Diskusijos

Pirmadienis, 2011 m. sausio 17 d. - Strasbūras

11. Europos Parlamento Pirmininko pranešimas dėl padėties Tunise

  Jerzy Buzek, Pirmininkas. – Ponios ir ponai, pastarosiomis savaitėmis Tunise vykusius įvykius stebėjome su dideliu nerimu, bet ir su didele viltimi. Taikios demonstracijos ginant teisėtus reikalavimus virto kruvinais susirėmimais – kuriuos mes smerkiame, – kai Tuniso valdžios institucijos atsigręžė prieš savo piliečius. Šiandien reiškiame pagarbą šių įvykių aukoms. Reiškiame gilią užuojautą visiems, praradusiems šeimą ar draugus. Ypač prisimename pirmąją susirėmimų auką – jauną vyrą vardu Mohamed Bouazizi. Jo tragiškas poelgis amžiams tapo Tuniso visuomenės demokratinės nuotaikos sklidimo simboliu. Pagerbkime savo draugų Tunise atminimą tylos minute. Prašau atsistoti.

(Parlamento nariai atsistojo tylos minutei)

Ačiū. Ponios ir ponai, „Jazminų revoliucija“ tęsiasi. Daugeliu aspektų tai tikrai istorinis metas. Norėčiau išreikšti didelę pagarbą už Tuniso piliečių drąsą ir ryžtingumą. Būtent jie yra pokyčių šaltinis. Tačiau tai tik ilgo kelio pradžia. Būdami europiečiais, turime tokių pat siekių kaip ir tunisiečiai ir norime drauge su jais siekti visiško šių siekių įgyvendinimo. Europiečiai yra ypač jautrūs socialinio teisingumo, lygių galimybių, kalbos laisvės, demokratijos, tikro pliuralizmo ir galimybės formuoti savo politinę ateitį klausimais. Būtent todėl šiandien neliekame abejingi. Be to, raginame, kad pokyčiai būtų taikūs. Jie turi būti pagrįsti teisingumu ir teisinės valstybės principais. Be to, turime tam tikrų esminių reikalavimų. Pirma, paleisti visus neteisėtai sulaikytus asmenis. Antra, atlikti nepriklausomus tyrimus dėl rimtų kaltinimų korupcija, taip pat dėl mirties ir piktnaudžiavimo jėga atvejų. Trečia, vykdyti skaidrius ir tikrai demokratiškus prezidento ir parlamento rinkimus, kuriuos stebėtų vietos ir užsienio stebėtojai, ir, ketvirta, remiame pastangas kurti Nacionalinės vienybės vyriausybę, kuri atstovautų visiems tunisiečiams.

Europos Sąjungą ir Tunisą daugelį metų sieja partnerystė – tai mūsų kaimynė iš Viduržemio jūros regiono. Be visa kita, ši partnerystė turi rūpėti mūsų piliečiams – tunisiečiams ir europiečiams. Mūsų partnerystė, jei ji bus patikima ir reikšminga, turi padėti tunisiečiams siekti žymių pokyčių. Turime padėti Tunisui siekti sėkmės. Ponios ir ponai, paremkime tunisiečius.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, pastaruoju metu vykstantis visuotinis maištas Tunise neturi precedento šiuolaikinėje šalies istorijoje. 2010 m. gruodžio 17 d. jaunas universiteto absolventas susidegino iš visiškos nevilties po to, kai policija konfiskavo vaisius ir daržoves, kuriuos pardavinėdamas jis užsidirbo pragyvenimui. Mažiau nei po mėnesio dėl visoje šalyje vykstančių protestų iš šalies galutinai buvo priverstas pasitraukti prezidentas Z. A. Ben Ali.

