perskaitytos išvados, kurias iš esmės parengė jūsų darbo grupė, nukreips Europos Sąjungą link reikalingų struktūrinių koregavimų, todėl džiaugiamės šiomis išvadomis. Tačiau turiu du klausimus. Pirma, dėl daugiau nei pusės valdymo paketo turi būti sprendžiama bendro sprendimo procedūra, tačiau vis dar prašote priimant sprendimus naudoti greitas procedūras. Todėl įdomu, ar paliekate Ekonomikos ir finansų reikalų tarybai (ECOFIN) pakankamai galimybių derėtis su Parlamentu ir užtikrinti, kad Parlamentas visiškai atliktų savo vaidmenį, nes būtent to ir siekiame. Antras ir paskutinis klausimas susijęs su tuo, kad Europos Vadovų Taryba priešinasi sankcijų sistemos automatiškumui: jokių Sutarties pakeitimų, jokio Pandoros skrynios atvėrimo. Tačiau, kita vertus, jūs pats siūlote pakeisti Sutartį taip, kad būtų galima sukurti nuolatinį krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmą, kurio mums reikia. Klausiu savęs, kas atsitiks su Pandoros skrynia. Iš anksto dėkoju už atsakymus.

PIRMININKAVO: LIBOR ROUČEK
Pirmininko pavaduotojas

  Stephen Hughes (S&D). – Pone pirmininke, esu įsitikinęs, kad visi sutinkame su tuo, jog valstybių ir vyriausybių vadovai – labai užimti vyrai ir moterys. Todėl man sunku suprasti tai, kad susitikdami maždaug kas tris mėnesius jie iššvaisto tiek daug laiko ir pinigų, priimdami tiek mažai sprendimų per krizę, kurią ypač pabrėžia įvykiai Airijoje.

Paanalizuokime finansinių sandorių apmokestinimo idėją. Šis klausimas buvo įtrauktas į kovo, birželio ir spalio mėn. vykusių aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkes, tačiau per kiekvieną Europos Vadovų Tarybos susitikimą šis klausimas būdavo atidedamas kitam susitikimui. Dabar šio klausimo nagrinėjimas perkeltas į gruodžio mėn. vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, o vėliau, ko gero, bus perkeltas į dar tolesnio susitikimo darbotvarkę. Ekonomikos valdysenos srityje reikia skubiai daryti pažangą; reikia vizijos ir veiksmų, savitarpio solidarumo ir glaudaus koordinavimo. Vietoj to vyrauja tik painiava, dvejonės ir savitarpio nepasitikėjimas, kuris veda ne prie stabilumo, o prie nuolatinio nestabilumo.

Kai kurie dalykai yra aiškūs. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad neužteks dar labiau sugriežtinti Stabilumo ir augimo paktą. Dar blogiau tai, kad kyla didelis pavojus, jog siūloma naujoji sistema taps cikliška ir atneš priešingų rezultatų ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo srityse. Antra, reikia padaryti gerokai veiksmingesnę Ekonominę ir pinigų sąjungą, taikant gerai suderintą ir veiksmingą ekonominės politikos derinimą, ne vien tik priežiūrą ir sankcijas. Trečia, vienaip ar kitaip reikia sukurti bendrą skolų valdymo sistemą, kad bent valstybės skolos dalis sudarytų ne daugiau kaip 60 proc. BVP.

Ekonominė tokios euroobligacijų sistemos nauda labai didelė ir aiški. Pirmininke H. van Rompuy, teigėte, kad nemėgstate viziją turinčių politikų. Manau, pirmenybę teikiate praktiniams veiksmams, ir tai suprantu. Tačiau manau, kad nuo šiol galite derinti šiuos du dalykus. Tikiuosi, kad aišku, kokiu keliu turime eiti, ir kad finansinių sandorių apmokestinimas ir darni ekonominės politikos derinimo sistema neapims vien tik priežiūros ir bendro skolos valdymo. Pirmininke H. van Rompuy, manau, atėjo laikas ir vizijai, ir veiksmams.

  Alexander Graf Lambsdorff (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, piliečiai turi suprasti ir tai, kad Europos Sąjunga neturi skolų. Kalbame apie skolų krizę mūsų valstybėse narėse. Europos Sąjunga – vienintelis politinis lygmuo Europoje, kuriuo nėra skolų. Beje, norėčiau, kad taip būtų ir toliau. Tačiau mus vienija bendras likimas, nes turime eurą. Šiuo atžvilgiu R. Harms ir M. Schulz visai teisingai reiškė apgailestavimą dėl to, kad trūksta Europos dvasios. Dovilio susitarimas buvo klaida. Vokietijai ir Prancūzijai spaudimą darė Jungtinė Karalystė. Sankcijas turi skirti ne finansų ministrai, o Komisija. Pone H. Van Rompuy, automatiškai taikomų sankcijų prevenciniame etape sistema buvo prarasta Dovilyje. Finansų ministrai turėtų dar kartą priimti sprendimą šiuo klausimu. Būtent jie anksčiau buvo atsakingi už tai, kad valstybėse narėse kilo finansų ir skolų krizė.

Kas yra ekonomikos valdysena? Visi kalba apie ekonomikos valdyseną, bet ką tai konkrečiai reiškia? Ar iš tikrųjų siekiame, kad Europos Sąjunga kištųsi į mūsų darbo rinkos ir socialinės politikos vingrybes? Tai klausimas su dideliu klaustuku. Sukurti teisinę verslumo sistemą, skatinti ekonomikos augimą – tai geri siekiai, tačiau svarbiausia, kad reikia sutvarkyti valstybių narių finansus – tai tikras iššūkis. Todėl labai svarbus Europos semestras, ir jis turi būti įgyvendintas.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, užduotą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę)

  Martin Schulz (S&D). – (DE) Pone A. Grafai Lambsdorffai, be abejo, esate Laisvosios demokratinės partijos Federalinės vykdomosios tarybos narys. Ar jūsų tvirtinimas, kad Dovilio susitarimas buvo klaida, yra ir jūsų partijos lyderio bei Federalinės Vokietijos Respublikos kanclerės pavaduotojo nuomonė, ar tik jūsų asmeninė nuomonė? Ar galime ją priimti kaip visos Laisvosios demokratinės partijos, ar tik kaip A. Grafo Lambsdorffo, nuomonę?

  Alexander Graf Lambsdorff (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, žinoma, džiaugiuosi galėdamas atsakyti. Be abejo, M. Schulz yra Vokietijos socialinės demokratinės partijos biuro narys ir kartais jo šiame Parlamente išsakomi teiginiai galbūt iš dalies prieštarauja vienas kitam. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad būčiau dėkingas, jeigu M. Schulz galėtų pasakyti, kas iš Laisvosios demokratinės partijos dalyvavo Dovilio susitikime. Pasibaigus aukščiausiojo lygio susitikimui, mes tai ganėtinai aiškiai pasakėme.

Manau, kad labai aiškiai kritikavome svarbiausią klausimą, o būtent – automatiškai taikomų sankcijų prevenciniame etape atsisakymą. Jei pakeitimą įtrauksime į Sutartį, tai bus pakeitimas, kuris galios atgaline data. Tačiau Dovilyje priimtas sprendimas neabejotinai buvo klaida.

  Philippe Lamberts (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, per pastaruosius 25 metus per daug valstybių narių taikė ekonomikos augimo modelį, kuris iš esmės pagrįstas skola – ir valstybės, ir privačia skola. Problema ta, kad kai kitos pasaulio šalys, pvz., Kinija, Brazilija ir Indija, pradėjo investuoti, šia skola pirmiausia buvo finansuojamos ne investicijos, o finansinės spekuliacijos ir vartojimas. Galbūt istorijos vadovėliuose tai bus aprašyta kaip laikotarpis, kai Europa iš tikrųjų buvo paklydusi savo kelyje.

Tačiau taip neturi būti. Be abejo, reikia stiprios Europos ekonomikos valdysenos, tačiau pirmiausia turime įveikti šios skolos sukeltą sumaištį. Jei manome, kad šią problemą galima išspręsti paprasčiausiai sumažinus valstybes išlaidas, tinkamai nesuvokiame tikrovės. Negalėsime įveikti šios krizės, jei nerestruktūrizuosime skolų ir neatidėsime jų grąžinimo, kai sumos viršija tvarų lygį, o skolininkai iš tikrųjų neįstengia jų gražinti.

Čia turime kalbėti aiškiai. Už skolos susikaupimą atsakingi ir skolininkai, ir kreditoriai. Iš tikrųjų, skolininkai skolinosi viršydami savo galimybes, o kreditoriai skolino neatsakingai, tikėdamiesi gauti tvarų pelną be jokios rizikos, nes žinojo, kad mokesčių mokėtojai, be abejonės, visada juos išgelbės iš bėdos.

Taigi, skolininkai ir kreditoriai taip pat turi dėti pastangas, nes jeigu mums nepavyks to pasiekti, pasmerksime save japoniškajam scenarijui, kitaip tariant, Europos Sąjungos nuosmukiui. Manau, šio žemyno piliečiai nusipelnė kur kas geresnio likimo.

  Vicky Ford (ECR). – Pone pirmininke, šios diskusijos – apie ekonomikos valdyseną. Europoje daugelis valstybių, įskaitant mano valstybę, išgyvena sunkų ekonominį laikotarpį. Šį savaitgalį ES ir JK suteikė paramą mūsų bičiuliams už Airijos jūros. Ne laikas Europos Parlamentui plūstis ar rodyti pirštais, o metas pasimokyti iš savo klaidų ir ateityje priimti geresnius sprendimus.

Praėjusią savaitę lapkričio mėn. viduryje Graikija jau trečią kartą koregavo savo ataskaitas už gruodžio mėn. pasibaigiančius metus. Tikiuosi, padėjome galutinį tašką šiose ataskaitose. Ypač šį kartą šalys turėjo puikią galimybę užtikrinti geresnę apskaitą ir prognozavimą.

Europos Vadovų Taryba įdėjo daug pastangų rengdama savo detalius planus dėl dalijimosi informacija Europos semestro metu. Šiuos planus reikia įgyvendinti praktiškai. Taip, įvairios šalys turėtų dalytis geriausia patirtimi, tačiau reikia pripažinti, kad ne visos šalys yra vienodos ir kad geros ekonomikos valdysenos galima siekti skirtingai, bet visų žmonių naudai.

  Bairbre de Brún (GUE/NGL). – (GA) Pone pirmininke, akivaizdu, kad Tarptautiniam valiutos fondui, Europos centriniam bankui ir Komisijai nustačius apsunkinančias sąlygas, Airijoje pradedami milijardus eurų siekiantys mažinimai. Bus prarasta darbo vietų, gerokai apribotos viešosios paslaugos, o pajamų mokestis mažus atlyginimus gaunantiems žmonėms bus padidintas. Bankai išlaikys savo pelną, o neturtingieji, ligoniai, pensininkai ir kitos pažeidžiamos grupės pralaimės šioje padėtyje. Tai nėra Europos pagalba, todėl tam ryžtingai prieštaraujame.

Užuot siekusi įgaliojimų šiems mažinimams vykdyti, Airijos Vyriausybė, Tarptautiniam valiutos fondui ir ES išanalizavus apskaitos dokumentus, nusprendė, kad rinkimai nebus rengiami, kol šis biudžetas nebus įvykdytas. Buvo ir kita išeitis, tačiau Airijos Vyriausybė nusprendė jos nesirinkti. Ji nusprendė gelbėti savo bičiulius bankuose, o ne veikti paprastų Airijos žmonių labui.

  Mario Borghezio (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiose diskusijose Europos centrinio banko prezidento J.C. Tricheto ausys tikriausiai kaista. Jei būtume senovės Romos senate, toga apsivilkęs senatorius, be abejonės, atsistotų ir pasakytų J. C. Trichetui: „Quousque tandem abutere, Trichete, patientia nostra?“ (Pone J. C. Trichetai, kiek dar mėginsite mūsų kantrybę?).

Iš tiesų, privalome savęs paklausti, ar teisinga vengti euro žlugimo – tai iš tikrųjų sunkus uždavinys – o gal geriau neleisti, kad euro gelbėjimas sužlugdytų valstybių narių ekonomiką, kai „eurofilinės“ R. Prodi ir kitų politikos kryptys, pvz., Padanijoje, sunaikino mūsų pramonę, visų pirma mažąsias ir vidutines įmones, ir teliko tik mažinti etatus bei skirti bedarbio pašalpas.

Kodėl valstybės, kurios išgyvena krizę, turi būti išsunktos iki paskutinio skatiko, kad beveik 100 mlrd. EUR suma būtų skirta gelbėti Airijai, kuri iki šiol taikydama 12,5 proc. verslo apmokestinimo politiką, nesąžiningai konkuravo su kitomis šalimis?

Kur buvo Europos valdymas, kai praėjus vienam mėnesiui po testavimo nepalankiausiomis sąlygomis banko „Anglo Irish Bank“ deficitas pasiekė 8 mlrd. EUR? Kur buvo J. C. Trichet? Ar esame tikri, kad finansinė pagalba Airijai nepažeidžia Mastrichto sutarties? Laimei, Vokietijoje yra konstitucinis teismas, kuris pripažins, kad kitos šalies deficito įtraukimas į Vokietijos apskaitos knygas prieštarauja konstitucijai. Todėl laikas eurui tarti „sudie“.

  Werner Langen (PPE). – (DE) Pone pirmininke, šiose diskusijose išgirdau daug kritikos dėl Dovilyje priimto sprendimo, tačiau visi žino, pone H. Van Rompuy, kad prasidėjus praeitam jūsų darbo grupės susitikimui buvo likę dar dvidešimt neišspręstų klausimų. Kadangi jiems taikomas vienbalsiškumo principas, turėjo būti surastas sprendimas. Visi tai žino. Be to, visi žino, kad būtent dvi didžiausios valstybės narės, Vokietija ir Prancūzija, 2004 m. pažeidė Stabilumo ir augimo paktą, nors tuo metu, kaip irgi gerai žinome, Vokietiją valdė Socialdemokratų / Žaliųjų federalinė vyriausybė. Todėl M. Schulzo priekaištavimas čia visiškai netinkamas.

Jei šiandien teigiame, kad Stabilumo ir augimo paktas turėtų būti griežtesnis, pirma būtina sąlyga tam pasiekti yra ta, kad valstybės narės galiausiai turi laikytis šio pakto. Kokia prasmė jį griežtinti, jeigu jo niekas nesilaiko? Šio pakto nebuvo tinkamai laikomasi. Turime šešis teisėkūros pasiūlymus, iš jų du – Tarybos reglamentai ir keturi – bendri Tarybos ir Europos Parlamento reglamentai. Tiesiog nesuprantu kai kurių nusiskundimų. Tarsime savo žodį bendro sprendimo procedūros metu. Savo frakcijos vardu galėčiau pasakyti, kad remsime Komisijos pasiūlymus šioje srityje. Tada dar kartą derėsimės šiuo klausimu su Taryba. Tokia yra tikrovė. Kodėl esame tokie nepretenzingi ir įžeidinėjame trečiąsias šalis, kurios taip pat dalyvauja šiame teisėkūros procese, užuot naudojęsi savo pačių teisėmis?

Trumpai pakalbėsiu apie Sutarties keitimo būtinybę. Mano nuomone, Sutarties keitimo ribos buvo pasiektos gegužės 9 d. Gelbėjimo paketą reikia pagrįsti 122 straipsniu. Valstybės narės to nenori, nes tada į šį procesą galbūt galėtų įsitraukti Komisija ir Parlamentas, tačiau tai, mano manymu, yra klaida. Nepakaks vien pakeisti 136 straipsnį; reikia surasti tvirtą teisinį pagrindą gelbėjimo paketui, o tada visi kiti klausimai patys išsispręs.

  Elisa Ferreira (S&D). – (PT) Pone pirmininke, būkime atviri. Valstybės garantuotai skolai taikomas solidarumo mechanizmas nepasiteisino ir nepasiteisina, Graikijos skola nesumažėjo, Airija atsidūrė ekonominėje suirutėje, o tokios padėties plitimas nesuvaldytas. Procedūra pradėta taikyti per vėlai. Tai tarpvyriausybinis mechanizmas, ir jis turėjo veikti kitaip nuo tada, kai buvo sukurtas euras.

Dabar Komisijos Pirmininkas siūlo įtvirtinti šią sistemą. Tačiau siūloma, kad įgyvendinant trečdalį siūlomų priemonių būtų įtrauktas privatusis sektorius. Jau girdėjome, kad pasiūlymas pateiktas kanclerei A. Merkel, ir dėl šio pirmalaikio ir ne laiku atlikto pranešimo rinkose jautėsi pakilimas. Parlamentas pasinaudos visais savo įgaliojimais ir su didžiausia atsakomybe ir bendradarbiavimo dvasia dalyvaus bendro sprendimo procedūroje priimant teisėkūros paketą dėl ekonomikos valdysenos, tačiau jis taip nesielgs aukodamas skubumą ir spartą, nustumdamas kokybę į antrą vietą. Todėl norėčiau aiškiai pasakyti, kad Parlamentas aktyviai dalyvaus, tačiau toks rimtas klausimas kaip valstybės garantuota skola negali būti sprendžiamas kaip antraeilis ar nedalyvaujant Europos visuomenei ir jos atstovams; turi būti atsižvelgta į abu aspektus.

Galiausiai, šiais krizės laikais europiečiams reikia aiškios Europos vizijos. Reikia Europos valstybės garantuotos skolos konsolidavimo mechanizmo. Reikia išleisti euroobligacijas, o euro zona turi būti saugoma tvariai, taikant ne tarpvyriausybines, o Europos sistemas. Reikia sustiprinti Europos biudžetą, nes negalime toliau tęsti su 1 proc. Europos biudžeto, o ekonomikos augimas ir tikra konvergencija turi būti Europos politikos prioritetų pagrindas. Komisija ir naujasis Pirmininkas privalo laikytis šios darbotvarkės. Komisijos Pirmininkas negali būti įsipareigojęs tik ECOFIN tarybai. Būtent tai turime parodyti Europos visuomenei.

  Mirosław Piotrowski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, krizė euro zonoje – tai faktas. Padėties rimtumą patvirtina pastangos, dedamos netgi siekiant pakeisti Lisabonos sutarties, kuri priimta su didžiuliais prieštaravimais, nuostatas. Viena vertus, nesunku suprasti Vokietijos ir Prancūzijos, kurios nenori mokėti už krizę Graikijoje ar Airijoje ir galbūt kitose šalyse, poziciją. Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį į precedentą, susijusį su Lisabonos sutarties įsigaliojimu. Iš esmės, ji turėjo pagerinti Europos Sąjungos darbą. Gana akivaizdu, kad nutiko priešingai.

Tačiau esame priversti keisti Lisabonos sutartį, todėl reikėtų apsvarstyti ne tik tuos klausimus, kurie susiję su euro zona, bet ir klausimus, susijusius su kitais instituciniais mechanizmais, kur susiduriama su sunkumais. Daugelis ekonomistų teigia, kad Graikijos krizė nebūtų pasiekusi Europos masto, jei Graikija būtų išlaikiusi savo valiutą, kurios keitimo kursas tada būtų buvęs gerokai sumažintas. Tai rodo, kad nacionalinės valiutos Europos Sąjungai būtų suteikusios daugiau stabilumo nei euro zona.

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau politiškai įvertinti tai, kas buvo pabrėžta šiose diskusijose.

Mes, pagrindinių Europos politinių „šeimų“ nariai, visai teisingai kritikuojame euroskeptikus, nes jie netiki Europa. Tačiau manau, kad tikroji problema slypi tame, kad mes patys galbūt netikime Europa, todėl negalime kaltinti euroskeptikų už tai, kuo mes patys esame kalti. Esame pagrindinės Europos politinės „šeimos“ ir visada puoselėjome stiprius ir plačių užmojų europinius idealus. Vis dėlto aišku tai, kad visos vyriausybės, kurios yra mūsų politinių „šeimų“ išraiška, kasdien trukdo darbui siekdamos, kad būtų įgyvendinti šie didžiuliai politiniai projektai. Daugeliu atveju tai, ką jos tvirtina siekiančios padaryti dienos metu, padaroma naktį.

Tai užkrauna mums tolesnę atsakomybę, nes jeigu diskusijose nesugebame valdyti tam tikrų projektų įgyvendinimo, pradedant euroobligacijų – jei kalbėsime konkrečiai – ir baigiant Europos Sąjungos obligacijų išleidimu, bus labai sunku paaiškinti piliečiams, kad esame tos pačios frakcijos, kurios savo valstybėse dėl visko kaltina Europą ir teigia, kad galėsime įveikti krizę tik tada, kai Europa sumažins savo išlaidas.

Manau, kad tai esminės atsakomybės principas, kurį pamiršę prarasime pačią Europos projekto prigimtį ir pasitikėjimą, išmainydami jį tik į tuščias sales ir apleistas balsavimo urnas, jeigu dalyvaus tik 40 proc. piliečių.

  Anni Podimata (S&D). – (EL) Pone pirmininke, iš sprendimų, priimtų per paskutinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, galima daryti vieną pagrindinę išvadą, kad nepavyko įtikinti ir nuraminti rinkų atstovų. Kadangi šiais laikais rinkų atstovai taria pirmą ir paskutinį žodį, turime savęs paklausti, kodėl taip nutiko.

Galbūt taip nutiko todėl, kad nepaisant itin griežtų biudžetinės drausmės taisyklių rinkų atstovai suprato, jog mes ne sprendžiame ekonominės ir politinės sanglaudos atotrūkį euro zonoje, o jį didiname?

Galbūt taip nutiko todėl, kad praktiškai įgyvendinant veiksmus, kuriuos viena valstybių grupė numatė atlikti, esant vienodoms kitoms aplinkybėms, teisingam nuolatinio krizių valdymo mechanizmui sukurti, regis, buvo sunaikinta papildoma tokio mechanizmo nauda, todėl rinkoms buvo perduota klaidinga žinia, o mes atsidūrėme pavojuje, kad galiausiai turėsime tokį mechanizmą, kuris tėra tik savaime išsipildanti reguliuojamo bankroto pranašystė?

Jeigu iš tikrųjų esame pasiryžę įtraukti privatųjį sektorių, kad našta būtų padalyta, kodėl atkakliai atsisakome žengti į priekį ir įvesti sandorių mokestį visoje Europoje?

Galiausiai, kodėl negalime suprasti, kad tarp biudžetinės drausmės taisyklių griežtinimo ir nuolatinio krizių valdymo mechanizmo yra svarbi spraga? Šią spragą galėtume užglaistyti, jei nuspręstume rimtai apsvarstyti bendro mechanizmo sukūrimą, kad dalis valstybių narių skolų problemų būtų išspręstos išleidžiant euroobligacijas.

  Danuta Maria Hübner (PPE). – Pone pirmininke, pradėdama kalbą norėčiau pasakyti, kad ilgo laikotarpio konkurencijos sąlygos skirtingose valstybėse narėse keletą ateinančių metų bus skirtingos. Todėl struktūrinės disbalanso priežastys išliks, o ekonomikos valdysena, kaip procesas, kuris dar tik kuriamas, vis dar bus pakankamai silpna.

Šiomis aplinkybėmis labai svarbu, kad Komisija, atlikdama pirmąją metinę ekonomikos augimo apžvalgą prasidėjus 2011 m. Europos semestrui, skubiai ištirtų kuo daugiau naujosios ekonomikos valdysenos aspektų, visų pirma rezultatų suvestinės svarbumą ir jos naudojimo pajėgumus.

Antra, suprantu, kad siekiant įdiegti visiškai automatinių sankcijų sistemą reikėtų keisti Sutartį, o siūloma sistema galime pasiekti tik tiek, kiek įmanoma neperžengiant Sutarties ribų. Todėl manau, kad Komisija ir Taryba padarys viską, kad išvengtų papildomų etapų, kuriais būtų be reikalo vilkinama procedūra.

Trečia, ES ekonominis klestėjimas apibrėžiamas ne vien tik atskirose valstybėse susiklosčiusios padėties sumavimu. Be to, sistema paremta pavienių valstybių narių, kurios elgiasi netinkamai, nustatymu, todėl jų netinkamo elgesio taisymas gali turėti neigiamą išorinį poveikį.

Visų pirma, disbalanso mažinimas gali turėti įtakos kitoms euro zonos valstybėms narėms ir visai likusiai Europos Sąjungai. Į šį galimą poveikį turėtų būti atsižvelgta, taikant tam tikrus veiksmus pavienėse valstybėse, kad pagerėtų ekonominė visos Europos Sąjungos padėtis.

Galiausiai, suprantu, kad reikia laiko siekiant parengti išsamų ir nuodugnų ekonomikos valdysenos projekto poveikio vertinimą, o laiko neturime. Gelbsti tai, kad per pastaruosius dvejus metus Komisija įgijo esminių ir išsamių žinių bei supratimą apie 27 valstybes, taigi, norėčiau paprašyti imtis dviejų veiksmų: užtikrinti visų aspektų palyginamumą ir vidaus bei išorės disbalanso sąryšį.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

(Diskusijos sustabdytos)

5. Oficialus pasveikinimas

  Pirmininkas. – Kolegos, sveikinu atvykusią EEE ELPA valstybių parlamentų delegaciją. Tai mūsų kolegos iš Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos. Taip pat sveikinu stebėtojus iš Švedijos Federalinės asamblėjos, kurie sėdi oficialioje galerijoje.

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti šią delegaciją atvykus į Europos Parlamentą Strasbūre, kur šiandien ir rytoj ji dalyvaus 35-ajame EEE jungtinio parlamentinio komiteto susitikime. Tikiuosi, kad nusistovėjęs EEE jungtinio parlamentinio komiteto darbas šią savaitę bus našus ir padės sustiprinti parlamentinį bendradarbiavimą bei užtikrinti demokratinę parlamentinę priežiūrą EEE. Sveiki atvykę, kolegos.

6. Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvados ir ekonomikos valdymas (diskusijų tęsinys)

  Pirmininkas. – Tęsiame diskusijas dėl Europos Vadovų Tarybos 2010 m. spalio 28–29 d. susitikimo išvadų ir ekonomikos valdysenos.

  Kathleen Van Brempt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, klausydamasis šios dienos diskusijų pastebiu vieną rimtą, beveik visoms frakcijoms svarbų ekonomikos valdysenos klausimą. Sutarimas yra tik paviršutiniškas, nes ši ekonomikos valdysena labai skirtingai aiškinama. Vertinant Tarybos aiškinimą, kuris patvirtinamas ir jos išvadose, galima pastebėti vienašalį dėmesio sutelkimą į tai, kas, Tarybos nuomone, yra būtina, t. y. taupymą, taupymą ir dar kartą taupymą. Jau beveik ideologija tapęs požiūris paverčiamas ekonomikos dėsniu: reikia tik pakankamai taupyti, ir viskas susitvarkys. Ekonomikos valdyseną savo frakcijoje aiškiname kitaip. Priešingai, reikės visiškai kitokio požiūrio, ir ne tik mūsų frakcija taip tvirtina. Įvertinkite ekonomistų išvadas, paskaitykite vakarykštį „De Tijd“ – tai nebūtinai socialistinės propagandos laikraštis – kuriame rašoma (perfrazuoju): „taupymas pats savaime kenkia jau nusilpusioms šalims, o grąžinti skolas darosi vis sunkiau.“ Reikia ir investicijų. Vienas labai geras ir akivaizdus pavyzdys, bylojantis apie tai, ko mums reikia – tai užimtumo lygio didinimas. Tai padėtų visoms mūsų valstybėms narėms grąžinti skolas. Tačiau tam pasiekti reikia drąsos investuojant į švietimą ir mokymą, taip pat į darbo ir šeimos gyvenimo pusiausvyrą. Vertindami taupymą įvairiose valstybėse narėse, matome, kad mažėja būtent šios investicijos. Tam pasiekti reikia vizijos – ekonominės politikos perspektyvos – kuri būtų pagrindas lėšoms sutelkti. Tik tada turėtume svarstyti, kaip geriausiai pritaikyti Stabilumo ir augimo paktą. Manau, kad tai pagrindinis mūsų ir Tarybos ekonomikos valdysenos perspektyvų skirtumas.

  Paulo Rangel (PPE). – (PT) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, norėčiau pasakyti, kad Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pozicija yra aiški: laikomės nuomonės, kad rimtą krizę, kurią išgyvena Europa, galima įveikti tik plečiant ekonomikos valdyseną ir Bendrijos metodą. Neabejojame, kad vienintelis būdas pasipriešinti ir išspręsti šią krizę – taikyti geresnį Bendrijos metodą, geresnę ekonomikos valdyseną ir priemones, tinkančias tikrajai bendrai valiutai euro zonoje. Tačiau tai reiškia, kad visos institucijos – Taryba, Komisija ir Parlamentas – privalo parodyti visuomenei, kad laikosi savo įsipareigojimų. Reikia pabrėžti, kad aišku, jog bent didžiausios frakcijos Parlamente pasiruošusios atvirai bendradarbiauti stiprinant Bendrijos metodą, diegiant ekonomikos valdyseną ir užtikrinant visas bendrai valiutai reikalingas sąlygas, kad Europoje būtų įveikta krizė. Šiandien matome, kad tai galima pasakyti ir apie Komisiją bei jos Pirmininką, kuris parodė, kad nėra įsipareigojęs nei Tarybai, nei Parlamentui, o dirba Europos labui, priešingai, nei teigia socialistai ir E. Ferreira.

Taryba turi prisiimti savo įsipareigojimus šį gruodžio mėn. Mes to tikimės, pone H. Van Rompuy, ir pasikliaujame aiškiu jūsų įsipareigojimu dėl Europos dialogo.

  Marietta Giannakou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, matyti, kad priimtas nuolatinės paramos mechanizmas, be jokios abejonės, yra teigiamas žingsnis. Tačiau vis dar trūksta strateginio planavimo, kuris turi apimti ekonominę sąjungą ir, aišku, ekonomikos valdyseną.

Europos Sąjunga sukurta tuometinių stiprių vyriausybių pastangomis. Ekonomikos krizė įleido šaknis, nes silpnos vyriausybės leido ekonominės globalizacijos ekonominiam automatizmui pakeisti politinius sprendimus, kurių Bendrijai reikia, kad galėtų toliau veikti.

Europa užtikrino penkiasdešimt gerovės metų. Šiandien mūsų pareiga ir toliau užtikrinti šią gerovę mūsų piliečiams. Todėl akivaizdu, kad ekonomikos augimas turi tęstis. Klausimas, kokį augimą turime omenyje laikotarpiu, kai keičiasi visa pasaulinė sistema? Kokia Europa yra dabar? Kokia ji bus ateityje? Pramonės srities, mažųjų ir vidutinių įmonių bei paslaugų, eksporto katalizatorius? Todėl vietoje įtarinėjimų ir tarpvyriausybiškumo, kurie vyravo pastaruoju metu, reikia stipresnės Europos.

Kai kurios valstybės aiškiai nesilaikė Stabilumo ir augimo pakto, tačiau, kaip pabrėžė F. Reinfeldt, atsakydamas į mano klausimą praėjusį gruodžio mėn., viena šalis tiksliai laikėsi Stabilumo ir augimo pakto; visos kitos šalys nevykdė savo įsipareigojimų.

Taigi, privalome sutelkti pastangas ir paremti tas šalis, kurios šiuo metu yra blaškomos krizės, nes kitaip – kur glūdi didžiųjų valstybių galia? Manau, kad ji glūdi mažųjų valstybių išlikime Europos sistemoje. Be to, Europos praradimo kaina mums visiems būtų nepakeliama.

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, kad įveiktume ekonomikos krizę, reikia padaryti privalomas išvadas, nes visų pirma tai yra pasitikėjimo ir atsakomybės krizė. Pasitikėjimas grindžiamas protinga pajamų ir išlaidų pusiausvyra.

Daugiau nei dvidešimt metų dauguma Europos valstybių buvo įpratusios gyventi ir vartoti šiandien, tačiau rytojaus ar net dar kitos dienos – kitų kartų, kurių skaičius dramatiškai mažėja, sąskaita. Antra, stabilumu paremtas taisykles vertinome itin liberaliai. Jei didžiosios valstybės gali taip elgtis, esant vidaus poreikiui, kitoms valstybėms lengviau sekti tokiu pavyzdžiu. Todėl siekiant įgyvendinti fiskalinės drausmės principą ir rūpestingai atkurti šią drausmę, suderinto biudžeto politika bus Europos patikimumo išmėginimas.

Trečia, būtinai reikia sukurti patikros ir kontrolės mechanizmus. Palankiai vertinu Tarybos patvirtintas išvadas dėl Europos ekonomikos valdysenos, skolos kriterijų aktyvavimą ir ankstyvo įsikišimo mechanizmo galimybę. Tačiau iš tikrųjų mums reikia – galiu tik pritarti kolegos G. Verhofstadto išvadoms – tikro ekonomikos valdysenos ir tikrų automatiškai taikomų sankcijų – griežtų sankcijų. Laukiame Komisijos pasiūlymų dėl būsimų krizių valdymo mechanizmų, kurie bus pateikti kitą mėnesį.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, norėčiau palankiai įvertinti naują priemonių paketą dėl biudžetinės drausmės didinimo ir ekonominės priežiūros išplėtimo. Manau, kad pasiūlytos priemonės būtinos dėl valstybių narių skirtumų laikantis fiskalinės ir biudžeto politikos krypčių. Todėl ekonomikos krizė kelia susirūpinimą dėl padėties kai kuriose valstybėse, įskaitant Rumuniją.

Manau, kad pagrindinė naujovė – naujos makroekonominės priežiūros sistemos sukūrimas. Tai palengvins atsirandančio disbalanso ir rizikos nustatymą.

Pranešimo dėl ekonomikos valdysenos, kurį parengė H. Van Rompuy vadovaujama darbo grupė, priėmimas reiškia svarbų žingsnį. Todėl jį įgyvendinus, bus sukurta nauja stipri krizių valdymo sistema.

Be to, norėčiau paminėti, kad labai svarbu nustatyti taisykles dėl nacionalinių biudžetų atitikimo ES fiskaliniams standartams. Praktiškai tai reiškia, kad nacionaliniai biudžetai negalės išvengti ES fiskalinių taisyklių.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, Vengrija, kurios pirmininkavimas Tarybai artėja, turės susidurti su dideliu iššūkiu kuo greičiau įgyvendinti Lisabonos sutarties pakeitimą ir įdiegti ekonomikos valdyseną. Valstybės narės, nepriklausančios euro zonai, su nuostaba stebi, kaip euro zona skyla visais atžvilgiais. Mus saisto Stojimo sutartis, o mūsų gebėjimas pasivyti kitas valstybes ir toliau priklauso nuo to, ar turtingesnės Europos šalys stabilizuosis ir ar įstengsime Bendrijos solidarumu nugalėti nacionalinį savanaudiškumą.

Susirūpinę ir su užuojauta stebime krizę Airijoje ir problemas Graikijoje, Portugalijoje bei Ispanijoje ir laukiame, ar nesužlugs euro zona. Tarybos sprendimas, nors ir pavėluotas, kaip dažniausiai būna, galiausiai buvo teisingas. Ekonomikos valdysenos įdiegimas gali byloti apie naują Europos integracijos laikotarpį, tačiau jo įgyvendinimas gali būti apgaulingas ir sudėtingas. Esu įsitikinęs, kad Tarybai pirmininkaujanti Vengrija padarys viską, kad užtikrintų sėkmę.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, Portugalijoje vyksta didžiausias visuotinis streikas per pastaruosius dvidešimt metų. Po šio protesto įsiplieskė tokie patys protestai keliose ES valstybėse, įskaitant Graikiją ir Prancūziją. Kaip į tai reaguoja Tarybos ir Komisijos vadovai? Jie ignoruoja protestus, nukreiptus prieš jų antisocialinę politiką, ir primygtinai laikosi tų pačių politikos krypčių, kurios ir prisidėjo prie dabartinės padėties susidarymo. Jie stengiasi užglaistyti tai, kad euro pažeidžiamumas yra tiesioginis jų įgyvendinamos politikos – kapitalo rinkų liberalizavimo, nevaldomų finansinių spekuliacijų ir nominalios konvergencijos reikalavimo taikant Stabilumo ir augimo paktą – padarinys. Nuolat didėja šalių skirtumai, o nedarbas ir skurdas pasiekė nepakeliamą lygį, taip pat didėja socialinė įtampa. Ar dar ilgai jie primygtinai reikalaus eiti šiuo keliu? Ką reikia padaryti, kad šių politikos krypčių būtų atsisakyta ir kad prisiimtume didesnius įsipareigojimus dėl gamybos, naujų darbo vietų kūrimo ir darbo vertės suvokimo?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos derybos spalio mėn. pabaigoje vyko sudėtingomis aplinkybėmis. Šiuo metu visos šalys koreguoja savo ekonominės politikos kryptis, siekdamos kuo greičiau išbristi iš nepalankios padėties ir pasiekti bent nedidelį ekonomikos augimą.

Po Graikijos ir Airijos su nemokumo grėsme susiduria ir kitos euro zonos šalys. Todėl reikėtų aiškiai pabrėžti, kad esant tokiai padėčiai vyriausybių vadovams sunku priimti sprendimus, kuriais jie atsisakytų galimybės formuoti ir reguliuoti savo pačių valstybių ekonomikos valdyseną ir perduotų kai kuriuos ekonomikos valdysenos įgaliojimus Europos institucijoms.

Todėl privalome itin nuodugniai aptarti bendras idėjas, kaip galėtume kuo greičiau ir saugiau ištraukti Europą iš sudėtingos dabartinės padėties, pakankamai įvertindami atskirų vyriausybių atstovų pastangas spręsti savo valstybių problemas naudojantis savo įgaliojimais ir gebėjimais, kad būtų išvengta prieštaravimo Europos interesams.

  Andrew Henry William Brons (NI). – Pone pirmininke, Europos Vadovų Taryba pakartojo banalų seną šūkį, kad reikia vengti bet kokios protekcionizmo formos ir valiutų kurso judėjimo, kuriuo siekiama konkurencinio pranašumo.

Globalizacijos apimta Europos Sąjunga pavertė Europos valstybes kylančių šalių, pvz., Kinijos, su kuriomis negalime konkuruoti, grobiu. Šios šalys negerbia tarptautinių patentų ir autorių teisių, samdo darbuotojus už minimalų, o kartais vergišką atlyginimą. Kinija dirbtinai išlaiko mažą savo valiutos kursą, kad jos gaminamos prekės būtų dar pigesnės.

Europos šalys privalo savarankiškai – tam teikiu pirmenybę – arba kolektyviai ginti savo darbdavius ir darbuotojus nuo tokios nesąžiningos konkurencijos. Be to, neturėtų būti nei dirbtinai palaikomi maži valiutų kursai, kad būtų pasiektas konkurencinis pranašumas, nei dirbtinai palaikomi bendri – kalbant apie eurą – valiutų kursai, kad susidarytų nepalanki padėtis euro zonos valstybėms. Jei būtų leista sunkumų patiriančioms valstybėms sumažinti savo valiutos vertę, atsigavimas būtų prasidėjęs netrukus.

  Jean-Pierre Audy (PPE). – (FR) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, norėčiau pradėti kalbą, atkreipdamas dėmesį į viešųjų išlaidų Europoje klausimą.

Svarstau, ar neatėjo metas, atsižvelgiant į svarbias mūsų laukiančias užduotis, surengti esmines diskusijas su mūsų šalių kolegomis ir Europos Parlamentu dėl bendro viešųjų išlaidų valdymo ir jų sujungimo. Pasinaudosiu A. Lamassoure’o pavyzdžiu: turime 27 kariuomenes ir nė vieno priešo; vieną muitų sąjungą ir 27 administracijas; mokslinių tyrimų programas, kurios be jokio koordinavimo buvo finansuojamos nuo 15 iki 20 kartų; transeuropinius tinklus, kurie turėtų būti sujungti; energetikos tinklus; galima būtų vardyti ir toliau.

Siūlau pavesti nepriklausomam auditoriui atlikti viešųjų išlaidų auditą šiais trimis lygmenimis: Europos, nacionaliniu ir vietos vykdomųjų institucijų. Šio audito išvados būtų pateiktos parlamentų ir Europos Parlamento nariams, kad būtų galima surengti esmines diskusijas dėl viešųjų išlaidų, taip pat jos galėtų būti perduotos Europos Audito Rūmams ir 27 valstybių audito rūmams.

Norėčiau pasiūlyti šią idėją, kad galėtume užtikrinti, jog mūsų viešosios išlaidos būtų kruopščiai tikrinamos ir geriau valdomos Europos lygmeniu.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone pirmininke, Europos Vadovų Tarybos susitikimas buvo susijęs su dideliais lūkesčiais, tikintis, kad Europos lyderiai ras būdų, kaip išspręsti problemas, kurių kilo per ekonomikos nuosmukį. Kaip jau daugelį kartų minėjau, nepakanka sutelkti dėmesį vien į biudžetą. Struktūrinis disbalansas, kurį krizė tik dar labiau padidino, viršija skolas. Jei nebus priimtas toks mechanizmas, kuris turėtų įtakos ir kitiems aspektams, labai abejotina, kad jis bus sėkmingai įgyvendintas.

Kitas klausimas – diskusijos apie tai, ar biudžeto trūkumai, susiję su pensijų reformomis, nesukels deficito. Viena vertus, kalbame apie taisyklių griežtinimą ir jų sisteminimą, o kita vertus, iš karto darome jų išimtis. Jei pensijų reformos tokios būtinos, kaip stengiamasi parodyti, nors asmeniškai aš taip nemanau, galima būtų rasti ir kitų sėkmingų programų pavyzdžių. Kas tokiu atveju įvertins, kas yra svarbu, o kas ne taip svarbu ir kodėl?

Tvirtai manau, kad privalome nepradėti diskusijų dėl išimčių, kai kalbame apie sistemos keitimą.

  John Bufton (EFD). – Pone pirmininke, tiesiog norėčiau trumpai aptarti tai, ką šį rytą pasakė ir Pirmininkas H. Van Rompuy, ir Pirmininkas J. M. Barroso. Regis, jie abu neigia, kad euro zoną ištiko krizė ir kad esame ant žlugimo slenksčio. Tai neigia ir daugelis čia sėdinčių narių. Dėl dievo meilės, atsipeikėkite.

Žmonės tai stebi savo tėvynėse ir suvokia, kad šiame Parlamente vis dėlto nėra daug atstovų, kurie iš tikrųjų atstovautų žmonėms. Tai didžiausia kada nors mus ištikusi krizė, ir, patikėkite manimi, padėtis yra rimta. Norėčiau paprašyti J. M. Barroso ir H. Van Rompuy – kalbėsite po kelių minučių – pasakyti, koks yra jūsų planas „B“? Planas „B“ privalo būti. Ar jūs tiesiog leisite, kad viskas tekėtų savo vaga, kol pagaliau sužlugsime? Manau, kad tai didžiausia krizė, su kokia tik esame kada nors susidūrę. Krizė palietė visas valstybes nares. Esate skolingi planą „B“ žmonėms. Prašau pasakyti, ar turite tokį planą.

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau pasidžiaugti tuo, kad vykstant konsultacijoms buvo pripažinta sisteminės pensijų sistemos reformos svarba. Tačiau reformos, vykdomos atsižvelgiant į Stabilumo ir augimo paktą, nesuteikia visiems lygių galimybių.

Vengrija taip pat viešai pasisako prieš diskriminaciją ir ragina ES apsvarstyti reformos sąnaudas, skaičiuojant valstybių narių deficitus. Manau, kad nenorint diskriminuoti šalių, kurios naudojosi savo pasirinkimo laisve, nustatant biudžeto deficitą reikėtų atsižvelgti ir į mokėjimus į privačius pensijų fondus. Šį klausimą reikia spręsti nedelsiant. Puiku, kad galimybė rasti gerą sprendimą bus jau gruodžio mėn. vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. Prašau priimti nediskriminacinį politinį sprendimą ir kuo greičiau pateikti jį Komisijai, kad būtų galima kuo greičiau pradėti teisėkūros procesą, kurio rezultatai patenkintų visas poveikį patiriančias šalis.

  Antigoni Papadopoulou (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija patiria ekonomikos krizės padarinius. Įvykiai jau įsibėgėjo. Kelio atgal nėra, reikia imtis priemonių. Įtarinėjimas ir euroskepticizmas nepadės mums įveikti tarptautinės ekonomikos krizės.

Priešingai, reikia Bendrijos solidarumo, politinės valios, vizijos ir pasitikėjimo Europos dinamiškumu, ir visų pirma suderintų veiksmų, kurie paskatintų struktūrinius pokyčius ir nacionaliniu, ir Europos Sąjungos lygmenimis. Reikia didesnio užimtumo, didesnio augimo, spartesnių veiksmų, daugiau naujų darbo vietų, taip pat turime įgyvendinti ES strategiją, racionalizuoti ir restruktūrizuoti įmonių valdymą, patikrinti nacionalines statistikas, užtikrinti didesnį skaidrumą ekonomikos valdysenos srityje, sukurti nuolatinį bendrą krizių valdymo mechanizmą Europos Sąjungoje, tačiau tik Europos piliečių labui.

Krizė kelia nerimą visiems, ne tik toms valstybėms, kurios nuo jos kenčia. Reikia ir Bendrijos solidarumo, ir suderintų veiksmų.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, euro zona žlunga, o Pirmininkas J. M. Barroso turi stebėti šį žlugimą. Šiaip ar taip, net ir keletą metų teikus milijardinę pagalbą tokioms šalims kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija, šios silpnos šalys negali konkuruoti su stipria Vokietijos ar Nyderlandų ekonomika; be to, ši milijardinė pagalba lėmė nepriimtiną socialistų elgesį. Pvz., vienas iš trijų darbuotojų Graikijoje yra valstybės tarnautojas; imigrantų ne iš Vakarų banga į Europą taip pat kiekvienai šaliai kainavo milijardus, o tie imigrantai dabar sėdi namuose be darbo. Taip elgiasi žmonės, kurie iš esmės yra socialistai. Ar prisimenate? Ispanijoje, kuri prieš porą metų legalizavo vieną milijoną nelegalių imigrantų, nedarbo lygis šiuo metu siekia 20 proc. Dabar mes, stipresnės valstybės, vėl privalome siūlyti šioms šalims milijardinę pagalbą, tačiau tai reiškia tik „trumpam užklijuoti žaizdą pleistru“. Kalbant apie ilgalaikį laikotarpį, kyla klausimas, ar esame pasiruošę toliau struktūriškai remti silpnąsias šalis, išleisdami milijardus mokesčių mokėtojų pinigų. Atsakymas – „ne“. Taigi, norėčiau paklausti Pirmininko J. M. Barroso, ar Graikijos drachmos ir Airijos valiutos grąžinimas nėra vienintelis ilgalaikis sprendimas, kuriuo išspręstume šias problemas? Ar šis sprendimas rimtai svarstomas su šiomis šalimis?

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, man, kaip Europos Parlamento nariui iš Airijos, nėra malonu atvykti čia šį rytą ir klausytis, kaip beveik visi kalbėtojai mini Airiją dėl mūsų ekonominės padėties, ypač turint omenyje, kad prieš keletą metų mus laikė ekonominės sėkmės Europos Sąjungoje pavyzdžiu.

Nepaisant to, manau, kad Airija turi ryžto viską sutvarkyti, ir manau, kad didžioji dauguma žmonių palankiai vertintų mūsų Europos bičiulių ir kolegų paramą.

Yra keletas pamokų, iš kurių reikia pasimokyti. Manau, kad N. Farage nedaug suklydo teigdamas, kad daugelis negandų įvyko dėl Airijos politikų, kurie kartu su bankais ir reguliavimo institucijomis dalyvavo vadinamajame „draugiškame“ kapitalizme, kvailumo ir gobšumo. Turime iš to pasimokyti. Kitas klausimas, kuris bus labai svarbus, yra priežiūros struktūra, kuri bus įdiegta nuo sausio 1 d. ir kuri privalo veikti, kad testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ir pan. ateityje pakaktų išsiaiškinti, kas vyksta, ir kad būtų galima priversti žmones paklusti, jeigu jie netinkamai elgiasi.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Iš tikrųjų labai gerai, kad šiandien mes jau pradedame kalbėti apie labai svarbius dalykus, t. y. bendrą ateities ekonomikos valdyseną. Aš manau, netrukus mes taip pat diskutuosime apie galbūt bendrą mokestinę sistemą. Be to, matome, kokią didelę neigiamą įtaką šiandien mums daro sustiprėjęs euro kursas ir daugelį kitų dalykų. Šiandien mane nuvylė tai, kad prieš pusę metų buvo atliktas banko testas ir jo rezultatai visiškai nepasitvirtino. Tai rodo, kad Europos Sąjungoje mes vėl neturime patikimos informacijos. O jeigu jos neturime, mes negalime surasti būdų, kaip išeiti iš gana sudėtingos situacijos. Todėl baigdamas norėčiau palinkėti Europos Komisijai ateityje daug aktyviau teikti savo pasiūlymus, nes situacija yra sudėtinga, ji reikalaus didžiulių pastangų, didžiulių finansinių resursų ir galbūt visiškai kitokio ekonominės, finansinės ir kitokios kontrolės supratimo.

  Milan Zver (PPE). – (SL) Pone pirmininke, H. Van Rompuy, J. M. Barroso, trumpam prisijungsiu prie šių diskusijų. Man padėtis yra gana suprantama: kas kaltas dėl krizės, su kuria susiduriame? Bankininkystės sektoriaus dalis, kurioje vykdyta veikla be realaus apsidraudimo ir imtasi per didelės rizikos. Tačiau kalti ir kiti subjektai: kai kurios Europos vyriausybės, kurios skatino pernelyg didelį vartojimą ir tam tikrą vartotojišką žmonių mentalitetą.

Šiandien išgirdome dvi skirtingas nuomones: kai kurie nariai reikalauja didesnio solidarumo tarsi prašydami: „prašau, padėkite mums!“, kiti nariai pirmiausia reikalauja didesnės atsakomybės šiuo laikotarpiu, kai kylame iš krizės. Būtų neteisinga tikėtis, kad šią didelę krizę sukėlę asmenys dabar ieškotų jos sprendimo formulės ar kelio, kaip išeiti iš tos krizės. Kritikuojantys griežtą taupymą, be abejonės, pasirinko klaidingą kelią.

Šiomis aplinkybėmis iš tikrųjų nereikėtų stengtis nutildyti mokesčių mokėtojų tose šalyse, kurios ieško išeities iš dabartinės padėties.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, palankiai vertinu tai, kad pranešime dėl ekonomikos valdysenos numatomas naujas pagrindas siekiant sukurti perspektyvią sistemą, kurioje būtų apibrėžta, kaip turėtume veikti šiuo atžvilgiu.

Manau, kad pranešime pateiktos rekomendacijos dėl tvirtesnių institucijų, skirtų veiksmingiau valdyti ekonomiką, pvz., valstybės institucijos, kuri teiktų nepriklausomas analizes, vertinimus ir prognozes vidaus fiskalinės politikos klausimais, įsteigimas nacionaliniu lygmeniu, sudaro pagrindą skaidriai Europos sistemai sukurti.

Manau, būtina suteikti visoms valstybėms narėms galimybę įrodyti, kokiu pagrindu naudojamasi analizuojant ir vertinant visas siūlomas vidaus fiskalines priemones, kad metodas būtų vystomas remiantis pasitikėjimu ir abipusiu supratimu.

Dar kartą patvirtinu, kad būtina priimti konkrečias priemones, kuriomis būtų palengvinta ekonomikos valdysena, remiantis išsamiomis, aiškiomis žiniomis ir atviromis diskusijomis apie bet kokias valstybėse narėse priimtas vidaus priemones, kurios gali turėti įtakos ES lygmeniu.

  Elisa Ferreira (S&D). (Klausimas, užduotas Paulo Rangelui pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę) – (PT) Pone pirmininke, dėkoju, kad suteikėte žodį. Paprašiau suteikti žodį, pakėlusi mėlynąją kortelę, nes P. Rangel atvirai ginčijo mano poziciją, todėl norėjau, kad žodis būtų buvęs suteiktas anksčiau.

Norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir paprašyti P. Rangelo paaiškinti visiems, ką jis laiko konkrečiais skirtumais dėl valstybės garantuotos skolos valdymo kanclerės A. Merkel ir Komisijos pasiūlymuose, taip pat paaiškinti, kodėl pirmasis Komisijos pasiūlymas, kuris iš tikrųjų buvo europietiškas, dėl valstybės garantuotos skolos valdymo buvo atmestas be jokio svarstymo ar viešų diskusijų, suvokus, kad jis neatitinka Vokietijos interesų.

  Paulo Rangel (PPE). (Atsakymas į klausimą, kurį uždavė Elisa Ferreira pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį pakėlus mėlynąją kortelę) – (PT) Atsakysiu labai trumpai, kad nėra jokių abejonių, jog Europos procese tarp institucijų vyksta nuolatinės diskusijos, tačiau pastovi Komisijos pozicija yra ta, kad reikia laikytis Bendrijos metodo ir toliau pasisakyti už bendrą valiutą. Be abejonės, yra Parlamento narių, kurie pageidautų Parlamente įgyvendinti nacionalinę politiką, kaip E. Ferreira.

  Diogo Feio (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Europos Sąjunga išgyvena esminių reformų laikotarpį. Todėl reikia reaguoti į krizę ir remti bendrą valiutą, kuriai reikia savo taisyklių, taikomų visoms valstybėms narėms. Parlamentas jau ėmėsi vadovaujamo vaidmens dėl ekonomikos valdysenos, skatindamas glaudesnį 27 valstybių narių bendradarbiavimą siekiant ekonomikos augimo, palaikydamas tvirtą poziciją dėl Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimo ir valstybių narių solidarumo, ir buvo pirma institucija, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad būtina sukurti fondą, skirtą įvairių ES valstybių narių skolai valdyti. Todėl ir toliau bendradarbiausime su Komisija, maloniai priimdami jos Pirmininką, ir tikimės toliau bendradarbiauti su Taryba. Šiuo metu svarstomi šeši pranešimai, ir mes dėl jų pareikšime labai aiškią poziciją.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone pirmininke, atsakysiu į du konkrečius klausimus, taip pat pareikšiu bendro pobūdžio pastabą dėl šį rytą vykusių diskusijų.

Pirmiausia aptarsiu klausimą, kurį iškėlė M. Schulz. Tai svarbus klausimas dėl Airijos testavimo nepalankiausiomis sąlygomis. Bendroji testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodika suderinta Europos lygmeniu; tai labai griežtas metodas su nepalankiais makroekonominiais scenarijais. Tačiau testavimo atlikimas buvo nacionalinių priežiūros institucijų atsakomybė. Testavimą Europos Sąjungos lygmeniu koordinavo Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetas (EBPIK), bet tai nebuvo Europos Sąjungos kompetencija. Norėčiau pabrėžti, kad iki šiol Europos Sąjunga neturėjo tokios atsakomybės. Tai pasikeis ateinantį sausio mėn. Kai Komisija pateiks pasiūlymus ir bus pasiektas susitarimas su Taryba, taip pat Parlamente, turėsime naują finansų reguliavimo ir priežiūros struktūrą.

Turėsime tris Europos mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros institucijas, kurios bus atsakingos už bankininkystę, vertybinius popierius ir draudimą, taip pat Europos sisteminės rizikos valdybą, kuri bus atsakinga už makrofinansinį stabilumą ir su tuo susijusią riziką. Tai užtikrins daug patikimesnes priemones ir infrastruktūrą, kad kitą kartą būtų atliekamas vienodesnis, tikslesnis ir išsamesnis testavimas. Taigi, norėčiau pabrėžti šį aspektą. Prieš krizę neturėjome tokių priemonių, kokias kuriame šiuo metu.

Toliau aptarsiu kitą klausimą, kaip sprendžiame kai kuriuos labai svarbius klausimus, pvz., nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo klausimą. Norėčiau aiškiai pabrėžti, kad neketinau apie tai kalbėti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo užduotas šis konkretus klausimas, turiu į jį atsakyti.

Valstybių ar vyriausybių vadovai vienbalsiai – kartoju, vienbalsiai – nusprendė prašyti nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo su privačiojo sektoriaus įsikišimu. Buvau vienas iš narių, kurie įspėjo Europos Vadovų Tarybą apie grėsmę, kad šis klausimas keliamas tinkamai nepasirengus ir neapsikeitus informacija. Tačiau toks klausimas buvo iškeltas ir nuspręsta jį svarstyti, todėl dabar turime jį kuo atsakingiau nagrinėti. Būtent todėl manau, kad kai kurios šiandien pareikštos pastabos iš tikrųjų nebuvo naudingos.

Vis dar tebegyvename sudėtingomis sąlygomis. Manau, kad šiuo metu reikia imtis veiksmų, o ne reikšti dar daugiau pastabų. Tai susiję su labai svarbiomis pasaulio finansų rinkomis. Kai kurios pastabos kartais turi savaime išsipildančios pranašystės poveikį. Todėl nenaudinga svarstyti, kurioms valstybėms gali grėsti pavojus. Turime paprašyti, kad tos valstybės įgyvendintų visas reikiamas priemones, kad būtų pasiektas finansinis ir biudžeto stabilumas.

Todėl neketinu aptarti plano „B“. Kartu su Pirmininku H. Van Rompuy atliekame savo darbą ir atsakingai svarstome klausimus su valstybėmis narėmis. Kalbant apie Komisijos vaidmenį, norėčiau dar kartą labai aiškiai pabrėžti, kad Komisija – tai pripažino daugelis narių – visada teikė plačių užmojų pasiūlymus. Esame už plačių užmojų Europos ekonomikos valdyseną.

Tačiau galiausiai turime būti realistai. Kartu negalime peržengti to, kas nustatyta mūsų bendruose susitarimuose su valstybėmis narėmis. Jeigu sudarytas susitarimas – susitarimas, kuris bet kuriuo atveju reiškia pažangą, palyginti su ankstesne padėtimi – nenaudinga kalbėti apie idealius sprendimus, kurie, kaip gerai žinote, nebus įgyvendinti.

Taigi, Komisija atlieka savo vaidmenį ir toliau jį atliks, reikalaudama platesnių užmojų siekiant bendro tikslo, ekonomikos valdysenos, euro zonos – ir ne tik euro zonos – stabilumo.

Norėčiau tai labai aiškiai pabrėžti, nes manau, kad šiandienos diskusijose tai nebuvo padaryta. Kai kurie nariai teigė, kad problemos glūdi euro zonoje. Apgailestauju, tačiau turiu pasakyti, kad šios problemos glūdi ne tik euro zonoje. Euras nebuvo problema. Esu visiškai įsitikinęs, kad padėtis būtų buvusi kur kas blogesnė, jei nebūtume turėję euro.

(Plojimai)

Kai kurie nariai pamiršta, kad tam tikros valstybės, nepriklausančios euro zonai, susiduria su lygiai tomis pačiomis problemomis, kai kuriais atvejais netgi dar didesnėmis problemomis dėl valstybės garantuotos skolos ir kad valstybė, kuri dar net nėra Europos Sąjungoje, o tik siekia prie jos prisijungti – Islandija – bankrutavo, nors euro neturėjo. Tikrovė ta, kad euras nebuvo problemos priežastis. Intelektiniu ir politiniu požiūriu nesąžininga teigti, kad problemos susijusios su euru.

(Plojimai)

Dabar turime pripažinti, kad euro zonoje susiklosčiusi padėtis turi savo ypatumų, spręsti problemas ir reikalauti visų valstybių narių, tiek esančių euro zonoje, tiek jai nepriklausančių, įsipareigoti dirbti kolektyviai. Manau, kad visos valstybės narės suprato, jog bendras metodas krizei įveikti – tai mūsų bendras interesas. Būtent to atsakingai sieks Komisija, be abejonės, su plačiausiais užmojais, tačiau galiausiai dirbdama gerai ir ištikimai bendradarbiaudama su visomis institucijomis, su Parlamentu, kaip ir anksčiau, ir su Europos Taryba bei Europos Vadovų Taryba. Būtent šiuo atsakingu metodu ir turime vadovautis.

Kai padėtis rinkose itin įtempta, turime išlaikyti šaltą protą ir stiprų atsakomybės jausmą ir, be abejo, stiprų bendro europinio tikslo pojūtį.

(Plojimai)

  Herman Van Rompuy, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas. – (FR) Pone pirmininke, gerbiami nariai, pirmiau teigėme, kad Komisijos Pirmininko atlikta analizė skiriasi nuo mano analizės, tačiau, pone M. Schulzai, tai pirmas kartas, kai buvau apkaltintas tuo, kad apsimetu, jog viskas puiku, kai taip nėra. Tai pirmas kartas per visą mano karjerą.

Užtikrinu jus, kad jokiu būdu nenuvertinu krizės ir kad išgyvename sunkius laikus. Paprastai esu labai apdairus žmogus, nebent kai kurios mano pastabos vertinamos neatsižvelgiant į kontekstą, ir manau, kad Europoje, ne Parlamente, daroma pernelyg daug pareiškimų, turinčių kurstomąjį pobūdį ir panašiai. Dabar privalome nusiraminti ir nustoti kartoti, kokia rimta yra krizė. Tai ir taip jau žinome. Metas imtis veiksmų.

Kai kurie nariai teigė, kad reikia išmokti pamokas. Prancūzų patarlė sako: „mūsų veiksmai kalba už mus“. Gerbiami nariai, kai pradėjau eiti šias pareigas, galiojo Stabilumo ir augimo paktas, kuris prieš keletą metų buvo padarytas šiek tiek lankstesniu, tačiau nebuvo įgyvendinamas. Kai pradėjau eiti šias pareigas, paveldėjau Lisabonos sutartį, kurioje nustatytos tam tikros procedūros, susijusios, be kita ko, su sankcijomis ir sprendimu, kurį reikia priimti, kai valstybei turi būti taikoma perviršinio deficito procedūra. Taryba priima šiuos sprendimus remdamasi Lisabonos sutartimi. Kai pradėjau eiti šias pareigas, nebuvo jokio krizės valdymo mechanizmo, ir mums teko tai ištaisyti.

Todėl ketiname sustiprinti Stabilumo ir augimo paktą ir pirmą kartą įdiegti makroekonominės priežiūros sistemą. Užtikrinu jus, kad jei būtume turėję šį mechanizmą prieš keletą metų, problemų, su kuriomis susidūrė kai kurios valstybės, nebūtų kilę. Būtume atskleidę nekilnojamo turto burbulus. Būtume atskleidę konkurencingumo problemas tam tikrose valstybėse. Taigi dabar ketiname jį įdiegti. Jis naujas ir novatoriškas. Jame visiškai atsižvelgiama į pamokas, kurias išmokome iš krizės.

Lisabonos sutartį ketiname pakeisti, kad suteiktume teisinį pagrindą ją taikyti kai kuriuose konstituciniuose teismuose, t. y. siekiame sukurti teisinį pagrindą nuolatiniam krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmui. Tai vienintelė priežastis. Manau, nerizikuosime pradėdami dar vienas svarbias diskusijas su institucijomis, nes, mano manymu, taip dabartinėmis aplinkybėmis nieko nepasieksime, tik dar labiau nukreipsime savo dėmesį nuo krizės įveikimo klausimo.

Pirmiau neturėjome jokio krizės valdymo mechanizmo. Kai susidūrėme su Graikijos problema, tokį mechanizmą turėjome sukurti, nes jo nebuvo. Kai sukūrėme naują priemonę – 750 mlrd. EUR pagalbos paketą, mums teko kūrybingai aiškinti Lisabonos sutarties nuostatas, kad galėtume šią priemonę taikyti.

Todėl mokomės iš krizės ir, kartoju, mūsų veiksmai kalba už mus. Turėjome Stabilumo ir augimo paktą, kuris nebuvo įgyvendinamas; neturėjome jokių priemonių makroekonominės priežiūros srityje; neturėjome jokio krizių valdymo mechanizmo.

Ar valstybės narės prisiėmė savo įsipareigojimus? Taip, daugelis iš jų prisiėmė šiuos įsipareigojimus. Jos įgyvendina reformas, kurios dažnai prieštarauja viešajai nuomonei. Jos ėmėsi veiksmų, kurie dažnai byloja apie didžiulę drąsą, ir ne tik tose šalyse, kurios susidūrė su problemomis, bet ir kitose valstybėse. Mes prisiimame savo įsipareigojimus.

Gerbiami nariai, nepulkime visada netinkamo priešo. Man dažnai susidaro įspūdis, kad per daug dėmesio skiriame vyriausybėms ir valstybių narių parlamentams. Reikia teisingai įvertinti, kas yra mūsų priešas.

Šiandien žmonės kalba ne tik apie Airiją, bet ir apie Portugaliją. Pateiksiu kai kuriuos duomenis. Portugalijos valstybės deficitas 2009 m. buvo 9,3 proc.; 2010 m. sieks 7,3 proc., o 2011 m. – tik 4,6 proc. Portugalijos valstybės skolos palūkanų normos vidurkis yra 3,6 proc. Tai labai maža palūkanų norma. Portugalija nepatiria nekilnojamojo turto krizės, ir joje nėra nekilnojamojo turto burbulo. Jos finansų sektorius nėra per platus tokiai šaliai. Jos bankų kapitalas – labai didelis. Nepulkime netinkamo priešo. Kai kurie žmonės tvirtina, kad kritinė padėtis persiduoda kitoms valstybėms narėms, tačiau nėra jokio ekonominio pagrindimo ar racionalaus pagrindo taip teigti. Atkakliai raginu nepulti netinkamo priešo.

Galiu užtikrinti asmenis, kurie ragino institucijas glaudžiau bendradarbiauti, kad Tarybai pirmininkaujančios valstybės daro viską, kad dirbtų kartu. Darbo grupės nariai, įskaitant Europos Komisijos atstovą Komisijos narį O. Rehną, priėmė darbo grupės parengtą pranešimą. Be to, dirbame petys į petį ir kitose srityse, pvz., nuolatinio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo klausimu.

Manau, rengdami 2011 m. biudžetą patirsime tokią pačią bendradarbiavimo dvasią. Gaila, kad nepavyko pasiekti susitarimo.

Vis dėlto bendradarbiavimo klausimu norėčiau pareikšti vieną pastabą. Visi esate Europos Parlamento nariai ir priklausote konkrečioms frakcijoms. Norėčiau paminėti, kad tai, ką Europos Vadovų Taryboje girdžiu iš ministrų pirmininkų ir įvairių asmenų, kartais iš esmės skiriasi nuo to, ką šiame Parlamente girdžiu iš tos pačios frakcijos narių. Nekritikuoju. Nebūtina visiškai pritarti savo frakcijai. Per savo karjerą dažnai mačiau konfliktų savo partijoje. Tačiau labai stengiuosi, kad institucijose vyrautų nuoseklumas ir bendradarbiavimas. Todėl teigčiau, kad reikia bendradarbiauti visais politiniais lygmenimis siekiant nuoseklesnės pozicijos už tą, kuri vyrauja šiuo metu.

Sutinku su nariais, kurie tvirtina, kad reikia griežtesnės politikos, tačiau vien tik taip krizės neįveiksime. Jie teisūs, bet pirmiausia privalome pereiti šį etapą. Jei būtume buvę atsargesni ir makroekonomikos, ir biudžeto planavimo atžvilgiu, šiandien nebūtume atsidūrę tokioje padėtyje. Mums iš tikrųjų reikia teigiamos ekonomikos augimo ir užimtumo politikos. Nepaisant visų svarstytinų neigiamų aspektų, džiaugiuosi, kad po vienuolikos mėnesių trukusio nuosmukio Europoje vėl prasidėjo ekonomikos augimas. Ir kitomis progomis Parlamente minėjau, kad 1930 m. krizė, kuri taip pat prasidėjo nuo finansų krizės, niekuomet nebuvo iki galo įveikta.

Atkūrėme teigiamą augimą po vienuolikos mėnesių nuo finansų krizės pradžios. Šiais metai vidutinis augimas sieks apie 1,5 proc. Kai kuriose valstybėse – ne tose, kurios susiduria su minėtomis problemomis – augimas sieks apie 2 proc., o kitose šalyse gali pakilti net iki 3 ar 3,5 proc. Vidutiniškai, užimtumo lygis ES vėl kils nuo 2011 m. Be abejo, nedarbo lygis yra per aukštas, bet džiaugiuosi, kad padėtis kur kas geresnė, nei tikėjomės, palyginti su mūsų ekonomikos augimo prognozėmis prieš šešis mėnesius, ir kad augimas kur kas stabilesnis, nei manėme. Šis augimas grindžiamas ne tik atsargų papildymu, atsigavimo programomis ir eksportu. Šį augimą skatina ir vidaus paklausa.

Galiausiai norėčiau pasakyti, kad nepaisant visų problemų, kurias iš tikrųjų patiria kai kurios valstybės, esu įsitikinęs, kad įveiksime krizę, su kuria šiandien susiduriame.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) 2010 m. spalio 28–29 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime žengtas naujas žingsnis šalių pavergimo ir jų suvereniteto atėmimo link. Pirmiausia to siekiama taikant pseudoekonomikos valdyseną, kuri iš tikrųjų reiškia valstybių kontrolės perėmimą: priverčiant valstybes nares pateikti savo biudžetą Briuselio pareigūnams išankstiniam patvirtinimui; prižiūrint visas jų ekonomikos politikos kryptis; įtvirtinant automatiškai taikomas prevencines sankcijas dar prieš viršijant leistinas skolų ir deficito ribas; turint galimybę sustabdyti kaltosios valstybės narės balsavimo teisę. Tai nustatoma kaip kompensacija Vokietijai už finansinio stabilumo fondo išsaugojimą. Tačiau mechanizmas paprasčiausiai suteikia teisę valstybėms narėms ir ES Komisijai įsiskolinti ar teikti skolinimosi garantijas rinkose sunkumų patiriančių valstybių narių naudai, nes jos yra rinkos spekuliacijų aukos dėl susidariusių valstybės skolų. Dar ir dėl to, kad priklauso euro zonai. Tai neįtikėtina. Be to, Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Sutarčių reformos, kad būtų galima įgyvendinti krizių valdymo mechanizmą. Pirmą kartą bus taikoma supaprastinta peržiūros sistema – antidemokratinis metodas, kurį taikant nenumatytos jokios Parlamento diskusijos. Tai ne valdysena. Tai totalitarizmas.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Iki 2007 m. visa Europa stebėjosi ekonomine Airijos (vadinamosios „keltų tigrės“), kuri pasiekė neįtikėtinų ekonominių rezultatų taikydama mažą pelno mokestį ir mažą reguliavimą, plėtra. Tačiau dabar tikrovė pritrenkė. „Keltų tigrė“ pasirodė esanti nevykėlė, kuriai likusi Europa turi ištiesti pagalbos ranką ir priglausti po savo silpnais sparnais. 90 mlrd. EUR iš euro gelbėjimo paketo – t. y. 300 EUR vienam Austrijos piliečių – dabar atiteks Airijai. Po „baltos varnos“ Graikijos, dabar Airijai, o paskui galbūt ir Ispanijai bei Portugalijai bus teikiamos ne tik teorinės valstybės garantijos; tai tikri mokesčių mokėtojų pinigai. Tai reiškia dar vieną Europos pinigų sąjungos žingsnį į „pinigų pervedimo sąjungą“, kurioje euro zonos valstybės, puikiai valdančios savo ekonomiką, turi laikyti savo pinigines atvertas, kad mokėtų už blogą kitų valstybių valdymą. ES pradėjo nagrinėti šį klausimą gerokai pavėluotai, ir belieka laukti, ar Europos Vadovų Tarybos priimtus sprendimus iš tikrųjų lydės veiksmai. Privalome nustoti švaistyti milijardus mokesčių mokėtojų pinigų spekuliaciniams bankams ir valstybėms, kurios prastai valdo savo ekonomiką. „Pinigų pervedimo sąjunga“ turi būti panaikinta. Reikia tokio mechanizmo, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bankrutavusioms valstybėms tapti iš tikrųjų nemokiomis ir pagal kurį tokios šalys būtų pašalinamos iš euro zonos. Nebegalime toliau stengtis atkurti nusilpusią pinigų sąjungą. Vietoj to reikia stiprios, tvirtos Europos pinigų sąjungos.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Ir Graikija, ir Airija turėjo kreiptis į Europos Sąjungą paramos. Tačiau šie du atvejai turi tam tikrų skirtumų: Airijos deficitas staiga padidėjo dėl to, kad šalis turėjo šalinti problemas bankininkystės sektoriuje, kuris patyrė krizę dėl pasaulinės finansų krizės, kurią dar labiau pagilino sprogstantis nekilnojamojo turto burbulas. Per struktūrinę krizę ši intervencija reiškė, kad valstybės finansai nebegali atlaikyti tokios padėties. Kita vertus, Graikijoje intervencijos priežastis buvo iš dalies neatsargus valstybės išlaidų valdymas, dėl kurio kilo poreikis gauti grynųjų pinigų injekciją parduodant vyriausybės obligacijas. Atsižvelgiant į ekonomikos valdyseną, reikia pateikti šias pastabas. Be abejo, privalome įgyvendinti griežtas biudžeto politikos kryptis, kad stebėtume ir užtikrintume, jog panaši padėtis ateityje nepasikartotų. Bet kuriuo atveju šie du atvejai rodo, kaip svarbu atsižvelgti ne tik į struktūrinę valstybės skolą, bet ir į visus veiksnius, susijusius su šalies finansais ir jos patikimumu. Iš tikrųjų valstybės skolą gali rodyti tik galutinis skaičius, bet mes turime patikrinti jo sudedamąsias dalis ir priežastis, taip pat išsiaiškinti, kodėl susidarė tokia padėtis.

  Monika Smolková (S&D), raštu. – (SK) Stabilumo ir augimo pakte yra numatytos sankcijos, tačiau norint jas taikyti reikia 2/3 ministrų pritarimo, o tam politinės valios niekada nebuvo. Esu skeptiškai nusiteikusi krizės valdymo mechanizmo atžvilgiu. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas H. Van Rompuy neturėtų keisti Lisabonos sutarties 125 straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo įsipareigojimų vykdymą. Kita vertus, jis turėtų apsvarstyti galimybę išplėsti 122 straipsnį, kuriame kalbama apie solidarumą – savitarpio pagalbą stichinių nelaimių ar energijos krizių atveju. Pakeitus šį straipsnį gali būti panaikintas pagrindinis ES veikimo principas, kitaip tariant, solidarumas, o tai gali nulemti solidarumo praradimą. Jei krizės valdymo mechanizmas veiktų remiantis 122 straipsniu, Taryba galėtų priimti sprendimą remdamasi Komisijos pasiūlymu ir apie tai tik informuotų Europos Parlamentą. Kyla grėsmė, kad atsidursime tokioje padėtyje, kai atsakingos valstybės turės mokėti už tam tikrų valstybių neatsakingumą.

7. Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatai (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, gerbiami nariai, Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė ir Europos Parlamentas 2010 m. spalio 20 d. jau turėjo galimybę aptarti Didžiojo dvidešimtuko susitikimą; tuo metu buvo Didžiojo dvidešimtuko ministrų susitikimo išvakarės, ir laukėme, kaip reikalai klostysis Seule.

Kaip europiečiai, buvome gerai pasirengę šiems susitikimams ir ministrų, ir valstybių ar vyriausybių vadovų lygmeniu. Supratome, kad nepakankama sanglauda tarp europiečių greitai atves prie to, kad Europos Sąjungos patikimumas tarptautinėje arenoje sumažės. Reikia pabrėžti, kad Seule vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas sulaukė nevienareikšmės reakcijos visame pasaulyje. Manau, nepaisant visko, turėtume būti optimistai, net jeigu rezultatai ir nebuvo tokie įspūdingi, kaip tikėjomės.

Prieš Seule vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą buvome įsitikinę, kad sunkiausias ir svarbiausias išbandymas bus išlaikyti mūsų pagreitį. Klystume manydami, kad mums nebereikia pasaulinio bendradarbiavimo, nes nesame tokioje kritiškoje padėtyje kaip prieš aštuoniolika mėnesių ar net prieš šešis mėnesius. Ir toliau manome, kad politiniai lyderiai atsakingi už sprendimų priėmimą. Jie yra atsakingi, ir iš tikrųjų tai – politikos esmė. Tačiau manau, kad jie atsakingi ir už kitą, dar svarbesnį dalyką: užtikrinimą, kad priimti sprendimai neliktų vien tik dokumentuose, o atneštų konkrečių rezultatų ir būtų visapusiškai įgyvendinti.

Seule vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas parodė, kad tikras iššūkis Didžiojo dvidešimtuko šalims ir kartu mums – suprasti, kaip turėtume toliau įgyvendinti užsibrėžtus planus ir paspartinti jų įgyvendinimą. Turime paversti gerus ketinimus praktiškais rezultatais. Tai svarbu mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, rinkoms nepakanka vien tik pareiškimų. Jos stebi, ar vyksta teigiami pokyčiai, praėjus dviem, dešimčiai ir trisdešimčiai dienų po aukščiausiojo lygio susitikimo, kai pasitraukia žiniasklaida. Europos ekonomikos padėtis turi būti suvokiama kaip visuma; tai nėra tik pažangos, pasiektos per dvi aukščiausiojo lygio susitikimo dienas, rezultatas. Pažanga, kurios siekiame, gali būti daroma tik nuolat ir kasdien dirbant, o tai, kaip Europos Parlamento nariai, žinote geriau nei kas kitas.

Antra priežastis yra tokia pat svarbi kaip ir pirmoji ir tiesiogiai susijusi su visais EP nariais. Manau, Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai gali atlikti ne tik kruopštų patikrinimą, bet ir teikti politines iniciatyvas dėl Europos ir tarptautinės ekonomikos darbotvarkės, užtikrinant, kad priimti sprendimai būtų tinkamai įgyvendinami tarp vieno ir kito aukščiausiojo lygio susitikimų ir kad Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimas taptų procesu, o ne vien tik eile susitikimų.

Iš esmės, dabar jau aiškus Europos Sąjungos indėlis į stiprų, ilgalaikį ir subalansuotą augimą, ir jis grindžiamas keliais principais: fiskalinio konsolidavimo planais, kuriais siekiama tvaraus ir diferencijuoto augimo; strategija „Europa 2020“, skirta struktūrinėms reformoms, kurių reikia siekiant skatinti, visų pirma, naujų darbo vietų kūrimą; reformų programa finansų sektoriui ir rinkoms ir, galiausiai, ekonomikos valdysenos ES stiprinimu. Pridurčiau, kad Europos Sąjungą itin domina tarpusavio vertinimo procesas vykstant Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimui. Kaip europiečiai, esame prie to pripratę ir žinome, kokia naudinga gali būti tokia veikla. Be abejo, visi turi atlikti savo darbą ir parodyti valią prisidėti prie veiksmų, kuriais skatinamas ekonomikos augimas.

Dar kartą su ta pačia dvasia, kuria išsakiau pirmesnes pastabas, norėčiau pabrėžti, kad negalima iš karto laimėti kovą su protekcionizmu, tai galima padaryti tik kasdien palaikant reikiamą budrumą visame pasaulyje.

Norėčiau pabrėžti tris svarbius teigiamus pokyčius, įvykusius per pastarąjį mėnesį. Pirmasis – tai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reforma, nes ES aiškiai parodė, kad ji pasirengusi atlikti savo darbą siekiant, kad naujasis TVF labiau atspindėtų naują tarptautinę ekonominę tikrovę ir kad besifornuojančios ekonomikos valstybių balsas būtų išgirstas ir jos galėtų atlikti didesnį vaidmenį. Sutikome sumažinti savo narių skaičių TVF vykdomajame komitete ir padarėme dideles nuolaidas dėl kvotų. Manau, išsaugojome tai, kas mums buvo brangiausia, ir kad iš to turėjo naudos visa tarptautinė bendruomenė.

Antras teigiamas pokytis susijęs su susitarimu „Bazelis III“. Manau, kalbant apie bankų kapitalui keliamus reikalavimus, einame tinkama linkme, ir, be abejo, labai svarbu, kad visos suinteresuotosios valstybės narės laikytųsi savo įsipareigojimo įgyvendinti sistemą „Bazelis III“. Akivaizdu, kad šis įgyvendinimo klausimas išliks ir ES, ir Didžiojo dvidešimtuko susitikimo politinėse darbotvarkėse.

Atsižvelgiant į tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyko dėl vadinamojo „valiutų karo“, manau, kad Europos Sąjunga gerai padirbėjo ir sugebėjo apginti suderintą poziciją, kad valiutų kursai turėtų atspindėti pagrindinius ekonomikos rodiklius ir kad nereikia naudotis konkurenciniu valiutų nuvertinimu.

Galiausiai, po Seule vykusio Didžiojo dvidešimtuko Prancūzija prisiėmė atsakomybę už pirmininkavimą Didžiajam dvidešimtukui ir manau, kad tai unikali galimybė europiečiams ir Europos Sąjungai. Mums bus labai svarbu suderintai dirbti kartu siekiant užtikrinti, kad per ateinančius metus – turint omenyje 2011 m. lapkričio mėn. Kanuose vyksiantį Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimą ir vėlesnius susitikimus – Didysis dvidešimtukas pateisintų savo lūkesčius.

Tikra mūsų laukianti užduotis – parodyti, kad forumas, skirtas krizei įveikti, gali įnešti ir savo indėlį, ir duoti postūmį, kurių reikia siekiant vidutinės trukmės tikslų, pvz., stipresnio, ilgalaikio ir subalansuotesnio pasaulio ekonomikos augimo; aiškių, tinkamų taisyklių, skirtų tarptautinei finansų rinkai; ir tarptautinių organizacijų, kurios labiau atspindėtų šiandieninį pasaulį ir būtų pajėgesnės padėti nacionalinėms vyriausybėms ir Europos institucijoms spręsti globalizacijos klausimus. Pone pirmininke, manau, kad ateinančiais metais Didžiojo dvidešimtuko šalys turi parodyti, kad globalizacijos procesas nėra vien tik ekonominis, bet iš tikrųjų, ir pirmiausia, politinis.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone pirmininke, prieš šį mėnesį Seule vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą nerimauta dėl to, kad slūgstant krizės, kuri suvedė Didžiojo dvidešimtuko šalis, įtampai, Didžiajam dvidešimtukui bus neįmanoma atlikti savo, kaip pagrindinio forumo dėl globalaus ekonomikos koordinavimo, vaidmenį. Užtikrinu jus, kad po šį mėnesį Seule vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo neigiamas scenarijus nepasitvirtino. Didysis dvidešimtukas nuo krizės režimo perėjo prie stabilesnio požiūrio į globalinę valdyseną.

Nepaisant sudėtingų svarstomų klausimų ir kad kai kuriais klausimais, pvz., dėl finansų sektoriaus apmokestinimo, nebuvo pasiektas susitarimas, Didysis dvidešimtukas dar kartą pasiuntė svarbią žinią apie pasaulinį ryžtą; jis padarė tikrą ir tvirtą pažangą, spręsdamas pasaulinius ekonominius uždavinius. Žinau, kad rezultatai buvo priimti šiek tiek skeptiškai, nes nebuvo įspūdingo, paskutinę akimirką pasiekto persilaužimo, puikiai tinkančio vakaro žinioms. Tačiau skeptikai nesupranta, kad pats Didžiojo dvidešimtuko procesas – įspūdinga žinia; tai nepanašu į mūsų europietišką, integruotesnį procesą, kai visus prie stalo sėdinčius asmenis vienija bendra derybų kultūra ir kompromisas.

Be Europos Sąjungos ir kai kurių jos valstybių narių, į Didįjį dvidešimtuką įeina ir įvairios kitos šalys, pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Rusija, Brazilija, Japonija, Argentina, Saudo Arabija, Korėja ir Pietų Afrika. Vien tai, kad šios šalys dalyvauja bendrame pasaulinio disbalanso klausimo sprendimo procese ir siekiant susitarimo, pvz., dėl finansinio reguliavimo, reikia pripažinti kaip milžinišką pažangą, kuri paprasčiausiai nebūtų buvusi įmanoma prieš keletą metų, o Seule vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas buvo svarbus žingsnis į priekį siekiant tos pažangos ir pradedant vykdyti naują darbotvarkę, o ne vienkartinis įspūdingas įvykis.

Taigi, susitikimas praėjo sėkmingai, ir manau, kad Europos Sąjunga, kuriai atstovavau aš pats ir Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas, gali būti patenkinta aukščiausiojo lygio susitikimo išvadomis. Tiesą sakant, mūsų indėlis buvo labai svarbus ir finansų ministrų lygmeniu, Europos Sąjungai atstovavo Olli Rehn, už šią sritį atsakingas Komisijos narys. Apskritai kalbant, išvados atspindi Europos Sąjungos prioritetus, nustatytus rengiantis Seule vykusiam susitikimui, ir Europos Sąjunga turi didžiuotis savo labai svarbiu indėliu į šį procesą.

Pabrėšiu kelis svarbiausius pasiekimus: visų pirma, Europos Sąjunga siekė, kad šiame aukščiausiojo lygio susitikime būtų pasiekta pažanga dėl bendrų veiksmų skatinant pasaulinį ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, taip pat ieškant atsakymų, kaip spręsti pasaulinio disbalanso ir įtampos valiutų rinkose pašalinimo klausimą. Visi žinojome, kad bus labai sunku bendrai susitarti, kaip spręsti pasaulinio disbalanso klausimą, bet Didysis dvidešimtukas po ilgų ir sunkių derybų pasirinko bendrą sprendimą, pagal kurį nustatomas mechanizmas ir tvarkaraštis ir pagal kurį visos šalys turi kartu spręsti šį klausimą.

Didžiojo dvidešimtuko partneriai įsipareigojo sumažinti perviršinį disbalansą ir išlaikyti tvarų dabartinio sąskaitų disbalanso lygį. Nenuvertinkite šio klausimo reikšmingumo. Didžiojo dvidešimtuko diskusijos dėl to, kaip spręsti disbalanso klausimą, parodė, kad ES yra kreivės viršuje. Mūsų pačių požiūris į Europos Sąjungos vidaus disbalansą, kaip geriausias būdas spręsti pasaulinio disbalanso klausimą, įkvėpė Didžiojo dvidešimtuko lyderius. Mūsų rodiklių naudojimo metodas, skirtas makroekonominiam disbalansui ir jo pagrindinėms priežastims įvertinti – tai naujojo Didžiojo dvidešimtuko pasiūlyto mechanizmo pagrindas. Jis bus pradėtas taikyti 2011 m. viduryje, o pirmasis vertinimas bus atliktas prieš vykstant kitam aukščiausiojo lygio susitikimui 2011 m. lapkričio mėn.

Toliau didžiausią dėmesį skirsime kuo didesniam šio mechanizmo stiprinimui ir užtikrinimui, kad jis būtų tinkamai taikomas Prancūzijos pirmininkavimo Didžiajam dvidešimtukui laikotarpiu 2011 m. Taigi, išvados buvo svarbios, tačiau pritariu, kad dabar turime stebėti, kaip jos bus įgyvendintos.

Kitas pasiekimas susijęs su valiutų kursais. Nepavyks iš naujo subalansuoti ekonomikos augimo neišsprendus įtampos valiutų rinkose klausimo. Europos Sąjunga vėl padėjo Didžiajam dvidešimtukui pasiekti sutarimą dėl bendrų sprendimų. Sutarėme pereiti prie labiau rinkos nustatomo valiutų kurso sistemos, kurioje atsispindi pagrindiniai ekonomikos rodikliai. Be to, susitarėme susilaikyti nuo vertinimų palyginimo ir būti budrūs dėl pernelyg nepastovių ir smarkiai svyruojančių valiutų keitimo kursų.

Šis apsisprendimas suteikia politinį postūmį Didžiajam dvidešimtukui pirmininkaujančiai Prancūzijai, kuri imsis visapusiškos tarptautinės pinigų sistemos reformos. Be to, džiaugiuosi, kad Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikime buvo pritarta istorinei Tarptautinio valiutos fondo reformai. Iš tiesų, pranokome Pitsburge vykusiame Didžiojo dvidešimtuko susitikime išsakytus lūkesčius dėl kvotos keitimo ir atstovavimo besiformuojančios ekonomikos šalims. Dėl atviro ir bendro ES valstybių narių požiūrio didelės mūsų nuolaidos ir gebėjimas dalytis atsakomybe reiškia, kad Fondas turi reikiamą teisėtumą, kad galėtų spręsti jo laukiančias sunkias užduotis, visų pirma, disbalanso ir įtampos valiutų rinkose klausimus. Dabar besiformuojančios ekonomikos šalys turi įrodyti, kad mainais už didesnį atstovavimą jos siekia prisiimti didesnę atsakomybę už pasaulinės ekonomikos valdyseną.

Ketvirtas aukščiausiojo lygio susitikimo pasiekimas – paskatų imtis pasaulinės finansų reguliavimo reformos išlaikymas, aiškiai siekiant ją įgyvendinti. Palankiai vertiname sistemos „Bazelis III“ reformos patvirtinimą ir tai, kad Didysis dvidešimtukas ir toliau nagrinės sistemiškai svarbių finansų įstaigų klausimą. Didysis dvidešimtukas ir toliau vykdys finansų reformos veiksmus tokiose srityse kaip makrolygio rizikos ribojimo politikos sistemos, šešėlinė bankininkystė, prekių išvestinių finansinių priemonių rinkos ir rinkos vientisumas bei veiksmingumas.

Europos Sąjunga pirmauja sprendžiant daugelį šių klausimų, ir mūsų vidaus darbas bus panaudotas Didžiojo dvidešimtuko procese. Šiuo metu svarbu užtikrinti griežtą ir nuoseklų visų šių įsipareigojimų įgyvendinimą remiantis suderintu tvarkaraščiu, kad būtų užtikrintos visiems vienodos sąlygos. Jungtinės Amerikos Valstijos mums garantavo, kad, kaip ir mes, yra pasiryžusios imtis veiksmų šiuo klausimu. Seule vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime duotas naujas postūmis baigti Dohos derybų raundą ir pakartotas Didžiojo dvidešimtuko įsipareigojimas kovoti su visomis protekcionizmo formomis.

Tai, kad pasiekus Seulo konsensusą dėl vystymosi, kuris apima vystymąsi, prekybą ir investicijas, aiškiai įtraukėme vystymosi klausimą į Didžiojo dvidešimtuko susitikimo darbotvarkę, reiškia pasiekimą, kuris asmeniškai mane labai džiugina. Naujasis į augimą nukreiptas požiūris papildys veiklą, kuri yra paramą teikiančių valstybių dėmesio centre, ir Jungtinių Tautų sistemą. Tai sustiprins mūsų pastangas siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų, ir visiškai atitinka pastarojo meto Komisijos pasiūlymus, pateiktus Žaliojoje knygoje dėl būsimos vystymosi politikos. Šiuo metu Komisija pasiruošusi konsultuotis dėl šios žaliosios knygos, ir tikiuosi šio Parlamento indėlio.

Galiausiai, labai palankiai vertinu Didžiojo dvidešimtuko įsipareigojimą vykdyti Didžiojo dvidešimtuko antikorupcijos veiksmų planą, ateityje spręsti su energija susijusius klausimus ir negailėti jėgų, siekiant suderintų ir sėkmingų klimato kaitos derybų Kankūne rezultatų.

(FR) Pone pirmininke, gerbiami nariai, augantis įmonių ir profesinių sąjungų atstovų susidomėjimas aiškiai byloja apie tai, kad Didžiojo dvidešimtuko procesas įsitvirtino kaip pagrindinis forumas pasaulio ekonomikos koordinavimo klausimais. Ir aš dalyvavau Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame pabrėžiau įmonių socialinės atsakomybės svarbą. Taip pat pasveikinau profesinių sąjungų delegacijas iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos ir Azijos. Pritariau šių delegacijų, kurias delegavo Europos profesinių sąjungų konfederacija, nuomonei, kad užimtumui privalo būti teikiamas prioritetas, ir pabrėžiau tai, kad Europa iš tikrųjų siūlė įtraukti užimtumą ir socialinį aspektą į išvadas.

Po Seule vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo didžiausią dėmesį pradėjome skirti kito Didžiojo dvidešimtuko pirmininkavimui ir 2011 m. lapkričio mėn. Kanuose vyksiančiam aukščiausiojo lygio susitikimui. Turėtume kuo geriau išnaudoti galimybę, kurią turėsime, nes viena valstybė narė turės vadovaujamą vaidmenį. Turime neatidėliodami nustatyti savo poziciją ir aktyviai padėti suderintai rengti Didžiojo dvidešimtuko susitikimo darbotvarkę.

Komisija pasirengusi visapusiškai paremti visus Didžiajam dvidešimtukui pirmininkaujančios Prancūzijos prioritetus. Vienas iš prioritetų – reformuoti Tarptautinį valiutos fondą. Tam reikės parengti nuoseklius pasiūlymus, visų pirma siekiant padidinti stabilumą ir sumažinti valiutos keitimo kurso nepastovumą.

Kitas prioritetas susijęs su žaliavų kainų svyravimu. Per ateinančius mėnesius Komisija atliks pirminių žaliavų rinkų vertinimą.

Prancūzijos pirmininkavimą Didžiajam dvidešimtukui turėtume laikyti unikalia galimybe Europai palikti ženklą pasaulinėje Didžiojo dvidešimtuko susitikimo darbotvarkėje. Jei ir toliau veiksime kartu Didžiojo dvidešimtuko lygmeniu, Europa sustiprins savo poziciją diskusijose dėl pasaulio ekonomikos ir finansų ir atliks pagrindinį vaidmenį, kuriant mūsų atsaką į pasaulinius iššūkius.

  Jean-Paul Gauzès, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, manau, turiu vieną minutę, jei man buvo teisingai pranešta.

Tarybos, kuriai pirmininkauja Belgija, pirmininko pareigas einantis Olivieri Chasteli, Komisijos pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pasakyti, ministre, kad labai vertinu jūsų aiškų paskutinio Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo įvertinimą ir remiu jūsų pasiūlymus dėl ateities.

Manau, būtina pabrėžti, kad pasiekti rezultatai yra pakankamai prasti, nepaisant to, kad patvirtintos sistemos „Bazelis III“ ir Tarptautinio valiutos fondo reformos. Kaip ir Komisijos Pirmininkas, galime tik tikėtis, kad Seule vykęs aukščiausiojo lygio susitikimas atveria kelius įgyvendinti Didžiajam dvidešimtukui pirmininkaujančios Prancūzijos plačių užmojų pasiūlymus, kuriuos pateisina neatidėliotinas poreikis ir esamos sudėtingos aplinkybės. Europos Sąjunga turi būti nuosekli, jeigu siekia daryti tokią įtaką, kokios nusipelno.

Konkretūs rezultatai yra būtini, ir sutinku su jūsų, Komisijos Pirmininke, žodžiais, kad mūsų piliečiai laukia veiksmų, o ne vien tik žodžių ir pareiškimų. Dėl ekonomikos ir finansų globalizacijos privalome daryti tikrą pažangą tarptautinio reglamentų derinimo srityje. Rinkos reaguoja kur kas greičiau negu politikai. Europa neturi būti naivi ir privalo užtikrinti abipusiškumą.

  Udo Bullmann, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šį rytą savo kalboje R. Harms iškėlė klausimą, kodėl entuziazmas, kylantis iš aukščiausiojo lygio susitikimų, neperduodamas žmonėms ir kodėl iš diskusijų aukščiausiojo lygio susitikimuose nesklinda nauja drąsa ir naujas pasitikėjimas. Pone J. M. Barroso, klausantis jūsų, taip pat H. Van Rompuy ar Tarybos, šį rytą ir dabar, man kilo mintis, kodėl šis entuziazmas nėra perduodamas. Entuziazmas neperduodamas net čia, Parlamente. Tik apsidairykite. Be abejo, svarbu, kad posėdyje dalyvautų kuo daugiau narių. Kodėl jų čia nėra? Negerai, kad nėra. Kita vertus, šiaip ar taip jie nieko naujo neišgirsta. Postringaujate apie tai, kas jau daugelį kartų rašyta laikraščiuose, ir neatsakote į labai tikslius klausimus, kurie užduodami. Kas vyksta su finansinių sandorių apmokestinimu? M. Schulz daug kartų uždavė šį klausimą. Kur atsakymas? Šio atsakymo nėra Seule įvykusio Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkėje. Norėčiau išgirsti paaiškinimą.

Be to, norėčiau sužinoti, kodėl Europos Vadovų Taryba, Tarybai pirmininkaujanti Belgija teigė tam pritarianti, tačiau kodėl Europos Vadovų Taryba per tris pastaruosius aukščiausiojo lygio susitikimus tik užsiminė, kad rekomendavo atlikti galimybių studiją pasauliniu, bet ne Europos lygmeniu? Kodėl gi ne? Argi Taryba nemato, į kokią aklavietę nukreipia šio kausimo sprendimą? Pone J. M. Barroso, klausiu jūsų dar kartą: kada A. Šemeta įvykdys šių metų pradžioje Parlamento išreikštą reikalavimą, kad galimybių studija būtų atlikta ir Europos lygmeniu? Jei šiuo klausimu pateiksite savo nuomonę, šie Parlamento rūmai iš tikrųjų bus pilni, ir visi nariai jūsų klausysis. Daugiau nevenkite atsakyti į šį klausimą. Kalbame apie 200 mlrd. EUR per metus vien tik Europoje. Paklauskite Biudžeto komiteto narių, dėl kokių nereikšmingų, mažų sumų šiuo metu jie ginčijasi su Taryba. Jei būtų iniciatyva, padarytume pažangą. Turime įkvėpti gyvybės atliekamiems vaidmenims, nes tada įkvėpimas bus perduodamas kitiems. To iš jūsų tikimės.

  Marielle De Sarnez, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, galime rengti daug aukščiausiojo lygio susitikimų ir susirinkimų, tačiau jeigu Europa nepriims bendros aktyvios pozicijos, ji neturės jokios įtakos, o kitas Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimas bus paprasčiausia Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konfrontacija, kurioje mes neišvengiamai pasirodysime kaip nevykėliai. Kad ir kaip būtų, problemų netrūksta.

