Posėdžio stenograma

Antradienis, 2011 m. sausio 18 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: SILVANA KOCH-MEHRIN
Pirmininko pavaduotoja

(Posėdis pradėtas 9.00 val.)

2. Diskusijos dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės pažeidimo atvejų (paskelbiami pateikti pasiūlymai dėl rezoliucijų) (žr. protokolą)

3. Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas – Europos Bendrijų ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (diskusijos)

  Pirmininkė. – Pirmas darbotvarkės klausimas – bendros diskusijos dėl Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimo

– Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas. Jelko Kacino rekomendacija Užsienio reikalų komiteto vardu (A7-0362/2010). Rekomendacija dėl Tarybos ir Komisijos sprendimo dėl Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimo sudarymo projekto [15619/1/2007 – C7-0341/2010 – 2007/0255(NLE)]

– Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas. Tarybos ir Komisijos pareiškimai [2010/2980(RSP)]

  Jelko Kacin, pranešėjas. – (SL) Ponia pirmininke, Europos Sąjungos ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas pasirašytas 2008 m. balandžio mėn., o pereinamojo laikotarpio laikinasis prekybos susitarimas su Serbija sėkmingai įgyvendinamas nuo 2010 m. vasario mėn.

2008 m. Serbijos Parlamentui pirmajam ratifikavus šį susitarimą, pradėtas ratifikavimo procesas.

Susitarime apibrėžtas politinis, teisinis ir ekonominis Europos Sąjungos ir Serbijos bendradarbiavimo pagrindas, todėl Serbija nebūtų galėjusi toliau dalyvauti integracijos į Europą procese, neratifikavusi šio susitarimo.

2009 m. Europos Parlamentui nebuvo pateiktos ataskaitos apie Serbiją, nes Serbijai nesugebėjus visapusiškai bendradarbiauti su Hagoje įsikūrusiu Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ) ratifikavimo procesas valstybėse narėse nutrūko. Šiuo metu susitarimas ratifikuotas vienuolikoje valstybių narių, todėl šiandien raginu likusias valstybes nares kuo greičiau pasielgti taip pat.

Šiandien šioje aukštojoje asamblėjoje ratifikavus šį susitarimą, būtų aiškiai ir tvirtai išreikšta parama Serbijos pastangoms europinės integracijos procese. Tačiau vien tik taip nebus užtikrintas sėkmingas ratifikavimo proceso įgyvendinimas.

Rezoliucijoje dėl Serbijos, dėl kurios balsuosime rytoj, aiškiai išreiškiama mūsų parama. Turime paremti Serbiją jos ilgame ir sunkiame kelyje į narystę Europos Sąjungoje.

Serbija, kuri ilgą laiką buvo nuošalyje ir atskirta nuo modernios Europos politikos ir ekonomikos, šiuo metu susiduria su daugeliu problemų.

Per pastaruosius dvejus metus matėme, kad politinėje arenoje Serbija tampa vis europietiškesnė. Jeigu Serbijos vadovai sėkmingai įgyvendins visas reikiamas reformas ir išspręs problemas, tai mums bus įrodymas, kad šalis nuoširdžiai įsipareigojusi dėl europietiškų vertybių ir gyvenimo būdo.

Jau turėjome galimybę stebėti teigiamus pokyčius. Palankiai vertinome Serbijos pasiryžimą siekti kompromisų ir 2010 m. rugsėjo mėn. patvirtintą JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Kosovo.

2011 m. sausio mėn. Serbija panaikino privalomąją karinę tarnybą, jauniems Serbijos piliečiams suteikdama galimybę mokytis, studijuoti ir tobulėti. Be to, sustiprinta ginkluotųjų pajėgų civilinė priežiūra.

Kita vertus, Serbijos pažangą kelyje į ES stabdė tai, kad du asmenys, kaltinami karo nusikaltimais TBTBJ, tebėra laisvėje.

Ratko Mladić tebesislapsto praėjus daugiau nei penkiolikai metų nuo jo vykdyto genocido Srebrenicoje, kuris laikomas didžiausiu nusikaltimu Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Palankiai vertiname Serbijos vyriausybės pareiškimą, kad bendradarbiavimas su Hagos tribunolu laikomas prioritetu. Tačiau, kaip teigė TBTBJ vyriausiasis prokuroras, Serbijos valdžios institucijas raginame gerokai sumažinti jų išreikštos politinės valios ir konkrečių rezultatų atotrūkį.

Atėjo laikas Serbijai užbaigti šį skausmingą etapą ir žengti naują žingsnį siekiant susitaikymo regione.

Jei Serbija neįrodys, kad visapusiškai bendradarbiauja su Hagos tribunolu, kaip numatyta 2010 m. spalio 25 d. pateiktose Tarybos išvadose, ji negalės siekti kandidatės statuso.

Įtikinamiausiu įrodymu būtų asmenų, kuriems pateikti kaltinimai, areštas ir ekstradicija. Serbijos pastangos iki šiol nedavė laukiamų rezultatų ir tebėra per menkos.

Vakarų Balkanų regioniniuose santykiuose pasiekta reikšmingų pokyčių, kuriuos geriausiai atspindi Serbijos ir Kroatijos santykiai. Palankiai vertiname Serbijos prezidento poziciją, kuria suteiktas stiprus postūmis ilgalaikiam susitaikymui regione.

Nepaisant to, lieka nemažai neišspręstų problemų. Belgradas turi užmegzti konstruktyvius santykius su Priština artėjančiame dialoge ir, neatsižvelgiant į Kosovo statusą, Belgrado ir Prištinos santykiai turi tapti partneryste, kad visas regionas galėtų siekti integracijos į Europą.

Tai galima būtų pasakyti ir apie Serbijos santykius su Bosnija ir Hercegovina. Belgradas turėtų paremti reformas, dėl kurių Bosnija ir Hercegovina kaip šalis, turinti savo valdžios institucijas, galėtų derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Šiuo metu tokie procesai nevyksta.

  Enikő Győri, einanti Tarybos Pirmininko pareigas. – Ponia pirmininke, man didelė garbė į Europos Parlamentą sugrįžti kaip Europos Sąjungos Tarybai rotacijos principu pirmininkaujančios Vengrijos atstovei. Gerbiami nariai, tikiuosi, mane laikysite buvusia šio Parlamento nare, o aš savo ruožtu galėsiu užtikrinti, kad Vengrijos pirmininkavimas Tarybai bus palankus šiam Parlamentui.

Su dideliais lūkesčiais nekantrauju kartu dirbti ateinančius penkis su puse mėnesio. Toliau kalbėsiu savo gimtąja kalba.

einanti Tarybos Pirmininko pareigas. – (HU) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, man didelė garbė dalyvauti šiose diskusijose, kurioms pasibaigus balsuosime dėl Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimo. Be to, pasinaudodama galimybe norėčiau padėkoti Europos Parlamento pranešėjui Jelko Kacinui, parengusiam puikų pranešimą šia tema, ir palankiai įvertinti rezoliuciją dėl Serbijos integracijos į Europos Sąjungą. Narystės Europos Sąjungoje perspektyva Serbijai, kaip ir kitoms regiono šalims, turėjo didelės reikšmės, ir šalis per pastaruosius kelerius metus padarė aiškią pažangą. Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas – svarbus žingsnis Serbijos integracijos į Europos Sąjungą procese.

Šiuo susitarimu dar labiau stiprinami glaudūs Europos Sąjungos ir Serbijos santykiai ir kuriami sutartiniai šių šalių santykiai. Susitarimu kuriama nauja politinio dialogo struktūra. Juo kuriama laisvosios prekybos erdvė ir stiprinami dvišaliai ekonominiai santykiai, dėl kurių Serbija gaus daug ekonominės naudos. Susitarimu skatinama reforma, kuria bus daroma įtaka Serbijos ekonomikos augimui ir padedama plėtoti gerai veikiančią rinkos ekonomiką. Be to, šiuo susitarimu padedami pagrindai geresniam Europos Sąjungos ir Serbijos bendradarbiavimui ateityje įvairiose srityse, įskaitant kovą su organizuotu nusikalstamumu ir neteisėtą tarpvalstybinę prekybą bei galiojančių aplinkos apsaugos taisyklių gerinimą.

2010 m. birželio 14 d. Komisija pradėjo susitarimo ratifikavimo procesą. Šiuo metu susitarimą savo parlamentuose yra patvirtinusios vienuolika šalių, įskaitant, be abejo, Vengriją. Manome, kad kitos valstybės narės greitai taip pat ratifikuos šį susitarimą. Taryba palankiai vertintų, jeigu Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas įsigaliotų iki 2011 m. pabaigos arba vėliausiai 2012 m. pradžioje. Tai reikštų, kad Serbija užmegztų plačių užmojų sutartinius santykius su Europos Sąjunga kaip tik tuo metu, kai būtų pradėti vykdyti intensyvūs pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą veiksmai. Savo balsais galite suteikti daugiau reikšmės šiam procesui ir jį paskatinti, atsižvelgiant į vieningą paramą, visų politinių jėgų išreikštą Užsienio reikalų komiteto posėdyje gruodžio mėn. Serbija išreiškė savo įsipareigojimą dėl Europos Sąjungos 2009 m. gruodžio mėn. pateikdama prašymą dėl narystės. Praėjusių metų spalio mėn. Taryba paprašė Komisijos pareikšti savo nuomonę. Jos galima tikėtis antroje 2011 m. pusėje.

Žinome, kad europinės integracijos procesas atneštų Serbijai įvairios naudos. Tačiau kartu Serbija turi įgyvendinti esmines reformas. Tai apima tolesnes pastangas gerinti viešąjį administravimą, stiprinti teisinę valstybę, vykdyti teisingumo sistemos reformą, kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu bei bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai.

Kaip nurodyta Jelko Kacino pranešime, integracijos procesas plėtojamas remiantis šioje srityje pasiekta pažanga. Palankiai vertiname tai, kad daugelis užsibrėžtų tikslų jau įgyvendinta. Pasinaudodama proga norėčiau pabrėžti, kad praėjusiais metais Serbija žengė istorinį žingsnį siekdama taikos su kaimyninėmis šalimis. Be to, palankiai vertinu Serbijos bendradarbiavimą su Europos Sąjunga 2010 m. vasarą ir priimtą JT rezoliuciją, kuria sudarytos sąlygos užmegzti Belgrado ir Prištinos dialogą. Komisija visapusiškai palaiko vyriausiosios įgaliotinės C. Ashton šioje srityje atliktą darbą. Tai svarbus uždavinys, tačiau dialogo užmezgimas ir Kosovui, ir Serbijai − tai galimybė priartėti prie Europos Sąjungos.

Galiausiai norėčiau pasidalyti baigiamosiomis mintimis. Manau, kad Europos Sąjunga turi palaikyti plėtros proceso patikimumą. Priemonės mūsų rankose. Manau, kad Vengrijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu sėkmingai užbaigus derybas dėl stojimo su Kroatija, Serbijai tai bus teigiamas ženklas, kad procesas vyksta ir kad Balkanų šalims yra vietos Europos Sąjungos tautų šeimoje.

Ponia pirmininke, ponios ir ponai, 2011 m. bus svarbūs Serbijai, nes iškils naujų uždavinių ir rasis naujų galimybių. Palankiai vertinu sudarius šį naują susitarimą Serbijai atsiradusias galimybes, nes kartu galėsime kurti bendrą ateitį taikioje Europoje.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, man šiandien didelė garbė kreiptis į Europos Parlamentą balsuojant dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo su Serbijos Respublika patvirtinimo. Be to, norėčiau išreikšti dėkingumą pranešėjui Jelko Kacinui už pranešimą apie Serbijos europinės integracijos procesą.

Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas − svarbus Serbijos žingsnis kelyje į Europos Sąjungą. Pagrindinis tikslas, kurio siekiama šiuo susitarimu − sudaryti sąlygas tolesniam europinės integracijos procesui ir reformoms, taip pat Serbijos pasirengimui narystei Europos Sąjungoje. Šiuo svarbiu veiksmu siekiama paskatinti Serbiją, nes ji atnaujino pastangas siekti susitaikymo regione.

Stabilizacijos ir asociacijos susitarimu (SAS) sukuriama visapusiška institucinė sistema, t. y. SAS taryba ir SAS komitetas, atnaujinta politinio dialogo sistema ir pakomitečių tinklas, apimantis daugelį Europos Sąjungos politikos sričių. Be to, įsteigiamas konkretus organas − Jungtinis parlamentinis komitetas, kuriuo užtikrinamas šio Parlamento ir Serbijos parlamento ryšys.

Ekonominiu požiūriu SAS numatyta laipsniškai kurti laisvosios prekybos zoną ir laipsniškai integruoti Serbiją į Europos Sąjungos tarptautinę rinką, tuo užtikrinant ekonominę naudą ne tik Serbijai, bet ir Europos Sąjungai. Kaip ir 1990 m. Vidurio Europoje, susitarimu bus paskatintos investicijos, visų pirma netiesioginės investicijos. Tai taps pagrindiniu Serbijos ekonomikos augimo veiksniu ir padės Serbijai kurti veikiančią rinkos ekonomiką.

Šio susitarimo nauda Europos Sąjungai lygiai tokia pat svarbi. Europos Sąjungos eksportuotojams bus atverta Serbijos rinka. Pirmiau galioję palyginti dideli įkainiai per kelerius metus bus visiškai panaikinti, išskyrus kelis svarbius žemės ūkio produktus.

Be to, laipsniškai integruojant Serbiją į vidaus rinką, sąlygos investuotojams taps stabilesnės ir nuspėjamesnės. Konkurencijos ir valstybės pagalbos teikimo taisyklės suderintos su Europos Sąjungoje galiojančiomis taisyklėmis. Intelektinės nuosavybės teisių apsaugos sistema taip pat laipsniškai pritaikoma prie Europos Sąjungoje nustatytų standartų. Serbijos viešųjų pirkimų rinka irgi pamažu atveriama Europos pirkėjams.

Europos Sąjungai glaudesni ryšiai su Serbija turės ir keletą kitų pranašumų, visų pirma bus palengvintas bendradarbiavimas teisingumo, laisvės ir saugumo, aplinkos, transporto ir muitinių bei kitose srityse. Todėl Europos Sąjungos politika Pietryčių Europoje taps patikimesnė ir veiksmingesnė.

Galiausiai ypač reikėtų pabrėžti, kad Serbija paspartino laikinojo susitarimo įgyvendinimą. Šis susitarimas oficialiai įsigaliojo 2010 m. vasario mėn., tačiau Serbija nusprendė taikyti susitarimą netrukus po jo pasirašymo 2008 m. balandžio mėn. Tuo Serbija parodė įsipareigojimą dėl ekonominės integracijos Europos Sąjungoje ir jau pasiekė teigiamų rezultatų.

Nuo 2010 m. birželio 14 d., kai Taryba nusprendė pradėti susitarimo ratifikavimo procesą, devynios valstybės narės pranešė apie susitarimo ratifikavimą, o dar dvi sulaukė savo parlamentų pritarimo. Šiandienos Europos Parlamento balsavime šiam procesui turėtų būti suteiktas papildomas postūmis, nes sulaukta vieningos frakcijų paramos. Tikiuosi, kad greitai susitarimą ratifikuos ir kitos valstybės narės.

Norėčiau baigti kalbą atkreipdamas dėmesį į pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Serbijos europinės integracijos proceso kaip į tinkamą indėlį į šiandienos politines diskusijas. Dėkoju pranešėjui Jelko Kacinui. Šia rezoliucija Serbijai išreiškiama parama siekiant stiprinti ES ir Serbijos santykius ir lūkesčiai dėl pagrindinių Serbijai kylančių uždavinių jos kelyje į narystę Europos Sąjungoje. Tai laiku atlikti veiksmai, atsižvelgiant į rengiamą nuomonę dėl Serbijos prašymo dėl narystės Europos Sąjungoje.

Praėjusį lapkričio mėn. lankiausi Belgrade ir pateikiau išsamų klausimyną ministrui pirmininkui ir ministro pirmininko pavaduotojui, atsakingam už europinę integraciją. Serbijos valdžios institucijos rengia atsakymus, kuriuos tikimės gauti iki mėnesio pabaigos. Palankiai vertinu tai, kad gruodžio 30 d. Serbijos vyriausybė patvirtino veiksmų planą kaip tolesnį veiksmą po Komisijos parengtos pažangos ataskaitos. Komisija nuodugniai išnagrinės atsakymus į klausimyne pateiktus klausimus ir, atsižvelgusi į Serbijos valdžios institucijų veiksmus artimiausiais mėnesiais, užbaigs vertinimą, 2011 m. antroje pusėje pateikdama nuomonę šiuo klausimu.

Kaip minėjo mano kolega iš Vengrijos, 2011 m. yra svarbūs Serbijai: tai metai, kupini daug pastangų reikalaujančių iššūkių ir naujų galimybių. Kelias, kuriuo reikia eiti, jau nutiestas, tikslai irgi gerai žinomi, todėl Serbijai telieka apsispręsti eiti šiuo keliu, įvykdyti iškeltus reikalavimus ir pradėti derybų procesą su Europos Sąjunga, kai bus tam pasirengusi. Manau, kad sulaukusi mūsų visų paramos Serbija toliau priims teisingus sprendimus ir sieks europinės integracijos. Taip visam regionui bus perduota teigiama žinia kaip tik tuo metu, kai turime dar kartą patvirtinti jos europinius siekius, kad Vakarų Balkanuose būtų įtvirtinta taika ir paskatintas ekonominis klestėjimas.

  György Schöpflin, PPE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, mano manymu, pranešimas apie Serbiją yra puikus. Sveikinu pranešėją Jelko Kaciną.

Man regis, Serbija galiausiai apsisprendė ir nuoširdžiai sieja savo ateitį su Europa. Didžioji politinio elito dalis mano, kad tai tinkamiausias požiūris. Šį pasiryžimą reikėtų vertinti, atsižvelgiant į visus pastarųjų dviejų dešimtmečių neramumus. Serbija išgyveno komunizmo žlugimą, Jugoslavijos iširimą, karus, Slobodano Miloševićiaus režimą, 1999 m. bombardavimą, mafijos laikotarpį ir augantį nusikalstamumą, emigraciją. Tai slegianti ir sukrečianti istorija. Todėl sprendimas integruotis į Europą laikomas dideliu pasiekimu ir byloja apie tai, kad Serbija tapo stabilumo regione veiksniu.

Išlieka dvi pagrindinės politinės problemos: Ratko Mladićiaus suėmimas ir atidavimas Hagos teismui, taip pat Kosovo nepriklausomybės pripažinimas. Abi šios problemos susijusios su psichologinėmis kliūtimis. R, Mladić turi savo gynėjų, o Kosovo netektis − skausminga patirtis didelei Serbijos visuomenės daliai; bet kokios teritorijos netektis yra skausminga. Kartu galima paminėti keletą kitų sričių, kurioms reikėtų skirti daugiau dėmesio. Visų pirma tai viešasis administravimas ir teisingumas, rinkos sąlygų kūrimas ir visiškas Serbijos praeities atskleidimas, įskaitant archyvų paviešinimą.

Serbijos galimybės integruotis į Europą yra pakankamai geros. Šia linkme įžvelgiamas svarbus įsipareigojimas. Nustatytos užduotys, su kuriomis susiduria elitas ir visuomenė, vyksta techninis pasirengimas. Jei viskas klostysis palankiai, šį rudenį Serbijai bus pateikta nuomonė ir jai bus suteiktas kandidatės statusas. Kelias į Europą nebus lengvas, tačiau Europa kaip visuma turės naudos iš stabilios ir demokratiškos Serbijos.

4. Oficialus pasveikinimas

  Pirmininkė. – Prieš suteikdama žodį kitiems į sąrašą įtrauktiems kalbėtojams, norėčiau pasveikinti svečią, kuris šiandien dalyvauja diskusijose − tai Serbijos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas Božidar Đelić. Šiltai jus sveikinu, pone B. Đelić. Džiaugiamės, kad šiandien esate su mumis.

5. Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas − Europos Bendrijų ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimas (diskusijų tęsinys)

  Pirmininkė. – Kitas darbotvarkės klausimas – bendrų diskusijų dėl Europos Bendrijų ir Serbijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimo tęsinys.

  Maria Eleni Koppa, S&D frakcijos vardu. – (EL) Ponia pirmininke, aš taip pat norėčiau pasveikinti poną J. Kaciną parengus suderintą ir išsamų pranešimą, kurį jis mums pristatė. Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija nuoširdžiai remia Serbijos, kuri pastaraisiais metais padarė milžinišką pažangą ir kuri yra taikos ir stabilumo Vakarų Balkanuose pagrindas, pastangas siekti narystės ES. Todėl šiandien Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo patvirtinimas Parlamente yra palankiai vertintinas istorinis įvykis. Europos Parlamento rezoliucijoje taip pat palankiai vertinamas šios šalies prašymas dėl narystės, tačiau pabrėžiama, kad dar turi būti imtasi kitų veiksmų.

Reikėtų aiškiai pabrėžti, kad regioninio bendradarbiavimo plėtra vis dar yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos siekių Vakarų Balkanuose. Todėl Serbijos ir Tarptautinio baudžiamojo teismo bendradarbiavimas turi būti besąlygiškas tarptautinis įsipareigojimas, prisiimtas ne todėl, kad to reikalauja Europa, o todėl, kad pagal teisingumo principą reikalingas susitaikymas su praeitimi ir visų buvusiosios Jugoslavijos tautų santykių pagerinimas.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad šio karo aukos yra Serbijos žmonės. Šiuo metu Serbija − šalis, turinti daugiausia pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų visoje Europoje; žmonių, kuriais reikia pasirūpinti, juos apgyvendinti ir integruoti į darbo rinką. Europos Sąjunga turi teikti praktinę pagalbą, palaikydama visas šioje srityje dedamas pastangas, ypač atsižvelgiant į kreditų krizę. Todėl palankiai vertiname Serbijos ir Kroatijos prezidentų neseniai paskelbtą įsipareigojimą ieškoti bendrų pabėgėlių problemos sprendimo būdų.

Sprendimas pradėti dialogą su Kosovo valdžios institucijomis ypač svarbus siekiant stabilumo regione. Pritariame šiam dialogui, kurį reikėtų pradėti kuo greičiau siekiant, kad jo naudą netrukus pajustų visi Kosovo gyventojai, ir manome, kad tai turės įtakos regione gyvenančių žmonių bendrai europinei ateičiai. Be to, norėčiau pasveikinti Serbijos Respublikos ministro pirmininko pavaduotoją B. Đelićą, vakar Parlamento Užsienio reikalų komitete padariusį puikų pranešimą, kad Serbija siekia istorinio kompromiso su Kosovu. Šis kompromisas iš tikrųjų reikalingas, ir visi privalome padėti jį pasiekti.

  Norica Nicolai, ALDE frakcijos vardu. – (RO) Ponia pirmininke, kaip liberalė norėčiau pabrėžti, kad Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija visada rėmė plėtros procesą, nes tikime Europa, vienijančia visus narius, t. y. galinga suvienyta Europa. Kaip rumunė galiu tik džiaugtis Serbijos ryžtu eiti keliu į Europą ir pabrėžiu, kad Serbija − europinė šalis ir kad jos kelionė nebus užbaigta neišsprendus sunkumų, kylančių iš praeities. Tačiau Serbija turi žvelgti į priekį ir pasistengti užmiršti praeitį, nes susitaikymas su praeitimi neturi kliudyti jos ateičiai Europoje.

Norėčiau pabrėžti, kad viso regiono šalys, vadinasi ir Serbija, turi atitikti Kopenhagos kriterijus tinkamai, tvirtai ir atsakingai, nes jais užtikrinama pagarba Europos vertybėms, teisinė valstybė ir gyvybinga demokratija. Manau, kad per pastaruosius dvejus metus, prasidėjusius istoriniu sprendimu eiti Europos integracijos keliu, įrodyta, kad ir vyriausybė Belgrade, ir Serbijos žmonės yra motyvuoti ir apsisprendę. Jie nuoširdžiai tiki šiuo europiniu projektu, nes ar gali būti kas nors svarbiau už europinius sprendimus, kuriuos Vyriausybė priėmė laisva valia, nevaržoma teisinių reikalavimų ar šio politinio žaidimo taisyklių.

Be to, labai svarbu, kad Serbija stabilizuotų savo ekonomiką. Iš tikrųjų Serbijos ekonomikos pokyčiai, kuriuos šiuo metu stebime, yra puikūs. Svarbiausia stabilizuoti demokratiją. Tačiau daug dėmesio reikia skirti įvairių tautų kultūroms Balkanuose, nes tai labai opi tema. Sprendžiant mažumų problemą šiame regione neturi kilti konfliktas. Manau, pagalbos teikimas ir parama mažumoms, taip pat kultūrinis susitaikymas yra besąlygiškai privaloma.

  Marije Cornelissen, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas − tai ištikimas Serbijos prisijungimo prie ES šalininkas. Esame patenkinti dabartine tvirta europietiška šios šalies vyriausybės politika. Tačiau, mano manymu, nė viena šalis iš tikrųjų nieko nelaimės iš šių derybų dėl stojimo proceso. ES paprasčiausiai leidžia, kad su ja būtų elgiamasi lengvabūdiškai.

Siekiant paremti Serbijos europietišką politiką, patvirtintas bevizis režimas, nors Serbija neatitiko visų iškeltų kriterijų. Spalio mėn. Serbijai pateikta EB nuomonė mainais už nuosaikią jos poziciją dėl Kosovo. Tuo ES parodo, kad tai politinis žaidimas, o ne kriterijų, kurie nustatyti stojimo procesui, laikymasis. Neturėtume Serbijos apdovanoti už tai, kad ji elgiasi kaip subrendusi Europos demokratija. Iš tikrųjų iš Serbijos turėtume tikėtis, kad ji imtųsi atsakingo regiono lyderės vaidmens Kosovo ir Bosnijos atžvilgiu, o ne apdovanoti Serbiją tarsi vaiką, kuriam duodamas saldainis už tai, kad jis buvo geras.

Vienas dalykas, kurį privalome padaryti − tai liautis nuolaidžiavus kiekvieną kartą, kai pradedama kalbėti apie R. Mladićiaus ir G. Hadžićiaus suėmimą. Tai baisių karo nusikaltimų ir genocido kaltininkai. Neturime leisti jiems išsisukti, nes jie vykdė žmogžudystes. Serbija gali ir privalo dėti didesnes pastangas, kad jie būtų suimti. Negalime leisti, kad visapusiškas bendradarbiavimas su TBTBJ būtų smulkmena, kuri užmirštama dėl diplomatinių interesų. Tokį sprendimą turi priimti asmenys, kurie gali įvertinti, ar Serbija visapusiškai bendradarbiauja, ir tai yra prokuroras Serge Brammertz. Todėl raginu balsuoti už mūsų pakeitimą.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, Serbijos pažanga siekiant narystės ES yra vis spartesnė ir tinkamesnė, kaip minėta puikiai parengtame J. Kacino pranešime.

Kai praėjusį spalio mėn. lankiausi Serbijoje, man didelį įspūdį padarė dinamiškos, į Vakarus orientuotos demokratinės Serbijos vyriausybės įsipareigojimai ir pastangos. Be abejo, Serbija dar daug turi pasiekti, įgyvendindama teismų reformą ir kovodama su organizuotu nusikalstamumu. ECR frakcija tikisi, kad Ratko Mladić bus suimtas ir perduotas Hagos teismui, nors neaišku, ar jis yra Serbijos teritorijoje. Tačiau itin svarbu, kad ES ir jos valstybės narės atsakytų tuo pačiu ir atlygintų Serbijai už jos padarytą pažangą, pvz., šiuo atveju ratifikuojant SAS, nes kai kurios Serbijos kaimynės, pvz., Kroatija, yra labiau pažengusios kelyje į narystę ES.

Serbijos ir Kosovo santykiai − problemiški, tačiau nėra neišsprendžiami. Manau, kad teisingas ir galutinis ginčo išsprendimas, grindžiamas atsiskyrimo ir „taikos žemėje“ principais, kurie taikomi Artimuosiuose Rytuose, būtų geriausias kelias. Mano manymu, ES turėtų tinkamai įvertinti šį galimą pasirinkimą per būsimą dialogą, kuriame tarpininkaus vyriausioji įgaliotinė. Neapsvarstyti šios galimybės būtų pavojinga ir trumparegiška, ir taip tik būtų įtvirtintas Kosovo padėties neapibrėžtumas siekiant ES, NATO ir JT pripažinimo.

  Miloslav Ransdorf, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Ponia pirmininke, žymiausia asmenybė Serbijos istorijoje Šv. Sava teigė, kad serbai − tai tauta, kurios žmonės kilę ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Todėl ir susiduriama su problema, nes serbai nepasitiki žmonėmis iš Vakarų, laikydami save rytiečiais, tačiau nepasitiki ir žmonėmis iš Rytų, nes laiko save kilusiais iš Vakarų. Iš tiesų, Serbija − tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų Europos ir svarbi valstybė Europos vientisumui užtikrinti; net didžio Serbijos rašytojo Dobrica Ćosićiaus novelėje „Mirties laikas“ (angl. A Time of Death) rašoma, kad Serbija itin svarbi, jei Europos vienybei kyla pavojus.

Manau, atėjo metas suvokti esminę Serbijos svarbą Europos vienybei. Tai svarbiausia Balkanų valstybė, o be Balkanų šalių Europa negali būti vieninga. Norėčiau pabrėžti, kad turime bendrų užduočių, pvz., pabėgėlių problemą Serbijoje (Serbijos teritorijoje yra apie 750 000 pabėgėlių), aplinkos apsaugos problemas (kai kurios iš jų atsiradusios dar 1990 m.) ir Dunojaus laivybos kelių klausimą (Europos Parlamente tam sukurta darbo grupė), kurias galime gana greitai išspręsti, taip pat turėtume padėti Serbijai įgyvendinti ryžtingą teismų reformą ir kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

  Nikolaos Salavrakos, EFD frakcijos vardu. – (EL) Ponia pirmininke, manau, kad pono J. Kacino pranešime atrasta puiki pusiausvyra, todėl sveikinu jį. Serbijos pažanga dėl reformų, kurios turi būti įgyvendintos, šiame pranešime aptarta realistiškai. Dar vakar Serbijos ministro pirmininko pavaduotojas pateikė Užsienio reikalų komitetui patenkinamą ataskaitą dėl pokyčių.

Tačiau lieka vienas svarbus neišspręstas klausimas – bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, įskaitant bėglių perdavimą Hagos teismui. Tai pagrindinė Serbijos pažangos narystės procese sąlyga.

Spaudos laisvė − viena iš svarbiausių problemų, kurias turi išspręsti Serbijos vyriausybė; neturėtų būti jokio politinio spaudimo arba kitokios įtakos, kuria būtų ribojama Serbijos žurnalistų nepriklausomybė.

Kita problema, su kuria nuolat susiduria Serbija, tai didelis pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų skurstančių ir neturinčių gyvenamosios vietos asmenų skaičius, taip pat nedarbas, kuris siekia 19 proc. Manau, turime padėti Serbijai ir nepamiršti, kad šioje šalyje neseniai baigėsi karas.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Ponia pirmininke, turėtume sutelkti dėmesį ne tik į karo nusikaltėlio R. Mladićiaus suėmimą. Serbijoje yra didžiulė organizuoto nusikalstamumo problema. Kai kurie pranešėjai tai jau minėjo, taigi neturėtume pamiršti šių problemų. Be abejo, pažanga padaryta, tačiau ji nepakankama, kad būtų pasiekti priimtini standartai.

Kita problema neabejotinai yra ta, kad Serbija − neturtinga šalis, kaip ir visos kitos kandidatės. Tai neturtingos šalys, todėl jų narystė Europos gyventojams brangiai kainuos. Serbija yra labiau korumpuota net už Rumuniją ir Bulgariją. Rumunija ir Bulgarija niekada neturėjo būti priimtos į Europos Sąjungą. Tai tik paskatins dar didesnes problemas korupcijos srityje, nes Serbija yra dar labiau korumpuota. Mano nuomone, tai nuolatinė problema, ir ji negali būti išspręsta taip paprastai. Raginu gerai apsvarstyti šį klausimą.

Be to, galima Serbijos naryste kaip ir beviziu režimu bus paskatinta dar didesnė emigracija į Vakarų Europą, kuri mums neatneš jokios naudos.

  Adrian Severin (S&D). – Ponia pirmininke, Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas ir europinė Serbijos integracija svarbi ir Serbijai, ir Europos Sąjungai.

Norėčiau pateikti dvi pastabas. Siekdama tinkamai derėtis dėl susitarimo ir valdyti integracijos procesą, Europos Sąjunga turėtų apibrėžti ir pripažinti savo pačios interesus. Europoje dar neišspręsta Albanijos problema, trūksta geografinės sanglaudos pietinėje dalyje ir atsivėrusi organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos Balkanuose „juodoji skylė“. Tai reiškia, kad Europos Sąjungai svarbiausia užtikrinti išplėstą veikiančią ir darnią rinką ir turėti geresnius transporto koridorius toje teritorijoje. Nė viena iš šių problemų negali būti išspręsta be Serbijos pagalbos.

Antra, turime liautis laikę Serbiją antrarūše Europos valstybe ir pamokslauti jai kiekviena proga. Serbija iš tikrųjų padarė daug nuodėmių, tačiau euroatlantinis indėlis į šias nuodėmes irgi buvo didelis. 2011 m. iš tikrųjų kupini naujų galimybių ir Serbijai, ir Europos Sąjungai. Negalėsime išnaudoti šių galimybių, jeigu neatsisakysime savimeilės ir nenuspręsime laikyti Serbijos savo partnere.

Tik Serbija, į kurią žvelgiama su pagarba, gali būti patikima partnerė siekiant istorinio susitaikymo Balkanuose ir istorinio susijungimo su Europos Sąjunga. J. Kacino pranešimas − nemažas indėlis šia linkme.

  Sarah Ludford (ALDE). – Ponia pirmininke, pritariu nariams, kurie gyrė ir palankiai įvertino mano kolegos Jelko Kacino pranešimą, ir visiškai sutinku su jo įžvalgomis, kad Serbijos ateitis yra Europos Sąjungoje ir kad Serbija taps svarbia veikėja siekiant užtikrinti saugumą ir stabilumą Vakarų Balkanų regione.

Rėmiau Vakarų Balkanų šalių pastangas siekti narystės ES pastarąjį dešimtmetį ir tada, kai buvau Balkanų delegacijos pirmininko pavaduotoju. Glaudžiai bendradarbiavau su pranešėju siekdamas, kad būtų įvestas bevizis režimas, ir buvau patenkintas, kai maždaug prieš metus toks režimas buvo įvestas Serbijai ir kitoms šalims. Manau, kad tai iš tikrųjų gyvybiškai svarbus indėlis plečiant asmeninių ryšių galimybes ir akiratį ir galiausiai užtikrinant saugumą platesne prasme.

Kai kurie išbandymai, su kuriais susiduria Serbija, jau paminėti. Norėčiau tarti žodį apie uždavinius, susijusius su teismų sistemos reforma. Praėjusį rudenį Komisijos pateiktoje pažangos ataskaitoje buvo išreikštas susirūpinimas dėl neskaidriai vykdomų pakartotinio skyrimo procedūrų, teismų nepriklausomumui iškilusio pavojaus ir didelio politinės įtakos pavojaus. Tai neabejotinai esminiai klausimai plėtojant teisinę valstybę.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Hagoje įsikūrusiu Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai, J. Kacin vakar Užsienio reikalų komitete pabrėžė, kad Serbija daro viską, kas yra jos galioje, kad surastų ir sulaikytų likusius du kaltinamuosius ir perduotų juos Hagos teismui, tačiau vyriausiasis prokuroras Serge Brammertz JTO Saugumo tarybai spalio mėn. teigė, kad Serbija turi sumažinti pareikštų įsipareigojimų sulaikyti kaltinamuosius ir savo realių veiksmų atotrūkį. Mes nematome rezultatų. Serbija turi imtis aktyvesnių veiksmų, kad užtikrintų bėglių suėmimą, taigi, mano manymu, šiuo atveju atsiranda atotrūkis tarp skelbiamų įsipareigojimų ir realių veiksmų, ir jis turi būti panaikintas.

  Franziska Katharina Brantner (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, pritariame Vakarų Balkanų ir, be abejonės, Serbijos narystei Europos Sąjungoje. Žinoma, kiekviena šalis yra atskira valstybė, tačiau visos valstybės regione yra susijusios, ir kiekvienos valstybės pastangos labai svarbios viso proceso sėkmei.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Serbijos stojimo procesas negali toliau tęstis, kai abejojama Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, ir, kaip mano kolega narys ką tik minėjo, Serbijai būtina imtis aktyvių veiksmų ir veiksmingai bendradarbiauti su šiuo Teismu.

Be abejo, yra ir teigiamų pokyčių. Vienas iš pavyzdžių − Lyčių lygybės įstatymo priėmimas, kuriuo labai džiaugėmės. Toliau tikimės spartaus šio įstatymo taikymo praktikoje, todėl raginame Komisiją skirti lėšų šiam procesui paremti. Siekiant, kad šis regionas vystytųsi kartu, jame turi būti sukurta daugiau viešojo transporto pasirinkimo galimybių. Todėl raginu Komisiją šiai sričiai skirti daugiau paramos ir finansavimo taikant Pasirengimo narystei pagalbos priemonę (PNPP), nes reikalingas glaudesnis žmonių, ne tik lyderių, ryšys. Tai galima skatinti palengvinant žmonių judumą regione.

Baigdama kalbą norėčiau trumpai aptarti judumo klausimą, visų pirma transporto priemonių valstybinio numerio ženklus, kurie Belgrade vis dar išduodami septyniems regionams, esantiems Kosovo šiaurėje. Raginame Belgradą nutraukti šių transporto priemonių valstybinio numerio ženklų išdavimą Kosovui.

  Ryszard Czarnecki (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, Serbija − Europos valstybė. Serbija − Europos istorijos dalis. Serbija − Europos kultūros dalis. Serbija nėra vien tik geografinė Europos dalis. Be to, Serbija turi būti ir politinio Europos žemėlapio dalimi, todėl daugiau neieškokime dingsčių prailginti Serbijos kelią į Europos Sąjungą. Kartais susidaro įspūdis, kad ES šią valstybę nustumia į šalį ir nevienodai traktuoja Serbiją ir kitas Balkanų šalis. Turime pašalinti šią nelygybę kartą ir visiems laikams. Dar kartą pabrėžiu – nesistenkime prailginti Serbijos kelio į Europos Sąjungą. Serbų tauta įdėjo pakankamai pastangų, kad galėtų kuo greičiau tapti Europos tautų dalimi.

  Bastiaan Belder (EFD). – (NL) Ponia pirmininke, šiuo metu Serbijoje ir Vakarų Balkanuose ekonomikos krizė pasiekė kritišką tašką. Ši pavojinga padėtis gali paskatinti populistinių ir nacionalistinių idėjų atsiradimo pavojų. Komisijos nary Š. Füle, ar ne metas įkurti plėtros fondą Vakarų Balkanų regionui, turint omenyje pokario Maršalo planą?

Komisijos nary, norėčiau jums pateikti dar vieną klausimą. Vakar buvau informuotas apie galimą naują pavojaus židinį Serbijoje. Tai susiję su radikalių Islamo pajėgų veikla Sandžako regione. Minėtas vienas vardas – regiono muftijus M. Zukorlić. Ar Europos Komisija turi konkrečios informacijos šiuo klausimu ir kokių atsakomųjų priemonių planuoja imtis?

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ponia pirmininke, dešimtys tūkstančių bulgarų gyvena Serbijos rytuose netoli Bosilegrado ir Caribrodo. Jie priklauso etninėms mažumoms, kurios liko Serbijoje po Pirmojo pasaulinio karo.

Nemeluočiau teigdamas, kad tai vieni iš neturtingiausių žmonių Europoje. Tačiau Serbijos vyriausybė ne tik nesiėmė jokių veiksmų, kad, tarkime, paskatintų investicijas ir pakeltų ekonomikos lygį regione, bet ir praėjusių metų lapkričio mėn. be jokio paaiškinimo ir pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus sustabdė grupę Bulgarijos piliečių, gabenančių paramą regione gyvenantiems vaikams, kurie vyko mokytis į Bulgariją.

Primenu Serbijos vyriausybės atstovams, kad laisvas žmonių judėjimas ir atviros sienos − pagrindinės Europos Sąjungos vertybės. Jeigu to nesuvoksite ir praktiškai neįgyvendinsite, Serbijai nebus vietos Europos Sąjungoje.

  Elmar Brok (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti ponui J. Kacinui už jo pranešimą. Šis pranešimas − tai paskatinimas balsuoti „už“.

Manau, kad metams bėgant Serbija įveiks visus uždavinius, kurie jai keliami, ir išspręs visus klausimus, dėl kurių Serbija kritikuojama, t. y. įgyvendins būtinas vidaus reformas, bendradarbiaus su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ), kovos su korupcija, kuri Serbijoje ypač giliai įsišaknijusi, su mafijos vykdoma veikla ir jos poveikiu ekonominei padėčiai, nes Serbijai iškelta būtent tokia sąlyga, jeigu ji pageidauja laikytis šios teigiamos europietiškos krypties ir siekti narystės Europos Sąjungoje, todėl, kad tai buvo tvirtai pažadėta Salonikuose, ir turime tikėti šiuo Serbijos pažadu.

Tačiau norėčiau pažymėti, kad turime bendradarbiauti su Serbija. Tereikia susipažinti su regiono istorija, kad suvoktume, jog nuolatinis taikus vystymasis galimas tik Serbijai esant Europos Sąjungoje ir kad Serbiją turime laikyti net tik prašančia narystės Europos Sąjungoje šalimi, bet ir svarbia strategine partnere įgyvendinant reikšmingą plėtros procesą regione, todėl turime paremti Serbiją ir elgtis su ja kaip ir su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis arba šalimis, kartu su Serbija siekiančiomis narystės ES, kad ir kokios būtų istorinės ar kitos trumpalaikės ar ilgalaikės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, su kokiu ryžtu prezidentas B. Tadićius kovoja dėl europinės integracijos ir su kokiais sunkumais susiduria Serbijoje, turime remti ir skatinti šias politines jėgas, kad Serbijos gyventojai suprastų, jog kelias į Europą yra geresnis ir tinkamesnis jų tautai negu nacionalistinis kelias.

Todėl norėčiau paraginti visus narius ir ypač valstybes nares sparčiau baigti ratifikavimo procesą ir tuo perduoti žinią, kad veiksmai, kurių imasi Serbija dėl narystės Europos Sąjungoje, turi būti remiami siekiant užtikrinti ilgalaikį saugumą regione.

  Hannes Swoboda (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, prieš kelias dienas lankiausi Kroatijoje, ir niekada tiek daug nekalbėjome apie Serbiją kaip pastarosiomis dienomis, itin palankiai atsiliepdami apie tai, ką minėjo E. Brok – ryžtingus B. Tadićiaus ir prezidento I. Josipovićiaus veiksmus – ir žinau, kad ministro pirmininko pavaduotojas B. Đelić aktyviai dalyvauja šiame procese – tai svarbus žingsnis Europos link. Tai regioninio bendradarbiavimo dalis, tačiau šis regioninis bendradarbiavimas turi didelę politinę ir humanitarinę reikšmę. Labai svarbu – ir šiuo atžvilgiu visiškai sutinku su E. Broko ir kitų narių pareikšta nuomone – skatinti Serbiją toliau atlikti tokius veiksmus.

Be abejo, tai taikoma ir santykiams su Bosnija ir Hercegovina. Visi suprantame, koks svarbus teigiamas Serbijos dalyvavimas – kaip ir Kroatijos – siekiant šalį išlaikyti vieningą ir įgyvendinti reikiamas reformas. Šiuo požiūriu Serbija veikia labai drąsiai, o tai turi esminę reikšmę plėtojant regioninį bendradarbiavimą.

Vienas esminis klausimas, kurį vis dėlto norėčiau iškelti, tai bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ). Be abejo, pakviečiau S. Brammertzą dalyvauti mano vadovaujamos Užsienio reikalų komiteto darbo grupės posėdžiuose. Nesame visiškai patenkinti, kaip sprendžiamas šis klausimas, nes manome, kad galima pasiekti kur kas daugiau. Mūsų raginimai nebuvo įgyvendinti, todėl norėčiau paprašyti visų narių daryti didesnį spaudimą, kad šis klausimas būtų išspręstas.

Kaip teigė M. E. Koppa, tai ne tik Europos reikalas. Serbija turi spręsti šiuos klausimus savo labui. Kaip ir Vankuveryje pareikštas atsiprašymas, kuris neabejotinai įeis į šalies istoriją, kova su sunkius karo nusikaltimus įvykdžiusiais asmenimis turi tęstis.

  Anna Ibrisagic (PPE). – (SV) Ponia pirmininke, negalime nepažymėti, kad pastaruoju metu Serbija padarė didelę pažangą. Pateiksiu keletą pavyzdžių: sėkmingai baigtas vizų režimo liberalizavimo procesas, plėtojamas regioninis bendradarbiavimas transporto ir energetikos srityse, reiškiama politinė valia prisidėti prie susitaikymo proceso regione ir nauja politinė lyderystė, kuria labiausiai pasižymėjo prezidento B. Tadićiaus vizitas Srebrenicoje ir Vankuveryje.

Tai byloja ne tik apie gerą konkrečių asmenų lyderystę ir didžiulį Serbijos troškimą siekti narystės ES, bet ir apie serbų sprendimą pasirinkti būtent tokią lyderystę.

  María Muñiz De Urquiza (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, turiu vieną minutę, tad norėčiau pabrėžti, kaip svarbu, kad Europos Sąjunga galiausiai pritartų Serbijos narystei, ir tikiuosi, kad šiais metais ši narystė bus patvirtinta, atsižvelgiant į didžiulę šios šalies pažangą. Taryba įvertino šią pažangą priimdama sprendimą tęsti prisijungimo procesą, o Parlamentas savo paramą išreiškė J. Kacino, kurį ir norėčiau pasveikinti, parengtame pranešime.

Per šią vieną minutę taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingos Europos Sąjungos pozicijos dėl Kosovo paskatino Serbiją prisiimti aiškų įsipareigojimą Europai, kuris būtinas siekiant įtvirtinti taiką ir demokratiją Balkanų regione ir pasiekti konstruktyvų požiūrį į regioninę integraciją, kaip pažymėta Aukšto lygio susitikime Sarajeve, vykusiame birželio 2 d. Ispanijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu.

Tikiuosi, kad ES rems Serbiją įgyvendinant reikalingas reformas teisingumo, kovos su korupcija ir regionų dialogo srityse.

  Eduard Kukan (PPE). – Ponia pirmininke, džiaugiuosi, kad Serbija parodė tvirtą pasiryžimą ir pasiekė didžiulę pažangą integracijos procese. Kiti svarbūs žingsniai bus Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo (SAS) užbaigimas ir įgyvendinimas.

Serbijos vyriausybę reikėtų pagirti už veiksmus, kurių ji ėmėsi šiame etape. Esu įsitikinęs, kad SAS suteiks valstybei ekonominės ir prekybinės naudos tokiose srityse kaip aplinka, energetika, transportas ir daugelis kitų sričių. Iki šiol šį susitarimą ratifikavo trylika šalių. Tikiuosi, Europos Parlamentui patvirtinus susitarimą likusios šalys bus paskatintos kuo greičiau užbaigti šį procesą.

Tačiau ir Serbijos, ir ES vis dar laukia iššūkiai. Serbija turi įsipareigoti glaudžiai bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai, kad likusieji karo nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn. Be to, reikia kuo skubiau daryti pažangą kovojant su korupcija ir organizuotais nusikaltimais ir vykdyti tolesnes reformas teisingumo ir viešojo administravimo srityse. Serbijos Parlamente taip pat turi būti uždrausta vadinamoji „tuščių blankų“ ir savavališko Parlamento vietų paskirstymo praktika.

Galiausiai, tikiuosi, kad Serbijos ir Kosovo dialogas vyks teisinga linkme, ir eiliniams žmonėms bus užtikrintos geresnės ateities perspektyvos. Europos Parlamentas visada tvirtai rėmė Vakarų Balkanų integraciją. Serbija − labai svarbi šio įsipareigojimo dalis ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Emine Bozkurt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, tai labai svarbus laikotarpis siekiant įtvirtinti stabilumą Balkanuose. Serbija aiškiai parodė, kad nusprendė siekti ateities Europoje, bet reikės sunkiai dirbti, kol tai bus įgyvendinta. Siekiant galimos narystės ES, laukia daug kliūčių. Pirmiausia, likusieji du įtariamieji, Goran Hadžić ir Ratko Mladić, vis dar nėra suimti ir neperduoti Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiajai Jugoslavijai. Deja, kaip paaiškėjo iš vyriausiojo prokuroro S. Brammertzo pranešimo, Serbija nesugebėjo įtikinti tarptautinės bendruomenės, jog daro viską, kad surastų šiuos nusikaltėlius.

S. Brammertzo nuomone, užuot dariusi viską, kad suimtų įtariamuosius, Serbijos vyriausybė iš tikrųjų ėmėsi tik minimalių veiksmų, atsižvelgiant į tai, kiek iš jos reikalaujama. Reikia aiškios ir vienijančios žinios iš Serbijos vyriausybės. Be to, svarbu, kad Europos Komisija būtų pasirengusi daryti daug didesnį spaudimą sprendžiant šį klausimą. Svarbu ir tai, kad moterų ir homoseksualų teisės ir toliau užimtų svarbią vietą Serbijos darbotvarkėje. Tikiuosi, Serbija pašalins visas kliūtis, kad būtų sudarytos sąlygos atviram procesui.

  Kinga Gál (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją ir šešėlinį pranešėją sugebėjus rasti tinkamus kompromisus dėl šio teksto ir parengus puikų pranešimą. Praėjusiais metais daugeliu atžvilgiu Serbija ėmėsi svarbių žingsnių siekdama integracijos, ir į tai buvo atsižvelgta pranešime, todėl norėčiau paminėti tik keletą klausimų.

Vienas iš jų − bevizio režimo klausimas, kurį Serbijos valdžios institucijos turi labai rimtai spręsti, ir ateityje jos turėtų labai stengtis, kad paragintų piliečius nepiktnaudžiauti šia galimybe, kitaip ateityje jauniems žmonėms sumažės galimybių pasinaudoti Europos perspektyvomis, nes bevizis režimas – kurį visada rėmėme – būtent ir skirtas jaunajai kartai, kad jie prisijungtų ir būtų panaikintos kliūtys, skiriančios juos nuo Europos, o tam neturi būti keliamas pavojus. Kartu Serbija turi skubiai daryti pažangą bendradarbiaudama su Tarptautiniu tribunolu, taip pat reikia pasiekti rezultatų derybose su Kosovu.

Tačiau visų pirma norėčiau pabrėžti mažumų teisių, kurių apsauga įrašyta Kopenhagos kriterijuose, klausimą. Džiaugiuosi, kad pranešime tinkamu laiku atkreiptas dėmesys į šiuos klausimus, nes Serbija ir toliau turi tęsti darbus šioje srityje: įstatymai dėl Voivodinos statuso ir nacionalinių tarybų turi būti įgyvendinti taip, kad turėtų realų poveikį. Tačiau Europos Sąjunga turi pasimokyti iš 2004–2007 m. prisijungimo procesų, kad šie ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, Tarybos sprendimas pradėti Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo ratifikavimo procedūrą paskatins Serbiją ir toliau tęsti reformas siekiant atitikti Kopenhagos kriterijus. Įsigaliojus šiam susitarimui bus atverti keliai prekybai tarp ES ir Serbijos ir atsiras realios prisijungimo perspektyvos.

Iki šiol padaryta didelė pažanga, visų pirma bendradarbiavimo su EULEX srityje, reformuojant teisminę sistemą ir kovojant su korupcija. Be to, manau, kad atsisakymas pripažinti Kosovo nepriklausomybę neturi užkirsti kelio Serbijos euroatlantiniams siekiams. Svarbiausia tai, kad Serbijos vyriausybė parodė, jog ji pasirengusi užmegzti naują dialogą su Kosovu tarpininkaujant ES.

Be to, norėčiau paminėti, kad Serbija atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant taiką Balkanuose. Šiuo atžvilgiu manau, kad labai svarbu ir toliau vykdyti „atvirų durų“ politiką su visomis Vakarų Balkanų šalimis. Rumunija besąlygiškai pritarė ES ir NATO plėtrai šiame regione, ypatingą dėmesį skiriant Serbijai.

Savo kalbą baigsiu pabrėždama, kad Europos valstybės turėtų pripažinti ir kartu paskatinti šios šalies pastangas ir siekius. Mūsų pareiga − paremti savo partnerius Balkanuose, einančius euroatlantiniu keliu, kurį jie galiausiai pasirinko.

  Andrey Kovatchev (PPE). – (BG) Ponia pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui J. Kacinui už puikiai atliktą darbą rengiant šį pranešimą. Serbijos ir Vakarų Balkanų ateitis yra Europos Sąjungoje. Manau, kad tik Europos integracija gali padėti Balkanams įveikti per pastarąjį šimtmetį jų išgyventas istorines klaidas ir neteisybę.

Mūsų bendras tikslas − pakeisti esamų sienų ribas, kad jos ne skirtų, o vienytų. Neturėtų būti svarbu, kurioje sienos pusėje gyvena piliečiai, nereikia jų vertinti pagal etninę kilmę: ar jie gyventų Niše, ar Kalotinoje, Caribrode ar Sofijoje, Prištinoje ar Leskovace, Europos integracija − vienintelis būdas užtikrinti stabilumą, saugumą ir klestėjimą, tiek Serbijos žmonėms, tiek ir kaimynams.

J. Kacino pranešime minimi Serbijos pasiekimai ir pabrėžiama, ką dar reikėtų nuveikti. Remiame Serbijos pastangas kelyje į integraciją, ir toliau jas remsime. Tačiau kilusieji iš Rytų Europos serbams gali duoti naudingų patarimų, kurie leistų nekartoti mūsų padarytų klaidų.

Vienas iš tokių patarimų būtų paviešinti represinės komunistinės Jugoslavijos sistemos bylas. Bulgarijoje turime karčios patirties, susijusios su delsimu paviešinti tokius dokumentus. Buvusios slaptosios tarnybos glaudžiai susijusios su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu regione. Palankiai vertinu Serbijos mėginimus apriboti vyriausybėje esančių komunistinių darinių įtaką. Totalitarinė praeitis neturėtų daryti įtakos demokratinei šalies ateičiai.

Rytų Europos gyventojai puikiai žino apie buvusių komunistų, kurie savo veiklą visaip dangsto nacionalinių interesų gynimu, manipuliacijas. Nebūkite kvailinami. Šiuos žmones domina tik jų pačių interesai.

Tie, kurie valdo praeitį, valdo ir ateitį. Komunistinių slaptųjų tarnybų bylų paviešinimas būtų aiškus ženklas Europai, kad Serbija siekia išsižadėti režimo, kuris juos dešimtmečiams atskyrė nuo Europos. Buvusios Jugoslavijos piliečiai turi teisę žinoti savo pastarojo meto istoriją.

Linkiu Serbijai sėkmės kelyje į Europos integraciją; mes remiame jos pastangas. Laukiame, kol galėsime priimti šią šalį į demokratišką Europos šeimą.

  Georgios Koumoutsakos (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjui už puikų darbą ir dokumentą dėl Serbijos. ES ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimo pasirašymas ir Serbijai, ir Europos Sąjungai yra labai svarbus žingsnis į priekį. Toliau, kitas etapas, kitas svarbus žingsnis bus šalies kandidatės statuso suteikimas. Manau, kad šiuo klausimu turime priimti sprendimą gruodžio mėn. Nepamirškime, kad 2011 m. Serbijai − priešrinkiminiai metai, o 2012 m. kovo mėn. vyks Parlamento ir vietos valdžios rinkimai.

Nariai, kurie vakar Užsienio reikalų komitete turėjo galimybę klausytis ministro pirmininko pavaduotojo B. Đelićo, tapo Serbijos pasišventimo ir pasiryžimo dėti visas pastangas, kad atitiktų Europos kriterijus ir išankstines sąlygas, liudininkais. Be to, įsitikinome palankia ir konstruktyvia Serbijos pozicija ir labai svarbiu Serbijos vyriausybės dialogu su Priština. Turime padrąsinti Serbiją.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Atsižvelgiant į Tarybos išvadas dėl Serbijos pažangos reformų srityje reiktų šią valstybę pasveikinti, tačiau, deja, kai kurie dalykai kelia nerimą. Serbijai žengiant žingsnius link Europos Sąjungos didelės pastangos turi būti dedamos į tam tikras sritis, ypač verslo aplinkos Serbijoje gerinimą. Lietuvos investuotojų patirtis kelia pagrįstų klausimų dėl verslo aplinkos ir užsienio investicijų apsaugos Serbijoje. Kadangi Serbijos vyriausybė apkaltino Lietuvos įmones, investavusias 34 milijonus eurų, įsipareigojimų nevykdymu ir, pažeisdama Serbijos ir Lietuvos susitarimą, numatantį investicijų skatinimą ir abipusę apsaugą, nutraukė privatizavimo sutartį. Serbija turi ieškoti būdų, kaip užtikrinti skaidrią ir prognozuojamą verslo aplinką, susidoroti su biurokratiniais suvaržymais, teisiniu netikrumu ir panašiais dalykais. Remiame Serbijos siekius, savaime suprantama, dėl integracijos į Europos Sąjungą ir linkime susidoroti su probleminiais dalykais.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Ponia pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary S. Füle, nėra taip, kad paprasčiausiai tik užbaigiame procesą, manau, kad šiais metais galėsime ir pradėti derybas dėl prisijungimo, nes Serbija pastaruoju metu tikrai daug nuveikė. Norėčiau paminėti tai, kad vyriausiasis prokuroras S. Brammertz bendradarbiavimą su tarptautiniu Hagos tribunolu laiko nepriekaištingu. Ilgą laiką tai buvo itin opus klausimas. Tokia pat padėtis susiklosčiusi ir NATO partnerystės atveju, todėl manau, kad Vakarų Balkanų atveju labai svarbu tai, jog Serbija įgyvendintų pagirtiną mažumų politiką, kuri galėtų būti pavyzdžiu daugeliui ES valstybių narių ir pasižymėtų plačia kultūrine autonomija, atsiskleidžiančia per įvairių tautinių mažumų tarybų veiklą, kuria užtikrinamas mažumų buvimo tęstinumas. Be to, pažanga sprendžiant Kosovo klausimą, kuris emociniu požiūriu labai komplikuotas ir sudėtingas, yra itin svarbi, bet Serbija eina teisingu keliu ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Ivo Vajgl (ALDE). – (SL) Ponia pirmininke, mano kolegos J. Kacino pranešimas yra ir realistiškas, ir padrąsinantis.

Visiška Serbijos integracija į Europos Sąjungą atitinka Europos stabilumo ir saugumo interesus. Šalies integracija reiškia ir Pietryčių Europoje esančios vadinamosios „pilkosios zonos“ panaikinimą, arba bent jau ėmimąsi svarbių veiksmų to siekiant.

Remiu Serbiją ir šios šalies strateginius tikslus, apie kuriuos mums pranešė ministro pirmininko pavaduotojas B. Đelić.

Serbija savo rankose turi visas priemones, tačiau šalis turi atitikti sąlygas. Tai gali tapti galimybe paskleisti Serbijos visuomenėje žinią, kad Serbijos tauta turėtų gėdytis generolo R. Mladićiaus veiklos, o ne ja didžiuotis.

Norėčiau pabrėžti, kad palaikau visus Serbijos vyriausybės ir visuomenės veiksmus kuriant gerą kaimynystę. Be to, turiu pabrėžti, kad sienų klausimas − vienas iš svarbiausių su kaimynų santykiais susijusių klausimų.

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, aš taip pat pirmiausia norėčiau pažymėti, kad remiu Serbijos siekį prisijungti prie Europos Sąjungos ir pritariu idėjai, kad Serbijos žmonių, kaip ir visų Vakarų Balkanų, ateitis yra suvienytoje Europoje. Asmeniškai pritarsiu ir Stabilizacijos ir asociacijos susitarimui, nors manau, kad Serbijos bendradarbiavimas su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ) vis dar nėra toks, koks turėtų būti. Be to, tikiuosi, kad daugelis pritars mūsų pateiktam pakeitimui ir kad S. Brammertzo žodžiai pasiteisins ir ateityje.

Norėčiau padėkoti J. Kacinui už pranešimą ir kartais labai teigiamą informaciją apie Serbijos pažangą, taip pat už atkreiptą dėmesį į tas sritis, kuriose vis dar liko neišspręstų problemų.

Toliau norėčiau pakalbėti apie santykius su Kosovo Respublika. Kaip šio Parlamento pranešėja dėl Kosovo kreipiuosi į Serbijos administraciją. Labai atidžiai klausiausi ministro pirmininko pavaduotojo B. Đelićo vakar pasakytos kalbos, kurioje pabrėžta, kad siekiama pasirašyti šį istorinį susitarimą, tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad Serbijos Respublikos ir Kosovo Respublikos dialogas...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją)

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pritarti Asociacijos susitarimo su Serbija užbaigimui.

Serbija buvo ir tebėra įtakinga Balkanų šalis. Tačiau šios šalies piliečiai daugelį metų turėjo mokėti už politinių lyderių klaidas, nes dėl rizikingų sprendimų šalis buvo atsidūrusi sudėtingoje politinėje padėtyje. Tačiau, jei siekiame ilgam stabilizuoti politinę padėtį Balkanuose, turime užmegzti atvirus ir teisingus santykius su visomis regiono šalimis.

Todėl Serbija mums turi būti tokia pat svarbi partnerė kaip ir kitos stabilios regiono šalys, kad galėtume užmegzti dialogą ir, pasitelkdami naudingą bendradarbiavimą, padėti šalies gyventojams kuo greičiau integruotis į laisvų ir demokratiškų Europos šalių bendruomenę.

  Krisztina Morvai (NI). – (HU) Ponia pirmininke, esu vengrė, todėl man labai malonu, kad Vengrija pirmininkauja Tarybai, linkiu Tarybai visapusiškos sėkmės, tačiau ši kalba apie Serbijos prisijungimą prie ES mane šiek tiek nuliūdino, nes pasirodė, kad kažko trūksta. Taip atsitiko todėl, kad nebuvo jokių užuominų apie ypač šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su vengrais Voivodinoje, todėl norėčiau paklausti, ar Tarybai pirmininkaujanti Vengrija arba Komisija žino apie žmogaus teisių organizacijų ir stebėtojų pranešimus, pirmiausia apie jaunus žmones Temerine. Šių jaunų žmonių padėtis Temerine rodo, kad įvyko nesuvokiamas žmogaus teisių pažeidimas, kai penkiems jauniems žmonėms buvo skirta iš viso 61 metų įkalinimo bausmė už muštynes bare, ir šie jauni žmonės turės kalėti trečiojo pasaulio sąlygomis, bus kankinami ir susidurs su nežmonišku, žiauriu elgesiu. Be to, reikia pažymėti, kad žiauriausi prieš vengrus įvykdyti nusikaltimai nėra tiriami. Ar žinote ...

(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, priešingai nei ES šalininkai, kurie žiūri pro „rožinius akinius“, manau, kad vien tik prisijungimo prie Europos Sąjungos nepakaks, kad būtų išspręsti visi konfliktai. Visų pirma vertinant tokią šalį kandidatę, kaip Turkija, galime pastebėti, kad ES taiko dvigubus standartus. Serbija galiausiai yra pasirengusi užmegzti ryšius su Kosovu, net jei ES požiūris yra akivaizdžiai prieštaringas: Bosnijoje įvairios etninės grupės verčiamos susijungti į daugiakultūrę valstybę, o Kosove teisėta laikoma tai, kad viena etninė grupė siekia atsiskirti nuo valstybės.

Serbija ne tik išreiškė siekį užmegzti santykius su Kosovu, bet ir atsiprašė už Srebrenicoje įvykdytą genocidą. Tačiau, nepaisant to, Belgradas ir toliau kaltinamas, kad netinkamai bendradarbiauja su Hagos Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai. Bet žmogaus teisių pažeidimai Turkijoje, kur paprasčiausių diskusijų dėl armėnų genocido pakanka pelnyti tokiai bausmei, vertinami kaip klausimas, kurį galima ignoruoti.

Kosovo ministro pirmininko H. Thaçi apkaltinimas prekyba žmogaus organais irgi parodo, kad į karo nusikaltimus negalima žiūrėti vienpusiškai. Šie kaltinimai turi būti išsklaidyti. Siekiant prisijungti prie ES labai svarbu, kad Serbija ir Kosovas pirmiausia išspręstų tarpusavio ginčus.

  Victor Boştinaru (S&D). – Ponia pirmininke, Stabilizacijos ir asociacijos susitarime atsispindi kitas svarbus Serbijos žingsnis integracijos į ES procese. Tai šalis, kurios pažanga, padaryta pastaraisiais metais, yra įspūdinga, ir manau, kad tolesnė SAS grindžiama politinė ir ekonominė integracija suteiks Serbijai reikalingą paskutinį postūmį kelyje į ES.

Atsižvelgiant į svarbų Serbijos vaidmenį Vakarų Balkanuose, SAS bus naudingas ne tik ES ir Serbijai, bet ir visam regionui, nes bus sustiprintas saugumas, stabilumas ir plėtra, taip pat bus skirtas didelis finansavimas plėtros procesui Vakarų Balkanuose.

Tikiuosi, kad po Europos Parlamento patvirtinimo SAS ratifikavimo procesas bus kuo greičiau užbaigtas. Todėl norėčiau valstybes nares paprašyti užtikrinti, kad ratifikavimo procesas vyktų kuo sklandžiau ir sparčiau.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, bendradarbiavimas su Europoje esančiais kaimynais − būtina ES politikos dalis. Padėtis Serbijoje, kaip ir kitose Balkanų pusiasalio šalyse, yra labai ypatinga. Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje iširus Jugoslavijai ir prasidėjus karams, šios šalys iki šiol kovoja su ekonominėmis ir politinėmis problemomis. Europos Sąjungos užduotis − paremti šias šalis ir joms padėti. Istorija parodė, kad politinė padėtis regione daro įtaką visam žemynui, o jos padarinius mes visi jausime dar ilgai.

Tam tikru mastu Europa prisiima dalį atsakomybės už įvykusius pokyčius. Todėl esame dar labiau morališkai įsipareigoję šių šalių atžvilgiu, ir susitarimas, apie kurį šiandien diskutuojame – bendradarbiavimas visose srityse ir priemonės, kuriomis siekiama palengvinti šių šalių piliečių gyvenimą – yra būtinas, ypač siekiant užtikrinti, kad istorija nepasikartotų.

  Zoran Thaler (S&D). – (SL) Ponia pirmininke, šiandien dar kartą įsitikinome, kad demokratiška ir europietiška Serbija turi daug sąjungininkų Europos Sąjungoje.

Tiesa ta, kad tik demokratiška ir europietiška Serbija galės pasivyti kitas šalis demokratijos plėtros, ekonomikos ir piliečių gyvenimo kokybės srityse, kuriose jos vystymasis uždelstas dvidešimt metų.

Serbijos demokratinė vyriausybė ir prezidentas B. Tadić nusipelnė mūsų paramos. Serbija atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant Balkanų stabilumą. Šiuolaikiškai ir europietiškai Serbijai dėl to tenka didžiausia atsakomybė.

Pirmiausia šalis turi užtikrinti stabilią, europietišką, taikią ir geresnę ateitį savo kaimynei Bosnijai ir Hercegovinai, ir antra, pasiekti istorinį kompromisą su kaimynine albanų tauta.

Dabartinė Serbijos vyriausybė siekia šių dviejų tikslų, tad dirbkime kartu ir paremkite šių tikslų siekimą.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos narys S. Füle minėjo, kad viskas priklauso nuo Serbijos, t. y. nuo to, ar šalis priims teisingus sprendimus. Neabejotinai taip ir yra, tačiau turime žinoti ir, kaip naujos valstybės narės, suprantame, kad šis procesas turėtų būti sutvirtintas. Serbija priėmė teisingą sprendimą pasirašyti Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą. Šalis įsipareigojo įvykdyti įvairias neabejotinai sudėtingas reformas. Europos Parlamentas turi paremti šias reformas, nes ne tik vyriausybė, bet pirmiausia visuomenė turi pasirinkti šį teisingą europietišką sprendimą. Kai stebėjau referendumą dėl konstitucijos, serbams ir europiečiams kolegoms sakiau: „pažiūrėkite į Belgradą ir šiuos žmones, serbus – tai europiečiai, todėl turėtume padėti šiems žmonėms žengti reformų keliu“. Manau, kad viskas, kas vyksta patvirtinant Stabilizacijos ir asociacijos susitarimą, taip pat Europos Parlamento rezoliuciją, gali labai padėti Serbijai šiame kelyje.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti gerbiamiems Parlamento nariams už turiningas diskusijas, kuriose atsiskleidė konstruktyvi Parlamento parama Serbijos integracijos į Europos Sąjungą procesui. Parlamento parama SAS ratifikavimo procesui − svarbus ženklas Serbijai prisidedant prie šios šalies pastangų stiprinimo kelyje į Europos Sąjungą.

Norėčiau trumpai aptarti keletą diskusijose iškilusių klausimų. Pirmiausia pabrėžiu B. Belderiui dėl Sandžako, kad šiuo atveju labiau būčiau linkęs kalbėti apie musulmonų atstovavimo klausimo politizavimą, o ne radikalaus islamo bangą. Šiuo atžvilgiu laukiame artimiausių, šių metų balandžio mėn. vyksiančių rinkimų į Bosnijos nacionalinę tarybą, kuri turėtų būti taiki ir įtrauki, skatinti dialogą ir užkirsti kelią radikalėjimui.

Dėl Plėtros fondo, užmezgėme glaudų dialogą su Serbija ir kitomis Vakarų Balkanų regiono šalimis, kad būtų galima kuo geriau panaudoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, kuri taptų dar veiksmingesnė. Vyksta svarstymai dėl paramos technologijų plėtrai.

Dėl K. Morvai klausimo norėčiau pažymėti, kad labai daug dėmesio skiriame žmogaus teisėms ir mažumų teisių apsaugai. Dėl konkretaus atvejo, kurį ji nurodė per savo pasisakymą, pateiksiu jai atsakymą raštu.

Rimtas ir konstruktyvus Serbijos požiūris į dabartinį plėtros proceso etapą man asmeniškai teikia daug vilčių. Jei anksčiau nerimavome, šiandien suprantame, kad Serbija žengia teisingu keliu spręsdama, pvz., svarbų teismų reformos klausimą. Serbijai tai puiki galimybė išnaudoti 2011 m. pasitaikančias integracijos galimybes.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – (HU) Ponia pirmininke, pone B. Đelićiau, Komisijos nary, ponios ir ponai, dėkoju už puikias diskusijas. Pateiktos puikios pastabos apie nepriekaištingai parengtą pranešimą, o tai, kad dauguma iškeltų klausimų įtraukta į pranešimą man atskleidė pranešimo pranašumus, todėl manau, kad tai labai geras pagrindas diskusijoms.

Visi patvirtinote, kad kalbame ne apie užbaigtą procesą, o greičiau apie proceso pradžią. Manau, kad po šios pradžios visi klausimai, kuriuos iškėlėte, bus aptariami diskusijose. Padaryta didelė pažanga, todėl ir esame šiame proceso etape, tačiau dar reikia daug ką nuveikti. Iškėlėte daug klausimų apie demokratijos stiprinimą, pabėgėlius, verslo aplinkos plėtrą, su beviziu režimu susijusias problemas ar mažumų padėtį.

Girdėjome, kad Serbijoje žengtas svarbus žingsnis į priekį mažumų politikos srityje, tai nurodė ir C. S. Tabajdi, tačiau vis dar galioja Kopenhagos kriterijai, ir Komisija į tai atkreipė dėmesį. Tai svarbi užuomina, ir atlikdami kiekvieną veiksmą ir kiekvieną vertinimą būtinai į tai atsižvelgsime.

Be to, minėta, kad padėtis yra trapi. Visiškai su tuo sutinku, todėl labai svarbu paskatinti Serbiją ir toliau eiti šiuo keliu. E. Brok ir H. Swoboda tai irgi pažymėjo. Manau, svarbiausia, kaip minėjo ir N. Nicolai, kad tai būtų pačios Serbijos priimtas sprendimas ir kad Serbija įsipareigotų dėl Europos Sąjungos ir narystės ES, o mes jai visapusiškai padėsime. Tai, kad Serbija savo valia pasirinko šį kelią, vertinu kaip garantiją, kad šalis imsis visų reikiamų priemonių. Ponia pirmininke, esu įsitikinusi, kad po šių įvairiapusiškų diskusijų Parlamentas pritars Stabilizacijos ir asociacijos susitarimui.

  Jelko Kacin, pranešėjas. – (SL) Ponia pirmininke, turiningos šiandienos diskusijos − geriausias susidomėjimo ir paramos Serbijai Europos Parlamente ir kitose Europos institucijose pavyzdys.

Be kitų uždavinių, kuriuos Serbija turi spręsti po praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje vykusių karų, šiuo metu Serbijai svarbiausia padėti teisinės valstybės pagrindus.

2009 m. prasidėjusi teisminė reforma daugeliu aspektų lieka neužbaigta, tačiau tam reikės sisteminių atitaisomųjų veiksmų.

Teisinė valstybė − pagrindinis Kopenhagos kriterijus. Serbija turi užtikrinti, kad teisminės institucijos būtų nepriklausomos, kompetentingos ir veiksmingos, nes tik tada bus galima užtikrinti teisinį tikrumą ir ekonomikos plėtrą.

Džiaugiamės pastarojo meto Belgrado pastangomis suvokti šias problemas. Restitucija, t. y. nusavintos nuosavybės grąžinimas ir privačios nuosavybės apsauga, − vienas iš tokių elementų.

Laukiu Serbijos Nacionalinės asamblėjos pranešėjo, kuris Europos Parlamente lankysis jau šį mėnesį, atvykimo. Turime sustiprinti Serbijos Parlamento ir visų Parlamento narių vaidmenį ir atsakomybę.

Be to, turime pasistengti į savo pusę patraukti Serbijos opoziciją, kuri turi prisiimti daugiau atsakomybės dėl sėkmingo Serbijos integracijos proceso.

Serbijos vyriausybės atsakymai į Europos Komisijos parengtą klausimyną, kuriuos ministras pirmininkas M. Cvetković pateiks Komisijos nariui S. Füle šį mėnesį, taps istoriniu Serbijos valstybės ir visų piliečių žingsniu.

Manau, šis žingsnis bus labai reikšmingas ir sėkmingas, todėl Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai linkiu visapusiškos sėkmės siekiant sustiprinti Serbijoje europietiškai nusiteikusias jėgas.

Žinau, kad Serbijos vyriausybės Europos integracijos biuras, kuriam vadovauja Milica Delević, puikiai atlieka savo darbą, todėl bendradarbiavimas nebus sudėtingas.

Be to, tai, kad šiandien diskusijose dalyvauja Božo Đelić, Serbijos ministro pirmininko pavaduotojas ir ministras, atsakingas už mokslo klausimus, rodo, kad Serbija aktyviai domisi mūsų darbu ir Serbijos ateitimi Europos Sąjungoje.

Pabaigoje norėčiau pasidalyti su jumis viena mintimi.

Prieš mažiau nei trejus metus Serbija buvo arti savo pačios sukeltos izoliacijos ribos. Šiandien tokio pavojaus jau nebėra, ir Serbija tvirtai žengia į priekį artėdama prie Europos Sąjungos. O sparta priklausys tik nuo pačios Serbijos.

Šia rezoliucija skatiname Serbiją žengti šiuo istoriniu keliu ir Serbijai siunčiame aiškią žinią, kad džiaugiamės šios šalies sėkme ir suprantame visus sunkumus, su kuriais Serbija susiduria.

  Pirmininkė. – Bendros diskusijos baigtos.

Pasiūlymas dėl rezoliucijos pateiktas Užsienio reikalų komiteto siekiant užbaigti šias diskusijas. Balsavimas šiuo klausimu vyks rytoj, 12.30 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Palaikau ir remiu visus veiksmus, vedančius prie sparčios Serbijos integracijos į ES, nes dauguma serbų pageidauja šios integracijos. Tačiau norėčiau pažymėti, kad didžioji dalis nesklandumų, dėl kurių serbai peikiami Europos Parlamento pasiūlyme dėl rezoliucijos, gali būti suvokiami kaip kilę dėl kai kurių ES valstybių narių anksčiau vykdytos žalingos veiklos Balkanuose ir tiesioginės NATO agresijos Serbijos atžvilgiu. Turėtume palengvinti Serbijos prisijungimą prie ES, nes narystė šiai šaliai − ne atlygis, o ES suteikiama galimybė prisidėti prie daugelio problemų sprendimo, kurias iš tikrųjų patys tiesiogiai arba netiesiogiai sukėlėme. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant Serbijos etninių mažumų klausimus reikia taikyti labai išmintingą ir suderintą požiūrį. Europos Parlamento pasiūlyme dėl rezoliucijos pripažįstami Serbijos „albanų mažumos lūkesčiai“ ir pabrėžiama, kad reikia gerbti „teisę į provincijos autonomiją“. Jei sukūrus bendrus teisės aktus, kuriais bus suteiktos specialiosios teisės, bus „išspręstos“ mažumų problemos, tai bus „sprendimas“, kuris turės pražūtingų padarinių valstybei, ir taip bus ne tik Serbijos atveju. Vienintelis būdas apsaugoti mažumų teises − nuosekliai skatinti ir ginti žmogaus teises.

  Csanád Szegedi (NI), raštu. – (HU) Vengrija 2010 m. lapkričio 16 d. ratifikavo ES ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimą. Besiruošdama pirmininkauti ES Tarybai Vengrija nepasimokė iš istorinės klaidos, kai turėjo galimybę Rumunijos prisijungimui nustatyti sąlygą, kad būtų suteikta regioninė autonomija Transilvanijoje gyvenančioms vengrų mažumoms. Dar ir šiandien jaučiami šios praleistos galimybės padariniai: išniekinamos vengrų kapinės, Transilvanijoje vyksta tylus vengrų genocidas. ES ir Serbijos stabilizacijos ir asociacijos susitarimu Europos Sąjunga ir Vengrijos užsienio reikalų ministerija turi užtikrinti mažumų apsaugą. Europos Sąjungai daromas didelis spaudimas parodyti šalims kandidatėms, kad prisijungimas prie ES − pasiekiamas tikslas; ir tai ji turi daryti užbaigdama ir paspartindama asociacijos susitarimus. Nors „Jobbik“ partija, pvz., pritaria Kroatijos, kaip kriterijus atitinkančios šalies, prisijungimui, ji ir toliau tvirtai prieštarauja skubotiems veiksmams Serbijos atžvilgiu. Didesnė autonomija Serbijoje gyvenančiai vengrų mažumai, įskaitant visišką regioninę ir kultūrinę autonomiją, turėtų tapti prisijungimo proceso pratęsimo sąlyga. Be to, neturėtume atmesti idėjos, kad Voivodinos žmonėms reikėtų leisti referendume pareikšti savo valią dėl regiono statuso, tam tikru lygiu sušvelninant neišdildomas skriaudas, kurias vengrai patyrė dėl Trianono sutarties.

(Posėdis sustabdytas 10.25 val. ir atnaujintas 10.30 val.)

PIRMININKAVO: Jerzy BUZEK
Pirmininkas

6. Belgijos pirmininkavimo Taryboje apžvalga (diskusijos)

  Pirmininkas. – Gerbiamieji kolegos, norėčiau pasveikinti ministrą pirmininką Yves Leterme. Prieš pusę metų išklausėme Tarybai pirmininkaujančios Belgijos pristatymą. Šiandien išgirsime Tarybai pirmininkavusios Belgijos laimėjimų ataskaitą, taigi aptarsime visus klausimus, susijusius su priimtais teisės aktais, Europos išorės veiksmų tarnyba, finansų priežiūra, Europos piliečių iniciatyva, biudžetu.

Be to, sveikinu Pirmininką J. M. Barroso ir visus kitus čia esančius narius.

– Kitas klausimas – Tarybos ir Komisijos pareiškimai: Belgijos pirmininkavimo Taryboje apžvalga.

  Yves Leterme, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, pone J. M. Barroso, ekscelencijos, ponios ir ponai, nors gali būti pacituota netinkamoje vietoje, šioje Europos Parlamento posėdžių salėje, vis tiek norėčiau pradėti savo kalbą pacituodamas didįjį Šiaurės Amerikos mąstytoją, Ralphą Waldo Emersoną, kuris pasakė:

einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – „Neikite ten, kur kelias veda. Eikite ten, kur nėra kelio, ir palikite pėdsaką“.

einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) −Kitaip tariant: „Neikite ten, kur kelias veda. Eikite ten, kur nėra kelio, ir palikite pėdsaką“.

Ponios ir ponai, būtent taip kartu su jumis ir elgėmės per praėjusius šešis mėnesius. Mano šalies, Belgijos, buvo paprašyta perimti rotacijos tvarka vykstantį pirmininkavimą Europos Sąjungai po Lisabonos sutarties įsigaliojimo.

Tiesa, nebuvo taip, kad žengtume į visiškai nežinomą teritoriją, tačiau po Lisabonos sutarties įsigaliojimo reikėjo sukurti naujus Europos Sąjungos veikimo pagrindus, nes Europos Sąjungoje buvo sukurtos naujos institucijos. Todėl laikydamiesi savo šalies Belgijos tradicijos, padarėme viską, kad šios institucijos galėtų optimaliai veikti ir būtų sukurti tinkami precedentai šių institucijų santykiams.

Ponios ir ponai, norėčiau pažymėti, kad Europos Sąjunga − kaip ji apibrėžta Lisabonos sutartyje − šiandien veikia, ir veikia gerai. Europos Sąjunga turi naujas priemones, skirtas finansų sektoriaus priežiūrai, kuriomis, tikėkimės, bus užkirstas keliams naujoms krizėms, panašioms į tą, kurią šiuo metu vis dar mėginame įveikti. Patobulinta ekonomikos valdysena. Pasiektas susitarimas dėl 2011 m. biudžeto, ir svarbiausia, kad per tuos šešis mėnesius sudaryta iš viso beveik keturiasdešimt teisėkūros lygmens susitarimų tarp Parlamento ir Tarybos.

Ponios ir ponai, mūsų pasiryžimas gerbti ir Lisabonos sutarties tekstą, ir jos dvasią pasirinktas Europos Sąjungos ateities labui − tai investicija į dar glaudesnį Europos bendradarbiavimą. Kad tai pasiektume per savo pirmininkavimo Tarybai laikotarpį, laikėmės dviejų pagrindinių principų.

Pirma, nesiekėme veržtis į priekį. Užuot tai darę, įtraukėme savo programą, Belgijos programą su penkiomis svarbiausiomis sritimis, į Europos darbotvarkę, į Komisijos programą, į valstybių vadovų ar vyriausybių darbu kuriamas paskatas Europos Vadovų Tarybos lygmeniu ir į trejeto, kurį sudarome kartu su Ispanijos ir Vengrijos kolegomis, programą.

(NL) Antra, ponios ir ponai, nenorėdami primesti Belgijos darbotvarkės, pasirinkome tai, ką vadinu įtraukiuoju pirmininkavimu Tarybai. Veiksmingai bandėme kuo glaudžiau bendradarbiauti su visomis Europos institucijomis, atsižvelgdami į Lisabonos sutarties tekstą ir dvasią ir atlikdami vaidmenį, kuris iš tikrųjų tebuvo tik pagalbininko vaidmuo.

Bendradarbiavome su visomis šalimis, be abejonės, su Parlamentu ir Komisija, ir taip pat su naujuoju nuolatiniu Tarybos Pirmininku ir vyriausiąja įgaliotine ir, žinoma, su valstybėmis narėmis, tačiau, manau, galiu pasakyti, kad per visą pirmininkavimo Tarybai laikotarpį ypatingą dėmesį skyrėme konstruktyviam ir nešališkam darbui su Parlamentu, kurio galios buvo gerokai sustiprintos pagal naująsias taisykles.

Be abejo, šiandien reikėtų parodyti šiek tiek kuklumo, bet, turiu pasakyti, kartu su jumis pavyko užtikrinti, kad šis metodas būtų sėkmingas. Be to, ponios ir ponai, šiandien labiau nei kada nors anksčiau ES simbolizuoja institucijų ir valstybių narių sąveiką. Manau, kad šis metodas pasiteisino ir toliau bus veiksmingas, nes buvo ir tebėra sutelktas į rezultatus, o ne į įvaizdžio kūrimą. Taip galėčiau apibūdinti mūsų pirmininkavimą Tarybai, kartu ir Europos Parlamento darbą, nors būtent jūs turėtumėte tai vertinti.

Pone pirmininke, ponios ir ponai, vis dėlto norėčiau pareikšti padėką už bendradarbiavimą Belgijos vyriausybės ir kolegų, kurie dalyvavo rotacijos principu vykstančio pirmininkavimo Tarybai procese, vardu. Manau, vertėtų pažymėti, kad dauguma mūsų pasiektų susitarimų buvo vieningai patvirtinta labai didele balsų dauguma. Tai liudija apie diskusijų kokybę ir – tai turėtų nuraminti Europos piliečius – tinkamai pasirinktą prioritetą, kurį teikėte Europos interesams, iškeldami juos aukščiau už nacionalinius interesus.

Taigi, ponios ir ponai, šeši mėnesiai baigėsi. Be abejo, negalime gyventi praeitimi. Ateinančiais mėnesiais ir metais iš tikrųjų turėsime daugiau darbo nei kada nors anksčiau, nes Europos Sąjunga, mūsų visuomenė, susiduria su itin dideliais iššūkiais. Toliau norėčiau trumpai juos apžvelgti.

Žinoma, pirmas uždavinys − tęsti darbą, kurį pradėjome per praėjusius šešis mėnesius, būtent toliau stiprinti ekonomikos valdyseną. Per tuos šešis mėnesius kartu stengėmės taikyti reikiamas priemones, kad euro zonoje būtų išvengta krizės. Tačiau nepakanka įveikti tik matomus požymius. Pavojai, su kuriais susidūrė daugelis euro zonai priklausančių šalių, parodė, kad pinigų sąjunga iš tikrųjų negali gyvuoti be ekonominės sąjungos, be didesnės ekonominės konvergencijos. Todėl turime ryžtingai siekti didesnės ekonominės sanglaudos, didesnės sanglaudos valstybių narių finansų, ekonominės ir socialinės politikos srityse.

Įgyvendinant ekonomikos valdyseną kartu reikia ir griežtai stebėti Europos Sąjungos valstybių narių biudžeto ir struktūrinės politikos sritis. Turime visapusiškai išnaudoti Europos semestrą, kurį sukūrėme šiuo tikslu. Sugrįžimas prie biudžeto drausmės turėtų būti ne tik neprivalomas tikslas; tai turi būti patikrinama ir, prireikus, vykdoma Europos lygmeniu. Be abejo, kalbu ne apie drausmę, kurios reikia laikytis vien todėl, kad tai yra drausmė; protingai tvarkomi viešieji finansai yra būtini siekiant atkurti tvarų ir patikimą augimą, kuris sudaro galimybes kurti darbo vietas mūsų piliečiams. Akivaizdu, kad šios darbo vietos būtinos siekiant išlaikyti turimą itin savitą Europos socialinį modelį, kuriuo remiantis labai svarbi politinė ir ekonominė laisvė, socialinis solidarumas ir ekologinė atsakomybė.

einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (DE) Europos Sąjunga turi panaudoti naujai įdiegtas priemones, kad galėtų veiksmingai stebėti finansų rinkas. Tikimasi, kad šios priemonės bus parengtos iki šių metų pabaigos. Tai būtina siekiant išvengti naujų katastrofų rinkose.

Ekonominė konvergencija, nacionalinės biudžeto ir struktūrinės politikos galimybių stebėsena, naujos finansų rinkos priežiūros priemonės – visa tai gali sudaryti įspūdį, kad Europos Sąjungos aparatas pakankamai sunkiai veikia ir yra sudėtingas. Žinoma, tikėtina ir tai, kad nuodugnesnė valstybių narių nacionalinių politinių sprendimų stebėsena nevyks be diskusijų ir nesutarimų. Tačiau tai neturėtų atgrasyti, nes tai sudaro Europos integracijos esmę.

Antra sritis, kurioje turime išlaikyti pagreitį, tai Europos Sąjungos vaidmuo pasaulyje. Šioje srityje pasiekėme pažangą. Suderintu pasirengimu ir vieningu atstovavimu iš tikrųjų padidinome savo įtaką Didžiajame dvidešimtuke (G-20). Pastaraisiais mėnesiais Europos Sąjunga pradėjo kurti savo diplomatinių atstovybių visame pasaulyje tinklą. Šie žingsniai yra teigiami, bet turi būti stiprinami.

Iš tiesų, Europos Sąjunga apie daugelį pasaulio problemų kalba vieningai, bet vien tik žodžių neužtenka. Europos Sąjunga turi būti įtakingesnė, gebėti veikti ryžtingai ir tapti įtakinga ir galinga jėga šiame daugiapoliame pasaulyje.

Trečia, turime apsvarstyti finansinę Europos Sąjungos perspektyvą. Be abejo, dabar ne metas, kai vyriausybės gali svarstyti gerokai padidinti įnašus į Europos Sąjungos biudžetą, tačiau jokiu būdu negalime išvengti diskusijų apie ilgalaikę finansinę perspektyvą.

Šiam Parlamentui buvo pažadėta, kad vyks konsultacijos dėl Europos Sąjungos būsimo finansavimo pobūdžio, būdų ir priemonių. ES negali „gyvuoti pusbadžiu“: reikia turėti ilgalaikę perspektyvą.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tas, kad šiuos uždavinius galėsime įveikti tik tada, jei tikėsime savimi labiau nei kada nors anksčiau. Kalbėdamas apie uždavinius, su kuriais susidursime ateinančiais metais, norėčiau pacituoti prancūzų mąstytoją ir rašytoją André Frossardą. Pirmiausia pacituosiu prancūziškai, o tada pateiksiu vertimą:

einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) „Europa visiškai pagrįstai siekia bendros politikos ir bendros valiutos, bet pirmiausia Europa turi turėti savo dvasią“.

„Europa visiškai pagrįstai siekia bendros politikos ir bendros valiutos, bet pirmiausia Europa turi turėti savo dvasią“.

Iš tikrųjų, kolegos, Europai reikia dvasios. Turime tikėti savimi ir savo sėkme, o ne ieškoti pateisinimo tam, kuo ir kas esame. Turime nepamiršti, kad prieš tapdama rinka, prieš tapdama valiuta, prieš tapdama institucijų grupe, Europos Sąjunga – mūsų Sąjunga – pirmiausia buvo vizija, tikėjimas, svajonė. Svajonė apie taiką šiame žemyne, kuris kentėjo nuo daugelio karų.

Girdėjau, kad europiečių kartoms, kurios niekada nepatyrė karo, kalbėti apie taiką jau nebemadinga. Galiu tik patarti: „Apsidairykite“. Pvz., pažvelkite į visus pabėgėlius, kurie pas mus atvyksta gelbėdamiesi nuo karo, ginkluotų konfliktų ir tironijos. Šie pabėgėliai, be abejonės, nežiūri su panieka į mūsų laimėjimus skleidžiant taiką ir saugumą beveik visame žemyne. Ir šie pabėgėliai – šie žmonės – trokšta, kaip ir daugelis žmonių visame pasaulyje, tokių teisių ir laisvių, kurias daugelis mūsų piliečių vertina kaip savaime suprantamą dalyką.

Europos Sąjunga sukurta tam, kad mūsų piliečiams ir imigrantams užtikrintų taiką, taip pat laisvę, demokratiją, pagrindines piliečių teises ir teisinę valstybę. Tikime kiekvieno asmens teise į žmogiškąjį orumą, o tai reiškia žmogaus teisę gyventi oriai ir nebūti žeminamam, kaip ir teisę laisvai mąstyti, kalbėti ir melstis.

Dažnai cituojama Jeano Monnet mintis, kad be žmogaus nėra veiksmų, tačiau be institucijų nėra tęstinumo. Ši mintis tinka dabarčiai, kaip tiko ir tada, kai ji buvo pasakyta, tačiau, kita vertus, tiesa ir tai, kad be tvirtus įsitikinimus turinčių vadovų šios institucijos sužlugs. Turime nepamiršti, kad piliečiai mus palaikys tik tada, jei suteiksime jiems viziją: jeigu suteiksime jiems svajonę.

Baigdamas kalbą norėčiau palinkėti pirmininkavimą Tarybai perėmusiai Vengrijai visapusiškos sėkmės. Esu įsitikinęs, kad ji aukštai iškėlusi neš deglą, kuris yra Europos svajonė apie taiką ir laisvę bei dar stipresnės Europos Sąjungos siekis.

(Plojimai)

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (FR) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, ponios ir ponai, veiksmingumu ir susitelkimu, pragmatiškumu ir vedina Bendrijos dvasios Europos Sąjunga Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu pasiekė svarbią pažangą, todėl nusipelno mūsų pasigėrėjimo ir pripažinimo.

Europos Komisijos vardu norėčiau nuoširdžiai pasveikinti ministrą pirmininką Y. Leterme, visą vyriausybės komandą, administraciją ir visus belgus, kurie dėjo visas pastangas stengdamiesi užtikrinti, kad pirmininkavimas Tarybai būtų sėkmingas.

Tai buvo puikus ir nuostabus pirmininkavimas Tarybai, trukęs kebliu ir sunkiu laikotarpiu sprendžiant dėl Europos Sąjungos ateities. Retai kada uždaviniai buvo tokie svarbūs, o sunkumus būtinai reikėjo įveikti. Per tuos ilgus neramumų ir šurmulio kupinus mėnesius –atleiskite už tokį apibūdinimą  – Tarybai pirmininkaujanti Belgija tvirtai laikėsi Europos politikos kurso. Belgijos veiksmuose visada buvo galima įžvelgti esminį veikimo Europos Sąjungos vardan aspektą, visų solidarumą dėl bendro Europos intereso. Be to, Belgijos veiksmai padėjo pasirinkti geriausią kelią, kaip pasiekti svarbiausius tikslus: stabilumą ir augimą, kuris sudaro galimybes kurti naujas darbo vietas.

Tai buvo mėnesiai, kai Europa vis dar gyveno karštligišku ritmu besiplečiant finansų krizei ir didėjant valstybės skolai. Visų dėmesys buvo nukreiptas į euro zonos ateitį ir mūsų pasiryžimą ją apginti. Kai tvirtiname, jog padarysime viską, kad apsaugotume euro zonos stabilumą, tai neturėtų būti tušti žodžiai. Tai paprasčiausiai mūsų tvirtos politinės valios ginti bendrą likimą išraiška. Euro zonos ateitis ir Europos Sąjungos ateitis − tai dvi vienos monetos pusės. Savo ir būsimų kartų labui siekiame, kad ši ateitis būtų stabili ir klestinti. Tai visada buvo ir tebėra Europos integracijos ir Bendrijos dvasios esmė.

Pagrindinės reformos, kurias įsipareigojome įvykdyti, rodo, kad žinome, su kokiais uždaviniais susiduria Europos Sąjunga. Turime prisitaikyti prie naujos politinės, ekonominės ir strateginės sparčiai besikeičiančio globalaus pasaulio realybės. Tai turime pasiekti išlaikydami savo vertybes, apgindami interesus ir padidindami patikimumą bei įtaką tarptautiniu lygmeniu.

Pagrindiniai sprendimai, kuriuos priėmėme siekdami sustiprinti Europos ekonomikos valdyseną ir panaikinti makroekonominį disbalansą, ir yra šios pažangos esmė. Tai nėra pasirinkimas, tai būtinybė. Tikiuosi, kad per ateinantį šešių mėnesių laikotarpį Europos Parlamentas ir Taryba patvirtins pasiūlymus dėl ekonomikos valdysenos.

Esminis klausimas yra ne tai, kas iš skirtingų politinių Europos suinteresuotųjų šalių taps laimėtoju ar pralaimėtoju, o tai, ar kiekvienas iš mūsų yra pasirengęs bendradarbiauti visiškai laikantis abipusių prerogatyvų. Iš esmės keliamas klausimas, ar Europos Sąjunga kaip visuma taps laimėtoja ar pralaimėtoja. Atsakymas aiškus: jei nesustiprinsime ekonomikos valdysenos, pralaimėsime ir euro zonoje, ir visoje Europos Sąjungoje.

Nesustiprinę ekonomikos valdysenos, pralaimėsime kovą dėl stabilumo, augimo ir užimtumo Europoje. Nesustiprinus ekonomikos valdysenos stiprūs šiandienos ryšiai rytoj gali susilpnėti. Nesustiprinę ekonomikos valdysenos, prarasime patikimumą ir tarptautiniu lygmeniu.

Kadangi ekonomikos valdysenos ir makroekonominio disbalanso klausimai yra ir pasauliniai klausimai ir ypač aptariami Didžiajame dvidešimtuke (G-20), kaip galime išlikti patikimi ir įtakingi savo tarptautinių partnerių atžvilgiu, jei nesugebame šių klausimų išspręsti net ES lygmeniu? Kalbu kruopščiai apsvarstydamas visus savo žodžius: Europos Sąjungai tai iš esmės egzistencinis klausimas. Arba elgiamės ir veikiame kaip Sąjunga, arba nesugebame taip veikti ir leidžiame, kad mus nustumtų į šalį. Tai iš tikrųjų mūsų bendro likimo klausimas.

Laimei, einame atkaklaus savo teisių gynimo linkme. Todėl norėčiau kuo nuoširdžiausiai pasveikinti Tarybai pirmininkavusią Belgiją. Rugsėjo 17 d. ECOFIN Taryboje buvo pasiektas susitarimas įkurti naujus ekonomikos valdysenos ciklus, vadinamąjį Europos semestrą. Praėjusią savaitę žengtas pirmas žingsnis pristatant Europos Komisijos parengtą metinę augimo apžvalgą, kurioje aiškiai nurodyta, kad turime sutelkti dėmesį į tris svarbiausias sritis, t. y. stiprinti makroekonominį stabilumą – visų pirma atliekant griežtą fiskalinį konsolidavimą – vykdyti struktūrinę reformą ir skatinti augimą, kad būtų kuriamos darbo vietos.

Be to, sėkmingai įgyvendinome finansų priežiūrą, visų pirma patvirtindami naują Europos finansų priežiūros sistemą, kuri įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., kai buvo įkurta Europos sisteminės rizikos valdyba ir trys naujos finansų priežiūros institucijos, užsiimančios atitinkamai rinkų, bankų ir draudimo priežiūra.

Per tuos šešis mėnesius taip pat pasiekėme susitarimus dėl spekuliacinių ir kitų alternatyvių investicinių fondų valdymo ir reitingų agentūrų. Mūsų piliečiams griežtos taupymo priemonės yra ne kažkokia miglota sąvoka, o negailestinga kasdienio gyvenimo realybė. Europoje daugelis žmonių susirūpinę ir nerimauja, tačiau Europoje daugelis žmonių taip pat tikisi, kad reformos, kurios buvo per ilgai atidėliojamos, galiausiai bus užbaigtos, kad Europos matmuo bus integrali sprendimo dalis ir kad Europa pasaulyje apgins savo projektus, vertybes ir interesus.

Todėl svarbu kuo plačiau paskleisti žinią apie tai, ką Europos Sąjunga daro, kad atkurtų augimą, kuris būtų tvarus, suteiktų galimybes kurti darbo vietas ir tokią Europos bendruomenę, kuri būtų teisingesnė ir palankesnė aplinkai.

Be to, norėčiau paminėti keletą kitų laimėjimų, ypač užsienio politikos ir išorės santykių srityse. Vienas iš tokių laimėjimų yra spalio 6 d. pasirašytas laisvosios prekybos susitarimas su Pietų Korėja, kuris, paprastai teigiant, yra vienas plačiausių užmojų Europos Sąjungos pasirašytų komercinių susitarimų ir kuris turi išlikti pavyzdžiu ateityje pasirašant dvišalius komercinius susitarimus.

Priešingai nei manė kai kurie pesimistai, Kankūne taip pat padaryta tam tikra pažanga siekiant daugiašališkumo kovoje su klimato kaita. Kankūne pastebėjome ir tai, koks svarbus Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir Komisijos bendradarbiavimas siekiant, kad Europa tarptautinėje arenoje kalbėtų aiškiu ir girdimu balsu.

Aptariant praktinius rezultatus, taip pat norėčiau palankiai įvertinti galiausiai Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu pasiektą transporto srities susitarimą dėl „Eurovinjetės“ paketo. Tai labai svarbu mūsų piliečiams.

Norėčiau pagirti ir Tarybai pirmininkavusią Belgiją už pavyzdinį darbo metodą, kurį taikant buvo galima atsižvelgti ir įgyvendinti pagrindines Lisabonos sutarties naujoves. Per įtemptas diskusijas dėl 2011 m. Europos Sąjungos biudžeto, kai įsigaliojo naujosios Sutartyje numatytos biudžeto taisyklės, Belgija veiksmingai panaudojo visus derybinius įgūdžius. Tai buvo puikus Europos dvasios ir kompromisų kultūros pavyzdys. Komisija didžiuojasi savo indėliu siekiant šio rezultato.

Rytoj, vykdydamas įsipareigojimus Parlamentui, dalyvausiu pirmame susitikime su Europos Parlamento Pirmininku J. Buzeku ir ministru pirmininku V. Orbánu, rotacijos tvarka einančiu Tarybos Pirmininko pareigas, kuriame aptarsime kitus veiksmus, kurių būtina imtis sprendžiant biudžeto klausimus.

2010 m. buvo sunkūs metai ir kartais reikėdavo labai daug pastangų. Tačiau galiausiai tai buvo labai našūs metai. Tarybai per tuos metus pirmininkavo dvi šalys, Belgija ir Ispanija, kurios ryžtingai plėtojo Europos integracijos procesą. Tame ir įžvelgiu Europos Sąjungos stiprybę ir tinkamą institucijų veikimą. Dabar trečioji šio trejeto šalis, Vengrija, turės palaikyti šį postūmį.

Svarbūs praėjusiais metais priimti sprendimai rodo tai, kad mes visi − Parlamentas, Taryba, Komisija, valstybės narės − žinome, ką turime atlikti, kad užtikrintume stabilią ir klestinčią Europos Sąjungos ateitį. Jei žinome, ką turime daryti, tai turime tai daryti dabar. Minėjome, kad turime tam valios; ir dabar turime parodyti, kad iš tikrųjų galime laikytis savo politinių įsipareigojimų jų nemenkindami, nesilpnindami ir neleisdami, kad mus apgautų nedrąsūs atsigavimo ženklai.

Turime sustiprinti savo veiksmus, parodyti, kad tai nėra reakcija į rinkų krizės spaudimą, o tvirtas mūsų troškimas gyventi Europos Sąjungoje ir siekti taikos, solidarumo ir laisvės.

  Jean-Luc Dehaene, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, Tarybai pirmininkavusi Belgija pelnytai sulaukė pagyrų iš visur. Jūs ir jūsų kolegos, pone ministre pirmininke, galite priskirti sau įvairius puikius laimėjimus. Užuot kalbėjęs apie konkrečius laimėjimus, visų pirma norėčiau pabrėžti vadinamąjį „auksinį standartą“, kurį nustatėte pirmininkavimui Tarybai. Galiausiai, Tarybai pirmininkavusi Belgija buvo pirmoji šalis, kuri savo veiklą vykdė pagal Lisabonos sutartyje nustatytą naują institucinę sąrangą. Tai jau savaime iššūkis.

Sutartyje iš esmės pakeista institucinė sąranga, kaip jau minėjau pranešime dėl praėjusio laikotarpio. Taigi, Europos Vadovų Taryba ir Taryba dabar akivaizdžiai tapo dviem atskiromis institucijomis, kurioms pirmininkaujama atskirai. Kitas naujas bruožas tas, kad Sutartyje vartojama ta pati formuluotė apibūdinant ir Tarybos, ir Parlamento įgaliojimus. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad kai kurie Tarybos nariai susidūrė su sunkumais prisitaikydami prie naujo Parlamento ir Tarybos santykio. Tai buvo akivaizdu per diskusijas dėl biudžeto.

Tačiau to negalima pasakyti apie Tarybai pirmininkavusią Belgiją. Konsultuodamasi su Komisija ir Parlamentu Belgija dėjo visas pastangas siekdama įgyvendinti Europos teisėkūros darbotvarkę. Čia visada svarbiausi buvo Europos prioritetai. Tai iš dalies paaiškina ir sėkmingą Tarybai pirmininkavusios Belgijos darbą. Praeityje pirmininkaujant Tarybai per dažnai mėginta iškelti nacionalinius prioritetus aukščiau už Europos agentūrų prioritetus. Šiuo atveju taip nebuvo, todėl Europa per šį pirmininkavimo Tarybai laikotarpį padarė didelę pažangą. Belgijai pirmininkaujant Tarybai taip pat vyko sunkios diskusijos dėl biudžeto, kuriose nustatyta kryptis siekiant įveikti vieną iš didžiausių iššūkių, su kuriais Europos Sąjunga susidurs ateinančiais metais − tai naujos finansinės programos rengimas. Belgija iš pirmiau Tarybai pirmininkavusių valstybių perėmė įsipareigojimą, kad Parlamentas bus įtrauktas į diskusijas dėl daugiametės finansinės programos. Savo ruožtu Komisija, atsižvelgdama į savo pasiūlymą dėl daugiamečio plano, įsipareigojo parengti pasiūlymus dėl nuosavų Europos Sąjungos išteklių, taigi labai svarbu, kad tai būtų atlikta. Parlamentas užtikrins, kad ir Komisija, ir ateityje Tarybai pirmininkaujančios valstybės laikytųsi šių įsipareigojimų.

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pone ministre pirmininke Y. Leterme, Tarybai pirmininkaujančios valstybės atstovai, pone J. M. Barroso, šią savaitę turime galimybę palyginti dvi Tarybai pirmininkaujančias valstybes: vieną, kuri ką tik baigė pirmininkauti, ir kitą, tik pradėjusią pirmininkauti. Apie Tarybai pirmininkavusią Belgiją norėčiau pasakyti, kad atliktas puikus darbas, taigi labai už tai dėkoju. Šis darbas buvo atliktas, neatsižvelgiant į sunkias sąlygas – politinė padėtis savoje šalyje, be abejonės, nebuvo paprasta, Lisabonos sutartis yra nauja ir netgi santykis su Europos Vadovų Taryba nėra itin lengvas. Tačiau Tarybai pirmininkavusi Belgija visą dėmesį skyrė Europai. Ji stengėsi vesti Europą į priekį.

Dėl Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos – iki šiol, kad ir kaip būtų – matome Tarybai pirmininkaujančią valstybę, kuri daugiau dėmesio skiria savo vidaus reikalams, kitaip tariant, stengiasi išlaikyti įtaką savo šalyje, visų pirma vertinant itin prieštaringą žiniasklaidos įstatymą, dėl kurio taip pat vėliau diskutuosime. Tikiuosi, V. Orbán labai atidžiai išnagrinės, kaip Belgija pirmininkavo Tarybai ir galbūt pasinaudos šios šalies patirtimi.

Pone Y. Leterme, kalbėjote apie ekonomikos valdyseną. Šiuo atžvilgiu galiu tik pritarti J. M. Barroso. Visada susiduriama arba su vienokiomis, arba su kitokiomis aplinkybėmis. Arba Europoje vyksta kita plėtra, kuria kurstoma krizė – ir ne tik euro zonoje – arba mėginama sukurti veiksmingą ekonomikos valdyseną, kuri būtų pagrįsta ne tik visų valstybių narių bendradarbiavimu, bet ir ryžtingais Komisijos veiksmais. Pone J. M. Barroso, turėkite omenyje, kad šiuo atžvilgiu jus remiame. Pone Y. Leterme, daug pasiekėte šioje srityje, tačiau dabar turime žengti į priekį ir imtis naujų veiksmų.

Minėjote, kad pirmiausia reikia plėtoti bendradarbiavimą mokesčių, finansų ir socialinėse srityse. Toliau norėčiau pakalbėti apie antrą sritį, kurioje Belgijai puikiai sekėsi, būtent apie socialinį aspektą. Manau, kad visiems rūpi – nors galbūt skiriasi tam skiriamas dėmesys – kad šis socialinis aspektas būtų atitinkamai plėtojamas. Socialinė Europa nereiškia, kad viskas sprendžiama Europos socialinėje ir politinėje srityje; tai verčiau reiškia, pvz., dalykus, kuriuos aptarėte ir pasiekėte kovojant su skurdu. Gėdinga matyti, kad skurdas Europoje tam tikru mastu didėja. Kaip ir minėjote, tą patį galima pasakyti apie vis labiau besiskiriančias pajamas. Per savo pirmininkavimo Tarybai laikotarpį aiškiai leidote suprasti, kad tai ne tik socialinis, bet ir ekonominis klausimas. Didesnis skurdas ir didesnė socialinė nelygybė lemia konkurencingumo mažėjimą. Tai įrodyta ekonomiškai, finansiškai ir empiriškai. Jūsų minėti klausimai yra labai svarbūs.

Be to, svarbi jūsų nuomonė, pareikšta apie piliečių Europą. Kartu su M. Šefčovičiumi ir šio Parlamento nariais realiai prisidėjote prie Europos piliečių iniciatyvos idėjos. Jei europietiškos jėgos tinkamai ja pasinaudos ir priartins Europą prie piliečių, tai bus svarbus žingsnis į priekį.

Be abejo, linkime Belgijai kuo didžiausios sėkmės ateityje. Svarbus ir politinės arenos veikėjų elgesys. Tikiuosi, kad visos Belgijos politinės jėgos stengsis pasiekti tikrą sutarimą. Sunku įtikinti žmones, kurie gyvena krizės paliestame regione, kad tereikia tik pasiekti susitarimą, kartu spręsti svarbius klausimus, jeigu tai neįmanoma Belgijoje – vienoje iš valstybių, kuri sudaro Europos Sąjungos šerdį.

Šiuo atžvilgiu linkiu didelės sėkmės. Daugeliu atveju jūsų pirmininkavimas Tarybai buvo pavyzdinis. Tikiuosi, kad vėliau Tarybai pirmininkausiančios valstybės seks jūsų pavyzdžiu.

(Plojimai)

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Krisztina Morvai (NI). – Pone pirmininke, norėčiau paklausti H. Swobodos, kaip šis narys sau leidžia kritikuoti Tarybai pirmininkaujančią Vengriją, kai pirmininkavimas vos tik prasidėjo. H. Swoboda nieko apie tai nežino. Kodėl nekritikuoja bičiulių iš Socialistų frakcijos, kurie šaudė į savo žmones per 1956 m. revoliucijos penkiasdešimtmečio minėjimą ir kurie savavališkai įkalino šimtus žmonių? Būtent į šiuos žmones turėtų kreiptis ir juos kritikuoti.

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, jau esu girdėjęs tokią pastabą, kad jei kritikuojate vyriausybę, kritikuojate ir šios šalies žmones. Anksčiau taip buvo ir mano šalyje.

