Posėdžio stenograma

Antradienis, 2011 m. vasario 15 d. - Strasbūras

1. Posėdžio pradžia

PIRMININKAVO: LIBOR ROUČEK
Pirmininko pavaduotojas

(Posėdis pradėtas 9.00 val.)

2. Diskusijos dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės pažeidimo atvejų (paskelbiami pateikti pasiūlymai dėl rezoliucijų) (žr. protokolą)

3. Naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos (diskusijos)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – Martino Callanano pranešimas Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (COM(2009)0593 – C7-0271/2009 – 2009/0173(COD)) (A7-0287/2010).

  Martin Callanan, pranešėjas. – Pone pirmininke, džiaugiuosi, jog šiandien galiu pradėti diskusiją dėl savo pranešimo apie naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių (LKTP) išmetamus teršalus.

Prieš pradėdamas išsamiau aptarti tekstą, norėčiau padėkoti keliems žmonėms: visų pirma, visų frakcijų šešėliniams pranešėjams; antra, Transporto ir turizmo komiteto bei Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešėjams ir nariams už jų nuomonę; ir trečia, Komisijos narei ir jos komandai – šiuo klausimu buvo surengta daug labai konstruktyvių posėdžių. Ketvirta, norėčiau padėkoti ES pirmininkaujančiai Belgijai už jos labai sunkų darbą trišalėse derybose; galiausiai, dėkoju Josui Vervloet ir Isobelai Findlay iš Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto sekretoriato, kurie vykstant šiam procesui suteikė neįtikėtinai daug pagalbos. Ypač labai vertinu Isobelos pagalbą dėl sudėtingų komitologijos klausimų.

Siūlomo teisės akto buvo tikimasi jau nuo tada, kai buvo priimtas panašus teisės aktas dėl keleivinių automobilių. Pats nebuvau visiškai įsitikinęs šio teisės akto reikalingumu, nes daugumą autofurgonų perka įmonės, tiek didelės, tiek mažos, kurios jau labai gerai supranta ekonomiškumo ir efektyvaus degalų naudojimo būtinybę. Dėl šios priežasties per visą procesą maniau, kad labai svarbu nusistatyti plačių užmojų, bet realistišką ilgalaikį tikslą ir tinkamą trumpalaikį tikslą, kuriuo būtų atsižvelgiama ir į poreikius pramonės produktų ciklų srityje, ir į aplinkos apsaugos gerinimo būtinybę. Mūsų diskusijose visuomet daugiausia dėmesio buvo skiriama ilgalaikiam tikslui.

Komisijos pirminiame pasiūlyme buvo numatyta 135 g CO2/km norma, kurią daug šaltinių laikė paprasčiausiai nepasiekiama. Lengvųjų komercinių transporto priemonių sektoriuje sukūrimo ir gamybos laikas ilgesnis nei keleivinių automobilių sektoriuje. Panašiai, lengvosios komercinės transporto priemonės, tai nusako ir jų pavadinimas, naudojamos daugiausia komerciniais tikslais. Skirtingai nei keleivinių automobilių atveju galimybės keisti jų formą ar svorį, siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekį, yra ribotos. Lengvųjų komercinių transporto priemonių atveju to siekti galima modifikuojant variklius ir transporto priemonės mechanizmus, o tai reikalauja daugiau laiko ir yra brangiau nei tiesiog pakeisti transporto priemonės kėbulo formą.

Taip pat būtina pabrėžti, kad lengvųjų komercinių transporto priemonių sektoriuje jau šiuo metu dyzeliniai degalai vartojami daug plačiau nei automobilių sektoriuje. Kai Komisija paskelbė savo pirminį pasiūlymą, dauguma gamintojų aiškiai pareiškė, kad jie norėtų nustatyti ne mažiau nei 160 g CO2/km normą – šis skaičius savo ruožtu sukrėtė daugelį iš mūsų Parlamente, nes jis suteikia per daug laisvės ir nevaržo. Galiausiai, pakete, dėl kurio visi susitarėme ir kuris jums šiandien pateiktas, išdėstyta pakankamai protinga kompromisinė pozicija dėl 147 g CO2/km.

Atsižvelgdamas į didesnes CO2 kiekio mažinimo lengvosiose komercinėse transporto priemonėse išlaidas, palyginti su automobiliais, ir ilgesnį sukūrimo bei gamybos laikotarpį, manau, kad tai sukuria tinkamą pusiausvyrą, viena vertus, užtikrinant geresnes aplinkos apsaugos normas, ir, kita vertus, nustatant realų ir pasiekiamą tikslą lengvųjų komercinių transporto priemonių gamybos sektoriuje. Iš to, jog susitarę dėl šio kompromisinio skaičiaus sulaukiame priekaištų, kad mūsų veiksmai pernelyg palankūs pramonei ir kad per daug rūpinamės ekologija, sprendžiu, kad galbūt išlaikėme kaip tik tinkamą pusiausvyrą.

Viena Komisijos pasiūlymo sričių, kuri visų frakcijų buvo pripažinta kaip nerealistiška, buvo susijusi su labai sudėtingu daugiapakopių transporto priemonių klausimu. Akivaizdu, kad nesąžininga bausti bazinės transporto priemonės gamintojus, kai jie nėra atsakingi už tai, kas daroma su transporto priemone vėlesniame jos gamybos etape. Šiandien jums pateiktame pakete pristatomas labai praktiškas pasiūlymas, kad Komisija peržiūrėtų šį klausimą iki metų pabaigos ir nustatytų pagrindą, pagal kurį ši peržiūra turėtų būti vykdoma.

Manau, jog paketas, dėl kurio vyko derybos ir kuris šiandien bus pateiktas Parlamentui kaip 58 pakeitimas, yra geriausias galimas rezultatas. Man malonu, kad mane palaiko – tikiuosi – dauguma pagrindinių frakcijų. Jame suderinta būtinybė gerinti aplinkos apsaugos normas ir realistiniai bei pasiekiami tikslai, dėl kurių nekils nei išankstinis nusistatymas gamybos pramonės atžvilgiu, nei grėsmė darbo vietų kūrimui ES.

Apskritai, nepalaikau pirmojo svarstymo susitarimų, nes manau, jog jų geriausia vengti, jei jie iš viso įmanomi. Tačiau šiuo atveju pirmojo svarstymo susitarimas suteikia aiškumo ir užtikrintumo sektoriui, kuris vis dar patiria kilusios pasaulinės ekonomikos krizės padarytą žalą, bet kartu sudaro kliūtis griežtoms, bet sąžiningoms aplinkosaugos normoms, apie kurias visi norime sužinoti. Tikiuosi, jog kolegos prisijungs prie manęs šiandien pritardami, kad paketas būtų patvirtintas.

  Connie Hedegaard, Komisijos narė. – Pone pirmininke, visų pirma, norėčiau pasveikinti pranešėją M. Callananą ir šešėlinius pranešėjus už jų pastangas tariantis dėl Komisijos pasiūlymo dėl lengvųjų komercinių transporto priemonių. Dėl ekonominio nuosmukio, kaip minėjo M. Callanan, šios diskusijos buvo iš tiesų sudėtingos.

Norėčiau paaiškinti: kompromisinis paketas, kuris yra šių tarpinstitucinių diskusijų rezultatas, yra mažesnių užmojų nei Komisijos pasiūlymas dėl tam tikrų punktų. Iš esmės, visiško trumpalaikio tikslo įvykdymo terminas atidėtas vieniems metams; baudos už nevykdymą – mokesčio už viršytą taršos normą – dydis sumažintas; sumažėjo noras nustatyti ilgalaikį tikslą. Todėl niekam nebus staigmena, jei pasakysiu, kad man būtų labiau patikęs platesnių užmojų rezultatas, ir turbūt dauguma iš jūsų manote taip pat.

Nepaisant to, šis kompromisas vis dar reiškia svarbų žingsnį pirmyn. Iki 2020 m. vidutinis autofurgonų išmetamo CO2 kiekis bus sumažintas nuo 2007 m. nustatytos 203 g CO2/km bazinės normos iki 147 g/km. Tai reikš, jog per 13 metų vidutinis autofurgonų išmetamų teršalų kiekis sumažės 28 proc. Atsižvelgiant į prognozuojamą lengvųjų komercinių transporto priemonių poreikio didėjimą, padidėjęs efektyvumas reikš svarbų indėlį į transporto išmetamųjų teršalų mažinimą.

Dėl šio kompromiso vartotojų, daugiausia mažųjų ir vidutinių įmonių, per visą laikotarpį sutaupyta grynoji suma sudarys virš 2 200 EUR vienai transporto priemonei. Be to, tikslai paskatins inovacijas pramonėje ir suteiks gamintojams galimybę pasinaudoti perėjimu prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir taip pagerinti savo ilgalaikį konkurencingumą. Nepamirškime, kad šis reglamentas turėtų suteikti gamintojams pradininkų pranašumą pasaulio rinkose, kuriose, tikėtina, bus nustatytos panašios CO2 normos ir tikimasi, jog padidės taupių transporto priemonių poreikis.

Be to, šiuo reglamentu bus užpildyta didelė reguliavimo spraga tarp automobilių ir autofurgonų ir taip sumažinti galimi ydingi padariniai reglamento dėl CO2 keleiviniuose automobiliuose atžvilgiu. Patvirtinus didelių automobilių tipą, nebus galimybės išvengti CO2 išmetimo normų paprasčiausiai pakeičiant transporto priemonės kategoriją į autofurgoną.

Galiausiai, kaip jūs žinote, šiandien transportas išmeta daugiau teršalų nei 1990 m., taigi dauguma atvejų tai atsveria sumažintą teršalų kiekį kituose sektoriuose. Žinoma, tai nėra tvaru. Transportas turi būti esmine dalimi siekiant ES bendrųjų CO2 tikslų.

Šis reglamentas yra dar viena priemonė, kuri padės valstybėms narėms įgyvendinti savo 2020 m. įsipareigojimus sumažinti CO2 sektoriuose, kurie nepriklauso ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai.

Manau, kad šis susitarimas dar labiau įrodo Europos Sąjungos įsipareigojimus siekti įgyvendinti su klimatu susijusius tikslus, ir tikiuosi, kad pritarsite kompromisiniam paketui vėliau šiandien balsuodami.

  Werner Langen, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės referentas. – (DE) Pone pirmininke, pirmasis svarstymas turėtų būti išimtis. Šiuo atveju tai buvo įmanoma, nes mes pasiekėme kompromisą tarp Komisijos, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pasiūlymų dėl prieštaringiausių klausimų. Vienintelis dalykas, suteikęs mums galimybę pasiekti šį rezultatą, yra tai, kad mes pradėjome derybas, naudodamiesi bendrais visų frakcijų derybų įgaliojimais. Ypač norėčiau padėkoti M. Callananui už parodytą atsidavimą. Galime didžiuotis tuo, ką pasiekėme. Rezultatas daugelyje sričių yra toks pat kaip Pramonės komiteto pateiktas pasiūlymas. Manau, kad pradėjome vykdyti plačių užmojų projektą, kuris galės būti įgyvendintas pramonės sektoriuje ir kuris, visų pirma, suteiks naudotojams galimybę pirkti prieinamas, šiuolaikiškas transporto priemones, išmetančias mažiau CO2. Tai ypač taikoma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, prekybininkams, mažmenininkams ir labai mažoms įmonėms, kurios naudojasi tokios rūšies transporto priemonėmis.

(Pirmininkas pertraukė pranešėją)

Mano aplanke yra klausimas Pramonės komitetui, kuris nebuvo įtrauktas, tačiau kuris nepaisant to buvo priimtas ribota dauguma. Jis susijęs su pasiūlymu dėl greičio ribojimo prietaisų. Dabar šis klausimas perduodamas valstybėms narėms, kurios turės nustatyti savo taisykles. Apskritai, dėl to esame patenkinti kompromisu. Pramonės komitetas pasirengęs pritarti visam paketui.

  Oldřich Vlasák, Transporto ir turizmo komiteto nuomonės referentas. – (CS) Pone pirmininke, tiesa, jog transportas yra vienas iš sektorių, kuriame išmetamųjų teršalų kiekis turi būti sumažintas. Tačiau skubėdami sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, neturėtume pakenkti Europos automobilių gamintojų konkurencingumui. Šis reikalavimas yra ypač atkaklus atsižvelgiant į tebesitęsiančią finansų krizę, kuri ligi šiol turėjo rimtą poveikį Europos automobilių pramonei.

Šiuo požiūriu manau, jog pasiekta 147 g CO2/km vidutinio naujų autofurgonų išmetamo teršalų kiekio norma yra pakankamai plačių užmojų, ir man labai smalsu pamatyti įgyvendinamumo tyrimą, kurį parengs Komisija, remdamasi atnaujintais rezultatais.

Kartu labai dėmesingai seku nuolatines Komisijos ir tam tikrų kitų šalių, kurioms pasiūlytas tikslas, priešingai, neatrodo plačių užmojų, pastangas iš naujo pradėti derybas šiuo klausimu ir pasistengti pakeisti šį reglamentą, siekiant nustatyti griežtesnius tikslus. Tvirtai tikiu, jog ekonomikos dalyviams reikia užtikrintumo, kad teisės aktas nebus visą laiką keičiamas. Dabar pats laikas suteikti automobilių gamintojams daugiau erdvės dirbti ir kurti naujus variklius, kad jie galėtų prisitaikyti prie taisyklių ir naujų tikslų.

Kartu, manau, turėtume skirti daug dėmesio 24 pagrindimui, kuriame svarstoma taip pat pradėti naudoti greičio ribojimo prietaisus lengvosioms komercinėms transporto priemonėms. Džiaugiuosi, jog nagrinėsime būtent šį klausimą ir kad šios diskusijos bus susijusios su verslu, o ne ideologinės.

  Pirmininkas. – Ponios ir ponai, privalome laikytis nustatytų laiko ribų, nes vykdome pilną programą ir vidurdienį vyks balsavimas.

  Richard Seeber, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, šiandien atstovauju mūsų Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto šešėlinei pranešėjai A. Weisgerber, kuri išėjusi motinystės atostogų. Visi jai siunčiame geriausius linkėjimus. Ji puikiai padirbėjo rengdama šiuos dokumentus.

Apskritai, visi džiaugiamės kompromisu. Jį nebuvo taip sunku pasiekti, kaip automobilių atveju, nes ši tema nesukelia tiek daug emocijų. Nepaisant to, susidūrėme su dideliais iššūkiais aplinkos ir ekonomikos srityse. Klimato politikos požiūriu svarbu, kad našta būtų paskirstyta vienodai visoms grandinės grandims, ir ši grandis turi duoti naudos. Tačiau taip pat turėjome užtikrinti, kad šios grandies neapsunkintume taip, jog ji nutrūktų. Ką tuo noriu pasakyti? Žinoma, tokio tipo priemonių, taikomų mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), lemiamos sąnaudos joms yra didelis iššūkis. Mažosios įmonės labai atidžiai svarstys, ar verta keisti savo seną transporto priemonę ir investuoti į naują. Todėl turėjome mažiau susikoncentruoti į techninius aspektus ir daugiau į ekonominius. Tiksliau sakant, būtume pasiekę gerokai daugiau, tačiau sąnaudos neabejotinai būtų tekusios MVĮ ir tai nebūtų davę norimo rezultato.

Turėsime palaukti kelerius metus, kad išsiaiškintume, ar šis reglamentas geras, nes taip bus tik tuo atveju, jei pasieksime nustatytus teršalų išmetimo lygius. Jei galiausiai teks išrašinėti baudas, tai reikš, kad nepasiekėme tikslo. Turime labai atidžiai stebėti, kokia bus padėtis.

  Matthias Groote, S&D frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau pradėti išreikšdamas dėkingumą už tai, kad sugebėjome taip konstruktyviai dirbti kartu. Šiandien pasiekėme naudingą kompromisą aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriu. Nors, mano nuomone, būtume galėję pasiekti daugiau nustatydami ribą, teisės aktas, kurį šiandien priimame, vis tiek yra griežčiausias pasaulyje lengvosioms komercinėms transporto priemonėms taikomas teisės aktas. Neturime to pamiršti. C. Hedegaard jau sakė, kad nepriklausydami Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemai šie maži su konkrečiu sektoriumi susiję teisės aktai, kuriuos pristatome, yra labai svarbūs suteikiant mums galimybę pasiekti tikslų, kuriuos nusistatėme. Jei transporto priemonėms sunaudojama mažai degalų, tai suteikia pridėtinę vertę ne tik klimatui, bet ir oro kokybei. Nustačius 147 gramų ribą, o tai lygu 5,6 litro dyzelino, transporto priemonės išmes mažiau teršalų. Tai reiškia, kad mūsų miestuose pagerės oro kokybė. Šiandien žengiame svarbų žingsnį pirmyn.

Mano frakcija balsuoja už šį kompromisinį paketą, nes į jį įtrauktas svarbus punktas, kuriuo teigiama, kad vėliausiai 2014 m. turime įvertinti, ar buvo pasiekta tikslų, kuriuos šiandien nustatome, arba ar jie buvo viršyti, taip pat ar turime padaryti pakeitimų šioje srityje. Mūsų frakcijai tai buvo pagrindinis reikalavimas. Su savo kolega M. Pirillo ilgai diskutavome apie šio kompromiso pobūdį ir tai buvo viena iš pagrindinių kompromisinio paketo būtinųjų sąlygų.

Jau buvo pateiktos kelios pastabos dėl pirmojo svarstymo. Turėtume užtikrinti, kad ateityje būtų mažiau susitarimo per pirmąjį svarstymą atvejų. Šiuo atveju tai priimtina, nes derybos galiausiai vyko tik dėl 2 gramų. Mums nereikėjo įtraukti to į antrąjį svarstymą. Tačiau jei viską priimsime per pirmąjį svarstymą, Parlamentas neteks savo teisių.

Norėčiau paminėti dar vieną punktą, tai – bandymų ciklas. Mums bus labai svarbu ateityje turėti sunormintą bandymų ciklą, kuris, tikėtina, tam tikru laiku bus taikomas visame pasaulyje ir kuris atspindės realybę. Mūsų dabartiniai bandymų ciklai nėra realistiški ir šią sritį turime patobulinti. Vyksta tarptautinės derybos ir tikiuosi, kad jose galima prieiti prie sėkmingos išvados, nes tai reikš, kad teisės akte atsispindės realūs vairavimo ciklai. Dar kartą norėčiau padėkoti visiems suinteresuotiesiems. Šiandien yra gera diena Europos Sąjungai spręsti dėl klimato kaitos ir aplinkos apsaugos politikos.

  Holger Krahmer, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, diskusijose dėl to, verta ar ne pasiekti susitarimą per pirmąjį svarstymą, neturėtume prisirišti prie savo principų taip smarkiai, kaip patarė kai kurie nariai. Tai turėtų priklausyti nuo dokumentų. Kaip vyksta diskusijos? Ar jos labai prieštaringos? Kalbant apie lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio reguliavimą, aišku, kad institucijų nuomonės nelabai išsiskyrė. Todėl nebūtų buvę verta pradėti antrąjį svarstymą, išskyrus klausimo, dėl kurio vyksta karštos diskusijos, atvejį, kitais žodžiais tariant, ilgalaikį tikslą.

Europos Komisija niekada tinkamai nepaaiškino ir iš poveikio vertinimų taip pat neaišku, kaip ekonomiškai perspektyviu būdu per 10 metų galima sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį nuo šiandien taikomos 203 gramų normos iki 135 gramų – šiuos skaičius ką tik paminėjo C. Hedegaard. Tai reiškia sumažinimą 34 proc. ir akivaizdžiai pralenkia kitus mūsų klimato kaitos tikslus. Svarbiausia Parlamento užduotis buvo sugrąžinti šį tikslą į realybę ir suteikti jam pagrįstumo ekonominiu požiūriu. Mes tai padarėme. Džiaugiuosi, kad M. Groote pasinaudojo mano teiginiu, nes transporto parkui taikomas vidurkis, lygus 147 gramams, yra labai nutolęs nuo pirminės Komisijos pasiūlytos normos, tačiau tai kol kas plačiausių užmojų tikslas, nustatytas pasaulyje. Neturėtume stengtis savęs įtikinti, kad nustačius CO2 ribą lengvosioms komercinėms transporto priemonėms bus išgelbėtas pasaulio klimatas.

Norėčiau padėkoti visiems, įskaitant pranešėjus, už jų sunkų darbą. Džiaugiuosi, kad šiam kompromisui pritarė didžioji dauguma.

  Carl Schlyter, Verts/ALE frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti pranešėjui M. Callananui už tai, kad vesdamas derybas buvo ypač profesionalus ir atsižvelgė į daugelį dalykų.

Tačiau nereikšiu padėkos dėl susitarimo. Mes, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas, manome, kad pirminis Komisijos pasiūlymas buvo geras ir realistiškas, bet, deja, pasiektas susitarimas gerokai per silpnas. Tai neduos jokios naudos automobilių pramonės konkurencingumui. Kyla klausimas, kur parduosime automobilius 2020 m. Ką gi, parduosime juos Azijoje ir ten bus jaučiamas labai mažai energijos suvartojančių transporto priemonių poreikis. Taigi, jei norime daryti palankų poveikį pramonės konkurencingumui, turėtume nusistatyti daug didesnius tikslus. Susitarimas neturės teigiamo poveikio ir aplinkai, kadangi net jei kiekviena komercinė transporto priemonė išmes 28 proc. mažiau teršalų, niekas nesitiki, kad transporto priemonių skaičius iki 2020 m. nepadidės. Taigi teršalų išmetimo tikslai, kuriais siekiama jų kiekį sumažinti 30 proc., o tai, matyt, pasieksime vesdami derybas Durbane, Pietų Afrikoje, taip pat nebus įvykdyti. Be to, tai bus naudinga ne tik ekonomikai, nes niekas nesitiki, kad 2020 m. benzino kaina bus apie 13 SEK ar 1,3 EUR už litrą. Žinoma, ji bus daug didesnė už šią. Taigi skaičiavimai, kuriais buvo pagrįstas pirminis Komisijos pasiūlymas, buvo realistiškesni ir netgi tuomet jie buvo beveik per aukšti, kad būtų galima atlikti veiksmingus ekonominius skaičiavimus. Taigi, deja, šis susitarimas nedarys palankaus poveikio konkurencingumui, ekonomikai ar aplinkai.

Priešingai, manau, kad natūrali techninė pažanga iš tikrųjų bus didesnė, nei teigiama šiame susitarime. Pramonės planavimo perspektyva bus blogesnė, nes 2020 m. vartotojams beveik neabejotinai reikės automobilių, kurie išmeta ne daugiau nei 120 g CO2/km.

Taip pat nepriimtina tai, kad sumažinome baudas tiems, kas neįvykdo tikslų. Tai reiškia, kad neįvykdysime net teisės akte nustatyto tikslo – nebent viskas susiklostys taip, kaip manau: kitais žodžiais tariant, kad mes šiaip ar taip to pasieksime vykstant natūraliai pažangai. Tokia pati padėtis ir kalbant apie papildomus kreditus: jie kvailina mus versdami patikėti, kad išmetamųjų teršalų kiekis bus mažesnis, nei yra iš tikrųjų, jei elektrinį automobilį įskaičiuosime tris kartus. Deja, dėl šios priežasties negalime pritarti šiam susitarimui, tačiau nepaisant to norėčiau padėkoti dalyvavusiems šiame procese.

  Miroslav Ouzký, ECR frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, norėčiau jums padėkoti, kad dalį šios diskusijos vedėte čekų kalba. Tačiau ypač norėčiau padėkoti pranešėjams ir pagrindiniam pranešėjui Martinui Callananui už jų atliktą darbą. Teisės aktas, dėl kurio diskutuojame, yra susijęs su klimato kaitos politika, kokia ji mums žinoma iš Europos Parlamento veiklos, ir čia ne vieta kritikuoti politiką ir visą koncepciją. Reikia suprasti, kad tai yra daugiausia vienašališki Europos Parlamento žingsniai, neturintys atitikmenų likusioje pasaulio dalyje, už ES ribų. Turime apsvarstyti, koks būtų pagrįstas motyvas ir kokia būtų neracionali našta Europos įmonėms, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad šis pranešimas yra panašus į pagrįstą motyvą. Šiuo atveju griežtai nesutinku su tuo, ką pasakė anksčiau kalbėjęs Carl Schlyter. Supančiojant Europos pramonę nėra ir nebus padedama Europos konkurencingumui. Visi iki šiol pateikti įrodymai veda prie to, kad Europos pramonė patiria nuosmukį ir persikelia už mūsų sienų. Priemonės, taikomos autofurgonų srityje, yra daug sudėtingesnės nei taikomos automobiliams, ir jos užkrauna didesnę naštą mažosioms įmonėms, kaip čia jau buvo sakyta. Norėčiau užbaigti padėkodamas visiems pranešėjams. Kompromisą, kuris buvo pasiektas, laikau išskirtiniu veikalu.

  Sabine Wils, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, prieš pradėdama aptarti lengvąsias komercines transporto priemones, norėčiau priminti jums, kad Europos automobilių gamintojai, imdamiesi tinkamų techninių priemonių, įvykdė ES nustatytus automobiliams taikomus su CO2 produktais susijusius tikslus likus keleriems metams iki 2015 m. nustatytos galutinės datos. Dabar aišku, kad gamintojai smarkiai išpūtė reikalą vykstant deryboms dėl laikotarpio trukmės ir dėl automobiliams taikomų CO2 sumažinimo tikslų, kai šie vėliau buvo sušvelninti. Gamintojai tokio pat požiūrio laikėsi vykdydami lobistinę veiklą dėl lengvosioms komercinėms transporto priemonėms taikomų CO2 sumažinimo tikslų. Norėčiau sužinoti, kaip šio Parlamento dauguma gali sąmoningai kartoti šią klaidą ir dar kartą nusileisti automobilių pramonės reikalavimams.

Manau, aplinkos apsauga ir žmonijos ateities užtikrinimas – svarbūs klausimai šiame klimato kaitos amžiuje. Jei Parlamentas bent jau paremtų Komisijos pasiūlymą, tai užtikrintų didžiulę techninę Europos automobilių pramonės pažangą, taigi ir sudarytų sąlygas jai išlikti konkurencingai. Komisija pasiūlė sumažinti išmetamo CO2 kiekį iki 135 gramų kilometrui. Po pereinamojo laikotarpio gamintojų nebūtų reikalaujama pasiekti šią ribą iki 2020 m. Mano nuomone, tai būtų buvę įmanoma. Vietoj to, Tarybai darant spaudimą, už uždarų durų buvo pasiektas prastas kompromisas, pagal kurį automobilių gamintojai dabar turi iki 2020 m. sumažinti lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį tik iki 197 gramų CO2 kilometrui. Šis neapgalvotas kompromisas – dovana pramonei. Papildomi kreditai, pereinamieji laikotarpiai ir dalijimosi vienu automobiliu atvejai tik dar labiau susilpnins ir taip silpną ribą. Gamintojų pastangos lobistinėmis priemonėmis paveikti šio Parlamento narius ir transporto priemones gaminančių šalių, būtent Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos, daromas spaudimas Taryboje lėmė šį prastą rezultatą, kuris pasižymi daugybe trūkumų.

Šis pranešimas nepriimtinas. Jis prieštarauja ES klimato kaitos tikslams ir sulėtins techninių naujovių plėtrą. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji balsuos prieš šį pranešimą.

  Paul Nuttall, EFD frakcijos vardu. – Pone pirmininke, mano tėvas yra smulkusis verslininkas. Jam priklauso elektros įmonė ir jis turėjo progą įkurti šią įmonę tik dėl mokesčių sumažinimo ir dėl galimybių, kurias jam 9-ajame dešimtmetyje suteikė konservatorių premjerė ir tikra euroskeptikė Margaret Thatcher.

Kaip ir visus smulkiuosius verslininkus, jį pernelyg apsunkina biurokratizmas ir reguliavimas – didžioji to dalis kyla iš čia, iš Europos Parlamento. Mano tėvo verslas ir toliau išlieka smulkusis. Tačiau šių rūšių įmonės yra Jungtinės Karalystės ekonomikos pagrindas ir jos sudaro stulbinančius 73 proc. visų JK veikiančių įmonių.

Mano tėvas vairuoja autofurgoną ir, kaip daugybė mažųjų įmonių atstovų, susiduria su sunkumais dėl nuosmukio. Esu rimtai susirūpinęs, kad šis teisės aktas visam laikui išstums iš verslo mažąsias įmones, kaip mano tėvo, nes esame informuoti, kad dėl šio teisės akto, tiesą sakant, autofurgonų kaina padidės iki 5 000 EUR. Vargu ar smulkieji verslininkai gali sau leisti mokėti tokią kainą ekonominiu sunkmečiu.

Ponas iš socialistų frakcijos sakė, kad šiandien gera diena spręsti dėl klimato kaitos politikos ES. Tačiau jei tai bus pavirtinta, užtikrinu, kad šiandien bus bloga diena viso žemyno smulkiesiems verslininkams.

(Pranešėjas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, kodėl gerbiamas ponas nesupranta, kad ši priemonė sukurta siekiant padidinti lengvųjų komercinių transporto priemonių degalų naudojimo efektyvumą. Tai reiškia, kad sumažės važiavimo jomis sąnaudos kiekvienam kilometrui, kai degalų kainos pasiekė rekordines aukštumas. Tai padeda įmonėms, o ne trukdo joms.

  Paul Nuttall (EFD). – Pone pirmininke, čia susirinkusieji visiškai nežino, kas vyksta realiame pasaulyje. Ten žmonės susiduria su sunkumais, o šiuo teisės aktu – mums buvo pakankamai aiškiai pasakyta – pakeliama mažų autofurgonų, kuriais važinėja daugybė smulkiųjų verslininkų visame žemyne, kaina. Dėl jo ji padidės mažiausiai 5 000 EUR. Tai yra visiškai ir absoliučiai neteisinga ir vargu ar galime tai sau leisti per nuosmukį.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, klausydamasis diskusijų dėl būdų, kaip išspausti daugiau pinigų iš mažų žmonių prisidengiant klimato kaita, esu sukrėstas dviejų dalykų. Pirma – kaip niekas nebekalba apie visuotinį atšilimą. Netgi mažiausiai tuo besidomintys EP nariai neabejotinai suprato, kad viešas apgaulingo pseudomokslo demaskavimas ir rekordiškai šaltos žiemos visame pasaulyje nuteikė visuomenę, ir teisingai, labai skeptiškai dėl visos melagingos propagandos apie skęstančius baltuosius lokius.

Antra, benziną ryjančią prabangą – Porche, Mercedes, BMW, SUV klasės automobilių parką – demonstruoja žmonės, aikčiojantys iš nepasitenkinimo dėl daugybės darbinių autofurgonų ir rengiantys sąmokslus dėl greičio ribojimo prietaisų ir finansinių baudų įvedimo, kad dar labiau apsunkintų profesinę veiklą. Visa tai daroma dėl dogmos, pagrįstos abejotina statistika, kurią sudaro papirktų akademikų grupuotė, finansuojama ir išreklamuota itin turtingų stambiųjų įmonininkų, veikiančių ekologiniame pramonės komplekse – Al Gore, Prince Charles, Shell ir Goldman Sachs. Visi jie stengiasi pasipelnyti iš mokesčių, surinktų skiriant subsidijas vėjo jėgainėms ir vykdant prekybą anglies junginių taršos leidimais.

Nors vertinu kai kurių EP narių pastangas sušvelninti šią pernelyg nesaikingą dėl CO2 kilusią isteriją, paprasta tiesa ta, kad kiekvienas, bent patikėjęs nuvalkiotu melu apie žmogaus sukeltą visuotinį atšilimą, yra mirtiniausios suktybės istorijoje bendrininkas. Taip, mirtinos, nes tai ne tik paprastų žmonių apiplėšinėjimas ir Vakarų šalių pramonės naikinimas; būtent dabar tai taip pat yra šimtų tūkstančių labiausiai skurstančių pasaulio vaikų marinimas badu, nes maistiniai pasėliai pakeičiami mokesčių mokėtojų subsidijuojamais biodegalais. Tačiau tai didina Monsanto pelną, o EP nariai gauna visiškai apmokėtas keliones į palmių, iš kurių išgaunamas aliejus, plantacijas Malaizijoje, taigi čia viskas teisinga, ar ne?

Ne, tai neteisinga, ypač dėl to, kad tai nukreipia dėmesį nuo tikrosios krizės – bėda ne ta, kad iš iškastinio kuro išskiriamas anglies dvideginis, o ta, kad pradeda mažėti naftos, kuri yra mūsų civilizacijos variklis, atsargos. Kiekviena diena, iššvaistyta kalbant apie išmetamo svarbiausios gamtos trąšos kiekio ribojimą, yra prarasta diena stengiantis, kad vis daugiau žmonių sunaudotų kuo mažiau energijos. Jei tai nebūtų tokia tragedija, tai būtų farsas.

(Pranešėjas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Carl Schlyter (Verts/ALE). – Pone pirmininke, N. Griffin buvo neteisus sakydamas, kad ši žiema buvo šalta visame pasaulyje. Iš tikrųjų šalta žiema buvo tik kai kuriose šiaurės Europos dalyse ir kai kuriose JAV centrinėse dalyse. Pasauliniu mastu 2010 m. buvo vieni iš dvejų karščiausių metų per visą orų registravimo istoriją. Tai, jog dabar šalčiau, taip pat yra gana paaiškinama, nes jei Golfo srovę pastumia tirpstančių Arkties ledynų vanduo, tampa aišku, kodėl taip yra. Taigi ne, tai netiesa, 2010 m. buvo labai karšti metai, klimato kaita yra tikra ir priemonės, kurių imamės, yra naudingos ekonomikai.

  Nick Griffin (NI). – Pone pirmininke, nežinau, ar Parlamentas pastebėjo, bet vakar Korėjoje iškrito rekordinis per 100 metų kiekis sniego, taigi tai vyksta ne tik keliose vietose. Lygiai taip pat, kaip buvo prieš dvejus metus Kopenhagoje, kai ten vyko klimato kaitos konferencija, o kai klimato kaitos konferencija vyko Kankūne, buvo šalčiausia žiema per keletą dešimtmečių.

Antra, nėra jokių įrodymų, kad tirpstančių Arkties ledynų vanduo trukdo Golfo srovei. Dėl to nėra jokių pokyčių. Trečia, jūsų teiginiai būtų veiksmingesni, jei klimato kaitos kompiuteriniuose modeliuose tai būtų buvę numatyta prieš porą metų. Tai juose nebuvo padaryta. Prieš porą metų buvo kalbama, kad mūsų vaikai nežinos, kas yra sniegas. Tai buvo visiška nesąmonė.

Galiausiai, kalbant apie statistiką, iš kurios matyti visuotinio atšilimo tendencija, pagrindinis veiksnys, kurį visi ignoruoja, yra tai, jog 65 proc. pasaulio orų stebėjimo stočių yra ne daugiau kaip už 10 metrų nuo dirbtinio karščio šaltinio. Iš esmės jie visi yra miestuose. Žlugus Sovietų Sąjungai dauguma orų stebėjimo stočių natūraliai šaltose teritorijose buvo uždarytos. Būtent tai iškreipė statistinius duomenis, kurie iš esmės yra fiktyvūs, nes žmonės, skatinami Jungtinių Tautų, bando atrasti žmogaus sukeltą visuotinį atšilimą, kad galėtų primesti norimus sprendimus.

  Françoise Grossetête (PPE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, norėčiau pradėti padėkodama pranešėjui dėl šio susitarimo užtikrinimo. Kaip buvo aiškiai matyti iš mūsų diskusijų, šį susitarimą buvo sunku pasiekti. Manau, visi sutiks su tuo, kas pasakyta.

Taip, žinoma, klimato kaita vyksta, tačiau komercinės transporto priemonės nėra transporto priemonės, kurias žmonės perka vien dėl malonumo vairuoti arba dėl to, kad jos jiems labai patinka. Tai yra transporto priemonės, kurias žmonės naudoja kaip darbo priemonę, o tai reiškia, kad tikslu iki 2020 m. pasiekti 147 g CO2 normą užtikrinama tinkama pusiausvyra. Man netgi būtų labiau patikęs šiek tiek didesnis sumažinimas, tačiau šis pasiūlymas man atrodo bent jau labiau suderintas nei tas, kurį iš pradžių pateikė Komisija. Pagal tą pasiūlymą gamintojams būtų primesti technologiniai tikslai, o susijusios išlaidos inovacijoms būtų turėjusios didžiulį finansinį poveikį galutiniams vartotojams, kuriems nenorime sudaryti sunkumų, atsižvelgiant į tai, kad jie išgyvena išskirtinį krizės laikotarpį.

Nepaisant to, pritariu, kad būtų įvestos didelio efektyvumo transporto priemonių gamybą skatinančios priemonės ir baudos automobilių gamintojams, kurie neįvykdo tikslų. Todėl visa tai yra žingsnis teisinga linkme.

Taip pat esu patenkinta, kad taikomos baudos. Džiaugiuosi, kad sugebėjome rasti bendrą pagrindą dėl baudų, kurios yra tokios pačios, kaip ir taikomos keleivinėms transporto priemonėms. Dėl šių priežasčių džiaugsiuosi galėdama balsuoti už šį pranešimą.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, perėjimas prie mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos ir klimato kaitos pakete nustatytų tikslų įvykdymas reiškia, kad turime nustatyti taisykles, pagal kurias būtų reguliuojamas išmetamo CO2 kiekis įvairiuose sektoriuose, įskaitant automobilių sektorių.

Labai džiaugiuosi, kad įvyko derybos, kurios padėjo pasiekti susitarimą su Taryba iki 2020 m. apriboti išmetamųjų teršalų kiekį iki 147 g CO2/km. Tai – realistinė riba, kuri taip pat rodo puikią pusiausvyrą tarp aplinkos apsaugos, socialinių ir pramoninių taisyklių. Tikiuosi, jog aš, kaip Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto šešėlinis pranešėjas, taip pat prie to prisidėjau.

Pasiektame susitarime atsižvelgiama į ekonomikos krizę, kurią patiria sektorius, ir taip pat pagrįstai atsižvelgiama į keleivinių automobilių sektoriaus ir lengvųjų komercinių transporto priemonių sektoriaus skirtumus. Lygiai kaip ir reglamento dėl keleivinių automobilių atveju Europos automobilių sektorius taip pat sugebės sukurti ekologišką, konkurencingą ir aplinkai naudingą technologiją lengvosioms komercinėms transporto priemonėms. Tikiuosi, kad jis taip pat sugebės pasinaudoti aplinkos apsaugos iššūkiu, kad dar daugiau investuotų į inovacijas ir mokslinius tyrimus.

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, galbūt turėtume kelti klausimą – būtume pasiekę daugiau, ar ne, jei ši priemonė būtų buvusi įvesta degalų naudojimo efektyvumui didinti, o ne CO2 kiekiui mažinti. Žinoma, praktiškai tai yra tas pats, tačiau viena laikoma sąnaudomis verslui, o kita – taupymu.

P. Nuttall sako, jog dėl šios priemonės transporto priemonių kaina išaugs 5 000 EUR. Spėju, kad ji nepadidės nė vienu euru. Surenkime tokias diskusijas po trejų metų ir pamatysime, kas teisus. Akivaizdu, kad dabar naftos kainos yra 100 USD už barelį. Tai yra daugiau, nei Komisija apskaičiavo, atlikdama skaičiavimus. Galimos taupymo pajamos verslui yra didesnės ir norėčiau, kad PPE tai pripažintų. PPE kalbėjo didžiųjų įmonių, gamintojų vardu, užuot kalbėję visų įmonių, kurios naudoja lengvąsias komercines transporto priemones ir kurioms reikia daugiau degalų naudojimo efektyvumą didinančių technologijų, kad sumažintų išlaidas, vardu.

Per pastaruosius metus gamintojai padarė didelę technologinę pažangą. Turėtume skatinti šį siekį. Tikiuos, kad Komisija po poros metų sugrįš prie to savo apžvalgoje ir užtikrins, kad būtų suteikta galimybė šį siekį tinkamai įvykdyti.

(Pranešėjas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Paul Nuttall (EFD). – Pone pirmininke, ar garbingasis ponas iš tikrųjų mano, kad teisinga balsuoti už teisės aktą, dėl kurio transporto priemonių kainos padidės? Jis žino, kad taip bus, ir aš žinau, kad taip bus. Tiesą sakant, dėl jo mažos įmonės Liverpulyje ir Mančesteryje – jo paties rinkėjai – bus išstumtos iš verslo. Ar jis mano, kad tai teisinga? Ar jis mano, kad tai morališkai teisinga? Ar jis pasirengęs jiems tvirtinti tą patį per rinkimus po trejų metų?

  Chris Davies (ALDE). – Pone pirmininke, JK vyriausybė – Transporto skyrius – atliko šios priemonės poveikio vertinimą. Buvo nustatyta, kad įmonėms jis gali būti net naudingesnis, negu nustatyta pagal Komisijos skaičiavimus.

Grynosios sutaupytos pajamos eksploatuojant transporto priemonę, kai degalų kainos yra rekordiškai aukštos, yra didesnės nei bet koks galimas transporto priemonių kainos padidėjimas – grynosios santaupos įmonėms ir mažesnės kainos vartotojams. Būtent prieš tai taip nusiteikusi kovoti JK Nepriklausomybės partija. Taip darydama, ji siekia, kad įmonės mokėtų daugiau nei reikia.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, pasiūlyme lengvosioms transporto priemonėms iš pradžių buvo nustatyta ilgalaikė išmetamųjų teršalų riba, lygi 135 g CO2/km, kuri turi būti pasiekta iki 2020 m. Tačiau, vieninga gamintojų nuomone, pasiekti šią ribą buvo techniškai neįmanoma.

Jei pranešimas būtų buvęs patvirtintas, CO2 lygis pasauliniu mastu būtų buvęs sumažintas 0,00014 proc., palyginti su labai dideliu ekonominiu poveikiu, kuris vien Europai atsieis 45 mlrd. EUR, o tai neišvengiamai lemtų vidutinišką kainos didėjimą maždaug 3 800 EUR vienai transporto priemonei.

Nepaisant šių probleminių klausimų, per pirmąjį svarstymą buvo pasiektas susitarimas su Taryba, pagal kurį nustatyta, kad išmetamųjų teršalų riba, kuri turi būti pasiekta iki 2020 m., yra 147 g CO2/km, jei Komisija iki 2013 m. atliks įvykdomumo vertinimą. Bet kuriuo atveju šis sprendimas yra grynai politinis ir visiškai nesusijęs su tikrosiomis pramonės ar rinkos sąlygomis arba vartotojų interesais.

Mes balsuosime prieš šį pranešimą, nes manome, kad ekonominis poveikis yra pernelyg didelis, atsižvelgiant į nežymų CO2 kiekio mažinimą pasauliniu lygmeniu.

  Pilar Ayuso (PPE) – (ES) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją M. Callananą, kuris labai sunkiai dirbo ir, svarbiausia, pasiekė optimalų rezultatą. Visai nebuvo lengva pasiekti susitarimą per pirmąjį svarstymą dėl tokio sudėtingo reglamento kaip šis.

Automobilių pramonė Europos Sąjungoje gyvybiškai svarbi. Be to, tai yra pramonės sritis, kurios atstovai yra įsipareigoję siekti Europos Sąjungos tikslo mažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir plėtoti technologines inovacijas.

Šis susitarimas yra tvirtas pagrindas, suteikiantis teisinį tikrumą mūsų transporto priemonių gamintojams. Manau, kad išmetamųjų teršalų mažinimo tikslai yra ir dideli, ir realistiški. Iki 2020 m. gamintojai turės pasiekti 147 gramų CO2 kilometrui normą. Esu įsitikinusi, kad jiems pavyks ir taip jie bus prisidėję siekiant Europos Sąjungos tikslo iki tų metų 20 proc. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį.

Tačiau šiame naujame reglamente taip pat yra kitų svarbių elementų, kaip antai papildomi kreditai ir skatinimas naudoti alternatyviuosius degalus. Aiškiai skatinama naudoti biodegalus, laikantis 2020 m. ES tikslų, susijusių su atsinaujinančiaisiais degalais. Pabrėžiu šį akivaizdų faktą dėl to, kad jeigu Komisija ir toliau teiks savo neryžtingus pasiūlymus dėl biodegalų, mes nepasieksime savo 2020 m. tikslo.

Galiausiai norėčiau baigti savo kalbą pasveikindama Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos šešėlinę pranešėją, kuri ką tik tapo mama ir kuri daug dirbo ir padėjo sėkmingai pasiekti šį susitarimą.

  Marita Ulvskog (S&D). – (SV) Pone pirmininke, norėčiau pradėti padėkodama pranešėjui M. Callananui, šešėliniams pranešėjams ir visiems kitiems, dalyvavusiems rengiant šią direktyvą. Pagaliau turėsime ir iš lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamiems teršalams skirtą reguliavimo priemonę, tai svarbu. Dabar direktyvą reikia pradėti kuo greičiau taikyti.

Kartu nepasiekėme tiek daug, kiek daugelis iš mūsų būtų norėję, ir, manau, turėtume atvirai ir nuoširdžiai apie tai pasikalbėti. Tai yra aplinkos ir pramonės politikos sprendimas, kuriam įtakos aiškiai turėjo ekonomikos krizė ir tai, jog daugybė Europos vyriausybių, konservatorių, dešiniųjų vyriausybių, nusprendė reaguoti į šią ekonomikos krizę paprasčiausiai vykdydamos apkarpymus ir nedarydamos jokių investicijų. To rezultatas – didelis nedarbas ir maža paklausa, o tai turi įtakos ir keleivinių automobilių pramonei, ir lengvųjų komercinių transporto priemonių pramonei. Žinoma, tai galėtų būti vadinama realizmu, tačiau tai reiškia būtent priverstinį prisitaikymą prie ekonomikos krizės ir apkarpymų politikos.

Taigi Komisija turėjo platesnių užmojų netgi už Parlamento aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą, o tai neįprasta. Esu dėkinga už tai, kad nepaisant visko šiame sprendime pateikiama 2014 m. išmetamųjų teršalų tikslų apžvalga. Todėl tikiuosi, kad turėsime kitą progą parodyti, kad atsižvelgiame į verslą, kai stengiamasi išvengti konkurencingumo ir išdidžių ambicijų dėl klimato kaitos politikos tarpusavio priešpriešos, vietoj to sudarant sąlygas šiems dviem veiksniams padėti vienas kitam.

  Corinne Lepage (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, už galutinį kompromisą balsuosiu nenoriai. Derybos buvo baisios ir, mano nuomone, šis balsavimas yra primestas sprendimas, kurį lėmė Parlamento ir Tarybos įtakos dalybų žaidimas.

Pagrindinės šalys gamintojos, kurias parėmė dauguma EP narių, suprantančių pramonės argumentus, sėkmingai užkirto mums kelią nustatyti plačių užmojų išmetamųjų teršalų mažinimo tikslą. Norėčiau pabrėžti, kad Komisija pasiūlė iki 2020 m. pasiekti 135 gramų kilometrui normą. Taigi Parlamento užmojai ne tokie platūs kaip Komisijos ir dėl to gaila.

Automobilių pramonė, kuri kovojo prieš šį tekstą – ir ką tik sulaukėme šiek tik daugiau to pavyzdžių, – matyt, nesuprato, kad jai sudarytos visos sąlygos gauti naudos iš to, kad yra pirmoji, mažinanti išmetamųjų teršalų kiekį, ypač dėl to, kad praeitą lapkričio mėn. Europos transporto ir aplinkos federacijos atliktas tyrimas parodė, kad technologinių sprendimų yra. Tyrime atkreipiamas dėmesys, kad 2009 m. automobilių gamintojai 2-10 proc. Europoje sumažino iš nekomercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį, taip pat kad vienas Japonijos gamintojas pasiekė savo tikslą šešeriais metais anksčiau.

Balsuosiu už šį kompromisą, nes kyla pavojus, kad per antrąjį svarstymą sugriautume susitarimą, kad ir koks mažas jis būtų. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad mes nedarome gamintojams jokių paslaugų gindami status quo ir kad, kalbant apie valstybės institucijas, neskatindamos inovacijų, jos nevykdo savo funkcijos.

  Elisabetta Gardini (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, išvada, prie kurios priėjome, yra itin didelių siekių. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad iš šių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekis šiuo metu yra apie 200 g kvadratiniam kilometrui. Taigi sumažinus jį iki 147 g ši riba sumažinama 25 proc. Be to, norėčiau pabrėžti, kad nedidelis mažinimas yra brangiausias, taigi turėtume būti atsargūs.

Taip pat manau, kad būtent šios transporto priemonių kategorijos negalima lyginti su keleiviniais automobiliais, kaip dažnai buvo daroma šiame Parlamente. Gamybos ciklai yra daug ilgesni ir tai turėtų tik 1,5 proc. poveikį visame transporto sektoriuje išmetamo CO2 kiekio atžvilgiu.

Jei nenustatysime pagrindinio tikslo, galiausiai pradėsime taikyti baudas sektoriui, kuris jau patyrė staigų sumažinimą daugiau nei 30 proc., be visa to, nukentės mažosios ir vidutinės įmonės, kurias vos prieš 12 metų visi šiame Parlamente buvome pasiryžę paremti dėl svarbios jų ekonominės ir socialinės funkcijos, – tai vienintelė tikra užimtumo skatinimo priemonė Europoje. Todėl turime būti labai atsargūs.

Palankiai vertinu atliktą darbą, tačiau turime vykdyti atidžią priežiūrą.

  Saïd El Khadraoui (S&D). – (NL) Pone pirmininke, mums pateiktas tekstas, iš tiesų, yra kompromisas ir norėtume, kad tam tikrais klausimais jis būtų buvęs šiek tiek didesnių užmojų, ypač kalbant apie laikotarpio nustatymą ir baudų lygį.

Kita vertus, svarbu, kad šiai transporto priemonių kategorijai būtų nustatytos teršalų išmetimo normos – būtent tai, rodos, buvo šiek tiek pamiršta, atsižvelgiant į tai, kad ir keleiviniams, ir prekiniams automobiliams jau taikomos įvairios taisyklės. Tendencija vystosi teisinga linkme, bet – kaip jūs pats sakėte – pastaraisiais metais labai išaugo lengvųjų komercinių transporto priemonių skaičius ir, rodos, ateinančiais metais tas skaičius ir toliau augs.

Kaip Transporto ir turizmo komiteto narys norėčiau trumpai grįžti prie greičio ribojimo temos. Komitete mes pasiūlėme, kad nuo 2018 m. būtų nustatyta 120 kilometrų per valandą riba, kuri iš tikrųjų nėra nepagrįsta. Kaip žinote, prekiniams automobiliams jau nustatyta riba ir manau, kad tiek dėl aplinkos apsaugos, tiek dėl eismo saugumo priežasčių būtų patartina perkelti šią taisyklę į teisės aktą. Man atrodo, kad turite tai padaryti Europos lygmeniu, nes nelabai prasminga palikti tai valstybėms narėms.

Taigi, Komisijos nare, norėčiau paraginti jus iš naujo peržiūrėti šį klausimą kartu su savo kolega S. Kallasu – jis čia, Parlamente, su mumis, – išnagrinėti jį ir pateikti pasiūlymą. Manau, kad tai bus teigiamas dalykas atitinkamoms sritims, už kurias esate atsakinga: aplinkos ir kelių eismo saugumo.

  Christa Klaß (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponia C. Hedegaard, ponios ir ponai, šiandien čia esame ne tam, kad diskutuotume apie klimatą. Vietoj to paprasčiausiai turime daryti tai, kas įmanoma. Palankiai vertinu pasiektą kompromisą. Nuo 2020 m. apribodami išmetamųjų teršalų kiekį iki 147 gramų kilometrui, nustatome labai aiškias normas. Tai paskatins kurti naujas technologijas, siekiant padidinti energijos naudojimo efektyvumą ir kovoti su klimato kaita. Transporto priemonių naudotojams šios inovacijos taip pat bus naudingos – dėl jų jie sutaupys degalų, taigi ir pinigų.

Mažus autofurgonus pirmiausia naudoja prekybininkai, mažosios ir vidutinės įmonės, ūkininkai ir vynuogių augintojai. Jais paprastai keliaujama tik trumpus atstumus ir jie dažnai vairuojami daugelį metų, kol įmonė perduodama kitam savininkui. Todėl sąnaudos šioms transporto priemonėms turi likti prieinamos. Didesnės sąnaudos investicijoms turi būti finansuojamos energijos naudojimo efektyvumo ir energijos taupymo pagrindu. Atsižvelgiant į 2020 m. ilgalaikį tikslą, paliekama pakankamai laiko pereinamiesiems laikotarpiams, kad mokslinių tyrimų organizacijos ir pramonės atstovai galėtų sukurti ir pagaminti naujus variklius. Tikslas, kurį sau išsikėlėme, yra realistiškas, pasiekiamas ir vis dar veiksmingas. Tikiuosi, kad jis sulauks didelio palaikymo.

  Bogusław Sonik (PPE). – (PL) Pone pirmininke, visi, kas susiję su kelių transportu: ir keleivinių transporto priemonių gamintojai, ir lengvųjų komercinių transporto priemonių gamintojai, turėtų prisidėti ribojant bendrą išmetamo CO2 kiekį. Todėl palankiai vertinu Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos pasiektą kompromisą, kuriuo nustatomos išmetamųjų teršalų ribos ir baudos už šių ribų nepaisymą.

Nustatyti privalomas plačių užmojų ribas, kurios būtų ir realistiškos, taps iššūkiu Europos automobilių pramonės inovacijų kūrimo potencialui. Tai paskatins mokslinių tyrimų ir plėtros srityje labiau stengtis ieškoti naujų projektavimo sprendimų, kurie gali būti panaudoti gaminant labiau aplinką tausojančias transporto priemones. Turime turėti savo ekologiškų technologijų, kad nereikėtų importuoti transporto priemonių, kaip buvo hibridinės technologijos atveju. Manau, kad mūsų priimti teisėkūros sprendimai taps paskata sutelkti Europos gamintojus, kurie supras, kad ekologiškos technologijos reiškia plėtros galimybę.

  Dominique Riquet (PPE). – (FR) Pone pirmininke, norėčiau pradėti pasveikindamas pranešėją už jo poziciją. Pastebiu, kad Parlamentas jaučiasi įspraustas į kampą tarp Komisijos, kurios siekiai labai dideli, ir Tarybos, kuri, kaip paprastai, yra atsargi, tarp klimato kaitos skeptikų ir klimato kaitos kritikų ir tarp pramonės šalininkų ir aplinkosaugininkų. Taigi laikomasi suderintos didelių siekių pozicijos, kadangi 147 gramų norma 2020 m. suteiks pramonei laiko technologiniam šuoliui ir kartu skatins ją būti labai efektyvią. Gerai, kad pakeitimo laikotarpis pratęsiamas iki 2018 m., tai padidins mokslinių tyrimų dėl neteršiančių transporto priemonių ir jų gamybos patrauklumą.

Baigdamas norėčiau pateikti dvi pastabas. Žinoma, palankiai vertinu tai, jog pasiūlymas buvo priimtas per pirmąjį svarstymą, ir nevisiškai supratau ką tik mūsų kolegos išsakytas pastabas, kad jam būtų labiau patikę, jei būtų surengtas antrasis svarstymas. Antra, kaip ir S. El Khadraoui, nepalankiai vertinu tai, jog nenaudojami greičio ribojimo prietaisai, nes tai reiškia, kad greitkeliuose mus ir toliau lenks vienintelės transporto priemonės, kurios nebesilaiko greičio apribojimų, būtent lengvosios komercinės transporto priemonės.

  Marian-Jean Marinescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, šis reglamentas reiškia žingsnį pirmyn – laipsniškai siekiama išmetamo CO2 kiekio sumažinimo tikslų, nustatytų lengvosioms komercinėms transporto priemonėms Europoje. Tai pasiekti bus įmanoma sukuriant skatinamąsias programas, pagal kurias transporto priemonės bus daromos efektyvesnės, ir taikant baudas gamintojams, kurie nesilaiko šių tikslų.

Tačiau nemanau, kad naujas teisės aktas dėl CO2 mažinimo turėtų prieštarauti automobilių gamintojų ar vartotojo pozicijai. Naujuosiuose reglamentuose turi būti atkreipiamas dėmesys į MVĮ ir Europos automobilių gamintojų interesus – jie prašo, kad taršos ribos būtų pradedamos laipsniškai įvesti po 2015 m., nes transporto priemonės, kurios bus parduodamos 2014 m., jau yra kūrimo ir gamybos etape. 147 gramų norma yra priimtinas kompromisas, palyginti su skaičiais, kurie buvo paminėti. Tačiau Komisija turi atidžiai stebėti automobilių pramonės ir naudotojų ryšius, kad įvertintų šios priemonės poveikį kainoms ir kartu mažų įmonių veiklai.

  Bogdan Kazimierz Marcinkiewicz (PPE). – (PL) Pone pirmininke, lengvųjų komercinių transporto priemonių gamyba ir susiję technologiniai klausimai reikalauja daug didesnių investicijų ir ilgalaikiškesnio strateginio plano bei gamybos ciklo nei keleivinių automobilių atveju. Šiuo atžvilgiu patvirtinti tokį ilgalaikį tikslą buvo labai svarbu siekiant užtikrinti pramonės gamybos saugumą. Pirminis trumpalaikis tikslas, kuriuo buvo nustatyta 175 g riba, numatant iki 2020 m. pasiekti 147 g tikslą, smarkiai padidins lengvųjų komercinių transporto priemonių gamybos sąnaudas – jos taps brangesnės daugeliui mažų įmonių, kurios naudojasi jomis kaip savo kasdienio darbo priemone. Tikiuosi, kad tai nelems žymaus naujų transporto priemonių pardavimo mažėjimo, o tai savo ruožtu reikštų, jog techniškai senesnės transporto priemonės, iš kurių išmetama daug daugiau teršalų, keliuose išliks ilgiau.

  Carlo Fidanza (PPE). – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, su Taryba pasiektas kompromisas tikrai atrodo labiau suderintas ir realistiškesnis, palyginti su pirminiu Komisijos pasiūlymu, kuris buvo tokių didelių siekių, kad kai kurios vietos atrodė utopinės – jame nebuvo tinkamai atsižvelgta į pramonės sąlygas ir į poveikį rinkai. Dėl pernelyg ideologinio požiūrio į gamtosaugą visada kyla pavojus, kad realūs rezultatai bus mažai tikėtini, o tai lemia žalą aplinkai.

Mano nuomone, nepaisant to, kad ilgalaikis tikslas iki 2020 m. pasiekti 147 g CO2/km normą vis dar neoptimalus, jis gali pasirodyti pagrįstesnis ir realistiškesnis nei tai, kas buvo pasiūlyta iš pradžių.

Taip pat palankiai vertinu numatytas ekologiškų inovacijų iniciatyvas, bet, mano nuomone, vis dar lieka svarbus klausimas: sprendimas dėl išmetamųjų teršalų iš vadinamųjų užbaigtų transporto priemonių, t. y. pagamintų per keletą etapų. Tikiuosi, Komisija laikysis įsipareigojimo pateikti dėl to konkretų teisėkūros pasiūlymą iki šių metų pabaigos.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, palankiai vertinu pranešėjo M. Callanano ir savo kolegos M. Groote atliktą darbą rengiant šį pranešimą. Šiuo reglamentu automobilių gamintojai bus priversti sukurti naujas ekologines technologijas ir, nors jiems tariamai užkraunama nauja našta, tai gali padidinti automobilių pramonės konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Kartu jis padės įvykdyti įsipareigojimus dėl išmetamo CO2 kiekio mažinimo, laikantis Europos Sąjungos strategijos. Pagal kompromisinius pakeitimus, dėl kurių buvo susitarta, gamintojams suteikiama pakankamai laiko pasiruošti naujų technologijų įgyvendinimui, taip pat Komisijai suteikiama pakankamai laiko sukurti veiksmingą mechanizmą šios srities sąlygų pažeidimams stebėti.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, vykdant inovacijų vadybą, kitais žodžiais tariant, naujų technologijų mokslinius tyrimus ir plėtrą bei gamybos procesus, įgyvendinant jas plačiu mastu ir pasirenkant tinkamą laiką jas įgyvendinti, pagrindiniai kriterijai pirmiausia ir svarbiausia turėtų būti viešojo intereso apsauga, visuomenės gyvenimo kokybės gerinimas ir aplinkos apsauga. Šie principai, o ne siauri komerciniai pramonės ir verslo interesai turėtų būti pagrindinė paskata dėti pastangas inovacijų ir jų įgyvendinimo valdymo srityje.

Tai taip pat tinka iš transporto priemonių išmetamų teršalų atveju. Atsižvelgiant į tai, kad transporto sektorius sudaro žymią išmetamo CO2 kiekio dalį, į šią sritį turėtų būti sutelkta atitinkama mažinimo pastangų dalis. Todėl svarbu siekti didinti transporto priemonių energijos naudojimo efektyvumą, mažinti degalų sunaudojimą ir, apskritai, kurti mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančias technologijas. Tai dabar įmanoma dėl mokslinės ir techninės pažangos, dėl kurios iš esmės atsižvelgiama į vis didėjantį ir nenumaldomą iškastinio kuro stygių, ir į tai atkreipti dėmesį gyvybiškai svarbu.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nare, kalbėsiu trumpai. Ketinu balsuoti už šį tekstą, nes manau, kad šis kompromisas yra žingsnis teisinga linkme. Tačiau kartu man gaila, kad juo nebuvo pasiekta tiek, kiek C. Hedegaard pateiktame pasiūlyme.

Todėl dabar norėčiau, kad po diskusijų ir prieš balsavimą, kuris vyks po kelių valandų, mums pasakytumėte, ką apims procedūra, kurią ketinate priimti ateinantiems dvejiems metams, atsižvelgiant į tai, jog peržiūra vyks 2013 m., kad galėtume neatidėliojant, kaip mūsų frakcijos pranešėjas M. Groote norėjo, toliau tęsti šią kovą, siekiant sumažinti šių lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamus teršalus.

Tai yra mano klausimas jums, Komisijos nare, ir žinau, kad atkakliai sieksite, jog darytume pažangą, nepaisant šio pramoninio lobizmo, kurį aš, kaip ir daugelis mano kolegų, kalbėjusių šiuo klausimu, laikau nepriimtinu.

  Karin Kadenbach (S&D). – (DE) Pone pirmininke, ponia C. Hedegaard, negaliu nuslėpti, jog esu viena iš tų, kurie šiandien daug mieliau būtų patvirtinę 135 gramų normą. Tačiau manau, šis kompromisas atspindi realybę ir rodo, kad esame pasirengę imtis rimtų bendrų pastangų, kad būtų apribotas ir sumažintas išmetamo CO2 kiekis.

Pastaruoju metu Europos Sąjunga sėkmingai sumažino bendrą išmetamo CO2 kiekį 9 proc. Tačiau transporto sektoriuje išmetamųjų teršalų kiekis išaugo 30 proc. Atsižvelgdama vien tik į tai manau, kad veiksmai, kurių šiandien imamės, yra kitas žingsnis teisinga linkme.

Tačiau neturime leisti sau atitraukti dėmesio nuo fakto, kad tikrosios transporto sektoriaus problemos slypi kitur, atsižvelgiant į bendrą 29 proc. augimą. Kitais žodžiais tariant, turime smarkiai susikoncentruoti į viešojo transporto vystymą. Neturime didinti naštos mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Vietoj to turime palengvinti sąlygas reguliariai į darbą ir atgal važinėjantiems asmenims ir paspartinti geležinkelių statybą. Pasieksime daug daugiau nuo individualaus transporto pereidami prie viešojo transporto.

Manau, žengiame pirmąjį žingsnį teisinga linkme, nes galiausiai kalbame apie sumažinimą 25 proc.

  Judith A. Merkies (S&D). – (NL) Pone pirmininke, norėčiau visus pasveikinti, tačiau būčiau norėjusi sulaukti didesnių siekių rezultato. Daug didesnių. Kodėl? Pateiksiu jums penkias priežastis: daugiau inovacijų, didesnis Europos konkurencingumas, aplinka, žinoma, nes tai padėtų sutaupyti žaliavos ir taip pat būtų pigiau vartotojui.

Mes Europoje esame labai priklausomi nuo energijos žaliavos importo. Turėdami švaresnes technologijas, daug daugiau sutaupytume ir taip pat suteiktume didžiulį impulsą mūsų stipriai automobilių pramonei kurti švarias, išmaniąsias technologijas, kurias būtų galima parduoti bet kur visame pasaulyje ir kurios suteiktų mums pranašumą.

Būtų pigiau ir efektyviau būtent dėl to, kad esame taip priklausomi nuo importo. Tai taip pat pavirstų taupymo pajamomis vartotojui. Pirkimo kaina gal ir būtų aukštesnė, bet galiausiai kiekvienas kilometras atsieitų pigiau. Tai būtų ypač naudinga mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Olandams posakis „Rūpinkis centais, o eurai patys savimi pasirūpins“ vis dar labai įdomus!

  Inés Ayala Sender (S&D). – (ES) Pone pirmininke, taip pat norėčiau padėkoti pranešėjams, o ypač mūsų šešėliniam pranešėjui M. Groote, už pasiūlymą, kuriuo mūsų pramonė bus skatinama tapti ekologiškesnė. Tačiau man labai apmaudu, kad praradome auksinę galimybę įvesti greičio ribojimo prietaisus, kurie labai svarbūs siekiant padėti gerinti oro kokybę.

Turiu pabrėžti, kad direktyva jau daugiau nei pusantro mėnesio buvo privaloma, kaip rodo tokių miestų kaip Barselona pavyzdys, kur socialistų taryba nustatė greičio ribą, lygią 80 km/h, ir buvo jaučiamas skirtumas, palyginti su kitais miestais, kaip antai Madridu ar Valensija, kurių taryboje – konservatoriai; juose gyventojams kyla didelis pavojus susirgti alergija ir kvėpavimo takų ligomis.

Greičio ribojimo prietaisai būtų padėję mums sumažinti šias problemas, taip pat pagerinti kelių eismo saugumą ir sumažinti žuvusiųjų skaičių. Taigi apgailestauju dėl to ir esame įsitikinę, kad pavyks to pasiekti būsimame teisės akte.

  Connie Hedegaard, Komisijos narė. – Pone pirmininke, pirmiausia, norėčiau išsakyti trumpą pastabą G. Pargneaux, kuris klausė, koks planas numatytas ateinantiems dvejiems metams.

Žinoma, pirmiausia, kaip ir susitarėme, Komisija turi įvertinti padarytą pažangą ir įsitikinti, kad tai įgyvendinama. Būtent dėl to visi susitarėme, bet, žinoma, turime pagrindą manyti, kad tai įgyvendinama, nes tai jau buvo matyti iš mūsų poveikio vertinimo. Žinome apie visų mūsų vykdomų veiksmų sąnaudas ir padarinius ir lygį, kuriuo ketinama jų imtis. Taigi manome, kad tai įgyvendinama, tačiau, žinoma, mes tai nagrinėjame.

Tiesiog norėčiau pasakyti, kad dėl diskusijos dėl 2020 m. tikslo atnaujinimo kiltų planavimo neaiškumų, taigi, žinoma, dabar turėtume pabrėžti, kad nustatytas ilgalaikis tikslas. Daugybė gamintojų tai vertina palankiai, nes tai užtikrina jiems ilgalaikio planavimo galimybę, kurios jiems išties reikia, nuspėjamumą, kurio jiems reikia. Galiausiai, jie tai vertina palankiai. Tai taip pat buvo atsakymas O. Vlasákui į jam rūpimus klausimus.

Tiesiog trumpa pastaba P. Nuttallui – nežinau, ar jis vis dar čia – arba veikiau P. Nuttallo tėvui, nes jam nėra dėl ko rūpintis, išskyrus tai, kad jo sūnus pateikia skaičius iš man nežinomo šaltinio. Esmė ta, jog tai darant sąnaudos yra daug mažesnės, nei teigė P. Nuttall, o sunaudojamiems degalams sutaupoma pinigų suma yra didesnė nei sąnaudos.

Taigi, galiausiai, P Nuttallo tėvas ne tik sutaupys pinigų, bet ir gaus gryno pelno. Jis taip pat gali paaiškinti, kad jo vaikai ir jo anūkai kvėpuos švaresniu oru. Kartu bandome paskatinti kurti inovacijas Europai labai svarbiame pramonės sektoriuje. Būtent tai stengiamės padaryti.

Baigdama šią diskusiją, tiesiog norėčiau pasakyti, kad mums naudinga įvairiapusiška patirtis, kurios įgijome su automobiliais susijusių teisės aktų srityje. Kiekvienu atveju išaiškėjo, kad gamintojai galėjo laikytis teisės akto greičiau ir patirdami mažiau išlaidų, nei jie teigė. Nenustebčiau, jei taip pat įvyktų ir autofurgonų atveju.

Taigi reglamentas dėl automobilių taikomas. Dabar – autofurgonų eilė. Palankiai vertinu tokią didelę paramą šiam teisės aktui. Kitas klausimas, kurį turime išnagrinėti šioje srityje, bus sunkvežimiai ir tuo atveju, žinoma, labai laukiu bendradarbiavimo su Europos Parlamentu.

  Martin Callanan, pranešėjas. – Pone pirmininke, norėčiau trumpai atsakyti į daugelį išsakytų nuomonių.

C. Schlyter sakė, kad, jo manymu, tai nenaudinga Europos pramonei ir tai lems, kad daugiau lengvųjų komercinių transporto priemonių bus gaminama Azijoje. Turiu pasakyti, kad paprasčiausiai nesuprantu šios pastabos. Neabejotinai nustatome didžiausius uždavinius keliančius tikslus pasaulyje, daug griežtesnius nei JAV galiojančios taisyklės ar bet kokios priemonės, kurios taikomos Kinijoje ar Tolimuosiuose Rytuose.

S. Wils palygino šį reglamentą su reglamentu dėl keleivinių automobilių. Mano nuomone, tai netinkamas palyginimas. Keleivinių automobilių išmetamų teršalų kiekio sumažinimo galimybės daug didesnės – sumažinant jų svorį ir pakeičiant degalų mišinį. Autofurgonų rinkoje jau daug dažniau naudojamas dyzelinas. Žinoma, savo pobūdžiu autofurgonai daug praktiškesni ir juos perka verslo klientai.

Gaila, kad P. Nuttall nepasiliko iki šios diskusijos pabaigos, tačiau jis pateikė neteisingus skaičius. Daugeliui įmonių dėl to sumažės bendros išlaidos. Turiu pasakyti, kad labiau atsižvelgčiau į jo išsakytas pastabas, jei EFD frakcija iš tikrųjų būtų teikusis atsiųsti bent vieną atstovą į bet kurį iš mūsų trišalių posėdžių ar į bet kurį iš mūsų šešėlinių posėdžių, kad išreikštų nuomonę, kurią jie taip nori išsakyti mažųjų įmonių vardu.

(Plojimai)

Galiausiai, manau, jog tai – geras rezultatas. Visų pirma, tai sukuria geriausią likutinę vertę, naudingą įmonėms tenkančių sąnaudų atžvilgiu, taip pat padeda gerinti aplinkos apsaugą. Kad ir kokio požiūrio laikytumėmės klimato kaitos atžvilgiu, degalų naudojimo efektyvumas – efektyvesnis brangių išteklių naudojimas – turi būti teigiamas dalykas.

  Pirmininkas. - Diskusija baigta.

Balsavimas vyks šiandien vidurdienį (2011 m. vasario 15 d.).

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Daciana Octavia Sârbu (S&D), raštu. – Su Taryba pasiektas susitarimas yra įtemptų derybų susiduriant su intensyviu pramonės lobizmu rezultatas. Per visą procesą atlaikėme didelį gamintojų spaudimą susilpninti reglamentą ir ypač sumažinti siekį nustatyti ilgalaikius CO2 mažinimo tikslus.

Tai buvo sudėtinga dilema, kadangi daugelio iš mūsų šalių automobilių pramonė jau patiria sunkumų dėl ekonominių aplinkybių. Bet iš patirties keleivinių automobilių reglamento srityje žinojome, kad automobilių pramonėje padaryta didžiulė pažanga kalbant apie inovacijas ir švaresnių technologijų kūrimą, nes teisėkūros sistema paskatino juos imtis teisingų veiksmų. Norėjome, kad tokia pat sėkmė lydėtų ir teisės akto dėl autofurgonų atveju – ne tik dėl aplinkosaugos priežasčių, bet dėl to, kad dėl didesnio degalų naudojimo efektyvumo daugeliui įmonių galiausiai sumažės sąnaudos.

Parengtas kompromisinis tekstas, kuris, nors ir ne tokių didelių siekių, kaip būtume norėję, lems žymų iš autofurgonų išmetamo CO2 kiekio sumažėjimą ir padės siekti ES išmetamųjų teršalų mažinimo tikslų, nustatytų 2020 m. ir vėlesniam laikui. Norėčiau pasveikinti pranešėją ir šešėlinius pranešėjus dėl jų sėkmingų derybų su Taryba.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kelių transporto sektorius yra antras pagal dydį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo šaltinis ES. Todėl visų rūšių transporto priemonėms, įskaitant lengvąsias komercines transporto priemones, turėtų būti taikomi reglamentai, kuriais būtų siekiama mažinti šių išmetamųjų teršalų kiekį. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamo kiekio mažinimo tikslas bus geriau pasiektas, jei bus priimtas teisės aktas, taikomas visai ES, o ne nacionaliniai teisės akai, kuriuose nustatyti skirtingi tikslai. Atsižvelgdami į tai, turime suderinti troškimą su realizmu ir sveiku protu. Todėl kadangi mažosios ir vidutinės įmonės dažniausiai naudoja lengvąsias komercines transporto priemones ir jos sudaro 99,8 proc. įmonių ir 67,4 proc. darbo vietų visoje ES, neturėtume siekti tikslų, kurie galėtų joms pakenkti. Todėl sutinku su 147 g CO2 išmetimo kilometre norma, taikoma naujoms lengvosioms komercinėms transporto priemonėms ES, jei bus patvirtinta, kad šis pasirinkimas įmanomas. Taip pat palankiai vertinu, jog šio tipo transporto priemonėms ES lygmeniu nebuvo nustatyta bendra greičio riba.

  Jim Higgins (PPE), raštu. – (GA) Palankiai vertinu šią priemonę, kadangi labai svarbu, jog būtų išlaikyta pusiausvyra tarp aplinkos apsaugos ir darbo vietų bei MVĮ konkurencingumo ES apsaugos.

4. Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės (diskusijos)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – pranešimas dėl Taikinimo komiteto patvirtinto Europos Parlamento ir Tarybos bendro teksto, susijusio su reglamentu dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, kurį Europos Parlamento delegacijos Taikinimo komitete vardu pateikė Antonio Cancian (00063/2010 – C7-0015/2011 – 2008/0237(COD)) (A7-0020/2011).

  Antonio Cancian, pranešėjas. – (IT) Pone pirmininke, Komisijos nare, ponios ir ponai, mano paties pirmus metus ir tada taikant taikinimo procedūrą – norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tai buvo pirmoji taikinimo procedūra po Lisabonos sutarties priėmimo – vestos derybos, kurioms vadovavo R. Kratsa-Tsagaropoulou ir kurias rėmė Transporto ir turizmo komiteto pirmininkas B. Simpson, buvo įtemptesnės ir sunkesnės negu tikėtasi.

Šiuo reglamentu Europos Sąjungos 70 mln. miesto ir tarpmiestinių autobusų keleivių taip pat galės naudotis daugybe teisių, kurios iki šiol buvo gerokai menkesnės arba kurių visai nebuvo palyginti su kitų transporto priemonių keleivių teisėmis.

Per derybas šiuo svarbiu klausimu su trimis rotacijos tvarka pirmininkaujančiomis valstybėmis narėmis siekėme įgyvendinti šiuos tikslus:

– parengti reglamentą, kuriuo būtų užtikrinamos nediskriminacinės galimybės naudotis miesto ir tarpmiestinių autobusų paslaugomis;

– parengti reglamentą, kuriuo būtų atsižvelgiama į ypatingas šio sektoriaus, kuriame dalyvauja mažosios ir vidutinės įmonės, kurios nepakeltų papildomos ir pernelyg didelės joms užkrautos ekonominės naštos, ypatybes;

– parengti reglamentą, kuriuo būtų užpildoma reguliavimo spraga, dėl kurios miesto ir tarpmiestinių autobusų transporto sektorius atsidūrė nenormalioje padėtyje, palyginti su kitomis transporto priemonėmis, ir kuriuo visiems keleiviams būtų užtikrinamos minimalios garantijos;

– parengti reglamentą, kuriuo kuo labiau būtų ginamos riboto judumo asmenų teisės, atsižvelgiant į bekompromisę Tarybos nuomonę šiuo klausimu;

– parengti reglamentą, kuriuo būtų atsižvelgiama į senėjančių gyventojų, kuriems per ateinančius dešimtmečius viešasis transportas bus pagrindinė susisiekimo priemonė, poreikius.

Šis tekstas, dėl kurio šiandien balsuota, yra sunkiai pasiekto kompromiso rezultatas, bet jis mums teikia malonumą, atsižvelgiant į per šias diskusijas ir per pačias derybas pasirinktą kryptį.

Daugiausia problemų sukėlė šio reglamento taikymo aprėpties apibrėžtis. Tiesą sakant, šis reglamentas taikomas visoms reguliarioms regioninėms, šalies viduje teikiamoms ir tarpvalstybinėms transporto paslaugoms, kai atstumas yra didesnis negu 250 km. Bet kuriuo atveju parengėme pagrindinių teisių, kurių reikia paisyti neatsižvelgiant į tokio atstumo reikalavimą, sąrašą. Šiomis teisėmis daugiausia dėmesio skiriama teisėms į transportą, mokymus, informaciją ir atsakomybę.

Esant daugiau kaip 250 km atstumams, šiuo reglamentu iš esmės teikiama kompensacija ir pagalba nelaimingo atsitikimo atveju, ginamos keleivių teisės kelionės atšaukimo arba atidėjimo atveju ir užtikrinamos neįgalių arba riboto judumo asmenų teisės. Be to, dėl skundų vežėjai privalo sukurti ir aktyvuoti sistemą, kuri padėtų spręsti su minėtame reglamente aptartomis teisėmis ir įsipareigojimais susijusius skundus. Galutinis atsakymas turi būti pateikiamas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo skundo gavimo dienos.

Galiausiai kiekviena valstybė narė privalo paskirti naują instituciją arba, dar geriau, vieną iš esamų institucijų, kuri būtų atsakinga už šio reglamento vykdymą. Valstybės narės galės atidėti šio reglamento įgyvendinimą ketveriems metams, ir šis laikotarpis galės būti vieną kartą pratęstas apie tai iš anksto informavus Europos Komisiją ir nurodžius pratęsimo priežastis.

Valstybių narių taip pat prašoma ir jos raginamos ateityje sukurti vieną bendrą bilietą kiekvienai transporto rūšiai ir paskirti vieną už keleivių teisių paisymą visose transporto priemonėse atsakingą valstybės narės instituciją. Šis galutinis tekstas gali būti laikomas džiuginančiu ir suderintu kompromisu. Šis taikinimo procedūros rezultatas turėtų būti laikomas Europos Parlamento pergale.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, džiaugiuosi galėdama dalyvauti šiose diskusijose dėl pasiūlymo rengti reglamentą dėl miesto ir tarpmiestinių autobusų transporto keleivių teisių. Tai labai svarbi akimirka, nes dvejus metus trukusios mūsų diskusijos dėl šio teisėkūros akto artėja prie pabaigos.

Pirmiausia Tarybos vardu norėčiau išreikšti savo dėkingumą Europos Parlamentui už jo bendradarbiavimą ir kompromisą, dėl kurio Taikinimo komitete mums buvo suteikta galimybė pasiekti susitarimą, naudingą ES miesto ir tarpmiestinių autobusų keleiviams, pirmiausia neįgaliems arba riboto judumo asmenims.

Minėtų trijų institucijų diskusijos nebuvo lengvos, bet jos visada buvo konstruktyvios ir jomis siekta kompromiso. Minėtas bendras tekstas, dėl kurio Taikinimo komiteto susitikime pasiektas susitarimas ir kuris, tikimasi, bus priimtas šiandien, reiškia frakcijų kompromisą. Todėl norėčiau išreikšti pagarbą visiems su šio teisėkūros pasiūlymo rengimu susijusiems asmenims ir pirmiausia Pirmininko pavaduotojai R. Kratsai-Tsagaropoulou, Transporto ir turizmo komiteto pirmininkui Brianui Simpsonui, pranešėjui A. Cancianui ir šešėliniams pranešėjams už jų darbą. Kartu jie turėjo šį teisėkūros procesą privesti prie sėkmingo rezultato.

Dėkoju Europos Komisijos nariui S. Kallasui ir jo komandai, taip pat jų kolegoms iš Europos Parlamento ir Tarybos sekretoriatų. Kartu jie nenuilstamai dirbo siekdami imtis veiksmų šiais klausimais. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – norėčiau išreikšti savo padėką už puikų Tarybai pirmininkaujančios Belgijos atliktą darbą siekiant Taikinimo komitete prieitam kompromisui užtikrinti reikiamą paramą Taryboje.

Esu įsitikinęs, kad Taikinimo komitete aptartas minėtas bendras tekstas reiškia teisingą miesto ir tarpmiestinių autobusų transporto keleivių teisių ir vežėjų, kurių daugelis mažosios ir vidutinės įmonės, interesų suderinimą.

Tarybos požiūriu, pagrindinis šio reglamento tikslas – suteikti teises keleiviams, kurie keliaudami naudojasi reguliariomis paslaugomis, kai atstumas yra lygus arba didesnis negu 250 km. Be to, bus užtikrinamos tam tikros teisės nepriklausomai nuo kelionės atstumo. Šiomis naujomis taisyklėmis pirmiausia siekiama padėti neįgaliems ir riboto judumo asmenims.

