Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Diskusijos
Trečiadienis, 2011 m. sausio 19 d. - Strasbūras Tekstas OL

4. Europos Vadovų Tarybos susitikimo gruodžio 16–17 d. išvados (diskusijos)
Kalbų vaizdo įrašas
PV
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pareiškimai dėl Europos Vadovų Tarybos susitikimo gruodžio 16–17 d. išvadų. Pagal Sutartį Europos Vadovų Tarybos pirmininkas H. Van Rompuy pristatys pranešimą.

 
  
MPphoto
 

  Herman Van Rompuy, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas. – Visų pirma norėčiau jums palinkėti laimingų Naujųjų metų! Tiesiog taip paprastai šiais sunkiais laikais linkiu kiekvienam iš jūsų ir mūsų Europos Sąjungai laimingų Naujųjų metų. Kadangi paskutinis Europos Vadovų Tarybos susitikimas vyko prieš mėnesį, leiskite priminti, kad praėjus vos kelioms valandoms po kiekvieno Europos Vadovų Tarybos susitikimo jūsų Pirmininkų sueigai kaskart pateikiu išsamų pranešimą apie jo rezultatus.

Gruodžio mėn. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo pirmąją dieną daugiausia dėmesio skyrėme ekonomikos klausimams, o antrąją – užsienio politikai. Dėl ekonomikos politikos padarėme kelias svarbias išvadas. Pirma, susitarėme dėl pasiūlymo dėl riboto Sutarties pakeitimo, kurį reikėjo patvirtinti siekiant sukurti nuolatinį mechanizmą, skirtą visos euro zonos finansiniam stabilumui apsaugoti. Po mūsų susitarimo, iš esmės pasiekto per spalio mėn. vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą, kad toks Sutarties pakeitimas būtinas, konsultavausi su Europos Vadovų Tarybos nariais dėl galimos jo formuluotės ir turinio. Man pavyko susitarti dėl teksto, sudaryto iš dviejų sakinių, kuris bus įtrauktas į Sutarties 136 straipsnį. Cituoju:

„Valstybės narės, kurių valiuta yra euras, gali nustatyti stabilumo mechanizmą, kuris bus naudojamas kilus būtinybei euro zonos kaip visumos stabilumui apsaugoti. Bet kokios reikiamos finansinės paramos pagal šį mechanizmą teikimui bus taikomos griežtos sąlygos.“

Tai – esminė mūsų pastangų padaryti Europą atsparesnę krizėms dalis. Tai svarbu siekiant užtikrinti ne tik teisinį tikrumą, bet ir rinkos patikimumą. Kadangi dėl šio pakeitimo nebus išplėstos Europos Sąjungos kompetencijos ribos, visi Europos Vadovų Tarybos nariai sutarė, kad tikslinga taikyti supaprastintą peržiūros procedūrą. Dabar reikia sužinoti Parlamento, Europos Komisijos ir Europos centrinio banko nuomones šiuo klausimu. Tikimės, kad pritarsite šiam pasiūlymui. Vargu ar jums reikia priminti, kad kai rinkos nepastovumo problema vis dar aktuali, labai svarbu, jog šio klausimo nagrinėjimo procedūra būtų vykdoma kuo greičiau ir sklandžiau.

Žinau, kad jūs ir jūsų atsakingi komitetai labai domėjotės šiuo klausimu, ypač kai jis buvo nagrinėjamas Ekonomikos valdysenos darbo grupėje, kuriai pirmininkavau ir kuri tapo mano ir septynių labiausiai suinteresuotų Parlamento komitetų pirmininkų susitikimų pagrindu. Norėčiau padėkoti Pirmininkui J. Buzekui už jo indėlį sprendžiant šį klausimą Europos Vadovų Taryboje ir už tai, kad pranešė mums apie Parlamento pasirengimą greitai pradėti svarstyti šį klausimą.

Sužinojusi jūsų nuomonę, Europos Vadovų Taryba per kovo mėn. vyksiantį susitikimą šį sprendimo projektą galės patvirtinti kaip galutinį sprendimą. Tada kiekviena valstybė narė turės patvirtinti Sutarties pakeitimą. Siekiama, kad šis pakeitimas įsigaliotų vėliausiai 2013 m. sausio 1 d., kad 2013 m. birželio mėn. būtų galima įdiegti nuolatinį mechanizmą.

Europos Vadovų Taryba taip pat išnagrinėjo galimus pagrindinius šio būsimo mechanizmo ypatumus. Dar spalio mėn. paprašėme Komisijos atlikti parengiamuosius darbus. Atlikus šiuos darbus lapkričio 28 d. parengtas Euro grupės finansų ministrų pareiškimas, kuriam per Europos Vadovų Tarybos susitikimą buvo visapusiškai pritarta. Šiame pareiškime numatyta, kad būsimas Europos stabilumo mechanizmas bus kuriamas remiantis dabartiniu mechanizmu, taigi kad jį kuriant dalyvaus TVF. ES ir toliau griežtai laikysis standartinės TVF ir tarptautinės srities praktikos. Dėl privačiojo sektoriaus vaidmens, sprendimai bus priimami išnagrinėjus kiekvieną atvejį, taigi privačiojo sektoriaus dalyvavimas nebus laikomas išankstine paramos pagal būsimąjį stabilumo mechanizmą teikimo sąlyga.

Galiausiai Europos Vadovų Tarybos nariai taip pat labai gerai ir išsamiai pasikeitė nuomonėmis apie naujausius ekonomikos pokyčius ir apie tai, kaip reikėtų spręsti visų Europos valstybių trumpalaikius ir ilgalaikius uždavinius ekonomikos uždavinius. Keičiantis nuomonėmis taip pat dalyvavo Europos centrinio banko pirmininkas, o Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino euro zonos valstybių ar vyriausybių vadovų ir dalyvavusių ES institucijų pareiškimą. Šia diskusija patvirtintas valstybių narių ir institucijų pasiryžimas ir vienybė. Visi sėdėjusieji prie stalo pritarė pagrindinei analizei. Pabrėžiu: pritarė visi 27 valstybių atstovai, nors šioje analizėje daugiausia dėmesio skiriama 17 dabartinių euro zonos valstybių. Taigi mus sieja bendra valia užtikrinti didesnį mūsų ekonomikos atsparumą krizėms ir Europoje stiprinti struktūrinį ekonomikos augimą.

Leiskite paminėti svarbiausius šio bendro požiūrio, kuris atspindi patvirtintą pareiškimą, aspektus. Trys aspektai siejami su darbu, kurį turės atlikti nacionalinės vyriausybės: pirma, išlaikyti fiskalinę atsakomybę; antra, spartinti augimą; trečia, dvi šalys, kuriose vykdomos paramos programos, ryžtingai įgyvendina būtinas priemones, ir visi palankiai vertiname šių dviejų valstybių – Graikijos ir Airijos – vyriausybių ir gyventojų pastangas.

Kiti du aspektai siejami su darbu, kurį turės kartu atlikti valstybės narės ir Europos Sąjungos institucijos. Pirma, Europos Vadovų Taryba prašo kitų institucijų, ypač Parlamento, užtikrinti, kad iki vasaros būtų įgyvendinti spalio mėn. darbo grupėje, kuriai pirmininkavau, pasiekti susitarimai dėl Stabilumo pakto ir makroekonominės priežiūros. Tai – mūsų bendra pareiga. Antra, susitarėme atlikti naujus bankininkystės sektoriaus testavimus nepalankiausiomis sąlygomis, kad būtų užtikrintas visiškas skaidrumas atsižvelgiant į platesnį ES metinės programos vykdymo kontekstą.

Mūsų pasiryžimas aiškus. Euro zonos valstybių ar vyriausybių vadovai ir ES institucijos „pasirengę padaryti viską, kas reikalinga, kad užtikrintų visos euro zonos stabilumą“. Šiuo metu dirbama siekiant plėtoti šiuos šio bendro požiūrio aspektus.

Antrąją mūsų susitikimo dieną daugiausia dėmesio skyrėme savo santykiams su strateginiais partneriais. Cathy Ashton pristatė pažangos ataskaitą dėl bendradarbiavimo su strateginiais partneriais, o aš trumpai pristačiau kolegoms teigiamus trijų neseniai įvykusių aukščiausiojo lygio susitikimų rezultatus, būtent aukščiausiojo lygio susitikimo su prezidentu B. Obama, per kurį radome naujų transatlantinio bendradarbiavimo dėl augimo, darbo vietų kūrimo ir saugumo užtikrinimo, pvz., dėl ekologiškai tvaraus augimo ir kibernetinio saugumo, būdų; aukščiausiojo lygio susitikimo su prezidentu D. Medvedevu, per kurį sudarėme dvišalį susitarimą dėl Rusijos stojimo į PPO, – tai labai didelis laimėjimas; ir aukščiausiojo lygio susitikimo su Indijos ministru pirmininku M. Singhu, per kurį padaryta didelė pažanga siekiant sudaryti plataus užmojo ir suderintą laisvosios prekybos susitarimą, kurio rezultatus, tikėkimės, bus galima matyti per pirmąjį šių metų pusmetį, be to, per šį aukščiausiojo lygio susitikimą patvirtinta bendra deklaracija dėl tarptautinio terorizmo.

Per visus šiuos susitikimus paaiškėjo, kad Europos Sąjunga mūsų partneriams yra ne tik ekonominė sąjunga ir prekybos blokas, bet ir geopolitinė partnerė.

Europos Vadovų Taryba taip pat nusprendė suteikti Juodkalnijai šalies kandidatės statusą. Taip pabrėžiamas Europos Vadovų Tarybos įsitikinimas, kad Vakarų Balkanų šalys Europoje turi ateities galimybių.

Galiausiai, atsižvelgdami į prieš kelias dienas užsienio reikalų ministrų priimtą sprendimą dėl Dramblio Kaulo Kranto, susitarėme dėl pozicijos šiuo klausimu ir pasiuntėme aiškią žinią, kad būtina gerbti demokratinių rinkimų rezultatus.

Kaip žinote, vasario 4 d. Europos Vadovų Taryba išsamiai nagrinės mūsų augimo darbotvarkę. Inovacijos ir energetika, ypač energetinis saugumas, yra svarbiausi šios darbotvarkės klausimai. Kovo mėn. pradėsime savo pirmąjį vadinamąjį Europos semestrą. Tai turėtų būti ne biurokratinis procesas, o tikra galimybė išsamiai apsvarstyti mūsų ekonomikos padėtį ir veiksmus, kurių reikės imtis ateityje.

Mieli kolegos, be abejo, žinome, kad turime stiprinti ir gerinti ekonominį koordinavimą ir konvergenciją euro zonoje. Kiek įmanydami dirbsime pagal išsamią programą, ir esu įsitikinęs, kad pasieksime būtiną sutarimą.

 
  
MPphoto
 

  José Manuel Barroso, Komisijos pirmininkas. – Pone Pirmininke, praėjusiais metais Europos Sąjunga patyrė didelių išbandymų, o per gruodžio mėn. vykusį susitikimą Europos Vadovų Taryba parodė, kad siekdami apsaugoti savo laimėjimus esame pasiryžę priimti bet kokius būtinus sprendimus. Visų pirma, sutarę sukurti Europos stabilumo mechanizmą ir atlikti su juo susijusius Sutarties pakeitimus, parodėme bendrą įsipareigojimą palaikyti euro zoną ir valstybes nares, kurios ja naudojasi visos ES labui.

Komisija patvirtins savo oficialią nuomonę dėl Sutarties pakeitimo teksto iki pavasarį įvyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo. Žinoma, atliksime savo vaidmenį ir išaiškinsime Europos piliečiams, kodėl verta palaikyti šį ribotą pakeitimą. Pasiekę šį susitarimą galime imtis ryžtingesnių veiksmų, todėl Komisija glaudžiai bendradarbiaus su finansų ministrais, kad iki pavasarį įvyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo suderintų visus nuolatinio stabilumo mechanizmo aspektus. Nors ši priemonė bus tarpvalstybinis mechanizmas ir vienintelė pasirinkimo galimybė, kurią valstybės narės galėjo apsvarstyti, svarbu tai, kad ji nustatyta visapusiškai laikantis Sutarties reikalavimų ir kad ji padeda stiprinti mūsų stabilumo srities taisykles pagal biudžeto priežiūros principus ir priemones.

