Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2010 m. gruodžio 15 d. - Strasbūras

17. NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Lisabonoje rezultatai (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimas dėl NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Lisabonoje rezultatų.

  Catherine Ashton, Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai. − Ponia pirmininke, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Lisabonoje buvo sėkmingas NATO ir, žinoma, jos Generaliniam Sekretoriui. Labai džiaugiausi galėdama dalyvauti kai kuriose diskusijose.

Bendrais bruožais nusakysiu gerbiamiems nariams, kokie, mano manymu, svarbūs rezultatai pasiekti, visų pirma dėmesį skirsiu ES ir NATO santykiams, tačiau nekalbėsiu apie NATO vidaus reikalus.

Lisabonoje valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė dėl naujos strateginės koncepcijos, dėl aljanso vizijos ateinantiems dešimčiai metų. NATO išsaugojo savo pagrindines kolektyvinės gynybos ir atgrasos priemonės užduotis ir pripažino krizės valdymo ir suderinto saugumo svarbą. Be to, Lisabonoje buvo sudarytos sąlygos priimti svarbius NATO sprendimus, susijusius su tokiomis sritimis kaip raketinė gynyba, kibernetinė gynyba, NATO reforma ir NATO indėlis į stabilizavimą ir atkūrimą.

Kalbant apie Afganistaną, dėl kurio ką tik diskutavome ir kuris taip pat yra svarbi ES ir NATO bendradarbiavimo sritis, buvo priimti sprendimai ir dėl būsimų pokyčių,, ir dėl ilgalaikės partnerystės. Ketinu skirti dėmesį tam, kaip Lisabonos susitikimu, mano nuomone, bus pagerinti ES ir NATO santykiai. Tai buvo įtraukta ir į praėjusią savaitę vykusio gynybos ministrų susitikimo, kuriam pirmininkavau ir kuriame dalyvavo ir NATO Generalinis Sekretorius Anders Rasmussen, darbotvarkę.

NATO yra svarbi strateginė Europos Sąjungos partnerė. Palankiai vertinu tai, kad NATO valstybių ir vyriausybių vadovai pripažino svarbų Europos Sąjungos indėlį siekiant saugumo ir stabilumo. Norėčiau pabrėžti visų, ypač prezidento B. Obamos, išreikštą tvirtą politinį įsipareigojimą sustiprinti ES ir NATO strateginę partnerystę.

Aktyviai bendradarbiavau su valstybėmis narėmis bei sąjungininkėmis ir NATO Generaliniu Sekretoriumi, siekdama sustiprinti ES ir NATO santykius. Šiuo klausimu buvo labai svarbus mano dalyvavimas keliuose NATO aukšto lygio susitikimuose, įskaitant ir užsienio reikalams skirtą vakarienę per Lisabonoje vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame buvo skiriamas dėmesys ir ES ir NATO santykiams.

Kiek anksčiau šiais metais ėmiausi iniciatyvos NATO nusiųsi konkrečių priemonių, kaip sustiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą, paketą. Daugybė šių priemonių jau buvo įgyvendintos Europos Sąjungoje, pritariant NATO Generaliniam Sekretoriui. Tai suteikė galimybę pradėti neformalias diskusijas bendro intereso klausimais, taip pat ir glaudesnį ES politinį dialogą su visomis NATO sąjungininkėmis.

Siekiu sudaryti sąlygas dar didesnei pažangai. 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Vadovų Taryba man suteikė tam mandatą. Lisabonoje Generaliniam Sekretoriui A. Rasmussenui buvo suteiktas panašus mandatas dirbti kartu su manimi, siekiant sustiprinti ES ir NATO santykius.

Viena iš sričių, kurioje padaryta pažanga, yra ES ir NATO bendradarbiavimas dėl pajėgumų vystymo, sritis, kurioje siekiame daug žadančių rezultatų, visų pirma susijusių su karinių pajėgumų vystymu, kuris būtinas ir karinių pajėgumų didinimui,, ir išlaidų mažinimui. Kaip niekada anksčiau turime užtikrinti papildomumą ir išvengti dubliavimosi.

Gruodžio 9 d. ES gynybos ministrai palankiai įvertino pasiektą pažangą, stiprinant bendradarbiavimą su NATO. Mes jau bendradarbiavome, pvz., sraigtasparnių naudojimo klausimu ir jau sukūrėme svarbiausias priemones atsakomųjų savadarbių sprogstamųjų užtaisų ir medicininės pagalbos srityse. Tai dvi labai svarbios veiklos sritys, turinčios tikrų operatyvinių padarinių ten tarnaujantiems mūsų kariams.

Tiesiog pateiksiu porą konkrečių pavyzdžių. Kalbant apie sraigtasparnių naudojimą, jau surengėme dvejas pratybas Prancūzijoje ir Ispanijoje. Panašias pratybas suplanuota vykdyti ir per ateinančius ketverius metus. Apmokėme 114 įgulų, t. y. daugiau nei 1300 pareigūnų su 58 sraigtasparniais. Iš karto po to 63 apmokytos įgulos buvo dislokuotos Afganistane. Kitas pavyzdys, susijęs su pakelėse paliekamomis bombomis, yra atsakomieji savadarbiai sprogstamieji užtaisai, nes Europos gynybos agentūra netrukus įsigis teismo laboratoriją, kuri kitais metais galėtų būti dislokuota Afganistane.

Taip pat veiksmingai toliau gerinome Europos gynybos agentūros ir sąjungininkų pajėgų bendradarbiavimą siekdami pertvarkymo.

Apskritai mano tikslas – Europos Sąjungos ir NATO tikrų organizacijoms būdingų santykių plėtojimas. Per praėjusią savaitę vykusį gynybos ministrų susitikimą buvo sudarytos sąlygos toliau siekti šio tikslo.

Labai svarbu, kad laukdami platesnio užmojo sprendimų galėtume pasitikėti tvirtais tarpusavio susitarimais, kai kai mūsų pajėgos dislokuotos toje pačioje operacijos vietoje. Esame už tai dėkingi savo pareigūnams. Taip pat labai svarbu sugebėti ir toliau veiksmingai palaikyti valstybes nares ir sąjungininkes, siekiant, kad svarbūs kariniai pajėgumai būtų plėtojami remiantis jau pradėtu sėkmingu darbu. Sakyčiau, kad tai netgi dar svarbiau galvoje turint dabartinį ekonomikos nuosmukį.

Mums visiems bus reikalingas lankstumas, kad galėtume to imtis ir rasti sprendimus. Imsiuos veiksmų konkrečiu ir pragmatišku būdu, dirbdama visų 27 valstybių narių vardu.

  Elmar Brok, PPE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, NATO aukščiausiojo lygio susitikimu parodyta, koks svarbu per jį aptartas NATO ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas. NATO išlieka labai svarbi siekiant Europos kolektyvinio saugumo ir svarbia saistomąja priemone Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per aukščiausiojo lygio susitikimą buvo pripažinta, kad raketinės gynybos sistema, kuria šiuo metu saugoma visa Europa kaip bendro NATO projekto dalis, yra svarbus žingsnis tolesnio bendradarbiavimo link. Tačiau taip pat tapo akivaizdu, ir diskusijos dėl Afganistano tai patvirtina, kad sukurtas aukšto lygio civilinis ir karinis bendradarbiavimas toje srityje, kurioje Europos Sąjunga gali daugiau prisidėti. Manau, kad turime tai atitinkamai plėtoti. Tačiau turime suprasti, kad vienoje svarbioje srityje nebuvo pasiekta jokios pažangos, nes NATO partnerė Turkija pasinaudojo veto teise siekdama reikalingo bendradarbiavimo, kurį būtina daug veiksmingiau plėtoti. Baroniene C. Ashton, manau, labai svarbu, kad šis klausimas būtų iškeltas per derybas dėl Turkijos narystės. Neturėtume naudotis NATO ir NATO ir Europos Sąjungos bendradarbiavimu kaip priemone vykstant ginčams su Europos Sąjungos valstybe nare, kuri nėra NATO narė. Todėl manau, kad tai, jog Turkija iki šiol nesiėmė būtinų priemonių, daro didelę įtaką mūsų galimybėms imtis veiksmų. Žinoma, palankiai vertinu tai, kad bendradarbiavimu ginklų klausimu parodoma, jog bendradarbiavimas su Europos gynybos agentūra yra įmanomas, visų pirma turint omenyje, koks svarbus agentūrai kibernetinės erdvės klausimas.

  Adrian Severin, S&D frakcijos vardu. – Ponios ir ponai, per Lisabonoje vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą buvo pripažinti nauji aspektai, iššūkiai ir neįprasti po Šaltojo karo kilę pavojai. Taip buvo bandoma sukurti naują aljanso regioninio ir pasaulinio dalyvavimo pusiausvyrą. Pasaulinė NATO, arba pasaulinio masto vaidmenį atliekanti NATO, yra būtina. Tai lemia tam tikrus padarinius.