Trijų minėtų institucijų diskusijose sugebėjome rasti abiem šalims priimtinus sprendimus daugeliu sunkių klausimų, būtent reglamento aprėpties, keleivių teisių kelionės atšaukimo arba atidėjimo atveju, kompensacijos ir pagalbos nelaimingų atsitikimų atveju, nuostatų, palengvinsiančių perėjimą prie naujųjų taisyklių, klausimu ir galiausiai neįgalių ir riboto judumo asmenų teisių klausimu.

Kaip jau žinote, savo susitikime 2011 m. sausio 31 d. Taryba patvirtino minėtą bendrą tekstą. Todėl šis teisėkūros aktas bus pasirašytas rytoj. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje jis gali būti paskelbtas kovo mėn.

einanti Tarybos pirmininko pareigas –(IT) Pone pirmininke, galiausiai norėčiau pasveikinti A. Cancianą puikiai atlikus savo darbą.

einanti Tarybos pirmininko pareigas. − Leiskite man jus pasveikinti gerai atlikusį šį darbą.

  Siim Kallas, Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Pone pirmininke, šiandien mūsų aptariamas teisėkūros pasiūlymas dėl miesto ir tarpmiestiniais autobusais keliaujančių keleivių teisių yra labai sudėtingo proceso, įskaitant taikinimo procedūrą, rezultatas. Ilgos Taikinimo komiteto derybos 2010 m. lapkričio 30 d. naktį paskatino proveržį ir kompromisą po daugiau negu dvejus metus trukusių derybų.

Leiskite man išreikšti savo padėką jums už tai, kad leidote tam įvykti. Pirmiausia norėčiau padėkoti Pirmininko pavaduotojai R. Kratsai-Tsagaropoulou už jos sumanų vadovavimą, Transporto ir turizmo komiteto pirmininkui B. Simpsonui, pranešėjui A. Cancianui ir, žinoma, turėtume paminėti Tarybai pirmininkaujančią Belgiją.

Esu dėkingas Europos Parlamentui už tai, kad visada siekė aukšto lygio keleivių apsaugos. Sausio 31 d. Tarybai išreiškus pritarimą jus raginu taip pat priimti šį reglamentą ir oficialiai užbaigti šią procedūrą.

Šiuo pasiūlymu dėl miesto ir tarpmiestiniais autobusais keliaujančių keleivių teisių dabar užbaigiami susitarimai dėl keleivių apsaugos ir jis padės užtikrinti, kad keleiviams visoje Europos Sąjungoje būtų užtikrinti vienodi esminiai paslaugų kokybės standartai.

Šiame kompromisiniame tekste esama svarbių laimėjimų: jame pateikiamos pagrindinės visų miesto ir tarpmiestiniais autobusais keliaujančių keleivių pagrindinės teisės. Kaip jau minėjo A. Cancian, iki paskutinės derybų akimirkos buvo neišspręstų sudėtingų klausimų. Kai kas gali sakyti, kad šio reglamento dėl miesto ir tarpmiestinių autobusų paslaugų, kai atstumas lygus arba daugiau kaip 250 km, aprėptis yra pernelyg ribota, ir jie norėtų, kad ir vietos transporto keleiviai būtų apsaugoti. Kiti gali tvirtinti, kad šiame tekste pateikiamos nuostatos, kurias įgyvendinti brangiai atsieitų pirmiausia smulkesnėms įmonėms. Manau, kad šiuo tekstu pasiektas labai suderintas kompromisas.

Turėtume nepamiršti, kad daugybė pagrindinių teisių taikomos visų rūšių paslaugoms ir jomis užtikrinama speciali pažeidžiamiausių keleivių apsauga. Vis dėlto galimybės pramonei patirti išlaidų yra minimalios. Taigi šis kompromisinis tekstas – tikra pažanga keliaujantiems piliečiams ir pramonės įvaizdžiui.

  Mathieu Grosch, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, E. Győri, S. Kallasai, ponios ir ponai, ypač norėčiau padėkoti A. Cancianui už tai, kad jis įtemptai dirbo, nes tai nebuvo paprastas dokumentas, bet pasiekėme gerų rezultatų.

Akivaizdu, kad kompromisai visada turi savo pranašumų ir trūkumų. Kai kurie žmonės pamanys, kad nuėjome per toli, o kiti, kad nepakankamai toli. Taryboje vykęs procesas nebuvo lengvas ir todėl norėčiau išreikšti savo nuoširdžią padėką Tarybai už tai, kad ji suteikė mums galimybę paskutinę akimirką pasiekti kompromisą. Manau, šio pranešimo aprėptis yra tinkama. Esame sakę, kad tiesioginio poveikio trims šalims nėra. Tačiau kadangi Liuksemburgas su šiuo susijęs tarpvalstybiniu lygmeniu, iš tiesų šios taisyklės nedaro tiesioginio poveikio tik dviem šalims. Vietos viešojo transporto atveju bus paprasta įtraukti nuostatas į oficialaus pasiūlymo reikalavimų specifikacijas, kuriose būtų teigiama, kad keleivių teisių turi būti paisoma ir jos turi būti stiprinamos. Todėl neprasminga mus kritikuoti už tai, kad į šį tekstą neįtraukėme vietos transporto. Šį klausimą galima spręsti regionų lygmeniu.

Europos liaudies partijos frakcija (krikščionys demokratai) visapusiškai rems šį kompromisą. Keleivių teises laikome visu paketu ir tikimės, kad netolimoje ateityje bus galima parengti konsoliduotą versiją, apimančią visą šią sritį, kad greitai galėtume įgyvendinti teises, kurios bus naudingos piliečiams, o ne teisininkams. Mano nuomone, yra dar daugybė problemų, pirmiausia susijusių su taisyklių įgyvendinimu, kai jos nenaudingos piliečiams ir nepakankamai aiškios, kad būtų galima nustatyti keleivių teises. Šiomis aplinkybėmis norėčiau padėkoti visiems, prisidėjusiems atliekant šį sunkų darbą. Tikiuosi, kad plenariniame posėdyje galėsime pasiekti didžiąją daugumą ir šis naudingas kompromisas bus paremtas.

  Brian Simpson, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau išreikšti savo ir S&D frakcijos padėką A. Cancianui už tai, kad jis įtemptai dirbo su iš tiesų labai sudėtingu ir painiu dokumentu.

Žiūrint į šį konkretų susitarimą man kyla du klausimai. Pirma, ar jis tobulas ir, antra, ar jis padės mums judėti pirmyn? Europos Parlamento požiūriu, atsakydami į pirmąjį klausimą, manau, turime pasakyti, kad jis nėra tobulas. Vien dėl to, kad tai kompromisas, yra dalykų, kurių Europos Parlamentas turėjo atsisakyti pirmiausia dėl reglamento aprėpties, o šioje srityje norėjome nustatyti mažesnį atstumą prieš pradedant taikyti reglamentą.

Bet ar jis padeda mums pasistūmėti į priekį? Taip, padeda, nes turėsime panašų miesto ir tarpmiestinių autobusų keleivių teisių rinkinį į tą, kurį taikome kitoms transporto rūšims. Taip pat jis mums padeda pasistūmėti į priekį mūsų įsipareigojimo visoje Europos Sąjungoje tobulinti riboto judumo ir neįgaliems keleiviams miesto ir tarpmiestinių kelionių paslaugas.

Norėčiau pasirinkti vieną klausimą, kuris susijęs su prašymu mokyti personalą padėti riboto judumo ir neįgaliems asmenims, kad šie galėtų viešuoju transportu naudotis taip pat kaip mes, sveikieji. Žinau, kad valstybėms narėms numatyta galimybė šios nuostatos įgyvendinimą atidėti penkeriems metams, ir tikiuosi, kad jos šia galimybe nepasinaudos.

Galiausiai manau, kad mums svarbu paremti šį galutinį susitarimą, kad būtų įgyvendintos visų transporto rūšių keleivių teisės. Žinau, ateityje vėl jas peržiūrėsime, bet manau, kad šioje srityje žengėme žingsnį į priekį ir kad Europos Parlamentas turėtų remti šį A. Canciano per taikinimo procedūrą Taryboje pasiektą susitarimą.

  Gesine Meissner, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ilga procedūra dabar baigėsi, o tai gera žinia. Šiuo atžvilgiu esama teigiamų aspektų. Vienas iš jų – neįgaliųjų pagrindinės teisės apima teisę į informaciją ir teisę į galimybes naudotis viešuoju transportu. Kita teigiama ypatybė – mažųjų ir vidutinių įmonių dengiamos žalos mastai buvo pagrįsti, o taip nebuvo iš pradžių. Taip pat gerai tai, kad pasiekėme susitarimą, nes priešingu atveju būtų kilę problemų taikant taikinimo procedūrą ir visai nebūtų taisyklių, reglamentuojančių konkrečią transporto sritį.

Tačiau taip pat norėčiau pateikti pastabų dėl kai kurių neigiamų aspektų, nes nesugebėjome rasti tikro Europos Sąjungos sprendimo. Nors teigiame, kad asmenų, prekių ir paslaugų judėjimas laisvas – Europos Sąjungos principas, šioje srityje nepasiekėme Europos Sąjungos sprendimo, jeigu trys šalys nėra įtrauktos, o kitos šalys neturi tokio atstumo autobusų maršrutų. Neįgaliųjų teisė būti lydimiems, o kad jie galėtų keliauti, juos dažnai būtina lydėti, garantuojama tik keliaujant ilgą atstumą. Be to, išlyga dėl didžiulių gaivalinių nelaimių, kuri netaikoma oro kelionėms, nes žala turėtų būti atlyginama pelenų debesies atveju, turi būti taikoma miesto ir tarpmiestiniams autobusams. Tai reiškia, kad ypač trumpas keliones pasirinkusiems neturtingesniems keleiviams žala nebus atlyginama ir kad jie neturės jokių teisių. Tai, žinoma, nėra gerai.

Todėl atsižvelgdami šių teigiamų ir neigiamų ypatybių visumą susilaikėme balsuojant per vidurnakčio sesiją taikinimo procedūros metu ir tą patį padarysime šiandien.

  Eva Lichtenberger, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, nepaisant to, kad ES yra pasirašiusi susijusią konvenciją, šiame dokumente neatsižvelgiama į riboto judumo asmenų teises.

Tai minėjau iš pradžių teikdamas pastabas dėl šio pranešimo, nes, manau, didžiausias jo trūkumas yra tai, kad mes visada įtraukiame apribojimą „jeigu įmanoma“. Deja, pakankamai gerai žinau tokias padėtis, tad galėčiau teigti, kad šis „jeigu įmanoma“ paprastai baigiasi tuo, kad būna neįmanoma rasti veiksmingo sprendimo riboto judumo asmenims.

Ypač nusivyliau sužinojęs, kad apribojimas numatytas formai, kuri gali būti naudojama informacijai apie miesto ir tarpmiestinių autobusų keliones skelbti. Šios galimybės taip pat sumažintos, kad riboto judumo asmenys netgi negalėtų daugiau sužinoti apie tai, kur jiems galėtų būti suteikta pagalba ir pan.

Paskutinis derybų, į kurias A. Cancian tikrai įdėjo savo širdies, ir jam norėčiau už tai padėkoti, raundas lėmė ir kitų problemų atsiradimą. Jis dėjo visas galimas pastangas siekdamas geriausio rezultato, bet jo pastangoms sukliudė tvirtas Tarybos požiūris. Dar vienas aspektas – jau minėtas 250 km atstumas. Bijau, kad ilgesni maršrutai bus padalyti, o 500 km maršrutai bus padalyti į dvi dalis, kad nereikėtų rizikuoti prievole keleiviams užtikrinti jų teises. Į tai reikėtų atsižvelgti įgyvendinant minėtas taisykles.

Gera ypatybė – įvesta vartotojams padėsianti arbitražo institucija. Kiti teigiami aspektai taikomas nuolatinio tobulinimo principas ir darbuotojai bus mokomi. Tačiau kitais aspektais, ponios ir ponai, šis pasiūlymas tikrai nėra geras Europos Sąjungos teisėkūros darbas.

  Roberts Zīle, ECR frakcijos vardu. – (LV) Pone pirmininke, taip pat norėčiau padėkoti visoms šio kompromiso siekusioms šalims, bet ypač norėčiau padėkoti A. Cancianui, kuris, manau, rado tinkamų būdų siekti kompromiso Europos Parlamento vardu. Įtraukdami miesto ir tarpmiestinių autobusų keleivių teises, iš esmės visų rūšių transporto priemonėse užtikrinome keleivių apsaugą. Žinoma, galima sakyti, kad įvairių transporto priemonių rūšių keleivių teisės labai skiriasi dėl kompensacijos dydžio, kuris priklauso nuo tos rūšies transporto priemonės kelionės atidėjimo laiko arba maršruto panaikinimo. Tačiau netgi jeigu Europos Sąjungos keleiviams ši tvarka pirmaisiais metais gali būti paini, visgi tai žingsnis į priekį užtikrinant keleivių teises, o tai, kad miesto ir tarpmiestiniais autobusais keliaujančių keleivių teisės užtikrinamos paskutinės, rodo, kad galbūt šis žingsnis buvo pats sunkiausias.

Ypač džiaugiuosi dėl specifinių poreikių turinčių neįgalių asmenų pagrindinių teisių užtikrinimo ir dėl to, kad jiems šios teisės taikomos ir pasirinkus trumpesnes kaip 250 km keliones autobusais, tik apmaudu dėl B. Simpsono minėtos išimties, būtent dėl to, kad šias paslaugas siūlantys kelionių operatoriai gali atidėti personalo mokymus. Labai tikiuosi, kad tai nebus daroma piktybiškai, kaip ir valstybės narės negali du kartus po ketverius metus atidėti šios direktyvos įgyvendinimo iki vėliausios galimos datos. Dėkoju.

  Jaromír Kohlíček, GUE/NGL frakcijos vardu. – (CS) Pone pirmininke, pastaraisiais metais visų transporto rūšių keleivių teisės tampa vis svarbesne Europos Parlamento diskusijų tema. Turiu pasakyti, kad daugeliu atvejų matau problemų, kurių gali kilti taikant piliečių teises, ir draudimas nuo šių problemų neabejotinai bus labai pelninga daugelio institucijų sritis.

Vis dėlto logiška, kad dėl šių naujų išlaidų kils bilietų kainos. Nieko naujo, kad Taryba siekė iš esmės pakeisti pagrindines minėto reglamento projekto dalis, susijusias su keleivių teisėmis miesto ir tolimojo susisiekimo autobusuose. Mes žinome šią Tarybos poziciją iš ankstesnių taikinimo procedūrų. Į tai atsižvelgdamas, norėčiau padėkoti delegacijos pirmininko pavaduotojai Rodi Kratsai-Tsagaropoulou, Transporto ir turizmo komiteto pirmininkui Brianui Simpsonui ir pranešėjui Antonio Cancianui už puikų darbą. Jie pasiekė iš tiesų labai priimtiną kompromisą.

Manau, kad šios pranešimo dalys yra ypač geros:

1. Apibrėžtis, kad tolimojo susisiekimo transportas – tai transportas, kurio viso maršruto ilgis yra daugiau kaip 250 km, su išlyga, kad šis reglamentas taip pat bus taikomas asmenims, kurie renkasi tik dalį šios važiuojant tolimą atstumą teikiamos paslaugos;

2. Su šia transporto rūšimi susijusios neįgalių ir riboto judumo asmenų padėties – netgi jeigu ji nėra tobula – gerinimas;

3. Kompensacija ir pagalba atsitikus nelaimei. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad už sulaužytą pagalbinę įrangą, pvz., neįgaliųjų vežimėlius, kaip numatyta, turi būti kompensuota visiškai, tačiau tai nėra aiškiai apibrėžta, ir šią formuluotę būtina patikslinti dėl draudimo, pvz., nustatant viršutinę ribą;

4. Punktas dėl keleivių teisių atšaukus kelionę ar ją atidėjus gana aiškiai išdėstytas. Taip pat manau, kad geresnis keleivių informavimas yra teigiamas dalykas;

5. Kaip daugelis mano kolegų EP narių, palankiai vertinu siūlymą, kad pereinamasis laikotarpis, per kurį būtina įgyvendinti šį reglamentą, turėtų būti sutrumpintas iki daugiausia ketverių metų. Vis dėlto esu nepatenkintas galimybe šį laikotarpį pratęsti dar ketveriais metais.

Manau, kad nekils esminių problemų netgi netolimoje ateityje išdėstant nuostatas dėl keleivių teisių taikymo maršrutuose, einančiuose lygiagrečiai tolimojo susisiekimo transporto atkarpoms. Žinoma, lieka klausimas dėl finansinių ribų nustatymo, nes nėra priedo dėl infliacijos, kad būtų galima pritaikyti finansines ribas remiantis euro kursu, siekiant iš tiesų minėtas ribas išlaikyti tokias pat.

Manau, kad šis susitarimas – geras kompromisas. Galutinis tikslas yra tolimesnė visų transporto rūšių keleivių teisių plėtra ir šis papildomas žingsnis miesto ir tolimojo susisiekimo transporto srityje neabejotinai sėkmingas taikinimo procedūros rezultatas. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji šį rezultatą remia.

  Juozas Imbrasas, EFD frakcijos vardu. – Gerai, kad po svarstymo ir pozicijų derinimo galutinis tekstas gali būti vertinamas kaip puikiai subalansuoto kompromiso rezultatas. Kadangi pagal jį teisės keleiviams užtikrinamos neapkraunant vežėjų, kurių dauguma – mažos ir vidutinio dydžio įmonės. Europos Parlamentas gali laikyti taikinimo procedūros baigtį sėkminga, su kuo ir sveikinu.

Kadangi šis transporto sektorius nuosekliai auga, remiantis šiuo siūlymu siekiama nustatyti keleivių apsaugos teises, kurios galiotų visoje Europos Sąjungoje ir būtų panašios į kitų rūšių transportu besinaudojančių keleivių teises, o taip pat užtikrinti vienodas sąlygas skirtingų valstybių narių su įvairiomis transporto rūšimis susijusiems vežėjams.

Reglamentas tvirtina keleivių teisę į kompensaciją mirties atveju, įskaitant pagrįstai apskaičiuotas laidotuvių išlaidas, taip pat už asmeninį sužalojimą arba už nelaimės atveju dingusį ar sugadintą bagažą. Be to, atsitikus nelaimei, keleivis turi teisę į pagalbą ir svarbiausių praktinių reikmių užtikrinimą, įskaitant, jei būtina, aprūpinimą maistu, drabužiais, lengvesnį transportą, pirmosios pagalbos teikimo tvarką ir apgyvendinimą. Jeigu pagalba atšaukiama ar ją teikti vėluojama daugiau kaip 120 minučių, keleiviai turi teisę ne tik susigražinti bilietą už sumokėtus pinigus, bet ir gauti papildomą kompensaciją 50 proc. bilieto kainos.

Reglamentas taip pat įtvirtina pagalbos teikimą neįgaliesiems, kas labai svarbu, ir riboto judumo asmenims. Keleiviai turi būti tinkamu metu informuojami elektroninėmis priemonėmis.

Tai geras sprendimas, sveikinu!

PIRMININKAVO: DIANA WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, gerinti reguliariai kursuojančių miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų paslaugomis keleiviams užtikrinamas teises – siektinas tikslas. Tačiau kai kuriais aspektais minėtame pasiūlyme nueita per toli. Pvz., keleiviai turi teisę iki dviejų naktų būti apgyvendinti viešbutyje, jeigu reguliariai kursuojantis autobusas vėluoja išvykti daugiau kaip 90 min. Tačiau kelių transportas dažnai priklauso nuo veiksnių, kurių negali kontroliuoti atskiri autobusų operatoriai, kaip antai transporto grūstys, kurias sukelia nelaimingi atsitikimai, blogos oro sąlygos ir nepakankamas sniego valymas. Tokių veiksnių lemiami padariniai bus brangiai atsieinančios atsakomybės atvejai, kai bus neįmanoma taikyti principo, kad atsakinga šalis turi atlyginti žalą.

Panašiai yra su naujausiu ES reglamentu dėl geležinkelių keleivių teisių. Dabar įmonės turi mokėti už vėlavimą, kurio jos nesukėlė. Pvz., Austrijos federalinė geležinkelio įmonė laikoma atsakinga už tai, kiek valandų traukiniai vėlavo (iš viso praėjusiais metais šis skaičius siekė 2 800), kai jie atvykdavo labai vėlai iš Vokietijos. Ateityje turime vengti taikyti tokias netinkamas priemones.

  Dieter-Lebrecht Koch (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone S. Kallasai, ponios ir ponai, labai palankiai vertinu taikinimo procedūros rezultatą. Įgyvendinus šį reglamentą, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai, įskaitant riboto judumo keleivius, bus saugomi taip pat gerai, kaip kitų transporto rūšių keleiviai. Be to, šiuo reglamentu apskritai garantuojama aukšto lygio vartotojų apsauga ir atsižvelgiama į tai, kad šį transporto sektorių daugiausia sudaro mažosios ir vidutinės įmonės. Panaikinti ypatingi reikalavimai, kurie autobusų transportą būtų padarę beveik neįmanomą, ir tie, dėl kurių didžioji dalis valstybių narių nepatektų į reglamento taikymo sritį.

Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų paslaugos, kurios naudingos daugumai piliečių, turi būti teikiamos aukštos kokybės taip pat neįgaliems ir riboto judumo asmenims. Jie turėtų turėti teisę gauti pagalbą ir ji turėtų būti teikiama nemokamai siekiant socialinės integracijos.

  Debora Serracchiani (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau padėkoti A. Cancianui už jo pastangas siekti šio sudėtingo kompromiso. Dėl šio reglamento miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai gali naudotis panašiomis teisėmis į tas, kuriomis naudojasi kitų transporto rūšių, kaip antai traukinių ir laivų, keleiviai.

Šiuo reglamentu, kuris taikomas visoms šalies viduje teikiamoms ir tarptautinėms paslaugoms, kai atstumas lygus arba daugiau kaip 250 km, taip pat ginami keleiviai, kurie naudojasi reguliariomis transporto paslaugomis keliaudami trumpesnius atstumus. Pirmiausia kalbu apie neįgalius ir riboto judumo asmenis, kuriems garantuojamos nediskriminacinės galimybės naudotis transportu, garantuojama teisė į kompensaciją jų neįgaliųjų vežimėlio praradimo arba sugadinimo atveju ir tai, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų darbuotojai bus mokomi apie negalias.

Taip pat džiaugiuosi, kad pasiektas susitarimas dėl kompensacijos mirties atveju, įskaitant pagrįstas laidotuvių išlaidas, asmeninio sužalojimo ir bagažo praradimo arba sugadinimo dėl nelaimingo atsikimo atveju. Taip pat teigiamu žingsniu į priekį laikau tai, kad jeigu kelionė atšaukiama arba atidedama daugiau kaip dviem valandoms arba jeigu rezervuotų bilietų skaičius viršija vietų skaičių, keleiviai gali pasirinkti, ar jie kelionę nori tęsti be papildomų išlaidų, ar nori susigrąžinti už bilietą sumokėtus pinigus.

Kalbant apie keleivių informavimą, manau, būtų naudinga jiems teikti informaciją apie persėdimą į kitas transporto priemones ir taip užtikrinti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų ir geležinkelio transporto paslaugų teikėjų dialogą. Galiausiai labai džiaugiuosi, kad per derybas sugebėjome teikti daug informacijos ir garantuoti maksimalią pagalbą neįgaliems ir riboto judumo asmenims, taip pat suteikti jiems galimybę būti lydimiems be papildomo mokesčio.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti A. Cancianui, kuris labai įtemptai dirbo siekdamas šio susitarimo, ir po sudėtingų derybų buvo susitarta dėl šio dokumento.

Pasiekta pažanga keleivių teisių dėl kompensacijos ir pagalbos nelaimingo atsitikimo atveju, atšaukus arba atidėjus kelionę, ir pagrindinių keleivių teisių pripažinimo, nepriklausomai nuo atstumo, srityse; šis susitarimas taip pat apima neįgalių ir riboto judumo asmenų teises.

Tačiau šio reglamento taikymo srities apibrėžtis, kad jis taikomas ilgesnėms kaip 250 km kelionėms, reiškia, kad trys šalys nepatenka į šio Europos Sąjungos teisės akto taikymo sritį. Mūsų požiūriu, to nepakanka, nors pripažįstame padarytą pažangą, palyginti su tuo, kas buvo pradžioje. Todėl mūsų frakcija susilaikys.

  Ryszard Czarnecki (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, šiandien Europos Parlamentas siunčia labai gerą žinią keleiviams, mokesčių mokėtojams ir Europos Sąjungos balsuotojams, kurie naudojasi miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais, įskaitant neįgaliuosius. Už mus balsuojantys ir mums atlyginimus mokantys asmenys tikisi, kad imsimės būtent tokių konkrečių sprendimų. Žinoma, Europos Parlamente būta pastabų, kad, plačiau žiūrint, tai nėra svarbiausias dalykas, ir, be abejonės, šis klausimas tikrai nėra svarbiausias. Tačiau manau, kad tai labai svarbus žingsnis į priekį, kuris Europą ir Europos Sąjungą padarys humaniškesnę ir atviresnę ne politikų, o vartotojų poreikiams, arba, kitaip tariant, tų, kurie naudojasi įvairiomis transporto priemonėmis, poreikiams. Labai norėčiau padėkoti savo kaimynui A. Cancianui už jo kruopščiai atliktą pranešėjo darbą.

  Anna Rosbach (EFD). – (DA) Ponia pirmininke, kelionės atidėjimo, atšaukimo, prarasto bagažo ir daugeliu kitų atvejų ilgas keliones pasirinkę autobusų keleiviai turi daugmaž tokias pat teises, kaip oro, traukinių ir laivų keleiviai. Iš esmės tai gerai. Tačiau vis dėlto norėčiau pateikti porą kritinių pastabų. Riboto judumo asmenims šiuo požiūriu suteikta daugiau teisių. Tačiau ne visi autobusai vienu metu gali priimti neįgalius ir sveikus keleivius ir ne visus autobusus galima pakeisti, kad jais būtų galima vežti neįgaliuosius. Taigi šioje srityje reikia nueiti dar ilgą kelią, jeigu norime pasiekti didžiausią galimą lygybę. Ilgų kelionių bilietų kainas dažniausiai stengiamasi kuo labiau sumažinti siekiant konkuruoti su oro transportu. Todėl manau, kad mažos autobusų įmonės negali mokėti už visas reikalavimus dėl kompensacijų ir teises, kurių čia reikalaujama. Jų galimybės konkuruoti bus labai sumažintos ir greitai joms kils grėsmė užsidaryti. Vargu ar tai gali būti naudinga Europos Sąjungai, nes ES labai nori remti mažąsias ir vidutines įmones.

  Georges Bach (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti visus, kurie susiję su šiuo pranešimu, bet pirmiausia A. Cancianą dėl visų jo per šį sunkų ir ilgą procesą, kai buvo siekiama kompromiso dėl šio sudėtingo dokumento, įdėtų pastangų.

Kai kurie pasisekimai jau minėti, bet būta ir nesėkmių, pirmiausia susijusių su taikymo sritimi ir kitais neesminiais dalykais, apie kuriuos kalbėta. Pasiekę šį kompromisą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto, visų transporto rūšių srityse nustatėme keleivių teises. Kitas žingsnis, kurio mums reikia imtis – turime sukurti bendrą, nuoseklią ir veiksmingą visų keleivių teisių bendrąją programą.

Siekiant Europos Sąjungos piliečiams užtikrinti ES patikimumą, mums ypač svarbu nurodyti teisingas ir aiškiai apibrėžtas teises. Kad būtume patikimi, turime užtikrinti, kad teisės visose transporto priemonėse būtų nuoseklios. Su oro transporto keleivių teisėmis susiję kriterijai negali iš esmės skirtis nuo, pvz., su geležinkelių keleivių teisėmis susijusių kriterijų.

Todėl ypač svarbu, kad mūsų bendroji programa nebūtų pagrįsta žemiausiais, silpniausiais standartais. Vietoj to Europos Sąjungos piliečių vardu privalome nusistatyti plačių užmojų tikslus.

  Saïd El Khadraoui (S&D). – (NL) Ponia pirmininke, žinoma, norėčiau pradėti nuo padėkos pranešėjui už jo pastangas ir šešėliniams pranešėjams, B. Simpsonui ir visiems prisidėjusiems prie šio rezultato; taip pat reikėtų paminėti Tarybai pirmininkaujančią Belgiją.

Tačiau leiskite man pradėti nuo kritinių pastabų, kurios pirmiausia skirtos Tarybai. Apgailestauju dėl to, kad minėtas reglamentas taikomas tik 250 km kelionėms. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos poziciją, būtų logiška, kad visoms tarpvalstybinėms jungtims būtų taikomos šios direktyvos nuostatos. Netgi taikant 250 km kelionių apribojimą minėta direktyva vos gavo pakankamą paramą iš valstybių narių, kad būtų priimta.

Atsižvelgiant ne tik į šį, bet ir į daugelį kitų dokumentų, atrodo, darosi vis sunkiau pasiekti, kad daugelis valstybių narių mąstytų apie vartotojo interesus arba žvelgtų iš Europos Sąjungos perspektyvos, ir man tai kelia didžiulį nerimą.

Tačiau vis dėlto šiuo reglamentu užbaigiamas sąrašas. Dabar turime Europos Sąjungos taisykles, reglamentuojančias visų transporto rūšių keleivių teises. Kitas žingsnis – ir Europos Komisijos narys paskelbė, kad jis imsis veiksmų siekdamas tai įgyvendinti – turime pasimokyti iš įvairiuose sektoriuose įgytos patirties ir siekti labiau integruoto požiūrio į keleivių teises. Tai ypač būtina įgyvendinti.

Šis reglamentas reikš žingsnį pirmyn, ypač riboto judumo žmonėms. Jiems nebebus atsakyta galimybė naudotis transporto paslaugomis ir prireikus jie galės tikėtis pagalbos. Mano nuomone, tai svarbu. Kaip ir kitų transporto priemonių atveju, daugeliu atvejų numatytos kompensacijos ir ilgų vėlavimų atvejais įstrigusiems keleiviams numatytas apgyvendinimas.

Dėl šių priežasčių norime paremti šį kompromisą. Tai darome ne su dideliu entuziazmu, nes šis reglamentas įsigalios tik po dvejų metų. Tačiau tai žingsnis teisinga linkme ir jis reiškia, viena vertus, kraštutinės Tarybos pozicijos ir, kita vertus, mūsų platesnių užmojų tikslų kompromisą.

  Vilja Savisaar-Toomast (ALDE). – (ET) Ponia pirmininke, estai turi patarlę „Įgudimas daro meistru“. Deja, to negalima pasakyti apie direktyvą dėl tolimojo susisiekimo transporto keleivių teisių, kuri po ilgos taikinimo procedūros galiausiai atitolo nuo Europos Parlamento pageidautų principų. Iš tiesų gerai, kad dabar turime minimalias pagrindines teises, bet nepriimtina tai, kad dėl susitarto 250 km maršruto šios teisės netaikomos trijose valstybėse narėse. Be to, šios teisės yra minimalios trijose ar keturiose kitose valstybėse, nes jose yra vienas ar du tokio ilgio tolimieji maršrutai.

Be to, nepriimtina, kad nebuvo įtrauktos tarpvalstybinės tolimojo susisiekimo paslaugos nepriklausomai nuo atstumo, taip pat negalime remti aštuonerių metų laikotarpio, per kurį valstybės narės neprivalo įgyvendinti minėtos direktyvos. Deja, Estijos vyriausybė parėmė šias sąlygas ir – dar daugiau – reikalavo ilgesnio maršruto. Dabar turime savęs paklausti, ar iš tiesų remiame keleivių teises, ar tolimojo susisiekimo autobusų įmonių teises ir jų pelno siekį. Bet kuriuo atveju, nors remiu Europos Sąjungos piliečius, nesuprantu, kodėl dalis Europos Sąjungos neįtraukta į šią direktyvą. Todėl negaliu balsuoti už šią direktyvą ar minėtą pranešimą.

  Philip Bradbourn (ECR). – Ponia pirmininke, tvirtai remiu keleivių teisių garantavimo principą ir teisinga klientams tikėtis aukšto lygio paslaugų.

Tačiau turime atsižvelgti į proporcingumą ir žiūrėti, kokį poveikį iš tiesų tai turės. Turime palyginti tikrą transporto paslaugų naudotojų gaunamą naudą ir tikrąsias šio sektoriaus įmonių išlaidas.

Europos Parlamentas ir Europos Komisija dažnai laikosi požiūrio „vienas dydis viskam“, bet turime sutikti, kad skirtingų transporto rūšių keleivių teisės skiriasi. Kelionės oru nėra tokios pat, kaip kelionės autobusais. Svarbiausia, kad skiriasi šio sektoriaus mažųjų ir vidutinių įmonių skaičius. Manau, kad visi EP nariai žino, kokios svarbios patikimos ir pelningos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų paslaugos mūsų vietos ekonomikai, ir dėl to tvirtai remiu 250 km taisyklės įvedimą. Paprasčiausiai neteisinga, kad mažoms vietos įmonėms, ypač teikiančioms vietinės arba regioninės reikšmės paslaugas, būtų uždėta tokia našta.

Atsižvelgdamas į tai, kad įvesta tokia apsauga, ir į pamatinę šio teisės akto principo vertę, tvirtai remiu šį kompromisą.

  Jim Higgins (PPE). – Ponia pirmininke, ši iniciatyva buvo brandinama beveik trejus metus ir pirmą kartą palaikau Tarybos, o ne Europos Parlamento pusę.

Žinoma, turime ginti keleivių, pirmiausia neįgalių keleivių, teises, bet šis pirminis pasiūlymas – kaip teigė Philip Bradbourn – jeigu būtų priimtas, turėtų rimtų pasekmių smulkiesiems transporto paslaugų teikėjams. Iš tiesų juo daugelis mažų įmonių būtų pašalintos iš šio verslo. Dėl to taikinimo procedūra buvo būtina ir pasiektas kompromisas sudaro tinkamą, viena vertus, keleivių teises užtikrinančią, kita vertus, paslaugos teikėjų teises ginančią pusiausvyrą. Visiškai sutinku su P. Bradbournu, kad negalima lyginti vandens, oro, geležinkelių ir autobusų transporto keleivių teisių tame pačiame pakete. Todėl kalbos apie konsoliduotą paketą yra neįmanomos ir neįgyvendinamos.

Norėčiau pasakyti komplimentą Transporto ir turizmo komiteto pirmininkui Brianui Simpsonui, kuris atliko puikų darbą, pranešėjui A. Cancianui ir mūsų koordinatoriui Mathieu Groschui. Galiausiai turime teisingą ir suderintą paketą, kuris vienodai naudingas visoms suinteresuotosioms pusėms.

  Oldřich Vlasák (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, pastaraisiais metais Europos Parlamentas kartu su Taryba priėmė įstatymus, susijusius su oro ir geležinkelių transporto keleivių teisėmis. Todėl logiška mums dabar priimti analogišką priemonę autobusų transportui, nepaisant to, kad Europos Sąjungos keleiviai vis dar renkasi individualų transportą, ir to, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transportas sparčiai gerėja.

Tačiau mūsų pastangos ir entuziazmas reguliuoti turėtų turėti aiškias ribas. Logiška Europos Sąjungoje apibrėžti pagrindinius tarpvalstybinių kelionių standartus, apsaugoti pažeidžiamas keleivių grupes ir garantuoti jų teises. Vis dėlto pastangos teises išplėsti iki vietos transporto ir užtikrinti maksimalias galimas kompensacijas arba viską reglamentuoti iki smulkmenų yra netinkamas kišimasis į vidaus rinką. Aišku, kad visi pernelyg gausūs įsipareigojimai reiškia didesnes transporto operatorių išlaidas, kurios galiausiai darys įtaką bilietų kainoms.

Kaip buvęs meras, su susirūpinimu sekiau pasiūlymą į minėtos direktyvos taikymo sritį įtraukti miesto ir priemiestinį transportą. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju nugalėjo sveikas protas ir kad miesto ir priemiestinis transportas bus apsaugotas nuo perdėto reguliavimo.

  Ville Itälä (PPE). – (FI) Ponia pirmininke, noriu padėkoti visiems dalyvavusiems formuluojant šį kompromisą, pirmiausia pranešėjui ir B. Simpsonui, Komiteto pirmininkui. Nors tai kompromisas, tai taip pat svarbus žingsnis pirmyn visuomenei. Svarstant kelionės atidėjimo ir prarasto bagažo klausimą, visuomenei labai svarbu žinoti, kad įvedėme jų teises ginančius teisės aktus.

Šis ribotas 250 km atstumas nėra geriausias galimas sprendimas ir jis nebuvo toks sėkmingas, kaip daugelis teigė. Manau, kad galbūt tai silpniausias minėto teisės akto punktas, ir mes tikrai turėsime prie to sugrįžti ateityje, bet vis dėlto tai didelis žingsnis į priekį siekiant gerokai pagerinti neįgalių ir riboto judumo asmenų teises. Visuomenės požiūriu, tai toks teisės aktas, kurį turėtume pasiūlyti.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, ši nuostata turi ir gerų, ir blogų savybių. Kai kuriais klausimais ji gera. Ypač palankiai vertinu dalis, kuriose dėstoma apie neįgalius arba riboto judumo asmenis, bet man nerimą kelia tie patys kitų kalbėtojų jau minėti dalykai apie 250 km ribą. Vienas dydis visiems netinka. 27 įvairaus dydžio Europos Sąjungos valstybėms turėjo būti taikoma šiek tiek lankstumo, kad visos jos galėtų būti įtrauktos į nuostatas.

Aš pats gyvenu daugiau kaip 300 km nuo mūsų sostinės. Ten yra klestinti maža tolimojo susisiekimo transporto paslaugas teikianti įmonė, vežanti keleivius iš kaimo vietovių mano rinkimų apylinkėje į sostinę Dubliną ir atgal. Jai dabar bus daromas didelis spaudimas dėl šio pasiūlymo nuostatų ir ypač dėl didesnių draudimo kainų, kurios gali juos išstumti iš šio verslo. Jeigu taip atsitiks, bus prarastos darbo vietos, o keleiviai neteks paslaugų. Judėdami pirmyn turėsime tai prižiūrėti.

  Ádám Kósa (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, palankiai vertinu šį pranešimą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių. ES piliečiams, įskaitant neįgaliuosius, bus lengviau naudotis šia paslaugos forma. Prieš pasiekiant kompromisą vyko ilgos konsultacijos. Per jas Europos Parlamentas ir A. Cancian iki galo kovojo už neįgaliųjų teises. Deja, Europos Vadovų Taryba pasirodė esanti ne tokia įžvalgi ir lanksti šiuo klausimu. Labai apgailestauju, kad Europos Vadovų Taryba nesugeba pripažinti, kad gyvename greitai senėjančioje visuomenėje. Pernakt neįgaliųjų skaičius staiga padidės. Turėtume suvokti, kad visi ES piliečiai kentės nuo šios problemos ir anksčiau ar vėliau visiems reikės pagalbos. Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad mūsų darbas dar neatliktas. Pasiektas kompromisas dėl keturių transporto priemonių ir dabar laikas sukurti bendrą keleivių teisių chartiją, kuria vėliau bus palengvintas keleivių teisių gynimas.

  Olga Sehnalová (S&D). – (CS) Ponia pirmininke, Europos Parlamentas ruošiasi balsuoti dėl svarbaus kompromiso, kuris labai padidins miesto ir tolimojo susisiekimo transporto keleivių teises. Manau, reikšminga, kad, be kompensacijos keleiviams už prarastą arba sugadintą bagažą arba pinigų grąžinimo vėluojant autobusams ir kitų priemonių, šis kompromisas taip pat susijęs su negalių keleivių ir riboto judumo keleivių teisių didinimu. Ypač remiu neįgalių asmenų teisę būti informuotiems ir gauti pagalbą, bent tą, dėl kurios galiausiai susitarta per taikinimo procedūrą. Viešasis transportas – esminė ir svarbi riboto judumo asmenų kasdienybės dalis. Buvo nelengva pasiekti šį kompromisą, todėl ir aš norėčiau pasveikinti pranešėją ir visus derybų komandos narius su jų atliktu darbu. Pritarimu šiam reglamentui bus suteiktos galimybės sukurti bendrą visų transporto rūšių apsaugos sistemą Europos Sąjungos lygmeniu, ir nors tai tikrai nėra tobula mintis kalbant apie keleivių teises, tai labai svarbus žingsnis pirmyn.

  Frédérique Ries (ALDE). – (FR) Ponia pirmininke, su liberalais šiandien susilaikysime balsuodami dėl minėto reglamento dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių. Tai paskutinė paketo dėl keleivių apsaugos (po oro, geležinkelių ir jūrų kelionių) grandis, bet, deja, – kaip jau minėta – ji gerokai siauresnių užmojų. Tai, be kitų, socialistų frakcijai teigė B. Simpson ir S. El Khadraoui; jie sakė būtent tai. Taigi, kad šiuo reglamentu būtų ginami žmones, jie turės keliauti daugiau kaip 250 km. Jeigu iš Briuselio į Amsterdamą keliaujate oru, esate apsaugotas, jeigu autobusu – ne. Ir, galėčiau pridėti, tai dar labiau neteisinga dėl to, kad šią transporto rūšį naudojantieji dažniausiai yra mažiausiai pasiturintys.

Taip pat nėra prasmės leisti šiam reglamentui įsigalioti, nes dėl keleto nukrypimų jo įsigaliojimas galėtų būti atidėtas iki 2011 m. Tada bus naujų teisių ir kompensacijos nelaimingų atsitikimų, kelionės atidėjimo ir atšaukimo atvejais. Ši pagalba būtina neįgaliesiems, bet tikrovė tokia, kad ji nebus įvesta nedelsiant ir, dar svarbiau, ne kiekvienas galės tokią pagalbą gauti.

  Michael Cramer (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, gerai, kad dabar užtikrinamos keleivių teisės visų rūšių transporto priemonėse, bet šios teisės negali paslėpti fakto, kad geležinkelių transportas, kuris nekenkia aplinkai, dar kartą pastatytas į labai nepalankią padėtį. Geležinkelio įmonės moka bėgių kelio mokestį už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą, bet ta pati sistema netaikoma miesto ir tolimojo susisiekimo autobusams, o tai naudinga autobusų įmonėms. Geležinkeliai įtraukti į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, o autobusai – ne, o tai vėlgi autobusams suteikia pranašumą, o traukinių sektorius patenka į nepalankią padėtį. Jeigu atidedama traukinio kelionė, 25 proc. bilieto kainos grąžinama kaip kompensacija po valandos. Autobusų atveju grąžinama po dviejų valandų.

Visi šie pranašumai yra nepriimtini. Todėl mums reikia integruoto požiūrio. Mums reikia keleivių teisių visose skirtingose transporto priemonėse, bet mums taip pat reikia sąžiningų pagrindinių sąlygų. Negali būti taip, kad vienas keleivis kompensaciją gauna tik po trijų ar keturių valandų, o kitas – po valandos. Šiuo atžvilgiu reikia dar daug nuveikti ir šiuo požiūriu šis kompromisas nėra geras. Nesuprantu, kodėl aplinkai nekenkiantis geležinkelių transportas nuolat pastatomas į nepalankią padėtį.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, po sudėtingų derybų taikinimo proceso metu pasiektas sudėtingas susitarimas dėl reglamento dėl miesto ir tolimojo susisiekimo transporto keleivių teisių formuluotės. Nors šis reglamento projektas susijęs tik su reguliarių paslaugų teikimu ilgesniais negu 250 km ilgio maršrutais, juo taip pat įvedamos naujos taisyklės ir geresnė miesto autobusų keleivių apsauga.

Svarbiausia jo teikiama nauda keleiviams galbūt bus jų teisių apibrėžimas atšaukus arba atidėjus paslaugų teikimą, nes pagal jį transporto operatoriai už organizacines transporto paslaugų teikimo nesėkmes baudžiami įpareigojimu padengti iki 100 proc. bilieto kainos ir kitus nuostolius, siekiančius iki 50 proc. bilieto kainos. Vienintelis klausimas, kuris, mano nuomone, galėjo būti geriau sprendžiamas, yra tvarkaraščio išimtys, pagal kurias valstybėms narėms ketveriems metams leidžiama atidėti šios direktyvos įgyvendinimą, šį laikotarpį galbūt pratęsiant dar ketveriais metais. Visas aštuonerių metų šiai direktyvai įgyvendinti skirtas laikotarpis man atrodo pernelyg ilgas.

  Siim Kallas, Europos Komisijos narys. – Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti gerbiamiems EP nariams už jų konstruktyvias pastabas.

Dabar susiduriame su sunkumais dėl įgyvendinimo. Šie sunkumai kyla dėl visų keleivių teises reglamentuojančių teisės aktų. Geras teisės aktų suderinimas mums, žinoma, bus ilgas procesas, bet vis tiek manau, kad mūsų pasiektas kompromisas tikriausiai bus priimtas būsimame dokumente ir yra puiki pradžia. Tai taip pat principo reikalas, kad įvedėme konkrečius keleivių teisių principus tokiai plačiai sričiai priklausančiam miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transportui. Tikriausiai reikės kuklių kompromisų; viskas turi būti puikiai suderinta ir įgyvendinta, bet tai labai svarbi pradžia ir, tikiuosi, balsuosite už šį reglamentą.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – (HU) Ponia pirmininke, Komisijos nary, A. Cancianai, ponios ir ponai, norėčiau pridėti tik dvi pastabas ir pateikti komentarų, labai vertingų čia vykusių diskusijų tema. Minėtos diskusijos labai gerai parodė sunkumus, kuriuos A. Cancian, mes, t. y. Taryba, Europos Komisijos narys ir ekspertai turėjome įveikti. Nemanau, kad šis pasaulis geriausias keliaujantiems miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transportu, bet manau, kad galbūt pagrindinis klausimas, kurį turime užduoti sau, yra tai, ar ši padėtis pagerės įsigaliojus naujajam teisės aktui. Manau, į šį klausimą galime atsakyti neabejotinu taip; ateityje miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai iš tiesų turės daugiau teisių, netgi jeigu šis kompromisas nėra tobulas.

Kompromisas susijęs su susitarimo dėl sudėtingų klausimų pasiekimu. Tai buvo galima pastebėti beveik iš visų kalbų, tik kyla klausimas, iki kokios ribos garantuotume teises, net kenkdami svarbiems ekonomikos veikėjams ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių padėtį stengiamės akylai stebėti. Tačiau taip pat labai siekėme keleiviams suteikti papildomas teises. Labai gerai galiu suprasti tuos, kurie į šį klausimą žvelgia iš neįgaliųjų pozicijos. Manau, kad ir šiuo požiūriu žengėme svarbų žingsnį pirmyn. Manau, tai gerai parengta projekto dalis ir tikiu, kad remiantis šiuo teisės aktu bus daroma su tuo, iš tiesų pirmiausia neįgalių asmenų atžvilgiu, susijusi pažanga.

Gerbiamiems EP nariams tik norėčiau priminti, kad Tarybai pirmininkaujanti Vengrija mąsto apie tvirtą Europos Sąjungą, kuri savo piliečiams suteikia papildomas teises ir juos visada laiko svarbiausiais savo tvirtos politikos veikėjais. Be to, esu tikra, kad dabartinės diskusijos dėl šio teisės akto pasiūlymo padeda Europos Sąjungos piliečiams suteikti papildomas teises. Norėčiau dar kartą padėkoti visiems už jų atliktą darbą ir tikiu, kad šiandien be problemų sėkmingai balsuosime už šį pasiūlymą.

  Antonio Cancian, pranešėjas. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, dėkoju visiems kalbėjusiems kolegoms EP nariams ir norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, tai nėra pats geriausias galimas reglamentas, bet jis vienintelis, kurį buvo galima pasiekti, turint omenyje Tarybos poziciją.

Tai tikrai svarbus klausimas, nes manau, kad transporto ir turizmo sektoriui – tai du dalykai, už kuriuos atsakingas Turizmo ir transporto komitetas – tikrai labai svarbu, kad ir šios transporto rūšies srityje radome pusiausvyrą.

Šiame teisės akte, viena vertus, išlaikoma poreikio apsaugoti mažąsias ir vidutines įmones – šią temą pastarąsias kelias valandas išsamiai aptarėme – kurios veikia miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto sektoriuje, ir, kita vertus, poreikio apsaugoti riboto judumo asmenų, neįgaliųjų, senyvo amžiaus pensininkų, laikinai riboto judumo asmenų ir apskritai pažeidžiamų transporto paslaugų vartotojų teisių pusiausvyra, siekiant, kad būtų mažiau ginčų. Tai pusiausvyra, kurios siekėme ir, visiems bendradarbiaujant, tikimės, ją pasiekėme.

Vėliau S. Kallaso paskelbta nauja redakcija, manau, pagrįsta sumanymu sukurti bendrą reglamentą visoms transporto priemonėms. Iš tiesų bendrosios transporto rinkos kūrimo dar nelydėjo tinkamos priemonės, kurios būtų skirtos keleivių teisėms apginti. Komisijos nary, be bendro reglamento, tikrai tikiuosi, kad galime inicijuoti bendros įstaigos, bendros bilietų kasos ir bendro bilieto įvairioms transporto rūšims kūrimą.

Norėčiau dar kartą padėkoti visiems kalbėjusiems EP nariams, dalyvavusiems rengiant šį dokumentą – pirmiausia šešėliniams pranešėjams – ir entuziastingai baigiamosiose derybose dalyvavusiems asmenims. Dėkoju Transporto ir turizmo komitetui ir Sekretoriato, Tarybos, ypač Tarybai pirmininkaujančios Belgijos, personalui ir paskutinei, bet ne mažiau svarbiai čia su mumis esančiai E. Győri.

Jums leidus galiausiai norėčiau padėkoti Europos Komisijai, S. Kallasui ir jo padėjėjams už konstruktyvią pagalbą, kurią jie visada sugebėjo suteikti, Europos Parlamento sekretoriato Taikinimo komitetui, parodžiusiam puikius įgūdžius ir profesionalumą – nepakeičiamas savybes priimant svarbius sprendimus mūsų piliečių vardu.

Apskritai kalbant, tai buvo geras testas, kuris Europos Parlamentui davė puikių rezultatų.

  Pirmininkė. - Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks vidurdienį.

PIRMININKAVO: JERZY BUZEK
Pirmininkas

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Robert Dušek (S&D), raštu. – (CS) Šiuo pranešimu dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių siekiama nustatyti keleiviams apsaugoti skirtas teises, kurios būtų taikomos visoje Europos Sąjungoje visiems keleiviams ir įvairioms transporto rūšims. Taryba nepritarė Europos Parlamento pakeitimams, todėl buvo būtina pradėti vadinamąją taikinimo procedūrą. Pagrindiniai pasiekti šio susitarimo punktai daugiausia suderinami su pradiniais Europos Parlamento pasiūlymais. Ypač svarbu tai, kad šis reglamentas būtų taikomas visam reguliariam šalies viduje kursuojančiam ir tarpvalstybiniam transportui ir kad reguliarioms ir kai kurioms konkrečioms paslaugoms valstybės narės iki aštuonerių metų galės taikyti išimtis. Nelaimingo atsitikimo atveju keleiviai turės teisę į iki 220 000 EUR asmeniui siekiančią kompensaciją ir į 1 200 EUR kompensaciją už bagažą. Be to, nelaimingo atsitikimo atveju transporto paslaugų teikėjai privalo suteikti svarbiausią pagalbą (maistą, rūbus ir medicininę pagalbą) ir apgyvendinimą iki dviejų naktų. Esant daugiau kaip 120 min. vėlavimui arba jungiamojo reiso atšaukimo atveju transporto paslaugų teikėjai keleiviams privalo pasiūlyti galimybę tęsti kelionę, be papildomo mokesčio keleiviams pakeisti maršrutą arba grąžinti visą sumą už bilietą. Jeigu jie to padaryti negali, privalo grąžinti visą sumą už bilietą ir sumokėti papildomus 50 proc. nuo bilieto kainos. Šiuo susitarimu taip pat ginamos neįgalių ir riboto judumo asmenų teisės. Dėl pirmiau išvardytų priežasčių visiškai remiu šio pranešimo priėmimą.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Remiu šį kompromisą dėl autobusų keleivių teisių, kuriuo garantuojama teisė į transportą, į galimybę gauti kelionių informaciją, autobusų įmonės įpareigojamos organizuoti privalomus vairuotojų informacinius mokymus apie negalią, teisė į kompensaciją už sugadintus neįgaliųjų vežimėlius, garantuojamas skundų sprendimo mechanizmas visiems keleiviams ir nepriklausomos valstybių narių institucijos, įgyvendinančios šį reglamentą ir skiriančios baudas.

Visoms 250 km ir ilgesnių miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų kelionėms bus numatyta konkreti nemokama pagalba neįgaliems ir riboto judumo asmenims, kuri būtų teikiama stotyse ir transporto priemonėse, ir, prireikus, nemokamos transporto paslaugos lydintiems asmenims.

Neregiams, ypač silpnaregiams, nuostatos dėl prieinamos kelionių informacijos ir vairuotojų mokymo apie negalias būtų labai svarbios.

Lygios galimybės naudotis transportu yra esminės siekiant nepriklausomumo. Be jų neįgalieji negali vykti į darbą, apsipirkti arba dalyvauti kultūrinėje arba kitokioje laisvalaikio veikloje.

Nors šis tekstas neapima visko, ką norėčiau, kad jis apimtų, remiant jį ir stiprinant visų neįgaliųjų teises, manau, bus žengtas svarbus žingsnis pirmyn siekiant Europos Sąjungos šunų vedlių naudotojams suteikti galimybę judėti Europos Sąjungoje vienodomis sąlygomis su kitais piliečiais.

  Jarosław Leszek Wałęsa (PPE), raštu. – (PL) Remiu šią teisėkūros rezoliuciją dėl Taikinimo komiteto patvirtinto Europos Parlamento ir Tarybos bendro teksto, susijusio su reglamentu dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių ir iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004. Atsižvelgdamas į stabilų šio transporto sektoriaus augimą manau, kad būtina nustatyti keleivių apsaugos teises, kurios būtų taikomos visoje ES ir kurios būtų panašios į teises, kuriomis naudojasi kitomis transporto priemonėmis keliaujantys keleiviai, ir užtikrinti vienodas sąlygas vežėjams, neatsižvelgiant, iš kurios valstybės narės jie kilę ir kurias transporto priemones jie valdo. Atsižvelgiant į tai, kad šiomis teisėmis pirmiausia dėmesys telkiamas į neįgalių asmenų ir riboto judumo asmenų poreikius, ši iniciatyva nusipelno mūsų paramos. Svarbiausia, kad šia rezoliucija būtų nustatyta kompensacija keleivių, kurie buvo sužaloti per tolimojo susisiekimo autobusų nelaimingus atsitikimus, teisėms užtikrinti. Šios nuostatos reiškia, kad keleiviai turės teisę gauti kompensacijas mirties arba sužalojimo, taip pat bagažo praradimo arba sugadinimo per nelaimingą atsitikimą atveju.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau pasveikinti A. Cancianą su jo atliktu darbu. Džiaugiuosi, kad Taikinimo komitete pagaliau galėjome pasiekti susitarimą. Mūsų pagrindinis pasiekimas, žinoma, yra tai, kad užtikrintos keleivių teisės gauti kompensaciją ir pagalbą nelaimingo atsitikimo atveju, garantijos keleiviams kelionės atšaukimo arba atidėjimo atveju ir garantuotos teisės neįgaliems ir riboto judumo keleiviams (NRJK). Kaip jau anksčiau minėjau, labai džiaugiuosi dėl to, kad riboto judumo keleiviai įtraukti į šį dokumentą, bet šiuo atžvilgiu turiu pagrįstų nuogąstavimų: oro keleivių atžvilgiu nei oro linijos, nei oro uostai tiksliai nežino, kurie keleiviai turėtų būti laikomi riboto judumo keleiviais. Dėl vežėjų ir oro uostų darbuotojų žinių stokos pagalbą įprasta atsakyti vieniems su mažais vaikais keliaujantiems tėvams ir motinoms. Todėl norėčiau paskelbti tokį kreipimąsi: mūsų darbas nebus baigtas po balsavimo už šį dokumentą per plenarinį posėdį. Taip pat turime pareigą prižiūrėti, ar šis reglamentas tinkamai taikomas.

  Bogdan Kazimierz Marcinkiewicz (PPE), raštu. – (PL) Norėčiau išreikšti savo nuoširdžią padėką pranešėjui už jo įtemptą darbą, kuris buvo ypač veiksmingas. Iki šiol nebuvo tinkamos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais keliaujančių keleivių apsaugos garantijos, nes tai buvo vienintelė transporto forma, kuriai šiuo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios ES taisyklės. Viena iš šių atliktų pokyčių pasekmių bus tai, kad keleiviai galės teikti ieškinius dėl kompensacijos nelaimingo atsitikimo atveju. Tai, kad vežėjai užtikrins pagalbą neįgaliems asmenims ir kad juos lydintys asmenys, naudodamiesi šia garantija, galės keliauti vežėjo sąskaita, yra kiti ypač svarbūs dalykai.

Neslėpsiu to, kad man buvo ypač sunku asmeniškai aktyviai dalyvauti taikinimo procedūroje, vykusioje pirmą kartą po Lisabonos sutarties priėmimo. Per derybas, kurios vyko iki vėlyvos nakties, kartu su A. Cancianu mums pavyko balsuoti už kompromisą, pagal kurį minėtos nuostatos būtų privalomos ilgesniems kaip 250 km atstumams. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ir tai gana svarbu, kad minėtame reglamente garantuojama 12 pagrindinių teisių, kurios užtikrinamos pirmiausia neįgaliems asmenims. Šiuo metu turėtume labai pabrėžti tinkamo informavimo kampaniją, kuria būtų siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos piliečiai žinotų savo teises, kurios jiems nuo šiol suteikiamos.

  Anneli Jäätteenmäki (ALDE), raštu. – (FI) Šis teisės aktas dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių, dėl kurio balsuosime šiandien, gali būti laikomas ne plačių užmojų. Tačiau šis po ilgų kivirčų pasiektas kompromisas geriau negu nieko. Tačiau gaila, kad šis pasiūlymas dėl reglamento taikomas tik šalies viduje vykdomoms ir tarpvalstybinėms 250 km ir ilgesnėms miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų kelionėms. Dėl to, pvz., Liuksemburgui, Maltai ir Kiprui jokio poveikio jis neturės. Taip pat gaila, kad šis teisės aktas įsigalios tik po kelerių metų. Ketveri, o gal netgi aštuoneri metai yra ilgas laikas laukti naujo teisės akto.

Žinoma, šiame pasiektame kompromise galima rasti ir šį tą gero. Pradinėje Tarybos pozicijoje buvo numatytos tik trys pagrindinės keleivių teisės nepriklausomai nuo atstumo. Džiaugiuosi, kad galutiniame kompromise jų yra 12 ir kad ypatingas dėmesys atkreipiamas į neįgalių ir riboto judumo asmenų poreikius. Įsigaliojus šiam reglamentui neįgaliems asmenims bus lengviau keliauti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais. Taip pat dėl jo šio transporto keleivių sąlygos labiau prilygs kitų transporto rūšių keleivių sąlygoms.

Įsigaliojus šiam naujam teisės aktui, valstybės narės privalo užtikrinti, kad šios taisyklės būtų įgyvendinamos veiksmingai ir tinkamai. Tai naudinga ne tik neįgaliems ir riboto judumo asmenims, bet ir mūsų kitiems piliečiams, keliaujantiems miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais.

  Marian-Jean Marinescu (PPE), raštu. – (RO) Šis reglamentas, dėl kurio šiandien balsavome, yra didžiulis pasisekimas, nes pirmą kartą miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais keliaujančių keleivių teisės bus apsaugotos įstatymu. Po dvejų metų sudėtingų derybų Europos Parlamentas ir valstybės narės pasiekė susitarimą dėl pagrindinių klausimų, kuriuo bus sutvirtintos šias transporto priemones naudojančių keleivių teisės. Šios teisės apima kompensacijas keleiviams kelionės atidėjimo arba atšaukimo atveju, kompensacijas už bagažo praradimą arba sugadinimą ir įmonių atsakomybės prisiėmimą ir pagalbos suteikimą nelaimingų atsitikimų atvejais. Nuostatos dėl neįgalių ir riboto judumo asmenų nediskriminavimo ir pagalbos jiems suteikimo ir šių keleivių teisė būti informuotiems prieš ir po jų kelionės įtrauktos į šį reglamentą kaip pagrindinės teisės, kurios bus taikomos nepriklausomai nuo kelionės ilgio. Šiuo reglamentu nenustatomi jokie nauji techniniai reikalavimai, bet į jį įtraukti reikalavimai vežėjams prisiimti atsakomybę už savo keleivius.

Taip pat atsižvelgėme į dabartines ekonomines aplinkybes ir jų poveikį įmonėms, kurioms skirtas šis reglamentas, ir pasiūlėme ketverių metų išimties taikymo laikotarpį, kurį vieną kartą galima pratęsti.

Manau, kad šiam reglamentui įsigaliojus 2013 m., jis padės pasiekti keleivių teisių ES lygmeniu derinimo ir sutvirtinimo tikslą, nepriklausomai nuo to, kokias transporto priemones jie renkasi.

5. Įstatymo viršenybė Rusijoje (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimas dėl įstatymo viršenybės Rusijoje.

Norėčiau paprašyti E. Győri kalbėti Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės vardu.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Pone pirmininke, baronienės C. Ashton prašymu, Tarybai pirmininkaujanti Vengrija šiose diskusijose atstovauja Europos Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininkei. Baronienė C. Ashton, kaip tikriausiai žinote, šią savaitę keliauja po Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus.

Norėčiau jums padėkoti už tai, kad iškėlėte žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės padėties Rusijoje klausimą. Nepaisant kai kurių labai aiškių prezidento D. Medvedevo praėjusiais metais siųstų ženklų, tikroji žmogaus teisių padėtis Rusijoje, pirmiausia Šiaurės Kaukazo regione, dar kelia didžiulį nerimą. Prieš aktyvistus, teisininkus ir nepriklausomus žurnalistus nukreiptas smurtas, priekabiavimas ir bauginimai mums kelia didžiulį nerimą.

Šį teiginį patvirtinančių atvejų skaičius yra nepriimtinai didelis. Žiaurūs rusų žurnalistų Olego Kašino ir Anatolijaus Adamčiuko ir aplinkosaugos aktyvisto Konstantino Fetisovo užpuolimai yra vieni iš pastarųjų priminimų apie nesaugumą ir gąsdinimus, su kuriais savo kasdieniniame darbe susiduria žurnalistai, aktyvistai ir žmogaus teisių gynėjai Rusijoje.

Nepaisant patikinimo aukščiausiame lygmenyje, kaltininkai retai patraukiami į teismą ir nuteisiami. Atskaitomybė už prieš žmogaus teisių gynėjus nukreiptą smurtą ir bauginimus – tarp kitų leiskite paminėti N. Estemirovos, A. Politkovskajos, A. Barburovos ir S. Markelovo atvejus – lieka svarbiu Rusijos teismų sistemos nepriklausomumo ir veiksmingumo testu. Kol šie nusikaltimai neištirti, viešpataus nebaudžiamumas.

Tačiau yra ir teigiamų pokyčių. Turėčiau paminėti Maskvos miesto tarybos sprendimą leisti taikias reguliarias demonstracijas – kurios iki praėjusių metų buvo uždraustos – pvz., skirtas 31 straipsniui remti arba spaudos atgavimui paminėti. Šį sprendimą vertinome palankiai. Tačiau toliau gauname pranešimus apie savavališko arešto atvejus per taikias demonstracijas, įskaitant opozicijos lyderių areštus minėtose sankcionuotose demonstracijose ir kitus šios šalies atvejus. Mums šie klausimai kelia rimtą nerimą.

Žodžio laisvė, susirinkimų laisvė ir teisė jungtis į asociacijas yra šiuolaikiškos visuomenės vystymosi prielaidos. Visos šios laisvės puoselėjamos Rusijos Federacijos Konstitucijoje. Jos taip pat yra dalis įsipareigojimų, kuriuos Rusija prisiėmė būdama Jungtinių Tautų, ESBO ir Europos Tarybos narė. ES ragina Rusiją laikytis savo įsipareigojimų ir garantuoti šią teisę savo piliečiams.

Prezidentas D. Medvedev prašė savo Prezidentinės žmogaus teisių tarybos ištirti M. Chodorkovskio, A. Lebedevo ir S. Magnitskio atvejus. Labai palankiai vertiname šį sprendimą. ES atvirai reiškė savo rimtą susirūpinimą tuo, kaip traktuojami šie atvejai.

Prezidentas D. Medvedev dažnai atvirai pasisakė prieš jo vadinamąjį Rusijoje vyraujantį teisinį nihilizmą. ES yra pasirengusi paremti Rusijos pastangas jį įveikti, pradedant nuo Rusijos teisinės sistemos reformos. Būdami įsitikinę, kad tikrai modernizacijai reikia nusistovėjusios pagarbos teisinės valstybės principui ir jo vienodam ir teisingam taikymui, šį principą laikome pagrindiniu mūsų partnerystės dėl modernizacijos principu.

Atsižvelgdami į tai, kai kuriuos dalykus jau parengėme, pvz., jau sukurta civilinių ir baudžiamųjų bylų Rusijoje apeliacinių skundų teikimo sistema, tai padaryta glaudžiai bendradarbiaujant su Prezidento administracija ir Europos Taryba. Esame pasirengę dirbti su Rusija šioje srityje ir vykdydami kitus naujus su korupcija susijusius projektus ir įgyvendindami Hagos konvenciją.

Šiaurės Kaukazo padėtis ypač kelia nerimą ir dėl jos skubiai reikia imtis veiksmų. Palankiai vertiname šią naują ekonominio ir socialinio vystymosi strategiją ir vicepremjero A. Chloponino pastangas, bet reikia daryti daug daugiau siekiant pateikti ilgalaikę poziciją dėl žiaurių teroro išpuolių prieš civilius. Nuolatinė Čečėnijoje veikiančių saugumo pajėgų neliečiamybė ir nuolatinis jų nebaudžiamumas minėtame regione kursto konfliktus ir skatina teroro aktus, ir mums tai kelia didelį susirūpinimą.

Reiškiame pagarbą visiems dėl profesijos arba savo įsitikinimų gyvybės netekusiems ir nuo agresijos nukentėjusiems asmenims, taip pat tiems drąsiems asmenims, kurie tęsia savo pilietinį dalyvavimą nepaisydami tokios nesaugios aplinkos.

Apskritai paėmus, šis pranešimas nebuvo labai aiškus. Tačiau esama ir teigiamų žmogaus teisių padėties Rusijoje ženklų. Vėluojantys pokyčiai dažnai juos atsveria ir apskritai jų nepakako, kad būtų galima pasiekti realių poslinkių, bet mums tai neturėtų trukdyti veikti.

Svarbios institucijos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra svarbi Rusijos žmogaus teisių paisymo teisės vystymosi paskata. Vedame rimtą dialogą su Rusija žmogaus teisių tema. Rusija tai priima ir, žinoma, tai naudoja norėdama kritikuoti tai, ką ji laiko ES trūkumais. Mes tęsime šį dialogą. Kitų variantų nėra.

  György Schöpflin, PPE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Rusiją žinantieji žinos, kad tai, kas laikoma teisine sistema ten, neatitinka normalių teisinės valstybės kriterijų.

Tai daro poveikį Rusijos santykiams su likusia pasaulio dalimi ir su jos pačios piliečiais. Taigi Europos Sąjungai bendraujant su Rusija, ES turi atsižvelgti į įvairius neteisinius veiksnius, ypač politinį kišimąsi, korupciją, o kartais smurtą.

Rusijos ir Vakarų santykiai tada tampa neaiškūs, ką jau kalbėti apie visišką skaidrumo ir atskaitomybės nebuvimą. Kalbant apie Rusijos piliečius, jų gyvenimus savivalė ir smurtas veikia labiau, negu būtų galima susitaikyti, turint omenyje Europos Sąjungos įsipareigojimą siekti visuotinių žmogaus teisių.

Pastangos pakeisti Rusiją žlugo, taigi vienintelis dalykas, ką gali daryti Europos Sąjunga – gyventi nepalankiai kertantis jos teisėtumui ir Rusijos neteisėtumui.

  Adrian Severin, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, valstybės ir visuomenės narių jėgos pasidalijimo modelis lemia politinių sprendimų turinį, o sprendimų priėmimo nuspėjamumą ir tinkamą sprendimų vykdymą garantuoja teisėjų sąžiningumas, profesionalumas ir nepriklausomumas.

Europos Sąjunga ir Rusija dirbti kartu gali tik tada, jeigu sutampa jų jėgos pasidalijimo modeliai, sprendimų priėmimo mechanizmai ir teismų sistemos. Tokį suderinamumą galima pasiekti partnerystės ir bendradarbiavimo keliu, siekiant sutarimo, pasitikėjimo ir veikimo kartu, o ne ginant, pamokant ir rodant pirštu vieniems į kitus.

Rusija – visateisė Europos Tarybos narė ir yra prisijungusi prie Europos žmogaus teisių konvencijos. Taigi Europos Tarybos kompetencija yra stebėti, kaip Rusijoje įgyvendinami demokratijos ir teisinės valstybės principai. Todėl Europos Sąjunga turėtų pasikliauti Europos Taryba norėdama kartu su Rusija sukurti bendrą laisvės, demokratinio saugumo ir teisingumo erdvę.

Be to, kadangi pati Europos Sąjunga netrukus prisijungs prie Europos žmogaus teisių konvencijos, savo būsimą statusą ji turėtų naudoti siekdama pagreitinti demokratijos ir teisinės valstybės principo konvergencijos ir sąveikos įgyvendinimą Rusijoje.

Prieš kelerius metus, kai Europos Parlamentas turėjo šiek tiek daugiau galių negu karinga NVO, jo vieninteliai įrankiai buvo įvardijimo ir gėdinimo retorika. Šiandien, priėmus Lisabonos sutartį, esame galinga politinė institucija. Tai mums suteikia daugiau atsakomybės, pragmatiškumo ir santūrumo. Negalime būti vedami emocijų. Taip pat neturėtume atsainiai elgtis su savo vertybėmis. Mums neleistina kartu būti kaltintoju ir teisėju. Neturėtume veikti remdamiesi tik pareiškimais, gandais arba įvairių lobistų grupių interesais. Mūsų patikimumas, kurį lemia mūsų požiūrio teisingumas bei brandumas ir mūsų tvirtumas bei atvirumas, yra geriausias mūsų turimas ginklas vedant dialogą su Rusija tada, kai mūsų piliečiai mums nurodė vystyti strateginę partnerystę su Rusija, o ne vėl pradėti Šaltąjį karą.

  Kristiina Ojuland, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Rusiją laikome svarbia Europos Sąjungos partnere. Todėl tikimės, kad ji laikysis savo tarptautinių įsipareigojimų ir įgyvendins savo piliečių konstitucines teises.

Tiesa tai, kad žmogaus teisių, pilietinių laisvių ir teisinės valstybės principo pažeidimai Rusijoje tapo įprasti. Neteisėtumas ir plačiai paplitusi korupcija vien praėjusiais metais lėmė 300 000 piliečių emigraciją iš Rusijos. Tokiomis aplinkybėmis sunku įsivaizduoti užsienio ir šalies įmonių investicijas.

Rusijos valdžios institucijos neabejotinai įgyvendina antikonstitucinę teisėtvarką. Šiaurės Kaukazo padėtis – vienas iš niekšiškiausių to pavyzdžių. Rusijos Konstitucijoje numatytas pagrindas daugiapartinei sistemai, bet de facto ši sistema tapo vienpartinė, o parlamento vaidmuo sumenkintas.

Tarybos atstovės norėčiau paklausti, kokios baudžiamosios priemonės ir sankcijos bus taikomos Rusijos pareigūnams, kurie tiesiogiai atsakingi už piktnaudžiavimą žmogaus teisėmis ir teisinės valstybės principo iškraipymą.

Europos Sąjunga turi būti nuosekli vykdydama savo trečiųjų šalių politiką. Diskredituotume Europos Sąjungą, jeigu kai kuriose šalyse pro pirštus žiūrėtume į kai kuriuos sunkius pažeidimus, o kitoms šalims už tuos pačius pažeidimus skirtume sankcijas. Negalime toliau plėtoti normalių santykių, jeigu Rusijoje nebus padaryti konkretūs poslinkiai. Turime tinkamai vertinti padėtį.

  Werner Schulz, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, nepaisant puikios konstitucijos, Rusijos Federacija vis dar nėra teisinė valstybė, nes esama didžiulio atotrūkio tarp konstitucinės teisės ir konstitucinės realybės. Atitikties esminiams reikalavimams, kad valstybė galėtų veikti kaip teisinė – nepriklausomų teismų ir spaudos laisvės reikalavimams – deja, trūksta. Kaip sakė vienas sarkastiškas komentatorius: „Geriausias Rusijos teismas yra Strasbūre.“ Dalykas tas, kad apie trečdalį Europos Žmogaus Teisių Teisme iškeltų bylų į jį patenka iš Rusijos. Rusijos piliečiai nepasitiki savo teismais, kurie tik retais atvejais vykdo teisingumą. Tai aiškėja ir dėl sumažėjusio apeliacinių skundų skaičiaus.

Šiai šaliai vadovauja du teisininkai – prezidentas D. Medvedev ir ministras pirmininkas V. Putin, kurie nuolat kartojo savo norą kovoti su teisiniu nihilizmu. Tačiau jų žodžiai, po kurių paprastai eina visiškai priešingi veiksmai, pasirodė esantys grynai teisinis cinizmas. Nė vienas Rusijos teismas nesiryžta priimti nuosprendžio nepasitaręs su aukštesnėmis valdžios institucijomis. Ši telefoninio teisingumo sistema sukūrė teisėjus, kurie nebėra nepriklausomi ir kurie labiau nerimauja dėl savo saugumo ir judėjimo į priekį, negu dėl teisingumo. Tai aiškiai rodo M. Chodorkovskio byla. Teisingumo sistemos tarnautoja neseniai pasakė, kad teisėjo V. Danilkino nuosprendis jam buvo padiktuotas iš aukščiau. M. Chodorkovskio ir A. Lebedevo pakartotinis nuteisimas – ženklas, kad teisinės valstybės principas Rusijoje tebėra gulagų eroje. Kaip sovietų laikais, nuosprendį iš anksto priėmė politiniai lyderiai.

Kontroliuojama demokratija žengia kartu su kontroliuojamu teisingumu. Nors Rusijos teisingumo sistema baudžiamoji, ji visiškai nebeveikia, kai reikia išaiškinti, persekioti baudžiamąja tvarka ir priimti nuosprendžius dėl politiškai motyvuotų nusikaltimų. Žurnalistų užpuolimai ir nužudymai sukėlė baimę ir priespaudą.

Sąlygos Rusijos kalėjimuose taip pat pasibaisėtinos. Vienas to pavyzdys – teisininko Sergei Magnitsky, kuris atskleidė korupcijos atvejį ir dėl to buvo savavališkai įkalintas nepateikiant kaltinimų, byla. Kalėjime dėl gydymo stokos jį ištiko baisi mirtis.

ES ir Rusijos susitarimas dėl modernizacijos bus sėkmingas tik tuo atveju, jeigu jis bus pagrįstas Rusijos lyderių ir jos gyventojų susitarimu dėl modernizacijos. Tai apima užtikrinimą, kad pagaliau būtų paisoma piliečių teisių, kurias garantuoja konstitucija, ir įsipareigojimų, kurių ji prisiėmė tapdama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir Europos Tarybos nare, vykdymą.

Rusijai reikia pereiti nuo kontroliuojamosios prie vystomosios demokratijos. Esminės būtinos sąlygos tam – laisvi ir teisingi Dūmos ir prezidento rinkimai, lengvesnis politinių partijų registravimas, kuris atitiktų Europos Sąjungos standartus, ir sąžininga rinkimų kampanija, kuria visiems kandidatams būtų suteikiamos tokios pat galimybės, tarp kurių galimybė naudotis visuomenine žiniasklaida.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Rusija – svarbi daugelio sričių ES partnerė, bet negalime apsimesti, kad ji – tikra demokratinė teisinė valstybė. Mano nuomone, visa tai byloja neišaiškintos žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų žmogžudystės ir politiškai motyvuoti parodomieji teismo procesai su paklusniais teisėjais. Tad kodėl Rusijai leidžiama būti Europos Tarybos nare? Tai labai geras klausimas.

Be abejo, Kremlius labai vertina šį tarptautinį valdžios, kurią JAV diplomatiniai kanalai, neseniai nutekinti „WikiLeaks“, apibūdino kaip tikrą mafijos valstybę, įteisinimą.

Priešingai, Europos Taryba diskredituojama savo nuolatinio pritarimo Rusijos autoritariniam valdymui. Europos Žmogaus Teisių Teismas vien iš Rusijos šiuo metu yra gavęs 27 000 bylų, tačiau šio teismo teisėjas iš Rusijos Didžiosios Britanijos vyriausybei gali įsakyti kaliniams britams suteikti teisę balsuoti. Tai ne tik parodo Rusijos narystės Europos Taryboje absurdiškumą, bet leidžia suprasti, kodėl, mano nuomone, Europos Tarybos vis mažiau paisoma tarptautiniu lygmeniu. Deja, dabar dėl to daugelis britų, įskaitant politikus, mano, kad pats laikas JK peržiūrėti savo narystės šioje organizacijoje ir labai varginančiame jos teisme klausimą.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone pirmininke, Europos Parlamentas mano galintis pamokslauti Rusijai dėl žmogaus teisių. Geriau jis įvertintų savo padėtį, t. y. Europos Sąjungą. Pvz., Ch. Tannock minėjo disidentą publicistą ir svetainės „WikiLeaks“ įkūrėją Julianą Assange’ą, kurio veiksmų nepalaikau. Ištisas savaites jis buvo sulaikytas JK dėl visiškai piktinančio ir absurdiško Švedijos ekstradicijos prašymo ir akivaizdu, kad tai galėtų būti žingsnis jo perdavimo JAV link.

Beje, dvi jaunos moterys J. Assange’ą apkaltino išprievartavimu, iš tiesų vienos iš jų kaltinimų pateikimo pagrindas buvo tai, kad abiejų partnerių sutikimu atliekant lytinį aktą plyšo prezervatyvas. Kita jį apkaltino tuo, kad šis ją užklupo miegančią po ankstesnio lytinio akto, kuris atliktas abiejų partnerių sutikimu. Ką jos mėgina apgauti? Akivaizdu, kad jeigu šios dvi jaunos moterys nenorėjo būti „išprievartautos“ J. Assange’o, joms nereikėjo įslinkti į jo lovą nuogoms! Smurtas prieš jas nebuvo panaudotas; jos buvo gerbiamos. Šis pavyzdys rodo tai, kaip perdėta laisvė...

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją, bet šis tęsė išjungus mikrofoną.)

  Pirmininkas. - Mielas kolega, ši diskusija apie Rusiją. Darbotvarkėje numatytas klausimas – padėtis Rusijoje. Atsiprašau, bet diskusijos viduryje negalime pakeisti temos.

  Ria Oomen-Ruijten (PPE). – (NL) Pone pirmininke, šiandien diskutuojame šia tema, nes Rusijos lyderiai, pirmiausia prezidentas D. Medvedev, taip dažnai pabrėžė tai, kad svarbu taikyti teisinės valstybės principą siekiant Rusijos modernizacijos.

Tačiau taip pat matome daug konkrečių pavyzdžių, apsunkinančių modernizaciją; pvz., korupcijos atvejai, kurių, kaip pranešama, nuolat daugėja, nepaisant to, kad priimtas naujas geras antikorupcijos įstatymas arba „Jukos“ atvejis, nuolatiniai opozicijos narių ir žmogaus teisių aktyvistų, kuriems suteikta A. Sacharovo premija, arešto atvejai.

Deklaruojama Rusijos modernizacija iš tiesų dar netapo tikrove. Atsižvelgiant į tai, kad turėtume dirbti su Rusija vykdydami modernizacijos partnerystę ir turėtume derėtis dėl ES ir Rusijos susitarimo, man atrodo neįtikėtina tai, kad pranešime dėl pažangos plėtojant modernizacijos partnerystę yra tik penki sakiniai apie teisinės valstybės principo modernizaciją. Taip pat manau, kad turime gerinti savo profesinę patirtį ES.

Noriu, kad ragintume, ir tai darysime kartu rengdami Europos Parlamento ataskaitą apie Rusiją, minėtoje šalyje skatinti teisinės valstybės principo taikymą.

  Knut Fleckenstein (S&D). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, apgailestauju dėl to, kad šios diskusijos į darbotvarkę įtrauktos iki jų svarstymo likus tiek mažai laiko, kad jose dalyvauti negalėjo vyriausioji įgaliotinė bendrai užsienio ir saugumo politikai. Pastaruosius mėnesius baronienė C. Ashton dirbo su Taryba siekiant pagerinti ES vidaus koordinavimą bendradarbiavimo su mūsų strateginiais partneriais, įskaitant Rusiją, srityje. Atsižvelgdamas į jos pastangas siekti suderintos pozicijos, manau, būtų buvę pagrįsta ją įtraukti į šias diskusijas.

