Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. sausio 19 d. - Strasbūras

13. Derybos dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Anos Gomes pranešimas Užsienio reikalų komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento rekomendacijos Tarybai dėl derybų dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo (A7-0368/2010) [2010/2268(INI)].

  Ana Gomes, pranešėja. – (PT) Pone pirmininke, Libijos padėtis kontroliuojant migracijos srautus į Europą yra strateginė, be to, ji turi nemažus energijos išteklius ir didelį potencialą kaip Magrebo šalių kaimynė bei partnerė.

Kai kurios valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja su Libija, bet svarbu užtikrinti, kad šie santykiai būtų kuriami tinkamai, atsižvelgiant į pagrindines Europos Sąjungos vertybes ir interesus. Todėl remiame santykių su Libija plėtojimą parengiant pagrindų susitarimą, kuris apimtų įvairias bendradarbiavimo sritis ir kuriuo būtų siekiama paskatinti svarbų politinį dialogą.

Vis dėlto negalime pamiršti, kad Libija valdoma diktatūrinio režimo, jos istorijoje būta rimtų žmogaus teisių pažeidimų, teroristų išpuolių ir skverbimosi į kitas valstybes, nors pastaraisiais keletą metų esama ženklų, kad Libija nori radikaliai keistis. Todėl pagrindų susitarimui su Libija Parlamentas galėtų pritarti tik tada, jei būtų laikomasi tam tikrų sąlygų. Sine qua non sąlyga yra ta, kad Libija leistų Jungtinių Tautų vyriausiajam komisarui pabėgėlių reikalams (JTVKPR) vėl dirbti šalyje, pratęsdama jo mandatą. Pasakysiu tiesiai: nebus JTVKPR, nebus susitarimo.

Libiją būtina įtikinti pasirašyti Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Kadangi ji jau yra pasirašiusi Afrikos pabėgėlių konvenciją, sunku suprasti, kodėl šalies teisinė sistema nepripažįsta pabėgėlių statuso.

Jokiame Europos Sąjungos ir Libijos readmisijos susitarime neturi likti prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių ar asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga; jis turi būti taikomas tik remiantis negrąžinimo principu. Kritinės aplinkybės, pvz., tai, kas atsitiko 400 eritrėjiečių, kurie praėjusią vasarą buvo beveik masiškai varomi iš Libijos, neturi pasikartoti.

Europos Sąjunga turi paskatinti Libiją priimti tokius teisinius ir socialinius sprendimus, kurie pagerintų nežmoniškas maždaug 2 mln. imigrantų, sudarančių maždaug ketvirtadalį Libijos gyventojų ir dirbančių Libijoje, gyvenimo sąlygas. Šie imigrantai nusipelno teisinės apsaugos, ir su jais nebeturi būti elgiamasi kaip su abeed – vergais. Europos Sąjunga turi investuoti į bendras programas, kad sustabdytų didėjantį žmonių įvežimą – šio reiškinio padariniai tragiški, ypač moterims ir vaikams. Europos Sąjungos parama Tarptautinei migracijos organizacijai ir visoms organizacijoms, padedančioms tranzitu per Libiją vykstantiems žmonėms, turi būti didesnė, siekiant pagerinti migrantų, internuotų sulaikymo centruose, kurie vėl gausėja, nors praėjusių metų viduryje staiga buvo ištuštėję, sąlygas.

Sąjunga turi įtikinti Libiją, kad ji įsipareigotų taikyti mirties bausmės moratoriumą, o svarbiausia – pareikalauti, kad Libijos valdžios institucijos paskelbtų šalies ir užsienio piliečių, kuriems įvykdyta mirties bausmė, pavardes. Europos Sąjunga privalo primygtinai reikalauti, kad Libija ratifikuotų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Bendradarbiaudama su Libija Europos Sąjunga turi skatinti reformas, kurios padėtų modernizuoti socialines, politines ir teisines struktūras, atveriančias šalį išoriniam pasauliui, o visuomenei užtikrinančias informacijos prieinamumą, skatinančias žiniasklaidos nepriklausomumą, investuojančias į kolektyvinių ir darbo organizacijų bei kitų pilietinei visuomenei atstovaujančių organizacijų institucinių gebėjimų vystymą. Bouazizi revoliucija Tunise, be abejo, turės atgarsį kaimyninėje Libijoje, tai suvokia netgi M. Gaddafi režimas.

Turime padidinti paramą Libijos sveikatos sektoriui, pasinaudodami Bengazio veiksmų planu ir įtraukdami į jį kitus medicinos centrus bei kitus visuomenės sveikatos reikalavimus. Suprantame, kad Europos Komisijos ir Libijos derybose padaryta pažanga, nors iškilo kai kurių sunkumų dėl bendradarbiavimo prekybos ir energetikos srityse.

Mūsų požiūriu, būtų naudinga netrukus Tripolyje įsteigti ES įstaigą, kad būtų lengviau tęsti derybas ir stebėti padėtį Libijoje.

Komisijos nary, šiose rekomendacijose prašome Komisijos pateikti išsamią informaciją apie biudžeto eilutes, panaudotas ir planuojamas panaudoti bendradarbiaujant su Libija. Tikiuosi, kad netrukus galėsime ją gauti.

Baigdama noriu pažymėti, kad dar visai neseniai Parlamentas turėjo galimybę pritarti Tarybos mandatui derėtis. Tai nepriimtina ir negali tęstis. Dar norėčiau padėkoti visiems šešėliniams pranešėjams, kurių dėka ir buvo pasiektas platus pritarimas tokia galbūt nesantaiką kurstančia tema.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, dėkoju už suteiktą galimybę trumpai informuoti Parlamentą apie derybas dėl Europos Sąjungos ir Libijos pagrindų susitarimo.

Komisija ir Europos Parlamentas jau dabar kruopščiai sprendžia Libijos klausimą. Mūsų bendras interesas – užtikrinti pozityvų santykių su mūsų svarbia kaimyne Libija vystymąsi. Šiomis aplinkybėmis ypač norėčiau pasveikinti jūsų delegaciją santykiams su Magrebo šalimis už susitarimą, pasiektą lankantis Tripolyje; jis tikrai užtikrina reguliarias konsultacijas su Libijos parlamentu.

