Posėdžio stenograma

Antradienis, 2011 m. vasario 15 d. - Strasbūras

20. Pasaulio banko energetikos strategija (diskusija)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – diskusija dėl žodinio klausimo Komisijai, kurį Vystymosi komiteto vardu pateikė Eva Joly dėl Pasaulio banko energetikos strategijos besivystančioms šalims (O-000020/2011 – B70012/2011).

  Franziska Keller, autorė. – Pone pirmininke, šiuo metu 1,5 mlrd. žmonių neturi galimybės naudotis elektra, tačiau prieiga prie energijos yra būtina sąlyga norint panaikinti skurdą, kuriame gyvena šie žmonės. Teisė į energiją reiškia, kad energijos tiekimas turi būti visuotinis ir patikimas: visiems vienodas energijos tiekimas padėtų panaikinti spragą tarp miesto ir kaimo bei užtikrintų energijos prieinamumą visiems. Valstybėms taip pat labai svarbu užsitikrinti tvarų ir saugų energijos išteklių tiekimą, o patikimiausias ir saugiausias būdas yra decentralizuotas atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimas.

Tačiau energija turi būti ne tik saugi ir patikima, gaminant energiją būtina atsižvelgti ir į kitus dalykus, pvz., klimato kaitą, miškų kirtimą, aplinkos būklės blogėjimą, žmonių sveikatą ir dėl šių priežasčių kylantį skurdą. Šių problemų negalima išspręsti naudojant iškastinį kurą. Iškastinio kuro naudojimas turi pražūtingų pasekmių sveikatai, aplinkai ir klimatui. Kartu klimato krizė dar labiau apsunkina ypač skurdžiai gyvenančių žmonių gyvenimą. Naudojant iškastinį kurą teršiama aplinka ir keliamas pavojus žmonių sveikatai bei sveikai aplinkai, iškastinis kuras – brangus, o, mažėjant naftos ir dujų ištekliams, kyla kainos. Iškastinio kuro naudojimas sukuria centralizuotą, hierarchinę ir nelanksčią energijos paskirstymo sistemą.

Turime sutelkti dėmesį į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Turime padėti besivystančioms šalims išvengti kelio, kuriuo ėjome patys, t.y. destruktyvaus iškastinio kuro naudojimo. Tik atsinaujinantieji energijos šaltiniai gali padėti išspręsti šias problemas. Atsinaujinančiajai energijai gaminti naudojami ištekliai niekada neišseks ir daugelis besivystančių valstybių jų turi į valias – daugiausia tai saulė ir vėjas. Šią energiją galima panaudoti vietoje labai nedideliu mastu ir labai nebrangiai, o tai pačia tiesiogine prasme suteikia žmonėms galių. Decentralizuotas elektros tiekimas yra žmonių rankose. Jie yra demokratiški. Nepaisydamas to, Pasaulio bankas savo energetikos strategijoje ir toliau bruka iškastinį kurą. Šiuo metu paskolos atsinaujinantiesiems energijos šaltiniams ir energijos poreikiams užtikrinti didėja labai nežymiai ir nepadeda paslėpti to, kam akivaizdžiai teikiama pirmenybė.

Investicijos į iškastinį kurą vyksta per tarpininkus, kuriuos Pasaulio bankas prižiūri nepakankamai. Apie iškastinio kuro naudojimą pranešama nepakankamai. Pasaulio bankas ir toliau daug investuoja į anglimis kūrenamas jėgaines ir taip besivystančioms valstybėms spendžia energetikos, kurios pagrindas anglys, spąstus ateinantiems dešimtmečiams. Energetikos revoliucija turėtų atrodyti ne taip.

Pasaulio banko energetikos politikai trūksta skaidrumo. Šią problemą reikėtų spręsti nustačius aiškius reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti finansų tarpininkai, kad galėtų gauti finansavimą iš įvairių šaltinių. 40 proc. privačiam sektoriui skirtų Pasaulio banko paskolų pervedama per šiuos finansų tarpininkus ir didžioji šių paskolų dalis tenka energetikos sektoriui, ypač išgaunamajai pramonei. Tačiau, priešingai nei tiesioginių banko investicijų projektų atveju, apie šias investicijas į atskirus projektus viešos informacijos nėra, todėl labai sunku atsekti, kur galiausiai atsiduria finansų tarpininkams skirtos lėšos.

Kai kalbama apie tai, kokios rūšies energija laikoma mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančia energija, strategijoje minimos didelės hidroelektrinės. Tokios didelės hidroelektrinės suardo didelius gamtos plotus ir stumia žmones iš savo namų. Tokia energija nėra tausi ir neatitinka žmonių bei visuomenės interesų. Tai, kad anglies dioksidas yra surenkamas ir saugojamas, nepadeda iš anglių gaunamos energijos paversti mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančia energija. CO2 niekur nedingsta ir niekas negali prognozuoti, kuo jis virs po žeme. Niekas tikrai negali pasakyti, kad jis ten ramiai glūdės ateinančius tūkstantį metų. Tai būrimas, o ne moksliniai tyrimai ir jau tikrai ne politikos formavimas.