Nė vienas ES strateginis partneris geografiniu ir mūsų istorinės patirties požiūriu nėra mums toks artimas kaip Rusija. Todėl mes labai domimės vidiniais politiniais pokyčiais Rusijoje. Šiuo atžvilgiu konkrečiai norėčiau bendrai paminėti Rusijos ir ES partnerystės siekiant modernizavimo koordinatorių parengtą darbo programą. Šioje bendroje darbo programoje dėl modernizacijos pateikiamos svarbios priemonės, aktyviai padėsiančios Rusijoje skatinti teisinės valstybės principo taikymą. Tai tinkamas būdas užtikrinti, kad mūsų partnerystė teiktų tikrą naudą, ypač piliečiams. Iniciatyvą modernizuoti Rusiją parodęs Rusijos prezidentas šios šalies tarptautiniams partneriams suteikia galimybę pradėti produktyvų bendradarbiavimą su šia šalimi. Turime pasinaudoti šia galimybe.

Kaip jau teigė mano kolegos EP nariai, norint, kad modernizacija būtų tvari, ji negali būti pagrįsta tik technologijos plėtra. Šiuolaikinė Rusijos ekonomika turi būti pagrįsta patikimu teisinės valstybės principu. Tik galėdami pasitikėti teisinės valstybės principo taikymu piliečiai ir verslininkai išdrįs diegti naujoves ir investuoti. Bendradarbiaukime su Rusija ir padėkime šią šalį modernizuoti.

  Jacek Protasiewicz (PPE). – (PL) Pone pirmininke, kaip ir jau kalbėjusieji kolegos EP nariai, pritariu akivaizdžiam teiginiui, kad Rusija – strateginė Europos Sąjungos geopolitinė, tarptautinio saugumo ir ekonominė partnerė. Taip pat nieko keisto tai, kad mes taip domimės padėtimi svarbiausioje kaimyninėje šalyje. Pasirodo, kad šioje šalyje atsiranda didelį nerimą keliančių tendencijų. Norėčiau pacituoti vieną neseniai atliktą socialinės srities mokslinį tyrimą, pagal kurį tik 3 proc. rusų mano, kad jie daro kokį nors poveikį savo šalies politiniam gyvenimui, 61 proc. mano, kad jie negali veiksmingai ginti savo teisių, ir 82 proc. mano, kad valstybės atstovai nesilaiko priimtų ir galiojančių Rusijos įstatymų. Labai liūdna, kad tokia padėtis susiklostė šalyje, kurios vystymasis toks svarbus mums, bet Europos Sąjungos ir Rusijos santykių plėtojimas jokiomis aplinkybėmis neturėtų apsiriboti grynai ekonominiais santykiais ir ekonomikos modernizavimu. Žmogaus teisės ir teisinės valstybės principas – taip pat svarbūs aspektai, į kuriuos turėtume telkti dėmesį, kaip ir kitų mūsų kaimynų, įskaitant, pvz., Baltarusiją, atveju.

  Michael Gahler (PPE). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad, kaip jau minėta, be mūsų plataus pobūdžio bendradarbiavimo verslo srityje, atsižvelgiant į pasaulinius sunkumus, teisinės valstybės principo klausimą svarbu įtraukti į darbotvarkę per visas mūsų diskusijas su Rusija.

Pastarosiomis savaitėmis įvairiomis progomis aptarėme Viduržemio jūros regiono stabilumą ir apibrėžėme tai, ko stabilumo sąvoka neapima, būtent autoritarinių struktūrų. Taip pat tai reiškia, kad Rusijos atveju stabilumas negali būti pagrįstas politine įtaka teismams arba žurnalistų ir žmogaus teises ginančiųjų persekiojimu. Todėl, mano nuomone, šiam klausimui aptarti laikas visada tinkamas.

Tikiuosi, kad netolimoje ateityje plėtodami praktinius santykius su Rusija galėsime jai aiškiai pareikšti, kad ji rizikuoja savo ateitimi, jeigu nepradės taikyti teisinės valstybės principo.

PIRMININKAVO: DIANA WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  Tunne Kelam (PPE). – Ponia pirmininke, Rusijoje nužudyti dešimtys nepriklausomų žurnalistų ir piliečių aktyvistų, pvz., A. Politkovskaja, N. Estemirova ir S. Magnitsky, bet nė vienas nusikaltimas neišaiškintas ir nė vienam žudikui neįvykdytas teisingumas. Kremliaus režimas, kuriuo nenorima įvykdyti teisingumo ir nesiekiama skaidrumo, gali būti laikomas šių nusikaltimų bendrininku.

Vakar jauna teisėjo padėjėja Natalijaa Vasiljeva atskleidė M. Chodorkovskio teismo proceso melą paskelbusi, kad teismo verdiktą priėmė ne teisėjai, bet jis jiems buvo padiktuotas iš aukščiau.

Už S. Magnitsky ir kitas bylas atsakingiems pareigūnams taikomas vizos draudimas – konkreti priemonė parodyti, kad ES rimtai žiūri į teisinės valstybės principo taikymą ir skaidrumo siekį Rusijoje. Tai, kad Rusijos valdžios institucijos taip nervingai sureagavo vien į draudimą išduoti vizą, rodo, kokias geras didžiules galimybes ES iš tiesų turi pradėti keisti šią padėtį.

  Graham Watson (ALDE). – Ponia pirmininke, daugelis EP narių Rusiją laiko didelės Europos tautų šeimos dalimi ir tikėjosi, kad nugriovus Berlyno sieną, Rusija priartės prie Europos Sąjungos. Deja, tai neįvyko. Dabartiniai Rusijos lyderiai pasirinko savo kelią, dėl kurio mes, norintys, kad Rusijos žmonės naudotųsi laisve ir demokratija bei teisinės valstybės principu, labai kremtamės.

Šiandien čia esantis Europos Komisijos narys turi daugiau patirties bendraujant su Rusija, negu daugelis mūsų ir, be abejo, įgijo ten patirties, bet tikiuosi, kad Europos Komisija darys spaudimą vyriausiajai įgaliotinei priimti naują politiką bet kurios šalies, kurios lyderiai nuolat pažeidžia mūsų branginamas vertybes, atžvilgiu. Kalbėkime su jais apie prekybą ir ją vykdykime, nes turime tai daryti. Stenkimės su jais aptarti žmogaus teisių klausimą, nes turime tai daryti, bet neleiskime jos lyderiams savo pinigus plauti per Europos Sąjungos bankininkystės sistemas, jų vaikams mokytis mūsų mokyklose ir studijuoti mūsų universitetuose arba atostogauti mūsų kurortuose. Jeigu tokias nuostatas vienodai taikytume visiems pasaulio autoritariniams lyderiams, pajudėtume vadinamosios etinės užsienio politikos link.

  Heidi Hautala (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, prisijungiu prie kolegų, teigiančių, kad mums reikia sumanių priemonių kovojant su žmogaus teises pažeidžiančiais autoritariniais režimais.

Čia esančių Tarybos ir Europos Komisijos atstovų norėčiau paklausti, ar jie pasirengę imtis priemonių prieš tuos, kurie pažeidžia žmogaus teises, taip, kaip nurodyta 2010 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento rezoliucijoje, kurioje raginama įšaldyti 60 su S. Magnitsky, kuris, nelaimei, mirė Rusijos kalėjime, byla susijusių pareigūnų turtą ir uždrausti išduoti jiems vizas.

Ar atsirastų vienas arba du drąsūs užsienio reikalų ministrai – arba C. Ashton atstovai – kurie galėtų imtis šios iniciatyvos ir, jeigu paaiškėtų, kad teisėjas Viktor Danilkin tikrai parašė M. Chodorkovskio ir A. Lebedevo bylų verdiktą gavęs tiesioginius įsakymus iš Maskvos miesto teismo, ar jie tokį teisėją įtrauktų į sąrašą?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, Rusija viena iš svarbiausių ir stabiliausių Europos Sąjungos partnerių. Tai šalis, kurioje demokratija neturi labai senos tradicijos, ir galima sakyti, kad Rusija vis dar pratinasi prie demokratinio valdymo. Taip pat turime prisiminti, kad tai šalis, kovojanti su negailestingu islamo terorizmu, ir dėl to jos saugumo tarnybų socialinė padėtis yra aukštesnė negu čia. Šiuo požiūriu būtina dažną nukrypimą nuo mūsų įprastų demokratijos principų vertinti principingai ir atsargiai. Gera mintis su savo draugais rusais vesti tinkamas diskusijas visais mums rūpimais klausimais, susijusiais su Rusijos valdžios institucijų šalies valdymu. Tačiau šis dialogas turi būti dalykiškas, vedamas siekiant partnerystės ir skatinamas pastangų gerinti demokratinės Rusijos sistemos kūrimą, o ne pamokslauti apie įsivaizduojamą pasaulinės demokratijos saugojimą. Derėkimės su Rusija kaip su drauge, teisingai, atvirai ir padoriai. Galiausiai Europoje bendrai siekiame taikos, harmonijos ir klestėjimo.

  Indrek Tarand (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, mano nuomone, Werner Schulz parengė rezoliuciją, kuri labai gerai pagrįsta argumentais ir kuria pateikiamos teisingos išvados. Tačiau nesu tikras, kad supratau, ką K. Fleckenstein norėjo pasakyti. Jeigu pagal Darbo tvarkos taisykles daugiau negaliu užduoti klausimų, vis tiek norėčiau jam užduoti klausimą. Ar jis teigė, kad turėtume susilaikyti nuo šios rezoliucijos rėmimo, ar tvirtino priešingai, būtent reiškė nuoširdžią socialistų paramą jos priėmimui nedelsiant?

  Knut Fleckenstein (S&D). – Ponia pirmininke, atsiprašau, bet negirdėjau.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Indrek Tarand (Verts/ALE). – Ponia pirmininke, nebuvau tikras, ar K. Fleckenstein mums siūlė paremti šią Wernerio Schulzo ir kitų parengtą rezoliuciją, ar mus ragino susilaikyti nuo jos priėmimo per mėnesinę sesiją?

  Knut Fleckenstein (S&D). – Ponia pirmininke, taip, balsuosiu už šią rezoliuciją.

  Enikő Győri, einanti Tarybos pirmininko pareigas. – Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti visiems EP nariams už per šias diskusijas užduotus tinkamus klausimus.

Man taip pat nerimą kelia daugelio iš jūsų čia minėti dalykai. Manau, kad visa Europos Sąjunga mūsų pašnekovams iš Rusijos turės toliau visais lygmenimis kelti šiuos klausimus. Turėtume nevengti kalbėti tiesiogiai, kai turime tikrų ir konkrečių klausimų. Jeigu norime elgtis kaip strateginiai partneriai – ir, manau, esame strateginiai Rusijos partneriai – turime būti pasirengę spręsti ir sudėtingus klausimus.

Per šias diskusijas mane ypač nudžiugino du dalykai. Pirma, kad niekas neabejojo dėl to, ar Rusija yra svarbi strateginė Europos Sąjungos partnerė. Antra, EP pasiektas bendras sutarimas, kad modernizacija ir visavertės demokratijos ir teisinės valstybės kūrimas Rusijoje dar nebaigtas ir ten dar kyla daug demokratijos funkcionavimo problemų.

Būtinai atkreipsiu vyriausiosios įgaliotinės dėmesį į visus iškeltus klausimus, kad šias diskusijas galėtume sekti naudodamiesi įvairiomis turimomis priemonėmis. Esu tikras, kad artėjantis vasario 24 d. vyksiantis Rusijos vyriausybės vizitas į Briuselį mums bus puiki proga dar kartą išreikšti savo susirūpinimą.

Rusija – nuolatinis Užsienio reikalų tarybos darbotvarkės klausimas. Turbūt žinote, kad nuo praėjusių metų reguliarus Europos Vadovų Tarybos susitikimas skirtas su mūsų strateginiais partneriais susijusiems klausimams aptarti. Pirmą kartą – ir paskutinį – toks susitikimas įvyko 2010 m. rugsėjo mėn. ir manau, kad H. Van Rompuy tokį susitikimą surengs ir šiais metais.

Dabar atsakysiu į kai kuriuos konkrečius EP narių man užduotus klausimus. Pirma, dėl H. Hautalos klausimo apie žmogaus teises, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad vyriausioji įgaliotinė labai rimtai žiūri į 2010 m. gruodžio mėn. Europos Parlamento rezoliuciją. Sergei Magnitsky ir Veros Trifonovos mirties aplinkybės ikiteisminio sulaikymo laikotarpiu turi būti tinkamai ištirtos, o Užsienio reikalų taryba, žinoma, tam skirs ypatingą dėmesį. Visuose lygmenyse ir toliau keliame šiuos ir kitus klausimus ne tik du kartus per metus vykstančių konsultacijų žmogaus teisių tema metu, bet ir per aukščiausiojo lygmens susitikimus ir Rusijos reikalaujame laikytis tarptautinių įsipareigojimų. Taryba turėtų priimti bet kokį sprendimą dėl ribojančių priemonių. Tokios priemonės turėtų būti valdomos išmintingai remiantis aiškiais įrodymais. Pirmiausia toliau raginame Rusiją užtikrinti tinkamą tyrimą.

R. Oomen-Ruijten norėčiau pasakyti, kad žmogaus teisės – pagrindinis mūsų derybų dėl naujojo susitarimo klausimas, jo bus imtasi įvairiose srityse. Galime jus patikinti, kad ES ir Rusijos įsipareigojimai laikytis žmogaus teisių, įskaitant mažumų teises, bus įtraukti į minėtą susitarimą ir iš tiesų jie bus esminis būsimo susitarimo elementas.

Baigdama norėčiau trumpai apibendrinti kai kuriuos anksčiau savo minėtus dalykus. Teisinės valstybės principas ir teismų nepriklausomumas turi likti neatsiejama dabartinių Rusijos Federacijos pastangų siekti modernizacijos dalis. Europos Sąjunga turi būti pasirengusi remti to siekiančią Rusiją. Žodžio, susirinkimų ir asociacijų steigimo laisvės – blokai, kuriais remiantis pastatytos visos demokratinės Vakarų šalys. Rusija turėtų laikytis savo teisinių įsipareigojimų, kurių ji prisiėmė būdama Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir ESBO narė.

Šiaurės Kaukazo regionas mums vis dar kelia didelį nerimą. Rusiją turime skatinti siekti tvaraus šios būdingos šiam regionui problemos sprendimo. Svarbu nepamiršti, kad nepaisant mums nerimą keliančių daugelio dalykų ir nepaisant daugybės sunkumų, su kuriais šiuo metu susiduria Rusija, ten vyko ir daug teigiamų pokyčių. Turime patikėti prezidento D. Medvedevo žodžiais ir su Rusija toliau vesti rimtą dialogą žmogaus teisių tema. Taigi jeigu minėtų atvejų būna, turime būti budrūs ir labai atidžiai sekti tai, kad vyksta Rusijoje.

Labai ačiū už jūsų vertingas pastabas. Vyriausioji įgaliotinė bus tinkamai informuota apie jūsų nuomonę.

  Pirmininkė. - Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienį, vidurdienį.

(Posėdis sustabdytas 11.45 val. ir vėl atnaujintas 12.00 val.)

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Cristian Dan Preda (PPE), raštu. – (RO) Tarptautinė spauda išsamiai aptarė Michailo Chodorkovskio atvejį ir iš tiesų atrodo, kad šis atvejis naudojamas politiniais tikslais. Pastaruoju metu teisėjo V. Danilkino ryšių su žiniasklaida tarnybos darbuotojos padaryti pareiškimai aiškiai rodo, kad Rusijos teisinei sistemai trūksta nepriklausomumo. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nėra pavienis atvejis. Priešingai, Rusijoje veikiančios NVO nuolat praneša apie atvejus, kai šioje šalyje nesilaikoma sąžiningo teismo standartų. Be to, 2010 m. rugsėjo mėn. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja Rusijos valdžios institucijų prašė priimti reformas, garantuojančias jų teisinės sistemos nepriklausomumą, ir nutraukti teisininkų puldinėjimus. Galiausiai mums svarbu pabrėžti kritinę Šiaurės Kaukazo, t. y. regiono, kuriame vyrauja nebaudžiamumas ir, dar blogiau, kuriame nukentėjusieji bijo gintis, kad nesukeltų sau dar didesnio pavojaus, padėtį. Jeigu jie nori parodyti savo patikimumą skelbdami savo ketinimą laikytis teisinės valstybės principo, Rusijos valdžios institucijoms aiškiai reikia dėti daugiau pastangų, negu jos dėjo iki šiol.

  Traian Ungureanu (PPE), raštu. – Prezidento D. Medvedevo ir ministro pirmininko V. Putino valdymas nesuderinamas su teisinės valstybės principu. Daugiau kaip 10 metų V. Putin ir D. Medvedev toleravo ir galbūt gynė pasibaisėtiną piktnaudžiavimą ir nusikaltimus, įskaitant surežisuotus teismo procesus, spaudos kontrolę ir politines žmogžudystes.

Didelis Rusijos įstatymų nepaisymo atvejų skaičius nėra asmenų nusikalstamumo klausimas. Tikroji problema yra valstybės remiamas įstatymų nepaisymas. Rusijos teisingumo sistema ir, beje, Rusijos valstybė niekada nesprendė nusikaltimų, įvykdytų prieš žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir armijos arba teismų skundikus. Įstatymų nepaisymas Rusijoje per ilgai buvo laikomas atsitiktinumu arba valstybės nekontroliuojama problema.

Pagal ES politiką Rusijos valdžios institucijos turėtų būti laikomos atsakingos už jų susidūrimą su nusikaltėliais. Atrodo, kad pastarieji įvykiai liudija, jog antrasis M. Chodorkhovskio teismo procesas vyko įsakius aukštiems politiniams veikėjams. Neteisminiai Rusijos valstybės dokumentai jau tapo tradicija. ES politika dėl tokios liūdnos patirties turėtų būti kritiškai vertinama.

Įprastai švelni ES retorika šiuo atveju netinka. Ją reikėtų pakeisti tvirta politika, įskaitant patikimus įspėjimus, kad tolesniam bendradarbiavimui su Rusija reikalinga nedelsiant tobulinti Rusijos įstatymo priežiūrą.

  Krzysztof Lisek (PPE), raštu. – (PL) Savo kadencijos pradžioje D. Medvedev rusams pažadėjo „įstatymo diktatūrą“ ir visišką demokratiją. Šis prezidentas, manau, žino tai, kad jo šalis siekia sukurti demokratinę valstybę, veikiančią pagal teisinės valstybės principus, ir šiuolaikišką ekonomiką, kuri galėtų reaguoti į pasaulinius sunkumus. Pastarojo meto įvykiai Rusijoje, pirmiausia daugelio žurnalistų ir nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų atstovų užpuolimai ir M. Chodorkovskio atveju paskelbtas nuosprendis, reiškia, kad yra pagrindo nerimauti, ar žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės iš tiesų suprantamos reiškiant kilnius reikalavimus.

Rusijos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi daugeliu atžvilgių galima laikyti ginčytinu. Neišspręsti Kalnų Karabacho, Uždniestrės ir Abchazijos bei Pietų Osetijos regionų konfliktai turėtų būti kuo greičiau nutraukti, kaip numatyta tarptautinėje teisėje ir Rusijos prisiimtuose įsipareigojimuose. Rusija besąlygiškai turėtų įvykdyti visas 2008 m. Rusijos, Europos Sąjungos ir Gruzijos susitarimo nuostatas. Pirmiausia ES Stebėjimo misijos Gruzijoje (ESSM Gruzijoje) atstovai turi užtikrintai ir neribotai galėti patekti į Gruzijai priklausančius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, kad šiuose regionuose galėtų garantuoti taiką ir stabilumą.

  Indrek Tarand (Verts/ALE), raštu. – Nepriklausomų teismų problemą ir demokratijos, žodžio laisvės ir įstatymo viršenybės imitavimą, regis, daugelis žiūrovų suprato. Tačiau ES turėtų žinoti, kaip tokias problemas atpažinti. Nepaisant to, atrodo keista, kad tada kai kurios valstybės narės nori nepaisyti abipusio supratimo ir netgi susitarimų, kaip antai ES bendrosios pozicijos 2008/944/BUSP. Ceterum censeo – Prancūzija nusprendė parduoti Mistral tipo karo laivą Rusijai; manome, kad dėl tokio savo poelgio ji nuoširdžiai apgailestaus.

PIRMININKAVO: ROBERTA ANGELILLI
Pirmininko pavaduotoja

6. Priimto teksto klaidų ištaisymas (žr. protokolą)

***

  Philip Bradbourn (ECR). – Ponia pirmininke, tikiuosi, kad galite mane girdėti šiame triukšme. Įdomu, ar galėtumėte pasakyti, kada šiame Parlamente bus imtasi veiksmų užkertant kelią tam, kad Parlamento nariai liautųsi nuolat bėgioję tarp savo kabinetų liftų ir šios salės ir kad juos liautųsi stabdę žmonės – ar tai būtų lobistai, padėjėjai, ar kas nors kitas, – bandantys į mūsų rankas įbrukti daugybę popierių, kai einame balsuoti į šią salę. Ponia pirmininke, ši vieta tampa panaši į universiteto studentų sąjungą, o ne Parlamentą, ir tikiuosi, jog imsitės veiksmų, kad tai liautųsi.

  Pirmininkė. – Dėkoju už jūsų pasiūlymą, pone P. Bradbournai. Perduosime jūsų pastabas kvestoriams, kad jie galėtų imtis reikalingų priemonių.

7. Darbo tvarkos taisyklių aiškinimas (žr. protokolą)

8. Balsuoti skirtas laikas

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – balsavimui skirtas laikas.

(Balsavimo rezultatai ir kita išsami balsavimo informacija (žr. protokolą))

8.1. EB ir Pietų Afrikos prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo susitarimas (A7-0018/2011, Eva Joly) (balsavimas)

8.2. Europos Sąjungos ir Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos susitarimai (2009–2014 m. finansiniai mechanizmai ir nuostatos, taikomos tam tikroms į Europos Sąjungą importuojamoms žuvims ir žuvininkystės produktams 2009–2014 m.) (A7-0372/2010, Maria Eleni Koppa) (balsavimas)

8.3. Europos bendrijos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimas dėl oro susisiekimo paslaugų tam tikrų aspektų (A7-0004/2011, Silvia-Adriana Ţicău) (balsavimas)

8.4. Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimas dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu (A7-0007/2011, Wim van de Camp) (balsavimas)

8.5. Lichtenšteino prisijungimas prie ES, EB ir Šveicarijos susitarimo dėl Šveicarijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (A7-0008/2011, Carlos Coelho) (balsavimas)

8.6. Lichtenšteino prisijungimas prie EB ir Šveicarijos susitarimo dėl valstybės, atsakingos už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, nustatymo (A7-0013/2011, Monika Hohlmeier) (balsavimas)

8.7. Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimas dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams (A7-0011/2011, Monica Luisa Macovei) (balsavimas)

8.8. Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimas dėl trumpalaikio bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių arba oficialių pasų turėtojams (A7-0010/2011, Ioan Enciu) (balsavimas)

8.9. Paslaugų direktyvos 2006/123/EB įgyvendinimas (A7-0012/2011, Evelyne Gebhardt) (balsavimas)

8.10. Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės (A7-0020/2011, Antonio Cancian) (balsavimas)

8.11. Naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos (A7-0287/2010, Martin Callanan) (balsavimas)

8.12. Tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą (A7-0021/2011, Klaus-Heiner Lehne) (balsavimas)

8.13. Maisto produktų radiacinė tarša (A7-0001/2011, Ivo Belet) (balsavimas)

- Po balsavimo dėl Klauso-Heinerio Lehnes pranešimo (A7-0021/2011) ir prieš balsavimą dėl Ivo Beleto pranešimą (A7-0001/2011):

  Juan Fernando López Aguilar (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, norėčiau aiškiai pareikšti, kad balsavimas įvyko iš karto po ankstesnio balsavimo ir todėl norėčiau aiškiai pareikšti, kad balsuoju prieš. Nors negalėjau balsuoti, mano balsas yra „prieš“.

Be to, norėjau atkreipti Parlamento dėmesį į tai, kad šis pasiūlymas dėl sprendimo dėl Europos patento dar nagrinėjamas Europos Teisingumo Teisme, kurio sprendimo tikimasi sulaukti kovo 8 d. Todėl ketinau pasiūlyti, kad Parlamentas atidėtų balsavimą dėl Europos patento iki Europos Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl su kalbos taisyklėmis susijusio jurisdikcijos klausimo.

Norėčiau, kad tai būtų įrašyta į protokolą.

- Prieš balsavimą dėl 33-io pakeitimo:

  Ivo Belet (PPE). – Ponia pirmininke, tai žodinis pakeitimas dėl kompensacijų ūkininkams, ir už iniciatyvą dėkojame M. Rivasi. Jis skamba taip: „Ne vėliau kaip 2012 m. kovo mėn. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl žalos atlyginimo mechanizmo, skirto ūkininkams, kurių maisto produktai buvo užteršti tokiais nustatytus didžiausius leistinus kiekius viršijančiais teršalų kiekiais, kad jų negalima tiekti į rinką. Tas mechanizmas turėtų būti grindžiamas principu „teršėjas moka“. Prireikus prie ataskaitos gali būti pridedami teisėkūros pasiūlymai, kuriais siūloma įtvirtinti tokį mechanizmą.“ Tai penkių frakcijų bendras pasiūlymas.

(Žodinis pakeitimas patvirtintas)

  Pirmininkė. – Balsavimas baigtas.

9. Paaiškinimai dėl balsavimo

Žodiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Pranešimas: Evelyne Gebhardt (A7-0012/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, 2006 m. gruodžio mėn. įsigaliojusios Paslaugų direktyvos tikslas – atverti rinką Europos Sąjungos paslaugų teikėjams ir pašalinti visas protekcionistines kliūtis, savavališkai nustatomus kliuvinius ir visas diskriminacines taisykles.

Nepaisant to, Europos Parlamentas visada atkakliai tvirtino, kad ši direktyva neturi tapti dingstimi pavojingai mažinti reguliavimą ir liberalizuoti sektorių, taip pažeidžiant darbuotojų teises. Kilmės šalies principo, kuris buvo kritikuojamas dėl to, kad sudaro galimybes atsirasti socialiniams skirtumams, buvo atsisakyta ir jis pakeistas paskirties šalies principu.

Balsavau už šį pranešimą, nes atsižvelgiant į tai, kaip ši direktyva įgyvendinama valstybėse narėse, joje ypatingas dėmesys skiriamas nepagrįstam vilkinimui ir nesėkmėms, taip pat daugybei klausimų, susijusių su jos aiškinimu ir taikymu. Ponia pirmininke, savo kalbą baigsiu, nes tokiomis aplinkybėmis kalbėti sunku.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, Europos paslaugų rinkos vystymas yra labai svarbus skatinant ekonomikos augimą Europos Sąjungoje. Todėl palankiai vertintina tai, kad Europos Parlamentas atidžiai prižiūri, kaip įgyvendinama Paslaugų direktyva. Papildomos priemonės, skirtos Europos paslaugų rinkai plėtoti, taip pat yra labai svarbios. Mūsų pagrindinis tikslas buvo palengvinti paslaugų teikimą visoje Europoje. Todėl su nerimu atkreipiame dėmesį į tai, kad kai kurios valstybės narės yra linkusios priimti ir taikyti visiškai direktyvos nuostatų neatitinkančius įstatymus. Taip paslaugų teikėjų vykdomai veiklai sukuriamos dirbtinės kliūtys.

Dabar beveik 90 proc. naujų darbo vietų sukuriama paslaugų sektoriuje. Todėl manau, kad tinkamai taikoma direktyva yra labai svarbi sąlyga kuriant bendrąją rinką ir tai yra pagrindinis Europos ekonomikos uždavinys. Todėl malonu, kad pradedame matyti įgyvendinant direktyvą pasiektų išmatuojamų rezultatų pavyzdžius, tokius kaip daugybė pranešimų apie teisės aktų pakeitimus, kuriuos gauname iš valstybių narių.

  Claudio Morganti (EFD). – (IT) Ponia pirmininke, neabejodamas balsavau prieš tai, kad būtų patvirtinta ir taikoma Paslaugų direktyva, kuri taip pat žinoma kaip Bolkensteino direktyva. Direktyvos tikslas turėjo būti – padėti vystytis mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir taip padidinti konkurenciją Europoje.

Tačiau, deja, tikrasis tikslas, pasirodo, buvo užpulti mūsų mažąsias ir vidutines įmones ir joms pakenkti. Italijoje esama tikrai stiprių sektorių, pvz., pajūrio koncesijos, į kuriuos savininkai investavo visą savo turtą ir įdėjo daugybę pastangų. Dabar dėl šios direktyvos jie viską prarado.

Tai nėra sistema, kurią kartu su biurokratine Europa ir stambiosiomis korporacijomis bei tarptautinėmis įmonėmis, kurios nori įsiveržti į Italiją ir nukonkuruoti mūsų įmones, turėtume nustatyti. Negalime to leisti ir aš stovėsiu petys į petį su šiomis mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis ir ginsiu jas, siekdamas saugoti savo tradicijas ir Italijos privalumus.

  Sergej Kozlík (ALDE). – (SK) Ponia pirmininke, šiuo metu galiojančioje Paslaugų direktyvoje reikalaujama, kad visos ES šalys panaikintų biurokratines kliūtis ir palengvintų verslininkų gyvenimą. Tačiau direktyvos įgyvendinimas vilkinamas. Pagrindinės probleminės sritys yra susijusios su nesugebėjimu laikytis direktyvos taikymo srities, vilkinimu kuriant kontaktinius centrus, administracinio bendradarbiavimo trūkumais ir tarpusavio vertinimo skirtumais. Pranešime, kuriam pritariau, teigiama, kad labai svarbu kuo greičiau sukurti bendrus kontaktinius centrus. Juose galės būti sprendžiami visi klausimai, susiję su tarptautinių paslaugų teikimu, įskaitant lengvai suprantamos informacijos apie atitinkamos šalies reikalaujamų formalumų ir administracines procedūras pateikimą. Paslaugos sudaro beveik 40 proc. Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Pašalinus nereikalingas kliūtis ir vilkinimą, būtų galima nemažai prisidėti prie didesnio konkurencingumo ir naujų darbo vietų kūrimo.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Manau, kad paslaugų direktyvos įvertinimas mums suteikė gerą galimybę patikrinti, ar iš tiesų ši direktyva padeda siekti geresnio paslaugų sektoriaus plėtojimo ir ar direktyvos nuostatos yra tinkamai įgyvendinamos valstybėse narėse. Būtina, kad visais šios direktyvos įgyvendinimo etapais būtų laikomasi susitarimo dėl viešųjų paslaugų neįtraukimo į direktyvos taikymo apimtį bei kartu užtikrinti socialines teises ir laikytis darbo teisės reikalavimų.

Akivaizdu, kad Komisija ir valstybės narės turi dėti daugiau pastangų, kad valstybėse narėse būtų kuriami kokybiški kontaktiniai centrai. Ir tam turi būti numatytas atitinkamas finansavimas, siekiant užtikrinti šių centrų teikiamos informacijos prieinamumą ir jos kokybę.

  Daniel Hannan (ECR). – Ponia pirmininke, nuo pat Europos Sąjungos įkūrimo kilo nesusipratimų dėl to, ką turime omenyje kalbėdami apie laisvąją prekių ir paslaugų rinką.

Kai mano rinkėjai 1975 m. balsavo už narystę EEB, jie manė, kad bendroji rinka reiškia abipusį produktų pripažinimą. Jeigu galite parduoti mineralinio vandens buteliuką Jungtinėje Karalystėje, jums turėtų būti leista parduoti tą patį vandenį Prancūzijoje, Vokietijoje arba Italijoje ir atvirkščiai. Tikrovėje jie suprato, kad tai reiškia standartizaciją – kad „mineraliniame vandenyje turi būti tik šios mineralinės medžiagos ir ne kitokios“, kad „tūris negali būti didesnis nei „x“ ir ne mažesnis nei „y““ ir t. t. Tuomet galite suprasti, kad už produktą, kurio niekada nebuvo ketinama eksportuoti, gali būti baudžiama jo paties kilmės šalyje.

Būtent tai daugybę kartų atsitiko prekėms ir paslaugoms. Užuot padidinę vartotojų pasirinkimą, jį apribojome, ir dažnai taip atsitikdavo dėl vieno konkretaus gamintojo, esančio kažkur Europos Sąjungoje, kuris, pasirodo, visais atvejais atitinka daugybę specialių reikalavimų ir kuris ES teisės aktais naudojasi kaip priemone, padedančia perkelti savo išlaidas konkurentams. Todėl mūsų dalis pasaulio BVP toliau mažėja, ir taip mano šalis pati įsipainiojo į suvaržytos ir ribotos regioninės grupuotės gniaužtus.

  Syed Kamall (ECR). – Ponia pirmininke, prisimenu, kai Paslaugų direktyva pirmiausia buvo svarstoma per pastarąją šio Parlamento kadenciją, kiek daug tuomet buvo prieštaringų elementų. Taip pat pats prisimenu, kaip pranešimo dėl prekybos ir paslaugų pranešėjas, didelį prieštaravimą, kai kalbėjau apie poreikį liberalizuoti daugybę finansinių, sveikatos, švietimo, vandens paslaugų siekiant, kad vartotojams būtų suteiktas didesnis geresnių paslaugų pasirinkimas, užuot pasikliovus išvargusiomis senosiomis valstybių monopolijomis, kurios gana dažnai nebuvo pakankamai finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais.

Taigi, turime šį bendro ekonominio intereso paslaugų apibrėžimą, pagal kurį drausmės taisyklės, kurios suteikia mums dideles pasirinkimo galimybes, kai kalbame apie prekybos centrus arba kitas paslaugas, lyg ir nėra taikomos vandeniui, švietimui ir sveikatai. Prieš 30 metų galiojusi politika, kai tam tikras paslaugas galėjo teikti tik valstybė, tapo nebeaktuali. Susidarė padėtis, kai šioms paslaugoms buvo skiriamas nepakankamas finansavimas ir jos nebuvo tinkamai teikiamos. Imkime labiau liberalizuoti paslaugas visoje Europoje ir visame pasaulyje.

Pranešimas: Antonio Cancian (A7-0020/2011)

  Gesine Meissner (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, norėčiau paaiškinti, kodėl Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija susilaikė balsuojant dėl šios direktyvos. Gerai yra tai, kad priėmėme sprendimą ir kad neįgaliųjų teisės yra gerbiamos. Tačiau tai aktualu tik ilgesnių atstumų atveju. Daugybė kitų aspektų nėra verti Europos direktyvos vardo. Pvz., kadangi direktyva taikoma tik ilgesnėms nei 250 km kelionėms, yra daugybė šalių, kuriose ji netaikoma. Kipras, Malta ir Liuksemburgas neturi jokių teisių, taip pat kaip ir kai kurios kitos valstybės narės, kuriose nėra ilgesnių nei 250 kilometrų autobusų maršrutų. Laisvas asmenų, prekių ir paslaugų judėjimas yra vienas iš pagrindinių Europos principų. Dabar neužtikrinama skurdesnių keleivių apsauga, nes kai kuriose valstybėse narėse nėra keleivių teisių sistemos. Būtent todėl susilaikėme. Esama kai kurių teigiamų aspektų, tačiau taip pat daugybė neigiamų aspektų, ir dėl šios priežasties susilaikėme.

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, 2008 m. Komisijai pateikto pasiūlymo dėl reglamento tikslas – nustatyti naujas teises visoje Europoje siekiant užtikrinti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių, kurios panašios į kitų transporto priemonių sektoriuose taikomas teises, apsaugą taip suvienodinant vežėjų ir skirtingų transporto priemonių konkurencines sąlygas skirtingose valstybėse narėse. Kad susitartume dėl šiandien balsavimui pateikto dokumento, prireikė ilgų ir sudėtingų derybų su Taryba, įskaitant taikinimo procedūrą.

Galima teigti, kad galutinis dokumentas – tai labai patenkinamas ir puikiai subalansuotas kompromisas, nes jame sėkmingai užtikrinamos keleivių teisės ir kartu išvengiama sunkios naštos vežėjams, kurie – nepamirškime – iš esmės yra mažosios ir vidutinės įmonės.

Galima pakankamai pagrįstai teigti, kad taikinimo procedūra Europos Parlamentui buvo sėkminga, nes buvo įtraukti kai kurie mūsų pagrindiniai reikalavimai, t. y. dėl taikymo srities, pagrindinių keleivių teisių, nepaisant atstumo, nukrypimų, ir galiausiai nustatant tinkamas išlaidų atlyginimo, pagalbos ir kompensacijos formas keleiviams dėl nelaimingų atsitikimų, kelionės atšaukimo ir vėlavimų.

  Guido Milana (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, mūsų laukia naujas teisių etapas, tačiau šios teisės galėjo būti platesnės. Turime žinoti, kad kai kalbame apie mažesnius nei 250 km atstumus, šioje priemonėje visiškai nesprendžiamas labiausiai pažeidžiamų, neįgaliųjų, senyvo amžiaus pensininkų ir asmenų su judėjimo negalia teisių klausimas.

Jeigu iš tikrųjų kalbame apie vienodų kokybės standartų nustatymą, tuomet tiesa yra ir tai, kad neįtraukus vietos transporto bus labai apribotas keleivių, turėsiančių iš to naudos, skaičius. Per artimiausius ketverius metus įgyvendinant direktyvą paties sektoriaus dalyviai galės kuo geriau pasirengti, tačiau taip pat turėsime stebėti, kaip steigiamos vykdymo užtikrinimo įstaigos.

Šio proceso rezultatas – tai Parlamento pergalė, ir tai yra teigiamas ženklas, patvirtinantis, kad mes skiriame dėmesį piliečių poreikiams. Tačiau kompromisas visada yra susijęs su šio Parlamento tikslų – ir šiuo atveju tai yra lengvatos – derinimu. Mes iš esmės įrodėme, kad gerai suprantame poreikius, priešingai nei Taryba, kuri parodė, kad ji tik gina interesus.

  Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti A. Cancianą su puikiu darbu užbaigus rengti šią priemonę.

C. Mastella leis man nesutikti su juo dėl teiginio, kad ši priemonė reiškia didelę mūsų piliečių pergalę. Taip pat galima atkreipti dėmesį į tai, kad piliečių apsauga užtikrinama tik tuomet, jeigu jie miesto arba tolimojo susisiekimo autobusu keliauja daugiau nei 250 km. Kaip užtikrinama Europos piliečių teisių apsauga, jeigu – kaip jau pabrėžė G. Meissner – ši apsauga negalioja visoje tokių valstybių kaip Kipras, Liuksemburgas ir Malta teritorijoje?

Tai yra priežastys dėl kurių mūsų frakcija balsuojant susilaikė. Mes nebalsavome prieš pranešimą, nes kai kurių teisių apsauga yra užtikrinama, pvz., neįgaliųjų ir asmenų su judėjimo negalia teisės. Būtent dėl to susilaikėme. Atsižvelgdami į likusią pranešimo dalį prašytume kuo greičiau sugrįžti prie klausimo sprendimo siekiant iš tikrųjų užtikrinti mūsų piliečių apsaugą.

  Hannu Takkula (ALDE). – (FI) Ponia pirmininke, pirmiausia noriu pasakyti, jog tai, kad rūpinamės savo piliečių teisėmis, yra puiku ir svarbu. Kalbėdami apie teises turime prisiminti, kad jos neatsiejamos nuo pareigų, todėl nėra teisių be pareigų.

Pranešime dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių yra daug gerų ir teigiamų dalykų. Taip pat turime prisiminti, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų įmonės visoje Europoje labai viena nuo kitos skiriasi. Pvz., Suomijoje yra daugybė mažų šeimos įmonių ir galėtume paklausti, ar turėtume toliau apsunkinti šias mažąsias įmones naujomis išlaidomis ir pareigomis, nes jos ir taip deda visas pastangas, kad jų verslas būtų pelningas.

Galiu pasakyti, kad sprendžiant šį klausimą įvairiais būdais įrodėme savo lankstumą ir kad buvo atsižvelgta į skirtingų keleivių teises. Neįgaliųjų poreikių pripažinimas visada sukuria akivaizdžią pridėtinę vertę. Labai svarbu užtikrinti, kad neįgalieji ir asmenys su judėjimo negalia galėtų iš esmės lengviau keliauti ir judėti ir kad jų poreikiams būtų skiriamas didesnis dėmesys. Tai geras dalykas, tačiau, kaip jau minėjau, padėtis yra šiek tiek nenuosekli, nes kalbant apie teises ir pareigas taip pat svarbu užtikrinti, kad išlaidos toms mažosioms miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto pramonės įmonėms per daug nepadidėtų.

  Marian Harkin (ALDE). – Ponia pirmininke, balsavau už šį reglamentą, nors ir jaučiu, kad jis nėra pakankamai išsamus. Tačiau tai yra pradžia, ir kartais šiame Parlamente ir ES mes žengiame tik vaikiškus žingsnelius. Būtent tai padarėme šiandien.

Apgailėtina, kad kai kurioms valstybėms narėms šis reglamentas netaikomas ir, tiesą sakant, jis taikomas tik ilgesnėms nei 250 kilometrų kelionėms. Iš tikrųjų pirmenybę būčiau teikusi ALDE frakcijos nuomonei, kad keleivių teisės turėtų būti taikomos daug trumpesnėms kelionėms. Tačiau man malonu pastebėti, kad kai kurios reglamente numatytos pagrindinės teisės taikomos trumpesnius atstumus keliaujantiems keleiviams. Tos teisės visų pirma taikomos neįgaliesiems, arba, tiesą sakant, asmenims su judėjimo negalia. Kai kurios iš šių teisių apima galimybę pasinaudoti transportu nepatiriant diskriminacijos ir tolimojo susisiekimo ir miesto autobusų darbuotojų mokymus apie neįgaliuosius.

Deja, valstybėms narėms nustatytas dešimties metų laikotarpis, per kurį galima taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, ir nors mažosioms įmonėms prisitaikyti reikia užtektinai laiko, paprašyčiau ir raginčiau valstybes nares pabandyti užtikrinti, kad šio reglamento būtų imta laikytis kuo greičiau.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE). – Ponia pirmininke, tvirtai remiu keleivių teises, o ypač didesnes neįgaliųjų teises.

Nesu labai patenkintas pasiektu kompromisu. Kitaip nei mano kolegė, būčiau linkęs pritarti 200 kilometrų ribai, nes tai leistų Airijai netaikyti šio reglamento mano rinkimų apygardos kaimo vietovėms. Kalbu apie Šiaurės ir Vakarų Donegalą, Mėjo grafystę ir, tiesą sakant, Golvėjaus grafystę. Dauguma kaimo vietovių nepatenka į 250 kilometrų ribas. Teisių lygis, kurį norima pasiekti, kompensavimo požiūriu yra neproporcingas kaimo vietovėse teikiamų paslaugų rūšiai.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į išlaidas, ir tai iš esmės yra draudimo išlaidos, kurios galėtų priversti kai kuriuos vežėjus palikti rinką. Daugeliu atvejų viešojo transporto paslaugoms nėra alternatyvos.

Žinoma, turime priimti sprendimą, kuris šiandien buvo priimtas, ir galbūt terminas, per kurį galima taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, galėtų suteikti galimybę prisitaikyti tiems, kurie nepatenka į 250 kilometrų ribas.

Taigi, nors iš esmės pritariu, turėjau susilaikyti dėl pirma nurodytų priežasčių.

  Sergej Kozlík (ALDE). – (SK) Ponia pirmininke, kasmet daugiau nei 70 mln. keleivių Europoje keliauja miesto arba tolimojo susisiekimo autobusais. Reglamentas, kuriuo keleivių teisių apsauga užtikrinama taip pat, kaip oro, vandens arba geležinkelių transporto sektoriuose, įsigaliojo tinkamu laiku. Keleiviams nustatoma 12 pagrindinių teisių, kurios taikomos bet kokio ilgio kelionei. Be to, jeigu kelionė bus ilgesnė nei 250 km, jie turės teisę gauti kompensaciją už vėlavimą, pagalbą nelaimingo atsitikimo arba mirties atveju, kompensaciją už prarastą arba sugadintą bagažą ir geresnę informaciją. Tačiau 250 km minimali riba, visų pirma mažoms šalims, yra per didelė. Palankiai vertinu tai, kad keleiviai su judėjimo negalia turės teisę gauti specialią pagalbą, kaip jau yra oro transporto sektoriuje. Ateityje iš tikrųjų pritarsiu tam, kad būtų priimtas bendras reglamentas, kuriuo bus suvienodinti dabar galiojantys reglamentai, susiję su keleivių teisėmis įvairiose transporto sistemose, ir kuriame iš esmės bus paaiškinta visa keleivių teisių sistema.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, keleivių teisėms miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto sektoriuje, kurio paslaugomis Europos Sąjungoje dažnai naudojamasi, reikia aiškaus teisinio pagrindo, kaip yra oro, geležinkelių ir vandens transporto sektoriuose. Manau, kad galutiniame pateikto reglamento tekste atsispindi patenkinamas kompromisas. Esu patenkintas, kad buvo patvirtinta 12 pagrindinių keleivių teisių, kurios taikomos visiems šia transporto rūšimi besinaudojantiems keleiviams, nepaisant atstumo. Ypač palankiai vertinu tai, kad buvo pripažinti ir apsvarstyti specialūs neįgaliųjų ir asmenų su judėjimo negalia poreikiai. Teisės į kompensaciją už neįgaliojo vežimėlio arba kito judėjimą palengvinančio prietaiso praradimą arba sugadinimą užtikrinimas ir miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų darbuotojų mokymas apie neįgaliųjų transportą tampa svarbiomis priemonėmis kovojant su šių žmonių diskriminacija ir socialine atskirtimi.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, balsavau už pranešimą, nes jame numatyta, kaip iš esmės pagerinti dabartinę padėtį. Sugebėjome rasti tinkamą sprendimą, kuriuo užtikrinama autobusų keleivių teisių apsauga ir tolesnis mažųjų ir vidutinių vežėjų gyvavimas. Reglamentas taikomas ilgesnėms nei 250 kilometrų kelionėms ir juo miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams suteikiama teisė reikalauti kompensacijos, jeigu kelionės atšaukiamos, parduodama daugiau bilietų nei yra vietų arba vėluojama išvykti daugiau nei dvi valandas. Dauguma vežėjų autobusais yra mažosios arba vidutinės įmonės, kurios dėl per didelių reikalavimų, susijusių su žalos atlyginimu, atsidurtų ties bankroto riba. Reglamentas padės užtikrinti kompensacinių išmokų reguliavimą, ir tai yra vienas iš jo teigiamų bruožų. Kalbant apie 250 kilometrų atstumą, nėra jokios priežasties, dėl kurios neturėtume leisti įsigalioti naujam teisės aktui ir tuomet pažiūrėti, kaip būtų galima jį patobulinti.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Pirmiausiai noriu pasveikinti pranešėją A. Cancianą, nes šiandien mūsų priimtas dokumentas yra išties gero ir puikiai subalansuoto kompromiso rezultatas. Kadangi pagal jį teisės keleiviams užtikrinamos neapkraunant vežėjų, kurių dauguma yra mažos ir vidutinės įmonės. Ir Europos Sąjungos piliečiai galės jaustis labiau apsaugoti. Šiuo susitarimu taip pat pagerinamos neįgaliųjų ir riboto judumo asmenų keliavimo sąlygos. Ir nustatomos labai aiškios taisyklės dėl žalos atlyginimo ir pagalbos suteikimo.

Manau, kad tai gerokai prisidės prie mūsų piliečių keleivių sąlygų gerinimo ir suteiks jiems daugiau teisinio aiškumo, įvykus nelaimei ar kitiems nenumatytiems atvejams.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti A. Cancianą su jo puikiu darbu, o ypač su geru rezultatu, kuris buvo pasiektas per taikinimo procedūrą su Taryba. Pasiektas kompromisas dėl direktyvos taikymo, taip pat tai, kad maždaug 12 pagrindinių teisių buvo įtrauktos į pasiūlymą, reiškia svarbų žingsnį užtikrinant keleivių teisių apsaugą.

Pasiūlyme tinkamas dėmesys atkreipiamas į neįgaliųjų ir asmenų su judėjimo negalia teises ir poreikius, visų pirma atsižvelgiant į galimybę pasinaudoti transportu nepatiriant diskriminacijos, teises į kompensaciją už prarastą arba sugadintą judėjimą palengvinančią įrangą, skundų pateikimą ir nagrinėjimą, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų vairuotojų mokymą apie neįgaliuosius ir kelionės metu pateikiamą informaciją.

Galutiniame dokumente taip pat pavyko užtikrinti keleivių teisių apsaugą ir kartu nesukurti spaudimo vežėjams, kurie iš esmės yra mažosios ir vidutinės įmonės ir kurie nebūtų galėję pakelti didelės naštos.

  Diane Dodds (NI). – Ponia pirmininke, nors pripažįstu, kad šiame pranešime yra daugybė teigiamų aspektų, – ir tvirtai pritariu neįgaliųjų teisei naudotis transportu ir teise į kompensaciją, – manau, kad tokios rūšies schemas praktikoje turėtų įgyvendinti nacionalinės vyriausybės.

Taip pat manau, kad su šiuo pasiūlymu susijusi finansinė našta būtų per didelė daugumai transporto paslaugų teikėjų. Šis Parlamentas turi prisiminti, kad dauguma tolimojo susisiekimo autobusų įmonių yra privataus kapitalo, yra palyginti mažos ir dėl per pastaruosius 12–18 mėnesių smarkiai padidėjusių kuro kainų patiria vis didėjantį finansinį spaudimą. Dauguma privačių įmonių ir, tiesą sakant, vyriausybinių transporto schemų dėl papildomų išlaidų bus priverstos atlikti du dalykus: vartotojams didinti bilietų kainas ir mažinti maršrutų skaičių. Tiesą sakant, dėl to dauguma vežėjų savanoriškos veiklos sektoriuje, kuriame įgyvendinama dauguma neįgaliesiems skirtų schemų, bus priversti visiškai atsisakyti verslo.

  Carlo Fidanza (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, iki šiandieninio balsavimo dėl šio pranešimo reikėjo nueiti ilgą kelią, todėl norėčiau pakartoti savo kolegų Parlamento narių komplimentus, skirtus A. Cancianui, kuris taip atkakliai kovojo, kad tai pasiektume. Pagaliau visos transporto priemonių rūšys turi patvirtintus atskirus reglamentus dėl keleivių teisių. Manau, kad kitas žingsnis – parengti tinkamą bendrą aktą, į kurį būtų įtraukti visi šie skirtingi reglamentai.

Taikymo sritis yra pagrįsta, nors derėjomės remdamiesi kitais argumentais, tačiau tai, kad sugebėjome įtraukti visas, išskyrus dvi, valstybes nares, iš tikrųjų yra teigiamas dalykas, kaip ir tai, kad dauguma sąlygų tapo privalomos, net ir trumpesnių nei 250 km atstumų atveju, ir buvo atsisakyta kai kurių kompensavimo formų.

Per šį rytą vykusias diskusijas kai kurie Parlamento nariai pareiškė, kad nėra tinkamai užtikrinama keleivių su judėjimo negalia apsauga, tačiau, laimė, išklausius paskutines kalbas paaiškėjo, kad tai netiesa. Priešingai, ši apsauga yra didelis žingsnis į priekį siekiant, kad šis kompromisas padėtų užtikrinti tarpusavio pagarbą ir turėtume tuo didžiuotis.

  Siiri Oviir (ALDE). – (ET) Ponia pirmininke, balsuoju prieš šį dokumentą, nes dabartinis teisės aktas nepadeda užtikrinti vienodo elgesio su keleiviais. Jis neprilygsta nei kitoms transporto priemonių rūšims, nei skirtingų valstybių keleiviams. Todėl keletui mažų Europos Sąjungos valstybių reglamentas nėra taikomas. Aktas tik iš dalies yra taikomas kelete kitų valstybių narių.

Su tarptautiniais tolimojo susisiekimo autobusų maršrutais susijusi problema taip pat nėra išspręsta. Tolimojo susisiekimo autobusais naudojasi mažas pajamas gaunantys asmenys, taip pat jaunimas, įskaitant studentus ir mokinius. Todėl nepriimtina vėlesniam laikui atidėti įgyvendinimo terminą.

Pranešimas: Martin Callanan (A7-0287/2010)

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, buvo susitarta dėl Komisijos ir Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto ir Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pateiktų pasiūlymų, susijusių su komercinėmis transporto priemonėmis ir išmetamų teršalų normomis, kurios tokioms transporto priemonėms per 10 metų laikotarpį bus sumažintos nuo 203 gramų iki 147 gramų vienam kilometrui. Naujos nustatytos išmetamų teršalų normos yra priimtinos gamintojams ir vartotojams, ir jos yra svarbios atsižvelgiant į vartotojų dėl padidėjusių tokių transporto priemonių kainų patiriamas išlaidas. Šią vartotojų grupę visų pirma sudaro mažosios ir vidutinės įmonės, verslininkai ir šeimos įmonės, o neseniai per mėnesinę sesiją aptarėme ES priemones, kurių tikslas – suteikti finansinę paramą mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Vienas iš tikslų šioje srityje – sumažinti kliūtis, trukdančias mažosioms ir vidutinėms įmonėms plėstis. Tikimės, kad nustatytos išmetamų teršalų normos ir didesnės gamybos išlaidos, dėl kurių lengvųjų komercinių transporto priemonių parkai patirs daugiau išlaidų, netaps didele kliūtimi. 2014 m. galėsime patikrinti, ar reglamente nustatyti principai buvo sėkmingai įgyvendinti.

  Peter Jahr (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, Europos Parlamentas, sulaukęs pasipriešinimo iš Tarybos ir Komisijos, sėkmingai pasiekė plataus užmojo ilgalaikį tikslą, t. y. iki 2020 m. lengvųjų furgonų išmetamo CO2 kiekį sumažinti daugiausia iki 147 gramų vienam kilometrui. Ši plataus užmojo, bet vis dėlto reali riba gali būti pasiekta taikant inovatyvias aplinkosaugos technologijas. Transporto priemonės bus daug švaresnės, tačiau liks įperkamos mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Tai mums buvo ypač svarbu, nes neprisidėsime prie klimato kaitos sumažinimo, jeigu naujų transporto priemonių kainos bus tokios didelės, kad mūsų keliuose išliks seni furgonai ir, svarbiausia, jie toliau terš mūsų aplinką. Malonu, kad šiandien balsavome dėl šio pasiūlymo ir kad jam pritarė didelė dauguma.

  Vicky Ford (ECR). – Ponia pirmininke, ką tik balsavome dėl pranešimo, pavadinto „lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų norma“. Kaip daugumos ES teisės aktų, tai per ilgas pavadinimas praktiniam klausimui. Leiskite paaiškinti: lengvosios komercinės transporto priemonės, žinoma, yra furgonai, o išmetamų teršalų norma reiškia dėl degalų išmetamus teršalus, kurie priklauso nuo sudegintų degalų kiekio.

Dabar visi pastebime, kad degalinėse didėja degalų kainos, o pavieniams prekiautojams, pvz., statybininkams, santechnikams ir staliams, su jų furgono eksploatacija susijusios išlaidos sudaro didžiąją verslo išlaidų dalį. Jiems reikalingos taupios transporto priemonės, ir degalų naudojimo efektyvumas visada buvo pagrindinis veiksnys, lemiantis jų sprendimą pirkti.

Savo rinkimų apygardoje Lutone, kurioje yra General Motors gamyklos gamybos linija, taip pat pastebėjau, kad būtent joje diegiamos inovacijos, skirtos transporto priemonėms tobulinti.

Kai kas mano, kad tikslai bus pasiekti vien dėl to, kad jie nustatyti šiame Europos Parlamente. Tačiau tiesa yra tai, kad norint pasiekti šiuos tikslus reikia sukurti inovacijas, nepaisant to, ar jos būtų susijusios su furgonais, ar kuo kitu, ir jos bus sukurtos dėl vartotojų poreikių ir gamintojų patobulinimų, o ne vien dėl Europos teisės aktų reikalavimų.

  Seán Kelly (PPE). – (GA) Ponia pirmininke, atsiprašau, kad negalėjau dalyvauti šiose diskusijose, nes tuo metu dalyvavau kituose susitikimuose. Todėl dėkoju jums už suteiktą galimybę dabar pasakyti keletą žodžių.

Strategijoje „Europa 2020“ ypatingą dėmesį atkreipėme į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, ir tai yra suprantama. Tačiau siekdami savo tikslų lygiai taip pat turėsime siekti energijos naudojimo efektyvumo, visų pirma privataus ir komercinio naudojimo variklinių transporto priemonių srityje.

Komercinėmis transporto priemonėmis važiuojama kasdien ir nuvažiuojami didžiuliai atstumai. Tokia direktyva kaip ši galime padėti įvykdyti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus degalų naudojimo efektyvumo reikalavimus, nes ji privers inžinierius gaminti ekonomiškesnius variklius, ir nors trumpalaikiu laikotarpiu išlaidos gali būti didelės, sutaupyta, atsižvelgiant į su vienu litru nuvažiuotą atstumą ir aplinkos apsaugą, bus labai daug.

Pranešimas: Klaus-Heiner Lehne (A7-0021/2011)

  Clemente Mastella (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, Taryba atsiuntė mums pasiūlymą dėl sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Taip atsitiko dėl to, kad kai kurios valstybės narės – įskaitant Italiją ir Ispaniją – ne vieną kartą prieštaravo tam, kad būtų patvirtinta numatyta trikalbė vertimo raštu sistema, kuri galiausiai sukeltų faktinę diskriminaciją, nes ji akivaizdžiai pažeidžia vienodą visų oficialių Europos Sąjungos kalbų statusą.

Nepaisant daugybės iki šiol vykusių derybų ir šį rytą vykusio balsavimo, atrodo, kad nebus įmanoma vieningai patvirtinti šio reglamento. Tačiau teisiniais ir instituciniais praktiniais sumetimais turėtume, arba atrodytų, kad turėtume, artimiausiomis dienomis sulaukti Europos Teisingumo Teismo nuomonės, kurioje būtų ne tik paaiškinta dauguma bendros patentinės apsaugos techninių aspektų, bet ir aptarti visi dėl to atsirandantys su jurisdikcija susiję padariniai. Mes nepasirinkome šio kelio ir todėl balsavau prieš.

  Jens Rohde (ALDE). – (DA) Ponia pirmininke, šiame Parlamente klausydamas diskusijų apie tvirtesnį Europos bendradarbiavimą bendros patentinės apsaugos srityje vos galiu ištverti nenusišypsojęs – atlaidžiai nenusišypsojęs. Tam tikrų šalių politikai, kurių gimtoji kalba, jų nuomone, yra pati svarbiausia pasaulyje, pareiškė, kad sunaikinsime vidaus rinką šioje srityje, jeigu pradėsime tvirčiau bendradarbiauti. Tai, žinoma, absurdiškas pareiškimas, nes vidaus rinkos nėra, kai kalbame apie bendrą patentą. ES patento išdavimas kainuoja maždaug dešimt kartų daugiau nei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėl to mūsų įmonės kasmet praranda 250 mln. EUR. Todėl gerai yra tai, kad šiandien galiausiai balsavome dėl tvirtesnio bendradarbiavimo siekdami, kad kai kurios šalys negalėtų ilgiau trukdyti. Pakaks! Tikslo nepasiekėme, tačiau šiandien per vieną dieną jau padarėme didesnę pažangą nei per pastaruosius dešimt metų.

  Adam Bielan (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, daugiau nei 20 metų Europoje vyksta diskusijos bendros patentinės apsaugos sistemos sukūrimo klausimu. Šiuo metu galiojanti labai sudėtinga patentų registravimo sistema, kuri, palyginti su Amerikos sistema, atima daug laiko ir yra brangi, visiškai nepadeda Europos verslininkams. Patentai atlieka labai svarbų vaidmenį vystantis ir augant šiuolaikinei ekonomikai ir remiant mokslinius tyrimus. Atsižvelgdami į vis labiau didėjantį pasaulio rinkų konkurencingumą, nebegalime ilgiau atidėti šio klausimo sprendimo. Todėl turime pradėti darbą siekdami sukurti bendrą patentų rinką. Tačiau nors ir turėtume pritarti idėjai, negalime nepaisyti daugybės klausimų prieštaringumo, pvz., kalbos klausimo. Todėl neabejotina, kad mūsų pagrindinis tikslas turėtų būti kova su mažesnių, mažiau gyventojų turinčių ir dažnai skurdesnių valstybių narių diskriminacija.

  Alfredo Pallone (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, gyvename rinkoje, kurioje mūsų įmonės veikia pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Pagrindinis patentų kalbos režimo reformos tikslas, kaip pranešė Komisija, – sumažinti su vertimo raštu susijusias išlaidas siekiant išsaugoti savo konkurencingumą rinkose, visų pirma Azijos rinkose, kuriose konkuruojame su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Todėl klausiu, ar nebūtų buvę veiksmingiau išduoti patentą tik viena kalba? Tai iš tikrųjų padėtų mūsų įmonėms konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Be to, puikiai žinoma, kad šiuo metu Europoje galioja dvi skirtingo pobūdžio ir skirtingas taisykles turinčios teisės sistemos. Manau, kad idėja pradėti jas derinti būtų buvusi geresnė.

Galiausiai tvirtesnio bendradarbiavimo pradžia ne tik prieštarauja Europos Sąjungos dvasiai, bet ir pažeidžia vidaus rinką, kuriai dėl to taikomas geografinis suskaidymas ir valstybių narių konkurencijos iškraipymas, o tai reiškia, kad kai kurios valstybės iš tikrųjų atsidurs prastesnėje padėtyje nei kitos.

  Mario Pirillo (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, nors, viena vertus, džiaugiuosi dėl to, kad Europa po daugybės metų pasiekė tikslą ir apsirūpino tokia svarbia priemone kaip patentas, kuri galiausiai sudarys galimybes Europos Sąjungai konkuruoti vienodomis sąlygomis su kitomis teritorinėmis organizacijomis, taip pat apgailestauju dėl to, kad šis rezultatas buvo pasiektas pakenkiant kitoms šalims, pvz., Italijai, kuri nuolat pritarė Europos Sąjungos vaidmens stiprinimui.

Sprendimas išduoti patentą tik viena iš trijų darbo kalbų, vartojamų Patentų biure, iš tikrųjų prisidės prie nelygybės tarp Italijos įmonių ir tų šalių, kuriose kalbama viena iš siūlomo kalbos režimo kalbų. Norėčiau priminti, kad prieš keletą mėnesių pateikiau klausimą Komisijai, siekdamas apginti italų kalbos vartojimą. Šiuo metu 25 šalys iš 27 sutiko ir dėl to susilaikiau.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, niekas nėra patenkintas dabartiniais patentinės apsaugos ES ir valstybėse narėse sprendimo būdais. Todėl bendros patentinės apsaugos sistemos įdiegimas yra labai svarbus mūsų valstybių narių ekonomikai ir apskritai ES ekonomikai. Naujoji sistema visų pirma turėtų padėti skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas. Palyginti paprastos standartine forma pagrįstos sistemos – nors tai ginčytinas klausimas – nustatymas vartojant tris kalbas, nors buvo kalbama apie vienos arba daugybės kalbų vartojimą, kartu pateikiant vertimą raštu į pareiškėjo gimtąją kalbą, yra svarbus žingsnis.

Tai bus ypač svarbu mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurių dauguma neturi pakankamai lėšų, kad galėtų kreiptis dėl patentų. Tikiuosi, kad tai iš tikrųjų bus pagrindinis žingsnis skatinant daugumą mažųjų ir vidutinių įmonių, kurios dažnai buvo vadinamos „miegančiais novatoriais“, imtis veiklos. Dažnai, ypač Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, diskutuojame, kaip paskatinti šią verslo grupę kurti inovacijas ir patentuoti savo pačių išradimus. Norime, kad šis naujas reglamentas padėtų mobilizuoti šias mažąsias ir vidutines įmones ir taip pat užtikrintų geresnę patentuotų išradimų apsaugą Europos Sąjungoje.

  Constance Le Grip (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, balsavau už K. H. Lehnes pranešimą, kuriame numatytas Europos Parlamento pritarimas tvirtesniam bendradarbiavimui Europos Sąjungoje kuriant bendrą patentą. Dabar pats laikas tai daryti! Dvidešimt metų dėjome pastangas, kad pasiektume rezultatą, pasiektume lygį, kai galime pradėti imtis konkrečių veiksmų Europos įmonių – tiek mūsų mažųjų ir vidutinių įmonių, tiek mūsų didelių įmonių, kurios ilgai laukė šios svarbios priemonės, skatinančios jų konkurencingumą ir augimą, – labui.

Pritardamas tvirtesniam bendradarbiavimui Europos Parlamentas ne tik parodo didelį savo susidomėjimą šia konkrečia tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra, – ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad ji taikoma antrą kartą, – bet ir siunčia labai teigiamą ir itin konkrečią žinią, siekdamas skatinti mūsų verslo inovacijas ir konkurencingumą. Kaip jau minėta, 25 iš 27 valstybių narių nusprendė pritarti šiai tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrai siekiant sukurti bendrą Europos Sąjungos patentą. Realiai vertinu sunkumus, kuriuos vis dar gali patirti kai kurios mūsų valstybės narės, tačiau judėkime į priekį ir rodykime pavyzdį. Būtent to tikisi įmonės.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Ponia pirmininke, susilaikiau, nes manau, kad sprendimas tvirčiau bendradarbiaujant sukurti bendrą patentą yra dar viena Tarybos nesėkmė. Yra tik devynių valstybių narių susitarimas, ir pačiame dokumente pripažįstama, kad tikslų negalima pasiekti per pagrįstą laikotarpį. Konkurencingumas? Efektyvumas?

Be to, Europos Teisingumo Teismas dar nepriėmė sprendimo dėl su kalbos taisyklėmis susijusios jurisdikcijos. Atsižvelgiant į prašymų skaičių ir daugumoje iš jų vartojamą kalbą ir siekiant didesnio mūsų konkurencingumo pasaulinėje rinkoje Taryba turėjo nustatyti bendrąją poziciją ir galbūt ji turėjo labiau stengtis siekdama, kad būtų vartojama viena kalba.

Dar kartą dėl nacionalinio valstybių narių požiūrio buvo priimtas nenuoseklus sprendimas, kuriame nėra aiškių kriterijų dėl trijų kalbų vartojimo. Jeigu įgyvendinsime tokias priemones kaip ši, niekada nepasieksime pažangos įgyvendindami Europos projektą.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, jeigu Europos Sąjunga ketina didinti konkurencingumą ir tapti pasauline inovacijų lydere, būtina atitinkamai apsaugoti jos kūrybinį potencialą.

Tačiau ES patentų sistema kenčia dėl daugybės trūkumų, kurie trukdo ne tik sukurti bendrą patentinę apsaugą, bet ir vidaus rinkos plėtrai, ir dėl to mažėja išradėjų ir inovatyvių įmonių teisinis tikrumas. Nustačius bendrą išradimų apsaugą, visose valstybėse narėse sukūrus bendrą Europos procedūrą patentams suteikti pagal bendrą patentų teisės sistemą, sudėtinga sistema taptų aiškesnė ir kartu tai padėtų sumažinti išlaidas, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios patiria tris kartus didesnes išlaidas nei, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės. Kadangi bandymai sukurti bendrą patentinę apsaugą visoje ES nepateisino lūkesčių ir atsižvelgdamas į tai, kad visos nustatytos būtinos tvirtesnio bendradarbiavimo sąlygos kuriant atskirą patento apsaugą yra tenkinamos, pritariu tam, kad Europos Parlamentas duotų savo sutikimą.

  Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, prieš šimtą metų Antonio Meucci patentas Amerikos telefonų pramonėje nebuvo pripažintas ne dėl anglų kalbos nevartojimo ar dėl to, kad jis vartojo italų kalbą, bet dėl to, kad nebuvo įvykdyta sąlyga: jis neturėjo pinigų, kad įregistruotų savo patentą dar vieniems metams.

Panašiai dabar esame atsidūrę paradoksalioje padėtyje ir, nesiimdamas vertinti balsavimo, manau, jog tai, kad bus patvirtinta trikalbė patentų sistema, į kurią neįtraukiama Italija, iš esmės yra mūsų vyriausybės silpnumo, jos nesugebėjimo būti išgirstai Europos politikos kontekste ir mūsų politinės sistemos silpnumo, kuris visų pirma atsispindi mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, ženklas.

Šiuo klausimu turime tik prisiminti praėjusį gruodžio mėn. paskelbtą konkurencingumo tyrimą, kuriame nurodyta, kad pastaraisiais metais Italija savanoriškai perdavė 4 mlrd. EUR kitoms šalims, kurios svetingai priėmė mūsų mokslininkus. Šiems mokslininkams iš tikrųjų nieko nereikia iš Italijos, nes jie išmoko anglų, prancūzų ar vokiečių kalbas ir turi visas priemones tam, kad pateiktų šiuos patentus, pakenkdami Italijos produktams.

  Antonello Antinoro (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, kalbu norėdamas paaiškinti, kodėl šiandien balsavau prieš pranešimą. Patento sukūrimas iš tikrųjų bus naudingas Europos patentų sistemai, tačiau rezultatas būtų buvęs daug geresnis, jeigu būtume taikę skirtingą procedūrą. Manau, kad tvirtesnis bendradarbiavimas neturi perspektyvų.

Tiesą sakant, dabartinė procedūra yra tiesiog paskutinis ilgos patentų patvirtinimo Europos Sąjungoje istorijos, kuri prasidėjo 1990 m., etapas ir kurio reikalauja tik 12 valstybių narių.

Balsavau prieš rezoliuciją, nes ji neatitinka Sutarties 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto paskutinei išeičiai taikomo reikalavimo. Komisijos pasiūlyme nenustatomas bendras patentas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, kaip reikalaujama 118 straipsnyje, ir tvirtesnis bendradarbiavimas turi neigiamą poveikį įmonių steigimuisi ir laisvam kapitalo judėjimui.

Be to, politiniu požiūriu būtų buvę daug paprasčiau ir tiesiog patogiau sulaukti Europos Teisingumo Teismo sprendimo, kurį planuojama priimti kovo 8 d. Tikriausiai dėl šio sprendimo būsime priversti peržiūrėti savo poziciją.

  David-Maria Sassoli (S&D). – (IT) Ponia pirmininke, dar kartą tapome Italijos vyriausybės nesugebėjimo užtikrinti Italijos reputacijos Europoje ir jos verslo interesų apsaugos sprendžiant tokį svarbų klausimą, kaip Europos patento patvirtinimas, liudytojais. Dvidešimt penkios šalys iš 27 ir didžioji Parlamento dauguma pritarė pasiūlymui, kuriuo nustatomos taisyklės patentų srityje ir kuris turi realų poveikį daugumai inovatyvių ir į tarptautines rinkas labiausiai orientuotų įmonių.

Jeigu patys atmesime šį sprendimą, mūsų įmonėms Italijoje grės pavojus, kad Europoje ir visame pasaulyje nebus užtikrinta tinkama jų apsauga. Visiškai neįtikėtina, kad vyriausybė, kuri nieko nedaro, kad skleistų Italijos kultūrą visame pasaulyje, kuri mažina kultūros institucijų finansavimą ir nesugeba vertinti šalies, turinčios daugiausia pasaulinio kultūros paveldo objektų, kalbos, užgauliai nepaiso kalbos klausimo, nors mūsų įmonės iš tikrųjų visada prašydavo rengti patentų projektus tik anglų kalba, kuri šiuo metu yra pasaulio ekonomikos lingua franca. Tačiau pasiekėme tokį rezultatą, kad visi patentininkai gali kreiptis savo gimtąja kalba.

Ponia pirmininke, jokios aplinkybės nevertė M. Barnier raginti kuo greičiau balsuoti nesulaukus Europos Teisingumo Teismo nuomonės, kuri, kaip žinome, bus pateikta pirmosiomis kovo savaitėmis ir joje iš esmės bus aptarti du svarbiausi aspektai: asmens naudojimasis nacionaline kalba siekiant gintis Europos Sąjungos patentų teisme ir Patentų teismo įsteigimo teisėtumas. Visi žinome, kad tai yra svarbūs klausimai, kuriuos reikia išspręsti prieš priimant kokį nors sprendimą. Todėl Italijos demokratų partijos (it. PD) delegacija nusprendė susilaikyti.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, šis pasiūlymas iš tikrųjų nėra puikus ir, tiesą sakant, dėl Europos Teisingumo Teismo sprendimo, kuris bus priimtas per keletą ateinančių savaičių, gali prireikti jį peržiūrėti. Nepaisant to, manau, kad tai žingsnis teisinga linkme, ir dėl tos priežasties jam pritariau.

Čia, Europos Parlamente, dalyvavau daugybėje seminarų, susijusių su inovacijomis. General Electric visoje Europos Sąjungoje atliko keletą apklausų, kurios rodo, jog dauguma žmonių tiki, kad tik inovacijos padės daryti pažangą vaduojantis iš ekonomikos nuosmukio. Inovacijos reiškia mokslinius tyrimus, vystymąsi ir naujus produktus. Nauji produktai turi būti patentuojami, ir kuo lengviau tai galima padaryti, tuo geriau. Turime visoje Europos Sąjungoje bandyti ir siekti sukurti sistemą, kuri išlaidų požiūriu būtų tokia pat paprasta ir veiksminga, kaip JAV.

Nors iki to dar turime nueiti ilgą kelią, tačiau kartu mes bent jau bandome judėti ta linkme. Todėl pritariau šiandien pateiktiems pasiūlymams.

  Philip Claeys (NI). – (NL) Ponia pirmininke, balsuojant dėl K. H. Lehnes pranešimo susilaikiau ne dėl to, kad prieštarauju bendros patentinės apsaugos schemos sukūrimui. Anaiptol. Flandrijos verslininkai tokios schemos garsiai reikalavo ilgą laiką. Pati idėja gali būti vertinama tik palankiai, ypač jeigu atsižvelgsime į tai, kokia brangi ir sudėtinga yra dabartinė procedūra, kai kiekvienoje valstybėje narėje reikia kreiptis dėl atskiro patento.

Balsuojant susilaikiau, nes taisyklės dėl kalbos vis dar nėra visiškai aiškios. Pamatysime, kiek Komisijos reglamento projekte bus leidžiama vartoti kitas oficialias kalbas, išskyrus anglų, prancūzų ir vokiečių. Nepaisant to, aš ir toliau laikysiuos nuomonės, kad taip pat turėtų būti suteikta galimybė pateikti dokumentus olandų kalba.

Pranešimas: Ivo Belet (A7-001/2011)

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, pirma minėtų taikytinų dokumentų nuostatų kodifikavimas kartu su pirma minėtais pakeitimais neabejotinai suteiks būtino aiškumo teisės taisyklėms, susijusioms su maisto radioaktyvumu.

Tačiau manau, kad patvirtinus Lisabonos sutartį reikėtų iš naujo įvertinti pasiūlyto reglamento teisinį pagrindą, kuriame taip pat turi būti atsižvelgta į naujus Europos Parlamento įgaliojimus visuomenės sveikatos apsaugos srityje. Šiuo atveju pritariu nuomonei, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnio 4 dalies b punkte įtvirtintas pasiūlymo teisinis pagrindas, nes šiuo pagrindu remiantis patvirtintų priemonių tiesioginis tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, o taip yra tuo atveju, kai (cituoju) „nustatomi didžiausi leistini maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos kiekiai“.

  Giommaria Uggias (ALDE). – (IT) Ponia pirmininke, iš esmės pritariu šiame dokumente pateiktiems pakeitimams, kurie vis vien iš esmės yra ne kas kita, kaip ankstesnių teisės aktų, susijusių su didžiausiais leistinais maisto produktų ir gyvulių pašarų radiacinės taršos kiekiais, kodifikavimas.

Pamirštame ir kažkaip nepastebime, kad kalbame apie branduolines nelaimingų atsitikimų atliekas. Tai reiškia, kad toliau turime didelį dėmesį skirti atominių elektrinių keliamiems pavojams ir tam, kad tai yra to, ką tam tikrose valstybėse atkakliai stengiamės vystyti, nemalonių ir nuodingų rezultatų padariniai. Todėl tai yra priemonė, kuri turi priversti mus visus būti kuo budresnius.

Tačiau kalbant apie klausimo esmę manau, kad daugiau galėtume padaryti siekdami nustatyti skubaus pranešimo pareigą, kuri leistų kompleksiškai nagrinėti visus pavojaus veiksnius. Be to, turėtų būti panaikintos visos galimybės išvengti reikalavimo pranešti vyriausybinėms institucijoms apie nelaimingą atsitikimą.

  Andrzej Grzyb (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, reglamentai, kuriais užtikrinama, kad maisto produktai nebūtų užteršti radioaktyviomis medžiagomis, buvo priimti po nelaimingo atsitikimo Černobylio atominėje elektrinėje. Tai yra labai svarbus klausimas, visų pirma visuomenės sveikatos požiūriu, tačiau tai kartu yra ir sudėtinga tema. Lisabonos sutarties įgyvendinimas reiškia, kad tam tikri reglamentai, įskaitant ir šiuos, turi būti atnaujinami, nors tarp Europos Komisijos ir Parlamento pasiūlymų yra prieštaravimų dėl teisinio pagrindo. Parlamentas remiasi Lisabonos sutarties 168 straipsnio 4 dalimi, o Komisija remiasi Euratomo sutarties 31 straipsniu. Svarbu pakartoti, kad būtina užtikrinti vartotojų apsaugą, ir taip pat pabrėžti poreikį užtikrinti ūkininkų apsaugą, kurie turėtų gauti kompensaciją už nuostolius, patirtus po nelaimingo atsitikimo. Mūsų surengtos diskusijos taip pat parodė didelius nuomonės skirtumus, kai kalbama apie galimų grėsmių, įskaitant nelaimingus atsitikimus arba dėl gamtinių išteklių sukeltą radiacijos lygį, vertinimą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos rinkoje vis didesnę dalį užima iš įvairių pasaulio dalių importuoti žemės ūkio ir maisto produktai, nes turi būti laikomasi visuomenės sveikatos standartų, įskaitant tuos, kuriais užtikrinama, kad maisto produktai nebūtų užteršti radioaktyviomis medžiagomis.

  Alfredo Antoniozzi (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, nauja konstatuojamoji dalis pasiūlyme dėl trijų reglamentų, priimtų nuo 1987 iki 1990 m., kuriuose nustatyti radioaktyvios taršos kiekiai nepaprastosios radiologinės padėties atveju, yra dabartiniam straipsniui reikalingas ex post pagrindas ir pateisina Tarybos teisę naudoti tiesioginius įgaliojimus patvirtinant reglamentą siekiant kuo greičiau užbaigti Komisijos pasiūlytas nepaprastosios padėties priemones.

Sutinku su pranešėju I. Beletu, kad konstatuojamosios dalies negalima vertinti neatsižvelgiant į straipsnį, kuris joje nurodytas. Bet kokiu atveju, atsižvelgdami į naujas Lisabonos sutartyje nustatytas taisykles, turime paaiškinti, ar šis pagrindimas yra pakankamas motyvas išsaugoti įgyvendinimo įgaliojimus, kuriais naudojasi Taryba, ir ar šie Tarybai suteikti įgyvendinimo įgaliojimai yra tinkamai apibrėžti ir nustatyti.

Veiksmingai valdant po nelaimių susidariusią padėtį turi būti užtikrinami piliečių interesai. Remiantis šiam tikslui sukurtomis priemonėmis supaprastinamos procedūros ištikus branduolinei katastrofai ir Komisijai, kuri kartu paaiškina savo veiksmų tvarką, priskiriamos aiškios priežiūros funkcijos.

Rašytiniai paaiškinimai dėl balsavimo

Rekomendacija: Eva Joly (A7-0018/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Sutinku su pranešėjos pozicija, kad dabar, kai naujos nuostatos atitinka ES vystomojo bendradarbiavimo tikslus, norint sudaryti susitarimą reikia pasiekti konsensusą, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnyje. Kita vertus, manau, kad laikantis šio požiūrio per daug dėmesio buvo skirta komercinėms ir ekonominėms problemoms ir laisvajai prekybai, taip pažeidžiant tvirtesnį požiūrį į vystymąsi, ir palankiai vertinu naujas nuostatas, kurios turėtų būti įtrauktos į peržiūrėtą susitarimą, visų pirma susijusias su kova su skurdu, paramos veiksmingumu, Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir migracijos ir vystymosi ryšiu. Tačiau balsuoju už šį pasiūlymą, nes manau, kad santykiai ir prekyba su Pietų Afrika yra labai svarbūs abiem šalims.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kadangi jame yra padaryta svarbių pakeitimų. Sveikintina tai, kad pagrindine susitarimo nuostata tampa nusiginklavimas, konkrečiau bendradarbiavimas nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimais, kaip ir demokratijos principai bei žmogaus teisės teisinėje valstybėje. Tai labai svarbios nuostatos, prisidėsiančios prie taikos, saugumo palaikymo regione bei pagarbos žmonių teisėms ir demokratijos plėtros. Į susitarimą yra įtrauktas ir paramos veiksmingumo principas, kaip vystomojo bendradarbiavimo tikslas, ir nurodyta, kad prioritetas teikiamas veiksmams, kuriais kovojant su skurdu visų pirma padedama siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT).

Reikia pažymėti, kad Pietų Afrikos vystymosi požiūriu peržiūrėjus susitarimą bendradarbiavimas neabejotinai išplėstas, įtraukiant daug naujų sričių, ir šios plėtros, kuri 1999 m. pradiniame susitarime numatyta tik kaip galimybė, norėjo abi šalys. Be to, svarbu ir tai, jog daug dėmesio skiriama komerciniams, ekonominiams ir laisvosios prekybos klausimams, kurie turėtų prisidėti prie regiono ekonominio vystymosi.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Šiame peržiūrėtame susitarime numatyta daugybė pakeitimų, visų pirma susijusių su demokratinių principų kūrimu ir bendradarbiavimu nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimais. Palankiai vertinu iniciatyvą prioritetą teikti veiksmams, padedantiems siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT), t. y. įgyvendinti strategijas, kurių tikslas mažinti skurdą, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas ir kurti naujas darbo vietas. Manau, kad reikia pradėti išsamų politinį dialogą kovos su terorizmu ir pinigų plovimo, terorizmo ir nusikalstamų organizacijų finansavimo, kovos su ginklų gamyba, prekyba ir įsigijimu klausimais. Be to, pritariu, kad reikia daug dėmesio skirti ir vystomajam bendradarbiavimui siekiant pažangos švietimo ir sveikatos sektoriuose. Dėl šių priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Pietų Afrika yra sparčiai visose srityse besivystanti šalis, su kuria Europos Sąjunga nori palaikyti ypatingus santykius. Atsižvelgdama į Vystymosi komiteto teigiamą rekomendaciją ir Tarptautinės prekybos komiteto patvirtinimą, pritariau tam, kad būtų pasirašytas šis susitarimas, kuris padės sustiprinti mūsų bendradarbiavimą su ta šalimi.