Taigi, išsiaiškinkime. Mes nepradėjome šių diskusijų. Tai buvo Vengrijos vyriausybė su šiuo – kaip minėjau – prieštaringai vertinamu įstatymu. Tai įstatymas, dėl kurio ginčijasi daugelis Vengrijos piliečių, kurie kentėjo valdant komunistams ir dėl nacių režimo. Žmonės išsigandę, kad jų žodžio laisvei kyla pavojus. Būtent tai ir reikia aptarti.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, siūlau diskusijas apie Tarybai pirmininkaujančią Vengriją pratęsti rytoj. Turėtume atskirti šiuos klausimus, kitaip ministras pirmininkas Y. Leterme turės tarti žodį apie naują žiniasklaidos įstatymą Vengrijoje, ir nemanau, kad tai jo atsakomybė.

Ponios ir ponai, Parlamento vaidmuo – leisti teisės aktus ir stebėti, kaip jie įgyvendinami, o tai reiškia, kad turime būti kritiški, kai padėtis blogėja ir viskas vyksta netinkama linkme, tačiau turime ir pagirti, jeigu padėtis pagerėja. Galėtume teigti, kad Belgija pirmininkavo Tarybai gerai, netgi labai gerai, ir taip buvo dėl daugelio žmonių pastangų: pirmiausia Belgijos vyriausybės atstovų, kartu daugelio diplomatų, nuolatinio atstovo, nuolatinio atstovo pavaduotojo ir visų asmenų, kurie kiekvieną dieną dirbo prisidėdami prie šių sėkmingų rezultatų.

Tai buvo nelaukta sėkmė, nes, ministre pirmininke, rinkėjai visiems nuolat užduodavo klausimą: kaip laikinoji vyriausybė gali sėkmingai pirmininkauti Tarybai? Manau, tai buvo pirmas kartas, kai turėjome tikrą Europos vyriausybę, nes tai buvo tokia vyriausybė, kuri visą dėmesį skyrė tik Europos reikalams ir Europos problemoms ir kurios dėmesio neatitraukė savosios tautos reikalai.

Tai vos ne pasiūlymas kitoms vyriausybėms tapti laikinosiomis vyriausybėmis, kai Europos Sąjungoje perimamas pirmininkavimas Tarybai, kad šešis mėnesius visą dėmesį jos galėtų skirti Europai, užuot retkarčiais įsiterpdamos į tam tikrų problemų sprendimą.

Manau, kad Belgijos pirmininkavimas Tarybai iš esmės buvo sėkmingas dėl vienos priežasties (įvertinkite finansų priežiūrą, rizikos draudimo fondus, reitingų agentūras): nes ši Tarybai pirmininkavusi valstybė suvokė, kad remiantis naująja sutartimi turime siekti „daugiau Europos“, ir šį „daugiau Europos“ siekį iškėlė Taryboje. To negalima pasakyti apie visas Tarybai pirmininkavusias valstybes. Jean-Luc Dehaene buvo teisus, kad daug valstybių narių vis dar nesupranta, jog pasikeitė pagrindinės taisyklės.

Pagrindinės taisyklės pasikeitė, ir Tarybai pirmininkavusi Belgija pirmoji tai suvokė. Jei sudarėme susitarimą dėl Europos priežiūros, kuriuo remiantis galiausiai buvo pasiekti Europos Parlamento tikslai, taip atsitiko todėl, kad Tarybai pirmininkaujanti Belgija Taryboje esantiems kolegoms pasakė: „Taip nieko nepasieksime, tai turi būti Europos sprendimas“, priešingai nei sprendimas, kurį 2009 m. gruodžio mėn. pasiūlė finansų ministrai.

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Europos patentą. Pone pirmininke, įvyko esminis lūžis. Raginu jus ir visus kitus Parlamento narius netrukus Europos Parlamente pritarti patentui, kad po daugiau nei 20 metų Europos patentas galiausiai taptų realybe.

  Isabelle Durant, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, kaip jau minėta pirmiau, akivaizdu, kad iki šiol Belgijos politiniai veikėjai kur kas sėkmingiau dirba už savo valstybės ribų nei savo šalyje. Bet kokiu atveju tuo džiaugiuosi ir sveikinu juos. Belgijos komanda atliko puikų darbą, ir tai labai gerai.

Be to, laikausi nuomonės, kad prieštaravimai, su kuriais susidūrėte įvairios sudėties tarybose, iš tikrųjų primena prieštaravimus, su kuriais susiduriame Belgijoje vykstančiose diskusijose: solidarumas, darbuotojų perkėlimai, viskas, kas susiję su lėšų išėmimu ar įnešimu, – tai itin aktualūs Belgijai klausimai, kuriuos jums teko spręsti ir Taryboje.

Be to, pone J. M. Barroso, kadangi išreiškėte savo susižavėjimą ir pripažinimą, galbūt kada nors ateityje Europos Sąjunga galėtų stumtelėti Belgiją teisinga linkme arba ištiesti pagalbos ranką. Kadangi Belgija padėjo Europos Sąjungai, galbūt Europos Sąjunga galėtų padėti Belgijai išeiti iš federacinės aklavietės.

Grįždama prie keleto konkrečių klausimų, ministre pirmininke, būtent prie biudžeto klausimo, norėčiau pabrėžti, kad didesnė atsakomybė tenka pirmininkavimą Tarybai užbaigusiai valstybei, o ne jį pradedančiai. Todėl biudžeto klausimu manau, kad neabejotinai pritrūko drąsos priimant pasiūlymą dėl konvencijos dėl finansinių išteklių, tačiau nuosavų išteklių klausimas ateinančiais mėnesiais bus pagrindinis klausimas, ir šiuo atveju labai pasitikiu Belgija – kuri „atgaus žodžio laisvę“ neatstovaudama visoms valstybėms narėms ir kalbėdama už save – toliau sprendžiant šį klausimą.

Antras svarbus klausimas − Europos rinkimų apygarda. Ateityje Tarybai teks spręsti šį klausimą. Žinau, kad Belgijoje yra asmenų, kurie nepageidauja federacinės rinkimų apygardos, bet manau, kad tai reikalinga, ir galbūt taip yra būtent todėl, kad žmonės Belgijoje nenori to, ką Belgija siekia įgyvendinti Europos lygmeniu. Europos rinkimų apygarda būtų labai naudinga užtikrinant tai, ką vadinate Europos Sąjungos „siela“, tai reiškia, kad Europos piliečiai paprasčiausiai suvoktų save kaip piliečius, kurie gali balsuoti ne tik dėl nacionalinių atstovų. Manau, tai labai svarbus klausimas.

Ir trečias klausimas, kuris jau minėtas − Europos piliečių iniciatyva. Šiuo klausimu taip pat tikiuosi, kad Belgija paspartins įgyvendinimo procesą. Be ekonomikos valdysenos reformų, tai svarbi priemonė, taigi tikiuosi, kad Belgija gali prisidėti paspartindama ir sustiprindama šį procesą.

  Derk Jan Eppink, ECR frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, per praėjusius šešis mėnesius Belgija įrodė, kad buvo verta pirmininkauti Tarybai. Nepagalvotumėte, kad tuo metu išrinktoji Belgijos vyriausybė pareiškė atsistatydinanti. Vartydamas dokumentus, kuriuos man suteikta teisė vertinti, matau, kad balansas yra teigiamas. Tai Susitarimas dėl rizikos kapitalo reguliavimo, finansų rinkų priežiūros reglamentas ir 2011 m. biudžetas. Esu puikiai susipažinęs tiek su Belgijos, tiek su Europos reikalais. Europos politikos sritys yra ir buvo Belgijos politikos sričių tąsa, tik keliami didesni tikslai. Per pokalbius ir ilgus priešpiečius mėginama surasti kompromisą ir, prireikus, šiek tiek pataikaujama, kad būtų pasiektas rezultatas.

Taigi, yra teigiančių, kad Belgija – tai miniatiūrinė Europa. Būtent čia ir slypi pavojus Europai, nes Belgijos sistema daugiau negali veikti grindžiama kompromisais. Nėra net Y. Leterme pasekėjo. Jei Belgija − Europos ateitis, tada turime savęs paklausti: kodėl Belgijos sistema neveikia? Kodėl ši sistema silpnėja?

Mano manymu, paaiškinimas yra tas, kad Belgija sukūrė pereinamojo laikotarpio ekonomiką, kuri šiuo metu nėra tinkama. Iš solidarumo nukreipėme grynųjų pinigų srautą iš Flandrijos į Valoniją ir Briuselį, tačiau, pone J. M. Barroso, jei solidarumas bus rodomas tik viena kryptimi, tada žmonės vieni nuo kitų atitols, būtent tai dabar ir vyksta Belgijoje.

Šiuo metu Europoje esame įnikę į pereinamojo laikotarpio ekonomikos kūrimą. Jūs tuo užsiėmėte, todėl buvo pradėta piktnaudžiauti euru. Dabar susidūrėme su raginimu išleisti euroobligacijas. G. Verhofstadt kasdien ragina tai padaryti. Be to, pažvelkite į Euro neatidėliotinos pagalbos fondą, kuris pradeda priminti Ponzi schemą. Iš pradžių fondas buvo laikinas, vėliau nuolatinis, o dabar šiam fondui ir toliau turime skirti vis daugiau pinigų. Vienas iš nuostolių bus susijęs su konkurencingumu, nes Europoje sumažės užsienio investicijų. Tie, kurie pageidauja pamatyti, kaip atrodys rytojaus Europa, šiandien turėtų pažvelgti į Belgiją! Toliau galėtume įsivaizduoti Vokietiją Flandrijos vaidmenyje, kuri tvirtintų: „daugiau nebenorime mokėti už visus kitus“. Kai kurie nariai iš to pasijuoks, tačiau toks pavojus yra arčiau negu manote. Tegul tai mus visus pažadina.

Pone Y. Leterme, visada jus gerbiau. Linkiu visapusiškos sėkmės visiems jūsų darbams, kad ir ko imtumėtės, tačiau bijau, kad Belgija jus dar užlaikys šiame poste.

  Patrick Le Hyaric, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, nors pripažįstu, kad pirmininkavote Europos Sąjungai itin sunkiomis aplinkybėmis, ištikus krizei, tačiau pabrėžėte, kad socialiniai klausimai bus vienas iš jūsų prioritetų ir paskelbėte statutą siekdamas apsaugoti viešąsias paslaugas.

Deja, nieko nenuveikėte šiuo klausimu. Ne tik nebuvo parengta jokia iniciatyva siekiant apsaugoti visuotinės svarbos paslaugas, bet šiandien, sustiprinus Stabilumo paktą, atsidūrėme susirūpinimą keliančioje spiralėje, kai siekiant sumažinti valstybių narių skolas finansų rinkų ir jų reitingų agentūrų grobuonys verčia valstybes nares išparduoti viešąsias gėrybes, kurios yra turtas užtikrinant teisingumą ir lygybę.

Sprendžiant socialinius klausimus reikėjo viso Parlamento budrumo, kad būtų užkirstas kelias sunkvežimių vairuotojų darbo laiko pailginimui arba vadinamajam „vieno leidimo“ projektui, išplėstiniam vadinamosios F. Bolkešteino (Bolkestein) direktyvos variantui.

Tai buvo Europos kovos su skurdu metai. Tačiau Europos Sąjungoje nepraturtėjo nė vienas neturtingas žmogus; neturtingų žmonių skaičius, priešingai, vis didėja! Reikia pripažinti, kad kovai su krize skirtos priemonės neveiksmingos, nes jomis pažeidžiamos socialinės teisės.

Dėl priimtos strategijos reikia nuolat raminti kreditorius valstybėse narėse, kurios smarkiai įsiskolino sumažinus kapitalo apmokestinimą, taip pat dėl sulėtėjusio augimo, kurį lėmė perkamosios galios sumažėjimas ir griežtas taupymas – šį žodį pirmą kartą išgirdau iš J. M. Barroso lūpų. O dabar siekiate, užuot tikrinę nacionalinius parlamentus, a priori tikrinti valstybių narių biudžetus.

Slapčia pradėjote peržiūrą Europos sutarčių , kurios, kaip vakar tvirtinote, yra nekeičiamos. Dar nuolat atsisakinėjote pradėti diskusijas dėl socialinės ir aplinkos plėtros fondo sukūrimo, kuris būtų finansuojamas iš kapitalo judėjimo mokesčių, ir didesnio kapitalo apmokestinimo derinimo, dėl Europos centrinio banko pinigų, skirtų valstybių narių skolai perpirkti ir dėl viešųjų paslaugų plėtros, kuri būtina siekiant užtikrinti teisingumą ir socialinę pažangą.

Ministre pirmininke, pradėdamas pirmininkauti Tarybai minėjote, kad siekiate pirmininkauti nuosaikiai, ir tai pateisino jūsų reputaciją. Tačiau reikia pripažinti, kad jūsų pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu buvo patenkinami finansų rinkų ir didžiųjų akcininkų interesai. O žmonės gyvena vis didesniame skurde.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau palinkėti visiems nariams, ypač Komisijai, biurui ir Parlamento nariams laimingų Naujųjų metų, nors panašu, kad tai bus labai sunkūs metai. Be kita ko, norėčiau tarti žodį apie Komisijos Pirmininko J. M. Barroso mestą iššūkį, kad su pasauline ekonomikos valdysena turėtume įrodyti, kas yra Europa. Tai vieninga ekonominė, kultūrinė ir galbūt taip pat politinė jėga. Todėl visi turime paremti Komisiją, kad Europa ir toliau išliktų pagrindine jėga.

Dėl Belgijos pirmininkavimo Tarybai bendrai pripažįstama, kad tai buvo labai sėkmingas pirmininkavimas. Be paminėtų dalykų, norėčiau pridurti dar du aspektus, kurie dar nebuvo čia paminėti ir kuriais pabrėžiama Tarybai pirmininkavusios Belgijos sėkmė. Visų pirma, Belgija dirbo itin europietiškai; kitaip tariant, laikėsi Komisijos ir Europos Parlamento darbotvarkės. Tarybai pirmininkaujančios valstybės paprastai įtraukia nacionalinius klausimus. Belgija parodė puikų pavyzdį, kad esame Europa ir laikomės Komisijos parengtos darbotvarkės. Antras pagirtinas Belgijos pirmininkavimo Tarybai aspektas buvo pritaikytas modelis; tai buvo trišalio dialogo ir trišalio Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos bendradarbiavimo modelis. Sveikinu savo kolegas Parlamento narius.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, sulaukėte labai daug pagyrų dėl Belgijos pirmininkavimo Tarybai, ir tai suprantama. Europos Komisija ir Parlamentas jaučia palengvėjimą, kad Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpis jau baigėsi ir neįvyko jokių didelių katastrofų. Iš tikrųjų, vyriausybės neturinti „dirbtinė valstybė“, kuri nesugeba valdyti netgi savo šalyje, neatrodo tinkamiausia kandidatė perimti pirmininkavimą ES.

Be abejo, atsižvelgiant į tai, kad buvote tik laikina vyriausybė, galima teigti, kad kartu su ministrais turėjote galybę laiko pirmininkauti Tarybai. Galima teigti, kad pasinaudojote diplomatais, kurie puikiai atliko savo darbą, o įgyvendinus Lisabonos sutartį pirmininkavimas rotacijos tvarka tapo ne toks svarbus.

Tai gali būti tiesa, bet manau, kad geriausias jūsų sprendimas buvo pasinaudoti partijos Vlaams Belang („Flamandų interesas“) patarimu ir, visų pirma, likti nepastebimiems. Galėjote padaryti tas pat klaidas kaip per pirmesnį Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpį 2001 m. Prisiminkite nepavykusį vadinamąjį „Praline“ aukščiausiojo lygio susitikimą Briuselyje, susidariusias diplomatines kliūtis ir Laekeno deklaraciją, kuri galiausiai atvedė į Europos Konstitucijos žlugimą.

Be abejo, Tarybai pirmininkavusi Belgija negalėjo apsieiti ir be incidentų: pirma, prisiminkite, kai socialistų ministras, atsakingas už pensijas, M. Daerden pirmininkavo Ministrų Tarybai būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – Komisijos nario L. Andoro veido išraiška labai iškalbinga; flamandų mokesčių mokėtojai ir galutiniai mokėtojai jau nebedrįsta juoktis, nes žino, kad šis žmogus atsakingas už jų pensijas.

Be to, užsienio reikalų ministras S. Vanackere žūtbūt mėgino atversti naują puslapį Turkijos stojimo derybose, ir tai darė bet kokia kaina, neatsižvelgdamas į žmonių nuomonę, kai nereikėtų net svarstyti apie derybas su Turkija.

  José Manuel García-Margallo y Marfil (PPE). – (ES) Pone pirmininke, neketinu kartoti to, kas jau pasakyta. Belgija puikiai pirmininkavo Tarybai. Norėčiau aptarti du klausimus: finansų priežiūrą ir Europos semestrą. Šiuo atveju norėčiau apžvelgti tai, kas atlikta, ir, svarbiausia, ką dar reikia atlikti.

Aptariant finansų priežiūrą, per 48 valandas ministras D. Reynders sugebėjo gauti dokumentus, kurie padėjo išeiti iš aklavietės, todėl galėjome Tarybai ir Komisijai pateikti tai, ko Komisija prašė: tai Europos valdžios institucijos, kurios pradėtų veikti 2011 m. sausio 1 d. ir būtų stiprios, autentiškos Europos valdžios institucijos, turinčios politinę įtaką.

Vėlesni įvykiai nebuvo tokie įtikinami. Dar neišrinkome šių valdžios institucijų pirmininkų; turime labai mažą biudžetą, ir man buvo pasakyta, kad sutikusių eiti šias pareigas atlyginimai nebus labai dideli. Be abejo, šie atlyginimai bus daug mažesni už premijas, kurias gauna Londono bankininkai.

Dar reikia išspręsti du klausimus: sisteminių institucijų reguliavimą, įnašus ir bankų mokesčius.

Dėl sisteminių institucijų reguliavimo siekiame, kad būtų įkurta už priežiūrą atsakinga Europos valdžios institucija, veikianti per nacionalines valdžios institucijas, kurios šiuo atveju veiktų kaip agentės ir laikytųsi Europos valdžios institucijos nurodymų. Kitoks variantas būtų bevertis.

Apmokestinimo klausimu naujausiame Komisijos nario A. Šemetos pateiktame pasiūlyme išvardijami visi galimi bankų mokesčiai. Parlamentas jau patvirtino du įnašus: įnašus į koordinuojamus garantijų fondus ir įnašus į bankų stabilumo fondus. Tai jau atlikta, o vėliau galėsime aptarti bankų apmokestinimą arba bankų sandorių apmokestinimą, nes kita, pabrėžiu, jau atlikta.

Dėl Europos semestro tik norime, kad viskas būtų suderinta: su euroobligacijomis, Europos obligacinėmis paskolomis projektams finansuoti, mechanizmu ir kt. …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Kathleen Van Brempt (S&D). – (NL) Pone pirmininke, bijau, kad pasikartosiu. Jei atvirai, tai buvo iš dalies labai ramios diskusijos, tačiau jomis galime ir didžiuotis, taigi esu laiminga galėdama prisidėti prie kolegų Parlamento narių pagirdama Tarybai pirmininkavusią Belgiją. Pone Yves Leterme, jūsų komanda, ministrai ir politinis bei diplomatinis korpusas atliko puikų darbą. Su tuo tiesiogiai susidūriau. Man buvo labai malonu dalyvauti dviejuose trišaliuose pokalbiuose aplinkos klausimais ir – neturėtumėte labai dėl to nustebti, nors šį kartą ir sulauksite šiek tiek pagyrų – dabar norėčiau pagirti jus už sumanumą, su kuriuo pirmininkavote Tarybai.

Tačiau prie šių pagyrų norėčiau pridurti esminį ir šalutinį „bet“. Pirmasis „bet“ susijęs su socialine politika; manau, kad padarėme pažangą rengdami įvairius paketus socialiniais klausimais. Nepaisant to, turime būti sąžiningi ir pripažinti – nekalbu apie Tarybai pirmininkavusią Belgiją − kad Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais Europos dėmesys šioms problemoms nebuvo itin didelis. Nebuvo padaryta jokios realios pažangos teisės aktų srityje, pvz., dėl minimalių pajamų Europoje, taigi šioje srityje vis dar reikia daug atlikti.

Antrasis „bet“ susijęs su Tarybai pirmininkavusios Belgijos vaidmeniu įgyvendinant Lisabonos sutartį. Sulaukiau sveikinimų iš G. Verhofstadto ir J. L. Dehaene, buvusių ministrų pirmininkų ir ypač gerai išmanančių institucinius klausimus. Tačiau susidūrėme ir su vaidmens sumažėjimu, visų pirma su Tarybai pirmininkavusios Belgijos politinės lyderystės stoka rengiant kai kuriuos iš tikrųjų svarbiausius paketus. Pastebėtas delsimas ir nieko neveikimas, ir dėl to H. Van Rompuy turėjo perimti vadovavimą.

Tai diskusijos dėl ekonomikos valdysenos ir Europos Sąjungos skolų krizės. Kiti vyriausybių vadovai – jau nekalbant apie ministrę pirmininkę A. Merkel ir prezidentą N. Sarkozy – ėmėsi šių klausimų. Mano nuomone, be kitų priežasčių, skolų krizė lėmė ribotus paskutinės Tarybos rezultatus. Prieš tai Tarybai pirmininkavusi Belgija prisiėmė politinės lyderystės vaidmenį, ir tikiuosi, kad kita vyriausybė iš tiesų taps Europos Sąjungos lydere.

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, kartu kuriame teisės aktus, tačiau dažnai nežinome, kaip tie teisės aktai įgyvendinami valstybėse narėse. Aiškiai pabrėžėte, kad šis Parlamentas remia Komisijos siekį atitikties lenteles įtraukti į visus ateityje leidžiamus teisės aktus.

Tarybai pirmininkavusi Belgija labai padėjo pateikdama Tarybai dokumentą, kuriame skatinamas atitikties lentelių naudojimas, pabrėžiant, kad šios lentelės prisideda prie aiškumo ir skaidrumo užtikrinimo, nes tokiu būdu ES teisės aktų taikymas bus spartesnis ir veiksmingesnis. Manau, kad prasidėjo šio klausimo svarstymo laikotarpis.

Pone ministre pirmininke, norėčiau sužinoti, ar savo apibendrinamose pastabose galėtumėte aptarti, kokio atsakymo sulaukėte pateikę šį dokumentą ir ar Belgijos vyriausybė būdama trejeto ir Tarybos narė ir toliau darys spaudimą įtraukti atitikties lenteles.

  Bart Staes (Verts/ALE). – (NL) Pone pirmininke, ponios ir ponai, turiu tik minutę Tarybai pirmininkavusiai Belgijai pagirti. Apskritai, pusiausvyra gali būti teigiama, bet manau, kad galėčiau visus vienodai pagirti. Manau, labai pasisekė, kad Komisijos nariai J. Potočnik ir C. Hedegaard parodė labai tvirtą poziciją turinio atžvilgiu svarbioje Biologinės įvairovės konferencijoje, kuri vyko Nagojoje, ir Kankūne vykusioje konferencijoje apie klimato kaitą.

Kai kas užsiminė – ir kartais tai buvo sakoma juoko forma – kad Tarybai pirmininkavusi Belgija taip gerai dirbo todėl, kad turėjo galybę laiko ir visą savo dėmesį ir energiją galėjo skirti pirmininkavimui Tarybai. Pvz., G. Verhofstadt minėjo, kad tai buvo pirmas kartas, kai Europa turėjo visą darbo laiką dirbančią vyriausybę. Sutikčiau su tuo. Tačiau negalime neatsižvelgti į tai, kad kartu su šiomis komandomis dirbo daug kitų asmenų, taip pat kartu dirbo puikiai pasirengusi, gerai informuota diplomatinė tarnyba, kuri pasižymėjo puikiais derybiniais sugebėjimais ir užtikrino, kad pirmininkavimas Tarybai būtų sėkmingas.

Pone Y. Leterme, rytoj Belgijoje bus įteiktas „Auksinio batelio“ apdovanojimas. Jei šis apdovanojimas turėtų būti įteiktas Tarybai pirmininkavusiai Belgijai, t. y. geriausiai Tarybai pirmininkavusioje Belgijoje dirbusiems asmenims, tai „auksinį batelį“, be jokių abejonių, įteikčiau Belgijos diplomatiniam personalui, žmonėms, sėdintiems už jūsų, kurie užtikrino, kad jūs pats, jūsų komanda ir regioninė vyriausybė iš tikrųjų atliktų puikų darbą.

  Paweł Robert Kowal (ECR). – (PL) Pone pirmininke, nereikia net sakyti, kad norėčiau prisidėti prie sveikinimų ir pagyrų už Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu atliktus darbus. Ar iš tikrųjų Belgijai pirmininkaujant Tarybai visi Europoje užmiršo apie nacionalinius interesus ir sutelkė dėmesį tik į Briuselio institucijų nustatytus interesus, kuriuos rėmė Belgijos vyriausybė? Akivaizdu, kad taip nebuvo. Per praėjusius šešis mėnesius stebėjome įvykius Europoje, ir galima aiškiai pastebėti, kad tik todėl, kad Tarybai pirmininkavusi valstybė nekalbėjo apie nacionalinius interesus, nereiškia, kad tokių interesų nebuvo.

Antras dalykas, kuris galbūt yra esminis ir dėl kurio labiausiai abejota diskusijose, yra šis: nebūtų gerai, jei supriešintume tai, ką vadiname Europos tikslais, su vadinamaisiais nacionaliniais tikslais. Galiausiai, nacionaliniai tikslai, apie kuriuos kalbame, yra konkrečios valstybės idėjos. Tai konkretus indėlis, be kurio padėtis Europoje būtų daug blogesnė. Negalime nustatyti principo, pagal kurį šie tikslai, kurie skirti Europai, bet nustatyti konkrečiose valstybėse narėse, būtų įvardijami ne kaip vertybė, o kaip problema.

  Rui Tavares (GUE/NGL). – Pone pirmininke, gal galėčiau paprašyti ministro pirmininko dėmesio? Pone ministre pirmininke, esu jums iš kairės. Norėčiau atvirai pakalbėti. Turiu tekstą portugalų kalba, bet pabandysiu kalbėti angliškai, nes būtent šia kalba pasakėte tai, kas patraukė mano dėmesį: „pažvelkite į pabėgėlius. Pažvelkite į pabėgėlius, jeigu manote, kad karas ir taika nėra svarbūs Europai“. Kreipėtės į jaunąją kartą.

Turiu pripažinti, kad mano širdis suspurdėjo, nes esu Europos Parlamento pranešėjas pabėgėlių klausimu. Pirmininkaudami Tarybai galėjote padaryti daugiau nei tik žvelgti į pabėgėlius. Galėjote padaryti ką nors, kad jiems padėtumėte; tai nebuvo sunku. Taryba galėjo užbaigti bendro sprendimo procedūrą, kurią Parlamentas pradėjo dėl pabėgėlių perkėlimo. Mes padidinome sumą, kurią skiriame valstybėms narėms pabėgėliams perkelti; nustatėme pirmumo kategorijas tiems žmonėms, kurie buvo išprievartauti, kankinami, kurie serga, ir tiems, kurie laukia perkėlimo stovyklose. Taryba neužbaigė bendro sprendimo procedūros. Panašu, kad taip atsitiko dėl 290 straipsnio ir deleguotų teisės aktų – tai numatyta Lisabonos sutartyje.

Teigiate: „pažvelkite į pabėgėlius“. Bet raginu jus padaryti tai, ką padarėme mes: apsilankyti al-Hol stovykloje Sirijoje. Pasiūlykite pabėgėliams perskaityti 290 straipsnį ir deleguotus teisės aktus. Pabėgėliai atsakys: „Apie ką jūs kalbate? Mano vaikai nelanko mokyklos; neturiu paso; esame įstrigę pabėgėlių stovykloje; kodėl kalbate apie nesvarbias institucines problemas, kai turėtumėte kaip nors padėti išspręsti mūsų problemą?“ Tai juodina Tarybai pirmininkavusios Belgijos darbą. Apgailestauju, kad taip sakau; tai darau su liūdesiu.

  Corien Wortmann-Kool (PPE). – (NL) Pone pirmininke, norėčiau prisidėti prie pagyrimų, kuriuos kolegos Parlamento nariai skiria Tarybai pirmininkavusiai Belgijai ir jums, pone ministre pirmininke, nes tada, kai jūsų kabineto sudarymas kėlė nuostabą daugeliui verslo bendrovių, iš tikrųjų sugebėjote priartėti prie Europos dvasios ir itin naudingai pirmininkauti Tarybai.

Manau, kad vadindamas save „pagalbininku“ menkinate savo vaidmenį, nes buvote varomąja jėga ir sugebėjote kūrybingai ir pasiaukojančiai įveikti skirtumus, įskaitant tuos, su kuriais susidūrėte dirbdami su Parlamentu. Jūsų dėka įgyvendinome tvirtą Europos priežiūrą, direktyvą, kuria reguliuojami alternatyvūs investiciniai fondai, ir Eurovinjetę, dėl kurios vyko sunkios derybos, užsibaigusios aiškia Tarybos išvada.

Tačiau remdamasi Europos dvasia, kurią įkvėpė jūsų kalba Parlamente, galiu pažymėti, kad žvelgiate ir į ateitį. Ypač norėčiau pabrėžti vieną jūsų kalboje paminėtą dalyką. Teisingai minėjote, kad ekonomikos valdysena neturėtume sukelti tokios padėties, kai simptomai tik pašalinami, tačiau nesiimama jokių veiksmų dėl vis dar esančio pavojaus, nes, atsižvelgiant į tai, kad griežtas Stabilumo ir augimo paktas gali tapti realybe, tai tėra vienintelis pagrindinis ekonomikos valdysenos ramstis.

Piliečių labui siekiame, kad visi kartu galėtume įveikti šią ekonomikos krizę ir vėl turėtume galimybę kurti darbo vietas piliečiams ir jauniems žmonėms, o to siekiant reikia tvirtos Europos makroekonominės priežiūros ir labai griežtos strategijos „Europa 2020”. Ar Europos semestras iš tikrųjų padės tai pasiekti? Ar valstybės narės taip pat įsipareigos šioje srityje plėtoti ekonomikos valdyseną? Parlamentas turėtų visapusiškai išnaudoti savo kaip vieno iš teisės aktų leidėjo vaidmenį kuriant valdysenos paketą − teisėkūros paketą siekiant, kad tai būtų įgyvendinta...

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, kai praėjusių metų liepos mėn. pateikėte Tarybai pirmininkavusios Belgijos programą, pasveikindamas pasijuokiau, kad tikriausiai savo pareigas eisite ir sausio mėn. tam, kad pristatytumėte rezultatus. Turiu pažymėti, kad maniau klystąs, ir nenorėdamas jūsų, pone ministre pirmininke, įžeisti, kaip ir visi belgai šiandien čia norėjau matyti vyriausybės vadovą, tinkamai išrinktą prie balsadėžių birželio 13 d. Tačiau būtent jūs turėjote imtis šio pirmininkavimo Tarybai, tad sveikinu jus ir visus dabartinės vyriausybės ministrus.

Toliau verčiau nekalbėkime apie vidaus politiką, o sutelkime dėmesį į Tarybai pirmininkavusios Belgijos rezultatus.

Be to, norėčiau pacituoti garsų amerikietį, kuris buvo ne filosofas, o tenisininkas. Arthur Ashe pasakė: „Siekiant sėkmės labai svarbus pasitikėjimas. Norint pasitikėti labai svarbu būti pasirengusiam“. Be abejonių, reikia pripažinti, kad būtent taip Tarybai pirmininkavusi Belgija sėmėsi įkvėpimo.

Sprendžiant klausimus, kuriuos čia, regis, tik aš vienas paminėsiu, padaryta didelė pažanga: glaudesnis bendradarbiavimas skyrybų klausimais; smurto aukoms skirtas Europos apsaugos orderis; būsimas platesnis bendradarbiavimas patentų srityje ir susitarimas dėl pavėluotų mokėjimų direktyvos ir dėl maisto produktų ženklinimo − tai laimėjimai, kuriais Tarybai pirmininkavusi Belgija gali didžiuotis.

Tai galima pasakyti ir apie bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) po 2013 m. Nors dar nepasiektas susitarimas, pritarta tvirtos dviejų ramsčių BŽŪP principui ir supaprastinimui. Tačiau žvelgiant į ateitį žemės ūkio srityje reikės tokio reguliavimo, kuriuo iki tam tikrų ribų galėtume apriboti rinkų nepastovumą. Tačiau dar neturime tokio susitarimo, tad rimtai nuogąstauju dėl Tarybai pirmininkausiančių valstybių − Vengrijos ir Lenkijos, nes nepanašu, kad šis klausimas joms būtų vienas iš svarbiausių.

Nors ir buvo geras pasirengimas, visapusiškas ministrų įsitraukimas, veiksmingas diplomatų ir Belgijos pareigūnų darbas, pirmininkavimo Tarybai paslaptis, kurią pabrėžėte, vis dėlto buvo ne savos darbotvarkės įgyvendinimas, o įsipareigojimas spręsti svarbiausius klausimus Europos lygmeniu ir daryti viską, kad su pragmatiškumu ir mums būdinga kompromisų kultūra būtų pasiekta pažanga.

Tikiuosi, kad ateityje Tarybai pirmininkausiančios valstybės pasimokys iš šio pavyzdžio.

  Anne E. Jensen (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, ir aš norėčiau padėkoti Tarybai pirmininkavusiai Belgijai už indėlį, visų pirma tose dviejose srityse, su kuriomis esu geriausiai susipažinusi: biudžeto ir transporto. Tai, kad derybos dėl biudžeto nutrūko pirmajame raunde, nebuvo Tarybai pirmininkavusios Belgijos kaltė ir, be abejonės, galiausiai suradome sprendimą dėl 2011 m. biudžeto. Taigi tikėkimės, kad Tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus (ITER) branduolio sintezės energijos projekto lankstumo ir finansavimo klausimai netrukus irgi bus išspręsti.

Transporto srityje Tarybai pirmininkavusi Belgija surado sprendimą dėl sudėtingo Eurovinjetės klausimo. Ypač norėčiau padėkoti Tarybai pirmininkavusiai Belgijai už paramą sprendžiant klausimą, prie kurio dirbau daugelį metų − tai Europos saugių poilsio aikštelių tinklo sukūrimas, kad sunkvežimių vairuotojai, kurie tiesiogine prasme „laiko visą Europą kartu“ ir kuria vidaus rinką, turėtų geras ir saugias darbo sąlygas. Norėčiau, kad visų kitų šalių vyriausybes įkvėptų palankus Belgijos vyriausybės požiūris šiuo klausimu ir kad galiausiai būtų imtasi realių veiksmų šiam projektui įgyvendinti.

  Mirosław Piotrowski (ECR). – (PL) Pone pirmininke, Belgija, kuri yra viena iš šešių Europos Sąjungą įkūrusių valstybių, ką tik baigė šešis mėnesius trukusį pirmininkavimo Tarybai laikotarpį. Nepaisant politinių sunkumų savo šalyje, kilusių dėl negalėjimo sudaryti vyriausybės, Belgija viešai giriama už veiksmingumą ir sėkmę įgyvendinus beveik visus išsikeltus tikslus. Todėl norėčiau prisidėti prie sveikinimų, nes per tokį trumpą laikotarpį ir atsižvelgiant į tam tikrus nustatytus prioritetus Belgija buvo pasirengusi ekonomikos krizei Europoje, apsaugojo Europos aplinką, kūrė atvirą ir saugią Europos Sąjungą, sukūrė nuoseklų socialinį modelį Europos Sąjungoje ir skyrė finansavimą ES bendrai užsienio politikai. Retai pasitaiko, kad tokia maža šalis per tokį trumpą laiką nuveiktų tiek daug Europos labui.

  Mathieu Grosch (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone ministre pirmininke Y. Leterme, prieš šešis mėnesius šio Parlamento nariai turėjo labai daug abejonių dėl Belgijos pirmininkavimo Tarybai, ir net tada, kai susipažinome su programa, daugelis Parlamento narių vis dar abejojo.

Šiandien reiškiame padėką jums ir nuolatinei atstovybei už puikų darbą ir pasirengimą, taigi, esame labai patenkinti. Be abejonės, nebuvo lengva pasiekti tokių sėkmingų rezultatų. Jau aptartos Belgijos vidaus politinės problemos, o G. Verhofstadt atkreipė dėmesį ir į tai, kad galbūt veiksmingumas ir nebuvo pasiektas nacionaliniu Belgijos lygmeniu ar Europos lygmeniu. Galbūt tai yra būsimos sėkmės priežastis, kitaip tariant, Europos Sąjungos lygmeniu kompetentingi politikai turi sulaukti ir reikiamo pripažinimo Belgijoje.

Šią sėkmę nebuvo lengva pasiekti, nes išorinės sąlygos taip pat nebuvo pačios geriausios. Taip nutiko vien todėl – tai galiu pasakyti Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos vardu apie transporto sritį – kad pasirinkote ne pačius lengviausius klausimus. Jau minėta, ir mums tai tikrai teikė pasitenkinimą, kad, be kitų klausimų, išspręstas Eurovinjetės klausimas. Tai nėra tik principo klausimas. Manau, kad čia kalbame apie naujus finansavimo šaltinius ir saugų, švarų, kartu veiksmingą judumą Europos lygmeniu. Tai mėginimas suprasti, ar rytoj galėsime geriau reguliuoti šią sritį – judumą – Europos lygmeniu.

Kadangi gyvenu pasienio srityje, džiaugiuosi ir dėl kelių saugumo nuostatų įgyvendinimo. Mums, kaip ir kiekviename pasienio regione gyvenantiems žmonėms, nepriimtina, kad būtent nuo transporto priemonių valstybinio numerio ženklų priklauso tai, ar asmuo, padaręs rimtą nusižengimą, bus nubaustas, ar ne. Sprendžiant šį keblų klausimą ėmėtės pirmųjų veiksmų.

Autobuso keleivio teisės − svarbus žingsnis, kuris reiškia, kad Europa savo piliečiams keleiviams suteikė teises keliauti visomis transporto priemonėmis. Per ugnikalnio sukeltą krizę pastebėjome, kad šios teisės svarbios ne tik verslui, bet ir keleiviams ir kad turėtų būti patvirtinta šios srities Europos programa. Tikiuosi, darbai bus tęsiami.

Galiausiai norėčiau jums ir Belgijai palinkėti tik to, kad šią patirtį, kurią parodėte Europos lygmeniu, galiausiai perkeltumėte į Belgiją federaciniu lygmeniu ir kad vyrautų patikimumas ir suvokimas, jog tie, kurie kelia reikalavimus – kaip ir elgėtės – turi pasiūlyti ir sprendimus.

  Alejandro Cercas (S&D). – (ES) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narių, atsakingų už užimtumą ir socialinius reikalus, vardu norėčiau prisidėti prie kolegų Parlamento narių sveikinimų pastaruosius šešis mėnesius Tarybai pirmininkavusiai Belgijai.

Ar gali būti taip, kad prisidedu prie šių sveikinimų nepaisant to, jog retai minėjote socialinį aspektą, ir Belgijai pirmininkaujant Tarybai ne dažnai būdavo rengiama socialinė apžvalga?

Taip, nes paprasčiausiai, pone Y. Leterme, turėjau galimybę dirbti su jūsų ministrėmis, L. Onkelinx ir J. Milquet, ir žinau, kaip itin sunkiomis aplinkybėmis kartu su savo komandomis jos siekė pažangos ne tik įgyvendinant socialinę darbotvarkę, bet ir Taryboje, kuri yra tokia nejautri socialinės Europos atžvilgiu ir kurią, deja, šiuo metu turime. Nepaisant to, darbas vyko šauniai, atsakingai, vyravo europietiška dvasia ir buvo stengiamasi užtikrinti, kad Parlamentas būtų išgirstas ir kad europiečiai būtų išgirsti šiuo itin sudėtingu laikotarpiu, kai Europos ateitis yra pavojuje.

Todėl prisidedu prie sveikinimų, pone Y. Leterme, ir tikiuosi, jog ateityje, susidūrus su iššūkiais, išsipildys jūsų pasakyti žodžiai, kad Europa atras savo dvasią. Tai turi būti politinė ir socialinė, ne tik ekonominė dvasia.

Norėčiau aptarti keletą klausimų, kurie nebuvo išspręsti Belgijai pirmininkaujant Tarybai, ir manau, kad perduosite europietišką, humanistinę dvasią Tarybai pirmininkausiančiai Vengrijai, nes vertinant Europos ateitį kyla pavojus daugeliui dalykų. Tai Europos imigracijos politika, bendras leidimas, dvi direktyvos dėl laikinų darbuotojų ir darbuotojų perkėlimo bendrovės viduje.

Tarybos Pirmininke, prašyčiau paraginti savo kolegas laikytis ilgalaikio požiūrio. Negalima skirtingai elgtis su į Europą atvykstančiais darbuotojais. Reikia vienodo požiūrio, nes kitaip atsiras spraga, kuri turės nenumatytų padarinių Europos Sąjungos ateičiai. Negalime leisti, kad darbuotojai atvyktų dirbti į Europą nevienodomis sąlygomis, nes taip sužlugdysime Europą.

Tikiuosi, kad per ateinančius šešis mėnesius Tarybai pirmininkausianti Vengrija įsiklausys į jūsų nuomonę ir jūs atgausite kalbos laisvę Taryboje, o Taryba sutelks dėmesį į Europos dvasią, kuri tegali būti humanistiška pažangos dvasia.

  Raffaele Baldassarre (PPE). – (IT) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, ponios ir ponai, norėčiau pažymėti, kad džiaugiuosi tokia Tarybai pirmininkavusia valstybe, kuri sugebėjo pragmatiškai ir veiksmingai įgyvendinti Europos darbotvarkę, nors ir pirmininkavo itin sunkiu laikotarpiu.

Pradedant per pirmąjį svarstymą patvirtinta nauja direktyvos dėl kovos su pavėluotais mokėjimais viešojo administravimo srityje redakcija, kuri labai svarbi verslo sistemos ateičiai, ir baigiant finansų priežiūros paketo patvirtinimu, Tarybai pirmininkavusi Belgija įrodė, kad yra ir praktiška, ir veržli.

Galėčiau pateikti kitų pavyzdžių, bet verčiau apibendrinsiu tai, ką būtų galima išmokti iš Belgijos, kuri labai teigiamai užbaigė savo pirmininkavimo Tarybai laikotarpį. Pirmiausia reikia turėti realistišką darbo programą; antra, reikia turėti veržlaus derėjimosi įgūdžių ir sugebėti pasiekti kompromisus; ir galiausiai, reikia visapusiškai įtraukti Europos institucijas, pradedant Parlamentu, o sprendžiant svarbius klausimus reikia laikytis tokio požiūrio, kuris nebūtų varžomas tam tikrų apribojimų ir nacionalinių interesų.

Tikiuosi, kad šis Belgijos pirmininkavimas Tarybai taps pavyzdžiu kitoms valstybėms. Nuoširdžiausiai ją sveikinu.

  Pervenche Berès (S&D). – (FR) Pone pirmininke, pone ministre pirmininke, puikiai kartu dirbome su ministrėmis Joëlle Milquet ir Laurette Onkelinx siekdami, kad Tarybai patvirtinant užimtumo gaires būtų išgirstas Europos Parlamento balsas; tada į mūsų poziciją buvo atsižvelgta, tačiau buvo svarbus ir viešųjų paslaugų klausimas, nes šių paslaugų svarba Europos socialiniam modeliui nuolat pabrėžta Belgijai pirmininkaujant Tarybai. Tikiuosi, kad postūmis, suteiktas tarpinstituciniam dialogui, ir toliau turės įtakos ir Komisijos, ir naujos Tarybai pirmininkaujančios valstybės darbui.

Glaudus bendradarbiavimas vyko dar vienu klausimu: kaip užtikrinti, kad minėta ekonomikos valdysena galėtų būti įgyvendinama savarankiškai, nes šiuo atveju traktuodami užimtumą kaip atsvarą, neabejotinai sulauktume nelaimės. Susirūpinimą kelia ir tai, kaip Komisija sprendžia šį klausimą Europos semestro paketo atžvilgiu, siūlydama valstybėms narėms žūtbūt mažinti atlyginimus arba iš esmės aklai didinti pensinį amžių ir mažinti pensijas. Tai nėra tokios aplinkybės, kuriomis ekonomikos valdysena galima būtų užtikrinti sėkmingą Europos problemos sprendimą, nors būtent to iš mūsų tikisi darbuotojai ir piliečiai.

  Morten Messerschmidt (EFD). – (DA) Pone pirmininke, norėčiau pažymėti, kad Tarybai pirmininkavusi Belgija sukūrė nuostabų ir neprilygstamą ES darbo pavyzdį. Nepaisant to, kad šalis neturėjo vyriausybės, Tarybai pirmininkavusi valstybė vis tiek sulaukia sveikinimų iš visų pusių. Galbūt tai rodo, kaip ES galėtų iš tikrųjų geriausiai dirbti – be išrinktų atstovų ir, tiesą sakant, be žmonių. Bet kokiu atveju Belgijai pirmininkaujant Tarybai įvyko didžiausia apgaulė, didžiausia Europos piliečių apgavystė nuo pat Lisabonos sutarties įsigaliojimo – dabar jau nuolatiniu tapusio krizės sukeltų problemų sprendimo mechanizmo įgyvendinimas.

Tuo metu, kai turėjome Europos žmones įtikinti, kad būtina patvirtinti Lisabonos sutartį, kurioje buvo numatytas beprecedentiškai didelis galių perdavimas Briuselyje esantiems užsieniečiams, buvo pažadėta, kad bent vienas dalykas tikrai neįvyks: niekada nebūsime atsakingi už kitų skolas. Tačiau per Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpį šis pažadas buvo sulaužytas. Dabar turime nuo 2013 m. įsigaliosiantį aktą, kuris reiškia, kad vis labiau tampame atsakingi už kitų skolas. Tai Tarybai pirmininkavusios Belgijos palikimas, ir tai apgailėtina.

  Ivo Belet (PPE). – (NL) Pone pirmininke, pone Y. Leterme, ponia E. Győri, ir jūs, ir jūsų diplomatinė tarnyba įrodė, kad netgi labai sunkiomis ekonominėmis sąlygomis galime dirbti sėkmingai ir įveikti tas aplinkybes bei sustiprinti Europą. Tai labai svarbu. Be abejonės, reikia pasiekti kompromisus, sunkius kompromisus. Čia visada atsiranda vietos kritikai, bet manau, kad šiomis aplinkybėmis auksinė taisyklė „Tobulumas − gerovės priešas“ tinka labiau nei bet kada anksčiau. Toks kompromisas visada pateisinamas, jei atsiranda galimybė padaryti pažangą ir jei tai sustiprina mūsų piliečių klestėjimą ir gerovę.

Pone Y. Leterme, kadangi turiu tik vieną minutę, pateiksiu trumpą pastabą dėl kito Belgijos pirmininkavimo Tarybai, kuris, tikėtina, įvyks 2025 m. ar panašiai. Tada tikriausiai būsite 65 metų, o aš būsiu metais vyresnis. Spėju, kad tada Europa pasauliniu lygmeniu vis dar bus stipri veikėja, tačiau tam turime išlaikyti paskutiniųjų šešių mėnesių postūmį. Bet kokiu atveju linkiu visapusiškos sėkmės ir čia, ir Briuselyje.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kolegos iš Belgijos, sveikinu jus! Nusiimu prieš jus kepurę! Kaip vengras labai džiaugsiuosi, jei Vengrijos pirmininkavimas Tarybai bus toks pat sėkmingas.

(HU) Toliau norėčiau kalbėti vengriškai. Belgijai pirmininkaujant Tarybai buvo sėkmingai užkirstas kelias krizės euro zonoje plitimui. Airijos pagalbos paketas parengtas rekordiniu greičiu. Parengta naujoji ekonominės politikos derinimo sistema, ir Tarybai pirmininkausianti Vengrija turės patvirtinti šešis su ekonomikos valdysena susijusius teisės aktus. Sukurta finansų priežiūra, taip pat įkurta Europos išorės veiksmų tarnyba ir parengta Piliečių iniciatyva. Galiu tik išreikšti didžiausią susižavėjimą dėl pažangos praktiškai perkeliant Lisabonos sutarties nuostatas į nacionalinę teisę, nors vis dar laukia daugybė klausimų, kuriuos reikės išspręsti.

(FR) Dar kartą sveikinu kolegas iš Belgijos. Tikiuosi, kad Vengrijos pirmininkavimas Tarybai bus toks pat sėkmingas.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, nors nuogąstauta, kad Belgijos vidaus politikos reikalai gali turėti įtakos rotacijos tvarka besikeičiančiam pirmininkavimui Tarybai, džiaugiuosi, kad Belgija paneigė šias prielaidas pragmatiškai ir veiksmingai tvarkydama Europos paketus. Iš tiesų, pavyzdiniai Tarybai pirmininkavusios Belgijos parengti dokumentų paketai apėmė įvairius Europos klausimus par excellence: Europos išorės veiksmų tarnybos įkūrimą, ekonomikos augimą ir finansų konsolidaciją, reglamento dėl Europos piliečių iniciatyvos priėmimą ir strategijos „Europa 2020” įgyvendinimą.

Rumunijos interesų atžvilgiu Tarybai pirmininkavusi Belgija laikėsi teisingo ir suderinto požiūrio. Dviejuose Rumunijai svarbiuose paketuose Tarybai pirmininkavusi Belgija pasirinko tuos variantus, kurie geriausiai atspindėjo Rumunijos ginamą poziciją: diskusijas romų klausimu remiantis socialinės įtraukties aspektu ir vadovavimą procedūrai, pagal kurią Europos Parlamentui turėjo būti pateiktas sprendimo dėl Rumunijos ir Bulgarijos prisijungimo prie Šengeno erdvės projektas.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Pone pirmininke, norėčiau pradėti pabrėždama, kad Belgija rotacijos tvarka perėmė pirmininkavimą Tarybai, kai padėtis buvo sudėtinga ne tik vidaus politikos srityje, bet ir, be abejonės, pasauliniu mastu.

Tačiau negaliu visų Europos Sąjungos nesėkmių priskirti Belgijai. Priešingai, norėčiau pasakyti, kad Belgija atliko puikų darbą palaikydama trišalį Komisijos, Tarybos ir Parlamento bendradarbiavimą.

Vadovaujant Belgijai pasiekta pažanga svarbiose bankininkystės sektoriaus priežiūros ir reguliavimo srityse – bent jau iš dalies. Spalio mėn. užbaigtos derybos dėl rizikos draudimo fondų, akcinių bendrovių ir kredito reitingų agentūrų reguliavimo.

Šioje srityje galėčiau įsivaizduoti dar didesnio masto priemones, bet manau, kad Belgijai pavyko suderinti bent jau įgyvendinamas priemones ir pasiekti šiokią tokią pažangą.

Tarptautinių santykių sritis irgi buvo labai svarbi. Europos Sąjunga įkūrė savo diplomatinę tarnybą, ir čia Belgija taip pat pasižymėjo kaip puiki tarpininkė.

Norėčiau baigti savo kalbą sveikinimu Belgijai ir pareikšti padėką už pirmininkavimą Tarybai; be to, viliuosi, kad Vengrija laikysis šio pirmininkavimo Tarybai pavyzdžio.

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, gal galėčiau užduoti platesnį klausimą? Per Kalėdas John Bruton, buvęs Airijos lyderis ir Tarybos pirmininkas pasakė, kad Europos Vadovų Tarybos vadinamasis „ne viso darbo laiko“ veiklos pobūdis iš tikrųjų neatitinka iškelto tikslo, atsižvelgiant į tai, su kokia krize susiduria Europa. J. Bruton nurodė, kad šiems svarbiems klausimams spręsti skirtas laikas yra tik šiek tiek ilgesnis nei tas, kurį vadovai praleidžia skrisdami į Briuselį.

J. Bruton minėjo, kad susidūrėme su finansų krize – gerovės valstybės, kurios gyventojai senėja, krize, nacionalinių valstybių globalizacijos krize, ir galbūt net su Europos demokratijos veiksmingumo krize. Be to, nurodė, kad lyderiai turėtų diskutuoti tol, kol pasieks abipusį susitarimą visais klausimais: dėl viso darbo, kurį reikia atlikti, o ne jo dalių ar atskirų užduočių. Tik taip rinkose bus sukurtas ilgalaikis pasitikėjimas. Norėčiau paprašyti narių tai aptarti, nes, galbūt, J. Bruton yra teisus.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pone Y. Leterme, savo kalboje pateikėte labai svarbių citatų; ir labai gaila, kad iš tikrųjų jus atsimins kaip šalies, kuri praėjus 219 dienų po rinkimų nesugebėjo sudaryti vyriausybės, ministrą pirmininką.

Matote, buvau susidaręs apie jus blogą nuomonę – nors ji neabejotinai pasikeitė bėgant laikui – nes inauguracijos dieną, jūsų, kaip einančio Pirmininko pareigas, pasiteiravau, kokių veiksmų imsitės dėl išpuolių prieš katalikų bažnyčią savo šalyje, atsižvelgiant į kratas, kurios buvo paskelbtos niekinėmis ir neveiksmingomis, kurias vertinau labai rimtai ir kurias vėliau patys teisėjai pripažino neteisėtomis.

Neatsakėte. Man tai nepatiko, nes manau, kad Pirmininkas turėtų atstovauti visiems žmonėms. Jei buvo pateiktas klausimas, Pirmininkas turėtų kaip nors pabandyti atsakyti ir pateikti drąsų sprendimą: pasakyti „pritariu“ arba „nepritariu“ ir paaiškinti, kodėl. To nepadarėte.

Šiandien galiu pasakyti, kad ir jūs, ir Tarybai pirmininkavusi Belgija atliko puikų darbą. Galbūt, jei nuo pat pradžių būtumėte labiau veikę mūsų „lygmeniu“, būtume užmezgę geresnius santykius.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone pirmininke, neabejotinai Belgija perėmė pirmininkavimą Tarybai itin sunkiu pereinamuoju laikotarpiu, kai dar nebuvo įveikta ekonomikos krizė ir kartu dar nebuvo visiškai įgyvendinta Lisabonos sutartis, kurios ribotas tinkamumas nustatytam tikslui irgi tapo akivaizdus.

Tačiau per visas diskusijas dėl euro gelbėjimo paketo pastebimas svarbus aspektas, kuris neturėtų būti užmirštas, būtent tai, kad ir euro zonos šalims skirtu gelbėjimo paketu, ir paskolomis Graikijai pažeidžiama Lisabonos sutartis. Taigi, abiem priemonėms trūksta teisinio pagrindo. Tai reiškia, kad ES akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją ir kad būtinai reikia atlikti tinkamą Sutarties keitimo procedūrą.

Be kitų kandidačių, siekiančių pasinaudoti pagalbos paketu – pvz., Airijos ir Portugalijos – Ispanija taip pat yra problemų kelianti euro zonos narė. Kita vertus, tokios daugiausiai į biudžetą mokančios valstybės narės kaip Vokietija ir Austrija tampa pelningais Europos Sąjungos šaltiniais, kuriais visi naudojasi. Akivaizdu, kad toliau taip būti negali. Belgija nesugebėjo išspręsti nė vienos iš šių – be abejonės, labai sunkių – užduočių, t. y. įveikti ekonomikos krizės ir įgyvendinti Lisabonos sutarties.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Pone pirmininke, išgirdome daug palankių atsiliepimų apie Belgijos pirmininkavimą Tarybai, visų pirma apie veiksmingas derybas ir ramų darbą sunkiu krizės laikotarpiu, Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikime, Kankūno konferencijoje ir per diskusijas dėl biudžeto. Finansų rinkų stabilumas, taip pat ekonomikos stabilumas buvo svarbiausios temos, tačiau reikėtų pažymėti, kad nacionalinis egoizmas tapo nevaldomas, ypač sprendžiant biudžeto klausimus. Reikėtų pasidžiaugti veiksmingomis Belgijos derybomis, bet galiausiai tai buvo dvyliktas kartas, kai Belgija pirmininkavo Tarybai. Ministras pirmininkas Y. Leterme minėjo, kad pirmininkavimo programa buvo sudaryta iš Tarybos ir Komisijos programų, nesiekiant joms suteikti jokių nacionalinių prioritetų. Tačiau turime sudaryti sąlygas ateityje Tarybai pirmininkausiančioms valstybėms spręsti dėl savo prioritetinių sričių. Manau, kad tai ir yra integracijos esmė ir dvasia, apie kurią kalbėjo ministras pirmininkas Y. Leterme. Nerimauju dėl krizės, su kuria susidūrėme per diskusijas dėl 2011 m. biudžeto, ir visų pirma to priežasčių bei prognozės, kad ateityje nepavyks lengvai susitarti dėl naujos finansinės perspektyvos.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Pone pirmininke, yra bent viena sritis, svarbi Europai ir regionui, kuriam priklausau – tai – Euskadi (Baskija) – dėl kurios visiškai nieko nenuveikėte.

Lisabonos sutartimi Parlamentui suteikiamos galios žvejybos srityje. Taryba nepritarė keletui planų dėl ančiuvių žvejybos. Prasidėjus Belgijos pirmininkavimui Tarybai aš asmeniškai pabrėžiau, kad esu pasirengusi tęsti derybas, siekiant vėl pradėti įgyvendinti svarbius sustabdytus planus, o jūs visai nesistengėte to padaryti. Todėl negaliu pasveikinti jūsų, nes iš esmės Taryba nepripažįsta teisių, kurios Lisabonos sutartimi suteiktos Parlamentui.

Manau, kad neišnaudojote galimybių stengdamiesi išspręsti problemą, kuri tęsiasi nuo Ispanijos pirmininkavimo Tarybai laikų. Nesiėmėte jokių veiksmų; todėl tikiuosi, kad kita Tarybai pirmininkausianti valstybė galės tai padaryti.

Be to, būčiau buvusi dėkinga, jeigu būtumėte skyręs šiek tiek dėmesio mano kalbai.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Pone pirmininke, ir aš norėčiau pasveikinti Belgijos vyriausybę sėkmingai pirmininkavus Tarybai, nepaisant sunkių sąlygų, kuriomis vyko šis darbas ir apie kurias jau kalbėta. Be to, toje srityje, kuria labiausiai domėjausi, norėčiau pasveikinti J. Milquet ir padėkoti jai už atsidavimą ir pasiryžimą rengiant pranešimą dėl Direktyvos dėl motinystės atostogų, neatsižvelgiant į tai, kad Taryba jai nepritarė šiuo klausimu. Tikimės, kad Tarybai pirmininkausianti Vengrija šiam klausimui suteiks atitinkamą svarbą. Y. Leterme priminė apie svajonę, kuria, be bendrosios rinkos, vadovavosi Europos projekto kūrėjai, o J. M. Barroso pabrėžė Europos dvasios svarbą. Manau, kad dabartinėmis aplinkybėmis tai puiku, nes reikia didesnės vienybės ir solidarumo siekiant išspręsti kylančius iššūkius.

  Czesław Adam Siekierski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Tarybai pirmininkavusi Belgija, tiksliau, dvi paskutinės ES Tarybai pirmininkavusios valstybės, dirbo tuo laikotarpiu, kai buvo įgyvendinama Lisabonos sutartis ir kuriamos naujos taisyklės. Abi šios valstybės apribojo savo nacionalinį požiūrį, kad būtų sustiprintas ES bendradarbiavimas ir koordinavimas. Toks geras metodas padeda stiprinti Bendrijos, o ne vyriausybės veiklos metodą. Kita vertus, turėtume būti atsargūs apribodami nacionalinį Tarybai pirmininkaujančių valstybių vaidmenį nustatant savo prioritetus. Turi būti išlaikyta tam tikra pusiausvyra. Neabejotina Tarybai pirmininkavusios Belgijos sėkmė – ekonomikos valdysenos sustiprinimas. Darbą pradėjo finansų institucijas prižiūrinčios agentūros. Daug nuveikta siekiant, kad būtų griežčiau stebima biudžeto drausmė. Veikla, kuria siekta struktūrinių reformų, tapo pagrindine plėtros priemone. Be to, galiausiai išeita iš aklavietės dėl 2011 m. ES biudžeto patvirtinimo. Paprasčiausiai reikėtų pasakyti „ačiū“.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad iš visų Parlamento pusių girdimos Tarybai pirmininkavusiai Belgijai skirtos pagyros suteikia drąsos, ir pagrįstai. Baiminausi, kad nebūtų susiklosčiusi priešinga padėtis. Manau, viena iš Tarybai pirmininkavusios Belgijos sėkmę lėmusių priežasčių buvo tai, kad ji sugebėjo atsižvelgti į Lisabonos sutarties realijas. Šiais laikais Tarybai pirmininkaujančių valstybių pasikeitimas turėtų būti nepastebimas. Tai tarsi estafetė: juo veiksmingesnis perdavimas – ir juo mažesnė svarba tam teikiama – tuo geriau. Belgija tai padarė išskirtinai puikiai ir kitoms šalims pateikė pavyzdį, kaip reikia dirbti ateityje.

Ypač norėčiau padėkoti už darbą biudžeto ir bankininkystės institucijų srityje, taip pat kuriant kitas institucijas. Jei šios institucijos dirbs sėkmingai, kaip ir tikimės, Tarybai pirmininkavusios Belgijos sėkmė, vertinant šiuos priimtus itin svarbius sprendimus, ateinančiais metais iš tiesų atrodys dar didesnė.

  Frédéric Daerden (S&D). – (FR) Pone pirmininke, pritariu praktiškai vieningai šį rytą pareikštai nuomonei. Pone ministre pirmininke, Belgijos pirmininkavimas Tarybai buvo puikus, nes Europos projektas buvo įgyvendinamas sunkiomis nacionalinėmis aplinkybėmis, kurios, vis dėlto, nesutrukdė spręsti iššūkių, su kuriais susiduria Europa. Kalbu apie 2011 m. biudžeto patvirtinimą ir tam tikrus aspektus, kuriuos vertinant apima kartėlis. Tačiau išvengėte žalingos institucinės priešpriešos.

Aptariant socialinį aspektą, nuo pat pradžių Tarybai pirmininkavusi Belgija susidūrė su kai kurių Tarybos narių nepatiklumu. Visų pirma dėl pagrindų direktyvos dėl minimalių pajamų. Nepaisant to, įkvėpta jūsų ministrų ir mūsų ministrų kovingos dvasios, Belgija pasiekė tam tikrą pažangą: EPSCO Tarybos pranešimas prieš kiekvieną Europos Vadovų Tarybos susitikimą tampa reikalinga atsvara ECOFIN Tarybos atžvilgiu; išvados dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų, pensijų, visų pirma Lježe vykusi konferencija pensijų klausimais, kurioje pabrėžta, kad būtina bendrai svarstyti pensijų tinkamumą ir tvarumą, o tai, mano nuomone, yra labai svarbu, ir EPSCO deklaracija dėl Kovos su skurdu metų.

Dar kartą sveikinu. Tikiuosi, pažanga bus daroma, kai Tarybai pirmininkaus ir kitos valstybės.

  Gay Mitchell (PPE). – Pone pirmininke, dėl darbo tvarkos norėčiau paprašyti patikslinti, kam leidžiama kalbėti pagal procedūrą „prašau žodžio“ ir kam ne. Man atrodo, kad pasiskirstymas mėnesinėse sesijose nėra teisingas. Prašau tai padaryti, nes nariai, kurie turi papildomų pareigų, negali ištisomis dienomis sėdėti Parlamente, o kiti nariai turi tokią galimybę.

Manau, kad Parlamento nariams turi būti suteikta teisėta galimybė įsiterpti į diskusijas. Atsiprašau už Parlamento trukdymą, bet paprašyčiau tai apsvarstyti.

  Pirmininkas. – Pone G. Mitchell, nenorėčiau išsiplėsti, tik pažymėsiu, kad turime sąrašą, kurį galite peržiūrėti. Beveik 20 šiame sąraše esančių žmonių turi galimybę tarti žodį. Jei pageidaujate, užeikite į mano biurą, aš jums parodysiu šį sąrašą, ir galėsime tai aptarti.

  Maroš Šefčovič, Komisijos Pirmininko pavaduotojas. – Pone pirmininke, šįryt Parlamente pareikšta daug palankių įvertinimų ir pagyrų. Komisijos vardu norėčiau pažymėti, kad to tikrai nusipelnyta. Savo europietiška dvasia Tarybai pirmininkavusi Belgija aiškiai parodė, kad geba neįtikėtinai veiksmingai dirbti ir vadovautis bendradarbiavimu grindžiamu požiūriu. Kai Tarybai pirmininkavusi Belgija ėmėsi darbo, visi žinojome, kad bus siekiama Europos tikslo – ir tik Europos tikslo – ir tai vyks ištikimai bendradarbiaujant institucijoms. Glaudus Tarybai pirmininkavusios Belgijos bendradarbiavimas su Europos Parlamentu ir itin glaudūs ryšiai su Komisija lėmė labai įspūdingus laimėjimus.

Šiandien galime pasakyti, kad Lisabonos sutartis yra visiškai veikianti. Piliečiams sugebėjome suteikti balsą per Europos piliečių iniciatyvą, taip pat sugebėjome pasiekti susitarimą dėl skaidresnių ir veiksmingesnių komitologijos taisyklių. Kartu su valstybės sekretoriumi Olivieriu Chasteliu dirbau prie šių abiejų klausimų, ir tenka pabrėžti, kad man padarė įspūdį šio žmogaus bendradarbiavimo dvasia ir profesionalumas.

Siekiant užbaigti diskusijas dėl 2011 m. biudžeto ir įvesti Europoje naują ekonomikos valdyseną, buvo reikalingas ramus ir konstruktyvus požiūris. Netgi sudėtingose, užsitęsusiose diskusijose tokiais klausimais kaip skyrybos, finansų priežiūra ir netgi patentai Tarybai pirmininkavusi Belgija sugebėjo pasiekti aiškią pažangą.

Akivaizdu, kad turime ir toliau išlaikyti teigiamą Tarybai pirmininkavusios Belgijos dvasią ir veiksmingumą. Aišku, ekonomika, atsigavimas po krizės ir finansų konsolidacija išlieka svarbiausiais klausimais mums visiems. Praėjusią savaitę sulaukėme palankių žinių apie sėkmingą Portugalijos, Ispanijos ir Italijos obligacijų pardavimą, taip pat pastebėjome, kad sulėtėjo Belgijos ir kitų šalių obligacijų platinimas. Kartu akivaizdu, kad turime vykdyti struktūrines reformas, ir šioje srityje reikia dar daugiau dirbti. Jei norime, kad vėl mažėtų nedarbas, turime reformuoti darbo rinkos taisykles ir pašalinti kliūtis į didesnį Europos užimtumą. Be to, turime apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius ir sumažinti skurdą. Tai vienintelis kelias, kuriuo eidami Europoje galime plėtoti socialinę rinkos ekonomiką.

Daug kas priklausys nuo to, kaip pradėsime Europos semestrą ir kokių plačių užmojų visi kartu turėsime įgyvendindami nacionalines reformų programas, dėdami pastangas konsolidacijos srityje ir įgyvendindami strategiją „Europa 2020”. Tarybai pirmininkavusi Belgija daug prisidėjo prie naujos ekonomikos valdysenos kūrimo ir įgyvendinimo, tad dabar turime tęsti pradėtą puikų darbą.

Pone ministre pirmininke, valstybės sekretoriau, norėčiau labai padėkoti už puikų darbą. Taip pat norėčiau padėkoti visiems diplomatams už sukurtą palankią aplinką, kurioje kita Tarybai pirmininkausianti valstybė galės tęsti darbus, jūsų sėkmingai pradėtus per praėjusį šešių mėnesių laikotarpį.

  Yves Leterme, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, tai mano paskutiniai žodžiai Tarybai pirmininkavusios Belgijos vardu, todėl kalbėsiu trumpai. Džiaugiuosi čia matydamas tiek daug žmonių, bet žinau, kad tai susiję su kitais darbotvarkės klausimais.

(NL) Ponios ir ponai, be abejo, norėčiau padėkoti visiems pateikusiems itin palankius atsiliepimus, kurie bus neįkainojami dirbant ateityje. Pirmiausia ir labiausiai norėčiau pakalbėti apie labai teigiamą Europos Parlamento pateiktą mūsų pirmininkavimo įvertinimą tuo atžvilgiu, kad mėginau laikytis ramaus darbo principo girdėdamas nepalankius atsiliepimus ir stengiausi būti labai kuklus susidūręs su palankiais atsiliepimais, net jeigu jie atrodė ir perdėti.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti tris aspektus. Pirmiausia – ir tai aiškiai viršija Tarybai pirmininkavusios Belgijos kompetenciją – manau, kad labai svarbu, kad įgyvendindami Lisabonos sutartį remiamės geriausia patirtimi. Kiekviena nacionalinė valstybė, kuri rotacijos tvarka šešis mėnesius pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, savo darbotvarkėje Europai turėtų skirti labai aukštą poziciją.

Antra, rotacijos tvarka besikeičiančio pirmininkavimo Tarybai tikslas galbūt yra ne tik tarpininkauti, bet ir būti varomąja jėga, kaip jau minėta, kad institucijos galėtų atlikti savo darbą. Be abejonės, būtų absurdiška, jei rotacijos tvarka besikeičiantis pirmininkavimas Tarybai vyktų taip, kad nesugebėtume įgyvendinti ir laikytis Lisabonos sutarties teksto ir dvasios. Be to, manau, kad tai vienintelis būdas užtikrinti, kad rotacijos tvarka besikeičiantis pirmininkavimas Tarybai išliktų svarbus ateityje, atlikus Sutarties pakeitimus ar patvirtinus naujus susitarimus. Trečia: ne viskas yra tobula, ir keletas narių pagrįstai atkreipė dėmesį į tam tikras spragas. Ypač norėčiau pakartoti, kad Europos užmojai socialinės politikos srityje turėtų būti platesni.

einantis Tarybos Pirmininko pareigas. – (FR) Tai, kas buvo pasakyta, iš tikrųjų yra teisinga. Socialinės politikos lygmeniu Europos Sąjunga ateityje turėtų siekti platesnių užmojų, tačiau vis tiek manau, kad Belgija atliko savo vaidmenį. Tarybai pirmininkavusi Belgija sustiprino strategijoje „Europa 2020“ nustatytą užimtumo politikos sričių vaidmenį, užtikrino, kad šioms politikos sritims atsirastų vietos naujoje Europos ekonomikos valdysenoje, ir manau, kad buvo sukurtas ir pagrindas strategijos „Europa 2020“ socialiniam aspektui įgyvendinti, ne tik kovai su skurdu, bet ir socialinei sanglaudai. Vertinant kai kurias pasakytas kalbas, atrodo, kad vis dėlto į Europos darbotvarkę turime įtraukti visuotinės svarbos paslaugų klausimą. Taigi, tiesa ta, kad turime nuveikti daugiau ir judėti į priekį, ypač teisėkūros lygmeniu.

Kaip jau minėjau pirmiau, Belgijos pirmininkavimas Tarybai nebuvo tobulas, ir manau, kaip R. Tavares teisingai pastebėjo, pabėgėlių politikos srityje galime dėti daugiau pastangų nei jų dedama šiandien.

(NL) Apibendrindamas pateiksiu dvi galutines pastabas, nes darbotvarkėje yra ir kitų klausimų. Norėčiau bendrai paminėti visus Belgijos narius, nors keletas iš jų ypač nusipelno šio dėmesio, visų pirma du mano pirmtakai.

Belgijos vyriausybės vardu norėčiau pažymėti, kad Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu įdėtas pastangas vertiname kaip tam tikrą pagarbos ženklą čia dirbantiems žmonėms. Ponios ir ponai, padarėme viską, kad tinkamai įgyvendintume Lisabonos sutartį, o tai kartu ir pagarbos ženklas iniciatyvoms, kurios plėtojamos nuo vienuoliktosios Tarybai pirmininkavusios valstybės, kuri suvokė Laekeno sutarties svarbą ir vėliau plėtodama svarbius santykius siekė, kad Laekeno dvasia būtų perkelta į Lisabonos sutartį.

Teisingai pažymėta, kad rotacijos tvarka besikeičiantis pirmininkavimas Tarybai priklauso nuo daugelio su politikais dirbančių žmonių atsidavimo ir laimėjimų, o politikai turi prisiimti atsakomybę ir priimti visus vertinimus. Kalbu apie patarėjus, diplomatus, apie daugelį žmonių, kurie iš tiesų atlieka patį svarbiausią darbą.

B. Staes norėčiau pasakyti, kad nors „Auksinio batelio“ apdovanojimas, kuris rytoj bus įteiktas Belgijoje, visada tenka tokiems žmonėms kaip R. Lukaku ir M. Boussoufa, jei būtų apdovanojama Tarybai pirmininkavusi Belgija, tai „auksinis batelis“ neabejotinai atitektų diplomatinei tarnybai, kurios dalis darbuotojų sėdi už manęs.

Galiausiai, norėčiau tarti keletą žodžių C. S. Tabajdi, ir pamėginsiu pasitelkti visas vengrų kalbos žinias:

  Pirmininkas. – Pone ministre pirmininke, praėjusį pusmetį išplėtojome naujus bendradarbiavimo būdus skirtingais lygmenimis tarp dviejų Europos Sąjungos teisės aktus leidžiančių institucijų: Tarybos ir Europos Parlamento. Jūsų pirmininkavimas Tarybai buvo labai sėkmingas, tad linkiu geriausios kloties jūsų šaliai ir asmeniškai jums.

(Plojimai)

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) 2010 m. gruodžio 31 d. baigėsi nuobodus pirmininkavimas Tarybai, kurį kai kurie žmonės apibūdino kaip blankų ir silpną. To ir galėjome tikėtis iš Belgijos vyriausybės, kuri iš tikrųjų neegzistavo aštuonis mėnesius. Belgijos politikai nesugebėjo parengti savo šalies politinio plano, nes tapo beprecedentės institucinės krizės auka. Nesuprantu, kaip ši šalis galėjo vadovauti tokiam sudėtingam subjektui kaip Europos Sąjunga, kuri šiandien yra itin trapi ir silpna, ir parengti ateities prognozes ir viziją. Tikėtasi, kad Tarybai pirmininkavusi Belgija ves Europą atsigavimo po ekonomikos ir finansų krizės linkme. Tačiau ir vėl stengiamės įveikti spekuliacijas, kurios netgi šiandien kelia grėsmę bendrai valiutai. Būtent Tarybai pirmininkavusi Belgija paskatino tolesnę ES plėtrą. Kaip jau pastebėjome pastaraisiais metais, ekonomiškai silpnų šalių prisijungimas apsunkino Europos institucijų darbą ir susilpnino visą Europą, kuri dabar ne tokia pajėgi, kad prisiimtų atsakomybę už naujųjų valstybių narių vidaus problemas, kokia buvo anksčiau.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Praėjusius šešis mėnesius Belgija pirmininkavo Tarybai, ir panašu, kad nedaug kas tai pastebėjo. Šalis buvo užimta – ir deja tai vyko nesėkmingai – naujos vyriausybės formavimu, o ginčai tarp flamandų ir valonų lėmė, kad šalis negalėjo priimti politinių sprendimų. Todėl nenuostabu, kad ES politikos centras lengvai įgyvendino savo troškimą Europos Sąjungoje skatinti centralizaciją. Euro krizė tapo Europos ekonomikos valdysenos kūrimo priežastimi. Tuo tarpu vadinamasis eurui skirtas „nuolatinis pagalbos paketas“ tėra tik daugiausiai į biudžetą mokančių valstybių puolimas, nes šios valstybės ateityje turės dar labiau pakratyti savo kišenes. Belgija turėtų būti laikoma pamokomuoju pavyzdžiu, kas gali atsitikti, kai sujungiamos skirtingais ekonominiais bruožais pasižyminčios tautos. Belgijos, kurioje flamandų ir valonų skirtumai yra akivaizdžiai nesutaikomi, o federacinis aparatas panašus į perskirstymo mechanizmą iš flamandų valonams, pavyzdys rodo, kas gali atsitikti Europos Sąjungai ir euro zonai, jei ir toliau bus einama klaidingu keliu.

  Sławomir Witold Nitras (PPE), raštu. – (PL) Apibendrindami Belgijos pirmininkavimą Tarybai pirmiausia turėtume įvertinti itin aktyvų jos vaidmenį kuriant Europos finansinio stabilumo sistemą. Visi procesą stebėję nariai žino, kad tai buvo labai sudėtinga procedūra, atlikta per labai trumpą laiką. Todėl norėčiau nuoširdžiai pasveikinti visus dalyvius, prisidėjusius prie šio projekto įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu Tarybai pirmininkavusi Belgija pirmininkausiančiai Vengrijai paliko puikiai atliktą darbą. Be to, reikėtų pabrėžti, kad Belgija parodė kelią ateityje Tarybai pirmininkausiančioms valstybėms Lisabonos sutarties įsigaliojimo atžvilgiu. Norėčiau tikėtis, kad ateityje Tarybai pirmininkausiančios valstybės, įskaitant Lenkiją, pamėgins aiškiau ir plačiau apibrėžti savo prioritetus ir kartu įterps juos į bendrus Europos tikslus. Toks darbo metodas padėtų geriau planuoti ir įgyvendinti Europos institucijų politikos sritis.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Pirmiausia norėčiau pasveikinti Tarybai pirmininkavusią Belgiją, kuriai per praėjusius šešis mėnesius vadovaujant Europos Vadovų Tarybai reikėjo išskirtinių sugebėjimų. Atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis perimtas pirmininkavimas Tarybai, Belgijos komanda gali būti vertinama kaip dar sėkmingesnė. Pirma, tai buvo pirmasis pirmininkavimas Tarybai įsigaliojus Lisabonos sutartyje nustatytoms taisyklėms, ir antra, ES ir kai kurios valstybės narės buvo atsidūrusios itin sunkioje finansinėje padėtyje. Be to, pirmininkaudama Tarybai Belgija sprendė vidaus problemas. Nepaisant sunkių ir daug pastangų reikalaujančių aplinkybių matėme, kaip veiksminga pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu įgyvendinant visas priemones laikytis europietiško požiūrio. Viena vertus, buvo užmirštos savo šalies vidaus problemos, o klausimai ir visas dėmesys buvo sutelkta į veiksmus, kurie atitiko Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pasiūlymus ir kuriuos rėmė kitos institucijos. Tarybai pirmininkavusi valstybė ėmėsi tarpininkės vaidmens. Atsižvelgiant į pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu iškeltus ir pasiektus tikslus, kovai su ekonomikos krize skirtos priemonės yra vertos mūsų pripažinimo; pirmiausia kalbu apie būsimos daugiametės finansinės programos rengimą. Eurovinjetė – dar vienas svarbus Tarybai pirmininkavusios Belgijos laimėjimas. Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad Tarybai pirmininkavusios Belgijos darbas gali tapti puikia pamoka kitoms Europos Vadovų Tarybai pirmininkausiančioms valstybėms. Ir Tarybai pirmininkausiančiai Vengrijai, ir Lenkijai, kuri Tarybai pirmininkaus antrojoje 2011 m. pusėje, linkiu tokios pat sėkmės.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau padėkoti Tarybai pirmininkavusiai Belgijai. Ką tik baigtas darbas gali tapti pavyzdžiu šalims, kurios ateityje pirmininkaus Europos Vadovų Tarybai. Tai man labai svarbi tema artėjant Lenkijos pirmininkavimui Tarybai, per kurį, tikiuosi, bus laikomasi Tarybai pirmininkavusios Belgijos sėkmingo darbo pavyzdžio. Nedažnai pasitaiko, kad Tarybai pirmininkaujanti šalis Bendrijos priemones iškelia virš savo šalies interesų. Manau, pagrindinė pirmininkavimo Tarybai, kurį dabar aptariame, sėkmės priežastis – nuoseklus Lisabonos sutarties nuostatų įgyvendinimas, visų pirma Europos Vadovų Tarybos, kuri tapo visiškai veikiančia institucija, turinčia nuolatinį pirmininką, lygmeniu ir Užsienio reikalų tarybos, kuriai šiuo metu vadovauja vyriausioji įgaliotinė, lygmeniu. Kova su ekonomikos krize irgi buvo ne mažiau reikšminga, o sisteminė finansų sektoriaus priežiūra ir saikingumas laikui bėgant leis pagerinti sugadintą reputaciją. Tai labai svarbu, kai patiriame tokį didelį spaudimą plėsti euro zoną. Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad nuoširdžiai tikiuosi, jog Belgijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu nubrėžtas kelias taps kokybės standartu ateityje Tarybai pirmininkausiančioms valstybėms. Tegul Bendrijos gerovė visada būna svarbiausias tikslas. Dėkoju.

PIRMININKAVO: ALEJO VIDAL-QUADRAS
Pirmininko pavaduotojas

7. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkas. – Dabar pradėsime balsavimą.

(Balsavimo rezultatai ir kita išsami informacija pateikta: žr. protokolą)

7.1. Akcinių bendrovių jungimas (kodifikuota redakcija) (A7-0363/2010, Jiří Maštálka) (balsavimas)

7.2. Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo tarp Europos Bendrijų ir Jordanijos protokolas siekiant atsižvelgti į Bulgarijos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą (A7-0373/2010, Gabriele Albertini) (balsavimas)

7.3. EB ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimas dėl oro susisiekimo paslaugų (A7-0361/2010, Dieter-Lebrecht Koch) (balsavimas)

– Prieš balsavimą:

  Dieter-Lebrecht Koch (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, patvirtindami mano pranešimą balsuosime dėl susitarimo, kuriuo pavyks įtvirtinti 47 galiojančiuose dvišaliuose pavienių ES valstybių narių ir pavienių Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos šalių sudarytuose oro susisiekimo paslaugų susitarimuose nustatytų taisyklių suderinimą. Tokiomis priemonėmis užtikriname galiojančių ES teisės aktų taikymą, užkertame kelią diskriminacijai ir kliūtims patekti į rinką bei mažiname biurokratiją. Prašau, balsuokite „Už“!

7.4. Suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos (A7-0343/2010, Catherine Stihler) (balsavimas)

7.5. Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos (A7-0375/2010, Michèle Striffler) (balsavimas)

7.6. Žemės ūkio pripažinimas strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą (A7-0376/2010, Daciana Octavia Sârbu) (balsavimas)

  Pirmininkas. – Balsavimas baigtas.

8. Paaiškinimai dėl balsavimo

  Pirmininkas. – Dabar pereisime prie paaiškinimų dėl balsavimo.

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Rekomendacija antrajam svarstymui: Catherine Stihler (A7-0343/2010)

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, statybų pramonė yra labai svarbi kiekvienos šalies ekonomikos šaka. Į tokią svarbią rinkos dalį negalime žvelgti pro pirštus, kai siekiame užtikrinti ekonomikos augimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Visi žino, kokia svarbi tinkamai sukurta arba modernizuota saugumo ir patogumo sistema. Taip pat visi stengiamės sumažinti namų, pramoninių arba viešųjų pastatų statybos sąnaudas. Pranešimu siekiama panaikinti rinkos apribojimus, sudaryti veiksmingo statybinių medžiagų pardavimo sąlygas ir šioje srityje užtikrinti konkurencingas kainas. Šios iniciatyvos nauda bus juntama visoje Europoje. Taip pat visiškai pritariu autorės pasiūlymams dėl darbuotojų saugos pagerinimo pramonės sektoriuje.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kalbant apie C. Stihler pranešimą aišku, kokią didelę reikšmę statybos sektorius turi Europoje. Paprasčiausiai turime spręsti problemas, su kuriomis susiduria 12 mln. piliečių, tiesiogiai dirbančių šiame sektoriuje.

C. Stihler pranešimas – vertinga priemonė siekiant panaikinti nacionalines administracinio ir techninio pobūdžio kliūtis, kurios trukdo prekybai statybos produktais Europos Sąjungoje ir tolesniam bendros rinkos šiame sektoriuje kūrimui.

Palaikau mažosioms ir vidutinėms įmonėms suteikiamą pripažinimą statybos sektoriuje ir pritariu, kad reikia skirti ypatingą dėmesį būtinybei perdirbti statybos produktus, kas yra labai svarbu kovojant su klimato kaita. Vis dėlto norėčiau pasinaudoti šia galimybe atkreipti dėmesį į statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų sveikatos ir saugumo klausimą. Šiuo atžvilgiu pranešėjos nurodytos gairės naudingos, tačiau šiuo klausimu jas būtina išplėsti.

Mes privalome nedelsiant išsamiau išnagrinėti ir išplėsti šiuos pasiūlymus, taip užtikrindami, kad statybų sektoriuje dirbantys darbuotojai būtų gerai apsaugoti. Su darbu susijusios tragiškos žūtys kelia nerimą visai Europai. Tikiuosi, kad savo darbu galėsime joms užkirsti kelią.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti C. Stihler už šį puikų pranešimą. Labai svarbu skirti daug dėmesio prekybos statybos produktais suderinimui, nes ateityje mums reikės, kad statyba būtų geresnė ir aukštesnės kokybės.

Reikia prisiminti, kad nors tai labai konkurencinga pramonė, svarbiausia ne pati konkurencija, bet galutinis rezultatas. Svarbu, kad Europoje statomi pastatai būtų saugūs jų naudotojams ir kad jie taip pat būtų saugūs jų statytojams bei kitiems darbuotojams, kai vyksta statybos.

Labai svarbu, kad būtų užtikrintas suderinimas prekybos statybos produktais srityje, ir tai mums leistų keistis geriausia praktika. Tiesa, kad dabar daugelyje Europos šalių naudojamos medžiagos, kurios sveikatos požiūriu kelia grėsmę gyventojams. Pvz., daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių egzistuoja didelė problema dėl pelėsių, ir būtent todėl svarbu pasinaudoti geriausia praktika ir inovacijomis siekiant, kad būtų prekiaujama tik tais statybos produktais, kurie nekelia pavojaus jų naudotojų sveikatai ir juos tenkina.

Todėl norėtume padėkoti C. Stihler už šį puikų pranešimą. Europai reikia gerų statybos produktų ir prekybos sistemos, kurioje būtų visų pirma atsižvelgiama į saugumo reikalavimus.

  Daniel Hannan (ECR). – Pone pirmininke, praeitą savaitę Prancūzijos Ministras Pirmininkas atvyko į Londoną ir pasakė, kad turime prisijungti prie pagalbos eurui projekto. Kol kas palikime nuošalyje klausimą, ar turėtume būti veliami į kieno nors kito problemas; vietoje to sutelkime dėmesį į pagrindinį loginį trūkumą šiuo atveju. Jis sako, kad „Europos integracija neveiksminga, tad siekime didesnės Europos integracijos!“, esu tikras, kad šiame teiginyje galite įžvelgti problemą. „Mano valtis vis apvirsta, todėl norėčiau tapti vandenyno keleivinio laivo valdytoju“. „Mano gokartas sudužo, todėl leiskite, prašau, man sėsti prie sunkvežimio su priekaba vairo“. Atrodo, kad, neatsižvelgiant į problemą, sprendimo būdas visada bus Europos integracija.

ES – išeitis ieškant problemos sprendimo, tačiau neabejotinai artėja diena, kai nebegalėsime piktnaudžiauti rinkomis ir viešąja nuomone. Kerai baigiasi ir šamaniški užkeikimai praranda savo galią.

Pranešimas: Michèle Striffler (A7-0375/2010)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, įvertinus tai, kad jos teikiama humanitarinė pagalba sudaro daugiau kaip 40 proc. visos tarptautinės humanitarinės pagalbos, Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Europos Sąjungos humanitarinė politika – praktinė jos įsipareigojimo teikti pagalbą trečiųjų šalių, kurioms pagalbos reikia, žmonėms, kai jie yra pažeidžiamiausi, išraiška.

Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos Pirmininkų gruodžio 18 d. pasirašytas Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos yra svarbus žingsnis į priekį. Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti, kad Konsensuse numatytos pareigos taikomos ir valstybėms narėms, ir Europos Komisijai.

Pastaraisiais metais pastebėta, kad sprendžiant humanitarines krizes įsitraukia humanitarine pagalba neužsiimančios įstaigos. Labai svarbu, kad toje pačioje darbinėje aplinkoje veikiančios politinės institucijos ir karinės arba humanitarinės organizacijos daugiau sužinotų vienos apie kitas ir pradėtų dialogą, tačiau kartu atsižvelgtų – o ne priešingai – į atitinkamas savo funkcijas ir kompetenciją. Žinoma, kai naudojamos civilinės saugos priemonės, jos turi atitikti tarptautines rekomendacijas, išdėstytas Europos konsensuse.

  Antonello Antinoro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad šiandien patvirtintas pranešimas – už kurį dėkoju ir kurį parengus sveikinu C. Striffler – yra tekstas, kuris užtikrins, kad humanitarinė pagalba būtų teikiama veiksmingiau ir nuosekliau.

Šiandien Europos Parlamentas kviečia Europos Sąjungą glaudžiau bendradarbiauti, kad būtų pasiektas susitarimas, kuriuo siekiama stiprinti mūsų bendras priemones sprendžiant humanitarines krizes ir visų pirma iš esmės remti visapusišką tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimų laikymąsi.

Todėl turime užtikrinti, kad humanitarinė pagalba ir humanitarinę pagalbą teikiantys darbuotojai galėtų geriau pasiekti žmones, kuriems pagalba reikalinga, ir atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu tokių žmonių padaugėjo, pasitelkdami Komisiją arba dvišales programas turime sėkmingai dėti dar didesnes pastangas nei iki šiol. Poreikis labai didelis, tačiau dėl vis sudėtingesnės tarptautinės sistemos pagalbą paskirstyti tampa vis sunkiau ir rizikingiau bei pavojingiau.

Todėl atsižvelgiant į šiuos reikalavimus šiuo susitarimu remiamas Europos konsensusas, kuriame tvirtinama, kad ES pagalba aiškiai grindžiama humanitariniais neutralumo, nepriklausomybės ir nešališkumo principais ir krizės aukoms turi būti suteikiama greitai atsižvelgiant į nustatytą poreikį.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ženklus gaivalinių nelaimių skaičiaus ir jų daromos žalos masto didėjimas ir sudėtingų krizių dažnėjimas reiškia, kad susiduriame su vis šiurkštesniais tarptautinės teisės pažeidimais ir mažėjančia „humanitarine erdve“.

Paskutiniai tragiški įvykiai Haityje ir Pakistane dar kartą parodė, kad būtina tobulinti ES turimas kovos su gaivalinėmis nelaimėmis priemones. Priariu bendram požiūriui, kurio laikomasi pranešime, ir visų pirma nuomonei, kad Europos Sąjunga turi dėti visas pastangas remdama humanitarinius principus. Europos Sąjungos išorės veiksmai nustatyti Lisabonos sutartyje; jais turėtų būti parodoma Europos Sąjungos, kaip tarptautinio masto pagalbos teikėjos, politinė reikšmė ir įtaka.

Balsavau už M. Striffler pranešimą, nes pritariu, kad labai svarbu, jog dėtume pastangas, siekdami pagerinti Europos konsensuso ir su juo susijusio veiksmų plano įgyvendinimą bei bendradarbiavimą pasauliniu mastu ir atsakomybės pasidalijimą, atsižvelgiant į šalių, kurios turi galimybių teikti didelio masto humanitarinę pagalbą, regioninę atsakomybę.

Pranešimas: Daciana Octavia Sârbu (A7-0376/2010)

  Jim Higgins (PPE). – Pone pirmininke, labai džiaugiuosi balsuodamas už štai šį pranešimą, nes pranešime patvirtinama, kad aprūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė. Neatsižvelgiant į ribotus gamtinius išteklius žemės ūkio sektorius turi patenkinti vis didėjantį žmonių poreikį apsirūpinti saugiu maistu ir pakankamu jo kiekiu. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos teigimu, siekiant patenkinti vis didėjančius pasaulio gyventojų, kurių skaičius iki 2050 m., manoma, viršys 9 mln., maisto poreikius, maisto gamybos mastas turi padidėti 70 proc.

Be to, dėl didelio skurdo maždaug 900 mln. žmonių visame pasaulyje nuolat kenčia alkį, o dėl skirtingo skurdo lygmens iki 2 mlrd. žmonių negali būti pakankamai užtikrintas ilgalaikis aprūpinimas maistu. Europoje 16 proc. piliečių vis dar gyvena žemiau skurdo ribos. Iš esmės noriu pasakyti, kad turime spręsti šią problemą nedelsiant. Labai svarbu, kad į tai būtų atsižvelgta naujos bendros žemės ūkio politikos finansavimo po 2013 m. srityje ir mažų mažiausiai reikia, kad būtų skiriama bent tiek pat lėšų kaip dabar.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Pone pirmininke, šiandien Parlamentas nusprendė žemės ūkį oficialiai pripažinti strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu. Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje tą pripažįstame jau daugelį metų. Taip pat pripažįstame tai, kad žemės ūkis yra strategiškai svarbus sektorius maisto kokybės, visuomenės sveikatos ir tvaraus ekonomikos augimo atžvilgiu. Vis dėlto tai nepateisina vaisių ir pieno programų mokyklose. Tuo taip pat nepateisinamas didesnis kiekis rinkos remiamų pieno subsidijų programų. Norėtume pabrėžti, kad balsavome prieš šiuos pasiūlymus, ir tenka apgailestauti, kad jie vis tiek buvo priimti.

Vis dėlto tai neturėtų sutrikdyti bendro siekio sudaryti geras sąlygas žemės ūkiui. Tačiau sviesto kalnai, vyno ežerai ir mokyklų programos nėra sprendimo būdas. Kišimusi į rinką ir jos iškraipymu nebus užtikrinamos ūkininkų pajamos. Vietoj to turime investuoti į mokslinius tyrimus ir ūkininkams suteikti galimybę naudoti naujas technologijas, siekiant gauti pajamų alternatyviais būdais. Apskritai manome, kad pranešimas parengtas gerai ir todėl balsavome už visą jį.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, aprūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė ir ji užtikrinama tik tada, kai visiems žmonėms visada sudaromos fizinės, socialinės ir ekonominės sąlygos gauti pakankamai maisto.

Naujoje ES bendroje žemės ūkio politikoje turi būti atsižvelgta į šiuos naujus reikalavimus, todėl joje turi būti numatytos aiškios ir nedviprasmiškos priemonės dėl aprūpinimo maistu ir kitų klausimų, visų pirma dėl klimato kaitos, ekonomikos krizės ir teritorinės pusiausvyros ES išlaikymo.

Turime ne tik skatinti savo produktų konkurencingumą, bet taip pat tradicinį žemės ūkį, nedidelio masto ūkininkavimą, ekologinį ūkininkavimą ir vietinį paskirstymą. Šios ūkininkavimo formos visada buvo ir yra labai naudingos siekiant užtikrinti maisto tiekimą, nes jos dažnai yra veiksmingiausias būdas panaudoti žemę įvairiuose ES geografiniuose regionuose pasitelkiant metodus, kurie per ilgą laiką buvo specialiai sukurti skirtinguose regionuose.

  Jarosław Kalinowski (PPE). – (PL) Pone pirmininke, mūsų, kaip Europos Parlamento narių, funkcija – siekti pagerint ES piliečių gyvenimą. Galimybės gauti aukščiausios kokybės saugų maistą užtikrinimas turėtų būti laikomas svarbiausiu prioritetu. Maisto trūkumas ir aukštos kainos paprastai susijusios su socialiniais neramumais ir mes negalime leisti, kad taip nutiktų mūsų žemyne. Atsižvelgiant į didėjantį gyventojų skaičių, klimato kaitą ir gaivalines nelaimes, maisto aprūpinimui pasaulyje kyla grėsmė. Daug žmonių jau kenčia alkį ir siekiant rasti išeitį reikalinga racionali ir teisinga bendra žemės ūkio politika ir finansinė parama šiam sektoriui. Žemės ūkiui turėtų būti suteiktas specialus statusas, kuris ištikus maisto krizei leis imtis konkrečių veiksmų ir atitinkamų priemonių.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, aprūpinimas maistu ir maisto tiekimo užtikrinimas gyventojams tebėra pagrindiniai žemės ūkio uždaviniai ne tik Europoje, bet taip pat visame pasaulyje.

Labai teigiamai vertinu šio pranešimo turinį visų pirma todėl, kad aprūpinimas maistu pripažįstamas kaip pagrindinė žmogaus teisė. Aprūpinimas maistu, kaip tikslas, bus užtikrintas tik tuo atveju, jeigu bus įvertinti du klausimai – rinkos ir kainų nepastovumas bei maisto atsargų mažėjimas. Europa turi turėti galimybių imtis veiksmų pasitelkdama bendras ir veiksmingas priemones siekdama užtikrinti maisto tiekimą ir užkirsti kelią vis dar esantiems dideliems skirtumams tarp ES ir ne ES produktams taikomų saugumo reikalavimų.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau pasakyti, kad man labai patiko pranešimas dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu, nes taip kaimo ekonomikos reikšmė sugrąžinama į dėmesio centrą. Pirma išvada, kuri peršasi, yra ta, kad mums ir toliau reikalinga tvirta Europos bendra žemės ūkio politika. Taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai.

Tačiau dėl vieno pranešime išdėstyto aspekto nebalsavau ir jis susijęs su Europos pagalbos maistu programos sukūrimu Europos Sąjungoje. Manau, kad už pagalbos teikimą, kitaip tariant, pagalbą, siekiant užtikrinti, kad niekas Europos Sąjungoje nekęstų alkio, turi išlikti atsakingos valstybės narės paprasčiausiai todėl, kad tokios problemos turėtų būti sprendžiamos ten, kur jos kyla, t. y. valstybėse narėse.

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, šiame pranešime pabrėžiama būtinybė užtikrinti piliečių, kuriems atstovaujame, aprūpinimą maistu. Jame taip pat atkreipiamas dėmesys į svarbias viešąsias gėrybes, kurias sukuria ūkininkai, kurios sulaukia mažai pripažinimo arba jo visai nesulaukia. Vis dėlto manau, kad problema iškils.

Neseniai klausiausi svarbių kalbų, kurios rodo, kad bendra žemės ūkio politika iš tikrųjų turėtų pasikeisti ir tapti aplinkosaugos politika. Manau, kad dėl to susidarysime klaidingą nuomonę, kad galime išsiversti be Europos ūkininkų ir galbūt tik įsivežti maistą iš už ES ribų esančių valstybių.

Taip neturėtų būti. Mūsų ūkininkai turėtų būti remiami, kad gamintų maistą naudodami aplinkai nekenksmingus būdus, o kalbant apie maisto importą, reikia pasakyti, kad pasaulio rinkos tiesiog yra pernelyg nepastovios ir kainų, ir tiekimo nuoseklumo požiūriais.

Turime imtis tam tikrų veiksmų. Turime numatyti tvirtą bendros žemės ūkio politikos biudžetą. Turime skatinti prie šio sektoriaus prisijungti jaunus ūkininkus, kad būtų užtikrinta jo ateitis. Turime vykdyti daugiau mokslinių tyrimų ir siekti daugiau inovacijų, kad gamybos būdai būtų veiksmingesni, ir turime sumažinti biurokratiją ir, žinoma, nenaudoti lipnios juostos mūsų ūkininkams supančioti.

  Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, įvairūs Parlamento komitetai, nagrinėjantys bendros žemės ūkio politikos klausimą, pastarąsias savaites analizavo reformą po 2013 m.

Akivaizdu, kad aprūpinimas maistu yra vienas pagrindinių žemės ūkio elementų. Vis dėlto šį teiginį reikėtų vertinti atsižvelgiant į pranešimą, kuris šiandien pateikiamas balsuoti, kuriame aprūpinimas maistu apibrėžiamas kaip pagrindinė teisė, kuri atitinkamai turi būti saugoma visais įmanomais būdais.

Pone pirmininke, toks dėmesys būtinas kaskart, kai susiduriame su nenumatytu atveju, pvz., atveju, susijusiu su dioksino skandalu, kuris vyksta šiuo metu, kai buvo nustatyta, kad dioksinas naudojamas gyvūnams skirtuose pašaruose, bet taip pat, ir visų pirma, siekiant užtikrinti, kad būtų naudojamas bendras gamybos procesas, kuriame būtų atsižvelgiama į visą gamybos sektorių, kuriame būtų paisoma ūkininkų darbo kokybės, aplinkos ir prekybos, ir, vadinasi, paisoma vartotojų interesų.

Šis pranešimas yra sudedamoji priemonių paketo, kurį šis Parlamentas parengė siekdamas paremti žemės ūkį, dalis ir todėl galiu pasakyti, kad esu patenkintas.

  Alajos Mészáros (PPE). – (HU) Pone pirmininke, šiandien pasaulio maisto gamybos srityje susiduriama su visa daugiau įvairių problemų. Vienas tokių – klimato kaita, dėl kurios, deja, gali atsirasti nenuspėjamas maisto stygius, dėl ko gali kilti grėsmė didėjančių pasaulio žmonių, kurių, manoma, iki 2050 m. bus daugiau kaip 9 mlrd., poreikių tenkinimui. Bendros žemės ūkio politikos priemonėmis turi būti tvirtai sprendžiamos problemos dėl maisto saugos, klimato kaitos ir ekonomikos krizės. Turi būti skatinamas ne tik konkurencingumas, bet taip pat tradicinis žemės ūkis, nedidelio masto ir ekologinis ūkininkavimas bei vietinės reikšmės vertybės. Dėl klimato kaitos vis dažnesnės tampa gaivalinės nelaimės, kurios sumažins galimybes naudotis dideliais žemės ūkiui skirtais plotais, taip sukeldamos grėsmę aprūpinimui maistu. Siekiant pirmiau nurodytų tikslų ir užtikrinti racionalias maisto kainas ir pakankamas pajamas žemės ūkio produkcijos augintojams, BŽŪP turi būti skiriama ne mažiau lėšų, nei skiriama dabar. Todėl svarbu, kad maisto saugos požiūriu žemės ūkis būtų vertinamas kaip strateginis sektorius. Todėl aš taip pat pritariau šiam pranešimui.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad puiku, jog Europos Parlamentas žemės ūkį pripažįsta strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu. Labai svarbu, kad užtikrintume, jog Europos Sąjungoje pagaminamas maistas visų pirma būtų saugus ir be priemaišų. Man labiau rūpestį kelia tai, kad esame linkę daugiau dėmesio skirti ne kokybei, bet kiekybei. Atkakliai siekiant veiksmingumo šie reikalavimai sveikatos požiūriu kažkodėl liko nepastebėti. Kai kalbame apie maisto saugumą, labai svarbu užtikrinti, kad Europos vartotojams pateikiamas maistas būtų saugus, geros kokybės ir maistingas.

Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad įvairios Europos Sąjungos valstybės narės išsaugotų savo praktiką žemės ūkio srityje. Susidūrus su gaivalinėmis nelaimėmis svarbu, kad turėtume žemės ūkio sektorių, kuris galėtų pagaminti pakankamai maisto produktų. Taip galime vadovautis apsirūpinimo vietiniu maistu principu, kad išspręstume problemas, kurių galėtų kilti ištikus nelaimei.

Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad šie principai, grindžiami sveikatos apsaugos sumetimais, yra labai svarbūs. Tikiuosi, kad tokių tendencijų vietinio maisto srityje bus daugiau. Svarbu, kad visoje Europoje būtų užtikrinta, jog žemės ūkis būtų visapusiškai gyvybingas ir kad kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė galėtų užsiimti žemės ūkiu. Jis gyvybiškai svarbus ir suteikia tvirtą ateities pagrindą, kuris maisto sektoriuje mums išties būtinas.

  Salvatore Tatarella (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ryžtingai balsavęs už šį svarbų pranešimą norėčiau visų pirma atkreipti dėmesį į gerai struktūrizuotos Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, kuris, manydamas, kad Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) vaidmuo atliekant visų su maisto grandine susijusių rizikų įvertinimą, kaip vieną iš įgyvendinamų priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą ir gerovę, labai svarbus, tikisi, kad visos valstybės narės įsteigs atitinkamas nacionalines įstaigas bendradarbiavimo su EFSA tikslais, nuomonės 35 pastraipą.

Kaip parodė paskutiniai svarbūs įvykiai Vokietijoje, nacionalines už maisto saugą atsakingas institucijas turi įsteigti visos valstybės narės. Nuostabą kelia tai, kad Italijos Vyriausybė, įkūrusi agentūrą, pakeitė savo nuomonę dėl biudžeto sumetimų. Mano nuomone, maisto sauga neturėtų būti užmirštama dėl biudžeto apribojimų.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Jiři Maštálka (A7-0363/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į tai, kad, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, nagrinėjamame pasiūlyme kodifikuojami galiojantys tekstai nekeičiant jų esmės, pritariu, kad jie būtų patvirtinti per pirmąjį svarstymą.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui ir Europos Komisijos pasiūlymui, nes manau, jog labai svarbu siekti paprastesnės ir aiškesnės Bendrijų teisės, kad ji taptų suprantamesnė ir prieinamesnė visiems piliečiams. Šis tikslas nebus pasiektas, jei daug nuostatų, kurios buvo iš dalies ir dažnai iš esmės keičiamos keletą kartų, liktų išsibarsčiusios įvairiuose aktuose, o siekiant surasti konkrečiu momentu galiojančias taisykles reikia atlikti tiriamąjį darbą lyginant įvairius teisės aktus. Teisės aktų kodifikavimas itin svarbus verslo srityje, kurią, siekiant užtikrinti sklandų ir nenutrūkstamą laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą, reglamentuoja nemaža dalis Bendrijų teisėkūros. Akcinių bendrovių jungimą reglamentuojančių teisės aktų konsolidavimas yra sveikintinas žingsnis link Bendrijų teisės tobulinimo.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europoje veiklą vykdo labai daug įmonių; jų formos labai įvairios ir joms taikoma labai daug taisyklių. Vis dėlto nuo 1978 m. galioja Europos teisės aktai, skirti reguliuoti toje pačioje valstybėje narėje esančių akcinių bendrovių jungimą. Svarbu, kad šie jungimai būtų reglamentuojami, nes jie gali turėti esminės įtakos šių įmonių darbuotojų, akcininkų ir kreditorių interesams. Jiems gali būti padaryta žala, jeigu, pvz., vėliau sujungimas būtų panaikintas. Šio Europos lygmens klausimo kaip ir kitų klausimų atžvilgiu turi būti užtikrinamas aiškumas ir teisinis tikrumas. Kodifikuodami šią direktyvą būtent tai stengiamės pasiekti. Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad pasitikėjimas yra labai geras ekonomikos augimo akstinas.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes pasiūlyme dėl 1978 m. spalio 9 d. Tarybos trečiosios direktyvos 78/855/EEB dėl akcinių bendrovių jungimo kodifikavimo Komisija atsižvelgė į teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės pasiūlytus redakcinio pobūdžio ir formalius pakeitimus, kurie buvo pagrįsti. Pvz., konsultacinės darbo grupės manymu, itin svarbu, kad susijungiančių įmonių akcininkams informacija būtų pateikiama tinkamai ir visiškai nešališkai ir kad jų teisės būtų tinkamai apsaugotos. Tačiau nebūtina, kad nepriklausomas ekspertas atliktų jungimosi sąlygų projekto analizę. Be to, atitinkamus savo įmonės visuotinius susirinkimus ir kitų susijusių įmonių administracinius ir valdymo organus

kiekvienos sujungime dalyvaujančios įmonės administraciniai ir valdymo organai informuoja apie visus esminius pakeitimus, kurie buvo atlikti nuo tada, kai buvo parengtos susijungimo sąlygos, iki visuotinių susirinkimų, kurie turi priimti sprendimą dėl susijungimo sąlygų projekto, datos.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už šį J. Maštálka parengtą pranešimą, nes nagrinėjamą pasiūlymą nuodugniai apsvarstė Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinė darbo grupė, kuri bendrai priėjo prie išvados, kad tai yra kodifikacija, t. y. racionalizuota galiojančių tekstų versija.

  Lara Comi (PPE), raštu. – (IT) Tik vakar Italijoje pristatyti tyrimo rezultatai, kurie parodė, kad šiuo metu įmonės, kurios geriausiai išgyveno krizę, yra tos, kurioms pavyko padidinti savo turtą. Visų pirma tyrime, kurį šalies aktyviausios įmonių asociacijos vardu atliko pripažintas Italijos universitetas, tvirtinama, kad jungimas yra pagrindinė sustiprėjimo priemonė. Didžiausios finansinės operacijos, įskaitant susijungimus, neatsitiktinai vyksta kartu su restruktūrizacija ir pastangomis siekti veiksmingumo visuose ekonomikos sektoriuose. Todėl bendrojoje rinkoje Europos institucijos privalo nustatyti taisykles, kurios gali suteikti garantijas visoms suinteresuotosioms šalims ir leisti sąžiningiau veikiančioms įmonėms geriau konkuruoti, be teisinių neaiškumų, kylančių dėl paprasčiausių nesusipratimų, biurokratijos ir įsipareigojimų. Šiuolaikiškai, liberaliai ir veiksmingai ekonomikai – kokia, manau, turi būti ir mūsų ekonomika – reikalingas konkretus teisės aktas dėl jungimo, tačiau tik tuo atveju, jeigu, kaip ir šiandien pasiūlyta direktyva, jis būtų racionalizuotas ir nesudarytų trukdžių bei apsaugotų žmonių, kuriems šios operacijos galėtų pakenkti, laisves ir teises.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Parlamentui ir Tarybai pateikus iš dalies pakeistą pasiūlymą šiame posėdyje Parlamentas, patvirtinęs Komisijos pateiktą pasiūlymą, nagrinėjo teisėkūros rezoliucijos dėl akcinių bendrovių jungimo (kodifikuota redakcija) projektą. Atsižvelgiant į tai, kad pasiūlymu siekiama „tiesiog kodifikuoti“ galiojančius teisės aktų tekstus nekeičiant esmės ir kartu patobulinant darbo metodus bei turint omenyje, kad į jį įtrauktos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės pasiūlytos ir patvirtintos formos, balsuoju už šį pasiūlymą, nes pripažįstu, kad jis įneš svarbių patobulinimų privačių akcinių bendrovių veikloje, visų pirma jas modernizuojant ir racionalizuojant.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, minėtuoju pasiūlymu siekiama tik kodifikuoti esamus tekstus nekeičiant jų esmės, todėl siekiant aiškumo ir racionalumo esami tekstai turėtų būti kodifikuoti.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, nagrinėjamu pasiūlymu paprasčiausiai kodifikuojami galiojantys tekstai nekeičiant jų esmės.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kodifikavimas siekiant išlaikyti aiškumą po tam tikrų pakeitimų yra neabejotinas palengvinimas. Vis dėlto, reikia apskritai apsvarstyti, ar tokios daugybės taisyklių ir nuostatų tikrai reikia. Kai kuriose srityse jų pernelyg daug ir vargu ar vartotojų požiūriu tai vis dar neprasilenkia su sveiku protu, o kitose srityse nuostatomis reglamentuojami tokie dalykai kaip maisto produktų pavadinimų keitimai. Valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių akcinių bendrovių jungimą, koordinavimas yra tinkamas būdas užtikrinti, kad būtų paisoma teisių dėl informacijos pateikimo, siekiant apsaugoti akcininkų ir trečiųjų šalių interesus. Negaliu balsuoti už kai kuriuos pakeitimus, todėl balsavau prieš viso pranešimo patvirtinimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame apsiribota tik galiojančių tekstų dėl akcinių bendrovių jungimo kodifikavimu. 2010 m. rugsėjo 21 d. konsultacinė darbo grupė, sudaryta iš atitinkamai Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų atstovų, išnagrinėjusi pasiūlymą dėl 1978 m. spalio 9 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 78/855/EEB, pagrįstos Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl akcinių bendrovių jungimo, priėjo prie bendros išvados, kad pasiūlymu išties paprasčiausiai kodifikuojami galiojantys tekstai visiškai nekeičiant jų esmės.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Vertindamas teisėkūros rezoliucijos dėl akcinių bendrovių jungimo projektą išnagrinėjau šiuos teisės aktus: Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai; bendrą poziciją, kuri buvo nustatyta per pirmąjį svarstymą 2008 m. birželio 17 d.; Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 ir 50 straipsnius, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui; 1994 m. gruodžio 20 d. tarpinstitucinį susitarimą dėl pagreitinto teisės aktų tekstų oficialaus kodifikavimo darbo metodo; Parlamento darbo tvarkos taisyklių 86 ir 55 straipsnius; ir, galiausiai, Teisės reikalų komiteto pranešimą.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstytas pirmiau, nusprendžiau pritarti Parlamento nuomonei per pirmąjį svarstymą, nes ji atitinka Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės rekomendacijas visų pirma atsižvelgiant į tai, kad tai tėra galiojančių tekstų kodifikacija nedarant esminių pakeitimų.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, pakeistame pasiūlyme dėl direktyvos, susijusios su akcinių bendrovių jungimu, apsiribojama tik galiojančių tekstų kodifikavimu neįnešant jokių esminių pakeitimų. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Tarnybos, į kurias buvo kreiptasi dėl teisinės konsultacijos, nurodė, kad atsižvelgus į 1994 m. gruodžio 20 d. tarpinstitucinį susitarimą dėl pagreitinto teisės aktų tekstų oficialaus kodifikavimo darbo metodo ir visų pirma į jo 4 punktą 2010 m. rugsėjo 21 d. susirinko atitinkamai iš Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų atstovų sudaryta konsultacinė darbo grupė, kad, be kita ko, išnagrinėtų Komisijos pateiktą pasiūlymą.