Euro zonai patiriant sunkumų, kuriems būtinas stiprus atsakas iš vidaus, tarptautinė pinigų sistema taip pat išgyvena itin kritišką laikotarpį, kuris prisideda prie mūsų sunkumų ir kuria Europai konkurenciją, kuri yra ne tik destabilizuojanti, bet ir neteisinga. Tai pirmas klausimas. Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikime europiečiai turėtų pateikti planus dėl naujos pasaulio finansų tvarkos, kuri būtų paremta apskaitos vienetu, pagrįstu valiutų krepšeliu, įskaitant, visų pirma, dolerį, eurą ir juanį.

Be to, turėsime iš naujo persvarstyti finansų reguliavimo klausimą. Įsipareigojimas kovoti su „mokesčių rojumi“ praktiškai vis dar nėra įgyvendintas, o kreditų reitingų agentūrų veikla vis dar nėra kontroliuojama. Todėl tenka apgailestauti, nes yra ir kitų iššūkių, pvz., prekių rinkų reguliavimas: iškasenų, mineralų ir žemės ūkio produktų srityse. Šiuo atžvilgiu norėčiau pateikti jums pasiūlymą. Manau, šiuo klausimu europiečiai turėtų pasiūlyti įkurti pasaulio prekių organizaciją.

Iš tikrųjų, trūkumai, kuriuos sukuria tam tikros šalys gamintojos, turiu omenyje Kiniją, kelia tikrą grėsmę pasaulio ekonomikai. Be to, spekuliuoti žemės ūkio prekėmis yra visiškai amoralu, nes tokios spekuliacijos prisideda prie klimato kaitos pavojų ir papildomos bado grėsmės besivystančioms šalims.

Aptardama visus šiuos svarbiausius klausimus, kurie aiškiai susiję su pasauliniu balansu, manau, kad Prancūzijos pirmininkavimas iš tikrųjų bus naudingas tik tuo atveju, jeigu ji iš pat pradžių veiks remdamasi Europos sistema.

  Patrick Le Hyaric, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pasaulinės krizės mastas ir būtinybė rūpintis socialiniais ir aplinkos apsaugos klausimais iš Europos Sąjungos reikalauja ryžtingų veiksmų Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimuose, remiantis ketinimų reguliuoti tarptautinius finansus deklaracijomis.

Pirmiausia, Pasaulio prekybos organizacijos derybos privalo nepaversti pasaulio kapitalistinėmis džiunglėmis, o prekybos sistemai turi būti taikomi socialiniai, aplinkos apsaugos ir naujų darbo vietų kūrimo standartai. Būtina kovoti su nedarbo rykšte, kuri šiuo metu plaka daugiau nei 250 mln. žmonių visoje planetoje, atsisakant dabartinės griežtos taupymo politikos.

Kita vertus, reikia panaikinti „mokesčių rojų“ ir sukurti kapitalo judėjimo apmokestinimo mechanizmą; turi būti sukurtas tarptautinis fondas, kad būtų stabilizuotos prekių kainos, pradedant žemės ūkio prekėmis; reikia peržiūrėti tarptautinę pinigų sistemą, suteikiant Tarptautiniam valiutos fondui naują vaidmenį užimtumo ir tvaraus žmonijos vystymosi srityse, taip pat sukuriant visuotinę pasaulinę valiutą, kuria galėtume mesti iššūkį dolerio viešpatavimui.

Be to, būtina panaikinti skandalingą padėtį, kai kreditų reitingų agentūros yra pačios sau teisėjos išskirtinai bankų naudai. Žmonėms būtina leisti pareikšti nuomonę visais šiais jiems rūpimais klausimais.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, nėra abejonės, kad Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų paskelbimas buvo labai svarbus; tačiau dėl antrojo svarstymo kyla tam tikrų svarbių klausimų.

Konkrečiau, dvidešimt šalių griežtai įspėjo tas šalis, kurios taiko nekoordinuotas ekonominės politikos kryptis, ir tai vyksta tuo metu, kai Jungtinės Amerikos Valstijos taiko vienokią ekonominę politiką su vadinamuoju „kiekybiniu palengvinimu“, o Europos Sąjungos valstybės narės taiko kitokią politiką, šiuo metu pasirinkdamos griežtą taupymą, o dar kitokią politiką taiko Kinija, kuri nusprendė išlaikyti nuvertintą valiutą.

Todėl mėginu suprasti, kokia tokio pareiškimo prasmė ir kam jis galiausiai skirtas? Man sunku patikėti, kad ši žinia skirta šalims, kurios turi mažą reikšmę pasaulio ekonomikai. Tačiau jeigu Didžiojo dvidešimtuko šalys padarė tokį pareiškimą savo pačių naudai, iš tikrųjų reikia manyti, kad tokiu ekonominiu laikotarpiu, kai reikia nedelsiant reaguoti, susidūrėme su labai svarbiu politinio sąmokslo klausimu.

  Charles Goerens (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, mano klausimas buvo skirtas J. M. Barroso, tačiau šiuose rūmuose jo nėra, ir norėčiau užduoti jį Tarybai pirmininkaujančiai Belgijai.

Šiais laikais galima praktikuoti prekybos dempingą nepažeidžiant Pasaulio prekybos organizacijos nustatytų antidempingo taisyklių. Tiesą sakant, su nuolat nuvertinama valiuta pasiekiami tokie patys rezultatai. Net jei pradėsime spręsti, nors ir nedrąsiai, konkurencinio valiutos nuvertinimo klausimą, vis dar išliks klausimas, kas yra priimtina Europos Sąjungai.

Tarybai pirmininkaujančiai Belgijai norėčiau užduoti šį klausimą: jei Didžiajam dvidešimtukui nepavyktų pašalinti netvarkos pinigų politikoje, ar manote, kad Pasaulio prekybos organizacijos derybos dėl to nenukentėtų?

  Nikolaos Salavrakos (EFD). – (EL) Pone pirmininke, mano manymu, lapkričio mėn. vykusio Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikime nebuvo pasiekta svarbių rezultatų. Tai tik dar kartą patvirtino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra geriausiai matomoje pozicijoje ir kad Kinija stengiasi užsitikrinti saugią vietą tarptautinėje arenoje.

Kaip visi žinome, pasaulinė ekonomikos krizė, kuri prasidėjo 2007 m., kilo tada, kai Jungtinės Karalystės investiciniai bankai vienas po kito susidūrė su likvidumo problemomis. Kaip matėme ir kaip žino visas pasaulis, Jungtinių Amerikos Valstijų administracija buvo priversta išleisti daugiau pinigų. Per pirmą etapą buvo išspausdinta 700 mlrd. JAV dolerių, o per pastarąjį antrą etapą buvo išspausdinta dar 600 mlrd. JAV dolerių.

Priešingai tokiai Jungtinių Amerikos Valstijų reakcijai į pinigų politikos klausimus, Europa apskritai ir euro zona konkrečiai liko ištikima biudžetinės drausmės principui ir griežtai kontroliuojamai pinigų politikai, suteikdama galimybę rinkoms žaisti spekuliacinius žaidimus apskritai ne tokių stiprių Europos šalių ir konkrečiai euro zonos šalių sąskaita.

Siūlau apsvarstyti naujų pinigų išleidimo Europoje banknotų ar euroobligacijų forma klausimą.

  Michel Dantin (PPE). – (FR) Pone pirmininke, mūsų piliečiai daug tikisi iš mūsų ir daug tikisi iš Europos sprendžiant pasaulinės valdysenos klausimą. Privalome būti aktyvi jėga, privalome būti ryžtinga jėga. Keli kalbėtojai šįryt teigė, kad Prancūzijos pirmininkavimas Didžiajam dvidešimtukui galėtų reikšti galimybę Europai. Visiškai pritariu šiam požiūriui ir manau, kad pati pirmininkaujanti valstybė turėtų reguliariai informuoti Parlamentą apie Didžiojo dvidešimtuko darbo pažangą. Manau, kad Prancūzijos Respublikos Prezidentas mielai atvyktų ir kreiptųsi į mus. Pone pirmininke, manau, turėtumėte jį pakviesti.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, be jokios abejonės, Didysis dvidešimtukas yra ypatingas darinys, kuriame visi sprendimai turi būti priimti bendru sutarimu. Tačiau, kaip pabrėžė Komisijos Pirmininkas ir Tarybos Pirmininkas iš Belgijos, procesas vyksta toliau, ir tiesiog aptarsiu vieną klausimą, t. y. finansų sektoriaus apmokestinimą.

Net jeigu persilaužimas ir neįvyko, buvo sutarta Didžiajam dvidešimtukui pirmininkaujant Prancūzijai ir toliau dirbti naujoviško finansavimo srityje. Europos Sąjunga pasirengusi remti darbą Didžiajame dvidešimtuke tiriant ir vystant finansų sektoriaus apmokestinimą pasaulio mastu. Kaip jau minėjau, Didysis dvidešimtukas veikia bendro sutarimo principu, ir daugelis Didžiojo dvidešimtuko partnerių šiuo metu nepritaria mūsų požiūriui šiuo klausimu, tačiau ir toliau sieksime bendro sutarimo.

Dabar reikia ieškoti kitų būdų, kaip užtikrinti, kad finansų sektoriaus įnašas būtų teisingas, taikant tokias priemones kaip finansinės veiklos mokestis. 2010 m. spalio 7 d. Komisija išreiškė savo požiūrį šiuo klausimu ir toliau sieks mano minėtų tikslų. Visų pirma privalome užtikrinti, kad finansų sektoriaus įnašas į viešuosius finansus būtų teisingas. Tai ypač svarbu, atsižvelgiant į paramą, kuri jam skirta krizės laikotarpiu. Antra, privalome užtikrinti, kad visi mūsų siūlomi mokesčiai būtų iš tikrųjų naudingi ir kad juos taikant būtų gaunamos didelės pajamos, nepakenkiant ES konkurencingumui. Trečia, privalome užtikrinti, kad skirtingų nacionalinių finansų sektoriaus mokesčių mišinys nesudarytų naujų kliūčių bendrajai rinkai.

Tuo remdamasi Komisija priėmė dvejopą požiūrį į finansų sektoriaus apmokestinimą. Regis, finansinės veiklos mokestis – geriausias būdas šiam klausimui spręsti ES. Finansų sektoriaus pelno ir atlyginimų apmokestinimas galėtų užtikrinti, kad sektorius yra teisingai apmokestintas, taip pat būtų gaunamos reikiamos pajamos. Be to, finansinės veiklos mokestis keltų mažesnę grėsmę ES konkurencingumui negu kitos apmokestinimo priemonės, jeigu jų būtų imtasi vienašališkai.

Finansinių sandorių apmokestinimas turėtų būti skatinimas pasaulio lygmeniu. Tarptautinis sandorių mokestis, taikomas globalizuotam finansų sektoriui, yra geriausias būdas siekiant finansuoti tarptautinius tikslus tokiose srityse kaip parama vystymuisi ir klimato kaita. Teisingai pasirinkę mokestį ir tinkamai jį įgyvendinę, galėtume užsitikrinti naują pajamų šaltinį, išlaikydami savo konkurencingumą.

Komisija ketina toliau svarstyti šias galimybes, kad 2011 m. pateiktų politikos iniciatyvas. Pirmas žingsnis bus finansų sektoriaus apmokestinimo poveikio vertinimas, apimantis mūsų išdėstytas idėjas. Šiuo atžvilgiu atkreipsime dėmesį ir į valstybių narių analizes. Kaupiamojo poveikio naujai reguliuojamoms finansinio sektoriaus institucijoms, galimiems mokesčiams ir bankų mokesčiams įvertinimas bus svarbus prieš pateikiant bet kokį pasiūlymą.

Savo ruožtu paminėsiu itin svarbų dalyką – vystymosi politikos tikslai labai aiškiai įtraukti į Didžiojo dvidešimtuko darbotvarkę. Manau, Didžiojo dvidešimtuko procesas, esant tinkamam Europos Sąjungos ryžtui, galėtų atnešti naudos piliečiams.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, baigiant šias diskusijas norėčiau dar kartą bendrais bruožais paminėti tai, kad Didžiojo dvidešimtuko susitikimų išvakarėse labai aiškiai supratome, kad Europos Sąjungai svarbu pasiekti gerų rezultatų daugeliu klausimų ir kad turime stengtis užtikrinti, kad Didysis dvidešimtukas liktų pirmiausia patikimu ir teisėtu forumu, kuriame turėtume galimybę, kaip ką tik pabrėžiau, pasiekti konkrečių rezultatų ir suteikti suderintą politinį postūmį globalizacijai, kad ypač Europos Sąjungos balsas būtų išgirstas šiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Manau, kad nevengdama kalbėti apie sunkumus – daugelis jūsų tuos sunkumus minėjote – Europos Sąjunga įvykdė savo įsipareigojimus ir kad galima pakankamai palankiai įvertinti Europos institucijų ir Didžiojo dvidešimtuko diskusijose dalyvavusių šalių darbą.

Seule įvyko penktasis aukščiausiojo lygio susitikimas per dvejus metus ir buvo pateikti bendri įsipareigojimai. Daugelio jų rezultatai buvo palankūs, kalbant apie ekonomikos augimą ir pasaulio finansų stabilumą, nors darbas toli gražu dar nėra baigtas.

Europos Sąjungoje ir atsižvelgiant į tai, ką Komisija ką tik minėjo apie bankų mokesčius ir finansinių sandorių apmokestinimą, spalio 29 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai pabrėžiama, kad reikia ir toliau dirbti sprendžiant šiuos du klausimus ir Europos Sąjungos, ir tarptautiniu lygmeniu. Kalbant apie bankų mokesčius, sutarimas dėl tokių mokesčių pagrindimo ir dvasios vis didėja. Dar nesutariama dėl pajamų tikslų ir jų panaudojimo.

O valstybės narės kuria nacionalines sistemas, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi. Todėl trumpuoju laikotarpiu turėsime nustatyti minimalų koordinavimo lygį, o vidutiniu laikotarpiu turėsime imtis veiksmų dėl sprendimų sistemos, pagal kurią būtų daug labiau derinamos krizės įveikos priemones, visų pirma, remdamiesi Komisijos teisėkūros pasiūlymais. Atsižvelgiant į tai, spalio mėn. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikime padaryta išvada, kad skirtingos šiuo metu taikomos mokesčių sistemos turėtų būti labiau derinamos, o Ekonomikos ir finansų reikalų taryba pakviesta pateikti išvadas gruodžio mėn. vyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikime.

Galiausiai, dėl ką tik Komisijos minėto finansinių sandorių apmokestinimo Europos Vadovų Taryba paragino Tarybą ir, atitinkamai, Ekonomikos ir finansų reikalų tarybą išnagrinėti, kokias įvairias galimybes šiuo metu galėtume svarstyti siekdami panaikinti „mokesčių rojų“ ir mokesčių vengimą. Ekonomikos ir finansų reikalų taryba pavedė Tarybos finansų reikalų aukšto lygio grupei išnagrinėti šiuos sudėtingus klausimus.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Ioan Mircea Paşcu (S&D), raštu. – Mūsų tarptautinė institucinė ekonomikos ir finansų struktūra nuo pat karo pabaigos nuolat patiria didelį spaudimą. Dėl rimtai besikeičiančios tarptautinės sistemos ir pasaulinės krizės ši struktūra atsidūrė ties savo galimybių riba ir yra priversta prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Be to, kuriamos naujos organizacijos, pvz., Didysis dvidešimtukas, šioms problemoms spręsti. Tačiau tai iš esmės tarpvyriausybinis organas, kurio sprendimai, turintys įtakos mums visiems, turi būti įgyvendinami nacionaliniu lygmeniu. Todėl svarbu, kad priimant sprendimus būtų atsižvelgta ne tik į jo narių, bet ir į visų mūsų interesus.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, drąsos suteikia tai, kad Seule vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime buvo pabrėžtas narių bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sprendimų įgyvendinimą ir pastebėtas ryžtas atlikti esminius struktūrinius pakeitimus bei skatinti augimą kuriant naujas darbo vietas ir nepamirštant besivystančio pasaulio poreikių. Reikia tikėtis, kad ES bus naudingi organo, kuriame dalyvauja tik kelios valstybės narės, sprendimai, ir kad iš jų turės naudos ir tos šalys, kurios nepriklauso euro zonai.

(Posėdis sustabdytas 11.55 val.)

(Nuo 11.55 iki 12.10 val. EP nariai dalyvavo LUX apdovanojimo įteikimo ceremonijoje)

(Posėdis atnaujintas 12.05 val.)

PIRMININKAVO: Edward McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas

8. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. – Pirmiausia, po šį rytą Parlamente įvykusio incidento M. Schulz norėtų padaryti asmeninį pareiškimą.

  Martin Schulz (S&D). – (DE) Pone pirmininke, šį rytą diskusijose dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo įvyko incidentas, ir nenorėčiau vėl prie jo grįžti, nes mėginta mane įžeisti. Tačiau norėčiau pareikšti štai ką: yra tam tikros ribos, kai manęs neįmanoma įžeisti ir kai pareikštos nuomonės nelaikau įžeidimu, nes žmogus, siekdamas mane įžeisti, turi būti nuoširdus. Kita vertus, norėčiau padėkoti už didelį solidarumą, kurio sulaukiau iš Parlamento. Labai norėčiau padėkoti kolegoms nariams iš visų frakcijų. Tai byloja apie bendras, demokratiškas ir europietiškas pažiūras, kurių laikosi didžioji dauguma šio Parlamento narių. Labai nuoširdžiai jums už tai dėkoju.

(Ilgi plojimai)

  Pirmininkas. – Minėtas incidentas susijęs su G. Bloomo protestu, kai jis M. Schulzui pateikė užuominų apie karo laikotarpį. Pirmininkas pareiškė, kad tai nepriimtina, ir pakvietė G. Bloomą atsiprašyti. G. Bloom neatsiprašė. Raginu jį atsiprašyti dabar. Jeigu to nepadarys, privalės išeiti iš salės.

(Garsūs plojimai)

  Godfrey Bloom (EFD). – Pone pirmininke, vėlgi tam tikros taisyklės taikomos M. Schulzui, o kitos taisyklės taikomos visiems kitiems nariams. Tai gėda. Jorkšyro žmonės (galėčiau pridurti, kad tai jūsų rinkimų apygarda) mane išrinko, tiksliau, perrinko, kad balsuočiau šiame Parlamente, suteikdami man demokratinį mandatą, kurio jūs pats, pone pirmininke, deja, neturite, nes pakeitėte frakciją, o jie balsavo už konservatorius. Net neketinu atsiprašyti ir neketinu pasišalinti iš šios salės. Pone, jums teks mane išlydėti!

  Pirmininkas. – Pone G. Bloomai, pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad mane pašalino iš Konservatorių partijos, nes prieštaravau principui, kuris itin glaudžiai susijęs su klausimais, kuriuos šį rytą iškėlėte.

(Plojimai)

Antra, neatsiprašėte už kalbą, kuri visiškai netinkama Europos Parlamente, todėl prašau jūsų išeiti.

(Garsūs plojimai ir šūksniai „Laikykitės darbo tvarkos!“ ir „Klystate!“)

Pone G. Bloomai, apgailestauju, tačiau jokie pareiškimai dėl darbo tvarkos šiuo klausimu nebus daromi.

Pateiksiu pasiūlymą. Galėčiau paprašyti apsaugos darbuotojų išvesti G. Bloomą, tačiau ketinu išspręsti šį klausimą balsavimu. Ar Parlamentas pageidauja, kad G. Bloom išeitų? Prašyčiau narių, kurie tam pritaria, pakelti rankas.

(Garsūs EFD frakcijos narių protestai ir šūksniai „ne!“)

Pakelkite rankas tie nariai, kurie pageidauja, kad G. Bloom pasiliktų. Tie, kurie susilaiko.

(Tolesni garsūs EFD frakcijos narių protestai ir atsakas „Tylos!“. Triukšmas ir švilpimas)

Priimsiu vieną pareiškimą iš N. Farage, šios frakcijos lyderio.

  Nigel Farage (EFD). – Pone pirmininke, pasipiktinimas ir triukšmas kyla dėl to, kad iš tikrųjų taikome taisykles nevienodai. M. Schulz ne vieną kartą įžeidė ne tik mane, bet ir daugelį kitų Parlamento narių. Jis teigė, kad euroskeptikai ir nebalsuojantys nariai atveria duris fašizmui. Danny Cohn-Bendit išvadino mus protiniais ligoniais.

Pone pirmininke, jei taisyklės taikomos tada, kai kuris nors narys įžeidžiamas, ir taisykles pažeidusio nario prašoma išeiti, tai pakankamai teisinga. Tačiau pyktis – ir tam visiškai pritariu – kyla dėl to, kad šios taisyklės taikomos nevienodai. M. Schulz nuolat pravardžiuoja kitus narius fašistais, tačiau, kai jį patį kas nors tokiu pavadina, to nario paprašoma išeiti. Tai neteisinga. Tai nesąžininga.

  Pirmininkas. – Pone N. Farage, nenorėčiau užtęsti šio klausimo sprendimo, tačiau galėčiau tiesiog pastebėti, kad tai neteisinga. Abu G. Bloomo įsiterpimus – kai jam buvo suteiktas žodis ir kai jis įsiterpė iš savo vietos – girdėjo daugelis žmonių, ir abu jie buvo nepriimtini Parlamento požiūriu. Parlamentas pageidauja, kad G. Bloom išeitų. Tai Parlamento nuomonė. Jeigu jis nepasišalins, žmonės padarys išvadas apie jo požiūrį į demokratinį procesą.

Pone G. Bloomai, ketinu taikyti Darbo tvarkos taisyklių 152 straipsnį. Jeigu pats neišeisite, paprašysiu, kad jus išlydėtų. Tai aptariau su Pirmininku, ir jis mane palaiko šiuo klausimu.

(G. Bloomo įsiterpimas: „Pamėginkite!“)

  Joseph Daul (PPE). – (FR) Pone pirmininke, jums leidus priminsiu, kad šį rytą minėjau, jog G. Bloom elgėsi netinkamai.

Antra, tai demokratinis Parlamentas. Pone G. Bloomai, demokratiškai nusprendėme, kad jūs turėtumėte išeiti iš šios salės. Todėl dėl demokratijos ir viso to, ką šis Parlementas simbolizuoja, prašau šiandien išeiti iš šios salės. Prašau tai padaryti iš pagarbos demokratinėms teisėms.

Pone B. Gollnischai, jums nereikia mesti man iššūkio. Pažįstame jūsų metodus. Jie nepriimtini ir nedemokratiški. Tai viskas, ką jums galiu pasakyti.

(Plojimai)

  Pirmininkas. – Remdamasis Darbo tvarkos taisyklių 152 straipsnio 4 dalimi apgailestauju, kad šis incidentas trukdo Parlamento veiklai. Todėl ketinu sustabdyti posėdį penkioms minutėms.

(Posėdis buvo sustabdytas penkioms minutėms)

  Pirmininkas. – Pareiškimas dėl darbo tvarkos? (negirdimi komentarai ne į mikrofoną ir šūksniai „Laikykitės darbo tvarkos!“)

  Christian Ehler (PPE). – Pone pirmininke, kaip Delegacijos ryšiams su Korėjos pusiasaliu pirmininkas, paprašiau plenariniame posėdyje pasmerkti vakar Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos įvykdytą artilerijos ataką prieš Pietų Korėjos salą.

(Plojimai)

Yra Pietų Korėjos kariškių ir ypač civilių salos gyventojų aukų. Degė kaimai, o gyventojai turėjo būti evakuoti.

Palankiai vertiname Pietų Korėjos Respublikos Prezidento Lee Myung-bako pranešimą, kad nepaisant šio smurto akto jis ketina vengti karo veiksmų išplitimo Korėjos saloje.

Palankiai vertiname tai, kad vyriausioji įgaliotinė baronienė C. Ashton susirūpinusi ėmėsi veiksmų kartu su kitai tarptautiniais veikėjais, mūsų sąjungininkais ir strategine partnere Korėjos Respublika pasmerkdama šį akivaizdų JT Korėjos paliaubų sutarties pažeidimą. Be to, tikimės, kad Kinija aiškiai pasmerks šį aktą.

Raginame Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką vengti bet kokio tolesnio padėties aštrėjimo ir imtis visų reikalingų veiksmų, kad Korėjos pusiasalyje būtų išlaikyta taika ir stabilumas. Reiškiame užuojautą aukų šeimoms.

(Plojimai)

  Pirmininkas. – Dėkoju, pone C. Ehleri. Prašau minutėlės. Prašyčiau nurimti. Rizikuodamas pats būti apšauktas fašistu diktatoriumi, šį rytą ėmiausi tam tikrų veiksmų. Bet M. Schulz pasiūlė, kad suteikčiau žodį vienam iš narių, kurie prieštarauja, kad G. Bloom išeitų iš salės. Pirmasis šį rytą žodžio paprašė B. Madlener. Atsakiau B. Madleneriui, kad, suteikęs jam žodį, pakartosiu replikas, kurias G. Bloom tiesiogiai pareiškė M. Schulzui. Pone B. Madleneri, suteikiu jums žodį.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, labai dėkoju, kad leidote padaryti pareiškimą dėl darbo tvarkos, nes, be abejo, svarbu, kad taisyklės būtų taikomos nuosekliai ir visiems vienodai. Norėčiau atkreipti dėmesį į Parlamento Pirmininko nenuoseklumą. Ką tik išvijote G. Bloomą dėl jo pastabų M. Schulzui, nors pats M. Schulz pavadino mano kolegą D. van der Stoepą fašistu šiame Parlamente, bet pirmininkaujantis asmuo nesiėmė jokių veiksmų. M. Schulz vis dar už tai neatsiprašė, todėl būtų garbinga, jeigu M. Schulz, kaip ir G. Bloom, nedelsiant pasišalintų iš šių rūmų.

  Pirmininkas. – Ką gi, dėkoju. Kaip minėjau, pagal susitarimą su M. Schulzu ir B. Madleneriu labai aiškiai pakartosiu replikas, kurias G. Bloom šį rytą pateikė tiesiogiai M. Schulzui ir kurioms paprieštaravo Pirmininkas, kurioms prieštarauju aš ir kurioms paprieštaravo dauguma šio Parlamento narių, kai jų to buvo pasiteirauta.

G. Bloom M. Schulzui pasakė: „Ein Volk, ein Reich, ein Führer“. Nepriimtina, kad tokius žodžius vienas Parlamento narys sako kitam. Čia gerokai peržengiamos tos ribos, kurios šiame Parlamente yra priimtinos. Tai ir viskas. Šį klausimą spręsime biure. Dabar norėčiau pradėti balsavimą, nes norėčiau baigti iki 13.00 val.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, kalbėsiu labai trumpai. Norėčiau tarti žodį dėl Darbo tvarkos taisyklių 152 straipsnio.

  Pirmininkas. – Ne, apgailestauju. Prašyčiau neperduoti mikrofono B. Gollnischui. Pareiškiau B. Gollnischui, kas jis turės galimybę tarti žodį kitą kartą, kai posėdžiui pirmininkaus Pirmininkas. Labai dėkoju. Žodžio paprašė P. Salatto.

  Potito Salatto (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, be šio klausimo, norėčiau atkreipti pirmininkaujančio asmens dėmesį į kitą problemą.

Manau, kad kai kurie žmonės dar ne visiškai suprato Europos Parlamento vaidmenį po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Manau, turėčiau atkreipti dėmesį į pagrindinę problemą: už transportą atsakingas Komisijos narys S. Kallas ne kartą atsisakė susitikti su Jungtinės oro ir kosmoso erdvės grupės taryba aptarti mažo rentabilaus orlaivio (CESAR) projekto, kuris turės įtakos visiems subjektams ekonomikos, aplinkos ir saugumo srityse. Raginu pirmininkaujantį asmenį pakviesti Komisijos narį S. Kallasą į Parlamentą, kad jis paaiškintų, kokią programą ketina toliau vykdyti šiame sektoriuje, kuris ypač pažeidžiamas ir svarbus Europos Parlamentui.

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – balsavimas.

(Išsamūs balsavimo rezultatai: žr. protokolą)

8.1. Taisomasis biudžetas Nr. 8/2010. III skirsnis. Komisija (A7-0327/2010, László Surján) (balsavimas)

8.2. EB ir Moldovos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo protokolas (A7-0300/2010, Graham Watson) (balsavimas)

8.3. Informacija apie vaistus (Bendrijos kodeksas, reglamentuojantis vaistus) (A7-0290/2010, Christofer Fjellner) (balsavimas)

8.4. Informacija apie vaistus (Bendrijos leidimų dėl vaistų išdavimo ir priežiūros tvarka) (A7-0289/2010, Christofer Fjellner) (balsavimas)

– Prieš balsavimą dėl Pakeitimo Nr. 13:

  Christofer Fjellner, pranešėjas. – Pone pirmininke, paskutinę minutę pasiekus kompromisą tarp visų frakcijų, norėčiau žodžiu pateikti vieną nedidelį pakeitimą dėl 13 pakeitimo, kuriame šiuo metu nurodyta taip: „per 60 dienų nuo pranešimo gavimo“. Reikėtų pakeisti į „per 90 dienų nuo pranešimo gavimo“.

Tam pritarė visos frakcijos.

(Galutinis balsavimas buvo atidėtas)

8.5. Tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimas (A7-0196/2010, Jill Evans) (balsavimas)

8.6. Kovos su klastojimu prekybos susitarimas (angl. ACTA) (B7-0617/2010) (balsavimas)

9. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Christofer Fjellner (A7-0290/2010)

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, siekiant veiksmingai apsaugoti visuomenės sveikatą, būtina užtikrinti, kad pacientai turėtų didelę galimybę gauti geros kokybės informaciją apie vaistus. Suderinę įstatymus šioje srityje galėtume užtikrinti aukštą Europos pacientų informuotumo lygį, ir tai padėtų suvienodinti sveikatos padėtį visose valstybėse narėse. Be to, tikslesnis teisės aktų išdėstymas ir, visų pirma, pareiga užtikrinti, kad pacientai turėtų galimybę gauti informaciją, leistų mums užkirsti kelią nesąžiningai farmacinių bendrovių vykdomai savo pačių produktų reklamai. Šiuo metu ši procedūra nėra tinkamai prižiūrima. Be to, būtina priimti konkretų teisės aktą dėl vaistų platintojų ir veiksmingai užtikrinti jo įgyvendinimą visose valstybėse narėse. Pritariau šiam pranešimui.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti C. Fjellnerį pasiekus puikų rezultatą. Danijos liberalai nusprendė balsuoti už direktyvą dėl informacijos apie receptinius vaistus. Svarbu, kad ES piliečiai galėtų gauti patikimą informaciją apie vaistus, todėl manome, kad tai yra geras pranešimas, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas pacientui.

Kita vertus, jautėme pareigą nebalsuoti dėl pačios rezoliucijos. Ne todėl, kad nenorime, jog ES piliečiai turėtų galimybę gauti patikimą informaciją apie receptinius vaistus, bet todėl, kad kai kurios šio pasiūlymo dalys prieštarauja kai kurių šalių konstitucijoms. Dar prieš pateikiant dokumentų paketą dėl vaistų, kelios šalys informavo Komisiją apie tai, kad yra teisinių problemų, susijusių su jų nacionalinėmis konstitucijomis. Išankstinis plačiajai visuomenei pateikiamos informacijos patikrinimas, kurį atliktų valdžios institucijos, kai kuriose valstybėse prieštarauja žodžio laisvės apibrėžimui. Todėl negalime balsuoti už tai, kad Europos vaistų agentūra tikrintų tam tikros rūšies informaciją prieš pateikiant ją plačiajai visuomenei. Vis dėlto tikimės, kad ir Taryba, ir Komisija ieškos būdų, kaip išspręsti šią problemą prieš antrąjį svarstymą, ir manome, kad tada galėsime balsuoti už pačią rezoliuciją.

  Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, teisėkūros pasiūlyme, dėl kurio šiandien balsavome ir kuriam pritariu, pabrėžiama, kaip svarbu išlaikyti subtilų farmacijos pramonės kaip nereklaminio pobūdžio informacijos apie produktus šaltinio vaidmenį.

Pareiga geriau informuoti pacientus turi sustiprinti farmacijos pramonės atsakomybę, ir ji privalo vykdyti šią užduotį aiškiai ir tiksliai, prisidėdama prie to, kad būtų vengiama pernelyg didelio vaistų vartojimo, kurį lemia komerciniai motyvai. Iš tikrųjų, šiuo balsavimu pabrėžiama, kaip svarbu, kad informacija apie vaistus būtų prieinama ir internetu arba dokumentine forma, laikantis konkrečių taisyklių, kurios vienodos visoms valstybėms narėms.

Tačiau tai neatleidžia sveikatos priežiūros specialistų nuo jų pareigos ir toliau atlikti svarbiausią pagrindinio ir nepakeičiamo piliečių informacijos apie sveikatą ir gydymą šaltinio vaidmenį. Institucinio pobūdžio santykiai tarp gydytojo ir paciento tebėra unikalūs ir nepakeičiami, o žodinė komunikacija yra pripažinta kaip bet kokio medicininio gydymo pagrindas. Be to, tai padės pacientams gauti geresnę informaciją apie jų vartojamus vaistus ir įsitraukti į jiems paskirtą gydymą, todėl jie taps aktyviais sveikimo proceso dalyviais.

  Paolo Bartolozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, C. Fjellnerio pranešimais siekiama integruoti ir patobulinti galiojančius Europos Sąjungos reglamentus šiuo klausimu, juos atnaujinant ir suteikiant galimybę spręsti problemas, kurių kilo visuomenės sveikatos srityje dėl technologijų plėtros.

Mūsų nuomone, šio pranešimo centre yra pacientas ir jo teisė būti informuotam bei turėti galimybę gauti mokslinę informaciją, kuri šiuo metu ir kiekybiniu, ir kokybiniu požiūriu tapo geresnė ir kuri privalo būti tikrinama, pradedant tuo, kad reikia aiškiau ir tiksliau atskirti mokslinę informaciją nuo reklamos.

Iš tikrųjų, pranešimuose naudojami tikslūs ir standartizuoti teiktinos informacijos kriterijai, numatyti privalomi ir neprivalomi kriterijai, taip pat kanalai, kuriais ta informacija gali būti teikiama, taip apibrėžiant farmacinių bendrovių ir valstybių narių pareigas.

Remdamiesi šiuo supratimu, reiškiame savo paramą šiam pranešimui, pripažindami jo privalumus ne tik sveikatos, bet ir socialiniu požiūriu.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, savaime suprantama, balsavau už C. Fjellnerio pranešimą, kuriame, be informacijos, teikiamos pacientams produktų informaciniuose lapeliuose ir ant atskirų vaistų pakuočių, pagrindinis dėmesys skiriamas farmacijos bendrovių elgesiui. Iki šiol daugelis jų derino informaciją apie vaistus su savo pačių reklama. Mano nuomone, jos darė neobjektyvią įtaką pacientams, kad šie atkreiptų dėmesį į tam tikrą produktą.

Pritariu tam, kad pacientai turėtų gauti geriausią ir naujausią informaciją, kuri, pvz., turėtų būti patvirtinta tuo pat metu, kai patvirtinamas naujas vaistas. Manau, kad prie to labai stipriai prisidėjome. Geros kokybės informacija taip pat privalo būti pateikiama, be abejonės, gimtąja kalba ir internetu, kuris yra šiuolaikinė komunikacijos terpė. Džiaugiuosi, kad priimdami šį pranešimą iš tikrųjų sumažinome skirtumus tarp ES šalių, kurios šioje srityje yra mažiau išsivysčiusios, ir džiaugiuosi, kad nuo to niekaip nenukentės gydytojų ir pacientų santykiai. Tai pagrindinis informacijos šaltinis.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti C. Fjellneriui už puikų pranešimą. Reikia pabrėžti, kad iš tikrųjų svarbu papildyti ir atnaujinti galiojančius teisės aktus. Jei kalbame konkrečiai apie vaistus ir mokslinių tyrimų duomenis apie vaistų sudėtį, tai irgi labai svarbu pacientų saugumui.

Šiuo metu, kai reklama įgyja vis didesnį vaidmenį, būtina nustatyti kriterijus, kuriuos taikant būtų suteikta galimybė vartotojams ir pacientams sužinoti apie vaistų poveikį ir būti dėl jo tikriems. Ši informacija privalo būti pagrįsta mokslinių tyrimų duomenimis, o ne fantazijomis ar reklama. Atnaujintas teisės aktas, kuriuo didinamas pacientų saugumas, apskritai yra reikalingas Europos Sąjungoje.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, informacijos apie receptinius vaistus klausimas yra labai subtilus, nes daro didelę įtaką piliečių teisės į sveikatą ir gerovę apsaugai.

Europos Komisija pateikė mums pasiūlymą persvarstyti direktyvą, nes kilo grėsmė, kad teisės aktuose atsiras spraga, kuri leis farmacinėms bendrovėms pasinaudoti neaiškiu skirtumu tarp informacijos ir reklamos apibrėžimų siekiant reklamuoti savo receptinius vaistus, tačiau kenkiant žmonėms.

Be abejo, dar reikia imtis daugelio veiksmų siekiant sukurti tinkamą informacijos teikimo apie vaistus strategiją, bet, laimei, Europos Parlamentas šį kartą reagavo taip, kaip visada turėtų reaguoti. Parlamentas nusprendė ginti piliečius ir pacientų teisę gauti geresnę informaciją ir nepasidavė farmacinių bendrovių spaudimui.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, alternatyvių vaistų, žolelių preparatų, didesnių vitaminų dozių ir mineralinių papildų ribojimas ir, kai kuriais atvejais, išrašymas buvo vienas iš didžiausių Europos reguliavimo skandalų.

Nenutuokiu apie šių vaistų veiksmingumą. Mano žmona labai jais tiki, bet aš esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs. Tačiau karalius Saliamonas išmintingai teigė: „geriau daržovių pietūs su meile negu riebi jautiena su neapykanta“. Nedažnai šią patarlę galima taip tiksliai pritaikyti kaip šiuo atveju.

Nepaisant to, ar tos žolelės yra niekam tikusios, ar naudingos, jos, be jokios abejonės, nekenkia sveikatai. Tad kodėl Europos Sąjunga laiko nekaltą veiklą, kurią taiko apie 20 mln. europiečių, nusikalstama? Atsakymas – tai lobizmas, kurį vykdo kai kurios didžiosios farmacijos bendrovės, kurios įžvelgia galimybę išstumti smulkius žolininkus iš šio verslo. Tai šiuo metu vyksta visoje mano rinkimų apygardoje. Šioms bendrovėms niekada nebūtų pavykę pasiekti, kad tokios taisyklės būtų priimtos nacionaliniuose parlamentuose. Briuselio mechanizmas dar kartą pasidavė didžiųjų bendrovių reketui.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Pone pirmininke, norėčiau pasinaudoti šia galimybe ir paprieštarauti jūsų sprendimui pašalinti G. Bloomą iš šios salės. Tiesa, kad jo kalba netinka Parlamente. Šį kartą tokio apibūdinimo susilaukė pats M. Schulz. Jis pats labai dažnai vartoja žodį „fašistas“ ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Pirmininkas. – Pone P. Claeysai, tai ne pareiškimas dėl darbo tvarkos dėl C. Fjellnerio pranešimo, ir neketinu leisti jums tęsti. Minėjau B. Gollnischui, kad jis galės padaryti pareiškimą dėl darbo tvarkos, kai kitą kartą pirmininkaus Pirmininkas, būtent taip ir bus.

Pranešimas: Christofer Fjellner (A7-0289/2010)

  Anna Rosbach (EFD). – (DA) Pone pirmininke, iš tikrųjų norėčiau tarti žodį dėl C. Fjellnerio pranešimo (A7-0289/2010) dėl Europos vaistų agentūros įkūrimo, kuriame pateikiamos kelios geros ir svarbios iniciatyvos. Todėl balsavau už šį pranešimą. Tiesą sakant, man buvo pakankamai sunku, nes nepritariu, kad būtų kuriama dar daugiau ES agentūrų. Vis dėlto, įkurti vieną bendrą agentūrą, kuri vertintų vaistus ir plačiajai visuomenei teiktų informaciją apie žmonėms ir gyvūnams skirtus receptinius vaistus, man atrodo visai logiška, ypač kai šiais laikais gaminama vis daugiau vaistų ir ES, ir už jos ribų.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, kai praėjusiais metais kai kurie mūsų laikė plakatus su užrašu „referendumai“, G. Watson pareiškė, kad mūsų elgesys jam primena nacionalsocialistus Vokietijos Reichstage. Pats M. Schulz teigė, kad mūsų elgesys jam priminė Adolfą Hitlerį. Matau, jums sunku …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Pirmininkas. – Pone D. Hannanai, suprantu, kur kreipiate kalbą. Jau minėjau, kad dėl šių klausimų B. Gollnisch paprašė pareiškimo dėl darbo tvarkos. Jis padarys šį pareiškimą dėl darbo tvarkos, kai dalyvaus Pirmininkas. Manau, taip išspręsti šį klausimą tinkamiausia. Jei neturite daugiau pastabų dėl C. Fjellnerio pranešimo, žodį suteiksiu J. Březinai.

Girdėjau, ką sakėte. Sakėte, kad B. Gollnisch kalba ne jūsų vardu. Pranešiu apie tai Parlamentui. B. Gollnisch – nepriklausomas narys. Nepriklausomi nariai nėra frakcija, tačiau jis kalba tokių narių daugumos vardu. Su tuo sutikau ir pasiūliau, kad B. Gollnisch tartų žodį dėl darbo tvarkos tada, kai dalyvaus Pirmininkas.

Neketinu leisti jums kalbėti, pone D. Hannanai, nes tokiu atveju visi nariai sieks pasisakyti šiuo subtiliu ir svarbiu klausimu. Taigi, apgailestauju. Toliau pereisime prie paaiškinimų dėl balsavimo dėl J. Evans pranešimo.

Pranešimas: Jill Evans (A7-0196/2010)

  Jan Březina (PPE). – (CS) Pone pirmininke, be jokios abejonės, ši direktyva simbolizuoja žingsnį į priekį užkertant kelią atliekų kūrimui ir apribojant pavojingų medžiagų naudojimą. Vis dėlto manau, kad PVC įtraukimas į direktyvos taikymo sritį kartu su kitomis medžiagomis, kurioms nustatyta pirmumo peržiūra, yra šiek tiek ginčytinas dalykas. Nei PVC, kitaip tariant, polivinilchloridas, nei PVC atliekos pagal ES teisę nėra klasifikuojamos kaip pavojingos. Net jei ir sutiksime su prieštaravimu, kad teisės aktai dėl pavojingų medžiagų ir tyrimai yra dešimties metų senumo ir kai kuriais atžvilgiais gali būti jau pasenę, iš ankstesnių tyrimų rezultatų aišku, kad PVC galima perdirbti ir kad pakeitus jį alternatyviomis medžiagomis gamtai gali būti daromas neigiamas poveikis. Todėl neįmanoma sutikti su dažnai girdimu argumentu, kad neskatinimas naudoti PVC elektros ir elektronikos įrangoje yra pagrįstas dėl dioksino emisijų, kurios išmetamos tada, kai ši medžiaga deginama lauke. Pateikiant tokį argumentą, visiškai neatsižvelgiama į tai, kad bet kokių atliekų deginamas – nepageidaujamas reiškinys.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Elektroninė įranga anksčiau ar vėliau tampa atliekomis, kurios, deja, vis dar susideda iš tam tikrų pavojingų medžiagų. Valstybės narės kartais sunkiai dorojasi su tokiomis elektroninėmis atliekomis, todėl palaipsniui būtina pereiti prie vadinamojo „prevencija geriau nei gydymas“ principo. Suvienodindami chemikalus per REACH reglamentą su RoHS direktyva bent kiek suvienodiname kitas pavojingas medžiagas, esančias elektros ir elektronikos įrangoje. Tai, aišku, visiškai neharmonizuoja visos sistemos ir palieka tam tikros vietos valstybių narių interpretacijoms, bet šis suvienodinimas bent jau užkerta kelią šiuo metu egzistuojantiems dideliems skirtumams tarp valstybių narių. Tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektroninėje įrangoje apribojimas ir šiandien priimamos priemonės neturi peržengti dviejų ribų. Pirma, jos neturi sukelti neproporcingų sunkumų smulkiajam verslui. Antra, draudžiamų medžiagų sąrašas neturi stabdyti technologijų plėtros. Neturime iš anksto būti nusistatę prieš šiuo metu tik bandomas medžiagas, ateityje padarysiančias perversmus technologijų ir elektronikos pasaulyje.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už J. Evans pranešimą dėl naujos direktyvos redakcijos, nes man iš tikrųjų gaila dėl to, kad kompromisiniame tekste, kuris priimtas dėl stipraus pramonės lobistų spaudimo, neliko jokių nuorodų į PVC ir į halogenintus antipirenus, nors visi nuo 2000 m. Komisijos atlikti tyrimai parodė, kad šių medžiagų šalinimas kelia didelį pavojų ir žmonių sveikatai, ir aplinkai.

Jokiais būdais negalime pritarti tokiam požiūriui, kad pramonės išlaidos būtų perkeliamos aplinkai ir piliečiams, nes tai ne tik iškraipo laisvąją rinką, bet ir reiškia nepriimtiną įmonių pelno didėjimą žmonių gyvenimo kokybės sąskaita.

Tikiuosi, kad kai kitą kartą per trejų metų laikotarpį direktyva bus vėl atnaujinama, piliečių teisė į sveikatą ir aplinkos apsaugą bus pirmoje vietoje.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, galbūt suteiksite man galimybę pareikšti bendro pobūdžio pastabą, kad atviroje visuomenėje žodžio laisvė yra svarbesnė už teisę nebūti įžeidinėjamam, o demokratinėje santvarkoje vieninteliai žmonės, kurie turėtų spręsti, ar galime posėdžiauti ir priimti teisės aktus šioje salėje, yra mūsų rinkėjai.

Nario pašalinimas iš salės gali iš esmės pakeisti rezultatus.

Ką gi, jeigu ketiname būti abejingi taisyklių taikymui, turėtume smerkti visas bjaurias užuominas, nesvarbu, kokia pusė jas reikštų, bet manau, kad nepagrįsta ir neteisinga leisti vadinti euroskeptikus naciais ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Pirmininkas. – Ne, Pone D. Hannanai, nuklydote nuo bendro pobūdžio pastabos prie konkrečių dalykų. Pone S. Kamalli, jei kabėsite ne apie J. Evans pranešimą, teks jus nutraukti.

  Syed Kamall (ECR). – Pone pirmininke, net neabejoju, kad pasistengsite mane nutraukti, kaip visada, kai kalbama apie žodžio laisvę, bet iš tikrųjų norėčiau pakalbėti apie pavojingas medžiagas ir toksiškumą. Manau, visi su tuo sutinkame, ir aš, kaip buvęs elektronikos inžinierius, žinau apie tokioje įrangoje naudojamų medžiagų pavojingumo ir toksiškumo laipsnį. Visiškai teisinga, kad mėginame spręsti šį klausimą. Bet taip pat norėčiau pakalbėti apie toksiškumą, kuris šiandien prasiskverbė į diskusijas ir demokratiją čia, Europos Parlamente. Be abejo, kai Vokietijos pilietis, socialistas kalba ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Pone pirmininke, džiaugiausi galėdama balsuoti už kompromisinę Direktyvos dėl pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje versiją. Visi esame įsipareigoję saugoti gamtą ir visuomenės sveikatą, tačiau svarbu ir išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą. Šiuo metu, ekonomikos krizės laikotarpiu, būtų neprotinga padidinti finansinę naštą mažosioms įmonėms ir vartotojams, priimant itin griežtas nuostatas. Todėl labai vertinu tai, kad tarpinstitucinė grupė įpareigojo Komisiją peržiūrėti pradinį pavojingų medžiagų sąrašą, o ne nedelsiant jas uždrausti, nes toks žingsnis būtų padaręs neigiamą poveikį ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms, ir socialinei bei ekonominei padėčiai ES.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0617/2010 (Kovos su klastojimu prekybos susitarimas)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jis yra itin sunkių Europos Komisijos ir keleto trečiųjų šalių, įskaitant Kanadą, Japoniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją ir Meksiką, derybų rezultatas.

Kova su klastojimu turi būti vienas iš mūsų prioritetų ir visų nacionalinių ir tarptautinių politikos priemonių tikslas. Todėl norint pasiekti veiksmingų rezultatų būtina, kad valstybės narės bendradarbiautų.

Pasiektu susitarimu tikrai nebus galima išspręsti sudėtingos padėties tarptautinėse rinkose, bet jis yra žingsnis tinkama kryptimi. Mūsų užduotis dabar – toliau stengtis įtvirtinti civilinę (piliečių) ir muitinių vykdomą geografinių nuorodų apsaugą, o šioms nuorodoms daro žalą konkurencija, kuri mažų mažiausiai nesąžininga, nes nuolat naudojami pavadinimai ir akronimai, kuriuose užsimenama apie žinomiausius Europos prekių ženklus. Akivaizdžiausia žala mūsų pramonei ir gamintojams daroma žemės ūkio ir maisto, dizaino, mados ir prabangos produktų sektoriuose.

Manau, kad Komisija visais derybų dėl tarptautinių susitarimų etapais stengėsi visapusiškai informuoti Europos Parlamentą. Norėčiau priminti mūsų prašymą suteikti visuomenei ir Europos Parlamentui galimybę susipažinti su tekstais. Baigdamas raginu Europos Komisiją toliau visapusiškai ir punktualiai informuoti Parlamentą apie visas būsimas iniciatyvas, kurių jis ketina imtis šiuo klausimu.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, manau, kad intelektinės nuosavybės teisių apsaugos srityje ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į teisės į sveikatą užtikrinimą – ši teisė artimai susijusi su pačia teise į gyvybę.

Manau, jog visiškai nepriimtina padėtis, kai prisidengiant griežta intelektinės nuosavybės teisių apsauga, kuri tam tikrais atvejais atrodo beveik perdėta, ištisoms gyventojų grupėms atimama galimybė gauti būtinų vaistų, ypač besivystančiose šalyse. Todėl raginu Komisiją derantis dėl techninių kovos su klastojimu prekybos susitarimo aspektų ginti pamatinius visuomenės sveikatos apsaugos ir vaistų prieinamumo principus.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, kova su klastojimu yra itin svarbus klausimas. Prieš dvidešimt metų dar galėjome juoktis, kai kas nors Rolex laikrodį nusipirkdavo už 10 USD. Rinkai, susijusiai su šiuo aukščiausiu kainos segmentu, pavojaus tai nekeldavo. Šiandien padėtis visiškai kitokia. Beje, žemiausio ir vidutinio kainos segmento produktai irgi klastojami. Klastojami marškinėliai, žaislai ir apsauginė apranga, klastojama intelektinė nuosavybė. Šiuo atveju tai – ne tik finansinių interesų, bet ir darbų saugos, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos ir socialinių standartų klausimas. Su klastojimu turi kovoti kiekvienas, kuris nori sąžiningo pasaulio.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, padėtis, kai Europos rinkose vyrauja nesąžininga konkurencija prekiaujant suklastotomis prekėmis iš viso pasaulio, yra nesąžininga ir akivaizdžiai nepriimtina. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į nepakankamai aiškias formuluotes dėl pareigos stebėti interneto paslaugų teikėjus nustatymo. Taip pažeidžiama teisė į privatumą ir tai atrodo kaip bandymas taikyti cenzūrą. Tai kenkia ir e. prekybai, kuri yra ekonomikos dalis – ją norime labai dinamiškai plėtoti vis novatoriškesniais metodais ir kartu toliau taikome apribojimus šioje srityje. Šiandien šiuo klausimu priimtais sprendimais padėtis šiek tiek pagerinama.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Pone pirmininke, pritariau bendrai rezoliucijai dėl Kovos su klastojimu prekybos susitarimo (KKPS), nors balsavau ir kitaip nei mano frakcija, nes irgi manau, kad turime raginti Komisiją parengti tyrimus, kuriais bus galutinai pašalinti visi klaustukai dėl KKPS poveikio Europos piliečiams, ir stengtis užpildyti praeities informacinę spragą, atsiradusią dėl nenoro pateikti tekstus, dėl kurių susitarta. Šie tekstai – tai daugiausia Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonė, poveikio esamiems Europos teisės aktams tyrimai ir patikinimai, kad nebus daroma įtakos interneto ryšio teikėjams taikomoms išimtims. Vis dėlto manau, jog gana įžūlu, kad susitarime palikta galimybė pasienyje apžiūrinėti individualių keliautojų kompiuterius ir kitus asmeninius daiktus.

Taip pat noriai pritariau PPE rezoliucijai, kurioje pateiktas suderintas labai aukšto lygio variantas, žinoma, nedarant didelio spaudimo Komisijai, kol neprasidės svarbios derybos dėl galutinės susitarimo formos.

  Syed Kamall (ECR). – Pone pirmininke, įtariu, kad jūsų pirštas dabar bus pasirengęs spausti mygtuką. Daug žmonių manęs klausia, ką reiškia KKPS, o aš buvau vienas iš Kovos su klastojimu prekybos susitarimo šešėlinių pranešėjų.

Po šiandienos žinau, kad kai kas stebėsis mūsų skaidrumo, demokratijos ir žodžio laisvės lygiu, bet noriu paminėti penkias priežastis, kodėl nesutikome su rezoliucija. Labai džiaugiausi gavęs bendrą PPE/ECR rezoliuciją. Pirmiausia, jos nuostatomis neviršijamos acquis communautaire nuostatos. Antra, Komisija elgėsi skaidriai. Trečia, šiuo klausimu nesiderama PPO lygiu, nes susitarimui visų pirma prieštaravo Kinija ir Indija. Ketvirta, tai neturi poveikio generiniams vaistams, tranzitu vežamiems per ES, ir galiausiai besivystančios šalys turi teisę prisijungti prie KKPS, jeigu nori. Jos tiesiog nusprendė to nedaryti. Tai – atvira sistema, prie kurios šalys gali prisijungti, jeigu nori. Tik gėda, kad šiame Parlamente nesilaikoma tų pačių žodžio laisvės principų.

Raštiški paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: László Surján (A7-0327/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Po 2002 m. potvynių, padariusių didelių žmogiškųjų ir materialinių nuostolių Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje, Europos Sąjungos Taryba sukūrė priemonę, kad būtų galima greitai skirti lėšų nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems regionams padėti. Šiandien šiomis lėšomis pasinaudos Airija, pati nukentėjusi nuo potvynių. Balsavau už šį ES biudžeto pakeitimą, nes juo leidžiama šią pagalbą išmokėti mūsų draugams iš Airijos. Šis balsavimas simbolizuoja Europos solidarumą stichinių nelaimių akivaizdoje. Šis solidarumas šiandien rodomas Airijoje, rytoj – Prancūzijoje. Beje, mūsų šalis netrukus gaus nemažą finansinę pagalbą 2010 m. vasario mėn. audros Ksintia padarytai žalai pašalinti.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) 2009 m. lapkričio mėn. kilę potvyniai turėjo Airijai didelį poveikį ir padarė didelių nuostolių, vertinamų daugiau kaip 520 mln. EUR. Taisomajame biudžete numatyta panaudoti Solidarumo fondo lėšas, iš viso 13 022 500 EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų, patirtiems nuostoliams padengti. Kaip turėjau galimybę pasakyti vakar, manau, kad fondo lėšų panaudojimas visiškai pagrįstas, nes padedama tiems, kurie labiausiai nukentėjo nuo šios stichinės nelaimės, todėl pakeitimas atitinka ES biudžetą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) 2010 m. rugsėjo 24 d. Europos Komisija, remdamasi 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstitucinio susitarimo (TIS) 26 punkto nuostatomis, pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Solidarumo fondo panaudojimo. Tai buvo pirmasis pasiūlymas dėl Solidarumo fondo panaudojimo 2010 m. finansiniu laikotarpiu. TIS leidžiama panaudoti ne daugiau kaip 1 mlrd. EUR Solidarumo fondo lėšų per metus. Svarbu pažymėti, kad fondo tikslas yra ne kompensuoti privačius nuostolius, o atkurti infrastruktūrą, fondas yra refinansavimo priemonė.

Airijos institucijų vertinimu, bendri tiesiogiai stichinės nelaimės padaryti nuostoliai yra 520,9 mln. EUR. Komisija siūlo Airijoje įvykusių potvynių poveikiui kompensuoti panaudoti 13 022 500 EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų iš didžiausios leistinos 1 mlrd. EUR sumos. Teisiniai reikalavimai įvykdyti, su šiuo taisomuoju biudžetu sutinku.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavome už tai, kad po praėjusį lapkričio mėnesį Airijai smogusių potvynių šiai šaliai būtų skirta ES Solidarumo fondo lėšų. Vis dėlto mes vis tiek norėtume sukritikuoti vėlavimą panaudoti šį fondą. Nuo nelaimės laiko iki momento, kai valstybė narė iš tikrųjų gauna pagalbą, praeina daug ilgų mėnesių: šiuo atveju tai buvo daugiau nei metai. Šį fondą ir galbūt kitus, atsižvelgiant į kiekvieną atvejį, reikia panaudoti daug greičiau, kad kritiniais atvejais būtų veiksmingai ir greitai reaguojama į padėtį. Nustatant galimybę šalinti nelaimių padarinius turėtų būti atsižvelgiama į sanglaudos aspektą – turėtų būti mažinami įvairių ES regionų ir valstybių narių skirtumai. Norėtume dar kartą pabrėžti, kad taip pat svarbu stiprinti nelaimių prevenciją, įgyvendinant neseniai Parlamento patvirtintas rekomendacijas.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už tai, kad būtų patvirtintas taisomojo biudžeto projektas Nr. 8/2010, nes tai būtina, jeigu norime Airijai iš Solidarumo fondo skirti 13 022 500 EUR, atsižvelgdami į tai, kad 2009 m. lapkričio mėn. dėl smarkaus lietaus kilo dideli potvyniai.

Manau, kad Solidarumo fondas – vertinga priemonė Europos Sąjungai parodyti solidarumą su regionų, nukentėjusių nuo stichinių nelaimių, gyventojais teikiant finansinę paramą, kad būtų galima lengviau užtikrinti greitą grįžimą prie kuo įprastesnių gyvenimo sąlygų. Bendras metinis Solidarumo fondo biudžetas – 1 mlrd. EUR. 2010 m. anksčiau numatytiems poreikiams dar neskirta jokios sumos, tad vis dar galima skirti visą 1 mlrd. EUR sumą.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą pervesti 13 022 500 EUR iš ESF į biudžeto eilutę, iš kurios skiriama parama Airijai, 2009 m. lapkričio mėn. nukentėjusiai nuo didelių potvynių.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Šis taisomojo biudžeto projektas visiškai pagrįstas atsižvelgiant į lėšų, panaudojamų per Solidarumo fondą, tikslą. Dėl 2009 m. lapkričio mėn. Airijoje vykusių potvynių padaryta didelė žala, ypač žemės ūkio sektoriui, namams ir įmonėms, kelių tinklui ir kitai infrastruktūrai. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad panaudoti šią paramą vėluojama. Skiriant paramą reikia sumažinti biurokratiją ir paramą skirti greičiau, kad į būsimus nelaimių atvejus būtų galima reaguoti laiku.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Aš balsavau už, nes manau, kad kiekviena ES valstybė turi jaustis vieningos Europos Sąjungos sistemos dalimi. Vis dėlto pageidautina, kad kitą kartą pranešėjas ne tik paskelbtų apie išteklių skyrimą, bet ir labai aiškiai nurodytų, kokiems konkretiems darbams ir priemonėms tokie milžiniški finansiniai ištekliai (13 022 500 EUR) buvo išleisti. Kitaip ištekliai neišvengiamai bus naudojami netinkamai ir bus kitų pažeidimų. Turi būti nurodyta konkreti ir pagrįsta suma.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Per metus Europos solidarumo fondui skiriamas 1 mlrd. EUR biudžetas. Šiais kalendoriniais metais panaudoti šio fondo lėšas dar nebuvo prašoma. Šio fondo, iš kurio jokiomis aplinkybėmis nekompensuojami privatūs nuostoliai, o tik atkuriama infrastruktūra, panaudojimo taisyklės tiksliai nustatytos. Airija dabar paprašė pagalbos, kurią ketinama panaudoti potvynių sukeltai žalai atitaisyti. Balsuoju už pranešimą, nes fondo lėšos šiais metais dar neskirtos ir biudžetas tikrai turėtų būti panaudotas naudingai. Be to, Airija atitinka visus kriterijus.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą. Kaip jau vakar nurodžiau per balsavimą už R. Böge pranešimą, manau, kad suteikti pagalbą ir paramą tam tikriems nuo stichinių nelaimių ir katastrofų nukentėjusiems regionams – Europos Sąjungos pareiga. Manau, kad solidarumo sąvoka susijusi su idėja ir vertybėmis, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga. Tai – viena iš pagrindinių vertybių, dėl kurių įsteigta Europos Sąjunga ir dėl kurių ji klestėjo ir bėgant laikui plėtėsi. Būtent todėl šis skyrimas ne tik pateisinamas ir gerai pagrįstas, bet praktiškai – pareiga. Todėl tikiuosi, kad tokia pagalba bus suteikta ir Italijos regionams, smarkiai nukentėjusiems nuo vietos ekonomiką parklupdžiusių pastarojo meto potvynių.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Kadangi 2010 m. taisomojo biudžeto projektas Nr. 8/2010 apima ES solidarumo fondo panaudojimą skiriant 13 022 500 EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų Airijai, nukentėjusiai nuo potvynių, sukėlusių ten sumaištį, ir šio projekto 04 02 01 eilutėje – Europos socialinio fondo (ESF) pabaigimas, 1 tikslas (2000–2006 m.) – atitinkamai 13 022 500 EUR sumažinami mokėjimų asignavimai, balsavau už tai, kad būtų pritarta Tarybos pozicijai dėl taisomojo biudžeto projekto Nr. 8/2010.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti L. Surjánui už puikų darbą. Balsavau už ir sutinku, kad būtų patvirtintas taisomojo biudžeto projektas Nr. 8/2010, kuriuo suteikiamos pagalbos sumos Europos Sąjungos valstybių narių solidarumo fondui ir pervedama 13 022 500 EUR mokėjimų asignavimų iš 4 politikos krypties „Užimtumas ir socialiniai reikalai“.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Teigiamai vertinu šį taisomojo biudžeto projektą, kuriuo numatyta iš Europos solidarumo fondo skirti 13 022 500 EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų sumą siekiant padėti Airijai po 2009 m. lapkričio mėn. potvynių, padariusių nemažą žalą (siekiančią iš viso 520 mln. EUR) žemės ūkio bei verslo sektoriui ir infrastruktūrai, ypač kelių ir vandens tinklams bei gyvenamosioms teritorijoms.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Remdamasi Finansinio reglamento 37 straipsnio 1 dalimi, Komisija gali pateikti taisomojo biudžeto projektus, jeigu esama „neišvengiamų, išimtinių ar nenumatytų aplinkybių“. Kalbant apie įvairius taisomojo biudžeto projekto Nr. 8/2010 aspektus, mūsų patvirtintame pranešime minimas ES Solidarumo fondo panaudojimas. 2010 m. rugsėjo 24 d. Europos Komisija, remdamasi 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstitucinio susitarimo 26 punkto nuostatomis, pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Solidarumo fondo panaudojimo. Fondo panaudojimo tinkamumo sąlygos išsamiai nurodytos šiame pasiūlyme ir Tarybos reglamente Nr. 2012/2002, įsteigiančiame ES solidarumo fondą. Svarbu pažymėti, kad fondo tikslas yra ne kompensuoti privačius nuostolius, o atkurti infrastruktūrą, fondas yra refinansavimo priemonė.

Rekomendacija: Graham Watson (A7-0300/2010)

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Europos Komisija inicijuoja diskusijas dėl Europos kaimynystės politikos peržiūrėjimo siekiant nubrėžti ES ir jos kaimynių pietuose ir rytuose ateities santykius. ES vykdomos Rytų partnerystės iniciatyvos tikslas turėtų būti bendrų Europos vertybių skatinimas, tarp kurių galima išskirti demokratinių institucijų funkcionavimą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Palaikiau šį pranešimą, kuriuo nustatomi Moldavijos dalyvavimo Bendrijos programose ir agentūrų veikloje bendrieji pricipai. Manau, kad toks susitarimo protokolas sudarytų galimybes Moldavijai pradėti dalyvauti arba aktyviau dalyvauti tam tikrose Bendrijos programose, o tai suteiktų galimybę užmegzti daugiau ryšių kultūros, švietimo, aplinkos, technikos ir mokslo srityse ir sutvirtinti politinius santykius. Siekiant įgyvendinti politinio stabilumo ir demokratinės plėtros tikslus, Moldavija turi vykdyti Europos kaimynystės programos veiksmų planą ir reformas.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už G. Watsono rekomendaciją, nes sudarius protokolą Moldovos Respublikai atveriamos naujos galimybės dalyvauti jos interesus atitinkančiose Bendrijos programose. Laipsniškai atveriama galimybė Europos kaimynystės politikos šalims dalyvauti ES programose ir agentūrų veikloje paskatins šias šalis vykdyti reformas ir atsinaujinti. Tai padės stiprinti bendradarbiavimą su ES tokiose svarbiose srityse, kaip muitai, transportas arba konkurencingumas. Manau, kad Moldovos Respublikos dalyvavimas susijusiose iniciatyvose padės nustatyti jos vidaus politikos ir Europos politikos ryšį. Kartu dalyvavimas paskatins derybų dėl naujo asociacijos susitarimo pasirašymo procesą. Šioje srityje tinkama pažanga jau padaryta. Taip pat palankiai vertinu Tarybos ketinimą toliau teikti makrofinansinę pagalbą Moldovos Respublikai ir konsultuoti Kišiniovo vyriausybę.

Kaip taip pat paaiškėjo iš Europos Komisijos parengtos pažangos ataskaitos, Moldovos Respublika dėjo daug pastangų siekdama pagal ES rekomendacijas įgyvendinti struktūrines reformas. Be to, dabartinės administracijos Europos integracijos platforma prisidėta prie precedento neturinčio spartaus santykių su ES plėtojimosi. Todėl aktyvesnis Moldovos Respublikos dalyvavimas Bendrijos programose ir agentūrų veikloje yra savaime suprantamas žingsnis siekiant prisitaikyti prie Europos standartų.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už protokolo sudarymą, nes tai leis Moldovos Respublikai aktyviau dalyvauti tam tikrose Bendrijos programose ir suteiks galimybę skatinti bendradarbiavimą kultūros, švietimo, žiniasklaidos, mokslo ir technikos srityse, taip pat sutvirtinti politinius santykius atsižvelgiant į Rytų partnerystę ir paspartinti derybas dėl naujo asociacijos susitarimo. Politinis stabilumas ir demokratinė raida yra labai svarbūs siekiant visapusiškai įgyvendinti protokolą ir palengvinti visų būtinų susitarimo memorandumų sudarymą. Todėl dabartinė sudėtinga Moldovos Respublikos konstitucinės padėties problema turi būti sprendžiama skubiai ir veiksmingai. Labai svarbu, kad Moldovos Respublika toliau įgyvendintų Europos kaimynystės programos veiksmų planą ir dokumente „Perkurk Moldovą“ (angl. Rethink Moldova) numatytas reformas. Konstitucijoje numatytas rinkimų organizavimas yra labai svarbus Moldovos Respublikos stabilumui ir klestėjimui ateityje ir jos santykių su ES plėtrai.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Moldovos Respublikos troškimas žengti Europos keliu ir tapti Europos Sąjungos dalimi ir jos pasirengimas tam tampa įmanomi atsižvelgiant į ES ir Moldovos Respublikos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kuris yra Europos kaimynystės politikos sudedamoji dalis. Palankiai vertinu Moldovos Respublikos dalyvavimą tam tikrose Bendrijos programose, kurios padeda skatinti bendradarbiavimą kultūros, švietimo, žiniasklaidos, mokslo ir technikos srityse, taip pat stiprinti politinius santykius atsižvelgiant į Rytų partnerystę ir paspartinti derybas dėl naujo asociacijos susitarimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Menkas dalyvavimas neseniai vykusiame referendume dėl Moldovos Respublikos Prezidento rinkimų būdo ir tai, kad šaliai vadovauja laikinasis prezidentas, atskleidžia šalies valdymo problemas ir visuomenės nusivylimą. Padėtis Padniestrėje prastėja, dėl to kyla sunkumų valdžios institucijoms ir Moldavijos visuomenei. Ši šalis dar turi nueiti ilgą kelią siekdama institucinio stabilumo ir visapusiškai įgyvendinti teisinės valstybės principą. Todėl ji nusipelno ypatingos Europos Sąjungos paramos ir dėmesio. Moldavijos dalyvavimas ES programose yra svarbus žingsnis žengiant tuo keliu.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Moldovos Respublikos ir Europos Bendrijų partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas buvo pasirašytas 1994 m. lapkričio 28 d. ir nuo 2004 m. Moldavija dalyvavo įgyvendinant Europos kaimynystės politiką. Rekomendacijos projekto tema – Moldovos Respublikos dalyvavimas Europos Sąjungos programose. 2007 m. birželio 18 d. Taryba priėmė rekomendacijas Komisijai dėl derybų dėl bendrųjų susitarimų, susijusių su bendraisiais dalyvavimo Europos Sąjungos programose principais, su trylika kaimyninių šalių. Derybos su Moldovos Respublika prasidėjo 2008 m. kovo mėn.

Moldovos Respublika finansiškai prisidės prie konkrečių programų, kuriose ji dalyvauja. Šis finansinis įnašas kiekvienoje programoje yra skirtingas ir nustatomas susitarimo memorandume. Protokolo pasirašymas Moldavijai laipsniškai atvers galimybes arba leis aktyviau dalyvauti tam tikrose Bendrijos programose tiek, kad tai leis užmegzti daugiau ryšių kultūros, švietimo, aplinkos, technikos ir mokslo srityse ir sustiprinti politinius santykius atsižvelgiant į Rytų partnerystę bei teikti paramą derybose dėl naujo asociacijos susitarimo. Siekiant visapusiškai taikyti protokolą būtinas politinis stabilumas ir demokratija.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) EB ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas buvo pasirašytas 1994 m. lapkričio 28 d. ir nuo 2004 m. Moldavija dalyvavo įgyvendinant Europos kaimynystės politiką.

2007 m. birželio 18 d. Taryba priėmė rekomendacijas Komisijai dėl derybų dėl bendrųjų susitarimų, susijusių su bendraisiais dalyvavimo ES programose principais, su trylika kaimyninių šalių, o 2008 m. kovo mėn. prasidėjo derybos su Moldovos Respublika.

Protokole numatytas bendrasis susitarimas dėl bendrųjų Moldovos Respublikos dalyvavimo ES programose ir agentūrų veikloje principų. Moldovos Respublika finansiškai prisidėjo prie konkrečių programų, kuriose dalyvauja. Tai priklauso nuo kiekvienos programos ir yra nustatyta susitarimo memorandume.

Tačiau kyla klausimas dėl ES reikalavimo, susijusio su politiniu stabilumu ir demokratija, kurio tikslas – įsikišti į šalies vidaus reikalus atvirai paremiant jėgas, kurios gina ES ekonominių grupių interesus ir kelia grėsmę šalies nepriklausomybei ir suverenitetui, taip pat jos žmonių pasirinkimui. Būtent todėl mes nepritariame patvirtintai rezoliucijai.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Aš pritariau G. Watsono rekomendacijai ir palankiai vertinu besitęsiantį ES ir Moldavijos bendradarbiavimą.

  Cătălin Sorin Ivan (S&D), raštu. – Visada palaikiau ir pritariau Europos tikslams, susijusiems su Moldovos Respublika. Tikiu tvirtu bendradarbiavimu su šalimi, kuri neseniai įrodė esanti pasirengusi eiti europietišku keliu. Dalyvaudama tam tikrose Bendrijos programose ši kaimyninė šalis, Moldavija, bus paskatinta įgyvendinti savo reformas, jai bus suteikta galimybė užmegzti daugiau ryšių kultūros, švietimo, aplinkos, technikos ir mokslo srityse, be to, sutvirtės politiniai santykiai atsižvelgiant į Rytų partnerystę ir derybas dėl naujo asociacijos susitarimo. Pritariu Grahamo Watsono rekomendacijai, nes joje Moldavija skatinama dalyvauti kai kuriose Bendrijos programose ir agentūrų veikloje, taip pat skatinama remti kaimyninės šalies pastangas vykdyti reformas ir atsinaujinti.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Moldovos Respublika yra viena skurdžiausių Europos šalių. Moksliniai tyrimai parodė, kad aiški dauguma šalies gyventojų gyvena ypač dideliame skurde. Vidaus reformoms, kurios galėtų būti naudingos ekonomikai, kelią paprastai užkerta politiniai arba etniniai konfliktai. Todėl Europos Sąjunga turėtų padėti Moldavijai ir pagerinti šalies padėtį stabilumo, saugumo ir klestėjimo požiūriu.

Europos politika galėtų padėti išspręsti konstitucinę problemą, su kuria susiduria Moldovos Respublika, ir dėl to galėtų atsirasti papildomų naudingų pokyčių. Moldovos Respublika trokšta dalyvauti Europos kaimynystės politikos programoje ir jos finansiniai įnašai tai įrodo. Europos Sąjunga turėtų dar daugiau įsipareigoti remdama tokias šalis ir todėl bendradarbiavimo su Moldovos Respublika stiprinimas yra visiškai pateisinamas.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Sudarius šį protokolą būtų galima aktyviau bendradarbiauti su Moldavija dėl tam tikrų programų. Tai lems didesnę Moldavijos ir ES integraciją. Atsižvelgiant į Airijoje gyvenančių bei dirbančių ir prie Airijos visuomenės prisidedančių moldavų skaičių, tai yra palankiai vertintinas ženklas siekiant geresnės Europos ateities.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Pagrindinė priemonė reformoms skatinti, atsinaujinti ir palengvinti pereinamąjį laikotarpį šalia Europos Sąjungos sienų esančiose šalyse, įskaitant Moldovos Respubliką, – laipsniškai atverti galimybes Europos kaimynystės politikos šalims partnerėms dalyvauti tam tikrose Bendrijos programose ir institucijų bei agentūrų veikloje. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Sąjunga turi remti Moldovos Respubliką ir palengvinti jai galimybę dalyvauti tam tikrose Bendrijos programose. Tai padės skatinti geranorišką Europos Sąjungos ir Moldovos Respublikos bendradarbiavimą įvairiose srityse, pvz., ekonomikos, mokslo, kultūros ir švietimo.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą dėl EB ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo protokolo. Nors esu labai sunerimęs dėl žmogaus teisių padėties Moldavijoje, mane paskatino naujausios organizacijos „Amnesty International“ pastabos, visų pirma dėl Moldavijos spalio mėn. ratifikuoto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, o tai yra labai teigiamas žingsnis.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Būdamas delegacijos ES ir Moldovos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto narys, palankiai vertinu kiekvieną žingsnį, kuris padeda arba gali padėti sutvirtinti politinę padėtį Moldavijoje ir pakelti šios šalies gyventojų gyvenimo lygį. Rekomendacijos, dėl kurių šiandien balsuojame ir kurios gali padėti sustiprinti tinkamą Europos kaimynystės politikos įgyvendinimą integracijos požiūriu, galėtų būti laikomos kaip tik tokiu žingsniu. Sutinku su pranešėjo nuomone, kad dabartinė Moldavijos krizė yra problema, kuri turi būti sprendžiama greitai ir visų pirma teisėtomis priemonėmis. Visiškai neaiškaus ir klaidingo posakio „europietiškas sprendimas“ turi nelikti. Pranešėjas aiškiai kalba apie sprendimą, susijusį su susitarimais ir Europos Vadovų Tarybos dokumentu bei visuotinai priimtinomis demokratinėmis taisyklėmis. Bet kuriuo atveju turime vieningai ir kategoriškai atmesti bet kokias sąmoningo kišimosi į Moldovos Respublikos vidaus reikalus formas. Bet koks kitas požiūris paprasčiausiai padidins įtampą Moldavijoje ir neleis teigiamai išspręsti problemų, kurios iš dalies kilo dėl nepastovaus ES požiūrio praeityje.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Žmogaus socialinės raidos indeksas Moldavijoje yra vienas žemiausių regione. Iš esmės taip yra dėl Europos Sąjungos finansų elitui naudingos skubios liberalizavimo politikos. Europos Komisijos ir Tarptautinio valiutos fondo apynasris, atsirasiantis dėl būsimos makrofinansinės pagalbos, tik dar labiau apsunkins padėtį.

Tokiomis aplinkybėmis leisti Moldavijos vyriausybei versti savo gyventojus finansuoti tokias abejotinas Europos programas ir agentūras, kaip Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa arba Bendro Europos dangaus oro eismo vadybos mokslinių tyrimų programa (angl. SESAR), kai Moldavija net nėra Europos Sąjungos narė, yra daugiau nei ciniška. Balsuoju prieš šį pranešimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pastaraisiais metais Moldavija stengėsi dar labiau priartėti prie Europos laisvės, demokratijos ir gero valdymo standartų. Aprašytos pastangos atitiko ir įrodė Moldavijos siekį toliau eiti galimos plėtros keliu.

Pastarieji rinkimai vyko ne pačiu geriausiu įmanomu būdu, ir tai, kad šalis dabar turi laikinąjį prezidentą, nėra geriausias ženklas, kad demokratinė kultūra tinkamai stiprinama. Prie to reikia pridėti Padniestrės klausimą, dėl kurio galėtų atsirasti tam tikras nestabilumas. ES turėtų toliau dėti visas pastangas, kad Moldavijai reikalingos reformos toliau būtų įgyvendinamos tinkamai, t. y. laikantis šio partnerystės ir bendradarbiavimo protokolo nuostatų.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Tai, kad Moldavija vis daugiau dalyvauja Bendrijos programose, suteiks galimybę užmegzti daugiau ryšių kultūros, švietimo, aplinkos, technikos ir mokslinių tyrimų srityse ir, be to, stiprinti politinius santykius atsižvelgiant į Rytų partnerystę ir derybas dėl naujo asociacijos susitarimo. Tačiau siekiant įgyvendinti protokolą labai svarbu yra Moldavijos politinis stabilumas ir demokratijos plėtra. 2010 m. rugsėjo 5 d. konstitucinio referendumo nesėkmė yra apgailėtina. Labai svarbu, kad Moldavija toliau įgyvendintų Europos kaimynystės politikos veiksmų planą ir dokumente „Perkurk Europą“ numatytas reformas. Lapkričio 28 d. organizuojami parlamento rinkimai yra labai svarbūs siekiant Moldavijos stabilumo bei klestėjimo ateityje ir jos santykių su Europos Sąjunga plėtrai. Šie rinkimai turi padėti šaliai daryti pažangą atsižvelgiant į šias nuostatas ir visiškai atitikti tarptautinius laisvų ir sąžiningų rinkimų organizavimo standartus.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Deja, Moldavija šiandien yra atsidūrusi visiškai nestabilių ekonominių ir politinių pokyčių zonoje. Europos Sąjungos ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo dėl Moldovos Respublikos dalyvavimo ES programose protokolas suteikia Moldavijos žmonėms teigiamų pokyčių viltį. Sudarius protokolą yra skatinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kultūros, švietimo ir kitose srityse. Balsavau už, nes tikiuosi, kad partnerystė padės Moldavijai integruotis į Europos Sąjungą.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Kaip ir didžioji Parlamento narių dauguma, balsavau už rekomendaciją, kurią palankiai vertinu, nes joje reiškiama tvirta parama ir paskata Moldovos Respublikai laikytis europietiškos krypties. Ši prie Europos Sąjungos sienos esanti valstybė negalės išbristi iš dabartinės aklavietės be tokių pareiškimų, kurie suteikia Moldavijos piliečiams tikėjimą, kad Europa yra tinkamas pasirinkimas. Negalėtume rasti tinkamesnio laiko nei dabar, likus tik kelioms dienoms iki išankstinių parlamento rinkimų šioje šalyje.

  Justas Vincas Paleckis (S&D), raštu. – (LT) Pritariu protokolui, kuriame nustatomi Moldavijos dalyvavimo Bendrijos programose ir agentūrų veikloje bendrieji principai. Tai atveria šiai valstybei naujas galimybes užmegzti daugiau ryšių su ES šalimis kultūros, švietimo, aplinkos, technologijų ir mokslo srityse. Esu įsitikinęs, kad vykdant Rytų partnerystės programą ir derantis dėl naujo asociacijos susitarimo sutvirtės politiniai ES ir Moldavijos santykiai. Politinis stabilumas ir demokratinė plėtra Moldavijoje yra būtini siekiant visapusiškai dalyvauti Bendrijos programose, todėl labai svarbu, kad po parlamento rinkimų pasibaigtų užsitęsęs neramumų ir nestabilumo laikotarpis.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Nuo 1994 m., kai buvo pasirašytas EB ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, santykiams su Moldavija taikomas lengvatinis režimas. Nuo 2004 m. Moldavija dalyvauja Europos kaimynystės politikoje. ES ir kaimyninių šalių institucinis bendradarbiavimas gali atverti galimybes šaliai dalyvauti derybose dėl įstojimo į ES. Nepaisant šios pasekmės, ES, kaip viršnacionalinio subjekto, valdymas yra pagrįstas taikos, laisvės ir demokratijos vertybėmis, kurias ji laiko pagrindinėmis vertybėmis siekiant Europos žemyno klestėjimo.

Labai svarbu, kad bendradarbiaudama su kaimyninėmis šalimis Europos Sąjunga ypatingą dėmesį skirtų šių šalių stabilumui, nesikišdama remtų institucijas joms siekiant veiksmingai įgyvendinti teisinės valstybės principą ir visapusiškai gerbti žmogaus teises. Tai, kad Moldavija šių metų spalio mėn. ratifikavo Romos statutą, įsteigiantį Tarptautinį baudžiamąjį teismą, yra labai teigiamas žingsnis šia kryptimi.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes balsavau už šią teisėkūros rezoliuciją, susijusią su ES ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo papildomo protokolo ir ES ir Moldavijos bendrojo susitarimo dėl bendrųjų principų, reglamentuojančių Moldavijos dalyvavimą Europos Sąjungos programose, pasirašymu.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti G. Watsonui už puikų jo darbą. Balsavau už, nes sutinku, jog labai svarbu, kad Moldavija toliau įgyvendintų Europos kaimynystės politikos veiksmų planą ir dokumente „Perkurk Moldovą“ numatytas reformas.

Rinkimų organizavimas, kaip nustatyta konstitucijoje, yra labai svarbus Moldavijos stabilumui bei klestėjimui ateityje ir jos santykių su ES raidai. Visos šalys turėtų susivienyti, kad rastų sprendimą ir įgytų Moldavijos žmonių pasitikėjimą Europos sprendimu. ES ir Europos Vadovų Taryba suteikė didelę pagalbą ir turėtų ją toliau teikti siekdamos, kad būtų laiku išbrista iš šios aklavietės.

  Mario Pirillo (S&D), raštu. – (IT) Protokolo dėl Moldovos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungos programose bendrųjų principų patvirtinimas yra labai svarbus toliau siekiant struktūruoto bendradarbiavimo, kuris turėtų pagrįstai baigtis ateityje sudarant asociacijos susitarimą.

Dabartinė Moldavijos konstitucinė aklavietė galėtų turėti neigiamą poveikį nuosekliam protokolo ir susijusio susitarimo memorandumo įgyvendinimui. Po nesėkmingo praėjusių metų rugsėjo mėn. vykusio referendumo labai svarbu, kad visos politinės partijos atsakingai elgtųsi per artėjančius 2010 m. lapkričio 28 d. rinkimus. Politinis stabilumas yra būtina sąlyga siekiant aktyvesnio dalyvavimo ES programose. Lygiai taip pat tvirtas europietiškas pasirinkimas galėtų padėti pašalinti kliūtis ekonominiam ir demokratiniam Moldavijos vystymuisi.

Būtent todėl, pone pirmininke, šiandien balsavau už šią Europos Parlamento rezoliuciją, tikėdamasis, kad visiems Moldavijoje prasidėjusiems procesams Europa suteiks techninę ir mokslinę paramą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Europos kaimynystės politikos iniciatyva, leisianti laipsniškai atverti galimybes Europos kaimynystės politikos šalims partnerėms dalyvauti tam tikrose ES programose ir agentūrų veikloje, yra viena iš daugybės priemonių, skirtų reformoms, atsinaujinimui ir perėjimui Europos Sąjungos kaimyninėse šalyse skatinti. 2008 m. kovo mėn. buvo priimtas sprendimas pradėti derybas su Moldovos Respublika, ir jos šiuo metu yra baigtos. Šiame protokolo projekte yra bendrasis susitarimas dėl bendrųjų Moldovos Respublikos dalyvavimo daugybėje Bendrijos programų ir agentūrų veikloje principų tokiose srityse, kaip transportas, aprūpinimas maistu, muitai, skrydžių sauga ir kitos. Balsavau už šį pranešimą, nes šioje iniciatyvoje remiamos Moldovos Respublikos – ES kaimynystėje esančios šalies – pastangos vykdyti reformas ir atsinaujinti.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už tai, kad būtų pasirašytas ES ir Moldavijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo protokolas, nes suprantu, jog pagalba, kurią ES suteikė Moldavijai, yra labai svarbi, kad ta šalis galėtų įgyvendinti reikalingas reformas ir pasiekti trokštamą politinį stabilumą, dėl kurio būtų visiškai laikomasi demokratinės teisinės valstybės principų.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiame pranešime remiamasi Tarybos sprendimo dėl Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, nustatančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Moldovos Respublikos partnerystę, protokolo dėl Europos Sąjungos ir Moldovos Respublikos pagrindų susitarimo, kuriuo nustatomi Moldovos Respublikos dalyvavimo Sąjungos programose bendrieji principai, sudarymo projektu. Balsuodamas už EP duoda sutikimą sudaryti protokolą.

  Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Kaip PPE frakcijos šešėlinis pranešėjas dėl ES ir Moldovos Respublikos susitarimų, nuoširdžiai džiaugiuosi didele balsų už ES ir Moldovos Respublikos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo dėl Moldovos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungos programose protokolo sudarymą dauguma. Netgi prieš sudarant asociacijos susitarimą su Moldovos Respublika šaliai jau suteikiama teisinė galimybė dalyvauti ES vidaus programose ir agentūrų veikloje ir taip toliau derintis prie ES standartų, visų pirma transporto, apsirūpinimo maistu, muitų ir skrydžių saugos srityse. Moldovos Respublikos parlamento rinkimų išvakarėse Europos Parlamentas siunčia rimtą paramos europinėms reformoms ir poreikio jas tvirtai tęsti šioje kaimyninėje šalyje signalą. Man malonu apibendrinti, kad visos Europos Parlamento partijos buvo vieningos spręsdamos šį klausimą kiekviename etape, taip formuodamos vienodą poziciją dėl poreikio kuo greičiau sudaryti šį protokolą ir taip suteikti Moldovos Respublikai visas įmanomas galimybes naudotis jos santykių su ES teikiama nauda.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, Europos Sąjunga, įskaitant naująsias valstybes nares, kaip antai Lietuva, yra atsakinga už mūsų Rytų kaimynų interesų paisymą. ES ir Moldavijos bendradarbiavimo stiprinimas bei Moldavijos įtraukimas į Bendrijos programas padės šią šalį priartinti prie ES standartų bei normų. Partnerystės sutartis leistų užmegzti naujus glaudžius ryšius tarp ES ir Moldavijos piliečių kultūros, švietimo ir technikos srityse. Ypač svarbu, kad ES pademonstruotų Moldavijos jaunimui būsimos narystės ES teikiamus privalumus. Praeitais metais 19 proc. Moldavijos BVP sukūrė kitose Europos šalyse dirbantys – kartais nelegaliai – išeiviai iš Moldavijos. Skurdas, korupcija, prekyba žmonėmis – šios problemos turi būti sprendžiamos drauge. Stojimui į ES besiruošiančiai Moldavijai tenka susidurti su nemažu skaičiumi rimtų struktūrinių reformų.

ES ir toliau turi remti šias Moldavijos pastangas. Itin svarbu stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę. Padniestrės konfliktas yra ne tik problema Europai, bet ir galimybė ES glaudžiau bendradarbiauti su Moldavija, Rusija ir Ukraina. Mes negalime to ignoruoti. Aš tikiuosi, jog lapkričio 28 d. įvyksiantys rinkimai leis Moldavijai judėti pirmyn.

Pranešimas: Christofer Fjellner (A7-0290/2010)

  Damien Abad (PPE) , raštu. – (FR) Šiandien per pirmąjį svarstymą Parlamentas patvirtino du su teisės aktų leidyba susijusius pranešimus: reglamentą, susijusį su Europos Sąjungos aspektais, ir direktyvą dėl valstybių narių nacionaliniu lygmeniu taikytinų taisyklių. Valstybės narės bus atsakingos už nacionalinės teisės aktus, kad užtikrintų objektyvios ir nešališkos informacijos prieinamumą plačiajai visuomenei. Ši informacija apima informaciją ant pakuotės, produkto vertinimo ataskaitą ir informaciją apie ligų prevenciją. Pacientams turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos gauti geros kokybės informaciją apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas. Tai informacija apie vaisto savybes ir juo gydomas ligas. Privalome apsaugoti vartotojus ir skaidriai juos informuoti. Į mūsų, Europos Parlamento narių, pareigas taip pat įeina kurti Europą, kuri saugo ir informuoja, todėl balsavau už šiuos du pranešimus.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Direktyva 2001/83/EB įtvirtinamas žmonėms vartoti skirtų vaistų Bendrijos kodeksas. Joje išdėstytos taisyklės dėl informacijos apie vaistų savybes ir vartojimą, kuri turi būti pridedama prie vaistų. Nepaisant to, joje nenustatyta darni nereklaminio pobūdžio pacientams skirtos informacijos turinio ir kokybės sistema. Be to, patirtis rodo, kad dėl skirtingo tekstų aiškinimo galėjo būti atvejų, kai plačioji visuomenė veikiama paslėptos reklamos, ypač internete. Komisija pasiūlė direktyvą, kuria iš dalies keičiami galiojantys teisės aktai, siekiant veiksmingiau platinti su vaistais, kuriems būtinas gydytojo receptas, susijusią informaciją plačiajai visuomenei. Ja siekiama įtvirtinti teisinę sistemą, kuria reglamentuojama registravimo liudijimo turėtojų plačiajai visuomenei teikiamos konkrečios informacijos apie vaistus platinimas. Europos Parlamentas parengė platesnio masto teisėkūros rezoliuciją nei Komisijos pasiūlymas. Balsavau už šį tekstą, nes juo užtikrinama, kad pacientams būtų prieinama geresnė ir saugesnė informacija.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šią svarbią rezoliuciją, kuria siekiama sudaryti galimybes geriau informuoti pacientus apie jiems skirtus vaistus. Dabartinė teisinė sistema ir padėtis Europoje, susijusi su prieiga prie informacijos apie žmonėms skirtus receptinius vaistus, yra gan problemiška. Dėl skirtingo direktyvos interpretavimo valstybėse narėse pacientai skirtingose Europos vietose turi nevienodą prieigą prie kokybiškos ir išsamios informacijos apie vaistus. Kai kuriose valstybėse pacientai negali gauti net pačios paprasčiausios informacijos apie jiems skirtus receptinius vaistus. Atsižvelgiant į skirtingą direktyvos aiškinimą valstybėse narėse, manau, reikalinga didinti nuostatų aiškumą, kad visi ES piliečiai turėtų galimybę gauti jiems reikalingą informaciją apie vaistus. Europos Parlamento priimti pakeitimai taip pat užtikrina, kad informacija visuomenei apie receptinius vaistus būtų teikiama tik specifiniais komunikacijos kanalais, įskaitant ir specializuotas bei sertifikuotas interneto svetaines, užtikrinant pacientų interesus ir siekiant apriboti farmacijos įmonių galimybes reklamuotis.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Suteikus pacientams geresnes galimybes gauti kokybišką informaciją apie jiems skiriamą gydymą, padidėja tikimybė, kad jie supras tiesiogiai su jais susijusį sprendimą. Todėl šis ketinimas yra geras, tačiau jis turi tapti visapusiškesnės švietimo sveikatos srityje strategijos, kurioje dėmesys skiriamas pacientui, o ne farmacijos įmonei, dalimi. Daug problemų kyla dėl esamos teisinės sistemos ir dėl pacientų teisės gauti informaciją apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas, Europoje. Kadangi valstybės narės skirtingai aiškina direktyvą, įvairiose Europos dalyse pacientai gauna nevienodą aukštos kokybės informaciją apie atitinkamus vaistus. Kai kuriose valstybėse narėse sunku gauti net pagrindinę informaciją apie išrašytus vaistus. Todėl susidaro nelygybė sveikatos apsaugos srityje. Per keletą sekundžių internetu pacientai gali rasti netikrinamos ir dažnai neteisingos informacijos apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas. Tačiau jiems reikia suteikti galimybę gauti tikrinamą, saugią informaciją, kad padėtis dar labiau nesikomplikuotų. Todėl reikia atnaujinti nuostatas dėl informacijos apie išrašomus vaistus.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti pranešėją, savo kolegą C. Fjellnerį, parengus šį pranešimą. Balsavau už jį, nes manau, kad būtina pacientams užtikrinti galimybę gauti informaciją apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas.

Jau kurį laiką ir Europos Parlamentas, ir pacientų organizacijos prašė pakoreguoti galiojančius reglamentus, nes dabar jais neužtikrinama reikiama informacija. Išties per dažnai pasirodo, kad techninė raida ir informacijos apie vaistus prieinamumas internete yra apgaulingi ir netikri.

Pritariu dėl pagrindinio šio pranešimo siekio, kad teisės aktuose didžiausias dėmesys būtų skiriamas „pacientų teisei žinoti“, ir dėl rekomendacijos, kad farmacijos įmonės suteiktų pacientams pagrindinę informaciją.

Todėl tikiuosi, kad įstatymuose atsiras daugiau tikrumo, kurio neretai trūksta iš dalies dėl to, kad valstybės narės skirtingai įgyvendino ankstesnę direktyvą. Todėl reikia atnaujinti nuostatas dėl informacijos apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas, ir patvirtinti naujas taisykles, kuriomis būtų skatinamas didesnis raštingumas sveikatos apsaugos srityje ir didesnis sveikatos apsaugos pramonės aktyvumas atliekant pagrindinį vaidmenį – gerinti visuomenės sveikatą.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Sveikatos apsaugos srityje suteikiant išsamią ir kokybišką informaciją užtikrinami geresni rezultatai, nes labiau tikėtina, kad pacientai laikysis su gydymu susijusių nurodymų, kuriuos jie geba suprasti. Pritariu pranešėjui, kuris pabrėžia, kad kai kuriose Europos šalyse tokią informaciją sunku gauti, nes valstybės narės skirtingai aiškina direktyvą dėl informacijos, susijusios su vaistais, ir todėl, kad ši informacija yra nepatikima ir neaiški. Užtikrindami pacientų teisę į informaciją, turime padaryti ją prieinamesnę. Nepaisant to, siekiant išvengti skirtumų įvairiose valstybėse narėse, būtina nustatyti, kuriomis priemonėmis platinti šią informaciją, neteikiant kuriai nors vienai pirmenybės. Pagaliau svarbu aiškiai atskirti informaciją nuo reklamos ir užkirsti farmacijos įmonėms kelią naudotis šiomis informavimo kampanijomis siekiant reklamuoti savo produkciją.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE) , raštu. – (PT) Atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymo dėl informacijos, susijusios su vaistais, pakeitimus, kuriuos pateikė Europos Parlamentas, balsavau už pranešimą, nes manau, labai svarbu, kad plačioji visuomenė galėtų lengvai naudotis žiniomis apie vaistus, ypač internete visomis Europos kalbomis pateikiama informacija.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš šį pranešimą, nes negalime leisti, kad farmacijos įmonės ir Komisija paverstų sveikatą tokia pat preke kaip ir kitos. Europos farmacijos pramonės ir farmakologinio budrumo ryšys dar kartą tapo pagrindiniu diskusijų objektu. Negalime leisti, kad farmacijos įmonės visuomenę informuotų kaip tinkamos arba tiesiogiai reklamuotų visuomenei receptinius vaistus. Išties šių įmonių komerciniai interesai nesuderinami su bendraisiais mūsų sveikatos politikos krypčių siekiais, ir būtų pavojinga į tai žiūrėti pro pirštus.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Pradinis Europos Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos dėl informacijos visuomenei apie receptinius vaistus atvėrė duris farmacijos įmonėms reklamuoti savo vaistus. Šiandienos plenariniame posėdyje pataisytas pradinis Komisijos pasiūlymas, kuris pritaikytas farmacijos pramonės poreikiams. Balsavau už visus pakeitimus, kuriais gerokai patobulintas pradinis tekstas, nes teisės aktuose pagrindinis dėmesys dabar bus skiriamas ne farmacijos pramonės teisei reklamuoti savo produktus, o pacientų teisei gauti patikimą, objektyvią ir nepriklausomą informaciją. Be to, balsavau už pakeitimus, kuriais draudžiama teikti informaciją apie vaistus tiek per televiziją ir per radiją, tiek spaudoje. Nepaisant mūsų padarytų patobulinimų, riba, skirianti informaciją nuo reklamos, vis dar neaiški, o tekste vis dar yra keletas trūkumų ir spragų. Per paskutinį balsavimą susilaikiau, nes manau, kad geriausias sprendimas būtų Komisijai persvarstyti savo pasiūlymą dėl direktyvos atsižvelgiant į šiandien mūsų pateiktas rekomendacijas. Tai, kad Taryboje valstybės narės beveik vienbalsiai atmetė šį pasiūlymą, nėra atsitiktinumas.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, kad pacientai turi gauti geresnę informaciją apie receptinius vaistus. Jiems turi būti suteikiama objektyvi informacija apie vaistų savybes ir ligas, kurias rekomenduojama jais gydyti, ir reikia užkirsti kelią neteisėtos informacijos teikimui arba paslėptai reklamai.