Šie sprendimai susiję su įvairesnėmis priemonėmis, kurių imamės kaip dalies mūsų metodo kovoti su ekonomikos krize ir su jos padariniais bei skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą. Europos Vadovų Taryba tai pripažino. Euro zonos valstybių ar vyriausybių vadovai ir visų pirma Europos institucijos taip pat aiškiai pareiškė, kad yra pasirengę padaryti viską, kas reikalinga, kad užtikrintų visos euro zonos stabilumą. Visų pirma vadovai ragino imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų užtikrinama tinkama finansinė parama, teikiama naudojantis Europos finansinio stabilumo fondo lėšomis, kol neįdiegtas nuolatinis mechanizmas. Tokios išvados padarytos per praėjusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą.

Europos Vadovų Taryba taip pat paragino greičiau (iki birželio mėn.) patvirtinti praėjusių metų rugsėjo mėn. Komisijos pateiktus pasiūlymus dėl ekonomikos valdysenos. Ji pripažino, kad strategija „Europa 2020“ taip pat bus svarbi siekiant sugrąžinti Europai tvarų augimą. Europos Sąjungos semestru, kurį, pristatę metinę augimo apžvalgą, pradėjome praėjusią savaitę, visos šios kryptys susiejamos į vieną. Manau, taip žengiami pirmieji žingsniai, kuriais akivaizdžiai gerinami Europos Sąjungos valstybių tarpusavyje susietos ekonomikos valdysenos ir koordinavimo būdai. Tai padės įdiegti tikrą Europos ekonomikos valdyseną. Tai – mūsų naujoji veikianti ekonomikos valdysena, valdysena, kuri turėtų būti visapusis atsakas į krizę.

Komisija tai labai aiškiai pasakė metinėje augimo apžvalgoje. Leiskite sutelkti dėmesį tik į šią apžvalgą, nes, be kita ko, remdamasis labai svarbiomis gruodžio mėn. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadomis, manau, kad šiuo metu labiau nei kada nors anksčiau svarbu apsvarstyti tolesnius veiksmus. Manau, netrukus atsiras nauja tikrovė. Pasikeitė ekonomikos valdysenos ir ekonomikos koordinavimo politika, ir šių pokyčių imtasi ne todėl, kad to norėjo vadinamieji federacinės santvarkos šalininkai. To reikėjo rinkoms. To norėjo mūsų tarptautiniai partneriai. Tai – paprastas ir savaime suprantamas dalykas, ir mes jį įgyvendiname ir įgyvendinsime ateityje.

Per naująjį Europos semestrą, sustiprinus Stabilumo ir augimo paktą, griežtesnės fiskalinės taisyklės bus apjungtos su veiksmingu ekonomikos koordinavimu. Siūloma vykdyti ex ante koordinavimą, o tai reiškia, kad aptarsime vieni kitų ekonominės ir fiskalinės politikos kryptis prieš jas patvirtindami. Daugiau nesižvalgysime atgal, kad atliktume pataisas, o žvelgsime į priekį, kad nustatytume gaires.

Šis ex ante metodas – šio istorinio Europos Sąjungos žingsnio pagrindas. Iš esmės į nacionalinės biudžeto nustatymo ir ekonomikos politikos formavimo procedūrą įtraukiame tikrą europinį aspektą. Nuo šiol, užuot vertinę ir mėginę taisyti politiką, iš anksto padėsime ją formuoti.

Galutinius sprendimus dėl nacionalinių biudžetų, žinoma, priims nacionaliniai parlamentai. Tai – teisingas ir tinkamas sprendimas, tačiau ši nauja ekonomikos valdysenos forma paprasčiausiai yra pagrįstas atsakas į naują tikrovę. Kai pagalvojame apie euro zonos šalių ir visos Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio priklausomybę, valstybė turėtų turėti galimybę priimti sprendimus žinodama savo kaimynių ketinimus. Taip dalijantis informacija nacionaliniai parlamentai įgyja daugiau galių ir stiprėja. Dalijantis informacija jų įgaliojimai nemažėja.

Šis procesas pradedamas metine augimo apžvalga, ir jos pagrindiniai aspektai aiškūs: atkurti stabilumą, daugiau nevilkinti struktūrinių reformų įgyvendinimo ir spartinti naudojimąsi augimą skatinančiomis priemonėmis. Pirma, turime atkurti stabilumą konsoliduodami valstybės finansus. Jei nesuderinsime viešųjų išlaidų ir įplaukų į biudžetą, neatkursime pasitikėjimo Europos ekonomika. Jei neatkursime pasitikėjimo, kils pavojus, kad pateksime į ekonomikos sąstingį ir turėsime patirti visas neigiamas socialines šio sąstingio pasekmes, ypač neigiamas pasekmes užimtumo sričiai.

Tačiau turime nagrinėti šį klausimą pagrįstai ir gerai apmąstę visus aspektus. Konsoliduoti valstybės finansus nereiškia mažinti skolą vadovaujantis drastišku požiūriu į išlaidas. Šiuo atveju labiau nei kada nors anksčiau svarbu nustatyti prioritetus, o kai kurioms sritims – inovacijų, švietimo ir naujų energijos formų – numatoma teikti pirmenybę.

Antrasis svarbus metinės augimo apžvalgos aspektas – reikia spartinti struktūrinių reformų įgyvendinimą, kad galėtume kurti naujas darbo vietas. Pasirinkimas paprastas: ar norime užtikrinti augimą be darbo vietų, ar augimą, kai kuriamos darbo vietos? Jei norime užtikrinti augimą, kai kartu kuriamos darbo vietos, turėsime padaryti kelis dalykus. Turime raginti valstybes nares šiais metais daugiausia dėmesio skirti darbo rinkos reformai, kad galėtume pašalinti kliūtis, trukdančias kurti daugiau darbo vietų. Turime padaryti darbą patrauklesnį ir taip padėti žmonėms vėl pradėti dirbti ar susirasti naują darbo vietą. Turime atlikti pensijų sistemų reformą ir užtikrinti, kad bedarbiai, susiradę darbą, nepatektų į prastesnę padėtį, nei buvo nedirbdami.

Leiskite labai aiškiai pasakyti: įgyvendinti struktūrines reformas nereiškia sumažinti mūsų socialinės apsaugos lygio; tai reiškia, kad reikia sugrąžinti į darbo rinką asmenis, kurie šiuo metu joje nedalyvauja, visų pirma mūsų jaunimą. Jaunimo nedarbo lygis kai kuriose valstybėse narėse net ir ekonomikos klestėjimo laikais yra iš tikrųjų gėdingas. Kiekvienas, kuriam iš tikrųjų rūpi socialinė Europa, žino, kad tokia padėtis tęstis negali. Didėjančios tarptautinės konkurencijos sąlygomis tik prisitaikę prie aplinkybių galėsime išlaikyti savo socialinės rinkos ekonomiką.

Trečiasis metinės augimo apžvalgos aspektas – būtinybė anksčiau ir sparčiau pradėti naudotis augimą skatinančiomis priemonėmis. Mūsų programa „Europa 2020“ yra esminis dalykas siekiant šio tikslo. Privalome sutelkti dėmesį į tas priemones, kurias taikant trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiais galima gauti aiškios ekonominės naudos ir kurias galima gana greitai patvirtinti. Tai reiškia, kad reikia investuoti į sritis, kurios padeda skatinti augimą, išnaudoti visas mūsų bendrosios rinkos galimybes, daugiau investuoti į energetikos, transporto, IT infrastruktūros sritis – iš dalies pasitelkus naujoviškus finansavimo būdus, įskaitant, mūsų manymu, Europos Sąjungos obligacines paskolas projektams finansuoti – ir toliau raginti baigti Dohos derybų raundą kartu įgyvendinant laisvosios prekybos susitarimus su pagrindiniais partneriais. Pasiūlyme dėl kitos daugiametės finansinės programos turi būti atsižvelgta į visus šiuos aspektus. Kitas Europos biudžetas turi būti augimą skatinantis biudžetas.

Ponios ir ponai, esama mūsų ekonomikos poslinkių teigiama kryptimi. Ekonomikos atkūrimas įtvirtintas ir šiuo metu matyti realiosios ekonomikos atkūrimo požymių. Šiais metais BVP augimas turėtų siekti apie 1,5 proc., o 2012 m. BVP turėtų išaugti iki 2 proc. Pastaraisiais mėnesiais itin pagerėjo Europos gamybos sektoriaus padėtis. Taip pat turėtume matyti, kad nuolat didėja užimtumo galimybės, pamažu mažėja valstybių narių biudžeto deficitas, visų pirma dėl biudžeto konsolidavimo priemonių, kurių imtasi anksčiau, ir tam tikrais atvejais biudžeto deficito mažėjimas sutvirtinamas augimo atkūrimu. Tikimasi, kad visų Europos Sąjungos valstybių narių biudžeto deficitas vidutiniškai sumažės nuo šiais metais esančio 6,8 proc. iki 4,2 proc. BVP 2012 m.

Tačiau atsidusti su palengvėjimu ir vėl grįžti prie blogų įpročių būtų nedovanotina klaida. Pasaulis pasikeitė. Negalime grįžti prie senų veikimo metodų. Jei nieko nedarysime dabar, kai patiriame didžiausią krizę nuo Europos integracijos pradžios, kada valstybės narės bus pasirengusios imtis tikrų veiksmų dėl ekonomikos politikos, kuri atitinka jų užsibrėžtus tikslus? Kas, jei ne mes, Europos lygmeniu paskatins jas priimti tokius sprendimus, kas tai padarys? Tik sureguliavę savo skolą ir stabilizavę finansus galėsime pereiti nuo krizės valdymo prie augimo skatinimo, žinoma, ne prie bet kokio, o prie tvaraus ir integracinio augimo.

Tai yra struktūrinės reformos, kurių daugumą ne vienus metus palaikėme, reformos, kurias įgyvendinant iš esmės pertvarkomos visos struktūros, tačiau tam, kad būtų sumažintos kainos ir suteikta daugiau galimybių kurti naujas darbo vietas bei naujoviškus veikimo būdus. Iš tikrųjų manau, kad esame atsakingi savo piliečiams už kelio augimui, kai užtikinamas darbo vietų kūrimas, parinkimą. Metinėje augimo apžvalgoje nurodyti veiksmai, kurių turėtume imtis.

Taigi dabar rimtai įsipareigokime visiems savo piliečiams tinkamai koordinuoti ekonomikos politiką ir užtikrinti iš tikrųjų bendrą Europos ekonomikos valdyseną. Dėkoju už jūsų dėmesį.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Joseph Daul, PPE frakcijos vardu.(FR) Pone Pirmininke, H. Van Rompuy, J. M. Barroso, per paskutinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą aiškiai pasakyta, kad euras yra labai svarbus Europos integracijos pagrindas. Reikia daryti viską, kas įmanoma, kad jis būtų stabilizuotas ir sustiprintas.

Be to, mūsų valstybių ar vyriausybių vadovai patvirtino didelį įsipareigojimą Europos valiutai, o tai, kad nuo šių metų pradžios Estija prisijungė prie euro zonos, yra dar vienas teigiamas ženklas ir labai geras standartų laikymosi pavyzdys didžiosioms valstybėms, kurios šių standartų nesilaiko.

Be to, visi supranta, kad dėl ekonominių ir socialinių pokyčių euro zonoje padėtis Europoje labai rimta. 2011 m. privalu daryti viską, kas įmanoma, kad būtų galima įveikti šias problemas ir atkurti pasitikėjimą rinkomis ne paviršutiniškai, o struktūriškai, kitaip tariant, sudarant ilgalaikiam augimui ir užimtumui tinkamas sąlygas. Manau, šiuo klausimu turime vienodą nuomonę.

Pirma, tai reiškia, kad reikia atkurti geresnę valstybės viešųjų finansų būklę. Aktyviai siekime šio tikslo ir nepasiduokime! Antra, tai reiškia, kad valstybės narės turi labiau suvienodinti savo finansų politiką, taip pat mokesčių ir socialinę politiką.

