Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Diskusijos
Trečiadienis, 2010 m. gruodžio 15 d. - Strasbūras Tekstas OL

8. A. Sacharovo premijos įteikimas (iškilmingas posėdis)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkas. − Brangus Tarybos Pirmininke, brangi Sąjungos vyriausioji įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoja ledi C. Ashton, brangūs svečiai,

 
  
 

(PL) A. Sacharovo premija yra Europos Parlamento simbolis kovoje dėl žmogaus teisių visame pasaulyje. Mūsų posėdžių salės viduryje stovinti tuščia kėdė patvirtina, kaip labai jos reikia ir kaip labai šiandien reikia atkreipti dėmesį į viso pasaulio svarbiausius žmonių, kurie kovoja dėl saviraiškos laisvės, pavyzdžius. Parašiau Kubos prezidentui ir paprašiau leisti G. Fariñasui atvykti į Strasbūrą, tačiau, deja, tai nedavė trokštamo rezultato. Penktadienį Osle stovėjo panaši tuščia kėdė, skirta įkalintam Kinijos disidentui ir Nobelio taikos premijos laureatui Liu Xiaobo. Ankstesnėmis progomis negalėjo asmeniškai atsiimti premijos ir kiti A. Sacharovo premijos laureatai – Hu Jia iš Kinijos ir „moterys baltais drabužiais“ iš Kubos. Šiandien tarp mūsų nėra Olego Orlovo, kuris praėjusiais metais buvo apdovanotas A. Sacharovo premija organizacijos „Memorial“ vardu, nors jis buvo kviestas į ceremoniją.

Ponios ir ponai, G. Fariñas buvo apdovanotas premija už kovą siekiant Kuboje atkurti žodžio laisvę. Daug metų jis aktyviai priešinosi cenzūrai, rizikavo savo gyvybe ir sveikata ir 23 kartus skelbė bado streiką. Jis 11 metų praleido kalėjime. Neseniai, dalyvaudamas bado streike, jis buvo arti mirties, tačiau tik tada Kuboje buvo pradėta paleisti opozicijos lyderius ir sąžinės kalinius. Šiuo atveju labai nusipelnė Katalikų bažnyčia. Lygiai taip pat, kaip kažkada buvo mums mano šalyje, Kubos žmonėms bažnyčia atlieka pilietinės visuomenės institucijų vaidmenį. Deja, kalėjime vis dar yra 11 žmonių, tarp kurių yra kai kurių „moterų baltais drabužiais“ vyrai. Čia ir dabar mūsų visų vardu reikalauju juos nedelsiant paleisti.

(Garsūs ir ilgi plojimai)

Remiuosi rezoliucija, kurią priėmėme kovo mėn. ir kurioje raginame Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai-Komisijos pirmininko pavaduotoją bei Komisijos narį, atsakingą už tarptautinį bendradarbiavimą, pradėti organizuoti dialogą su Kubos pilietine visuomene ir su tais, kurie remia taikias Kubos permainas. Šiandien mūsų vis dar laukia diskusija dėl L. Andrikienės pranešimo dėl žmogaus teisių pasaulyje 2009 m. ir ES politikos šiuo klausimu. Todėl galėsime išsiaiškinti, kokie C. Ashton planai skirti Europos Sąjungos žmogaus teisių politikai stiprinti.

Ponios ir ponai, nepaisant to, kad tokie žmonės, kaip G. Fariñas, persekiojami ir įkalinami, jų balso negalima nutildyti. Europos Parlamento ir visų mūsų vaidmuo – stiprinti šį balsą. Todėl man labai malonu jus informuoti, kad netrukus išklausysime pranešimą, trumpą kalbą, kurią mums įrašė šių metų A. Sacharovo premijos laureatas G. Fariñas. Šiuo metu turėtų būti momentas, kada laureatui įteikiamas liudijimas. Deja, būsiu priverstas liudijimą padėti ant tuščios kėdės, tačiau tikiuosi, kad leisite visų mūsų vardu mūsų laureatui palinkėti daug stiprybės ir sveikatos, sėkmės kovojant dėl laisvės ir galiausiai kad ateityje jis galėtų atvykti pas mus čia, į Europos Parlamentą, ir asmeniškai pasiimti savo liudijimą ir premiją. Labai jums ačiū.