Pirma, Europos Sąjunga turi pasirengti prisiimti daugiau įsipareigojimų dėl Europos Sąjungos saugumo ir gynybos. Tai reiškia ne tik mūsų, Europos Sąjungos, saugumo ir gynybos koncepcijos plėtojimą ir atnaujinimą, bet ir karinių pajėgumų tobulinimą. Antra, Europos Sąjunga privalo pasirengti įveikti pasaulinio masto uždavinius ir elgtis kaip tikra pasaulinė veikėja. Tai reiškia, kad turime iš naujo apibrėžti savo visuotinį interesą ir tikslus ir padidinti savo karinius pajėgumus, kad su savo sąjungininke Jungtinėmis Amerikos Valstijomis galėtume tinkamai pasidalyti visuotinės gynybos našta. Trečia, privalome į savo strategijas dėl santykių su kitais pasauliniais veikėjais įtraukti ir idėjas, kuriomis remiantis būtų sukurta gynybos partnerystės sistema ir būtų sudarytas visuotinis gynybos paktas.

Vykdydama visas šias pareigas, Europos Sąjunga turėtų ne tik išsaugoti savo strateginį bendradarbiavimą su NATO, bet ir sugebėti užtikrinti savo intelektualinį ir politinį indėlį atsižvelgdama į NATO gebėjimą sulaikyti nuo tam tikrų veiksmų, taip pat jos sugebėjimą apginti valstybes nares nuo bet kokios agresijos, net jei jos pobūdis prieštarauja aljanso krypčiai, nustatytai jį kuriant.

  Norica Nicolai, ALDE frakcijos vardu. – (RO) Ponia pirmininke, manau, Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimas yra pirmasis nuo 1999 m., per kurį buvo prisidėta prie strateginės aljanso vizijos. Manau, šiame amžiuje daug svarbiau galvoti apie tai, kad diskusijos dėl susiskaldžiusio pasaulio kyla ne tik dėl esamų grėsmių ir saugumo interesų, bet ir visų pirma dėl gebėjimo naudojantis gynybos biudžetu pateikiant veiksmingus karinius sprendimus.

Tai buvo tinkamas metas išsamiai išanalizuoti aljanso kryptį ir, žinoma, sužinoti, ar tai priklauso nuo suderinamumo su Rusija. Tačiau turiu pabrėžti, kad, mano nuomone, NATO taip pat labai svarbus suderinamumas su Europos Sąjungos saugumo projektu. Atrodo, kad Afganistano klausimas gana smarkiai paskatino aljansą imtis veiksmų, ir džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad Rusija sutiko įsitraukti į NATO veiklą Afganistane. Tikiuosi, kad ši sudėtinga Afganistano problema nebus viena iš priežasčių nerimauti dėl šio aljanso veiksmingumo ateityje.

Taip pat palankiai vertinu ir tai, kad Europos Sąjunga iškėlė klausimą dėl priešraketinių technologijų. Manau, ES lygmeniu turėsime aptarti šio priešraketinio skydo veiksmingumą.

  Reinhard Bütikofer, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Lisabonoje labai svarbus ES ir Parlamentui, nes tik prisidedant ir veiksmingai bendradarbiaujant NATO, ES ir kitoms tokioms organizacijoms kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), bus galima veiksmingai užtikrinti Europos Sąjungos saugumą ateityje. Tačiau iki šiol aukščiausiojo lygio susitikimo Lisabonoje rezultatai iš esmės buvo sumenkinti. Su trupučiu ironijos norėčiau pasakyti, kad nors NATO ir turi naują strategiją, ji vis dar nežino, kuria kryptimi nori veikti. Buvo atmesti tikrovės neatitinkantys NATO kaip pasaulio policijos pajėgų sumanymai, ir tai neabejotinai reiškia tam tikrą pažangą. Dabar ji laikosi truputį kuklesnio požiūrio, tačiau vis dar nepakanka aiškumo.

Parodysiu tai, pateikdamas keletą pavyzdžių.

1. Vienas pavyzdys yra išlaidos ginklams. Europos Sąjungos valstybės narės nori sumažinti savo išlaidas ginklams, užtikrindamos nuolatinį, struktūrinį bendradarbiavimą, tačiau NATO viešai pasirašo čekius dėl raketinės gynybos. Generalinis Sekretorius sako, kad tam skirta 200 mln. EUR, tačiau visi ekspertai mano, kad raketinės gynybos sistema greičiausiai kainuoja nuo 40 mlrd. iki 70 mlrd. EUR, o mes net nežinome, kaip tai suvaldyti.

2. Antras pavyzdys yra branduolinis nusiginklavimas. Prezidento B. Obamos Prahoje pateikta pasaulinė netoleravimo vizija tikrai įspūdinga, ir mes tam pritarėme. Europa konferencijoje jau nebesutarė ir dėl Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo, tačiau NATO pasiryžusi laikytis tokių savo su branduoliniu ginklu susijusių atgrasos priemonių. Visų pirma buvusios pasaulio jėgos neabejotinai labiau suinteresuotos išlaikyti savo branduolinius ginklus nei siekiama plataus užmojo Europos Sąjungos politika dėl branduolinio nusiginklavimo.

3. Trečias pavyzdys yra taikos kūrimas ir civilinio konflikto sprendimas. Europos Sąjunga pasiekė daug laimėjimų šioje srityje. Tada prisijungia NATO ir nori į tai įsitraukti. Po to NATO išreikš susidomėjimą plėtros politika.

Deja, dėl saugumo politikos laikomasi skirtingų nuomonių. Užbaikime tai. Užtikrinkime, kad po metų parengsime Baltąją knygą, kuria bus aiškiai nurodyta, kokios saugumo politikos norime Europoje.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, NATO, taip pat jos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendradarbiavimas išlieka svarbiausiu Europos kolektyvinio saugumo garantu. Per aukščiausiojo lygio susitikimą Lisabonoje NATO iš naujo nustatė savo poziciją Euroatlantinio saugumo struktūros centre dėl naujos strateginės koncepcijos.

Būdamas Europos Parlamento delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininko pavaduotoju, kaip niekada gerai įsitikinau, kokia vertinga NATO ir jos bendradarbiavimas su ES. Žaviuosi NATO ISAF karių darbu Afganistane, tačiau apgailestauju dėl to, kad jame nedalyvauja kai kurios mūsų sąjungininkės, besilaikančios apribojančių įspėjimų, susijusių su kariniais įsipareigojimais, esant tokiai padėčiai, kai dėl pralaimėjimo arba priešlaikinio NATO pasitraukimo kiltų neapskaičiuojamų padarinių Vakarų saugumui ir ilgalaikei taikai regione, visų pirma destabilizuojant Pakistaną. Netgi taupymo metu, kai daugybė valstybių narių mažina savo gynybai skirtus biudžetus, pergalė Afganistane turi būti mūsų prioritetas.

Taip pat neseniai buvau Kosove, kur pats mačiau, kokį vertingą darbą vykdo NATO kariai KFOR. NATO operacija „Ocean Shield“ puikiai vykdoma Somalio pakrantėse, kovojant su piratavimu, tačiau kyla pavojus dėl veiksmų dubliavimosi su didesne ES bendros saugumo ir gynybos politikos operacija „Atalanta“. Palankiai vertinu šių dviejų misijų koordinavimą.

Taip pat pritariu būsimai NATO plėtrai į Gruziją ir Ukrainą. Šaltasis karas jau baigėsi, o mums kylantys pavojai tampa vis dažniau pasikartojantys ir visuotiniai. Palankiai vertinu naują NATO požiūrį į viską, nuo kibernetinio saugumo iki dėl klimato kaitos kylančių pavojų ir aprūpinimo maistu, žvelgti plačiau, tačiau NATO logiškas aiškinimas šiandien kaip niekada pagrįstas, palyginti su tuo, koks buvo, kai prieš 61 metus buvo įkurta organizacija.

  Marisa Matias, GUE/NGL frakcijos vardu – (PT) Ponia pirmininke, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas vyko Lisabonoje, todėl norėčiau pasakyti keletą žodžių apie tai, kas įvyko mano šalyje po šio aukščiausiojo lygio susitikimo.

Portugalijos valdžios institucijos uždraudė Europos Sąjungos piliečiams atvykti į šalį tik dėl vienos priežasties: šie piliečiai turėjo rašytinės informacijos, kuria kritikuojamas aljansas. Dėl šių įvykių galime tik pasakyti, kad tai, kas nutiko Portugalijoje, buvo savavališka tvarka, tikrai apgalvota politika. Ši tvarka buvo tokia ypatinga, kad ja vadovaujantis Portugalijos vyriausybė buvo paskatinta įsigyti penkių milijonų eurų vertės prieš maištininkus nukreiptą įrenginį, kuris netgi nebuvo laiku atgabentas dėl aukščiausiojo lygio susitikimo. Tokie yra vyriausybės, kuri susidūrė su didžiule socialine krize, prioritetai.

Europoje, apie kurią svajojame, saviraiškos laisvė yra pagrindinė vertybė. Europa, apie kurią svajojame, nepaklūsta karinėms organizacijoms, kurių istorijoje daug žiaurių įvykių.

