Posėdžio stenograma

Antradienis, 2011 m. sausio 18 d. - Strasbūras

17. Atliekų krizė Kampanijoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl:

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, kurį Verts / ALE frakcijos vardu pateikė Margrete Auken ir Eva Lichtenberger (O-0188/2010 – B7-0667/2010),

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, kurį GUE / NGL frakcijos vardu pateikė Bairbre de Brún ir Willy Meyer (O-0197/2010 – B7-0801/2010),

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, Italijoje, kurį S&D frakcijos vardu pateikė Judith A. Merkies ir Victor Boştinaru (O-0208/2010 – B7-0805/2010), ir

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų tvarkymo Neapolyje ir Kampanijos regione ir ES finansavimo naudojimo, kurį EFD frakcijos vardu pateikė Mara Bizzotto ir Lorenzo Fontana (O-0209/2010 – B7-0806/2010).

  Margrete Auken, autorė. – (DA) Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti Europos Komisijos nariui J. Potočnikui už tai, kad pagaliau Europos Komisija elgiasi bent kiek nuosekliai. Taip pat norėčiau paprašyti pateikti įrodymų. Dedu daug vilčių į atsakymą, kurį turime gauti šiandien, nes jeigu dabar neįvyks nieko konkretaus ir Italijai prireikus už tai nebus skirtos griežtos baudos, su šia problema susidursime daugelyje kitų vietų. Šiuo atžvilgiu, sprendžiant pagrindines atliekų tvarkymo problemas, sunkumų patiria ne tik Italija. Jeigu visi mano, kad naudojant tik atliekų sąvartynus, nieko neatsitiks, mus ištiks didžiulė nelaimė. Todėl laukiu minėto atsakymo.

Norėčiau likusį man skirtą laiką kalbėti apie Italiją. Gerai žinau, kad Italijos Vyriausybei čia tiesiogiai nėra atstovaujama, tačiau vis tiek svarbu jai pačiai imti pripažinti, kad šią problemą dabar reikia spręsti. Tai nuostabi šalis ir ji per plauką nuo paskendimo atliekose. Kyla daug konfliktų ir pastaruoju metu ši padėtis tik blogėja. Italijai dabar nereikia žmonėms užkrauti dar didesnės naštos baudų forma. Vietoj to ji privalo užtikrinti, kad būtų įgyvendintas planas, kuris būtų patikimas, ir taip būtų pasitelkti daugelis aktyvių piliečių, kaip dalis sprendimo, užuot juos nuolat vertus nusikaltėliais ir t. t. Negalime išspręsti atliekų problemos, jeigu mūsų nepalaikys piliečiai, ir yra daugybė piliečių, kurie labai trokšta Italijoje atlikti daug naudingo darbo.

Naudokite kariuomenę ir policiją ne siekdami suvaldyti žmones, ne siekdami vietos valdžios institucijas laikyti nuošalyje, bet siekdami sugauti tikruosius kaltininkus. Žinoma, yra viena šalis, kuriai tai naudinga – stambioji šiaurės Italijos pramonė, kuri gerokai pasipelno iš to, kad savo atliekomis gali paprasčiausiai nebrangiai atsikratyti, užuot sumokėjusi už jas tiek, kiek priklauso. Kita grupė, kuriai tai naudinga – mafijos banditai, kurie iš to taip pat labai pelnosi. Todėl tai turi baigtis dabar, ir tikiuosi, kad Italija šio klausimo imsis labai rimtai.

  Søren Bo Søndergaard, autorius. – (DA) Ponia pirmininke, praėjusį rudenį Biudžeto kontrolės komiteto delegacijai lankantis Italijoje susitikome su Kampanijos regiono prezidentu. Kai jo paklausėme, kodėl dar neišspręsta siaubinga atliekų tvarkymo Kampanijoje problema, jis teigė, kad tai politinė problema.

Minėtas atsakymas daug ką paaiškina. Žinoma, jis galėjo pasakyti bet ką – kad tai techninė, logistinė arba finansinė problema. Ne, ši problema yra politinė. Problema yra tai, kad trūksta politinės valios. Dėl jos trūkumo Italija nesugebėjo laikytis savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal atliekų tvarkymo direktyvą. Taip pat dėl šios politinės valios stokos spalio mėn. nebuvo įgyvendintas nė vienas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo reikalautas pagerinimas. Vėlgi, tai dėl šios politinės valios stokos iki šių metų pabaigos ES vis dar nebuvo gavusi atliekų rūšiavimo plano.

Priešingai, matėme, kad valdžios institucijos turėjo politinės valios šiuos skandalus išlaikyti paslaptyje juos žymint saugumo žyma. Todėl mūsų frakcija šiuo klausimu laikosi aiškios pozicijos. Remiame visus – o jų daug – gerus Italijos vyrus ir moteris, kovojančius dėl atvirumo šiuo klausimu ir dėl to, kad atsakingi asmenys imtųsi deramų veiksmų. Tačiau taip pat tikime, prieš tam įvykstant privalome visiškai atmesti visas mintis, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojai turėtų mokėti bent euru daugiau už atliekų tvarkymo sistemos žlugimą Italijoje. Neturime mesti gerų pinigų po blogų.

  Judith A. Merkies, autorė. – (NL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, praėjusiais metais kartu su Peticijų komitetu aplankėme Kampanijos regioną ir Neapolį, kad patys savo akimis pamatytume kritinę atliekų tvarkymo padėtį, kurią daugelis peticijų pateikėjų buvo apibūdinę kaip labai rimtą. Mes taip pat manome, kad ten susiklosčiusi padėtis labai rimta. Nacionaliniame parke, ant Vezuvijaus kalno viršūnės matėme atliekų krūvą. Matėme daug neteisėtų sąvartynų ir degančias šiukšlių krūvas. Netgi pastebėjau pramonines atliekas sąvartyne, kuris buvo skirtas buitinėms atliekoms, ir taip pat matėme neveikiančią šiukšlių deginimo krosnį ar kažką į ją panašaus.

Viena aišku: šiuo metu viskas ten vyksta ne taip, kaip turėtų, ir sutinku su ankstesniais kalbėtojais, kad esama daug politinių kivirčų dėl to, kas konkrečiai yra atsakingas už šią padėtį. Tiesą sakant, Italijos politikus ir piliečius raginome atidėti į šalį politinius nesutarimus ir veikti išvien siekiant išspręsti šią padėtį.