Esu pasiryžęs užtikrinti, kad glaudus mūsų institucijų bendradarbiavimas tęstųsi. Man ypač svarbu, kad Europos Parlamentui būtų nuolat pranešama apie naujausius pokyčius derantis dėl pagrindų susitarimo. Žinau, kad mūsų pagrindinis derybininkas informuoja jus po kiekvieno derybų raundo.

Leiskite pateikti šiek tiek informacijos apie dabartinę padėtį. Lapkričio mėn. viduryje Tripolyje baigėme devintąjį derybų raundą. Kitas raundas planuojamas sausio 24–26 d. Briuselyje. Per dvejus metus nuo derybų pradžios pasiekėme nemažą pažangą. Faktiškai laikinai susitarėme dėl preambulės ir šešių iš dešimties susitarimo antraštinių dalių. Svarbiausia, kad pasiekėme laikiną susitarimą dėl politinio dialogo antraštinės dalies, apimančios nuorodas į žmogaus teisių laikymąsi, kovą su masinio naikinimo ginklais, kovą su terorizmu ir t. t. Libija sutiko nuolat kalbėtis apie žmogaus teises ir pagrindines laisves, o tai buvo pagrindinis mūsų tikslas. Iš tikrųjų esame labai patenkinti šia antraštine dalimi.

Kaip tikriausiai žinote, yra keli neišspręsti klausimai, būtent, klausimai, susiję su energetika ir prekyba. Energetika yra Libijos ekonomikos pagrindas, ji sudaro 70 % Libijos BVP. Todėl suprantamas Libijos dėmesys ir atsargumas šiuo klausimu. Kalbant apie prekybą, Libija neturi didelės patirties derėtis dėl sudėtingų prekybos susitarimų. Todėl ir pažanga šioje srityje vidutinė. Abiejų šalių ekspertai labai reguliariai susitinka, kad užtikrintų kuo greitesnį mūsų susitarimą šiais dviem klausimais, bet, žinoma, yra sunkių politinių klausimų.

Vienas iš tokių klausimų – Romos statutas. Libija kategoriškai atsisako padaryti aiškią nuorodą į Romos statutą. Tačiau ji pasirengusi įsipareigoti bendradarbiauti su Europos Sąjunga kovojant su nebaudžiamumu, ypač Romos statute nurodytų nusikaltimų atvejais.

Dėl migracijos taip pat yra sunkumų, ypač dėl to, kad Libija atsisako priimti atgal trečiųjų šalių piliečius. Aš atkreipiau dėmesį į Parlamento pateiktą rekomendaciją šiuo konkrečiu derybų klausimu ir tikrai jį aptarsiu su valstybėmis narėmis.

Be to, dėl migracijos dar galiu patikinti Parlamentą, jog esame įsipareigoję užtikrinti, kad Libija laikytųsi savo tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su negrąžinimo principu. Europos Sąjungai tai svarbus klausimas. Be to, manome, jog svarbu, kad Libija kuo greičiau prisijungtų prie 1951 m. Ženevos konvencijos ir 1967 m. jos Protokolo dėl pabėgėlių statuso. Tačiau reikėtų paminėti, kad Libija nurodė neketinanti prisijungti prie minėtos konvencijos.

Dar norėčiau pabrėžti, kad atidžiai stebime Libijos ir JTVKPR derybas, vildamiesi, kad bus rastas patenkinamas sprendimas, užtikrinantis, kad JTVKPR savo mandatą galėtų vykdyti iki galo ir teisiškai saugiomis aplinkybėmis.

Apskritai kalbant, spalio mėn. pasiekėme susitarimą dėl bendradarbiavimo su Libija visais su migracija susijusiais klausimais, įskaitant tarptautinę apsaugą, Libijos migrantų sąlygų gerinimą, migracijos valdymą ir sienų kontrolę. Tai pozityvus santykių plėtojimas, kadangi su Libija turime dirbti kartu, kad įveiktume visas problemas, su kuriomis ji susiduria migracijos srityje.

Norėčiau baigti derybų nurodymų, su kuriais Parlamentas ne kartą prašė supažindinti, klausimu. Esu gerai susipažinęs su įsipareigojimais, išplaukiančiais iš Lisabonos sutarties 218 straipsnio. Derybų nurodymai, kaip žinote, yra Tarybos įslaptintas dokumentas. Būtent todėl Taryba turėjo išnagrinėti jūsų prašymą horizontaliai. Džiaugiuosi galėdamas jums pranešti, kad šios diskusijos baigtos ir Taryba, kaip tikriausiai žinote, leido susipažinti su Europos Sąjungos ir Libijos pagrindų susitarimo derybų nurodymais, susijusiais su priimtomis procedūromis, ir su Tarybos saugumo reglamentais. Taryba apie tai pranešė Užsienio reikalų komiteto pirmininkui.

  Ioannis Kasoulides, PPE frakcijos vardu. Pone pirmininke, 2009 m. birželio mėn. Taryba rekomendavo prioritetine tvarka sudaryti readmisijos susitarimus su Libija ir Turkija, kurios laikomos svarbiausiais nelegalios imigracijos į Europą vartais.

Libijos vartai didžiausią poveikį turi Maltai ir Italijai. Yra pavojus, kad dėl didžiulės neteisėtos imigracijos į Maltą gali pakisti jos demografinė sudėtis. Nors visi pripažįsta bendrą atsakomybę, praktiškai mažai padaryta šiems pokyčiams ištaisyti. Į Maltą atvykstančių žmonių skaičius sumažėjo tik tada, kai Italija, į kurią atvyksta panašus imigrantų skaičius, sudarė dvišalį susitarimą su Libija ir juo Libija prisiėmė atsakomybę už savo pakrančių bei uostų apsaugą.

Todėl būtina, kad priimant pagrindų susitarimą būtų sudarytas ES ir Libijos readmisijos susitarimas. Derybos vyksta sunkiai, bet mes remiame Komisijos pastangas ir skatiname ją tęsti iki pergalės.

Gerai vertiname migracijos ir Komisijos bei Libijos bendradarbiavimo susitarimą, sudarytą praėjusį spalio mėn. Svarbiausia parengti Libiją tokiems klausimams, kaip prieglobsčio prašytojų apsaugos sistema, sausumos sienų valdymas, teisės aktų suderinimas su Afrikos konvencija dėl pabėgėlių ir migracijos srautų valdymu.

