Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. vasario 2 d. - Briuselis

13. Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto romų genocido pripažinimas ES

  Pirmininkas. − Kitas klausimas – Pirmininko pareiškimas dėl Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto romų genocido pripažinimo ES (2010/3020(RSP)).

Šiandien romai – didžiausia Europos Sąjungos tautinė mažuma. Šiuo metu tai ir labiausiai nuskriausta Europos bendruomenė. Per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, nacių persekioti dėl rasės. Išžudyta šimtai tūkstančių romų, kurių protėviai per kartų kartas gyveno Europoje. Šių metų sausio 27 d. minėtos 66-osios išvadavimo iš Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos metinės mums primena, kad romai buvo trečia pagal dydį šios stovyklos aukų grupė. Deja, ne visi europiečiai tai žino. Tik kelios ES valstybės narės oficialiai pripažino romų genocidą. Metas Europos piliečius informuoti, kad tarp mūsų gyvenantys romai kaip bendruomenė nukentėjo nuo genocido. Švietimas – geriausias būdas kovoti su diskriminacija. Europos Parlamentas išreiškia ES valią kovoje už žmogaus teises. Šiandien ryžtingai užtariame mūsų brolius ir seseris romus. Norėtume, kad žmonės atmintų romų kančią ir geriau suprastų jų padėtį.

. − Kolegos, dabar vyks labai trumpa diskusija šia tema, todėl prašau neišsivaikščioti. Pirmiausia klausysimės Tarybos pareiškimo, o romų integracija, kaip žinote, − vienas Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos prioritetų. Vėliau žodis bus suteiktas Komisijai ir frakcijų atstovams.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. − (HU) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kalbą norėčiau pradėti romų holokaustą (romų kalba – Porajmos) pergyvenusios Friderikos Kolompár žodžiais: „Mano tėvą radome 1994 ar 1995 m. rugpjūčio 2 d. nuvykę į Aušvicą. Jų vardai buvo įamžinti didelėje plokštėje. Žinojome, kad juos išvežė į Vokietiją, tik tiksliai nežinojome į kurią vietą. Jei vienas čigonų tautybės vyras iš Fehervaro nebūtų manęs suturėjęs, būčiau kyštelėjusi ranką į krosnį ir išsiėmusi trupinėlį. Maniau, parsivešiu jį kaip relikviją. Tą akimirką mano sūnus Józsi perspėjo:

− Nekišk ten rankos, mama, gali užsikrėsti.

– Man vis tiek, sūnau, − atsakiau.

Bet jis pridūrė:

– Iš kur žinai, kad tai dalelė tavo brolio ar tėvo?

Tada apalpau ir mane išnešė iš krematoriumo“.

Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos vardu norėčiau prisidėti prie kilnios iniciatyvos, kuria Europos Parlamentas ir asmeniškai Pirmininkas J. Buzekas išreiškė norą šiame posėdyje pagerbti Porjamos, romų holokausto, aukų atminimą. Kodėl tai svarbu? Ar neturėtume verčiau rūpintis ateitimi? Amerikiečių istorikas George Santayana 1905 m. rašė štai ką: „Tas, kas neatmena praeities, pasmerktas ją kartoti“.

Net pačiais nuosaikiausiais skaičiavimais, per Antrąjį pasaulinį karą išžudytų romų ir sintų skaičius siekia 220 000 tūkst. Jie buvo žudomi vien todėl, kad priklausė šioms dviem etninėms grupėms arba, jų persekiotojų žodžiais, „rasei“. Jie buvo Vengrijos, Čekijos, Rumunijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ar kokios kitos šalies gyventojai. Vyrai, moterys, senyvo amžiaus žmonės ir vaikai. Labai daug vaikų. Jei būtų likę gyvi, daugelis iš jų turėtų ES pilietybę. Minint jų atminimą, nuolat primenama, kad, kitaip nei žydų belaisviams, Aušvico-Birkenau čigonų stovykloje įkalintoms šeimoms buvo leidžiama gyventi kartu. Vieno holokaustą pergyvenusio vengro žodžiais, „net esesininkai žinojo, kad čigonų šeimų negalima išskirti. Jiems leista gyventi kartu iki 1944 m. rugpjūčio 2–3 d., kai visi, kurie išliko gyvi 30 000 tūkst. kalinių stovykloje, buvo išžudyti sudeginant jų barakus“.