Tačiau nuo tada nemačiau jokių ženklų, kad būtų rasti sprendimai ir kad būtų parengtas koks nors planas – bent viešai – ir tikiuosi, kad galėsite mums paaiškinti, ar koks nors planas iš tiesų yra parengtas. Praėjusiais metais Kampanijos žmonės mums labai aiškiai pasakė štai ką: „Pagalbos kreipėmės į visus ir beldėme į įvairias duris čia, Italijoje, savo provincijoje ir šiame regione, ir Italijos Vyriausybėje ir iš visur išėjome tuščiomis rankomis. Europos Sąjunga – mūsų paskutinė viltis, nes kai niekas kitas mūsų neišklausė, mus išklausė Europos Sąjunga.“

Jie sudėjo savo viltis į mus tikėdamiesi, kad pagaliau vienu ar kitu būdu galėsime padėti rasti sprendimą jų regione. Žinoma, jie patys turi išspręsti susiklosčiusią padėtį. Nors, deja, mes negalime ten vykti ir savo rankomis sutvarkyti šiukšlių, spręsdami šį klausimą, turime atlikti pagrindinį vaidmenį. Ar galėtumėte patikslinti, ar minėtas planas parengtas, ir jeigu taip, ar jis geros kokybės, jeigu ne, ką ketinate šiuo atžvilgiu daryti? Koks jo parengimo terminas? Iki kada jis turi būti įgyvendintas ir kiek esate pasirengę laukti? Kada galiausiai sieksite, kad būtų taikomos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sankcijos, ir kas bus su struktūriniais fondais, kurie vis dar įšaldyti?

Tai nėra tik atliekų krizė; tai, kas dedasi, gali lemti neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Kokia Europos Komisijos pozicija šiuo klausimu? Tai gali būti ne jūsų sritis, bet galbūt vis dėlto galėtumėte mums pasakyti, ar pradėjote spręsti šią problemą, ar ne.

Akivaizdu, kad mafija taip pat į tai įsivėlusi. Tačiau reikia pasakyti, kad nei Europos Komisija, nei mes tiesiogiai nieko negalime padaryti; vienintelis dalykas, kurį galiausiai galime padaryti – prižiūrėti mūsų direktyvų įgyvendinimą Europos Sąjungoje. Kaip galėtume teikti tolesnę paramą, galbūt dalydamiesi geriausia praktika? Kaip valstybės narės gali viena kitai šiuo atveju padėti? Ar nepritariate tam, kad šiuo atveju atliekos turi būti laikomos ne tiek problema, kiek galimybe? Kampanija galėtų per naktį padaryti didžiulį šuolį siekdama tapti atliekų perdirbimo bendruomene. Laikausi nuomonės, kad Europos Sąjungos lygmeniu iš tiesų turėtume remti visišką draudimą versti atliekas į sąvartyną ir kaupti atliekų krūvas.

  Mara Bizzotto, autorė. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, deja, dabar visi gerai žino, kokia padėtis metų metus buvo Kampanijoje ir ypač Neapolyje, ir Europos Sąjunga daugelį kartų turėjo spręsti šį klausimą.

Esant tokiai paradoksaliai padėčiai, kuri būtų įmanoma rodos tik trečiojo pasaulio šalyje, norėčiau sužinoti iš Europos Komisijos, kokios pasekmės Italijos laukia Europos Sąjungos teisės požiūriu ir kokios finansinės baudos jai gali būti skirtos, jeigu Kampanijos atliekų krizė greitai nebus neabejotinai išspręsta.

Taip pat norėčiau žinoti, ar Europos Komisija galėtų suteikti išsamią informaciją apie iki šiol Europos Sąjungos Kampanijos regionui suteiktą finansavimą, skirtą kurti bendrą atliekų rinkimo ir šalinimo sistemą. Matote, Komisijos nary, paprastai kalbėdami apie krizes kalbame apie tragiškas, kraštutines situacijas, bet jos vis dėlto išsprendžiamos per pagrįstą laikotarpį. Kai vadinamoji „krizė“ trunka daugiau kaip 15 metų, kažkas tikrai yra ne taip.

Pastaraisiais metais Italijos Vyriausybė visais įmanomais būdais stengėsi išspręsti užsitęsusį atliekų rinkimo ir šalinimo sistemos klausimą. Tačiau tai, kad šiandien Neapolio gatvės užtvindytos tonomis šiukšlių, yra aiškus trūkumas, pirmiausia tai yra Kampanijos vietos valdžios institucijų ir bendro negebėjimo ir nenoro dirbti ieškant sprendimo problema.

Aišku – iš tiesų visiškai aišku – kad tokia padėtis atliekų tvarkymo srityje Neapolyje ir Kampanijoje susidarė dėl atsakomybės vengimo, kas daugelį metų buvo būdinga šiai savivaldybei, provincijai ir regionui. Centrinės valdžios negalima kaltinti dėl to, kad nebuvo įvesta atskiro atliekų surinkimo sistema, kuri yra veiksmingo atliekų tvarkymo plano esminis elementas. Centrinės valdžios aiškiai negalima kaltinti dėl to, kad prieš keletą savaičių ji turėjo nusiųsti armiją – bet taip pat ir kitais atvejais – kad ši pakeistų šimtus šiukšliavežių, kurie staiga susirgo vienu metu.

Tai, kad krizė ištiko Neapolį, likusioje Italijos dalyje, pvz., mano, t. y. Veneto, regione, esant visai kitokiai padėčiai, kur šiukšlės be problemų buvo renkamos atskirai ištisus metus ir kur jų buvo surenkama labai didelė dalis, reiškia, kad atsakomybė už šią krizę tenka Kampanijos politikos formuotojams ir vietos valdžios institucijų pareigūnams ir ją visų pirma lėmė rimtas suokalbis su nusikaltėlių pasauliu, Kamoros mafija, kuri infiltravusi savo žmones į vietos valdžios organus ir politikos formuotojus, iš atliekų tvarkymo verslo gavo didžiulį pelną, ko visada siekė.

  Janez Potočnik, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems Europos Parlamento nariams, atkreipusiame mano ir mano tarnybų dėmesį į šį svarbų klausimą. Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas ėmėsi aktyvaus vaidmens vykdydamas atliekų tvarkymo Kampanijoje priežiūrą, o tai parodė, pvz., po apsilankymo Kampanijoje praėjusių metų balandžio mėn. Peticijų komiteto priimtas pranešimas. Europos Parlamentas šiuo atžvilgiu atlieka tikrai svarbų, su visa atsakomybe prisiimtą vaidmenį.

Iš karto po to, kai 2010 m. kovo 4 d. buvo priimtas Europos Teisingumo Teismo sprendimas, Europos Komisija raštu paklausė Italijos valdžios institucijų, kokių priemonių šios planavo imtis arba ėmėsi siekdamos įgyvendinti minėtą sprendimą. Po to Europos Komisija keletą kartų susisiekė ir surengė susitikimų su Italijos valdžios institucijomis, paskutinis susitikimas surengtas 2010 m. lapkričio 22 ir 23 d. vykusios Aplinkos generalinio direktorato misijos Neapolyje metu.

Mūsų požiūriu, Italijos valdžios institucijos turi dar daug nuveikti siekdamos įvykdyti minėtą sprendimą. Pirmiausia joms reikia išplėsti ir pagerinti atliekų tvarkymo įrenginius visoje Kampanijoje ir, antra, sukurti veiksmingą Kampanijos miesto atliekų valdymo planą ir, be kitų dalykų, atsižvelgti į ES atliekų tvarkymo struktūrą.

Europos Komisija nepatenkinta priemonėmis, apie kurias nuo minėto Teismo sprendimo priėmimo pranešė Italijos valdžios institucijos, nes į jas neįtrauktas išsamus tvarkaraštis, kuriame būtų nurodyti svarbiausi numatytų įrenginių statymo darbų etapai.