Europos Sąjunga pasmerkė paskutiniosiomis režimo dienomis vykdytų represijų smurtą. Man kalbant, saugumas vis dar nepakankamai užtikrintas. Vis dar pranešama apie plėšikavimus ir smurtą. Tunise vis dar išgyvenamas labai keblus etapas, nors jau pasirodo pirmosios naujienos apie Nacionalinės vienybės vyriausybės formavimą.

Nepaisant tam tikro neužtikrintumo, Tuniso žmonių žinia yra garsi ir aiški: Tunisas nori būti stabili demokratija, kurioje būtų visapusiškai paisoma pagrindinių teisių ir laisvių. Jis nori laisvų ir sąžiningų rinkimų. Žmonės nori pradėti rašyti naują savo istorijos puslapį, o mes norime padėti jiems to siekti. Pagarba konstitucijai ir priemonės, kurių, mums kalbant, imamasi, kad būtų suburta Nacionalinio solidarumo vyriausybė, – tai veiksmai teisinga linkme.

Žinoma, tai tik pradžia. Europos Sąjunga nuolat primindavo Tunisui apie jo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje. Nuo pat savo kadencijos pradžios – tiesą sakant, nuo tada, kai vyko mano klausymas šiame Parlamente – kartojau, kad aukštesnis statusas neabejotinai reiškia didesnius įsipareigojimus visose mūsų santykių srityse, įskaitant pagrindines laisves ir žmogaus teises.

Visuose susitikimuose su Tuniso valdžios institucijomis Europos Komisijos vardu akcentavau, kad jie turi vykdyti savo demokratinius ir žmogaus teisių įsipareigojimus. Per pačią pirmąją derybų dėl veiksmų plano dėl statut avancé sesiją aš asmeniškai tvirtinau, beprecedentiškai ir ypač aiškiai, kad bet kokį Baudžiamojo kodekso naujojo 61a straipsnio taikymą vertinsime kaip nesuderinamą su statut avancé ir su mūsų bendromis vertybėmis.

Be to, jei abiejose pusėse vis dar būtų skeptikų, kurie manytų, kad šios vertybės bendros tik teoriškai, jie turėtų dar kartą pasiklausyti pastarosiomis dienomis ir savaitėmis iš Tuniso gatvių sklindančio balso. Kas tai buvo, jei ne rimtas reikalavimas kurti demokratiją ir didesnį ekonominį teisingumą?

Kaip šį rytą Catherine Ashton ir aš sakėme, Europos Sąjunga yra pasirengusi paremti išties įtraukų rinkimų procesą, teikiantį tam tikrų garantijų. Tikimės, kad konkrečias šio proceso sąlygas bus galima paskelbti kuo greičiau, kai tik bus suformuota ir pradės darbą nacionalinės vienybės vyriausybė. Esame pasirengę teikti neatidėliotiną pagalbą rengiant ir organizuojant rinkimų procesą, taip pat ilgalaikę paramą tikroms demokratinėms permainoms.

Imamės priemonių dėl platesnės apimties paketo, kuris padėtų – kai tik padėtis stabilizuosis – be viso kito, vykdyti ekonomikos plėtrą, skirti daug dėmesio Tuniso jaunimo patiriamoms socialinėms problemoms ir sustiprinti teisinės valstybės principų taikymą ir teismų sistemą.

Žinoma, dėl šio proceso ir toliau nuodugniai konsultuosimės su šiuo Parlamentu ir valstybėmis narėmis.

Europos kaimynystės politika yra pagrįsta esminėmis Europos Sąjungai ir jos partnerėms bendromis vertybėmis: demokratija, žmogaus teisėmis ir atviros rinkos ekonomika, siekiant kartu kurti bendrą demokratijos, stabilumo ir gerovės erdvę. Komisija visuomet akcentavo, kad šios vertybės yra svarbi mūsų kaimynystės politikos, vykdomos tiek mūsų pietų, tiek rytų kaimynų atžvilgiu, sudedamoji dalis.