Tai taip pat reiškia, kad turime greitai susitarti dėl euro zonos gelbėjimo fondo įsteigimo ir kad šio fondo įsteigimas turės prasmę tik tuo atveju, jeigu naudojimasis jo lėšomis bus pagrįstas griežtais reikalavimais laikytis fiskalinės drausmės taisyklių. Mūsų piliečiai turi žinoti, kad valstybės, kurioms patekus į sudėtingą padėtį jie padeda, labai griežtai kontroliuoja savo viešąsias sąskaitas; kitaip jie daugiau nesutiks joms skirti savo pinigų, jeigu galima taip pasakyti.

Galiausiai, kaip sakiau, turime sudaryti sąlygas augimui ir užimtumui skatinti. Taigi reikia baigti kurti Europos vidaus rinką ir daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir inovacijas, į visą gyvenimą trunkantį švietimą ir mokymus. Mano frakcija norėtų, kad visose srityse pirmenybė būtų teikiama ne tarpvyriausybinei, o ES strategijai, nes ji tiesiog daug veiksmingesnė ir tvaresnė.

Pone H. Van Rompuy, raginu jus užtikrinti, kad būtų kuo greičiau baigtas per pastarąjį Europos Vadovų Tarybos susitikimą patvirtintas Sutarties pakeitimas.

Biudžetas dar tik pradedamas svarstyti. Mano frakcija ir toliau ragins nuodugniai persvarstyti kitiems metams skirtus Europos viešuosius finansus, kad būtų galima vėl sudaryti sąlygas augimui ir užimtumui Europoje.

Pone J. M. Barroso, tikrinkime visus aspektus, nieko nebijokime ir, kaip jau ne kartą sakiau, išnagrinėkime du ar tris skirtingus biudžeto pavyzdžius: pvz., kaip galime padėti Europai ištrūkti iš esamos padėties esant 1, 2 ar 5 proc. augimo lygiui? Mažindami lėšas šio tikslo nepasieksime. Jei norime kurti darbo vietas, mums reikės daugiau Europos lėšų, tačiau tai nereiškia, kad valstybės narės turės skirti daugiau pinigų.

Pirmininke H. Van Rompuy, Pirmininke J. M. Barroso, nebijokime. Pateikite mums šiuos pasiūlymus ir mes, valstybių ar vyriausybių vadovai, taip pat Parlamentas, būsime priversti rasti tinkamą sprendimą, tačiau pateikite mums nors kelias galimybes, iš kurių galėtume pasirinkti.

 
  
MPphoto
 

  Stephen Hughes, S&D frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, gruodžio mėn. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime pagaliau pasiektas politinis susitarimas dėl nuolatinio krizės padarinių sprendimo mechanizmo, tačiau, atsižvelgiant į po Kalėdų rinkose kilusias reakcijas ir naujus nuogąstavimus dėl Portugalijos, Ispanijos ir Belgijos mokumo, turime paklausti savęs, ar šis atvejis vėl nėra toks, kai priemonių imtasi šiek tiek per vėlai. Pasiūlius patvirtinti Europos stabilizavimo mechanizmą kilo naujų klausimų dėl finansų rinkų, o esama Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė dabar laikoma nepakankama. Dar kartą nepasinaudota turėtomis galimybėmis.

Gruodžio mėn. Parlamentas pasiuntė Tarybai aiškią žinią dėl euroobligacijų, tačiau nei Taryba, nei Komisija nepateikė jokio dalykiško atsako. Nuo 2008 m. nuolat matome neryžtingas dvejones ir valstybių narių bei institucijų vidaus ginčus; kiekvieną kartą sunkiai išgautas atsakymas pateikiamas pernelyg vėlai ir juo aprėpiama mažiau aspektų, nei buvo prašyta.

Aiškiausias problemos pavyzdys yra tai, kad norėdami spręsti šiandienos ekonominius ir piniginius uždavinius tiesiog neturime tam reikiamų priemonių. Esamos priemonės netinkamos arba jų iš viso nėra. Mūsų institucijų sprendimų priėmimo procedūros sudėtingos ir nepakankamai demokratiškos, o mūsų ekonomikos politikos strategija – suskaidyta ir neveiksminga.

Pirmininke J. M. Barroso, finansų rinkos nedaro mums nuolatinio spaudimo ne tik dėl didelės skolos ir aukšto deficito lygio; jos taip elgiasi ir todėl, kad nori gauti kompensaciją už riziką, kurią prisiima skolindamos lėšas projektui, kurio, atrodo, nebus įmanoma baigti ir kurio tikslų nebus įmanoma įgyvendinti.

Šiandien euro zoną labiau tarpusavyje sieja ne jos įkūrėjų svajonė, o paprasčiausiai nepavydėtina alternatyva – visiškas sistemos žlugimas. Dėl apgailėtino nesugebėjimo kovoti su krizės padariniais Europos projektas pateko į politinę aklavietę. Kokia tikimybė, kad persvarsčius Sutartį būtent dabar bus suformuotos stipresnės ir demokratiškesnės institucijos?

Sumanūs raginimai užtikrinti didesnę politinę integraciją, kaip praėjusią savaitę išgirdome iš Vokietijos Bundesbanko vadovo, iš tikrųjų nepadės išspręsti problemos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Pirmininke J. M. Barroso, mane pribloškė Komisijos išpuolis prieš socialinę Europą ir jos kišimasis į nacionalinę darbo rinką, kaip, pvz., Airijos atveju. Metinė augimo apžvalga iš tikrųjų yra išpuolis prieš seniai pripažintas socialiniu ir ekonominiu požiūriu labai svarbias darbuotojų teises ir prieš pačią kolektyvinių derybų sampratą.

Jei šią strategiją patvirtino Europos Vadovų Taryba, tai ji, mano manymu, esant dabartinei padėčiai yra blogiausia strategija, kokią galima įsivaizduoti. Kaip vėliau paaiškės, ši strategija ne tik bus nepagrįsta ekonomikos požiūriu, bet ir labai pakenks Europos projektui.

Dideli sumanymai gali žlugti, pone Pirmininke, ir man iš tikrųjų neramu dėl šio Europos projekto. Kaip žinome iš istorijos, žmonės iki pat paskutinės akimirkos neigia žlugimo galimybę. Pripažinkime, kad tokia galimybė yra.

N. Farage pritardamas linksi. Dėl nesugebėjimo imtis veiksmų, Pirmininke H. Van Rompuy, Pirmininke J. M. Barroso, stiprėja N. Farage’o ir jo sąjungininkų pozicija. Dėl Dievo meilės, imkimės veiksmų!

 
  
MPphoto
 

  Sylvie Goulard, ALDE frakcijos vardu.(FR) Pone Pirmininke, H. Van Rompuy, J. M. Barroso, norėčiau pasakyti dvi pastabas dėl praėjusių metų gruodžio mėn. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų.

Visų pirma norėčiau jums priminti, kad krizė daro didelį poveikį Europos Sąjungai dėl vienos paprastos priežasties: nuo pat pradžių buvome teisinė bendrija, o teisinėje bendrijoje teisė labai svarbi. Tačiau šiuo atveju kalbama ne apie teisės aktų nesilaikymą, o apie tai, kad susidūrus su tokia rimta krize – kaip, pone Pirmininke J. M. Barroso, mums primenama neseniai jūsų paskelbtoje metinėje augimo apžvalgoje – atėjo laikas imtis veiksmų, o ne skrupulingai laikytis įstatymų.

Sakote mums, kad šis Sutarties persvarstymas būtinas siekiant atkurti pasitikėjimą rinkomis. Visų pirma, jei leisite man būti šiek tiek įžūliai, pasakysiu, kad, mano nuomone, paskelbus spalio mėn. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas rinkos tikrai nenurimo. Todėl, norėdami atkurti rinkų pasitikėjimą, būkite labai atsargūs. Tiesiog pamąstykite apie tai, kas būtų atsitikę, jei šis persvarstymo sumanymas būtų nepavykęs.

Esu kilusi iš šalies, kuriai teko patirti nesėkmingo referendumo, kai nebuvo parengtas atsarginis planas, padarinių. Turite tokių įvykių patirties, Pirmininke J. M. Barroso. Kartais turime apsvarstyti, kas atsitiks, kai sakome rinkoms, kad turime pakeisti Sutartis, kad šie pakeitimai turi būti atlikti iki šios datos, ir tikimės, kad tai bus padaryta. Todėl, akivaizdu, renkatės supaprastintą procedūrą tikėdamasis, kad Sutarties pakeitimai bus patvirtinti. Tačiau jei tai iš tikrųjų įvyks, galbūt atkursite rinkų, bet ne žmonių pasitikėjimą.

Su šiuo aspektu susijusi ir antroji mano pastaba: daug triukšmo dėl nieko. Keičiate Sutartis tam, kad būtų pakeisti teisės aktai. Nekeičiate Sutarčių tam, kad pateiktumėte žmonėms atsakymus, kurių jie laukia. Šeši Parlamento pranešėjai dirba prie Komisijos parengto ekonomikos valdysenos dokumentų rinkinio nesant reikalo keisti Sutartis. Sutarėme dirbti nekeisdami Sutarčių, tačiau vėliau mums buvo pasakyta: „Keisime Sutartis.“ Atrodo, tarsi sakytume žmonėms, kad galime keisti Sutartis, kad teisinės biurokratijos srityje galime pasiekti labai daug, tačiau kai iš tikrųjų tenka imtis veiksmų, to nedarome nei kad žmonės rimtai vertintų strategiją „Europa 2020“, nei kad užtikrintume jiems darbo vietas ir ekonomikos augimą.

Be viso to, per gruodžio mėn. vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą buvome paraginti dirbti greičiau. Labai gerai, paskubėkime! Pone H. Van Rompuy, norėčiau, kad Europos Vadovų Taryba dirbtų greičiau. Parlamentas jau pristatė savo pranešimus. Yra vienas labai paprastas būdas, kaip būtų galima dirbti sparčiau: labiau priderinkite savo pozicijas prie mūsų pozicijų ir liaukitės laikę bendro sprendimo procedūrą sprendimų priėmimo būdu, kai Taryba priima sprendimus, o Parlamentas prie jų prisitaiko.

 
  
MPphoto
 

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu.(DE) Pone Pirmininke, H. Van Rompuy, jūsų santrauka neatspindėjo mano paskutinių prisiminimų apie praėjusį Tarybos susitikimą, todėl norėčiau šį susitikimą apibendrinti kitaip. Šiuo metu svarbiausias dalykas, kurį prisimenu, yra tai, kad per Briuselyje vykusį valstybių ar vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Airijos kredito reitingą.

Tada visiems tapo aišku, kokią didelę nesėkmę patyrėme siekdami suvaldyti krizę, kurios sukeltų padarinių klausimus turime spręsti ir šiandien. Kiekvienas, palyginęs pagrindinius skirtingų šalių skolų krizės duomenis, gali tik stebėtis itin sėkmingomis spekuliacijomis euru. Šiuo metu vienos valstybės, turinčios daug didesnių problemų nei Portugalija ir Ispanija, būtent JAV, visiškai nepaveikė spekuliantų kova su euru. Tokia yra dabartinė padėtis.

Prasidėjo nauji metai ir mums kilo naujų problemų. Turėtume čia ir dabar spręsti problemą, kurią kėlėme per susitikimą, kitaip tariant, priemonių, kurių nuspręsta imtis per susitikimą, nepakanka. Manau, dabar visi pagaliau supratome, kad daug Europos valstybių pateko į keblią padėtį. Jas slegia didelė skolos našta, įskaitant privačiojo sektoriaus skolą ir nepriimtiną valstybės skolos lygį. Dauguma Europos Sąjungos valstybių narių, nesuteikus joms pagalbos, negalės išspręsti savo problemų.