Manau, kad Kampanijos atliekų tvarkymo planas turi visiškai atitikti ES aplinkosaugos teisės aktus ir juo pirmenybė turi būti teikiama atliekų mažinimui, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui; juo turi būti užtikrinama atskiro atliekų surinkimo sistema visame regione; jis turi Kampanijai suteikti būtinus kompostavimo pajėgumus ir juo turi būti nustatomos daugiau kaip septynių milijonų tonų supakuotų atliekų, kurios laikomos keliuose Kampanijos miestuose, saugaus naikinimo pagrįstos trukmės priemonės, o tai taip pat reiškia, kad prieš nuspręsdamos, kaip saugiausiai atsikratyti atliekomis, Italijos valdžios institucijos turės atlikti supakuotų atliekų, vadinamojo „ekorutulio“, analizę.

Jeigu nėra tinkamo ir veiksmingo atliekų tvarkymo plano, Europos Komisija vėl kreipsis į Teismą ir šiam pasiūlys skirti baudas. Todėl privalome atidžiai įvertinti atliekų tvarkymo plano projektą, kurį Kampanijos valdžios institucijos ką tik pateikė Europos Komisijai – ir „ką tik“ tikrai reiškia „ką tik“ – ir atidžiai prižiūrėti, kad jos iš tiesų priimtų minėtą planą ir jį įgyvendintų. Sprendimas, ar prieš Italiją turėtų būti pradėti 260 straipsnyje nustatyti veiksmai, daugiausia priklausys nuo atliekų valdymo plano turinio ir priemonių, kuriomis būtų siekiama nedelsiant įtikinamai spręsti minėtą problemą, skyrimo.

Kalbant apie esamus sąvartynus, Europos Komisija pradėjo tyrimą ir Italijos valdžios institucijų paprašė informuoti apie Terziano ir Cicciano sąvartynų veiklą. Atsakymą, kurio Italija vis dar nepateikė, turės įvertinti Europos Komisija.

Šiame etape Europos Komisija neturi įrodymų apie Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės aktų pažeidimą. Pats faktas, kad minėtas sąvartynas yra saugomoje vietovėje, nėra ES teisės pažeidimas, žinoma, su sąlyga, kad yra taikomos kitos taisyklės ir kad kompetentingos nacionalinės institucijos atlieka tinkamą poveikio aplinkai vertinimą ir įgyvendina būtinas poveikio švelninimo ir kompensavimo priemones.

Kalbant apie bendrą atliekų tvarkymo priemonių Kampanijoje finansavimą, 1994–1999 metų programavimo laikotarpiu 88,1 mln. EUR buvo skirti atliekų tvarkymo projektams, beveik 49 proc. iš jų iš dalies finansavo ERPF. Tačiau tik 90 proc. visų asignavimų buvo panaudoti, taip nutiko dėl sunkumų, taip pat siejamų su atliekų tvarkymo krize ir 1994 m. Italijos valdžios institucijų nustatytu papildomu atliekų tvarkymu.

2002–2006 m. programavimo laikotarpiu visas finansavimas siekė 140 mln. EUR, 50 proc. vėlgi iš dalies finansavo ERPF, daugiausia jis buvo skirtas atliekų tvarkymo projektams. Tačiau po atliekų tvarkymo krizės Europos Komisija nusprendė imtis konkrečių priemonių siekdama užtikrinti, kad Kampanijos regionui skiriamos ERPF lėšos būtų tinkamai naudojamos.

Pirmiausia, nuo 2005 m. sausio 1 d. išlaidų tvarkymas buvo laikomas neatitinkančiu bendro finansavimo reikalavimų. Antra, po oficialaus pranešimo Italijai apie tai, kad 2007 m. birželio 29 d. pradėta pažeidimo dėl atliekų tvarkymo tyrimo procedūra, Europos Komisija informavo Italijos valdžios institucijas, kad tolesnis bendras atliekų tvarkymo finansavimas nepriimtinas.

2007–2013 m. regionine Kampanijos veiklos programa atliekų tvarkymui numatytos iš viso 270 mln. EUR investicijos, vėlgi 50 proc. bendro finansavimo teikiant ERPF. Tačiau EK atliekų tvarkymo sektoriaus projektų finansavimo išmokos pirmiausia priklauso nuo to, ar Italijos valdžios institucijos priima regioninį atliekų tvarkymo planą, kurį, žinoma, turi patvirtinti Europos Komisija.

Rytoj Europos Komisijoje paskelbsime pranešimą dėl atliekų prevencijos ir perdirbimo teminės strategijos įgyvendinimo. Šiame pranešime aptariami svarbūs valstybių narių skirtumai tvarkant atliekas. Jame aiškiai teigiama, kad taikant tinkamą atliekų tvarkymo strategiją, sąvartynų skaičių galima sumažinti beveik iki nulio ir kad atliekų deginimą galima smarkiai sumažinti didinant atliekų kompostavimą ir perdirbimą. Be atliekų vertimo ištekliais, tai padeda kurti darbo vietas ir skatina ekonominę veiklą bei mažina atliekų tvarkymo daromą poveikį aplinkai. Taigi tikrai tikiuosi, kad šią krizę kompetentingos valdžios institucijos ilgainiui pavers galimybe pradėdamos rimtas atskiro atliekų rinkimo ir perdirbimo programas Kampanijoje.

Trumpai tariant, Europos Komisija tikisi, kad šis Kampanijos atliekų tvarkymo planas yra įtikinamas. Kol nebūsime tikri, kad sukurtas veiksmingas planas, užtikrinantis sistemą su būtina infrastruktūra ir kad jis suteiks tvirtas garantijas, kad projektai bus įgyvendinti veiksmingai, Europos Komisijos susijusių atliekų tvarkymo projektų Kampanijoje finansavimas bus nutrauktas.

Kai kuriuos jūsų jau iškeltus klausimus aptarsiu savo baigiamosiose pastabose.

  Erminia Mazzoni, PPE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, esu dėkinga Europos Komisijos nariui už tai, kad jis siekė atkreipti dėmesį į tai, kad Peticijų komitetas Europos Parlamentui suteikė aktyvų vaidmenį siekdamas parodyti, kad čia kalbėtojai ir įvairios frakcijos, kurioms jie atstovauja, nori šią padėtį išnagrinėti atsakingai, visas procedūras padaryti skaidrias ir visuomenę įtraukti į dialogą, visiems suteikiantį atsakomybės jausmą.

Kaip jau minėta, regioninė administracija, kuri, norėčiau priminti, suformuota tik 2010 m. gegužės mėn., pastaraisiais mėnesiais išplėtojo glaudų dialogą su Europos Komisija ir pradėjo procesą, kurį tikrai galime laikyti nauju, palyginti su keleto praėjusių metų procesu. Tačiau stebuklų nebuvo; prisiimta atsakomybė už drastišką padėtį, kuri įsigalėjo per 15 neveiksmingų arba nesamų veiksmų metų. Norėčiau jums priminti, kad Italijos atžvilgiu minėtą sprendimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė 2010 m. kovo mėn., bet jis priimtas dėl veiksmų, apie kuriuos sužinota ir kurie nagrinėti 2007 m.