Po Antrojo pasaulinio karo ES pakilo iš šio nuosmukio, iš Shoah (hebr. holokaustas) ir Porajmos pragaro. ES įkūrėjai svajojo, kad Europos tautos vieningai atmes visa, kas privedė prie tokio kraštutinio žmogaus gyvybės išniekinimo, kaip Aušvice ir Birkenau. Visos Europos tautos, įskaitant Europos romus, kurių šiuo metu 10−12 milijonų. Galbūt sakysite: „Bet tai – vis dar praeitis. Kur ryšys su ateitimi?“ Tarybai pirmininkaujanti Vengrija įsitikinusi, kad apie praeitį ir ateitį reikia kalbėti vienu metu. Sausio 19 d. Europos Parlamentui pristatydamas Vengrijos pirmininkavimo ES Tarybai programą, Vengrijos Ministras Pirmininkas Viktor Orbán sakė: „Tarybai pirmininkaujanti Vengrija teikia pirmenybę romų strategijai, nes išmani, tačiau beširdė Europa – nieko verta. O širdį Europa turės tik tada, kai sudarysime sąlygas labiausiai nuskriaustų visuomenės grupių socialinei įtraukčiai“.

Asmeniškai aš labai didžiuočiausi, jei iki Vengrijos pirmininkavimo Tarybai pabaigos visi kartu priimtume Europos pagrindų strategiją romų klausimu. Atkakliomis Europos Parlamento ir Europos Komisijos pastangomis šis darbas jau vyksta. Prie jo norėtų prisidėti ir Taryba bei jai pirmininkaujanti Vengrija. Norėtume padėti stiprinti sampratą, kad romai, kaip visos Europos ir pasaulio tautos bei etninės grupės, laikytini ne problema, bet ekonominiais, kultūriniais ir žmogiškaisiais ištekliais.

  Maroš Šefčovič, Komisijos pirmininko pavaduotojas. − Pone pirmininke, prieš keletą dienų Europos Parlamente kartu su holokaustą pergyvenusiais žmonėmis minėjome Holokausto atminimo dieną. Komisijos vardu labai džiaugiuosi, kad šiandien minime ir romų genocido aukų atminimą.

Apsilankius Osvencime, Jad Vašeme ar Vašingtono (Kolumbijos apygardos) Holokausto muziejuje, visada sukrečia holokausto nusikaltėlių nežmoniškumas. Apsilankiusieji Jeruzalės Jad Vašemo muziejaus Vaikų paviljone sutiktų, kad iš paviljono išeini sukrėstas ir negalėdamas patikėti, jog tai galėjo vykti Europoje ir vos prieš 60 ar 70 metų.

Taigi reikia apie tai kalbėti. Turime pasakoti savo vaikams apie šiuos skaudžius įvykius, nes, kaip žinome, istorija linkusi kartotis. Todėl turime visiškai užtikrinti, kad žmonės atmintų šiuos baisumus ir niekada jų nepakartotų. Imkime ir kartu nugalėkime praeities šmėklas.

Istorija mums skaudžiai parodė, kur gali nuvesti rasinė neapykanta ar nepakantumas. Todėl Europos Sąjungos pamatą sudarančios pagrindinės teisės ir vertybės, tarp jų mažumų apsauga, judėjimo laisvės principas, diskriminacijos draudimas, visokeriopai taikytinos ir romams.

Nepriimtina, kad XXI a. romai vis dar diskriminuojami dėl savo tautinės kilmės. Pernelyg daug romų iki šiol susiduria su rasizmu, diskriminacija, socialine atskirtimi. Pernelyg daug romų tautybės vaikų leidžia laiką gatvėje, užuot ėję į mokyklą. Pernelyg daug romų, kuriems darbo rinkoje dar nesuteikiamos lygios galimybės. Pernelyg daug romų moterų tebepatiria prievartą, išnaudojimą.

Romų įtrauktis – ES prioritetas, o jam įgyvendinti būtinos atkaklios ir bendros nacionalinių ir vietos valdžios institucijų, pilietinės visuomenės ir ES institucijų pastangos. Savo ruožtu Komisija pasiryžusi gerinti romų tautybės žmonių padėtį, visų pirma, skatindama socialinę ir ekonominę jų integraciją.