Tas pats pasakytina apie branduolinę energetiką. Urano kasybos metu susidaro didžiuliai anglies dvideginio kiekiai ir niekas nežino, ką daryti su didžiuliu kiekiu atliekų. Tokia energetika nėra išskirianti mažai anglies dvideginio į aplinką ir nėra tausi. Todėl, jei formuluotė „mažai anglies dvideginio į aplinką išskirianti“ nebus pakeista, Verts/ALE frakcija balsuos prieš rezoliuciją.

Vis dėlto rezoliucijoje matome ir gerų dalykų, pvz., dėmesys nuo bendro tinklo atsietai atsinaujinančiajai energijai kaimo vietovėse ir nedidelės apimties energijos gamyba vietoje, taip pat susirūpinimas dėl eksporto krypties dominavimo, didelių elektrinių ir biokuro.

Galiausiai mes taip pat labai daug dėmesio skiriame raginimui skatinti technologijų perdavimą. Technologijoms perduoti nereikės didelių pastangų, jei neliesime intelektinės nuosavybės klausimų. Svarbiausias siekis turėtų būti intelektinės nuosavybės teises tvarkyti taip, kad technologijomis būtų galima naudotis prieinama kaina. Tą mes pažadėjome derybose dėl klimato ir šio pažado turėtume laikytis.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Hans-Peter Martin (NI). – Pone pirmininke, galiu tik pritarti F. Keller pasakytoms mintims ir jos tyrimui. Vis dėlto mano klausimas toks: apie šias problemas žinome jau du dešimtmečius. Ponia F. Keller, kadangi jūs šiuo klausimu domėjotės daugiau, nei dauguma iš mūsų, norėčiau paklausti, ar manote, kad nors vienas dalykas, dėl kurio rengiamės priimti sprendimą, gali iš tiesų padėti pasiekti pažangos arba kad Pasaulio bankas pagaliau eina teisinga kryptimi?

  Franziska Keller, autorė. – Pone pirmininke, iš tiesų šiuos dalykus aptarinėjame jau daugiau nei du dešimtmečius ir aš tikrai tikiuosi, kad Pasaulio bankas pasimokys iš šių diskusijų, nes visi sutinka, kad ateitis yra susijusi su atsinaujinančiaisiais energijos šaltiniais.

Matome, kad ši strategija nežymiai pakito. Pavyzdžiui, šiek tiek labiau sukama atsinaujinančiųjų energijos šaltinių link, tačiau tai tik nedidelis žingsnis ir jo tikrai nepakanka. Iškastinis kuras vis dar dominuoja per daug, o kalbant apie atsinaujinančiuosius energijos šaltinius per daug dėmesio skiriama hidroelektrinėms, kurių teikiama energija nėra atsinaujinanti, nėra tausi ir visiems prieinama.

Taigi, manau, kad šis Parlamentas gali padaryti svarbų pareiškimą dėl to, kokios Europos energetikos politikos ir mūsų skatinamos energetikos politikos pasaulyje krypties norime. Tikiuosi jūsų paramos siekiant pašalinti formuluotę „mažai anglies dvideginio į aplinką išskirianti“ ir pasiryžimo plėtoti tinkamą, tausią ir atsinaujinančią energiją.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, manau, kad mano pareiškimas taip pat buvo labai griežtas. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Pasaulio banko energetikos strategija labai sveikintina, nes Pasaulio banko vaidmuo pasaulyje labai svarbus, ypač sprendžiant valstybių vystymosi klausimus. Nesuklysiu pasakydamas, kad Pasaulio bankas formuoja viešąją nuomonę ir požiūrį į vystomąją strategiją. Noriu pasakyti, kad turėtume kuo rimčiausiai spręsti šį klausimą.

Kartu neturėtume pamiršti keleto dalykų, kurie tampa labai svarbūs vertinant mūsų atsaką į strategiją. Šiuo metu vis dar nemažai namų ūkių neturi galimybės naudotis jokia energija. Tiesa tai, kad nepaisant to, jog aptarinėjame šį klausimą daugiau nei 20 metų, esminių investicijų į energetikos sektorių nebuvo arba šimtams milijonų žmonių, ypač į pietus nuo Sacharos esančiuose Afrikos regionuose, energijos tiekimas nėra užtikrintas. Taigi manau, kad privalome suvokti šios problemos mastą.

Antras dalykas, į kurį reikia atsižvelgti yra ekonomikos augimas. Kiekviena besivystanti valstybė susiduria su didžiuliu ekonomikos augimo poreikiu. Turėtume į šį poreikį reaguoti užtikrindami pasiūlą. Todėl dėl šio poreikio masto susiduriame su papildomais iššūkiais.