Turėdamas stiprią vidurinę klasę, aukšto lygio švietimą, būdamas artimas Europai ir apskritai nuosaikus, Tunisas turi puikias galimybes kurti demokratiją, kurios su tokia jėga ir drąsa dabar pareikalavo žmonės, ir, manau, visi turėtų pritarti, jog Europos Sąjunga taip pat yra labai suinteresuota, kad Tunisas būtų demokratiškas, klestintis ir stabilus. Mus su Tunisu sieja ilgalaikiai ir tvirti santykiai, o mūsų tautas ir mūsų verslo bendruomenes – glaudūs ryšiai. Mano ir Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai siekis – dabar turėtume sustiprinti mūsų abipusius santykius, remdamiesi naujais mūsų partnerių įsipareigojimais dėl valdymo, teisinės valstybės principų ir pagrindinių laisvių paisymo ir ekonominių bei socialinių reformų.

Padarysime viską, kas įmanoma, kad padėtume Tuniso žmonėms paversti jų siekius realybe.

  José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, PPE frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, pastarieji įvykiai Tunise turėtų mus paskatinti atsakingai apsvarstyti bent du klausimus. Pirma, ar politinės strategijos, skirtos remti status quo šalyse, kuriose neužtikrinamos demokratinės laisvės, iš tikrųjų padeda kurti stabilumą, šiuo atveju čia pat mūsų kaimynystėje.

Antra, pone pirmininke, turėtume apsvarstyti, ar Z. A. Ben Ali dingimas iš politinės arenos yra pakankamas užtikrinti, kad tikrai vyks demokratinės permainos.

Mano nuomone, pone pirmininke, atsakymas į šiuos abu klausimus – ne. Todėl, pone Št. Füle, reikia visapusiškai apsvarstyti, kodėl Kaimynystės politika pagal Barselonos procesą nedavė numatytų demokratizavimo rezultatų ir kaip galėtume ar turėtume ją pataisyti.

Antra, patirtis daugeliu atvejų mums rodo, kad susidarius galios vakuumui, procesą pakeičia radikaliausios ir ekstremistiškiausios partijos, užgrobia jį ir nori jį sunaikinti.

Pone pirmininke, jei siekiama paprasčiausiai ginti laisvę, ekstremizmas nėra blogis; jei siekiama tiesiog ginti teisingumą, nuosaikumas nėra dorybė. Šis moralinis motyvas reiškia, kad Europos Sąjunga privalo sutelkti visas pastangas, kad padėtų užtikrinti, jog šis procesas nebūtų nutrauktas.

Palankiai vertinu tai, ką apie su rinkimais susijusios pagalbos teikimą Tunisui pasakė Št. Füle, tačiau manau, kad daug svarbiau žengti žingsnį į priekį ir paremti Tunisą vykdant Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misiją. Pone pirmininke, taip turėtume elgtis ne tik dėl šio moralinio motyvo, kuris įrėžtas į Europos Sąjungos genetinį kodą, bet ir savo pačių labui: nes nėra tikslo keliauti pirmąja klase, jei ekonominėje klasėje sėdi keleivis su bomba savo lagamine.

  Pier Antonio Panzeri, S&D frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mes visi drauge esame susirūpinę dėl to, kas vyksta Tunise, ir liūdime dėl daugybės žmonių, žuvusių per protestus.

Nauja ir paini padėtis, susidariusi pasitraukus buvusiam prezidentui Z. A. Ben Ali, dabar turi padėti siekti tikslo, kurio daugelis reikalavo: pradėti ekonomines ir socialines reformas, kurios atitiktų didžiosios gyventojų daugumos lūkesčius, ir rengti demokratinius forumus, siekiant užtikrinti, kad pilietinė visuomenė ir įvairios opozicijos jėgos būtų vis labiau įtraukiamos į visuomeninį gyvenimą ir valdymą.