  Christine De Veyrac (PPE), raštu. – (FR) Siekiant apsaugoti visuomenę, būtina skirti informaciją nuo su vaistais susijusios reklamos. Todėl balsavau už C. Fjellnerio pranešimą, kuriame reikalaujama, kad ant vaistų pakuočių būtų pateikiamas pacientams skirtas objektyvus aprašymas. Be to, geresnė galimybė gauti aiškią ir patikimą informaciją bus užtikrinta informaciją visomis Europos Sąjungos kalbomis pateikiant patvirtintose svetainėse ir oficialiose brošiūrose. Pritariu, kad šis pasiūlymas būtų priimtas, nes jis rodo tikrą pažangą siekiant didesnio skaidrumo sveikatos apsaugos srityje.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Balsavau prieš šį pranešimą, kuriam niekada nepritariau. Sutikdama dėl geresnio pacientų informavimo, nepritariu dėl tam naudojamų priemonių. Farmacijos pramonė niekada neturėjo filantropinių tikslų. Be to, riba tarp informacijos ir reklamos labai menka. Tiesa, kad dokumentas, kuriam pritarta beveik vienbalsiai, neturi nieko bendra su pirminiu Komisijos ketinimu. Pastarasis būtų paprasčiausiai atvėręs duris paslėptai reklamai, vadinamai „informacija“. Be to, tas pasiūlymas atitiko akivaizdžias farmacijos sektoriaus viltis atsikratyti teisinio draudimo reklamuoti vaistus. Šiandien patvirtintame pranešime numatyta kur kas daugiau garantijų: farmacijos įmonių platinti pateikta informacija visų pirma bus iš anksto tikrinama ir nebus platinama per žiniasklaidą. Nepaisant to, leidimas skelbti pakuotės lapelių santraukas reiškia, kad bus dalykų, kuriuos būtina pabrėžti, ir dalykų, pvz., nepageidaujama reakcija, kurie į santraukas gali nepatekti, nes jie nepalankūs prekybai. Ar tai nėra jau paskatinimas? Ar toks buvo tikrasis tikslas? Ar iš tiesų vertėjo tai daryti?

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/83/EB dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Šioje direktyvoje išdėstytas Bendrijos kodeksas, reglamentuojantis žmonėms skirtus vaistus, ir užtikrinama pacientų teisė į patikimą, prieinamą ir nepriklausomą informaciją, patvirtintą kompetentingų institucijų, apie esamus vaistus.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (ES) Direktyva 2001/83/EB, kurioje išdėstytas Bendrijos kodeksas, reglamentuojantis žmonėms skirtus vaistus, įtvirtinama suderinta vaistų reklamavimo Bendrijos lygmeniu sistema, už kurios taikymą ir toliau atsako valstybės narės. Šiame teisės akte draudžiama visuomenei reklamuoti žmonėms skirtus receptinius vaistus.

Tačiau joje nereglamentuojama informacija apie vaistus, nes numatyta tik tai, kad nuostatos dėl reklamos netaikomos informacijai, susijusiai su tam tikra tiekimo veikla. Todėl Europos Sąjungos teisės aktais netrukdoma valstybėms narėms laikytis savo požiūrio į informacijos apie vaistus teikimą, jei laikomasi minėtų reklamos taisyklių. Sutinku su pranešėjo pasiūlymu nesuteikti farmacijos įmonėms galimybės informaciją pateikti laikraščiuose, žurnaluose ir panašiuose leidiniuose arba per televiziją ar radiją.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu dėl direktyvos iš dalies keičiama ankstesnė direktyva dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Apskritai didžiausias dėmesys jame skiriamas pirmiausia farmacijos įmonių pareigai informuoti visuomenę, užtikrinant, kad ši informacija nebūtų reklaminio pobūdžio. Antra, pagal deleguotus aktus, kuriais reglamentuojama, kas yra laikoma informacija, o kas – reklama, Komisija atsako už stebėseną ir sprendimų priėmimą. Manome, kad toks požiūris reiškia, jog farmacijos įmonėms ir Komisijai tenka per didelis vaidmuo teikiant informaciją, šios pareigos turėtų būti vykdomos suvereniai, ir jas turėtų koordinuoti ir sankcionuoti nacionalinės institucijos, siekiant pagerinti pacientams ir visuomenei teikiamą informaciją ir užtikrinti jų teises.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Naujojo teisės akto dėl informacijos apie vaistus patvirtinimas – tai dar vienas žingsnis į priekį, siekiant užtikrinti pacientams aiškesnės ir veiksmingesnės informacijos apie jų vartojamus ir jiems išrašomus vaistus teikimą.

Mums reikia darnios teisinės sistemos Europos lygmeniu, pagal kurią ne tik būtų toliau draudžiama reklamuoti receptinius vaistus, bet ir būtų atsižvelgiama į pacientų teisę į informaciją. Tai ne mažiau svarbus klausimas, nes kartais neaiški riba tarp „produkto reklamos“ ir „informacijos apie produktą“ gali sukelti pacientų sąmyšį.

Turime nepamiršti, kad visos Europos Sąjungos sveikatos apsaugos sektoriuje pacientai darosi aktyvesni. Todėl geresnė galimybė gauti nereklaminio pobūdžio informaciją gali padėti visuomenei geriau suprasti, kodėl jiems skirtas atitinkamas gydymas, ir padėti jiems išgyti, o visa tai, žinoma, pacientų sveikatos labui.

Baigdama norėčiau pabrėžti, kad svarbu nustatyti skaidrų informacijos platinimo būdą ir kanalus, taip pat apibrėžti, kokia informacija apie vaistus gali būti platinama. Turime sumažinti paslėptos reklamos ir, kai tai yra būtina, gausios netikrinamos ir klaidinančios informacijos pavojų.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už pasiūlymą dėl direktyvos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus, nes manau, kad šio sektoriaus įstatymų suderinimas – pagrindinė Europos pacientų žinių užtikrinimo priemonė. Tai iš tikrųjų labai sunkus klausimas, nes jis susijęs su sveikatos apsauga, kuri yra pagrindinė žmogaus teisė. Visiškai pritariu dėl Parlamento reikalavimo aiškiai atskirti su gydymu susijusią informaciją nuo reklamos. Iš tiesų, užuot dangsčiusios savo reklaminius tikslus pacientų teise į informaciją, farmacijos įmonės turi ja pasinaudoti, kad užtikrintų tikrą Europos vartotojų supratimą apie produktus, pateikdamos mokslinius jų savybių įrodymus, ženklinimą ir vertinimo ataskaitas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad geresnė prieiga prie internetu prieinamos elektroninės, ir išspausdintos informacijos gali padėti pasiekti geresnių medicininių rezultatų, nes apie išrašytus vaistus informuotas pacientas gali aktyviau ir sąmoningiau dalyvauti gydymo procese.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuris yra dalis rinkinio, iš dalies pakeisiančio šiuo metu galiojančią 2001 m. direktyvą dėl žmonėms skirtų vaistų. Visų pirma didžiausias dėmesys jame skiriamas informacijos apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas, teikimui visuomenei. Nurodyti direktyvos tikslai – suteikti pacientams geresnę prieigą prie informacijos ir išaiškinti taisykles, kurios šiuo metu visoje ES aiškinamos skirtingai ir todėl sveikatos apsaugos srityje atsiranda nelygybė. Jame taip pat kalbama apie internete teikiamą informaciją, kuri šiuo metu nereglamentuojama, ir tai itin sudėtingas klausimas, nes tokią informaciją nelengva reglamentuoti.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu, kurį šiandien patvirtino didžioji Parlamento dauguma, gerokai pagerintas pradinis Komisijos pateiktas pasiūlymas, nes jame geriau ginamos pacientų teisės į informaciją. Nepaisant akivaizdžių patobulinimų Parlamento pranešime, per balsavimą susilaikiau, nes kai kurios garantijos, kurių reikėtų, kad žmonėms būtų suteikta galimybė gauti aiškią ir nepriklausomą informaciją apie vaistus, vis dar per menkos.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Ne visi Parlamento padaryti Komisijos ir Tarybos pasiūlymo pakeitimai teisingi. Juose griežtai laikomasi bendrosios vaistų rinkos principo, o parduodami produktai vis dar laikomi tokiomis pat prekėmis kaip ir kitos; autoriai net kalba apie „vartotojus“, o ne apie pacientus. Pakeitimuose nepasiūlyta užkirsti kelią farmacijos įmonėms visuomenei teikti informaciją apie savo vaistus.

Tačiau juose siekiama sudaryti valstybėms narėms sąlygas kuo labiau reglamentuoti šių įmonių skelbiamos informacijos platinimą. Visų pirma joms suteikiama teisė viešai pasmerkti įmones, kurios skelbia informaciją, neatitinkančią oficialių valstybės turimų duomenų, arba platina ją klaidindamos vartotojus. Tai geriau nei nieko. Tačiau negaliu balsuoti už tokį silpną pranešimą. Taigi, susilaikysiu.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Galimybė gauti kokybišką informaciją apie žmonėms skirtus receptinius vaistus padės pasiekti geresnių rezultatų paciento sveikatos apsaugos srityje, be to, kuo geriau pacientai informuoti, tuo labiau tikėtina, kad jie geriau supras su jų gydymu susijusius sprendimus. Todėl šio pasiūlymo tikslas turėtų būti ne vien tik suderinti Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir skatinti sveikatos apsaugą, gerinant žinias sveikatos apsaugos srityje. Farmacijos pramonei tenka svarbus vaidmuo skatinant švietimą sveikatos apsaugos srityje, tačiau siekiant užkirsti kelią komercinių interesų paskatintam piktnaudžiavimui vaistais, reikėtų aiškiai apibrėžti šį vaidmenį ir griežtai reglamentuoti sektoriaus vaidmenį.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pagyvenusiems asmenims ir visų pirma lėtinėmis ligomis sergantiems ligoniams išrašoma daugybė vaistų, kurie gali turėti nepageidaujamo poveikio, nes, žinoma, vienas gydytojas nežino, ką išrašė jo kolega. Beje, be recepto parduodama dar daugiau produktų: nuo aspirino iki vaistų nuo peršalimo ir migdomųjų. Ar kas nors iš tiesų pagalvoja apie tai, kad net natūralūs iš augalų pagaminti produktai gali sąveikauti su įvairiais vaistais? Pacientai taip pat prisideda prie painiavos: nieko nepasakyta apie išrašomus vaistus, kuriuos išgėrėme netinkamu metu, arba apie vaistus, kurių patys nusprendėme nevartoti arba pakeisti kitais, ir pan. Ekonominiai nuostoliai, atsirandantys, kai tinkamai nesilaikoma gydymo reikalavimų, siekia milijardus. Todėl labai svarbu, kad, kaip to reikalauja pranešėjas, reklama būtų aiškiai atskirta nuo informacijos. Tikėkimės, tai padės geriau išaiškinti, kad nereceptiniai vaistai taip pat gali sąveikauti su receptiniais vaistais. Vaistus išrašantis gydytojas turi išlikti pagrindiniu informacijos šaltiniu, nes tik jis parenka vaistą pagal paciento amžių, lytį, svorį, žinomą medžiagų netoleravimą ir pan. Atsižvelgdamas į tai, per balsavimą susilaikiau.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už C. Fjellnerio pranešimą, nes manau, kad pagrindinė jo perduodama žinia ir rekomendacijos labai svarbios. Europos vartotojai neretai pasimeta dėl vaistų pakuočių lapelių, nes šie jiems atrodo sudėtingi, be to, juose dažnai pateikiama paini informacija.

Pasiūlymo dėl direktyvos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus tikslas – teikti paprastą, lengvai suprantamą ir panaudojamą informaciją, kurioje nėra jokios reklamos. Ne mažiau svarbu, kad informacija būtų pateikiama ne tik pakuočių lapeliuose, bet ir prieinama kitais kanalais, todėl pritariu, kad ji būtų skelbiama internete.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE) , raštu. – (PT) Manau, kad, siekiant apsaugoti piliečius, svarbu atskirti informaciją nuo vaistų reklamos. Balsavau už C. Fjellnerio pranešimą, nes jame pateikti aiškūs Direktyvos 2001/83/EB patobulinimai. Didžioji dauguma, patvirtinusi šį dokumentą, buvo įsitikinusi, kad juo ginama pacientų teisė į informaciją. Reikia įvertinti Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto darbą tobulinant pirminį Europos Komisijos pateiktą pasiūlymą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti C. Fjellneriui už puikų darbą. Balsavau už pranešimą, nes sutinku, kad vaisto tiekimo rinkai teisės turėtojai turi pateikti pacientams ir visuomenei nereklaminio pobūdžio informaciją vadovaujantis „traukos“ principu, kad pacientai ir (arba) visuomenė galėtų susipažinti su informacija, jeigu ji jiems reikalinga, o ne „spaudimo“ principu, kai vaisto tiekimo rinkai teisės turėtojai platina informaciją pacientams ir visuomenei.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Pagrindiniai pacientams teikiamai informacijai keliami reikalavimai turėtų būti šie:

- Patikimumas: informacija pacientams turėtų būti paremta naujausiomis mokslinėmis žiniomis, pateikiant aiškias nuorodas į šių žinių šaltinius;

- Nepriklausomumas: turi būti aišku, kas teikia ir finansuoja informaciją, kad vartotojai galėtų nustatyti galimus interesų konfliktus;

- Informacija turėtų būti lengvai prieinama vartotojams ir orientuota į pacientus: ji turi būti visapusiška ir lengvai prieinama, atsižvelgiant į konkrečius vartotojų poreikius, pvz., amžių, kultūrinius skirtumus ir prieinamumą visomis Europos Sąjungos kalbomis. Pacientams teikiama informacija apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas, turėtų būti platesnio masto „informacijos pacientams“ strategijos ir platesnio masto švietimo sveikatos apsaugos srityje strategijos dalis.

Pacientai ir kiti suinteresuotieji asmenys turėtų rasti tikslią, nešališką informaciją apie sveiką gyvenimo būdą, ligų prevenciją ir konkrečias ligas, taip pat apie įvairias gydymo alternatyvas. Todėl manau, kad šį pasiūlymą reikia papildyti elgesio kodeksu dėl pacientams teikiamos ir bendradarbiaujant su pacientų organizacijomis parengtos informacijos. Tai leis išgirsti ir „pacientų balsą“.

  Paulo Rangel (PPE) , raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu, kad kompromisiniai pirminio Komisijos pasiūlymo pakeitimai padės užtikrinti pacientams galimybę gauti patikimą ir nepriklausomą informaciją apie rinkoje parduodamus vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Europos Sąjungoje ir toliau draudžiama reklamuoti vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas. Farmacijos įmonės turi laikytis aiškių jų platinamos nereklaminio pobūdžio informacijos objektyvumo taisyklių. Tai du svarbūs pranešimai šią popietę perduoti priėmus teisės aktų rinkinį dėl informacijos pacientams. Balsavimas bendru Parlamento sutarimu (558 balsai prieš 48) tik patvirtina, kad balsuota vienbalsiai, neskaitant vieno Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto balso. Įtvirtintos kelios apsaugos priemonės. Europos Komisija pasiūlė uždrausti informaciją apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas, per televiziją ir radiją, o Europos Parlamentas nusprendė šį draudimą taikyti ir spaudai. Gamintojams tenka daug prievolių: pateikti produktų savybių aprašymus, pasirūpinti geresniu ženklinimu ir iš anksto gauti sveikatos apsaugos institucijų leidimus. Nesuprantu, kodėl šis klausimas sukėlė tiek sąmyšio, ypač prancūziškai kalbančioje Belgijos dalyje, tarp vartotojų organizacijų ir savitarpio pagalbos draugijų, remiamų tam tikrų Europos Parlamento narių, kurie dar prieš prasidedant diskusijoms pasmerkė šiuos du įstatymus. Atsižvelgiant į didelius pacientų lūkesčius ligos atveju ir į tai, kad be šių įstatymų visuomenė priklausytų nuo interneto kaubojų valios, apgailestauju dėl paviršutiniško politinio požiūrio.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nusprendėme balsuoti už pranešimą arba susilaikyti per balsavimą, atsižvelgdami į tai, ar bus patvirtinta 31 pakeitimo trečioji dalis, kurioje užtikrinama, kad farmacijos įmonės galės teikti tik sveikatos priežiūros specialistams skirtą ir jiems svarbią informaciją ir negalės jos teikti pacientams per sveikatos priežiūros specialistus. Greens/EFA frakcijai tai buvo svarbiausia. Kadangi galiausiai ši dalis patvirtinta, nusprendėme per galutinį balsavimą balsuoti už pranešimą.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE), raštu. – (IT) Už šią priemonę balsavome, nes informacija apie vaistus buvo oficialiai atskirta nuo reklamos.

Pritariame dėl didesnės informacijos apie vaistus sklaidos, jeigu tai padės geriau informuoti pacientus. Nesutinkame ir niekada nesutiksime dėl kokios nors priemonės, kuria aiškiai arba slapta mėginama įteisinti reklamą, kuri etišką vaistą paverstų komerciniu produktu. Todėl vertiname tai, kad laikraščiuose arba žurnaluose, taip pat per radiją ar televiziją nebus leista skelbti informacijos apie vaistus.

Taip pat gerai yra tai, kad šiame pasiūlyme dėl direktyvos išaiškinama, kokią informaciją ir kokiu mastu galima ir būtina atskleisti, pvz., mokslinius duomenis, ir aiškiai draudžiama skelbti reklaminę medžiagą.

Pakeitimas, kuriame išdėstytos nuostatos dėl interneto svetainių, skelbiančių tokią informaciją, sertifikavimo ir stebėsenos, dar labiau užtikrina, kad tai bus nereklaminio pobūdžio informacija. Farmacija yra ir privalo likti pagrindinė sveikatos priežiūros priemonė ir sritis, kuriai nebūtų taikomos prekybos ir konkurencijos taisyklės. Manome, kad ši taisyklė leidžia vaistinėms atlikti pagrindinį vaidmenį farmokologinio budrumo ir švietimo apie teisingą vaistų vartojimą srityje.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Mūsų amžiuje, kai žmonės patys ieško informacijos, pacientai turi būti aiškiai, objektyviai, patikimai ir gerai informuojami apie vaistų poveikį. Nors Europos Sąjungoje vaistų reklama draudžiama, Komisijos valia teisės aktuose atsirado spraga. Jos pasiūlyme, dėl kurio aš nepritariu, trūksta tokios strategijos, o skirtumas tarp informacijos ir reklamos labai neaiškus. Be to, Komisija suteikė farmacijos pramonei per daug teisių ir per daug atsakomybės. Dabar, kai Parlamentas padarė esminių pakeitimų, dėl pasiūlymo pritariu. Apribota įmonių galimybė naudoti oficialius dokumentus (informacijos apie produktą santrauka, vertinimo ataskaitos) ir kanalai, kuriais jos gali teikti informaciją: nebeleidžiama jos skelbti sveikatos priežiūrai skirtuose laikraščiuose ir žurnaluose, interneto svetainėse ir laiškuose pacientams. Visą informaciją apie vaistus pirma turi patikrinti ir patvirtinti kompetentingos institucijos. Taip užkertamas kelias savireguliavimui, kuris buvo leidžiamas pagal pradinį pasiūlymą. Visgi abejoju dėl šio pasiūlymo tinkamumo, nes privaloma vyriausybės informavimo strategija vis tiek būtų stipresnė nei vyriausybės vykdomos įmonių stebėsenos politika. Nepaisant to, balsavau už šį teisėkūros pasiūlymą, nes jis galų gale užtikrina geresnį pacientų informavimą.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) C. Fjellnerio pranešimas dėl informacijos apie vaistus kelia pagrįstą nerimą dėl farmacijos įmonių galimybių reklamuoti produktus pacientams. Mano kolegos iš Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto neabejotinai patobulino dokumentą, atsisakydami leisti tam tikrą paslėptą reklamą ir pasiūlydami, kad valstybių narių sveikatos apsaugos institucijos tikrintų farmacijos įmonių visuomenei teikiamą informaciją apie jų vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas. Nepaisant to, atsargiai žiūriu į labai neaiškią ribą tarp informacijos ir reklamos.

Smarkiai prieštarauju, pvz., dėl ketinimo leisti įmonėms reklamuoti savo vaistus pacientams per medicinos darbuotojus. Nenoriu, kad gydytojams būtų daromas spaudimas ir kad jie taptų farmacijos pramonei dirbančiais pardavėjais. Todėl, nepaisant mano kolegų parengtų nuostatų dėl griežtos priežiūros, susilaikiau balsuojant dėl dokumento, kuris, mano nuomone, yra išties probleminis.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už pranešimą, nes jame padaryti aiškus ir tvarūs pakeitimai, susiję su informacija pacientams apie vaistus. Reklamuoti vaistus draudžiama ir toliau. Gydytojo ir paciento santykiams direktyva neturės neigiamo poveikio, išlieka aiškūs paslaugų teikėjo įgaliojimai išrašyti vaistus. Apskritai antrajam svarstymui pateiktas labai sėkmingas pasiūlymas dėl direktyvos, kuri yra teisės aktų, kuriais reglamentuojama farmacijos sritis, rinkinio dalis.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Šia direktyva pirmą kartą bus įvestos vienodos tam tikros informacijos apie žmonėms skirtus receptinius vaistus teikimo visuomenei taisyklės. Būtinojoje informacijoje pacientams turi būti išaiškinta, kokia vaistų, kuriems būtinas gydytojo receptas, nauda ir kokie su jais susiję pavojai, kad remdamiesi turima informacija pacientai galėtų priimti sprendimus. Be kita ko, pasitarusi su pacientų organizacijomis ir sveikatos priežiūros specialistais, Komisija nustatys informacijos kokybės kriterijus. Šie kriterijai padės užtikrinti pateikiamų duomenų, taip pat interneto svetainėse ir portaluose skelbiamos informacijos patikimumą ir farmacijos pramonės atsakomybę už teikiamą informaciją.

C. Fjellnerio pakeitimuose taip pat siūloma rengti informavimo kampanijas, kurios padėtų geriau informuoti visuomenę apie suklastotų vaistų keliamą pavojų ir valstybėse narėse, pvz., Jungtinėje Karalystėje, nustatytus mirties dėl suklastotų vaistų atvejus. Metų metais ES muitinės institucijos stebėjo, kaip didėja importuojamų suklastotų vaistų, ypač antibiotikų, nuskausminamųjų vaistų ir vaistų nuo vėžio, kiekis. Priešingai nei teigiama kai kuriuose žiniasklaidoje pasirodžiusiuose pranešimuose, direktyva susijusi tik su receptiniais vaistais. Dėl žolelių arbatos baimintis nereikia.

Pranešimas: Christofer Fjellner (A7-0289/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Reglamentu (EB) Nr. 726/2004 nustatoma Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarka ir įsteigiama Europos vaistų agentūra. Direktyvos 2001/83/EB pakeitime pabrėžiamas reikalavimas geriau informuoti pacientus ir visų pirma nustatyti ribą tarp informacijos ir reklamos. Po šio pakeitimo reikėtų pataisyti ir reglamentą, kad tam tikra jo reglamentuojama informacija apie produktus taip pat būtų pirmiausia patikrinama Europos vaistų agentūros. Atsižvelgdama į tai, Europos Komisija pateikė pasiūlymą pakeisti reglamentą dėl visuomenės informavimo apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Europos Parlamentas, paragintas pareikšti nuomonę apie pasiūlymą, pateikė keletą Europos Komisijos pasiūlymo pakeitimų. Dėl šių priežasčių balsavau už rezoliuciją, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2001/83/EB. Šie du teisės aktų rinkiniai kartu padeda geriau informuoti pacientus apie jiems išduodamus vaistus.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Graikijos komunistų partija balsavo prieš abu pasiūlymus dėl reglamento ir atitinkamų Europos Parlamento pranešimų, nes pagal juos vyriausybės padalinių atsakomybė už patikimą, tikrą ir tikslią informaciją pacientams atitenka daugiašalėms farmacijos įmonėms. Informacija pacientams – vyriausybės, o ne asmeninė atsakomybė. Negalima kartu užtikrinti monopolinių farmacijos grupių pelno ir visuomenės sveikatos apsaugos. Neseniai įvykusi skiepijimo afera dėl gresiančios „naujojo gripo“ pandemijos – tai tipinis pavyzdys to, kaip tikslinga informacija paverčiama milijardiniu tarptautinių vaistus gaminančių įmonių pelnu. Laikomės nuomonės, kad atsakomybė už piliečių informavimą apie vaistus apskritai, o ne tik apie receptinius vaistus, kaip tai nustatyta reglamente, turėtų tekti tik valstybei. Tik tiek reikia, siekiant apsaugoti pacientus ir darbuotojus. Vaistai, vaistų tyrimai ir žinių bei informacijos platinimo priemonės yra daugiašalių įmonių, kurių vienintelis kriterijus – pelnas, rankose. Darbuotojai ir sveikatos priežiūros specialistai negali būti užtikrinti dėl vaistų, gaunamų žinių bei informacijos kokybės ir veiksmingumo. Šiai politikai reikia priešintis, kad išguitume verslą iš sveikatos apsaugos ir vaistų srities. Reikia vyriausybinių vaistų agentūrų ir nemokamų nacionalinių sveikatos priežiūros paslaugų.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. − Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje siekiama labai svarbaus ES tikslo užtikrinti tinkamą žmonėms skirtų vaistų vidaus rinkos veikimą ir geriau saugoti ES piliečių sveikatą. Šiandien priimtas dokumentas sudarys sąlygas numatyti aiškią prekiautojų receptiniais vaistais informacijos teikimo visuomenei sistemą, kad būtų skatinama pagrįstai vartoti tokius vaistus, ir užtikrinti, kad teisiškai ir toliau būtų draudžiama tiesioginė vartotojui skirta receptinių vaistų reklama. Europos Parlamento siūlymu, Europos Sąjungoje visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis turės bus sukurta vaistų duomenų bazė, prieinama visuomenei, kartu užtikrinant, kad ji būtų atnaujinama ir administruojama nepriklausomai nuo farmacijos bendrovių verslo interesų. Duomenų bazės sukūrimas palengvins informacijos paiešką ir leis ją suprasti ir ne specialistams.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Balsavau prieš šį pranešimą, kuriam niekada nepritariau. Sutikdama dėl geresnio pacientų informavimo, nepritariu dėl tam naudojamų priemonių. Farmacijos pramonė niekada neturėjo filantropinių tikslų. Be to, riba tarp informacijos ir reklamos labai menka. Tiesa, kad dokumentas, kuriam pritarta beveik vienbalsiai, neturi nieko bendra su pirminiu Komisijos ketinimu. Pastarasis būtų paprasčiausiai atvėręs duris paslėptai reklamai, vadinamai „informacija“. Be to, tas pasiūlymas atitiko akivaizdžias farmacijos sektoriaus viltis atsikratyti teisinio draudimo reklamuoti vaistus. Šiandien patvirtintame pranešime numatyta kur kas daugiau garantijų: farmacijos įmonių platinti pateikta informacija visų pirma bus iš anksto tikrinama ir nebus platinama per žiniasklaidą. Nepaisant to, leidimas skelbti pakuotės lapelių santraukas reiškia, kad bus dalykų, kuriuos būtina pabrėžti, ir dalykų, pvz., nepageidaujama reakcija, kurie į santraukas gali nepatekti, nes jie nėra palankūs prekybai. Ar tai nėra jau paskatinimas? Ar toks buvo tikrasis tikslas? Ar iš tiesų vertėjo tai daryti?

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004 nuostatos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Šiame reglamente nustatyta Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarka, juo įsteigiama Europos vaistų agentūra ir užtikrinama pacientų teisė į patikimą, prieinamą ir nepriklausomą kompetentingų institucijų patvirtintą informaciją apie parduodamus vaistus.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į tai, kad sėkmingam gydymui užtikrinti svarbu, jog pacientas laikytųsi vaisto vartojimo nurodymų ir vaistai būtų tinkamai skiriami, būtina, kad visuomenė, t. y. pacientai, turėtų galimybę gauti kokybiškos, nereklaminio pobūdžio informacijos, kuri būtų teisinga, aktuali, neklaidinanti ir atitiktų vaisto savybių santrauką. Tinkamiausias subjektas, galintis teikti aktualią ir tikslią informaciją apie kiekvieną vaistą – vaisto tiekimo rinkai teisės turėtojas. Parlamentas teisingai nusprendė dėmesį skirti pacientų interesams ir juos ginti. Palankesnio vertinimo būti negali, nors nemanau, kad reikia apriboti farmacijos pramonės galimybes atskleisti informaciją vadovaujantis „spaudimo“ principu, numatytas Komisijos pasiūlyme. Tai buvo suderintas pasiūlymas, kuriame atsižvelgta į visų šalių interesus, įtraukiant sveikatos priežiūros specialistus ir apsaugant visuomenę nuo vaistų, kuriems būtinas gydytojo receptas, reklamos, kuri ir toliau draudžiama visiškai pagrįstai. Nemanau, kad dėl ką tik patvirtinto dokumento pacientai iš tikrųjų turės geresnes sąlygas naudotis informacija, o tai laikau neišnaudota galimybe.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Svarbu, kad pacientai būtų geriau informuojami apie jų vartojamus vaistus. Taip pat svarbu, kad bet kokia juos pasiekianti informacija būtų objektyvi ir kad farmacijos pramonė išlaikytų ribą tarp informacijos ir reklamos. Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas (ECON) gerai padirbėjo padarydamas šio pasiūlymo pakeitimus, todėl pritariau šiam pranešimui.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Nesutinku dėl tiesiogiai vartotojui skirtos vaistų reklamos. Pacientams svarbu turėti galimybę gauti informaciją apie jų vartojamus vaistus, bet manau, kad tokia reklama sumenkintų gydytojo, kaip sargo, vaidmenį ir gali sumažinti gydytojų atsakomybę pacientams.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Sveikinu C. Fjellnerį atlikus šį svarbų darbą, susijusį su nuostatomis dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus ir visų pirma dėl leidimų dėl ES vaistų išdavimo ir priežiūros tvarkos.

Esama ES teisinė mokslinės informacijos Europos vartotojams teikimo sistema kelia daug problemų, ypač todėl, kad atskiros valstybės narės skirtingai aiškina direktyvą.

Šiandien patvirtinto pranešimo tikslas – geriau derinti šio sektoriaus reglamentus, siekiant panaikinti esamas spragas ir skirtumus teisės į sveikatą apsaugos srityje. Visa tai slypi platesnio masto švietimo sveikatos apsaugos srityje strategijoje, kuria siekiama užtikrinti Europos visuomenei galimybę lengvai gauti mokslinę informaciją apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes mane itin domina su sveikata susijusios temos, ypač vienodos pacientų galimybės gauti medicininę priežiūrą ir informaciją. Šiuo metu įvairiose Europos šalyse informacija apie rinkoje parduodamus vaistus prieinama nevienodai, o tai, manau, neteisinga pacientų atžvilgiu. Pacientai turi turėti teisę gauti išsamią, teisingą informaciją apie vaistus. Tai išreikšta ir mano kolegos C. Fjellnerio pasiūlymuose, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas pacientui. Europos Parlamento padaryti Europos Komisijos teisėkūros pasiūlymo pakeitimai rodo, kad vaistų gamintojai turi pateikti pagrindinę informaciją, pvz., informaciją apie vaisto savybes, etiketę, pacientui skirtą informacinį lapelį ir viešai prieinamą vertinimo ataskaitos versiją. Tačiau kad galėtume užtikrinti informacijos patikimumą, manau, nacionalinės institucijos turi griežtai tikrinti specialistams skirtas vietas, kuriose pateikiama tokia informacija.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiame pranešime primenama, kokia turėtų būti Europos vaistų agentūra. Negalima prieštarauti dėl projekto, kuriame pateikiami akivaizdūs faktai, pvz., poreikis „didelį dėmesį skirti pacientų teisėms ir interesams“, įpareigoti įmones viešai nurodyti nepageidaujamą vaistų reakciją ir skelbti informaciją visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis.

Tačiau gali nustebinti tai, kad tokie įprasti dalykai nurodomi praėjus 15 metų nuo Agentūros įsteigimo. Parlamentas turėtų pasmerkti Agentūros neskaidrumą ir garsiai ir aiškiai pasakyti, kad ją reikėtų reformuoti visų interesų labui.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Galimybė gauti kokybiškos informacijos apie žmonėms skirtus receptinius vaistus padės pasiekti geresnių su paciento sveikata susijusių rezultatų, be to, kuo geriau pacientai informuoti, tuo labiau tikėtina, kad jie geriau supras su jų gydymu susijusius sprendimus. Todėl šio pasiūlymo tikslas turėtų būti ne vien tik suderinti Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir skatinti sveikatos apsaugą, gerinant žinias sveikatos apsaugos srityje.

Farmacijos pramonei tenka svarbus švietimo sveikatos apsaugos srityje vaidmuo, tačiau siekiant užkirsti kelią komercinių interesų paskatintam piktnaudžiavimui vaistais, reikėtų aiškiai apibrėžti šį vaidmenį ir griežtai reglamentuoti sektoriaus vaidmenį. Taip pat reikia vengti klaidinančios reklamos ir pasistengti geriau informuoti vartotoją (pacientą), kuris turi prieigą prie įvairios netikrinamos informacijos internete, o tai nėra patikima vaistų laboratorijų pateikiama informacija.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Siekiant apsaugoti pacientų teises ir interesus, pacientams turi būti suteikta galimybė naudotis kokybiška, objektyvia, patikima, nereklaminio pobūdžio informacija apie vaistus. Jeigu norime apsaugoti sveikatą, vaistų informaciniai lapeliai turi būti kuo aiškesni ir išsamesni ir turi atitikti pagrindinius kokybės kriterijus. Taip pat, siekdami apsaugoti pacientus ir informuoti visuomenę, turime paskatinti sudaryti kuo palankesnes sąlygas gauti informaciją, visų pirma parengti vaisto savybių santraukas ir pateikti informacinį lapelį su šia informacija elektronine ir spausdintine forma. Todėl turėsime užtikrinti, kad būtų sertifikuotų ir registruotų interneto svetainių, kuriose būtų pateikiama nemažai nepriklausomos, objektyvios ir nereklaminio pobūdžio informacijos.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) C. Fjellnerio pranešimas parengtas labai laiku. Paslėpta vaistų reklama nepriimtina. Gydytojai turi turėti galimybę teikti savo pacientams rekomendacijas dėl vaistų. Gydytojai turi kontroliuoti ir išrašyti vaistus pacientams, kad būtų išvengta spekuliacijos ir vaistų gamintojų konkurencijos. Farmacijos įmonėms turėtų būti ribojama galimybė teikti informaciją, ir jokiais būdais joms neturi būti leidžiama mėginti siūlyti pacientams savo produktų. Gydytojai atsako už gydymą, jie taip pat turi spręsti, kuriuos vaistus skirti pacientui pagal gydymo eigą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Atsižvelgiant į tai, kad vien tik Vokietijoje nuo nepageidaujamos reakcijos ir vaistų sąveikos kasmet miršta apie 25 000 žmonių, o 3 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl vaistų, kuriems būtinas gydytojo receptas, akivaizdu, kad turime geriau informuoti pacientus. Pvz., Prancūzijoje ant pakuotės aiškiai nurodoma apie bet kokį funkcinį sutrikimą. Reikia suteikti pacientams informacijos, bet taip pat reikia padėti jiems nepasimesti tarp įvairių vaistų, pvz., susitariant dėl dienos režimo, pakuotės dizaino ar specialaus ženklinimo. Tai padės sutaupyti milijardus biudžeto lėšų ir apsaugoti pacientus nuo nepageidaujamų reakcijų ir vaistų sąveikos. Šiame pasiūlyme pateikiama keletas iniciatyvų, kuriomis siekiama geriau informuoti pacientus apie jiems išrašytus vaistus ir jų vartojimą. Atsižvelgiant į daugelio pacientų elgseną, kyla abejonių, ar pacientai pasinaudos geresne galimybe gauti kokybišką informaciją. Nepaisant to, žinoma, svarbu, kad informacija būtų prieinama visoje ES. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Visiškai pritariu šiam pranešimui, nes didžiausias dėmesys jame skiriamas paciento teisei į informaciją, taip pat minimos kelios svarbios naujovės.

Pirma, dėl interneto: Parlamentas ketina informuoti vartotojus apie pavojų, kylantį perkant vaistus internetu, ir kartu ragina pateikti pasiūlymą dėl specialių teisės aktų, kuriais reglamentuojamas šis pardavimo būdas.

Antra, dėl vaistų, kuriems būtinas gydytojo receptas, reklamos draudimo, nes svarbu atskirti generinius vaistus nuo negenerinių, ne tik atsižvelgiant į pacientams skirtą informaciją, bet visų pirma siekiant užtikrinti geriausios praktikos taikymą aktyvių medžiagų gamybos srityje, ypač už Europos Sąjungos ribų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE) , raštu. – (PT) Pranešime dėl pasiūlyto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004 nuostatos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus, išdėstytos naujos informacijos skaidrumo ir veiksmingumo taisyklės, dėmesį skiriant pacientų interesams ir jų apsaugai, dėl to ir balsavau už pranešimą. Svarbūs aspektai – Europos vaistų agentūros įsteigimas ir aiškus indėlis siekiant užtikrinti pacientų teisę į patikimą, prieinamą ir nepriklausomą atitinkamų institucijų patvirtintą informaciją apie parduodamus vaistus.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Europos Sąjungoje yra daug nepriklausomos ir įrodymais pagrįstos informacijos apie gydymo alternatyvas šaltinių. Juose atsižvelgiama į kultūrinius ypatumus ir aplinkybes, taip pat sveikatos būklę lemiančius veiksnius. Geresnė galimybė gauti kokybišką informaciją padės pasiekti pacientams geresnių rezultatų, nes labiau tikėtina, kad geriau informuoti pacientai toliau tęs reikiamą gydymą ir geriau supras su jų gydymu susijusius sprendimus. Todėl tinkamai parengus ir įgyvendinus pasiūlymą, būtų sukurta pridėtinė vertė.

Aptariamame reglamente neatsižvelgiama į techninę raidą, taip pat į interneto teikiamas galimybes ir keliamus sunkumus. Europos pacientai jau dabar per kelias sekundes internete gali neribotai gauti netikrinamos ir dažnai neteisingos informacijos apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas. Tačiau dauguma pacientų turi labai ribotą interneto prieigą prie tikrinamos ir saugios informacijos apie vaistus. Tai ypač kelia problemų tiems, kuriems reikia informacijos gimtąja kalba. Todėl pasiūlymo tikslas gali būti ne tik suderinti Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir pagerinti sveikatą per geresnes su sveikata susijusias žinias.

  Paulo Rangel (PPE) , raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlyto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Manau, kad svarbu užtikrinti pacientams galimybę gauti patikimą ir nepriklausomą informaciją apie receptinius rinkoje parduodamus vaistus.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandienos posėdyje per pirmąjį svarstymą balsavome dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie vaistus (ES leidimų dėl vaistų išdavimo ir priežiūros tvarkos). Parlamentas ir pacientų organizacijos jau seniai ragino parengti tokį pasiūlymą, kuris leistų geriau informuoti pacientus apie jiems išrašomus ir jų vartojamus vaistus.

Esamas reglamentas neatitinka techninės raidos ir interneto teikiamų galimybių bei keliamų sunkumų. Europos pacientai per kelias sekundes gali neribotai gauti netikrinamos ir dažnai neteisingos informacijos apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas.

Pranešėjas pasiūlė keisti požiūrį ir įpareigoti farmacijos įmones teikti pacientams tam tikrą informaciją, taip teisės aktuose dėmesį skiriant „pacientų teisei žinoti“. Didesnė galimybė gauti kokybišką informaciją padės pasiekti pacientų sveikatai geresnių rezultatų, nes labiau tikėtina, kad geriau informuoti pacientai toliau tęs reikiamą gydymą ir geriau supras su jų gydymu susijusius sprendimus. Todėl pasiūlymas duos pridėtinės vertės.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiame pranešime pritariama Komisijos pasiūlymui dėl informacijos pacientams apie vaistus, kuriems būtinas gydytojo receptas (COM(2008)0662-0663). Parlamentas ir pacientų organizacijos jau seniai ragino parengti tokį pasiūlymą, kuris leistų geriau informuoti pacientus apie jiems išrašomus ir jų vartojamus vaistus. Geresnė galimybė gauti kokybišką informaciją padės pasiekti pacientams geresnių rezultatų, nes labiau tikėtina, kad geriau informuoti pacientai toliau tęs reikiamą gydymą ir geriau supras su jų gydymu susijusius sprendimus. Todėl tinkamai parengus ir įgyvendinus pasiūlymą, būtų sukurta pridėtinė vertė. Taigi, šio pasiūlymo tikslas turėtų būti ne vien tik suderinti Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir skatinti sveikatos apsaugą, gerinant švietimą sveikatos apsaugos srityje. Farmacijos pramonei tenka svarbus vaidmuo skatinant švietimą sveikatos apsaugos srityje ir gerą sveikatą, tačiau siekiant užkirsti kelią komercinių interesų paskatintam piktnaudžiavimui vaistais, reikėtų aiškiai apibrėžti šį vaidmenį ir griežtai reglamentuoti farmacijos įmonių veiklą.

  Christel Schaldemose (S&D), raštu. – (DA) Mes, Danijos socialdemokratai Europos Parlamente (Dan Jørgensen, Christel Schaldemose, Britta Thomsen ir Ole Christensen), susilaikėme per balsavimą dėl pranešimo dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus. Nors pranešime yra keletas gerų pasiūlymų, nemanome, kad galime balsuoti už pasiūlymą, kuris prieštarauja Danijos Konstitucijai.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004, nustatančio Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančio Europos vaistų agentūrą, nuostatos dėl informacijos visuomenei apie žmonėms skirtus receptinius vaistus, kad ateityje būtų užtikrinta ES teisinė sistema, leidžianti Europos Sąjungos piliečiams turėti vienodas galimybes gauti teisingą ir aiškią informaciją apie vaistus.

2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos pateiktame pranešime dėl „esamos informacijos apie vaistus teikimo pacientams praktikos“ nurodoma, kad valstybės narės taiko skirtingas informacijos apie vaistus teikimo taisykles ir praktiką, todėl pacientai ir visuomenė turi nevienodas galimybes gauti šios informacijos. Europos Sąjungos piliečiai turi teisę gauti teisingą ir aiškią informaciją apie vaistus. Manau, svarbu, jog reglamentas apgintų pacientų interesus ir užtikrintų, kad naujausios ryšių priemonės būtų naudojamos, siekiant skaidriai ir neatsižvelgiant į farmacijos įmonių komercinius interesus teikti visuomenei teisingą, prieinamą ir lengvai suprantamą informaciją.

Pranešimas: Christofer Fjellner (A7-0290/2010), (A7-0289/2010)

  Göran Färm (S&D), raštu. – (SV) Atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau dirbau vienos iš šiuo klausimu suinteresuotųjų šalių patarėju, šiandien susilaikiau per balsavimą dėl šių pranešimų, kitaip tariant pranešimo A7-0289/2010 ir A7-0290/2010.

Pranešimas: Jill Evans (A7-0196/2010)

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kiekvienais metais vien tik Europoje susidaro apie 9,3 mln. elektroninės įrangos atliekų. Neginčytina, kad ši įranga turi pakankamai daug teršiančių medžiagų. Atliekos yra rimta aplinkosaugos problema. Nekalbant apie perdirbimą, gyvybiškai svarbu iš pat pradžių apriboti tokių pavojingų medžiagų naudojimą. Didelės pramoninės grupės jau pradėjo riboti jų naudojimą. Nepaisant to, mums reikia aiškių taisyklių, kad būtų sukurti bendri pagrindai šiam svarbiam tikslui. Todėl balsavau už Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl direktyvos dėl šių medžiagų naudojimo apribojimo patvirtinimo. Tačiau balsavimas nebuvo lengvas. Tiesą sakant, pasiūlyme yra nemažai nukrypimų, ypač dėl fotovoltinių baterijų. Kadangi šios baterijos lemia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimą, mūsų nuomone, galima toleruoti jose esančias medžiagas. Tačiau tai tapo diskusijų objektu dėl Sąjungos aplinkosaugos politikos prioritetų, kurioje, deja, susiduriama su abipusiškai prieštaringais klausimais.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Palaikiau šį pranešimą. Kiekvienais metais vien tik ES parduodama maždaug 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ), kurios didžiausią dalį sudaro stambūs namų apyvokos prietaisai ir informacinių technologijų ir telekomunikacijų įranga. Plečiantis rinkai ir atsirandant vis daugiau naujovių, įranga greičiau keičiama nauja, todėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiai didėja. Manoma, kad EEĮ atliekų kiekis iki 2020 m. gali išaugti iki 12,3 mln. tonų. Į EEĮ atliekas įeina kai kurios pavojingos medžiagos, kurios, ypač jeigu tvarkomos netinkamai, gali patekti į aplinką ir padaryti žalos žmonių sveikatai ir aplinkai. Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos pirmojoje redakcijoje šios problemos nebuvo išspręstos.

Pritariu dokumente išsakytiems pasiūlymams, kad Europos Komisija turi stiprinti kenksmingų medžiagų naudojimo prevenciją ir periodiškai nagrinėti kitų pavojingų medžiagų uždraudimą ir jų pakeitimą aplinkai priimtinesnėmis alternatyviomis medžiagomis ar technologijomis, kurios užtikrintų tinkamą žmonių ir aplinkos apsaugos lygį.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Europos Parlamentas ratifikavo susitarimą su Taryba pagal įprastą teisėkūros procedūrą, per pirmąjį svarstymą patvirtindamas Direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo naują redakciją. Tai – gera žinia Europos vartotojams, nes Europos Sąjungoje parduodama elektros ir elektroninė įranga sudaro didelę vartojimo prekių dalį. Vien tik ES parduodama apie 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos. Dėl vis dažnėjančio šių įvairų prietaisų keitimo didėja atliekų ir jose esančių pavojingų medžiagų problema. Saugos ir visuomenės sveikatos tikslais būtina apriboti tokių medžiagų naudojimą. Dabartinės 2003 m. patvirtintos direktyvos nauja redakcija siekiama pažangos dar labiau apribojant pavojingųjų medžiagų naudojimą. Be to, Komisija ketina po trejų metų vėl persvarstyti šį teisės aktą, kad jis būtų dar geriau pritaikytas prie būsimų naujovių.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti pranešėją J. Evans, atlikusią puikų darbą ir sugebėjusią su mūsų frakcijomis rasti gerą kompromisą.

Patvirtintu tekstu, t. y. šiuo metu galiojančios direktyvos nauja redakcija, siekiama nustatyti griežtesnius elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) naudojimo standartus. Reikėtų pažymėti, kad pastaraisiais metais dėdamos daug pastangų Europos institucijos padarė akivaizdžią pažangą, elektroninės įrangos šalinimą ir gamybą paversdamos mažiau kenksmingais aplinkai ir žmonių sveikatai procesais.

Balsavau už šią priemonę, kuri atitinka tokias aplinkybes tačiau, žinoma, kartu yra našta ir galimybė bendrovėms ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Tiesą sakant, galimybė vartotojams siūlyti mažiau taršius produktus yra puiki proga įmonėms pagerinti savo verslo procesus ir pasaulinį konkurencingumą. Galiausiai naujais šiame pranešime nagrinėjamais standartais bus užtikrinta geresnė Europos vartotojų ir aplinkos apsauga.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo (nauja redakcija), nes manau, kad su Taryba pasiektu susitarimu prisidedama prie šių tikslų siekimo: apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, supaprastinti esamus teisės aktus ir padaryti juos nuoseklesnius.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Komisijos duomenimis, kiekvienais metais vien tik ES parduodama apie 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ), kurios didžiausią dalį sudaro stambūs namų apyvokos prietaisai ir informacinių technologijų ir telekomunikacijų įranga. Plečiantis rinkai ir dar labiau trumpėjant naujovių diegimo ciklams įranga greičiau keičiama nauja, todėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiai didėja. Manoma, kad EEĮ atliekų kiekis iki 2020 m. išaugs iki 12,3 mln. tonų. Tvirtinant Direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo naują redakciją siekiama išplėsti direktyvos taikymo sritį ir padidinti ja užtikrinamą prevenciją, kad pirmenybė būtų teikiama principui, jog žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, kaip nustatyta Sutarties 174 straipsnio 2 dalyje. Tačiau šioje direktyvoje daugiausia dėmesio skiriama dideliems platintojams, neatsižvelgiant į poveikį, kuris gali būti padarytas EEĮ gaminančių mažųjų ir vidutinių įmonių biudžetams, be to, nesiūlomi sprendimai, susiję su COM(2008)0809 pasiūlymu ir bendrovės „Bio Intelligence“ pranešimu, kuriame teigiama, kad pagal šią naują sistemą medicininės priežiūros ir stebėsenos įrangą gaminančios MVĮ greičiausiai susidurs su problemomis.

  José Manuel Fernandes (PPE) , raštu. – (PT) Pasak Komisijos, ši Direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo nauja redakcija būtina atsižvelgiant į neaiškumus, susijusius su direktyvos taikymo sritimi, teisinėmis nuostatomis, ir į valstybių narių skirtumus, susijusius su tam tikrų produktų priskyrimu.

Prieš balsavimą gavau keletą prašymų atmesti PVC įtraukimą į medžiagų, kurių persvarstymui atsižvelgiant į Pavojingų medžiagų apribojimo direktyvos III priedą bus teikiama pirmenybė, sąrašą. Norėčiau pabrėžti, kad nepritariu šiam įtraukimui, nes tam tikrų įtartinų produktų, įskaitant PVC, įtraukimas nenustačius jokių kriterijų yra neprotingas. Iš anksto be jokio mokslinio pagrindimo manant, kad produktą ateityje reikės uždrausti, susidaro nepriimtina padėtis, kai nėra teisinio apibrėžimo. PVC atveju pradinio pagal REACH reglamentą sąlygas atlikto įvertinimo išvadose teigiama, kad tai nėra labai pavojinga medžiaga ir nėra prioritetinė medžiaga, kurią reikėtų įtraukti į III priedą. Balsavau už šį pranešimą, nes prieš balsavimą plenarinėje sesijoje vykusiose derybose šis sąrašas buvo atsiimtas. Dabar Komisija turėtų atlikti naują įvertinimą, praėjus trejiems metams po šio teisės akto įsigaliojimo.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Akivaizdu, kad išaugus elektros ir elektroninės įrangos pardavimams ES ir neišvengiamai padidėjus tokios įrangos atliekų kiekiui, būtina pakeisti tam tikras įrangoje esančias pavojingas medžiagas, kad būtų sumažintas jų poveikis aplinkai ir užtikrinta vartotojų ir visuomenės sveikatos apsauga. Suprantame, kad tai yra būtina, manome, kad šios problemos sprendimų paieška yra vertinga. Todėl balsavome už šį pranešimą. Per praėjusius mėnesius vykusias diskusijas ir po derybų dėl tam tikrų prieštaringesnių ir sudėtingesnių klausimų Taryba pasiekė susitarimą su Parlamentu. Teigiamai vertiname tai, kad siūlomame galutiniame tekste iš direktyvos taikymo srities buvo išbrauktas polivinilchloridas, taigi leidžiama tęsti gamybą tam tikruose pramonės sektoriuose, nes įtraukus šią medžiagą į direktyvą, kaip buvo siūloma, minėtiems sektoriams būtų suduotas stiprus smūgis.

  Robert Goebbels (S&D), raštu. – (FR) Susilaikiau balsuojant dėl J. Evans pranešimo dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo, nes, mano nuomone, Parlamento požiūris į šį klausimą yra keistas. Viena vertus, pranešime negailestingai prieštaraujama – nors nėra jokių mokslinių įrodymų – nanodalelėms, kurios yra mažos ir todėl būtinai turi būti pavojingos. Kita vertus, teigiant, kad norime skatinti atsinaujinančiosios energijos technologijų plėtrą, iš pasiūlymo dėl direktyvos išbrauktos saulės baterijų atliekos. Elektroninės medžiagos yra arba pavojingos, arba ne. Jei siekiama įdiegti atsargumo principą, tuomet jį reikėtų taikyti ir saulės energijos technologijai.

  Matthias Groote (S&D), raštu. – (DE) Balsavau už pranešimą dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo, nes taikymo srities išplėtimas, kad ji apimtų visą elektroninę įrangą, yra akivaizdus patobulinimas. Tačiau, mano nuomone, problema yra tai, kad padaryta tiek daug išimčių. Ypač atsinaujinančiosios energijos srityje, ši direktyva neapima fotovoltinių baterijų, kurias iš dalies sudaro kadmio telūrido junginiai. Ši medžiaga ne tik žalinga, bet ir pavojinga sveikatai ir todėl ji turi pateikti į Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos taikymo sritį. Dėl to tikrai nebus taip, kad nuo stogų visiškai dings fotovoltinių baterijų įranga. Rinkoje yra nemažai alternatyvų, t. y. kadmio telūrido neturinčios įrangos. Todėl šiuo požiūriu nesutinku su Parlamento ir Tarybos daugumos sprendimu.

  Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Nuolat daugėja elektros ir elektroninės įrangos atliekų ir kartu daugėja pavojingų medžiagų. Tokios medžiagos, jei jos nebus tinkamai tvarkomos, gali patekti į aplinką ir padaryti žalos žmonių sveikatai.

Šia direktyva daugeliui bendrovių sudaromos sąlygos pasiekti dar didesnę pažangą kuriant naują ir saugesnę įrangą, skatinant technologijų naujoves. Pavojingų medžiagų sumažinimas gamintojų grandyje leis sumažinti perdirbimo išlaidas. Galiausiai – ir tai labai svarbu – pasiekėme, kad būtų pritaikyta išimtis saulės baterijoms, kad būtų paskatinta atsinaujinančiosios energijos technologijų plėtra Europoje.

  Małgorzata Handzlik (PPE), raštu. – (PL) Lenkija yra viena didžiausių televizijos, radijo ir elektros buitinių prietaisų gamintojų Europoje. Be to, tai valstybė, kurioje kiekvienais metais auga tokio tipo prietaisų pardavimai. Dėl technologijų plėtros ir augančio tokios rūšies poreikio didėja vadinamųjų e. atliekų kiekis ir kyla problemų dėl tokių atliekų perdirbimo ir šio proceso poveikio aplinkos teršimui. Todėl naujos Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos nuostatos yra ypač svarbios šios rūšies prietaisų gamintojams. Reikalaujama, kad jie atsisakytų žalingų medžiagų ir padidintų kasdienio naudojimo prietaisų saugos standartus. Tai taip pat geros žinios vartotojams, nes naujose taisyklėse nustatyti įpareigojimai naudoti sveikatai ir aplinkai nepavojingas medžiagas, ir tai taikoma visiems elektros prietaisų gamintojams visoje Europos Sąjungoje.

  Jutta Haug (S&D), raštu. – Nors šis per pirmąjį svarstymą pasiektas kompromisas nėra itin plataus užmojo, juo pagerinamas dabartinis teisės aktas – todėl už jį balsavau. Be naujos medžiagų apribojimo metodikos, svarbiausias patobulinimas yra atvira taikymo apimtis: visa elektros ir elektroninė įranga, įskaitant elektros srovės gamybos įrangą, vidutiniu laikotarpiu pateks į Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos taikymo sritį. Tačiau ilgas išimčių sąrašas, įskaitant fotovoltines baterijas, yra didžiausias trūkumas. Iš aplinkosaugos teisės aktų išbraukus šią lemiamą švarią technologiją, ES ir pasaulio mastu bus nusiųsta klaidinga žinia. Esmė yra tinkamų reguliavimo pagrindų nuoseklioms tvarioms investicijoms sukūrimas! Net jei fotovoltinių baterijų, turinčių nuodingųjų medžiagų, pvz., kadmio telūrido, gamyba apsimoka labiausiai, jau seniai yra ne tokių probleminių alternatyvų, kurių puikus veikimas įrodytas. Todėl nematau jokio reikalo mūsų stogus ir laukus nukloti galimai pavojingomis atliekomis ir jų pašalinimo problemą perkelti ant ateities kartų pečių. Dėl šio punkto visiškai nepritariu EP ir Tarybos daugumos pozicijai ir priimtam sprendimui.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Mano kolegės Jill Evans pasiektas kompromisas rodo pažangą šioje teisės srityje. Juo pasiektas teisinis aiškumas lems aplinkos apsaugos pagerinimą, todėl balsavau už šį pranešimą.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Nuolat auganti televizijos, radijo ir buitinių elektros prietaisų gamyba yra naujų technologijų plėtros ir išaugusio tokių produktų poreikio padarinys. Mes, vartotojai, iš šių prietaisų tikimės funkcionalumo ir ergonomikos, tačiau labiausiai turėtume reikalauti, kad skirtingi produktų tipai atitiktų tinkamas normas, kuriomis reguliuojami vartotojų ir aplinkos apsaugos standartai. Keičiame panaudotus prietaisus į naujus ir taip didiname susirūpinimą keliančius atliekų kiekius, o tų prietaisų gamybai naudojamos medžiagos daro nepataisomą žalą ekosistemai.

Todėl būtina įdiegti teisės aktais nustatytą reguliavimą, kuriuo būtų apribotas žalingų medžiagų naudojimas į mūsų namus patenkančių prietaisų gamybai ir tokiu reguliavimu turėtų būti remiami gamintojai, diegiantys naujoviškas ir ekologiškas priemones.

  Alan Kelly (S&D), raštu. – Dabartine Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyva draudžiamas šešių pavojingų medžiagų, kurių anksčiau būdavo tam tikroje elektros ir elektroninėje įrangoje, naudojimas. Ši direktyva tvirtinama nauja redakcija siekiant ją supaprastinti ir pasiekti, kad gamintojams būtų lengviau pasakyti, kurios medžiagos uždraustos, ir taip išvengti nereikalingų mišinių, kurie irgi gali būti pavojingi vartotojui ir dėl kurių būtų iššvaistyti bendrovių ištekliai.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjungai reikėjo išsamaus tam tikrų pavojingomis laikomų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje taisyklių rinkinio. Tokį poreikį akivaizdžiai įrodo Komisijos duomenys, kad kiekvienais metais vien tik ES parduodama apie 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ).

Plečiantis rinkai ir dar labiau trumpėjant naujovių diegimo ciklams įranga greičiau keičiama nauja, todėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiai didėja. Po trumpo pereinamojo laikotarpio, skirto bendrovėms prisitaikyti prie naujo teisės akto, bus uždrausta elektros ir elektroninėje įrangoje naudoti pavojingas medžiagas, išskyrus tam tikras išimtis, pvz., fotovoltines baterijas. Pagal šią priemonę reikia, kad konkuruojanti trečiųjų šalių pramonė laikytųsi tokių pačių įsipareigojimų, kokie nustatyti mūsų pačių verslui, aiškiai nurodant, jog importuojami produktai turi atitikti tokius pačius saugos standartus, kokie užtikrinami ES taisyklėse.

Todėl tvirtai tikiu, kad tam tikro svarbiausio turto, pvz., visuomenės sveikatos ir aplinkos, apsaugai turi būti suteikta pirmenybė, nors ir žinome, kad esame priversti dirbti didelės ekonomikos krizės, paveikusios Europą ir pasaulį, sąlygomis.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo. Dabartine Pavojingų medžiagų apribojimo direktyva draudžiamas šešių pavojingų medžiagų naudojimas tam tikros elektros ir elektroninės įrangos gamybai. Siekiama išvengti toksinių atliekų susidarymo, kai išmetama tokia įranga, ir užtikrinti, kad nebereikalingi mobilieji telefonai, kompiuteriai ir šaldytuvai Europoje nedarytų žalos aplinkai ar žmonių sveikatai, kai sąvartynuose išteka chemikalai ar išsiskiria toksiniai dūmai deginant atliekas. Direktyva supaprastinama.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Dėl pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje kyla rimta problema visuomenės sveikatai, aplinkai ir atliekų tvarkymui. Dar didesnė rizika kyla perdirbimo ir naudojimo veikloje, vykdomoje prastomis sąlygomis neturtingose šalyse, ypač neteisėtai eksportuojant atliekas į vargingesnes šalis naikinti sąvartynuose. Patvirtinus šį teisės akto projektą, visos aptariamos medžiagos bus įtrauktos į šią direktyvą. Todėl ateityje visos medžiagos turės atitikti direktyvos nuostatas, jei tai bus privaloma atliekant poveikio aplinkai vertinimą.

Šia direktyva prisidedama prie aiškių taisyklių, susijusių su šių medžiagų pateikimu rinkai ir vėliau pakartotiniu jų naudojimu, valstybėse narėse nustatymo. Direktyva iš esmės bus pagerinta dabartinė padėtis, būtent todėl balsavau už šią direktyvą. Tačiau manau, kad kai kurios į direktyvą neįtrauktos pavojingos medžiagos, įvertinus jų poveikį ir atlikus persvarstymą, per ateinančius trejus metus turėtų būti įtrauktos.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Dėl išaugusio elektros ir elektroninės įrangos naudojimo ir sparčios jos technologinės plėtros dar labiau sutrumpėjo tokios įrangos gyvavimo ciklas. Dėl to savo ruožtu kyla didelių problemų, susijusių su pavojingų medžiagų naudojimu tokioje įrangoje ir sunkumų tvarkant vis didesnius atliekų kiekius. Todėl su tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo apribojimu susijusia direktyva siekiama išplėsti jos taikymo sritį ir padidinti ja užtikrinamą prevenciją, kad pirmenybė būtų teikiama principui, jog žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, kaip nustatyta Sutarties 174 straipsnio 2 dalyje. Šios direktyvos nauja redakcija yra labai svarbi, kad būtų sėkmingai sumažintas pavojingų medžiagų kiekis tokio tipo įrangoje.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) Visiškai pritariu J. Evans pranešimui. Tačiau norėčiau pridurti, kad šiai problemai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Neįmanoma išvengti švino, magnio, gyvsidabrio ir kitų retų žemės metalų naudojimo elektronikos ir pramonės technologijose. Mūsų uždavinys – priversti gamintojus naudoti mažiau žalingas medžiagas. Kai tai neįmanoma, svarbu, kad visuomenė būtų informuota apie visų naudotų pavojingų medžiagų galimai žalingą poveikį vartotojams.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Direktyva dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo reguliuojamas pavojingų medžiagų naudojimas prietaisuose ir jų sudedamosiose dalyse. Be to, tai – svarbi priemonė nustatyti Europos, taip pat ir pasaulio standartą gamintojams. Išplečiant direktyvos taikymo sritį siekiama atsižvelgti ir į pavojingų medžiagų atliekų tvarkymą. Susilaikiau balsuojant, nes pranešime dar ne visiškai išspręstos visos problemos, susijusios su pavojingų medžiagų tvarkymu.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Be jokios abejonės, elektroninės įrangos, ypač IT ir telekomunikacijų sričių, rinka augo labai sparčiai. Dėl to ir dėl dar trumpesnių naujovių diegimo ciklų susidaro vis didesni elektroninių atliekų kiekiai. Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos nauja redakcija siekiama užkirsti kelią pavojingų medžiagų, kurios galėtų padaryti žalos aplinkai ar žmonių sveikatai, naudojimui. Kai kurie pasiūlymai prieštaringi: viena vertus, didelės kompiuterių įrangos bendrovės, pvz., HP, ACER ar Sony Ericsson pasiskelbė, kad pritaria visų bromintų antipirenų uždraudimui elektros ir elektroninėje įrangoje. Kita vertus, akivaizdu, kad Komisijos tyrimuose nėra tvirtų išvadų, susijusių su galima žala aplinkai. Be to, pramonės atstovai pareiškė abejonių dėl PVC uždraudimo, ypač laidų pramonėje. Ginčijamasi dėl neigiamų PVC savybių ir bijoma, kad uždraudus PVC padengtus laidus padidės sąnaudos. Reikia pasverti šiuos argumentus prieš nustatant konkrečius draudimus. Todėl susilaikiau balsuojant.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą dėl daugelio priežasčių. Pritariu, kad stacionarūs įrenginiai ir fotovoltinės baterijos turėtų būti išbraukti iš direktyvos taikymo srities. Taip pat esu patenkintas, kad buvo patvirtinta IV priede nurodytų pavojingų medžiagų persvarstymo metodika, nes tai reiškia, kad gali būti panaikintas medžiagų, kurias tirs Komisija, sąrašas (III priedas). Taip pat manau, kad ne pernelyg platus sąvokos „tinkamai veikti reikalinga“ apibrėžimas, reiškiantis, kad tam, jog įranga galėtų atlikti bent vieną pagrindinę savo funkciją, reikalinga elektra, yra teisingas. Taip pat manau, kad per anksti į teisės aktą įtraukti nanomedžiagas, kurias šiuo metu nagrinėja Komisija. Galiausiai giriu už tai, kad taikymo sritis yra „atvira“ apimti visą elektros ir elektroninę įrangą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE) , raštu. – (PT) Už pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo (nauja redakcija) balsavau todėl, kad abipusiu susitarimu su Taryba buvo pateikti patobulinimai, kurie turėtų prisidėti prie esminio visuomenės ir aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo pagerinimo. Norėčiau pabrėžti naujo teisės akto supaprastinimą ir didesnį nuoseklumą. Pavojingų medžiagų naudojimo persvarstymas ir apribojimas buvo būtinas, atsižvelgiant į smarkai išaugusius elektros ir elektroninės įrangos pardavimus ES.

Šiuo teisės aktu prisidedame prie to, kad būtų užkirstas kelias atliekų, kurios atsiranda dėl elektros ir elektroninės įrangos, pvz., mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir šaldytuvų, daromai žalai aplinkai ir žmonių sveikatai, kai į aplinką patenka cheminiai produktai sąvartynuose arba išskiriamos toksinės dujos deginant tokias atliekas.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti J. Evans už jos puikų darbą. Balsavau už, nes pritariu tam, kad Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos nauja redakcija turi atitikti tarptautinius ES įsipareigojimus nuolat kuo labiau mažinti bendrą dioksinų ir furanų išmetimą siekiant, jei įmanoma, visiškai jį panaikinti.

Vis dar neaišku, koks galutinis didelių EEĮ atliekų kiekių likimas. Ir toliau tik išimtiniais atvejais jas galima deginti aukštoje temperatūroje. Yra pavojus, kad dideli EEĮ atliekų kiekiai ir toliau bus apdorojami (ES ar trečiose šalyse) nesilaikant standartų. Dioksinų arba furanų išmetimo problema gali būti sprendžiama tik renkantis medžiagas projektavimo etapu.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Kiekvienais metais vien tik ES parduodama apie 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ), kurios didžiausią dalį sudaro stambūs namų apyvokos prietaisai ir informacinių technologijų ir telekomunikacijų įranga. Plečiantis rinkai ir dar labiau trumpėjant naujovių diegimo ciklams, įranga greičiau keičiama nauja, todėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiai didėja. Manoma, kad EEĮ atliekų kiekis iki 2020 m. išaugs iki 12,3 mln. tonų.

Direktyvos naujos redakcijos pagrindiniai klausimai yra šie:

– atvira taikymo sritis;

– Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos ir REACH skirtumai;

– išimčių kriterijų pakeitimai;

– sprendimo dėl išimties ir (arba) lengvatos laikotarpio trukmės kriterijai;

– bendro sprendimo, o ne komitologijos procedūra ateityje priimant sprendimus apribojimų klausimu;

– specialios nuostatos dėl nanomedžiagų.

Teigiamai vertinu per pirmąjį svarstymą pasiektą susitarimą. Balsavau už šį pranešimą, nes naujas pasiūlymas dėl direktyvos yra paprastesnis ir juo gamintojams sudaromos paprastesnės sąlygos klasifikuoti savo produktus pagal direktyvoje nustatytas kategorijas. Taip pat, keičiant išimčių kriterijus, atsižvelgiama į socialinį ir ekonominį poveikį, susijusį su sveikatos ir aplinkos apsauga.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Pasak Komisijos, siekiant aiškumo ir teisinio tikrumo, reikėtų iš naujo suformuluoti dabartinę 2003 m. patvirtintą, su tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimu susijusią direktyvą. Akivaizdu, kad rengiant šią naują redakciją reikia išplėsti direktyvos taikymo sritį, siekiant prisidėti prie žmonių sveikatos apsaugos ir ekologiškai nepavojingo elektros ir elektrinės įrangos atliekų perdirbimo ir šalinimo. Šiuo klausimu būtina atsižvelgti į galimą rekomenduojamų sprendimų poveikį mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Beveik prieš aštuonerius metus Europos Parlamentas patvirtino Direktyvą dėl pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo ir taip reagavo į stiprų vartotojų norą gauti saugius ir nežalingus kasdienius produktus. Šis saugos reikalavimas iš esmės buvo įgyvendinamas uždraudžiant švino, gyvsidabrio ir kadmio naudojimą įvairiuose produktuose, pvz., buitiniuose prietaisuose, radijo aparatuose ir televizoriuose, elektriniuose traukiniuose ir vaizdo žaidimuose. Teigiamai vertinu šiandien patvirtintą persvarstymą, kuriuo išplečiama direktyvos taikymo sritis ir direktyva taikoma kitiems produktams, tačiau nedaromas išankstinis sprendimas dėl kai kurių produktų, pvz., PVC. Be to, nanomedžiagų atžvilgiu svarbu dar kartą apsvarstyti birželio mėn. Aplinkos komiteto patvirtintą poziciją dėl apribojimo. Dėl šios su be galo mažomis dalelėmis susijusios revoliucijos, kaip ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) atveju, nepakanka paprastos pozicijos už ar prieš. Taip pat svarbu, kad Pavojingų medžiagų apribojimo direktyva būtų veiksminga, ir šiuo požiūriu teigiamai vertinu dėmesį šių medžiagų galimam poveikiui sveikatai ir aplinkai, metodų nustatymui ir užtikrintam papildomumui Medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) reglamento požiūriu.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šios dienos posėdyje balsavau už Direktyvos dėl pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo persvarstymą.

Iš dalies dėl naujų šios srities mokslo žinių minėtu tekstu, t. y. 2003 m. direktyvos nauja redakcija, siekiama įdiegti medžiagų, kurios kelia pavojų žmonių sveikatai, pvz., kadmio, chlorino, gyvsidabrio ir polivinilchlorido (PVC), naudojimo apribojimus.

Nors ir žinau apie tvirtus šio sektoriaus gamintojų prieštaravimus, ypač susijusius su PVC naudojimo apribojimais, manau, kad svarbiausia politikos, taigi ir demokratiškai išrinktų politikų, užduotis yra stengtis kontroliuoti medžiagų, netgi tų, kurių žala žmonių sveikatai gali būti tik potenciali, naudojimą. Be to, turime skatinti alternatyvių ir pakaitinių medžiagų naudojimą, jei tai įmanoma pagal turimas technologijas.

Manau, kad galutinis rezultatas elektros ir elektroninės įrangos atliekų požiūriu yra labai svarbus, ypač tuomet, kai tokiose atliekose yra medžiagų, vėliau pripažintų pavojingomis. Tokiais atvejais jų šalinimas turi būti dar griežtesnis ir atsargesnis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Komisijos duomenimis, kiekvienais metais vien tik ES parduodama apie 9,3 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ), kurios didžiausią dalį sudaro stambūs namų apyvokos prietaisai ir informacinių technologijų ir telekomunikacijų įranga. Plečiantis rinkai ir dar labiau trumpėjant naujovių diegimo ciklams, įranga greičiau keičiama nauja, todėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiai didėja. Manoma, kad EEĮ atliekų kiekis iki 2020 m. išaugs iki 12,3 mln. tonų. EEĮ atliekos – sudėtingas atliekų srautas, į kurį įeina kelios pavojingos medžiagos. Šios medžiagos arba jų transformacijos produktai, ypač jeigu tvarkomi netinkamai, gali patekti į aplinką ir padaryti žalos žmogaus sveikatai. Pavojus žmogaus sveikatai ir aplinkai dar didesnis besivystančiose šalyse, kuriose atliekų perdirbimo ir (arba) naudojimo veikla neatitinka standartų. Vadovaujantis Sutarties 174 straipsnio 2 dalimi, žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma jos ištakose. Atsižvelgiant į atliekų hierarchiją, nustatytą Pagrindų direktyvoje dėl atliekų, pirmenybė teikiama prevencijai, kuri apibrėžiama, be kita ko, kaip priemonių, skirtų kenksmingų medžiagų kiekiui medžiagų ir gaminių sudėtyje mažinti, numatymas. Iš tiesų manau, kad šis pranešimas padės išspęsti šias problemas.

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – Elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas sparčiausiai didėja Europoje, ir pirmenybė turi būti teikiama šiose atliekose esančių kancerogeninių ir toksinių medžiagų sumažinimui. Aplinkos komiteto rekomenduota atvira šio teisės akto taikymo sritis yra daug geresnis metodas už Komisijos siūlytąjį. Nustačius baigtinį konkrečių produktų sąrašą, į reglamento taikymo sritį gali nepatekti nauji produktai, ir mums reikia užtikrinti, kad teisės aktas ne tik palengvintų sąlygas pramonės naujovėms, bet ir nuo jų neatsiliktų. Vilčių teikia tai, kad kai kurios bendrovės jau dabar savo produktuose atsisako kai kurių iš šių galimai pavojingų medžiagų. Tačiau vis dar turime patvirtinti plataus užmojo teisės aktus, kuriais skatintume likusius pramonės atstovus sekti kitų pavyzdžiu ir diegti naujoves, kad būtų užtikrinta geresnė aplinkos apsauga.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Pritariu pranešimui dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo. Šis pranešimas yra žingsnis reikiama linkme. Juo išplečiama įrangos kategorija ir įtraukiami, inter alia, medicinos prietaisai. Be sunkiųjų metalų, pvz., gyvsidabrio ir švino, uždraudžiama daug bromintų antipirenų. Be to, pranešime nustatoma atvira taikymo sritis, t. y. sukurtos sąlygos tam, kad ateityje direktyva apimtų visą elektroninę įrangą, turinčią daug specialiai apibrėžtų išimčių, ir kitas pavojingas medžiagas. Tam nustatyti aiškūs kriterijai. Tačiau apgailestauju, kad į direktyvą nebuvo įtrauktas PVC draudimas, kurį siūlė Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas. Labai svarbu elektroninės įrangos atliekose sumažinti pavojingų medžiagų. Nors Europos teisės aktais draudžiama eksportuoti pavojingas atliekas perdirbimui, tyrimai rodo, kad daugiau nei du trečdaliai Europos elektroninės įrangos atliekų eksportuojamos. Dažnai tokios e. atliekos neteisėtai išmetamos tokiose vietose kaip Vakarų Afrika, kur atliekų tvarkymas visiškai neatitinka standartų ir dėl to kyla didelių sveikatos ir aplinkos apsaugos problemų. Šioje sparčiai augančioje atliekų rinkoje galima uždirbti daug pinigų, todėl būtina tvirta priežiūra ir stebėsena, kad būtų pažabotas neteisėtas elektorinių atliekų eksportas.

  Marianne Thyssen (PPE), raštu. – (NL) Neįmanoma įsivaizduoti mūsų kasdienio gyvenimo be elektros ir elektroninės įrangos. Europos pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo sistema, kuria reguliuojamas pavojingų medžiagų naudojimas elektroninėje įrangoje, iš tiesų tapo ne mažiau kaip 28 ne ES šalyse naudojama visuotine sistema. Iki šiol pagal dabartinę Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvą nustatyti gyvsidabrio, švino, kadmio ir daugelio bromintų antipirenų apribojimai. Dėl sparčios technologinės pažangos ir didesnių mokslo žinių esame priversti patvirtinti šio teisės akto naują redakciją. Be to, šios naujos redakcijos reikia tam, kad Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyva taptų veiksminga ir lanksčia priemone. Iš tiesų nuo šiol pavojingas medžiagas bus galima išbraukti daug greičiau, ir tai duos naudos žmonėms ir aplinkai. Taip pat nustatytas ryšys tarp Medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų reglamento (REACH) ir Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvos, taigi išvengiama dvigubo reglamentavimo. Dėl šių priežasčių šiandien tvirtai pritariau susitarimui, kurį Parlamentas sugebėjo pasiekti su Taryba. Tikiuosi, kad greitai gali būti pasiektas susitarimas ir dėl direktyvos dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų). Galiausiai abu teisės aktai yra glaudžiai susiję.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Tai – geras pranešimas, kuriame proporcingai atsižvelgiama į pramonės ir aplinkos apsaugos poreikius. Nors nėra abejonių, kad neįmanoma pasiekti visus tenkinančio tokio sudėtingo klausimo sprendimo, šiuo pranešimu prie to labai priartėjama.

  Kathleen Van Brempt (S&D), raštu. – (NL) Balsavau už J. Evans pranešimą, nes bendras su Taryba pasiekto susitarimo rezultatas yra teigiamas. Nepaisant to, būdama šešėlinė pranešėja, norėčiau pareikšti savo nepasitenkinimą tuo, kad po aktyvių sektoriaus atstovų lobistinių veiksmų iš direktyvos taikymo srities buvo išbrauktos saulės baterijos. Todėl ir toliau per ateinančius (mažiausiai) dešimt metų Europos rinkai teikiamose saulės baterijose galės būti kadžio, nors jis draudžiamas bet kokioje kitoje elektros ar elektroninėje įrangoje. Pabrėžtinai nepritariu tokiai padėčiai, kai sektorius, kuris turėtų būti mūsų varomoji jėga siekiant ekologiškos ekonomikos, labai nori išvengti tokio aplinkos apsaugos požiūriu svarbaus teisės akto ir kai didžioji Parlamento ir Tarybos dauguma pasidavė vieno tam tikro technologijos tipo atstovų interesams (kadmio telūrido plonos juostelės saulės baterijų naudojimui).

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Per šios dienos balsavimą pritariau pranešimui dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo. Pastaruoju metu galėjome matyti mūsų patvirtintu teisės aktu sprendžiamos problemos mastą, nes keli milijonai namų ūkių visoje Europos Sąjungoje pakeitė savo kineskopinius (CRT) televizorius į naujoviškus skystųjų kristalų ekranus (LCD) turinčius televizorius. Šiandien kai kurie namų ūkiai ketina keisti savo LCD televizorius į šviesos diodų (LCD-LED) televizorius.

Ekspertai teigia, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ atliekų) srautas didėja vis sparčiau. Be to, mokslinių tyrimų instituto Öko-Institut atlikti tyrimai parodė kenksmingą PVC ir halogenintų antipirenų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Esu tikras, kad šiandien patvirtintas dokumentas prisidės prie tokios rūšies pavojingų medžiagų kiekio sumažinimo.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos B7-0617/2010 (Kovos su klastojimu prekyboje susitarimas)

  Damien Abad (PPE) , raštu. – (FR) Šiandien Parlamentas patvirtino pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl tarptautinio Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), siekiant užtikrinti geresnį kovos su klastojimu priemonių taikymą tarptautiniu lygiu. KKPS yra priemonė, kuria užtikrinamas galiojančių reglamentų efektyvesnis veikimas ir suteikiama geresnė apsauga nuo autorių teisių, prekių ženklų, patentų, dizaino ir geografinių nuorodų pažeidimų. Balsavau už šią rezoliuciją, kurią pateikė mano frakcija, Europos liaudies partija (krikščionys demokratai), nes manau, kad KKPS suteikia Europos pramonei apsauginį skydą. Taigi galėsime užtikrinti autorių teisių apsaugą, taip pat kūrybiškumą bei naujoves kultūros ir mokslo srityse. Iš tiesų šiandien turėtume sustoti ir pagalvoti, kaip geriau kovoti su piratavimu, ir šis tarptautinis susitarimas yra žingsnis veiksmingesnio kovos su klastojimu priemonių taikymo link.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos, kurį pateikė Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir Europos konservatoriai ir reformistai, dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo, vadinamojo KKPS. Šiuo susitarimu siekiama kovoti su klastočių plitimu ir išaugusiu piratavimu autorių teisėmis saugomų prekių srityje, įsteigiant naują tarptautinę valdymo struktūrą. Manau, kad labai svarbu apsaugoti kūrybiškumą nuo vagystės, o būtent tai ir yra piratavimas ir padirbinėjimas. Sąjunga, siekianti tapti konkurencingiausia žiniomis pagrįsta ekonomika pasaulyje, negali likti abejinga šiai rimtai problemai. Būtent todėl labai džiaugiuosi, kad ši rezoliucija buvo patvirtinta. Tai – ryžtingas tekstas, turėjęs suvienyti visus Europos Parlamento narius. Deja, tekstas buvo patvirtintas nedidele balsų dauguma. Nors Europos Komisija siūlė tvirtas garantijas dėl pagarbos pagrindinėms teisėms, Parlamento kairieji įsitvėrę laikėsi nepagrįstų protesto šūkių. Mano nuomone, Europos Sąjunga turi būti šios kovos su aplaidumu ir įsipareigojimų nesilaikymu, dėl kurių dažnai nusikalsta Kinija ir Rusija, priekinėse linijose. Čia ant kortos pastatytas mūsų konkurencingumas pasaulio ekonomikoje.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Kova su klastojimu yra esminis ES politinės strategijos elementas, ir ja siekiama užtikrinti teisingumą, vienodas sąlygas mūsų gamintojams, užimtumo išlaikymą mūsų piliečiams ir pagarbą teisinės valstybės principams. Atsiradus skaitmeninėms technologijoms, klastojimas įgavo nevaldomą tarptautinį mastą, todėl tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė kovojant su šia problema. Palaikiau šią rezoliuciją, kurioje nustatomi Europos Parlamento siekiai ir prioritetai daugiašalėse derybose dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo, pagal kurį siekiama pirmą kartą nustatyti išsamią tarptautinę sistemą veiksmingiau kovoti su intelektinės nuosavybės pažeidimais. Manau, svarbu užtikrinti, kad intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonės nebūtų trukdis naujovėms ir konkurencijai, nebūtų kenkiama tokios nuosavybės teisių apribojimams ir asmens duomenų apsaugai, ribojamas laisvas informacijos srautas ar nepagrįstai apsunkinama teisėta prekyba.

  Françoise Castex (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš šį tekstą: Europos dešinieji pasidavė kai kurių vyriausybių reikalavimams ir kultūros pramonės spaudimui, paaukodami Europos piliečių pagrindines teises. Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) daug negalvojusi atmetė visas apsaugos priemones, kurių prašėme Komisijos. Taip prieš artėjančias Sidnėjaus derybas Komisijai duotas blogas ženklas. Be to, dėl neaiškios „komercinio masto“ apibrėžties, susijusios su baudžiamųjų sankcijų sugriežtinimu dėl autorių teisių pažeidimų internete, valstybės gali būti paskatintos priimti teisės aktus, pagal kuriuos būtų galima nusikaltėliais padaryti privačius naudotojus ir techninius tarpininkus. KKPS neturi sudaryti sąlygų Europos Sąjungai atlikti asmenų tyrimus ar diegti lanksčias reagavimo sistemas ir pan. Galiausiai Komisija privalo skubiai atlikti poveikio įvertinimą – geriau prieš, o ne po KKPS įgyvendinimo – dėl KKPS taikymo ir jo poveikio pagrindinėms teisėms, duomenų apsaugai ir Elektroninės prekybos direktyvai.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Tai leis stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su prekių klastojimu, kuris bus veiksminga priemonė, padedanti apsaugoti intelektinės nuosavybės teises (INT). Neketinama kurti naujų teisių, tačiau siekiama užtikrinti esamų teisių laikymąsi, taikant baudžiamąsias priemones ir sukuriant plačią tarptautinę sistemą, skirtą padėti visoms šalims. Tai sudėtingas susitarimas, kuriame susiduria priešingi interesai, dėl kurių atsiranda galimybė prieštaringai vertinti susitarimo poveikį. INT apsauga yra esminis dalykas, tačiau, kita vertus, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kad nekiltų grėsmė žodžio ir naujovių laisvei ir kad nebūtų varžomos asmens galimybės pasinaudoti savo pilietinėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Klastojimas yra labai rimta didžiulį pavojų Europos pramonei, ekonomikai ir naujovėms kelianti problema.

Tikiuosi, kad šis susitarimas yra žingsnis teisinga linkme ir kad būsimose derybose bus galima išspręsti vis dar esamus šio teksto neaiškumus ir trūkumus, pvz., nuostatas dėl suklastotų geografinių vietovių. Norėčiau pasveikinti Komisiją už jos pastangas padaryti derybas skaidresnes ir tikiuosi, kad ji toliau laikysis šios pozicijos ir nuolat išsamiai informuos Parlamentą apie derybų pažangą.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo, kurį pasiūlė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija kartu su dar trimis Europos teisėkūros frakcijomis. Šios rezoliucijos tikslas – pagarba pagrindinėms laisvėms ir asmens teisėms ir laisvos prieigos prie interneto išsaugojimas. Šia rezoliucija taip pat buvo siekiama užtikrinti besivystančių šalių prieigą prie vaistų. Apgailėtina, kad Parlamentas nebalsavo už šią rezoliuciją, nors socialistinės jėgos rėmė Europos piliečių interesus.

  Mário David (PPE) , raštu. – (PT) Visiškai pritariu šiam pasiūlymui dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), kuri buvo patvirtinta po daugelio mėnesių diskusijų ir įdėjus daug pastangų rasti įvairioms frakcijoms priimtiną kompromisinį sprendimą, kurio, deja, pasiekti taip ir nepavyko. Siekiant sveiko rinkų veikimo, bendrosios rinkos apsaugos, Europos bendrovių konkurencingumo pasaulio ekonomikoje ir darbo vietų kūrimo ir išlaikymo svarbu, kad Sąjunga savo vidaus ir tarptautinėje politikoje pirmenybę teiktų kovai su įvairių formų klastojimu. Žinodamas, kad KKPS nėra tokios sudėtingos ir įvairialypės problemos kaip klastojimas sprendimo, kaip nurodyta 3 dalyje, vis dėlto manau, kad KPPS yra tinkama priemonė pasiekti, kad galiojantys standartai būtų veiksmingesni ir taip prisidėtų prie ES eksporto ir teisių turėtojų apsaugos, kai šie veikia pasaulio rinkoje, kur jie šiuo metu kenčia nuo nuolatinio ir plačiai paplitusio jų autorių teisių, prekių ženklų, patentų, dizaino ir geografinių nuorodų (GN) pažeidinėjimo.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Balsavau prieš šią rezoliuciją, kurioje nurodoma Europos Parlamento pozicija dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) parafavimo, nes šio Parlamento konservatyvi dauguma atsisakė nurodyti, kad šio tarptautinio autorių teisių susitarimo atžvilgiu yra būtini pagrindiniai saugikliai mūsų piliečiams apsaugoti. Prieš parafuodamas susitarimą Parlamentas dar turi įsitikinti, kad teisinis šių derybų pagrindas atitinka Lisabonos sutartį. Komisija taip pat mums privalo parodyti, kad paslaugų teikėjų ir autorių teisių turėtojų bendradarbiavimas nepakenks piliečių pagrindinėms teisėms, ypač teisei į privatumą, teisei į žodžio laisvę ir teisei į tinkamą procesą. Tam reikia įvertinti KKPS poveikį duomenų apsaugai ir pagrindinėms teisėms. Mums reikia Tarybos ir Komisijos garantijų, kad dėl KKPS niekaip nereikės keisti ES teisės baudžiamųjų priemonių, susijusių su intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu. Civilinės teisės įgyvendinimo nuostatos dėl patentų taip pat gali padaryti neigiamą poveikį prieigai prie generinių vaistų, todėl Komisija turėtų išnagrinėti šį klausimą. Turėtume susilaikyti nuo pritarimo KKPS, kol gausime rašytines garantijas dėl šių esminių klausimų.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Išlieka klausimas dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) turinio. Pagrindinis šio susitarimo, dėl kurio daugelį metų itin slaptai derėjosi apie 10 valstybių, tikslas – kovoti su klastojimu ir apsaugoti intelektinės nuosavybės teises. Nepaisant to, reikėtų pabrėžti, kad šiose derybose nedalyvavo nei Kinija, nei Brazilija, nei Indija. Be to, nors reikia kovoti su klastojimu, gerai žinomos aptariamos sutarties nuostatos rodo, kad bus sukurtos priemonės, kurias galima vertinti kaip išpuolį prieš asmens laisves: interneto paslaugų teikėjų stebėjimas, sienų kontrolės sustiprinimas ir sudėtingesnis nebrangių generinių vaistų gabenimas į besivystančias šalis. Visi šie dalykai kelia susirūpinimą daugeliui Europos Parlamento narių, kurie nenori aklai pasitikėti Europos Komisijos vestomis derybomis. Nedidele – ir tik nedidele – balsų dauguma patvirtinta rezoliucija negali būti vertinama kaip pritarimas, nes lieka abejonių, ar tekstas atitinka acquis communautaire ir ar jis suderinamas su pagrindinių teisių laikymusi.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Susilaikiau balsuojant dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), nes manau, kad nors tekste ir yra tam tikrų svarbių aspektų, juo pernelyg kritikuojamas aptariamas susitarimas. Apskritai manau, kad KKPS yra naudingas ekonominiams ES interesams ir kad juo pasiekta tinkama intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir pagrindinių teisių užtikrinimo pusiausvyra.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Primygtinai reikalaujant Parlamentui, derybos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) tapo akivaizdžiai skaidresnės, o nuo derybų raundo Naujojoje Zelandijoje Parlamentas išsamiai informuojamas. Derybomis sutartame tekste atsispindi Parlamentui susirūpinimą keliantys dalykai, ypač dėl tokių klausimų kaip pagarba pagrindinėms teisėms, privatumas ir duomenų apsauga, svarbos suteikimas neribojamo interneto išlaikymui, paslaugų teikėjų vaidmens užtikrinimo nauda ir poreikis apsaugoti prieigą prie vaistų. Kova su klastojimu yra prioritetas, ir tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti. Esant galimybei, kad prie šio susitarimo prisijungs naujos kylančios ekonomikos ir besivystančios šalys ir taip intelektinės nuosavybės teisių apsauga plačiai išplis, KKPS bus galima pasiekti reikalingą daugiašališkumą.

  José Manuel Fernandes (PPE) , raštu. – (PT) Derybose pasiektas susitarimas yra svarbus žingsnis kovojant su klastojimu ir svarbi ES politinės strategijos sudedamoji dalis, siekiant užtikrinti teisingumą, vienodas veiklos sąlygas Europos gamintojams, piliečių darbo vietų išsaugojimą ir teisinės valstybės principų laikymąsi. Kova su klastojimu yra vidaus ir tarptautinės politinės strategijos prioritetas, ir tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti.

KKPS yra priemonė pasiekti, kad galiojantys standartai būtų veiksmingesni ir taip prisidėtų prie ES eksporto ir teisių turėtojų apsaugos, kai šie veikia pasaulio rinkoje. Europos bendrovių ir darbo vietų ES požiūriu norėčiau pabrėžti geografinių nuorodų apsaugą ir teigiamai vertinu Komisijos pastangas į KKPS įtraukti geografines nuorodas. Galiausiai norėčiau pabrėžti Komisijos patvirtinimo, kad KKPS taikymas neturės jokio poveikio pagrindinėms teisėms ir duomenų apsaugai ar šiuo metu ES dedamoms pastangoms suderinti intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo priemones, svarbą.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Jei nebūčiau nusprendęs boikotuoti posėdžio po apgailėtino mūsų ką tik matyto socialinio eurokratinio totalitarizmo atvejo, būčiau balsavęs už kairiojo sparno bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu susitarimo. Taip būčiau daręs ne todėl, kad pakeičiau savo politines pažiūras, o todėl, jog esu įsitikinęs, jog šio susitarimo nepakanka, kad mūsų pramonė būtų apsaugota nuo klastojimo, kad susitarime neužtikrinta geografinių nuorodų apsauga, kad susitarimas neduoda naudos, jei jame nedalyvaus Kinija, didžiausia klastotoja pasaulyje, ir kad susitarimas kelia pavojų piliečių teisėms ir laisvėms, nes jis susijęs su nematerialiosios nuosavybės teisėmis. Taip pat pritariu visiems rezoliucijoje nustatytiems reikalavimams dėl išankstinės informacijos, poveikio įvertinimų ir pan. Trumpai tariant, dabartinės formos susitarimas yra bevertis ir galimai žalingas. Dėl jo net neturėtų būti vedamos derybos, o, atsižvelgiant į susitarimo turinį, to neturėtų daryti viena Komisija.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau prieš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), nes tekstas akivaizdžiai nepakankamas, kad būtų apsaugotos asmenų laisvės. Europos Parlamento nariai nuolat reiškė susirūpinimą dėl derybų dėl šio tarptautinio susitarimo, ir prieš valstybėms narėms ir Europos Sąjungai galutinai ratifikuojant susitarimą reikėjo iškelti tam tikras problemas, ypač susijusias su prieiga prie vaistų, prieigos prie interneto teikėjų atsakomybe ir keliautojų asmeninio bagažo apieška pasienyje. Deja, bendras pasiūlymas dėl rezoliucijos, kurį pateikė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija ir Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji, už kurį balsavau ir kuriame buvo pateikti šie susirūpinimą keliantys klausimai, negalėjo būti patvirtintas, nes jam pritrūko labai nedidelio reikalingų balsų skaičiaus.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Esu nusivylęs, kad mano frakcijos remiama rezoliucija šiandien nebuvo patvirtinta. Kovos su klastojimu prekyboje susitarimas (KKPS) gali turėti ypač neigiamų padarinių piliečių laisvėms, ir šiandien vykęs balsavimas nė trupučio nesumažino tokių nuogąstavimų.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS). Rezoliucijoje nurodyti tie patys susirūpinimą keliantys dalykai, kuriuos nurodo ES piliečiai dėl duomenų apsaugos. Rezoliucijoje aiškiai atmetama vadinamoji trijų etapų procedūra, apie kurią diskutuojama kaip apie priemonę, taikytiną autorių teisių pažeidimų atveju. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad susitarimas turi atitikti acquis communautaire, kitaip tariant, bendrą ES teisės sandarą. Suklastoti produktai ir tarptautiniai autorių teisių pažeidimai kenkia Europos ekonomikai ir kelia pavojų darbo vietoms Europoje. Būtina imtis griežtų kovos su šiuo reiškiniu priemonių.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Pritariu tam, kad iš galutinio šio tarptautinio susitarimo teksto buvo išbrauktos pačios prieštaringiausios nuostatos, pvz., susijusios su trečiųjų šalių atsakomybe, privalomais kompiuterių atminties patikrinimais kertant sienas ir privalomu „skaitmeninės giljotinos“ procedūros taikymu. Nors teigiamai vertinu čia įdėtas pastangas teikti didesnę intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, nesu tikras, jog mums pateikta susitarimo forma yra visiškai optimali. Esu labai susirūpinęs dėl to, kad tokios valstybės kaip Kinija ir Rusija nepasirašė šio susitarimo. Kadangi susitarime labiau pabrėžiama teisių turėtojų, o ne tikrųjų autorių apsauga, man kyla abejonių, ar susitarimu iš tiesų bus bendrai saugomos intelektinės nuosavybės, o ne nedidelės įmonių, daugiausia įsikūrusių JAV, grupės teisės.

Be to, mano abejones patvirtina ir tai, kad buvo neįmanoma į susitarimą įtraukti geografinių nuorodų. Turbūt nebereikia dar kartą teikti pastabų dėl šio susitarimo derybų metodo, tačiau tikiuosi, kad panaši neskaidri derybų forma, kokia buvo pasirinkta KKPS, ateityje nepasikartos Parlamentas bus laiku informuojamas apie panašių susitarimų derybų procedūrą ir susitarimų turinį.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Kovos su klastojimu prekyboje susitarimu (KKPS) buvo padidintas ir toliau didinamas taisyklių, skirtų apsaugoti ES eksportą ir pasaulio rinkoje veikiančius asmenis, kur jie šiuo metu vis labiau kenčia nuo plačiai paplitusio intelektinės nuosavybės teisių pažeidinėjimo, veiksmingumas.

Kaip veiksmingai pabrėžta bendrame pasiūlyme dėl rezoliucijos, kova su klastojimu pasaulio mastu yra esminė ES politinės strategijos sudedamoji dalis siekiant pasiūlyti vienodas konkurencijos sąlygas visiems ES gamintojams. Manau, kad šiame sektoriuje, kaip ir kituose, jau aiškiai patvirtintas esminis valstybių bendradarbiavimo pobūdis. Autorių teisių, prekių ženklų, patentų, dizaino ir geografinių nuorodų apsauga neabejotinai yra opus klausimas, nes jis susijęs su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, tačiau šios dienos pasiūlyme pateiktas rimtas kreipimasis tęsti darbą teisinga linkme. Tiesą pasakius, Komisija privalo įsipareigoti užtikrinti, kad bus įtrauktos veiksmingos priemonės, kuriomis iš tiesų būtų užtikrinta geografinių nuorodų apsauga, nes tai labai svarbu bendrovėms ir Europos piliečių užimtumui.

  Constance Le Grip (PPE) , raštu. – (FR) Balsavau už Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo. Šioje PPE / ECR rezoliucijoje pabrėžiama, kad kova su klastojimu yra Sąjungos vidaus ir tarptautinės politinės strategijos prioritetas ir kad tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti. Atsižvelgus į Europos Parlamentui ir mūsų piliečiams susirūpinimą keliančius dalykus, pvz., pagarbą pagrindinėms teisėms, privatumą ir duomenų apsaugą, svarbaus neapriboto interneto vaidmens pripažinimą, paslaugų teikėjų vaidmens apsaugos svarbą ir prieigos prie vaistų užtikrinimą, šiuo aktu siekiama, kad dabartinės taisyklės taptų veiksmingesnės. Siekiama geriau apsisaugoti nuo visų intelektinės nuosavybės teisių, prekių ženklų, dizaino ir patentų pažeidimų Bendrijos eksporto ir minėtų teisių turėtojų labui. Priešingai nei sakė šio susitarimo peikėjai, susitarimas yra visapusiškai suderintas su acquis communautaire. Jame, pvz., nenustatyta vadinamoji trijų etapų procedūra.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), nes jis: 1) visiškai atitinka acquis communautaire; 2) darys teigiamą poveikį pasaulio intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir apsaugos nuo kitų regionų, pvz., Azijos, Australijos, Ramiojo vandenyno regiono ir pan., priemonėms; 3) ES lygmeniu lems konkurencijos ir kultūrų įvairovės apsaugą ir prisidės prie darbo vietų kūrimo.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS). KKPS susijęs su INT įgyvendinimu tarptautiniu lygiu ir jame nagrinėjami komercinių autorių teisių pažeidimai. Tai labai opus klausimas, kur turime teisių turėtojams suteikti tinkamą apsaugą ir deramą jų investicijų grąžą, tačiau negalime pažeisti piliečių laisvių, apriboti prieigos prie vaistų ar bausti asmenis už smulkius autorių teisių pažeidimus. Tokį įvertinimą galės tinkamai atlikti Prekybos komitetas, kai svarstys, ar duoti parlamentinį pritarimą KKPS, ar ne.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Be abejonės, apsauga nuo klastojimo ir intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra svarbus tarptautinio masto dalykas. Tačiau siūlomame KKPS nematyti itin aukštos kokybės, o ypač – suderintos visų ES valstybių narių piliečių interesų apsaugos. Šiam ilgai rengtam susitarimui įvairiais jo rengimo etapais trūko skaidrumo ir jis savo turiniu labiau tenkina vienos grupės interesus. Nors susitarime, inter alia, deklaruojamas siekis stiprinti atitinkamų įstaigų vykdomą tranzitinių prekių stebėjimą ir eksporto režimą ar ex officio derybas, čia kyla klausimas dėl jo apimties ir kitų susitarimo įgyvendinimo užtikrinimo galimybių, nes susitarimo poveikis, nesutarus dėl jo ratifikavimo daugelyje svarbių pasaulio valstybių, atrodo abejotinas.