Trečias dalykas, ir dėl jo aš visiškai pritariu F. Keller, yra tvarumas ir gebėjimas numatyti. Kad ir ko būtų imtasi energetikos sektoriuje, tuos veiksmus reikėtų apsvarstyti atsižvelgiant į pasekmes klimato kaitai. Žinome, kad šiandieninės būklės energetikos sektorius yra didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Be to, turėtume atsižvelgti ir į iškastinio kuro kainą, nes neturėtume pamiršti, kad dar neįveikėme su iškastinio kuro kaina susijusių problemų. Tikiuosi, kad su tuo mums teks susidurti vėliau, o ne anksčiau, tačiau tai neabejotinai yra gebėjimo numatyti strategijos dalis.

Kalbant apie politikos kryptį, tikiuosi, kad Parlamentas atsižvelgs į Žaliąją knygą dėl ES vystymosi politikos, kurioje galimybė naudotis atsinaujinančiąja energija besivystančiose valstybėse nurodoma kaip vienas pagrindinių naujosios ES vystymosi politikos ramsčių. Jei nesiimsime šių novatoriškų veiksmų, negalime tikėtis lengvai įtikinti Pasaulio banką ir kitus, kad jie turėtų susidomėti investicijomis į atsinaujinančiąją energiją. Tikiu, kad galime valdyti investicijų į atsinaujinančiąją energiją apimtis. Tik reikia turėti drąsos. Tiesa, kad šiandien reikia didelių finansinių išteklių, tačiau bet kokiai energetikos politikai reikia daug investicijų. Taigi, jei būtų galima numatyti kainas, visuomet sakyčiau, kad atsinaujinantieji energijos šaltiniai turėtų būti bet kokios energetikos politikos bet kurioje pasaulio dalyje ašis.

Šiandieninės mūsų žinios apie atsinaujinančiąsias technologijas leidžia manyti, kad galime pakeisti padėtį šiose valstybėse. Taip pat manau, kad yra daug nepanaudotų galimybių. Žinau, kad, pvz., hidroelektrinės yra gan problemiškas energijos šaltinis visomis prasmėmis, tačiau, atsižvelgdamas į atliekamą aplinkos tvarumo analizę, manau, kad daugelis valstybių taip pat turi fantastiškų nepanaudotų galimybių hidroenergijos srityje, o, pvz., Ingos užtvanka tik įrodo, kad tos galimybės didžiulės.

Pradžioje reikia sekti pavyzdžiu. Jei ES gali ir jei jūs aptarsite pranešimą dėl Žaliosios knygos dėl ES vystymosi politikos, Parlamentas turėtų stipriai paremti ES vystymosi politikos formavimą šia kryptimi. Tuomet turėsime geresnių argumentų įtikinti Pasaulio banką laikytis šios krypties ir daugiau dėmesio skirti investicijoms į anglimis kūrenamas jėgaines. Šiuo metu Pasaulio bankas yra nustatęs šešis kriterijus ir svarbiausias gaires dėl investicijų į akmens anglių energiją ateityje. Vadovaujamas Bobo Zoellicko, Pasaulio bankas ypač aktyviai dalyvauja diskusijose, todėl atrodytų, kad Pasaulio bankas yra turtas, o ne kažkoks darinys, kurio reikėtų bijoti. Pasaulio bankas yra mūsų sąjungininkas, tačiau sprendžiant šiuos ir energijos tiekimo besivystančioms pasaulio šalims klausimus mums reikėtų imtis lyderės vaidmens.

Taip pat norėčiau prisiminti Europos investicijų banką (EIB), nes jis buvo paminėtas. Kotonu susitarimu nustatyti teisiniai EIB 3,1 mlrd. EUR siekiančios veiklos Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybėse pagrindai. AKR investicijų priemonė yra pagrindinė šios programos priemonė. Ši priemonė skirta infrastruktūros ir klimatui palankiems energetikos projektams finansuoti. Iškastinio kuro srityje nevykdomi jokie energetikos projektai. Bendrosios politikos nuostatos labai aiškios – finansuoti klimatui palankius energetikos projektus, pagrįstus vėjo, vandens arba saulės energijos naudojimu.

Atsižvelgdama į vidutinės trukmės laikotarpio EIB išorės įgaliojimus, kurie apima narystei besirengiančias, kaimynines valstybes ir valstybes partneres, Azijos, Lotynų Amerikos ir Pietų Afrikos valstybes, Komisija pateikė pasiūlymą skirti papildomus 2 mlrd. EUR 2011–2013 m. laikotarpiui EIB finansinei veiklai, skirtai sumažinti klimato kaitos poveikį ir prisitaikyti prie jos visuose regionuose, paremti. Pasiūlyme pabrėžiama, kad į EIB taisykles ir procedūras turi būti įtrauktos būtinos nuostatos, užtikrinančios, kad pagal EIB išorės įgaliojimą būtų remiami tik ekonomiškai, finansiškai, socialiai ir aplinkos požiūriu tvarūs projektai.

