4. Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė – Demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonė (Reglamento (EB) Nr. 1889/2006 dalinis pakeitimas) – Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (Reglamento (EB) Nr. 1905/2006 dalinis pakeitimas) – Bendradarbiavimo su pramoninėmis šalimis finansavimo priemonės nustatymas (Reglamento (EB) Nr. 1934/2006 dalinis pakeitimas) (diskusijos)
Pirmininkė. – Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl:
– rekomendacijos antrajam svarstymui dėl vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės, kurią pateikė Ch. Goerens Vystymosi komiteto vardu [16447/1/2010 - C7-0424/2010 - 2010/0059(COD)] (A7-0009/2011)
– rekomendacijos antrajam svarstymui dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2006, įsteigiantis demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonę, kurią pateikė B. Lochbihler ir K. Gál Užsienio reikalų komiteto vardu [16446/1/2010 - C7-0427/2010 - 2009/0060B(COD)] (A7-0014/2011)
– rekomendacijos antrajam svarstymui dėl vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės (Reglamento (EB) Nr. 1905/2006 dalinis pakeitimas), kurią pateikė G. Mitchell Vystymosi komiteto vardu [16442/1/2010 - C7-0426/2010 - 2009/0060A(COD)] (A7-0006/2011)
– rekomendacijos antrajam svarstymui dėl bendradarbiavimo su pramoninėmis ir kitomis dideles pajamas gaunančiomis šalimis ir teritorijomis finansavimo priemonės nustatymo (Reglamento (EB) Nr. 1934/2006 dalinis pakeitimas), kurią pateikė H. Scholz Tarptautinės prekybos komiteto vardu (A7-0005/2011).
Charles Goerens, pranešėjas. − (FR) Ponia pirmininke, šiandien antrajam svarstymui teikiamas pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo nustatoma AKR valstybių prekybos bananais papildomųjų priemonių programa.
Primenu, kad per pirmąjį svarstymą prašėme kuo daugiau papildomųjų priemonių bananus eksportuojančioms AKR valstybėms, kurių padėtis gali pablogėti dėl to, kad Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) įsigaliojo susitarimas su JAV ir Lotynų Amerikos gamintojais, kuriuo užbaigiamos prekybos diskusijos dėl bananų muitų. Pagal šį susitarimą bananų importo muitai iki 2017 m. bus laipsniškai sumažinti nuo 176 EUR už toną iki 114 EUR už toną.
Tačiau AKR valstybių bananams Europos Sąjungoje toliau bus taikomas importo be muitų režimas. Įsigaliojus prekybos susitarimui pablogėjusi šių šalių padėtis paskatino jas tartis su Europos Sąjunga dėl prekybos bananais papildomųjų priemonių.
Vystymosi komitetas, kurio pranešėjas esu, sugebėjo užtikrinti, kad per pirmąjį svarstymą būtų priimti toliau nurodyti pradinio teksto pakeitimai.
Pirma, pabrėžta, kad pagrindiniai rekomenduojamų priemonių tikslai – išnaikinti skurdą ir pagerinti gyvenimo sąlygas.
Antra, smulkieji ūkininkai ir mažosios įmonės laikomos pagrindiniais pagalbos pagal šias priemones gavėjais.
Trečia, reglamente ypatingas dėmesys skiriamas aspektams, susijusiems su aplinka, sveikata ir darbo standartais.
Ketvirta, nustatyti skaidrūs lėšų skyrimo kriterijai.
Galiausiai, susitarta dėl preliminaraus vertinimo, kurį reikia atlikti iki programos galiojimo pabaigos likus 18 mėnesių.
Be to, Parlamentas ir Taryba susitarė dėl papildomųjų priemonių finansavimo 2010 ir 2011 m. Visi šie pakeitimai neabejotinai atitinka AKR valstybių lūkesčius. Vienintelė nesutarimo priežastis – horizontalusis deleguotųjų aktų taikymo vystomojo bendradarbiavimo finansinei priemonei klausimas. Savo reikalavimą grindžiame tuo, kaip mes suprantame Lisabonos sutarties 290 straipsnį.
Europos Parlamentas nori turėti balsą Komisijai priimant strateginius sprendimus dėl išorės veiksmų finansavimo. Lig šiol Taryba nesutiko suteikti Parlamentui vaidmens įgyvendinant finansines priemones, nors Parlamentas to vertas.
Tai reikia aiškiai pasakyti, ir primygtinai noriu pabrėžti: mes nesutinkame būti vadinami tvarkos drumstėjais. Parlamentas ir Vystymosi komitetas tai kasdien įrodo savo darbu. Todėl raginu kolegas narius laikytis pozicijos, priimtos per pirmąjį svarstymą, ir daugiausia balsuoti už tekstą, kurį ką tik pateikiau jiems tvirtinti.
Barbara Lochbihler, pranešėja. – (DE) Ponia pirmininke, žmogaus teisių užtikrinimas, demokratinių struktūrų skatinimas bei plėtra ir kova su korupcija – tai pagrindiniai taikiai išėjusiųjų į gatves Tunise, Egipte ir Jemene reikalavimai tikintis permainų, kad Magrebo ir arabų pasaulio žmonės galėtų pareikšti savo teisę į žodžio ir spaudos laisvę, teisę į laisvus rinkimus ir piliečių dalyvavimo teisę. Mūsų demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo finansavimo priemone būtent ir siekiama skatinti įgyvendinti tas teises; lig šiol galimybės taikyti šią priemonę minėtose valstybėse buvo ribotos, nes padėtis jose tokia, kad turintys kitokią nuomonę apskritai galėjo tikėtis būti persekiojami ir kankinami.
Labai palankiai vertinu tai, kad, kaip vakar girdėjome darbo grupėje, Komisija jau parengė išsamius planus, kaip finansinę priemonę panaudoti taip, kad dabar būtų trumpalaikių, vidutinės trukmės ir ilgalaikių projektų, kuriais dabar būtų galima pasinaudoti demokratinei transformacijai Tunise remti. Būtų gerai, kad remdamiesi tuo ateityje galėtume sukurti modelį, kurį taip pat būtų galima taikyti, jei tokia esminė transformacija būtų pradėta kitose valstybėse. Labai tikiuosi, kad Komisija priims parlamentinės delegacijos Tunise pateiktus pasiūlymus, pavyzdžiui, susijusius su teismų reforma.
Demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonės struktūra tokia, kad būtų galima remti dirbančius įvairiose civilinėse struktūrose, kurių veikla siekiama pagerinti žmogaus teisių padėtį. Tai gali būti vyriausybės, tarptautinės žmogaus teisių institucijos ar asmenys, kuriems paramos reikia kaip žmogaus teisių gynėjams. Apskritai, struktūra gera būtent dėl to, kad ji leidžia tam tikrose situacijose veikti be susijusios vyriausybės sutikimo. Tikrai nemanau, kad tai koks nors kišimasis į vidaus reikalus, nes žmogaus teisių esmė yra ta, kad turime sugebėti pasipriešinti valstybės prievartai ir valstybės smurtui prieš gyventojus, prieš kiekvieną pilietį.
Žinoma, turime apžvelgti pavienius projektus, kaip ir žmogaus teisių ir demokratijos priemonių prioritetus, ir nuolat juos kritiškai vertinti. Lig šiol ši priemonė buvo dar palyginti nauja, taigi nebuvo prasmės atlikti vertinimo, iš kurio mažai ką sužinotume. Todėl net dar svarbiau dabar parengti ir įgyvendinti būsimą išsamų vertinimą. Jo tikslas turi būti išsiaiškinti pavienių priemonių poveikį ir leisti mums prireikus persvarstyti prioritetus ir darbo metodus.
Šiai finansinei priemonei būdingas pagrindinis principas, kad visos finansavimo priemonės turėtų viena kitą papildyti. Tačiau praktiškai vis pastebime, kad ši palyginti kukli finansinė priemonė naudojama projektams, kurie galėtų būti aiškiai siejami su geografine priemone, finansuoti. Šis klausimas kyla ir dialogų dėl žmogaus teisių atveju. Dėl šios priežasties tikrai neturėtume sutikti su jokiais šios kuklios priemonės apkarpymais ir privalome stebėti, kad ja nebūtų naudojamasi norint finansuoti projektus, kurie iš tikrųjų netinka būti finansuojami.
Galiausiai norėčiau tarti žodį apie deleguotuosius aktus – tai tema, dėl kurios dar nesusitarėme nė vienos finansavimo priemonės atveju. Daugelyje politikos sričių, pavyzdžiui, aplinkos ir transporto, nekyla diskusijų dėl to, ką galima laikytis deleguotaisiais aktais. Tačiau užsienio politikoje tai laikoma labai ginčytinu dalyku. Tačiau labai svarbu – ypač įsigaliojus Lisabonos sutarčiai – kad mes, Parlamentas, turėtume bendro sprendimo teises ir užsienio politikoje, strategiškai sprendžiant dėl finansavimo priemonių programų.
Kinga Gál, pranešėja. − (HU) Ponia pirmininke, Komisijos atstovai, ponios ir ponai, viskas, ką sakė antroji pranešėja B. Lochbihler, yra labai svarbu turint omenyje, kad dabartinė įtempta tarptautinė padėtis – turiu omenyje Šiaurės Afrikos atvejį, dėl kurio vakar diskutavome, taip pat Tunisą ir Egiptą – rodo, jog dėmesys, kurį skiriame, pavyzdžiui, šiai žmogaus teisių rėmimo finansinei priemonei, iš tikrųjų svarbus, ir kad šios priemonės praktinis poveikis konkrečioje vietoje gali būti svarbus. Būtent tai ir yra pirma svarbi priežastis, dėl kurios Parlamentas šios priemonės atžvilgiu reikalauja priežiūros teisės.