Koks turėtų būti kitas mūsų žingsnis? Manome, kad nepakanka paprasčiausiai mažinti valstybės skolą, ką dauguma šalių, raginamos Europos Sąjungos ir skatinamos jos bendromis rezoliucijomis, ir pradėjo daryti, be to, mūsų manymu, šios šalys verčiamos peržengti priimtinas ribas. Reikia pasiekti naują susitarimą dėl iš tikrųjų priimtino veikimo būdo. Manau, tokie įvykiai kaip, pvz., Vengrijoje yra įspėjamasis ženklas apie tai, kas atsitinka, kai Europos Sąjungos valstybėse turto paskirstymas pernelyg neteisingas, o atskirtis – pernelyg didelė. Mažindami valstybės skolą privalome teisingumui skirti daug daugiau dėmesio nei iki šiol.

Be to, manome – ir norėčiau labai aiškiai tai pasakyti, – kad privalu restruktūrizuoti bankininkystės sektorių. Nesame įsitikinę, kad galime pateisinti tolesnį įsiskolinimo naštos didinimą tam, kad būtų išgelbėtas šios srities „vaikštantis numirėlis“. Norėčiau pasakyti, kad visiškai pritariu S. Goulard mintims. Mums reikia požiūrio, kuriuo vadovaudamiesi galėtume europiečius parengti ateičiai atsižvelgdami į Naujojo kurso ekologinės politikos (angl. Green New Deal) aplinkybes ir nustatyti naują šios krizės kryptį. Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad Europa yra puiki vieta gyventi ir kad siekdami užtikrinti, kad ji tokia išliktų, turime daug padaryti.

 
  
MPphoto
 

  Timothy Kirkhope, ECR frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, Europos Vadovų Taryba priėmė svarbius sprendimus dėl krizių valdymo ateityje, tačiau pritariu Pirmininkui J. M. Barroso, kad pagrindinės problemos liko neišspręstos; reikia spręsti būtinybės užtikrinti fiskalinę drausmę ir kai kurių valstybių narių nenoro iš tikrųjų įgyvendinti ekonomikos reformas klausimus.

Mums buvo pasakyta, kad bendrą valiutą įsivedusios valstybės narės negalės devalvuoti valiutos ir taip išspręsti problemos, taigi, norėdamos užtikrinti didesnį savo ekonomikos konkurencingumą, tikriausiai turės atlikti ekonomikos reformas. Nors šis pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio atrodė patrauklus, dauguma iš mūsų visiškai teisingai aklai juo nepasitikėjo, nes, kaip paaiškėjo, juo suteiktos ateities galimybės buvo apgaulingos. Kai kurios valstybės narės sugebėjo rasti kitų dirbtinio savo ekonomikos palaikymo sprendimų: jos pasinaudojo turto kainų infliacija, kurią iš dalies lėmė nederamai žemos palūkanų normos ir atsisakymas imtis taisomųjų veiksmų taikant kitas priemones; arba jos investavo nepriimtinai daug skolintų valstybės lėšų taip kai kuriais atvejais norėdamos nuslėpti šių veiksmų sukelto fiskalinio deficito dydį.

Nors, be abejo, turime rasti sprendimus, kaip būtų galima kovoti su tiesioginiais šių politikos krypčių vykdymo padariniais, o fiskalinis taupumas šiuo požiūriu labai svarbus, privalome prisiimti ne mažiau svarbius įsipareigojimus įgyvendinti ekonomikos reformas: didinti darbo rinkos lankstumą, kad būtų galima kurti darbo vietas, atverti rinkas ir panaikinti prekybos kliūtis, taip pat skatinti privatųjį sektorių investuoti, kad galėtume užpildyti tuštumą, atsiradusią sumažinus viešojo sektoriaus išlaidas.

Dėl kilusios finansų ir ekonomikos krizės didelio masto valstybės įsikišimas į ekonomikos sektorių tapo neišvengiamas, tačiau negalime painioti priemonių, lengvinančių reiškinius ir neveikiančių priežasčių, ir padėties taisymo. Ilgalaikiai sprendimai susiję ne su didesne valdžia. Ilgalaikiai sprendimai – tai ekonomikos augimas, kurį lemia sėkmingas verslas ir verslininkai, veikiantys konkurencingose rinkose, kurios gali būti naudingos vartotojui ir padėti mūsų piliečiams sukurti darbo vietas.

Todėl, pvz., strategija „Europa 2020“, Bendrosios rinkos aktas ir iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ yra labai svarbūs dalykai ir jiems privalu skirti deramą dėmesį. Rizika labai didelė. Nors kovojome su šios staigios krizės padariniais, kitos pasaulio šalys – kai kurių iš jų politinės vertybės visiškai kitokios nei mūsų – išsiveržė į priekį. Jei neįveiksime šios krizės pažangiu būdu ir neįgyvendinsime reformų, būsime pasmerkti santykiniam itin dideliam nuosmukiui, kuris turės labai sunkių pasekmių mūsų puoselėjamoms vertybėms ir iš tikrųjų visos planetos ateičiai.

 
  
MPphoto
 

  Joe Higgins, GUE/NGL frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, iš esmės nuolatinis finansinio stabilumo mechanizmas – tik dar viena priemonė, skirta didiesiems Europos bankams nuo jų pačių neapgalvotos spekuliacijos finansų rinkose padarinių apsaugoti. Tai – priemonė, kurią įdiegus visos Europos dirbantys žmonės bus priversti sumokėti už žlugusios finansų sistemos krizę ir už krizės apimą Europos kapitalizmą.

Ponai J. M. Barroso ir H. Van Rompuy, pasakykite man šį rytą, nes iki šiol to nepadarėte, ar moralės požiūriu teisinga perkelti privačiojo sektoriaus spekuliantų ir bankininkų, beatodairiškai spekuliavusių Airijos žemės sklypų rinkoje, vadinamąją blogąją dešimčių milijardų eurų skolą ant Airijos žmonių, kurie su tuo visiškai nesusiję, pečių. Jūsų TVF ir ES įsikišimas į Airijos reikalus – toli gražu ne finansinė pagalba, o priemonė, dėl kurios Airijos mokesčių mokėtojai taps Europos bankų vasalais. Naikinate mūsų paslaugas ir mūsų žmonių gyvenimo lygio standartus. Tvirtinate, kad esate demokratai, tačiau verčiate Europos dirbančius žmones tapti rinkų vergais, finansų rinkų, kurios vedžioja jus už nosies.

Jūsų finansinio stabilumo mechanizmas – žiauri priemonė, kurią paskatino sukurti gerumo šydu prisidengusios rinkos. Mes, Airijos kairieji, reikalausime, kad prieš patvirtinant šią priemonę šiuo klausimu būtų surengtas Airijos žmonių referendumas.

 
  
MPphoto
 

  Nigel Farage, EFD frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, koks žodis dažniausiai vartojamas, kai kalbama apie eurą? Ne, tai – ne „nesėkmė“, nors galėtų būti ir tai. Šis žodis „stabilumas“, ar ne? Prieš dešimt metų visi sakė, kad įsivedę eurą galėsime užtikrinti stabilumą. Na, praėjus dešimtmečiui galėčiau pasakyti, kad jis sukėlė netvarką, nesantaiką ir milijonus žmonių įstūmė į skurdą, tačiau šį rytą vis tiek girdime žodį „stabilumas“. Žodį „stabilumas“ vartojo ir J. M. Barroso, ir H. Van Rompuy.

Iš tikrųjų patys plekšnojame sau per pečius, nes praėjusią savaitę Portugalijoje surengti obligacijų aukcionai vyko labai sklandžiai, tačiau tikrovė tokia, kad Europos centrinis bankas iš tikrųjų naudojo mokesčių mokėtojų pinigus jų pačių skoloms grąžinti. Jūsų nuraminimas, kad viskas klostosi gerai, neveiksmingas.

Pone H. Van Rompuy, ką, jūsų manymu, apgausite? Vakar obligacijų palūkanų normos Portugalijoje padidėjo iki beveik 7 proc. Visos Europos Sąjungos visuomenės dešinieji nebepalaiko valiutos, o mūšis dėl Ispanijos dar net neprasidėjo. Pats modelis nebeveikia, o jūs vis tiek norite dvigubinti gelbėjimo fondo lėšų dydį. Netgi norite išplėsti gelbėjimo fondo taikymo sritį, kad kartu su ECB taip pat galėtumėte didinti savo skolą.

Naudojatės krize kaip galimybe užgrobti valdžią ir mus įtraukti į fiskalinę sąjungą. Jei jums pavyktų tai padaryti, turėtume pakeisti savo pavaidinimą: atsikratykime „Europos Sąjungos“ ir pavadinkime ją „Skolų Sąjunga“. Jei jums iš tikrųjų pavyks tai padaryti, uždarysite pietines valstybes į ekonominį kalėjimą, kuriame žmonės labai kentės, o šiaurinės valstybės turės nuolat apmokėti savo ekonomikos požiūriu pernelyg dideles sąskaitas ir pernelyg aukštas palūkanų normas. Pasiekėme tokią ribą, kai iš tikrųjų nesvarbu, ką kuris nors iš jūsų pasakys. Niekas jumis netiki. Visuomenė jūsų nepalaiko. Meldžiuosi, kad rinkos jus sužlugdytų, ir tikiuosi, kad taip ir bus.

 
  
MPphoto
 

  Barry Madlener (NI).(NL) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, iš visų gražių ir tuščių J. M. Barroso žodžių apskritai galėjau išskirti vieną esminį dalyką, t. y. kad turtingų valstybių narių pareiga – mokėti už neturtingas valstybes nares, nes būtent tokia yra šio klausimo tikrovė. Atrodo, tokia padėtis tęsis gana ilgai. Nuolat girdime, kad turime padėti kitoms valstybėms, tačiau niekas nepasakė, kaip iš tikrųjų turėtume tai daryti. Trumpai tariant, iš esmės Nyderlandų piliečiai turi atverti savo pinigines ir apmokėti silpnųjų valstybių narių, kurių keletas nesąžiningai prisijungė prie euro zonos, sąskaitas.

J. M. Barroso sako: „Rinkimės tvarų augimą.“ Tai – tik tušti žodžiai; jis nepasakė, kaip turėtume tai daryti. Kas bus, jei šio plano nepavyks įgyvendinti? Kodėl nesukuriame plano, pagal kurį tokios šalys kaip Graikija galėtų vėl naudoti nacionalinę valiutą? Atrodo, kad tai neįmanoma ir kad nesate pasirengę kurti tokius planus, nors daug ekonomistų mano, kad tokie planai iš tikrųjų galėtų būti labai veiksmingi ir kad jie galėtų būti geriausia mūsų pasirinkimo galimybė.

Pakalbėkime apie sąlygų augimui ir užimtumui skatinti sudarymą. Kaip turėtume tai daryti? Apskritai kalbama, kad šios sąlygos turėtų būti sudaromos mažinant valstybės išlaidas, ir būtent tokių veiksmų Nyderlanduose ir ėmėmės. O ką daro Europos Sąjunga? Atsilygina Nyderlandams didindama savo išlaidas. Ar prisimenate prašymą 6 proc. padidinti ES skirtą biudžetą? Aišku, daugiausia Nyderlandų piliečiai turėjo apmokėti šią sąskaitą, taigi ir šiuo požiūriu jums labai trūksta patikimumo.

Trumpai tariant, noriu pasakyti vieną dalyką: Nyderlandai moka už neturtingas šalis, o pačiuose Nyderlanduose ekonomikos augimas mažėja. Nyderlandų piliečiams gresia 27 mlrd. EUR rizika, ir ši suma, atrodo, didėja. Kiekvienais metais ES sumokame 4,5 mlrd. EUR, iš kurių didžioji dalis pervedama silpnosioms valstybėms narėms, ES išlaidos didėja, mes esame priversti mažinti išlaidas, o euro vertė ir toliau nuolat smunka, taigi Nyderlandų piliečių išlaidos atitinkamai didėja. Pone Pirmininke, ES negalima pasitikėti.

 
  
MPphoto
 

  Olle Schmidt (ALDE).(klausimas užduotas Nigelui Farage’ui pakėlus mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį) Pone Pirmininke, visada – ar bent kartais – smagu klausytis N. Farage’o, nes jis visada žino visus atsakymus ir visada sau užduoda klausimus.

