Diskusijos

Pirmadienis, 2011 m. sausio 17 d. - Strasbūras

21. Žemės ūkio pripažinimas strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą (trumpas pristatymas)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – D. O. Sârbu pranešimas Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto vardu dėl Žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą [2010/2112(INI)].

  Daciana Octavia Sârbu, pranešėja. – (RO) Pone pirmininke, man garbė jums pristatyti savo pranešimą, kuriame sprendžiamas strateginės žemės ūkio reikšmės užtikrinant Europos Sąjungos apsirūpinimo maistu saugumo klausimas. Diskusijose dėl Europos Sąjungos strategijos ir ateities žemės ūkis yra pamirštama tema. Šiame pranešime bus įrodyta, kad Europa nepasiekė apsirūpinimo maistu saugumo tikslo, kad ūkininkams ir ištisoms kaimo vietovėms gresia pavojus išnykti ir kad dėl naujų iššūkių, pvz., klimato kaitos, taps nestabilūs jau mažėjantys ne tik Europos, bet ir pasaulio maisto ištekliai.

Tokiomis aplinkybėmis, kai, siekiant patenkinti pasaulio gyventojų maisto paklausą, iki 2050 m. maisto gamybą reikia padidinti ne mažiau nei 70 proc., rengiamose tiek pasaulio, tiek Europos lygmens diskusijose apsirūpinimo maistu saugumui turi būti skiriamas didžiausias dėmesys. Europos Sąjunga turi ryžtingai reaguoti į šiuos iššūkius, todėl šis pranešimas yra mūsų bandymas šiandien pasiūlyti keletą konkrečių veiksmų krypčių.

Visų pirma mums reikia tvirtos bendros žemės ūkio politikos, kuria būtų siekiama apsirūpinimo maistu saugumą užtikrinti kiek įmanoma daugiau ES piliečių, taip pat padėti užtikrinti visuotinį apsirūpinimo maistu saugumą esant ribotiems ištekliams ir klimato kaitos poveikiui. Negalime kalbėti apie aprūpinimo maistu saugumą, jeigu nesprendžiame dviejų itin svarbių problemų, būtent: rinkos ir kainų svyravimo ir mažėjančių pasaulio maisto išteklių.

Kainų svyravimo klausimu paraginau Komisiją, iš dalies vykdant naują BŽŪP, padidinti intervencijos į rinką priemonių vaidmenį ir patvirtinti nuoseklesnes priemones, skirtas spekuliacijai žemės ūkio rinkose apriboti. Dabar pasaulinės maisto atsargos yra daug ribotesnės nei anksčiau. Remiantis skaičiavimais, jais pasaulio maisto poreikius galima tenkinti tik pusantro mėnesio. Štai kodėl manau, kad būtų naudinga sukurti pasaulinę maisto atsargų sistemą, apimančią tiek nenumatytiems atvejams skirtas atsargas badui mažinti, tiek atsargas, kurios būtų naudojamos žemės ūkio rinkų kainoms reguliuoti, kuri priklausytų tarptautinei apsaugai ir kuri būtų remiama pagal tokių esamų institucijų, kaip JT arba FAO, kompetenciją. Manau, kad Europos Sąjunga privalo inicijuoti šią veiklą, ir būtent dėl to paprašiau Komisijos imtis šio vaidmens.

Kitas svarbus šiame pranešime aptartas klausimas – jaunųjų ūkininkų padėtis. Jeigu galvojame apie Europos žemės ūkio ateitį, jauniesiems ūkininkams turime skirti daugiau dėmesio. Tik 7 proc. visos Europos ūkininkų yra jaunesni kaip 35 metų. Štai kodėl paprašiau Komisijos numatyti jiems skatinti skirtas priemones.

Kita vertus, pabrėžiau, kad reikia išsaugoti Europos žemės ūkio įvairovę. Atsižvelgdama į tai minėjau, kad, siekiant apsirūpinimo maistu saugumo, labai vertinga gali būti tradicinė žemės ūkio praktika, šeimos ūkiai, smulkūs ūkiai ir ekologinė žemdirbystė. Taip pat paraginau kurti ES lygmens programas, skirtas šiems žemės ūkio būdams remti. Tačiau turime nepamiršti, kad Europos Sąjungoje išlieka skurdas ir badas ir kad šią žiemą milijonai europiečių iš ES prašė pagalbos maistu. Todėl, esant dabartinei ekonomikos krizei, nepaprastai svarbu ES finansavimą naudoti ES programai „Pagalba maistu labiausiai nepasiturintiems asmenims“ remti.

Galiausiai norėčiau padėkoti šešėliniams pranešėjams ir kitiems savo kolegoms iš Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, taip pat Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto sekretoriatui už puikų bendradarbiavimą ir indėlį, kurį jie įdėjo rengiant šį pranešimą. Tikiuosi, kad rytoj drauge patvirtinsime pranešimą, kuris atitiks Europos piliečių lūkesčius.

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti mūsų pranešėjai D. O. Sârbu už jos puikų darbą, atliktą rengiant šį pranešimą, ir bendradarbiavimą su visais šešėliniais pranešėjais. Juo tęsiamas darbas, kurį, turėdama ankstesnius įgaliojimus, atlikau dėl bendros žemės ūkio politikos ir pasaulinio aprūpinimo maistu saugumo.