Dėl esminių klausimų, kuriais diskutuota per pirmojo svarstymo diskusiją praėjusių metų spalio mėn., kai siekta skatinti svarbiausių vietos nevyriausybinių organizacijų veikimą, institucijos sutarė. Dabar, per antrąjį svarstymą, reikia žiūrėti kitą medalio pusę, būtent siekti sutarimo dėl tarpinstitucinių diskusijų dėl Parlamento teisės į demokratinę priežiūrą. Gerai žinoma, kad jau metus tarpinstitucinis mūšis vyksta ir dėl finansinių priemonių klausimo, įskaitant šios priemonės, kuria skatinama demokratija ir žmogaus teisės, klausimą.
Lisabonos sutartimi sustiprinta Europos Parlamento teisė į demokratinę priežiūrą; tai faktiškai yra deleguotųjų aktų pagrindas, kurį, mūsų manymu, reikia versti taikyti dabartinėmis aplinkybėmis. Šis konkretus teisės aktų rinkinys, deleguotųjų aktų atvejis, galėtų būti pirmas svarbus pavyzdys, kad Europos Parlamento vaidmuo nuo 2009 m. gruodžio 1 d. tikrai išplėstas. Taigi per antrąjį svarstymą, ir greičiausiai per vėlesnį susitarimo procesą, mes kovojame ir už Europos Parlamento teisės į demokratinę priežiūrą pripažinimą, ir kartu su kolege manau, kad tai aktualu būtent demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo finansinės priemonės atveju. Tai yra dėl to, kad, kaip girdėjome, šia priemone siekiama užtikrinti žmogaus teises, teisinę valstybę ir demokratijos gynimą, ir mes skatiname konkrečias teises, pavyzdžiui, kovą už moterų ir vaikų teises, kovą su mirties bausme, kankinimu, žiauriu, nežmonišku, žeminančiu elgesiu. Siekiame padėti žmogaus teisių gynėjams atlikti jų darbą, net ir visiškai neįmanomomis sąlygomis. Tai dar viena priežastis, dėl kurios ši priemonė labai svarbi. Jos pagalbos gavėjai yra nevyriausybinės organizacijos, kurių padėtis kai kuriose valstybėse labai nepalanki. Šie dalykai pateisina tai, kad mes, Parlamentas, turėtume turėti balsą kuriant strategiją ir pagrindų programas bei ateities planus, nes vykdydami metinį stebėjimą galime imtis rimtesnių priemonių, negu tik pateikdami savo nuomones per dvimečius finansinius ciklus. Būtent dėl to prašome jūsų paramos, kad dabar per laikotarpį nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo galėtume veikti tikrai paisydami bendrųjų Sutarties krypčių, ir tikiu, kad ir Komisija, ir Taryba per būsimą susitarimo procesą supras to būtinumą.
Helmut Scholz, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, šioje parlamentinėje kadencijoje iš esmės keičiama bendradarbiavimo su pramoninėmis ir kitomis dideles pajamas gaunančiomis šalimis ir teritorijomis finansavimo priemonė. Planuojame bendrai skirti iki 348 mln. EUR bendradarbiavimui tokiose srityse kaip mokslas, akademiniai mainai – įskaitant Erasmus Mundus – kultūra, aplinkos apsauga ir atsinaujinančioji energija, taip pat dvišalių prekybos ryšių skatinimas. Ypatingas dėmesys dabar turėtų būti skiriamas mažosioms ir vidutinėms įmonėms.
Naujas aspektas yra tai, kad naudojantis priemone „ICI Plus“ dabar galima finansuoti ir projektus besivystančiose šalyse, ir konkrečiai projektus, kurie nepatenka į paramos vystymuisi priemonių bendrąją apibrėžtį. Tai apima tokius projektus ir priemones kaip Europos studentų siuntimas į Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos universitetus, ir tai visiškai naujas elementas. Šiais laikais, kai ES tenka didesnė atsakomybė už savo, kaip partnerės, bendradarbiavimo su vis daugiau valstybių pergrupavimą, ypatingas vaidmuo tenka leidimui savo nuožiūra formuoti plėtrą.
Pakeistame reglamente reikia aiškiai išskirti galimybes ir uždavinius, kurių kyla išplėtus jo geografinę aprėptį. Jame aiškiai nurodoma, kas, kam ir kokiomis sąlygomis gali gauti finansinę paramą. Dar vienas naujas šios priemonės elementas – reglamente nurodoma, kad skiriant lėšas turi būti užtikrinta, kad valstybės partnerės atitiktų pagrindinius Tarptautinės darbo organizacijos darbo standartus ir kad siektų sumažinti išmetamą ŠESD kiekį reikšmingai prisidėdamos prie tarptautinės kovos su klimato kaita.
Nemažiau svarbu ir tai, kad į bendradarbiavimo tikslus įtraukta teisinė valstybė bei žmogiškasis orumas darbe. Kadangi rengiamės imtis antrojo nagrinėjimo, leiskite man pakartoti, kad, mano manymu, svarbu užtikrinti, kad teikiant finansinę paramą nebūtų daroma jokių nuolaidų Europos Sąjungos pagrindinių principų atžvilgiu. Skatinant projektus besivystančiose šalyse dėmesį ateityje reikia atkreipti į politikos suderinamumą ir visų pirma į derėjimą su kovos su maisto krize priemonėmis. Plenariniame balsavime per pirmąjį svarstymą buvo nuspręsta – nors ir nežymios daugumos, – kad jokios lėšos, skiriamos paramai vystymuisi, kol kas neturėtų būti skiriamos priemonei „ICI Plus“.
Rengiamės imtis antrojo svarstymo siekdami pagreitinto susitaikymo šiuo klausimu, taip pat ir visų finansavimo priemonių klausimu. Po sėkmingų kompromisinių Tarybos ir Europos Parlamento derybų priemonę „ICI Plus“ pritaikėme ateities iššūkiams. Visiems esminiams dalykams plenariniame posėdyje pritarė dauguma. Kol kas viskas gerai, arba taip atrodytų. Tačiau lieka nenuspręsta, kaip įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ateityje dvi ES teisėkūros institucijos dalysis įgaliojimais, visų pirma Bendrijos lygmens tarptautinės prekybos politikos srityje. Pavojus šiuo atveju kyla demokratijai ir konkrečiai tam, kas vadinama deleguotaisiais aktais, ir tai sritis, kurioje Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos požiūris skiriasi.
Dėl ko visa tai? Norime daryti tai, kas, atrodo, yra mūsų pareiga savo rinkėjams. Norima patikrinti, ar daugiametis strateginis Europos išorės veiksmų tarnybos ir Komisijos planavimas, susijęs su mūsų reglamentų įgyvendinimu, atitinka teisės aktų leidėjo dvasią. Praeityje Komisija, deja, per dažnai laikėsi požiūrio, kad popieriuje galima rašyti ką tik nori. Lisabonos sutartimi mums skirtas naujas vaidmuo ir pareiga – teisės aktų leidėjo, ir mes reikalaujame veto teisės. Pranešėjai įvairių užsienio politikos finansavimo priemonių klausimais, komitetų pirmininkai ir frakcijų vadovai – visi sutinka, kad turime kovoti dėl šios demokratinės teisės.
Pone Komisijos nary, ponios ir ponai, lig šiol mūsų matytas elgesys rodo, kad šį principą pripažino dar ne visos trys Europos Sąjungos institucijos. Todėl šiandien energingai giname savo kontrolės teisę, nes ateityje Komisija turės savo planavimą grįsti tuo, ką nustatys teisės aktų leidėjas, o ne savo pačios komunikatais.
Karel De Gucht, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, šioje antroje diskusijoje dėl šių išorės santykių finansinių priemonių esu tam, kad pakeisčiau Andrį Piebalgą, šiam išvykus į užsienį pagal jau seniai suplanuotą susitarimą.
Pirmiausia norėčiau padėkoti pranešėjams K. Gál, B. Lochbihler, G. Mitchellui, H. Scholzui ir Ch. Goerensui. Puikiai bendradarbiavome dirbdami prie šių dokumentų ir, išskyrus deleguotuosius aktus, visų trijų susijusių institucijų požiūris į pagrindinius dalykus iš principo sutampa.
Likę neišspręsti klausimai atsirado dėl platesnių tarpinstitucinių ryšių dėl naujosios Sutarties. Dabar atsidūrėme sudėtingoje politinėje ir veiksmų sandūroje, kurios partneriai užsienyje nesupranta, nes pagrindinių teisės aktų įgyvendinimas yra ES vidaus reikalas.
Nors būdamas už prekybą atsakingas Komisijos narys nesu atsakingas nė už vieną iš šių priemonių, jomis remiama labai daug ES politikos tikslų, įskaitant prekybą, ir jos mums leidžia toliau būti svarbiais užsienio politikos veikėjais.
Po paskutinių diskusijų spalio mėn., metai baigėsi nesusitarus per pirmąjį svarstymą. Padėtį žinote. Parlamentas tikisi, kad Sutarties 290 straipsnis, kuriuo nustatoma procedūra, vadinamieji deleguotieji aktai, bus taikoma priimant strateginius dokumentus ir daugiametes veiksmų programas. Bet per pirmąjį svarstymą Taryba atmetė jūsų pakeitimus, susijusius su deleguotaisiais aktais.
Labai svarbu, kad greitai susitartume, visų pirma dėl „ICI Plus“ ir pasiūlymo dėl prekybos bananais papildomųjų priemonių. Priešingu atveju Komisija negalės įgyvendinti susijusio biudžeto.
Kalbant konkrečiau apie „ICI Plus“, manau, kad visi sutinka, jog ši priemonė skirta ES interesams pramoninėse šalyse skatinti, kai kurios iš tų šalių yra pagrindiniai strateginiai partneriai, nelauksiantys, kol administraciniu požiūriu būsime pasirengę. Mūsų sukurtas tuščias vietas veržiasi užpildyti kiti, nesvarbu, ar tai bendradarbiavimas energetikos srityje, parama verslui, skaitmeninės darbotvarkės tikslai, ar kiti dalykai.
