Posėdžio stenograma

Trečiadienis, 2011 m. vasario 2 d. - Briuselis

16. Referendumas dėl būsimo Pietų Sudano statuso (diskusija)

  Pirmininkas. − Toliau darbotvarkėje Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pranešimas apie referendumą dėl būsimojo Pietų Sudano statuso.

  Catherine Ashton, Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai. − Gerb. Pirmininke, iš pradžių perskaitysiu pranešimą, o vėliau, maloniai pranešu, kad dėl garbiems Parlamento nariams suprantamų priežasčių diskusiją pratęs ir užbaigs mano kolega Michel Barnier.

Esame istorinio momento Sudanui ir visai Afrikai liudininkai. Pietų Sudano gyventojai ilgai laukė galimybės pasinaudoti savo apsisprendimo teise. Referendumas, surengtas laiku, vykęs taikiai ir patikimai, buvo įsidėmėtinai sėkmingas, ir dėl to visi galime didžiuotis.

Išankstiniai 10 pietinių valstijų vykusio referendumo rezultatai buvo paskelbti sausio 30 d., jie parodė, kad triuškinama dauguma (99,5 proc.) pasisakyta už atsiskyrimą. Turime dar palaukti galutinių rezultatų, kurie bus paskelbti per artimiausias porą savaičių.

Didžiuojamės Pietų Sudano gyventojais įvertindami jų apsisprendimą, orumą ir kantrybę, kurią jie atskleidė gausiai atėję balsuoti. Taip pat norėtume pagirti Visuotinio taikos susitarimo šalis iš Pietų už jų lyderystę ir Sudano referendumo tarnybas už puikiai atliktą darbą organizuojant referendumą, nors tam buvo iškilę ypač didelių kliūčių.

Šio referendumo sėkmė visų pirma yra Sudano pasiekimas, tačiau jis atspindi Afrikos Sąjungos ir AS Aukšto lygio įgyvendinimo grupės, kuriai vadovavo prezidentas T. Mbeki, paramą, padėjusią šalims eiti į priekį, taip pat rimtą diplomatinį dėmesį, kurio jis sulaukė iš tarptautinės bendruomenės, įskaitant JT, JAV ir, žinoma, Europos Sąjungą.

Pastaraisiais mėnesiais Sudanas buvo vienas iš mūsų politinės darbotvarkės prioritetų. Sudano klausimus aptarėme Užsienio reikalų taryboje lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Dėl išvadų sutarėme vėl Užsienio reikalų taryboje šią savaitę ir ketiname padėtį stebėti ir toliau.

Tačiau visų pirma norėčiau padėkoti Véronique de Keyser, Pietų Sudano referendumo pagrindinei rinkimų stebėtojai, ir jos ES stebėjimo misijos komandai už reikšmingą vaidmenį, kurį ji atliko padėdama sukurti Sudano gyventojų pasitikėjimą šiuo procesu. Tai, kad Europa išsiuntė didelę ir patyrusią stebėjimo misiją buvo svarbus ir apčiuopiamas Europos indėlis, ir už tai noriu labai nuoširdžiai padėkoti, nes žinau, kad jūs asmeniškai atlikote labai reikšmingą vaidmenį, ir tai buvo plačiai pripažinta.

Sudano referendumo tarnybas taip pat konsultavome techniniais klausimais ir teikėme finansinę paramą.

Kadangi vis dar laukiame, kada bus paskelbti galutiniai rezultatai, noriu pakartoti, kad ES gerbs referendumo rezultatus kaip Pietų Sudano gyventojų valios išraišką. Mus padrąsino prezidento O. al-Bashiro pastabos, išsakytos Džuboje sausio 4 d. ir vėl pakartotos sausio 31 d., vykstant mažajam viršūnių susitikimui dėl Sudano Adis Abeboje, kad Sudano valdžia priims referendumo rezultatus, pirmoji pripažins naująją valstybę ir visiškai bendradarbiaus su ja. Raginame visas suinteresuotąsias šalis ir toliau laikytis rimties ir dėti pastangas, kad vyrautų ramybė ir būtų užtikrinta visų Sudano gyventojų saugumas bei sauga.

Nors Pietų Sudano referendumas dėl apsisprendimo buvo reikšmingas pasiekimas, mes negalime prarasti budrumo. Priešakyje laukia dideli iššūkiai.

Referendumas dėl Abjėjaus regiono, kuris turėjo vykti tuo pat metu kaip ir referendumas dėl Pietų Sudano, iki šiol neįvyko. Esame susirūpinę dėl prievartos proveržių referendumo dėl Abjėjaus regiono išvakarėse, todėl raginame šalis užkirsti kelią tolesnei prievartai ir rasti svarų sprendimą, kuris padėtų pagrindą ilgalaikiam vietos bendruomenių bendrabūviui.

Yra kitų reikšmingų klausimų, susijusių su Visuotiniu taikos susitarimu, kuriuos vis dar reikia išspręsti, įskaitant Šiaurės ir Pietų sienos demarkaciją ir konsultacijų su visuomene dėl Žydrojo Nilo ir Pietų Kordofano surengimą. Tikimės, kad dabar šalys savo energiją nukreips šiems klausimams spręsti, taip pat esminiams klausimams, kuriuos reikia išspręsti po referendumo, tokiems kaip pilietybė, saugumas, pajamos iš naftos ir kiti ekonominiai dalykai. Drąsos suteikia tai, kad abi šalys jau sutarė dėl daugybės principų, visų pirma siekti, kad gyvuotų dvi gyvybingos valstybės su „lanksčiomis“ sienomis, ir palaikyti konstruktyvius santykius. Vis dėlto dar laukia nemažai darbų, o mes toliau remsime prezidento T. Mbeki tarpininkavimą.

Mes taip pat susiduriame su rimtomis humanitarinėmis problemomis. Kasdien į Pietų Sudaną iš Šiaurės grįžta apie 2 000 žmonių, jiems reikia padėti iš naujo integruotis į savo vietos bendruomenes.

Mums ir toliau kelia nerimą padidėjusi prievarta Darfūre, dėl kurios neseniai turėjo savo gyvenamąsias vietas palikti dešimtys tūkstančių žmonių, ir rimtas šio reiškinio poveikis humanitarinėms operacijoms. Vis dar neišvaduoti trys įkaitais laikomi Europos piliečiai.

Mes ir toliau nerimaujame, kad laikomi sulaikyti žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, opozicijai priklausantys politikai ir taikūs protestuotojai studentai. Vienas pagrindinių Visuotinio taikos susitarimo principų buvo padėti pagrindus demokratiniam valdymui, paremtam pagarba įvairovei ir laisvėms, ir mes norime, kad ir Šiaurėje, ir Pietuose būtų gerbiamos pagrindinės laisvės ir iš tiesų būtų įtvirtintas įtraukus demokratinis valdymas.

Žvelgdama į ateitį užtikrinu, kad šiam klausimui ir toliau bus skirta reikšminga vieta mūsų dienotvarkėje. Mes toliau spręsime Chartumo ir Džubos klausimus. Mes jau esame pasirengę bendrauti su Chartumu ir pasirengę sutvirtinti mūsų dialogą. Įsipareigojame ir toliau teikti paramą žmonėms Šiaurėje, ypač karo nusiaubtose teritorijose, tokiose kaip Rytai, pereinamoji teritorija ir Darfūras. Pietų Sudanas nebus stabilus, jei stabilus nebus Šiaurės Sudanas, ir atvirkščiai. ES užsienio reikalų ministrai minėjo, kad jie pasirengę įdėmiai apsvarstyti klausimą dėl ES palaikymo, kad būtų sumažinta tarptautinė Sudano skola, atsižvelgiant į pasiektą politinę pažangą.