Apgailestauju, kad šį pranešimą svarstome prieš pat vidurnaktį. Galbūt iki vidurnakčio bus likusi minutė, kai Europa ir pasaulis suvoks, kokie tikrovėje esame nesaugūs, kai kalbama apie maisto gamybą.

Šis pranešimas itin palankiai vertinamas mūsų bendrose diskusijose šiuo klausimu ir vykstant mūsų diskusijai dėl bendros žemės ūkio politikos reformos.

Turėjau kai kurių nuogąstavimų, tačiau, mano manymu, galutiniame tekste į juos atsižvelgta. Mintis, kad viena gamybos sistemos forma geresnė nei kita, – t. y. ekologinė, smulki ir vietinė, – nėra tinkamas argumentas. Norint prisidėti prie savo aprūpinimo maistu saugumo, mums reikia visų gamybos sistemų. Mums reikia spręsti rinkos nestabilumo ir spekuliacijos klausimą, tačiau nemanau, kad jau turime visus atsakymus.

Viena svarbiausių problemų, susijusių su žemės ūkiu, yra mažos ūkininkų pajamos. Jaunieji ūkininkai nedirbs veltui, todėl, jeigu norime aprūpinimo maistu saugumo, turime spręsti šią mažų pajamų problemą.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, dėl pastovaus gyventojų skaičiaus didėjimo esame įsipareigoję pasirinkti aktyvesnį aprūpinimo maistu problemos sprendimo būdą ir suteikti galimybę pasinaudoti pakankama, sveika ir maistinga dieta.

Norint užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą būtina didinti skaidrumą ir sąžiningumą tikrojoje maisto grandinėje, kad ūkininkams galėtume užtikrinti sąžiningą grąžą, o kartu – pelną bei kainos kontrolę, ir perspektyvų žemės ūkio sektorių.

Mano nuomone, itin svarbu taikyti ryžtingą kaimo plėtros politiką, kuria galėtume išsaugoti kaimiškosios Europos perspektyvumą ir paskatinti žemės ūkio konkurencingumą, remti inovacijas, o galiausiai ir užimtumą.

Žemės ūkis yra nepaprastai svarbus, ypač nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse, todėl būtina patvirtinti skatinimo priemones, kuriomis būtų galima remti kaimo vietovių žemės ūkį, pritraukti daugiau jaunimo į žemės ūkį ir padėti mažinti regionų skirtumus bei užtikrinti tvarią plėtrą.

  Luís Paulo Alves (S&D). – (PT) Pone pirmininke, norėčiau nuoširdžiai pasveikinti savo kolegę D. O. Sârbu su puikiu darbu, atliktu rengiant šį pranešimą. Primygtinai rekomenduoju Komisijai visų pirma atsižvelgti į tuos aspektus, kuriais dėl kompleksinio žemės ūkio problemų dydžio  – gerokai viršijančio siauras paties žemės ūkio ribas – reikia įtraukti kitas sritis, pvz., konkurenciją vidaus rinkoje ir finansų reguliavimą, ir kurie nusipelno dėmesio arenose, esančiose už ES ribų, pvz., Didžiajame dvidešimtuke (G 20) arba Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).

Itin svarbius ir lemtingus žemės ūkiui, ūkininkams ir Europos bei likusios pasaulio dalies žmonių aprūpinimui pakankamai geros kokybės maistu klausimus bus galima iš tiesų išspręsti tik tada, jeigu į juos bus atsižvelgiama visais aspektais. Plataus užmojo bendros žemės ūkio politikos reformos tikslus bus galima pasiekti tik tada, kai reformomis bus peržengtos siauros žemės ūkio ribos ir kai tiksluose taip pat bus atsižvelgta į veiksmus, reikalingus kitoms politikos sritims ir kitoms pasaulinėms institucijoms.

Iš šio pranešimo tai tampa visiškai aišku, todėl rodau jam didžiulį palankumą dėl to, kad jame tai daroma.

  Janusz Wojciechowski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, taip pat norėčiau pasveikinti D. O. Sârbu su puikiu pranešimu, kurį laikau vienu svarbiausių šioje Parlamento kadencijoje.

Pasaulyje žmonių daugėja, o ariamosios žemės mažėja. Maistas vis dažniau tampa strateginiu produktu. Šiuo metu, kai žalią naftą galima pakeisti saulės arba branduoline energija, nėra nieko, kuo galėtume pakeisti maistą, pagaminamą mūsų planetoje. Europos Sąjungoje kartais elgiamės taip, tartum nuolat kovotume su maisto perprodukcijos problema. Pastaraisiais metais visa Europos Sąjungos žemės ūkio politika buvo grindžiama žemės ūkio gamybos ribojimo ir mažinimo metodais. Šiandien horizonte jau galime matyti, kad artėja laikas, kai truks maisto. Labai gerai, kad iš Parlamento atėjo šis signalas, toks kaip D. O. Sârbu pranešimas, kuriame tvirtinama, kad padėtis pasikeitė ir kad Europos Sąjungos žemės ūkio politika taip pat turi būti keičiama. Žemės ūkį turime tausoti – juo užtikrinamas mūsų aprūpinimo maistu saugumas.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, šiuo atveju politikoje yra taip, kaip kasdieniame gyvenime: ne visai suprantame, ką turime. Todėl taip pat aiškiai atrodo, kad šiuo atveju Europos Sąjungoje turime maisto perteklių ir, žinoma, jo visada yra gausu prekyboje. Jeigu kompensuotume gyvulių pašaro eksportą, Europos Sąjungoje turėtume 88 proc. apsirūpinimo lygį. Tai reiškia, jog Europos Sąjungoje taip pat turime stengtis užtikrinti, kad išlaikytume apsirūpinimo lygį žemės ūkio produktų ir maisto produktų požiūriu.