Manau, ES jau ėmėsi kai kurių veiksmų tinkama linkme, tačiau tikrai galėtume padaryti daugiau, kad būtume tikri pasaulio lyderiai, ne tik spręsdami Pasaulio banko energetikos strategijos klausimą.

  Alf Svensson, PPE frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, šiame Parlamente svarstomas labai aktualus ir svarbus klausimas, būtent paskolų iškastinio kuro projektams panaikinimo klausimas. Manau, kad turėtume išdrįsti ir pasakyti tai, ką sakė Komisijos narys A. Piebalgs, o būtent, kad Pasaulio bankas sąmoningai proteguoja energetikos strategiją. Galime net kalbėti apie paskatas šioje srityje ir tai, žinoma, yra teigiamas dalykas. Žinoma, tai nėra vien su panaikinimu susijęs klausimas, tačiau reikėtų pasakyti, kad tai susiję ir su laipsnišku vykdymu.

Kadangi esu gana atkaklus, norėčiau pakartoti, kad ES turi galimybių daryti konkrečias investicijas, kurios padėtų besivystančių valstybių Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje gyventojams. Manau, kad Komisijos narys girdėjo ankstesnę mano kalbą, kai pasakojau apie malkomis kūrenamas krosnis, kurios vis dar stovi pirkiose bei paprastuose namuose ir nuodija žmones. Dėl namuose susidarančių dujų pirma laiko miršta du milijonai žmonių.

Todėl, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, taip pat kai kurios Europos valstybės galėtume investuoti į paprastas saulės energijos krosnis, kurios bent jau padeda išvengti 95 proc. dujų. Tuomet žmonėms nebereikėtų naudoti mėšlo, kurio, kaip žinome, reikia laukams įdirbti, o šildymui nebenaudotų akmens anglių. Jiems taip pat nereikėtų kirsti miškų, kurie visiškai neturėtų būti kertami.

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad turime galimybių nuveikti ką nors apčiuopiamo. Dažnai, diskutuodami apie alternatyvius energijos šaltinius, pabrėžtinai kalbame apie vėjo ir saulės energija ir, žinoma, turėtume taip daryti. Vis dėlto nepaisant esamų galimybių, apčiuopiamų rezultatų stinga. Neleiskime, kad ES būtų palikta nuošalyje sprendžiant šiuos klausimus, tegu ES prisideda prie į konkrečių sprendimų, padėsiančių pakeisti iškastinį kurą, kurio nebenori naudoti nei išsivysčiusios nei besivystančios valstybės, atsiradimo.

  Kriton Arsenis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti F. Keller už jos nepaprastą darbą rengiant šį pranešimą. Išties visi, dirbę prie šio pranešimo, suprato, kokia kai kuriais aspektais neperspektyvi yra ši Pasaulio banko strategija. Kaip minėjo F. Keller, pagal šią strategiją finansuojami neperspektyvūs, didelės apimties projektai, pvz., hidroelektrinių ir kiti projektai.

Tiesa, kad finansavimas atsinaujinantiesiems energijos ištekliams padidėjo 300 proc. Vis dėlto kartu 430 proc. padidėjo ir finansavimas iškastinio kuro projektams.

Pasaulio bankas – mano nuomone, tai yra skandalas – neatsižvelgė į finansuojamų projektų poveikį aplinkai. Tuo pat metu dar ir šiandien bankas tariasi dėl galimybės pradėti finansuoti aliejinių palmių sodinimo programas. Bankas nepaiso vietos gyventojų laisva valia, iš anksto ir žinant visą susijusią informaciją duodamo pritarimo dėl finansuojamų projektų principo ir neatlieka visos finansuojamų projektų analizės (o ją turėtų atlikti).

Tikrai tikiuosi, kad galutinė šio pranešimo versija po balsavimo bus rimtas pranešimas apie aplinkos apsaugos reformas, į kurias Pasaulio bankas turi atsižvelgti organizacijos veikloje.

  Charles Goerens , ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Pasaulio bankui remdamasis jam suteiktais įgaliojimais turi prisidėti prie skurdo besivystančiose šalyse naikinimo. Toks turėtų būti visų Pasaulio banko finansuojamų projektų tikslas. Šio reikalavimo privalu laikytis net finansuojant investicijų į pagrindines socialines paslaugas (sveikatos, švietimo, galimybės naudotis vandeniu) verslo projektus. Jei Pasaulio banko prioritetu tampa kova su skurdu, tuomet galime būti patenkinti, kad jie vykdo mūsų nustatytą misiją.

Mūsų aptariamu žodiniu klausimu reiškiamos rimtos abejonės dėl su benzino ar anglių naudojimu susijusių projektų. Norėčiau pasakyti keletą pastabų.

Pirmiausia, į Pasaulio banko finansuojamų projektų technines sąlygas privalo būti įtraukti vertinimo kriterijai, kurie turi būti taikomi nuo pradžių. Turi būti aišku, kas bus vertinama, ir vertinimo kriterijai turi būti nustatyti visam projekto vykdymo laikui.