Tame susitikime išnagrinėjusi pakeistą pasiūlymą dėl 1978 m. spalio 9 d. Trečiosios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 78/855/EEB, pagrįstos Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl akcinių bendrovių jungimo, konsultacinė darbo grupė priėjo prie bendros išvados, kad pasiūlymu paprasčiausiai kodifikuojami galiojantys tekstai nekeičiant jų esmės. Atsižvelgdami į tai nusprendėme pritarti pasiūlymui.

Rekomendacija: Gabriele Albertini (A7-0373/010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu tam, kad būtų pasirašytas Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas, steigiantis Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą 2007 m. sausio 1 d.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Kaip ir kolegos EP nariai, balsavau už šį pranešimą. Jis svarbus ne tik dėl oficialumo aspekto, bet taip pat vieningos Europos ekonominio ir politinio vaidmens pasauliniu lygmeniu įvairiuose regionuose atžvilgiu. Buvo užtikrinta, kad Viduržemio jūros regionas buvo ir yra strateginis regionas.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Džiaugiuosi, kad ši rezoliucija priimta. Pritariu sprendimui sudaryti protokolą prie Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Teisėkūros rezoliucijos tekstas, dėl kurio balsavome, išnagrinėtas pagal supaprastintą procedūrą, numatytą Parlamento darbo tvarkos taisyklių 46 straipsnyje. Manau, kad atsižvelgiant į joje nagrinėjamo klausimo neprieštaringumą toks sprendimas pagrįstas. Į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą tarp Europos Bendrijų ir Jordanijos turi būti įtrauktos Bulgarija ir Rumunija, todėl pasiūlytas protokolas pagrįstas ir Europos Parlamentas turėtų jį vieningai paremti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas įsteigia Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, o protokolu, kuriuo atsižvelgta į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, atnaujinamas susitarimas, kuris nuo 2007 m. buvo taikomas laikinai. Šia teisėkūros rezoliucija Taryba Parlamentui pateikia prašymą pritarti protokolui. Kadangi tokiam pritarimui visiškai neprieštarauju, balsavau „už“.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuris tėra paprasčiausiai galiojančio susitarimo einamasis atnaujinimas, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą. Pasiūlymas neturi įtakos ES biudžetui ir nesukelia prieštaravimų.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šiuo protokolu paprasčiausiai Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas, įsteigiantis ES ir Jordanijos asociaciją, suderinamas su faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo realiai susiklosčiusios nuo 2007 m. sausio 1 d. Tai visiška gudrybė. Skubėjimas iki 2015 m. sukurti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių laisvosios prekybos zoną pateisina visus demokratinių principų pažeidimus. Neseniai Tunise paaiškėjo šių neaiškių metodų trūkumai. Balsuosiu prieš šį tekstą.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Balsavau už rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, protokolo, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, sudarymo projekto, nes buvo įvykdyti visi reikalavimai ir visų pirma kalbėta apie formalų veiksmą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsuosiu už šią rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, protokolo, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, sudarymo projekto. Iš tikrųjų gyvybiškai svarbu dėti pastangas siekiant užtikrinti tvirtą, nuoseklią ir veiksmingą kaimynystės politiką. Kadangi pagal Sutartyse teisėtai nustatytas sąlygas Taryba Parlamentui pateikė prašymą pritarti šiam protokolui, nėra jokių kliūčių jam patvirtinti.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Europos asociacijų veikloje Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimai tampa vis reikšmingesni. Todėl šiuo atveju norėčiau išreikšti savo paramą Europos Parlamento teisėkūros rezoliucijos dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, kurį Parlamentas jau buvo patvirtinęs, kad būtų galima sudaryti protokolą, protokolo, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, sudarymo projektui.

Mano paramą taip pat pagrindžia daugelis aplinkybių, visų pirma Tarybos sprendimo projektas, Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, protokolo, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, projektas, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 217 straipsnį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą, Parlamento darbo tvarkos taisyklių 81 straipsnį, 90 straipsnio 8 dalį ir 46 straipsnio 1 dalį ir Užsienio reikalų komiteto rekomendaciją pateiktas Tarybos prašymas dėl pritarimo.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pritariu ES pozicijai laikytis bendradarbiavimu grindžiamo požiūrio.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį protokolo, kuris visiškai pagrįstas atsižvelgiant į būtinybę įtraukti Bulgariją ir Rumuniją kaip sutarties šalis į 1997 m. lapkričio 24 d. Briuselyje sudarytą ir 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, steigiantį Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, sudarymą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Atsižvelgiant į Tarybos sprendimo projektą (06903/2010), atsižvelgiant į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Jordanijos Hašimitų Karalystės asociaciją, protokolo, siekiant atsižvelgti į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos įstojimą į Europos Sąjungą, projektą (09373/2008), atsižvelgiant į Tarybos pateiktą prašymą suteikti pritarimą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 217 straipsnį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą (C7-0384/2010), atsižvelgiant į Parlamento darbo tvarkos taisyklių 81 straipsnį, 90 straipsnio 8 dalį ir 46 straipsnio 1 dalį, Užsienio reikalų komiteto rekomendaciją (A7-0373/2010), Verts/ALE frakcija pritarė, kad Parlamentas suteiktų savo pritarimą dėl protokolo sudarymo.

Pranešimas: Dieter-Lebrecht Koch (A7-0361/2010)

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Nagrinėjame rekomendaciją dėl Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų sudarymo. Balsavau už rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų sudarymo. Dabar Bendrija turi išimtinę kompetenciją spręsti įvairius išorės aviacijos klausimus. Vadinasi Taryba leido Komisijai pradėti derybas su trečiosiomis šalimis siekiant pakeisti tam tikras galiojančių dvišalių susitarimų nuostatas Bendrijos susitarimais. Komisija su Vakarų Afrikos ekonomine ir pinigų sąjunga susiderėjo dėl susitarimo, kuris leidžia išvengti ES oro vežėjų diskriminacijos, leidžia apmokestinti aviacinį kurą, kai veikla vykdoma Europos Sąjungos teritorijoje, ir su ES konkurencijos teisės nuostatomis suderina dvišalius susitarimus, kurie yra akivaizdžiai antikonkurenciniai, visų pirma privalomus oro bendrovių prekybos susitarimus.

  Diogo Feio (PPE), raštu– (PT) Valstybių narių kompetencijos perdavimas Europos Sąjungai pagrindžia dvišalių oro susisiekimo paslaugų susitarimų pakeitimą naujais susitarimais, į kuriuos kaip šalis įtraukiama Europos Sąjunga.

Rezoliucijoje, dėl kurios balsuojama, aptariami konkretūs tokio pobūdžio klausimai ir ja siekiama suderinti šiuo metu galiojančius tarptautinius teisinius dokumentus bei pritaikyti juos atsižvelgiant į papildomus ES teisinėje sistemoje nustatytus reikalavimus. Aptariamas labai techninis klausimas, susijęs su anksčiau galiojusių susitarimų pakeitimu kitais, neįtraukiant ginčytinų aspektų arba kokių nors ideologijos pokyčių. Šį aiškinimą patvirtina vienbalsio balsavimo komitete teigiami rezultatai. Plenariniame posėdyje reikėjo tik patvirtinti sutartinį pritarimą. Balsavau už rezoliuciją.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) D. L. Kocho pateiktame pranešime siūloma sudaryti Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimą dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų. Europos Sąjungos sutarčių esmė – standartizuoti procedūras visoje ES. Todėl, kaip nusprendė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nėra prasmės, kad dvišaliai susitarimai dėl oro susisiekimo paslaugų galiotų tarp ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos šalių. Todėl pritariu, kad būtų sudarytas šis susitarimas, kuris sutvirtins teritorinės sanglaudos ryšius Europoje ir užtikrins, kad būtų laikomasi ES konkurencijos teisės reikalavimų.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Atsižvelgdami į padėtį, kurioje šiuo metu yra civilinė aviacija, manome, kad kyla didelių dvejonių dėl šio susitarimo projekto taikymo srities ir galimų jo pasekmių. Iki šiol šioje srityje, kuri dėl daugelio priežasčių yra strategiškai svarbi siekiant apsaugoti nacionalinius interesus, valstybės narės savarankiškai priimdavo sprendimus dėl susitarimų – kurie akivaizdžiai turi poveikį oro linijoms – valdymo ir jų taikymo apimties. Nepaisant to, siekiama, kad nuo šiol šiuo atžvilgiu taip pat būtų svarbiausia rinka. Visų pirma negalime pakankamai neįvertinti tariamai vienodų sąlygų sudarymo įvairioms Europos įmonėms reikšmės, kurią jis gali turėti siekiant palengvinti šio sektoriaus monopolizavimą – kuris jau vyksta – ir sumažinti valstybių narių galimybes ginti savo nacionalines oro linijas.

Visa apimanti ir šventa bei neliečiama „laisva konkurencija“ ginama bet kokia kaina ir tai vėl yra argumentas, kuriuo grindžiama iniciatyva. Pasekmės šiame sektoriuje iš esmės nesiskirs nuo pasekmių kituose sektoriuose: šiais atvejais galiausiai visada primetama monopolizacija. Todėl nebalsavome už šį pranešimą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi Bendrija turi išimtinę kompetenciją įvairių išorės aviacijos aspektų, kurie tradiciškai buvo reglamentuojami dvišaliais valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimais dėl oro susisiekimo paslaugų, atžvilgiu, todėl Bendrijos susitarimais turi būti pakeistos tam tikros dabartinių dvišalių susitarimų nuostatos, kurios yra 47 galiojančiuose dvišaliuose Europos Sąjungos valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių susitarimuose dėl oro susisiekimo paslaugų. Siekiant išvengti ES oro vežėjų diskriminacijos, tradiciniai straipsniai dėl paskyrimų, kuriuose nurodomi dvišalį susitarimą pasirašiusių valstybių narių oro vežėjai, pakeičiami ES straipsniu dėl paskyrimo, kuriame nurodomi visi ES oro vežėjai. Taip pat tradiciniais dvišaliais susitarimais aviacinis kuras paprastai neapmokestinamas, pagal Tarybos direktyvą 2003/96/EB, pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, toks apmokestinimas leidžiamas, kai veikla vykdoma Europos Sąjungos teritorijoje. Be to, aiškiai antikonkurencinės dvišalių susitarimų nuostatos (privalomieji komerciniai oro vežėjų susitarimai) suderinamos su ES konkurencijos teise.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Afrikos šalių, geografiniu ir klimato požiūriu esančių itin sudėtinguose regionuose, atžvilgiu reikalingas specifinis požiūris. Vis dėlto ten gyvenantiems žmonėms reikia ne tik maisto ir vandens; jiems taip pat reikalingas švietimas ir jie nori oriai dirbti ir judėti. Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimu, kuris pakeičia tam tikras ankstesnių susitarimų nuostatas, iš esmės supaprastinamos oro transporto sąlygos tarp susitarimo šalių ir rinkos požiūriu padaro jas teisingesnes. Juo užkertamas kelias neteisingam, monopolistiniais sumetimais grįstam elgesiui ir pagerinamos sąlygos keliauti paprastiems žmonėms. Juo taip pat suteikiamos naujos galimybės turistams iš viso pasaulio ir kartu Afrikoje plėtojama ši ekonomikos sritis.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už rekomendaciją dėl Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų sudarymo. Susitarimu, dėl kurio derėjosi Komisija, siekiama pakeisti tam tikras galiojančių susitarimų, sudarytų tarp ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos, nuostatas. Manau, kad kaip vieną iš svarbiausių susitarimu, dėl kurio šiandien balsavome, įnešamų pokyčių reikia paminėti įtrauktas nuostatas siekiant išvengti Europos Sąjungos oro vežėjų diskriminacijos. Šiuo tikslu tradiciniai straipsniai dėl paskyrimų, kuriuose nurodomi dvišalį susitarimą pasirašiusių valstybių narių oro vežėjai, pakeičiami ES straipsniu dėl paskyrimo, kuriame nurodomi visi ES oro vežėjai.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už tai, kad šiam susitarimui būtų pritarta. Kalbame apie horizontalųjį oro susisiekimo paslaugų susitarimą, kuriuo siekiama suderinti galiojančius dvišalius oro susisiekimo paslaugų susitarimus su ES teisės reikalavimais. Tai 2003 m. ETT sprendimo, kuris Bendrijai suteikė išimtinę kompetenciją įvairių išorės aviacijos aspektų, kurie tradiciškai buvo reglamentuojami dvišaliais susitarimais dėl oro susisiekimo paslaugų, atžvilgiu. Kaip ir į kitus horizontalius oro susisiekimo paslaugų susitarimus, į šį susitarimą įtraukiamas ES straipsnis dėl paskyrimo, kuriuo visiems ES oro vežėjams leidžiama pasinaudoti įsisteigimo teise, kuriame aptariami saugumo ir aviacinio kuro apmokestinimo klausimai ir išsprendžiamas galimų prieštaravimų ES konkurencijos taisyklėms klausimas.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Nepasitenkindama slaptu, kaip tai daroma kitose pasaulio vietose, trukdymu Afrikos regioninei integracijai dabar Europos Sąjunga netgi primeta savo neoliberalų diktatą Afrikos danguje. Komisijos parengtomis iniciatyvomis to slėpti nesistengiama.

Šiuo susitarimu „nesiekiama padidinti bendrą oro transporto intensyvumą“? Tačiau akivaizdu, kad tokio transporto intensyvėjimo atžvilgiu nėra visiškai jokių kontrolės priemonių!

Šis susitarimas „neturėtų užkirsti kelio valstybėms narėms nustatyti mokesčius, rinkliavas, muitus kurui“? Vis dėlto šioje srityje nustatytais apribojimais visiškai panaikinamas veiksmingumas ekologiniu požiūriu!

Tais atvejais, kai valstybės narės pačios nuspręsdavo, kaip valdyti su įmonėmis sudarytus susitarimus dėl patekimo į rinką, daba viską lems rinka.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Akivaizdu, kad ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių narių sudarytų 47 dvišalių susitarimų nepakanka, kad būtų apžvelgti įvairūs oro susisiekimo paslaugų aspektai. Todėl reikėtų pritarti šiam susitarimui, nes juo tam tikros galiojančių dvišalių susitarimų nuostatos bus pakeistos Bendrijos susitarimais. Verta paminėti šio susitarimo nuostatas, kuriomis siekiama išvengti ES oro vežėjų diskriminacijos ir aviacinio kuro apmokestinimo, kaip nurodyta direktyvoje, pakeičiančioje energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą. Taip pat reikia pabrėžti, kad susitarimuose išdėstytos nuostatos atitinka ES konkurencijos teisės reikalavimus.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Šiuo susitarimu siekiama pakeisti tam tikras 47 galiojančiuose dvišaliuose ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos (VAEPS) valstybių narių sudarytuose oro susisiekimo paslaugų susitarimuose esančias nuostatas. Iš tikrųjų horizontaliame Bendrijos susitarime reikia suderinti skirtingas galiojančių susitarimų nuostatas. Jis pakartotinai įtvirtins teisinį aiškumą dvišaliuose oro susisiekimo paslaugų susitarimuose, sudarytuose VAEPS valstybių narių ir ES valstybių narių, ir taip pat leis išvengti neigiamo poveikio ES valstybėms narėms, kurios nėra pasirašiusios dvišalio susitarimo su VAEPS valstybe nare. Tai užkirs kelią oro vežėjų diskriminacijai paskyrimo ir aviacinio kuro apmokestinimo srityse.

Dvišalių susitarimų antikonkurencinės nuostatos suderintos su ES konkurencijos teise. Susitarimu bus sustiprinti ES ir Afrikos santykiai aviacijos srityje ir šioje srityje bus paskatintas ES ir VAEPS bendradarbiavimas tam tikrais svarbiais aspektais, pvz., aviacinio saugos ir saugumo aspektais.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Siekiant sukurti bendrą pagrindą skrydžių į už ES ribų esančias šalis atžvilgiu ir paskui turėti galimybę užtikrinti teisinį aiškumą turi būti peržiūrėti visi dvišaliai susitarimai. Tarybai leidus Komisija vedė derybas dėl susitarimo su Vakarų Afrikos ekonomine ir pinigų sąjunga, kuriuo pakeičiami esami ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių narių sudaryti 47 dvišaliai oro susisiekimo paslaugų susitarimai. Balsuoju už pranešimą, nes atsižvelgiant į aplinkybes visuotinai taikytinas susitarimas yra visiškai prasmingas.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Šiuo susitarimu paprasčiausiai pakeičiami su įvairiomis valstybėmis narėmis sudaryti 47 dvišaliai susitarimai ir todėl ES įgyja daugiau įgaliojimų užsienio politikos srityje. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šiame pranešime kalbama apie Tarybos sprendimo dėl Europos bendrijos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų sudarymo projektą. Atsižvelgdama į tai, kad šioje srityje dabar ES turi išimtinę kompetenciją, Taryba leido Komisijai pradėti derybas su trečiosiomis šalimis, siekiant pakeisti tradicinius dvišalius valstybių narių ir trečiųjų šalių sudarytus susitarimus dėl oro susisiekimo paslaugų. Susitarimo projektą išnagrinėjo Transporto ir turizmo komitetas, kuris pateikė teigiamą nuomonę. Norėčiau pabrėžti, kad, be kitų nuomonėje pateiktų aspektų, buvo įtrauktas Bendrijos straipsnis dėl paskyrimo, siekiant išvengti ES oro vežėjų diskriminacijos ir sudaryti sąlygas apmokestinti aviacinį kurą, kai veikla vykdoma Europos Sąjungos teritorijoje. Norėčiau pabrėžti šiuos du teigiamos Transporto ir turizmo komiteto nuomonės aspektus, nes jie lėmė mano sprendimą balsuoti už šį pranešimą.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją spręsti išorės aviacijos klausimus, kurie tradiciškai buvo sprendžiami valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliais susitarimais dėl oro susisiekimo paslaugų.

2003 m. birželio mėn. Komisija pradėjo derybas su trečiosiomis šalimis siekdama pakeisti tam tikras galiojančių dvišalių susitarimų nuostatas ES susitarimais. Tarp jų esama susitarimo, kuris pakeičia ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių narių sudarytus 47 galiojančius dvišalius susitarimus dėl oro susisiekimo paslaugų. Pagrindiniai susitarimo aspektai yra: straipsnis dėl paskyrimo, kuriuo pakeičiamas dvišalis susitarimas ir išvengiama Europos Sąjungos oro vežėjų diskriminacijos; bendras aviacinio kuro apmokestinimas ES teritorijoje; ir 6 straipsnis, pagal kurį oro linijų tarpusavio komerciniai susitarimai suderinami su ES konkurencijos teisės reikalavimais.

Susitarimas, dėl kurio susiderėjo Komisija, laikinai taikytas 2009 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimų reikšmę Bendrijos išimtinės kompetencijos atžvilgiu norėčiau pasakyti, kad tikrai esu už tai, kad dėl šių susitarimų būtų deramasi iš naujo, nes jie prieštarauja vis didesniam Europos savarankiškumui, o šis sprendimo projektas atitinka ES konkurencijos ir biudžeto teisės reikalavimus.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šio susitarimo, kurio tikslas, atsižvelgiant į išimtinę ES suteiktą kompetenciją įvairių išorės aviacijos aspektų atžvilgiu, pakeisti tam tikras galiojančių 47 dvišalių susitarimų dėl oro susisiekimo paslaugų, sudarytų ES valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių narių, nuostatas, kad jos atitiktų ES teisės reikalavimus.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kaip nusprendė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, Bendrija turi išimtinę kompetenciją spręsti įvairius išorės aviacijos klausimus, kurie tradiciškai buvo reglamentuojami valstybių narių ir trečiųjų šalių sudarytais dvišaliais oro susisiekimo paslaugų susitarimais. Todėl Taryba leido Komisijai 2003 m. birželio mėn. pradėti derybas su trečiosiomis šalimis siekiant pakeisti tam tikras galiojančių dvišalių susitarimų nuostatas Bendrijos susitarimais. Todėl Komisija vedė derybas su Vakarų Afrikos ekonomine ir pinigų sąjunga dėl susitarimo, kuris pakeičia kai kurias 47 galiojančių dvišalių Europos Sąjungos valstybių narių ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių susitarimų dėl oro susisiekimo paslaugų nuostatas.

Pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių 81 straipsnį Parlamentas turi teisę pritarti šio susitarimo sudarymui. Parlamentas sprendžia vienu balsavimu, ir dėl šio susitarimo negali būti teikiami jokie pakeitimai. Remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais pranešėjas pasiūlė, kad pirmiausia Transporto ir turizmo komitetas, o paskui ir visas Parlamentas pateiktų teigiamą nuomonę dėl šio susitarimo sudarymo. Verts / ALE frakcija taip ir padarė.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Išimtinė kompetencija sprendžiant tam tikrus išorės aviacijos klausimus, įtvirtinta 2003 m. „atviro dangaus“ sprendimu, leidžia Europos Komisijai vesti derybas su trečiosiomis šalimis dėl susitarimų, siekiant suderinti Europos aviacijos rinką su ES taisyklėmis ir kartu padaryti ją konkurencingą ir aiškią. Pritariu šio susitarimo su Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybėmis narėmis sudarymui, nes manau, kad Europos Sąjungai labai svarbu vykdyti nuoseklią politiką išorės aviacijos sektoriuje, laipsniškai švelninant įvairias dabartinių abiejų šalių sudarytų dvišalių susitarimų dėl oro susisiekimo paslaugų nuostatas.

Kalbant apie susitarimą norėčiau pabrėžti sąlygą dėl ES oro vežėjų nediskriminavimo, sąlygą dėl aviacijos kuro apmokestinimo pagal direktyvą, pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, ir faktą, kad juo dvišalių susitarimų nuostatos suderinamos su ES konkurencijos teisės reikalavimais ir numatoma teisės aktais nustatyta tvarka taikomos kontrolės priemonės. Šios priemonės leis atverti rinkas ir, vadinasi, sudaryti investavimo galimybes abiem susitarimo šalims. Šie susitarimai turės būti suvokiami kaip strateginio abiejų organizacijų tarpusavio bendradarbiavimo stiprinimo priemonės.

Rekomendacija antrajam svarstymui: Catherine Stihler (A7-0343/010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu, kad reikia imtis priemonių dėl statybos sektoriaus, nes šis sektorius Europos ekonomikai pakankamai svarbus: jis sukuria 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir jame veiklą vykdo beveik 65 000 mažųjų ir vidutinių įmonių, kurių kiekvienoje dirba po mažiau kaip 250 darbuotojų. Šiuo pasiūlymu siekiama, pirma, užtikrinti aukštą statybos produktų apsaugos lygį ir, antra, pagerinti sveikatos ir saugos sąlygas šio sektoriaus darbuotojams. Dabar prekybai vidaus rinkoje trukdo nacionalinės techninio pobūdžio taisyklės, kuriomis reguliuojamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas statybų sektoriuje, todėl reikia peržiūrėti Direktyvą 89/106/EEB dėl statybos produktų.

Atsižvelgiant į naujas rinkos priežiūros aplinkybes, įskaitant naują teisės aktų sistemą, pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos, galėtų būti svarbus žingsnis siekiant atnaujinti, supaprastinti ir pakeisti direktyvą.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, nes dėl statybos produktų rinkodaros ES dydžio ir vis dar tebeegzistuojančių kliūčių prekybai statybos sektoriuje svarbu imtis neatidėliotinų veiksmų. Turint omenyje, jog statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kurioje sukuriama 10 proc. BVP ir yra įdarbinta 12 milijonų ES piliečių, tinkamas reglamentavimas yra būtinas. Manau, kad šiuo pasiūlymu dėl reglamento, kuriuo nustatomos darnios statybos produktų rinkodaros sąlygos, bus galima atnaujinti, supaprastinti ir pakeisti Statybos produktų direktyvą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, susijusias su, pavyzdžiui, rinkos priežiūra, įskaitant naująją teisinę sistemą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Nors per pastaruosius dešimtmečius darbo sąlygos statybos sektoriuje pagerėjo, Europos Sąjunga turi susikurti sąlygas, kad galėtų ir toliau tęsti aukštos kokybės siekio šioje srityje tendenciją. Atsižvelgdama į šias aplinkybes balsavau už šį reglamentą, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos. Siekiant užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą ir saugą darbuotojams ir kitiems statybos produktų naudotojams, naujuose statybos produktus reglamentuojančiuose teisės aktuose turi būti aptartas pavojingų medžiagų žymėjimo klausimas. Šiuo reglamentu atnaujinamos ir pakeičiamos dabartinės taisyklės, siekiant sumažinti biurokratiją ir padidinti skaidrumą, visų pirma nustatant naujas supaprastintas mažųjų įmonių veiklos rezultatų vertinimo procedūras.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą. Statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kurioje sukuriama 10 proc. BVP ir kuris sudaro 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo. Sektoriuje tiesiogiai įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir papildomai sukuriama dar 26 milijonai darbo vietų kituose sektoriuose. Dėl ekonomikos nuosmukio ES statybos pramonė patyrė rimtą smūgį, visoje ES bankrutavo daug bendrovių ir darbuotojai prarado pragyvenimo šaltinius. Taip pat Sąjungoje išlieka kliūtys prekybai statybos sektoriuje, nes valstybės narės vis dar naudoja nacionalines technines taisykles siekdamos užkirsti kelią laisvam statybos sektoriaus prekių ir paslaugų judėjimui Atsižvelgiant į tai, Statybos produktų direktyvos peržiūra, yra labai reikalingas postūmis, kuris turėtų padėti sektoriui panaikinant prekybos kliūtis gamintojams, tokiu būdu padedant įmonėms išlikti versle ir darbuotojams išsaugoti darbo vietas. Naikinant administracines kliūtis labai svarbu užtikrinti techninio vertinimo įstaigų nepriklausomumą ir skaidrumą, todėl palaikau siūlymą, kad siekiant išvengti interesų konfliktų turėtų būti parengti skaidrumo standartai ir užtikrintas visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas Europos standartizacijos institucijų techniniuose komitetuose.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Kaip pabrėžiau kalbėdamas vakar, balsavau už šį pranešimą. Siekdami suderinti pasaulinę statybos rinką turime padaryti pažangą. Kalbu ne tik apie darbuotojų saugumą ir migraciją, bet taip pat apie statybinių medžiagų saugą mūsų sveikatos požiūriu. Kalbant apie būsimus statybos srities gaminių kontaktinius centrus labai norėčiau, kad jie teiktų nešališką informaciją, kad valstybėse narėse jie būtų įkurti ir veiktų nedelsiant ir kad jiems būtų suteikta finansinė parama, kad jie galėtų būti naudingi piliečiams ir atitinkamoms įmonėms. Tikiuosi, kad naujojo reglamento poveikį pajusime nedelsiant ir kad mes, kaip paprasti žmonės, pastebėsime, kad padarėme pažangą ir kad visa statybos pramonė jau nebėra vienas pavojingiausių veiklos sektorių.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pavojingų medžiagų, kurių yra įvairiuose produktuose, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie chemines medžiagas, ar apie statybos produktus, ženklinimas ir informacijos apie jas pateikimas yra vienas iš Europos Sąjungos pasiekimų.

Nuo REACH reglamento įsigaliojimo ES parodė, kokią pridėtinę vertę jis sukuria saugos ir skaidrumo srityje pavojingų medžiagų naudojimo atžvilgiu. Vėlgi Strasbūre priėmėme reglamentą, kuriuo suderinamos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir užtikrinama, kad į kiekvieno produkto „eksploatacinių savybių deklaraciją“ būtų įtraukta informacija apie pavojingas medžiagas.

Sveikatai ir saugumui teikiamas prioritetas ir turėtume džiaugtis tuo, kad Europos standartai leidžia užtikrinti tokį aukštą skaidrumo ir saugumo lygį. Nepaisant to, nors mūsų vidaus rinka dabar saugi, ar tą patį būtų galima pasakyti apie pasaulinę rinką, kurios dalis esame? Dabar turime pasinaudoti savo įtaka palaikydami santykius su partneriais už ES ribų, kurie gali taikyti nebūtinai tokio pat lygmens standartus.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Atsižvelgiant į sektoriaus dydį, itin svarbu imtis veiksmų statybos produktų rinkodaros srityje ES. Statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kuriame sukuriama 10 proc. BVP ir kuris sudaro 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo. Sektoriuje tiesiogiai įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir papildomai sukuriama dar 26 milijonai darbo vietų kituose sektoriuose. Dėl ekonomikos nuosmukio ES statybos pramonė patyrė rimtą smūgį, visoje ES bankrutavo daug bendrovių ir darbuotojai prarado pragyvenimo šaltinius. Tai taikytina ir Rumunijai, kuri po „sprogimo“ statybų sektoriuje dabar susiduria su dideliu užsakymų trūkumu. Ekspertų manymu, 2011 m. statybų sektoriuje pakilimo nebus. Iš tikrųjų jie netgi mano, kad jis gali smukti iki žemiausio lygio, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu.

Šiomis aplinkybėmis bet kokios priemonės, kurios gali paremti statybų sektorių, yra sveikintina paskata. Šiomis aplinkybėmis Statybos produktų direktyvos peržiūra turėtų padėti sektoriui panaikindama prekybos kliūtis, su kuriomis susiduria gamintojai ir savo ruožtu padėdama įmonėms tęsti veiklą, o darbuotojams išsaugoti darbo vietas.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Europos Sąjungos ekonomikos statybos sektoriuje sukuriama 10 proc. BVP. Statybų sektorius ir toliau susiduria su daugybe kliūčių, trukdančių iki galo sukurti bendrą rinką. Pateiktu reglamentu siekiama pakeisti dabartinę direktyvą ir taip supaprastinti statybos produktų rinkodaros sąlygas. Pagrindiniai jame aptarti aspektai – rinkos priežiūra ir bendra statybos produktų rinkodaros sistema. Direktyvos pakeitimu siekiama ekonomikos nuosmukio laikotarpiu padėti statybos sektoriui pašalinant komercinio pobūdžio kliūtis, taip išsaugant darbo vietas ir paremiant daugelį statybos įmonių, kurios priešingu atveju ekonominio nuosmukio laikotarpiu neišgyventų. Savo pozicijoje pirmajame svarstyme Taryba pašalino Parlamento pasiūlymus dėl pakeitimų, kuriais siekta nustatyti pareigą pranešti apie statybos produktų sudėtyje esančias pavojingas medžiagas (pvz., asbestą). Manau, kad tai labai pavojinga, todėl pritariu pateiktam pranešimui, nes juo vėl siūloma nustatyti pareigą statybos įmonėms pranešti apie statybos produktų sudėtyje esančias pavojingas medžiagas. Turime apsaugoti savo piliečių sveikatą. Galiausiai, tačiau ne mažiau svarbu, norėčiau pasidžiaugti pastangomis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad valstybės narės užtikrintų Nuolatinio statybų komiteto, kuris vertina ir tikrina statybos produktų savybes, atstovų nepriklausomybę. Be to, pranešime taip pat pateikiami pasiūlymai dėl pakeitimų, siekiant pagerinti ne tik statybos sektoriaus darbuotojų, bet taip pat ir realių pastatų naudotojų sveikatos apsaugą ir saugumą. Dėl pirmiau minėtų ir kitų priežasčių nusprendžiau pritarti pranešimui.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento, nes jame nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir juo siekiama atnaujinti, supaprastinti ir pakeisti Statybos produktų direktyvą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, visų pirma į rinkos priežiūros priemones, įskaitant naują teisėkūros sistemą. Atsižvelgiant į statybos sektoriaus dydį, būtina imtis priemonių statybos produktų rinkodaros ES srityje. Pritariu, kad darbuotojų šiame sektoriuje atžvilgiu reikalingi griežti sveikatos ir saugumo reikalavimai. Šiuo pasiūlymu bus panaikintos gamintojams kylančios kliūtys prekybos srityje ir taip pat padedama įmonėms tęsti veiklą, o darbuotojams išlaikyti savo darbo vietas.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Reglamentas dėl statybos produktų rinkodaros sąlygų suderinimo rodo pažangą siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą šioje srityje ir laisvo statybos produktų judėjimo sąlygas. Kartu svarbu pažymėti, kad reglamento įgyvendinimas padės sumažinti nenumatytų neatitikimų su statybos produktų eksploatacinių savybių deklaracija atvejų skaičių ir sumažinti materialinius nuostolius. Neatitikimų rizikos prevencija būtina siekiant, kad į rinką nepatektų parduoti skirti produktai, kurie neatitinka šio reglamento reikalavimų, taip užtikrinant, kad statybos produktai tinkamai atliks savo funkciją ir kad bus įvykdyti pagrindiniai statybos darbams taikomi reikalavimai.

  Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Reglamentu, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos, nustatomi griežčiausi darbuotojų ir pastatais besinaudojančių asmenų saugumo reikalavimai. Sutinku su pranešėjos nuomone, kad gyvybiškai svarbus įgaliojimas kontroliuoti galimas pavojingas medžiagas statybos produktuose, ir remiu pasiūlymą dėl pakeitimo, susijusio su būtinybe ant statybos produktų pateikti informaciją apie pavojingas medžiagas. Nesuvokiu Tarybos pozicijos, kuri iš pirminio pasiūlymo šį reikalavimą išbraukė. Siekiant pagerinti informuotumą apie naujus ir dabartinius statybos produktus turės būti įkurti vadinamieji informacijos centrai, kurie turi būti nešališki, kitaip tariant, finansiniu ir personalo požiūriais nepriklausomi nuo subjektų, susijusių su CE ženklų gavimu. Taryba pasiūlė pernelyg daug išimčių dėl reikalavimo ženklinti CE ženklu ir labai svarbu jas peržiūrėti ir kuo labiau sumažinti jų skaičių, nes priešingu atveju visa ženklinimo CE ženklu sistema praras prasmę. Pritariu pasiūlytam reglamentui su pakeitimais ir balsuosiu už jo priėmimą.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes jame tvirtinama, kad būtina pašalinti kliūtis, trukdančias prekybai statybos pramonės sektoriuje. Dabartinis ekonomikos nuosmukis šiam sektoriui padarė labai daug žalos. Pasiūlytas reglamentas, kuris pakeis šiuo metu galiojančią direktyvą, padės pakeisti padėtį. Prekybos kliūčių gamintojams panaikinimas, pirma, padės įmonėms tęsti veiklą ir, antra, prisidės prie darbuotojų darbo vietų išsaugojimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pagal pranešime pateikiamus duomenis, cituoju: „statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kurioje sukuriama 10 proc. [bendrojo vidaus produkto] ir kuris sudaro 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo. Sektoriuje tiesiogiai įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir nuo jo priklauso 26 milijonai darbuotojų. Be to, apie 92 proc. iš 65 000 statybines medžiagas gaminančių įmonių yra [mažos ir vidutinės įmonės], kuriose dirba mažiau nei 250 darbuotojų“. Šie skaičiai parodo tikrąją statybos sektoriaus svarbą Europos ekonomikai. Būtent todėl reikalingos bendros taisyklės, reglamentuojančios sektorių ir leidžiančios vidaus rinkai tinkamai veikti.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu dėl reglamento siekiama suderinti statybos produktų rinkodaros sąlygas, atnaujinti ir supaprastinti dabartinę direktyvą kartu atsižvelgiant į naują teisės aktų sistemą (Reglamentą Nr. 765/2008/EB ir Sprendimą Nr. 768/2008/EB). Jame aptariami įvairūs aspektai, pvz., eksploatacinių savybių deklaracija ir ženklinimas CE ženklu, pavojingų medžiagų pervežimas, nacionaliniai kontaktiniai centrai informacijai apie statybos produktus teikti, visų su šia sritimi susijusių subjektų nepriklausomybė ir skaidrumas, statybos produktų perdirbimas, didesnis dėmesys sveikatos ir saugumo klausimams, e. komunikacijos priemonių tobulinimas ir naujų informacinių technologijų metodų įvedimas. Balsavau už šį reglamentą, kuris pagerins šių produktų saugumą juos pervežant, apsaugos sveikatą ir pagerins saugumo sąlygas visiems šio sektoriaus darbuotojams. Jis taip pat prisidės prie aplinkai žalingos praktikos atsisakymo, nors jis bus laipsniškas.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Nors antrajame šio pranešimo svarstyme ir galutiniame susitarime su Taryba yra tam tikrų teigiamų aspektų, turime nepamiršti, kad jame daugiausia dėmesio skiriama bendrosios rinkos stiprinimui.

Tokiomis aplinkybėmis šiuo atveju siekiama priimti reglamentą, kuriuo siekiama nustatyti suderintas statybos produktų rinkodaros sąlygas. Tai reiškia, kad juo nustatomos taisyklės, kurių valstybės narės turi laikytis, kad jų produktai galėtų patekti į Europos Sąjungos rinką.

Manau, kad visi galime sutarti dėl kai kurių klausimų, visų pirma susijusių su sveikatos ir saugumo užtikrinimu, įskaitant ir darbuotojus, tačiau taip pat susijusių su produkto naudojimu jo naudojimo ciklo laikotarpiu, visų pirma tai pasakytina apie pavojingas medžiagas.

Vis dėlto negalime pritarti sprendimams, dėl kurių galiausiai būtų keliamas pavojus šių produktų gamybai pažeidžiamesnės ekonomikos šalyse arba mažosiose ir vidutinėse įmonėse, kurioms sunku prisitaikyti, jeigu nėra jokios išankstinės paramos ir jeigu jie skirti tik Europos ekonominių grupių, kurios iš tikrųjų siekia dominuoti rinkoje, interesams ginti.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Siekiu laikytis liberalesnio požiūrio statybos sektoriaus statybos produktų atžvilgiu įvykdomas vienas iš mažųjų ir vidutinių įmonių prašymų įnešti daugiau racionalumo. Atsižvelgdamas į bendrą statybos sektoriaus svarbą visose valstybėse narėse manau, kad liberalizavimo tęsimas yra būtinas žingsnis į priekį. Visų pirma džiaugiuosi tam tikrų biurokratinių apribojimų panaikinimu ir būtinu produktų, kurių sudėtyje yra galimai žmogui kenksmingų medžiagų, atsekamumu. Dėl šios priežasties nusprendžiau pritarti C. Stihler rekomendacijai.

  Małgorzata Handzlik (PPE), raštu. – (PL) Vidaus rinkoje vis dar yra daug kliūčių, kurios trukdo jai veikti. Todėl labai džiaugiuosi galėdama pritarti rezoliucijos dėl suderintų statybos produktų rinkodaros sąlygų priėmimui. Rezoliucija turėtų palengvinti statybos produktų judėjimą tarp valstybių narių.

Be to, rezoliucija nustatomos svarbios taisyklės, kurios sudaro įmonėms geresnes sąlygas vykdyti veiklą. Pirma, joje nustatomas reikalavimas valstybėms narėms įkurti gaminių kontaktinius centrus, iš kurių įmonės galės gauti informaciją apie statybos produktus. Taip pat bus galima susipažinti su reglamente pateikiama informacija, kas padės net ir mažiausioms įmonėms įvykdyti naujus informacijos pateikimo apie produkto savybes vartotojui reikalavimus ir reikalavimus dėl CE ženklų. Vis dėlto neturėtume užmiršti, kad rezoliucijoje pateikiama daug naujų reikalavimų dėl CE ženklų pateikimo ir vartotojams skirtų eksploatacinių savybių deklaracijų, kuriose taip pat turės būti pateikiama informacija apie statybos produktų sudėtyje esančias pavojingas medžiagas, parengimo.

Tikiuosi, kad Europos Komisija ir valstybės narės dės visas pastangas, kad gamintojai kaip galima greičiau gautų informaciją apie naujus reglamentus, kad galėtų nedelsdami pradėti ruoštis ir prisiderinti prie naujų rezoliucijos nuostatų.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pasiūlymui, nes statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kurioje sukuriama 10 proc. BVP, tiesiogiai įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir nuo jos priklauso 26 milijonai darbuotojų. Be to, apie 92 proc. statybines medžiagas gaminančių įmonių yra mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ). Kadangi MVĮ yra kertinis mūsų ekonomikos akmuo, šiame pasiūlyme privaloma pripažinti jų vaidmenį ir poreikius. Statybos produktų direktyvos (89/106/EEB) peržiūra yra labai reikalingas postūmis, kuris turėtų padėti sektoriui panaikinant prekybos kliūtis gamintojams, tokiu būdu padedant įmonėms išlikti versle ir darbuotojams išsaugoti darbo vietas. Pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo nustatomos darnios statybos produktų rinkodaros sąlygos (COM(2008)311), yra skirtas atnaujinti, supaprastinti ir pakeisti Statybos produktų direktyvą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes. Džiugu, kad yra atkreipiamas dėmesys ir ypatingas susirūpinimas dėl kenksmingų medžiagų šiuose produktuose, galėjimas atsekti pavojingas medžiagas produktuose yra itin svarbus. Jei būtume žinoję, kuriose pastatų vietose esama asbesto, statybų darbininkai ir pastatų gyventojai nebūtų kentę nuo tokių ligų, kaip mezotelioma. Siekiant sveikatos ir saugos bei skaidrumo ateityje, svarbu dar kartą pateikti pakeitimus dėl pavojingų medžiagų (7, 17 ir 49 pakeitimai).

  Eija-Riitta Korhola (PPE), raštu. – (FI) Pats laikas pertvarkyti ir pakeisti Statybos produktų direktyvą veiksmingesniu reglamentu, kuris mums išties leistų užtikrinti laisvą statybos produktų judėjimą vidaus rinkoje. Komisija elgiasi teisingai imdamasi iniciatyvos, siekdama palengvinti praktinį galiojančios direktyvos įgyvendinimą ir padaryti tą įgyvendinimo procesą veiksmingesnį. Statybos produktai labai skiriasi nuo kitų produktų, kurių judėjimas vidaus rinkoje kontroliuojamas direktyvomis. Direktyvomis produktų saugumo reikalavimai paprastai standartizuojami, tačiau statybos produktai yra tarpiniai produktai, skirti statybos projektams, ir dėl šios specifinės savybės direktyvos dėl statybos produktų tikslai bus sėkmingai įgyvendinti nustačius suderintus metodus, kad būtų užtikrinta, jog eksploatacinių savybių deklaracija būtų tiksli ir patikima. Šiuo požiūriu nauju reglamentu bus įnešti svarbūs patobulinimai.

Tai pat siekiant užtikrinti, kad išliktų vietinės reikšmės mastu veikiančios mikroįmonės, svarbu atsižvelgti į skirtingas aplinkybes, susiklosčiusias visoje Europoje. Atsižvelgiant į klimatines sąlygas valstybės narės, suprantama, nustato skirtingus reikalavimus statybos darbams. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į beprasmius bandymų reikalavimus ir juos pašalinti, kad galėtume sumažinti administracinę naštą. Manau, kad šiuo reglamentu bus pagerintas vidaus rinkos veikimas ir statybos produktų standartizavimo procesas Europoje. Todėl balsavau už reglamentą.

  Edvard Kožušník (ECR), raštu. – (CS) Pritariu šiam naujam požiūriui, nes teisinio suderinimo priemonėmis siekiama ne apibrėžti produkto saugumo reikalavimus, bet sukurti skaidrią aplinką, kurioje būtų pateikiama patikima informacija apie produktų savybes. Taip pat džiaugiuosi tuo, kad Europos Parlamentas nusprendė teikti pirmenybę elektroniniams dokumentams, visų pirma tai pasakytina apie deklaracijas dėl produktų, kuriais prekiaujama, savybių. Vis dėlto man kelia abejonių pasiūlymo dėl pakeitimo Nr. 45, kuris susijęs su 17 straipsniu, teisėkūros metodas. Pritariu, kad siekiant sukurti suderintus standartus, reikėtų laikytis pasiūlyto teisingo ir subalansuoto atstovavimo įvairiems dalyviams principo, tačiau manau, kad šis klausimas turėtų būti visapusiškai išspręstas peržiūrint Europos standartizacijos sistemą, o ne sprendžiamas dalimis atskirais teisės aktais. Manau, kad laikantis pasirinkto požiūrio priimsime teisės aktus, kuriuose trūks aiškumo.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Pritariau C. Stihler pranešimui, kuriuo raginama priimti reglamentą, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos, nes manau, kad statybos sektorius labai svarbus Europos ekonomikai. Todėl aukštas taisyklių, reguliuojančių statybos produktus, suderinamumo lygis yra tikslas, kurį Europa turi prisiversti pasiekti kuo greičiau. Tokiu metu kaip dabar, kai reikia skatinti ekonomikos augimą, negalime neatsižvelgti į strateginę šio sektoriaus reikšmę. Pasiūlymu siekiama užtikrinti, kad būtų pateikiama tiksli ir patikima informacija apie statybos produktų eksploatacines savybes, kad būtų galima pasikliauti saugiais pastatais, pastatytais naudojant žmogaus sveikatai nekenksmingas medžiagas. Be to, manau, kad siekiant apsaugoti milijonus šiame sektoriuje įdarbintų Europos piliečių, užtikrinant jiems tinkamą apsaugą, labai svarbios priemonės darbo saugos srityje.

  David Martin (S&D), raštu. – Norėčiau pasveikinti savo kolegę iš Škotijos Catherine Stihler gerai atlikus darbą, susijusį su šiuo labai techniniu klausimu. Balsavau už pranešimą, kuriuo turėtų būti užtikrintas didesnis institucijų, kurios statybų pramonės srityje kuria standartus, veiklos skaidrumas, daug dėmesio skirta perdirbimo klausimui ir dėl supaprastintų procedūrų MVĮ sudarytos sąlygos lengviau patekti į bendrąją rinką.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Tai, kad civilinės statybos sektoriuje sukuriama didelė dalis Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto (BVP), kuris, kaip teigia pranešėja, sudaro maždaug 10 proc. BVP ir 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo, yra tinkamas pagrindas nustatyti suderintas sąlygas, kurios šiuo atveju ir buvo priimtos. Paskutinis ekonomikos nuosmukis šiame sektoriuje sukėlė daug sunkumų, įmonėse buvo mažinami etatai ir darbuotojai prarado savo darbo vietas. Todėl visos priemonės, kurių imamasi siekiant padėti šiam sektoriui, yra itin svarbios. Esant šioms aplinkybėms Direktyvos 89/106/EEB dėl statybos produktų peržiūra yra išties būtina paskata, kuri turėtų pagelbėti šiam sektoriui, visų pirma pašalinant gamintojams kilusias prekybos kliūtis ir padedant įmonėms tęsti veiklą, o darbuotojams išsaugoti savo darbo vietas.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Statybos pramonė yra vienas didžiausių ekonominių veiksnių visoje Europoje. Vis dėlto krizės pasekmės šiame sektoriuje labai sunkios. Itin nukentėjo mažosios ir vidutinės įmonės, kurios dažnai atlieka paskirstytojų vaidmenį, o daugelis jų nutraukė veiklą. Siekiant užtikrinti įmonių gyvavimą ir taip užtikrinti darbo vietų išsaugojimą turėtų būti panaikintos kliūtys prekybai. Tai gali sudaryti teisingesnes sąlygas, kurios galėtų būti naudingos visiems suinteresuotiems subjektams. Dėl šios priežasties balsavau prieš antrajame svarstyme atsakingo komiteto pateiktą pasiūlymą.

  Cristiana Muscardini (PPE), raštu. – (IT) Statybų sektorius – pagrindinis Europos sektorius užimtumo ir mūsų mažųjų bei vidutinių įmonių plėtros požiūriu.

Todėl itin svarbu pritarti reglamentui, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos, užtikrinant naudojamų medžiagų saugumą ir darbuotojų sveikatos apsaugą. Nuolat pranešama apie kūno sužalojimo ir žalos sveikatai atvejus ir ne ką mažiau yra piliečių, kurie kasdien susiduria su tokiomis pavojingomis medžiagomis kaip asbestas, kuris naudojamas miesto statinių statybai.

Todėl pritariu C. Stihler pranešimui, kuris šiandien priimtas antruoju svarstymu, nes jame pabrėžiama, kaip globalizuotame pasaulyje svarbu nustatyti bendras taisykles dėl naudojamų medžiagų ir produktų ženklinimo, kad būtų užtikrintas saugumas ir patikimumas ir kartu sumažintos gamintojų, visų pirma MVĮ, sąnaudos.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Pranešime aptariama suderinimo priemonių taikymo sritis pernelyg plati. Statybų sektorius – sudėtinga sritis: ji itin svarbi infrastruktūros vystymui ir, vadinasi, taip pat atskiroms valstybėms narėms kaip verslo vietoms. Darbo, socialiniai ir aplinkos standartai dažnai būna svarbūs žmonių apsaugos ir aplinkos šiame sektoriuje atžvilgiu. Kiekviena valstybė narė didžiąja dalimi turėtų pati priimti sprendimus šiuo klausimu. Todėl balsavau prieš šį pranešimą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Pasiūlymu dėl Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos, siekiama užtikrinti laisvą statybos produktų judėjimą vidaus rinkoje. Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento būtent todėl, kad aiškios ir patikimos informacijos pateikimas, statybos produktus, kuriais prekiaujama, ženklinant CE ženklu, yra dar vienas žingsnis į priekį siekiant sukurti laisvą, konkurencingą rinką, kurioje galėtų būti apsaugotos mažosios ir vidutinės įmonės. Kadangi statybos produktai yra išbaigtos struktūros tarpinės prekės, naujų europinio lygmens taisyklių suderinimas užtikrina struktūros saugumą ir kokybę, visoms statybos įmonėms sudaro vienodas sąlygas, pagerina rinkoje jau esančių medžiagų kontrolės priemones ir, galiausiai, sudaro sąlygas užtikrinti didesnį skaidrumą prekybos statybos produktais srityje.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad svarbu sumažinti kliūčių, kurios trukdo sklandžiau vykdyti prekybą statybos pramonės srityje, kiekį. Dabartinė ekonominė padėtis itin skaudžiai atsiliepė statybos pramonei ir pasiūlytu reglamentu siekiama skatinti laisvą, veiksmingą ir skaidrų prekių ir paslaugų judėjimą statybos pramonės srityje. Statybos pramonėje itin svarbus kliūčių tarptautinei veiklai pašalinimas ir nacionalinių administracinio ir techninio pobūdžio kliūčių panaikinimas. Iš tikrųjų statybos pramonėje valstybės narės dangstosi nacionaliniais techniniais standartais, kad sutrukdytų laisvam prekių ir paslaugų judėjimui. Atsižvelgiant į tai, kad statybų sektoriuje sukuriama 10 proc. bendrojo vidaus produkto ES, ir į tai, kad dabar šis sektorius patiria didelį nuosmukį, visos priemonės, kurių galima imtis siekiant paskatinti statybą, yra sveikintinos ir joms pritarsiu. Šios priemonės leis įmonėms tęsti veiklą, o darbuotojams – išsaugoti darbo vietas.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Visoje ES esama vis dar per daug kliūčių prekybai statybos sektoriuje, kuriomis valstybės narės grindžia nustatytas techninio pobūdžio taisykles, kuriomis siekiama apriboti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą.

Šis greitai besiplečiantis sektorius sukuria 10 proc. BVP ir 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo. Sektoriuje įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir 92 proc. jį sudarančių įmonių yra mažosios ir vidutinės įmonės – kertinis mūsų ekonomikos akmuo.

Todėl manau, kad reikia imtis priemonių, kad šių produktų atžvilgiu rinkos sąlygos būtų suderintos ir kad taip pat būtų užtikrintas aukštas sveikatos apsaugos ir saugumo lygis šio sektoriaus darbuotojams. Atsižvelgiant į nuosmukį – kuris sektoriuje sukėlė didelių sunkumų, įskaitant įmonių bankrotus – mums reikalingos liberalizavimo priemonės, kuriomis būtų užtikrintas ekonominis įmonių gyvybingumas ir išsaugotos darbo vietos.

Šiuo pasiūlymu dėl reglamento siekiama atnaujinti, supaprastinti ir pakeisti Statybos produktų direktyvą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, susijusias, pvz., su rinkos priežiūra. Juo taip pat siekiama užtikrinti geresnes apsaugos priemones dėl žymėjimo CE ženklu, pavojingų medžiagų, nacionalinių produktų kontaktinių centrų, nepriklausomybės ir skaidrumo, sveikatos apsaugos ir saugumo bei e. komunikacijos.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Atsižvelgiant į šios sektoriaus dydį gyvybiškai svarbu, kad būtų imtasi veiksmų statybos produktų ES srityje. Europos standartizacijos komiteto nuomone, statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kuriame sukuriama 10 proc. BVP ir kuris sudaro 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo. Sektoriuje įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir nuo jo priklauso 26 milijonai darbuotojų. Be to, apie 92 proc. iš 65 000 statybines medžiagas gaminančių įmonių yra MVĮ, kurių kiekvienoje dirba po mažiau nei 250 darbuotojų. Kadangi MVĮ yra kertinis mūsų ekonomikos akmuo, šiame pasiūlyme raginama pripažinti jų vaidmenį ir poreikius, taip pat šio sektoriaus darbuotojų aukšto lygio sveikatos ir saugos poreikį. Balsavau už šį pranešimą todėl, kad pranešimas padeda skatinti pramonės konkurencingumą, supaprastindamas dabar galiojančius teisės aktus, padidindamas skaidrumą ir sumažindamas įmonėms tenkančią administracinę naštą ir kad paremčiau Rumunijos siekį nustatyti privalomą produktų, kuriems taikomi suderinti standartai, eksploatacinių savybių įvertinimą, eksploatacinių savybių deklaracijos išdavimą ir CE ženklo taikymą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į statybų sektoriaus svarbą Europos ekonomikai gyvybiškai svarbu panaikinti techninio pobūdžio kliūtis prekybai statybos produktų srityje, siekiant paskatinti laisvą jų judėjimą vidaus rinkoje. Todėl svarbu remti pastangas sukurti suderintus techninius reikalavimus, kurie, atsižvelgiant į būtinybę atsižvelgti į sveikatos apsaugos ir saugumo klausimus, taip pat leis sustiprinti bendrąją rinką.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien plenariniame posėdyje balsavome dėl rekomendacijos dėl suderintų statybos produktų rinkodaros sąlygų.

Atsižvelgiant į sektoriaus svarbą labai svarbu sukurti priemones, susijusias su prekyba statybos produktais ES. Europos standartizacijos komiteto (ESK) nuomone, statybos sektorius yra viena svarbiausių Europos pramonės šakų, kuriame sukuriama 10 proc. BVP ir kuris sudaro 50,5 proc. bendrojo pagrindinio kapitalo.

Šiame pasiūlyme dėl reglamento nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos sukuriant bendras rinkodaros taisykles, kuriomis siekiama padidinti užtikrintumą dėl produktų saugumo ir patikimumo ir kartu sumažinti gamintojų, visų pirma MVĮ, patiriamas sąnaudas.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Kad būtų galutinai patvirtintas, šis reglamentas Parlamentui pateikiamas antrajam svarstymui. Pirmasis svarstymas Parlamente vyko ankstesnės kadencijos laikotarpiu. 2010 m. Taryba priėmė poziciją, o vėliau, Belgijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu, aktyviai vyko neoficialios trišalio dialogo derybos siekiant kompromisinio sprendimo. Šio reglamento pobūdis iš esmės techninis, tačiau politiniu požiūriu jis labai svarbus žaliesiems, nes pagrindinis jo tikslas – suderinti reikalavimus, susijusius su statybos produktų rinkodaros sąlygomis.

Verts / ALE frakcija labiausiai rūpinosi užtikrinti, kad, inter alia, 1) procedūros būtų skaidrios (visų pirma už standartizaciją atsakingų įstaigų nariais neturėtų būti tik didžiųjų pramonės šakų atstovai, o turėtų būti atsižvelgta ir į MVĮ, ir į kitų suinteresuotųjų asmenų interesus); 2) statybos sektoriuje taikomais reikalavimais ir procedūromis turi būti gebama paskatinti novatoriškas ir ekologiškesnes tendencijas; 3) specialios „mikroįmonėms“ skirtos procedūros neturėtų leisti pramonės atstovams apeiti reikalavimus arba procedūras.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes vis dar yra pernelyg daug „kliūčių“ prekybai Europos statybos sektoriuje. Šios direktyvos peržiūra turėtų leisti pašalinti kliūtis prekybai, taip apsaugant darbo vietas statybos įmonėse, kurios vis dar nėra išbridusios iš pasaulinės ekonomikos krizės. Planuojama nustatyti specifines priemones, siekiant patikrinti, ar statybos produktai perdirbami, ir siekiant paskatinti jų pakartotinį naudojimą kaip būdą pasiekti ES išsikeltus kovos su klimato kaita tikslus.

Taip pat būtinos naujos apsaugos priemonės, kad būtų apsaugota šio sektoriaus, kuriame vis dar užregistruojama daug su darbu susijusių žūčių, darbuotojų sveikata ir užtikrintas jų saugumas. Galiausiai, prašymu popierinius dokumentus laipsniškai pakeisti kompiuteriniais dokumentais siekiama dar labiau suderinti statybos produktų rinką.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Nepaisant to, kad reglamentui įsigaliojus liks kai kurie nepriimtini bendri pareiškimai, visų pirma susiję su visiškai laisvu paslaugų judėjimu statybos sektoriuje – kuriam negalime pritarti, nes, kol tarp įvairių valstybių narių nebus darnos darbo sąnaudų srityje, kils nesąžiningos konkurencijos grėsmė – balsuosime „už“.

Taip padarysime todėl, kad reglamente sprendžiami tik klausimai, išimtinai susiję su teisės aktais dėl produktų rinkodaros sąlygų statybos sektoriuje, kuris šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu patyrė labai didelį smūgį – daug įmonių nutraukė veiklą ir prarastos darbo vietos. Pasiūlyme aptariamas produktų, kurių sudėtyje yra pavojingų medžiagų, suderinimo ir ženklinimo klausimas ir supaprastinamos, atnaujinamos ir taip pat pakeičiamos galiojančios taisyklės, kad, siekiant remti darbuotojus ir mažąsias bei vidutines įmones, būtų panaikintos kai kurios reguliavimo kliūtys.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Labai džiaugiuosi, kad pranešimas dėl statybų, kurio pranešėja buvau, susilaukė daugelio kolegų palaikymo ir jų balsų siekiant priimti teisės aktą. Patvirtinus pranešimą ant statybos produktų etikečių bus pateikiamas pavojingų medžiagų sąrašas ir Komisija vykdys kitus tyrimus šiuo klausimu. Taip pat įtrauktos nuostatos, kuriomis siekiama sudaryti geresnes sąlygas MVĮ savo produktus pateikti į vidaus rinką. Atsižvelgta į poreikį užtikrinti didesnį ženklo „CE“ suteikimo produktui proceso skaidrumą ir nekantriai laukiu priemonių, kurios bus priimtos 2013 m. liepos mėn.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir panaikinama Tarybos direktyva 89/106/EEB. Statybų sektorius yra svarbus pramonės sektorius Europoje, kuriame įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir nuo jo priklauso 26 milijonai darbuotojų. Dėl ekonomikos nuosmukio ES statybos pramonė patyrė rimtą smūgį, daug darbuotojų prarado darbo vietas. Dėl to 2008–2009 m. sektoriaus veikla smuko 14,2 proc. Šiomis aplinkybėmis Statybos produktų direktyvos (89/106/EEB) peržiūra suteikiama pagalba statybos sektoriui panaikinant gamintojams kylančias prekybos kliūtis, taip padedant įmonėms tęsti veiklą, o darbuotojams išsaugoti darbo vietas. Statiniai ir atskiros jų dalys turi atitikti jų naudojimo paskirtį, ypač atsižvelgiant į susijusių asmenų sveikatą ir saugą viso statinio būvio ciklo metu. Statybos produktai taip pat turi efektyviai vartoti energiją, per visą savo būvio ciklą jie turi suvartoti kiek galima mažiau energijos, ir todėl vartotojams turi būti pateikiami mažiausia kaina.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, manau, jog statybos sektorius gana plačiai atspindi ekonominę padėtį. 2010 m. antrą ketvirtį Lietuvos statybos sektorius sumažėjo iki 42,9 proc. – tarp didžiausių sumažėjimų Europoje. Nuo to laiko padėtis nežymiai pagerėjo, tačiau neapgaudinėkime savęs – Lietuvos statybos sektorius labai lėtai atsigauna. Todėl kalbėti apie pastovų atsigavimą gana ankstoka. Dar yra vietos, kur tobulėti. Pvz., mano šalies statybos sektorius atsigautų greičiau, jei ES parama būtų geriau įsisavinama. Statybos sektorius yra viena didžiausių Lietuvos ir Europos pramonės šakų. Sektoriuje įdarbinta 12 milijonų ES piliečių ir nuo jo priklauso 26 milijonai darbuotojų. Statybos sektorius yra labai svarbus Lietuvai, kadangi sukuria daug darbo vietų, didina vidaus paklausą bei atneša pinigų į biudžetą. Šis sektorius taip pat svarbus mažosioms ir vidutinėms įmonėms – kertiniam mūsų ekonomikos akmeniui. Apytikriai 92 proc. statybines medžiagas gaminančių įmonių yra MVĮ, kuriose dirba mažiau nei 250 darbuotojų. Aš taip pat pritariu pranešėjo pasiūlymui naudoti e. įrankius ir IT metodus siekiant pagerinti bendrąją statybos produktų rinką. Tai yra svarbu žvelgiant į ateitį.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Statybos pramonė Europos Sąjungai gyvybiškai svarbi įvairiais aspektais – pradedant jos itin svarbiu įnašu į ekonomiką ir baigiant saugumu ES piliečiams jų namuose ir darbo vietose. Mano teigiamas balsavimas už Statybos produktų reglamentą parodo, kad reikalinga atnaujinta, saugi ir skaidri direktyva dėl statybos produktų. Pasiūlyme raginama tobulinti sveikatos apsaugos ir saugos procedūras visame sektoriuje ir pateikti aiškią informaciją apie pavojingas medžiagas. Be to, „CE“ pasitikėjimo ženklo pateikimas ant produktų suteiks savus projektus vykdantiems subjektams užtikrintumą, kad jų naudojamos medžiagos saugios. Svarbi Europos ekonomikos dalis susijusi su statybų sektoriumi, kuriame sukuriama 10 proc. ES BVP ir kuriame tiesiogiai įdarbinta 12 milijonų ES piliečių. Didžioji dalis dirba MVĮ, kurios yra gyvybiškai svarbios Europos ekonomikai. Vis dėlto statybos sektorius tebėra viena pavojingiausių darbo sričių. Todėl remiu šį reglamentą, kuriuo siekiama padidinti Europos piliečių saugumą jų darbo vietose ir namuose, neatsižvelgiant į tai, ar darbus jie vykdo savarankiškai ar kaip specialistai.

Pranešimas: Michèle Striffler (A7-0375/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, kuriuo siekiama, kad ES humanitarinė pagalba būtų teikiama veiksmingiau. Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos – didelis žingsnis į priekį. Nepaisant to, jo veiksmų planas turi būti peržiūrėtas nuodugniau, naudojant geriau išmatuojamus tikslus ir patikimesnius rodiklius. Tai vienintelis būdas, kaip mums pavyks užtikrinti veiksmingesnį pagalbos teikimą. Atsižvelgdamas į klimato kaitos sukeliamų gaivalinių nelaimių skaičiaus ir jų žalos daromo masto didėjimą pritariu išsakytai pozicijai, kad svarbu suteikti ne tik atsitiktinę pagalbą, bet ir paramą bendruomenių nuosaviems pasirengimo nelaimėms pajėgumams: Hyogo veiksmų planą reikia sustiprinti.

Taip pat reikėtų sutelkti pastangas į žmogaus teisių problemas, kylančias dėl vidaus konfliktų ir sudėtingų krizių, gerinant su jais susijusių įstaigų gebėjimus susisiekti su žmonėmis; tai bus galima padaryti tik aiškiai atskyrus karinį, politinį ir humanitarinį vaidmenis. Taip pat pritariu veiksmingam Europos greitojo reagavimo pajėgumų naudojimui.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kuris yra labai svarbus siekiant efektyvesnio humanitarinės pagalbos teikimo. Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo yra pirmasis bendras dokumentas dėl humanitarinės pagalbos politikos po 1996 m. priimto reglamento šioje srityje. Konsensusas yra pagrindinė priemonė ypač sparčiai besikeičiant humanitarinės pagalbos aplinkybėms, tokioms kaip gamtinių stichinių nelaimių gausa, kariniai konfliktai, sąlygojantys masinius gyventojų persikėlimus ir pan. Tikiu, kad Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos bus svarbus žingsnis pirmyn siekiant kuo efektyvesnių ES veiksmų humanitarinės pagalbos srityje ir prisidės prie humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės skleidimo, ES humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimo ir nuoseklumo, aiškesnio karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimo, nelaimių rizikos mažinimo ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnio susiejimo.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Šiuo pranešimu Europos Sąjunga įpareigojama glaudžiai bendradarbiauti laikantis bendros vizijos humanitarinės pagalbos klausimu. Manau, kad gaivalinių nelaimių intensyvumą taip pat lemia žmogaus veiksmai, kurie yra pirminė klimato kaitos priežastis. Taip pat valstybes nares skatinu dalyvauti įgyvendinant šį Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos. Remiu šioje srityje skatinamus veiksmus: humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės skleidimą; su ES humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimo ir nuoseklumo kokybe susijusius patobulinimus; aiškesnį karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimą laikantis Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairių; nelaimių rizikos mažinimą ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnį susiejimą. Dėl šių priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga yra pasaulinio masto veikėja. Tuo tvirtai tikėdami Lisabonos sutarties autoriai iškėlė aukštesnius siekius pasauliniu mastu. Šiame svarbiame projekte humanitarinis aspektas užima svarbią vietą. Europos Sąjunga jau yra didžiausia paramos teikėja, jos parama sudaro 40 proc. visos paramos. Ši bendra deklaracija „grindžiama bendrais principais ir metodais ir ja siekiama paskatinti imtis bendrų ir koordinuotų veiksmų ES bei kartu su kitais veikėjais ir taip pagerinti bendrus veiksmus ieškant sprendimų humanitarinėse krizėse“. Todėl balsavau už šią rezoliuciją, kurioje primenama, kad humanitarinė pagalba turėtų būti teikiama tinkamai ir veiksmingai; pažymima gero koordinavimo svarba; atkreipiamas dėmesys į kariniais ir civilinės saugos pajėgumais teikiamos pagalbos antraeiliškumą ir itin didelę gaivalinių nelaimių keliamo pavojaus sumažinimo svarbą; ir, galiausiai, Europos Sąjungą raginama stipriau susieti skubią pagalbą, reabilitaciją bei vystymąsi.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja, teikianti daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. Pasaulyje dėl klimato kaitos poveikio stipriai išaugo gamtos nelaimių skaičius ir jos vis intensyvėja. Todėl humanitarinės pagalbos aplinkybės per pastaruosius metus labai pakito, todėl yra būtina stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes. Manau, kad Europos Sąjunga turi stiprinti pastangas, susijusias su nelaimių rizikos mažinimu, ir numatyti ne tik atsitiktinės pagalbos teikimą, bet ir suteikti paramą vietinėms bendruomenėms, kad jos galėtų geriau pasirengti nelaimėms. Nerimą kelią tai, kad atsiranda vis daugiau tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, be to, blogėja padėtis tose vietose, kur teikiama humanitarinė pagalba. Pritariu, kad Europos Sąjunga turi imtis veiksmų, kuriais būtų geriniams humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimas ir užkertamas kelias bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimams šia pagalba.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) 2010 m. įvyko daug humanitarinių krizių: Haityje, Pakistane ir galėčiau vardyti toliau. Į nelaimes, kurias pasaulyje patiria kai kurie gyventojai, dažniausiai – esantys nepalankiausioje padėtyje, tarptautinės organizacijos ir Europos Sąjunga, kurios vaidmuo vystymosi pagalbos ir krizių valdymo srityje labai svarbus, turi reaguoti greitai ir veiksmingai.

Taigi šiandien, sausio 18 d., patvirtinome C. Striffler pranešimą siekdami paraginti skirti daugiau lėšų humanitarinės pagalbos srityje. Visoms šioms krizėms spręsti taip pat turėtume sukurti Europos greito reagavimo pajėgas. Europos Komisija linkusi pritarti šiai idėjai ir ji turėtų pateikti pasiūlymą, siekiant optimizuoti galiojančią civilinės saugos sistemą.

Žinoma, turėsime panaudoti šiuo metu turimus valstybių narių išteklius, tačiau kartu turime kur kas veiksmingiau ir praktiškiau koordinuoti savo veiksmus. Lėtas reagavimas, dubliuojama pagalba ir nenuoseklumas vietoje – tai tik keletas trūkumų, kuriuos reikia pašalinti. Tobulinti turime ką ir šio Parlamento priimta rezoliucija siekiama pateikti pirminį sprendimą šiais klausimais.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už Parlamento pranešimą dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo: veiklos plano laikotarpio vidurio peržiūros ir ateities perspektyvų. Susitarimas dėl humanitarinės pagalbos įpareigoja Europos Sąjungą glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje kuriant bendrą humanitarinės pagalbos viziją. Šiuo susitarimu siekiama gerinti Europos Sąjungos veiksmingumą, ginti ir skleisti pagrindinius humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomybės principus bei skatinti laikytis tarptautinės humanitarinės teisės. Įvykdžius vidurio laikotarpio peržiūrą buvo pastebėta, kad trūksta informacijos apie konkrečius įvykdytus ar atliktinus veiksmus bei kad apie šį susitarimą dar nežino net humanitarinių organizacijų atstovai. Būtina dėti dideles pastangas siekiant pagerinti konsensuso matomumą ir geriau apie jį informuoti valstybes nares, kitas institucijas ir karinės veiklos dalyvius. Humanitarinės pagalbos aplinkybės per pastaruosius metus labai pakito, todėl būtina dar griežčiau ir aktyviau taikyti susitarimą dėl humanitarinės pagalbos.

Norėčiau pabrėžti, kad reikia sustiprinti pastangas, susijusias su nelaimių rizikos mažinimu, ir numatyti ne tik atsitiktinės pagalbos teikimą, bet ir paramą bendruomenių nuosaviems pasirengimo nelaimėms pajėgumams. Be to, daugiau pastangų reikėtų dėti siekiant integruoti lyčių aspektą ir humanitarinės pagalbos priemonėmis apsaugoti aukas nuo seksualinio smurto, kuris vis dažniau naudojamas kaip karo ginklas.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjunga yra svarbiausia paramos teikėja pasaulyje – ji teikia 40 proc. visos pasaulyje teikiamos paramos. 2009 m. Europos Sąjungos pagalba, siekianti beveik 1 mlrd. EUR, suteikta daugiau kaip 70 šalių gyvenantiems daugiau kaip 100 mln. žmonių. Deja, labai dažnai raginame teikti paramą valstybėms, kurios vėliau nusprendžia priimti tiesiogines užsienio investicijas iš Kinijos. Užuot verkšlendami dėl to, kad Kinija tapo antrąja pagal dydį ekonomika pasaulyje, bent koordinuokime savo teikiamą paramą ir investicijas. Humanitariniu požiūriu per pastaruosius metus aplinkybės pasikeitė iš esmės, todėl tapo dar svarbiau, kad humanitarinis konsensusas būtų taikomas griežtai ir aktyviai.

Šiomis kintančiomis aplinkybėmis pirmiausia reikėtų paminėti klimato kaitos poveikio lemiamą ženklų gaivalinių nelaimių skaičiaus ir jų intensyvumo padidėjimą. Tai reiškia, kad taip pat reikia numatyti ne tik atsitiktinės pagalbos teikimą, bet ir suteikti paramą bendruomenėms, kad jos galėtų geriau pasirengti nelaimėms. Šiuo atžvilgiu politiniai įsipareigojimai prisiimti – patvirtinta ES strategija ir Hyogo veiksmų planas – tačiau dėl jų įgyvendinimo vis dar kyla daug sunkumų.

  David Campbell Bannerman (EFD), raštu. – UKIP mano, kad geriausias būdas reaguoti į humanitarinę nelaimę yra nepriklausomų tautinių valstybių pastangos koordinuoti savo veiksmus savo valia, o ne leisti nedemokratinei ES tai daryti centralizuotai. Atkreipiame dėmesį į lėtų ir negausių ES pastangų žlugimą Haityje ir manome, kad kilus humanitarinei krizei ateityje ES negalima pasikliauti.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje – ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. 2009 m. ji suteikė humanitarinę pagalbą maždaug 115 milijonų žmonių daugiau kaip 70 šalių ir tai sudarė bendrą 950 mln. EUR sumą. Vykdydama savo humanitarinę politiką Europos Sąjunga parodė ryžtą teikti pagalbą trečiųjų šalių žmonėms, patekusiems į itin pažeidžiamą padėtį. Pritariu humanitarinio konsensuso laikotarpio vidurio peržiūrai, nes manau, kad gyvybiškai svarbu dėti pastangas, siekiant padidinti jo matomumą valstybėse narėse, kitose institucijose ir karinių subjektų požiūriu. Norėčiau paskatinti Komisiją dėti dvigubai daugiau pastangų siekiant sumažinti nelaimės pavojų ir atkreipti dėmesį į vis dažnesnius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus ir pažeidžiamiausias grupes, pvz., moteris, vaikus ir priverstinai perkeltus asmenims. Taip pat svarbu skatinti politinių, karinių ir humanitarinių institucijų, veikiančių toje pačioje aplinkoje, dialogą ir kartu sukurti Europos greito reagavimo pajėgas, t. y. Europos civilinės saugos pajėgas.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš pranešimą dėl humanitarinės pagalbos dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad jame primygtinai reikalaujama susieti civilinę saugą ir humanitarinę pagalbą su Europos išorės veiksmų tarnyba ir jos užsienio politika, tačiau akivaizdu, kad intervencijos kriterijai, aišku, turėtų būti humanitarinio ir tik tokio pobūdžio. Taip pat todėl, kad nemanau, kad civilinės saugos ir karinių pajėgų susiejimas siekiant spręsti humanitarines krizes yra žingsnis teisinga linkme. Žinoma, tam tikromis aplinkybėmis reikia turėti tam tikrų žinių ir specialią įrangą – tą visada turėjo ir naudojo karinės pajėgos. Todėl siekiant išlaikyti ir išsaugoti išimtinai civilinį humanitarinių misijų pobūdį civilinės saugos pajėgoms turėtų būti skiriamas finansavimas, kad jos būtų aprūpintos tokia specifine įranga ir, žinoma, kad civilinės saugos darbuotojai galėtų būti mokomi, užuot ir toliau darius visas šias karines išlaidas. Tai vienintelis būdas suteikti tikrą ir veiksmingą pagalbą vykstant humanitarinėms krizėms ir išvengti su karinių pajėgų buvimu susijusio pavojaus.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Atliekant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos laikotarpio vidurio peržiūrą negaliu neatkreipti dėmesio į tai, kad tenka apgailestauti, jog visuomenė nebuvo apie jį informuota taip, kaip norėta, ir kad jį įgyvendinant valstybių narių vaidmuo buvo nereikšmingas. Vis dėlto, užuot ieškoję kaltų, turėtume nustatyti kryptis, kurių turėtume laikytis humanitarinės pagalbos teikimo srityje. Per pastaruosius metus padėtis humanitarinėje srityje labai pasikeitė, įvyko gaivalinės nelaimės, padaugėjo perkeltų asmenų, įvairių vidaus konfliktų, maisto krizių ir t. t. Labiau nei kada nors anksčiau reikia nedelsiant imtis suderintų ir veiksmingų veiksmų pasaulio mastu, kurie būtų grindžiami konkrečiais poreikiais, būtų orientuoti į rezultatus ir grindžiami principu, kad išgyvenimo priemonių išsaugojimas prilygsta gyvybių išsaugojimui, kartu apsvarstant susijusių teritorijų savarankiško vystymosi ir apsirūpinimo poreikius. Kad pasiektume šiuos tikslus, labai svarbu, kad konsensusu būtų skatinamos šios humanitarinės vertybės ir kad įvairūs subjektai optimizuotų savo išteklius.

Dar kartą norėčiau pasakyti, kad būtina nedelsiant sukurti Europos civilinės saugos pajėgas, kaip nurodyta M. Barnier’o 2006 m. gegužės mėn. pranešime. Norėčiau pasveikinti savo kolegę C. Striffler dėl teigiamai vertintino jos pateiktų pasiūlymų turinio ir norėčiau dar kartą pakartoti savo nuomonę, kad konsensusas yra labai svarbi priemonė, kuri, atsižvelgiant į dabartinę padėtį, yra visapusiškai svarbi.

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Humanitarinis konsensusas yra labai svarbi priemonė, kurios vertė itin akivaizdi dabartinėmis aplinkybėmis, kai vyksta dideli pokyčiai humanitarinėje srityje. Dėl klimato kaitos poveikio stipriai išaugo gamtos nelaimių skaičius ir jos suintensyvėjo, padaugėjo sudėtingų krizių, ypač vidaus konfliktų, ir pakito konfliktų pobūdis, konfliktai dažnai būna susiję su masiniu gyventojų persikėlimu. Atsiranda vis daugiau tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų. Ypač sukrečiantis su tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimais susijęs dalykas yra tai, kad seksualinis smurtas vis dažniau naudojamas kaip karo ginklas. Pritariu pranešėjos nuomonei ir manau, kad reikia imtis griežtų priemonių, kad užtikrintume geresnę apsaugą nuo seksualinio smurto humanitarinėmis aplinkybėmis. Pritariu pranešėjos nuomonei, kai ji tvirtina, kad Haityje ir Pakistane neseniai įvykusios humanitarinės katastrofos vėl parodė, kad veiksmingumo, koordinavimo ir matomumo aspektais reikia stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes.

Taip pat pritariu, kad turi būti sukurtos Europos greito reagavimo pajėgos (Europos civilinės saugos pajėgos).

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) 2007 m. gruodžio 18 d. Parlamentui, Tarybai ir Komisijai pasiekus konsensusą dėl humanitarinės pagalbos žengtas svarbus žingsnis siekiant nustatyti Europos humanitarinės pagalbos apibrėžtį, taikymo sritį ir apimtį. Šiuo pranešimu, kurio išvadoms tvirtai pritariu, pradedame jo laikotarpio vidurio peržiūrą, kaip numatyta 2008 m. gegužės mėn. veiksmų plane. Tokiu metu norėčiau pasveikinti C. Striffler puikiai atlikus darbą. Dėl pranešime išdėstytų minčių – norėčiau atkreipti dėmesį į „tikrą ir nuolatinį <...> pagalbos gavėjų <...> dalyvavimą pagalbos teikimo valdyme“. Gyniau šį principą, pagal kurį ES savo veiksmus turėtų vis labiau orientuoti į pilietinę visuomenę ir vietos valdžios institucijas. Taip būtų skiriama mažiau dėmesio ES ir valstybių narių santykiams, kurie turėtų išlikti reikšmingi, tačiau ne išskirtiniai, kaip kad būdavo iki šiol. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad būtina pateikti pasiūlymus dėl „teisės aktų siekiant sukurti Europos civilinės saugos pajėgas, grindžiamas dabartinės Bendrijos sistemos gerinimu ir esamų valstybinių išteklių sutelkimu abipusei pagalbai“, kas reikštų pasinaudojant valstybėse narėse jau sukurtų pajėgų pasiektos sąveikos ribinių sąnaudų padidėjimą.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Dabar humanitarinės pagalbos mastas ir reikšmė didesni nei buvo anksčiau. Dėl skirtingo išsivystymo lygio ir didėjančios nelygybės dėl galimybių ir išteklių paskirstymo geografiniu, socialiniu ir kartų požiūriu, intensyvėjančios klimato kaitos (dėl kurios iš dalies kalti žmonės) ir su tuo susijusių gaivalinių nelaimių, padidėjusios aplinkos taršos, nesubalansuoto neigiamo žmogaus veiklos poveikio, didžiąja dalimi būdingo dideliems miestams, ir netolygaus gyventojų skaičiaus didėjimo kai kuriose pasaulio vietose daugėjo humanitarinių nelaimių, kurioms įvykus pagalbos svarba atkuriant pagrindines gyvenimo sąlygas ir žmogiškąjį orumą yra labai didelė. Jeigu, atsižvelgiant į tai, humanitarinė pagalba reikalinga siekiant padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo nelaimių, savo ruožtu bet kokie veiksmai vykdant ES užsienio politiką – kuriuos dar reikia apibrėžti – turėtų būti vykdomi ne kiekvienos valstybės narės nuožiūra atsižvelgiant į jų interesų ir įtakos zonas, bet turėtų būti vykdomi Europos mastu.

  Proinsias De Rossa (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo. Vykdydama savo humanitarinės pagalbos politiką, Europos Sąjunga konkrečiai vykdo savo įsipareigojimą padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos ir kurie yra ypač pažeidžiami. Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. 2009 m. suteikėme humanitarinę pagalbą 115 milijonų žmonių daugiau kaip 70 šalių ir tai sudarė bendrą 950 milijonų eurų sumą. 2007 m. gruodžio 18 d. pasirašytas Konsensusas dėl humanitarinės pagalbos įpareigoja Europos Sąjungą glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje kuriant bendrą humanitarinės pagalbos viziją. Konsensuse pabrėžiamas Europos Sąjungos noras glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje siekiant gerinti jos veiksmingumą, ginti ir skleisti pagrindinius humaniškumo, neutralumo, nešališkumo bei nepriklausomybės principus ir energingai skatinti laikytis tarptautinės humanitarinės teisės. Mūsų laukia dideli iššūkiai. Haityje ir Pakistane neseniai įvykusios humanitarinės katastrofos vėl parodė, kad reikia iš esmės stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes. Nelaimių rizikos mažinimą reikia visapusiškai integruoti į vystomosios pagalbos ir humanitarinės pagalbos politiką. Taip pat reikia aiškesnio karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimo laikantis Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairių.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Haityje ir Pakistane neseniai įvykusios humanitarinės katastrofos vėl parodė, kad veiksmingumo, koordinavimo ir matomumo aspektais reikia stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes.

Todėl balsavau už šį pranešimą, kuriame pasisakyta už Europos greito reagavimo pajėgų (Europos civilinės saugos pajėgų) sukūrimą – šią mintį iškėlė Komisijos narys M. Barnier po cunamio Azijoje ir Europos Parlamentas nuo tada nuolat ragina ją įgyvendinti.

Šios pajėgos turėtų pagerinti turimas priemones, kurios taptų veiksmingesnės ir matomesnės, siekiant per sustiprintą koordinavimą skubiai sutelkti visas reikalingas priemones.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį parnešimą, nes manau, kad reikia peržiūrėti Europos konsensuso veiksmų planą. Padėtis humanitarinėje srityje per pastaruosius metus ženkliai pasikeitė, ypač padaugėjo gaivalinių nelaimių, kurias taip pat sukelia klimato kaita, ir jos tapo intensyvesnės. Labai svarbu, kad nelaimių rizikos mažinimas būtų visapusiškai integruotas į vystomosios pagalbos ir humanitarinės pagalbos politiką, dėl to juo svarbiau, kad Humanitarinis konsensusas būtų taikomas tiksliai ir aktyviai.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Akivaizdu, kad šiuo metu katastrofų ir humanitarinių nelaimių pasaulyje daugėja. Kovojant su šiomis nelaimėmis Europos Sąjunga ėmėsi svarbaus vaidmens ir tikiuosi, kad jis toks ir išliks ir netgi bus kuo labiau stiprinamas. Vis dėlto nepakanka alkanam žmogui duoti žuvies – jį reikia išmokyti žvejoti.

Manau, kad pagalba mažiau turtingoms šalims apsirūpinti žmogiškaisiais ir materialiniais ištekliais, kurių turint būtų galima įveikti būsimas krizes, yra beveik tokia pat svarbi kaip ir kova su įvykusia nelaime. Pritariu Europos konsensusui dėl humanitarinės pagalbos ir tikiuosi, kad Europos institucijos pasieks susitarimą, kuris dar labiau pagerins turimų Europos Sąjungos išteklių valdymą, pirmenybę teikiant skurdžiausiems ir labiausiai nukentėjusiems žmonėms ir visiškai neatsižvelgiant į politinius arba ideologinius sumetimus.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pastaraisiais metais pasaulyje gerokai padaugėjo katastrofų ir geografinės apimties, ir aukų skaičiaus požiūriu. Nors klimato kaitos poveikio klausimas labai svarbus, šioje diskusijoje aptariamas klausimas jo neapima. 2007 m. gruodžio 18 d. Europos Sąjungos Tarybai, Parlamentui ir Komisijai pasirašius Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos humanitarinės pagalbos srityje padaryta didelė pažanga, juo labiau kad veiksmų planas parengtas penkeriems metams, numatant, kad bus atliekama laikotarpio vidurio peržiūra. Toks šio pranešimo tikslas. Visas pasaulis žino ir pripažįsta ES vaidmenį humanitarinės pagalbos srityje. Parlamentas šį klausimą nagrinėjo keliuose posėdžiuose, visų pirma jis buvo nagrinėjamas mūsų kalbose. Paskutiniai įvykiai Brazilijoje, Haityje, Pakistane, Madeiroje ir kitose vietose verčia apsvarstyti civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos priemonių veiksmingumą. Kaip nurodyta pranešime, nepaisant negausios turimos informacijos, Europos lygmeniu pastebimi teigiami pokyčiai, tai parodo Tarybos sukurta Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maistu darbo grupė. Vis dėlto reikia dar daug nuveikti.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Vadinamosios ES „humanitarinės pagalbos“ vaidmuo gana svarbus vadinamojoje jos užsienio politikoje. Ji dažnai panaudojama kilus realiam pagalbos arba bendradarbiavimo poreikiui, visų pirma nelaimių atveju, kurį svarbu patenkinti, tačiau praktikoje siekiama labai įvairių tikslų. Veiksmais ir naudojamais metodais, įskaitant karinę intervenciją ir okupaciją, siekiama atkurti ir išplėsti politinio ir ekonominio dominavimo formas ir siekti kontroliuoti besivystančių šalių rinkas ir gamtinius išteklius. Šiomis gilėjančios kapitalizmo krizės aplinkybėmis šie ketinimai visada taip pat būna susiję su visame pasaulyje įvairiomis formomis vykstančia žmonių kova dėl didesnio teisingumo ir socialinės pažangos.

Prisidengdamos „humanitariniais“ sumetimais kai kurios nevyriausybinės organizacijos, logistikos įmonės ir kiti subjektai iš šios politikos gauna naudą ir yra jos šalininkai, ginantys savo pačių ir savo rėmėjų interesus; šie interesai gali būti vieši arba privatūs ir gali būti pagrįsti, pvz., politiniais, finansiniais arba religiniais sumetimais. Iš principo pritariame konkrečioms solidarumo su visomis aukomis, nukentėjusiomis dėl bet kokios nelaimės arba konflikto, priemonėmis. Vis dėlto jos turi būti grindžiamos šių žmonių interesais, tarptautine ir šalių nepriklausomybės bei suverenumo sumetimais.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Manau, kad reikia patobulinti Europos Sąjungos turimas reagavimo į tokias nelaimes kaip Haityje įvykusi nelaimė, kai vos prieš metus įvyko žemės drebėjimas, o neseniai kilo choleros epidemija, priemones. Mano frakcija ir aš manome, kad reikia skatinti skirti daugiau lėšų humanitarinei pagalbai, kad būtų galima imtis daugiau veiksmų, visų pirma siekiant padėti pažeidžiamiausiems žmonėms. Tai darydami turime užtikrinti, kad būtų labai aiškiai atskirtos karinių ir humanitarinių institucijų funkcijos, kadangi kariniai ištekliai turi būti naudojami kuo mažiau ir tik tada, kai nėra kitos išeities.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – ES, kaip grupė, yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Nepaisant to, paskutinės katastrofos atskleidė kai kuriuos ES gebėjimų veikti greitai, veiksmingai ir koordinuotai trūkumus. C. Striffler pranešime pabrėžiami kai kurie iš šių rūpestį keliančių aspektų ir reikia tikėtis, kad po šiandienos balsavimo bus pasiekta teigiamų rezultatų.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes šis pranešimas nėra tik formalus, jis mums padeda grįžti prie aktualių humanitarinės pagalbos klausimų. Humanitarinės pagalbos aplinkybės per pastaruosius metus labai pakito. Kalbant apie aplinkybių pokyčius, visų pirma pasakytina, kad dėl klimato kaitos poveikio stipriai išaugo gamtos nelaimių skaičius ir jos suintensyvėjo. Taigi reikia sustiprinti pastangas, susijusias su nelaimių rizikos mažinimu, ir numatyti ne tik atsitiktinės pagalbos teikimą, bet ir paramą bendruomenių nuosaviems pasirengimo nelaimėms pajėgumams. Be to, padaugėjo sudėtingų krizių, ypač vidinių konfliktų, ir pakito konfliktų pobūdis, konfliktai dažnai būna susiję su masiniu gyventojų persikėlimu (pabėgėliai, šalies viduje perkelti asmenys) ir su padidėjusiu smurtu gyventojų atžvilgiu. Atsiranda vis daugiau tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, be to, blogėja padėtis tose vietose, kur teikiama humanitarinė pagalba. Ypač šokiruojantis su tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimais susijęs dalykas yra tai, kad seksualinis smurtas vis dažniau naudojamas kaip karo ginklas. Daug pastangų reikėtų dėti siekiant humanitarinės pagalbos aplinkybėmis apsaugoti nuo seksualinio smurto. Todėl daugiau ypatingo dėmesio reikėtų skirti pažeidžiamiausioms grupėms, pvz., moterims, vaikams ir priverstinai perkeltiems asmenims (šalies viduje perkeltiems asmenims ir pabėgėliams). Haityje ir Pakistane neseniai įvykusios humanitarinės katastrofos vėl parodė, kad veiksmingumo, koordinavimo ir matomumo aspektais reikia stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Praėjus metams po žemės drebėjimo Haityje galime įsitikinti, kad mūsų veiksmai ir pagalbos teikimo metodai nėra tobuli. Todėl negalime nepaisyti Europos konsensuso, kuris parengtas siekiant palengvinti humanitarinės pagalbos teikimą. ES, kaip vienas iš turtingiausių ir labiausiai išsivysčiusių pasaulio regionų, turi moralinę pareigą padėti silpniems ir tiems, kuriems pagalba būtina. Visų pirma turime laikytis solidarumo su gaivalinių nelaimių ir katastrofų aukomis, kurios nepasirengusios tokiems įvykiams.

Todėl turime imtis veiksmų, kad sustiprintume valstybių narių bendradarbiavimą šioje srityje ir palengvintume dalijimąsi gerąja praktika. Turime dėti visas pastangas, kad pagalbos sistema būtų veiksminga ir nebūtų švaistomas nei vienas grašis. Todėl būtina bendradarbiauti su kitomis tarptautinėmis, nevyriausybinėmis institucijomis ir organizacijomis, kurios taip pat teikia pagalbą, kad ji būtų teikiama veiksmingiau.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už C. Striffler pranešimą, nes vis dar reikia atkreipti ypatingą dėmesį į šio klausimo svarbą ir, vadinasi, aktualumą.

Šiuo Parlamento balsavimu siekta pabrėžti, kad siekiant Europos Sąjungos tikslų reikia remti žmogaus teises į neutralumą, nešališkumą ir nepriklausomybę. Kalbant apie solidarumą niekada nesame parengę arba neturime labai gerų planų. Turime dar labiau raginti Europos subjektus, įskaitant Komisiją ir valstybes nares, skatinti skleisti visuotinio žmogaus teisių laikymosi principus. Aš ir toliau remsiu šį modus vivendi, taip pat ir Biudžeto komitete, kurio narys esu, ir pritarsiu visoms priemonėms, kuriomis siekiama padidinti finansinę pagalbą veikloms, kurios visų pirma skirtos šių svarbių teisių gynimui, kad Europos Sąjunga toliau dėtų pastangas teikdama pagalbą žmonėms, kuriems to labiausiai reikia.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Pastaruoju metu itin padaugėjo gaivalinių nelaimių, neatsižvelgiant į jų kilmę – dėl žmogaus veiklos padarinių ar ne – ir padidėjo jų intensyvumas, kartu padidėjo dėl tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų ir blogo valdymo daromo neigiamo poveikio mastas. Kaip puikiai žinoma, Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Ji teikia maždaug 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. Pagalba teikiama 115 milijonų pagalbos gavėjų daugiau kaip 70 šalių ir tai sudaro bendrą beveik 1 mlrd. EUR sumą. Balsavau už šį konsensusą, nes manau, kad ES, vykdydama savo humanitarinę politiką, parodo, kad savo įsipareigojimus žmonėms, kuriems pagalbos tikrai reikia, ji įgyvendina praktikoje. Šiuo atžvilgiu mums reikalingi pakankami žmogiškieji ir materialiniai ištekliai ir turime pritarti geresniam šiame procese dalyvaujančių institucijų ir organizacijų bendradarbiavimui.

  David Martin (S&D), raštu. – Tvirtai pritariu šiam pranešimui, kuriame teikiami pasiūlymai, kaip galima būtų sustiprinti Konsensusą dėl humanitarinės pagalbos. Jame nurodomos tam tikros sritys, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio, įskaitant humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės skleidimą; klausimai, susiję su ES humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimu ir nuoseklumu; aiškesniu karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimu laikantis Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairių ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnio susiejimo.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Pateiktu pranešimu labai laiku parodoma reakcija į daugelį per pastaruosius metus įvykusių gaivalinių nelaimių. Labai svarbu, kad ES pasisemtų kuo daugiau patirties teikiant veiksmingą pagalbą po anksčiau nutikusių nelaimių, pvz., Australijoje, Haityje ir Rusijoje, kad būtų visiškai aiškios veiksmingos humanitarinės pagalbos teikimo procedūros ir ištekliai. Kol kas Europos žemyne išvengta tokio masto katastrofų, tačiau tai nereiškia, kad neturėtume rengti veiksmingos struktūrų ir išteklių sistemos. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad be karinių dalinių organizacinio ir techninio pobūdžio paramos neįmanoma užtikrinti susisiekimo su nukentėjusiomis teritorijomis. Nevyriausybinės humanitarinės organizacijos tokių pajėgumų neturi.

Akivaizdu, kad nukentėjusių teritorijų gyventojai dažnai lieka atkirsti nuo šalies transporto infrastruktūros, o civilinės aviacijos ištekliai yra riboti. Jeigu yra atvejų, kai karinių pajėgų panaudojimas yra pagrįstas ir priimtinas, taip tikrai yra įvykus humanitarinėms ir gaivalinėms nelaimėms.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pastaruoju metu gaivalinių nelaimių intensyvumas, akivaizdu, didėja. ES taip pat yra viena svarbiausių humanitarinės pagalbos teikėjų pasaulyje ir nepaisant patiriamų krizių svarbu, kad šis vaidmuo būtų išsaugotas. Vis dėlto manau, kad reikia net tik teikti pagalbą nepalankiausioje padėtyje esantiems žmonėms ir visiems nuo nelaimių nukentėjusiems žmonėms, bet taip pat vargingiausioms šalims, t. y. toms, kurios dėl tokių įvykių yra pažeidžiamiausios, reikia suteikti žmogiškuosius išteklius ir lėšas, kad išorinė pagalba nebūtų tokia svarbi. Tą galima pasiekti tik pasinaudojant vystymosi politika ir pagalba šioms šalims vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

  Louis Michel (ALDE), raštu. – (FR) Humanitarinė sritis tampa vis sudėtingesnė ir sunkiau suprantama: humanitarinė teisė dažnai pažeidžiama; maišatis funkcijų srityje reiškia, kad humanitariniai darbuotojai dažnai tampa taikiniais, o gaivalinių nelaimių įvyksta dažniau ir jos intensyvesnės. 2010 m. įvyko trys didžiausios pastarųjų metų humanitarinės katastrofos: žemės drebėjimas Haityje; sausra Sachelyje; ir potvynis Pakistane. Vis dėlto, kaip sakė Komisijos narė Kristalina Georgieva, „mūsų humanitarinės pagalbos kokybė itin svarbi“. Ja „kasmet išgelbėjama 140 mln. žmonių“.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus pritariu pranešėjos raginimui iš esmės padidinti finansavimą humanitarinės pagalbos srityje ir jos pastabai, kad Konsensusas dėl humanitarinės pagalbos nėra pakankamai žinomas. Turime toliau gerinti informuotumą ir skleisti humanitarinius ir tarptautinės teisės principus. Turime remti, kaip pats jau turėjau galimybę padaryti, Europos greito reagavimo pajėgų sukūrimą. Daugiau dėmesio turime skirti nelaimių rizikos prevencijai.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Pranešime dėl Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo pateikiami kai kurie svarbūs pasiūlymai, kuriuos ateityje reikia įgyvendinti. Vienas jų – civilinės saugos pajėgumų ir išteklių plėtojimas, keliant pagrindinį tikslą sukurti Europos civilinės saugos pajėgas. Taip pat svarbu pagerinti koordinavimą ne tik tarp valstybių narių bet taip pat tarptautiniu lygmeniu – koordinavimą su Jungtinėmis Tautomis. Maisto produktų ir panašios pagalbos teikimas įvykus krizei, taip padedant vietos ekonomikai – taip pat protinga mintis. Tenka apgailestauti, kad keliose srityse pranešime pateikiama nepakankamai išsami informacija ir keliami nepakankamai aukšti tikslai, todėl susilaikiau nuo balsavimo.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kadangi Europos Sąjunga būdama didžiausia humanitarinės pagalbos tiekėja, turi didesnį dėmesį skirti humanitarinei pagalbai tose vietovėse, kuriose ji reikalinga neatidėliotinai, atsižvelgiant į tai, jog stipriai išaugo gamtos nelaimių ir vidinių konfliktų skaičius. Valstybės narės turėtų efektyviau dalyvauti šio konsensuso įgyvendinimo procese, įtraukiant jį į nacionalines humanitarines strategijas. Atsižvelgiant į humanitarinės pagalbos poreikį būtina skirti jai didesnį finansavimą užtikrinant greitą ir efektyvų operacijų finansavimą.

Pritariu pasiūlymui, kad būtina aiškiai atskirti karinės ir humanitarinės veikos dalyvių įgaliojimus, tam, kad kariniai ištekliai ir pajėgumai, ypatingai tuose regionuose, kuriuose vyksta kariniai konfliktai, būtų naudojami tik griežtai ribojamais ir kraštutiniais atvejais. Be to siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvų humanitarinės pagalbos koordinavimą ir nuoseklumą, turi būti sukurtos Europos civilinės saugos pajėgos ir greito reagavimo pajėgos.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. ES humanitarinė politika rodo jos atsidavimą šalių, kurioms pagalba reikalinga, žmonėms. ES pasirašius Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos imtasi daug veiksmų bendradarbiavimo šioje srityje klausimu, siekiant gerinti jos efektyvumą ir skleisti pagrindinius humanitarinius žmogiškumo, neutralumo ir nešališkumo principus teikiant pagalbą žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Išskyrus šiuos aspektus, atrodo, kad vis dar trūksta informuotumo apie Konsensusą. Todėl turime dėti daugiau pastangų, kad padidintume jo matomumą. Manau, kad tokiame pažeidžiamame sektoriuje kaip humanitarinė pagalba svarbu žinoti, kaip bėgant laikui keitėsi aplinkybės, atsižvelgiant į ženklų gaivalinių nelaimių skaičiaus padidėjimą ir jų intensyvėjimą. Todėl manau, kad turime dėti daugiau pastangų nelaimių rizikos mažinimo ir paramos teikimo bendruomenių nuosaviems pajėgumams šiuo atžvilgiu srityje. Norėdami išlaikyti humanitarinės pagalbos teikimo visais pajėgumais nuoseklumą turime toliau atkakliai kovoti, kad būtų išsaugota „humanitarinės pagalbos erdvė“. Tikiuosi, kad balsuodami už C. Striffler pranešimą, galėsime pereiti prie praktinio veiksmų plano priėmimo.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjunga, vienijanti Komisiją ir valstybes nares, yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. Atlikus nuodugnią Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo laikotarpio vidurio peržiūrą galima tik prieiti prie išvados, kad reikia skatinti didesnį informuotumą apie šį mechanizmą ir geresnį visų su jo veikimu susijusių subjektų veiksmų tarpusavio koordinavimą ir veiksmingumą. Ekonominio pobūdžio pagalba gali būti nenaudinga, jeigu kartu nebus užtikrinamas glaudus ir veiksmingas koordinavimas visuose etapuose ir teikiant visų formų ES paramą. Gyvename kritiniu laikotarpiu: per pastaruosius metus padėtis humanitarinės pagalbos srityje labai pasikeitė, todėl juo svarbiau, kad Humanitarinis konsensusas būtų taikomas tiksliai ir aktyviai. Balsuoju už šį pranešimą ir norėčiau paraginti nuolat palaikyti dialogą, užtikrinti geresnį bendradarbiavimą vietoje, geresnį valdymą ir imtis ryžtingesnių veiksmų siekiant užkirsti kelią nelaimėms. Atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės mėn. paskelbtą M. Barnier’o pranešimą pritariu Europos civilinės saugos pajėgų sukūrimui.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) ES yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. tarptautinės humanitarinės pagalbos.

Tarybos, Parlamento ir Europos Komisijos 2007 m. gruodžio 18 d. pasirašytas Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos, kuriame nustatytas penkerių metų planas, įpareigoja ES ir valstybes nares glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje. Veiksmų plano veiksme Nr. 33 numatyta plano laikotarpio vidurio peržiūra, kad būtų sprendžiami nepakankamo informuotumo apie humanitarinės pagalbos sektorių, didelės klimato kaitos, sudėtingų krizių dažnėjimo ir didėjančio smurto klausimai.

Todėl pritariame, kad turi būti įkurtos M. Barnier’o sumanytos Europos greito reagavimo pajėgos (Europos civilinės saugos pajėgos), kad būtų optimizuojamos turimos priemonės, siekiant per sustiprintą koordinavimą skubiai sutelkti visas reikalingas priemones.

Atsižvelgdamas į pateiktus skaičius ir į tai, kad Lisabonos sutartimi sukurta reali ES humanitarinės pagalbos politika, visiškai pritariu, kad reikalinga laikotarpio vidurio peržiūra, skirta veiksmų plano stiprinimui dėl humanitarinės pagalbos principų skleidimo, humanitarinės pagalbos teikimo ir karinių bei civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimo ir dėl nelaimių rizikos mažinimo ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnio susiejimo.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, kuriuo apžvelgiamas Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo, pateikiami pasiūlymai, kuriais, siekiant jame nustatytų tikslų, siekiama gerinti jo matomumą ir veiksmingumą. Dabartinėmis humanitarinės pagalbos teikimo aplinkybėmis – ženkliai padaugėjo gaivalinių nelaimių ir jos intensyvėjo – ši priemonė tapo dar svarbesnė ir gyvybiškai svarbu, kad būtų dedamos pastangos siekiant įvykdyti visus jame nustatytus įsipareigojimus ir kad valstybės narės aktyviau dalyvautų jį įgyvendinant.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien plenariniame posėdyje balsavome dėl pranešimo dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos.

Europos Sąjunga, vienijanti Komisiją ir valstybes nares, yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. Vykdydama savo humanitarinės pagalbos politiką, Europos Sąjunga konkrečiai vykdo savo įsipareigojimą padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos ir kurie yra ypač pažeidžiami.

Svarbu pabrėžti, kad pagalbos teikimas turi būti grindžiamas tik nustatytais pagalbos poreikiais ir pažeidžiamumo laipsniu, kad pagalbos kokybę ir kiekį, visų pirma, turi lemti pradinis vertinimas, kurį dar reikia pagerinti, ypač pažeidžiamumo kriterijų taikymo aspektu, ypač atsižvelgiant į moterų, vaikų ir neįgalių asmenų grupes.

Be to, tikras ir nuolatinis pagalbos gavėjų įtraukimas ir, jeigu įmanoma, dalyvavimas pagalbos teikimo valdyme – viena pagrindinių sąlygų siekiant teikti geros kokybės humanitarinę pagalbą, ypač ilgalaikių krizių atvejais.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sąjungos humanitarinė veikla nuo šiol reguliuojama pagal SESV 214 straipsnį, pagal kurį sukuriama visavertė ES humanitarinės pagalbos politika. 1996 m. įsigaliojęs Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos turės savo teisinį pagrindą, kai pagal bendro sprendimo procedūrą bus vykdoma jo peržiūra. Pagal Lisabonos sutartį taip pat įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT). Vystymosi komitetas išsakė savo nuomonę, kad humanitarinė pagalba neturi būti teikiama per EIVT, ir remia Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinio direktorato nepriklausomybės išsaugojimą. Jis taip pat prašo, kad būtų paaiškintos Komisijos narių C. Ashton ir K. Georgieva funkcijos.

Laikotarpio vidurio peržiūra suteikia galimybę suintensyvinti ES pastangas tam tikrose srityse, todėl pranešime atkreipiamas dėmesys į, pvz., šiuos klausimus: humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės skleidimą; klausimus, susijusius su ES humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimu ir nuoseklumu; aiškesnį karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimą laikantis Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairių; nelaimių rizikos mažinimą ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnį susiejimą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Europos Sąjunga, vienijanti Komisiją ir valstybes nares, yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja, teikianti daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos.

Vien 2009 m. Komisija suteikė humanitarinę pagalbą 115 milijonų žmonių daugiau kaip 70 šalių ir tai sudarė bendrą 950 milijonų eurų sumą. Vykdydama savo humanitarinės pagalbos politiką, Europos Sąjunga konkrečiai vykdo savo įsipareigojimą padėti žmonėms, kurie yra ypač pažeidžiami. Mūsų tikslas – galėti planuoti koordinuotesnę reakciją civilinėmis ir karinėmis priemonėmis, kad mūsų veiksmai įvykus gaivalinei nelaimei būtų vis veiksmingesni. Šie tragiški įvykiai vis dažnėja ir dėl jų per pastaruosius metus pasaulyje žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

Ypatingą dėmesį reikia skirti moterims ir vaikams, visų pirma pabėgėliams ir perkeltiems asmenims, nes šių grupių atžvilgiu vis dažniau pažeidžiama tarptautinė humanitarinė teisė. Daug pastangų reikia įdėti siekiant užtikrinti veiksmingesnius veiksmus ir aktyvią bei pasyvią prevenciją. Pasitelkiant tvaraus vystymosi politiką, skirtą žalai mažinti, bendruomenės, kurioms kyla didžiausias pavojus, turėtų būti geriau parengtos tokio pobūdžio reiškiniams.

Pranešimas: Daciana Octavia Sârbu (A7-0376/2010)

  John Stuart Agnew ir David Campbell Bannerman (EFD), raštu. – 14/1: Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad juo susilpninamas ES teisinis reguliavimas ir taip bus lengviau importuoti genetiškai nemodifikuotas sojų pupeles į JK. Mūsų paukštininkystės sektoriui tai labai svarbus klausimas.

14/2: Balsavau „už“, nes taip bus sumažintas neigiamas ES teisės aktų poveikis genetiškai nemodifikuotų sojų pupelių krovinių vežimui į JK.

14/3: Susilaikiau nuo balsavimo dėl šios dalies, nes tai, mano manymu, nėra labai svarbus klausimas ir nenoriu išplėsti ES galios, nors tai ir galėtų būti pageidaujamas siekis (ES nekontroliuojamos JK vyriausybės).

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) ES turėtų imtis naujoviškų iniciatyvų, kad būtų galima, pirmiausia, panaudoti maisto perteklių, antra, pamaitinti nepriteklių patiriančius žmones: tikslinant bendrą žemės ūkio politiką turėtų priimta reikiama nuostata. Spekuliacija nulėmė beveik 50 proc. pastarųjų kainų kilimo atvejų, todėl G20 turėtų būti vadovaujamasi suderinta strategija, kuria būtų raginama tarptautiniuose forumuose kurti kainų stabilizavimo priemones. ES turi vadovauti tarptautiniam judėjimui, kuriuo būtų siekiama sudaryti susitarimą Jungtinėse Tautose, kad nuolat ir veiksmingai būtų teikiamas maistas jo trūkumą patiriančioms šalims.

Taip pat pabrėžčiau tai, kaip svarbu remti žemės ūkio sektoriaus patikimumą, visų pirma tarp išsilavinusių ir verslių jaunų žmonių pateikiant jį kaip veiklą, kuri gali būti susijusi su naujovėmis ir moksliniais tyrimais.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kuria pripažįstama, jog aprūpinimas maistu yra žmogaus teisė. Tai pasiekiama, kai visi žmonės visą laiką turi fizinių, socialinių ir ekonominių galimybių gauti pakankamai saugaus ir maistingo maisto savo kasdieniams mitybos poreikiams patenkinti siekiant užtikrinti aktyvų ir sveiką gyvenimą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pasaulinės pagrindinių maisto produktų atsargos daug mažesnės negu praeityje – per 2007 m. maisto krizę jos sumažėjo iki rekordiškai mažo lygio – 12 savaičių pasaulinių maisto atsargų. Kartu pasaulinė maisto gamyba tampa vis labiau pažeidžiama dėl ypatingų klimato reiškinių, susijusių su klimato kaita ir galinčių sukelti staigų, neprognozuojamą maisto trūkumą. Todėl ES turėtų numatyti savo indėlį į pasaulinę maisto atsargų sistemą.