Todėl esu labai dėkingas pranešėjai D. O. Sârbu už tai, kad dar kartą atkreipė dėmesį į šią problemą. Europos Sąjungoje mums taip pat reikalinga bendra žemės ūkio politika, kurią vykdant būtų galima savo piliečius aprūpinti pakankamu maisto kiekiu. Įvertinus didėjantį pasaulio gyventojų skaičių, klimato kaitos poveikį ir didėjančias energijos kainas tampa aišku, kad ateityje vieni Europos ūkininkai nesugebės su tuo susitvarkyti. Tam mums taip pat reikia strateginio koordinavimo pasaulio mastu.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, ateinančiais dešimtmečiais ES apsirūpinimo maistu saugumas bus vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo bus susidurta vykdant saugumo politiką. Čia slypi didžiausia D. O. Sârbu pranešimo, kuriame pabrėžiama, kad per vieną ar du dešimtmečius maistas ir tyras vanduo taps tokiais pat strateginiais produktais, kokiais šiandien yra žalia nafta ir gamtinės dujos, vertė. Šiam pranešimui parinktas laikas yra ypač palankus, nes šiuo metu vyksta diskusijos dėl bendros žemės ūkio politikos ateities, planuojamas biudžetas po 2014 m. ir daugelis stengiasi sumažinti bendros žemės ūkio politikos biudžetą. Labai svarbu, kad ateityje ši bendra žemės ūkio politika turėtų pakankamus išteklius, o norint garantuoti, kad taip ir būtų, reikia finansų ministrus ir sprendimus priimančius asmenis įtikinti, kad Europos Sąjungos žemės ūkis gamina ne tik maistą, bet ir viešąsias gėrybes, įskaitant viešąsias aplinkos apsaugos gėrybes, kurių be žemės ūkio nesugebėtume užtikrinti arba sukurti.

  Krisztina Morvai (NI). – (HU) Pone pirmininke, kalbant aprūpinimo maistu saugumo klausimu mane trikdė tai, kad šiuo pranešimu keliama grėsmė ES šalims kaip vienai integruotai visumai. Naujosiose valstybėse narėse padėtis yra visiškai kitokia nei senosiose. Pvz., norėčiau užduoti vieną klausimą dėl Vengrijos: kaip gali būti, kad kalbame apie vaikystėje patiriamą badavimą šalyje, turinčioje išskirtinius žemės ūkio išteklius? Lygiai taip pat suaugusieji ir vaikai badauja Europos Sąjungos viduryje. Kitas mano klausimas: kaip gali būti, kad mūsų žemės ūkis padarė tokį disfunkcinį posūkį, kai gaminame žemės ūkio produktų žaliavą didžiuliuose rajonuose pramoniniu lygiu, pirmiausia tam tikru – atleiskite man už pasakymą, – kolonijiniu būdu tik tam, kad ji būtų perdirbta užsienyje, kuriame uždirbamas pelnas, o tada produktus grąžiname į Vengriją, kurioje jie parduodami aukštomis kainomis? Čia kažkas iš esmės yra blogai.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, kaip ir kiti kalbėtojai, noriu pasveikinti pranešėją D. O. Sârbu su puikiu darbu šia tema.

Per keturias minutes D. O. Sârbu aptarė daugybę klausimų. Neketinu vardyti visų dalykų, kuriuos ji minėjo, tačiau norėčiau pakartoti dvi mintis. Pirma, reikalinga gerai finansuojama BŽŪP. Tikiuosi, jog šis Parlamentas atliks svarbų vaidmenį užtikrinant, kad BŽŪP anaiptol nebūtų žeminama arba menkinama. Antra, mums reikia užtikrinti, kad jaunimas būtų skatinamas į ūkininkavimą žiūrėti kaip į pragyvenimo šaltinį.

Be to, turime energetinių augalų auginimo žemės ūkio paskirties žemėje skatinimo politiką. Ar, atsižvelgdami į tai, kad gyventojų skaičiui didėjant 80 mln. per metus greičiu galime susidurti su maisto trūkumu pasaulio mastu, neturėtume persvarstyti šios politikos? Ar apiplėšiame Peterį, kad sumokėtume Pauliui, arba galbūt apiplėšiame ir Paulių, ir Peterį, galiausiai nieko nepasiekiame? Štai kokį klausimą norėčiau užduoti.