Žinome apie žmogaus teisių padėtį, priklausomus teisėjus, įkalinimo sąlygas, kankinimus ir mirties bausmę Libijoje. Tačiau readmisijos susitarimas būtinas. Jis netaikomas tiems, kurie turi teisę į prieglobstį, kuriems reikalinga politinė apsauga ar su kuriais gali būti blogai elgiamasi Libijoje, o negrąžinimo principas taikomas visiems.

  Pier Antonio Panzeri, S&D frakcijos vardu. (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, A. Gomes, mano nuomone, atliko darbą, kuriuo daug prisidėjo prie to, ką Komisija turėtų apibrėžti pagrindų susitarime.

Libija atlieka lemiamą vaidmenį kovojant su terorizmu, už taiką ir saugumą Afrikoje, su neteisėta imigracija į Viduržemio jūros regiono šalis ir energetikos sektoriuje. Todėl, įgyvendindami Europos Sąjungos strategiją, privalome siekti sustiprinti Libijos integraciją į tarptautinę politinę bei ekonominę sistemą, pagrįstą bendromis taisyklėmis.

Norint tai pasiekti, reikia nustatyti Libijai keletą sąlygų, ir rekomendacijoje raginama tai padaryti. Visų pirma, imigracijos srityje Libija neabejotinai yra tranzito šalis. Tai ypač svarbu, bet šis klausimas nėra susijęs tik su saugumu, imigracijos sustabdymu ir negrąžinimu.

Jis apima būtinybę turėti vyriausybę, kurios vykdoma ekonominė ir socialinė politika būtų siejama su migracijos, politinių pabėgėlių pripažinimo, Libijos Ženevos konvencijos ratifikavimo klausimais ir, galiausiai, imigrantų readmisijos problema, pagrindžiant ją konkrečiomis imigrantų gyvenimo sąlygų garantijomis.

Kitas aktualus klausimas yra ekonominės ir demokratinės reformos, kurios tikrai atvertų kelią demokratijai šioje svarbioje šalyje. Kaip rodo įvykiai kaimyniniame Tunise, šiam klausimui turėsime skirti dar daugiau dėmesio.

Ir galiausiai šioje rekomendacijoje raginama apsvarstyti dvišalių susitarimų klausimą. Tokie susitarimai, žinoma, gali padėti apibrėžti ir spręsti problemas, bet jie nėra galutinis atsakymas. Pvz., problema su Italijos žvejybos laivais, kuri mums buvo iškilusi, rodo, kad dvišaliai susitarimai šių problemų neišsprendžia. Tačiau dabar partnerystės ir kaimynystės politikos apžvalgoje dar raginama persvarstyti Libijos klausimą naujoje struktūroje, tai reiškia įtraukiant Parlamentą.

Daugelis iš mūsų ragino pranešti apie Tarybos suteiktą mandatą dėl pagrindų susitarimo. Komisijos nary, šiuo atžvilgiu yra iškilusi reali būtinybė sulėtinti žingsnį, o Europos Parlamentas turėtų vis dažniau nustatyti naują politiką Pietų Europos valstybėms.

  Kristiina Ojuland, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti pranešėjai už dideles pastangas suvienyti visų Europos Parlamento frakcijų pozicijas.

Dėl šio pranešimo norėčiau pabrėžti, kaip svarbu nagrinėti Libijos imigrantų, mėginančių kirsti Viduržemio jūrą, padėtį. Man visiškai suprantamas pietinių valstybių narių rūpestis dėl neteisėtų imigrantų srautų ir kokia našta tai yra šių šalių biudžetui bei visuomenei apskritai.

Tačiau, atsižvelgiant į valstybių narių interesus, negalime atmesti Europos vertybių. ES nenori būti atsakinga už prieglobsčio prašytojų ar pabėgėlių mirtį. Joks ES ir jos valstybių narių susitarimas su Libija neturi lemti nežmoniško elgesio, kankinimų ar mirties bausmių. Todėl Komisijos nario žodžiai apie tai, kad jis mato ES ir Libijos santykių bei derybų pažangą, padrąsina.

  Franziska Katharina Brantner, Verts/ALE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, buvome liudininkai, kaip Tuniso liaudis sukilo prieš nepakeliamos priespaudos režimą, kuris metų metus buvo pamynęs žmogaus teises. Gėda ES ir mums, daugelį metų palaikiusiems šią diktatūrą. ES rizikuoja padaryti tas pačias klaidas Tuniso kaimynės Libijos atžvilgiu ir taip dar labiau pabloginti padėtį.

Jei Komisija ir Taryba nepakeis kurso, jos parems dar vieną to regiono diktatorių, remdamosi stabilumo, sienų kontrolės ir migracijos motyvais. Daugelį metų M. Gaddafi, kaip mes netrukus įsitikinome, vieno iš geriausių Ben Ali draugų, režimas nuolat pažeidinėjo savo piliečių ir ypač darbuotojų migrantų žmogaus teises. Tačiau ES ir kelių jos valstybių narių santykiai su Libija tampa vis artimesni, o dabar ES netgi derasi dėl šio pagrindų susitarimo.

Taigi primygtinai raginu Tarybą ir Komisiją ant sienos užrašyti ir užtikrinti, kad, prieš sudarant bet kokį susitarimą su Libija, būtų įgyvendintos šios sąlygos:

Visų pirma, Libija turi ratifikuoti ir įgyvendinti JT konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir suteikti JTVKPR visišką galimybę lankytis šalyje; antra, ji privalo garantuoti migrantams tinkamą apsaugą bei teises ir priimti teisės aktus dėl prieglobsčio, įtraukiant į juos negrąžinimo principą; trečia, readmisijos susitarimas su Libija negali būti sudarytas tol, kol joje bus nežmoniškai ir žeminančiai elgiamasi su migrantais.

Ir, kadangi nemanau, kad artimiausioje ateityje tai įvyks, tikrai linkiu, kad Komisijai nepavyktų derybos dėl readmisijos susitarimo.

Be to, Parlamentui būtina pateikti visą informaciją visuose derybų proceso etapuose.

Žalieji griežtai nesutinka su jokiais nešvariais sandoriais su tokiu diktatoriumi kaip M. Gaddafi, sudaromais už migrantų ir Libijos piliečių nugarų. Tolesnė ES parama šiam despotiškam režimui nesiderina nei su ES vertybėmis ir teisiniais įsipareigojimais, nei su ilgalaikiais šio regiono interesais. Kaip akivaizdžiai rodo dabartiniai įvykiai Tunise, tik demokratinė ir laisva šalis gali tapti stabili bei klestinti.