Žinoma, visos šalys turi teisę nuspręsti, kokiu keliu eis, bet mes trokštame, kad šios reformos būtų įvykdytos ir kad pokyčiai būtų realūs, o ne tik dėl akių. Tai, kas šiuo metu vyksta Tunise, kelia klausimų mums visiems ir kelia klausimų Europai, turint omenyje visus jos delsimus ir klaidas.

1995 m. Europos Sąjunga Barselonoje patvirtino partnerystės programą su Viduržemio jūros šalimis. Ji turėjo apimti ekonominį, politinį, karinį ir netgi socialinį bei žmogiškąjį bendradarbiavimą, bet tai nebuvo padaryta netgi keliant du pagrindinius tikslus. Kalbant apie ekonomiką, drastiškai sumažėjo regioninių ir infrastruktūros projektų, nes valstybės narės taip ir nesuteikė lėšų, o Komisijos skirtosios vis dar laikomos rezerve. Žadėta laisvosios prekybos zona neegzistuoja, tačiau didžiausia nesėkmė – politiniame lygmenyje ir mes turime apie tai viską žinoti, Komisijos nary.

Sąjunga su Viduržemio jūros šalimis sudaryta 2008 m., bet vis dar neveikia. 2010 m. lapkričio mėn. turėjęs vykti aukščiausiojo lygio susitikimas buvo atidėtas neribotam laikui. Problema ta, kad įvairios Europos vyriausybės nėra suinteresuotos ir nemato jokios realaus bendradarbiavimo naudos. Jos labiau linkusios išlaikyti su abejotinais režimais siejančius ryšius, kurie glaudžiai susiję su jų nedemokratiškai valdomų nacionalinių išteklių gynyba, kai milijonai jaunų žmonių gyvena be jokių ateities perspektyvų, išskyrus emigraciją, kuri tampa vis sudėtingesnė.

Todėl nelabai stebina tai, kad paskatinti ekonominės ir socialinės krizės protestai Tunise virto didžiule banga, galinčia turėti didelį poveikį esamai jėgos struktūrai. Europos politinis realizmas nebenaudingas dėl islamo fundamentalizmo baimės ir turbūt atėjo laikas pagaliau prisipažinti apie tą pokolonijinį požiūrį, kuriuo vis linkstama vadovautis santykiuose su šiaurės Afrikos šalimis.

Iš tiesų, jei veiksmus Barselonoje laikytume atskaitos tašku, Europai reikia naujo požiūrio į savo pietines sritis ir Viduržemio jūros regioną, kurie turėtų būti patikimesni nei anksčiau. Tai reiškia, kad reikia atlikti visapusišką partnerystės ir kaimynystės politikos strategijų, kuriomis iki šiol buvo vadovaujamasi, peržiūrą, ir norėčiau paraginti, kad jūs, Komisijos nary, tame dalyvautumėte. Negalime nuslėpti to, jog ir Komisija, ir Taryba buvo netgi pasirengusios pradėti diskusijas su Tunisu dėl aukštesnio lygio statuso susitarimo. Vis dar reikia paaiškinti tai, kokiais kriterijais remiantis buvo manoma, jog tai įmanoma.

Turime pakeisti taktiką – pakeisti mechanizmą – ir sakome Komisijai ir Tarybai, jog to galima pasiekti demonstruojant didesnį pasiryžimą suteikti Parlamentui galimybę dalyvauti plėtojant ir taikant naują partnerystės su Viduržemio jūros regiono šalimis idėją. Visa tai ne tik šių šalių labui, bet, be visa kita, ir Europos labui.

Su daugeliu problemų, su kuriomis susiduria Europa, galima susidoroti ir jas išspręsti kuriant produktyvius ir teisingus santykius su visomis Magrebo šalimis. Remti ekonomines ir demokratines reformas, taip pat tuo pačiu metu pasitelkti visas reikalingas priemones fundamentalizmui ir terorizmui slopinti – sunkus, bet vienintelis kelias.