ES turi reikšmingai prisidėti prie Pietų Sudano stabilizavimo, plėtros ir institucijų pajėgumų vystymo. Jau dabar, be reikšmingų dvišalių valstybių narių programų, remiama pagrindinių paslaugų ir žemės ūkio plėtra, ir šiuo metu rengiama ilgalaikė vystomojo bendradarbiavimo su Pietų Sudanu strategija.

Bet mes taip pat pripažįstame, kad Darfūras nusipelno tokio pat didelio dėmesio, kuris neseniai buvo nukreiptas Visuotiniam taikos susitarimui įgyvendinti. Tad visas šalis raginame nutraukti karo veiksmus, sudaryti ugnies nutraukimo sutartį ir siekti visuotinio ir teisingo politinio susitarimo, o mes dėsime visas pastangas, kad visos šalys rimtai įsitrauktų į Dohos taikos procesą.

Galiausia, žodis apie teisingumą. Ilgalaikė taika Darfūre neįmanoma be teisingumo ir susitaikymo. Reikia nutraukti nebaudžiamumą. Taryba ne kartą yra minėjusi, kad Sudano valdžia privalo visiškai bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu.

Esu įsitikinusi, kad ES tenka svarbus vaidmuo remiant taikią, stabilią ir demokratinę Sudano žmonių ateitį, nesvarbu, ar jie gyventų vienoje, ar dviejose šalyse. Mes turime pareigą stovėti greta ir Šiaurės, ir Pietų Sudano žmonių, jiems padėti ir juos padrąsinti šiuo kritiniu laikotarpiu.

  Mariya Nedelcheva, PPE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. Pirmininke, baroniene C. Ashton, ponios ir ponai, Sudano valdžia iš Chartumo siunčia teigiamus signalus, tarp kurių yra ir sklandi referendumo eiga, ir pasirengimas priimti referendumo Pietų Sudane rezultatus.

Manau, kad neperdėsiu sakydama, kad po pilietinio karo dešimtmečių Afrikai dabar atėjo istorinis momentas. Tačiau istoriniai momentai ateina ir praeina – jie netrunka amžinai. Jei norime užversti puslapį ir pereiti prie naujo istorijos laikotarpio, negalima leisti, kad pokyčių dalyviai užmigtų ant laurų. Jie turi padėti aiškius, tinkamus ir gyvybingus pamatus, kurie galėtų užtikrinti geresnę ateitį.

Pietų Sudanas išgyvena pereinamąjį laikotarpį, nes nuo dabar iki liepos 9 dienos, kai jis formaliai taps nepriklausomas, dar daug kas gali nutikti. Abi valstybės turi išspręsti daugybę klausimų. O skubiausiai reikia spręsti sienų klausimą. Iki šiol neaiškus Abjėjaus regiono statusas. Sprendimas būtinas, kad vėl neįsipliekstų konfliktai.

Taip pat išlieka klausimas dėl vadinamųjų parvykėlių. Kaip bus sutikti šie žmonės? Ar šiai jaunai valstybei pavyks integruoti tiek daug žmonių per tokį trumpą laiką? Turi būti sukurtos stabilios institucijos – teismai, policija, armija, visa administracinė sistema, kad būtų galima užtikrinti šiems žmonėms pilietybę, darbą ir padorias gyvenimo sąlygas.

Tačiau referendumas taip pat kelia realias problemas Šiaurėje – valdžios institucijos turės prisitaikyti prie naujos politinės tikrovės. Šį savaitgalį jau vyko demonstracijos. Ar vyriausybė skatins politinę, etninę, kultūrų ir religijų įvairovę? Galime būti tikri dėl vieno dalyko – negalime leisti pasikartoti praeities klaidoms.

Sėkmę abiem šalims gali užtikrinti įvairialypė politinė erdvė, kurioje reikštųsi etninė ir religinė įvairovė, laikantis pamatinio teisės viršenybės principo. Tik tokiu atveju šios šalys taps iš tiesų demokratinėmis valstybėmis.

Galiausia norėčiau paminėti dar vieną dalyką. Ekonominė, socialinė ir politinė tarpusavio priklausomybė turėtų paskatinti abiejų šalių valdžios institucijas palaikyti nuolatinį dialogą ir nuolatos bendradarbiauti. Savo ruožtu vykdydama tinkamus vystymo projektus ateityje Europos Sąjunga bus pagrindinė abiejų šalių partnerė.

  Véronique De Keyser, S&D frakcijos vardu. – (FR) Gerb. Pirmininke, po diskusijų apie Tunisą, Egiptą ir kitas šiuo metu laisvės siekiančias šalis, norėčiau pasakyti, kad mūsų Pietų Sudano referendumo stebėjimo misija buvo nuostabi ir pavyzdinė patirtis. Referendumas buvo pavyzdinis, nes nepaisant visų kalbų apie galimas nesėkmes jis pavyko. Jis taip pat suteikė nuostabią patirtį, nes buvo matyti, kad Pietų Sudano gyventojai balsavo su ašaromis akyse: jie šios akimirkos laukė labai ilgai (kai kuriais atvejais – daugiau kaip 50 metų), jiems teko išgyventi pilietinį karą, tad taikų perėjimą jie pasitiko su neapsakomu džiaugsmu.

Tiesa, būsimi mėnesiai nebus lengvi, tačiau turime džiaugtis pasiekę šį posūkio tašką. Turiu pasakyti, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos turimas priemones ir į tai, kaip stipriai kritikavau kitas, nesėkmingas, rinkimų stebėjimo misijas, misija, kurioje man teko dalyvauti, buvo tikra palaima.

Planuojama, kad liepos 9 d. Pietų Sudanas taps penkiasdešimt ketvirtąja Afrikos valstybe. Kaip jau nurodė baronienė C. Ashton, šiuo metu jai tenka susidurti su daugybe problemų.

Visų pirma, Abjėjaus regione, esančiame prie sienos, skiriančios Šiaurę ir Pietus, yra naftos, tačiau sienos nėra aiškiai nubrėžtos, be to, šiame regione nebuvo surengtas atskiras referendumas. Būtina rasti sprendimą dėl Abjėjaus regiono, bet šiuo metu šis klausimas vis dar neišspręstas. Vykstant referendumui šioje teritorijoje pasitaikė prievartos veiksmų, tą patį reikia pasakyti apie Vienybės valstiją ir Pietų Kordofaną. Šis regionas gali destabilizuoti visą šalį.

Be to, yra dar viena problema, į kurią atkreipė dėmesį Mariya Nedelcheva (jai norėčiau padėkoti už tai, kad dalyvavo stebėjimo misijoje) ir baronienė C. Ashton – tai pilietybės klausimas. Žmonės iš Pietų Sudano, kurie gyveno ir dirbo Šiaurėje, kartais net turėdami ten turto, patraukė į Pietus dešimtimis ir net šimtais tūkstančių. Jie greičiausiai dabar turės iš naujo integruotis į Pietų ekonomiką. Jie nepasitiki Šiaure, jie nežino, ar galės išsaugoti savo darbo vietas – be jokios abejonės negalės, jei jie dirbo viešajame sektoriuje, – o tai yra rimta problema.