Užtikrinkite, kad ES nesuklys dar kartą.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Libijoje nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės ir nėra demokratijos. Pulkininkas M. Gaddafi nuo to laiko, kai prieš 41 metus atėjo į valdžią, niekada nebuvo renkamas. Politinės partijos iš tikrųjų yra uždraustos.

M. Gaddafi yra Afrikos Fidel Castro. Jis pats save bando pavaizduoti geranorišku tautos tėvu, netgi tvirtina neatliekantis oficialaus vaidmens valstybės hierarchijoje. Mūsų šalyje, JK, jis žinomas kaip buvęs terorizmo rėmėjas, susijęs su lėktuvo katastrofa (dėl jame buvusios bombos) Lokerbyje 1988 m.

Norėdamas nuglaistyti savo tarptautinį įvaizdį, jis (manau, kad tai jo naudai) atlygino sielvartaujančioms šeimoms, bet iš tiesų kitamanis M. Gaddafi būtų buvęs visiškai atstumtas Vakarų, jei ne didžiuliai Libijos naftos ir dujų ištekliai. Tai suteikia M. Gaddafiui galimybę daryti įtaką ES, ir jis ypač stengėsi suskaidyti Tarybą, įsiteikdamas kai kurių valstybių narių vadovams.

Tačiau pragmatiniais sumetimais aš sutinku, kad ES ir nuoširdūs prekybiniai bei diplomatiniai ryšiai pagal ES ir Libijos pagrindų susitarimą reikalingi. Vis dėlto bijau, kad viskas, ką mes darome, tik sustiprins M. Gaddafio valdžią, kuri pagal dinastijų seką laikui bėgant neišvengiamai atsidurs jo sūnaus rankose, kaip atsitiko Šiaurės Korėjoje.

  Takis Hadjigeorgiou, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, visų pirma norėčiau padėkoti pranešėjai už atliktą darbą ir Š. Füle, kad šiandien yra čia. Manome, kad šiame visais požiūriais jautriame regione reikėtų nuolat stengtis didinti Viduržemio jūros regiono valstybių supratimą ir bendradarbiavimą lygiais pagrindais, atsižvelgiant į Viduržemio jūros regiono valstybių ir Europos Sąjungos bei jos kaimynių tame regione vystymosi nelygumus ir skirtumus – bendradarbiavimą, kurio tikslas – ilgalaikė taika. Tai galima pasiekti plėtojant dialogą, pagrįstą abipuse pagarba, taigi turime būti atviri abipusei įtakai. Tokiomis sąlygomis mes pritariame, kad Europos Sąjungos ir Libijos santykiai būtų stiprinami.

Tačiau yra tam tikrų opių klausimų, į kuriuos reikia atkreipti didesnį dėmesį plėtojant šiuos ryšius. Pareikšiu nuomonę pabėgėlių, imigrantų ir readmisijos susitarimo klausimais. Tikslas – priimti readmisijos susitarimą, kuris būtų Europos Sąjungos ir Libijos aptariamo pagrindų susitarimo dalis. Jei šis susitarimas bus pasirašytas neįvykdžius susijusių reformų, skirtų socialinėms ir ekonominėms imigrantų sąlygoms pagerinti, jis tik leis toliau pažeidinėti žmogaus teises, tai reiškia, kad palaikysime priverstinį imigrantų grąžinimą į sąlygas, neužtikrinančias jų saugumo ar mažiausio priimtino gyvenimo lygio.

Turime reikalauti, kad Libijos valdžia deramai pripažintų JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro dalyvavimą. Be to, turime spręsti opų mirties bausmės klausimą. Būtų teisinga siekti susitarimo, kuriuo jo taikymas Libijoje būtų suspenduotas, o galiausiai ir panaikintas.

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pritariu tam, kad būtų sudarytas Europos Sąjungos ir Libijos pagrindų susitarimas, nes tai būtų žingsnis į priekį, palyginti su tuo, kaip tokie svarbūs klausimai kaip imigracija, bendradarbiavimas ekonomikos ir sveikatos srityse (ypač kovojant su AIDS) ir iš dalies kuriant energetikos programą buvo sprendžiami praeityje.

Kitas svarbus klausimas yra kaip Libija kontroliuoja teroristinę veiklą ne tik savo šalies teritorijoje, bet ir šalies pietiniame pasienyje. Pasiekta pažanga Tarybai ir Libijos vyriausybei susitariant dėl bendrųjų principų, pvz., nustatytų Romos statute ir Jungtinių Tautų konvencijoje dėl pabėgėlių statuso. Akivaizdu, kad dar daug reikia nuveikti, tačiau Parlamentui svarbu, kad susitarimui, dėl kurio derėtasi, būtų pritarta, kad dėl jo nebūtų vėl diskutuojama, taip prarandant jau tai, kas pasiekta.

Tikiuosi, kad Europos Sąjungos ir Libijos bendradarbiavimo rezultatai yra tokie pat kaip ir priėmus Libijos ir Italijos draugystės susitarimą, kuriuo išspręstas ilgalaikis ginčas dėl šalies kolonijinės praeities. Kai su vyriausybėmis ir šalimis tenka spręsti ypatingus klausimus, negali pasirinkti, su kuo kalbėtis.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, Europos Komisija suteikė Libijai ir jos diktatoriui M. Gaddafiui naują eksporto galimybę. Naftos gamyba nėra vienintelis būdas, kuriuo šiuo metu Libija užsidirba pinigus – ji dar turtėja šantažuodama Europą. Diktatorius M. Gaddafi susižers 60 mln. EUR iš Europos mokesčių mokėtojų kišenės už tai, kad neleis Afrikos laimės ieškotojams pasiekti Europos. Tie 60 mln. EUR tik pradžia, nes dabar M. Gaddafi jau reikalauja kasmet padidinti šią sumą iki 5 mlrd. EUR, savo reikalavimus palydėdamas grasinimais. Galbūt Europos Komisija leidosi suklaidinama dailaus M. Gaddafio veido, bet aš nė per nago juodymą netikiu tuo žmogumi.