Dėl faktinio intelektinės nuosavybės apsaugos užtikrinimo galima pasakyti, kad dabar pasaulio mastu yra daug pripažintų, veikiančių ir pakankamai pasiteisinusių priemonių, institucijų ir sutartinių susitarimų, kuriais dabar užtikrinama apsauga nuo klastojimo. Be to, užtikrinimas, kad nebūtina keisti acquis communautaire, kai svarstomas tokios svarbos ir tokio pobūdžio dokumentas, prisidėtų prie to, kad būtų pateikta išsamesnė teisinė analizė.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jis yra svarbus žingsnis į priekį kovojant su klastojimu, nedidinat kitų problemų, pvz., susijusių su generinių vaistų gabenimu, ir pasiūlymu užtikrinamos pagrindinės teisės, pvz., teisė į privatumą ir duomenų apsaugą.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) buvo susiderėta už mūsų piliečių nugarų, nepaisant JTO ir jos Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos – vienintelės teisėtos įstaigos tokiam susitarimui sudaryti – prieštaravimų. KKPS atveju kelios valstybės tarpusavyje susiderėjo dėl taisyklių, kurios bus taikomos intelektinės nuosavybės teisėms. Toks neteisėtas tarptautinės teisės pasisavinamas turtingiausių valstybių ir jų artimiausių sąjungininkių labui yra visiškai netoleruotinas.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad vis dar yra neaiškumų dėl galimo gyvų organizmų patentavimo ir dėl galimų kliūčių generinių vaistų gabenimui, svarbiausia čia yra ne tai, ar pritariame tam ar kitam punktui, ar jį atmetame, o tai, kad buvome supriešinti fait accompli. Balsuosiu prieš šį tekstą.

  Nuno Melo (PPE) , raštu. – (PT) Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) projekto įtraukimas 2010 m. spalio 2 d. po Tokijo derybų raundo yra labai svarbus. Taip pat reikia, kad po 2010 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 3 d. Sidnėjuje vykusio posėdžio, kuriame buvo deramasi dėl techninių aspektų, Komisija Parlamentui ir visuomenei pateiktų galutinį KKPS susitarimo tekstą.

Kova su klastojimu yra vidaus ir tarptautinės politinės strategijos prioritetas, ir tarptautinis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti. Puikiai žinome, kad derybose pasiektu susitarimu nebus išspręsta sudėtinga ir įvairialypė klastojimo problema, tačiau šis susitarimas yra žingsnis tinkama kryptimi, siekiant išspręsti šią rimtą problemą, dėl kurios ES ekonomika patiria didelių nuostolių ir prarandama didelė valstybių narių bendrojo vidaus produkto dalis.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – (LV) labai svarbu, kad šis susitarimas įsigaliotų kuo greičiau. Bet koks vėlavimas atvers duris paprasčiausiai intelektinės nuosavybės vagystei. Gamintojų išlaidos viršijo bet kokias įsivaizduojamas sumas. Šiomis dienomis labai populiarus piratavimas internete. Daug interneto tiekėjų ir Europos Sąjungos piliečių dalyvauja neetiškoje veikloje. Esant tokioms aplinkybėms, privalome reguliuoti visas su parsisiuntimu ir vadinamuoju informacijos keitimusi susijusias veiklas. Neveikimas klastojimo prevencijos srityje skatina nebaudžiamumą ir atrodo ciniškai. Visiškai pritariu šiam pasiūlymui dėl rezoliucijos.

  Vital Moreira (S&D), raštu. – (PT) Susilaikiau balsuojant dėl bendro pasiūlymo dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo, kurį pateikė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ir Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji, nes manau, kad šis tekstas pernelyg kritiškas ir turėtų būti geriau suderintas. Pateiktame tekste aiškiai nurodoma, kad mūsų galutinė pozicija bus nepritarti susitarimo tvirtinimui. Manau, kad apskritai susitarimas yra palankus Europos Sąjungos ekonomikos interesams, ypač atsižvelgiant į tai, jog norime, kad mūsų ekonomika būtų grindžiama naujovėmis, moksliniais tyrimais ir plėtra arba „protingu augimu“.

Todėl manau, kad didesnė pramoninės nuosavybės teisių, įskaitant patentus, apsauga yra labai svarbi Europos konkurencingumui. Kita vertus, manau, kad iš pradžių susirūpinimą kėlę klausimai dėl generinių vaistų, interneto prieigos teisės apsaugos ir geografinių nuorodų ar kilmės vietos nuorodų apsaugos buvo patenkinamai išspręsti per galutines derybas. Negalime ignoruoti padarytos pažangos. Akivaizdu, kad ne visi dalykai yra patenkinami, tačiau tarptautinį susitarimą reikėtų vertinti bendrai.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos ir prieš kitų pateiktą pasiūlymą, nes tarptautinis KKPS sudaro sąlygas veiksmingiau kovoti su klastojimu ir dėl to bus tvirčiau saugomos autorių teisės ir geriau apsaugota Europos pramonė. Be to, KKPS padės apsaugoti vartotojus nuo suklastotų produktų, kurių Europos rinkose vis daugėja.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl KKPS, nes manau, jog tai yra būtina tam, kad susitarimas būtų įgyvendintas. Tai reikia padaryti greitai, nedelsiant ir nešvaistant laiko, nes kitaip rizikuojame patekti į derybų aklavietę ir padaryti žalos ir gamintojams, ir Europos vartotojams.

Europa įsipareigojusi toliau didinti savo pastangas dėl dviejų klausimų. Pirmas dalykas – Europos geografinės nuorodos turi būti saugomos civilinėje teisėje ir muitinėse, nes dabar patiriama žala daro poveikį ne tik žemės ūkio produktų pramonei, kurios klastojamiems produktams tenka susidurti su nesąžininga konkurencija, paprastai apimančia žinomų Europos prekių ženklų kopijavimą ar panašių ženklų naudojimą, bet ir dizaino ir mados sektoriuose veikiančiai pramonei. Kitas dalykas – būtina įdiegti bendras prekybos internetu kontrolės taisykles. Šiame sektoriuje išaugo knygų, filmų, muzikos ir milijonų suklastotų prekių pardavimas, ir dėl to žala daroma ne tik vartotojams, bet ir Europos gamintojams.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pateiktą pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), nes šis susitarimas skirtas apsaugoti teisingumą ir sveiką konkurenciją. Susitarime nustatyti išsamūs tarptautiniai kovos su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais stiprinimo pagrindai. Juo skatinamas kitų besivystančių šalių prisijungimas prie šio susitarimo, nes dalyvavimas KKPS nėra apribotas.

Derybose dėl susitarimo dabar atsižvelgiama į pagrindinius ES susirūpinimą keliančius dalykus, tarp jų pagarbą pagrindinėms teisėms ir privatumui, duomenų apsaugą, svarbaus atviro interneto vaidmens pripažinimą, paslaugų teikėjų vaidmens apsaugą ir poreikį užtikrinti prieigą prie vaistų ir apsaugoti visuomenės sveikatą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE) , raštu. – (PT) Esu įsitikinusi, kad šis pasiūlymas dėl rezoliucijos yra svarbus žingsnis kovoje su klastojimu, išlaikant tinkamą pusiausvyrą tarp prieštaringų klausimų. Pasiūlymu nedaroma žala žodžio laisvei ar naujovėms ir užtikrinamos pagrindinės teisės, pvz., teisė į privatumą ir duomenų apsaugą.

Yra prieštaringų interesų, dėl kurių sudėtinga pasiekti bendrą susitarimą, tačiau susitarimas, kurį pavyko čia pasiekti, iš esmės yra bendrų norų sujungimas. Reikia pagirti Komisijos skaidrų darbą per šias derybas informuojant Europos Parlamentą, ir tikiuosi, kad per būsimas derybas bus galima išspręsti vis dar partijų pabrėžiamus neaiškumus ir spragas. Tikiu, kad pasiektu susitarimu bus sustiprintas tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su klastojimu, sukuriant veiksmingą intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonę ir užtikrinant pagrindines teises. Taip pat labai svarbu užtikrinti veikiančių teisių laikymąsi taikant baudžiamąsias priemones ir sukurti tvirtus tarptautinius pagrindus, skirtus padėti susijusioms šalims.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes jis yra svarbus žingsnis į priekį kovojant su klastojimu, neaštrinant kitų problemų, pvz., susijusių su generinių vaistų gabenimu, ir pasiūlymu užtikrinamos pagrindinės teisės, pvz., teisė į privatumą ir duomenų apsaugą.

  Paulo Rangel (PPE) , raštu. – (PT) Kovai su pasaulinį mastą įgavusiu klastojimu reikia daugiašalio metodo, pagrįsto glaudesniu pasauliniu lygiu dalyvaujančių pagrindinių šalių bendradarbiavimu. Todėl nors puikiai žinau, kad derybose pasiektu susitarimu nebus išspręsta sudėtinga klastojimo problema, esu įsitikinęs, kad šis susitarimas yra žingsnis teisinga kryptimi.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien balsavau už neseniai užbaigtą tarptautinį Kovos su klastojimu prekyboje susitarimą (KKPS).

Naujo daugiašalio tarp Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų, Australijos, Kanados, Japonijos, Meksikos, Maroko, Naujosios Zelandijos, Singapūro, Pietų Korėjos ir Šveicarijos sudaryto KKPS tikslas – stiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir prisidėti prie kovos su produktų, pvz., žinomų drabužių prekių ženklų, muzikos ir filmų, klastojimu ir piratavimu.

Žinau, kad derybose pasiektu susitarimu nebus išspręsta sudėtinga ir įvairialypė klastojimo problema, tačiau šis susitarimas yra žingsnis tinkama kryptimi. Bet kuriuo atveju raginu Europos Komisiją patvirtinti, kad tekstu nebus padaryta jokios žalos pagrindinėms laisvėms ir Europos Sąjungos teisės aktams. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad Parlamentas turi teisę vetuoti tarptautinius susitarimus.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Europos Parlamentui vos nepavyko patvirtinti rezoliucijos, kurioje reikalaujama, kad Komisija paaiškintų ir įvertintų Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS) padarinius. Balsuota buvo taip: 306 – už, 322 – prieš ir 26 susilaikė. Rezoliuciją pateikė Žaliųjų frakcija (įskaitant Piratų partiją), socialdemokratai, liberalai ir kairieji. Tačiau buvo patvirtinta alternatyvi krikščionių demokratų frakcijos PPE ir konservatorių frakcijos rezoliucija. Šioje rezoliucijoje iš esmės teigimai vertinamas iki šiol derybininkų nuveiktas darbas, Komisijai nekeliant jokių konkrečių reikalavimų dėl tolesnių paaiškinimų ar įvertinimų. Tai pralaimėjimas, tačiau tai tikrai ne galutinis žodis šiuo klausimu. Rezoliucija neturi visiškai jokio oficialaus poveikio, tai tiesiog paprasčiausias Parlamento nuomonės parreiškimas. Sprendžiamasis balsavimas (greičiausiai) bus panašiu metu kitais metais, kai Parlamento bus paprašyta pritarti susitarimui. Jei tuomet balsuosime prieš, susitarimas bus atmestas. Šios dienos balsavimas mums priminė, jog turime toliau sunkiai dirbti, kad gautume daugiau informacijos apie KPPS poveikį, kad Europos Parlamentas galėtų galutinai balsuoti dėl pritarimo būdamas visapusiškai informuotas.

  Marie-Thérèse Sanchez-Schmid (PPE), raštu. – (FR) Kovos su klastojimu prekyboje susitarimu (KKPS) saugomi mūsų piliečiai, mūsų kūrėjai, mūsų menininkai ir mūsų verslas, būtent todėl jam pritariu. Iš tiesų jis padeda paaiškinti esamas žalos atlyginimo priemones, kai vienoje iš susitarimą pasirašiusių valstybių smarkiai pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės. Komisija aiškiai nurodė, kad KKPS negali būti viršesnis už acquis communautaire, negali būti viršesnis už jokias pagal Europos direktyvas taikomas priemones ir jokiais atvejais negali pažeisti pagrindinių teisių. Dėl susitarimo buvo deramasi už tradicinių tarptautinių institucijų (Pasaulio prekybos organizacijos) ribų, nes Kinija ir Indija prieštaravo bet kokiam susitarimui. Galiausiai KKPS yra atviras susitarimas ir visos norėsiančios jame dalyvauti valstybės galės laisvai prie mūsų prisijungti, kad kartu galėtume suteikti mūsų piliečiams teisinę ir fizinę apsaugą nuo klastojimu daromos žalos. Todėl balsavau už šį pasiūlymą dėl rezoliucijos.

  Olle Schmidt (ALDE), raštu. – (SV) Europos Parlamentas daug kartų pareiškė savo nuomonę dėl KPPS susitarimo. Pvz., aš balsavau už Parlamento pasiūlymą dėl rezoliucijos 2010 m. kovo mėn. dėl viešosios priežiūros ir skaidrumo trūkumo derybose ir pasirašiau rašytinę Parlamento deklaraciją dėl KKPS. Tuo metu Komisija nusipelnė Europos Parlamento narių ir Europos piliečių kritikos – kaip ir dabar – dėl per mažo derybų skaidrumo. Manau, kad, susiklosčius dabartinėms aplinkybėms, ankstesnės Parlamento nuomonės yra tinkamos, ir balsavau prieš visus rezoliucijos pasiūlymus. Svarbu, kad Parlamentas labai rimtai vertintų savo atsakomybę už tarptautinius susitarimus. Komisija derasi dėl susitarimų ir juos pasirašo. Parlamentas turi teisę būti visapusiškai ir nedelsiant informuojamas per visą procesą ir po to, kai Komisija pasirašo susitarimą, Parlamentas turi teisę patvirtinti ar atmesti susitarimą. Protinga Parlamentui aiškiai pateikti savo poziciją (ir mes tai darėme daug kartų), kad Komisija nesiderėtų dėl susitarimų, kuriuos Parlamentas remia nepakankamai. Bendrame pasiūlyme dėl rezoliucijos iš Komisijos reikalaujama prieš pasirašant susitarimą pateikti daug įvertinimų, kuriems parengti reikia nemažai laiko, ir dėl to kiltų rizika, kad susidarys padėtis, kai kitos šalys pradės abejoti, ar Europa iš tiesų yra rimta partnerė tarptautiniams prekybos susitarimams sudaryti. Tai pakenktų Europos galimybėms ateityje dalyvauti derybose dėl tarptautinių laisvosios prekybos susitarimų.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Pritariau Europos Parlamento pasiūlymui dėl rezoliucijos dėl Kovos su klastojimu prekyboje susitarimo (KKPS), nes manau, kad kovojant su piratavimu būtina sukurti bendrus intelektinės nuosavybės teisių apsaugos principus. Prekių klastojimo problema ir naudojimosi kitų žmonių intelektine nuosavybe be leidimo problema vis dar labai paplitusi. Problema tampa ypač sudėtinga nematerialiojo turto, pvz., autorių teisių į muzikos ir literatūros darbus ir patentų, atveju. KKPS bus gera priemonė sukurti bendrą teisinę platformą, kurios tikslas – kova su klastojimu ir piratavimu.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Esu labai patenkintas, kad buvo patvirtintas Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos konservatorių ir reformistų pranešimas. Todėl neliko nė mažiausios galimybės, kad gali pavykti pavojingas demagoginis opozicijos darbas. Sveikinimai autoriams, mūsų koordinatoriui D. Caspary ir visai frakcijai už parodytą vienybę šiuo svarbiu klausimu.

  Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už savo frakcijos pasiūlymą dėl rezoliucijos, nes kova su klastojimu yra labai svarbi ir norint, kad ji būtų veiksminga, ji turi būti vykdoma pasaulio mastu. Klastojimas yra šešėlinė ekonomika, kurioje sudaromos sąlygos didelio masto pinigų plovimui. Be to, mūsų pramonė, kuriai jau dabar tenka susidurti su nepalankiomis sąlygomis dėl nepakankamo juanio įvertinimo ir silpno dolerio, negali dar papildomai ištverti jos produktų nesąžiningos konkurencijos vidaus rinkoje su už ES ribų pagamintais suklastotais produktais. Ši pasaulinio masto vagystė turi rimtų padarinių kūrybiškumui ir naujovėms ir daro labai žalingą poveikį mūsų darbo vietoms ir apgautų vartotojų saugumui. Mūsų vystymosi modeliui, pagal kurį dabar didžiausias dėmesys teikiamas žinių ekonomikai, reikia pagrindinės teisės, t. y. intelektinės nuosavybės, apsaugos tarptautiniu lygiu. Todėl nuo šiol balsavimu buvo atvertas kelias Kovos su klastojimu prekyboje susitarimui, pagal kurį bus lengviau teikti teisinius ieškinius, kai vienoje iš susitarimą pasirašiusių šalių bus pažeistos intelektinės nuosavybės teisės. Tokiu būdu dedame pamatus daugiašalei strategijai, kuria bus saugomi dinamišką mūsų ekonomikos vystymąsi lemiantys dalykai: mūsų naujovės, mūsų prekių ženklai ir mūsų meno darbai.

10. Balsavimo ketinimai ir pataisymai (žr. protokolą)

(Posėdis sustabdytas 13.20 val. ir atnaujintas 15.00 val.)

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

11. Finansinė priežiūra (teisės aktų pasirašymas)

  Pirmininkas. – Kolegos, norėčiau tarti keletą žodžių apie finansinės priežiūros teisės aktų rinkinio priėmimą. Tai darysime po kelių minučių. Šį rinkinį sudarys teisės aktai, taikomi mūsų finansinės priežiūros veiksmams, patvirtintiems pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

Šiandien įteisinsime Europos sisteminės rizikos valdybą, kuri rūpinsis ES finansų sistemos priežiūra ir padės sklandžiai veikti vidaus rinkai.

Taip pat įsteigsime dar tris Europos priežiūros institucijas, ginsiančias viešąjį interesą. Jos vykdys bankų, vertybinių popierių ir rinkų, taip pat draudimo paslaugų ir profesinių pensijų stebėseną.

Galų gale pasirašysime bendrąją direktyvą, kuria iš dalies pakeičiamos net 11 direktyvų, siekiant jas suderinti su Europos finansinės priežiūros sistema ir Lisabonos sutartimi.

Mano manymu, Europos institucijos labai stengėsi ir šauniai bendradarbiavo. Procedūra buvo sparti ir veiksminga. Tarybai iš eilės pirmininkavusios Ispanija ir Belgija smarkiai dirbo, dėkoju joms už tarpusavio bendradarbiavimą. Daug ką nuveikė ir Komisija, bendradarbiavome labai glaudžiai. Europos Parlamento nariams, būsiantiems šioje salėje, kol mes pasirašysime teisės aktus, taip pat Komisijos nariui noriu pasakyti štai ką: tai puikus sandėris. Dėkoju Komisijai, kad visada aktyviai dalyvavo jam pasiekti skirtuose parengiamuosiuose posėdžiuose ir diskusijose.

Tačiau mūsų darbas dar, žinoma, nebaigtas. Labai svarbus ir ekonominės valdysenos dokumentų rinkinys, kurį netrukus svarstysime. Gerai žinome, kad šiam rinkiniui skirta teisėkūros procedūra jau vykdoma, ir tikimės kuo greičiau jį parengti.

Baigdamas kalbą pasakysiu, kad visas dokumentų rinkinys, kurį šiandien pasirašysime, Europos Sąjungoje bus pradėtas taikyti nuo 2011 m. sausio 1 d., taigi – visai netrukus. Tai – visiems mums, rinkų dalyviams ir mūsų piliečiams, svarbi žinia, nes šis dokumentų rinkinys – pagalba piliečiams. O dabar jį patvirtinsime parašais.

(Pirmininkas kartu su Olivier Chasteliu (einančiu Tarybos pirmininko pareigas), Micheliu Barnier (Komisijos nariu), José Manueliu García-Margallo y Marfiliu (pranešėju), Sylvie Goulard (pranešėja), Antolínu Sánchezu Presedo (pranešėju) ir Peteriu Skinneriu (pranešėju) pasirašo teisės aktus.)

PIRMININKAVO: GIANNI PITTELLA
Pirmininko pavaduotojas

12. Ankstesnio posėdžio protokolo tvirtinimas (žr. protokolą)

13. Nauja 2011–2020 m. Europos energetikos strategija (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Lenos Kolarskos-Bobińskos pranešimas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto vardu dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m. (2006/2212(INI)) (A7-0313/2010).

  Lena Kolarska-Bobińska, pranešėja. – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, pastaruoju metu daug dėmesio skyrėme iš Lisabonos sutarties kylantiems instituciniams pokyčiams. Tarp jų – Išorės veiksmų tarnybai ir biudžeto valdymo procedūroms, tačiau Lisabonos sutartis susijusi ir su Europos Sąjungos politikos kryptimis. Šiandien svarstome pirmą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo energetikos strategiją, Komisijos parengtą 2011–2020 m. laikotarpiui.

Reikėtų pabrėžti, kad ir Komisijos strategija, ir Europos Parlamento pranešimas išreiškia Lisabonos sutarties dvasią – joje išdėstytą solidarumo sampratą, taip pat rūpestį dėl energetinio saugumo ir energijos tiekimo. Komisijos strategijoje ir Europos Parlamento pranešime taip pat pabrėžiama, kad būtina stiprinti energetikos politiką ir europinį jos pobūdį. Tai pasieksime ėmęsi tam tikrų priemonių.

Pirma, turime valstybėse narėse skubiai įgyvendinti galiojančius ES energetikos teisės aktus. Todėl visiškai pritariame griežtoms Komisijos priemonėms prieš vyriausybes ir įmones, kurios tokių veiksmų nesiima. Antra, kad pasiektume bendrus mūsų tikslus, reikalinga gerai veikianti bendroji energetikos rinka. Tai susiję ir su poreikiu Europoje kurti atsinaujinančiosios energijos rinką. Taigi jei norime įgyvendinti savo tikslus, turime plėsti ir modernizuoti ES ir tarpvalstybinę energetikos infrastruktūrą. Tokioms pastangoms dažnai priešinasi monopolijos ir jas ginančios vyriausybės. Tačiau pagrindinių Europos Sąjungos tikslų nepasieksime, jei nesukursime Europos masto energetikos tinklo.

Tam turime įveikti dvi pagrindines kliūtis: susijusias su administravimu ir finansais. Sprendžiant administravimo klausimus, svarbiausia nusistatyti aiškius prioritetus ir taisykles, taikytinus svarbiausių projektų atrankai. Be šių kriterijų ir aiškių taisyklių projektų atranka bus kupina konfliktų bei nesutarimų ir kels įtarimų, užuot žadinusi viltį. Tačiau nacionaliniu lygmeniu nepaprastai svarbios reglamentavimo priemonės, ypač įgyvendinant tarpvalstybinius projektus.

Dabar panagrinėkime svarbiausią problemą – infrastruktūros finansavimo. Žinome, kokių nesutarimų kyla rengiantis tvirtinti metų biudžetą, tačiau dar daugiau keblumų patirsime rengdami finansinę programą, kuri bus įgyvendinama po 2013 m. Vis dėlto planuojamos išlaidos turi atitikti Europos Sąjungos politikos tikslus – turiu galvoje piliečių energetinį saugumą. Taip pat teks rasti naujų būdų įmonių ir bankų investicijoms pritraukti. Apie tai rašome pranešime.

Energetikos politika šiandien vis labiau siejama su Europos Sąjungos užsienio politika. Plėtodami santykius su išorės partneriais energetikos srityje, turėtume remtis ES vidaus rinkos principais. Į Europos rinką ateinančios užsienio įmonės turi veikti aiškiai, laikydamosi teisės aktų ir būti valdomos pagal skaidrias sutartis. Šis reikalavimas taikytinas ir būsimiems, ir jau statomiems vamzdynams.

Komisijos nary, vertinu pagalbą, kurią mums suteikėte Lenkijos derybose su Rusija dėl Jamalo dujotiekio. Tačiau norėčiau, kad panašiais veiksmais prisidėtumėte ir prie kitų vamzdynų projektų, įskaitant dujotiekį „Nord Stream“. Vertėtų pabrėžti, kad skaidrumo principas taikytinas visiems jau įgyvendinamiems ir būsimiems projektams – ne tik kai kuriems iš jų.

Apibendrindama, pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad Europos Sąjungai reikia ilgalaikės energetikos politikos vizijos. Reikia Europos energijos bendrijos. Norėdama paspartinti įmonių ir valstybių narių veiksmus, Komisija taip pat turi dirbti patikimai ir užtikrinti, kad ši labai gera energetikos strategija ir infrastruktūros dokumentų rinkinys įsigaliotų. Ateityje Europos Parlamentas pageidaus stebėti, kaip strategija įgyvendinama, nes ji sukurta tam, kad galėtume iš tikrųjų keisti padėtį, o ne tik mėgautis pokyčių iliuzija.

Galų gale, didžiulę reikšmę turi valstybių narių požiūris į Europos Komisijos strategijoje ir mano pranešime išdėstytus tikslus. Ar jos sutiks atsižadėti dalies savo interesų dėl bendros, Europos gerovės? Ar jos pasipriešins stambioms interesų grupėms ir atsižvelgs į vartotojų saugumą ir gerovę? Mes – Europos Parlamento nariai – to reikalaujame. Komisijos nary, sveikinu jus parengus kitai dešimčiai metų skirtą energetikos strategiją.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad mane maloniai stebina Komisijos pristatytam 2011–2020 m. Europos energetikos strategijos projektui skirtų jūsų minčių, pastabų ir konstruktyvių pasiūlymų kiekybė ir kokybė. Dėkoju Lenai Kolarskai-Bobińskai už pranešimą, kuriame ji sumaniai apibendrino savo kolegų Europos Parlamento narių pasiūlymus ir nustatė prioritetus, nes tai, mano manymu, tikrai svarbu. Artimiausiomis savaitėmis džiaugsimės galėdami remtis jūsų pranešimu, nes per kitas kelias savaites turėsime atlikti daug energetikos politikai skirtų darbų. 2010 m. gruodžio 3 d. vyksiantis Transporto, komunikacijų ir energetikos tarybos posėdis, taip pat ypatinga proga valstybių ar vyriausybių vadovams per vasario 4 d. susitikimą aptarti energetikos klausimus duos postūmį siekti bendrų mūsų tikslų, stiprinti europinį energetikos politikos pobūdį. Bent jau aš pats Europos Parlamentą laikau be galo svarbiu šio darbo partneriu.

Sąlygos, kuriomis imamės veikti, – nepaprastai sunkios. Pirma, bendroji rinka nebaigta kurti. 12 metų galioja elektros energijos ir dujų rinkoms skirti teisės aktai, tačiau bendrosios rinkos dar nėra. ES vyrauja atskiros rinkos, susiskaidymas į regionus, todėl turime visokeriopai stengtis užtikrinti, kad per kitus penkerius metus būtų sukurta bendroji pramonės ir vartotojų rinka, siekiant stiprinti konkurenciją, didinti skaidrumą.

Antra, mums akivaizdžiai nepakanka esamos infrastruktūros. Pagalvojus apie kitų produktų, prekių ir paslaugų bendrosios rinkos pagrindą – kelius, geležinkelius, oro kelius, oro uostus, skaitmeninę erdvę – iškart matyti, kad energijai, ypač elektros energijai ir dujoms, transportuoti skirta infrastruktūra toli gražu neatitinka šiandieninių mūsų poreikių ir Europos energetikos politikos tikslų: didinti energijos tiekimo saugumą, solidarumą, konkurenciją, ginti vartotojų interesus. Per dvi artimiausias dešimtis metų turime sukurti energetikos pagrindą, daugiau mažiau prilygstantį per pastaruosius du dešimtmečius išplėtotam kelių ir geležinkelių tinklui ir per pastarąjį dešimtmetį sukurtai skaitmeninei erdvei. Tačiau tam būtinas palankus žmonių požiūris ir skaidrumas. Jei veiksime skaidriai, žmonės bus palankesni elektros energijai ir dujoms skirtos infrastruktūros plėtrai. Taip pat būtinas tinkamas finansavimas, o svarbiausias jo šaltinis – iš energijos vartotojų surenkamos lėšos, tačiau jei tam tikras projektas susijęs su Europos Sąjungos interesais, jis turi būti finansuojamas ir iš ES biudžeto.

Trečia, mes beveik nepanaudojame savo energijos vartojimo efektyvumo potencialo. Visi, kurie, kaip mes, priklauso nuo importo, o kartu rūpinasi darniu vystymusi, klimato apsauga ir aplinkosauga, turi užkirsti kelią energijos eikvojimui ir patys pirmieji imtis energetikai skirtų tikslinių iniciatyvų, taupyti energiją ir didinti energijos vartojimo efektyvumą viešajame, pramonės ir privačiajame sektoriuose. Taigi energijos vartojimo efektyvumas bus tolesnis ir jūsų, ir mūsų darbotvarkės klausimas. Labai laukiu jau beveik parengto Europos Parlamento pranešimo savo iniciatyva, kuriuo remdamiesi plačiajai visuomenei, sau patiems ir Tarybai pavasarį pristatysime savąją energijos vartojimo efektyvumo strategiją.

Mūsų strategijoje taip pat nagrinėjamas įperkamos energijos klausimas. Tarybai pirmininkaujanti Belgija ne be pagrindo teigia, kad energija, ypač elektros, gali lemti visuomenės pasidalijimą, nes energijos produktai bei paslaugos brangsta ir ne kiekvienas gali juos įpirkti. Vadinasi, energijos tiekimo saugumas mūsų strategijoje turi būti siejamas ir su pramonei, darbo vietoms ir namų ūkiams tiekiamos energijos įperkamumu. Kitas svarbus klausimas – moksliniai tyrimai. Europos Sąjunga negali pasirūpinti viskuo, tačiau energetikai skirti moksliniai tyrimai artimiausius kelerius metus galėtų būti vienu iš ES biudžeto prioritetų ir viena svarbiausių valdžios institucijų ir mokslinių tyrimų organizacijų bendradarbiavimo sričių.

Toliau – išorės santykių klausimas, išorės matmuo. Apie jo svarbą jau kalbėjo Lena Kolarska-Bobińska. Mums reikia bendros, suderintos Europos išorės santykių energetikos srityje politikos strategijos, atitinkančios pagrindinius Europos interesus. Vis dar esame didžiausia energijos vartojimo rinka, pralenkianti Kiniją ir JAV. Jei sutelksime savo perkamąją galią ir infrastruktūros strategijas, tapsime įtakingesni. Jei vadovausimės senuoju principu „skaldyk ir valdyk“, kitiems bus lengviau mums priešintis. Nenorime, kad taip nutiktų. Turėdamas tai omenyje, dėkoju jums už įvairiopus sumanius pasiūlymus ir jūsų pranešimą. Juo remdamasis, toliau rengsiu mūsų strategiją, kurią vėliau pristatysime Europos Vadovų Tarybai.

(Plojimai)

  Pilar del Castillo Vera, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją puikiai padirbėjus. Jos pranešimas ne tik išsamus, bet ir plataus užmojo, be to, žinotina, kad jis – atkaklių ir sėkmingų derybų, vykusių beveik vieningai jį priėmusiame Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, rezultatas.

Toliau kalbėdamas šia tema, norėčiau priminti vieną mums visiems žinomą, tačiau vertą paminėti dalyką: Europos Sąjungos energetikos padėtis tikrai ne pati geriausia. Tampame vis labiau priklausomi nuo energijos išteklių importo iš kitų Europos valstybių, be to, turime rasti lėšų milžiniškoms investicijoms į savo energetikos infrastruktūras, kai Europa tebepatiria krizės padarinius. Ši padėtis dar keblesnė dėl to, kad iki šiol nesugebėjome įgyvendinti energetikai skirtų ES teisės aktų.

Per šią Europos Parlamento kadenciją jau turime priemonę, kuria ankstesnės kadencijos Parlamentas dar negalėjo naudotis. Lisabonos sutartyje aiškiai išdėstyti tokie tikslai, kaip energijos vidaus rinka, energijos tiekimo saugumas, energijos vartojimo efektyvumas ir energetikos tinklų skatinimas. Be to, sutarties 194 straipsnyje Europos Sąjungai suteikti su energetika susijusios veiklos teisinio reguliavimo sistema ir tvirtas teisinis pagrindas.

Atsižvelgdamas į naująsias mūsų diskusijos aplinkybes, savo kolegų Europos Parlamento narių prašau pritarti šiam pranešimui, kuriame siūlomos kelios priemonės, padėsiančios užtikrinti energijos tiekimą ir iki galo įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir programas. Pranešime taip pat pabrėžiama būtinybė investuoti į mokslinius tyrimus, raginama plėtoti visos Europos energetikos tinklus, bet pirmenybė pelnytai teikiama siekiui kurti energijos vidaus rinką.

Labai jums dėkoju ir prašau jūsų rytoj šiam pranešimui pritarti.

  Marita Ulvskog, S&D frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjai L. Kolarskai-Bobińskai už šaunų atvirą bendradarbiavimą. Atstovauju socialdemokratams, todėl rūpėjo suformuoti energetikos politiką ir parengti energijos tiekimo strategiją, kurios būtų akivaizdžiai palankios vartotojams, teiktų skaidrumo energijos prekybos rinkai ir padėtų užtikrinti, kad, atsižvelgdami į klimato krizę, apsispręstume pereiti prie atsinaujinančių, tvarių ir saugių energijos išteklių bei energetikos sistemų. Šiuo atžvilgiu mūsų veikla taip pat davė šiokių tokių rezultatų ir tai mane džiugina. Su vartotojų teisėmis susijusių teiginių formuluotės patobulintos, tapo suprantamesnės. Taip pat aiškiau išdėstytas Komisijos nario minėtas teiginys apie teisę pirkti energiją už pagrįstą kainą, prieinamą namų ūkiams. Reikia kaip nors kovoti su energijos nepritekliumi. Su klimato kaita susijusių teiginių formuluotės taip pat patobulintos, bet šis darbas dar toli gražu nebaigtas.

Mano manymu, strategijoje taip pat svarbu aiškiai nurodyti, pvz., valstybių narių pareigą derinti įvairias energijos rūšis. Blogiausia, kad pranešime neišdėstyti privalomi energijos taupymo ir vartojimo efektyvumo didinimo tikslai. Labai gaila. Valstybės narės tikriausiai nepasieks tikslo 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą, o tai, remiantis mūsų kriterijais, – didžiulė nesėkmė, nes energijos taupymas – vienas geriausių būdų mažinti priklausomybę nuo importo, stiprinti savo konkurencingumą ir kurti darbo vietas. Šį klausimą Europos Parlamente dar kartą nagrinėsime kitomis aplinkybėmis ir tikimės, kad visi šio Parlamento nariai ir Komisija pritars mūsų nuomonei.

  Jens Rohde, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti L. Kolarskai-Bobińskai ir pasveikinti ją parengus puikų pranešimą. O dabar – trumputė istorija iš tikro gyvenimo. Prieš dešimtį metų Kinijoje nebuvo nė vienos vėjo jėgainės. Šiandien Kinijoje įsikūrusi viena iš dešimties stambiausių pasaulyje vėjo energetikos bendrovių. Tikimasi, kad per dvejus metus Kinijoje jau veiks dvi iš penkių stambiausių pasaulio bendrovių. Prieš dešimtmetį ten nebuvo nieko. Dabar Kinija tiekia 50 proc. visame pasaulyje vėjo jėgainėse pagamintos elektros energijos. Kinija juda pirmyn, ir labai sparčiai.

Apgailestauju, bet atsižvelgdamas į šias aplinkybes turiu pasakyti, kad Komisijos parengta nauja energetikos strategija nepateisina lūkesčių, nes joje trūksta užmojo rūpintis ekologiškesniu rytojumi. Mums reikia didelio užmojo Europos energetikos strategijos, išdėstytos ne tik rezoliucijoje dėl 16-osios klimato kaitos konferencijos Kankūne (angl. COP 16), kurios vis tiek niekas neskaito. Europoje reikia įgyvendinti aukštus, konkrečius politikos tikslus. Tačiau Tarybos ir Komisijos strategija, regis, grįsta principu „dideliems siekiams reikia tinkamo meto“. Ką gi, šis metas kaip tik toks. Reikia veikti – negalime sėdėti sudėję rankų ir ramiai laukti, kol bus pasirašyta kokia nors milžiniškos svarbos tarptautinė sutartis.

Kad energetikos strategija padėtų įgyvendinti su klimato apsauga, augimu, darbo vietų kūrimu susijusius tikslus, turime laikytis kur kas ryžtingesnio, rinka grindžiamo požiūrio, leidžiančio pasinaudoti rinkos mechanizmo teikiamais pranašumais. Tik mes patys galime išjudinti rinką ir naujovių pradininkams parodyti, kur link norime eiti, kad jie mus tenai nuvestų. Štai kodėl ALDE frakcija ragina Europos Sąjungą įsipareigoti išmetamo CO2 kiekį sumažinti iki 30 proc. Anglies dioksido rinka – pagrindinis mūsų išmetamo CO2 kiekio mažinimo ir ekologiškų investicijų mechanizmas – neveikia. Ji apkrauta kvotomis, o kaina pernelyg maža, todėl nėra paskatų investuoti į ekologiškas technologijas. Esame įsitikinę, kad Europos Sąjunga turi ryžtis šiam žingsniui dėl mūsų ekonominio augimo, klimato ir energetinio saugumo. Pirmyn, Europa, pirmyn, Komisija! Žodžius paverskime darbais.

(Plojimai)

  Claude Turmes, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau išreikšti savo paties ir mūsų frakcijos padėką Lenai Kolarskai-Bobińskai už jos ir visų šešėlinių pranešėjų atliktą darbą. Turbūt nebuvo lengva visus mus sutelkti (tarsi ganomas avis), tačiau jums tai pavyko.

Pirmoji mano žinia tokia: „Įgyvendinti, įgyvendinti, įgyvendinti“. Mums nereikia naujos energetikos politikos. Verčiau įgyvendinkime klimato kaitos dokumentų rinkinį, trečiąjį vidaus rinkos dokumentų rinkinį ir dujų tiekimo saugumui užtikrinti skirtas priemones. Be to, turime įdiegti tikslines politikos priemones. Minėjote energijos vartojimo efektyvumą. Jis turi pamatinę reikšmę, todėl laukiame Bendto Bendtseno pranešimo, kuriame šis klausimas bus nagrinėjamas išsamiau.

Antroji žinia susijusi su vidaus rinka. Komisijos nary, mano nuomone, jūs puikiai padirbėjote rengdamas energetikos infrastruktūrai skirtą dokumentų rinkinį, tačiau, tikiuosi, nešykštėsite jėgų ir konkurencijos politikai. Pastaruosius penkerius metus gana sėkmingai kovojome su monopolizmu. Tai turi būti viena svarbiausių Europos energetikos politikos krypčių.

Atsinaujinančiųjų energijos išteklių klausimu mūsų pranešimas gana tiesmukas, o jūsų ES strategija ir strategija „Europa 2020“ – labai miglotos. Jens Rohde teisus. Per kitą dešimtmetį investicijos į atsinaujinančiuosius energijos išteklius sudarys 70 proc. visų energetikai skirtų Europos investicijų. Su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais susijusi technologija, palyginti su kitomis energetikos technologijomis, sudaro didžiausią mūsų eksporto rinkos dalį. Pagalvokime, kokią žinią neštų mūsų sprendimas iš strategijos „Europa 2020“ pašalinti atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Didžiausių artimiausio dešimtmečio investicijų objektui dokumente reikėtų specialaus skyriaus.

Taip pat mūsų pranešime išreikštas daug apdairesnis požiūris į siūlymus atnaujinti diskusijas dėl suderinamumui siekti skirtų nacionalinių ar kitokių sistemų. Vyriausybės pageidauja nacionalinių paramos sistemų ir kad netrikdytume tam skirtų diskusijų, anksčiau minėtųjų verčiau neatnaujinti.

Ateityje bus svarbios ir dujos, ir nafta. Norėčiau jums užduoti du konkrečius klausimus. Pirma, kaip manote, kokią reikšmę energetikos sektoriui kitą dešimtmetį turės dujų rinka? Antra, spaudos konferencijoje labai aiškiai pasakėte, kad turimų naftos išteklių gavyba pasiekė aukščiausią lygį ir kad jos kaina gali pavojingai išaugti iki 200 JAV dolerių už barelį. Kokios įtakos tai turės su transporto politika susijusiems Komisijos sprendimams?

  Konrad Szymański, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, kaip ir anksčiau kalbėjusieji, norėčiau padėkoti pranešėjai už šaunų bendradarbiavimą rengiant šį itin sudėtingą pranešimą. Pranešime išdėstyti visi didieji Europos energetikos politikos uždaviniai. Mano manymu, Europos Sąjungai visų pirma reikėtų siekti, kad sutartyse su trečiosiomis šalimis nebūtų rinkos pažangą stabdančių sąlygų. Jos – viena didžiausių kliūčių.

Ypač Rusija riboja galimybes naudotis dujų vamzdynais, draudžia grįžtamąjį eksportą, Europos įmonėms nustato nuosavybės teisių apribojimus, taikomus jau nupirktoms dujoms. Kaip tik taip ir nutiko Lenkijos sutarties, gerai žinomos Komisijos nariui G. Oettingeriui, atveju. Rusijos politikos tikslas – kuo ilgiau išlaikyti monopolį dujų rinkoje. Dėl bendrovės „Gazprom“ monopolio Vidurio Europoje nukenčia bendroji rinka, konkurencija ir, galų gale, vartotojų teisės. Tokiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga turi imtis labai ryžtingų priemonių, taip pat diplomatinių, pasinaudoti Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams vaidmeniu. Kitaip mūsų atsakas bus tiesiog neadekvatus.

Europos Sąjungos diplomatijos srityje apskritai reikėtų skirti daugiau dėmesio su žaliavomis susijusiems klausimams. Tai – itin svarbi tema ir sunkus uždavinys mūsų tarnyboms, turint omenyje mūsų kompetencijas ES prekybos politikos srityje. Plėtodami energetikos politiką, turėtume visokeriopai remti šiuolaikinių technologijų, suskystintų gamtinių dujų įrenginių ir geoterminės energetikos sklaidą, skalūnų dujų gavybą. Kol neužtikrinsime dujų tiekimo saugumo ir šaltinių įvairovės, negalime pernelyg staiga atsisakyti anglių. Kitaip tik padidinsime savo priklausomybę nuo žaliavų, ypač Vidurio Europoje, kur anglių pramonė vis dar be galo reikšminga.

Paskutinis klausimas, kurį norėčiau aptarti, susijęs su viena institucijų santykių problema. Nė vienas L. Kolarskos-Bobińskos pranešimo punktas atidžiau neišnagrinėtas Europos Komisijos komunikate. Akivaizdu, kad jį rengiant neatsižvelgta į Europos Parlamento poziciją. Aplinkybės susiklostė labai nepalankiai ir šis procesas nenusisekė. Manau, kad taip elgtis negalima.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti L. Kolarską-Bobińską puikiai atlikus itin sunkų darbą. Šiame Parlamente išsakyta daug plataus užmojo tikslų (o mano gerbiamas draugas C. Turmes kelis kartus ragino juos įgyvendinti), tad, manau, visi turėtume pasidžiaugti naujausiu, lapkričio mėn. paskelbtu, Komisijos komunikatu, skirtu energetikos strategijos klausimams. Pirmą kartą matome tokią tikrovišką strategiją. Komisija konkrečiai ir aiškiai parodo sunkumus, juos apibrėžia, aptaria ir nurodo žemiausią ribą, kurią privalome perkopti siekdami užsibrėžtų tikslų.

Komisijos nary, jūs mums pateikėte tikrovišką energetikos politikos strategiją. Nuoširdžiai ja džiaugiuosi ir noriu pasiūlyti vieną praktišką ir tikrovišką sprendimą, susijusį su projektu „Pietų srautas“. Turime du nedidelius dujotiekius – ITGI (Turkija–Graikija–Italija) ir TAP (Adrijos jūros dujotiekis) – jie jau nutiesti ir veikia. Galite judėti pirmyn. Dujotiekis „Nabucco“ didelis, todėl projektą įgyvendinti sudėtingiau, darbai gali užtrukti. Taigi, sutelkite dėmesį į du mažesnius dujotiekius.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, norėčiau išreikšti pritarimą L. Kolarskos-Bobińskos parengtam pranešimui, ypač paskutinei jo daliai, kurioje raginama piliečių interesams teikti viršenybę politinių argumentų atžvilgiu.

Kodėl tai svarbu, parodo vienas labai paprastas pavyzdys. Šiuo metu rengiami du dideli projektai – „Pietų srautas“ ir „Nabucco“. Bulgarijoje kai kurios radikalios politinės frakcijos tvirtina, esą šiedu projektai tarpusavyje nesuderinami. Bemaž svarstoma, kurį iš dviejų projektų įgyvendinti ir katro atsisakyti. Bet mano įsitikinimu, „Pietų srauto“ ir „Nabucco“ konkurencija – vienintelis būdas užtikrinti saugios, pigios energijos tiekimą Europos piliečiams.

Kitas nepaprastai svarbus klausimas, kurio šiaip ar taip negalima praleisti, – branduolinė energetika ir jos plėtra atsižvelgiant į politizuotą jos pobūdį. Kelti šį klausimą skatina tai, kad sprendimas nutraukti Bulgarijoje esančios Kozlodujaus branduolinės elektrinės reaktorių eksploataciją buvo politinis. Tie reaktoriai valstybėms narėms galėjo uždirbti milijardus eurų ir tam tikra šių pinigų dalis gal net būtų papildžiusi ES biudžetą, tačiau dabar joms tenka mokėti kompensaciją dėl to, kad politiniais sumetimais buvo nuspręsta šiuos reaktorius uždaryti.

Be to, pastaruoju metu pastebime, kad ginčus dėl branduolinių elektrinių gaubia isteriška nuotaika. Kad pasipriešintume tokioms aktyvistų organizacijoms, raginčiau nešališkomis priemonėmis ginti kitokį požiūrį. Visų pirma todėl, kad jie nesiūlo jokios alternatyvos. Iš tikrųjų branduolinė energetika – tai dar vienas būdas užtikrinti saugų, pigų energijos tiekimą.

  Herbert Reul (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone G. Oettingeri, ponios ir ponai, ir aš norėčiau padėkoti L. Kolarskai-Bobińskai už labai konstruktyvų ir uolų jos darbą. Jei jau reiškiu padėką, tai pritariu ir pačiam pranešimui – kitaip nei tie mano kolegos, kurie giria pranešimą, tačiau rytoj siūlys tam tikrus esminius pakeitimus, kad radikaliai pakeistų kai kurias jo dalis. Taigi norėčiau aptarti daug kartų mums pareikštą reikalavimą kelti didesnio užmojo siekius. Tačiau aš nesu visai tikras, ar tai, kas šiuo atžvilgiu buvo sakoma, yra dideli užmojai, ar nepamatuoti siekiai.

Esu labai dėkingas L. Kolarskai-Bobińskai, pristačiusiai tikrovišką politiką, nes kaip tik tokios ir reikia ekonomikos ir finansų krizės laikais. Užuot puoselėję naujas svajones, turėtume pasiūlyti ką nors, kas leis per vienus, dvejus, trejus ar ketverius metus įrodyti, kad mums pavyko tai įgyvendinti.

Labai dėkoju pranešėjai už tai, kad užsiminė apie energijų rūšių derinio svarbą ir valstybių narių atsakomybę – jos pačios nuspręs, ko joms reikia. Nesiimsime tvirtinti matantys vienintelę perspektyvą, t. y. atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Ateityje galima derinti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, anglių, naftos, dujų gaminamą energiją, taip pat branduolinę ir branduolių sintezės energiją. Labai džiaugčiausi, jei visa, ką L. Kolarska-Bobińska parašė ir ką didžiąja balsų dauguma priimsime, išliktų pranešime.

Pranešėja aptarė finansinės atsakomybės klausimą, būtinybę sukurti ir įdiegti infrastruktūrą, o ne paprasčiausiai to reikalauti ir sakyti, kad reikia iš kur nors paimti pinigų. Ji užsiminė ir apie įmonių atsakomybę.

Taip iškyla bendrosios rinkos klausimas. Šiuo atžvilgiu nereikia reikalauti naujo dokumentų rinkinio, naujų teisės aktų. Verčiau raginkime įgyvendinti ir peržiūrėti jau galiojančius ir būkime dalykiški, kad mūsų nustatyti kriterijai taip pat būtų taikomi. Pagaliau ne mažiau svarbu suprasti, kad negalima kaip pakliūva ant viršaus lipinti naujų dalykų, o paskui stebėtis, kodėl energija taip pabrango, kad žmonės jos nebeįperka. Kas tai būtų – dideli užmojai ar atsakomybės stoka, – jei paprasčiausiai krautume ant viršaus naujus dalykus, didintume išlaidas ir paskui skųstumės, kad piliečiai kenčia energijos nepriteklių?

Kai kada diskutuojant šiais klausimais visas dėmesys skiriamas pramonei, tačiau per keletą artimiausių mėnesių ir metų to padarinius skaudžiai pajus piliečiai. Norėčiau, kad diskutuodami kartais iš pat pradžių pamąstytume apie galutinį rezultatą.

  Teresa Riera Madurell (S&D). – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia sveikinu L. Kolarską-Bobińską ir šešėlinę nešėją M Ulvskog iš mano frakcijos, taip pat kitus pranešėjus atlikus puikų darbą.

Pranešimas strateginio pobūdžio, tad jame plačiai nagrinėjami įvairūs ES energetikos politikos bruožai ir kuriama strategija, grįsta daugybe pastaraisiais metais patvirtintų teisės aktų. Turiu nedaug laiko, todėl norėčiau aptarti du itin svarbius šio pranešimo aspektus: rinkos jungtis ir apmokestinimą.

Dabar turime kuo skubiau ryžtingai įgyvendinti galiojančias teisines ir finansines priemones, siekdami per tinkamą laikotarpį sustiprinti silpnas europinio energetikos tinklo grandis. Tai labai svarbu.

Apmokestinimo klausimu esu įsitikinusi, kad, norint užtikrinti rinkai priimtiną vartojimo efektyvumo, energijos taupymo ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo lygį, reikia ne tik specialių apmokestinimo priemonių, bet ir mokestinių paskatų – galimybių teisėtai atskaityti mokesčius ar visai jų nemokėti.

  Lena Ek (ALDE). – Pone pirmininke, esame įklimpę į problemas, susijusias su Europos energijos rinka ir energetikos tinklu, jau nekalbant apie tai, kad didžioji dalis energijos gaminama iš iškastinių išteklių. Kai girdžiu tvirtinant: „Įgyvendinimas, įgyvendinimas, įgyvendinimas“, man norisi sakyti: „Kryptingumas, kryptingumas, kryptingumas“ ir pateikti keletą pavyzdžių.

Mums vis dar trūksta 50 proc. Europos strateginiam energetikos technologijų planui (angl. SET-Plan) finansuoti reikalingų lėšų. Dabartinė derybų dėl biudžeto kryptis visiškai priešinga šitai energetikos strategijai. Mums reikėjo (iš anksto atsiprašau, nenoriu būti išprašyta iš šio Parlamento) velniškai kovoti dėl Europos ekonomikos atgaivinimo plano, energijos vartojimo efektyvumo ir alternatyvių kuro rūšių. Tokių pačių keblumų kyla ir mokslinių tyrimų srityje.

Tą pačią savaitę, kurią diskutuojame apie šią, Komisijos nary, turiu pripažinti, iš dalies neblogą strategiją, balsuojame ir dėl EP pranešimo paramos anglių pramonei klausimu. Jame parašyta, kad Ispanijoje neperspektyvioms anglių kasykloms teikiamos subsidijos siekia 50 000 EUR vienai darbo vietai, kai vidutinis subsidijų dydis – 17 000 EUR vienai darbo vietai. Kaip galime būti konkurencingi ir šiuolaikiški, jei darome tokius sprendimus? Tai sumenkina visą strategiją.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, ankstesnių metų patirtis – kai Ukrainai nutraukus dujų tiekimą ar kelioms ES valstybėms narėms likus be elektros pamatėme, kad mūsų energetikos sistemai trūksta krizės sąlygomis būtinų rezervų, – parodė, jog bet kokiam sprendimui reikės didelių investicijų. Taigi svarstydami, ką ir kaip būtina keisti, turėsime dirbti darniai ir apdairiai, kad kuo tinkamiau panaudotume investuotus išteklius.

Pranešime į tokią padėtį atsižvelgta labai nuodugniai – čia aptarti iš esmės visi klausimai, kuriuos reikės nagrinėti siekiant išspręsti energetikos problemas. Paminėta viskas nuo teisinio pagrindo, įgaliojimų pasiskirstymo iki prekybos taisyklių, tinklo modernizavimo ir finansavimo.

Taip pat primenama būtinybė užtikrinti energijos vartojimo efektyvumą, paramą moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Šį visapusišku ir pamatuotu požiūriu grįstą pranešimą, manau, galima laikyti gera tolesnių Europos energetikos sistemai tobulinti skirtų darbų pradžia.

  Bendt Bendtsen (PPE). – (DA) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti pranešėjai už puikiai atliktą darbą ir gerai apgalvotą pranešimą. Nekyla abejonių, kad Europai skirtos naujos energetikos strategijos poreikis sparčiai didėja. Tuo neabejoja ir Europos įmonės. Vis labiau priklausome nuo Rusijos tiekiamų dujų ir iš Artimųjų Rytų perkamos naftos. Energetikos strategija šiandien – ne tik ES užsienio ir saugumo politikos dalis, bet ir energijos tiekimo saugumo sąlyga. Europai skirti mūsų sprendimai turi lemiamą reikšmę mūsų konkurencingumui. Reikalinga milžiniška investicija į ateitį, leisianti galutinai sukurti glaudžiais santykiais grįstą rinką. Taip pat reikia gausiai investuoti į energijos vartojimo efektyvumą. Sutaupytas pinigas – uždirbtas pinigas. Juolab kad energijos vartojimo efektyvumas – pigiausias būdas mažinti išmetamo CO2 kiekį.

Norėčiau padėkoti Komisijos nariui G. Öettingeriui už šiandien išsakytas pastabas dėl energijos vartojimo efektyvumo. Energijos vartojimo efektyvumo (nesvarbu, ar tikslai privalomi, ar ne) atžvilgiu, man priimtinas Komisijos komunikatas, nes jame nurodyta daugybė sričių, kuriose dar galime šį tą nuveikti. Taip pat esu linkęs Komisijai suteikti didesnius įgaliojimus atmesti nacionalinius veiksmų planus, jei pagal juos neįmanoma iki 2020 m. pasiekti tikslo 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

Be to, JAV ir Kinija smarkiai investuoja į sritis, kurios padės didinti energijos vartojimo efektyvumą. Visi puikiai supranta, kad energija ateityje brangs, o Europa šiuo metu nepajėgi konkuruoti pasaulio rinkoje. Taigi, pamatuotai investuodami į energijos vartojimo efektyvumą, infrastruktūrą, pažangius tinklus ir t. t., turime ES įmonėms sudaryti sąlygas padidinti savo konkurencingumą. Tai duos ir papildomos naudos – Europoje, šiuo metu prarandančioje tūkstančius darbo vietų, atsiras naujų darbo vietų ir pažangių, naujoves diegiančių įmonių.

  Ivari Padar (S&D). – (ET) Pone pirmininke, sveikinu pranešėją ir kolegas, parengus šį vykusį pranešimą. Visos Europos energetikos rinka kuriama visų europiečių labui. Tačiau atverdami savo energijos rinkas, neskyrėme dėmesio rinkos skaidrumui ir visapusiškumui.

Neramu matyti, kaip, už šimtus milijardų eurų pirktoms elektros energijos, dujų ir CO2 išmetalų kvotoms pereinant į kitų savininkų rankas, atsiveria akivaizdžios priežiūros ir teisėkūros spragos. Todėl sveikinu Komisijos iniciatyvą šią spragą užpildyti. Tikiuosi, kad komunikate, kurį Komisija netrukus patvirtins, daugiausia dėmesio bus skirta vartotojų apsaugai, kad bus aiškiai apibrėžta visos Europos masto reguliavimo sistema su nedviprasmiškomis taisyklėmis ir apibrėžtimis, siekiant išvengti naudojimosi viešai neatskleista informacija, manipuliavimo rinka ir padidinti rinkos likvidumą.

Esu įsitikinęs, kad Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra – Europos Sąjungos energetikos rinkos reguliavimo institucija, įsteigta trečiuoju vidaus rinkos dokumentų rinkiniu, – ilgainiui turės prižiūrėti prekybą elektros energija, dujomis ir apyvartiniais taršos leidimais. Siūlau, kad valstybėse narėse už šių trijų rinkų priežiūrą būtų atsakinga viena reguliavimo institucija.

  Fiona Hall (ALDE). – Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad Komisijos parengtoje 2011–2020 m. Europos energetikos strategijoje paminėta tebevykstanti peržiūra, skirta netiesioginio žemės paskirties keitimo įtakai įvertinti. Nepaprastai svarbu, kad Komisija laikytųsi savo įsipareigojimo iki metų pabaigos pateikti su šia peržiūra susijusį pasiūlymą, siekiant apmalšinti visuomenės susirūpinimą, kad šiuo metu vartotojams siūlomos kai kurios biokuro rūšys galbūt nepadeda mažinti bendro išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, taip pat dėl pramonės, nes joje plėtojami pažangūs procesai, kurių pridėtinės vertės nepaneigsi.

Energijos tiekimo patikimumo klausimu taip pat prašyčiau Komisijos persvarstyti savo pastabas dėl atsinaujinančiųjų energijos išteklių paramos sistemų derinimo. Pritariu ES lygmens veiksmams, jei jie duoda pridėtinės naudos, tačiau valstybės narės ką tik pristatė nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planus ir bando juos įgyvendinti, tad iki suderinamumo dar toloka.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nary, iš pradžių norėčiau pasveikinti pranešėją, puikiai parengusią šį pranešimą. Energetikos sektorius – skatinamoji ekonomikos augimo jėga. Nuo 2008 m. Europos Sąjunga vadovaujasi energetikos ir kovos su klimato kaita strategija. Ją įgyvendinti nepaprastai svarbu, tačiau Lisabonos sutartimi mums atveriama galimybė nuveikti dar daugiau, sudaromos sąlygos Europoje kurti tikrą energetikos bendriją.

Turime puoselėti energetikos vidaus rinką, kurti ir tvirtinti tinklus jungiančias grandis, užtikrinti solidarumą energetikos klausimais ir visų pirma rūpintis vartotojais. Reikia didinti viešąjį finansavimą, kurti priemones ir programas energijos vartojimo efektyvumui skatinti. Siekiant šių tikslų, pamatinę reikšmę turi moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra.

Į tai atsižvelgdama, sveikinu įvairias Europos pramonės iniciatyvas, diegiamas pagal Europos strateginį energetikos technologijų planą, taip pat raginu Komisiją įgyvendinti ir kitas šiame plane nurodytas priemones. Be to, rengiant aštuntąją bendrąją programą, energetikos srityje reikėtų teikti pirmenybę moksliniams tyrimams ir pažangių technologijų plėtrai. Nepaprastai svarbu skirti pakankamai lėšų švarių tvarių technologijų plėtrai remti. Tai vienintelis būdas išlaikyti mūsų pramonės konkurencingumą, skatinti ekonomikos augimą, kurti darbo vietas.

  Kathleen Van Brempt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, šiandien čia dažniausiai girdime žodį „strategija“ – ir tikrai ne veltui. Taigi, viena vertus, džiaugiamės Komisijos parengta strategija. Kita vertus, Komisijos nary, esame kiek nusivylę, nes gera strategija neįsivaizduojama be nuodugnaus įvertinimo – tiekimo problemų, socialinių problemų ir, savaime suprantama, ekologinių problemų įvertinimo. O jau tada, remdamiesi tokia strategija, galime nustatyti prioritetus. Žodžiui „prioritetas“ teikiu didžiulę svarbą, nes jis reiškia reikalų eiliškumą. Pirmas eilėje – energijos vartojimo efektyvumas. Jūs tai minėjote, tačiau kodėl, jei energijos vartojimo efektyvumas mums išties svarbus, taip sunku nustatyti tikslus, kuriuos valstybės narės privalėtų įgyvendinti? Toks žingsnis būtinas. Gerai žinome, kad jis veiksmingas ir padėtų pasiekti tai, ko mums reikia. Taigi norėčiau Komisijos nario paprašyti rimtai imtis šio prioritetinio uždavinio ir tinkamai jį pristatyti, kai rengsitės vasario mėn. vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Pone pirmininke, Komisijos nary, šiandien turime apsispręsti, kokia kryptimi plėtosime energetiką iki 2020 m., tačiau šis laikotarpis labai jau trumpas. Kol energetikos įrenginiai pastatomi ir paleidžiami į darbą, praeina nemažai metų. Ilgokai trunka ir energetikos tinklų bei elektros jėgainių statyba. Tokių statinių eksploatavimo laikas – keli dešimtmečiai. Štai kodėl investuotojams reikia daug ilgesniam laikotarpiui nustatytų gana pastovių politikos gairių. Jei norime pasiekti kovos su klimato kaita ir energetikos tvarumo tikslus, rengdami politikos pagrindus, turime žvelgti į daug tolimesnę ateitį. Energetikos srityje mums reikia strateginio dokumento, kuriuo galėtume vadovautis bent jau iki 2050 m.

Branduolinė energija tampa viena perspektyviausių energijos rūšių, todėl šiuo atžvilgiu norėčiau aptarti tris, mano manymu, Europos lygmeniu spręstinas užduotis. Pirma, reikia teisėkūros priemonėmis užtikrinti, kad branduolinių jėgainių eksploatacija būtų nutraukiama saugiai ir kad radioaktyviosios atliekos būtų šalinamos laikantis principo „teršėjas moka“.

Antra, taikydami veiksmingas ir skaidrias procedūras turime užtikrinti, kad naujos elektros jėgainės būtų statomos laikantis pačių griežčiausių saugos reikalavimų. Tam reikėtų nustatyti būtiniausius reikalavimus, taikytinus svarstant ir patvirtinant naujų branduolinių jėgainių projektus. Be to, turime apsvarstyti galimybę Europos lygmeniu licencijuoti naujųjų tipų branduolines jėgaines. Tai padėtų mums pasinaudoti bendromis žiniomis ir padėti valstybėms, tik dabar pradedančioms diegti branduolinę energetiką, taip pat toms, kuriose šią veiklą administruojančios įstaigos, tiesą sakant, palyginti mažos.

Trečia, reikia siekti, kad branduolinei energetikai skirtų sprendimų priėmimas būtų demokratiškesnis. Branduolinis kuras – vienas iš daugelio galimų energijos išteklių, todėl su juo susijusios sprendimų priėmimo procedūros neturėtų skirtis nuo tų, kurios taikomos anglims, atsinaujinantiesiems ištekliams, dujoms ar naftai. Europos Parlamentui reikėtų suteikti bendro sprendimo įgaliojimus. Šiuo tikslu nebūtina peržiūrėti Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, nes tai galima padaryti tarpinstituciniu susitarimu.

  Adam Gierek (S&D). – (PL) Pone pirmininke, išlaidos energijai sudaro apie 40 proc. gamybos išlaidų, o išlaidos darbo užmokesčiui – vos 15 proc., tačiau energijos reikia jau vien tam, kad galėtume apsirūpinti energijos gamybai būtinomis žaliavomis. Taigi ekonomikos konkurencingumas priklausys nuo energetikos. Dogma apie jos įtaką pasaulio klimatui ir raginimas kurti tai, kas vadinama ekonomika be anglies dioksido, – tikra beprasmybė. Tai, kaip vangiai siekiame išmetamo anglies dioksido kiekiui mažinti skirtų privalomųjų tikslų, rodo, kad panašūs sprendimai socialiniu ir ekonomikos požiūriu neatsakingi. Tą patį galima pasakyti apie reikalavimą diegti anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijas, keliamą anglimis kūrenamoms jėgainėms – bet kodėl ne toms, kurios naudoja kitokį kurą? Kodėl varomąja pažangos jėga nelaikomas veiksmingumas?

Turiu perspėti: visuomenė nepatenkinta, kad leidžiama plisti energijos nepritekliui. Naujose ES valstybėse narėse energijai žmonės išleidžia 40 proc. visų šeimos išlaidų. Taip pat turiu perspėti, kad energetinio saugumo neteksime dėl pastaruoju metu patvirtintų teisės aktų, visų pirma, klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkinio. Ir dar vienas klausimas – kodėl valstybės narės negali pačios nuspręsti, kaip mažinti jose išmetamo CO2 kiekį, jei gali pasirinkti sau priimtiną energijos rūšių derinį?

  Lambert van Nistelrooij (PPE). – (NL) Pone pirmininke, įsigaliojus naujajai Lisabonos sutarčiai už energetiką bendrai atsako Europos Sąjunga ir valstybės narės. Antrąjį energetikos dokumentų rinkinį, iš esmės sudarantį šios strategijos pagrindą, akivaizdžiai verta papildyti, o pranešime pateikiama šiuo atžvilgiu gera analizė. Vis dėlto valstybės narės, taip pat jų privačiojo ir valstybės sektorių subjektai turi tarpusavyje susiderinti. Vis didėja tarpvalstybiniu lygmeniu ir pačiose valstybėse narėse įgyvendinamų veiksmų programų svarba. Nustatytų kovos su klimato kaita ir energetikos tikslų visai pakanka. Naujų papildomų privalomųjų tikslų nereikia. Kaip jau girdėjome, svarbiausia įgyvendinti esamus, rūpintis savo piliečiais – vartotojais. Taip pat gali būti, kad Komisijai reikia gerinti savąją šių nacionalinių programų vertinimo procedūrą ir kad nuo to turbūt priklausys mūsų ištekliai, galbūt euroobligacijos. Žodžiai vis dar skiriasi nuo darbų. Pirmas iš dviejų pagrindinių tikslų – energijos vartojimo efektyvumas. Tai puiki galimybė didinti mūsų įmonių konkurencingumą, taip pat užimtumą – pvz., energetikos įrangos ir statybos sektoriuose. Žvilgtelėkime į savo pačių šalį: Vokietijoje šiuo tikslu sukurta šimtai tūkstančių darbo vietų. Antras pagrindinis tikslas (taip, jūs tai sakėte) – tarpvalstybinė ir valstybių vidaus infrastruktūra, pažangieji tinklai. Štai kur būtinos euroobligacijos. Noriu Komisijos nariui užduoti klausimą: ar gruodžio mėn. bus svarstomas euroobligacijų klausimas? Kalbame apie naujus išteklius – mums reikia pinigų, – tad prašyčiau atsakyti, ar iš tikrųjų imsitės tokios jų taupymo priemonės? Veiksmai – štai ko reikia.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pone pirmininke, Europos Sąjungos energetikos strategijoje daugiausia dėmesio reikėtų skirti siekiams didinti energijos vartojimo efektyvumą, mažinti sunaudojamos pirminės energijos kiekį ir energijos nepriteklių, skatinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą ir kurti ES energetinį saugumą. Tačiau ES energetikos strategiją tiesiog būtina susieti su pramonės politika, mokslinių tyrimų ir inovacijų politika ir kovos su klimato kaita politika.

Raginame Komisiją ir valstybes nares kurti finansines ir fiskalines priemones, padėsiančias didinti energijos vartojimo efektyvumą, ypač statybos sektoriuje, ir teikti energijos vartojimo efektyvumui pirmenybę būsimoje daugiametėje finansinėje programoje.

Europos Sąjunga turėtų teikti daugiau svarbos Rytų partnerystei, ypač Juodosios jūros regione, turinčiame ypač didelę geopolitinę reikšmę Europos Sąjungos energetiniam saugumui ir ES energijos išteklių tiekimo maršrutų įvairovei.

Taip pat raginame Komisiją ir valstybes nares tęsti Europos pietinio dujų koridoriaus projektą, ypač „Nabucco“ projektą, galintį labai padidinti energijos tiekimo saugumą.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Pone pirmininke, ir L. Kolarską-Bobińską, ir Komisijos narį G. Oettingerį verta pagirti už šį darbą, nes tai tikrai svarbus laimėjimas. Įgyvendinant Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos energetikos strategijos pagrindą sudarys keturi nauji kertiniai akmenys: bendroji energetikos rinka, tiekimo saugumas, energijos vartojimo efektyvumas ir Europos energetikos tinklų sujungimas.

Rengdami naująją energetikos strategiją, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų laukia keli išbandymai. Mūsų iškastinio kuro atsargos pamažu senka, todėl, siekdami pagausinti turimas atsargas, galėtume ieškoti naujų žaliavų radaviečių, skatinti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą. Didėjant Europos gyventojų skaičių, atitinkamai didėja ir energetinė jos priklausomybė. Iki 2030 m. Europai reikės užsitikrinti galimybę importuoti 65 proc. jai būtinų energijos išteklių. Importuojamų gamtinių dujų dalis gali sudaryti net 80 proc. Turime siekti dar didesnės energijos transportavimo maršrutų ir jos tiekimo šaltinių įvairovės. Taip pat gali kilti būtinybė atnaujinti šiuo metu eksploatuojamas jėgaines.

Neužtenka skirti daugybę pinigų atgyvenusioms jėgainėms uždaryti – taip pat reikia rūpintis technine jų priežiūra. Valstybės narės privalo visapusiškai persvarstyti savo požiūrį į branduolinę energetiką. Turime tęsti branduolinei energetikai plėtoti skirtą veiklą, kitaip neįstengsime pasiekti kovos su klimato kaita tikslų. Šioje srityje patariu būti labai apdairiems, kad dideli mūsų užmojai neimtų kelti grėsmės pramonės ir prekybos konkurencingumui. Šiuo atžvilgiu matome pamatuotą pranešimą, kuriame išdėstyti tikroviški, pasiekiami tikslai. Dėl to jam labai pritariu.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, nekyla abejonių, kad užtikrinti tvarią, saugią ir prieinamą energiją – vienas sudėtingiausių artimiausiais metais Europos laukiančių uždavinių.

Įgyvendinant Europos Sąjungos politikos tikslus reikės imtis veiksmų, kurių negalima praleisti pro pirštus. Tikslą iki galo sukurti vidaus energetikos rinką pasieksime tik tada, jei pastaruoju metu patvirtinti su energetikos dokumentų rinkiniu susiję teisės aktai bus taikomi visose valstybėse narėse.

Mano nuomone, siekiant iki galo įgyvendinti strategijos tikslus, neturėtume vengti investuoti į šiuolaikišką pažangią infrastruktūrą, ypač mokslinių tyrimų ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos vartojimo srityse. Tokios investicijos – ne tik ekonominiu požiūriu naudingiausias būdas mažinti ES energetinę priklausomybę, bet ir priemonė, padėsianti kovoti su klimato kaita.

PIRMININKAVO: STAVROS LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

  Hannes Swoboda (S&D). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau nuoširdžiai padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams, taip pat jums, pone G. Oettingeri, nes tai, ką pateikėte pastarosiomis dienomis ir savaitėmis, turi pamatinę reikšmę Europos Sąjungos raidai. Vis dėlto, kaip ir K. Van Brempt, C. Turmes ir kiti, laikausi nuomonės, kad turime nuveikti šį tą daugiau, nes, skatinant ekologišką augimą ir kuriant ekologiškas darbo vietas, pamatuota, aplinkosaugos tikslus atitinkanti energetikos politika, sakyčiau, prilygsta nešančiajai raketai.

Šį klausimą vakar vėl aptarėme su Komisijos pirmininku. Deja, šiandien apie tai kalbėta labai nedaug. Tačiau imtis papildomų veiksmų būtina. Žinoma, daugelis ekologiškos energetikos politikos iniciatyvų vis dar palyginti brangiai atsieina. Tačiau pagalvojus apie jų naudą aplinkai ir lyderio vaidmens reikšmę Europos pramonei matyti, kad tokios iniciatyvos, be kita ko, labai svarbios kuriant darbo vietas.

H. Reul teisus: mums reikia įvairių energijos išteklių. Galbūt ne visų – šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės daug kuo skiriasi. Tačiau turime žinoti, kurios krypties laikytis sprendžiant energijos vartojimo efektyvumo, energijos taupymo, atsinaujinančiųjų išteklių energijos klausimus, nes šie sprendimai – Europos ekonomikos pažangos varikliai.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, energetikos klausimas – vienas didžiausių prioritetų, kurio atidėlioti negalima. Svarbu, kad būsimas 2011–2020 m. veiksmų planas esmingai padėtų stiprinti Europos Sąjungos bendrąją politiką.

Turime glaudžiai bendradarbiauti, ypač energetikos infrastruktūros srityje, taip pat užtikrinti tinkamą ES finansavimą. Manau, kad plėtojant strateginę ES infrastruktūrą ir šiuo tikslu, be kita ko, plečiant ir jungiant visas vietos, regionų ir Europos energijos rinkas, nepakanka išsirūpinti valstybės ir ES finansavimą. Turime skirti daugiau dėmesio privačiajam sektoriui ir jo atstovų investicijoms.

Manau, kad šiuo tikslu tiktų skatinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, užtikrinant reikalingą politinę ir administracinę pagalbą, skiriant kiek nors lėšų, teikiant valstybės garantijų. Tai padės mums sėkmingai užsitikrinti finansavimą, gyvybiškai svarbų bet kokios energetikos politikos ateičiai.

  Arturs Krišjānis Kariņš (PPE). – (LV) Pone pirmininke, Komisijos nary, šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie mūsų piliečių gerovę ir apie salas. Paprastai žodis „salos“ mums sukelia malonių minčių – apie saulę, šilumą. Pietinių salų atskirtis jų gyventojams netgi naudinga, nes traukia turistus, bet energetinė atskirtis, kitaip – salos statusas, itin žalinga gyventojams. Kaip tik jos ir nereikia. Kodėl? Energetikos srityje atskirtis raiškia, kad šioje rinkoje ramiai sau viešpatauja kokia nors monopolija, o gyventojai, savo ruožtu, negali būti tikri dėl energijos tiekimo ir kenčia nuo aukštų kainų. Šiame pranešime siūloma išeitis. Infrastruktūra, infrastruktūra, infrastruktūra. Kurkime Europos Sąjungos energetikos jungtis, kad susivienytume ir mūsų piliečiai galėtų džiaugtis padoriomis kainomis ir tiekimo saugumu. Ačiū.

  Francesco De Angelis (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, palankiai vertinu šią rezoliuciją, nes ji puiki keturiais požiūriais.

Pirma, joje dar kartą patvirtinta, kad energijos vartojimo efektyvumas ir energijos taupymas – tai rentabilūs neatidėliotini sprendimai, padėsiantys mažinti Europos energetinę priklausomybę ir kovoti su klimato kaita. Antra, joje pabrėžiama pažangiosios infrastruktūros svarba. Trečia, valstybės narės raginamos iki galo įgyvendinti Europos teisės aktus. Ketvirta, joje siekiama energetikos politikai suteikti tvirtą nuoseklų tarptautinį matmenį.

Galų gale, norėčiau pabrėžti energetinio saugumo ir moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms skirtų investicijų svarbą siekiant kuo tinkamiau ginti vartotojų, įmonių ir piliečių interesus.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Iš tikrųjų aš manau, kad bet kuri Europos Sąjungos valstybė šiandien išgyvena patį didžiausią galvos skausmą dėl savo energetikos ir tikrai noriu pirmiausia padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams už tai, kad praktiškai mes visi, visų valstybių atstovai, turėjome galimybę pateikti savo pasiūlymus, ir dėl protingų kompromisų iš tikrųjų gimė labai geras dokumentas. Taip pat manau, kad ne tiek svarbu turėti ambicingus, kiek realius planus, t. y. realias infrastruktūras, jungtis, realią galimybę žmonėms pasirinkti, iš kokių energijos tiekėjų galima pirkti energiją ir, aišku, realią rinkos kainą. Jeigu mes tai pasieksime, aš manau, kad būsime atlikę labai didelį darbą. Manau, kad ateityje mes taip pat turėtume labiau kontroliuoti valstybių narių norus ir interesus, nes, jeigu kuriame bendrą energijos rinką, tie interesai turi būti suderinami. Taip pat noriu, Komisijos nary, padėkoti, kad labai laiku sureagavote į tam tikrų sutarčių pasirašymą ir kad įdiegtas solidarumo principas Europos Sąjungos mastu.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, atidžiai perskaičiau pranešimą – apskritai, jis man priimtinas. Vis dėlto mane gerokai suglumino įvairios užuominos apie anglių ateitį Europos strategijoje, ypač 52 dalyje, kur Komisijos prašoma parengti teisines nuostatas, siekiant palengvinti anglimis kūrenamų elektros jėgainių statybą.

Prieš kelerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose kilo politinis ir pilietinis judėjimas, de facto lėmęs kaip ir anglimis kūrenamų jėgainių statybos moratoriumą. Priimant tokį sprendimą atsižvelgta ne tik į išmetamo CO2 kiekį, bet ir į pelenų, turinčių daug nuodingųjų medžiagų, apdorojimo problemą. Taigi visiškai nepritariu bandymams ginti anglimis kūrenamas jėgaines ir norėčiau paminėti, kad vadinamoji švari anglis dažniau būna patrauklus šūkis, o ne tikrovė.

Taip pat girdėjau kelis kolegas EP narius atkakliai ginant branduolinę energetiką – ir išlaidų, ir saugos atžvilgiu. Deja, toks požiūris, kad ir kieno išsakytas, rodo, kad žmogus nesupranta, ką kalba. Alternatyvų yra. Jos susijusios su atsinaujinančiųjų išteklių energija, jos doros, todėl Europos Sąjunga turi apsispręsti kitą dešimtmetį judėti šia kryptimi.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiame pranešime pateikta labai įdomių įžvalgų, nes pirmiausia išdėsčius pamatinę sampratą, jog Europa turi pasirūpinti bendrąja energetikos politika, jame nuodugniai aptarti ir metodai, ir trukmės klausimai.

Europos Parlamento Pirmininko J. Buzeko surengtame Europos energetikos forume 27 valstybių narių ir EP atstovams išsakydamas asmeninę nuomonę, teigiamai atsiliepiau apie bendrąjį energetikos planą, kuriuo būtų sudarytos vienodos sąlygos privatiems asmenims ir įmonėms naudotis energetikos paslaugomis. Vadinasi, būtų panaikinti šiandien kartais žymūs kainų skirtumai.

Gaila, kad į tokį gerą pranešimą įtraukti dabar įprasti priminimai apie Europos Sąjungos atsakomybę kovojant su klimato kaita. Yra su šia tema susijusių specialių dokumentų, todėl, manau, toliau kaišioti tokius priminimus tam, kad įtiktume keliems į kraštutinumus linkusiems aplinkosaugininkams, – neprasminga.

Ar antrasis Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpis taps tikrove, mūsų manymu, priklauso nuo padėties visame pasaulyje, nuo to, ar visos didžiosios valstybės sutiks pasirašyti teisiškai privalomą susitarimą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Sveikinimai pranešėjai ir padėka Komisijos nariui, kuris su tokia gera valia žiūri į energetikos strategiją ir politiką. Turime ambicingus siekius sumažinti klimato kaitos procesą. Kalbant apie aplinkosaugą, energetika gali būti partneris, bet gali būti ir priešas. Europos Sąjungoje priklausome nuo iškastinio kuro, skirto energijos gavimui. Senkant jos resursams, vis labiau priklausome nuo trečiųjų šalių, todėl svarbu vystyti ne tik atsinaujinančią energetiką, bet ir investuoti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo tyrimus. Praeitą sesiją svarstėme papildomų lėšų energetikai skyrimą pagal Europos ekonominio gaivinimo planą. Galbūt būtų tikslinga turėti galimybę paskirstyti lėšas ir iš kitų Europos Sąjungos finansinių mechanizmų, kurios būtų skirtos bendram energijos vartojimo efektyvumui. Atsinaujinanti energetika mums svarbi ne vien tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl energetinio saugumo. Kai kurių valstybių dvišaliai susitarimai vykdant tokius projektus kaip „Nord Stream“ kelia nepasitikėjimą ne vien dėl aplinkosauginių dalykų, bet ir dėl solidarumo principų, todėl reikia skaidrumo šioje srityje.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, mano nuomone, siekis didinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos potencialą – vienas pagrindinių pranešimo dėmenų. Štai kodėl noriu priminti, kad pietryčių Rumunijoje, Dobrudžos regione po kelerių metų veiks didžiausias Europoje vėjo jėgainių parkas. 2011 m. bus baigta 522 turbinų statyba. Iš Dobrudžos bus galima tiekti 50 proc. šalyje sunaudojamos elektros energijos.

Kitas pamatinis efektyvios energetikos rinkos dėmuo – infrastruktūra. ES turi atsirinkti tokius projektus, kurie pasirodys esą efektyvūs ir rentabilūs. Azerbaidžano, Gruzijos ir Rumunijos jungiamasis vamzdynas, vienas svarbiausių Rumunijos indėlių į plėtojamą energetikos infrastruktūrą, – tai galimybę patirti mažiau išlaidų teikianti alternatyva.

Energijos tiekimo šaltinių įvairovė būtina ir naftos sektoriui. Geras pavyzdys – P8 vamzdynas. Rumunija ir Serbija pastaruoju metu atnaujino galimybių studiją, kuri skirta Konstancą ir Pančevą jungiančio vamzdyno pirmos dalies statybai.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, didelę reikšmę Europos Sąjungos energetikos ateičiai turi energijos tiekimo šaltinių įvairovė, nauja energetikos struktūra ir didėjanti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis. Tačiau kartu neturėtume liautis naudoję senųjų energijos išteklių – juos tikrai galima tobulinti naujoviškomis technologijomis, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės galimybes ir poreikius.

Vis dėlto svarbiausia, mano ir piliečių, kuriems atstovauju, nuomone, energetikos srityje išlaikyti visiems vartotojams prieinamą kainą, taip pat išsaugoti darbo vietas ir netgi kurti naujas.

Neturime leisti, kad Europos energijos rinkoje galų gale atsirastų energijos perviršis, nulemtas vartotojams neprieinamų kainų.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D). – (EL) Pone pirmininke, mano manymu, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, net nereikia sakyti, kad Europos Parlamentas galės daug labiau prisidėti prie energetikos politikos.

Sutinku su visomis pranešėjos išsakytomis mintimis ir norėčiau pabrėžti, kad mūsų dienomis energetikos politika daug artimiau susijusi – tiesiogiai ir netiesiogiai – su valstybių narių ir pačios ES užsienio politika. Pritariu nuomonei, kad šiandien reikia imtis būtinų, su infrastruktūra susijusių, darbų ir kad mums reikalingos taisyklės, kuriomis būtų nustatyta, kaip vykdomi susitarimai.

Šiandien pageidaujame aiškių sutarčių, skaidrumo ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Tačiau visų pirma, Komisijos nary, būtina pasirūpinti bendrąja energijos rinka. To ypač reikia ES energetinėms salelėms, kad vienoje didelėje rinkoje galėtume skaidriai spręsti svarbųjį energetikos klausimą.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad naujai energetikos strategijai skirtame pranešime pražiūrėta viena akis badanti tiesa: aukščiausias turimų naftos išteklių gavybos lygis. Gerai, kad bent Komisija pagaliau suvokė šį milžinišką tiesioginį pavojų. Pripažinus, kad turimų naftos išteklių gavyba pasiekė aukščiausią lygį, didžiąją šio iš esmės geranoriško pranešimo dalį, deja, iškart galima mesti į šiukšlyną.

Atsiversiančios didžiulės energetikos spragos niekaip neužpildysime žaisliniais atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais ar skalūnų dujomis. Anglys, branduolių sintezė (ilgainiui – branduolių sintezė ir branduolių dalijimasis) – tai vieninteliai energijos ištekliai, pakankamai skalsūs, kad mus išgelbėtų išsekus naftos atsargoms.

Komisijos nary, dabar, kai tai pripažinome, ar galime kurti naują, rimtą požiūrį į energetiką? Turime liautis sapalioję apie vėjo energijos tinklus ir klimato atšilimą ir sutelkti dėmesį į rimtus mokslinius sprendimus, padėsiančius įveikti aukščiausio turimų naftos išteklių gavybos lygio sukeltą krizę.

  Günther Oettinger, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, taigi prasideda mūsų diskusijos, ir jei sudėčiau visus dalykus, kuriems kalbėdami teikėte daugiausia reikšmės, Europos Sąjungoje, valstybėse narėse ir pačiame Europos Parlamente susidarytų labai mišrus energijos rūšių derinys. Kalbėjote apie viską – nuo šimtaprocentinės atsinaujinančiųjų išteklių energijos iki branduolių sintezės, branduolinės energijos ir anglių. Vadinasi, kils opus klausimas: ar susitarsime dėl ilgalaikės strategijos? Ar Europoje pavyks pasiekti konsensusą? Jei taip, tai koks tas konsensusas bus?

Šiuo metu rengiame strategiją, kurioje keliami trys tikslai: iki 20 proc. padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį, 20 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį, 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Štai tokia naujo dešimtmečio strategija. Tiesa, kad mums reikia ilgalaikės strategijos. Ji atsispindės veiksmų plane, kurio metmenis jums pateiksime pavasarį. Vadovaudamiesi šiuo veiksmų planu, ketiname kitais metais su jumis ir valstybėmis narėmis aptarti kitų 40 metų perspektyvą ir pateikti šio laikotarpio prognozes dėl energijos vartojimo reikalavimų, energijos rūšių derinio, aplinkosaugos tikslų ir energijos tiekimo saugumo. Nelengvas uždavinys. Akimirką įsivaizduokime, kad dabar 1970 m. – dar nėra naftos krizės, stovi Berlyno siena, Europos Sąjungoje tik kelios valstybės narės – ir mums reikia, remiantis to meto žiniomis ir patirtimi, numatyti, kokia padėtis susiklostys energetikos sektoriuje iki 2010 m. Mūsų prognozės būtų visiškai klaidingos. Ar žinome, kokių techninių galimybių atsivers per kitus 40 metų? Kaip pasikeis valstybių narių politiniai interesai? Vis dėlto palaikau siekį parengti laikotarpio iki 2050 m. veiksmų planą.

Taip pat kėlėte klausimą, kodėl mums reikia privalomų išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslų ir kodėl valstybės narės negali pačios jų nusistatyti? Ogi paprasčiausiai todėl, kad taip nuspręsta. Pritarčiau tikslui 20, netgi 30 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį, jei tik pasaulyje atsirastų bendraminčių. Tą sprendimą priėmė Europos Parlamentas, kurio nariai esate, ir Taryba, o aš jį įgyvendinu. Jei pageidaujate ko nors kita, duokite man žinią. Esu tikras, kad jei nebūtų privalomų tikslų, valstybės narės paprasčiausiai jų nesilaikytų. Jei atsisakysime privalomų tikslų, valstybės narės nuveiks mažiau arba išvis nieko nedarys, ypač ekonomikai sunkiu metu.

Pranešimuose minėjote energijos vartojimo efektyvumą. Strategijoje šia tema kol kas esame parengę tik antraštes. Šio tikslo įgyvendinimo detales, jo metodus, priemones, finansavimo būdus paskelbsime pavasarį, pristatydami energijos vartojimo efektyvumo strategiją, apie kurią šiuo metu diskutuojate.

Uždavėte klausimų apie vidaus rinką. Prašau pasitikėti manimi ir J. Almunia. Mudu rūpinsimės, kad būtų iki galo laikomasi antrąjį ir trečiąjį dokumentų rinkinius sudarančių teisės aktų, atliksime įsipareigojimų nevykdymo procedūras ir visokeriopai sieksime užtikrinti, kad per kitus penkerius metus būtų sukurta dujų ir elektros energijos vidaus rinka – konkurencinga ir skaidri. Kelias pastarąsias savaites konsultavome valstybes nares – Lenkijos vyriausybę dėl Jamalo dujotiekio, Bulgarijos vyriausybę dėl „Pietų srauto“ ir dujų tiekimo į Bulgariją. Tiesą sakant, valstybės narės ne visada nori ar geba pačios užtikrinti, kad dvišaliuose jų susitarimuose būtų laikomasi vidaus rinkos taisyklių. Kai kreipiamasi mūsų patarimo, mes jį suteikiame, tačiau reikia ir valstybių narių pastangų. Vidaus rinka neveikia ir kai kuriose didelėse valstybėse narėse. Viena tokia valstybė visai netoli nuo čia, galbūt kaip tik joje dabar ir esame. Taigi EP narių iš Prancūzijos norėčiau paklausti: ar esate pasirengę su manimi bendradarbiauti kuriant vidaus rinką Prancūzijoje kitose valstybėse narėse? Man reikia jūsų pagalbos – ne nacionaliniu lygmeniu, bet Europos lygmeniu.

Pietų koridoriaus projekto klausimu galiu pasakyti, kad sprendimas dėl dujotiekių „Nabucco“, ITGI (Turkija–Graikija–Italija) ar TAP (Adrijos jūros dujotiekis) veikiausiai bus priimtas pirmąjį kitų metų ketvirtį. Tačiau plėtodami dujų infrastruktūrą turime apsvarstyti, kiek dujų artimiausiais dešimtmečiais mums reikės šildymui ir elektros energijos gamybai. Šiuo metu sunaudojame 500 milijardų kubinių metrų per metus. Ar šis skaičius mažės, ar didės? Šis klausimas bus aptartas ir laikotarpio iki 2050 m. veiksmų plane.

J. Rohde pateikė Kinijos pavyzdį. Mano nuomone, Kiniją visada verta minėti palyginimui, bet, pageidautina, ne kaip sektiną pavyzdį. Teisingai sakėte – Kinijoje investuota daug lėšų į vėjo energijos gamybą. Tai tiesa, tačiau nepaminėjote, kad šiuo metu Kinija superka pasaulio anglis ir daug daugiau investuoja į anglis. Pastaraisiais metais į atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą Kinija tikrai investavo daugiau negu Vokietija. Vis dėlto iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis Kinijoje mažėja, nes daug daugiau investuojama į branduolinę energiją ir anglis. Be to, Kinijoje branduolinė energija laikoma atsinaujinančiosios energijos rūšimi. Man toks požiūris nepriimtinas. Taigi lygintis su Kinija svarbu, tačiau rimtai patarčiau nelaikyti Kinijos pavyzdžiu, sektinu sprendžiant Europos klausimus.

Dar kartą jums dėkoju. Taip pat man reikia jūsų pagalbos tvarkant Europos biudžeto reikalus. Kalbėjusieji ragino padidinti užmojus, daugiau lėšų skirti moksliniams tyrimams ir infrastruktūrai. Aš tam pritariu. Priimu kiekvieną jūsų duodamą eurą, tačiau kaip paskirstyti biudžeto lėšas, sprendžia Taryba ir Europos Parlamentas. Remdamasis gerąja mūsų patirtimi įgyvendinant Europos strateginį energetikos technologijų planą, Europos ekonomikos atkūrimo planą ir finansuojant energetikai skirtus mokslinius tyrimus, tikiu, kad parengsime gerą pasiūlymą dėl infrastruktūros ir kad jūs jam pritarsite. Taip kitą dešimtmetį užtikrinsime tinkamą ES finansavimą, duodantį pridėtinės naudos tikslingoms ES priemonėms infrastruktūros ir mokslinių tyrimų srityse. Tai atmindami, galime bendradarbiauti išties konstruktyviai.

  Lena Kolarska-Bobińska, pranešėja. – (PL) Pone pirmininke, kaip matome, diskusijoje Europos Parlamento narių iškelti klausimai bei pareikštos nuomonės labai įvairūs ir skirtingi. Taigi šis pranešimas – mūsų ieškoto kompromiso išraiška. Mano nuomone, pranešimas labai geras, nes pasiekėme bendrą sutarimą.

Norėčiau padėkoti šešėliniams pranešėjams – Maritai Ulvskog, Jensui Rohde, Claude‘ui Turmes‘ui, Konradui Szymańskiui ir kitiems – už tai, kad mums pavyko taip gražiai susitarti. Taip pat dėkoju Pilarai del Castillo Vera už bendradarbiavimą, pagalbą ir palaikymą, Edinai Toth iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos už suteiktą pagalbą, Andrew Hillmanui, Komisijos nariui ir Komisijos darbuotojams, atsakiusiems į daugybę mano klausimų ir atsiliepusiems į įvairias mano idėjas.

Šiandien Briuselyje tarpvyriausybiškumo idėjos šalininkai kovoja su tais, kurie nori vadovautis solidarumo idėja. Ir Europos Parlamentui, ir Komisijai iškilo būtinybė užtikrinti, kad tolesniuose Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose viršų vis dėlto imtų solidarumas, o ne pavienių valstybių interesai. Mums pavyko pasiekti tam tikrą bendrą sutarimą. Turime strategiją ir, kaip C. Turmes sakė, atsižvelgdami į tai, turime ją įgyvendinti, įgyvendinti ir dar kartą įgyvendinti, gindamiesi nuo įvairių pavienių interesų.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj, ketvirtadienį, lapkričio 25 d. 12 val.

Rašytiniai pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Luís Paulo Alves (S&D) , raštu. – (PT) Esu įsitikinęs, kad naująja energetikos strategija būsime įpareigoti kurti konkurencingą, tvarią ir saugią energetiką. Dabar, kai Europa tampa vis labiau priklausoma nuo energijos importo, jai, mano manymu, būtina energetikos reikalų srityje išlikti stipriausia lydere, sutelkiant dėmesį į inovacijas ir technologinę plėtrą. Kad mūsų energetikos strategija būtų tvaresnė, reikia daugiausia dėmesio nuolat skirti atsinaujinančiųjų išteklių energijai ir šiame sektoriuje didinti konkurenciją, kad galėtume veiksmingai įgyvendinti energetikos vidaus rinką. Taip sumažinsime išlaidas ir padidinsime ekonomikos konkurencingumą, taip pat kursime gerovę ir darbo vietas, svarbius sveikai prekybos pusiausvyrai. Atvykau iš atokiausio regiono, kuriame iš vietos išteklių šiandien pagaminama 27 proc. energijos, bet siekiama, kad 2012 m. ši dalis sudarytų 75 proc. Palyginti su Europos Sąjunga, Azorų salos kėlė aukštesnius konkrečiuosius tikslus ir pasiekė rezultatų, jau pripažintų Europos lygmeniu, ypač geoterminės energetikos srityje, nes įgyvendina plataus užmojo energetikos politiką, grįstą regiono ir geriausių nacionalinių bei tarptautinių mokslinių tyrimų centrų partneryste. Europos Sąjunga turėtų sekti tokiais pavyzdžiais ir didinti paramą, teikiamą moksliniams tyrimams, inovacijoms ir projektų rengimui.

  George Sabin Cutaş (S&D), raštu. – (RO) Atėjo metas kalbėtis apie tikrą Europos energetikos strategiją. Įgyvendinant ES energetikos strategiją šiuo metu lieka spragų. Lisabonos sutarties sąlygomis Europos Sąjungai suteiktas nuodugnus teisinis pagrindas, leisiantis kurti veiksmingą bendrąją vidaus rinką ir taip užtikrinti energijos tiekimo saugumą, tvarumą, tinklų sujungimą ir solidarumą. Šiomis aplinkybėmis naujoms valstybėms narėms, mažiausiai apsaugotoms nuo energijos tiekimo išorės trikdžių, reikia Europos Sąjungos paramos įgyvendinant šiuos nelengvus uždavinius.

Be to, raginčiau palikti valstybėms narėms galimybę bent jau iki 2018 m. teikti subsidijas anglių kasykloms. Kapitalizmo pasaulyje žodis „nekonkurencingas“ reiškia socialinę rykštę. Turime atsižvelgti į žmoniškumo veiksnį ir pagalvoti, kokią socialinę ekonominę žalą patirsime uždarę anglių kasyklas – teikiančias daugybę darbo vietų. Neskubėkime joms lipdyti nekonkurencingumo etiketės.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pranešimu siekiama prisidėti prie naujo energetikos veiksmų plano, numatyto strategijoje „Europa 2020“. Iš esmės naujasis planas gali tapti reikšminga iniciatyva, jei bus rūpestingai atsižvelgta į ankstesnių planų klaidas ir trūkumus. Beprasmiška atkakliai laikytis to paties požiūrio ir pasiūlymų, sukliudžiusių pasiekti išsikeltus tikslus.

Reikėtų atsižvelgti į kelis Europos energetikos politikos strategijos trūkumus.

Energetikos politika laikoma antrine – ji šliejama prie aplinkos politikos, kurios galutinis tikslas – atverti naują finansinių spekuliacijų sritį, suteikus galimybę pasipelnyti iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos leidimų. Tačiau energetika verta jos savitumui pritaikyto požiūrio, grįsto siekiu gerinti tokius specifinius rodiklius, kaip energijos intensyvumas ar energijos deficitas.

Taip pat energetikos srityje laikomasi prielaidos, kad, užtikrinus privačius investuotojus pritraukiančių rinkų veikimą, viskas stebuklingai išsispręs. Vienas po kito patvirtinti trys dokumentų rinkiniai, išleista viešųjų lėšų, tačiau konkurencingų rinkų, infrastruktūrai skirtų investicijų ar vartotojams įperkamesnės energijos vis dar nėra. Taigi mums visais atžvilgiais nepavyko įgyvendinti užsibrėžtų tikslų.