Nuosekliai siekiame šiuos tikslus įgyvendinti: tai tęstinis ir ilgalaikis mūsų uždavinys. Tačiau turime pripažinti, kad už romų integraciją visų pirma atsakingos valstybės narės. Štai kodėl praėjusiais metais mūsų patvirtintame komunikate pateiktas konkrečių veiksmų sąrašas, padėsiantis valstybėms narėms vykdyti veiksmingesnę romų integracijos politiką. Tai pirmasis specialiai romams skirtas politikos dokumentas.

Vis dėlto, remiantis mūsų vertinimu, valstybėms narėms reikia toliau rimtai dirbti siekiant didinti romų integracijai skirtos savo politikos veiksmingumą. Dėl to balandžio mėn. Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su Tarybai pirmininkaujančia Vengrija, patvirtins ES romų integracijos nacionalinių strategijų planą, kuriame bus pateikta pasiūlymų, kaip mažinti romų atskirtį.

Baigdamas kalbą, šią iškilmingą akimirką norėčiau dar kartą Komisijos vardu pabrėžti būtinybę Europoje užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą ir darnią visų žmonių integraciją į visuomenę. Labai svarbu pasirūpinti, kad istorija nieku gyvu nepasikartotų.

  Lívia Járóka, PPE frakcijos vardu. – (HU) Valstybės ministre, pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos vardu norėčiau pasidžiaugti ir padėkoti, kad Europos Parlamentas mini – pirmą kartą – nuo holokausto nukentėjusių romų atminimą. Taip mes, jų palikuoniai, ir turime elgtis: atminti ir mokytis. Turime reikšti pagarbą nukentėjusiųjų kančiai ir vieningai, vieni kitų atžvilgiu pakančiai integruoti šias skaudžias pamokas į bendrą mūsų istoriją ir atmintį. Štai kodėl svarbu remti universitetus, mokslines bendrijas ir mokslinių tyrimų institutus, padedančius atskleisti per ilgą mūsų istoriją romų patirtus ir iškęstus sunkumus, supažindinti su jais visuomenę. Siūlau visose Europos valstybėse į nacionalines ugdymo programas įtraukti ištisus amžius trunkančią bendrą daugumos šalių ir romų istoriją.

Šiandiena taip pat teikia progą stiprinti šią bendrystę ir dar kartą patvirtinti, kad mes, romai, – savo valstybių piliečiai, prisidedantys prie valstybės kūrimo. Esame laisvi ir lygūs Europos piliečiai. Neturėtume jaustis kuo nors prastesni.

Praeityje – septyni bendros istorijos šimtmečiai; septyni kovų kupini amžiai, per kuriuos begalę kartų įrodėme ištikimybę gimtosioms savo šalims ir Europai. Atmindami tamsius atskirties ir persekiojimų laikus, turime semtis stiprybės iš šių įkvepiančių bendros mūsų istorijos akimirkų ir puoselėti viltį, kad vienydamiesi galime tapti oria darnia bendruomene. Kaip visi žinome, mus sieja ne tik bendra istorinė praeitis, bet ir ateitis, todėl norėčiau tikėtis, kad drauge galime pasiekti viską, taip pat esu įsitikinusi, kad viską galime pasiekti tik drauge.

Iš kartos į kartą visi turės atkakliai stengtis savo pačių gyvenime ir aplinkoje kurti priimtinesnį, tobulesnį pasaulį. Mūsų protėviai begalę kartų parodė, jog mūsų tautos gali būti vieningos, kai iškyla išlikimo klausimas. Kaip tik toks mums yra romų padėties Europoje klausimas. Dabar eilė mums ir pirmą žingsnį būtina padaryti šiandien.

Jums leidus, išsakysiu dar vieną mintį, kad antrą žingsnį reikės žengti po dviejų savaičių per plenarinį posėdį, per kurį, kaip visi tikimės, galbūt pagaliau patvirtinsime Europos strategiją romų klausimu.