Yra priežastis tikėtis, kad tragiška ir karti Tuniso duota pamoka padės mums visiems geriau suprasti, ką verta padaryti ir ką verta pakeisti, kalbant apie Europos veiksmus.

  Marietje Schaake, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti Tuniso žmones už jų narsą, drąsą ir atkaklumą reikalaujant galimybių ir laisvės, ir tikiu, kad visi gali susilaikyti nuo smurto ir kad greitai įvyks laisvi ir sąžiningi rinkimai.

Piliečiai pasisakė prieš slegiantį režimą, kuriame buvo naudojamos kulkos ir žuvo jų jaunimas. Tik silpna valdžia imasi tokių priemonių, kad išsaugotų savo dirbtinai įgytą korumpuotą galią ir turtus. Režimai įgyja teisėtumą sukurdami savo piliečių gerovę, o ne uždarydami universitetus ir drausdami naudotis informacija ir laisvomis ryšio priemonėmis.

Kalbant apie naudojimąsi informacija, Tuniso opozicija naudojosi internetu ir internetas tampa vis svarbesnis taikiam pasipriešinimui visame pasaulyje. Apie piliečių judėjimo atsiradimą Tunise sužinojau iš interneto ir pati mačiau pranešimus, kurie ten buvo skelbiami, bet tik maždaug po mėnesio kovos pagrindinės žiniasklaidos priemonės ir politiniai lyderiai atkreipė dėmesį į gatvėje vykstančią realybę.

Tą pačią savaitę – paskutiniąją savaitę – Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasiūlė Tuniso vyriausybei pagalbą – riaušių malšinimo policijos pagalbą ir pagalbą palaikant teisėtvarką. Kokia Komisijos reakcija į šį pasiūlymą ir kur pagalba piliečiams remiant jų teises?

(Plojimai)

Tuniso vyriausybės ir jo žmonių susipriešinimas virtualioje erdvėje buvo toks pat kaip ir gatvėse. Tuniso vyriausybė pasižymėjo tuo, kad buvo viena iš pažangiausių naudojant filtravimo ir cenzūravimo programinę įrangą, ir per praėjusį mėnesį ji nepraleido progos tramdyti žmonių naudodamasi šiomis technologijomis. Represyvūs režimai visame pasaulyje ir toliau naudoja technologijas, kad apribotų kalbos laisvę.

Šiandien – Martino Liuterio Kingo diena ir būtent Martinas Liuteris Kingas pasakė, kad ateina laikas, kai tyla tampa išdavyste. Komisijos nary Št. Füle, tas laikas atėjo. Jungtinės Amerikos Valstijos kovoje dėl lyderio pozicijos internetinės laisvės srityje patyrė akivaizdų pralaimėjimą patikimumo požiūriu.

ES laukia kova, kurią šį vakarą aptarsime kalbėdami apie būsimus Vengrijos įstatymus. Bet jauna, laivę propaguojanti karta visame pasaulyje mato simbolinį Tuniso duotą pavyzdį ir laukia paramos iš ES, ir nėra priežasties, dėl kurios neturėtume imtis iniciatyvos ginti žmonių laisves, įskaitant ir internete.

  Daniel Cohn-Bendit, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pripažįstu, jog norėčiau, kad šis Parlamentas prilygtų tunisiečių išdidumui, kurie sugebėjo nugalėti diktatorių Z. A. Ben Ali.

Ponios ir ponai, diktatorius nuverstas, bet diktatūra, diktatūros struktūra Tunise vis dar egzistuoja. Šiandien turime būti labai atsargūs. Europos vyriausybės ir šio Parlamento dauguma metų metus rėmė diktatūros struktūrą ir Tuniso diktatorių. Kaip tik praeitą savaitę dauguma frakcijų nepritarė diskusijoms dėl Tuniso ir nepasmerkė Z. A. Ben Ali.