Manau, kad labai svarbu skatinti tiek konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje, tiek ir tradicinį žemės ūkį, smulkiuosius ūkius, ekologinius ūkius ir produktų platinimą vietos mastu. Be to, senėjant kaimo visuomenei, manau, jog labai svarbu užtikrinti žemės ir paskolų prieinamumą jauniems ūkininkams.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Dėl pastarojo maisto ir pagrindinių maisto produktų kainų nestabilumo Europoje ir pasaulyje maisto tiekimo grandinėje kilo rimtų problemų. Dėl pakilusių maisto kainų labiausiai nukentėjo pažeidžiamiausios gyventojų grupės. Šiuo pranešimu raginama vartotojams suteikti sveiką, geros kokybės maistą už priimtiną kainą ir užtikrinti ūkininkams pajamas; tai yra du svarbiausi Europos Sąjungos tikslai. Balsavau už šį pranešimą. Europa, tapdama konkurencingesnė, gali prisidėti prie visuotinio aprūpinimo maistu.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Kaip pirmoji iki šiol įgyvendinta politika ir pagrindinė išlaidų sritis, žemės ūkis Europos Sąjungos projekte užima esminę vietą. Per keletą pastarųjų dešimtmečių dėmesys šiai sričiai tikrai sumenko dėl kitų svarbių sričių, tačiau turime nepamiršti, kad Europos žemės ūkio nepriklausomumas yra didžiulis strateginis uždavinys. Kaip šių metų pradžioje pabrėžė Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos pirmininkas Joseph Daul, aprūpinimas maistu 2011 m. bus didžiulė problema. Iš tiesų maisto trūkumas pasaulyje ir dėl to kylančios krizės parodo padėties rimtumą: didžiulį kainų kilimą ir ribotą pagrindinių išteklių tiekimą. Europa turi spręsti šį naują uždavinį. Šios problemos sudėtingumą bei mastą sustiprina ir aplinkos apsaugos problemos. Būtent todėl balsavau už šią rezoliuciją, nes ja siekiama užtikrinti, kad būtų pripažinta strateginė šio klausimo svarba. Joje nurodomas vaidmuo, kurį galėtų vaidinti Europos Sąjunga reguliuodama pasaulines maisto atsargas ir BŽŪP tinkamumą vykdant šiuos uždavinius, taip pat atkreipiamas dėmesys į žalingą spekuliacijos poveikį prekių kainoms.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Šiuo metu 900 mln. žmonių pasaulyje kenčia nuo alkio, kuris kyla iš didžiulio skurdo, o iki 2 mlrd. žmonių negali būti tikri dėl apsirūpinimo maisto tiekimo, nes jiems gresia skurdo pavojus.

Kadangi siekiant patenkinti vis didesnio pasaulyje gyventojų skaičiaus poreikius būtinas bent 70 proc. padidėjimas, reikia sustiprinti žemės ūkio sektorių. Todėl pritariu šiam svariam žemės ūkio ir maisto tiekimo pranešimui. Turi būti sukurta tvirta, finansuojama bendra žemės ūkio politika, kad būtų sudarytos sąlygos tiekti aukštos kokybės maistą už priimtiną kainą, kadangi ES ir visame pasaulyje yra didžiulis maisto poreikis.

Turi būti sustiprintos vaisių ir pieno tiekimo mokykloms programos, taip pat skurdžiai gyvenantiems žmonėms skirtos programos. Nepaisant ekonominių sunkumų, ES gyventojai turi turėti galimybę pakankamai gauti sveiko maisto.

Nerimą kelia tai, kad pasaulinės maisto atsargos nėra tokios gausios kaip anksčiau, todėl, turėdamas omenyje klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių keliamą grėsmę, pritariu tam, kas parašyta pranešime dėl pasaulinės sistemos, skirtos maisto atsargoms kaupti, sukūrimo.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą. Sparčiai didėjant žmonių skaičiui pasaulyje žemės ūkio sektorius turi patenkinti vis didėjantį maisto poreikį nepaisant ribotų gamtos išteklių, didelių energijos kainų ir klimato kaitos nulemtų kliūčių. Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) vertinimu, norint patenkinti pasaulio gyventojų, kurių, kaip tikimasi, iki 2050 m. bus daugiau kaip 9 mlrd., poreikius, maisto turi būti gaminama bent 70 proc. daugiau. Be to, visame pasaulyje apie 900 mln. žmonių nuolat badauja dėl itin didelio skurdo, o 2 mlrd. žmonių dėl didesnio ar mažesnio skurdo negali patikimai ilgesnį laiką apsirūpinti maistu, todėl maisto prieinamumas tebėra vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos reikia spręsti. Pritariu, kad naujoji BŽŪP, kuri bus įgyvendinta po 2013 m., turi skatinti ne tik konkurencingumą, bet ir tradicinį žemės ūkį, smulkiuosius ūkius, ekologinius ūkius ir produktų platinimą vietos mastu , kad prisidėtų prie apsirūpinimo maistu. Be to, senėjant kaimo visuomenei, manau, jog labai svarbu užtikrinti žemės ir paskolų prieinamumą jauniems ūkininkams bei išlaikyti prieinamas maisto kainas ir pakankamas ūkininkų pajamas.

  George Becali (NI), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes Europos Sąjungoje dar yra skurstančių ir badaujančių asmenų. 79 mln. žmonių ES vis dar gyvena žemiau skurdo ribos. Mano pateiktais daliniais pakeitimais pabrėžiama, kad teisė į maistą yra pagrindinė žmogaus teisė ir ji užtikrinama, kai kiekvienas asmuo turi nuolatinę, fizinę, socialinę ir ekonominę galimybę gauti pakankamai saugaus ir maistingo maisto savo mitybos poreikiams patenkinti, kad galėtų gyventi aktyvų ir sveiką gyvenimą. Visų pirma norėčiau pabrėžti, kokia svarbi Europos Sąjungos žemės ūkio įvairovė ir kaip svarbu užtikrinti įvairių ūkininkavimo modelių sambūvį, taip pat maisto ir mitybos įvairovę bei kokybę visoje Europoje.

  Bastiaan Belder (EFD), raštu. – (NL) Balsavau už rezoliuciją. Savo programoje mano partija, Olandijos reformuota politinė partija (SGP), aiškiai pabrėžė strateginį dėmesį žemės ūkio sektoriui, o žemės ūkis netgi buvo pavadintas aprūpinimo maistu pagrindu. Vis dėlto, kad ir kokie didingi būtų siekiai, turiu pateikti dvi nedideles pastabas dėl teksto. ES neturėtų kištis į pieno ar vaisių tiekimo mokykloms programas. Palikite tai valstybėms narėms, jeigu jos to nori. Maža to, taip pat balsavau prieš pastraipą dėl GMO importo liberalizavimo ir skatinimo. Mano partija mano, kad GMO nėra būdas išspręsti visuotinio aprūpinimo maistu klausimą. Dar nėra įrodyta genetinės modifikacijos ir didesnio derliaus sąsaja. Be to, mūsų nuomone, dėl genetinės modifikacijos turime sau pateikti ir etikos klausimą.

Vis dėlto apskritai esu patenkintas rezoliucija, kuria dar kartą įrodoma, kaip svarbu po 2013 m užtikrinti BŽŪP veiksmingą ir tinkamą finansavimą. Negana to, manau, jog pirmiausia labai svarbu skubiai paraginti besivystančias šalis naudotis savo žemėmis, kad taip būtų užtikrinamas maisto tiekimas saviems gyventojams.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Esant visuotinei paklausai ir keliems milijardams žmonių pasaulyje trūkstant maisto, visiems suteikti galimybę jo gauti yra didžiulis ir svarbus uždavinys. Vien Europos Sąjungoje 16 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir sunkiai patenkina savo paprasčiausius poreikius – būsto, sveikatos užtikrinimo ir, žinoma, maisto.

Turėdami tai omenyje ir siekdami paskatinti derybas, balsavome už rezoliuciją, kurioje žemės ūkis pripažįstamas strateginiu aprūpinimo maistu sektoriumi. Kalbant apie BŽŪP ateitį, atrodo, svarbu nepamiršti šio poreikio ir šios visų asmenų teisės į maistą, kuri turėtų būti visuotinė.

Vienas iš mūsų tikslų – kovoti su spekuliacija žemės ūkio sektoriuje: raginame peržiūrėti teisės aktus su finansinėmis priemonėmis susijusius. Turime sumažinti kainų nestabilumą ir padidinti skaidrumą. Siekiant veiksmingiau valdyti krizę taip pat siūlome sukurti „pasaulinę tikslinę maisto atsargų sistemą“, ir kviečiame Komisiją pagalvoti apie tokio pobūdžio priemonę.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjunga privalo reaguoti į dėl apsirūpinimo maistu ir nuostatos dėl aukštos kokybės maisto kylančius uždavinius apsaugodama aplinką, kaimo vietovių įvairovę ir imdamasi gerinti gyvenimo sąlygas kaimo vietovėse išlaikydama teritorinę pusiausvyrą. Bendra žemės ūkio politika yra šių ateities uždavinių atsakymai ir sprendimai. Svarbu, kad šia politika įtvirtintais tikslais ir priemonėmis būtų siekiama kuo geriau patenkinti poreikį įtraukti konkrečius nacionalinius aspektus į bendrą žemės ūkio politikos struktūrą. Akivaizdu, kad ūkininkams reikalinga esminė, tiesioginė parama, taip pat ir ateityje. Tačiau dabartiniai valstybių narių tiesioginių išmokų skirtumai negali likti, nes tai turi tiesioginį poveikį žemės ūkio produktų konkurencingumui bendrojoje rinkoje.

BŽŪP turi būti prisiimta atsakomybė dėl to, kaip panaudojami ES pinigai, skiriant išmokas tik dirbamosios žemės plotams, o jei tai – gyvulininkystės sektorius, tik gyvuliams, kurie auginami fermose tais metais, kai skiriamos išmokos. BŽŪP pirmasis ramstis turėtų apimti kompensacijų išmokėjimą žemės ūkiui mažiau palankiose vietovėse ir agrarinės aplinkosaugos išmokos, tai pagelbėtų, kad žemės ūkio paskirties žemės nebūtų apleistos ir būtų atlyginta už palankumą aplinkai teritorijoje vykdant plataus masto žemės ūkio veiklą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes apsirūpinimas maistu yra žmogaus teisė, kuri užtikrinama, kai visi žmonės turi galimybę gauti tinkamo, saugaus ir maistingo maisto, kuriuo galėtų patenkinti savo aktyvaus ir sveiko gyvenimo poreikius. Europoje 16 proc. piliečių vis dar gyvena žemiau skurdo ribos, o maisto prieinamumas lieka pagrindinis spręstinas klausimas. Todėl dėl aprūpinimo maistu siekio ir toliau reikalinga tvirta bendra žemės ūkio politika (BŽŪP). Naująja BŽŪP, kuri turėtų įsigalioti po 2013 m., turi būti reaguojama į apsirūpinimo maistu klausimą ir kitus iššūkius, pirmiausia klimato kaitą, ekonomikos krizę ir teritorinės pusiausvyros išsaugojimą ES. Kita vertus, ES siekiant didelių užmojų energetikos tikslų buvo raginama plačiai naudoti biokurą, tačiau biokuro gamyboje konkuruojama dėl žemės su maisto gamyba, ir tai turi gana neigiamą poveikį apsirūpinimui maistu.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Balsavau prieš pranešimą, nors jame pateikiamos rimtos, teigiamos nuostatos ir pripažįstamas ūkininkavimo vaidmuo, užtikrinant apsirūpinimo maistu saugumą ir proporcingumą. Vis dėlto pranešime yra vienas labai rimtas trūkumas, kurio negalima nepastebėti. Buvo priimta konkreti nuostata, kuria Europos Parlamentas „ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl greitesnės naujų genetiškai modifikuotų pašarų importo patvirtinimo ES tvarkos, kai jie pripažįstami saugiais“. Ir toliau laikomės griežtos pozicijos prieš bet kokių modifikuotų medžiagų, maisto ar pašarų importą ir naudojimą. Jokiu būdu negalėčiau balsuoti už pranešimą, kuriame pirmą kartą įtvirtinama teigiama Europos Parlamento pozicija dėl modifikuotų organizmų, kuriuos J. M. Barroso taip entuziastingai bando įdiegti Europoje.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė. Apskaičiuota, kad šiuo metu apie 900 mln. žmonių pasaulyje patiria nuolatinį alkį, o daugybei kitų dėl įvairaus lygio skurdo trūksta sveiko maisto. Apsirūpinimas maistu gali būti užtikrinamas tada, kai visi žmonės nuolat turi fizinę ir ekonominę galimybę gauti pakankamai saugaus maisto, kuriuo patenkinami jų mitybos poreikiai. Siekiant užtikrinti apsirūpinimą maistu reikalinga tvirta žemės ūkio politika, tačiau ji turi būti nuosekli ir ja turi būti sprendžiamos socialinės problemos. Nuosekli ji turi būti ta prasme, kad ja nebūtų leidžiamas gamybos perteklius, dėl kurio būtų sutrikdoma rinka ir kiltų aplinkosaugos problemų, ja turi būti socialiai įsipareigojama visiems skirtingos socialinės kilmės žmonėms užtikrinti teisę į kokybišką maistą.

Kita vertus, palankiai vertinu tai, kaip sprendžiamas Europos Sąjungos žemės ūkio įvairovės klausimas: konkurencingumas ir naujovės turi ir turėtų būti derinamos su įprastu ūkininkavimu, mažais ūkiais, organiniu ūkininkavimu ir vietos pasiskirstymu. Siekiant veiksmingai naudoti žemės plotus įvairiuose regionuose, kartu investuojant į energetiką, kuria sumažinama aprūpinimo maistu saugumo ir energetinio saugumo priklausomybė, labai reikalingos finansinės investicijos į šiuos sektorius .

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Pasiūlymas dėl rezoliucijos dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi, atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą, yra labai reikalingas ir laiku pateiktas dokumentas, nes jis parengtas kaip tik tuo metu, kai pastebimas vis didėjantis daugybės maisto produktų kainų kilimas. Pranešime pateikiamos tikroviškos ir tinkamos rekomendacijos, kuriomis sprendžiamos tikros šios srities problemos. Norėčiau paminėti, kaip svarbu rengti mokymus ir skatinti ES rastis naujas ūkininkų kartas, nes tai labai svarbu, atsižvelgiant į senėjančią visuomenę. Taip pat noriu paminėti siekį išsaugoti žemės ūkio įvairovę ES, taip suteikiant tolesnes galimybes ir įprastam ūkininkavimui.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Turėdama omenyje, kad teisė į apsirūpinimą maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, manau, jog Europos Sąjunga turi sudaryti geresnes sąlygas mitybos programoms valstybėse narėse, taip pat vaisių ir pieno tiekimo mokykloms programoms įgyvendinti.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Tai yra paties Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto iniciatyva pateiktas pranešimas, jame įtvirtintos visų politinių frakcijų idėjos ir pasiūlymai. Taigi, siekdami veiksmingų kompromisų, parengėme labai išsamų bendrą nuomonę atspindintį tekstą, ir aš iš esmės jam pritariu. Manydamas, kad apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, taip pat manau, kad žemės ūkis yra strateginis sektorius, kuris labai svarbus mūsų žemyno ateičiai. Kitaip sakant, vertinu jį kaip neatsiejamą mūsų – tautų ir šalių sąjungos suverenumo dalį. Tai sakydamas, noriu pabrėžti, kad teisė į apsirūpinimą maistu, kaip pagrindinė žmogaus teisė, turėtų būti užtikrinama mūsų vidaus gamybos pagrindu. Taigi bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) yra labai svarbi siekiant šio tikslo. Todėl norėčiau dar kartą pasakyti, kad svarbiausiu BŽŪP tikslu turėtų išlikti Europos Sąjungos žemės ūkio konkurencingumas ir parama ūkininkavimui ES siekiant užtikrinti maisto gamybą, daugiausia vietos lygmeniu, ir proporcingą teritorinį vystymąsi. Taip pat manau, kad žemės ūkio sektoriuje turėtų būti užtikrinta tinkama grąža, nes skatinti tvarią ir etišką gamybos sistemą įmanoma tik tada, kai ūkininkams tinkamai kompensuojama už investicijas ir jų prisiimtus įsipareigojimus.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Žemės ūkis bendruomenių vystymosi požiūriu vaidina esminį vaidmenį. Jo, ekonomine prasme pagrindinio sektoriaus, rezultatų apibūdinimas susijęs ne tik su istorine jo vystymosi kryptimi, bet pirmiausia su jo vaidmeniu siekiant stabilizuoti visuomenes ir jų ekonomiką. Suderinta žemės ūkio gamyba turi būti atsižvelgiama ne tik į pagaminamus kiekius, bet pirmiausia ir į rezultatų kokybę, kad ja būtų prisidedama prie sveiko gyventojų vystymosi. Todėl šia prasme apsirūpinimas maistu vaidina esminį vaidmenį, o užtikrinant jo apsaugą –pirmiausia įprastos ir vietinės gamybos požiūriu – padidinamos vystymosi galimybės visoje teritorijoje. Teigiama apsirūpinimo maistu ir žemės ūkio produktų kokybės ir sveikumo koreliacija taip pat apima didėjantį jų tinkamumą aplinkai, be to, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas domino efektui, kurį gali sukelti nekontroliuojamas genetiškai modifikuotų organizmų pateikimas. Pirmiausia tai reikalinga siekiant būtino aiškumo dėl vidutinės trukmės ir ilgalaikio poveikio, kurį šie produktai galėtų turėti sveikatai ir vietos ekonomikai.

  Marielle De Sarnez (ALDE), raštu. – (FR) Šiuo metu sprendžiame, kokia turi būti būsima bendros žemės ūkio politikos reforma. Žinoma, tai yra nerimą europiečiams, taip pat ir gyventojams visame pasaulyje, keliantis klausimas. Todėl ši naujoji politika turėtų būti visuotinio požiūrio dalis. Kyla vienas didžiulis uždavinys: sugebėti reaguoti į maisto gamybos ir pasiūlos paklausos padvigubėjimą, kuris bus pastebimas nuo dabar iki 2050 m., kai bus jaučiamas vandens stygius, kai sumažės ariamosios žemės plotai ir susidarys nauja kovos su klimato kaita nulemta energijos padėtis. Turi būti persvarstytas visuotinis žemės ūkio rinkų organizavimas, atsižvelgiant į du pagrindinius bendros žemės ūkio politikos siekius: užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir išsaugoti smulkių ūkininkų ir jų šeimų pragyvenimo šaltinį tiek savose šalyse, tiek skurdžiausiose pasaulio šalyse. Tai priklauso ir nuo tikslinės visuotinės maisto atsargų, kurias sudarytų nenumatytiems atvejams skirtos maisto atsargos badui mažinti ir atsargos, skirtos pagrindinių prekių kainoms reguliuoti, sistemos sukūrimo. Šią sistemą turėtų kontroliuoti JT per savo Maisto ir žemės ūkio organizaciją (FAO).

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) 900 mln. žmonių pasaulyje dėl didžiulio skurdo nuolat badauja. Nors turimų atsargų akivaizdžiai pakanka, didžiulė dalis pasaulio gyventojų negali įsigyti pagrindinio jiems būtino maisto; maisto prieinamumas išlieka didžiulė spręstina problema.

Aprūpinimo maistu tikslas negali būti pasiektas neišsprendus dviejų svarbiausių dabarties klausimų: rinkos ir kainų nestabilumo ir mažėjančių maisto atsargų klausimų. Todėl turėtume pritarti dabartinių su finansinėmis priemonėmis susijusių teisės aktų peržiūrai, kuria būtų užtikrinta skaidresnė prekyba ir minimalūs prekybos šiose rinkose dalyviams taikomi apribojimai.

Be to, dabar visuotinės pagrindinio maisto atsargos yra daug mažesnės nei praeityje, labai sumažėjo visuotiniai maisto rezervai. Galiausiai BŽŪP turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai reaguojama į apsirūpinimą maistu ir kitus iššūkius, visų pirma į klimato kaitą ir ekonomikos krizę ES.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi, atsižvelgiant į aprūpinimo maistu saugumą, nes jame pateikiami svarbūs pasiūlymai, kaip bendra žemės ūkio politika, kuri bus įgyvendinama po 2013 m., be kita ko, turi būti reaguojama į su apsirūpinimo maistu, klimato kaita, ekonomikos krize ir teritorinės pusiausvyros išlaikymu ES susijusius iššūkius.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) neseniai įspėjo dėl galimo maisto kainų padidėjimo 2011 m., po to, kai jos dėl 2008 m. birželio mėn. kilusios maisto krizės 2010 m. pasiekė naujas istorines aukštumas. Jau šeštą iš eilės mėnesį didėjo 55 pagrindinių maisto produktų FAO maisto kainų indeksas, jis pasiekė 214,7 punkto, o tai yra daugiau nei ankstesnė istorinė 213,5 punkto aukštuma 2008 m. birželio mėn.

Cukraus ir mėsos kainos siekia naujus istorinius rekordus, ir šių prekių kainos ir toliau kils, nebent nors 2 proc. bus padidinta grūdų gavyba. Todėl turėtų būti pritarta šiai iniciatyvai ir, kaip jau minėjau praėjusią savaitę pateikdamas Europos Komisijai klausimą, turėdamas omenyje, kad kainų nestabilumu daroma įtaka visiems rinkos dalyviams, manau, jog, siekiant padidinti gamybą, geriau aprūpinti rinkas, užtikrinti didesnį kainų stabilumą, taip pat užtikrinti, kad gamyba būtų patenkinami Europos gamybos poreikiai, turėtų būti imtasi konkrečių su bendra žemės ūkio politika susijusių priemonių. Kaip jau minėjau, žemės ūkis turėtų būti vertinamas kaip strateginis sektorius, ypač krizės laikotarpiu.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kadangi apsirūpinimas maistu yra žmogaus teisė, Europos Sąjungos institucijos jai turi skirti ypatingą dėmesį. Žemės ūkio sektoriumi būtina užtikrinti saugų maisto tiekimą, be to, labai svarbu, kad jo pakaktų. Todėl negalime pamiršti Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos rekomendacijų dėl būtinumo padidinti maisto gamybą bent 70 proc., kad būtų galima išmaitinti pasaulio gyventojus, kurių skaičius iki 2050 m., tikimasi, pasieks 9 mlrd. Džiaugiuosi, kad buvo priimta ši rezoliucija, nes joje pripažįstamas Europos maisto saugos tarnybos, kaip už su maisto grandine susijusių pavojų stebėjimą ir pranešimą atsakingos institucijos, vaidmuo, o valstybės narės raginamos įsteigti su ja bendradarbiausiančius organus. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad pripažįstamas įprastas, visų pirma ekologinis ir smulkus ūkininkavimas, kuris plėtojamas mažiau palankiuose ūkininkauti regionuose ir kuriuo teikiama ne tik ekonominė, bet ir aplinkosauginė nauda, nes tai būtina siekiant apsaugoti biologinę įvairovę. Tikiuosi, kad naująja bendra žemės ūkio politika bus veiksmingai reaguojama į šiame sektoriuje kylančias problemas: klimato kaitą, vartotojų kainų pastovumo ir ūkininkų pajamų užtikrinimą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Pranešėja sprendžia opų klausimą, pabrėždama atitinkamas problemas, kuriomis keliamas pavojus aprūpinimo maistu saugumui, tokios yra: kainų nestabilumas, kylantis dėl finansinės spekuliacijos, žemių pasiglemžimas besivystančiose šalyse arba nepakankamos strateginės maisto atsargos. Nepaisant to, požiūris į kiekvieną iš šių problemų, kaip ir į visas kitas su aprūpinimo maistu saugumu susijusias problemas, yra labai neišsamus, kartais prieštaringas, o kai kada ir neteisingas. Nepaisoma dabartinės žemės ūkio politikos – būtent bendros žemės ūkio politikos ir jos reformų – padarinių, tai yra rinkų liberalizavimo ir reguliavimo priemonių atsisakymo, taip pat to, kad žlugo tūkstančiai smulkių ir vidutinio dydžio gamintojų, kai jų produktų kainos nebepadengė gamybos sąnaudų.

Vis stipriau įtikinėjama, jog „turėsime pasinaudoti visų formų ūkininkavimu, kad galėtume pamaitinti Europą ir trečiąsias šalis“: tai numanomas teiginys dėl netvarios gamybos modelių, kurių pagrindu gaminama sparčiai ir eksportui, taip pat dėl genetiškai modifikuotų pasėlių. Pranešime taip pat raginama patvirtinti šių genetiškai modifikuotų pasėlių importo proceso supaprastinamą ir pagreitinimą. Galiausiai pranešėja „palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl reglamento dėl ne biržos išvestinių priemonių“, bet tai yra pasiūlymas, kurį smerkia Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisės į maistą klausimais, nes juo neužkertamas kelias spekuliacijai.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už D. O. Sârbu pranešimą. Rengiantis bendros žemės ūkio politikos reformai po 2013 m., šiandienos balsavimu parodoma kryptis, kurios nori laikytis Europos Parlamentas. Kad būtų užtikrintas saugus maisto tiekimas už prieinamą kainą, ES turi pasirūpinti tvirta bendra žemės ūkio politika (BŽŪP), kuria būtų atgrasoma nuo spekuliacijos pagrindinėmis maisto prekėmis ir padedama jauniems žmonėms patekti į ūkininkavimo sektorių. Manau, svarbu pabrėžti, kad būsima BŽŪP piliečiams taip pat turi būti suteikiama teisė į tinkamą maisto tiekimą, skleidžiama informacija apie mitybą, sukuriamos geresnės sąlygos tokioms programoms kaip pieno ir vaisių tiekimas mokykloms įgyvendinti. Maža to, šiandienos balsavimu Komisijai nurodoma sugalvoti, kaip įgyvendinti „pasaulinę tikslinę maisto atsargų sistemą“ su nenumatytiems atvejams skirtomis atsargomis badui mažinti ir kitomis atsargomis, kurios būtų naudojamos pagrindinių prekių kainoms reguliuoti. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir genetiškai modifikuotų organizmų klausimui. Kadangi tai labai keblus klausimas, reikės atsargumo priemonių, kad nebūtų nesirinktinio ir neribojamo priėmimo.

  Lorenzo Fontana (EFD), raštu. – (IT) Labai svarbu Europoje pasiekti aprūpinimo maistu saugumą ir nepriklausomumą, būtent todėl ir balsavau „už“. Palankiai vertinu, kad remiamasi didelių užmojų vizija dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP). Turime prisiminti, kad BŽŪP labai svarbi siekiant paremti ūkininkus, kurie, gamindami pagrindines ir viešo vartojimo prekes, taip pat išsaugo ir prižiūri mūsų žemes. Siekdami išspręsti naujus ateityje dėl maisto patirsimus uždavinius, turime užtikrinti, kad tapsime savarankiškais gamintojais, importuojančiais kuo mažiau žemės ūkio produktų iš trečiųjų šalių, nes jos nesilaiko ne tik su aplinkosauga ir sveikata susijusių teisės aktų, bet ir darbuotojų teisių.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Apsirūpinimo maistu pagerinimas yra vienas uždavinių, kurį reikės išspręsti po 2013 m pasitelkiant reformuotą bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP).

Gebėjimas užtikrinti pakankamai maisto atsargų ES piliečiams turi būti numatomo didžiulio visuotinės maisto paklausos padidėjimo iki 2050 m. atspindys. Turėdama tai omenyje, Europos Sąjunga pirmiausia ir toliau sieks užtikrinti šią pagrindinę žmogaus teisę savo teritorijoje ir už jos ribų, siekdama padidinti žemės ūkio našumą ir tuo pat metu užtikrindama saugų maisto tiekimą už prieinamą kainą, be to, paisydama šiuo metu svarbaus poreikio apsaugoti Europos kaimo aplinką.

Negalime leisti, kad ir toliau būtų vykdoma spekuliacija, kuria sukeliamas nekontroliuojamas kainų augimas ir pasaulinės maisto rinkos nestabilumas. Siekdami apsaugoti gamybą Europoje, turime atkurti sutartinių gamintojų ir šiuolaikinės paskirstymo sistemos santykių pusiausvyrą.

Negalime neįvertinti, kad nevienoda derybų galia, nekonkurencinga veikla ir skaidrumo trūkumas dažnai sukelia rinkos iškraipymus, turinčius didžiulių padarinių visos maisto tiekimo grandinės konkurencingumui.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Taip, žemės ūkio sektorius yra strateginis sektorius, o apsirūpinimas maistu yra būtinybė. Europai prireikė dešimtmečių, kad tai suvoktų. Tačiau pranešimo pavadinimas yra klaidinantis. Jame nepasmerkiami siaubingi pasaulinės laisvosios prekybos ir rinkos logikos padariniai.

Ir toliau žiemą valgysime braškes nepaisydami to, ar jos atvežtos iš Pietų pusrutulio, ar iš energiją ir vandenį ryjančių šiltnamių. Ir toliau vietinių maistinių pasėlių sąskaita skatinsime pupelių iš Afrikos importą, sukeldami konkurenciją su savo pačių gamintojais.

Ir toliau raginsime reguliuoti žemės ūkio produktų ir jų antrinių produktų rinkas, net jeigu pastaroji produktų sąvoka yra absurdiška ir turėtume skatinti kokybišką ūkininkavimą su trumpa maisto grandine, negailestingai persekiodami tarpininkus ir didžiuosius mažmenininkus už jų pažeidimus.

Bejėgiškai stovėsime kaip užsienio valstybės, kurios iššvaistė savo galimybes kontroliuodamos ariamąsias žemes pažeidžiamiausiose šalyse, keldamos mums vis didesnį nerimą, tačiau nesiimdamos jokių veiksmų dėl galimai kritinės padėties.

Padarėte pažangą, tačiau dar yra ką nuveikti. Atsisakydami susigrumti su sistema, dėl kurios mums kilo šios problemos, tikrai nieko nepasieksite.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Aprūpinimo maistu saugumas yra svarbiausias klausimas, kurį Europos Sąjunga turi veiksminga spręsti. Būtent todėl pritariau savo kolegės socialdemokratės pranešimui, kuriame remiama tvirta, atsakinga jauniems ūkininkams pritaikyta BŽŪP; jame siūloma kovoti su spekuliacija žemės ūkio rinkose ir jos sukeliamu kainų nestabilumu; dar kartą patvirtinama, kad kova su skurdu ES ir visame pasaulyje turi tapti prioritetu, aprūpinimo maistu saugumą ir teisę į maistą įtvirtindama pagrindine žmogaus teise. ES turi išspręsti dabartinius su maistu susijusius uždavinius ir numatyti būsimus sunkumus šioje srityje. Būtent todėl mintis sukurti pasaulinę tikslinę maisto atsargų sistemą, mano nuomone, yra labai svarbi, net jeigu nebus lengva ją įgyvendinti.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Balsavau prieš D O. Sârbu pranešimą, nors jame yra nemažai teigiamų aspektų. Maistas yra labai svarbus klausimas, ir jo svarba tik dar labiau didės. Labai svarbu ES laikytis suderinto požiūrio į savo žemės ūkio sektorių, kad galima būtų spręsti kylančias problemas. Nemanau, kad GMO atlieka teisėtą vaidmenį siekiant aprūpinimo maisto atsargomis saugumo, ir negaliu pritarti pranešimui, kuriame siūloma įteisinti genetinę modifikaciją.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes aprūpinimas maistu yra žmogaus teisė, užtikrinanti aktyvų ir sveiką gyvenimą. Visame pasaulyje didelė dalis žmonių nuolat badauja arba negali patikimai ilgesnį laiką apsirūpinti maistu. Nepaisant akivaizdaus pasiūlos pakankamumo, didelė dalis pasaulio gyventojų negali sau leisti įsigyti reikalingų būtiniausių maisto produktų, o maisto prieinamumas tebėra vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos reikia spręsti nedelsiant. Svarbu yra užtikrinti, kad maistas būtų prieinamas visų socialinių kategorijų žmonėms. Aprūpinimo maistu, kaip tikslo, negalima pasiekti neišsprendus dviejų dabar aktualiausių klausimų: rinkų ir kainų svyravimų (kuriems didelę įtaką daro spekuliacija prekių rinkose) ir mažėjančios maisto atsargos. Jokiu būdu negali būti leidžiama spekuliuoti maisto kainomis. Turime skatinti ne tik konkurencingumą, bet ir tradicinį žemės ūkį, smulkiuosius ūkius, ekologinius ūkius ir produktų platinimą vietos mastu, užtikrinant žemės ūkio įvairovę visoje Europoje. Be to, senėjant kaimo visuomenei, manau, jog labai svarbu užtikrinti žemės ir paskolų prieinamumą jauniems ūkininkams. Mūsų tikslas yra išlaikyti prieinamas maisto kainas ir padorias ūkininkų pajamas. Tačiau jokiu būdu nepritariu genetiškai modifikuotų medžiagų naudojimui, vartojimui importavimui ir kitokiai veiklai bei leidimui naudoti gamybos metodus, taikomus trečiosiose šalyse, nes nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad tai nekelia pavojaus žmonių sveikatai bei aplinkai.

  Karin Kadenbach (S&D), raštu. – (DE) Deja, dėl Parlamento narių konservatorių balsavimo rezultatų į šį dokumentą įtraukta nuostata, kuria siūloma, kad ES būtų greičiau pritarta naujos genetiškai modifikuotų pašarų rūšies importui, kai tik bus įrodyta, kad ji saugi. Tačiau maisto paklausa jokiomis sąlygomis neturi būti patenkinama genų inžinerijos metodais. Ir toliau kategoriškai nepritariu genetiškai modifikuotam maistui ir norėčiau Europos Komisijai priminti apie atsargumo principą: net jeigu atlikta mokslinių tyrimų, kuriais įrodoma, kad genetiškai modifikuoti maisto produktai nėra žalingi sveikatai, greičiausiai dar neturime tinkamų tyrimo metodų tam patvirtinti. Galiausiai turime gerbti vartotojų, kurie atsisako tokios kilmės maisto, norą.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Žemės ūkis labai svarbus visuotinio aprūpinimo maistu požiūriu, todėl turime imtis veiksmų. Ūkininkų pajamų užtikrinimas ir tinkamas geros kokybės maisto tiekimas turi būti svarbiausi bendros žemės ūkio politikos tikslai. Svyruojančios rinkos kainos žemės ūkio sektoriuje taip pat veikia kaip neapibrėžtumo veiksnys, todėl būtina tai spręsti. Pritariu pranešimui, kuriame aiškiai parodoma, kad aprūpinimas maistu yra esminė problema ir Europos Sąjungoje, taigi būtina derinti atskiras politikos sritis. Tik tuo atveju, jeigu bus suderintos žemės ūkio, plėtros, prekybos, finansų ir energetikos politikos, taip pat mokslinio tyrimo sritys, bus galima pasiekti laimėjimų.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už D. O. Sârbu pranešimą, nes nuolatinių, taip pat ir saugių maisto atsargų užtikrinimas yra svarbiausias žemės ūkiui visuomenės skirtas vaidmuo. Apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri reiškia, jog visi žmonės visada turėtų turėti fizinių, socialinių ir ekonominių galimybių gauti tinkamo, saugaus ir maistingo maisto, kad galėtų gyventi aktyvų gyvenimą. Kai kuriose pasaulio dalyse ši teisė iš anksto garantuojama, o kitose ji vargiai užtikrinama dėl įvairiausių priežasčių ir veiksnių, keliančių rimtą pavojų vartotojų sveikatai. Dabar, kai diskutuojame dėl bendros žemės ūkio politikos po 2013 m., šio pranešimo pagrindu galime numatyti keletą gairių, susijusių su etiniu, socialiniu ir ekonominiu vaidmeniu (įskaitant ir trumpalaikį), kuris turi būti priskiriamas žemės ūkiui, nustatydami keliančius pavojų rizikos veiksnius ir pasinaudodami galimybėmis paversti jį visuotinės kovos su alkiu priemone.

  Bogusław Liberadzki (S&D), raštu. – (PL) Balsavau už D. O. Sârbu pranešimą dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi apsirūpinant maistu. Žvelgiant į istoriją aprūpinimas maistu daugybę amžių buvo vienas svarbiausių visų valdžių prioritetų. Todėl finansų ir ekonomikos kriterijai negali būti lemiami veiksniai.

Pigaus, bet geros kokybės maisto gamyba labai svarbi rinkos ir žmonių, visų pirma mažas pajamas gaunančių žmonių, perkamosios galios požiūriu. Tačiau dar svarbesnis yra gebėjimas gaminti maisto produktus. Negalime sau leisti, jog importuotume maistą tik todėl, kad kažkas tuo metu gali jį pigiau parduoti. Importuoti mes galime, tačiau turime išsaugoti savo gebėjimą pagaminti reikiamą maisto kiekį.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Esant dabartinei padėčiai, kai maisto kainos nuolat kyla ir vis labiau kalbama apie būsimą maisto krizę, didžiulė Europos Sąjungos gyventojų dalis gyvena žemiau skurdo ribos, todėl mums svarbu užtikrinti, kad visi visuomenės sluoksniai turėtų maisto. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Sąjungai reikalinga tvirta žemės ūkio politika, kuri bus grindžiama naujovėmis ir kuria bus pirmiausia siekiama užtikrinti rinkų stabilumą ir skatinti bei remti ūkininkus. Kartu Europos Sąjungos vartotojai turi teisę į sveiką aukštos kokybės maistą už priimtiną kainą, ir tai yra pagrindiniai bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP), taip pat svarbiausi Europos Sąjungos tikslai.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, tačiau susilaikiau nuo balsavimo dėl trijų 14 pakeitimo, kuriame kalbama apie GMO, dalių. Nesu griežtai nusiteikęs prieš genetiškai modifikuotus maisto produktus, tačiau susinervinau dėl mėginimo pagreitinti genetiškai modifikuotų medžiagų importą ir leisti taikyti trečiųjų šalių gamybos metodus. Moksliniai įrodymai, kad genetiškai modifikuoti organizmai yra saugūs, turi būti tvirti, o visuomenė turi visapusiškai pasitikėti, kad atitinkamos valdžios institucijos ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių dėl saugos ir atliko griežtą patikrinimą. To negalima paskubinti.

  Marisa Matias (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiame pranešime dar kartą patvirtinama, kad apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė. Todėl du pagrindiniai klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami šios teisės pagrindu, yra kainų nepastovumas rinkose – tam didžiulę įtaką turi spekuliacija ir maisto atsargų sumažėjimas. Pranešime pabrėžiama, kad spekuliacija pastarąjį kainų kilimą lėmė 50 proc. ir taip buvo paskatinta galiojančių finansinių priemonių teisės aktų peržiūra; ja siekiama skaidrumo, kad teisės aktai būtų palankūs ekonomikai ir žemės ūkio gamybai, taip pat siekiama išvengti spekuliacijos keliamo pavojaus našioms žemės ūkio valdoms. Susidarius padėčiai, kai spekuliantai, kurių visiškai nedomina ūkininkavimas, daro didžiulę įtaką maisto kainoms, pranešime pritariama tam, kad būtų apribotas patekimas į žemės ūkio rinkas.

Vis dėlto žemės ūkio rinkų „sufinansinimo“ klausimas nėra keliamas struktūrine prasme. Pranešime siūloma sukurti pasaulinę maisto atsargų sistemą, kuri būtų valdoma JT. Be to, jame Komisija raginama pagreitinti genetiškai modifikuotų maisto produktų importo patvirtinimą, o tam aš visiškai nepritariu. Turėdama tai omenyje, bet siekdama paskatinti gerus pranešime įtvirtintus norus ir pasiūlymus, susilaikiau nuo balsavimo.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Pareiškimas, kad apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri turi būti garantuota, raginimas sumokėti ūkininkams už jų darbą ir pasiūlymas sukurti Jungtinių Tautų valdomą maisto atsargų sistemą yra nuolaidos mūsų tezėms. Pritariu joms. Prekių išvestinių finansinių priemonių skirtumo tarp finansinių priemonių įtvirtinimas ir su žemės ūkio gamyba susijusių subjektų patekimo į žemės ūkio finansų rinkas apribojimas taip pat parodo požiūrių pokytį.

Vis dėlto dar toli iki perkėlimo ir produktyvizmo panaikinimo, o tai būtina, siekiant galėjimo apsirūpinti maistu ir norint apsaugoti biologinę įvairovę. Žemės ūkio rinkų „sufinansinimo“ klausimas iš esmės nėra keliamas. Dar blogiau, išduodama leidimų dėl genetiškai modifikuotų veislių. Todėl, skatindamas gerus norus, susilaikau.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Aprūpinimo maistu saugumo sąvoka labai aiški, to pasiekiama tada, kai visi žmonės visada turi fizinių, socialinių ir ekonominių galimybių gauti tinkamo, saugaus ir maistingo maisto savo kasdieniams mitybos poreikiams ir maisto produktų prioritetams patenkinti, kad gyventų aktyvų ir sveiką gyvenimą. Todėl neabejojama, kad dėl padidėjusių žaliavų kainų nuolat kylančios maisto kainos yra vis labiau nerimą EU keliantis klausimas. Kita vertus, žemės ūkio sektorius, nepaisant to, kad susiduriame su mažėjančiais gamtos ištekliais ir didelėmis gamybos sąnaudomis, turi pajėgti patenkinti vis didesnio žmonių skaičiaus maisto poreikį. Turint omenyje būsimus poreikius, nekyla abejonių, kad žemės ūkis turi tapti strateginiu sektoriumi, o iš esmės ES ir viso pasaulio ekonominei plėtrai svarbiu sektoriumi.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kalbant konkrečiai apie aprūpinimą maistu, problema ta, kad ES valstybės narės vis mažiau pajėgios apsirūpinti maistu. Iki šiol ES nepavyko sustabdyti nerimą keliančios tendencijos pereiti nuo ūkininkavimo visą darbo dieną prie ūkininkavimo kaip papildomos veiklos arba žemių palikimo. Jeigu kalbame apie aprūpinimą maistu, tai pirmiausia turime parengti planą, kaip sustabdyti šią nerimą keliančią tendenciją ir kaip padidinti vartotojų informuotumą apie regione pagamintus produktus. Visų pirma būtina kruopščiai ištirti ES subsidijas šiuo atžvilgiu, kaip gali būti sumažintas maisto gaminių gabenimas skersai išilgai Europos Sąjungos. To siekiama ne tik dėl aplinkos gerovės, kai taip padedama įgyvendinti Kioto protokolo tikslus mažinti išmetamuosius teršalus, tokiu būdu taip pat sumažinama akustinė tarša, visų pirma gyvenantiems arba dirbantiems prie tranzito kelių žmonėms.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas: turėtume pagalvoti, kokiu mastu galėtume skatinti alternatyvias varomųjų jėgų sistemas, nes biokuro gamyba ima kelti pavojų įprastam ūkininkavimui prisidėdama prie maisto trūkumo ir aukštesnių kainų. Šie klausimai nėra aptariami pranešime, todėl nusprendžiau susilaikyti.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Pranešėja pabrėžia žemės ūkio svarbą atsižvelgiant į naujas su maistu susijusias problemas.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) paskelbė, kad maisto gamyba turi būti padidinta mažiausiai 70 proc., nes šiuo metu tikimasi, kad pasaulio gyventojų skaičius iki 2050 m. sieks 9 mlrd. Todėl, laikantis aprūpinimo maistu nuostatos, ir toliau būtina tvirta bendra žemės ūkio politika.

Pagrindiniai BŽŪP tikslai yra šie: padidinti žemės ūkio produktyvumą; padėti ūkininkams pasiekti deramą gyvenimo lygį; stabilizuoti rinkas; užtikrinti saugų įperkamo maisto tiekimą. Tačiau jos laimėjimai pasireiškė neplanuotu produkcijos pertekliumi, dėl kurio buvo sutrikdyta rinka ir kilo aplinkos apsaugos problemų. Todėl nauja BŽŪP turėtų būti pagerintas aprūpinimas maistu padidinant produktyvumą, kartu skatinant ekologiškai tvarią maisto gamybą. Pranešime pabrėžiama, jog svarbu, kad BŽŪP finansavimu būtų atspindima didelių užmojų vizija ir politikos tikslai.

Siekiant išlaikyti pagrįstas maisto kainas ir pirmiausia tinkamas ūkininkų pajamas, taip pat užtikrinti aprūpinimą maistu, turėtų būti išlaikytas dabartinis BŽŪP lygmuo. Svarbu pagerinti ir sustiprinti maisto saugos kontrolę Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse, todėl pritariu rezoliucijai.

  Cristiana Muscardini (PPE), raštu. – (IT) Apsirūpinimas maistu yra žmogaus teisė, o vienas iš bendros žemės ūkio politikos tikslų turi būti galimybės visiems lengvai gauti maisto užtikrinimas, atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus augimą, klimato kaitą, aukštas energijos kainas ir dėl ribotų gamtinių išteklių susidarančias kliūtis.

Sutinku su pranešėja D. O. Sârbu ir pritariu jos planui užtikrinti, kad nauja, po 2013 m. vykdoma BŽŪP būtų galima reaguoti į aprūpinimo maistu reikalavimus ir uždavinius. Todėl svarbu skatinti žemės ūkio gamybos įvairovę, kuri apima didžiules prekybos grandines, tradicinį ir smulkųjį ūkininkavimą; užtikrinti teisę į kreditą jauniems ūkininkams; skatinti maisto atsargų valdymo programų plėtrą, siekiant palengvinti pasaulio prekybą ir sumažinti pasaulinės rinkos kainas.

Tačiau nepritariu GMO plėtrai ir jų naudojimui kaip pašarų rūšiai iki tol, kol jie bus laikomi saugiais gyvuliams ir Europos vartotojams.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą. Tačiau apgailestauju, kad per balsavimą buvo pašalinta keletas svarbių nuostatų, pvz., nuostata, kuri numato ištirti leidimo įgyvendinti trečiosiose šalyse taikomus gamybos metodus genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo požiūriu galimybę. Kai kurios valstybės pasiekė didelių laimėjimų šioje srityje, tuo tarpu Europos Sąjunga liko už borto ir neišnaudoja visų esamų galimybių. Taip pat apgailestauju dėl nuostatos, kurioje kalbama apie didžiulių nedirbamos žemės ūkio paskirties žemės plotų kai kuriose valstybėse narėse problemą, pašalinimo.

  Franz Obermayr (NI), raštu. – (DE) Pranešime įtvirtinta keletas labai gerų iniciatyvų, tokių kaip tradicinio ir ekologinio ūkininkavimo skatinimas, parama būtent smulkiesiems ūkininkams ir vietos ūkininkų apsauga nuo konkurencijos spaudimo iš trečiųjų šalių, kuriose daug žemesni kokybės standartai. Kita vertus, pranešėja skatina naudoti GMO. Todėl susilaikiau nuo balsavimo.

  Wojciech Michał Olejniczak (S&D), raštu. – (PL) Aprūpinimas maistu yra svarbiausias žemės ūkio uždavinys ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse. FAO duomenimis, 2050 m. pasaulinė maisto paklausa bus dvigubai didesnė, o žmonių skaičius pasaulyje nuo dabartinių 7 milijardų padidės iki 9 milijardų. Todėl atitinkamai turi būti padidinta pasaulinė maisto gamyba, atsižvelgiant į spaudimą dėl gamtinių išteklių. Pasaulinė maisto gamyba turės augti tuo metu, kai mažėja vandens, energijos, trąšų, pesticidų ir žemės naudojimas. Kyla nerimas sužinojus, kad badauja daugiau nei milijardas žmonių, o Europos Sąjungoje daugiau nei 40 mln. skurde gyvenančių žmonių kenčia alkį. Ir dėl šios priežasties manau, kad turėtų būti pasitelkta mokslinė pažanga, jeigu ja galima suteikti tinkamus sprendimus, kuriais būtų siekiama sumažinti bado visame pasaulyje, visų pirma veiksmingiau panaudojant išteklius. ES turi toliau savo piliečiams užtikrinti aprūpinimą maistu ir dalyvauti tiekiant maistą visam pasauliui, o bendradarbiavimas su likusiu pasauliu, visų pirma su besivystančiomis šalimis, turi būti glaudesnis ir nuoseklesnis, siekiant padėti joms užtikrinti ilgalaikį tvarų jų žemės ūkio sektorių vystymąsi. Dėl kitų priežasčių ir šios balsavau už tai, kad būtų priimtas pranešimas dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi, atsižvelgiant į aprūpinimą maistu.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį pasiūlymą dėl Europos Parlamento rezoliucijos dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu, kadangi dėl didėjančio vartotojų kiekio, didelio badaujančių žmonių kiekio, ūkininkų padėties, kintančių maisto produktų kainų ir spekuliacijų akcijomis yra ypač svarbu tam tikromis priemonėmis sureguliuoti žemės ūkio sektorių. Visų pirma turi būti dedamos visos pastangos, pasitelkiant finansines skatinimo priemones, kad būtų skatinamas tradicinis, smulkusis ar ekologinis žemės ūkis, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą aprūpinimą maistu. Atsižvelgdamas į genetiškai modifikuotų medžiagų pavojų visuomenės sveikatai, nepritariu pasiūlymui leisti importuoti genetiškai nemodifikuotus produktus, kuriuose yra bent minimalus techninis genetiškai modifikuotos medžiagos kiekis.

Turime imtis visų priemonių, kad nebūtų pritarta naujos rūšies genetiškai modifikuotų pašarų importui į ES bei galimybei naudoti gamybos metodus, taikomus trečiosiose šalyse. Negalima spręsti maisto prieinamumo problemų pažeidžiant maisto saugos reikalavimus ir rizikuojant žmonių sveikata. Atsižvelgiant į vis didėjantį senėjančių kaimo gyventojų skaičių ir siekiant pritraukti bei skatinti jaunus žmones užsiimti žemės ūkio veikla, jauniesiems ūkininkams turi būti sudarytos lengvatinės sąlygos gauti paskolas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri įgyvendinama, kai visi žmonės turi fizinių, socialinių ir ekonominių galimybių gauti tinkamo maisto. Nepaisant pakankamo aprūpinimo maistu, didžiulė dalis pasaulio gyventojų neįstengia įsigyti pagrindinio jai reikalingo maisto; apie 900 mln. žmonių pasaulyje dėl didžiulio skurdo kenčia nuo bado. Maisto prieinamumas išlieka svarbiausia spręstina problema. Siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu ir toliau reikalinga tvirta bendra žemės ūkio politika, kuria būtų galima padidinti žemės ūkio produktyvumą, stabilizuoti rinkas ir, svarbiausia, užtikrinti saugų įperkamo maisto tiekimą. Vis dėlto šio tikslo negalima pasiekti nekovojant su rinkos ir kainų kintamumu. Kadangi maisto klausimas labai svarbus, balsavau už D. O. Sârbu pranešimą, kuriame taip pat pritariama greitesniam ES procesui dėl naujų genetiškai modifikuotų pašarų rūšių importo, kartu nagrinėjant galimybę leisti taikyti gamybos metodus, kuriais naudojamasi trečiosiose šalyse. Savo balsu taip pat noriu paremti galimybę, kad į ES įvežamuose produktuose galėtų būti mažas kiekis genetiškai modifikuotų organizmų.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už D. O. Sârbu pranešimą, nes žemės ūkis yra svarbus augantis sektorius, kuris dėl savo strateginio vaidmens kalbant apie aprūpinimą maistu turėtų būti politinės darbotvarkės prioritetas. Peržiūrint bendrą žemės ūkio politiką po 2013 m., turėtų būti pateikta pasiūlymų šiuo klausimu. Dėl pastarojo maisto ir pagrindinių produktų kainų svyravimo Europoje ir visame pasaulyje kyla didžiulis nerimas. Finansų krizė ir vis rimtesni klimato reiškiniai, tokie, kokie kilo 2010 m., – sausra Rusijoje ir dėl to kilę gaisrai, didžiuliai potvyniai Pakistane, prisidėjo prie didžiulio nestabilumo. ES negali likti priklausoma nuo tokių šalių kaip Rusija ir Ukraina, kurios eksportuoja apie 30 proc. pasaulio kviečių, arba Argentina, didžiulė pasaulinė mėsos gamintoja, protekcionistinių sprendimų. Manau, kad ES turi pareigą maitinti Europos visuomenę ir viso pasaulio gyventojus, kurių, tikimasi, padaugės 2 milijardais, todėl iki 2050 m. būtina padidinti maisto tiekimą iki 70 proc. Padidinus gamybą, turėtų būti laikomasi su aplinka, aprūpinimo maistu saugumu, gyvūnų gerove ir darbu susijusių kriterijų. Tiekimas buvo nukreiptas į mažiausiai išsivysčiusias šalis, tačiau, atrodo, jos neturi pajėgumų laikytis šių kriterijų.

  Aldo Patriciello (PPE), raštu. – (IT) Apsirūpinimas maistu yra pagrindinė teisė, kurią įgyvendinti trukdo riboti gamtiniai ištekliai, aukštos energijos išteklių kainos ir klimato kaita.

Remiantis Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, iki 2050 m. gamyba turės būti padidinta 70 proc., nes apie 900 mln. žmonių pasaulyje badauja, o vien Europoje 16 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Tvirta bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) yra būtina, ir iš tiesų BŽŪP vadovaujamasi šia nuostata, tačiau ją reikia reformuoti, kad ji taptų tvari ir būtų pagerintas aprūpinimas maistu. Šį tikslą galima pasiekti tik išsprendus kainų nepastovumo (dėl spekuliacijos) ir mažėjančių maisto atsargų klausimą.

Atsižvelgiant į tai, pranešime pritariama būtinumui peržiūrėti dabartinius finansinių priemonių teisės aktus ir sukurti pasaulinę maisto atsargų sistemą, kad ji kylant kainoms ir egzistuojant protekcionizmui palengvintų pasaulinę prekybą. Po 2013 m. įgyvendinsima BŽŪP turi būti visam tam pasirengta, būtent todėl pritariu šiam pranešimui, kuriuo skatinamas konkurencingumas, tradicinis ūkininkavimas, jaunų ūkininkų teisė į žemę bei kreditą ir pagerinama maisto ir energijos klausimų integracija.

  Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Planetoje, kurioje netrukus bus 9 mlrd. gyventojų, maisto tiekimas taps svarbiausiu ateities klausimu. Šiame pranešime kalbama apie šį didžiulį uždavinį ir keliami keli svarbūs klausimai, pvz., dėl žemės grobstymų, ir tam, žinoma, pritariame. Deja, pranešime įtvirtinami ir reikalavimai imtis keleto bendrų priemonių: Europos Sąjungos mitybos, pieno ir vaisių tiekimo mokykloms programos, taip pat padidintas šių programų biudžetas – dėl jų, mūsų manymu, kiekviena valstybė narė turėtų nuspręsti pati. Todėl nutarėme susilaikyti nuo galutinio balsavimo.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Remiantis FAO, maisto gamyba turi būti padidinta mažiausiai 70 proc. siekiant patenkinti vis didėjančius pasaulio gyventojų, kurių, tikimasi, 2050 m. bus 9 milijardai, poreikius. Negana to, apie 900 mln. žmonių dėl didžiulio skurdo nuolat badauja, o iki 2 mlrd. žmonių dėl įvairaus lygio skurdo neturi pakankamo, ilgalaikio aprūpinimo maistu. Turint omenyje, kad maisto paklausa nuolat didėja, o 16 proc. ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, teisė į maistą ir galimybė jo gauti tampa prioritetu. Būtent todėl, siekiant aprūpinimo maistu saugumo, mums nuolat reikia tvirtos, į rinką orientuotos savarankiškos ir aplinkai palankios bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP), kuri taip pat turėtų svarbų kaimo plėtros komponentą ir kuria būtų galima įveikti kitus iššūkius, visų pirma klimato kaitos, ekonomikos krizę ir išlaikyti teritorinę pusiausvyrą ES. Aprūpinimo maistu tikslas nebus pasiektas, jeigu nebus sprendžiami du šiuo metu svarbiausi klausimai: rinkos ir kainų nestabilumas ir mažėjančios maisto atsargos.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Keletą kartų pabrėžiau šio aprūpinimo maistu klausimo svarbiausiąjį bruožą. Dabartinėmis aplinkybėmis valstybės narės žemės ūkį turėtų vertinti ne kaip paprastą ekonominį, o kaip strateginės gynybos klausimą. Todėl svarbu, kaip pabrėžia pranešėja, užtikrinti, kad naująja, po 2013 m. taikoma bendra žemės ūkio politika galėtų būti reaguojama į to reikalaujančius šiandien šiame sektoriuje iškylančius uždavinius, visų pirma dėl kainų stabilumo, ir kad ja būtų galima apsaugoti ūkininkų interesus ir sustiprinti maisto rezervą.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Sveikinu D. O. Sârbu. Siekdama užtikrinti saugų įperkamo maisto tiekimą, ES turi pasirūpinti tvirta bendra žemės ūkio politika (BŽŪP), kuria būtų atgrasoma nuo spekuliacijos maisto prekėmis ir padedama jauniems žmonėms įsitraukti į ūkininkavimo sektorių.

Tiesą sakant, būsimąja BŽŪP tikrai turi būti daugiau nuveikiama jaunų ūkininkų labui. Tik 7 proc. ūkininkų ES yra jaunesni nei 35 metų, tuo tarpu per būsimus 10 metų ES reikės 4,5 mln. ūkininkų. Todėl raginu sustiprinti dabartines priemones, tokias kaip išmokos už įrangą ir subsidijuojamos paskolų palūkanų normos, skirtas pritraukti jaunų žmonių į žemės ūkį.

Maža to, siekiant užtikrinti, jog esamomis finansinėmis priemonėmis būtų padedama ūkininkams atlaikyti krizę, o ne padedama spekuliantams skatinti didžiulį kainų nestabilumą, raginu peržiūrėti Europos Sąjungos teisės aktus dėl finansinių priemonių, kad derybos būtų skaidresnės. Taip pat raginu Europos Komisiją be jokių atidėliojimų imtis tvirtų ir nuolatinių žingsnių siekiant nustatyti aiškius prieš spekuliaciją nukreiptus apribojimus ir kovoti su maisto produktų rinkų nestabilumu.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Pranešimas priimtas be Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso, kuri balsavo „prieš“, pritarimo. Šio neigiamo balsavimo priežastis ta, kad į dokumentą buvo įtrauktas 14 pakeitimas. Jo formuluotė „ragina Komisiją pasiūlyti techninį nedidelio genetiškai modifikuotos medžiagos kiekio importuojamuose genetiškai nemodifikuotuose produktuose problemos sprendimą ir pasiūlyti, kad ES būtų greičiau pritarta naujos genetiškai modifikuotų pašarų rūšies importui, kai tik bus įrodyta, kad ji saugi“.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Apsirūpinimas maistu yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri įgyvendinama tik tada, kai patenkinami asmens mitybos poreikiai ir laikomasi maisto produktų prioriteto siekiant užtikrinti aktyvų ir sveiką gyvenimą.

Visų pirma, žvelgiant į 2013 m. planuojamą bendros žemės ūkio politikos reformą, Europos Sąjungos ūkininkams teikiamos paramos pagrindu turi būti suteikiama galimybė jiems visada visapusiškai laikytis maisto saugos ir aplinkos standartų. Nepaisant Europos Sąjungos gamybos veiksmingumo, apie 80 mln. žmonių šiandien vis dar gyvena žemiau skurdo ribos, o daugybei jų padedama pagalbos maistu programomis. Tvirta BŽŪP bus išsaugotas ūkininkų, kaip maisto gamintojų, ekonominis vaidmuo, kartu bus užtikrintas daugiau nei 28 mln. Europos kaimo vietovėse dirbančių piliečių pragyvenimas ir darbo vietos.

Jeigu įskaičiuosime ir ekonomikos krizę, tiesioginės išmokos ūkininkams turės būti išsaugotos ir po 2013 m., siekiant sutvirtinti jų pajamas ir padėti jiems atlaikyti rinkos nestabilumą. Galiausiai bus imtasi konkrečių iniciatyvų, kuriomis jauni žmonės bus raginami įsitraukti į ūkininkavimo sektorių, – tai ir lengvatinės teisės gauti paskolą suteikimas, ir kvalifikacijos kėlimo bei specialaus techninio mokymo skatinimas, o „geriausia žemės ūkio praktika“ bus platinama visoje Europoje.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Nepaisant abejotinos informacijos apie pasaulio gyventojų augimą – ja neatspindimas pastarasis gimstamumo lygio įvairiose Europos Sąjungai nepriklausančiose šalyse sumažėjimas, aprūpinimas maistu, be abejo, susijęs su tinkamu žemės ūkio panaudojimu.

Žinoma, tada reikalinga bendra žemės ūkio politika, kuria būtų siekiama padidinti aukštos kokybės, aplinkai palankų ūkininkavimą ir padėti ūkininkams užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Jeigu įskaičiuosime ir su energijos ištekliais susijusią politiką, kuri į žemės ūkio sektorių patenka per biokuro naudojimą, tai yra argumentas, kurį reikėtų išnagrinėti plačiau, nes biokuro gamyba konkuruoja su maisto gamyba. Pranešimo išvada taip pat skambi: negalime galvoti apie BŽŪP biudžeto sumažinimą.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Apskritai šis pranešimas yra gana vertingas indėlis į diskusijas dėl žemės ūkio vaidmens aprūpinant maistu. Parlamentas teisingai nustatė problemas, kurias turi įveikti ūkininkai kilus didžiuliam rinkos ir kainų nestabilumui, ir atkreipė dėmesį į jų šiuo metu dėl to patiriamus sunkumus. Komisija turi parengti griežtas ilgalaikes priemones, kuriomis būtų sprendžiamas nestabilumo žemės ūkio rinkose klausimas. Tai svarbu, siekiant išlaikyti gamybą ES. Didžiulis žemės ūkio prekių kainų augimas finansų rinkose kilo daugiausia dėl spekuliacijos. Spekuliatyvus elgesys lėmė beveik 50 proc. pastarojo kainų augimo.

Gerai, kad Europos Parlamentas pritarė Jungtinių Tautų specialaus pranešėjo dėl teisės į maistą išvadoms, susijusioms su pražūtingu didžiulių institucinių investuotojų: draudimo fondų, pensijų fondų ir investicinių bankų – vaidmeniu, nes dėl savo veiklos išvestinių finansinių priemonių rinkose jie turėjo įtakos žaliavų kainų augimui. Parlamentas parengė gana patikimą padėties analizę, tačiau tikrai suklydo, pranešime nepateikdamas tinkamų pastabų dėl GMO vaidmens žemės ūkyje. Šios diskusijos vykdomos kitur ir joms čia ne vieta, būtent todėl galiausiai balsavau prieš pranešimą.

  Csanád Szegedi (NI), raštu. – (HU) Negaliu pritarti iniciatyvai, kuria palengvinamas arba pagreitinamas bet kokių genetiškai modifikuotų augalų importas. Turėdamos puikių savybių žemės ūkio paskirties žemių daugelis Europos Sąjungos šalių, įskaitant Vengriją, Lenkiją, Italiją ir Prancūziją, gali gaminti geros kokybės pašarus. Mums nereikia genetiškai modifikuotų pašarų rūšių. Taip pat nepritariu genetiškai modifikuotų produktų importui į Europos Sąjungą dėl jų ilgalaikio žalingo poveikio sveikatai.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Aprūpinimo maistu sąvoka pabrėžiamas poreikis imtis konkrečių priemonių pasaulinėms maisto atsargoms padidinti: tai žmogaus teisė, kuri apima fizinę ir ekonominę galimybę gauti sveiko, tinkamo ir maistingo maisto. Manau, labai svarbu priimti šį pranešimą, nes jame pabrėžiamas žemės ūkio sektorius. Numatomas gyventojų skaičiaus augimas ir besitęsiantis skurdas reiškia, kad, siekiant patenkinti gyventojų poreikius, būtina mažiausiai 70 proc. padidinti maisto gamybą. Klimato reiškiniai, spekuliacija ir kainų nepastovumas turėjo neigiamos įtakos ūkininkų pajėgumui.

Po 2013 m. būtina tokia bendra žemės ūkio politika, kuria būtų galima užtikrinti teisę į apsirūpinimą maistu, tvirtai įsipareigojant pasitelkti konkurenciją bei naujoves ir padidinant jaunų ūkininkų, kurie gali reaguoti į naujus pasaulinius iššūkius, skaičių. Žemės ūkio politika turi būti taip suderinta, kad būtų skatinamas tradicinis ir vietos ūkininkavimas, ypač ekologinis ir vietoje gaminamas maistas.

  Marie-Christine Vergiat (GUE/NGL), raštu. – (FR) Europos Parlamentas priėmė pranešimą dėl žemės ūkio pripažinimo. Vis dėlto aš turėjau susilaikyti nuo šio balsavimo. Šiame pranešime atsižvelgiama į daugybę svarbių ūkininkams nerimą keliančių klausimų, tokių kaip parama smulkiai gamybai, jauniems ūkininkams ir kova su kainų spekuliacija. Šiame pranešime taip pat pabrėžiama būtinybė iš esmės finansuoti būsimą bendrą žemės ūkio politiką.

Nors šis pranešimas iš esmės teigiamas, jame numatyta nepriimtina priemonė: Komisijos vykdomas GMO leidimo proceso pagreitinimas.

Šiame priemone atsisakoma tinkamai įvertinti produktus prieš juos pateikiant į rinką ir visiškai nekalbama apie pavojus, apskundimo terminą ir vėlgi GMO rinkodarą.

Šia priemone nė kiek neatsižvelgiama į aprūpinimo maistu saugumą ir atsargumo principą. Tai pavojinga priemonė, ir gėdinga, kad ji buvo įtraukta į pranešimą, kuriuo siekiama atsižvelgti į strateginę ūkininkavimo svarbą.

GMO klausimas turėtų būti atskiras diskusijų, kurias Europos Sąjungos institucijos atsisako surengti, klausimas.

  Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už rezoliuciją, kurioje pabrėžiama, kad Europos Sąjungos politikoje pirmenybė turi būti skiriama žemės ūkiui. Europos piliečiai turi vis didesnių reikalavimų dėl apsirūpinimo maistu, o tai turi būti užtikrinta visoje gamybos, perdirbimo ir paskirstymo grandinėje. Yra daugybė uždavinių, kuriuos reikia išspręsti siekiant užtikrinti tvarų, saugų ir sąžiningą ūkininkavimą: tai prisitaikymas prie klimato kaitos, globalizacijos poveikio kontrolė, biologinės įvairovės išsaugojimas, ūkininkų gyvenimo lygio išlaikymas ir mūsų galėjimo apsirūpinti maistu pasaulinei rinkai patiriant didžiulį spaudimą užtikrinimas. Ūkininkavimas yra sudedamoji mūsų paveldo dalis, kuris visada formavo mūsų identitetą, gyvenimo būdą ir gamtovaizdį. Palankiai vertinu ES veiksmus dėl ūkininkavimo, tačiau vis dar reikia atlikti svarbų su BŽŪP reforma susijusį darbą. Todėl raginu ES sutelkti dėmesį į smulkius ūkininkus, kurie sudaro didžiausią, tačiau, svarbiausia, ir pažeidžiamiausią grupę. Žemės ūkio pripažinimas strateginiu sektoriumi turėtų sustiprinti jo socialinę dimensiją, kuriai iki šiol skirta nepakankamai dėmesio. Ūkininkams taip pat reikiau saugumo.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Esu visiškai tikras, kad žemės ūkį pripažinus strateginiu sektoriumi bus galima sukurti geresnes sąlygas paramos ir informacijos programoms įgyvendinti. Negali būti jokių abejonių, kad paramos maistu programos turėtų būti taikomos skurdžiausiems visuomenės nariams. Dažnai pamirštame, kad apie 80 mln. žmonių Europos Sąjungoje gyvena žemiau skurdo ribos.

Kaip ir paramos programas, turėtume plėtoti programas, kuriomis skatinama sveika mityba, pirmiausia tarp vaikų ir vidurinių mokyklų mokinių. Tokių klausimų nepaisymo padariniai gali būti labai aiškiai matomi JAV, kuriose pastaraisiais metais patrigubėjo nutukusių paauglių skaičius. Labai svarbu švietimo įstaigose įgyvendinti vaisių ir pieno vartojimo skatinimo programas, nes tinkamos mitybos įpročių išsiugdymas turės teigiamą poveikį jaunų europiečių sveikatai tuo ateityje sumažindamas sveikatos ir socialines išlaidas. Į tokių programų įgyvendinimą turėtų būti įtrauktas didžiausias galimas vietos maisto gamintojų ir platintojų skaičius, nes taip bus sustiprinta mažų ir vidutinio dydžio žemės ūkio valdų padėtis.

9. Balsavimo pataisymai ir ketinimai (žr. protokolą)

(Posėdis sustabdytas 12.55 val. ir atnaujintas 15.05 val.)

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

10. Ankstesnio posėdžio protokolo tvirtinimas (žr. protokolą)

11. Pateikti dokumentai (žr. protokolą)

12. Klausimų Komisijos Pirmininkui valanda

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – klausimų Komisijos Pirmininkui valanda. Tai įprasta procedūra, tai yra klausimui skiriama viena minutė, atsakymai taip pat trunka vieną minutę. Jeigu pateikiamas papildomas klausimas, tam skiriama trisdešimt sekundžių, tiek pat skiriama ir atsakymui. Pirmuosius klausimus Komisijos Pirmininkui pateiks politinių frakcijų pirmininkai arba atstovai.

  Corien Wortmann-Kool, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone Pirmininke, Pirmininke J. M. Barroso, šiuose rūmuose norėčiau pateikti jums klausimą apie Europos neatidėliotinos pagalbos fondą. Tuo norėčiau pabrėžti, kad jūs įsitraukiate į diskusijas apie Neatidėliotinos pagalbos fondą, nes tai susiję su Europos skubios pagalbos fondu. Mano klausimas toks: ką manote apie šio fondo padidinimą? Iš tiesų jau kalbėjote šiuo klausimu, tačiau daugiausia apie tai, kaip fondas turėtų užtikrinti savo finansavimą ir kuriam laikui. Šiuo metu padėtis valstybių obligacijų rinkoje gana rami, tačiau ji gali bet kada pasikeisti. Taigi mano klausimas: kokia jūsų nuomonė dėl Neatidėliotinos pagalbos fondo padidinimo?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti C. Wortmann-Kool.

Tiesą sakant, tai yra ne tik mano, bet ir bendra Komisijos pozicija. Dokumente dėl metinės augimo apžvalgos sakoma, jog Komisija mano, kad turi būti sustiprinti faktiniai Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) finansiniai pajėgumai ir išplėsta jo veiklos sritis. Manome, kad tai yra dalis visapusiško atsakymo, žinoma, ne visas atsakymas. Šiame dokumente yra tik vienas sakinys apie EFSF. Jame taip pat kalbama apie struktūrinę reformą, fiskalinį konsolidavimą ir augimą skatinančias priemones.

Tiesą sakant, euro zonai svarbu padidinti savo skolinimo gebėjimą, nes, kaip žinote, EFSF šiuo metu skirta 440 mlrd. EUR. Dabar neprašau padidinti šios viršutinės ribos, tačiau žinome, kad EFSF, jeigu reikėtų, de facto negalėtų paskolinti šių 440 mlrd. EUR dėl būtinumo užtikrinti AAA reitingą EFSF. Todėl mažiausiai, ką galime ir turėtume padaryti, tai padidinti fondo finansinius pajėgumus. Manau, kad tai labai konstruktyvus pasiūlymas, kuris turėtų būti priimtas geriau anksčiau negu vėliau.

  Corien Wortmann-Kool, PPE frakcijos vardu. – (NL) Pone Pirmininke, turiu papildomą klausimą: sakote „geriau anksčiau negu vėliau“. Ką konkrečiai turite omenyje, nes, mano nuomone, būtina skubiai per ateinančius mėnesius užtikrinti stabilumą finansų rinkose. Ryžtingumas šiuo klausimu būtų naudingas. Šiuo metu daugiausia matome vyriausybių vadovų ir finansų ministrų diskusijas, taigi kokią trukmę turite omenyje, kai sakote „geriau anksčiau negu vėliau“? Ar galite būti konkretesnis?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, „geriau anksčiau negu vėliau“ reiškia būtent tai: kad neturėtume atidėlioti. Praeityje matėme, kad, daugybės rinkos analitikų nuomone, Europos Sąjunga ir euro zona labiau reaguoja negu imasi veiksmų. Turime būti kreivės priekyje, ne už jos, todėl tai reikia padaryti kuo greičiau!

Tiesą sakant, atrodo, kad per vakar vykusį euro zonos susitikimą ir šiandienos ECOFIN susitikimą padaryta tam tikra pažanga. Bendraujame su valstybėmis narėmis. Manau, kad tai svarbu. Ir manau, jog bus protinga per 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybą iškelti šiuos klausimus. Mes pasirengę tai padaryti. Komisija pasirengusi 2011 m. vasario 4 d. iškelti šiuos klausimus.

  Stephen Hughes, S&D frakcijos vardu. – Pirmininke J. M. Barroso, žinau, kad Europos profesinių sąjungų konfederacija (EPSK) jau pateikė labai tvirtus prieštaravimus dėl Komisijos įsikišimo į Graikijos ir Airijos darbo rinkas nurodant konkrečias detales ir visiškai nepaisant kolektyvinės sutarties derybų ir socialinio dialogo. Jūsų naująja metine augimo apžvalga žadama dar daugiau. Jūsų pareigūnai ragina iš naujo svarstyti indeksavimo nuostatas ir užmokesčio susitarimus, skatina lankstų darbą, taip pat ragina peržiūrėti bedarbio pašalpas ir sumažinti per didelę darbuotojų apsaugą.

Ar nesutinkate, kad Komisija turėtų siekti skatinti socialinį dialogą ir derybas dėl kolektyvinės sutarties, o ne juos menkinti? Ir, kadangi užmokesčio klausimas nėra atskirai įtrauktas į Sutarties socialinį skyrių, kokiu teisiniu pagrindu Komisija remiasi kišdamasi į nacionalinę kolektyvinių derybų tvarką? Be to, apžvalgoje skatinamu fiskalinio konsolidavimo pastangų padvigubinimu bus panaikinta bet kokia galimybė pasiekti 2020 m. procesinius tikslus. Kaip į tai atsakytumėte?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Noriu jums be jokių dviprasmybių pasakyti, kad mes visiškai pritariame socialiniam dialogui. Tai darome Europos Sąjungos lygmeniu, tačiau po to turime tai daryti ir nacionaliniu lygmeniu; tai yra valstybių narių pareiga. Aktyviai skatinau visą šį socialinį dialogą su EPSK, su „BusinessEurope“ ir kitais susijusiais partneriais. Tiesą sakant, dabar manome, kad turėtume sukurti daugiau paskatų dirbti; turime atkreipti dėmesį į savo darbo rinkų padėtį. Manau, kad tai struktūrinių reformų, kurios reikalingos siekiant padidinti Europos konkurencingumą, dalis.

  Stephen Hughes, S&D frakcijos vardu. – Pirmininke J. M. Barroso, kodėl atrodo, kad visas dėmesys skiriamas darbo rinkoms? O kaip dėl kitų rinkų, kurių problemas turime išspręsti, – finansų rinkos, vidaus rinkos, prekių rinkos? Atrodo, kad visas dėmesys skiriamas darbo rinkoms. Kodėl mažiausiai pasiturintys darbuotojai turėtų mokėti už šią recesiją ir būtinybę atitaisyti jos skriaudą?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Dėmesy skiriamas ne tik darbo rinkai. Reformuojame finansų rinkas, o šis Parlamentas tam aktyviai pritaria ir tame dalyvauja. Taip pat metinėje augimo apžvalgoje išsamiai aptarėme būtinybę padidinti vidaus rinkos reformą. Šiuo metu konkrečiai diskutuojame dėl energijos rinkų, tačiau darbo rinka taip pat yra dalis struktūrinių reformų, kurių reikia siekiant padidinti Europos konkurencingumą, visų pirma tose šalyse, kurios šiuo metu labiausiai pažeidžiamos. Kaip žinote, kai kurios iš jų jau ėmėsi svarbių darbo rinkos reformų.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, žinau, kad per privatų pokalbį su prezidentu D. Medvedevu pareiškėte savo susirūpinimą dėl M. Chodorkovskio bylos. Jeigu M. Chodorkovskio byla buvo teisinės valstybės principo veikimo Rusijoje išbandymo byla, tada, žinoma, turime pasakyti, kad byla pralaimėta. Be to, 2010 m. gruodžio 31 d. buvo suimtas Boris Nemcov. Tačiau Rusijos Konstitucijos 31 straipsniu garantuojama susirinkimų laisvė.

Kaip žinote, kiekvieno mėnesio 31 dieną opozicija rengia protesto susirinkimus. Matau, kad 2011 m. bus septyni mėnesiai, turintys 31 dieną. Tai reiškia, kad jeigu tai tęsis, esama tikimybės, kad ir 2011 m. pasikartos panašūs į B. Nemcovo suėmimą įvykiai. Kokių bendrų veiksmų gali imtis ES institucijos šiuo klausimu? Rusija yra Europos Tarybos, Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, G8 narė ir galima PPO narė. Manau, kad Europos institucijos turi imtis skubių veiksmų.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Kaip minėjote, pone G. Verhofstadtai, šį klausimą pateikėme savo partnerei Rusijai, tiesą sakant, Europos Sąjunga jau viešai reagavo į Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo teismo procesus – vyriausioji įgaliotinė Catherine Ashton pateikė deklaraciją.

Manome, kad teismų nepriklausomumas ir kiekvieno piliečio teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – kaip įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurią Rusija ratifikavo, – turi didelę svarbą Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos strateginei partnerystei. Teisinės valstybės principas taip pat yra „Partnerystės siekiant modernizavimo“, kurią dabar plėtojame su Rusija, pagrindas.

Ir toliau glaudžiai stebėsime padėtį ir kelsime šį klausimą per įvairius susitikimus su Rusija, kaip ir buvo pabrėžta per pastarąjį gruodžio 7 d. Briuselyje vykusį Europos Sąjungos ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą. Europos Sąjunga tikisi, kad Rusija laikysis savo tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje ir gerbs teisinės valstybės principą.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – Tai ne klausimas, o tiesiog pastaba. Manau, kad šie rūmai taip pat turi kuo greičiau spręsti šią problemą. Tokia padėtis, kokia dabar yra Rusijoje, negali tęstis. Nemanau, jog vien dėl to, kad turime daugybę svarbių prekybos ryšių, turime tylėti dėl šio klausimo – priešingai.

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Rusijoje spaudos ir žiniasklaidos laisvė yra tikrai didžiulė problema. Jeigu norite puikiai pasirodyti šiose diskusijose, pone J. M. Barroso, negalite toleruoti to, kas šiuo metu vyksta Vengrijoje. Norėčiau jūsų paklausti, kodėl Komisija nerūpestingai vertina Vengrijos žiniasklaidos įstatymą. Kiekvienoje srityje juo pažeidžiami Europoje ir už jos ribų taikomi principai.

Kreipėmės į ekspertus teisinės konsultacijos. Kalbant apibendrintai, buvome informuoti, kad aktu pažeidžiami Kopenhagos kriterijai, Helsinkio baigiamasis aktas, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva, Europos žmogaus teisių konvencija, UNESCO konvencija, kuri apima žiniasklaidą, Lisabonos sutartis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Galėčiau tęsti, bet tuo ir baigsiu. Todėl norėčiau jūsų paklausti, kada tinkamai įsikišite į šį klausimą Vengrijoje? Koks kalendorinis planas? Kodėl dar nepradėta pažeidimo tyrimo procedūra? Mano kritika taip pat pagrįsta įprasta teismų praktika šioje srityje.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Vengrijoje, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje narėje, Europos Sąjungos teisę turime įgyvendinti objektyviu ir nešališku būdu. Turime labai atsargiai tai įvertinti teisės požiūriu, todėl turime laikytis aiškios metodikos.

Būtent tai mes – Komisijos Pirmininko pavaduotojai N. Kroes imantis veiksmų – ir darome. Vakar ji pateikė išsamius pranešimus Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui ir Kultūros ir švietimo komitetui. Turime keletą klausimų dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo. Iki šios savaitės pabaigos Vengrijos vyriausybei ketiname išsiųsti pirmą laišką, į kurį šalies valdžios institucijos turėtų atsakyti.

Kartoju: turime remtis aiškiomis, objektyviomis, nešališkomis, teisiškai pagrįstomis procedūromis, nes Vengrija, kaip bet kuri kita valstybė narė, turi teisę į Komisijos nešališkumą. Vis dėlto galiu jus dar kartą patikinti, kad labai atidžiai domimės šiuo klausimu.

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Norėčiau paprašyti, kad būtų galima patikrinti visus Vengrijos Komisijai pateiktus dokumentus. Labai norėtume turėti galimybę patys nuspręsti ir manome, kad sprendimas dėl šio klausimo buvo priimtas laiku. Tačiau mums kyla įtarimų, kad Vengrija galėjo pateikti ne visą įstatymo tekstą, kurį šiuo metu aptariame. Prašau pateikti mums dokumentus!

Be to, manau, kad labai sudėtinga žaisti politinius žaidimus, pvz., stojimo derybose su Turkija, ir nuolat įkyriai priminti apie Kopenhagos kriterijus tam, kad jie būtų pamiršti vos šaliai tapus Europos Sąjungos nare.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Žinoma, mes visapusiškai informuojame Parlamentą. Kaip jau anksčiau minėjau, Komisijos Pirmininko pavaduotoja N. Kroes vakar susitiko su susijusiais šio Parlamento komitetais.

Drauge jūs suprantate, kad ši problema teisinio pobūdžio, metodika turime vadovautis aiškiai ir objektyviai. Komisijos reputacija ir patikimumo lygis visose šiose srityse labai gera, ir tikrai nenorime kelti joms pavojaus. Galiu jus dar kartą patikinti, kad labai įdėmiai stebime šį reikalą ir jau pateikėme savo klausimus. Pats aptariau šį klausimą su ministru pirmininku V. Orbánu. Rytoj jis atvyks į Parlamento rūmus. Galime tai aptarti politiškai, tačiau dėl šio klausimo taip pat turime vadovautis aiškiomis procedūromis.

  Michał Tomasz Kamiński, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone Pirmininke, prieš keletą dienų Tarptautinė aviacijos komisija, atliekanti tyrimą Maskvoje, paskelbė savo ataskaitą apie praėjusių metų balandžio 10 d. Smolenske įvykusios nelaimės priežastis. Lenkijos visuomenė stebisi ataskaitos išvadomis ir mano, kad šis dokumentas tikrai nėra objektyvus. Per keletą pastarųjų dienų jau įrodyta, kad buvo nuslėpta Rusijai galinčių būti nenaudingų faktų, o visa ataskaita parengta taip, kad Lenkija laikoma atsakinga už tragišką nelaimę Smolenske. Lenkijoje nė vienam sveiko proto žmogui nekyla abejonių dėl to, kad per visą pasirengimo velionio Prezidento vizitui ir jo įgyvendinimo procesą padarėme klaidų. Tačiau Rusijos ataskaitoje ryškūs visi politinio žaidimo, kuriuo siekiama išteisinti rusų kaltę, požymiai.

Todėl norėčiau pateikti klausimą: kaip Komisija vertina šią ataskaitą, ar Europos Komisija ketina ką nors daryti, kad išsiaiškintų tragedijos Smolenske, per kurią žuvo valstybės narės vadovas ir daugybė mano šalies politinio elito atstovų, priežastis?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, norėčiau M. T. Kamińskiui pasakyti, kad niekas niekada nepamirš šios siaubingos tragedijos nei Lenkijoje, nei kur kitur. Labai užjautėme jus dėl prezidento L. Kaczynskio ir visų kitų, kurie buvo su juo tą tragišką dieną, žūties. Žinoma, žinau apie praėjusią savaitę Rusijos paskelbtą ataskaitą, taip pat žinau, kaip lenkai į ją reagavo, labai juos suprantu, turėdamas omenyje šios tragedijos mastą.

Taigi, esant tokiai padėčiai, Komisija gali imtis veiksmų tik tada, kai tam turi tinkamą teisinį pagrindą. Beje, Lenkijos valdžios institucijos niekada nesikreipė į mus, kad įsitrauktume į šį reikalą, tačiau, žinoma, esame pasirengę padaryti viską, kas patenka į teisėtą mūsų kompetenciją, jeigu sulauktume tokio prašymo.

  Michał Tomasz Kamiński, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone Pirmininke, norėčiau įsitikinti, kad teisingai jus supratau. Iki šiol Lenkijos vyriausybė neprašė Komisijos ištirti nelaimės Smolenske priežasčių. Vis dėlto, jeigu Lenkijos vyriausybė paprašytų Europos Komisijos pagalbos, ar ji sulauktų tokios pagalbos?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Kaip sakiau, turime įvertinti to teisinį pagrindą. Mano žiniomis, tai buvo karinis skrydis ir valstybinis vizitas, o reglamentas įsigalėjo po šios siaubingos nelaimės. Taigi teisine prasme atrodo, kad nekyla daug ginčų dėl pagrindo, kuriuo Komisija galėtų įsikišti. Žinoma, visada galime neoficialiai aptarti šį klausimą su Lenkijos valdžios institucijomis arba kitomis institucijomis, kurios gali to mūsų paprašyti.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone J. M. Barroso, visi žinome, kaip svarbu užtikrinti euro stabilumą. Tačiau yra vienas dalykas, kurio negaliu suprasti. Tai diskusijos dėl pagalbos priemonių paketo stiprinimo, jūs tam pritarėte, tačiau tam nepritarė kanclerė A. Merkel. Todėl man kyla klausimas, ar jūs visai tarpusavyje nederinate sprendimų. Suprantu, kartais nutinka tokių dalykų, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai su tuo susiduriu arba girdžiu kažką panašaus. Šiuo metu tuo labai domisi žiniasklaida. Tačiau tai nėra paprasčiausias jūsų ir kanclerės A. Merkel vidaus ginčas. Tai svarbus politinis klausimas. Galiu tai suprasti – patikėkite manimi, ne visada pritariu ir kanclerei, – tačiau kyla klausimas, ar tokios viešai pateikiamos skirtingos nuomonės nėra naudingos finansų spekuliantams.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Europos Sąjungoje kiekviena institucija ir kiekviena vyriausybė turi savo pareigų. Komisija turi pareigą pateikti, ką ji laiko tinkama euro zonos ir Europos Sąjungos linkme, todėl labai išsamiame dokumente dėl metinės augimo apžvalgos pateikėme savo nuomonę. Manau, kad turėjome ne tik teisę, bet ir pareigą tą padaryti.

Taigi tai ir padarėme; manau, kad tai, kaip matome pastarosiomis dienomis, puikiai įvertino rinkos dalyviai, nes jie suprato, kad dabar tikrai norima ryžtingai judėti į priekį visais išsamaus atsakymo, įskaitant EFSF, aspektais.

Analizuojant rinką vieningai pritariama, kad šiuo klausimu būtina imtis daugiau veiksmų. Tai ne tik Komisijos nuomonė; tokia yra ir Europos centrinio banko nuomonė, ir tai buvo pareikšta labai aiškiai. Tikiuosi, kad valstybės narės, remdamosi Komisijos pozicija, pasieks susitarimą.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone J. M. Barroso, visiškai pritariu tam, kad jūs pateikėte savo nuomonę ir pranešimą. Vis dėlto lieka neatsakytas mano klausimas dėl tokio reikšmingo dalyko: kai spekuliuojama euru tokiu svarbiu kaip šis metu, kaip gali būti, kad jūsų nuomonė nėra suderinta su kanclerės A. Merkel arba prezidento N. Sarkozy, arba kitų vyriausybių vadovų nuomonėmis? Tai bet kokiu atveju suprantama visai visuomenei.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Komisijai nereikia valstybių narių leidimo savo nuomonei pateikti. Mūsų pasiūlymas buvo suderintas su pastarosios Europos Vadovų Tarybos išvadomis, kai valstybės narės pareiškė, kad yra pasirengusios padaryti viską, kas būtina, kad apsaugotų euro zonos finansinį stabilumą. Jos konkrečiai paminėjo EFSF ir pasakė, kad yra pasirengusios jį sustiprinti. Taigi, tiesą sakant, nebuvo jokio prieštaravimo.

Negaliu komentuoti kitų pateiktų pastabų, tačiau galiu jums pasakyti, kokia yra Komisijos pozicija: tai vieningai priimta pozicija, jai pritaria ir Europos centrinio banko pirmininkas; tai kitų atitinkamų institucijų, kurios įdėmiai stebi euro zonos finansinį stabilumą, pozicija. Manau, turėtume pabrėžti tai, kas mus vienija, o ne kažkokius konkrečius dalykus dėl to, kaip bendraujame.

  Marta Andreasen, EFD frakcijos vardu. – Praėjusią savaitę Europos Audito Rūmų narys, kuris atsistatydino po 15 metų darbo, žiniasklaidai pateikė rimtų pareiškimų. Pareiškimais, kurie manęs visiškai nestebina, iš esmės pabrėžiamas ES auditorių nepriklausomumo trūkumas, o tai turi įtakos skaidrumo lygmeniui pranešant apie pažeidimus.

Vakar paskelbtame M. B. Engwirdos paaiškinamajame laiške tik patvirtinama Komisijos valdžia auditorių atžvilgiu ir keliamas klausimas dėl pagrindo, kuriuo rėmėsi Europos Parlamentas pastaruosius 15 metų pripažindamas įpareigojimą vykdyti pareigas.

Jau laikas šiam Parlamentui pareikalauti, kad ES biudžeto ir sąskaitų auditą atliktų visiškai savarankiška ES institucijoms nepriklausanti institucija. Be tokio nepriklausomo audito Taryba ir Parlamentas negalės ir toliau patvirtinti Komisijos finansinės atsakomybės vykdymo.

Ar leisite, pone J. M. Barroso, išorės auditoriui peržiūrėti sąskaitas ir pasakyti mums tiesą, kaip leidžiami Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigai?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, norėčiau pabrėžti, kad Europos Audito Rūmai yra visiškai nepriklausoma institucija. Komisija neturi visiškai jokios įtakos jų metodams arba audito prioritetams, net nesiektume tokios įtakos. Pati Komisija ir visa Europos Sąjunga siekia gerbti savo išorės auditorių nepriklausomumą.

Niekada nereiškiau neigiamų pastabų apie teismų sprendimus, ar tai būtų konstitucinių teismų, Europos Teisingumo Teismo ar Audito Rūmų sprendimas. Pagrindinis demokratijos principas yra gerbti teisinę valstybę ir nepriklausomas institucijas.

Žinoma, kaip audito proceso dalis visada palaikomas reguliarus Komisijos, kaip audituojamo subjekto, ir Rūmų, kaip auditoriaus, dialogas. Tai normalu ir būtina siekiant užtikrinti, kad audito procesas būtų pakankamai paveikus ir kad audito išvados būtų pagrįstos. Toks dialogas visiškai atitinka visus tarptautinius standartus. Taip pat turbūt turėčiau pabrėžti, kad ankstesniais metais Audito Rūmai dėl Komisijos veiklos pateikė labai kritiškas ataskaitas. Manau, turėtume gerbti savo institucijas, ypač nepriklausomas institucijas.

  Marta Andreasen, EFD frakcijos vardu. – Pone J. M. Barroso, nepritariu jūsų atsakymui. Reaguodama į Europos Audito Rūmų per pastaruosius dešimt metų pareikštą kritiką Komisija kreipėsi į auditorius – tai užfiksuota žiniasklaidos – ir paprašė jų pakeisti savo darbo metodiką, kad ataskaitose apie ES išlaidas būtų geresni rezultatai.

Per savo 30 metų profesinę patirtį apskaitos ir audito srityje niekada nemačiau, kad audituojamas subjektas nurodytų auditoriui, kaip atlikti savo darbą. Kaip dabar galime žinoti, ar klaidų sumažėjo dėl Komisijos pageidautos pakeistos metodikos, ar dėl pagerintos kontrolės?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Komisija, kaip ir Europos Parlamentas, turi teisę reikšti savo nuomonę apie audito procesą. Dabar jūs reiškiate savo nuomonę apie tai ir turite teisę tai daryti. Komisija yra ir politinė institucija. Mus išrinko šis Parlamentas, todėl turime teisę pateikti savo nuomonę. Tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip spaudimas, nebent ir mes jūsų pastabas vertinsime kaip nepriimtiną spaudimą.

Tai, tiesą sakant, skaidrumo išbandymas. Taigi mes visada gerbiame Audito Rūmus ir nedarome jiems jokio spaudimo, mes bandome daryti, ką galime, kad įgyvendintume nepriklausomos audito institucijos, kokie ir yra Audito Rūmai, rekomendacijas.

  Daniël van der Stoep (NI). – (NL) Pone Pirmininke, Jeruzalė yra vienintelė, amžina ir nedaloma žydų valstybės Izraelio sostinė. Jeruzalė nuo savo rytinio iki vakarinio krašto yra ir visada bus Izraelio teritorija.

Europos Sąjunga gali pagrįstai didžiuotis Izraeliu. Tai vienintelė demokratinė valstybė Artimuosiuose Rytuose, kurią supa diktatoriškų režimų jūra.

Kovodamas su islamo džihadu, Izraelis gina ne tik save, bet ir visą Europą su judėjų ir krikščionių vertybėmis. Komisija man pritars šiuo klausimu.

Todėl Europos Sąjunga neabejodama turėtų palaikyti žydų valstybę Izraelį. Europos Sąjunga turi aiškiai parodyti tarptautinei bendruomenei, kad ES diplomatinei atstovybei derėtų būti tik Jeruzalėje. Būtent todėl labai norėčiau paklausti J. M. Barroso, ar jis pritaria man, kad ES turėtų nedelsdama perkelti savo diplomatinę atstovybę Izraelyje iš Ramat Gano į Izraelio sostinę Jeruzalę. Jeigu ne, kodėl?

Žinoma, taip pat turėtų būti daroma ir būsimos ES ambasados vietą parenkant Jeruzalėje. Apskritai nepritariame tokios ambasados steigimui, tačiau jeigu ji turi būti, steikite ją Jeruzalėje.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pirmiausia noriu pasakyti, jūs žinote Europos Sąjungos poziciją dėl Izraelio. Visiškai pritariame Izraelio gyvavimui. Kaip sakėte, tai – demokratinė valstybė, įsikūrusi labai sudėtingoje aplinkoje, ir mes visiškai pripažįstame Izraelio teisę egzistuoti. Kartu norėtume, kad Izraelis gerbtų Palestinos tautos apsisprendimo teisę, ir manome, jog geriausias sprendimas yra, kad abi valstybės – Izraelis ir Palestinos valstybė gerbtų viena kitą ir tarptautinę teisę.

Dėl sostinės arba mūsų atstovybės Izraelyje perkėlimo –nematome tam jokio pagrindo.

  Daniël van der Stoep (NI). – (NL) Pone Pirmininke, žinoma, nusivyliau jūsų atsakymu, bet jūs kalbate apie Rytų Jeruzalę ir apie tai, kad šią savaitę Komisija pasmerkė Izraelį dėl pradėtų 1400 namų statybų Gile. Dabar svarstau, kaip Jeruzalės vietos valdžia turėtų reaguoti į tą pasmerkimą, juk jie sulaukia paraiškų dėl leidimo statyti tiek Rytų, tiek Vakarų Jeruzalėje.

Iš tiesų jie išduoda leidimus tiek arabams, tiek izraeliečiams abiejose miesto dalyse, tačiau dabar, kaip ir praėjusią savaitę, Komisija sako: turite diskriminuoti izraeliečius Rytų Jeruzalėje, nes miestas bet kuriuo atveju yra vientisas vienetas, ir tai negali būti pakeista, miestą valdo viena vietos valdžia. Ką tokiu atveju jūs sakote Jeruzalės vietos valdžios tarybai? Kaip ji turėtų reaguoti į izraeliečius, kurie visiškai pateisinamai kreipiasi dėl leidimo statyti vietovėje, kurioje jie turi teisę gyventi?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Manau, kad Europos Sąjungos pozicija dėl naujų gyvenviečių visiškai atitiko tarptautinės bendruomenės, įskaitant artimiausių Izraelio sąjungininkų, poziciją. Manome, jog tai, kaip dabartinė valdžia sprendė statybų klausimą, ne visada pagelbėjo dabartinėms pastangoms siekti taikos tame regione.

Jūsų pastabomis aiškiai parodoma, kodėl neturėtume dėl sudėtingos padėties tame Izraeliui ir mums visiems labai svarbiame mieste Jeruzalėje turėti atstovybės.

Taigi laikykimės savo pasižadėjimo siekti taikos. Palaikykime Izraelį. Kartu nepamirškime Palestinos žmonių teisių. Manau, kad jie taip pat nusipelnė mūsų dėmesio ir paramos.

  Pirmininkas. – Pradedame antrąją klausimų valandos dalį – svarstysime konkrečią inovacijų ir energetikos problemą.

  Alejo Vidal-Quadras (PPE). – (ES) Pone Pirmininke, pone J. M. Barroso, Komisija skatina inovacijas antrosios kartos biokuras, sintezė, ketvirtosios kartos branduolių dalijimasis, pažangusis elektros energijos tinklas, visi atsinaujinantieji energijos ištekliai, energijos vartojimo efektyvumas, vandenilio naudojimas kuro elementuose, CO2 surinkimas, gabenimas ir saugojimas, elektra varomi automobiliai; sąrašą būtų galima tęsti.

Pone Pirmininke, išteklių mažėja, ir ne visko galima imtis. Daugybė europiečių svarsto, į kuriuos iš šių dalykų Komisija susitelks esant dabartinėms sudėtingoms aplinkybėms, ir šiandien perduodu jums šį klausimą. Kuriems iš šių prioritetų Komisija teiks pirmenybę arba kas jai yra svarbiausia ?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Tai labai sudėtingas klausimas, nes visi prioritetai yra susiję, todėl turime baigti kurti energijos rinką – mums reikalinga integruota energijos rinka. Tai yra ir būdas užtikrinti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, ir energijos vartojimo efektyvumą. Energijos vartojimo efektyvumui neabejotinai skiriama pirmenybė, tačiau taip pat turime investuoti į mažo anglies dioksido kiekio technologijas, nes tai susiję ir su išorės matmeniu, turime įgyvendinti savo išorės siekius – sutartinai kalbėti, kiek tai įmanoma, su savo partneriais energijos išteklių srityje.

Norėčiau, kad vasario 4 d. Europos Vadovų Taryba aptartų keturis prioritetus: baigimo kurti energijos rinką ir visų vidaus rinkos taisyklių įgyvendinimo; energijos vartojimo efektyvumo; mažo anglies dioksido kiekio technologijų; pritarimo bendroms pastangoms, kiek tai susiję su išorės matmeniu.

  Romana Jordan Cizelj (PPE). – (SL) Pone Pirmininke, esant dabartinėms aplinkybėms, Europos Sąjunga iki 2020 m. turi 20 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Tačiau politiniu lygmeniu taip pat kalbame apie platesnio masto tikslą ir žinome, kad šiuo atžvilgiu tie sektoriai, kuriuos apima šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema ir ypač energetika, patirtų didžiausią smūgį.

Todėl norėčiau išgirsti jūsų asmeninę nuomonę dėl to, kada mums bus tinkamos sąlygos dar labiau išplėsti šį tikslą.

Kokių papildomų priemonių Europos Sąjunga turėtų imtis energetikos sektoriuje arba ar tos priemonės taip pat apima sąlygas, apie kurias kalbėjote atsakydamas į mano kolegos Parlamento nario klausimą.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Tai yra ir pasaulinis, ne tik Europos Sąjungos procesas. Kankūne žengtas svarbus žingsnis klimato derybose. Bent jau buvo galima paskatinti daugiašalį procesą, ir tai gerai, tačiau, tiesą sakant, mūsų požiūriu – to nepakako.

Kad galėtume judėti į priekį ir įsipareigoti siekti privalomų tikslų, manau, turėtume kitų, būtent didžiausių teršėjų, besivystančių ir besiformuojančios ekonomikos, šalių paprašyti imtis panašių veiksmų. Iki šiol jos neįsipareigojo tą daryti.

Taigi būtent todėl turime rasti tinkamą būdą priversti jas imtis veiksmų. Kartu tos šalys, kurios yra pasirengusios judėti į priekį ir prisiimti daugiau įsipareigojimų, gali ir turėtų taip daryti, o konkretus būdas, kurį vasario 1 d. ketinu pasiūlyti Europos Vadovų Tarybai, yra siekti didesnių laimėjimų energijos vartojimo efektyvumo srityje; tai yra sritis, kurioje atsiliekame nuo to, kur turėtume būti.

Kalbant apie atsinaujinančiuosius energijos išteklius, manau, kad planuojame iki 2020 m. pasiekti savo tikslą, bet ne energijos vartojimo efektyvumo srityje. Taigi tai yra konkreti sritis, kurioje galime padaryti didesnę pažangą.

  Derek Vaughan (S&D). – Siekdama užtikrinti energetinį saugumą ir mažas vartotojų išlaidas ateityje, Europa turi naudoti visų rūšių mažai anglies dioksido turinčią energiją. Tai apima švarios anglies technologiją – sritį, kuri iki šiol labai lėtai plėtojama. Taigi ar Komisijos Pirmininkas gali užtikrinti, kad ateityje bus toliau teikiama parama moksliniams tyrimams dėl anglies dioksido surinkimo ir saugojimo?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Galiu jus patikinti, kad bandysime to pasiekti. Pagaliau jūs žinote, kad valstybės narės sprendžia dėl mokslinių tyrimų finansavimo. Šį klausimą aptarsime pristatydami daugiametį perspektyvinį finansinį planą.

Vis dėlto tikrai tikiuosi, kad valstybės narės pirmenybę teiks investicijoms į atsinaujinančiuosius energijos išteklius bei mažo anglies dioksido kiekio technologijas ir dėmesį skirs Europos strateginiame energetikos technologijų plane įtvirtintiems technologijų prioritetams.

Tokį pasiūlymą tikrai pateiksime per kitą Europos Vadovų Tarybą.

  Fiona Hall (ALDE). – Pirmininke J. M. Barroso, ką tik sakėte, kad valstybės narės pasiekė mažiau nei pusę to tikslo, kuriuo įsipareigojo iki 2020 m. sutaupyti 20 proc. energijos, tai kodėl Komisija kaip įmanydama nesiekia padaryti šio tikslo privalomo valstybėms narėms?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Mes to siekiame. Mėginsime imtis tolesnių veiksmų šiuo klausimu per kitą Europos Vadovų Tarybą. Kaip ir sakėte, vis dar nepasiekėme energijos vartojimo efektyvumo. Nesu patenkintas tokia padėtimi, ir Komisija siekia ją pakeisti.

Energijos vartojimo efektyvumas dabar yra sudedamoji pagrindinio strategijos „Europa 2020“ tikslo dalis. Šiuo metu vykdome derybas su valstybėmis narėmis, kad būtų nustatytos nacionalinės užduotys, kuriomis būtų labiau palaikomas šis tikslas. Jau apskaičiavome, kad esant dabartinei politikai ir priemonėms iki 2020 m. pavyktų sutaupyti ne daugiau kaip 10 proc.

Tačiau per diskusijas dėl strategijos „Europa 2020“ atsiskleidusiais mišriais nacionaliniais preliminariais tikslais pasiekta rezultatų, kurie yra tikrai platesnio masto, tačiau vis tiek greičiausiai bus mažesni nei 20 proc. Būtent todėl ketiname vadovautis dviejų žingsnių požiūriu, įdėmiai stebėdami pažangą, daromą įgyvendinant strategijoje „Europa 2020“ nustatytus nacionalinius tikslus, o 2013 m. iš naujo apsvarstydami šią pažangą. Jeigu iš šių peržiūrų paaiškės, kad vargiai bus pasiektas mūsų 20 proc. tikslas, Komisija svarstys galimybę pasiūlyti teisiškai privalomus nacionalinius 2020 m. tikslus

  Reinhard Bütikofer (Verts/ALE). – (DE) Pone Pirmininke, Pirmininke J. M. Barroso, norėčiau jūsų paklausti apie fiksuotų supirkimo tarifų suderinimą. Komisijos narys G. Oettinger, kuris yra atsakingas už energetikos klausimus, šiuo atžvilgiu vykdo strategiją, kuria, mano, taip pat Vokietijos aplinkos ministro nuomone, bus sužlugdyta sėkmingiausia inovacijų programa, kokią Vokietija turi atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje.

Ką ketinate daryti, kad siekiant suderinimo nebūtų sužlugdyta Vokietijos fiksuotų supirkimo tarifų sistema ir tuo užkertamas kelias inovacijoms atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje? Taip pat ką ketinate daryti, kad užtikrintumėte, jog Komisijos narys G. Oettinger tokiu būdu nevilkintų laiko, turint omenyje energijos vartojimo efektyvumo klausimą? Iki 2012 m. jis nenori imtis jokių veiksmų, nors ir jūs pats ką tik pasakėte, kad jau aišku, jog nepakanka neprivalomų tikslų. Kaip ketinate viską pagreitinti?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad būtent Komisijos narys siūlo laikytis šio papildomo požiūrio į energijos vartojimo efektyvumą, ir aš tvirtai tikiu, jog jis daro viską, ką gali, kad pasiektų tą tikslą. Taip pat mėginame susieti šį energetikos klausimą su kitais politikos tikslais, pvz., kova su klimato kaita.

Todėl manome, kad svarbu ne tik nustatyti tikslus, tai susiję ir su darbu valstybėse narėse, taigi manome, kad geriau valstybėms narėms nusistatyti nacionalinius tikslus, o tada spręsime. Puiku, jeigu jos eis tinkamu keliu. Jeigu ne, bent jau pateiksime pasiūlymą dėl privalomo teisės akto.

Kad tai pavyktų, kartais geriau pradėti nuo savo noru išsikelto tikslo. Bent jau taip elgėmės praeityje, ir pasirodė, kad tai buvo tinkamas požiūris. Neatmetame ir priešingybės – galimo būtinumo kiekvienai valstybei nustatyti privalomus tikslus, tačiau perduokime šią politiką į valstybių narių rankas ir pažiūrėsime, kaip jos plėtos savo strategiją.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone Pirmininke, vasario 4 d. vyks aukščiausiojo lygio susitikimas energetikos klausimais. Šiuo metu reikia apsvarstyti dvi direktyvas: pirma, Vandens pagrindų direktyvą, antra, EIP – direktyvą dėl poveikio aplinkai įvertinimo. Abiem atvejais turime pagalvoti, kaip galime suderinti šiuo du dalykus ilgalaikėje perspektyvoje. Čia kalbame apie aplinką ir elektros energijos gamybą. Mano manymu, patvirtinimo procedūra šioje srityje neturėtų trukti ilgiau nei metus. Komisija dabar pasiūlė penkerių metų laikotarpį. Dabartinėmis aplinkybėmis nemanau, kad galime sau leisti tai atlikti per penkerius metus – galiausiai tiek trunka visa parlamento kadencija!

Ar Komisija pasirengusi atitinkamai sutrumpinti laikotarpį? Ar įmanoma taip pritaikyti Vandens pagrindų direktyvą, kad ateityje, kaupiant energiją, būtų sudaryta galimybė užtikrinti pusiausvyrą, viena vertus, tarp saulės ir, kita vertus, tarp vėjo energijų?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Apskritai Komisija nori kiek įmanoma sutrumpinti priėmimo ir įgyvendinimo laiką. Reikalas tas, kad valstybės narės dažniausiai prašo mūsų realaus laiko tarpo, kad įgyvendinimą būtų galima užtikrinti kuo nuosekliau, išvengiant iškraipymų vidaus rinkoje ar bent jau ten, kas, manome, turėtų būti vidaus rinka. Viena energetikos sektoriaus problemų yra būtent ta, kad vis dar taikome skirtingus teisės aktus.

Padaryta tam tikra pažanga, dabar nepradedame visko nuo nulio. Vasario 4 d. bus svarstomi, neseniai mūsų pateikti komunikatai, žinoma, dar yra istorinis (manau, dabar galime jį vadinti istoriniu) klimato ir energetikos dokumentų rinkinys, kurį pateikėme prieš keletą metų, esant ankstesnės Komisijos sudėčiai.

Esame pasirengę sutrumpinti laikotarpį, tačiau svarbu susitarimą su valstybėmis narėmis pasiekti taip, kad jos veiksmų imtųsi maždaug vienu metu, taip siekiant išvengti dėl konkurencijos kylančių iškraipymo problemų vidaus rinkoje.

  Vicky Ford (ECR). – Moksliniai tyrimai ir inovacijos labai svarbūs siekiant skatinti mūsų šalių ekonomikų konkurencingumą. Praėjusiais metais pirmą kartą pasaulinio lygmens mokslinių tyrimų lentelės viršuje buvo Europos universitetas. Tai buvo Kembridžo universitetas, įsikūręs regione, kuriam atstovauju.

Tame universitete, taip pat daugybėje mažiau žinomų institucijų, mažose ir didelėse įmonėse mačiau iš ES 50 mlrd. EUR vertės bendrosios programos finansuojamus pažangiausius mokslinius tyrimus. Tačiau liūdina tai, kad ši bendroji programa taip pat žinoma kaip pati sudėtingiausia ir biurokratiškiausia visame pasaulyje. Praėjusį rudenį šis Parlamentas vieningai balsavo dėl daugybės rekomendacijų sumažinti tą biurokratiją. Kokių veiksmų imasi Komisija, kad įgyvendintų šias reformas?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pirmiausia, norėčiau pasveikinti Kembridžo universitetą ir jūsų regioną.

Antra, tikiuosi jūsų frakcijos paramos per diskusijas dėl daugiametės programos dėl atitinkamų biudžetinių įsipareigojimų Europos Sąjungos lygmeniu paremti mokslinius tyrimus, technologijas ir inovacijas. Kembridžas yra vienas stipriausių universitetų pasaulyje, tačiau skurdžiausiuose Europos regionuose yra kitų universitetų, kurie, deja, neturi tokių pačių galimybių.

Trečia, supaprastinimas iš tiesų yra vienas iš keturių su energetika bei inovacijomis, šiuo atveju ir su moksliniais tyrimais, susijusių prioritetų. Inovacijas ketiname aptarti ir per kitą Europos Vadovų Tarybos dalį. Tai neabejotinai vienas iš mūsų prioritetų, ir labai džiaugiamės, kad Europos Parlamentas tam pritaria. Taip pat tikimės sulaukti Audito Rūmų ir kitų institucijų paramos. Būtina suprasti, kaip svarbu mokslininkams nešvaistyti laiko popieriams, kad jie turėtų daugiau laiko tam, ką jie daro geriausiai, – būtent moksliniams tyrimams.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pone J. M. Barroso, siekiant finansinio konsolidavimo, vadinamosiomis griežtomis taupymo programomis didinami skirtingumai Europos Sąjungoje, skatinama antisocialinė politika, keliamas pavojus darbuotojų teisėms ir mažinamos viešosios investicijos, visų pirma inovacijų ir energetikos srityje.

Tai reiškia, kad jei Portugalijai ir kitoms silpnesnės ekonomikos šalims ir toliau bus taikomi tokie patys tikslai, politika ir spaudimas, atskirtis tik didės, o mes susidursime su vis rimtesne padėtimi dėl Europos Sąjungos solidarumo trūkumo.