Antra, Pasaulio bankui palaikant politinį dialogą su partneriais turi būti atsižvelgta į politinę ir ekonominę svarstomos valstybės ir skolintojo valdyseną.

Trečia, jei įmanoma skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą ir jei pasiteisina sąnaudos, turime teikti pirmenybę tokios energijos gamybai.

Ketvirta, ir čia turiu padėkoti Komisijos nariui A. Piebalgsui, kad jau paminėjo vieną iš man susirūpinimą keliančių dalykų atsakydamas į F. Keller klausimą – Europos investicijų bankas jau atsižvelgia į visus šiuos veiksnius.

Galiu tik tikėtis, kad Pasaulio bankas paseks ne tik Europos investicijų banko, bet ir kitų institucijų, kurios jau patvirtino šiuos prioritetus, pavyzdžiu. Turėdami galvoje, kad 27 Europos Sąjungos valstybės narės yra ir Pasaulio banko narės, negalime sakyti, jog neturime jokios įtakos jo politikai.

Manau, būtų labai naudinga padiskutuoti, kaip suderinti Pasaulio banko pastangas stengiantis išspręsti F. Keller iškeltas problemas. Norėčiau padėkoti F. Keller už atliktą puikų darbą.

  Marisa Matias, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, prieš tęsdama savo kalbą, taip pat norėčiau pagirti kolegės atliktą darbą ir pasakyti, kad visiškai pritariu pranešime paminėtiems dalykams.

Dabar rengiuosi padaryti tai, ko dar nesu dariusi, tačiau, manau, kad tai padaryti verta. Turime daugybę dokumentų, kuriuose išdėstyta daugybė prielaidų, bet apie jas retai šnekama. Lyg tai būtų diskusijų nevertos prielaidos. Žodiniame klausime ir rezoliucijoje minimi įvairūs dalykai, tarp jų ir tai, kad įprastomis Pasaulio banko visame pasaulyje finansuojamomis kaimo vietovių elektrifikavimo programomis nepavyko pasiekti skurdžiausių kaimo vietovių.

Taip pat žinome, kad 2011 m. viduryje galimas numatytas Pasaulio banko energetikos strategijos pokytis, tačiau taip pat žinome, kad energijos srityje su skurdu galime kovoti labai konkrečiai ir taip padėti žmonėms pakilti iš skurdo. Todėl prašome Pasaulio banką patvirtinti vystymosi programą, kuri padėtų padidinti naudą neturtingiesiems, o kartu ir mums sudarytų sąlygas kovoti su klimato kaita.

Mes jau sakėme, kad iškastinio kuro projektams skirtos paskolos ir toliau dominuoja bendrame su energetika susijusiame Pasaulio banko portfelyje ir kad privalome nutraukti šį dominavimą. Taip pat privalome pažadėti, kad iki 2015 m. tokio dominavimo nebeliks ir kad finansavimas iškastinio kuro projektams bus laipsniškai mažinamas.

Galiausiai turime krūvą pareiškimų, susijusių su poreikiu, kad Pasaulio bankas pirmenybę teiktų nedidelės apimties vietos energijos gamybai. Taip pat yra daugybė kitų pranešimų, kuriuose kalbama apie klimato kaitą.

Atsižvelgdamas į tai, kad buvo pasakyta, norėčiau šiek tiek paredaguoti pasakytas mintis (joms aš pritariu). Redaguosiu visus mūsų padarytus pareiškimus ir paliksiu tik du paskutinius klausimus, nes neverta tęsti kelių menkų ketinimų pareiškimų.

Pirmasis klausimas: kodėl iš viso to negalime padaryti tokios paprastos išvados kaip ši? Kodėl ir toliau leidžiame užsakinėti muziką tiems, kurie moka pinigus? Kodėl Pasaulio bankas ir toliau yra atsakingas už pasaulio energetikos strategiją? Kada priimsime sprendimą, kad pasaulio energetikos strategija turėtų būti pasaulinės svarbos klausimas, kurį koordinuotų Jungtinių Tautų Organizacija?

Antrasis klausimas, kurį jums užduosiu, atsiprašau, kad šiek tiek viršiju kalbėti suteiktą laiką: kada rengiamės nustoti brukti savąjį vystymosi modelį kitiems, ar tai būtų pirmos arba antros kartos modelis, tai yra vystymosi modelį visam pasauliui iš pirmų ar iš antrų rankų, lyg tai būtų modelis, kurį turėtų taikyti visi?