Galiausia išlieka problema, susijusi su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu. Salva Kiir, Pietų Sudano prezidentas, sutinka bendradarbiauti su Šiaure, jei šioji pripažins referendumo rezultatus. Jam jau buvo pavykę įtikinti prezidentą O. al-Bashirą apsilankyti Pietuose, jis buvo formaliai priimtas Džuboje. Tai buvo stulbinamas priėmimas, jis reiškė susitaikymą ir naują erą. Salva Kiir mums pažymėjo, kad jei jis šiandien pasirašytų Romos statutą, jis būtų priverstas prezidentą O. al-Bashirą areštuoti jam atvykus su kitu vizitu. Jis klausia, kaip tokiomis sąlygomis būtų įmanoma bendradarbiauti, kaip būtų galima pasiekti taip trokštamą Šiaurės ir Pietų susitaikymą. Jis sakė: „Neprašykite mūsų to daryti“. Žinoma, mes ištikimi Tarptautiniam baudžiamajam teismui, tačiau taip pat suprantame, kad Šiaurės ir Pietų bendradarbiavimas yra taikos sąlyga.

Tad bijau, kad vis dar lieka išspręsti daugybę problemų. Jau minėjau, kad misija suteikė nuostabios patirties, tačiau Sudanas iki liepos 9 d. vis dar lieka viena šalis.

PIRMININKAVO: Rainer WIELAND
Pirmininko pavaduotojas

  Charles Goerens , ALDE frakcijos vardu. – (FR) Gerb. pirmininke, daugiau kaip dvidešimt metų žinojome, kad Pietų Sudanas nenori, jog Chartumas įvestų šariato teisę. Todėl kilo pilietinis karas, atėmęs daugiau kaip dviejų milijonų žmonių gyvybes. 2005 m. pasirašytas Visuotinis taikos susitarimas leido šį karą užbaigti.

Praėjusią savaitę Pietų Sudano žmonės formaliai išreiškė savo valią – tapti nepriklausomiems, atsiskirti nuo Šiaurės. Bet vien noro nepakanka – valstybė turi būti pajėgi kasdienybėje tvarkytis su nepriklausomybės iššūkiais.

Naujoji valstybė dar nenori turėti formalios sienos su Šiaure. Taip pat nežinoma, kaip bus dalijamasi iš naftos gavybos gautu pelnu. Tūkstančiai žmonių vis dar juda iš Šiaurės į Pietus. Taip yra todėl, kad plėtros galimybės vis dar gana neaiškios dėl ribotų išteklių ir dėl neįtikėtinai žemo išsilavinimo lygio. Iš esmės šią naują valstybę reikės kurti nuo nulio.

Nors rūpestis dėl naujos valstybės kūrimo pirmiausia tenka Pietų Sudanui, nepriklausomybė paskatins kai kuriuos fundamentalius pokyčius. Nuo to laiko bet koks Šiaurės ir Pietų konfliktas bus tarptautinė, o ne vidaus problema, kaip buvo anksčiau. Tad ir JT Saugumo Taryba turės taikyti kitas taisykles.

Mums skubiai reikalinga aiški strategija, leidžianti nustatyti pagrindinius politinius ir ekonomikos prioritetus, kurie Pietų Sudano gyventojus išvaduotų iš kraštutinio skurdo. Kartu gerbdama visų tautų apsisprendimo teisę, Europos Sąjunga kaip pirminė donorė, turi sugebėti patenkinti vietos gyventojų poreikius. Europos Sąjunga taip pat turėtų užimti vadovaujamą poziciją veikdama su tais, kurie užmegs partnerystės ryšius su naująja valstybe, imdamiesi herakliško darbo reformuoti šią Afrikos dalį.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Gerb. Pirmininke, esame naujos valstybės gimimo liudininkai. Dėl to labai džiaugiuosi, tačiau kartu norėčiau išreikšti savo susirūpinimą. Visų pirma, Pietų Sudanas yra viena skurdžiausių Afrikos šalių. Kartu tai yra šalis, savo teritorijoje turinti daug naftos. Be to, į šią šalį grįžta daug žmonių, pabėgėlių, neturinčių, kur gyventi, neturinčių maisto ir darbo. Tai žada nelaimę ar net ginkluotą konfliktą.

Jei nesusitars tie, kurie kontroliuoja naftos išteklius Pietų Sudane ir uostus šiaurinėje šalies dalyje, per kuriuos gabenama nafta, tada iš tiesų, kaip minėjo mano kolega Parlamento narys Ch. Goerens, gali kilti tarptautinis konfliktas. Tad ką galime padaryti?

Europa privalo įtvirtinti ten savo buvimą ir privalo ten pasilikti. Kodėl nenusiuntus Europos Sąjungos policijos misijos į Pietų Sudaną ir nepadėjus jiems įvesti teisės viršenybės, tuo šiai šaliai suteikiant visiškai naują galimybę ir, kas žino, galbūt ši šalis taps pavyzdžiu visai Afrikai. Labai tikiuosi, kad taip ir bus.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Gerb. Pirmininke, man niekada nekilo abejonių, kad Sudano pasidalijimas yra vienintelė galimybė užtikrinti taiką, teisingumą ir plėtrą Pietų Sudane. Todėl labai džiaugiuosi, kad pietiečiai su tokiu stebėtinu apsisprendimu balsavo už suverenią ir nepriklausomą ateitį.

Tai, kad daugiau kaip 99 proc. balsavo už atsiskyrimą yra smerkiantis kaltinimas Chartumui ir prezidentui O. al-Bashirui dėl dešimtmečius trukusių pastangų užkariauti ir palenkti krikščioniškuosius ir animistinius Pietus griežtam islamizmui ir šariato teisei.

Nuo šiol Pietų Sudanas ES humanitarinės plėtros prioritetų sąrašuose turėtų užimti aukščiausiąją poziciją. Referendumas yra ne proceso pabaiga, o jo pradžia. Pietų Sudanas turi būti tikras dėl ES visiško ir nepalenkiamo įsitraukimo, ir vienas iš dalykų, dėl kurio norėčiau kreiptis į vyriausiąją įgaliotinę, yra tas, kad visos EPF lėšos jau dabar nedelsiant turėtų būti pervestos naujajai valstybei, nė nelaukiant, kol ji ratifikuos Kotonu susitarimą.

Taip pat raginu visas 27 ES valstybes nares nedelsiant pripažinti šią naują Afrikos valstybę liepos 9 dieną, kaip numatyta pagal Visuotinį taikos susitarimą. Priešingu atveju visa Pietų Sudano per pastaruosius metus pasiekta pažanga neteks prasmės. Kitas karas visai Afrikai turėtų neįsivaizduojamų padarinių.

Galiausiai tikiuosi, kad jau dabar imamasi žingsnių užtikrinti, kad ES delegacijos Džuboje personalas ir finansiniai ištekliai atitiktų poreikius.

Taip pat tikiuosi, kad vyriausioji įgaliotinė neilgai trukus galės apsilankyti Pietų Sudane. Taip pat kaip Jungtinės Karalystės pilietis džiaugiuosi, kad naujoji vyriausybė Džuboje ketina pripažinti Somalilendo Respublikos nepriklausomybę – buvusį Britanijos Somalilendo protektoratą – ir esu įsitikinęs, kad daug kitų Afrikos ir Europos valstybių vėliau paseks šiuo pavyzdžiu.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į čia esantį Dr. Francis G. Nazario, kuris yra ES misijos Pietų Sudanui vadovas ir netrukus taps ambasadoriumi šioje šalyje. Dr. Nazario, prašytume jus ir štai ten sėdinčią Pietų Sudano delegaciją atsistoti.

(Plojimai Dr. F. G. Nazario ir Pietų Sudano delegacijai)

  Sabine Lösing, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Gerb. Pirmininke, ar dabar Pietų Sudano gyventojų padėtis pasitaisys, o gal pasidalijimu yra labiau suinteresuoti Vakarai, kad galėtų kontroliuoti naftos atsargas? Kad ir kaip būtų, Pietų ateityje laukia dideli iššūkiai. Kadangi nėra infrastruktūros, o dabartinė ekonomikos padėtis yra pražūtinga, dar ilgai reikės teikti paramą civiliams ir humanitarinę pagalbą taip pat.