Per NATO aukščiausiojo lygio susitikimą buvo patvirtintas jos karinių operacijų teisėtumas bet kurioje planetos vietoje. Be to, po jo Europos Sąjunga tapo priklausoma nuo Šiaurės Amerikos karinės strategijos ir interesų. Trečia, per jį buvo sustiprintas teisės į energijos šaltinius militarizavimas. Galiausiai remiantis karine gynyba buvo sudarytas vystymosi modelis, kuriuo griaunama aplinkos pusiausvyra ir daroma įtaka socialinei krizei.

Todėl norėčiau pasakyti, ponia pirmininke, kad, mano nuomone, per šį aukščiausiojo lygio susitikimą praradome demokratiją, laisvę, o ją praradome dėl to, kad kažkas galėtų laimėti karą.

  David Campbell Bannerman, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, dėkoju jums už tai, kad paminėjote visą mano vardą. Manau, turėtume džiaugtis, kad NATO aukščiausiojo lygio susitikimu Lisabonoje buvo sustiprinta mūsų taikos ir demokratijos apsauga, visiškai priešingai nei numato Lisabonos sutartis, kuria jau vykdoma gana nemažai nepriimtinų dalykų. Tačiau kyla grėsmė, kad NATO galia bus iš esmės susilpninta, sumažinus Europos Sąjungos ginkluotąsias pajėgas.

Tai labai pavojinga. Nedovanotina, kad JK vyriausybė išlaidas sumažino iki mažiau nei 2 proc., nepaisydama reikalavimo dėl nustatyto dydžio, kurio turėtų laikytis kiekviena NATO valstybė. Tai taip pat nenaudinga ir ekonomine prasme, nes gynybos išlaidomis užtikrinamos geros darbo vietos. Šiandien jau nebenaudojamas britų reaktyvinis lėktuvas „Harrier“. Šį mėnesį ne laiku netekome lėktuvnešio „HMS Ark Royal“, kartu su 6000 atsidavusių darbuotojų.

Negalima tikėtis, kad JAV prisiims visą šią naštą, o mes vis mažiau prie to prisidėsime. Neturėtume galvoti, kad amerikiečiai išstos iš NATO, kaip įspėjo britų generolas R. Dannatt, o mes liksime su agresyvia Rusija, kuri vis dar pasiruošusi pradėti kibernetines atakas prieš Estiją ir sistemingai analizuoti britų jūrų ir oro gynybos sistemas, primindamas Šaltąjį karą

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, buvo paminėtas per NATO aukščiausiojo lygio susitikimą įvykęs istorinis lūžis. Nors ir buvo išspręstas Vokietijos ir Prancūzijos ginčas dėl branduolinio nusiginklavimo, tiesa ta, kad ateityje neišsiversime be branduolinių ginklų. Todėl Teheranas ir Pchenjanas galėtų šantažuoti NATO valstybes. Pasaulis be branduolinio ginklo ir netgi be diktatoriškų režimų išliks tik nepagrįsta iliuzija, o kai kurios valstybės rimtai vertinamos tik tada, kai papildo galimų arba esamų branduolinių valstybių gretas.

Taip pat apgailestauju dėl to, kad per aukščiausiojo lygio susitikimą nebuvo aptarta, kas nutiks Artimuosiuose Rytuose, kai, kaip suplanuota, iš Irako pasitrauks JAV pajėgos, o tai yra nemalonus klausimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Atidžiau įvertinus, pasitvirtino, kad, kaip jau daug kartų minėta, besikeičianti Rusijos užsienio politika yra tik pagrįstas taktiškas veiksmas. Buvo pareikšti ketinimai terorizmo ir kibernetinio karo klausimais, o ne tikri suplanuoti veiksmai. Mano nuomone, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas tikrai nebuvo joks lūžis.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra (PPE). – (ES) Ponia pirmininke, Lisabonoje buvo sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) strateginė koncepcija, siekiant reaguoti ir prisitaikyti pirmiausia prie naujos aplinkos, kitaip sakant, prie to, kad panaikinta blokadų sistema ir baigėsi Šaltasis karas. Antra, ji buvo sudaryta, siekiant prisitaikyti prie naujos grėsmių konfigūracijos, visų pirma prie globalizacijos ir prie to, kad mūsų kariuomenės neturi aiškiai matomų priešų, o mūsų priešai neturi kariuomenių.

Remdamasis šia nauja strategine koncepcija, kartu atsižvelgdamas į Vašingtono sutarties 5 straipsnį dėl savitarpio pagalbos, noriu aptarti tris aspektus.

Pirma, kaip šį strateginį aljansą susieti su Europa: baroniene C. Ashton, norėčiau jūsų paklausti, ar jūs manote, kad Turkija kaip įmanydama turėtų dalyvauti bendros užsienio ir saugumo politikos veiksmuose ir jų plėtojime.

Antra, dėl Jungtinių Amerikos Valstijų kongreso Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START) ratifikavimo, ar manote, kad tai turės įtaką šiai naujai strateginei koncepcijai, jeigu ši sutartis nebus ratifikuota?

Galiausiai ką jūs manote apie priešraketinį skydą? Ar manote, kad šiuo terminu kaip nors kompromituojamas tikslas sumažinti branduolinį arsenalą? Atrodo, kad tarp valstybių narių kyla prieštaringų nuomonių dėl šio klausimo.

  Roberto Gualtieri (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, NATO sukurtoje naujoje strateginėje koncepcijoje įtvirtinti svarbūs, teigiami pokyčiai XXI amžiaus uždaviniams įveikti taip, kad būtų laikomasi Atlanto pakte nustatytų vertybių.

Visų pirma palankiai vertiname tai, kad buvo atnaujinta strateginė partnerystė su Rusija, kad aiškiai suformuluotas tikslas sukurti pasaulį be branduolinių ginklų, kad pripažinta didesnės Europos Sąjungos gynybos svarba, iš naujo patvirtintas kolektyvinės gynybos principas, taip pat ir pareiškimus, kad NATO nė vienos šalies nelaiko savo priešininke.

Tačiau vis dar yra problemų ir prieštaravimų, kuriems panaikinti naujojoje strategijoje nenumatoma jokių veiksmų. Pirma, nėra jokio aiškaus ir apibrėžto įsipareigojimo dėl taktinių branduolinių ginklų, kurie vis dar laikomi Europoje, nors ir yra strategiškai anachroniški ir ekonomiškai vis mažiau tvarūs, panaikinimo. Antra, Europos Sąjungos vaidmuo strateginėje koncepcijoje vis dar nepakankamas, ir kyla pavojus dėl beprasmio suplanuotų civilinių krizių valdymo pajėgumų dubliavimosi su Europos Sąjungos pajėgumais.

Žinome politines problemas, kurios trukdo ES ir NATO veiksmingiau bendradarbiauti, tačiau jų negali kilti, plėtojant veiksmų perspektyvą, papildomumą ir sąveikas, kurios atitinka mūsų siekius. Sraigtasparniai, medicininė pagalba ir sprogmenys rodo didžiulę pažangą, tačiau to nepakanka, mums reikalinga vizija ir aktyvus įsipareigojimas, todėl raginame jus, baroniene C. Ashton, tvirtai ir aiškiai juos užtikrinti.

  Kristiina Ojuland (ALDE). - Ponia pirmininke, Anders Fogh Rasmussen, NATO Generalinis Sekretorius, pareiškė, kad Lisabonoje vykusiu NATO ir Rusijos Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimu buvo suteikta istorinė paskata pagerinti NATO ir Rusijos santykius, ir tai labai palankiai vertinu.

Nors NATO ir Rusijos Tarybos valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė dėl bendro balistinių raketų grėsmės ir nusprendė atnaujinti bendradarbiavimą dėl raketinės gynybos, prezidentas D. Medvedev po aukščiausiojo lygio susitikimo paskelbė, kad Rusija dalyvaus numatytoje bendroje raketinės gynybos sistemoje tik kaip lygiateisė ir visapusiškai patyrusi partnerė, kuri keičiasi informacija ir sprendžia visas kylančias problemas.

Norėčiau pabrėžti, kad lygūs partneriai turi prisiimti vienodą atsakomybę. Kalbant apie saugumo apibrėžimą, NATO ir Rusija turi tam tikrų skirtumų. Rusija pastebi įprastas karines grėsmes saugumui, o NATO vis dėlto pabrėžia demokratijos trūkumą ir žmogaus teisių pažeidimus kaip grėsmę saugumui. Norėdama glaudžiau dalyvauti NATO vykdomuose bendruose projektuose, manau, Rusija turėtų skatinti demokratiją, žmogaus teises, piliečių laisves ir teisinę valstybę. Siekdamos lygios partnerystės, NATO ir Rusija turi vienodai užtikrinti tokius klausimus.

  Franziska Katharina Brantner (Verts/ALE). - Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti baronienę C. Ashton. Klausėme jos pastebėjimų kitais klausimais ir manome, kad jie labai susiję. Atrodytų keista kalbėti apie labai konkretų dalyką, tačiau norėčiau paminėti tolesnį BSGP plėtojimą atsižvelgiant į bendradarbiavimą su NATO. Manau, mums tikrai būtina iš išorės įvertinti tai, kas iki šiol vyko.