Prancūzijos užsienio reikalų ministro veiksmai yra tik paskutinysis vakarų bendrininkavimo pavyzdys. Kodėl taip yra? Dėl baimės; nes žmonės bijojo islamizmo. Mums dera bijoti islamistinės diktatūros, bet kuo čia dėti šie jauni žmonės, šie tunisiečiai, kurie visai ne islamistai, kurie kovojo už laisvę? M. Bouazizi, kuris susidegino, yra Tuniso Jan Palach, o kai susidegino Jan Palach, visas šis Parlamentas stojo jo pusėn. Mes net nesugebame apginti M. Bouazizi – tokia tiesa apie šį Parlamentą.

Dabar veiksmų turi imtis Komisija. Ji paprasčiausiai turi pasakyti vieną dalyką; ji turi pasakyti tunisiečiams, kad per du mėnesius demokratiniai rinkimai negali įvykti šalyje, kuri ką tik išsivadavo iš diktatūros. Šalyje nėra demokratinio pagrindo. Nėra žodžio laisvės, žiniasklaida, radijas ir televizija nėra laisvi. Valstybinė spaustuvė – tai viskas, kas yra.

Būtent dėl šios priežasties prašau Komisijos paimti pinigus iš asociacijų susitarimo fondo ir panaudoti juos žodžio laisvei Tunise, o ne Tuniso vyriausybinėms organizacijoms remti.

Antra, laikinoji vyriausybė nėra nacionalinės vienybės vyriausybė. Kodėl? Todėl, kad dauguma tų, kurie kovojo, arba tų, kurie ištremti, dar nesugrįžo ir dar nepripažinti. Todėl reikia laiko, kad galėtų susiformuoti demokratinės jėgos – ne Z. A. Ben Ali „pripažįstamos“ jėgos.

Europos Sąjunga turi parodyti, kad, mūsų požiūriu, tai, kas vyksta Tunise, lems didesnį supratimą ir suteiks viltį visoms arabų šalims. Demokratija ir islamas gali gyvuoti kartu, ir jei mes sugebėsime paremti besivystančią Tuniso demokratiją, pasieksime, kad Egipte, Jordanijoje ir Sirijoje, ir visur, žmonės ir tautos sukils prieš savo diktatorius.

Visiems mums čia esantiems tenka atsakingas vaidmuo, nes galiausiai tunisiečiai – kurie yra arabų pasaulio dalis – rodo mums, kad laisvės viltis, kuri 1989 m. iškilo rytų bloke, dabar gimsta tokioje šalyje kaip Tunisas. Rytoj tai įvyks Alžyre, o poryt Egipte ir Jordanijoje.

Taigi todėl neįmanoma, kad šis Parlamentas nieko nesiimtų ir sakytų: „Taip, turbūt; mes nežinome“. 1989 m. nežinojome, kaip pasiseks Lenkijai. Mes nežinojime, kaip Rusijoje baigsis su M. Gorbachevu. Jei kiekvieną kartą, kai žmonės reikalauja laisvės, reikalausime garantijos – t. y. jei reikalausime jų pasakyti mums, kad padėtis tikrai klostysis tam tikra kryptimi, – niekada neparemsime laisvės, ir būtent todėl prašau Komisijos imtis veiksmų, duoti kažką, parodyti tunisiečiams, kad realistinė politika dabar yra demokratijos rėmimo politika, o nebe diktatūros struktūros rėmimo politika.

(Plojimai)

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, neramumai Tunise neabejotinai yra žmonių nusivylimo šalies politiniu sąstingiu ir jos atitinkamu ekonominiu sąstingiu atspindys. Pasipiktinimą kelianti korupcija ir valdančiosios šeimos elito turtingumas sudarė ryškią priešpriešą dideliam skurdo ir nedarbo lygiui tarp paprastų žmonių.