Deja, dar turbūt neįmanoma būti tikram, kad nebeliko audringų konfliktų pavojaus. Vis dėlto ekspertai mano, kad karinėmis priemonėmis to neįmanoma išspręsti. Kaip tik atvirkščiai – dėmesys karinėms priemonėms neleidžia rasti realaus konfliktų sprendimo. Būtiną pagalbą civiliams būtų gerokai veiksmingiau teikti be karinių pajėgų įsikišimo. Civilines užduotis patikėjus kariškiams neleidžiama tvariai vystytis civiliniams dariniams.

Tokios padėties pavyzdys yra Darfūras. Šioje teritorijoje humanitarinių ir vystymo organizacijų užduotis yra perėmęs didžiulis karinis aparatas, dėl to sulaukta aštrios šių organizacijų kritikos. Reikalaujame, kad būtų orientuojamasi į vien tik civilinį konflikto valdymą ir pagalbos priemones, kitais žodžiais tariant, kad JT misija apsiribotų savo civiliniais elementais ir kad nebūtų naudojamos ES kovos grupės. Be to, žvelgiant į vystymosi perspektyvą, raginame nurašyti Sudano skolą.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Gerb. Pirmininke, visi ženklai rodo, kad sausio 9 d. referendumo Pietų Sudane rezultatas bus vienbalsis pritarimas dėl nepriklausomybės. Visa tai puikiai suprantama ir priimtina, ir tuo iš tikrųjų derėtų džiaugtis.

Kad ir kaip būtų, Pietų Sudanas neseniai užbaigė 23 metus trukusį pilietinį karą su arabiškąja Šiaure, per kurį žuvo 2,5 mln. žmonių, o per 4 mln. buvo priversti palikti šalį. Jau nekalbant apie vergystę Šiaurėje, į kurios gniaužtus pateko greičiausiai šimtai tūkstančių Pietų Sudano moterų ir vaikų. Turint omenyje tokią istoriją, savaime suprantama, kad šiai jauniausiai besikuriančiai valstybei kuriant savas institucijas reikalinga bet kokia įmanoma tarptautinė pagalba.

Reikia pažymėti, kad vykstant šiam procesui neabejotinai reikalinga patikima policija. Dar praėjusią savaitę mane pasiekė nerimą keliantys pranešimai apie rimtus neteisėtus veiksmus naujojoje policijos akademijoje Radžafe. Todėl norėčiau paraginti Europą į tai atkreipti dėmesį ir sutelkti pastangaspadedant spręsti šias problemas, ir taip pat padėti spręsti visus valstybinius klausimus, su kuriais Pietų Sudanui teks susidurti.

  Martin Ehrenhauser (NI). – (DE) Gerb. Pirmininke, iš kelionės į Sudaną parsivežiau porą dalykų: pirma, įsitikinimą dėl Pietų Sudano gyvybingumo, antra, tai, kad būtina tikėti Pietų Sudano gyvybingumu, nes nėra kitos galimybės. Tačiau šiai jaunai valstybei, kaip ir mažam vaikui, reikalinga parama iki tol, kol ji galės veikti savarankiškai. Būtent to ir laukiama iš tarptautinės bendruomenės.

Norėčiau aptarti du dalykus. Pirma, skolos nurašymą. Kadangi esu EP narys iš Austrijos, šis klausimas man ypač aktualus, nes Austrija yra didžiausia Paryžiaus klubo kreditorė. Esu įsitikinęs, kad mes šiuo atžvilgiu turime pateikti pavyzdį ir, nors tai užduotis, tenkanti valstybėms narėms, vis dėlto labai svarbu, kad Europos Sąjungai vadovaujant pasireiškia puikus valstybių narių koordinavimas.

Antras dalykas, kurį norėčiau čia paminėti, yra aklavietė, į kurią esame patekę – viena vertus, Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderį, kita vertus, yra išreikšta valia ir būtinybė skirti lėšų iš 10-ojo Europos plėtros fondo. Manau, kad šiais atvejais mums reikalingi greiti, bet labai pragmatiški sprendimai.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Gerb. Pirmininke, labai džiaugiamės, kad referendumas Pietų Sudane praėjo taip taikiai. Mūsų stebėtojai vieningai gerai vertina tai, ką jie matė per stebėjimo misiją. Jie taip pat pagal mūsų nustatytus standartus teigiamai įvertino patį referendumą. Referendumas buvo patikimas ir gerai organizuotas, jis suteikė rinkėjams galimybę pasiekti, kad būtų išgirsta jų nuomonė. Buvo galima akivaizdžiai įžvelgti šio referendumo svarbą Pietų Sudano piliečiams, nes baigiantis ketvirtai referendumo dienai jau buvo atėję balsuoti 60 proc. rinkimo teisę turėjusių asmenų. Tai aiškiai parodo, koks pasiryžimas išreikšti savo apsisprendimą lydėjo žmones.

Prezidentas al-Bashiras šiame Parlamente buvo kritikuojamas dažnai, bet šį kartą turėtume jį įvertinti dėl sausio 24 d. Džuboje pasakytos kalbos, apie kurią užsiminė ir C. Ashton. Jis pareiškė, kad pripažins visus sprendimus, priimtus remiantis referendumo rezultatais, net jei tai reikštų Pietų Sudano atsiskyrimą, o visa tai byloja, kad šio regiono gyventojai savo valią išreiškė ypač aiškiai. Norėčiau ir aš atkartoti kitų kalbėjusiųjų išsakytus pageidavimus ir viltį, kad jei Sudanas skiltų į dvi šalis, jos sugyventų taikiai.

Dabar labai svarbu, kad taikią atmosferą, viešpatavusią per referendumą, pratęstų taikus laikotarpis, per kurį bus paskelbti rezultatai ir abi valstybės galės persitvarkyti. Daug stebėtojų nuogąstauja, kad dabartinė riaušių banga ir demokratijos reikalavimai kai kuriose šalyse, įskaitant Sudaną, gali tapti pretekstu užšaldyti taikos procesą, o dėl to gali tapti neįmanoma veiksmingai įgyvendinti aukštų siekių planus. Kita vertus, perspektyvos kai kuriose vietose yra teigiamos, pavyzdžiui, atstovaujamose Afrikos Sąjungos , kuri, kaip žinome, yra pasirengusi pripažinti šios naujos Afrikos valstybės nepriklausomybę. Taip pat privalome turėti omenyje, kad referendumas dar nėra pabaiga, o galutinė sėkmė būtų pateisinti Sudano gyventojų lūkesčius. Mes jau žinome, kad jų lūkesčiai taps tikrove 2011 m. liepos 9 d., kai bus paskelbta Sudano nepriklausomybė, ir tik tada galėsime džiaugtis šio kruvino ir ilgalaikio konflikto pabaiga.

  Corina Creţu (S&D). – (RO) Gerb. Pirmininke, po keturių pilietinio karo dešimtmečių, nusinešusių 2 mln. gyvybių ir pabėgėliais pavertusių 4 mln. žmonių, Pietų Sudano atsiskyrimas yra atsakas į etninę ir religinę netoleranciją, kurią paskatino 2005 m. ataskaita ir prieš mėnesį įvykęs referendumas. Susijusios šalys sutarė dėl šio atsiskyrimo, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tai leis Pietų Sudanui greičiau ir paprasčiau įsilieti į tarptautinę bendruomenę. Vis dėlto išlieka domino efekto pavojus žemyne, patyrusiame daugybę traumų dėl karų, kuriuos pakurstė buvusių kolonizatorių nubrėžtos dirbtinės sienos. Todėl šešių mėnesių pereinamasis laikotarpis iki taikaus atsiskyrimo yra ypač svarbus tiesiant būsimąjį naujosios valstybės kelią.