Argumentas, esą biokuras aplinkai duos tiktai naudos, kad jis gali būti reikšmingas Europos šalių žemės ūkio ir pramonės patobulinimas, nepasitvirtino.

  András Gyürk (PPE), raštu. – (HU) Džiaugiuosi matydamas, kad Europoje stiprėja ryžtas įgyvendinti bendrąją energetikos rinką. Tai puikiai įrodo faktas, kad ir L. Kolarskos-Bobińskos pranešimas, ir naujausia energetikos strategija, ir Europos Komisijos apibrėžti infrastruktūros prioritetai teikia paskatą imtis struktūrinių pokyčių. Visi pagaliau imame suprasti, kad norint sulaukti įspūdingos sėkmės reikia investuoti nemažai lėšų, rengti konkrečius veiksmų planus ir mažinti administracinę naštą. Pagrindinius Lisabonos sutarties tikslus visos valstybės narės gali pasiekti vieninteliu būdu: kurdamos bendrąją rinką, užtikrindamos energijos vartojimo efektyvumą ir didindamos atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį.

Anksčiau minėtuose dokumentuose siekis Vidurio ir Rytų Europoje plėtoti energetiką laikomas neatidėliotinu prioritetu. Tai, mano manymu, svarbus žingsnis pirmyn. Pernai ištiktos dujų tiekimo krizės, Vakarų valstybės aiškiai pamatė, kad mūsų regiono valstybės narės labai priklausomos nuo vieno dujų tiekimo šaltinio ir kad bendroji rinka čia neveikia. Europa suprato, kad pasirūpinus alternatyviais dujų tiekimo šaltiniais, nutiesus Šiaurės–Pietų dujų koridorių ir panaikinus rinkų izoliaciją šiame regione padidės energijos tiekimo saugumas ir bus kur kas lengviau įgyvendinti bendrąją rinką.

Taip pat mūsų regiono lankstumą didina pažangesni elektros tinklai ir regioninės naftos vamzdynų jungtys. Tačiau turime išlikti ryžtingi ir sukūrę strategiją. Esu įsitikinęs, kad netrukus įgyvendinsime struktūrinius pokyčius, padėsiančius veiksmingai kurti bendrąją rinką, kad sėkmingai užtikrinsime spartų skaidrų licencijų išdavimo procesą, kursime regionines iniciatyvas ir suteiksime galimybę naudotis naujomis finansavimo priemonėmis.

  Tunne Kelam (PPE), raštu. – Po kelių su energijos tiekimu susijusių sukrėtimų išaiškėjo, kad energetika – esminis ES saugumo veiksnys. Akivaizdu, kad mums reikalinga ilgalaikė strateginė energetikos vizija. Siekiant patenkinti šį poreikį, pristatyta nauja energetikos strategija. Visų pirma, Europai reikia rišlios ir suderintos energetikos vidaus rinkos, aprėpiančios įvairius tarpusavyje sujungtus energetikos tinklus. Tai – neginčytinas prioritetas, lemiantis ES stabilumą ir saugumą. Šiandien dar yra izoliuotų ES regionų, beveik visiškai priklausomų nuo energijos tiekimo išorės šaltinių. Dujų importo atžvilgiu tai pasakytina apie visas tris Baltijos jūros regiono valstybes nares. Jos priklausomos nuo Rusijos dujų eksporto, o pastarąjį Maskva naudoja kaip užsienio politikos priemonę. Todėl Baltijos regiono valstybės narės, tiesioginės Rusijos kaimynės, už tas pačias rusiškas dujas moka 30 proc. daugiau negu Vokietija. Naujoji Baltijos jūros strategija turėtų būti skirta integruotiems tinklams Baltijos jūros regione plėtoti. Pritariu minčiai daugiau biudžeto lėšų skirti bendrajai energetikos politikai. Kuriant šiuolaikišką, veiksmingą energetikos infrastruktūrą reikės prioritetinių investicijų. Siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą būtina skirti daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, investuoti į naujas energetikos technologijas.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Siūlomoje energetikos strategijoje turi būti skatinama ilguoju laikotarpiu derinti įvairius energijos išteklius – ne tik atsinaujinančiuosius, bet ir branduolinę energiją. Tačiau ši strategija nebus gyvybinga, kol nesukursime tvirto energijos perdavimo tinklo, leidžiančio palaikyti rinkos integraciją ir plėtoti tvarios energijos stambaus masto gamybą.

Be to, nepaprastai svarbu stiprinti energetikos jungtis ir ryšius su trečiosiomis šalimis. Reikia kuo skubiau plėtoti ir pritaikyti šių dienų poreikiams skirstomuosius tinklus, kad būtų galima integruoti vis dažniau prie paskirstymo sistemos prijungiamus gamybos įrenginius (paskirstytą gamybą). Savaime suprantama, integruojant rinką būtina tinkamiau naudotis esamais veiksmų tinklais, šiuo tikslu užtikrinant tarpvalstybinį rinkos struktūros suderinamumą, ir plėtoti bendruosius Europos jungčių valdymo modelius. Galų gale, ne mažiau svarbu paminėti dar vieną lemtingą uždavinį – Europos Sąjungoje sukurti pažangų tinklą, padėsiantį tikruoju laiku valdyti, skirstyti ir vertinti įvairiausius gamybos ir vartojimo modelius, siekiant užtikrinti, kad būsima elektros energijos sistema veiktų saugiai, efektyviai.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Norėčiau pasidžiaugti šiuo pranešimu, ypač jo dalimis, kuriose užsimenama apie bioenergetikos sektoriaus potencialo plėtojimą. Šio sektoriaus potencialas Europoje nepanaudojamas. Viena su tuo susijusių aplinkybių štai kokia: kai kuriose valstybėse narėse didžiuliai žemės ūkio paskirties žemės plotai metai iš metų lieka nedirbti. Ši apleista žemė galėtų būti naudojama ir atsinaujinančiųjų išteklių energetikos reikmėms. Akivaizdus pavyzdys – Rumunijos padėtis (su ja esu geriausiai susipažinęs): maždaug 3 mln. hektarų žemės plyti nenaudojami, kai šioje vietovėje sunaudojamos energijos kiekis siekia maždaug 187 teravatvalandes. Šį klausimą, manau, būtina nagrinėti diskutuojant apie bendrosios žemės ūkio politikos ateitį. Prašymas parengti politikos bioenergetikos srityje pagrindus ir remti tolesnę tvaraus antrosios kartos biokuro sklaidą Europoje Komisijai pateiktas laiku ir tikiuosi, kad ES tuos pagrindus patvirtins.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Apsirūpinti energija – vienas svarbiausių šių dienų pasauliui tenkančių išbandymų. Jau labai seniai Europos Sąjunga ėmė remti politiką, kuria skatinama energijos poreikius tenkinti naudojant mažai CO2 išmetančias technologijas. Tai, kad šią idėją pranešėja priskiria prie strateginių tikslų, nė kiek nestebina ir aš jai visiškai pritariu. Man priimtinas ir antras strateginis tikslas – užtikrinti visų valstybių narių energetinį saugumą. Šį tikslą pranešėja sieja su siekiu kurti mažataršę ekonomiką. Tai ypač rūpi Lenkijai. Ne paslaptis, kad Lenkijos energetinio saugumo pagrindą sudaro anglys. Taigi, norint veiksmingai įgyvendinti šį siekį, reikalinga stipri finansinė ES parama. Lenkija (o ir daugelis kitų valstybių narių) supranta, kad reikia kurti mažataršę ekonomiką, tačiau negali šio tikslo pasiekti be Europos paramos. Galų gale, norėčiau pasidžiaugti, kad prie naujos Europos energetikos strategijos pagrindinių tikslų taip pat priskiriamas siekis užtikrinti piliečiams prieinamas energijos kainas. Remiu visus tris pagrindinius naujos Europos energetikos strategijos tikslus ir tvirtai pritariu pasiūlymui dėl rezoliucijos dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m.

  Indrek Tarand (Verts/ALE), raštu. – (SV) Labai džiaugiuosi, kad šiandien Europos Parlamente dar kartą galime iš esmės aptarti energetikos saugumo klausimus. Reikia aiškiai suprasti, kad ši tema tokia pat opi, kaip ir su dujomis susiję klausimai. Pastaraisiais metais sustiprėjo visos ES priklausomybė nuo energijos išteklių, tiekiamų iš tam tikrų trečiųjų šalių. Tenykštė rinka nėra saugi – ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad ten pažeidinėjamos demokratinės bei žmogaus teisės, o rinkoje dalyvaujančioms įmonėms trūksta sveikos verslo sampratos. Deja, turime pripažinti, kad dėl L. Kolarskos-Bobińskos pranešimo – šio puikiai parengto dokumento – diskutuojame ir balsuojame kiek per vėlai. Lapkričio 10 d. Europos Komisija jau paskelbė 2011–2020 m. Europos energetikos strategiją, todėl, matyt, per vėlu ką nors pakeisti. Bet geriau vėliau negu niekad. Prie to, kas šiandien buvo pasakyta, norėčiau pridurti, kad Prancūzija nusprendė Rusijai parduoti „Mistral“ klasės karo laivą. Manome, kad ji nuoširdžiai gailisi dėl šio savo sprendimo.

  Zbigniew Ziobro (ECR), raštu. – (PL) Pateiktame pasiūlyme dėl rezoliucijos vis dar trūksta aiškumo dviem svarbiais klausimais. Pirmas – iš Europos Sąjungos biudžeto teikiama finansinė parama alternatyvių kuro rūšių, pvz., skalūnų dujų, paieškoms. Panaudodamos skalūnų dujas, JAV jau užsitikrino energetinę nepriklausomybę. Pasak mokslininkų bei geologų, darosi vis akivaizdžiau, kad panašia energetinės autonomijos galimybe galėtų pasinaudoti ir Europos Sąjunga. Manau, turime keisti su tuo susijusią ES politiką, kad galėtume skatinti skalūnų dujų paieškas ir naudojimą. Taip pat svarbu užtikrinti finansinę paramą įstaigoms, kuriančioms skalūnų dujų gavybos ir transportavimo technologijas, įskaitant tas, kurios teikia galimybę skalūnų skaldymui panaudoti anglies dioksidą. Antra, aiškiau neužsimenama apie kuro perdavimo tinklų projektams skirtas specialias investicijas. Tai dar vienas su strategija nesusijęs dokumentas. Europos Parlamentas galų gale turi nurodyti ES saugumui svarbius energetikos projektus ir jų finansavimo būdus. Nepaisant visų deklaracijų, Rytų partnerystės ir Juodosios jūros sinergijos programos, taip pat dujotiekio „Nabucco“, kuriuo Azijos dujų atsargos būtų tiekiamos Europos vartotojams, statyba toliau atidėliojamos. Strategijoje taip pat neaptarta galimybė panaudoti Afrikoje ir Arktyje esančių atsargų. Galų gale, neatkreiptas dėmesys į tai, kad strategijoje iki galo neišaiškintas terminas „Europos Sąjungos energetikos saugumas“. Ką jis iš tikrųjų reiškia? Ar jis taikomas visai Europos Sąjungai, ar tiekimo saugumo būklę Europos Sąjungą šiandien sudarančiose pavienėse valstybėse narėse?

14. Pasirengimas Kankūno konferencijai klimato kaitos klausimais (lapkričio 29 d.–gruodžio 10 d.) (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl pasirengimo Kankūno konferencijai klimato kaitos klausimais (lapkričio 29 d.–gruodžio 10 d.).

  Joke Schauvliege, pareigas einanti Tarybos pirmininkė. – (NL) Pone pirmininke, gerbiami nariai, remdamasi konferencija Kopenhagoje, Europos Sąjunga gana greitai nusprendė ateityje imtis laipsniškų ir pragmatiškų veiksmų. Nebeįmanoma laikytis požiūrio „viskas arba nieko“. Palaipsniui turi būti pasirengta programai po 2012 m. Suprantame, kad derybose dėl plataus masto kovos su klimato kaita iki 2012 m. plano pažanga labai maža. Labai skirtingos dalyvių perspektyvos, ir tai buvo akivaizdu per neseniai vykusį pastarąjį oficialų derybų raundą Tiandzine, per kurį labai mažai pasistūmėta į priekį.

Gerbiami nariai, tokiomis aplinkybėmis Aplinkos apsaugos taryba ir Europos Vadovų Taryba sudėjo baigiamuosius taškus Europos Sąjungos pozicijoje dėl konferencijos Kankūne. Ją rengiant, buvo atsižvelgiama į kitų institucijų pozicijas, žinoma, ir į jūsų pasiūlymą dėl rezoliucijos. Jau buvo nuspręsta, kad Kankūne nebus priimta teisiškai privaloma nuo 2012 m. taikoma programa. Turint omenyje, kad dar nenuspręsta dėl Kankūno priemonių paketo turinio, Europos Sąjunga savo pozicijoje, kurioje taip pat siūlomas Europos Sąjungos derybininkams reikalingas lankstumas, pateikia pasiūlymus dėl kai kurių aspektų. Bet kokiu atveju aišku, kad turi būti suderintas Kankūno priemonių paketas, o tai reiškia, kad juo turi būti įmanoma prisiderinti tiek prie besivystančių, tiek prie išsivysčiusių šalių. Taigi kokie yra pagrindiniai ES pozicijos aspektai?

Pirmiausia būtina pasiekti suderintą rezultatą; reikia suderinti teises, dėl kurių deramasi, viena vertus, Kioto protokolo ir konvencijos atžvilgiu, kita vertus, pačiose programose.

Antra, yra nustatytos sąlygos dėl antrojo pagal Kioto protokolą prisiimtų įsipareigojimų laikotarpio.

Trečia, yra pagrindinių Balio veiksmų plano dalių aprašymai, būtent bendroji vizija, mažinimas, prisitaikymas, technologijos ir finansavimas. ES laikosi požiūrio, kad pakanka vienos teisiškai privalomos priemonės, siekiant sukurti programos po 2012 m. pagrindą. Turint omenyje, kad praėjusiais metais dėl šios pozicijos kilo daug nesusipratimų ir kad tai labai svarbu ir tarptautinėse derybose, ES siekia laikytis lanksčios pozicijos: lanksčios dėl antrojo įsipareigojimų laikotarpio, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Kokios tos sąlygos? Visos didžiosios ekonomiškai reikšmingos šalys turi būti įtrauktos į šią, nuo 2012 m. taikomą programą. Tai turi būti plataus masto ir veiksminga programa, kuria siekiama užtikrinti vientisumą aplinkos apsaugos požiūriu ir pažangą, reformuojant dabartinius rinkos mechanizmus ir priimant naujus. Be to, išsivysčiusios šalys turi parodyti, kad jos iš tikrųjų laikosi savo finansinių įsipareigojimų, visų pirma dėl „skubios pradžios“ finansavimo. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės pateikė pirmą išsamią ir skaidrią šių finansinių įsipareigojimų įgyvendinimo ataskaitą ir 2010 m. tam paskyrė 2,2 mlrd. EUR. Tikiuosi, kad šia ataskaita bus padedama atkurti šalių tarpusavio pasitikėjimą.

Pirmininkaujanti Belgija mano, kad reikalingos apibrėžtos, konkrečios priemonės, kad būtų pateisintos šalių viltys ir užtikrintas pasitikėjimas daugiašalėse derybose, remiantis Jungtinių Tautų bendrąja klimato kaitos konvencija (JTBKKK). Labai stengsimės padėti pasiekti Europos Sąjungos tikslus. Todėl, kaip visada, tikimės, kad ir jūs, gerbiami nariai, padėsite paskleisti ir, žinoma, sustiprinti šią žinią.

  Connie Hedegaard, Komisijos narė. – Pone pirmininke, žinoma, labai pritariu tam, ką dabar išgirdome iš pirmininkaujančios Belgijos. Taip pat laukiu mūsų bendro darbo su jumis Kankūne. Labai akivaizdu, kad, deja, Kankūne nebus priimtas teisiškai privalomas susitarimas, kuriam ES jau buvo pasirengusi praėjusiais metais ir vis dar yra pasirengusi – ne dėl mūsų, o dėl to, kad kiti tam nepasirengę. Tiesa, kad siekiame suderinto paketo, bet aš pridurčiau, kad siekiame ir esminio ir plataus masto paketo.

Iš tiesų pavasarį, vasario–kovo mėn., mes buvome pirmieji, pasiūlę laikytis laipsniško požiūrio, siekiant toliau plėtoti Kopenhagos susitarimą ir išsaugoti besitęsiantį procesą Kankūne. Ir nors, atrodo, pritariama, kad būtent tai – suderintą paketą – turėtume parsivežti iš Kankūno, lengva sakyti, kad būtent to nori kiekviena šalis, tačiau sunkiau susitarti dėl to, ką tai reiškia.

Koks yra esminis suderintas paketas? Pasakyčiau, kad žvelgiant iš Europos Sąjungos perspektyvos, aišku, kad aktyviai ginsime būtinybę prisiimti įsipareigojimus dėl mažinimo, sukurti sustiprintą MRV sistemą ir skatinti anglies dioksido rinką. Žinoma, taip pat turėtume priimti sprendimus dėl REDD+, prisitaikymo, technologijų, finansų ir gebėjimų ugdymo. Visos šios dalys turės atsispindėti pakete, jeigu siekiame suderinto paketo.

Norėčiau pabrėžti tai, kad mes, Europos Sąjunga, turime išsaugoti aiškias sąlygas dėl antrojo pagal Kioto protokolą prisiimtų įsipareigojimų laikotarpio. Turime pasinaudoti šiomis sąlygomis, siekdami aukštesnių siekių ir norėdami priversti kitus imtis veiksmų. Su galimu antruoju įsipareigojimų laikotarpiu susijusios sąlygos labai svarbios, siekiant vientisumo aplinkos apsaugos atžvilgiu ir būsimos klimato sistemos. Nepakanka vien tik ES siekti antrojo įsipareigojimų laikotarpio. Todėl turime laikytis savo sąlygų, siekdami teigiamo atsako iš savo partnerių. Turiu pasakyti, jog – taip pat ir prieš COP – man susidarė įspūdis, kad vis labiau pripažįstami mūsų argumentai šiuo klausimu.

Mūsų turimame rezoliucijos projekte kalbama apie visas mano minėtas sritis. Komisija labai palankiai vertina Parlamento pasiūlytas gaires, net jeigu jos negali būti taikomos visu mastu.

Paminėsiu vieną pavyzdį: kai kurie iš jūsų siūlo nustatyti kitą nei dviejų pakopų tikslą. Pagrindinį dėmesį Kankūne skirsime ne tam, kad atnaujintume derybas dėl Kopenhagos susitarimo ir kad prarastume tai, ką jau pasiekėme.

Taip pat norėčiau pasinaudoti šia proga ir pabrėžti, kad ES turi vykdyti savo Kopenhagoje prisiimtus „skubios pradžios“ įsipareigojimus. Šiandien galiu atvirai pasakyti: tą beveik pasiekėme. Tačiau mums dar reikia 200 mln. EUR iš valstybių narių, kad įgyvendintume tai, ką pažadėjome Kopenhagoje. Tikiu, kad galite pajusti, kaip skiriasi galimybė Europos Sąjungos vardu Kankūne pasakyti: „Mes ištesėjome pažadą“ ir „Mes beveik ištesėjome pažadą“. Tikrai manau, kad turėtume išnaudoti likusias dienas iki Kankūno ir pabandyti įgyvendinti visus Kopenhagoje prisiimtus įsipareigojimus.

Nepaminėjau tikslų: ne todėl, kad jie nėra svarbūs, jie neabejotinai yra tokie, o ES šiemet kaip ir pernai pasakytų, kad vis dar esame pasirengę padidinti siekį iki 30 proc., jeigu kiti to irgi laikytųsi. Niekas nepasikeitė. Jeigu dabar nelabai diskutuojama dėl tikslų, manau, kad taip yra todėl, kad daugybė kitų šalių nėra pasirengusios – dėl jums žinomų priežasčių – aptarti tikslus Kankūne. Manau, kad svarbu Kopenhagos susitarime įtvirtintus įsipareigojimus perkelti į oficialų dokumentą. Tada galėtume pagerinti padėtį.

Tačiau turiu pasakyti, kad, nepaisant to, kokie bus rezultatai Kankūne, manau, kad po Kankūno svarbu ir toliau vykdyti protingą klimato politiką, apimančią plataus masto tikslus, kartu kontroliuojant iššūkius dėl energetikos, kaip jūs ką tik ir diskutavote. Galime skatinti inovacijas ir darbo vietų kūrimą ir nustatyti plataus masto tikslus.

Galiausiai noriu pasakyti, kad siekiame užtikrinti Lisabonos sutarties įgyvendinimą – akivaizdu – ir galiu jus užtikrinti, kad informuosime Parlamento delegaciją per kiekvieną derybų etapą. Žinoma, kasdien surengsime aptarimus su Parlamento delegacija ir sieksime labai glaudžiai bendradarbiauti.

Labai palankiai vertiname paramą, kuri įtvirtinta pasiūlyme dėl rezoliucijos, siekiant užtikrinti, kad ES kalbėtų vienu balsu. Manau, kad tai vienas didžiausių iššūkių Kankūne: kad ir kas kalbėtų Europos Sąjungos vardu, mūsų partneriai už Europos ribų gali būti tikri, kad jiems bus nurodyti tokie pat prioritetai ir informacija. Tik taip į mūsų prioritetus bus geriausiai įsiklausyta.

  Karl-Heinz Florenz, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, norėdami pasimokyti iš Kopenhagos, kur jūs, Komisijos nare, žinoma, pirmininkavote, ateityje tokiose konferencijose Europos Sąjunga turėtų kalbėti vienu balsu. Galime laikytis skirtingų nuomonių dėl vieno ar dviejų dalykų, tačiau jeigu mes, europiečiai, nesutariame dėl to, apie ką kalbame, nebūsime laikomi patikimais, o jeigu nebūsime patikimi, kiti žmonės mūsų neklausys. Iš tiesų, o kodėl turėtų? Todėl teisinga, kad iš esmės palikti skaičiai, dėl kurių susitarta pirmininkaujant kanclerei A. Merkel, ir kurie sudaro derybų pagrindą. Pritariu jums, kad dabar neturėtų būti rimtai diskutuojama dėl plataus masto dviejų pakopų tikslų ir daug mažesnio skaičiaus, nes taip bus daug sudėtingiau pasiekti šiuos tikslus, o žmonės mūsų vengs.

Man labai didelį nerimą kelia tai, kad keliame pavojų savo intelektinei nuosavybei. Mūsų pramonė investuoja pinigus ir darbo jėgą į plėtrą. Jeigu dabar susilpninsime užtvarą aplink šią intelektinę nuosavybę ir paliksime joje esančias skyles, prarasime vertingų dalykų, būtent savo intelektinę nuosavybę. Visiškai pritariu technologijų perdavimui, tačiau mūsų įmonės taip pat turi matyti tikslą, dėl kurio verta į tai investuoti, todėl intelektinė nuosavybė neturi būti susilpninta.

Dėl įsipareigojimų, tai aš taip pat esu linkęs reikalauti rimtų įsipareigojimų iš mūsų partnerių visame pasaulyje. Tačiau jie turi būti patikimi, ir šios šalys turi būti pajėgios juos įvykdyti. Kitaip jos elgsis visiškai priešingai, negu mes norime, kitaip sakant, jos nuo mūsų atsiribos. Todėl svarbu patikimai mus pristatyti Kankūne. Svarbiausi sprendimai vėliau bus priimti Johanesburge, tačiau Kankūne turime tam parengti dirvą. Pagal profesiją esu ūkininkas. Jeigu žemė netinkamai paruošta, nebus jokio derliaus. Susitelkime, kad gerai paruoštume žemę.

  Marita Ulvskog, S&D frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, prieš Kopenhagos aukščiausiojo lygio susitikimą turėjome didžiulių vilčių. Rezultatas nebuvo toks geras. Tą dieną, kai išvažiavome iš Kopenhagos, labai snigo, o posėdžių salėse buvo labai šalta. Atvėso ne tik Kopenhagoje, bet ir diskusijose dėl aplinkos. Galėtume pasakyti, kad šiandien klimato klausimas politinėje darbotvarkėje yra daug žemesnėje pozicijoje nei buvo prieš Kopenhagą. Dėl to labai gaila, tačiau tiesa ta, kad mes turime užtikrinti, jog Kankūno aukščiausiojo lygio susitikime būtų pasiekti geresni rezultatai, ir pagerinti Kopenhagos susitikimo rezultatą. Kaip tą padarysime? Padarysime tai, kaip Europos atstovai, imdamiesi vadovaujančio vaidmens. Būtent to prašė ir JT klimato vadovė Christina Figueres, kai per vaizdo konferenciją kalbėjo su tais iš mūsų Europos Parlamente, kurie vyks į Kankūną. Turime imtis vadovavimo, o tai padarysime, be kita ko, iš tikrųjų įgyvendindami viską, ką pažadėjome Kopenhagoje – ne tik beveik viską, bet visiškai viską.

Tada, žinoma, turime užtikrinti, kad tame dalyvautų daugiau žmonių. Kartu su kitais konkrečiais sprendimais Kankūne dėl miškų naikinimo, technologijų perdavimo ir dėl rengimosi antram pagal Kioto protokolą prisiimtų įsipareigojimų laikotarpiui, tai būtų pagrindas tarptautiniam klimato susitarimui 2011 m. sudaryti. Nemanau, kad prieš Kankūną mūsų viltys turėtų būti per menkos.

  Chris Davies, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, šiuo metu nėra didelio entuziazmo kovoti su visuotiniu atšilimu, labiau paplitęs viešas skepticizmas. Metų pradžioje žemę dengė sniegas, tačiau jei pažiūrėsite į skaičius, pamatysite, kad šių metų pirmi šeši mėnesiai buvo šilčiausi visame pasaulyje. Tai paprasčiausias faktas.

Noriu, kad kuo greičiau būtų priimtas tarptautinis susitarimas, tačiau man kyla klausimų dėl tokio susitarimo pobūdžio. Man labai ramybės neduoda skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Kas žino, kiek laiko užtruks, kol kai kurios besivystančios šalys pasivys skurdžiausias Europos Sąjungos valstybes. Klimato kaitos konferencijose matau, su kokiu entuziazmu Saudo Arabija pritaria idėjai surinkti ir saugoti anglies dioksidą taikant švarios plėtros mechanizmą. Saudo Arabija neabejotinai gali investuoti truputį savo pinigų į tokią veiklą. Kodėl turėtume prie to prisidėti?

Nerimauju dėl to, kad Europos Sąjunga bus atribota nuo pokyčių, ir manau, kad iniciatyvos dėl klimato kaitos ir mūsų sugebėjimai kovoti su visuotiniu atšilimu mums teikia puikių galimybių. Kinija per kitą dešimtmetį planuoja sumažinti taršos anglies dioksidu intensyvumą 45 proc. Tai reiškia investicijas į naujas elektrines, kuriomis bus pakeičiamos senosios; tai reiškia, kad bus padidintas energijos vartojimo efektyvumas. Šiuo atveju kyla sunkumų dėl to, kad jeigu dabar negalime konkuruoti su Kinija, kaip ateinančiais metais ketiname konkuruoti su efektyviai energiją vartojančia Kinija?

Turime susiveržti diržus. Turime pereiti nuo 20 proc. iki 30 proc. Noriu matyti didesnes anglies dioksido kainas, kad ateityje galėtume skatinti mažo anglies dioksido kiekio investicijas. Norėčiau labiau tikėti, kad Komisijoje pasiektas susitarimas, jog būtina tai apsvarstyti ir įgyvendinti. Tiesiog nemanau, kad tai dabar daroma. Žinau, kaip entuziastingai šiuo klausimu kalba ši Komisijos narė. Tačiau nesu tikras, kad ją palaiko visa kolegija. Galbūt mums reikalinga atsarginė pozicija?

Mums reikia atsarginės pozicijos, ir iš esmės ji turi įtvirtinti energijos vartojimo efektyvumo skatinimą. Prieš keletą minučių girdėjome apie Komisijos nario G. Oettingerio planus naujais metais pateikti pasiūlymus dėl kai kurių teisės aktų. Tai turi būti plataus masto teisės aktai. Turime išsaugoti savo išteklius. Turime tapti konkurencingesni.

  Yannick Jadot, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, galėčiau sutrumpinti savo kalbą, tiesiog primindamas apie šios vasaros įspūdžius Rusijoje arba Pietinėje Azijoje, primindamas jums apie labai skubų poreikį kovoti su klimato kaita ir, kadangi kalbame apie Europą, imtis skubių veiksmų arba kuo greičiau nustatyti tikslą iki 2020 m. 30 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Dabar, jeigu nesiimsime pokyčių, pasieksime 19 proc. Iš esmės jau beveik pasiekėme nusibrėžtą tikslą, todėl nebegalime kalbėti apie Europos Sąjungos siekį, kalbėdami apie 20 proc.

Aš pats nesu didelis anglies dioksido rinkos šalininkas, tačiau jeigu liekame prie 20 proc., galime būti tikri, kad anglies dioksido rinką priskirsime prie rūšių, kurioms gresia pavojus išnykti, o ne prie kovos su klimato kaita svertų. Perėjus prie 30 proc., dėl apyvartinių taršos leidimų kvotų Europos Sąjungos biudžetai galėtų padidėti 8 mlrd. EUR. Žinome, kad įmanoma pasiekti 30 proc. Visų pirma, siekiant privalomo 20 proc. energijos vartojimo efektyvumo būtų užtikrintas milijonas darbo vietų Europos Sąjungoje. Taip kiekvienas namų ūkis sutaupytų po 1000 EUR, o kadangi Komisijos narys G. Oettinger paminėjo „Nabuką“, tai atitinka 15-ka „Nabukų“.

Ar pereidami prie 30 proc. sužlugdysime Europos Sąjungos įmones? Tikrai ne. Visi atlikti tyrimai tai patvirtina. Tai turi įtakos kai kuriems, kaip teigiama, pavojuje esantiems sektoriams, tačiau tam yra priemonių, o iki šiol Europą išnykimu gąsdinantys sektoriai yra tie, kurie buvo Europos Sąjungos energetikos politikos naudos gavėjai. Dėl Europos Sąjungos klimato politikos jie gavo milijardus eurų.

Pereidami prie 30 proc. palaikytume tuos, kurie siekia pokyčių, kurie kuria rytojaus pasaulį. Norėčiau paminėti keletą skaičių. Pagal Ernst & Young 2010 m. barometrą, Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra patraukliausios šalys atsinaujinančiosios energijos plėtojimo atžvilgiu. Remiantis neseniai atliktu tyrimu, tik 3 iš 50 pasaulio ekologiškos technologijos lyderėmis pripažintų įmonių yra įsikūrusios Europoje; kitos įsikūrusios Azijoje arba Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Todėl labai svarbu pereiti prie 30 proc., tad užbaigdamas pakartosiu Baracko Obamos žodžius, kai jis pasakė, kad galėtume palikti savo ateities darbus savo konkurentams arba galėtume pasinaudoti amžiaus galimybe, kaip jie jau ir pradėjo daryti. Jis pasakė, kad tauta, kuri pirmoji pasirūpins energija ateityje, bus XXI amžiaus pirmaujančia tauta. Jis pralaimėjo rinkimus. Imkimės vadovaujančio vaidmens perėjimo prie kitokio energijos vartojimo ir naujos ekonomikos atžvilgiu.

  Miroslav Ouzký, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, nors ir pasirašiau rezoliuciją dėl būsimos klimato konferencijos, taip pat turiu keletą kritiškų pastabų ir abejonių dėl mūsų rezoliucijos. Žinote, džiaugiuosi, kad mūsų prieš kiekvieną konferenciją anksčiau rodytas optimizmas, kuris peraugo į didžiulį skepticizmą, šį kartą nėra toks vyraujantis. Džiaugiuosi, kad suprantame, jog šioje konferencijoje nebus priimtas visuotinis susitarimas, o kiekvienas šiuose rūmuose žino, kad be visuotinio susitarimo viena Europa, net jeigu ryžtingai padidintų savo planus iki 100 proc., neturėtų nė mažiausios įtakos visuotinei klimato kaitai.

Aklai sugriežtinus mūsų standartus, Europai gali kilti pavojus, ir aš prisipažįstu, kad visiškai nepritariu užslėptam Europos Sąjungos mokesčių padidinimui, kurio dingstis yra kova su klimato kaita.

Kad nebūtų vien tik neigimo, paminėsiu didžiulį pažadą paremti bendradarbiavimą su besivysčiusiomis šalimis, visų pirma išsaugant geriamąjį vandenį, taip pat mūsų pastangas užtikrinti geriamąjį vandenį visiems piliečiams, visų pirma besivystančiose šalyse. Nors ir pateikiau kritiškų pastabų, neketinu atsiimti savo parašo ir tikiuosi, kad būsimoje konferencijoje galiausiai bus pasiekta tolesnė pažanga.

  Bairbre de Brún, GUE/NGL frakcijos vardu. – (GA) Pone pirmininke, nebegalime dar kartą pakartoti tų klaidų, kurias praėjusiais metais padarėme Kopenhagoje. Tam, kad išlaikytume iki 1,5 oC temperatūros ribą, reikalinga tikra lyderystė ir politinė valia. Tai svarbus tikslas.

ES turėtų imtis vienašališkų veiksmų, siekdama sustiprinti išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo 2020 m. tikslą ir įtikinti kitas išsivysčiusias šalis pritarti bendram tikslui iki 2020 m. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį nuo 80 proc. iki 95 proc. Tai ne tik palengvins derybas Kankūne, turime tai padaryti savo pačių labui.

Be to, išsivysčiusios šalys turi skirti pakankamai lėšų klimato apsaugai; reikalinga ne tik tai ir „skubios pradžios“ finansavimo užtikrinimas, bet ir tvirtas politinis įsipareigojimas ir visiškas skaidrumas. Taip pat reikalingi nauji ilgalaikio finansavimo ištekliai. Šios galimybės turėtų apimti ir tarptautinius mokesčius ir finansines priemones, taip pat finansavimą iš tarptautinės aviacijos ir laivybos.

Prašau jūsų balsuoti prieš pakeitimus, kuriais siekiama susilpninti Parlamento poziciją. Reikalinga tvirta pozicija. Pasaulinė ekonomikos krizė negali būti pagrindas pasiteisinimui, jog nieko negalima padaryti arba paneigti teisingumą klimato atžvilgiu. Klimato kaita yra problema, kurią reikia spręsti pasauliniu mastu, o siekiant to, būtina sukurti tarpusavio pasitikėjimą.

  Oreste Rossi, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, nepaisant to, kad tiek komitete, tiek šiuose rūmuose pranašavau Kopenhagos klimato konferencijos žlugimą ir nesėkmę dėl šio Parlamento pateikto dokumento, iš šios patirties nepasimokėme.

Jeigu ir toliau vienašališkai reikalausime, kad Europa turėtų sumažinti išmetamųjų dujų kiekį daug didesniu mastu nei numatyta Kioto protokole, kitas aukščiausiojo lygio susitikimas Kankūne – COP16 – taip pat bus nesėkmingas, o Parlamentas dar kartą pasirodys baisiai.

Komitete priimtoje rezoliucijoje ne tik pabrėžiama, kad parama besiformuojančios ekonomikos šalims neturėtų būti mažesnė nei 30 mlrd. EUR per metus iki 2020 m., joje ES raginama sukurti ekologiško klimato fondą, kasmet nuo 2020 m. atidedant 100 mlrd. USD.

Dokumente taip pat nurodoma, kaip gauti lėšų, t. y. nustatant mokesčius visiems galimiems šaltiniams, pvz., finansiniams sandoriams, prekybos mainams ir oro transporto bilietams, iš esmės paimant pinigus tiesiai iš piliečių ir įmonių kišenių.

Tada pranešime kalbama apie utopiškus reikalavimus. Jame netgi mūsų prašoma, užuot sumažinus 20 proc., iki 2020 m. 30 proc. sumažinti į atmosferą išmetamą CO2 kiekį, o Komisija raginama pateikti pasiūlymą, kad ES pati vienašališkai įsipareigotų įgyvendinti šiuos tikslus.

Prašymas mūsų žmonių ir įmonių tiek paaukoti per dabartinę ekonomikos krizę yra didžiausia kvailystė iš ilgo Europos Sąjungos kvailysčių sąrašo. Mūsų pozicija, kaip ir Tarybos, yra tokia, kad Europos Sąjungai tik tuo atveju pavyks apsvarstyti antrąjį pagal Kioto protokolą prisiimtų įsipareigojimų laikotarpį, jeigu tai bus daroma bendrai, įtraukiant visas pagrindines stipriausios ekonomikos šalis iki visuotinio, teisiškai privalomo susitarimo priėmimo.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, pasirinkti Meksiką COP 16 buvo teisingas žingsnis. Turėtume išvengti pernykščio sutrikimo, kai visuotinio atšilimo aktyvistai drebėjo per šalčiausią per daugelį dešimtmečių Kopenhagoje gruodžio mėnesį. Be to, vartojant apgaulingai dviprasmišką sąvoką „klimato kaita“, tikriau sakant „visuotinis atšilimas“, kai kurie Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojai gali palaikyti tai ironija, kai po neįprastai šaltos vasaros atėjo ankstyva, ledinė žiema. Dar gudriau būtų surengti tokius renginius tik pavasarį: pažiūrėkite, kasdien tampa vis šilčiau.

Kiek ilgai, pasiteisindama žmonių sukeltu visuotiniu atšilimu, fašistinė ES gali įvedinėti dar labiau nepakeliamus mokesčius ir kontroliuoti eilinius piliečius, kai vis daugiau tikrų mokslininkų atmeta šią teoriją kaip nepagrįstą ir sukritikuotą?

Antropogeniškas visuotinis atšilimas yra nepagrįsta propaganda, Paului Jozefui Gebelsui būdingo didžiulio masto ekologiško pramonės komplekso melas, nes jie perduoda didžiulius turtus iš menkų žmonių tokiems prekybos anglies dioksidu apgavikams kaip Al Gore ir Goldman Sachs. O tuo naudojasi kairysis politikos elitas, kad nebūtų trukdoma Vakarų pramonės plėtrai, nes silpnavaliai konservatoriai per daug įbauginti visuotinio atšilimo aktyvistų isterijos, kad atsistotų ir pasakytų tikrai nepatogią tiesą: žmonijos sukelta klimato kaita yra pati naudingiausia apgavystė istorijoje.

Šių metų Bilderbergo konferencijoje, kuri vyko birželio mėn. Ispanijoje, surengta sesija apie visuotinio atšalimo pavojus. Kada įsigalės naujasis žmonių, kurie iš tiesų formuoja pasaulio politiką, realizmas tiems, kurie tik mano, kad tai daro?

  Richard Seeber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, esu iš tiesų sukrėstas minčių , kurias sukelia tokie žmonės kaip N. Griffin, kalbėdamas apie klimato kaitą. Man visiškai nesuprantama, kaip fašizmas susijęs su klimato kaita. Manau, kad tai, ką jis sako, yra skandalinga, ir tokie pareiškimai neturėtų būti išsakomi šiuose rūmuose, nes problema iš tiesų yra per daug rimta.

Man nerimą kelia ir tai, kad iš tiesų padidėjo išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mūsų atmosferoje. Pažvelkite į Pasaulio meteorologijos organizacijos pateikiamus duomenis. Taip pat esu sukrėstas dėl to, kiek mažai žmonių tam pritaria. N. Griffin taip pat prie to prisidėjo, o dar šokiruoja ir tai, kad vienos iš daugiausia teršalų išmetančių Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kinija nepasirengusios sudaryti tokio tarptautinio susitarimo.

Norėčiau jums priminti apie diskusijas, kurios čia vyko praėjusiais metais iki Kopenhagos. Jeigu neturėsime per didelių užmojų ir ir realistiškai pradėsime šias derybas, mes, Europa – ne tokia svarbi teršalų išmetėja – galime kai ką pasiekti.

Kaip galime tai padaryti? Komisijos nare, vertinu jūsų entuziazmą, tačiau manau, kad labai svarbu bendrauti su piliečiais. Tauta nesupranta problemos. Kodėl? Todėl, kad Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys aiškūs – tai vidutiniai duomenys. Tiesa, kad Europoje dabar šalčiau nei prieš keletą metų, tačiau apskritai visame pasaulyje temperatūra vis dėlto kyla. Būtina apie tai pranešti, ir jeigu mums nepavyks to padaryti, nesulauksime savo piliečių paramos, o tokie žmonės kaip N. Griffin turės galimybę kalbėti apie fašizmą klimato kaitos atžvilgiu. Būtent čia slypi problema. Todėl, Komisijos nare, prašau jūsų pabandyti pagerinti padėtį šiuo klausimu.

Antra, su taip vertinamomis paskatomis pereikime prie tvarių energijos išteklių. Mano kolega narys pateikė skaičius. Geriausios įmonės įsikūrusios Kinijoje, o čia Europoje padėtis nėra tokia gera. Todėl turime sugalvoti, kaip priversti savo įmones prie to pereiti. Ar šie privalomi tikslai iš tikrųjų yra tinkami vaistai, kad jie visada čia minimi?

Žinoma, mums reikalingas ir sąžiningumas rinkose. Neturėtų būti leidžiama tai, kas daroma su švarios plėtros mechanizmu – 60 proc. pinigų tenka Kinijai. Šiuo atžvilgiu nepakanka vien tik vadovautis teisiniais argumentais. Būkime sąžiningi per diskusijas, nes šis klausimas per daug svarbus. Aš jus palaikau, Komisijos nare.

(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateiktą pagal „mėlynosios kortelės“ procedūrą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, R. Seeber sakė, kad visuomenė nesupranta diskusijų dėl klimato. Norėčiau jo paklausti: ar gali būti taip, kad visuomenė iš tikrųjų tai supranta, tačiau tiesiog laikosi kitokios nuomonės nei mano kolega narys?

  Richard Seeber (PPE). – (DE) Pone pirmininke, nežinau, ar teisingai tai supratau. Tiesiog svarbu atvirai informuoti savo piliečius apie šias diskusijas, ir – kaip minėjau – remiantis Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis. Tai tik vidutiniai pasaulio duomenys, kuriais įrodoma, kad temperatūra kyla 0,63  oC, tačiau Europoje ši vertė yra kitokia. Taip yra todėl, kad oras yra vietos reiškinys, o mes kalbame apie klimatą, kuris yra ilgalaikis visuotinis reiškinys. Todėl priimkime šį sprendimą. Jeigu sakome, kad tampa vis šalčiau, o žiemos prasideda anksčiau, turime teisingai apie tai pranešti. Todėl mano kreipimasis dėl informacijos perdavimo yra svarbus.

  Jo Leinen (S&D). – (DE) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, nerimą kelia tai, kad einame nuo vieno kraštutinumo prie kito. Prieš Kopenhagos susitikimą galbūt kėlėme sau per didelius siekius, o dabar, prieš Kankūną, nerimauju, kad mūsų siekiai per maži. Todėl manau, kad savo rezoliucijoje Parlamentas tinkamai iškelia visus šiuos klausimus, kurie, mūsų manymu, yra svarbūs, siekiant pažangos ir rezultatų netgi Kankūne.

Keliame vieną svarbų reikalavimą, kad ES pakeistų savo strategiją. Prieš Kopenhagą tapome priklausomi nuo to, kas daroma Jungtinėse Amerikos Valstijose ar galbūt Kinijoje. Tada tai nedavė jokių rezultatų, tai nepavyks ir Kankūne. Todėl turėtume imtis klimato apsaugos priemonių, siekdami apsaugoti savo interesus. Štai daugumos komitete, ir, tikiuosi, per plenarinę sesiją rytoj, bus pateiktas prašymas padidinti mūsų tikslus nuo 20 proc. iki 30 proc. Tai bet kokiu atveju bus būtina per visą proceso eigą. Turime pasiekti šį tikslą bent jau prieš vykdami į Pietų Afriką. Taip pat manau, kad vis dar imamės netinkamų veiksmų Kioto protokolo atžvilgiu. Šiuo atveju taip pat esame priklausomi nuo visų kitų. Manau, kad turėtume pasiūlyti priimti II Kioto protokolą. Dėl to nekils jokių problemų; mes tai padarysime.

Galiausiai dėl vienu balsu kalbančios ES: mačiau, kaip viskas vyko Nagojoje. ES buvo skirtas vienas mikrofonas. Galėjo kalbėti įvairūs žmonės, tačiau jie turėjo pateikti tą pačią poziciją. Būtent to ir tikiuosi iš Tarybos ir Komisijos Kankūne.

  Corinne Lepage (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, bent jau dėl vieno dalyko tikrai neabejojama po Kopenhagos susitikimo, būtent dėl to, kad klaidingos informacijos kampanija, kuri buvo pradėta prieš Kopenhagos susitikimą, nepavyko, o informaciją, kurią mums pateikė Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC), visapusiškai patvirtino visi Jungtinių Tautų pasitelkiami ekspertai. Tai pirmasis dalykas, kurį noriu pabrėžti.

Tai parodo, kaip svarbu ir skubu yra tai, ką turime padaryti. Turime panaikinti Kopenhagoje patirtos nesėkmės padarinius, todėl labai svarbu, kad pati Europos Sąjunga nevaržoma, laisva valia nusibrėžtų sau tikslus. Būtent todėl svarbu, klimato, mūsų pramonės ir mūsų ekonomikos labui, kad per rytojaus balsavimą būtų pritarta rezoliucijoje minėtam 30 proc. tikslui.

Kaip ką tik minėjo kolega narys, 20 proc. jau praktiškai pasiekta. Jeigu norime suteikti postūmį savo pramonei, išlikti pirmaujantys arba tapti pirmaujantys naujuose sektoriuose, tiek energijos vartojimo efektyvumo, tiek atsinaujinančiosios energijos sektoriuose, labai svarbu nusistatyti šį tikslą Europos Sąjungoje.

Kitas klausimas susijęs su patikimumu. Turime laikytis savo įsipareigojimų Pietų šalims, kartu atskirdami įvairias Pietų šalių kategorijas, nes iš esmės Kinija ir Afrika negali būti vertinamos vienodai. Būtent todėl, mano nuomone, – ir tai yra būtent mano asmeninė nuomonė, kurios nebūtinai laikosi visa mano frakcija – svarbu apmokestinti finansinius sandorius, kurių pagrindu gautume 100 mlrd. USD, kuriuos skyrėme 2020 m.

Galiausiai ne mažiau tikiuosi, kad Kankūne bus priimtas susitarimas dėl miškų, susitarimas dėl REDD – Dėl miškų naikinimo ir nykimo susidarančio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo, nes tai jau būtų puikus žingsnis į priekį. Prisiminkime, kad dėl miškų naikinimo išmetama 20 proc. viso išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio.

  Satu Hassi (Verts/ALE). – (FI) Pone pirmininke, ponios ir ponai, sutinku su visais tais, kurie pritarė griežtesniam išmetamųjų teršalų mažinimui ES iki 30 proc. Tai susiję ne tik su žmonija: mes patys suinteresuoti išlikti konkurencingi kilusios energetikos technologijų revoliucijos akivaizdoje.

Kad ES būtų patikima lyderė klimato klausimais Kankūne, ji turėtų skatinti tikrą, be spragų, klimato apsaugos strategiją. Deja, ES, atrodo, elgiasi priešingai, kiek tai susiję su taisyklių dėl miškų anglies dioksido absorbento laikymusi. Atrodytų, kad ES pritaria būsimoms prognozėms, kurios visiškai nepagrįstos, kaip objektyviam miškų absorbento pavyzdžiui. Tai reikštų daugiau problemų pramoninėms valstybėms, ir ne mažu mastu. Problema, apie kurią kalbu, galėtų būti kiekis, lygiavertis nuo 3 proc. iki 5 proc. visų jų išmetamų teršalų kiekiui, kuris yra tokio pat dydžio, koks nustatytas bendru įsipareigojimu visoms pramoninėms valstybėms sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį pagal Kioto protokolą iki 2012 m.

Kitas ES politikos trūkumas yra išmetamųjų teršalų kiekio švarios plėtros mechanizmo pagrindu perdavimas besivystančioms šalims. Tai trumparegiška, taip pat ir neprotinga sąžiningos konkurencijos atžvilgiu, jeigu naudosime SDM, siekdami paremti tuos pramonės sektorius Kinijoje, kurie, pvz., skundžiasi dėl anglies dioksido nutekėjimo. Projektų pagrindu skiriami kreditai turėtų būti skiriami skurdžiausioms besivystančioms šalims.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Pone pirmininke, kova su visuotiniu atšilimu neabejotinai tapo vienu svarbiausių Europos Sąjungos tikslų. Manau, kad šiuo klausimu svarbus veiksnys yra racionali politika dėl į atmosferą išmetamo anglies dioksido ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo. Parlamento pasiūlyme dėl rezoliucijos, kuris buvo parengtas prieš Kankūno konferenciją, yra dalis, kurioje kalbama apie esminį išmetamo CO2 kiekio sumažinimą – daugiau nei 20 proc. – valstybėse narėse. Atrodo, kad pasiūlydama tokią politiką, Sąjunga negalvoja apie rimtus padarinius savo valstybių narių ekonomikoms.

Europos Sąjunga pasiryžusi labai sumažinti kiekį, tačiau ji labai silpnai išreiškia savo poziciją dėl išmetamųjų dujų mažinimo Jungtinėse Valstijose arba Azijos šalyse. Tai didžiulė klaida. Šiomis Europos ekonomikos nuosmukio aplinkybėmis turėtume daugiau dėmesio skirti priemonėms, kuriomis būtų siekiama sustiprinti Sąjungos ekonomiką, o ne numatyti jai papildomas išlaidas. Europos Sąjungos valstybės narės nėra daugiausia teršalų išmetančios valstybės, tai tokių besivystančių šalių kaip Kinija ir Indija sparčiai augančios ekonomikos, ir jos neketina sumažinti išmetamųjų teršalų. Todėl pramoninė gamyba, taigi ir darbo vietos, gali būti perkeltos į šalis už Europos Sąjungos ribų. Mūsų ekonomika taps silpnesnė, o išmetamųjų teršalų ne mažės, o daugės. Todėl reikėtų iš naujo apsvarstyti tokią politikos kryptį, kovojant su visuotiniu atšilimu.

  Sabine Wils (GUE/NGL). – (DE) Pone pirmininke, per klimato konferenciją Kankūne turi būti bandoma daryti teigiamą spaudimą mūsų valstybėms, siekiant pažangos tarptautinio bendradarbiavimo ir su klimato apsauga susijusių nacionalinės teisės aktų atžvilgiu. Kaip atsakomybės aljanso dalis, ES turi siekti politinės lyderystės, nepaisydama to, ką daro Jungtinės Valstijos, ir taip būti vertinama pagal teisingumo klimato atžvilgiu principą. Tai reiškia, kad turi būti užtikrintas antrasis Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpis pramoninėms šalims. Turi būti skiriamos papildomos lėšos su klimato kaita susijusioms priemonėms finansuoti. Dėl ilgalaikio finansavimo, tai ES turi išdėlioti savo kortas ant derybų stalo. ES turi pristatyti plataus masto šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslus. Pasaulinė temperatūra jokiu būdu negali pakilti daugiau nei 1,5 °C. Šie tikslai padės skatinti technikos naujoves ir darbo vietų kūrimą ekonomikos krizės laikotarpiu.

  Anna Rosbach (EFD). – (DA) Pone pirmininke, gruodžio mėn. visi – pareigūnai, politikai, žurnalistai, aktyvistai ir daugybė kitų – vyks į aukščiausiojo lygio susitikimą Meksikoje. Šis Parlamentas taip pat jame dalyvaus, net jeigu visada kyla sumišimas dėl to, kiek EP narių leidžiama vykti.

Kai nuvyksime į aukščiausiojo lygio susitikimą klimato kaitos klausimais, turime nepamiršti vieno labai svarbaus dalyko: realizmo. Puikiai žinau, kad nepopuliaru taip kalbėti, tačiau tai svarbu, jeigu norime, kad pasaulio žmonės laikytų mus patikimais. ES turėtų būti lyderė, kaip didingai sakoma – kitaip sakant, ji turėtų imtis vadovaujančio vaidmens ir parodyti gerą pavyzdį. Tai labai gerai, tačiau turime užtikrinti, kad neišsiveršime į priekį taip toli, jog niekas net neseks mūsų pavyzdžiu. Negerai laikytis politikos, kurios nori arba gali laikytis tik kelios šalys. Taip pasieksime tik vieną dalyką – perkelsime savo pačių daug darbo jėgos reikalaujančias pramonės šakas iš Europos į tas šalis, kuriose taikomi daug švelnesni teisės aktai, mokamas mažesnis darbo užmokestis, o darbo sąlygos yra prastesnės. Neteksime darbo vietų, o tai padarys žalos mūsų Europos Sąjungos ekonomikoms. Todėl turėtume siekti sprendimų, kurių galėtų laikytis tokios sparčiai besivystančios ekonomikos šalys kaip Kinija, Indija ir Pietų Amerikos žemynas. Tikiuosi, kad pasimokysime iš praėjusių metų Kopenhagos susitikimo patirties, o šiemet sieksime pasiekiamų tikslų, užuot siekdami to, kas neįmanoma.

  Lucas Hartong (NI). – (NL) Pone pirmininke, kitą savaitę vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija Kankūne. Tai visiška parodija jog ES joje dalyvauja, nes, tiesą sakant, neturime dėl ko skųstis savo klimatu. Tai, su kuo mes susiduriame, yra normalūs temperatūros svyravimai. Gal galėčiau kurį laiką pakalbėti apie tikruosius šios nereikalingos konferencijos faktus? Kitą savaitę šimtai dalyvių į Meksiką skris lėktuvais, vadinasi vėl bus išmetamos CO2 . O koks yra klimato kaitos konferencijos tikslas? Na taip, sumažinti išmetamų CO2  kiekį. Šiuo metu valoma 11 000 hektarų mangrovinių miškų Kankūne. Dar kartą, koks yra klimato kaitos konferencijos tikslas? Na taip, apsaugoti miškus. Pone pirmininke, gal galėčiau ES pateikti savo kuklų patarimą? Palikime klimato politiką visiškai nepriklausomiems specialistams, nes tai mokesčių mokėtojams kainuoja didžiulius pinigus; per pastaruosius dešimtmečius be šališkos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ir jos apgaviko pirmininko Rajendra K. Pachauri pateiktų ataskaitų, ja nieko nebuvo pasiekta.

  Pilar del Castillo Vera (PPE). – (ES) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad, mano manymu, tiek einanti Tarybos pirmininko pareigas, tiek Komisijos narė savo kalbose išdėstė labai skirtingą požiūrį dėl Kankūno konferencijos, palyginti su požiūriu į Kopenhagos konferenciją. Tai realistiškesnis, perspektyvesnis požiūris, todėl daug labiau tikimasi, kad ši konferencija bus veiksminga.

Jeigu Kopenhagos aukščiausiojo lygio susitikime buvo siekta visko arba nieko – kaip sakė einanti Tarybos pirmininko pareigas – Kankūno aukščiausiojo lygio susitikime turi būti pateikta daugybė perspektyvių ir veiksmingų variantų.

Kova su klimato kaita pasižymi dviem esminiais bruožais: pirma, ji turi būti visuotinė, įskaitant visas didžiausias teršėjas nuo Jungtinių Valstijų iki Brazilijos, Kinijos ir Indijos. Antra, turi būti priimta daugybė priemonių, kuriomis būtų daromas teigiamas poveikis kovai su klimato kaita, turime sugebėti pamatuoti tą poveikį, o kartu šiomis priemonėmis negali būti daromas žalingas poveikis ekonomikos augimui.

Šiuo atžvilgiu taip pat turime nuolankiai pripažinti, kad siekiant susidoroti su visuotiniu kovos su klimato kaita iššūkiu pateikiama daugybė technologinių ir politinių variantų.

Yra ir gali būti priimta įpareigojančių susitarimų, yra sudaryta sektorinių susitarimų, perduodama technologija ir remiami moksliniai tyrimai. Turi būti naudojamasi visomis šiomis galimybėmis, kartu radikaliai gerinant visų ekonomikos sektorių ir visuomenės energijos suvartojimo efektyvumą. Tai vienintelis būdas veiksmingai kovoti su dėl klimato kaitos kylančiomis problemomis. Šiuo atžvilgiu, jeigu Kankūno aukščiausiojo lygio susitikime bus priimta daugybė perspektyvių ir veiksmingų susitarimų, tai bus didžiulė sėkmė.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nare, pritarčiau J. Leinenui, kad nuo vieno kraštutinumo perėjome prie kito. Kopenhagoje turėjome didelių vilčių, o Kankūne galbūt turėtume tikėtis labai nedaug.

Mūsų reikalavimai iš esmės susiję su dviem klausimais: REDD susitarimas ir finansavimas. Jeigu nepasistūmėsime šiais dviem klausimais, kyla pavojus, kad derybose nebus padaryta jokios pažangos, ir joms galbūt kils pavojus. Jeigu Kankūne nebus jokios pažangos, pavojus kils visam derybų procesui. Būtent todėl pasitikime jūsų pastangomis, Europos Sąjungos pastangomis, siekti pažangos, net jeigu ir tik šiais dviem klausimais, ir apsaugoti derybas nuo pavojaus.

Daugybė narių sakė, kad 2009 m. iš tikrųjų jau sumažinome išmetamųjų teršalų kiekį 17,3 proc. Greitai bus pasiektas tikslas iki 2020 m. sumažinti jį 20 proc.; šį tikslą galėtume pasiekti per kelerius ateinančius metus. Nėra jokios priežasties, kodėl neturėtume siekti 30 proc. arba daugiau, jeigu norime modernizuoti savo ekonomiką, sukurti naujų darbo vietų ir dar kartą tapti konkurencingesni.

S. Hassi taip pat kalbėjo apie LULUCF. Ji visiškai teisi. ES pozicija, kad neturėtume lyginti su LULUCF susijusio išmetamųjų teršalų mažinimo su 1990 m. ir turėtume įprastai užsiimti šia veikla, perviršinis teršalų išmetimas ir tai, kiek mažiau mes išmetame, palyginti su tuo, kokie būtų buvę nustatyti tikslai, yra absurdiška pozicija.

Pasikliaujame jumis, jog sieksite teigiamų rezultatų šiais dviem svarbiais klausimais per derybas Kankūne.

  Bas Eickhout (Verts/ALE). – (NL) Pone pirmininke, labai dėkoju Komisijos narei ir pirmininkaujančiai Belgijai už įžangines kalbas, tačiau taip pat norėčiau šiems rūmams priminti, kad Kopenhagos susitarimas buvo labai silpnas, o kartais netgi pamirštama tai, kas jame parašyta. Kopenhagos susitarime minimas 2 ºC tikslas ar netgi 1,5 ºC tikslas, tad jeigu norime jį pasiekti, turime imtis rimtų veiksmų dėl mūsų pačių išmetamų teršalų sumažinimo – daugiau nei 20 proc. – taip pat numatyti lėšas pirmiesiems trejiems metams. Kopenhagos susitarime labai aiškiai nurodyta, kad šios lėšos turi būti gaunamos iš naujų ir papildomų šaltinių. Komisijos nare C. Hedegaard, sakote, kad tai jau beveik pasiekėme, tačiau lėšos nėra naujos ir papildomos, todėl dar toli iki pasiekto tikslo. Būkime sąžiningi. Tada kyla klausimas dėl ES vaidmens ir lyderystės. Iš tikrųjų tai klausimas pirmininkaujančiai Belgijai: kaip tai padarysime Kankūne? Gavome mandatą iš Tarybos, bet Kankūne bus būtinos derybos. Jeigu imsime jį keisti, ar dar kartą bus reikalingas visų valstybių narių vienbalsiškumas, ar pakaks kvalifikuotos daugumos? Kad ir kaip būtų, tik tada galėsime iš tikrųjų užtikrinti šį vadovaujamą vaidmenį. Reikia platesnių siekių, daugiau lėšų ir geresnių derybų.

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Pone pirmininke, iššūkis Kankūne yra sudėtingas ir skubus, vis dėlto turiu vilčių, nes Nagojos rezultatas suteikia vilčių ir pasitikėjimo. Daug diskutuota dėl to, kaip Europos Sąjungai elgtis per šias diskusijas. Ar mes siekiame 20 proc. ar net 30 proc. sumažinti išmetamą CO2 kiekį? Kiek aš žinau, mažesnis CO2 kiekis neprilygsta sumažėjusiai ekonominei veiklai, todėl galime siekti didesnio nei 20 proc. tikslo, nes taip būtų sudarytos galimybės sukurti daugiau ekologiškų darbo vietų, įdiegti naujovių ir užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Be to, norėčiau kreiptis į Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją (IPCC), kad ji iš tikrųjų rimtai įvertintų kritiką dėl jos ataskaitų, ir sukurtų atvirą mokslinių diskusijų platformą, kad būtų aptarta, o ne tiesiog liktų nepastebėta visa susijusi informacija. Jeigu jai nepavyks to padaryti, ir toliau bus nepasitikima IPCC ataskaitomis, o tai, manau, nereikalinga ir nepageidautina.

  Marisa Matias (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, ketinu grįžti prie kai kurių dalykų, kurie jau buvo čia paminėti. Buvo minėta, kad tikimasi, jog Kankūnas bus svarbus pusiaukelės žingsnis kovojant su klimato kaita, ir kad negalima siekti daugiau nei per Kopenhagos susitikimą ar pripažinti Kopenhagos aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų. Žinome, kad tai buvo menka, ir vis dėl to, o jeigu nebūtų keitęsi mūsų turimi moksliniai įrodymai ir duomenys, – man atrodo, kad pasikeitė politinė valia ir trūksta drąsos, ir kad į Kankūną vyksime su baime.

Manau, kad pasitraukimas iš vienos rimčiausių mūsų laikų krizių negali būti vienas iš variantų. Taip pat norėčiau pasakyti, kad turime galimybę išbandyti save Kankūne įvairiais klausimais, kurie čia buvo minėti, taip pat išbandyti savo galimybes galime perskirstydami paramą ir paremdami skurdesnes šalis ir skurdžiausius žmones. Manau, kad reaguojant į aplinkos apsaugos krizę, turi būti bendrai ir sąžiningai reaguojama į dabartinę ekonomikos ir socialinę krizę. Dabar tai realu.

  Derek Roland Clark (EFD). – Pone pirmininke, džiaugiuosi skaitydamas šią kalbą G. Bloomo, kuriam – mano nuomone – šią popietę buvo nesąžiningai uždrausta patekti į šiuos rūmus, vardu.

Prieš metus Kopenhagoje patyrėme nesėkmę, kai 15 000 nekvalifikuotų žmonių, įskaitant EP narius ir visą palydą, lėktuvais nusileido vietoje, kad per dvi savaites padvigubintų dioksido pėdsakus joje ir beviltiškai įsitraukė į „klimatogeito“ skandalą, kuris buvo labai laiku pradėtas, siekdami sužlugdyti procesą.

Taip, visi prisimename, kaip Rytų Anglijos universitetas parodė savo tikrąjį veidą: tai fiktyvus mokslo centras, kuriame dirba papirkti mokslininkai, kurie priklauso nuo ES Mokslinių tyrimų GD ir JT didelių pusiau priklausomų NVO dėl lėšų moksliniams tyrimams ir laboratorijoms ir nuo JK mokesčių mokėtojų dėl savo darbo užmokesčio. Jie buvo parodyti kaip duomenų, klimato kompiuterių modelių klastotojai, nepatogių duomenų slėpikai ir sąmokslaujantys su B. Obamos žaliaisiais numylėtiniais.

Daugybė mokesčių mokėtojų gana patikimais būdais sužinojo, kad ES ir pasaulinė žaliųjų darbotvarkė susijusi su mūsų mokamų mokesčių dėl anglies dioksido padidinimu ir gąsdinimu jai pritarti.

Žinoma, Kankūne nebūtų taip blogai. Ten daug šilčiau. Ten puiki žiema, o sąmokslininkai šiais metais bus daug atsargesni, slėpdami savo pasaulinio valdymo darbotvarkę. Tačiau nepamirškite: mes, tauta, jus stebime.

  Francisco Sosa Wagner (NI). – (ES) Pone pirmininke, Komisijos nare, pritariu šių rūmų siekiui. Noriu, kad Kankūne būtų pritarta Europos Sąjungos delegacijos pasiūlymams, kurie to verti. Per šias diskusijas būtina pabrėžti miestų svarbą aplinkos apsaugai. Daugiau nei 1000 merų Europos Sąjungoje yra sudarę susitarimą, kuriuo atskleidžiama, kad šios institucijos pripažįsta problemą ir turi imtis veiksmų, kad mums pavyktų. Mūsų gražūs žodžiai nebus nieko verti, jeigu nebus bendradarbiaujama su miestų merais.

Siekiant užtikrinti bendradarbiavimą, labai svarbu atskleisti informaciją apie išmetamuosius teršalus, nes miestuose išskiriama 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Šiuo metu neatskleidžiama informacija apie išmetamųjų teršalų kiekį, o dar blogiau tai, kad nėra jokios bendros tvarkos, kaip jį pamatuoti.

Yra tokia nevyriausybinė organizacija „CO2 atskleidimo projektas“, kuri kaupia informaciją iš tūkstančių įmonių, ir, mano nuomone, galėtų būti naudinga vietos valdžios institucijoms. Be vietos valdžios ir merų bendradarbiavimo, nieko nebus pasiekta aplinkosaugos veiksmais, o būtent to ir norime išvengti.

  Theodoros Skylakakis (PPE). – (EL) Pone pirmininke, silpsta didžiulis aplinkos apsaugos skandalas, kurį būtina išspręsti Kankūno konferencijoje. 60 proc. apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje parduodamų švarios plėtros mechanizmo teisių skirtos pramoninių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, HFC-23, naikinimui, ir už tai mokama 70 kartų daugiau nei jų tikroji kaina, kurią daugiausia sumoka Europos Sąjungos elektros vartotojai.

Iki šiol iššvaistėme apie 1,5 mlrd. EUR, ir jeigu padėtis nesikeis, iki 2013 m. iššvaistysime dar 3,5 mlrd. EUR, palyginti su tikrąja dujų naikinimo verte, kuri sudaro tik 80 mln. EUR. Taip masiškai kuriama daug neteisėto pelno kelioms įmonėms visame pasaulyje, be jokios naudos aplinkai, turint omenyje, kad per pastaruosius metus padidėjo HFC-23 kiekis atmosferoje.

Tai nepriimtina, todėl turime vykdyti sąžiningą aplinkos apsaugos politiką ir laikytis Kioto mechanizmo. Europa turi išspręsti šią problemą Konvencijos šalių konferencijos 16-ojoje sesijoje, nes pakeitus tarptautinę politiką šiuo klausimu, bus suteikta rimta galimybė nedelsiant labai mažomis sąnaudomis griežtai apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir paprašyti tokių šalių kaip Kinija, kuri šiuo metu pumpuoja didžiulius HFC-23 kiekius į atmosferą, nors tai galėtų būti sumažinta iki nulio, jeigu Kinija tam skirtų truputį pinigų, kuriuos gauna iš mokesčių šiam neteisėtam pelnui, aktyviau įsitraukti į kovą su klimato kaita.

Tai nepriimtina, kad iššvaistoma per 4 mlrd. EUR Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigų. Mūsų pareiga Europos Parlamente apginti viešąjį interesą ir vartotojų interesus.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Pone pirmininke, tarptautinis šios konferencijos pagrindas nėra palankus: pasaulinė ekonomikos krizė, politinis ir administracinis neapibrėžtumas JAV ir aklavietėje atsidūrusios JAV ir Kinijos derybos. Todėl mažai ko tikimasi, tačiau nepaisant to, Kankūno aukščiausiasis susitikimas turėtų būti vertinamas kaip galimybė atkurti pasitikėjimą daugiašaliu procesu ir klimato kaitos atžvilgiu, ir sustiprinti Kopenhagos susitarimą. Tai mažiausia, ką galima padaryti, ir netgi tam reikalingas pasiryžimas ir politinė lyderystė per derybas, kartu su ryžtingais sprendimais. Galiausiai būtina padaryti pažangą tose srityse, kuriomis daromas poveikis besivystančioms šalims: dėl finansavimo, technologijų perdavimo ir gebėjimų ugdymo. Tačiau dėl sumažinimo, tai tikimasi pažangos, visų pirma nustatant plataus masto ir įpareigojančius tikslus sumažinti išmetamuosius teršalus ir perduoti visą procesą į jų rankas, visų pirma stebėseną, informacijos tiekimą ir tikrinimą.

Nepaisydama tarptautinių susitarimų rezultato, Europos Sąjunga turėtų siekti tikslo sumažinti CO2 išmetimą daugiau nei 20 %, siekdama sukurti ekologiškas darbo vietas ir skatinti ekonomikos augimą. Nepaisant to, Kankūno rezultatais turėtų būti padedama nuspręsti dėl veiksmų po 2012 m., siekiant 2011 m. sudaryti tarptautinį susitarimą, kuris būtų teisiškai privalomas ir kuriuo būtų įgyvendinamas visuotinis tikslas apriboti pasaulio temperatūros padidėjimą iki 2 laipsnių.

  Roger Helmer (ECR). – Pone pirmininke, asmeniškai aš norėčiau priminti savo kolegoms, kad visuomenė nebetiki žmonijos sukeltu visuotiniu atšilimu. Balsuotojai pavargo nuo kaltinimų dėl klimato kaitos ir nebesirengia už tai mokėti.

Vis daugiau mokslininkų kalba viešai, siekdami nuginčyti tradicines pažiūras dėl klimato. Sužlugdytas IPCC patikimumas. Pastarieji maži klimato pokyčiai visiškai suderinami su nusistovėjusiais, ilgalaikiais natūraliais klimato ciklais. Kopenhagos susitikimas žlugo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios žlugs ir Kankūno susitikimas. JAV su savo nauja respublikonų dauguma rūmuose nenupirks didžiausio leidžiamo išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo ir leidimų prekybos. Indija ir Kinija neišsiverš į priekį dėl klimato skandalo. Mūsų ekologiška politika turbūt nereikalinga, tikrai neveiksminga ir labai brangi.

Jeigu Europa viena imsis veiksmų, sunaikinsime savo ekonomikas ir nuskurdinsime savo anūkus be jokios naudos klimatui. Savo noru pasirinksime skurdą dėl ginčijamos mokslinės teorijos. Laikas pakeisti kryptį.

  Catherine Soullie (PPE). – (FR) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, rytoj bus proga parodyti sutarimą ir realizmą, bent jau norėčiau, kad taip būtų, kai balsuosime dėl mūsų rezoliucijos dėl šios šešioliktosios Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos. Todėl tikiuosi, kad mūsų atsakingoji Komisijos narė pajėgs išlaikyti pragmatiškus tikslus, kuriuos turime įgyvendinti bendrai, taip pat apgins Europos Sąjungos nustatytas visiškai nediskutuotinas susijusias sąlygas.

Taip pat per derybas neturime pamiršti savo piliečių ir mūsų pramonės vilčių dėl sąžiningos pusiausvyros. Visas pasaulis, o ne viena Europa, turi kovoti su klimato kaita.

Todėl bus labai svarbu pripažinti intelektinės nuosavybės, kuri nepakankamai apsaugoma, svarbą. Ekologiškomis technologijomis turi būti teikiama nauda daugybei žmonių, tačiau tai nereiškia, kad turime pigiai parduoti savo dabartines ir būsimas žinias, netgi šios svarbios kovos su klimato kova vardan.

Panašiai, prašymas sukurti bendrus metodus išmetamųjų teršalų kiekiui skaičiuoti, taip pat patvirtinti ir paskelbti duomenis, kad visos teršalus išmetančios pramonės įmonės būtų vienodai vertinamos, yra labiausiai pagrįstas prašymas, o ne derybų taktika.

Galiausiai, ir mano kolega narys ką tik iškėlė šį klausimą, dar labiau prieštaringos yra dabartinio švarios plėtros mechanizmo spragos, kurios taip pat turi būti aptartos. Ponios ir ponai, deja, visi puikiai žinome, kad ne Europos Parlamentas turi tikrąją galią derėtis. Tačiau turi būti remiamas, o ne menkinamas daugybės EP narių, įskaitant ir mane, noras dirbti ir siekti teigiamų šios konferencijos rezultatų, kaip kad jautėmės pastarąsias keletą dienų. Jeigu Europa nori būti stipri per tarptautinį dialogą, tokie pat turi būti jos įstatymų leidėjai.

  Rovana Plumb (S&D). – Pone pirmininke, būdama optimistė, manau, kad Kankūne įmanoma žengti žingsnį į priekį, priimant suderintą paketą, kurio pagrindu šalys galės imtis greitesnių, tvirtesnių veiksmų visose klimato kaitos srityse. Todėl labai svarbu atkurti Europos pirmaujantį vaidmenį per tarptautines klimato derybas, įtvirtinant klimato diplomatijos principą, o Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi apibrėžti ir įgyvendinti teisingumo klimato atžvilgiu principą, palaikydamos teisingumo sąlygą per būsimas tarptautines klimato derybas.

Pabrėžiu, kaip svarbu sukurti mechanizmą, kuriuo būtų reguliuojamas finansinių klimato kaitos aspektų finansavimas. Bus reikalingi nauji ir naujoviški pajamų šaltiniai, būtent finansinių sandorių mokestis, ekologiškos lėšos arba privatūs ištekliai, siekiant surinkti reikiamus pinigus, kad būtų įgyvendinti projektai dėl prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos sušvelninimo ir pasiektas ekologiškas augimas, kuriuo prisidedama prie piliečių gerovės, ir sąžiningas augimas. Taip pat nepamirškime lyties aspekto klimato kaitos politikoje.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, buvo labai didelis atotrūkis tarp lūkesčių dėl Kopenhagos konferencijos ir jos rezultatų, būtent todėl būtina kai ką pakeisti. Šį kartą vyksime į Kankūną su daug realesniais, bet vis tiek plataus masto tikslais. Komisijos nare, nusipelnėte pagyrimų už tai, kad užtikrinote, jog šį kartą Europos Sąjunga vyks į klimato konferenciją geriau pasirengusi, tad norėčiau jums už tai padėkoti.

Tačiau norėčiau pateikti pastabų dėl kai kurių pateiktų pakeitimų. Kopenhagoje sudarytu susitarimu pasiekėme keletą svarbių dalykų, o vienas iš jų neabejotinai yra sprendimas, kad turime imtis veiksmų, siekdami apriboti temperatūros kilimą iki 2 laipsnių Celsijaus. Turime laikytis šio tikslo, o dabar netinkamas laikas jį pakeisti, net jeigu tai reikštų mažesnį tikslą. Turime išlikti patikimi. Negalime kiekvienais metais keisti tokių svarbių sprendimų.

Taip pat norėčiau reaguoti į pasiūlymus, kad Europos Sąjunga turėtų vienašališkai 30 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Manau, kad neturėtume dar kartą nutolti nuo trečiųjų šalių. Turime padidinti šį tikslą, ir mes jį padidinsime, tačiau kai tam bus tinkamos aplinkybės. Tačiau turime užtikrinti, kad iš anksto nustatysime tvarką tokiam sprendimui priimti, ir, žinoma, kad Europos Parlamentas būtų tinkamai įtrauktas į sprendimų priėmimo procesą.

Taip pat turime skatinti vystymąsi ir švarių technologijų taikymą pasauliniu lygmeniu. Labai svarbus susitarimas dėl technologijų perdavimo, tačiau taip pat reikalingi tinkami susitarimai intelektinei nuosavybei apsaugoti. Tik taip klimato kaita taps galimybe, o ne našta.

Galiausiai, dėl finansavimo klausimo, siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį besivystančioms šalims, tai norėčiau pabrėžti, kad Europos Sąjunga jau turi šiam tikslui skirtą finansinę priemonę, būtent Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, arba ETS. Turime užtikrinti tinkamą sistemos veikimą ir veiksmingumą, taip pat skaidrų ir tikslinį lėšų panaudojimą. Manau, kad nederėtų sukurti naujos finansinės naštos per finansų ir ekonomikos krizę.

  Justas Vincas Paleckis (S&D). – (LT) Mr Netrukus vėl pasaulis lauks gerų arba, kaip įprasta pastaruoju metu, blogų žinių dėl klimato kaitos, šį kartą – iš Kankūno. Didžioji dauguma mokslininkų teigia, kad žmonijai lieka vis mažiau laiko sustabdyti klimato kaitą, tačiau viską neigiančių arba nenorinčių nieko daryti stovykla nemažėja. Europos Sąjunga buvo ir turėtų išlikti varomąja jėga siekiant pažangos derybose. Kankūne ES privalėtų geriau koordinuoti valstybių narių pozicijas. Svarbu ir patiems padaryti namų darbus, įrodyti, kad tvari ekonomikos plėtra, aplinką tausojantis gyvenimo būdas yra įmanomi. Tik keisdamiesi patys galime kviesti sekti mūsų pavyzdžiu.

Labai pritarčiau vienašališkam ES žingsniui iki 2020 m. išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 30 proc. Ypač svarbu, kad Kankūne būtų atsižvelgta į naujai suformuluotą klimato teisingumo principą. Nesustabdžius arba bent neapribojus klimato kaitos, vis labiau karščiu alsuojanti planeta pirmiausia apdegins skurdžiausias šalis ir skurdžiausius žmones.

Atrodo, kad kai kurie žmonės, firmos ir valstybės naudojasi senu, bet modernizuotu posakiu: po manęs – po to, kai aš susižeriu milžinišką pelną – nors ir tvanas. Šis požiūris neturi laimėti Kankūne.

  Elisabetta Gardini (PPE). – (IT) Ponios ir ponai, J. Schauvliege, Komisijos nare, ponios ir ponai, Europos siekis nustatyti plataus masto būsimos konferencijos dėl klimato kaitos tikslus neabejotinai yra įsipareigojimas imtis atkaklių veiksmų, nuo kurių priklausys mūsų planetos ateitis.

Tačiau, ponios ir ponai, būtent todėl turime būti realistai ir atsargiau vertinti savo lūkesčius. Kiek žinome, per parengiamąsias tarptautines derybas dėl Kankūno konferencijos ne tik kad nepavyko pasiekti pastebimos pažangos dėl visuotinio susitarimo, bet joje dar ir pasitvirtino atsargumas ir priešinimasis laikytis Kopenhagoje prisiimtų įsipareigojimų.

Nors tai jau buvo pasakyta, tačiau šiuo atveju norėčiau paminėti Kiniją. Pvz., Kinija iki 2020 m. sau leidžia padidinti išmetamą CO2 dujų kiekį 5 mlrd. tonų, o tai turės tokius padarinius, kuriuos galima kompensuoti tik iki tų pat, 2020 metų, sumažinus Europos pramonės išmetamų dujų kiekį 100 proc. – ir netgi to gali nepakakti.

Šiuo faktu ne tik įrodoma, koks nerealus yra pasiūlymas besąlygiškai sumažinti išmetamųjų dujų kiekį 30 proc. – ir mes tam tvirtai priešinamės – bet ir sudaro pagrindą daugybei nepriklausomų stebėtojų iškelti hipotezę dėl visuotinio išmetamųjų teršalų padidėjimo, smarkaus padidėjimo iki tos datos. Šiomis prieštaringomis aplinkybėmis būtų bent jau rizikinga ir netgi demagogiška nurodyti skaičius ir numatyti patrauklius, bet nerealistiškus scenarijus, kai nežinomi kiekiai neišvengiamai atspindimi išlaidų dydžio.

Tikimasi, kad Europos Sąjunga Kankūne pateiks bendrą, realų ir tvarų pasiūlymą, nes susitarimas, kuriuo užtikrinami tikri, apčiuopiami rezultatai, visada ir visais atvejais yra tinkamesnis lūkesčiams, kurie neišvengiamai pasmerkti žlugti, o vyriausybių pastangos svarbiausiais aplinkosaugos klausimais tampa dar labiau nepatikimos tarptautinės nuomonės atžvilgiu, o tai būtų labai sunku ištaisyti.

  Jolanta Emilia Hibner (PPE). – (PL) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, rezoliucijos dėl 16-osios šalių konferencijos Meksikoje priėmimas yra pirmas žingsnis artėjant prie visuotinių diskusijų. Tai visoms šalims labai sudėtingas kompromisas. Neturėtume apsigauti, galvodami, kad pasieksime skubių laimėjimų. Turime pateikti kuo platesnio masto pasiūlymą, kuriuo taip pat suvienijama kuo daugiau konferencijoje dalyvaujančių šalių.

Pagrindinis rezoliucijoje įtvirtintas tikslas – pasiekti kompromisą dėl kovos su klimato kaita ir visuotiniu atšilimu. Norėdami pasiekti šį tikslą, turime gauti didžiausių ir daugiausia dujų išmetančių šalių paramą. Tarp jų yra Jungtinės Valstijos ir Kinija. Turime diskutuoti apie tai kartu su jomis ir paprašyti jų apsvarstyti savo ekonomikos galimybes. Taip pat turėtume diskutuoti apie tai, kaip pasiekti tikslus, kurie jau įtraukti į Europos Sąjungos ekologijos paketą. Kai kurie kolegos nariai sako, kad tai kuklus paketas, nes jame kalbama apie išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimą 20 proc. Pirmiausia ženkime šį pirmą žingsnį, o tada kalbėkime apie kitą.

Taip pat svarbu numatyti įsipareigojimus, kuriuos galėtų prisiimti visos šalys. Jeigu ir vėl įtrauksime įsipareigojimus, kurių nė vieno nebus laikomasi, jie neturės jokios prasmės ir bus tik įrašas popieriuje. Taip pat turime nukreipti savo dėmesį į tas šalis, kurios labai silpnos ekonomikos vystymosi atžvilgiu ir kurių ekonomika menkai išsivysčiusi. Tačiau mes siekiame užtikrinti, kad pinigai tikrai būtų skirti skurdžiausioms šalims. Jos turėtų turėti galimybę gauti pinigų iš Europos Sąjungos. Visų kolegų narių vardu norėčiau pasakyti, kad manau, jog visi palaikysime Komisijos narę. Aš taip pat pareiškiu, jog esu pasirengusi labai padėti per derybas.

  Sirpa Pietikäinen (PPE). – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Komisijos narei C. Hedegaard už jos labai gerą ir pasiaukojantį darbą šiais klimato klausimais ES ir pasauliniu lygmeniu.

Žinodama, kad šiuo metu derybos JT lygmeniu visais tarptautiniais klausimais labai sudėtingos, manau, kad turime visapusiškai pasinaudoti veiksmais pagrįstu orientavimusi. Žinome, kad visose šalyse pasauliniu lygmeniu susidursime su iššūkiu, todėl visada naudinga imtis veiksmų, siekiant užkirsti kelią klimato kaitai, tiek aplinkos apsaugos, tiek komercinės veiklos požiūriu.

Yra nemažai tyrimų, kuriais atskleidžiama, kad iki 2020 m. ES galėtų tokiu būdu sumažinti savo išmetamų CO2 dujų kiekį 30 proc. ar net 40 proc., o tai būtų ekonomiškai perspektyvu ir naudinga. Tam pirmiausia reikėtų nutraukti tokias žalingas subsidijas, kaip, pavyzdžiui, kasmet skiriami 6 mlrd. EUR organiniam kurui Europoje, užtikrinti griežtesnę su ETS susijusios teisėkūros paramą, išteklių veiksmingumą ir energijos vartojimo efektyvumą, ir tokias priemones kaip griežtesnė ekologinio projektavimo direktyva.

Manau, kad vien patys parodydami kelią, galime įtikinti kitus, kad a) esame rimti, b) tai naudinga, ir c) darome tai aplinkos ir Europos Sąjungos ekonomikos klestėjimo labui.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, dėkoju savo frakcijai už tai, kad suteikė man progą pasakyti keletą žodžių šiuo mane labai dominančiu klausimu.

Dabar Europos Sąjungai svarbūs Kankūno konferencijos rezultatai tiek matomumo, tiek rezultatų požiūriu. Turime atrodyti realistiškai ir turime kalbėti vienu balsu. Turi būti tvirtai verčiama patikėti, kad visuotinis atšilimas yra visuotinė problema, kuriai išspręsti reikalingas visuotinis sprendimas su visuotinai įpareigojančiais tikslais.

Dėl to turėtume laikytis savo tikslo iki 2020 m. sumažinti kiekį 20 proc. Bet kas kita nulemtų priešingus rezultatus. Tai galėtų sunaikinti mūsų ekonomiką; taptume nekonkurencingi, o besivystantis pasaulis skubėtų į priekį.

Jeigu apie 2015 m. pasieksime 20 proc. tikslą, galėsime pakeisti jį į 25 proc. ar 30 proc.; tai būtų vertinama kaip viešųjų ryšių laimėjimas. Visa kita – siekiant 30 proc. ir jų nepasiekiant – būtų laikoma viešųjų ryšių pralaimėjimu, kaip nutiko Lisabonos strategijos atveju. Mums to pakako. Laikas elgtis protingai, padaryti, kas būtina, tačiau užtikrinti, kad likęs pasaulis darytų tą patį.

Galiausiai girdėjau kalbant, kad kai kurie Europos Parlamento nariai gali vykti į Kankūną protestuoti; jie turi teisę tai daryti, tačiau tikiuosi, kad jie tai darys privačiai ir asmeniškai, o ne kaip akredituoti atstovai.

  Danuta Jazłowiecka (PPE). – (PL) Pone pirmininke, mano kolegos nariai daugybę kartų pabrėžė, kad būtina laikytis vieningos vidaus pozicijos klimato politikos klausimais. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad per būsimą konferenciją taip pat turėtume pasinaudoti savo didžiausiu turtu, kuris, kaip pernai paaiškėjo, yra ir mūsų didžiausia silpnybė. Galvoju apie daugiapakopes derybas ir pastangas suprasti mūsų partnerių argumentus, taip pat apie sumanų patenkinamo kompromiso ieškojimą. Pabandykime pasinaudoti savo praktine ES patirtimi klimato politikai palaikyti. Izoliavimas, apie kurį kalbėjo Komisijos narė, priklauso nuo Jungtinių Valstijų, Kinijos, Brazilijos, Rusijos ir Indijos vaidmens. Be jo nebus jokio tikslo Europos Sąjungai imtis kokių nors priemonių. Taip pat reikėtų aiškiai pasakyti, kad norėdamos atlikti svarbesnį tarptautinį vaidmenį, augančios ekonomikos šalys turi prisiimti didesnius įsipareigojimus. BRIC šalys negali visada gudrauti, teisindamosi, jog joms būtina pasivyti kitas šalis vystymosi srityje, nesutikdamos imtis radikalių priemonių klimatui apsaugoti. Didesnė valdžia reiškia didesnę atsakomybę.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE). – (PT) Pone pirmininke, Kankūno konferencijos klimato kaitos klausimais sėkmė labai svarbi Jungtinių Tautų globojamo derybų proceso patikimumui užtikrinti. Todėl labai svarbu prisiimti konkrečius įsipareigojimus ir nustatyti realius tikslus. Labai svarbu sudaryti susitarimus dėl miškų apsaugos politikos, technologijų perdavimo besivystančioms šalims ir finansavimo.

Jeigu nepavyks pasiekti visuotinio susitarimo, Europa turėtų sutikti apsvarstyti antrąjį Kioto protokolo įsipareigojimų etapą, tačiau kartu nustatyti sąlygas, visų pirma dėl protokolo naudingumo aplinkosaugos požiūriu, švarios plėtros mechanizmo pakeitimo ir dėl tokių didžiausių pasaulio teršėjų kaip Kinija ir JAV įsipareigojimų prisiėmimo.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, rengdamasi klimato konferencijai Kankūne, Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turėtų pagaliau suprasti, kad papildomų naujų vienašalių tikslinių skaičių nustatymu nebus daroma įtaka Jungtinėms Valstijoms, Kinijai ir Indijai arba nebus padedama įtraukti besiformuojančios ekonomikos šalis į kovą su klimato kaita. Turint tai omenyje, Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso pasiūlytas įsipareigojimas vienašališkai 40 proc. sumažinti anglies dioksido išmetimą atrodo perdėtas. Netgi ir 30 proc. vienašalis įsipareigojimas atrodo realus tik tada, jei bus imamasi realių veiksmų. Sutinku su C. Hedegaard: Europos Sąjunga gali atgauti savo vadovaujamą vaidmenį, jeigu parodys konkrečius rezultatus, investuodama į mokslinius tyrimus ir vystymąsi, kurdama ekologiškas darbo vietas, plėtodama pažangųjį elektros energijos tinklą ir įgyvendindama tvaraus ekologiško augimo politiką.

  Karin Kadenbach (S&D). – (DE) Pone pirmininke, J. Schauvliege, Komisijos nare, Parlamentas jau daugybę kartų pateikė aiškų pareiškimą dėl klimato apsaugos priemonių. Deja, man atrodo, kad šio požiūrio mažiau laikosi tie, kas priima sprendimus valstybėse narėse. Aplinkos ministrai, kurių užmojai dažnai gana dideli, daugybę kartų liko prie savo pačių priemonių. Finansų ir ekonomikos ministrai, ir tie, kas atsakingi už ekonomiką, tikėkimės, taip pat, galvoja apie ilgesnius terminus. Tačiau dažniausiai veiksmų imamasi per tam tikrą labai aiškiai apibrėžtą laikotarpį, būtent per laikotarpį iki kitų rinkimų. Tačiau gamta neatsižvelgia į kasdienius politinius poreikius. Ji reaguos į klimato kaitą, su visais susijusiais neigiamais padariniais žmonėms, iš tikrųjų visai žmonijai. Jeigu mums nepavyks susikalbėti dėl šio klausimo skubumo, ir visų pirma dėl skubaus būtinumo imtis veiksmų, ne tokioje tolimoje ateityje didelę dalį savo lėšų turėsime skirti paramai ištikus nelaimėms.

Komisijos nare, remdamasi šūkiu „viena planeta, vienas balsas“, linkiu jums didžiausios sėkmės Kankūne būsimų kartų labui.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, labai vertinu tai, kad čia yra Komisijos narė C. Hedegaard, ir jos prisiimtą poziciją. Norėčiau padėkoti jums už įsipareigojimą nuolat informuoti Parlamentą apie naujienas Kankūne.

Kova su klimato kaita turi vykti pasauliniu lygmeniu ir visiems dalyvaujant, tačiau mintis, kad mūsų pozicija turi priklausyti nuo kitų šalių pozicijų, yra neatsakinga ir neteisinga ES nusibrėžto vaidmens, būtent vadovaujamo vaidmens, susijusio su pasaulinio lygmens kultūrine revoliucija, pirmiausia kova su klimato kaita, atžvilgiu.

Turime nusistatyti sau dar platesnio masto tikslus ir užtikrinti, kad juos pasieks įvairios valstybės narės. Todėl dėkoju Komisijos narei už tai, kad prieš keletą dienų priminė Italijai apie jos finansinių pažadų skirti 200 mln. EUR kovai su klimato kaita laikymąsi. Deja, turiu informuoti Komisiją, kad šiuo metu Italijos valstybės biudžete tokių lėšų nenumatyta.

Todėl norėčiau paprašyti Komisijos panaudoti visas turimas galias ir priversti valstybes nares laikytis savo pažadų, visų pirma kai kalbama apie tokią svarbią kovą už artimą pasaulio žmonių ateitį...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, Europos Sąjunga prisidėjo prie Kopenhagos susitikimo žlugimo ir tarptautinių derybų sustabdymo. Nepakanka paskelbti apie plataus masto siekius ir nustatyti tikslus kitoms išsivysčiusioms šalims, net jeigu jos nesilaiko Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos rekomendacijų, jeigu negalvojama apie priemones, kuriomis galima tai padaryti. Priemonės šiems tikslams pasiekti yra svarbesnės už tikslus, apie kuriuos kalbama per šias diskusijas, ir tai yra pagrindinis klausimas.

Europos Sąjunga atkakliai laikosi rinkos požiūrio, naudodama rinkos priemones, kurios iki šiol pasitvirtino kaip neveiksmingos ir iškreiptos. Tai finansų spekuliantų mana: tai jau nebe tik maistas, ne tik valstybės garantuota skola, bet ir pati atmosfera, oras, kuriuo kvėpuojame, kuris bus naudingas naujai milijardierių sistemai, kaip gauti fiktyvių finansinių turtų, sukurti.

Komisijos nare, galime paaiškinti klimato kaitos priežastis šios ekonomikos ir socialinės sistemos nelogiškumu. Sprendimą rasime sugriaudami šią sistemą.

  Iosif Matula (PPE). – (RO) Pone pirmininke, klimato kaita yra neabejotinai didžiausias šių laikų žmonijos iššūkis.

Deja, lūkesčiai dėl Kankūno konferencijos yra gana kuklūs dėl Kopenhagos nesėkmės. Kopenhagoje buvo tikimasi, kad išsivysčiusios šalys įvairiomis priemonėmis parems besivystančių šalių kovos su klimato kaitos padariniais veiksmų planus. Tačiau dėl ekonomikos krizės poveikio, kurį labai jaučia ES valstybės narės, buvome priversti galvoti ir apie kitus prioritetus.

Gyvybiškai svarbu pasiekti susitarimą dėl išmetamų anglies dioksido dujų mažinimo. Kankūne ES turi pateikti savo bendrą poziciją dėl tikslų, kurie turi būti pasiekti, ir nepamiršti, kad strategijos „Europa 2020“ sėkmė priklauso nuo su klimato kaita susijusių tikslų įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu noriu pabrėžti partnerystės, kuria siekiama sukurti tvarios energijos galimybes regioniniu lygmeniu ir paskatinti regionus naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, vaidmenį.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, žinome, kokia karinga esate, ir žinome jūsų norą, kad Kankūne Europa bent jau kalbėtų vienu balsu. Todėl norėčiau, kad jūs pateiktumėte mums savo nuomonę dviem klausimais, dėl dviejų veiksmų, kurie įtvirtinti mūsų rezoliucijoje, dėl kurios rytoj balsuosime. Norėčiau, kad viešai išdėstytumėte savo nuomonę dėl šių dviejų pasiūlymų prieš rytojaus balsavimą.

Pirma, dėl žaliojo fondo, kuris galiausiai leistų kasmet nuo 2020 m. surinkti po 100 mln. USD, kuriuos galėtume skirti skurdžiausioms šalims, sukūrimo.

Antra, dėl 0,01 proc. mokesčio nustatymo finansiniams sandoriams, kuris leistų surinkti 20 mlrd. EUR, taip pat siekiant padėti skudžiausioms šalims. Manau, kad tai svarbus finansinis klausimas, kurį išsprendę galėtume greičiau ir toliau judėti į priekį.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, per klimato konferenciją siekiama parengti kitą, Kioto protokolą, kuris nustos galioti 2012 m., pakeisiantį protokolą Kovojant su klimato kaita, mums būtina skubiai judėti į priekį. Apskritai ES juda tinkamu keliu, siekdama savo klimato kaitos tikslų. Tačiau būtų labai svarbu mums, ES, kartu su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija siekti sudaryti teisines prielaidas visuotinės klimato apsaugos susitarimui. Ypač šiais sudėtingais laikais stiprinant aplinkosaugos politiką, bus suteiktos didelės galimybės ekonomikos politikai, pvz., investuojant į atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir energijos vartojimo efektyvumą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone pirmininke, jau du dešimtmečius tarptautiniuose forumuose kalbama apie klimato kaitą. Nors pasiekta didesnis šios tikrai pasaulinės problemos išmanymas, iš politinės perspektyvos galima pasakyti, kad iššvaistėme šiuos du dešimtmečius.

2012 m. nebebus taikomas Kioto protokolas, o praėjusių metų konferencijos Kopenhagoje nesėkmė nesuteikia jokių vilčių dėl teigiamų pokyčių artimiausiu metu. Spalio mėn. vykusiomis diskusijomis dėl klimato kaitos tik patvirtinamas susiskaldymas tarp vadinamojo pažangiojo pasaulio ir vadinamojo besivystančio pasaulio, todėl Kankūne daug ką reikės nuveikti. Jeigu norime, kad Kankūno konferencija būtų sėkminga, turtingosios šalys turės iš esmės pakeisti savo pozicijas. Pirmiausia turime dideliu mastu sumažinti išmetamuosius teršalus šalių viduje. Vadinamoji anglies dioksido kompensacinė sistema šiuo atveju nėra tinkamas sprendimas. Jeigu turtingosios šalys pirks leidimus iš skurdžių šalių, kad galėtų ir toliau išmesti teršalus į atmosferą, tai niekaip nebus naudinga klimatui.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D). – (EL) Pone pirmininke, mums kyla klausimas: ar Kankūne sugebėsime judėti į priekį klimato kaitos klausimu. Man atrodo, kad mūsų pozicija ir mūsų tikslai tikrai padės pagrindą pokyčiams, kurie padėtų išvengti ekologinių nelaimių.

Europos Sąjungos pozicijos vis dar yra teisingos, o šioje konferencijoje ne tik turime jas išdėstyti; turime kovoti už tai, kad pasiektume daug geresnių rezultatų nei Kopenhagoje.

Deja, Komisijos nare, vis tiek turime tikėtis, kad nuo mūsų priklauso, ar įtikinsime didžiąsias valstybes, visų pirma Jungtines Valstijas ir Kiniją, prisidėti prie šių bendrų kovos su klimato kaita pastangų. Tikiu, kad šios pastangos bus vaisingos.

  Connie Hedegaard, Komisijos narė. – Pone pirmininke, po šių aktyvių diskusijų planavau pateikti tris esmines įžvalgas, tačiau manau, kad pirmiausia turėčiau atsakyti į labai atvirą G. Pargneaux klausimą: manau, kad galime nemažai pasistūmėti į priekį, sukurdami žaliąjį fondą. Tačiau daugybei šalių turbūt reikės daugiau laiko labai konkretiems lėšų šaltiniams rasti – nes praėjo tik dvi savaitės po to, kai JT aukšto lygio komisija pateikė šiuo klausimu įvairių pasiūlymų.