  Csanád Szegedi (NI). – (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, iš pranešimo aišku, kad reikalai žemės ūkyje taip pat negali toliau klostytis taip, kaip jie klostosi dabar. Mes, arba veikiau stambios įmonės, negalime toliau žemės ūkio produktų vežti iš vieno pasaulio galo į kitą. Žinoma, galime toliau be jokios įtikinamos logikos vežti obuolius, kriaušes, pomidorus ir mėsos produktus į Europą, įskaitant Vengriją, – tačiau dažniausiai ne iš Ispanijos arba Nyderlandų, o iš Kinijos ir Brazilijos. Iš tiesų galėtume toliau žengti šiuo keliu, tačiau produktus reikia pakrauti į transportavimo įrangą, pvz., laivus, kuriuose jie keliauja kelias savaites arba mėnesius. Šie produktai turi būti išlaikomi švieži naudojant įvairius konservantus, kurie, vartojami dideliais kiekiais, yra nuodingi. Dabar žmonės šiuos produktus perka didelėse prekybos grandinėse, o paskui stebisi, iš kur atsiranda visos šios ligos, vėžiai ir augliai. Žinoma, akivaizdu, kad juos sukelia maisto dažikliai ir dirbtiniai priedai. Privalau pridurti, kad, užuot rėmę daugiašales įmones, turime remti smulkiuosius ūkininkus, jie galėtų būti Europos gyvybės gelbėtojais didėjant maisto krizei.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, žemės ūkio pripažinimas strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu, apie kurį kalbama šiame pranešime, yra neatsiejamas nuo apsirūpinimo maistu savarankiškumo koncepcijos pripažinimo ir propagavimo. Kuo didesnis šalies priklausomumas nuo maisto ir kuo joje didesnė maisto stoka, tuo sunkiau garantuoti pakankamą jos gyventojų aprūpinimą maistu tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu.

Savarankiškas apsirūpinimas maistu yra geriausias apsidraudimas nuo maisto produktų kainų svyravimo ir yra klausimas, kuris ryškiai vėl pasirodė darbų programoje. Šio svyravimo ištakos iš esmės yra finansinė spekuliacija, vykdoma maisto produktų srityje, kuriai spekuliantai, investiciniai fondai, pensijų fondai ir stambios bankininkystės institucijos skyrė tiek daug dėmesio, kad turi išdžiūti arba sprogti kiti spekuliaciniai burbulai.

Vienintelis būdas sustabdyti šią spekuliaciją – atsikratyti priemonių, dėl kurių konkrečiai tampa perspektyvūs tam tikri finansiniai produktai, pvz., nebiržinės išvestinės finansinės priemonės.

Liūdna, kad Europos Sąjungos šioje srityje patvirtintomis priemonėmis ne visai sugebama sustabdyti šią pragaištingą spekuliacijos bangą ir jos nežmoniškas pasekmes – kaip pripažinta pastarojoje Jungtinių Tautų ataskaitoje, kurios autorius buvo specialusis pranešėjas teisės į maistą klausimu.

  Lívia Járóka (PPE). – Pone pirmininke, aptariame skurdžiausiuosius iš skurdžiausiųjų – Europos romus – ir visi kartu su neseniai ES pirmininkaujančia Vengrija užsiimame Europos romų strategija.

Tarp tarpsektorinių problemų, kurios siejamos su skurdžiausiaisiais iš skurdžiausiųjų, žemės ūkio problema yra labai retai sprendžiama, ypač dėl to, kad Europos skurdžiausieji iš skurdžiausiųjų neturi nuosavos žemės. Taigi, kalbame ne tik apie aprūpinimo maistu saugumą, bet ir apie maistą ant stalo. Kaip jau sakė vienas iš mano kolegų, šiandien tai ES yra svarbiausias klausimas. Manau, kad žemės ūkio sektorius – ir Komisijos veikla rengiant šiuos dokumentus – turi atitikti visus ES mikroregionų plėtros projektus, kurie siejami su kova su skurdu ir užtikrinimu, kad ateities kartos turėtų maisto ant stalo.

  Kristalina Georgieva, Komisijos narė. – Pone pirmininke, Komisija labai palankiai vertina šį laiku pateiktą pranešimą, nes maisto kainos sparčiai kyla daugiausia ne tik dėl nepastovių oro sąlygų ir gaivalinių nelaimių, bet ir dėl energijos kainų kilimo, turinčio įtakos maisto savikainai.

Todėl noriu padėkoti pranešėjai D. O. Sârbu ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams už jų pastangas.

Aprūpinimo maistu saugumas yra nepaprastai svarbus ne tik beveik vienam milijardui viso pasaulio gyventojų, kurie iki šiol kenčia nuo bado, bet ir svarbus pažeidžiamiems visos Europos gyventojams. Jiems bendra žemės ūkio politika iš tiesų turi skirtumą. BŽŪP – kartais kritikuojama – pavyko ES piliečius aprūpinti maistu prieinamomis kainomis ir buvo užtikrintas Europos aprūpinimo maistu saugumas. Tai turi būti tęsiama toliau. Komunikate dėl bendros žemės ūkio politikos artėjant 2020 m., kurį Komisija patvirtino lapkričio 18 d., aprūpinimo maistu saugumas buvo pripažintas svarbiausiu klausimu.

Pranešime, kurį mums pateikė D. O. Sârbu, pabrėžiama pernelyg didelio kainų svyravimo, kuris dėl savo poveikio ūkininkams ir vartotojams yra glaudžiai susijęs su aprūpinimo maistu saugumu, problema.

Komisija visiškai sutinka, kad pernelyg didelio kainų svyravimo problemą reikia spręsti. Norėdami spręsti rinkos problemas privalome kolektyviai ieškoti, kaip užtikrinti geresnį reguliavimą ir priežiūrą bei didesnį skaidrumą, o tam reikia ne tik geresnio finansų reguliavimo, bet ir gerokai didesnio skaidrumo rinkoje.