Tačiau, pone N. Farage’ai, ar alternatyva naudoti 16, 17 ar, tiesą sakant, net 20 skirtingų valiutų, kaip buvo 1990 m., kai kilo svaro sterlingų krizė, būtų priimtinesnė? Ar tai būtų padėję pagerinti dabartinę Europos padėtį? Nė vienas ekonomistas, pone N. Farage’ai, su jumis šiuo klausimu nesutiktų. Negalite paprasčiausiai sakyti, kad gyvename praeityje. Dabar sprendžiame šiandien Europoje kylančias problemas. Niekada neatsakote į klausimą, kaip reikėtų spręsti šias dabartinės padėties ir būsimas problemas. Esate populistas ir jums labai paprasta atsakyti į visus savo klausimus.

 
  
MPphoto
 

  Nigel Farage (EFD). – Pone pirmininke, prieš dešimtmetį sakiau, kad Graikijos ir Vokietijos negalima suburti į tą pačią pinigų sąjungą ir kad tai nepasiteisintų. Jeigu peržvelgtumėte istoriją, išsiaiškintumėte, kad tada, kai žmonės suburiami į netikras pinigų sąjungas ir kai vyriausybės mano, kad žino geriau nei rinkos, vyriausybės visada pralaimi.

Manęs klausiate, koks šiandien mano sprendimas. Jis aiškus kaip dieną. Graikija, Portugalija ir Airija neprisitaiko euro zonoje. Kad pasirodytume, jog esame tikri lyderiai, mes ir H. Van Rompuy turėtume pradėti taikyti planą B ir leisti šioms šalims grįžti prie savo valiutos, atlikti konkurencingus valiutos kurso mažinimus ir suteikti progą, nes tuo, ką darome vykdydami šią politiką, jas žlugdome.

 
  
MPphoto
 

  José Manuel García-Margallo y Marfil (PPE).(ES) Pone pirmininke, bet kas, kas šiandien skaito laikraščius, ras du dalykus: kad išgyvename valstybės skolos krizės persilaužimo momentą ir kad Europos reakcija yra atskirų nuostatų be jokio vidinio nuoseklumo seka.

Net dabar mes svarstome Europos semestrą, ekonomikos valymo paketą, laikinąją ir nuolatinę gelbėjimo strategiją, valstybės skolos daliai padengti skirtas vadinamąsias euroobligacijas, kurios laikomos patikimomis, ir dar Europos investicijų banku grindžiamą veiksmų planą ir obligacijas, skirtas konkretiems projektams, kurie yra Komisijos mums atsiųstame pasiūlyme dėl vidaus rinkos.

Pirma, ką pranešėjai bando padaryti, tai viską suderinti ir parengti visą sumanymą, t. y. galutinį vaizdą, kuris turi būti parodytas visuomenei. Antra, reikia, kad šiame Europos sumanyme Europa nebūtų dalijama į dvi – nesibraukime į dviejų pagreičių Europą – ir kad vienodai intensyviai būtų siekiama dviejų tikslų: biudžetinės drausmės – ne daugiau nei reikia – ir ekonomikos augimo siekiant mus ištraukti iš krizės, kurią patiriame.

Turiu vieną pastabą dėl gelbėjimo mechanizmo, apie kurį kalbėjo pareigas einantis Tarybos Pirmininkas. Savo pirmajame pareiškime jis pasakė, kad privatūs investuotojai turėtų dalyvauti gelbėjimo planuose, ir taip sukėlė šoką ir privertė Europos centrinio banko pirmininką protestuoti. Buvo paaiškinta, kaip ką tik dabar padarė H. Van Rompuy, kad, pirma, tai būtų daroma individualia tvarka – tačiau kas sprendžia ir kokiais kriterijais remdamasis? – ir, antra, kad tai būtų daroma pagal Tarptautinio valiutos fondo kriterijus ir politiką. Vienintelis atvejis, kuriuo Tarptautinis valiutos fondas panaudojo tokį gelbėjimo planą, buvo 2003 m. Argentinoje; juo šalis buvo įstumta į chaosą, iš kurio iki šiol neišsivadavo, o privatiems obligacijų turėtojams iki šiol nesumokėta.

Dėl euroobligacijų šiandien čia buvo išdėstyta daug klausimų. Tiesiog norėčiau pridurti dar du. Taip būtų sukurta rinka, kuri būtų tokia pat likvidi, kaip Jungtinėse Valstijose, ir būtų duotas postūmis eurui kaip rezervų valiutai, suteikiant galimybę centriniams bankams ir nepriklausomiems fondams investuoti savo atsargas čia.

Mano galutinė pastaba yra dėl to, kad, siekiant reaguoti į augimą, kaip priedas turi būti panaudoti Europos investicijų bankas ir specifinės obligacijos.

 
  
MPphoto
 

  Pervenche Berès (S&D).(FR) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, jūs sutikote pirmininkauti vadinamajai žymių asmenų grupei. Ji buvo sudaryta iš finansų ministrų, kuriems grėsė jų valstybės skolos nuvertinimas. Ar jie buvo pajėgūs sudaryti žymių asmenų grupę? Nesutarimai, įsivyraujantys dabartinėje J. C. Trichet, Pirmininko J. M. Barroso ir A. Merkel diskusijoje, lygiai taip pat, kaip neramumai rinkoje, mums byloja, kad tai nėra žymių asmenų grupė.

Jūsų buvo paprašyta suvaldyti euro krizę. Mums reikia valdyti eurą Europos piliečių, o ne spekuliantų interesais. Kad taip ir būtų, sutikote persvarstyti Sutartį dėl patogumo, nors mūsų Pirmininkų sueiga sakė, koks nereikalingas šis persvarstymas, – šiuos žodžius patvirtino euro grupės pirmininkas.

Tačiau, pone Pirmininke H. Van Rompuy, jūs drįstate mus vilioti eiti keliu, kuris galėtų mus nuvesti maršrutu „per mažai ir per vėlai“. Iš tiesų ateis diena, kai jums reikės šio Parlamento, susirinkimo, išminties siekiant persvarstyti Sutartį, kad ateityje galėtume turėti suderintus mokesčius, Europos iždą, paskolas, skirtas savitarpio skoloms valdyti ir užimtumui atkurti, kaip mūsų ekonominės politikos pagrindą.

Jeigu nenorite, kad Sutartis būtų persvarstoma, imkite jautį už ragų ir pasiūlykite glaudesnį euro zonos bendradarbiavimą, kad būtų galima valdyti šios zonos valstybių narių problemas ir atsakomybę, o ne leisti jai plaukti ten, kur ją neša rinkos.

 
  
MPphoto
 

  Martin Callanan (ECR). – Pone pirmininke, kadangi tai yra toks visai Europos ekonomikai svarbus klausimas, nors (laimė) mano šalis nepriklauso euro zonai, pritariu bent jau kai kurioms priemonėms, dėl kurių susitarėme euro zonos taryboje, ir ypač tam, kad pačios euro zonos šalys turėtų būti atsakingos už savo pačių problemų sprendimą.

Taip pat pritariu šiek tiek pavėluotam Tarybos pripažinimui, kad Sutarties 122 straipsnis visiškai netinka gelbėjimo mechanizmui remti. Jos nėra gaivalinės nelaimės ir jos nebuvo atitinkamų valstybių narių nekontroliuojamos. Tačiau rengdami pagrindą tam, kad šis mechanizmas įsigaliotų galbūt 2013 m., turėtume nepamiršti, kad šiuo metu vis dar patiriame sunkią krizę.

Kai kuriose valstybėse narėse padėtis tebėra labai prasta. Beveik neabejotinai su sunkumais susidurs Portugalija, o galbūt ir Ispanija bei Belgija. Tačiau man ypač nerimą kelia daromas poveikis prigimtinei šių šalių demokratijai. Šios šalys iš esmės tampa ekonominiais protektoratais, kuriems vadovauja J. M. Barroso, H. Van Rompuy ir kiti. Dabar labai mažai turi įtakos sprendimai, kuriuos šių šalių nacionaliniai rinkėjai priėmė dėl savo pasirenkamų išlaidų prioritetų ir savo vykdomos ekonominės politikos. Šias šalis kontroliuoja Briuselis ir tarptautinės finansų institucijos.

Kai įveiksime šią krizę, mums tikrai reikės pasižiūrėti, kaip būtų galima atkurti demokratiją ir sugrąžinti šių šalių nacionalinių rinkėjų valią būti kontroliuojamiems pagal jų pačių nacionalinę ekonomikos politiką.

 
  
MPphoto
 

  Miguel Portas (GUE/NGL).(PT) Pone pirmininke, politikoje yra pagrįstų priemonių, klaidingų priemonių ir netinkamų priemonių. Europai tikslinga išleisti į apyvartą Europos valstybės skolos įsipareigojimus, nors A. Merkel nepritaria. Mums Europoje tikslinga sugebėti savitarpiškai sulyginti dalį mūsų valstybės skolos, nors A. Merkel nepritaria. Tačiau nederamos yra tapusios viešomis naujienos, kad Europos stabilumo mechanizmas ir Tarptautinis valiutos fondas galėtų baigti lyginti dalį valstybės skolos, kurią Portugalijos atveju sukaupė privatūs bankai taikydami 6 arba 7 proc. palūkanų normas, po to, kai tie patys bankai iš Europos centrinio banko save finansavo taikydami 1 proc. palūkanų normą.

Pone H. Van Rompuy, mano klausimas yra toks: kiek ilgai bus tikimasi, kad Europa bus finansinio kapitalo stebukladarė? Kiek dar ketiname tęsti privačios skolos pavertimą valstybės skola? Kiek dar ketiname versti Europos mokesčių mokėtojus, darbuotojus ir pensininkus mokėti skolas, kurių pridarė mus puolantis privačių bankų sektorius?

Šiandien čia tai yra reali esminė problema.

 
  
MPphoto
 

  Mario Borghezio (EFD).(IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Jungtinėse Valstijose priimtas įstatymas, kuriame reikalaujama, kad federalinis atsargų bankas išsamiai informuotų, kokia suma iš 3 300 mlrd. USD gelbėjimo paketo perduota bankams ir kuriems bankams.

Noriu žinoti, ar būtų kenkėjiška jūsų paprašyti patvirtinti tuos pačius skaidrumo kriterijus, jei finansų ir bankininkystės superlobistai jų neblokuotų. Apsvarstykime šią padėtį: kokia yra šios prievartinės laisvų šalių sąjungos, grindžiamos stipresnėmis šalimis, gelbėjančiomis silpnesnes, ateitis?

Kalbant formaliai, ar norime pripažinti tikrovę, t. y. kad euras iš esmės yra bankrutavusi valiuta? Kaip galime galvoti apie silpnesnę ekonomiką turinčių šalių vertimą ją naudoti? Ar centralizuota pinigų politika priimtina šalims, kuriose yra tokios aiškiai skirtingos palūkanų normos?

Pats J. C. Trichet, kuris neigė pavojų, kad Europos centrinis bankas gali tapti nemokus, vis dėlto pripažįsta, kad viena iš jo kapitalo didinimo priežasčių yra pasirengimas kredito rizikai, kitaip tariant, negalėjimui išsipirkti įsigytų obligacijų. Taip pat laikas atlikti didžiausių bankų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir teikti didesnę reikšmę didelės rizikos banko paskoloms, kaip reikalavo ekonomikos ministras.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Ioannis Kasoulides (PPE). – Pone pirmininke, pastarųjų Tarybos sprendimų spekuliantams, žiniasklaidai ir rinkoms skirta politinė žinia yra ta, kad ES valstybės narės bet kokia kaina stengsis apsaugoti euro zoną ir apginti eurą. Kad ir kokios vyktų diskusijos dėl to, ar finansinei priemonei reikalingas padvigubintas jos kapitalas ir teisė pirkti obligacijas, ar į finansinio stabilumo mechanizmą po 2013 m. bus įtrauktas mažinimas arba bus įsakyta parduoti euroobligacijas, tai yra idėjos, kurių neatmeta jokia valstybė narė. Diskutuojama tik dėl laiko: ar reikia, kada reikia ir kaip reikia padaryti. Tegul žiniasklaida ir analitikai neturi jokių iliuzijų. ES pasiūlys viską, ko reikia, ir tada, kai to reikės.