Viena vertus, susiduriama su kariniais ir strateginiais iššūkiais, konfliktų tarp buvusių atsiskyrimo judėjimo karo vadų, kai kurių neformalių karinių grupuočių įsikišimo, interneto saugos privatizavimo, susidūrimų pasienyje su islamiškuoju Sudanu galimybe ir problemomis, susijusiomis su pajamų iš naftos pasidalijimu. Kita vertus, išlieka rimta humanitarinė problema, todėl esu įsitikinęs, kad Europos Sąjunga privalo rimtai prisidėti ją sprendžiant. Priešingu atveju tikėtina katastrofa, kuri gali regione sukelti nestabilumą. Sudane vienas iš dešimties vaikų miršta pirmaisiais gyvenimo metais, o vienas iš septynių miršta nesulaukę penkerių. Galimybė turėti geriamojo vandens ir gauti sveikatos paslaugas yra ribota, o keturi penktadaliai gyventojų neraštingi. Pusė gyventojų pietuose yra jaunesni nei 18 metų, ir jei jiems pavyksta išvengti mirties vaikystėje, dėl skurdo ir perspektyvų nebuvimo jiems gresia pavojus žūti per konfliktus, kenkiančius naujosios valstybės nepriklausomybei.

Tikiuosi, kad Europos Sąjunga atsižvelgs į šio klausimo kompleksiškumą.

  Marielle De Sarnez (ALDE). – (FR) Gerb. Pirmininke, džiaugiuosi, kad Pietų Sudano gyventojams buvo suteikta laisvė pasirinkti savo ateitį. Didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad galutinis neginčijamas rezultatas buvo pasiektas dėl labai tvirto tarptautinės bendruomenės ir Europos Sąjungos palaikymo.

Mes artėjame prie istorinio posūkio taško – ilgalaikės taikos įtvirtinimo ir naujos valstybės, kuri per 55 metus savo nepriklausomybės metus beveik 40 metų gyveno pilietinio karo sąlygomis, įkūrimo. Tai yra naujos epochos ženklai, ženklinantys derybas tarp Šiaurės ir Pietų, kuriomis siekiama įgyvendinti 2005 m. pasirašytą Visuotinį taikos susitarimą: išspręsti pilietybės klausimus, nustatyti sienas, nuspręsti, ar Abjėjaus regionas priklausys Šiaurei, ar Pietums, taip pat kaip pasidalyti naftos išteklius ir išspręsti skolos klausimus.

Europos Sąjunga, be abejonės, turės padėti ir vykstant šiam politiniam procesui, ir prisidėti prie naujos valstybės raidos. Tarptautinė bendruomenė ir Europos Sąjunga turi nepamiršti apie Šiaurės Sudaną ir Darfūrą, kuriame konfliktas toli gražu neužbaigtas ir kur per pastaruosius 12 mėnesių smarkiai padaugėjo prievartos, dėl kurios per 270 000 žmonių buvo priversti palikti savo namus, o daugiau kaip trys milijonai vis dar gyvena pabėgėlių stovyklose.

  Oriol Junqueras Vies (Verts/ALE). – (ES) Gerb. Pirmininke, pamatinis Europos Sąjungos principas yra demokratija, tad atsižvelgdama į tai, kad didžioji dauguma Pietų Sudano gyventojų demokratiškai balsavo už nepriklausomybę, Europos Sąjunga privalo pritarti, kad nedelsiant būtų sukurta nauja valstybė. Taip turime padaryti dėl to, kad be kitų priežasčių, demokratija yra stabilumo, saugumo ir klestėjimo Afrikoje ir Viduržemio jūros regione pagrindas. Taip pat norėčiau pažymėti tarptautiniu mastu ypač svarbų dalyką, kad apsisprendimo teisė taikoma kaip tarptautinių santykių priemonė – mes tai matėme Kosove ir dabar – Pietų Sudane.

Pats Tarptautinis baudžiamasis teismas padarė išvadą, kad demokratiniai nepriklausomybės procesai pagal tarptautinę teisę yra visiškai teisėti. Sienų nustatymas reiškia sugrįžimą ten, kur ir reikia būti – prie demokratijos. Todėl norėdama sustiprinti pačią Sąjungą, ES privalo būti pasirengusi pripažinti bet kurios Europos šalies, tokios kaip Katalonija, Škotija ar Flandrija, kurios demokratiniu keliu siekia nepriklausomybės, apsisprendimo teisę.

  Peter van Dalen (ECR). - (NL) Gerb. Pirmininke, gyvename apokaliptiniais laikais. Nuo Mauritanijos iki Omano, visur pakilo žmonės. Visame pasaulyje tūkstančiai žuvo užklupti gamtos nelaimių. Amerikoje ir Europoje vis beatodairiškiau lankstomasi prieš euro ir dolerio aukso veršį. Daugybėje šalių persekiojami krikščionys.

Niekas nežino, kada ateis pasaulio pabaiga, bet Biblija mus ragina, jog reikia būti atidiems ir pasirengusiems.

Tačiau šio visuotinio sumišimo laikais esame nuostabaus įvykio – Pietų Sudano gimimo – liudininkai. Po daugybės priespaudos ir karo metų iš vergijos išlaisvinami Pietų Sudano žmonės. Pietų Sudano žmonės išlaisvinami iš vergijos namų, kuriuose viešpatavo tarptautiniu mastu ieškomas nusikaltėlis Omar al-Bashir. Tai didi proga džiaugtis ir dėkoti.

Dėl šios priežasties šiltai sveikinu čia esančius bičiulius iš Pietų Sudano. Meldžiuosi, kad ši nauja šalis nestokotų išminties, kad joje klestėtų teisė ir teisingumas. Tegu Pietų Sudanas būna šalis, kurioje susitinka gailestingumas ir tikėjimas. Tegu tai būna tauta, kurioje taika ir teisingumas būtų neatskiriami.

Norėčiau paprašyti Komisijos, kuriai čia atstovauja M. Barnier, nedelsiant pripažinti naują Pietų Sudano valstybę, tai yra, tai padaryti kuo greičiau. O šį pripažinimą tegu lydi veiksmai. Paremkime Pietų Sudaną visur, kur tik įmanoma. Pasiekime, kad ši šalis taptų mūsų užsienio politikos prioritetu. Nekantriai laukiu jūsų konkretaus atsakymo į savo prašymą.

  Gay Mitchell (PPE). - Gerb. Pirmininke, Šiaurės ir Pietų Sudano gyventojai dabar turi progą sutelkti pajėgas savo ekonomikų augimui ir panaudoti turtus, kuriuos gali suteikti jų naftos ištekliai, tam, kad pamaitintų ir lavintų savo piliečius, tačiau padėti privalome ir mes, ir turime tai daryti nedelsdami.

Šiuo metu 80 proc. Pietų Sudano gyventojų neturi galimybės naudotis tualetais. Vienas iš dešimties vaikų miršta nesulaukęs pirmojo gimtadienio. Skurdžiausiose Pietų Sudano dalyse pradinę mokyklą baigia mažiau nei vienas procentas vaikų. Sudanas kiekvienais metais eksportuoja naftos už milijardus dolerių. Jei Šiaurė ir Pietūs galėtų rasti diplomatinį ir taikų sprendimą – o aš esu įsitikinęs, kad jie tai gali – tada abi šalys, taip pat kiek padedant draugams, galėtų panaudoti gausius savo gamtos išteklius, kad išbristų iš savo nepakeliamo skurdo, kuris nelyginant maras siaubia jų žemę.