Dėl žmogaus teisių, minėjote, kad laikas kritiškai į tai žiūrėti ir judėti į priekį. Manau, kad būtent tokio pat požiūrio turime laikytis ir iki šiol surengtų misijų klausimu. Manau, turite galimybę viską pradėti iš naujo. Galite pažvelgti atgal ir pasinaudoti išorine patirtimi ir peržiūra, siekdami geriau apibrėžti, kokie iš tiesų yra mūsų prioritetai ir kokių pajėgumų mums trūksta. Tiesiog norėčiau paminėti, kad turime pagrindinius tikslus 2010 m., tačiau 2010 m. jau baigiasi, o jų dar tikrai nepasiekėme, įskaitant ir tikslus civilių labui. Kyla klausimas, kaip turėtume elgtis toliau, ir, manau, būtų gerai laikytis nusistatyto požiūrio.

Antra, tikrai raginu jus naudotis sąveikos pozicija, kuri, tikiuosi, bus nustatyta kuriant Išorės veiksmų tarnybą, siekiant sustiprinti civilinio valdymo pajėgumus jūsų tarnyboje. Neturėjome galimybės apgalvoti naujų pozicijų, tačiau bent jau turėtume jomis naudotis stiprindami šią sritį.

Labai trumpai, mano paskutinis pastebėjimas susijęs su šiuo metu vykstančia diskusija krizių nacionalinių nelaimių valdymo klausimu. Manau, turime būti atsargūs, siekdami išlaikyti ES humanitarinio atsako neutralumą, net jeigu kartais sunku tai padaryti krizės paveiktose srityse. Manau, tai svarbus klausimas.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, per Lisabonoje vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą NATO iš tiesų priėmė tvirtesnę poziciją. Buvo iš naujo patvirtintas 5 straipsnis, kuriuo neužkertamas kelias galimybei gintis nuo balistinių atakų. Dabar turi būti įgyvendinami naujos strategijos tikslai. Ne vėliau nei iki 2011 m. pabaigos turi būti užbaigtas transatlantinės raketinės gynybos struktūros veiksmų planas. Be to, tam turi būti skiriama lėšų, taip pat prisidėti turi ir NATO priklausančios Europos šalys. Tai, kad Rusija pasirašė naują START sutartį, neturi reikšti, kad taip apribojamas NATO priešraketinės sistemos kūrimas. Be to, bendradarbiavimas su Rusija šioje srityje neturi reikšti Centrinės Europos gynybos silpnėjimo.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Kaip teigiama Lisabonoje vykusio NATO aukščiausiojo lygio susitikimo išvadose, NATO įrodė, kad yra karinis aljansas, branduolinis karinis aljansas, pasiryžęs skubiai ir dideliu mastu bet kokiu metu ir dėl bet kokios priežasties įsikišti į bet kurioje pasaulio dalyje vykstančius įvykius, teigdamas, kad jis turi vieningą ir tvirtą politinių ir karinių pajėgumų visumą, kuria naudojantis jis gali įveikti bet kokią krizę: prieš konfliktus, jų metu ir po jų.

Nerimaudama dėl visuotinės grėsmės, NATO teigia, kad jai įtaką daroma, o taip ir gali būti, politinių ir saugumo klausimais už jos ribų, ir todėl ji aktyviai įsitrauks į tarptautinio saugumo didinimą bendradarbiaudama su atitinkamomis šalimis ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Tai teiginys, kuriuo atskleidžiami du tikslai: pirma, vertinti save kaip svarbiausią veikėją, kuriantį priklausomybės santykius, taip sau suteikiant galią, galimybę daryti spaudimą ir įtvirtinant pajėgų įsitraukimą visame pasaulyje. Antra, sustiprinti intervencionizmo siekį ir skatinti tarptautinio saugumo ir valstybių vidaus saugumo sujungimą, taip siekti sunaikinti tarptautinę teisę, taip pat tiesiogiai įžeisti Jungtinių Tautų Organizaciją dėl jos požiūrio į tarptautinio saugumo klausimus.

Vadovaujama vienos iš galingiausių valstybių, Jungtinių Amerikos Valstijų, ji siekia sustiprinti savo galią Europoje, Europos Sąjunga, kuri laikoma vienintele ir svarbiausia NATO partnere. Taigi po Lisabonos NATO tapo didesnė, galingesnė, pavojingesnė ir slaptesnė; tačiau grėsmė didžiulė, o Portugalijos žmonės į tai atsakė daugiau nei trisdešimties tūkstančių žmonių eisena Lisabonos gatvėmis, kovodami ir reikalaudami šios organizacijos, kuri laikoma tokia svarbia ginant taiką, panaikinimo.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, net jeigu per NATO valstybių narių atstovų derybas Lisabonoje buvo išspręsta daugybė rimtų klausimų dėl pavojų saugumui dabartiniame pasaulyje, dėl kai kurių išvadų ir sprendimų svarbos bus daromas daug smarkesnis poveikis dabartiniam politikos pasauliui.

Atsargus naujas NATO ir Rusijos bandymas bendradarbiauti kuriant raketinės gynybos sistemą Europoje, reiškia tik pokytį saugumo politikoje, kuriuo parodoma, kad ir JAV, ir Europa gali atrasti naują galingą partnerį Rusijoje, kuri turbūt taip pat suvokia, kad ekstremistines ideologijas propaguojančios teroristų grupuotės ir kariniai režimai tapo didžiausia grėsme taikiam ir oriam civilizuotos demokratiškos visuomenės gyvenimui.

Vyriausioji įgaliotine C. Ashton, būtų gerai, jeigu galėtume paaiškinti prezidento B. Obamos žodžius, kai jis pasakė, kad Rusiją laiko partnere, o ne prieše, teikiančią naują teigiamą paskatą ekonomikos bendradarbiavimo srityje. Europos Sąjungos pramonėje kovojant su nepakankamo savo gaminių tiekimo problemomis, atvira ir moki rinkos erdvė Rusijos Federacijoje suteiktų galimybių, kurios būtų naudingos abiem partneriams – Rusijai ir Europai – sprendžiant jų vidaus ekonomikos problemas.

  Michael Gahler (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, kokios bus ES pareigos saugumo ir gynybos klausimu, remiantis naująja NATO pateikta strategine koncepcija? ES gynybos ministrai aptarė opų klausimą. ES neturi tinkamų pajėgumų arba gebėjimų. Tačiau dėl finansų krizės ir biudžeto suvaržymų didėja spaudimas ES ir NATO sujungti karinius pajėgumus. Terminais „dalytis“ ir „sutelkti“ apibūdinama tai, ko iš tikrųjų mums reikia. Kai tik valstybės narės išsiaiškins galimybes, Europos gynybos agentūrai turi būti skiriamas didžiausias dėmesys, bendrai plėtojant pajėgumus. Be to, Komisija turi išplėsti savo bendradarbiavimą su Europos gynybos agentūra ir įtraukti ES finansuojamus mokslo ir vystymosi projektus. Ar jūs man pritariate?

Kadangi man nebuvo suteikta laiko išsakyti savo nuomonę svarstant ankstesnį klausimą, norėčiau užduoti klausimą, susijusį su demokratijos skatinimu. Norėčiau sužinoti, kiek pinigų iš tikrųjų buvo išleista demokratijos ir žmogaus teisių priemonei be atitinkamų šalių vyriausybių pritarimo.

Kai ką noriu pasakyti ir dėl rinkimų stebėtojų. Šioje srityje esame nenuoseklūs ir kartais netgi neryžtingi. Po to, kai kurie Komisijos padaliniai ir kai kurios valstybės narės ragino išsiųsti rinkimų stebėjimo misiją į Etiopiją, o misijos vadovo ataskaita nebuvo pristatyta Adis Abeboje, apie tai buvo visiškai nutylėta Briuselyje. Norėčiau sužinoti štai ką: kas nutiko jūsų viešam protestui? Dabar turime galimybę ką nors pasakyti šiuo klausimu.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). - Ponia pirmininke, iš tiesų ir naujojoje strategijos koncepcijoje, ir aukščiausiojo lygio suvažiavime garsiai ir aiškiai pripažįstama, kad ES yra svarbi ir būtina aljanso partnerė. Dėl dabartinių tarptautinių iššūkių, su kuriais susiduria NATO ir ES, dėl jų vienalaikio įsitraukimo daugybėje veiksmų vietų ir, dar daugiau, dėl vis didėjančio jų vaidmenų papildomumo būtina sustiprinti dviejų organizacijų santykius.

Atsižvelgdamos į tai, taip pat į reikalingą bendradarbiavimą įvykių vietose ir – neišvengiamai – „Berlin Plus“ susitarimų peržiūrą, abi organizacijos tikisi konkretesnių Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės ir generalinio sekretoriaus diskusijų rezultatų, remiantis atitinkamais jų įgaliojimais, ir šį klausimą būtina aptarti įvairiapusiškai, ieškant teisingo politinio kompromiso, kuriuo būtų sudaromos sąlygos įveikti šią savaime susidariusią padėtį ir suteikti abiem organizacijoms galimybę pasiekti jų tikrą bendradarbiavimo potencialą.

  Willy Meyer (GUE/NGL). – (ES) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, jūs puikiai žinote, kad mano parlamentinė frakcija nepritaria Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (NATO).