  Alain Cadec (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už atnaujintą ES ir Pietų Afrikos bendradarbiavimo susitarimą, įskaitant vėliausius 2009 m. atliktus pakeitimus, nes jame numatytos naujos Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos bendradarbiavimo sritys. Pradiniame 1999 m. susitarime numatytas bendradarbiavimas prekybos srityje, parama Pietų Afrikai joje vykstant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, ekonominė šalies integracija į pietinę Afriką ir parama vystomajam bendradarbiavimui. Šiandien susitarimo taikymo sritis praplėsta įtraukiant į ją kovą su skurdu, paramos vystymuisi veiksmingumą, Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimą, kovą dėl saugumo, kovą su masinio naikinimo ginklais ir terorizmu. Tai yra strateginio bendradarbiavimo sritys, kurios, manau, yra svarbios, atsižvelgiant į aktyvų Europos Sąjungos bendradarbiavimą su Pietų Afrika ir jos įtaką pietinės Afrikos regionui.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu šį naują susitarimą, kurio tikslas – pradėti dvišalį bendradarbiavimą įvairiose srityse. Norėčiau pabrėžti vaikų teisių, lyčių lygybės, kovos su smurtu prieš moteris, aplinkosauginio bendradarbiavimo, visų pirma klimato kaitos srityje, kultūrinio bendradarbiavimo, bendradarbiavimo kovojant su narkotikais ir pinigų plovimu, bendradarbiavimo sveikatos srityje ir visų pirma kovos su AIDS svarbą. Siekiant pašalinti neigiamą protų nutekėjimo poveikį tvariam Pietų Afrikos vystymuisi, bendradarbiavimo ir vystymosi grandyje turėtų būti numatytos strategijos, kurių paskirtis – mažinti skurdą, gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas ir kurti darbo vietas, užtikrinti, kad migrantai prisidėtų prie savo gimtųjų šalių vystymosi, skatinti bendradarbiavimą siekiant stiprinti gebėjimus, visų pirma sveikatos ir švietimo sektoriuose. Palankiai vertinu aktyvesnį mūsų bendradarbiavimą daugumoje šių naujų sričių ir esu patenkinta į peržiūrėtą susitarimą įtrauktomis naujomis nuostatomis dėl vystymosi, visų pirma susijusiomis su kova su skurdu, paramos veiksmingumu, Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir migracijos ir vystymosi sąsaja.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rekomendaciją, nes pritariu susitarime numatytų naujų su vystymusi susijusių nuostatų įgyvendinimui. Svarbu užtikrinti veiksmingą ES valdžios institucijų atliekamą stebėseną, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, kad būtų galima pasiekti su skurdo Pietų Afrikoje mažinimu ir panaikinimu susijusius tikslus.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pietų Afrika yra šalis, kuri, nelikus apartheido, dėl savo sugebėjimo, nepaisant sunkumų ir kliūčių, gana taikiai pereiti iš suprematinio režimo į demokratiją, kurioje galioja visuotinė rinkimų teisė, sulaukė tarptautinio susidomėjimo, paramos ir pagarbos. Šio pereinamojo laikotarpio neįmanoma įsivaizduoti be įkvepiančios Nelsono Mandelos asmenybės ir jo parodyto orumo, gerumo ir taikinimo veiklos, kuri vis dar turi teigiamą poveikį šaliai.

Šiandien galime teigti, kad Pietų Afrika yra pagrindinis geopolitinis ir geostrateginis veikėjas Afrikoje ir pavyzdys kitoms šalims, vis dar negalinčioms išsilaisvinti iš jas engiančių diktatūrų, kurios trukdo joms vystytis. ES yra visapusiškai suinteresuota stiprinti ryšius, ją siejančius su Pietų Afrika, ir kurti abiem pusėms naudingas partnerystes. Todėl pritariu ES ir Pietų Afrikos prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimo pakeitimui.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Europos bendrijos, jos valstybių narių ir Pietų Afrikos Respublikos prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Nors šio susitarimo, kuris buvo sudarytas 1999 m. spalio 11 d. Pretorijoje, galiojimo terminas neapibrėžtas, jame numatyta peržiūros galimybė per penkerius metus nuo jo įsigaliojimo.

Todėl palankiai vertinu šią rekomendaciją, padėsiančią užbaigti ilgą derybų procesą, nes peržiūrėtas susitarimas buvo sudarytas 2009 m. rugsėjo 11 d. Kleinmonde. Patvirtinus rekomendaciją įsigalios reglamentas, kuriame nustatyti esminiai pradinio susitarimo pakeitimai, visų pirma nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo srityje, taip pat kovos su skurdu siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų srityje kartu su daugybe kitų svarbių pakeitimų.

Nors pritariu tam, kad pranešėja pirmenybę teikia prekybos problemoms, taip padarydama žalos vystymo principui, balsuoju už šią rekomendaciją, nes tai yra dar vienas ES žingsnis į priekį vystomojo bendradarbiavimo srityje ir ji ilgainiui padės pasiekti tikslą panaikinti skurdą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis pasiūlytas Prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimo (angl. TDCA) pakeitimas, kurio tikslas – įtraukti į susitarimą „išsamų vystymosi paramos paketą“, turėtų būti išnagrinėtas atsižvelgiant į ES pastangas Pietų Afrikoje siekiant, kad pastaroji sudarytų Ekonominės partnerystės susitarimą (angl. EPA) ir stengiantis pašalinti galiojančio TDCA ir ES ketinimų sudarant Ekonominės partnerystės susitarimus kritiką ir teisėtą pasipriešinimą šiems susitarimams. TDCA prisidėjo prie ekonominės nelygybės, kuri naudinga ES, nes jos eksportas į Pietų Afriką padidėjo. ES „prekybos prekėmis, paslaugomis ir kapitalu liberalizavimo“ politika patyrė akivaizdžią nesėkmę.

Didėjanti kapitalizmo ekonomikos ir finansų krizė tai dar labiau paryškina. Užuot skatinę tarpusavio paramą ir abipusiškumo principą, didinome konkurencingumą, dėl kurio atsirado priverstinis darbo pasidalijimas, reiškęs žemės ūkio produktų eksportą iš Pietų Afrikos ir pramonės produktų eksportą iš ES. Kaip visada, naudos gavėjai yra tie patys: didžiosios ES valstybės ir joms atstovaujančios ekonominių interesų grupės. Galime matyti aiškius padarinius ne tik besivystančiose, bet ir ES šalyse, pvz., Portugalijoje: silpnėjantys gamybos sektoriai, didėjantis priklausomumas nuo išorės, nedarbas, skurdas ir t. t.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, nes peržiūrėtu susitarimu padaryta tam tikrų įdomių pradinio susitarimo pakeitimų. Jie visų pirma susiję su vystymusi: pagrindine susitarimo nuostata tampa nusiginklavimas, konkrečiau bendradarbiavimas nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimais, kaip ir demokratijos principai bei žmogaus teisės teisinėje valstybėje; įtrauktas paramos veiksmingumo principas kaip vystomojo bendradarbiavimo tikslas ir nurodyta, kad prioritetas teikiamas veiksmams, kuriais kovojant su skurdu visų pirma padedama siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT). Pritariu siekiui įtvirtinti paramą Tarptautiniam baudžiamajam teismui ir jo veiklai siekiant stabdyti nebaudžiamumą ir užtikrinti, kad būtų gerbiamas tarptautinis teisingumas; nuo šiol taip pat turi būti vykdomas išsamus politinis dialogas bendradarbiavimo migracijos srityje klausimais. Šiuo pagrindu visų pirma aptariant bendradarbiavimo ir vystymosi ryšį, klausimas apima šias sritis, tačiau jomis neapsiribojama: skurdo mažinimo, gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimo ir darbo vietų kūrimo strategijas; migrantų dalyvavimą užtikrinant jų kilmės šalių vystymąsi; bendradarbiavimą didinant gebėjimus, visų pirma sveikatos ir švietimo sektoriuose, kad būtų kompensuotas neigiamas protų nutekėjimo iš Pietų Afrikos poveikis Pietų Afrikos tvariam vystymuisi; teisėtus, greitus ir nebrangius pinigų, siunčiamų iš šalies išvykusių asmenų, pervedimo į šalį būdus. Svarbiausi aspektai yra šie: taika, saugumo palaikymas regione, pagarba žmonių teisėms ir demokratijos plėtrai, kova su skurdu.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Pritariu ES ir Pietų Afrikos susitarimo sudarymui siekiant išplėsti dvišalį bendradarbiavimą. Be teisinės valstybės kūrimo, bus imtasi svarbių priemonių kovojant su terorizmu ir teroristų finansavimu, kad būtų užkirstas kelias masinio naikinimo ginklų naudojimui. Didelė Europos Parlamento parama susitarimui leis Pietų Afrikoje pagerinti darbo sąlygas, sveikatos priežiūros sistemą ir sumažinti skurdą.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) 1999 m. Pretorijoje pasirašytas Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos Respublikos laisvosios prekybos susitarimas, kuriame numatyta išlyga dėl jo peržiūros galimybės praėjus penkeriems metams nuo jo įsigaliojimo datos, galioja nuo 2004 m. Šiandien, praėjus septyneriems metams po susitarimo ratifikavimo, Europos Parlamentas sugebėjo išsakyti savo nuomonę dėl derybų, kurioms vadovauja Komisija, remdamasi Tarybos direktyvomis. Mums buvo pateiktas dokumentas, kad jį patvirtintume, ir aš nusprendžiau balsuoti už, nes jame visų pirma aptariamas Pietų Afrikos vystymasis. Pagrindinis dokumento tikslas – įpareigoti dvi susitarimo šalis stengtis kovoti su skurdu ir iš tikrųjų jį panaikinti siekiant svariai prisidėti prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimo. Tačiau tai galima padaryti tik jeigu pati Pietų Afrika sugebės pati imtis veiksmų ir sukurti tinkamą nusiginklavimo politiką, kuri, manoma, yra realus pagrindas, ant kurio turi būti kuriamas šalies vystymo projektas.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu šį ES ir Pietų Afrikos susitarimą, kuriame nustatytos naujos nuostatos dėl vystymosi, visų pirma susijusios su kova su skurdu, paramos veiksmingumu ir Tūkstantmečio vystymosi tikslais. Pietų Afrika yra svarbus partneris plėtojant prekybos ir su vystymu susijusius ryšius.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Atrodo, kad pranešėja nepaiso specifinių šio susitarimo aplinkybių. Europos Komisija daro precedento neturintį spaudimą pietinės Afrikos šalims, visų pirma Pietų Afrikai, siekdama sudaryti nenaudingus ekonominės partnerystės susitarimus. Nuoroda į derybas dėl ekonominės partnerystės susitarimo ir visų prekybos derybų sustabdymas siekiant pašalinti kliūtis šiam susitarimui aiškiai patvirtina šį šantažą. Balsuoju prieš šį pranešimą, kuriame, užuot pasmerkus J. M. Barroso vadovaujamos Komisijos parengtą susitarimo projektą, jis patvirtinamas.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pradinis Europos bendrijos ir jos valstybių narių ir Pietų Afrikos Respublikos prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimas buvo sudarytas 1999 m. spalio 11 d. Pretorijoje ir įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. neapibrėžtam laikotarpiui. Šiame susitarime numatyta galimybė jį peržiūrėti per penkerius metus nuo jo įsigaliojimo. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai taip pat prireikė patvirtinti naują susitarimą, kad ES galėtų pasinaudoti visomis teisėmis ir pareigomis, kuriomis anksčiau naudojosi Europos bendrija.

2009 m. Kleinmonde sudarytame peržiūrėtame susitarime buvo padaryta keletas svarbių pradinio susitarimo pakeitimų, visų pirma atsižvelgiant į pokyčius vystymosi srityje: nusiginklavimas, demokratiniai principai, žmogaus teisės ir teisinė valstybė, bendradarbiavimas nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimais.

Todėl balsavau būtent taip.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Balsuojant šiuo klausimu susilaikiau, nes: 1) Pietų Afrikos Respublikoje yra milžiniški gamtinių išteklių turtai ir ji pati pakankamai sugeba spręsti savo klausimus; 2) korupcijos lygis Pietų Afrikoje yra toks aukštas, kad šešėlinė ekonomika sudaro daugiau nei 60 proc. jos rinkos; 3) yra šalių, kurios pačios negali išspręsti problemų, ir joms ES finansinė parama daug reikalingesnė, o jų padėtis yra daug prastesnė; 4) ES gali padėti Pietų Afrikos Respublikai ją konsultuodama.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už E. Joly pateiktą dokumentą dėl Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos Respublikos susitarimo, nes, atsižvelgdami į per pastaruosius metus susidariusią tarptautinę padėtį, turime peržiūrėti prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimus su Pietų Afrika. Ekonominių santykių požiūriu susitarimai yra naudingi abiejų susitarimo šalių pramonei. Pvz., Pietų Afrika yra svarbi Italijos prekybos partnerė bendro projektų finansavimo ir prekybos srityje. Kitas šių susitarimų peržiūros tikslas – koordinuoti kovą su terorizmu, atsižvelgiant į Tarptautinio baudžiamojo teismo dalyvavimą, ir, be to, pradėti dialogą dėl bendrų vertybių ir interesų tokiose srityse, kaip migracija, energija, kosmosas, transportas ir saugumas.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už tai, kad būtų sudarytas Europos Sąjungos ir jos valstybių narių ir Pietų Afrikos Respublikos susitarimas, kuriuo pakeičiamas Prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimas (angl. TDCA). Nuo TDCA įsigaliojimo prekyba ES gaminiais su Pietų Afrika nuolat didėjo. ES yra pagrindinė Pietų Afrikos prekybos partnerė; 2009 m. maždaug 34 proc. viso Pietų Afrikos eksporto pateko į ES ir maždaug 35 proc. viso ES importo pateko į Pietų Afriką. Importo ir eksporto balansas yra aiškus, tačiau vienintelis mano rūpestis susijęs su į ES eksportuojamų produktų gamybos būdais Pietų Afrikoje: jie turėtų atitikti tokius pat standartus, kurių reikalaujama iš Europos gamintojų atitinkamoje pramonės šakoje. Šie rodikliai rodo, kad 1999 m. sudaryto pirmojo susitarimo rezultatus galima aiškiai matyti. Kaip ir pranešėja, norėčiau, kad būtų laikomasi ES vystomojo bendradarbiavimo tikslų, iš kurių svarbiausias tikslas – sumažinti ir visiškai panaikinti skurdą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią rekomendaciją dėl Europos bendrijos ir jos valstybių narių ir Pietų Afrikos prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimo peržiūros. Palyginti su pradiniu susitarimu, kuris buvo sudarytas 1999 m. spalio 11 d. Pretorijoje, šio 2009 m. rugsėjo 11 d. Kleinmonde sudaryto peržiūrėto susitarimo tikslas buvo išplėsti susitarimo šalių politinį dialogą svarbiose srityse, pvz., kovos su masinio naikinimo ginklais ir terorizmu, taip pat paskatinti vystomąjį bendradarbiavimą, ypatingą dėmesį skiriant operacijoms, kurios padeda kovoti su skurdu siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Todėl manau, kad pateikti pakeitimai turi būti vertinami palankiai.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Parlamentas pritaria susitarimo sudarymui ir ragina visapusiškai taikyti naujas su vystymusi susijusias nuostatas bei jame nustatytas naujas bendradarbiavimo taisykles ir įgyvendinant susitarimą jas atidžiai stebėti atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnį, t. y. laikantis Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo tikslų, kurių Europos Sąjunga turi paisyti įgyvendindama visų sričių savo politiką, kuri gali turėti poveikį besivystančioms šalims, o pagrindinis tikslas – sumažinti ir ilgainiui panaikinti skurdą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rekomendaciją, nes visiškai pritariu jos turiniui, visų pirma atsižvelgdama į norą stiprinti dvišalį Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos Respublikos bendradarbiavimą. Kadangi tai visų pirma yra ekonominis ir komercinis susitarimas, pakeistame dokumente remiama Pietų Afrikos Respublika joje vykstant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, skatinant regioninį bendradarbiavimą ir suteikiant naują impulsą šalies ekonomikos integracijai į pasaulinę ekonomiką.

Iš dalies dėl savo funkcijų institucijose manau, kad politinio dialogo su šia šalimi stiprinimas turi būti išskirtas kaip prioritetas, visų pirma atsižvelgiant į Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių specifinius interesus. Tvirtai pritariu sprendimui didelę dalį iš ES 2007–2013 m. numatytų 980 mln. EUR skirti naujoms darbo vietoms kurti, taip pat būtinai infrastruktūrai Pietų Afrikoje sukurti siekiant užtikrinti svarbiausių paslaugų sveikatos ir apsaugos srityse teikimą. Šių tikslų siekimas veiksmingai įtraukiant pilietinę visuomenę reiškia, kad bus atkakliai siekiama Tūkstantmečio vystymosi tikslų, o tikslas panaikinti badą ir visų formų skurdą taps svarbiausias.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį susitarimą, nes jis padės gerinti Europos prekybos ir bendradarbiavimo ryšius su Pietų Afrika, kurie yra labai svarbūs Pietų Afrikos regionui, taip pat mums.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) 1999 m. buvo sudarytas pirmasis Europos bendrijos ir jos valstybių narių ir Pietų Afrikos Respublikos prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimas, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šis pirmasis susitarimas buvo išimtinai ekonominio pobūdžio, nes buvo pagrįstas prekybos liberalizavimu, ir jame liko labai ribotos galimybės vystomajam bendradarbiavimui reglamentuoti. Šio susitarimo peržiūra, kuri jame buvo numatyta, atlikta 2009 m., ir po jos buvo numatyti svarbūs vystomosios politikos pakeitimai, visų pirma susiję su bendradarbiavimu nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimais, teisinės valstybės ir žmogaus teisių principu, paramos veiksmingumo principu, visų pirma sprendžiant klausimus, susijusius su kova su skurdu, ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimu.

Siekiant sustiprinti bendradarbiavimą buvo įtrauktos naujos sritys: kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu; savanaudiškos veiklos prevencija; kova su šaulių ir lengvųjų ginklų gamyba, prekyba ir jų sandėliavimu; ir bendradarbiavimas migracijos srityje. Palankiai vertinu šio susitarimo su strategiškai svarbiu ES partneriu patvirtinimą ir nevalstybinių subjektų institucionalizavimą paverčiant juos bendradarbiavimo partneriais, taip suteikiant jiems galimybę pasinaudoti finansine parama.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Pritariau Europos Parlamento rekomendacijai pakeisti Prekybos, vystymosi ir bendradarbiavimo susitarimo nuostatas teisių, laisvių ir saugumo srityje. Manau, kad, norėdami daryti pažangą siekdami Tūkstantmečio vystymosi tikslų, turime laikytis rezultatais pagrįsto požiūrio. Pagrindinis tikslas kurti darbo vietas padeda spręsti pagrindinę Pietų Afrikos ekonomikos vystymosi problemą. Daugybę metų raginama sukurti mažųjų ir vidutinių įmonių šalyje koncepciją. ES, kuri yra svarbiausia Pietų Afrikos prekybos partnerė, gali suteikti vertingą paramą vykstant ekonominei ir socialinei pertvarkai.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už E. Joly pranešimą dėl Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos susitarimo, kuris įsigaliojo 2004 m., peržiūros.

Tiesą sakant, minėtos peržiūros tikslas – rasti naujas galimybes liberalizuoti prekybą konkrečiuose sektoriuose ir kartu pritaikyti susitarimą prie pasikeitusių tarptautinių aplinkybių. Mano nuomone, svarbu pabrėžti, kad ši peržiūra sudarys pagrindą geresniam ir platesniam Europos Sąjungos ir Pietų Afrikos dialogui sprendžiant tokius svarbius klausimus, kaip migracija, energijos išteklių naudojimas ir saugumas.

Rekomendacija: Maria Eleni Koppa (A7-0372/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos pasiūlyme numatyti keturi susitarimai leidžia padidinti Europos laisvosios prekybos asociacijos ir (arba) Europos ekonominės erdvės (EEE) įnašus siekiant mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje, balsuoju už šį pranešimą.

Verta atkreipti dėmesį į ES, Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos susitarimą ir ES ir Norvegijos susitarimą dėl dviejų finansinių mechanizmų 2009–2014 m. laikotarpiui, kurių bendra vertė 1,8 mlrd. EUR, t. y., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, 31 proc. padidėjęs EEE finansinis mechanizmas ir 22 proc. padidėjęs Norvegijos finansinis mechanizmas. Šios lėšos yra skirtos Islandijai, 12 naujausių valstybių narių, taip pat Portugalijai, Ispanijai ir Graikijai, siekiant padėti atgaivinti kai kurių labiausiai po krizės susilpnėjusių šalių ekonomiką.

  Diane Dodds (NI), raštu. – Balsavau prieš šį pranešimą, nes abejoju, ar tinka suteikti Islandijai kokių nors lengvatų, susijusių su žuvies produktų importu į ES, kai ji toliau atkakliai laikosi savo požiūrio dėl skumbrių išteklių valdymo, kuris, tikėtina, turės neigiamą poveikį ES jūrų žvejams. 1994 m. sudarytu susitarimu Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai leidžiama dalyvauti ES bendrojoje rinkoje, nepaisant to, kad jos nėra įprastos ES valstybės narės. Dėl to jos turi pareigą patvirtinti visus ES teisės aktus, susijusius su bendrąja rinka, išskyrus tuos atskirus teisės aktus, kuriuose reglamentuojami žemės ūkio ir žuvininkystės klausimai. Islandija gali eksportuoti žuvies produktus į ES netaikant tarifų.

Tai karti piliulė, kurią turime praryti, nes Islandija, akivaizdžiai ignoruodama tarptautinius skumbrių išteklių valdymo principus ir 2010 m. deklaravusi 100 000 tonų laimikį, gali laisvai eksportuoti visą skumbrių laimikį į ES. Nors su žuvininkyste susijusios lengvatos Islandijai naujajame susitarime nebuvo pakeistos, Islandijos elgesys žuvininkystės valdymo srityje akivaizdžiai pasikeitė, ir šiuo atžvilgiu abejočiau, ar šis susitarimas turėtų būti ratifikuojamas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šios rezoliucijos tikslas – sukurti pagrindą keturiems Europos Sąjungos ir Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos susitarimams, kuriais ketinama nustatyti šių šalių įnašus siekiant mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje ir padidinti šiuos įnašus, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Šiame pasiūlyme padidinami atitinkamų valstybių įnašai ir iš esmės nekeičiamos su žuvininkyste susijusios lengvatos. Šiuo požiūriu 2009–2014 m. laikotarpis iš esmės yra atnaujintas susitarimas dėl ankstesnio – 2004–2009 m. – laikotarpio. Vieningas Tarptautinės prekybos komiteto ir Žuvininkystės komiteto pritarimas rodo, kad šis klausimas nesulaukia jokių prieštaravimų.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Komisija pateikė Parlamentui pasiūlymą dėl keturių susitarimų. Dviejuose iš šių susitarimų dėl 2009–2014 m. laikotarpio finansinių mechanizmų numatytas bendras 1,8 mlrd. EUR paketas. Jie susiję su vienu ES ir Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos susitarimu, kuriuo nustatytas 31 proc. didesnis Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinis mechanizmas, o kitas susijęs su ES ir Norvegijos susitarimu, kuriuo nustatytas 22 proc. didesnis Norvegijos finansinis mechanizmas. Kiti du susitarimai yra susiję su žuvininkystės lengvatomis Islandijai ir Norvegijai 2009–2014 m. laikotarpiu, ir juose šios lengvatos yra atnaujinamos.

Islandijai taikomos tokios pat lengvatos. Norvegijai taikomos šiek tiek didesnės lengvatos, todėl bus atnaujintas susitarimas dėl tranzito, kurio galiojimas pasibaigė 2009 m. balandžio 30 d.

Balsuoju už pasiūlymą, nes EEE lėšos bus prieinamos 12 naujausių valstybių narių, kartu su Portugalija, taip pat Graikija ir Ispanija, o finansuojamos sritys apima aplinkos apsaugą, visų pirma klimato kaitą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius, pilietinę visuomenę ir kultūros paveldo apsaugą.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiandien šiame Parlamente patvirtintas susitarimas sudaromas remiantis Susitarimu dėl Europos ekonominės erdvės (EEE), kuris galioja nuo 1994 m., ir yra taikomas EEE ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms. Tuo metu tos šalys, siekdamos mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus EEE, susitarė dėl penkerių metų trukmės finansinės paramos; žinoma, mes pritariame šiam tikslui. Finansinė parama dabartiniam penkerių metų laikotarpiui (2009–2014 m.) padidėjo daugiau nei du kartus, palyginti su ankstesniu laikotarpiu skirtos paramos dydžiu.

Šios EEE lėšos bus skirtos 12 naujausių valstybių narių, taip pat Graikijai, Portugalijai ir Ispanijai, ir gali būti panaudotos daugelyje svarbių sričių, įskaitant aplinkos apsaugą, žmogaus ir socialinę raidą ir kultūros paveldo apsaugą. Atsižvelgiant į ES plėtrą ir prastėjančią socialinę ir ekonominę padėtį daugumoje jos šalių, pvz., Portugalijoje, manome, kad svarbu skirti daugiau lėšų.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Būdamas Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Šveicarija, Islandija ir Norvegija pirmininkas ir jungtinio parlamentinio Europos ekonominės erdvės komiteto pirmininkas, palankiai vertinu šį pranešimą. Būtent aš parengiau Žuvininkystės komiteto nuomonę dėl pranešimo.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už M. E. Koppa pranešimą dėl su žuvininkyste susijusių finansinių mechanizmų. Nepaisant to, tai neįrodo, kad ES ir EEE žuvininkystės sektoriuje nėra problemų. Tenka ypač apgailestauti dėl Islandijos atsisakymo sudaryti susitarimą su ES ir Norvegija dėl skumbrių ir primygtinai raginu visas šalis vėl sėsti prie derybų stalo.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, nes EEE ELPA valstybės (Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija) nuo pat Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo įsigaliojimo 1994 m. padėjo mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus EEE šalyse. Paskutinis finansinių šalių įnašų penkerių metų laikotarpis baigėsi 2009 m. (1,467 mlrd. eurų). Dabartiniame Komisijos pasiūlyme pateikti keturi susitarimai. Susitarimai apima 1,8 mlrd. eurų, kuriuos sudaro EEE finansinis mechanizmas, padidėjęs 31 proc., palyginti su 2004–2009 m. laikotarpiu, ir 22 proc. padidėjęs Norvegijos finansinis mechanizmas. Tokie derybų rezultatai atitinka Tarybos derybų nurodymus, pagal kuriuos buvo reikalaujama gerokai padidinti lėšas. EEE lėšos bus skiriamos 12 naujausių valstybių narių ir Graikijai, Portugalijai bei Ispanijai. Prioritetiniai sektoriai apima aplinkos apsaugą, klimato kaitą ir atsinaujinančių šaltinių energiją, pilietinę visuomenę, žmogaus ir socialinę raidą ir kultūros paveldo apsaugą. Norvegijos lėšos bus skiriamos 12 naujausių valstybių narių. Prioritetiniai sektoriai apima anglies dioksido surinkimą ir saugojimą, ekologinės pramonės inovacijas, mokslinius tyrimus ir stipendijas, žmogaus ir socialinę raidą, teisingumą ir vidaus reikalus, tinkamų darbo vietų kūrimą ir trišalį dialogą. Du protokolai dėl specialių lengvatų taikomi Islandijos ir Norvegijos žuvininkystės sektoriui 2009–2014 m., kuriuose numatoma atnaujinti buvusius 2004–2009 m. protokolus nekeičiant Islandijai nustatytų lengvatų ir truputį padidinant lengvatas Norvegijai, kuriomis remdamasi Norvegija atnaujins žuvų tranzito susitarimą.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Pritariu ES, Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos susitarimui dėl Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo pratęsimo, nes turėtume visi dirbti siekdami EEE mažinti ekonomikos ir socialinius skirtumus. Bendra 1,8 mlrd. EUR parama yra 31 proc. ir 22 proc. didesnė nei per praėjusių penkerių metų laikotarpį. Pratęsus protokolų, susijusių su lengvatomis žuvininkystės sektoriuje ir patekimu į rinką, galiojimo terminą toliau bus užtikrintas svarbus ir ilgalaikis akvakultūros srities reglamentavimas.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Šiandien Parlamentas balsavo už Komisijos pasiūlytą susitarimą dėl 2009–2014 m. laikotarpio finansinių mechanizmų tarp, pirma, Europos Sąjungos ir Islandijos, Lichtenšteino Kunigaikštystės bei Norvegijos ir, antra, Europos Sąjungos ir Norvegijos. Susitarimuose numatyta didesnė Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo parama klimato kaitai ir atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, pilietinei visuomenei, žmogaus ir socialinei raidai ir kultūros paveldo apsaugai. Praktiškai kalbant, juose numatytas 1,8 mlrd. EUR paketas. Šia parama galės pasinaudoti vėliausiai prie Europos Sąjungos prisijungusios valstybės, taip pat Ispanija, Graikija ir Portugalija. Todėl balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad turėtume remti ekonominį bendradarbiavimą ir niekada neturime pamiršti, kad valstybės narės gerovė prisideda prie ekonominės padėties pagerėjimo visoje Europoje, taip pat pagerina jos 500 mln. piliečių gyvenimo kokybę.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą, kuriame numatyta galimybė EEE ir ELPA valstybėms daugiau prisidėti prie ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimo Europos ekonominėje erdvėje. Tuo tarpu žuvininkystės sektoriuje lengvatos Islandijai lieka nepakeistos ir šiek tiek padidintos Norvegijai.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Šiuose susitarimuose numatytas bendras 1,8 mlrd. EUR paketas, kurį sudaro 31 proc. didesnis Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinis mechanizmas ir 22 proc. didesnis Norvegijos finansinis mechanizmas. Verta paminėti, kad EEE lėšos turėtų būti skiriamos aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pilietinės visuomenės, žmogaus ir socialinės raidos bei kultūros paveldo apsaugos prioritetams finansuoti. Norvegijos paramos lėšos bus skirtos prioritetiniams sektoriams, kurie apima anglies dioksido surinkimą ir saugojimą, ekologinės pramonės inovacijas, mokslinius tyrimus ir stipendijas, žmogaus ir socialinę raidą, teisingumą ir vidaus reikalus, tinkamų darbo vietų kūrimą ir trišalį dialogą.

Dviejuose protokoluose, susijusiuose su tam tikromis lengvatomis Islandijai ir Norvegijai žuvininkystės sektoriuje 2009–2014 m. laikotarpiu, atnaujinami ankstesnio 2004–2009 m. laikotarpio protokolai, kuriais lengvatos Islandijai nėra pakeistos, o Norvegijai jos šiek tiek padidintos, ir jomis remdamasi Norvegija atnaujins žuvies tranzito susitarimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas leidžia atnaujinti susitarimus, susijusius su Europos ekonomine erdve (EEE). 1994 m. įsigaliojus EEE susitarimui, EEE ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalys – šiuo metu tai yra Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija – prisidėjo prie ekonomikos ir socialinių skirtumų mažinimo EEE. Dėl šios paramos nuolat susitariama penkerių metų laikotarpiui ir dabartinis tikslas yra atnaujinti susitarimus 2009–2014 m. laikotarpiui. Kartu su tomis derybomis, tačiau nepriklausomai nuo jų, taip pat pradėtos derybos su Islandija ir Norvegija remiantis dviem dvišaliais protokolais dėl žuvų, sudarytais 2009 m. gruodžio 18 d. Atsižvelgiant į minėtų derybų rezultatus visų pirma verta pažymėti itin padidėjusį finansinį mechanizmą, nors Islandijos padėtis lieka tokia pat dėl sunkios krizės, su kuria ji susiduria. Kalbant apie susitarimus dėl tam tikrų lengvatų Islandijai ir Norvegijai žuvininkystės sektoriuje 2009–2014 m. laikotarpiu, pritariu teigiamai Žuvininkystės komiteto nuomonei, kurioje atkreipiamas dėmesys į šiek tiek didesnes lengvatas Norvegijai, kuriomis remdamasi Norvegija atnaujins žuvų tranzito susitarimą, kurio galiojimas baigėsi 2009 m. balandžio 30 d. Dėl šių priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Nuo Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo įsigaliojimo 1994 m. EEE ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalys – šiuo metu tai yra Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija – prisidėjo prie ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimo EEE. Dėl šios paramos nuolat susitariama penkerių metų laikotarpiui ir dabar vyksta derybos dėl susitarimų 2009–2014 m. laikotarpiui kartu su dviejų dvišalių protokolų dėl lengvatų Islandijai ir Norvegijai žuvininkystės sektoriuje atnaujinimu. Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, šiuose protokoluose nebuvo padaryta jokių reikšmingų pakeitimų – Islandijai lengvatos nepakeistos, o Norvegijai jos buvo tik šiek tiek padidintos. Susitarimai dėl finansinių mechanizmų lėmė didesnius EEE ir ELPA valstybių įnašus 2009–2014 m. laikotarpiu, numatant bendrą 1,8 mlrd. EUR paketą, kuriuo galės pasinaudoti 12 naujausių valstybių narių, taip pat Graikija, Portugalija ir Ispanija, siekiant finansuoti prioritetinius sektorius, įskaitant aplinkos apsaugą, klimato kaitą, atsinaujinančiuosius energijos išteklius, žmogaus ir socialinę raidą ir kultūros paveldo apsaugą. Todėl balsavau už.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šis pasiūlymas suteikia galimybę: stiprinti EEE ir ELPA valstybių įnašą mažinant ekonominius ir socialinius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje; gerokai padidinti finansinį mechanizmą, palyginti su nepakeistomis lengvatomis Islandijai ir šiek tiek padidintomis lengvatomis Norvegijai. Todėl pasiūliau, kad Žuvininkystės komitetas pateiktų teigiamą nuomonę dėl Komisijos pasiūlymo COM(2010)234.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Pritariau šiai rekomendacijai, nes joje numatoma galimybė didinti Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių lėšas mažinant ekonominius ir socialinius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje (EEE). Lengvatos žuvininkystės sektoriuje Islandijai lieka nepakitusios, o lengvatos Norvegijai buvo šiek tiek padidintos.

Dviejuose susitarimuose dėl 2009–2014 m. laikotarpio finansinių mechanizmų tarp ES, Islandijos, Lichtenšteino ir ES ir Norvegijos numatytas bendras 1,8 mlrd. EUR paketas, kuris yra daug didesnis, palyginti su 2004–2009 m. laikotarpiu. Dabar turime dirbti siekdami panaikinti skirtumus, kurių vis dar yra tarp ES, Islandijos ir Norvegijos klausimais, susijusiais su jūrų faunos valdymu, visų pirma banginių medžiojimu.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį susitarimą, kuris sustiprins EEE ir ELPA valstybių vaidmenį naikinant socialinius ir ekonominius skirtumus Europos ekonominėje erdvėje.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už šį susitarimą, nes tai yra kitas logiškas žingsnis derinant Europos laisvosios prekybos asociacijos narių bendradarbiavimą. Kaip delegacijos pirmininko pavaduotojui, man labai malonu, kad toliau einame privilegijuotos partnerystės keliu.

Rekomendacija: Silvia-Adriana Ţicău (A7-0004/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rekomendaciją, nes šiuo horizontaliuoju susitarimu galima pašalinti nacionalinius apribojimus dėl dabartinių dvišalių susitarimų tarp valstybių narių ir Brazilijos, todėl naudos bus visai Europos aviacijos pramonei. Be to, tokiu susitarimu galima atkurti tvirtą ES ir Brazilijos aviacijos sektoriaus teisinį pagrindą ir bus žengtas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos ryšius šiame sektoriuje. Spėju, kad šis susitarimas bus naudingas vartotojams, nes bus iki 460 mln. EUR sumažintos bilietų kainos, skatinamas užimtumas ir suteikiama naujų verslo galimybių ES oro transporto bendrovėms.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europos Sąjunga turi išskirtinę kompetenciją tam tikrais išorės aviacijos politikos aspektais, todėl teisiniu požiūriu daugybę dvišalių susitarimų tarp valstybių narių ir Brazilijos Federacinės Respublikos buvo būtina pakeisti Europos Sąjungos sutartais ir pasirašytais susitarimais. 2003 m. Europos Sąjungos Tarybai patvirtinus, Europos Komisija derėjosi dėl susitarimo, kuriam šiandien nusprendžiau pritarti. Šiuo susitarimu bus sudarytos sąlygos „išsamiam ES ir Brazilijos susitarimui dėl oro susisiekimo paslaugų; šis susitarimas būtų pagrįstas palaipsniu rinkos atvėrimu ir bendradarbiavimu reguliavimo srityje bei sanglauda“. Šiuo būsimu susitarimu bus pagerintos paslaugos keliautojams ir sustiprinta Europos oro transporto bendrovių pozicija.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, susitarimu dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos aviacijos santykių aviacijos srityje sukuriamas tvirtas teisinis pagrindas ir žengiamas pirmas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos srityje. Manau, pagal šį susitarimą jos galės toliau stiprinti aviacijos srities bendradarbiavimą ir pradėti derybas dėl visa apimančio dvišalio oro susisiekimo paslaugų susitarimo.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rekomendaciją, nes tai svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos sektoriuje ir jos galės pradėti derėtis dėl išsamaus oro susisiekimo paslaugų susitarimo.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šiandien priimtu sprendimu žengėme svarbų žingsnį stiprindami ES ir Brazilijos santykius aviacijos sektoriuje. Tikimasi, kad šis susitarimas galėtų būti naudingas vartotojams, nes iki 460 mln. EUR sumažėtų bilietų kainos, būtų skatinamas užimtumas, suteikiama naujų verslo galimybių ES oro transporto bendrovėms ir naudos keliaujantiesiems tarp ES ir Brazilijos. Atsižvelgdamas į ypatingus Portugalijos ir Brazilijos ryšius, palankiai vertinu šio susitarimo, kuriuo bus skatinamas naujas Europos ir Brazilijos suartėjimas ir kartu teikiama galima ekonominė, socialinė ir kultūrinė nauda, sudarymą.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi iš esmės pakeisti įvairių ES institucijų, ypač Parlamento, įgaliojimai, todėl naujos struktūros Parlamentas raginamas priimti sprendimus klausimais, anksčiau nepatekusiais į jo jurisdikcijos sritį, kaip šiuo atveju dėl tarptautinio ES ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų.

Šiuo 2010 m. liepos 14 d. sudarytu susitarimu dvišalių dvylikos valstybių narių ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimų nuostatas siekiama pakeisti dvišaliu ES ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimu. Pritariu šiam susitarimui, nes jis yra svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos sektoriuje.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Kaip ir dėl ankstesnių neseniai Parlamento priimtų tos pačios srities susitarimų, atsižvelgiant į ypatingas civilinės aviacijos veiklos sąlygas, kyla rimtų abejonių dėl šio pasiūlymo taikymo srities ir galimų pasekmių. Jis susijęs su klausimu, turinčiu aiškų poveikį oro transporto įmonėms sektoriuje, kuris dėl įvairių priežasčių yra strateginis ginant nacionalinius interesus. Dar didesnis susirūpinimas kyla dėl Brazilijos. Susitarimo tikslas aiškus ir pranešėja visiškai nesistengia jo paslėpti: siekiama atverti rinką, kad būtų galima sudaryti „naujas verslo galimybes ES oro linijoms“.

Žinome, kad tariamai kuriant vienodas sąlygas įvairioms Europos įmonėms prisidedama prie jau prasidėjusios monopolinės sektoriaus koncentracijos, todėl valstybėms narėms sunkiau ginti savo nacionalines oro transporto įmones, taigi, kartu ir teisėtus savo kelių lygmenų interesus. Nuolat nurodoma „nevaržoma konkurencija“ laikoma šventa ir neliečiama, ginama bet kokia kaina ir vėl yra ramstis, kuriuo remiama ši iniciatyva. Pasekmės šiam sektoriui iš esmės nesiskiria nuo pasekmių kitiems sektoriams: tokiais atvejais visada nustatoma monopolinė koncentracija.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Su Italijai atstovaujančiais Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos kolegomis nusprendėme susilaikyti per šiandienos balsavimą dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos santykių tam tikrais oro susisiekimo paslaugų aspektais. Taip nusprendėme atsižvelgdami į rezoliucijos turinį dėl Cesare Battisti bylos. Manau, būtų buvę geriau nukelti balsavimą, kol bus paskelbtas naujas Brazilijos federalinio teismo sprendimas dėl nusikaltėlio Cesare Battisti ekstradicijos.

Ši byla nėra skubi, todėl tikrai nebūtų atsiradę problemų, jei būtume jį nukėlę į kitą mėnesinę sesiją arba į vieną iš balandžio mėn. sesijų, ypač atsižvelgdami į šio masinio žudiko aukų šeimų skausmą. Šios šeimos 31 metus laukė, kad būtų įvykdytas teisingumas ir kad Cesare Battisti mūsų kalėjimuose atliktų pagal Italijos teisenos sistemą paskirtą bausmę.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam pranešimui, nes ES turi išimtinę kompetenciją įvairių išorės aviacijos aspektų, kurie tradiciškai buvo reglamentuojami dvišaliais valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimais dėl oro susisiekimo paslaugų, atžvilgiu. Atsižvelgdama į tai, 2003 m. Taryba suteikė Komisijai įgaliojimus pradėti derybas su trečiosiomis šalimis dėl tam tikrų galiojančių dvišalių susitarimų nuostatų pakeitimo susitarimais su ES. Susitarimas buvo pasirašytas 2010 m. liepos 14 d. Jis apima tokius aspektus kaip sauga, aviacinio kuro apmokestinimas, konkurencijos taisyklės ir t. t. Sudarant šį susitarimą buvo žengtas pirmas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos srityje, tai sudarė galimybes toliau gerinti ES ir Brazilijos bendradarbiavimą šioje srityje ir pradėti derybas dėl išsamaus ES ir Brazilijos susitarimo dėl oro susisiekimo paslaugų. Šis susitarimas yra pagrįstas laipsnišku rinkos atvėrimu ir bendradarbiavimu reguliavimo srityje bei sanglauda. Tikimasi, kad sudarius šį susitarimą dėl didesnio vartotojų skaičiaus (jis išaugs dėl mažesnių kainų) atsiras iki 460 mln. eurų papildomų pajamų. Šis susitarimas taip pat teigiamai paveiks darbo vietų skaičių ir sudarys naujas verslo galimybes ES oro linijoms, taip pat bus naudingas keliaujantiems visuomenės nariams.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį horizontalųjį susitarimą, kuris pats savaime nėra svarbus, bet jis yra svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos aviacijos srities santykius, kad Brazilija ir ES galėtų toliau stiprinti aviacijos srities bendradarbiavimą ir pradėti derėtis dėl išsamaus oro susisiekimo paslaugų susitarimo. Šis išsamus oro susisiekimo susitarimas turėtų būti pagrįstas laipsnišku rinkos atvėrimu ir bendradarbiavimu reguliavimo srityje bei sanglauda. Europos Sąjungai jis bus naudingas, nes atsiras daugiau maršrutų ir sumažės bilietų kainos vartotojams.

  Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Susilaikydama nuo balsavimo dėl pranešimo, susijusio su Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimu dėl oro susisiekimo paslaugų, išreiškiau poziciją, viršijančią šio klausimo aprėptį.

Nepritariu Brazilijos vyriausybės elgesiui Cesare Battisti bylos atžvilgiu. Ekstradicijai – kurios tvarka apibrėžta dvišaliame susitarime – reikėjo pritarti. Teisminių institucijų pateiktu aiškinimu pažeidžiami prisiimti įsipareigojimai. Bausmę – kurią C. Battisti turėtų atlikti Italijoje – paskyrė paprastas teisėjas taikydamas bendrus įstatymus dėl įprastinio nusikaltimo – masinės žmogžudystės. Sunku pritarti tokiems tarptautiniams santykiams, kokie apibrėžti pranešimuose, dėl kurių balsavo Parlamentas, su šalimi, kuri nesilaiko susitarimų ir kuri, svarbiausia, yra už pagrindinę teisę į gyvybės apsaugą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) ES visada propagavo laisvą konkurenciją. Todėl visiškai suprantama, kodėl 2010 m. spalio 15 d. Komisijai suteiktas įgaliojimas derėtis dėl išsamaus oro susisiekimo paslaugų susitarimo su Brazilija, pagrįsto laipsnišku rinkos atvėrimu ir bendradarbiavimu reguliavimo srityje bei sanglauda. Šiuo susitarimu visiems ES oro vežėjams suteikiama nediskriminacinė galimybė užmegzti ryšius su Brazilija ir pakeičiamos arba papildomos dabartinių keturiolikos dvišalių valstybių narių ir Brazilijos oro susisiekimo paslaugų susitarimų nuostatos.

Tai pirmas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos aviacijos sektoriaus santykius, todėl jos galėjo toliau stiprinti šio lygmens bendradarbiavimą ir pradėti derėtis dėl išsamaus Brazilijos ir ES oro susisiekimo paslaugų susitarimo. Šis naujas susitarimas naudingas visiems vartotojams, nes galima sumažinti skrydžių į Braziliją bilietų kainas.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Atsižvelgdamas į Brazilijos valdžios institucijų elgesį Cesare Battisti bylos atžvilgiu, susilaikiau nuo balsavimo dėl M. L. Macovei pateiktos rekomendacijos kartu su kitais dviem pranešimais. Reikia atsižvelgti į tai, kad neišduotas teroristas, kurio Brazilija tokiu nelaiko. Dėl šios priežasties kartu su kitais Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos Italijos delegacijos nariais nusprendžiau susilaikyti nuo balsavimo dėl sprendimo dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikių vizų verslo ir turizmo tikslais sudarymo projekto ir dėl pranešimo dėl ES ir Brazilijos oro susisiekimo paslaugų susitarimų gerinimo. Žinoma, tuo norėjome parodyti ne tai, kad nesutinkame su pranešimų turiniu, bet davėme politinį ženklą, kuriuo dar sykį norėjome pakartoti, kad esame nusivylę tokiu Brazilijos valdžios institucijų elgesiu Cesare Battisti bylos atžvilgiu.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsuodami už šį pranešimą būtinai išreiškiame palankią Europos Parlamento nuomonę dėl tarptautinio tarp ES ir Brazilijos sudaryto susitarimo. Tai horizontalusis susitarimas su Brazilija, kuriuo bus sukurtas tvirtas teisinis ES ir Brazilijos santykių aviacijos sektoriuje pagrindas. Tai pirmas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos sektoriuje, todėl abi šalys galės toliau stiprinti šio lygmens bendradarbiavimą ir pradėti derybas dėl išsamaus oro susisiekimo paslaugų susitarimo. Taigi, šiuo susitarimu galima suteikti naudos vartotojams, nes galima iki 460 mln. EUR sumažinti bilietų kainas. Bus daromas teigiamas poveikis užimtumui ir tikimasi, kad ES oro transporto įmonėms atsivers naujos galimybės ir naudos turės keliaujantieji tarp ES ir Brazilijos. Šiuo atžvilgiu sutinku su pranešėjos pasiūlymu Parlamentui priimti šį pranešimą ir paraginti Tarybą laiku baigti šią procedūrą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į svarbius Portugalijos ir Brazilijos ryšius, žinoma, palankiai vertinu šio pranešimo priėmimą. Šiuo susitarimu bus pakeistos tam tikros dvylikos dvišalių valstybių narių ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimų nuostatas. Šiuo susitarimu sudaromas pagrindas stiprinti ES ir Brazilijos santykius aviacijos sektoriuje ir tikimasi, kad jis bus labai naudingas vartotojams, nes iki 460 mln. EUR sumažės bilietų kainos, o ES oro transporto bendrovėms bus suteikiama naujų verslo galimybių.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Šiuo horizontaliuoju susitarimu su Brazilija bus atkurtas tvirtas teisinis ES aviacijos santykių su Brazilija pagrindas. Tai pirmas svarbus žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos aviacijos srities santykius, todėl Brazilija ir ES galėjo toliau stiprinti aviacijos srities bendradarbiavimą ir pradėti derėtis dėl išsamaus Brazilijos ir ES oro susisiekimo paslaugų susitarimo. Europos Komisijos prašymu 2010 m. spalio 15 d. ES Transporto taryba suteikė Europos Komisijai įgaliojimą derėtis dėl išsamaus oro susisiekimo paslaugų susitarimo su Brazilija, pagrįsto laipsnišku rinkos atvėrimu ir bendradarbiavimu reguliavimo srityje bei sanglauda.

Tikimasi, kad dėl šio susitarimo atsiras daugiau vartotojų ir iki 460 mln. EUR papildomų pajamų (nauda dėl mažesnių bilietų kainų). Jis turės teigiamą poveikį užimtumui ir tikimasi sudaryti daug naujų verslo galimybių ES oro transporto bendrovėms ir suteikti naudos keleiviams.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariau šiam susitarimui, kuriuo bus skatinamas tolesnis ES ir Brazilijos bendradarbiavimas civilinės aviacijos srityje. ES aviacijos pramonei bus naudingas valstybių narių ir Brazilijos nacionalinių apribojimų panaikinimas.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Europos Sąjungos ir Brazilijos santykiai labai svarbūs dabartiniams Europos išorės ryšiams. Šiuo susitarimu, kuris, mano manymu, yra pirmas iš daugelio žingsnių formuojant naują ES ir Brazilijos civilinės aviacijos politiką, siekiama nustatyti bendrą šios srities santykių plėtojimo sistemą. Šis susitarimas vadinamas horizontaliuoju, nes juo sukuriamas tvirtas teisinis šių dviejų šalių pagrindas keliais civilinės aviacijos aspektais, įprastinius dvišalius susitarimus pakeičiant šio susitarimo nuostatomis dėl bendro ir vienodo įgyvendinimo visoje ES teritorijoje.

Rekomendacijos projekte, kurio buvau šešėlinis pranešėjas, palankiai vertinamos susitarimo, apimančio tokius svarbius klausimus, kaip saugumas, bendrai visoje Europos teritorijoje įgyvendintinų kuro mokesčių nustatymas ir reikalavimas laikytis ES konkurencijos teisės aktų, nuostatos.

Manau, šiuo susitarimu bus sudarytos sąlygos suteikti naujos ekonominės naudos vartotojams arba oro transporto bendrovėms ir bus stiprinami abiejų transatlantinių šalių bendradarbiavimo santykiai, todėl jis bus naudingas Europos Sąjungai. Dėl minėtų priežasčių balsavau už šį dokumentą.

Rekomendacija: Wim van de Camp (A7-0007/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (07853/2010), Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimo dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu, projektą ir į Tarybos prašymą pritarti, pateiktą pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, pagal teisinę sistemą ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto rekomendaciją pritariu šio susitarimo sudarymui.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Pritariu Europos bendrijos ir Islandijos, Norvegijos, Šveicarijos bei Lichtenšteino susitarimui dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu. Pagal sprendimą, kuriuo įsteigiamas šis fondas, šalys, dalyvaujančios įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis, turėtų dalyvauti Išorės sienų fonde. Todėl šiuo susitarimu reikėtų nustatyti standartų įgyvendinimą susijusių šalių teritorijose, kad Komisija galėtų prisiimti galutinę atsakomybę už šio fondo biudžeto įgyvendinimą šiose valstybėse. Jame atsižvelgiama į fondo finansinio valdymo bei kontrolės lygmens aspektus ir nustatomos nuostatos dėl šių šalių įnašo į fondo biudžetą.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Lichtenšteinas bendra deklaracija pasirinko nedalyvauti fonde, nors tai neturi įtakos jo pareigai prisidėti prie jo finansiškai, nes jis įsteigtas siekiant pasidalyti naštą ir teikti finansinę paramą įgyvendinant Šengeno acquis išorės sienų ir vizų politikos srityje.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šis pasiūlymas susijęs su Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimo sudarymu ES vardu. Plačiąja prasme tai susitarimas dėl šių šalių dalyvavimo Išorės sienų fonde, susijusio su dalyvavimu įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis. Numatoma sudaryti daugiau susitarimų, kuriais būtų nustatomos būtinos nuostatos dėl šio dalyvavimo įgyvendinimo, kuriais pirmiausia būtų užtikrinama ES finansinių interesų apsauga ir pagal kuriuos Audito Rūmai galėtų prižiūrėti visą procesą. Taryba galutinai priims šį susitarimą Parlamentui balsavus už.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Ši rekomendacija susijusi su Tarybos sprendimo dėl ES ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimo dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu, sudarymo projektu.

Atsižvelgdamas į tai, kad šis susitarimas atitinka tikslus, dėl kurių pasirašyta Šengeno sutartis dėl laisvo asmenų ir prekių judėjimo, į prieš tai pasirašytus ES ir minėtų šalių susitarimus dėl Šengeno sutartyje nustatytų tikslų ir į tai, kad ES pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigė Išorės sienų fondą 2007–2013 m. laikotarpiu, pritariu, kad reikia sudaryti šį susitarimą, kuriuo bus lengviau didinti Europos sanglaudą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis pranešimas pagrįstas Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimu dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu.

Tai susiję su esamais arba dar įgyvendinamais susitarimais dėl asmenų judėjimo ir laisvės tarp šių valstybių ir ES šalių.

Taigi, siekdama remti išorės sienų stebėseną, ypač imigracijos srityje, ES tam tikromis sąlygomis nori skirti paramos iš Europos Sąjungos Išorės sienų fondo 2007–2013 m. laikotarpiu. Veiksmų, kurių šiuo atžvilgiu ėmėsi ES ir Komisija, tikslus turėtume kritikuoti, nes negalime nekreipti dėmesio į nepriimtiną Grąžinimo direktyvą.

  Pat the Cope Gallagher (ALDE), raštu. – (GA) Kaip Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Šveicarija, Islandija ir Norvegija ir Europos Ekonominės Erdvės jungtinio parlamentinio komiteto pirmininkas, palankiai vertinu šį pranešimą.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį susitarimą, kuriuo valstybėms, dalyvaujančioms įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno susitarimą, leidžiama dalyvauti Išorės sienų fonde 2007–2013 laikotarpiu.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Manau, žvelgiant iš tikrosios Europos Sąjungos pozicijos politiniu, ekonominiu ir pirmiausia geografiniu požiūriu, būtina ir labai svarbu balsuoti už šį pasiūlymą, nes tokios šalys, kaip Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinas bei Šveicarija, geografiniu požiūriu yra Europoje. Todėl manau, kad, siekiant palengvinti integraciją ir judėjimą iš vienos šalies į kitą, reikėtų įgyvendinti vienos sienos valdymo politiką. Europos sienų valdymo fondo įgyvendinimas būtų tinkama ir svarbi priemonė siekiant užtikrinti centralizuotą išteklių ir įgyvendinimo politikos koordinavimą. Taip pat būtų lengviau skatinti turizmą ir laisvą transporto priemonių ir asmenų judėjimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Pagal naujuosius Lisabonos sutartimi Parlamentui suteiktus įgaliojimus atsirado būtinybė priimti Tarybos sprendimo dėl Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimo dėl papildomų taisyklių, susijusių su Išorės sienų fondu 2007–2013 m. laikotarpiu, sudarymo Europos Sąjungos vardu projektą. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas rekomendavo šį susitarimą patvirtinti. Šiame susitarime numatomas trečiųjų šalių, dalyvaujančių įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis, dalyvavimas Išorės sienų fonde. Šį dalyvavimą galima užtikrinti kitais susitarimais, kuriuos reikėtų sudaryti siekiant išaiškinti būtinas šio dalyvavimo nuostatas, įskaitant dėl ES finansinių interesų apsaugos ir Audito Rūmų įgaliojimo atlikti auditą. Šalys dėl to susitarė; atsižvelgdamas į tai, kad nė vienoje išreikštoje nuomonėje nebuvo kritiškų pastabų, balsavau už šią rezoliuciją.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Pagal 2007 m. gegužės 23 d. Parlamento ir Tarybos sprendimą (EB) Nr. 574/2007 dėl Išorės sienų fondo 2007–2013 m. laikotarpiui įsteigimo šalys, dalyvaujančios įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis, turėtų dalyvauti šiame fonde. Šiuo tikslu numatoma, kad bus sudaryti susitarimai, kuriuose bus nustatytos papildomos taisyklės, kurių būtinai reikia šiam dalyvavimui, įskaitant nuostatas, kuriomis užtikrinama ES finansinių interesų apsauga ir pagal kurias Audito Rūmai galėtų vykdyti audito įgaliojimą. Šis pasiūlymas susijęs su Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės, Šveicarijos Konfederacijos bei Lichtenšteino Kunigaikštystės susitarimo sudarymu aiškiai siekiant apibrėžti papildomas šių šalių dalyvavimo minėtame fonde taisykles. Manau, atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto rekomendaciją galiu jam pritarti.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Atsižvelgdami į savo poziciją, išreikštą balsuojant LIBE komitete (vadovaujantis komitetas), mes, Verts/ALE frakcija, nusprendėme balsuoti prieš šį pasiūlymą.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už šį susitarimą, nes dėl šių valstybių nekyla kokybės arba patikimumo problemų, todėl Europos Sąjungai neatsiranda saugumo pavojaus.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Tai rekomendacija dėl susitarimo su asocijuotomis trečiosiomis Šengeno šalimis, šiuo atveju su Islandija, Norvegija, Šveicarija ir Lichtenšteinu, sudarymu. Jos turi dalyvauti įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis. Šiuo atžvilgiu, siekiant apsaugoti finansinius ES interesus, o Audito Rūmams suteikti audito įgaliojimus, reikia papildomų taisyklių. Šie papildymai prasmingi, todėl balsavau už šio susitarimo sudarymą.

Rekomendacija: Carlos Coelho (A7-0008/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šį pranešimą, nes Šengeno erdvėje jau galima laisvai judėti teritorijoje, turinčioje 42 673 km išorės jūrų sieną ir 7 721 km sausumos sieną, kurioje yra 25 šalys ir 400 mln. gyventojų. Dėl laipsniškos Šengeno erdvės plėtros trečiosios šalys, kurios turi ypatingus santykius su ES, taip pat pradėjo dalyvauti bendradarbiaujant Šengeno klausimais, o Šveicarijos Konfederacija priklauso Šengeno acquis nuo 2008 m. kovo 1 d. Atsižvelgdamas į laisvo sienų kirtimo politiką, kurią taiko Šveicarija ir Lichtenšteino Kunigaikštystė – mikrovalstybė, kuri nuo prisijungimo prie Europos ekonominės erdvės 1995 m. stabiliai integruojasi į Europos prekybos erdvę, atsižvelgdamas į tai, kad Lichtenšteinas jau 98,4 proc. ES direktyvų perkėlė į šalies teisę, ir į tai, kad jis dalyvauja bendrojoje rinkoje, neturiu priežasčių prieštarauti jo prisijungimui prie Šengeno erdvės.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Tarp Šveicarijos ir Austrijos esanti Lichtenšteino valstybė turi 160 km² teritoriją ir 35 000 gyventojų. Nors Lichtenšteinas nėra Europos Sąjungos narė, jį su ES sieja Europos ekonominė erdvė (EEE). Jis taiko beveik visus Europos Sąjungos teisės aktus ir prašė leisti prisijungti prie Šengeno erdvės, kad galėtų užtikrinti laisvą asmenų judėjimą. Atsižvelgdama į Europos Sąjungos ir Lichtenšteino bendradarbiavimo tradiciją ir į tai, kad dėl šios šalies prisijungimo prie Šengeno erdvės nekyla pavojų, balsavau už jo prisijungimą.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rekomendaciją, pagal kurią 2008 m. vasario 28 d. buvo pasirašytas Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokolas dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos susitarimo, įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis.

Dar 2008 m. gruodžio 12 d. tik Šveicarija prisijungė prie Šengeno erdvės, panaikindama sienų kontrolę prie sausumos sienų ir 2009 m. kovo 29 d. panaikindama sienų kontrolę Šengeno erdvės vidaus skrydžiams oro uostuose. Pirmą kartą iškilo būtinybė įrengti sienų kontrolės punktus toje vietoje, kur iš esmės jau 100 metų nebuvo sienos. 41 kilometro siena, skirianti dvi šalis, tapo Šengeno išorės siena.

2007 m. Europos Parlamentas pirmą kartą buvo paprašytas pateikti savo nuomonę dėl šio protokolo sudarymo. Atsižvelgdamas į tuomet paskirtos pranešėjos E. Klamt prašymą, 2007 m. birželio 11 d. Teisės reikalų komitetas pateikė savo vieningą nuomonę, kurioje rekomendavo pakeisti teisinį pagrindą taip, kad būtų nurodoma EB sutarties 300 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, pagal kurią reikalaujama Europos Parlamento pritarimo, o ne vien tik jo konsultacijos.

Pritariu šioms naujoms taisyklėms, kurios pradėtos taikyti įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir kurių laikantis Europos Parlamentas išsamiau informuojamas apie tarptautinius susitarimus.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Prieš 25 metus penkios valstybės narės nusprendė panaikinti jas skiriančias vidaus sienas ir sukurti vieną išorės sieną. Dabar visos valstybės narės yra tikrosios Šengeno narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, Airiją, Kiprą, Bulgariją ir Rumuniją. Taip pat įtrauktos trys asocijuotosios valstybės: Norvegija, Islandija ir Šveicarija; Lichtenšteinas turėtų tapti ketvirtąja asocijuotąja valstybe. Tikėtasi, kad Lichtenšteinas prisijungs prie Šengeno 2008 m. kartu su Šveicarija. Vis dėlto procesas vyko ne taip, kaip tikėtasi, pirmiausia dėl dviejų valstybių narių – Vokietijos ir Švedijos – išreikštų abejonių dėl mokestinio sukčiavimo. Vien prisijungus Šveicarijai prireikė įrengti kontrolės punktus ten, kur daugiau nei šimtą metų nebuvo tikros sienos, o 41 km Šveicariją ir Lichtenšteiną skirianti siena tapo išorės siena.

Atsižvelgdamas į naująsias Lisabonos sutarties taisykles, pagal kurias Parlamentas gali daug aktyviau dalyvauti sudarant tarptautinius susitarimus, ir į tai, kad panaikintos Tarybos abejonės, siūlau Parlamentui pritarti šio protokolo sudarymui ir tikiuosi, kad Lichtenšteinas galės kuo greičiau prisijungti prie Šengeno.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad būtina ir natūralu panaikinti sienų su Lichtenšteinu kontrolę atsižvelgiant į šios valstybės dydį ir jos santykius su kaimynėmis Austrija ir Šveicarija, su kuriomis ji laikosi laisvo judėjimo tradicijos. Be to, veiksmingas Lichtenšteino prisijungimas prie Šengeno ir Dublino acquis vyks natūraliai, nes ši šalis jau įgyvendino daug ES teisės aktų ir taiko tokią pat naudojimosi SIS ir VIS infrastruktūrą, kaip Šveicarija – šalis, kuri jau priklauso Šengeno erdvei.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į Lichtenšteino Kunigaikštystės ir Šveicarijos Konfederacijos taikomą laisvo sienų kirtimo politiką tikėtasi, kad šios šalys prisijungs prie Šengeno vienu metu. Tačiau taip neatsitiko. 2008 m. gruodžio 12 d. prie Šengeno prisijungė tik Šveicarija. Vis dėlto susitarime dėl Šveicarijos prisijungimo jau buvo nuostata dėl galimo Lichtenšteino prisijungimo sudarius protokolą, kurį dabar Parlamentas rengiasi patvirtinti. Dėl Šveicarijos prisijungimo pirmą kartą reikėjo įrengti Lichtenšteino ir Šveicarijos sienų kontrolės punktus tose vietose, kuriose šimtmetį nebuvo tikros sienos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šioje rekomendacijoje Parlamentui patariama patvirtinti Europos Sąjungos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokolo dėl Lichtenšteino prisijungimo prie 2008 m. vasario 28 d. sudaryto Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos dalyvavimo įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis sudarymą.

Šengeno susitarimu siekiama sukurti teritoriją, kurioje galėtų laisvai judėti asmenys ir prekės, neturinčią vidaus sienų tarp valstybių – turinčią tik vieną išorės sieną. 1999 m. įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai ES bendradarbiavimą Šengeno klausimais įtraukė į savo teisinių įgaliojimų sistemą. Dešimtmečius Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Šveicarijos Konfederacija taikė laisvo sienų kirtimo politiką, kuria užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. 2008 m. Šveicarijai prisijungus prie Šengeno atsirado judėjimo tarp šių dviejų šalių problema, nes jas skirianti siena tapo išorės siena, o dabar siekiama išspręsti šią problemą.

Todėl, atsižvelgiant į šio protokolo įsigaliojimo pranašumus, nėra priežasčių, dėl kurių būtų negalima jo priimti.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) 1985 m. pasirašytą Šengeno susitarimą sudarė Vokietija, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Šio susitarimo ir vėliau 1990 m. priimtos konvencijos tikslas – panaikinti sisteminę kontrolę prie bendrų sienų ir nustatyti sistemą, pagal kurią asmenys galėtų laisvai judėti.

Pagal Šengeno konvenciją buvo panaikinti patikrinimai prie pasirašiusiųjų valstybių vidaus sienų ir sukurta viena bendra išorės siena, prie kurios pagal bendras taisykles vykdoma išorės sienos kontrolė, įgyvendinama bendra vizų politika, policijos ir teisminis bendradarbiavimas ir sukuriama Šengeno informacinė sistema (SIS).

Dabar Šengeno erdvę sudaro 25 Šengeno valstybės narės: ES valstybės narės Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Suomija, Vokietija, Graikija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Ispanija, Švedija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija, taip pat trys asocijuotosios ne ES šalys Norvegija, Islandija ir Šveicarija. Bulgarija, Rumunija ir Kipras šiandien tik iš dalies taiko Šengeno acquis, todėl prie jų sienų vis dar atliekami patikrinimai.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už C. Coelho pranešimą. Nors Škotija nėra Šengeno erdvės dalis, nusprendėme įgyvendinti tam tikras Šengeno acquis dalis. Škotijos vyriausybė aktyviai dalyvauja šioje srityje Tarybos lygmeniu, todėl džiaugiuosi galėdamas remti šią veiklą.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už rekomendaciją, pagal kurią 2008 m. vasario 28 d. buvo pasirašytas Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos, Lichtenšteino Kunigaikštystės protokolas dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie ES susitarimo, įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis. Dar 2008 m. gruodžio 12 d. tik Šveicarija prisijungė prie Šengeno erdvės, panaikindama sienų kontrolę prie sausumos sienų ir 2009 m. kovo 29 d. panaikindama sienų kontrolę Šengeno erdvės vidaus skrydžiams oro uostuose. Pirmą kartą iškilo būtinybė įrengti sienų kontrolės punktus toje vietoje, kur iš esmės jau 100 metų nebuvo sienos. 41 kilometro siena, skirianti dvi šalis, tapo Šengeno išorės siena. Pritariu šioms naujoms taisyklėms, kurios pradėtos taikyti įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir kurių laikantis Europos Parlamentas išsamiau informuojamas apie tarptautinius susitarimus. Dėl laipsniškos Šengeno erdvės plėtros trečiosios šalys, kurios turi ypatingus santykius su ES, taip pat pradėjo dalyvauti bendradarbiaujant Šengeno klausimais. Išankstinė sąlyga ES nepriklausančioms šalims, kurios siekia asociacijos su Šengeno acquis, yra sutikimas užtikrinti laisvą asmenų judėjimą tarp šių valstybių ir ES. Minėtosioms šalims tokio pobūdžio dalyvavimas reiškia, kad jos prisijungia prie erdvės be patikrinimų prie vidaus sienų, kad jos taiko visas Šengeno acquis ir visų susijusių laikantis Šengeno acquis priimtų dokumentų nuostatas, kad jos dalyvauja priimant sprendimus, susijusius su Šengeno teisės aktais.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) 2008 m. pasirašytas Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos susitarimo protokolas. Todėl šiai kunigaikštystei nustatytas reikalavimas įgyvendinti, taikyti ir plėtoti Šengeno acquis. Vis dėlto Lichtenšteino Kunigaikštystė, nors jau 1995 m. tapo Europos ekonominės erdvės nare ir, perkeldama daug direktyvų, į šalies teisę laipsniškai įvedė Europos teisės aktus, dar nepradėjo derybų dėl prisijungimo prie Šengeno susitarimų. Šiuo susitarimu – kuriam pritariau – nustatytos abiejų šalių teisės ir pareigos, kartu užtikrinant laisvą asmenų judėjimą. Be to, nustatytos kelios Lisabonos sutarties nuostatų įgyvendinimo taisyklės dėl tarptautinių susitarimų siekiant suteikti Europos Parlamentui ryžtingesnį vaidmenį informavimo apie jas ir jų priėmimo atžvilgiu.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Lichtenšteinas yra iš dviejų pusių sausumos sienomis apribota Vakarų Europos Alpių mikrovalstybė, vakaruose besisiejanti su Šveicarija, o rytuose – su Austrija. Ji turi 160 km2 teritoriją, apytiksliai 35 000 gyventojų ir didžiausią bendrąjį vidaus produktą vienam asmeniui pasaulyje. Nuo prisijungimo prie Europos ekonominės erdvės 1995 m. Lichtenšteinas stabiliai integruojasi į Europos prekybos erdvę. Šiandien 98,4 proc. ES direktyvų perkelta į šalies teisę. Lichtenšteinas taip pat dalyvauja bendrojoje rinkoje, kurioje tos pačios pagrindinės taisyklės taikomos visoms priklausančioms šalims.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Siekiant užtikrinti Europą be sienų būtina, kad naujos šalys prisijungtų prie Šengeno informacinės sistemos (SIS). Lichtenšteinas nuo 1995 m. yra Europos ekonominės erdvės narys ir stabiliai integruojasi į Europos prekybos erdvę. Jam taikytos įvairios vertinimo procedūros, ypač tokiais klausimais, kaip duomenų apsauga, SIS, oro, sausumos ir jūrų sienos, policijos bendradarbiavimas ir vizų politika. Prisijungdamas prie šio susitarimo Lichtenšteinas taps Šengeno acquis dalimi.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šengeno susitarimą 1985 m. birželio 14 d. sudarė Vokietija, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. Dabar bendradarbiavimas Šengeno klausimais integruotas į Europos Sąjungos teisinę ir institucinę sistemą ir apima 25 Šengeno valstybes nares bei tris asocijuotąsias EEE šalis: Norvegiją, Islandiją ir Šveicariją. 2008 m. gruodžio 12 d. prie Šengeno prisijungė tik Šveicarija, panaikindama sienų kontrolę prie sausumos sienų, o 2009 m. kovo 29 d. panaikindama sienų kontrolę Šengeno erdvės vidaus skrydžiams oro uostuose. Kadangi Lichtenšteinas neprisijungė, bet šios dvi šalys taiko aktyvią laisvo judėjimo politiką, pirmą kartą reikėjo įrengti kontrolės punktus tose vietose, kuriose šimtą metų nebuvo tikros sienos. Šias dvi šalis skirianti 41 km siena tapo Šengeno išorės siena. Šiuo susitarimu ši kliūtis panaikinama Lichtenšteino Kunigaikštystei prisijungiant prie Šengeno. Palankiai vertinu Lisabonos sutartimi nustatytas naująsias taisykles, pagal kurias Parlamentui suteikiamas aktyvus vaidmuo priimant šiuos susitarimus. Dėl visų minėtų priežasčių balsavau už šį pranešimą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Nuo 2008 m. kovo 1 d. galiojančiu susitarimu dėl Šveicarijos Konfederacijos prisijungimo prie Šengeno acquis aiškiai paankstintas galimas Lichtenšteino prisijungimas sudarant protokolą. Atsižvelgiant į dešimtmečius taikytą Lichtenšteino Kunigaikštytės ir Šveicarijos Konfederacijos laisvo sienų kirtimo politiką tikėtasi, kad abi šalys prie Šengeno erdvės prisijungs vienu metu. Iš tikrųjų taip neatsitiko – 2008 m. gruodžio 12 d. prie Šengeno acquis prisijungė tik Šveicarija. Todėl galiausiai būtinai prireikė įrengti kontrolės punktus tose vietose, kuriose šimtą metų nebuvo tikros sienos. Kad būtų galima įveikti šią kliūtį ir atsižvelgdamas į tai, kad Lichtenšteinas dalyvauja Europos ekonominėje erdvėje ir bendrojoje rinkoje, pritariau šio protokolo sudarymui, tikėdamasis, kad dabar Lichtenšteinas pagaliau galės prisijungti prie Šengeno.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – 2007 m. Parlamento pirmą kartą paprašyta pateikti nuomonę dėl šio protokolo sudarymo. Atsižvelgdamas į tuometinės pranešėjos E. Klamt prašymą, 2007 m. birželio 11 d. Teisės reikalų komitetas pateikė savo vieningą nuomonę, kurioje rekomendavo pakeisti teisinį pagrindą taip, kad būtų nurodoma EB sutarties 300 straipsnio 3 dalies antra pastraipa (pasiūlymai dėl Tarybos sprendimų, kuriais pakeičiama konkreti institucinė struktūra, nustatyta pagrindiniame susitarime, kurio neatskiriama dalis yra siūlomas protokolas), pagal kurią reikalaujama Europos Parlamento pritarimo, o ne vien jo konsultacijos. Dėl šios priežasties ir artėjant Lisabonos sutarties įsigaliojimui šis pranešimas grąžintas LIBE komitetui.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rekomendaciją, nes manau, kad ja galima prisidėti prie Šengeno acquis įsigaliojimo, įgyvendinimo ir plėtojimo tokiose šalyse, kaip Islandija, Norvegijos Karalystė, Šveicarijos Konfederacija ir Lichtenšteino Kunigaikštystė.

Iš tikrųjų šioms šalims svarbu dalyvauti Išorės sienų fonde 2007–2013 m. laikotarpiu laikantis dabartinių priemonių ir susitarimų. Siekiant užtikrinti kaip niekad vieningą Europą, nepamirštama praktiškumo, nes jų dalyvavimas bus reguliuojamas papildomomis taisyklėmis, kuriomis taip pat bus užtikrinama Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga ir Audito Rūmų audito įgaliojimas.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Balsavau už susitarimą dėl Lichtenšteino prisijungimo prie susitarimo dėl Šengeno acquis, nes tai logiškas žingsnis pirmyn, dėl kurio nepatirsime jokių problemų. Galime tikėtis, kad šis susitarimas veiks sklandžiai.

Rekomendacija: Monika Hohlmeier (A7-0013/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rekomendaciją atsižvelgdamas į tai, kad šiuo 2004 m. spalio 26 d. su Šveicarijos Konfederacija sudarytu susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, numatomas galimas Lichtenšteino prisijungimas prie Dublino acquis sudarant protokolą. Atsižvelgdamas į laisvą šių dviejų šalių sienų kirtimo politiką ir į tai, kad 2001 m. Lichtenšteinas pareiškė esąs suinteresuotas prisijungti prie susitarimo, bet taip neatsitiko dėl Tarybos ir Parlamento nesutarimų, kurie išspręsti Lisabonos sutartimi, neturiu priežasčių prieštarauti šio susitarimo sudarymui.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šią rekomendaciją, kurioje nustatoma, kad 2004 m. spalio 26 d. pasirašytame susitarime su Šveicarijos Konfederacija dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje arba Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą (toliau – Dublino susitarimas su Šveicarija), numatoma Lichtenšteino prisijungimo galimybė taikant Dublino acquis.

2006 m. vasario 27 d. Taryba suteikė Komisijai atitinkamus įgaliojimus pradėti derybas su Lichtenšteinu ir Šveicarija. Po derybų buvo pateiktas Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija projektas. 2006 m. gruodžio 4 d. Europos Komisijos pasiūlymas dėl Protokolo dėl Lichtenšteino prisijungimo buvo grindžiamas Europos bendrijos steigimo sutarties 300 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, pagal kurią numatoma, kad turi būti išklausytas Europos Parlamentas.

Palankiai vertinu tai, kad Europos Parlamentas iš naujo nagrinėja Tarybos sprendimo projektą ir taip tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Per pirmąjį svarstymą Parlamentas jau pareiškė, kad, norint sudaryti šį protokolą su Lichtenšteinu, reikia gauti Europos Parlamento pritarimą. Atsižvelgiant į sėkmingai baigtas derybas su Lichtenšteinu ir į pakeistą teisinį pagrindą, reikėtų pritarti, kad šis Protokolas būtų sudarytas.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Susitarimas dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, – Dublino / „Eurodac“ susitarimas, – sudarytas 2004 m. Atsižvelgiant į dešimtmečius Šveicarijos ir Lichtenšteino taikytą laisvo sienų kirtimo politiką siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą, būtų buvę logiška į šias derybas pakviesti Lichtenšteiną. Nors Lichtenšteinas pareiškė esąs suinteresuotas, jis nepakviestas, nes su Europos bendrija dar nebuvo sudaręs santaupų apmokestinimo susitarimo.

Atsižvelgdamas į naująsias Lisabonos sutarties taisykles, pagal kurias Parlamentas gali daug aktyviau dalyvauti sudarant tarptautinius susitarimus, ir į tai, kad Lichtenšteinas jau sudarė minėtą susitarimą (jis galioja nuo 2005 m. liepos 1 d.), remiu Parlamento sprendimą pritarti šio protokolo sudarymui.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) 2004 m. su Šveicarija sudarytas susitarimas dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą. Šiuo susitarimu numatomas galimas Lichtenšteino prisijungimas sudarant protokolą. 2006 m. vasario 27 d. Taryba suteikė Komisijai atitinkamą įgaliojimą pradėti derybas su Lichtenšteinu ir Šveicarija. 2006 m. birželio 21 d. buvo baigtos derybos ir parafuotas protokolo dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija projektas. Dabar Parlamentas turi pritarti šio protokolo sudarymui. Manau, reikėtų pritarti, todėl balsuoju už šią rekomendaciją.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Taryba pateikė Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokolo dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, projektą.

Palankiai vertinu šio protokolo, susijusio su Europos Sąjunga ir dviem valstybėmis, kurios daugelį metų palaikė gerus kaimynystės ryšius ir taikė laisvo asmenų judėjimo politiką, priėmimą. Pritariu pranešėjos pateiktoms išvadomis, ypač džiaugiuosi, kad tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija, ir tikiuosi, kad jos bus greitai baigtos.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šie klausimai susiję su teise į prieglobstį ir kriterijais bei mechanizmais, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą.

Šiuo 2004 m. spalio 26 d. su Šveicarijos Konfederacija sudarytu susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, – Dublino susitarimu su Šveicarija, – numatomas galimas Lichtenšteino prisijungimas prie šio acquis.

Lichtenšteinas ir Šveicarija jau dešimtmečius taikė laisvo sienų kirtimo politiką, kad galėtų užtikrinti laisvą asmenų judėjimą, todėl 2001 m. Lichtenšteinas pranešė esąs suinteresuotas prisijungti prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Vis dėlto jis nebuvo pakviestas į derybas su Šveicarija, nes nebuvo sudaręs santaupų apmokestinimo susitarimo su ES.

Kai vėliau šis ES ir Lichtenšteino susitarimas buvo sudarytas ir įsigaliojo, 2005 m. Lichtenšteinas patvirtino norą prisijungti prie Dublino acquis.

2006 m. Taryba suteikė Komisijai atitinkamą įgaliojimą pradėti derybas su Lichtenšteinu ir Šveicarija. Derybos baigtos ir parafuotas protokolo projektas.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą, kuriame nustatoma, kad 2004 m. pasirašytame susitarime su Šveicarijos Konfederacija dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje arba Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą (toliau – Dublino susitarimas su Šveicarija), numatoma Lichtenšteino prisijungimo galimybė taikant Dublino acquis. Džiugu, kad Europos Parlamentas iš naujo nagrinėja Tarybos sprendimo projektą ir taip tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Atsižvelgiant į sėkmingai baigtas derybas su Lichtenšteinu ir į pakeistą teisinį pagrindą, reikėtų pritarti tam, kad šis Protokolas būtų sudarytas.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rekomendaciją Komisijai, susijusią su susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje, Šveicarijoje ir – jei protokolas bus ratifikuotas, kaip tikisi dauguma Europos Parlamento narių, – taip pat Lichtenšteino Kunigaikštystėje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą. Dublino susitarimu siekiama dalyvaujančioms valstybėms parengti kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, kuri būtų atsakinga už prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, siekiant užtikrinti geresnį pareiškėjų klausimų nagrinėjimą ir kartu pateikti valstybėms kovos su organizuotu nusikalstamumu priemones. Atsižvelgiant į šių klausimų – t. y. pabėgėlių apsaugos ir tarptautinio saugumo – svarbą, reikia visų Europos institucijų atidumo ir nuoseklumo, kad pabėgėliai arba prieglobsčio prašytojai galėtų remtis aiškiais teisiniais ir reguliavimo kriterijais ir nuorodomis.