Turiu kelis pastarųjų metų laikraščių straipsnius; juose M. Gaddafi reikalauja iš ES milijonų. Libija daro spaudimą Londonui ir Edinburgui. M. Gaddafi nori daugiau pinigų arba jis leis Europai tapti juoda. Cituoju M. Gaddafį: „Islamas turi tapti Europos religija.“ M. Gaddafi atsisako demokratijos labui griežtai laikytis šariato įstatymo. 30 mln. afrikiečių, norinčių atvykti į Europą, jis pasinaudoja kaip koziriu derybose. M. Gaddafi nori skelbti džihadą Šveicarijai.

Gerbiami Parlamento nariai, neturėtume apdovanoti to niekšo M. Gaddafio. Turėtume nubausti jį, jei Libija ir toliau leis patekti į Europą tokiam dideliam pabėgėlių skaičiui. Pabėgėliams taip pat neturėtume suteikti pabėgėlių statuso arba nuolatinės gyvenamosios vietos. Juos reikėtų išsiųsti tiesiai atgal į Afriką. Jei pabėgėliams suteiksime pabėgėlio statusą, pašalpas ir taikysime mokymo programas, apsikrausime dar didesne našta – ims plūsti dar daugiau prieglobsčio prašytojų, kurių daugelis nuskęs mėgindami įžengti į Europos žemyną. Kilni ir neapgalvota Europos Sąjungos prieglobsčio suteikimo politika yra tikroji didelio prieglobsčio prašytojų antplūdžio priežastis.

  Alf Svensson (PPE). – (SV) Pone pirmininke, Libijai visai neblogai sekasi ratifikuoti tarptautinius susitarimus, bet nepanašu, kad jai lygiai taip sektųsi juos vykdyti. Gėda, kad Libija turi vietą ir balsą JT Žmogaus teisių taryboje. Beje, gėda, kad ir Saudo Arabija tai turi. Tvirtai spaudžiant didžiausiai prekybos partnerei ES, Libija tikrai turėtų būtų priversta atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms ir ką jos apima.

Kaip visi žinome, ES santykiai su Libija yra įvairiais aspektais susiję su tuo, kaip reikėtų elgtis su pabėgėliais. Kol Taryba ir Komisija negali įtikinti Libijos leisti būti šioje šalyje Jungtinių Tautų vyriausiajam komisarui pabėgėlių reikalams, neįmanoma nė mažiausiai pasitikėti Libijos elgesiu su pabėgėliais.

Libijos vadovas yra užgaidumo ir nepatikimumo įsikūnijimas. Dabar ES ketina pasirašyti su juo pagrindų susitarimą. Norėčiau žinoti, ką sąvoka „pagrindų“ reiškia tokiam žmogaus teisių nepaisančiam režimui, kokiam vadovauja pulkininkas M. Gaddafi. Žinome, kad visoje Libijoje darbuotojai migrantai diskriminuojami dėl tautybės, rasistai persekioja Libijoje Afrikos darbuotojus migrantus.

Žmogaus orumas svarbesnis už pinigus. Todėl žmogaus teisėms ir laisvėms iš tikrųjų turi būti skiriamas toks dėmesys, kuris neleistų mums atiduoti žmonių valstybei, kurioje kankinimai ar kitos nehumaniško elgesio formos yra įprasta. Tarp kitko, to reikalaujama Europos Sąjungos chartijose.

  Corina Creţu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, Libija yra trečioji pagal dydį naftos ir dujų Europos Sąjungai tiekėja, o Europos Sąjunga yra pagrindinė Libijos prekybos partnerė; ši prekyba sudaro du trečdalius visos Libijos prekybos. Be to, turime atsižvelgti į Tripolyje reziduojančios valdžios padarytą pažangą; ji sėkmingai pastūmėjo šalį iš izoliacijos ir embargo, šalis tapo atvira ir dinamiška ekonominiu bei diplomatiniu atžvilgiu.

Tačiau Europos Sąjunga nėra vien tik ekonominių interesų vienijama bendruomenė, ji pagrįsta daugeliu vertybių, kurios negali būti aukojamos pragmatizmo sumetimais. Reikia pripažinti, kad Libija neberemia terorizmo, atsisakė savo branduolinės programos, sutiko atlyginti teroristinių išpuolių aukų šeimoms, paleido į laisvę Bulgarijos medicinos seseris, kurios buvo pasmerktos myriop dėl išplatinto ŽIV, ir sudarė susitarimus su kai kuriomis Europos valstybėmis. Manau, kad turime skatinti šią pažangą, bet Europos Sąjungos ir Libijos partnerystei būtinas tvirtas moralinis pagrindas.

Šiuo atžvilgiu A. Gomes (norėčiau pasveikinti ją už atliktą darbą) pranešime nurodyti rimti trūkumai žmogaus teisių srityje, kuriuos privalome pašalinti. Praėjusiais metais priėmėme rezoliuciją, kurioje pareikalavome, kad Libija panaikintų mirties bausmę. Manau, kad mums reikėtų pakartoti šį reikalavimą ir papildyti jį reikalavimu laikytis tarptautinių teisinio nešališkumo normų, ypač kai pažeidžiamos užsieniečių teisės.

Daugiausia dėmesio turi būti skiriama migrantų ir pabėgėlių problemai: tiems, kuriuos Libija perduoda jų kilmės šalims, kuriose gresia rimtas pavojus jų gyvybei, ir tiems, kuriuos Italija sugrąžina į Libiją, kur su jais gali būti susidorota. Antra vertus, būtina daryti spaudimą Libijai, kad ši priimtų prieglobsčio įstatymus ir susitarimus dėl Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams biuro, kuriame būtų laikomos beveik 13 000 pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų bylos, atidarymo.

Dėl readmisijos susitarimo, kuris būtų ES ir Libijos pagrindų susitarimo dalis, raginu Tarybą atsisakyti šio plano, nes jis apimtų repatriaciją į šalį, kuri nuolat pažeidinėja žmogaus teises. S. Berlusconio vyriausybės politika negali būti sektinas pavyzdys. Italijos išimtis neturi tapti Europos taisykle.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, vargu ar tikėtina, kad Europos institucijos vis dar nori sudaryti pagrindų susitarimą su diktatūrine Libija.