Pranešime rekomenduojama sukurti pasaulinę maisto sistemą. Nelengvas dalykas. Turėjome patirties prekių tarybų praeityje. Ji pasirodė esanti nesėkminga, todėl šia tema neabejotinai reikalingos išsamesnės diskusijos. Be to, šia tema reikia išanalizuoti patirtį, kurią įgijome, pvz., iš 2008 m. Komisijos patvirtintos 1 mlrd. EUR maisto priemonės ir iš veiklos, kuria Komisija užsiima glaudžiai bendradarbiaudama su FAO ir Pasaulio maisto programa ir kuria siekiama užtikrinti, kad, siekiant sušvelninti didėjančių kainų smūgį, iš anksto būtų sudarytos didžiulės atsargos.

Visas šias pastangas bus galima didinti tada, kai G 20 nuodugniai išnagrinės atsargų klausimą ir jūs galėsite užtikrinti, kad Europos Komisija bus aktyvi dalyvė su šiuo klausimu susijusiuose svarstymuose, vyksiančiuose artimiausiomis savaitėmis.

Pranešime pateiktas raginimas, kurį šį vakarą kartojo daugelis jūsų, imtis tvirtos Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos, kuria būtų galima visiems užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą remiantis moksliniais tyrimais ir inovacijomis, kad būtų galima spręsti tokius uždavinius, kaip pagaminti daugiau turint mažiau išteklių nei turime ir turėsime.

Komisija visiškai su tuo sutinka. Daugiau nėra tinkamesnių priemonių šiems tikslams pasiekti nei tvirta bendra žemės ūkio politika, kuria būtų galima užtikrinti ekonominį ir ekologinį žemės ūkio konkurencingumą ir – kaip sakė kai kurie iš jūsų – kuria būtų galima įtraukti jaunimą į Europos žemės ūkio sektorių.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2011 m. sausio 18 d., antradienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Aprūpinimo maistu saugumas yra politinis prioritetas tiek Europos, tiek pasaulio lygmeniu. Maisto grandinės globalizacija reiškia, kad nuolat iškyla naujų iššūkių – o kartais grėsmių sveikatai ir vartotojų interesams.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo turės susidurti Europos Sąjunga, bus žemės ūkio ir maisto sektorių pertvarkos plėtojimas siekiant patenkinti pasaulio gyventojų poreikius. Naujausiais duomenimis, pasaulio gyventojų skaičius nuolat didėja ir manoma, kad iki 2050 m. jis padidės apytikriai 40 proc., todėl padidės maisto paklausa, kuri, manoma, dvigubai viršys dabartinius poreikius.

Kad susitvarkytų su spartėjančiu pasaulio žemės ūkio produktų ir maisto produktų paklausos didėjimu, valstybėms narėms ir Europos Sąjungai reikės užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą. Kad pasiektų šį tikslą, ES turės užtikrinti maisto produktų saugumą, turint omenyje jų specifines charakteristikas, ir kartu užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą.

Galiausiai norėčiau paprašyti Komisijos išnagrinėti visas galimas priemones, skirtas jaunimo mokymui darbo vietoje tobulinti, ir sudaryti galimybes dirbti aprūpinimo maistu saugumo srities diplomuotiems specialistams, siekiant pagrindinio tikslo – prisidėti prie užimtumo žemės ūkio sektoriuje.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Visiškai teisinga pabrėžti aprūpinimo maistu saugumo svarbą ES gyventojams, nes tai yra jų pagrindinė žmogaus teisė. Todėl ES privalo stengtis užtikrinti, kad sveikas ir maistingas maistas būtų finansiškai ir fiziškai prieinamas visiems ES piliečiams ir taip jiems būtų suteikta galimybė gyventi aktyvų ir sveiką gyvenimą. Privalome griežtai kontroliuoti, kad būtų laikomasi aukščiausių standartų, taikomų maisto ir žemės ūkio produktams, maisto produktų saugumui ir kokybei, taip pat ekologiniam tvarumui. Nepaisant to, šiomis aplinkybėmis taip pat būtina pabrėžti, kad labai reikalingi panašūs kokybės ir saugumo standartai, kurie, siekiant apsaugoti Europos ūkininkų konkurencingumą, būtų taikomi iš trečiųjų šalių importuojamiems maisto produktams. Taip pat norėčiau pritarti priemonėms, kuriomis ūkininkai bus skatinami didinti energijos vartojimo efektyvumą, nes išlaidos energijai yra pagrindinis ūkininkavimo veiklos pelningumo veiksnys. Mano nuomone, svarbiausias viso pranešimo aspektas yra pabrėžiamas prašymas Komisijai visuomenės interesais ir bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis užtikrinti visuomenės teisę susipažinti su informacija apie maisto saugos stebėjimo rezultatus, visų pirma greitai perduodant šią informaciją tarp valstybių narių. Paprasčiausiai negalime leisti patirti kitą nesėkmę, pvz., patirtą parduodant mėsą, turinčią dioksino pėdsakų, kaip dabar yra Vokietijoje, kai kitoms valstybėms narėms buvo teikiama nepakankama arba pavėluota informacija apie susidariusią padėtį.