  David Martin (S&D), raštu. – Palankiai vertinu tai, kad Europos Parlamentas iš naujo nagrinėja Tarybos sprendimo projektą ir taip tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Norint sudaryti šį protokolą su Lichtenšteinu, reikia gauti Parlamento pritarimą – Parlamentas tai jau pareiškė per pirmąjį svarstymą. Pritariu šio protokolo sudarymui. Atsižvelgdamas į sėkmingai baigtas derybas su Lichtenšteinu ir pakeistą teisinį pagrindą, balsavau už pritarimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Palankiai vertinu tai, kad su Parlamentu dar kartą konsultuotasi dėl Tarybos sprendimo projekto ir kad todėl bus toliau tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Kaip Parlamentas pageidavo per pirmąjį svarstymą, norint sudaryti šį protokolą su Lichtenšteinu būtina gauti Parlamento sutikimą. Atsižvelgdamas į jau esamą Lichtenšteino ir ES ryšį manau, kad svarbu sudaryti šį protokolą atitinkamai pakeičiant teisinį pagrindą. Todėl balsavau taip, kaip balsavau.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) 2004 m. spalio 26 d. su Šveicarijos Konfederacija sudarytu susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, – vadinamuoju Dublino susitarimu su Šveicarija, – numatytas galimas Lichtenšteino prisijungimas prie Dublino acquis sudarant protokolą. Iš tiesų, atsižvelgdamas į dešimtmečius taikytą Lichtenšteino ir Šveicarijos laisvo sienų kirtimo politiką siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą, Lichtenšteinas 2005 m. dar kartą pareiškė esąs suinteresuotas prisijungti prie Dublino susitarimo su Šveicarija. Šis susitarimas galutinai nesudarytas dėl įvairių priežasčių: pirma, nes nebuvo sudaryti kiti susitarimai, dėl kurių derėtasi su Lichtenšteinu, antra, nes kilo ginčas dėl teisinio pagrindo, ir paskui dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Galiausiai Parlamento tikslai pasiekiami, kai su juo ne tik konsultuojamasi, bet ir jis išklausomas siekiant gauti palankią nuomonę. Tai vertinu palankiai ir balsuoju už dabartinį pranešimą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) 2004 m. spalio 26 d. su Šveicarijos Konfederacija sudarytu susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų nustatyta valstybė, atsakinga už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą, – Dublino susitarimu, – numatytas galimas Lichtenšteino prisijungimas prie Dublino acquis sudarant protokolą. Atsižvelgdamas į tai, kad dešimtmečius taikyta laisvo sienų kirtimo politika siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą tarp Šveicarijos ir Lichtenšteino, 2001 m. Lichtenšteinas pareiškė esąs suinteresuotas prisijungti prie Dublino susitarimo su Šveicarija, bet nebuvo pakviestas į derybas, nes nebuvo sudaręs santaupų apmokestinimo susitarimo su Europos bendrija. Vėliau sudarius šį Europos bendrijos ir Lichtenšteino susitarimą ir jam įsigaliojus, 2005 m. birželio 10 d. Lichtenšteinas patvirtino norą prisijungti prie Dublino acquis. Tarybos prieštaravimai dėl teisinio pagrindo panaikinti ir dabar reikia, kad Parlamentas pritartų, todėl manau, kad įvykdytos visos pritarimo šiam protokolui su Lichtenšteinu sąlygos.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nors pranešėja palankiai vertina tai, kad Parlamentas iš naujo nagrinėja Tarybos sprendimo projektą, taip pat kad tęsiamos derybos dėl Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija, ir ragina Parlamentą pritarti, Verts/ALE frakcija nusprendė neatsižvelgti į šį patarimą. Todėl, kaip ir LIBE komitete, balsavome prieš šį pasiūlymą.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes pritariu Lichtenšteino prisijungimo prie Dublino susitarimo su Šveicarija protokolo sudarymui. Pagal šį susitarimą Šveicarija jau galėjo pasinaudoti svarbiomis priemonėmis kovodama su tarptautiniu nusikalstamumu ir neteisėta imigracija.

Tai dar ne viskas. Nustatant tokį koordinavimą galima išvengti daug nepageidaujamų prašymų dėl prieglobsčio. Dabar siekiama sudaryti Lichtenšteinui sąlygas naudotis tais pačiais pranašumais ir padėti jam dar labiau priartėti prie galutinio tikslo visiškai prisijungti prie Europos Sąjungos.

  Thomas Ulmer (PPE), raštu. – (DE) Džiaugiuosi, kad galėjau balsuoti už Lichtenšteino prisijungimo prie susitarimo dėl ES prieglobsčio sistemos. Bus galima sumažinti Europos Sąjungoje ir Lichtenšteine pateikiamų paraiškų dėl prieglobsčio skaičių. Jei prašymas dėl prieglobsčio bus atmestas Lichtenšteine, jis bus atmestas ir Europos Sąjungoje, ir atvirkščiai. Supaprastindami šią procedūrą užtikrinome ir geresnį suderinimą.

Rekomendacija: Monica Luisa Macovei (A7-0011/011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rekomendaciją, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo ES ir Brazilijos susitarimu abipusiškai nustatomas bevizis režimas, taikomas turizmo ir verslo tikslais keliaujantiems Brazilijos ir ES piliečiams, įskaitant keturių valstybių narių piliečius, kurie šiuo metu be vizų į Braziliją keliauti negali. Kadangi šiuo susitarimu ne pakeičiami, o papildomi galiojantys dvišaliai kai kurių valstybių narių ir Brazilijos susitarimai, kurie taikomi kelionėms ne turizmo ir ne verslo tikslais ar atlyginamos veiklos atveju, nematau priežasčių, kodėl šis susitarimas neturėtų būti sudarytas. Buvimo Šengeno erdvėje trukmė yra apribota iki trijų mėnesių per šešių mėnesių laikotarpį, todėl neturėtų kilti susirūpinimo dėl neteisėto Brazilijos piliečių apsigyvenimo.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl ES ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams sudarymo. Šiuo ES ir Brazilijos susitarimu abipusiškai nustatomas bevizis režimas, taikomas visiems susitarime apibrėžtais turizmo ir verslo tikslais keliaujantiems Brazilijos ir ES piliečiams, įskaitant keturių valstybių narių – Estijos, Latvijos, Kipro ir Maltos – piliečius, kurie šiuo metu be vizų į Braziliją keliauti negali. Reikia pažymėti, kad esant bendrai vizų politikai ir dėl to, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją šioje srityje, tik Sąjunga, o ne atskiros valstybės narės, gali vesti derybas ir sudaryti bevizio režimo susitarimą.

Svarbu tai, kad siekiant užtikrinti, kad visiems ES piliečiams būtų sudaromos vienodos sąlygos, į susitarimą įtraukta nuostata, pagal kurią Brazilija gali sustabdyti jo taikymą arba jį panaikinti tik visų ES valstybių narių atžvilgiu. Laikantis abipusiškumo principo, Sąjunga gali sustabdyti šio susitarimo taikymą arba jį nutraukti tik visų valstybių narių vardu. Pritariu pranešėjos nuomonei, kad turime užtikrinti abipusiškumo principo įgyvendinimą ES vizų politikoje.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai gali trumpam vykti į visas Europos Sąjungos valstybes nares be vizos. Tačiau Brazilija vis dar reikalauja vizų iš keturių valstybių narių (Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos) piliečių, norinčių patekti į jos teritoriją. Kitos valstybės narės turi dvišalius susitarimus su Brazilija dėl vizų, kuriuos taikant šių valstybių piliečiai gali trumpam atvykti į Braziliją be vizos.

Dėl to, kad Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją šioje srityje, tik ji, o ne atskiros valstybės narės, gali vesti derybas ir sudaryti bevizio režimo susitarimą. Todėl 2008 m. balandžio 18 d. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo įgaliojo Komisiją pradėti derybas dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo sudarymo. Po derybų buvo ratifikuotas susitarimas ir oficialiai pasirašytas Sąjungos ir Brazilijos vardu 2010 m. lapkričio 8 d. Briuselyje.

Manau, jog būtina pritarti šiam susitarimo dėl bevizio režimo sudarymui, kad visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, galėtų be vizų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai jau gali be vizų vykti į visas ES valstybes nares. Taigi nedelsiant turi būti stiprinama bendra ES vizų režimo politika.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Nors Brazilijos piliečiai gali trumpam vykti į visas ES valstybes nares be vizų, tačiau iš keturių ES valstybių narių – Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos – piliečių vis dar reikalaujama vizų prieš įvažiuojant į Brazilijos teritoriją. Nors visos kitos valstybės narės yra pasirašiusios dvišalius susitarimus su Brazilija, kad užtikrintų trumpalaikį bevizį režimą, tačiau šiuo metu valstybės narės jau negali toliau kiekvienu konkrečiu atveju sudaryti tokio tipo susitarimų.

Taigi ES turi išimtinę išorės kompetenciją bendrosios vizų politikos srityje. 2010 m. lapkričio 8 d. buvo sudarytas ES ir Brazilijos susitarimas, kuriuo visiems ES ir Brazilijos piliečiams abipusiškai nustatomas bevizis režimas keliaujant turizmo ir verslo tikslais. Pritariu, kad šiuo susitarimu užtikrinamas vienodas elgesys su visais ES piliečiais, ir jo galiojimą gali sustabdyti ar jį nutraukti tiek Brazilija, tiek ES, jeigu jis taikomas visoms valstybėms narėms.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rekomendaciją, nes ja užtikrinamos vienodos sąlygos visiems ES piliečiams pagal ES ir Brazilijos bendrąją vizų politiką. Šiuo susitarimu ne pakeičiami, bet papildomi galiojantys dvišaliai susitarimai, kurie taikomi kelionėms ne turizmo ir ne verslo tikslais.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Pastarąjį kartą Portugalijai pirmininkaujant Tarybai Europos Sąjunga užmezgė specialią strateginę partnerystę su Brazilija. Vadovaujantis šio panašaus susitarimo dvasia, visos priemonės, kuriomis pašalinamos kliūtys užmegzti Europos piliečių ir šios šalies piliečių, kalbančių portugalų kalba, ryšius, yra neabejotinai palankiai vertintinos. Kadangi keturios Europos šalys vis dar neturi tokio bevizio režimo, manau, būtų labai naudinga tokią sistemą išplėsti šioms šalims ir taip, akivaizdu, palankiai įvertinti mums siūlomą susitarimą. Vertinant ES ir Brazilijos santykius, reikėtų nepamiršti, kad dėl strateginės šios šalies svarbos jau seniai reikėjo sudaryti specialią delegaciją, kurios jau sudarytos kitoms šalims, sudarančioms Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos ketvertą, taip pat šalims, kurios objektyviu požiūriu tarptautinėje arenoje nėra tokios svarbios.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai be vizų gali trumpam vykti į visas Europos Sąjungos valstybes nares.

Tačiau ne visos Europos Sąjungos šalys turi tokias pat privilegijas. Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos piliečiai negali tuo pasigirti. Tai reiškia, kad nesilaikoma „abipusiškumo principo“.

Siekiant, kad šie piliečiai turėtų tokias pat sąlygas kaip ir kiti ES ir Brazilijos gyventojai, būtina sudaryti ES ir Brazilijos susitarimą. Negalime leisti, kad ES galiotų dvejopos taisyklės, todėl pritariu šio susitarimo patvirtinimui, ne tik todėl, kad susitarimas atrodo iš esmės teisingas, bet ir todėl, kad bus pašalintas vienas iš keleto vis dar gyvuojančių ES gyventojų neigiamos diskriminacijos atvejų.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Kartu su Italijos kolegomis iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos nusprendžiau susilaikyti šiandienos balsavime dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams. Šį sprendimą priėmiau atsižvelgdamas į rezoliuciją dėl Cesare Battisti atvejo, nes norėjau, kad balsavimas būtų buvęs atidėtas iki tol, kol bus priimtas naujas Brazilijos federacinio teismo sprendimas dėl nusikaltėlio Cesare Battisti ekstradicijos.

Atsižvelgiant į tai, kad šis paketas nėra itin skubus, balsavimo atidėjimas iki kitos mėnesinės sesijos arba balandžio mėn. sesijos tikrai nebūtų sukėlęs jokių problemų, ypač jei susimąstytume apie šio žmogžudžio aukų šeimų skausmą. Šios šeimos 31 metus laukė, kol bus įvykdytas teisingumas ir pagal Italijos teisingumo sistemą Cesare Battisti bus paskirta pelnyta bausmė, kurią jis atliktų mūsų šalies kalėjimuose.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šis klausimas susijęs su bendros pasų sistemos išplėtimu į tas ES šalis, kurioms vis dar taikomas trumpalaikis kelionių vizų režimas.

Pranešime raginama kuo greičiau patvirtinti susitarimą dėl bevizio režimo, kad visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, galėtų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai be vizų keliauja į visas ES valstybes nares. Tai abipusio vizų režimo politikos įgyvendinimas.

Parlamentas mano, kad turėtume tęsti abipusio vizų režimo politiką tol, kol visų valstybių narių piliečiai galės be vizų keliauti į visas šalis, kurių piliečiai jau gali be vizų atvykti į ES, įskaitant JAV ir Kanadą. Manome, kad tai būtų teisinga.

  Jacqueline Foster (ECR), raštu. – Europos oro susisiekimo sektorius ir keleiviai nepalankiai reagavo į pastaraisiais mėnesiais susiklosčiusią padėtį! Liūdnai pagarsėjusi krizė dėl ugnikalnio išmestų pelenų užklupo būtent tada, kai oro linijos ir, be abejo, keleiviai mėgino įveikti itin sunkios recesijos padarinius.

Taigi, grumiantis su šiais iššūkiais įmonės ir keleiviai sulaukė šiokių tokių gerų žinių! Šiandienos balsavimas dėl ES ir Brazilijos oro susisiekimo susitarimo bus abipusiškai labai naudingas.

Pirma, Brazilija yra strategiškai itin svarbi ES partnerė, kurios ateitis – didžiulės rinkos galimybės. Kasmet daugiau kaip keturi milijonai keleivių skrenda iš ES į Braziliją ir atgal. Šalyje sparčiai vystosi turizmo sektorius, todėl šis skaičius gali tik didėti.

Verslo požiūriu San Paulas – Pietų Amerikos finansų sostinė. Itin specializuotų naftos pramonės ir finansų sektorių plėtra tik padidins kelionių lėktuvais poreikį.

Didžiausias laimėjimas – nacionalinių apribojimų panaikinimas pagal esamus dvišalius valstybių narių ir Brazilijos susitarimus. Tai labai svarbus pirmasis žingsnis stiprinant ES ir Brazilijos santykius aviacijos srityje, nes tuomet Brazilija ir ES galėtų derėtis dėl išsamaus oro transporto susitarimo.

(Paaiškinimai dėl balsavimo buvo sutrumpinti pagal Darbo tvarkos taisyklių 170 straipsnį)

  Salvatore Iacolino (PPE), raštu. – (IT) Per galutinį balsavimą dėl M. L. Macovei pranešimo susilaikiau, kaip ir dėl S. A. Ticau ir I. Enciu pranešimų, taip išreikšdamas savo nusivylimą Brazilijos vyriausybės veiksmais dėl teroristo Cesare Battisti ekstradicijos.

Susitarimais dėl bevizio režimo ir oro transporto paslaugų patvirtinami geri Brazilijos ir Europos Sąjungos santykiai. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) posėdyje pasiūliau, kad Brazilijos ambasadorius Europos Sąjungai aptartų itin svarbius klausimus, susijusius su žmogaus teisėmis, kova su terorizmu ir požiūriu į laisvę ir saugumą Europoje ir Brazilijoje. Manau, galime pasiekti palankių rezultatų ir Europos piliečiams, ir Brazilijos žmonėms.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją dėl ES ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams sudarymo. Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai gali trumpam vykti į visas Europos Sąjungos valstybes nares be vizos. Tačiau Brazilija vis dar reikalauja vizų iš keturių valstybių narių (Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos) piliečių, norinčių patekti į jos teritoriją. Kitos valstybės narės turi dvišalius susitarimus su Brazilija dėl vizų, kuriuos taikant šių valstybių piliečiai gali trumpam atvykti į Braziliją be vizos. Esant bendrai vizų politikai ir dėl to, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją šioje srityje, tik Sąjunga, o ne atskiros valstybės narės, gali vesti derybas ir sudaryti bevizio režimo susitarimą. Būtina pritarti šiam susitarimo dėl bevizio režimo sudarymui, kad visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, galėtų be vizų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai jau gali be vizų vykti į visas ES valstybes nares. Taigi nedelsiant turi būti imtasi priemonių šioje srityje.

  David Martin (S&D), raštu. Balsavau pritardamas Parlamento siekiui kuo greičiau patvirtinti šį susitarimą dėl bevizio režimo, kad visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, galėtų be vizų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai be vizų vyksta į visas ES valstybes nares. Taigi nedelsiant turi būti stiprinama abipusio ES vizų režimo politika.

  Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Sprendimas susilaikyti balsuojant dėl pranešimo dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams – tai mano pozicija, kuri susijusi daugiau nei vien su šiuo klausimu.

Nepritariu Brazilijos vyriausybės elgesiui sprendžiant Cesare Battisti bylą. Ekstradicija – procedūra, kuri nustatyta dvišaliame susitarime – turėtų būti vykdoma. Teisminės valdžios institucijos savo aiškinimu pažeidžia prisiimtus įsipareigojimus. Nuosprendį dėl bausmės, kurią C. Battisti turėtų atlikti Italijoje, paskyrė eilinis teisėjas, taikydamas įprastus įstatymus už atitinkamą nusikaltimą – kelių žmonių nužudymą. Sunku palaikyti tarptautinius santykius, kurie apibūdinami pranešimuose, dėl kurių balsavo Parlamentas, su šalimi, kuri nesilaiko pasirašytų susitarimų ir visų pirma neatsižvelgia į pagrindinę teisę – gyvybės apsaugą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Visiems Europos Sąjungos piliečiams, pageidaujantiems keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais ir pasiliekantiems ne ilgiau kaip tris mėnesius, nereikės vizų, kaip ir Brazilijos piliečiams jau keliaujantiems be vizų į visas ES šalis, atsižvelgiant į ką tik Parlamento patvirtintą susitarimą. Šis susitarimas bus labai naudingas Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečiams, kuriems vykstant į Braziliją vis dar reikia vizų. Šis susitarimas daro poveikį paprastų pasų turėtojams. Patvirtinus šį susitarimą visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, iš kurių Brazilija ir toliau reikalavo vizų, galės be vizų vykti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai keliauja be vizų į visas ES valstybes nares. Buvimo Šengeno erdvėje trukmė apribota iki ne daugiau kaip trijų mėnesių per šešių mėnesių laikotarpį. Šis susitarimas bus taikomas 90–95 proc. visų keliautojų.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Balsavau už pranešimą, nes manau, kad labai svarbu padėti Brazilijos žmonėms įsikurti didžiulėse teritorijose. Technologine ir finansine pagalba bus užtikrintas maisto konkurencingumas ir žemos kainos. Brazilija iš žemės ūkio produkcijos gamintojos gali tapti didele Europos prekių vartotoja, atverti naują prekybos rinką ir išplėtoti turizmo paslaugas, jeigu parama bus skiriama tinkamoms sritims.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai gali trumpam vykti be vizų į visas Europos Sąjungos valstybes nares. Tačiau Brazilija vis dar reikalauja vizų iš keturių ES valstybių narių piliečių: Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos. Kitos valstybės narės tiesiogiai su Brazilija yra sudariusios dvišalius susitarimus. Siekdama išspręsti šią problemą ir atsižvelgdama į išimtinę ES išorės kompetenciją šioje srityje, Taryba priėmė sprendimą, kuriuo Komisija įgaliojama pradėti derybas dėl ES ir Brazilijos trumpalaikio bevizio režimo susitarimo. Šiuo ES ir Brazilijos susitarimu, už kurį balsavau, užtikrinamas abipusis bevizis režimas visiems Brazilijos ir ES piliečiams, keliaujantiems turizmo ir verslo tikslais, įskaitant keturių valstybių narių gyventojus, kuriems šiuo metu netaikomas bevizis režimas su Brazilija. Šiuo susitarimu ne pakeičiami, o papildomi galiojantys dvišaliai kai kurių valstybių narių ir Brazilijos susitarimai, kurie taikomi kelionėms ne turizmo ir ne verslo tikslais, pvz., studentams ir mokslininkams.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už ES ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo paprastų pasų turėtojams patvirtinimą, taip siekiant užtikrinti, kad laikantis abipusiškumo principo ir vienodo elgesio principo reikalavimų visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, kuriems iki šiol vis dar reikėjo vizos vykstant į Brazilijos teritoriją, galėtų be vizų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai keliauja be vizų į ES valstybes nares.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – (PT) Šiuo ES ir Brazilijos susitarimu abipusiškai nustatomas bevizis režimas, taikomas visiems susitarime apibrėžtais turizmo ir verslo tikslais keliaujantiems Brazilijos ir ES piliečiams, įskaitant keturių valstybių narių piliečius, kurie šiuo metu be vizų į Braziliją keliauti negali. Šiuo susitarimu ne pakeičiami, bet papildomi galiojantys dvišaliai kai kurių ES valstybių narių ir Brazilijos susitarimai, kurie taikomi kelionėms ne turizmo ir ne verslo tikslais, pvz., studentams ir mokslininkams.

Šis susitarimas netaikomas ir atlygintinos veiklos vykdyti vykstančių asmenų kategorijai. Siekiant užtikrinti, kad visiems ES piliečiams būtų sudaromos vienodos sąlygos, į susitarimą įtraukta nuostata, kuria remdamasi Brazilija gali sustabdyti jo taikymą arba jį panaikinti tik visų ES valstybių narių atžvilgiu. Pagal abipusiškumo principą Europos Sąjunga taip pat gali sustabdyti šio susitarimo taikymą arba jį nutraukti tik visų valstybių narių vardu.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Lisabonos sutartyje nustatyta, kad susitarimų dėl bendrosios vizų politikos su trečiosiomis šalimis sudarymas – išimtinė ES kompetencija. Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai gali be vizų vykti į visas Europos Sąjungos valstybes nares. Tačiau Brazilija ir toliau reikalavo vizų iš keturių ES valstybių narių piliečių: Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos. Šis abipusio bevizio režimo susitarimas skirtas keliaujantiems turizmo ar verslo tikslais ir abiem šalims bus ekonomiškai naudingas. Buvimo Šengeno erdvėje trukmė apribota iki ne daugiau kaip trijų mėnesių per šešių mėnesių laikotarpį.

Mano manymu, labai svarbu pabrėžti, kad šiame susitarime aptariamos valstybės narės, kurios dar netaiko visų Šengeno acquis nuostatų, būtent Kipras, Bulgarija ir Rumunija, pagal bevizį režimą suteikti Brazilijos piliečiams teisę tris mėnesius būti kiekvienos valstybės narės teritorijoje, neatsižvelgiant į buvimo visoje Šengeno erdvėje trukmę. Balsuoju už šį susitarimą, nes manau, kad jis būtinas siekiant išvengti skirtingų valstybių narių piliečių diskriminacijos ir tinkamai įgyvendinti abipusiškumo principą, kuris yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Džiaugiuosi balsavimo rezultatais. Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekviena priemonė, kuria užtikrinamos vienodos teisės visiems ES valstybių narių piliečiams, nusipelno mūsų paramos. Dar labiau džiaugiuosi, nes šios vienodos teisės susijusios su tokiais svarbiais klausimais kaip laisvas sienų kirtimas. Kaip lenkas atsimenu įvairius sunkumus, susijusius su sienos kirtimu prieš Lenkijai tampant Europos Sąjungos nare, todėl kiekvieną žingsnį link visiško ir abipusio bevizio režimo laikau itin reikšmingu. M. L. Macovei rekomendacija labai svarbi ir kitu požiūriu. Aiškinamojoje dalyje pranešėja nurodo, kad dvi trečiosios šalys, Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos, vis dar taiko vizų apribojimus; Kanada reikalauja vizų iš trijų valstybių narių piliečių, o Jungtinės Amerikos Valstijos – iš keturių. Manau, kad priemonės, kurių pastaruoju metu ėmėsi Parlamentas, pvz., rašytinis pareiškimas Nr. 89/2010, turės laukiamą poveikį siekiant pakeisti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados vizų politiką.

Rekomendacija: Ioan Enciu (A7-0010/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Balsuoju už šią rekomendaciją, nes remiantis Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos nėra tarp šalių, kurių piliečiai gali be vizų kirsti išorines ES sienas. Taigi, keturios valstybės narės vis dar negali pasinaudoti taikomu abipusiškumu. Kadangi pagal Lisabonos sutartį bendroji vizų politika su trečiosiomis šalimis nuo šiol yra išimtinė ES kompetencija, visoms valstybėms narėms bus naudingas vizų režimo su Brazilija atsisakymas. Be to, sudaryti valstybių narių ir Brazilijos dvišaliai susitarimai vis dar galioja, nes jie skirti kai kurioms keleivių kategorijoms, kurios neįtrauktos į ES ir Brazilijos susitarimą. Taip pat pritariu pranešėjo nuomonei, kad šis susitarimas turėtų tapti siekiamo abipusiškumo su kitomis šalimis, visų pirma JAV ir Kanada, pavyzdžiu.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Šiuo susitarimu nustatomas abipusis bevizis režimas trumpalaikėms visų diplomatinius, tarnybinius arba oficialius pasus turinčių Europos Sąjungos ir Brazilijos piliečių kelionėms. Siekiant užtikrinti, kad visiems ES piliečiams būtų sudaromos vienodos sąlygos dėl bevizio režimo, šio susitarimo 8 straipsnyje numatyta, kad Brazilija gali sustabdyti susitarimo taikymą arba jį panaikinti tik visų valstybių narių atžvilgiu ir, laikantis abipusiškumo principo, ES gali sustabdyti susitarimo taikymą arba jį panaikinti tik visų valstybių narių atžvilgiu.

Susitarime numatyta įsteigti ekspertų komitetą, skirtą galimiems ginčams, susijusiems su susitarimo nuostatų aiškinimu ar taikymu, spręsti. Susitarime taip pat numatytas Brazilijos ir valstybių narių apsikeitimas pasų pavyzdžiais. Manau, jog galiojančių dvišalių susitarimų išsaugojimas turėtų ir toliau būti itin svarbus Europos Sąjungai, nes juose numatytas trumpalaikis bevizis režimas toms keliaujančių asmenų kategorijoms, kurioms netaikomas ES ir Brazilijos susitarimas.

Čia derėtų priminti, kad, Brazilijai denonsavus dvišalius susitarimus, Europos Sąjunga galėtų taikyti ES ir Brazilijos bevizio režimo taikymo sustabdymo išlygą. Šis susitarimas dėl bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių arba oficialių pasų turėtojams – žingsnis į priekį siekiant nustatyti visapusiškas abipuses vizų režimo išimtis pagal Reglamentą Nr. 539/2001.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Nors Brazilija įtraukta į vadinamąjį „teigiamų“ šalių, kurių piliečiams netaikomi vizų reikalavimai kertant išorines Europos Sąjungos sienas, sąrašą, keturių ES šalių piliečiai – Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro – vis dar negali naudotis panašiomis taisyklėmis keliaudami į Braziliją. Lisabonos sutartyje nustatyta, kad bendroji vizų politika su trečiosiomis šalimis yra išimtinė ES kompetencija, todėl ES turi derėtis dėl šio susitarimo ir užtikrinti, kad su visais ES piliečiais būtų elgiamasi vienodai.

Sutarta pasirašyti du atskirus susitarimus: vieną – dėl paprastųjų pasų turėtojų, o kitą – dėl diplomatinius, tarnybinius ir oficialius pasus turinčių asmenų. Pritariu šiam sprendimui, nes tuomet susitarimas dėl diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojų įsigalios greičiau, nes šiuo atveju nereikės Brazilijos kongreso ratifikavimo, priešingai nei susitarimo dėl paprastųjų pasų turėtojų atveju.

Esami dvišaliai susitarimai ir toliau galios, nes juose nustatytas bevizis režimas tam tikroms trumpam laikui keliaujančių keleivių kategorijoms, kurios neįtrauktos į ES ir Brazilijos susitarimą.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Kaip Europos Parlamento pranešėjas balsavau už šio susitarimo patvirtinimą. Šiuo susitarimu bus įvestas bevizis režimas Brazilijos diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams ir keturių valstybių narių – Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro – piliečiams. Manau, šis susitarimas – tai reikšminga pažanga siekiant įgyvendinti visišką vizų abipusiškumą visiems ES piliečiams trečiųjų šalių atžvilgiu. Ir toliau reikia siekti įgyvendinti visišką abipusiškumą ir įvesti bevizį režimą su Kanada ir JAV penkių valstybių narių piliečiams: Rumunijos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Kipro ir Lenkijos.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šią rekomendaciją, kuri reiškia pažangą siekiant visiško ir abipusio bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams, vykstantiems į trumpalaikes keliones iš ES į Braziliją ir atvirkščiai. Šio susitarimo pasirašymas turėtų tapti pavyzdžiu kitoms šalims, visų pirma JAV ir Kanadai, kurios ir toliau reikalauja vizų iš kai kurių ES valstybių narių piliečių.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į rezoliuciją, dėl kurios šiandien balsavome ir kuri susijusi su Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimu dėl bevizio režimo paprastųjų pasų turėtojams, vykstantiems į trumpalaikes keliones, yra dar didesnis pagrindas, kodėl tokios sąlygos turėtų būti taikomos ir diplomatinių, tarnybinių ar oficialių pasų turėtojams. Tokiuose susitarimuose abipusiškumas yra būtinas ir labai svarbus siekiant užtikrinti, kad vizų atsisakymas nebūtų ribojamas administraciniais ir biurokratiniais reikalavimais, kurie keltų grėsmę teisėtiems piliečių lūkesčiams. Brazilija tampa vis svarbesnė Europos Sąjungos partnerė, turinti bendrą istoriją ir kalbą. Reikėtų pritarti visoms priemonėms, kuriomis palengvinami didžiausios Pietų Amerikos šalies ir Europos santykiai.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 Brazilijos piliečiai be vizų gali trumpam vykti į visas Europos Sąjungos valstybes nares.

Tačiau ne kiekvienas pilietis Europos Sąjungoje gali naudotis tokiomis pat privilegijomis. Estijos, Kipro, Maltos ir Latvijos piliečiai negali tuo naudotis, ir tai reiškia, kad nesilaikoma abipusiškumo principo.

2008 m. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo Komisija įgaliojama derėtis dėl ES ir Brazilijos susitarimo sudarymo, kad būtų išvengta abipusiškumo principo pažeidimų. Siekiant paspartinti procesą ir neuždelsti šio susitarimo įsigaliojimo, susitarimą sudarančios šalys nusprendė parengti du susitarimus: vieną, skirtą paprastųjų pasų turėtojams, o kitą – diplomatinių pasų turėtojams (kurio neturi ratifikuoti Brazilijos kongresas).

Todėl pritariu šiai iniciatyvai, kuria bus užtikrinta, kad su visais Europos Sąjungos piliečiais būtų elgiamasi vienodai, visiškai laikantis abipusiškumo principo.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Kartu su kolegomis italais iš Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos nusprendžiau susilaikyti per šiandienos balsavimą dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių ar oficialių pasų turėtojams. Šį sprendimą priėmiau atsižvelgdamas į rezoliuciją dėl Cesare Battisti atvejo, nes norėjau, kad balsavimas būtų buvęs atidėtas iki tol, kol bus priimtas naujas Brazilijos federacinio teismo sprendimas dėl nusikaltėlio Cesare Battisti ekstradicijos.

Atsižvelgiant į tai, kad šis dokumentas nėra itin skubus, balsavimo atidėjimas iki kitos mėnesinės sesijos arba balandžio mėn. sesijos tikrai nebūtų sukėlęs jokių problemų, ypač jei susimąstytume apie šio žmogžudžio aukų šeimų skausmą. Šios šeimos 31 metus laukė, kol bus įvykdytas teisingumas ir pagal Italijos teisingumo sistemą Cesare Battisti bus paskirta pelnyta bausmė, kurią jis atliks mūsų šalies kalėjimuose.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Brazilija įtraukta į vadinamąjį „teigiamų“ šalių, kurių piliečiams netaikomi vizų reikalavimai kertant išorines Europos Sąjungos sienas, sąrašą. Vadovaujantis abipusiškumo principu, kuris yra šio reglamento pagrindas, visi ES piliečiai turėtų naudotis panašiomis teisėmis keliaudami į Braziliją.

Iki šiol abipusiškumo principas taikytas per individualius dvišalius valstybių narių ir Brazilijos bevizio režimo susitarimus. Tačiau keturios ES šalys – Estija, Latvija, Malta ir Kipras – nepasirašiusios tokių susitarimų. Todėl šių šalių piliečiams keliaujant į Braziliją vis dar reikia vizų ir taip pažeidžiamas abipusiškumo principas.

ES ir Brazilijos bevizio režimo susitarimas, kuriuo nepakeičiami kiti dvišaliai susitarimai, pasirašyti su įvairiomis valstybėmis narėmis, dabar apima turizmo ar verslo tikslais keliaujančius diplomatinių, tarnybinių ar oficialių pasų turėtojus.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau šiam dokumentui, kadangi susitarimu nustatomas abipusis bevizis režimas trumpalaikėms visų diplomatinius, tarnybinius arba oficialius pasus turinčių ES ir Brazilijos piliečių kelionėms. Siekiant užtikrinti, kad visiems ES piliečiams būtų sudaromos vienodos sąlygos, susitarimo 8 straipsnyje numatyta, kad Brazilija gali sustabdyti susitarimo taikymą arba jį panaikinti tik visų Sąjungos valstybių narių atžvilgiu ir, laikantis abipusiškumo principo, ES gali sustabdyti susitarimo taikymą arba jį panaikinti tik visų valstybių narių atžvilgiu. Šis susitarimas dėl bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių arba oficialių pasų turėtojams – žingsnis į priekį siekiant nustatyti visapusiškas abipuses vizų režimo išimtis pagal Reglamentą Nr. 539/2001.

  Monica Luisa Macovei (PPE), raštu. – Balsavau už tai, kad Europos Parlamente būtų pritarta dviejų bevizio režimo susitarimų su Brazilija patvirtinimui. Šiuo metu į ES vykstantiems Brazilijos piliečiams nereikia vizų, o į Braziliją vykstantiems Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečiams reikia turėti vizas. Šiais susitarimais bus užtikrinta, kad ES beviziam režimui su Brazilija būtų taikomas abipusiškumo principas.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Bevizis režimas taikomas diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams, keliaujantiems turizmo ar verslo tikslais. Abiejų susitariančiųjų šalių piliečiai kitos šalies teritorijoje gali likti ne ilgiau kaip tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį skaičiuojant nuo pirmojo atvykimo. Bevizis režimas asmenims, keliaujantiems kitais nei šiuose susitarimuose numatytais tikslais, yra taikomas, jeigu tai nustatyta dvišaliuose susitarimuose, kuriuos Brazilija yra pasirašiusi su 23 iš 27 valstybių narių. Susitarime aptariama valstybių narių, kurios dar netaiko visų Šengeno acquis nuostatų, padėtis. Kol šios valstybės narės (Kipras, Bulgarija ir Rumunija) nėra Šengeno erdvės dalis, pagal bevizio režimo taisykles Brazilijos piliečiams suteikiama teisė tris mėnesius būti kiekvienos iš tų valstybių narių teritorijoje, neatsižvelgiant į buvimo visoje Šengeno erdvėje trukmę.

  Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Sprendimas susilaikyti balsuojant dėl pranešimo dėl Europos Sąjungos ir Brazilijos Federacinės Respublikos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių ar oficialių pasų turėtojams – tai mano pozicija, kuri susijusi daugiau nei vien su šiuo klausimu.

Nepritariu Brazilijos vyriausybės elgesiui konkrečiu Cesare Battisti bylos atveju. Ekstradicija – procedūra, kuri nustatyta dvišaliame susitarime – turėtų būti vykdoma. Teisminės valdžios institucijos savo aiškinimu pažeidžia prisiimtus įsipareigojimus. Nuosprendį dėl bausmės, kurią C. Battisti turėtų atlikti Italijoje, paskyrė eilinis teisėjas, taikydamas įprastus įstatymus už atitinkamą nusikaltimą – kelių žmonių nužudymą. Sunku palaikyti tarptautinius santykius, kurie apibūdinami pranešimuose, dėl kurių balsavo Parlamentas, su šalimi, kuri nesilaiko pasirašytų susitarimų ir visų pirma neatsižvelgia į pagrindinę teisę – gyvybės apsaugą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Visiems Europos Sąjungos piliečiams, pageidaujantiems keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais ir pasiliekantiems ne ilgiau kaip tris mėnesius, nereikės vizų, kaip ir Brazilijos piliečiams jau keliaujantiems be vizų į visas ES šalis, atsižvelgiant į ką tik Parlamento patvirtintą susitarimą. Šis susitarimas bus labai naudingas Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečiams, kuriems vykstant į Braziliją vis dar reikia vizų. Šis susitarimas turi poveikį diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams. Patvirtinus šį susitarimą, visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, iš kurių Brazilija ir toliau reikalavo vizų, galės be vizų vykti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai gali keliauti be vizų į visas ES valstybes nares. Buvimo Šengeno erdvėje trukmė yra apribota iki ne daugiau kaip trijų mėnesių per šešių mėnesių laikotarpį.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. Lisabonos sutartyje nustatyta, kad bendroji vizų politika su trečiosiomis šalimis – išimtinė ES kompetencija. Tik ES, o ne valstybės narės atskirai, gali derėtis ir pasirašyti bevizio režimo susitarimą su Brazilija. Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo padėtis buvo kitokia. Šiame pranešime nagrinėjamas ES ir Brazilijos susitarimas dėl bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams. Susitarimas oficialiai buvo pasirašytas Europos Sąjungos ir Brazilijos vardu 2010 m. lapkričio 8 d. Briuselyje. Šiuo bevizio režimo susitarimu ne pakeičiami, o papildomi kiti su valstybėmis narėmis pasirašyti dvišaliai susitarimai. Tačiau Europos Sąjungos patvirtintas susitarimas turės viršenybę dvišalių susitarimų atžvilgiu tokiose srityse kaip kelionės turizmo ir verslo tikslais. Palankiai vertinu abipusiškumo sąlygas, numatytas Brazilijos piliečiams ir ES piliečiams, taip pat vienodo elgesio su visais ES piliečiais užtikrinimą. Įtraukta nuostata Brazilijai ir ES sustabdyti šio susitarimo taikymą arba jį nutraukti tik visų valstybių narių atžvilgiu. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už ES ir Brazilijos susitarimo dėl trumpalaikio bevizio režimo diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams pasirašymą, kad būtų užtikrinta, jog, laikantis abipusiškumo principo ir vienodo elgesio principo reikalavimų, visi ES piliečiai, įskaitant Estijos, Latvijos, Maltos ir Kipro piliečius, kuriems iki šiol vis dar reikėjo vizų vykstant į Brazilijos teritoriją, galės be vizų keliauti į Braziliją turizmo ir verslo tikslais taip, kaip Brazilijos piliečiai gali be vizų keliauti į ES valstybes nares.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Bevizis režimas taikomas diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams, keliaujantiems turizmo ar verslo tikslais. Abiejų susitarimą sudarančių šalių piliečiai kitos šalies teritorijoje gali likti ne ilgiau kaip tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį skaičiuojant nuo pirmojo atvykimo. Bevizis režimas asmenims, keliaujantiems kitais nei šiuose susitarimuose numatytais tikslais, yra taikomas, jeigu tai nustatyta dvišaliuose susitarimuose, kuriuos Brazilija yra pasirašiusi su 23 iš 27 valstybių narių.

Susitarime aptariama valstybių narių, kurios dar netaiko visų Šengeno acquis nuostatų, padėtis. Kol šios valstybės narės (Kipras, Bulgarija ir Rumunija) nėra Šengeno erdvės dalis, pagal bevizio režimo taisykles Brazilijos piliečiams suteikiama teisė tris mėnesius būti kiekvienos iš tų valstybių narių teritorijoje, neatsižvelgiant į buvimo visoje Šengeno erdvėje trukmę.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Brazilija įtraukta į vadinamąjį „teigiamų“ šalių, kurių piliečiams netaikomi vizų reikalavimai kertant išorines Europos Sąjungos sienas, sąrašą. Iki šiol abipusiškumo politika buvo įgyvendinama taikant dvišalius Brazilijos ir valstybių narių susitarimus. Tačiau Estija, Latvija, Malta ir Kipras nėra pasirašę tokių susitarimų, ir šių šalių piliečiams bevizis režimas netaikomas. Šio susitarimo tikslas – bevizio režimo nustatymas diplomatinių, tarnybinių ir oficialių pasų turėtojams, taigi šio susitarimo tikslas ir sritis yra tokia pat kaip ir susitarimo dėl bendrųjų pasų turėtojų atveju.

Tačiau remiantis Brazilijos įstatymais, Brazilijos kongresas neturi ratifikuoti susitarimo dėl diplomatinių pasų turėtojų, todėl šis susitarimas įsigalios greičiau. Šiais dviem susitarimais nepakeičiami, o paprasčiausiai papildomi dvišaliai valstybių narių ir Brazilijos pasirašyti susitarimai. Manau, jog labai svarbu, kad ši bevizio režimo abipusiškumo praktika būtų taikoma su kitomis trečiosiomis šalimis, siekiant pašalinti esamą diskriminaciją, visų pirma JAV ir Kanados atveju.

Rekomendacijos: Silvia-Adriana Ţicău (A7-0004/2011), Monica Luisa Macovei (A7-001/2011) ir Ioan Enciu (A7-0010/2011)

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Nors ir sutinku su šio susitarimo turiniu, prieštaraudama jau kurį laiką Brazilijos vyriausybės priimamiems politiniams sprendimams dėl Cesare Battisti nusprendžiau susilaikyti nuo balsavimo.

Šis ne kartą kaltu pripažintas žudikas neatlieka jam pagal Italijos teismų sistemą nustatytos bausmės.

Pranešimas: Evelyne Gebhardt (A7-0012/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu šiam pranešimui, nes įžvelgiu galimybes šia Paslaugų direktyva pagerinti ekonomikos integraciją, taip pat manau, kad pradėjus taikyti šią direktyvą būtų sustiprinta vidaus rinkos ir sanglaudos politikos tarpusavio sąveika. Tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, reikalingas didesnis gyventojų ir verslo informavimo skaidrumas. Labai svarbu nurodyti kilmės principo netaikymo sąlygas tam tikrais atvejais ir tam tikrai veiklai, visų pirma atsižvelgiant į skirtingus teisės aktus, susijusius su kitomis ES priemonėmis, taip pat į administruojančios valstybės suteikiamas garantijas komandiruojamiems darbuotojams. Šis klausimas sukėlė daug diskusijų, todėl buvo užkirstas kelias ankstyvam direktyvos taikymui. Bijau, kad šios direktyvos taikymas regioniniu ir vietiniu lygmenimis gali turėti neigiamos įtakos reguliavimo panaikinimo priemonėms ir mėginimams supaprastinti administracines procedūras, visų pirma dėl to, kad jos taikymas gali pareikalauti papildomų išteklių ir tam tikro indėlio iš struktūrinių fondų ir kitų priemonių šios direktyvos taikymo pereinamuoju laikotarpiu. Todėl raginu užtikrinti didesnę visų politikos krypčių darną ir jų derinimą.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl Paslaugų direktyvos, įsigaliojusios 2006 metais, įgyvendinimo. Šia direktyva yra siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, naikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus paslaugų teikimui ir patenkinti judėjimo laisvės principą, kuris yra vieningos rinkos pagrindas. Trumpai tariant, paslaugų teikėjai Europoje privalo turėti teisę dirbti savo darbą visoje Europoje Sąjungoje, nevaržomi biurokratinių kliūčių. Direktyva apima įvairias paslaugas, kuriose sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) sudaro 40 proc. ES BVP. Tikimės, kad šios direktyvos įgyvendinimas potencialiai gali atnešti iki 140 mlrd. eurų pelno, o Europos Sąjungos BVP išaugtų 1,5 procento. Tačiau tam, kad direktyva duotų laukiamą naudą, būtina ją tinkamai įgyvendinti. Deja, jau nustatyta, kad iki 2009 m. pabaigos ne visos ES valstybės narės spėjo ją visiškai perkelti į savo nacionalinę teisę. Pritariu, kad kontaktinių centrų steigimas yra pagrindinis veiksmingo šios direktyvos įgyvendinimo elementas.

Šie centrai yra skirti tam, kad suteiktų reikiamą informaciją bei sudarytų galimybę atlikti visas procedūras elektroniniu būdu ir ne tik nacionaline kalba. Europos Komisijos duomenimis, 22 ES valstybės narės įkūrė tokio pobūdžio centrus, tačiau tik 17-oje iš jų yra elektroninio valdymo portalai, kurie skirtingose valstybėse vis dar labai žymiai skiriasi. Reikia pabrėžti, kad be tinkamai funkcionuojančių vieningų kontaktinių centrų vartotojai negaus visos informacijos, o tai trukdys pasiekti tikslus, numatytus direktyvoje.

  Alfredo Antoniozzi (PPE), raštu. – (IT) Galima Paslaugų direktyvos įgyvendinimo nauda nenuginčijama. Direktyva apima įvairias paslaugas, kuriomis kuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) sudaro 40 proc. BVP ir darbo vietų Europos Sąjungoje. Tinkamai įgyvendinę šią direktyvą galime išlaisvinti milžinišką ekonomikos potencialą, sukurti naujas darbo vietas ir prisidėti prie ekonomikos atsigavimo. Valstybių narių direktyvos įgyvendinimo kokybė tokia pat svarbi, kaip ir nustatytų direktyvos įgyvendinimo tikslų laikymasis.

Per derybas dėl direktyvos priėmimo Europos Parlamentas jau parodė, kad jo vaidmuo gali būti lemiamas. Todėl, mano nuomone, Parlamentas turėtų stebėti direktyvos įgyvendinimo procesą valstybėse narėse. Paslaugų teikėjai Europoje privalo turėti teisę dirbti savo darbą visoje Europoje Sąjungoje, nevaržomi biurokratinių kliūčių. Tačiau įgyvendinimo etape turime nepamiršti kitų aspektų, visų pirma administracinių išlaidų, kurios šiuo metu tenka valstybėms narėms.

Sutinku su pranešėja, kad Tarybos įvestas abipusio vertinimo reikalavimas sukelia nereikalingą biurokratinę naštą valstybių narių nacionalinio, regioninio ir vietinio lygmens administracijoms. Tikiuosi, kad galimi šio proceso pranašumai bus įvertinti kuo greičiau, kitaip biurokratinė našta išliks.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šį dokumentą. Jame nėra vertinama, kaip įgyvendinama Paslaugų direktyva, kurią 2006 m. priėmė Parlamentas, nes tai daryti dar per anksti. Šiuo atveju svarbu ne tik pabrėžti Europos paslaugų sektoriaus atvėrimo ekonominę ir socialinę svarbą (paslaugomis sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) sudaro 40 proc. Europos Sąjungos BVP ir darbo vietų, o galimas BVP augimas sudarytų nuo 0,6 proc. iki 1,5 proc.), bet ir pabrėžti pagrindinių direktyvos dalių perkėlimą į nacionalinę teisę. Visų pirma, kontaktiniai centrai. Šie centrai skirti tam, kad būtų palengvintas paslaugų teikimas visoje Europoje. Praktiniu požiūriu verslininkai, kurie pageidauja savo verslą plėtoti užsienyje arba teikti tarptautines paslaugas, turėtų turėti galimybę pasinaudoti kontaktiniais centrais, kuriuose galėtų sužinoti apie visus formalumus ir procedūras, kurias jie turi atlikti, kad galėtų vykdyti savo veiklą. Šie kontaktiniai centrai – Paslaugų direktyvos sėkmės pagrindas. Antra, direktyvos taikymo sritis: manau, turėtume surengti realias politines diskusijas Europos lygmeniu, kad išsiaiškintume, kas tai yra visuotinės svarbos paslaugos, ir nustatytume joms taikytinas taisykles.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį dokumentą. Paslaugų direktyvos tikslas yra sudaryti sąlygas paslaugų teikėjams, o ypač savarankiškai dirbantiems asmenims ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms lengviau vykdyti savo veiklą, plėtoti naujas verslo sritis ir įdarbinti darbuotojus kitose valstybėse narėse. Paslaugų sektorius, sudarantis 40 procentų Europos Sąjungos bendro vidaus produkto, yra ypač svarbus ekonomikos augimui ir kovojant su nedarbu. Ši direktyva yra svarbus žingsnis kuriant bendrą paslaugų rinką, kuri turėtų sudaryti sąlygas įmonėms, ypač smulkioms ir vidutinio dydžio, teikti vidaus rinkoje geresnes paslaugas konkurencingesnėmis kainomis bei išnaudoti didelį Europos paslaugų vidaus rinkos ekonominį ir darbo vietų kūrimo potencialą. Norint, kad paslaugų teikėjai galėtų realiai naudotis paslaugų direktyvos privalumais, būtina užtikrinti, kad šios direktyvos nuostatos būtų visapusiškai ir laiku įgyvendinamos valstybėse narėse. Manau, kad Komisija turi atidžiai stebėti direktyvos įgyvendinimą valstybėse narėse ir nuolat teikti įgyvendinimo ataskaitas, kad būtų pašalintos likusios kliūtys paslaugų sektoriuje ir išnaudotas šio sektoriaus ekonominis potencialas.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Paslaugų direktyva, įsigaliojusia 2006 m. gruodžio mėn., įgyvendinamas laisvo judėjimo principas, kuris yra bendros paslaugų vidaus rinkos Europos Sąjungoje pagrindas. Nors ši direktyva įsigaliojo 2006 m., atlikus jos įgyvendinimo vertinimą nustatyta, kad ne visos valstybės narės spėjo šią direktyvą perkelti į nacionalinę teisę ir dėl teisinių, ir dėl techninių priežasčių, nes tinkamam įgyvendinimui buvo reikalingos skirtingos teisinės priemonės.

Tinkamai veikianti paslaugų vidaus rinka būtina Europos ekonominiam atsigavimui, reiškiančiam daugiau nei 70 proc. darbo vietų ir darbo vietų kūrimą vidaus rinkoje. Europos Sąjungos lygmeniu pelnas gali siekti nuo 60 mlrd. EUR iki 140 mlrd. EUR, o tai reiškia galimą BVP augimą nuo 0,6 proc. iki 1,4 proc.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pritariu pranešimui dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo, nes manau, kad direktyvos įgyvendinimo vertinimas yra svarbus, nes jį atlikus galima nustatyti atsiradusias spragas ir jas ištaisyti.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Mano nuomone, Paslaugų direktyvos taikymas – tai galimybė nustatyti direktyvos trūkumus, visų pirma susijusius su jos taikymo sritimi. Užimtumo komiteto vardu paminėjau teisinį netikrumą, susijusį su visuotinės svarbos paslaugomis, bei būtinybę atsižvelgti į jų konkretų pobūdį. Nors vieningai sutarta išsiaiškinti sąvokas (ekonominių ir neekonominių visuotinės svarbos paslaugų, taip pat socialinių paslaugų), Parlamentas vis dar nesutaria, kaip tai padaryti. Pritariau aiškiai teisės aktų sistemai, kuri, jeigu reikia, būtų apibrėžta pagrindų direktyvoje. Nors apgailestauju, kad tai nėra galutinė dokumento redakcija, tačiau sveikinu E. Gebhardt, kuri sugebėjo šiuos klausimus aptarti savo pranešime, parengtame Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto, kuris daugiausia dėmesio skiria abipusiam vertinimui ir kontaktiniams centrams, vardu. 45 dalyje minimas teisės aktų sistemos poreikis sektoriniu lygmeniu ir primenamas M. Barnier paskutiniame pranešime išdėstytas įsipareigojimas 2011 m. pateikti pasiūlymus dėl visuotinės svarbos paslaugų. Taigi laukiu šių pasiūlymų ir priemonių, kuriomis paslaugų teikėjams ir vietinėms bei regioninėms valdžios institucijoms galiausiai būtų pateiktas atsakymas, tačiau taip pat pripažįstu gyvybiškai svarbų šių paslaugų indėlį į socialinę ir teritorinę sanglaudą.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Europos Paslaugų direktyva, įsigaliojusia 2006 m. gruodžio mėn., siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, panaikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus teikiant paslaugas ir įgyvendinti laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principą. Pagal direktyvos nuostatas paslaugų teikėjai Europoje privalo turėti teisę dirbti savo darbą visoje Europoje Sąjungoje, nevaržomi biurokratinių kliūčių.

Šiame aptariamame savo iniciatyva parengtame pranešime Parlamentas raginamas atidžiai stebėti direktyvos įgyvendinimo procesą nacionalinėse teisės sistemose ir vertinti valstybių narių atliekamą darbą. Pastebėta, kad kai kurios valstybės narės vėluoja įgyvendinti šią direktyvą, taip pat klaidingai aiškina jos taikymo sritį.

Todėl siekiant apsaugoti rinkoje veikiančius dalyvius, raginu skubiai ir vienareikšmiškai apibrėžti paslaugas, kurias apima ši direktyva. Galiausiai, manau, kad veiksmingas Vidaus rinkos informacinės sistemos veikimas, šios sistemos funkcijų išplėtimas ir Europos kontaktiniuose centruose įrengti elektroniniai portalai turėtų didelės naudos paslaugų teikėjams ir padėtų mažosioms ir vidutinėms įmonėms lengviau gauti reikiamą informaciją.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, nes paslaugų direktyva yra siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, naikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus paslaugų teikimui ir patenkinti judėjimo laisvės principą, kuris yra bendros rinkos pagrindas. Paslaugų direktyvos taikymo sritis apima iš esmės visas komercinės prigimties paslaugas, kurias siūlo valstybėje narėje esantis paslaugų teikėjas. Nėra įtraukiamos visuotinės svarbos paslaugos, finansinės paslaugos, susisiekimo paslaugos, įdarbinimo agentūrų paslaugos, sveikatos apsaugos paslaugos ir socialinės paslaugos rūpybos, vaikų priežiūros ir gyvenamųjų namų statybos srityje. Visuotinės svarbos paslaugos nėra įtraukiamos į šios direktyvos taikymo apimtį ir ja jokiu būdu nėra bandoma susilpninti visuomeninių pagrindinių paslaugų teikimo. Būtina ne tik aiškiai atskirti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančias paslaugas ir visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, bet ir užtikrinti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, priimant pagrindinius teisės aktus.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Paslaugų direktyva nebus panaikintas reguliavimas arba atliktas paslaugų sektoriaus liberalizavimas, kaip teigia kai kurie nariai. Šia direktyva siekiama atverti nacionalines rinkas panaikinant protekcionistinius apribojimus ir užtikrinant, kad valstybėse narėse taikomos taisyklės būtų tinkamos ir nediskriminacinės. Direktyvoje aiškiai nurodoma, kad šios teisės aktų nuostatos neturės įtakos nei darbo, nei darbuotojų teisėms. Parlamentas to reikalavo, kai pristatė savo poziciją Tarybai.

16 straipsnyje nustatyta, kad nė vienai valstybei narei nedraudžiama nustatyti reikalavimų, susijusių su paslaugų teikimo veikla, jeigu jie pagrįsti viešąja tvarka, visuomenės saugumu, visuomenės sveikata ar aplinkos apsauga.

Šios direktyvos įgyvendinimas kai kuriose valstybėse narėse buvo atidėtas, bet tai visų pirma susiję su skirtingu jos aiškinimu. Todėl labai svarbu aiškiai ir skaidriai apibrėžti šios direktyvos taikymo sritį. Svarbu ne tik aiškiai atskirti paslaugas, kurias apima ši direktyva, ir visuotinės svarbos paslaugas, bet ir apsaugoti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, apibrėžiant teisės aktų sistemą.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Paslaugų direktyva, kuri įsigaliojo 2006 m. gruodžio mėn., siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams panaikinant protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus ir bet kokias diskriminacines taisykles. Be to, Parlamentas visada reikalavo, kad šia direktyva nebūtų suteikiamas pretekstas pavojingam sektoriaus reguliavimo panaikinimui ir liberalizavimui.

Balsavau už šį pranešimą, kuriame atkreipiamas dėmesys į Paslaugų direktyvos, susijusios su sektoriumi, sudarančiu 40 proc. Europos Sąjungos bendro vidaus produkto ir darbo vietų, įgyvendinimo vėlavimą (dažnai nepagrįstą) ir problemas. Be to, Paslaugų direktyva sudaromos sąlygos Europos įmonėms, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, teikti paslaugas konkurencingomis kainomis. Tinkamas ir skaidrus Paslaugų direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę turės teigiamą poveikį išlaisvinant vidaus rinkoje didžiulį ekonominį ir darbo vietų kūrimo potencialą, kuris sudarys apie 0,6–1,5 proc. ES BVP – būtent to Europos Sąjungai labai reikia. Todėl visoje ES perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę vidaus rinkoje atsiras konkurencija, kuri atneš naudos ir piliečiams, ir įmonėms.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Paslaugų direktyva – pagrindinė priemonė, kuria skatinamas augimas Europos Sąjungoje ir sudaromos sąlygos paslaugų teikėjams, visų pirma savarankiškai dirbantiems asmenims ir mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), lengviau vykdyti savo veiklą, plėtoti naujas verslo sritis ir įdarbinti darbuotojus kitose valstybėse narėse. Paslaugų sektorius, sudarantis 40 proc. Europos Sąjungos bendro vidaus produkto, ypač svarbus ekonomikos augimui ir kovojant su nedarbu. Labai svarbu pripažinti milžinišką Europos vidaus paslaugų rinkos ekonominio vystymosi ir darbo vietų kūrimo potencialą, nes tai pagrindinis žingsnis žengiant į tikrąją paslaugų vidaus rinką, kurioje verslui ir ypač MVĮ sudaromos galimybės teikti geresnės kokybės paslaugas konkurencingomis kainomis visoje vidaus rinkoje. Manau, direktyvoje išdėstyti tikslai bus greitai pradėti įgyvendinti, o visa ES ir atskiri jos regionai pasinaudos šia direktyva ir kurdami geras, tvarias ir kokybiškas darbo vietas bei gerindami teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą prisidės prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo.

  Philippe de Villiers (EFD), raštu. – (FR) Parlamentas balsuoja už tai, kad būtų įgyvendinta Paslaugų direktyva, kurią buvo žadėta panaikinti dar tada, kai ji buvo vadinama Bolkešteino direktyva. Dabar Europos Parlamentas sprendžia, ar ši direktyva yra tinkamai perkelta į valstybių narių nacionalinę teisę.

Paslaugų sektorius sudaro 40 proc. visos Europos Sąjungos BVP ir darbo vietų, tačiau valstybėse narėse esama didelių šio sektoriaus skirtumų. Paslaugų direktyva siūloma teisinė „pažanga“ ir standartizavimas, o tai bus įgyvendinama Prancūzijos piliečių sąskaita ir dėl to sumenks socialiniai standartai.

Rinkos ir darbuotojų apsauga, kuria užtikrinama mūsų šalies ir viso žemyno gerovė, yra būtina, tačiau Europos Sąjunga, kaip ir anksčiau, šiai idėjai nepritaria.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad iki šiol Paslaugų direktyvos įgyvendinimas valstybėse narėse buvo ribotas. Nepaisant to, kad ši direktyva – vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuo siekiama atverti paslaugų sektorių laisvam paslaugų judėjimui visoje Europos Sąjungoje, tačiau dar yra daug dalykų, kuriuos reikia patobulinti. Reikia garantijų, kad šis daugiau nei prieš trejus metus priimtas teisės aktas būtų tinkamai įgyvendinamas, visų pirma veiksmingai kuriant kontaktinius centrus, kuriuose galėtų gauti reikiamą informaciją bet kuris pilietis, pageidaujantis parduoti savo paslaugas kitoje valstybėje narėje.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, panaikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus paslaugų teikimui ir patenkinti laisvo judėjimo principą, kuris yra vidaus rinkos pagrindas. Paslaugų sektoriuje sukuriama 40 proc. BVP ir darbo vietų, šis sektorius taip pat turi milžinišką augimo ir darbo vietų kūrimo, visų pirma mažosiose ir vidutinėse įmonėse, potencialą. Šią direktyvą iki 2009 m. valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę, tačiau nustatyta, kad ne visos narės ją įgyvendino tinkamai ir veiksmingai.

Elektroninio valdymo portalai su visa reikiama administracine informacija veikia tik 22 valstybėse narėse, ir tik 14 iš jų reikiamas procedūras galima atlikti elektroniniu būdu. Siekiant pašalinti esamas kliūtis ir (arba) valstybėse narėse sukurti proporcingas ir nediskriminacines taisykles, reikalingos garantijos ir direktyvos įgyvendinimo valstybėse narėse priežiūra.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis rezoliucijos projektas susijęs su Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje įgyvendinimu.

Kuriant bendrąją rinką laisvo žmonių ir prekių judėjimo Europos Sąjungos teritorijoje principas yra įtvirtintas visose ES sutartyse. Direktyva 2006/123/EB buvo priimta siekiant valstybėse narėse panaikinti biurokratizmą, kuriuo ribojamas paslaugų teikimas.

Tačiau ne visos valstybės narės įgyvendina šią direktyvą, nes mano, kad ne visi įgyvendinimo aspektai buvo tinkamai išaiškinti. Todėl ši rezoliucija itin svarbi.

Pritariu sparčioms ir veiksmingoms priemonėms, kurios padės atsakyti į verslo atstovų ir darbuotojų pateiktus klausimus, steigiant kontaktinius centrus, ir tikiuosi, kad šios priemonės apims ne tik elektroninę formą, bet ir kiekvienam asmeniui skiriamą dėmesį, nes žinome, kaip tai svarbu esant užsienio šalyje.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Laikydamiesi savo pirmesnės pozicijos dėl nepopuliarios Bolkešteino direktyvos ir joje išdėstyto nepriimtino paslaugų, įskaitant viešąsias paslaugas, liberalizavimo, siekiant patenkinti Europos Sąjungos ekonominių ir finansinių grupių interesus, tačiau didinant nedarbą ir atitinkamiems vartotojams teikiant žemesnės kokybės paslaugas, kaip jau matome vykstant kituose sektoriuose, balsavome prieš šį pranešimą.

Šiuo pranešimu daromas spaudimas valstybėms narėms, kurios ne taip sparčiai, kaip pageidautų dauguma Europos Parlamento narių – ginančių Europos ekonominių grupių interesus – perkėlė Direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje į nacionalinę teisę. Ši direktyva įsigaliojo 2006 m. gruodžio 28 d. ir, kaip nurodoma pranešime, ja siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, panaikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus paslaugų teikimo apribojimus ir įgyvendinti laisvo judėjimo principą, kuris yra bendrosios rinkos pagrindas.

Tai, ko reikėjo, yra objektyvus liberalizavimo ir tolesnio paslaugų, kai kuriais atvejais – ir svarbiausių viešųjų paslaugų, privatizavimo padarinių vertinimas siekiant ir toliau tvirtai ginti žmogaus ir darbuotojų teises.

  Bruno Gollnisch (NI), raštu. – (FR) Bolkešteino direktyva nebuvo įgyvendinta laiku, nes teigiama, kad valstybės narės pernelyg ilgai užtruko šią direktyvą perkeldamos į nacionalinę teisę ir ją netinkamai taikė. Tiesa, kad Prancūzijoje ši direktyva į nacionalinę teisę buvo perkelta tik iš dalies. Ir tam būta pagrindo! Kad būtų išvengta viešų diskusijų, N. Sarkozy vyriausybė nusprendė netaikyti pagrindų įstatymo, o pagrindinius direktyvos principus perkelti į atitinkamus dokumentus. Iš tikrųjų tėra tik vienas principas: visiška ir absoliuti įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvė! Atliekant teisės aktų pakeitimus trūko skaidrumo. Dokumento taikymo sritis vis dar yra neaiški: kai kurios socialinės paslaugos, kurioms tariamai netaikoma direktyva, iš tikrųjų yra įtrauktos į direktyvą. Dėl tų paslaugų, kurioms iš tikrųjų yra netaikoma direktyva, šiandien buvo pasiūlyta tokia išeitis: Komisija gali siūlyti kas trejus metus panaikinti išimtis. Be to, skandalingiausia dokumento sąlyga yra kilmės šalies principas, kuris buvo formaliai panaikintas, tačiau vėl atsirado galimybių jį taikyti remiantis direktyva dėl darbuotojų komandiravimo ir reglamentu dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

  Louis Grech (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, nes paslaugų sektoriuje sutelkta 70 proc. visų darbo vietų ir sukuriama daugiausia darbo vietų bendrojoje Europos rinkoje, taip pat šis sektorius yra svarbiausias tiesioginių užsienio investicijų šaltinis. Paslaugų direktyva sukuriamas pagrindas didesniam laisvam paslaugų teikėjų judėjimui, stiprinamos klientų kaip paslaugų gavėjų teisės ir didinamas informacijos pasiekiamumas, pagalba ir skaidrumas paslaugų teikėjams ir jų teikiamoms paslaugoms.

Todėl tinkamas Paslaugų direktyvos įgyvendinimas turėtų išlikti vienu iš pagrindinių Komisijos prioritetų. Be to, Komisija turi dirbti kartu su valstybėmis narėmis, kad toliau būtų gerinamas administracinis bendradarbiavimas, susijęs su mechanizmais, patenkančiais į direktyvos taikymo sritį, visų pirma užtikrinant, kad valstybės narės įsteigtų kontaktinius centrus.

Be to, raginu Komisiją kartu su valstybėmis narėmis toliau plėtoti bendrąją rinką remiantis Paslaugų direktyvoje nurodytu „abipusio vertinimo“ procesu, kad būtų sulaukta naujų atsiliepimų iš klientų, piliečių ir verslo atstovų, atsižvelgiant į nacionalines Paslaugų direktyvos įgyvendinimo priemones atitinkamose valstybėse narėse ir tuo užtikrinant, kad valstybės narės iš tikrųjų prisiimtų atsakomybę už bendrąją rinką.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Dėl 2006 m. priimtos Paslaugų direktyvos, kuri į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki 2009 m. gruodžio 28 d., valstybėms narėms ir vietinėms valdžios institucijoms, kurios tiesiogiai susiduria su šia direktyva, vis dar kyla klausimų. Parlamento narės E. Gebhardt savo iniciatyva parengtame pranešime, kuriame siūloma atlikti pirminį direktyvos įgyvendinimo vertinimą, nagrinėjami sunkumai ir ypač netikrumas dėl socialinių paslaugų ir visuotinės ekonominės gerovės paslaugų (Kaip jos apibrėžiamos? Kokias sritis jos apima?), taip pat direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę skaidrumo stoka kai kuriose valstybėse narėse. Be to, reikia pažymėti, kad Prancūzija išsiskiria dėl probleminio skaidrumo trūkumo ir lankstumo trūkumo įgyvendinant šią direktyvą. Šioje šalyje galioja dešimtys dekretų ir įgyvendinimo teisės aktų, taip pat ribotai aiškinamas direktyvoje numatytų lengvatų taikymas, o tai sukelia abejonių dėl tam tikrų paslaugų, pvz., vaikų ir neįgaliųjų priežiūros, ateities. Dabar labiau nei anksčiau šiuo pranešimu, parengtu savo iniciatyva, kuriam pritarė didžioji dauguma narių, yra galimybė parodyti, kad Europos Parlamento nariai, ir ypač socialistai, išliks budrūs dėl šios direktyvos įgyvendinimo ir jos poveikio viešosioms paslaugoms.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Praėjus ketveriems metams po Paslaugų direktyvos įsigaliojimo, šią savaitę Europos Parlamentas paskelbė savo sprendimą dėl direktyvos įgyvendinimo valstybėse narėse. Pranešime, kurį priėmėme ir už kurį balsavau, Europos Parlamentas kritikuoja informacijos trūkumą, tarptautinių paslaugų teikimo kliūtis, nereikalingus administracinius suvaržymus, ir pan. Todėl valstybės narės turi daryti pažangą įgyvendindamos šią direktyvą, kad būtų pagerintas ir palengvintas tarptautinių paslaugų teikimas Be to, norėčiau iškelti sudėtingą klausimą dėl direktyvos taikymo srities, nes ji neapima tokių sričių kaip neekonominės visuotinės svarbos paslaugos ir kai kurios paslaugos (socialinės paslaugos, vaikų priežiūra, parama žmonėms ir pan.), kurias teikia valstybė. „Neekonominių visuotinės svarbos paslaugų“ ir „įgaliojimo“ sąvokos nėra aiškiai apibrėžtos ir (arba) skirtingai aiškinamos valstybėse narėse. Tai lėmė teisinio aiškumo stoka ir dėl to labai apgailestauju.

  Mathieu Grosch (PPE), raštu. – (DE) Bendrojoje Europos vidaus rinkoje labai svarbu, kad valstybės narės greitai ir veiksmingai įgyvendintų Paslaugų direktyvą. Ypač svarbu suteikti galimybę mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios pageidauja savo paslaugas teikti kitose šalyse, pasinaudoti kontaktiniais centrais, kuriuose joms būtų suteikta reikiama informacija ir paaiškintos procedūros.

Praėjo daugiau negu metai nuo tada, kai valstybės narės turėjo baigti įgyvendinti Paslaugų direktyvą. Nėra prasmės toliau aptarinėti galimų pakeitimų. Kur kas naudingiau būtų atidžiau ištirti įgyvendinimo procesą. Nors kai kurios valstybės narės jau ėmėsi reikiamų priemonių, tačiau kitos valstybės, regis, pamiršo apie dokumentą, kurį pačios pasirašė. Turime užtikrinti, kad direktyva nedelsiant būtų įgyvendinta visose 27 valstybėse narėse ir kuo greičiau būtų supaprastintas paslaugų teikimo kitose šalyse procesas.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią Europos Parlamento rezoliuciją dėl Paslaugų direktyvos, įsigaliojusios 2006 metais, įgyvendinimo. Šia direktyva yra siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, naikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus paslaugų teikimui ir patenkinti judėjimo laisvės principą, kuris yra bendros rinkos pagrindas. Paslaugų direktyvos prasmė ir tikslas yra prieigą prie valstybių narių rinkų suformuoti tokiu būdu, kad būtų galima mažinti tyčia sudaromas kliūtis ir (arba) kad valstybėse narėse galiojančios taisyklės būtų tinkamos ir nediskriminuojančio pobūdžio. Europos Parlamentas didelę svarbą teikė tam, kad šiuo teisės aktu nebūtų daroma poveikio nei darbuotojų teisėms, nei darbo teisei. Paslaugų teikėjai Europoje privalo turėti teisę dirbti savo darbą visoje Europoje Sąjungoje, nevaržomi biurokratinių kliūčių. Direktyva apima įvairias paslaugas, kuriose sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) sudaro 40 proc. ES BVP. Sutinku, kad kontaktinių centrų steigimas yra pagrindinis veiksmingo šios direktyvos įgyvendinimo elementas.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Paslaugų direktyva – pagrindinis žingsnis į tikrąją paslaugų vidaus rinką, kurioje verslui ir visų pirma MVĮ sudaromos galimybės teikti geresnės kokybės paslaugas konkurencingomis kainomis. Pritariau pranešėjos pareikštai nuomonei, kad kontaktinių centrų steigimas – pagrindinis veiksmingo šios direktyvos įgyvendinimo aspektas. Ši priemonė gali būti labai svarbi mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Kontaktiniuose centruose turi būti teikiama tiksli, išsami ir visapusiška informacija apie taisykles, administracines procedūras, darbo teisę, mokesčių, ypač PVM, sistemas valstybėse narėse, ir pan. Be to, verslo atstovams turi būti teikiama pagalba atliekant reikiamas administracines procedūras. Manau, kad visiškai perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę, turėtų būti atliktas visapusiškas Paslaugų direktyvos poveikio ekonominei veiklai, kokybiniam ir kiekybiniam užimtumo lygmenims, socialinei apsaugai, aplinkos apsaugos reikalavimų laikymuisi ir vartotojams teikiamų paslaugų kokybei vertinimas.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją. 2006 m. priimta Paslaugų direktyva siekiama suderinti tam tikrus bendrosios rinkos aspektus, susijusius su paslaugų teikimu. Iki 2009 m. valstybės narės turėjo visiškai įgyvendinti direktyvą. Tas valstybes nares, kurios neįvykdė savo įsipareigojimų, raginu tai padaryti skubos tvarka.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Vienintelis teigiamas šio dokumento aspektas – raginimas valstybėms narėms „užtikrinti didesnį skaidrumą“ perkeliant Paslaugų direktyvą į nacionalinę teisę. Prancūzijos vyriausybė į tai visiškai neatsižvelgia! Be to, šiuo Europos Parlamento socialdemokratų narės pranešimu patvirtinamas neoliberalus šios žalingos direktyvos diktatas ir netgi raginama įsakyti kitoms valstybėms narėms, kurioms „trūksta užmojų“, ją įgyvendinti. Dar blogiau yra tai, kad Parlamentas pripažįsta, jog negali įvertinti direktyvos įgyvendinimo padarinių! Tikriausiai todėl netaikoma vardinio balsavimo procedūra. Taigi taip nesužinosime už visa tai atsakingų asmenų vardų. Balsuoju prieš.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Komisijos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje siekiama pašalinti vis dar tebesančias tarpvalstybinių paslaugų teikimo kliūtis. Kadangi kai kurios valstybės narės išreiškė abejonių dėl šios direktyvos ir neperkėlė jos į nacionalinę teisę, buvo parengtos perkėlimo procedūros gairės, skirtos koordinavimui valstybėse narėse supaprastinti įgyvendinant nuostatas dėl vartotojų apsaugos, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos bei saugos, kad tai galiausiai būtų pradėta taikyti valstybėse narėse, o šiuo pranešimu bus paskatintas dar veiksmingesnis direktyvos įgyvendinimas ir geresnis pateiktų priemonių taikymas. Būtent dėl to šiandien taip ir balsavau.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) ES suteikia daug galimybių, visų pirma paslaugų teikėjams. Dėl standartizuotų ES taisyklių tarpvalstybinė veikla tapo kur kas lengvesnė, o darbuotojai skatinami išvykti keleriems metams dirbti į kitą šalį. Tačiau jie susiduria su nacionalinės teisės aktais, kuriais reglamentuojamas paslaugų teikimas ir kurių jie nesupranta, todėl kyla problemų ir nesusipratimų. Nebalsavau už šį pranešimą, nes jame nepateikta pakankamai informacijos apie kontaktinių centrų steigimo išlaidas.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE), raštu – (LT) Priimant Paslaugų direktyvą, siekta palengvinti sąlygas verslui, norinčiam peržengti savo valstybių sienas. Sukurta sistema žymiai sumažino administracinių kliūčių kiekį. Visgi patirtis rodo, kad kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse smulkiajam verslui vis dar reikia įveikti nemažai biurokratinių spąstų. Užsibrėžtas vieno langelio principas daugelyje valstybių dar neveikia arba veikia netinkamai, verslininkai kartais dar turi gauti begales licencijų, o juos tikrina daugybė kontroliuojančių institucijų. Su šiais nepatogumais susiduria ne tik vietos verslininkai, bet ir paslaugų teikėjai, norintys teikti paslaugas kitose ES valstybėse narėse. Todėl, pritardama pranešimo tekstui, kartu raginu ES valstybes nares nesustoti lengvinant sąlygas verslui ir užtikrinant laisvą paslaugų judėjimą.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Paslaugų direktyvos perkėlimo procesas paremtas subtilia procedūra, kuria siekiama valstybėse narėse sukurti skaidrias ir nuoseklias sistemas remiantis pačios direktyvos įgyvendinimo rezultatais, taip pat įvertinti pasekmes vidaus rinkai perkėlus šią direktyvą. Tai pranešimo, už kurį balsavau, tikslas, nes reikia tikrinti valstybių narių atliekamą darbą. Taisyklių suvienodinimu atliekant abipusį veiksmingo perkėlimo į nacionalinę teisę vertinimą būtų ne tik palengvintas valstybių narių (kurios taip vėluoja, kad šiame pranešime Parlamentas nurodo, jog būtina stebėti jų veiksmus) darbas, bet ir nustatyta kontaktinių centrų steigimo sistema, kuria būtų užtikrinamas informacijos teikimas mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Norėčiau priminti, kad mūsų ekonomikoje paslaugų sektorius sudaro 75 proc., ir tarptautinėje rinkoje jis turėtų atspindėti stipriąsias mūsų savybes. Manau, kad ateityje turėtume siekti tokio didesnio liberalizavimo, kuris reikštų ne mažesnį taisyklių skaičių, o paprasčiausiai didesnę konkurenciją.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Paslaugų direktyva siekiama prisidėti prie paslaugų vidaus rinkos sukūrimo kartu užtikrinant aukštą kokybės ir socialinės sanglaudos lygį. Tai priemonė, kuria turėtų būti skatinamas augimas visoje ES, todėl šios direktyvos įgyvendinimas įtrauktas į strategiją „Europa 2020“ ir Bendrosios rinkos aktą. Paslaugų direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę – didelis iššūkis valstybėms narėms, viešajam administravimui ir vietinėms valdžios institucijoms tiek dėl įsisteigimo teisės ir paslaugų teikimo, tiek dėl kontaktinių centrų, kuriuose būtų teikiama pagalba paslaugų teikėjams, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), steigimo. Paslaugų direktyvos tikslas – sudaryti sąlygas paslaugų teikėjams, visų pirma savarankiškai dirbantiems asmenims ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms lengviau vykdyti savo veiklą, plėtoti naujas verslo sritis ir įdarbinti darbuotojus kitose valstybėse narėse. Balsavau už, nes manau, kad vidaus rinkos informacinių sistemų ir kontaktinių centrų steigimas reikalauja glaudaus visų dalyvaujančių valdžios institucijų administracinio bendradarbiavimo ir kad tuo bus paskatinta didesnė sąveika ir tinklų kūrimas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis visoje ES, priartinant labiausiai nutolusius regionus prie tikrosios vidaus rinkos.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) 2006 m. gruodžio 12 d. įsigaliojusia Europos Parlamento ir Komisijos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (Paslaugų direktyva) siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, panaikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus apribojimus paslaugų teikimui ir įgyvendinti laisvo judėjimo principą, kuris yra bendrosios rinkos pagrindas. Tai svarbi priemonė, padedanti kurti tikrąją paslaugų vidaus rinką, sudaryti galimybes verslui ir visų pirma MVĮ teikti geresnės kokybės paslaugas konkurencingomis kainomis visoje vidaus rinkoje, prisidedant prie gerovės ir konkurencingumo skatinimo ir darbo vietų kūrimo. Kaip teisingai pažymėjo pranešėja, labai svarbu užtikrinti tinkamą direktyvos perkėlimą ir įgyvendinimą valstybėse narėse, kurios turi užtikrinti biurokratinių kliūčių pašalinimą ir verslui reikiamos informacijos teikimą, ypač skatinant kontaktinių centrų steigimą.

  Evelyn Regner (S&D), raštu. – (DE) Balsavau už pranešimą dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo, nes manau, kad tai itin suderintas pranešimas. Jame nagrinėjami praktiniai sunkumai ir pateikiami pasiūlymai, kaip reikėtų juos įveikti. Esu iš valstybės, kurioje Paslaugų direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę. Manau, būtina įgyvendinti šią direktyvą ir imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias pigiai darbo jėgai ir socialiniam dempingui. Mano nuomone, taip pat labai svarbu, kad pranešime dėl Paslaugų direktyvos pabrėžiamos tos sritys, į kurias nebuvo sąmoningai atsižvelgta, pvz., socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos. Šios krypties turi būti laikomasi iki pat įgyvendinimo proceso pabaigos.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Praėjus beveik ketveriems su puse metų po liūdnai pagarsėjusios Paslaugų direktyvos, dar žinomos Bolkešteino direktyvos pavadinimu, priėmimo šis svarbus klausimas, apimantis plačią paslaugų, kuriomis sukuriama apie 40 proc. ES BVP ir darbo vietų, įvairovę vėl yra įtrauktas į Europos Parlamento dienotvarkę. Laimei, regis, padėtis tapo šiek tiek ramesnė, ir kairiųjų pažiūrų frakcijos atsisakė savo dogminės pozicijos dėl Paslaugų direktyvos, kuria, reikia pabrėžti, siekiama pašalinti nereikalingas ir ribojančias paslaugų teikimo kliūtis Europos Sąjungoje. Reikėtų pažymėti, kad E. Gebhardt pranešimas, dėl kurio šiandien balsavome, yra susijęs veikiau ne su teksto turiniu, o su valstybių narių pastangų perkelti ją į nacionalinę teisę vertinimu.

Šis perkėlimas turi atitikti direktyvą, nes iš valstybių narių buvo reikalaujama supaprastinti savo administracines procedūras ir iki 2009 m. įkurti kontaktinius centrus, kad įmonės savo formalumus galėtų tvarkyti elektroniniu būdu. Galiausiai norėčiau pažymėti, jog valstybės narės turi dar daug ką padaryti, kad būtų sustiprinta bendroji rinka ir palengvinta kasdienė MVĮ, iš kurių tik 8 proc. vykdo veiklą už savo valstybės ribų, veikla.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien šiame Parlamente balsavome dėl pranešimo dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo. Šia direktyva siekiama atverti Europos Sąjungos rinką paslaugų teikėjams, panaikinti protekcionistinius valstybių narių taikomus paslaugų teikimo apribojimus ir atitikti laisvo judėjimo principą, kuris yra bendrosios rinkos pagrindas. Trumpai tariant, paslaugų teikėjai Europoje privalo turėti teisę dirbti savo darbą visoje Europoje Sąjungoje, nevaržomi biurokratinių kliūčių.