Kalbant apie prekybos bananais papildomąsias priemones, galiu tik pabrėžti, kad jos neatsiejamai susijusios su Ženevos susitarimu, kuriuo užbaigta mūsų ilgiausios beveik 20 metų trukusios prekybos diskusijos Pasaulio prekybos organizacijoje ir pagal Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), ir būdamas už prekybą atsakingas Komisijos narys tikiuosi šiokio tokio rezonanso.
Papildomosios priemonės skirtos paremti dešimt bananus eksportuojančių AKR valstybių, prisitaikančių prie lengvatų maržos, sumažintos dėl Ženevos susitarimo. Todėl labai svarbu, kad laikydamiesi savo įsipareigojimų išsaugotume ES, tarptautinės prekybos derybininkės, patikimumą ir, šiuo atveju, mes tai labiausiai skolingi bananus auginančioms AKR valstybėms.
Pažiūrėkite į platesnį dabartinį pasaulio prekybos maistu paveikslą ir negandas, su kuriomis susiduria kai kurios šalys, labai priklausomos nuo vienos ar kelių prekių eksporto pajamų. Aš tikrai jaučiu, kad šiuo atveju reikia paskubėti.
Suprantu Parlamento rūpestį dėl dalyvavimo rengiant strateginius dokumentus ir daugiametes programas. Komisija pateikė pasiūlymų padidinti parlamentinę priežiūrą ir siūlo kitus kompromisinius sprendimus, bet jie nesudomino nei Parlamento, nei Tarybos.
Šiandien čia esu tam, kad vėl pakaročiau Catherine Ashton ir Andrio Piebalgo įsipareigojimą, prisiimtą praėjusį spalio mėn., siekti praktinių politinių sprendimų. Visi – Taryba, Komisija, Parlamentas – per antrąjį svarstymą dirbkime siekdami sutartų rezultatų ir visi tikslingai dalyvaukime, kad šis tikslas būtų pasiektas.
Tolesnis delsimas turės biudžetinių, politinių, teisinių ir net socialinių ir ekonominių padarinių. Kartu, kadangi dėl Lisabonos sutarties pasikeitė komiteto sistema ir Europos Parlamentui suteikta naujų įgaliojimų, ES tai suteikė stipresnį vaidmenį ir naujų struktūrų, leidžiančių nuosekliau, išsamiau ir su didesniu bendrumu vykdyti užsienio politiką. Dėkoju už dėmesį ir laukiu diskusijos.
Maurice Ponga, PPE frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, Europos Parlamentas šiandien antrą kartą priims verdiktą dėl vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės, kuria numatoma nustatyti pagrindinėms bananus auginančioms AKR valstybėms skirtas prekybos bananais papildomąsias priemones, pakeitimo. Šios papildomosios priemonės pateisinamos tuo, kad 2009 m. gruodžio mėn. su Jungtinėmis Valstijomis ir Lotynų Amerikos šalimis sudarius Ženevos susitarimą sumažėjo lengvatinių muitų tarifų, nustatytų AKR valstybėms. Europos Sąjunga tada įsipareigojo skirti 190 mln. EUR paramą AKR valstybėms, kad padėtų joms susidoroti su šia nauja konkurencija.
Per pirmąjį svarstymą pakeitėme ir Komisijos pasiūlymo turinį, ir formą. Taryba nesutinka su mumis dėl formos, dėl to reglamentas šiandien pateiktas antrajam svarstymui. Iš tikrųjų, Taryba atsisako leisti strateginiams dokumentams ir daugiametėms orientacinėms programoms taikyti deleguotųjų aktų procedūros, taigi atsisako įgyvendinti Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus. Parlamentas nusprendė reaguoti greitai, ir tai svarbiausia.
Todėl mes AKR valstybėms siunčiame aiškią politinę žinią. Europos Parlamentas jas palaiko ir daro viską tiek, kiek leidžia jo įgaliojimai, siekdamas užtikrinti, kad 190 mln. EUR būtų išmokėta kuo greičiau. Tačiau taip pat siunčiame žinią Tarybai. Europos Parlamentas gina savo išimtines teises, nustatytas Lisabonos sutartyje. Kamuolys dabar Tarybos pusėje. Europos Sąjunga įsipareigojo AKR valstybėms. Todėl Taryba turi prisiimti atsakomybę, kaip tai padarė Parlamentas.
(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)
William (The Earl of) Dartmouth (EFD). - Ponia pirmininke, ar M. Ponga kada nors pagalvojo, kad ES mokesčių mokėtojai ir visų pirma Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai, galbūt labiau norėtų, kad 190 mln. EUR būtų įšaldyta neribotam laikui?
Maurice Ponga (PPE). – (FR) Ačiū už klausimą, Lorde W. Dartmouthai. Galiu tik pasakyti, kad yra tarptautiniai susitarimai, kuriuose reikalaujama, kad Europos Sąjunga investuotų į savo santykius su AKR valstybėmis, ir tai vienas iš susitarimų, kuriems Europos Sąjunga turėtų teikti pirmenybę. Savo ruožtu, galiu pasakyti, kad niekada nemaniau, jog 190 mln. EUR turėtų būti įšaldyta.
Patrice Tirolien, S&D frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, šiandien mūsų Parlamento vienbalsiai patvirtinta pozicija rodo, koks šiam Parlamentui gyvybiškai svarbus įgaliojimų vykdymo klausimas. Vis dėlto, grįžtant prie prekybos bananais papildomųjų priemonių, šis susitarimas keblus mūsų partnerių, bananus auginančių AKR valstybių, atžvilgiu. Iš tikrųjų, praėjus metams nuo tada, kai Komisija šioms valstybėms teisėtai skyrė kompensaciją, lėšų jos dar negavo, nors dėl Ženevos susitarimo joms labai sunku.
Todėl šiandien vėl į jas atkreipiu dėmesį sakydamas, kad būtent dėl to, kad mes dar aiškiau norime pareikšti savo reikalavimus, šis Parlamentas privalo turėti žodį rengiant ES strategiją ir bendrąsias išorės pagalbos gaires. Esame pasiryžę nepatekti į Komisijos ir Tarybos paspęstus spąstus. Europos sprendimų skaidrumas turi būti svarbiausia mūsų darbe. Būtent tokia Sutarties dvasia ir istorijos esmė.
Nirj Deva, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, šis klausimas turi techninių pusių, bet kartu jis turi ir žmogiškąją bei skurdo pusę. Šioje bendroje diskusijoje pirmiausia norėčiau pasakyti Tarybai, kad Parlamentas yra tam, kad stebėtų ir tikrintų, kad žiūrėtų atvirai, skaidriai ir atsakingai į tai, kaip mes leidžiame savo mokesčių mokėtojų pinigus tarptautinei plėtrai.
Jei Taryba negali to pripažinti ir negali pripažinti, kad deleguotiesiems aktams turėtų būti taikomos Parlamento vidaus procedūros, kad Parlamentas galėtų pasinaudoti savo priežiūros teise, tai ką, po galais, mes čia darome? Kodėl mes čia, jei mums neleidžiama būti atsakingiems prieš savo balsuotojus, rinkėjus ir mokesčių mokėtojus už pinigus, kuriuos jie mums sąžiningai patiki per Komisiją leisti tarptautinei plėtrai?
Antra, kalbant apie bananų klausimą, kurį sprendžiant reikėtų atsižvelgti ir į Parlamento svarstymus, Europos mokesčių mokėtojai pralaimėjo abiem atžvilgiais. Turėjome laisvesnį prekybos susitarimą, kurio nebėra, ir dabar turime vėl apsaugoti tas bananus auginančias valstybes ir sumokėti joms kompensaciją.
William (The Earl of) Dartmouth, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, kiekvienai iš keturių finansinių priemonių, kurias šiandien pristato Parlamentas, yra patikimai skambantis pagrindimas.
Tačiau, imant kartu, jų kolektyvinis tikslas yra remti ir skatinti Europos Komisijos politinę ir užsienio politikos darbotvarkę. Komisijos narys jau pasakė tai labai aiškiai, su jam įprastu tikslumu ir aiškumu, ir už tai turiu jam padėkoti.
Visi dabar jau žinome, kas už tai mokės: prispausti mokesčių mokėtojai ir, matyt, – kaip visad neproporcingai – Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai. Tiksli šių finansinių priemonių kaina dar nežinoma, nepaisant kolegų didžiausių pastangų, kurias jie dėjo vakar ir pirmiausia šįryt.
Komisija ir vėl su kitų žmonių pinigais elgiasi išlaidžiai ir neatsakingai, ir dėl to mes nepalaikysime nė vieno pasiūlymo.
(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę, pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)
Jörg Leichtfried (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, pone W. Dartmouthai, man dingtelėjo, kad visad stengiatės savo kalbose paminėti Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojus. Būtų įdomu žinoti, ar iš tikrųjų manote, kad atstovaujate mažai Jungtinės Karalystės gyventojų grupei, ar kad esate visos Europos Sąjungos atstovas?
William (The Earl of) Dartmouth (EFD). - Ponia pirmininke, savo kalboje paminėjau ir ES, ir Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojus. Tačiau mane išrinko Didžiosios Britanijos, ne kurios nors kitos šalies gyventojai, taigi manau, kad mano svarbiausia atsakomybė – atstovauti Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojams. Užjaučiu ir visus prispaustus ES mokesčių mokėtojus kitose šalyse – ypač jūsų šalyje, Austrijoje, kuri yra įnašą mokanti šalis, – kurių pinigai taip pat švaistomi šioms bergždžioms ir trapioms imperijoms kurti.
Franziska Katharina Brantner, Verts/ALE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, norėčiau paminėti kelis dalykus. Pirmiausia, norėčiau iškelti išorės srityje taikomų finansinių priemonių lankstumo klausimą.
Visi žinome, kad per pastarąsias kelias savaites ir mėnesius buvo daug nenumatytų katastrofų ir įvykių, ir išorės išlaidų kategorijoje beveik nebeliko maržų, nors dar liko keleri metai. Kartu yra viena lanksti priemonė – stabilumo priemonė, kuria dažnai naudojamasi ne tais tikslais, kuriais ji faktiškai sukurta.