Realiai mąstant, turėtume padaryti didžiulę pažangą. Turėtume žinoti, ką norime daryti su šiuo fondu ir kaip jį sudaryti. Tada, esu tikra, netrukus po to, galėsime nustatyti fondo reikalavimus. Manau, kad turėsime palengva judėti į priekį, tačiau mes labai pritariame žaliojo fondo plėtojimui.

Dabar pateiksiu savo tris įžvalgas. Pirma, šių diskusijų pradžioje Marita Ulvskog pasakė, kad šiais metais klimato klausimas nebėra tarptautinės darbotvarkės viršuje. Žinoma, tai tiesa, tačiau tiesa ir tai, kad jeigu palyginsime mūsų poziciją su ta, kurios laikėmės prieš dvejus metus – ar penkerius, ar dešimt metų – pamatysime, kad klimato klausimas yra vienas svarbiausių darbotvarkės klausimų.

Jeigu nebūtų rengtąsi Kopenhagos susitarimui, ar galite įsivaizduoti, kad klimato kaitos, energijos vartojimo efektyvumo klausimai ir tai, kaip skatinti ekologišką augimą, būtų išlikę per ekonomikos krizę? Sakyčiau, kad turbūt ne. Tai vis dar yra labai svarbus klausimas ES darbotvarkėje, ir turi ten likti.

M. Ouzký paminėjo, kad Europa visada „per daug optimistiška“; na, galbūt tai ne visada nenaudinga. Ne pesimistai pasiekia didžiausių laimėjimų. Nusibrėždama tikslus 2008 m. Europa parodė pavyzdį; o rengiantis Kopenhagos susitikimui, daugybė šalių sekė šiuo pavyzdžiu.

Prieš dvejus metus beveik tik mes vieni nusistatėme sau tikslus. Rengiantis Kopenhagos susitikimui, didžiosios ekonomiškai reikšmingos šalys, būtent Indonezija, Meksika, Korėja, Indija, Pietų Afrika ir kitos – sąrašas daug ilgesnis – nusistatė savo vidaus tikslus. Vienodomis aplinkybėmis, o tai taip pat labai svarbu žvelgiant iš Europos Sąjungos verslo perspektyvos. Kai ką iš tikrųjų pasiekėme. Dabar daugybėje šalių šie vidiniai tikslai nulems pavyzdinius pokyčius. Taip, daugybe būdų tai daroma per lėtai, tačiau iš tiesų jau nuėjome nemažą kelią.

Kažkas kalbėjo apie besiformuojančios ekonomikos šalis. Prieš tai besiformuojančios ekonomikos šalims šis klausimas nekilo; prieš dvejus metus besiformuojančios ekonomikos šalys būtų pasakiusios, kad klimato kaita yra ne jų reikalas. Turtingosios šalys – išsivysčiusios šalys – turėtų su tuo kovoti. Šiandien būtent dėl Kopenhagos susitikimo jos pripažįsta, kad jos taip pat yra atsakingos. Turime bandyti tuo remtis ir Kankūne, taip ir darysime.

Buvo pateikta keletas klausimų dėl švarios plėtros mechanizmo. Taip, tai problema. Dėl to kilo keletas iššūkių, ir tai yra viena iš mūsų užduočių Kankūne: mėginti žengti į priekį, imantis švarios plėtros mechanizmo sistemoje reikalingų reformų.

Norėčiau pasakyti T. Skylakakis, kad džiaugiuosi galėdama pranešti, jog rytoj Komisija pateiks pasiūlymą dėl tam tikrų pramoninių dujų naudojimo apribojimų. Buvo puikiai bendradarbiaujama su Parlamentu, kuris aktyviai prie to prisidėjo, ir tai būtina, siekiant sėkmingo susitarimo su valstybėmis narėmis. Rytoj pateiksime savo pasiūlymą, ir, manau, jame bus atsižvelgta į daugybę šio Parlamento pateiktų klausimų.

Mano paskutinė įžvalga skirta J. Leinenui ir K. Arseniui, kurie abu išreiškė nerimą, kad per daug sumenkinama Kankūno konferencija. Manau, kad pasakydami, jog norime plataus masto, esminių ir suderintų rezultatų – su visais elementais, kuriuos paminėjau ir kuriuos paminėjo pirmininkaujanti Belgija – per daug nieko nesumenkiname. Jeigu iš tikrųjų priimsime sprendimą dėl miškininkystės, dėl prisitaikymo, dėl technologijų, dėl „skubios pradžios“ finansavimo užtikrinimo, dėl to, kaip pamatuoti, pranešti apie anglies dioksido rinkas ir jas patikrinti, ir dėl įvairių čia minėtų klausimų, tada, manau, padarysime didžiulę pažangą.

Visi žinome, kodėl negalime pasiekti vieno dalyko: tarptautiniu mastu įpareigojančio dokumento. Viena iš priežasčių – Jungtinių Amerikos Valstijų senato pažangos trūkumas. Visi žinome, kad tai yra tikroji priežastis. Tačiau manau, kad išsaugosime dabartinę padėtį, tikėtina, kad kuo greičiau pasieksime Europos Sąjungos tikslą, būtent tarptautinio masto įpareigojantį dokumentą.

Visi padarysime, kas įmanoma, kad užtikrintume tokią pažangą Kankūne. Alternatyva labai liūdna; tai labai baisu. Turime tai užtikrinti, ir galiu jus patikinti, kad kartu, kaip Europos Sąjungos delegacija, padarysime viską, ką galime, kad tą pasiektume, ir padarysime tai taip, kad pasaulis galėtų išgirsti, jog kalbame dabar populiariu „vienu balsu“. Tikiuosi, kad tai bus garsusis „vienas balsas“, kuriuo visi kalbėsime apie tą patį, laikysimės tų pačių prioritetų, tiek ministrai, tiek Komisijos atstovai ar Europos Parlamento nariai.

Taip pat nekantrauju dirbti kartu su jūsų delegacija, kai atvyksime į Kankūną.

  Joke Schauvliege, einanti Tarybos Pirmininko pareigas. – (NL) Pone pirmininke, gerbiami nariai, natūralu, kad pritarsiu Komisijos narės žodžiams, ir aš taip pat norėčiau padėkoti visiems šių rūmų nariams už daugybę įžvalgų, įskaitant ir jų išreikštą nerimą. Bet kokiu atveju juos pasižymėjome ir į juos atsižvelgsime. Taip pat norėčiau padėkoti Komisijai ir jos tarnyboms už jų iki šiol konstruktyvų bendradarbiavimą. Manau, kad turėtume ir toliau eiti šiuo keliu, ir kad tai bus labai svarbu ateinančiomis dienomis ir savaitėmis, tiek Kankūne, tiek pačioje klimato kaitos konferencijoje. Komisijos narė atsakė į daugybę klausimų, tačiau aš norėčiau paminėti keletą kitų aspektų.

Girdėjau daugybę įžvalgų dėl patikimumo, dėl „kalbėjimo vienu balsu“, žinoma, taip ir turi būti. Iš asmeninės patirties, kai dalyvavau 10-ajame šalių konferencijos (COP 10) susitikime dėl biologinės įvairovės konvencijos (CBD) Nagojoje, žinau, kad Europos Sąjunga iš tikrųjų gali tai padaryti, ir kad tai yra vienintelis teisingas būdas pasiekti tinkamų rezultatų. Turime apgalvoti ne tik Nagojos patirtį, bet ir praėjusių metų blogą patirtį Kopenhagoje, ir iš to pasimokyti. Iš tiesų Taryba taip ir padarė; patys priėmėme aiškią poziciją. Priėmėme mūsų Tarybos išvadas, kurių pagrindu galime paskelbti ES nedviprasmišką poziciją, įskaitant ir tarptautiniu lygmeniu.

B. Eickhout, nereikia net sakyti, kad jeigu Europos Sąjunga grįš prie Tarybos išvadų, bus užtikrintas ES koordinavimas, kaip visada ir buvo, taip pat bus nedviprasmiškai pritarta pozicijai. Taip pat girdėjau daugybę įžvalgų dėl perėjimo prie 30 proc. sumažinimo. Kaip žinote, Taryba taip pat pritarė pirmininkaujančios valstybės narės ataskaitai šiuo klausimu: Komisijos komunikatu pagrįstai ataskaitai, kurioje pateikiama perėjimo prie 30 proc. poveikio analizė. Šioje ataskaitoje – tam pritarė Taryba – paprašėme Komisijos toliau išnagrinėti poveikį valstybių narių lygmeniu. Šiuo atžvilgiu taip pat buvo pažadėta, kad pavasarį – per pavasario Tarybą – remiantis Komisijos analize, bus surengtos diskusijos dėl perėjimo prie 20 proc.

Gerbiami nariai, keletas jūsų teisingai pabrėžėte konferencijos Nagojoje svarbą. Nekalbame apie mūsų plačių siekių pritaikymą. Turime būti realistai, tačiau taip pat turime padaryti viską, kad ir Kankūne užtikrintume teigiamus rezultatus – suderintą priemonių paketą. Mes, pirmininkaujanti Belgija, padarysime viską, ką galime, kad pasiektume tą rezultatą. Padarysime tai kartu su visomis valstybėmis narėmis, su Europos Komisija ir su jūsų parama; tokiu būdu turime užtikrinti, kad, remdamiesi Nagojoje atkurtu pasitikėjimu – kur daugiašalio lygmens veiksmais dar kartą pavyko pasiekti susitarimą – pajėgsime ir toliau to laikytis Kankūne ir kad pajėgsime atkurti viltį dėl klimato.

PIRMININKAVO: ROBERTA ANGELILLI
Pirmininko pavaduotoja

  Pirmininkė. – Sulaukiau vieno pasiūlymo dėl rezoliucijos⁽¹⁾, kuris buvo pateiktas pagal darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 punktą.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  János Áder (PPE), raštu. – (HU) Galbūt jau girdėjote apie skandalą dėl HFC-23, apie kurį vakar per spaudos konferenciją paskelbė PPE frakcija. Aš taip pat labai pasipiktinau, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojai turėtų mokėti apie 70 kartų daugiau, kad būtų sunaikintos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios susidaro gaminant trifluormetano dujas, kurių gamyba jau palaipsniui likviduojama, taip užtikrinant didžiulius papildomus pelnus kelioms, daugiausia Kinijos ir Indijos įmonėms. Skandalas dar labiau žeidžia dėl to, kad Europos Komisija, remdamasi investuotojų pasitikėjimu, neketina nieko nelaukdama, iki 2013 m., sustabdyti prekybos apyvartiniais taršos leidimais ir pakeisti šią netvarią padėtį.

Tai kelia dar didesnį pyktį dėl to, kad per tarptautines klimato derybas Komisija daro viską, ką gali, kad sustabdytų naujas narystės siekiančias šalis nuo Kioto kvotų, kurios sudaro dalį jų nacionalinio turto, išsaugojimo. Ji siekia to, nepaisydama, kad be kvotų, buvusios socialistinės šalys, įskaitant Vengriją, turi teisę iš tiesų sumažinti išmetamą dujų kiekį, nes už šią teisę, keičiantis režimui, Rytų Europos šalys sumokėjo nemažą kainą. Tačiau pagrindinis vakar atskleisto skandalo klausimas yra būtent tai, kad nors iki šiol Europos Sąjungos vartotojai sumokėjo 1,5 mlrd. EUR, kad būtų sunaikintos HFC-23, per pastaruosius du dešimtmečius labai padidėjo šių dujų koncentracija atmosferoje ir dabar yra 12 000 kartų didesnė nei anglies dioksido. Todėl mūsų, ponios ir ponai, neturėtų nustebinti tai, kad taikydama tokius dvigubus standartus, ES neturės vieningos pozicijos Kankūne, kaip buvo ir Kopenhagoje.

  José Manuel Fernandes (PPE) , raštu. – (PT) Pritariu tam, kad per aukščiausiojo lygio susitikimą dėl klimato kaitos, kuris prasidės kitą pirmadienį Kankūne, būtų priimtas įpareigojantis susitarimas, kuriuo būtų sukurta tarptautinė sankcijų sistema. Aišku, kad toks susitarimas bus veiksmingas tik tada, jeigu juo bus įpareigojamos didžiosios pasaulio teršėjos: Jungtinės Valstijos, Kinija ir Indija. ES užėmė pirmaujantį vaidmenį kovoje su klimato kaita ir turėtų būti paraginta tęsti šią lyderystę, kartu nepamiršdama didžiulių mūsų pramonės pastangų, siekiant laikytis privalomo reikalavimo dėl išmetamųjų teršalų mažinimo Europoje. Turėtų būti pabrėžta, kad ES yra atsakinga už apie 15 proc. pasaulyje išmetamų teršalų, ir apskaičiuota, kad šis dydis iki 2030 m. sumažės iki 10 proc., o JAV, Kinija ir Indija yra atsakingos už pusę pasaulyje išmetamų teršalų ir šis skaičius vis auga. Todėl negaliu sutikti, kad ES turėtų vienašališkai sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį 30 proc., o ne 20 proc., jeigu to tinkamai nesieks kitos šalys, būtent Jungtinės Valstijos. Tai nereiškia, kad turi būti sumažinti plataus masto ES siekiai. Priešingai, manau, kad jeigu kiti neseks mūsų pavyzdžiu, turėtume ir toliau skirti visas pastangas moksliniams tyrimams, technologinėms naujovėms, susijusioms su anglies dioksido neišskiriančiais energijos ištekliais, energijos vartojimo efektyvumui ir ekologiškų darbo vietų kūrimui, siekdami padidinti savo konkurencingumą.

  Alajos Mészáros (PPE), raštu. – (HU) Dėl laikotarpio po Kioto protokolo… Gruodžio mėn. Meksikoje vyksianti 16-oji Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencija yra dar svarbesnė po nesėkmingo Kopenhagos aukščiausiojo lygio susitikimo. Nors tarptautiniu lygmeniu Kopenhagos susitikimas gali būti laikomas žingsniu į priekį, jame visiškai nepateisinti mūsų lūkesčiai. 2012 m. nustos galioti Kioto protokolas, ir būtent todėl labai svarbu nustatyti aiškiai apibrėžtus ir visiems suprantamus visuotinius tikslus. Nepakanka to, kad ES yra priėmusi su šia tema susijusį susitarimą. Svarbu, kad Jungtinės Valstijos ir galingiausios Azijos valstybės taip pat laikytųsi mūsų tikslų. Net jeigu Kankūne nebus įmanoma pasiekti susitarimo dėl skaičiaus ir procentų, labai svarbu, kad Konvencijos šalys susitartų dėl konkrečių planų ir įsipareigojimų, taip padedamos pagrindą 2011 m. Pietų Afrikoje priimti susitarimą, nustojus galioti Kioto protokolui. Turi būti pasiektas susitarimas dėl tokių klausimų kaip finansavimo, stebėsenos ir kontrolės priemonės. Europos Sąjunga turi parodyti gerą pavyzdį, pateikdama vieningą poziciją.

  Katarína Neveďalová (S&D), raštu. – (SK) Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad konferencija dėl klimato kaitos Kankūne yra dar viena svarbi proga imtis veiksmų būsimų kartų labui, ir bent jau sušvelninti tai, ko nepavyko padaryti Kopenhagoje. Daugiau nebegalima neigti visuotinės klimato kaitos. Vynuogynų veisimas kalnuotose vietovėse ir kultūrinių augalų auginimas vietovėse, kuriose jie niekada neaugo, yra to pavyzdys, taip pat kaip ir didesnis gaivalinių nelaimių skaičius. Turime rasti atsakingą ir ilgalaikį sprendimą. Nesu aplinkos ekspertė, taip pat yra skirtingų teorijų, tačiau manau, kad būtina kažką daryti. Turime liautis diskutavę, ar vyksta klimato kaita, ir, užuot tai darę, diskutuoti, kaip su ja kovoti. Turime liautis diskutavę, ar gali būti sustabdyta klimato kaita, ir, užuot tai darę, imtis veiksmų. ES, kaip ir visos jos valstybės narės, turi imtis vadovaujančio vaidmens šiose derybose. Esame atsakingi už viso pasaulio ateitį. Turime pritarti svarbiam išmetamų dujų gamybos sumažinimui, turime suvienyti regionus, miestus ir kaimo vietoves, kad būtų apsaugota aplinka, turime bandyti sukurti daugiau ekologiškų darbo vietų ir remti investicijas į mokslinius tyrimus ir naujoves. Manau, kad būtent mes vis dar galime išgelbėti planetą. Tačiau tam turime tvirtai ir vieningai dirbti drauge.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Jau po savaitės Kankūne prasidės derybos dėl klimato. ES parengė plataus masto išmetamųjų teršalų mažinimo, finansavimo, miškininkystės ir technologijų perdavimo planus. Viena vertus, reikalingas uolumas per derybas dėl klimato, tačiau tai neturi užtemdyti sprendimų, kurie iš tikrųjų bus priimami per konferenciją, svarbos. Taip pat turėtų būti pasimokyta iš nuviliančių Kopenhagos konferencijos dėl klimato kaitos, per kurią nebuvo priimta jokių svarbių, konkrečių sprendimų, rezultatų. Todėl per 16-ąją šalių konferenciją Europos Sąjunga turėtų prisidėti prie pasitikėjimo tarptautinėmis derybomis dėl klimato kaitos atkūrimo. Derybos jau pakankamai užsitęsė. Dabar Kankūne turi būti priimtos konkrečios tinkamos priemonės, kurių pagrindu 2011 m. Pietų Afrikoje bus galima sudaryti išsamų tarptautinį susitarimą.

(1) Žr. protokolą.

15. Afrikos / ES strateginės partnerystės ateitis 3-iojo Afrikos / ES aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai dėl Afrikos / ES strateginės partnerystės ateitis 3-iojo Afrikos / ES aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse.

  Olivier Chastel, einantis Tarybos pirmininko pareigas, Komisijos pirmininko pavaduotojos ir ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma labai dėkoju jums už suteiktą galimybę pakalbėti apie kitą Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris, žinau, domina ir daugelį jūsų.

Per pirmąjį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris 2000 m. vyko Kaire, buvo pradėtas žemyninio bendradarbiavimo procesas, o per antrąjį, 2007 m. vykusį Lisabonoje, sudaryta nauja Europos Sąjungos ir Afrikos santykių programa. Per trečiąjį, Tripolyje, turėtų būti sustiprinta mūsų strateginė partnerystė ir pagaliau pasiekti konkretūs rezultatai.

Labai svarbus Afrikos Sąjungos vaidmuo taikos ir saugumo klausimais. Afrikos Sąjunga pirmoji dislokavo taikos misiją Sudane. Po Darfūre surengto Thabo Mbeki grupės susitikimo Afrikos Sąjunga atlieka vadovaujamą visuotinį politinį vaidmenį. Per derybas dėl Šiaurės-Pietų bendrojo susitarimo padaryta pažanga yra svarbus žingsnis taikaus perėjimo link. Dar daugiau, Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misija neabejotinai pabrėžiamas mūsų pasiryžimas prisidėti prie taikaus perėjimo užtikrinimo Sudane. Somalyje, AMISOM, t. y. Afrikos Sąjungos misija Somalyje, yra vienintelė veikėja Mogadiše.

Dėl valstybės perversmo, tai Afrikos Sąjunga taiko griežtą netoleravimo taisyklę, taip užtikrindama saugumą ir kartu vaidindama lemiamą vaidmenį atkuriant konstitucinę tvarką. Afrikos Sąjunga tapo organizacija, kuri nustato normas ne tik šioje, bet taip pat ir politinio Afrikos žemyno valdymo ir ekonominės integracijos proceso srityse. Ji sudaro politinį susitarimą, kurio pagrindu jos valstybės narės ir regioninės ekonominės bendrijos skatina Afrikos vidaus mainus ir daugiašalę infrastruktūrą. Visas Naujosios Afrikos vystymosi partnerystės portfelis, įskaitant socialinio ir ekonominio vystymosi programą, šiuo metu visiškai integruoti į Afrikos Sąjungą.

Šis vidaus procesas vyksta kartu su tarptautinėse valdymo struktūrose vykdomomis reformomis dėl Afrikos atstovavimo. Afrikos Sąjunga puikiai tinka Afrikos valstybių pozicijai koordinuoti tarptautinėje arenoje. Dėl klimato kaitos, pvz., Afrikos Sąjunga įgaliojo Etiopijos Ministrą Pirmininką atstovauti Afrikai tarptautiniu lygmeniu.

Afrikos Sąjunga tapo reikalinga Europos Sąjungai daugeliu atvejų, kuomet reikalingi Afrikos sprendimai ir indėliai įvairiais klausimais, tiek dėl taikos palaikymo, migracijos, prekybos narkotikais, klimato kaitos, tiek dėl Tarptautinio baudžiamojo Teismo. Be to, Afrika pateikia tokias galimybes, kurias Sąjunga turėtų išsinagrinėti, pvz., dėl bendradarbiavimo energetikos srityje, dėl Prekybos ginklais sutarties ir privataus sektoriaus teikiamų perspektyvų, ir tai tik keletas pavyzdžių. Ypatingas Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos bendradarbiavimo iššūkis yra akivaizdžiai susijęs su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu. Mūsų partneriai Afrikoje prisidėjo prie jo įkūrimo, ir jų bendradarbiavimas išlieka svarbus šiam politiniam tikslui, kuris yra svarbiausias Europos Sąjungai, įgyvendinti. Tačiau jie kritiškai vertina tai, kaip buvo sprendžiamas Sudano prezidento O. al-Bashiro atvejis, taip pat tai, kad Saugumo Taryba nepasinaudojo sustabdymo procedūra ir dėl to Afrikos Sąjunga atitolo nuo Teismo. Europos Sąjunga, žinoma, ir toliau visiškai pritaria Teismo nepriklausomumui, o klausimą galime perduoti Saugumo Tarybai tik tiek, kiek tai susiję su galima sustabdymo procedūra. Per kitą aukščiausiojo lygio susitikimą aiškiai pateiksime savo nuomonę, puikiai žinodami, kad per susitikimą Afrikos Sąjunga neabejotinai nepakeis savo pozicijos, kuri taip pat aiškiai apibrėžta.

Europa išlieka svarbiausia Afrikos partnere. Politinis, ekonominis, institucinis ir vystomasis bendradarbiavimas visada pralenkia bet kokią kitą regioninę partnerystę ar bet kokius santykius su nacionaline valdžia. Tačiau Europos Sąjunga neturėtų nuvertinti sparčiai besiplečiančio atsirandančių partnerių dalyvavimo. Europos Sąjunga turėtų būti patenkinta tokia nauja padėtimi, tačiau tai turi įtakos Europos Sąjungos ir Afrikos santykiams, todėl taip pat prašome vėl skirti dėmesį žinomiems elementams, kurie yra mūsų šansas ir suteikia pridėtinės vertės tam, kad būtų užtikrintas geresnis koordinavimas, o prioritetas teikiamas aplinkybėms, kurios naudingos visiems.

Dėl Sąjungos, tai esame tokioje institucinėje padėtyje, kokios niekur pasaulyje daugiau nėra: dvi Sąjungos, kurių tikslas yra regioninė integracija ir kurios siekia prisidėti prie daugiašalės visuotinės valdysenos sistemos sukūrimo. Afrikos Sąjunga su susidomėjimu stebi, kaip steigiamos naujos institucijos, numatytos Lisabonos sutartyje. Ta Afrika, kuri yra nevaržoma, turinti daug partnerių, kurie pirmą kartą, iš tiesų pirmą kartą po ilgo laiko, suteikia vilčių teikiančių augimo perspektyvų, norės būti laikoma lygiaverte.

Todėl rengiamasi aukšto lygio susitikimui. Diskusijos su mūsų šeimininkais iš Libijos ir mūsų priešingi iš Afrikos Sąjungos gauti skaičiai buvo naudingi. Daugelis tiek Europos, tiek iš Afrikos šalių vadovų patvirtino, kad dalyvaus susitikime aukščiausiu lygmeniu. Pagrindinės diskusijos aukščiausiojo lygio susitikime vyks dėl esminių temų: dėl investicijų, ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, taip pat dėl keleto kitų susijusių mažesnės svarbos klausimų. Mes tikimės, kad šiomis diskusijomis bus pasiekta konkrečių rezultatų.

Ministrų lygmens politinio dialogo, vykusio Malavyje, dalyviams pavyko užbaigti aukščiausiojo lygio susitikimo komunikatą, Tripolio deklaraciją ir bendrąjį 2011–2013 m. veiksmų planą. Pastaruoju sudaromas rimtas pagrindas mūsų būsimiems veiksmams, siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tradicinių vystymosi prioritetų – infrastruktūros, Tūkstantmečio vystymosi tikslų; politinių temų – taikos ir saugumo, demokratinio valdymo ir žmogaus teisių, migracijos, judumo, darbo vietų; ir tokių naujų, daug žadančių bendradarbiavimo sričių, kaip atsinaujinančioji energija, klimato kaita, informacinės technologijos ir erdvė, ir tai tik keletas iš jų.

Užbaigdamas, Pirmininko H. Van Rompuy vardu norėčiau pasakyti, kad labai palankiai vertinu teigiamą Parlamento dalyvavimą diskusijose dėl Afrikos ir Europos Sąjungos santykių ateities, ir pritariu Europos Parlamento ir afrikietiško Parlamento susitikimui, kuris lapkričio 27 d. vyks Tripolyje, prieš aukščiausiojo lygio susitikimą. Šis susitikimas bus puiki proga parengti pagrindines rekomendacijas diskusijoms plenariniame posėdyje, kuris bus surengtas per aukščiausiojo lygio susitikimą. Taip pat džiaugiuosi šiandieninių diskusijų turiniu, ir labai lauksiu jūsų nuomonių.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, tiesa, kad Europos partnerystė su Afrika ir toliau grindžiama Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimu ir skurdo panaikinimu. Tačiau mūsų santykiai pažengę kur kas toliau. Dviejų žemynų bendradarbiavimo galimybės yra didžiulės.

Kiek anksčiau šį mėnesį Komisija pateikė pasiūlymus dėl to, kaip sustiprinti mūsų santykius, suteikiant jiems tvirtumo ir skiriant dėmesį ilgalaikiam integraciniam ir tvariam augimui. Aukščiausiojo lygio susitikimas Tripolyje bus puiki proga aptarti būdus, kaip pagerinti mūsų bendradarbiavimą šioje srityje.

Komisija mano, kad reikia sustiprinti politinį ir strateginį dialogą ne tik tradicinių vystymosi būdų pagrindu. ES ir Afrikos bendradarbiavimas turi būti dvišalis, abi šalys taip pat turi dirbti kartu tarptautiniu lygmeniu, skatinant mūsų bendrus interesus: kovą su klimato kaita, pažangą, siekiant TVT, ir skatinant taiką ir saugumą, demokratinį valdymą ir žmogaus teises.

Šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad abi šalys galėtų bendrai spręsti visuotinius iššūkius, kurie bus įtraukti į aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę, ir parengti pagrindą veiksmingesniam ir abipusiai naudingam bendradarbiavimui.

Atsižvelgdami į tai, kad aukščiausiojo lygio susitikime didelis dėmesys bus skiriamas investicijoms, augimui ir darbo vietų kūrimui, taip pat turėsime susitarti dėl to, kaip dirbsime kartu, siekdami panaikinti ekonomikos ir finansų krizės padarinius. Tam neabejotinai bus būtina skatinti labiau verslui ir investicijoms palankią aplinką. Tai bus proga pažvelgti į tokias daug žadančias sritis, kaip atsinaujinančioji energija, informacinės ir ryšių technologijos, mokslas ir kitos sritys. Tai sritys, kurios labai reikalingos Afrikai ir kuriose Europa turi daug ką pasiūlyti. Taip pat galime remtis jau pasiektais bendrais laimėjimais: taika ir saugumu, ir regionine integracija.

Sudarius tokio plataus masto darbotvarkę, būtina toliau remtis 2007 m. Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimo sėkme ir vėliau Bendros Afrikos ir ES strategijos ir jos pirmojo veiksmų plano pagrindu pasiektais rezultatais. Remiantis patirtimi, bendradarbiaudamos abi šalys turi imtis daugiau veiksmų, kad būtų įveiktas dabartinis politikos sistemų ir finansinių priemonių susiskaldymas. Turėtų būti užtikrinta geresnė ES politikos krypčių sąveika, visų pirma su Užsachario Afrika ir Viduržemio jūros regionu, siekiant tikro suderinamumo ir didesnio veiksmingumo bei matomumo. Taip pat reikalingas geresnis vidaus koordinavimas su valstybėmis narėmis ir aktyvus visų suinteresuotųjų šalių – Parlamento, pilietinės visuomenės, privataus sektoriaus – dalyvavimas.

Kad būtų pasiekti geresni rezultatai, 2011–2013 m. veiksmų plane pirmenybė turėtų būti teikiama toms veiklos rūšims, kurios turi aiškią regioninę, žemyninę arba visuotinę pridėtinę vertę. Aukščiausiojo lygio susitikimas bus puiki galimybė suplanuoti mūsų būsimus veiksmus. Taip pat bus būtini pokyčiai, kuriuos inicijuotų Europos Sąjunga, turėsime pagerinti ES santykių palaikymo su Afrika būdus.

Manau, kad turėsime pratęsti šias diskusijas po aukščiausiojo lygio susitikimo, tačiau labai laukiu diskusijų šiandien, kad būtų tinkamai pasirengta aukščiausiojo lygio susitikimui.

  Filip Kaczmarek, PPE frakcijos vardu. – (PL) Ponia pirmininke, bendri Afrikai ir Europos Sąjungai kilę iššūkiai yra aiškūs ir neabejotini. Apie tai kalbėjo tiek O. Chastel, tiek A. Priebalgs. Be abejonės, galime įtraukti skurdo panaikinimą, taiką ir saugumą, demokratiją ir žmogaus teises, pasaulinę valdyseną ir klimato kaitą. Taip pat nustatėme konkrečius tikslus tarptautiniu lygmeniu – Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Sutinku su A. Priebalgs, kad labai svarbu įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, tiesą sakant, tiek dėl vystomojo bendradarbiavimo, tiek dėl Afrikos ateities.

Taip pat nustatėme tam tikrus papildomus tikslus, kurie labai svarbūs Europos Sąjungos ir Afrikos tarpusavio santykiams. Tikslai yra tokie: patobulinti kokybišką politinį valdymą ir veiksmingą, sąžiningą ir tvarų gamtinių ir ekonominių išteklių valdymą. Tikimės, kad Europos Sąjungos ir Afrikos partneryste, taip pat bendromis strategijomis ir priemonėmis bus pasiekta konkrečių rezultatų. Pvz., tikimės, kad daugybėje Afrikos šalių pastebimu ekonominiu augimu bus skatinama socialinė įtrauktis ir bus sumažintas skurdo lygis, ir socialinė nelygybė. Todėl, tiesą sakant, norime sudaryti sąlygas investicijoms ir prekybai, taigi ir naujų darbo vietų kūrimui. Taip pat tikimės, kad šis vystymasis bus tvarus, t. y. juo bus skatinama veiksminga, ekologiška ir konkurencinga ekonomika.

Per aukščiausiojo lygio susitikimą taip pat neabejotinai bus tvirtai pabrėžtos didžiulės, šiuo metu neišnaudojamos Afrikos teikiamos galimybės atsinaujinančiosios energijos srityje, įskaitant vandens, saulės, vėjo, geoterminę ir biomasės energiją. Tai yra tam tikras iki šiol visiškai neišnaudojamas potencialas, ir, kaip ir kitų Afrikos teikiamų galimybių atveju, juo ne visada prisidedama prie joje gyvenančių žmonių gerovės. Skiriant dėmesį tinkamam valdymui ir šio potencialo išnaudojimui, būtų arba galėtų būti užtikrintas kokybinis pokytis.

  Monika Flašíková Beňová, S&D frakcijos vardu. – (SK) Ponia pirmininke, strateginė partnerystė su Afrika yra vienintelė tarpžemyninė Europos Sąjungos sudaryta partnerystė.

Perskaičiusi tekstą, kurį Komisija paskelbė prieš artėjantį aukščiausiojo lygio susitikimą, manau, kad jis per daug pozityvus. Tarsi jį būtų parašęs rožinius akinius užsidėjęs asmuo.

Tačiau realybė tikrai ne rožinė. Norėdami išspręsti problemas, turime pakankamai atvirai apie jas kalbėti. Afrikoje vis dar paplitęs susiskaldymas. Politinis Afrikos Sąjungos mandatas silpnas, o Afrikos žemynas vis dar pasidalijęs, įskaitant ir ekonomine prasme.

Nevykdomi ekonominės partnerystės susitarimai tarp ES ir Afrikos šalių, o Afrikos regioninės ekonominės bendrijos tik dar labiau trikdo visą padėtį.

Trumpai tariant, sunku kalbėti apie Afriką kaip vieną vienetą. Kita vertus, Sąjunga ir valstybės narės nevykdo nuoseklios politikos Afrikos atžvilgiu ir dažnai laikosi utilitaristinio arba paternalistinio požiūrio į partnerystę. Todėl būtų labai gerai, jeigu Komisija savo ataskaitoje atsižvelgtų ir į šiuos aspektus.

  Charles Goerens, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, šiuo dabartiniu krizės laikotarpiu turėtų būti bent truputį naudojamasi išbandytais ir patikrintais metodais ir tuo, kas jau buvo girdėta. Tam, kad ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas nenueitų veltui, jame turi būti išspręstos tikrosios problemos. Dar daugiau, ir tai bene svarbiausias aspektas, jame turėtų būti sudarytos galimybės pasinaudoti didžiuliu Afrikos žemyno potencialu.

Iš Afrikos tikimės aiškios žinios dėl jos valdymo pagerinimo, jos gebėjimo užtikrinti pridėtinę vertę ir jos ryžto sustabdyti savo išteklių grobimą. Taip pat tikimės, kad Afrika įvardys sunkumus, kurių ji vis dar negali įveikti savo pačios ištekliais.

Tikimės, kad Europa išvystys savo gebėjimą klausytis, savo vaidmenį, siekiant pažangos Afrikoje, savo rūpestį dėl tamsiojo žemyno išlaisvinimo iš politinės, ekonominės ir komercinės vergijos. Europa yra labai atsakinga už šias sritis.

Jeigu Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimu bus prisidedama prie to, kad Afrika būtų labiau atstovaujama Saugumo Taryboje ir G20, ir bus padidintos jos galimybės panaikinti skurdą, aukščiausiojo lygio susitikimas nebus bevertis.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, Europos ir Afrikos santykiai įtempti. Mano nuomone, taip yra ne tik dėl ekonomikos krizės, bet ir dėl mūsų trumpalaikio, o ne ilgalaikio mąstymo. Ar norime per trumpą laiką matyti laisvą prekybą Afrikoje, taigi sudaryti Europos partnerystės susitarimą (EPS) su visomis tomis šalimis, ar norime ilgalaikės stabilios, augančios ekonomikos Afrikoje, su kuria tuomet galėsime imtis platesnio mąsto veiklos? Ar norime, kad dabar Afrikoje liktų jos migrantai, ar pripažįstame, kad ateityje mūsų gyventojai pasens ir mums bus reikalingi darbuotojai? Ar norime dabar išvengti atsakomybės už visuotinį atšilimą ir problemas, kurias jis sukelia Afrikoje, ir vėliau susidurti su nestabilia šalimi ar žemynu, ir didelėmis pabėgėlių grupėmis? Ar norime dabar tiesiog įsitraukti į konfliktą su Kinija, kad kuo greičiau gautume žaliavų, ar norime vis dar pasinaudoti Afrikos klestėjimu vėliau? Be to, pirmiausia, kaip užtikrinsime, kad ir Afrika galėtų pasinaudoti savo žaliavomis ilgalaikėje perspektyvoje? Kaip užtikrinsime, kad Afrikos piliečiai sugebėtų pareikalauti iš Afrikos lyderių atsakomybės? Šiaip ar taip, o šis ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas Tripolyje parodė, kad susiduriame su lyderiais, kurie jau ilgą laiką užima savo postus: A. Bouteflika, J. E. dos Santos, R.G. Mugabe – galėtume paklausti savęs, ar bent vienas iš šių vyrų turi gerų ketinimų savo žmonių atžvilgiu. Turime rasti atsakymą į šiuos klausimus.

  Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, Afrika yra turtingiausias pasaulio žemynas, o jos žmonės yra skurdžiausi pasaulyje pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas. Kaip tai įmanoma? Manau, kad Komisijos narys A. Priebalgs teisingai įžvelgė pasakęs, jog turime imtis konkrečių veiksmų regioniniu ir žemyniniu lygmeniu.

Kad tai pasiektume, mums daugiau nebereikia davinių, kuriais tik padedama žmonėms išgyventi skurde, turime siekti užtikrinti ekonomikos augimą. Ekonomikos augimą gali užtikrinti tik įmonės ir švietimas, tačiau švietimas ir įmonės įmanomos tada, kai yra priemonių ekonomikos augimui užtikrinti. Pvz., didelėje Afrikos dalyje nėra elektros, taigi Afrikoje neužtikrinamas tinkamas švietimas ar tinkami kompiuteriai, ar tinkama infrastruktūra ekonomikos augimui. Dabar turime užtikrinti daugiau elektros Afrikoje, mums reikia švaraus vandens ir maisto saugos. Džiaugiuosi, kad Afrikos Sąjunga laikosi valstybės perversmo netoleravimo politikos. Valio, kaip sakė Taryba.

Dabar turime žiūrėti į Afriką kaip į modernų, besiformuojančios ekonomikos tigrą ir kuo greičiau suteikti Afrikai apsirūpinimo galimybę tam, kad ji taptų turtingesnė.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateiktą pagal „mėlynosios kortelės“ procedūrą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Richard Howitt (S&D). – Ponia pirmininke, dėkoju N. Deva už jo indėlį, bet ar galėčiau jo paklausti, ar sakydamas, kad jau nebe laikas dalyti euro davinius, jis nesutinka, kad visos valstybės narės, įskaitant Didžiąją Britaniją, turėtų laikytis darbotvarkės JT Tūkstantmečio vystymosi tikslams pasiekti ir iki 2013 m. skirti 0,7 proc. BNP paramai vystymuisi.

Jeigu ne, kaip gali būti įgyvendintas siekis dėl švaraus vandens, maisto saugos ir skurdo panaikinimo, jeigu tarptautinė bendruomenė nesilaikys savo pažadų dėl paramos?

  Nirj Deva (ECR). – Ponia pirmininke, labai dėkoju gerbiamam nariui už klausimą. Sakiau rūmų nariams, kad labdara taip paprastai nepanaikinsime skurdo.

Žinoma, pritariu Tūkstantmečio vystymosi tikslams ir konservatorių valdžiai, kuri, turėdama sumažinti savo nacionalinį biudžetą apie 30 proc., įskaitant mūsų mokykloms skirtas lėšas, nustatė tikslinį panaudojimą ir 27 proc. padidino mūsų paramą vystymuisi.

Dėkoju R. Howitt, kad suteikė man galimybę paskelbti apie šį ypatingą Londone atliktą koalicinės vyriausybės nuoseklumo ir dosnumo poelgį.

Bet net padidinę biudžetą iki 27 proc. ir net pasiekę Tūkstantmečio vystymosi tikslus, nepanaikinsime skurdo Afrikoje tol, kol nepadėsime afrikiečiams tapti turtingesniems.

Europa netapo tokia, kokia yra dabar, vien panaikinusi skurdą ir galėdama išgyventi. Ji tapo turtinga, kaupdama turtus. Kol nesukursime turtų Afrikoje, kurie bus išsaugoti ir neatimti, tol nieko nepasieksime.

  Elie Hoarau, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga dažnai pateikia ekonomikos partnerystės susitarimus kaip galimybę Afrikos šalims. Ji taip pat netenka vilties tikėtis, kad šie susitarimai bus greitai pasirašyti.

Tačiau norime sužinoti, kodėl šios šalys nesistengia pasirašyti šių susitarimų, kurie joms būtų tokie naudingi . Pakankamai aišku, kad skiriasi požiūriai dėl šių susitarimų kokybės, ir kol taip bus, Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių grupė vengs juos pasirašyti.

Ar nebūtų protinga įsitraukti į tolesnį dialogą ir bandyti suprasti, įsiklausant į AKR valstybių grupės susirūpinimą ir lūkesčius? Šios valstybės nori kalbėti apie vystymosi strategiją, o Europa dažnai atsako tik dėl rinkų atvėrimo.

Šis klausymasis yra tai, ką skatina AKR-Europos Sąjungos jungtinė parlamentinė asamblėja. Manau, kad kitos Europos Sąjungos institucijos turėtų eiti tokiu pat keliu, jei mes norime sukurti tikrą strateginę Afrikos ir Europos Sąjungos partnerystę.

  Giancarlo Scottà, EFD frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, trečiasis Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas yra esminė galimybė sustiprinti šių dviejų šalių ryšius.

Per šį susitikimą kalbėsime apie ekonomikos augimą, tvarų vystymąsi ir politinį valdymą, apsvarstydami keletą dokumentų, įskaitant žemės ūkio ir maisto saugos sektoriaus analizę Tūkstantmečio vystymosi tikslų atžvilgiu.

Tam, kad būtų užtikrintas visuotinis maisto prieinamumas, panaikintas skurdas kaimo vietovėse ir pagerinta žemės ūkio produktų kokybė, reikalingas gamintojų organizacijų ir sektorinių asociacijų dalyvavimas, kad jos būtų įsipareigojusios ir informuotos, ir kad gerintų gamtos išteklių paskirstymą ir valdymą.

Europos Sąjunga turi siekti kuo geriau pasinaudoti šiomis galimybėmis sustiprinti dialogą ir bendradarbiavimą, remdama regioninę Afrikos integraciją. Visų pirma turi būti kovojama su bendradarbiavimo iniciatyvų netolygumais ir korupcija. Valstybių įsipareigojimai neturi nustelbti pilietinės visuomenės įsipareigojimų, taip pat turi būti užtikrintas visų susijusių su tvaraus ekonomikos ir socialinio augimo strategijomis dalyvavimas.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime bus aptartos konkrečios iniciatyvos dėl augimo ir užimtumo, ir tai labai geras dalykas. Tačiau tai nepalanku tokiam absurdiškam projektui kaip „Per Afriką besidriekiantis didžiulis greitkelis“, kurio pagrindu ES lėšomis bus tiesiamas greitkelis, nes 2012 m. planuojama nutiesti 500 km kelio tiesiai per Tanzaniją ir Keniją, tiesiai per didžiausią nacionalinį parką pasaulyje, Serengeti, ir tai yra projektas, kuris turėtų būti atmestas. Kiekvienais metais milijonai laukinių gyvūnų klajoja po Serengeti eidami prie savo vandens šaltinių šiaurėje. Mokslininkai įspėja apie besiartinančią ekologinę katastrofą: jeigu gyvūnai negalės pasiekti vandens, sužlugs ekosistemos, išnyks biologinė įvairovė, o tai turės žalos vietos turizmui, kuris sudaro 23 proc. Tanzanijos pajamų. Dėl to kreipiuosi į Tarybą ir Komisiją, kad būtų pasakytas tvirtas „ne“ šiam projektui, kuris reiškia ekologinę ir ekonomikos beprotybę. Apsaugokime Afrikos paskutinius išteklius, antrą kartą išgelbėkime Serengeti. Taip pat prašau pasirašyti mano pateiktą rašytinę deklaraciją prieš šį projektą, Serengeti greitkelį.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimu, kuris vyks Tripolyje kitą savaitę, mums suteikiama galimybę pagalvoti apie šios partnerystės su Afrika kryptį.

Mano nuomone, galima pritarti Europos Komisijos lapkričio 11 d. komunikatui. Ypač norėčiau palankiai vertinti dokumente pabrėžtą poreikį papildyti vystomąjį bendradarbiavimą konkrečiomis priemonėmis, kurių pagrindu būtų paskatintas tvarus ir integracinis augimas šiame regione.

Tiesą sakant, norėdami, kad Afrikos valstybės taptų tikromis Sąjungos partnerėmis ir pačios kontroliuotų savo likimą, tai galime pasiekti tik skatindami ekonomikos augimą. Norėčiau pabrėžti tris dalykus, kurie, manau, yra labai svarbūs mūsų būsimiems santykiams su Afrika:

– pirma, norėdami, kad Sąjungos balsas būtų išgirstas Afrikoje, turime užtikrinti, kad bendradarbiaujame su partneriu, kuris linkęs pritarti mūsų pozicijai. Turint tai omenyje, Afrikos Sąjungos instituciniam ir veiklos stiprinimui turi būti teikiama pirmenybė.

– antra, manau, kad partnerystė dėl taikos ir saugumo yra ta bendradarbiavimo su Afrika sritis, kurioje šiuo metu sekasi geriausiai, remiantis tiek Komisijos, tiek ekspertų analize. Vis dėlto manau, kad galime padaryti daugiau. Mano nuomone, turime sustiprinti konfliktų prevencijos aspektą ir politikos konsolidavimo priemones, kadangi tiek konfliktai, tiek trapi kai kurių valstybių padėtis regione neabejotinai turi įtakos siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų;

– galiausiai norėčiau pabrėžti esminę demokratijos įtvirtinimo ir pagarbos žmogaus teisėms svarbą. Europos Sąjunga ir Afrika dažnai nesutaria šiais klausimais. Todėl turi būti stiprinamas politinis dialogas, o demokratijos įtvirtinimas šiame regione turi būti pirmenybinis siekis, nuolat keliamas santykiuose su Afrika.

  Joanna Senyszyn (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimas turi strateginę reikšmę pagal naują Bendros Afrikos ir ES strategijos įgyvendinimo planą. Skurdo, kuris dar labiau padidėjo dėl krizės, mažinimas yra svarbiausia problema. Beveik 30 proc. pasaulio gyventojų gyvena dideliame skurde, o tai reiškia, kad jiems tenka mažiau nei 1,25 USD per dieną. Daugiau nei 100 milijonų žmonių neturi saugaus vandens. Kiekvieną minutę beveik 80 žmonių, iš jų 60 vaikų, miršta iš bado. Kiekvienais metais šis skaičius sudaro 40 milijonų – tai atitinka didelės Europos valstybės gyventojų skaičių. Sudėtingiausia padėtis – Afrikoje, o visų pirma Užsachario Afrikoje.

Be strateginių priemonių, būtina didinti skubią paramą. Mirštantys negali laukti. Europos Sąjunga yra didžiausia paramos vystymuisi teikėja. Mes suteikiame daugiau nei pusę oficialios paramos. Turėtume tuo didžiuotis. Turime padidinti savo paramą Afrikai ir siekti, kad ji būtų kuo veiksmingesnė. Todėl pritariu Komisijos planams stiprinti vystomąjį bendradarbiavimą, kuris grindžiamas tvaraus augimo siekiu ir veiksmais, kuriais užkertamas kelias socialiniai atskirčiai.

  Louis Michel (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, pone O. Chastel, 2007 m. mes, afrikiečiai ir europiečiai, užsibrėžėme plataus masto siekius. Mūsų bendra strategija buvo grindžiama aštuonias labai konkrečias strateginės partnerystės kryptis apimančiu planu.

Per Tripolio aukščiausiojo lygio susitikimą bus priimtas antrasis veiksmų planas. Norėčiau pabrėžti keturis reikalavimus, kurie turėtų būti įgyvendinti, kad šis strateginis planas būtų sėkmingas. Pirma, reikalaučiau didesnio tiek Europos, tiek Afrikos nacionalinių parlamentų dalyvavimo, įgyvendinant šią bendrą strategiją.

Antra, turi būti užtikrintas glaudesnis bendros strategijos ir Kotonu susitarimo ryšys.

Trečia, per Tripolio aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris skirtas investicijų, ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo klausimams aptarti, siekiant sėkmingų rezultatų, būtina atkreipti dėmesį į verslo sąlygų gerinimą – girdėjau, kad tai buvo minėta per kelis pasisakymus, tačiau tai labai svarbu. Teisinė ir teisminė privačių investicijų neliečiamybė yra viena iš priemonių Afrikos ekonomikos ir socialiniam vystymuisi užtikrinti. Pone E. Hoarau, nebus jokios kitos vystymosi strategijos – tik dėl rinkų atvėrimo. Visa kita yra labdara ir, deja, tai neveiksminga, bent jau nepakankamai.

Galiausiai paskutinis dalykas: norėčiau jūsų paprašyti, Komisijos nary, įvertinti, ar nebūtų naudinga skubiai tai aptarti Komisijos lygmeniu ir pateikti keletą pasiūlymų, kad mūsų verslas besivystančiose šalyse, o ypač gamtinių išteklių sektoriuje šiose šalyse, atitiktų JAV Kongreso priimtą Dodd aktą, nes tai būtų didelis žingsnis kovoje su gamtinių išteklių plėšimu ir korupcija.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateiktą pagal „mėlynosios kortelės“ procedūrą pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Nirj Deva (ECR). – Ponia pirmininke, norėjau paklausti L. Michelio, turėdamas omenyje jo kaip už vystymąsi atsakingo Komisijos nario nepaprastą karjerą ir jo didžiulę patirtį Afrikoje, ar jis galėtų užtikrinti, kad Afrikos šalių parlamentai – visų pirma Afrikos šalių parlamentų viešosios priežiūros komitetai, atsakingi už finansus ir biudžetą – būtų įgalioti, sustiprinti ir labiau mūsų remiami tam, kad iš tiesų galėtų iškelti klausimą, kas vyksta su jų ministrais ir prezidentais teisės aktų priėmimo, aiškumo ir atskaitingumo atžvilgiu? Ar jis sutiktų, kad tai labai svarbu, ką galėtume padaryti praktiškai?

  Louis Michel (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, tai tikrai būtų įmanoma. Dar daugiau, turiu pasakyti, kad Komisija jau daugelį metų remia nacionalinių parlamentų besivystančiose šalyse veiklą ir gebėjimų stiprinimą būtent tam, kad suteiktų jiems priemones tokiai kontrolei vykdyti.

Taip pat žinote, kad kitame parlamente ir kitu metu, mūsų kolega narys Glenys Kinnock, pirmasis pateikė pasiūlymą, kad būtini valstybės strateginiai dokumentai ir regioniniai dokumentai, taip pat, sakyčiau, kaip atsargumo priemonė, kurie aktyviai būtų svarstomi nacionaliniuose parlamentuose.

Taip pat žinote, kad, pvz., siekiant užtikrinti vadinamąją paramą biudžetui, viena iš sąlygų, kad būtų teikiama parama biudžetui, kuri yra pasitikėjimo besivystančių šalių institucijomis ženklas, yra ta, kad nacionalinis biudžetas, taigi ir vystymuisi skirtų lėšų panaudojimas būtų svarstomas nacionaliniame parlamente. Manau, kad dėl Komisijos, tai bet kokiu atveju šiuo atžvilgiu jau yra nustatyta daugybė sąlygų ir metodų.

  Charles Tannock (ECR). – Ponia pirmininke, kartais nusiviliama Afrikos Sąjunga, kaip ji kovoja su daugeliu Afrikos iššūkių. AS per dažnai tyli, kai kalbama apie autokratiją, korupciją, rinkimų klastojimą ir nelegalius valstybės perversmus.

Jeigu ES ir Afrika nori gilinti ir stiprinti savo strateginį bendradarbiavimą ateityje, negalime vengti tvirtai ir griežtai išreikšti savo lūkesčius Afrikos atžvilgiu. Tai iš tikrųjų reiškia, kad Afrikos Sąjunga turi tapti labiau atsakinga ir reaguojančia organizacija su tikra moraline ir politine valdžia.

Kai Afrikai reikalinga pagalba kovai su humanitarinėmis krizėmis, žinoma, turėtume ir toliau teikti reikiamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Visų pirma ES turi užtikrinti, kad jos įsipareigojimas siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų išliktų kaip visada tvirtas. ES taip pat turėtų apsvarstyti nuostolius, kurie padaryti Afrikos ekonomikoms dėl jų prekybos politikos ir – kartais šiek tiek absurdiško – ūkių subsidijų režimo.

Tačiau galiausiai tik patys afrikiečiai gali išspręsti Afrikos problemas. Turime suvokti šią realybę ir vadovautis ja, laikydamiesi savo požiūrio į šį strateginį žemyną ir mūsų santykius su juo.

  Mariya Nedelcheva (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, nebūtina priminti, kad bendra strategija yra strategija, kurioje nustatomi bendri prioritetai ir tikslai. Mes jau turime tokią strategiją. Šiandien mums reikia nustatyti konkrečias priemones šiems tikslams pasiekti.

Tam tikslui pasiekti, mums reikia aiškios politinės krypties, nuoseklios ekonomikos politikos ir stabilių socialinių kriterijų. Politiniu lygmeniu pagarba demokratinėms vertybėms ir žmogaus teisėms išlieka mūsų pagrindiniu principu. Šiuo atžvilgiu norėčiau paraginti mūsų partnerius kuo greičiau ratifikuoti Afrikos demokratijos chartiją ir užtikrinti, kad būtų laikomasi prisiimtų abiejų šalių įsipareigojimų.

Ekonomikos lygmeniu tinkamo ir skaidraus strategijos finansavimo užtikrinimas ir kova su korupcija visais lygmenimis yra papildomos mūsų bendros veiklos sėkmės garantijos. Taip pat labai svarbu, kad mes ir toliau tęstume darbą, kuriuo siekiama sukurti regionines rinkas, kuriose būtų pripažįstamas žemės ūkis.

Socialiniu lygmeniu pirmenybė turi būti teikiama dialogui su vietos NVO ir visais pilietinės visuomenės veikėjais. Turime nuolat kreipti socialinę politiką į aukštesnį lygmenį. Manau, kad turime užtikrinti deramą vietą švietimui, mokymui ir jaunimo judumui, kad vėl sukeltume naują visuotinį proveržį. Mūsų du parlamentai, Panafrikos Parlamentas ir Europos Parlamentas, turi siekti sukurti reguliarų ataskaitų ir metinių veiksmų planų vykdymo stebėjimą, pasitelkiant bendrus ekspertus. Taigi susidūrėme su keletu iššūkių. Siekdami juos įveikti, turime įveikti mūsų žemynų skirtumus ir skirtumus juose. ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas yra proga pateikti veiksmingus bendrus sprendimo būdus, ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasinaudosime šia galimybe.

  Norbert Neuser (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, atrodo, ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas teikia daug vilčių. Per aukščiausiojo lygio susitikimą didžiausias dėmesys bus skiriamas lygiateisei partnerystei dėl geresnės bendros ateities. Praėjus dviem mėnesiams po aukščiausiojo lygio susitikimo dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų Niujorke, turime unikalią galimybę imtis tolesnių konkrečių įpareigojančių veiksmų kovoje su skurdu Afrikoje.

Žinoma, su dideliu susirūpinimu stebime Kinijos plataus masto veiklą Afrikos žemyne, kuria siekiama užsitikrinti apsirūpinimą žaliavomis. Tai labai primena kolonijinių valstybių elgesį. Todėl Europos Sąjunga turi primygtinai reikalauti reguliavimo, kuriuo būtų skatinama bendra gerovė ir socialinė pažanga Afrikos šalyse. Taip bus sukurtas tvarus darbas. Todėl labai palankiai vertinu Komisijos pasiūlymą vykdyti veiksmingą kontrolę žaliavų valdymo atžvilgiu. Kartu su Afrikos partneriais turime remti struktūrinę politiką, kurios pagrindu skatinamas augimas ir klimato apsauga tam, kad Afrikos žmonės ištrūktų iš skurdo spąstų. Pritariame Komisijos pasiūlymams dėl socialinės sanglaudos, nes jų pagrindu bus galima sukurti darbo vietų. Turime užtikrinti, kad Afrikos žmonės būtų pajėgūs pasiekti tikslą už savo darbą gauti pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį .

Galiausiai norėčiau trumpai apibūdinti prioritetus. Pirma, turime stiprinti Afrikos Sąjungą ir atstovavimą jai visose tarptautinėse institucijose – Saugumo Taryboje, G20 ir Panafrikos Parlamente. Tolesnių iniciatyvų pagrindu iki 2015 m. Afrikoje turi būti pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslai. Turime užtikrinti, kad Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) nustatyti socialiniai standartai būtų įtvirtinti kaip privalomi visuose ES ir Afrikos ekonomikos ir prekybos susitarimuose.

  Geoffrey Van Orden (ECR). – Ponia pirmininke, ES ir Afrikos strateginės partnerystės veiksmų plane yra skyrius dėl demokratinio valdymo ir žmogaus teisių, ir tai laikoma „tvaraus vystymosi pagrindu“. Tačiau mums labai sunkiai sekėsi įgyvendinti šiuos tikslus.

Geriausias pavyzdys – tikrų pokyčių Zimbabvėje nebuvimas. 2007 m., prieš pirmąjį ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą, labai skundėmės dėl ES veidmainiavimo, viena vertus, nustatant draudimą keliauti R. G. Mugabei ir jo parankiniams ir įšaldant jų turtą, kita vertus, pakviečiant jį į aukščiausiojo lygio susitikimą Europos sostinėje Lisabonoje. Dabar žinome, kad R. G. Mugabe ir vėl pakviestas į ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą, nors ir Libijoje, o mes nuolankiai tam pritariame, lyg tai nebūtų svarbu. Susitikimu su R. G. Mugabe įžeidžiami mūsų principai ir prieštaraujama pačios ES pateiktai pozicijai. Tai parodo, kokia nevykusi mūsų diplomatija Afrikoje, jeigu Afrikos valstybės vis dar jaučia pagarbą R. G. Mugabei.

Ponia pirmininke, ar galėčiau pateikti du klausimus Tarybai ir Komisijai? Ar Libijoje ES atstovai išreikš savo nepritarimą dėl R. G. Mugabės dalyvavimo? Antra, ką ES daro, kad būtų aktyviai skatinamas geras valdymas? Jo nesant, nedaug vilties dėl perspektyvios, demokratiškos Afrikos ateities.

  Enrique Guerrero Salom (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, Komisijos nary, vien per keletą savaičių Europos Sąjunga atliko vadovaujamą vaidmenį daugybėje aukščiausiojo lygio susitikimų, pradedant Kinija, tada Azija, Jungtinėmis Valstijomis ir G20. Netrukus vyksime į Kankūną, o kitą savaitę į ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą.

Galėtume tai vertinti tiesiog kaip savo darbotvarkės dalį, įprastus aukščiausiojo lygio susitikimus, kuriuose kasmet arba kartais dalyvaujame. Tačiau galėtume tai vertinti ir kaip aukščiausiojo lygio susitikimus, per kuriuos turime imtis veiksmų kai kuriais klausimais, per kuriuos turime įtvirtinti reikiamas reformas, siekdami susitaikyti su besikeičiančiu pasauliu, turėdami omenyje kilusias problemas, atsaką ir pagrindinius veikėjus.

Būtent taip turime vertinti artėjantį ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą. Jame susitiks 80 šalių, kurios sudaro trečdalį Jungtinių Tautų valstybių narių ir atstovauja 1,5 mlrd. gyventojų, t. y. kas ketvirtam gyventojui. Deja, negalime pasakyti, kad bendras jų vidaus produktas yra vienodas ir proporcingas, nes tarp 53 Afrikos šalių yra keletas skurdžiausių šalių pasaulyje.

Ką turime daryti, kad pagerintume veiksmus, kurių imamės? Pirma, turime skirti savo dėmesį infrastruktūros plėtrai, didesnei maisto saugai ir didesnę paramą valdymui.

Antra, turime sutelkti savo paramos priemones, remti pilietinę visuomenę, privačias iniciatyvas ir stiprinti Europos Parlamento ir Parafrikos Parlamento vaidmenį. Galiausiai turime susivienyti su Afrika daugybės strateginių partnerysčių pagrindu, pvz., dėl tarptautinių finansų institucijų.

Pasaulio banko reformos pagrindu besiformuojančios ekonomikos šalims buvo suteikta didesnė galia, tačiau buvo atimta galia iš Afrikos. Balandžio mėn. Pasaulio banko pirmininkas pasakė, kad dabar „trečiojo pasaulio“ sąvoka perkelta į istorines knygas. Deja, taip nėra, tačiau galime ką nors padaryti, kad užtikrintume, jog artimoje ateityje tai taptų realybe.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia turime prisiminti, kad Afrika yra dešimta pasaulio galia, netgi tais metais, kai prisimename svarbią problemą – skurdą – kuris neabejotinai palietė Afriką, kaip ir daugybę kitų žemynų.

Turime stiprinti asociacijos susitarimus ir imtis veiksmų dėl ekonomikos tvarumo, visų pirma remiant infrastruktūrą, švietimą, sveikatą ir užtikrinant vandens išteklius, taip pat užtikrinant tikrą kontrolę dėl Afrikos šalims paremti skirtų finansinių priemonių pakankamumo, prisimenant, kad Afrikos regionai skiriasi vieni nuo kitų. Pvz., yra regionų, kurie turi ypatingų poreikių, ir dėl to dažnai didėja nelegalių imigrantų srautai. Užuot tai darę, turime pritaikyti migracijos srautus prie veiksmingų darbo rinkos poreikių. Konstruktyviu dialogu neabejotinai galima apginti pagrindines teises ir remti valdymą šiame labai svarbiame žemyne.

  Ana Gomes (S&D). – Ponia pirmininke, artėjančiame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime Libijoje ES lyderiai susitiks su Meles Zenawi, Etiopijos ministru pirmininku. Etiopija yra ne tik antra labiausiai apgyvendinta Afrikos šalis, kurioje įsikūrusi Afrikos Sąjunga, bet ir partnerė – Kotonu susitarimo pagrindu – kuri užkirto kelią tam, kad būtų pristatyta ES rinkimų ataskaita Adis Abeboje 2005 m., ir visai neseniai 2010 m., neleido paviešinti rinkimų pažeidimų ir klastojimo .

Kiek naudingos bus ES kalbos su Afrikos atstovais apie demokratiją, žmogaus teises ir gerą valdymą, jeigu Meles Zenawi, Etiopijos diktatorius, bus Afrikos atstovas?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, visi žinome, kad daugybės Afrikos šalių gyventojai dabar yra priklausomi nuo pažengusių šalių skiriamos humanitarinės pagalbos. Tačiau ateityje savo parama turėtume skatinti tankiai apgyvendintų vietovių ekonomikos vystymąsi, kad Afrikos šalių piliečiai savo pastangomis galėtų palaipsniui pakeisti savo šalis.

Mineraliniais ir žmogiškaisiais ištekliais Afrikos šalims suteikiama galimybė išsigelbėti nuo atsilikimo ir skurdo pramoninėms šalims jei teikiant gerai apgalvotą pagalba. Jeigu Afrika nori pritraukti darbo jėgą, praktinę patirtį ir didžiules investicijas, neabejotinai būtina užtikrinti politinį stabilumą, įprastą teisinę aplinką ir priimtinas taisykles verslininkams, kurie tada norės sąžiningu būdu plėtoti savo veiklą Afrikos šalyse.

Didžiulė kliūtis tokiai aplinkai sukurti yra laukiniai autoritariniai režimai, dėl kurių elgesio visi padorūs žmonės atgrasomi nuo bet kokio bendradarbiavimo. Mano nuomone, tai daugiausia žalos Afrikos žemyno vystymosi perspektyvai sukelianti problema. Būtina išspręsti šią problemą.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, visi žino afrikietišką patarlę, kad „skurdas yra kaip liūtas, jei nekovosi, būsi suvalgytas“. Kalbėdami apie dabartinę paramą vystymuisi ir Afrikos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą, negalime negalvoti, kad šiuo metu milijardai išmetami liūtui kaip maistas, o ne iš tikrųjų naudojami siekiant padėti žmonėms.

Žinoma, Afrikos žemyne yra begalė problemų. Viena aišku, kad vyksta daugybė karinių konfliktų, kurių mums nepavyksta taikiai užbaigti, o paramai skirti pinigai, kurie dažnai patenka į netinkamas rankas, vis panaudojami konfliktui kurstyti. Antra, problemiška tai, kad ekonomikos augimo rodiklis, deja, nereiškia sėkmingos kovos su skurdu. Šiuo atžvilgiu turime rimtai įvertinti kritiką, kad ES spaudžia Afrikos valstybes atverti savo rinkas, o tai galėtų padidinti skurdą ir alkį. Tai turi būti aptarta per diskusijas dėl laisvos prekybos susitarimo per ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą, kartu su kritika, kad pigių maisto produktų eksportu keliamas pavojus visų gyventojų grupių pragyvenimui.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, artėjančiu ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimu suteikiama gera proga sukurti realistinę bendradarbiavimo strategiją.

Manau, kad Europos Komisijos pateiktais pasiūlymais, turint omenyje abiejų žemynų santykių stiprinimą, bus palengvinamas konkretaus veiksmų plano priėmimas per aukščiausiojo lygio susitikimą. Šia proga susitinkančių valstybių arba vyriausybių vadovų priimti sprendimai turės įtakos 1,5 mlrd. žmonių 80-tyje šalių.

Skurdo panaikinimas, žmogaus teisės ir ekonomikos valdymas yra bendri iššūkiai, kuriems išspręsti reikalingas bendras metodas. Būtent todėl svarbu, kad ES ir Afrikos partnerystė neliktų rėmėjams naudą teikiančia partneryste, o taptų lygiaverčių partnerių partneryste.

Kaip padariau ir per diskusijas dėl kovos su skurdu, norėčiau pabrėžti, kaip svarbu pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Manau, kad pirmiausia reikalingas geresnis keturių svarbiausių veiklos sričių – finansavimo, maisto saugos, sveikatos ir švietimo – koordinavimas.

  Alf Svensson (PPE). – (SV) Ponia pirmininke, turbūt taip pat reikėtų pabrėžti, kad iš tiesų pati Afrika pastaruoju metu pasiekė keletą laimėjimų. Tačiau žinome, kad dar daug ką reikia nuveikti.

Ekonomikos krizė vis dar nenugalėta ir vis dar kelia nerimą Europai. Nagrinėjame kasdienį gyvenimą, tačiau labai mažai dėmesio skiriame tam, kas nutriko besivystančioms šalims dėl visuotinės ekonomikos krizės. Manau, kad būtų labai svarbu atlikti tokią analizę, kaip ekonomikos krizė paveikė besivystančias šalis?

Taip pat norėčiau pabrėžti, kaip svarbu mums palengvinti, arba pagerinti, sąlygas investicijoms besivystančiose šalyse, įskaitant ir Europos Sąjungos investicijas besivystančiose šalyse. Netrūksta idėjų ir investicijų iš pačių besivystančių šalių, tačiau reikalingas stabilumas. Būtų labai naudinga, jeigu paramos – kad ir kaip tai dabar vadiname – pagrindu būtų padedama sukurti stabilumą šalių viduje kilusių idėjų, projektų ir investicijų, kurie iš tikrųjų galėtų būti vykdomi besivystančiose šalyse,atžvilgiu.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, tai buvo labai vertingos diskusijos, ir aš tiesiog norėčiau pabrėžti porą dalykų, atsakydamas į keletą klausimų.

Manau, kad būtų neteisinga nepripažinti, kad Afrika labai pasikeitė. Afrika įgijo daugiau pasitikėjimo savimi; ir tam turi gerą priežastį. Ekonomika auga, ir Afrika tam tikra prasme įveikė ekonomikos ir finansų krizes geriau nei Europa.

Afrika labiau organizuota ir daug tvirtesnė – netgi tvirtesnė nei Europos Komisija – ir turi daugiau galios Afrikos Sąjungos pagrindu. Tačiau būtų neteisinga lyginti Afrikos Sąjungą su Europos Sąjunga, nes tai skirtingos Sąjungos, todėl neturėtume stengtis jas lyginti. Tačiau labai aišku, kad tai yra būtent Afrikos Sąjunga.

Taip pat svarbu, kad Afrika suprastų savo galią tarptautinėje arenoje. Afrikos šalys savo politinėmis priemonėmis siekia atstovavimo. Tai reiškia, kad šis aukščiausiojo lygio susitikimas yra labai ypatingas. Tai tikrai nėra rėmėjų ir naudos gavėjų aukščiausiojo lygio susitikimas. Tai aukščiausiojo lygio susitikimas, kuris galbūt net gali nebūti labai aukšto lygio, tačiau turime sustiprinti tą ryšį.

Manau, kad turime išspręsti du esminius klausimus. Pirmasis paprastesnis: Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) turi būti siekiama tvariu būdu, integracinio augimo pagrindu. Būtent todėl sprendžiame energijos klausimą. Būtent todėl daug dėmesio skiriama tvariam žemės ūkiui, nes be jo kils pavojus mūsų rezultatams, siekiant TVT ir kovojant su skurdu, ir užtikrinant daugiau stabilumo.

Antrasis klausimas yra labai rimtos politinės derybos. Taip, į darbotvarkę įtrauktas geras valdymas ir žmogaus teisės. Tačiau šis atvejis jau nebe tas, kai viena šalis klausosi, o kita pateikia savo poziciją. Tai dvipusis eismas. Viena vertus, tai iššūkis, kita vertus, tai galimybė. Žmogaus teisės ir geras valdymas mums yra mūsų visuomenių stabilumo pagrindas. Mes nesiekiame pamokslauti. Tačiau manome, kad negalima pasiekti TVT ir panaikinti skurdo, neišsprendžiant šių problemų.

Tai reiškia, kad visose mūsų aptariamose programose geras valdymas yra svarbiausias pagrindas. Remdamiesi išankstine tvarka, nebendradarbiaujame su valdžia, kai nematome jokios vilties dėl gero valdymo. Tada bendradarbiaujame su NVO; bandome kitomis priemonėmis remti gyventojus. Tačiau per kiekvieną projektą vis labiau pabrėžiame gero valdymo ir žmogaus teisių svarbą.

Tvarumui taip pat teikiama didžiausia svarba mūsų politikoje. Pvz., mes neremiame Serengeti projektų. ES neskiria pinigų nė vienam projektui, kuriuo daroma žala aplinkai. Kiekvienas projektas įvertinamas pagal poveikio aplinkai vertinimą. Laikomės labai tvaraus požiūrio į projektus. Tačiau kartu labai aišku, kad negalime tikėtis, jog žemyne, kurio gyventojų skaičius padvigubės per labai trumpą laiką, nebus daromas poveikis aplinkai.

Dar kartą pakartosiu, kad dabartinėmis aplinkybėmis iš tikrųjų turime siekti tvaraus augimo; o atsinaujinančioji energija sudaro pagrindą tokį augimą užtikrinti.

Manau, kad tai labai ypatingas aukščiausiojo lygio susitikimas. Tai aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame dėmesys skiriamas ne politiniams šūkiams, o jau sukurtam pasitikėjimui. Tai gana trapu. Galėtume turėti daug naudos iš šių santykių, tačiau gali būti ir daug žalos.

Manau, kad šiuo aukščiausiojo lygio susitikimu bus užtikrintas ilgalaikis poveikis, nes mano nuomone, pasirinktos tinkamos sritys. Afrikos požiūriu žvelgiame į Afrikos politinį vaidmenį. Suteikėme daug paramos, kad Afrika būtų tokia, kokia yra šiandien, ir esame įsipareigoję savo parama stumti Afriką į priekį, neabejotinai skatindami Afriką perimti procesų šioje šalyje valdymą.

PIRMININKAVO: SILVANA KOCH-MEHRIN
Pirmininko pavaduotoja

  Olivier Chastel, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, papildydamas tai, apie ką kalbėta Komisijoje, ir viską apibendrindamas, norėčiau jums pasakyti, kad Tripolyje vyksiančiu trečiuoju Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimu turi būti pristatyta svarbi politinė pozicija, kuria siekiama ateinančiais metais pagilinti mūsų bendradarbiavimą su Afrika.

Tai susiję su geresniu bendradarbiavimu dėl dviem žemynams kilusių iššūkių, su geresniu jų bendro didelio potencialo siūlomų galimybių išnaudojimu ir su geresniu mūsų pozicijų koordinavimu tarptautiniu lygmeniu. Afrikos ir Europos vadovams pavyks atrasti gaires, rodančias jiems sektiną kelią. Šiose diskusijose išgirdome apie daugybę konkrečių gairių, kuriomis neabejotinai sugebėsime pasinaudoti. Palankiai vertintini visi, visų pirma parlamentarų pasisakymai.

Taip pat labai norėčiau atsakyti į vieną klausimą. Nemažai jūsų konkrečiai paminėjote ekonomikos partnerystės susitarimus, kurie, tiesa, yra opus klausimas, ir kurie buvo svarbi nesutarimų priežastis 2007 m. Lisabonoje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime. Turint omenyje tvirtą Afrikos nenorą sudaryti ekonomikos partnerystės susitarimus, tiesa, kad kai kurie veikėjai paprašė politinio ženklo, rodančio, jog mes atsižvelgiame į Afrikos poziciją; kiti ragino laikytis daug aktyvesnio ir teigiamo požiūrio į mūsų pasiūlymų pobūdį.

Nuoširdžiai manome, kad, kiek tai susiję su šiuo klausimu, per aukščiausiojo lygio susitikimą bus geriausia bet kokiu atveju siekti susitarimo atnaujinti šias derybas.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks per kitą papildomą mėnesinę sesiją gruodžio mėn.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Per 2007 m. Lisabonoje vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą sukurtos Afrikos ir ES strateginės partnerystės pagrindu du žemynai sugebėjo nustatyti bendrus interesus ir strateginius tikslus, kuriais peržengiamos įprastos ES vystymosi politikos ribos. Nustatyti tikslai buvo įgyvendinami, priėmus Bendrą Afrikos ir ES strategiją ir 2008–2010 m. veiksmų planą, kuriame įtvirtintos aštuonios svarbiausios sritys: taika ir saugumas; demokratinis valdymas ir žmogaus teisės; prekyba, regioninė integracija ir infrastruktūra, Tūkstantmečio vystymosi tikslai, energija, klimato kaita, migracija, judumas ir užimtumas, mokslas, informacinė visuomenė ir erdvė. Libijos sostinėje Tripolyje vyksiančio trečiojo Afrikos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimo pagrindinė tema – „investicijos, ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas“, siekiant nustatyti ilgalaikes bendras gaires šiose srityse, kartu išsaugant strategijoje „Europa 2020 “ įtvirtintus prioritetus. Manau, kad tai proga Portugalijos prekybininkams užmegzti glaudesnius ryšius Afrikos rinkoje ir tai apimtų dalį jų komercinių tinklų, tačiau nepaisant visko, turi būti sprendžiami nesaugumo ir daugybės nusikaltimų, kuriuos įvykdo portugalų bendruomenė, visų pirma Madeiros bendruomenės gyventojai Pietų Afrikoje, klausimai. Todėl labai svarbu sustiprinti ir plėtoti konkretų ir koordinuotą bendradarbiavimą, ir kartu susieti jį su naujais tarptautinių santykių iššūkiais.

16. Padėtis Vakarų Sacharoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl padėties Vakarų Sacharoje.

Tarybos ir Komisijos pareiškimai.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys, Komisijos Pirmininko pavaduotojo ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai vardu. – Ponia pirmininke, dėkoju šiam Parlamentui laiku pradėjus diskusiją dėl Vakarų Sacharos. Catherine Ashton vardu atsakau į Parlamento narių žodžiu pateikus klausimus.

Europos Sąjungai susirūpinimą kelia lapkričio mėn. pradžios įvykiai al Ajūne ir ji reiškia apgailestavimą dėl prarastų gyvybių. Dabar padėtis al Ajūne rami, tačiau nedidelės įtampos vis dar esama. Europos Sąjunga nerimauja, kad smurto protrūkis al Ajūne gali sutrukdyti Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus bandymams pasiekti abipusiškai priimtiną sprendimą dėl Vakarų Sacharos konflikto.

Turėtume užtikrinti, kad šiandien mūsų aptariami susirūpinimą keliantys klausimai bus tinkamai perduoti Maroko valdžios institucijoms. Vakarų Sacharos klausimas įtrauktas į kito Asociacijos tarybos posėdžio, vyksiančio gruodžio mėn., darbotvarkę. Jis taip pat gali būti iškeltas Europos Parlamento ir Maroko jungtiniame parlamentiniame komitete.

Europos Sąjunga ir toliau domisi Maroko reformomis tokiose srityse kaip geras valdymas, teisinės valstybės principai ir žmogaus teisių paisymas. Už mūsų asociacijos susitarimo vykdymą atsakingose institucijose Europos Sąjunga tęsia tinkama, atvira politika grindžiamą dialogą su Maroku. Šiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga priminė mūsų partneriui, kaip svarbu, kad jis vykdytų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos jis prisiėmė žmogaus teisių apsaugos srityje. Kalbant apie Vakarų Sacharos gamtinius išteklius, Marokas yra atsakingas už prisiimtų pagal tarptautinę teisę įsipareigojimų, tarp jų ir susijusių su Vakarų Sacharos gamtiniais ištekliais, laikymąsi.

Europos Sąjunga remia Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pastangas, kuris siekia rasti teisingą, ilgalaikį ir abipusiškai priimtiną politinį sprendimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos Vakarų Sacharos žmonių apsisprendimui laikantis Saugumo tarybos rezoliucijų.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, 70 minučių laukiu, kol prasidės klausimų valanda, ir norėčiau paklausti, kada tai bus. Paprastai diskusijos sustabdomos dėl klausimų valandos ir tęsiamos po jos.

  Pirmininkė. – Klausimų valandos nebus, nes Pirmininkų sueigoje frakcijų pirmininkai nusprendė, kad jos nebus. Todėl manau, kad nėra prasmės jums toliau jos laukti.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, PPE frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, sakoma, kad filosofas Aristotelis vaikštinėjo aplink savo garsiąją peripatetinę mokyklą su savo mokiniais, kai vienas jų išsakė pastabą, nuliūdinusią jo mokytoją. Pasiaiškindamas jis pasakė „tai ne mano pastaba, ją išsakė Jūsų mokytojas Platonas“. Tada Aristotelis sustojo ir pasakė tai, kas Europoje buvo kartojama daugelį kartų nuo ketvirtojo amžiaus prieš Kristų iki dabar. Jis pasakė: „Platonas man brangus, tačiau tiesa man brangesnė.“

Ponia pirmininke, Marokas yra teigiamai vertintinas ir aktyvus Europos Sąjungos partneris ir jis taip pat yra strateginis ir pagrindinis partneris siekiant neleisti išplisti radikaliam islamo fundamentalizmui. Vis dėlto kalbėdamas čia Prezidentas N. Sarkozy pasakė, kad Parlamentas yra Europos Sąjungos demokratinis balsas ir jis turi nepakeičiamą ir neabejotiną įsipareigojimą žmogaus teisių atžvilgiu. Todėl, jeigu šių teisių nepaisoma, jis negali likti nuošalyje ir nekreipti dėmesio. Jis turi garsiai ir aiškiai išsakyti savo poziciją principų, kuriais mes vadovaujamės, klausimu.

Ponia pirmininke, Europos Sąjunga buvo, yra ir bus ištikima Maroko partnerė, tačiau ši partnerystė yra grindžiama principais ir vertybėmis, ir šiuos principus ir vertybes turime deklaruoti.

Dabar, ponia pirmininke, baigsiu savo kalbą pasakydamas, kad iš tikrųjų būdo nuosaikumas ir savitvarda yra vertybė, tačiau santūrumas ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, visų pirma saviraiškos laisvę, visada laikytinas yda, silpnybe ir bailumu ir kaip Europos Sąjungos žmonių atstovai negalime sau leisti taip elgtis.

  Véronique De Keyser, S&D frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, derybos dėl šios rezoliucijos buvo sunkios, tačiau galiausiai pasiekėme rezultatą, kuris gali būti priimtinas visoms frakcijoms. Norėčiau padėkoti kolegoms EP nariams už pastangas, nes daugiau nebedrįstame kalbėti apie Sacharą, žinodami, koks tai sudėtingas klausimas. Todėl šiuo atveju nebus pareikšta politinė pozicija dėl Maroko ir Sacharos konflikto.

Kita vertus, pirmajame punkte pasmerkiamas smurtas, kurio imtasi išardant netoli al Ajūno įkurtą stovyklą; smurtas pasmerkiamas aiškiai neatsižvelgiant į tai, kad šiuo metu neturime visos faktinės informacijos, kad galėtume nurodyti, kas ką padarė.

Kalbant apie antrą punktą, apgailestaujame – švelniai tariant – dėl to, kad nėra spaudos laisvės ir kad į regioną negali patekti humanitarinės organizacijos ir Parlamento nariai. Manome, kad tai nepriimtina.

Trečias punktas glaudžiai susijęs su pirmais dviem?. Atkreipiame dėmesį, kad Marokas pradės tyrimą, tačiau esame tvirtai įsitikinę ir reikalaujame, kad būtų atliktas tarptautinis tyrimas, kad būtų pateikta informacija apie įvykius.

Išskyrus šiuos klausimus, visa kita, kas susiję su politiniu konfliktu, turėtume palikti spręsti JT ir primygtinai raginame abi šalis atnaujinti derybas.

  Ivo Vajgl, ALDE frakcijos vardu. – (SL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, šią diskusiją ir rezoliuciją, dėl kurios balsuosime rytoj, paskatino du įvykiai: keturiolikmečio berniuko, kuris žuvo pakirstas Maroko policijos pareigūno kulkos, mirtis ir po kelių dienų įvykęs žiaurumu pasižymėjęs protestuotojų stovyklos, kurioje gyveno daugiau kaip dešimt tūkstančių Vakarų Sacharos gyventojų, kurie bandė taikiai atkreipti pasaulio, įskaitant ir mūsų, dėmesį į nepakenčiamą jų socialinę, politinę ir ekonominę padėtį, išardymas.

Šis incidentas vėl pareikalavo žmonių aukų, dėl ko apgailestaujame. Dėl šios neišspręstos problemos, kurią visi žinome, jie sumokėjo labai brangiai. Vakarų Sachara yra paskutinis pasaulinės dekolonizacijos proceso, kuris nebuvo užbaigtas, pavyzdys, kai kaimyninė šalis gauna naudą dėl neteisėtos užsienio valstybės teritorijos okupacijos atmesdama Saugumo Tarybos rezoliucijas, nuolat nekreipdama dėmesio į JT reikalavimus surengti referendumą ir Vakarų Sacharos žmonėms suteikti apsisprendimo teisę ir pažeisdama žmogaus teises ir tarptautinės teisės reikalavimus.

Vakarų Sachara, smėlingo ir akmeningo kraštovaizdžio šalis, perskirta gėdos siena, besitęsiančia daugiau kaip tūkstantį kilometrų, yra pakankamai turtinga, kad keltų Maroko ir kitų tiesiogiai ar netiesiogiai remiančių nešvelnėjančią jo poziciją šalių susidomėjimą ir viltis. Žinoma, kokios tai šalys. Vakarų Sacharos problema, dekolonizacijos problema, yra politinė. Jos sprendimo būdas gali būti tik vienas, kuris yra toks pats, kokiu buvo sprendžiamos panašios problemos kitur, t. y. būdas, grindžiamas tarptautine teise, tautų apsisprendimu ir susitarimais. Turime didinti Jungtinių Tautų vaidmenį Vakarų Sacharoje; MINURSO įgaliojimai, kuriais siekiama paprasčiausiai išlaikyti status quo, per siauri, ir paaiškėjo, kad jie yra neveiksmingi ir visiškai formalūs.

Komisijos nary, labai jums ačiū už aiškias mintis. Nepaisant kai kurių įtakingų valstybių narių skirtingų interesų, Europos Sąjunga turėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir panaudoti visas turimas priemones. Marokas, kuris yra remiamas ir palaikomas daugelio šalių, taip pat turėtų dėti pastangas siekdamas rasti konstruktyvią išeitį iš susiklosčiusios padėties.

  Raül Romeva i Rueda, Verts/ALE frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, visų pirma norėčiau pasidžiaugti tuo, kad galiausiai turime galimybę kalbėti apie Vakarų Sacharą ir priimti rezoliuciją. Pagaliau Maroko spaudimas įveiktas, ko nebuvo kitais atvejais. Manau, kad Parlamento patikimumo, bet taip pat ir Vakarų Sacharoje vykstančių įvykių atžvilgiu tai teigiamas veiksnys.

Antra, norėčiau garsiai, aiškiai ir tvirtai pasmerkti tai, kaip neatsakingai ir provokuojamai buvo išardyta Gdaim Iziko stovykla. Tiesa, smurto ėmėsi daugelis pusių, tačiau manau, kad būtų visiškai nepagrįsta vienodai vertinti tuos, kurie gynėsi nuo puolimo, ir tuos, kurie prieš juos ėmėsi represijų, persekiojo ir kankino.

Todėl prašome, kad būtų atliktas nepriklausomas Jungtinių Tautų vadovaujamas tyrimas. Tai nėra lygių priešininkų konfliktas. Ne visų atsakomybė yra tokia pati ir ne visi šio konflikto dalyviai naudoja tokią pačią strategiją arba tuos pačius ginklus.

Iš tikrųjų turime pareikalauti, kad visos pusės nurimtų, tačiau, svarbiausia, turime pareikalauti, kad Maroko Karalystė nustotų laikytis priešiškos pozicijos Sacharos žmonių atžvilgiu ir nebetrukdytų Parlamento nariams, žiniasklaidos atstovams ir žmogaus teisių gynėjams.

Europos Sąjunga negali ir toliau nekreipti dėmesio į šią problemą, apsimesdama, lyg nieko nevyktų. Mes, Europos Sąjunga, visų pirma kai kurios šalys, pvz., Ispanija ir Prancūzija, turime istorinę atsakomybę.

Elkimės protingai, kaip mūsų to prašė ministrė T. Jiménez, tačiau dabar protinga būtų Maroko režimo atstovams pasakyti „gana“. Gerai yra norėti gerų santykių su Maroku prekybos srityje. Tai reikalingas ir teigiamas dalykas, tačiau neturi būti pamintos žmogaus teisės arba pažeidžiama tarptautinė teisė.

Ponia T. Jiménez, baroniene C. Ashton, kad pasiektume teisingą, tvarų ir abipusiškai priimtiną sprendimą, turi būti surengtas referendumas dėl apsisprendimo teisės. Sudarykime tam sąlygas.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, neišspręstas konfliktas dėl Vakarų Sacharos destabilizuoja aplink šią teritoriją esantį regioną. Dėl Maroko nesutaikomumo Vakarų Sacharos žmonėms, kurie pastaruosius 20 metų laukia referendumo dėl nepriklausomybės, negali būti užtikrinamas teisingumo principų taikymas.

Nors sutinku, kad Marokas yra svarbus Vakarų sąjungininkas kovoje su terorizmu, tenka labai apgailestauti, kad Marokas neįvykdys savo prisiimtų įsipareigojimų pagal JT padėties sureguliavimo planą. Atsižvelgdami į pranešimus apie smurtą, naudojamą prieš Vakarų Sacharos žmones, dabar turėtume suteikti JT įgaliojimus misijai šioje teritorijoje, kad būtų stebima, kaip laikomasi žmogaus teisių Sacharos žmonių atžvilgiu. Tačiau pastangoms plėtoti šias galimybes, deja, nuolat trukdė Prancūzija. Tai būdinga beveik visoms JT misijoms: tai vienintelė misija, kuriai nesuteikti įgaliojimai dėl žmogaus teisių. Marokas ir Polisario frontas turi suprasti, ko iš jų tikimasi reikalavimų, kurių laikosi tarptautinė bendruomenė, požiūriu. ES turi daug įtakos svertų Maroko atžvilgiu, visų pirma žvejybos teisių ir pagalbos srityje.

Galbūt netrukus vyksiantis referendumas, suplanuotas Pietų Sudane, kuriuo bus sukurta nauja suvereni valstybė pietuose, suteiks naujos motyvacijos visoms susijusioms šalims siekti galutinai išspręsti šį ilgai užsitęsusį ginčą dėl Vakarų Sacharos, teritorijos ir žmonių, kurie, mano nuomone, nusipelno taikios ir klestinčios ateities.

  Willy Meyer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (ES) Ponia pirmininke, kalbą norėčiau pradėti pasakydamas tai, kas akivaizdu: Maroko Karalystei turime pasakyti, kad tai ne jos parlamentas. Šio Parlamento suverenumo pagrindas – Europos žmonės, todėl jis sprendžia dėl savo darbotvarkės, klausimų ir rezoliucijų ir nuolatinis Maroko Karalystės kišimasis į šios institucijos reikalus yra nepriimtinas.

Antra, ponios ir ponai, pagrindinė problema ta, kad kalbame apie karinių pajėgų, policijos ir Maroko naujakurių vykdomą okupaciją; neteisėta „priklausomos teritorijos“, kaip apibrėžiama pagal tarptautinę teisę, okupacija. Marokas neturi suverenios valdžios Vakarų Sacharos atžvilgiu; kartoju, neturi jokios valdžios. Jis negali taikyti savo įstatymų, negali naudotis savo suverenios valdžios įgaliojimais ir todėl Parlamentas turi labai aiškiai išsakyti savo poziciją tarptautinei bendruomenei ir Sacharos žmonėms, nes būtent jie turi priimti sprendimą dėl savo ateities per referendumą dėl apsisprendimo, kuris yra būtent tai, dėl ko sutarta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Visa Maroko Vyriausybės savivale ir represijomis, kurių imtasi Vakarų Sacharoje, siekiama tik vieno: užtikrinti, kad žmonės negalėtų pasinaudoti apsisprendimo teise. Todėl Europos Parlamentas, gindamas šią teisę, remdamas Sacharos žmones ir smerkdamas savivalę, turi laikytis griežtesnės pozicijos. Išardyti „Orumo stovyklą“ neturėjo būti leista.

Nuvykau ten likus kelioms valandos prieš išardymą. Esu išrinktas atstovas, tačiau man nebuvo leista išlipti iš Ispanijos lėktuvo, kad galėčiau būti liudininkas to, kas, deja, turėjo įvykti po kelių valandų, nes jie nenorėjo, kad būtų liudininkų. Jie turi daug ką slėpti ir Parlamentas negali būti sistemiško aplinkybių, susijusių su šiomis represijomis, slėpimo bendrininkas. Dėl asociacijos susitarimo, ponios ir ponai, baroniene C. Ashton – kurios, deja, posėdyje nėra – kada bus sustabdytas jo vykdymas? Kada pasakysime, kad tokia įvykių eiga nepriimtina? Ponios ir ponai, manau, kad Parlamentas turi savo nuomonę pasakyti garsiai ir aiškiai.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, šiandien Vakarų Sachara atsidūrusi kryžkelėje. Negalime nekreipti dėmesio į paskutinius Maroko Vyriausybės veiksmus. Pateikiami prieštaringi pranešimai apie tai, kas iš tikrųjų įvyko al Ajūno miesto pakraštyje esančioje stovykloje. Vis dėlto neturime atmestinai vertinti fakto, kad 15 000 žmonių prarado namus ir buvo priversti palikti miestus, kuriuose gyveno, ir tai tėra tik vienas žmogaus teisių pažeidimų, vykdomų nuo 1975 m., pavyzdys. Mes, Europos Parlamento nariai, turime nuodugniai išnagrinėti šio regiono istoriją ir žiaurumus, kuriuos teko patirti Sacharos žmonėms, ir turime stiprinti politiką, kuria siekiama išspręsti konfliktą ir šią problemą.

Kai kurios valstybės narės bandė išspręsti šias problemas bendradarbiaudamos su JT, tačiau paaiškėjo, kad šios pastangos buvo nesėkmingos. Nebuvo galimybių pritarti rekomendacijoms, kurios būtinos, kad Marokas būtų patrauktas atsakomybėn. JT saugumo pajėgų veiksmų laisvė Vakarų Sacharoje apribota, tačiau jiems turėtų būti suteiktos galimybės vykdyti visapusišką kontrolę ir prižiūrėti humanitarinės pagalbos teikimą. Be to, Marokas nepanaikino draudimo žurnalistams ir tarptautiniams stebėtojams laisvai patekti į regioną.

Vienas JT stebėtojas teisingai pareiškė, kad jeigu šiam Afrikos regionui būtų skirta daug dėmesio, galėtų būti išsaugotos gyvybės ir nuo Maroko vykdomos išnaikinimo politikos apsaugoti Sacharos gyventojai. Organizacija „Amnesty International“ reikalauja, kad būtų atliktas nepriklausomas tyrimas dėl smurto. Tai gera idėja. Jis turėtų būti atliktas. Šiandien nežinome, kiek dėl Maroko veiksmų žmonių mirė, buvo rimtai sužeisti arba tiesiog pradingo.

Galiausiai norėčiau paraginti mūsų Parlamentą imtis ryžtingų veiksmų, kuriais būtų paspartinta dabartinė lėtai vykdoma tarptautinės diplomatijos politika, ir rasti būdą, kaip Sacharos gyventojus apsaugoti nuo tolesnių žiaurumų.

  María Muñiz De Urquiza (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, privalo būti užkirstas kelias pasikartoti Vakarų Sacharą sukrėtusiems smurtiniams įvykiams, kuriuos tvirtai smerkiame apgailestaudami dėl žmonių gyvybių praradimo ir reikalaudami gerbti žmogaus teises.

Jungtinės Tautos turi priimti ilgalaikį, teisingą ir abipusiškai priimtiną sprendimą dėl konflikto, kuris tęsiasi jau ilgiau kaip 30 dienų ir kuris varo į neviltį tūkstančius Sacharos pabėgėlių ir kelia nerimą kaimyninėms vietovėms, kurios labai svarbios Europos Sąjungos stabilumo požiūriu.

Todėl reikalaujame, kad Marokas, kuris yra žinomas ir patikimas Europos Sąjungos partneris, kurio pagrindiniai interesai ir planai sutampa su mūsiškiais, dėtų dvigubai daugiau pastangų, siekdamas derybomis užbaigti konfliktą. Taip pat prašome Sacharos žmonių ir jų atstovų, kuriems pareiškiame esantys solidarūs jų atžvilgiu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, laikytis ramybės. Taip pat raginame juos tęsti atvirą ir konstruktyvų dialogą.

Prašome, kad Europos Sąjunga, kaip patikima regiono derybininkė, suvienytų šalių, kurios laikosi draugiškos pozicijos Vakarų Sacharos atžvilgiu, įskaitant ir mano šalį, Ispaniją, grupės pastangas siekiant palengvinti šį dialogą. Pradėtas Maroko parlamentinis tyrimas dėl įvykių Sacharoje ir faktas, kad Maroko valdžios institucijos yra pasirengusios informuoti Europos Parlamentą apie tai, kas nutiko, yra reikšmingi ženklai, kuriuos išties vertiname. Tačiau vis dėlto svarbiausias siektinas dalykas yra informacijos skaidrumo politika, kuria turėtų būti užtikrintas žiniasklaidos atstovų buvimas vietovėje.

Rezoliucija, kurią priimsime rytoj, yra sunkiai pasiekto susitarimo, kuris parodo Parlamento susirūpinimą dėl Magrebo šalių stabilumo ir žmogaus teisių, rezultatas. Tai taip pat parodo, kad Parlamentas pritaria konflikto užbaigimui derybomis nekeliant išankstinių sąlygų ir vadovaujantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis, kuriose nustatyta Sacharos žmonių apsisprendimo teisė.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Ponia pirmininke, dėl Gdaim Iziko stovyklos užpuolimo, po kurio įvyko žiaurūs incidentai al Ajūno mieste, Maroko valdžios institucijas pasmerkėme pelnytai. Pažeistos Sacharos žmonių, kurie taikiai reikalavo geresnių gyvenimo sąlygų, teisės. Be to, apribota spaudos ir informacijos laisvė ir daugeliui šio ir kitų parlamentų, įskaitant ir mano šalies, Baskų, parlamentą, nariams nebuvo leista patekti į vietovę.

Nėra patikimos informacijos, todėl prašome Jungtinių Tautų oficialiai ištirti įvykius. Vis dėlto žinome, kad žmonės mirė, buvo sužaloti ir šimtai žmonių sulaikyta. Apgailestaujame dėl visų mirčių, kurias lėmė šie įvykiai, nes visa padaryta žala – neatsižvelgiant į tai, ar kalbame apie Maroko policiją, ar apie Sacharos aktyvistus – nepataisoma. Norėčiau išreikšti savo solidarumą su jų šeimomis.

Stovykla užpulta tą dieną, kai Niujorke prasidėjo trečiasis neoficialių susitikimų dėl padėties Vakarų Sacharoje etapas. Šis užpuolimas nenaudingas dialogo, susitarimų arba taikos atžvilgiu. Priešingai, tai kliūtis siekiant taikiai ir teisingai išspręsti Vakarų Sacharos okupacijos klausimą.

Noriu paraginti konflikto šalis laikytis rimties. Norint išspręsti šią problemą reikalingas nuolatinis Maroko ir Sacharos žmonių dialogas, kuris turi būti grindžiamas abipuse pagarba ir kuriuo turi būti siekiama vykdyti Jungtinių Tautų rezoliucijose nustatytus reikalavimus, įskaitant galimybę Sacharos žmonėms pasinaudoti jų apsisprendimo teise.

Kalbą baigsiu tam tikra savikritika: visuomet turime kritikuoti žmogaus teisių pažeidimus. Nesvarbu, kas juos daro, kur, kaip ir kodėl, nes visada pirmiausia reikia paisyti ne interesų, o pirmenybę teikti demokratiniams principams ir vertybėms. Todėl prašau, kad Europos Sąjunga veiktų ryžtingiau.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, pastarųjų savaičių įvykiai Vakarų Sacharoje nėra vienetinis atvejis. Tai dalis ilgo pusketvirto dešimtmečio trunkančio laikotarpio, kai prieš žmones naudojama represija, smurtas ir žmonės gyvena priespaudoje. Vakarų Sacharos istorijai būdinga tai, kad Marokas nuolat bandė užkirsti kelią deryboms dėl Sacharos žmonių naudojimosi neperleidžiama apsisprendimo teise.

Todėl atėjo laikas dar kartą pasmerkti žiaurias Maroko valdžios institucijų naudojamas represines priemones prieš visus tuos, kurie okupuotose teritorijose priešinasi kolonizacijai ir kovoja dėl savo žmonių teisėtos apsisprendimo teisės. Dabar taip pat laikas atskleisti tikrąją humanitarinę tragediją, į kurią stumiami Sacharos žmonės, kurie verčiami gyventi toli nuo tėvynės esančiose pabėgėlių stovyklose ir prašyti, kad skubiai būtų didinama tarptautinė humanitarinė pagalba. Taip pat turėtų būti reikalaujama laikytis tarptautinės teisės ir JT rezoliucijų ir turėtų būti pabrėžiamas poreikis surengti referendumą.