Todėl mano klausimas toks: kokių priemonių bus imamasi siekiant pakeisti padėtį; kad iš tikrųjų būtų užtikrinta parama inovacijoms tokiose šalyse kaip Portugalija ir kitos šalys, kuriose nėra pakankamų sąlygų viešosioms investicijoms į šias sritis; kad, turint omenyje auštas kainas ir daugybėje vietų patiriamus sunkumus, žmonėms ir pramonei būtų užtikrinta galimybė naudotis energijos ištekliais?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (PT) Ponia I. Figueiredo, jūs žinote mūsų poziciją dėl biudžeto konsolidavimo. Tai ypač būtina tokiai šaliai kaip Portugalija, patiriančiai tam tikrų problemų dėl valstybės garantuotų skolų, tačiau tai turi būti daroma ir dėl visos Europos Sąjungos. Vis dėlto rekomendacijose, kurias įtvirtinome ką tik paskelbtame dokumente, raginame valstybes nares, jei įmanoma, nemažinti investicijų į švietimą ar mokslinius tyrimus ir ypač į energetikos sektorių. Be to, yra valstybių narių, kurioms tai puikiai pavyksta: jos vykdo biudžeto konsolidavimą, tačiau netgi didina finansavimą moksliniams tyrimams ir švietimui.

Kalbant apie šalis, patiriančias didesnių finansinių sunkumų: veiksmai, kurių imamės, turi apimti solidarumą ir sanglaudą. Būtent todėl nenustosiu skatinti ekonomikos, socialinės ir teritorinės sanglaudos Europos Sąjungos lygmeniu. Solidarumas yra labai svarbus. Solidarumas negali būti tuščias žodis. Turime, jeigu atleisite už tokį posakį, solidarumą padaryti veiksnų.

  Judith A. Merkies (S&D). – (NL) Pone Pirmininke, inovacijomis pakeisime savo ekonomiką ir visuomenę, taip pat turėtume sukurti darbo vietų; dėl to inovacijos tampa viena svarbiausių Europos Sąjungos iniciatyvų. Todėl norėčiau paprašyti visų jūsų Komisijos generalinių direktoratų drauge laikytis labiau holistinio požiūrio. Pvz., dabar vykdoma inovacijų partnerystės iniciatyva iš esmės priklauso vieno generalinio direktorato kompetencijai. Tačiau požiūris turi būti labiau apimantis visumą. Taip pat manau, kad lėšos turėtų būti labiau susietos, turėtume vengti suskaidymo. Būtų idealu, jeigu turėtume vieną fondą, kuris apimtų ir struktūrinius fondus. Prašau jūsų iš tiesų tai aptarti ir, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, sukurti vieną, galingą inovacijų impulsą.

Dar vienas dalykas apie energetiką. Mus visada ypač domina bendras vaizdas. Vaizdas turi būti platus žvelgiant ir į inovacijas, tačiau kartais atsakymą duoda maži dalykai. Man atrodo, per mažai dėmesio skiriama vietoje gaminamai energijai, o tai vis dėlto yra būdas suteikti daugiau teisių savo piliečiams. Ar aš ir mano kolegos Parlamento nariai galėtų paprašyti jūsų nustatyti įpareigojančius tikslus?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. –Teisinga, kad nerimaujate dėl šios sąveikos trūkumo Europos Sąjungos mastu. Būtent todėl tikiuosi, kad Europos Vadovų Taryba visapusiškai apsvarstys šią problemą.

Tiesą sakant, Europos inovacijų partnerystės koncepcija yra priemonė paskatinti sąveiką tarp jau turimų programų Europos Sąjungos, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu. Sujungę jas visas vienu pagrindu, manau, neabejotiną inovacijų potencialą galime pasitelkti su socialinėmis problemomis susijusiems sprendimams paskleisti Europos mastu.

Taigi vienas tikslų yra pagreitinti perėjimą nuo mokslinių tyrimų prie rinkos, nuo į rinką orientuotų inovacijų prie į rinką orientuotų gaminių ir paslaugų.

Taip bus duotas reikiamas postūmis dalyvavimui užtikrinti. Taigi, įvertindami GD portfelius ir netgi nacionalinius šaltinius, Komisijoje, o dabar – valstybėse narėse siekiame šio visapusio požiūrio į inovacijass.

  Nikolaos Salavrakos (EFD). – (EL) Pone Pirmininke, remiantis tarptautinėje spaudoje paskelbtu moksliniu tyrimu, o pastaruoju metu vis dažniau apie tai rašant ir Graikijos, Izraelio bei Kipro spaudai, Egėjo jūroje į pietus nuo Kretos salos yra didelis gamtinių dujų ir naftos telkinys. Taigi energijos išteklių yra teritorinėje dalyje, neperžengiant Europos Sąjungos teritorijos sienų.

Jei tai tiesa, kaip Europos Komisija ketina skatinti ir prisidėti prie tyrimų, kad būtų nustatyti ir naudojami šie energijos ištekliai, kurie bet kokiu atveju gali būti daug lengviau tiekiami į Europos Sąjungą; tai būtų geriau už bet kokį kitą planuojamą vamzdyną.

Pone Pirmininke ir pone Komisijos Pirmininke, pasinaudodamas šia proga, norėčiau pasakyti, kad jums, mano nuomone, labai pasisekė, turint omenyje jūsų likimą. Jūs, pone Pirmininke, pirmininkaujate Parlamentui, kuris, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, turi didesnius įgaliojimus, o jūs, pone Komisijos Pirmininke, sprendžiate didžiulės ekonomikos krizės Europoje klausimą. Pritariu visiems veiksmams, kurių J. M. Barroso imasi šia kryptimi, tačiau norėčiau šį tą pridurti: yra toks amerikietiškas kiekybinio skatinimo metodas. Prašau ištirti...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone Pirmininke, nutraukėte gerbiamą Parlamento narį būtent tada, kai jis gražiai kalbėjo apie mane, už tai jam dėkoju.

Į pirmą jo kalbos dalį atsakysiu taip: neturime priemonių – ir tai dabar nėra mūsų prioritetas – ištirti arba paremti kitų energijos šaltinių Europoje žvalgymą. Infrastruktūros požiūriu pirmumą teikiame jungtims sukurti, nes tai labai svarbu Europos Sąjungai.

Šiuo klausimu ketiname pateikti pasiūlymų Europos Vadovų Tarybai. Kai kas jau nuveikta – pvz., Baltijos energijos rinkos jungčių planas (BEMIP) Baltijos jūros regiono šalims. Dabar taip pat dirbame su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, siekdami, jeigu tai įmanoma, sukurti Šiaurės ir Pietų jungtis, ir viskas klostosi gerai. Neseniai dėl pietinio dujų koridoriaus darbų buvau Azerbaidžane ir Turkmėnijoje, tai nauja galimybė Europai tiekti energijos išteklius, šiuo atveju – dujas. Mano manymu, būtent čia Europos Sąjunga gali investuoti į energetikos infrastruktūrą.

  Arturs Krišjānis Kariņš (PPE). – (LV) Pone Pirmininke, pone J. M. Barroso, Komisija ėmėsi, mano manymu, palankiausios iniciatyvos, siekdama pagerinti energetikos infrastruktūrą visoje Europos Sąjungoje – kalbant tiek apie elektros tinklų, tiek apie dujų tinklų jungtis. Jūsų pranešime apskaičiuota, kad išlaidos sieks apie 200 mlrd. EUR. Šie tinklai bus plėtojami iki 2020 m. Pranešime taip pat teigiama, kad maždaug pusė sumos, taigi 100 mlrd. EUR, bus gauta iš privataus sektoriaus. Mano klausimas jums yra apie likusius 100 mlrd. EUR, reikalingų energijos tinklams iki 2020 m. pagerinti, – iš kur gausite šias lėšas? Ar tai bus Europos Sąjungos lėšos, ar tai bus konkrečiai šiam projektui išleistos obligacijos, ar kokokie nors kiti finansiniai šaltiniai? Dėkoju.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Kaip sakėte, tiesa, kad dujų infrastruktūrai ir elektros energijos tinklams iki 2020 m. reikės 200 mlrd. EUR vertės investicijų. Apskaičiuota, kad 100 mlrd. EUR šios visos investicijos bus laiku gauta vien iš rinkos, tačiau, siekiant surinkti likusius 100 mlrd. EUR, reikės imtis viešųjų veiksmų gauti leidimą išpirkti reikiamą privatų kapitalą.

Būtent todėl dabar siūlome, pvz., kainų atskyrimą. Siūlome daugybę priemonių, kurias įgyvendinus ši privati investicija bus racionalesnė ir naudingesnė. Taip pat, siekdami liberalizuoti atitinkamus išlaidų paskirstymo principus, įdėmiau išnagrinėsime tarifų reguliavimo praktiką.

Kad surinktų likusią trūkstamą sumą, Komisija siūlo naują finansinę priemonę, kuria siekiama paremti Europai svarbius projektus pagal perspektyvinį finansinį planą po 2013 m. Be subsidijų, gali būti pasiūlyti tokie naujoviški į rinką orientuoti sprendimai kaip akcinio kapitalo finansavimas, garantijos ir viešojo bei privačiojo sektorių partnerystės paskolos. Kaip žinote, jau kalbėjau apie Europos Sąjungos fondus, išleidžiant obligacijas, skirtas tokio pobūdžio projektui.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone Pirmininke, pone J. M. Barroso, ponios ir ponai, Direktyvoje 2001/77/EB pateikiama atsinaujinančiųjų energijos išteklių apibrėžtis, siekiant nustatyti tas sritis, kurioms galėtų būti skiriamos viešosios paskatos.

Biologiškai neskaidžių atliekų deginimas nėra atsinaujinantieji energijos ištekliai. Nuo 1992 m. Italija skyrė paskatas, didindama savo piliečių sąskaitas už energiją ir statydama deginimo įrenginius, kurie, kaip moksliškai įrodyta, kenkia žmonių sveikatai bei aplinkai ir kuriuos Europos Sąjunga pripažino kaip liekamąją integruoto atliekų valdymo galimybę. Dėl šių skatinamųjų priemonių buvo pradėtos dvi pažeidimų procedūros, tačiau, nepaisant oficialaus teisinio įsikišimo, Italijoje atliekų deginimas vis dar skatinamas kaip atsinaujinančiosios energijos šaltinis, o Ačeros miesto atvejis yra tik vienas pavyzdys.

Suprantu, kad jums gali būti sudėtinga prisiminti padėties dėl CIP 6 detales, būtent todėl pateikiau klausimą raštu. Vis dėlto norėčiau jūsų paprašyti patvirtinti, kad paskatos negali būti skiriamos biologiškai neskaidžių atliekų, kaip atsinaujinančiosios energijos šaltinio, deginimo atveju ir kad dėl to nėra jokių išimčių.

Taip pat norėčiau sužinoti, ar nėra laikoma nesuderinama, kad Bendroji atliekų direktyva numato deginimą kaip liekamąjį atliekų šalinimo būdą, tuo tarpu Direktyvoje 2001/77/EB deginimas skatinamas kaip atsinaujinančiosios energijos forma. Ar Komisija ketina patikrinti šį klausimą?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Kaip S. Alfano teisingai sakė, tai klausimas, kuriame daug detalių. Negaliu žinoti visų pažeidimo procedūrų smulkmenų. Noriu jums pasakyti – manau, kad tai svarbu, – vien dėl energetikos ir energijos vidaus rinkos dabar valstybėms narėms iš viso pradėtos 77 pažeidimo procedūros, 55 – dėl vidaus rinkos. Taigi jeigu pateiksite man klausimą raštu, mielai atsiųsiu jums raštišką atsakymą.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Pone Pirmininke, inovacijos, klimato apsauga, atsinaujinančioji energija – skaitant strategiją „Europa 2020“, iš tiesų galima pamanyti, kad ES rimtai vertina savo aplinkos apsaugos ir energetikos politikos priemones. Tačiau, pažvelgus po aplinkos apsaugos fasadu, labai greitai iškyla kitokia energetikos strategija: atominė energija, kaip esą mažiau teršiantis energijos šaltinis. Atsakydamas į mano klausimą, Komisijos narys G. Oettinger gana aiškiai pateikė savo poziciją, sakydamas, kad branduolinė energija vaidina svarbų vaidmenį gaminant ES mažo anglies dioksido kiekio energiją, taip esą bus ir artimoje ateityje. Europos Komisija neturi jokių planų sukurti direktyvą dėl ilgiausio atominių elektrinių eksploatavimo laiko. Visa tai vyksta praėjus 25 metams po Černobylio nelaimės, beje, balandžio 26 d. minėsime jos liūdnas metines.

Mano klausimas, Pirmininke J. M. Barroso, yra toks: ar jūs taip pat manote, kad mes iš tiesų galime ramia sąžine Europos piliečiams parduoti branduolinę energiją kaip švarią energiją, kuri mažiau kenksminga klimatui?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. –Komisijos poziciją dėl branduolinės energijos jūs žinote. Šiuo klausimu laikydamosi subsidiarumo principo, kai kurios valstybės narės turi ją, o kai kurios ne. Niekas nėra verčiamas turėti branduolinę energiją, tačiau iš tikrųjų tiesa, kad branduolinė energija klimato kaitos požiūriu mažiau teršia nei kiti energijos šaltiniai.

Antra vertus, Komisija turi tam tikrų įsipareigojimų pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį. Europos Sąjungos sukūrimo pradžioje buvo Europos atominės energijos bendrija, ir Komisija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą suteikti valstybių narių prašomą paramą branduolinės saugos arba mokslinių tyrimų branduoliniais klausimais srityse. Būtent tai ketiname daryti.

  Jacek Saryusz-Wolski (PPE). – Pone Pirmininke, pranešėte optimistinę žinią iš Azerbaidžano ir Turkmėnijos. Vienintelis trūkumas yra skaičiai. Suprantu, kad šiame etape negalite milijonais kubinių metrų nustatyti su Azerbaidžanu ir Turkmėnija siejamų dujų, tačiau ar Komisija turi kokių nors savo apskaičiavimų arba lūkesčių, žinoma, neįpareigojančių, kuriais būtų numatoma, ar įmanoma užpildyti visą pietinį koridorių arba pirmiausia „Nabucco“ vamzdyną, kuriuo turėtų būti tiekiama 31 mln. kubinių metrų?

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Po šio apsilankymo Azerbaidžane ir Turkmėnijoje parsivežiau aiškų abiejų šalių įsipareigojimą suteikti visišką paramą Europos Sąjungai dėl pietinio koridoriaus. Tiesą sakant, pasirašiau bendrąją deklaraciją su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu, o ir Turkmėnijos prezidentas G. Berdimuhamedov viešai pasakė, kad yra pasirengęs Europai suteikti pakankamai dujų – netgi daugiau negu mums šiuo metu reikia.

Vis dėlto dar yra spręstinų problemų. Kai kurios iš tų problemų turi būti komerciniai sprendimai, kuriuos priims susijusios įmonės. Jos taip pat susijusios su tuo, kaip galima pastatyti ir plėtoti skirtingus vamzdynus. Toje teritorijoje yra pakankamai dujų, kurios būtų skirtos Europos Sąjungai, jeigu Europos Sąjungos valstybės narės bus pasirengusios bendradarbiauti su tomis ir kitomis šalimis, kad būtų galima įgyvendinti projektą – arba „Nabucco“, arba kitus projektus pietiniame koridoriuje.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Turėdama omenyje, kad vis daugiau šeimų Europoje, ypač per šią ekonomikos krizę ir kylant nedarbo lygiui, išleidžia daugiau negu 10 proc. savo mėnesinių pajamų sąskaitoms už energiją apmokėti, norėčiau jūsų paklausti, kokių konkrečių priemonių Europos Komisija ketina imtis siekdama sumažinti energijos nepriteklių.

Taip pat norėčiau paklausti, ar ketinate gerokai padidinti Europos regioninės plėtros fondo procentinę dalį, kuria valstybės narės gali pasinaudoti, kad pagerintų energijos vartojimo efektyvumą būstuose, tai pradėdama daryti nuo būsimų perspektyvinių finansinių planų.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Šiais energijos vidaus rinką reguliuojančiais teisės aktais nustatomi aukšti vartotojų apsaugos reikalavimai dėl minimalių paslaugų teikimo, atsiskaitymo skaidrumo, veiksmingo skundų nagrinėjimo ir t.t.; taip vartotojams suteikiama pasirinkimo teisė. Galėčiau paminėti daug kitų sričių, kuriose siūlome tiesiogiai vartotojų klausimus sprendžiančias priemones.

Dėl mažesnių sąskaitų už energiją manome, kad bent jau vidutinės trukmės perspektyvoje tikroje integruotoje energijos rinkoje tikra konkurencija galima pasiekti daugiau nei dabartine padėtimi, kurioje daug funkcijų sutrikimų ir dominuojamos padėties rinkoje pavyzdžių.

Dabar dėl energetinio saugumo projektų finansavimo: kaip sakiau anksčiau, tai tikrai ketiname pasiūlyti kituose perspektyviniuose finansiniuose planuose. Taigi viena dalis turi būti gauta rinkos sprendimais, tačiau kita dalis turi būti finansuojama viešosiomis investicijomis. Europos Komisija rengia keletą pasiūlymų, kuriais bus judama šia kryptimi būsimuose perspektyviniuose finansiniuose planuose.

  Pirmininkas. – Kolegos, dėkoju už diskusijas dėl inovacijų ir energijos, o tai, kaip visi labai gerai žinome, yra labai svarbi tema. Dėkojame jums, Komisijos Pirmininke. Šiandien jau antrą kartą dalyvaujate sudėtingose diskusijose Europos Parlamente.

PIRMININKAVO: Edward McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas

13. Pacientų teisės į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto rekomendacija antrajam svarstymui dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (11038/2/2010 - C7-0266/2010 - 2008/0142(COD))

(Pranešėja: Françoise Grossetête) (A7-0307/2010).

  Françoise Grossetête, pranešėja. – (FR) Pone pirmininke, kalbėsiu dvi minutes, o likusias dvi minutes pasiliksiu diskusijų pabaigai.

Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, šia pacientams itin svarbia tema pagaliau matome šviesą tunelio gale.

Negalėjome leisti ilgiau tęstis teisinei painiavai, sukeltai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu. Dabar direktyvoje nustatomos aiškios pacientų judumo Europoje taisyklės. Kokį gydymą galima gauti užsienyje? Kaip ir pagal kokius kriterijus už tai gali būti kompensuojama? Kaip kilmės valstybė narė ir gydymą teikianti valstybė narė pasidalija pareigas? Direktyvos projekte dabar atsakyta į visus šiuos klausimus.

Pirmiausia leiskite padėkoti pirmininkavusiai Belgijai už puikų darbą visose derybose. Jos gebėjimas įtikinti atliko lemiamą vaidmenį, nes reikia pabrėžti, kad keletas valstybių narių šios direktyvos nenorėjo. Manau, jog tai tiesiog atsakomybės stoka.

Taip pat norėčiau pagerbti savo draugą, buvusįjį EP narį J. Bowisą, kuris yra galerijoje. Per pirmąjį svarstymą būdamas pranešėjas, jis irgi dalyvavo rengiant šią direktyvą ir visada kovojo už pacientų teises. Žinoma, taip pat norėčiau padėkoti Komisijos nariui J. Dalli ir kolegoms šešėliniams pranešėjams, kurie visi aktyviai prisidėjo, kad būtų užbaigtos derybos, ir be kurių nieko nebūtų buvę įmanoma padaryti.

Koks pacientams aktualus klausimas čia sprendžiamas? Medicinos pažanga reiškia, kad ne visos ligos gali būti gydomos vietos mastu ir kad kartais sveikatos priežiūros paslaugos turi būti tarpvalstybinės. Tai gali būti aktualu pasienio regionuose gyvenantiems pacientams, kuriems užsienio sveikatos priežiūros paslaugos kartais teikiamos arčiau negu jų pačių šalyje. Tai gali būti aktualu ir todėl, kad kitoje valstybėje narėje gali būti daugiau išteklių ir žinių, pvz., tam tikrais labai specializuoto gydymo atvejais.

Galiausiai gauti sveikatos priežiūros paslaugas ne savo kilmės šalyje kai kuriems europiečiams gali būti tiesiog praktiškiau, nes kitoje valstybėje narėje gyvena jų šeima. Taikant aiškius teisės aktus judumo teisėmis ES galės naudotis vartotojai, darbuotojai, studentai, o dabar – ir pacientai.

Žinoma, nesiekiama skatinti kokio nors medicinos turizmo, nes socialinės apsaugos sistemos, jų sandara ir valdymas lieka visapusiška valstybių narių pareiga. Dabar pacientai kitoje valstybėje narėje apskritai galės gauti visas sveikatos priežiūros paslaugas, į kurias turi teisę savo valstybėje narėje, ir jiems bus kompensuojamos išlaidos, kurias prisiima jų valstybės sistema.

Kai reikalingas gydymas ligoninėje su nakvyne arba taikoma specializuota arba brangi technologija, valstybė narė gali nustatyti išankstinio leidimo sistemą. Tai reiškia, kad bus galima atsižvelgti į valstybių narių poreikius planuoti savo sveikatos priežiūros sistemos sandarą ir į šią sistemą investuoti. Parlamentui pavyko užtikrinti, kad sąlygos atsisakyti suteikti išankstinį leidimą būtų ribotos ir išdėstytos baigtiniame sąraše, taip pacientams suteikiant teisinį tikrumą.

Parlamentas padarė pažangą ir kitais aspektais: kiekviena valstybė narė turės sukurti nacionalinius kontaktinius centrus, kuriuose atsižvelgiant į pacientų poreikius jiems bus teikiama geriausia galima informacija ir rekomendacijos. Kiekvienas nacionalinis kontaktinis centras veiks vieno langelio principu ir turės bendradarbiauti su kitais nacionaliniais kontaktiniais centrais. Tai reiškia, kad pacientai gaus aiškią ir tikslią informaciją.

Kompensavimo klausimas, kuris, beje, yra pagrindinė kliūtis, gerokai patobulintas – bus galima taikyti arba kompensavimo mechanizmą, kaip dabar daroma pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos, arba pirmiausia turės susimokėti pacientas, o tada jam bus kuo greičiau kompensuojama.

Mums galiausiai pavyko užtikrinti ir tai, kad retomis ligoms sergantys pacientai nebūtų visiškai palikti be pagalbos ir galėtų pasinaudoti išorės ekspertų žiniomis ligai diagnozuoti ir padėti užtikrinti, kad būtų suteiktas išankstinis leidimas teikti sveikatos priežiūros paslaugas.

Baigdama pasakysiu, kad Europai bendradarbiaujant Europos informacijos tinklų ir kitose srityse pacientai dabar galės naudotis labai specializuotomis sveikatos priežiūros paslaugomis – šiuo bendradarbiavimu siekiama skatinti keistis patirtimi, kad pacientų labui būtų galima gerinti rezultatus, tobulinti diagnozavimą ir gydymą.

Būtent todėl šiandien galime sau pasakyti, kad savo tikslą pasiekėme, taigi norėčiau dar kartą padėkoti visiems kolegoms nariams. Galėčiau pasakyti, kad šia direktyva kuriama sveikatos Europa.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, ponia F. Grossetête, gerbiami nariai, leiskite tęsti savo gimtąja vengrų kalba.

(HU) Labai džiaugiuosi turėdama galimybę dalyvauti diskusijose dėl direktyvos dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo. Tai – labai svarbus momentas, nes dabar, po dvejų su puse metų, mūsų kalbos apie šį teisės aktą artėja prie pabaigos. Pirmiausia leiskite padėkoti visiems, kurių dėka tapo įmanoma pasiekti šį labai svarbų susitarimą. Pirmiausia, buvusioms pirmininkavusiųjų trejeto narėms – Belgijai ir jos pirmtakei Ispanijai už puikų darbą, kuriuo jos prisidėjo, kad būtų pasiektas šis kompromisas su Taryba. Be to, Tarybos vardu norėčiau padėkoti Europos Parlamentui už puikų bendradarbiavimą ir norą pasiekti kompromisą, kuris buvo šio susitarimo pradžia. Esu įsitikinusi, kad šis susitarimas Europos Sąjungos pacientams duos daug naudos ir kad jis yra dar vienas svarbus žingsnis užtikrinant Europos pacientų teises.

Kaip visi prisimename, trijų institucijų pokalbiai nebuvo lengvi, bet iki galo liko konstruktyvūs, orientuoti į rezultatus ir persmelkti kompromiso dvasios. Pripažįstu, kad diskusijos Europos Parlamente irgi nebuvo lengvos ir kad pranešimas, dėl kurio balsuosite rytoj, atspindi ir Parlamento frakcijų kompromisą. Todėl taip pat norėčiau pareikšti, kaip vertinu visus, kurie savo darbu prisidėjo prie bendros pozicijos parengimo čia, Parlamente, ypač Françoise Grossetête, su kuria metus šiame Parlamente sėdėjau beveik greta, ir visiems bendrapranešėjams, be kurių bendradarbiavimo šis teisėkūros procesas nebūtų pavykęs.

Esu įsitikinusi, kad priimtu tekstu bus sukurta tinkama pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas ir valstybių narių pareigos organizuoti ir teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir medicinos pagalbą pusiausvyra. Trijų institucijų konsultacijose buvo rasta visiems priimtini sprendimai keletu politinių klausimų. Svarbiausia, kad susitarėme sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir saugos klausimais. Nustatėme kriterijus išankstiniam leidimui suteikti ir bendrąsias tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų sąnaudų kompensavimo sąlygas.

Be to, susitarėme dėl aspektų, susijusių su pacientų, kuriems diagnozuotos retos ligos, gydymu, ir dėl tolesnio valstybių narių bendradarbiavimo e. sveikatos sistemų klausimais. Taryba mano, kad pasiekėme svarbiausią tikslą – įtvirtinti Europos Teisingumo Teismo precedento teisę, susijusią su laisvu prekių ir paslaugų judėjimu sveikatos priežiūros srityje. Vis dėlto esama papildomų svarbių veiksnių, galinčių prisidėti prie to, kad tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos ateityje pacientams būtų prieinamesnės. Tarp jų įsidėmėtini nacionaliniai kontaktiniai centrai, kuriuos turi sukurti valstybės narės ir kuriuose bus teikiama informacija pacientams.

Be to, gana svarbūs žingsniai – ir tarptautinis valstybėse narėse išrašytų receptų pripažinimas bei apipusė pagalba ir bendradarbiavimas. Galiausiai (tačiau tai ne mažiau svarbu) direktyvoje bus aiškiai išdėstytas ryšys su Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, taip pacientams užtikrinant didesnį teisinį saugumą. Įgyvendindamos direktyvą, valstybės narės vadovausis Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos jau keletą kartų pripažintais principais. Tai – visuotinumo, teisės į geros kokybės priežiūrą, lygybės ir solidarumo principai. Taip pat norėčiau pridurti, kad šį kartą galėsime nuspręsti ir dėl priemonių, kurios bus ne tik veiksmingos, bet jomis kartu bus gerinamas ir konkurencingumas.

Pone pirmininke, ponios ir ponai, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija įsipareigojusi, kad Taryba šį teisės aktą priimtų kuo greičiau. Vadovaujantis teisine procedūra Taryba tekstą priims po įprasto galutinio teisinio ir lingvistinio suderinimo, o tada direktyvą bus galima per kuo trumpesnį laiką paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Labai jums ačiū ir leiskite dar kartą pasveikinti visus, kurie savo darbu prisidėjo, kad ši direktyva būtų parengta.

  John Dalli, Komisijos narys. – Pone pirmininke, leiskite pasveikinti Parlamentą pasiekus svarbų rezultatą – susitarimą dėl šios direktyvos. Esu itin dėkingas pranešėjai F. Grossetête ir šešėliniams pranešėjams už sunkų darbą ir įsipareigojimą ginti pacientų teises. Taip pat norėčiau padėkoti anksčiau Tarybai pirmininkavusioms Ispanijai ir Belgijai už atliktą didelį darbą šiai teisės akto bylai užbaigti.

Manau, kad naująja direktyva pacientams bus užtikrintos nuoseklios ir vienodos taisyklės visoje Europoje. Ja taip pat bus pradėtas naujas 27 nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų bendradarbiavimo etapas.

Kelias į šiandienos sėkmingą pabaigą anaiptol nebuvo lengvas. Prisimenu, kaip praėjusiais metais, kai pradėjau eiti pareigas, man buvo sakoma, kad derybos dėl direktyvos pateko į aklavietę. Direktyva yra geras pavyzdys, kad reikia politinės lyderystės: ja parodoma, kad turint drąsos ir ryžto galima priimti mūsų piliečiams svarbius sprendimus. Manau, kad teisės aktų leidėjai neturi palikti Europos Teisingumo Teismui galimybės spręsti už juos ir neturi palikti piliečių be galimybių apginti savo teises ne teisme.

Teismas pripažino, kad pacientų judumo teisė įtvirtinta Sutartyje. Nuspręsti, kaip šią teisę įgyvendinti – teisės aktų leidėjo vaidmuo.

Dabar leiskite išdėstyti tam tikrus požiūrio į direktyvą aspektus. Pirmiausia direktyvoje aiškiai nurodoma, jog visos valstybės narės privalo investuoti į savo vidaus sveikatos priežiūros sistemas, kad galėtų savo piliečiams be nepagrįsto vėlavimo suteikti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas.

Taip šia direktyva bus prisidedama prie sveikatos priežiūros prieinamumo nelygybės mažinimo – ja bus padedama ES mastu sumažinti vėlavimą. Pacientai pirminės sveikatos priežiūros paslaugas galės gauti iš Europos mastu savo pasirinkto teikėjo. Dėl ligoninių direktyvoje numatyta, kad kai vėlavimas – kalbu apie gydymo laukimo laiką – per ilgas, pacientas galės pasirinkti paslaugos teikėją kitoje valstybėje narėje ir jam bus kompensuojama. Vis dėlto reikės atidžiai apsvarstyti ir nuspręsti, koks tikslus laukimo laikas laikytinas priimtinu.

Pagrindinė šia direktyva pasiekta pažanga, palyginti su esamais teisės aktais – pacientai galės pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugų teikėją ir galės gauti informaciją apie paslaugų, kurias gaus, kokybę ir saugą. Galiu jus patikinti, kad Komisija atidžiai stebės, kaip valstybės narės įgyvendina šį direktyvos aspektą.

Antra, šia direktyva pacientams bus suteikta galimybė gauti informaciją apie savo teises ir apie tarpvalstybinę sveikatos priežiūrą – informaciją, patvirtintą nacionalinių kontaktinių centrų, o ne paliktą privačioms iniciatyvoms internete ir kitoje žiniasklaidoje.

Trečia, sveikatos priežiūros kokybės klausimu direktyva užtikrinamas skaidrumas ir atskaitingumas nacionalinių standartų atžvilgiu. Taip laipsniškai visoje Europoje turėtų šiek tiek suvienodėti sveikatos priežiūros kokybė ir sauga.

Galiausiai direktyvoje sukuriami Europos bendradarbiavimo sveikatos klausimais pagrindai. Nors direktyva įsteigiami bendradarbiavimo tinklai savanoriški, esu įsitikinęs, kad visos valstybės narės pamatys, jog bendradarbiaudamos gali daug laimėti. Tai – Europos solidarumo klausimas. Todėl tikiuosi, kad valstybės narės imsis bendradarbiavimo iniciatyvų svarbiose srityse, pvz., e. sveikatos ir sveikatos technologijų analizės.

Direktyvoje taip pat numatyti Europos pavyzdiniai centrai, padėsiantys sutelkti žinias ir jas skleisti Europoje. Manau, kad tokie centrai gali padėti teikti mūsų piliečiams geresnes sveikatos priežiūros paslaugas.

Pone pirmininke, ministre, gerbiami nariai, šiandien pateiktas galutinis kompromisas atspindi esminę šios direktyvos dvasią ir pagrindinį jos tikslą: stiprinti pacientų teises į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros sistemų tvarumą. Tai gera sveikos Europos kūrimo diena.

Baigdamas norėčiau padaryti pareiškimą instituciniu teksto aspektu:

„Komisija turi tam tikrų abejonių, ar kai kurie būsimieji aktai, kuriuos Komisija įgaliota priimti kaip įstatymo galią turinčius aktus, bus įgyvendinimo aktai. Vykdydama savo įgyvendinimo įgaliojimus, Komisija, remdamasi jai suteiktomis teisėmis, nepriims aktų, kuriuos ji laiko deleguotais teisės aktais, nurodytais Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje.

  Peter Liese, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponia E. Győri, pone J. Dalli, ponios ir ponai, tai tikrai svarbi diena visos Europos pacientams. Visiškai nepriimtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) suteikė pacientams teisę vykti į kitą valstybę narę, tačiau daugelis valstybių narių šio sprendimo neįgyvendino.

Vienintelė kiekvienam konkrečiam pacientui likusi galimybė buvo teikti ieškinį ir netgi kelti savo asmenines bylas ETT. Manau, kad tai ciniškas požiūris, nes šie žmonės nėra stiprūs. Jie serga, antraip jiems nereikėtų gydymo, o blogiausiu atveju jie gali mirti ETT dar nepriėmus sprendimo jų bylose. Štai kodėl mums pats laikas aiškiai reglamentuoti teisinę padėtį.

F. Grossetête ir visi kiti dalyvavusieji taip pat pasiekė gerų rezultatų pacientams šalyse, kuriose sprendimas daugmaž įgyvendintas, įskaitant nacionalinius kontaktinius centrus ir Europos pavyzdinių centrų tinklus. Rezultatas – pagerėjo padėtis tose šalyse, kur ETT sprendimas iš esmės įgyvendintas – pajudėta pirmyn siekiant pacientams palankios Europos ir sveikos Europos, kaip sakė ir J. Dalli.

Neturiu daug laiko, tad paskutines 15 sekundžių norėčiau išnaudoti padėkodamas pranešėjui, šešėliniams pranešėjams, Komisijos nariui J. Dalli, kuris tikrai pasišventė šiam reikalui, ir, svarbiausia, J. Bowisui, kuris sėdi galerijoje ir yra šios direktyvos tėvas. Nuoširdi padėka ir sveikinimai visiems dalyvavusiems.

  Dagmar Roth-Behrendt, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šis teisės aktas iš tikrųjų perteklinis. Tikiuosi, kad jis ir toliau bus perteklinis, nes pacientams nereikės juo naudotis. Idealiame pasaulyje geriausias sveikatos priežiūros paslaugas ir greičiausiai pacientai gautų savo gimimo šalyje arba šalyje, kurioje jie gyvena.

Tai, kad mes šiandien šį teisės aktą aptariame, o rytoj jį priimsime, kaip teisingai sakė P. Liese, rodo cinišką valstybių narių požiūrį. Reiškia, kad valstybės narės nepripažino to, ką jos privalo teikti savo piliečiams, kitaip tariant, pareigos teikti greitas, veiksmingas ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas. Tai taip pat rodo, kad jos geriau investuotų į kitus dalykus negu į šias sritis, kuriose teikiamos paslaugos jų piliečiams, ir tai yra negarbė. Be to, derybos Taryboje šia tema nėra tas dalykas, kuriuo būtų galima didžiuotis. Vis dėlto jeigu šis teisės aktas kažkada bus taikomas, nes pacientams jo reikės – o tai nėra geras dalykas – aš labai džiaugiuosi tuo, ką pasiekėme. Esu dėkinga pranešėjai F. Grossetête ir kolegoms nariams už bendradarbiavimą.

Mes pasiekėme daug. Mums galiausiai pavyko daugiau dėmesio skirti retoms ligoms. Šiomis ligomis sergantys žmonės visada atsidurdavo užribyje ir jiems apskritai buvo sunku gauti kokį nors gydymą. Bent jau sugebėjome valstybėse narėse sukurti informacijos centrus, kuriuose žmonės bus informuojami apie savo teises. Anksčiau nieko panašaus neturėjome. Jeigu ateityje bus sukurti pavyzdinių centrų tinklai, valstybės narės pagaliau galės keistis geriausia patirtimi, informacija apie auksinius ir platininius standartus ir mokslo pažangą. Iki šiol tai nebuvo koordinuojama. Esama tam tikrų pavienių pažangos šviesulių, tačiau koordinavimo nėra.

Visi šie dalykai reiškia didelę sėkmę, kartu su ambulatorine priežiūra ir kitomis sritimis, į kurias dabar nesigilinsiu. Žinoma, esama dalykų, kurie mane liūdina. Geriau jau nebūtų buvę viso to sąmyšio ir rietenų dėl išankstinio leidimo – tai akivaizdžiai rodo, kad valstybės narės nepripažino tikrai svarbių dalykų. Laimei, vis dėlto yra valstybių narių, su kuriomis galima gerai bendradarbiauti, ir mes šiandien tai parodėme. Mūsų tikslas turi būti užtikrinti, kad sveikatos priežiūros sistema kiekvienoje šalyje būtų tokia gera, jog niekas nenorėtų vykti į kitą šalį, kurios kalbos jie nemoka. Jeigu tai, ką darome šiandien ir rytoj, yra mažas žingsnis šio laimėjimo link, nes taps aiškiau, kurios šalys teikia geras paslaugas, o kurios – blogas, kurios ką nors daro savo piliečių labui, o kurios – ne, tai tikrai būsime pasiekę daug.

Tikiuosi, kad vienas iš nedidelių šio laimėjimo šalutinių poveikių bus skaidrumas. Turime žinoti, kurios valstybės narės nustačiusios aukštus standartus, o kurios – žemus. Savo šalyje galiu jaustis gana rami. Vis dėlto žinau, kokias problemas žmonės patiria daugelyje kitų valstybių narių ir man dėl to gėda, nes tai neverta Europos Sąjungos.

Norėčiau padėkoti pranešėjai už sunkų darbą, o ypač Komisijai, J. Dalli ir jo komandai, kurie Europos Parlamentui ir šio teisės akto tėvui J. Bowisui per praėjusią kadenciją suteikė tiek paramos, kiek tik galėjome tikėtis. Taip pat norėčiau labai padėkoti Tarybai pirmininkavusiai Belgijai, kurios atstovų šiandien nėra, tačiau ji padarė viską, ką galėjo, siekdama užtikrinti, kad šis procesas būtų sėkmingas. Nors Tarybai pirmininkavusi Belgija darė viską, ką galėjo, ji ne visada galėjo daug pasiekti dėl kartais sunkiai įveikiamų, senoviškų kitų valstybių narių požiūrių. Vis dėlto šis tas padaryta ir manau, kad rytoj galėsime ramia sąžine balsuoti dėl šio teisės akto.

(Plojimai)

  Antonyia Parvanova, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, prisimindama prieš ketverius metus pradėtą ALDE frakcijos kampaniją „Europa pacientams“ tikrai turiu dėl ko pasidžiaugti gruodžio mėn. pasiektu susitarimu su Taryba. Pirmiausia norėčiau pasveikinti mūsų pranešėją F. Grossetête ir kitus, šešėlinius, pranešėjus už gerą bendradarbiavimą ir atliktą didį darbą, taip pat šios iniciatyvos tėvą, mūsų kolegą Johną Bowisą.

Derybose su Taryba Parlamentas liko vieningas ir tvirtas. Mes gynėme pacientų teises ir pirmą kartą ES turės aiškią teisinę sistemą pacientams, siekiantiems gydymo kitoje valstybėje narėje. Pasiektą susitarimą turime laikyti mažu žingsniu, bet tai – tikras laimėjimas Europos pacientams, sustiprinsiantis jų teises ir atkreipsiantis dėmesį į jų poreikius, jiems prieinamą informaciją, sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugą.

Vis dėlto esu tikra, kad Parlamentas būtų parėmęs ir daug platesnio užmojo rezultatą. Nors pripažįstu, kad valstybėms narėms reikia galimybės nustatyti išankstinio leidimo sistemą siekiant išlaikyti jų sveikatos priežiūros sistemų tvarumą, apgailestauju, kad jos, įskaitant Tarybai pirmininkavusią Belgiją, kartais organizaciniams motyvams teikė didesnę pirmenybę nei pacientų interesams ir poreikiams. Vis dėlto mes atstovaujame savo piliečiams ir esame atsakingi už atstovavimą jiems šiame Parlamente.

Užteks paminėti vieną pavyzdį: kokybę ir saugą. Nors valstybės narės labai stengėsi kokybę ir saugos pavojus numatyti kaip kriterijus, pagal kuriuos būtų atsisakoma suteikti išankstinį leidimą, jos prieštaravo ir nenorėjo sutikti su jokia keitimosi informacija sistema ir šios srities reikalavimų atnaujinimu ES lygmeniu.

ALDE frakcija teigiamai vertina būsimą direktyvą, bet mes griežtai stebėsime jos įgyvendinimą ir užtikrinsime, kad būtų tinkamai teikiamos ataskaitos ir vykdoma stebėsena – sieksime, kad direktyva būtų tinkamai įgyvendinta ir kad išankstinio leidimo ir kompensavimo nuostatos netaptų nepagrįsta kliūtimi pacientams.

Galiausiai leiskite pabrėžti, dėl ko apgailestauju: bendradarbiavimo e. sveikatos srityje nuostatų užmojis nepakankamas – taip pat dėl tvirto daugumos išsivysčiusių valstybių narių pasipriešinimo šiuo klausimu. Pradinis Komisijos pasiūlymas gerokai sumenkintas. Todėl norėčiau J. Dalli pateikti šį klausimą: Ar Komisija svarstytų galimybę parengti atskirą pasiūlymą e. sveikatos klausimu, kuriuo būtų skatinamas bendradarbiavimas ir sudaromos galimybės įtvirtinti duomenų sąveikumą ir saugą pacientams, kad tai Europoje taptų tikrove?

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, daugelis šio Parlamento narių prisimins, kad per pirmąjį svarstymą tai buvo itin karštai diskutuojama tema, ir manau, kad įžvelgiame tik keletą savo nuomonių skirtumų. Buvo nerimaujama, ar rinkos jėgos bus stipresnės nei visuotinės svarbos paslaugos, ir nuogąstaujama, kad pacientų teisėmis pasirinkti ir vykti į kitą valstybę besirūpinantys žmonės bus sukiršinti su kėlusiais klausimą, kurie pacientai iš tikrųjų tuo pasirinkimu pasinaudos.

Manau, kad tai, ką galiausiai turime, yra protingas kompromisas. Kaip kai kurie pažymėjo, tais atvejais, kai esama medicininio poreikio ir reikia skubaus gydymo, mes jau turime sistemą, reglamentuojamą socialinės apsaugos koordinavimo teisės akto. Šioje direktyvoje daugiau dėmesio skiriama rinkos sistemai, pasirinkimui, žmonių galimybei pasirinkti, kur vykti, ir priversti pinigus judėti paskui juos. Tad dabar tapo aišku – valstybės narės gali įgyvendinti sistemas, kurias taikydamos galės užtikrinti, kad pacientų poreikiai būtų patenkinti.

Šią direktyvą reikėtų teigiamai vertinti ir dėl to, kad joje sprendžiami įvairūs teisinės dimensijos ir teisinio tikrumo klausimai: kas atsakingas už tolesnį gydymą; kokie teisių gynimo būdai kilus problemoms; kaip užtikrinti, kad procedūras atliktų kvalifikuoti medicinos profesionalai.

Retų ligų klausimu taip pat pasiekėme geresnį kompromisą negu tas, kurio siekėme pirmą kartą.

Kaip kai kurie sakė, daugeliui pacientų tai išeis į naudą, tačiau turime pasirūpinti ir savo valstybių narių pacientais.

  Milan Cabrnoch, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti abiem pranešėjams, F. Grossetête ir J. Bowisui. Šiandien sueina tiksliai dveji metai, šeši mėnesiai ir šešiolika dienų, kai Europos Komisija pateikė ilgai lauktą direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo, tačiau šios direktyvos istorija daug senesnė – šis klausimas iš pradžių buvo Paslaugų direktyvos dalis. Dabar aišku, kokia didžiulė klaida buvo šių paslaugų neįtraukti į Paslaugų direktyvą. Turime nepamiršti, kad direktyvoje, dėl kurios susitarta, sprendžiamas tik pacientų teisių klausimas, o laisvo sveikatos paslaugų judėjimo ES problema lieka neišspręsta. Valstybių narių sveikatos priežiūros sistemos grindžiamos galbūt ir tais pačiais bendraisiais principais, bet sveikatos priežiūros paslaugos įvairiose valstybėse narėse organizuotos labai nevienodai.

Tekstas, dėl kurio balsuosime rytoj ir kuriam aš pritariu, yra didelis piliečių bei pacientų teisių ir valstybių narių vyriausybių nuogąstavimų kompromisas. Nepaisant daugelio nuolaidų ir priešiškumo, pateiktas pasiūlymas yra maža, bet svarbi pažanga. Siūlomoje direktyvoje aiškiai, tegu ir netobulai, išdėstomos pacientų teisės, jiems suteikiama galimybė gauti informaciją, visiškai patvirtinant subsidiarumo principu grindžiamą išimtinę valstybių narių vyriausybių pareigą organizuoti ir finansuoti sveikatos priežiūros sistemas ir atsakomybę už sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, saugą ir prieinamumą savo teritorijose ir suteikiant valstybėms narėms galimybę nustatyti taisykles, pagal kurias pilietis deramais atvejais turi siekti sutikimo prieš gaudamas sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje.

Tikiuosi, ponios ir ponai, kad ateinančius keletą metų šią direktyvą Europos Parlamente toliau tobulinsime ir pagerinsime pacientų teises Europos Sąjungoje.

  Kartika Tamara Liotard, GUE/NGL frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, rytojus yra svarbi diena, kai sveikatos priežiūra taps vidaus rinkos produktu. Naujojoje direktyvoje sveikatos priežiūra laikoma preke, perkama ir parduodama komerciniais pagrindais. Tie, kurie turi daugiausia pinigų, bus pirmieji, kuriems taps prieinama didžiausia ir pigiausia sveikatos priežiūros paslaugų įvairovė. Vis dėlto šiuo pasiūlymu bus išlaikyta dabartinė dviejų pakopų sveikatos priežiūros sistema. Įdomu, kiek kolegų narių pritaria tam, ką sakau. Sveikatos priežiūra yra būtinasis poreikis, kurį patenkinti kiekvienas turėtų turėti vienodas galimybes. Tie, kurie rytoj rengiatės balsuoti už, tikriausiai manote, kad taip ginsite pacientus, bet tikrai taip nebus. Pritariu bet kam, kuo stiprinamos pacientų teisės, tačiau jeigu priimsime šią direktyvą, faktiškai galime tikėtis daugelio problemų pacientų teisių srityje – pateiksiu keletą pavyzdžių.

Draudikai labai mielai siųs pacientus į kitą valstybę, jeigu gydymas ten bus pigesnis. Taip bus sumažinta sveikatos priežiūros paslaugų pasiūla pacientų kilmės šalyse. Bet koks gydymas, kuris nebebus pelningas, brangiausiuose regionuose nebebus teikiamas. Pacientams anaiptol nebus suteikta daugiau teisių, jie bus palikti be galimybės pasirinkti ir turės vykti į kitą valstybę. Be to, pacientai iš regionų, kuriuose sveikatos priežiūra pigesnė, negalės vykti į kitus regionus, nes jiems automatiškai nebus kompensuojamos turėtos papildomos išlaidos. Tad sveikatos turizmas, kuris yra planuotas šios direktyvos tikslas, bus prieinamas tik turtingiesiems.

Dabar apie regionus, kuriuose sveikatos priežiūra pigi ir kuriuose laukimo laikas trumpas. Galiausiai į šiuos regionus atvyks tiek daug sveikatos turistų, kad bus išstumti jų vietiniai pacientai. Belgijos leidinio De Standaard pirmadienio numeryje galėjome apie tai perskaityti ir galiu patikinti, kad tokių pavyzdžių bus ir daugiau. Manau, kad kiekvienas pacientas turi teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, kuomet paslaugos būtų teikiamos jo kalba, arti jo gyvenamosios vietos ir arti jo šeimos. Užuot siekusi to, Europa skatina pacientus ieškoti sveikatos priežiūros paslaugų užsienyje ir tada leisti rinkai atlikti savo darbą. Tie, kurie su tuo sutinkate, rytoj balsuosite už; tie, kurie sutinkate su manimi, turėtumėte tikrai balsuoti prieš.

  Oreste Rossi, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, direktyvoje iš pradžių buvo keletas sudėtingų sričių. Per diskusijas komitete ir per trišalį dialogą pasiekėme susitarimą dėl teksto, kuris iš esmės yra darnus ir kuriame atsižvelgiame į sveikatos priežiūros kokybės ir saugos poreikius, bendruosius kompensavimo, išankstinio leidimo, tarpvalstybinio bendradarbiavimo retų ligų gydymo klausimais ir e. sveikatos paslaugų principus.

Užsibrėžėme pasiekti tikslą – pripažinti visų pacientų teisę į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, taip užkertant kelią medicinos turizmui. Tai, kad išlaidas, padaromas teikiant sveikatos priežiūros paslaugą – gydant kitos valstybės narės pilietį, turėtų padengti paciento kilmės valstybė, yra teisinga.

Taip pat norėjome valstybes nares įpareigoti užtikrinti būtinąjį sveikatos priežiūros lygį, tačiau tai nebuvo įmanoma. Atsižvelgdami į tarpininkaujant pasiektus teksto patobulinimus, balsuosime už. Tai pasakytina ir apie kitą aptariamą tekstą dėl Europos iniciatyvos dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų – tai pradinis žingsnis siekiant pateikti teisės akto pasiūlymą, kuriuo būtų siekiama integruoti įvairias dabartines politikos priemones.

Bendras abiejų priemonių tikslas – pabrėžti, kad reikia geriau koordinuoti valstybių narių veiklą siekiant išimtinai piliečių interesų.

  Csanád Szegedi (NI). – (HU) Pone pirmininke, ponia E. Győri, ponios ir ponai, aš asmeniškai pritariu pranešimui dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo. Daugybė pavyzdžių parodė, kad daug pacientų tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų ieško kitose valstybėse narėse. Visi žinome Liuksemburgo Kohl bylą, kaip aiškų šio reiškinio įrodymą. Deja, išoriniai ir vidiniai ES skirtumai – kalbu apie Vakarų Europos ir Rytų Europos regionų skirtumus – tai ne tik ekonominiai ir socialinių paslaugų skirtumai. Esama gilaus atotrūkio ir sveikatos priežiūros srityje, o Europos Parlamento uždavinys – šiuos skirtumus mažinti, t. y. mažinti Vakarų ir Rytų Europos skirtumus, nes vienodai aukšto lygio sveikatos priežiūros paslaugos gali būti priemonės mažinti vienos valstybės narės žmonių, besinaudojančių kitos valstybės narės sveikatos priežiūros paslaugomis, skaičių. Be to, gyvybiškai svarbu standartizuoti sveikatos draudimo bendrovių vaidmenį, nes taip galėtume užtikrinti, kad nebūtų pakenkta visuotiniam Europos judėjimo laisvės principui.

Be to, manau, kad svarbu koordinuoti profesionalų kolegijos rekomendacijas siekiant užtikrinti, kad konkrečios valstybės narės taikytų vienodus tų pačių kategorijų ligų gydymo metodus. Sveikata neturi būti privilegija ir negalima tų pačių ligų skirtingai gydyti Vengrijoje ir Švedijoje vien todėl, kad pirmoji yra Rytų Europoje ir žmonės ten gyvena blogesnėmis finansinėmis sąlygomis, o pastaroji priklauso Vakarų Europai ir žmonės ten gyvena geriau.

  Christofer Fjellner (PPE). – (SV) Pone pirmininke, manau, kad rytojaus balsavimas bus vienas iš svarbiausių balsavimų, kuriuose dalyvavau per šešerius savo darbo Europos Parlamente metus. Ne todėl, kad jis turės poveikį daugeliui žmonių – dauguma žmonių, žinoma, nori ir turi teisę laiku gauti geras sveikatos priežiūros paslaugas ten, kur jie gyvena. Todėl, kad tiems, kuriems jis turės poveikį, jis gali būti nepaprastai svarbus. Tai gali būti netgi gyvybės ar mirties klausimas. Tai susiję ir su pagrindine Europos bendradarbiavimo idėja – laisvu judėjimu. Beje, negarbė, kad tik dabar judėjimo laisvę pradedame taikyti tiems, kuriems labiausiai jos reikia – ligoniams ir pacientams.

Tai – kompromisas, žinau, kad ir aš, ir mano kolegos iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos daugelį aspektų būtų reglamentavę radikaliau, bet dabar turime prisiminti, kaip viskas atrodė dar taip neseniai – visos tos kalbos apie sveikatos turizmą, gresiantį nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų žlugimą, reikalavimą iš anksto pranešti, arba, tiesiai kalbant, būdami pacientai būtume buvę priversti prašyti leidimo pasinaudoti teisėmis, kurias mums suteikė Europos Teisingumo Teismas. Štai taip viskas atrodė anksčiau ir į tai atsižvelgiant didžiulė sėkmė jau tai, kad apskritai turime sprendimą.

Nelaikau jo sprendimu, kurį priimame dėl Švedijos ar Europos kairiųjų atlikto darbo, veikiau tai sprendimas, priimtas nepaisant jų darbo. Prisimenu ankstesnę formuluotę ir tai, kad, pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratai per pirmąjį svarstymą balsuodami susilaikė. Vakar kažkas ragino Švedijoje įvesti reikalavimą iš anksto pranešti. Tikiuosi, kad Švedija to nedarys. Be išankstinio pranešimo sugebėjome išsiversti daugelį metų ir tikiuosi, kad be jo išsiversime ir ateityje.

Vis dėlto rytoj sprendimą priimsime čia, Europos Parlamente, o tada viskas priklausys nuo valstybių narių ir Komisijos. Įgyvendinkite jį, kad pacientų teises sustiprintume, o ne sumenkintume. Tai – mano prašymas valstybėms narėms. Komisijai pasakyčiau: atidžiai stebėkite valstybes nares, nes žinome, kad jos norės šio įgyvendinimo išvengti.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, pirmiausia leiskite išreikšti pasitenkinimą pažanga, padaryta parengus direktyvą, kurią rytoj priimsime. Daugelį metų ginčus dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų ir pacientų teisių sprendė tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Šiandien pacientų judumas Europoje jau nėra nebūdingas reiškinys, jis tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Tarpvalstybinis gydymas Europoje dabar atitinka 1 proc. bendrų išlaidų sveikatos priežiūrai.

Tačiau neturėtume pacientų judumo painioti su pastaraisiais metais suklestėjusiu medicinos turizmu. Pastarasis tampa organizuotas ir, deja, aiškėja, kad jis vis pelningesnis. Sveikata laipsniškai tampa konkurencinės rinkos dalimi.

Vokietis vyksta į Vengriją taisytis dantų, Jungtinės Karalystės pilietis, jeigu turi lėšų – į Prancūziją, nes ten jį greičiau operuos. Esama daug tokių pavyzdžių. Vis dėlto turime užtikrinti, kad sveikata nebūtų laikoma biržos preke – kad visi būtume lygūs. Būtent todėl per pastaruosius trejus metus gynėme kilmės valstybės narės išankstinio leidimo stacionariam ir ambulatoriniam gydymui principą.

Norėčiau pagerbti pranešėjus – F. Grossetête ir mūsų socialistę pranešėją D. Roth-Behrendt, kurią ypač norėčiau pasveikinti – jie sudarė galimybes pasiekti nemažos pažangos, pvz., dėl sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo, nacionalinių kontaktinių centrų ir Europos pavyzdinių centrų tinklų steigimo, retų ligų gydymo ir glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo.

Pone pirmininke, Komisijos nary, mūsų darbas dar nebaigtas. Turime eiti toliau, padaryti didesnę pažangą nei pasiekta iki šiol, kad panaikintume skirtumus, kurie Europai dar būdingi, ir žinau, jog kartu galime užtikrinti, kad Europos pacientai ir piliečiai gautų vienodą gydymą.

  Corinne Lepage (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, pagrindinė šio susitarimo nauda – juo suteikiamas tam tikras teisinis aiškumas, kaip sakė mano kolegos nariai. Iki šiol už šiuos klausimus buvo atsakingas Teisingumo Teismas, o tai yra teisinio netikrumo priežastis, kurią dabar pašaliname, ir manau, kad už darbą turėtume būti labai dėkingi pranešėjai F. Grossetête, šešėliniams pranešėjams ir J. Dalli. Šiuo teisės aktu pagerinamas pacientų informavimas, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, sąnaudos ir kompensavimo procedūros.

Esu patenkinta ir išankstinio leidimo sistema, taikoma brangesniam gydymui, įskaitant gydymą ligoninėje, specializuotą gydymą ir gydymą, kuris pacientams kelia tam tikrą riziką. Akivaizdu, kad tikslas – ne užkirsti kelią pacientams gauti gydymą užsienyje, o užkirsti kelią medicinos turizmui ir išvengti rizikos socialinės apsaugos sistemoms.

Vis dėlto nevienareikšmiškai vertinu šios procedūros įgyvendinimo sąlygas, galinčias kelti pavojų, kad valstybių narių pacientai bus gydomi nevienodai.

Pirmiausia, ką reiškia „pagrįstas laikotarpis“? Turime stengtis užtikrinti, kad sąvoka „pagrįstas“ nekeltų pavojaus pacientų poreikiams.

Taip pat turime pasirūpinti, kad valstybės narės sukurtų finansines procedūras, kuriomis būtų užtikrinta, kad pacientai, ypač neturtingiausieji, neturėtų per daug mokėti iš anksto. Nepriimtina, kad administraciniai sunkumai menkintų pacientų teises.

Galiausiai įvairūs valstybių narių sprendimai dėl sveikatos priežiūros sąnaudų kompensavimo lemia ir pacientų nelygybę ir minimalaus, ir kitokio kompensavimo atveju.

Pone pirmininke, Komisijos nary, šiuos aspektus norėjau paminėti.

  Claude Turmes (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pone J. Bowisai, šia direktyva sukuriamos aiškios, skaidrios teisės. Jeigu noriu vykti į užsienį, padėtis bus aiški, o sprendimai daugiau nebus priimami savavališkai, kaip buvo kai kuriose šalyse. Be to, jeigu nuspręsiu vykti į kitą šalį, bus prieinama geresnė informacija. Vis dėlto direktyvą turės įgyvendinti valstybių narių vyriausybės. Kam šia direktyva užkirstas kelias (o kai kurie Komisijos ir turbūt šio Parlamento nariai apie tai svajojo), tai sienų atvėrimui siekiant tobulinti nacionalines sveikatos priežiūros sistemas. Didžiuojuosi, kad turėdami du pranešėjus, įskaitant F. Grossetête, sugebėjome išlaikyti pusiausvyrą. Parodėme nepritarimą sveikatos turizmui ir pritarimą siekiui užtikrinti, kad nebūtų pakertamos nacionalinės sistemos. Direktyva nebus išspręsta medicinos priežiūros kokybės skirtumų problema. Tai galima pasiekti tik pakankamomis kiekvienos valstybės narės investicijomis.

J. Dalli ir Komisija, dabar, kai turime šią direktyvą, džiaugčiausi, jeigu daugiau dėmesio skirtumėte socialinės apsaugos reglamentavimui – tai sistema, kuria viskas grindžiama ir pagal kurią tampa aišku, kam mokama ir kur viskas gerai organizuota. Turėtumėte valstybėms narėms daryti didesnį spaudimą siekdami užtikrinti, kad šis teisės aktas būtų įgyvendintas veiksmingai, o ne teikti naujas idėjas apie reguliavimo mažinimą ir konkurenciją.

  Kay Swinburne (ECR). – Pone pirmininke, šia direktyva imtasi konkrečių veiksmų pacientų teisėms į sveikatos priežiūros paslaugas visoje ES įtvirtinti. Susidomėjau šia direktyva, nes įgyvendinimas turės ypatingą poveikį mano rinkimų apygardoje Velse, kur, nepaisant Jungtinės Karalystės vyriausybės derybų su ES sveikatos klausimais, tolesnis sveikatos priežiūros administravimas ir jos paslaugų teikimas priklauso perduotajai kompetencijai, kurią įgyvendina Velso asamblėjos vyriausybė.

Pradiniai mano nuogąstavimai dėl galimo poveikio Velso sveikatos priežiūros sistemai, dėl kompensavimo ir išankstinio leidimo išsklaidyti, nes šiuose pasiūlymuose numatytas tam tikras lankstumas. Valstybių narių ir regioninių partnerių gebėjimas užsitikrinti galimybę nuspręsti dėl leistinų gydymo atvejų taikant išankstinį leidimą ir nustatant viršutinę kompensavimo ribą šiek tiek sušvelnins nuogąstavimus dėl jau ir taip pertemptų ir sunkią naštą velkančių sveikatos priežiūros sistemų.

Dėl mūsų kolegų, buvusių ir dabartinių šio Parlamento narių, ypač J. Bowiso, darbo galime būti patenkinti, kad žengėme žingsnį į priekį užtikrindami pacientams aiškesnę padėtį, geresnę galimybę pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugas ir glaudesnį įvairių ES sveikatos priežiūros sistemų bendradarbiavimą. Tai turėtų skatinti didinti standartus visoje ES, įtvirtinant pacientų pasirinkimą.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, už šios direktyvos slypintys ketinimai buvo aiškūs nuo pat pradžios: įtraukti sveikatos priežiūros paslaugas į tikslą liberalizuoti paslaugas ir patenkinti ekonominių ir finansinių grupių interesus visose Europos Sąjungos šalyse plečiant jų verslo aprėptį sveikatos priežiūros srityje ir su sveikatos priežiūra elgiantis taip, lyg tai būtų dar viena biržos prekė, o su jos naudotojais elgiantis taip, tarsi jie būtų viso labo vartotojai.

Šiuo pasiūlymu bus padidinta europiečių nelygybė, padarant žalą tiems, kurie neturi lėšų kreiptis į privačius sveikatos paslaugų teikėjus ar naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje narėje. Net ir su įtrauktais pakeitimais šios direktyvos patvirtinimas ir labai didelės jai įgyvendinti reikalingos sąnaudos turėtų sunkių padarinių tam tikroms šalims, tarp jų – ir Portugalijai bei jos Nacionalinei sveikatos tarnybai.

Praktiškai ta pati Europos Sąjunga, kuri viešųjų paslaugų, pvz., sveikatos priežiūros paslaugų, finansavimo srityje griežtai riboja nacionalinius biudžetus, nesirūpina, kad šie biudžetai patirs per didelę naštą, kai valstybių pinigai bus pumpuojami į sveikatos priežiūros paslaugų versle dalyvaujančią privačią ekonominę ar finansinę grupę arba naudojami medicinos turizmui skatinti.

Beje, įnirtingai trokštant skatinti verslą, šiuo pasiūlymu nenumatyta tinkamų vartotojų apsaugos ar sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sąlygų, ypač ambulatorinės sveikatos priežiūros srityje. Priešingai, negu kai kas sakė, išankstinio leidimo sistema nėra tinkamas pasirengimas šiems atvejams. Todėl būtina blokuoti ir šiuos ketinimus, panašiai kaip 2007 m. sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo įtrauktos į liūdnai pagarsėjusią F. Bolkesteino direktyvą.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pareikšti tam tikrą nepasitenkinimą Tarybos pozicija dėl direktyvos dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo, nes Taryba per pirmąjį svarstymą nepriėmė daugelio gerų Europos Parlamento pakeitimų pasiūlymų.

Būtent Europos Parlamentas per pirmąjį svarstymą sukūrė gerus pagrindus tinkamai taikyti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisykles, kad pacientai pagrįstais atvejais, laikydamiesi numatytų taisyklių ir neapkraudami teismų, galėtų kitoje valstybėje narėje gauti reikiamas ambulatorinės ir stacionarios sveikatos priežiūros paslaugas.

Todėl gerai, kad rengiant pranešimą komitete antrajam svarstymui buvo įmanoma tęsti pradinę filosofiją – išreikšti Parlamento poziciją, išdėstytą per pirmąjį svarstymą, ir pradedant nuo dabartinės neaiškios tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo padėties pereiti prie garbingo problemos sprendimo.

Teisingumo Teismo jurisprudencija grindžiamu ir šiandienos diskusijoms pateiktu kompromisiniu tekstu mūsų piliečiams suteikiama naujų galimybių, o sveikatos priežiūrai suteikiama nauja kokybė, todėl, mano nuomone, turime siekti, kad direktyva būtų kuo greičiau pradėta taikyti kasdieniame gyvenime.

  Licia Ronzulli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, rytoj, po metų metus trukusio teisinio proceso, galiausiai balsuosime dėl pranešimo, kuriuo Europos piliečiams, priverstiems kasmet vykti į užsienį siekiant gauti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, bus suteiktas tvirtas teisinis pagrindas.

Tai leis visiems pacientams, ne tik geriausiai informuotiems ar turtingiausiems, naudotis teisėmis, kurias savo sprendimais bėgant metams pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Atidarius nacionalinius kontaktinius centrus, tarpvalstybinis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas jau nebebus išankstinio pasitikėjimo reikalas, kai iki šiol jau ir taip nuo ligos nusilpę pacientai turėjo spręsti biurokratines, lingvistines ir finansines problemas.

Stacionarios sveikatos priežiūros paslaugų atveju kilmės valstybė gali iš užsienyje gydytis siekiančių pacientų reikalauti gauti išankstinį leidimą ir akivaizdu, kad tai reikalinga jos sveikatos priežiūros sistemos stabilumui apsaugoti. Galbūt daugiau buvo galima nuveikti tam tikrais pacientų apsaugos aspektais, pavyzdžiui, dėl išankstinio pranešimo sistemos, kuri valstybėms narėms leistų padidinti medicinos išlaidas, tačiau tik savanoriškai.

Galiausiai norėčiau pabrėžti savo entuziazmą dalyvauti diskusijose, kurios vyko tikrai visuotinai, laikantis tik vieno bendro vardiklio – siekiant prioritetinio tikslo nutraukti tūkstančių pacientų vargus visoje Europoje, ir atrodo, kad šis metas pagaliau atėjo.

  Karin Kadenbach (S&D). – (DE) Pone pirmininke, ponia E. Győri, pone J. Dalli, kaip suprantu, politikos užduotis – padėti užtikrinti ir gerinti mūsų piliečių gyvenimo kokybę. Šiuo metu sveikatos priežiūros srityje tai nėra lengvas uždavinys. Užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir geriausio gydymo prieinamumą nepaisant pacientų pajamų ir jų gyvenamųjų regionų – pirmiausia nacionalinių valstybių pareiga.

Vis dėlto net ir geriausiose galimose nacionalinėse sveikatos priežiūros sistemose bus atvejų, kai pacientams reikės arba jie norės pagalbos, priežiūros ir gydymo kitoje šalyje. Šioje direktyvoje nustatomi teisiniai pagrindai ir užtikrinama, kad pacientai galėtų naudotis šiomis paslaugomis be papildomos biurokratijos, būdami teisiškai užtikrinti ir neprivalėdami didelių sumų mokėti iš anksto.

Po ilgo derybų proceso matau, kad ši direktyva yra tikra pažanga, net jeigu konkrečių valstybių sveikatos apsaugos sistemoms ir draudimo bendrovėms reikės didelių pastangų ją įgyvendinti. Labai tikiuosi, kad šiuo požiūriu toliau darysite spaudimą, nes net ir geriausios direktyvos gali būti veiksmingos tik tuo atveju, jei yra tinkamai įgyvendintos. Taip pat raginu jus toliau atkakliai stengtis išplėsti prevencines priemones ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Manau, jog norime, kad Europos piliečiai kuo ilgiau liktų sveiki ir turėtų geriausias galimybes kuo pigiau naudotis aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, aš irgi norėčiau padėkoti mūsų pranešėjai F. Grossetête, kuri atliko puikų darbą perimdama buvusio mūsų kolegos nario J. Bowiso perduotą estafetę, ir ją pasveikinti. Kai jam skiriama tiek sveikinimų, atrodo, kad šiandien švenčiame asmeninę J. Bowiso šventę!

Manau, jog svarbu pabrėžti reikšmingą Tarybai pirmininkavusios Belgijos vaidmenį – ji atliko tai, kas buvo reikalinga norint pasiekti šį sudėtingą kompromisą su Parlamentu ir ypač su tam tikromis valstybėmis narėmis, kurių pozicija tam tikrais atvejais buvo – na, kaip čia ją apibūdinti – priešiška.

Ši direktyva dėl tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų būtina, net jeigu ji susijusi tik su 1 proc. nacionalinių sveikatos priežiūros biudžetų, nes, nekalbant apie skaičius, turėtume labiau stengtis, kad būtų sustiprintas simbolis – kiekvieno Europos piliečio teisė gydytis užsienyje ir teisė, kad gautas gydymas būtų kompensuojamas ir būtų suteikta visa teisinga informacija.

Taip pat buvo svarbu aiškiai nustatyti apsaugines nuostatas, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam medicinos turizmui, ir tekste numatyti pakankamai lankstumo, kad būtų skatinama diagnostika ir gydymas abipus sienų. Pirmiausia kalbu apie tam tikras ligas, pvz., retas ligas.

Baigdama, pone pirmininke, pasakysiu, kad tai – būtinas pirmasis žingsnis, tačiau turime eiti toliau ir toliau kovoti siekdami labiau ginti sveikatos, kuri mums visiems tokia brangi, Europą.

  Tadeusz Cymański (ECR). – (PL) Pone pirmininke, idealių teisės aktų nėra. Visi jie turi pranašumų ir trūkumų, bet ši direktyva tikrai teikia daugiau vilčių, nei kelia nuogąstavimų. Nepaisant sparčių pokyčių, Europa tebėra didelių skirtumų ir netgi kontrastų žemynas. Tai pasakytina ne tik apie sveikatos priežiūros lygį, bet ir apie jos mastą, ir akivaizdu, kad daugiau nuogąstavimų reiškia neturtingesnės šalys, kurios persitvarko ir bando vytis turtingesnes. Tačiau finansavimo ir rūpinimosi medicinos poreikiais lygis persitvarkančiose šalyse nepalyginti žemesnis.

Todėl mano minėtose šalyse direktyva yra didžiulė galimybė ir vilties šaltinis visiems pacientams. Vyriausybėms tenka didelis iššūkis, bet, beje, kad ir kaip keista, ši direktyva privers imtis daugelio reformų ir atkreips dėmesį į tai, kokiu mastu sveikatos priežiūrai trūksta lėšų, nes nepakankamas finansavimas yra ne tik ribotų šių šalių finansinių galimybių rezultatas, bet yra nulemtas ir dabartinės politikos klaidų bei nepakankamo įvertinimo, kokią didžiulę reikšmę sveikata turi Europos piliečiams.

Dėkodamas už dėmesį, raginu pritarti šiai direktyvai nepaisant vadinamosios apsaugos išlygos galutinės formos. Apsaugos išlyga yra kompromiso išraiška, o „kompromisas“ – žodis, kurį vertiname teigiamai.

  Sabine Wils (GUE/NGL). – (DE) Pone pirmininke, taikant į paslaugas orientuotą požiūrį direktyvos dėl pacientų judumo projektas gali greitai lemti sveikatos priežiūros Europos Sąjungoje mažinimą iki mažiausio bendro vardiklio. Mano frakcija griežtai nepritaria, kad užmokestis taptų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kriterijumi, o pacientai būtų paversti klientais.

Priėmus siūlomą direktyvą sveikatos draudimo bendrovėms atsiras galimybė siųsti pacientus pigiau gydytis į užsienį. Tai lems didelę konkurenciją ir spaudimą sveikatos priežiūros sektoriaus kainoms. Jeigu konkretus gydymas už kelių šimtų kilometrų bus prieinamas pigiau ir jeigu draudimo bendrovės ten siųs pacientus, rezultatas bus toks, kad šis konkretus gydymas vietos mastu nebebus teikiamas. Todėl sveikatos priežiūros sektorius, užuot teikęs pirmenybę pacientų gerovei, tiesiog vadovausis neoliberalia rinkos logika.

Norėčiau jūsų paklausti, ponios ir ponai, ar norite šiame opiame sektoriuje matyti sveikatos turizmą. Aš pritariu, kad pacientai sveikatos priežiūros paslaugas gautų ten, kurie jie gyvena. Tai visuotinės svarbos paslaugų teikimo dalis – valstybės pareiga, šios paslaugos turi būti visiems prieinamos vietos mastu.

  Anna Rosbach (EFD). – (DA) Pone pirmininke, joks ligonis nenori vykti į užsienio šalį, jeigu gydymas jo šalyje ne blogesnis. Vis dėlto šis pasiūlymas – geriausia, ką galime pasiekti. Užtikriname, kad būtų pakeistas finansavimo modelis ir kad nebūtų padaryta žalos nacionalinėms sveikatos priežiūros sistemoms, kartu užtikrindami, kad pacientai gautų geresnes galimybes gydytis kitose ES šalyse.

Pacientams lengviau siekti gydytis kitoje šalyje, jeigu, pavyzdžiui, jų šalyje nėra reikiamų žinių ir gydymo. Tai svarbu, kai reikia gydyti labai retas ligas ir šiam gydymui reikalingos labai specializuotos žinios. Jeigu šių retų ligų gydymą galėtume sutelkti į keletą ES vietų, pacientų galimybės pasveikti būtų daug didesnės, nes gydytojai, dažniau pritaikantys savo specializuotus įgūdžius, pasiekia geresnių rezultatų. Nepaisant to, tai neturėtų reikšti, kad valstybės narės silpnina savo sveikatos priežiūros sistemas – šis aspektas nurodomas ir tekste. Ačiū, pone pirmininke, taip pat norėčiau padėkoti Komisijos nariui J. Dalli ir pranešėjai. Ačiū už puikų jūsų darbą.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją F. Grossetête, kuri atliko labai sudėtingą darbą. Šis darbas nebuvo lengvas, nes labai skyrėsi Europos Sąjungos valstybių narių pozicijos, o įvairių šalių sveikatos priežiūros sistemos taip pat skirtingos. Lūkesčių ir galimybių kompromisui pasiekti prireikė ne tik derybinių gebėjimų, bet, svarbiausia, ir būtinų žinių šia tema. Visi žinome, kad į direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo įtrauktos priemonės – pranešėja apie jas kalbėjo labai išsamiai – yra tai, ko nori Europos Sąjungos gyventojai, ypač šalyse, kuriose galimybė rasti specialistų ir modernių procedūrų ribota.

Svarbu, kad rengiant direktyvos tekstą ir pasiekus kompromisų buvo įmanoma pakeisti valstybių narių, kurios iš pradžių blokavo jos nuostatas, požiūrį. Svarbiausi direktyvos principai – galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, lengvas jų prieinamumas, tikrumas, pacientų teisė naudotis kitos valstybės narės sveikatos priežiūros paslaugomis ir teisė į jų kompensavimą. Direktyva grindžiama pacientų poreikiais, o ne finansiniais ištekliais.

Norėčiau pažymėti, jog direktyvos nuostatos reikš ne vien tai, kad pagerės pacientų sveikatos būklė – manau, kad tai bus pagrindas kai kurių Europos Sąjungos šalių sveikatos priežiūros sistemoms gerinti. Reikėtų pabrėžti, kad direktyva yra pirmasis ir pagrindinis žingsnis pacientų judumo linkme, kuriuo stiprinamos pacientų teisės ir panaikinami įvairių valstybių narių paslaugų lygio skirtumai.

  Andres Perello Rodriguez (S&D). – (ES) Pone pirmininke, manau, jog teisinga pasveikinti pranešėjas F. Grossetête ir D. Roth-Behrendt, pastarąją iš mano frakcijos, atlikus didelį darbą – paėmus užsistovėjusį teisės aktą ir padarius jį naudingą, nes šiuo teisės aktu sudaryta galimybė teisę į visuomenės sveikatą įtraukti kaip teisinį pagrindą ir suteikta nauja kryptis, kad galėtume pakloti pamatus siekdami piliečiams užtikrinti saugą ir kokybę, kurią jie visada pasirenka. Dar svarbesnis jų darbo rezultatas – tai, kad galima aiškiai sureguliuoti kilmės valstybių narių, kurios turi sumokėti, ir tų, kuriose gaunamas gydymas, vaidmenį.

Nepaisant to, nemanau, kad turėtume būti patenkinti vien šiuo teisės aktu, veikiau tai turėtų būti daug didesnio žingsnio į priekį pradžia, kad, kaip visada sakė D. Roth-Behrendt, ši direktyva taptų tik formalumas, nes visose valstybėse narėse pasiekiamas kokybės lygis reiškia, jog kiekvienam piliečiui nereikia keltis į kitą šalį.

Šioje kovoje turime pasiekti, kad teisės aktais būtų užtikrinamos piliečių teisės į sveikatos priežiūrą, kurią jie turėtų gauti – į jos teikiamą naudą ir saugą – o ne tik teisė į judumą tarp valstybių narių, kurią piliečiai jau ir taip turi. Sąjungą sukurs tik kokybė, priešingu atveju visi mūsų žingsniai bus labai maži.

  Miroslav Ouzký (ECR). – (CS) Pone pirmininke, tie iš mūsų, kurie jau ilgiau dirbame Europos Parlamente, žinoma, atsiminsime, kaip gimė šis standartas. Ši istorija beveik verta pajuokos. Iš pradžių buvo pateiktas E. Gebhardt pranešimas, kuriuo turėjo būti sudarytos sąlygos laisvam paslaugų judėjimui ES. Dalį pranešimo atskyrėme ir nusprendėme, kad sveikatos priežiūros paslaugos vertos specialaus standarto. Kai Komisija pagaliau pateikė direktyvą, laisvas sveikatos priežiūros paslaugų judėjimas buvo laipsniškai iš jos pašalintas, paliekant tik tą dalį, kurioje aprašoma pacientų teisė laisvai judėti Europos Sąjungoje ieškant sveikatos priežiūros paslaugų.

Tuo noriu pabrėžti, kad mūsų europietiškumas kartais labiau sutelktas į šiuos reklaminius šūkius ir simbolius, negu į praktinių laisvių, kuriomis ES turėtų būti grindžiama, įgyvendinimą. Direktyva sukėlė nemažai konkrečių valstybių narių nuogąstavimų dėl per didelio išnaudojimo ir nacionalinių biudžetų žlugdymo.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad to tikrai nenorėjome, bet tai – teisingas žingsnis ir tikrai žingsnis tinkama linkme. Norėčiau nuoširdžiausiai pasveikinti pranešėjus ir padėkoti jiems už darbą.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Pone pirmininke, labai džiaugiuosi, kad direktyva pagaliau įsigalios. Norėčiau Parlamentui priminti, kad vienu metu atrodė, jog žlugs visas teisėkūros procesas. Manau, kad pranešėjos, derybininkų grupės ir, žinoma, Tarybai pirmininkavusios Belgijos darbas davė rezultatą, kuriuo galime būti labai patenkinti. Labiausiai džiaugiuosi, kad aiškiau apibrėžta valstybių narių teisė riboti gydymą kitoje šalyje. Valstybių narių pateiktame pasiūlyme to nebuvo. Manau, kad dabar turime sprendimą, kuriuo bus sudarytos galimybės atsekti ir patikrinti prašymo gydytis atmetimo procesą. Tai – svarbus žingsnis pirmyn.

Kam konkrečiai mes padedame? Manau, jog padedame 60 000 žmonių, pagal sąrašus laukiančių organų persodinimo. Žinoma, jau priėmėme direktyvą dėl organų persodinimo, bet ši direktyva – kita priemonė, sumažinsianti laukimo laiką. Taip pat padedame milijonams žmonių, sergančių viena iš 30 000 retų ligų. Nuvykę į kitą šalį jie galės gauti tikslingesnį ir geresnės kokybės gydymą.

Vis dėlto nemanau, jog taikant šią direktyvą Europoje suklestės sveikatos turizmas. Manau, jog šio Parlamento kairiųjų reiškiami nuogąstavimai visiškai nepagrįsti. Tai nėra tas klausimas, kuriam turėtume skirti dėmesio.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Pone pirmininke, šis tekstas yra didelio darbo ir derybų rezultatas, tad norėčiau padėkoti J. Bowisui, F. Grossetête ir D. Roth-Behrendt. Tikrai sąžininga pripažinti pasiektą pažangą, nes šiame naujame variante suteikiama daugiau saugos ir paslaugų kokybės garantijų. Nors 7 ir 8 straipsnių formuluotės patobulintos, manau, jog buvo galima daugiau nuveikti užtikrinant didesnę lygybę.

Dauguma pacientų, ypač iš silpnesnių socialinių ir ekonominių grupių, nenori gydytis užsienyje dėl kalbos barjero ir šeimos pagalbos nebuvimo. Didesnes pajamas gaunantys europiečiai su šiomis kliūtimis nesusiduria. Todėl bijau, kad šalyse, kuriose sveikatos priežiūros sistemos visuotinės ir daugiausia nemokamos, naujasis teisės aktas gali būti paskata mažinti investicijas į nacionalines sistemas ir gali prisidėti prie sveikatos priežiūros rinkos turtingiesiems sukūrimo. Nepaisant to, tikiuosi, kad taikant šią direktyvą bus lengviau mažinti sveikatos priežiūros paslaugų lygio skirtumus.

  Mairead McGuinness (PPE). – Pone pirmininke, kaip ir kiti, teigiamai vertinu šias diskusijas, šią direktyvą ir dėkoju mūsų pranešėjai.

Aš šią direktyvą vertinu gal šiek tiek atsargiau nei kai kurie nariai. Manau, jog būtų blogai, jeigu šis Parlamentas paskleistų naujieną, kad nuo dabar tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų srityje viskas gerai. Dar turime daug ką aptarti ir įgyvendinti, kad visa tai veiktų. Ar galiu pacituoti – tikiuosi, kad tai padarysiu tiksliai – paties Komisijos nario žodžius? Jis sakė: „aišku, kad visos valstybės narės privalo investuoti į savo vidaus sveikatos priežiūros sistemas, kad galėtų savo piliečiams suteikti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas“. Matau, kaip jis linktelėjo pritardamas, tad pacitavau teisingai.

Gerai, kad tą žinią galime pasiųsti valstybėms narėms, kurios to nedaro, ir toms, kurios turi ilgus laukiančiųjų sąrašus. Tai pasakytina ir apie mano pačios šalį, Airiją. Tiesa ta, kad žmonės labiau norėtų gydytis arti namų. Štai kodėl Airijoje nuolat protestuojama – ir labai pagrįstai – kad uždaromos vietinės ligoninės ir nebeteikiamos vietinės paslaugos. Be to, ši direktyva gali būti veiksminga, jeigu ji valstybes nares ir jų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus privers įvertinti vietos mastu teikiamas paslaugas ir tobulinti paslaugų teikimą tiems, kuriems jų reikia. Jeigu mūsų piliečiai naudosis šia direktyva jiems suteiktomis teisėmis, valstybės narės šiaip ar taip turės už juos sumokėti.

Apibendrinant pasakytina, kad žmonės pagal Reglamentą Nr. 883/2004 jau turi teisę vykti į kitą valstybę, norėdami ten gauti tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, bet apie tai nežino. Jeigu žinotų, daug daugiau pacientų gydytis vyktų į kitas valstybes. Tad informuokime savo piliečius apie jų teises ir tikėkimės, kad neprireiks vykti į kitą valstybę, tačiau jeigu prireiks, galėsime tai daryti laisvai ir gauti reikiamas paslaugas.

  Edit Herczog (S&D). – (HU) Pone pirmininke, teigiamai vertinu pirmąsias diskusijas, kuriose dalyvauja Tarybai pirmininkaujanti Vengrija. Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad buvo verta šį klausimą aptarti kalbant ne apie Paslaugų direktyvą, nes tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų klausimas turi nemažai savitų ypatumų. Norėčiau pasveikinti pranešėjus, šešėlinius pranešėjus ir galerijoje sėdintį Johną. Vis dėlto itin svarbu nekelti abejonių dėl valstybių narių pareigos teikti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Valstybės narės privalo savo piliečiams teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Labai svarbu patvirtinti, kad ši direktyva yra ne privilegija turtingiesiems, o priemonė teikti geresnes sveikatos priežiūros paslaugas retomis ligomis sergantiems pacientams. Dirbdami vadovavomės būtent šiuo principu. Tai, kad direktyva mums leis geriau pasinaudoti gamtos sąlygomis – taip pat labai svarbus argumentas. Kalbu, pvz., apie Vengrijos SPA centrus, kuriuose tam tikros ligos gali būti išgydomos daug veiksmingiau ir kurie yra nekilnojami. Akivaizdu, kad pas mus turi atvykti būtent pacientai. Šiuo keliu eiti labai svarbu norint, kad ir sveikieji, ir ligoniai – visi Europos piliečiai jaustų: Europos Sąjunga skirta jiems ir jais rūpinasi.

  David Casa (PPE). – (MT) Pone pirmininke, daugelis mūsų mažai dėmesio kreipiame į savo sveikatą, kol ji gera ir mums nereikia medicinos pagalbos. Vis dėlto kai mūsų sveikata tampa nepatikima, savaime pradedame suvokti, kokia ji mums iš tikrųjų svarbi, kaip gyvybiškai svarbu turėti tinkamą sveikatos priežiūros sistemą, ne tik gerą, bet ir našią bei veiksmingą.

Europos Sąjungos piliečiai gali gydytis įvairiose valstybėse narėse, kai jų ligos neįmanoma išgydyti savoje šalyje. Turime nepamiršti, kad tai turėtų būti paskutinė priemonė ir kad jos nereikėtų skatinti, nes šis variantas – pats brangiausias ir, be to, nepraktiškas. Jį turėtume rinktis tik tuo atveju, kai nieko kito nebelieka. Vis dėlto kai taip atsitinka, turime užtikrinti, kad atitinkama biurokratija būtų sumažinta iki mažiausio įmanomo lygio ir kad pagerintume paslaugos prieinamumą ir saugumą.

Be to, valstybėms narėms turi būti suteikta reikiamų priemonių savo sveikatos priežiūros sistemoms apsaugoti ir susidoroti su papildomu srautu iš kitų šalių, kuris jas gali užplūsti. Todėl būtų idealu, jeigu leidimas valstybėms narėms būtų suteikiamas iš anksto. Iš šių aplinkybių akivaizdžiai aiškėja tai, kad dabar taikomos taisyklės nepakankamos – atvirkščiai, jos neaiškios ir nenuoseklios. Vis dėlto, kaip matėme organų donorystės atveju, turime stengtis pateikti tokius sprendimus, kad Europa šioje srityje galėtų daryti pažangą ir savo piliečiams teikti geriausias medicinos paslaugas.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Pone pirmininke, norėčiau su didžiuliu palengvėjimu pripažinti, kad Parlamentas galiausiai pasiekė politinį susitarimą dėl pacientų teisės į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, kurią daugelį metų teisinių procesų pagrindu užtikrino tik Europos Teisingumo Teismas. Džiaugiuosi, kad kompromisiniame šiandienos variante numatytos tokios pat mokėjimo sąlygos, kurias kai kurie iš mūsų prieš septynerius metus siekė įtraukti į Paslaugų direktyvą. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti kolegoms, F. Grossetête ir J. Bowisui, kuriuos sveikinu pasiekus šį priimtiną susitarimą ir parengus svarbias šios teisės įgyvendinimo apsaugos nuostatas. Manau, kad turint teisę į judumą sunkių ligų gydymas visiems europiečiams taps prieinamesnis ir galiausiai visoje ES sumažės operacijų laukimo laikas. Taigi, vienas iš mano asmeninių viso gyvenimo tikslų sveikatos priežiūros srityje įgyvendintas. Norėčiau pridurti, kad tebelieka neišspręsta nemažai klausimų, pvz., internetinių sveikatos priežiūros paslaugų, sveikatos priežiūros darbuotojų judumo ir kiti klausimai.

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE) . – (RO) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti E. Győri, kuriai suteikti dabartiniai įgaliojimai – jai ir Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai linkiu daug sėkmės. Norėčiau pasveikinti visus, prisidėjusius prie šio pranešimo projekto, apie kurį šiandien diskutuojame.

Kaip tikriausiai žinote, Rumunija yra viena iš šalių, padariusių išlygų dėl tam tikrų Taryboje pasiektų kompromisų. Šios išlygos nereiškia, kad Rumunija nepritaria tarpvalstybinei sveikatos priežiūrai. Jos reiškia Rumunijos vyriausybės susirūpinimą finansiniu tarpvalstybinės sveikatos priežiūros stabilumu ir galimu jos mastu, nes, kaip gerai žinote, kai kurios valstybės narės turi labai mažas nacionalines pajamas.

Nepaisant to, investicijos teikia priemonių šiai rizikai sumažinti. Vis dėlto kartu manau, kad reformuoti valstybių narių sveikatos priežiūros sistemas nepaprastai svarbu. Šiuo klausimu manau, kad Europos Komisija turėtų šiose sveikatos priežiūros sistemų reformose aktyviau dalyvauti.

  Christa Klaß (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pacientų judumas – didelis žingsnis piliečiams skirtos Europos linkme, o šiai direktyvai būdinga aiški struktūra. Ji turi ne tik tėvą – J. Bowisą, bet ir motiną – F. Grossetête. Norėčiau jiems labai padėkoti už pastangas.

Ilgai diskutavome, kaip pasirinkti teisingą kelią, ir dabar žinome, kad proveržio dar nepasiekėme. Nepaisant to, turime tvirtą, gerai parengtą pagrindą, kuriuo galime remtis. Padėtis sudėtinga. Visos 27 valstybės narės pradeda nuo skirtingų pozicijų ir sveikatos priežiūros paslaugų struktūros, ir jų draudimo sistemų požiūriu. Išankstinis leidimas atsigulti į ligoninę kitoje valstybėje narėje ir etinių bei moralinių kiekvienos šalies sveikatos priežiūros teisės aktų principų pripažinimas – teisingas būdas. Tai leidžia remti draudimo bendroves bei skatinti nacionalinę atsakomybę ir kartu leidžia visiems piliečiams naudotis kitų valstybių narių teikiamomis paslaugomis.

Tai – didžiulis žingsnis pirmyn, ypač gydant retas ligas. Kiekviena valstybė narė turi skirtingo lygio infrastruktūrą. Nepaisant to, jos visos dabar gali naudotis mokslinių tyrimų rezultatais ir kitur jau esančiais infrastruktūros elementais. Be to, specialistai turės galimybę tobulinti savo gebėjimus, nes didės paklausa – paslaugos bus prieinamos didesniam skaičiui žmonių. Mano regiono, kuris yra arti sienos su Liuksemburgu, Belgija ir Prancūzija, žmonėms tarpvalstybinis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas labai naudingas ir praturtins kasdienį jų gyvenimą.

  José Manuel Fernandes (PPE). – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, šia direktyva suteikiamos teisės, kurias faktiškai jau pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, visiems ES pacientams teikia galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Šiuo pasiūlymu aiškiau išdėstomos ir palengvinamos galimybės naudotis tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis, o kilmės valstybė narė naudosis savo teise į paslaugų kompensavimą. Tai – žingsnis pirmyn integruojant Europą, stiprinant solidarumą ir Europą orientuojant į piliečius.

Laukiančiųjų sąrašai bus trumpesni, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė bus geresnė, vyraus konkurencija ir bus skatinami moksliniai tyrimai. Retoms ligoms teikiama pirmenybė, o diagnostika ir gydymas dabar galės būti atliekami tam tinkamiausioje valstybėje. Ši direktyva skiriama visiems europiečiams, kuriems reikia sveikatos priežiūros paslaugų.

Tad Portugalijos sveikatos apsaugos ministrė visiškai klysta sakydama, kad ši galimybė skirta labiau išsilavinusiems žmonėms, turintiems didesnių finansinių išteklių: taip yra būtent dabar, be direktyvos. Portugalija turi puikią sveikatos priežiūros sistemą ir puikių sveikatos priežiūros specialistų, ji negali likti šio svarbaus projekto užribyje. Šalis turi pasinaudoti šia direktyva dar labiau modernizuodama savo sistemą ir konkuruodama, kad šioje srityje galėtų teikti paslaugas visiems europiečiams, kuriems jų reikia.

Sveikinu nuostabią pranešėją, kuri atliko puikų darbą: F. Grossetête.

  Pirmininkas. – Dabar pradėsime procedūrą „Prašau žodžio“. Sąraše yra 17 žodžio prašiusių žmonių. Kadangi ši priemonė tokia svarbi ir reikšminga, ketinu išklausyti visus, tačiau turite neviršyti vienos minutės, kuriai pasibaigus mikrofonas bus išjungtas.

Norėčiau šios priemonės tėvams, svečių galerijoje sėdinčiam Johnui Bowisui ir dabartinei pranešėjai F. Grossetête, taip pat visiems šešėliniams pranešėjams tiesiog pasakyti: pacientų valdžia tarė žodį; Europos Parlamentas išklausė. Labai ačiū jums visiems.

  Csaba Sógor (PPE). – (HU) Pone pirmininke, aš šioje direktyvoje teigiamai vertinu tai, kad joje aiškiau apibrėžtos pacientų teisės, padarytas galas bekraščiams laukiančiųjų sąrašams ir pasiūlytas sprendimas, ką daryti, kai savoje šalyje nėra specialistų. Esu tikras, kad visi suvokiame naujųjų valstybių narių, turinčių kuklius finansinius pajėgumus, sveikatos priežiūros sistemų padėtį ir joms prijaučiame, taip pat turime įvertinti ir kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimo riziką.

Jeigu balsuosime už, pareikalausime didžiulių papildomų kuklesnes finansines galimybes turinčių valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų administratorių pastangų, tačiau jeigu balsuosime prieš, netiesiogiai užtikrinsime tai, kad pacientų teisės tose pačiose šalyse ir toliau bus įgyvendinamos ribotai. Esu įsitikinęs, kad sugebėsime rasti galimybių suderinti nevienodai aprūpintų valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų administravimą. Pvz., mano šalis, Vengrija, galėtų pasiūlyti konkurencingų balneologijos, fizioterapijos ar odontologijos paslaugų.

  Richard Howitt (S&D). – Pone pirmininke, esu labai susirūpinęs, kad mūsų pakeitimas, kuriuo reikalaujama, kad vienos šalies medicinos priežiūros institucija praneštų savo ES kolegoms, kai sveikatos priežiūros specialistui ketinama kelti drausminę ar baudžiamąją bylą, žlugo komiteto lygmeniu ir nebus pateiktas galutiniam balsavimui dėl šio naujo ES tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teisės akto.

Leiskite pranešti apie Vokietijos gydytojo Danielio Ubani, neteisėtai nužudžiusio mano Kembridžšyro apygardos narį Davidą Gray, kai panaudojo 10 kartų didesnę nuskausminamųjų dozę, negu rekomenduojama, atvejį. Jungtinėje Karalystėje jis išbrauktas iš sąrašų, tačiau Vokietijoje dirba dar ir šiandien.

Byla iškelta ir dr. Marcosui Arieliui Hourmannui, kuris nuteistas už netyčinį nužudymą – jis sąmoningai padarė mirtiną injekciją Ispanijoje, tačiau mano apygardoje, Vakarų Safolko ligoninėje, jis vis dar dirba nelaimingų atsitikimų ir skubių atvejų skyriuje, nors Ispanijai pateikta aiški užklausa apie jo gebėjimą eiti pareigas.

Šie pavyzdžiai rodo, kad Europos teisėje yra didžiulė spraga, teikianti sveikatos priežiūros specialistams, pripažintiems netinkamais eiti pareigas vienoje iš mūsų šalių, galimybę dirbti ir kelti pavojų pacientams kitoje šalyje. Norėčiau paprašyti Komisijos nario paaiškinti, kodėl.

  Krisztina Morvai (NI). – (HU) Pone pirmininke, maloniai prašau Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos atstovų ir Tarybos per šį pusmetį, šiuo šešių mėnesių Vengrijos pirmininkavimo laikotarpiu, į šias diskusijas įtraukti savitas naujųjų valstybių narių, Vengrijos ir kitų pokomunistinių šalių problemas. Kai, pvz., kalbame apie pradedamą taikyti pusiau standartizuotą Europos masto tarpvalstybinę sveikatos priežiūros sistemą, turime nepamiršti paminėti ir to, kad, pvz., Vengrijoje kvalifikuotos ir gerą profesinį pasirengimą įgijusios slaugės dirba už maždaug 250 EUR atlyginimą per mėnesį, o gydytojai dirba už 500–600 EUR. Ar Europos Sąjunga nemano, jog neetiška, nemoralu ir nepriimtina garbinti kažkokią standartizuotą Europos sveikatos priežiūros sistemą nekreipiant dėmesio į algas ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Pone pirmininke, žengiame svarbų žingsnį pirmyn pacientų interesų labui. Šiandien čia apie tai kalbėjo daugelis. Vis dėlto man įsiminė tai, kad dar kartą buvo pabrėžiami nuogąstavimai, jog bus skatinamas medicinos turizmas. Tose kalbose buvo jaučiama baimė, kad pacientai iš šalių, kuriose gyvenimo lygis žemesnis ar mažesnis jų nacionalinis sveikatos priežiūros biudžetas, užkimš gydytojų kabinetus turtingiausiose šalyse ir tai reiškia, kad bus išstumti tų šalių pacientai.

Vis dėlto pagalvokime apie tai. Ši baimė visai nereikalinga. Pacientams išlaidos bus kompensuojamos jų šalyje, o skirtumą turės padengti pats pacientas. Jeigu kainos bus dvigubos ar trigubos, palyginti su taikomomis jų šalyje, pacientai neturės pakankamai pinigų skirtumui padengti. Man nemalonu girdėti, kad vis dar bijome vadinamojo Lenkijos santechniko mito.

  Marina Yannakoudakis (ECR). – Pone pirmininke, neįmanoma pervertinti sveikatos priežiūros ir šios direktyvos svarbos. Ji valstybių narių sveikatos priežiūros sistemoms gali turėti esminių padarinių.

Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad išspręsti ginčai ir nerimą kėlusių sričių klausimai, o rezultatas – tvirta, išsiskirianti direktyva, sustiprinsianti valstybių narių padėtį sveikatos priežiūros srityje.

Iššūkis buvo apsaugoti sveikatos priežiūros sistemų vientisumą kartu suteikiant pacientams daugiau pasirinkimo. Valstybių narių poreikis išsaugoti politinės krypties kontrolę ir jų sveikatos priežiūros paslaugų biudžeto reikalavimai patenkinti įtraukus išankstinio leidimo nuostatą ir tai, kad valstybės narės pasirinks, kurios paslaugos bus teikiamos.

E. sveikatos klausimas taip pat išspręstas labai protingai – jo galimybė numatyta siekiant suteikti lankstumo, o valstybės narės gali jį plėtoti, jeigu nori ir kada nori.

Apskritai prieš mus guli dokumentas, kuriuo užtikrinama valstybių narių autonomija tvarkyti savo sveikatos priežiūros sistemas, kartu pacientams suteikiant geriausias paslaugas. Sveikinu pranešėją ir Johną Bowisą už gerai atliktą darbą.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Pone pirmininke, jūs dosniai suteikėte kiekvienam galimybę kalbėti. Todėl laikysiuosi tvarkos ir kalbėsiu tik vieną minutę.

Tai buvo labai įdomios diskusijos ir man asmeniškai labai pamokančios. Labiausiai džiaugiuosi, kad Europos Sąjunga teikia pirmenybę pacientams, nesvarbu, ar jie turtingi, ar nepasiturintys. Be to, mūsų pacientams bus labai naudinga tai, kad informacija kiekvienoje šalyje bus teikiama vienoje vietoje. Šia direktyva taip pat bus daromas spaudimas visoms valstybėms teikti aukštos kokybės paslaugas, nes priešingu atveju mūsų piliečiai norės vykti į kitą šalį, kurioje ta paslauga teikiama. Galiausiai, apie e. sveikatą pasakyta nedaug, bet tai – irgi labai svarbus išteklius ir šia tema ateityje išgirsime daugiau.

  Csaba Sándor Tabajdi (S&D). – (HU) Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary J. Dalli, sveikinu pranešėją F. Grossetête parengus šį puikų pranešimą. Norėčiau pabrėžti keturis jo elementus. Pirmiausia, sukurti nacionalinius kontaktinius centrus itin svarbu norint gauti informaciją – t. y. svarbu, kad informaciją gautų pacientai. Būtina tiksliai žinoti, kada gydymui turėtų būti taikomas išankstinis leidimas. Retų ligų atveju tai labai svarbu. Taip pat itin svarbu, kad apskritai negalima iš pacientų reikalauti mokėti iš anksto. Galiausiai norėčiau išskirti sveikatos priežiūrą pasienio regionuose, itin svarbią Vengrijai ir Vidurio Europai, taip pat palei Vokietijos-Austrijos sieną, Vengrijos-Slovakijos ar Vengrijos-Rumunijos sieną teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas – ten kalbinės ribos nevisiškai sutampa su valstybių sienomis ir yra daug nepakankamai išvystytų, perteklinių ir neišnaudotų sveikatos priežiūros pajėgumų, o kalbos barjero nėra. Dar kartą prašau priimti mano sveikinimus.

  Petru Constantin Luhan (PPE). – (RO) Pone pirmininke, suteikti galimybę naudotis tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis – būtina sąlyga norint, kad pacientams būtų prieinamas geriausias įmanomas gydymas. Tai galima įgyvendinti apibrėžiant kuo aiškesnes ir praktiškesnes taisykles. Pacientų teises, įgyvendinamas pirmiausia teikiant informaciją ir bendradarbiaujant valstybėms narėms, galima geriau ginti parengiant e. sveikatos sistemą ir skleidžiant informaciją apie tarpvalstybinę sveikatos priežiūrą.

Vykdant reklamines kampanijas ir jas papildant tarpvalstybinio bendradarbiavimo programomis, pacientams gali būti teikiama tiek informacijos, kad jie galėtų naudotis sistema pagal patvirtintas nuostatas ir būtų kuo mažiau piktnaudžiavimo atvejų. Štai kodėl manome, kad e. sveikata ir veiksmingas tarpvalstybinių sveikatos priežiūros sistemų skatinimas – būtini elementai norint įgyvendinti direktyvos rekomendacijas.

PIRMININKAVO: MIGUEL ANGEL MARTÍNEZ MARTÍNEZ
Pirmininko pavaduotojas

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Sveikinu visus pranešėjus šio svarbaus dokumento sukūrimo proga. Šiuo metu žmonėms kyla daug neaiškumų dėl galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kompensacijų už suteiktas paslaugas, atsakomybės už klinikinę priežiūrą, po gydymo. Vienoje valstybėje narėje išrašyti vaistų receptai ne visada pripažįstami kitose šalyse. Ši direktyva yra labai reikalinga mūsų žmonėms, nes šiuo metu taikoma sistema yra paini, o gauti tinkamą informaciją yra sudėtinga. Be to, mokslo pažanga yra labai nevienoda, todėl ši direktyva suteiktų galimybę pacientams gauti tinkamą gydymą kitoje valstybėje narėje, jei jis neteikiamas pacientui. Tai leistų pacientams realiai pasinaudoti bendros rinkos teikiamais privalumais ir turėtų teigiamą poveikį kiekvienos valstybės narės sveikatos priežiūros sistemos teisingesnei reformai ateityje.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ši priemonė tikrai visa apimanti, o pranešėja ir tie, kurie padėjo ją užbaigti, verti širdingų mūsų sveikinimų.

Tarpvalstybinė sveikatos priežiūra reiškia, kad pralaužiamos sienos ir pacientams suteikiama pasirinkimo laisvė, visiškai atitinkanti Europos Sąjungai būdingą judėjimo laisvę. Šis sveikatos srities judumas dabar pripažįstamas ir retų, ir itin siauros specializacijos gydymo reikalaujančių ligų atveju, kai reikia skubiai reaguoti.

Laiku suteiktos tinkamos paslaugos leidžia įtvirtinti teisę: teisę į sveikatą. Sveikatos priežiūros paslaugos tampa elektroninės ir tai sumažins Europos Sąjungos piliečiams prieinamo gydymo skirtumus. Ilguoju laikotarpiu ši priemonė netgi gali virsti tam tikros Europos akreditacijos, kuria būtų užtikrinami aukšti technologiniai ir asmeniniai standartai, ištakomis.

  Olga Sehnalová (S&D). – (CS) Pone pirmininke, kompromisinio direktyvos projekto tikslas, suformuluotas po dvejus metus trukusių diskusijų – daugiausia užtikrinti pacientams teisinį tikrumą tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atvejais. Tai, žinoma, teigiamas rezultatas. Vis dėlto iš sudėtingų diskusijų paaiškėjo ne tik įvairių valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų skirtumai, bet ir skirtingos finansinės sąlygos, kuriomis sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos Europos piliečiams. Šios problemos opumą rodo ir tai, kad dabar Čekijos ligoninėse nusivylę gydytojai masiškai išeina iš darbo. Šio reiškinio aplinkybės apima ir riziką arba netikrumą dėl direktyvos poveikio, pvz., dėl sveikatos turistų, ieškančių aukštos kokybės, bet pigesnių sveikatos priežiūros paslaugų. Tik laikas parodys, ar tai bus neesminis reiškinys ir tai, ar neabejotinai teigiamas direktyvos poveikis bus didesnis.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, norėčiau pasveikinti savo kolegę pranešėją F. Grossetête ir šios direktyvos tėvą Johną Bowisą atlikus didžiulį darbą rengiant šią direktyvą, kurios tikslas – saugios ir aukštos kokybės tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos.

Norėčiau aiškiai pabrėžti, kad šio teisės akto reikia, nes iki šiol pacientų gydymo užsienyje tvarka buvo neaiški, o tai pacientams keldavo netikrumą, ypač sunkių ligų atvejais. Džiaugiuosi, kad į teisės aktą įtrauktos specialios priemonės būtent šiems pacientams.

Pritariu pranešėjos pozicijai – ji pabrėžia, kad ši teisinė tvarka parengta pacientams, kuriems jos reikia, o ne tik tiems, kurie gali už tai sumokėti. Todėl šis teisės aktas yra svarbus žingsnis pacientų judumo Europos Sąjungoje linkme. Susitarimas su Taryba reiškia valstybių narių ir Europos Parlamento pozicijų pusiausvyrą ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, iki šiol tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui Europoje poveikį darė įvairūs apribojimai, susiję su ilgu laukimo laiku, sudėtinga kompensacijų sistema ir sunkumais tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų atveju nustatant atsakomybę už klinikinę priežiūrą po gydymo.

Direktyva, dėl kurios Europos Parlamentas rengiasi balsuoti – svarbus žingsnis į priekį, nes ja šie administraciniai klausimai aiškiai išdėstomi ir pagerinamas valstybių narių bendradarbiavimas, kartu gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugos standartus.

Įrengus nacionalinius kontaktinius centrus, pacientai galės sužinoti apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą kitoje ES valstybėje, išsiaiškinti administracines procedūras, sužinoti apie skundus ir apeliaciją. Ši galimybė grindžiama jau ne gebėjimu sumokėti, o tikra teise į geresne informacija grindžiamą pasirinkimą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Sveikinimai pranešėjui ir visiems, kas prisidėjo prie šito svarbaus dokumento. Tai buvo labai ilgas kelias iki galutinio sutarimo. Atrodytų, tai visiems priimtinas dokumentas, tačiau randasi šioje vietoje tam tikrų skeptikų dėl galbūt nevienodų paslaugų įkainių ar per didelių biurokratinių reikalavimų baiminimosi, galimo medicininio turizmo, tačiau, mano nuomone, direktyvoje tikrai yra subalansuoti mechanizmai kaip išvengti galimo neigiamo poveikio šito dokumento. Bet visgi svarbiausia yra sudaryti sąlygas pacientų judumui, sudaryti galimybę būti Europos Sąjungos piliečiu, t. y. laisvai judant Europos Sąjungoje taip pat patogiai gauti ir paslaugas, tai yra svarbiausias dalykas. Kas atgrasytų nuo naudojimosi šia galimybe – kalbos barjeras ir informacijos stygius, todėl planuojami kurti kontaktiniai centrai suteiks pacientams visą reikiamą informaciją, daugiau aiškumo, pasitikėjimo ir rūpinimosi savimi. Sveikata svarbi kiekvienam iš mūsų ir bendros sutelktos pajėgos tik užtikrina ėjimą į priekį šia linkme.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, mes diskutuojame apie direktyvą, kuria iš tikrųjų išsprendžiama naudojimosi sveikatos priežiūros paslaugomis kitose valstybėse narėse problema. Šiomis paslaugomis naudojamasi jau dabar. Tačiau direktyvoje suderinamos ir reglamentuojamos naudojimosi šiomis paslaugomis sąlygos. Sutinku su savo kolegų narių teiginiais apie tai, kad sveikatos priežiūros paslaugos turi būti aukšto lygio ir turi būti prieinamos piliečiams arti jų gyvenamosios vietos. Nepaisant to, dažnai turime naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis kitose valstybėse narėse, ypač kai reikia gydyti retas ligas ir taikyti naujus gydymo metodus.

Be to, teigiamai vertinu tai, kad specialiai paminėtos sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos išnaudojant karštas versmes ir taip pat SPA centruose. Naudodamiesi šiomis paslaugomis galime pagerinti daugelio ligų prevenciją ir gydymą mažomis sąnaudomis, o tai gali būti labai svarbu mūsų draudimo fondų „sveikatai“.

Raginu jus, Komisijos nary, suteikti tikrą paramą šiai iniciatyvai – šioms paslaugoms skatinti.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE). – (PT) Pone pirmininke, ponia E. Győri, Komisijos nary, šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, kaip pagerinti saugių ir aukštos kokybės tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, o valstybės narės skatinamos bendradarbiauti, kartu visapusiškai atsižvelgiant į nacionalines jurisdikcijas.

Joje įtvirtintos pagrindinės vertybės – visuotinumas, geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, lygybė ir solidarumas. Direktyva akivaizdžiai naudinga pacientams, ypač sergantiems retomis ir sudėtingomis ligomis, nes jiems taps prieinami žinių centrai, kurių specializacija gydyti ligas, kuriomis šie pacientai serga.

Ši direktyva – dar vienas pavyzdys, kaip Europa tarnauja savo piliečiams. Mes visi verti sveikinimų, ypač Komisija, Taryba ir mūsų kolegė F. Grossetête, nes atlikome puikų darbą ir pagaliau parengėme šią direktyvą …

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Antigoni Papadopoulou (S&D). – (EL) Pone pirmininke, tarpvalstybinė sveikatos priežiūra yra šių dienų būtinybė. Šia direktyva Europai sudaromos tokios sąlygos, kai medicinos sektoriuje nebelieka sienų. Sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys pacientai dabar galės gauti specialistų pagalbą, jie turės daugiau judumo galimybių ir galės gauti išsamesnę informaciją kontaktiniuose centruose, turės infrastruktūrą, kuria naudojantis bus be vargo padengiamos jų išlaidos. Naująja Bendrijos direktyva sukuriami nauji iššūkiai, daromas spaudimas modernizuoti 27 Europos Sąjungos valstybių narių nacionalines sveikatos priežiūros sistemas ir neabejotinai atsiranda poreikis nuolat plėtoti visų 27 Europos Sąjungos valstybių narių medicinos sistemų tinklus ir bendradarbiavimą, siekiant keistis geriausia patirtimi, skatinti e. sveikatą ir visam laikui pagerinti tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų lygį. Tai – iššūkis, kurį turime įveikti ...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  John Dalli, Komisijos narys. – Pone pirmininke, leiskite dar kartą pasveikinti Parlamentą pasiekus svarbų rezultatą – išvadą dėl šios direktyvos. Labai džiaugiuosi matydamas, kad ši direktyva priimama.