Mano frakcija vis dėlto visiškai tam nepritaria, nes nepalaikome nė vienos valstybės pasaulyje – ar tokios valstybių grupės kaip NATO karinis aljansas – kuri gali naudoti jėgą be konkretaus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos įgaliojimo.

Per 1999 m. Vašingtone vykusį aukščiausiojo lygio susitikimą NATO savo strateginėje koncepcijoje įtvirtino galimybę naudoti jėgą be Saugumo Tarybos įgaliojimo. Tai žingsnis atgal, tiesioginis tarptautinės teisės sistemos, kuri taip ilgai buvo kuriama po dviejų pasaulinių karų, nepaisymas.

Todėl nepritariame šiai filosofijai. Nepritariame nei NATO, nei kuriai nors valstybei, kuri teigia turinti teisę naudoti jėgą be aiškaus įgaliojimo.

Dar daugiau, tai turi tiesioginį poveikį tam, koks buvo civilinis atsakas į problemas, kuriomis sukuriamas nesaugumas: organizuoti nusikaltimai, terorizmas ir t. t. Niekada nebuvo atvejų, kai buvo būtinas karinis atsakas, greičiau buvo reikalingas tarptautinės policijos ir teisminės srities civilinis atsakas. Todėl nemanome, kad karinis atsakas ar su tuo susijęs pavojus dėl gamtinių išteklių ir nekontroliuojamos masinės migracijos būtinas. Šiems klausimams išspręsti nebūtinas karinis atsakas.

Didžiausios mirties priežastys pasaulyje yra alkis ir skurdas – didžiausias masinio naikinimo ginklas – o tokios karinės pajėgos kaip NATO negali su tuo kovoti.

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE). - Ponia pirmininke, kyla klausimas, ar esame patenkinti Lisabonos rezultatais, ir tam turiu labai nevienareikšmį atsakymą. To nepakanka, nors ir einama tinkama linkme. Ar galėjome tikėtis daugiau? Manau, taip, bet jeigu palyginsite su padėtimi prieš dvejus, trejus ar ketverius metus, dabar padėtis daug geresnė.

Akivaizdu, kad neišnaudota dviejų organizacijų santykių galimybė, tačiau daugiau kalbama nei daroma, o mums reikia daugiau veiksmų nei žodžių. Šiuo metu daug kalbama apie draugiškų santykių atkūrimą, tačiau tai tik pareiškimai, o ne konkretūs žingsniai.

Šių dviejų organizacijų papildomumas tampa vis stipresnis. Europos Sąjunga turi tam tikros patirties ir pajėgumų. Europos Sąjunga labiau linkusi remti neprievartinę galią, o NATO sunkiąją karinę galią, tačiau abi pusės plėtojamos. ES daug ką nuveikė nuo Sen Malo susitikimo, kad įrodytų savo svarbą saugumo ir gynybos klausimu, o NATO savo ruožtu pripažino būtinumą išplėsti vien savo karinę sritį švelnesnėmis dimensijomis ir jau ėmėsi sprendimų. Taigi abi tampa artimesnės, didėja jų papildomumas. Kodėl tuo nepasinaudoti?

Tikra kliūtis yra Turkijos ir Kipro santykiai ir neišspręsta Kipro problema. Europos Sąjunga turi imtis vadovaujamo vaidmens, iniciatyvų, pasiūlyti NATO priemonių dėl glaudesnio bendradarbiavimo, nuo žodžių pereiti prie darbų, ir kaip pavyzdį pateiksiu pastarąjį Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio ministrų laišką, į kurį ponia C. Ashton sureagavo, ir tai tinkama pradžia teisinga linkme.

Glaudesnis ES ir NATO bendradarbiavimas skatinamas abiejų pusių politinės valios ir BSGP stiprinimas, tačiau tam tikrą vaidmenį ir darbą turi atlikti ir NATO, ir ES valstybių narių sostinės.

  Ana Gomes (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, tai, kas įtvirtinta Lisabonoje priimtoje NATO strateginėje koncepcijoje dėl susilaikymo nuo branduolinio ginklo, nėra nauja, tai sena. Aljansas nusprendė išsaugoti branduolinius ginklus kaip kraštutinę atgrasymo galią. Ironiška, kad tai prieštarauja prezidento B. Obamos raginimui sukurti pasaulį be branduolinių ginklų ir užtikrinti nusiginklavimą, kuris buvo pažadėtas per pastarąją NPT peržiūros konferenciją.

Aljansas turėtų rodyti pavyzdį, tačiau tai neatgrasys nuo branduolinio ginklavimosi – deja, tai tik paskatins tai. O per finansų krizę ji skiria lėšas kitoms mums kylančioms grėsmėms įveikti. Ar yra branduolinių bombų kovoti su anonimišku terorizmu, piratavimu Indijos vandenyne, organizuotu nusikalstamumu, kibernetinėmis atakomis arba cheminėmis ir biologinėmis atakomis?

Praėjusią savaitę Europos Sąjungos Taryba priėmė pareiškimą dėl poreikio sustiprinti mūsų veiksmus prieš branduolinį ginklavimąsi. Ponia C. Ashton, kaip planuojate tai padaryti NATO, kurioje 21 iš 28 sąjungininkių yra ir Europos Sąjungos narės? Ir ką galite pasakyti dviem branduolinį ginklą turinčioms valstybėms, kurios yra Europos Sąjungos narės ir kurios labiausiai priešinosi NATO Strateginės Tarybos siūlomiems pakeitimams šiuo visai žmonijai egzistenciniu klausimu?

  Takis Hadjigeorgiou (GUE/NGL). – (EL) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, manau, kad gyvename absurdiškame pasaulyje, o jūs buvote išrinkta tam, kad jame atliktumėte tam tikrą vaidmenį, siekiant sumažinti šį iracionalų absurdą. Kaip visi pastebėjo, karas Afganistane kainavo daugiau nei 300 mlrd. USD. Skurdo panaikinimo Afganistane kaina yra lygi penkių dienų karo kainai. Savaitės trukmės operacijų kainos pakaktų šešiems tūkstančiams mokyklų. 300 mlrd. USD galėjo būti panaudoti tam, kad būtų pastatyta 200 tūkst. mokyklų. Tie patys pinigai galėjo būti skirti 30 tūkst. ligoninių pastatyti. Apskaičiuokite ir pamatysite. Kalbu apie ligonines, kurių viena kainuoja 10 mln. USD.

Ar mums reikia daugiau informacijos, kad suprastume, jog gyvename absurdiškame pasaulyje? Jeigu padalytume šiuos pinigus visoms šeimoms, gyvenančioms žemiau skurdos ribos Europoje, pinigų pakaktų visoms šeimoms. Ar kas nors tuo tiki? Po 20355 EUR kiekvienai iš 27 mln. šeimų.

Kur veda šis absurdiškumo kelias? Jis veda į NATO. Todėl raginu baronienę C. Ashton, kuri užima vadovaujančią poziciją Europos Sąjungoje, imtis iniciatyvos, kad ši organizacija būtų panaikinta iš vidaus.

  Arnaud Danjean (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, pritariu jūsų nuomonei dėl Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimo, per kurį buvo patvirtinta nauja strateginė koncepcija, kuri iš esmės patenkinama. Tačiau, nepaisydami visko, turėtume nuoširdžiai pripažinti, kad neišsamiame šio dokumento tekste, turint omenyje šios strateginės partnerystės galimybę, kalbama apie Europos Sąjungos ir NATO santykius, kurie turėtų būti daug platesnio užmojo.

Teisingai paminėjote laimėjimus ir pažangą dėl pajėgumų plėtojimo. Akivaizdu, paminėjote laimėjimus Afganistane, kuriame mums pavyksta pasiekti kompromisus. Tačiau negerai tai, kad nepalaikome struktūrinio politinio dialogo su NATO, išskyrus vienintelį Bosnijos atvejį. Visi žinome problemas, susijusias su Turkija. Ketiname rimtai, neabejotinai pragmatiškai jas spręsti, ir tikiuosi, kad jūsų ir Generalinio Sekretoriaus pastangos turės teigiamų rezultatų.

Noriu trumpai pasakyti, kad kilus dubliavimosi problemų, dažnai išryškinami Europos Sąjungos trūkumai ir apribojamas jos troškimas siekti plataus užmojo tikslų. Tai neteisinga problema, nes mūsų valstybėse nėra dviejų kariuomenių, NATO kariuomenės ir Europos Sąjungos kariuomenės. Kiekviena šalis turi ginkluotąsias pajėgas, ir pati šalis gali pasirinkti, ar išsiųsti savo karius atstovauti NATO, ar Europos Sąjungai. Nustokime nerimavę dėl šios dubliavimosi sąvokos.

Norėčiau kai ką pasakyti dėl papildomumo: tai turi būti taikoma pagrįstai, ir tai labai svarbu. Nenorėčiau, kad papildomumas taptų būtinybe, o Europos Sąjunga teiktų pagalbą, ir tai būtų NATO ginkluotosios pajėgos. Europos Sąjunga turi išsaugoti savo karinius pajėgumus, laikytis savo karinių siekių ir išlaikyti savo nuomonę bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) klausimu, kaip buvo paminėta trišaliame Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos laiške.