Žinoma, abiejų vyriausybių ateitis priklausys nuo tokių dalykų kaip sienų nustatymas, pasidalijimas iš naftos gautomis įplaukomis ir Abjėjaus, ginčytino naftos turtingo pasienio tarp Šiaurės ir Pietų regiono, statuso. Raginu vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją skatinti skubiai surengti diplomatines Šiaurės ir Pietų derybas, kad kuo greičiau būtų išspręsti likę klausimai, o svarbiausia, šis klausimas būtų įtrauktas į Europos Sąjungos dienotvarkės prioritetus.

Nekantriai laukiu greitos galimybės pasveikinti abiejų šalių parlamentų narius, atstovaujančius savo savarankiškoms valstybėms, būsimame susitikime Jungtinėje parlamentinėje AKR valstybių asamblėjoje su mūsų Parlamentu. Tai bus ženklas, kad jiems pavyko sukurti valstybingumą. Tikiuosi, mes turėtume tai skatinti ir siekti, kad tai įvyktų kuo greičiau.

  Guido Milana (S&D). – (IT) Gerb. Pirmininke, ponios ir ponai, nenoriu trikdyti šio džiaugsmingo nusiteikimo.

Tiesa, kad pagaliau priartėjome prie 2005 m. prasidėjusio etapo, per kurį diplomatinės priemonės padėjo užtikrinti, kad įvykiai klostytųsi kuo palankiau, pabaigos. Tačiau dar lieka daugybė neišspręstų problemų. Tai jauna šalis, o įvykus atsiskyrimui tai bus jauna valstybė. Tai šalis, kuriai vis dar reikia nustatyti savo sienas, išspręsti problemas, kurios čia jau buvo paminėtos kelis kartus, susijusias su konfliktais Abjėjaus regione, su naftotiekiu, kuris yra vienas svarbiausių dalykų šalyje, ir su tarptautine pagalbos sistema.

Todėl norėčiau atkreipti Komisijos nario dėmesį į vieną labai paprastą dalyką. Mums reikia įgyvendinti du ar tris dalykus. Mes turime sukurti strategiją Pietų Sudanui ir šią naują valstybę pripažinti jau vasario 7 d., nelaukdami liepos 9 d., kai rinkimų rezultatai bus paskelbti oficialiai. Mums taip pat reikėtų savo tarptautinei tarnybai pavesti veikti nedelsiant ir sudaryti delegaciją Pietų Sudanui.

Tai vienintelis kelias paremti šį procesą; tai vienintelis būdas, kuriuo pažangi ir strateginė diplomatija galėtų paremti šios šalies kelią į demokratiją. Norėčiau pažymėti, kad pirmas dalykas, kurį turi atlikti ši šalis, yra sukurti savo konstituciją, o Europa šiuo klausimu galėtų daug prisidėti.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Gerb. Pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai! Europos Parlamente pradėjau dirbti 1991 m. kaip patarėjas politikos klausimais ir jau tada Šiaurės ir Pietų Sudano konfliktas buvo nuolat iškylanti krizė. Atrodo, kad galiausiai praėjus 20 metų, jau matyti šviesos ilgo, sudėtingo tunelio gale.

G. Milana ir kiti jau pažymėjo, kad vis dar lieka daug ką nuveikti, tačiau daugelis mūsų buvo pasirengę blogiausiam ir manė, kad vėl prasidės pilietinis karas. Todėl sveikinu šalies Šiaurės ir Pietų dalis dėl šio pradinio referendumo rezultato. Dabar iki nepriklausomybės paskelbimo svarbi kiekviena diena. Niekas negali sau leisti klysti – nei Chartume, nei Džuboje, nei Briuselyje ar Afrikos Sąjungoje Adis Abeboje. Pavyzdžiui, mintis suburti specialaus statuso ES delegaciją dar iki paskelbiant nepriklausomybę, neabejotinai yra palankiai vertintinas dalykas. Sudanas mums, tarptautinei bendruomenei, duoda nuostabią pamoką apie cinizmą ir krizes, kurias mes, labiausiai dėl savo susitaikymo, laikome neišsprendžiamomis.

  Frank Engel (PPE). - (FR) Gerb. Pirmininke, palankiai vertinu būsimą Pietų Sudano nepriklausomybę ir sveikinu Pietų Sudano gyventojus sulaukus šios sėkmės.

Kaip mūsų kolega Parlamento narys Ch. Goerens, kuris šia proga maloniai į mane kreipėsi, neseniai minėjo, žmonės turi teisę gyventi ne pagal šariatą. Ir šią teisę turime gerbti. Taip pat turiu pažymėti, kad kai kurioms žmonių grupėms teko malonė išsikovoti teisę į tokią laisvę. Visai šalia gyvenantys Somalilendo žmonės tokios galimybės neturi.

Taip pat norėčiau paraginti persvarstyti savo politiką, pagal kurią iki šiol buvo nepripažįstamos pastangos Somalilendo Respublikos gyventojų, sukūrusių laisvą ir demokratinę musulmonišką valstybę regione, tačiau su kuria mes elgiamės taip, tarsi jos nė nebūtų.

Gerb. Pirmininke, taip pat norėčiau šį tą pasakyti dėl šios šalies, Pietų Sudano, statuso. Pietų Sudanas vis dar yra skurdžiausia Afrikos šalis, nors per pastaruosius penkerius metus ji galėjo naudotis puse viso Sudano naftos išteklių. Aš tai vertinu kaip akivaizdų neišsivystymo pavyzdį, dėl kurio iki šiol buvo kaltas Chartumo aplaidumas ir dėmesio stoka.

Tačiau dabar norėčiau Europos Sąjungai primygtinai pabrėžti rimties ir vystymosi reikalingumą, ir tai, kad nereikia finansiškai remti išsivystymo stokos, ateityje galimos Pietų Sudane.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE). – (PL) Gerb. Pirmininke, turėtume atsispirti pernelyg didelio optimizmo pagundai per šios dienos diskusiją. Spėliojimai apie būsimus Sudano įvykius yra ne kas kita kaip mėginimas spėti iš krištolo rutulio. Kad ir kokias viltis būtų sukėlęs neseniai įvykęs referendumas, dar nereikia manyti, kad viskas jau išspręsta. Taip toli gražu nėra, ir niekas dar nežino, ar šalis bus padalyta pagal gyvenančių Pietuose pareikštą valią.

Kitas klausimas susijęs su tuo, kad pietinę dalį dabar vienija neapykanta musulmoniškajai šiaurei. Kai šie jausmai išblės ir ateis laikas kurti valstybės institucijas, pusiausvyra tarp trijų kultūriniu ir kalbiniu požiūriu skirtingų genčių labai smarkiai išryškės. Ši problema bus ypač reikšminga, ir mes jau dabar turime į ją atkreipti dėmesį.

Kitas klausimas, kurį privalome užduoti ir į kurį privalome rasti atsakymą, yra toks: kodėl dabar tikimės, kad konfliktas, trukęs pusę amžiaus, baigsis taikiai? Atsakymas aiškus – neapdorota nafta. Abi užsienio bendrovės, be kurių būtų neįmanoma išgauti naftos tokioje skurdžioje šalyje, ir abiejų šalies dalių atstovai pajuto naftos dolerių kvapą.

Tikėkimės, kad godumas mūsų neapakins ir mūsų troškimas padėti ne tik padės užtikrinti finansavimą valstybės kūrimo priemonėms, bet taip pat leis įgyvendinti visuomenei naudingas programas.

  Anna Záborská (PPE). – (SK) Gerb. Pirmininke, prieš referendumą labai jaudinomės dėl galimų su juo susijusių neramumų, ir man be galo džiugu, kad referendumas vyko taikiai ir veiksmingai. Vis dėlto, kaip minėjo ir baronienė C. Ashton, labai svarbu užtikrinti, kad Abjėjaus regione ir regione, kuriame esama naftos, įvyktų atitinkamas papildomas referendumas. Taip pat šiam papildomam balsavimui bus reikalinga Europos Parlamento stebėtojų misija.