Pagal E. Gebhardt savo iniciatyva parengtą pranešimą galime įvertinti Paslaugų direktyvos įgyvendinimo procesą, kuris truko trejus metus – nuo 2006 m. gruodžio mėn., kai įsigaliojo ši svarbi direktyva, iki 2009 m. gruodžio 28 d. Pagal pranešėjos atliktą vertinimą galime matyti, kad kai kurios valstybės narės vis dar nėra priėmusios horizontaliųjų teisės aktų, kurių reikalaujama, kad būtų tinkamai įgyvendinta direktyva, todėl reikia toliau stengtis įgyvendinti visas Paslaugų direktyvoje numatytas priemones.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Galiausiai nusprendėme balsuoti prieš dokumento tekstą, nes vertinant visuotinės svarbos paslaugas pranešime teigiama, kad didžioji dalis valstybių narių nesusidūrė su didesniais sunkumais. Nors ši redakcija šiek tiek primena pirminį PPE frakcijos šešėlinės pranešėjos (M. Handzlik, Lenkija) pasiūlymą, kuriame nurodoma, kad apskritai nebuvo jokių problemų, jame vis tiek neatsižvelgiama į direktyva sukurtą netikrumą, visų pirma dėl socialinių paslaugų įtraukimo arba neįtraukimo į jos taikymo sritį.

Be to, pranešime išreikšta didelių lūkesčių dėl poveikio užimtumui, nors Komisija neatliko jokio poveikio vertinimo, o atlikus kai kuriuos poveikio vertinimus nacionaliniu lygmeniu nustatytas labai žemas kiekybinis poveikis darbo vietų kūrimui; nėra pateikta poveikio vertinimo dėl darbo vietų praradimo; be to, neaptartas poveikis darbo kokybei, jau nekalbant apie spaudimą, daromą dėl darbo standartų lygio po direktyvos priėmimo Europos Teisingumo Teismo praktikoje.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes manau, kad visiškas dinamiškos paslaugų rinkos realizavimas – vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos prioritetų. Šiuo metu, nepaisant bendrojoje rinkoje padarytos pažangos, paslaugos sudaro tik vieną penktadalį visos prekybos Europoje ir tik 8 proc. mažųjų ir vidutinių įmonių veikia dar bent vienoje, ne tik savo valstybėje narėje. Pagal praėjusį spalio mėn. Komisijos priimtame Komunikate dėl bendrosios rinkos pateikiamus skaičius yra aišku: liberalizavus paslaugų sektorių per ateinančius 10 metų būtų pasiektas 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas. Šis tikslas gali būti pasiektas tik plėtojant ir įgyvendinant bendrąsias taisykles.

Šiuo krizės laikotarpiu turime išnaudoti esančias augimo galimybes padėdami įmonėms plėstis, ieškoti naujovių, kurti darbo vietas. Tai vienintelis būdas pasiūlyti geresnes ir konkurencingesnes paslaugas klientams ir verslo įmonėms. Paslaugų vidaus rinka turėtų tapti ekonominio augimo atgaivinimo, klientų pasitikėjimo sugrąžinimo ir patikimų produktų užtikrinimo priemone.

  Czesław Adam Siekierski (PPE), raštu. – (PL) Paslaugų vidaus rinkoje vis dar galioja apribojimai, todėl šis pranešimas yra labai svarbus, nes jame nagrinėjama, kaip įgyvendinami priimti sprendimai. Paslaugų direktyva siekiama visiško paslaugų vidaus rinkos įgyvendinimo. Be to, numatoma sukurti palankesnes sąlygas mažosioms ir vidutinėms įmonėms pradėti veiklą ir ją vykdyti. Tuo bus paskatintas naujų darbo vietų kūrimas ir kovojama su nedarbu. Piliečiams bus pasiūlytos geresnės kokybės paslaugos už konkurencingą kainą, taip pat bus pakeltas saugumo lygis šiame sektoriuje.

Tačiau valstybėms narėms visiškai įgyvendinus direktyvą būtinai reikės įvertinti jos poveikį. Europos Parlamentas, kaip vienas iš pagrindinių šio projekto dalyvių, turėtų atlikti šio proceso stebėseną. Spartus ir teisingas direktyvos įgyvendinimas – pagrindinė sanglaudos politikos ir regioninės politikos įgyvendinimo sąlyga, ir tai gali padėti pasiekti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus pašalinant šiuo metu paslaugų sektoriuje susikaupusį „nuovargį“.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) 2006 m. pradėtas paslaugų rinkos liberalizavimas. Tuo metu Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas balsavo prieš Paslaugų direktyvą, nes joje buvo daug trūkumų ir nebuvo garantuojamas teisinis tikrumas. Pranešime, dėl kurio šiandien balsavome, aptarta daug sunkumų, su kuriais susiduriame įgyvendindami šią Paslaugų direktyvą. Nors jame yra ir gerų aspektų, pvz., raginimas atlikti reguliarias ilgalaikio poveikio apžvalgas ir tyrimus, tačiau yra ir aspektų, su kuriais nesutinku, pvz., pareiškimas, kad valstybės narės įgyvendindamos direktyvą susidūrė tik su keletu didelių sunkumų arba iš viso su jais nesusidūrė. Tai paprasčiausiai netiesa, nes vis dar neaišku, ar tam tikros socialinės paslaugos patenka į direktyvos taikymo sritį, ar ne. Be to, pranešime pateiktas pernelyg optimistiškas požiūris į darbo vietų kūrimą.

Neatlikta jokių tyrimų, kuriais būtų siekiama nustatyti sukurtų darbo vietų skaičių, neatlikta ir tyrimų, kuriais būtų siekiama nustatyti, kiek darbo vietų buvo prarasta arba kokia yra šiuo metu reikalingų įgūdžių kokybė, jau nekalbant apie spaudimą dėl darbo standartų, kuriuos po direktyvos priėmimo savo teismų praktikoje taiko Europos Teisingumo Teismas. Be to, pranešime net neužsimenama apie teisinį netikrumą, kuris atsiranda dėl to, kad nebuvo pasiūlyta alternatyvų kilmės šalies principui. Žaliųjų frakcijos atstovai pateikė prašymą persvarstyti draudimą valstybėms narėms taikyti papildomus reikalavimus paslaugų teikėjams, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Balsavau prieš.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui dėl Paslaugų direktyvos 2006/123/EB įgyvendinimo. Labai svarbu, kad būtų gerbiamos socialinės teisės ir darbo teisė, nes vidaus rinka tobulinama dėl paslaugų, kurios atneš naudos ir prekybininkams, ir vartotojams.

  Róża Gräfin von Thun und Hohenstein (PPE), raštu. – Visiškai pritariu E. Gebhardt pranešimui. Paslaugų direktyvos įgyvendinimo terminas baigėsi jau prieš metus, todėl palankiai vertinu tai, kad Parlamentas siekia įvertinti valstybių narių padarytą pažangą. Paslaugų sektorius sudaro didžiąją ES BVP dalį, tačiau tarptautinė prekyba paslaugomis dar neatitinka prekybos prekėmis lygio. Šiuo pranešimu parodoma, kad įgyvendinimo procesas dar nebaigtas ir piliečiai negauna visos naudos iš šios direktyvos. Kiekvienoje valstybėje narėje veikiantys kontaktiniai centrai, kuriuose paslaugų teikėjai informuojami apie teises ir galimybes kitose ES valstybėse narėse – svarbi direktyvos nuostata. Mano nuomone, šiame pranešime iškeltas labai svarbus klausimas – nepakankamas naudojimasis šiais kontaktiniais centrais. Visiškai pritariu pasiūlymui surengti informacinę kampaniją, kuria būtų skatinamas naudojimasis kontaktiniais centrais. Komisija turėtų skirti lėšų šiai kampanijai. Be to, norėčiau pabrėžti valstybių narių valdžios institucijų, turinčių reikiamus kontaktus ir patirtį, vaidmenį siekiant užtikrinti šios kampanijos tikslingumą. Jei tai nebus padaryta, Europos Sąjungos pastangos skatinti tarpvalstybines paslaugas bus bevertės.

  Georgios Toussas (GUE/NGL), raštu. – (EL) Įgyvendinant prieš darbą nukreiptą teisės aktą dėl paslaugų „liberalizavimo“, žinomą kaip Bolkešteino direktyva, skatinami prieš darbininkus ir paprastus žmones nukreipti pokyčiai. Paslaugų rinkos, kurioje sukuriama 40 proc. ES BVP ir darbo vietų, atvėrimas apima kolektyvinių sutarčių draudimą, smogia darbo užmokesčiui, darbo jėgai, socialinėms ir kitoms teisėms, kurias išsikovojo darbininkai, ir reiškia strateginės svarbos viešojo sektoriaus, kuris yra tautos nuosavybė, privatizavimą. Europos Parlamentas savo pasiūlyme dėl rezoliucijos dėl paslaugų ragino ES ir buržuazines valstybių narių vyriausybes paspartinti kapitalistinį restruktūrizavimą, kad direktyva dėl paslaugų „liberalizavimo“ būtų visiškai įgyvendinta, remiantis naujausiu 2011 m. Komisijos komunikatu „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas“, kuriuo siekiama toliau drastiškai mažinti darbo jėgą ir sudaryti sąlygas monopolijoms prasiskverbti į naują ir pelningą sektorių. Kontaktinių centrų, skirtų paslaugas teikiančioms įmonėms visose valstybėse narėse, steigimas – tik pretekstas paspartinti direktyvos, kurios ratifikavimas sukėlė darbininkų protestų bangą visose valstybėse narėse, įgyvendinimą. Graikijos komunistų partija balsavo prieš šį pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Visiškai pritariu Evelyne Gebhardt pranešimui dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo. 2006 m. priimta direktyva apima paslaugas, kuriomis sukuriama 40 proc. ES BVP ir darbo vietų. Tačiau valstybėms narėms pritaikius skirtingus direktyvos įgyvendinimo metodus paslaugų sektorius nesulaukė visos galimos naudos. Galimybė paslaugų teikėjams savo veiklą vykdyti ne tik savo šalyje yra ES bendrosios rinkos pagrindas, o nacionaliniu lygmeniu sumažinus biurokratinę naštą galima paskatinti ES ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Remiantis pranešimu, kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad įmonėms, pageidaujančioms teikti tarpvalstybines paslaugas, bus suteikta papildoma informacija. Tai atliekant per kontaktinius centrus paslaugų sektorius gaus naudos iš tarpvalstybinės prekybos. Be to, labai svarbu užtikrinti, kad kontaktiniame centre informaciją būtų galima gauti ir tiesiogiai iš žmogaus, ir elektroniniu būdu, o vartotojai galėtų gauti visą reikiamą informaciją ir būtų atsakyta į visus jų klausimus. Į pranešimą taip pat siūloma įtraukti paslaugas, kurios iš 2006 m. priimtos direktyvos buvo išbrauktos: sveikatos apsaugos, transporto ir socialines paslaugas. Tuo būtų išplėsta direktyvos taikymo sritis, todėl naudos gautų daugiau darbuotojų iš įvairių paslaugų sektorių.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) ES paslaugų sektoriuje sukuriama apie 70 proc. BVP. Kai kuriose šalyse, pvz., Austrijoje, iš kurios esu kilusi, šis sektorius – ekonominio augimo variklis. Direktyva siekiama pašalinti nereikalingas tarpvalstybinių paslaugų teikimo kliūtis. Mažosios ir vidutinės įmonės dažniausiai susiduria su biurokratinėmis kliūtimis ir diskriminacija, todėl negali visapusiškai pasinaudoti bendrosios vidaus rinkos pranašumais. Direktyvoje atsižvelgiama į konkrečias socialines aplinkybes kiekvienoje valstybėje narėje. Kontrolės galimybių paskirties šalyje stiprinimas reiškia žingsnį į priekį. Tačiau reikia kuo skubiau pradėti taikyti sankcijų skyrimo priemones įstatymus pažeidžiantiems užsienio paslaugų teikėjams. Balsavau už E. Gebhardt pranešimą, nes manau, kad Paslaugų direktyvos įgyvendinimu bus suteikta naujų paskatų darbo rinkai.

Pranešimas: Antonio Cancian (A7-0020/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Pritariu šiam pranešimui, nes manau, kad tai patenkinamas ir suderintas kompromisas, leisiantis užtikrinti keleivių teises, kartu neužkraunant sunkios naštos vežėjams, iš kurių daugelis yra mažosios ir vidutinės įmonės.

Taigi, Parlamentas dirbo sėkmingai ir sugebėjo pakeisti numatytą 500 km atstumą, dėl kurio pritarė Taryba, į 250 km, taip pat pasiekti pokyčių keleivių teisių srityje, visų pirma dėl ribotos judėsenos asmenų. Be to, reikėtų pabrėžti ir šiuos laimėjimus: apgyvendinimas atšaukus kelionę, teisė į skubią pagalbą nelaimingo atsitikimo atveju, teisė į kompensaciją atšaukus kelionę, ir elektroniniu būdu teikiama naujausia informacija keleiviams.

  Marta Andreasen (EFD), raštu. – Nepritarėme šiam teisės aktui, nes esame įsitikinę, kad:

1. papildomos išlaidos užtikrinant papildomas teises lems ilgalaikes didesnes bilietų kainas visiems keleiviams;

2. miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų maršrutai, iš kurių uždirbama nedaug ar negaunama jokio pelno ir nėra galimybių padidinti bilietų kainas, bus panaikinti ir tokiais maršrutais nebus teikiamos paslaugos.

ES neturėtų būti suteikta teisė priimti teisės aktus Jungtinės Karalystės vardu. Giname Jungtinės Karalystės, kaip tautinės valstybės, teisę valdyti valstybę ir priimti įstatymus, o transporto ir aplinkos įstatymai neturėtų būti išimtis.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje EP išreiškia poziciją dėl keleivių teisių apsaugos. Kalbama apie teikiamas reguliarias paslaugas kelionėms ES valstybės narės viduje ir tarp ES valstybių narių, kai suplanuotas atstumas nėra didesnis negu 250 km. Kalbame apie autobusų keleivių teises tais atvejais, kai miesto ar tolimojo susisiekimo autobuso paslauga atšaukiama ar vėluoja daugiau nei 120 minučių. Tuomet keleiviams turi būti iš karto pasiūlyta rinktis, ar jie pageidauja tęsti kelionę, ar į suplanuotą kelionės tikslą be papildomų išlaidų nori keliauti kitu maršrutu, ar pageidauja susigrąžinti už bilietą sumokėtus pinigus. Jeigu vežėjas nesuteikia šio pasirinkimo galimybės, be kompensacijos už bilietą keleivis turi teisę gauti papildomą kompensaciją. Svarbu ir tai, kad keleiviams turi būti suteikiama visa būtina informacija, jei kelionė atšaukiama ar vėluoja. Be to, pagalba turi būti suteikta ir tada, kai atšaukiama ilgesnė negu trijų valandų trukmės kelionė arba išvykti vėluojama daugiau negu 90 minučių.

Tokiu atveju turi būti siūloma maisto ar gaiviųjų gėrimų, taip pat apgyvendinimas viešbutyje daugiausia dviem naktims. Deja, įpareigojimas užtikrinti apgyvendinimą netaikomas, jeigu kelionė atšaukiama ar vėluoja dėl sudėtingų oro sąlygų ar kilus didelei gaivalinei nelaimei. Manau, kad prisimenant šią žiemą keleivių patirtus sunkumus, kai dėl oro sąlygų jie negalėjo pasiekti savo kelionės tikslo ir turėjo praleisti net kelias naktis stotyse, jų teisė į apgyvendinimą turėtų būti užtikrinta.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Europos Sąjungoje daugiau nei 70 mln. europiečių kasmet keliauja miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais. Europos Parlamento patvirtinta tvirta pozicija dėl miesto ar tolimojo susisiekimo autobusais keliaujančių žmonių teisių reiškia, kad nuo šiol vežėjai teiks informaciją, pagalbą ir kompensacijas visoje ES, atsižvelgdami į keleivių teises. Kad ir kokia transporto priemone naudotųsi, Europos piliečiams dabar bus suteikta ES lygmens apsauga. Pritariu šiam pranešimui, kuriame aptariami atvejai, kai parduodama daugiau miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų bilietų nei yra vietų ar tolimesnių nei 250 kilometrų kelionių atveju vėluojama išvykti daugiau nei dvi valandas, taip pat atšaukiama kelionė. Be to, manau, kad numatoma vykdyti nediskriminacinę politiką dėl ribotos judėsenos asmenų, nes apibrėžiamos pagrindinės teisės, susijusios su pagalbos teikimu šiems asmenims autobusų stotyse, įskaitant nemokamą tam tikros įrangos, pvz., neįgaliųjų vežimėlių, pervežimą. Balsavau už šį pranešimą, kuriame ginamos neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų teisės, pvz., nediskriminacinis naudojimasis transportu ir teisė į kompensaciją praradus ar sugadinus neįgaliųjų vežimėlius ar kitą judėjimo įrangą.

  Liam Aylward (ALDE), raštu. – (GA) Negalią turintys asmenys privalo turėti galimybę naudotis transporto sistema, o ribotos judėsenos žmonių teisės turi būti užtikrinamos teikiant pagalbą autobusų stotelėse ir stotyse. Nors ir sutinku, kad keleiviai turi teisę gauti daugiau informacijos ir pagalbos iš įstaigų ir autobusų stotyse visoje ES, svarbu pernelyg neapkrauti kaimo vietovėse veikiančių mažų, vietinių ir savanoriškų įstaigų, kad toks spaudimas nepaskatintų nutraukti teikiamų paslaugų.

Dažnai vietinės ar savanoriškos įstaigos teikia tokias paslaugas, kurios būtinos vietos ir kaimo vietovių bendruomenėms. Dėl papildomų išlaidų, kurias rekomenduojama taikyti pranešime, būtų nustatytos didesnės kainos ir būtų apriboti galimi maršrutai, o kai kurios įstaigos turbūt būtų priverstos užsidaryti. Pernelyg didelis reguliavimas šioms įstaigoms taptų didele našta, nes kai kurios įstaigos jau patiria spaudimą, todėl būtų apribotos kaimo vietovių gyventojams teikiamos paslaugos. Kur kas geriau būtų sukurti tinkamai vietos lygmeniu veikiančią transporto sistemą, o ne tokią padėtį, kai dėl pernelyg didelio reguliavimo paslaugos teikimas nutraukiamas.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį svarbų dokumentą. Augant transporto sektoriui ir didėjant ES piliečių mobilumui, būtina nustatyti keleivių apsaugos teises, kurios galiotų visoje ES bei užtikrintų vienodas sąlygas skirtingų valstybių narių vežėjams. Lėktuvais keliaujantiems keleiviams jau senokai suteikta daug teisių, o prieš dvejus metus ES traukinių ir lėktuvų keleivių teisės buvo suvienodintos ir užtikrinta aukšto lygio apsauga. Panašios teisės turi būti užtikrintos ir autobusais keliaujantiems žmonėms bei pagerintos galimybės keliauti riboto judumo asmenims. Manau, kad po ilgų ir sudėtingų derybų pavyko pasiekti išties gerą ir subalansuotą susitarimą su Taryba, kuriuo visapusiškai apsaugomos keleivių teisės neuždedant naštos vežėjams, kurių daugumą sudaro mažos ir vidutinės įmonės. Nuo šiol autobusų keleiviai turės teisę į kompensaciją kelionės atšaukimo, vėlavimo ar atidėjimo atvejais, taip pat išspręstas sugadinto ar dingusio bagažo atlyginimo klausimas, nustatomos aiškios taisyklės dėl teisių į kompensaciją nelaimingo atsitikimo atveju.

  Gerard Batten ir Nigel Farage (EFD), raštu. – Nepritarėme šiam teisės aktui, nes esame įsitikinę, kad:

1. papildomos išlaidos užtikrinant papildomas teises lems ilgalaikes didesnes bilietų kainas visiems keleiviams;

2. miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų maršrutai, iš kurių uždirbama nedaug ar negaunama jokio pelno ir nėra galimybių padidinti bilietų kainas, bus panaikinti ir tokiais maršrutais nebus teikiamos paslaugos.

ES neturėtų būti suteikta teisė priimti teisės aktus Jungtinės Karalystės vardu. Giname Jungtinės Karalystės, kaip tautinės valstybės, teisę valdyti valstybę ir priimti įstatymus, o transporto ir aplinkos įstatymai neturėtų būti išimtis.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Be abejo, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių suderinimas su geležinkelio ir oro transporto keleivių teisėmis yra puikus siekis. Nepaisant to, balsuodamas susilaikiau, nes manau, kad dokumentas yra nepakankamai išsamus.

Iš tiesų, kompensacijos apribojimas 250 km maršrutais didelės nelaimės atveju reiškia, kad išskiriame tris Europos Sąjungos šalis. Tačiau minėtoms šalims labai lengvai buvo galima nustatyti leidžiančią nukrypti priemonę. Apskritai, miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai paprastai yra mažiau pasiturintys. Kadangi dažnai iškyla judumo klausimas, būtų puiku parengti pranešimą dėl kur kas trumpesnių nei 250 km kelionių.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) Vertindama aptariamą dokumentą, galiu tik pritarti A. Cancian pranešimui, kuriuo remdamiesi institucinėse diskusijose ne tik mėginame sukurti bendrą miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių garantijų rinkinį, bet ir tinkamai atsižvelgti į neįgaliųjų judumo reikalavimus. Todėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų bendrovės raginamos pasirūpinti tinkama įranga ir turėti įgūdžių, kad galėtų suteikti minimalią pagalbą neįgaliems ir ribotos judėsenos asmenims, jei tik keleiviai likus ne mažiau kaip 36 valandoms iki išvykimo informuoja bendrovę apie savo poreikius. Todėl panašu, kad pasiektas kompromisas leis keleivių naudai nustatyti bendrus minimalius standartus neužkraunant pernelyg didelės naštos vežėjams, kurie dažnai yra mažosios ir vidutinės įmonės.

  Sebastian Valentin Bodu (PPE), raštu. – (RO) Atsižvelgiant į antradienį vykusio balsavimo rezultatus, Europos Parlamentas sėkmingai patvirtino trūkstamas teisės akto dėl Europos keleivių teisių nuostatas, kurios bus įgyvendintos nuo 2013 m. pavasario.

Derybos buvo sunkios. Tačiau šios teisės bus taikomos teikiant visas nacionalines ar tarpvalstybines kelių transporto paslaugas, kai atstumas viršija 250 km. Reikia suvienodinti kelių transporto normas Europos piliečiams vis dažniau naudojantis šia transporto rūšimi, nes tai pigesnė ir patogesnė galimybė vykti trumpais atstumais, kuriais neteikiamos oro transporto paslaugos. Aptariant Europos eismo sistemą, natūralu, kad kelių transporto sektoriuje turi būti taikomos panašios kompensacijų taisyklės kaip ir oro transporto sektoriuje, kuriame taikomos taisyklės jau seniai suvienodintos.

Yra labai daug pavyzdžių, kai kelių transporto vežėjai taisykles taiko savo nuožiūra, visų pirma tose šalyse kurios neseniai tapo valstybėmis narėmis. Tačiau apibrėžus vežėjų atsakomybę jų siūlomos paslaugos bus tik pagerintos. Kiekvienas keleivis, keliaujantis ir oru, ir keliais, turi žinoti savo teises, ypač tokiais atvejais, kai sumokama už tam tikrą paslaugą, bet kartais suteikiama visiškai kitokia paslauga. Tikiuosi, kad nedaug valstybių paprašys laikinai atleisti nuo šių taisyklių įgyvendinimo, o šios taisyklės nuo 2013 m. bus taikomos visose šalyse.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti A. Cancian atlikus puikų darbą, dėl kurio galėjome pasiekti patenkinamą ir puikiai suderintą kompromisą. Iš tikrųjų, šio pranešėjo dėka nuo šiol bus ginamos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais keliaujančių keleivių teisės, nes šie keleiviai vieninteliai nebuvo ginami Europos lygmeniu. Taigi balsavau už šį dokumentą, kuriame minimos ir šiame sektoriuje veikiančios automobilių bendrovės.

Iš tikrųjų, pasiektuose susitarimuose sugebėjome neužkrauti pernelyg didelės naštos vežėjams, kurie dažnai yra nedidelės šeimos įmonės. Mano nuomone, taip pat svarbu, kad Europos Sąjunga patvirtintų konkretų reglamentą, kuris vėliau taptų keleivių teisių chartija, o joje didžiausias dėmesys būtų skiriamas neįgaliųjų ir ribotos judėsenos žmonių poreikiams.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Patvirtintą reglamento dokumentą vertinu kaip suderintą kompromisą, kuriuo ginamos keleivių teisės, kartu neužkraunant pernelyg didelės administracinės naštos transporto operatoriams, kurie dažniausiai yra mažosios ir vidutinės įmonės. Kaip didelį laimėjimą vertinu tai, kad Europos Parlamentas neatsižvelgė į Tarybos prieštaravimą ir išplėtė reglamento taikymo sritį iki visų reguliariųjų vidaus ir tarpvalstybinių transporto kelionių, kai atstumas siekia 250 km ir daugiau, nors Taryba siūlė minimalų 500 km atstumą. Džiaugiuosi, kad kelionės atšaukimo, ilgesnio vėlavimo nei 120 minučių ar per didelio vietų skaičiaus rezervavimo atveju keleiviai, neturėdami galimybės tęsti kelionės, pasirinkti kitą maršrutą į numatytą kelionės tikslą ar atgauti už bilietą sumokėtą kainą, turės teisę į kompensaciją, kuri sieks iki 50 proc. bilieto kainos. Atsižvelgiant į tai, kad reglamentas dėl autobusų keleivių teisių susijęs su reglamentu dėl geležinkelio transporto keleivių teisių, negaliu palankiai vertinti to, kad, priešingai nei autobusų keleivių atveju, daugelyje ES valstybių geležinkeliu keliaujantys žmonės turi laukti, kad galėtų pasinaudoti savo teisėmis, ypač grąžinant nuo ketvirtadalio iki pusės bilieto kainos, kai vėluojama daugiau nei vieną valandą.

Čekijos transporto ministerija taip pat pasinaudojo galimybe penkeriems metams atidėti šio Europos teisės akto įgyvendinimą. Toks atidėjimas aiškinamas santykinai dideliais Čekijos geležinkelių tinklo tiesimo darbais, dėl kurių vėluoja traukiniai. Galiausiai tai reiškia dvigubų standartų sistemą, kai viena keleivių grupė atsiduria nepalankioje padėtyje, palyginti su kita keleivių grupe.

  David Campbell Bannerman (ECR), raštu. – Nepritarėme šiam teisės aktui, nes esame įsitikinę, kad:

1. papildomos išlaidos užtikrinant papildomas teises lems ilgalaikes didesnes bilietų kainas visiems keleiviams;

2. miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų maršrutai, iš kurių uždirbama nedaug ar negaunama jokio pelno ir nėra galimybių padidinti bilietų kainas, bus panaikinti ir tokiais maršrutais nebus teikiamos paslaugos.

ES neturėtų būti suteikta teisė priimti teisės aktus Jungtinės Karalystės vardu. Giname Jungtinės Karalystės, kaip tautinės valstybės, teisę valdyti valstybę ir priimti įstatymus, o transporto ir aplinkos įstatymai neturėtų būti išimtis.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Atsižvelgiant į tai, kad transporto sektorius nuolat plečiasi, būtina užtikrinti, jog keleivių teisių apsauga, atitinkanti su kitomis transporto rūšimis susijusią apsaugą, būtų taikoma visos ES miesto ir tolimojo susisiekimo transporto sektoriuje, kuris išaugo daugiau kaip 5 proc. ir kuriame per metus pervežama 72,8 mln. keleivių. Be to, svarbu užtikrinti, kad būtų sudarytos vienodos konkurencijos sąlygos transporto bendrovėms skirtingose valstybėse narėse ir skirtingoms transporto priemonėms. Taigi, mano nuomone, po beveik dvejus metus trukusių derybų svarbu pasiekti susitarimą, kad šie keleiviai galėtų pasinaudoti visu teisių rinkiniu, visų pirma teikiant pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui, vėlavimo, kelionės atšaukimo, pinigų grąžinimo atvejais, ir pan., kartu ypač didelį dėmesį atkreipiant į neįgaliųjų ir ribotos judėsenos žmonių teises. Pritariu šiam kompromisui, kuris, mano manymu, yra gana patenkinamas ir suderintas, nes užtikrinamos keleivių teisės neužkraunant sunkios naštos vežėjams, kurie daugeliu atveju yra mažosios ir vidutinės įmonės.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Tai, kad galutinis dokumentas gali būti laikomas geru ir suderintu kompromisu, mano manymu, yra geras ženklas, nes sugebėjome apsaugoti keleivių teises, kartu netaikydami pernelyg suvaržančių priemonių vežėjams, kurių dauguma yra mažosios ir vidutinės įmonės.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) 2008 m. gruodžio mėn. Komisija pateikė pasiūlymą dėl reglamento dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių. Pagrindinis šio pasiūlymo tikslas – nustatyti bendras nuostatas dėl šių teisių taikymo. Tai buvo padaryta, taigi džiaugiuosi, kad dabar bent 250 km autobusu keliaujantys keleiviai visoje ES turės tokias pat teises į informaciją, pagalbą ir kompensaciją atšaukus kelionę, kai parduodama daugiau bilietų nei yra vietų arba vėluojama dvi valandas ar ilgiau.

Keleiviams reikia suteikti teisę pasirinkti, ar atgauti už bilietą sumokėtus pinigus, ar toliau tokiomis pat sąlygomis tęsti kelionę nepatiriant papildomų išlaidų. Jei pinigų grąžinimas – vienintelis galimas pasirinkimas, turi būti išmokėta 50 proc. bilieto kainos siekianti kompensacija. Be to, keleiviai taip pat turi teisę gauti kompensaciją, jei prarandamas ar sugadinamas bagažas.

  Lena Ek, Marit Paulsen, Olle Schmidt ir Cecilia Wikström (ALDE), raštu. – (SV) Šią savaitę Europos Parlamentas balsavo dėl pranešimo, kuriuo siekiama Europos lygmeniu užtikrinti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teises. Pasiektas kompromisas su Taryba – teisingas žingsnis, bet, deja, reglamento taikymo sritis yra ribota, todėl nusprendėme balsuojant susilaikyti.

Manome, kad problemiška yra tai, jog trys valstybės narės – Liuksemburgas, Malta ir Kipras – nepateko į šio susitarimo taikymo sritį, o tai labai susilpnina bendrą Europos keleivių apsaugą. Manome, kad 250 km atstumas yra per didelis, nes tai reiškia, kad šiuo teisės aktu nėra saugomi iš Liuksemburgo į Strasbūrą arba iš Malmės į Vekšį keliaujantys keleiviai. Tai apgailėtina.

Be to, nepritariame nenugalimos jėgos aplinkybių sąlygai, kuria ribojama vežėjų atsakomybė, jei kelionė atšaukiama ar vėluojama dėl sudėtingų oro sąlygų arba didelių gaivalinių nelaimių. Manome, kad bus sukurtas susirūpinimą keliantis precedentas būsimai reglamento dėl oro transporto keleivių teisių peržiūrai.

Tačiau palankiai vertiname tai, kad šiuo susitarimu bus pagerintos neįgaliųjų teisės. Šie žmonės dabar sulauks daugiau pagalbos.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių, nes jiems suteikiamos panašios teisės kaip ir kitomis transporto priemonėmis keliaujantiems keleiviams. Į naująjį reglamentą įtrauktos svarbios nuostatos, visų pirma dėl neįgaliųjų ar ribotos judėsenos žmonių teisių, taip pat dėl keleivių teisių atšaukus ar atidėjus kelionę.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Kad ir kokiomis transporto priemonėmis naudotųsi, keleiviai turi teisę gauti kokybiškas ir saugias paslaugas, todėl manau, kad siekis nustatyti suderintas miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais keliaujančių keleivių teises visoje ES teritorijoje yra teisingas. Be to, manau, kad keleivių teisės turėtų būti vienodos, kad ir kokiomis transporto priemonėmis būtų naudojamasi, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtų nesuderinama su tam tikromis konkrečios transporto priemonės savybėmis. Galiausiai, norėčiau pasveikinti R. Kratsa-Tsagaropoulou, B. Simpson, pranešėją ir visus kitus narius, dalyvavusius derybose Taikinimo komitete aptariant atliktą darbą ir pasiekiant susitarimą dėl galutinės šio reglamento versijos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas susijęs su bendru Taikinimo komiteto patvirtintu dokumentu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pagrindinių miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių.

Pirmiausia norėčiau pasveikinti Taikinimo komiteto narius atlikus puikų darbą ir pasiekus susitarimą. Pradėjus derėtis dėl trijų iš pradžių Tarybos pasiūlytų teisių buvo sutarta dėl dvylikos teisių, iš kurių norėčiau pabrėžti atskaitomybės, kompensacijos, pagalbos, alternatyvaus transporto ir specialaus dėmesio neįgaliems ar ribotos judėsenos keleiviams taisykles.

Taigi, palankiai vertinu šį papildomą Europos Sąjungos žingsnį, kuriuo, esu įsitikinęs, bus pagerintas miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių saugumas ir patogumas, todėl padaugės šių keleivių, taip pat bus gerokai prisidėta mažinant išmetamą CO2 kiekį.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Parlamento ir Tarybos Taikinimo komitete pasiektu susitarimu dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių iš naujo apibrėžiama per antrąjį svarstymą patvirtinta reglamento taikymo sritis, apribojant ją iki „tolimus atstumus“ keliaujančių keleivių, kai paslaugos teikiamos 250 km ir didesniu atstumu. Be to, apibrėžiama dvylika pagrindinių trumpus atstumus keliaujančių keleivių teisių, didžiausią dėmesį skiriant neįgaliųjų ir ribotos judėsenos žmonių poreikiams, pvz., nustatoma kompensacija už prarastus ar sugadintus neįgaliųjų vežimėlius ar kitą judėjimo įrangą, nediskriminacinės kainos bilietai, kelionės sąlygos ir teisė į informaciją.

Be abejo, remiame šiuos pasiūlymus. Tačiau reiškiame abejones dėl Taikinimo komitete priimtų pakeitimų ir kriterijų, kurie bus taikomi įgyvendinant reglamentą. Skirtingas ES šalių dydis ir skirtingi bruožai kai kuriose šalyse gali apsunkinti reglamento taikymą, visų pirma mažiausiose šalyse, kuriose sunku keliauti į „tolimas“ keliones, o tai reiškia, kad keleiviai be pagrįsto pateisinimo gali netekti aptariamų teisių.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Po daugelį metų trukusių procedūrų patvirtintas dokumentas – tai didelė pažanga Europos keleivių teisių srityje, visų pirma ginant neįgaliuosius ir ribotos judėsenos žmones. Patvirtinus šį reglamentą (kuris taikomas kelionėms miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais), visoms Europos Sąjungos transporto priemonių rūšims bus taikomi joms skirti teisės aktai, kuriuose bus nustatytos keleivių teisės ir garantijos jei, pvz., kelionė bus atšaukiama ar bus vėluojama, bus prarastas bagažas ir pan. Todėl tenka apgailestauti, kad šis reglamentas taikomas tik 250 km ir ilgesnėms kelionėms, nes tokiu atveju reglamentas netaikomas trijose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Liuksemburge, Maltoje ir Kipre), taip pat daugeliui kelionių, pvz., iš Briuselio į Amsterdamą ar iš Budapešto į Vieną. Galiausiai, apgailestauju ir dėl kelionių „lankstumo“ pasienio zonose stokos, nes tai apsunkina europiečių judumą. Kitaip tariant, šis dokumentas yra ne tokių plačių užmojų kaip dokumentas, dėl kurio derėjomės prieš keletą mėnesių Taikinimo komitete, ir kur kas siauresnių užmojų nei dokumentas, kurį norėtume pasiūlyti Europos keleiviams.

  Sylvie Guillaume (S&D), raštu. – (FR) Balsavau už šį dokumentą ne tik todėl, kad juo siekiama pagerinti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teises dėl kompensacijos ir pagalbos įvykus nelaimingam atsitikimui, bet ir todėl, kad jame pabrėžiamas nediskriminavimo principas ribotos judėsenos žmonių atžvilgiu, nes šie žmonės taip pat turi turėti galimybių naudotis šiomis transporto priemonėmis, kuriomis keliauja 10 proc. visų žemės transportu besinaudojančių keleivių. Be to, džiaugiuosi, kad patvirtinus šį dokumentą bus ginamos visomis transporto priemonėmis keliaujančių keleivių teisės.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Balsavau už tai, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais keliaujantiems keleiviams būtų suteiktos naujos svarbios teisės. Manau, kad pasiekėme puikią vartotojų teisių ir transporto paslaugų teikėjų poreikių pusiausvyrą. Šiandienos balsavimas atneš didelės naudos neįgaliems keleiviams, atsižvelgiant į šiandien vyksiančio balsavimo rezultatus.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje Europos Parlamentas išreiškia poziciją dėl keleivių teisių apsaugos. Manau, kad tai prisidės prie keleivių sąlygų gerinimo ir suteiks jiems daugiau teisinio aiškumo įvykus nelaimei ar kitiems nenumatytiems atvejams, o taip pat įtvirtintų keleivių teisių šiame dokumente įgyvendinimas neužkraus papildomos naštos vežėjams, kurių dauguma – mažos ir vidutinio dydžio įmonės. Svarbiausia tai, kad autobusų maršrutų keleivių teisės bus panašios į kitų rūšių transportu besinaudojančių keleivių teises.

  Giovanni La Via (PPE), raštu. – (IT) Po audringų Tarybos ir Parlamento derybų tik šiandien galiausiai galime patvirtinti A. Canciano pateiktą pranešimą. Neturėjau kito pasirinkimo, tik balsuoti už, nes šiame pranešime nustatyta, kad Europos Sąjunga gali reikalauti, jog atskiros valstybės narės remdamosi pranešimo gairėmis patvirtintų teisės aktus, kuriuose daugiau dėmesio būtų skiriama miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams. Žinant, kad po automobilių dažniausiai naudojama transporto priemonė yra autobusai – ir ši tendencija tik ryškėja – Europa privalo pasirūpinti šiomis paslaugomis besinaudojančiais piliečiais. Pranešime pristatomas geras kompromisas, tad manau, jog privalau pabrėžti tai, kad tinkamas dėmesys atkreipiamas į neįgaliųjų teises, nes neįgaliesiems ir ribotos judėsenos asmenims reikia daugiau miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų bendrovių pagalbos. Šio teisės akto įsigaliojimas reiškia, kad piliečiams bus suteiktos teisės į aiškias ir bendras taisykles kompensacijos už patirtą žalą ar kompensacijos vėlavimo pagal numatytą tvarkaraštį atveju.

  Bogusław Liberadzki (S&D), raštu. – (PL) 2011 m. vasario 15 d., antradienį, Europos Parlamentas patvirtino pranešimą, kurio buvo seniai laukiama ir kuriame numatytos vienodos teisės visomis transporto priemonėmis keliaujantiems keleiviams. Reguliariomis autobusų paslaugomis besinaudojančių keleivių teisės buvo sustiprintos patvirtinus sąlygas dėl bagažo praradimo, asmeninės nuosavybės praradimo, mirties ar sveikatos sutrikdymo, problemų, atsiradusių dėl vežėjo kaltės, ir pan. Teigiamas reglamento bruožas yra tas, kad keleivių teisės bus reglamentuojamos visoje Europos Sąjungoje. Reikėtų pabrėžti, kad šios pagrindinės teisės apima neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų poreikius. Šiuo reglamentu siekiama užtikrinti, kad šie žmonės nediskriminavimo sąlygomis turėtų galimybę naudotis transportu. Be to, nustatytos keleivių pareigos ir pasekmės, jei šių pareigų bus nesilaikoma, pvz., gali būti atimta galimybė reikalauti kompensacijos. Atsižvelgdamas į tai, balsavau už šį gerai parengtą reglamentą, kuriuo baigiamos reglamentuoti Europos Sąjungos keleivių teisės.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Šiandien, po dvejus metus trukusių sunkių derybų su valstybėmis narėmis, Europos Parlamentas balsavo dėl reglamento dėl nacionalinėmis ar tarpvalstybinėmis tolimų kelionių transporto paslaugomis besinaudojančių keleivių teisių patvirtinimo. Balsavau už šį susitarimą, nes jame numatyta dvylika itin svarbių pagrindinių teisių, kuriomis siekiama pagerinti transporto paslaugų kokybę. Daug dėmesio skiriama keleivių teisei į informaciją prieš kelionę ir kelionės metu, taip pat neįgaliųjų ir ribotos judėsenos žmonių poreikiams. Įgyvendinant šias teises bus užtikrinta, kad šie žmonės galėtų naudotis transportu nepatirdami diskriminacijos.

Be to, pranešime aptariamos keleivių teisės, kurias laikau labai svarbiomis: privaloma kompensacija už prarastą bagažą, tam tikros išlaidų sumos išmokėjimas keleiviui mirus ar patyrus fizinių sužalojimų, taip pat iki 50 proc. bilieto vertės kompensacija kartu su visišku bilieto kainos grąžinimu, jei operatorius atšaukia kelionę ir negali vykdyti sutartyje nustatytų įsipareigojimų.

  David Martin (S&D), raštu. – Pritariu šiam pranešimui, nes jame išdėstytos naujos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės, kuriomis turi būti pagerinta siūlomų paslaugų kokybė, o transporto paslaugų teikėjai skatinami patobulinti savo taisykles vėlavimo, kelionės atšaukimo ir bagažo praradimo ar sugadinimo atvejais. Pranešime taip pat pateiktos pagrindinės nuostatos, kaip pagerinti neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų galimybes naudotis vietinių autobusų paslaugomis.

  Gesine Meissner (ALDE), raštu. – Šis reglamentas – tai žingsnis teisinga linkme, nes sukuriamas ES autobusų transporto keleivių teisių rinkinys. Tačiau, neatsižvelgiant į keletą pagrindinių teisių, šios teisės taikomos reguliariųjų paslaugų naudotojams, jeigu kelionės atstumas yra 250 km ar ilgesnis. Toks ribotas taikymas negalimas europietiško teisės akto, kuriuo ginamos visų autobusų keleivių teisės, pagrindu, todėl ALDE frakcija negali pritarti šiam susitarimui.

Be to, nepritariame nenugalimos jėgos aplinkybių sąlygai, pagal kurią vežėjai atleidžiami nuo įsipareigojimo apgyvendinti keleivius atšaukus kelionę ar vėlavimo atveju, jei tai lėmė sudėtingos oro sąlygos ar didelės gaivalinės nelaimės, nes tuo gali būti sukurtas precedentas priimant kitus ES teisės aktus dėl keleivių teisių. Nors to ir negalima pavadinti pergale, šiuo reglamentu pagerinama padėtis, visų pirma neįgaliųjų ir ribotos judėsenos keleivių. Sugebėjome užtikrinti, kad būtų taikomos nediskriminacinės sąlygos, ir kad vežėjų personalas ir autobusų stočių, kurios tiesiogiai bendrauja su keleiviais, atstovai būtų apmokyti elgtis su neįgaliais asmenimis, o keliaujant visais maršrutais, nepaisant atstumo, būtų mokama kompensacija už pažeistą arba prarastą judėjimo įrangą. Turėdami tai omenyje ir siekdami sukurti suderintą visų ES keleivių teisių rinkinį, neprieštaravome susitarimui ir per galutinį balsavimą susilaikėme.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Iki šiol tik lėktuvais, traukiniais ir laivais keliaujantiems keleiviams buvo skirti konkretūs teisės aktai. Nuo šiol bus ginamos ir miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės. Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams bus suteiktos panašios teisės kaip ir kitomis transporto priemonėmis keliaujantiems keleiviams. Šiandien patvirtintame reglamente nustatyta, kad teikiama pagalba ir kompensacija keleiviams nelaimingo atsitikimo, kelionės atšaukimo ar vėlavimo atvejais ir sudaromos nediskriminacinės galimybės naudotis transportu neįgaliems keleiviams. Naujosios taisyklės bus taikomos visoms suplanuotoms nacionalinėms ir tarpvalstybinėms paslaugoms, kai kelionės maršrutas siekia bent 250 km. Tai svarbi pažanga ginant piliečių teises.

  Alexander Mirsky (S&D), raštu. – Balsavau už, bet norėčiau pažymėti, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų bendrovės turėtų atitikti tam tikrus reikalavimus ir kuriant saugumo ir skubios pagalbos sistemas keliaujantiems tarptautiniais ir tolimaisiais maršrutais, nes įvykus nelaimingiems atsitikimams žmonės gali būti sužeisti. Be to, reikia papildomai reguliuoti autobusų bendrovių atsakomybę dėl keleivių gyvybės ir sveikatos, taip pat įvesti privalomus miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų vairuotojų medicininius sveikatos patikrinimus, nes šie žmonės atsakingi už keleivių sveikatą ir saugumą.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE), raštu. – (LT) Šiandien balsavome už dokumentą, kuris, jei ir nėra idealus, tačiau visgi geras kompromisas, atvedęs iki sutarimo Tarybą ir Europos Parlamentą. Šis reglamentas, kalbantis apie keleivių teises, įtvirtina taisykles dėl žalos atlyginimo avarijos ar atidėtų reisų atveju, keleivių skundų nagrinėjimo, neįgaliųjų asmenų teisių. Žinoma, netenkina tai, kad reglamentas bus taikomas 250 km ir didesniam atstumui. Mažų valstybių atveju tai nelabai pasiteisintų, tačiau čia kalbama ne tik apie vietinius, bet ir apie tarptautinius maršrutus, todėl manau, kad keliaujantiems ES piliečiams šis dokumentas taps jų teisių garantu, ypač didelį dėmesį skiriant neįgaliųjų žmonių teisėms.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį rezoliucijos projektą, kuriuo praplečiamos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisės. Šis dokumentas yra ilgai trukusio pasiekto kompromiso rezultatas, kuriame įtvirtintų keleivių teisių įgyvendinimas neužkrauna papildomos naštos vežėjams.

Manau, kad svarbu užtikrinti, kad visoje Europos Sąjungoje galiotų autobusų maršrutų keleivių teisės, panašios į kitų rūšių transportu besinaudojančių keleivių teises, o vežėjams būtų užtikrintos vienodos sąlygos.

Siekdamas adekvačios kompensacijos patirtai žalai atlyginti įteisinimo, pritariu pasiūlymui nustatyti kompensacijos ribas, kuriomis privalės vadovautis valstybės narės. Ypač svarbu užtikrinti teisingą ir pakankamą kompensaciją mirties atveju, dėl to manau, kad nacionaliniu lygmeniu viršutinė tokios kompensacijos riba negali būti mažesnė negu minimalios reglamente nustatytos sumos. Be to, turi būti užtikrinta tinkama ir operatyvi pagalba nelaimės atveju, suteikiant keleiviui būtiniausias paslaugas ir aprūpinant būtiniausiais daiktais.

Pritariu reglamento nuostatoms, kuriomis keleiviams atšaukus kelionę ar jai vėluojant suteikiamos atitinkamos garantijos ir netgi numatoma papildoma kompensacija. Sveikintina, kad reglamente ypatingas dėmesys yra skiriamas neįgaliesiems ir riboto judumo keleiviams, suteikiant jiems reikiamą pagalbą kelionės metu.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) A. Canciano atliktu taikinamojo pobūdžio darbu dėl reglamento dėl keleivių teisių buvo sudarytos sąlygos sukurti Europos teisinę sistemą, skirtą miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams apsaugoti kartu kuriant bendrąją transporto rinką. Iki šiol vyravo teisinė tuštuma, o reglamentavimas buvo paliktas nacionalinės teisės aktams, tuo darant žalą konkurencijai (atsižvelgiant į įvairius skirtumus). Žalą patirdavo ir neįgalieji, ir (arba) ribotos judėsenos žmonės, kurių teises nuo šiol užtikrina Europos Sąjunga. Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad darbas atliktas puikiai ir pasiektas kompromisas, todėl Europos transporto politikos sritys neabejotinai yra patobulintos ne tik užtikrinant keleivių teises, bet ir neužkraunant pernelyg didelės naštos šią paslaugą teikiančioms transporto įmonėms.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Pasiūlymu dėl rezoliucijos dėl reglamento projekto dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių gerokai pagerinamos keleivių teisės. Nepaisant to, kad Europos Parlamento ir Tarybos derybos tęsėsi keletą mėnesių, galutiniame kompromisiniame dokumente išvardytos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais 250 km ar didesniu atstumu, o ne 500 km atstumu, kaip iš pradžių siūlė Taryba, keliaujančių keleivių teisės.

Per ketverius metus – tai yra šios konkrečios nuostatos įgyvendinimo galutinis terminas – Graikijos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai ir jų partneriai galės kreiptis kompensacijos dėl vėlavimo, kelionės atšaukimo ar neteisėtų tvarkaraščio pakeitimų. Teisinga ir būtina ginti tokias teises, todėl balsavau už šį pranešimą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių. Džiaugiuosi, kad galutinis tekstas yra gana patenkinamas ir suderintas kompromisas, nes pavyko užtikrinti keleivių teises kartu neužkraunant sunkios naštos vežėjams, kurių daugelis yra mažosios ir vidutinės įmonės. Komisijos pasiūlymas ES lygmeniu apibrėžti keleivių apsaugos teises, kurios atitiktų kitomis transporto priemonėmis keliaujančių keleivių teises, taip pat užtikrinti vienodas skirtingų valstybių narių transporto bendrovių ir skirtingų transporto rūšių konkurencijos sąlygas, yra visiems naudinga priemonė. Derybos buvo sunkios ir baigėsi taikinimo procesu, nes daugiausia ginčų kilo dėl nacionalinių vykdymą užtikrinančių įstaigų ir reglamento taikymo srities. Galiausiai nuspręsta taikyti reglamentą visoms reguliariosioms nacionalinėms ir tarpvalstybinėms paslaugoms, kai numatytas kelionės atstumas siekia ar viršija 250 km („tolimas atstumas“). Reglamente taip pat apibrėžta kompensacija ir pagalba nelaimingo atsitikimo atveju, keleivių teisės kelionės atšaukimo ar vėlavimo atveju ir neįgaliųjų ir (arba) ribotos judėsenos asmenų teisės.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad galutinis Taikinimo komitete patvirtintas reglamento tekstas yra suderintas kompromisas, kuriuo užtikrinama tinkama miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių apsauga, pripažįstant svarbias jų teises, visų pirma nelaimingo atsitikimo, atšaukimo ar vėlavimo atvejais, aptariama teisė gauti informaciją ir skundų pateikimas bei nagrinėjimas, taip pat atsižvelgiama į neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų poreikius.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Susilaikiau dėl šio reglamento dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių, kuris patvirtintas socialistų ir konservatorių balsų dauguma. Apgailestauju, kad žengtas žingsnis atgal, palyginti su pirmine Parlamento patvirtinta pozicija, ir tai susiję su trimis pagrindiniais punktais. 1. Reglamentas bus taikomas tik kelionėms didesniu nei 250 km atstumu. Tai reiškia, kad tolimojo susisiekimo autobusu iš Briuselio į Amsterdamą keliaujantys žmonės nebus apsaugoti, nors keliaujantys oru – bus apsaugoti! Tai neteisinga, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dažniausiai šia transporto rūšimi naudojasi mažiau pasiturintys žmonės. 2. Tolimojo susisiekimo autobusų bendrovės gali lengvai pasinaudoti nenugalimos jėgos aplinkybių sąlyga (nepalankių oro sąlygų ar gaivalinių nelaimių atveju) siekdamos išvengti kompensacijų mokėjimo dėl vėlavimo ar atšaukus kelionę. 3. Dėl leidžiančių nukrypti nuostatų pageidaujančios šalys galės atidėti reglamento įsigaliojimą iki 2021 m.! Nepaisant to, džiaugiuosi teksto patobulinimais: privaloma pagalba neįgaliesiems ir ribotos judėsenos žmonėms ir teisėmis bei kompensacijomis nelaimingo atsitikimo, vėlavimo ar kelionės atšaukimo atvejais. Taigi Parlamentas susitarė dėl prastesnio, netinkamai parengto susitarimo. Daug išimčių ir leidžiančių nukrypti nuostatų reiškia, kad šių teisių taikymas bus gerokai apribotas, o tai nenaudinga tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Šiandien šis Parlamentas balsavo dėl pranešimo dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių. 2008 m. Komisija pateikė pasiūlymą dėl reglamento dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių. Pateikdama šį pasiūlymą Komisija siekė Europos Sąjungos lygmeniu nustatyti keleivių apsaugos teises, kurios atitiktų teises, taikomas kitų transporto rūšių keleiviams, taip pat užtikrinti, kad būtų sudarytos vienodos konkurencijos sąlygos įvairių valstybių narių vežėjams ir skirtingoms transporto priemonėms.

Pagrindiniai aspektai, dėl kurių Taikinimo komitete pasiektas susitarimas, yra šie: taikymo sritis, leidžiančios nukrypti nuostatos dėl šio reglamento įgyvendinimo laiko, kompensacija ir pagalba nelaimingo atsitikimo atveju, keleivių teisės atšaukus kelionę ar vėlavimo atveju, neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų teisės. Galutinis tekstas gali būti laikomas gana patenkinamu ir gerai suderintu, nes pavyko užtikrinti keleivių teises kartu neužkraunant sunkios naštos vežėjams, kurių daugelis yra mažosios ir vidutinės įmonės.

Taikinimo procedūros rezultatas gali būti suvokiamas kaip Parlamento pergalė.

  Robert Rochefort (ALDE), raštu. – (FR) Džiaugiuosi, kad Parlamento ir valstybių narių derybos galiausiai baigėsi reglamento, kuriame numatytos išplėstos miesto ar tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės, patvirtinimu. Šiuo reglamentu užpildoma teisės aktų spraga keleivių teisių srityje: iki šiol šiuo klausimu neturėjome Europos lygmens teisės akto, priešingai nei oro transporto ir geležinkelio srityse.

Be kitų klausimų, šiame dokumente aptariamos kelių rūšių kompensacijos: užkandžiai ir gėrimai, jei vėluojama daugiau nei 90 minučių; vienos nakvynės išlaidų apmokėjimas nutrūkus kelionei, įvykus nelaimingam atsitikimui ar vėlavimo atveju, kai reikalinga nakvynė; viršutinė kompensacijos riba, kai kompensuojama ne mažiau kaip 1 200 EUR praradus ar sugadinus bendrovei patikėtą bagažą.

Be to, nustatytos specialios teisės neįgaliems keleiviams, įskaitant reikalavimą, kad bendrovės suteiktų šiems žmonėms pagalbą, jei apie asmens poreikius informuojama ne vėliau kaip likus 36 valandoms iki kelionės, ir kompensacija ar pinigų grąžinimas sugadinus ar praradus specialią įrangą. Šis reglamentas bus taikomas nuo 2013 m. pavasario teikiant visas tolimas (250 km ir didesniu atstumu) reguliarias, nacionalines ar tarpvalstybines paslaugas.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Taryba, kai jai pirmininkavo Belgija, labai susilpnino per pirmąjį ir antrąjį svarstymą priimtą Parlamento poziciją. Reglamento taikymo sritis nustatyta toms paslaugoms, kurios teikiamos, kai atstumas siekia bent 250 km, tai reiškia, kad dauguma susisiekimo autobusais paslaugų į šią sritį nepatenka. Be to, pateikta kompensavimo apibrėžtis vėlavimo atveju (bent 2 valandos, kai kompensuojama pusė kainos – palyginti su geležinkelio transportu, kai kompensacijos mokamos, jei vėluojama 1 valandą). Galiausiai, ribotos judėsenos keleivių teisės taip pat susiaurintos ir jiems neužtikrintos galimybės be kliūčių naudotis susisiekimo autobusais paslaugomis. Todėl balsavau prieš.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje galiausiai pripažįstamos ir ginamos visomis transporto priemonėmis keliaujančių keleivių teisės, nes vartotojams skiriamas didžiausias dėmesys įgyvendinant transporto politiką. Didesnė keleivių teisių apsauga skatina naudotis viešuoju transportu, todėl prisidedama prie sąžiningos operatorių konkurencijos, skatinant juos plėtoti konkurencingesnes paslaugas. Svarbu pabrėžti, kad naujasis reglamentas bus taikomas visiškai laikantis subsidiarumo principo.

Du svarbūs nauji patobulinimai – nuostatos dėl piniginės kompensacijos fizinio sužalojimo atveju ar sugadinus arba praradus bagažą, taip pat traukiniuose ir lėktuvuose taikomu modeliu paremta pagalba vėlavimo ar kelionės atšaukimo atveju. Galutiniame tekste pripažįstamos ir saugomos keleivių teisės, ypač didelį dėmesį skiriant ribotos judėsenos ir neįgaliems žmonėms, užtikrinant tinkamą informaciją ir paslaugas. Be to, svarbu pabrėžti, kad šiame sektoriuje verslas nepatirs papildomų išlaidų, todėl jis yra apsaugotas nuo nepakeliamų prisitaikymo išlaidų pavojaus, taip užtikrinant teisingą keleivių teisių ir garantijų mažosioms ir vidutinėms įmonėms pusiausvyrą.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Šiuo reglamentu galiausiai pripažįstamos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės priimant teisės aktą. Nepaisant to, kad Komisija pateikė šio reglamento pasiūlymą 2008 m., tik dabar pasiektas tinkamas kompromisas, ir vienintelės rūšies transportas, kurio keleivių teisės nebuvo ginamos, jau apibrėžtos reglamente.

Ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliesiems ir ribotos judėsenos asmenims. Vienintelis ginčytinas teksto punktas – taisyklių taikymo sritis, nes nuo šiol taisyklės taikomos tik toms kelionėms, kai atstumas viršija 250 km. Pagalba vėlavimo atveju apims įsipareigojimą tiekti maistą, gėrimus ir suteikti alternatyvų transportą. Atidėjus kelionę keleiviai ne tik gaus kompensaciją, prireikus jiems bus suteiktas ir apgyvendinimas iki dviejų parų. Už bagažo praradimą ar sugadinimą gali būti mokama iki 1 200 EUR kompensacija.

  Vilja Savisaar-Toomast (ALDE), raštu. – (ET) Šiandien balsavau prieš šį aptariamą pranešimą dėl tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių, nes manau, kad neatsižvelgiama į visų Europos Sąjungos valstybių narių interesus, o ši direktyva nebus taikoma daugeliui tolimojo susiekimo autobusų paslaugų. 250 km atstumas yra akivaizdžiai per didelis, nes tuomet neįtraukiama Malta, Kipras ir Liuksemburgas. Taip pat atkrenta dauguma Estijos, Latvijos, Lietuvos, Danijos, Olandijos ir Belgijos tolimojo susisiekimo autobusais paslaugų. Deja, tenka pripažinti, kad per taikinimo procedūrą Estijos vyriausybė pritarė dar ilgesniam, 500 km atstumui, o tokiu atveju Estija nepatektų į taikymo sritį. Tikiuosi, greitai ateis diena, kai Estijos vyriausybei rūpės tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės, o ne tolimojo susisiekimo autobusų bendrovių pelnas, nes direktyva įgyvendinama laikantis teisėkūros proceso.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Tai ketvirtasis keleivių teisių apsaugos paketas. Panašiose sistemose įtvirtintos oro, geležinkelio ir vandens transporto keleivių teisės, o nuo šiol rūpinsimės ir autobusų keleiviais. Nuo šiol keliaujantys ilgesniu nei 250 km atstumu keleiviai vėlavimo atveju sulauks kompensacijos, atšaukus kelionę jiems bus suteikta pagalba, apsauga nelaimingo atsitikimo ar nelaimės atveju, taip pat bus mokama kompensacija už prarastus ar sugadintus daiktus. Ribotos judėsenos asmenims taip pat bus teikiama speciali pagalba, kaip ir jiems keliaujant oro transportu. Per pirmąjį ir antrąjį svarstymą patvirtinta Parlamento pozicija galiausiai buvo gerokai susilpninta. Parlamentas siekė, kad taisyklės būtų taikomos ilgesnėms nei 50 km kelionėms. Taryba pageidavo, kad taisyklės būtų taikomos tik ilgesnėms nei 500 km kelionėms. Pasiektas kompromisas – 250 km kelionės.

Tai reiškia, kad taisyklės negalioja vykstant daugeliu maršrutų, pvz., Briuselis–Amsterdamas, Liuksemburgas–Strasbūras arba Viena–Budapeštas. Tačiau laimėjimu galima laikyti tai, kad sudarytas sąrašas dvylikos pagrindinių taisyklių, kurios galioja keliaujant bet kokį atstumą ir kuriose dėmesys sutelktas į neįgaliųjų ir ribotos judėsenos žmonių poreikius. Vis dėlto Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas labai nusivylęs tokiais prastais rezultatais. Todėl kartu su kitais Žaliųjų frakcijos nariais balsavau prieš šį susitarimą.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą, kuriuo siekiama miesto ar tolimojo susisiekimo autobusų keleiviams suteikti daugiau teisių, taip pat teisę į pagalbą suteikti neįgaliesiems ir ribotos judėsenos žmonėms. Vartotojų apsauga – svarbiausias Darbo partijos uždavinys Europoje.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Džiaugiuosi, kad patvirtintas šis pranešimas, visų pirma todėl, kad numatyta pagalba neįgaliesiems ir ribotos judėsenos žmonėms, skatinamas skundų teikimas ir nagrinėjimas ir kompensacija bei pagalba įvykus nelaimingam atsitikimui. Nepaisant to, pabrėžčiau skubų poreikį užtikrinti, kad valstybės narės griežtai laikytųsi nuostatų dėl keleivių teisių atšaukus kelionę ar vėlavimo atveju, taip siekiant išvengti daugelio piktnaudžiavimo atvejų, kurie nustatyti įgyvendinant reglamentą dėl oro transporto keleivių teisių.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Pagrindinis Europos Komisijos pasiūlymo tikslas – užtikrinti, kad miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai turėtų tokias pat teises kaip ir kitų transporto priemonių keleiviai, taip pat užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas skirtingų valstybių narių vežėjams ir skirtingoms transporto priemonėms. Nepaisant vykstant procesui atsiradusių nesutarimų, džiaugiuosi, kad buvo patvirtintas šis reglamentas, nes tai sudarė galimybę ginti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teises neužkraunant per didelės naštos šio sektoriaus mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Šiame reglamente pateikiamas pagrindinių teisių rinkinys, kuriame pabrėžtinas ypač didelis dėmesys, skiriamas ribotos judėsenos žmonėms ir neįgaliesiems, ir teisė į kompensaciją ir pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui atšaukus kelionę ar vėlavimo atveju.

Šios teisės taikomos teikiant visas reguliariąsias nacionalines ir tarpvalstybines paslaugas, kai kelionės atstumas yra 250 km ar didesnis. Keleiviams, kurie keliauja dalį šios tolimos kelionės, taip pat taikomos šios teisės. Be to, nustatytos trumpais atstumais teikiamomis reguliariosiomis paslaugomis besinaudojančių keleivių teisės, ypač nediskriminacinės galimybės naudotis transportu ir teisė į informaciją keliaujant.

  Róża Gräfin von Thun und Hohenstein (PPE), raštu. – (PL) Miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių reglamentavimas – puikus Europos Parlamento rūpinimosi vartotojų teisėmis pavyzdys. Po sunkių derybų su Europos Vadovų Taryba patvirtinome dokumentą, kuriuo reguliuojamas transportas, kurio keleivių teisės pagal ES teisės aktus dar nebuvo ginamos. Derybų pradžioje Parlamentas reikalavo, kad naujasis reglamentas būtų taikomas ilgesnėms nei 50 km kelionėms, o Taryba siūlė, kad atstumas siektų 500 km. Pasiektas kompromisas dėl ilgesnių nei 250 km kelionių. Tokiais maršrutais keliaujantiems keleiviams teikiamos įvairios lengvatos ir teisės, panašiai kaip oro transportu keliaujantiems keleiviams. ES teisės akte aiškiai apibrėžtos teisės oro uoste praradus bagažą ar ilgo lėktuvo vėlavimo pakilti atveju. Iki šiol miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleiviai buvo kur kas blogesnėje padėtyje. Dabar, be kita ko, keleiviai galės reikalauti kompensacijos vėlavimo ar bagažo sugadinimo atveju, o ribotos judėsenos asmenys sulauks specialios palydos.

Keleivių teisių chartijos sukūrimas reikš, kad piliečiai geriau žinos, ko gali tikėtis iš vežėjų. Chartijoje bus išvardytos pagrindinės kiekvieno keleivio teisės, neatsižvelgiant į atstumą. Tai yra gero, į piliečius nukreipto teisės akto pavyzdys. Šis reglamentas – tai galimybė sustiprinti vartotojų teises ir bendrąją rinką, todėl balsavau už jo patvirtinimą.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už reglamentą dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių. Reglamente nustatytos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisės, atitinkančios kitų transporto rūšių keleivių teises. Reglamentas taikomas visoms reguliariosioms paslaugoms, ir nacionalinėms, ir tarpvalstybinėms, kai mažiausias numatytas atstumas siekia 250 km.

Įgyvendinant šias teises sudaromos nediskriminacinės galimybės neįgaliesiems naudotis transportu, taip pat numatyta kompensacija keleivio mirties, fizinio sužalojimo, bagažo praradimo ar sugadinimo atvejais. Jei kelionė atšaukiama ar vėluojama daugiau nei 120 minučių, keleiviams nedelsiant bus pasiūlyta galimybė tęsti kelionę į galutinę vietą kitu maršrutu be jokių papildomų išlaidų arba sugrąžinti už bilietą sumokėtus pinigus. Jei vežėjas nepasiūlo tokios pasirinkimo galimybės, keleiviai turi teisę į 50 proc. bilieto kainos siekiančią kompensaciją ir sumokėtos bilieto kainos grąžinimą. Atšaukus ilgesnę nei trijų valandų kelionę ar vėluojant daugiau nei 90 minučių, vežėjas privalo pasiūlyti keleiviui pagalbą ir nakvynę viešbutyje, daugiausia dviem naktims, iki 80 eurų už naktį.

Raginu keleivius susipažinti su šiomis taisyklėmis, kad jie galėtų pateikti skundą, jeigu nebūtų laikomasi šių taisyklių.

  Viktor Uspaskich (ALDE), raštu. – (LT) Gerbiami kolegos, mūsų pareiga yra užtikrinti, kad paslaugų teikėjai elgtųsi deramai su keleiviais ir kad neįgalūs žmonės nesusidurtų su kliūtimis naudodamiesi transporto paslaugomis. Svarbu užtikrinti vienodas sąlygas tarp skirtingų valstybių narių vežėjų, o taip pat įvairių transporto rūšių. Mums reikia gerai subalansuoto kompromiso, kuris užtikrintų keleivių teises visose ES valstybėse, kurios kartais labai skiriasi savo dydžiu, ir kartu kad nesukeltų didelės naštos vežėjams, nes dauguma jų yra mažosios ir vidutinės įmonės. O svarbiausia, kad bet kokios naujos taisyklės gerintų ES transporto sektoriaus kokybę ir didintų konkurencingumą. Tačiau nevertėtų pamiršti kelių saugumo klausimo. Lietuvoje mes itin esame priklausomi nuo kelių transporto – daugiau nei 90 % visų keliautojų naudojasi mašinomis. Važiavimas miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais sudaro apie 8 %. Labai svarbus klausimas, kuriam, mano nuomone, buvo nepakankamai skirta dėmesio, yra kelių saugumas. Remiantis ES statistika Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 110 žūčių kelyje. Palyginimui – tokiam pačiam gyventojų skaičiui Švedijoje tenka 39 mirtys, Jungtinėje Karalystėje – 41. Šis Lietuvos rodiklis yra netoleruotinas ir daug didesnis nei ES vidurkis – 70. Tai turi pasikeisti.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Pritariu reglamentui dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių, nes tai svarbus žingsnis siekiant keliautojams suteikti didesnę apsaugą, taip pat užtikrinant didesnį patogumą kelionėje neįgaliesiems ir mėginant palengvinti keliones šiems asmenims. Pranešime užtikrinama, kad ilgesniais atstumais tolimojo susisiekimo autobusais Europoje keliaujantys žmonės turėtų gauti geresnę informaciją, paramą ir kompensaciją vėlavimo ar paslaugos atšaukimo atveju. Keleiviai trumpo vėlavimo atveju turės teisę gauti užkandžių ir gaiviųjų gėrimų, vėluojant daugiau nei 2 valandas – atgauti pinigus, ir gauti iki 1 200 EUR siekiančią kompensaciją už prarastą ar sugadintą bagažą.

Pritariu svarbiems šiame pranešime pateiktiems pakeitimams dėl neįgalių keleivių teisių. Pirmą kartą garantuojamos nediskriminacijos principu grindžiamos galimybės naudotis transportu, nes reglamente nustatyta, kad visas miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų personalas turi būti apmokytas padėti neįgaliesiems, o jei nėra galimybės pasiūlyti tinkamos pagalbos, kartu su neįgaliuoju nemokamai galės keliauti kitas keleivis, kuris užtikrintų neįgaliajam patogią kelionę. Tai svarbus žingsnis suvienijant Europą kovoje su diskriminacija. Balsavau už šį pranešimą, nes reikia sukurti Europos miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisių standartą, kuriuo būtų užtikrintas keleivių patogumas, saugumas ir teisingas elgesys keliaujant Europoje.

  Dominique Vlasto (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje pasiūlytas nuoseklus teisės aktas dėl viešuoju kelių transportu keliaujančių keleivių teisių. Siekiant pagerinti miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų keleivių teisinį tikrumą, sustiprinti jų teises ir galimybes gauti informaciją, bus įgyvendintos konkrečios priemonės. Nuo šiol keleiviai turės tokias pat kompensacines garantijas kaip ir geležinkelio ir oro transporto sektoriuose, ypač jei kelionė atšaukiama ar vėluojama. Šis balsavimas reiškia ES politinę valią sukurti bendrą teisės aktą, kuris galiotų visų transporto rūšių keleiviams. Be to, pritariu priemonėms, kurios bus naudingos neįgaliesiems ir ribotos judėsenos asmenims: šiomis priemonėmis bus palengvintos šių žmonių galimybės naudotis kelių transportu. Šis sprendimas keliaujantiems Europoje reikš laisvo judėjimo kliūčių pašalinimą. Galiausiai, pasiekta pusiausvyra pateikiant lankstų pasiūlymą dėl teisės akto, kuriuo bus užtikrinta, kad vežimo bendrovės, kurios dažnai susijusios su smulkiuoju verslu, nebūtų baudžiamos. Manau, kad šios naujos priemonės padės šiai transporto rūšiai tapti labiau prieinama didesniam žmonių skaičiui, visų pirma turizmo sektoriuje.

  Iva Zanicchi (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už A. Canciano pranešimą, nes galiausiai daugiau nei 70 mln. miesto ir tolimojo susisiekimo autobusais Europoje kasmet keliaujančių Europos piliečių, kurie jau seniai laukė galimybės apginti savo teises, bus suteiktos pagrindinės garantijos.

Neatsižvelgiant į pasirinkto transporto rūšį, Europos piliečiai bus apsaugoti ir jais bus rūpinamasi, nes Europos Komisija įsipareigojo nuodugniai persvarstyti dabar galiojančias taisykles, jas suderinti ir parengti bendrą teisės aktą, kuriame būtų nustatyta bendri standartai visų rūšių kelionėms ir specialios nuostatos konkrečioms transporto rūšims.

Pranešimas: Martin Callanan (A7-0287/2010)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Atsižvelgdamas į tai, kad lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekis 2002–2007 m. vidutiniškai buvo sumažintas 0,4–0,5 proc. per metus ir į tai, kad norint išvengti vidaus rinkos susiskaidymo reikia apibrėžti ES lygmens tikslus, susijusius su naujomis lengvosiomis komercinėmis transporto priemonėmis, balsavau už šį pasiūlymą. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad lengvųjų komercinių transporto priemonių negalima lyginti su keleiviniais automobiliais ir kad pasiūlytas 150 g CO2/km tikslas yra plačių užmojų, tačiau pasiekiamas.

Taip pat pritariu tam, kad gamintojams būtų suteikiama galimybė formuoti keleivinių automobilių ir lengvųjų komercinių transporto priemonių „krepšelius“, nes tai sumažintų išmetamųjų dujų normų įgyvendinimo išlaidas gamintojams ir padidintų užimtumo lygį ekologiškesnėje pramonėje, kuriamoje pagal strategiją „Europa 2020“. Be to, pritariu tam, kad šis klausimas būtų sprendžiamas keliais etapais jau 2011 m., o ne tik 2014 m., kaip siūlo Komisija.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – Balsavau už šią rezoliuciją, kurioje EP pritaria naujam ES reglamentui dėl CO2 taršos ribinių verčių, kurios bus taikomos lengvosioms komercinėms transporto priemonėms nuo 2014 m. Manau, kad nauji reikalavimai ir nustatytos CO2 ribinės vertės suteiks galimybę kovoti su pasauliniu atšilimu, sumažinti eksploatavimo išlaidas (taupant kurą) ir skatinti naujovių diegimą bei didinti Europos automobilių gamintojų konkurencingumą. Taikant šias taisykles, transporto priemonių su įdiegtomis ekologiškomis technologijomis kaina turi išlikti prieinama. Nuo 2014 m. 70 proc. naujų komercinių transporto priemonių iki 3,5 tonos turi patenkinti reikalavimą dėl 175 gramų CO2 vienam kilometrui taršos vidutinės ribinės vertės. 2020 m. ši riba bus sumažinta iki 147 gramų. Tai plačių užmojų, bet įgyvendinamas planas.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą. 2007 m. kovo 8–9 d. susitikime Europos Vadovų Taryba tvirtai įsipareigojo iki 2020 m. sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamą kiekį Bendrijoje bent 20 proc. palyginus su 1990 m. lygmeniu arba 30 proc., jei kitos išsivysčiusios šalys įsipareigos panašiai sumažinti išmetamų teršalų kiekį, o ekonomiškai labiau pažengusios besivystančios šalys tinkamai prisidės prie šio tikslo pagal savo galimybes. Siekiant užtikrinti būtiną išmetamų teršalų kiekio sumažinimą, politikos kryptys ir priemonės valstybių narių ir Sąjungos lygmeniu turėtų būti įgyvendinamos visuose Sąjungos ekonomikos sektoriuose, o ne tik pramonės ir energetikos sektoriuose. Kelių transportas yra antras pagal dydį taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis sektorius Sąjungoje, ir jame išmetamų teršalų kiekis, įskaitant lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamą kiekį, nuolat didėja. Jeigu kelių transporto išmetamų teršalų kiekis nesiliaus didėjęs, tai gali sužlugdyti kitų sektorių pastangas stabdyti klimato kaitą. Iki šiol ES nebuvo teisės aktų dėl lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 reguliavimo, nors šio transporto paklausa ES didėja. Manau, kad pavyko susitarti su Taryba dėl subalansuoto dokumento, kuriuo bus mažinamas išmetamas CO2 kiekis, o automobilių pramonės sektorius skatinamas investuoti į naujas ir mažiau teršiančias technologijas.

  Jean-Luc Bennahmias (ALDE), raštu. – (FR) Pasiūlyta kilni idėja mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį. Vis dėlto tai, kas mums buvo pristatyta kaip realus kompromisas su Taryba, faktiškai yra trečiarūšis susitarimas. Pagal patvirtintą pranešimą lengvosioms komercinėms transporto priemonėms nustatoma 175 g/km CO2 išmetamo kiekio vidutinė riba, o ilgalaikis tikslas, kuris nebus pasiektas bent iki 2020 m., yra 147 g/km CO2. To nepakanka. Europos Komisija pateikė platesnio užmojo irgi įgyvendinamą pasiūlymą nustatyti 135 g/km CO2 išmetamo kiekio vidutinę ribą. Balsavau prieš šį pranešimą, nes apgailestauju, kad nesugebėjome pasiekti kompromiso, kuris būtų artimesnis Europos Komisijos pasiūlymui. Visi pripažįsta, kad energijos vartojimo efektyvumo gerinimas ir naujovių valdymas – šiandienos prioritetai, tačiau dar turime laikytis savo žodžio ir pateikti plataus užmojo pasiūlymų.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Pasiūlymas dėl reglamento dėl CO2 taršos ribinių verčių, taikomų lengvosioms komercinėms transporto priemonėms, sudaro Komisijos strateginės programos, kuria siekiama sumažinti į atmosferą išmetamo CO2 kiekį, dalį. Vis dėlto keliose diagramose, pateiktose naujausioje Europos aplinkos agentūros ataskaitoje, aiškiai matyti, kad nuo 2003 m. kelių transporto sukeliama CO2 tarša ES-15 ir ES-27 lygmeniu nei buvo stabili, nei mažėjo. Be to, verta atsižvelgti į tai, kad lengvųjų komercinių transporto priemonių tarša tesudaro maždaug 1,5 proc. viso transporto sektoriaus anglies dioksido taršos.

Ilgose ir sunkiose derybose, surengtose Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, ypač daug dėmesio buvo skirta klausimui dėl ilgojo laikotarpio išmetamų teršalų ribinės vertės nustatymo (buvo sutarta, jog ji bus 147 g CO2/km). Šis rodiklis, nors ir tinkamesnis už iš pradžių siūlytąjį, nevisiškai atitinka mano lūkesčius. Iš tiesų, siekdama apsaugoti šį pramonės sektorių, Italija paprašė, kad ribinė vertė nebūtų žemesnė nei 160 g CO2/km, o Taryboje daugelis valstybių narių, atrodo, buvo linkusios susitarti dėl 155 g CO2/km ribinės vertės.

Taigi manau, kad rezultatas, pasiektas Komisijos, Tarybos ir Parlamento trišaliu dialogu dėl ilgalaikio CO2 išmetamų teršalų kiekio mažinimo, vis dar neatitinka automobilių sektoriaus ypatumų, todėl norėčiau išreikšti savo susirūpinimą dėl pavojaus, kad gali būti pakenkta šiai pramonės šakai bei nusmukdytas užimtumo lygis.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Lengvąsias komercines transporto priemones daugiausia naudoja verslo subjektai, įskaitant mažas ir vidutines įmones. Šiuo metu lengvosios komercinės transporto priemonės sudaro maždaug 12 proc. automobilių parko. Taip pat būtina pripažinti, kad šios transporto priemonės dažniausiai yra įsigyjamos dideliais kiekiais, papildant transporto priemonių parką, ir todėl jau yra parenkamos kreipiant dėmesį į jų ekonomiškumą bei eksploatacines išlaidas. Lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekis 2002–2007 m. vidutiniškai buvo sumažintas 0,4–0,5 proc. per metus, tačiau šis degalų naudojimo efektyvumo padidinimas neteko prasmės padidėjus transporto paklausai ir pradėjus gaminti didesnes transporto priemones. Todėl būtina pakoreguoti Bendrijos tikslus, susijusius su naujomis lengvosiomis komercinėmis transporto priemonėmis, norint išvengti vidaus rinkos susiskaidymo, kurį gali sukelti valstybių narių lygmeniu priimamos skirtingos priemonės. Be to, siekiant nustatyti naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio normas, būtina išvengti reguliavimo nepakankamumo rizikos, kuri gali atsirasti, nes keleivinių automobilių ir lengvųjų komercinių transporto priemonių registracija iš dalies sutampa.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau padėkoti pranešėjui už jo iki šiol atliktą darbą. Iš esmės gerai vertinu šį dokumentą, kuriuo siekiama prisidėti prie Europos Sąjungos tikslo sumažinti CO2 taršą gaminant geriau veikiančias lengvąsias komercines transporto priemones. Vis dėlto gerai žinoma, kad ši transporto rūšis beveik išimtinai naudojama komerciniais tikslais, todėl, palyginti su keleivinių automobilių sektoriumi, šiuo atveju yra mažiau galimybių keisti jų formą arba masę.

Kadangi pritariama tam, kad geriausiai pasiekti šį tikslą galima, kaip pažymi pats pranešėjas, modifikuojant variklius ir transporto priemonės mechanizmus, remiu pasiektą susitarimą dėl šių pakeitimų įgyvendinimo tvarkaraščio. Manau, pradinis, trumpalaikis tikslas per 2014–2017 m. laikotarpį sumažinti taršą iki 175g CO2/km ribos iš tiesų gana pagrįstas, o tolesnis išmetamų teršalų kiekio mažinimo iki 147 g CO2/km tikslas logiškai galėtų būti pasiektas iki 2020 m.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Viena vertus, suprantama, kad pasiūlymas daugiausia grindžiamas teisės aktų dėl automobilių išmetamo CO2 kiekio normų nuostatomis; kita vertus, vis dėlto turime nepamiršti, kad šio sektoriaus darbas yra kitoks. Furgonų kūrimo ir gamybos ciklas yra ilgesnis, be to, jie daugiausia naudojami komerciniais tikslais, ir, kitaip nei keleivinių automobilių atveju, galimybės keisti jų formą ar svorį, siekiant sumažinti išmetamų teršalų kiekį, yra ribotos. Iš esmės furgonų atveju to siekti galima modifikuojant variklius ir transporto priemonės mechanizmus, o tai reikalauja daugiau laiko ir yra brangesnis procesas, nei tiesiog transporto priemonės kėbulo formos keitimas. Tai, kad furgonams kaip kurą imta daug plačiau naudoti dyzeliną, taip pat daro didelę įtaką.