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, dėkingas jums už pareiškimą, taip pat norėčiau padėkoti einančiai Tarybos pirmininko pareigas ir Komisijos pirmininko pavaduotojui. Dėkoju visiems, kurie pasiūlė surengti šias diskusijas, ypač Kingai Göncz iš savo frakcijos. Kaip šiandien, pone pirmininke, sakėte, svarstant žydų genocido klausimą, romų genocidas dažnai likdavo nustumtas į šešėlį. Tačiau būta ir kitų nacionalsocialistų žvėriškumo aukų. Čia norėčiau paminėti homoseksualus – apie juos, pone pirmininke, taip pat šiandien užsiminėte, kalbėdamas kita tema.

Pritariu Tarybos pirmininko pareigas einančios E. Győri ir ką tik kalbėjusios L. Járóka nuomonei, kad geriausias būdas pagerbti atminimą – mąstyti ir apie ateitį. Dabartinė romų padėtis mūsų žemyne visai nedžiugina. Šios tautybės žmonės vis dar diskriminuojami, tebegyvuoja išankstinis nusistatymas jų atžvilgiu. Tikrai nekritikuoju šalies, svarstančios galimybę, siekiant išvengti painiavos, romus, kaip anksčiau, vadinti „čigonais“, tik noriu priminti, kad visų svarbiausia kovoti su išankstiniu nusistatymu ir diskriminacija – pakeistas pavadinimas neturėtų reikšti, kad kova su diskriminacija pralaimėta.

Romų klausimas Europos Parlamente svarstomas ne vienus metus, tačiau tenka pripažinti (netgi lankantis įvairiose valstybėse), kad tebėra labai rimtų problemų, kad romai vis dar diskriminuojami, laikomi prastesniais ir kad daugelis jų vaikų iki šiol mokomi atskirose mokyklose. Todėl ir aš esu labai dėkingas Tarybai pirmininkaujančiai Vengrijai, kad ėmėsi šio klausimo. Su juo susijusios mūsų nuomonės, ponia E. Győri, skiriasi, tačiau tikiuosi, kad bendros mūsų pastangos bus labai sėkmingos.

Mūsų frakcija kurį laiką bendravo (per M. Schulzą) su Günteriu Grassu, vokiečių rašytoju, įkūrusiu romams skirtą fondą. Kartą Günter Grass pasakė štai ką: „Jūs, romai, nuolat gyvendami išsibarstę, – iš esmės kalbant – esate europiečiai tokia prasme, kurią mums, įkalintiems savo tautybių ankštume, vertėtų turėti omenyje, kad vieninga Europa netaptų biurokratijos, administracijos ir visagalės ekonomikos milžine. Bent jau šiuo vienu atžvilgiu žmonės, kuriuos vadiname čigonais, dėl tarpvalstybinio savo judumo pranašesni už mus. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad šie žmonės galėtų patvirtinti savo tapatybę pateikdami Europos pasą, užtikrinantį teisę gyventi bet kurioje vietoje, nuo Rumunijos iki Portugalijos“. (citatos pabaiga)

Turime sudaryti sąlygas visiems romų tautybės žmonėms gerai jaustis savo gyvenamojoje vietoje. Taip pat turime pasirūpinti, kad jie galėtų laisvai, negresiant deportacijai, keliauti po Europą. Kai tai galų gale įvyks, tada iš tikrųjų būsime dėl romų nemažai nuveikę ir tada per Antrąjį pasaulinį karą romams nacių padarytos holokausto baisybės nueis į praeitį.

(Plojimai)

  Renate Weber, ALDE frakcijos vardu. – (RO) Pone pirmininke, „Samudaripen“ – romų kalbos žodis, reiškiantis „pragarą žemėje“, kitaip tariant, genocidą ar holokaustą. Pragarui žemėje prilygo Europos romų gyvenimas per Antrąjį pasaulinį karą, kai tūkstančiai jų buvo išžudyta vien todėl, kad jie – romai. Tikslaus aukų skaičiaus, tiesą sakant, ir nežinome. Vašingtono (Kolumbijos apygardos) Holokausto muziejuje nurodyta, kad jų – ketvirtis milijono. Remiantis kitais tyrimais, per tuos metus romų išžudyta daugiau kaip milijonas. Šį neapibrėžtumą lemia tai, kad holokausto aukomis tapę romai mažai kam rūpėjo. Tai dar vienas įrodymas, kad ši tauta ištisus šimtmečius gyveno diskriminuojama ir ignoruojama.