Arogancija turi ribas. Privalome būti demokratiški.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Pone pirmininke, XX a. 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje Pasaulio banko visiškas abejingumas aplinkos apsaugos klausimams buvo pagrindinė diskusijų tema. Tada buvo sakomos tokios pat kalbos kaip ir čia šiandien, Pasaulio bankas davė tam tikrus pažadus. Buvo imtasi žingsnių Pasaulio bankui reformuoti, tačiau nuo to laiko prabėgo dešimtmečiai. Neseniai dėl įvairių priežasčių lankiausi daugelyje valstybių, kurios paprastai vadinamos besivystančiomis. Padėtis jose – nepriimtina. Kur dingo visi projektai? Kur saulės energijos jėgainės atogrąžose? Kur tvarūs miškai Amazonės regione ar Vietname? Kur saulės baterijų plokštės ir vėjo jėgainės Kenijoje?

Ten visiškai nieko nėra. Vienintelis įgyvendintas dalykas – tiesiogiai nukopijuota Europos savivaldos sistema. Žmonės ten taiko savivaldos sistemą ir ji buvo naudinga keletui didelių suinteresuotųjų šalių, tačiau žmonės nepasiekė jokios pažangos. Mes stebimės, kai besivystančių valstybių piliečiai beviltiškai sako, kad nebenori daugiau gyventi Karibų jūros regione, kad nori persikelti į JAV, per Martiniką pateikti į ES. Stebimės, kai žmonės Magrebo valstybėse visi nori persikelti čia. Šių diskusijų veidmainiškumas yra visiškai neįtikėtinas. Turime suprasti, kad tarp milijonų žmonių išplito radikalizmas. Jie paprasčiausiai pasakė: „Mums jau gana!“

Kiekvienas matęs Europos Palamento pasiūlymą dėl rezoliucijos turės pripažinti, kad toks jis negalėtų būti. Turėtume kalbėti daug garsiau. Turėtume daug aiškiau paraginti Pasaulio banką imtis reikiamų veiksmų. Kam mums reikalingi visi šie komitetai, Vystymosi komitetas, AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja ir kiti, jei jie tegali parengti menką padriką dokumentą, kuriame iš dalies pateikiamos praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje vykusių diskusijų išvados? Visa tai labai gėdinga.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Pone pirmininke, mums nereikia nieko įtikinėti įrodinėjant energijos svarbą besivystančioms šalims. Daugybę kartų mačiau nuostabą žmonių veiduose, kai jie sužinodavo, kiek Afrikoje kainuoja elektra. Tikriausiai tiesa ir tai, kad nieko nereikia įtikinėti, jog Pasaulio banko vaidmuo sprendžiant energijos klausimus besivystančiose šalyse labai reikšmingas.

Mano frakcija, Europos liaudies partijos frakcija (krikščionys demokratai), pateikė keletą mūsų aptariamos rezoliucijos pakeitimų, dėl kurių reikėtų balsuoti atskirai. Mums atrodo, kad Pasaulio bankas kai kuriose rezoliucijos dalyse per daug kritikuojamas. Aš nemanau, kad, pavyzdžiui, galime atkreipti Pasaulio banko dėmesį į faktą, kad kai kurias energijos rūšis, kurios turėtų būti laikomos aplinkai nepalankiomis ar nepageidaujamomis, jis laiko švariomis. Pavyzdžiui, ES valstybės narės plačiai naudoja branduolinę energiją, o vis daugiau nuo anglių ar dujų priklausomų Europos valstybių patiria nepatogumų, nes turi riboti išmetamųjų teršalų kiekį, o tai didina sąnaudas, kurios atskiroms valstybėms narėms paskirstomos labai netolygiai. Todėl turėtume būti labai atsargūs išorės institucijoms nurodydami kokių rūšių energiją reikėtų gaminti. Vis dėlto pritariu minčiai, kad ypatingą paramą verta skirti vietos projektams, apimantiems mažas teritorijas, kad verta remti mažo išmetamųjų teršalų kiekio projektus ir kad verta remti su energijos šaltinių įvairinimu susijusius sumanymus, kuriais siekiama išvengti priklausomybės nuo kurios nors vienos energijos rūšies.

Norėtume, kad Pasaulio bankas investuotų į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius ir energijos vartojimo efektyvumo didinimą, tačiau visuomet turime prisiminti esminį mūsų tikslą arba, kitaip tariant, prisiminti tai, kad prieiga prie energijos turi padėti žmonėms išsivaduoti iš skurdo. Rengdami naujus energetikos projektus norime vienu šūviu nušauti kelis zuikius: sudaryti sąlygas vystytis, riboti išmetamųjų teršalų kiekį ir atsižvelgti į socialinius ir aplinkos apsaugos aspektus. Tai plačių užmojų užduotys, ir tikiuosi, kad Pasaulio bankas jų nebijo. Kartu žinau, kad Komisijos narys A. Piebalgs didžiulį dėmesį skiria energetikos projektų besivystančiose šalyse plėtrai; galiu patikinti, kad tai aptariama ir Žaliojoje knygoje, Europos Parlamentas turėtų paremti šią strategiją.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pone pirmininke, šiuo metu pasaulyje yra 1,4 mlrd. žmonių, kurie neturi galimybės naudotis elektra, 85 proc. iš jų gyvena kaimo vietovėse. Vieno iš tūkstantmečio vystymosi tikslų – panaikinti skurdą iki 2015 m. nepavyks pasiekti dėl nepakankamos pažangos užtikrinant energijos tiekimą. Pasiekti šį tikslą iki 2015 m. tai reiškia, kad 395 mln. gyventojų turės turėti elektrą, o 1 mlrd. gyventojų – įgyti galimybę naudotis higieniškomis maisto ruošimo priemonėmis. Visoms šioms priemonėms įgyvendinti reikės maždaug 40 mlrd. USD kasmetinių investicijų 2010 – 2015 m. laikotarpiu, o tai sudaro 0,6 proc. visuotinio BVP.