Turiu pasakyti, jog negaliu sutikti su išvada, kad šia iniciatyva skatinamas sveikatos turizmas ar draudimo bendrovėms sudaromos galimybės mažinti išlaidas. Tai – veikiau patikinimas, kad piliečiai, kuriems reikia sveikatos priežiūros paslaugų, galės lengviau jas gauti, jie bus išlaisvinti iš biurokratinių pančių, kurie kartais užkerta galimybę šiomis paslaugomis naudotis.

Manau, jog direktyva – tikras proveržis pacientams ir lūžis siekiant įtvirtinti sveikatos Europą. Turiu sutikti su D. Roth-Behrendt, M. McGuinness ir kitais, kad tai turėtų būti paskata valstybėms narėms investuoti į savo sveikatos priežiūros sistemas, nes, kaip daug kartų viešai sakiau kalbėdamas apie šią direktyvą, nenorime savo piliečių paversti klajokliais. Norime, kad piliečiai savo šalyje gautų geriausią įmanomą gydymą.

Priėmus šią direktyvą pacientų teisės į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas dabar bus įtvirtintos ES teisės aktuose, tačiau mūsų darbas tuo nebaigiamas. Čia užsimenu apie A. Parvanovos klausimą apie galimus atskirus pasiūlymus sąveikumo tema. Turiu pasakyti, kad sąveikumas būtinas ir siekiant, kad ši iniciatyva, ši direktyva veiktų, kad ją būtų įmanoma įgyvendinti, nes nematau, kaip galėtume šią direktyvą tikrai gerai įgyvendinti be tinkamos sąveikios e. sveikatos sistemos. Sąveikumas taip pat labai svarbus didinant sveikatos priežiūros paslaugų vienodumą ir gerinant jų tvarumą.

Dabar laukiu bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis, kad matyčiau, kaip ši direktyva tinkamai įgyvendinama ir įtvirtinama visoje ES. Siekiant užtikrinti, kad sveikatos priežiūros sistemų dalyviai Europoje tikrai bendradarbiautų, reikia dar daug nuveikti ir Europos, ir valstybių narių lygmeniu. Galite pasitikėti, kad šiam iššūkiui skirsiu visą savo ryžtą ir energiją.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – (HU) Pone pirmininke, Komisijos nary, gerbiami nariai, pone J. Bowisai, labai ačiū už šias vaisingas diskusijas. Manau, kad jose buvo gerai atskleisti aspektai, kuriuos diskusijų dalyviams ir Taryboje, ir Parlamente pastaruosius keletą metų buvo sunkiausia sureguliuoti, ir labai džiaugiuosi galėdamas pažymėti, kad didžioji narių dauguma sutaria.

Taip, šia direktyva bus sukurta aiškesnė padėtis ir skaidresnė sistema, naudinga Europos piliečiams. Kaip taps akivaizdu per rytoj vyksiantį programos pristatymą, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija savo programoje didžiausią pirmenybę ketina teikti žmonėms. Tapo aišku ir tai, kad mūsų sukurtas dalykas nėra tobulas. Dar yra vietos tolesniems darbams, kaip ką tik minėjo J. Dalli.

Mano nuomone, diskusija apie bendrąją rinką, apie Paslaugų direktyvą ir apie jų abiejų ryšį su pacientų teisėmis buvo labai įdomi. Manau, jog labai protingai nuspręsta šio klausimo nepradėti gvildenti paslaugų požiūriu, nes visi prisimena, kokį sąmyšį sukėlė pirmą kartą priimta Paslaugų direktyva. Rengiant šią direktyvą pasitelkti pacientų teisių aspektą buvo teisingas žingsnis. Juo bus užtikrinta pacientų judėjimo laisvė, o tai leis pacientams vis tiek tinkamu laiku gauti geresnės kokybės paslaugas. Todėl manau, kad, nors ir taikydami kitokį metodą, savo tikslą pasiekėme. Labai svarbu tai, kad šia direktyva bus įtvirtinta ne tik laisvė pasirinkti, bet ir vienodų galimybių principai, teisė į geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, lygybė ir solidarumas, būtent tai, ką minėjau anksčiau.

Pone pirmininke, gerbiami nariai, labai džiaugiuosi matydama, kaip ši direktyva kuriama pirmininkaujant Vengrijai. Tačiau garbę reikia atiduoti ne mums, bet mūsų pirmtakams, Belgijai ir Ispanijai, taip pat šio Parlamento nariams. Esu dėkinga, kad puikus Tarybos ir Parlamento bendradarbiavimas buvo toks naudingas Europos piliečiams.

  Pirmininkas. – Aš, žinoma, pasinaudodamas šia galimybe norėčiau pasveikinti F. Grossetête už puikų jos ir įvairių frakcijų šešėlinių pranešėjų darbą tokia opia ir labai sudėtinga tema ir manau, kad apie jį turėtume plačiai skelbti, nes tai vienas iš dalykų, kuris tikrai pasieks visus 27 valstybių narių piliečius. Sveikinu, ponia F. Grossetête.

  Françoise Grossetête, pranešėja. – (FR) Pone pirmininke, visiškai pritariu jūsų požiūriui ir pirmiausia norėčiau padėkoti daugeliui šioje diskusijoje kalbėjusių narių, pritarusių šiai direktyvai. Dar kartą norėčiau padėkoti kiekvienos frakcijos šešėliniams pranešėjams – matau D. Roth-Behrendt, bet galvoju apie visus kolegas narius ir negaliu jų visų paminėti. Noriu jiems padėkoti, nes jie visi buvo aktyvūs ir daug prisidėjo prie pastangų pasiekti šį politinį gruodžio 21 d. susitarimą su Taryba, kuris bus sėkmingai užbaigtas rytoj.

Kolegoms nariams, be kitų dalykų, išreiškusiems abejonių dėl medicinos turizmo, sakau: „Ne! Mes tuo pasirūpiname“. Direktyvoje valstybėms narėms numatyta apsaugos išlyga ir joms sudarytos sąlygos kontroliuoti savo sveikatos priežiūros paslaugų ir infrastruktūros planavimą, būtent siekiant užkirsti kelią medicinos turizmui.

Manantiems, kad ši direktyva nepakankamai plataus užmojo, sakau: „Jūs esate teisūs, aš irgi norėjau, kad ji būtų radikalesnė“. Vis dėlto šiandien turime įvertinti, kad tai – tik pirmasis šios direktyvos etapas, ir matau, kad Komisijos narys J. Dalli, kuris mums šiuo klausimu daug padėjo, su manimi sutinka.

Svarbiausia, mes kartu užtikrinsime, kad ši direktyva būtų kuo geresnėmis sąlygomis perkeliama į nacionalinę teisę. Po 30 mėnesių šią direktyvą bus pradėta taikyti ir visi valstybėse narėse turėsime akylai stebėti, kad ja tikrai būtų ginamos pacientų teisės.

Baigdamas pasakysiu, kad rytojaus balsavimas tiesiog būtinas. Tikiuosi, jog užtikrinsite, kad ši direktyva būtų sėkmingai įgyvendinta, nes ta sėkmė bus dovana pacientams – galiausiai pripažinsime pacientų teises į aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj 12.00 val.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  János Áder (PPE), raštu. – (HU) Per diskusijas komitete dėl direktyvos dėl tarpvalstybinių pacientų teisių projekto nedaugelis narių, kaip mano kolega Peter Liese, matė ne šio teisės akto pavojus, o jo teikiamas galimybes. Mes, vengrai, pritariame jo nuomonei. Nors dabar padarytas kompromisas, kurį galima laikyti solidžiu pacientų teisių ir valstybių narių nuogąstavimų kompromisu, labai skiriasi nuo ankstesnio pranešimo projekto, tos galimybės lieka. Galėtume sakyti, kad tai – mažas žingsnis teisinga linkme. Kokios tai galimybės? Nors anksčiau daugelis įsivaizdavo staigų nerealiai gausų užsienio pacientų antplūdį ir nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų žlugimą, mano nuomone, iš tikrųjų mums tai yra galimybė ateityje geriau pasinaudoti natūraliais savo šalies pranašumais. Čia kalbu ne tik apie mūsų gydomuosius vandenis, bet ir apie mūsų geografinę padėtį ir kvalifikuotos darbo jėgos kainą. Sveikatos priežiūros darbuotojai pagaliau turės galimybę geriau išnaudoti savo profesinius įgūdžius ir bet kokius galimus perteklinius pajėgumus. Tuo pasinaudos ir pacientai, kurie kitose valstybėse narėse turės nekliudomą galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, dėl tam tikrų natūralių sąlygų neišplėtotomis jų šalyje. Taigi, naudos turės ir sveikatos priežiūros darbuotojai, ir pacientai, tačiau valstybės narės dėl daugelio direktyvoje numatytų apribojimų irgi gali nurimti. Sveikinu pranešėją ir visus prie šios sėkmės prisidėjusius kolegas narius.

  Giovanni Collino (PPE), raštu. – (IT) Jeigu norime užbaigti kurti sveikatos priežiūros vidaus rinką, standartizuojant Europos sveikatos priežiūros sistemą reikės atsižvelgti į teikiamų paslaugų kokybę, kuri turi būti panaši visų 27 valstybių narių piliečiams, nepaisant jų turtinės padėties ir galimybių sumokėti.

Raginu Pirmininką ir kolegas narius užtikrinti, kad Europos intervencija nesibaigtų direktyvos priėmimu, bet kad pirmiausia būtų raginama imtis veiksmų vietos lygmeniu siekiant šią priemonę įgyvendinti konkrečiose valstybėse.

Ne mažiau svarbu patvirtinti visas tarpvalstybines priemones, reikalingas, kad visa sistema veiktų. Pvz., tokiam pasienio regionui kaip Friulis-Venecija Džiulija reikia deramos duomenų rinkimo sistemos, kad būtų optimizuotas bendradarbiavimas ir valstybės teritorijoje, – ypač dabar, kai Italijoje greitai įsivyraus fiskalinis federalizmas, – ir su pasienio teritorijomis, pvz., su tam tikrais kaimyniniais Slovėnijos regionais, su kuriais jau kurį laiką plėtojame konstruktyvų dialogą apie sveikatos priežiūros paslaugų valdymą.

Taip pat turime užtikrinti, kad personalas, kurio pacientai ir gebėjimai turi įgyti vis didesnį tarptautinį mastą, būtų kuo geriau pasirengęs, nes dabartinis scenarijus jau nėra vien europinis.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Po ilgo proceso šiandien priėmėme direktyvos dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo tekstą. Tai – Parlamento sėkmė, tačiau svarbiausia, kad tai – paslaugų naudotojų sėkmė. Pagal naująją teisinę sistemą bet kurios valstybės narės piliečiai galės gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jas gautų savo šalyje. Toks judumas leis pacientams visiškai teisėtai išvengti nacionalinių laukiančiųjų sąrašų ir pasinaudoti medicinos paslaugomis, teikiamomis kitose Europos šalyse. Taip bus atvertas kelias specializuotis, ypač retų patologijų srityje, kad sveikatos priežiūros paslaugų nebereikėtų būtinai teikti vietos mastu, o jas būtų galima teikti ten, kur specializuojamasi gydyti tam tikrais būdais. Tuo siekiame ne skatinti medicinos turizmą, o veikiau užtikrinti visapusišką europiečių judumą Europoje vienodomis sąlygomis, o tai reiškia, kad nuo dabar visi galime nuspręsti ieškoti gydymo ten, kur jis gali būti greičiausias, veiksmingiausias ir aukščiausios kokybės, ir kilmės valstybė narė mums privalo atlyginti išlaidas tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jos būtų atlyginamos, jeigu sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos ten.

  Lena Kolarska-Bobińska (PPE), raštu. – (PL) „Pacientų be sienų“ direktyvos įsigaliojimas – didelė galimybė visiems Europos Sąjungos pacientams, tačiau pirmiausia pacientams iš mažiau išsivysčiusių šalių, kuriose sveikatos priežiūros paslaugos galėtų būti daug geresnės. Šiems pacientams gydymas kitoje šalyje bus prieinamesnis negu dabar. Taip pat viliamasi, kad naujosiomis priemonėmis bus skatinami nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų pokyčiai. Tai visų pirma pasakytina apie siekį sutrumpinti ilgus pacientų, laukiančių tam tikro stacionaraus gydymo, sąrašus. Rizika, kad pacientų srautas pajudės į ligonines kitose šalyse, privers priimti administracinius sprendimus dėl geriausio ligoninių lovų ir procedūrų panaudojimo šalyse, kuriose laukiančiųjų eilės ilgiausios. Pareiga kiekvienoje ES valstybėje narėje įkurti kontaktinius centrus svarbi pacientams. Taip jiems bus teikiama daugiau informacijos apie gydymo kitoje šalyje galimybes ir apie kitų šalių ligoninių patirtį gydant retas arba labai sunkias ligas. Kai naujasis teisės aktas įsigalios, bus svarbu visapusiškai stebėti jo poveikį ir jo įtaką paslaugų kokybės gerinimui ir paslaugų prieinamumui įvairioms pacientų grupėms įvairiuose Europos regionuose. Itin svarbu bus surinkti informaciją apie tai, kas šiomis paslaugomis naudojasi – tik geriau informuotos ir pasiturinčios socialinės grupės, ar visi, kuriems reikia gydymo.

  Alajos Mészáros (PPE), raštu. – (HU) Laisvas darbo jėgos judėjimas ir turizmo plėtra verčia spręsti tarpvalstybinės sveikatos priežiūros problemas. Paslaugų prieinamumo ir kompensavimo taisyklės turi būti aiškios ir gerai žinomos valstybių narių piliečiams. Tikslas – kad piliečiai galėtų be išankstinio leidimo bet kurioje valstybėje narėje naudotis tomis ambulatorinėmis ir stacionariomis gydymo paslaugomis, kuriomis jie gali naudotis ir savo valstybėje narėje, ir kad jiems pagal jų šalies sistemą būtų kompensuojamos tam tikro nurodyto dydžio išlaidos. Galimo piktnaudžiavimo rizika – kalbu apie „medicinos turizmą“ – šiuo atveju neturi būti kliūtis, tačiau, žinoma, turime padaryti viską, ką galime, kad ji būtų kuo mažesnė.

Turiu pabrėžti, kad pasiūlymas susijęs su pacientų judumu Europos Sąjungoje, o ne su „laisvu paslaugų judėjimu“. Reikia pažymėti, kad gerai sukurta sistema irgi gali teikti papildomą vertę, kai išnaudojami nepanaudoti pajėgumai ir vengiama logistinių nuostolių. Kai kuriais atvejais greita tarpvalstybinė medicinos pagalba gali išgelbėti žmonių gyvybę. Svarbus papildomas aspektas – tarpvalstybinė sveikatos priežiūra didelę reikšmę turi ir tada, kai tinkamas tam tikros ligos gydymas vienoje valstybėje narėje neteikiamas, o kitoje jis teikiamas. Manau, kad pasiūlymas yra suderintas ir atspindi valstybių narių išlygų ir Europos Parlamento užmojų kompromisą.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – (RO) Šiuo metu tarpvalstybinės sveikatos priežiūros prieinamumo, kompensacijų ir atsakomybės už klinikinę priežiūrą po gydymo klausimai labai neapibrėžti. Pagal direktyvą visi pacientai, ne tik geriausiai informuoti ar turtingiausi, sveikatos priežiūros srityje galės naudotis teisėmis, kurias savo sprendimais bėgant metams pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Valstybės narės tebėra visapusiškai atsakingos už socialinės apsaugos sistemų organizavimą ir administravimą. Pasiūlymas susijęs su pacientais ir jų judumu ES, o ne su laisvu paslaugų judėjimu. Direktyvoje numatytas valstybių narių bendradarbiavimas, ypač siekiant pripažinti kitoje valstybėje narėje suteiktas medicinines rekomendacijas (gydymo būdus, vaistų receptus ir kt.), e. sveikatą ir aukštųjų technologijų analizes. Informacijos tinklas, kuris bus sukurtas įsteigus nacionalinius kontaktinius centrus, padės visuomenei gauti šią informaciją. Beje, Rumunijos institucijos privalo užtikrinti, kad jų piliečiai turėtų galimybę gauti informaciją. Priėmus šį pranešimą bus lengviau užtikrinti gerą pacientų teisių į geriausią gydymą Europos Sąjungoje ir nacionalinės socialinės apsaugos sistemos finansinio tvarumo apsaugos pusiausvyrą.

  Bernadette Vergnaud (S&D), raštu. – (FR) Palyginti su pradiniu Komisijos pasiūlymu, kuriuo, remiantis į rinką orientuotu požiūriu, sudarytos geresnės sąlygos pacientų judumui, teigiamai vertinu pažangą, kurią atspindi šis susitarimas. Siekiant apsaugoti mūsų socialinės apsaugos sistemas, buvo būtina iš naujo nustatyti išankstinio leidimo sistemą, taikytiną stacionariam arba brangiam gydymui. Panašiai norint užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybių narių prerogatyvų organizuoti savo visuomenės sveikatos priežiūros sistemas, teko įtraukti nuorodą į Sutarties 168 straipsnį. Galiausiai pagirtina pažanga padaryta bendradarbiavimo ir pacientų informavimo srityse.

Vis dėlto dar esama nemažų trūkumų: nepakankamai atsižvelgta į specialistų judumą, medicinos demografiją ir senėjančią visuomenę. Kitais teisės aktų pasiūlymais, ypač pasiūlymu dėl profesinių kvalifikacijų, ši padėtis turėtų būti ištaisyta ir tuose pasiūlymuose bus svarbu patvirtinti, kad sveikata yra savitų ypatumų turinti sritis ir kad ji yra ne vien rinkos jėgų valdoma biržos prekė, bet veikiau – brangiausias piliečių turtas.

Priedas – Komisijos nuomonė

Pakeitimai:

Tiesiogiai priimtini: 107 pakeitimai (visas tekstas, paketas Nr. 1, kompromisinis pakeitimas). Komisija pasisako už tai, kad teisės aktų leidėjai priimtų kompromisinį tekstą.

14. Europos iniciatyva dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų – Astmos inhaliatoriai (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas yra, turiu pasakyti, keista bendra diskusija šia tema:

– M. Matias pranešimas Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu dėl Europos iniciatyvos dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų (2010/2084 (INI)) (A7-0366/2010) ir

– E. Mazzoni žodinis klausimas Peticijų komiteto vardu dėl astmos inhaliatorių (O-0182/2010 – B7-0666/2010).

  Marisa Matias, pranešėja. – (PT) Pone pirmininke, norėčiau iš pradžių pateikti, mano nuomone, aiškų pavyzdį, rodantį šios iniciatyvos būtinumą. Pradėjome dirbti Parlamente lygiai prieš šešis mėnesius: praėjo šeši mėnesiai nuo pranešimo rengimo pradžios iki balsavimo laiko, ir per šį laikotarpį daugiau kaip 700 000 žmonių išsivystė Alzheimerio liga ar kokia nors kita demencijos atmaina. Šis pavyzdys rodo, kaip svarbu ir kaip skubiai reikia imtis veiksmų šioje srityje. Todėl Komisijos komunikatas yra parengtas laiku.

Į visus Alzheimerio liga ir kitomis demencijos atmainomis sergančius žmones Europoje turi būti žvelgiama vienodai. Iš viso daugiau nei 7 milijonai žmonių serga Alzheimerio liga ir beveik 10 milijonų kenčia dėl demencijos atmainų.

Jei kalbėtume apie skaičius, tai atitiktų vidutinio dydžio šalies mastą. Negalime diskriminuoti ligos lygiai taip pat, kaip negalime diskriminuoti šalies. Turime taikyti vienodą požiūrį į jas visas. Būtent dėl šios priežasties reikia skubiai imtis veiksmų keliose srityse. Remdamiesi tyrimų duomenimis, žinome, kad šia liga sergančių žmonių skaičius padvigubėja kas 20 metų.

Žinome, kad, tiriant vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių grupę, pacientų skaičius padvigubėja kas ketverius metus – būtent todėl turime tirti šios problemos priežastis, atrasti priežastis, nes nėra jokio kito būdo, kaip imtis veiksmų problemai spręsti, jei nesukaupsime vertingų žinių apie šį reiškinį. Norėdami pasiekti šį tikslą, turime atlikti daugiau mokslinių tyrimų, daugiau bendradarbiauti ir kaupti daugiau epidemiologinių duomenų.

Mums reikia daugiau žinoti apie tai, kaip imtis prevencijos ir rizikos veiksnių kontroliavimo veiksmų. Mums reikia, kad liga būtų diagnozuojama anksti, reikia specialios priežiūros paslaugų, taip pat turime rengti slaugytojus. Turime paremti šeimas ir neniekinti ligonių, turime suteikti jiems teises ir užtikrinti jų orumą. Reikia, kad visos šalys turėtų nacionalinius veiksmų planus ir tada galėtume bendradarbiauti Europos lygmeniu. Turime kovoti su nelygybe tarp valstybių narių ir valstybių narių viduje. Negalime sutikti, kad turėtų būti pirmosios ir antrosios klasės pacientai: jie visi turi būti lygūs, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos ar bet kokio kito kriterijaus.

Todėl, pone pirmininke, ypač svarbu, kad mūsų sveikatos priežiūros paslaugos apimtų kuo daugiau žmonių. Negalime vengti kalbėti apie šiuos skubius poreikius vien dėl to, kad mus ištiko krizė, ir visada kalbame apie su liga susijusias išlaidas. Socialinės ir ekonominės išlaidos, nepavykus susidoroti su šia problema, yra daug, gerokai didesnės už tas, kurių reikėtų problemai spręsti. Todėl turime imtis šios problemos ir investuoti – investuoti į žmones; investuoti, kaip sakiau, į prevenciją, į paramą šeimoms ir slaugytojams, apie kuriuos dažnai pamirštama.

Žinome, kad kiekvienam Alzheimerio liga sergančiam asmeniui reikia trijų žmonių, kurie juo rūpintųsi. Alzheimerio liga sergantis žmogus nė vienos valandos negali išbūti be pagalbininkų. Tai mums turėtų būti pamoka: nebegalime ir toliau nejungti valstybių narių veiksmų, kuriais siekiama spręsti šią problemą; nebegalime apsieiti be bendradarbiavimo ir, be to, bendradarbiavimo solidarumo pagrindu.

Todėl norėčiau pasakyti štai ką: kalbant bendradarbiavimo tema, visi žinome, kad šio darbo neįmanoma atlikti atskirai, taip pat ir čia, Parlamente, jo buvo imtasi bendradarbiaujant su visais šešėliniais pranešėjais iš visų frakcijų; sulaukta paramos iš trijų moterų, padėjusių man Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, mano frakcijoje ir mano delegacijoje.

Todėl norėčiau padėkoti visoms šioms moterims, ir galbūt tai nėra atsitiktinis dalykas, kad šį pranešimą rengė vien moterys: taip yra todėl, kad moteris tai labiausiai paveikia, jos susiduria tiek su pranešimais apie Alzheimerio ligą, tiek su sergančiaisiais Alzheimerio liga, tarp jų ir vyrais. Todėl taip pat noriu atkreipti dėmesį į diskriminaciją, kurią pridengia gydymo ar atsako į šias problemas stygius.

Baigdama pasakysiu, kad norėčiau užduoti tiesioginį klausimą Komisijos nariui J. Dalli ir jo paklausti, kurį iš pasiūlymų, įtrauktų į šį pranešimą, Komisija yra pasirengusi priimti ir kada ji bus pasirengusi jį priimti bei spręsti plataus masto neatidėliotinų veiksmų reikalaujančią padėtį, kurią šiuo metu patiriame.

  Erminia Mazzoni, autorė. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, turiu pasakyti, kad mane taip pat glumina tai, kad šis klausimas buvo sujungtas su ankstesniu pranešimu, bet, mano nuomone, svarbu, kad šis Parlamentas šiandien sprendžia problemą, išdėstytą klausime, kurį pateikiau Peticijų komiteto vardu.

Šis klausimas siejasi su atveju, kai smulkiajam Europos verslui nebuvo užtikrintas teisingumas dėl inertiškumo, kuris Komisijai, deja, būdingas nuo 1997 m. iki dabar. Šį rezultatą parėmė Teisės reikalų komitetas, kurio mano pirmininkaujamas komitetas paprašė išdėstyti savo nuomonę.

Šis klausimas yra susijęs su medicinos įrenginiu, būtent astmos inhaliatoriumi, patentuotu 1990 m. ir teisėtai pateiktu rinkai. Šiam gaminiui taikoma Direktyva 93/42/EEB, nustatanti, kad gamintojai turi patvirtinti, kad jie laikėsi reikalavimų, ir įgaliojanti valstybių narių institucijas, taikant kontrolę ir imties patikrą, patikrinti, ar šie savarankiškai atlikti patvirtinimai yra galiojantys.

Gaminys, kuris jau šešerius metus – taigi iki 1996 m. – buvo sėkmingai platinamas rinkoje ir dėl kurio neužregistruotas nė vienas konkretus nusiskundimas ar komentaras per ilgiau kaip 15 metų, buvo pateiktas Aukštutinės Bavarijos vyriausybės apžiūrai, ir ši vyriausybė paprašė, kad Magdeburgo komisija persvarstytų bendrovei suteiktą įgaliojimą.

Tų metų gruodžio mėn. ši komisija ir Saksonijos-Anhalto sveikatos ministras atliko šią apžiūrą ir priėjo prie išvados, kad šis gaminys visiškai atitinka galiojančius teisinius reikalavimus. Šios procedūros pabaigoje jie taip pat suabejojo Aukštutinės Bavarijos vyriausybės prašymo teisėtumu ir paragino ją pradėti apsaugos sąlygos procedūrą pagal minėtąją direktyvą, jeigu jai ir toliau kiltų abejonių.

Kitais metais vyko nemaža nedokumentuotų veiksmų, apie kuriuos mes buvome informuoti tik netiesiogiai, o paskui, 1997 m., netikėtai ir nepalaikydamas jokių ryšių su gamintoju federalinis sveikatos ministras nurodė pašalinti gaminį iš rinkos.

1997 m. pabaigoje ši ministerija pradėjo procedūrą – procedūrą pagal minėtosios direktyvos 8 straipsnį, bet ji nedavė jokių rezultatų, nes nebuvo pateikta jokios informacijos ir nebuvo pradėta konsultavimosi su gamintoju procedūra. Įsivyravus šiai bendrai tylai, 2003 m. viduryje gamintojas, manydamas, kad ši tyla reiškia, jog nepaaiškinti Vokietijos valdžios institucijų komentarai buvo aiškiai paneigti, vėl grąžino gaminį į rinką.

Deja, 2005 m. – ir vėl nepalaikant jokių ryšių – Vokietijos valdžios institucijos nurodė gaminį dar kartą pašalinti iš rinkos. Aiškiau sakant, nepaisant pakartotinių prašymų, iki šios dienos nepaaiškinta, kodėl šis gaminys buvo pašalintas.

Vadinasi, nebuvo jokio bendravimo, jokio tyrimo ir jokios galimybės gamintojui teisėtai atremti kitos šalies pateiktų rezultatų iššūkį. Tai turėjo rimtą ekonominį poveikį gamintojui, nes jis laukė atsakymo jau ilgiau kaip 15 metų ir negali pateikti savo gaminio rinkai.

Taip pat norėčiau pridurti, kad per šešerius metus, per kuriuos gaminys buvo platinamas, – yra su tuos susijusių dokumentų, įskaitant Komisijos pateiktuosius, – buvo nustatyta, kad visuomenės sveikatos išlaidos gerokai sumažėjo dėl žemos šio gaminio kainos ir kad šis gaminys turėjo teigiamą poveikį sergantiesiems astma.

2008 m., pamatęs, kad visos jo pastangos ko nors pasiekti kreipiantis į kitas valdžios institucijas žlunga, gamintojas Ch. Klein kreipėsi į Peticijų komitetą. Komitetas pradėjo procedūrą per šią teisėkūros kadenciją. Be to, atsižvelgdamas į ilgą laikotarpį, per kurį vis dar neišsprendžiamas peticijoje minimas klausimas, komitetas taip pat pradėjo neoficialias konsultacijas su Komisijos nariu, prašydamas, kad atsakymas būtų pateiktas per trumpesnį laikotarpį, nes peticijos pateikėjas prašo patvirtinti, kad jo gaminys atitinka Europos teisės aktus, arba to nepatvirtinti, kad bent jau būtų sprendimas, kurį jis galėtų skųsti Teismui ir taip pasiekti teisingumą.

Tačiau to nebuvo, ir per diskusijas Peticijų komitete Europos Komisija, deja, vėl vengė atsakyti į mūsų klausimus. Taigi komitetas priėmė vieningą sprendimą atvykti į Parlamentą ir paprašyti, kad Komisija šiame Parlamente pateiktų aiškius atsakymus, nes šis reikalas neabejotinai kelia rimtų abejonių, ar nepažeista Pagrindinių teisių chartija. Taip yra ne tik dėl Komisijos inertiškumo, tačiau ir, svarbiausia, dėl peticijos teikėjo Ch. Kleino nepajėgumo imtis teisinių veiksmų.

Šis reikalas akivaizdžiai kelia abejonių, ar nesama rinkos taisyklių ir mažosioms įmonėms teikiamos apsaugos pažeidimo, todėl primygtinai reikalaujame, kad čia būtų pateikti atsakymai į mūsų iškelto klausimo punktus.

  Pirmininkas. – Ponia E. Mazzoni, pirmiausia norėčiau padėkoti jums, kad taip pat, kaip ir aš, pareiškėte esanti sutrikusi dėl to, kaip sutampa šios dvi temos. Žinoma, tai nereiškia, kad nevertinu šio svarbaus klausimo, kurį, be to, keliate pagal savo kompetenciją kaip Peticijų komiteto, kurio narys esu, pirmininkė, ir todėl ypač juo domiuosi.

Komisijos nariui ir kalbėtojams bus labai sudėtinga suderinti dvi temas, kurios iš esmės yra labai skirtingos, ir todėl verta apsvarstyti, ar protinga planuoti diskusijas taip, kaip jos buvo suplanuotos darbotvarkėje.

  John Dalli, Komisijos narys. – Pone pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, iš pradžių norėčiau pareikšti pagarbą Parlamentui, ypač pranešėjai M. Matias, už jūsų įsipareigojimą spręsti Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų klausimą.

Komisija visiškai pritaria jūsų susirūpinimui. Milijonams europiečių ir jų šeimoms demencija yra didelė kančia. Kadangi visuomenė greitai senėja, dabar Europai metas veikti.

Todėl 2009 m. Komisija paskelbė komunikatą dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų kartu su veiksmais, kurių tikslas – gerinti prevenciją ir diagnozavimą, tyrimus ir keitimąsi geriausia patirtimi.

Man labai malonu, kad Parlamentas remia vis dar vykstantį darbą šiuo klausimu ir pateikia išsamų rekomendacijų rinkinį. Šis pranešimas ir jo rekomendacijos pateikiami labai tinkamu metu, nes Komisija su valstybėmis narėmis balandžio mėn. ketina pradėti bendruosius veiksmus dėl Alzheimerio ligos, vadinamąją ALCOVE (Alzheimerio ligos įvertinimas bendradarbiaujant Europoje, angl. ALzheimer COoperative Valuation in Europe) iniciatyvą.

Esu įtikinęs, kad šiais bendraisiais veiksmais bus įgyvendinta daugelis rekomendacijų, kurias čia šiandien priimate.

Imantis bendrųjų veiksmų bus susitelkta ties prevencija – sritimi, kurią Parlamentas pabrėžia šiame pranešime, taip pat ties žinių ir duomenų tikslinimu ir dalijimusi gerąja patirtimi. Taip pat bus skiriama dėmesio kitai sričiai, kurioje Parlamentas ragina veikti, – demencija sergančių žmonių teisėms. Sutinku su jumis, kad mums reikia visiškai koordinuotų mokslinių tyrimų, kad geriau suprastume, kaip užkirsti kelią silpnaprotystės pradžiai arba ją nutolinti. Todėl Komisija pradėjo bendro programavimo iniciatyvą dėl kovos su neurodegeneracinėmis ligomis, ypač Alzheimerio liga.

Pirmąkart 23 šalys dirba kartu, spręsdamos Alzheimerio ligos problemą. Europoje sukurta gerosios patirties pavyzdžių diagnozuojant ir gydant Alzheimerio ligą, ir Komisija skatina keitimąsi žiniomis ir gerąja patirtimi.

Kaip rekomenduoja Parlamentas, galiu taip pat patvirtinti, kad strategijos „Europa 2020“ iniciatyva „Inovacijų Sąjunga“ pirmąja bandomąja naujosios Europos naujovių partnerystės sritimi paskelbs aktyvaus ir sveiko senėjimo temą.

Taip pat šioje srityje galėtų būti plėtojami veiksmai, remiantys demencija sergančius žmones. Geras pavyzdys galėtų būti vis dar įgyvendinama Parlamento iniciatyva dėl slaugytojų. Tikimės, kad sugebėsime paremti tolesnius novatoriškus veiksmus šioje srityje, kuriais taip pat galima spręsti Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų problemą.

Galiausiai Komisija palankiai žvelgia į daugelį kitų rekomendacijų, įskaitant 2014 m. paskelbimą Europos smegenų metais. Norėčiau jus patikinti, kad Komisija yra įsipareigojusi prisidėti sprendžiant demencijos problemą.

O dabar norėčiau pereiti prie antrosios šių diskusijų temos – peticijos, kurią pateikė Ch. Klein, inhaliatoriaus „Effecto“ išradėjas ir gamintojas.

Aptariamąjį įtaisą pateikti rinkai Vokietija iš pradžių atsisakė 1997 m. Šio sprendimo toliau nevykdė nei Komisija, nei Vokietijos valdžios institucijos, nei gamintojas. Tuo metu platintojas nurodė, kad atliks tolesnius tyrimus prieš vėl pateikdamas gaminį rinkai.

Įtaisas vėl buvo grąžintas į rinką 2002 m. nauju pavadinimu. Kai 2005 m. Vokietijos valdžios institucijos gaminį vėl uždraudė, Komisija kruopščiai išnagrinėjo šį atvejį ir baigė šią procedūrą, 2007 m. nusiuntusi oficialų laišką Vokietijos valdžios institucijoms ir gamintojui.

Komisijos analizė patvirtino, kad Vokietijos valdžios institucijų draudimas buvo pateisinamas, nes gamintojo pateikti klinikiniai duomenys buvo nepakankami įtaiso saugumui įrodyti.

Pagal Direktyvą dėl medicinos prietaisų, gamintojas turi įrodyti saugumą, kad jam būtų leista naudoti CE ženklą. Tai reiškė, kad kaip teisinė nuostata taikytas šios direktyvos 18 straipsnis, skirtas tiems atvejams, kai gaminys pateikiamas rinkai netinkamai jį pažymėjus CE ženklu. Šiuo atveju nėra jokio oficialaus Komisijos sprendimo.

Komisijos nuomone, kadangi šiam atvejui netaikoma apsaugos sąlygos procedūra, nėra pagrindo prašyti pranešimo dėl Vokietijos valdžios institucijų 2005 m. priimto draudimo.

Kliūtis, su kuria susidūrė peticijos pateikėjas, pateikdamas gaminį rinkai, yra Vokietijos valdžios institucijų sprendimas (2005 m. draudimas), o ne Komisijos sprendimas. Peticijos pateikėjui buvo atviri aiškūs teisiniai būdai, kuriais jis galėjo pasinaudoti nacionaliniu lygiu, ir iš tiesų jis šiomis galimybėmis pasinaudojo. Tačiau jo reikalavimus Vokietijos teismai atmetė.

Norėčiau pabrėžti, kad Komisija nuo 2007 m. ragino peticijos pateikėją parengti įtaisą pagal atitikties reikalavimus ir pateikti trūkstamus klinikinius duomenis, taip pat šiuo tikslu padėjo jam bendrauti su Vokietijos valdžios institucijomis. Komisijos žiniomis, iki šiol peticijos pateikėjas nesiėmė jokių veiksmų.

  Elena Oana Antonescu, PPE frakcijos vardu. – (RO) Pone pirmininke, ketinu kalbėti apie Alzheimerio ligą ir kitas demencijos atmainas. Norėčiau pasveikinti pranešėją M. Matias už puikų jos atliktą darbą. Būdama Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) šios bylos šešėlinė pranešėja, taip pat noriu padėkoti visiems prie to prisidėjusiems savo kolegoms Parlamento nariams. Dėmesys, kurio sulaukė ši byla, rodo, kokia tai svarbi tema, o tuo pat metu ir šio reiškinio sunkumą.

Žmonių, sergančių demencija, skaičius siekia iki 9,9 milijono, ir daugumą jų sudaro sergantieji Alzheimerio liga. Manome, kad iki 2020 m. šis skaičius dramatiškai padidės, tuo tarpu ši liga Europos Sąjungoje vis dar nepakankamai diagnozuojama. Kalbant apie prevenciją, galimybę gauti gydymą ir priežiūrą, valstybėse narėse vis dar esama nelygybės. Atliekant ligos mokslinius tyrimus ir kovojant su ja, veiksmai yra fragmentiški, o atsakas nepakankamas.

Šis pranešimas žymi svarbų žingsnį kovojant su šia liga Europos Sąjungoje ir yra labai svarbus pristatant naują valstybių narių bendradarbiavimo formą, nes leidžia imtis koordinuotų priemonių kovojant su konkrečiomis, visą Europą paveikiančiomis problemomis. Šiame pranešime palaikomas valstybių solidarumas ir keitimasis gerąja patirtimi, vengiant pastangų dubliavimo ir išteklių švaistymo. Norėčiau pabrėžti prevencinio diagnozavimo ir ankstyvos intervencijos pradinėmis ligos stadijomis svarbą. Manau, kad tai labai svarbu darant pažangą kovoje su šia liga.

Be to, taip pat norėčiau priminti, kaip svarbu laikytis daugiadisciplinio požiūrio atliekant šios srities tyrimus. Disciplinų susiskaidymas ir menka pirminių ir klinikinių tyrimų sąsaja, visuomenės sveikata ir socialiniai tyrimai daro įtaką tam, kaip moksliniai atradimai perkeliami į medicinos praktikos ir slaugos teikimo sritis. Tai, kad visi šie dalykai atliekami nacionaliniu lygiu, tik padidina susiskaidymą. Todėl daugiausia dėmesio turime skirti daugiadiscipliniam požiūriui ir atradimų bei žinių perdavimui Europos Sąjungos lygmeniu.

  Nessa Childers, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, beveik 10 milijonų europiečių šiandien kenčia nuo demencijos, kurios labiausiai paplitusi forma yra Alzheimerio liga. Viena iš šių statistinių vienetų buvo ir mano pernai mirusi motina. Todėl karštai palaikau šią Europos iniciatyvą dėl demencijos.

Turėtume itin susirūpinti, kad buvo diagnozuota, kaip manoma, tik pusė atvejų. Turėtume itin susirūpinti, kad demencija serga dvigubai daugiau moterų nei vyrų, taip pat turėtume itin susirūpinti, kad, senėjant Europos gyventojams, sergančiųjų skaičius dar po 20 metų padvigubės.

Turėdama omenyje, kad Alzheimerio ligos pradžios nutolinimas penkeriais metais reikštų 50 proc. mažesnį jos paplitimą, džiaugiuosi dideliu Komisijos dėmesiu ligos prevencijai ir ankstyvam nustatymui. Džiaugiuosi dėmesiu tikslesniems tyrimams Europoje, ypač todėl, kad, kaip žinome, 85 proc. šių tyrimų šiandien atliekami nekoordinuojant Europos Sąjungai. Taip pat džiaugiuosi dėmesiu dalijimuisi geriausia patirtimi ir ligonių bei jų šeimų teisėms.

Aš ir mano kolegos EP nariai socialdemokratai savo pakeitimuose sutelkėme dėmesį į socialinius demencijos aspektus ir reikalaujame štai ko:

Mes reikalaujame skirti daug dėmesio specialiesiems moterų poreikiams medicinos ir socialinių tyrimų, sveikatos, darbo vietų kūrimo ir socialinės politikos srityse, nes sergančiųjų moterų suskaičiuojama dukart daugiau nei vyrų, o slaugytojų skaičius yra neproporcingas.

Iš naujo prašome Komisijos, kad ji teisės aktais įtvirtintų psichikos sveikatos darbe politiką kaip savo atsakomybės už sveikatą ir saugą darbe dalį, geriausiu galimu būdu įtraukdama asmenis su psichikos sutrikimais į darbo rinką.

Mes rekomenduojame išnagrinėti, kaip įgyvendinami žmonių valios pareiškimai Europoje, nes to taip pat labai reikia.

Pagaliau taip pat pabrėžiame, kaip svarbu, vykdant visas informavimo ir švietimo kampanijas, ugdyti gebėjimą atpažinti demencijos simptomus.

Galiausiai norėčiau pasveikinti pranešėją Mariją Matias ir padėkoti jai ir savo šešėliniams pranešėjams už jų darbą rengiant šį pranešimą.

  Frédérique Ries, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, kova su Alzheimerio liga pastaraisiais metais, ir ne per anksti, tapo Europos prioritetu! Norėčiau pridurti, kad pritariu visoms Komisijos nario J. Dalli ką tik paskelbtoms iniciatyvoms.

Ši galvos smegenų senėjimo forma nenumaldomai plinta Europoje ir visame pasaulyje: ja serga daugiau kaip 7 milijonai žmonių, o šis skaičius padidėja iki 10 milijonų, jei pridėsime kitų tipų neurodegeneracines ligas. Galime ir turėtume pritarti dabartiniam Europos Sąjungos skiriamam 32 tyrimų projektų finansavimui, tačiau turime padaryti geriau, daug geriau, ypač kalbant apie Alzheimerio ligos tyrimų koordinavimą Aštuntojoje mokslinių tyrimų bendrojoje programoje bent jau 2014 m. Tai aiškiai nurodyta mūsų rezoliucijos 21 punkte.

Taip pat itin svarbu skirti daug dėmesio daugiadiscipliniam požiūriui, apimančiam diagnozavimą, prevenciją, gydymą ir paramą slaugomiems ligoniams ir jų šeimoms; tai minima 2 ir 20 punktuose, kurie yra labai svarbūs. Be to, neseniai atliktame tokio pobūdžio tyrime, ką tik paskelbtame Prancūzijoje, nurodoma, kokios didelės yra su šia liga susijusios socialinės ir ekonominės sąnaudos: daugiau ne 10 mln. EUR per mėnesį vien medicininei priežiūrai ir pacientų priežiūrai. Čia neįskaičiuotas didžiulis pacientų artimųjų ir jų šeimų, kurie skiria daugiau kaip šešias valandas per dieną rūpindamiesi pacientu ir jam padėdami, atsidavimas.

Pagalba šiems pacientams taip pat reiškia teisingą diagnozės nustatymą. Mokslo pasaulis mums teigia, kad dabar reikia keisti tarptautinius kriterijus, nes griežtai taikant dažnai jau pasenusius kriterijus įtraukiama per daug pacientų, sergančių kitų formų demencija.

Europos lygmeniu, kuriam skirtas mūsų rezoliucijos 64 punktas, svarbu, kad Parlamentas pagaliau atsako į tyrėjų kreipimąsi. Klinikiniams tyrimams reikia daugiau savanorių, jei tikimės vieną dieną atrasti gydymą, o jį turime atrasti. Todėl būsimoji Klinikinių tyrimų direktyvos peržiūra yra puiki proga pateikti konkretų atsakymą ir suteikti viltį sergančiųjų šia liga šeimoms.

  Gerald Häfner, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, tas, kuris rengė šias diskusijas, sujungdamas dvi temas, vargu ar padarė paslaugą Parlamentui, o juo labiau šioms temoms.

Visoje Europoje vaistų ir sveikatos draudimo kainos kyla, ir visi mėgina rasti būdų, kaip jas sumažinti. Dėl medicinos pažangos vaistai vis labiau brangsta. Atvejis, su kuriuo čia susiduriame, yra visai kitoks. Europoje yra 30 milijonų sergančiųjų astma, ir turime smulkųjį gamintoją, sukūrusį inhaliacijų įtaisą, galintį išgelbėti gyvybę sergantiesiems astma ir nepaprastai svarbų juos gydant – geriau, greičiau, veiksmingiau ir, svarbiausia, pigiau. Šiam gamintojui 14 metų buvo draudžiama patekti į rinką. Gamintojas 1996 m. vėl kreipėsi į Komisiją, o Peticijų komitetas šį klausimą sprendė nuo 2006 m. Komisijos nary J. Dalli, Komisijos užduotis – padėti įgyvendinti įstatymą ir būti su piliečiais. Šiuo atveju taip nedaroma; užuot tai dariusi, Komisija atsisako priimti aiškų sprendimą – sprendimą, galintį padėti peticijos pateikėjui.

Norėčiau kreiptis į jus gana asmeniškai, Komisijos nary J. Dalli, nes tikriausiai prisimenate, kad kvietėme jus kartu susitikti su Peticijų komitetu ir aptarti šį klausimą. Atsakėte mums, kad neturite tam laiko, tačiau galėtumėte rasti laiko asmeniniam pokalbiui. Mes atvykome pas jus ir kalbėjome su jumis asmeniškai. Jūs asmeniškai pažadėjote man, kad rūpinsitės šiuo klausimu ir labai greitai rasite sprendimą. Iki šiol dar nieko negirdėjau. Parašiau jums dar vieną laišką, bet negavau jokio atsakymo. Taip pat mėginote išvengti kitų diskusijų. Taip Komisija neturėtų elgtis.

Norėčiau labai aiškiai pareikšti, jog Europos Parlamentas tikisi, kad Komisija gins įstatymą ir piliečius, ir rytoj mes kartu balsuosime dėl šios rezoliucijos. Tikimės, kad užtikrinsite, jog tokie smulkieji gamintojai būtų apsaugoti nuo norinčiųjų uždrausti jiems patekti į rinką. Čia kalbama apie didelius pinigus, bet svarbiau, kad taip pat ir apie žmonių sveikatą. Mes žinome apie problemas. Mes nesuprantame jūsų veiksmų, Komisijos nary J. Dalli. Mes žinome visus jūsų argumentus. Peržiūrėjau kalnus rinkmenų, tačiau dar reikėtų paieškoti aiškaus argumento, pagrindžiančio jūsų poziciją. Kalbame apie vaistą. Visi 30 000 jau naudojami – žmonės įkvėpė milijonus kartų, pasiekta puikių rezultatų. Turime draudimo bendrovių laiškus, kuriuose prašoma, kad leistume šiam vaistui patekti į rinką, ir taip būtų galima sutaupyti lėšų. Tikiuosi, kad Komisija pagaliau atliks savo darbą ir pasieks teigiamą sprendimą šiuo klausimu.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone pirmininke, norėčiau paklausti G. Häfnerio, jeigu jis sutiks, ar Komisijos nario komentarai „BronchoAir“ klausimu, kuriuos girdėjome anksčiau, buvo visiškas išsisukinėjimas ir nenaudingi tiek bendrovei, tiek apskritai sergantiesiems astma?

  Gerald Häfner (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, jei leisite pateikti trumpą, tačiau asmenišką atsakymą, – man susidaro įspūdis, kad Komisijos narys dar nepasinaudojo galimybe asmeniškai susipažinti su klausimo medžiaga ir suformuluoti savo naują požiūrį. Tačiau tai puiki galimybė jums, Komisijos nary J. Dalli, naujai pažvelgti į šią medžiagą ir po visų atidėliojimo metų padaryti naują išvadą – ir norėčiau manyti, kad dirbate su kitais savo personalo darbuotojais nei tie, kurie iki šiol buvo atsakingi už užsitęsusį tyrimą. Džiaugčiausi galėdamas aptarti tai su jumis arba, dar geriau, norėčiau pamatyti, kaip susitinkate su peticijos pateikėju ir randate sprendimą.

Visiškai pritariu savo kolegai Parlamento nariui.

  Marina Yannakoudakis, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, 750 000 žmonių Jungtinėje Karalystėje serga demencija; daugiau kaip 50 proc. jų serga Alzheimerio liga. Padariniai yra bendri, tačiau kiekvieno patirtis skirtinga. Šiai būklei nėra jokio gydymo, ir dažnai ji laiko įkaitu ir pacientą, ir slaugytoją, nepriklausomai nuo amžiaus. Tačiau ką galima nuveikti Europos Sąjungoje? Teisės aktai yra aiškiai antrojoje vietoje, o pirmiausia reikia vietinio palaikymo.

Tačiau pirmąkart iškeldami šią temą šiame Parlamente, galime iškelti ją į pirmąjį planą, pradėti diskusijas ir geriau informuoti visuomenę. Tuo vadovaudamosi valstybės narės gali pasirinkti prioritetus ir dalytis geriausia patirtimi. Antra, informuotumas gali pagerinti simptomų suvokimą, ir todėl galima anksčiau diagnozuoti ligą. Rinkoje yra vaistų, kuriuos galima skirti tokiais atvejais ir kurie, pavartojus juos tinkamu metu, gali sulėtinti šį procesą. Svarbiausias dalykas yra štai kas: sergantiesiems padedama, jų šeimos gauna informaciją bei paramą ir galiausiai pacientams padedama išsaugoti jų orumą sergant šia sunkia liga.

  William (The Earl of) Dartmouth, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, akivaizdu, kad maža Vokietijos bendrovė, Miuncheno „BronchoAir“, pagamino inhaliatorių, galintį iš tiesų pagerinti sergančiųjų astma gyvenimą, nes jų kvėpavimas priklauso nuo tokių įtaisų. Šis gaminys buvo išmestas iš rinkos ilgiau kaip 14 metų, ir Komisijos nario ataskaita apie tai, kodėl taip atsitiko, labai skyrėsi nuo Peticijų komiteto pirmininkės, pradėjusios šias diskusijas. Teisės reikalų komitetas pareiškė, cituoju: „ši bendrovė tapo skandalingo teisingumo neužtikrinimo auka“, neužtikrinus jo Komisijai.

Kodėl Komisija nuolaidžiauja didžiosioms farmacijos bendrovėms ir jų lobistams? Šiuo atveju Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, kuriai turiu garbės atstovauti, karštai palaiko mintį nedelsiant pradėti tyrimą, kaip Komisija nagrinėjo šį klausimą.

  Diane Dodds (NI). – Pone pirmininke, kaip šiandien jau buvo pareikšta šiame Parlamente, Jungtinėje Karalystėje beveik trys ketvirčiai milijono žmonių šiuo metu serga kokios nors formos demencija. Iš jų šešiolika tūkstančių gyvena mano rinkimų apygardoje Šiaurės Airijoje.

Alzheimeris yra negailestinga liga. Ji sunaikina sergančiųjų asmenybes, atima jų nepriklausomumą ir galiausiai suardo jų santykius su šeima ir draugais. Tai sekinanti liga, užkraunanti didžiulius sunkumus šeimoms ir slaugytojams, kurie dažnai yra atskirti ir prastos sveikatos dėl juos užgulusios naštos. Kaip jau buvo minėta šiuose rūmuose, daugelis slaugytojų yra moterys.

Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje iki 2050 m. sergančiųjų demencija skaičius padidės iki maždaug 1,7 milijono. Sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos kainos iki 2018 m. sudarys maždaug 27 mlrd. svarų sterlingų. Tai pribloškiantys skaičiai, todėl be galo reikalingi moksliniai tyrimai ir absoliučiai būtinas itin tikslingas išteklių nukreipimas į medicinos ir socialinės rūpybos sritis. Taip pat manau, kad turėtume pripažinti savanorių ir bendruomenės sektoriaus įnašo svarbą.

Komisijos nary, jūs daug prisidėjote skatinant sveiką ir aktyvų senėjimą, ir didžiuojuosi galėdama paminėti Mullen Mews projektą Belfaste, atlaikiusį tarptautinę konkurenciją ir laimėjusį apdovanojimų už socialinę įtrauktį ir sergančiųjų demencija ir jų šeimų bei slaugytojų gyvenimo palengvinimą.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary J. Dalli, sutinku, kad nepakenčiama šitaip ir toliau tarpusavyje kaitalioti dvi temas. Man labiau patiktų, kad šie klausimai būtų aptariami bent jau vienas po kito.

Grįžtu prie Ch. Kleino peticijos. Man malonu, kad turime galimybę apie tai kalbėti, nes Peticijų komitetas gana ilgą laiką svarstė šią peticiją. Kas tuo metu įvyko? Novatoriškas gamintojas sukūrė inhaliatorių sergantiesiems astma. Jis tiko pacientams, nes juo buvo lengviau naudotis. Jis tiko draudimo bendrovėms, nes buvo pigesnis. Gamintojas visai teisėtai laimėjo už jį apdovanojimą. Tada trinktelėjo staigus smūgis: Vokietijos valdžios institucijos uždraudė inhaliatorių ir Europos Komisija dėl to pradėjo apsaugos sąlygos procedūrą.

Dar sykį nesileidžiant į visas smulkmenas, esu tikras, kad pradinis inhaliatoriaus uždraudimas 1996 m. buvo paskelbtas neteisėtai. Komisijai reikėjo baigti apsaugos sąlygos procedūrą ir paskelbti rezultatus, kad šiai suinteresuotajai šaliai būtų leista pateikti apeliaciją. Todėl Ch. Klein – čia cituoju mūsų Teisės reikalų komiteto poziciją – tapo skandalingo teisingumo neužtikrinimo auka. Komisijos nary, tuo nesiekiu paskirstyti kaltę. Čia svarbiausia – kuo greičiau rasti sprendimą, kaip sykį ir visiems laikams būtų įveikta ši problema. Tiesiog prašau jūsų gerbti vieningą mūsų Peticijų komiteto balsavimą. Tikiuosi jūsų bendradarbiavimo ir pagalbos – ne tik peticijos pateikėjo, tačiau ir pacientų visoje Europos Sąjungoje naudai.

  Daciana Octavia Sârbu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, vis dar kyla daug netikrumo, nes daug ko dar nežinome apie Alzheimerio ligą. Deja, padėtis dabar, kai Europos visuomenė senėja, darosi vis blogesnė. Mums neabejotinai reikia atlikti daugiau demencijos priežasčių ir jos gydymo tyrimų ir studijų. Tačiau, kaip būna neužkrečiamų ligų atveju, akivaizdu, kad daugeliui ligų kelią užkirsti gali paprastos priemonės, pasirenkant tam tikrą gyvenseną. Todėl paprašiau, kad prie pakeitimų, įtrauktų dėl daug didesnės jų svarbos, būtų pridėtas ir tyrimų, kokį poveikį Alzheimerio ligai turi mityba, atlikimas.

Daugelis mūsų tikrai pažįsta bent jau vieną šia liga ar kitos formos demencija sergantį asmenį. Žinome, kad iš tiesų asmeninės sąnaudos yra gerokai didesnės nei socialinės ar finansinės. Visi esame susirūpinę dėl labai plačiai paplitusio pražūtingo demencijos poveikio tokiam dideliam žmonių skaičiui. Todėl turime itin visapusį pranešimą, kuriame nagrinėjami visi svarbiausieji klausimai. Norime teigiamo atsako ne tik iš Komisijos, bet taip pat ir iš valstybių narių.

  Antonyia Parvanova (ALDE). – Pone pirmininke, aš taip pat apgailestauju, kad sujungiame šias diskusijas: tai panašu į bendras diskusijas apie laivybą ir žvejybą, nes abi veiklos vykdomos jūroje. Tačiau norėčiau pasveikinti pranešėją Marisą Matias, ir iš tiesų labai svarbu, kad Europos Sąjunga turėtų stengtis konkrečiomis priemonėmis įveikti Alzheimerio ligos iššūkį, laikydama jį vienu iš savo sveikatos priežiūros prioritetų.

Dabartinė šios ligos užkraunama medicininė ir socialinė našta kelia didelį pavojų mūsų sveikatos priežiūros ir socialinės sistemos tvarumui. Artimiausiais metais gerokai padidės sergančiųjų keletu kitų lėtinių ligų skaičius, ir svarbu, kad šią problemą taip pat spręstume visapusiškai bei turėtume tinkamai parengtą planą. Nuoširdžiai tikiuosi, kad Komisija parengs Europos iniciatyvą dėl Alzheimerio ligos ir parems valstybes nares įveikiant mūsų senėjančios visuomenės sveikatos priežiūros iššūkius. Ypač pritariu tam, kad daug dėmesio būtų skirta daugiadiscipliniam požiūriui.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad daug dėmesio reikia skirti moksliniams tyrimams ir tikslinėms investicijoms šioje srityje, turint galvoje vieną prioritetą – ne tarnauti verslo interesams, o pateikti konkrečius visuomenės sveikatos apsaugos rezultatus pacientams ir gyventojams.

Kalbant apie žodinius klausimus, manau, kad esame liudininkai, kaip taikant lobistų metodą stengiamasi padidinti spaudimą Vokietijos valdžios institucijoms ir bandoma nuginčyti ES saugumo reikalavimus ir reglamentus. Nesvarbu, ar kalbama apie dideles, ar apie mažas bendroves – vienintelis mums reikšmingas klausimas yra pacientų saugumas.

  Satu Hassi (Verts/ALE). – (FI) Pone pirmininke, ponios ir ponai, nuoširdžiausiai dėkoju pranešėjai M. Matias už jos puikų darbą rengiant pranešimą apie Alzheimerio ligą. Alzheimerio liga ir demencija yra labai didelė visuomenės problema. Žmonių ir finansinės sąnaudos yra didžiulės. Paskaičiuota, kad gydyti Alzheimerio ligą kainuoja daugiau nei 100 mlrd. EUR per metus. Tai daugiau nei, Komisijos vertinimu, kainuotų, jei sugriežtintume savo tikslą sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 30 proc. Manoma, kad Alzheimerio liga sergančių pacientų skaičius kas 20 metų padvigubėja.

Noriu pabrėžti ankstyvo diagnozavimo ir prevencijos pavertimo prioritetu svarbą. Ypač tikiuosi, kad bus atliekama daugiau tyrimų, kaip cheminės medžiagos, trukdančios vystytis nervų sistemai, galėtų prisidėti prie Alzheimerio ligos paplitimo ir kitų ligų, sukeliančių nervų sistemos irimą, rizikos. Bet kokiu atveju atsargumo principas diktuoja, kad reikėtų mažinti tokių cheminių medžiagų, kaip antai pesticidai, naudojimą mūsų soduose ir laukuose.

  Miroslav Ouzký (ECR). – (CS) Pone pirmininke, taip pat norėčiau pakalbėti apie Alzheimerio ligą. Žinome, kad šis pranešimas neturi konkretaus teisinio poveikio, taip pat nėra pernelyg ginčytinas. Tikiuosi, kad jis nepadalys šio posėdžio. Žinome, kad tai labai rimta sveikatos būklė su labai rimtais finansiniais padariniais, todėl tai kartu ir labai rimta socialinė problema. Ji itin glaudžiai susijusi su Europos gyventojų senėjimu, ir jos plitimas Europoje ima panašėti į tam tikrą neurologinę epidemiją. Tad ką galime nuveikti? Galime pabrėžti prevenciją taupant išteklius ir gerinant sveikatos priežiūrą, galime gerinti europiečių mitybos įpročius, galime suvienyti mūsų mokslinę bazę Europoje ir koordinuoti pavienių valstybių narių veiklą, galime remti savanorių organizacijas ir šeimos narių organizacijas, taip pat galime padėti įkurti Europoje specialius centrus.

  Philippe Juvin (PPE). – (FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, apie Alzheimerio ligą galima pasakyti labai daug.

Norėčiau pabrėžti du aspektus. Pirmasis – tai rimtai sergančių pacientų namiškių paramos problema. Žinome, kad gydymo sumetimais pacientams svarbu nepatirti neramumų savo aplinkoje, nes tai gali pasunkinti ligą ir jos simptomus ir dar labiau pabloginti padėtį.

Vienas iš mūsų prioritetų turi būti leisti pacientams likti jų įprastoje aplinkoje tiek, kiek įmanoma. Norint tai pasiekti, savo ruožtu reikia padėti šeimoms ir pacientams padedantiems šeimos nariams. Kitaip tariant, šeimos neturi būti paliekamos vienos kovoti su šia problema. Tai mano pirmasis punktas.

Antrasis mano punktas yra moksliniai tyrimai. Kodėl? Todėl, kad galiausiai yra vilties rasti vaistą Alzheimerio ligai ir, siekiant šį vaistą atrasti, būtini efektyvūs moksliniai tyrimai. Girdėjau kalbant, kad moksliniams tyrimams reikia daugiau išteklių. Be abejo, tai tiesa! Tačiau svarbiausia, kad prieš kalbėdami apie išteklius turime kalbėti apie šių išteklių panaudojimą.

Iki šiol tyrimai buvo pernelyg fragmentiški ir per siaurai skleidžiami. Nebuvo apibrėžtas joks prioritetas. Žmonės nedirba kartu ir nesikalba vieni su kitais. Ateityje ląstelių biologas turi kalbėtis su fiziologu, radiologu ir neurologu. Turime suburti žmones, kad jie dirbtų vieningiau. Todėl prašau Komisijos visomis savo išgalėmis pasirūpinti, kad būtų vykdoma bendra mokslinių tyrimų programa, kuri buvo pradėta Tarybai pirmininkaujant Prancūzijai.

Galiausiai baigdamas norėčiau pasakyti pacientams ir jų šeimoms, kad reikalai juda pirmyn. Jie turi pasitikėti, jie nėra vieniši. Jie daugiau nebėra vieniši!

ENPIRMININKAVO: Edward McMILLAN-SCOTT
Pirmininko pavaduotojas

  Glenis Willmott (S&D). – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams už jų puikų darbą rengiant šį pranešimą.

Nors šis pranešimas apie Alzheimerio ligą labai svarbus, žinome, kad įgyvendinti politiką tenka daugiausia valstybėms narėms. Senėjanti visuomenė yra vienas iš labiausiai neatidėliotinų ateities iššūkių, ir žinome, kad demencija yra viena iš svarbiausių vyresnio amžiaus žmonių nedarbingumo ir priklausomumo priežasčių.

Šiuo metu didžiausia atsakomybė rūpintis dažniausiai tenka demencija sergančio paciento sutuoktiniui ar vaikui, ir tai gali būti nepaprastai sunkus ir emociškai sekinantis darbas. Todėl mūsų pakeitimai, kuriuose Komisijos prašoma apsvarstyti galimybes strategijoje „Europa 2020“ numatyti sukurti darbo vietas geresnės slaugos sektoriuje, yra tokie svarbūs. Taip pat svarbu, kad skirtume daug dėmesio ne tik mokslinių tyrimų finansavimui kuriant naujus vaistus ligoms gydyti, tačiau taip pat paieškoti paprastų prevencijos priemonių, kurias gali taikyti visi, kaip antai pakeisti dietą ir gyvenseną. Vis dažniau įrodoma, kad mityba yra svarbus veiksnys vystantis Alzheimerio ligai ir kitoms demencijos atmainoms, ir turime skirti šiek tiek savo išteklių tam tirti toliau.

2005 m. demencijos atmainų išlaidos Europos Sąjungoje buvo 130 mlrd. EUR, ir ji paveikė 19 mln. žmonių, tai yra ligonių ir slaugytojų. Todėl tiek morališkai, tiek ekonomiškai prasminga užtikrinti, kad skirtume daugiau lėšų kovai su šia baisia liga.

  Jorgo Chatzimarkakis (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, komunikatas ir pranešimas yra labai geri, todėl norėčiau pareikšti savo dėkingumą Komisijos nariui J. Dalli ir M. Matias.

Alzheimerio liga yra mūsų laikų maras, ir mūsų didžiausia problema yra ta, kad tiesiog per mažai žinome apie Alzheimerio ligą. Todėl mums reikia tyrimų, tyrimų ir dar kartą tyrimų. Turime suvienyti savo jėgas, todėl džiaugiuosi Komisijos iniciatyva sukurti partnerystę naujovių srityje sveiko senėjimo tema; Alzheimerio liga čia puikiai tinka.

Prieš daug metų JAV vyriausybė kovą su vėžiu paskelbė „švyturio“ projektu. Jie neįveikė vėžio, tačiau pasiekta nemažų rezultatų: buvo sukurta labai daug vaistų ir daug terapijos būdų. Panašaus dalyko reikia ir čia, todėl džiaugiuosi, kad ketiname daug dėmesio skirti Alzheimerio ligai. Turime žinoti, kaip imtis prevencijos veiksmų. Ką galime nuveikti ateityje, kovodami su Alzheimerio liga? Štai kodėl Europos tyrimų politikoje nebegalime toliau taikyti laistytuvo principo. Turime skirti dėmesio konkrečioms sritims. Alzheimerio liga galėtų būti viena iš pagrindinių temų, kurias reikėtų rimtai nagrinėti.

  Frieda Brepoels (Verts/ALE). – (NL) Pone pirmininke, būdama Europos Alzheimerio aljanso Europos Parlamente pirmininko pavaduotoja, šiltai pritariu M. Matias pranešimui. Jame minimos pačios svarbiausios problemos, kurias reikia spręsti kaip prioritetines. Per šį trumpą laiką norėčiau paminėti du dalykus.

Visų pirma tai prevencijos ir ankstyvo diagnozavimo svarba. Būtina rengti informavimo apie pirmuosius simptomus kampanijas, kad pacientai ir jų slaugytojai iš bet kokio prieinamo gydymo ir slaugos galėtų gauti naudos esant ankstyviausiai ligos stadijai. Tačiau sunku būtų pervertinti ir bendro tyrimų išteklių programavimo svarbą. Daugelis jūsų jau minėjo, kad 85 proc. viešojo sektoriaus investicijų į mokslinius tyrimus šiandien daromos nekoordinuojant jokiai Europos institucijai, ir dėl to neišvengiamai kyla fragmentiškumas ir dubliavimasis. Todėl bendra strateginė mokslinių tyrimų darbotvarkė galėtų užtikrinti veiksmingesnį išteklių panaudojimą ir geresnį priežasčių, gydymo parinkimo ir tokių ligų kaip Alzheimeris socialinio poveikio supratimą.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Pone pirmininke, Komisijos komunikatas dėl Europos iniciatyvos dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų pagerina dabartines išskaidytas priemones ir išlygina esamus skirtumus, kalbant apie galimybę gauti gydymą, bei leidžia mums kurti geresnes sveikatos priežiūros ir socialines sąlygas vis didėjančiam skaičiui pacientų, kurių proporcija taip pat didėja senėjant Europos visuomenei.

Direktyva taip pat skirta šios srities sveikatos priežiūros darbuotojams, joje numatoma teikti specialų mokymą, kam labai pritariu, ir paramą šeimos nariams. Mes jau susiduriame su problemomis, nes kasmet diagnozuojama iki 1,4 mln. naujų įvairių formų demencijos atvejų, ir turime imtis energingų veiksmų, kad jie būtų laiku diagnozuoti, taikoma prevencija, bei dėl kitų su tuo susijusių klausimų, kaip antai paciento orumas.

Taip pat yra šios ligos paveiktų žmonių, ypač jų šeimos narių, patiriančių didelę socialinę stigmatizaciją. Visuomenė taip pat turėtų teikti pagalbą ir finansinę paramą tiems, kas prižiūri demencija sergančius pacientus namuose.

  Justas Vincas Paleckis (S&D). – (LT) Sveikinu pranešėjus, kurie gerai padirbėjo. Tenka pripažinti, kad Europos Sąjungai senstant Alzheimeris ir kitos demencijos formos plinta pavojingu greičiu. Neretai šių ligų simptomai nėra teisingai nustatomi arba susigriebiama per vėlai ir ligoniai nesulaukia tinkamo gydymo. Teisingas kvietimas demencijas paskelbti viena iš prioritetinių sveikatos apsaugos sričių. Tik kuo plačiau skleisdami informaciją, didindami visuomenės supratimą apie ligą, jos simptomus, ankstyvus diagnozės būdus, galėtume susidoroti su kylančia demencijos banga. Deja, daugumoje naujųjų Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, demencijos ligonių priežiūra paprastai ypač nepatenkinama. Didžiausias krūvis dažniausiai tenka ligonių artimiesiems, šeimos nariams. Valstybės turėtų įvertinti jų darbą: ligonį slaugantiems artimiesiems pagal galimybes fiksuoti darbo stažą, suteikti socialines garantijas.

  Gay Mitchell (PPE). – Pone pirmininke, noriu tik pareikšti mintį, kad kalbame apie Alzheimerio ligą ir senus žmones, tuo tarpu savo rinkimų apygardoje žinau atvejį, kai 48 metų vyrą turėjo prižiūrėti jo pagyvenęs našlys tėvas, nes jo sūnus sirgo Alzheimerio liga. Nepiktnaudžiausiu galimybe kalbėti, bet dėkoju už ją, ir noriu pasakyti, kad palaikau naujovę dėl senėjimo. Tai daugiausia su senėjimu, tačiau ne vien su juo susijusi problema.

  Wolfgang Kreissl-Dörfler (S&D). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, mano komentarai yra dėl peticijos. Tyriau šį atvejį nuo 2007 m. pavasario. 2007 m. rudenį pateikiau klausimą Komisijai. Atsakymas buvo daugiau nei nepatenkinamas.

Dalyvavau daugelyje diskusijų su Vokietijos sveikatos ministerija ir kitomis valdžios institucijomis. Visuomet viskas buvo labai miglota ir nesuformuluota. Iš jūsų atsakymo, Komisijos nary J. Dalli, – iš to, ką jūs paskelbėte, – suprantu, kad neketinate nuodugniau nagrinėti šio atvejo. To nebuvo per jūsų kadenciją, tačiau esama tokio dalyko kaip kolektyvinė atsakomybė, ir norėčiau jūsų paprašyti – taip pat ir Teisės reikalų komiteto bei Peticijų komiteto vardu, –, kad leistumėte mums visiems susipažinti su dokumentais, kuriais buvo pagrįstas jūsų sprendimas. Be to, žiūrėdamas į šį įtaisą, norėčiau sužinoti – nors atsakymą galiu įsivaizduoti –, kodėl konkrečios bendrovės nesidomi rinkoje pasirodančiu visiškai kitokiu gaminiu. Įmontuoti šią plastikinę dalį inhaliatoriuje yra gana pigu, tačiau lyginant bendrus pardavimus esama skirtumo.

Matant lobizmą, įsitvirtinusį vaistų pramonėje, ir atidžiai žiūrint į finansinius interesus, kuriuos įgyvendindamos tam tikros šalys neįleidžia mažų įmonių į rinką, atsakymai kartais yra pernelyg aiškūs.

Primygtinai siūlau jums čia ir dabar aiškiai suformuluoti savo poziciją dėl to, ar leisite mums susipažinti su dokumentais ir ar esate pasirengęs tinkamai dalyvauti diskusijose su mumis Peticijų komitete ir Teisės reikalų komitete, užuot tiesiog ignoravęs klausimą. Mūsų gyventojai turi teisę į tai, kad su jais būtų tinkamai elgiamasi, ir tai taikoma ir tiems, kurie galbūt nėra ypač turtingi ar įtakingi.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE). – (PL) Pone pirmininke, Europos Sąjungos visuomenė senėja, ir didėja žmonių, sergančių su amžiumi susijusiomis ligomis, procentinė dalis. Statistika rodo, kad iš vyresnių nei 80 metų amžiaus žmonių vienas iš penkių serga Alzheimerio liga. Ne visi žino, kad tai nepagydoma liga, tačiau taikant tinkamas prevencijos priemones ir anksti diagnozavus jos padariniai gali būti nutolinti. Remiantis „World Alzheimer Report 2009“, 28 proc. demencija sergančių pasaulio gyventojų gyvena Europoje, o Azija šiuo atžvilgiu užima tik antrąją vietą. Lenkijoje, šalyje, kuriai atstovauju, apie 250 000 žmonių serga Alzheimerio liga, ir specialistai mano, kad iki 2040 m. šis skaičius patrigubės. Kaip galite įvertinti, ši statistika kelia nerimą.

Demencija sukelia ne tik socialinių ir ekonominių padarinių, tačiau taip pat paveikia pacientus ir jų šeimas. Todėl džiaugiuosi, kad šiandien aptarėme šią svarbią problemą. Tik bendradarbiavimas, itin specializuoti tyrimai ir plačiai skleidžiama informacijos kampanija leis greitai diagnozuoti ligą ir imtis geresnės prevencijos.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Pritariu iniciatyvoje dėl Alzheimerio ligos siūlomiems konkretiems veiksmams, jog būtina užtikrinti ankstyvą diagnozę ir gyvenimo kokybę, skatinti valstybių narių bendradarbiavimą keičiantis geriausia patirtimi bei klinikiniais tyrimais ir gerbti šia sunkia liga sergančių žmonių teises. Kadangi Europos Sąjunga šiuo metu neturi pakankamai tikslių statistinių duomenų apie Alzheimerio ligos paplitimą, būtina atlikti tyrimus, kurie būtų grindžiami griežtais bendrais rodikliais. Be to, reikia investuoti į mokslinius tyrimus ir veiksmingas priežiūros sistemų programas. Ypač daug dėmesio reikia skirti sveikatos priežiūros specialistams, paslaugų teikėjams bei mokymui ir paramai šeimoms, kurie kasdien susiduria su Alzheimerio ligos atvejais. Noriu pabrėžti, kad kovojant su šia sunkia liga labai svarbu daug dėmesio skirti prevencijai ir stengtis kuo anksčiau nustatyti diagnozę. Todėl reikia parengti prevencinę strategiją dėl Alzheimerio ligos, kuri būtų susijusi su sveikesnės gyvensenos skatinimu, žmonių informavimu apie šią ligą bei keitimusi medicinos praktika.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – (GA) Pone pirmininke, noriu padėkoti, kad suteikėte man galimybę kalbėti apie Alzheimerio ligą.

Alzheimerio liga yra dažniausia demencijos priežastis, ja serga 44 000 žmonių Airijoje ir beveik dešimt milijonų žmonių visoje Europoje. Tai progresuojanti liga, ir tai reiškia, jog ilgainiui pažeidžiama vis didesnė smegenų dalis ir, kai tai vyksta, simptomai vis blogėja.

Deja, tikėtina, kad dėl Europos visuomenės senėjimo vis daugiau žmonių ateityje sirgs šia liga. Todėl būtinas geresnis Europos Sąjungos valstybių narių koordinavimas, kalbant apie demencijos priežasčių mokslinius tyrimus ir slaugos sistemos geriausią patirtį. Rūpinimosi našta dažnai prislegia artimų šeimos narių pečius, ir Airijoje 50 000 žmonių kasdien slaugo demencija sergančius asmenis.

Baigdamas norėčiau ypač padėkoti tiems slaugytojams ir Airijos Alzheimerio draugijai, teikiančiai neįtikėtiną paramą demencijos paveiktiems žmonėms.

  Margrete Auken (Verts/ALE). – (DA) Pone pirmininke, norėčiau kreiptis į Komisijos narį J. Dalli. Čia matote plastikinį įtaisą, apie kurį kalbama. Vokietijos atveju didelė tarptautinė farmacijos pramonė nusprendė, kad šis plastikinis įtaisas ir medicina yra neatsiejami. Štai vaistas. Būtent jam turi tekti didysis išbandymas. Plastikinio įtaiso naudojimas panašus į švirkšto naudojimą. Tačiau akivaizdu, kad farmacijos pramonė uždirba begalę pinigų dėl to, kad du gaminiai visada turi būti parduodami kartu. Kita vertus, visuomenė sutaupo daug pinigų, nes gali ką nors naudoti pakartotinai. Manau, jog itin skandalinga, kad Komisija ir toliau teigia, kad šis paprastas gaminys turi būti išbandomas taikant tą pačią esminę bandymo metodiką – tarytum jis būtinai priklausytų tai pačiai bandymų sistemai – kaip vaistas – visiškai ne kaip vaistas, žinia, bet kaip įtaisas, skirtas vaistui. Tiesiog baisu, kad negavome aiškaus atsakymo į šį klausimą. Labai daug žmonių, įskaitant daug draugijų ir sveikatos draudėjų, patiria žalą dėl to, kad šis paprastas plastikinis daiktas prieš ilgą laiką nebuvo patvirtintas. Jis niekada nekėlė kitokių problemų, išskyrus finansines...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją.)

  Paolo Bartolozzi (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, degeneracinės nervų ligos, ypač Alzheimerio liga, yra Europos Sąjungos sveikatos priežiūros prioritetas.

Ši liga sukelia rimtus padarinius ligoniams, ir ne tik kalbant apie jų sveikatą. Išlaidos, susijusios su tiesiogine ir neformalia priežiūra, yra iš tiesų didelės. Iš tikrųjų Alzheimerio liga paveikia ne tik ligonius, bet ir visus, kas jais rūpinasi.

Todėl mums reikia reaguoti į šią problemą Europos lygiu, visos valstybės narės turi reaguoti koordinuotai, turi būti imamasi bendrų suderintų priemonių, ypač susijusių su mokslo ir tyrimų sritimis, galinčių pagerinti prevenciją ir ligos diagnozavimą, tokiu būdu siekiant patobulinti taikomą gydymą, įskaitant ir naujovišką gydymą, taip pat valstybėse narėse turi būti platinama informacija apie šalies mastu pasiektus rezultatus, taip geriau informuojant visuomenę apie šią ligą.

  John Dalli, Komisijos narys. – Pone pirmininke, gerbiamieji Parlamento nariai, dar kartą dėkoju Parlamentui ir jo nariams, kalbėjusiems apie savo įsipareigojimą dėl svarbios problemos, susijusios su Alzheimerio liga ir kitomis demencijos atmainomis.

Komisija palankiai vertina Parlamento pranešimą ir jo rekomendacijas. Leiskite man pasinaudoti šia proga ir pabrėžti, kad Komisija yra visiškai įsipareigojusi prisidėti sprendžiant Alzheimerio ir kitų demencijos atmainų problemas. Šitos sąlygos, deja, susidarė dėl daugelio Europos gyventojų senėjimo.

Manau, kad mūsų kolektyvinė atsakomybė yra dirbti išvien, kad sumažintume jų naštą ir investuotume į naujoves, skirtas prevencijai, diagnozavimui, gydymui ir šių būklių valdymui.

Tikiuosi palaikyti valstybes nares joms siekiant glaudžiai dirbti su Parlamentu, kad būtų sprendžiama Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų problema.

Kalbėdamas apie „Effecto“ gamintojo Ch. Kleino peticiją, visų pirma turiu pasakyti – turėdamas omenyje E. Mazzoni tvirtinimą, kad Komisijos darbu siekiama remti gyventojus, – jog galiu patikinti jus, kad mano darbas yra remti pacientus. Man, už sveikatos politiką atsakingam Komisijos nariui, labai svarbu, kad nenukentėtų pacientų sauga, todėl negalima imtis jokių skubotų veiksmų ir sutrumpinti taikomų procesų ir procedūrų, kuriais siekiama užtikrinti, kad visi medicinoje naudojami įrenginiai būtų tinkamai išbandyti ir jų sauga būtų patvirtinta.

Čia aptariamas klausimas, kaip buvo sakyta, nėra apie tai, kaip pateikti vaistą naudojant plastmasės gaminį. Klausimas yra apie tai, kad mums reikia klinikinių įrodymų, patvirtinančių, kad gaminys yra saugus, ir šiuo tikslu buvo paprašyta, kad peticijos pateikėjas, šiuo atveju Ch. Klein, atliktų klinikinį 24 pacientų tyrimą. Toks yra paprašytų atlikti klinikinių bandymų mastas.

Kodėl priešinamasi dėl šių klinikinių bandymų atlikimo? Dėl ko kyla šis pasipriešinimas? To aš klausiu savęs. Turime žinoti, pavyzdžiui, ar šį gaminį galima taikyti universaliai, jis turi būti naudojamas su vienu tam tikru vaistu ar jis turi būti naudojamas su skirtingų tipų vaistais? Jei taip, ar reikia taikyti skirtingas šių vaistų dozes? Ar įtaisas turi reguliavimo sistemą, kad būtų galima reguliuoti dozę? Kaip ne specialistas, štai kokius klausimus užduočiau pats sau, jei tektų naudoti tokį įtaisą. Šiuos klausimus sau uždavė valdžios institucijos. Jos prašė pateikti įrodymų, ar šis įtaisas apskritai būtų saugus pacientų rankose.

Kaip sakiau, taikoma tinkama saugos užtikrinimo procedūra, ir aš jos nesutrumpinsiu. Buvo pasakyta, kad aš pažadėjau ištirti šį atvejį. Aš pažadėjau ištirti šį atvejį ir tikrai jį ištyriau. Turėjau daug išsamios informacijos apie jį. Žinoma, šią išsamią informaciją sužinojau iš kitų asmenų, kurie dirbo Komisijoje nuo 1987 m. Kai Ch. Klein paprašė susitikimo su manimi ar mano kabineto nariais, nedelsdamas sutikau. Mano kabineto vadovas jį informavo, kad esame pasiruošę surengti susitikimą, kad paaiškintume šį klausimą. Jis atsiuntė atsakymą elektroniniu paštu, kuriame nustatė daug sąlygų, tarp kurių išdėstė, kad Europos Sąjungos Komisija, būdama šio susitikimo rengėja, turėtų visiškai padengti išlaidas. Šios išlaidos apėmė jo ir jo darbuotojų skrydžius ir nakvynes Briuselyje, ir aš negalėjau to suteikti.

  Marisa Matias, pranešėja. – (PT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, norėčiau iš pradžių padėkoti už visus žodžius, kurie buvo pasakyti apie pranešimą dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų, kurį Parlamentas teikia svarstyti. Visi žinome, kad padėtis, su kuria susiduriame, yra labai tragiška ir kad ji nėra iki galo ištirta, kaip jau čia buvo minėta.

Noriu tik paminėti vieną klausimą, apie kurį užsiminta visose sakytose kalbose, bet kuris, turbūt, nebuvo pakankamai pabrėžtas – tai klausimas dėl pacientų orumo ir jų teisių, bet ne vien tik pacientų: tai taip pat taikytina jų šeimos nariams, asmenims, kurie jais rūpinasi, – ar jie būtų oficialūs, ar neoficialūs slaugytojai – ir profesionalams, susijusiems su šios rūšies ligomis.

Labai džiaugiuosi, iš tiesų džiaugiuosi, išgirdusi tai, ką pasakėte, Komisijos nary, apie tai, kad jums kelia susirūpinimą tie patys dalykai kaip ir Europos Parlamentui, ir kad Europos Komisija teigiamai žiūri į visas Parlamento pranešime pasiūlytas rekomendacijas, ir kad padarys viską, ką gali, kad jas įgyvendintų.

Žinome, kad kiekviena praeinanti diena yra vėlesnė už paskutinę šioje srityje, atsižvelgiant į neatidėliotiną padėties, su kuria susiduriame, pobūdį. Taip pat žinome, kad Parlamentas ketina rytoj pateikti pranešimą šia tema. Lauksime, Komisijos nary, balsavimo rezultatų, bet žinome, kad Europos visuomenė iš mūsų laukia daug daugiau nei vien solidarumo ir moralinio palaikymo. Europos gyventojai laukia konkrečių ir tinkamų priemonių, Komisijos nary, ir iš tikrųjų tikiuosi, kad jūs ir Komisija – turinti iniciatyvos teisę, kurios šis Europos Parlamentas, deja, neturi – paskelbsite šią problemą tokiu svarbiu prioritetu, kaip žadėjote, ir kad paversite šiuos veiksmus teisėkūros iniciatyva, kad būtų gerbiamos Europos gyventojų ir jų šeimų teisės, būtų taikomas vienodas požiūris į juos visus ir būtų užtikrinamas jų orumas, kurio jie nusipelno.

  Pirmininkas. – Diskusija baigta.

Balsavimas vyks rytoj (2011 m. sausio 19 d., trečiadienį).

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Apskaičiuota, kad 9,9 milijono žmonių Europoje serga degeneracinėmis nervų ligomis, kaip antai Alzheimerio liga. Senėjant Europos visuomenei, Eurostatas prognozuoja, kad 2050 m. degeneracinėmis nervų ligomis sirgs dukart daugiau žmonių nei 1995 m. Be to, kadangi rūpinimosi našta tenka šeimos nariams, manoma, kad liga paveikia tris paciento šeimos narius. Šiuo atžvilgiu turi būti užtikrinta, kad bus imtasi veiksmų Europos Sąjungos lygmeniu, siekiant padėti valstybėms narėms suteikti tinkamą pagalbą pacientams ir jų šeimoms.

Visiškai sutinku, kad Europos Sąjungos sveikatos politikoje prioritetas turėtų būti teikiamas demencijai. Reikėtų deramai pripažinti pacientų ir slaugytojų organizacijas, ir šios organizacijos turi būti įtrauktos į informavimo kampanijas ir mokslinių tyrimų programų rengimą. Europos Sąjunga skiria daug pinigų – 159 mln. EUR – 34 degeneracinių nervų ligų mokslinių tyrimų programoms, bet kadangi šių ligų labai padaugėjo, reikia išplėsti mokslinių tyrimų projektus pagal Aštuntąją bendrąją programą, kad jie apimtų elgesio, pažintinės terapijos ir terapijos be vaistų mokslinius tyrimus.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Duomenys apie Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų paplitimą yra prieinami Europos Sąjungos valstybėse, juos surinko platforma „Alzheimer Europe“. Alzheimerio liga buvo ir yra svarbiausia demencijos priežastis visose šalyse. Ji sudaro 74,5 proc. demencijos atvejų Šiaurės Amerikoje, 61,4 proc. Europoje ir 46,5 proc. Azijoje. Tačiau Europos Sąjungoje pasitaiko nediagnozuotų Alzheimerio ligos atvejų. Kaip rodo neseniai paskelbti epidemiologiniai duomenys, šiuo metu nustatyta tik pusė šia liga sergančių žmonių. Esant tokioms aplinkybėms, manau, kad valstybės narės turi plėtoti ilgalaikę politiką ir veiksmų planus, kad būtų galima greičiau gauti finansavimą moksliniams tyrimams demencijos ir Alzheimerio ligų srityje, įskaitant prevencijos tyrimus, atliekamus tokiu lygiu, kuris atitiktų šių ligų ekonominį poveikį visuomenei. Šiais veiksmais taip pat turi būti siekiama numatyti socialines ir demografines tendencijas ir užkirsti joms kelią bei susitelkti ties paramos teikimu pacientų šeimoms, kurios jais rūpinasi, kartu suteikiant socialinę apsaugą pažeidžiamiems žmonėms, sergantiems demencija.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Pateiktoje rezoliucijoje atnaujinamas mūsų įsipareigojimas kovoti su rimta liga, kuri vis dar paveikia kas penktą vyresnį nei 85 metų amžiaus žmogų. Laikausi nuomonės, jog reikia imtis efektyvių, koordinuotų veiksmų visos Europos mastu, kad būtų pasiekta tolesnė mokslinių tyrimų pažanga ir renkant epidemiologinius duomenis apie šią ligą. Tinkamai koordinuojant veiksmus tarp valstybių narių galima geriau pasidalyti geriausia pacientų gydymo patirtimi ir tinkamiau informuoti gyventojus apie prevencijos ir ankstyvos intervencijos svarbą. Šioje srityje investavimas ir bendradarbiavimas yra labai svarbūs ne tik mažinant socialines šių ligų sąnaudas, bet taip pat ir, svarbiausia, užtikrinant, kad jų paveiktiems žmonėms būtų suteikta viltis gyventi vis oriau. Kalbėdama ta pačia tema norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad demencija, žinoma, nepaveikia vien sergančiųjų; ji taip pat paveikia žmones aplink juos, kaip antai šeimos narius ir sveikatos priežiūros darbuotojus. Todėl Europos strategijoje turėtų būti siekiama užtikrinti veiksmingesnę ir praktinę paramą tiems, kas susiduria su kasdiene užduotimi padėti šiems žmonėms, mažinant specialistų rengimo trūkumus ir rengiant informavimo kampanijas apie su Alzheimerio liga gyvenančių asmenų realybę.

  Louis Grech (S&D), raštu. – Ligi šiol Europos Sąjunga vis dar neturi parengusi tinkamo atsako į Alzheimerio ligą ir nėra parengusi bendros politikos dėl šios ligos prevencijos. Be to, nerimą kelia tai, kad tokios šalys kaip Malta vis dar nesiūlo kompensacijų už vaistus, kurių reikia šia liga sergantiems pacientams. Nepaisant to, kad Komisija negali įsitraukti į šalies sveikatos draudimo programos organizacijos veiklą, Komisija turėtų daryti stipresnį spaudimą valstybėms narėms, kad užtikrintų, jog visi Alzheimerio liga sergantys asmenys gaus reikalingą gydymą. Prašau Komisiją iš tikrųjų paskelbti kovą su demencija Europos prioritetu ir per pagrįstą laiką nuspręsti dėl toliau pateikiamų pasiūlymų: 1) stiprinti žmonių širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatą ir investuoti į sveikesnę darbo jėgą; 2) skatinti iniciatyvas, kuriomis užtikrinama socialinė ir intelektualinė pagyvenusių žmonių veikla; 3) skatinti valstybes nares įvesti sisteminę reguliarią patikrą, leidžiančią anksti diagnozuoti ligą, taip pat sudaryti geras galimybes gauti vaistų ir gydymą tik prasidėjus ligai; 4) užtikrinti, kad būtų atliekami reguliarūs epidemiologiniai tyrimai Europos lygmeniu; 5) skatinti valstybes nares geriau naudotis pagalbinėmis technologijomis (AT).

  Jim Higgins (PPE), raštu. – Palankiai vertinu šį pranešimą kaip svarbų žingsnį į priekį kovoje su demencija. Dabar demencija serga kas 20-as vyresnis kaip 65 metų amžiaus žmogus ir kas penktas vyresnis kaip 80 metų amžiaus žmogus. Suskaičiuota, kad daugiau kaip 8 milijonai 30–99 metų amžiaus europiečių serga degeneracinėmis nervų ligomis, ir mokslininkai numato, kad šis skaičius kas 20 metų gali padvigubėti. Alzheimerio liga sudaro 50 proc. šių atvejų. Beveik dešimt milijonų europiečių šiandien serga demencija, kurios labiausiai paplitusi forma yra Alzheimerio liga. Airijoje demencija serga 44 000 žmonių. Yra daugiau kaip 50 000 slaugytojų, dirbančių su demencija sergančiais asmenimis, o tiesiogiai demencijos paveikti yra apie 100 000 žmonių. Turint omenyje, kad penkerius metus nutolinus Alzheimerio ligos pradžią, tai reiškia 50 proc. mažesnį jos paplitimą, ir džiaugiuosi dideliu Komisijos dėmesiu ligos prevencijai ir ankstyvam nustatymui. Džiaugiuosi dėmesiu tikslesniems tyrimams Europoje, ypač todėl, kad, kaip žinome, 85 proc. šių tyrimų šiandien atliekami nekoordinuojant Europos Sąjungai. Siekiant, kad šioje srityje veiktų bet kuri Europos strategija, svarbu, kad įvairios šalys teiktų pirmenybę valstybių narių veiksmų planų sudarymui. Europos strategijoje taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad būtų teikiamos paslaugos, užtikrinančios kuo didesnę pacientų aprėptį ir lygias visų pacientų sąlygas bei gydymą.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Ligos, sukeliančios atminties praradimą, yra dažna problema Europoje. Dabartiniu metu jomis serga maždaug 10 milijonų europiečių. Dauguma jų serga Alzheimerio liga. Žmonių gebėjimą atsiminti ir išmokti ką nors naujo paveikia daug veiksnių. Tai įtampa, depresija, liūdesys, smarkus gėrimas, bloga mityba ir vaistai. Šių ligų prevencijai daugiau dėmesio turi būti skiriama nuo tada, kai sulaukiama paauglystės. Atlikdami pratimus, užsiimdami protine veikla, rinkdamiesi sveiką maistą ir vengdami svaigalų žmonės bus apsaugoti nuo besivystančių ligų, sukeliančių atminties praradimą. Spręsdami su šiomis ligomis susijusių rizikos veiksnių problemas, kartu spręsime problemas, susijusias su širdies ir smegenų kraujotakos sistemų būkle. Reikia pabrėžti, kad ateityje kovojant su atminties praradimo ligomis bus svarbi informacija ir NVO. Organizacijos atlieka labai vertingą darbą. Joms reikėtų suteikti daugiau paramos, kad jos galėtų teikti daugiau pagalbos šiomis ligomis sergantiems žmonėms. Be to, ateityje reikia skirti daugiau dėmesio gydymo centrams ir jų kokybei. Deja, dabar veikiantys centrai neatitinka paklausos. Pvz., Suomijoje trūksta tarpusavio paramos ir tinkamų centrų, siūlančių priežiūrą dienos metu ir ilgalaikę priežiūrą. Galų gale norėčiau atkreipti visų dėmesį į tai, kaip svarbu palaikyti profesionalius darbuotojus, kurių specializacija – gydyti atminties praradimo ligas, kaip svarbu remti tinkamą jų mokymą, gerinti jų įgūdžius ir kompetenciją. Ačiū.

  Sirpa Pietikäinen (PPE), raštu. – (FI) Norėčiau padėkoti M. Matias už jos pagirtiną savo iniciatyva parengtą pranešimą dėl Europos iniciatyvos dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų. Vienas iš penkių europiečių susirgs liga, sukeliančia atminties praradimą. Šios ligos nuolat kelia vis daugiau sunkumų sveikatos priežiūros sistemoms, kurios stengiasi susidoroti su senėjančios visuomenės keliamomis problemomis, bet jos taip pat kelia vis daugiau sunkumų ir ligoniams bei jų giminaičiams, kai šie susiduria su jiems menkai žinoma situacija. Nesutariama dėl šių ligų patogenezės, bet manoma, jog labai svarbu jas pradėti gydyti anksti, kad būtų pristabdytas jų progresavimas. Šis pranešimas padės nustatyti atminties praradimo ligas prioritetu kartu su kitais Europos Sąjungos sveikatos politikos tikslais. Balsavimo rezultatu bus pasiųstas teisingas pranešimas, kad šių ligų ir jų gydymo tyrimams atlikti reikalingas bendradarbiavimas visos Europos lygmeniu. Nors šiomis ligomis daugiausia serga vyresni žmonės, pagerėjus diagnostikai, ankstyvi šių ligų simptomai bus vis dažniau aptinkami dar dirbantiems žmonėms. Siekdami užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą Europoje, taip pat turime parengti atminties praradimo ligoms skirtas valstybių narių programas, kai kuriose valstybėse narėse jos jau buvo pradėtos. Atminties praradimo ligoms skirtos valstybių narių programos atlieka reikšmingą vaidmenį skleidžiant žinias ir geriausią patirtį bei mažinant iš dalies sutampančių veiksmų skaičių.

  Richard Seeber (PPE), raštu. – (DE) Dešimt milijonų žmonių Europoje serga demencija; pusė šių pacientų serga Alzheimerio liga. Šie skaičiai ir toliau didės dėl ilgėjančios tikėtinos gyvenimo trukmės. Savo iniciatyva parengtame pranešime judama teisinga kryptimi, nes raginama taikyti veiksmingesnį požiūrį į demencijos, ypač Alzheimerio ligos, gydymą. Ypač daug dėmesio čia turėtų būti skiriama prevencijai. Ankstyvas diagnozavimas, nemokami rizikos grupių tyrimai ir, svarbiausia, geresnis gyventojų informavimas atlieka lemiamą vaidmenį šioje srityje, nes Europos Sąjungoje Alzheimerio liga apskritai nustatoma pernelyg vėlyvos stadijos. Didėjant demencijos paplitimui, reikia priimti Europos strategiją, kurioje būtų siūlomos kuo visapusiškesnės struktūros, teikiančios pacientams lygias galimybes gauti informaciją ir gydymo būdus. Nereikėtų pamiršti, kad giminaičių ir slaugytojų palaikymas taip pat yra šios strategijos dalis. Be to, išsamūs epidemiologiniai ir klinikiniai tyrimai bei geresni moksliniai demencijos ir Alzheimerio ligos tyrimai yra svarbūs kovos su demencija veiksniai.

  Olga Sehnalová (S&D), raštu. – (CS) Demencija, ypač Alzheimerio liga, nėra vien rimta medicinos problema, bet taip pat ir nepaprastai svarbi etinė ir socialinė problema, kuri taps vis sudėtingesnė dėl Europos visuomenės senėjimo. Pateiktame dokumente visiškai teisingai skiriamas dėmesys įvairiems šio reiškinio aspektams, ypač paramai ankstyvam diagnozavimui, moksliniams tyrimams ir dabartinei pacientų priežiūrai pagerinti. Tačiau, mano nuomone, ne mažiau svarbi yra parama demencija sergančių asmenų šeimoms, ir labai svarbu pabrėžti, kad turi būti suteiktos vienodos galimybės pasinaudoti aukštos kokybės sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugomis. Čia labai svarbus vietos – ir savivaldybių, ir regionų – valdžios institucijų vaidmuo, nes yra savanoriškų organizacijų, galinčių operatyviai reaguoti į didėjantį šių paslaugų poreikį. Europos iniciatyva dėl Alzheimerio ligos ir kitų demencijos atmainų taip pat yra labai svarbi, kad būtų pradėtos rimtos ir atviros visuomenės diskusijos apie šią padėtį plačiąja šio žodžio prasme. Todėl tikrai palankiai vertinu ir palaikau šią iniciatyvą.

15. Klausimų valanda (klausimai Komisijai)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – klausimų valanda (B7-0001/2011).

Šie klausimai pateikiami Komisijai.

Pirmoji dalis

Klausimas Nr. 14, kurį pateikė Rares-Lucian Niculescu (H-0629/10)

Tema: ES lėšų naudojimas

Anot neseniai pasirodžiusio „Financial Times“ straipsnio, ES išleido tik 10 % iš 347 mlrd. eurų, skirtų iki 2013 m. skatinti neturtingų regionų vystymąsi.

Pasak to paties straipsnio, lėšos, skirtos MVĮ paramai, yra galiausiai įsisavinamos tarptautinių korporacijų (Coca-Cola, IBM, Nokia, Siemens), o kitos didelės bendrovės (Twinings, Valeo) naudoja ES lėšas savo veiklai perkelti į šalis, kuriose darbo jėga pigesnė, nepaisant taisyklių, kurios aiškiai draudžia tokią praktiką.

Ar Komisija galėtų išdėstyti savo nuomonę dėl šiame straipsnyje atskleistos informacijos ir pasiūlyti galimus sprendimus, siekiant, kad tokios situacijos daugiau nepasikartotų?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – Pone pirmininke, Komisija palankiai vertina „Financial Times“ tyrimą, nes tai yra svarbus indėlis pradedant ir plečiant viešąją diskusiją apie sanglaudos politikos veiksmingumą ir efektyvumą.

Komisija žino, kad lėšos paprastai lėčiau panaudojamos programavimo laikotarpio pradžioje. Tačiau naujausi duomenys rodo, kad Komisija 2010 m. ketvirtąjį ketvirtį atliko daugiau mokėjimų dėl sanglaudos politikos įgyvendinimo nei kada nors anksčiau. Didžioji atliktų mokėjimų dalis buvo tarpiniai mokėjimai, t. y., jau atliktų ir valstybėse narėse patvirtintų išlaidų apmokėjimas. Taigi neabejotina, kad, kaip buvo matyti per ankstesnius programavimo laikotarpius, sanglaudos politikos lėšų panaudojimas spartėja. Lėšų įsisavinimas, kalbant apie Europos Sąjungos mokėjimus valstybėms narėms, dabar yra 21 proc. iš Sanglaudos fondo, 22 proc. iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir 23 proc. iš Europos socialiniame fondo (ESF).

Kalbėdama apie paramą, teikiamą tarptautinėms ir didelėms įmonėms, Komisija norėtų pabrėžti, kad pirminis sanglaudos politikos tikslas yra augimas ir naujų darbo vietų kūrimas tam tikruose regionuose ir valstybėse narėse. Bet kokią paramą investicijoms į gamybą reikia įvertinti atsižvelgiant į šias aplinkybes.

Galima įvairiais būdais skatinti darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą – nuo mažų įmonių įkūrimo iki paramos didesnėms bendrovėms. Sanglaudos politikos intervencijomis palaikomos investicijos į gamybą, ir jos pirmiausia skirtos mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kaip apibrėžta ERPF ir ESF reglamentuose. Komisija taip pat pabrėžė mažųjų ir vidutinių įmonių vaidmenį per derybas dėl dabartinių programavimo dokumentų. Didžioji investicijų į gamybą ir investicijų į endogeninio potencialo plėtojimą dalis yra skirta MVĮ. Tačiau gali būti atvejų, kai, laikantis reglamentų, bendras finansavimas yra suteikiamas didesnėms bendrovėms, jei tai atitinka susijusių fondų ir programų tikslus.

Iš viso pagal sanglaudos politiką 2007–2013 m. buvo paskirta apie 55 mlrd. EUR kaip parama verslui, didžioji šios paramos dalis buvo skirta MVĮ naujovėms remti. Komisija norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tarptautinės bendrovės negali gauti paramos iš ESF. Darbuotojams suteikiamas bendrai finansuojamas mokymas. ESF remia žmones. Šis fondas siekia suteikti mokymą ir perkvalifikavimą bei patobulinti įgūdžius, kad parengtų žmones ir padėtų jiems rasti darbą. Tada darbuotojas, kuris buvo samdomas tam tikroje įmonėje, gali įsidarbinti kitoje bendrovėje. Todėl svarbiausia yra įgūdžių kapitalas, kurį darbuotojai sugeba sukaupti, kad išsilaikytų darbo rinkoje, o ne mokymą teikiančių įmonių pavadinimas ar tipas.

Komisija mano, kad, vertinant iš politikos perspektyvos, įmonės neturėtų gauti Europos finansavimo investicijoms, dėl kurių ta pati bendrovė prarastų darbo vietas kitame Europos Sąjungos regione, nes tokiu atveju galutinis ESF investicijų rezultatas būtų lygus nuliui ar net būtų neigiamas. Tais atvejais, kai sanglaudos politikos paramą gavusi bendrovė uždaroma arba nutraukia projekto finansavimą, per penkerius metus – ar per trejus metus MVĮ atveju – šios gautos lėšos turi būti grąžintos.

Paskutinis dalykas – bet jis labai svarbus – yra tai, kad nors neabejotinai yra dalykų, kuriuos galima patobulinti, jie negali ir neturėtų nustelbti esminio teigiamo poveikio, kurį atlieka sanglaudos politika. Norėčiau patikinti jus, kad Komisija nevengia spręsti problemų. Iš tikrųjų anksčiau siūlėme pakeitimus, kai kurie jų buvo priimti, ir toliau tobulinsime sanglaudos politiką. Sanglaudos politika teikia akivaizdžią naudą skurdesniems Europos Sąjungos regionams, bet ji taip pat teikia akivaizdžią naudą ir likusiai Europos daliai.

  Rareş-Lucian Niculescu (PPE). – (RO) Noriu padėkoti Komisijos nariui kartu ir už pateiktos informacijos kokybę. Tačiau norėčiau pasakyti šį komentarą. Dalyvaudami tokiose diskusijose kaip ši, kai diskutuojame tokia tema, manau, turėtume labiau susitelkti į būsimas priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų išvengta panašių situacijų ir, jei leisite man taip pasakyti, gali būti net svarbiau, kad užduotume sau klausimą, ar nėra tikėtina, kad tokie visuomenei paskelbti skaičiai gali tam tikru mastu sumažinti gyventojų pasitikėjimą Europos Sąjungos institucijų darbu.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nary, norėčiau ypač padėkoti jums už paaiškinimą, nes jis suteikia pagrindą prasmingai diskusijai ir patvirtina aiškų įsipareigojimą mūsų mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Galų gale jos suteikia du trečdalius Europos darbo vietų ir moka 80 proc. mokesčių. Todėl noriu pateikti klausimą, ar manote, kad ateityje galėsime šiek tiek daugiau pagerinti bendrąsias mokslinių tyrimų sąlygas ir mokslinių tyrimų infrastruktūrą.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Mano klausimas būtų toks. Iš tikrųjų struktūrinių fondų lėšos ir ypač socialinio fondo lėšos, kurios yra skirtos darbuotojų kvalifikacijai kelti, darbo vietų išsaugojimui, ta prasme, kad jas užimtų kvalifikuoti žmonės, yra labai svarbu. Tačiau ar jūs manote, kad turi lygias sąlygas tarptautinės turtingos korporacijos, kadangi reikia prisidėti sava dalimi norint gauti lėšas iš struktūrinių fondų ar socialinio fondo, ir vidutinės bei mažos įmonės, kurios lygiai taip pat nori apmokyti savo žmones, nori turėti kvalifikuotus darbuotojus. Ar čia jūs nematote kokių nors tam tikrų pasiūlymų, kad didžiosios korporacijos ir mažosios ir vidutinės įmonės turi nelygiavertes sąlygas?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Pone pirmininke, dėkoju už jūsų klausimus.

Kalbant apie mokslinių tyrimų infrastruktūrą, mažosios ir vidutinės įmonės jau gauna didelius išteklius iš Europos regioninės plėtros fondo, ypač naujovių skatinimo srityje, kur jos gauna naujovių subsidijas, siekiančias dešimtis milijardų eurų. 2000–2006 m. iš viso šioje srityje susitelkė daugiau kaip 30 000 įmonių. Atsižvelgiame į tai, kad mokslinių tyrimų infrastruktūra taip pat turėtų būti laikoma itin svarbia, ypač ateityje, ne vien ekonomikos srityje, bet taip pat ir fundamentinių tyrimų srityje. Gali būti, kad net per dabartinį laikotarpį pirmą kartą tokio dydžio lėšomis subsidijuosime mokslinių tyrimų infrastruktūros projektą, kuris taip pat yra įtrauktas į Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros strategijos forumo (angl. ESFRI) veiksmų planą, nes projekto tyrimai atskleidė, kad jis turi itin ilgalaikį poveikį regionui: tai ne vien paties projekto sukuriamos darbo vietos, ne tik mokslo tyrėjų darbo vietos, bet taip pat ir darbo vietos tiekimo įmonėse, nes netgi paprasčiausiai mokslinių tyrimų infrastruktūrai reikia paslaugų ir tiekimo. Kitaip tariant, tai galėtų būti tikras centras tam tikroje regiono srityje – šiuo atveju Vengrijos regione. Tokie faktai taip pat turėtų būti signalas artėjančiam programavimo laikotarpiui, galbūt universitetams, kurie galų gale taip pat pajunta konkrečius padarinius. Jau šiandien beveik trečdalis universitetų tiriamosios veiklos atliekama taikomųjų tyrimų srityje, ir tai galiausiai duoda naudos ekonomikai ir kuria ilgalaikes darbo vietas.

Jei galėčiau pereiti prie gerbiamosios ponios klausimo, pagal Europos socialinio fondo veikimo principus mokymo pagalba paprastai teikiama dirbantiems ar laikinai nedirbantiems asmenims, siekiant pagerinti jų perspektyvas darbo rinkoje. Šios paslaugos gali būti teikiamos įmonėje, kurioje jie yra įdarbinti, arba, jeigu jie nėra įdarbinti, šios paslaugos gali būti teikiamos siekiant patobulinti jų įgūdžius ar tiesiog pakelti jų kvalifikaciją kitiems galimiems darbams. Galiu duoti jums pavyzdį – nes galbūt tai turėjote omenyje ir dėl to buvo sulaukta daug kritikos – t. y. kad, pvz., „McDonald“ darbuotojams buvo pasiūlytas tolesnis mokymasis. Reikia aiškiai atskirti šiuos dalykus: tai buvo tolesnio mokymosi priemonės „McDonald“ darbuotojams, kad jie įgytų aukštesnę kvalifikaciją darbo rinkoje ir darbo pasaulyje. Kaip žinote – galų gale tai buvo šiek tiek pakritikuota – darbo vietos „McDonald“ įmonėse, dažnai pravardžiuojamos „McJobs“, paprastai būna nepilnos darbo dienos darbo vietos, kurioms nereikia jokios aukštos kvalifikacijos; šiose darbo vietose dažnai įdarbinami studentai. Tai žmonių įgūdžių tobulinimo klausimas. Kalbant apie tolesnį kvalifikacijos kėlimą įmonėje, koks buvo šiame projekte, „McDonald“ – pateikiu kaip pavyzdį – patys prisiėmė visas išlaidas. Kitaip tariant, bandome ir siekiame užtikrinti, kad tolesnis darbuotojams siūlomas mokymas būtų sutelktas į jų asmeninę kvalifikaciją. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad neturi jokios reikšmės, ar šie žmonės yra samdomi; veikiau mūsų tikslas turi būti toliau gerinti kiekvieno asmens įgūdžių kokybę, kad žmonės taptų tinkamesni vis judesnėje darbo rinkoje, taip kiek įmanoma išvengiant nedarbo.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 16, kurį pateikė Kinga Göncz (H-0639/10)

Tema: Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonė „Progress“

Panašu, kad Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonė „Progress“ įgyvendinama lėčiau negu tikėtasi. Dėl šios padėties gali kilti grėsmė jos siekiams, be to, akivaizdu, kad ši padėtis visiškai neatitinka priemonės įgyvendinimo tempo 2010 m. kovo mėn.

Kaip Komisija ketina pagreitinti procesą ir užtikrinti, kad Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonė „Progress“ pasiektų pažeidžiamiausius žmones ir kartu būtų teisingai atspindėta geografinė pusiausvyra?

Kokių veiksmų ketina imtis Komisija, kad valstybės narės finansuotų mokymo ir lavinimo programas ir užtikrintų, kad, kaip ir buvo nutarta, palūkanų mokėjimai būtų subsidijuojami iš Europos socialinio fondo išteklių? Kaip Komisija ketina užtikrinti, kad informacija apie Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonę pasiektų auditoriją, kuriai ši priemonė skirta?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – Mielieji kolegos, man malonu pranešti, kad abi Europos mikrofinansų skyrimo priemonės „Progress“ dalys – garantijų dalis ir grynųjų pinigų produktų dalis – dabar visiškai veikia. Praėjus vos trims mėnesiams po sprendimo įsigaliojimo, Komisija baigė rengti įgaliojimą Europos investicijų fondui, kad pradėtų garantijų operacijas mikrofinansų teikėjams.

Praėjusių metų lapkričio mėn. Komisija nustatė specializuotą investicijų priemonę. Todėl pirmieji mikrokreditai bus suteikiami nuo šio mėnesio. Man taip pat malonu pranešti, kad Komisijai pavyko užtikrinti papildomą finansavimą Europos labai mažų įmonių verslininkams. Europos investicijų bankas skirs 100 mln. EUR Europos Sąjungos įnašą, ir tikimasi, kad bus ir kitų rėmėjų. Todėl bendra kreditų pagal mikrofinansų skyrimo priemonę „Progress“ suma sieks, kaip planuota, apie 500 mln. EUR. Šie pinigai bus naudingi nedirbantiems žmonėms, žmonėms, susiduriantiems su socialine atskirtimi, ar pažeidžiamiems asmenimis, susiduriantiems su sunkumais turėti galimybių naudotis tradicine kreditų rinka. Komisijos Europos investicijų fondui suteikto įgaliojimo pagrindinės sudedamosios dalys yra šių tikslinių grupių įtraukties užtikrinimas ir geografinio balanso skatinimas.