  Teresa Riera Madurell (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimu neabejotinai prisidėta prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) modernizavimo ir jos prisitaikymo prie naujų saugumo uždavinių.

Turime pritarti tam, kad į naująją strateginę koncepciją būtų įtraukti tokie nauji uždaviniai kaip terorizmas, kova su ginklavimusi masinio naikinimo ginklais, kibernetinė gynyba ir energetinis saugumas.

Taip pat reikia pritarti tam, kad naujojoje koncepcijoje pabrėžiamas poreikis sustiprinti strateginę NATO ir Europos Sąjungos partnerystę. Tačiau būtina nustatyti aiškų užduočių paskirstymą, siekiant būti veiksmingiems ir nedubliuoti veiksmų per krizę.

Lisabonos sutartis buvo žingsnis į priekį bendros saugumo ir gynybos politikos, kurią turime sustiprinti, srityje. Tikslas aiškus: Europos Sąjunga turi sugebėti mobilizuoti reikiamus civilinius ir karinius pajėgumus, kad galėtų įgyvendinti savo tarptautinius įsipareigojimus, o bendra saugumo ir gynybos politika turėtų būti iš esmės prisidedama prie Atlanto regiono saugumo.

Tačiau neaišku tai, kaip vyks šis bendradarbiavimas su aljansu, kad jis būtų tikrai veiksmingas. Būtų labai svarbu, baroniene C. Ashton, jeigu galėtumėte mums ką nors daugiau apie tai pasakyti.

  Krzysztof Lisek (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, ponia C. Ashton, tiesą sakant, šiandien per šias diskusijas buvo pateiktas klausimas, kodėl Europos Parlamente – ES institucijoje – kalbame apie NATO aukščiausiojo lygio susitikimą. Atsakymas aiškus. Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių yra NATO narės, todėl esame susiję ir su Europos Sąjunga, ir daugeliu atvejų su NATO.

Todėl turėtų būti pažymėta, kad NATO ir Europos Sąjungos ir NATO bendradarbiavimo plėtojimas buvo vienas svarbiausių per aukščiausiojo lygio susitikimą Lisabonoje aptartų klausimų. NATO aukščiausiojo lygio susitikime priimtais sprendimais ir, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pareiškimais patvirtinama, kad NATO nesipriešina bendrai saugumo ir gynybos politikai, tačiau bando rasti bendradarbiavimo būdą, kuris būtų naudingas abiem institucijoms. Todėl mes taip pat turime siekti bendradarbiauti ir dirbti kartu, užuot įsitraukę į beprasmę konkurenciją ir brangų struktūrų dubliavimąsi, visų pirma šiandien, per finansų krizę. Tikiuosi, kad NATO aukščiausiojo lygio susitikime priimtais sprendimais ir Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio ministrų laišku, kuris jau buvo paminėtas, būsime – Europos Sąjunga – įtikinti pradėti rimtas diskusijas dėl bendros saugumo ir gynybos politikos.

Lenkija – esu narys iš Lenkijos – tikrai jus palaikys, ponia C. Ashton, atliekant šį darbą pirmininkaujant Lenkijai. Turime pasinaudoti mechanizmais ir galimybėmis, kurios suteikiamos Lisabonos sutartimi. Tai mums didžiulis uždavinys. Galiausia norėčiau pasakyti, kad palankiai vertinu NATO pareiškimą dėl atvirumo bendradarbiauti su Rusija, pareiškimą, kuriame taip pat pabrėžiamas NATO pasirengimas būti atvira ir priimti tokias naujas valstybes kaip, pvz., Gruzija.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D). - Ponia pirmininke, Europos Sąjunga yra vienintelė ir labai svarbi NATO partnerė. Kaip pateikiama naujos strategijos koncepcijos dokumente, NATO ir Europos Sąjunga gali ir turėtų atlikti papildomus ir bendrai sustiprintus vaidmenis, palaikydamos tarptautinę taiką ir saugumą.

Aktyvi ir veiksminga Europos Sąjunga prisideda prie bendro Euroatlantinio regiono saugumo. Todėl turėtų būti sudarytos palankesnės aplinkybės stiprinti strateginę partnerystę visapusiu bendru atvirumu, skaidrumu, papildomumu ir pagarba abiejų organizacijų autonomiškumui ir instituciniam integralumui.

Taip pat turėtume pabrėžti, kad labai svarbus glaudus ES ir NATO bendradarbiavimas, ir jis turėtų būti plėtojamas nepažeidžiant sprendimų priėmimo savarankiškumo principo ir tinkamai gerbiant kai kurių ES valstybių narių poziciją branduolinio ginklo klausimu.

  Ernst Strasser (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, per NATO aukščiausiojo lygio susitikimą padaryta didelė pažanga. Gerai, kad čia diskutuojama šiuo klausimu. Tokie nauji strateginiai elementai kaip civilinis krizės valdymas ir kibernetinė gynyba yra žingsniai tinkama linkme. Visų pirma tokioms mažoms, neutralioms šalims kaip Austrija NATO ir Europos Sąjungos strateginės partnerystės stiprinimas yra labai svarbus. Karinių pajėgumų plėtojimas, didinant sąveiką, sumažinant dubliavimąsi ir pagerinant bendradarbiavimą, susijusį su ginklais, bus naudingas visiems, tačiau visų pirma mažoms valstybėms narėms.

Dar daug ką reikia padaryti, visų pirma mums. Europa turi nusistatyti sau tam tikras užduotis ir užtikrinti, kad jos būtų atliktos. Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio ministrų iniciatyva yra žingsnis teisinga linkme. Atsižvelgdami į vidutinę trukmę turime kurti Europos Sąjungos gynybos struktūrą, kuria būtų skatinamas ES valstybių narių karinis bendradarbiavimas, kuriuo būtų sujungiamas ES, JT ir NATO civilinis ir karinis bendradarbiavimas ir kuriuo remiantis laipsniškai būtų plėtojamos Europos Sąjungos gynybos struktūros. Turime tapti svarbia saugumo partnere pasaulyje. Turime to siekti.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikime buvo nubrėžta nauja perspektyva aljanso saugumo strategijos srityje. Buvo pasiekti trys didžiuliai tikslai: buvo priimta nauja strateginė koncepcija, susitarta dėl naujo požiūrio į Afganistaną ir, svarbiausia, suteikta nauja paskata santykiams su Rusijos Federacija.

Manau, kad pati svarbiausia išvada susijusi su priešraketinio skydo integravimu į naują strateginę koncepciją. Rumunija ragino sukurti skydą nuo 2008 m. Bukarešte vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo. Tai parodo, kad mano šalis laikėsi tinkamos vizijos ir labai prisidės prie gynybos sistemos įgyvendinimo. Kartu Rumunija pritarė atvirų durų politikai, visų pirma siekdama sustiprinti NATO santykius su Gruzija ir Ukraina.

Taip pat pritariu tam, kad NATO patvirtino Juodosios jūros regiono strateginę svarbą turint omenyje šiame regione vyraujančius saugumo pavojus. Visų pirma jie susiję su neišspręstais konfliktais Padnestrėje ir Gruzijoje. Šiuo klausimu manau, kad aljansas turi išlaikyti vieningą poziciją dėl Rusijai skirtų pranešimų. Rusijos Federacija darbais turi parodyti savo išreikštus gerus ketinimus, nes ji turi tvirtų įsipareigojimų dėl Rumunijos ir NATO rytinės sienos. Turiu pabrėžti, kad priimdama politinę deklaraciją NATO įsipareigojo užtikrinti Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą.

  Georgios Koumoutsakos (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, istorinis NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Lisabonoje buvo lemtingas aljanso ateities klausimu. Dvidešimt aštuonios sąjungininkės priėmė svarbius sprendimus, patvirtino naują gynybos doktriną, sudarė sąlygas glaudesniam bendradarbiavimui su Rusija, išsprendė klausimą dėl priešraketinio skydo, patvirtino veiksmų planą dėl Afganistano ir pabrėžė bendradarbiavimo su Europos Sąjunga svarbą.

Tačiau toks yra bendras ir optimistinis požiūris. Neturėtume pamiršti, kad bendrai priimti šie dokumentai reiškia mažai susijusias pozicijas ir požiūrius. Visi žinome, kad po Šaltojo karo susidariusioje aplinkoje kyla nesutarimų, susijusių su grėsmės suvokimu, ir jų yra įvairiausių lygių. Rytų Europos šalys laikosi skirtingo požiūrio dėl santykių su Rusija, o Turkija skirtingai suvokia Irano branduolinę programą. Taip pat žinome, kad Ankara pradėjo diplomatinį karą, siekdama užtikrinti, kad tai nebūtų paminėta Lisabonos dokumente. Be to, Ankara laikosi skirtingo požiūrio dėl bendros saugumo ir gynybos politikos bendradarbiavimo, nes nori išskirti bendradarbiavimą su viena Europos partnere ir Europos Sąjungos valstybe nare. Todėl bendros saugumo ir gynybos politikos vaidmuo tampa dar svarbesnis, žinoma, Europos ir NATO bendradarbiavimo klausimu.