Negalime ir toliau kartoti, kokie svarbūs Libijos ir Europos Sąjungos valstybių narių prekybiniai ryšiai ir kad Viduržemio jūros regione Libija veikia kaip Europos Sąjungos partnerė, žmogaus teisių klausimui suteikdami antraeilį vaidmenį.

Kad galėtume pradėti patikimą dialogą su Libija, pirmoji mūsų sąlyga tai šaliai turėtų būti Ženevos konvencijos ratifikavimas. Negalime ekonominių interesų išmainyti į žmonių gyvybes: ne tik Libijos piliečių, bet ir kitų šalių žmonių, kurie, bėgdami per Libiją nuo pilietinių karų ir religinio persekiojimo, sutinka mirtį arba patiria siaubingus kankinimus.

Mūsų pareiga nepamiršti tūkstančių Libijos kalėjimuose laikomų žmonių pagalbos prašymų. Neturime pamiršti baisybių, kurias mums atvėrė Gandufos kalėjimas.

Libijos piliečiai neturi daugelio politinių ir pilietinių teisių, pvz., saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų laisvės. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos žodinis pakeitimas, kuriuo sąvoką „sutartis“ B konstatuojamojoje dalyje siekiama pakeisti „Italijos ir Libijos susitarimai dėl bendros pakrančių apsaugos“, visiškai nepriimtinas, ir Italijos delegacija, atstovaujanti Italia dei Valori, balsuos prieš jį.

Italijos ir Libijos susitarimas daug sudėtingesnis: tai sutartis, kurioje numatytos tikslios sąlygos, susijusios su sudėtingesniais klausimais nei bendra pakrančių apsauga. Kad išsaugotų pasitikėjimą, Europos Parlamentas turi vadinti daiktus tikraisiais jų vardais, net jeigu tai gali būti ir nepatogu.

Reikia įtraukti atskirą tekstą dėl JTVKPR, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros, kuri neturi galimybių dirbti Libijoje ir kurią Libijos režimas kaltina neįtikėtinais piktnaudžiavimais ir nusikaltimais. Ar tai toks turi būti susitarimų pagrindas? Negalime užsiimti sandoriais su teroristais ir diktatoriais. Esame Europos Parlamentas, o ne ekonominio giganto direktorių valdyba.

  Hélène Flautre (Verts/ALE). – (FR) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti A. Gomes, kad suteikė mums progą diskutuoti dėl derybų mandato; šis reikalas, žinoma, keblus kaip ir pačių derybų turinys. Tuniso pavyzdys turėtų būti įspėjimas, kad toliau turime elgtis labai atsargiai, ypač pranešdami apie derybas.

Negalime paprasčiausiai švęsti pergalės derybose, kai toks režimas kaip M. Gaddafio, pvz., sutinka su kai kuriomis nuorodomis į žmogaus teises, nes šis režimas garsėja dideliais visų pagrindinių teisių pažeidimais. Be to, visi mūsų krantus pasiekę migrantai, nors jų skaičius vis mažėja, iškalbingai sako, kad jie verčiau būtų paskendę plaukdami čia, nei grįš į Libiją; to priežastis – prievartavimai, kankinimai, smurtas, prievartinė repatriacija, masiniai trėmimai ir rasistiniai veiksmai. Jau kiti sakė ir aš kartoju: sunkių, masiškų Libijos migrantų žmogaus teisių pažeidimų sąrašas ilgas.

Aš, be abejo, sutinku, jog turime neatidėliotinai daryti visa, kas mūsų galioje, kad pagerintume šių žmonių padėtį. Tai JT vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams darbas, o mūsų užduotis – apgyvendinti Vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams nurodytus asmenis. Tai ir bendruomenių pagrindu susikūrusių organizacijų, kurios šiuo metu yra labai negausios ir kurias būtina visais būdais stiprinti, darbas.

Manau, kad jei tikrai norime tvirtai laikytis mūsų Sutartyse nustatytų užsienio politikos tikslų, dar ilgai neturime siųsti atgal į Libiją neteisėtai ES apsistojusių migrantų.

  David Campbell Bannerman (EFD). – Pone pirmininke, dar 2007 m. prezidentas N. Sarkozy paneigė, kad tarp penkių Bulgarijos medicinos seserų paleidimo ir Libijos užsakytų 240 mln. EUR vertės Prancūzijos prieštankinių raketų yra ryšys.

Šie ginklai parduoti šaliai, kaltinamai dėl lėktuvo susprogdinimo virš Lokerbio ir ginklų tiekimo teroristams. Netgi M. Gaddafio sūnus išsitarė, kad abu šie dalykai susiję. Ginklai buvo skirti kaliniams.

2004 m. ES atšaukė ginklų embargą Libijai mainais į migracijos kontrolę. Šie ginklai buvo skirti sienoms ginti.

Dabar Londono laikraštyje „Times“ pranešama, kad baronienė C. Ashton staiga panoro nutraukti ginklų embargą Kinijai, įvestą dėl žudynių Tiananmenio aikštėje, ir kad tai yra „didelis ES ir Kinijos bendradarbiavimo stiprinimo trukdys“.

Manau, kad iš tikrųjų tai labiau trukdo apsaugoti eurą, ar ne? Kaip ir Libijos atveju, panašu, kad ES dabar taip žūtbūtinai stengiasi išgelbėti eurą, kad yra pasirengusi rizikuoti mūsų visų saugumu, kad tik kinai turėtų pakankamai pinigų eurui išgelbėti. Tai ginklai akcijoms. Kinijos užsienio valiutos rezervai sudaro 2,9 trilijono USD. Ji jau nupirko Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos akcijų. Tačiau Kinija – tai šalis, kuri savo paieškos sistemoje draudžia vartoti žodį „demokratija“ ir kiekvienais metais tūkstančiams žmonių įvykdo mirties bausmę.

Taigi labai nuoširdžiai klausiu, kiek žemai ES puls, kad išgelbėtų eurą?

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, Tuniso vyriausybės nuvertimas sukėlė šoko bangas kaimyninėse Magrebo regiono valstybėse, kurios daugiausia valdomos diktatūrinio režimo, tarp jų ir Libijoje. Tokio pobūdžio radikalūs pokyčiai, be abejo, kartu yra ir galimybė atsirasti demokratijai, bet tik tada, kai ja nepasinaudos islamo agitatoriai.