Nuo tada padėtis pasikeitė. Minėto regiono tarybos narys jau tris kartus vyko į Briuselį ir atliko jau didelę dalį darbotvarkėje, kuri liepos mėn. bendrais bruožais nusakyta Peticijų komitete surengtame nagrinėjime, numatytų darbų. Greitai apžvelgsiu šį sąrašą: jis patvirtino specialų atliekų tvarkymo planą; jis pabaigė rengti miesto kietųjų atliekų tvarkymo planą; ir gruodžio 31 d. jis pateikė dar vieną planą su Europos Komisijos reikalautais pataisymais, kuris, kaip jau paskelbta, bus patvirtintas balandžio 30 d.

Šis planas iš dalies jau įgyvendintas: Ačeroje esantis energijos gamybos įrenginys įjungtas ir veikia; Salerno įrenginio pasiūlymo procedūros baigtos; Neapolio rytinio įrenginio sandoris paskelbtas; ir šiuo metu visiškai veikia 182 atliekų atskyrimo ir perdirbimo vietovės, 7 naudojimo įrenginiai, 9 kompostavimo įrenginiai, 4 kompozitiniai atskyrimo įrenginiai, 1 atliekų elektrinės ir elektroninės įrangos apdorojimo įrenginys, 2 aerobiniai atliekų tvarkymo įrenginiai, 34 patvirtintos platformos ir 5 sąvartynai, ir džiaugiuosi dėl to, kad juos prižiūrės Europos Komisija.

Su penkiomis provincijomis sudarytas susitarimas siekiant užtikrinti jų surinktų atliekų naikinimą ir susitarimai taip pat sudaryti su penkiais regionais, kad būtų galima laikinai perkelti jų atliekas, kol minėtas planas bus neabejotinai įgyvendintas. Šis ypatingas atliekų tvarkymo procesas dabar baigėsi ir iš regioninio biudžeto naudojamos kai kurios lėšos.

Kaip P. Bucella teigė neseniai vykusiame Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto klausyme, terminas, per kurį būtina užtikrinti sprendimo laikymąsi, parastai būna nuo 12 iki 24 mėn., taigi mes visiškai laikomės tvarkaraščio. Tačiau Europos Komisija gali savo nuožiūra įvertinti, ar reikėtų pratęsti šį terminą, kad jis iš tiesų atitiktų atliekant darbus daromą pažangą.

Manau, kad atsakymai į visus užduotus klausimus per šį laiką jau pateikti ir, kaip teigė Europos Komisijos narys, nėra pagrindo skirti tolesnes finansines baudas. Europos Komisija teisingai daro, kad akylai stebi, ir tikiuosi, kad ši diskusija nebus panaudota siekiant veikti prieš institucijas ir frakcijas.

Jeigu tai rimtos diskusijos, kuriomis siekiama padėti Kampanijos regionui ir bandoma surasti ilgalaikės problemos sprendimą, ši rezoliucija, dėl kurios tikimės balsuoti vasario mėn., tikrai gali būti bendra. Jeigu ne, tai vėl bus laiko švaistymas ir jis padarys dar daugiau žalos.

  Mario Pirillo, S&D frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, negalime nenuogąstauti dėl rimtos atliekų tvarkymo krizės, kurią Kampanija kenčia ištisus metus, ypač turint omenyje jos daromą rimtą poveikį vietos gyventojų gyvenimo kokybei.

EP, būdamas Europos Sąjungos institucija, yra įpareigotas įsikišti siekiant užtikrinti, kad ši padėtis neužsitęstų per ilgai. Turime būti labai budrūs ir atidžiai stebėti vietos valdžios institucijas ir jas paskatinti neabejojant priimti patikimas priemones, kurios leistų Kampanijai nutraukti šią rimtą krizę.

Dalykas tas, kad ilgai kalbėjome apie šią atliekų krizę nežinodami, kaip viskas buvo iš tiesų. Kampanijos regionas įsipareigojo iki 2010 m. pateikti regioninį planą, bet šis sumanymas atidėtas iki 2011 m. kovo mėn. Sumanymą dar kartą atidėjus, padėtis taps sunkiai suvaldoma: grėsmė visuomenės sveikatai didėja, o organizuoti nusikaltėliai toliau pelnosi iš šių krizių.

Dekretu Nr. 195/2009 Italijos Vyriausybė paskelbė, kad minėta krizė baigėsi, ir atsakomybę dėl atliekų tvarkymo pavedė provincijoms. Mes šio sprendimo neremiame; jį bus sunku įgyvendinti tokiose provincijose kaip Neapolis, kuriame gyvena 52 proc. Kampanijos gyventojų.

Pagrindinėmis veikėjomis šiuo atveju turi būti laikomos savivaldybės, nes jos vienos gali daryti tikslinius ir veiksmingus sprendimus. Įvairios Kampanijos profesinės sąjungos pradėjo atskirai rinkti atliekas ir įdėjo daug pastangų bei pasiekė reikšmingų rezultatų. Joms turėjo būti suteikiami ištekliai, kurie jau perduoti minėtam regionui.

Dabar svarbiau nei bet kada anksčiau klausyti vietos valdžios institucijų: jos yra svarbiausios ir vykdo tikrą, išsamią savo regiono priežiūrą. Jos skelbia pavojų dėl pilnų sąvartynų. Ateinančiais metais reikės naujų sąvartynų ir naujų šiukšlių deginimo krosnių ir reikės nustatyti susijusias vietoves. Taip iš dalies yra dėl Vitiello Quarry pašalinimo iš Terzigno, o to paprašė vietos bendruomenė ir Europos Parlamentas siekiant išvengti rizikos, kad sustos visos miesto atliekų rinkimo sistemos veikimas.

Laukiame Europos Komisijos atsakymo dėl Kampanijos regiono pateikto plano.

  Sonia Alfano, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, nepaisant Italijos Vyriausybės propagandos, kurią greitai paneigė Europos Komisija, Kampanijos atliekų krizė yra struktūrinė problema, kurią reikia spręsti.

Atidėdami ginčytinus sąrašus, turime suvokti vieną dalyką: Kampanijos žmonės ir toliau gyvena – ir miršta – apsupti atliekų. Vietos, regiono ir valstybinio lygmens politikai, dešinieji ir kairieji, turi didžiulę atsakomybę. Šios problemos sprendimo negalima užkrauti ant piliečių pečių, kurie jau kenčia nuo visiškai nesveikų gyvenimo sąlygų. Europos Sąjunga privalo reikalauti, kad būtų rastas deramas sprendimas, nes priešingu atveju jos įsikišimas bus bergždžias.

Šiukšlių deginimo įrenginių, kurie, beje, finansuojami kaip atsinaujinantieji energijos šaltiniai, statymas, kuriuo pažeidžiami dabartiniai Europos Sąjungos teisės aktai, šio klausimo išspręsti nepadės. Minėtos atliekos būtų paverstos pelenais, sukeliančiais žalingas ir mirtinas emisijas. Pagal Atliekų direktyvą atliekų deginimo įrenginiai – paskutinis bendrų atliekų sistemų hierarchijos variantas, kuriuo pateikiamos tinkamos alternatyvos, neturinčios poveikio visuomenės sveikatai arba aplinkai, bet padedančios kurti darbo vietas.