Net ir paskelbus Pietų Sudano nepriklausomybę, jis išliks viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Regione dirba nemažai Slovakijos NVO, ir joms labai svarbu turėti tinkamas jų darbui sąlygas. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į vietos bažnyčios ir bažnytinių organizacijų vaidmenį, nes ir jos nusipelno mūsų paramos. Jos įkūrė ir globoja daugybę mokyklų ir medicinos įstaigų, regione jos yra labai gerbiamos.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad po Sudano pasidalijimo neturime užmiršti Pietų Sudano mažumos, pasitraukusios į Šiaurę nuo persekiojimų ir ten gyvenančios jau daugybę metų. Jei Šiaurės Sudanas nepripažins dvigubos pilietybės, kaip žadėjo prezidentas O. al-Bashiras, jiems bus taikoma šariato teisė ir jie taps antrarūšiais piliečiais.

  María Muñiz De Urquiza (S&D). – (ES) Gerb. Pirmininke, diskutuojame apie sėkmingą atvejį – apie tai, kad po daugybės konflikto metų Sudanas taikiai ir demokratiškai sugebėjo atlikti sudėtingą atsiskyrimo procedūrą pagal tarptautinėje teisėje įtvirtintus kriterijus – pagal gyventojų, paveiktų užsienio, kolonijinio ar rasistinio valdymo, apsisprendimo teisę, bet kuriai gyventojų grupei apie pritarimą atsiskyrimui paskelbus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija ar pasiekus šalių susitarimą.

Tai taip pat reiškia Europos Sąjungos, kuri parėmė rinkimų procesą ir jį stebėjo, kaip ji tai netrukus darys Čade ir Ugandoje, sėkmę. Tikėkimės, kad Europos Sąjunga prisiims vadovaujamą vaidmenį tarptautinės bendruomenės gretose, remdama bet kurią valstybę, kuri susikurs po Pietų Sudano referendumo, kad išspręstų visas čia minėtas neišspręstas problemas, pradedant grįžtančiais pabėgėliais ir baigiant gamtos ištekliais. Tikėkimės, kad Europos Sąjunga suteiks visą reikiamą paramą.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Gerb. Pirmininke, norėčiau tinkamai įvertinti Pietų Sudano referendumo baigtį. Vykstant demokratiniam procesui, sudėtinga visuomenė su etniniais ir religiniais skirtumais ir rimtais ekonominiais ginčais, užbaigė konfliktą, kuris kainavo du milijonus gyvybių. Todėl norėčiau pasveikinti pagrindinius proceso dalyvius ir pripažinti taikos palaikymo misiją rėmusių Jungtinių Tautų vaidmenį. Be to, norėčiau, kad kiti konfliktai būtų užbaigti sekant šiuo pavyzdžiu ir tikiuosi, kad tam tikros valstybės nustos bijoti tokių principų kaip žmonių pasirinkimo teisės ir apsisprendimo teisės.

Puikybė, užsispyrimas, nesugebėjimas pripažinti mažumų, jų teisių ir įvairovės sukuria daugybę įtampų. Dialogas ir politika padeda šias įtampas sumažinti. Laiku pradėjus dialogą ir imantis politikos priemonių konfliktų galima išvengti, tačiau neigiant tai, kas vyksta, ir stengiantis įveikti šiuos konfliktus nesakant tiesos, vieną dieną tenka to gailėtis.

  Charalampos Angourakis (GUE/NGL) . – (EL) Gerb. Pirmininke, deja, negaliu išreikšti tokio pat didžiulio optimizmo, kokį išreiškė dauguma kalbėjusių šiame Parlamente. Pirma, kadangi privalome paklausti, kodėl būtent Pietų Sudanas „taip lengvai“ įgijo nepriklausomybę, o štai Vakarų Sacharoje režimas yra toks, kokį žinome, ir jis jos teisės į nepriklausomybę nepripažino. Mano ir Graikijos komunistų partijos atsakymas labai paprastas. Pietų Sudanui pasisekė turėti naftos.

Tikimės, kad ilgainiui nafta Pietų Sudano gyventojams netaps prakeiksmu, kaip tai nutiko Irakui ir kitoms tautoms. Vis dar išlieka rimtų, neišspręstų problemų. Deja, manome, kad konkurencija tarp didžiųjų galybių dėl šios teritorijos padidės, todėl raginame Pietų Sudano darbininkus nepasiduoti strategijai „skaldyk ir valdyk“, bet prisijungti prie Šiaurės Sudano darbininkų ir kurti kitokią savo šalies ateitį.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Gerb. Pirmininke, visai neseniai įvykusiame referendume Pietų Sudane gyventojai nusprendė, kad turi griūti senosios, kolonistų savivale primestos sienos. Liepos mėnesį oficialiai susikūrė 193-ioji valstybė. 3,8 mln. žmonių balsavo už nepriklausomą valstybę, ir tik 45 000 balsavo už tai, kad viskas liktų taip, kaip yra; tai triuškinama turinčiųjų teisę į apsisprendimą dauguma ir tuo galima nuoširdžiai džiaugtis.

Vis dėlto vien pasidalijimas šalyje stabilumo nesukurs. Sudanas vis dar yra probleminė vieta, o Šiaurėje visur vyrauja radikalusis islamizmas. Todėl labai svarbu, kad be kitų priemonių, būtų suformuota administracinė struktūra, nes būtina valdyti ir stebėti naująsias sienas.

Tam reikalinga veiksminga viso regiono saugumo politika, apimanti Somalį, Sudaną ir Pietų Sudaną. Raginame ES vyriausiąją įgaliotinę kartu su tarptautiniais veikėjais skatinti šiame regione saugumą ir stabilumą, visų pirma kovoti su radikaliosiomis tendencijomis ir tvirtai remti Pietų Sudaną.

  Seán Kelly (PPE). - Gerb. Pirmininke, pagaliau tarp visų niūrių dalykų girdime gerąją naujieną. Gerąją naujieną, dėl kurios labai didžiuojuosi, nes Europos Sąjunga čia atliko labai reikšmingą vaidmenį – už tai noriu pareikšti savo pagarbą baronienei C. Ashton, jos kolegoms ir Europos Parlamento nariams, prižiūrėjusiems šį referendumą.

Žinoma, tikrasis Sudano perėjimo prie laisvės ir valstybingumo darbas dabar tik prasideda. Tai ypač sudėtinga užduotis, o pasaulio istorija liudija, kad dėl to dažnai kildavo pilietiniai karai.

Tačiau Europos Sąjunga gali atlikti esminį vaidmenį užtikrinant, kad šis perėjimas įvyktų, kad Pietų Sudano gyventojai įgytų elementarias žmogiškas teises, apie kurias kalbėjo G. Mitchell, tokias kaip švietimas ar net galimybė naudotis tualetais.

Manau, kad bene svarbiausi yra sienų ir naftos išteklių pasidalijimo klausimai. Vienas garsus airių herojus, Michael Collins, yra pasakęs, kad pasienio žemė yra vaidų žemė, ir taip bus visada.

Europos Sąjunga, laikoma nepriklausoma ir objektyvia, gali atlikti ypač svarbų vaidmenį ir padėti, kad įvyktų šis taip reikalingas perėjimas. Dėkoju už dėmesį. Linkiu Sudano gyventojams daug visokeriopos sėkmės.