Dėl finansinio stabilumo mechanizmo Tarybos sprendime teigiama, kad mechanizmas turi būti „naudojamas kilus būtinybei euro zonos kaip visumos stabilumui apsaugoti“. Ar kaip Parlamento narys iš mažos valstybės narės galiu paprašyti patikinti, kad bus įtrauktos tokios narės kaip Malta, Kipras, Estija arba Slovėnija, nes jei jos paklius į bėdą, jos gali ir nebūti nepakeičiamos užtikrinant visos zonos stabilumą?

 
  
MPphoto
 

  Anni Podimata (S&D).(EL) Pone pirmininke, mums reikia pripažinti, kad net jei buvo visiškai instituciniu ir politiniu požiūriu nepasirengusi, Europa iš pat pradžių ėmėsi rimtų veiksmų siekdama išbristi iš krizės. Nuo paramos paketo panaudojimo Graikijai beveik prieš metus iki pastarosios Europos Vadovų Tarybos sprendimų priėmimo siekiant nustatyti nuolatinį stabilumo mechanizmą buvo žengti svarbūs žingsniai į priekį. Tačiau tolesnis didėjantis rinkų spaudimas, kuris nebedaromas tik pažeidžiamiausiems euro zonos ūkiams, įrodo, kad kompleksinio atsako į krizę davimo požiūriu mūsų sprendimai yra fragmentiški ir neadekvatūs.

Todėl mums reikia kompleksinio Europos atsako į krizę, kuriuo nebūtų pakeista arba neįvertinta valstybių narių pareiga laikytis žodžio ir restruktūrizuoti savo viešuosius finansus, tačiau šie ūkiai būtų apsaugoti nuo rinkų išpuolių ir būtų padedama užtikrinti, kad jų pastangos būtų sėkmingos.

Pone pirmininke, prieš keletą dienų Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją, kurioje Europos Komisija raginama nedelsiant atlikti ekonominio pagrįstumo analizę euroobligacijų klausimu.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

 
  
MPphoto
 

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL).(PT) Pone pirmininke, sulaukėme Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų pabaigos. Ar Taryba daro išvadas iš savo pasiekimų? Ne.

Jeigu ji būtų tai padariusi, ji būtų padariusi išvadą, kad skurdas niekada taip sparčiai nedidėjo, kad skurde gyvenančių žmonių skaičius šioje turtingoje Europoje dabar jau viršijo 100 mln. ir kad dėl sprendimų, kuriuos ji priėmė, tik toliau didės nedarbas, nelygybė ir socialinė atskirtis. Tačiau ekonominių ir finansinių grupių pelnas didėja, kaip ir spekuliacinis pelnas iš valstybės skolos, tai palaikant pagal Europos centrinio banko gaires ir Tarybos bei Komisijos politika.

Ar tai yra euro zonos tikslas?

Šalys, kurių ekonomika yra labiau pažeidžiama, toliau yra spaudžiamos ir šantažuojamos, o vyriausybės, susidūrusios su darbuotojų protestais ir kova, griebiasi prievartos ir smurto prieš profesines sąjungas ir darbuotojus, kaip vakar atsitiko Portugalijoje.

Mūsų protesto, mūsų pasipiktinimo ir mūsų tvirto įsitikinimo priežastis yra ta, kad norime kitokios Europos: grindžiamos socialine pažanga; tokios, kurioje būtų gerbiami tie, kurie dirba, ir kurioje būtų kovojama dėl jų teisių. Patikėkite manimi, kad kovosime petys į petį su darbuotojais, kovojančiais dėl jūsų politikos atsisakymo.

 
  
MPphoto
 

  Tunne Kelam (PPE). – Pone pirmininke, esu patenkintas galėdamas pasakyti, kad šiandien yra devyniolikta Estijos euro zonos narystės diena, tačiau Estija tam rengėsi nuo pat savo įstojimo. Net Estijos euro monetos dizainui jau buvo visuotiniu balsavimu pritarta prieš šešerius metus. Tačiau prisijungimas prie euro zonos nėra tik individualaus pasirinkimo klausimas – kalbama apie didesnį solidarumą, bendros atsakomybės prisiėmimą ir aktyvų prisidėjimą prie viso žemyno stabilumo.

Ekonomikos krizės metu moralinės vertybės ir etika tapo svarbesnės. Galime matyti, kad vien ekonomikos potencialo nepakanka. Itin svarbu, ar šalimi galima pasitikėti kaip norinčia ir gebančia laiku vykdyti savo įsipareigojimus bei įsitraukiančia į rimtas struktūrines reformas.

Palankiai vertinu tai, kad Taryba sugebėjo susitarti dėl Europos stabilumo mechanizmo, tačiau praktinis būdas užtikrinti ekonomikos augimą ir stabilumą visų pirma yra bendrosios rinkos ir ypač Europos bendrosios skaitmeninės rinkos sukūrimas. Pastaroji turėtų būti įtraukta į Europos bendrosios rinkos veiksmų planą, taip pat į Europos skaitmeninę darbotvarkę.

Tai galėtų būti reali proga padidinti Europos konkurencingumą pasaulyje. Europos piliečiai tikisi, kad palengvinsime verslo sąlygas skaitmeninėje srityje, kurioje tokios operacijos kaip elektroniniai mokėjimai ir e. tapatybės nustatymas turėtų būti nuoseklios ir suprantamos. Bendrajai skaitmeninei rinkai taip pat reikalingos ryžtingos pastangos sukurti paslaugų rinką.

 
  
MPphoto
 

  Jean-Pierre Audy (PPE).(FR) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, norėčiau išsakyti dvi mintis.

Pirmoji yra susijusi su nuolatinio krizių valdymo mechanizmo taikymo sritimi. Ne euro zonos valstybės narės iš esmės skirstomos į dvi kategorijas: Jungtinė Karalystė ir Švedija, kurios neprivalo įvesti euro, ir kitos valstybės, kurių kartu su narėmis yra 25. Siūlyčiau, kad tos valstybės, kurios naudoja eurą, turėtų galimybę pasinaudoti specialiu mechanizme numatytu režimu, dėl kurio galiojančios nuostatos nėra.

Antra, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į nacionalinius parlamentus. Nacionaliniai parlamentai nėra įtraukti į supaprastintą tvarką, nebent ji būtų taikoma ratifikavimo procedūrose. Siūlau nacionalinius parlamentus savanoriškai įtraukti į konsultavimosi procesą, nes kyla klausimas, kas užtikrins politinę būsimo mechanizmo kontrolę. Ar tai bus Europos Parlamentas, ar nacionaliniai parlamentai? Kadangi vis dėlto nėra euro zonos parlamentinio aspekto, nežinome, kaip ketiname užtikrinti šio mechanizmo politinę kontrolę. Štai kokį klausimą jums užduodu.

 
  
MPphoto
 

  Roberto Gualtieri (S&D).(IT) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, ponios ir ponai, matau dvi pagrindines problemas, susijusias su pasiūlytu 136 straipsnio pakeitimu, iš kurių viena yra institucinė, o kita politinė.

Institucinė problema ta, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnyje teikiama, jog šalių, kurių valiuta yra euras, pinigų politika yra išimtinė Europos Sąjungos kompetencija, tačiau 2 straipsnyje numatyta, kad išimtine kompetencija gali naudotis valstybės narės, jeigu joms leidžia Europos Sąjunga. Sunku suprasti, kodėl dėl aiškiai Sutartyje nustatytos taisyklės taikymo šią Sutartį reikėtų reformuoti.

Be to, yra ir politinė problema: dėl Sutarties reformavimo, o ne dėl galimybės pasirinkti taikyti 2 straipsnį arba 352 ir 136 straipsnius, Europos stabilumo mechanizmas, taigi ir euro ateitis, tampa priklausomas nuo 27 ratifikavimo procesų.

Ar žmonės supranta, kad jei vos vienas iš šių 27 ratifikavimo procesų pasirodytų esąs nesėkmingas, būtų sunku eurui rasti planą B? Ar Europos Vadovų Taryba supranta, kad šio kelio pasirinkimu euro ateičiai keliamas didžiulis pavojus?

 
  
MPphoto
 

  Ildikó Gáll-Pelcz (PPE).(HU) Pone pirmininke, pone H. Van Rompuy, pone J. M. Barroso, euro stabilumo užtikrinimas ir krizių valdymo mechanizmo sukūrimas yra mūsų svarbiausios operatyvinės užduotys skatinant augimą, kuris padės kurti naujas darbo vietas ir kuris kartu padės mažinti valstybių narių valstybės skolą, todėl su jomis sutinka visos valstybės narės. Tačiau šių užduočių vykdymas neturi priversti mūsų atidėti klausimus ir diskusijas tokiais strateginiais klausimais kaip inovacijos, kurios jau vyko gruodžio mėn. Kitas vasario mėn. vyksiantis aukščiausiojo lygio susitikimas bus tinkamas strateginiams sprendimams tokiais svarbiais klausimais kaip energija priimti. Tarybai pirmininkaujanti Vengrija pradėjo pasirengimą aukščiausiojo lygio susitikimui energijos klausimais. Svarbiausios taisyklės jau buvo nustatytos praėjusiais metais. Įsigaliojo reglamentas dėl gamtinių dujų tiekimo patikimumo. Pone pirmininke, prašau jūsų mane nuraminti, kad nuogąstavimai, susiję su euro zonos stabilumu, neužgoš aukščiausiojo lygio susitikimo energijos klausimais klausimo.

 
  
MPphoto
 

  Nikolaos Salavrakos (EFD).(EL) Pone pirmininke, kaip žinote, JAV vyriausybė buvo priversta antrą kartą dabartinės krizės metu drastiškai įsikišti, kad paremtų du pagrindinius bankus, kurie žlugo, ir draudimo organizaciją ING. Todėl ji perpumpavo 700 mlrd. USD į savo bankininkystės sistemą kaip finansinę pagalbą. Nepaisant šių priemonių, JAV ekonomikai vis dar reikia daugiau pagalbos, todėl nė kiek nesusimąsčiusi apie taupumą vyriausybė neseniai skyrė dar 600 mlrd. USD, siekdama ištraukti ekonomiką iš nuosmukio. Aišku, kad Jungtinės Amerikos Valstijos spausdina naujus pinigus.

Skirtingai nei JAV ekonomika, euro zona liko ištikima biudžetinės drausmės principui ir griežtai kontroliavo pinigų politiką, taip palikdama atsargą įvairioms spekuliacinėms įmonėms spekuliuoti šalių, mažiau atsparių spaudimui, lėšomis. Pone pirmininke, siūlau, kad euro zonoje būtų apsvarstytas kiekybinis palengvinimas; gali paaiškėti, kad tai yra Kolumbo kiaušinis.

 
  
MPphoto
 

  Liisa Jaakonsaari (S&D).(FI) Pone pirmininke, nėra abejonių, kad dviašmenis Damoklo kardas kybo virš Europos, t. y. ekonomikos krizė ir padidėjęs nacionalizmas, kurių jėgos yra susijungusios.

S. Hughes Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos vardu paklausė, ar steigėjų svajonė buvo šiuo metu mums laikyti Europą kartu, ar jos žlugimo košmaras. Deja, šis košmaras dėl jos žlugimo dabar yra pagrindinė tendencija. Todėl norėčiau tikėti, kad Komisija parodys didesnį tvirtumą su socialine Europa susijusiais klausimais. Būtų labai keista, jei šiais klausimais ji būtų silpna. Dabar tai net ne klausimas, ar politikai vadovauja rinkos, ar politikai: politikai išeina į gatves. Jie eina į demonstracijas ir pakliūna į įvairių ekstremistinių grupių ir kraštutinių dešiniųjų rankas. Todėl Komisija turėtų pirmenybę teikti klausimams, susijusiems su socialine Europa. Deja, vis dėlto nieko nevyksta.

 
  
MPphoto
 

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, kitaip nei daugelis kalbėtojų, norėčiau pagirti H. Van Rompuy ir J. M. Barroso už tai, kad jie bent jau buvo iniciatyvūs dabartinės krizės metu ir siūlė priemones, kurios, tikėkimės, ateityje bus sėkmingos. Ar jos bus sėkmingos, ar ne, šiuo momentu negalime būti tikri. Jeigu jos bus sėkmingos, jie bus laikomi didvyriais. Jeigu ne, jie tikriausiai bus laikomi piktadariai, tačiau įvertinkime jų indėlį, kai jis pelnytas. Tikėkimės, jog priežiūros struktūra padės užtikrinti, kad daugybės trūkumų, dėl kurių susiklostė dabartinė padėtis, ateityje nebepasitaikys.