Kalbant apie mafijos infiltraciją, manau, kad reikėtų pripažinti, kad, nors mafija, ypač veikianti atliekų srityje, infiltruojama pietuose, šis procesas pirmiausia vyksta šiaurėje. Taip buvo kelerius pastaruosius metus.

Todėl Europos Komisijai turiu tris klausimus: kokių veiksmų ji ketina imtis siekdama užtikrinti, kad šios problemos sprendimas nepaveiktų žmonių sveikatos, ir kaip ji ketina užkirsti kelią sprendimams, kuriais būtų siekiama iš tiesų sukarinti visuomenę ir įvairias vietoves?

Ar ji mano, kad skubiai pradėjus kurti viso regiono vėžio registrą, tai turėtų būti viena iš sąlygų pažeidimo tyrimo procedūrai nutraukti?

Kaip Europos Komisija vertina 2008 m. Įstatymą Nr. 210, ypač jo 9 straipsnį dėl deginimo įrenginių statymo paskatų, kuriuo aiškiai pažeidžiami Europos Sąjungos valstybės pagalbą reglamentuojantys teisės aktai?

  Eva Lichtenberger, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, po Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) iš Italijos pasakų galbūt galėtume grįžti į tikrovę. Dalykas tas, kad byla iškelta Italijai ir tai padaryta teisėtai. Sprendimas priimtas jos nenaudai – ir tai vėlgi teisėtai. Italija nesilaikė terminų. Akivaizdu, kad jos vyriausybė planą pateikė, bet jis nebuvo persiųstas laiku. Vis grįžtame prie tos pačios padėties. Neišvengiamai susidaro įspūdis, kad atsakingi asmenys vis atideda sprendimo įgyvendinimą, kol susidarys ekstremalioji padėtis, kad ji tada galėtų reaguoti ir priimti sprendimus naudodamasi Italijos ekstremaliosios padėties teisės aktais – kurie yra viršesni už visus kitus standartus. Jeigu gatvėse bus daug šiukšlių ir jeigu jos bus sumaišytos su pramoninėmis atliekomis iš šiaurės ir pietų, jos greitai gali būti patalpintos į kažkur esantį gerai neuždarytą sąvartyną, nesiimant arba negalint imtis reikiamų atsargumo priemonių. Gerbiamiems EP nariams iš Italijos sakau, kad tai diskusijos ne apie Italiją. Tai diskusijos apie tai, kad nesilaikoma Europos Sąjungos teisės ir kad ji neįgyvendinama.

Jeigu toks reikalų sprendimo būdas pasklistų į kitas šalis, tai turėtų pasekmių visai Europos Sąjungai. Tai, kas ten vyksta, nėra malonus sekmadienio popietės pasivaikščiojimas. Tai skandalas. Tai ne klausimas, kai nuolat paskiriamos 536 naujos vietos ir naudojamas policijos smurtas siekiant sustabdyti piliečių protestus, nes jie nenori, kad buitinės atliekos, kurios sumaišytos su toksinėmis pramoninėmis atliekomis, būtų suverstos ant jų durų slenksčio. To nepakaks. Turi būti pasekmės ir jos turi būti jaučiamos. Gerai tai, kad finansiniai ištekliai nebegali būti naudojami tokiu mastu, kaip anksčiau. Jau pakankamai lėšų nutekėjo. Kartą ir visiems laikams turime numatyti realias pasekmes, nes čia kalbame apie protingos, reikalingos ir geros Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą.

  Oreste Rossi, EFD frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šis parengtas atliekų naikinimo planas turi būti įgyvendintas taip, kad atliekas būtų galima rinkti atskirai, būtų galima jas perdirbti ir tik kraštutiniu atveju deginti.

Būtų neteisinga svarstyti tolesnių baudų skyrimą. Be to, norėčiau jums priminti, kad nei šiaurės, nei kitos politinės frakcijos nėra dėl to kaltos; vienas iš ankstesnių ministrų netgi priklausė Žaliųjų frakcijai / Europos laisvajam aljansui, kurio nariais esate, taigi prašau pagalvokite apie tai, ką sakote. Ištisus dešimtmečius žmonės kalbėjo apie Neapolio ir Kampanijos regiono atliekų krizę. Nors atidėta daug lėšų, tiesa tai, kad krizė dar nesibaigė. Tačiau tam pateisinimų nėra. Teigti, kad už tai atsakinga šiaurės Italija arba netgi – kaip teigė kolegė EP narė – kad atliekos iš šiaurės šiandien aptinkamos Neapolio gatvėse, yra paprasčiausiai netiesa.

Už tai aiškiai atsakingos ankstesnės vietos valdžios institucijos, kurios, viena vertus, organizuotiems nusikaltėliams leido laisvai neteisėtai prekiauti atliekomis ir, kita vertus, nesugebėjo užtikrinti tinkamų ir pakankamų atliekų surinkimo ir naikinimo vietovių.

Mums reikia, kad Kampanijos ir Neapolio žmonės būtų drąsūs ir balsuotų siekdami pakeisti savo nekompetentingus pareigūnus, kaip jau nutiko regionų lygmeniu.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Neapolio miesto vietovėje atliekų krizė tęsėsi jau visus 14 metų.

Esami sąvartynai perpildyti, o naujų sąvartynų kūrimą stabdo minėtos bendruomenės. Tačiau piliečių visiems atliekų projektų atžvilgiu rodomą nepasitikėjimą galima paaiškinti tuo, kad tuomet politiniu lygmeniu buvo daug žadama, bet praktiškai nė vieno iš šių pažadų nebuvo laikomasi.

Faktiškai iki šiol ši problema spręsta ieškant trumpalaikių tarpinių sprendimų. Įsteigtos specialios komisijos, bet jos netgi nėra įpareigotos informuoti vietos valdžios institucijas ir gyventojus. Kita vertus, Italijoje vienkartiniai gaminiai yra dalis kasdienio gyvenimo. Taigi joje per dieną sukaupiama gerokai daugiau atliekų negu Europos Sąjungos vidurkis, bet atliekų rūšiavimui ir perdirbimui skiriama labai mažai reikšmės.

Liūdna tokio abiejų pusių žinių apie aplinkosaugos problemas stokos pasekmė – tai, kad Kampanijoje šiandien yra didelių užterštų plotų, o jos gyventojų mirtingumo nuo vėžinių susirgimų rodiklis ir Neapolio miesto vietovių vaikų kvėpavimo takų ligų skaičius gerokai viršija Italijos vidurkį.

Todėl būtina skubiai rasti sprendimus ir juos įgyvendinti.

  Crescenzio Rivellini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėkoju R. Seeberiui ir visiems kolegoms EP nariams už man pavestą užduotį, bet norėčiau pabrėžti tai, kad Kampanijoje jau imtasi kai kurių labai svarbių veiksmų.