Man kyla abejonių dėl pasiūlyme numatytų sankcijų furgonų gamintojams, nesugebantiems sumažinti išmetamo CO2 kiekio, kurios turėtų būti didesnės nei sankcijos, taikytinos už nesugebėjimą sumažinti automobilių taršos. Mano nuomone, sankcijos turėtų būti vienodos abiem sritims. Suprantu privalomų greičio ribotuvų furgonams įvedimo priežastis, vis dėlto esu susirūpinęs, kad tai gali tapti precedentu, kuriuo remiantis greičio ribotuvai būtų įvesti ir kitų tipų transporto priemonėms. Turime kruopščiai įvertinti, ar tai nėra pernelyg ribojantis reguliavimas, pažeidžiantis proporcingumo principą.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Tvaraus vystymosi strategijoje daugiausia dėmesio skiriama labiausiai neatidėliotinoms tvaraus vystymosi srities problemoms, pvz., transporto, klimato kaitos, visuomenės sveikatos ir energijos taupymo. Kelių transporto sektoriui tenka antra pagal dydį šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos visoje Europos Sąjungoje dalis, kuri ir toliau didėja, įskaitant lengvųjų komercinių transporto priemonių keliamą taršą. Jeigu tarša šiame sektoriuje ir toliau augs, šis padidėjimas labai pakenks kitų sektorių kovai su klimato kaita. Svarbu tobulinti technologijas ir skatinti ekologinių naujovių diegimą, atsižvelgiant į būsimą technologijų plėtrą, kad ilgainiui būtų padidintas Europos automobilių gamybos pramonės konkurencingumas ir sukurta daugiau kokybiškų darbo vietų. Pripažįstant aukštas mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidas ir siekiant padidinti Europos automobilių pramonės konkurencingumą, turėtų būti taikomos skatinimo programos, pvz., kompensacijos už ekologines naujoves ir papildomų kreditų suteikimas.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, jog šis reglamento projektas yra paremtas prielaida, kad sumažinus lengvųjų komercinių transporto priemonių degalų suvartojimą bus sumažintas bendras transporto sektoriaus CO2 taršos lygis, tokiu būdu švelninant klimato kaitą ir nustatant naujoms lengvosioms komercinėms transporto priemonėms skirtas CO2 taršos normas Europos Sąjungoje.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už pranešimą, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos ir kuris susijęs su ES strategija dėl lengvųjų transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio mažinimo. Šiame pranešime numatyta įvairių ES konkurencingumą ir užimtumą skatinančių priemonių, pvz., papildomi kreditai už neteršiančias arba mažos taršos transporto priemones, baudos, jei ribos yra viršijamos, taip pat ekologinių inovacijų paskatos, kuriomis siekiama padėti gamintojams kurti naujas, aplinką labiau tausojančias technologijas.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Dabar, kai diskusijos dėl CO2 taršos tapo neišvengiamos, nes jos yra svarbiausia diskusijų dėl klimato kaitos dalis, svarbu rasti sprendimų dėl būtino lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio mažinimo. Nustatant ES tikslus, susijusius su naujomis lengvosiomis komercinėmis transporto priemonėmis, siekiama išvengti vidaus rinkos susiskaidymo, kurį gali sukelti valstybių narių lygmeniu priimamos skirtingos priemonės. Kaip pabrėžia pranešėjas, šiuo nauju reglamentu taip pat bus skatinamas automobilių pramonės sektorius investuoti į naujas technologijas.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Kelių transporto sektoriui tenka antra pagal dydį šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos visoje Europos Sąjungoje dalis, kuri ir toliau didėja. Taigi, siekiant sumažinti šių išmetamų teršalų kiekį, taisyklės turi būti taikomos visų tipų transporto priemonėms, taip pat ir lengvosioms komercinėms transporto priemonėms.

Tikslas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo bus pasiektas lengviau, jei bus priimti atitinkami ES teisės aktai, o ne nacionaliniai teisės aktai, apibrėžiantys skirtingus tikslus. Be to, užtikrinsime didesnį teisinį saugumą ir apibrėžtumą motorinių transporto priemonių gamybos sektoriui.

Vis dėlto turime derinti plačius užmojus su realiomis galimybėmis ir sveiku protu. Todėl žinodami, kad daugiausia lengvųjų komercinių transporto priemonių naudoja mažos ir vidutinės įmonės ir kad pastarosios sudaro daugiau kaip 99,8 proc. visų ES įmonių ir joms tenka 67,4 proc. darbo vietų, negalime numatyti tikslų, dėl kurių MVĮ atsidurtų nepalankioje padėtyje.

Todėl pritariu tikslui dėl 147 g CO2/km išmetamų teršalų ribinės vertės ES įregistruotoms naujoms lengvosioms komercinėms transporto priemonėms su sąlyga, kad šios galimybės perspektyvumas bus patvirtintas. Taip pat palankiai vertinu tai, kad šio tipo transporto priemonėms nebuvo įvestas bendras greičio apribojimas Europos lygmeniu.

  João Ferreira (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mes pasisakome už technologijų, kuriomis sumažinamas iškastinio kuro naudojimas, taigi ir išmetamų į atmosferą dujų, susidarančių jį deginant, kiekis, plėtrą ir taikymą. Tai darome dėl aplinkos kokybės ir žmonių sveikatos bei gerovės, taip pat dėl priežasčių, susijusių su augančiu ir nenumaldomu iškastinio kuro atsargų visame pasaulyje trūkumu, dėl kurio jos turi būti valdomos labai pagrįstai ir apdairiai. Šis požiūris neatsiejamas ir nuo dėmesio sutelkimo į transporto rūšis, kurios nepriklausomos nuo šios energijos formos, pvz., geležinkelių, į kuriuos reikia investuoti siekiant užtikrinti jų plėtrą. Šiuo konkrečiu atveju manome, kad nustatant naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normas negalima nepaisyti nei automobilių gamintojų įvairovės, nei mažų ir vidutinių įmonių teisėtų interesų bei poreikių skirtingose valstybėse narėse.

Diskusijos dėl šio dokumentų rinkinio parodė, kad yra įvairių transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio apribojimo galimybių, susijusių su investicinėmis išlaidomis bei skirtinga taikymo apimtimi, kurios turi būti kruopščiai įvertintos. Prie šių įvairių galimybių priklauso ir greičio ribotuvų įrengimas transporto priemonėse; jie ne tik sumažintų išmetamų teršalų kiekį, bet ir gali turėti teigiamą įtaką kelių eismo saugumui.

  Karl-Heinz Florenz (PPE), raštu. – (DE) Šiandien susilaikiau, nes negalėjau pritarti kompromisui, dėl kurio buvo susitarta. Juo nesiekiama to, kas būtina, ir 147 gramų nėra pakankamai plataus užmojo ilgalaikis tikslas. Vis dėlto nebalsavau prieš pranešimą, nes kompromisas bus įgyvendinamas greitai ir suteiks galimybę sparčiai diegti būtinas naujoves. Griežti aplinkosaugos reikalavimai pramonei nepakenks. Priešingai, tik plačių užmojų tikslai užtikrins reikiamą spaudimą diegti naujoves ir tik tokiu būdu mūsų pramonė išliks lydere technologijų srityje. Ypač sušvelnintu ilgalaikiu tikslu įrodoma, kad automobilių pramonė iš teisės aktų dėl leistinų keleivinių automobilių išmetamų CO2 kiekių, nustatytų prieš dvejus metus, vis dar nepasimokė, kad ateityje ji galės parduoti tik ekologiškus automobilius. Neatrodo, kad automobilių pramonė tikėtų savo klientų sveiku protu. Pramonė, užuot vykdžiusi naujų technologijų mokslinius tyrimus, visas savo jėgas skiria kovai su siūlomomis taisyklėmis.

Ji išnaudojo kiekvieną gynybos būdą ir neparodė jokio noro dalyvauti konstruktyviame bendradarbiavime. Tai nuvilia. Be to, dar kartą nepasinaudojome galimybe paaiškinti, kad mūsų pramonės gynimas tokiu būdu jai neduoda nieko gero. Turime žvelgti į ateitį, bet to nedarome. Tik vakar bendrovė „Volkswagen“ Detroito automobilių parodoje pristatė savo 1 litro automobilį, parodydama, kad tai įmanoma.

  Estelle Grelier (S&D), raštu. – (FR) Priėmus Komisijos pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatomos išmetamų teršalų normos, manau, labiau nei bet kuriuo kitu atveju rizikuojama ateitimi. Pasiektas kompromisas iki 2020 m. išmetamo CO2 kiekį sumažinti vidutiniškai iki 147 g/km neatitinka pradinių mano kolegų narių iš Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto ir Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos, kurie anksčiau palaikė neabejotinai platesnių užmojų tikslą (135 g CO2/km), siekių. Juos šiuo klausimu rėmė Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas ir Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji. Vis dėlto už šio „skaičių mūšio“ slypi pusiausvyra tarp aplinkos apsaugos uždavinių, kurių reikia siekti, ir tai visi pripažįsta, bei tam tikri socialiniai ir pramonės reikalavimai, kurie negali būti pamiršti. Todėl, man atrodo, būtų tikslinga kompromisą priimti tik po reglamento peržiūros 2013 m. sausio mėn. ir tik atlikus įgyvendinamumo tyrimą bei pakartotinį tikslų įvertinimą. Šia peržiūra ne tik bus suteikta galimybė mums greitai grįžti prie šios temos ir žengti toliau kovojant su transporto priemonių tarša, bet ir imtis ES mokslinių tyrimų ir inovacijų klausimo krovinių vežimo keliais srityje. Nustatyta data – 2012 m.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Norint pasiekti Europos Sąjungos plataus užmojo tvaraus vystymosi ir kovos su klimato kaita tikslus, svarbu, kad Europos Sąjunga imtųsi veiksmų transporto sektoriuje. Šiuo atžvilgiu šio pranešimo priėmimas yra dar vienas žingsnis mažiau aplinką teršiančių transporto priemonių gamybos link. Vis dėlto labai apgailestauju dėl nepakankamų šio reglamento užmojų, susijusių su naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio mažinimu. Nors, žinoma, esu už šią rezoliuciją, balsavau už pradinį Europos Komisijos pasiūlymą, t. y. už tikslą dėl 135 g CO2/km normos iki 2014 m. ir 120 g CO2/km normos iki 2020 m. (o ne už tai, kas galiausiai buvo patvirtinta: 175 g CO2/km iki 2014 m. ir 147 g CO2/km iki 2020 m.). Šiandien jau prieinama technologija, kuri suteiktų galimybę mums pasiekti daug žemesnes ribas ir padaryti tai daug greičiau, nei tai numatyta pagal šiame pranešime nustatytus tikslus.

  Mathieu Grosch (PPE), raštu. – (DE) Pageidautinas tikslas yra mažinti visų transporto priemonių, įskaitant mažų komercinių transporto priemonių, išmetamo CO2 kiekį. Svarbu nustatyti ribines vertes tam, kad transporto priemonių gamintojai būtų paskatinti pasirinkti plačių užmojų požiūrį. Susitarimą dėl ribinių verčių, be kitų dalykų, padėjo pasiekti pirmininkaujančios valstybės narės Belgijos derybiniai įgūdžiai.

Į šį kompromisą įtrauktas trumpalaikis tikslas iki 2014 m. išmetamų teršalų kiekį sumažinti iki 175 g/km. Be to, numatytas laipsniškas, planingas taršos mažinimas siekiant įgyvendinti ilgalaikį tikslą iki 2020 m. išmetamų teršalų kiekį sumažinti iki 147 g/km. Kartu su šiais tikslais numatytos ir priemonės, kuriomis suteikiama paskatų pramonei gaminti energiją tausiai naudojančias komercines transporto priemones. Šių tikslų įgyvendinimas duos naudos ne tik mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios yra pagrindiniai furgonų bei pristatymo sunkvežimių naudotojai, bet ir privatiems asmenims ir, svarbiausia, aplinkai.

Jei gaminsime saugius ir ekologiškus automobilius, ateityje galėsime ne tik veikti ES lygiu, bet ir vaidinti svarbų vaidmenį pasaulinėje rinkoje. Be to, neturime leisti, kad dėl neryžtingos ES politikos mūsų patirtis būtų eksportuojama į kitas šalis, pvz., Kiniją. Vietoj to turime pasinaudoti ja kaip galimybe parengti tvarią Europos aplinkos apsaugos politiką, kuri turės teigiamą poveikį ne tik Europai, kaip pramonės veiklos vietai, bet ir užimtumui.

Palankiai vertinu šį kompromisą ir todėl jam pritariau.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Pritariau nuostatai, kad lengvųjų komercinių transporto priemonių sektoriuje reikėtų dėti tokias pat pastangas mažinant išmetamo CO2 kiekį, kaip tai daroma keleivinių automobilių sektoriuje. Tokiu būdu gamintojai į rinką tiektų naujas transporto priemones, kurioms būdingi geresni išmetamo CO2 kiekio rodikliai. Taip vartotojai galėtų naudotis pažangesnėmis transporto priemonėmis ir labiau prisidėti mažindami transporto priemonių išmetamą CO2 kiekį. Šio siūlomo teisės akto tikslas – sumažinti lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį. Tai padaryti yra sunkiau nei lengvųjų automobilių atveju, nes lengvųjų komercinių transporto priemonių kėbulo formos negalima greitai ar pigiai pakeisti siekiant padidinti jų veiksmingumą. Visus pakeitimus būtina atlikti varikliuose ar mechaninėse dalyse. Šios investicijos yra gana didelės. Vis dėlto abejoju, ar remiantis šiuo pasiūlymu pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą, kadangi didelį susirūpinimą kelia tai, ar pritaikius minėtąsias priemones pavyks pasiekti pradinį tikslą, t. y. užkirsti kelią klimato kaitai, taip pat ar siūlomi tikslai ir tvarkaraštis realistiški, ekonomiškai pagrįsti ir nemažins konkurencingumo šiame sektoriuje. Manau, kad vis dėlto reikėtų atsižvelgti labiau į 3 aspektus: ekonominį nuosmukį ir jo neigiamą poveikį automobilių gamintojams ir vartotojams, būtinybę remti pramonę (gamintojus), o ne daryti jai spaudimą taikant sunkinančias priemones (ar netgi baudas), būtinybę remti verslą (vartotojus), o ne apkrauti jį papildomomis išlaidomis taikant abejotinas politines priemones.

  Bogusław Liberadzki (S&D), raštu. – (PL) Vykstant teisėkūros procesui pateikiau daugybę pasiūlymo dėl reglamento dėl naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų pakeitimų, skirtų sumažinti iš pradžių pasiūlytus išmetamo CO2 kiekius ir užtikrinti, kad per ilgesnį laikotarpį būtų pasiekti šie tikslai. Džiaugiuosi matydamas, kad į mano pakeitimus buvo atsižvelgta. Manau, remiantis reglamentu, už kurį buvo balsuota, bus sumažintas išmetamo CO2 kiekis. Pramonei buvo suteikta galimybė pritaikyti savo projektus ir per nustatytą laiką įgyvendinti atitinkamas taisykles. N1 kategorijos transporto priemones naudoja nedidelės įmonės, kurias veikia kainų didėjimas ir kurios kartu vis labiau plinta rinkoje. Reglamentu joms nebus užkrautos didelės išlaidos. Reglamente numatyta geriausius gamintojus, kurie anksčiau nei numatyta pasiekia tikslus dėl išmetamų teršalų normų, apdovanoti teikiant kreditus. Nesugebančioms laiku prisitaikyti įmonėms bus skiriamos baudos, kurių nebus galima perkelti vartotojams. Balsavau už rezoliucijos priėmimą.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pasiūlymą, kuriuo nustatomos griežtesnės naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos. Tai turėtų reikšmingai prisidėti visų pirma prie oro kokybės miestų centruose gerinimo.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Prieš dvejus metus buvo patvirtintas teisės aktas dėl keleivinių automobilių išmetamų teršalų. Dabar atėjo laikas Europos Parlamentui patvirtinti naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 normų įvedimą. Šias transporto priemones naudoja bendrovės, įskaitant mažas ir vidutines įmones, ir šiuo metu jos sudaro maždaug 12 proc. automobilių parko. Transporto priemonių sektorius turėtų ne tik prisidėti prie geresnės oro kokybės ir ES tikslų klimato srityje įgyvendinimo, bet ir užtikrinti didesnį taupesnį kuro naudojimą mažoms įmonėms, kurios nuo jo priklauso. Nurodytais tikslais siekiama skatinti naujoves pramonėje. Reglamentu nustatomas tikslas dėl 175 g CO2/km, kuris turi būti įgyvendintas iki 2014 m., o iki 2020 m. teršalų kiekis turėtų būti laipsniškai sumažintas iki 147 g CO2/km. Už šio reglamento, kurio turi būti tinkamai laikomasi, nevykdymą gamintojams turi būti taikomos sankcijos.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Tam, kad būtų galima smarkiai sumažinti išmetamo CO2 kiekį, gamintojai turi pertvarkyti transporto priemones taip, kad jų tarša ateityje negalėtų viršyti tam tikro lygio. Priemonės, kurias, atrodo, techniniu požiūriu įmanoma naudoti keleiviniams automobiliams, nebūtinai gali būti pritaikomos lengvosioms komercinėms transporto priemonėms. Vargu ar įmanoma pakeisti transporto priemonės formą, todėl inžinieriai turės sutelkti dėmesį į variklį ir mechanines dalis, o tai, pasak ekspertų, yra ilgas procesas. Dėl šios priežasties turime rasti alternatyvių sprendimų, kuriais būtų galima sumažinti lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekius. Šiuo metu galimi du variantai. Vienas iš jų yra labiau sumažinti keleivinių automobilių taršą, kad būtų kompensuotas komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų kiekis. Kitas – įrengti greičio ribotuvą, kuris irgi padėtų smarkiai sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Negaliu balsuoti už pranešimą, nes, mano nuomone, jame siūloma per mažai alternatyvų.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Turime siekti, kad išmetamas CO2 kiekis būtų kiek galima daugiau sumažintas, todėl labai svarbu nustatyti atitinkamą išmetamų teršalų normą transporto priemonėms atsižvelgiant į sukeliamas neigiamas pasekmes aplinkai ir žmonių sveikatai. Tačiau rezoliucijoje pateiktas siūlymas sugriežtinti išmetamų teršalų normą naujoms lengvosioms komercinėms transporto priemonėms nustatant tokią pačią, kuri yra taikoma lengviesiems automobiliams, yra svarstytinas visų pirma dėl numatomų priemonių šiam tikslui pasiekti ir jų įtakos autofurgonų gamintojams. Siūlymas automobiliuose įrengti greičio ribotuvus neigiamai paveiktų verslo subjektų padėtį, sumažintų jų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Be to, autofurgonų gamintojai privalėtų didinti jų kainas, atsižvelgdami į patiriamas išlaidas.

Todėl prieš priimant tokius svarbius sprendimus reikėtų atlikti išsamius mokslinius tyrimus, įrodančius, kad įdiegus greičio ribotuvus žymiai sumažėtų išmetamas CO2 kiekis. Taip pat turi būti sukurtas aiškus ir adekvatus kreditavimo mechanizmas ir nustatytos skatinamosios iniciatyvos. Manau, kad siekiant padidinti Europos automobilių pramonės konkurencingumą, didesnį dėmesį reikia skirti skatinamosioms finansavimo priemonėms.

  Alfredo Pallone (PPE), raštu. – (IT) Tikslai dėl transporto priemonių išmetamo CO2 sumažinimo yra svarbūs Europos kovos su tarša ir klimato kaita strategijos aspektai. Lengvųjų komercinių transporto priemonių keliama tarša yra nedidelė, palyginti su bendra viso transporto tarša, tačiau kiekvienam konkrečiam sektoriui reikia nustatyti ribas, kuriomis būtų suteikiama galimybė pasiekti iš anksto nubrėžtus tikslus, todėl balsavau už šį pranešimą. Europos tikslas – sumažinti išmetamo CO2 kiekį iki 120 g CO2/km, siekiant laipsniškai sumažinti vidutinį išmetamų teršalų kiekį, todėl pritariu reglamento, pagal kurį reikalaujama, kad nuo 2014 m. sausio mėn. naujai įregistruotos ir pagamintos lengvosios transporto priemonės išmestų mažesnį nei 175 g CO2/km kiekį, o ilguoju laikotarpiu (iki 2020 m.) išmestų mažiau nei 147 g CO2/km, sistemai, iš dalies todėl, kad būtų pasiektas kompromisas dėl reikalavimų tokių transporto priemonių projektavimui.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą dėl naujo teisės akto, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį. Mano sprendimas buvo pagrįstas daugeliu duomenų, kurie buvo išdėstyti įvairiuose dokumentuose, pateiktuose per diskusijas, ypač faktu, kad šiuo metu šios transporto priemonės sudaro maždaug 12 proc. transporto priemonių parko. Siekiant išvengti reglamentavimo spragų, būtina nustatyti naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 normas, be to, taip pat svarbu skatinti automobilių sektorių investuoti į naujas technologijas. Sutinku su pranešėju, kuris pabrėžia, kad sprendžiant lengvųjų komercinių transporto priemonių problemas reikia sekti automobilių sektoriaus, kuriame dedamos pastangos sumažinti išmetamo CO2 kiekį, pavyzdžiu. Tačiau, kitaip nei keleivinių automobilių atveju, turi būti keičiama ne jų forma ar svoris, bet modifikuojami varikliai ir mechaninės dalys, o tam reikia daugiau laiko ir tai brangesnis procesas. Nepaisant to, svarbu skatinti šią technologinę pažangą visų labui.

  Rovana Plumb (S&D), raštu. – Šis pasiūlymas yra tolesnė priemonė, susijusi su Bendrijos strategija mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį, pagal kurią:

– turi būti patvirtinta, ar nuo 2020 m. galima įgyvendinti ilgalaikį tikslą dėl naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių, registruotų Europos Sąjungoje, vidutinės 147 g CO2/km taršos. Prireikus pasiūlymas bus iš dalies pakeistas iki 2013 m. sausio 1 d., užbaigus visapusišką peržiūrą;

– nustatytas trumpalaikis tikslas – 175 g CO2/km; pereinamasis laikotarpis prasidės nuo 2014 m. sausio 1 d., visiškai pereinant prie naujo parko nuo 2017 m.;

– bus nustatyti konkretūs alternatyviuoju kuru varomų transporto priemonių išmetamų teršalų mažinimo tikslai, skirti tolesnei tam tikrų alternatyvius degalus naudojančių transporto priemonių plėtrai Europos Sąjungos rinkoje skatinti;

– daugiapakopių transporto priemonių atveju nustatyti reikalavimai dėl sukomplektuotų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio, kurių turės laikytis bazinės transporto priemonės gamintojas. Gamintojams, gaminantiems lengvąsias komercines transporto priemones, išmetančias mažiau nei 50 g CO2/km, papildomi kreditai bus teikiami, jei gamintojas įregistruos ne daugiau kaip 25 000 lengvųjų komercinių transporto priemonių;

– taikomos nuobaudos: nuo 2019 m. nustatyta 95 EUR bauda, laipsniškai įgyvendinama nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m.

Pagalba gamintojams kuriant furgonams skirtas ekologiškas technologijas bus naudinga ir įmonėms, ir darbo vietų kūrimui.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Negali būti daroma jokių išimčių: komercinės transporto priemonės irgi turės tapti ekologiškesnės. Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento, kuriame reikalaujama, kad gamintojai per ateinantį dešimtmetį sumažintų furgonų ir kitų komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekius. Šiame pasiūlyme didele dalimi sekama Europos reglamento dėl keleivinių automobilių išmetamo CO2, kuris galioja nuo 2008 m., pavyzdžiu.

Tai buvo pagrįstas balsavimas, vykęs vadovaujantis Tarybos susitarimu, kuriuo iš esmės grįžtama prie pagrindinių Europos Komisijos pasiūlymų: įsipareigojimo iki 2014 m. viso komercinių transporto priemonių parko išmetamų teršalų kiekį sumažinti iki 175 g CO2/km, o iki 2020 m. laipsniškai sumažinti iki 147 g CO2/km. Nepaisant to, vis dėlto balsavimas šiek tiek nuvylė, nes 2010 m. rugsėjo mėn. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete balsavome už platesnių užmojų tikslą.

Papildomas furgonų ir mikroautobusų gamintojų išlaidas tinkamai kompensuos tai, kad šios transporto priemonės mažiau terš aplinką bei naudos mažiau kuro, ir pagaliau kaip tik tai domina vairuotojus.

  Crescenzio Rivellini (PPE), raštu. – (IT) Norėčiau pasveikinti poną M. Callananą su puikiai atliktu darbu. Šiandien patvirtinome su valstybių narių vyriausybėmis pasiektą susitarimą dėl naujų Europos komercinių transporto priemonių išmetamo CO2 normų, kuriame taip pat numatomos paskatos pramonei gaminti energijos naudojimo požiūriu taupesnius furgonus ir nuobaudos tiems, kurie nesilaiko naujų taisyklių. Priimtu teisės aktu užtikrinama sudėtinga pusiausvyra ir nustatomi keli plačių užmojų, bet realūs aplinkos apsaugos tikslai gamintojams.

Nauju teisės aktu, papildančiu prieš dvejus metus nustatytas keleivinių automobilių išmetamų teršalų taisykles, baigiama kurti Europos reglamentavimo sistema. Gamintojams, gaminantiems furgonus, kurie išmeta mažiau nei 50 g CO2/km, bus suteikiami papildomi kreditai, galiojantys ribotą laikotarpį. Išties nurodoma, kad kiekviena tokia nauja lengvoji komercinė transporto priemonė skaičiuojama kaip 3,5 lengvosios komercinės transporto priemonės 2014–2015 m., 2,5 lengvosios komercinės transporto priemonės 2016 m. ir 1,5 lengvosios komercinės transporto priemonės 2017 m., kurie bus paskutinieji papildomų kreditų sistemos taikymo metai. Vis dėlto nuo 2019 m. naujai pagamintoms transporto priemonėms, kurios teršalų išmeta daugiau nei nustatyta ribinė vertė, bus taikoma 95 EUR dydžio bauda už viršijamą gramą.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Nors Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas komitete balsavo prieš pranešimą (32/25/0), jie pritarė kitoms frakcijoms, kad turėtų būti siekiama derybų dėl pirmojo svarstymo susitarimo su Taryba, taip pat daugiausia dėl sprendimo, kad plenariniame posėdyje tikriausiai nebus pasiekta politinė dauguma, taigi derybos su būsimomis pirmininkaujančiomis valstybėmis narėmis Vengrija ir Lenkija vargu ar duos geresnių rezultatų.

Pirmojo svarstymo susitarimo pagrindinės nuostatos buvo atidėti privalomą vidutinę 175 g CO2/km ribinę vertę vieniems metams (2017 m.); sumažinti 2020 m. tikslą iki 147 g/km, kurį būtina patvirtinti vykdant teisėkūros procedūrą; sumažinti mokestį už viršytą taršą iki 95 EUR už gramą ir šiek tiek padidinti papildomus kreditus, taip pat iki 2017 m. pratęsti jų taikymą. Vis dėlto galutinis rezultatas plenariniame posėdyje netenkino ir mes nusprendėme balsuoti prieš.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šį pranešimą, nes manau, kad verta siekti tikslo saugoti aplinką. Tai svarbus dokumentas, kuriuo bus padedama automobilių pramonei veiksmingiau planuoti savo gamybą, kartu užtikrinant, kad būtų išmetama mažiau CO2. Šis sprendimas skatins naujoves ir mokslinius tyrimus, padėdamas taupyti vartotojams ir, svarbiausia, mažoms bei vidutinėms įmonėms.

Ilgų Parlamento ir Tarybos derybų pabaigoje buvo pasiektas svarbus rezultatas, t. y. rastas suderintas skirtingų 27 valstybių narių pozicijų kompromisas. Šių naujų tikslų ir normų priėmimas tikrai duos apčiuopiamų rezultatų, taip pat užtikrins geresnę visų Europos piliečių sveikatos apsaugą. Kova su klimato kaita negali būti atidėliojama; tai pasakytina ir apie transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio mažinimą.

  Vilja Savisaar-Toomast (ALDE), raštu. – (ET) Šiandien balsavau už svarstytą pranešimą dėl naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normų. Manau, kad šis pranešimas yra būtinas atsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslus, susijusius su pasaulinio atšilimo ir taršos mažinimu. Be to, reikėtų pažymėti, kad minimos lengvosios komercinės transporto priemonės skirtos paslaugoms teikti ir jas daugiausia naudoja mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), todėl svarbu atsižvelgti ir į jų galimybes įgyvendinti visus būtinus pakeitimus. Nuoširdžiai tikiu, kad norint pasiekti šiuo pranešimu įvedamas ribines vertes mums reikalingas tinkamas kompromisas, kuriuo būtų atsižvelgta į MVĮ, veikiančias Europoje, ir pasaulinius Europos Sąjungos tikslus.

  Bart Staes (Verts/ALE), raštu. – (NL) Visiškai palaikiau pradinį pasiūlymą dėl CO2 normų nustatymo naujoms lengvosioms komercinėms transporto priemonėms, kuriuo siekiama išvengti spragų, atsirandančių dėl šiuo metu esančio tam tikro dalinio keleivinių automobilių ir lengvųjų komercinių transporto priemonių registravimo sutapimo. Šiuo metu nemažai transporto priemonių, patvirtintų kaip keleiviniai automobiliai, pvz., visureigiai, įregistruotos kaip komercinės transporto priemonės, taip neretai yra dėl to, kad pastarajai kategorijai taikomi sumažinti mokesčiai arba kitos mokesčių lengvatos. Nors teisės aktai, taikomi keleiviniams automobiliams (kaip ir šis pasiūlymas), yra grindžiami transporto priemonių tipo patvirtinimu (o ne registracija), nesant komercinėms transporto priemonėms skirtų taisyklių iškyla rizika, kad santykinai didelių keleivinių automobilių gamintojai jų atveju teiks paraiškas dėl lengvosios komercinės transporto priemonės tipo patvirtinimo.

Tai reikštų, kad šioms daug teršalų išmetančioms transporto priemonėms nebūtų taikomos CO2 normos. Galų gale pirmojo svarstymo susitarimas virto labai silpnu susitarimu, kuriame privalomas tikslas pasiekti 175 g CO2/km normą buvo atidėtas vieniems metams. 2020 m. tikslas išliko 147 g/km, o nuobaudos už nesilaikymą buvo sumažintos nuo 120 EUR gramui iki 95 EUR gramui. Tai netinkamas simbolinis gestas, kuris reikš, kad šis teisės aktas neturės jokios didelės reikšmės diskusijose klimato klausimu. Neatidėliotinų pokyčių svarba visiškai išnyko. Taigi balsuoju prieš.

  Catherine Stihler (S&D), raštu. – Palaikiau šį pranešimą, kuris yra Bendrijos strategijos mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį dalis. Padėdami gamintojams kurti ekologiškas technologijas galime duoti naudos bendrovėms ir užtikrinti, kad būtų kuriamos darbo vietos, kurios padėtų spręsti mums iškilusias aplinkos apsaugos problemas.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Tvaraus vystymosi strategijos išvadose, kurias pateikė Komisija, pabrėžiamos skubiausiai spręstinos tvaraus vystymosi problemos, t. y. energijos vartojimo efektyvumo priemonės transporto sektoriuje. Turint mintyje kovą su klimato kaita, susijusią su išmetamu CO2, ir Europos automobilių pramonės konkurencingumo didinimą, šiuo reglamentu siekiama sukurti skatinimo sistemas, pagal kurias visų pirma būtų teikiami papildomi kreditai ir mokėjimai už ekologines naujoves, taip pat nustatyta mažiau nuobaudų. Šiuo atžvilgiu Parlamento pasiektas susitarimas yra plačių užmojų ir kartu galimas įgyvendinti. Tarpinis trumpalaikis ES tikslas yra 175 g CO2/km, kuris turi būti pasiektas iki 2017 m., o ilgalaikis tikslas yra 147 g CO2/km, kuris turi būti pasiektas iki 2020 m.

Kartu jame numatoma teikti papildomus kreditus transporto priemonių, kurios atitinka nustatytus naudingumo kriterijus, gamybai ir taikyti pagrįstas nuobaudas, jei viršijamos didžiausios CO2 ribinės vertės. Manau, kad šio reglamento patvirtinimas atitinka Europos Sąjungos aplinkos tvarumo politiką ir juo kartu apsaugomi gamintojai, kurių didžioji dalis yra mažosios vidutinės įmonės, bei vartotojai, taip pat skatinama šiame sektoriuje diegti naujoves.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį. Tai suteiks mums galimybę skatinti transporto priemonių gamintojus taikyti ekologines naujoves, siekiant užtikrinti Europos automobilių pramonės konkurencingumą.

Reglamentu numatomos baudos lengvųjų komercinių transporto priemonių gamintojams už jame apibrėžto vidutinio išmetamų teršalų kiekio viršijimą.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad apribojant išmetamų teršalų kiekius turi būti atsižvelgiama ne tik į pasiūlos aspektus, pvz., kaip lengvosios transporto priemonės turi būti modernizuojamos, kad galėtų tapti ekologiškesnės, bet ir į su paklausa susijusius aspektus. Svarbu, kad naujos transporto priemonės, kurios atitinka šio reglamento nuostatas, būtų prieinamos vartotojams. Taigi pagal šį reglamentą bus suteikta galimybė teikti paskatas transporto priemonių, efektyviai naudojančių degalus, gamybai ir skirti baudas nepasiekusiems sutartų tikslų gamintojams. Nuo 2012 m. sausio 1 d. kiekviena valstybė narė privalės kiekvienais metais rinkti šalies duomenis apie visas naujas įregistruotas lengvąsias komercines transporto priemones ir užtikrinti šio reglamento nuostatų laikymąsi.

  Derek Vaughan (S&D), raštu. – Šiandien balsavau už šį pranešimą, nes jis yra dar vienas žingsnis teisinga linkme kovojant su klimato kaita. Naujiems furgonams nustatytomis CO2 ribinėmis vertėmis bus skatinama ES naudoti ekologiškesnes, mažiau kuro naudojančias transporto priemones. Buvo nustatyti tikslai, o efektyviau kurą naudojančių furgonų gamybos paskatos, tikėkimės, paspartins inovacijas visoje pramonės šakoje. Tai turėtų suteikti bendrovėms, įskaitant daug mažų įmonių Velse, kurių veikla priklauso nuo šių furgonų, galimybę rinktis mažiau kuro naudojančius furgonus ir kontroliuoti išlaidas didėjant naftos kainoms.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Nebalsavau už M. Callanano pranešimą nepaisant to, kad jis pagrįstas ir yra žingsnis teisinga linkme. Vis dėlto laikausi nuomonės, kad išmetamo CO2 vienam kilometrui ribinės vertės turėtų būti daug platesnių užmojų. Todėl pritariu Komisijos pasiūlymui dėl 135 g CO2/km normos. Formuojant susivienijimus, kurie suteiktų galimybę gamintojams bendrai skaičiuoti visos savo gaminamos produkcijos išmetamų teršalų dydžius, ir kartu nustatant didžiausią leistiną 120 km/h greitį šį tikslą būtų galima įgyvendinti, nors tam ir prireiktų didelių pastangų. Kartu aplinkos labui neturėtume leisti atidėlioti jokių terminų. Turėtume laikytis 2014 m. termino.

Rekomendacija: Klaus-Heiner Lehne (A7-0021/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Turėdamas mintyje ilgą šio klausimo svarstymo eigą, pradedant 2000 m. Komisijos pasiūlymu dėl reglamento, kurį vėliau 2002 m. patvirtino Europos Parlamentas, pirmines išvadas apie rimtas problemas, susijusias su jo priėmimu valstybėse narėse, 2009 m. Tarybos išvadas, kurios nebuvo perkeltos į jos poziciją, neįveikiamas problemas per 2010 m. gruodžio mėn. derybų raundą ir vėlesnius minimalaus valstybių narių skaičiaus įsipareigojimus pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą šioje srityje, nors ji nepriklauso išimtinei ES kompetencijai, pritariu šiai rekomendacijai. Pritariu šiam pasiūlymui dėl reglamento, nes nesant visai ES bendros patentinės apsaugos taikoma suskaidyta, sudėtinga ir brangi patentų sistema. Visų šių reikalavimų įgyvendinimas gali būti tik naudingas vidaus rinkai.

  Roberta Angelilli (PPE), raštu. – (IT) Pastaraisiais mėnesiais ne kartą išreiškiau savo nepritarimą trikalbei patentų kalbų sistemai. Be to, manau, kad Europos institucijų taikomas tvirtesnis bendradarbiavimas apeinant Italijos ir Ispanijos veto ir taip išvengiant tolesnės diskusijos, kad būtų rastas bendras, mažiau apsunkinantis sprendimas, yra precedento neturinti politinės svarbos problema. Šis pasiūlymas dėl sprendimo yra nesuderinamas ir su reikalavimu dėl paskutinės išeities, išdėstytu Europos Sąjungos sutarties 20 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodoma, kad tvirtesnis bendradarbiavimas gali būti leidžiamas tik tada, kai buvo ištirtos visos kitos galimybės ir nustatyta, kad neįmanoma pasiekti tikslų per pagrįstą laikotarpį.

Be to, praėjus daugiau nei metams po Lisabonos sutarties priėmimo, jau nebepaisoma kalbų lygybės principo, taip sukeliant grėsmę milijonų Europos mažųjų ir vidutinių įmonių konkurencingumui ir inovacinei veiklai, taip pat Europos piliečių teisėms. Ši patentų sistema kenktų vidaus rinkai, gilindama jos geografinį susiskaidymą, kuris būtų kliūtis prekybai tarp valstybių narių ir darytų neigiamą poveikį įmonių stabilumui bei laisvam kapitalo judėjimui. Pakartodama savo nepritarimą, norėčiau pasakyti, kad, manau, prieš svarstant šį klausimą šiame Parlamente būtų buvę pravartu palaukti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kovo 8 d. sprendimo.

  Sophie Auconie (PPE), raštu. – (FR) Europa daro pažangą. Dabar Lisabonos sutartis sudaro sąlygas grupei šalių, norinčių žengti tam tikru klausimu pirmyn, tai padaryti, net jei kai kurios šalys nėra tuo suinteresuotos. Tai jau taikoma taisyklėms, taikomoms skirtingų tautybių norintiems skirtis sutuoktiniams. Mes vadiname tai tvirtesniu bendradarbiavimu. Norėjau to paties ir Europos išradimų apsaugos srityje, taip pat kad būtų pradėtas tvirtesnis bendradarbiavimas siekiant sukurti Europos patentą. Kadangi apsaugoti išradimus patentu Europoje kainuoja 10 kartų daugiau nei JAV, ypač dėl vertimo raštu išlaidų, 25 iš 27 valstybių narių pageidauja kartu kurti Europos patentą; toks patentas kainuotų mažiau, nes būtų bendras. Bendras patentas būtų įregistruotas prancūzų, anglų arba vokiečių kalba ir apsaugotų mūsų išradimus 25 dalyvaujančiose šalyse. Be to, galų gale ši apsauga būtų užtikrinta už prieinamą kainą. Net jei Ispanija ir Italija dėl kalbinių priežasčių nepritaria tokiai sistemai, labai svarbu, kad 25 suinteresuotosios valstybės narės kartu siektų pažangos šiuo klausimu. Balsavau už šią procedūrą, nes tai didelis žingsnis pirmyn siekiant Europos pramonės konkurencingumo.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Bendros patentinės apsaugos Europos Sąjungoje sukūrimas yra neatsiejama inovacijų plėtros ir konkurencingumo skatinimo dalis. Palaikiau šią rezoliuciją, kuri padės valstybėms narėms tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Europos Sąjungoje iki šiol taikoma suskaidyta patentų sistema, vyrauja didelės patentų patvirtintos kainos ir sudėtingumas valstybėse narėse. Nors šiuo metu daugiau nei devynios ES valstybės narės yra pareiškusios ketinimą tarpusavyje pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą kuriant bendrą patentinę apsaugą, tačiau Komisija ir dalyvaujančios valstybės narės turėtų skatinti kuo didesnį valstybių narių įsitraukimą. Tvirtesnis bendradarbiavimas sudarytų palankesnes sąlygas tinkamam vidaus rinkos veikimui, panaikintų kliūtis laisvam paslaugų judėjimui, kas padidintų išradėjų skaičių ir būtų suteikta galimybė naudotis bendra patentine apsauga visoje ES.

  Regina Bastos (PPE), raštu. – (PT) Europos patentų sistema yra būtina. Dėl skirtingų aiškinimų ir sprendimų kiekvienoje valstybėje atsiranda teisinis netikrumas. Privalomas kiekvieno patento dokumento vertimas į 23 oficialiąsias kalbas yra brangus ir ilgas procesas, kuris daro neigiamą poveikį konkurencingumui. Todėl didžioji dauguma suinteresuotųjų šalių, įskaitant profesines asociacijas, iš esmės pritaria, kad būtų verčiama tik į anglų kalbą.

Svarstomame pasiūlyme pasirenkamos trys kalbos (anglų, prancūzų ir vokiečių), visos kitos kalbos užima antraeilę padėtį. Vis dėlto pasaulio mastu portugalų kalba yra daug svarbesnė nei prancūzų ar vokiečių. Be to, man kilo daug abejonių dėl galimybės šiuo atveju pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą. Priemonė, kuria siekiama sudaryti sąlygas šalių grupei pradėti didesnės integracijos procesą, į kurį laipsniškai galėtų būtų įtraukiamos visos kitos šalys, neturi virsti privačiu klubu ir atskirties mechanizmu arba priemone, kuria nustatoma tam tikrų šalių dominuojanti padėtis kitų atžvilgiu. Todėl esu prieš K. H. Lehnes pranešimą.

  Vito Bonsignore (PPE), raštu. – (IT) Nors pripažįstu šios reformos, kuria siekiama sukurti bendrą Europos patentą ir taip sumažinti vertimo raštu išlaidas, reikšmę, bet balsavau prieš ją. Pasiūlymu dėl sprendimo, kurį pateikė Europos Vadovų Taryba, leidžiama tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra bendros patentinės apsaugos kūrimo srityje, nes kai kurios valstybės narės, įskaitant mano paties šalį, buvo prieš planuojamos vertimo sistemos priėmimą. Tai būtų trikalbė sistema, kuri būtų diskriminacinio pobūdžio, nes ja būtų pažeidžiamas visų Europos Sąjungos kalbų lygybės principas.

Be to, mano nuomone, tvirtesnio bendradarbiavimo sistema pakenktų vidaus rinkai, suskaidydama ją ir skatindama joje konkurencijos iškraipymus. Taigi būtų buvę pageidautina palaukti Teisingumo Teismo sprendimo, kurį numatyta paskelbti artimiausiomis dienomis, ir visų pirma išsiaiškinti daugybę techninių aspektų, susijusių su bendra patentų sistema.

  Jan Březina (PPE), raštu. – (CS) Mano nuomone, suskaidyta patentinės apsaugos sistema sukelia kliūčių vidaus rinkoje ir daro ypač neigiamą poveikį novatoriškoms bendrovėms, priklausančioms mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kategorijai. Todėl pritariu paprasto, nebrangaus bendro visos ES patento sukūrimui. Esu susirūpinęs, kad dėl neįveikiamų nuomonių skirtumų, susijusių su patentų vertimo tvarka, nebuvo įmanoma susitarti dėl bendro sprendimo. Mano nuomone, atkaklus tvirtinimas, kad būtina versti patentus į daugumą oficialių ES kalbų, yra nacionalinio egoizmo išraiška, nes išlaidos, administracinės reikmės ir laikas, kurių tam prireiktų, didžiąja dalimi užgožtų bendro patento privalumus.

Labai džiaugiuosi, kad prie tvirtesnio bendradarbiavimo, kuriam šiandien pritarėme, nusprendė prisijungti mano šalis Čekijos Respublika, taip prisidėdama prie didžiosios dalies valstybių narių, kurios tai jau remia. Nors bendras patentas galios ne visoje ES, neabejoju, kad jis bus naudinga plėtros ir MVĮ konkurencingumo stiprinimo priemonė.

  Zuzana Brzobohatá (S&D), raštu. – (CS) Patentinė apsauga yra viena pagrindinių konkurencingumo ir ekonomikos augimo skatinimo priemonių. Ja remiama mokslinių tyrimų veikla, taigi didinamas užimtumas didelės pridėtinės vertės sektoriuje. Pritariau Parlamento rekomendacijai dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą, nes ji grindžiama 2009 m. gruodžio 4 d. Tarybos išvadomis, kuriose apibrėžiama būsima bendros patentų sistemos forma. Europos patentų sistema turėtų būti pagrįsta dviem ramsčiais: vieningos ginčų dėl patentų sprendimo sistemos sukūrimu (Europos patentų ir ES patentų teismo sukūrimu) ir ES patento – teisinės priemonės, pagal kurią suteikiami patentai, galiojantys bendrai visoje ES – sukūrimu.

Tvirtesnis bendradarbiavimas patentų srityje suteiks galimybę paprasčiau patvirtinti Europos patentus valstybių narių, dalyvaujančių tvirtesniame bendradarbiavime, teritorijose, sumažinti išlaidas ir supaprastinti patentų gavimo procedūrą, be to, kartu šis mechanizmas prisidės prie mokslinės ir technologinės pažangos bei pagerins vidaus rinkos veikimą. Šių metų vasario mėn. pradžioje Čekijos Respublika prisijungė prie tvirtesnio bendradarbiavimo, todėl tikiuosi, kad mano šalies dalyvavimas bendroje patentinės apsaugos sistemoje padės stiprinti mokslinius išteklius ir pasiekti geresnius mokslinius rezultatus ir Čekijoje, ir kitur.

  Maria Da Graça Carvalho (PPE), raštu. – (PT) Europos patento sukūrimas skatins ES naujovių diegimą ir mokslinę bei technologinę plėtrą. Manau, labai svarbu išspręsti Europos patento klausimą. Vis dėlto turiu abejonių dėl kalbų vartojimo tvarkos, kuri turi būti nustatyta. Mano nuomone, geriausias sprendimas būtų vartoti tik anglų kalbą, bet jei kalbų sistemoje būtų numatytos kitos kalbos, turi būti atsižvelgta ir į portugalų kalbą. Konkurencija yra pasaulinė, o portugalų kalba po anglų ir ispanų kalbų yra trečia labiausiai paplitusi Vakarų šalių kalba.

  Carlos Coelho (PPE), raštu. – (PT) Europos patentų sistema yra būtina. Dėl skirtingų aiškinimų ir sprendimų kiekvienoje valstybėje narėje atsiranda teisinis netikrumas. Privalomas kiekvieno patento vertimas į 23 oficialiąsias kalbas yra brangus ir ilgas procesas, kuris daro neigiamą poveikį konkurencingumui. Todėl didžioji dauguma suinteresuotųjų šalių, įskaitant profesines asociacijas, iš esmės pritaria variantui, pagal kurį būtų verčiama tik į anglų kalbą. Svarstomame pasiūlyme pasirenkamos trys kalbos (anglų, prancūzų ir vokiečių), visos kitos kalbos užima antraeilę padėtį. Vis dėlto pasaulio mastu portugalų kalba yra daug svarbesnė nei prancūzų ar vokiečių. Be to, man kilo daug abejonių dėl galimybės šiuo atveju pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą. Priemonė, kuria siekiama sudaryti sąlygas šalių grupei pradėti didesnės integracijos procesą, į kurį laipsniškai galėtų būtų įtraukiamos visos kitos šalys, neturi virsti privačiu klubu ir atskirties mechanizmu arba priemone, kuria nustatoma tam tikrų šalių dominuojanti padėtis kitų šalių atžvilgiu. Todėl esu prieš K. H. Lehnes pranešimą.

  Mário David (PPE), raštu. – (PT) Balsavau už šią Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją, nes pritariu jos turiniui. Vis dėlto apgailestauju, kad portugalų kalba neįtraukta į Europos patentų sistemą.

  Luigi Ciriaco De Mita (PPE), raštu. – (IT) Vidaus rinkos ir konkurencijos politika – du esminiai Europos vienijimosi proceso ramsčiai, kuriais siekiama ne tik stiprinti Europos Sąjungos ekonomiką ir verslą, bet ir, svarbiausia, įgyvendinti ES pagrindines laisves. Šio tikslo turi būti siekiama visų Europos piliečių ir įmonių labui, suteikiant lygias galimybes ir visapusišką lygybę, vengiant problemų, papildomų išlaidų ir struktūrų, dėl kurių atsirastų galimybių diferencijuoti, diskriminuoti arba apriboti galimybes naudotis savo teisėmis arba jas ginti. Visiems Europos Sąjungos piliečiams suteikta teisė reikšti mintis savo gimtąja kalba bendraujant su ES institucijomis yra pagrindinė teisė, susijusi su lygybės, lygių galimybių ir nediskriminavimo principais. Techniniu požiūriu vos keleto oficialių kalbų vartojimas gali būti pateisinamas, jei šis principas taikomas pačių ES institucijų veiklai, bet ne jų ryšiams su piliečiais, įmonėmis ir įstaigomis valstybėse narėse. Tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros yra naudingos, kai jos suteikia daugiau galimybių tiems, kurie jose dalyvauja, bet nepakenkia kitoms šalims. Taigi balsavau prieš šią rekomendaciją, nes manau, kad tvirtesnio bendradarbiavimo principas yra nepriimtinas tokiu subtiliu klausimu kaip politinė kalbų lygybė, nes dėl to atsirastų diskriminacija, t. y. nebūtų užtikrintos lygios galimybės naudotis ES pagrindinėmis laisvėmis.

  Anne Delvaux (PPE), raštu. – (FR) Esu labai patenkinta tuo, ką mes pasiekėme šiuo klausimu, kurio sprendimo buvo laukiama nuo dešimtojo dešimtmečio. 2009 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė ES patentų kūrimo principus. Vis dėlto praėjus vieniems metams Taryba patvirtino, kad buvo neįveikiamų sunkumų dėl vertimo raštu tvarkos, kurią reikia patvirtinti vienbalsiai. Po to šis klausimas buvo nagrinėjamas per Belgijos pirmininkavimą Tarybai; kadangi kliūtys išliko, 12 valstybių narių pareikalavo parengti pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo būtų leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Taigi 2011 m. kovo mėn. Konkurencingumo taryba priėmė sprendimą dėl tvirtesnio bendradarbiavimo. Norėčiau jums priminti, kad bendro patento įvedimas bus naudingas Europos patentų sistemos naudotojams, o ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios dažnai atsiduria šešėlyje, nes tai suteiks galimybę pagerinti jų konkurencingumą suteikiant geresnes galimybes pasinaudoti apsauga naudojantis patentais, taip pat sumažinti išlaidas.

  Ioan Enciu (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už šį pranešimą ir manau, kad tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą šiuo metu yra geriausias sprendimas, todėl tikiuosi, kad šiuo metu visos valstybės narės prisidės prie jo Europos piliečių labui. Įvedus bendrą patentą smarkiai sumažėtų mažųjų ir vidutinių įmonių administracinės išlaidos, būtų skatinamas naujovių diegimas ir sudaromos sąlygos kurti naujas darbo vietas tada, kai ES vis didėja jų poreikis.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Labai svarbu, kad, siekiant apginti intelektinės nuosavybės teises, būtų priimti ES teisės aktai dėl patentinės apsaugos. Būtų užtikrinta vienoda apsauga visose dalyvaujančiose valstybėse narėse, taip pat sumažintos išlaidos ir supaprastintos administracinės procedūros. Norėčiau pabrėžti, kad šiuo metu patento registravimo Europoje išlaidos maždaug 10 kartų didesnės nei Japonijos arba Šiaurės Amerikos patentų. Todėl tai bus naudinga ne tik inovacijų ir mokslinių tyrimų sričiai, bet kartu prisidės prie vidaus rinkos tobulinimo. Pasak Komisijos nario M. Barnier, tik Ispanija ir Italija neparodė susidomėjimo dalyvauti šiame tvirtesniame bendradarbiavime. Vis dėlto jis išreiškė tam tikrų teisinių abejonių dėl tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros taikymo šiuo konkrečiu atveju.

Iš tiesų pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 328 straipsnio 1 dalį „pradėtas tvirtesnis bendradarbiavimas yra atviras visoms valstybėms narėms, jei laikomasi visų dalyvavimo sąlygų, nustatytų sprendime, kuriuo suteiktas leidimas bendradarbiauti. Jis taip pat atviras joms bet kuriuo kitu metu, jei, be minėtų sąlygų, laikomasi toje struktūroje jau priimtų aktų.“ Norėčiau pabrėžti, kad pagal numatytą kalbų vartojimo tvarką šio sustiprinto bendradarbiavimo metu bus vartojamos tik trys kalbos: anglų, prancūzų ir vokiečių.

  Carlo Fidanza (PPE), raštu. – (IT) Esu prieš Parlamento sprendimą pritarti sprendimui, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą, nes manau, kad kalbų vartojimo tvarka yra ypatingos svarbos su Italijos interesais susijęs dalykas, turint mintyje, kad Italija – ketvirta valstybė Europoje pagal patentų paraiškų skaičių. Manau, kad tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra buvo pasinaudota ciniškai. Ji buvo parengta, kad būtų suteiktas postūmis integracijos į Europos Sąjungą procesui, suteikiant galimybę įgyvendinti šį procesą mažesniam skaičiui valstybių narių, jeigu neįmanoma pasiekti vieningo susitarimo.

Priverstinai priėmus šį sprendimą gali būti sukurtas pavojingas precedentas, nes jis kenkia valstybėms narėms ir pažeidžia vieningumo principą, kurį Lisabonos sutartyje reikalaujama taikyti klausimais, susijusiais su vidaus rinka, taip pat pažeidžia reikalavimą neiškreipti konkurencijos. Be to, būtume pageidavę sulaukti Teisingumo Teismo sprendimo, kurį jis žada paskelbti kovo 8 d.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Mes balsavome prieš šį pranešimą dėl trijų pagrindinių priežasčių.

Nepriimtina, kad Parlamentas pritartų pasiūlymui dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant vadinamąją bendrą patentinę apsaugą, nes juo tik ketinama pakenkti valstybių narių, siekiančių apginti savo interesus, teisėms, palaikant galingesnių valstybių interesus.

Tai jau antras kartas, kai buvo panaudotas tvirtesnio bendradarbiavimo principas, apibrėžtas Lisabonos sutartyje. Dabar pradeda aiškėti jo įtraukimo tikslai.

Nepriimtina, kad spaudimas daromas valstybėms, kurios priklauso ES, bet nepritaria sąlygoms, kurias dauguma nori joms primesti, ypač tokiose pažeidžiamose srityse kaip kalba, nes dėl siūlomo susitarimo kyla grėsmė daugumos šalių kalboms.

Baigdamas turiu tik vieną paskutinę pastabą, t. y. noriu dar kartą patvirtinti, jog Portugalijos komunistų partijos delegatai Europos Parlamente visada laikėsi savo pozicijos tvirtai ginti portugalų kalbą.

  Lidia Joanna Geringer de Oedenberg (S&D), raštu. – (PL) Ne kiekvieną dieną turime galimybę diskutuoti tokia svarbia tema kaip ES patentas, apie kurį kalbama K. H. Lehnes parengtoje rekomendacijoje. Taigi labai malonu, kad ir man suteikta galimybė prisidėti prie šios diskusijos. Pirma, reikėtų pažymėti, kad šiuo metu esame labai ankstyvame tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros etape. Ši Europos Parlamento rekomendacija suteiks Tarybai galimybę oficialiai susitarti dėl priemonių, kurių imamasi. Todėl vis dar viskas įmanoma, arba, kalbant konkrečiau, gali būti iš dalies keičiami Europos Komisijos pasiūlymai dėl reglamentų. Nesigilindama į smulkmenas, susijusias su pasiūlymais dėl teisės aktų, reglamentuojančių patį patentą arba kalbų vartojimo sistemą, norėčiau pasakyti, kad įgyvendindami šį didelį Europos projektą turime nepamiršti visų Europos verslininkų interesų arba, kitaip tariant, ir tų, kurie patentuoja išradimus, ir tų, kurie suinteresuoti lengva teise prieiti prie techninės informacijos apie tokius išradimus. Pvz., kalbu apie generinių vaistų gamintojus.

Kadangi ryžtingai pritariu Europos patento idėjai ir kartu atstovauju Lenkijai, kuri šiandien, deja, yra daugiau patentų „gavėja“, o ne „teikėja“, stengsiuosi užtikrinti, kad diskusijos dėl patentų būtų kuo platesnės ir kad jose būtų atsižvelgta į kiekvieną nuomonę, ypač svarbią mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurioms tenka itin svarbus vaidmuo kuriant novatorišką Europos ekonomiką.

  Adam Gierek (S&D), raštu. – (PL) Europos patentas turėtų padėti mums skatinti naujovių diegimą, vis dėlto kyla klausimas, kodėl negalime būti novatoriški tai svarstydami? Mums turėtų būti gėda. Kalbama ne apie ką kitą, o apie patentų teisę, todėl pageidaučiau, jog kalbėtume ir apie tai, kaip sukurti optimalią patentų formą. Šiuo metu naudojame glaustos ir išplėstinės formos patentus. Vis dėlto negalime teigti, kad pastarieji visais atvejais yra geriau parengti. Dažnai aprašymas tyčia parengiamas sudėtingesnis tam, kad patento forma būtų paini ir sudėtinga.

Manau, turime parengti skaidrią patentų formą ir procedūras jiems apibūdinti tam, kad būtų galima tinkamai pasinaudoti registravimo internetu bei elektroninio registravimo metodais. Kalba yra su tuo susijusi problema, kuriai išspręsti galėtų būti panaudotas tam tikras algoritmas. Manau, pigiausias būdas, kuriam nereikia vertimo į skirtingas kalbas, būtų Europos elektroninis patentas. Gal Komisija visgi pradės galvoti novatoriškai. Balsavau už, nors manau, kad Komisija rodo per mažai iniciatyvos šiuo klausimu.

  Louis Grech (S&D), raštu. – Atsižvelgiant į Komisijos ir Parlamento postūmį atnaujinti bendrąją rinką, dar niekada nebuvo toks didelis suderintos patentų išdavimo bei reguliavimo sistemos poreikis. Kaip tik dėl šios priežasties balsavau už šią teisėkūros rezoliuciją.

Pagal dabartinę suskaidytą patentų sistemą, patentai turi būti išversti į kiekvienos valstybės narės, kurioje jie buvo suteikti, kalbą, perduodant besaikių išlaidų naštą verslininkams, pradedančioms veiklą ir kitoms novatoriškoms MVĮ, ES patentas trylika kartų brangesnis nei JAV ir vienuolika kartų brangesnis nei Japonijoje. Pagal naująją sistemą, kurią turi priimti valstybės narės, dalyvaujančios tvirtesniame bendradarbiavime šioje srityje, būtų įvesta bendra patentinė apsauga, kurios atveju būtų taikoma pigesnė vertimo tvarka, pagal kurią dokumentai būtų skelbiami vien tik prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis. Dėl to sumažėtų išlaidų. Bendros patentų sistemos už prieinamą kainą įdiegimas (nors tik kai kuriose ES valstybėse narėse) atliks svarbų vaidmenį kuriant bendrąją rinką, ypač suteikiant Europos Sąjungai galimybę sustiprinti prekių ir paslaugų kūrimo novatoriškumą ir kūrybiškumą, kurio jai itin reikia.

  Nathalie Griesbeck (ALDE), raštu. – (FR) Jau kelerius metus matyti, kad Europos ekonomiką varžo tai, jog vis dar nėra konkurencingo, palyginti su kitomis pagrindinėmis pasaulio valstybėmis, ES patento. Maždaug 15 metų Europos Komisija siūlė įvesti bendrą Europos patentą. Pagaliau pasinaudodami tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra, kuria suteikiama galimybė kelioms valstybėms narėms bendradarbiauti tam tikroje srityje, kai teisėkūros iniciatyva yra blokuojama, sugebėjome žengti šia kryptimi. Todėl entuziastingai balsavau už šį pranešimą, kuriuo mums suteikiama galimybė pradėti tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą, siekiant sukurti ES patentų sistemą. Tai svarbus žingsnis pirmyn visam Europos verslui bei visoms mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurie ilgai laukė šios priemonės, t. y. priemonės, kuri ypač svarbi naujovių, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai bei konkurencingumui Europoje.

  Françoise Grossetête (PPE), raštu. – (FR) Balsavau už šią rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą ES. Iškilus nesutarimų dėl kalbų vartojimo sistemos tarp 27 valstybių narių, 2010 m. gruodžio mėn. 12 valstybių narių, įskaitant Prancūziją, pareiškė pageidavimą pasinaudoti tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra kuriant bendrą patentinę apsaugą ES. Galų gale visos valstybės narės, išskyrus Italiją ir Ispaniją, nusprendė dalyvauti šioje procedūroje. Norėčiau, kad šioms dviem šalims būtų suteikta galimybė bet kada prisijungti prie šios iniciatyvos. Šiuo metu patento paraiška Europos Sąjungoje 11 kartų brangesnė nei JAV. Ateityje mūsų mokslininkai ir įmonės pagaliau galės pradėti veiksmingai konkuruoti dėl inovacijų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Azijos šalimis.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Pagaliau po daugiau nei 10 metų baigiama kurti bendra patentinė apsauga ES. Nepaisant to, kad pasiekėme tik dalinių rezultatų, nes bendra patentinės apsaugos sistema neapima visos Europos Sąjungos teritorijos, tai neabejotinai turėtų būti laikoma svarbiu žingsniu pirmyn. Supaprastinus registracijos procedūras ir gerokai sumažinus jų kainą bus skatinama vidaus rinkos plėtra bei mokslo ir technikos pažanga visoje ES, net jei ši tvarka bus taikoma tik 12 valstybių narių. Nors teisės aktus bus galima suderinti tik iš dalies, šis suderinimas iš esmės darys poveikį visiems ES verslininkams, nes investuotojai iš nedalyvaujančių valstybių narių taip pat galės pasinaudoti bendra patentine apsauga. Jos galės atskirai apsispręsti, ar pasirinkti bendrą patentinę apsaugą pagal vienos ar kelių valstybių narių teisinę sistemą, ar naudoti bendrą ES patentą.

Manau, turėtume toliau įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama išplėsti bendros patentinės apsaugos taikymo sritį tam, kad ši tvarka galiausiai apimtų visą Europos Sąjungos teritoriją. Ji būtų naudinga ne tik pavieniams verslininkams, nes Europos rinka taip pat taps konkurencingesnė, palyginti su kitų didžiųjų šalių, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos ir Japonijos, rinkomis.

  Arturs Krišjānis Kariņš (PPE), raštu. – (LV) Pritariau šiam rezoliucijos projektui dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą, nes manau, kad bendra patentų registravimo sistema padėtų Europos įmonėms sumažinti administracines kliūtis. Europos Sąjunga negali naudotis suskaidyta patentų registravimo sistema. Šiandien ji žengė milžinišką žingsnį pirmyn bendros registravimo sistemos link. Išsaugojus status quo, pagal kurį įmonė privalo registruoti savo patentą kiekvienoje valstybėje narėje atskirai, išliktų didelių kliūčių verslo plėtrai. Dėl iki šiol buvusio lėto ir sudėtingo patentų Europos Sąjungoje registravimo proceso buvo ribojamos mūsų verslo dinamiško vystymosi galimybės. Įvedus aiškią ir veiksmingą tvarką, pagal kurią bet kas galės užregistruoti patentą, galiojantį visoje Europos Sąjungoje, bus užtikrintas greitesnis naujų produktų patekimas į rinką, taip didinant įmonių plėtros tempus. Naudos gaus ir šalys, kurios dalyvauja šioje patentų registravimo sistemoje, ir tų šalių verslininkai, kurie galės greičiau patiekti naujus produktus visiems Europos vartotojams.

  Petru Constantin Luhan (PPE), raštu. – (RO) Šiuo metu vidaus rinka yra ypač susiskaidžiusi dėl didelių patentinės apsaugos išlaidų Europos Sąjungoje, todėl Europos išradėjai negali pasinaudoti visais bendrosios rinkos privalumais. Sunkumų kyla tada, kai pastarieji bando užsitikrinti geriausią patentinės apsaugos lygį visoje Europos Sąjungoje. Ši padėtis daro neigiamą poveikį ES konkurencingumui, nes veiklą, susijusią su naujovių sritimi, vykdantys specialistai labiau linkę pasinaudoti judumo galimybėmis, nei kitų sričių.

Dabartinės mažiau palankios naujovėms sąlygos smukdo Europos Sąjungos patrauklumą kūrybiškiems ir naujoves kuriantiems asmenims, t. y. europiečiams ir ne europiečiams išradėjams. Balsavau už šią rekomendaciją, nes valstybių narių grupės tvirtesnis bendradarbiavimas bendros patentinės apsaugos srityje užtikrins Europos Sąjungos interesų apsaugą, t. y. padidins ES konkurencingumą ir patrauklumą visame pasaulyje. Be to, dėl valstybių narių grupės įvestos bendros patentinės apsaugos galėtų būti pagerintas patentinės apsaugos lygis ir pašalintos sąnaudos bei su atitinkamomis teritorijomis susiję keblumai, o tai sudarytų palankesnes sąlygas mokslo ir technologijų pažangai bei vidaus rinkos veikimui.

  David Martin (S&D), raštu. – Balsavau už šį pranešimą. Manau, kad didžiausi leistini maisto produktų radiacinės taršos lygiai turi būti padidinti, be to, turi būti tobulinamos stebėsenos bei atitikties nustatymo priemonės. Atsižvelgiant į galutinio svarstymo rezultatus, šiuo reglamentu būtų suteikta galimybė prisidėti prie šio proceso įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad šis reglamentas bus taikomas ir importuojamiems iš trečiųjų šalių, esantiems muitinės tranzito sandėliuose arba eksportui skirtiems maisto produktams arba pašarams.

  Jiří Maštálka (GUE/NGL), raštu. – (CS) Be abejo, kad intelektinės nuosavybės teisių sritis, ypač pramoninės nuosavybės teisės, nusipelno ypatingo rūpesčio ir dėmesio. Vis dėlto ES institucijoms ir įstaigoms ne visada tai pavyksta. Išsamus, sisteminis sprendimas dažnai atmetamas dėl smulkmenų arba netgi lobistinių interesų. ES patento, anksčiau Bendrijos patento, klausimas – vienas to pavyzdžių. Šiuo metu tvirtesnis valstybių narių bendradarbiavimas, kuriant bendrą patentinę apsaugą, suteikia galimybę bent iš dalies išspręsti šį klausimą. Čekijos Respublika siekia dalyvauti šioje tvirtesnio bendradarbiavimo procedūroje, be to, taip pat pageidauja dalyvauti tolesnėse derybose dėl konkrečių pasiūlymų dėl bendro patento ir patentų vertimo tvarkos. Nedalyvavimas tvirtesnio bendradarbiavimo procedūroje reikštų, kad nebus galimybių daryti įtaką ES patentavimo sistemai ateityje. Vienas reikšmingas aspektas – ekonominė nauda arba su naujais techniniais sprendimais susiję pranašumai įmonėms atsižvelgiant į šalių, dalyvaujančių tvirtesnio bendradarbiavimo procedūroje, bendrą rinkos dydį. Taip pat norėčiau paminėti, kad Čekijos Respublika pasilieka galimybę atsisakyti tvirtesnio bendradarbiavimo, jei šis bendradarbiavimas neatitiks Čekijos pozicijos, ypač dėl kalbų vartojimo sistemos ir patentų jurisprudencijos.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Balsuojant dėl šio pranešimo susilaikiau. Tai nereiškia, kad esu prieš suverenią valstybių narių teisę tarpusavyje priimti susitarimus dėl tvirtesnio bendradarbiavimo, įskaitant atvejus, susijusius su patentais. Vis dėlto mums nebuvo suteikta jokių garantijų dėl ekologinių ir higienos standartų, kurie būtų taikomi šių patentų tvirtinimo proceso metu, visų pirma genetiškai modifikuotų organizmų atveju. Kol nebus įtraukti reikiami visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimai, neremsiu šio tipo susitarimo.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Priėmus šį pranešimą, kuriuo siekiama tvirčiau bendradarbiauti, kuriant bendrą patentų registravimo ir apsaugos tvarką, kyla pavojus, jog bus įvesta kalbų vartojimo sistema, tokiu atveju bus apsiribojama trimis kalbomis (anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis), atsisakant reikalavimo dėl patento vertimo į kiekvienos valstybės narės nacionalinę kalbą. Nors ES patento idėja yra teigiama tuo požiūriu, jog jis padėtų atgaivinti ir skatinti naujovių diegimą Europoje, vis dėlto norėčiau pareikšti, kad tai negali būti vykdoma pažeidžiant pagrindinius Europos pilietybės principus bei Bendrijos sanglaudos politikos reikalavimus ir skaldant vidaus rinką arba įvedant naujų veiksnių, didinančių diskriminaciją, nelygybę ir disbalansą.

Kai bus įvestas šis tvirtesnis bendradarbiavimas, portugalų kalba, trečia pagal svarbą Europos lygmens bendravimo kalba, patirs nepaaiškinamą diskriminaciją. Štai kodėl balsavau taip.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Ginčas dėl kalbų, vartojamų ES patentų srityje, vyksta jau daugiau nei 30 metų. Per šiuos 30 metų Europos įmonės turėjo spręsti didelių vertimo išlaidų problemą ir kai kuriais atvejais konkurencingumo pasaulinėje rinkoje atžvilgiu atsidurdavo nepalankioje padėtyje. Sunku nustatyti nematerialiojo turto, pvz., prekių ženklų ir patentų, vertę. Vis dėlto jie naudojami kaip paskolų užstatas. Į juos taip pat atsižvelgiama nustatant kredito reitingus.

Atsižvelgiant į tai, pagal naują patentų tvarką, kuri buvo parengta taikant tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą ir kuri galioja bent jau kai kuriose ES dalyse, reikalaujama, jog patentai būtų išversti tik į vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas. Tai tikrai sumažins biurokratijos lygį. Naujajame reglamente taip pat sustiprintos vokiečių kalbos, kuri, 2006 m. atliktos apklausos duomenimis, tebėra labiausiai paplitusi gimtoji kalba ES, pozicijos. Iš esmės idėja yra gera, tačiau taisyklės, susijusios su kalba, nėra visiškai aiškios, todėl susilaikiau.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE), raštu. − Vieningos Bendrijos (dabar – Europos Sąjungos) patentų sistemos sukūrimas ir efektyvios patentinės apsaugos visoje ES užtikrinimas – žingsnis didesnio ES konkurencingumo link. Šiuo metu Europos Sąjungoje dirbantys išradėjai, palyginti su kolegomis kitose pasaulio valstybėse, yra nepalankioje padėtyje: išradimo apsauga visoje ES teritorijoje yra ilgas ir brangus procesas. Gaila, kad dėl procedūrinių sunkumų nepavyksta vieningos sistemos įtvirtinti visoje ES. Nepaisant to, sveikinu valstybes nares, nutarusias imtis tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros patentinės apsaugos srityje (man ypač džiugu, kad tarp šių valstybių yra ir Lietuva), ir balsuoju už šio bendradarbiavimo patvirtinimą.

  Tiziano Motti (PPE), raštu. – (IT) Balsavau prieš trikalbės patentų sistemos įvedimą. Patentų vertimas tik į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas padarytų daug žalos Italijos įmonėms, kurios būtų privertos mokėti už labai brangiai kainuojantį patentų paraiškų techninį vertimą. Mano parlamentinė frakcija ragino mus balsuoti už, bet nemanau, jog galiu pritarti teisės aktui, kuriuo, mano nuomone, pažeidžiami mano šalies, jos piliečių ir ypač visų Italijos mažųjų ir vidutinių įmonių bei mūsų vartotojų interesai. Akivaizdu, kad dėl didesnių įmonių išlaidų vartotojų nenaudai padidėtų gaminių kaina. Tvirtesnis bendradarbiavimas ir toliau turėtų būti tik išimtiniais atvejais taikomas mechanizmas, todėl jis neturėtų būti naudojamas siekiant atskirti valstybes nares, kurios yra pasirengusios derėtis, pvz., Italiją ir Ispaniją. Pritariu Italijos atstovų pasiūlymui rašyti patentus išradėjo šalies kalba bei išversti juos į anglų kalbą. Tokiu būdu galėtume apsaugoti mūsų kalbinę nepriklausomybę ir mūsų šalies interesus. Faktiškai dėl tvirtesnio 10 ar 12 šalių bendradarbiavimo šiuo klausimu kyla pavojus, jog bus iškreiptos sąžiningos konkurencijos sąlygos dalyvaujančių šalių naudai.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pritariu šiai rezoliucijai dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Atsižvelgiant į šiuo metu esamą situaciją, kai įsigyti europinį patentą yra labai sudėtinga ir brangu, pritariu pasiūlymui taikyti glaudesnio bendradarbiavimo procedūrą ir visoms suinteresuotoms ES šalims leisti kurti bendrą patentų sistemą.

Turime dėti visas pastangas, kad būtų išspręstas kalbinio režimo klausimas, kuris sumažintų patiriamas sąnaudas ES veikiančioms įmonėms, siekiančioms įsigyti europinį patentą. Be to, efektyviai funkcionuojanti patentinė apsauga supaprastintų ginčų sprendimo procedūras ir sumažintų administracinę naštą.

Džiugu, kad prie bendro patento sukūrimo iniciatyvos prisideda daugelis Europos Sąjungos šalių, tikiu, kad likusios šalys taipogi greitu metu prisijungs prie tikslo sukurti bendrą patentą siekiant geresnių ekonomikos liberalizavimo sąlygų Europos Sąjungoje. Tik tvirtesnio bendradarbiavimo dėka bus sudarytos palankesnės sąlygos tinkamam vidaus rinkos veikimui ir panaikintos galimos kliūtys laisvam prekių judėjimui.

  Georgios Papanikolaou (PPE), raštu. – (EL) Balsavau už rekomendaciją dėl sprendimo, kuriuo suteikiama galimybė tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Nuo to priklauso Europos ateitis, todėl valstybės narės (pvz., Graikija), kurios nukentėjo nuo krizės, sieja su tuo savo viltis dėl nacionalinės ekonomikos atkūrimo ir gamybos struktūros inovacijų diegimo. Taigi ekonominiu požiūriu svarbu, taip pat socialiniu požiūriu teisinga užtikrinti teisinę patentų, išduodamų išradimams bei novatoriškų idėjų ir produktų diegimui, apsaugą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Esu už Europos patentų sistemą, tačiau viską kruopščiai apsvarstęs, taip pat atsižvelgdamas į numatytus reikalavimus dėl kalbų vartojimo tvarkos susilaikiau balsuojant dėl šio pranešimo. Faktiškai būčiau už jį balsavęs, jei būtų numatyta naudoti tik anglų kalbą, nes šiais laikais ji vartojama kaip lingua franca. Susilaikiau dėl trijų pagrindinių priežasčių: pirma, patentų sistema, pagal kurią numatytas privalomas kiekvienos paraiškos vertimas į 23 oficialias kalbas, būtų brangi bei lėta ir sudarytų nepalankias konkurencijos sąlygas; antra, dėl to, kad praktikoje anglų kalba šiais laikais plačiai vartojama kaip lingua franca; ir, trečia, dėl to, kad 90 proc. patentinių paraiškų vis tiek pateikiama anglų kalba. Negaliu pritarti tam, kad šiuo atveju būtų įtrauktos prancūzų ir vokiečių kalbos, neatsižvelgiant į labiau paplitusias kalbas, pvz., portugalų arba ispanų (tarsi ES egzistuotų skirtingo statuso kalbos. Tokią idėją atmetu). Taigi susilaikiau, nes esu įsitikinęs, kad pažanga kuriant Europos patentų sistemą yra reikalinga, bet geriausia būtų nuspręsti vartoti tik vieną kalbą, t. y. anglų.

  Miguel Portas (GUE/NGL), raštu. – (PT) Balsuojant susilaikiau, nors manau, kad būtina patobulinti Europos patentų sistemą, visų pirma kuriant bendrą patentinę apsaugą ir Europos bei ES patentų teismą, nes tai padėtų įveikti mažųjų ir vidutinių įmonių problemas, kurias sukelia dabartinis esamos sistemos, kuriai būdingos pernelyg didelės sąnaudos ir sudėtingumas, susiskaidymas. Be abejo, suprantu abejones, kurias kai kurios šalys išreiškė dėl ES patento vertimo tvarkos. Todėl neprieštarauju siekiui pradėti tvirtesnį bendradarbiavimą šioje srityje, nors manau, kad tai nėra ypač pageidautinas ar padėsiantis galutinai išspręsti problemą dalykas.

  Paulo Rangel (PPE), raštu. – (PT) Tai, kad nėra bendros Europos Sąjungos lygmens patentinės apsaugos, sudaro Europos įmonėms aiškiai nepalankias konkurencijos sąlygas, palyginti su jų kolegomis iš JAV ir Japonijos. Patentavimo išlaidos Europoje yra beveik 10 kartų didesnės nei patentavimo išlaidos JAV ir Japonijoje. Šis skirtumas iš esmės atsiranda dėl išlaidų verčiant patentus į įvairias ES valstybių narių kalbas. Tam, kad Portugalijos ir Europos pramonė šioje srityje taptų konkurencingesnė, mano nuomone, labai svarbu kuo greičiau sukurti bendrą patentinės apsaugos sistemą, kuri būtų mažiau varžanti ir galėtų tapti inovacijų bei mokslo ir technologijų plėtros Portugalijoje ir ES paskata. Todėl balsavau už šią rezoliuciją. Nepaisant to, negaliu neišreikšti savo apgailestavimo dėl pasirinktos kalbų vartojimo sistemos. Tiesą sakant, manau, kad yra svarių argumentų prieš šiuo metu galiojantį sprendimą dėl trijų kalbų (anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų) vartojimo. Todėl, mano nuomone, būtų visokeriopai geriau pasirinkti vien tik anglų kalbą.

  Evelyn Regner (S&D), raštu. – (DE) Šiandien balsavau už sprendimą, kuriuo suteikiama galimybė tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą, nes, manau, susitarimo blokavimas Taryboje dėl kalbų vartojimo yra nepagrįstas. Žinoma, mano nuomone, tai svarbu aptarti. Mano balsavimas už nereiškia, kad visapusiškai pritariu pirminiam Komisijos pasiūlymui. Mes suteiksime pirmenybę šiam klausimui Teisės reikalų komitete ir neabejotinai pateiksime padėtį gerinančių pasiūlymų dėl dalinių pakeitimų. Norėčiau pažymėti, jog klysta tie, kurie mano, kad dėl šiandienos balsavimo Parlamentas gali prarasti savo teises. Teisėkūros procedūra dar tik prasideda. Iki balsavimo šiandien Parlamentas paprasčiausiai suteikė leidimą valstybių narių grupei pradėti tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą, kuri tapo įmanoma tik priėmus Lisabonos sutartį. Vykstant tolesnei procedūrai: a) su Parlamentu bus konsultuojamasi dėl kalbų vartojimo tvarkos (šiuo atveju reikalingas Tarybos sprendimas), b) Parlamentas dalyvaus priimant sprendimą dėl patentų taisyklių turinio (dalis įprastos teisėkūros procedūros), c) Europos Parlamentas turės duoti sutikimą dėl patentų jurisdikcijos nustatymo. Nebus jokių Parlamento dalyvavimo bet kurioje iš šių procedūrų tvarkos pakeitimų. Net ir Europos Parlamento nariai iš valstybių narių, kurios nedalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime, nepraras savo teisės balsuoti procedūros metu, nes jie yra Europos, o ne atskirų valstybių atstovai.

  Frédérique Ries (ALDE), raštu. – (FR) Belgijos pirmininkavimas Tarybai buvo visiškai sėkmingas. Vienas iš daugelio dalykų, kurių ji pasiekė, yra susitarimas dėl Europos patento reglamentavimo tvarkos, kuri būtina siekiant skatinti naujoves ir konkurencingumą Europoje. Liberalūs europiečiai siekė šios rūšies teisinės apsaugos suderinimo beveik 15 metų. Taip bus galima nustoti švaistyti lėšas, kurių suma, susidaranti dėl nacionalinių patentų ir Europos patentų galiojimo vienu metu, siekia maždaug beveik 400 000 EUR per metus. Be to, tai, kad 12 valstybių narių (Danija, Estija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Lenkija, Slovėnija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) naudojasi tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra, naudinga visiems, nes tai buvo vienintelis būdas išeiti iš aklavietės sprendžiant šį klausimą. Lisabonos sutartimi buvo pasinaudota tinkamai, suteikiant galimybę „Europos avangardui“, sudarytam mažiausiai iš devynių valstybių narių, bendradarbiauti, kai teisės aktų leidybos iniciatyva yra blokuojama.

Dėl visų šių priežasčių šiandienos Europos Parlamento vidurdienio balsavimas dėl H. Lehne pranešimo yra labai svarbus. Taip siunčiamas teigiamas signalas ir Europos įmonėms, kurios turi vystytis remdamosi stabilia teisine sistema, suteikiančia joms galimybių dalyvauti lygiomis teisėmis tarptautinėje konkurencijoje, ir išradėjams, kurių kūrybinė veikla Europos Sąjungoje turi būti geriau apsaugota.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Mūsų frakcija negali pritarti bei suteikti savo sutikimo tam, kad būtų pradėta procedūra, nes, Teisingumo Teismo generalinio advokato žodžiais tariant, „dabartinis susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema, nesuderinamas su Sutarčių nuostatomis“. Mūsų frakcija prašė atidėti balsavimą, nes Teisingumo Teismo sprendimas dėl pirmiau nurodytos generalinio advokato nuomonės turi būti paskelbtas jau kovo 8 d., o Europos Parlamentas turėtų būti išsamiai informuotas apie teisines tvirtesnio bendradarbiavimo pasekmes dar prieš pradedant vykdyti šį išskirtinį projektą.

Kitos frakcijos neparėmė mūsų prašymo atidėti balsavimą. Susitarimas nėra susijęs su konkrečių tvirtesnio bendradarbiavimo priemonių įgyvendinimu. Tokie pasiūlymai bus pateikti vėliau, jei bus suteiktas leidimas dėl tvirtesnio bendradarbiavimo (t. y. Tarybai priėmus taisykles dėl patentinės apsaugos kūrimo ir susitarimus dėl bendro patento vertimo į kitas kalbas).

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau prieš šią rezoliuciją, nes manau, kad po ilgo teisėkūros proceso, kuris prasidėjo 2000 m., nepriimtina, kad į bendrą sprendimą nebuvo įtrauktas pasiūlymas dėl Europos patentų kalbinio aspekto. Jau daugelį metų Italija ir Ispanija primygtinai reikalavo, kad anglų kalba būtų pripažinta vienintele technologijų ir mokslo srities oficialia kalba. Šis sprendimas dėl vienos kalbos sumažintų išlaidas, be to, paskatintų pirmiausia mažąsias ir vidutines įmones naudotis Europos patentu, nes dėl savo ekonominės padėties jos dažnai negali padengti didelių vertimo išlaidų.