Buvęs prezidentas Z. A. Ben Ali sumokėjo didžiausią kainą už tai, kad nepateisino savo žmonių lūkesčių ir troškimų, tačiau nesutinku su kai kuriais vertinimais, ypač Žaliųjų frakcijos, kad ši vyriausybė buvo viena iš represyviausių arabų pasaulyje. Kai kuriais atvejais Tunisas buvo šiuolaikinės, pasaulietinės ir pažangios arabų šalies pavyzdys. Pvz., buvo uždrausta poligamija ir galvos apdangalai, taip pat buvo skatinamos tiesioginės užsienio investicijos ir turizmas.

Tunisas sugebėjo pasipriešinti siautėjančių džihado šalininkų mėginimams suardyti jo pasaulietinės visuomenės vientisumą. Todėl labai svarbu, kad Tuniso politiniai vadovai – nauji vadovai, kurie dabar ateis – gintų tą palikimą, nes Salafi judėjimo ekstremistai neabejotinai bandys pasinaudoti esamu chaosu ir sąmyšiu, kuris turės naudos jų pavojingiems planams, o tai neabejotinai kelia grėsmę ir Europos politiniams tikslams, įskaitant užsienio politikos tikslus.

Nauji politiniai Tuniso vadovai taip pat turi suprasti, kad blogas valdymas ir didžiulė nelygybė sudaro reikiamas sąlygas smurtiniam radikalizmui. Džiaugiuosi, kad laikinieji vadovai pažadėjo vykdyti esmines reformas, nes pradėjus vykdyti tokius veiksmus labai sustiprės Tuniso santykiai su Europos Sąjunga. Mano frakcija ragina, kad saugumo jėgos taikytų kuo didesnius apribojimus ir kad senojo režimo prezidento apsaugos vadovai, atsakingi už kelias paskutiniąsias dienas vykdytą nekaltų stebėtojų šaudymą, beprasmiškai siekiant destabilizuoti šalį, būtų suimti ir teisiami. Palankiai vertinu armijos profesionalumą ginant respublikos institucijas.

Mes, ES piliečiai, turime suteikti Tuniso vienybės vyriausybei bet kokią pagalbą ir taip pat teikti bet kokią pagalbą ES piliečiams, įskaitant Jungtinės Karalystės piliečius, kurie liko Tunise, nes tuo metu ten atostogavo.

  Marie-Christine Vergiat, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šiandien šiame Parlamente savo frakcijos, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos / Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų, vardu kalbu su tam tikru pasididžiavimu ir su dideliu susijaudinimu.

Priežastis ta, kad labai nedaug mūsų šiame Parlamente pasmerkė Tuniso režimo piktnaudžiavimą ir tai, ką teko iškęsti žmonėms, kurie išdrįso, nepaisant didelio pasipriešinimo, jį kritikuoti ir smerkti jo veiklą, o ypač žmogaus teisių gynėjų kankinimą.

Kad Tuniso žmonės sukiltų ir nebebijotų, prireikė jauno 26 m. vyro susideginimo, nes jie jautėsi visiškai vieniši. Ten gimė laivės viltis. Žuvo daugiau nei 50 žmonių, kol Europos Sąjunga išdrįso nedrąsiai pareikšti, jog ragina apriboti jėgos naudojimą, bet iki šeštadienio neiškėlė klausimo dėl neliečiamos ES ir Tuniso partnerystės ir nepasmerkė smurto, pone St. Füle. Mažiausiai, ką galime pasakyti, yra tai, kad Tuniso režimas vargu ar išgirdo jus nuo tada, kai buvote paskirtas.

Šie žodžiai apie „jėgos naudojimo apribojimą“ įstrigo man gerklėje. Europos Parlamentas tylėjo, išskyrus nedrąsų Magrebo delegacijos pareiškimą. Pone pirmininke, dar šeštadienį kalbėjote šiuo klausimu, o šiandien Europos Parlamento dauguma atmetė rašytinę rezoliuciją. Tačiau Europos valdžios institucijos sugeba aiškiau išsakyti savo poziciją kitų režimų atžvilgiu. Būdamas prancūzas, žinau, kokie yra Prancūzijos vyriausybės įsipareigojimai, ir iš naujo nebeaptarinėsiu mūsų užsienio reikalų ministro pasiūlymų. Akivaizdu, kad kai kuriems žmonėms kolonijinė era dar nesibaigė, tačiau tikėkimės, kad visa tai nugrims į praeitį.