Neramumai, aišku, turės poveikį pabėgėlių antplūdžiui. Todėl mums svarbu glaudžiau bendradarbiauti su Afrikos valstybėmis sprendžiant pabėgėlių problemą. Tačiau pulkininkas M. Gaddafi ragina Europos Sąjungą skirti Afrikai ne mažiau kaip 5 mlrd. EUR per metus kovai su neteisėta migracija – tai būtų ėjimas neteisinga kryptimi. Europos Sąjungos valstybės jau dabar moka milijardus eurų, suteikdamos pagalbą vystymuisi. Šią pagalbos sistemą, mano manymu, būtina skubiai peržiūrėti ir užtikrinti, kad ja nebepasinaudotų diktatoriai ir korupciniai režimai; ji turi pasiekti tuos žmones, kuriems jos tikrai reikia.

Be to, vykdydama užsienio politiką ES turi skirti daugiau dėmesio islamo šalių krikščionių padėčiai.

  Wolfgang Kreissl-Dörfler (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pone Š. Füle, esame atsakingi už visus pas mus prieglobsčio ieškančius vyrus, moteris ir vaikus, nes jų gyvybei gresia pavojus. Šią atsakomybę lemia, pirma, šiuo metu Europos puoselėjamos moralinės vertybės ir asmeninė daugelio europiečių istorija, kurią šiomis aplinkybėmis dažnai pamirštame, antra, tarptautinėmis sutartimis ir konvencijomis suteikiamos teisinės garantijos.

Jei prisiimame atsakomybę, privalome būti pasirengę prisiimti su ja susijusią naštą. Tai reiškia, kad visos valstybės narės turi lygiai ja pasidalyti. Žinoma, tai nereiškia, kad atsakomybė užkraunama kelioms valstybėms, kurių sienos atsitiktinai sutampa su ES išorės sienomis, arba (ir tai smerktinas dalykas, kurio negaliu toleruoti) kad reikia mokėti tokiems režimams kaip M. Gaddafio, kad jie palengvintų mūsų naštą.

Išsiaiškinkime, kad nebūtų nesusipratimų. Jei galime sustabdyti žmones nuo pražūtingos kelionės, kuri gali kelti grėsmę jų gyvybei, tai gerai. Tačiau pulkininkui M. Gaddafiui ir jo režimui nerūpi gelbėti žmonių gyvybes ar apsaugoti žmones. Juos domina tik tai, kas susiję su finansais. Europos Sąjunga turėtų būti atsargi, kad netaptų visiškai žmogaus teisių nepaisančio režimo bendrininke.

Lankiausi Libijos stovyklose ir mačiau, kas ten dedasi. Turėjome galimybę pasikalbėti su atsakingais darbuotojais. Jiems nerūpi žmogaus teisės arba suteikti žmonėms prieglobstį. Jie skundėsi, kad nedavėme kanonierinių laivų, kad galėtų veiksmingiau ginti savo sienas. Teisingai pasielgėme, kad nedavėme pulkininkui M. Gaddafiui jokių laivų, nes jie galėtų būti panaudoti dvejopiems tikslams. Turime ir į tai atsižvelgti. Neturime išduoti savo vertybių tik dėl to, kad siekiame ekonominės naudos ar readmisijos susitarimo. Aš taip pat laikausi nuomonės, kad turėtume patikrinti ne tik kelių, o visų šio Parlamento narių derybų mandatą. Slapta diplomatija nepadės mums pasistūmėti pirmyn, ypač jei neatsižvelgsime į patirtį, kurią Europos Sąjunga jau turėjo su šiuo režimu, kurio nepavadinsi kitaip nei pulkininko M. Gaddafio režimu. Tai kitas klausimas, kurio neturėtume pamiršti, todėl raginu tuo įsitikinti. A. Gomes paminėjo visus kriterijus, kurių būtina laikytis, jei apskritai pasieksime susitarimo etapą.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Pone pirmininke, tie, kurie priešinasi susitarimui su Libija, turėtų suprasti, kad ji mūsų kaimynė! Negali nepaisyti kaimynų. Reikia rasti būdą sutarti su kaimynu, nors tai nebūtinai reiškia pritarimą tam, kaip jis elgiasi.

Bepigu kritikuoti šį susitarimą kolegoms iš šalių, kurios nėra Libijos kaimynės, tačiau jos pašonėje esančioms Viduržemio regiono valstybėms daug sunkiau rasti bendradarbiavimo su ta šalimi būdą.

Į susitarimą tikrai reikėtų įtraukti skyrių apie imigraciją ir readmisijos susitarimą. Jame neabejotinai visiems prieglobsčio prašytojams turi būti užtikrinta teisė į tarptautinę apsaugą.

  Francisco José Millán Mon (PPE). – (ES) Pone pirmininke, ši diskusija dėl Libijos vyksta labai didelių pokyčių kitoje kaimyninėje Viduržemio jūros regiono valstybėje, Tunise, laikotarpiu.

Visada laikiausi nuomonės, kad Europos Sąjunga privalo skatinti Viduržemio jūros regioną imtis rimtų reformų, kad ta teritorija taptų laisva ir klestinti. Savo kalbose, sakytose šiame Parlamente pastaraisiais metais, visada kartojau, kad Europos Sąjungos politikos dėmesys neturi būti sutelktas tik į tai, kaip išsaugoti status quo.

Tačiau šiandien diskutuojame kitu klausimu – dėl pagrindų susitarimo su Libija. Norėčiau pabrėžti, kad su Libija būtina bendradarbiauti siekiant suvaldyti migrantų srautus, taigi sudaryti susitarimą dėl nelegalių imigrantų, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, readmisijos, tokį, kokius Europos Sąjunga yra sudariusi su kitomis valstybėmis.

Nusileisti Libijos pozicijoms, prieštaraujančioms šiam susitarimui, būtų žalinga, atsižvelgiant į tai, kad Libija yra tranzito šalis, be to, tai turėtų neigiamą poveikį deryboms su Maroku ir Alžyru dėl readmisijos susitarimų, kurie jau daug metų įstrigę.

Tačiau dar turime primygtinai reikalauti, kad Libijos valdžia gerbtų pabėgėlių žmogaus teises, įskaitant, kaip jau buvo minėta, negrąžinimo principą.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Magrebo valstybės gyvena sunkius laikus. Tai galutinai įrodo kruvini pastarųjų dienų susirėmimai Tunise.