Taigi manau, kad galime sutikti, jog užsienio politikos priemonėms reikia didesnio lankstumo, bet turime pabrėžti, kad didesnis lankstumas gali būti tik kartu esant griežtesnei demokratinei priežiūrai. Dabar dėl šio dalyko kovojame, be to, taip pat turime parodyti, kad, nors finansinės priemonės ateityje turi būti lankstesnės, negalime nustatyti didesnio lankstumo be griežtesnės demokratinės priežiūros, kurios prašome.
Antras dalykas: turime persvarstyti tai, kaip dirbame ir kaip teikiame pagalbą silpnoms valstybėms. Kaip tik vakar JT dar kartą paminėjo išsivystymo ir konfliktų ryšį, ir atkreipė dėmesį į tai, kad šalys, kuriose kilę konfliktai, yra, žinoma, tos šalys, kurioms sunkiausia išbristi iš skurdo.
Lig šiol ES priemonės nebuvo iš tikrųjų adaptuotos. Keliose tose silpnose valstybėse yra ES misijos, veikiančios šalia mūsų finansinių priemonių, bet ne visada kartu su jomis. Taigi turime pagalvoti, koks būtų tinkamas būdas šias dvi dalis susieti.
Ir paskutinis dalykas, kurį paminėsiu trumpai – įvykiai Šiaurės Afrikoje parodė mums, kaip svarbu skatinti žmogaus teises ir demokratiją, o mano manymu, ir lyčių lygybę, ir ateityje persvarstydami tokias struktūras šiuo atžvilgiu turėtume būti drąsesni.
Elmar Brok (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ponios ir ponai, manau, kad turime aiškiai pasakyti, kad šių finansinių priemonių atveju didelę svarbą teikiame teisėkūros ir vykdomųjų užduočių atskyrimui. Nuodugniai valdyti ar faktiškai įgyvendinti projektus – tikrai ne parlamento darbas.
Kita vertus, teisės aktais tikrai neturi būti daugeliui metų suteikiamas leidimas veikti savo nuožiūra (carte blanche) ir nepaliekama jokios galimybės įsikišti, jei veiksmai neatitinka teisės akto leidėjo valios. Vadinasi, ar teisiniu požiūriu tai deleguotasis aktas, ar ne, turime turėti galimybę sprendimus atšaukti, jei, teisės akto leidėjo manymu, jie neįgyvendinami taip, kad atitiktų teisės akto leidėjo ketinimus.
Dėl šios priežasties, nepaisant teisinio sprendimo, kuriuo teisės aktas pagrįstas, arba nepaisant to, ar jis priimtas deleguotųjų teisės aktų sistemoje, ar ne, Komisija ir Taryba privalo šiuo atveju veikti taip, kad rastų pagrįstą, objektyvų sprendimą; o mes tada mažiau kištumėmės į vykdomuosius reikalus ir, taigi, jei viskas vyktų gerai, vykdomajai institucijai suteiktume didesnę laisvę.
Norėčiau pritarti tam, ką sakė F. K. Brandtner. Parlamentas seniai įgyvendino demokratijos ir žmogaus teisių skatinimo priemonę ir numatė galimybę apeiti vyriausybes ir diktatorius, kad būtų galima remti pilietinę visuomenę ir demokratines jėgas. Tik dabar pradedame suprasti, kad, priešingai teisės akto leidėjo valiai, Komisija, o dabar ir Europos išorės veiksmų tarnyba, niekada nesinaudojo šia priemone šiuo būdu, ir tai yra lemiamas elementas to, kad Šiaurės Afrikos atveju šiandien atsidūrėme tokioje padėtyje. Kadangi tai politinė nesėkmė – nevykdoma teisės akto leidėjo valia, – reglamentą reikia iš dalies keisti, ir mes ketiname už tai kovoti.
Ana Gomes (S&D). – (PT) Ponia pirmininke, Mubaraką lauk, jau dabar! Pasipriešinimo jėgos tebešaukia Tahrir aikštėje, su jais šaukiu ir aš. Demonstracijos Egipte, Tunise ir kitose arabų šalyse, kai milijonai gyventojų drąsiai išėjo į gatves reikalaudami užbaigti dešimtmečius trukusią priespaudą ir korupciją, rodo, kad žmogaus teisės ir demokratija yra visuotiniai siekiai, taip pat rodo, kaip reikalaujantys stabilumo, kad toliau išliktų diktatūra, iriasi prieš istorijos srovę.
Demokratija ir žmogaus teisių priemonė – tai Europos Sąjungos priemonė, kurią galima ir būtina taikyti, be vyriausybių sutikimo, žmogaus teisių gynėjams, visiems, kas skatina lyčių lygybę, teisinę valstybę, laisvus rinkimus ir demokratiją, remti. Todėl ją reikia sustiprinti finansiškai, suteikti jai didesnio lankstumo, kad būtų galima susidoroti su kritiška padėtimi, ir labiau derinti su geografinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama tų pačių tikslų. Jai turi būti taikoma pakankama parlamentinė priežiūra. Dėl to šis Parlamentas ir reikalauja primygtinai deleguotųjų aktų procedūros.
Marek Henryk Migalski (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, ir A. Gomes, ir B. Lochbihler abi teisios sakydamos, kad įvykiai Egipte ir Tunise turėtų sulaukti mūsų palaikymo ir patraukti mūsų dėmesį, ir tikrai priemonės, dėl kurių šiandien diskutuojame, sukuria šią galimybę, ypač demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonė. Esu įsitikinęs, kad tai turėtų būti labai remiama, nes, iš tikrųjų, kaip sakė A. Gomes, šios teisės yra visuotinės ir, kadangi jos visuotinės, teisė gyventi demokratijoje ir teisė gyventi šalyje, kurioje pripažįstamos žmogaus teisės, yra tai, kas visiškai akivaizdu.
Svarbu, kad antroji priemonė leistų teikti tokią pagalbą nepaisant to, ar gautas trečiųjų šalių vyriausybių arba valdžios institucijų sutikimas. Tai tikrai labai svarbu. Mūsų pagalbos reikia Baltarusijai ir Ukrainai, jos taip pat reikia kitoms Rytų partnerystės šalims, ir manau, kad šios priemonės turėtų būti taikomos taip pat ir šioms šalims.
Rui Tavares (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, dabar diskutuojame dėl dokumentų, susijusių su finansinėmis priemonėmis, rinkinių serijos, pavyzdžiui, dėl Ch. Goerenso pranešimo dėl vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės, kolegos H. Scholzo pranešimo ir kitų dokumentų. Dauguma pranešimų siekiama konkrečių priemonių, kuriomis būtų pagerintas milijonų žmonių gyvenimas: kitaip tariant, siekiama geriausios teisėkūros praktikos.
Tačiau Taryba primygtinai reikalauja netaikyti bendro sprendimo procedūros, kurios reikalaujama šiuose dokumentuose. Būtent šiuo atveju bendro sprendimo procesas tampa bendro nesprendimo procesu, nes Taryba taiko tylų veto, nors nė viena Sutarties nuostata to negalima pateisinti ir tai pagrįsta tik kaprizingu nepasitenkinimu ir mažai kam suprantamu Lisabonos sutarties 290 straipsnio, kuriame aprašomi deleguotieji aktai, aiškinimu.
Tai stato į pavojų žmonių gyvenimą. Kalbant, pavyzdžiui, apie pabėgėlių įsikūrimo politiką, mums neleista skirti papildomų lėšų šalims, kuriose kuriasi pabėgėliai, ir pabėgėlių stovyklų uždarymui, o tai reiškia, kad jei Taryba tebesilaikys šio įnorio, tai neigiamai paveiks žmonių gyvenimą. Laikas tai sustabdyti, ir laikas deleguotuosius aktus rengti paprastai – bendro sprendimo procese.
Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Ponia pirmininke, žinoma, palaikysiu pateiktą pasiūlymą, nes Parlamentas turi ginti savo teises, kai kalbama apie Sutartimis jam suteiktus įgaliojimus. Norėčiau pasakyti, kad turime išplėsti savo kontrolę, ir plačiau nei tik iki preliminarios deleguotųjų aktų kontrolės, apie kurią dabar ir diskutuojame.
Turime galėti vykdyti ir tolesnę kontrolę, nes kai kurioms programoms skiriama daugybė milijardų eurų, kurie dažniausiai nusėda įvairių diktatorių, finansuojančių jais savo puikų gyvenimą, kišenėse, o tuo pat metu daugybės milijonų žmonių mūsų šalyse gyvenimas labai sunkus.
Tai taip pat reiškia, kad Europos mokesčių mokėtojų pinigus naudojame prabangiam diktatorių, engiančių savo tautas, gyvenimui finansuoti, o mūsų pačių gyventojai vargsta. Štai kodėl turime pirmiausia išsiimti rąstą iš savo akies, ir tik tada pastebėti šapelį kito akyje, ir tai galiausiai leis mums iš tikrųjų ir griežtai kontroliuoti šiuos išteklius.
Barbara Matera (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, ir vėl turime pareikšti apie savo vaidmenį ir Europos Sąjungoje, ir už jos ribų.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, nustatytų 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, mūsų pačių Pagrindinių teisių chartijoje ir regioniniuose dokumentuose, skatinimas yra mūsų užsienio politikos ir mūsų socialinės politikos dalis. Reglamentas (EB) Nr. 1889/2006, įsteigiantis demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonę, turi būti veiksminga, praktinė priemonė, pakankamai lanksti, kad būtų galima veikti aplinkybėmis, kai reikia išskirtinių veiksmų.