Dėl Tuniso žmonių drąsos per kelias dienas sužlugo Tuniso stebuklas, toks brangus kai kuriems čia esantiems žmonėms, ir buvo atskleista tikroji jo padėtis. Šiandien svarbi Europos Sąjungos pareiga – paremti Tuniso žmones vykstant demokratiniams pokyčiams, tačiau nesikišti į tai. Europos Sąjunga turi stebėti rinkimų procesą ir užtikrinti, kad nepriklausomas tyrimo komitetas visiškai išaiškintų tai, kas įvyko – smurto ir korupcijos atvejus. Tuniso žmonės neturi būti toliau apiplėšinėjami. Ben Ali ir Trabelsi šeimų turtai turi būti ne tik patikrinti; jie turi būti įšaldyti.

Europos Sąjungai nepavyko. Reikės dėti daug pastangų, kad tunisiečiai atgautų pasitikėjimą. Tiesa, kad šiandien padėtis vis dar sudėtinga, ir tai, kas vyksta šalyje, gali būti geru pavyzdžiu Magrebo regionui. Žinome, kad tokių pačių maištų gali kilti ir visose tose šalyse, kuriose vakarai vis dar kelia savo interesus virš žmonių, su kuriais tai susiję, interesų. Alžyre, Egipte ir Mauritanijoje jau buvo žmonių susideginimo atvejų. Pats laikas nuo žodžių pereiti prie veiksmų, kai kalbama apie demokratiją ir žmogaus teises. Jau laikas Europos Sąjungai pertvarkyti savo partnerystes su pietų šalimis ir pagaliau sudaryti jas demokratinių reikalavimų, pagarbos žmogaus teisėms ir lygybei pagrindu arba kitu atveju jomis veiksmingai pasinaudos fundamentalistai.

  Gerard Batten, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, diskusijos pradžioje jūs pateikėte keletą pastabų apie laisvus ir sąžiningus rinkimus ir gerą atstovaujamąjį valdymą ir paprašėte mūsų paremti Tuniso žmones.

Nė vienas demokratas negalėtų nepritarti. Žmonės gali toleruoti daug nekompetentingos, korumpuotos vyriausybės veiksmų, bet jei jie patirs per didelį spaudimą, jie ims maištauti. Vidaus saugumo tarnybose vyrauja tokia dogma, kad bet kurioje visuomenėje, pasibaigus maisto atsargoms, po trijų dienų gali kilti riaušės ir pilietiniai neramumai.

Ar galima sugretinti tai, kas vyksta Tunise ir Europos Sąjungoje? ES vykdomas nedemokratinis ir nekompetentingas valdymas. Daugelyje Europos šalių ES vykdoma politika tiesiogiai lemia didelį jaunimo nedarbo lygį. Graikijoje jau vyksta riaušės ir pilietiniai neramumai dėl jos grynai ideologinio atsidavimo bendrai Europos valiutai. Graikijos pavyzdžiu greitai gali būti pasekta Ispanijoje, Portugalijoje, nes jų ekonomikos padėtis tampa beviltiška dėl euro keliamų suvaržymų.

Nemanykite, kad tai negali įvykti Europos šalyse. Kai vyriausybės tampa savo žmonių priešais, žmonės galiausiai maištauja.

Sutinku su tuo, ką sakėte savo įžangoje, tačiau norėtume, kad tie principai būtų taikomi Europoje taip, kaip ir kitose pasaulio šalyse.

  Pirmininkas. – Šis klausimas baigtas.