Padarytume didžiulę klaidą, jei šiuo istorijos laikotarpiu nepripažintume, kad būtina skubiai ir ryžtingai stiprinti ryšius su Libija, esančia Viduržemio jūros regiono širdyje ir atliekančia gyvybiškai svarbų vaidmenį sulaikant bei reguliuojant migrantų srautus. Nepaisant visų šių prieštaravimų (lankiausi Libijoje su A. Gomes), nėra abejonės, kad pagrindų susitarimas tikrai galėtų nemažai padėti kovoti su terorizmu, už pagrindines laisves ir spręsti energetikos klausimą. Nepaisyti Libijos ir Magrebo būtų tikrai didelė klaida.

Pavyzdinis modelis yra Draugystės sutartis su Italija, kurią galėtume įgyvendinti, kad užtikrintume tikrai tvirtą pagrindų susitarimą.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, dėkoju Parlamento nariams už pastabas. Pranešėjai A. Gomes nusiųsiu daugiau informacijos apie 2011–2013 m. nacionalinius orientacinius planus, iš kurių matyti, kad mūsų programoms Libijoje numatyta skirti 60 mln. EUR.

Gerai žinau, kad santykiuose su Libija tam tikros temos yra problemiškos. Vis dėlto Europos Sąjunga pasirinko galimybę kurti santykius su Libija, kad galėtų atvirai ir konstruktyviai spręsti visus klausimus, tarp jų ir tokius opius kaip migrantų žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir kitų teisių gynimas.

Praėjusiais metais kartu su Cecilija Malmström lankiausi Libijos dykumoje esančiame sulaikymo centre. Neturiu jokių iliuzijų dėl mums iškilusių iššūkių. Be to, turėjau galimybę suprasti, kokios yra mūsų įsitraukimo į migracijos sritį alternatyvos.

Ir trečioji, mano asmeninė pastaba: dalyvaudami šiose derybose mes nieko neapdovanojam; mes rūpinamės savo interesais laikydamiesi vertybių, kuriomis tikime. Libija parodė didelį norą stiprinti ryšius su Europos Sąjunga. Manome, kad tai pozityvu ir kad Europos Sąjunga turėtų ir toliau vykdyti susitarimo politiką. Aš, be abejo, esu įsipareigojęs užtikrinti, kad tai bus padaryta kuo skaidriau ir atsižvelgiant į Europos Parlamento poziciją.

PIRMININKAVO: László TŐKÉS
Pirmininko pavaduotojas

  Ana Gomes, pranešėja. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti visiems savo kolegoms, dalyvavusiems šiose diskusijose.

Manau, kad šios diskusijos parodo mums iškilusias dilemas. 2010 m. lapkričio mėn. apsilankiusi Libijoje kaip kolegos P. A. Panzerio vadovaujamos delegacijos narė priėjau prie išvados, kad turime laikytis susitarimo politikos. Pripažįstame, kad tenka bendrauti su sudėtingu pašnekovu, bet būtų nesąžininga nesilaikyti šio kurso, nes yra humanitarinių įsipareigojimų žmonėms, kurie taip kenčia Libijoje, ypač migrantai, vykstantys per Libiją ir turintys iškęsti joje susiklosčiusią padėtį.

Manau, kad daugelį sunkumų lemia tai, kad šis režimas izoliuotas. Nepaisant jų ir nepaisant to, kad neturime vilčių, jog greitai sudarysime susitarimą arba kad bus įgyvendintos visos mūsų keliamos sąlygos, turime eiti šiuo keliu. Man dėl to nekyla abejonių.

Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu ypač svarbu turėti Tripolyje ES delegaciją, nes tai, kas vyksta Tunise, mano nuomone, tikrai turės atgarsį Libijoje (kaip sakė daugelis čia dalyvaujančiųjų), nepaisant skirtumų. Padėtis Libijoje daugeliu atžvilgių skirtinga, nes šios šalies žmonės visiškai priklausomi nuo pajamų iš naftos.

Vis dėlto manau, kad svarbiausia tai, jog, nepaisant mūsų skirtingo suvokimo šiame etape, esame įsipareigoję atidžiai sekti Komisijos vedamas derybas. Dėkoju už mums surengtus trumpus pasitarimus, kurie buvo naudingi. Atidžiai juos seksime ir galėsime bet kuriuo metu pateikti rekomendacijas.

Manau, kad, kartu su mano šešėliniais pranešėjais ir visais kitais pasiekę visuotinį sutarimą, ne tik Tarybai ir Komisijai, kuriai pavesta derėtis, bet ir mūsų pašnekovams iš Libijos perduodame labai aiškią žinią: kokių punktų labai svarbu laikytis, jei norime pagerinti dvišalius santykius, ir kad esminis klausimas yra pagarba žmogaus teisėms Libijoje. Ta žinia labai aiški.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  David Martin (S&D), raštu. – Pritariu prasidėjusioms ES ir Libijos deryboms; tai ES žingsnis į naujus santykius su Viduržemio jūros regiono ir Afrikos valstybėmis. Manau, kad bendradarbiauti su Libija naudinga siekiant išspręsti saugumo, stabilumo, migracijos, visuomenės sveikatos, prekybos, klimato kaitos, energetikos ir kultūros klausimus.

Vis dėlto raginu Tarybą ir Komisiją paspausti Libiją, kad ji ratifikuotų ir įgyvendintų 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso bei jos 1967 m. Protokolą ir visokeriopai bendradarbiautų su JTVKPR, kad būtų užtikrinta tinkama migrantų apsauga ir teisės, priimtų įstatymus dėl prieglobsčio, kuriuose būtų pripažintas pabėgėlių statusas ir atitinkamai jų teisės, o svarbiausia – uždraustas kolektyvinis išsiuntimas ir negrąžinimo principas.

Be to, noriu priminti Tarybai ir Komisijai jų pareigą užtikrinti, kad ES užsienio politika visiškai atitiktų ES pagrindinių teisių chartiją, ypač jos 19 straipsnį, kuriame draudžiamas kolektyvinis žmonių išsiuntimas ir negrąžinimo (neišdavimo) principas. Raginu Tarybą ir Komisiją reikalauti, kad Libijos valdžia pasirašytų susitarimo memorandumą ir suteiktų JTVKPR juridinę teisę būti šalyje ir gauti visą informaciją, reikalingą vykdant pavedimą, susijusį su apsauga.