Štai kodėl šiandien Pirmininko J. Buzeko paskelbtas Europos Parlamento pareiškimas – istorinis įvykis. Tačiau vien jo neužtenka. Toliau turime imtis konkrečių priemonių ES ir valstybių narių lygmenimis. Tokį romų genocidui pripažinti skirtą veiksmą turi atlikti kiekviena valstybė narė, be to, su šiuo mūsų istorijos puslapiu susijusias žinias būtina skelbti Europos piliečiams.

Kol Europos vaikai mokyklose negaus žinių apie šį holokaustą ir amžius trukusią romų vergiją daugelyje šalių, kurios dabar priklauso Europos Sąjungai, ir kol Europos visuomenė nesuvoks istorinės mūsų pareigos šios tautybės žmonėms, tol negalėsime tinkamai vykdyti kovos su rasizmu kampanijų ir nei Europos Sąjungos, nei nacionalinės romų įtraukties strategijos nebus itin sėkmingos.

  Catherine Grèze, Verts/ALE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, šią popietę čia kalbu apimta gilių jausmų. Pirmiausia, pone pirmininke, norėčiau padėkoti asmeniškai jums už nuoširdžias pastangas.

Romų genocido pripažinimas – istorinės svarbos įvykis milijonams Europoje gyvenančių jenišų, sintų, romų, manušų ir klajoklių. Tais tamsos metais išžudyta šimtai tūkstančių jų giminaičių, dažnai paženklintų gėdinga visuomenės atstumtųjų žyme.

Taip pat šis įvykis istoriškai svarbus visiems Europos Sąjungos piliečiams. Neužmirškime, kad romai pirmieji ėmė judėti iš vienos Europos šalies į kitą – gerokai anksčiau, negu sukūrėme bendrąją mūsų erdvę. Šiandien ši 10 mln. gyventojų grupė – didžiausia mūsų mažuma. Jos istorija neatsiejama nuo mūsų istorijos.

Ponios ir ponai, pats laikas atkurti šių Europos piliečių pasitikėjimą Europos institucijomis. Atstumti mūsų visuomenių, romai tebekenčia dvigubą bausmę. Po visų karo baisumų jie susidūrė su visuomenės nesiskaitymu, abejingumu ir tyla. Taigi romų genocido pripažinimas – tai nuoširdi atminimo išraiška. Šis pripažinimas neabejotinai teikia galimybę atminti praeitį, bet svarbiausia, kad jis padėtų užtikrinti kitokią ateitį.

Praėjusią savaitę Bundestage Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariai – ir iš Rytų, ir iš Vakarų – prisiėmė atsakomybę už istoriją, skatindami pripažinti šį genocidą. Tai pirmas žingsnis siekiant keisti mūsų bendrapiliečių požiūrį į šiuos europiečius. Prieš akis – ilgas kelias. Pasiekime, kad romų tautybės žmonės taptų tikrais Europos piliečiais.

  Marek Henryk Migalski, ECR frakcijos vardu. – (PL) Pone pirmininke, tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą romai nukentėjo nuo genocido – tokia pat akivaizdi tiesa, kaip tai, kad per tuos pačius įvykius nukentėjo žydai. Visiems tai neigiantiems turėtume būti tokie pat negailestingi, kaip ir tiems, kurie nepripažįsta žydų holokausto. Esate teisūs sakydami, kad tarp išžudytųjų Aušvice romai – trečia pagal dydį etninė grupė. Antra pagal dydį grupė – lenkai. Reikia atminti visas nuo holokausto per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusias tautas. Turėtume atsiminti visa, kas per tuos penkerius ar šešerius siaubingus metus įvyko Aušvice ir kitose koncentracijos stovyklose, taip pat žudynes Katynėje ir kitur, kad tokie įvykiai niekados nepasikartotų. Europos Parlamentui tenka moralinė ir politinė pareiga užtikrinti, kad šis atminimas gyvuotų, o šiandieninės mūsų diskusijos – vienas iš būdų tai padaryti.