Kalbant apie mano šalį, deja, mums teko pasinaudoti gelbėjimo galimybe, o taip atsitiko daugiausia dėl mūsų bankų neatsakingumo ir prasto valdymo. Po kelių mėnesių turėsime naują vyriausybę, todėl tikėkimės, kad tai užtikrins politinį stabilumą, tačiau norėčiau paprašyti H. Van Rompuy ir J. M. Barroso pabandyti sumažinti dabartines gelbėjimo paketo palūkanų normas, nes jos yra per didelės ir galėtų suluošinti šalį.

 
  
MPphoto
 

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – Pone pirmininke, pirmiausia ši diskusija parodė, kokia sudėtinga ši krizė ir kokie sudėtingi šie atsakymai. Noriu jums pasakyti vieną dalyką, – ir akivaizdu, kad didžioji dauguma pritaria Europos idealams ir kad jai reikia Europos atsako, – kad mūsų neturėtų skirti tam tikri skirtumai, kurie nėra svarbiausi.

Kaip kai kurie iš jūsų sakė, šiandien iš tiesų susiduriame su iššūkiu – kartais grėsme – Europos integracijai. Šiandien šią grėsmę matėme šioje diskusijoje. Girdėjau kai kurias pastabas, nacionalistines pastabas ir šališkas pastabas, kurių, atvirai kalbant, nesu įpratęs girdėti Europos Parlamente.

Jų buvo mažuma, tačiau šios pastabos buvo išsakytos bandant paaštrinti europiečių, vadinamųjų turtingųjų ir vadinamųjų neturtingųjų europiečių, nesutarimus. Todėl tiems, kurie išsakė šias pastabas, – mane nustebino šios pastabos, – nukreiptas prieš Europos solidarumą, bandydami padidinti atotrūkį tarp turtingųjų ir neturtingųjų, sakau: kur buvote tada, kai Europa po karo finansavo jūsų ūkininkus, kad pamaitintų jūsų pačių žmones? Kur buvote tada, kai Europa finansavo jūsų infrastruktūras, skirtas jūsų šalių plėtrai ir konkurencingumui užtikrinti? Kur buvote tada, kai Europa suteikė vidaus rinką jūsų paslaugoms ir produktams parduoti? Kur buvote tada, kai Europa buvo jūsų šalių klestėjimo ir augimo po karo pagrindas?

Tokius pareiškimus prie Europos vienybę galima palaikyti tik savanaudišku, trumparegišku ir trumpalaikiu požiūriu. Manau, kad tai rimta problema, todėl keli iš jūsų ją pabrėžė. Prašau visų tų, kurie puoselėja Europos idealą, mums būti vieningiems bandant surasti išsamų atsakymą į klausimą, į kurį, kadangi jis rimtas, norėdami atsakyti turime ieškoti bendro sutarimo. Kartais Europos Sąjungoje, turinčioje 27 valstybes nares, turinčioje euro zoną, kurioje dabar yra 17 valstybių narių, – taip pat labai džiaugiuosi Estija kaip nauja nare, – ir turinčioje sprendimų priėmimo procesą, kuris ne visada yra paprasčiausias iš dalies dėl to, kad vadovaujamės demokratijos principu, tai nėra lengva padaryti. Turime ne tik Europos institucijas; turime 27 demokratines valstybes.

Mūsų laukianti užduotis yra itin sunki. Štai kodėl noriu visų tų, kurie puoselėja Europos idealą, paprašyti neleisti mūsų blaškyti tuo, ką būtų galima laikyti kai kuriais politinės orientacijos skirtumais.

Pone S. Hughesai, labai gerbiu jūsų rūpinimąsi socialine Europa, tačiau šiuo klausimu būkime visiškai atviri. Koks yra geriausias būdas remti tokias vyriausybes, kaip Graikijos vyriausybė, Ispanijos vyriausybė ir Portugalijos vyriausybė, kurioms vadovauja žymūs mūsų politinės šeimos nariai? Ar remti reformas, kurių jie drąsiai imasi, ar paprasčiausiai pasakyti, kad šios reformos yra nukreiptos prieš Europos vertybes?

Europoje, taip pat ir darbo sektoriuje, mums reikia struktūrinių reformų. Tokia yra tikrovė. Jeigu paklaustumėte Ministro Pirmininko G. Papandreou, Ministro Pirmininko J. L. R. Zapatero ir Ministro Pirmininko J. Sócrateso, sužinotumėte, kad kaip tik tai jie daro arba planuoja net labiau įsitraukti į šias reformas. Manau, kad geriausias būdas remti drąsias pastangas, kurias visi bandome dėti Europoje skirtingu tempu, yra kalbėti tiesą.

Dabartiniame konkurencijos pasaulyje, kuriame dabar patiriame kai kurių stipriausių kylančios ekonomikos šalių spaudimą, arba prisitaikysime, arba rizikuosime savo socialine rinkos ekonomika. Mums to reikia. Tikiu, kad tai padarysime neabejodami darbuotojų teisėmis. Noriu dar kartą – ketinu netrukus jums atsakyti, nes jūsų klausimo nepamiršau, – pasakyti, kad manau, jog mums itin svarbu laikytis socialinio dialogo principų. Tai sakiau vakar ir kartoju tai šiandien. Tačiau, tiesą sakant, jeigu neatliksime šio fiskalinio konsolidavimo ir socialinės reformos, neturėsime pasitikėjimo, o be pasitikėjimo nebus augimo, o be augimo nesugebėsime mūsų piliečiams suteikti darbo vietų.

Garbiajam šio Parlamento nariui, atvykusiam iš Airijos ir uždavusiam klausimą, kuriame užsimenama, kad Airijos problemos kilo dėl Europos, noriu pasakyti: Airijos problemos kilo dėl neatsakingo kai kurių Airijos institucijų finansinio elgesio ir nepakankamos Airijos rinkos priežiūros. Dabar Europa yra sprendimo dalis, nes ji bando remti Airiją. Tačiau ne dėl Europos susiklostė ši neatsakinga fiskalinė padėtis, o dėl neatsakingo fiskalinio elgesio.

Europa bando remti Airiją, nes svarbu žinoti, kas yra atsakingas. Štai kodėl tiems iš mūsų, – o jų yra aiški dauguma, – kurie tiki Europos idealais, svarbu, kad sugebėtume rasti kiek įmanoma bendresnį atsakymą.

Kitas kai kurių iš jūsų pateiktas klausimas buvo toks: kokio lygio yra siekiai? Dar kartą leiskite man aiškiai išsakyti Komisijos poziciją. Esame už plačiausio užmojo poziciją kompleksinio atsako požiūriu. Štai kodėl Komisija bus pasirengusi pritarti tam tikroms kai kurių iš jūsų siūlomoms priemonėms. Tačiau esant tokiai padėčiai, kaip šios krizės laikais, rinkos nestabilumo laikais, manome, jog ypač svarbu, kad prisidėtume prie bendro sutarimo dėl valstybių narių, tačiau šiuo atveju iš esmės buvo kai kurių nuomonių, kaip kovoti su šia krize, skirtumų.

Sutarties peržiūra: žinote, kokia buvo Komisijos pozicija. Nuo pat pradžių sakėme, jog manome, kad nuolatinį mechanizmą įmanoma sukurti neperžiūrėjus Sutarties. Tačiau bent viena Europos Sąjungos valstybė narė – šiais klausimais jums reikalingas vienbalsiškumas – aiškiai pareiškė, kad Sutartį peržiūrėti reikia. Kadangi manome, jog svarbu turėti nuolatinį stabilumo mechanizmą, Komisija atliko konstruktyvų vaidmenį remdama šią ribotą Sutarties peržiūrą. Todėl manau, kad būtų visiška klaida dabar laikytis skirtingų nuomonių šiuo klausimu; kadangi norime padidinti stabilumą, mano manymu, svarbu, kad susitartume dėl ribotos Sutarties peržiūros.

Kai kurie iš mūsų norėtų siekti dar daugiau. Aš pats norėčiau siekti daugiau struktūrizavimo ir Bendrijos požiūrio vystymo srityje. Tačiau šiuo labai ypatingu momentu, kurį išgyvename, turime būti atsakingi ir pabandyti rasti plačiausio užmojo didžiausią, o ne mažiausią bendrą vardiklį. Štai kodėl noriu dar kartą pareikšti, kad kai kurie pateikti pasiūlymai iš tiesų patys savaime yra įdomūs, tačiau šiuo momentu nėra galimybės dėl jų pasiekti būtino bendro sutarimo, o Komisija turi būti labai dėmesinga savo indėliui, kurį ji įneša į šio bendro sutarimo didinimą.

Galiausiai manau, kad kiekvienas turi įnešti savo indėlį. Man nepatinka toks dalijimas į turtingąsias ir neturtingąsias, naująsias ir senąsias arba centrą ir periferiją. Europoje visos valstybės yra vienodai orios, o šios valstybių narių diskriminavimo idėjos, tiesą sakant, yra Europos projektui labai pavojingos idėjos. Taigi, kaip tai turėtume padaryti? Turėtume visų valstybių narių, esančių labiau pažeidžiamoje padėtyje, paprašyti padaryti viską, ką privalo padaryti, kad, pasinaudodamos atitinkamu makroekonominiu stabilumu, fiskaline konsolidacija ir struktūrinėmis reformomis, atkurtų pasitikėjimą jų ekonomika; šiuo metu tai yra itin svarbu. Mes joms nepadedame, jeigu užsimename, kad jos gali išvengti šio kelio; tai nėra pagalba joms.

Kartu tos šalys, kurios dabar yra geresnėje padėtyje, taip pat turėtų parodyti solidarumą su šiomis šalimis. Manau, jog itin svarbu, kad turėtume tvirtą atsakymą dėl euro zonos stabilumo; kad mes, kaip kartais atsitikdavo praeityje, neatsiliktume nuo kreivės, o būtume kreivės priekyje; kad duotume visapusišką atsaką, kuriuo būtų atkurtas pasitikėjimas euro zonos ir visos Europos Sąjungos ryžtingumu, ne tik pareiškimais, bet ir veiksmais. Tai svarbus dalykas, nes tai patikimumo klausimas. Pareiškimai yra svarbūs, tačiau jų nepakanka; svarbu veikti ir mums visiems drauge įsipareigoti užtikrinti griežtesnį valdymą euro zonoje ir Europos Sąjungoje. Tai iš tiesų yra būtent tai, ko iš mūsų reikia rinkai.

Tačiau yra suvokimo, kaip galime priimti sprendimus ir kaip galime šiuos sprendimus įgyvendinti, problema. Todėl mums reikia griežtesnio valdymo euro zonoje; mums reikia ryžtingesnio ekonominės politikos koordinavimo visoje Europos Sąjungoje, o iš esmės turėtume, visi, įsipareigoti laikytis solidarumo ir atsakomybės principų. Tai ne tik atsakomybės klausimas; tai ir solidarumo klausimas. Tai ne tik solidarumo klausimas; tai ir atsakomybės klausimas. Tik tada galėsime užtikrinti stabilumą, o stabilumas yra mūsų būsimo klestėjimo pagrindas.

 
  
MPphoto
 

  Herman Van Rompuy, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas.(FR) Pone pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma pradėsiu nuo kelių teigiamų faktų. Atsiprašau, kad kai kada atrodau pozityvus.

Pirma, dabar ekonomikos augimas daug spartesnis, negu įsivaizdavome jį būsiantį prieš keletą savaičių arba mėnesių. Kai kuriose šalyse nedarbas mažėja. Kas būtų tuo patikėjęs 2008 arba 2009 m.? Apskritai kalbant apie Europos Sąjungą, pradedant nuo 2010–2011 m., bendras užimtumas po didžiausios per 70 metų krizės vėl didės. Pasakysiu dar kartą: prieš keletą mėnesių to nesitikėjome – tačiau tai vyksta.