Spręsdama visus šiuos klausimus Europos Sąjunga ir valstybės narės turi didelę atsakomybę, kurios jos negali nepaisyti, jeigu nenori tapti bendrininkėmis, nes Marokas yra šalis, kuriai suteiktas specialus statusas pagal tam tikrus susitarimus, kuriuos jis sudarė su ES.

  Santiago Fisas Ayxela (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, tūkstančiai Sacharos žmonių paliko savo miestus ir taikiai įkūrė Gdaim Iziko stovyklą siekdami reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų. Maroko saugumo pajėgos žiauriai išardė stovyklą ir dėl to al Ajūne kilo didelės riaušės. Maroko karinės pajėgos nužudė jauną Sacharos gyventoją, o Ispanijos pilietis mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Šiuo metu nėra patikimų duomenų apie mirusių, sužeistų, dingusių arba areštuotų per riaušes asmenų skaičių. Be to, daugeliui EP narių ir žurnalistų, kurių darbo sąlygos vis dar yra labai sunkios, uždrausta atvykti į Sacharą.

Marokas yra Europos draugas ir sąjungininkas ir negerai, kai draugai vieni kitais abejoja arba tarp jų kyla nesusipratimų. Jeigu Marokas neturi ko slėpti, jis turėtų leisti išsiaiškinti, kas įvyko. Todėl, nepaisant to, kad Maroko parlamentas sudarė tyrimo komisiją, manau, labai svarbu, kad būtų sudaryta tarptautinė komisija, kad Europos politikai ir žurnalistai galėtų laisvai patekti į vietovę ir kad būtų išplėsti Jungtinių Tautų misijos dėl referendumo Vakarų Sacharoje įgaliojimai, kad jie apimtų žmogaus teisių apsaugą tiek Maroko, tiek Polisario kontroliuojamose teritorijose.

Reaguodamos į susiklosčiusią padėtį Komisija ir Europos vyriausybės, ir juo labiau Ispanijos Vyriausybė negali likti abejingos. Realpolitik negali būti naudojama abejingumui pateisinti. Jos turi pareikalauti, kad šie svarbūs įvykiai būtų išaiškinti, ir paprašyti, kad Maroko ir Polisario atstovai nedelsiant atnaujintų diskusijas, kad būtų pasiektas taikus susitarimas pagal Jungtinių Tautų rezoliucijų reikalavimus.

  Pier Antonio Panzeri (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma J. I. Salafranca Sánchez-Neyra norėčiau pasakyti, kad prieš sprendžiant Platono ir tiesos konfliktą galbūt reikia kiek daugiau laiko šiai rezoliucijai parengti, taip yra mažiausiai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, galėjome surinkti visą informaciją, kad padėtume užtikrinti, kad Parlamentas laikytųsi tvirtesnės pozicijos, ir, antra, atitinkamuose komitetuose prasidėjo posėdžiai ir klausymai. Parlamentas nedelsiant priėmė sprendimą imtis tolesnių priemonių. Šiaip ar taip tai nesumažina šių klausymų reikalingumo ir būtinybės tęsti derybas su Maroku.

Todėl manau, kad po balsavimo pastangas būtų gerai nukreipti trimis kryptimis: suformuoti naują, vadovaujamą Europos vaidmenį atsižvelgiant į jos diplomatinę ir kaimynystės politiką; prisidėti prie teigiamo Jungtinių Tautų pradėtų derybų rezultato; ir, galiausiai, pasinaudojus visomis parlamentinėmis priemonėmis – pradedant Užsienio reikalų komitetu ir Mišriu komitetu – užtikrinti, kad posėdyje būtų pasiekta pažanga ir padėta rasti sprendimus. Manau, kad siekiant šių konkrečių tikslų būtų gerai dirbti ryžtingai.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui, kuris šįvakar aiškiai parodė, kad palaiko poziciją dėl padėties švelninimo. Taip, turime pasmerkti abiejų ginčo šalių naudojamą smurtą. Taip, turime reikalauti ilgalaikio sprendimo dėl šio konflikto, kuris trunka jau daugiau kaip 30 metų. Ir taip, akivaizdu, reikėjo aptarti spaudos laisvės, kuri yra kertinis demokratinės šalies elementas, svarbą.

Vis dėlto vis dar tenka apgailestauti, kad šiame tekste tam tikri klausimai nesuderinti. Pvz., norėčiau, kad būtų užsiminta apie Mustaphos Salma, Polisario fronto disidento, pagrobto dėl to, kad išdrįso pareikalauti dialogo, likimą. Žmogaus teisės, žinoma, paminėtos, tačiau kalbama ne apie visuotinį žmogaus teisių taikymą, kas yra apgailestautina. Šiame konflikte svarbu ne tik tai, kas yra nekalti ir kas kalti. Nors ir ne vienoda apimtimi, tačiau dėl daugiau nei 30 metų besitęsiančio konflikto atsakingos abi pusės.

Visų pirma – ir tai svarbiausia – visos šalys atsakingos už tai, kad būtų rastas teisingas, realus ir tvarus sprendimas, ir sakydamas „visos šalys“ kalbu apie Maroką, kalbu apie Polisario frontą ir Alžyrą, simbolinę, labai svarbią šalį, kuri paminima tik mūsų rezoliucijos pabaigoje.

Baigdamas kalbą, ponia pirmininke, norėčiau pasakyti, kad visiškai pritariu pasiūlymams tęsti šį konstruktyvų, kaip minėjo P. A. Panzeri, dialogą.

  Marco Scurria (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, draugai gali pasikalbėti atvirai ir pasakyti tiesą. Taigi nurodome Marokui, kad jis turi dėti kur kas didesnes pastangas siekdamas išspręsti Vakarų Sacharos klausimą.

Europos Sąjunga negali ir negalėtų toliau apsimesti, kad nieko nevyksta, nes galime padaryti didelę klaidą. Rizikuojame žmonėms, pasirinkusiems taiką, kaip per Polisario frontą tai padarė Sacharos žmonės, pasakyti, kad jų pasirinkimas neteisingas.

Į tuos, kurie nesiunčia savižudžių sprogdintojų, kurie nerengia atakų ir kurie pasitiki tik tarptautinėmis organizacijomis, dėmesys nekreipiamas. Dėl šių žmonių pasaulio valstybės nesivienija. Ponia pirmininke, tai neteisinga, nes Sacharos žmonės yra drąsūs, tačiau romaus būdo, jie savo religiją išpažįsta tinkamai ir jų moterys visuomenėje turi svarbų vaidmenį. Sacharos žmonės kovoja už savo žemę, kuriai jų meilė, kaip ir jų dykuma, yra begalinė; jie kovoja už savo tapatybę ir neteisinga juos palikti kovoti savarankiškai.

Balsavimas, kuris šioje mėnesinėje sesijoje vyks rytoj, yra svarbus ženklas, parodantis, kad Europos Sąjunga dirba siekdama atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant šios vietovės likimo klausimą.

  Norbert Neuser (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, Komisijos nary, pritariu aiškioms A. Piebalgso mintims. Svarbu, kad Europos Parlamentas aiškiai išsakytų savo poziciją ir pasmerktų ten vykstančius žiaurius įvykius. Ilgai užtrukom, kol Europos Parlamente surengėm diskusiją dėl Vakarų Sacharos, ir manau, kad veikėme nepakankamai ryžtingai ir kad imamės veiksmų tik tada, kai ten nutinka nelaimė.

Džiaugiuosi, kad su visomis partijomis rytoj galėsime priimti rezoliuciją, kurios mastas, galbūt, nebus toks didelis, kaip to norėtų viena ar kita frakcija, bet ji rodo platų sutarimą ir aiškiai parodo Marokui ir Vakarų Sacharos žmonėms, kad Europos Parlamentas laikosi savo pagrindinių vertybių.

Kaip jungtinės frakcijos pirmininkas, norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems jos nariams, kurie pasiekė, kad Vakarų Sacharos klausimas yra ir išliks įtrauktas į darbotvarkę. Esu tikras, kad kartu su A. Piebalgsu ir baroniene C. Achton turime ir toliau laikytis ryžtingos pozicijos dėl Vakarų Sacharos.

  Ana Gomes (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, žiaurus taikiai protestuojančių Sacharos žmonių stovyklos užpuolimas labai pakenkė JT vadovaujamoms deryboms. Įvykiai man priminė blogiausius Rytų Timoro laikus: kol JT vedamos derybos, žmonės puolami, siekiant jiems sutrukdyti. Ispanija galėtų būti savo buvusios kolonijos, kuri palikta likimo valiai, gynėja, kaip Portugalija pasielgė Rytų Timoro, siekusio apsisprendimo, atžvilgiu, tačiau ji to nedaro, nes nenori pakenkti savo komerciniams ir kitokio pobūdžio interesams Maroke.

Dabar žinome, kad Madridas ir JT buvo įspėti apie puolimą. Taip buvo, tačiau tarp abejingumo ir bendrininkavimo nedidelis skirtumas. Prancūzija yra konkrečiai atsakinga už tai, kad Maroką ragino tęsti okupaciją. O Europos Sąjunga, Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai apie puolimą prakalbo tik praėjus kelioms savaitėms po jo pradžios ir tai buvo padaryta labai trumpu, nereikšmingu pareiškimu. Šia rezoliucija Parlamentas kreipiasi į Europos Sąjungą, reikalaudamas atlikti nepriklausomą tarptautinį įvykių tyrimą ir nustatyti žuvusiuosius, dingusius ir įkalintus, reikalaudamas galimybės tarptautinės spaudos, humanitarinių organizacijų atstovams ir stebėtojams laisvai patekti į vietovę, reikalaudamas, kad JT vykdytų žmogaus teisių apsaugos Vakarų Sacharoje stebėseną, ir reikalaudamas, kad nedelsiant būtų paleisti visi Maroke arba okupuotoje Vakarų Sacharos dalyje sulaikyti Sacharos žmonės.

  Guido Milana (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šįvakar šiame Parlamente norėčiau pareikšti apgailestaująs tik dėl vieno, t. y. dėl to, kad diskutuojame dėl Sacharos žmonių tik todėl, kad Maroko pajėgos įsiveržė į šalia al Ajūno įkurtą stovyklą, ir tai gėdinga demokratijos šiame Parlamente atžvilgiu.

Parlamentui teko savarankiškai imtis iniciatyvos aptarti šį klausimą, nes šis klausimas tarptautinėse derybose sprendžiamas jau 30 metų. Tai svarbiausia politinio pobūdžio aplinkybė. Į šią padėtį patekome dėl smurtinių veiksmų, o ne todėl, kad savarankiškai nusprendėme užtikrinti, kad būtų paisoma žmogaus teisių. Jeigu ne dėl žmogaus teisių, tai dėl ko gi kitko ten turėtų būti surengtas referendumas dėl apsisprendimo?

Būtent todėl, kad Marokas yra mūsų draugas, todėl, kad tarpusavio santykiuose Marokas yra stiprioji pusė, turime primygtinai reikalauti, kad nebebūtų galima daugiau atidėlioti šio ketinimo, ir imtis tolesnių veiksmų. Turime siekti sudaryti sąlygas, kad JT misijos dėl referendumo Vakarų Sacharoje (MINURSO) tikslas neapsiribotų vien tik sąlygų referendumui, kuris nuolat atidedamas, sudarymu. Turime pabandyti pasinaudoti visomis Europos Sąjungos dispozicijoje turimomis priemonėmis, kad pasiektume šį tikslą ir užtikrintume, kad referendumu būtų užbaigtos 30 metų besitęsiančios žmonių kančios.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, palikime šios popietės diskusiją ir rezoliucijos, kurią svarstysime rytoj, klausimą ir grįžkime prie pagrindinio klausimo, kurio, iš tikrųjų, iki šiol negirdėjau minint.

Marokui tai nacionalinės reikšmės klausimas, nepamirškime, kad šis politinis klausimas yra diplomatinio pobūdžio iššūkis Marokos santykiams su Afrikos šalimis ir Magrebo šalimis, visų pirma Alžyru.

Antra, tai ekonominio pobūdžio iššūkis, nes ši problema trukdo kurti klestinčias ir stabilias Magrebo šalis. Dėl teroristų organizacijos Al-Qaida aktyvios veiklos islamiškose Magrebo šalyse tai taip pat iššūkis saugumo požiūriu ir, vadinasi, tai humanitarinio pobūdžio iššūkis aptariamiems Sacharos žmonėms, visų pirma Tindufo stovyklose esantiems žmonėms, kurie negali ištrūkti.

Turime grįžti prie svarbių klausimų. Svarbi yra vienbalsiai JT priimta rezoliucija 1920, kurioje reikalaujama, kad surastume galimybę aptarti Maroko siūlomos autonomijos klausimą, ir kurioje reikalaujama suteikti galimybę rengti šeimos narių lankymus Vakarų Sacharoje ir Tindufo stovyklose.

Taigi iš esmės tokie yra, mūsų nuomone, svarbūs iššūkiai. Kaip siūlė mūsų kolega P. A. Panzeri, per artimiausias savaites reikia atnaujinti dialogą su visomis šalimis, visų pirma su Maroko valdžios institucijomis, kas bus padaryta, nes planuojama, kad užsienio reikalų ministras dalyvaus gruodžio 1 d. Parlamento posėdyje.

  Antonio Masip Hidalgo (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, lapkričio 18 d. Ispanijos parlamente ministrė T. Jiménez pabrėžė, kad Hagoje įsikūręs Tarptautinis Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad dekolonizacija dar nevyko ir kad Vakarų Sachara negali būti prijungta prie Maroko. Praėjo 35 neteisėtos kančios ir okupacijos metai. Stovykla parodo, koks yra atotrūkis tarp Maroko ir Sacharos žmonių, nesvarbu, kiek į vietovę, iš kurios jie išvarė tikruosius gyventojus, būtų atsiųsta naujakurių ir kareivių.

Marokas imasi represinių priemonių, kuriomis reiškiama neapykanta žmonių, kurie laikomi kitokiais, atžvilgiu. Greitai prasidės tokie kolonijos gyventojų teismai, koks vyko lapkričio 5 d. Kasablankoje, kai buvo sumušti užsienio ir Europos stebėtojai. Užkirskime kelią kilnių, didvyriškų žmonių grupės, kurios atžvilgiu Europa laikosi draugiškos pozicijos, sunaikinimui.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, tokie reikšmingi pastarųjų savaičių įvykiai, padarę žalos Sacharos žmonėms, negali likti be baudžiamojo pobūdžio atsako ir todėl Europos Parlamentas turi pareigą ir privalo imtis veiksmų.

Kita vertus, akivaizdu, kad – kaip pagrįstai tvirtino J. I. Salafranca Sanchéz-Neyra – praeityje Maroko žmonės daug ir reikšmingai prisidėjo prie Afrikos gerovės, tai reiškia, kad juos galime laikyti ne tik draugais, bet ir itin artimais Europos Sąjungos pozicijos šalininkais.

Neatsižvelgiant į bausmę, kurią privalome skirti ir kuri, neabejotinai, yra labai svarbi, prieš Jungtinėms Tautoms išsamiai apžvelgiant šiandien mūsų aptariamą klausimą, siekiant aptarti pagrindinių teisių pažeidimo, dėl kurio išties turi būti baudžiama, klausimą, šiuo klausimu turėtų būti pradėtos naujos derybos, kaip antai jau padaryta jungtiniame komitete, kurios iš tikrųjų sudaro prielaidas pagrindinių teisių apsaugai, nes pastarosios negali ir toliau būti pažeidžiamos kaip anksčiau.

  Metin Kazak (ALDE). – (BG) Ponia pirmininke, aš taip pat norėčiau pasveikinti Komisijos narį A. Piebalgsą už labai gerai suderintą, nuoseklų Europos Komisijos pozicijos įvykių Vakarų Sacharoje atžvilgiu pristatymą. Manau, kad yra rizika, jog šia rezoliucija galime padaryti daugiau žalos negu naudos, nes neatsižvelgiama į Maroko dedamas pastangas rasti ilgalaikį, teisingą Vakarų Sacharos konflikto sprendimą.

Norėčiau pasakyti, kad ten vis dar dirba daug tarptautinių organizacijų, tiriančių tenykščius įvykius. Manau, kad geriausia vieta dialogui su Maroko atstovais yra ES ir Marokos jungtinis parlamentinis komitetas. Manau, kad reikia paremti pastangas vadovaujant Jungtinėms Tautoms surasti abipusiškai priimtiną sprendimą, o ne daryti šališkus pareiškimus.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, negaliu pernelyg primygtinai tvirtinti, kad padėtis Vakarų Sacharoje tikrai yra mūsų susirūpinimo šaltinis. Mes, esantys šiame Parlamente, labai gerai žinome, kad daugelį metų ten vykstantis konfliktas gali turėti pasekmių kur kas toliau esančioms teritorijoms. Ten esama viltį praradusių žmonių, prieš kuriuos naudojamos represinės priemonės ir kurie žeminami. Susiklosčius tokioms aplinkybėms žmonės, kurie buvo žeminami, gali dažnai būti įprastas atspirties taškas teroristinei veiklai. Jie gali būti labiau linkę pasiduoti teroristinei įtaigai ir Vakarų Sachara gali tapti vieta, iš kurios plis terorizmas. Todėl Europos Sąjunga turėtų pasmerkti visus teisės pažeidimus, tačiau manau, kad reikėtų dėti daugiau pastangų padedant JT pajėgoms, kad jie dar veiksmingiau užtikrintų vietovės saugumą.

  Nicole Kiil-Nielsen (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, Maroko valdžios institucijos, lapkričio 8 d. išardydamos netoli al Ajūno, Vakarų Sachara, įkurtą stovyklą, panaudojo smurtą, dėl kurio buvo sužeista daug žmonių ir yra daug žuvusiųjų.

Esu labai pasipiktinęs, kad valstybė narė, šiuo atveju Prancūzija, prieštarauja JT faktinių šių įvykių aplinkybių nustatymo misijai. Vis dėlto Ugandos pasiūlymas, pateiktas lapkričio 16 d. vykusiame JT Saugumo Tarybos posėdyje, buvo teisėtas ir pageidautinas. Prancūzijai labai patogu dangstytis tuo, kad Saugumo Taryba nepriima sprendimo, o juk ji pati piktnaudžiavo savo veto teise, siekdama sutrukdyti ištirti šiuos incidentus. Ar sužinoti tiesą būtų pernelyg sunku?

Europa, kuri mėgsta save laikyti pavyzdžiu žmogaus teisių apsaugos srityje, privalo pareikalauti nepriklausomos ir skaidrios faktinių aplinkybių nustatymo misijos, kuriai vadovautų Jungtinės Tautos, ir platesnių įgaliojimų Jungtinių Tautų misijai dėl referendumo Vakarų Sacharoje (MINURSO). Apskritai, tikimės, kad baronienė C. Ashton priims teisingą ir ilgalaikį sprendimą dėl šios nepriimtinos Sacharos žmonių padėties.

  Dominique Vlasto (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, kaip ir mano kolegos, apgailestauju dėl šio konflikto aukų. Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad pasiūlytas tekstas nesuderintas, ir tenka apgailestauti, kad balsavimas dėl šios rezoliucijos surengtas skubotai. Būtų buvę geriau palaukti tyrimų išvadų, kad diskusiją galėtume surengti turėdami tvirtą pagrindą ir galėtume suteikti galimybę kolegoms EP nariams susidaryti teisingą nuomonę apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Tai galėtų būti laikoma būdu, kaip paveikti JT derybas dėl Vakarų Sacharos ateities. Norėčiau pasakyti, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono politikos atnaujinimo laikotarpiu tokia padėtis man kelia susirūpinimą. Faktinių aplinkybių nustatymas ir atsakingų subjektų nustatymas užtruks. Mano nuomone, tai labai svarbu šio labai pažeidžiamo regiono stabilumo ir jo žmonių gerovės atžvilgiu.

  John Bufton (EFD). – Ponia pirmininke, šiandien aš taip pat kalbėsiu apie liūdnus įvykius Vakarų Sacharoje.

Kaip rašoma laikraščiuose, pabėgėlių stovyklose vyko įnirtingi susirėmimai, tačiau dauguma Vakarų Sacharos žmonių yra izoliuoti nuo aštuntajame dešimtmetyje įvykdyto Maroko įsiveržimo. Viena yra įsiveržti į šalį, tačiau kas kita – didžiąją dalį gyventojų izoliuoti pabėgėlių stovyklose.

Vakarų Sacharos judėjimas tremtyje drąsiai atkreipė pasaulio dėmesį į šią padėtį. JT Saugumo Taryba išnagrinėjo paskutinius smurtinius įvykius, tačiau nepareikalavo atlikti nepriklausomą tyrimą.

Akivaizdu, kad Maroko valdžios institucijos toli gražu nesielgs nešališkai, jeigu tyrimo atlikimas bus patikėtas joms. Maroko valdžios institucijos net negali apsispręsti, kiek žmonių žuvo per al Ajūne esančios stovyklos puolimą. Atsižvelgiant į tai, kaip arti Europos yra Vakarų Sachara, ir į pastarosios reikšmę destabilizuojant pažeidžiamą Šiaurės Afrikos regioną, problema gali paaštrėti, jeigu greitai nebus imtasi veiksmų.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad turėtų būti atliktas nepriklausomas tyrimas, ir prašau JT Saugumo Tarybos jį pradėti.

  Bernadette Vergnaud (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, kalbą norėčiau pradėti pabrėždama, kad, mano nuomone, nėra teisinga mums išsakyti savo nuomonę taip anksti surengiant balsavimą dėl lapkričio 8 d. al Ajūne įvykusių įvykių, nes neturime visos informacijos apie faktines aplinkybes, kad susidarytume pagrįstą ir objektyvią nuomonę.

Vis dėlto atsižvelgiant į šias sąlygas lengviau atsikvepiu matydama, kad parengėme palyginti suderintą ir pagrįstą bendrą rezoliuciją, kurioje atsižvelgiama į žmogaus teisių sąvoką ir kuri nepagrįstai neteisia nei vienos iš konflikto pusių, nepaisant to, kad kai kurie aspektai yra abejotini. Bet kuriuo atveju manau, kad svarbiausia yra dar labiau nekomplikuoti padėties, kad ramiai galėtų būti vykdomi tyrimai ir derybos, taigi manau, kad būtų protinga susilaikyti nuo šališkais ir dažnai prieštaringais pranešimais grįstų ginčių dėl privilegijuoto kaimyninės šalies partnerės statuso.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, Maroko ketinimas užkirsti kelią pranešimams apie incidentus Vakarų Sacharoje neskatina susidaryti gerą nuomonę apie šalį. Kai buvo užpulta pagalbą į Gazos ruožą gabenanti flotilė, šis įvykis nedelsiant sulaukė tarptautinio nepasitenkinimo. Tačiau, kai buvo išardyta okupuotos Vakarų Sacharos teritorijoje įrengta protestuojančių žmonių stovykla, kas pareikalavo aukų, o į aptariamą miestą atvykti buvo uždrausta, net ir žurnalistams, tarptautinė bendruomenė nesiėmė bendrų aktyvių veiksmų.

Žinoma, reikėjo tikėtis, kad susiklosčius sunkiai suvaldomai padėčiai išlaisvinimo judėjimo žmonės tam tikru momentu pasijus atleisti nuo pareigos laikytis taikos susitarimo. Tai taip pat buvo susiję su referendumu dėl Vakarų Sacharos, referendumu, dėl kurio dalyvių iš tikrųjų niekada neprieinama susitarimo. O juk toje vietovėje kuriasi vis daugiau Maroko gyventojų. Manau, kad šiuos incidentus reikia nuodugniai ištirti. Europos Sąjunga turėtų būti nešališkas tarpininkas ir bandyti dar kartą sukviesti abi konflikto šalis prie diskusijų stalo.

  Ulrike Rodust (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pritariu dėl rezoliucijos pasiektam kompromisui. Kaip Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos koordinatorių Žuvininkystės komitete mane taip pat domina žuvininkystės susitarimas su Maroku. Gerai, kad reikalaujame, kad būtų laikomasi rezoliucijos dėl tarptautinės teisės nuostatų, aptariančių Vakarų Sacharos išteklių naudojimą. Deja, bet daugelis šio Parlamento narių nežino, kad Parlamento teisės tarnyba yra paskelbusi nuomonę, pagal kurią šiuo metu galiojantis žuvininkystės susitarimas su Maroku pažeidžia tarptautinę teisę, jeigu neįrodoma, kad susitarimas naudingas Vakarų Sacharos žmonėms. Iki šiol tas nebuvo įrodyta ir todėl Europos Komisija sustabdė derybas dėl susitarimo atnaujinimo. Labai tikiuosi, kad šiuo atveju gali būti surastas diplomatinis sprendimas. Vis dėlto mums turi būti aišku, kad ekonominių interesų gynimo sumetimais negalime nepaisyti tarptautinės teisės.

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, man taip pat labai džiugu, kad šis Parlamentas pagaliau parengė rezoliuciją dėl konflikto Vakarų Sacharoje. Manau, kad tai turėjo būti padaryta kur kas anksčiau, o ne tik po šių žiaurių įvykių Gdaim Iziko stovykloje.

Tikrai nesuprantu, kodėl Marokas nepasirengęs leisti atlikti nepriklausomą tyrimą. Jeigu jis neturi ką slėpti, tyrimas turi būti atliktas. Taigi kodėl jis nevykdomas? Labai tikiuosi, kad rytoj Parlamentas priims šią rezoliuciją – žinoma, tai nereiškia, kad su Maroku nereikėtų užmegzti dialogo. Kitą savaitę į Užsienio reikalų komiteto posėdį pakviesti dalyvauti Maroko ir Alžyro užsienio reikalų ministrai bei Polisario fronto atstovai. Tikiuosi, kad jie atvyks ir su mumis pradės diskusiją.

Vis dėlto nemanau, kad pasiūlymas atidėti rezoliucijos priėmimą būtų vertinamas labai prieštaringai, nes mums, kaip Europos Parlamentui, svarbu paisyti žmogaus teisių apsaugos principo, taip pat žmonių – šiuo atveju Sacharos žmonių – apsisprendimo teisės principo laikymosi ir remti šiuos principus. Netoli Tindufo esančiose stovyklose pirmą kartą lankiausi prieš 23 metus. Nuo tada ši tauta kovoja, kad galiausiai galėtų laikytis savo pačios įstatymų ir surengti teisingą referendumą. Todėl džiaugiuosi, kad ši rezoliucija parengta, ir tikiuosi, kad rytoj ji bus taip pat ir priimta.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, pirma, norėčiau pasakyti, kad, žinoma, galėjome diskutuoti ilgiau ir parengti kitokį tekstą. Vis dėlto diskusijoms dėl teksto taip pat buvo skirta apytiksliai tiek pat laiko, kiek paprastai skiriama skubos tvarka priimamoms rezoliucijoms. Todėl mūsų partneriams iš Maroko reikėtų perduoti, kad tai yra įvairių politinių frakcijų pasiektas susitarimas.

Manau, kad dabar pats laikas šiam dialogui. Tikriausiai pirmą kartą pritariu P. A. Panzeri pasiūlymui dėl nuolatinio dialogo Parlamento komitete dėl kai kurių klausimų, dėl kurių turime įsipareigojimų kolegų iš Maroko atžvilgiu. Tai neseniai sukurtas komitetas, kurį gali paremti – kodėl gi ne? – grupė draugų iš Maroko, nes čia jų yra daug. Taip pat išties laukiu dialogo su Maroko užsienio reikalų ministru. Jis pranešė, kad kitą savaitę kreipsis į Užsienio reikalų komitetą. Tai bus dar viena proga tęsti šį dialogą.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, labai įdėmiai stebėjęs diskusiją norėčiau pasilikti prie savo pirminio pareiškimo. Manau, kad jis labai subalansuotas ir labai teisingas.

Norėčiau tiesiog pakartoti paskutinį sakinį. Europos Sąjunga remia Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pastangas, kuris siekia rasti teisingą, ilgalaikį ir abipusiškai priimtiną politinį sprendimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos Vakarų Sacharos žmonių apsisprendimui laikantis Saugumo tarybos rezoliucijų. Norėčiau tvirtai paraginti abi konflikto šalis paremti šias Jungtinių Tautų pastangas.

  Pirmininkė. – Diskusijai paskatinti pateikti septyni pasiūlymai dėl rezoliucijų⁽¹⁾. Tuo diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12 val.

(Posėdis sustabdytas 20.00 val. ir atnaujintas 21.00 val.)

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Atidžiai išnaginėjus internete pateikiamas nuotraukas galima susidaryti įspūdį apie smurtinių veiksmų, panaudotų prieš Maroko teisėsaugos institucijas, mastą. Gdaim Iziko stovykloje ir į al Ajūną vedančiame kelyje užfiksuoti vaizdai liudija apie mirtinus smurtinius veiksmus prieš Maroko saugos tarnybas. Išimtis nebuvo padaryta net ir greitosios pagalbos automobilių atžvilgiu. Tikrovė labai skiriasi nuo to, kokią nuomonę mums perša propagandinės priemonės. Todėl mūsų Parlamentas turėtų elgtis santūriai ir protingai užuot neteisingai kaltę suvertęs Maroko valdžios institucijoms ir dėl šios padėties visą atsakomybę priskirdamas joms.

  Debora Serracchiani (S&D), raštu. – (IT) Atsižvelgiant į galimą neigiamą poveikį regiono stabilumui, reikia skirti daugiau dėmesio naujausiems žiauriems įvykiams, susijusiems su Maroko ir Polisario fronto ginču dėl Vakarų Sacharos. Panašu, kad al Ajūno stovyklos išardymas pareikalavo maždaug 12 aukų, daugiau kaip 700 žmonių buvo sužeisti, 150 dingo ir 160 buvo areštuoti Maroko valdžios institucijų ir manoma, kad šių įvykių metu žuvo iš Sacharos kilęs Ispanijos pilietis Baby Hamday Buyema. Negalime Sacharos žmonių palikti likimo valiai, turime užbaigti Jungtinių Tautų vedamas derybas pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, visų pirma jos 2 straipsnį. Europos Sąjunga turi imtis veiksmų ir pareikalauti, kad Maroko Vyriausybė vengtų naujo kraujo praliejimo ir paleistų neteisėtai laikomus Sacharos gyventojus. Neoficialių derybų, vykusių tarp šalių 2010 m. lapkričio 7 ir 8 d., atnaujinimas turi būti pirmas ženklas, kad šalys gali taikiai sutikti su teisingu sprendimu.

PIRMININKAVO: RAINER WIELAND
Pirmininko pavaduotojas

(1) Žr. protokolą.

17. Prašymas atšaukti Parlamento nario imunitetą (žr. protokolą)

18. Komitetų ir delegacijų sudėtis (žr. protokolą)

19. Ukraina (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl Ukrainos Komisijos Pirmininko pavaduotojo ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai vardu. Pirmiausia žodį norėčiau suteikti Komisijos nariui K. De Guchtui, kalbėsiančiam Komisijos Pirmininko pavaduotojo ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai baronienės C. Ashton vardu.

  Karel De Gucht, Komisijos narys, Komisijos Pirmininko pavaduotojo ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai vardu. – (FR) Pone pirmininke, labai džiaugiuosi šįvakar aptardamas Ukrainoje susiklosčiusią padėtį Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos Pirmininko pavaduotojos Cathy Ashton, kuri apgailestauja, kad negalėjo dalyvauti šiandieniniame posėdyje, vardu.

Šiandien Ukrainai svarbi diena – šįryt pranešta, kad 2013 m. Ukraina pirmininkaus ESBO. Tai ne tik privilegija, bet ir atsakomybė ir Ukrainai ji suteiks galimybę pateisinti lūkesčius, kurie, žinoma, labai dideli.

Dabar norėčiau pakalbėti apie mūsų dvišalius santykius, juos plėtojant praeitą pirmadienį Château Val Duchesse, Briuselis, įvyko aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame dalyvavo Prezidentas V. Yanukovych, taip pat Pirmininkai H. Van Rompuy ir J. M. Barroso. Cathy Ashton kalbėjo diskusijoje dėl tarptautinio lygmens problemų. Aš taip pat ten buvau, kad pasirūpinčiau galimybėmis netolimoje ateityje sukurti plačia ir visapusišką laisvos prekybos zoną, kuriai būtų keliami aukšti tikslai. Diskusijos buvo atviros ir esu tikras, kad aukščiausiojo lygio susitikime buvo užmegzti santykiai, kuriuos verta dar labiau plėtoti ir tinkamai realizuoti.

Du svarbiausi aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatai – veiksmų plano dėl laisvo asmenų judėjimo patvirtinimas ir partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, leidžiančio Ukrainai dalyvauti ES programose, protokolo pasirašymas.

Į darbotvarkę taip pat buvo įtraukti šie klausimai: Ukrainos vidaus padėtis, šiuo metu vykstančios derybos dėl būsimo asociacijos susitarimo ir reformų procesas. Ukraina yra viena iš mūsų kaimyninių šalių. Todėl bandome pasinaudoti jos artumu, o Ukrainos kaimyninės valstybės taip pat nesėdi rankų sudėjusios, jeigu prisiminsime šį savaitgalį vykstančio NATO aukščiausiojo lygio susitikimą ir šiandien Briuselyje užbaigtas dvišales derybas, kuriose dalyvavau vos prieš kelias valandas, leidžiančias ES paremti Rusijos prisijungimą prie PPO.

Sugrįžkime prie aukščiausiojo lygio susitikimo klausimo. Dabartinė valdžia ėmėsi tam tikrų svarbių ekonominių reformų, kurioms pritarėme. Pirma, parengtas viešųjų pirkimų įstatymas, kurio vaidmuo kovoje su korupcija turėtų būti svarbus. Sudaryti susitarimai su TVF ir imtasi svarbių pertvarkos priemonių labai svarbiame energetikos sektoriuje. Ukrainos Vyriausybė tikrai sėkmingai stabilizavo padėtį šalyje. Akivaizdu, kad tai labai svarbu.

Vis dėlto mums rūpestį kelia nuolat gaunami pranešimai dėl pagrindinių laisvių ir demokratinių principų nepaisymo Ukrainoje. Itin didelį susirūpinimą kelia gauti nusiskundimai dėl žiniasklaidos laisvės ir susirinkimų ir asociacijų laisvių. Be to, kaip žinote, Ukrainos konstitucinis teismas neseniai panaikino 2004 m. Konstituciją, kuri buvo priimta per oranžinę revoliuciją. Taigi vėl taikoma 1996 m. Konstitucija, kuria suteikiami platūs įgaliojimai prezidentui. Šis daug prieštaravimų keliantis sprendimas įrodo, kad Ukrainai reikalingas atvira ir dalyvavimu grindžiama konstitucinė reforma.

Šiuo procesu turėtų būti siekiama sukurti tvarią galių pusiausvyros sistemą, atitinkančią europinius reikalavimus. Ši tema taip pat buvo aptarta jūsų vasario mėn. rezoliucijoje.

Kitas labai neseniai priimtas Konstitucinio teismo sprendimas, kurį galima aiškinti įvairiai, susijęs su dabartinės parlamento kadencijos trukme. Nors šiuo metu galiojančioje 1996 m. Konstitucijoje nustatyta ketverių metų kadencija, Teismas nusprendė, kad dabartinio parlamento įgaliojimai nutruks tik po penkerių metų, nes jo nariai buvo išrinkti laikotarpiu, kai buvo taikoma 2004 m. Konstitucija. Šis sprendimas rodo, kad laikomasi požiūrio „à la carte“, kuriuo vis dažniau vadovaujasi dabartinė administracija. Vėlgi, Ukrainai labai reikia atviros ir dalyvavimu grindžiamos konstitucinės pertvarkos, o ne atsižvelgiant į aplinkybes priimamų sprendimų.

Pastaraisiais metais Ukrainoje labai gerai užtikrinamos politinės laisvės – patikimos institucijos pripažįsta, kad vis daugiau rinkimų atitinka tarptautinius reikalavimus. Tačiau apgailestaujant tenka pažymėti, kad paskutinius, spalio 31 d. surengtus savivaldybių rinkimus kritikavo daugelis stebėtojų. Nors ši kritika susijusi tik su techninio ir procedūrinio pobūdžio aspektais, tai vis tiek žingsnis atgal.

Demokratinės vertybės ir principai kartu su žmogaus teisėmis – tai pagrindiniai ES valstybių narių principai. Tai principai, kurių atžvilgiu kompromisai negalimi, juo labiau kad šiuo atveju kalbame apie svarbų partnerį.

Bendros vertybės bendrai ateičiai: toks yra būsimai Ukrainos ir ES asociacijai keliamas iššūkis. Kaip tai padarėme per praeitą pirmadienį vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą ir tol, kol problemos nebus išspręstos, turime ir toliau labai aiškiai rodyti savo poziciją dėl pagrindinių vertybių laikymosi.

  Elmar Brok, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau nuoširdžiai padėkoti už vyriausiosios įgaliotinės vardu šiame Parlamente padarytą pareiškimą, prie kurio tegaliu pridurti labai nedaug. Manau, kad galime tvirtai pasakyti, kad dėl reformų ir didesnio stabilumo sprendimai priimti, be to, ir dėl priežasčių, susijusių su Parlamento stabilumu, ir kad jam reikia pritarti, tačiau taip pat turime pažymėti, kad, nors paskutiniai rinkimai į Parlamentą buvo teisingi, vietinės reikšmės rinkimai tokie nebuvo, nes juose buvo padaryta pakeitimų ir opozicija neturėjo vienodų sąlygų parengti sąrašus visose rinkimų apylinkėse. Manau, kad taip pat reikia pažymėti faktą, kad slaptosios tarnybos vadovas taip pat atlieka svarbiausias priežiūros funkcijas Konstituciniame teisme ir kad ten teisėjai keičiami, siekiant panaikinti oranžinės revoliucijos konstituciją. Tokios yra aplinkybės. Todėl norėčiau padėkoti už pareiškimą, kad labai svarbūs yra bendrų vertybių ir pagrindinių teisių klausimai. Europos perspektyva Ukrainai, žinoma, taip pat yra svarbus klausimas.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad pirmadienį vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime gyvybiškai svarbi pažanga buvo pasiekta svarbiais klausimais. Mano išsakyta kritika neturėtų būti susijusi arba būti siejama su tuo, kokie šiame etape bus priimti sprendimai dėl vizų skyriaus. Šioje srityje teigiama ir svarbu siekti pažangos.

Svarbu, kad pasiektume pažangos dėl išplėstos laisvosios prekybos zonos, kas priartins Ukrainą prie Europos vidaus rinkos, ir paaiškinti, kad Europoje Ukraina turi ne tik politinių, bet taip pat ir ekonominio pobūdžio perspektyvų. Beprasmiška įsivesti Rusijos ekonomikos sistemą neturint Rusijos žaliavų. Ukrainai Europos rinka bus kur kas naudingesnė ir tai taip pat turėtų pagerinti asociacijos susitarimą. Vis dėlto manau, kad turėtų būti aišku, kad tokia padėtis būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet taip pat ir mums patiems ir kad turėtume laikyti svarbiu siekį užtikrinti, kad išorinis ir nacionalinis Turkijos vystymasis vyktų ta linkme, kuri tenkina mūsų bendrus interesus.

  Adrian Severin, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, mano frakcijos požiūrį į Ukrainos ir Europos Sąjungos santykius šiandien galima būtų išreikšti šiuo garsios kalbos sakiniu: kad Ukrainoje Europos Sąjungos projektas būtų patikimai remiamas, reikia klausti, ne kuo Ukraina gali būti naudinga Europos Sąjungai, bet kuo Europa gali būti naudinga Ukrainai.

Todėl Europos Sąjungos požiūris į Ukrainą turėtų būti suderintas, teisingas, grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir strateginiais sumetimais. Manau, paskutinio aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatai atitiko šiuos kriterijus, ir norėčiau padėkoti Komisijos nariui taip atskleidus mūsų požiūrį.

„Suderintas“ reiškia, kad reikalaujama patobulinimų ir kartu siūloma pagalba. „Teisingas“ reiškia, kad vengiama kištis į vidaus politinius nesutarimus ir vertinant mūsų palankiai ir nepalankiai vertinamų partijų veiksmus vadovaujamasi tais pačiais standartais. „Grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis“ reiškia, kad pasikliaujama tik įrodymais, o ne tvirtinimais, gandais ir išankstiniu nusistatymu. „Strateginis“ reiškia, kad skatinamos tos politikos kryptys, kurios leis natūraliai integruotis į Europos Sąjungos projektą, o ne tos, kuriomis siekiama pasinaudoti Ukraina sprendžiant nesutarimus su jos kaimyninėmis valstybėmis.

Kompromisinė rezoliucija, kurią po šiandieninės diskusijos turėtume priimti, nėra tobula, tačiau tai deramas tokio požiūrio pavyzdys. Tenka apgailestauti dėl kelių teksto spausdinimo klaidų. Turime paprašyti Ukrainos politikos subjektų vengti pateikti šią rezoliuciją kaip vienų pergalės prieš kitus ženklą. Iš tikrųjų šia rezoliucija siekiama visoms Ukrainos politinėms jėgoms parodyti, kad pats laikas susivienyti dėl minimalaus masto nacionalinio lygmens darbotvarkės ir įvykdyti ilgai lauktas reformas, politines priemones ir pasiekti politinio pobūdžio rezultatų, kurie užtikrintų geresnes gyvenimo sąlygas žmonėms ir geresnes galimybes šaliai siekiant Europos integracijos. Nėra reikalo Ukrainos vidaus nesutarimus spręsti tarptautiniu lygmeniu.

Atlikime visas savo pareigas ir ateityje mums visiems bus atlyginta už tai.

  Adina-Ioana Vălean, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, įdomu tai, kad Ukrainos klausimas taip dažnai įtraukiamas į mūsų darbotvarkę. Tikiuosi, kad tai rodo mūsų tarpusavio santykių pažangą.

Esu linkusi manyti, kad, jeigu abi pusės vadovausis pragmatiškumu ir viena kitą gerbs, supras skirtumus, tačiau suras ir bendrų interesų, galėsime rengti bendrus projektus ir užtikrinti atvirus partnerystės ryšius.

Džiaugiuosi naujausiais Ukrainos vadovų pareiškimais, kurie, tikiuosi, dabar panaikina tam tikrus būgštavimus, kad Ukrainos ateitis Europoje tampa vis mažiau užtikrinta. Kita vertus, kiekviena diskusija dėl Ukrainos yra linkusi peraugti į karą tarp Europos opozicinių politinių jėgų ir Ukrainos valdžios politinių partijų. Manau, kad tai nenaudinga, nes svarbu yra ne kas geresnis – valdžia ar opozicija – arba ką Europa labiau palaiko, bet svarbi Ukrainos piliečių demokratinė ateitis ir tai, kad ukrainiečiai gyventų stiprioje, demokratinėje ir klestinčioje šalyje.

Šią savaitę vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime pasiekta gerų rezultatų galimybių pasinaudoti ES programomis gerinimo srityje ir derybose dėl asociacijos susitarimo. Itin džiaugiuosi matydama ilgai lauktą pažangą siekiant sukurti laisvosios prekybos zoną.

Žinoma, dar reikia daug nuveikti ekonomikos ir institucinių reformų srityse, ir dedamos pastangos turėtų būti vienijamos. Viešųjų pirkimų įstatyme, kuris buvo priimtas šiemet, neturėtų būti numatytas išimčių taikymas – tai taikytina net ir Europos futbolo čempionato atžvilgiu.

Nors naujas mokesčių kodeksas yra geras žingsnis į priekį, pagerinantis fiskalinę aplinką, tai neturėtų tapti našta, ypač MVĮ atžvilgiu, kurios yra tokios svarbios sveikoje ekonomikoje.

Vis dėlto, jums leidus, paaiškinsiu. Kalbame ne apie mūsų teikiamus nurodymus Ukrainai ir ne apie tai, ką Ukraina turi padaryti dėl mūsų. Visų pirma kalbame apie tai, ką Ukraina turi padaryti savo naudai, nes reformos institucinėje ir ekonomikos srityse yra būtina klestinčios demokratinės ateities sąlyga ir tai labiausiai atitinka Ukrainos piliečių interesus.

  Rebecca Harms , Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pastarosiomis dienomis Kijeve, Luganske, Charkove ir daugelyje kitų Ukrainos didelių ir mažų miestų vyko dideli protestai. Dešimtys arba šimtai tūkstančių Ukrainos piliečių išeina į gatves. Jie protestuoja prieš mokestinius įstatymus, kurie, jų manymu, neteisingi. Jeigu mūsų rezoliucija kam nors skirta, tokiomis aplinkybėmis ji, mano nuomone, turėtų būti skirta Ukrainos piliečiams, kurie šiais protestais užtikrina, kad Ukraina, kaip demokratinės santvarkos šalis, toliau vystosi. Mūsų rezoliucija, kurioje reiškiamas susirūpinimas dėl demokratinių principų nesilaikymo, žinoma, skirta vyriausybei ir valdžios institucijoms, visų pirma dėl šių protestų, ir ypač nacionalinėms Ukrainos valdžios institucijoms, siekiant paraginti jas leisti tęsti šiuos protestus. Tikimasi, kad šimtai tūkstančių, galbūt net milijonai žmonių rytoj išeis į Kijevo gatves. Turiu pripažinti, kad su dideliu susirūpinimu stebiu, kas čia vyksta, ir negaliu nesirūpinti dėl to, kas gali nutikti. Kol kas viskas gerai – nusispjaukite tris kartus per petį. Per pastarąsias dvi dienas valdžia parodė, kad susirinkimo laisvė egzistuoja. Labai tikiuosi, kad taip bus ir toliau.

Manau, kad mums buvo labai svarbu parengti šią tarpfrakcinę rezoliuciją. Labai pakenktume Ukrainos vystymuisi, jeigu ateityje dalis šio Parlamento narių remtų Regionų partiją, o dalis – Yulios Tymoshenko partiją. Tai nebūtų naudinga Ukrainos demokratinio vystymosi požiūriu. Tikiuosi, kad ši rezoliucija bus įvertinta rimtai – net jeigu ją priimsime po aukščiausiojo lygio susitikimo – visų pirma atsižvelgiant į didelius protestus ir žmonių susirūpinimą dėl TVF pertvarkos pasekmių ir į tai, kad paprastai labai atidžiai stebime dabartinius įvykius Kijeve ir Ukrainoje. Ačiū už dėmesį ir tikiuosi, kad mes – įskaitant Komisiją – ir toliau savo veikla rodysime solidarumą su šia šalimi, kuri mums, europiečiams, tokia artima.

  Paweł Robert Kowal, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, Europos Parlamente kelias savaites labai įdomiai diskutavome apie Ukrainos reikalus. Manau, kad tai buvo labai naudinga. Ukrainoje mūsų veikla stebima su dideliu susidomėjimu – didesniu nei daugelyje Europos Sąjungos šalių. Todėl laikykime savo rezoliuciją ne laišku vienai ar kitai partijai, bet laišku ukrainiečiams, kuriame nuoširdžiai išdėstysime, kad įvykius stebime su susidomėjimu ir kad esame kaimynai, kurie yra pasirengę Ukrainai atverti duris ir kurie nori glaudesnių santykių su šalies piliečiais. Norėčiau labai padėkoti R. Harms už puikius žodžius. Ji visuomet puikiai jaučia, ką tokiu momentu reikia pasakyti.

Pakalbėkime atvirai apie rinkimus, kurie mūsų netenkino. Daugelis rinkimų elementų galėtų būti kur kas geresni. Paaiškėjo, kad neįmanoma išlaikyti geros ankstesnių rinkimų tendencijos, tačiau taip pat pažymėkime, kad Ukraina vis dar turi galimybę ir kad šiuo atveju Ukrainai norime padėti. Todėl įvardykime teigiamus elementus ir pasakykime, kad ne tik ekonomikos, bet taip pat ir politikos srityje ir visų svarbiausia kiekvienam ukrainiečiui Europos durys yra atviros ir kad tai, jog tokia žinia paskleista šią savaitę po Europos Sąjungos ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimo, yra teigiamai vertintinas dalykas. Geras sutapimas yra toks, kad šiandien kalbame apie tai, jog rezoliucija skirta ne kuriai nors vienai Ukrainos partijai. Ji skirta ukrainiečiams ir ją priimame kartu.

  Jaromír Kohlíček, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, kai tik paminima Ukraina, vidutinis ES pilietis pagalvoja apie boksininką V. Klitschko, lengvai įveikiantį savo priešininkus. Tačiau ekonomine prasme Ukrainos svarba panaši ir tam tikros ES ir Balkanų šalys yra priklausomos nuo transporto kelių, kuriais per Ukrainos teritoriją joms tiekiama nafta ir dujos iš Vidurio Azijos ir Sibiro šalių. Akivaizdu, kad ši šalis yra svarbiausia iš Rytų partnerystės šalių. Todėl džiaugiuosi pagerėjusiais santykiais su Rusija ir ES bei Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatais. Daugelyje ES šalių ukrainiečiai sudaro reikšmingą dalį iš užsienio atvykusių darbuotojų ir Ukrainos bei ES tarpusavio prekyba nuolat intensyvėja. Pagrindinės šios šalies problemos yra tokios pačios, su kuriomis susiduria daugelis ES šalių: korupcija, nepalanki vizų išdavimo tvarka ir abipusiškai nesuderinti teisės aktai. Reikėtų paminėti, kad, stebėtojų nuomone, savivaldybių rinkimai praėjo be didelių techninių trūkumų. Politinių frakcijų pasiūlyta rezoliucija – tai suderintas kompromisas, ir nors galėčiau nesutikti su tam tikrais elementais, GUE/NGL frakcija pritaria jai.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, daug, kartais neįtikėtinų trūkumų spalio 31 d. Ukrainoje vykusiuose vietos ir regioniniuose rinkimuose Europos Sąjungai turi parodyti, kad esama problemų. Galima pateikti bent porą pavyzdžių: daugelyje regionų vykdomas itin didelio masto, nekontroliuojamas papildomų balsalapių spausdinimas ir fotografavimas, o ką kalbėti apie didelį spaudimą tarnautojams, mokytojams, gydytojams ir profesoriams, kad šie nepalaikytų opozicinių partijų? Europos Sąjunga – ir tai padaryti galime – turėtų laikytis tvirtos pozicijos šios blogos, nedemokratinės įžangos į 2012 m. Ukrainos rinkimus atžvilgiu; kartu turime išsaugoti savo pačių politines vertybes autoritarinių Ukrainos tendencijų akivaizdoje. Priešingu atveju rizikuojame prarasti patikimumą tarp aukščiausių šalies vadovų ir visų pirma tarp tų žmonių, kurie orientuoti į reformas ir demokratiją. Laimei, jūsų, Komisijos nary, kalba nesuteikia dingsties tokio pobūdžio rūpesčiams.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, visi žinome, kad Ukraina yra viena didžiausių kaimyninių ES šalių ir kad jos ateities potencialas labai didelis. Todėl tai neabejotinai labai svarbus ES partneris. Vis dėlto, politiniu požiūriu, panašu, kad ji gerokai atitolusi nuo ES. Žinoma, ne be priežasties paskutiniuose vietos rinkimuose sėkmė lydėjo prorusišką partiją. Galbūt tai taip pat buvo Europos Sąjungos pralaimėjimas. Todėl akivaizdu, kad ES ukrainiečius vis mažiau traukia. Paprasti Ukrainos piliečiai galbūt norėtų būti europiečiai, tačiau nebūtinai priklausyti Europos Sąjungai. Šiuo atveju ES, elgdamasi labiau kaip arogantiška supervalstybė, laipsniškai praranda savo privalumus. Vis dėlto neabejotina, kad ukrainiečiai norėtų būti laikomi lygiaverčiais ES ir Rusijos partneriais.

Todėl nežvelkime į ukrainiečius iš aukšto, tarsi jų aukščiausias tikslas būtų tapti ES nariais. Suteikime jiems galimybę per artimiausius metus patiems kurti savo tapatybę ir tada nuspręsti, ar jie nori suartėti su ES, o gal jiems labiau patiktų būti nepriklausomiems.

  Michael Gahler (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ES ir Ukrainos bendradarbiavimo galimybės labai didelės. Per aukščiausiojo lygio susitikimą tai buvo akivaizdu. Vizų išdavimo tvarkos liberalizavimo veiksmų planas ir asociacijos susitarimas tėra tik du to pavyzdžiai.

Vis dėlto šioje kompromisinėje rezoliucijoje – ir tai matyti pagal aspektus, iš kurių ši rezoliucija sudaryta – taip pat pabrėžėme galimai teigiamus aspektus. Tačiau norėčiau pacituoti anglišką patarlę, kad neparagavęs skonio nepažinsi. Ar reformos paketas ir reformos teisės aktai iš tikrųjų bus įgyvendinti, dar pamatysime.

Komisijos narys kalbėjo apie viešųjų pirkimų įstatymą. Ką tik priimta didelė šio įstatymo taikymo išimtis. Nustatyta, kad visiems su Europos futbolo čempionatu susijusiems pirkimams įstatymas netaikomas. Jau galiu puikiai įsivaizduoti, kas dėl to nuostabiai praturtės. Taigi tai didžiai gerbiamo principo pavyzdys, tačiau tikrovėje viskas vyksta visiškai kitaip.

Norėčiau specialiai padėkoti Komisijos nariui, kad išsakė susirūpinimą dėl spaudos laisvės, susirinkimo ir saviraiškos laisvių, ir už tai, kad aiškiai pareiškė, jog vietinės reikšmės rinkimais buvo žengtas žingsnis atgal. Bent taip tai paaiškinta vertime į vokiečių kalbą. Tokios pat nuomonės laikosi ir Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija ir mes taip pat labai aiškiai išsakėme šią nuomonę.

Jeigu A. Severin tvirtina, kad nėra būtinybės nacionalinius konfliktus spręsti tarptautiniu lygmeniu, mano nuomone, tai švelnesnis būdas kalbėti apie tai, kas anksčiau vadinta nesikišimo į šalies vidaus reikalus principas. To buvo per daug ir todėl tai neturėtų būti principas, kuriuo turėtume vadovautis savo santykiuose su Ukraina. Būtent todėl, kad norime šią šalį priartinti prie Europos, reikia, kad ji sudarytų sąlygas ją lyginti taikant europietiškus standartus. Todėl R. Harms teisi sakydama, kad būtent dabar privalome palaikyti glaudžius santykius su Ukraina ir užtikrinti, kad regresyvi politika nekeltų pavojaus pasiekimams demokratijos ir žmogaus teisių srityse.

  Hannes Swoboda (S&D). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, būkime atviri. Deja, oranžine revoliucija, ir šiuo atveju norėčiau pabrėžti žodį „deja“, nebuvo pasiekta tai, kas turėjo būti pasiekta. Taip yra, be kitų priežasčių, dėl Y. Tymoshenko ir V. Yushchenko ginčo. Dabar V. Yushchenko sako, kad Y. Tymoshenko yra visiškai tokia pat kaip V. Yushchenko, kas yra įdomu. Deja, vietos rinkimai nepateisino mūsų lūkesčių. Jie neatitiko europietiškų standartų ir Ukrainos žmonėms tas jau tapo aišku.

Būkime sąžiningi, pone M. Gahleri, A. Severin kalbėjo visiškai apie kitką. Turėtumėte pasikalbėti su Y. Tymoshenko taip, kaip mes tai darome su savo draugais iš Ukrainos regionų partijos, kitaip tariant, turėtumėt paskatinti ją laikytis europietiškų pažiūrų. Palikime oligarchus sau ir siekime demokratinės valstybės. Netrukdykite Parlamento darbo ir mes tikrai dėsime pastangas darydami spaudimą, siekdami užtikrinti, kad Europos teisės reikalavimai būtų įvykdyti. R. Harms sėdi viduryje. Nors tai nėra nuolatinė Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso frakcijos pozicija, galime sutikti su R. Harms išsakyta nuomone. Pagal europietiškus standartus ir Europos teisės sistemos reikalavimus ištieskime šiai šaliai pagalbos ranką. Tai svarbu visoms šalims. Tai mūsų politika ir ją tęsime, kol ką nors pasieksime. Todėl kritiškai vertinome nepavykusius rinkimus.

Užtikrinkite, kad Y. Tymoshenko padėtų suformuoti konstruktyvią opozicinę jėgą. Patarkite Y. Tymoshenko taip, kaip mes patarėme V. Yanukovychiui.

  Marek Henryk Migalski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, savo kalbą pradėsiu A. Severino žodžiais, jis pasakė kai ką labai svarbaus, t. y. kad turėtume pagalvoti, kuo galėtume padėti Ukrainai, o ne kuo ukrainiečiai galėtų padėti mums. Norėčiau padėkoti A. Severinui už šiuos žodžius, nes taip, iš tikrųjų, ir turėtume padaryti.

Taip, šie rinkimai nevyko taip, kaip mes norėjome. Buvo ir to, ko neturėjo būti. Vis dėlto pritariu R. Harms, kuri sako, kad neturėtume siekti, kad mus paremtų viena ar kita partija, bet turėtume įšsiaiškinti ukrainiečių ir savo norus. Todėl Ukrainos integravimas į Europos struktūras, ir pasakykime tai aiškiai – Europos Sąjungos narystė – naudinga Europos Sąjungai ir patiems ukrainiečiams. Manau, kad šiek tiek nesąžininga iš ukrainiečių tikėtis tokio reikalavimų sugriežtinimo. Taip yra dėl to, kad kai kurie šio Parlamento nariai žmogaus teisių, žodžio laisvės ir spaudos laisvės srityse laikosi labai kilniaširdiško požiūrio į savo strateginius partnerius. O mūsų draugams iš Ukrainos jie iš esmės didina ir griežtina reikalavimus. Šiuo atžvilgiu turėtume elgtis nuosaikiai. Ukrainiečiai nusipelno, kad su jais bendradarbiautume, kad juos palaikytume ir – kaip sakė H. Swoboda – tokia pozicija nepriklauso nuo to, apie kurias politines jėgas kalbame. Tas pats kartais nutinka ir čia – kai kurie nuomonių skirtumai praranda reikšmę, nes pats klausimas yra svarbesnis už nuomonių skirtumus. Tas klausimas – labai glaudus Europos Sąjungos ir Ukrainos bendradarbiavimas.

  David Campbell Bannerman (EFD). – Pone pirmininke, pažįstu Ukrainą iš apsilankymų Kijeve ir Kryme ir kolekcionuoju Ukrainos menininkų, kaip antai A. Tetenko ir S. F. Shishko, kūrinius. Ukrainiečiai geri, dosnūs, geraširdžiai žmonės, bet politiniu požiūriu patarčiau elgtis labai atsargiai. Ukraina yra į dvi stovyklas padalyta šalis – provakarietiškąją vakarų ir į Rusiją palaikančią rytų dalį. Tai svarbi šalis, kurioje gyvena 45 mln. gyventojų, ir Rusija šią šalį laiko beveik savo dalimi.

Lankiausi Rusijos laivyne Sevastopolyje, Krymo pusiasalyje. Rusai pavydžiai saugo priėjimą prie Juodosios jūros iš tos pusės. Bet kokios kalbos apie Ukrainos tapimą NATO nare Rusijai būtų labai skaudžios.

Neveiksminga baronienės C. Ashton vykdoma politika sunkiu laikotarpiu gali padidinti įtampą, o ES spaudimo Ukrainai žemės ūkio subsidijų, regioninės paramos ir masinės migracijos požiūriu kaina būtų pernelyg didelė. Geriau teikti pagalbą kitais būdais ir laikyti Ukrainą išdidžia, nepriklausoma, ES nepriklausančia tauta.

  Csanád Szegedi (NI). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad visi sutariame, jog, atsižvelgiant į didelį jos plotą geografiniu požiūriu ir gyventojų skaičių, Ukraina Europos Sąjungai turi strateginę ir, galbūt, esminę reikšmę.

Vis dėlto manau, kad pranešime neapžvelgti du klausimai. Vienas jų – tautinių mažumų Ukrainoje klausimas. Kaip visi žinome, ukrainiečiai sudaro tik apie 65–70 proc. Ukrainos gyventojų, net jeigu įskaičiuotume ir Rutėnijos gyventojus. Šalyje gyvena gana didelė rusų tautinė mažuma, taip pat yra daug vengrų, totorių ir rumunų. Primygtinai siūlau, kad šis klausimas būtų įtrauktas į pranešimą ir kad į mūsų susirūpinimą dėl tautinių mažumų būtų atsižvelgta mūsų reikalavimuose. Taip pat verta paminėti, kad parama būtina vietinės reikšmės švietimui, t. y. būtent tautinių mažumų atstovų švietimui ir tautinių mažumų kalbos vartojimui, ir kad buvo išniekinti vietinės reikšmės Pakarpatės vengrų tautinės mažumos paminklai.

Kitas klausimas yra tas, kad tenka apgailestauti, jog neišsakėme daugiau kritikos dėl apgavystės atvejų, įvykdytų per vietos valdžios rinkimus. Todėl reikalauju, kad ES paprašytų Ukrainos pateikti paaiškinimą dėl šių dviejų klausimų.

  Paweł Zalewski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, ES ir Ukrainos santykių požiūriu, ši savaitė vertintina teigiamai. Pirma, per pirmadienio aukščiausiojo lygio susitikimą kartu parengėme vizų išdavimo tvarkos sušvelninimo veiksmų planą. Taip pat rytoj balsuosime dėl, mano manymu, teigiamai vertintinos Europos Parlamento rezoliucijos, kuri atveria geras tolesnio bendradarbiavimo ir Europos Sąjungos bei Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimo galimybes. Ji atveria tokias galimybes ir kartu užbaigia labai svarbias diskusijas, kurios vyko Europos Parlamente dėl šio klausimo.

Tai, kad pasiekėme kompromisą ir kad sutariame dėl pozicijos, vertinu gerai. Mūsų pozicija, kurią visų pirma, ir tai svarbiausia, rodome patiems ukrainiečiams, o ne konkrečioms Ukrainos politinėms jėgoms, ne valdančiajai prezidento V. Yanukovychiaus politinei partijai arba opozicinei Y. Tymoshenko partijai, yra vieninga. Norime, kad Ukraina įgyvendintų tokias reformas, kurios ateityje jai leistų tapti Europos Sąjungos nare. Tai itin svarbu. Ukrainos Vyriausybės darbą svarbu vertinti pagal jos pasiekimus ir pagal jos veiksmus.

Reikia pasakyti, kad, pirma, tai – pirmoji valdžia, kuri per daugelį metų ėmėsi reformų bendradarbiaudama su Tarptautiniu valiutos fondu, ir šiandien galima konstatuoti, kad šios reformos yra naudingos ekonomikai – aiškiai galime matyti, kad tikėtina, jog pasibaigs pastaraisiais metais labai ryškus sąstingio laikotarpis Ukrainoje. Kita vertus, pati Ukraina rodo norą prisijungti prie Europos Sąjungos, todėl ji suteikia mums teisę vertinti, kaip ji atitinka europietiškus standartus. Todėl, žinoma, privalome išnagrinėti su pastaruosiuose rinkimuose nustatytais trūkumais susijusius klausimus.

  Marek Siwiec (S&D). – (PL) Pone pirmininke, šiandien diskutuojame kitokiomis aplinkybėmis, negu jos buvo prieš mėnesį. Emocijos atslūgo. Pasiūlyme dėl rezoliucijos pateiktas tekstas labiau atspindi tikrąją padėtį. Gerai, kad Parlamentas bando laikytis vieningos nuomonės, nepaisant to, kad kartais ši nuomonė yra netinkama ir kartais parodomas didelis kompetencijos trūkumas.

Kas aptariama rezoliucijoje? Joje aptariamas demokratijos kokybės klausimas ir Parlamento ketinimų, siekiant aukštus reikalavimus tenkinančios demokratijos Ukrainoje, rimtumas. Rezoliucija skirta tiek „mėlynųjų“, tiek „oranžinių“ politinių pažiūrų šalininkams. Pastaruosius penkerius metus Ukrainoje susiklostė padėtis, kai pakaitomis laimėdavo „oranžinė“, vėliau „mėlynoji“, tada vėl „oranžinė“ partija, ir dabar valdžioje „mėlynoji“ partija. Norėčiau, kad „mėlynųjų“ politinių pažiūrų atstovams – prezidentui V. Yanukovychiui, ministrui pirmininkui M. Azarovui, Regionų partijos atstovams – šis Parlamentas pasakytų, kad būtent jie yra atsakingi už brangaus Nepriklausomybės aikštės palikimo – prieš kelerius metus Nepriklausomybės aikštėje kelių milijonų žmonių išsakytų reikalavimų – apsaugą. Atsakingi jie, nes jie valdžioje.

Taip pat norėčiau, kad šiuos žodžius išgirstų Yulia Tymoshenko, kuriai tenka atsakomybė už opozicinių jėgų įvaizdį. Norėčiau, kad svarbi opozicijos lyderė – Yulia Tymoshenko – suprastų, kad būnant opozicijoje svarbu ne tik reikalauti valdžios. Svarbu galėti pasiūlyti alternatyvų šaliai ir šias alternatyvas atskleisti žmonėms ir jomis juos sudominti, kad šie jas suprastų. Jeigu „mėlynųjų“ ir „oranžinių“ pažiūrų politinės jėgos suvoks, kad jie valdžioje yra tik laikinai, tada laikinai užims opozicijos vietą ir kad iš tikrųjų vienodas rūpestingumas, vaizduotė ir drąsa Ukrainai reikalingi nuolat, būsime pasiekę gerą rezultatą, nes šiuo atžvilgiu būsime jiems padėję.

Kolegai EP nariui iš Čekijos norėčiau pasakyti, kad amerikiečius Vokietijos bokso ringuose nugalėdavo ne Victor Klitschko, bet Vitali Klitschko. Yra du žmonės Klitschko pavarde. Tai, kad Ukraina užaugino du tokius boksininkus, parodo, kokia puiki tai šalis.

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, viena svarbiausių Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių – nepriklausomos Ukrainos sukūrimas. Tai šalis, kuri, galima manyti, prisijungs prie Europos Bendrijos.

Galiu tik pasidžiaugti, kad prezidentas V. Yanukovych ir naujasis parlamentas patvirtinto savo ketinimus įstoti į Europos Sąjungą, nes nuo korupcijos ir galingų grupuočių bei oligarchų gniaužtų išsilaisvinusi, visiškai nepriklausoma ir demokratinė Ukraina, tvirtai besivadovaujanti teisinės valstybės principais, yra ir bus nepamainomas viso žemyno stabilumo veiksnys. Be tikrai demokratiškos Ukrainos sunku įsivaizduoti visapusiškai demokratišką Rusiją.

Vakar sukako šešeri metai nuo oranžinės revoliucijos pradžios. Deja, didžiąja dalimi šio pokyčio suteiktų galimybių nebuvo pasinaudota. Vis dėlto, demokratiškų pažiūrų protestuotojų dėka 2004 m. daugiapartinės sistemos rinkimų ir spaudos laisvės patikimumas buvo atkurtas. Savo rezoliucijos projekte Europos Parlamentas išreiškia susirūpinimą dėl daugėjančių pranešimų dėl demokratinėms laisvėms ir teisėms, taip pat ir žiniasklaidos laisvei kilusios grėsmės ir dėl to, kad saugumo tarnybos vėl ėmė kištis į piliečių demokratinę veiklą.

Naujajai vyriausybei norėčiau pasakyti kai ką svarbaus: Europa pasirengusi bendradarbiauti visose srityse, tačiau už bendradarbiavimą niekada negali būti atsilyginta pagrindinių laisvių nepaisymu. Kaip tikri Ukrainos draugai, savo vertybes turime ginti atviriau, draugiškiau ir nuosaikiau nei kada nors anksčiau. Gaila, kad jau šešerius metus naujoji valdžia negali pripažinti oranžinės revoliucijos kaip liaudies valios išraiškos. Šios revoliucijos priežasčių ir pasekmių pripažinimas gali tik padidinti Ukrainos visuomenės integraciją.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, noriu kalbėti ne apie tai, kokių veiksmų turime imtis mes Ukrainos arba Ukraina mūsų atžvilgiu, bet apie tai, ką Ukraina turi nuveikti savo labui, nes jos likimas iš tikrųjų yra jos pačios rankose. Viena vertus, Ukraina rodo susidomėjimą integracija su Europos Sąjunga, tačiau, kita vertus, ir toliau gauname daug pranešimų apie pilietinių laisvių pažeidimus šioje šalyje. Per pastarąsias dvi dienas Europos Parlamentas gavo Ukrainos televizijos kanalo TVi žurnalistų skundą, kuriame pastarieji skundžiasi dėl politinio spaudimo ir nuolatinės priežiūros. Panaši problema egzistuoja komerciniame televizijos kanale Channel 5. Nepriklausomi Ukrainos tyrimų centrai neseniai informavo, kad tik keturios iš 69 planuotų reformų buvo įvykdytos.

Per neseniai vykusias diskusijas Europos Parlamente kai kurie EP nariai laikėsi nuomonės, kad nedemokratiško elgesio kritika trukdo Europos Komisijai ir Ukrainos valdžios institucijoms siekti glaudesnių Ukrainos ir Europos Sąjungos santykių, taigi geriau ne smerkti Ukrainos valdžios institucijas, bet skatinti jas imtis reformų. Vis dėlto manau, kad visų pirma Europos Parlamentas turėtų ginti demokratines vertybes ir atkreipti dėmesį į būtinybę laikytis teisinės valstybės principų. Realistinės politikos, spaudimo, skatinimo ir derybų priemonių naudojimo politikos turėtų laikytis vyriausybės, o Europos Parlamentas turėtų pasmerkti demokratinių laisvių pažeidimus ir įtikinti Europos Komisiją imtis priemonių, kuriomis šio tikslo siekimo sumetimais disponuoja Europos Sąjunga, t. y. demokratijos skatinimo programomis.

Džiaugiuosi, kad po pirmadienį įvykusio ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimo buvo pasirašytas protokolas, kuris atveria galimybes Ukrainai dalyvauti kai kuriose ES programose, ir kad imtasi veiksmų dėl vizų režimo panaikinimo. Vis dėlto atsakomybė dėl pažangos siekimo tenka Ukrainai.

  Jan Kozłowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, per spalio mėn. mėnesinę sesiją Komisijos narys Š. Füle pabrėžė, kad santykius su Ukraina reikėtų vertinti atsižvelgiant į tris įvykius, t. y. ES ir Ukrainos susitikimus ministrų lygmeniu, vietos rinkimus bei ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimą.

Esu itin sunerimęs dėl vietos rinkimų, kuriuos stebėjau kartu su kolega EP nariu P. R. Kowalu. Deja, tai, kad likus trims mėnesiams iki rinkimų buvo pakeisti rinkimų tvarką reglamentuojantys teisės aktai, be to, panaikinta 2004 m. Konstitucija, kelia minčių, kad Ukrainos gyventojai neturi teisės tikrumo ir ilgalaikiškumo pojūčio. Be to, dėl trūkumų, išaiškintų per pačius rinkimus, kyla abejonių, ar laikytasi demokratinių standartų. Vykdant reformas svarbiu aspektu taip pat reikėtų laikyti kovą su korupcija ir skaidrumo didinimą. Vis dėlto norėčiau išreikšti viltį, kad rezoliucija paskatins Ukrainą vykdyti pradėtus darbus ekonomikos ir institucijų reformų srityje.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Iš tiesų Parlamento kompromisinė rezoliucija dėl Ukrainos yra labai svarbi Ukrainos žmonėms, bet nepamirškime, kad ji yra labai svarbi ir Europos Sąjungos žmonėms, nes Ukraina yra svarbi mūsų partnerė, ypač vykdant kaimynystės politiką su Rytų Europa. Todėl mums iš tiesų labai svarbu ir toliau siekti glaudaus bendradarbiavimo, ypač vizų režimo srityje. Taigi ir Komisija, ir Taryba turi kaip galėdamos greičiau parengti veiksmų planą dėl bevizio režimo nustatymo. Taip pat turime greičiau susitarti ir dėl laisvosios prekybos sutarties. Siekiant ilgalaikio politinio stabilumo tiek šalies viduje, tiek su kaimyninėmis šalimis, Ukrainai, be abejo, yra labai svarbu įgyvendinti konstitucines reformas, tačiau mes – Europos Sąjunga ir jos institucijos – turime suvokti, jog tam reikia laiko ir turime visą laiką ne kritikuoti, o padėti Ukrainai integruotis į mūsų šeimą.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Ukraina yra nuspėjamai nenuspėjama. Ir aš labai džiaugiuosi, kad šis Europos politikos centro pateiktas apibūdinimas pamažu tampa netikslus. Labai džiaugiuosi, kad Ukrainos Vyriausybei pavyko stabilizuoti padėtį. Gerai, kad taip pat mažėja nedarbas ir auga ekonomika. Ukraina suinteresuota bendradarbiauti su Europos Sąjunga, ir suinteresuotumas yra abipusis. Europos Sąjunga taip pat suinteresuota, kad kaimyninėse šalyse būtų laikomasi demokratinių principų.

Šiandien Ukrainą galime kritikuoti dėl žmogaus teisių ir pagrindinių teisių padėties. Mus kelia nerimą korupcija ir jos sąsajos su politika. Vis dėlto Ukraina žino, kad šiuo klausimu Europos Sąjunga tikrai nenusileis. Šiuo požiūriu turime sukurti tikrus bendradarbiavimo santykius. Galiausiai, negaliu baigti kalbą nepasakęs, kad praeitą mėnesį Parlamento priimtas sprendimas atidėti šio pranešimo priėmimą buvo protingas. Rytoj priimsime išsamų ir suderintą pranešimą, kuris Ukrainai bus tikrai naudingas.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, buvau Parlamento delegacijos, kuri lankėsi Ukrainoje, narys. Atvirai tariant – grįžau apimtas prieštaringų jausmų. Būdami ten matėme daug protestų ir neramumų. Vis dėlto pastebėjome ir teigiamų ženklų. Džiaugiuosi Konstitucinio teismo priimtu sprendimu dėl parlamento kadencijos, nes juo pašalinta pagrindinė kliūtis siekti stabilumo.

Gerbiami EP nariai, Ukrainoje gyvena beveik 1 mln. iš Bulgarijos kilusių žmonių. Tai yra 1 mln. galimų europietiškų idėjų skleidėjų Ukrainoje, kurie neturi nieko bendro su dalyvavimu oligarchinių jėgų žaidimuose ir dėl jų nėra atsakingi. Vykdydami politiką vizų režimo srityje turime rasti būdą užtikrinti, kad šie žmonės, kurie kartu su savo protėviais buvo atskirti nuo tėvynės ilgiau kaip 300 metų, turėtų galimybę laisvai vykti į Bulgariją ir iš ten grįžę skleisti mūsų europietiškas vertybes Ukrainoje.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE). – (LT) Visai neseniai Ukraina buvo neabejotina lyderė lyginant su kitais mūsų rytų kaimynais. Kalbu apie europinių standartų taikymą, ekonomines ir teisines reformas, vidaus politinį procesą. Žinoma, pastarųjų metų įvykiai šioje šalyje kelia nerimą, todėl manau, kad tiesiog privalome savo partnerei Ukrainai išreikšti savo susirūpinimą dėl tų negerovių, kurias matome, ypatingų galių, kurios suteiktos Ukrainos saugumo tarnybai, priemonių, kurių Saugumo tarnyba ėmėsi, bandydama įbauginti nevyriausybines organizacijas, kontroliuoti Ukrainos spaudą. Pasakiusi tai, noriu pasakyti ir kita. Turime remti Ukrainos europinės integracijos procesą. Galime naudoti botago ir pyrago politiką („carrot and stick“), bet pyrago turi būti daugiau. Mes turime artinti Ukrainą prie Europos Sąjungos, o ne stumti ją toliau. Manau, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra ir mūsų strateginis tikslas, todėl turime surasti tinkamas priemones tam tikslui pasiekti.

  Alexander Mirsky (S&D). – (LV) Pone pirmininke, norėčiau užduoti klausimą visiems EP nariams. Kodėl rezoliucija dėl Ukrainos mums būtina dabar? Ar kad padėtume naujajai Ukrainos Vyriausybei, ar kad įsikištume į šios šalies vidaus reikalus prieš vietos rinkimus ir trukdytume jiems patiems savo šalyje gerinti padėtį? Panašu, kad siekiame kištis į vietos rinkimų reikalus. Paslapčia parengtas tekstas, kuriame pateikiama nuomonė, kad Ukrainoje viskas labai blogai. Ir žmonės, kurie nori sudaryti nuomonę apie tikrąją padėtį Ukrainoje, yra klaidinami. Nuo šiol derėtų tinkamai ir išsamiau išnagrinėti faktines aplinkybes, o tik tada rašyti. Savo išvadas turime vertinti labai rimtai, kad galėtume užtikrintai kalbėti apie tai, ką matėme. Ačiū.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, vienas iš svarbių šiandienos diskusijos klausimų buvo kritika, išsakyta dėl spalio 31 d. vykusių vietos rinkimų.

Ji nukreipta prieš didelę valdžios įtaką žiniasklaidai, slaptųjų tarnybų politinį vaidmenį ir naujo rinkimų įstatymo, kuriuo sudaromos nepalankios sąlygos opozicinėms partijoms, priėmimą.

Ukraina tebėra labai svarbi ES partnerė. Šiuo atžvilgiu džiaugiuosi ES dalyvavimu, kuris pakartotinai pabrėžtas pirmadienį vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime, reformų ir demokratizacijos procese. Partnerystė su Ukraina taip pat įprasta ir Rumunijai, atsižvelgiant į tai, kokią svarbią reikšmę šios šalys turi Juodosios jūros regione, ir bendrus iššūkius, su kuriais jos susiduria energetikos sektoriuje.

Tikimasi, kad pagal reglamentų reikalavimus bus baigtas rengti vietinio eismo per sieną susitarimas su Ukraina, koks jau parengtas su Moldovos Respublika. Mano šalis taip pat pritarė, kad būtų pradėtas vykdyti ES veiksmų planas, kuriuo siekiama liberalizuoti vizų išdavimo Ukrainos piliečiams tvarką.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau atsakyti į klausimą, susijusį su faktinėmis aplinkybėmis, dėl viešųjų pirkimų įstatymo, kurį man uždavė A. I. Vălean.

Kai jis buvo priimtas, įstatymu džiaugėmės. Vis dėlto vėlesni pakeitimai pakeitė jo kokybę. Komisija atidžiai stebi šiuos naujausius pakeitimus ir teigiami pokyčiai taip pat yra vienas iš finansinės paramos išmokėjimo energetikos sektoriuje sąlygų. Išskyrus šį aspektą, labai džiaugiuosi plačiu sutarimu dėl to, kaip turėtų būti vertinama dabartinė Ukrainos padėtis. Tai tinkamai aprašoma rezoliucijoje, dėl kurios rytoj balsuosime.

Esu įsitikinęs, kad jeigu mes, kaip Europos Parlamento ir Europos Sąjungos atstovai, norime daryti įtaką šiuo konkrečiu klausimu, labai svarbus itin platus sutarimas dėl principinio šios padėties įvertinimo. Labai platus. Taigi Komisijos ir vyriausiosios įgaliotinės vardu džiaugiuosi tuo.

  Pirmininkas. – Diskusijai paskatinti pateikti septyni pasiūlymai dėl rezoliucijų⁽¹⁾. Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Norėčiau priminti, kad kiekviena šalis turi teisę tapti ES nare, kaip nustatyta Europos Sąjungos sutarčių 49 straipsnyje. Būtent todėl, kad Ukraina nori kada nors tapti ES nare, esu didžiai sunerimęs dėl to, kaip šioje šalyje neseniai buvo vykdomi rinkimai. Rinkimai nebuvo laisvi, teisingi arba demokratiški. Atsižvelgiant į tai, kad rinkimų įstatymas buvo pakeistas likus nedaug laiko iki rinkimų, taip pat tai, kad vėlai užsiregistravus opozicinėms partijoms 85 proc. atvejų Regionų partija buvo „stumtelėta“ į viršų, ir kitas kliūtis, dėl kurių opozicinėms partijoms nebuvo tinkamai atstovaujama, kyla klausimas dėl politinės sistemos pobūdžio.

Kaip tai taip pat pabrėžė JAV Vyriausybė, vietos rinkimai akivaizdžiai neatitiko sausio mėn. vykusių prezidento rinkimų standartų. Kad parodytų, jog pripažįsta demokratines vertybes, Ukrainos vadovai turi priimti rinkimų įstatymą, kuris atitiktų tarptautinius standartus.

  Rafał Trzaskowski (PPE), raštu. – (PL) Aktyvi diskusija, kuri pastaruoju metu vyksta šiame Parlamente, rodo, kad padėtis mūsų rytinėje kaimyninėje šalyje yra labai sudėtinga. Be abejo, negalime nepaisyti trūkumų, kuriuos matėme prieš vietos rinkimus ir po jų, nes šie trūkumai reiškia, kad Ukraina vis dar netenkina reikalavimų, kuriuos laikome Europos politinės kultūros reikalavimais. Vis dėlto negalime nepastebėti teigiamo Ukrainoje vykstančių pokyčių poveikio ir visų pirma dedamų pastangų vykdyti ekonomikos reformas – tai taip pat patvirtinta per paskutinį ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimą. Taigi Parlamento pozicija šiuo klausimu turėtų būti pagrįsta kompromisu.

(1) Žr. protokolą.

20. Žmogaus teisės ir socialiniai bei aplinkos apsaugos standartai tarptautinės prekybos susitarimuose – Tarptautinės prekybos politika atsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus – Įmonių socialinė atsakomybė tarptautinės prekybos susitarimuose (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – bendra diskusija dėl šių pranešimų, susijusių su tarptautinės prekybos klausimu:

– Pranešimas dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (2009/2219(INI)) – Tarptautinės prekybos komitetas. Pranešėja T. Saïfi (A7-0312/2010);

– Pranešimas dėl tarptautinės prekybos politikos atsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus (2010/2103(INI)) – Tarptautinės prekybos komitetas. Pranešėjas Y. Jadot (A7-0310/2010);

– Pranešimas dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose (2009/2201(INI)) – Tarptautinės prekybos komitetas. Pranešėjas H. Désir (A7-0317/2010).

  Tokia Saïfi, pranešėja. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, šiame pranešime aptariamas klausimas sukėlė tarptautinės bendruomenės diskusijas. Besivystančios šalys mano, kad išsivysčiusios šalys remiasi žmogaus teisių nuostatomis, kad įvestų tam tikrą paslėptą protekcionizmą, o išsivysčiusios šalys smerkia besivystančių šalių socialinį ir aplinkosauginį dempingą. Norėjau laikytis teigiamo požiūrio parodydama, kaip socialiniai ir aplinkosauginiai standartai ir komerciniai interesai gali būti abipusiškai stiprinami, jeigu visoms šalims bus sudarytos vienodos sąlygos.

Siekdama inicijuoti pokyčius ES turi pasinaudoti savo įtaka tarptautinės prekybos srityje. Ji pasielgtų pagal jos steigimo dokumentus, kuriuose tvirtinama, kad ES visų pirma turėtų skatinti tvarią plėtrą, laisvą ir sąžiningą prekybą ir žmogaus teisių apsaugą. Mano nuomone, veiksmų turi būti imtasi vienu metu daugiašaliu, dvišaliu ir vienašaliu lygmenimis.

Daugiašaliu lygmeniu ES turi raginti tarptautines organizacijas, visų pirma Pasaulio prekybos organizaciją, labiau atsižvelgti į socialinius ir aplinkosauginius standartus. Taip pat šios organizacijos turėtų daugiau bendradarbiauti. Todėl visų pirma siūlau Tarptautinei darbo organizacijai PPO suteikti stebėtojos statusą.

Dėl aplinkosaugos, manau, kad visų pirma reikėtų gerinti galimybes naudotis ekologiškomis prekėmis ir technologijomis, nes jos ne tik skatina naujos užimtumo politikos kūrimą, bet taip pat suteikia geresnių augimo galimybių šioje srityje dirbančioms pažangioms Europos įmonėms. Taip pat reikia išnagrinėti galimybes įkurti Pasaulio aplinkos apsaugos organizaciją, kuri galėtų nagrinėti aplinkosauginio dempingo atvejus.

ES tikrai gali parodyti pavyzdį dvišaliu lygmeniu. Nors džiaugiuosi, kad į „naujos kartos“ laisvosios prekybos susitarimus įtraukta privaloma sąlyga dėl žmogaus teisių, norėčiau, kad ji būtų taip pat pritaikyta skyriui dėl tvaraus vystymosi.

Be to, dėl šių susitarimų derasi Europos Komisija. Ji turėtų užtikrinti, kad į juos būtų įtraukti tam tikri socialiniai ir aplinkosauginiai standartai, kurių privalėtų laikytis visi ES prekybos partneriai. Atsižvelgiant į konkrečios šalies išsivystymą ekonomikos, socialinėje ir aplinkosauginėje srityje, šiuos pagrindinius reikalavimus konkrečiais atvejais turėtų papildyti papildomos konvencijos. Taikant šį laipsnišką ir lankstų požiūrį būtų galima sudaryti sąžiningesnius sandorius su įvairiais mūsų partneriais ir tai būtų teisingiau visų atžvilgiu. Visų svarbiausia reikia, kad būtų užtikrinama geresnė dvišalių susitarimų įgyvendinimo kontrolė. Todėl siūlau, kad poveikio vertinimas būtų atliekamas prieš derybas, joms vykstant ir po jų ir kad poveikis būtų vertinamas ne tik tvaraus vystymosi, bet ir žmogaus teisių aspektu.

Galiausiai, labai tikiuosi, kad daugiašaliu lygmeniu viskas vyks greitai, nes bendroji lengvatų sistema (BLS) turėtų gana greitai būti pakeista. Kaip žinote, pagal BLS reikia ratifikuoti maždaug 30 tarptautinių konvencijų dėl žmogaus ir darbo teisių, aplinkos apsaugos ir geros valdysenos klausimų. Nors šios konvencijos ratifikuotos daugelyje šalių, praktikoje jos prastai įgyvendinamos, ir būtent į šį aspektą turėtume atkreipti dėmesį. Jeigu esama tam tikrų požymių, kad konvencija neįgyvendinama, Komisija turi pradėti tyrimus arba netgi panaikinti lengvatas.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad kai kurių veiksmų galima imtis dabar, tačiau elgesys iškart nepasikeis. ES laipsniškai visais lygmenimis turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinti sąžiningi ir teisingesni prekybiniai santykiai.

  Yannick Jadot, pranešėjas. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad tai, jog Europos Sąjunga, patvirtinus Lisabonos sutartį, bando perorientuoti savo prekybos politiką ir kartu bando suderinti ją su savo pramonės politika, tai, kad Parlamentas tuo pačiu metu diskutuoja dėl trijų pranešimų, kuriuose aptariami klausimai, keliami politikų ir visuomenės diskusijoje dėl to, „kas yra prekyba ir kaip ją galima suderinti su socialiniais, aplinkosauginiais ir žmogaus teisių klausimais“, yra sveikintina.

Galiausiai, nuolat esame šizofreniškos būsenos: vyksta visuotinis įmonių perkėlimas, ginčijamos socialinės teisės, vis labiau kenkiama aplinkai ir kartu vedamos derybos dėl laisvosios prekybos susitarimų, deramasi su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl įvairių priemonių, kurios, deja, yra visiškai atitolusios nuo visuomenės diskusijos, kurią inicijavo mūsų piliečiai.

Kaip savo visuomenei dabar galime paaiškinti, kad į Europos rinką pateiktas kamuolys, pagamintas deramomis darbo sąlygomis, laikantis aplinkosauginių reikalavimų, ir kamuolys, pagamintas vaikų rankomis arba šalyje, kurioje uždraustos profesinės sąjungos, yra tas pats kamuolys? Savo visuomenei to negalime paaiškinti. Todėl dabar privalome įtraukti šiuos aplinkosaugos ir socialinius klausimus į prekybos sritį.

Kalbant konkrečiai apie mano pranešimą, prekybos požiūriu, šiuo metu esama daug Europos šalių, kurių importuojamų prekių mastas ženkliai viršija jų pačių išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Trečdalis Europai priskiriamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susijęs su importuojamomis prekėmis. Todėl labai svarbu įtraukti klimato kaitos aspektą į mūsų prekybos politiką.

Kaip savo visuomenei galime paaiškinti, kad sudarydami laisvosios prekybos susitarimą, dėl kurio galimai bus iškirsti miškai, kartu važiuojame į Kankūną derėtis dėl susitarimo dėl išmetamųjų teršalų kiekio, susidarančio dėl miškų naikinimo ir nykimo, mažinimo (REDD), kurio tikslas – skirti finansinę kompensaciją už miškų nekirtimą Pietų šalyse? Todėl labai svarbu suderinti šiuos tris klausimus.

Kai rengėme šį pranešimą – ir norėčiau padėkoti įvairių frakcijų šešėliniams pranešėjams – stengėmės dirbti itin konstruktyviai. Tikiuosi, kad tai atsispindės ir per rytojaus balsavimą. Taip pat bandėme užkirsti kelią vienareikšmiškoms diskusijoms. Jau nebesilaikome nuomonės, kad prekybos liberalizavimas ir kova su klimato kaita visiškai sunaikins mūsų pramonę Europoje, tam tikra prasme mums ne tas dabar svarbiausia, nes pirmenybė turi būti teikiama klimato kaitos klausimui.

Pvz., kai nagrinėjome anglies dioksido nutekėjimo klausimą, visuomet bandėme nurodyti, kuriam veiklos sektoriui gali kilti grėsmė ir kokių priemonių reikėtų imtis tam sektoriui apsaugoti. Tas pats taikytina ir PPO vykstančios diskusijos dėl teisės aktų, nustatančių reikalavimus dėl antidempingo, atžvilgiu. Tas pats pasakytina ir apie gamybos procesus ir būdus. Kartu su kitomis frakcijomis bandėme pateikti pasiūlymų dėl visų šių klausimų ir manau, kad parengėme konkrečius pasiūlymus, kad būtų pasiekta pažanga, ir manau, kad parengėme konkrečius pasiūlymus, kurie pagrįsti atsižvelgiant į mūsų siekius, Europos Komisijos ir visų Europos institucijų įgaliojimus.

Tik noriu dar kartą pasakyti, kad tikiuosi, jog rytojaus balsavimas bus toks pats kupinas bendradarbiavimo ir konstruktyvumo dvasios, kurios kupini mes parengėme šį pranešimą, ir dar kartą norėčiau padėkoti visiems kolegoms už atliktą darbą.

  Harlem Désir, pranešėjas. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau pradėti kalbą padėkodamas kolegoms iš Tarptautinės prekybos komiteto ir visų pirma įvairių frakcijų šešėliniams pranešėjams už bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą dėl aptariamo klausimo. Dėl šio bendradarbiavimo šiandien galime pateikti įvairių novatoriškų, konkrečių pasiūlymų, kad būtų pasiekta pažanga įmonių socialinės atsakomybės srityje vykdant ES prekybos politiką.

Po tarptautinės krizės ir jos padarytos žalos ekonominėje ir socialinėje srityje, ir dėl jos kilusių diskusijų, visuomenės išsakytų lūkesčių ir politinių lūkesčių dėl patirties įgijimo, bendru mūsų įsitikinimu, Europos prekybos politika turi labiau nei kada nors anksčiau prisidėti siekiant globalizacijos sureguliavimo ir visų pirma siekiant jos tikslų įgyvendinimo socialinėje ir aplinkosaugos srityse.

Šis reguliavimas susijęs su valstybėmis ir jų ekonomika, tačiau akivaizdu, kad pagrindiniai ekonomikos subjektai yra įmonės ir visų pirma tarptautinės korporacijos: jų vaidmuo tarptautinėje prekyboje yra reikšmingiausias. Būtent joms rinkos liberalizavimas buvo naudingiausias, ne tik dėl galimybės pasiekti vartotojus, bet taip pat dėl galimybės perkelti dalį gamybos ir įvairinti tiekimo priemones, dažnai pasinaudojant šalimis, kuriose gamybos sąnaudos yra mažos ir kur, ir tai svarbiausia, ne taip griežtai taikomos socialinės ir aplinkosauginės taisyklės.

Prekybos liberalizacija lėmė aršią šalių, siekiančių pritraukti užsienio investuotojų, konkurenciją ir didesnę įmonių konkurenciją. Dėl visų šių veiksnių pernelyg dažnai buvo piktnaudžiaujama darbo sąlygų srityje ir pažeidžiamos žmogaus teisės ir daroma žala aplinkai.

Prisiminkime įvykius Bhopale, Indija, chemijos pramonės tarptautinės įmonės patronuojamoje įmonėje įvykusią nelaimę, kuri pareikalavo tūkstančių aukų, dėl kurios iki šiol pagrindinė įmonė nebuvo nubausta, ir Birmoje, Afrika, ir daugelyje kitų šalių įsikūrusių naftos ir kasybos įmonių, kurios naikina aplinką ir savo darbuotojus išnaudoja kaip vergus; prisiminkime vaikus, dirbančius Azijos šalių tekstilės gamyklose, ir Vidurio Amerikos šalyse nužudytus žemės ūkio profesinių sąjungų atstovus, pavyzdžių yra daug. Ir visi jie juo labiau kritikuotini atsižvelgiant į tai, kad yra susiję su pramoninių šalių įmonėmis, įskaitant Europos įmones, jų patronuojamomis įmonėmis ir jų tiekimo grandine.

Prieš daugelį metų tai paskatino diskusijas ir dėl to buvo pradėta kampanija, kuri, pridurčiau, keletą kartų susilaukė Parlamento palaikymo – priimtos rezoliucijos dėl įmonių atsakomybės socialiniu ir aplinkosaugos požiūriu. Pasiekta pažanga įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) srityje dar nėra tokio pat lygmens kaip diskusijos dėl socialinio pobūdžio reikalavimų prekybos susitarimuose, kausimo, kuris nagrinėjamas T. Saïfi pranešime. Tai suprantama, nes prekybos susitarimai susiję su teisinėmis taisyklėmis, kurios privalomos valstybėms, o įmonių socialinė atsakomybė sietina su neprivalomais įmonių įsipareigojimais. Vis dėlto paradoksalu, kad ĮSA ir socialinėmis bei aplinkosauginėmis sąlygomis siekiama tų pačių tikslų, t. y. siekiama globalizacijos, kuri palanki žmogaus teisių ir aplinkosaugos požiūriu ir kuri palanki siekiant užtikrinti tvarią plėtrą.

Todėl siūlome ĮSA sąlygą įtraukti į prekybos susitarimus, konkrečiau, į laisvosios prekybos susitarimų (LPS) skyrių dėl tvarios plėtros siūlome įtraukti įmonių socialinės atsakomybės sąlygą, numatant tam tikrus aiškius ir patikrinamus įmonių įsipareigojimus. Pirma, turi būti nustatytas Europos Sąjungos ir jos partnerių abipusis įsipareigojimas skatinti įmones prisiimti įsipareigojimus dėl ĮSA ir tikrinti, kaip jie vykdomi: steigti informacijos centrus, kurie ne tik teiktų informaciją, bet ir rinktų profesinių sąjungų ir pilietinės visuomenės atstovų skundus; įmonėms turi būti nustatytas reikalavimas reguliariai skelbti savo balansą, siekiant padidinti skaidrumą; nustatyti ataskaitų teikimo reikalavimą; ir nustatyti įmonėms reikalavimą atlikti išsamius patikrinimus ir imtis prevencinių priemonių.

Galiausiai, siūlome, kad esant šiurkštiems pagrindinių ĮSA reglamentuojančių principų pažeidimams ir socialinių bei aplinkosauginių teisės aktų pažeidimams, turėtų būti sukurta sistema...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Pirmininkas. – Visų norėčiau paprašyti pakantumo, tačiau yra dalykų, kuriems tiesiog reikia užkirsti kelią. Savo kalbai turite keturias minutes. Nepaisant to, kad nutraukiau jūsų kalbą, kalbėjote ilgiau kaip keturias su puse minutės. Kiekvienam šio Parlamento nariui nustačiau griežtas ribas. Stengiuosi būti labai teisingas, tačiau įpusėjęs savo kalbą pasakėte: „stebiu laiką“. Jeigu norime turėti ilgesnes gyvas diskusijas, tai nereiškia, kad savo kalbas turime skaityti greičiau. Turėtumėte pagalvoti ne tik apie savo rinkėjus iš Prancūzijos – ir tai taikytina visiems EP nariams, kurie turėtų atsižvelgti ne tik į savo rinkėjus – nes visi Europos Sąjungos piliečiai gali klausytis kalbų vertimo interneto tinklalapyje. Jeigu vertėjai negali spėti išversti to, kas kalbama, Europos žmonės negalės jūsų suprasti, nes kalba buvo perskaityta pernelyg greitai. Todėl visi turėtų laikytis jiems skirto kalbėjimo laiko ribų ir nenaudoti kitų EP narių kalbėjimo laiko, nes kalbėjimo laikas trumpinamas procedūrai „prašau žodžio“ skirto laiko sąskaita.

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, antrą kartą dalyvauju Parlamento posėdyje, kai pirmininkas nutraukia vieną iš kalbėtojų dėl pernelyg greito kalbėjimo.

Nežinau, kaip dažnai kalbate jūs pats, tačiau turėtumėte suprasti, kad toks kalbos nutraukimas visiškai sužlugdo kalbą.

Dabar norėčiau pasakyti, kad visiškai nesutinku su tuo, ką pasakė H. Désir, tačiau tikrai manau, kad vertėjams mokama už darbą, ir jeigu jie negali spėti versti, tai – jų problema. Pirmininkas neturėtų nutraukti kalbos, kaip tai ką tik padarėte.

  Pirmininkas. – Būtent aš esu atsakingas už kalbos nutraukimą. Šimto metrų bėgikui galite sumokėti 1 mln. EUR, kad šimto metrų lenktynių distanciją jis nubėgtų per 10 sekundžių. Tačiau net jeigu jam sumokėsite 100 mln. EUR, jis jos nenubėgs per penkias sekundes. Privalau nutraukti pernelyg greitai kalbančius kalbėtojus. 13 metų esu šio Parlamento narys ir puikiai žinau, kad kai vertėjas nebesuspėja versti, jis paspaudžia mygtuką ir ant mano stalo užsidega lemputė. Mielai prašome pasižiūrėti į ją. Ji pažymėta ženklu „sulėtinti“. Su šia problema jau esu susidūręs komitetuose. Tam tikru momentu vertėjai pareiškia, kad nebedirbs. Jeigu tada EP narys pasiskundžia, viskas labai apsunkinama ir kalbėtojas negali toliau tęsti kalbos.