  Nessa Childers (S&D), raštu. – Kai pradedame svarstyti, kokia bus galutinė BŽŪP po 2013 m. sandara, vis dažniau į pirmą vietą iškyla aprūpinimo maistu saugumo, maisto trūkumo ir tvarumo temos. Tai yra kažkas, ką pripažins beveik kiekvienas, kuris yra šiame Parlamente, ir kiekvienas, kuris bus įtrauktas į teisės akto projekto rengimą. Prieš kelerius metus buvęs biodegalų pakilimas kartu su 2009 m. pasauline maisto krize mums parodė, kokios menkos pradeda darytis maisto atsargos. Iš esmės mūsų vizija turi būti susiaurinta: pirmaeilė reikšmė turi būti teikiama maisto tvarumui ir tų, kurie neturi savaiminio priėjimo prie maisto, poreikiams; ūkininkavimo praktikos ir inovacijos turėtų būti orientuotos į didesnį maisto kiekį ir tinkamas kultūras; rengdami naują teisės akto dėl BŽŪP projektą galiausiai turėtume užtikrinti, kad nauja BŽŪP būtų siekiama anglies dioksido neišskiriančios Europos ir kad ji būtų tokia, kuria nebūtų didinama dabartinė anglies dioksido problema.

  Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Manome, kad apsirūpinimo maistu saugumas bus viena pagrindinių žmogaus teisių. Šiandieniniame pasaulyje yra 900 mln. žmonių, dėl skurdo kenčiančių nuolatinį badą. Pasaulio gyventojų skaičius iki 2050 m. gali viršyti 9 mlrd., todėl pasaulio maisto gamyba turės išaugti iki 70 proc. Žemės ūkis turės, viena vertus, didinti produkcijos išeigą ir, kita vertus, atlaikyti dideles energijos sąnaudas, neužterštos žemės ploto nuolatinį mažėjimą ir klimato kaitos pasekmes. Turime spręsti nestabilumo ir kainų svyravimo dėl spekuliacijos prekių rinkoje ir mažėjančių maisto atsargų problemą. Dėl būsimo aprūpinimo pagrindiniais maisto produktais saugumo reikalinga tvirta bendra žemės ūkio politika (BŽŪP). Vykdant BŽŪP aprūpinimo maistu saugumas turi būti didinamas didinant produktyvumą ir remiant tiek ekologiškai tvarią maisto gamybą, tiek tradicinį žemės ūkį, smulkiuosius ūkininkus, ekologinius ūkius ir vietinį bei regioninį maisto produktų paskirstymą. Šiais žemės ūkio modeliais prisidedama prie aprūpinimo maistu saugumo, nes jais taikomi metodai ir procedūros, pasitvirtinusios atskirų ES regionų kartoms. Žemės ūkis yra strategiškiausia ES politika, kurios sėkmė padės užtikrinti Europos gyventojų išlikimą maisto krizės laikais. Siekiant, kad šia BŽŪP būtų galima kovoti su klimato kaitos poveikiu, išlaikyti priimtino lygio maisto kainas ir padidinti sveikų maisto produktų tiekimą, būtina, kad būtų išlaikytas bent jau dabartinio lygio jos biudžetas.