Pagal iki šiol patvirtintas arba rengiamas operacijas galima daryti išvadą, kad bus įvykdyti abu tikslai. Nuo pat 2011 m. pradžios mikrokreditai bus teikiami per mikrofinansavimo veiklai pradėti skirtą instituciją Belgijoje, kuri orientuojasi į palankių sąlygų neturinčias miesto bendruomenes, ir per fondą Nyderlanduose, skirtą asmenims, neturintiems galimybės pasinaudoti tradiciniais finansavimo šaltiniais. EIF paskelbė, kad rengiamos operacijos taip pat bus subalansuotos geografiniu aspektu. Tikimasi, kad apie 40 proc. operacijų dalyvaus tarpininkai, investuojantys Europoje, ir apie 60 proc. –Vidurio ir Rytų Europoje. Gerai žinoma, kad mikrofinansai veikia veiksmingiausiai, jei naujoms įmonėms ir labai mažoms įmonėms yra teikiamos verslo paramos paslaugos.

Komisija, veikdama pagal savo įgaliojimus, imsis priemonių, kad paremtų Europos socialinio fondo vadovaujančiųjų institucijų ir tarpinių institucijų pastangas skatinant savarankiško darbo vietų ir labai mažų įmonių steigimą.

Per dabartinį ESF programavimo laikotarpį valstybės narės skyrė daugiau nei 2,7 mlrd. EUR verslininkystei skatinti. Verslininkus taip pat galima remti taikant palūkanų nuolaidas. Tačiau atskiros valstybės narės turi priimti sprendimą, ar palūkanų nuolaidos bus subsidijuojamos būtent per ESF. Šiuo metu tik viena valstybė narė, būtent Lietuva, nurodė, kad ji naudojasi šia galimybe.

Galiausiai Komisija skatins informacijos apie mikrofinansų skyrimo priemonės „Progress“ sklaidą. Mikrofinansų tiekėjai, esantys arčiausiai tikslinių naudos gavėjų, pateiks informaciją apie galimybes gauti mikrokreditus. Komisija pasinaudos veikiančiais viešųjų įdarbinimo paslaugų, ESF vadovaujančiųjų institucijų ir NVO tinklais, kad suteiktų informaciją apie mikrofinansų skyrimo priemonės įgyvendinimo pažangą.

Paskutinis dalykas, bet jis taip pat svarbus, yra tas, kad kampanija „Judus jaunimas“ ypač daug dėmesio skirs įvairių sluoksnių jaunimo galimybėms pradėti nuosavą verslą ir gauti mikrokreditus.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Pone pirmininke, man buvo malonu išgirsti Komisijos nario pranešimą, ir norėčiau paaiškinti vieną jo dalį. Kai prieš kelias savaites gavome pranešimą iš Komisijos ir Europos investicijų fondo, jame buvo nurodyta, kad visa suma regionui siekia tik 200 mln. EUR. Vienas iš mano klausimų buvo būtent apie tai, kad iš pradžių buvo pažadėta ar suplanuota 500 mln. EUR. Norėčiau sužinoti, iš kur atsirado šios papildomos lėšos. Manau, kad tai labai svarbu, nes tai didelio prioriteto programa, skirta krizės padariniams sušvelninti, ir iš dalies dėl šios priežasties paskubėjome ją priimti. Kitas svarbus klausimas buvo apie tai, ar valstybės narės palaiko palūkanų mokėjimo subsidijas ir mokymo bei konsultavimo elementus iš Socialinio fondo. Tai taip pat buvo pabrėžta pradiniame plane, bet, atrodo, Komisija paskui ignoravo šį klausimą. Informacijos teikimas užtikrinant, kad informacija pasieks žmones, yra labai svarbus dalykas.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Pone pirmininke, Komisijos nary, norėčiau padėkoti jums už šią informaciją. Visiškai sutinku su jumis, kad mūsų šiandien aptarta priemonė yra labai svarbi. Tačiau verta minėti, kad taip pat turėtume atsakyti į klausimą, kurios valstybės naudojasi mikrofinansų skirstymo priemone. Man sukėlė susirūpinimą tai, jog savo atsakyme išdėstėte, kad turėtume užtikrinti skirtingus skirstymo lygmenis pagal valstybes ir geografines sritis. Ar kokios nors valstybės iki šiol naudojosi šia priemone?

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pone pirmininke, visi sutinka, kad ekonomikos ir finansų krizė labiausiai smogė jaunimui, tačiau neturime užmiršti ir vyresnių kaip 45 metų amžiaus bedarbių. Norėčiau užduoti jums kitą klausimą, nes minėjote, kad 60 proc. Europos mikrofinansų priemonės „Progress“ bus skirta Centrinei ir Rytų Europai: ar nustatėte kliūtis, iki šiol trukdžiusias šio Europos regiono šalims pakankamai panaudoti šią priemonę?

  Johannes Hahn, Komisijos narys. – (DE) Labai dėkoju už jūsų susidomėjimą ir komentarus. Mikrofinansų tema iš tiesų apima daug generalinių direktoratų, o kalbant apie patį dalyką, viskam vadovauja L. Andor. Tačiau mus kai kas domina ir pačioje regioninėje politikoje. Kalbant apie palūkanų normas, kai kurios valstybės narės nustatė „lubas“ – kitaip tariant, kaip sąlygą, – jos yra nuo 8 iki 9,5 procento. Tačiau čia taip pat reikėtų atsižvelgti, kad natūraliai – ir tai visada būdavo diskusijų klausimas, įskaitant rengimąsi visam tam, – pridėtinės išlaidos yra gana didelės, palyginti su faktinėmis paskolomis, todėl atsiranda išlaidų, kurias reikia padengti. Reikia rasti protingą vidurio kelią, ir manau, kad mums tai pavyko.

Pereidamas prie antrojo klausimo, galiu jums pasakyti, kad priemonė „Jasmine“ – ji skirta padėti tinkamai parengti mikrofinansus ir paruošti dirvą tarpininkams kuriant jų pareigybes ir juos rengiant – šiuo metu naudojama parengti 15-ai institucijų 15-oje skirtingų šalių, 11 iš jų Centrinės ir Rytų Europos, o keturios – Vakarų Europos šalys. Negaliu dabar mintinai išvardyti visų šalių, bet iš esmės tai daugiausia naujosios ES valstybės, ir tikimės, kad per artimiausius metus pagal „Jasmine“ programą bus parengta atitinkamai dar 20 tarpininkų.

Dėl paskutinio klausimo turiu paprašyti atleisti, kad negaliu atsakyti iš karto. Atsiųsime rašytinį atsakymą, smulkiai išdėstydami pasinaudojimo galimybių apribojimų priežastis. Tačiau tikrai manyčiau, kad čia dažnai kyla bendravimo problemų ir dažnai esama kliūčių dėl to, kad daugelis potencialių paskolos gavėjų yra asmenys, daugiau negalintys gauti paskolų iš įprastų bankų, ir dėl to kreipiantis dėl tokių paslaugų neretai kyla rūpesčių ar kas nors nutylima. Jei yra būtent taip ir tai tampa įsisenėjusiu ir įprastu dalyku, teks šioje srityje prireikus imtis informacinės veiklos.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 15, kurį pateikė Zigmantas Balčytis (H-0636/10)

Tema: Papildomos pagalbos MVĮ priemonės įgyvendinant turizmo politiką

Turizmo pramonė, kaip ir bet kuris kitas ekonomikos sektorius, susiduria su vis didesne pasauline konkurencija. Europos Sąjunga, siekdama išlikti konkurencinga turizmo srityje, Lisabonos sutartyje įtvirtino siekį skatinti šio sektoriaus įmonių konkurencingumą ir sukurti įmonių plėtrai palankią aplinką. Šiam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai: skatinti naujoves turizmo sektoriuje, gerinti visų turizmo paslaugų kokybę, tobulinti profesinius darbuotojų įgūdžius. Tačiau ne visada turizmo sektoriaus įmonės, kurių didžiąją dalį sudaro MVĮ, yra pajėgios savarankiškai siekti šių tikslų. Tam daro įtaką riboti finansiniai ištekliai, nepakankama darbuotojų kvalifikacija, nesugebėjimas greitai reaguoti į kintančią situaciją, kuriai esant reikalingi ir papildomi finansiniai ištekliai.

Ar Komisija nemano, kad būtų tikslinga parengti nuoseklią strategiją kartu su detaliu veiksmų planu, kuriame būtų numatytos konkrečios pagalbos MVĮ priemonės ir galimi finansavimo mechanizmai, kurie galėtų prisidėti prie atsirandančių sunkumų šiame sektoriuje šalinimo?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Europos turizmo pramonė, kaip ir daug kitų ekonomikos sektorių, susiduria su didesniu nei kada nors globalizacijos iššūkiu.

Tai iššūkis, kurį Komisija ne kartą jau pabrėžė ir skyrė jam daug dėmesio, ypač komunikate „Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika“. Be to, praėjusių metų birželio 30 d. Komisija priėmė specialų komunikatą dėl turizmo, kuriame siūlo – pagal Lisabonos sutartį ir naująją strategiją „Europa 2020“ – konsoliduotą politinę sistemą šio sektoriaus konkurencingumui stiprinti, siekiant paversti Europos turizmą iš tiesų konkurencinga, šiuolaikiška, tvaria ir atsakinga pramone.

Principas, kuriuo remiasi ši konsoliduota sistema, yra labai mažų įmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių įkūrimui palankios aplinkos turizmo sektoriuje sukūrimas. Šiam tikslui pasiekti pasiūlėme tris konkrečias priemones, skirtas, pirma, Europos turizmo sektoriaus konkurencingumui didinti; antra, tvaraus, atsakingo ir aukštos kokybės turizmo kūrimui skatinti; ir, trečia, Europos, kaip tvarių ir aukštos kokybės lankytinų vietų visumos, įvaizdžiui ir profiliui stiprinti ir, žinoma, ES finansų politikos ir turizmo plėtros priemonių potencialui didinti.

Skatinamos iniciatyvos turėtų suteikti šiam sektoriui priemones, kurių reikia prisitaikyti prie iššūkių, su kuriais susiduria šio sektoriaus darbuotojai, ir tvariai plėtoti turizmą, kad jis būtų konkurencingas. Žinoma, bus imtasi konkrečių priemonių naujovėms turizmo sektoriuje skatinti, turizmo paslaugų kokybei gerinti ir profesiniams turizmo sektoriaus darbuotojų įgūdžiams tobulinti, nes neturime turizmo vertinti kaip sektoriaus, kurį sudaro vien šeimų verslas; turime taip pat apsvarstyti, kaip padaryti jį šiuolaikiškesnį ir konkurencingesnį.

Pateiksiu kelis pavyzdžius dėl mokymo ir profesinių įgūdžių ugdymo: bus pradėta įgyvendinti platforma „IKT ir turizmas“, skirta turizmo sektoriaus ir jo įmonių prisitaikymui prie naujųjų informacijos technologijų rinkos plėtros palengvinti ir jų konkurencingumui pagerinti. Visi šie pasiūlymai ir mintys pateikti Komisijos komunikate, kuriam pritarė Taryba ir kurį svarstome Parlamente – pranešėjas šiuo metu yra šiuose rūmuose.

Pramonės operatorius tai skatins geriau pasinaudoti įvairiomis Europos Sąjungos programomis, kaip antai „Leonardo“, Konkurencingumo ir inovacijų bendrąja programa, „ERASMUS jauniesiems verslininkams“, Europos socialinio fondo ir kitoms programoms. Be to, turistinių paslaugų įvairinimo ir virtualios elektroninės Europos turizmo observatorijos sukūrimo skatinimo strategija turėtų padėti sukurti šio sektoriaus operatoriams palankią aplinką.

Be to, turiu pabrėžti, kad mažosios ir vidutinės įmonės gali gauti naudos iš kitų svarbių iniciatyvų, siūlančių galimybę gauti finansavimą. Norėčiau paminėti JEREMIE, bendrą Komisijos, Europos investicijų fondo ir Europos investicijų banko iniciatyvą, skirtą gerinti labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių galimybes gauti finansavimą, ypač rizikos kapitalo, paskolų, vertybinių popierių, mikrokreditų ir kitų grąžintinos paramos formų kanalais.

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad mažosioms ir vidutinėms turizmo sektoriaus įmonėms visiškai galima taikyti priemones, siūlomas pagal Smulkiojo verslo aktą, skirtą tokių įmonių verslo aplinkai skatinti. Po kelių savaičių Parlamentas gaus atnaujintą tekstą.

Taigi Smulkiojo verslo aktas kartu taps priemone apsaugoti mažąsias ir vidutines įmones, siūlančias didžiulį potencialą, kalbant apie šio sektoriaus plėtrą, ir viliuosi, kad šis sektorius per kitus metus sustiprės, nes esu visiškai įsitikinęs, kad Europos politika, kaip išdėstyta Sutartyje, gali suteikti pridėtinę vertę puikiam darbui, kurį jau atlieka Europos regionai ir valstybės narės.

Todėl jaučiuosi galįs dar kartą patikinti klausimą pateikusį gerbiamąjį Parlamento narį, kad Komisija ir aš esame įsipareigoję užtikrinti, kad visos mažosios ir vidutinės šio sektoriaus įmonės būtų remiamos ir joms būtų padedama, kai jos siekia pasinaudoti Europos Sąjungos ekonominėmis priemonėmis, kurios yra politinės strategijos, skirtos paversti turizmą vienu iš pagrindinių mūsų ekonomikos ir pramonės politikos sektorių, dalis.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Turbūt mes visi šiandien čia salėje susirinkę tikimės, kad jūsų išsakytos prognozės dėl turizmo plėtros ateityje taps iš tikrųjų įgyvendintos ir ši sritis bus ne tik vystoma, bet ir bus palanki investuoti. Kaip jūs žinote, iki šiol vis dėlto turizmas yra išvystytas nevienodai Europos Sąjungoje ir tam yra objektyvios ir subjektyvios priežastys. Norėčiau paklausti. Baltijos jūros strategijoje Baltijos regiono patrauklumas ir prieinamumas yra įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių tikslų. Kas konkrečiai per metus yra pasiekta šitoje srityje?

  Carlo Fidanza (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, noriu padėkoti Z. Balčyčiui už šį klausimą, grąžinantį prie pagrindinio mūsų diskusijų klausimo, kurį Parlamentas turės galimybę spręsti per artimiausius mėnesius rengdamas Parlamento pranešimą, už kurį esu atsakingas.

Visų pirma turime pareikšti pagarbą Komisijos pirmininko pavaduotojui A. Tajani už tai, kad jis labai aktyviai palaikė naująją Europos turizmo politiką, išdėstytą Lisabonos sutartyje, bei už praėjusį birželio mėn. priimtą komunikatą ir prieš kelias savaites pateiktą su juo susijusį įgyvendinimo planą. Šiuose dviejuose teisės aktuose daugiausia dėmesio skiriama būtent mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei šio sektoriaus konkurencingumui, ypač atsižvelgiant į naujoves ir su mokymu susijusius klausimus.

Kalbant apie finansavimą, turime veikti dviem kryptimis: pirma, turime didinti informuotumą apie jau esamas lėšas ir užtikrinti, kad jos būtų geriau panaudojamos, ir, antra, Parlamentas turi aktyviai pasisakyti už – jau baigiu, pone pirmininke, – turizmo politikai skirtos specialios biudžeto eilutės įtraukimą į 2014–2020 m. perspektyvinį finansinį planą.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Kai kurios šalys turizmui plėtoti naudojasi, pvz., regionine konkurencingumo ir inovacijų programa arba veiklos programa, o Jungtinė Karalystė ir Graikija – Regioninės plėtros veiklos programa. Norėčiau jūsų paklausti, ar ketinate sukurti Europos sistemą MVĮ dalyvavimui didinti, siekiant gauti Europos lėšų turizmui plėtoti.

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, noriu padėkoti Z. Balčyčiui, nes jis suteikė man galimybę kalbėti klausimu, kuris iš visų klausimų, už kuriuos esu atsakingas kaip Europos Komisijos narys, yra ypač man artimas, ir, būdamas pirmasis už turizmą atsakingas Europos Komisijos narys, manau, kad turizmo politika, kartu su pramonės politika ir kosmoso politika, yra prioritetinė.

Tačiau pateikiant konkretų atsakymą pagrindinė problema, nekalbant apie politikos iniciatyvas, kurias mėginau įgyvendinti prieš tapdamas Komisijos nariu, yra ta, kurią C. Fidanza iškėlė savo kalboje: kadangi Europos Sąjunga nebuvo atsakinga už turizmo politiką prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, dabartiniame perspektyviniame finansiniame plane nenumatytos lėšos, kurių reikia Europos Sąjungai norint prisidėti prie pastangų skatinti turizmą.

Mes turime įdomių programų, kaip antai „Calypso“, kurią Ispanijoje papildė, man regis, kai kurios labai teigiamos regioninės iniciatyvos. Tačiau, kadangi aiškiai supratau dalyką, išsakytą C. Fidanza pranešime, kurį Parlamentas turi pateikti, parama bus, nes kitame perspektyviniame finansiniame plane turizmo politikai bus skirta daugiau lėšų. Jų daugiau gali būti skirta Aštuntojoje bendrojoje programoje ar įtraukiant specialias ad hoc biudžeto eilutes. Tačiau svarbus dalykas yra tas, kad Parlamentas atskleidžia problemą, nes sunku pateikti konkrečius atsakymus, jei finansinės priemonės nėra tinkamos.

Vis dėlto tai nereiškia, kad neveiksime ryžtingai. Kaip žinote, buvo imtasi daugybės iniciatyvų, Tarybai pirmininkaujanti Belgija organizavo svarbų renginį Maltoje, o Tarybai pirmininkaujanti Vengrija jau paskelbė, kad organizuos turizmui specialiai skirtą svarbų renginį – tai buvo mūsų pirmojo susitikimo, prieš keletą dienų įvykusio Budapešte, tema.

Džiaugiuosi, kad Z. Balčytis iškėlė turizmo Baltijos regione klausimą: turizmas nėra problema, susijusi vien su Viduržemio jūros šalių – Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Graikijos ir Maltos – ekonomika. Tai nepaprastai svarbūs ištekliai visai Europos Sąjungai, įskaitant Centrinės ir Rytų Europos šalis, turinčias savo įžymybių ir savo plėtotiną potencialą.

Kalbant apie Baltijos valstybes, manau, kad viena iš problemų – kuri, beje, nagrinėjama tekste, patvirtintame pernai birželio 30 d., – yra santykis su naujomis besiformuojančiomis klasėmis, su naująja Rusijos viduriniąja klase. Milijonai rusų planuoja leistis į turistines keliones, norėdami vykti už savo šalies ribų.

Mums kyla problemų dėl vizų. Manau, ta pati problema iškyla kalbant apie Kiniją. Europos Komisija ir turizmo ministrai nutarė pamėginti spręsti šią problemą dėl potencialių lankytojų iš Rusijos ir Kinijos. Norime paspartinti šiuos reikalus ir padaryti juos lengviau pripažįstamus mūsų šalyse. Be to, Baltijos valstybės, būdamos artimesnės Rusijai, taip pat gali gauti potencialios ekonominės naudos, priimdamos besiformuojančios viduriniosios klasės turistus.

Mūsų veiklos esmė yra skatinti turizmo politiką, ir man teikia ryžto tai, kad daug ministrų iš įvairių valstybių narių, įskaitant Jungtinę Karalystę – prieš kelias savaites Londone susitikau su naujuoju Jungtinės Karalystės turizmo ministru – ir Prancūziją, yra tvirtai įsipareigoję remti Europos Sąjungos turizmo politiką.

Svarbu nustatyti patekimo į šalis galimybes, nes Europa turi atstovauti pridėtinei vertei. Man malonu, kad Komisijos narė A. Vassiliou siekė į tekstą, kuris šiandien buvo priimtas, įtraukti sporto klausimą, tad pagrindiniai sporto renginiai, kaip antai būsimosios Londono olimpinės žaidynės, yra puiki galimybė visai Europos Sąjungai.

Trumpai tariant, turime užtikrinti, kad kiekviena ES valstybė galėtų tapti vartais turistams, norintiems atvykti aplankyti tą šalį, tačiau paskui ketinantiems išvykti ir aplankyti kitas Europos šalis, baigus šią kelionę.

Tai papildomi veiksmai, kurių gali imtis Europos Komisija, ir Parlamento palaikymas, mano manymu, yra be galo svarbus. Taigi norėčiau dabar padėkoti už būsimas jūsų pastangas, įskaitant ir diskusijose apie turizmo politiką, taip pat visose diskusijose dėl būsimojo biudžeto veiklos.

Antra dalis

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 17, kurį pateikė Vilija Blinkevičiūtė (H-0625/10)

Tema: Aukštojo mokslo modernizavimo programos ir iniciatyvos

Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse buvo atlikti tyrimai siekiant nustatyti, kaip aukštojo mokslo institucijos prisitaikiusios prie naujų darbo rinkos poreikių ir kokios sudarytos galimybės absolventams įsidarbinti tik pabaigus aukštąsias mokyklas. Deja, tyrimas parodė, kad daugelis universitetų paruošia specialistus, kurių rinka jau yra perpildyta. Aukštųjų mokyklų programos ne visada sudaromos atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, ir nuo to labiausiai nukenčia ką tik studijas baigę jaunuoliai. Komisijos darbo programoje 2011 metams užsimenama apie aukštojo mokslo modernizavimą. Joje teigiama, kad gali būti pateikti pasiūlymai dėl aukštojo mokslo įstaigų veiklos skaidrumo ir vertinimo sistemos.

Taigi kokias konkrečias programas ir pavyzdines iniciatyvas teiks Komisija, siekdama modernizuoti aukštąjį mokslą Europoje? Ar Komisija planuoja parengti atskirą aukštojo mokslo modernizavimo veiksmų strategiją, siekdama, kad jaunuoliai, baigę aukštojo mokslo įstaigas, galėtų kuo greičiau įsidarbinti? Kiek Komisija ruošiasi investuoti į tokias jaunimo programas ir šiam tikslui skirtas iniciatyvas ateityje?

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. – Pone pirmininke, išsilavinimas yra vienas pagrindinių įsidarbinimo galimybes lemiančių veiksnių. Aukštąjį mokslą baigusių asmenų nedarbo rizika yra 40 proc. mažesnė nei vien tik vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų. Vis dėlto šiuo metu aukštas jaunimo nedarbo ir nepakankamo užimtumo lygis yra nepriimtinas. Pernelyg daug diplomuotų specialistų patiria sunkumų stengdamiesi patekti į darbo rinką ir užsitikrinti gerą, jų išsilavinimą atitinkantį darbą.

Žinoma, įsidarbinimo galimybių gerinimas prasideda kur kas ankstesniu nei aukštojo mokslo etapu. Komisija dirba kartu su valstybėmis narėmis siekdama išsiaiškinti, kokių įgūdžių ar pagrindinių gebėjimų jaunimas turi išmokti mokykloje. Norint klestėti šių laikų globalizuotos ekonomikos sąlygomis, jaunimui reikia kur kas įvairesnių nei anksčiau įgūdžių. Dauguma jaunimo dirbs tokiose darbo vietose, kurių dar nėra sukurta. Daugeliui prireiks gerų kalbinių, tarpkultūrinių ir verslumo įgūdžių. Technologijos ir toliau keis pasaulį mums neįsivaizduojama linkme, todėl gebėjimas nuolatos mokytis ir diegti naujoves taps esminiu įsidarbinimo galimybes lemiančiu veiksniu.

Gairės taip pat labai svarbios. Jauni žmonės turi vis daugiau galimybių rinktis, kur ir kaip mokytis. Kad galėtų priimti pagrįstus sprendimus, jie turi būti tinkamai informuoti. Todėl reikia gerinti informavimą apie švietimo ir mokymosi galimybes, įskaitant aiškias darbo perspektyvas. Turime plėtoti kokybiškas profesinės veiklos planavimo ir profesinio orientavimo paslaugas, aktyviai įtraukiant darbo rinkos institucijas.

Kalbant apie aukštąjį mokslą, kaip žinote, Komisija neseniai pradėjo strategijos „Europa 2020“ pavyzdinę iniciatyvą „Judus jaunimas“, kuria siekiama švietimą ir mokymą priartinti prie jaunimo poreikių. Šiuo metu pradedame įgyvendinti įvairias šios strategijos dalis. Šiais metais Komisija planuoja pristatyti naują komunikatą dėl aukštojo mokslo modernizavimo. Apžvelgsime pažangą, padarytą siekiant, kad aukštasis mokslas labiau atitiktų žinių visuomenės poreikius, įskaitant įsidarbinimo galimybių klausimą. Nustatysime pagrindinius ateities iššūkius ir parengsime reikiamą atsaką į juos.

Komisija taip pat stiprins universitetų ir verslo dialogui skirtą Europos forumą, siekdama padidinti studentų įsidarbinimo galimybes ir plėtoti švietimo vaidmenį žinių trikampyje. Globalizuotame ir judžiame pasaulyje aukštojo mokslo įstaigų veiklos skaidrumas gali skatinti tiek konkurencingumą, tiek bendradarbiavimą ir būti nuolatinio tobulinimo bei modernizavimo varomoji jėga. Tačiau iš dabartinių tarptautinių reitingų galima susidaryti klaidingą vaizdą apie universitetų veiklą. Šiais metais Komisija pristatys alternatyvios daugiamatės reitingavimo sistemos, kurioje atsižvelgiama į aukštojo mokslo institucijų įvairovę, galimybių studijos rezultatus.

Europa turi tiksliau numatyti įgūdžius, kurių reikės ateityje. Todėl Komisija pradėjo iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“, kuri bus vykdoma kartu su „Judaus jaunimo“ iniciatyva. Iniciatyvos „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ tikslas – padėti jaunimui didinti savo įsidarbinimo galimybes. Svarbiausia – suteikti jaunimui reikiamą įgūdžių įvairovę, kad jis galėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančios visuomenės. Nuo 2012 m. pradės veikti mūsų nauja ES įgūdžių panorama, kuri ne tik leis sužinoti apie įgūdžius, kurių darbdaviams reikia šiandien, bet ir padės prognozuoti tuos, kurių reikės ateityje.

Šių metų pavasarį Komisija ketina pateikti pasiūlymą dėl naujų europinių judumo mokymosi tikslais lyginamųjų standartų ir dėl švietimo vaidmens gerinant jaunimo įsidarbinimo galimybes žiniomis grindžiamoje darbo rinkoje.

Galiausiai ES švietimo, mokymo ir jaunimo rėmimo programos, įskaitant judumo programas, pvz., „Erasmus“, suteikiančios vertingos tarptautinės patirties ir plėtojančios intelektinius gebėjimus, taip pat gali padėti jauniems žmonėms didinti savo galimybes darbo rinkoje.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Ačiū, Komisijos nare, už jūsų išties išsamų atsakymą, tačiau noriu dar užduoti papildomą klausimą. Europos Sąjunga turi garantuoti visiems piliečiams teisę į kokybišką aukštąjį mokslą. Tačiau valstybėse narėse yra nemaži skirtumai tarp aukštojo mokslo sistemų, jo kainų bei tarp paskolų teikimo studijoms apmokėti. Didelės paskolų palūkanos siekiant apmokėti už studijas ir nepalankios paskolų grąžinimo sąlygos neretai sulaiko jauną žmogų nuo aukšto mokslo siekimo savo šalyje bei skatina protų nutekėjimą į kitas šalis. Ar Europos Komisija planuoja išleisti rekomendacines gaires dėl priimtiniausių sąlygų studijų paskolų teikimui?

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Pone pirmininke, norėčiau pateikti tik vieną klausimą, nors šiuo metu galėtume diskutuoti dėl daugelio dalykų. Gerb. Komisijos nare, norėčiau jūsų paklausti, ar kas nors padaryta, kad būtų padidintos studentų pasikeitimo programoms Europoje skirtos lėšos. Man susidaro įspūdis, kad „Erasmus“ ir kitoms programoms skirtos lėšos jau keletą metų išlieka tokios pačios. Šiuo metu tos stipendijos tikrai yra labai mažos.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Gerb. Komisijos nare, šis konkretus klausimas iš tikrųjų priklauso subsidiarumo sričiai. Tačiau Europos Sąjunga skiria valstybėms narėms lėšų jų mokymo programoms modernizuoti. Pvz., pagal ankstesnę, trečią, Bendrijos paramos sistemą nemažai valstybių narių pasinaudojo Bendrijos lėšomis šiam tikslui siekti. Mano klausimas labai konkretus: ar Komisija turi duomenų apie valstybėms narėms jau skirtų lėšų ir lėšų, kurios bus skirtos, panaudojimo veiksmingumą?

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. – Visų pirma dėl klausimo apie aukštojo mokslo įstaigų skirtumus: visiškai teisingai! Dėl šios priežasties mes ir siekiame universitetų apskaitos skaidrumo. Todėl šiuo metu baigiame atlikti galimybių studiją, kuria remiantis įsigilinsime į universitetų reitingus, universitetų pasiskirstymą bei jų standartus ir suteiksime studentams daugiau informacijos, kad jie galėtų rinktis. Mūsų tikslas – pasiekti, kad jauni žmonės tiksliai žinotų, kur ir ką studijuoti ir kokie universiteto, į kurį jie nori stoti, standartai.

Dėl mokesčio už mokslą sutinku su jumis, kad dideliems mokesčiams padengti turėtų būti teikiamos priimtinos paskolos. Bet esu tikra, jog žinote, kad tai priklauso valstybių narių atsakomybės sričiai. Visi žinome, kad dėl vieno dalyko ekonomistai sutaria – investicija į švietimą duoda ilgalaikių rezultatų ir skatina ekonomikos augimą bei darbo vietų kūrimą, todėl visada raginu vyriausybes nemažinti investicijų į universitetus ar švietimą apskritai.

Taip pat sutinku su gerbiamu Parlamento nariu, iškėlusiu klausimą apie nepakankamas judumo programų, pvz., „Erasmus“, dotacijas. Dėl šios priežasties užsakėme galimybių studiją, kurią atlieka Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (angl. London School of Economics) ir kuri, tikiuosi, po poros mėnesių bus baigta. Remdamiesi šia studija kartu su Europos investicijų banku išnagrinėsime galimybę įkurti Europos studento paskolą judumui mokymosi tikslais. Esu tikra, kad visiems studentams – tiek turtingiems, tiek neturtingiems, atsiras galimybė pasinaudoti šiomis puikiomis judumo dotacijomis.

Dėl G. Papanikolaou klausimo, jis kalba apie struktūrinius plėtros fondus, kurių pagrindu vyriausybės gali kurti savo švietimo infrastruktūrą. Deja, struktūriniai fondai nepriklauso mano atsakomybės sričiai, bet aš pasiteirausiu Komisijos nario Johanneso Hahno, ar yra kokių nors valstybių narių ataskaitų dėl šių dotacijų, ir jei taip, būtinai jums apie tai pranešiu.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 18, kurį pateikė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (H-000009/11)

Tema: ES valstybių narių moksleivių pasiekimai

EBPO neseniai paskelbti pagal Tarptautinę studentų vertinimo programą (PISA 2009) atliktų penkiolikamečių moksleivių pasiekimų tyrimų rezultatai iš esmės rodo, kad ES konkurencingumui kyla reali grėsmė – pagal aukščiausius skaitymo gebėjimų rezultatus (5–6 lygis) tik dvi ES valstybės patenką į geriausiųjų dešimtuką. O pagal aukščiausius matematinio raštingumo rezultatus į dešimtuką patenka tik 3 ES valstybės, iš kurių nė viena nepatenka į penketuką. Įvertinę tai, kad tiek šie jaunuoliai, tiek jų jaunesni kolegos 2020 m. bus aktyviai įsitraukę arba beįsitraukiantys į darbo rinką, turime suprasti, kad nedelsdami privalome imtis šalyse veiksmingų priemonių, jei norime gerokai pakoreguoti mokinių ugdymo kokybę.

Ar Komisija neplanuoja parengti nuodugnių minėto tyrimo rezultatų įvertinimų ir konkrečių gerosios patirties rekomendacijų valstybėms narėms? Ar neplanuojama organizuoti tokios gerosios patirties sklaidos programos ar tiesiog diskusijų forumo esamiems iššūkiams aptarti? Ar planuojama su valstybėmis narėmis aptarti, kokių priemonių jos planuoja imtis siekdamos taisyti savo rezultatus?

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. – Kaip žinote, kiekviena valstybė narė pati sprendžia, kaip organizuoti savo švietimo sistemą. Tai nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 straipsnyje. Nepaisant to, Komisija dirba su valstybėmis narėmis, skatindama tarpusavio mokymąsi ir geriausios patirties mainus.

Kaip teigėme strategijoje „Europa 2020“, Europos, kaip integruotos žinių visuomenės, ateičiai gyvybiškai svarbu, kad jos švietimo sistemos būtų reformuotos, modernizuotos ir prilygtų geriausioms pasaulio sistemoms. EBPO PISA apklausa – svarbus tokių mainų šaltinis. 2010 m. gruodžio mėn. paskelbti naujausi PISA apklausos rezultatai rodo nevienodą padėtį ES valstybėse narėse. Yra kai kurių sistemų žymaus pagerinimo ženklų, bet apskritai dar reikia daug pažangos. Šie rezultatai – svarus indėlis į būsimus Komisijos ir valstybių narių informacijos mainus.

2009 m. gegužės mėn. Tarybos priimtu Europos lyginamuoju standartu siekiama tinkamo pagrindinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų lygio, raginant, kad iki 2020 m. žemo pažangumo 15 metų amžiaus asmenų procentinė dalis būtų sumažinta tiek, kad nesiektų 15 proc.

Dabar norėčiau iš PISA ataskaitos perskaityti informaciją, kuri yra labai svarbi. Prastų skaitymo gebėjimų moksleivių procentinė dalis, išaugusi nuo 21 proc. 2000 m. iki 24 proc. 2006 m., 2009 m. sumažėjo iki 20 proc. Vis dėlto EBPO 2010 m. lyginamasis standartas, kurio tikslas – 2000 m. nustatytą procentinę tokių moksleivių dalį sumažinti 20 proc. ir pasiekti 17 proc., nebuvo įgyvendintas.

Prastų matematinių ir gamtos mokslų gebėjimų moksleivių procentinė dalis mažėja nuo 2006 m. Daugiau pažangos matyti gamtos mokslų nei matematikos srityje, ir šiandien yra mažiau prastų gamtos mokslų gebėjimų moksleivių, palyginti su prastų matematinių gebėjimų moksleiviais.

Jei 2006 m. laikysime gera pradžia, ES sėkmingai siekia 2020 m. žemo pažangumo moksleivių lyginamojo standarto. Vidutiniškai, vertinant turimus trijų disciplinų duomenis 25 ES valstybėse, 2006 m. buvo 22,5 proc. žemo pažangumo moksleivių, o 2009 m. jų procentinė dalis sumažėjo iki 19,6 proc. Taigi matome, kad apskritai Europos Sąjungoje padarėme pažangą.

Žinoma, Komisija išnagrinės PISA rezultatus ir paskelbs savo išvadas kitoje metinėje pažangos ataskaitoje dėl 2011 m. lyginamųjų standartų. 2010 m. lapkričio mėn. Taryba paragino Komisiją ir valstybes nares nukreipti bendras pastangas į šias sritis: mokymo programų kūrimą; skaitymo, raštingumo, matematikos, gamtos mokslų žinių ir technologijų skatinimą; naujų technologijų poveikį pagrindiniams gebėjimams ir jų naudojimą padedant žemo pažangumo asmenims įgyti savarankiškumo ir išlaikyti motyvaciją; lyčių skirtumus pažangumo ir požiūrio į mokymąsi srityje; ryšį tarp moksleivio šeimos ir pagrindinių įgūdžių įvaldymo ir galiausiai klausimus, susijusius su mokytojais bei mokytojus rengiančiais specialistais, taip pat su mokyklų veiklą reguliuojančiomis normomis ir jų ypatumais.

Savo išvadoje Taryba taip pat paragino Komisiją įkurti aukšto lygio grupę raštingumo klausimais ir teminę darbo grupę matematikos, gamtos mokslų ir technologijų klausimais.

Vasario 1 d. planuojama pradėti aukšto lygio grupės raštingumo klausimais darbą. Ji pasiūlys geriausia patirtimi ir moksliniais tyrimais pagrįstų politikos priemonių, kurios padės valstybėms narėms, laikantis mokymosi visą gyvenimą strategijų, nuosekliau ir veiksmingiau teikti pagrindinius įgūdžius. 2012 m. viduryje ši grupė baigs savo darbą ir paskelbs ataskaitą.

Be to, jau įkurta teminė darbo grupė matematikos, gamtos mokslų ir technologijų klausimais. Jos nariai – nacionalinės politikos formuotojai ir ekspertai – dirba mokydamiesi vieni iš kitų ir keisdamiesi geriausia patirtimi. Teminė darbo grupė nustatys ir išplatins politikos priemones, skirtas pagerinti prastų pagrindinių gebėjimų asmenų padėtį nacionaliniu lygmeniu.

Taip pat turėčiau pabrėžti, kad mokymosi visą gyvenimą sistemos pavienių moksleivių judumo programa „Comenius“, be kitų dalykų, skirta didinti motyvaciją gamtos mokslų ir matematikos srityje bei gerinti raštingumo įgūdžius.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Aš norėčiau paklausti, galbūt yra padarytas tyrimas kai kuriose šalyse, kurios galbūt nerodo gerų rezultatų būtent moksleivių tarpe, jų pasiekimuose, nuo ko tai priklauso? Ar tai yra finansiniai dalykai, ar tai yra struktūriniai dalykai? Ką jūs galvojate apie pradinį mokymą? Tyrimas buvo darytas su vyresnių klasių moksleiviais, o kalbant apie dar jaunesnius žmones, kurie ketina tęsti toliau mokslus?

  Androulla Vassiliou, Komisijos narė. – Galiu jums pateikti visus mūsų turimus išsamius duomenis apie įvairias valstybes nares. Mes jų nenagrinėjome, nes aiškintis, kodėl kai kurių valstybių narių rezultatai, palyginti su kitomis, yra blogesni, – ne mūsų darbas, bet dirbdami pasikeitėme geriausia patirtimi. Man labai malonu pranešti, kad kai kurios šalys pasinaudojo geriausia patirtimi ir nuo 2006 m. pagal daugelį rodiklių padarė labai didelę pažangą.

Dėl pradinių mokyklų, deja, neturime panašių į PISA tyrimų. Tokių tyrimų nėra atlikta.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 19, kurį pateikė Georgios Papanikolaou (H-0623/10)

Tema: Skaitmeninės rinkos susiskaidymas, poveikis švietimo sistemai ir investicijoms į atokias vietoves

Anot Komisijos komunikato dėl skaitmeninės strategijos Europoje, pastaroji lieka vien tik nacionalinių interneto rinkų sankaupa ir europiečiai negali pasinaudoti bendros skaitmeninės rinkos teikiamais privalumais dėl problemų, kurios galėtų būti išspręstos, kaip antai investicijų į tinklus stoka. Taigi švietimas daugelyje atokių vietovių (kalnų vietovių ir salų) atsilieka technologijomis ir dėl to kenčia investicijos į šias geografines vietoves. Ar Komisija galėtų atsakyti į šiuos klausimus::

Kadangi IRT sektorius tiesiogiai sukuria 5 proc. ES BVP, jo rinkos vertė kasmet sudaro 660 mlrd. eurų ir kadangi jis dar labiau prisideda prie bendro našumo padidinimo (20 proc. iš IRT sektoriaus ir 30 proc. iš investicijų į IRT), kaip Komisija ketina kovoti su skaitmeninių rinkų susiskaidymu?

Ar ES įgyvendina tikslinius veiksmus Bendrijos lygmeniu, kad išspręstų menko valstybių narių investavimo į tinklus, ypač atokiuose regionuose, problemą?

  Neelie Kroes, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Komisijos komunikatuose dėl „Europos 2020“ ir dėl Europos skaitmeninės darbotvarkės nustatytas tikslas –iki 2013 m. visiems europiečiams suteikti bazinį plačiajuostį internetą, taip pat siekti užtikrinti, kad iki 2020 m. visi europiečiai galėtų naudotis dar spartesniu internetu, kurio greitis didesnis kaip 30 megabaitų per sekundę, ir kad 50 proc. ar daugiau Europos namų ūkių naudotųsi spartesniu kaip 100 megabaitų per sekundę interneto ryšiu.

Pone pirmininke, Komisija supranta, jog, nesant aktyvaus valstybės įsikišimo, kyla neoptimalaus interneto diegimo rizika, t. y. kad spartaus interneto tinklai bus telkiami didelio gyventojų tankumo zonose, o atokių ir kaimo vietovės padėtis taps nepalanki. Be to, tai turėtų neigiamų padarinių švietimo sistemoms bei informacinių ir ryšių technologijų integravimui į mokymo procesą. Naujausi duomenys iš visos ES rodo, kad tik 67 proc. mokyklų turi plačiajuosčio interneto prieigą, taip pat yra didelių skirtumų tarp valstybių narių ir tarp tankiai ir retai apgyvendintų vietovių, atitinkamai 73,7 proc. ir 60,6 proc.

Siekdama išvengti neoptimalaus interneto diegimo rizikos, Komisija parengė plačiajuosčio ryšio priemonių paketą ir jame bendrais bruožais apibrėžė bendras nacionalinių ir regioninių politikos krypčių, kurias reikia išplėtoti norint pasiekti tikslus, gaires. Tos politikos kryptys, užtikrinant tinkamą planavimą ir koordinavimą bei mažinant administracinę naštą, visų pirma turėtų padėti sumažinti plačiajuosčio interneto diegimo kainą visoje ES teritorijoje.

Pagal ES sanglaudos politiką Komisija jau ėmėsi veiksmų didinti investicijas atokiose vietovėse ir regionuose ir yra suplanavusi 2007–2013 m. tam skirti apie 2,3 mlrd. EUR. Komisijos komunikatas dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano taip pat leido per Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai skirti 360 mln. EUR plačiajuosčiam internetui diegti kaimo vietovėse. Savo programos pakete Komisija paskelbė ketinanti iki 2014 m., pasitelkdama ES priemones, stiprinti ir racionalizuoti sparčiojo plačiajuosčio ryšio diegimo finansavimą ir nagrinėti, kaip pritraukti kapitalą investicijoms į plačiajuostį ryšį didinant kredito vertę (su Europos investicijų banko ir ES finansine parama). Tikimasi, kad Europos Komisijos ir EIB pasiūlymas šiuo klausimu bus pateiktas 2011 m.

Kitas skaitmeninės darbotvarkės ramstis skirtas skaitmeniniams įgūdžiams. Šioje srityje mes siūlome, pvz., skaitmeninį raštingumą ir gebėjimus priskirti Europos socialinio fondo reguliavimo prioritetams kitu finansinio programavimo laikotarpiu ir skaitmeninius gebėjimus, siekiant užtikrinti jų skaidrumą, laikyti Europaso sistemos priedu. Kaip žinote, švietimas labai svarbus ugdant mūsų visuomenės skaitmeninius gebėjimus, ir mes pritariame nuomonei, kad be tinkamo investavimo kai kurie regionai gali atsilikti šioje srityje.

Naujausi duomenys iš visos ES, kalbu apie 2006 m., rodo, kad tik 67 proc. mokyklų turi plačiajuosčio interneto prieigą ir kad yra didelių skirtumų tarp valstybių narių bei tarp tankiai ir retai apgyvendintų vietovių. Netrukus pradėsime naują apklausą dėl mokyklų ir jos rezultatus pateiksime šių metų pabaigoje.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Gerb. Komisijos nare, dėkoju už labai išsamų atsakymą. Norėčiau pridurti štai tokį papildomą klausimą: strategijoje „Europa 2020“ teigiama, kad mūsų tikslas – užtikrinti, kad namų ūkiai ir įmonės galėtų naudotis bendra skaitmenine rinka, o tai reiškia vienodas prieigos galimybes, taip pat ir vienodas vystymosi galimybes.

Keletą kartų kompetentingų komitetų, pvz., Kultūros ir švietimo komiteto, surengtuose klausymuose jūs asmeniškai sakėte, kad per ateinančius penkerius metus šiuose sektoriuose prireiks apie 500 000 naujų darbo vietų. Turiu konkretų klausimą: ar kalbama apie visas priemones, reikalingas užtikrinti, kad šios naujos darbo vietos būtų paskirstytos sąžiningai, neatmetant geografiškai atokių vietovių?

  Neelie Kroes, Komisijos narė. – Pone pirmininke, atsakymas yra „taip“.

  Pirmininkas. – Puikus atsakymas. Labai jums dėkoju!

Klausimas Nr. 20, kurį pateikė Liam Aylward (H-0648/10)

Tema: Informavimo apie dingusius vaikus telefono linija 116 000

Neseniai Komisija galutinai paragino ES valstybes nares kuo greičiau aktyvuoti informavimo apie dingusius vaikus telefono liniją 116 000. Šis telefono numeris padėtų suteikti vaikams būtiną pagalbą ir paramą, kai jiems to reikia..

Šiuo metu telefono linija 116 000 visiškai veikia tik 12 valstybių narių. Ar Komisija nemano, jog vaikai gali atsidurti pavojuje dėl to, kad paslauga nėra visiškai ir tinkamai teikiama visoje ES? Ar žmonės bus informuoti, kad ši paslauga neteikiama jų šalyje arba šalyje, kurioje jie lankosi? Ar neprivalo kiekviena valstybė narė teisingai ir visiškai įdiegti šią paslaugą? Ar nemanoma, kad vaikai gali atsidurti pavojuje dėl nesugebėjimo teikti tinkamą paslaugą visose valstybėse narėse šiuo numeriu?

  Neelie Kroes, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Pone pirmininke, Komisija laikosi tos pačios kaip ir gerbiamas Parlamento narys nuomonės, kad karštajai pranešimų apie dingusius vaikus linijai 116 000 įdiegti reikia tolesnių pastangų daugelyje valstybių narių. Šiuo klausimu pagal peržiūrėtas telekomunikacijų taisykles – čia visų pirma kalbu apie Universaliųjų paslaugų direktyvos 27 straipsnio a dalį – reikalaujama, jog valstybės narės dėtų visas pastangas, kad piliečiai galėtų susisiekti su karštosios linijos tarnyba ir pranešti apie dingusius vaikus. Todėl Komisija padeda valstybėms narėms ir atidžiai stebi šios nuostatos perkėlimo į nacionalinę teisę procesą, kuris turėtų būti baigtas 2011 m. gegužės 25 d.

Pernai lapkričio 17 d. Komisija priėmė komunikatą „Numeris 116 000. Europos karštoji pranešimų apie dingusius vaikus linija“. Komunikato tikslai – pakartoti Komisijos raginimą valstybėms narėms prioritetine tvarka įdiegti karštąją pranešimų apie dingusius vaikus liniją ir teikti praktinę paramą valstybėms narėms, siekiant užtikrinti, kad visoje Europos Sąjungoje būtų teikiama tokios pačios aukštos kokybės paslauga.

Komunikate pabrėžiama geriausia valstybėse narėse sukaupta patirtis, kaip spręsti pagrindines problemas, susijusias su karštosios linijos 116 000 veikimo užtikrinimo ir telekomunikacijų išlaidomis. Komisija siūlo pasinaudoti šia geriausia patirtimi nustatant bendrus minimalius standartus, kurie užtikrintų aukštos kokybės paslaugą visoje ES ir tokią pačią pagalbą tėvams bei vaikams, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. Šis didžiulis darbas susijęs su platesne sritimi nei elektroninės komunikacijos klausimai, už kuriuos esu atsakinga, jį koordinuoja mano kolegė Viviane Reding.

  Liam Aylward (ALDE). – Gerb. Komisijos nare, anksčiau esate nurodžiusi, kad pagrindinės kliūtys šiai karštajai linijai įdiegti kai kuriose valstybėse narėse yra didelės išlaidos ir informacijos trūkumas. Kokių priemonių ketinate imtis šioms kliūtims pašalinti, taip pat ar numatote šią paslaugą diegti visa apimtimi visose valstybėse narėse? Ir galiausiai kokios yra valstybių narių, turinčių šios karštosios linijos finansavimo sunkumų, pasirinkimo galimybės, siekiant užtikrinti, kad linija veiktų visoje Europos Sąjungoje?

  Neelie Kroes, Komisijos pirmininko pavaduotoja. – Žinoma, mes stengiamės daryti viską, kas įmanoma. Gerbiamo Parlamento nario nuomonė yra suprantama. Aš iš tiesų anksčiau laikiausi nuomonės, kad viena iš problemų yra išlaidos. Pati karštoji linija sudaro mažiausiai sunkumų. Problema – tolesnis darbas. Klausimas, kuriam turime skirti daugiausia dėmesio, yra ne pati karštoji linija, o tolesnė veikla.

Mes atidžiai stebime, kaip valstybės narės diegia karštąją liniją, joms padedame ir suprantame, kad joms priklauso iniciatyva nacionalinės teisės srityje. Mes taip pat suprantame, kad dėl dabartinės finansų krizės valstybėms narėms dar sunkiau rasti tolesnio su karštąja linija susijusio darbo finansavimo galimybių.

Kai kurios organizacijos gavo ES lėšų tam tikriems projektams finansuoti. ES finansavimas nėra skirtas visoms karštosios linijos veikimo ir išlaikymo išlaidoms padengti, jo paskirtis – padėti plėtoti karštosios linijos 116 000 paslaugas remiant konkrečius projektus.

Žinoma, turime būti kūrybingi. Turi būti kūrybingi šiuose projektuose dalyvaujantys asmenys, taip pat nacionalinės vyriausybės, ieškodamos biudžeto išteklių, reikia pasitelkti įmonių socialinės atsakomybės priemones ir privačias aukas, galų gale turime siekti, kad būtų padaryta tai, ko visi norime.

Klausimas Nr. 22, kurį pateikė Bernd Posselt (H-0619/10)

Tema: Alpių geležinkelio magistralės

Kokia Komisijos nuomonė apie esamą padėtį, susijusią su pagrindinio Brenerio tunelio statyba, jam būtinų atšakų abiejose pusėse tiesimu ir geležinkelio linijos Miunchenas–Miūldorfas–Frailasingas–Zalcburgas plėtra?

  Siim Kallas, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Pone pirmininke, eismo per Alpes klausimas ypač svarbus, tačiau neatrodo, kad šiuo etapu padėtis būtų labai bloga. Nepaisant finansinių sunkumų, padaryta pagrindinio Brenerio tunelio ir jo šiaurinės bei pietinės prieigos ruožų statybos pažanga. Šiam projektui teikiamas didžiausias prioritetas, todėl Komisija nusprendė jam skirti beveik 1 mlrd. EUR biudžetą.

Pirma, dėl paties pagrindinio Brenerio tunelio, 2010 m. lapkričio 19 d. Austrijos ir Italijos vyriausybinės komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ES koordinatorius Pat Cox, leido pasiekti lemiamą pažangą. Austrija ir Italija patvirtino susitarimą dėl visų pagrindinio Brenerio tunelio projekto išlaidų, kurios siekia 8 mlrd. EUR. Austrija patvirtino optimizuotą darbų planą, pagal kurį parengiamieji pagrindinio tunelio darbai bus pradėti 2011 m. Italijos vyriausybė davė leidimą pradėti darbus, prisiimdama įsipareigojimą, kuriuo garantuoja išlaidų padengimą visą statybų laikotarpį.

Antra, galima patvirtinti, kad padaryta gera pažanga abiejų pusių prieigos ruožuose. Italija davė leidimą pradėti darbus pietiniame prieigos ruože – nuo pirmosios jo atkarpos, Forteca-Pont Gardena. Austrija taip pat padarė pažangą šiauriniame prieigos ruože. Austrijai priklauso geležinkelio ruožas Žemutinio Ino slėnyje, kuris bus baigtas statyti 2013 m. ar netgi anksčiau.

Galiausiai dėl tarpvalstybinio susisiekimo tarp Austrijos ir Vokietijos. Pradinis tikslas – užbaigti darbus vėliausiai iki 2012 m. – nebus pasiektas. Vokietijos pusėje darbai nebus pradėti anksčiau nei 2012 m. ir užtruks apie trejus metus. Tačiau 2010 m. lapkričio mėn. Vokietija paskelbė savo nacionalinių investicijų įvertinimo dokumentą, kuriame išdėstyta teigiama nuostata dėl šiaurinio prieigos ruožo tarp Miuncheno ir Austrijos sienos plėtros. Jame vieno bėgių kelio atkarpa bus atnaujinta ir visas ruožas elektrifikuotas. Kitas žingsnis – Vokietijos ir Austrijos susitarimo dėl šio ruožo memorandumas, po kurio prasidės infrastruktūros valdymo planavimas.

  Bernd Posselt (PPE). – (DE) Gerb. Komisijos nary, dėkoju už atsakymą. Tačiau jūs neatsakėte į antrąją klausimo dalį, kurioje minėjau Miuncheno–Miūldorfo–Frailasingo atšaką. Tai pagrindinės geležinkelio linijos iš Paryžiaus į Budapeštą dalis, kuri ypač svarbi Bavarijos chemijos pramonės trikampiui ir eismo Brenerio prieigos ruože sumažinimui.

Baigus pagrindinio Brenerio tunelio statybą, bus pernelyg apkrauta Rozenheimo atkarpa. Tuomet iškils būtinybė plėtoti Miuncheno–Miūldorfo–Frailasingo–Zalcburgo atšaką, o šiam projektui Komisija taip pat teikia didžiausią prioritetą. Privalau jūsų paklausti, ar manote, kad būtų įmanoma jam skirti papildomą finansavimą kitoje finansinėje perspektyvoje, nes juk tai – tarpvalstybinis klausimas.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL). – (EL) Gerb. Komisijos nary, tai, kas daroma Alpėse, yra puiku. Tačiau dėl šio memorandumo Graikijos vyriausybė mažina ir riboja geležinkelio paslaugas, taip atkirsdama Graikiją nuo Europos ir Balkanų geležinkelių tinklo, ir visa tai kartu su Komisija aiškina dideliais Graikijos geležinkelių įsiskolinimais.

Todėl mano klausimas yra toks: kokia jūsų nuomonė apie šiuos pokyčius, turiu galvoje geležinkelio paslaugų mažinimą? Antra, ar į Graikijos geležinkelių skolą įeina bendro su Europos Sąjunga infrastruktūros darbų finansavimo lėšos?

  Siim Kallas, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Negaliu atsakyti dėl Graikijos, nes nežinau smulkmenų. Nesu gavęs jokios informacijos apie tuos sunkumus.

Dėl Miuncheno–Miūldorfo–Frailasingo–Zalcburgo prioritetinio projekto Nr. 17, jis – vykdomas. Pirminiai darbai pradėti 2007 m. Kai kurie iš jų jau baigti. 2010 m. balandžio 19 d. pradėti dviejų bėgių kelių tilto, kertančio upę Miūldorfe, statybos darbai, kurie bus baigti. Jie visiškai finansuojami pagal Vokietijos ekonomikos atkūrimo planą. Darbai kainuos 11,7 mln. EUR, jie atliekami toliau ir šiuo metu tai nekelia kokių nors didesnių rūpesčių.

  Pirmininkas. – Klausimas Nr. 23, kurį pateikė Jim Higgins (H-0621/10)

Tema: Kelių eismo sauga – trumpųjų SMS žinučių rašymas vairuojant

Yra 23 kartus didesnė tikimybė, kad vairuotojas padarys avariją, jei vairuodamas jis rašo trumpąsias SMS žinutes. Manoma, kad dėl žinučių rašymo vairuojant tūkstančiai žmonių kasmet žūsta keliuose, o sužalojimų skaičius kasmet didėja nerimą keliančiu tempu.

Nors Komisija pripažįsta, kad reikia didinti kelių eismo saugą ir užtikrinti tinkamas kelių eismo saugos taisykles, visos ES mastu nėra teisės aktų, kuriais būtų draudžiama rašyti SMS žinutes, elektroninius laiškus ir naršyti internete vairuojant transporto priemones viršijant tam tikrą iš anksto sutartą greitį.

Turint omenyje, kad jau egzistuoja technologijos, kuriomis galima užkirsti kelią žinučių, elektroninių laiškų rašymui ir naršymui internete vairuojant, ar Komisija ketina pristatyti visoje ES galiojančius teisės aktus, kad būtų pašalinta labai pavojinga žinučių, elektroninių laiškų rašymo ir naršymo internete vairuojant praktika?

  Siim Kallas, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Komisija pritaria gerbiamo Parlamento nario nuomonei, kad trumpųjų SMS žinučių rašymas vairuojant, kaip ir bet kokia pašalinė veikla, yra ypač pavojingas. 2009 m. Komisija pateikė ataskaitą apie naudojimąsi mobiliaisiais telefonais vairuojant. Ši ataskaita paskelbta Europos kelių eismo saugos tinklalapyje. Tačiau neturime statistinių duomenų apie šios veiklos sukeltų avarijų skaičių.

Visos valstybės narės turi teisės aktų, kuriais, bent jau netiesiogiai, draudžiama rašyti trumpąsias SMS žinutes ir elektroninius laiškus ar naršyti internete vairuojant. Nors tiesiogiai nenurodomas mobiliųjų telefonų naudojimas, valstybės vidaus teisės aktais nustatyta, kad visas vairuotojų dėmesys turi būti sutelktas į vairavimą. Esant tokiai padėčiai, Komisija neketina siūlyti papildomų teisės aktų ES lygmeniu, kuriais būtų draudžiamas trumpųjų SMS žinučių ir elektroninių laiškų rašymas ar naršymas internete vairuojant motorinę transporto priemonę. Mes tikimės, kad valstybės narės tinkamai išspręs šį klausimą.

  Jim Higgins (PPE). – (GA) Pone pirmininke, esu nusivylęs gerb. Komisijos nario S. Kallaso atsakymu. Atskirų valstybių narių bendradarbiavimas yra ypač svarbus. Turime padaryti viską, kad sumažintume mirčių ir sunkių sužalojimų skaičių keliuose. Vienas iš naujų reiškinių Europos keliuose – asmenys, kurie vairuodami rašo trumpąsias SMS žinutes. Visose valstybėse narėse nustatytos skirtingos taisyklės. Turime siekti glaudesnio bendradarbiavimo; esu nusivylęs, kad gerb. Komisijos narys šioje srityje mums negali pažadėti ko nors daugiau.

  Seán Kelly (PPE). – Norėčiau pagirti savo kolegą poną J. Higginsą, iškėlusį šį labai svarbų klausimą. Pritariu jo susirūpinimui dėl gerb. Komisijos nario neparodyto entuziazmo, siekiant užtikrinti, kad geriausia patirtimi būtų remiamasi visoje Europos Sąjungoje. Norėčiau jo paklausti, kodėl Komisijai nepabandžius bent jau paraginti valstybes nares priimti tas pačias taisykles ir reglamentus visoje Europos Sąjungoje ir užtikrinti, kad dėl saugos ir gyvybių išsaugojimo jų būtų laikomasi?

  Inés Ayala Sender (S&D). – (ES) Pone pirmininke, paprašiau žodžio vien tam, kad jus, ponios ir ponai, informuočiau, jog esu pranešėja tarpvalstybinių nuobaudų klausimu. Šiuo klausimu Tarybai buvo suteikta galimybė sudaryti pažeidimų sąrašą (tai buvo nurodyta pirminiame Komisijos pasiūlyme), ir jį svarstant iškilo naudojimosi mobiliaisiais telefonais problema. Deja, nei Jungtinė Karalystė, nei Airija nedalyvauja keičiant teisinį pagrindą, kaip nustatyta Tarybos susitarime, nes jos gali naudotis atsisakymo nuostata. Tai viena iš problemų, kurią mes Parlamente galbūt galėtume sušvelninti. Tikiuosi, kad diskusijose su Taryba šios šalys aiškiai išdėstys savo interesus, nes mes nieko apie juos nežinome. Atrodo, kad Jungtinė Karalystė šiuo metu ketina pasinaudoti sutikimo nuostata.

  Siim Kallas, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Komisija teikia didžiausią prioritetą plačios apimties saugos veiksmų planui ir to veiksmų plano įgyvendinimui, ir šioje srityje pasiekta milžiniška pažanga: mes iš esmės sumažinome avarijų skaičių Europoje. Galiu jums pranešti, kad mano šalyje praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje mirčių skaičius per metus siekė 400, o pernai – 78, ir tai, kaip žinote, pasiekta automobilių skaičiui keliuose padidėjus dešimt kartų. Tai – žymus pokytis.

Tai turi didelę reikšmę, ir esu jums, ponia I. Ayala Sender, labai dėkingas už tai, kad mums priminėte tarpvalstybinę eismo pažeidimų priežiūrą, kuri yra ypač svarbi gerinant kelių eismo saugą. Šį sprendimą Taryba priėmė gruodžio mėnesį, ir mes jį įgyvendinsime.

Nemanau, kad daugiau Europos lygmens teisės aktų yra panacėja, t. y. kad iškilus bet kokiai problemai privalome parengti europinį teisės aktą.

Visi kritikuoja, kad turime per daug ES teisės aktų, tačiau, mano nuomone, tai – klausimas, keliantis nerimą valstybės narėms ir plačiajai Europos visuomenei, ir jei tarpvalstybinė eismo pažeidimų priežiūra gali sukurti europinę saugaus kelių eismo erdvę, tai – labai svarbu.

  Pirmininkas. – Atsakymai į klausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta dėl laiko stokos, bus pateikti raštu (žr. priedą).

Klausimų valandą baigėme.

(Posėdis nutrauktas 20.15 val. ir pratęstas 21.00 val.)

PIRMININKAVO: ROBERTA ANGELILLI
Pirmininko pavaduotoja

16. Haičio atstatymas praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo: humanitarinė pagalba ir atstatymas (diskusijos)

  Pirmininkė. – Prieš mums pradedant darbą, turiu jus informuoti, kad, deja, vienas Italijos karys nužudytas, o kitas karys rimtai sužeistas per šiandien Afganistane vykusį susišaudymą. Reiškiame užuojautą aukos Lucos Sannos šeimai.

Kitas klausimas yra Komisijos pareiškimas dėl Haičio atstatymo praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo: humanitarinė pagalba ir atstatymas.

  Kristalina Georgieva, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, taip pat norėčiau prisidėti prie jūsų pareikšdama užuojautą nukentėjusiesiems ir jų šeimos nariams.

Prieš metus buvome didžiausios šių dienų istorijoje stichinės nelaimės Haityje liudininkai, o tai taip pat buvo vienas geriausių solidarumo su žmonėmis, kurių gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas nelaimės ir neramumų akivaizdoje yra drąsos pamoka mums visiems, pasireiškimo pavyzdžių. Praėjus metams po nelaimės, norėtume pagerbti ne tik tuos, kurie žuvo, bet ir tuos, kurie ją išgyveno. Pažadėjome jiems savo pagalbą ir esame pasirengę tesėti savo pažadus.

ES yra labai svarbi pasaulinio solidarumo pastangų padėti Haičiui dalis. Mes sutelkėme visas turimas priemones tiek humanitarinei pagalbai, tiek, kaip Komisijos narys A. Piebalgs paminės vėliau, paramai vystymuisi, kuri būtų skirta šaliai atstatyti, teikti.

Po žemės drebėjimo ES pažadėjo skirti daugiau kaip 320 mln. eurų humanitarinės pagalbos, kurios pastaraisiais 2010 m. suteikė 130 mln. eurų.

Šios lėšos leido mums prisiliesti prie daugiau kaip keturių milijonų Haičio gyventojų gyvenimo teikiant pagalbą maistu, gerinant sanitarijos sąlygas ir suteikiant pastogę. Beveik 1,5 mln. žmonių buvo suteikta vieta apsistoti: tai pagrindas, nuo kurio jie vėl gali pradėti savo gyvenimą. Mūsų pagalba skirta ne tik Port o Prensui, bet ir kitiems nukentėjusiems miestams – Leoganui ir Žakmeliui. Suteikėme pagalbą 500 tūkst. palikusių Port o Prensą haitiečių, kad jie galėtų gyventi su giminaičiais kaimo vietovėse, pristatydami maistą, vandenį ir teikdami medicininę priežiūrą, valydami kelius ir grynaisiais pinigais remdami darbo programas.

Dabartine humanitarine pagalba susitelkėme į cholerą: 22 mln. eurų panaudojome patiems būtiniausiems poreikiams, susijusiems su sveikatos priežiūra, tinkamo vandens tiekimu ir sanitarijos sąlygomis, informacijos kampanijomis, epidemiologine priežiūra ir logistika, patenkinti. Iki šiol finansavome gydymą 158 tūkst. žmonių, tačiau, kas yra dar svarbiau, švariu vandeniu aprūpinome pusę milijono, o saugesnes sanitarijos sąlygas užtikrinome 900 tūkst. žmonių, vieną milijoną Haičio gyventojų supažindinome, kas yra cholera, kaip ja nesusirgti ir kaip gydyti cholerą, nukentėjusioms bendruomenėms išdalinome 1,3 mln. gabaliukų muilo ir chloro tablečių.

Tikėjomės, kad, praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo, padėtis bus geresnė, tačiau taip nėra. Dėl šios priežasties šiems 2011 metams skiriame 33 mln. eurų. Jei reikės daugiau pagalbos, esame pasirengę skirti daugiau.

2011 m. mūsų prioritetai bus būstas, sanitarijos sąlygų gerinimas ir sveikatos priežiūra. Toliau spręsime sanitarijos sąlygų gerinimo klausimus, nes tai neabejotinai kelia choleros plitimo ir bendruomenių užkrėtimo pavojų. Taip pat toliau padėsime teikdami medicininę priežiūrą, nes Haičio sveikatos priežiūros sistemoje baisi netvarka. Ji nėra tokia, kad padėtų žmonėms.

Šiame procese pasikliovėme humanitarinę pagalbą teikiančiais darbuotojais. Noriu pareikšti padėką tiems, kurie rizikavo savo gyvybe, kad padėtų Haičio gyventojams.

Mes taip pat palaikome Komisijos narį A. Piebalgą susiejant paramą su atkūrimu ir vystymu. Pavyzdžiui, kruopščiai derinant su mūsų humanitarine pagalba, dalis devintojo Europos plėtros fondo B paketo lėšų bus skirta būsto programoms. Noriu pabrėžti, kad visapusiškai atsižvelgėme į padėtį Haityje siekdami ne tik padėti žmonėms, kuriems to reikia nedelsiant, bet ir sudarydami pagrindą ilgalaikiam atsigavimui.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, mes teikiame paramą ir atstatymui. ES, kaip visuma – Europos Sąjunga ir valstybės narės, Niujorke jau skyrė 600 mln. eurų iš savo įsipareigotos skirti 1,2 mlrd. eurų sumos ir jau išmokėjo 330 mln. eurų.

Iš pradžių buvo paskelbta, kad Europos Sąjungos įsipareigojimas kaip bendro ES įsipareigojimo dalis siekia 460 mln. eurų, bet manome, jog reikia jį padidinti iki 522 mln. eurų. Iš šios įsipareigotos skirti sumos jau skyrėme 327 mln. eurų. Vykdomos programos buvo koreguojamos pratęsiant jų trukmę ir/arba padidinant finansinius paketus siekiant tinkamiau reaguoti į persvarstytus prioritetus. Naujos programos įgyvendinamos siekiant atsižvelgti į papildomus poreikius.

Išmokos griežtai susietos su įsipareigojimu, kuris 2010 m. siekė 74 mln. eurų. Manau, kad, atsižvelgiant į padėtį Haityje, tai pakankamai geras rezultatas. Reikia suprasti, kad padėtis ten, kuri jau buvo labai sunki prieš žemės drebėjimą, po jo – nepaprastai sudėtinga, o dar sudėtingesnė vėliau tapo dėl uragano „Tomas“, choleros epidemijos ir politinio nestabilumo. Pagalbą teikiantys darbuotojai ir techniniai ekspertai dažnai dirbo gana sudėtingomis sąlygomis.

Kiti veiksniai, į kuriuos turime atsižvelgti, susiję pirmiausia su tuo, kad vidutinės ir ilgalaikės trukmės atstatymo pagalba teikiama trejus penkerius metus, o išmokos yra paskirstytos per programos trukmę: 2010 m. daugiausia buvo skirti finansiniams įsipareigojimams ir pasirengimams pradėti projektą, įskaitant visus reikiamus techninius tyrimus ir pasiūlymus. Konkretesnė veikla prasidės 2011 m., ir manome, kad išmokos per šiuos metus, palyginti su įsipareigojimu, padvigubės iki 150 mln. eurų.

ES parama vystymuisi iki šiol buvo sutelkta visų pirma sudarant sąlygas vyriausybei atlikti būtinas funkcijas, kad jai būtų padėta teikti pagrindines valstybės paslaugas: švietimo, sveikatos apsaugos sistemų ir policijos valdymo ir ji turėtų galimybę užtikrinti reikiamų darbuotojų viešajame sektoriuje. Antrasis prioritetas buvo nedelsiant sustiprinti ir atkurti strateginę infrastruktūrą bei kelius; trečiasis prioritetas buvo sustiprinti Haičio pasirengimo nelaimėms ir civilinės saugos sistemas bei struktūras.

Po žemės drebėjimo užsibrėžėme tikslą atstatyti stipresnį Haitį ant tvirtesnių pamatų. Visiškai aišku, kad mums reikia stiprios Haičio vyriausybės ir daugiausia dėmesio turime skirti prioritetams. Todėl kruopščiai laikomės Haičio vyriausybės mums nustatytų prioritetų. Valstybė tikrai labai norėtų sustiprinti valdymą – ypač susitelkdama į paramą biudžetui ir atsižvelgdama į ribotas valdžios sektoriaus pajamas – ir iš esmės investuoti į infrastruktūrą pirmiausia į kelius.

Iš ko galime pasimokyti, kad pagerintume padėtį? Na, galėtume geriau koordinuoti pagalbą ir stiprinti Komisijos bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis. Dabar baigiame parengti bendrą programą, šioje veikloje dalyvauja ir ES valstybės narės.

Be to, turime didelę darbo su visais mūsų partneriais Laikinojoje Haičio atstatymo komisijoje patirtį, ir tai neabejotinai padeda pagreitinti procesą. Mano nuomone, vis dėlto didžiulis mūsų troškimas privalo būti tas, kad pasiektume stabilumo tiek pagalbos, tiek demokratijos gyvavimo Haityje požiūriu, nes tai, be abejonės, yra būtina sąlyga, kad ES ir visos tarptautinės bendruomenės pastangos būtų sėkmingos.

Gerbiami Parlameno nariai, stengiamės viską daryti kuo geriau, tačiau, aišku, galime dirbti dar geriau. Žinome iš savo patirties: ES neabejotinai laikosi savo pažado ir mūsų įsipareigojimo. Todėl manau, kol padėtis, kaip kartais atspindima žiniasklaidoje, vienu atžvilgiu parodoma gana tiksliai, mes darome pažangą. Manau, kad 2011 m. pamatysime reikšmingų pokyčių – su sąlyga, kad Haityje bus sukurtas politinis stabilumas, nes nestabilumas neabejotinai trukdo mūsų pastangoms – ir mes skirsime tas pastangas Haičiui atstatyti.

  Michèle Striffler, PPE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, praėjus metams po žemės drebėjimo, Haityje vis dar yra nepaprastoji padėtis, o bandymai sėkmingai pradėti atstatymą susiduria su sunkumais. Tai būtų galima paaiškinti struktūriniais Haičio valstybės trūkumais, Haičio valdžios institucijų politinės valios ir gebėjimo priimti sprendimus trūkumu bei tarptautinių bendruomenių paramos stoka. Jei Haičio valdžios institucijos nepriims labai svarbių sprendimų, tokių kaip privalomieji pirkimai, tūkstančiai tonų nuolaužų, trukdančių atstatymo darbams, nebus pašalinta.

Turiu pagirti humanitarinių organizacijų įdėtas pastangas ir atliktą darbą. Pasistūmėta į priekį, išgelbėta milijonai gyvybių.

Deja, humanitarinės pagalbos agentūros negali toliau kompensuoti Haičio valstybės trūkumų. Todėl Europos Sąjunga turi dėti visas pastangas tvirtai remdama sąžiningą ir skaidrų rinkimų procesą, kad šalyje būtų užtikrintas atstatymui reikalingas stabilumas ir politinė valia. Atstatymo proceso metu būtina padėti būsimai Haičio valdžiai sukurti institucijų struktūrą, kad būtų nustatyta naują pusiausvyra visais lygmenimis ir demokratija būtų visiškai veiksni.

Be to, svarbu, kad Europos Komisija, kaip Laikinosios Haičio atstatymo komisijos narė, atsižvelgdama į savo finansinį įnašą, įsikištų siekdama paspartinti pastarosios komisijos mandato įgyvendinimą ir užtikrinti jo galiojimą.

Po žemės drebėjimo tarptautinė bendruomenė nusprendė atstatyti Haitį kitaip, nekartodama praeities klaidų. Atėjo laikas kartą ir visiems laikams išspręsti giliai įsišaknijusias skurdo Haityje priežastis.

  Corina Creţu, S&D frakcijos vardu. – (RO) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po Haitį nusiaubusios tragedijos, kaip minėjote, atkūrimo proceso vertinimas yra toli ne tik nuo gyventojų lūkesčių, bet ir nuo tarptautinės bendruomenės duotų įsipareigojimų. Be to, pastangos atstatyti valstybę, sprendžiant iš per pastaruosius mėnesius patirtų nesėkmių, atrodo, pasiekė aklavietę. Ši žemės drebėjimo nusiaubta ir nuo choleros epidemijos nukentėjusi šalis, kurios kilmė siejama su JT „žydraisiais šalmais“, taip pat patyrė rimtą politinę krizę.

Manau, kad per ateinantį laikotarpį mums reikia imtis veiksmų trijose su Haičio krize susijusiose srityse. Priešingu atveju kyla pavojus iki šiol įdėtoms pastangoms. Reikia kuo greičiau paskelbti choleros epidemijos priežasčių tyrimo rezultatus siekiant nuraminti prieš JT dalyvavimą nusiteikusią gyventojų pyktį. Antra, reikia dėti visas pastangas siekiant išvengti pereinamojo laikotarpio, kuris prasidės prezidento R. Prévalio kadencijos pabaigoje, vasario 7 d., pratęsimo. Nauji tarptautinės bendruomenės kruopščiai prižiūrimi rinkimai yra vienintelis perspektyvus, demokratinis sprendimas. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, manau, yra tai, kad šiuo vertinimu turi būti paminėtas esminis atstatymo pastangų, kurioms pakenkė neveiksmingumas, atidėliojimai ir prieštaringi šio regiono šalių interesai, lūžis.

Nepamirškime, kad iš 10 mlrd. JAV dolerių, pažadėtų donorų konferencijoje Niujorke 2010 m. kovo mėnesį, iki šiol išmokėta tik 1,2 mlrd. JAV dolerių, kur didelę šios sumos dalį sudaro Europos Sąjungos įnašas. Šalia mūsų susirūpinimo dėl milijono Haičio gyventojų, jau ilgai gyvenančių nepaprastosios padėties stovyklose, kur skurdas, neviltis ir lytinis smurtas įgauna nerimą keliančias proporcijas, problemų sprendimo turime pridėti ilgalaikę nuolatinių investicijų Haityje ir konkrečios paramos, skirtos sėkmingai valstybės struktūrai sukurti, perspektyvą.

  Charles Goerens, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, dviejų Komisijos narių kalbos buvo tokios solidžios, kad apsiribosiu dviem komentarais.

Pirma, praėjus vieniems metams po žemės drebėjimo, Haitis vis dar daugiausia paskendęs griuvėsiuose. Atsižvelgdami į katastrofos mastą, žinojome, kad šalis susidurs su dideliais sunkumais. Mes taip pat žinojome, kad, nusinešdamas daugybe civilių aukų, žemės drebėjimas pakenkė pačiam valstybės centrui, – tokia didelė buvo šios stichinės nelaimės padaryta žala. Kai prie to pridedame struktūrinius sunkumus ir visų pirma valdymo trūkumus, problemos, su kuriomis susiduria tie, kurie dirba šioje vietoje, yra akivaizdžios.

Kas pirmiausia atsakingas už šią padėtį? Net jei yra švelninančių aplinkybių, pagrindinis veikėjas yra pati Haičio valstybė, be kurios nieko negalima padaryti. Alternatyva būtų šalies valdymo perėmimas, tačiau niekas to nenori daryti.

Antra, mes galime papildyti Haičio valstybės veiksmus ir tikrai turime taip padaryti. Bet kokiu atveju šia prasme Europos Sąjunga pastangų nedėjo. Europos Sąjunga ne tik darė pareiškimus, bet pagal juos ir veikė. Ko iš Europos Sąjungos tikimės ateityje, – kad ji, žinoma, toliau teiktų nuolatinę paramą, bet svarbiausia, kad padėtų Haičiui išsilaisvinti nuo šios priklausomybės, nepaisant jo žinomo silpnumo. Pripažįstu, kad tai negali įvykti per kelis mėnesius.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, esminis klausimas yra, kaip atstatysime valstybę, kuri žlugo? Haitis yra žlunganti valstybė. Ar galime iš tikrųjų kalbėti apie atstatymą, turint omenyje, kad visų pirma Haitis niekada nebuvo demokratinė valstybė? Tai yra prieš mus iškylantis uždavinys. Nepaisant visų Komisijos įdėtų pastangų, tiesiog dar neturime atsakymo į šį klausimą. Choleros protrūkis, balsavimo rezultatų klastojimas lapkričio mėnesį vykusiuose rinkimuose ir žmonių bauginimas, savaime aišku, mums nepadeda, kaip padėjo atstatant šią šalį. Tai, kad moterys ir mergaitės susidūrė su baisia padėtimi dar prieš žemės drebėjimą, sukėlė mūsų nenorą pripažinti, kad apgyvendinimo stovyklose moterys ir mergaitės yra priverstos patirti lytinį smurtą.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Baby Doc grįžo į Haitį ir gali sumanyti pasinaudoti kančia, kurią šiuo metu išgyvena gyventojai, nes, kaip– sklinda gandai,– jo pinigai visiškai baigėsi. Negalime leisti, kad taip atsitiktų Haityje.

Mūsų atsakas per pastaruosius metus, kai įvyko nelaimė, buvo padėti Haičio gyventojams pabandyti atstatyti šalį, tačiau tai, ko jiems iš tikrųjų trūksta, yra organizaciniai gebėjimai. Štai kodėl jie vis dar laikosi įsikibę neatidėliotinos pagalbos, o mes turime pereiti prie vystomojo bendradarbiavimo. Ši grandis kažkur dingo. Dabar, nors tai nėra kažkas, kas gali įvykti žaibiškai, yra viena sritis, į kurią turėtume nukreipti savo pastangas, nes ši šalis nesugebės pastatyti statinių nebūdama demokratinė valstybė arba bent jau neturėdama tinkamų vadovų. Todėl linkiu Komisijos nariams K. Georgievai ir A. Piebalgui viso ko geriausio siekiant šio tikslo. Linkiu jums viso ko geriausio!

  Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, gerai, kad vėl apie tai diskutuojame; neseniai turėjome tokią diskusiją. Tai parodo mūsų susirūpinimą Haičio gyventojais – akivaizdu, kad mes labiau rūpinamės Haičio gyventojais, negu jie rūpi Haičio vyriausybei.

Kalbame apie atsakomybę apsaugoti. Kalbame apie atsakomybę apsaugoti nuo masinių žudikų ir diktatorių žudikų – tačiau ką galima pasakyti apie atsakomybę apsaugoti nuo neveiksmingų ir korumpuotų valdžios institucijų, kurios nesirūpina savo žmonėmis? Milijonas žmonių Haityje yra benamiai; 230 tūkst. žuvo; 300 tūkst. yra sužeisti. Tačiau pašalinta tik 5 proc. nuolaužų, vienu ar kitu būdu buvo atstatyta tik 15 proc. namų.

Jei Haičio vyriausybė nesirūpina savo pačios žmonėmis, tuomet siekdami juos apsaugoti turime pasinaudoti atsakomybės sąvoka. Kol to ir jei to nepadarysime, visiškai beprasmiška uždavinėti klausimus mūsų dviem puikiems Komisijos nariams, kad jie toliau bėgiotų pirmyn atgal Parlamente bandydami mums pasakyti, ką jie gali ir ko negali padaryti, kai galimybė vietoje ką nors padaryti yra tokia sudėtinga ir lengvai pažeidžiama.

Kai įvyksta žemės drebėjimas, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai pašalinti nuolaužas. Tam, kad būtų pašalintos nuolaužos, reikia sunkiosios kėlimo technikos, kranų, sraigtasparnių, buldozerių ir gebėjimo juos vairuoti. Jei nėra galinčių valdyti šią techniką, tada reikia iš kažkur atsivežti žmones, kurie žino, kaip ją vairuoti ir kaip padaryti, kad ji veiktų. Tačiau kairysis sparnas prieštarautų bet kurios valstybės narės kariuomenės arba oro pajėgų ar karinio jūrų laivyno atvykimui ir tam, kad jie padėtų tai padaryti. Negalite tikėtis, kad žmonės iš „Oxfam“ ir „Save the Children“, kitų tokių organizacijų vairuos traktorius ir kilnos sunkias nuolaužas. Turime depolitizuoti savo argumentą ir būti praktiški, jei norime padėti šiems žmonėms.

  Jacky Hénin, GUE/NGL frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, vos prieš metus Haitis ir jo gyventojai buvo siaubingos katastrofos aukos. Ten visur buvo jaučiamas nusiaubimo ir mirties slogutis.

Pagerbkime Haičio gyventojų drąsą ir aukoms skirtą pasaulinio visuotinio solidarumo bangą. Sakau „visuotinio solidarumo“, nes Europoje, kaip ir kitur, labai dažnai tie, kurie turi mažai, duoda daugiausia.

Norėčiau čia taip pat oficialiai padėkoti Kubos valstybei ir jos žmonėms už pagalbą teikiant veiksmingą paramą be jokių savanaudiškų paskatų, o jos rezultatai kalba patys už save. Iki šiol Kubos medikų komanda išgydė daugiau kaip 50 tūkst. choleros atvejų, suteikė galimybę atstatyti 76 sveikatos centrus bei ligonines ir jiems veikti daugelio Haičio gyventojų labui. Daugelis ekspertų Kubos pagalbą laiko labai veiksminga. Taigi tiesa, kad tokia šalis kaip Norvegija norėjo prašyti Kubos įsikišti jos vardu.

Būtų gerai, jei Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos pasisemtų įkvėpimo iš Kubos pavyzdžio, o ne būtų patenkintos dėl žiniasklaidos spektaklių, kurie vargiai paslepia jų pagalbos suvokimą kaip labdarą kai iš tikrųjų ta pagalba pirmiausia tarnauja jų pačių ekonominiams ir politiniams interesams tvaraus Haičio valstybės ir jos ekonomikos atstatymo sąskaita.

Turint omenyje jų istorinę atsakomybę už Haičio nesėkmes, Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms nepadoru apsimesti žinančiomis, kas yra geriausia. Prisiminkime, kad pačią didžiausią katastrofą patyrė Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, nusprendę pagaliau panaikinti Haičio skolą.

Šiuo metu tai, kas vyksta Haityje, parodo dabartinės Jungtinių Tautų operacijos ribotumą. Humanitarinė pagalba Haityje parodo jų nesugebėjimą įgyvendinti gyventojams skirtų nuoseklių sprendimų. Dar blogiau yra tai, kad vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje tai trukdo atkurti demokratinę valstybę ir ekonomiką, o tai galiausiai atsiliepia Haičio gyventojų žmogiškam vystymosi poreikiui.

Tarptautinė bendruomenė pažadėjo šaliai atstatyti skirti 11,5 mlrd. dolerių Vis dar neaišku, ką reiškia „atstatyti“. Kokia šios pagalbos dalis iš tikrųjų buvo panaudota šioje srityje? Kas priims sprendimus dėl projektų? Ar norime matyti, kaip nutiko Kosove, iš darbo atleistus žmones, stebinčius dideles tarptautines įmones, atstatančias jų šalį, nes jos yra vienintelės, kurios gali laimėti tarptautinius konkursus?

Europos Sąjunga neturi būti paternalistinės arba neokolonializmo vizijos dalis, priešingai, ji turi prisidėti prie demokratijos atgimimo Haičio Respublikoje pradžios, kas yra pačių žmonių darbas. Haičio gyventojai buvo pirmieji pasaulyje, išsivadavę iš prancūzų kolonializmo. Be karo sukeltų padarinių, tai jiems kainavo daugiau negu 20 mlrd. eurų šių dienų pinigais „kompensacijos“ Europos vergvaldžiams kolonistams.

Dėl nusikaltimų žmonijai, ką reiškia vergovė ir kolonializmas, Europos Sąjunga ir pirmiausia Prancūzija turi moralinę, politinę ir ekonominę skolą Haičiui. Privalome pripažinti šią garbės skolą.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po siaubingo žemės drebėjimo Haityje, šios šalies atstatymas vyksta labai lėtai. Vis dėlto žingsnis po žingsnio pažanga daroma. Haičio gyventojams labai reikia mūsų pagalbos, ypač dabar, kai choleros epidemija daro didelę žalą. Turime sutelkti dėmesį į aprūpinimą maistu. Vietos žemės ūkis patyrė didelį smūgį, dėl ko šalis tapo pernelyg priklausoma nuo maisto importo. Labai svarbu, kad žemės ūkiui ir vietos infrastruktūrai atkurti būtų investuota daug energijos ir pinigų. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbios mikropaskolos, nes jos skatina ekonominį vystymąsi „iš apačios į viršų“. Ar Komisija pritaria šiai nuomonei?

Tuo tarpu po pirmojo prezidento rinkimų turo politinė padėtis Haityje išlieka kelianti nerimą. Praėjusią savaitę Amerikos valstybių organizacijos pateikta vertinimo ataskaita tai aiškiai parodo. Kaip Komisija vertina dabartinę politinę padėtį Haityje ir jos daromą įtaką šalies atstatymui?

Pagaliau, ponia pirmininke, praėjusią savaitę buvo išleista įspūdinga olandų žurnalisto knyga apie Haitį, ir man į atmintį įstrigo vienas vaizdas: kai kurie nuolaužas po žemės drebėjimo valantys žmonės vilkėjo trumparankovius marškinėlius su šūkiu „Haiti pap peri“ (Haitis NEMIRŠTA). Tai turėtų mus įkvėpti užtikrinti, kad haitiečiai tikrai toliau gyventų ir kad pasinaudojant mūsų parama jiems būtų suteiktos geros perspektyvos ateityje.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga neužmiršo Haičio. Mes vis dar esame didžiausias humanitarinės pagalbos šaltinis. Vis dėlto slegia tai, kad šalis tebėra įklimpusi į vidaus ir politinį chaosą.

Humanitarinė pagalba Haičiui buvo teikiama dviem klasikiniais etapais. Pirmasis etapas buvo skirtas neatidėliotinai pagalbai ir pagalba teikta tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Antrajame etape dėmesys skiriamas ekonominiam, socialiniam ir politiniam šalies atkūrimui. Vis dėlto dėl choleros protrūkio, uragano, nestabilios socialinės ir politinės padėties, netgi religinės įtampos bei nesantaikos humanitarinės pagalbos teikimo etapas trunka ilgiau, negu tikėtasi iš pradžių. Dėl šios priežasties negalime visiškai pereiti prie antrojo etapo arba taip greitai, kaip norėtume.

Krizė Haityje tebesitęsia. Mūsų dalyvavimas ten vis dar reikalingas. Negalime atsisakyti savo įsipareigojimų. Kaip A. Piebalgs mums priminė, Europos Komisija suteikė pusę donorų konferencijoje Niujorke pažadėtų lėšų. Šia prasme mūsų planai puikiai juda į priekį.

Rezoliucijos, kurią rytoj patvirtins šis Parlamentas, tikslas yra sutelkti valstybes nares ir Komisiją mūsų padarytiems pareiškimams įgyvendinti. Prisiminkime, kad šimtai tūkstančių žmonių vis dar gyvena laikinosiose stovyklose ir daugiau kaip 3,5 tūkst. žmonių mirė nuo choleros. Nuo pat pradžių tvirtinome, kad Haičio žmonės patys turėtų būti atsakingi už šalies atstatymą. Haičio šalies atstatymo plano pagrindas yra decentralizacija ir dėmesys vietos žemės ūkiui bei aprūpinimui maistu. Gerbiame šiuos Haičio gyventojų prioritetus. Yra dar viena kita rekomendacija. Turėtume stiprinti savo humanitarinio pobūdžio pastangas, ir žinau, kad Komisija jau dirba šiuo klausimu.

  Kriton Arsenis (S&D). – (EL) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, Haitis iš tikrųjų unikalus atvejis. Visi turime tai suprasti. Tai nėra humanitarinė krizė, kai skiriame pinigų, o tada vyriausybė nusprendžia, kaip įgyvendinti projektus. Haitis yra visiškai žlunganti šalis. Vienintelis dalykas, kurio galime tikėtis, yra tai, kad, atsižvelgiant į padėtį, kurią patiria ši šalis, joje bus vis daugiau korupcijos, jai bus vis sunkiau kovoti su krize ir imtis būtinų priemonių. Tai yra šalis, kurioje mūsų įsikišimas turi būti tvirtesnis, stabilesnis; čia turime atlikti aktyvesnį vaidmenį negu bet kuriuo kitu atveju.

Ponas N. Deva minėjo vis dar nepašalintas nuolaužas, kad būtų galima panaikinti padarytą žalą. Nuolaužos iš gatvių turi būti pašalintos. Tai turi būti svarbiausias mūsų prioritetas. Judant tokiu tempu, koks yra dabar, mums prireiks dar penkerių metų. Šį darbą reikia baigti neatidėliojant. Šioje šalyje yra tiek daug darbo, kurį reikia padaryti, kad įprastai, jei visa tai daroma tinkamai, neturėtų būti nedarbo.

Turime tikrai aktyviai įsikišti sprendžiant nuolaužų, vandens ir maisto tiekimo klausimą, kad ši šalis galėtų stovėti ant savo pačios kojų, kad šios šalies gyventojai, kurie kasdien priversti galvoti, kaip išgyventi dieną, taip pat galėtų galvoti ir apie ateitį.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, iš tikrųjų tiesa, kad Haitis yra ypatingas atvejis, jis kitoks, nes nelaimių metinės visada minimos, kad būtų prisimenamos aukos, pasimokoma iš klaidų ir kitą kartą būtų padaryta geriau, tačiau Haityje yra kitaip, nes nėra ką prisiminti – niekas dar neatsitiko.

Užuot sakę vieni metai po žemės drebėjimo, iš tikrųjų turime sakyti vieni žemės drebėjimo metai, nes ten buvo seisminis žemės drebėjimas, tada sukrėtimas dėl chaotiško pagalbos teikimo, tada sveikatos sukrėtimas dėl choleros protrūkio, tada politinis sukrėtimas dėl neskaidrių rinkimų, kurie buvo surengti tikriausiai blogiausiu galimu laiku, o dabartinis sukrėtimas, kuris kai kuriais aspektais taip pat yra istorinis, – tai buvusio diktatoriaus, apsimetusio tariamu multimilijonieriumi turistu, sugrįžimas.

Komisija atlieka puikų darbą, iš tikrųjų – labai gerą darbą. Praėjusį birželį kartu su Vystymosi komitetu lankiausi Haityje ir mačiau puikiai atliekamą darbą, už tai dėkojame Komisijai. Vis dėlto reikia didesnės politinės apsaugos ir didesnio tarptautinės bendruomenės, kuri turi nustatyti tikslus bei galutinius terminus ir tiesiogiai prižiūrėti dalį atstatymo darbų, vaidmens.

Tai turi būti subalansuota labiau įtraukiant gyventojus ir nevyriausybines organizacijas, kurios dabar dažnai nustumiamos į šoną. Mažesnis vaidmuo tenka Haičio nacionaliniams politikams ir nacionalinėms valdžios institucijoms, tada didesnis vaidmuo suteikiamas iki šiol pažeidžiamai jo gyventojų ir tarptautinės bendruomenės partnerystei.

  Michèle Rivasi (Verts/ALE). – (FR) Ponia pirmininke, praėjusį rugsėjį dalyvaudama stebėjimo misijoje Haityje, galėjau suprasti spręstinas kritines padėtis. Šiandien turime įveikti šiuos blogiausius atvejus, kad pagaliau būtų pasiektas vystomasis etapas. Mes turime ne atstatyti, o pastatyti šalį, kurios pagrindai ir valdymas niekada nebuvo stiprūs.

Vienas dalykas yra aiškus, kaip mano kolegos Parlamento nariai sakė: yra 20 mln. tonų nuolaužų, kurias reikia pašalinti, per metus buvo pašalinta tik nedidelė dalis – 5 proc. Dirbant tokiu tempu prireiks daugiau negu šešerių metų griuvėsiams Port o Prense pašalinti. Todėl tai savo esme yra politinis projektas, ir Komisija turi prie jo prisidėti.

Kitas prioritetas yra valdymas, ir džiaugiuosi, kad Europos Sąjunga daug prisideda prie paramos šios šalies biudžetui. Turime didinti šią finansinę paramą, nes tai yra vienintelė priemonė Haičio valstybės ir jos gyventojų gebėjimams atkurti. Dabartinė šalies priklausomybė nuo nevyriausybinių organizacijų matoma iš pagrindinių viešųjų paslaugų teikimo sveikatos ir švietimo srityje lygmens. Vis dėlto neturime sudaryti subrangos sutarčių su nevyriausybinėmis organizacijomis visoms viešosioms paslaugoms teikti.

Visų pirma turime sustiprinti savo paramą siekiui greitai surengti ir greitai baigti rinkimus, po kurių, tikiuosi, turėtų būti pakeistas korumpuotas politinis elitas. Šiuo metu, manoma, 20 šeimų oligarchija užkerta kelią bet kokiai ekonominei plėtrai, nes jos kontroliuoja prekybą, tačiau tuo pat metu nedaro nieko, kad būtų stiprinamas šalies gamybos pajėgumas.

Galiausiai turime suteikti Haičiui išteklių, kad jis galėtų išbristi iš priklausomybės, kuri jau pakenkė net prieš žemės drebėjimą. Todėl raginu Europos institucijas nustatyti nuoseklius prioritetus ir, gavus tvirtą būsimosios Haičio vyriausybės įsipareigojimą, suteikti didžiulę paramą, kad būtų galima pradėti teikti viešąsias paslaugas.

  James Nicholson (ECR). – Ponia pirmininke, manau, kad turėjau garbės kartu su M. Rivasi rugsėjo mėnesį vadovauti Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių delegacijai, vykstančiai į Haitį. Tuo metu sakiau, kad niekas neparuošė manęs tam, ką rasiu, kai ten lankysimės.

Šį vakarą noriu pasakyti keletą dalykų. Pirmas yra tai, kad turime nedelsdami nuo humanitarinės pagalbos pereiti prie atstatymo. Tai yra ta sritis, kurioje problema nepasistūmėjo. Girdėjau keletą labai gerų čia šįvakar pateiktų pasiūlymų, tačiau jie bus neįmanomi, jei neatsiras daugiau pagalbos.

Privalome labiau spausti tuos, kurie pažadėjo savo paramą tai pagalbai pristatyti, privalome daryti spaudimą B. Clintono vadovaujamam atstatymo procesui ir Jungtinėms Tautoms, kad būtų judama greičiau. Tai turėjo tapti labai aišku.

Klausiausi Komisijos nario, jis yra visiškai teisus. Mums reikia politinio stabilumo. Tikiuosi ir meldžiu, kad įgytume politinį stabilumą, tačiau nesu toks tikras, kad taip bus.

Kai buvome ten, sužinojau – noriu pasakyti ir įrašyti tai į protokolą, – kad haitiečiai yra labai išdidūs žmonės. Jie – nuostabi tauta. Mes su Michèle Rivasi stebėjome juos, 6 val. ryto išeinančius iš savo palapinių puikiai nusiteikusius drauge su savo nupraustais vaikais. Nuostabūs besišypsantys žmonės, ir ar jūs paklausėte savęs, kaip jie sugeba šypsotis.

Taip pat norėčiau pagerbti daugelį žmonių iš mūsų nevyriausybinių organizacijų, kurie ten rizikuoja savo gyvybe, ir mūsų Komisijos darbuotojus, kuriems pareiškiau pagarbą, kai buvome ten. Manome, kad jie yra puikūs, neturėtume pamiršti, kad šie žmonės kasdien rizikuoja savo gyvybe, kad padėtų Haičio gyventojams. Privalome nepamiršti Haičio gyventojų. Privalome dirbti Haičio gyventojų labui ir privalome jiems padėti. Jei, kad to pasiektume, į šią posėdžių salę grįšime dar dešimt kartų, tai turime šitai padaryti ir tęsti savo darbą.

  Cristian Dan Preda (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, 2010 m. sausio 12 d., Haičio valstybė buvo tiesiog nušluota, kaip jau buvo minėta daugelio kolegų Parlamento narių. Dabar, praėjus vieniems metams po šio baisaus žemės drebėjimo, šalis vis dar laukia atstatymo. Tuo tarpu prie jos bėdų prisidėjo choleros epidemija ir rinkimai, kurie apsunkino padėtį.

Iš tikrųjų, šiuo metu Port o Prense yra didžiulė pabėgėlių stovykla. Haičio gyventojai dabar gyvena tik iš humanitarinės pagalbos organizacijų paramos. Iš tiesų turime būti dėkingi šioms organizacijoms. Kaip pareiškė JT specialusis įgaliotinis šiai šaliai, Haitis tapo nevyriausybinių organizacijų respublika. Vis dėlto kiek gali ši padėtis tęstis? Matome, kad sveikatos priežiūros padėtis yra pražūtinga, švietimo sistemos atkūrimas yra neišvengiama būtinybė, jau nekalbant apie nelaimės pėdsakų atsikratymo procesą. Visa tai sudaro būtinybę atstatyti Haičio valstybę. Be žemės drebėjimo, institucijų ir gero valdymo stoka šiuo metu yra didžiulė problema.

Taigi reikia sutelkti pastangas atkuriant valstybės pajėgumą ir plėtojant demokratiją Haityje. Reikia labai plačiai išaiškinti patikimo, skaidraus rinkimų proceso su antrojo rinkimų turo vasario mėnesį perspektyva būtinybę.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, – Haitis turi būti atstatytas, jei leisite man taip pareikšti, kitaip. Sakydamas „kitaip“, turiu galvoje tai, jog atstatymas turi būti kokybiškesnis nei anksčiau, kad būtų išvengta panašių nelaimių pasikartojimo. Sakydamas „kitaip“, taip pat turiu galvoje, kad mūsų pastangos atstatyti šalį turi apimti, sakyčiau, vietos bendruomenes. Manau, kad šio atstatymo proceso metu turi būti konsultuojama pagrindinė suinteresuotoji šalis – Haičio gyventojai.

  Ricardo Cortés Lastra (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, nenorėjau pradėti savo kalbos nepasveikindamas nevyriausybinių organizacijų. Manau, kad darbas, kurį jos atlieka, yra pagirtinas, jos atstovauja geriausioms mūsų vertybėms, geriausioms žmonijos vertybėms.

Praėjo metai nuo žemės drebėjimo Haityje ir tikriausiai jau atėjo laikas padidinti veiksnumą. Turime daug problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant ir neatidėliojant. Dėl to nekyla jokių abejonių.

Pirma problema tikriausiai yra priimtinos sanitarijos sistemos įrengimas. Manau, kad tai yra svarbiausias prioritetas, kuris šiuo metu kelia pavojų gyvenimui Haityje. Kai tik išspręsime šią problemą, turėsime imtis būsto problemos, skubiai išsprendžiant žemės nuosavybės klausimą.

Be to, mums reikia teisėtos, demokratiškai išrinktos vyriausybės, kuri galėtų derėtis. Žinau, kad padėtis nėra lengva, tačiau mums reikia tos įstatymais pagrįstos diskusijos, kad būtų pagreitintas padėties Haityje gerinimas.

Yra dar viena didžiulė problema, kurią jau minėjo keli mano kolegos Parlamento nariai: nuolaužos, kas yra iš esmės didžiulė politinė problema. Mes taip pat neturėtume nustoti žvelgti į ateitį, siekdami pradėti kurti ilgalaikę švietimo strategiją. Tai, kas nutiko Haityje, tikriausiai nebūtų nutikę, jei būtų buvusi visuomenės švietimo sistema ir jei vaikai būtų buvę prižiūrimi taip, kaip turėjo būti prižiūrimi.

Turime padaryti galą ne tik skurdui, bet ir priklausomybei.

  Zbigniew Ziobro (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, prieš metus Haityje įvyko baisi nelaimė – didžiulis žemės drebėjimas, dėl kurio žuvo 200 tūkst. žmonių ir 1,3 mln. žmonių neteko savo namų. Jau metus vyksta operacija, skirta pagalbai teikti ir padėti atstatant šalį. Be jokios abejonės, tai didelė ir labai sudėtinga humanitarinė operacija. Vis dėlto salai reikia ne tik materialinės ir finansinės pagalbos, bet ir atkurti jos valdymo institucijas bei politinį stabilumą, be kurio ji negali vystytis. Be to, dabartinė choleros epidemija jau pražudė daugiau negu 3,5 tūkst. žmonių ir vis dar kelia grėsmę tūkstančiams žmonių. Haičio patirtis rodo, kad net didelės pinigų sumos nepadės, jei jos nebus tinkamai paskirtos. Haičio atvejis turėtų mus paskatinti susimąstyti, jis labai aiškiai parodo būtinybę sukurti veiksmingą tarptautinės pagalbos sistemą, skirtą bet kokiai galimai stichinei nelaimei ateityje.

  Ria Oomen-Ruijten (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, kai galvoju apie Haitį, galvoju apie tos šalies gyventojus, tačiau taip pat galvoju apie Europos piliečius, kurie suteikė neįtikėtinai daug paramos Haičio gyventojams. Taip pat galvoju apie humanitarinės pagalbos organizacijas, kurios atliko neįtikėtinos apimties darbą. Pirmininke, tai yra geroji istorijos pusė. Turime išmokti pamokas ir, kiek pati esu su tuo susijusi, tokios jos yra trys.

Pirma pamoka, koordinavimas. Koordinavimas humanitarinės pagalbos teikimo etapo metu nebuvo labai sėkmingas, ir šiandien gavome ataskaitą šiuo klausimu. Per atstatymo etapą turime būti geresni. Tai verčia mane pagalvoti ir apie pagalbos veiksmingumą, nes tai taip pat susiję su koordinavimu. Kokių papildomų ir naudingesnių veiksmų būtų galima ten imtis?

Mano antra mintis susijusi su korupcija. Jei norime, kad Europos piliečiai teiktų paramą, tai jie nenorės, kad parama būtų naudojama netinkamai. Nenorime to matyti nei kaip valdžios institucijų atstovai, nei kaip paprasti piliečiai. Ką galime padaryti pasitelkdami geresnį koordinavimą, kad užtikrintume, jog korupcija neturėtų įtakos šioms sistemoms?

Mano trečioji mintis, ponia pirmininke, yra politinis aspektas. Be politinio stabilumo ir labai ryžtingo viešojo administravimo tas tvarus atstatymas visiškai nejudės į priekį. Turėjome pirmąjį rinkimų, kurie išlieka ginčų objektu, turą. Norėčiau jūsų paklausti: kokią darome pažangą koordinavimo su Amerikos valstybių organizacija ir kitais veikėjais srityje, siekdami užtikrinti, kad ateinantys rinkimai įvyktų sėkmingai? Mes, europiečiai, išreiškėme savo įsipareigojimą per trumpą laiką padėti Haičiui, ir manau, turime toliau rodyti solidarumą.

  Edite Estrela (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, ponai Komisijos nariai, ponios ir ponai, žemės drebėjimas įklampino Haitį į vieną didžiausių humanitarinių krizių: tūkstančiai mirusių ir sužeistų, milijonai benamių ir itin didelis padarytos žalos mastas. Tarptautinė bendruomenė pažadėjo labai daug, tačiau suteikė labai mažai, ir sunku suprasti, kodėl atstatymo procesas yra toks lėtas, nepaisant Europos Sąjungos geranoriškumo ir nevyriausybinių organizacijų daromo darbo.

Padėtis tapo dar blogesnė dėl choleros protrūkio ir politinio nestabilumo po rinkimų, paskatinusių didžiulį smurtą, kurio pagrindinės aukos buvo moterys ir vaikai. Europos Sąjunga turi toliau padėti atstatant šalį ir gerinti humanitarinę pažeidžiamų Haičio gyventojų grupių padėtį, tačiau taip pat turi prisidėti stiprinant gebėjimus išvengti nelaimių ateityje.

Todėl norėčiau palankiai įvertinti neseniai Komisijos pateiktus siūlymus dėl Europos reagavimo į nelaimes kūrimo, kuris apimtų savanoriško valstybių narių skubiosios pagalbos organizacijų susivienijimo steigimą ir nenumatytų atvejų planų sudarymą, taip pat humanitarinės pagalbos krizės centrų sujungimą su civiline sauga, siekiant sudaryti Europos reagavimo į nelaimes centrą, atsakingą už pavojingų situacijų stebėjimą, išankstinių įspėjimų perdavimą ir ES reagavimo į nelaimes koordinavimą.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, greitai bus metai nuo mūsų ankstesnės diskusijos dėl humanitarinės pagalbos koordinavimo ir Haičio atstatymo. Todėl šiandien atliekame apžvalgą, ir galima padaryti akivaizdžią išvadą: praėjo metai nuo tragedijos, o aukų skaičius vis dar auga. Dabar reikėtų pabrėžti du vienodai svarbius aspektus, kurie yra svarbesni negu naujų namų statyba ir kelių tiesimas. Pirma, šis Parlamentas turi garsiai ir aiškiai pareikšti reikalavimą nedelsiant sustabdyti lytinio smurto epidemiją. Kaip rodo mūsų šaltiniai, 250 moterų ir mergaičių buvo išprievartauta praėjus vos kelioms dienoms po žemės drebėjimo, ir padėtis vis blogėja. Toks smurtas plinta. Pats laikas pradėti mums kalbėti šia gėdinga tema ir imtis šio nežmoniško reiškinio, taip pat pradėti veikti prieš lytinį smurtą Haityje.

Antra, choleros epidemija, kuri jau buvo čia minėta. Užsikrėtusiųjų skaičius sumažėjo, tačiau tai, žinoma, priklauso nuo metų laiko. Su šia problema susijęs keistas, tačiau nerimą keliantis reiškinys, kai pacientai apsimeta sergantys cholera. Mums sunku tuo patikėti, kadangi šiąnakt grįšime į savo patogias lovas, tačiau šiems žmonėms praleisti naktį ligoninėje yra daug geriau negu savo pačių namuose, kurie yra ne daugiau nei paprasta pastogė. Taip pat turėtume turėti omenyje, kad choleros epidemija padidės pasikeitus sezonui. Štai kodėl turime atkreipti į tai dėmesį ir kodėl visų pirma turėtume pagerinti sąlygas.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, sakoma, kad Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau, tačiau Europos Sąjunga iš tikrųjų eina toliau, nes Europos Sąjunga padeda tiems, kurie nepadeda patys sau, ypač kalbant apie Haitį, kur vyriausybė – kaip N. Deva ir kiti atkreipė dėmesį – yra korumpuota ir neatrodo, jog būtų susirūpinusi dėl savo pačios žmonių. Vis dėlto svarbu, kad tęstume gerą darbą bendradarbiaudami su JT ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinau, kad vienas iš sėkmingiausiai veikiančių Airijos verslininkų Denis O’Brien tuo atžvilgiu atlieka pagrindinį vaidmenį

Vis dėlto visa tai bus lašas jūroje, palyginti su tuo, kas galėjo būti pasiekta, jei turėtume tinkamai veikiančią vyriausybę. Taigi pranešimas Haičio vyriausybei, kad ji turi arba susiprotėti, arba – tikėkimės – būti pakeista kompetentingesnės vyriausybės, turi būti pateiktas garsiai ir aiškiai, o tada pamatytume tikrą pažangą.

  Monika Flašíková Beňová (S&D). – (SK) Ponia pirmininke, nors buvo galima palengva mažinti ir šalinti pragaištingo žemės drebėjimo padarinius, gyventojai vis dar susiduria su rimtomis problemomis. Trūksta geriamojo vandens, maisto ir kitų pagrindinių medžiagų. Susiduriama su kasdienėmis problemomis ir sunkumais. Taip pat susiduriama su nestabilia demokratijos vertybių stokojančia vyriausybe, choleros epidemija, didėjančiu nusikalstamumu, plėšikavimu, grobimu ir moterų bei vaikų prievartavimu.

Todėl privalome imtis priemonių šiems pasibaisėtiniems veiksmams apriboti. Europos institucijos turi toliau dėti pastangas siekdamos sušvelninti šios nelaimės pasekmes. 2011 m. pagalba turi būti sutelkta į sudėtingas problemas, visų pirma į gyvenamųjų namų atstatymą, patenkinant pagrindinius bendruomenių poreikius ir stabilizuojant padėtį laikinosiose stovyklose.

Drauge būtina pabandyti įgyvendinti ir ilgalaikius tikslus, pvz., stiprinti viešąsias institucijas, vietos valdžios institucijas, mokyklas, ligonines ir kt.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL). – (PT) Pakartosiu, kad mano frakcija yra solidari su Haičio gyventojais: prieš metus įvykusio žemės drebėjimo aukomis ir pastarojo meto choleros aukomis. Nedelsiant reikia daugiau pagalbos; daugiau pagalbos gyventojams, praėjusiais metais nukentėjusiems nuo tragedijos ir pastarųjų ligos protrūkių. Nepriimtina, kad dalis pagalbos vis dar nepasiekė vietos. Turi būti imtasi tolesnių veiksmų dėl jau ypač Europos Sąjungos patvirtintos pagalbos. Be to, ES turėtų parodyti pavyzdinius kai kurių regiono šalių solidarumo veiksmus, parodant reikiamą dėmesį. Pabrėžčiau Kubos atvejį, kurios vyriausybė pasiuntė gydytojus ir specialistus, išgydžiusius jau daugiau kaip 50 tūkst. žmonių nuo choleros. Vis dėlto taip pat pabrėžčiau „Bolivaro sąjungos mūsų Amerikos tautoms“ paramą teikiant finansavimą, taip pat energijos išteklius, žemės ūkio produktus ir maistą.

Būtų teigiamas žingsnis, jei Europos Sąjunga į tai atsižvelgtų ir atliktų aktyvesnį vaidmenį. Reikia nedelsiant imtis visų priemonių, reikalingų greitam Haičio atstatymui paspartinti ir žmonių gyvenimo sąlygoms pagerinti, tačiau reikalaujame gerbti suverenumo ir teritorinio vientisumo principus, kurių nusipelno Haičio tautos drąsa ir kilnumas.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, praėjus vieniems metams po siaubingo žemės drebėjimo Haityje, vis dar nėra konkrečių atstatymo proceso įrodymų. Aklavietė pirmiausia susidarė dėl to, kad Haičio valstybė nėra pajėgi teikti pagrindines viešąsias paslaugas remdamasi savo pačios ištekliais. Trūksta politinės valios ir Haičio valdžios institucijų sprendimų, skirtų šaliai atstatyti.