Todėl manau, kad rėmimasis Sutarties 206 straipsnio nuostatomis siekiant skirti finansines baudas, kaip kai kurie darė, yra naudojimasis susidariusia padėtimi. Regiono taryba, kuri dirba dar tik keletą mėnesių, jau parengė pavojingų atliekų naikinimo planą ir integruotos atliekų sistemos planą. Be to, pradėta vykdyti atskiro atliekų rinkimo politika ir patvirtintos bendro atliekų kiekio mažinimo iniciatyvos. Deramasi dėl Salerno atliekų deginimo įrenginių statymo ir jau vykdomos su pasiūlymo teikti paraiškas dėl rytų Neapolio deginimo įrenginio statymo paskelbimu susijusios procedūros.

Galiausiai, nurodytomis strategijomis siekiama ne tik išvalyti miestą, bet ir sukurti integruotą atliekų šalinimo sistemą, apimančią atskirą atliekų rinkimą, atliekų mažinimą, šiuolaikinių įrenginių statymą – ypač siekiant pašalinti „ekorutulius“ arba didžiules krūvas suspaustų atliekų – ir senų sąvartynų rekonstravimą.

Asmenys, kurie tikrai kalti dėl to, kas nutiko praeityje, turėtų būti nubausti. Tokie asmenys tikrai yra kairiesiems ir, pirmiausia, žaliesiems priklausantys buvę Kampanijos pareigūnai, taip pat ir kai kurie pareigūnai, kurie šiaurės Italijoje naudojo vietos nusikaltėlius, kad suverstų sukauptas toksines atliekas.

Europos Sąjunga privalo padėti Kampanijai nedarydama jai žalos ir raginu visus dirbti jos labui, o ne jai kenkti – nekenkite jai vien siekdami pateisinti savo partijos arba ideologijos įvaizdį žiniasklaidos akyse. Ar jūs iš tikrųjų manote, kad finansinių baudų skyrimas Kampanijai padės išspręsti šią krizę?

  Luigi de Magistris (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, po S. Berlusconio vyriausybės, kuri pareigas pradėjo eiti 2008 m., melo italams, kad atliekų problema išspręsta, Europos Sąjunga teisingai daro atsisakydama Italijai teikti finansavimą, kol bus pristatyta aplinką tausojanti atliekų sistema, kuri būtų pagrįsta atliekų perdirbimu ir kompostavimu.

Tokia sistema tikrai nenumatyta S. Caldoro plane, kuris vėlgi pagrįstas nekontroliuojamais sąvartynais, tokiais kaip Chiaiano, Taverna del Re ir Terzigno – iš tiesų Terzigno sąvartynas yra Vezuvijaus nacionaliniame parke – ji taip pat neužtikrinama atliekų deginimo įrenginiais, sukeliančiais mirtį, vėžines ligas ir plačiai paplitusias sveikatos krizes. Per 13 metų, kol tęsėsi aplinkosaugos krizė, viešosios lėšos Kampanijoje sustiprinto kairiųjų ir dešiniųjų politikų, verslininkų ir Kamoros nusikalstamus ryšius.

Be to, aplinkosaugos klausimai nesprendžiami kitokią nuomonę laikant nusikaltimu arba paverčiant nusikaltėliais vietos bendruomenes, šeimas ir regioną, o taip darė Italijos Vyriausybė naudodama policijos lazdas norėdama sulaikyti visus, ginančius aplinką ir žemę.

  Francesco Enrico Speroni (EFD). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, centralizuota ir biurokratinė Europa nepripažįsta valstybių narių regionų ir administracinių struktūrų skirtumų.

Pirmiausia už pražūtingą padėtį Kampanijoje atsakingi Kampanijos žmonės, ir aš, kadangi esu kilęs iš Padanijos, atmetu šiuos kaltinimus ir nukreipiu juos prieš tuos asmenis, kurie Kampanijos regione balsavo už vietos pareigūnus, kurie nesugebėjo išspręsti šios problemos ir kurie kartojo savo klaidą ir juos perrinko vėlesniuose rinkimuose. Padanija nori padėti Kampanijos žmonėms, bet ji nepriims jokių jai keliamų kaltinimų.

  Raffaele Baldassarre (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, tikrai neketinu savo kalba paneigti šios padėties, kuri yra neišvengiamas akivaizdžių administracinių ir politinių trūkumų, kurie kėlė – ir tebekelia – pavojų, kad visas miestas ir jo apylinkės bus palaidoti po atliekomis, padarinys, rimtumo.

S. Bo Søndergaard ir E. Lichtenberger, ši Kampanijos krizė prasidėjo ir pradėjo stiprėti taip sparčiai dėl regiono tarybos ir kairiųjų pažiūrų Neapolio miesto tarybos ir žaliųjų tarybos narių nesugebėjimo priimti sprendimus – įskaitant nepopuliarius ir drąsius sprendimus – sukurti aplinką tausojančią atliekų rinkimo ir naikinimo sistemą. Neatsakingumas, neryžtingumas, politinė nauda, grėsmingas sąmokslas ir atliekos apibūdinami kaip politinis ir administracinis tarpsnis, kuris dabar tikrai baigėsi.

Asmenis, kurie parengė minėtus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, ir juos parėmusias frakcijas noriu patikinti, kad politinė padėtis yra perspektyvi ir visiškai pasikeitusi. Nacionalinė vyriausybė ir naujoji regioninė taryba prisiėmė atsakomybę ir turi politinio ryžto išspręsti šią krizę. Plėtodami dialogą su susijusiais gyventojais ir padarydami būtiną apsisprendimą, jie įveikia kliūtis ir prieštaravimus, kurių dažnai kyla dėl savo interesų gynėjo sindromo ar minties, kad žmonės nenori kitų asmenų šiukšlių savo galiniame kieme.

Taigi jie parengė integruotą atliekų rinkimo ir naikinimo planą, kuriuo greitai bus teikiamos paskatos rūšiuoti atliekas ir statyti būtinus įrenginius.

Todėl būtų labai neteisinga – tai duotų prieštaringų rezultatų – ir savanaudiška elgtis taip, kaip reikalauja L. De Magistris: draudžiamų baudų skyrimas ir draudžiamų priemonių taikymas šiandien darytų žalą institucijoms, kurios visiškai bendradarbiauja su Europos Sąjunga ketindamos užversti šį baisų skyrių šimtmečio senumo Neapolio ir Kampanijos istorijoje veiksmingai naudodamos Europos Sąjungos ir valstybių narių išteklius.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš trokštu – ir tikiuosi, kad taip ir bus – kad šiandienos diskusijos būtų pirminis bandymas išsamiai peržiūrėti atliekų tvarkymą Kampanijoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas arba nurodymas turi būti įgyvendintas kartą ir visiems laikams ir tame regione turi būti įgyvendintos Europos Sąjungos taisyklės dėl atliekų rinkimo ir naikinimo.

Antra, reikia spręsti neteisėtų sąvartynų padarytos žalos problemą. Žinau, apie ką kalbu. Rytų Vokietijoje šiandien vis dar – praėjus dvidešimčiai metų po susijungimo – turime spręsti taršos, kurią kelia neteisėtas ir prastas atliekų naikinimas, problemą.