  Cornelia Ernst, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ši akimirka labai svarbi, nes šiandien – Europos Parlamente pirmą kartą – pagerbiame per holokaustą žuvusių romų ir sintų atminimą.

Pradėdama kalbą, norėčiau paskaityti atsisveikinimo laišką, kurį paliko keturiolikmetis berniukas, Robert Reinhard, iš vienų Vokietijos vaikų namų siunčiamas į Aušvicą. Jis rašė: „Vėl susitikau su tėvais. Mus gabena į koncentracijos stovyklą. Gerai iš vidaus ištyręs save, pagaliau esu pasirengęs sutikti mirtį. Dar kartą dėkoju už viską, ką dėl manęs padarėte. Linkėjimai jums visiems. Iki susitikimo danguje. Robertas“.

Kaip ir kiti 500 tūkst. romų ir sintų, šis berniukas niekad negrįžo, ir nors romai ir sintai – kartu su žydais – tapo pirmosiomis žudynių konvejerio aukomis, šiandien, praėjus 66 metams, visa tiesa apie tuos įvykius dar neatskleista. Taip pat dažnai vengiama atvirai pripažinti bendrą visuomenės daugumos kaltę. Turime žinoti visą tiesą apie šį istorijos tarpsnį.

Už romų ir sintų skriaudas būtina pareikalauti atsakomybės, o jų holokaustą reikia pripažinti nusikaltimu prieš žmoniją, siekiant užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų. Turime uoliai stengtis galutinai įveikti išankstinį nusistatymą šių žmonių atžvilgiu. Būtina panaikinti rasinę neapykantą ir prievartą, pvz., užpernai pasireiškusias Vengrijoje. Tai turėtume daryti drąsiai laikydamiesi savo įsitikinimų. Laisvė, lygybė ir solidarumas – ne keleto privilegija, bet visų teisė, nes žmogaus teisės ir piliečių teisės neatskiriamos vienos nuo kitų.

  Niki Tzavela, EFD frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pritarti iki šiol išsakytoms mintims. Romai reikšmingai prisidėjo prie Europos raidos, ypač kultūros. Mano pastaba (racionali pastaba) būtų štai kokia: visos su ES romų klausimais susijusios Komisijos programos neišsamios ir dažniausiai priskirtos socialinės atskirties sričiai. Siūlyčiau laikytis racionalesnio požiūrio. Kitaip tariant, Komisija galėtų patvirtinti vien romams skirtą iniciatyvą, nepriklausomą nuo socialinės atskirties mažinimo priemonių, kad tai būtų programa, pritaikyta specialiai romams. Tai mums padėtų veiksmingiau nacionaliniu lygmeniu spręsti romų klausimus.

  Pirmininkas. − Ponia einanti Tarybos pirmininko pareigas, pone Komisijos pirmininko pavaduotojau, kolegos, norėčiau jums visiems padėkoti už pastabas. Šios diskusijos labai svarbios kiekvienam iš mūsų, taip pat visam Europos Parlamentui.

Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Labai palankiai vertinu raginimą, kad Europos Sąjunga pripažintų Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą romų genocidą. Kai kurios valstybės narės jau to ėmėsi ir viliuosi, kad jų pavyzdžiu seks tiek pat kitų valstybių narių ir Europos Sąjunga kaip institucija. Deja, dauguma Europos piliečių nežino apie romų genocidą. Todėl Rumunijos Prezidentas 2007 m. spalio mėn. kalboje pripažindamas romų genocidą pabrėžė, kad neturime pasitenkinti tik simboliniu gestu. Turime raginti įtraukti informaciją apie romų holokaustą į Europos mokyklų auklėtinių mokymo programą. Kita vertus, nepriimtina tai, kad, praėjus 66 metams po Aušvico koncentracijos stovyklos kalinių išlaisvinimo, visoje Europos Sąjungoje ši tautinė mažuma labai diskriminuojama. Todėl manau, kad romų socialinei įtraukčiai, vienam iš Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos prioritetų, reikia skirti pagrindinį dėmesį Europos politikoje, pagrįstoje konkrečiais, veiksmingais ir pamatuotais veiksmais.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE), raštu. – (PL) Trečiojo pasaulinio karo metais vykdytos Trečiojo Reicho tironijos aukų klausimai tebėra labai opi tema, bet ją verta išsamiai nagrinėti. Šiandien norime išplėsti holokausto sąvokos vartojimo kontekstą, nes plačioji visuomenė holokaustą supranta kaip masinį žydų naikinimą. Reikėtų taip pat prisiminti ir paminėti vadinamąjį Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą valymąsi nuo kitų etninių, tautinių ir socialinių grupių. Pernelyg mažai gyventojų, visų pirma Europos jaunimas, žino, kas vyko. Būtent dėl šios priežasties per šiandienos diskusijas mėginame iškelti skausmingą ir šiek tiek užmirštą romų naikinimo klausimą. Romų kalbos sąvoka porajmos reiškia naikinimą, ji vartojama teigiant, kad sunaikinta nuo 5 tūkst. iki 2 mln. romų visoje Europoje. Romai buvo trečia didžiausia pagal tautybę Aušvice nužudytų žmonių grupė po žydų ir lenkų. Šie faktai nepalieka jokios abejonės dėl to, kokių didelių nuostolių patyrė romų bendruomenė, o tai įpareigoja mus, europiečius, prisiminti tuos, kurie patyrė neteisybę ir tapo genocido aukomis, ir skleisti informaciją apie jų likimą. Daugiau informuoti apie šiuos įvykius yra šios ir ateities kartų prioritetas.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Šiuo metu romai priklauso didžiausiai ES tautinei mažumai, bet amžiams bėgant jie patyrė ir didžiausią priespaudą. Šimtai tūkstančių romų buvo nužudyti ir persekiojami Antrojo pasaulinio karo metais. Deja, tik kai kurios valstybės narės pripažino, kad romų naikinimas iš tiesų buvo genocidas. Pagerbdamas aukų atminimą ir parodydamas didžiulės pagarbos ženklą romams, išlikusiems gyviems po holokausto, 2007 m. Rumunijos Prezidentas pripažino romų patirtą žiaurumą ir tris genocidą pergyvenusius romus apdovanojo trečiosios klasės nacionaliniu kryžiumi už „ištikimą tarnystę“. Romai yra europietiškos Rumunijos ateities dalis. Holokausto tragedija dabar yra mūsų kolektyvinio atminimo dalis. Pasinaudosiu proga palankiai įvertinti vieną Tarybai pirmininkaujančios Vengrijos prioritetą, būtent, romų integravimo strategiją. Geriausias paminėjimo būdas – žvelgti į ateitį. Kiekviena valstybė narė turi ištirti istorijos šimtmečius, kurių dalis buvo romai, ir dabar stiprinti šią romų iniciatyvą. Jie yra laisvi, lygūs Europos piliečiai. Taip pat turėtume sudaryti reikiamas sąlygas laisvam romų judėjimui ir vėl jų neišstumti. Mums reikia visiškai į šiuolaikinę visuomenę integruotos bendruomenės.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Palankiai vertinu Europos Parlamento Pirmininko Jerzio Buzeko iniciatyvą prašyti, kad Europos Sąjunga oficialiai pripažintų nacių ir jų sąjungininkų Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą romų bendruomenės genocidą, nes tai rodo, kad padaryta pažanga kovojant už labiausiai Europoje paplitusios tautinės mažumos teises.

Tūkstančiai romų bendruomenės narių patyrė kankinimus arba buvo nužudyti okupuotose rytinėse teritorijose, tūkstančiai jų mirė nacių režimo koncentracijos stovyklose. Istorikas Michael Billig apibendrina rasės viršenybės doktrinos principą šiuo teiginiu: „Žmogus nužudomas ne dėl to, ką jis daro, bet dėl to, kas jis yra.“ Šia fraze galima apibendrinti liūdną meto, kai daugiau nei milijonas romų patyrė priespaudą ir iš jų buvo atimtos laisvės, įskaitant laisvę daugintis, tikrovę.

Manau, kad mums reikia konkrečių ES lygmens priemonių, kuriomis įveiktume rasizmą ir kovotume su socialine atskirtimi. Pritariu, kad vykdant nacionalines ir Europos romų įtraukties strategijas mums reikia geriau bendradarbiauti ir keistis gerąja patirtimi ES mastu.