  Michel Barnier, Komisijos narys. − (FR) Gerb. Pirmininke, baronienė C. Ashton manęs prašė jus visus išklausyti, ir aš klausiausi įdėmiai. Norėčiau padėkoti už supratimą, nes baronienė C. Ashton, išsakiusi savo kaip vyriausiosios įgaliotinės poziciją ypač sudėtingu Sudano klausimu, dėl neatidėliotinų priežasčių turėjo palikti Parlamentą.

Šiame didžiuliame Afrikos regione, akivaizdžiai matyti (ir tai parodė visų jūsų kalbos), kad tai, kas vyksta šioje šalyje, gali turėti įtakos visoms kitoms šalims vystymosi, taikos ir stabilumo požiūriu. Būtina prisiminti, kad Sudanas turi sienas su devyniomis šalimis. Štai kodėl su šiuo referendumu susiję dalykai tokie svarbūs.

V. De Keyser, buvusi pagrindinė rinkimų stebėtoja, nurodė, kaip ir baronienė C. Ashton, šio referendumo sėkmę – tai buvo pavyzdinė procedūra ir perėjimas turi būti taikus. Kadangi ji tai jau padarė pati, aš taip pat norėčiau padėkoti Europos Parlamento nariams ir kitiems už puikų Europos institucijų, o ypač Europos Parlamento bendradarbiavimą vykstant šiam procesui.

Ponai ir ponios, keli iš jūsų kalbėjo apie Darfūrą. Ir aš pats neužmiršau to meto, kai 2004 m., pačiame krizės įkarštyje, tada būdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministras, keliavau į Darfūro gilumoje esančią Al-Fashir vietovę ir to, ką ten mačiau ir girdėjau.

Štai kodėl džiaugiuosi, kad man buvo suteikta galimybė pakomentuoti šią padėtį baronienės C. Ashton vardu. Šiai padėčiai mes skiriame ypač daug dėmesio ir, žinoma, labai dėmesingai sekame tai, kaip reikalai klostosi šiandien, drauge apgailestaudami dėl daugybės žmogaus teisių pažeidimų ir Jungtinių Tautų darbuotojų grobimų. Štai kodėl tikimės, kad į šį taikos procesą įsitrauks visos šalys. Suprantama, kad privalome remti šį taikos procesą. Toks yra mūsų politinių veiksmų ir, savaime suprantama, humanitarinės pagalbos tikslas – daryti viską, kad būtų užtikrintas stabilumas.

Gerb. Pirmininke, norėčiau pažymėti, kad nuo 2003 m. Europos Sąjunga skyrė 776 mln. EUR humanitariniam bendradarbiavimui su Sudanu, ypač Darfūrui, kuriam humanitarinė pagalba ypač reikalinga, ir Pietų Sudanui. Taip pat norėčiau pažymėti ar tiksliau, patvirtinti, kad Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos departamentas (ECHO) ir toliau aktyviai reikšis, ir noriu padėkoti visiems darbuotojams, dirbusiems išvien su ECHO tam, kad bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis žmonės, grįžę į Pietų Sudaną iš Šiaurės, būtų iš naujo integruoti.

Dėl bendradarbiavimo su Pietų Sudanu pasakytina, kad Europos Sąjunga šiai ypač savitai teritorijai teiks daugiau paramos, siekdama skatinti kaimo vietovių vystymąsi ir žemės ūkio gamybos pajėgumą, kuris labai reikalingas šiems žmonėms, kad nebūtų amžinai priklausomi nuo įvežamos produkcijos, kuri dėl kainų nepastovumo tampa vis brangesnė. Tie, kurie mane pažįsta, žino apie mano kaip Komisijos nario ir anksčiau, kai ėjau kitas pareigas, nepajudinamą angažuotumą šiuo klausimu. Komisijos atstovas išsamiai apie šį klausimą kalbėjo pranešime šį rytą. Todėl gyvybiškai svarbiose kaimo plėtros teritorijose Komisija ir toliau didins savo pagalbą žemės ūkio plėtros, pagrindinių paslaugų, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. Šiuo metu planuojame įsteigti specialų fondą, kurį sudarytų apie 150 mln. EUR; jis būtų skirtas pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms Sudane ir, savaime suprantama, Pietų Sudane.

Štai ką norėjau pasakyti. Labai glaustai norėčiau išdėstyti tris tolesnes pastabas. Dėl pilietybės klausimo, kurį iškėlė keli Parlamento nariai, norėčiau pasakyti, kad mes visiškai pritariame darbui, kurį atliko grupė, vadovaujama prezidento T. Mbeki, padedančio derantis dėl būsimos pilietybės ir kitų klausimų, susijusių su šia rimta pilietybės problema.

Dėl tarptautinio tribunolo Europos Komisija ir toliau be jokių išlygų rems Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ne vieną kartą mes kreipėmės į visas valdžios institucijas, ypač į Sudano institucijas, kad jos visiškai bendradarbiautų su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu.

Gerb. Pirmininke, norėčiau išsakyti paskutinę pastabą dėl kelių jūsų iškelto klausimo, susijusio su skola. Norėčiau priminti paskutines Tarybos išvadas, kurios buvo labai aiškios – Europos Sąjunga sieks, kad skola šiai šaliai būtų sumažinta, atsižvelgiant, kaip tai daro kiti partneriai, į mūsų laukiamą pažangą, kurią norime remti ir paskatinti politiškai ir ekonomiškai, siekdami užtikrinti stabilumą šalyje.

Štai tokius atsakymus norėjau pateikti baronienės C. Ashton vardu.

  Pirmininkas. – Skelbiu diskusiją baigtą.

  Indrek Tarand (Verts/ALE), raštu. – Padėtis visoje Šiaurės Afrikoje yra iš tiesų pavojinga, tačiau drauge ji teikia vilties. Dėl regiono ypatumo reikės skirti ypatingą dėmesį humatinariniams ir kariniams pajėgumams, siekiant užtikrinti saugumą ir stabilumą. Tačiau mes jau matėme, kad ES Rusijai parduoda pažangią karinę įrangą, tokią kaip karo laivai „Mistral“, o ar kas nors atsižvelgė į tai, kad Rusijai vis dar reikalingos tokios demokratinės revoliucijos?

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) To, kad referendume Pietų Sudanas balsuos už atsiskyrimą, reikėjo ir tikėtis. Reikėjo tikėtis ir to, kad tai jokiu būdu nebus viso regiono problemų pabaiga. Juk Pietūs iki šiol yra nestabilūs ir jiems vis dar iš pradžių reikia įrodyti, kad jie yra nepriklausoma valstybė. Gali būti, kad tai įvyks dar prieš planuojamą datą liepos mėn., nes 25 proc. teritorijos ir 20 proc. gyventojų praradimas Šiaurės Sudano toli gražu taip stipriai nepaveiks, kaip atsisakymas nemažos pajamų iš naftos dalies. Dėl šios priežasties ES privalo šiai naujajai valstybei padėti išlaikyti savo nepriklausomybę ir apsaugoti savo suverenitetą, nes Pietų Sudanui skirta parama vystymuisi ateityje taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį dėl naftos pasiūlos Europai. Todėl ES turėtų pasekti Kinijos pavyzdžiu, visų pirma dėl to, kad Pekinas sumaniai sieja paramą vystymuisi su žaliavinių medžiagų pasiūla. Taip Kinijos modelis gali būti naudingas abiem šalims. Taip pat nereikia užmiršti nelegalios migracijos į Europą problemos. Todėl reikia su Pietų Sudano vyriausybe sudaryti sutartį dėl jo piliečių, atvykusių į Europos Sąjungą neteisėtai, grąžinimo. Tada turėtume dėmesingai stebėti, ar Pietų Sudanas iš tikrųjų yra pasirengęs šį susitarimą vykdyti.