Tačiau nemanau, kad mums visa tai pavyks, nebent šią problemą imsime spręsti iš esmės. Galime kalbėti apie tvarkymą; bet dalykas tas, kad mafijų struktūrų ten vis dar esama. Mums reikia jas sunaikinti, nes priešingu atveju mums nepasiseks.

Atvirai pasakius, nustatyčiau keturias sąlygas. Pirma, reikia parengti atliekų tvarkymo planą. Atrodo, kad tai jau padaryta. Tačiau Europos Komisija taip pat turėtų padėti jį parengti. Antra, reikia leisti naudotis finansiniais ištekliais norint kurti naują atliekų perdirbimo ir kitokią atliekų infrastruktūrą. Trečia, reikia griežtesnių baudų už neteisėtą atliekų naikinimą ir taip pat manau – ir šias savo pastabas skiriu Europos Komisijai – kad Europolas ir Eurojustas turėtų remti Italijos policiją ir prokurorus šiems kovojant su organizuotu nusikalstamumu.

Esami ištekliai turėtų būti įšaldyti, kol bus patenkintos minėtos sąlygos. Tada džiaugčiausi galėdamas balsuoti už tai, kad minėti ištekliai vėl būtų naudojami.

  Lara Comi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pasisakydama norėčiau aiškiai pareikšti, kad Kampanijos atliekų padėtis dabar geresnė negu anksčiau ir klausimas dėl jos yra sprendžiamas.

Šis klausimas – labai painus; jis kelia įvairių problemų, o rasti tinkamą, geriausią sprendimą užtruks šiek tiek laiko. Mūsų aptariami klausimai, į kuriuos atsakoma žodžiu, reikalauja taikyti Sutarties 260 straipsnyje nustatytą procedūrą, bet finansinės baudos skyrimas Kampanijos padėties neišspręs. Jeigu taip darytume toliau, patektume į pavojų, kad patvirtinsime veiksmų seką, kai tam tikra valstybė narė visiškai objektyviai pripažįstama kalta padariusi pažeidimą vien dėl to, kad ji dar objektyviai neįvykdė įsipareigojimo, atsirandančio iš Europos Sąjungos teisės.

Taip pat reikia atsižvelgti į subjektyvų valstybės elgesį. Tikrai negalima teigti, kad Italija nesugebėjo laikytis savo lojalaus bendradarbiavimo įsipareigojimo, bet, kaip patvirtino Europos Komisijos narys, Europos Komisijos personalas nuolat susisiekia su Italijos valstybinėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis ir atidžiai prižiūri, kaip keičiasi ši padėtis.

Negalima paneigti Italijos rodomos valios ir atsidavimo. Svarbu pabrėžti, kad operatyvinis vaidmuo, tekęs regionams, dabar perduotas provincijoms, siekiant leisti kurti įvairius minėto regiono reikalavimus atitinkantį planą. Europos Sąjunga privalo rodyti solidarumą su Italija ir abi šalys turi bendradarbiauti idealiai sąveikaudamos.

Baigdama norėčiau paminėti, kad Kampanijos regiono tarybai anksčiau taip pat priklausė „Vertybių Italijos“ partija, kurios atmintis šiomis dienomis galbūt suprastėjo – taip suprastėjo, kad ji negali prisiminti, ką dariusi, arba tiksliau sakant, ko ji nepadarė.

  Barbara Matera (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, kalbu ne vien tam, kad palaikyčiau savo regioną. Užuot tai dariusi, noriu su jumis pasidalyti informacija apie Italijos reakciją į Bendrijos pažeidimą ir atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų rūpestis – apginti piliečių ir savo tautos interesus.

Kampanijos regionas ir apskritai Italijos valstybė dirba siekdami sukurti atliekų šalinimo įrenginių tinklą, atitinkantį Europos Sąjungos teisę. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos lėšos, skirtos atliekoms šalinti Kampanijoje, panaudotos 2000–2006 m. regioninės veiklos programos (RVP) priemonei Nr. 1.7 ir 2007–2013 m. RVP veiklos tikslui Nr. 1.1.

Kalbant apie 2000–2006 m. RVP priemonę, Kampanijos regiono finansavimo paketo dalis sudarė 140 mln. EUR; šie pinigai buvo panaudoti statant sandėliavimo, apdorojimo ir utilizavimo įrenginius, energijos gavimo iš atliekų įrenginius ir drėgnų ir sausų atliekų rūšiavimo įrenginius, siekiant apsaugoti sąvartynus, statyti arba plėsti atliekų utilizavimo įrengimus ir įgyvendinti atskiro rinkimo priemones. Kadangi 2007–2013 m. RVP 110 mln. EUR buvo skirta atliekų tvarkymo įrenginių statybai ir 50 mln. EUR buvo skirta savivaldybių atskiro rinkimo įrenginiams finansuoti.

Pagal 2007–2013 m. RVP ERPF tikslą Nr. 1.1 ir 2000–2006 m. RVP 1.7 priemonę atliekama veikla buvo labai ribojama išlaidų sąlygų, nustatytų dėl pradėtos pažeidimo tyrimo procedūros, kuri pradėta dėl atliekų tvarkymo padėties Kampanijoje. Dėl to iš Nepakankamai naudojamų vietovių fondo (FAS) atidėta tam tikra suma, ja siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, priklausantį nuo Europos Sąjungos veto teisės skiriant RVP lėšas.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad manome, jog svarbu Europos Komisijai ir Europos Parlamentui galėti pristatyti realius sunkumus, kylančius siekiant skubiai vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Tiesiog norėčiau pasinaudoti proga ir atkreipti dėmesį į kitas atliekų tvarkymo problemas Europos Sąjungoje. Šios problemos pasireiškia, visų pirma, aplaidžiu valstybės ir vietos valdžios institucijų požiūriu į atliekų tvarkymo prioritetus. Štai, pavyzdžiui, viename Lietuvos miestų verslininkai, siekiantys pastatyti atliekų deginimo gamyklą, visuomenę klaidina atliekų deginimą statydami į vieną gretą ar net iškeldami prieš kitus atliekų tvarkymo būdus – vengimą, rūšiavimą. Deja, vietos valdžios institucijos ir valdininkai, atsakingi už atliekų tvarkymą, į tokį klaidinimą nekreipia daug dėmesio. Todėl raginu Komisiją sprendžiant atliekų tvarkymo problemas Europos Sąjungoje atkreipti dėmesį ir į tokius pažeidimus, kuomet nesilaikoma ir raginama nesilaikyti Europos Sąjungos atliekų direktyvoje įtvirtintų atliekų tvarkymo prioritetų.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pats mačiau Kampanijos atliekų tvarkymo padėtį, kai dalyvavau Peticijų komiteto delegacijos išvykoje. Reikia pasakyti, kad Kampanijos institucijos susidūrė su itin sudėtinga užduotimi. Joms reikia spręsti ne tik praeityje iškilusias atliekų tvarkymo problemas – „ekorutulių“ klausimas nagrinėjamas atskirai – bet ir dabar kylančias ir ateityje kilsiančias problemas. Minėtos kelionės metu susidariau įspūdį, kad per mūsų apsilankymą šiandienos atliekų problema beveik išspręsta, iš dalies naudojant karinę intervenciją. Išspręsta tuo požiūriu, kad atliekos išvežtos iš miesto ir sukrautos į sąvartynus; deja, reikia pasakyti, kartais neteisėtus. Mums reikia strateginių sprendimų praeities, bet pirmiausia ateities problemoms spręsti.