Antra, žinoma, krizė yra, tačiau mūsų bendra valiuta – kad ir kaip ten būtų, bendra 27 šalių valiuta, – yra stabili, nes jos keitimo kursas JAV dolerio atžvilgiu dabar yra 1,30. Kažkada jis buvo 0,85. Tuo metu niekas nesakė, kad eurui gresia pavojus. Palyginti su kitais žemynais ir kitomis svarbiausiomis valiutomis, turime stabilų mokėjimų balansą ir, palyginti su kitomis didžiausiomis šalimis, turime praktiškai dvigubai mažesnį nei jų biudžeto deficitą. Todėl tai paaiškina, kodėl, nepaisant visų mūsų problemų, euras yra stabili valiuta. Norėjau tai pabrėžti prieš pereidamas prie kitų klausimų.

Aišku, puikiai suprantame, kad mums reikia žengti į priekį, tačiau tikrai privalome prisiminti, kaip minėjau pastarąjį kartą būdamas čia, kad į šią krizę, kilusią euro zonoje, – kuri yra greičiau euro zonos, o ne euro krizė, – patekome neturėdami jokių tinkamų priemonių. Iš esmės turėjome parengti jas nepasiruošę. Tai yra bendra atsakomybė, tačiau ji taip pat paaiškina, kodėl nejudėjome taip sparčiai, kaip galbūt manėme iš pradžių, arba taip sparčiai, kaip reikėjo tomis aplinkybėmis.

Tačiau neturėjome nieko. Buvo Stabilumo ir augimo paktas, kurio nebuvo laikomasi. Nebuvo makroekonominės priežiūros. Nebuvo krizės mechanizmo, nei laikino, nei nuolatinio, ir nebuvo tvirtų institucijų, vykdančių finansų priežiūrą. Viską turėjome sugalvoti iškart, įpusėjus krizei, o tai yra bendra atsakomybė. Kai kurie iš jūsų sakė: „Daroma per mažai ir per vėlai.“ Vis dėlto tai, kad turėjome keletą arba neturėjome jokių priemonių, paaiškina, kodėl esame ne „per mažai ir per vėlai“, o „žingsnis po žingsnio“ padėtyje. Tai yra deramas paaiškinimas.

Antra mintis, kurią norėčiau išsakyti, yra susijusi su tuo, kad kai kurie iš jūsų pasakė: „Taip, tačiau krizė nekontroliuojama. Pažvelkite į rinkos tendencijas.“ Kartu su tuo pačiu įkvėpimu kiti – kartais tie patys žmonės – sako: „Jūs negalite leisti rinkoms diktuoti, kaip jums elgtis.“ Yra vienas ar kitas argumentas, tačiau jis ne visada yra labai aiškus.

Dėl kitų priemonių, kurių imtasi, žinoma, tai yra reformos, kurių turi būti imamasi valstybėse narėse, tačiau ne tik tose, kurios susiduria su problemomis, bet ir visose valstybėse narėse: reformos, kuriomis būtų siekiama išlaisvinti darbo potencialą ir išlaisvinti augimo potencialą. Aišku, reformos dažnai yra skausmingos. Aišku, laukia milžiniškas darbas, kurį reikia atlikti siekiant išdėstyti tai, ko reikia žmonių sąžiningai paprašyti.

Tačiau norėčiau jums priminti, kad kai kurios didelės šalys, dabar sparčiau išbrendančios iš ekonomikos krizės, savo šalyse ėmėsi priemonių prieš ketverius, penkerius ir net šešerius metus ir ėmėsi labai griežtų priemonių, kurios socialiniu požiūriu tuomet sulaukė didelio pasipriešinimo. Tačiau jos buvo veiksmingos augimo ir užimtumo didėjimo požiūriu. Turime išgyventi sunkius laikus, tačiau turime daugiau dirbti, kad našta būtų teisingai paskirstyta. Mūsų Europos Sąjunga gali parodyti reikšmingų pavyzdžių, siekdama parodyti, kad tai yra teisingas požiūris.

Reformos yra būtinos valstybių narių lygiu, tačiau reformos, žinoma, yra būtinos ir pačios Europos Sąjungos ir visų pirma euro zonos lygiu. Štai kodėl labai svarbu kuo greičiau įgyvendinti ekonomikos valdymą, dėl kurio buvo nuspręsta darbo grupėje, kuri šį klausimą svarstė remdamasi šešiais Komisijos pasiūlymais Parlamentui, ir kodėl svarbu visiems tiems, kurie dalyvauja bendro sprendimo procedūroje siekiant susitarimo. Šį klausimą būtina skubiai spręsti.

Tai būtina padaryti, jeigu vis dar ketiname žengti toliau euro zonos ekonomikos augimo konvergencijos ir ekonominės politikos srityje. Jeigu norime tai pasiekti sudarydami euro zonos šalių susitarimus, mums reikia ne tik apie tai galvoti, bet ir dirbti, kad jie būtų sudaryti per kelias artimiausias savaites arba per kelis artimiausius mėnesius. Tačiau galbūt mums reikia euro zonoje siekti daugiau, negu buvo nuspręsta darbo grupėje, dalyvavusioje rengiant Komisijos pasiūlymus, nes iš esmės, kai yra bendra valiuta, labai reikia bendros ekonominės politikos ir vienu metu visose euro zonos narėse vykstančios ekonomikos plėtros.

Ar buvo pamirštas struktūrinis ekonomikos augimas? Ne! Štai kodėl tiesiog per patį krizės įkarštį, kovo mėn., nusprendėme dėl strategijos „Europa 2020“. Štai kodėl po keleto dienų vasario mėn. Taryboje svarstysime inovacijų ir energetikos politiką. Tarp visų problemų, kurias dėl krizės esame priversti spręsti, neturime nepastebėti ilgesnio laikotarpio perspektyvų, struktūrinių augimo ir užimtumo perspektyvų. Be to, artimiausiu metu parengsime bendrą koncepciją, kaip patobulinti 2010 m. parengtas priemones, skirtas krizei įveikti.

Taigi yra darbotvarkė – aiški darbotvarkė. Ar galime judėti sparčiau? Taip! Kaip sakiau, yra dvi kliūtys. Pirmoji atsirado dėl to, kad turėjome viską daryti operatyviai, o antroji yra susijusi su būtinybe – nes gyvename demokratinėje valstybėje – pasiekti savo 27 valstybių narių, savo 27 demokratinių valstybių, bendrą sutarimą.

Ponios ir ponai, tų, kurie remia Europos projektą, Parlamento daugumoje yra daugiausia. Nemėginkime vienas kitą pralenkti siekdami išsiaiškinti, kuris yra europietiškiausias. Manau, kad didėja atotrūkis tarp tų, kurie pritaria Europos projektui, ir tų, kurie jam nepritaria, tačiau, nepaisant visų mūsų problemų, svarbu laikytis savo kurso, išlaikyti savo kryptį ir likti susitelkusiems. Tai yra daug svarbiau, negu atskirai pasiekta pažanga. Kaip ne kartą buvo pasakyta gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryboje, svarbu bendra valia siekti eiti ta pačia kryptimi įgyvendinant Europos projektą.

Mes tai pasieksime vadovaudamiesi šiuo laipsnišku ir progresyviu požiūriu. Esu tikras, kad žengiame teisinga linkme. Esu įsitikinęs, kad bendra valia yra. Esu tikras, kad galiausiai tai padarysime.

(Plojimai)

 
  
MPphoto
 

  Pirmininkas. – Ačiū jums už pranešimą, pone Pirmininke. Kitas Europos Vadovų Tarybos susitikimas įvyks vasario 4 d., o paskui, taip pat vasario mėn., bus pristatytas kitas Pirmininko H. Van Rompuy pranešimas.

Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

 
  
MPphoto
 
 

  Bastiaan Belder (EFD), raštu.(NL) Europos Vadovų Taryba ketina įsteigti nuolatinį neatidėliotinos pagalbos fondą, skirtą euro zonai. Tai gali būti būtina, jeigu ketiname susigrąžinti finansų rinkų pasitikėjimą silpnų euro zonos šalių išleistomis vyriausybės obligacijomis. Tačiau dėl to taip pat kyla klausimas dėl mūsų ekonominės ir pinigų sąjungos fondų. Neatrodo, jog tie, kuriems buvo pavesta įsteigti šį fondą, yra įsitikinę, kad valstybės narės biudžetus numato išmintingai arba kad jos tvirtai laikosi Stabilumo ir augimo pakto taisyklių. Norėčiau, kad Europos Vadovų Taryba būtų daugiau pasakiusi apie gana didelius skirtumus euro zonoje, įskaitant skirtingą valstybių narių konkurencinę padėtį.

Ar atrodo, kad įvairovė pinigų sąjungoje yra pernelyg didelė, kad būtų galima turėti vienodą palūkanų normą? Ar yra adekvačių sprendimų, skirtų įvairių valstybių narių konkurencinės padėties, biudžeto bei socialinės ir ekonominės struktūros skirtumams pašalinti?

Šiuo tikslu bet kokios papildomos garantijos, taikomos laikinajam neatidėliotinos pagalbos fondui, suteikimą turėtų lydėti konkretūs silpnų euro zonos šalių įsipareigojimai, pažanga išlaidų mažinimo srityje ir struktūrinės reformos. Linkiu Taryboje esančioms valstybėms narėms išminties, kurios joms reikia, kad pasiryžtų šiam reikalui! Mūsų tikslai turėtų atitikti susitarimus ir užtikrinti, kad nebeleistume dar kartą taip suprastėti padėčiai. Todėl tiek valstybėms narėms, tiek Komisijai už tai tenka didžiulė atsakomybė.

 
  
MPphoto
 
 

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu.(PT) Europos kapitalistinės integracijos pobūdis ir tikslai tampa vis akivaizdesni, nes ES kapitalizmo poveikis didėja, o dėl to blogėja kelių valstybių narių ekonominė ir socialinė padėtis bei didėja disbalansas. Ši Europos Vadovų Taryba tai dar kartą aiškiai įrodė. Nė vieno žodžio nebuvo pasakyta apie socialinę padėtį ES, apie nedarbą, skurdą ir socialinę atskirtį, kurie didėjo visus 2010 m., paskelbtus kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Nė vieno žodžio nebuvo pasakyta apie viso to priežastis. Nė žodžio nebuvo pasakyta apie finansinių sandorių apmokestinimą arba apie mokesčių rojaus pabaigą. Dabar siūloma Sutarties, kuri kažkada buvo skirta visai kartai, daryti pakeitimus pasinaudojant supaprastintu procesu, kaip reikalavo jėgos, esančios ES, siekiant sukurti mechanizmą, kuris, jų manymu, „visiškai atitiktų [Tarptautinio valiutos fondo] politiką“. Ateityje jos nori toliau veržti tokioms šalims kaip Portugalija uždėtus tramdomuosius marškinius ir jas paversti su finansiniu kapitalu, su kuriuo aktyviai bendrininkauja ES, susijusio žeminančio spaudimo, šantažo ir grasinimų taikiniu. Visa tai vyksta kartu su antisocialinių ir antidemokratinių priemonių, susijusių su vadinamuoju ekonomikos valdymu, griežtinimu ir reikalaujamomis „struktūrinėmis reformomis“.

 
  
MPphoto
 
 

  Niki Tzavela (EFD), raštu. (EL) Savo naujoje knygoje buvęs Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas G. Brown sako, kad dėl ES vėlavimo priimti sprendimus dėl Graikijos ekonomikos krizės suma, kurią reikėjo skolintis Graikijai, padidėjo 90 mlrd. Vokietijos trukdymas paspartinti procedūrą, kuria buvo siekiama padidinti ir restruktūrizuoti skolinimosi fondą, turi ekonominį grandininės reakcijos poveikį Graikijai ir Airijai. Komisijos klausiu: kaip galima kompensuoti Europos Sąjungos narėms, kurioms pakenkė pavėluoti Tarybos sprendimai? Ar Komisija rems Graikiją jai stengiantis nustatyti, kodėl jos skola nuo tada, kai buvo paskelbta Graikijos krizė, išaugo?

 
  
  

(Posėdis trumpam sustabdytas)

 
Teisinė informacija - Privatumo politika