Europos Sąjungos įnašas į šiuos civilizacijų mūšius per jos išorės bendradarbiavimo strategines priemones ir tinkamą susijusių finansinių priemonių panaudojimą, t. y. didesnį Europos Sąjungos išorės veiksmų veiksmingumą ir matomumą, negali būti daromas neatsižvelgiant į jos reprezentatyviausios institucijos, Europos Parlamento, atsakomybę ir, taigi, kontrolę.
Todėl, atsižvelgdama į tai, pritariu siūlomiems pakeitimams, kurie aiškiai atitinka pokyčius mūsų nuolat augančioje Europoje.
(Kalbėtoja sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)
Marek Henryk Migalski (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, norėčiau paklausti, gal B. Matera galėtų pasakyti, ar Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija norėtų remti konkrečiai pagalbos teikimą (sprendžiant demokratijos ir žmogaus teisių klausimus) rytuose esančioms šalims, turiu omenyje Ukrainą, Baltarusiją ir kitas Rytų partnerystės šalis.
Barbara Matera (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, taip, neabejotinai, mano frakcija, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, kasdien daug dirba siekdama užtikrinti, kad pagrindinės žmogaus teisės būtų gerbiamos visame pasaulyje.
Manau, kad gerbiamų kolegų, dirbančių čia daug ilgiau už mane, kalbos patvirtina ir remia šio Parlamento politiką. Pabrėžiu tai, kad priklausau Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai. Mes nusiteikę ištikimai europietiškai ir esame tikri, kad šis Parlamentas gali atlikti vaidmenį visame pasaulyje.
Richard Howitt (S&D). - Ponia pirmininke, noriu, kad būtų užrašyta, jog remiu tai, ką kiti kolegos kalbėjo priemonių, visų pirma demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonės, parlamentinės priežiūros klausimu. Noriu padėkoti Komisijai už struktūrinį bendradarbiavimą. Žmogaus teisių gynėjams dėl jų veiklos pobūdžio kyla pavojus ir turi būti tam tikras privatumo laipsnis. Užtikrinkime, kad toks bendradarbiavimas būtų tęsiamas ir ateityje.
Projektų atžvilgiu būtų galima išsakyti tokią kritiką – vykdome labai aukštos kokybės projektus, bet jie išbarstyti po visą pasaulį ir nepakankamai integruoti į kitas programas.
Tai, kad įsteigėme Europos išorės veiksmų tarnybą, leidžia šią problemą ištaisyti. Ir būtinai turime tai padaryti. Rūpestis, kad kai kurias programas dabar rengia teisinę kvalifikaciją turintys asmenys, o ateityje to gali nebūti, rodo, kad mums reikia spręsti šią problemą, kad ir ateityje išlaikytume aukštą kokybę.
Galiausiai, kalbant apie tai, kas dabar vyksta Egipte ir kitose arabų pasaulio šalyse, suprantame, kad ateityje reikės daugiau finansų demokratijos kūrimui ir rinkimų stebėjimui. Atkakliai laikėmės nuomonės, kad reglamente turi būti nustatytas procentas, priešingu atveju tai išstumtų kitus žmogaus teisių projektus. Tačiau mums gali reikėti daugiau pinigų, ir ėmęsi naujos finansinės programos neturėtume grįžti prie seno argumento, kad turime atsikratyti šio reglamento. Šiandien jo reikia labiau negu bet kada.
(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę, pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)
Nirj Deva (ECR). - Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti kalbėjusiam kolegai už leidimą užduoti jam klausimą.
Labai gerbiu R. Howitto žmogaus teisių išmanymą ir jo praeityje nuveiktą darbą. Mano klausimas toks. Kaip galime daryti prielaidas apie lygybę, dorumą ir teisingumą gimę gilių krikščioniškųjų ar humanistinių tradicijų krašte – Europoje, ir tikėtis, kad kitų religijų ir tikėjimo kultūros arba išvis netikinčios kultūros gali tiksliai suprasti, ką sakome, ir kaip parodyti, kad tai ne neokolonijinių idėjų brukimas? Kaip galėtume tai padaryti?
Richard Howitt (S&D). - Ponia pirmininke, atsakyti į šį klausimą per 30 sekundžių – sudėtingas uždavinys. Atsakymas – kaip jūs ir visas Parlamentas turėtų žinoti – būtų toks: minties ir religijos laisvė yra pagrindinė visų tautų, religijų, šalių ir žmonių žmogaus teisė.
Andreas Mölzer (NI). – (DE) Ponia pirmininke, pagalba vystymuisi visada brangiai kainuoja, deja, ji dažnai neveiksminga, o kartais net žalinga, nes per dažnai yra nesusijusi su konkrečiomis konkrečios šalies problemomis. Retai stengiamasi laikytis ilgalaikio požiūrio, o veikla prastai koordinuojama. Mano nuomone, abejotina, ar ES masto vystymosi ir žmogaus teisių rėmimo finansinė priemonė gali pagerinti padėtį, ypač kai nėra nuoseklaus koordinavimo pačioje Europos Sąjungoje.
Tai, kad skiriame pagalbą smulkiesiems Afrikos ūkininkams, o kartu juos stumiame beveik prarajon savo subsidijuojamais žemės ūkio produktais, galiausiai reiškia, kad milijardus eurų išmetame kaip į balą. Tai nepasikeis kaip nors reikšmingai, kol remsime didžiules įmones Europos Sąjungoje ir, netiesiogiai, besivystančiose šalyse.
Kinijos pagalba vystymuisi, kurią vyriausybė Pekine naudoja žaliavoms ir naujoms rinkoms užtikrinti, konkuruoja su mūsų tradiciniais vystomojo bendradarbiavimo būdais. Ir šioje srityje mums reikės naujų idėjų. Be to, vienodai svarbu pasiekti, kad pagalba vystymuisi būtų priklausoma nuo bendradarbiavimo sprendžiant pabėgėlių problemas, galbūt sudarant readmisijos susitarimus.
Thijs Berman (S&D). - (NL) Ponia pirmininke, šis Parlamentas prašo to, ko prašo visi pasaulio parlamentai: politikos kūrimo ir įgyvendinimo demokratinės priežiūros. Europos Sąjunga tuo atžvilgiu turėtų būti modelis, pavyzdys. Lisabonos sutartis yra didelis žingsnis į priekį didinat Europos Parlamento įtaką.
Didžioji šio Parlamento dalis nepasidavė Tarybos ir Komisijos pastangoms apriboti parlamentinę priežiūrą, nes tai neatitinka Sutarties dvasios. Šis Parlamentas nenori būti mikrovadovas, jis tik nori daryti įtaką politikai, jos kūrimui ir įgyvendinimui. Todėl kalbama apie strateginius pasirinkimus, apie politikos turinį.
Kitose šalyse žmonės eina į gatves ir reikalauja tos įtakos, ir mes juos turime palaikyti kaip tik galime. Tačiau kova už demokratiją kartais tampa sunkiomis derybomis ir sausais teiginiais. Tai jokiais būdais nepaveikia pagrindinio įsitikinimo, nes bet kokiai galiai reikia didžiausios demokratinės priežiūros. Tai visų piliečių teisė, kad ir kur jie gyventų – Kaire, Tunise ar Briuselyje.
Nick Griffin (NI). - Ponia pirmininke, jauna moteris, viena iš mano rinkėjų, šįryt, kaip ir kiekvieną darbo dienos rytą tuo pačiu laiku, ką tik grįžo namo nuvedusi du savo nedidelius vaikus į mokyklą.
Anksčiau Jenny juos veždavo automobiliu, bet dabar nebegali to daryti, nes neįperka benzino automobiliui ir automobiliu gali naudotis tik du kartus per savaitę: nuvažiuoti į pigiausią prekybos centrą toje Mančesterio dalyje, kurioje gyvena.
Šįryt, kaip ir kas rytą, Jenny alkana, nes pusryčiams reikia rinktis: valgys arba ji, arba dvi jos dukrelės. Duonos ir uogienės visoms joms nepakanka.
Tuo pat metu čia, ES planetoje, EP nariai diskutuoja apie finansinės priemonės, pagal kurią 1,1 mlrd. EUR iš mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama demokratijai ir žmogaus teisėms skatinti, daugiausia trečiajame pasaulyje, pakeitimus. Daugelis tų pakeitimų dar labiau sumažina priežiūrą, kurią gali vykdyti valstybės narės, nes Komisija skinasi sau kelią leisdama didžiules Britanijos mokesčių mokėtojų pinigų sumas. Koks švaistūniškumas ir kokia veidmainystė įkyriai kartoti kalbas apie moterų teises Afrikoje, kai tūkstančiai Jenny negali netgi tinkamai pamaitinti savo vaikų.
George Sabin Cutaş (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, greičiausiai nediskutuotume apie bendradarbiavimą su besivystančiomis šalimis, jei Europos Sąjungą įsteigusios valstybės nebūtų paprašiusios, kad Romos sutartyje būtų specialiai paminėtos kolonijos, kurias jos turėjo, o tai visų pirma meta šešėlį demokratijos sąvokai. Pats Europos Sąjungos pagrindas laipsniškai transformavosi į politiką, kurios pagrindinėmis koncepcijomis tapo skurdo išnaikinimas ir žmogaus teisių, pagrindinių laisvių, padoraus darbo ir gero valdymo skatinimas.
Šiais laikais besivystančios šalys yra strateginės Europos Sąjungos partnerės. Štai kodėl manau, kad finansinė priemonė besivystančioms šalims, neatitinkančioms oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijų, palengvina ekonominį, finansinį, techninį, kultūrinį ir akademinį bendradarbiavimą. Be to, jos gali paskatinti dvišalę prekybą, investicijas, ekonominę partnerystę ir viešojo sektoriaus veikėjų bei nevyriausybinių organizacijų dialogą ir Europos Sąjungoje, ir šalyse partnerėse.