Tai labai trukdo Laikinosios Haičio atstatymo komisijos, pagrindinės institucijos, kuri turi veiksmingai valdyti tarptautinės bendruomenės perduotus išteklius, darbui. Ši padėtis tęsis, jei šalyje nebus sėkmingai įtvirtintas politinis stabilumas, atkurtas valstybės veiksnumas ir paskirta veiksminga vyriausybė. Štai kodėl manau, kad ES turi dėti visas galimas pastangas siekdama palaikyti teisėtą, skaidrų rinkimų procesą. Užtikrinimas, kad antrasis vasario mėnesį numatytas balsavimo turas įvyktų tinkamai, yra vienintelis būdas įveikti politinę krizę.

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, norėčiau įsitikinti, kad esu suprastas teisingai. Neturiu jokių rimtų abejonių dėl dabartinio Europos Sąjungos Haičiui skirtos pagalbos teikimo. Europos Sąjunga Haičiui tikrai teikia didžiulę materialinę paramą, ir esu nustebintas, kad daugelis kitų šalių to nedaro tokia pačia apimtimi kaip Europos Sąjunga.

Noriu jums priminti, kad buvo iškelta abejonių dėl Europos Sąjungos veiksmų tuojau pat po katastrofos. Europos Sąjunga veikė per lėtai, akivaizdu, kad humanitarinė pagalba buvo blogai koordinuojama. Norėčiau paklausti, kokias konkrečias išvadas padarė Europos Komisija iš tokio lėto tuomet pagalbos teikimo. Manau, kad tai labai svarbus klausimas, nes laikotarpis, per kurį bus gauta pagalba, kai kam gali būti gyvybės arba mirties klausimas.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, Haitis labai aiškiai parodo, kad tikrosios nelaimės sukeliamos žmonių. Tarptautinė bendruomenė ir visų pirma Europos Sąjunga yra labai pasirengusios padėti. Vis dėlto ne pinigai yra problema, o nestabilios politinės aplinkybės. Šiuo metu nė viena šalis nėra pasirengusi skirti pinigų korumpuotai politinei sistemai. Todėl mano prašymas Komisijai yra toks: žinoma, turime toliau padėti Haičiui, bet pirmiausia mums taip pat reikia investuoti į politinę infrastruktūrą. Kol nebus veikiančios vyriausybės sistemos ir dirbančios administracijos, turėsime naudotis esamomis pagalbos organizacijomis, nes paprasčiausiai nėra kitos alternatyvos.

  Kristalina Georgieva, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, nuoširdžiai dėkoju Parlamento nariams už jų pastabas šįvakar. Baigdama norėčiau pasakyti penkis dalykus.

Pirma, visiškai sutinku su visais kalbėtojais, kurie pabrėžė netikusį valdymą kaip svarbiausią problemų, su kuriomis šiandien susiduria Haitis, veiksnį. Toks buvo mano pirmas įspūdis po žemės drebėjimo ir jis išliko iki šiandien: ši didelė bėda, kokia buvo žemės drebėjimas, nėra didžiausia Haičio problema. Didžiausia jo problema yra daugelis dešimtmečių blogo valdymo, kuris iš esmės nesukūrė jokių socialinių struktūrų, vyriausybės struktūrų, skirtų padėti Haičio gyventojams, o tai sukelia didelį Haičio gyventojų pasitikėjimo savo vyriausybe trūkumą.

Labai aiškiai prisimenu, kad kai buvau ten, visi haitiečiai, su kuriais kalbėjausi, visur pareiškė vieną mintį: „Neduokit pinigų vyriausybei.“ Dabar, jei kalbėsime apie humanitarinę paramą, mes neduodame pinigų; mes teikiame tiesioginę pagalbą. Bet ji neleidžia mums liautis galvojus apie tai, kiek truks Haičio atstatymas: jis truks labai ilgai, nes jis negali vykti neturint veiksnios institucinės infrastruktūros.

Po to, kas pasakyta, mano antroji mintis yra ta, kad yra tikrai teigiama Haičio visuomenės savybė, padėjusi haitiečiams ištverti, tai jų pačių ir jų bendruomenių gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas. Sutikau drauge gyvenusių žmonių: jie kartu prarado savo namus, kartu persikėlė į stovyklas ir jose sukūrė tarpusavio paramos sistemą: kai kurie prisiėmė atsakomybę prižiūrėti vaikus ir sudaryti sąlygas juos mokyti; kiti prisiėmė atsakomybę susirasti darbą; kiti, daugiausia moterys, prisiėmė pareigą visiems gaminti valgį. Tas gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas yra tai, kas šiandien mums suteikia vilties dėl Haičio ateities.

Tai leidžia pereiti prie trečiojo punkto: įgyvendinant mūsų paramos Haičiui programas, reikia atsižvelgti į tai, ką šalis turi ir ko neturi. Dėl tos priežasties, atsižvelgdami į humanitarinį pobūdį, pabrėžėme grynųjų už darbą aspektą, talonų programas, naujoves, pvz., sėklų ir įrankių įsigijimą Bendrijos lygmeniu, kad žmonės iš tikrųjų galėtų labiau pasikliauti savimi.

Ketvirta, dėkoju už paminėtus dalykus, ko iš Haičio išmokome. Nenorėčiau sutikti, kad reagavome per lėtai: Europos Sąjungos pagalba pradėjo plūsti per 24 valandas. Tačiau sutikčiau, kad koordinavimą dar reikia tobulinti ir kad mūsų gebėjimas susivienyti ištikus netikėtai nelaimei yra neabejotinai reikalingas. Šia prasme esu dėkinga už pareikštą Haičio pamokomis grindžiamą mintį: mes iš tikrųjų pajudėjome Europos gebėjimo reaguoti į nelaimes kūrimo ir didesnio koordinavimo įsteigus Europos reagavimo į nelaimes centrą kryptimi.

Leiskite man pereiti prie paskutinio punkto kalbant apie humanitarinį aspektą. Dėl ko esame labai susirūpinę? Tiesą sakant, tai apsaugos, visų pirma moterų, ir mūsų paramos, pirmiausia skirtos moterų vadovaujamiems namų ūkiams laikinosiose stovyklose, didinimo klausimas. Galiu jus patikinti, kad šiais, taip pat kitais metais finansuodami daugiausia dėmesio skirsime tam, jog įsitikintume, kad atsižvelgta į apsaugos klausimą ir kad ES ten veikia žmonių labui.

Baigiant leiskite dar kartą visiems padėkoti už pastabas, ypač padėkoti tiems, kurie pripažino humanitarinės pagalbos darbuotojų aukojimąsi Haičio gyventojų labui.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pirma, norėčiau padėkoti šio Parlamento nariams už jų solidarumą ir paramą. Pradėsiu nuo politinio aspekto. Padėtis Haityje, be abejo, nėra paprasta, tačiau vyriausiasis įgaliotinis ją labai atidžiai seka ir teikia visą reikiamą diplomatinę paramą, siekdamas užtikrinti stabilumą. Antrasis prezidento rinkimų turas padės atkurti pasitikėjimą, jei neliks smurto, todėl mes taip pat dedame visas būtinas diplomatines pastangas; vis dėlto diplomatinės pastangos kartais gali duoti greitų rezultatų, o kartais reikia laiko.

Kai kurie jūsų minėjo Baby Doco apsilankymą. Nors bet kas gali laisvai judėti, galime pasakyti, jog tai, žinoma, nebuvo geriausias viso politinio proceso ženklas. Tačiau tai neturėtų mūsų kaip nors suklaidinti. Manau, kad Haityje yra sveikas politinis branduolys, ir turėtume juo tikėti. Tikimės, kad įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimuose išrinkti žmonės ir prezidentas turės būtinus gebėjimus, reikalingus vadovauti atstatant šalį.

Antrasis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tai, kad vystomasis bendradarbiavimas yra susijęs su sunkiais pasirinkimais. Vienas pasirinkimas susijęs su dideliu matomumu, kuris nesukelia struktūrinio pokyčio. Nekiltų jokių problemų finansuoti tūkstančius gydytojų ES lėšomis arba ES vardu pastatyti naują universitetą; tai būtų matoma ir visi sakytų, jog tai yra gerai. O kaip dėl nesaugumo gatvėse? Per vyriausybę mes skiriame lėšų saugumui gana sudėtingomis sąlygomis. Taigi, jei saugumas užtikrinamas iš dalies, jį finansuoja Europos Sąjunga. Ar tai matoma? Nelabai, nes nėra ES ženklo, bet tikiu, jog nėra abejonių, kad ėmėmės priemonių šalies stabilumui užtikrinti.

Kitas klausimas – kur investuoti pinigus. Vėlgi, namų atstatymas būtų lengviausias politinis pasirinkimas, tačiau kokia tai pagalba, jei šalis tebėra suskaidyta, jei nėra infrastruktūros? O infrastruktūra reikalauja didelių investicijų. Kalbant bendrais bruožais, vienas kilometras kelio kainuoja 1 mln. dolerių, o Haityje net dar daugiau, nes tam reikalinga priežiūra, be to, turime padėti vietos bendruomenėms, pro kurias tas kelias eina. Taigi išlaidos labai didelės. Haitis neturės tokių lėšų, kurias galėtų investuoti. Gana keista, kad Haityje esame vieninteliai, įsitraukę į kelių infrastruktūros darbus. Paprastai kelių infrastruktūroje dalyvauja daugelis šalių, bet Haityje esame vieni, kurie teikiame dotacijas šiam tikslui. Tai sunkus pasirinkimas, tačiau manau, kad jis padės šaliai įgyvendinti struktūrinius pokyčius.

Paskutinis punktas, kuris nebuvo labai plačiai šiandien aptariamas, yra įsipareigojimų teikimo ir lėšų išmokėjimo sparta. Lėšos turi būti tinkamai naudojamos, ir paramai iš biudžeto reikia laiko. Nėra taip, kad vyriausybė pateikia mums sąskaitą, o mes tik pervedame pinigus. Ne. Sąskaitą tikriname, žinome, kam naudojamos išmokos, taigi yra tam tikra procedūra. Negalite tiesiog pervesti į sąskaitą 1,2 mlrd. eurų ir tuoj pat tikėtis, kad viskas bus sutvarkyta. Mes taip pat turime atsakomybę savo mokesčių mokėtojams. Tie patys argumentai taikomi ir keliams: turime paskelbti konkursą, šiuo klausimu turime elgtis skaidriai, ir tai užima šiek tiek laiko. Vis dėlto manau, šis laikas išnaudojamas tinkamai, nes tereikia vieno piktnaudžiavimo paramos Haičiui atstatyti skirtomis lėšomis atvejo, kad būtų pakenkta procesui Europos piliečių akyse. Galiu jus patikinti, kad šiuo klausimu taip pat imsimės visų būtinų priemonių.

Dar kartą dėkoju jums už paramą. Ji buvo labai naudinga ir skatino diskusiją. Manau, kad pasistengsime atlikti šiandien jūsų minėtus darbus.

  Pirmininkė. – Gavau šešis pasiūlymus dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktus pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 punktą.

Diskusija baigta.

Balsavimas vyks 2011 m. sausio 19 d., trečiadienį.

(1) Žr. protokolą

17. Atliekų krizė Kampanijoje (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – diskusijos dėl:

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, kurį Verts / ALE frakcijos vardu pateikė Margrete Auken ir Eva Lichtenberger (O-0188/2010 – B7-0667/2010),

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, kurį GUE / NGL frakcijos vardu pateikė Bairbre de Brún ir Willy Meyer (O-0197/2010 – B7-0801/2010),

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų krizės Kampanijoje, Italijoje, kurį S&D frakcijos vardu pateikė Judith A. Merkies ir Victor Boştinaru (O-0208/2010 – B7-0805/2010), ir

– klausimas, į kurį atsakoma žodžiu, Europos Komisijai dėl atliekų tvarkymo Neapolyje ir Kampanijos regione ir ES finansavimo naudojimo, kurį EFD frakcijos vardu pateikė Mara Bizzotto ir Lorenzo Fontana (O-0209/2010 – B7-0806/2010).

  Margrete Auken, autorė. – (DA) Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti Europos Komisijos nariui J. Potočnikui už tai, kad pagaliau Europos Komisija elgiasi bent kiek nuosekliai. Taip pat norėčiau paprašyti pateikti įrodymų. Dedu daug vilčių į atsakymą, kurį turime gauti šiandien, nes jeigu dabar neįvyks nieko konkretaus ir Italijai prireikus už tai nebus skirtos griežtos baudos, su šia problema susidursime daugelyje kitų vietų. Šiuo atžvilgiu, sprendžiant pagrindines atliekų tvarkymo problemas, sunkumų patiria ne tik Italija. Jeigu visi mano, kad naudojant tik atliekų sąvartynus, nieko neatsitiks, mus ištiks didžiulė nelaimė. Todėl laukiu minėto atsakymo.

Norėčiau likusį man skirtą laiką kalbėti apie Italiją. Gerai žinau, kad Italijos Vyriausybei čia tiesiogiai nėra atstovaujama, tačiau vis tiek svarbu jai pačiai imti pripažinti, kad šią problemą dabar reikia spręsti. Tai nuostabi šalis ir ji per plauką nuo paskendimo atliekose. Kyla daug konfliktų ir pastaruoju metu ši padėtis tik blogėja. Italijai dabar nereikia žmonėms užkrauti dar didesnės naštos baudų forma. Vietoj to ji privalo užtikrinti, kad būtų įgyvendintas planas, kuris būtų patikimas, ir taip būtų pasitelkti daugelis aktyvių piliečių, kaip dalis sprendimo, užuot juos nuolat vertus nusikaltėliais ir t. t. Negalime išspręsti atliekų problemos, jeigu mūsų nepalaikys piliečiai, ir yra daugybė piliečių, kurie labai trokšta Italijoje atlikti daug naudingo darbo.

Naudokite kariuomenę ir policiją ne siekdami suvaldyti žmones, ne siekdami vietos valdžios institucijas laikyti nuošalyje, bet siekdami sugauti tikruosius kaltininkus. Žinoma, yra viena šalis, kuriai tai naudinga – stambioji šiaurės Italijos pramonė, kuri gerokai pasipelno iš to, kad savo atliekomis gali paprasčiausiai nebrangiai atsikratyti, užuot sumokėjusi už jas tiek, kiek priklauso. Kita grupė, kuriai tai naudinga – mafijos banditai, kurie iš to taip pat labai pelnosi. Todėl tai turi baigtis dabar, ir tikiuosi, kad Italija šio klausimo imsis labai rimtai.

  Søren Bo Søndergaard, autorius. – (DA) Ponia pirmininke, praėjusį rudenį Biudžeto kontrolės komiteto delegacijai lankantis Italijoje susitikome su Kampanijos regiono prezidentu. Kai jo paklausėme, kodėl dar neišspręsta siaubinga atliekų tvarkymo Kampanijoje problema, jis teigė, kad tai politinė problema.

Minėtas atsakymas daug ką paaiškina. Žinoma, jis galėjo pasakyti bet ką – kad tai techninė, logistinė arba finansinė problema. Ne, ši problema yra politinė. Problema yra tai, kad trūksta politinės valios. Dėl jos trūkumo Italija nesugebėjo laikytis savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal atliekų tvarkymo direktyvą. Taip pat dėl šios politinės valios stokos spalio mėn. nebuvo įgyvendintas nė vienas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo reikalautas pagerinimas. Vėlgi, tai dėl šios politinės valios stokos iki šių metų pabaigos ES vis dar nebuvo gavusi atliekų rūšiavimo plano.

Priešingai, matėme, kad valdžios institucijos turėjo politinės valios šiuos skandalus išlaikyti paslaptyje juos žymint saugumo žyma. Todėl mūsų frakcija šiuo klausimu laikosi aiškios pozicijos. Remiame visus – o jų daug – gerus Italijos vyrus ir moteris, kovojančius dėl atvirumo šiuo klausimu ir dėl to, kad atsakingi asmenys imtųsi deramų veiksmų. Tačiau taip pat tikime, prieš tam įvykstant privalome visiškai atmesti visas mintis, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojai turėtų mokėti bent euru daugiau už atliekų tvarkymo sistemos žlugimą Italijoje. Neturime mesti gerų pinigų po blogų.

  Judith A. Merkies, autorė. – (NL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, praėjusiais metais kartu su Peticijų komitetu aplankėme Kampanijos regioną ir Neapolį, kad patys savo akimis pamatytume kritinę atliekų tvarkymo padėtį, kurią daugelis peticijų pateikėjų buvo apibūdinę kaip labai rimtą. Mes taip pat manome, kad ten susiklosčiusi padėtis labai rimta. Nacionaliniame parke, ant Vezuvijaus kalno viršūnės matėme atliekų krūvą. Matėme daug neteisėtų sąvartynų ir degančias šiukšlių krūvas. Netgi pastebėjau pramonines atliekas sąvartyne, kuris buvo skirtas buitinėms atliekoms, ir taip pat matėme neveikiančią šiukšlių deginimo krosnį ar kažką į ją panašaus.

Viena aišku: šiuo metu viskas ten vyksta ne taip, kaip turėtų, ir sutinku su ankstesniais kalbėtojais, kad esama daug politinių kivirčų dėl to, kas konkrečiai yra atsakingas už šią padėtį. Tiesą sakant, Italijos politikus ir piliečius raginome atidėti į šalį politinius nesutarimus ir veikti išvien siekiant išspręsti šią padėtį.

Tačiau nuo tada nemačiau jokių ženklų, kad būtų rasti sprendimai ir kad būtų parengtas koks nors planas – bent viešai – ir tikiuosi, kad galėsite mums paaiškinti, ar koks nors planas iš tiesų yra parengtas. Praėjusiais metais Kampanijos žmonės mums labai aiškiai pasakė štai ką: „Pagalbos kreipėmės į visus ir beldėme į įvairias duris čia, Italijoje, savo provincijoje ir šiame regione, ir Italijos Vyriausybėje ir iš visur išėjome tuščiomis rankomis. Europos Sąjunga – mūsų paskutinė viltis, nes kai niekas kitas mūsų neišklausė, mus išklausė Europos Sąjunga.“

Jie sudėjo savo viltis į mus tikėdamiesi, kad pagaliau vienu ar kitu būdu galėsime padėti rasti sprendimą jų regione. Žinoma, jie patys turi išspręsti susiklosčiusią padėtį. Nors, deja, mes negalime ten vykti ir savo rankomis sutvarkyti šiukšlių, spręsdami šį klausimą, turime atlikti pagrindinį vaidmenį. Ar galėtumėte patikslinti, ar minėtas planas parengtas, ir jeigu taip, ar jis geros kokybės, jeigu ne, ką ketinate šiuo atžvilgiu daryti? Koks jo parengimo terminas? Iki kada jis turi būti įgyvendintas ir kiek esate pasirengę laukti? Kada galiausiai sieksite, kad būtų taikomos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sankcijos, ir kas bus su struktūriniais fondais, kurie vis dar įšaldyti?

Tai nėra tik atliekų krizė; tai, kas dedasi, gali lemti neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Kokia Europos Komisijos pozicija šiuo klausimu? Tai gali būti ne jūsų sritis, bet galbūt vis dėlto galėtumėte mums pasakyti, ar pradėjote spręsti šią problemą, ar ne.

Akivaizdu, kad mafija taip pat į tai įsivėlusi. Tačiau reikia pasakyti, kad nei Europos Komisija, nei mes tiesiogiai nieko negalime padaryti; vienintelis dalykas, kurį galiausiai galime padaryti – prižiūrėti mūsų direktyvų įgyvendinimą Europos Sąjungoje. Kaip galėtume teikti tolesnę paramą, galbūt dalydamiesi geriausia praktika? Kaip valstybės narės gali viena kitai šiuo atveju padėti? Ar nepritariate tam, kad šiuo atveju atliekos turi būti laikomos ne tiek problema, kiek galimybe? Kampanija galėtų per naktį padaryti didžiulį šuolį siekdama tapti atliekų perdirbimo bendruomene. Laikausi nuomonės, kad Europos Sąjungos lygmeniu iš tiesų turėtume remti visišką draudimą versti atliekas į sąvartyną ir kaupti atliekų krūvas.

  Mara Bizzotto, autorė. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, deja, dabar visi gerai žino, kokia padėtis metų metus buvo Kampanijoje ir ypač Neapolyje, ir Europos Sąjunga daugelį kartų turėjo spręsti šį klausimą.

Esant tokiai paradoksaliai padėčiai, kuri būtų įmanoma rodos tik trečiojo pasaulio šalyje, norėčiau sužinoti iš Europos Komisijos, kokios pasekmės Italijos laukia Europos Sąjungos teisės požiūriu ir kokios finansinės baudos jai gali būti skirtos, jeigu Kampanijos atliekų krizė greitai nebus neabejotinai išspręsta.

Taip pat norėčiau žinoti, ar Europos Komisija galėtų suteikti išsamią informaciją apie iki šiol Europos Sąjungos Kampanijos regionui suteiktą finansavimą, skirtą kurti bendrą atliekų rinkimo ir šalinimo sistemą. Matote, Komisijos nary, paprastai kalbėdami apie krizes kalbame apie tragiškas, kraštutines situacijas, bet jos vis dėlto išsprendžiamos per pagrįstą laikotarpį. Kai vadinamoji „krizė“ trunka daugiau kaip 15 metų, kažkas tikrai yra ne taip.

Pastaraisiais metais Italijos Vyriausybė visais įmanomais būdais stengėsi išspręsti užsitęsusį atliekų rinkimo ir šalinimo sistemos klausimą. Tačiau tai, kad šiandien Neapolio gatvės užtvindytos tonomis šiukšlių, yra aiškus trūkumas, pirmiausia tai yra Kampanijos vietos valdžios institucijų ir bendro negebėjimo ir nenoro dirbti ieškant sprendimo problema.

Aišku – iš tiesų visiškai aišku – kad tokia padėtis atliekų tvarkymo srityje Neapolyje ir Kampanijoje susidarė dėl atsakomybės vengimo, kas daugelį metų buvo būdinga šiai savivaldybei, provincijai ir regionui. Centrinės valdžios negalima kaltinti dėl to, kad nebuvo įvesta atskiro atliekų surinkimo sistema, kuri yra veiksmingo atliekų tvarkymo plano esminis elementas. Centrinės valdžios aiškiai negalima kaltinti dėl to, kad prieš keletą savaičių ji turėjo nusiųsti armiją – bet taip pat ir kitais atvejais – kad ši pakeistų šimtus šiukšliavežių, kurie staiga susirgo vienu metu.

Tai, kad krizė ištiko Neapolį, likusioje Italijos dalyje, pvz., mano, t. y. Veneto, regione, esant visai kitokiai padėčiai, kur šiukšlės be problemų buvo renkamos atskirai ištisus metus ir kur jų buvo surenkama labai didelė dalis, reiškia, kad atsakomybė už šią krizę tenka Kampanijos politikos formuotojams ir vietos valdžios institucijų pareigūnams ir ją visų pirma lėmė rimtas suokalbis su nusikaltėlių pasauliu, Kamoros mafija, kuri infiltravusi savo žmones į vietos valdžios organus ir politikos formuotojus, iš atliekų tvarkymo verslo gavo didžiulį pelną, ko visada siekė.

  Janez Potočnik, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems Europos Parlamento nariams, atkreipusiame mano ir mano tarnybų dėmesį į šį svarbų klausimą. Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas ėmėsi aktyvaus vaidmens vykdydamas atliekų tvarkymo Kampanijoje priežiūrą, o tai parodė, pvz., po apsilankymo Kampanijoje praėjusių metų balandžio mėn. Peticijų komiteto priimtas pranešimas. Europos Parlamentas šiuo atžvilgiu atlieka tikrai svarbų, su visa atsakomybe prisiimtą vaidmenį.

Iš karto po to, kai 2010 m. kovo 4 d. buvo priimtas Europos Teisingumo Teismo sprendimas, Europos Komisija raštu paklausė Italijos valdžios institucijų, kokių priemonių šios planavo imtis arba ėmėsi siekdamos įgyvendinti minėtą sprendimą. Po to Europos Komisija keletą kartų susisiekė ir surengė susitikimų su Italijos valdžios institucijomis, paskutinis susitikimas surengtas 2010 m. lapkričio 22 ir 23 d. vykusios Aplinkos generalinio direktorato misijos Neapolyje metu.

Mūsų požiūriu, Italijos valdžios institucijos turi dar daug nuveikti siekdamos įvykdyti minėtą sprendimą. Pirmiausia joms reikia išplėsti ir pagerinti atliekų tvarkymo įrenginius visoje Kampanijoje ir, antra, sukurti veiksmingą Kampanijos miesto atliekų valdymo planą ir, be kitų dalykų, atsižvelgti į ES atliekų tvarkymo struktūrą.

Europos Komisija nepatenkinta priemonėmis, apie kurias nuo minėto Teismo sprendimo priėmimo pranešė Italijos valdžios institucijos, nes į jas neįtrauktas išsamus tvarkaraštis, kuriame būtų nurodyti svarbiausi numatytų įrenginių statymo darbų etapai.

Manau, kad Kampanijos atliekų tvarkymo planas turi visiškai atitikti ES aplinkosaugos teisės aktus ir juo pirmenybė turi būti teikiama atliekų mažinimui, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui; juo turi būti užtikrinama atskiro atliekų surinkimo sistema visame regione; jis turi Kampanijai suteikti būtinus kompostavimo pajėgumus ir juo turi būti nustatomos daugiau kaip septynių milijonų tonų supakuotų atliekų, kurios laikomos keliuose Kampanijos miestuose, saugaus naikinimo pagrįstos trukmės priemonės, o tai taip pat reiškia, kad prieš nuspręsdamos, kaip saugiausiai atsikratyti atliekomis, Italijos valdžios institucijos turės atlikti supakuotų atliekų, vadinamojo „ekorutulio“, analizę.

Jeigu nėra tinkamo ir veiksmingo atliekų tvarkymo plano, Europos Komisija vėl kreipsis į Teismą ir šiam pasiūlys skirti baudas. Todėl privalome atidžiai įvertinti atliekų tvarkymo plano projektą, kurį Kampanijos valdžios institucijos ką tik pateikė Europos Komisijai – ir „ką tik“ tikrai reiškia „ką tik“ – ir atidžiai prižiūrėti, kad jos iš tiesų priimtų minėtą planą ir jį įgyvendintų. Sprendimas, ar prieš Italiją turėtų būti pradėti 260 straipsnyje nustatyti veiksmai, daugiausia priklausys nuo atliekų valdymo plano turinio ir priemonių, kuriomis būtų siekiama nedelsiant įtikinamai spręsti minėtą problemą, skyrimo.

Kalbant apie esamus sąvartynus, Europos Komisija pradėjo tyrimą ir Italijos valdžios institucijų paprašė informuoti apie Terziano ir Cicciano sąvartynų veiklą. Atsakymą, kurio Italija vis dar nepateikė, turės įvertinti Europos Komisija.

Šiame etape Europos Komisija neturi įrodymų apie Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės aktų pažeidimą. Pats faktas, kad minėtas sąvartynas yra saugomoje vietovėje, nėra ES teisės pažeidimas, žinoma, su sąlyga, kad yra taikomos kitos taisyklės ir kad kompetentingos nacionalinės institucijos atlieka tinkamą poveikio aplinkai vertinimą ir įgyvendina būtinas poveikio švelninimo ir kompensavimo priemones.

Kalbant apie bendrą atliekų tvarkymo priemonių Kampanijoje finansavimą, 1994–1999 metų programavimo laikotarpiu 88,1 mln. EUR buvo skirti atliekų tvarkymo projektams, beveik 49 proc. iš jų iš dalies finansavo ERPF. Tačiau tik 90 proc. visų asignavimų buvo panaudoti, taip nutiko dėl sunkumų, taip pat siejamų su atliekų tvarkymo krize ir 1994 m. Italijos valdžios institucijų nustatytu papildomu atliekų tvarkymu.

2002–2006 m. programavimo laikotarpiu visas finansavimas siekė 140 mln. EUR, 50 proc. vėlgi iš dalies finansavo ERPF, daugiausia jis buvo skirtas atliekų tvarkymo projektams. Tačiau po atliekų tvarkymo krizės Europos Komisija nusprendė imtis konkrečių priemonių siekdama užtikrinti, kad Kampanijos regionui skiriamos ERPF lėšos būtų tinkamai naudojamos.

Pirmiausia, nuo 2005 m. sausio 1 d. išlaidų tvarkymas buvo laikomas neatitinkančiu bendro finansavimo reikalavimų. Antra, po oficialaus pranešimo Italijai apie tai, kad 2007 m. birželio 29 d. pradėta pažeidimo dėl atliekų tvarkymo tyrimo procedūra, Europos Komisija informavo Italijos valdžios institucijas, kad tolesnis bendras atliekų tvarkymo finansavimas nepriimtinas.

2007–2013 m. regionine Kampanijos veiklos programa atliekų tvarkymui numatytos iš viso 270 mln. EUR investicijos, vėlgi 50 proc. bendro finansavimo teikiant ERPF. Tačiau EK atliekų tvarkymo sektoriaus projektų finansavimo išmokos pirmiausia priklauso nuo to, ar Italijos valdžios institucijos priima regioninį atliekų tvarkymo planą, kurį, žinoma, turi patvirtinti Europos Komisija.

Rytoj Europos Komisijoje paskelbsime pranešimą dėl atliekų prevencijos ir perdirbimo teminės strategijos įgyvendinimo. Šiame pranešime aptariami svarbūs valstybių narių skirtumai tvarkant atliekas. Jame aiškiai teigiama, kad taikant tinkamą atliekų tvarkymo strategiją, sąvartynų skaičių galima sumažinti beveik iki nulio ir kad atliekų deginimą galima smarkiai sumažinti didinant atliekų kompostavimą ir perdirbimą. Be atliekų vertimo ištekliais, tai padeda kurti darbo vietas ir skatina ekonominę veiklą bei mažina atliekų tvarkymo daromą poveikį aplinkai. Taigi tikrai tikiuosi, kad šią krizę kompetentingos valdžios institucijos ilgainiui pavers galimybe pradėdamos rimtas atskiro atliekų rinkimo ir perdirbimo programas Kampanijoje.

Trumpai tariant, Europos Komisija tikisi, kad šis Kampanijos atliekų tvarkymo planas yra įtikinamas. Kol nebūsime tikri, kad sukurtas veiksmingas planas, užtikrinantis sistemą su būtina infrastruktūra ir kad jis suteiks tvirtas garantijas, kad projektai bus įgyvendinti veiksmingai, Europos Komisijos susijusių atliekų tvarkymo projektų Kampanijoje finansavimas bus nutrauktas.

Kai kuriuos jūsų jau iškeltus klausimus aptarsiu savo baigiamosiose pastabose.

  Erminia Mazzoni, PPE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, esu dėkinga Europos Komisijos nariui už tai, kad jis siekė atkreipti dėmesį į tai, kad Peticijų komitetas Europos Parlamentui suteikė aktyvų vaidmenį siekdamas parodyti, kad čia kalbėtojai ir įvairios frakcijos, kurioms jie atstovauja, nori šią padėtį išnagrinėti atsakingai, visas procedūras padaryti skaidrias ir visuomenę įtraukti į dialogą, visiems suteikiantį atsakomybės jausmą.

Kaip jau minėta, regioninė administracija, kuri, norėčiau priminti, suformuota tik 2010 m. gegužės mėn., pastaraisiais mėnesiais išplėtojo glaudų dialogą su Europos Komisija ir pradėjo procesą, kurį tikrai galime laikyti nauju, palyginti su keleto praėjusių metų procesu. Tačiau stebuklų nebuvo; prisiimta atsakomybė už drastišką padėtį, kuri įsigalėjo per 15 neveiksmingų arba nesamų veiksmų metų. Norėčiau jums priminti, kad Italijos atžvilgiu minėtą sprendimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė 2010 m. kovo mėn., bet jis priimtas dėl veiksmų, apie kuriuos sužinota ir kurie nagrinėti 2007 m.

Nuo tada padėtis pasikeitė. Minėto regiono tarybos narys jau tris kartus vyko į Briuselį ir atliko jau didelę dalį darbotvarkėje, kuri liepos mėn. bendrais bruožais nusakyta Peticijų komitete surengtame nagrinėjime, numatytų darbų. Greitai apžvelgsiu šį sąrašą: jis patvirtino specialų atliekų tvarkymo planą; jis pabaigė rengti miesto kietųjų atliekų tvarkymo planą; ir gruodžio 31 d. jis pateikė dar vieną planą su Europos Komisijos reikalautais pataisymais, kuris, kaip jau paskelbta, bus patvirtintas balandžio 30 d.

Šis planas iš dalies jau įgyvendintas: Ačeroje esantis energijos gamybos įrenginys įjungtas ir veikia; Salerno įrenginio pasiūlymo procedūros baigtos; Neapolio rytinio įrenginio sandoris paskelbtas; ir šiuo metu visiškai veikia 182 atliekų atskyrimo ir perdirbimo vietovės, 7 naudojimo įrenginiai, 9 kompostavimo įrenginiai, 4 kompozitiniai atskyrimo įrenginiai, 1 atliekų elektrinės ir elektroninės įrangos apdorojimo įrenginys, 2 aerobiniai atliekų tvarkymo įrenginiai, 34 patvirtintos platformos ir 5 sąvartynai, ir džiaugiuosi dėl to, kad juos prižiūrės Europos Komisija.

Su penkiomis provincijomis sudarytas susitarimas siekiant užtikrinti jų surinktų atliekų naikinimą ir susitarimai taip pat sudaryti su penkiais regionais, kad būtų galima laikinai perkelti jų atliekas, kol minėtas planas bus neabejotinai įgyvendintas. Šis ypatingas atliekų tvarkymo procesas dabar baigėsi ir iš regioninio biudžeto naudojamos kai kurios lėšos.

Kaip P. Bucella teigė neseniai vykusiame Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto klausyme, terminas, per kurį būtina užtikrinti sprendimo laikymąsi, parastai būna nuo 12 iki 24 mėn., taigi mes visiškai laikomės tvarkaraščio. Tačiau Europos Komisija gali savo nuožiūra įvertinti, ar reikėtų pratęsti šį terminą, kad jis iš tiesų atitiktų atliekant darbus daromą pažangą.

Manau, kad atsakymai į visus užduotus klausimus per šį laiką jau pateikti ir, kaip teigė Europos Komisijos narys, nėra pagrindo skirti tolesnes finansines baudas. Europos Komisija teisingai daro, kad akylai stebi, ir tikiuosi, kad ši diskusija nebus panaudota siekiant veikti prieš institucijas ir frakcijas.

Jeigu tai rimtos diskusijos, kuriomis siekiama padėti Kampanijos regionui ir bandoma surasti ilgalaikės problemos sprendimą, ši rezoliucija, dėl kurios tikimės balsuoti vasario mėn., tikrai gali būti bendra. Jeigu ne, tai vėl bus laiko švaistymas ir jis padarys dar daugiau žalos.

  Mario Pirillo, S&D frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, negalime nenuogąstauti dėl rimtos atliekų tvarkymo krizės, kurią Kampanija kenčia ištisus metus, ypač turint omenyje jos daromą rimtą poveikį vietos gyventojų gyvenimo kokybei.

EP, būdamas Europos Sąjungos institucija, yra įpareigotas įsikišti siekiant užtikrinti, kad ši padėtis neužsitęstų per ilgai. Turime būti labai budrūs ir atidžiai stebėti vietos valdžios institucijas ir jas paskatinti neabejojant priimti patikimas priemones, kurios leistų Kampanijai nutraukti šią rimtą krizę.

Dalykas tas, kad ilgai kalbėjome apie šią atliekų krizę nežinodami, kaip viskas buvo iš tiesų. Kampanijos regionas įsipareigojo iki 2010 m. pateikti regioninį planą, bet šis sumanymas atidėtas iki 2011 m. kovo mėn. Sumanymą dar kartą atidėjus, padėtis taps sunkiai suvaldoma: grėsmė visuomenės sveikatai didėja, o organizuoti nusikaltėliai toliau pelnosi iš šių krizių.

Dekretu Nr. 195/2009 Italijos Vyriausybė paskelbė, kad minėta krizė baigėsi, ir atsakomybę dėl atliekų tvarkymo pavedė provincijoms. Mes šio sprendimo neremiame; jį bus sunku įgyvendinti tokiose provincijose kaip Neapolis, kuriame gyvena 52 proc. Kampanijos gyventojų.

Pagrindinėmis veikėjomis šiuo atveju turi būti laikomos savivaldybės, nes jos vienos gali daryti tikslinius ir veiksmingus sprendimus. Įvairios Kampanijos profesinės sąjungos pradėjo atskirai rinkti atliekas ir įdėjo daug pastangų bei pasiekė reikšmingų rezultatų. Joms turėjo būti suteikiami ištekliai, kurie jau perduoti minėtam regionui.

Dabar svarbiau nei bet kada anksčiau klausyti vietos valdžios institucijų: jos yra svarbiausios ir vykdo tikrą, išsamią savo regiono priežiūrą. Jos skelbia pavojų dėl pilnų sąvartynų. Ateinančiais metais reikės naujų sąvartynų ir naujų šiukšlių deginimo krosnių ir reikės nustatyti susijusias vietoves. Taip iš dalies yra dėl Vitiello Quarry pašalinimo iš Terzigno, o to paprašė vietos bendruomenė ir Europos Parlamentas siekiant išvengti rizikos, kad sustos visos miesto atliekų rinkimo sistemos veikimas.

Laukiame Europos Komisijos atsakymo dėl Kampanijos regiono pateikto plano.

  Sonia Alfano, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, nepaisant Italijos Vyriausybės propagandos, kurią greitai paneigė Europos Komisija, Kampanijos atliekų krizė yra struktūrinė problema, kurią reikia spręsti.

Atidėdami ginčytinus sąrašus, turime suvokti vieną dalyką: Kampanijos žmonės ir toliau gyvena – ir miršta – apsupti atliekų. Vietos, regiono ir valstybinio lygmens politikai, dešinieji ir kairieji, turi didžiulę atsakomybę. Šios problemos sprendimo negalima užkrauti ant piliečių pečių, kurie jau kenčia nuo visiškai nesveikų gyvenimo sąlygų. Europos Sąjunga privalo reikalauti, kad būtų rastas deramas sprendimas, nes priešingu atveju jos įsikišimas bus bergždžias.

Šiukšlių deginimo įrenginių, kurie, beje, finansuojami kaip atsinaujinantieji energijos šaltiniai, statymas, kuriuo pažeidžiami dabartiniai Europos Sąjungos teisės aktai, šio klausimo išspręsti nepadės. Minėtos atliekos būtų paverstos pelenais, sukeliančiais žalingas ir mirtinas emisijas. Pagal Atliekų direktyvą atliekų deginimo įrenginiai – paskutinis bendrų atliekų sistemų hierarchijos variantas, kuriuo pateikiamos tinkamos alternatyvos, neturinčios poveikio visuomenės sveikatai arba aplinkai, bet padedančios kurti darbo vietas.

Kalbant apie mafijos infiltraciją, manau, kad reikėtų pripažinti, kad, nors mafija, ypač veikianti atliekų srityje, infiltruojama pietuose, šis procesas pirmiausia vyksta šiaurėje. Taip buvo kelerius pastaruosius metus.

Todėl Europos Komisijai turiu tris klausimus: kokių veiksmų ji ketina imtis siekdama užtikrinti, kad šios problemos sprendimas nepaveiktų žmonių sveikatos, ir kaip ji ketina užkirsti kelią sprendimams, kuriais būtų siekiama iš tiesų sukarinti visuomenę ir įvairias vietoves?

Ar ji mano, kad skubiai pradėjus kurti viso regiono vėžio registrą, tai turėtų būti viena iš sąlygų pažeidimo tyrimo procedūrai nutraukti?

Kaip Europos Komisija vertina 2008 m. Įstatymą Nr. 210, ypač jo 9 straipsnį dėl deginimo įrenginių statymo paskatų, kuriuo aiškiai pažeidžiami Europos Sąjungos valstybės pagalbą reglamentuojantys teisės aktai?

  Eva Lichtenberger, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, po Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) iš Italijos pasakų galbūt galėtume grįžti į tikrovę. Dalykas tas, kad byla iškelta Italijai ir tai padaryta teisėtai. Sprendimas priimtas jos nenaudai – ir tai vėlgi teisėtai. Italija nesilaikė terminų. Akivaizdu, kad jos vyriausybė planą pateikė, bet jis nebuvo persiųstas laiku. Vis grįžtame prie tos pačios padėties. Neišvengiamai susidaro įspūdis, kad atsakingi asmenys vis atideda sprendimo įgyvendinimą, kol susidarys ekstremalioji padėtis, kad ji tada galėtų reaguoti ir priimti sprendimus naudodamasi Italijos ekstremaliosios padėties teisės aktais – kurie yra viršesni už visus kitus standartus. Jeigu gatvėse bus daug šiukšlių ir jeigu jos bus sumaišytos su pramoninėmis atliekomis iš šiaurės ir pietų, jos greitai gali būti patalpintos į kažkur esantį gerai neuždarytą sąvartyną, nesiimant arba negalint imtis reikiamų atsargumo priemonių. Gerbiamiems EP nariams iš Italijos sakau, kad tai diskusijos ne apie Italiją. Tai diskusijos apie tai, kad nesilaikoma Europos Sąjungos teisės ir kad ji neįgyvendinama.

Jeigu toks reikalų sprendimo būdas pasklistų į kitas šalis, tai turėtų pasekmių visai Europos Sąjungai. Tai, kas ten vyksta, nėra malonus sekmadienio popietės pasivaikščiojimas. Tai skandalas. Tai ne klausimas, kai nuolat paskiriamos 536 naujos vietos ir naudojamas policijos smurtas siekiant sustabdyti piliečių protestus, nes jie nenori, kad buitinės atliekos, kurios sumaišytos su toksinėmis pramoninėmis atliekomis, būtų suverstos ant jų durų slenksčio. To nepakaks. Turi būti pasekmės ir jos turi būti jaučiamos. Gerai tai, kad finansiniai ištekliai nebegali būti naudojami tokiu mastu, kaip anksčiau. Jau pakankamai lėšų nutekėjo. Kartą ir visiems laikams turime numatyti realias pasekmes, nes čia kalbame apie protingos, reikalingos ir geros Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą.

  Oreste Rossi, EFD frakcijos vardu. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šis parengtas atliekų naikinimo planas turi būti įgyvendintas taip, kad atliekas būtų galima rinkti atskirai, būtų galima jas perdirbti ir tik kraštutiniu atveju deginti.

Būtų neteisinga svarstyti tolesnių baudų skyrimą. Be to, norėčiau jums priminti, kad nei šiaurės, nei kitos politinės frakcijos nėra dėl to kaltos; vienas iš ankstesnių ministrų netgi priklausė Žaliųjų frakcijai / Europos laisvajam aljansui, kurio nariais esate, taigi prašau pagalvokite apie tai, ką sakote. Ištisus dešimtmečius žmonės kalbėjo apie Neapolio ir Kampanijos regiono atliekų krizę. Nors atidėta daug lėšų, tiesa tai, kad krizė dar nesibaigė. Tačiau tam pateisinimų nėra. Teigti, kad už tai atsakinga šiaurės Italija arba netgi – kaip teigė kolegė EP narė – kad atliekos iš šiaurės šiandien aptinkamos Neapolio gatvėse, yra paprasčiausiai netiesa.

Už tai aiškiai atsakingos ankstesnės vietos valdžios institucijos, kurios, viena vertus, organizuotiems nusikaltėliams leido laisvai neteisėtai prekiauti atliekomis ir, kita vertus, nesugebėjo užtikrinti tinkamų ir pakankamų atliekų surinkimo ir naikinimo vietovių.

Mums reikia, kad Kampanijos ir Neapolio žmonės būtų drąsūs ir balsuotų siekdami pakeisti savo nekompetentingus pareigūnus, kaip jau nutiko regionų lygmeniu.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Neapolio miesto vietovėje atliekų krizė tęsėsi jau visus 14 metų.

Esami sąvartynai perpildyti, o naujų sąvartynų kūrimą stabdo minėtos bendruomenės. Tačiau piliečių visiems atliekų projektų atžvilgiu rodomą nepasitikėjimą galima paaiškinti tuo, kad tuomet politiniu lygmeniu buvo daug žadama, bet praktiškai nė vieno iš šių pažadų nebuvo laikomasi.

Faktiškai iki šiol ši problema spręsta ieškant trumpalaikių tarpinių sprendimų. Įsteigtos specialios komisijos, bet jos netgi nėra įpareigotos informuoti vietos valdžios institucijas ir gyventojus. Kita vertus, Italijoje vienkartiniai gaminiai yra dalis kasdienio gyvenimo. Taigi joje per dieną sukaupiama gerokai daugiau atliekų negu Europos Sąjungos vidurkis, bet atliekų rūšiavimui ir perdirbimui skiriama labai mažai reikšmės.

Liūdna tokio abiejų pusių žinių apie aplinkosaugos problemas stokos pasekmė – tai, kad Kampanijoje šiandien yra didelių užterštų plotų, o jos gyventojų mirtingumo nuo vėžinių susirgimų rodiklis ir Neapolio miesto vietovių vaikų kvėpavimo takų ligų skaičius gerokai viršija Italijos vidurkį.

Todėl būtina skubiai rasti sprendimus ir juos įgyvendinti.

  Crescenzio Rivellini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėkoju R. Seeberiui ir visiems kolegoms EP nariams už man pavestą užduotį, bet norėčiau pabrėžti tai, kad Kampanijoje jau imtasi kai kurių labai svarbių veiksmų.

Todėl manau, kad rėmimasis Sutarties 206 straipsnio nuostatomis siekiant skirti finansines baudas, kaip kai kurie darė, yra naudojimasis susidariusia padėtimi. Regiono taryba, kuri dirba dar tik keletą mėnesių, jau parengė pavojingų atliekų naikinimo planą ir integruotos atliekų sistemos planą. Be to, pradėta vykdyti atskiro atliekų rinkimo politika ir patvirtintos bendro atliekų kiekio mažinimo iniciatyvos. Deramasi dėl Salerno atliekų deginimo įrenginių statymo ir jau vykdomos su pasiūlymo teikti paraiškas dėl rytų Neapolio deginimo įrenginio statymo paskelbimu susijusios procedūros.

Galiausiai, nurodytomis strategijomis siekiama ne tik išvalyti miestą, bet ir sukurti integruotą atliekų šalinimo sistemą, apimančią atskirą atliekų rinkimą, atliekų mažinimą, šiuolaikinių įrenginių statymą – ypač siekiant pašalinti „ekorutulius“ arba didžiules krūvas suspaustų atliekų – ir senų sąvartynų rekonstravimą.

Asmenys, kurie tikrai kalti dėl to, kas nutiko praeityje, turėtų būti nubausti. Tokie asmenys tikrai yra kairiesiems ir, pirmiausia, žaliesiems priklausantys buvę Kampanijos pareigūnai, taip pat ir kai kurie pareigūnai, kurie šiaurės Italijoje naudojo vietos nusikaltėlius, kad suverstų sukauptas toksines atliekas.

Europos Sąjunga privalo padėti Kampanijai nedarydama jai žalos ir raginu visus dirbti jos labui, o ne jai kenkti – nekenkite jai vien siekdami pateisinti savo partijos arba ideologijos įvaizdį žiniasklaidos akyse. Ar jūs iš tikrųjų manote, kad finansinių baudų skyrimas Kampanijai padės išspręsti šią krizę?

  Luigi de Magistris (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, po S. Berlusconio vyriausybės, kuri pareigas pradėjo eiti 2008 m., melo italams, kad atliekų problema išspręsta, Europos Sąjunga teisingai daro atsisakydama Italijai teikti finansavimą, kol bus pristatyta aplinką tausojanti atliekų sistema, kuri būtų pagrįsta atliekų perdirbimu ir kompostavimu.

Tokia sistema tikrai nenumatyta S. Caldoro plane, kuris vėlgi pagrįstas nekontroliuojamais sąvartynais, tokiais kaip Chiaiano, Taverna del Re ir Terzigno – iš tiesų Terzigno sąvartynas yra Vezuvijaus nacionaliniame parke – ji taip pat neužtikrinama atliekų deginimo įrenginiais, sukeliančiais mirtį, vėžines ligas ir plačiai paplitusias sveikatos krizes. Per 13 metų, kol tęsėsi aplinkosaugos krizė, viešosios lėšos Kampanijoje sustiprinto kairiųjų ir dešiniųjų politikų, verslininkų ir Kamoros nusikalstamus ryšius.

Be to, aplinkosaugos klausimai nesprendžiami kitokią nuomonę laikant nusikaltimu arba paverčiant nusikaltėliais vietos bendruomenes, šeimas ir regioną, o taip darė Italijos Vyriausybė naudodama policijos lazdas norėdama sulaikyti visus, ginančius aplinką ir žemę.

  Francesco Enrico Speroni (EFD). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, centralizuota ir biurokratinė Europa nepripažįsta valstybių narių regionų ir administracinių struktūrų skirtumų.

Pirmiausia už pražūtingą padėtį Kampanijoje atsakingi Kampanijos žmonės, ir aš, kadangi esu kilęs iš Padanijos, atmetu šiuos kaltinimus ir nukreipiu juos prieš tuos asmenis, kurie Kampanijos regione balsavo už vietos pareigūnus, kurie nesugebėjo išspręsti šios problemos ir kurie kartojo savo klaidą ir juos perrinko vėlesniuose rinkimuose. Padanija nori padėti Kampanijos žmonėms, bet ji nepriims jokių jai keliamų kaltinimų.

  Raffaele Baldassarre (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, tikrai neketinu savo kalba paneigti šios padėties, kuri yra neišvengiamas akivaizdžių administracinių ir politinių trūkumų, kurie kėlė – ir tebekelia – pavojų, kad visas miestas ir jo apylinkės bus palaidoti po atliekomis, padarinys, rimtumo.

S. Bo Søndergaard ir E. Lichtenberger, ši Kampanijos krizė prasidėjo ir pradėjo stiprėti taip sparčiai dėl regiono tarybos ir kairiųjų pažiūrų Neapolio miesto tarybos ir žaliųjų tarybos narių nesugebėjimo priimti sprendimus – įskaitant nepopuliarius ir drąsius sprendimus – sukurti aplinką tausojančią atliekų rinkimo ir naikinimo sistemą. Neatsakingumas, neryžtingumas, politinė nauda, grėsmingas sąmokslas ir atliekos apibūdinami kaip politinis ir administracinis tarpsnis, kuris dabar tikrai baigėsi.

Asmenis, kurie parengė minėtus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, ir juos parėmusias frakcijas noriu patikinti, kad politinė padėtis yra perspektyvi ir visiškai pasikeitusi. Nacionalinė vyriausybė ir naujoji regioninė taryba prisiėmė atsakomybę ir turi politinio ryžto išspręsti šią krizę. Plėtodami dialogą su susijusiais gyventojais ir padarydami būtiną apsisprendimą, jie įveikia kliūtis ir prieštaravimus, kurių dažnai kyla dėl savo interesų gynėjo sindromo ar minties, kad žmonės nenori kitų asmenų šiukšlių savo galiniame kieme.

Taigi jie parengė integruotą atliekų rinkimo ir naikinimo planą, kuriuo greitai bus teikiamos paskatos rūšiuoti atliekas ir statyti būtinus įrenginius.

Todėl būtų labai neteisinga – tai duotų prieštaringų rezultatų – ir savanaudiška elgtis taip, kaip reikalauja L. De Magistris: draudžiamų baudų skyrimas ir draudžiamų priemonių taikymas šiandien darytų žalą institucijoms, kurios visiškai bendradarbiauja su Europos Sąjunga ketindamos užversti šį baisų skyrių šimtmečio senumo Neapolio ir Kampanijos istorijoje veiksmingai naudodamos Europos Sąjungos ir valstybių narių išteklius.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš trokštu – ir tikiuosi, kad taip ir bus – kad šiandienos diskusijos būtų pirminis bandymas išsamiai peržiūrėti atliekų tvarkymą Kampanijoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas arba nurodymas turi būti įgyvendintas kartą ir visiems laikams ir tame regione turi būti įgyvendintos Europos Sąjungos taisyklės dėl atliekų rinkimo ir naikinimo.

Antra, reikia spręsti neteisėtų sąvartynų padarytos žalos problemą. Žinau, apie ką kalbu. Rytų Vokietijoje šiandien vis dar – praėjus dvidešimčiai metų po susijungimo – turime spręsti taršos, kurią kelia neteisėtas ir prastas atliekų naikinimas, problemą.

Tačiau nemanau, kad mums visa tai pavyks, nebent šią problemą imsime spręsti iš esmės. Galime kalbėti apie tvarkymą; bet dalykas tas, kad mafijų struktūrų ten vis dar esama. Mums reikia jas sunaikinti, nes priešingu atveju mums nepasiseks.

Atvirai pasakius, nustatyčiau keturias sąlygas. Pirma, reikia parengti atliekų tvarkymo planą. Atrodo, kad tai jau padaryta. Tačiau Europos Komisija taip pat turėtų padėti jį parengti. Antra, reikia leisti naudotis finansiniais ištekliais norint kurti naują atliekų perdirbimo ir kitokią atliekų infrastruktūrą. Trečia, reikia griežtesnių baudų už neteisėtą atliekų naikinimą ir taip pat manau – ir šias savo pastabas skiriu Europos Komisijai – kad Europolas ir Eurojustas turėtų remti Italijos policiją ir prokurorus šiems kovojant su organizuotu nusikalstamumu.

Esami ištekliai turėtų būti įšaldyti, kol bus patenkintos minėtos sąlygos. Tada džiaugčiausi galėdamas balsuoti už tai, kad minėti ištekliai vėl būtų naudojami.

  Lara Comi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, pasisakydama norėčiau aiškiai pareikšti, kad Kampanijos atliekų padėtis dabar geresnė negu anksčiau ir klausimas dėl jos yra sprendžiamas.

Šis klausimas – labai painus; jis kelia įvairių problemų, o rasti tinkamą, geriausią sprendimą užtruks šiek tiek laiko. Mūsų aptariami klausimai, į kuriuos atsakoma žodžiu, reikalauja taikyti Sutarties 260 straipsnyje nustatytą procedūrą, bet finansinės baudos skyrimas Kampanijos padėties neišspręs. Jeigu taip darytume toliau, patektume į pavojų, kad patvirtinsime veiksmų seką, kai tam tikra valstybė narė visiškai objektyviai pripažįstama kalta padariusi pažeidimą vien dėl to, kad ji dar objektyviai neįvykdė įsipareigojimo, atsirandančio iš Europos Sąjungos teisės.

Taip pat reikia atsižvelgti į subjektyvų valstybės elgesį. Tikrai negalima teigti, kad Italija nesugebėjo laikytis savo lojalaus bendradarbiavimo įsipareigojimo, bet, kaip patvirtino Europos Komisijos narys, Europos Komisijos personalas nuolat susisiekia su Italijos valstybinėmis ir regioninėmis valdžios institucijomis ir atidžiai prižiūri, kaip keičiasi ši padėtis.

Negalima paneigti Italijos rodomos valios ir atsidavimo. Svarbu pabrėžti, kad operatyvinis vaidmuo, tekęs regionams, dabar perduotas provincijoms, siekiant leisti kurti įvairius minėto regiono reikalavimus atitinkantį planą. Europos Sąjunga privalo rodyti solidarumą su Italija ir abi šalys turi bendradarbiauti idealiai sąveikaudamos.

Baigdama norėčiau paminėti, kad Kampanijos regiono tarybai anksčiau taip pat priklausė „Vertybių Italijos“ partija, kurios atmintis šiomis dienomis galbūt suprastėjo – taip suprastėjo, kad ji negali prisiminti, ką dariusi, arba tiksliau sakant, ko ji nepadarė.

  Barbara Matera (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, kalbu ne vien tam, kad palaikyčiau savo regioną. Užuot tai dariusi, noriu su jumis pasidalyti informacija apie Italijos reakciją į Bendrijos pažeidimą ir atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų rūpestis – apginti piliečių ir savo tautos interesus.

Kampanijos regionas ir apskritai Italijos valstybė dirba siekdami sukurti atliekų šalinimo įrenginių tinklą, atitinkantį Europos Sąjungos teisę. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos lėšos, skirtos atliekoms šalinti Kampanijoje, panaudotos 2000–2006 m. regioninės veiklos programos (RVP) priemonei Nr. 1.7 ir 2007–2013 m. RVP veiklos tikslui Nr. 1.1.

Kalbant apie 2000–2006 m. RVP priemonę, Kampanijos regiono finansavimo paketo dalis sudarė 140 mln. EUR; šie pinigai buvo panaudoti statant sandėliavimo, apdorojimo ir utilizavimo įrenginius, energijos gavimo iš atliekų įrenginius ir drėgnų ir sausų atliekų rūšiavimo įrenginius, siekiant apsaugoti sąvartynus, statyti arba plėsti atliekų utilizavimo įrengimus ir įgyvendinti atskiro rinkimo priemones. Kadangi 2007–2013 m. RVP 110 mln. EUR buvo skirta atliekų tvarkymo įrenginių statybai ir 50 mln. EUR buvo skirta savivaldybių atskiro rinkimo įrenginiams finansuoti.

Pagal 2007–2013 m. RVP ERPF tikslą Nr. 1.1 ir 2000–2006 m. RVP 1.7 priemonę atliekama veikla buvo labai ribojama išlaidų sąlygų, nustatytų dėl pradėtos pažeidimo tyrimo procedūros, kuri pradėta dėl atliekų tvarkymo padėties Kampanijoje. Dėl to iš Nepakankamai naudojamų vietovių fondo (FAS) atidėta tam tikra suma, ja siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, priklausantį nuo Europos Sąjungos veto teisės skiriant RVP lėšas.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad manome, jog svarbu Europos Komisijai ir Europos Parlamentui galėti pristatyti realius sunkumus, kylančius siekiant skubiai vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Tiesiog norėčiau pasinaudoti proga ir atkreipti dėmesį į kitas atliekų tvarkymo problemas Europos Sąjungoje. Šios problemos pasireiškia, visų pirma, aplaidžiu valstybės ir vietos valdžios institucijų požiūriu į atliekų tvarkymo prioritetus. Štai, pavyzdžiui, viename Lietuvos miestų verslininkai, siekiantys pastatyti atliekų deginimo gamyklą, visuomenę klaidina atliekų deginimą statydami į vieną gretą ar net iškeldami prieš kitus atliekų tvarkymo būdus – vengimą, rūšiavimą. Deja, vietos valdžios institucijos ir valdininkai, atsakingi už atliekų tvarkymą, į tokį klaidinimą nekreipia daug dėmesio. Todėl raginu Komisiją sprendžiant atliekų tvarkymo problemas Europos Sąjungoje atkreipti dėmesį ir į tokius pažeidimus, kuomet nesilaikoma ir raginama nesilaikyti Europos Sąjungos atliekų direktyvoje įtvirtintų atliekų tvarkymo prioritetų.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pats mačiau Kampanijos atliekų tvarkymo padėtį, kai dalyvavau Peticijų komiteto delegacijos išvykoje. Reikia pasakyti, kad Kampanijos institucijos susidūrė su itin sudėtinga užduotimi. Joms reikia spręsti ne tik praeityje iškilusias atliekų tvarkymo problemas – „ekorutulių“ klausimas nagrinėjamas atskirai – bet ir dabar kylančias ir ateityje kilsiančias problemas. Minėtos kelionės metu susidariau įspūdį, kad per mūsų apsilankymą šiandienos atliekų problema beveik išspręsta, iš dalies naudojant karinę intervenciją. Išspręsta tuo požiūriu, kad atliekos išvežtos iš miesto ir sukrautos į sąvartynus; deja, reikia pasakyti, kartais neteisėtus. Mums reikia strateginių sprendimų praeities, bet pirmiausia ateities problemoms spręsti.

ES pateiktas pasiūlymas yra geras, suprantamas ir sąžiningas. Tam tikram regionui pateikus nuoseklų atliekų tvarkymo planą, Europos Sąjunga leis naudotis minėtomis lėšomis. Taip pat vietos valdžios institucijas turėtume paskatinti tai padaryti. Pasakysiu tai dar kartą: kaip suprantu, nei Europos Komisija, nei Europos Parlamentas nėra suinteresuoti skirti finansines baudas. Esame suinteresuoti matyti, kaip Kampanijoje atliekų problemos tvarkomos vietos lygmeniu. Turėtume šį sandorį sudaryti tarpusavyje ir dirbti drauge.

  Crescenzio Rivellini (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, lėšos, kurias gali įšaldyti Europos Sąjunga, skirtos konkrečiai žemei gerinti.

Norėčiau žinoti, kaip kas nors gali pagalvoti apie šių lėšų įšaldymą, ir pirmiausia raginu EP narius iš Italijos – kuriuos, beje, išrinko Kampanijos žmonės – nepuoselėti ideologinio pykčio arba nebausti savo šalies piliečių.

Raginu juos atstovauti savo bendruomenės, o ne savo interesams.

  Janez Potočnik, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, labai norėčiau padėkoti EP nariams už jų nuomonę.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tris ar keturis klausimus. Pirmasis – klausimas, kurį gana aistringai nagrinėjote daugelis iš jūsų. Ši padėtis – kritinė; jos greitai ištaisyti neįmanoma. Įvyko šiek tiek teigiamų pokyčių, bet akivaizdu, kad mums vis dar reikia sisteminio atsakymo į šį klausimą. Tai nelengva, bet to labai reikia. Šiuo požiūriu sprendimą rasti mums padės, žinoma, Italija, bet šiuo požiūriu neabejotinai būtina bendradarbiauti su regioninėmis valdžios institucijomis.

Taigi labai laukiu šio naujo atliekų tvarkymo plano, kuris, nuoširdžiai tikimės, yra toks, koks, visų manymu, jis turėtų būti, projekto įvertinimo. Jį įvertins mano tarnybos, ekspertai ir galiu jus patikinti, kad tai bus atlikta taip, kad su Italija bus elgiamasi taip pat kaip su bet kuria kita valstybe nare, nes svarbiausia tai, kad valstybių narių pasitikėjimą įtrauktume į darbotvarkę.

Taigi kai kalbame apie šių problemų sprendimą, mano nuomonę iš tiesų galima būtų išdėstyti keturiais žodžiais. Noriu būti naudingai griežtas ir griežtai naudingas. Sumanymas, žinoma, neskirti baudų. Kaip kai kurie iš jūsų minėjote, sumanymo esmė – išspręsti problemas, bet jeigu nėra kito būdo joms išspręsti, reikia skirti baudas, nes išspręsti problemas – mano pareiga.

Taigi tikrai viską atlieku bendradarbiaudamas su Italijos valdžios institucijomis, kad galėtume rasti tinkamus sprendimus. Tai mano nuoširdi viltis. Viską apsvarsčius, kalbame apie Italijos piliečių sveikatą ir Italijos aplinkosaugą.

Antrasis dalykas, kurį noriu paminėti, yra susijęs su atliekų tvarkymo politikos pagrindų direktyva. Tai nauja direktyva, kuri priimta visai neseniai. Joje gana aiškiai nustatyta, kad visos šalys teisiškai privalo įvesti atliekų hierarchiją. Tai reiškia, kad geriausios atliekos – ne atliekos; atliekas galima pakartotinai naudoti, perdirbti, iš jų gaminti energiją ir, jeigu nėra kitos galimybės – jas kaupti sąvartyne.

Tai dalis rytoj skelbsimo pranešimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių veiksmingumo. Jame aptariamos savivaldybių atliekų kaupimo sąvartyne tendencijos, nes geriausi mūsų turimi duomenys – apie savivaldybių atliekas.

Norite tikėkite, norite – ne, bet ES yra penkios valstybės narės, kuriose sąvartynuose kaupiama mažiau kaip 5 proc. savivaldybių atliekų, bet taip pat yra septynios valstybės narės, kuriose sąvartynuose kaupiama daugiau kaip 80 proc. atliekų, taigi padėtis Europos Sąjungos valstybėse narėse tikrai labai skiriasi šių programų požiūriu ir tai klausimas, į kurį tikrai norime atkreipti dėmesį. Tai padėties 1995–2007 m. vaizdas ir jis rodo, kad, jeigu šalys nori, jos gali pasikeisti. Jeigu jos savo veiklą organizuoja tinkamai, jos tikrai gali pasikeisti.

Iš esmės šiandien Europos Sąjungą galime padalyti į dvi dalis: dalis jos į atliekas žiūri kaip į problemą, o kita dalis jas mato kaip didžiulę galimybę naudotis ištekliais ir gauti finansinį pelną, nes tokia yra tikrovė. Girdėjau daug istorijų apie poreikį užduoti klausimą, kas nuspręs dėl atliekoms taikomų viešųjų pirkimų, nes yra daugiau, negu reikia, vartotojų, kurie jas norėtų turėti, kad galėtų jomis naudotis. Tačiau šiuo tikslu atliekos turi būti renkamos nuo pat pradžių. Tai pagrindinis ir svarbiausias poreikis.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra gerbiamo EP nario teiginys, kad turėtume būti atsargesni spręsdami atliekų tvarkymo problemas kitose Europos Sąjungos vietose. Pagal sektorius 2009 m. pažeidimų atvejai pasiskirsto taip: su atliekomis susiję pažeidimai – 19 proc., su vandeniu – 20 proc., su gamta – 19 proc., su oru – 16 proc., likusių pažeidimų – mažiau. Horizontaliai žiūrime į visas įgyvendinimo problemas ir taip privalome daryti. Galiu jus patikinti, kad tai darysime ir ateityje.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad tikrai turėtume (jūs, būdami Europos Parlamento nariais, ir aš, būdamas už aplinkosaugą atsakingu Europos Komisijos nariu) pasistengti po Europos Sąjungą paskleisti žinią, kad atliekos – ateities galimybė. Mums žūtbūt reikia šios žinutės, atsižvelgiant į ribotus išteklius, kurie kasdien mažėja. Išteklių veiksmingumas – problemos pavadinimas ir jis yra pagrindinė mūsų būsimo konkurencingumo Europos Sąjungoje sąlyga. Jeigu netikite, paklauskite manęs po 10 metų. Garantuoju, kad taip bus.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks kitą mėnesinę sesiją.

18. Laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus pažeidimas ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl:

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, kurį pateikė Renate Weber, Sophia in 't Veld, Leonidas Donskis, Cecilia Wikström, Alexander Alvaro, Sonia Alfano, Gianni Vattimo, Sarah Ludford ir Ramon Tremosa i Balcells ALDE frakcijos vardu, Komisijai: Laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus pažeidimas ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje (O-0190/2010 – B7-0669/2010),

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, kurį pateikė Ulrike Lunacek Verts/ALE frakcijos vardu, Komisijai: Laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus pažeidimas ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje (O-0204/2010 – B7-0803/2010),

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, kurį pateikė Cornelis de Jong GUE/NGL frakcijos vardu, Komisijai: Laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus pažeidimas ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje (O-0207/2010 – B7-0804/2010) ir

– klausimo, į kurį atsakoma žodžiu, kurį pateikė Michael Cashman, Monika Flašíková Beňová ir Claude Moraes S&D frakcijos vardu, Komisijai: Laisvės reikšti savo mintis ir įsitikinimus pažeidimas ir diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu Lietuvoje (O-0216/2010 – B7-0005/2011).

  Sophia in 't Veld, autorė. Ponia pirmininke, šiandien, ir jau ne pirmą kartą, aptariame teisės aktus, kuriuos gali priimti Lietuvos parlamentas, kurie gali turėti labai neigiamą poveikį lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) padėčiai Lietuvoje. Gaila, kad šį klausimą aptariame vėl, nes dėl jo Europos Parlamentas jau priėmė vieną rezoliuciją.

Manau, kad ši mūsų rezoliucija, už kurią siūlome balsuoti rytoj, yra labai aiški. Ja mes kreipsimės į savo kolegas iš Lietuvos, kad jie dar kartą apsvarstytų šį klausimą ir užtikrintų, kad bet kokiais jų priimamais teisės aktais nebūtų diskriminuojamos lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai.

Nedaug ką galiu pasakyti apie šią rezoliuciją, bet manau, kad darosi vis aiškiau, kad Europos Sąjungai reikia apsiginkluoti tvirtesnėmis teisinėmis priemonėmis, padėsiančiomis įgyvendinti pagrindines teises. Neseniai aptarėme prieštaringą žiniasklaidos įstatymą Vengrijoje ir dabar sprendžiame labai panašius klausimus.

Nustatėme principus – 500 mln. piliečių bendras vertybes – Europos Sąjungos sutartyse, bet kai reikia juos įgyvendinti, patiriame sunkumų. Todėl, Komisijos nare, norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie mūsų pasiūlymą rengti Europos Sąjungos veiksmų planą dėl LGBT asmenų teisių gynimo. Europos Sąjunga praeityje daug nuveikė dėl lyčių lygybės užtikrinimo ir mes iš tikrųjų turime nuolatinius lyčių lygybės srities veiksmų planus. Turime įvairių strategijų, skirtų kovoti su rasizmu ir ksenofobija, socialine atskirtimi ir stiprinti pagrindines teises, bet jos nėra skirtos LGBT asmenų teisėms ginti. Manau, kad kuo skubiau būtina turėti tokią strategiją: ji padėtų kovoti su išankstiniu nusistatymu, nežinojimu, diskriminacija ir neapykanta ir paremti LGBT asmenų teises.

Yra daug šios problemos buvimo pavyzdžių. Šiandien aptariame pakeitimus, kurie pasiūlyti Lietuvos parlamentui, bet kurie neturėtų atitraukti mūsų dėmesio nuo to, kad homofobija egzistuoja visose valstybėse narėse.

Komisijos nare, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną dalyką ir išgirsti jūsų nuomonę apie tai. Tai susiję su Europos Sąjungos prieglobsčio politika ir dalykas tas, kad asmenys, prašantys prieglobsčio dėl to, kad vienoje iš valstybių narių, kurios neįvardysiu, yra persekiojami lytinės orientacijos pagrindu, turi atlikti vadinamąjį falometrijos testą. Tai ypač žeminantis testas. Tokiems dalykams Europos Sąjungoje ne vieta ir norėčiau išgirsti, ką Europos Komisija ketina dėl to daryti.

  Ulrike Lunacek, autorė. – Ponia pirmininke, kolegė S. in ’t Veld jau paaiškino, apie ką ši rezoliucija, ir apie ją kalbėjo, ir tvirtai palaikau jos jums, Komisijos nare, užduotą klausimą: o kaip dėl LGBT veiksmų plano mūsų bendroje Europos Sąjungoje?

Bet norėčiau tai aptarti kiek kitokiu aspektu, kad galbūt įtikinčiau tuos Europos Parlamento narius, kurie dar nenusprendė balsuoti už šią rezoliuciją. Žinote, kokiu? Praėjusią vasarą keturi keturioms Europos Parlamento daugumą sudarančioms frakcijoms atstovaujantys Europos Parlamento nariai, t. y. S. in ’t Veld, aš, M. Cashman ir C. Fjellner, buvome Vilniuje, Lietuvoje, per pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes, kuriomis suteikiamos teisės ir remiamos šio miesto lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai, ir ėjome ten su Europos Sąjungos vėliava, kuria visiems skelbiama, kad „ši vėliava gina mus, lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus, ir taip yra ir Lietuvoje“.

Taigi kas nutiktų mums ir lietuviams, kurie kitais metais gali žygiuoti Vilniuje dėl mūsų lygių teisių, jeigu Seime būtų priimtas šis įstatymas? Kiekvienas iš mūsų galėtume būti nubausti iki 2 900 EUR bauda už viešą lytinės orientacijos – šiuo atveju homoseksualumo skatinimą, nes, manau, tai netaikoma heteroseksualumui. Ar to tikrai norėtų Europos Parlamentas? Ar to norėtų Lietuvos, šalies, kuri prieš 20 metų kovojo už savo laisvę, už kurią kovojo ir lesbietės, ir gėjai, parlamentas?

Taigi labai džiaugiuosi, kad Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, buvusi Europos Komisijos narė, ir Lietuvos Vyriausybė jau pasakė, kad šis pasiūlytas įstatymas prieštarauja Lietuvos įsipareigojimams, nustatytiems jos pačios konstitucijoje. Tikiuosi, kad bus aišku, kad kitokios seksualumo, lytinės orientacijos, gyvenimo būdo formos buvo visų kultūrų ir visų visuomenių dalis ir kad taip yra ir Lietuvoje ir kad tokių faktų slėpimas nuo visuomenės, nuo jaunuolių paprasčiausiai yra neapykantos, neapykantą kurstančių kalbų ir su neapykanta susijusių nusikaltimų skatinimo pagrindas. To, manau, nenorėtų nė vienas Europos Parlamento arba Lietuvos parlamento narys.

Todėl tikiuosi, kad gausime Europos Parlamento ir minėtos Europos Komisijos narės paramą šiai rezoliucijai. Mums nereikia jūsų paramos, bet tikiuosi, kad ją turime.

  Cornelis de Jong, autorius. – (NL) Ponia pirmininke, norėčiau pateikti savo nuomonę apie tai, apie ką jau kalbėjo ankstesni kalbėtojai, bet taip pat norėčiau pabrėžti kitą šio klausimo aspektą: pasiūlyto pakeitimo įforminimas gali turėti rimtų pasekmių ne tik Lietuvos LGBT bendruomenei, bet ir kitiems asmenims. Tai dar vienas pavyzdys, kai įstatymas galėtų būti naudojamas siekiant paneigti kitų valstybių narių tos pačios lyties asmenų porų partnerysčių ir santuokų pripažinimą. Tai jau aptarėme Europos Parlamente praėjusių metų rugsėjo mėn. ir kadangi tuomet neatsakyta į keletą klausimų, mes su kitais Europos Parlamento nariais nusiuntėme laišką su prašymu patikslinti minėtus klausimus. Jūsų Europos Komisijos narė mums atsiuntė atsakymą, kuriame, be kitų dalykų, parašė, kad tokių porų gyvenimo teisės yra pripažįstamos Europos Sąjungos teisės. Noriu jums užduotį tokį klausimą: ar jūs taip pat ketinate reikalauti Lietuvos taip elgtis netgi tais atvejais, kai vienas iš partnerių nėra vienos iš valstybių narių pilietis? Būčiau dėkingas, jeigu pateiktumėte labai aiškų atsakymą į šį klausimą.

Europos Komisijos veiklos programoje skaičiau, kad 2013 m. Europos Komisija ketina parengti teisėkūros pasiūlymą dėl abipusio kai kurių civilinės būklės įstatymų poveikio pripažinimo. Mano klausimas toks: ar minėtas pasiūlymas taip pat apima abipusį santuokų ir partnerysčių pripažinimą? Jeigu taip, tai savaime gera žinia, bet kodėl tik nuo 2013 m.?

Europos Komisija paskelbė, kad ji imsis būtinų veiksmų jos pareigūnams išanalizavus minėtus Lietuvos teisės aktus, ir mano klausimas toks: ar minėta analizė jau atlikta ir ar jūsų pareigūnai ją atlikdami svarstė tai, kokios galėtų būti tos pačios lyties porų iš kitų valstybių narių pripažinimo pasekmės?

Kokių veiksmų imsis Europos Komisija prieš Lietuvą tuomet ir ką ji darys, pvz., su Rumunija, kurios teisės aktuose aiškiai draudžiama tokias poras pripažinti?

Galiausiai, Komisijos nare, per rugsėjo mėn. vykusias diskusijas žadėjote, kad skubiai sureaguosite į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros pranešimą dėl homofobijos. Tačiau savo laiške kalbėjote tik apie Europos Komisijos metinį pranešimą. Ar nemanote, kad, atsižvelgiant į Lietuvoje vykstančius pokyčius, šiam klausimui reikėtų skirti daug daugiau dėmesio? Ar galėtumėte taip pat pažadėti, kad kuo greičiau parengsite atskirą pranešimą dėl homofobijos Europos Sąjungoje?

  Monika Flašíková Beňová, autorė. – (SK) Ponia pirmininke, turiu atvirai pasakyti, kad nesuprantu to, kas vyksta Lietuvoje, juo labiau – to, kad dėl to esame nusivylę ir pasipiktinę.

Kai tik atrodo, kad Europos Sąjungoje darome pažangą, bent tuo atžvilgiu, kad žinome pagrindines žmogaus teises, gauname ženklą iš vienos iš valstybių narių, kad tai paprasčiausiai netiesa.

Sumanymas, kad įstatymu būtina drausti, pvz., ne heteroseksualių santykių skatinimą, mums atrodo neįtikėtinai regresyvi, užgauliai nepaisanti Europos Parlamente mūsų bendradarbiaujant su Europos Komisija pastaraisiais metais pasiektų žmogaus teisių srities pasiekimų.

Vaikų dvasinės sveikatos apsauga – tik nesaugių politikų naudojamas gėdingas pretekstas. Turime ir norime apsaugoti vaikus. Pirmiausia juos turime apsaugoti nuo smurto ir skurdo ir norime jiems sudaryti sąlygas įgyti išsilavinimą, užtikrinti saugumą ir asmeninį vystymąsi. Tačiau visi arba daugelis mūsų iš savo patirties žinome, kad vaikams nekenkia švelnumo ir meilės rodymas arba ne heteroseksualių santykių skatinimas.

Todėl esu tvirtai įsitikinusi, Komisijos nare, kad šiais laikais nebedera diskutuoti su tokios nuomonės šalininkais arba toliau bandyti jiems ką nors aiškinti. Bandyti jiems aiškinti, kodėl jų požiūris toks liūdnai klaidingas.

Mano nuomone, būtina imtis ryžtingų veiksmų. Reikia vienareikšmiškai pasakyti, kad bandymai priimti homofobiškus teisės aktus vienareikšmiškai prieštarauja pagrindiniams Europos Sąjungos principams ir gana aiškiai prieštarauja ES Sutartims, Pagrindinių teisių chartijai ir Europos žmogaus teisių konvencijai. Jais nepaisoma žodžio ir informacijos arba susirinkimų laisvių arba draudimo diskriminuoti asmenis lytinės orientacijos pagrindu.

Komisijos nare, taip pat norėčiau paklausti, ar Lietuvai priėmus minėtą įstatymą, Europos Komisija jai iškels bylą dėl šio pažeidimo?

  Viviane Reding, Komisijos Pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, pradėdama norėčiau pabrėžti, kad Europos Komisija vienareikšmiškai atmeta homofobiją, nes ji – akivaizdus žmogaus orumo pažeidimas.

Dėl to 2010 m. lapkričio 22 d. lankiausi Lietuvoje ir su Prezidente Dalia Grybauskaite ir teisingumo ministru aptariau pasiūlymą pakeisti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kuriame nustatomas naujas pažeidimas, baustinas bauda už „homoseksualių santykių propagavimą arba propagavimo finansavimą viešose vietose“ ir susijusį pasiūlymą iš dalies pakeisti Baudžiamąjį kodeksą.

Remiantis naujausia mano turima informacija, Lietuvos parlamentas atidėjo šio Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų projekto priėmimą ir jį dabar tikimasi priimti šių metų pavasarį. Tai reiškia, kad jis dar aptariamas.

Europos Komisija nagrinėja pasiūlymus iš dalies pakeisti Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodeksus ir kitus Lietuvos teisės aktus, kad šie atitiktų susijusius ES teisės aktus.

2009 m. Europos Komisija Lietuvos valdžios institucijoms išreiškė rimtą susirūpinimą dėl Lietuvos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo atitikties Europos Sąjungos teisei. Įsikišus Europos Komisijai, 2009 m. gruodžio mėn. šis įstatymas buvo iš dalies pakeistas.

Minėtu įstatymu informacija, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“ laikoma žalinga nepilnamečiams. Praktinis šio įstatymo taikymas gali kelti klausimų dėl jo atitikties elektroninės komercijos ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoms ir nediskriminavimo principui. Europos Komisija toliau tiria ši klausimą.

Remiantis mano turima informacija, 2010 m. spalio 18 d. buvo iš dalies pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas. Šiame pakeitime nurodoma, kad „reklamoje, komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose […] neturi būti seksualinės orientacijos apraiškų arba skatinimo“. Jeigu šios nuostatos būtų paliktos minėtame įstatyme, susidurtume su tomis pačiomis problemomis dėl jų neatitikties Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvai ir galimo ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio pažeidimo.

2010 m. gegužės mėn. Europos Komisija Lietuvos Vyriausybei parašė laišką, kuriame išreiškė nerimą dėl paskutinę akimirką atšaukto „Baltic Gay Pride“ renginio. Jūs jį prisiminsite. Minėtame laiške priminėme, kad taikių susirinkimų laisvė, kaip nustatyta Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje, yra vienas iš principų, kuriais remiantis įkurta Europos Sąjunga. Tuo remiantis, 2010 m. gegužės 8 d. surengtas „Baltic Gay Pride“: tai buvo renginys, kurį minėjo pirmiau kalbėjęs kalbėtojas.

Kalbant apie galimą Europos Sąjungos kovos su homofobija strategiją, Europos Komisijos prioritetas – užtikrinti, kad ES teisės aktai visiškai atitiktų ES pagrindinių teisių chartiją, įskaitant jos 21 straipsnį, kuriuo draudžiama diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu. Kaip tai galima pasiekti, buvo labai aiškiai paaiškinta Europos Komisijos komunikate dėl veiksmingo Pagrindinių teisių chartijos, kuri priimta 2010 m. spalio 19 d., įgyvendinimo strategijos. Prie šio klausimo grįšime savo metiniame pranešime dėl minėtos chartijos taikymo, kuriame taip pat bus aptariama 21 straipsnio taikymo pažanga. Jis bus parengtas šį pavasarį.

Remiantis šia logika, falometrijos testas, kaip prieglobsčio suteikimo procedūros dalis, žinoma, priklauso nuo ES teisės ir yra tiesiogiai susijęs su minėtos chartijos 21 straipsniu, kuriame draudžiama diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu. Tai aiškiai reiškia, kad jeigu ES teisės aktuose arba juos taikant valstybių narių lygmeniu esama diskriminacijos apraiškų, Europos Sąjunga turi teisę įsikišti. Labai aišku, kad tokiu atveju Europos Sąjunga gali įsikišti.

Baigdama norėčiau pakartoti Europos Komisijos tvirtą ryžtą kovoti su homofobija ir diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu, kiek jai tai leidžia Sutartys.

Kalbant apie civilinės būklės pripažinimą, neketiname siūlyti jokių teisės aktų, kuriais būtų kišamasi į valstybių narių nepriklausomą šeimos teisę arba būtų siekiama pakeisti valstybių narių santuokos apibrėžtį. Tai subsidiarumo klausimas. Mūsų žalioji knyga dėl civilinės būklės pripažinimo skirta tarpvalstybinėms situacijoms, pvz., gimimo liudijimų pripažinimo klausimui spręsti, joje nekalbama apie tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimą. Nepainiokime šių dalykų. Valstybės narės privalo apibrėžti santuoką. Europos Sąjunga turi suteikti leidimą laisvai judėti ir užtikrinti nediskriminavimą. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Tai numatyta Europos Sąjungos teisėje ir tai mes iš tikrųjų taikome.

  Simon Busuttil, PPE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, PPE yra įsipareigojusi puoselėti vertybes ir principus, kuriais remiantis įkurta Europos Sąjunga, pirmiausia, paisyti žmogaus teisių. Europos Sąjunga turėtų kovoti su visomis diskriminacijos formomis, o tai apima ir diskriminaciją lytinės orientacijos pagrindu. Taip pat turime paisyti teisės į demokratiją, jeigu ja paisoma žmogaus teisių ir nediskriminavimo principo, turime aptarti, pakeisti ir priimti nacionalinius įstatymus, nesikišdami į nacionalinių parlamentų diskusijas, nepažeisdami subsidiarumo principo ir pirma laiko nedarydami poveikio ir nepasmerkdami kurios nors valstybės narės.

Mums nepatinka mintis smerkti valstybę narę, pirmiausia dėl to, kad šiuo konkrečiu atveju dėl šių pasiūlytų pakeitimų dar netgi nebalsuota Lietuvos parlamente ir juos dar peržiūri Lietuvos valdžios institucijos. Ne tik šiuos, bet ir pasiūlytus pakeitimus pačios Lietuvos valdžios institucijos, kurios pareiškė, kad imsis veiksmų siekdamos ištaisyti susiklosčiusią padėtį ir paisyti nediskriminavimo lytinės orientacijos pagrindu principo, jau laiko prieštaraujančiais Europos Sąjungos teisei. Taigi šis pasiūlytas teisės aktas tikriausiai netgi nebus įtrauktas į Lietuvos kodeksą, taigi nėra reikalo pasmerkti šią valstybę narę.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad nepaisant to tikiuosi, kad rytoj PPE galės paremti bendrą rezoliuciją, jeigu šia nebus pasmerkta nė viena atskira valstybė narė ir jeigu ji bus pakeista siekiant ją labiau suderinti.

  Sarah Ludford, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, labai tikiuosi, kad Lietuva pasimokys iš JK patirties, kuri patyrė didžiules kančias turėdama įstatymą, kuriuo buvo draudžiamas homoseksualumo skatinimas mokyklose. David Cameron, tuometis konservatorių lyderis ir dabartinis Ministras Pirmininkas, prieš 18 mėn. sakė, kad ši partija klydo remdama minėtą 1988 m. įstatymą, kuris vėliau buvo panaikintas. Iš tikrųjų David Cameron paskelbė pranašystę, kad pirmasis viešai savo homoseksualumą deklaruosiantis ministras pirmininkas bus konservatorius. Pažiūrėsime, kaip bus, bet tokia buvo jo pranašystė.

Taigi per du dešimtmečius požiūris labai pasikeitė. Šie pokyčiai, apie kuriuos daug daugiau žino kolega Charles Tannock, ir šis centro dešinės žingsnis atsispindi gana kuklioje ir vidutiniškoje PPE rezoliucijoje ir, beje, Simono Busuttilo pradžioje pateiktose pastabose. Tikiuosi, kad PPE galės susitelkti į pagrindinę rezoliuciją, jeigu daugelis jos pakeitimų bus priimti rytdienos balsavimu.

Padėtis JK pasikeitė taip, kad mažų svečių namų savininkai šiandien buvo priversti sumokėti kompensaciją gėjų porai, kuriems jie atsisakė leisti apsistoti savo svečių namuose, dėl įstatymo pažeidimo. Kaip pažymėjo teisėjas, šie savininkai galėjo visiškai laisvai turėti savo nuomonę apie homoseksualumą arba ją aptarti, bet jie negalėjo minėtų asmenų diskriminuoti savo nuomonės pagrindu. Siūlomi Lietuvos įstatymai darytų poveikį kalboms, diskusijoms, susirinkimų teisei.

Homoseksualumo skatinimo arba propagavimo draudimas gali turėti šiurpą keliantį poveikį žodžio laisvei ir svarstymams, kaip nurodė Pagrindinių teisių agentūra. Prisijungiu prie Sophie in ’t Veld ir raginu parengti ES veiksmų planą, kuris padėtų kovoti su homofobija ir diskriminacija, ir raginu visus EP politinius veikėjus susivienyti ir paremti įvairias žmogaus teises.

  Marije Cornelissen, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Ponia pirmininke, tai ne pirmas kartas, kai Lietuva pažeidžia pagrindines ES vertybes ir ES sutartį. Lietuvos parlamentas, regis, visai nebesigėdija riboti gėjų teises.

Turime imtis veiksmų, kad tai sustabdytume. Su ES vertybėmis ir teisės aktais negalima elgtis kaip su meniu pagal užsakymą – užsisakysime šį patiekalą, bet ano – ne. Visi, norintys tapti ir likti ES nariais, privalo laikytis visų mūsų teisės aktų. Tai taikoma Lietuvai taip pat kaip Prancūzijai ir Nyderlandams. Tarkime, kad, pvz., ateityje Nyderlandai pradėtų kištis į migrantų teises. Turime imtis veiksmų. Jeigu to nepadarysime, tai reikš, kad niekas Europos Sąjungoje iš tiesų negalės jaustis tikrai gerai apsaugotas.

Džiaugiuosi, kad Europos Komisijos narė nedelsdama pradėjo teisinę analizę, ir tikiuosi, kad labai greitai ji bus tęsiama. Nes iš tiesų negalime leisti susidaryti padėčiai, kai žmonės iš pradžių nukenčia nuo šių įstatymų, o tada turi vykti į kaimynines valstybes nares ir siekti apginti savo, kaip ES piliečių, teises per Europos Žmogaus Teisių Teismą.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, ES sukurta remiantis principu, kad visi jos piliečiai turi turėti lygias teises ir laisves. Visos ES narėmis norinčios tapti valstybės privalo įsipareigoti laikytis šio principo ir pasirašyti EŽTT sutartis, taip pat ir dėl lytinės orientacijos.

Prieš septynerius metus Lietuvai prisijungus prie ES ji įsipareigojo laikytis mūsų bendrų vertybių – tolerancijos ir lygybės. Tada įsigaliojo ES pagrindinių teisių chartija – ir, manau, jos 12 ir 21 straipsniai – ir toliau ES institucijų lygmeniu garantavo teisinę piliečių laisvę nebūti diskriminuojamiems lytinės orientacijos pagrindu.

Būdamas savo partijos ir žmogaus teisių gynimo už Europos Sąjungos ribų grupės atstovas, galiu kategoriškai teigti, kad EŽTT visur puoselėja ir remia lygybės, tolerancijos ir įvairovės principus.

Tačiau daugelis europiečių laikosi tradicinės nuomonės apie homoseksualumą, kuri dažnai pagrįsta religiniais įsitikinimais. Kaip siekiame laikytis įstatymo, kad apsaugotume LGBT teises, taip turėtume siekti užtikrinti, kad kitokią, nekurstančią nuomonę pagal įstatymą žodžio laisvės požiūriu norintys pareikšti asmenys turėtų būti laisvi tai padaryti.

Be abejonės, Lietuvos visuomenė didžiąja dalimi tebėra konservatyvi ir turėtume tai suprasti. Žmonės turi teisę turėti asmeninę nuomonę, bet institucijų ir teisės lygmeniu negalime eiti į kompromisą dėl visų lygybės principo. Lygybė – mūsų pažangios Europos Sąjungos visuomenės skiriamasis ženklas, ir tikiu, kad iš tiesų teisinės garantijos ir asmeninės teisės, kurias užtikrina ES, tokioms šalims kaip Lietuva veikė kaip magnetas, kai jos ištrūko iš totalitarinės valdžios.

Todėl norėčiau paraginti Lietuvos valdžios institucijas apmąstyti tai, kad ES yra įsipareigojusi užkirsti kelią mažumų marginalizacijai, šmeižimui ir persekiojimui, kurie Europoje buvo tokie įprasti XX a. pirmoje pusėje. Europos Komisija turėtų iš tikrųjų apžvelgti šį pasiūlytą Lietuvos įstatymo projektą ir pareikšti, ar, jos nuomone, šis teisės aktas suderinamas su ES teise – nors, kaip teigė Simon Busuttil, visiškai galimas dalykas, kad šis projektas netaps įstatymu, nes Lietuva – demokratinė šalis ir labai gerai žino visus klausimus, kuriuos šiandien per šias diskusijas ketiname kelti.

  Joe Higgins, GUE/NGL frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, šis pasiūlytas įstatymas uždrausti vadinamąjį viešą homoseksualių santykių skatinimą Lietuvoje – dar viena dingstis sugniuždyti tos šalies gėjų, lesbiečių, transseksualų ir biseksualų teises.

Kaip žiauriai ironiška tai, kad tik prieš 20 metų stalinistinės diktatūros pančių atsikračiusi šalis dabar nori grįžti ir imti mėgdžioti vieną iš daugelio tos sistemos nusikaltimų – asmenų teisės gyventi laisvai ir taikiai pagal savo lytinį tapatumą slopinimą.

Sveikinu šimtus homoseksualų ir jų rėmėjų už drąsą, nes jie praėjusių metų gegužės mėn. išdrįso surengti pasipriešinimo prieš juos nukreiptai neapykantai kampaniją ir žygiavo „Baltic Pride“ parade Lietuvos sostinėje Vilniuje. Pikta stebėti dešiniųjų pažiūrų politikus Lietuvos homoseksualus laikančius atpirkimo ožiais. Tos šalies politikai liūdnai nuvylė savo žmones, pirmiausia jaunimą. Kaip ir Airijoje, rinkos kapitalizmas ir finansinės spekuliacijos nuniokojo Baltijos šalių, įskaitant Lietuvą, kurioje nedarbas pašoko iki 18 proc. ir jaunimo nedarbas siekia apie 35 proc., ekonomiką. Esant tokioms aplinkybėms, naudoti mažumas, įskaitant homoseksualus, kaip atpirkimo ožius – įprastas, begėdiškas būdas nukreipti dėmesį nuo politikų nesėkmių.

Kaip neapykantos prieš Ugandos gėjus kurstymo kampanijos atveju, Lietuvos homofobijos kampanija siekiama pamažu įteigti, kad homoseksualai kelia grėsmę vaikams, duodant suprasti, kad jie siekia seksualiai išnaudoti vaikus. Tai bjaurus šmeižtas, kuriuo siekiama žmones supainioti ir suklaidinti. Tai šmeižtas, tėvus skatinantis žiūrėti netinkama linkme siekiant apsaugoti savo vaikus. Kadangi esu kilęs iš Airijos, galiu liūdnai patvirtinti, kad tradiciškai grėsmė vaikams kyla institucijose, kuriose jie turėtų būti saugūs, kai kuriose šeimose ir tam tikrose katalikų bažnyčios srityse.

Smerktina tai, kad dabar Lietuvos jaunuoliai turi kovoti su savo besiformuojančiu seksualumu – o šis laikotarpis jiems gana sudėtingas – vyraujant netolerancijai ir baimei. Taigi turėtume būti vieningi visų Lietuvos, Rusijos, visos Europos Sąjungos ir kitų šalių asmenų teisių atžvilgiu, kad jie galėtų gyventi taikiai ir remtis savo tapatumu.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ponia pirmininke, pagrindinė mano gaunama žinia iš prisidėjusių asmenų yra tai, kad jie mano, jog pasiūlytais pakeitimais bus diskriminuojami homoseksualai. Tačiau jie dėl to nėra tikri. Tai tik prielaida. Todėl prisiminiau filmą „Mažumos pranešimas“, kuriame vietos policija naudojo aiškiaregius norėdama nuteisti žmones prieš šiems įvykdant nusikaltimą.

Šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusi būtent tokia padėtis: ji smerkiama dėl kažko, ko ji dar nepadarė. Tai dar viena esminė problema, kuri mums neduos ramybės dar daugelį metų, tai yra skirtingų asmenų grupių teisių konfliktas.

Žinote, kad, pvz., susirinkimų teisė, kurią čia dabar aptariame, dabar nėra neribojama ir besąlyginė. Susirinkimai turi būti taikūs; jie turi būti rengiami tam tikromis sąlygomis, kurios nekeltų pavojaus viešajai tvarkai.

Žinau, kad tai nėra tiesiogiai susiję su šiuo konkrečiu atveju, bet nepamirškite, kad ateityje šie teisių konfliktai vis dažniau taps didele Europos Sąjungos problema ir kad jeigu mes toliau plėsime vadinamųjų piliečių teisių ir laisvių sritis, pasieksime tašką, kai turėsime nuspręsti, kieno teisės ir laisvės yra viršesnės.

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, šiuo metu Lietuvoje turime padėtį, kai, viena vertus, kalbame apie kiekvienos demokratiniu būdu išrinktos valdžios teisę savo šalyje kurti savo įstatymus ir, kita vertus, kalbame apie įsipareigojimą tvirtai laikytis Europos Sąjungos teisės ir tarptautinių konvencijų ginamų žmogaus teisių. Be abejonės, Europos Parlamento vaidmuo, inter alia, yra apsvarstyti kiekvieną atvejį, kai gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, kai šie pažeidimai gali atsirasti dėl priklausymo tam tikroms socialinėms grupėms. Šiuo atžvilgiu Europos Parlamentas pasiūlė rezoliucijas dėl daugelio atvejų. Jis visada priešinosi šių teisių pažeidimams.

Šiandienos diskusijos taip pat kilo dėl susirūpinimo, kad siūlomi Lietuvos įstatymo pakeitimai galėtų lemti, pvz., žodžio laisvės apribojimus lytinės orientacijos pagrindu Lietuvoje. Šis susirūpinimas pagrįstas dėl to, kad Europos Parlamentas nuolat teikė pavyzdžius, kai Lietuvos valdžia selektyviai taikė žmogaus teises. Pirmiausia turiu galvoje etninių mažumų grupes, kurios Lietuvos įstatymuose jų teisių požiūriu nėra traktuojamos vienodai. Todėl verta pabrėžti, kad šalies įstatymų projektai turėtų atitikti apibrėžtus standartus ir būti parengti remiantis Europos Sąjungos teise, užtikrinančia vienodą elgesį su nurodytomis mažumomis, įskaitant etnines mažumas.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Šiandien svarstant šį jautrų klausimą mano šaliai, Lietuvai, pirmiausiai norėčiau pabrėžti, kad Lietuva būdama Europos Sąjungos nare gerbia žmogaus teises ir laisves bei Europos Sąjungos vertybes. Gaila, jog pasitaiko atvejų, kai atskiri Lietuvos parlamento nariai inicijuoja žmogaus teises pažeidžiančius ir piliečius diskriminuojančius įstatymus. Tačiau noriu pranešti, kad Lietuvos vyriausybė praėjusį trečiadienį pateikė neigiamą išvadą dėl parlamente svarstomo pasiūlymo numatyti bausmes už homoseksualių santykių propagavimą, nes jis prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams, tiek Lietuvos Respublikos konstitucinėms nuostatoms ir laikytinas diskriminaciniu asmenų seksualinės orientacijos pagrindu. Be to, ratifikavus Lisabonos sutartį Lietuva privalo laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri draudžia bet kokią diskriminaciją, įskaitant ir dėl seksualinės orientacijos. Šį įstatymo projektą pasmerkė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Norėčiau pažymėti, kad įstatymo projekte siūlomi pakeitimai dar nėra priimti Lietuvos Respublikos Parlamente. Be to, dar nėra pateikta ir Lietuvos Parlamento žmogaus teisių komiteto išvada dėl šių siūlomų pakeitimų. Tikiuosi, kad Lietuva atsižvelgs į Europos Sąjungos ir tarptautinę kritiką, į neigiamą Lietuvos Respublikos vyriausybės išvadą, į Europos Parlamento rezoliuciją ir Lietuvos Parlamentas turės politinės valios atmesti siūlomą įstatymą, kuris pažeistų žmogaus teises ir laisves, ir kad bus užkirstas kelias bet kokiai diskriminacijai, įskaitant ir dėl seksualinės orientacijos.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, manau, kad gana aišku, kad žinia, kurią norime nusiųsti Lietuvos parlamentui – ir ne tik jam, bet ir visiems tiems, kurie vis dar nori diskutuoti dėl pagrindinių faktų – yra būtinesnė negu bet kada anksčiau. Manau, kad yra du faktai, apie kuriuos turime priminti kai kuriems kolegoms, kurie galbūt juos pamiršo. Pirmasis – tai, kad homoseksualumas nebeapibrėžiamas kaip psichikos liga, ir antrasis, kuris ypač aktualus šiuo atveju, kad neatliktas joks patikimas mokslinis tyrimas, galintis parodyti, kad vaikų švietimas homoseksualumo srityje galėtų paveikti jų lytinę orientaciją.

Tai faktai ir jiems negali prieštarauti joks teisinis tekstas arba siūlomi teisės aktai. Taigi rytoj norime nusiųsti žinią paprasčiausiai siekdami priminti kolegoms, kad tokie klausimai neturėtų būti pateikiami aptarti. Todėl turime priimti šią rezoliuciją ir paremti Lietuvos Prezidentės bandymą sustabdyti tai, kas vyksta. Bet atkakliai tvirtinu: ši žinia skirta ne tik lietuviams, bet ir visiems tiems, kurie kartais vis dar leidžia sau teikti aptarti tokius klausimus.

  Konrad Szymański (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, man atrodo, kad pasaulyje nėra jautriau į seksualinių mažumų teisių apsaugą reaguojančio parlamento negu Europos Parlamentas. Minėtas Lietuvos įstatymas, kuris klaidingai išverstas rezoliucijoje, dėl kurios ketiname balsuoti, dar nepriimtas. Europos Parlamentas jau pradeda kritikuoti vieną iš ES valstybių narių. Manau, kad neturėtume kištis į nepriklausomą Lietuvos, suverenios valstybės, teisėkūros procesą.

Tikrai turėtume rodyti daugiau pasitikėjimo Lietuvos teisėkūros procesu ir geriau suprasti tuos Lietuvos parlamento narius, kurie iš tiesų nurodo, kad pirmiausia vaikai ir jaunuoliai turėtų būti labiau saugomi nuo dažnai agresyvios medžiagos su tam tikru seksualiniu turiniu rodymu. Tai visiškai natūralios diskusijos. Atrodo, kad vaikų teisių šiose diskusijose visiškai nepaisoma. Šioje rezoliucijoje nerasime pasitikėjimo, suvereniteto paisymo, apribojimų arba vaiko teisių klausimo nagrinėjimo. Todėl negalime paremti šios rezoliucijos.

  Joanna Senyszyn (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, daugelis Europos Sąjungos piliečių mano, kad visi yra lygūs ir turi vienodas teises. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos šalyse tolerancijos seksualinėms mažumoms lygis vis dar per mažas. Pasitaiko neapykantos homoseksualų atžvilgiu kurstymo atvejų, lygybės žygiavimo draudimų ir netgi teisinių taisyklių, prieštaraujančių Europos Sąjungos teisei, kaip antai minėtas diskriminacinis Lietuvos įstatymo projektas. Vienodos, minimalios ES lygmens apsaugos diskriminacijos dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, religijos arba pasaulėžiūros paveiktiems asmenims kūrimas nutrauktų tokią praktiką. Kada tai įvyks? Svarbu visiškai atskirti bažnyčią nuo valstybės, nes homofobija plinta tose vietovėse, kuriose religija atlieka per didelį vaidmenį. Netgi dabar homoseksualumas yra neteisėtas 76 pasaulio šalyse, o 8 musulmoniškos šalys už homoseksualius santykius skiria mirties bausmę. Europos Sąjungoje daugiausia pasitaiko nuostatų arba įstatymų projektų, kuriuose diskredituojamas laisvas pasaulis. Todėl mūsų rezoliucija ir ES Nediskriminavimo direktyva yra tokios svarbios.

  Catherine Trautmann (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, šiuo metu Lietuvos parlamento nagrinėjamas pakeitimas, pagal kurį viešas homoseksualumo skatinimas būtų laikomas baustinu nusižengimu, buvo parengtas remiantis nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu.

Kaip galime, galimai siekdami apsaugoti nepilnamečius, kenkti žodžio ir informacijos laisvėms ir, pirmiausia, pritarti diskriminacijai lytinės orientacijos pagrindu? Labai gerai žinome, kad toks tekstas skatina slėpti savo lytinę orientaciją ir prieštarauja lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) teisėms, kurias gynėme mes ir Europos Parlamentas. Be to, tokiu laiku, kai liudijame prieš homoseksualus naudojamą smurtą ir agresiją, tai paskatinimas homoseksualumą laikyti nusikaltimu ir naudoti smurtą. Negalime jaunuoliams sudaryti vaizdo, kad Europos Sąjunga – uždara, netolerantiška, intraversinė visuomenė, negerbianti kitokių asmenų.

Todėl mums šis įstatymas atrodo visiškai prieštaraujantis Europos Sąjungos vertybėms, kurios nustatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Kaip jau minėta, jis taip pat prieštarauja visai Europos Sąjungos nediskriminavimo teisei, kuri labai padėjo mūsų nacionalinius įstatymus daugeliu kasdienio gyvenimo atžvilgių – nuo užimtumo iki informacijos arba švietimo – padaryti labiau lygiavinius.

Dėkoju, Komisijos nare, už labai aiškų pareiškimą ir norėčiau, kad visos frakcijos ir kolegos EP nariai suprastų jūsų argumentus. Norėčiau paraginti visus visoms frakcijoms priklausančius kolegas EP narius prisijungti prie Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos (S&D), Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE), Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso (Verts/ALE) ir Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos / Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų ((GUE/NGL), kurie ėmėsi iniciatyvos ir parengė šią rezoliuciją.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, kodėl Europos Parlamentas įsitraukė į vienos iš valstybių narių nacionalinių parlamentų pateikto teisės akto pasiūlymo projekto svarstymą? Norėčiau paklausti, nuo kada valstybių narių teisėkūros institucijoms ėmėme įsakinėti, ką jie gali aptarti ir ko – ne?

Nei šios diskusijos, nei pasiūlymas dėl rezoliucijos, dėl kurios balsuosime rytoj, nėra susiję su dabar galiojančiu įstatymu. Jie susiję su teisiškai neprivalomu tekstu, kurį aptaria vienos iš ES valstybių narių parlamentas. Įstatymas, kuris galimai kelia grėsmę žiniasklaidos laisvei Vengrijoje, šiuo metu galioja.

Tačiau daugelis iš mūsų vis dėlto laikomės nuomonės, kad prireikus įsitraukti į šį procesą, Vengrijos valdžiai turėtume duoti laiko iš dalies pakeisti minėtą įstatymą. Bent būkime nuoseklūs.

Ponios ir ponai, sustabdykime ir šios rezoliucijos priėmimą bent iki diskusijų Lietuvos parlamente pabaigos.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE). – (LT) Esu iš Lietuvos ir šiandien svarstoma rezoliucija grįsta viena Administracinių teisių pažeidimų kodekso pataisa. Tai yra, pabrėžiu, nepabaigtas teisėkūrinis procesas nacionaliniame parlamente, į kurį bando įsikišti Europos Parlamentas. Tai yra svarstymo etapas, ne galutinis sprendimas, net komitete nesvarstyta ir diskusijų nebuvo. Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad institucijos, turėjusios įvertinti mūsų aptariamą parlamentarų grupės pataisą pateikė išvadas, kurios projektui nėra palankios, tad šiandien aptariamas projektuojamas rezultatas greičiausiai nebus toks, apie kokį čia yra kalbama. Todėl negaliu palaikyti rezoliucijos, nes tai perteklinė reakcija. Ir dar norėčiau kreiptis į draugą Higgins: nedarykite referencijų į tai, ko neišgyvenote. Palyginimas Sovietų Sąjungos su dabartine Lietuva yra tiesiog nesuvokiamas.

  Alexandra Thein (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, Komisijos nare, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija draudžiama diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu. Europos Sąjungos sutarties 6 ir 7 straipsniuose ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 19 straipsnyje ES institucijos ir visos valstybės narės įpareigojamos kovoti su diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu.

Lietuva – ES valstybė narė, taigi ji yra įsipareigojusi dalytis šiomis bendromis 500 mln. Europos Sąjungos piliečių vertybėmis. Pirmiausia, palankiai vertinu tai, kad 2009 m. priėmus mūsų pirmąją rezoliuciją, Lietuvoje įsigaliojęs suplanuotas teisės aktas – ne toks žiaurus ir tai, kad neteko girdėti apie atvejus, kai būtų taikytas šis įstatymas, ir kad su juo susijęs draudimas rengti Kristoferio gatvės dienos paradą žlugo, o minėtas paradas įvyko. Todėl mane nustebino tai, kad dabar siūlomos naujos teisėkūros priemonės, pagal kurias dėl viešų pasisakymų arba informacijos apie homoseksualius santykius teikimo galėtų iš tikrųjų būti skiriamos iki 2 900 EUR siekiančios baudos ir kad homoseksualiems asmenims – bent moterims – nebebus suteikiamos lygios galimybės.

Todėl palankiai vertinu Europos Komisijos kovos su homofobija strategiją ir ypač norėčiau padėkoti Europos Komisijos narei V. Reding už tai, kad dalyvaudama šiame plenariniame posėdyje, kuris vyksta beveik vidurnaktį, ji pabrėžė, kaip svarbu apsaugoti šias pagrindines teises.

  Viviane Reding, Europos Komisijos Pirmininko pavaduotoja. – Ponia pirmininke, pastebėjau, kad Europos Parlamente visos didžiosios frakcijos plačiai pritaria nediskriminavimo principui. Manau, kad jeigu būtų priimta rezoliucija, kuria tikrai būtų pabrėžiamas šis principas ir jos taikymas valstybių narių teisėje – o tai yra valstybių narių vis-à-vis Europos Sąjungos taisyklėms pasirašytas įsipareigojimas – tai būtų labai svarbi akimirka.

EP nariai, kurie aiškiai pareiškė, kad šiandien čia kalbame apie įstatymą, kuris dar ne įstatymas, o tik kai kurių parlamento narių pasiūlymas, yra teisūs tai pabrėždami, bet taip pat norėčiau paprašyti atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Prezidentė ir Lietuvos Vyriausybė aiškiai pasisakė prieš šiuos kai kurių parlamento narių parengtus pasiūlymus.

Tikiuosi, kad rytojaus balsavimu beveik vieningu sprendimu bus pabrėžti šie principai, dėl kurių susitarė 27 valstybės narės ir kurie įtvirtinti Europos Sąjungos direktyvose ir Pagrindinių teisių chartijoje. Galiu tik pritarti tvirtai Europos Parlamento pozicijai.

  Pirmininkė. – Gavau du pasiūlymus dėl rezoliucijų⁽¹⁾, kurie parengti pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį.

Diskusijos baigtos.

Balsavimas įvyks trečiadienį, 2011 m. sausio 19 d.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Kristiina Ojuland (ALDE), raštu. – Nors kritiškai vertiname piliečių laisvių pažeidimus trečiosiose šalyse, privalome panašiai atidžiai nagrinėti įvairius atvejus ES valstybėse narėse. Gaila, kad Lietuvos parlamentas nuėjo taip toli, kad informacijos apie lytinę orientaciją skleidimą prilygino nusikaltimui, prisidengdamas nepilnamečių apsauga, religiniais ir politiniais įsitikinimais. Tai aiškus žodžio laisvės pažeidimas ir jo negalima pateisinti netgi daugelio gyventojų valia. Nepažeidžiamos nepilnamečių teisės visada yra demokratijos požymis, bet Lietuvos parlamentas populizmą palaikė demokratija. Norėčiau, kad Lietuvos parlamentas iš dalies pakeistų arba panaikintų įstatymus, kurie iš esmės yra homofobiški ir pažeidžia Lietuvos konstitucinę teisę, Europos žmogaus teisių apsaugos konvenciją, ES pagrindinių teisių chartiją ir Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Pritariu Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės drąsai stoti prieš visuomenės diskriminaciją ir tikiuosi, kad ir kiti politikai paseks jos pavyzdžiu. Tačiau jeigu Lietuvos parlamentas nesugebės laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, bus būtina įsikišti Europos Sąjungos vardu.

(1) Žr. protokolą.

19. Kito posėdžio darbotvarkė (žr. protokolą)

20. Posėdžio pabaiga

(Posėdis baigtas 23.55 val.)