ES pateiktas pasiūlymas yra geras, suprantamas ir sąžiningas. Tam tikram regionui pateikus nuoseklų atliekų tvarkymo planą, Europos Sąjunga leis naudotis minėtomis lėšomis. Taip pat vietos valdžios institucijas turėtume paskatinti tai padaryti. Pasakysiu tai dar kartą: kaip suprantu, nei Europos Komisija, nei Europos Parlamentas nėra suinteresuoti skirti finansines baudas. Esame suinteresuoti matyti, kaip Kampanijoje atliekų problemos tvarkomos vietos lygmeniu. Turėtume šį sandorį sudaryti tarpusavyje ir dirbti drauge.

  Crescenzio Rivellini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, lėšos, kurias gali įšaldyti Europos Sąjunga, skirtos konkrečiai žemei gerinti.

Norėčiau žinoti, kaip kas nors gali pagalvoti apie šių lėšų įšaldymą, ir pirmiausia raginu EP narius iš Italijos – kuriuos, beje, išrinko Kampanijos žmonės – nepuoselėti ideologinio pykčio arba nebausti savo šalies piliečių.

Raginu juos atstovauti savo bendruomenės, o ne savo interesams.

  Janez Potočnik, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti EP nariams už jų nuomonę.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tris ar keturis klausimus. Pirmasis – klausimas, kurį gana aistringai nagrinėjote daugelis iš jūsų. Ši padėtis – kritinė; jos greitai ištaisyti neįmanoma. Įvyko šiek tiek teigiamų pokyčių, bet akivaizdu, kad mums vis dar reikia sisteminio atsakymo į šį klausimą. Tai nelengva, bet to labai reikia. Šiuo požiūriu sprendimą rasti mums padės, žinoma, Italija, bet šiuo požiūriu neabejotinai būtina bendradarbiauti su regioninėmis valdžios institucijomis.

Taigi labai laukiu šio naujo atliekų tvarkymo plano, kuris, nuoširdžiai tikimės, yra toks, koks, visų manymu, jis turėtų būti, projekto įvertinimo. Jį įvertins mano tarnybos, ekspertai ir galiu jus patikinti, kad tai bus atlikta taip, kad su Italija bus elgiamasi taip pat kaip su bet kuria kita valstybe nare, nes svarbiausia tai, kad valstybių narių pasitikėjimą įtrauktume į darbotvarkę.

Taigi kai kalbame apie šių problemų sprendimą, mano nuomonę iš tiesų galima būtų išdėstyti keturiais žodžiais. Noriu būti naudingai griežtas ir griežtai naudingas. Sumanymas, žinoma, neskirti baudų. Kaip kai kurie iš jūsų minėjote, sumanymo esmė – išspręsti problemas, bet jeigu nėra kito būdo joms išspręsti, reikia skirti baudas, nes išspręsti problemas – mano pareiga.

Taigi tikrai viską atlieku bendradarbiaudamas su Italijos valdžios institucijomis, kad galėtume rasti tinkamus sprendimus. Tai mano nuoširdi viltis. Viską apsvarsčius, kalbame apie Italijos piliečių sveikatą ir Italijos aplinkosaugą.

Antrasis dalykas, kurį noriu paminėti, yra susijęs su atliekų tvarkymo politikos pagrindų direktyva. Tai nauja direktyva, kuri priimta visai neseniai. Joje gana aiškiai nustatyta, kad visos šalys teisiškai privalo įvesti atliekų hierarchiją. Tai reiškia, kad geriausios atliekos – ne atliekos; atliekas galima pakartotinai naudoti, perdirbti, iš jų gaminti energiją ir, jeigu nėra kitos galimybės – jas kaupti sąvartyne.

Tai dalis rytoj skelbsimo pranešimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių veiksmingumo. Jame aptariamos savivaldybių atliekų kaupimo sąvartyne tendencijos, nes geriausi mūsų turimi duomenys – apie savivaldybių atliekas.

Norite tikėkite, norite – ne, bet ES yra penkios valstybės narės, kuriose sąvartynuose kaupiama mažiau kaip 5 proc. savivaldybių atliekų, bet taip pat yra septynios valstybės narės, kuriose sąvartynuose kaupiama daugiau kaip 80 proc. atliekų, taigi padėtis Europos Sąjungos valstybėse narėse tikrai labai skiriasi šių programų požiūriu ir tai klausimas, į kurį tikrai norime atkreipti dėmesį. Tai padėties 1995–2007 m. vaizdas ir jis rodo, kad, jeigu šalys nori, jos gali pasikeisti. Jeigu jos savo veiklą organizuoja tinkamai, jos tikrai gali pasikeisti.

Iš esmės šiandien Europos Sąjungą galime padalyti į dvi dalis: dalis jos į atliekas žiūri kaip į problemą, o kita dalis jas mato kaip didžiulę galimybę naudotis ištekliais ir gauti finansinį pelną, nes tokia yra tikrovė. Girdėjau daug istorijų apie poreikį užduoti klausimą, kas nuspręs dėl atliekoms taikomų viešųjų pirkimų, nes yra daugiau, negu reikia, vartotojų, kurie jas norėtų turėti, kad galėtų jomis naudotis. Tačiau šiuo tikslu atliekos turi būti renkamos nuo pat pradžių. Tai pagrindinis ir svarbiausias poreikis.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra gerbiamo EP nario teiginys, kad turėtume būti atsargesni spręsdami atliekų tvarkymo problemas kitose Europos Sąjungos vietose. Pagal sektorius 2009 m. pažeidimų atvejai pasiskirsto taip: su atliekomis susiję pažeidimai – 19 proc., su vandeniu – 20 proc., su gamta – 19 proc., su oru – 16 proc., likusių pažeidimų – mažiau. Horizontaliai žiūrime į visas įgyvendinimo problemas ir taip privalome daryti. Galiu jus patikinti, kad tai darysime ir ateityje.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad tikrai turėtume (jūs, būdami Europos Parlamento nariais, ir aš, būdamas už aplinkosaugą atsakingu Europos Komisijos nariu) pasistengti po Europos Sąjungą paskleisti žinią, kad atliekos – ateities galimybė. Mums žūtbūt reikia šios žinutės, atsižvelgiant į ribotus išteklius, kurie kasdien mažėja. Išteklių veiksmingumas – problemos pavadinimas ir jis yra pagrindinė mūsų būsimo konkurencingumo Europos Sąjungoje sąlyga. Jeigu netikite, paklauskite manęs po 10 metų. Garantuoju, kad taip bus.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks kitą mėnesinę sesiją.