(Garsūs ir ilgi plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Guillermo Fariñas (PPE).(ES) Laiškas Europos Parlamentui: Santa Klara, 2010 m. gruodžio 14 d.

Brangus Europos Parlamento Pirmininke J. Buzekai,

brangūs Pirmininko pavaduotojai ir gerbiamieji šio daugianacionalinio forumo nariai,

deja, dėl tolerancijos, kurios mums taip reikia šioje mūsų kančių planetoje, stokos negaliu būti su jumis kaip maištaujančių Kubos žmonių ir tų Kubos piliečių, kurie nebebijo totalitarinės vyriausybės, kuri gėdingai slopino mus iš viso 52 metus ir kurios paskutinė auka yra kankinys Orlando Zapata Tamayo, atstovas.

Tų, kurie mus netinkamai valdo mūsų tėvynėje, nelaimei, tai, kad negaliu išvykti iš salos, kurioje gimiau, ir savanoriškai į ją sugrįžti, savaime yra visiškai nepaneigiamas įrodymas, kad, deja, mano šalį valdančioje autokratinėje sistemoje niekas nepasikeitė.

Dabartinių Kubos valdovų mintyse mes, Kubos piliečiai, esame lyg Afrikoje pagrobti ir jėga į Ameriką atgabenti vergai, iš kurių esu kilęs ir aš. Man arba bet kuriam kitam eiliniam piliečiui norint keliauti į užsienį reikia Carta de Libertad, tai yra Laisvės kortelės, lygiai taip pat, kaip jos reikėjo vergams: tik šiandien ji vadinama Carta Blanca, Baltąja kortele.

Didžiausia mano viltis, kad jūs nesileisite klaidinami sirenų dainų, dainuojamų „laukinį komunizmą“ praktikuojančio žiauraus režimo, kurio vienintelis troškimas – po pretenzijų daryti tariamas ekonomines permainas – yra tas, kad Europos Sąjunga ir Europos Parlamentas panaikintų bendrąją poziciją ir leistų režimui naudotis paskolomis ir investicijomis, naudojamomis trečiojo pasaulio šalims padėti pagal Kotonu susitarimą.

Buvę politiniai kaliniai arba sąžinės kaliniai, neseniai paleisti „laukinio komunizmo“, tikrai užims savo vietas šalia jūsų. Būtų klaidinga manyti, kad jie buvo išleisti į laisvę; jiems ir jų šeimoms taikoma „psichologinė tremtis“, nes jų artimiausius ir brangiausius žmones šantažavo neostalinistinė Kubos vyriausybė.

Mes, taiki Kubos opozicija, laikomės drąsaus ir racionalaus požiūrio į materialinius arba dvasinius sunkumus, kuriuos patiriame, taip pat į riziką prarasti laisvę ir net savo gyvybę būnant blogiausioje padėtyje esančio gyventojų sektoriaus dalimi. Čia, Kuboje, visi kenčiame, tačiau nesiskundžiame, todėl tikimės, kad galėsime pasikliauti jūsų parama.

Brangūs Europos Parlamento nariai, prašau nepasiduoti valdančiojo Kubos elito pretenzijoms, kol jis neįvykdys penkių reikalavimų:

Pirma: toliau paleisti visus politinius ir sąžinės kalinius jų neištremiant ir viešai pasižadėti niekada nekalinti nesmurtaujančių politinių oponentų.

Antra: nedelsiant nutraukti karinių ir pusiau karinių režimo šalininkų šalyje vykdomą smurtinį taikios opozicijos mušimą ir gąsdinimą.