  Sandra Kalniete (PPE) , raštu. – (LV) Europos žemės ūkis yra vienas iš Europos Sąjungos strategiškai svarbiausių sektorių, nes maisto atsargomis aprūpina daugiau nei 500 mln. gyventojų. Tam, kad Europos žemės ūkio politika galėtų atlikti savo svarbiausią užduotį, t. y. sveiku ir kokybišku maistu priimtinomis kainomis aprūpinti Europos gyventojus ir kartu užtikrinti pajamas ūkininkams, ji turi būti konkurencinga pasaulio rinkoje, taip pat turi būti užtikrinta sąžininga konkurencija Europos vidaus rinkoje. Taigi, vykdydami BŽŪP pertvarką privalome visiems Europos ūkininkams užtikrinti vienodas sąlygas. ES valstybės su aprūpinimo maistu saugumo problemomis nesusidūrė. Vis dėlto ateityje toks pavojus bus, todėl turime atitinkamai reaguoti anksčiau, nei tai įvyks. Privalome atsižvelgti į tai, kad ūkininkai jau dabar turi dirbti dėl minimalių pajamų arba net nuostolingai, o tai turi neigiamą poveikį jų gebėjimui išlaikyti gamybą. Be to, tiesa yra tai, kad gaivalinės nelaimės turi poveikį parduotuvėse esančio maisto kainoms, taigi ir tam, kiek maistas prieinamas gyventojams. Privalome pripažinti žemės ūkio strateginę reikšmę Europos Sąjungoje ir daryti viską, ką galime, siekdami užtikrinti, kad ateityje Europos žmonės neturėtų patirti maisto trūkumo dėl ES politikų ir vyriausybių nesugebėjimo laiku pastebėti pavojų ir jų išvengti. Žemės ūkio pripažinimas strategiškai svarbiu aprūpinimo maistu saugumui sektoriumi yra svarbus žingsnis siekiant ateityje išvengti aprūpinimo maistu saugumo problemų.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Šiame pranešime savo iniciatyva pripažįstama, kad žemės ūkis yra strategiškai svarbus pasaulio aprūpinimo maistu saugumo aspektu. Pažvelgus į ateitį matyti, koks neatidėliotinas yra veiksmų poreikis. Ekspertų skaičiavimais, iki 2050 m. pasaulio maisto paklausa padvigubės. Žemės ūkis turi turėti galimybę būti pajėgus patenkinti daugėjančių gyventojų saugaus ir pakankamo maisto poreikius. Kartu reikia šalinti kliūtis, atsirandančiais dėl gamtinių išteklių ribotumo, aukštų energijos kainų ir klimato kaitos. Pritariau šiam pranešimui, kuris aiškiai rodo, kad aprūpinimo maistu saugumas taip pat yra svarbiausias Europos Sąjungos rūpestis ir kad jam reikalingas atskirų politikos sričių koordinavimas. Teigiamų poslinkių būtų galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu žemės ūkio politika, plėtros politika, prekybos politika, finansų politika ir energetikos politika veiktų kartu. Todėl pagrindiniais bendros žemės ūkio politikos tikslais turi būti ūkininkų pajamų užtikrinimas ir pakankamas kokybiško maisto tiekimas. Labai svyruojančios žemės ūkio sektoriaus rinkos kainos yra prasto derliaus, spekuliacijos ir prekybos koncentracijos, kaip reikšmingų netikrumo veiksnių, rezultatas. Intervencijos ir atsargų kaupimas yra krizių valdymo mechanizmai, kuriais bus sustabdyti piktnaudžiavimas rinka ir spekuliacinių sandorių sudarymas. Svarbu, kad būsimoje bendroje žemės ūkio politikoje šie kišimosi į rinką mechanizmai atliktų pagrindinį vaidmenį. Kitas svarbus punktas yra rekomendavimas kurti pasaulinę maisto atsargų ir atsargų nenumatytiems atvejams sistemą.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE), raštu. – (PL) Europai reikia bendros žemės ūkio politikos, kuria būtų užtikrinta Europos žemės ūkio plėtra, o ne stagnacija. Žemės ūkio politika turi būti reaguojama į Europos ir pasaulio iššūkius, ypač tada, kai įvertiname tai, kad, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, maisto gamyba turi padidėti bent 70 proc., kad būtų patenkinti pasaulio gyventojų, kurių skaičius iki 2050 m. turi galimybę viršyti 9 mlrd., poreikiai. Tuomet galima suprasti, kad vykdant bendrą žemės ūkio politiką aprūpinimo maistu saugumą reikia didinti didinant efektyvumą ir kartu remiant ekologiškai tvarią maisto politiką. Norėčiau pažymėti, kad šios srities reglamentai turėtų būti skaidrūs. Vertinu iniciatyvas, kuriose rekomenduojama propaguoti žemės ūkio įvairovę ir naudoti tradicinį ir ekologinį žemės ūkį. Be to, svarbu užtikrinti, kad jaunieji ūkininkai turėtų galimybę naudotis žeme ir paskolomis, kad būtų pasiekti BŽŪP tikslai, pvz., inovacijos, modernizacija, konkurencingumo didinimas ir visų pirma modernus žemės ūkis.

  Véronique Mathieu (PPE), raštu. – (FR) Europos bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir pasaulio aprūpinimo maistu saugumo sąsaja yra svarbi tema, į kurią reikia atsižvelgti vykstant BŽŪP po 2013 m. rengimo procesui. Iš tiesų BŽŪP prioritetai turi būti vertinami atsižvelgiant ne tik į šiuolaikinės visuomenės aspiracijas, bet ir į apribojimus, kurie ateityje mums bus primesti visame pasaulyje. Kaip teigia Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, maisto gamyba turi padidėti bent 70 proc., kad būtų patenkinti didėjantys pasaulio gyventojų poreikiai. Europa privalo atsižvelgti į pasaulio aprūpinimo maistu saugumą ir padidinti savo gamybą siekdama apriboti importą. Be to, pritariu pasiūlymui persvarstyti mūsų finansų teisės aktus siekiant įveikti kainų svyravimą, kuris atsirado daugiausia dėl spekuliacijos. Tačiau norint, kad šis persvarstymas būtų veiksmingas, jis turi būti atliktas tuo pat metu ir tarptautiniu lygiu. Esu patenkinta, kad vienas iš G 20 pirmininkaujančios Prancūzijos šios srities prioritetų yra kova su maisto ir prekių kainų svyravimu.

  Iosif Matula (PPE), raštu. – (RO) Pasaulio maisto paklausos didėjimas dėl didėjančio planetos gyventojų skaičiaus neabejotinai turės poveikį natūralioms maisto atsargoms ir reikš, kad reikia naujų aprūpinimo maistu saugumo taisyklių ir atsargumo priemonių. Pirmaeilis ES uždavinys – valstybėms narėms užtikrinti teisę į aprūpinimo maistu saugumą ir remti besivystančias šalis siekiant pakankamo aprūpinimo maistu saugumo lygio. Manau, kad svarbu propaguoti vietos tradicinių maisto produktų gamybą ir pardavimą. Iš regioninių maisto produktų galima gauti įvairios naudos: užsitikrinti mažesnes transporto išlaidas ir mažesnę maisto sugadinimo riziką. Yra daugybė regionų, turinčių gana didelį žemės ūkio potencialą, kuris liko nepanaudotas dėl socialinės arba ekonominės pusiausvyros nebuvimo nuolat senėjant kaimo gyventojams arba vykstant industrializacijai. Iš tiesų, dideli dirbamosios žemės plotai naudojami neveiksmingai. Regioninės valdžios institucijos gali atlikti labai svarbų vaidmenį aprūpinimo maistu saugumo srityje remdamos šį potencialą turinčių regionų žemės ūkio pajėgumus. ES yra viena iš pasaulio lyderių mokslinių tyrimų ir inovacijų, įskaitant įgyvendinamus žemės sektoriuje, srityje. Dėl pastovaus miesto gyventojų daugumos didėjimo iškyla naujas klausimas: kiek pirmaeilis yra miesto vietovių žemės ūkio vystymasis siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą naudojant įvairius modelius, pvz., vertikalųjį miesto vietovių žemės ūkį?