(kalbos pertraukimas)

Ponia P. Berès, darau tai, ką savo komitete jūs taip pat darote, t. y. paaiškinu padėtį, kai kyla klausimas dėl darbo tvarkos.

(kalbos pertraukimas)

Tai visiškai tas pats.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, norėčiau jus patikinti, kad jeigu kada nors man tektų bėgti 100 metrų, užtrukčiau mažiausiai 15 sekundžių, taigi mano atžvilgiu didelių sunkumų nekyla – bent ne šiuo atžvilgiu.

Pirma, norėčiau padėkoti pranešėjams ir INTA komitetui už šiuos pranešimus, kuriuose iškeliami svarbūs klausimai dėl Europos Sąjungos prekybos politikos indėlio siekiant kai kurių pagrindinių viešosios politikos tikslų: žmogaus teisių paisymo, ekonominės gerovės siekimo ir socialinio teisingumo, tvaraus augimo tikslo įgyvendinimo bei aplinkos ir visų pirma klimato sistemos tausojimo.

Manau, suprantate, kad per tokį trumpą laiką, kuris šiandien skirtas mano kalbai, neįmanoma išsamiau pakalbėti apie kiekvieną šių dalykų. Tačiau, jums leidus, pateiksiu kelias bendro pobūdžio pastabas.

Trys pranešimai yra daug kuo panašūs. Juose visuose nagrinėjamas klausimas dėl politikos nuoseklumo ir, kalbant konkrečiau, dėl būtinybės prekybos politiką vykdyti atsižvelgiant į bendrus ES tikslus, visų pirma jos tikslus ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu. Visiškai pritariu siekiui panaudoti visas turimas priemones šiems tikslams pasiekti. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad siekiant veiksmingumo privalu remtis priemonėmis, kurios konkretaus klausimo atžvilgiu yra tinkamiausios.

Manau, kad prekybos politika yra vienas iš pagrindinių veiksnių siekiant paskatinti ir išsaugoti Europos Sąjungos socialinį modelį, jo vertybes ir principus, ir žinau, kad šiuo požiūriu lūkesčiai yra dideli. Tačiau turime atsižvelgti į tai, kad nebūtinai visos problemos bus išspręstos pasitelkiant prekybos politiką. Kitose politikos srityse galima rasti labai svarbių aspektų arba net geresnių galimybių rasti veiksmingą sprendimą. Taip pat turime žinoti, kad įvairių interesų derinimas – svarbiausia politinės veiklos dalis. Taigi visada bus reikalingas apsisprendimas.

Pokyčiai taip pat bus skirtingi atsižvelgiant į tai, ar svarstysime tokias savarankiškas priemones kaip SGP (bendroji lengvatinių muitų tarifų sistema), dvišalius arba daugiašalius susitarimus. T. Saïfi pranešime dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose pripažįstama, kad kiekvienas iš šių aspektų suteikia skirtingų galimybių.

Apskritai, tarptautiniu bendradarbiavimu galima užtikrinti veiksmingesnius veiksmus. Kita vertus, reikalinga partnerystė. Turime atsižvelgti į tai, kas priimtina mūsų prekybos partneriams, ir į tai, ką dėl to mums reikia padaryti.

Susitarimą pasiekti gali būti labai sunku visų pirma esant daugiašaliams santykiams. ES yra apskritai suinteresuota gerinti tarptautinį valdymą, be kita ko, geriau derindama veiksmus įvairiuose forumuose: PPO, ILO, derybose dėl klimato kaitos ir t. t.

Trijuose pranešimuose apžvelgiamos kelios galimos veiklos kryptys šiuo atžvilgiu. Turime būti praktiški ir gebėti atskirti praktines priemones, kurios, tikėtina, pasiteisintų trumpuoju laikotarpiu, ir priemones, kurios, tikėtiniau, pasiteisintų įgyvendinant tikslus ilgesniuoju laikotarpiu. Turime sau leisti mąstyti apie ateitį ir mąstyti keldami aukštus tikslus. Kita vertus, Komisija nori, kad prekybos politika ir mūsų veiksmai už prekybą atsakingose institucijose turėtų poveikį ir būtų veiksmingi.

Tai taip pat taikytina mūsų dvišaliams susitarimams. Į laisvosios prekybos susitarimus nuostatos įtraukiamos ne tam, kad liktų viso labo gerų ketinimų deklaracijomis. Jos turi būti „įgyvendintinos“.

Kalbant apie Y. Jadot pranešimą dėl klimato kaitos, norėčiau pabrėžti būtinybę užtikrinti, kad visomis priemonėmis būtų iš tiesų galima sumažinti anglies dioksido nutekėjimo riziką ir kad ją būtų galima sumažinti pagrįstomis sąnaudomis. Pvz., visi žinome, kad dėl tokių priemonių, kaip taikomos pasienyje, kyla daug sunkumų. Tiesa ta, kad išvadų neturime daryti skubotai, privalome elgtis atsargiai ir įvertinti visas susijusias problemas. Atsižvelgiant į tai ES turėtų ir toliau nagrinėti visas įmanomas galimybes.

Dėl H. Désir pranešimo dėl įmonių socialinės atsakomybės atkreipiau dėmesį į tvirtinimą, kad „Komisijos iniciatyvomis turėtų būti siekiama remti, o ne reguliuoti ĮSA taikymą“. Tačiau rėmimo, reguliavimo ir vykdymo takoskyra – kurią pranešėjas sumaniai išnagrinėjo, nors ji susijusi su daugeliu politinių ir praktinių niuansų – nėra griežta. Iš tikrųjų ĮSA negali pakeisti valstybių arba panaikinti jų atsakomybę užtikrinti įstatymų vykdymą, lygiai taip kaip valstybės institucijos negali užtikrinti pačių įmonės veiklos krypčių vykdymo užtikrinimo. Dera paminėti, kad daugelis šių klausimų svarstomi atnaujintose ESBO gairėse dėl tarptautinių įmonių, kurios turėtų būti patvirtintos 2011 m. Tai vienas iš naudingos veiklos, kuri vykdoma ir kurioje aktyviai dalyvaujame, pavyzdžių.

Šiandien svarstomuose pranešimuose pateikiamos labai konkrečios kryptys dėl galimų sprendimų siekiant padidinti mūsų veiksmų mastą, veiksmingumą, nuoseklumą ir skaidrumą, kurie numatyti LPS nuostatose, reglamentuojančiose socialinius ir aplinkosauginius klausimus, įskaitant nuostatas dėl ĮSA arba klimato kaitos. Nereikia net sakyti, kad Komisija ir toliau svarstys šias kryptis. Atsižvelgdami į mano jau nurodytas grėsmes turėtumėte iš anksto numatyti svarbias išimtis dėl tam tikrų aspektų, taip pat pasiekti visapusišką sutarimą dėl kitų aspektų.

Pvz., peržiūrėdami kitų metų bendrąją lengvatinių muitų tarifų sistemą, taip pat ir per artėjančią teisėkūros procedūrą arba pritarimo procedūrą, per artimiausius mėnesius arba metus turėsite plačių galimybių tęsti diskusijas šiais klausimais. Europos Komisija – kartu su Europos Parlamentu – ketina apsvarstyti tinkamas, veiksmingas ir įvykdomas priemones, siekiant užtikrinti, kad vykdant prekybos politiką būtų tinkamai atsižvelgta į socialines problemas. Pagrindinis principas turėtų būti atsargi, analize grindžiama politika atsižvelgiant į perspektyvius tikslus ir realistinius lūkesčius.

  David Martin, Užsienio reikalų komiteto nuomonės referentas. – Pone pirmininke, koks turėtų būti Europos prekybos politikos tikslas – ar tiesiog gauti kuo daugiau ekonominės naudos, ar ja turėtų būti siekiama paremti ir skatinti platesnio masto tikslus: tvarią aplinkosaugos politiką, kovą su klimato kaita, mūsų socialinį modelį, žmogaus teisių ir demokratinių vertybių skatinimą? Visi iki manęs kalbėję kalbėtojai – trys pranešėjai – ir, džiaugiuosi tai sakydamas, Komisijos narys, patvirtino, kad teigiamai turėtume atsakyti į antrąjį klausimą. Iš tikrųjų jau dabar imdamiesi veiksmų savo dvišaliuose susitarimuose įtraukiame nuostatas dėl žmogaus teisių, aplinkos apsaugos ir reikalavimų dėl darbo sąlygų. Tačiau kyla klausimas: ar tai darome užtikrindami, kad šie standartai būtų tinkamai taikomi ir jų būtų tinkamai laikomasi?

Šio Parlamento Žmogaus teisių pakomitečiui kyla didelių abejonių dėl ligšiolinio mūsų veiksmų veiksmingumo. Ateityje sudarant prekybos susitarimus norėtume užtikrinti, kad prieš inicijuojant bet kokį susitarimą, būtų įvertintas LPS poveikis žmogaus teisių požiūriu, siekiant užtikrinti, kad visi tokie susitarimai būtų naudingi ne tik ekonominės naudos požiūriu, bet taip pat ir žmogaus teisių požiūriu.

Manome, kad laisvosios prekybos susitarimo galiojimo sustabdymo dėl žmogaus teisių pažeidimų sistema turėtų tapti skaidresne ir lengviau naudojama, ir sutinku, kad Korėjos LPS K. De Gucht padarė pradžią šia linkme.

Manome, kad taikant GSP+, naudos gavėjai turėtų būti visapusiškiau ir teisingiau stebimi, siekiant užtikrinti, kad jų taikomi standartai aplinkosaugos, socialiniu ir žmogiškuoju požiūriais visada būtų taikomi griežtai ir nuosekliai.

T. Saïfi, H. Désir ir Y. Jadot, visi labai aiškiai parodė, kad pačios prekybos nederėtų laikyti vieninteliu tikslu, ji turi būti dalis platesnio masto strategijos, kuria siekiama teisingesnės, saugesnės ir sveikesnės planetos.

  Filip Kaczmarek, Vystymosi komiteto nuomonės referentas. – (PL) Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad K. De Gucht, H. Désir ir T. Saïfi labai gerai suvokia, kad, jeigu norime turėti vienodas prekybos sąlygas, reikalavimai – kalbu apie reikalavimus plačiąja prasme, įskaitant žmogaus teises ir reikalavimus socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriais – turi būti suderinti iš esmės. Šie reikalavimai yra itin svarbūs ne tik pasaulinės prekybos požiūriu, bet taip pat bendradarbiavimo vystymosi srityje požiūriu ir netgi dar svarbesni jie yra siekiant užtikrinti vertybių, kurias vadiname pagrindinėmis vertybėmis, apsaugą.

Vystymosi komitetas pateikė kelias pastabas dėl T. Saïfi pranešimo. Pvz., apgailestaujame, kad Europos Sąjunga neturi bendros pozicijos dėl priemonių, kuriomis įmonės užtikrina įsipareigojimų dėl žmogaus teisių apsaugos laikymąsi. Kai kurios įmonės ir valstybės narės esant tokiai padėčiai leidžia sau nepaisyti šių reikalavimų. Reikalaujame, kad pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos standartų laikymasis būtų būtina prekybos susitarimų sudarymo sąlyga

  Catherine Grèze, Vystymosi komiteto nuomonės referentė. – (FR) Pone pirmininke, jums leidus, Vystymosi komiteto vardu savo kalbą norėčiau pradėti pakartodama kelias pagrindines mintis.

Norėčiau pakartoti, kad dėl klimato kaitos kenčia pažeidžiamiausios tautos, įskaitant senąsias vietines tautas, taigi jų dalyvavimas nustatant politikos, visų pirma prekybos, kryptis, yra labai svarbus.

Taip pat norėčiau pakartoti, kad ES prekybos politikos kryptys turi derėti su kovos su klimato kaita ir skurdu priemonėmis. Reikalaujame, kad aplinkos apsaugos nuostatos būtų įtrauktos į visus ES ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sudaromus prekybos susitarimus, kad būtų peržiūrimi švarios plėtros mechanizmai, kad technologijos iš tikrųjų būtų perduotos ir kad būtų kovojama su biologiniu piratavimu.

Galiausiai, tačiau tai ne mažiau svarbu, atsižvelgiant į tai, kad 20 proc. teršalų išmetama transporto sektoriuje, turime pereiti prie trumpų platinimo kanalų, visų pirma žemės ūkio sektoriuje, dėl to bus kuriamos darbo vietos mūsų pačių šalyse ir besivystančios ekonomikos šalyse ir sumažintas mūsų išmetamųjų teršalų kiekis.

  Pervenche Berès, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonės referentė. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu pritariame Tarptautinės prekybos komiteto pranešėjo H. Désir‘o parengto pranešimo logikai. Mūsų komitete, kaip ir kitur, vienas iš įnirtingiausiai aptariamų klausimų yra įmonių socialinė atsakomybė. Ar ji yra savaiminis tikslas, ar ją derėtų įtvirtinti teisės aktu, kai ją prisiims daug įmonių? Ši diskusija nėra labai aiški; ji mus skatina atsižvelgti į įmonių valdymą ir suderinti abu klausimus.

Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas mano, kad socialinė atsakomybė labai svarbi, jeigu pasitelkdami prekybos susitarimus norime kovoti su mokesčių vengimu ir nelegaliu darbu. Taip pat manome, kad kalbant apie suinteresuotąsias šalis, kurios itin svarbios didinant įmonių socialinės atsakomybės svarbą, profesinės sąjungos, socialinio dialogo subjektai ir Europos darbo tarybos turi būti visapusiškai įtrauktos į procesą, nes jų indėlis gan didelis. Taip pat manome, kad siekiant užtikrinti, jog būtų išnaudojamos visos šių priemonių galimybės, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba, įgyvendindama savo iniciatyvą „Apsauga, pagarba ir priemonių taikymo sistema“, yra gyvybiškai svarbi ir turime tuo pasinaudoti.

Taip pat manome, kad įmonių socialinė atsakomybė yra konkurencingumo skatinimo priemonė, kurią reikia išnaudoti. Tačiau, kai dar kartą bus pasiektas susitarimas, kai bus nustatyta įmonių socialinės atsakomybės apibrėžtis pasitelkiant visuotinai priimtinus standartus, ji turėtų būti veiksminga netapdama darbo taisyklių arba kolektyvinių sutarčių pakaitu.

Galiausiai, manome, kad įmonių socialinė atsakomybė, įskaitant prekybos susitarimų nuostatas, turėtų būti dinamiška ir turi būti galimybė ją pritaikyti atsižvelgiant į naujus sektorius ateityje.

  Richard Howitt, Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas. – Pone pirmininke, kaip šio Parlamento pranešėjas dėl įmonių socialinės atsakomybės jau ilgiau kaip tris kadencijas, labai džiaugiuosi kolegos Harlemo Désir’o iniciatyva dėl prekybos ir ĮSA.

Iš įmonių dažnai girdime, kad jos norėtų daugiau sužinoti apie ĮSA, ir ši iniciatyva rodo, kad vykdant viešą politiką reikėtų eiti šia linkme. Labai tikiuosi, kad Komisijos narys K. De Gucht vadovausis savo rekomendacijomis naujajame komunikate dėl prekybos politikos.

Pastaraisiais metais vykdydamas savo funkcijas vis dažniau gindavau Europos interesus kuriant pasaulinę ĮSA sistemą. Todėl būdamas ESBO gairių – kurios, mano nuomone, šiuo metu yra pažangiausias ĮSA standartas, kuriam pritarė vyriausybės – šalininku visiškai pritariu 25 punktui, kad ateityje sudaromuose ES prekybos susitarimuose būtų cituojamos gairės.

Pagal šias gaires Komisija oficialiai valdo nacionalinius informacijos centrus ir tikiuosi, kad šis įsipareigojimas taip pat bus peržiūrėtas.

Profesoriaus Johno Ruggie pakonsultuotas verslo ir žmogaus teisių klausimais pritariu pranešimo Q konstatuojamojoje dalyje nurodytam reikalavimui atlikti išsamų patikrinimą ir sveikinu anksčiau Tarybai pirmininkavusią Švediją Tarybos išvadose visapusiškai parėmus JT specialiųjų įgaliotinių rekomendacijas.

Kadangi Komisija tobulina savo naują kompetenciją investavimo srityje, Komisijos narys turėtų ypač atkreipti dėmesį į J. Ruggie kritiką dėl valdžios neatsižvelgimo į žmogaus teisių aspektus.

Kaip Globalios atsiskaitymo iniciatyvos patariamosios tarybos narys, norėčiau pritarti 15 pastraipoje nurodytam tikslui siekti skaidrumo, bet taip pat paprašyti, kad netrukus Komisijos rengiamoje viešojoje konsultacijoje dėl nefinansinės informacijos atskleidimo būtų aiškiai atsižvelgta į integruoto įmonių atsiskaitymo dėl poveikio finansų, socialinėje, aplinkosaugos ir žmogaus teisių srityse principus.

  Pirmininkas. – Norėčiau jums dar kartą priminti štai ką. Šįkart likus kelioms akimirkoms iki EP nario kalbos pabaigos susilaikiau jos nenutraukęs. Tačiau vos jam baigus kalbėti vertėjai pasakė: „Apgailestaujame. Jis tikrai kalba pernelyg greitai.“ EP narių norėčiau paprašyti kalbėti normaliu greičiu.

  Daniel Caspary, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, R. Wielandai, ponios ir ponai, norėčiau pasveikinti visus tris pranešėjus dėl jų pranešimų. Manau, kad diskusijos ir derybos dėl šių trijų pranešimų puikiai parodė, kad Parlamente galime pasiekti bendrą sutarimą dėl tokių svarbių klausimų kaip šie.

Daugiausia dėmesio norėčiau skirti vienam aspektui. Man susidarė įspūdis, kad šiuose trijuose pranešimuose išsamiai aptariama prekybos politikos reikšmė trijų politikos krypčių, aptariamų pranešimuose, atžvilgiu. Aptardami H. Désir’o pranešimą, susijusį su įmonėmis, T. Saïfi pranešimą, susijusį su žmogaus teisėmis ir aplinkosaugos reikalavimais, ir Y. Jadot’o pranešimą, susijusį su klimato kaita, labai nuodugniai išnagrinėjome, kokią reikšmę prekybos politika gali turėti kitoms politikos kryptims. Vis dėlto dažnai pasvarstau, kokie yra šių atskirų politikos šakų pasiekimai. Ar politikos kūrėjams aplinkosaugos ir socialinėje srityje ir politikos kūrėjams kitose srityse nustatome pakankamai griežtus įpareigojimus atlikti parengiamuosius darbus jų veiklos srityse?

Siekdamas užtikrinti, kad nebūtų tarpusavio nesusipratimų, norėčiau pasakyti, kad manau, jog dėl tikslų sutariame visi. Vis dėlto kartais susirūpinimą man kelia tai, kad iš prekybos politikos kūrėjų pernelyg daug reikalaujama, o kitose politikos srityse vis dažniau neatliekami paruošiamieji darbai. Vienas tokių pavyzdžių – Kopenhagos konferencijoje dalyvavusiems politikos kūrėjams nepavyko rasti sprendimo klimato kaitos politikos srityje. Todėl dabar, siekiant ištaisyti šią nesėkmę, atsakomybę stengiamasi perkelti prekybos politikos kūrėjams, pernelyg daug iš jų reikalaujant.

Būčiau labai dėkingas, jeigu per artimiausias kelias savaites ir mėnesius šiame Parlamente nuodugniai išnagrinėtume kitų politikos sričių indėlį, kuriuo jos gali prisidėti prie prekybos politikos šiuo požiūriu. Todėl ateityje norėčiau, kad sakytume „prekyba ir...“, o ne nuolat diskutuoti apie ką nors kitą ir tik po to apie prekybą.

  Kriton Arsenis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, esu tikras, kad jūsų tarnybos dažnai jums paaiškina, kad negali būti imtasi kai kurių priemonių dėl klimato kaitos ir jos negali būti pritaikytos.

Vis dėlto klimato kaitos keliama grėsmė tokia didelė, kad kalbame ne apie taikytinas priemones, bet apie tai, kaip išspręsti šią problemą, kaip galime rasti būdų pritaikyti būtinas priemones.

Kaip vienas iš sprendimo būdų dėl prekybos politikos prisidėjimo sprendžiant kovos su klimato kaita problemą aptariamas pasienio mokesčių derinimas, muito mokesčio iš kitų šalių, kurios nesiima tų pačių kovos su klimato kaita priemonių kaip mes, importuojamoms prekėms nustatymas.

Taip pat turime išnagrinėti atgrasomąsias priemones prekiauti tokiomis prekėmis. Vanduo – tai vietinis išteklius ir vis dėlto tokios šalys kaip Prancūzija ir Belgija yra vienos didžiausių vandens eksportuotojų ir importuotojų Europoje.

  Metin Kazak, ALDE frakcijos vardu. – (BG) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau padėkoti trims pranešėjams – T. Saïfi, H. Désir’ui ir Y. Jadot’ui už gerai atliktą darbą rengiant pranešimus. Džiaugiuosi paraginimu tarptautiniuose prekybos susitarimuose nustatyti teisiškai įpareigojančias sąlygas dėl žmogaus teisių reikalavimų ir pritariu minčiai, kad daugiau dėmesio reikia skirti jų įgyvendinimui.

Daugiau dėmesio norėčiau skirti darbo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų laikymuisi, visų pirma šalių, su kuriomis Europos Sąjunga prekiauja, moterų ir vaikų atžvilgiu. Bendroji lengvatinių muitų tarifų sistema ir GSP+ – tai veiksmingos demokratinių vertybių skatinimo šalyse partnerėse priemonės. Vis dėlto reikėtų labiau susieti sąlygas dėl žmogaus teisių ir GSP+. Turėtų būti geriau koordinuojami Pasaulio prekybos organizacijos ir JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro bei Tarptautinės darbo organizacijos veiksmai. Todėl manau, kad TDO turėtų būti suteiktas oficialaus stebėtojo statusas Pasaulio prekybos organizacijoje.

Galiausiai, tačiau tai ne mažiau svarbu, kaip Europos piliečiams, mums turėtų būti pateikiama išsami informacija apie derybas dėl tarptautinio prekybos susitarimo pagal Lisabonos sutartimi Europos Parlamentui suteiktus įgaliojimus.

Dėl Yannicko Jadot’o pranešimo, žinoma, turime skatinti ekologišką prekybą. Vis dėlto prekes identifikuodami kaip ekologiškas vėl turime būti itin budrūs. Taip pat daugiau dėmesio turime skirti ekologiškų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinimui, o ne teikti paramą organiniam kurui.

Teisingos aplinkos apsaugos „vertės“ nustatymas laikantis pasaulinių klimato apsaugos standartų – tai dar vienas svarbus pranešime aptartas aspektas, kuriam pritariu. Atsižvelgiant į tai, kad artimoje ateityje nėra galimybių pasiekti daugiašalį susitarimą klimato kaitos srityje, svarbu dirbti Europos lygmeniu siekiant sukurti anglies dioksido išmetimo ribojimo sistemą. Manau, kad ir biokuras, ir biomasė turėtų būti įtraukti į privalomus tvarumo kriterijus, atsižvelgiant į prieštaringai vertinamą jų poveikį aplinkai.

Norėčiau dar kartą padėkoti visiems kolegoms EP nariams ir tikiuosi, kad šie pranešimai turės tikrai reikšmingą poveikį derybose dėl tarptautinio susitarimo.

  Keith Taylor, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, buvau Verts/ALE šešėlinis pranešėjas dėl T. Saïfi ir H. Désir’o pranešimų. Pritariame jiems, nes jie reiškia svarbų žingsnį į priekį siekiant geriau apsaugoti žmogaus teises ir socialinius bei ekologinius standartus mūsų šalyse partnerėse.

Jeigu šios šalys nori prekiauti pelningoje ES rinkoje, turime jas skatinti nustatyti tinkamus ir tvarius reikalavimus savo viduje. Padėties pagerėjimo siekimas į prekybos susitarimus įtraukiant privalomojo pobūdžio nuostatas ir reikalavimus – vienas iš būdų pasiekti šį tikslą.

T. Saïfi, kuri savo pranešėjos darbą atliko puikiai, konstruktyviai aptaria skirtingus žmogaus teisių lygmenis ir aspektus, taip pat skirtingų lygmenų aplinkosaugos ir socialinius standartus. Pritariame T. Saïfi pasiūlymui, kad turėtų būti įkurta pasaulio aplinkosaugos organizacija ir kad turėtų būti sustiprintas TDO statusas. Mums patiko mintis dėl tvarios plėtros skyriaus LPS, tačiau norėtume, kad šie standartai būtų privalomi, o ne savarankiškai pasirenkami. Taip pat GSP sistemos atžvilgiu turėtų būti nustatytos tinkamos priemonės ir turėtų būti užtikrintas jos įgyvendinimas.

Tačiau negalime sutikti su pranešėjos nuomone, kad į LPS su Kolumbija įtrauktos sąlygos dėl žmogaus teisių pakako. Iš tikrųjų mes manėme, kad tai buvo beprasmė, formali sąlyga dėl žmogaus teisių, kuria šaipomasi iš šio Parlamento siekių šiuo atžvilgiu.

Kalbant apie H. Désir’o pranešimą, visiškai pritariame jo nuomonei, kai jis įvardija tarptautines korporacijas kaip neigiamo poveikio aplinkai ir mūsų socialiniams standartams šaltinį. Jie pasinaudojo prekybos liberalizavimu ir išnaudojo pigią darbo jėgą – ir, labai dažnai, pigias medžiagas – tačiau tinkamai neperskirstė turto, kurį susikrovė kitų sąskaita.

Abu pranešimus mums pasisekė iš dalies pakeisti ir balsuodami abu juos paremsime. Baigdamas kalbą labai trumpai norėčiau pabrėžti, kad reikia dėti didesnes pastangas, siekiant konkrečiai nustatyti žmogaus teises ir socialinę atsakomybę, kurioms norime teikti pirmenybę. Šias sąlygas turėtume nustatyti kaip privalomus reikalavimus ir nepasikliauti neprivalomo elgesio kodeksais.

  Peter van Dalen, ECR frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, T. Saïfi parengė gerą pranešimą. Vien tik komercinės naudos niekada negalime siekti žmonių kitose šalyse, visų pirma besivystančios ekonomikos šalyse, sąskaita. Šiuo atveju kalbu apie šalis, kur krikščionys ir kitos religinės mažumos persekiojami dėl tikėjimo. Pvz., ES palaiko prekybinius santykius su Pakistanu. Dabar šiai šaliai norime suteikti papildomų prekybos lengvatų, kad po potvynių padėtume jai atsigauti. Pasinaudokime prekybiniais santykiais, kad pasmerktume persekiojimą religiniu pagrindu ir šventvagiškus Pakistano teisės aktus. Šiuo atžvilgiu taip pat norėčiau paminėti Europos Sąjungos ir Indijos derybas. Europa turi nepasiduoti Indijos spaudimui neįtraukti su prekyba nesusijusių santykių į prekybos susitarimą. Žmogaus teisių ir vaikų darbo bei prekybos ir investicijų negalima vertinti atskirai. Raginu Komisiją ir kolegas EP narius šiuo klausimu laikytis tvirtos pozicijos, kaip numatyta Europos Parlamento 2009 m. kovo mėn. rezoliucijoje.

  Helmut Scholz, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, K. De Guchtai, ponios ir ponai, šiuos tris pranešimus aptariame bendrai dėl pagrįstos priežasties. Norėčiau padėkoti trims pranešėjams puikiai atlikus savo darbą. Visuose pranešimuose aiškiai parodoma, kad visos Europos Parlamento frakcijos nori matyti ES prekybos politiką platesniame kontekste.

Didelės, vienašališkos išorinės ekonominės pagalbos laikas baigėsi. Todėl šiandienos diskusija vyksta labai tinkamu laiku, nes diskutuojame vadovaudamiesi K. De Guchto pateikta prekybos strategija, kurioje turėtų būti pateikti tam tikri pasiūlymai ir argumentai, taip pat konkretūs projektai.

Klimato, aplinkos ir žmogaus orumo apsauga bei skurdo problemos išsprendimas visame pasaulyje – tai pripažinti ir išsakyti bendri visos žmonijos tikslai. Šie tikslai yra kur kas svarbesni už įprastus prekybinius interesus. Vis dėlto labai svarbu, kad šie tikslai būtų keliami atsižvelgiant į šiuolaikinę prekybos politiką.

Didėjanti socialinė gerovė, kaip nustatyta žmogaus socialinės raidos indekse, ir teisinės valstybės principai Europos ekonomikai yra labai naudingi. Jie ekonomikai leis sėkmingai užmėgsti ryšius su kitų šalių ekonomika. Tam tikra prasme šiuos aspektus apima įmonių socialinės atsakomybės aspektas, tačiau be nacionalinės sistemos jų įgyvendinti nėra galimybės.

Norėčiau pabrėžti, kad mano frakcija būtų norėjusi, kad kai kurie iš trijuose pranešimuose nagrinėtų aspektų būtų išnagrinėti išsamiau. Džiaugiamės tuo, kad įmonės savo iniciatyva prisiima socialinę atsakomybę, tačiau realybė tokia, kad tūkstančiai žmonių visame pasaulyje kas dieną sužino, kad jų teisės galioja tik popieriuje ir kasdieniame darbe jų nepaisoma. Subrangovų ir subtiekėjų, įskaitant žaliavų gamybą, įmonėse sąlygos dažnai yra pasibaisėtinos. Tą parodo filmai apie vaikų darbą šokolado gamybos pramonėje.

Jeigu norime turėti tvarų, nepertraukiamą žaliavų ir energijos tiekimą, kaip aprašyta jūsų, pone K. De Gucht, strategijoje, turime atsižvelgti į šiuose trijuose pranešimuose nurodytus aspektus.

  William (The Earl of) Dartmouth, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, prekyba užtikrina abipusį klestėjimą ir noriu pabrėžti žodį „abipusį“. Todėl galima teigti, kad prekybos politika beveik niekada neturėtų būti apsunkinama politine darbotvarke.

Asmeniškai šių trijų pranešimų pranešėjus labai gerbiu, tačiau filosofijos, kuria grindžiami pranešimai, buvo laikytasi daugelį kartų per rinkimus ir dažniausiai balsavimo rezultatai buvo nepalankūs.

Dabar matome, kad bandoma manipuliuoti Europos Sąjungos prekybos politika – kuri, deja, kol kas yra privaloma Jungtinei Karalystei – siekiant slapta įgyvendinti daugiausia socialistų tikslus, kurie būdavo nuolat atmetami.

Politiniu požiūriu pranešėjų machinacijos yra gan įspūdingos. Tačiau būdamas demokratas turiu tam paprieštarauti ir todėl rytoj balsuosime prieš.

  Laurence J.A.J. Stassen (NI) . – (NL) Pone pirmininke, klimato kaitos priežastys pagrįstos teorija, tačiau panašu, kad jos kilmė labiau religinė. Nepaisant to, ši religija iškeliama virš visko, kaip tai galima pamatyti iš šio pranešimo dėl tarptautinės prekybos. Pateikiamas siūlymas dėl tikros klimato diplomatijos; taip yra, ir Europos Sąjunga mielai tuo užsiima, tačiau tik laikantis griežtų klimatui nekenksmingų sąlygų – tiesiog taip, kaip Europos Sąjungai patinka – nepaisant to, kad šie prekybos partneriai labiau už viską norėtų nedelsdami pasinaudoti bendros rinkos vystymusi. Šiaip ar taip, eksportui reikalingas transportas ir didėjantys transporto mastai vertintini labai neigiamai dėl išmetamo CO2. Taigi šiuo klausimu Europa tikrai padės besivystančios ekonomikos šalims – visų pirma šalims, kurios priklausomos nuo, pvz., konkuruojančių žemės ūkio produktų eksporto. Kaip tai susiję su Europos Sąjunga? Pone pirmininke, dokumente trūksta ekonomikos suvokimo. Norėčiau pacituoti Y. Jadot’o pranešimo 57 pastraipą: „apgailestauja dėl to, kad didelę tarptautinės prekybos dalį sudaro vienarūšiai produktai, kurie galėtų būti lengvai pagaminami vietoje“. Citatos pabaiga. Koks ekonomikos genijus tai sugalvojo? Bet kas, turintis menkiausią ekonominį išsilavinimą, žinotų ekonominį principą, kuriuo remiantis specializacija ir prekyba yra pagrindiniai ekonomikos augimą lemiantys veiksniai. Naivūs šiame pranešime pateikiami argumentai pasaulio ekonomikai būtų pražūtingi. Nenuostabu, kad dauguma piliečių ir įmonių gali apsieiti be Europos tikslų klimato srityje. Vis dėlto Europa atkakli ir „šimtąjį“ kartą rengia daug absurdiškų tikslų klimato kaitos srityje. Tokioms besiformuojančios ekonomikos šalims kaip Kinija ir Indija jie nerūpi ir jos pasipelnys iš apribojimų, kuriuos Europa pati sau nustatė. Kas galiausiai turės sumokėti už utopinio Europos tikslo siekimo? Sumokės piliečiai ir įmonės.

  Małgorzata Handzlik (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti H. Désir’ui už labai gerą bendradarbiavimą rengiant pranešimą dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautiniuose prekybos susitarimuose. Buvau Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos šešėlinė pranešėja dėl šio pranešimo. Įmonių socialinės atsakomybės klausimas jau kurį laiką iškeliamas diskusijose dėl tarptautinės prekybos ir ši tendencija pastebima į prekybos susitarimus, dėl kurių Europos Sąjunga neseniai vedė derybas su tokiomis šalimis kaip Pietų Korėja, Kolumbija ir Peru, įtraukiamose nuostatose dėl socialinės atsakomybės principų.

Džiaugiuosi, kad šiuo pranešimu Parlamentas pabrėžė būtinybę dar plačiau naudoti šias nuostatas, kurios pranešime vadinamos įmonių socialinės atsakomybės sąlygomis. Esu tikra, kad tokių sąlygų įtraukimas į tarptautinius susitarimus paskatins platesniu mastu pripažinti įmonių socialinės atsakomybės priemones ir paskatinti pačias įmones jas taikyti platesniu mastu. Idant nepamirštume, kad tinkamas šių priemonių veikimas didžiąja dalimi priklauso nuo pačių įmonių valios, nes būtent įmonės nusprendžia nustatyti griežtesnius reikalavimus negu teisiškai privalomi.

Ponios ir ponai, paskutinį kartą lankydamasis Indijoje verslininkų, kuriuos turėjau galimybę sutikti, paklausiau, ką jie veikia įmonių socialinės atsakomybės srityje. Visi jie pateikė labai konkrečius priemonių, kurių jie imasi šioje srityje, pavyzdžius. Tai mane nuteikia labai optimistiškai. Tikiuosi, kad H. Désir‘o pranešimas atspindės naują poziciją dėl priemonių, kurių ėmėsi Europos Sąjunga, ir paskatins dar platesnio masto įmonių socialinės atsakomybės standartų taikymą.

  George Sabin Cutaş (S&D). – (RO) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti Yannicką Jadot’ą už aukštų siekių pasiūlymus, kuriuos jis pateikė savo pranešime, ir visų pirma už pasirengimą siekti kompromiso su visomis politinėmis frakcijomis, kurios pateikė pakeitimus.

Turime pripažinti, kad buvo labai svarbių momentų, kai Europos Sąjunga turėjo galimybę išsakyti bendrą poziciją. Kopenhagos konferencija buvo viena tokių, kai visas pasaulis tikėjosi, kad Europos Sąjunga imsis vadovaujamo vaidmens kovos su klimato kaita srityje ir kartu į procesą įtrauks atsargumo besilaikančias šalis. Deja, lūkesčiai nebuvo patenkinti ir ši aplinkybė tiesiogiai lėmė nusivylimą.

Galima padaryti išvadą, kad Europos Sąjungoje trūko susitarimo. Yra nacionalinių vyriausybių, kurios nepasirengusios prisiimti didelių įsipareigojimų dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo. Vienas neabejotinas šios padėties paaiškinimas galėtų būti ekonomikos ir finansų krizė, kuri sumažino jų entuziazmą įsipareigoti kurti plačių siekių klimato politiką.

Vis dėlto, vietinės ir pasaulinės reikšmės kovos su klimato kaitos klausimu turi būti nuolat rūpinamasi visose pasaulio šalyse. Tai ne tik grėsmės kitų kartų ateičiai, bet ir pasaulinio teisingumo klausimas.

Neteisinga, kai besivystančios ekonomikos šalims užkraunama pasaulinio atšilimo našta, o pramoninės valstybės ima praktiškai galvoti apie savo poreikius. Būtinas tikras Šiaurės ir Pietų šalių solidarumas.

Todėl Kankūno aukščiausiojo lygio susitikimą laikau galimybe toliau tobulinti ir plėsti galiojantį susitarimą. Kankūno susitarimas turi būti visuotinis, teisiškai privalomas susitarimas, kuris padėtų išlaikyti pasaulinį klimato atšilimą žemiau dviejų laipsnių pagal Celsijų.

Taip pat privalom patikrinimo procedūra, kuri turi būti aiškiau reglamentuota, negu buvo nustatyta Kopenhagoje. Be to, vien tik Europos Sąjungos pastangomis kovoje su klimato kaita negalima užtikrinti, kad po 2012 m. susitarimas būtų sėkmingai įgyvendintas. Mums turi pavykti įtikinti kitas šalis taip pat prisiimti platesnio masto įsipareigojimus dėl išmetamų dujų, įskaitant šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kiekio sumažinimo.

Galiausiai, tačiau tai ne mažiau svarbu, norėčiau pakalbėti apie tarptautinės prekybos ir klimato kaitos sąsają. Prekyba – tai svarbi priemonė perkelti technologijas į besivystančios ekonomikos šalis. Todėl turi būti pašalintos kliūtys prekybai ekologiškomis prekėmis. Tai gali būti padaryta sumažinant, bent Pasaulio prekybos organizacijoje, tarifus ekologiškiems produktams. Taip pat turime žinoti apie skilimą, kuris pasaulyje įvyko dėl darbo ir pervežimu grindžiamos gamybos dabartinėje prekybos sistemoje. Todėl kalbą baigiu prašymu skatinti vietinę gamybą Europos Sąjungoje.

  Catherine Bearder (ALDE). – Pone pirmininke, kreipdamasi į Komisijos narį norėčiau pabrėžti, kad įmonių socialinės atsakomybės koncepcija ir praktika per pastarąjį dešimtmetį greitai pasklido verslo įmonėse. Kas gali prieštarauti tokioms pagrindinėms vertybėms kaip geras įmonės elgesys su darbuotojais ir žmogaus teisių bei aplinkos apsauga?

Dar iki šiol prekybos ir įmonių socialinės atsakomybės sąryšis buvo, geriausiu atveju, nežymus, o ginčų pernelyg daug. Tarptautinės prekybos santykiai reglamentuojami valstybių sudarytais susitarimais, tačiau jeigu ĮSA taptų privalomu įsipareigojimu, kuriuos šios įmonės turi prisiimti? Ar jie galėtų jų laikytis savanoriškai?

Europos gyventojai tampa vis labiau išprusę. Tiek daug paskutiniu metu įvykusių nelaimių – BP naftos išsiliejimas ne mažiausia jų – parodė, kad būtina stebėti standartus ir elgesį, kuriais remdamosi Europos įmonės veikia užsienyje.

Paprasti europiečiai jau nebenori džiaugtis ir pritarti tarptautinės prekybos masto didėjimui, grindžiamam tik ekonominiais sumetimais. Kai prekyba naikina gamtinę aplinką ir blogina vietos gyventojų gyvenimo kokybę, reikia pasakyti „gana“. Tik vyriausybės gali nustatyti standartus, kuriais būtų užtikrinta, kad etiškai ir skaidriai dirbančioms įmonėms nepakenktų tos, kurios tokių reikalavimų nesilaiko.

Europos Sąjunga turi skatinti įmones prisiimti įsipareigojimus dėl ĮSA ir pranešti apie ĮSA įsipareigojimus vykdant visą įmonės veiklą ir nacionalinėje valstybėje, ir užsienyje. Be šių priemonių ĮSA reikšmė gali sumažėti iki viso labo viešųjų ryšių akto kelioms tarptautinėms įstaigoms.

Pritariu šiam savo iniciatyva parengtam pranešimui, kuriame reikalaujama, kad Komisija įtrauktų ĮSA aspektą į ES tarptautinius susitarimus. Turime užtikrinti, kad su tvaria plėtra ir darbo teisėmis susijusiems reikalavimams būtų teikiama vienoda svarba siekiant tenkinti Europos Sąjungos komercinius interesus užsienyje.

  Jacky Hénin (GUE/NGL). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Komisija, gindama nevaldomą laisvąją prekybą, organizuodama Europos Sąjungos „nusiginklavimą“ prekybos srityje, puikiai atliko savo išskirtiniu nuolankumu pasižymintį vaidmenį kaip įrankis, naudingas labai konkretiems interesams, kurie yra žalingi Europos darbuotojų atžvilgiu, tenkinti. Laisva, neiškreipta konkurencija yra mitas, kuris naikina darbo vietas ir žmonių gyvenimus.

Iš tikrųjų, jeigu konkurencija būtų laisva, būtų galimos visos dempingo formos, pradedant mokesčiais, socialiniu, valiutų ir aplinkosauginiu dempingu. Tai neišvengiamai iškreiptų konkurenciją. Ieškant išeities iš šios padėties, kuri yra žalinga darbo vietų pramonės sektoriuje atžvilgiu ir darbuotojus bei jų šeimas nugramzdina į skurdo liūną, turi būti užtikrinta griežta valstybių narių kontrolė dėl kapitalo judėjimo, turi būti panaikinti mokesčių rojai, iš komercinio sektoriaus turi būti pašalinti gyvenimui svarbiausi sektoriai – energetika, vanduo, vaistai, žemės ūkis ir mokymasis – ir, svarbiausia, turi būti nustatytas aplinkos apsaugos ir socialinis kriterijus, užtikrinantis lygiateisiškumą prekybos sektoriuje ir darbuotojų teisių apsaugą, ir užtikrintas jo laikymasis.

  Elisabeth Köstinger (PPE). – (DE) Pone pirmininke, Europos Sąjungai tenka labai didelė atsakomybė dėl žmogaus teisių, socialinių standartų ir aplinkos apsaugos dabartiniuose ir ateities prekybiniuose santykiuose. Šie standartai – tai svarbus pagrindas diskusijoms dėl laisvosios prekybos susitarimų. Visose derybos, kuriose ji dalyvauja, ES turėtų parodyti pavyzdį ir reikalauti tinkamų darbo sąlygų ir tausaus išteklių naudojimo. Šiomis aplinkybėmis norėčiau atkreipti dėmesį visų pirma į šiuo metu vykstančias derybas su MERCOSUR šalimis ir derybas su Indija. Ar iš tiesų Europos Sąjunga nori importuoti pigius produktus, kurie buvo pagaminti pasitelkiant vaikų darbo jėgą ir kurių gamyba susijusi su gamtinių išteklių naikinimu? Turime siekti užtikrinti, kad užuot siekus greito pelno, šiose šalyse būtų geros darbo sąlygos ir geri atlyginimai. Europos Komisija ir ateityje turi nustatyti aiškius reikalavimus būsimuose prekybos susitarimuose ir iškelti šį klausimą tarptautinėse derybose.

Vis dėlto šie standartai susiję ne tik su ES etiniais įsitikinimais ir ginamomis vertybėmis, bet taip pat su vienodu požiūriu į Europos ir už jos ribų esančius gamintojus. Taip pat svarbūs kiti veiksniai, t. y. didėjanti prekių paklausa Europos tarp vartotojų ir galimybė nustatyti gamybos būdą. Šiomis aplinkybėmis galiausiai norėčiau apžvelgti Y. Jadot’o pranešimą. 48 pastraipoje itin kritikuojamas bendras žemės ūkio modelis. Vis dėlto šis modelis užtikrina saugų aukštos kokybės maisto tiekimą. Pranešime kalbama apie jo tariamą neigiamą poveikį klimato kaitai. Norėčiau gan aiškiai pasakyti, kad šiuo atveju prioritetu laikoma mūsų 500 mln. piliečių skirto maisto sauga. ES privalo išsaugoti galimybę savarankiškai pasirūpinti maisto tiekimu ir neturėtų tapti priklausoma nuo importo. Tai būtų didelė nelaimė. Turiu didelių įsipareigojimų ES piliečiams ir todėl negaliu pritarti šiai pranešimo daliai.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Pone pirmininke, esu glaudžiai susijusi su nauja tarptautinės prekybos strategija. Būdama INTA komiteto narė, ankstesnės Parlamento kadencijos laikotarpiu aš atkakliai raginau siekti, kad mūsų prekybos politika taptų sąžiningą konkurenciją skatinančia priemone ir pagrindine priemone siekiant pasaulinėje rinkoje išsaugoti Europos vertybes ir apginti komercinius interesus. Spaudimas sugriežtinti socialinius ir aplinkosauginius reikalavimus yra būdas tarptautinės prekybos konkurencijos procese užkirsti kelią nesąžiningam elgesiui ir nevienodoms sąlygoms. Šešerius metus raginau, kad į visus prekybos susitarimus būtų įtrauktos sąlygos dėl žmogaus teisių, kurių laikymasis būtų būtina sąlyga siekiant gauti lengvatų.

Galiausiai šiuo pranešimu šiandien Europos Parlamentas prašo Komisijos pateikti reglamento, uždraudžiančio į ES įvežti prekes, kurios pagamintos naudojant šiuolaikines vergijos formas ir priverstinį darbą ir kurios pagamintos šalyse, kuriose nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių reikalavimų, projektą. Tai turi būti taikoma ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėms, ir Kinijai. Norėčiau nuoširdžia padėkoti ir pasveikinti kolegę T. Saïfi parengus šį dokumentą, kuris yra Parlamento daromos pažangos pavyzdys.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, Lisabonos sutarties priėmimas atvėrė galimybes užtikrinti ilgai lauktą komercinės teisės ir žmogaus teisių

pusiausvyrą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Europos Sąjunga, siekdama išsaugoti savo patikimumą ir vientisumą, turi aktyviai naudotis šia galimybe ir žmogaus teisių srityje imtis nuoseklių veiksmų vykdydama ir vidaus, ir išorės politiką.

Norėčiau atkreipti dėmesį į prašymą Komisijai sudaryti susitarimus, kuriuose būtų įtrauktos sąlygos dėl demokratijos, žmogaus teisių ir socialinių, sveikatos ir aplinkosauginių standartų laikymosi, ir kartu užtikrinti, kad būtų vykdoma veiksminga stebėsena, kaip iš tikrųjų laikomasi šių standartų ir kaip jie įgyvendinami. Komercinio pobūdžio susitarimuose turi būti aiškiai atsižvelgta į intelektinės nuosavybės teises siekiant užtikrinti teisės į sveikatą, glaudžiai susijusios su realia teise į gyvybę, apsaugą. Norėčiau pasveikinti T. Saïfi parengus aiškų ir nuoseklų dokumentą.

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – (SV) Pone pirmininke, manau, kad šiuos tris pranešimus galime reziumuoti pasakydami, kad keičiame požiūrį – anksčiau žmones vertinome kaip prekyboje naudojamus įrankius, dabar prekybą vertinsime kaip žmonių naudojamą įrankį. Norime atsisakyti logikos, pagal kurią iš prekybos uždirbamas euras prilygsta dviems prarastiems eurams aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriu. Pranešimuose taip pat pateikiama daug konkrečių pasiūlymų, pvz., T. Saïfi puikus pasiūlymas dėl pasaulio aplinkosaugos organizacijos arba pasiūlymas dėl Tarptautinės darbo organizacijos įgaliojimų išplėtimo, arba pasiūlymas dėl muitų, kaip nesąžiningos konkurencijos masto ir išmetamųjų teršalų, kurie kenkia klimatui, kiekio mažinimo priemonės, taip pat pasiūlymas dėl konsultavimosi su vietos bendruomene prieš imantis investicijų.

Komisijos nary, tai nėra tik geri ketinimai, į kuriuos turėtumėte atkreipti dėmesį. Dabar labiau norėtume matyti, kaip imatės konkrečių priemonių, atsižvelgdami į mūsų reikalavimus. Norime, kad esant būtinybei būtų priimami teisės aktai. Norime, kad atsiradus poreikiui jie būtų keičiami ir kad tarptautinėse derybose Komisija imtųsi iniciatyvos, siekdama patobulinti taisykles.

  Csanád Szegedi (NI). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mano partija Jobbik – Judėjimas už geresnę Vengriją, mano, kad aplinkos apsauga ir ekologinės pusiausvyros atkūrimas yra labai svarbūs. Esame įsitikinę, kad Europai gresia ne tik ekonominiai sunkumai ir recesija, bet taip pat ekologinė krizė. Šiuo atžvilgiu laikomės nuomonės, kad itin svarbu sukurti savivaldos sistemą Europos Sąjungos maisto ir lengvosios pramonės srityse. Niekas nesupranta, kodėl ES turi įsivežti daug česnako ir pipirų iš Kinijos ir vištienos iš Brazilijos, kai šiuos produktus galima pasigaminti patiems. Todėl sakome, kad reikia vietos savivaldos maisto ir lengvosios pramonės srityse. Mes, Europos Parlamentas, esame atsakingi už Europos ūkininkų, MVĮ ir mūsų pačių piliečių apsaugą, suteikiant jiems galimybę gauti švarų, aukštos kokybės maistą iš vietos ūkininkų. Taip pat manome, kad labai svarbu, jog ekologiškų technologijų taikymas taptų privalomas kuo platesniu mastu.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, prekyba – tai konkurencija. Žinoma, kalbame apie konkurenciją, kai yra galimybė varžytis, ir kai kurie su trečiosiomis šalimis mūsų sudaryti susitarimai mūsų pačių gamintojams sudaro nepalankias sąlygas.

Elisabeth Köstinger kalbėjo apie MERCOSUR šalis ir, žinoma, tiesa, kad daug į ES įvežamos žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijos yra pagaminta laikantis kur kas švelnesnių standartų negu standartai, kurių reikalaujame laikytis ES viduje. Ši problema turi būti būtinai išspręsta.

Vis dėlto teigiama yra tai, kad kai kurie mūsų sudaryti susitarimai yra labai geri, pvz., laisvosios prekybos susitarimas su Korėja. Tokių susitarimų reikia daugiau. Manau, kad daugelis pritartų, jog tokie susitarimai būtų naudingi visoms šalims.

Norėčiau Komisijos nario paklausti, ar planuojama sudaryti ekonominės partnerystės susitarimą su Japonija. Kopenhagos ekonominis tyrimas parodė, kad sudariusi tokį susitarimą Europa uždirbtų 33 mlrd. EUR, o Japonija – 18 mlrd. EUR

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, manau, kad tai buvo labai vertinga diskusija. Nors trys pranešimai grindžiami panašiu požiūriu, per man skirtą trumpą laiką negaliu šiandien išsamiai išnagrinėti išsakytų smulkių pastabų, minčių ir atsakymų. Kai kurios idėjos gali būti įgyvendinamos didesniu, kitos – mažesniu mastu, nes, kaip 27 nares turinčios Europos Sąjungos ir PPO narės, gyvename teisinėje, institucinėje ir politinėje sistemoje. Pabandysiu atkreipti dėmesį į, mano nuomone, pagrindinius kiekvieno pranešimo aspektus. Deja, negalėsiu jų apžvelgti išsamiai.

Kalbant apie T. Saïfi pranešimą, kai kurie jūsų kalbėjote apie galimybę TDO gauti stebėtojo statusą PPO. Pradėsiu nuo to, kad dar daug ką galima nuveikti siekiant tobulinti tarptautinį valdymą ir gerinti tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą. Antra, jeigu norime panaudoti prekybos politiką siekdami geresnių rezultatų socialinėje ir aplinkosaugos srityse, turime nustatyti įgyvendinamus tikslus. Struktūrinių pokyčių įgyvendinimas ilgai užtrunka ir jeigu PPO narystės išplėtimą ne tik su prekyba susijusiems klausimams aptarti vertintume realiai, tai – ilgalaikis tikslas.

Norėčiau pridurti, kad dėl T. Saïfi pranešime pateikto pasiūlymo, kad laisvosios prekybos susitarimus (LPS) reikėtų įvertinti žmogaus teisių požiūriu, manau, kad tai turėtų būti daroma vykstant deryboms. Todėl kiek skeptiškai vertinčiau pasiūlymą nustatyti konkretų laikotarpį, truksiantį nuo derybų pabaigos iki susitarimo sudarymo. Šis klausimas šįryt taip pat aptartas kitame kontekste, bet manau, kad turėtume laikytis procedūros, nustatytos Lisabonos sutartyje, kurioje labai aiškiai nustatyta, kad tokių susitarimų sudarymo iniciatyva priklauso Komisijai; po to pradedama ratifikavimo procedūra ir Taryba pasirašo, taip ratifikuodama dokumentą; tada Europos Parlamentas balsavimu turi teisę ir pareigą ratifikuoti dokumentą. Nepritarčiau minčiai vertinimą žmogaus teisių požiūriu – pavadinkime tai tam tikra išankstine sąlyga – atlikti prieš inicijavimo etapą. Kita vertus, manau, kad pati mintis susitarimą įvertinti žmogaus teisių požiūriu yra prasminga, ir ją vertintu teigiamai.

Taip pat pateikti konkretūs klausimai, pvz., dėl vaikų darbo. Žinote, kad šiuo metu vedame derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo su Indija, kuriose turi būti visapusiškai išnagrinėtas tvarumo klausimas. Indija laikosi itin savitos pozicijos dėl susitarimo skyriaus, kuriame aptariamas tvarumas, tačiau mes primygtinai reikalaujame – ir toliau reikalausime, kad toks skyrius būtų įtrauktas, ir manau, kad galiausiai jis bus įtrauktas į susitarimą.

Paprasčiausiai norėčiau paprašyti, kad kai vėliau dėl jo diskutuosite, atsižvelgtumėte į tai, kad kai kurių trečiųjų šalių mintys dėl tvarumo skyriaus gali būti susijusios ne tik su jo turiniu, bet taip pat su kai kurių trečiųjų šalių pozicija šiuo klausimu.

Dėl Y. Jadot’o pranešimo, girdėjau raginimų į visus dvišalius susitarimus įtraukti skyrių dėl klimato kaitos. Visiškai teigiamai vertinu aplinkosauginį tvarumą, nes ateitis mums nepriklauso. Tačiau manau, kad pripažindami, jog daugelis aspektų, kurie būtini siekiant užtikrinti pakankamas kovos su klimato kaita priemones – pradedant išmetamųjų teršalų kiekio ribos ir baigiant finansavimo klausimais – negali būti išdėstyti nuostatų forma mūsų prekybos susitarimuose, turime būti atsargūs. Manau, kad šis klausimas turi būti aptartas platesniu mastu, ir jeigu pasiekiamas platesnio masto susitarimas, žinoma, tokio susitarimo aspektai turi būti įtraukti į laisvosios prekybos susitarimus. Dėl to, ar tokios priemonės galimos vystymosi derybų raunde, Dohos vystymosi derybų raunde, kurį neseniai aptarėme, kyla kur kas daugiau abejonių, nes, žinoma, nėra visų šio daugiašalio proceso dalyvių sutarimo į galutinį dokumento tekstą įtraukti skyrių dėl klimato kaitos. Vis dėlto laikysimės pozicijos, kad pritariame šiai minčiai.

Galiausiai, kalbant apie H. Désir’o pranešimą, manau, kad atsižvelgiant į tai, jog rengiamas naujas Komisijos komunikatas dėl įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA), pranešimas parengtas labai laiku.

Komisija ir OECD nariai aktyviai dalyvauja atnaujinant galiojančius OECD kriterijus 2011 m. gegužės mėn. vyksiančiam OECD ministrų susitikimui.

Vykdydami visas savo funkcijas, susijusias su ĮSA, nuodugniai išnagrinėsime įvairias atsakingo Europos įmonių elgesio skatinimo galimybes, neatsižvelgiant į šių įmonių veiklos geografiją, ir išsamiai įvertinsime galimybes ir pasekmes.

Norėčiau pridurti, kad šiuo atžvilgiu svarbi ne tik prekyba arba dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai. Jungtinėse Valstijose neseniai priimtas teisės aktas, pagal kurį tarptautinėms įmonėms – ir ne tik toms, kurios savo veiklą vykdo Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir toms, kurios šios šalies teritorijoje turi registruotą būstinę – nustatytas reikalavimas prisiimti atsakomybę ir pateikti pažymą dėl finansinių operacijų ir sandorių, susijusių su žaliavomis.

Manau, kad labai sveikintina yra iniciatyva, kuri iš tikrųjų nesusijusi su dvišaliais susitarimais. Daugelis su žaliavomis susijusių veiklų nesusijusios su dvišaliais susitarimais, tai tiesiog tarptautinių įmonių vykdoma finansinė ir pramoninė veikla, tačiau jeigu jos turėtų savo registruotas būstines Jungtinėse Valstijose, tokių įmonių atžvilgiu Jungtinės Valstijos galėtų imtis veiksmų. Manau, kad būtų labai gerai ir mums pasvarstyti apie visiškai analogiškus veiksmus Europos įmonių, kurios daugiausia veiklą vykdo trečiojo pasaulio šalyse, atžvilgiu ir tada laikytis tos pačios pozicijos tokių šalių kaip Kanada ir Australija atžvilgiu, kad galiausiai būtų apimta didžioji dalis tokio pobūdžio pasaulio pramoninių ir gavybos pramonės šakų veiklų. Manau, kad tai būtų didelė paspirtis tvaraus vystymosi srityje.

Trumpai tariant, sveikinu dėl trijų pranešimų. Žinoma, esu pasirengęs toliau su jumis diskutuoti šiais klausimais artimiausius mėnesius ir metus.

  Tokia Saïfi, pranešėja. – (FR) Pone pirmininke, turime per mažai laiko, Komisijos nary, kad atnaujintume diskusiją dėl ką tik mums pateikto jūsų atsakymo. Todėl, kaip ir minėjote, tęsime diskusijas.

Kalbą norėčiau pradėti padėkodama visiems kalbėtojams, visų pirma šešėliniams pranešėjams, tai pat kolegoms Y. Jadot’ui ir H. Désir’ui už mūsų bendradarbiavimą. Temos buvo panašios ir viena kitą papildančios, ir tai mums leido pasidalyti mintimis. Tai taip pat mums leido savo darbe išlaikyti nuoseklumą: pasiekti, kad prekybos ir komercijos srityse būtų labiau atsižvelgiama į žmogaus teisių, darbo teisės ir aplinkosaugos teisės sąvokas.

Kaip nurodžiau anksčiau, užtruks, kaip jūs, Komisijos nary, minėjote, kol mąstysena pasikeis, tačiau negalime laukti, kol ji ims keistis savaime. Todėl jeigu įgyvendinsime kai kurias iš įvairiuose šįvakar jums pristatytuose pranešimuose siūlomų priemonių, iš lėto pajudėsime teisingesnės ir ekologiškesnės ekonomikos linkme. Šiuos pokyčius turi inicijuoti Europos Sąjunga ir savo prekybos partneriams turi parodyti pavyzdį.

  Yannick Jadot, pranešėjas. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, norėčiau padėkoti Komisijos nariui K. De Guchtui už jo atsakymus ir jo pasiūlymą dėl darbo. Įsidėmėjau jo atsakymą dėl klimato kaitos skyriaus ir tikiuosi, kad mums pavyks išnagrinėti likusius aspektus ir pateikti pasiūlymus, kurių pagrindu bus imtasi konkrečių veiksmų, o kai kurie elementai bus įtraukti į prekybos susitarimus. Galiausiai tai, kad Pasaulio prekybos organizacijoje vykusios derybos dėl prekybos, kurios neabejotinai buvo itin sudėtingos, žlugo, taip pat suteikia įvairių galimybių Europos Sąjungai įtraukti naujesnius aspektus į dvišalius susitarimus ir pabandyti parengti naujo pobūdžio prekybos susitarimus, kuriuose dar platesniu mastu bus atsižvelgta į ES tikslus aplinkosaugos, klimato kaitos, žmogaus teisių ir socialinių teisių srityse.

Taigi, tam tikra prasme tai – galimybė. Manau, kad tai didelis reikalavimas, ir jeigu rytoj šie pranešimai susilauks didelio pritarimo, tai iš tikrųjų bus – ir norėčiau tikėti, kad taip ir bus – labai svarbus Europos Parlamento ženklas Komisijai ir Tarybai.

Norėčiau atsakyti į L. J. A. J. Stasseno, kuris paliko posėdį, pastabą dėl ekonomikos. Knygos ekonominėmis temomis ir toliau buvo rašomos po XIX a. Todėl galime matyti, kad sunkumai dėl socialinių ir aplinkosauginių aspektų įtraukimo į gamybos sąnaudas būdo yra svarbus veiksnys nustatant realią padėtį dėl lyginamųjų pranašumų.

Taip pat, C. Muscardini, visada pritarsiu jūsų nuomonei dėl Europos Sąjungos apsirūpinimo maistu savarankiškumo išsaugojimo. Be to, jeigu kartu su manimi ir kitais esate pasirengusi kritikuoti „Blair House“ susitarimą, kuris šiaip ar taip dabar Europoje yra pagrindinė kliūtis siekiant realaus apsirūpinimo maistu savarankiškumo ir maisto saugos, remsiu jus.

Todėl visiems kolegoms ir jums, Komisijos nary, dėkoju už atvirumą dėl konkrečios veiklos ir veiksmų siekiant susitarimų, dėl kurių derybos bus greitai užbaigtos ir kurie bus greitai sudaryti.

  Harlem Désir, pranešėjas. – (FR) Pone pirmininke, kaip matote, man buvo likusios dvi minutės. Žinojote tai, todėl, jeigu jums būtų kilęs rūpestis dėl laiko, būtumėt galėjęs sutrumpinti šios mano kalbos dalies laiką, kuris būtų galėjęs būti trumpesnis. Visų pirma norėčiau padėkoti kolegoms ir Komisijos nariui už jo atsakymą.

Šioje diskusijoje stulbino labai plataus masto sutarimas, peržengiantis frakcijų tarpusavio nesutarimo ribas. Tačiau tą lėmė būtinybė labiau atsižvelgti į socialinius ir aplinkosauginius aspektus vykdant prekybos politiką, taip pat susitarimuose, dėl kurių vedame derybas.

Tada, kai nutraukėte mano kalbą, kad labai įdomiai pasisakytumėte, esu tikras, kad mūsų piliečiai visoje Europos Sąjungoje bus ja sužavėti, paprasčiausiai norėjau pasakyti mintį, kurią išsakė pats Komisijos narys, kad įmonės socialinė atsakomybė negali – jis visiškai teisus – pakeisti teisės aktų laikymosi ir valstybės narių atsakomybės.

Be to, K. De Gucht taip pat teisus sakydamas, kad atsižvelgiant į profesoriaus J. Ruggie pranešimą, apie kurį kalbėjo R. Howitt, būtent dabar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (OECD) ir Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) teikiami pasiūlymai dėl naujų priemonių, susijusių su tarptautinių įmonių atsakomybe ne tik kasybos, bet taip pat ir daugelyje kitų sričių – visų pirma užsienyje esančių jų patronuojamų įmonių atžvilgiu – atsižvelgiant į jų įtakos arba tiekimo grandinės ribas. Teisminis bendradarbiavimas taip pat užtikrins, kad patronuojančioji bendrovė negalėtų išvengti atsakomybės už vienos iš patronuojamųjų bendrovių arba subrangovų veiksmus, kai pažeidžiamos aplinkosaugos arba socialinės taisyklės. Visa tai labai svarbu.

Paprasčiausiai manau, kad turime sukurti sąsają su prekybos susitarimais, nors, pripažįstu, bus sunku. Susitarime su Korėja ir susitarimuose su Lotynų Amerikos šalimis įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) jau paminėta kelis kartus. Manau, kad tęsdami šiandien su Komisija užmegztą dialogą ir toliau turime užtikrinti, kad tarptautiniuose prekybos susitarimuose mūsų tikslai dėl ĮSA ir dėl tvarios plėtros tarpusavyje derėtų.

  Pirmininkas. – Labai ačiū, pone H. Désir’ai.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj, 2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienį, 12.00 val.

21. Antidempingo bylos – esama padėtis ir perspektyvos (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusija dėl klausimo žodžiu Komisijai dėl antidempingo bylų – esama padėtis ir perspektyvos, kurį Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos, Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcijos / Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų ir Europos konservatorių ir reformuotojų fakcijos vardu (O-0132/2010 – B7-0562/2010) pateikė Daniel Caspary, Cristiana Muscardini, Tokia Saïfi, Georgios Papastamkos, Kader Arif, Bernd Lange, Gianluca Susta, Metin Kazak, Niccolò Rinaldi, Marielle De Sarnez, Yannick Jadot, Carl Schlyter, Helmut Scholz, Robert Sturdy, Syed Kamall, Jan Zahradils.

  Daniel Caspary, autorius. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, antidempingo priemonės pasaulyje yra svarbios. Mums, Europos Parlamentui, ir, manau, galiu kalbėti daugelio EP narių vardu, šis klausimas susijęs ne su protekcionizmu, bet su protingu antidempingo priemonės naudojimu. Jeigu pasinaudodamos valstybės pagalba kitos valstybės iškreipia konkurenciją, turime galėti apsiginti. Turim mokėti apsiginti, jeigu įmonės rinkoje dempinguoja prekes, kitaip tariant, jeigu jos parduoda šiuos produktus žemesne kaina už savikainą, kad savo konkurentus išstumtų iš rinkos ir įgytų neteisėtą pranašumą.

Norėčiau pakalbėti konkrečiai apie vieną aspektą. Man būtų įdomu išgirsti Komisijos atsakymus į šiuos klausimus. Ar Komisija turi informaciją arba atsiliepimų iš Tarybos dėl užsienio vyriausybių įsitraukimo į šią veiklą masto? Ar yra buvę atvejų, kai tų šalių, kuriose įsisteigusi konkreti įmonė, vyriausybė bandė daryti įtaką Antidempingo priemonių komiteto sprendimams? Ar yra buvę atsakomųjų veiksmų arba, galbūt, bandymų daryti spaudimą, dėl kurių balsavimo rezultatai būtų pasikeitę? Man būtų įdomu tai žinoti, nes praeityje į mane kreipėsi įmonės, išdėstydamos joms susirūpinimą keliančius klausimus.

Antras aspektas susijęs su tuo, kad į mane kelis kartus kreipėsi įmonės ir prašė manęs, kad susisiekčiau su Komisija ir tam tikrais atvejais sustabdyčiau antidempingo tyrimų vykdymą. Jeigu nustatomas antidempingo muitas, jis turi neigiamą poveikį Europos įmonėms, vykdančioms veiklą kitose vietovėse, pvz., Azijoje. Norėčiau sužinoti, kokia Komisijos nuomonė šiuo klausimu. Kokia padėtis yra šiuo metu? Ar yra tokio pobūdžio atvejų?

  Vital Moreira, author. – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau paprašyti Komisijos nario labai aiškiai išdėstyti Komisijos poziciją dėl prekybos apsaugos priemonių, taip pat ir antidempingo priemonių. Neseniai paskelbtame komunikate Komisija nurodė, kad laisvoji prekyba priklauso nuo sąžiningos nacionalinių ir užsienio gamintojų konkurencijos, ir pridūrė: „ES gamybą nuo tarptautinės prekybos iškraipymų ar trukdžių saugome taikydami [Pasaulio prekybos organizacijos] taisykles atitinkančias prekybos apsaugos priemones“. Visa tai šaunu ir gerai. Vis dėlto nepaisant to, kad yra geras teisinis pagrindas, taip pat turi būti veiksmingas ir nuspėjamas sprendimų priėmimo mechanizmas, kad būtų galima pasiekti šiuos tikslus.

Mano klausimas toks: ar galėtų būti taip, kad Tarybos neseniai pateiktas pasiūlymas dėl valstybių narių vykdomos Komisijos įgyvendinimo aktų, kurie apima ir prekybos apsaugos priemones, kontrolė reiškia šį norą užtikrinti, kad iš tikrųjų būtų imtasi prekybos apaugos priemonių? Prisimenu, kad šiame Tarybos sprendime numatytos bendrų komiteto taisyklių išimtys, kas reiškia, kad yra galimybė ilgai vilkinti, o gal net užkirsti kelią, ir, mažų mažiausiai, suteikti politinį atspalvį sprendimų priėmimo šioje srityje, kuri priklauso Komisijos kompetencijai, procesui. Antrasis mano klausimas: šiame komunikate Komisija taip pat nurodo, kad ji išnagrinės mūsų prekybos apsaugos priemonių atnaujinimo ir modernizavimo būdus ir tokių veiksmų būtinybę. Man kelia rūpestį štai kas: jeigu Komisija neginčija šio Tarybos pasiūlymo dėl procedūros, pagal kurią priimamas sprendimas dėl prekybos apsaugos priemonių procedūros, ar ji gali mums užtikrinti, kad kilus būtinybei jas peržiūrėti, ji priešinsis valstybėms narėms, kurios suinteresuotos, kad būtų trukdoma taikyti prekybos apsaugos priemones ir jos būtų silpninamos?

  Niccolò Rinaldi, autorius. – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, šįvakar mažai kas kalba apie antidempingą, o vis dėlto tai klausimas, apie kurį dažnai kalbame savo šalyse. Manau, kad tarptautinės prekybos srityje nėra kito klausimo, kuris verslininkams, mažosioms ir vidutinėms įmonėms, profesinėms sąjungoms ir vartotojams rūpėtų labiau nei dempingas. Paprastai didžioji dalis mūsų ekonomikos gamybos sektoriaus subjektų su dempingo problema kovoja kasdien.

Komisija deda dideles pastangas ir tikrai vykdo savo pareigas antidempingo iniciatyvų srityje, tačiau raginame imtis priemonių, grindžiamų toliau išdėstytais principais.

Pirma, veiksmų skaidrumas, visiškas procedūrų, taikomų vertinimo kriterijų ir vertinimo rezultatų skaidrumas ir komunikacija ir komunikacijos strategija, nes kovos su antidempingu veiksmai, kurių imasi Europos Komisija, gali nuraminti mūsų žmones ir darbuotojus.

Antra, antidempingo procedūrose galima veiksmų laisvė. Tai sveiku protu pagrįstas principas, tačiau kartais man susidaro įspūdis, kad priimtuose sprendimuose veiksmų laisve naudojamasis pernelyg plačiai.

Trečia, priėmus Lisabonos sutartį Europos Parlamentas turi būti geriau integruojamas, aktyviau dalyvauti ir būti geriau informuojamas. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu Komisija stengiasi kaip nors pripažinti Parlamento vaidmenį tarptautinės prekybos srityje – vis dėlto dedamos didelės pastangos, už kurias esame dėkingi Komisijos nariui – ir, žinoma, Parlamentas turi turėti svaresnį vaidmenį tai pat ir antidempingo srityje.

Galiausiai, kyla klausimas dėl dialogo su visuomene. Vėlgi, Komisija, galbūt, turi dar daug ką nuveikti šioje srityje. Parlamentas negali tiesiog laukti ir klausyti visuomenės atstovų, tas pats pasakytina ir dėl antidempingo klausimo. Šiuo atžvilgiu Komisija galbūt turėtų atsižvelgti į naujus reikalavimus dėl Lisabonos sutartimi suteiktos išimtinės kompetencijos tarptautinės prekybos srityje.

Galiausiai, mums aišku, kad antidempingo klausimas turi būti įtrauktas į nuoseklią prekybos politiką ir integruotą, sąžiningumo ir atvirumo veiksniais grindžiamą strategiją. Atsižvelgiant į tai Europa galės žengti į priekį aukštai iškelta galva.

  Carl Schlyter, autorius. – (SV) Pone pirmininke, dabar galime matyti pasekmes. Gaila, kad 2007 m., kai kalbėta apie globaliąją Europą, kuri, galbūt, buvo pirminis tikslas, Komisija nepasinaudojo galimybe pertvarkyti prekybos apsaugos priemones. Kalbant apie Lisabonos sutartį ir sprendimo priėmimo procedūrą, kokia ji turėtų būti, pasakytina, kad galbūt nei viena iš esamų procedūrų iš tikrųjų tinkamai netenkina mūsų poreikių. Vis dėlto mums, žaliesiems, nekyla sunkumų dėl įgyvendinimo, jeigu taisyklės yra aiškios, skaidrios ir teisingos.

Norėčiau pabrėžti, kad šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu ne tik apginti gamintojų interesus, bet taip pat atsižvelgti į vartotojų interesus ir patį tikrąjį tikslą, kaip sakė D. Caspary, t. y. būtent užkirsti kelią dempingui, kai kaina nustatoma žemesnė nei faktinė savikaina. Vis dėlto šiuo atveju norėčiau pažymėti, kad į faktinę savikainą turėtų būti įtrauktas aplinkosauginis antidempingas. Ekonominės naudos gavimas apeinant aplinkosaugos teisės aktus yra lygiai tas pats kaip be ekonominio dempingo dar gauti paramą kitokia forma, t. y. aplinkosaugine prasme. Nagrinėjant dempingo klausimą matyti, kad šią sritį turėtų būti galima įtraukti.

Anksčiau apie prekybos politiką kalbėjome kaip apie priemonę, skirtą kitiems tikslams siekti. Šiuo atveju galbūt net būtų veiksmingiau pasinaudoti antidempingo priemonėmis, kad, pvz., būtų užkirstas kelias anglies dioksido nutekėjimui pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Pagal šiuo metu galiojančią sistemą yra sudarytas ilgas sąrašas, kuriame nurodyti šimtai verslo sektorių, apimančių dešimtis tūkstančių įmonių, numatant keturis skirtingus kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar jiems reikia taikyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos išimtį, ar išduoti nemokamą taršos leidimą. Žinoma, šiuo atveju, kai Europos įmonė nukentėjo dėl nesąžiningos konkurencijos todėl, kad kitose šalyse negaliojo aplinkosauginės atsakomybės reikalavimai, inicijuoti antidempingo procedūrą yra kur kas lengviau.

  Helmut Scholz, autorius. – (DE) Pone pirmininke, pone K. De Guchtai, ponios ir ponai, jau ankstesnėje diskusijoje aptarėme, kad prekybos politiką reikia aptarti atsižvelgiant į platesnes aplinkybes ir laikytis tarptautinės teisės nuostatų, jas saugoti ir vykdyti. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) – tai viena iš teisinių sistemų, kuriai priklauso Europos Sąjunga ir jos valstybės narės. Vis dėlto mano frakcija nuo pat pradžių kritiškai vertino jos trūkumus ir visų pirma šiuo atžvilgiu. Komisija turi pareigą saugoti Europos įmones ir jų darbuotojus nuo nesąžiningos konkurencijos, kai naudojamos PPO leidžiamos antidempingo priemonės. Kalbant konkrečiai, tai susiję su prekių pardavimu už kainą, žemesnę negu prekės savikaina. Prašome, kad išplėstumėte gamybos sąnaudų apibrėžtį ir taikytumėt šią apibrėžtį daugiašališkai, nes socialinis ir aplinkosauginis dempingas, kaip jau pabrėžė kiti kalbėtojai, mažina gamybos savikainą. Todėl esant nesąžiningai konkurencijai daromas spaudimas Europos įmonėms, kas netgi gali kelti grėsmę jų gyvavimui. Mums grėsmę kelia visuotinė mažėjimo tendencija, su kuria mes negalime susitaikyti ir su kuria nesitaikysime.

Esant tokioms aplinkybėms privalome toliau dirbti siekdami nustatyti objektyvius priemonių naudojimo kriterijus, nes dabar, Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų šalių manymu, jie naudojami savavališkai. Viena iš tokią padėtį lemiančių priežasčių – apskundimo institucijos nebuvimas. Kai kurios ES mažosios ir vidutinės įmonės skundžiasi, kad naudojant antidempingo priemones jų interesų paisoma mažiau negu didesnių įmonių interesų. Visų pirma tai taikytina pasaulinio darbo pasidalijimo Europos gamybos įmonėse atžvilgiu. Šios įmonės kelia klausimą, ar Komisija vis dar aiškiai suvokia priemonių, kurias ji nustato, pasekmes. Norėčiau, kad Komisija šį klausimą išnagrinėtų pasinaudodama konkrečiu AD549 pavyzdžiu, kuriame pagrindinis žodis būtų „Europos Saint-Gobain grupė“. Pagal Komisijos sprendimą dėl šios įmonės jai išties galima suteikti paramą, tačiau, mūsų manymu, jis taip pat kelia grėsmę daugeliui darbo vietų mažosiose ir vidutinėse gamybinėse įmonėse. Mano klausimas jums, pone K. De Guchtai, yra toks: ar buvo atliktas tinkamas tyrimas, ar buvo suteikta tinkama apskundimo galimybė, ar šiomis galimybėmis buvo pasinaudota ir ar mažosioms ir vidutinėms įmonėms buvo suteikta pakankamai informacijos apie procedūras?

  Robert Sturdy, autorius. – Pone pirmininke, savo žodžius norėčiau skirti Komisijos nariui: nuo ekonominės recesijos pradžios Komisija nuolat žadėjo ne sukti protekcionistinės politikos linkme, bet remti liberalizaciją – kuriai jūs pats rodėte didelį pritarimą – suteikti galimybių Europos įmonėms ir sukurti palankesnes investavimo Europoje galimybes.

Sutinku, kad antidempingo priemones reikia naudoti, kai jos yra būtinos, tačiau problema, žinoma, yra ta, ar jas jūs naudojate kaip protekcionizmo priemones. Jeigu pasikliautume tik skaičiais, antidempingo tyrimų skaičiai leistų teigti, kad jos naudojamos šiuo tikslu.

Šiuo klausimu, Komisijos nary, nenorėčiau su jumis sutikti, turėdamas omeny konkrečią Belgijoje kilusią problemą dėl elektronikos įrangos įmonės, apie kurią su jumis kalbėjau maždaug prieš tris ar keturias savaites. Iš tikrųjų jie pasiekė susitarimą ir išeitį rado patys, tačiau nepritaikėte antidempingo teisės aktų taikymo išimties šios konkrečios įmonės atžvilgiu. Atvejis susijęs su Kinijos įmone ir Belgijos elektronikos įmone. Jos rado išeitį ir dabar dirba kartu, kad sukurtų darbo vietų Europos Sąjungoje.

Pateiksiu jums kitą pavyzdį. Jungtinėje Karalystėje – taip pat, beje, ir Europoje – susiklostė sudėtinga padėtis dėl stiklo pluošto, kuriam šiuo metu taikomas importo mokestis siekia 43,6 proc. Tai naudinga prekė, visoje Jungtinėje Karalystėje ir Europoje naudojama įvairioms prekėms gaminti.

Galiausiai, Komisijos nary, leiskite priminti, kad ne jums, ne jūsų pirmtakui, bet būtent jūsų pirmtako pirmtakui vadovaujant priimti teisės aktai dėl antidempingo nuostatų taikymo trąšoms. Kalbant apie žemės ūkio produktus, dabar didelį susirūpinimą mums kelia maisto gamybos, tiekimo ir saugos sąnaudos. Nepaisant to, faktinė trąšų kaina padidėjo 173 proc., nes jūs priėmėte teisės aktus, reglamentuojančius antidempingą. Kodėl taip yra? Turime atverti savo rinką. Nedvejodamas tikiuosi, kad ne kas kitas, o jūs iš tikrųjų panaikinsite šiuos protekcionizmo reiškinius visoje Europoje. Lauksiu jūsų atsakymų.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas palaiko mūsų poziciją, kad ES produkcijos apsaugos nuo tarptautinės prekybos iškraipymų priemones derėtų apsvarstyti kaip būtiną atviros ir sąžiningos prekybos strategijos sudedamąją dalį.

Pritariu jūsų nuomonei, kad sprendimai dėl prekybos apsaugos priemonės (PAP) turėtų ir toliau būti grindžiami techniniais elementais ir faktinėmis aplinkybėmis, ir tikiu, kad turime vieną iš veiksmingiausių ir sąžiningiausių prekybos apsaugos sistemų pasaulyje. Žinau, kad atliekant antidempingo ir antisubsidijų tyrimus svarbūs daugelis interesų ir kad kai kurios suinteresuotosios šalys bando daryti įtaką priimant sprendimus. Nepaisant to, galiu patvirtint, kad sprendimų priėmimo procesas veiksmingas, skaidrus ir grindžiamas faktiniais įrodymais bei išsamia analize.

Pripažįstu, kad trečiosios šalys neseniai bandė daryti įtaką mūsų sprendimams darydamos spaudimą pramonės subjektams arba, iš tikrųjų, valstybėms narėms ir įmonėms, vykdančioms veiklą šiose trečiosiose šalyse. Griežtai smerkiu tokius veiksmus. Šiomis aplinkybėmis, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, turime galimybę kovoti su šia problema.

Norėčiau jus patikinti, kad PAP atvejų kiekis tebėra stabilus vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais: atsakydamas į R. Sturdy klausimą, noriu pasakyti, kad ne, jis nedidėja. Mums pavyko išvengti bet kokio ženklesnio padidėjimo, kuris galėjo būti dėl pasaulinės recesijos, ir užtikrinti, kad antidempingo priemonė nebūtų naudojama protekcionizmo tikslais.

Iš daugumos statistinių duomenų matyti, kad atvejų skaičius ES tebėra mažesnis negu mūsų prekybos partnerių šalyse. Kinijoje tebėra pagrindinis nesąžiningos prekybos šaltinis (maždaug 35 proc. pradėtų bylų yra pradedamos prieš Kiniją) ir šiuo atžvilgiu ji gerokai lenkia kitas šalis. Esant reikalui esu pasiryžęs imtis veiksmų, įskaitant ir antisubsidijų priemones.

R. Sturdy taip pat pateikė klausimą dėl neseniai nutikusio vadinamojo „modemo atvejo“, kai Komisija nagrinėjo tris aspektus: dempingą, subsidijavimą ir apsaugos priemones. Tyrimas dėl dempingo ir subsidijavimo atliktas pagal atitinkamos įmonės pateiktą skundą ir pagal pagrindinius reglamentus skundo autoriai gali atsiimti savo skundą. ES teisės aktais nustatyta, kad jeigu skundas atsiimamas, procedūra gali būti baigta, išskyrus atvejį, kai procedūros užbaigimas nebūtų naudingas Bendrijai. Dabar nagrinėjame skundų atsiėmimo reikšmę. Reikėtų pabrėžti, kad anksčiau Komisija yra pritarusi skundo atsiėmimo atvejams ir dėl to baigusi tyrimus nesiimdavo priemonių.

Trečiuoju, su apsaugos priemonėmis susijusiu atveju skundą pateikė su atveju susijusi vyriausybė – Belgijos Vyriausybė – taigi taikytina procedūra šiek tiek skiriasi. Susijusi įmonė („Option NV“) yra informavusi Komisiją, kad ji pateikė Belgijos Vyriausybei prašymą atsiimti prašymą pritaikyti apsaugos priemones, tačiau Belgijos Vyriausybė iki šiol neinformavo Komisijos, ar ji patenkins įmonės prašymą, taigi laukiame Belgijos Vyriausybės sprendimo dėl jos pozicijos. Būtent tokios yra faktinės atvejo aplinkybės.

Kalbant apie platesnio masto klausimus, prekybos apsaugos priemonės sukurtos ne be priežasties. Kai nėra tarptautinių bendradarbiavimo taisyklių ir kitų taisyklių, susijusių su tinkamu rinkos veikimu, prekybos apsaugos priemonės yra vienintelės mūsų pramonės apsaugos priemonės nuo nesąžiningos prekybos prekėmis. Šiomis taisyklėmis siekiame naudotis veiksmingiausiu būdu mūsų pramonės šakų atžvilgiu. Nustatyti terminai užtikrina greitus veiksmus pramonės atžvilgiu ir numatomumą eksportuotojams. Norėčiau, kad visų susijusių ūkio subjektų labui mūsų priemonės išliktų veiksmingos ir teisingos.

Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) vyksta pakartotinės derybos dėl tarptautinio lygmens taisyklių dėl prekybos apsaugos. Šiuo atveju ES pozicija aiški: norime, kad mūsų priemonės būtų veiksmingos ir mūsų įmonės būtų apsaugotos nuo kitų subjektų protekcionistinių veiksmų. Šios PPO vykstančios derybos ir Lisabonos sutartimi padaryti pakeitimai svarbūs atliekant bet kokią mūsų taisyklių peržiūrą, kurios norėtume imtis.

Kalbant apie MVĮ, prekybos apsaugos priemonės joms tikrai sukelia sunkumų – ir dėl sąnaudų, ir dėl jų sudėtingumo. Reikia sumažinti MVĮ tenkančią tyrimų dėl prekybos apsaugos administracinę naštą. Todėl nurodžiau atlikti tyrimą, kad būtų išsiaiškinti konkretūs sunkumai, kurių patiria MVĮ, kai vykdomos PAP, ir galimi sprendimai dėl šių sunkumų sumažinimo.

Kalbant apie institucinius aspektus, pastebėsite, kad kovo mėn. Komisijos pateiktame komitologijos procedūros pasiūlyme Parlamentui pateikiama visapusiška informacija dėl komitologijos procedūros. Komisija taip pat pateiks informaciją dėl pasiūlytų priemonių, dėl kurių komitetai paprašyti pateikti savo nuomonę, dėl galutinių priemonių ir dėl galutinio Komisijos sprendimo. Bet kuriuo metu pateikęs prašymą Parlamentas gali gauti išsamesnę informaciją.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes norėčiau patvirtinti, kad Komisija išties yra pasirengusi pateikti pasiūlymą dėl prekybos apsaugos priemonių suderinimo su nauja deleguotų ir įgyvendinimo aktų kontrolės sistema (tai vadinama „prekybos paketu“). Vis dėlto, kaip žinote, tarp institucijų vyksta labai svarbi diskusija dėl įgyvendinimo aktų. Komisija atidžiai stebi diskusiją ir palaikydama ryšius su kitomis institucijomis vertina, kada turėtų būti pateiktas toks pasiūlymas. Vis dėlto norėčiau, kad būtų aišku, jog vienintelis keliamas klausimas yra pasiūlymo pateikimo momento klausimas, o ne tai, ar toks pasiūlymas bus pateiktas.

V. Moreira taip pat pateikė konkretų klausimą dėl komitologijos. Šiuo atveju norėčiau, kad mano pozicija būtų labai aiški. Lisabonos sutartyje neįžvelgiu jokio argumento, kurio pagrindu komitologijos procedūra turėtų būti laikoma išskirtine, jeigu ji susijusi su prekyba, ir su tuo mes nesutiksime. Žinoma, sprendimą turi priimti Parlamentas ir Taryba, tačiau Komisijos pozicija taip pat gali būti svarbi, o galiausiai – ir Europos Teisingumo Teismo pozicija. Skirtingos daugumos nustatymas – nes iš tikrųjų būtent toks būtų rezultatas – siekiant atmesti Komisijos poziciją dėl su klausimų, susijusių prekyba, mums yra nepriimtinas ir, žinoma, su tuo nesutinku ir aš.

Galiausiai, kalbant apie prekybos apsaugos priemonių naudojimą trečiosiose šalyse, pastebėjome, kad nuo krizės pradžios jų naudojimo mastas padidėjo.

Norėčiau jus užtikrinti, kad atidžiai stebime trečiųjų šalių veiksmus prekybos apsaugos srityje, ir esant reikalui imamės veiksmų – įskaitant aktyvią priežiūrą, veiksmingą paramą ES eksportuotojams ir ginčų sprendimo procedūrų inicijavimą PPO.

Daugeliu atvejų Komisijai ėmusis veiksmų tyrimas užbaigiamas nepritaikius priemonių. Kitais atvejais dėl šių veiksmų pasiekiama, kad susijusiems ES eksportuotojams būtų taikomos ne tokios griežtos priemonės.

Taip pat buvo iškeltas klausimas dėl galimų atsakomųjų veiksmų trečiųjų šalių atžvilgiu dėl priemonių, kurios taikomos Europos įmonėms. Šiuo klausimu iš Europos įmonių, kurių pavadinimų jų apsaugos sumetimais neatskleisiu, esame gavę peticijų. Pvz., neseniai nutiko su Kinija susijęs atvejis, kai Kinija sukritikavo ginčų sprendimo PPO procesą ir apeliacinė taryba palaikė mūsų nuomonę, tačiau viešai neatskleidėme susijusių įmonių pavadinimų ir manau, kad taip pasielgta taip pat siekiant apsaugoti įmones.

Paskutiniais dviem klausimais teirautasi, ar bus peržiūrimos prekybos apsaugos priemonės. Neperžiūrėsime, nes tikrai manau, kad tai nebūtina. Artimiausiais metais prekybos srityje reikia labai daug ką nuveikti ir turiu pasakyti, kad tokiu peržiūros procesu nenoriu atnaujinti kai kurių diskusijų. Apie tokią galimybę pagalvočiau tik tada, kai bus pasibaigęs Dohos derybų raundas.

Konkretų klausimą taip pat pateikė žaliųjų frakcijos narys. Pone C. Schlyteri, turiu pasakyti, kad uždavėte įdomų klausimą, nes tikriausiai žinote, kad šiuos antidempingo atvejų nagrinėjimus inicijuoja įmonės. Atvejai nagrinėjami gavus įmonės skundą. Taigi, jeigu įmonė iškeltų jūsų pateikiamą klausimą dėl anglies dioksido nutekėjimo, žinoma, Komisija ištirtų atvejį ir priimtų sprendimą, ar turėtų būti pritaikytos priemonės. Tačiau klausimas, žinoma, susijęs su mūsų svarstomais motyvais. Svarstome susijusių įmonių pateiktus argumentus, taigi, jeigu šį klausimą mums pateiktų įmonė, mes neabejotinai išnagrinėtume aplinkybes.

  Cristiana Muscardini, PPE frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, antidempingas yra viena veiksmingiausių prekybos apsaugos priemonių Europos Sąjungoje, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją rinkoje. Pagal naują komitologijos tvarką turi būti nustatytos aiškios ir įgyvendinamos taisyklės.

Lisabonos sutartyje aiškiai nurodyta, kad už vykdomojo pobūdžio aktus atsakinga Komisija. Tarybai ir Parlamentui suteikti įgaliojimai stebėti Komisijos veiklą. Šiandien nagrinėjamas kompromisinis sprendimas panaikina Parlamentui Lisabonos sutartimi nustatytą funkciją ir todėl galima jo pasekmė – naujas demokratijos institucijose trūkumas.

Kalbant konkrečiau, nesuprantame pasiūlymo antidempingo priemones traktuoti skirtingai ir jį atmetame, nes juo būtų suteikta veiksmų laisvė priimant sprendimus, įneštas politinis atspalvis ir sukeltas teisinis netikrumas vykdant procedūrą, kuria, priešingai, siekiama apsaugoti teisėtus įmonių interesus, kurie pažeidžiami nesąžininga konkurencija.

Didelės ekonomikos krizės laikotarpiu, kaip dabar, atrodo, būtų neprotinga ir žalinga padaryti taip, kad antidempingo procedūra taptų sudėtinga ir, galbūt, nepraktiška. Taip iš tikrųjų būtų, jeigu nebūtų pakeistas dabartinis pasiūlymas.

Apeliuojame į valstybių narių ir Komisijos atsakomybės jausmą, nes kartu jos turi siekti užtikrinti platesnio masto plėtrą. Plėtra įmanoma tik tada, jeigu nustatytos taisyklės, neleidžiančios iškreipti rinkos, kuriomis atsižvelgiama į institucijų funkcijas ir nustatomos veiksmingos procedūros.

  Mario Pirillo, S&D frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, per pastaruosius metus padaugėjo Komisijos taikomų antidempingo priemonių. Tai rodo, kad padidėjo kitų šalių nesąžiningo elgesio Europos įmonių atžvilgiu mastas. Nepaisant ekonomikos ir finansų krizės, per pastaruosius dvejus metus mūsų tarptautiniai partneriai pritaikė maždaug 332 protekcionistines priemones.

Mes esame už laisvą, tačiau sąžiningą tarptautinę prekybą, grindžiamą visiems vienodų taisyklių tarpusavio taikymu. Svarbu, kad Europos naudojamos prekybos apsaugos priemonės, kurios pasitelkiamos siekiant ištaisyti neteisėtą padėtį, būtų veiksmingos.

Didelį nerimą man kelia dabartinių bandymų reformuoti komitologijos tvarką pasekmės šių priemonių atžvilgiu. Suteikus galimybę sprendimą dėl antidempingo priemonių priimti politinio ir diplomatinio pobūdžio derybų būdu gali būti užkirstas kelias procesui, kuris, priešingai, turėtų būti grindžiamas konkrečia, objektyvia informacija.

  Jan Zahradil, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, norėčiau grįžti prie kolegos R. Sturdy šiandieninės kalbos. Antidempingas yra geras dalykas, tačiau tik tada, kai juo nepiktnaudžiaujama. Juo siekiama apsaugoti Europos įmones ir Europos ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos ir nesąžiningos komercinės veiklos, tačiau juo, deja, taip pat gali būti piktnaudžiaujama protekcionizmo sumetimais siekiant užkirsti kelią importui iš trečiųjų šalių į Europos rinką. Todėl prašau Komisijos ir jūsų, Komisijos nary, užkirsti tam kelią ir įspėti mus apie antidempingo priemones, kuriomis piktnaudžiaujama protekcionizmo sumetimais ir siekiant uždaryti Europos rinką ir Europos ekonomiką nuo importo iš trečiųjų šalių. Manau, kad mums tai būtų nenaudinga, uždara Europa nebūtų naudinga niekam, ir manau, kad istorija visada rodo, kad atvirumas ir bendradarbiavimas su likusio pasaulio šalimis Europai yra tiktai naudingas. Prašau į tai atsižvelgti.

  Elisabeth Köstinger (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pigi darbo jėga ir socialinis dempingas – tai besiformuojančios ekonomikos šalyse labai dažnai naudojamos priemonės. Antidempingo problema rodo, kaip svarbu reikalauti laikytis visų pirma aplinkosauginių ir socialinių standartų ir taip pat turėti prekybos apsaugos priemones su trečiosiomis šalimis vedant derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo. Visų sričių Europos gamybos įmonėms neturi būti sudarytos nepalankios sąlygos dėl jų taikomų griežtų kokybės standartų, kurie, žinoma, daro įtaką kainai. Šiuo atžvilgiu su MERCOSUR šalimis vykstančių derybų eiga man kelia didelį susirūpinimą.

Negalime sudaryti sąlygų socialiniam dempingui, priešingai, prekybos susitarimuose turime laikytis tvaraus požiūrio. Dempingas – tai didelė problema žemės ūkio sektoriuje, visų prima kai dėl jo išnyksta maži, nepriklausomi ūkiai, kuriuos pakeičia žemės ūkio rangovai.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau atkreipti dėmesį į savo iniciatyva parengtą pranešimą dėl ES ir Lotynų Amerikos prekybinių santykių. Šiame pranešime aiškiai išdėstomi ES rūpimi klausimai dėl socialinių, aplinkosauginių ir gamybos standartų. Norėčiau padėkoti EP nariams, kurie Komisijai pateikė šį svarbų klausimą.

  Karel De Gucht, Komisijos narys. – Pone pirmininke, tai bus labai trumpas atsakymas. Aš dar neatsakiau į H. Scholzo klausimą dėl Saint-Gobain stiklo pluošto atvejo.

Antidempingo muitas gali pabranginti tiekimą, tai taikytina ir MVĮ atveju. Komisija atlieka apskaičiavimus dėl galimo poveikio vadovaudamasi viešojo intereso kriterijumi. MVĮ gali dalyvauti procedūroje. Turime pagalbos liniją, skirtą MVĮ, kad būtų lengviau bendradarbiauti. Vis dėlto šiuo atveju poveikis nėra didelis, nes Kinija teturi tik 14 proc. ES rinkos.

Atsakydamas į J. Zahradil pateiktą klausimą dėl prekybos apsaugos priemonių naudojimo protekcionistiniais tikslais ir rizikos, kad taip nutiks, norėčiau pasakyti, kad atvejų kiekis priklauso tik nuo vienintelio veiksnio – Komisijos gautų skundų skaičiaus ir pateiktų įrodymų kokybės. Komisijos prekybos apsaugos politika – tai sistema, kurią reglamentuoja taisyklės, neprieštaraujančios PPO taisyklėms. Jeigu pateikiamas skundas ir kartu pateikiami pakankami dempingo faktą patvirtinantys įrodymai, Komisija privalo pradėti tyrimą, ji neturi kito pasirinkimo.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Siekiant apsaugoti Europos ekonomiką būtina nustatyti veiksmingas priemones, skirtas apriboti procesus, kurie naudojami lobizmo dėl produktų iš trečiųjų šalių tikslais. Šie produktai labai dažnai gaminami naudojant aplinkai ir vartotojams kenksmingas medžiagas. Išskirtinis pavyzdys – žaislai vaikams, nes pavojingos dažų arba plastikinių dalių sudedamosios dalys gali sukelti sveikatos sutrikimus, o dėl prastai atlikto darbo gali įvykti nelaimė, kuri pasibaigs apsilankymu ligoninėje. Būtent taip, žinoma – naudojant pigias medžiagas ir nepaisant darbo kokybės – galima pasiūlyti mažas kainas ir užversti rinką prekėmis. Turime griežtinti importuojamų prekių kontrolę ir užtikrinti veiksmingą teisės aktų, reglamentuojančių pigių produktų iš trečiųjų šalių importą į Europos rinką, taikymą. Prekybos apsaugos priemonės turi būti veiksmingos ir turi užtikrinti, kad mūsų įmonėms bus sudarytos sąžiningos konkurencijos sąlygos.

22. Kito posėdžio darbotvarkė (žr. protokolą)

23. Posėdžio pabaiga

(Posėdis baigtas 23.55 val.)