Jörg Leichtfried (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, mūsų kaimyninių šalių diktatoriai verčiami iš postų, ir gerai, kad jie pasitraukia. Nors Europos Sąjungos vyriausieji įgaliotiniai negali arba nėra pasirengę paremti ir padrąsinti tų už demokratiją kovojančių žmonių, gerai, kad bent jau galime imtis veiksmų ir teikti pagalbą, net jei ir nekalbame. Tačiau labai svarbu, kad teikdami pagalbą nustatytume reikalavimą laikytis mūsų vertybių, įskaitant demokratiją, teisinę valstybę ir pagrindinius darbo standartus. Labai svarbu, kad Europos Sąjunga teiktų pagalbą. Be to, turime ne tik padėti tiems žmonėms, bet ir užtikrinti, kad jie suprastų vertybes, dėl kurių mes stiprūs.
Kadangi atvejis yra būtent toks, man aišku, kad šią pagalbą galiausiai turi kontroliuoti ir valdyti demokratinis Parlamentas. Ateityje neturime leisti, kad Europos Sąjungos veiksmus kontroliuotų biurokratinė organizacija. Parlamentas turi galėti atlikti savo, parlamentinės institucijos, vaidmenį, o tai reiškia, kad jis turi gebėti priimti sprendimus.
Elena Băsescu (PPE). – (RO) Ponia pirmininke, Parlamentas turi galėti vienodomis sąlygomis su Taryba kontroliuoti strateginių sprendimų, susijusių su tuo, kaip leidžiami bendradarbiavimo rėmimo finansinėms priemonėms skirti ištekliai, priėmimą. Tačiau kartu ES turi tapti lankstesnė ir paspartinti prekybos ryšių su šalimis partnerėmis plėtojimo mechanizmus. Palaikau idėją, kad palaikydama prekybos ryšius su šalimis partnerėmis Europos Sąjunga laikytųsi pragmatinio požiūrio.
Manau, kad labai svarbu finansines priemones įgyvendinti tokiose šalyse kaip Turkmėnija ir Irakas, nes jos per projektus, pvz., Nabucco, gali suteikti energijos išteklių. Taip pat čia norėčiau paminėti, kad bendras Rumunijos ir Turkmėnijos prezidentų pareiškimas pažymėjo energetinės partnerystės – gamtinių dujų ir žaliavinės naftos eksploatavimo ir transportavimo, įskaitant patirties ir įrangos perdavimą – užmezgimą. Rumunija taip pat dalyvavo vykdant stabilizacijos ir atkūrimo misijas Irake.
Ivo Vajgl (ALDE). - (SL) Ponia pirmininke, didelė dalis išteklių, kuriuos galime naudoti per finansines priemones ir kurie skirti besivystančių šalių vystymuisi remti, tam tikrais kanalais sugrįžta į mūsų įmonių ar monopolijų rankas. Manau, kad pagrindinis šių finansinių ir politinių priemonių tikslas turėtų būti užtikrinti, kad ištekliai būtų naudojami laikantis tų, kuriuos norime remti, vystymosi planų.
Keli kalbėję kolegos jau minėjo, kad dažnai finansuojame režimus, kurie visai ne demokratiniai. Kalbant apie neturtingiausių šalių vystymosi finansavimą, manau, kad turime pasisaugoti, kad neįamžintume ūkininkavimo, kai auginami vienos rūšies pasėliai, tendencijos, bet atvertume toms šalims šiuolaikiško vystymosi galimybes.
Karel De Gucht, Komisijos narys. − Ponia pirmininke, atidžiai išklausiau daug kalbų. Komisija tikisi, kad rasime sprendimą dėl šių svarbių finansinių priemonių.
Tačiau turime sugebėti iki galo įgyvendinti išorės ryšių finansines priemones. Tinkamas mūsų išorės veiksmų įgyvendinimas neturėtų tapti institucijų diskusijų įkaitu. Tokiomis aplinkybėmis sunku išorės pasaulio akyse išsaugoti patikimumą, ir dėl to galime netekti savo, pasaulinės veikėjos ir derybininkės prekybos srityse, svarbumo.
Komisija pasirengusi siekti greito sprendimo, dėl kurio sutiktų visos trys susijusios institucijos.
Įgyvendinant dabartines priemones, galiosiančias iki 2013 m., taigi dar dvejus metus, daugiamečiai strateginiai dokumentai laikomi įgyvendinamosiomis priemonėmis, būtinomis biudžetui įgyvendinti. Tokioms priemonėms taikoma komiteto procedūros sistema.
Strateginiai dokumentai yra techniniai dokumentai, taigi dėl savo pobūdžio jie negali būti privalomais teisės aktais. Dabartinės priemonės galios tik dar dvejus metus ir įgyvendinti reikia tik kelis strateginius dokumentus. Komisija mano, kad, norint šią sistemą pakeisti dabar, priemones reikėtų labai keisti, o tai per ilgai užtruktų ir labai pakenktų ES išorės bendradarbiavimui.
Komisija Parlamentą jau įtraukia į strateginių dokumentų demokratinės priežiūros procesą. Komisija nori šį procesą sustiprinti Parlamentui suteikdama realios priežiūros teisių. Per anksti sakyti, kaip atrodys naujos priemonės, nes dėl jų reikia rengti plačias konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais ir teikti Komisijos pasiūlymus.
Jei laikomasi visų Lisabonos sutarties 290 straipsnyje nustatytų kriterijų, galima pasinaudoti galimybe rengiant naujas priemones naudotis deleguotaisiais aktais, bet kol kas šiuo klausimu Komisija neturi aiškios nuomonės.
Charles Goerens, pranešėjas. − (FR) Ponia pirmininke, ir aš norėčiau padėkoti visiems kalbėjusiems ir apskritai apie finansines priemones, ir apie tai, kas susiję konkrečiai su pranešimu, kurį jums šįryt pateikiau.
Manau, kad E. Brok rado tinkamų žodžių išreikšti tam, ko mes norime. Nenorime būti tvarkos drumstėjais, bet taip pat nenorime duoti Komisijai carte blanche ir leisti įgyvendinti svarbiausius Europos Parlamento priimtus susitarimus ir nevykdyti parlamentinės priežiūros. Rinkdamasis tarp visko ir nieko, Parlamentas primygtinai reikalavo protingo sprendimo, t. y. atidžiai stebėti strateginių aktų įgyvendinimą. Mes prašome tik to – nei daugiau, nei mažiau.
Taip pat norėčiau tarti žodį apie tuos, kurių pastabos buvo labiau kritinės, būtent tuos, kurie gana skeptiškai kalbėjo apie vystomojo bendradarbiavimo politiką, ir tuos, kurie norėdami atmesti bet kokią paramą vystomojo bendradarbiavimo politikai visada ima kalbėti apie mokesčių mokėtojus.
Mano požiūriu, mokesčių mokėtojai finansuoja biudžetą. Biudžetas yra priemonė, leidžianti parodyti solidarumą su neturtingiausiais. Taigi, dėl mokesčių mokėtojų įnašų biudžetas suteikia mūsų šalims bendrą galimybę padėti visuomenės silpniausiesiems. Alternatyva būtų ignoruoti esmines, pagrindines žmonių, kuriems būtų nebeskiriama lėšų, teises.
Tačiau rekomenduočiau tiems nariams pasidomėti Jungtinių Tautų vystymo programos ataskaitomis, kuriose jie pamatytų, kad tie, kas daugiausia prisideda bendradarbiavimo ir išorės solidarumo požiūriu, yra tie, kas daugiausia išleidžia vidaus solidarumui savo šalyje. Kitaip sakant, tarp vidaus solidarumo ir išorės solidarumo nėra prigimtinio prieštaravimo.
Todėl labai patarčiau tiems, kas norėtų, kad visi kiti manytų, jog visi mūsų pinigai, išleidžiami išorės solidarumui, yra keturioms pasaulio šalims iššvaistyti pinigai, dar kartą peržiūrėti statistiką, pateiktą Jungtinių Tautų socialinės raidos ataskaitoje.
Barbara Lochbihler, pranešėja. – (DE) Ponia pirmininke, manau, kad per šią diskusiją tapo labai aišku, kodėl Parlamente mes norime šių deleguotųjų aktų. Nenorime mikrovaldymo, bet tikrai turime galėti naudoti šią priemonę atsakingai ir remdamiesi visa informacija, kad prireikus galėtume ištaisyti tai, kas nebegerai. Jei kalbėsime apie Parlamento poziciją išorės institucijų, pvz., žmogaus teisių organizacijų, kurias tai gali paveikti, atžvilgiu, jei nesusitarsime, nors tikiu, kad taip nebus, ir jei tada negalės būti įgyvendinami pavieniai projektai, manau, kad Parlamento pozicija sulauks paramos ir supratimo. Netiesa, kad Parlamentas ir idėja nesuprantami.
Norėčiau trumpai pakalbėti apie kritiką, kad Parlamentas per daug pinigų išleidžia žmogaus teisėms ir demokratijos plėtojimui. Manau, kad yra priešingai. Pažiūrėję į šią žmogaus teisių ir demokratijos rėmimo priemonę, galiojančią tik nuo 2004 m., jau dabar galime matyti, kiek daug galima pasiekti su palyginti mažai pinigų. Tiesiog negalime į tai žiūrėti kaip į visumą. Iš tikrųjų daugiau dėmesio turime skirti tam, ko šiais projektais pasiekta. Nutraukti projektus reikėjo tik keliais pavieniais atvejais.
Jei tikrai norime matyti įgyvendinamas pagrindines ES vertybes, jei tikrai norime, kad žmonės gyventų laisvi, išbridę iš skurdo ir nebijodami, turime skatinti žmogaus teises. Ši priemonė labai gerai papildo mūsų politiką, kad reikia reikalauti, jog kitos šalys remtų žmogaus teises. Neleidžiame per daug pinigų. Priešingai, mums reikia daug aiškesnės finansinės paramos.