Visuotinė prieiga prie elektros yra vienas svarbiausių besivystančių valstybių vyriausybių užsibrėžtų tikslų. Didelės elektros tiekimo į kaimo vietoves ir priemiesčių namus sąnaudos, mokesčių ir finansinių lengvatų stoka, nepakankami elektrifikavimo projektų kūrimo ir įgyvendinimo pajėgumai, taip pat ribotos galimybės gaminti elektrą – tokios nurodomos pagrindinės elektrifikavimo kliūtys.

Kaimo vietovių energetiniai poreikiai yra ypatingas atvejis. Kaimo vietovėse reikia užtikrinti ne tik reikiamos energijos tiekimą, bet ir patį jos gamybos procesą, kuris padėtų sukurti darbo vietų, prisidėtų prie ekonomikos augimo ir socialinio vystymosi.

2011 m. vasario 11 d. paskelbtoje Pasaulio banko ataskaitoje dėstoma, kad ilgainiui labiau ekonomiškai perspektyvesnis sprendimas bus energijos gamyba vietoje iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių mažomis sąnaudomis. Tokia energija gali būti esminė siekiant didinti Indijos energetinį saugumą, kad būtų galima sumažinti elektros importą ir naftos kainų svyravimų poveikį. Todėl Pasaulio bankas galėtų būti besivystančių šalių partneris. Manau, kad Pasaulio bankas turėtų remti projektus, skirtus energijos vartojimo efektyvumui ir energijos gamybai vietoje iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinti, taip pat didelius elektrifikavimo projektus ir projektus, kuriais siekiama sukurti jungtis tarp valstybių.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Pirmiausia noriu padėkoti pranešėjai iš tikrųjų už laiku, savalaikiai ir labai aktualų iškeltą klausimą. Energetinis skurdas išlieka didžiulė problema, o su juo susijusios problemos užkerta kelią skurdžiausiuose pasaulio regionuose gyvenantiems pagerinti savo gyvenimo kokybę, suteikti galimybę užsidirbti bei apskritai prisidėti prie augimo ir produktyvumo didinimo. Tai yra vienas iš pagrindinių faktorių, trukdančių bendram socialiniam ir ekonominiam vystymuisi ir neleidžiančių šiems regionams išbristi iš skurdo.

Kaip minėjo pranešėja, statistika yra liūdna – apie pusantro milijardo žmonių neturi jokio priėjimo prie elektros energijos, o daugiau nei du su puse milijardo žmonių vis dar naudoja tradicinį iš biomasės gaunamą kurą. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl šio kuro naudojimo pasaulyje kasmet anksčiau laiko dėl kvėpavimo ligų miršta du milijonai žmonių.

Iki šiol buvusios pasaulio bankų energetikos strategijos nedavė apčiuopiamų rezultatų. Be to, parama iškastinio kuro naudojimui iki šiol išlieka didesnė nei atsinaujinantiems ar švarios energijos šaltiniams. Didelės investicijos iki šiol yra teikiamos anglimis kūrenamoms gamykloms, kas šias skurdžias šalis ir toliau daro priklausomas nuo labai teršiančio aplinką iškastinio kuro.

G20 lyderių priimtas susitarimas mažinti paramą ir finansavimą iškastinio kuro projektams, kurie išvis neturėtų būti finansuojami po 2015 m., yra teigiamas ir sveikinantis postūmis. Taip pat naujojoje strategijoje būtina išsamiai įvertinti teikiamo finansavimo priežiūros ir kontrolės klausimą, kad ši parama būtų naudojama tiems energijos projektams, kurie gali duoti ilgalaikės naudos ir realiai prisidėtų prie šių regionų vystymo bei žmonių gyvenimo kokybės gerinimo.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau ypač padėkoti A. Piebalgsui. Kaip buvęs Komisijos narys, atsakingas už energetiką, apie mūsų strategiją jis, aišku, žino viską. Manau, kad vystomojo bendradarbiavimo srityje reikia dar daug ką nuveikti, ypač techninės pagalbos srityje. Europa privalo ne tik mokėti įmokas Pasaulio bankui, ji privalo imtis veiksmų. Europa ir Europos institucijos privalo imtis reikšmingesnės įtakos Pasaulio bankui ir esminis uždavinys bus užtikrinti paramą šeimos verslui iš paramos vystymosi lėšų, kad būtų skatinamos mažos ir vidutinės energiją gaminančios įmonės, nes daug kartu veikiančių mažų įmonių gali pasiekti didelį ekonomikos mastą ir sukurti atitinkamą investicijų grąžą.