  Tiziano Motti (PPE), raštu. – (IT) Pritariu požiūriui, pasiūlytam šiandien šiame Parlamente patvirtintoje rezoliucijoje: aprūpinimo maistu saugumas yra pagrindinė žmogaus teisė, o ji pasiekiama, kai visi žmonės visą laiką turi fizinių ir ekonominių galimybių gauti tinkamo, saugaus ir maistingo maisto. Šiandien Europos Sąjungoje apie 80 mln. žmonių vis dar gyvena žemiau skurdo ribos ir daugeliui jų padedama pagalbos maistu programomis. Tinkama mityba neišvengiamai yra labai svarbus mūsų sveikatos veiksnys, o mokslinės bendruomenės dalis vis dar kelia pernelyg daug abejonių dėl genetiškai modifikuotų organizmų. Dėl šios priežasties esu prieš šio teksto atvirumą GMO, ypač daliai, kurioje numatoma pailginti tvirtinimo procesą, taikomą iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą importuojamiems genetiškai modifikuotiems maisto produktams. Paisydamas nuoseklumo nemanau, kad galime uždrausti savo ūkininkams taikyti būdą, kurį paskui toleruojame importuojamoje produkcijoje. Tačiau pritariu priemonėms, kuriomis siekiama skatinti jaunuosius ūkininkus, šiuo metu sudarančius tik 7 proc. visų ūkininkų, įrengimo priemokomis, subsidijuojamomis paskolų palūkanų normomis ir kitomis paskatomis, kurias valstybės narės įgyvendino pasinaudodamos savo kaimo plėtros biudžetais, užtikrintai žinodamas, kad Europos žemės ūkio gamyba gali išlaikyti savo dabartinį aukštą kokybės ir saugumo lygį.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Pritariu pranešimui dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą. Tačiau taip pat noriu išreikšti nuogąstavimą dėl to, kad Parlamentas nusprendė skirti tiek mažai laiko jam apsvarstyti. Ši tema yra ypač aktuali dabartiniu metu, kai suvokėme, kiek maisto krizė gali paveikti valstybių stabilumą. Viena iš maišto Tunise priežasčių buvo padidėjusios maisto kainos. Alžyras, Indija ir Bangladešas taip pat yra valstybės, kuriose dėl didėjančių maisto kainų atsirado didelė įtampa. Didėjantis biokurui skirtų kultūrų auginimas, finansinė spekuliacija, labai greitai prie pelningesnių kultūrų pereinantys gamintojai ir, ne mažiau svarbu, daugelio valstybių piliečių mitybos įpročių pasikeitimas taip pat yra naujos temos, glaudžiai susijusios su šiandienos pranešimo tema.

Noriu pasakyti paskutinę pastabą. Japonijos banko pateikiamame indeksų sąraše, rodančiame pažeidžiamumą, kurį lemia didėjančios maisto kainos, keturios iš keturiasdešimties labiausiai pažeidžiamų šalių yra Europos Sąjungos valstybės narės, be to, dar viena tokia valstybė netrukus taps ES nare ir trys tokios valstybės yra artimiausios ES kaimynės. Tai yra įdomus indeksų sąrašas, kuris turi suteikti mums peno pamąstymams.

  Pavel Poc (S&D), raštu. – (CS) Jeigu žemės ūkį laikome strategine sritimi, būtina sąlyga siekiant užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą Europos Sąjungai būtų būti nepriklausomai bent jau pagrindinių maisto produktų ir gyvulių pašarų gamybos srityje. Dėl ES priklausomumo nuo žemės ūkio produktų importo didėja maisto kainos ir pardavimo grandinėje nukenčia tiesioginiai ES gamintojai. Kaip teigia JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), maisto ir gyvulių pašarų paklausa iki 2050 m. galėtų išaugti iki 70 proc. Todėl būtina naudoti visas įmanomas žemės ūkio formas ir teikti stipriai remti finansines investicijas į šios srities mokslinius tyrimus. Siekiant veiksmingai išnaudoti tradicinio žemės ūkio įvairovę, būdingą tam tikriems regionams, taip pat reikalinga didesnė parama ir visuomenės suinteresuotumas. Pvz., vartotojas lengvai supranta aplinkos poveikio maisto gamybai ir transportavimo atstumų vertinimą. Dabartinis natūralių nuostolių lygis, kuris bendroje produkcijos grandinėje siekia iki 50 proc., ir neproporcingas krovininio transporto skaičiaus didėjimas nėra veiksniai, suderinami su apsirūpinimo maistu saugumo užtikrinimu. Negalime pretenduoti užtikrinti aprūpinimo maistu saugumo ir apsaugoti aplinkos, kartu toleruodami priklausomumą nuo produktų, auginamų kitame žemyne ir importuojamų tūkstančius kilometrų. Tokia praktika palieka didžiulį ekologinį pėdsaką ir kartu priverčia besivystančias šalis importuoti beveik visus būtinus maisto produktus, ir taip jos tampa priklausomos, griaunama jų ekonomika, skurdinami jų gyventojai ir naikinama jų aplinka.