Kinga Gál, pranešėja. − (HU) Ponia pirmininke, dėkoju kolegoms nariams ir Komisijos nariui už nuomones, pareikštas per diskusijas, ir, žinoma, kolegoms nariams už žodžius, palaikančius mūsų sprendimą. E. Brok gana aiškiai pasakė, kad tikrai norime atskirti vykdomąsias ir teisėkūros pareigas. Mūsų tikslas ne jas sumaišyti, bet, kaip čia sakė ir pranešėjai, ir kolegos nariai, Parlamentas turi turėti galimybę pareikšti nuomonę planuojant ir įgyvendinant strategiją, kad vykdymas būtų tikrai veiksmingas ir kad lėšos būtų nukreipiamos ten, kur jų labiausiai reikia.
Atsakydama konkrečiai į nuomones dėl lėšų naudojimo, norėčiau pasakyti, kad nemanau, kad kuris nors mokesčių mokėtojas abejotų tuo, kad svarbu, jog per šią finansinę priemonę, skirtą demokratijai ir žmogaus teisėms remti, mes galime teikti pagalbą ar gelbėti gyvybes, žmogaus teisių aktyvistų gyvybes, taigi manau, kad tai būtent ta priemonė, kuriai pritartų bet kuris mokesčių mokėtojas. Labai rimtai vertinu tai, ką sakė ir Komisijos narys, t. y. kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Parlamentui suteikta naujų įgaliojimų ir daugiau teisių. Dėl šios priežasties tikrai norėtume, kad Taryba ir Komisija būtų atviros, kad būtų galima galiausiai susitarti dėl gero kompromiso, nes visi esame suinteresuoti pasiekti, kad tos priemonės būtų tikrai veiksmingos, o tam reikia visų trijų institucijų.
Gay Mitchell, pranešėjas. − Ponia pirmininke, suprantu, kad turiu šiek tiek papildomo laiko, nes negalėjau dalyvauti diskusijos pradžioje. Labai atsiprašau – įstrigau transporto spūstyje.
Pirmiausia, kolega britas kritikavo situaciją, kalbėdamas apie demokratijos ir žmogaus teisių svarbą. Jei mūsų valstybėse narėse veiktų demokratija ir žmogaus teisės, vaikams netektų eiti mokyklon pavalgius tik duonos su uogiene, ir tai yra tikrovė.
Nesvarbu, kur tai yra – ar Didžiojoje Britanijoje, ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, manau, kad tai aiškiai tų valstybių narių reikalas užtikrinti, kad taip nebūtų. Kalbėkime labai aiškiai: tai ne tik demokratija ir žmogaus teisės. Kiekvieną dieną miršta dvidešimt du tūkstančiai vaikų, jie miršta šalyse, iki kurių nuo šio pastato kelios valandos skrydžio. Dvidešimt du tūkstančiai. Gera žinia ta, kad seniau jų buvo 34 000. Mes ir kiti pasiekėme, kad dėl demokratijos ir žmogaus teisių ir tokiomis finansinėmis priemonėmis, kokias patvirtino Europos Sąjunga, šis skaičius sumažėtų iki 22 000.
Nepriešinkime tų žmonių mūsų valstybių narių vaikams, kurie eina mokyklon pavalgę tik duonos su uogiene – aš apgailestauju dėl tokios padėties. Tegu mūsų valstybių narių vyriausybės kartu imasi veiksmų, kad išspręstų tokių vaikų bėdas.
Ši tema susijusi su įgyvendinimu arba deleguotaisiais aktais. Įgyvendinimas ar deleguotasis aktas – kuriuo atveju tai teisėkūra?
Siūlau visiškai laikytis Parlamento pirmojo svarstymo ir, taigi, pasakyti, kad grąžinsime – jau grąžinome – visus pakeitimus. Taryba su jais nesutiko. Dabar tai jau principo reikalas ir tai labai svarbu būsimam tarpinstitucinių ryšių išorės veiksmų srityje pobūdžiui.
Parlamento pasiūlyti pakeitimai susiję ne su vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės ar kitų priemonių turiniu, bet su Parlamento vaidmeniu praktiškai įgyvendinant teisės aktą.
Tikslas – apsaugoti Europos Parlamento demokratines išimtines teises, nustatytas Lisabonos sutartyje. Kadangi Parlamentas yra teisės aktų bendras teisės aktų leidėjas, turime galėti vienodomis su Taryba sąlygomis kontroliuoti strateginių sprendimų, susijusių su išlaidomomis pagalbai vystymuisi, priėmimą ir vykdymą: kiek, kada ir kaip išleidžiama. Formaliai kalbant, pakeitimais užtikrinama, kad tam tikrų sprendimų projektai, priimami Komisijos, būtų pripažįstami deleguotaisiais aktais, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje.
Tai dviem teisėkūros institucijoms suteiktų galimybę pasipriešinti sprendimų projektams, neatitinkantiems teisės akto reikalavimų. Šis veto užtikrintų, kad Komisijai rengiant ES pagalbos programas būtų atsižvelgta į Parlamento pasiūlymus.
Leiskite aiškiai pasakyti, kad kalbame ne apie mikrovaldymą, kaip jau sakė kolegė, ar pavienes programas arba projektus. Pakeitimais bus užtikrinta, kad teisės aktų leidėjai kontroliuotų strateginius sprendimus dėl lėšų skyrimo ir sektorių prioritetų.
Visi siūlomi pakeitimai jau įtraukti į Parlamento pirmojo svarstymo poziciją, kuri dauguma balsų plenariniame posėdyje patvirtinta 2010 m. spalio 21 d.
Tačiau Taryba kategoriškai atmetė visus pakeitimus, susijusius su demokratine priežiūra ir deleguotaisiais aktais, nepasiūlydama jokio alternatyvaus sprendimo, kuris patenkintų Parlamento reikalavimus.
Deja, per daugelį mėnesių – per beveik metus, – praėjusių nuo pirmosios diskusijos dėl šių dokumentų komitete, tarpinstitucinėse derybose jokia pažanga nepadaryta. Galiu patikinti šį Parlamentą, kad tikrai labai stengėmės. Derybos su Taryba ir Komisija – kurios, tarp kitko, turėtų palengvinti šias derybas – pradėtos 2010 m. vasario mėn. Surengėme tris dialogus ir kelis susitikimus techniniu lygmeniu, visa tai buvo susiję su ginčijamais deleguotųjų aktų klausimais. Šiais klausimais draugiški santykiai neatkurti. Tik į praėjusių metų pabaigą Komisijos derybininkai pateikė kompromisinį pasiūlymą. Parlamentas iškart pateikė kontrapasiūlymą, bet Tarybos pozicijoje tai neatspindėta. Suprantame, kad Taryboje valstybėms narėms apie tai oficialiai nepranešta.
Nepaisant Tarybos griežtos pozicijos, kurią palaiko ir Komisija – dėl to aš apgailestauju, nes taip elgtis nekonstituciška, – Parlamentas primygtinai laikosi savo pozicijos. Teisiniu požiūriu mūsų argumentai stiprūs. Strateginiai dokumentai yra daugiametės programos, dėl kurių sprendimai priimamai, pavyzdžiui, pagal vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę, ir jie atitinka deleguotųjų aktų procedūros taikymo kriterijus. Jie papildo pagrindinį reglamentą ir yra bendrojo taikymo. 290 straipsnyje išdėstyti kriterijai yra privalomi, jei jie vykdomi. Taryba ir Parlamentas privalo turėti veto teisę.
Tai ne politinio derėjimosi ar kokios nors specialios tvarkos klausimas, nes tai prieštarautų Sutarčiai. Tai teisėta prievolė. Politiniu požiūriu mus visiškai palaiko Pirmininkų sueiga, kuri dviem skirtingomis progomis – paskutinį kartą tai buvo kiek anksčiau šį mėnesį – nusprendė, jog visuose dokumentuose derybininkai turėtų primygtinai reikalauti, kad būtų taikoma deleguotųjų aktų procedūrą, kai sprendimai susiję su tikslais, prioritetų pasirinkimu, laukiamais rezultatas ir finansiniais asignavimais plačiąja prasme.
Komitetai taip pat laikosi bendros pozicijos: Tarptautinės prekybos komiteto ir Užsienio reikalų komiteto pranešėjai, atitinkamai atsakingi už bendradarbiavimo su pramoninėmis šalimis ir už žmogaus teisių ir demokratijos priemones, laikosi tokio pat požiūrio kaip ir aš. Turėtų būti grąžinti visi su deleguotaisiais aktais susiję pakeitimai, padaryti per pirmąjį svarstymą. Mūsų pozicija aiški ir paprasta ir ji visiškai atitinka Pirmininkų sueigos mandatą. Mūsų nuomonė nesiskirs ir mes nesutiksime, kad būtų nepaisoma mūsų, teisės aktų leidžiamosios valdžios, vaidmens.
Esu įsitikinęs, kad naujos procedūros nustatymas atitiktų ir galimų naudos iš mūsų finansinių priemonių gavėjų interesus. Parlamentas galėtų daug veiksmingiau atlikti savo, sergėtojo, vaidmenį ir užtikrinti, kad pinigai būtų leidžiami svarbiausiems Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo, apibrėžto Sutartyje, tikslams: skurdo sumažinimui ir, galiausiai, išnaikinimui. Dvidešimt du tūkstančiai vaikų neturi mirti kasdien. Reikalaujame galimybės pareikšti savo nuomonę, kaip turėtų būti sprendžiama ši problema.
(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)
Nirj Deva (ECR). - Ponia pirmininke, tik norėjau gerbiamo kolegos ir draugo G. Mitchello paklausti, ar jis sutinka su manimi, kad 2005 m. Parlamentas atsisakė 14 sričių, kuriose reikalaujama bendro sprendimo dėl šių finansinių priemonių.
Dabar mes iš tikrųjų siekiame tam tikros restitucijos, nes ne tik praradome galimybę prižiūrėti, kas vyksta Komisijoje, bet ir netekome atskaitomybės proceso ir skaidrumo proceso, todėl noriu paklausti G. Mitchello....
(Pirmininkė nutraukė kalbėtoją.)