Žinoma, vienas svarbiausių klausimų yra energijos kaupimas. Šis klausimas bus svarbiausias vystomojo bendradarbiavimo srityje.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, tikriausiai galėčiau pasakyti, kad mes, vis dar esantys čia tokį vėlų metą tikriausiai esame varomi kokios nors atsinaujinančiosios energijos – saulės ar gal net dieviškos energijos, švytinčios lyg aureolės virš mūsų galvų.

Bet kokiu atveju diskusija buvo labai įvairi ir tai nenuostabu, nes šis klausimas visuomet kelia daug ginčų. Manau, kad Komisijos nariui, geriau nei daugeliui mūsų pavyko rasti tinkamą mūsų politinės krypties ir reikiamų veiksmų ateityje pusiausvyrą. Manau, reikėtų patikslinti keletą dalykų. Ar besivystančios pasaulio valstybės arba išsivysčiusios šalys rengiasi naudoti turimus iškastinio kuro (akmens anglių) arba branduolinės energijos išteklius. Klausimas, ar mes juos finansuosime ar ne? Akivaizdu, kad Europoje kalbėdami apie Kankūno, Kioto ir kitus susitarimus norime propaguoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, ir tai visiškai teisinga. Bet manau, jog H. P. Martin yra tikriausiai teisus dėl vieno dalyko: mums reikia kalbėti garsiau ir raginti Pasaulio banką skatinti bei finansuoti daugiau nei dabar yra finansuojama atsinaujinančiosios energijos projektų.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, tai labai svarbu mūsų diskusijai, net jei dabar jau vėlus metas, nes manau, kad Pasaulio banko energetikos strategija yra galimybė. Tai yra tikra galimybė reaguoti į energetikos problemas.

Jei žiūrėsime, ką apie energetinį skurdą, apie atsinaujinančiąją energiją sako Tarptautinė energijos agentūra, tai, žinoma, yra didžiulis iššūkis, tačiau Pasaulio bankas, pasitelkęs mūsų, kaip lyderių, poziciją, galėtų imtis reikiamų pokyčių. Jei atsigręžtume kelerius metus atgal į Europos Sąjungos istoriją, tuomet atrodė, kad atsinaujinančiosios energijos tikslų pasiekti neįmanoma, nors jei gerai prisimenu, tai buvo gan kuklus 18 proc. tikslas. Atrodo, kad dabar einame teisingu keliu.

Tačiau kartais reikia sukaupti visą drąsą ir pasitikti tikrus iššūkius. Pasaulio bankas visą procesą vykdo labai atvirai. Vašingtone bus surengta Pasaulio banko energetikos savaitė. Mes taip pat galėtume pateikti savo pasiūlymus Pasaulio bankui, kuris labai laukia naujų minčių. Mūsų drąsa suteiks Pasaulio bankui dar daugiau drąsos. Taigi labai svarbu, kad būtume atviri ir šiuos itin plačių užmojų sumanymus siūlytume Pasaulio bankui. Priešingu atveju daugelis žmonių gali vengti šių užduočių.

Tai neabejotinai tas klausimas, nuo kurio turėtume pradėti. Manyčiau, kad dėmesį vis dar turėtume skirti galimybei gauti energijos, nes galimybė ja naudotis energija reiškia tvarią ir efektyviai naudojamą energiją. Naujausios tendencijos valstybėse, su kuriomis dirbame, rodo didžiulę urbanizaciją, taigi tam tikra prasme pasikeitė visas energijos sistemos modelis. Tai reiškia ne tik decentralizuotą gamybą, bet ir aglomeracijas, taigi, kad ir kaip keistai beskambėtų, energijos vartojimo efektyvumas taip pat turėtų būti strategijos dalimi.

Svarbiausia – finansinė parama. Energetikos sektoriui finansuoti skiriame 200 mln. EUR. Su 200 mln. EUR energetikos srityje galima nuveikti nelabai daug. Turime nustatyti ilgalaikio finansavimo gaires, nes esu įsitikinęs, kad Europos prekės ženklas turėtų būti atsinaujinančioji energija. Turėdami šias lėšas ir pasinaudoję Pasaulio banko pajėgumais, galėtume nuveikti šį tą tikrai kaką reikšmingo, ne tik energijos tiekimo srityje, bet ir imdamiesi esminių veiksmų kovojant su klimato kaita.

  Pirmininkas. - Gavau vieną pasiūlymą dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktą pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį.

Diskusija baigta.

Balsavimas įvyks 2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienį.

(1) Žr. protokolą.