Trečia: paskelbti, kad visi Kubos įstatymai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kad jie turi būti patikrinti ir panaikinti.

Ketvirta: vykdant kasdienę veiklą skirti lėšų opozicinėms partijoms, „valstybinio socializmo“ sistemai nepavaldžiai masinei žiniasklaidai, nepriklausomoms profesinėms sąjungoms ir bet kokioms kitoms taikioms visuomeninėms institucijoms steigti.

Penkta: viešai pripažinti, kad visi emigracijoje gyvenantys kubiečiai turi teisę dalyvauti kultūriniame, ekonominiame, politiniame ir socialiniame Kubos gyvenime.

Šiuo lemiamu mano šalies istorijos momentu jūs ir visi viso pasaulio geros valios vyrai ir moterys turite skirti didžiulį dėmesį Kuboje vykstantiems nuolatiniams socialiniams protrūkiams ir protestams, kurie kyla dėl nusivylimo susidūrus su išpuikusia vyriausybės valdžia, galinčia paskelbti įsakymą žudyti mano tėvynainius.

Dedu viltis į Dievą, kad nebus nereikalingo civilinio kubiečių karo dėl aklo atsisakymo pripažinti, kad politinis „valstybinio socializmo“ modelis buvo ir yra nesėkmingas visur, kur tik buvo bandoma jį įgyvendinti: kažką panašaus užsienio spaudoje pripažino pats istorinis prastos reputacijos Kubos revoliucijos lyderis.

Seniai, kurie valdo Kubą, kasdien niekindami tuos, kuriuos valdo, nenori suprasti, kad jie turėtų būti visuomenės tarnai ir kad visi tikri visuomenės tarnai suteikia savo tėvynainiams galimybę juos pakeisti arba paremti. Joks valdžioje esantis asmuo neturėtų reikalauti, kad jam tarnautų tie, kuriuos jis valdo, kaip yra Kuboje.

Kartu su kovos seserimis ir broliais, kurie pritaria demokratiniams idealams, su tais, kurie vis dar yra kalėjime, su tais, kurie naudojasi tariama laisve gatvėse, ir su tais, kurie pasitraukė į atšiaurią tremtį, tęsime savo nelygią nesmurtinę kovą su engėjais kastristais ir su Dievo pagalba laimėsime kovą be kraujo praliejimo.

Vienintelis dalykas, kurį darau savo kolegų disidentų kompanijoje, – siekiu iš savo sielos išvaryti bet kokią pagiežą savo politiniams priešininkams. Tiesa ta, – dėl to ir tampame geresniais žmonėmis, pasirengusiais spręsti savo tėvynės atkūrimo uždavinį, – kad šioje kovoje išmokau vadovautis pirmojo žinomo disidento, Jėzaus Kristaus, žodžiais: „Mylėk savo priešus.“

Dėkoju Europos Parlamentui, kad neapleido Kubos žmonių šioje daugiau nei 50 metų trunkančioje kovoje dėl demokratijos. Man skirtą 2010 m. A. Sacharovo premiją už minties laisvę priimu dėl to, kad jaučiuosi esąs maža dalimi maištingos dvasios, maitinančios žmones, kuriems priklausau ir dėl to didžiuojuosi.

Esu nepaprastai dėkingas jums, ponios ir ponai, Europos Parlamento nariai, nes šis gestas rodo, kad nepamiršote mūsų patiriamų kančių, todėl šiuo gestu uždegate laisvės šviesą, kuri yra daug arčiau mano šalies.

Galbūt Dievas duos, kad Kuboje netrukus matysime Jo vaikų susitaikymą ir kad šalis bus apdovanota demokratija.

Guillermo Fariñas Hernández

Kvalifikuotas psichologas

Bibliotekininkas ir nepriklausomas žurnalistas, tris kartus kalintas dėl politinių priežasčių

(Plojimai)

 
  
  

PIRMININKAVO: S. LAMBRINIDIS
Pirmininko pavaduotojas

 
Teisinė informacija - Privatumo politika