Gay Mitchell, pranešėjas. − Ponia pirmininke, sutinku su N. Deva, kad mes atsisakėme kai kurių savo teisių. Buvau pranešėjas vystomojo bendradarbiavimo priemonės klausimais. Susitarti dėl tos priemonės mums prireikė dvejų su puse metų, nes mes paprasčiausiai nenorėjome atsisakyti kai kurių pagrindinių Parlamento teisių, bet į pabaigą vis tiek teko sutikti su kompromisais.
Galiausiai atsirado tarpinstitucinis Parlamento, Komisijos ir Tarybos susitarimas, kuriame teigiama, kad, pvz., per savo Vystymosi komitetą turime vystomojo bendradarbiavimo priemonės priežiūros teises, taigi sudarėme grupes tam susitarimui vykdyti. Šios priemonės atitinka to susitarimo dvasią, ir tas susitarimas turi toliau galioti.
Helmut Scholz, pranešėjas. – (DE) Ponia pirmininke, pone K. De Guchtai, esate visiškai teisus, kad pasaulis nesupranta, kodėl negalime susitarti su Taryba. Taryba net nedalyvauja šioje diskusijoje, ir aš dėl to labai apgailestauju, nes tai nėra geras antrojo svarstymo baigties ženklas. Tačiau turime užduoti klausimą, kodėl nepripažįstamas paprastas principas ir paprasta teisė, nustatyti Sutartyje. Manau, ir E. Brok apie tai išsamiai kalbėjo, kad tai tik galimybės mums įsikišti suteikimas.
Galbūt, kalbant apie turinį, galėčiau pateikti dar vieną pavyzdį. Komisijos daugiamečiame plane, skirtame mano bendradarbiavimo su pramoninėmis šalimis finansavimo priemonei (ICI), pamatinis dokumentas buvo ne iš dalies pakeistas reglamentas, bet Globalios Europos strategija. Joje teigiama, kad daugiamečio plano tikslas – skatinti Europos verslo ir pelno interesus, tačiau nuo tada, kai prasidėjo ekonomikos krizė ir dėl to kilo prekybos problemų, tai jau pasenę dalykai. Vadovaujantis tekstu, priemonė skirta spręsti problemoms, su kuriomis ES įmonės susiduria skverbdamosi į tam tikras rinkas.
Galiu tik pakartoti, kad teisės akto leidėjų ketinimai, susiję su tuo, ko turėtų būti siekiama šia priemone, buvo kitokie ir šiam tikslui jie neatidėjo jokių mokesčių mokėtojų pinigų. Mūsų nuomone, ICI turėtų būti šiuolaikinio bendradarbiavimo programa, o ne užkariavimo ginklu. Galiu pateikti dar vieną pavyzdį, šį kartą tiesesnį: mums Pietryčių Azijos šalys yra ne vien tik jaunesnės partnerės, kaip sakė Komisija. Kadangi priemonė susijusi ir su bendradarbiavimu su Vidurine Azija, ji neturi būti sutelkta tik į ES galimybę naudotis Vidurinėje Azijoje esančiomis dujų atsargomis.
Žiūrint į Magrebo regioną ir pokyčius Artimuosiuose Rytuose, akivaizdu, kad mums reikia ilgalaikio, plataus masto požiūrio į bendradarbiavimą. Tikiuosi, kad naujasis reglamentas bus atsparus ateičiai. Taip pat tikiuosi, kad ši finansinė priemonė paskatins ES ir trečiųjų šalių mainus vienodomis sąlygomis ir padės sukurti atvirumą visame pasaulyje bei skatins pagrįstą paramą darnaus vystymosi procesams, atitinkantiems piliečių interesus.
Pirmininkas. − Diskusija baigta.
Balsavimas vyks šiandien 11.30 val.
Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo finansavimo priemonė – viena iš ES priemonių, skirtų tik užsienio politikai, kurioje tebeišlaikyta nelanksti lėšų skyrimo sistema, nes ja nesuteikiama galimybė leisti netaikyti reikalavimų neatitinkančių išlaidų, susijusių su mokesčiais ir rinkliavomis, kuriuos finansuoja ES, principo. Visame pasaulyje prastėjant žmogaus teisių apsaugai, manau, kad Europos Sąjungai absoliučiai būtina vėl patvirtinti savo, pasaulinės lyderės ginant demokratiją ir žmogaus teises, vaidmenį. Šiuo atžvilgiu ypač būtina, kad Europos finansinė priemonė būtų labiau pritaikyta ir leistų Europos Sąjungai ir Europos finansinės pagalbos gavėjams valdant vykdomus projektus naudotis tam tikru lankstumu. Kita vertus, toks lankstus požiūris į ES lėšų teikimą turi būti atidžiai stebimas, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui. Be to, kad turi likti lengvata, kiekvienu atskiru atveju taikoma tvirtinat išlaidų, susijusių su mokesčiais ir rinkliavomis, finansavimą, Europos Parlamentas privalo turėti teisę stebėti Komisijos vykdomą veiklą ir jos priimtų strateginių dokumentų įgyvendinimą.
Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Rekomendacijoje dėl vystomojo bendradarbiavimo finansinės priemonės sukūrimo antrojo svarstymo paminėtas aukšto lygio susitarimas dėl priemonių ir, iš esmės, priimami visi per pirmąjį svarstymą padaryti pakeitimai. Manau, kad pirmenybė turėtų būti skiriama sisteminiams klausimams, susijusiems su daugiamečiu vystomosios pagalbos finansavimu, ir sutinku su pranešėju, kad turime rasti finansavimo 2012 ir 2013 m. būdą. Rekomendacijoje teigiama, kad reglamentu radikaliai sumažinama papildoma galimybė 2007–2013 m. daugiametės finansinės programos 4 išlaidų kategorijoje keisti aukščiausią ribą ir nepaliekama pakankamai galimybių manevrams tuo atveju, jei reikėtų reaguoti į bet kokias ateityje kilsiančias krizes. Rekomendacijoje taip pat kalbama apie teisėkūros klausimus, kurių kyla dėl Tarybos procedūrinio požiūrio, kurį Parlamentas kritikuoja, nes Parlamentas priimant strateginius sprendimus dėl to, kur ir kaip teikti pagalbą vystymuisi, turėtų turėti tokias pat stebėjimo galias kaip ir Taryba. Todėl vadovaudamasi Lisabonos sutarties forma ir turiniu palaikau tai, kad į reglamentą dėl vystomojo bendradarbiavimo priemonės būtų skubiai įtraukta tinkamai integruota procedūra, taikoma deleguotiesiems aktams, susijusiems su kitų dabar persvarstomų išorės veiksmų finansinių priemonių, t. y. stabilumo priemonės, žmogaus teisių ir demokratijos rėmimo priemonės ir bendradarbiavimo su pramoninėmis šalimis priemonės, planavimu.
Jiří Havel (S&D), raštu. – (CS) Vienas iš pagrindinių ES vystymosi politikos tikslų yra skurdo mažinimas ir, galiausiai, jo išnaikinimas, o siūlomi 190 mln. EUR, skirti prekybos bananais papildomosioms priemonėms 2010–2013 m., patvirtinti Komisijos 2010 m. kovo 17 d., turėtų būti neabejotinas indėlis. Taip pat tiesa, kad praeityje planai šioje srityje buvo rengiami labiau iš komercinės, o ne vystymosi perspektyvos, o naujajame pasiūlyme turėtų būti atspindėta būtent vystymosi perspektyva. Taip pat atrodo teisinga remti prekybos bananais papildomąsias priemones siekiant pagerinti AKR valstybių, tiekiančių bananus ir nukentėjusių dėl bananų, importuojamų į ES, apmokestinimo, gyventojų gyvenimo sąlygas. Nepaisant to, Komisijos pasiūlyme yra trūkumų, pvz., nėra siūlomų priemonių poveikio vertinimo, išmokėjimo tvarkaraščio, abejonių kyla dėl didelio masto ES atsargų naudojimo, vis dar neišspręsta nepakankamo 4 išlaidų kategorijos finansavimo problema, ir Komisija tai teisingai nurodė savo tarpinstitucinio susitarimo vykdymo vertinimo ataskaitoje. Apskritai, manau, kad Charleso Goerenso pranešime pateikiama tiksli problemos analizė ir iš komercinės, ir vystymosi perspektyvos, atspindimos pastabos, kurias Biudžeto komitetas patvirtino 2010 m. balandžio 13 d., jame taip pat pateiktos aktualios rekomendacijos prekybos bananais papildomųjų priemonių srityje, todėl rekomenduoju siūlomai redakcijai pritarti.
Anna Záborská (PPE), raštu. – (SK) Suprantu Komisijos didesnio lankstumo finansuojant politiškai jautrius projektus, kuriais siekiama remti demokratiją ir žmogaus teises, reikalavimą. Tačiau kartu tvirtai tikiu, kad jei šis Parlamentas suteiktų Komisijai daugiau laisvės finansuojant tokius projektus, Parlamentui turėtų tekti stebėjimo vaidmuo. Galiausiai, būtent mes atsakingi prieš žmones už ES biudžetą. Jei kalbame apie finansines priemones, skirtas demokratijos sklaidai, teisiniam tikrumui ir žmogaus teisių gerbimui remti, taip pat turėtume kalbėti apie tokių priemonių veiksmingumą ir apie tai, ar galime demokratiją ir žmogaus teises skatinti netgi dar veiksmingiau. Diskusijoje dėl krikščionių persekiojimo visame pasaulyje ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams mus patikino, kad į kiekvieną dvišalį susitarimą dabar įtraukiamas straipsnis dėl demokratijos ir žmogaus teisių. Nustačius, kad bet kokia finansinė pagalba galėtų būti teikiama ar komercinis susitarimas galėtų būti sudaromas tik tuo atveju, jei vykdomi įsipareigojimai, būtų galima padėti skleisti demokratiją ir skatinti gerbti pagrindines žmogaus teises labiau negu remiant įvairius daugmaž svarbius projektus.