Būtent todėl manau, kad Europos Sąjunga turi visapusiškai pasinaudoti naujomis Lisabonos sutartimi teikiamomis galimybėmis, išsaugodama galias priimti sprendimus. Turime didinti Europos Sąjungos tarptautinį dalyvavimą ir sustiprinti jos tarptautinį vaidmenį. Mums reikia stipresnės Europos, kad galėtume sukurti stipresnį Atlanto aljansą.

  Marietta Giannakou (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, sutinku su vyriausiosios įgaliotinės pozicija dėl Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimo. Tai tikrai buvo svarbus posūkis ir svarbi akimirka. Transatlantiniai santykiai svarbūs siekiant pasaulio saugumo ir vystymosi, tačiau vis dėlto Europos Sąjunga, kai reikia, turi turėti savo balsą ir savo struktūras. Šiuo bendradarbiavimu bus užtikrinamas anksčiau minėtas išlaidų sumažinimas ir dėl įrenginių, ir priimant civilinius sprendimus, be būtinybės arba galimybės pakeisti NATO aljansą. Europa turi turėti savo gynybos sistemą ir saugumo sistemą, taip pat savo poziciją, nes tik tada sugebės išspręsti tokias problemas kaip problemos su Turkija arba kitas problemas su NATO narėmis arba NATO nepriklausančiomis valstybėmis, kurios laikosi kitokio požiūrio į Rusiją. Be to, nemanau, kad Rusijos klausimas yra sudėtingas. Manau, kad apskritai Europa gali išspręsti šį klausimą kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Galbūt Europai dar veiksmingiau pavyks jį išspręsti.

  Tunne Kelam (PPE). - Ponia pirmininke, NATO gali būti laikoma viena iš nedaugelio organizacijų, po Šaltojo karo pasiekusių tikrų laimėjimų. Tačiau plėtra susilpnėjo. NATO išliko gana abejinga Gruzijos ar Makedonijos priėmimo klausimu. Labai sumažėjo kariniai indėliai. Labai nedaug NATO narių laikosi reikalavimo gynybai skirti 2 proc., o aljansas jau daugiau nei dešimtmetį nevykdė jokių rimtų karinių pratybų. Paskutinės didelės pratybos, siekiant įrodyti, kad JAV galėtų greitai nusiųsti savo karius į Europą, vyko prieš 17 metų. Tiesa, žlugo Sovietų Sąjunga. Tačiau NATO patikimumas ir galimybės vis dar priklauso nuo JAV karinės galios. Labai svarbu, kad NATO karinės institucijos išliktų tinkamai integruotos, o Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos karo vadai turėtų galimybę kartu praktikuotis.

Tik daug glaudesnio ir ryžtingesnio transatlantinio bendradarbiavimo sąlygomis ES ir NATO pavyks sudaryti demokratišką tarptautinę darbotvarkę ateinančiam dešimtmečiui, kovojant su daugiašalio pasaulio iššūkiais.

Taip pat norėčiau pateikti pastabų dėl NATO ir Rusijos Tarybos išvadų. Jose skatinama modernizuota, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimu, skaidrumu ir nuspėjamumu partnerystė. Tai gali būti vertinama kaip geros valios pareiškimu. Tačiau žinome, kad Rusijos karinėje doktrinoje NATO plėtra į Rusijos kaimynystę vis dar vertinama kaip agresija, kuria pateisinami prevenciniai kariniai puolimai ir nusileidimai užsienio teritorijose.

Per 2009 m. rudenį Rusijos šiaurės vakarų dalyje, šalia Baltijos valstybių teritorijos, vykusias didžiulės karinės pratybas buvo pasirengta užimti šias valstybes, reaguojant į puolimą, greičiausiai į NATO veiksmus. Teigiama tai, kad Baltijos valstybėms pagaliau buvo suteikti NATO nenumatytų atvejų planai dėl jų gynybos, kaip atskleidė ir „WikiLeaks“.

Rusija įsiveržė į Gruziją, o dvi jos autonominės teritorijos praktiškai aneksuotos. Visai neseniai Rusijos raketos buvo dislokuotos šiose atsiskyrusiose teritorijose, o Rusija tęsia plataus mąsto šnipinėjimą visose Vakarų šalyse. Kai pranešama apie šiuos šnipus, Vakarai, o ne Rusija, kuri atvirai skiria savo šnipams aukščiausius valstybinius apdovanojimus, jaučiasi sutrikę.

Todėl Rusijos atkaklumas siekiant lygybės santykių su NATO ir dėl tam tikro bendro sprendimų priėmimo yra pirmalaikis, kuriuo keliamas pavojus Rusijos veto NATO sprendimų ir tolesnės plėtros klausimu.

  Katarína Neveďalová (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, per Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimą NATO patvirtino savo kaip saugumo garanto Euroatlanto regione vaidmenį, taip pat pripažino, kad kilo naujų uždavinių, kuriuos reikia įveikti.

Geriausia priemonė šiam vaidmeniui atlikti yra platus strateginių partnerysčių, ir su valstybėmis, ir su tarptautinėmis organizacijomis, tinklas. Todėl NATO turi būti pasiruošusi pradėti politinį dialogą su kiekviena galima partnere, kuri pritaria mūsų bendroms pastangoms dėl taikos ir saugių tarptautinių santykių.

Mano nuomone, svarbiausia strateginė partnerystė yra bendradarbiavimas su Rusija, ir NATO turi sustiprinti praktinį bendradarbiavimą, kad galėtų įveikti šiuolaikines tarptautinio terorizmo, piratavimo, prekybos žmonėmis ir narkotikais grėsmes. NATO reikia pakankamų finansinių, karinių ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų įgyvendinti savo misiją. Tačiau būtina kaip įmanoma veiksmingiau panaudoti šiuos išteklius, pirmiausia siekiant taikos užtikrinimo.

  Ivo Vajgl (ALDE). - (SL) Ponia pirmininke, džiaugiuosi, kad galiu pateikti savo poziciją prieš C. Goerensą, savo kolegą iš Liuksemburgo, nes kitu atveju būtų sumenkintas pagrindinis dalykas, kurį noriu paminėti, t. y. kad dauguma mūsų, kurie kalbėjome pastarąjį pusvalandį, esame iš Pietryčių Europos. Tuo turėtų būti parodoma, kad mums saugumo, NATO ir jos santykių su Europos Sąjunga klausimai yra kiek svarbesni nei kitoms tautoms.

Būtent dėl tos priežasties norėčiau pasakyti, kad tie, kurie dalyvavo Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikime, praleido progą laikytis aiškesnio, principingesnio ir ryžtingesnio požiūrio dėl dviejų šalių pietryčių Europoje, Makedonijos ir Bosnijos ir Hercegovinos, siekiant sustiprinti jų saugumą, joms prisijungiant bent prie vienos iš organizacijų, ES arba NATO.

Kai Slovėnija artėjo prie narystės šiose dviejose institucijose, siekėme, kad tai būtų užtikrinama abiejų pastangomis. NATO turi galimybę ištaisyti klaidas, kurias padaro Europos Sąjunga. Manau, kad turime į tai atsižvelgti.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, labai dėkoju jums už suteiktą galimybę pateikti savo nuomonę. Šiandien diskutuojame dėl NATO ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. C. Ashton pateikė mums teigiamą įvertinimą, tačiau noriu pasakyti, kad, mano nuomone, tai labai perdėtas įvertinimas. Mano kolegos nariai iš Lenkijos, J. Saryusz-Wolski ir K. Lisek, jau apie tai kalbėjo, o aš noriu aiškiai pasakyti, kad sutinku su jų vertinimu.

Tai tik pradžia, ir tai labai ilgo kelio pradžia. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į tris pragmatinius dalykus, kuriuose galime įžvelgti bendrą pažangą. Pirmoji sritis susijusi su bendru NATO ir Europos Sąjungos gynybos planavimu – aišku, kad galima nuveikti daugiau. Antra sritis susijusi su žvalgybos tarnybų bendradarbiavimu – čia taip pat galima siekti pažangos. Galiausiai trečias klausimas susijęs su kovos grupuočių operacijomis – būtina paklausti, ar šiandien jomis teikiama kokia nors papildoma nauda.

  Charles Goerens (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau pateikti klausimą baronienei C. Ashton, susijusį su Europos gynyba ir NATO.

Remdamosi Lisabonos sutartimi Europos Sąjungos valstybės narės gali glaudžiau bendradarbiauti gynybos klausimais, žinoma, jeigu to pageidauja. Tai vadinama „struktūrizuotu bendradarbiavimu“, arba „tvirtesniu bendradarbiavimu“, iš esmės tai nesvarbu.

Ar gali baronienė C. Ashton man pasakyti, kiek šalių jau svarstė tokio pobūdžio bendradarbiavimą, ir jeigu taip, jeigu aktualu, ar galite man pasakyti kriterijus, kuriuos reikia atitikti, kad būtų pradėtas tokio pobūdžio bendradarbiavimas?

  Catherine Ashton, Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai. − Ponia pirmininke, dar kartą dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šių labai plataus užmojo diskusijų. Norėčiau pabandyti pasirinkti keletą svarbiausių klausimų ir bent jau trumpai į juos atsakyti.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu pasiryžusi bandyti rasti būdų, kaip užtikrinti Europos Sąjungos ir NATO bendradarbiavimą, tačiau nepamirštu įvertinti ir politinių klausimų, kurie su tuo labai susiję. Mano tikslas − rasti praktinių ir pragmatinių būdų, kaip didesniu bendradarbiavimu būtų galima padėti mūsų žmonėms operacijose. Operacijose dalyvaujantys žmonės yra tie žmonės, apie kuriuos labiausiai galvoju, kai svarstau, kaip galėtume bendradarbiauti. Tačiau darau tai žinodama, kad Turkija atlieka svarbų vaidmenį, taip pat kad atstovauju 27 valstybėms narėms, bendradarbiauju su tomis valstybėmis narėmis, kurios labiausiai domisi ir kurioms labiausiai aktualūs šie klausimai.

Imamės veiksmų, kad pabandytume ir kaip įmanoma greičiau tai pasiektume. Tačiau nepamirštu įvertinti uždavinių, ir visada atsižvelgiu ir domiuosi idėjomis, kaip galėtume tai padaryti.

Pritariu, kad taip pat norime labai įdėmiai pažvelgti į tai, ką patys darome, ir užtikrinti, kad nesidubliuojame ir nekartojame kitų darbo. Iš tiesų sritys, kuriose dirbame, papildo viena kitą. Anksčiau kaip pavyzdys buvo pateikta „Ocean Shield“ operacija Somalio pakrantėse ir mūsų darbas dėl operacijos „Atalanta“.

Gerbiami nariai, kurie lankėsi regione, žino, kad tai didžiulis jūros plotas, kuriame yra daug erdvės papildomoms veikloms įgyvendinti ir nedaug pavojaus dėl dubliavimosi, ir iš tiesų paslaugos puikiai teikiamos kartu. Vadas B. Howes, kuris šiuo metu atsakingas už operaciją „Atalanta“, kalbėjosi su gynybos ministrais, pabrėždamas, kad iš tiesų buvo daug bendraujama, tačiau dar daugiau darbo galima patenkinamai atlikti kartu.

M. Gahler pateikė nemažai klausimų, kurie nesusiję su šiomis diskusijomis, todėl tiesiog norėčiau jam pasiūlyti parašyti man trumpą žinutę tais klausimais, o aš su džiaugsmu jam atsakysiu, tačiau šį vakarą nenorėjau naudoti Parlamento laiko klausimams, kurie nesusiję su pačiomis diskusijomis.

Kalbant apie raketinės gynybos klausimus, kaip matau, per tas derybas dėl NATO naujos strateginės koncepcijos pavyko rasti pusiausvyrą tarp raketinės gynybos klausimų ir NATO branduolinės pozicijos. Aišku, kad NATO norės išlaikyti savo branduolinius atgrasomuosius ginklus, kartu siekdama tikslo dėl pasaulio be branduolinių ginklų.

Šiandien laikomės tokio požiūrio, tačiau, žinoma, nedalyvaujame visose NATO srityse būtent dėl tų priežasčių, kurios puikiai suvokiamos šiame Parlamente. Pvz., nedalyvavome NATO ir Rusijos Tarybos susitikimuose, todėl negaliu komentuoti, kas ten įvyko, galiu, kaip jau ir dariau, tik įvertinti jų išvadas.

Kalbant apie START, palankiai vertiname Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos pažangą, susijusią su nusiginklavimu, ir manau, kad sudarėme sąlygas geresniam veiksmų suderinimui su NATO, o tai buvo paties Generalinio Sekretoriaus tikslas.

Galiausiai struktūrinio bendradarbiavimo klausimas: ar tai įmanoma, kas daroma to siekiant? Iš tiesų valstybės narės turi pateikti idėjų. Jau yra pavyzdžių, kai tokios valstybės narės kaip JK ir Prancūzija arba man laišką atsiuntusi „Weimar Triangle Group“ svarsto, kaip stiprinti tą bendradarbiavimą, iš dalies pasitelkiant ir Europos gynybos agentūrą, kurioje turime galimybių tinkamu būdu pabandyti ir išplėtoti tas sąveikas.

Ateityje tikiuosi daugiau tokių pavyzdžių. Ypač to tikiuosi iš pirmininkausiančių valstybių, visų pirma iš Lenkijos, kuri nori skirti dėmesį gynybos klausimams. Negaliu pateikti gerbiamiems nariams pavyzdžių, kuriais būtų suteikiama galimybė prisijungti, tačiau tikiuosi, kad artėsime prie tikslų, kuriais per šią ekonomikos krizę bus sukurtos galimybės veiksmingai panaudoti savo išteklius.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Ágnes Hankiss (PPE), raštu. – (HU) Per 2008 m. spalio mėn. vykusį NATO valstybių narių ministrų susitikimą generolas John Craddock, NATO pajėgų Europoje vadas, pareiškė, kad Rusijos kariniai veiksmai Gruzijoje paskatino NATO peržiūrėti savo esminę strategiją dėl savo valstybių narių saugumo. Ar šis pareiškimas vis dar aktualus dabar, po Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikimo? Susitarimas su Rusija yra tikslingas politinis žingsnis, kuriuo būtų galima sustiprinti mūsų saugumą. Tačiau tai neabejotinai kelia rimtų moralinių ir strateginių klausimų. Ar NATO ketina siekdama bendradarbiavimo atsisakyti demokratinių idėjų, kuriomis pagrįstas Euroatlantinis aljansas ir kurios visiškai priešingos Rusijos demokratijos suvokimui, kai kurių aspektų skleidimo ir apsaugos?

Galbūt nebūtina atskirai priminti apie žmonių bauginimus ir smurtą, neaiškias žurnalistų ir teisininkų mirties aplinkybes Rusijoje. Taip pat būtų sudėtinga neįvertinti pastarosios Rusijos pateiktos Nobelio taikos premijos nominacijos „Wikileaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui kaip provokacinio veiksmo. Ar taip bus sumažintos šalių, ketinančių prisijungti prie NATO, galimybės, jeigu Rusija nepritars jų būsimai narystei? Kyla klausimas, ar NATO vadovai atsižvelgia į kai kurių valstybių narių pažeidžiamumą, taip pat į jų atvirus ir iki šiol neišspręstus klausimus su Rusija. Bet kokiu atveju būtina palankiai vertinti istorinę taikos kūrimo ir susitarimo kryptį. Tačiau turime aiškiai pripažinti istorinę NATO atsakomybę už tai, kokią didžiulę galią ji įgauna dėl sudaryto susitarimo dėl raketinės gynybos programos, ir kam ji tvirtai priešinsis, būtent mūsų bendroms Europos Sąjungos vertybėms.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Per Lisabonoje vykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą panaikinta strateginio saugumo koncepcija, kuri galiojo nuo Šaltojo karo laikų. Šios naujos saugumo strategijos įgyvendinimas reiškia perėjimą nuo įprastos Atlanto aljanso valstybių narių gynybos prie XX amžiaus visuotinio saugumo koncepcijos.

Naujojoje strateginio saugumo koncepcijoje pabrėžiami iššūkiai apima glaudų bendradarbiavimą su įvairiomis tarptautinėmis institucijomis, ir vyriausybinėmis, ir nevyriausybinėmis, ir partnerysčių, visų pirma su Rusija, stiprinimą. Be politinių kanalų kūrimo, operaciniai klausimai, susiję su pačios NATO pajėgumais ir struktūra, buvo pritaikyti prie naujų visuotinių grėsmių. Taip pat svarbu pabrėžti tai, kad NATO priėmė misijos perėmimo planą dėl Afganistano, kuriuo siekiama perduoti nacionalinio saugumo klausimus Afganistano valdžios institucijoms. Manau, ši nauja strateginė vizija, kuria remiantis kuriamos gairės, kuriomis pagrįsti tarptautiniai valstybių narių santykiai, yra labai svarbi.

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Rusija buvo pakviesta prisijungti prie raketinio skydo kūrimo, ir tai gali būti vadinama esminiu aljanso įvykiu. Rusijos atsakymas išlieka aiškus, ir turbūt yra sudaryta tikra abipusė partnerystė su JAV. Dar daugiau, šiam projektui reikalingos didžiulės Europos Sąjungos lėšos, ir tai nebus lengva užtikrinti, sumažinus gynybos biudžetą.

Galiausiai ateinančiais metais Afganistanas bus didžiulis politinis išbandymas NATO. JAV ėmėsi skubių veiksmų, siekdama užtikrinti Rusiją, kad raketomis iš tiesų nebuvo taikytasi į ją. Buvo svarbu nesupykdyti Rusijos, JAV, pakviesdama Rusiją dalyvauti raketinio skydo programoje, taip pat įrodė, kad neturėjo tokių ketinimų. Antra, JAV pasielgė pagrįstai, nepaminėdama Irano vardo, arba, teisingiau, patenkino Turkijos, kuri grasino pasitraukti, jeigu bus paminėtas jos kaimynas Iranas, reikalavimus. Problema ta, kad tik 21 iš 27 ES valstybių narių yra NATO narės, ir tai kelia grėsmę Europos Sąjungos gynybos plėtojimui.