Siekiant apeiti reikalavimą dėl vienbalsio sprendimo, kurio reikia tokiam subtiliam dalykui priimti, buvo pasitelkta tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra (kaip numatyta pagal Lisabonos sutartį), kuria būtų suteikiama galimybė priimti sprendimus tik vienam trečdaliui valstybių narių. Jau kelis mėnesius Italijos ir Ispanijos vyriausybės bandė atkreipti dėmesį į neįprastas šios procedūros sąlygas ir į tai, kad jas patvirtinus Europos Parlamente ir Taryboje kvalifikuota balsų dauguma Europos patento reikalavimai taptų privalomi ne tik valstybėms narėms, kurios dalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime, bet ir kitų valstybių narių įmonėms.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Italija ir Europa patirs nuostolių dėl sprendimo, kuriuo suteikiama galimybė tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą. Iš esmės klaidinga vykdyti tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą šiuo klausimu, nes ji žlugdo pastangas sukurti Europos patentą, kuris galiotų visose valstybėse narėse.

Taip pat protestuojame prieš sprendimą bandyti „prastumti“ balsavimą šiuo klausimu Parlamente neatsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimo dėl nuostatos dėl bendro patentų teismo suderinamumo su Sutartimi pasekmes. Italija ir Ispanija pagrįstai prieštaravo pasiūlymui numatyti tik tris kalbas (anglų, prancūzų ir vokiečių), kuriomis būtų teikiamos Europos patentų paraiškos, negerbiant Sutarties principo dėl vienodo kalbų statuso. Akivaizdu, kad tai ne tik diskriminuojantis, bet ir tikrai ekonomiškai nenaudingas sprendimas įmonėms tose šalyse, kuriose vartojamos kitos nei šios kalbos.

  Olga Sehnalová (S&D), raštu. – (CS) Tvirtai tikiu, kad tvirtesnis bendradarbiavimas dėl bendros patentinės apsaugos padės pašalinti susiskaidymą šioje srityje, užtikrinti geresnes novatoriškų įmonių veiklos pagrindines sąlygas visoje Europos Sąjungoje, padidinti ES konkurencingumą pasauliniu mastu ir pagerinti ES vidaus rinkos veikimą. Taip pat tikimasi apčiuopiamai sumažinti išlaidas, susijusias su patentinės apsaugos procesu. Todėl balsavau už šį pranešimą.

  Csanád Szegedi (NI), raštu. – (HU) Balsavau už rekomendaciją, nes man pasipiktinimą kelia tai, kad mes vis dar nesugebėjome priimti bendros pozicijos šiuo klausimu. Turime suprasti, kad Europa pasaulyje pralaimi konkurencinę kovą dėl naujovių. Neįmanoma diegti naujovių be visapusiškos patentinės apsaugos, tačiau universitetai, mažesni mokslinių tyrimų institutai ir išradėjai negali padengti šių patentavimo išlaidų. Patentuodami savo išradimą tik savo šalyje, jie iš esmės nemokamai „atiduoda“ savo išradimus į pasaulinę rinką. ES patentavimo sistema – gyvybiškai svarbus dalykas. Nepaprastai svarbu, kad būtų galima gauti Europos patentą pateikus vieną paraišką. Būtina tai suvokti visose Europos šalyse, įskaitant mano šalį Vengriją.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Daugiau kaip prieš 20 metų Europos Komisija pasiūlė kuo greičiau sukurti bendrą Europos patentą ir pabrėžė ypač svarbų tokio patento poreikį. Šiuo metu patentai Europoje turi būti patvirtinti kiekvienoje šalyje, todėl jie kiekvieną kartą turi būti išversti į atitinkamą nacionalinę kalbą.

Norint gauti patentą, patvirtintą vos pusėje ES valstybių narių, reikia sumokėti iki 20 000 EUR, iš kurių 14 000 EUR – vertimo išlaidos. Jungtinėse Amerikos Valstijose pakanka maždaug 1 850 EUR sumos. Tai, kad nėra Europos patento, riboja mūsų konkurencingumą, taip pat Europos inovacijų, mokslinių tyrimų ir plėtros sričių vystymąsi. Todėl tvirtesnis bendradarbiavimas šiuo klausimu, kuris yra itin svarbus ES ateičiai, visiškai pagrįstas.

  Nuno Teixeira (PPE), raštu. – (PT) Bendra Europos patentinės apsaugos sistema suteiks daug privalumų visiems naudotojams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, t. y. padidins jų konkurencingumą, nes sumažės atitinkamos išlaidos. Šiuo jau du dešimtmečius svarstomu klausimu reikalingas vieningas Tarybos susitarimas, nustatantis kalbos vartojimo tvarką, taikytiną intelektinės nuosavybės teisių apsaugai visoje Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai ir turint mintyje, kad bendros patentinės apsaugos sukūrimas nėra įtrauktas į Europos Sąjungos išimtinės kompetencijos sričių sąrašą, ši rekomendacija susijusi su galimybe taikyti tvirtesnį bendradarbiavimą šioje srityje. Nors šiame proceso etape kalbame tik apie Parlamento pritarimą sprendimų priėmimo metodui šioje srityje, kurį palaikau, šio Parlamento netrukus taip pat bus paprašyta pateikti nuomonę dėl prieštaringos kalbų vartojimo tvarkos ir dviejų reglamentų dėl Europos patentų sistemos taisyklių, kurie turi būti parengti.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D), raštu. – (RO) Balsavau už sprendimą, kuriuo suteikiama galimybė tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą ES, nes manau, kad būtina priimti priemones, skirtas sukurti bendrą ES patentą.

Remiantis 2011 m. „Thomson Reuters“ parengta ataskaita „Patentuota Kinijoje“, Kinija ketina aplenkti Japoniją ir JAV pagal patentų skaičių. Išties Kinija, pradėdama įgyvendinti 2006 m. parengtą programą, užsibrėžė tikslą tapti šalimi, kurioje visas dėmesys skiriamas inovacijoms, todėl ji sugebėjo padidinti patentų skaičių 14,1 proc., 33,55 proc. ir 15,9 proc., palyginti atitinkamai su JAV, ES ir Japonija.

Dabartinė ES patentų sistema suskaidyta ir varžoma besaikių reikalavimų dėl vertimų. Norint gauti patentą, patvirtintą 13 ES valstybių narių, reikia sumokėti iki 20 000 EUR, iš kurių 14 000 EUR – vertimo išlaidos. Dėl to Europos patentas 10 kartų brangesnis nei JAV patentas. Manau, kad sprendimas, kuriuo suteikiama galimybė tvirčiau bendradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą, gali padėti sukurti bendrą patentą, kuris būtų patrauklus Europos patentų sistemos naudotojams, užtikrintų vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą visoje ES bei sumažintų išlaidas ir suvaržymus, siekiant skatinti mokslinius tyrimus, vystymąsi ir novatoriškas MVĮ.

Pranešimas: Ivo Belet (A7-0001/2011)

  Luís Paulo Alves (S&D), raštu. – (PT) Turėdamas mintyje, kad, Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos teisės tarnybų konsultacinės darbo grupės nuomone, pasiūlyme, be nurodytų pakeitimų, kitų esminių pakeitimų nėra, ir kadangi, kalbant apie nepakeistų ankstesnių aktų nuostatų ir minėtųjų pakeitimų kodifikavimą, pasiūlymu siekiama tik kodifikuoti esamus teisės aktus nekeičiant jų esmės, pritariu šiam pranešimui. Pritariu tam, kad siekiant užtikrinti ES piliečių aukšto lygio sveikatos apsaugą radiacinės taršos atveju ir šio reglamento priėmimui suteikti demokratinį teisėtumą teisinis pagrindas turi būti pakeistas pagal naująją Lisabonos sutartį.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE), raštu. – (LT) Balsavau už šią svarbią rezoliuciją dėl didžiausių leistinų maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygių po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo. Visi prisimename Černobylio tragediją, įvykusią 1986 m. balandžio 26 d., kuomet į atmosferą pateko dideli radioaktyviųjų medžiagų kiekiai, kurie užteršė maisto produktus (javus, daržoves, uogas ir grybus) bei gyvulių pašarus keliose Europos šalyse, o žmonių sveikatai kilo didelis pavojus. Dirvožemis taip pat buvo užterštas radioaktyviais krituliais, kurie padidino miško ir žemės ūkio maisto produktų iš paveiktų teritorijų radioaktyvumą. Kokybiška žmonių sveikatos apsauga yra vienas ES tikslų.

Todėl neatidėliojant reikia sukurti sistemą, leidžiančią Europos Sąjungai po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo, dėl kurio radioaktyviais elementais yra ar gali būti užteršti maisto produktai ir pašarai, nustatyti didžiausius leistinus radiacinės taršos lygius, siekiant užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą. Visi ES piliečiai privalo būti maksimaliai apsaugoti branduolinės ar radiacinės avarijos atveju, o Europos Komisija privalo būti pasirengusi greitai reaguoti. Iš anksto nustatyti didžiausi leistini taršos lygiai turi būti taikomi maisto produktams bei pašarams.

  Elena Oana Antonescu (PPE), raštu. – (RO) Šiuo pranešimu nustatomi didžiausi leistini maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygiai po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo. Pritariu tam, kad Europos Parlamentui turi būti suteiktas svarbiausias vaidmuo atvejais, galinčiais tiesiogiai paveikti bendrą visuomenės sveikatą. Taip pat manau, kad branduolinės ar radiacinės avarijos atveju Europos Komisija turi atlikti priežiūros funkcijas, skelbti nepaprastąją padėtį ir tvirtinti pagrindinių maisto produktų bei pašarų sąrašus. Valstybės narės privalo išsaugoti oficialias šių produktų kontrolės sistemas ir informuoti plačiąją visuomenę apie bet kokias galimas grėsmes. Balsavau už šį pranešimą, kuriuo užtikrinamas Europos piliečiams skirtų maisto produktų saugumas branduolinės ar radiacinės avarijos atveju.

  Zigmantas Balčytis (S&D), raštu. – (LT) Aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga yra vienas iš tikslų, kurio Sąjunga turi pasiekti apibrėždama savo politiką. ES reglamentai, nustatantys taršos dydžius branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, išliko nepakeisti nuo 1990 m., todėl būtina peržiūrėti ir atnaujinti šias nuostatas. Turi būti sukurta išsami sistema, leidžianti Sąjungai po branduolinės ar kito radiacinės avarijos atvejo, dėl kurio gali būti radioaktyviais elementais žymiai užteršiami maisto produktai ir pašarai, nustatyti didžiausius leistinus radiacinės taršos lygius siekiant užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą. Pritariu, kad leistini radiacinės taršos lygiai turi būti reguliariai peržiūrimi, siekiant atsižvelgti į naujausią tarptautinę mokslinę pažangą ir mokslines rekomendacijas bei pašalinti esamus reguliavimo praktikos skirtumus.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Balsavau už šį pranešimą, kuriame siūloma nustatyti maisto produktų ir pašarų, kurie gali būti pateikti į rinką po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo, sukėlusio ar galinčio sukelti žymią maisto produktų ir pašarų radiacinę taršą, didžiausių leistinų radiacinės taršos lygių nustatymo tvarką. Tuo pačiu metu reglamento I ir III prieduose nustatyti didžiausi leistini maisto produktų ir pašarų taršos lygiai. Nors šiam pasiūlymui yra taikoma išdėstymo nauja redakcija metodika, manau, jog reikia iš esmės pakeisti pasiūlymą, o ne tik vienintelę „pilkąją“ dalį, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir tekstų suderinamumą. Būtina supaprastinti procedūrą radiacinės avarijos atveju, Europos Komisijai aiškiai suteikiant priežiūros vaidmenį ir paaiškinant jos aktų režimą (keitimą, persvarstymą). Be to, būtina stengtis geriau patenkinti piliečių interesus, tvarkant padėtį po nelaimės. Būtina užtikrinti viso pasiūlymo teisinį tikrumą suderinant nereikalingas procedūras, t. y. analogiškai patvirtintas komitologijos procedūras Euratomo sutarties srityje, kurias šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti su Lisabonos sutarties nuostatomis.

  Nikolaos Chountis (GUE/NGL), raštu. – (EL) Turint mintyje, kad trys reglamentai dėl radiacijos, keičiami svarstomu pranešimu, buvo priimti maždaug prieš 20 metų įvykus avarijai Černobylyje, manau, kad I. Beleto pranešimas, patvirtintas balsavimu, yra pirmasis bandymas geriau išnagrinėti maisto produktų ir dirvožemio radiacinės taršos problemą ir ją aktualizuoti. Nors pritariu teisinio pagrindo pakeitimui ir Europos Parlamento vaidmens sustiprinimui, siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą teisės aktuose ir platesnę piliečių apsaugą, manau, jog pranešimas yra netinkamas ir keletu aspektų nutolęs nuo realaus problemos sprendimo. Juo iš dalies pakeičiama tai, dėl ko jau buvo susitarta, ir tiesiog reguliuojamos problemos pasekmės, o ne šalinamos priežastys. Be to, juo paliekami labai aukšti didžiausi leistini radiacinės taršos lygiai ir todėl jis neatitinka visuomenės sveikatos apsaugos tikslo. Dėl minėtų priežasčių per galutinį balsavimą susilaikiau.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Manau, kad ES valstybėms narėms tenka atsakomybė už šiuo reglamentu nustatyto apsaugos nuo radiacinės taršos lygio užtikrinimo kontrolę, visų pirma vykdant maisto produktų bei pašarų saugos standartų laikymosi priežiūrą, taip pat už aplinkos parametrų stebėseną. Pritariu minčiai sukurti sistemą, suteikiančią galimybę Europos Sąjungai po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo nustatyti didžiausius leistinus radiacinės taršos lygius siekiant užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą.

  Edite Estrela (S&D), raštu. – (PT) Balsavau už šį pranešimą, susijusį su maisto produktų radiacine tarša, kuriuo siekiama nustatyti didžiausius leistinus maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygius po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo. Pagrindinis reglamento tikslas yra visuomenės sveikatos apsauga, todėl kaip teisinis pagrindas turi būti pasirinktas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnis.

  Diogo Feio (PPE), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu siekiama užtikrinti aukšto lygio Europos piliečių sveikatos apsaugą radiacinės taršos atveju, taip pat reglamento priėmimui suteikti demokratinį teisėtumą. Be abejo, jo teisinis pagrindas turi būti pakeistas pagal naująją Lisabonos sutartį, kad Europos Parlamentui būtų suteiktas sprendimų priėmimo vaidmuo dėl reglamento, kuris gali paveikti visuomenės sveikatą. Iš esmės šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuojamos nepakeistos trijų reglamentų, kurie buvo patvirtinti laikotarpiu nuo 1987 iki 1990 m. ir kuriais nustatomi taršos dydžiai branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, nuostatos.

  José Manuel Fernandes (PPE), raštu. – (PT) Visi žmonės turi teisę į sveiką mitybą. Tai neginčijama teisė ir būtina gyvenimo kokybės, kurios visi siekiame ir kuri atitiktų Lisabonos sutartį, užtikrinimo sąlyga.

Po Černobylio nelaimės (1986 m.) aplinkos radiacinės taršos problemos svarba išaugo ir todėl laikotarpiu nuo 1987 iki 1990 m. buvo patvirtinti trys reglamentai, kuriais nustatomi didžiausi leistini taršos lygiai branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, kadangi šie padariniai yra ilgalaikiai ir labai dažnai gali būti ir netiesioginiai (tarša miškuose).

Nors šiuo pasiūlymu iš esmės kodifikuojamos nepakeistos minėtų reglamentų nuostatos, balsavau už šį pranešimą dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (Euratomas), nes juo siekiama išlaikyti aukšto lygio Europos piliečių sveikatos apsaugą.

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Šiuo pasiūlymu iš esmės kodifikuojamos nepakeistos trijų reglamentų, kurie buvo patvirtinti laikotarpiu nuo 1987 iki 1990 m. ir kuriais nustatomi taršos dydžiai branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, nuostatos. Tačiau, įtraukiant naują konstatuojamąją dalį, kurioje pateikiamas reikiamas esamo straipsnio pagrindimas ir numatomas įgyvendinimo galių suteikimas Tarybai, daromi esminiai pokyčiai, pateisinantys išdėstymo nauja redakcija metodo panaudojimą.

Reglamente numatomas dviejų lygių įsikišimo mechanizmas branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, kurį siūlo Komisija:

– Komisija nedelsiant patvirtina ad hoc reglamentą, kuriuo konkrečiu atveju, konkrečioje teritorijoje ir ribotam laikotarpiui taikomi didžiausi leistini radioaktyvios taršos dydžiai, kaip numatyta pasiūlymo I ir II prieduose;

– per vieną mėnesį nuo jo patvirtinimo Komisija pateikia Tarybai pasiūlymą pakeisti arba patvirtinti šį ad hoc reglamentą.

Kaip parodė diskusijos pačiame šios srities komitete ir jo pateikti alternatyvūs pasiūlymai, šioje srityje tarp Komisijos ir Tarybos vyksta kova dėl valdžios. Vis dėlto svarbiausias tikslas turėtų būti tarnauti piliečių interesams ir geriau valdyti avarines padėtis, nepažeidžiant nukentėjusios valstybės narės kompetencijos. Taigi per galutinį balsavimą susilaikėme.

  Vicky Ford (ECR), raštu. – EP ECR frakcijos nariai pritarė šiam pranešimui, nes manome, kad šio teisės akto teisinis pagrindas turėtų būti pakeistas iš EAEB 31 straipsnio į SESV 168 straipsnį. Pagal pirminį reglamentą EAEB 31 straipsnis (kuriame daugiausia dėmesio skiriama asmenų, kurie galėtų patirti radioaktyviąją taršą, grupei) buvo laikomas tinkamiausiu teisiniu pagrindu, o SESV 168 straipsnis (kuris susijęs su visuomenės sveikatos apsauga) dar neegzistavo. Įtraukus SESV 168 straipsnį kaip šio reglamento teisinį pagrindą, konsultavimosi procedūra būtų keičiama įprastine teisėkūros procedūra, kurioje nagrinėjant pasiūlymą ir, svarbiausia, atliekant visapusišką poveikio vertinimą, įskaitant konsultacijas su maisto gamintojais ir vartotojais, visapusiškai dalyvautų Parlamentas. Nors galbūt tam tikrų Parlamento patvirtinto pranešimo aspektų EP ECR frakcijos nariai nepalaiko, tvirtai tikime, kad šio reglamento teisinis pagrindas turėtų būti pakeistas siekiant visapusiškai įtraukti Europos Parlamentą į teisėkūros procesą, kurio metu, be to, turėtų būti atliekamas išsamus poveikio vertinimas. Todėl ECR frakcija balsavo už šį pranešimą.

  Adam Gierek (S&D), raštu. – (PL) Reglamentai, kuriuos šiandien parengėme, yra ekonominiu požiūriu nepaprastai svarbūs Europos Sąjungai ir jos bendrajai rinkai. Černobylio nelaimė mums parodė, kad su radiacija susijusių pavojų vertinimas remiantis tiesine priklausomybe sukelia nereikalingų ekonominių nuostolių. Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo įvykdyta evakuacija iš kelių šalių dydžio teritorijos. Baltarusiai dabar grįžta į šias teritorijas, kuriose radiacijos lygis yra toks pat, kaip Varšuvos centre, nors tai gali atrodyti neįtikėtina. Vis dėlto nemažai vadinamųjų Černobylio aukų, maždaug 8 mln. ukrainiečių, gaunančių pašalpas, kurios bet kokiu atveju yra per mažos, kad iš jų būtų galima pragyventi, nesvarstys galimybės grįžti iš baimės prarasti šią menką kompensaciją. Tai nepaprastai svarbi patirtis, iš kurios Europos Sąjunga turėtų padaryti išvadas.

Buvusioje TSRS buvo labai lengva perkelti žmones ir tai po nelaimės buvo veiksmingai padaryta. Sunku įsivaizduoti, kaip tai būtų daroma Europos tankiai apgyvendintuose regionuose. Kas atsakytų už tokią užduotį? Finansinė kompensacija turėtų būti skiriama visų pirma ūkininkams, kurie gali prarasti ne tik savo pasėlius, bet ir daugeliui metų prarasti galimybę auginti kokias nors kultūras. Tas pats pasakytina ir apie miškus, nors ir mažesniu mastu. Gerai žinoma, kad teršėjas turėtų mokėti, bet kaip nuspręsime, kas yra atsakingas ir kas turėtų mokėti mums nukentėjus nuo branduolinės taršos iš trečiųjų šalių? Kas spręs šią problemą? Žinoma, ES. Todėl balsavau už pranešimo patvirtinimą.

  Catherine Grèze (Verts/ALE), raštu. – (FR) Negalėjau balsuoti už I. Beleto pranešimą, kuriame visų pirma reikalaujama, kad Parlamentas taptų bendru teisės aktų, susijusių su sveikatos apsauga maisto produktų radiacinės taršos atveju, leidėju, nes jame nėra tvirtai atmetami dabartiniai Komisijos siūlomi taršos lygiai. Komisijos pasiūlyti didžiausi leistini taršos lygiai, kurie galiojo nuo 1987 m., yra pernelyg aukšti. Tyrimai rodo, kad net esant žemiems taršos lygiams vaikai patiria sunkius širdies ir kraujagyslių bei endokrininės sistemos sutrikimus. Dėl pasiūlytų didžiausių leistinų taršos lygių nepriimtinai padidėtų vėžinių susirgimų skaičius. Be to, turint mintyje, kad nėra mechanizmo, skirto kompensacijoms ūkininkams taršai viršijus leistinus lygius išmokėti, Komisija neabejotinai privalo pasiūlyti kompensavimo mechanizmą pagal principą „moka teršėjas“.

  Ian Hudghton (Verts/ALE), raštu. – Parlamente šiandien buvo balsuojama už teisės aktų dėl radiacinės maisto produktų taršos teisinio pagrindo pakeitimą. Tai nepaprastai svarbus klausimas ir tikrai teisinga, kad šiam Parlamentui suteiktos bendro sprendimų priėmimo galios.

  Juozas Imbrasas (EFD), raštu. – (LT) Balsavau už šį svarbų dokumentą dėl didžiausių leistinų maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygių po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo. Yra būtina ir svarbu nustatyti didžiausius leistinus taršos lygius, taikomus maisto produktams bei pašarams, siekiant užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą, kad nepasikartotų Černobylio tragedija, kuomet buvo užteršti maisto produktai (javai, daržovės, uogos, grybai ir kt.) bei gyvulių pašarai, o taip pat dirvožemis buvo užterštas radioaktyviais krituliais, kurie padidino miško ir žemės ūkio maisto produktų iš paveiktų teritorijų radioaktyvumą. Turime sukurti tokį mechanizmą, kad būtų tinkamai ir efektyviai užtikrinta sauga branduolinės ar radiacinės nelaimės atveju. Kokybiška žmonių sveikatos apsauga yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos tikslų.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Radiacinė tarša yra pavojinga žmonių sveikatai ir mes kaip Europos Parlamento nariai privalome daryti viską, ką galime, kad užtikrintume, jog vartotojams tiekiami maisto produktai būtų saugūs ir sveiki. Taigi turėtume imtis reikiamų pasirengiamųjų priemonių, kad galėtume greitai ir pakankamai veiksmingai reaguoti pavojaus atveju, o kartu nuolat atnaujinti reglamentus ir pritaikyti juos prie dabartinės technologijų padėties bei pažangos. Procedūros turi būti supaprastintos, o kompetencija perduota valstybėms narėms, kurios galės veiksmingai spręsti tokias padėtis. Šiuo atveju, siekiant užtikrinti visuomenės ir gamtinės aplinkos apsaugą, matyt, būtų labai svarbu nustatyti leistinas radioaktyviųjų medžiagų koncentracijos ribines vertes.

  Elisabeth Köstinger (PPE), raštu. – (DE) Branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atveju turi būti imtasi tinkamų priemonių. Svarbios yra prevencinės priemonės ir pagalba nukentėjusiesiems. Būtinos ir kompensacinės išmokos ūkininkams siekiant padėti žemės ūkio produktų gamintojams, kurie ne dėl savo kaltės patyrė nuostolių. Kompensacijos turi būti išmokamos taip pat ūkininkams kurioje nors valstybėje narėje, kurie nukentėjo dėl kitoje valstybėje narėje įvykusios avarijos sukeltos taršos. Branduolinių avarijų pasekmės neturėtų sukelti grėsmės ūkininkų galimybėms pragyventi. Palaikau J. Beleto pranešimą, nes turime užtikrinti ūkininkams apsaugą nuo nuostolių, padarytų išorės trečiosios šalies.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL), raštu. – (FR) Šis pranešimas ir ekologinės nelaimės, kurios turi būti valdomos remiantis jo reikalavimais, primena mums, kad būtina skubiai atsisakyti branduolinės energijos. Vis dėlto branduolinės energijos atsisakymo klausimas šiame pranešime nenagrinėjamas. Tai vienas šio pranešimo trūkumų. Būtų vertėję priimti pakeitimą. Be to, šiuo pranešimu siekiama suteikti Komisijai visas reikiamas galias įvesti apsaugos priemones, būtinas branduolinės nelaimės atveju. Remiantis juo valstybių narių vadovai turi tik papildomą kompetenciją veikti šiuo klausimu, nors jie yra išrinkti žmonių. Nesuvokiama, kad galios būtų tokiu būdu perduodamos neatsakingai Komisijai, ypač kai kalbama apie visuomenės sveikatą. Balsuoju prieš pranešimą.

  Nuno Melo (PPE), raštu. – (PT) Pasiūlytu reglamentu sukuriama tvarka, pagal kurią nustatomi didžiausi leistini maisto produktų ir gyvūnų pašarų, kurie gali būti pateikti į rinką po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo, dėl kurio yra ar gali būti smarkiai užteršiami radioaktyviais elementais maisto produktai ir pašarai, radiacinės taršos lygiai. Laikausi nuomonės, kad turime išlikti budrūs ir pasirengę bet kokiam kritiniam atvejui, kuris gali kilti Europoje. Bet koks bandymas sudaryti sąlygas greičiau ir lanksčiau taikyti galiojančius teisės aktus sukurs pridėtinę vertę visoje Europos Sąjungoje.

  Andreas Mölzer (NI), raštu. – (DE) Kai kurių maisto produktų radiacinė tarša gali kelti problemų daugelį metų. Susidaro sunki padėtis, kai užteršti maisto produktai, pvz., miško gėrybės iš regionų, kurie šimtmečiais buvo veikiami radiacijos, yra vartojami ne tik vietoje, bet ir parduodami kitaip neužterštuose regionuose kaip neva nepavojingi. Pagal dabartinį mūsų žinių lygį nėra radiacijos lygių, kuriuos būtų galima visiškai užtikrintai apibūdinti kaip nepavojingus. Naujų įvairių ligų formų, pvz., alergijų, priežasčių moksliniai tyrimai dar menki. Nepaisant to, maisto produktai vis dar švitinami, bet niekas nesvarsto klausimo dėl galimos sąveikos su genų inžinerijos sritimi. Visos nustatytos ribinės vertės galiausiai yra nieko vertos, jei nevykdoma tinkama maisto produktų kontrolė užterštuose regionuose ir aplink juos. Balsuodamas atsižvelgiau į šiuos argumentus.

  Claudio Morganti (EFD), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes ja supaprastinama įsikišimo procedūra avarijos atveju ir sustiprinamas Komisijos vaidmuo nurodant, kad ji – o ne Taryba – tiesiogiai atsako už sprendimų priėmimą branduolinės avarijos atveju ir nustato priemones, kurios įsigalioja nedelsiant. Komisijai turi padėti nepriklausomų ekspertų, turinčių kompetenciją sveikatos ir maisto saugos srityse, grupė.

Be to, Komisijai turi būti prieinami esami moksliniai duomenys, kad galėtų būti vertinama jų reikšmė. Valstybės narės turi imtis veiksmų, kad būtų sumažinta taršos rizika, įskaitant visuomenės informavimą. Iš esmės šiuo pranešimu siekiama apsaugoti piliečius ir suteikti vadovaujantį vaidmenį Komisijai ir Parlamentui.

  Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (PPE), raštu. – (LT) Šiandien balsavome dėl didžiausių leistinų maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygių po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo reglamento, kuris nustato veikimo taisykles reaguojant į branduolines arba radiacines avarijas. Tai yra tik techninio pobūdžio dokumentas, iš esmės kalbantis apie Komisijos, Tarybos ir valstybių narių kompetencijos ribas bei taršos dydžių nustatymą.

Norėčiau išskirti vieną EP siūlomą pakeitimą, kuriame siūloma įtraukti nuostatą dėl žalos atlyginimo ūkininkams, kurių žemė buvo užteršta nuodingomis medžiagomis branduolinės ar radiacinės nelaimės atveju. Tai, kad gyvename ne itin stabiliu laiku, o iš tam tikrų pavyzdžių matome, kad ir žmogaus aplaidi ūkinė veikla dažnai gali būti didelių nelaimių priežastis, turime teisės aktuose aiškiai apibrėžti nuostatas, kaip reaguoti esant kritinėms situacijoms.

  Rolandas Paksas (EFD), raštu. – (LT) Pritariu pateiktam pasiūlymui dėl Tarybos reglamento, nustatančio didžiausius leistinus maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygius po branduolinės avarijos ar kokio nors kito radiacinės avarijos atvejo. Žmonių sveikatos apsauga yra vienas prioritetinių Europos Sąjungos tikslų, dėl to turime sukurti tokį mechanizmą, kad būtų tinkamai ir efektyviai užtikrinta sauga branduolinės ar radiacinės nelaimės atveju.

Maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygiai po branduolinės avarijos turi būti itin griežtai reglamentuojami atsižvelgiant į galimas neigiamas pasekmės visuomenei. Turime imtis visų įmanomų priemonių, kad avarijos atveju į orą patekusios radioaktyviosios dalelės kiek galima mažiau užterštų maisto produktus ir radiacinis poveikis būtų sumažintas iki minimalaus lygio.

Pritariu, pasiūlymui, kad kertinis ES aplinkos apsaugos principas „teršėjas moka“ būtų taikomas užtikrinant efektyvų kompensavimo mechanizmą nelaimės atveju, ypatingą dėmesį skiriant ūkininkams, kurie šiuo atveju patirtų didžiausią žalą.

  Maria do Céu Patrão Neves (PPE), raštu. – (PT) Šis pranešimas susijęs su teisės akto pasiūlymu, kuriuo iš esmės kodifikuojamos nepakeistos trijų reglamentų, patvirtintų laikotarpiu nuo 1987 iki 1990 m. po Černobylio nelaimės (1986 m.), kai aplinkos radiacinės taršos problema tapo dar svarbesnė, nuostatos. Šiais reglamentais nustatomi leistini radiacinės taršos lygiai radiacinės avarijos atveju. Reglamente numatomas dviejų lygių įsikišimo mechanizmas branduolinės arba radiacinės avarijos atveju, kurį siūlo Komisija: a) Komisija nedelsiant patvirtina ad hoc reglamentą, kuriuo konkrečiu atveju, konkrečioje teritorijoje ir ribotam laikotarpiui taikomi didžiausi leistini radioaktyviosios taršos dydžiai, kaip numatyta pasiūlymo I ir II prieduose; ir b) per vieną mėnesį nuo jo patvirtinimo Komisija pateikia Tarybai pasiūlymą pakeisti arba patvirtinti šį ad hoc reglamentą. Balsuoju už šį pranešimą, nes manau, kad Europos Parlamento pasiūlyti daliniai pakeitimai yra tinkami ir atitinka dabartinio teksto logiką. Kadangi pagrindinis reglamento tikslas yra užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, manau, kad teisinis pagrindas turėtų būti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnis.

  Raül Romeva i Rueda (Verts/ALE), raštu. – Radiacinė maisto produktų tarša yra neabejotinai su Europos visuomenės sveikata susijusi problema ir todėl svarbu, kad šis teisės aktas būtų priimamas remiantis šiuo pagrindu ir dalyvaujant Europos Parlamentui kaip bendram teisės aktų leidėjui. Vis dėlto tokiu pasiūlymu, koks pateiktas, tikrai nepavyks apsaugoti Europos visuomenės, ypač vaikų, nuo radiacinės taršos per maisto produktus. Ekspertų analizės duomenimis, siūlomos didžiausios leistinos radiacinės taršos ribinės vertės yra pernelyg aukštos – kai kurios iš jų net aukštesnės už buvusias Černobylio nelaimės metu.

Pasiūlyti taršos lygiai reikštų, kad visuomenė būtų veikiama radiacijos lygių, aukštesnių už didžiausias ribines vertes, nustatytas galiojančiais ES teisės aktais dėl jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartų. Tai keltų pernelyg didelį taršos ir susirgimo vėžiu pavojų Europos visuomenei, ypač pažeidžiamoms grupėms ir vaikams. Tiesiog nepriimtina, kad persvarstant šį teisės aktą neužtikrinama visapusiška Europos piliečių apsauga nuo maisto produktų radiacinės taršos.

  Licia Ronzulli (PPE), raštu. – (IT) Balsavau už šią rezoliuciją, nes joje aptariama labai svarbi problema, kuri jokiu būdu neturėtų būti nuvertinta. Vis daugiau šalių pereina prie branduolinės energijos ir civiliniais, ir, deja, kariniais tikslais. Tai šiandieninė pasaulio realybė, kuri, deja, būdinga ir nepaprastai dideliu politiniu nestabilumu pasižymintiems regionams. Krizės ar nelaimės atveju Europos Sąjunga negali sau leisti būti nepasirengusi valdyti padėties. Reaguojama turi būti nedelsiant, veiksmingai ir užtikrinant visišką įvairių valstybių narių veiksmų koordinavimą. Po tokio įvykio radioaktyviosiomis medžiagomis užteršiami maisto produktai ir pašarai, kurie, patekę į maisto grandinę, gali padaryti neišmatuojamą žalą ir dešimtmečiams užteršti ištisas teritorijas. Europos piliečiai turi galėti ramiai miegoti, būdami tikri, kad avarijos, kurios, tikimės, niekada nepatirsime, atveju jie nebus palikti likimo valiai. Supaprastintos procedūros ir visiems aiškios taisyklės bei atsakomybė yra būtini siekiant tikrai tarnauti piliečių interesams.

  Oreste Rossi (EFD), raštu. – (IT) Palaikome pranešimą, kuriuo nustatomi didžiausi leistini maisto produktų radiacinės taršos lygiai, nes juo supaprastinamos įsikišimo procedūros avarijos atveju ir sustiprinamas Komisijos vaidmuo, suteikiant jai įgaliojimus priimti sprendimus įvykus branduolinei avarijai.

Pranešime taip pat nurodyti didžiausi leistini žmonių maisto produktų ir gyvūnų pašarų radiacinės taršos lygiai. Per balsavimą taip pat buvo patvirtintas žodinis pakeitimas, kuriuo numatomos kompensacijos ūkininkams, nukentėjusiems dėl prarastos galimybės parduoti užterštus produktus, kurį irgi palaikėme.

  Artur Zasada (PPE), raštu. – (PL) Branduolinės avarijos gali įvykti bet kur, kur naudojamos, saugomos ar transportuojamos radioaktyviosios medžiagos, taigi ne tik atominėse elektrinėse, bet ir ligoninėse, universitetuose, mokslinių tyrimų laboratorijose ir pramonės įmonėse, keliuose ir geležinkelio linijose, uostuose bei laivų statyklose.

Pranešėjas teisingai pažymi, kad radioaktyviųjų medžiagų poveikis gali trukti daugelį metų, o svarbiausias tikslas visada turėtų būti žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga. Šiuo metu vis daugiau maisto produktų švitinami siekiant pratęsti jų galiojimo laiką. Vertėtų atsiminti, kad švitinimu sunaikinami vitaminai – iki 90 proc. vitamino A viščiukuose, 86 proc. vitamino B avižose ir 70 proc. vitamino C vaisių sultyse. Taigi maisto produktų galiojimo laikas pratęsiamas nepaisant jų maistinės vertės. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad švitinimu sunaikinamos bakterijos, bet nesunaikinami virusai ir nepašalinami nešvarumai arba toksinai, kurie gali patekti į mėsą nesteriliose ir nehigieniškose skerdyklose bei mėsos perdirbimo įmonėse.

Švitinimas taip pat prisideda prie plataus masto, brangaus ir neracionalaus maisto produktų transportavimo, ypač vykdomo didelių korporacijų. Maisto produktai, kurie gaminami ir suvartojami vietoje, neturi būti švitinami. Mano manymu, valstybės narės turėtų išsaugoti savo maisto produktų ir pašarų kontrolės sistemas, kurios užtikrintų reikalavimų dėl didžiausių leistinų radiacinės taršos lygių laikymąsi, ir nuolat jas tobulinti bei tikrinti, kaip siūlė pranešėjas.

10. Balsavimo pataisymai ir ketinimai (žr. protokolą)

(Posėdis sustabdytas 13.20 val. ir atnaujintas 15.00 val.)

PIRMININKAVO: J. BUZEK
Pirmininkas

11. Ankstesnio posėdžio protokolų tvirtinimas (žr. protokolą)

12. Sutarties pakeitimų tvirtinimas (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – Komisijos pareiškimas dėl Sutarties pakeitimų tvirtinimo.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad nieko nebuvo numatyta per diskusiją iš salės pateiktais klausimais. Visi labai gerai žinome, kad vis dėlto tai yra itin svarbi diskusija, taigi ir diskusija, kuriai teikiame didelę reikšmę.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (FR) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, šiandien Europos Komisija palankiai atsiliepė apie gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtą sprendimą imtis riboto Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 straipsnio keitimo.

Kaip žinote, tikslas – leisti euro zonos valstybėms narėms sukurti nuolatinį mechanizmą, kuriuo būtų užtikrintas finansinis visos euro zonos stabilumas. 2013 m. Europos stabilumo mechanizmu bus pakeistos dabartinės laikinosios stabilumo priemonės – Europos finansinės padėties stabilizavimo fondas ir Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė, – o mes visi žinome, kokios jos yra naudingos.

Čia kalbame apie sprendimą, kuris būtinas, kad būtų patvirtintas mūsų pasiryžimas, susidūrus su tam tikrų valstybių narių ekonomikos disbalansu, – disbalansu, kurį turime ištaisyti, – ginti savo bendrą valiutą ir užtikrinti finansinį stabilumą. Tai yra mechanizmas, kurio reikia siekiant baigti kurti bendruosius Sutarties pagrindus.

Esant tokiai padėčiai ir, kaip pabrėžiau pastarojoje Europos Vadovų Taryboje, kiekvienoje iniciatyvoje, – įskaitant susijusias su Europos ekonomikos konkurencingumu ir konvergencija, o konkurencingumą ir konvergenciją miniu dėl to, kad taip pat kalbama apie mūsų ekonomikos konvergenciją, – kiekvienoje iniciatyvoje, pasakiau, turi būti laikomasi Sutarties, taip pat principų ir taisyklių, nustatytų Europos Sąjungai ir jos institucijoms.

Todėl Komisija imsis kiekvienos iniciatyvos, – teisėkūros arba kitokios, – kuria būtų užtikrinta būsimo stabilumo mechanizmo ir euro zonoje Europos Sąjungos vykdomo ekonomikos valdymo atitiktis.

Žinoma, laikytis Sutarties yra labai svarbu, todėl mane nuramino tai, kad vasario 4 d. Europos Vadovų Taryba tai aiškiai pripažino. Europos ekonomikos konkurencingumo ir konvergencijos didinimo mechanizmai, kurie taikomi ne tik 17 dabartinių euro zonos narių, bet ir visoms 27 valstybėms narėms, bus sukurti deramai atsižvelgiant į Sutartis, – t. y. į Europos Sąjungos ir jos institucijų kompetencijas ir visų pirma į Parlamento ir Komisijos kompetencijas. Ką tik Komisijos patvirtintoje nuomonėje tai yra aiškiai paminėta.

Šiandien kalbame bendro Europos intereso klausimu. Akivaizdu, kad apsaugoti eurą suinteresuotos ne tik euro zonos valstybės narės. Būtent dėl šios priežasties euro zonai nepriklausančios valstybės narės gali būtų įtrauktos, jei nori, į nuolatinio mechanizmo įgyvendinimo veiklą. Jos taip pat prireikus galės nuspręsti dalyvauti operacijose, kurios bus numatytos atsižvelgiant į šį būsimą mechanizmą, kaip kai kurios jau darė pagal dabartinius laikinuosius mechanizmus.

Šiandien taip pat kalbame apie visuotinį atsaką į krizę, kurio vienas pagrindinių elementų yra būsimo Europos stabilumo mechanizmo sukūrimas. Šiuo klausimu privalome sparčiai ir tinkamai žengti pirmyn.

Skubumas nereiškia skubotumo, todėl tikrai neatmetama, kad bendram svarstymui prireiks laiko. Sprendimai, kuriuos priimsime artimiausiomis savaitėmis siekdami įgyvendinti krizės pamokas, yra mūsų bendrai ateičiai svarbiausi sprendimai. Todėl mums turi būti visiškai aišku dėl krypties, už kurią norime prisiimti atsakomybę.

Visi sutinkame, jog privalome sėsti į reformų traukinį, kad išsaugotume finansų stabilumą, padidintume savo ekonomikos konkurencingumą ir konvergenciją bei išlaisvintume visas tvaraus augimo, dėl kurio būtų kuriamos darbo vietos, galimybes.

Dabar mums telieka nustatyti bėgius, kuriais priversime šį traukinį važiuoti, taip pat manau, kad šiam Europos traukiniui važiuoti pirmyn geriausiai tiktų ES bėgiai. Į šį klausimą atsakyti labai padės tai, kaip mes įgyvendinsime Europos stabilumo mechanizmą.

Kalbant apie procedūrą, Komisija mano, kad buvo įvykdytos sąlygos tokiai supaprastintai Sutarties peržiūrai, kokia numatyta Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnio 6 dalyje, pradėti.

Žinau, kad daugelis jūsų nori žinoti apie labai tarpvyriausybinį šio nuolatinio mechanizmo pobūdį. Taip pat pirmenybę turėtume teikti spartesnei pažangai, kuri būtų labiau paremta Europos Sąjungos sistema. Tačiau turime pripažinti, kad šiuo nauju žingsniu dabartinės Europos Sąjungos ir jos institucijų kompetencijos nemažinamos. Juo didinamas mūsų kolektyvinis pajėgumas reaguoti į tam tikrus uždavinius, kurie Sutartyje nebuvo aiškiai numatyti.

Čia norėčiau pabrėžti tam tikrus esminius klausimus, pabrėžtus Komisijos nuomonėje. Manau, jie mums padės orientuotis į didesnį solidarumą rodančią Europos Sąjungą – į atsakingesnę, vieningesnę ir stipresnę Europos Sąjungą.

Pirmasis aspektas – solidarumas. Čia kalbame apie pagrindinę Europos Sąjungos vertybę, todėl šiuo klausimu noriu būti labai tikslus. Per diskusijas dėl riboto Sutarties pakeitimo projekto Komisija pasakė, kad šiuo pakeitimu jokiu būdu neturi būti pakenkta solidarumo mechanizmams, numatytiems Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 122 straipsnyje, jeigu valstybėje narėje kiltų sunkumų arba rimta sunkumų grėsmė. Todėl, taip pat nepaisant kai kurių žmonių nuomonių, nedaromas joks 122 straipsnio pakeitimas.

Europos Sąjungos solidarumas taip pat reiškia atsakomybę. Europoje negalėtų būti solidarumo be atsakomybės; taip pat, žinoma, negalėtų būti atsakomybės be solidarumo. Tai visų pirma galioja finansiniam solidarumui ir atsakomybei ir tai yra visa pereinamojo laikotarpio stabilumo mechanizmų esmė. Tai taip pat bus nuolatinio mechanizmo, kuriam taikomos sąlygos bus labai griežtos, esmė. Tebūnie mums visiškai aišku: visos valstybės narės privalo rodyti pagarbą atsakingai finansų politikai.

Europos Sąjungoje solidarumą ir atsakomybę galima pagerinti tik geresniu koordinavimu ir geresne priežiūra. Tai yra svarbi pamoka, kurią išmokome iš krizės. Taigi, euro zonoje Europos Sąjungos vykdomu ekonomikos valdymu bus sudarytas pagrindas, kuriuo būtinai turės būti paremtas būsimas stabilumo mechanizmas.

Turėsime stiprinti Europos ekonomikos valdymą; t. y. turėsime jį plėsti ir stiprinti, kad užtikrintume konkrečiai euro zonos stabilumą, taip pat visos Europos Sąjungos stabilumą. Ekonomikos valdymo išplėtimas reiškia ne tik biudžeto politikos, bet ir ekonomikos politikos bei struktūrinių reformų įtraukimą. Toks yra bendras Europos semestro tikslas, dėl kurio susitarėme.

Šis procesas buvo pradėtas Komisijos parengtos metinės augimo apžvalgos pristatymu. Šiame dokumente aiškiai teigiama ir įrodoma, kad dabartinių politikos priemonių nepakanka. Turime daryti daugiau, kad atsakytume į dabartinius iššūkius. Turime daugiau daryti drauge, o ne būti pasidaliję. Turime daryti daugiau, kad sukurtume daugiau panašumų, o ne daugiau skirtumų.

Kalbant apie ekonomikos valdymo stiprinimą, jis yra tikrasis Komisijos pristatyto šešių pasiūlymų paketo tikslas. Žinau, kad šiuo klausimu galėsime tikėtis tvirtos Parlamento paramos, ir dėkoju jums už šią paramą. Galite būti tikri, kad Komisija rems ir lengvins šį procesą iki pat jo pabaigos, kad būtų galima įgyvendinti mūsų siekius.

Būtent nuo šio reformų paketo priklausys būsimas Europos stabilumo mechanizmas, kaip artimesnėje ateityje priklausys ir Europos finansinio stabilumo fondo stiprinimas. Esu įsitikinęs, kad mūsų požiūris yra teisingas ir kad jo laikantis kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį. Komisija iki galo atliks savo vaidmenį, todėl visų pirma ketina aktyviai dalyvauti būsimo Europos stabilumo mechanizmo įgyvendinimo veikloje.

Dabar nebepakanka turėti teisingą požiūrį; privalome jį taikyti. Manau, kad mums pavyks įgyvendinti savo požiūrį, jeigu visi laikysimės labai paprastų ir aiškių elgesio taisyklių. Čia kalbu apie demokratinį teisėtumą, grindžiamą Europos Parlamento kontrole. Taip pat kalbu apie jėgą, kurią įgyjame dėl nuolatinių institucijų, kurios veikia skaidriai, kurios yra 27 valstybių narių bendros institucijos ir kurios užtikrina nuoseklumą visoje Europos Sąjungoje.

Be to, kalbu apie valstybių narių lygybės principą, numatytą Sutartyje, ir sąžiningos konkurencijos principą, pagal kuriuos valstybių narių pasirinktais veiksmais negali būti veikiamas bendradarbiavimo, kuris vyksta Europos Sąjungos lygmeniu, veiksmingumas, jis negali būti keičiamas arba negali būti jam kenkiama.

Būsime budrūs užtikrindami, kad nė vienas vagonas neatsijungtų, nes taip rizikuotume nuversti nuo bėgių visą traukinį. Privalome daugiau investuoti į valstybių narių, taip pat valstybių narių ir Europos institucijų savitarpio pasitikėjimą.

Priklausome Europos Sąjungai, todėl privalome veikti kaip Europos Sąjunga, kad išbristume iš krizės ir padėtume tvirtą pagrindą konkurencingesnei, labiau klestinčiai, stabilesnei ir labiau įtraukiančiai Europai. Būtent tokia dvasia turi būti atliekami mūsų veiksmai; būtent tokia dvasia Komisija veikė ir toliau veiks. Manau, galiu sakyti, kad šiuo atveju galime tikėtis jūsų paramos.

  Elmar Brok, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone Pirmininke, pone J. M. Barroso, ponios ir ponai, visi puikiai suprantame, kad, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, Sutartyje mums reikia nuostatos. Mano šalyje tai laikoma konstitucine būtinybe, todėl svarstome būtinybę pakeisti Sutartį, kad ilgainiui galėtume užtikrinti euro stabilumą.

Yra daug kitų galimybių įtraukti platesnio masto pakeitimus į Sutartį, pagal kurią jie būtų visapusiškai įtraukti į Bendrijos politiką. Kita galimybė mums būtų vartoti kitokią formuluotę kitame atitinkamo straipsnio punkte. Kita vertus, tokiu atveju, žinoma, būtų rizika, kad nebegalėtų būti taikoma supaprastinta procedūra, todėl reikėtų referendumų. Todėl nesugebėtume laiku priimti sprendimo ir dėl to kiltų problemų, kurios turėtų poveikį finansų rinkoms.

Tačiau svarbu paaiškinti, kad pinigų sąjunga yra Bendrijos galia. Privalome užtikrinti, kad šiai galiai nebūtų pakenkta stabilumo mechanizmu ar konkurencingumo paktu.

Sutartis turi trūkumų, kuriuos dėl jau nurodytų aplinkybių, deja, galima pašalinti tik pasirinkus tarpvyriausybinį požiūrį. Tačiau yra pavyzdžių, kai valstybės narės susitaria dėl bendrų rezoliucijų, pvz., taikydamos glaudesnio bendradarbiavimo procedūrą, tačiau naudojasi Europos Sąjungos institucijomis, kad atliktų būtiną darbą. Tai taip pat turėtų būti įmanoma šiomis aplinkybėmis ir tai visų pirma taikoma Komisijai. Būtų klaidinga kurti lygiagrečias struktūras, kurios ilgainiui vis daugiau nutoltų ir trukdytų Bendrijai likti darnia visuma. Privalome bet kokia kaina to išvengti. Jeigu artimiausiomis savaitėmis nereaguosime atsakingai ir teisingai, galime patirti pradedantį formuotis skilimą.

Be to, turi būti aiškiai pasakyta, kad Bendrijos metodas ir tarptautinis metodas nėra lygiavertės svarbos. Tarpvyriausybinis metodas yra paprasčiausia pagalba, taikoma tada, kai dėl su Sutartimi susijusių priežasčių pasinaudoti Bendrijos metodu nėra galimybės. Todėl privalome užtikrinti, kad galimo Sutarties keitimo atveju klausimą būtų galima be didelių problemų perkelti į Bendrijos politiką, kaip anksčiau pasielgėme su Šengenu ir daugeliu kitų atvejų.

Todėl reikalingas radikalus sprendimas, kuriuo kartu būtų numatytos ir aiškios teisinės struktūros, kad neįtrauktos šalys galėtų būti tikros, jog bus įtrauktos, kai įvykdys sąlygas. Juo taip pat turi būti užtikrinta, kad mažoms šalims būtų taikomos vienodos sąlygos, nes žinome, kad Bendrijos struktūros ilgainiui užtikrina ne tik sanglaudą, bet ir gebėjimą priimti sprendimus. Dar turime išsiaiškinti, kiek sunku bus tarpvyriausybinį požiūrį taikyti konkurencingumo pakto atveju.

Šiuo atžvilgiu yra trys sritys. Pirmoji iš jų yra Stabilumo ir augimo paktas, kuris apima įprastą teisę ir Bendrijos metodą. Taip pat yra Sutarties pakeitimas, su kuriuo kartu atsiranda iširimo rizika, ir konkurencingumo paktas, kurį neabejotinai reikia toliau svarstyti. Parlamentas privalo parodyti, kad yra atsakingas, o mes tą patį turime padaryti savo frakcijoje. Žinome, kokia svarbi kovo 24 d. ir kitas pirmadienis. Manau, kad neieškome idealaus sprendimo, tačiau jeigu veikiame atsakingai, kitos institucijos ir visų pirma Taryba turėtų daryti tą patį.

Mūsų idėja tokia: tarpvyriausybinį požiūrį turėtume patvirtinti kaip laikinąjį sprendimą. Tai yra susiję su institucijų ir ypač Komisijos galiomis šiuo klausimu. Keletą artimiausių dienų Taryba turėtų būti pasirengusi diskusijoms. Tai reiškia, jog esame pasirengę diskutuoti šiuo klausimu, kad įveiktume problemas, kurių turime šiame Parlamente, nes mažos šalys ir euro zonai nepriklausančios šalys jaučia, kad yra nepalankioje padėtyje dėl specifinio konkurencingumo pakto inicijavimo būdo. Visa tai apsunkina mūsų darbą. Norėčiau padėti užtikrinti, kad šiam planui pritartų dauguma, laikydamasi nustatyto privalomo termino. Tikiuosi, kad Taryba suteiks mums galimybę vykstant diskusijoms sutelkti šią daugumą.

  Roberto Gualtieri, S&D frakcijos vardu. – (IT) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, stovime kryžkelėje Europos Sąjungos ateities požiūriu. Po daugybės atidėliojimų, dėl kurių mes kalti, kiekvienam tapo akivaizdu, kad Europai reikia tikro ekonomikos valdymo, kuris turi būti ypač griežtas toms šalims, kurios įsivedė eurą.

Todėl pritariu nuolatinio stabilumo mechanizmo, kuris, mūsų manymu, yra svarbiausias dalykas tikro Europos ekonomikos valdymo struktūroje, sukūrimui, net jei tebeturime teisinių ir politinių abejonių dėl patvirtintos procedūros, kuri, mūsų manymu, yra rizikinga ir kurioje ne visiškai išnaudojamos Sutartyje numatytos priemonės. Man labai malonu girdėti, kad jūs taip pat pritariate šioms abejonėms.

Bet kuriuo atveju dabar dėmesį sutelkiame į kitą klausimą: kaip naujas mechanizmas iš tiesų veiks? Ar juo bus prisidėta prie Europos Sąjungos ekonomikos valdymo, ar tai bus žingsnis į priekį formuojant naują (ir neišvengiamai diskretišką) „tarpvyriausybiškumą“, kuris yra kryptis, taip pat pasirinkta nesėkmingoje Prancūzijos ir Vokietijos konkurencingumo pakto formuluotėje? Tiesą sakant, kokia kryptimi išvyksta šis traukinys? Kas jį vairuos?

Iš tiesų, viena vertus, siūlomame 136 straipsnio pakeitime išdėstomas tarpvalstybinis mechanizmas, kuris yra visiškai atsietas nuo Europos Sąjungos ir jos institucijų, o kita vertus, Komisijos nuomonėje galime perskaityti, kad mechanizmas turės priklausyti nuo Europos Sąjungos vykdomo ekonomikos valdymo ir kad Komisija imsis visų priemonių, kad užtikrintų stabilumo mechanizmo ir minėto ekonomikos valdymo darną.

Mes vertiname šiuos ketinimus, tačiau dėl to, kad pasiūlyme iš dalies pakeisti 136 straipsnį nėra jokio ženklo apie tai, manome, kad atėjo laikas aiškiai nustatyti, kaip šis mechanizmas veiks. Kokia procedūra bus patvirtinta siekiant nustatyti šį mechanizmą? Kokį vaidmenį turės atlikti Komisija jį valdant ir nustatant jo taikymo sąlygas? Kokia bus sekretoriato sudėtis? Ką Taryba mano apie tai, ką J. M. Barroso ką tik pasakė apie dabartinių nepaprastųjų solidarumo mechanizmų pagrįstumą? Ar Europos Parlamentui bus skirtas vaidmuo?

Manau, kad tik pakeitus 136 straipsnio pakeitimo formuluotę arba kitu atveju – Europos Vadovų Tarybai paskelbus aiškų pareiškimą šiais klausimais Parlamentas galės patvirtinti nuomonę pagal Europos Vadovų Tarybos pageidaujamą tvarkaraštį.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  William (The Earl of) Dartmouth (EFD). – Pone Pirmininke, norėčiau paklausti R. Gualtieri: ar jums atėjo į galvą, kad Europos gyventojams ir Europos bedarbiams tarpvalstybinis bendradarbiavimas būtų daug geresnis kelias nei Europos supervalstybė, kurią jūs, matyt, propaguojate? Ar tai jums atėjo į galvą?

  Roberto Gualtieri (S&D). – (IT) Pone Pirmininke, ponai ir ponios, esu entuziastiškas pagarbos Europos Sąjungai ir jai Sutartimis priskirtoms kompetencijoms šalininkas, nes, mano manymu, tai taip pat yra geriausias būdas atlikti savo, kaip tiesioginių Europos Sąjungos piliečių atstovų, funkciją.

  Guy Verhofstadt, ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone Pirmininke, manau, kad galime būti patenkinti J. M. Barroso pareiškimais dėl Sutarties pakeitimo. Žinoma, dabar mūsų eilė parengti savo nuomonę ir tai turime padaryti iki kovo 24 d., nes šią dieną vyks svarbus Tarybos susitikimas. Ar galime užsitikrinti daugumą, pritariančią supaprastintai procedūrai? Pamatysime. Manau, kad dar yra tam tikrų sąlygų, kurias reikia tenkinti.

Pirmoji man į galvą ateinanti sąlyga yra būtinybė mums užtikrinti, kad šį mechanizmą kuo daugiau valdytų Komisija. Tam turiu keletą gerų argumentų. Jūs tikrai pastebėjote, kad sausio 6 d. pagal Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę (EFSM), kurią valdo Komisija, į rinką išleisti 5 mlrd. EUR obligacijų daugiau nei penkeriems metams. Sausio 25 d. su Europos finansinio stabilumo fondu, kuris yra tarpvyriausybinis, taip pat išleista 5 mlrd. EUR obligacijų ir taip pat daugiau nei penkeriems metams.

Obligacijos, kurias valdo Komisija, buvo išleistos su 2,5 proc. palūkanų norma, o obligacijos, kurias valdo tarpvyriausybinė sistema, buvo išleistos į rinką su 2,89 proc. palūkanų norma. Tai reiškia, kad pagal EFSM, kuri valdoma pagal Bendrijos metodą, obligacijos išleidžiamos su mažesnėmis palūkanų normomis nei pagal tarpvyriausybinę sistemą. Norėjau išsakyti šią minti, nes svarbu parodyti, kad Bendrijos metodu gaunami daug geresni rezultatai nei tarpvyriausybine sistema.

Antra, manau, kad taip pat privalome savęs paklausti, ar galime pasinaudoti 136 straipsnio pakeitimu siekdami sustiprinti ekonomikos valdymo paketą, dėl kuriuo šiuo metu diskutuojama. C. Wortmann-Kool ir kiti pranešėjai pateikė šešis pasiūlymus. Tačiau šiems šešiems pasiūlymams dar reikalingas Tarybos leidimas, kad Komisija galėtų inicijuoti procedūras. Šią problemą taip pat galima išspęsti pasinaudojant 136 straipsniu. Galėtume pasakyti, kad jei bus pritaikytas 136 straipsnis, – tai yra nuolatinis krizės mechanizmas, – Komisija galės automatiškai pradėti šią procedūrą ir kad Taryba negalės jos blokuoti pasinaudodama pasikeitusia kvalifikuota balsų dauguma. Taigi, šiuo atveju yra realus automatinis sankcijų aspektas. Tai yra antras pastebėtas dalykas, prie kurio galbūt turėsime sugrįžti savo nuomonėje, kaip sakiau dviem mūsų komiteto pranešėjams – E. Brokui ir R. Gualtieri.

Norėčiau pateikti trečią ir paskutinę pastabą. Jūs, pone E. Brokai ir pone R. Gualtieri, kaip pranešėjai, privalote pabandyti gauti Tarybos pareiškimus ir patikinimus ne dėl dabartinio paketo, o dėl visų dalykų, kurie buvo paskelbti per pastarąsias kelias dienas: konkurencingumo pakto, tarpvyriausybinio metodo, daugelio tam prieštaraujančių šalių ir kt. Šiuo metu Taryboje yra tiktas nuomonių nesutapimas šiuo klausimu. Manau, kad Taryba turi mums užtikrinti, kad ji Bendrijos metodą taip pat pritaikys šiame antrajame ekonomikos valdymo pakete. Kodėl? Todėl, kad tarpvyriausybinis metodas neveikia. Akimirką įsivaizduokime, kad Europos Sąjungoje konkurencijos taisykles tvarko Taryba! Kiek kartų baudos būtų skirtos įmonėms, netaikančioms konkurencijos taisyklių? Įmonė arba privačiojo verslo įmonė niekada nebūtų nubausta dėl to, kad Europos Sąjungoje netaikė konkurencijos taisyklių. Tą patį galima pasakyti apie šias taisykles, todėl prašau dviejų pranešėjų pabandyti gauti patikinimą, kad antrajame ekonomikos valdymo pakete Bendrijos metodas taip pat bus taikomas.

  Rebecca Harms, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, manau, kad aišku, jog Europos Parlamentas supranta, kodėl Sutarties pakeitimas grindžiamas supaprastinta procedūra. Svarstome ekstremalią situaciją. Tačiau taip pat akivaizdu, jog Europos Parlamentas laikosi nuomonės, kad būtų neteisinga, jei dėl procedūros, kuria įgyvendinamas krizių mechanizmas, ateityje baigtųsi Bendrijos metodo taikymas ir Europos Parlamentas bei Komisija būtų bent iš dalies išstumti.

Taip pat norėčiau paaiškinti mūsų labai kritišką požiūrį į tarpvyriausybiškumo stiprinimą. Manau, jog šiuo metu vis mažiau Europos piliečių supranta, kokie sprendimai priimami kiekvienu atveju. Vokiečiai buvo nuteikti prieš graikus, o graikai buvo nuteikti prieš vokiečius. Airiai mano, kad Vokietijos bankai gelbėjami jų pinigais. Šis padėties nesuvokimas yra susijęs su tuo, kad Taryba yra juodoji dėžė, ir su tuo, kad sprendimai priimami tik paskutinę minutę.

Šioje srityje mums reikia daugiau skaidrumo. Kitaip prarasime piliečių pasitikėjimą greičiau nei galbūt galime įsivaizduoti. Todėl, jei šiuo momentu norite, kad pateiktume svarstyti supaprastintą procedūrą, turėtumėte būti pasirengę padidinti Parlamento, kaip piliečių atstovo, vaidmenį Taryboje ir Komisijoje, kaip visi žadėjo prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Šią Sutartį ir argumentus didesnės Europos demokratijos naudai rėmėte ne tik jūs, pone J. M. Barroso, bet ir tie, kurie yra valstybių narių valdžioje. Dabar norėčiau matyti, kaip tai įgyvendinama praktiškai.

Mums tereikia pažiūrėti, kas šiuo metu vyksta Graikijoje. Planuojama privatizuoti paplūdimius, kad būtų galima aptarnauti Graikijos skolą. Tai reiškia, kad nebebus taikomas būdas, kuriuo iki šiol buvo kovojama su krize. Visą dėmesį skiriant griežto taupymo politikai, kurią labai rėmė Vokietija, šios šalys, turinčios biudžeto deficitą, bus stumiamos arčiau katastrofos ribos. Privalome įvertinti tai, kas daroma. Mums reikia apsvarstyti šios krizių politikos ir tariamos solidarumo politikos struktūrą. Kaip dar galime užtikrinti, kad bet kur Europoje būtų aiškus supratimas, ką dar reikia padaryti šios krizės sąlygomis?

Šiuo momentu norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Manau, turėtume būti pasirengę parodyti solidarumą su kitomis Europos šalimis. Šiuo metu turimų lėšų nepakanka. Šiandien Briuselyje priimtas sprendimas užtikrinti didesnį likvidumą. Netrukus turėsime vėl kalbėti apie tai ir apie euroobligacijas. G. Verhofstadt pateikė tinkama to pagrindimą. Tačiau mums taip pat reikės apsvarstyti, kokios ateityje norėtume savo pajamų politikos.

Apgailestauju, kad viršijau skirtą laiką. Tačiau galiausiai mums reikia daugiau laiko šiai diskusijai, kad padarytume išvadas, o ne paprasčiausiai pasirinktume gynybinį požiūrį.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Ashley Fox, ECR frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, pritariu Sutarties pakeitimui, kuriam pritaria ir mano frakcija, nes norime, kad euro zona būtų stabili. Nors Jungtinė Karalystė nėra euro zonos narė, – ir, tikiuosi, niekada prie jos neprisijungs, – esame teisėtai suinteresuoti jos sėkme. Pusė JK prekybos vyksta su euro zonos šalimis. Londono Sitis yra finansinė Europos sostinė. Taigi, Didžioji Britanija euro zonai linki gero, todėl tikimės, kad pagal siūlomą stabilumo mechanizmą artimiausiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu bus suteikta parama.

Tikiuosi, kad šis Parlamentas elgsis atsakingai ir patvirtins Tarybos siūlomą pakeitimą. Tačiau ilgainiui, jeigu euras išliks ir klestės, bus reikalingos radikalesnės permainos. Pone J. M. Barroso, galite turėti tokį priežiūros ir stebėjimo lygį, kokio norite, ir tokį ekonomikos valdymo lygį, kokio norite, tačiau iš esmės, jeigu tokios šalys, kaip Graikija, Airija ir Portugalija, ketina likti euro zonoje, jos turi tapti daug konkurencingesnės, kad būtų tokios pat konkurencingos, kaip Vokietija, todėl Komisija savo pastangas turėtų sutelkti būtent šia kryptimi.

  Lothar Bisky, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Pone Pirmininke, ponios ir ponai, Lisabonos sutartis veikė tik trumpą laiką. Tačiau dabar ketinama ją keisti antrą kartą vos per keletą mėnesių dėl to, kad tariamai yra skubus reikalas. Todėl keičiant Sutartį nebus laikomasi demokratinio proceso, nustatyto Lisabonos sutartyje. Užuot jo laikiusis, dėl pakeitimo bus nuspręsta taikant pagreitintą procedūrą.

Matėme, kaip šia procedūra buvo pasinaudota siekiant sudaryti sąlygas apeiti Parlamentą su bankų gelbėjimo paketais, siekiančiais milijardus eurų. Dabar Taryba vėl stokoja laiko, o vyriausybių vadovai nori, kad naujas Sutarties pakeitimas būtų įgyvendintas taikant tariamai išbandytą ir patikrintą pagreitintą procedūrą. Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija – Šiaurės šalių žalieji kairieji nepritaria šiam požiūriui, kuris potencialiai gali tapti standartiniu procesu, ir ragina Sutarties pakeitimus daryti taikant įprastą procedūrą, įskaitant Lisabonos sutartyje numatytą konvenciją.

  William (The Earl of) Dartmouth, EFD frakcijos vardu. – Pone Pirmininke, galbūt galėčiau pradėti nuo nulio. Pradžioje ji buvo paprasčiausia muitų sąjunga, paskui tapo politine sąjunga, tačiau be tinkamo demokratinio turinio, o paskui tapo pinigų sąjunga – na, lyg ir tokia, nes dešimt valstybių narių buvo pakankamai išmintingos, kad liktų nuošalyje, – o tai, ką turime dabar, yra skolų sąjunga, kuri paprasčiausiai neveikia.

Panagrinėkime Vokietijos obligacijų palūkanų normą. Jeigu pinigų sąjunga būtų veikusi, visos pinigų sąjungos narės, visos euro zonos narės, būtų galėjusios pinigus skolintis už tokią pat palūkanų normą – už tokią pat palūkanų normą, kaip ta, kuri taikoma pagrindiniam rodikliui Vokietijos obligacijoms, – tačiau yra visiškai ne taip. Šiuo metu Portugalija moka 4,8 proc. daugiau, Airija moka 5,9 proc. daugiau ir Graikija moka 8,25 proc. daugiau. Kaip visiškai teisingai sakė R. Gualtieri, tai yra lemiamas momentas.

Nesitikiu, kad PPE frakcijos pirmininkas arba S&D frakcijos pirmininkas, – kuris purtė galvą man kalbant, – bando suprasti nepaprastą to svarbą, tačiau manau, kad labai greitai jie turės suprasti. Jūsų problemą, o tai yra daugiausia jūsų problema, būtų geriausia spręsti pasinaudojant tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu. Ekonomikos valdymas yra spąstai, be to, jam nėra įgaliojimo. Niekas net neužsiminė ar net, atrodo, negalvojo apie prispaustus nacionalinės valstybės mokesčių mokėtojus jums stengiantis kurti šią trapią ir nereikalingą imperiją.

Dar kartą norėčiau jums priminti, kad yra 27 valstybės narės. 11 iš jų yra neto įmokų mokėtojos ir 16 iš jų yra gavėjos, taip pat yra „šv. Andriejaus lūžis“ tarp tų, kurios moka įmokas, ir tų, kurios jų nemoka. Įtariu, kad daugiausia Vokietijos mokesčių mokėtojas labai ilgai nesitaikstys su šia brangia apgaule.

1896 m. William Jennings Bryan savo puikioje kalboje apie bimetalizmą pasakė: „Neturėtumėte nukryžiuoti žmonijos ant aukso kryžiaus.“ Dabar dar primygtiniau šiandien jums ir visų pirma Komisijos Pirmininkui, turinčiam vykdomąją valdžią, pasakiau: neturėtumėte nukryžiuoti JK ir likusios Europos dalies mokesčių mokėtojų ant bendrosios valiutos kryžiaus.

  Bruno Gollnisch (NI). – (FR) Pone Pirmininke, pirmiausia norėčiau pakalbėti apie skandalą, t. y. vadinamąją supaprastintą procedūrą, – tikrovėje apgaulingą, – taikomą Sutarčiai iš dalies pakeisti.

Nevyksta jokių tikrų diskusijų ir, kaip paprastai, jokių tiesioginių konsultacijų su žmonėmis. Tačiau tai nėra nežalingas dalykas. Tai yra Europos finansinės padėties stabilizavimo fondo pavertimo nuolatiniu klausimas. Ką vis dėlto šis fondas reiškia, jei ne galimybę didinti Europos įsiskolinimą, kurį galiausiai turėtų prisiimti valstybės narės, kurios jau dabar pernelyg daug įsiskolinusios ir kurioms prieš padengiant savo įsiskolinimus turbūt tektų padengti šį Europos įsiskolinimą? Tam tikru požiūriu tai yra Sapeur Camember – Prancūzijoje išleistos humoristinės knygos pagrindinio personažo, t. y. kareivio, kuriam įsakyta užpilti duobę kareivinių kieme ir kuris tam, kad ją užpiltų, iškasa kitą duobę visai šalia jos, ekonomikos politika.

Mainais į Vokietijos dalyvavimą mums bus duotas leidimas paktui, vadinamajam konkurencingumo paktui, kurio detalės, kaip teigiama Prancūzijos Europos reikalų generalinio sekretoriaus rašte, neturėjo būti žinomos. Iš tikrųjų jos yra kuo puikiausiai žinomos. Tai bus priemonė, susijusi su tikru griežtu taupymu, priežiūra ir didesniu biudžeto politikos standartizavimu.

Kalbama apie konvergencijos išplėtimą, cituoju, į visas politikos sritis, turinčias poveikį konkurencingumui, net jei jos iš esmės priklauso nacionalinei kompetencijai. Trumpai tariant, kalbama apie visų tų Vokietijos politikos sričių, apie kurias tiek daug svajoja N. Sarkozy, perkėlimą į visos euro zonos nacionalinę teisę. Nėra nieko priimtino nei šiuo klausimu, nei vienarūšės Europos valstybės skolų rinkos ir Europos biudžeto didinimo bei konkretaus mokesčio jam finansuoti alternatyvos klausimu. Privalome daryti kažką kita.

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (FR) Visų pirma norėčiau padėkoti jums už kalbas, tačiau ypač norėčiau padėkoti pranešėjams E. Brok ir R. Gualtieri už pastabas dėl Bendrijos metodo svarbos, taip pat už jų dėmesingumą tam, kas galėtų tapti tarpvyriausybine kryptimi. Galiu jiems tik padėkoti už šį dėmesingumą.

Šiuo konkrečiu atveju visiškai aiškiai supraskime: Komisija palaikė šią peržiūrą, nes manome, kad ja siekiama reaguoti į iššūkį, susijusį su Sutartyje nenumatyta kompetencija. Sutartyje nuolatinis stabilumo mechanizmas nenustatytas. Todėl valstybės narės vieningai nusprendė sukurti mechanizmą ir tai padaryti tarpvyriausybiniu pagrindu. Tai buvo vieningai priimtas valstybių narių sprendimas.

Neslepiu, – todėl labai aiškiai pasakiau, – kad būsiu kartu su visais tais, kurie nori sparčiau daryti pažangą šiuo klausimu. Tarpvyriausybinis žingsnis galbūt yra pažanga, tačiau geriau sparčiau žengtume tarpvyriausybiniu žingsniu. Tačiau, kaip žinome, kai kurie didžiuliai Europos žingsniai jos integracijos istorijoje buvo pradėti žengti tokiomis tarpvyriausybinėmis iniciatyvomis, kaip, pvz., Šengeno erdvė arba laisvės ir teisingumo erdvė. Taigi, klausimas dėl politinės atsakomybės buvo toks: ar turime, ar neturime remti tai, kas, nors ir ne visiškai atitinka mūsų prioritetus, – t. y. Bendrijos metodas, – vis dėlto apima mūsų kolektyvinio gebėjimo reaguoti į iššūkius, kurie nebuvo aiškiai numatyti Sutartyje, stiprinimą? Mūsų atsakymas į tai yra „taip“; manau, kad turime būti už tai. Štai kodėl dėl šios Sutarties reformos Komisijos nuomonė yra teigiama.

Tačiau norėčiau labai atvirai jums pasakyti, kad Komisija pirmenybę teikia Bendrijos metodui. Beje, tai yra diskusija, kuri vyko rengiant šį sprendimą. Kai kurie žmonės norėjo – ir netgi tai pasiūlė – 122 straipsnio pakeitimo, kuriuo būtų panaikinta kompetencija, buvusi nuo Romos sutarties. Aš asmeniškai tam nepritariau. Todėl, mano manymu, galime pasakyti, kad dabar galime plėsti šią naują kompetenciją kartu, net jei, kalbant iš esmės, jai netaikomas Bendrijos metodas. Tačiau kartu savo nuomonėje labai aiškiai sakome tai, ką cituoju: „Komisija, atsižvelgdama į Sąjungai ir jos institucijoms Sutartimi suteiktą kompetenciją, imsis visų ir teisinių, ir kitokio pobūdžio iniciatyvų, kad užtikrintų šio būsimo mechanizmo ir Sąjungos ekonomikos valdysenos, ypač euro zonoje, suderinamumą.“ Tai yra visiškai aiški pozicija, todėl norėčiau siekti šio tikslo kartu su jumis.

Per diskusijas kai kurie žmonės kalbėjo, pvz., apie valstybių narių ir kitų šalių, taip pat Jungtinės Karalystės ir euro zonos vaidus arba nesutarimus. Paprastai nemėgtu taip skirstyti, tačiau, beje, yra kai kurių skirtumų, iš kurių pagrindinis yra tas, kad euro zonos skola yra daug mažesnė nei Jungtinės Karalystės. Jungtinės Karalystės įsiskolinimo lygis yra daug aukštesnis nei visos euro zonos. Štai kodėl problema, esanti euro zonoje, – kaip kai kurie iš jūsų, be kita ko, pabrėžė, – tikrai yra santykinio konkurencingumo problema. Štai kodėl dabar ieškome sprendimo Europos Sąjungos konkurencingumui ir konvergencijai – pabrėžiu konvergenciją.

Net jei kai kurie žmonės nesutinka, pereikime prie didesnės konvergencijos euro zonoje ir Europos Sąjungoje dėl tų, kurie nori žengti pirmyn, nes dabar daugiau valdymo Europos Sąjungoje nori ne tik federalistai arba integracijos šalininkai. Rinkos taip pat prašo tokio valdymo, todėl mums reikia į jas įsiklausyti. Šiandien rinkos Europos prašo ne tik būti ryžtingai siekiant apginti euro zoną, bet ir numatyti aiškesnę valdymo sistemą. Be to, tiesa tai, kad pagal Bendrijos metodą paprastai suteikiama daugiau garantijų, negu pagal metodą, kuris pernelyg dažnai paliekamas gerai lyderių valiai.

(Plojimai)

Dabar šia kryptimi dirbame kituose projektuose, ypač šiame konkurencingumo ir konvencijos projekte, tačiau apie tai bus kita diskusija kitą dieną. Šiaip ar taip, manau, kad šiuo klausimu Komisija pasirinko teisingą poziciją: išreikšdama aiškią nuomonę už šią ribotą Sutarties peržiūrą, kartu visų paprašydama būti dėmesingesniems būtinybei vengti kurti mechanizmus, dėl kurių, kaip, pvz., sakė E. Brok, galėtų atsirasti nesutarimų, nes būtent Bendrijos institucijos gali garantuoti visos Europos Sąjungos egzistavimą, nes būtent Komisija imasi veiksmų euro zonos, taip pat tų valstybių narių, kurios nepriklauso euro zonai, atžvilgiu.

Todėl šiuo aspektu būkime dėmesingi. Dabar, skatinami būtinybės reaguoti į neatidėliotinai spręstinus iššūkius, nesudarykime problemų, dėl kurių ateityje mums galėtų kilti didesnių problemų. Užtikrinkime tvirtesnį valdymą ir kartu užtikrinkime visos sąjungos egzistavimą dvasia, kuri neabejotinai turi būti Europos Sąjungos dvasia: solidarumo ir atsakomybės dvasia.

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Pone Pirmininke, pone J. M. Barroso, tiek būtinas Sutarties keitimas, tiek mūsų rengiamos institucinės diskusijos rodo, kad nors Lisabonos sutartis galioja tik daugiau nei metus, nebegalime atremti iššūkių, kuriuos pasaulis meta mums, remdamiesi tokia Sutartimi, kokia ji yra šiuo metu. Būtent tai rodo šiandieninės diskusijos. Kita vertus, kai kalbame apie dabartinę Sutartį, mums sakoma, kad, atsižvelgiant į padėtį valstybėse narėse ir visų pirma Jungtinėje Karalystėje bei Čekijoje, platesnės diskusijos apie Sutartį yra neįsivaizduojamos ir beprasmiškos. Šiuo metu mūsų padėtis konfliktinė. Mums reikia daugiau, tačiau iš valstybių narių to negausime. Europos Parlamentas privalo duoti atsakymą.

Jeigu įsiklausytume į tai, ką šiandien sako piliečiai, mums būtų aišku, kad jie supranta, jog dabar mums reikia padaryti Sutarties pakeitimus. Jie užduoda, pvz., tokius klausimus: „Kaip artimiausioje ateityje ketiname suvaldyti rinkas?“ Štai kodėl mums reikia stiprios Europos.

Tačiau turime užduoti sau dar svarbesnį klausimą, kuris yra toks: kokią naudą galiausiai duoda mūsų Europos projektas? Daugelį dešimtmečių mūsų žemyne jis lėmė taikos palaikymą ir karų užbaigimą. Šįryt priėmiau lankytojų grupę iš mokyklos. Jaunuoliams karas, ačiū Dievui, nebėra problema. Jie negali įsivaizduoti, koks gali būti karas. Savo diskusijose dabar keliame globalizacijos grėsmės klausimą ir aiškiname, jog mums reikia Europos, kad būtų galima suvaldyti globalizacijos blogį, tačiau tai yra neigiamas argumentas. Jeigu norime patraukti į savo pusę ne tik žmonių protus, bet ir širdis, privalome žengti dar vieną žingsnį klausimu, ką gero duoda Europos projektas. Turime kalbėti apie vaizdus ir savęs paklausti, ko Europa siekia ir kokia jos funkcija.

Kas pakels ranką ir paklaus, ar pakankamai dėmesio skiriame socialiniams klausimams, kai susitiks galingųjų pasaulio šalių, įskaitant JAV, Japoniją, ES, Braziliją, Indiją ir t. t., atstovai? Kinijos atstovai to nedarys. Tai turėsime padaryti patys. Kas pakels ranką ir pasakys, kad „mums reikia galvoti apie aplinkosaugos problemas“? Amerikiečiai to nedarys. Šią problemą turėsime pabrėžti mes. Kas pasakys, kad „mes norime visame pasaulyje palaikyti taiką ir užtikrinti, kad konfliktai nevirstų karais“? Tai turėsime padaryti mes, remdamiesi savo istorine patirtimi.

Kai pažvelgiame į Tunisą, tampa aišku, kad ten gyvenantys žmonės nori tokio pat socialinio modelio, kokį turime Europoje. Mūsų gyvenimo būdas labai patrauklus. Todėl svarstydami Sutarties klausimus, kalbėdami apie tai, kaip veikia mūsų žemynas, ir darbą, kurį privalome padaryti, turime matyti bendrą vaizdą, kad patrauktume į save ne tik mūsų projekto žmonių protus, bet ir širdis. Tada mums pavyks pelnyti jo pripažinimą nacionaliniu lygiu.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Proinsias De Rossa (S&D). – Pone Pirmininke, norėčiau padėkoti M. Weberiui, kad sutiko atsakyti į mano klausimą, į kurį, tikiuosi, galėtų atsakyti ir Pirmininkas J. M. Barroso, nes klausimas pirmiausia skirtas jam.

Pritariu ketinimui, dėl kurio daromas šis Sutarties keitimas. Kaip ir kiti, esu susirūpinęs dėl mechanizmo. Tačiau pagal supaprastintą procedūrą numatyta, kad visi nacionaliniai parlamentai, visi 27 nacionaliniai parlamentai, privalo bent sutikti, kad būtų patvirtintas šis Sutarties pakeitimas.

Nacionaliniams parlamentams suteikiami šeši mėnesiai spręsti, ką jie gali padaryti. Kalbame apie gruodžio mėn. priimto Tarybos sprendimo patvirtinimą kovo mėn. Kaip gali būti padaryta? Ar tikrai jie turi laukti iki birželio mėn., kad galėtų priimti šį sprendimą?

  Manfred Weber (PPE). – (DE) Pone Pirmininke, viena vertus, svarbu, kad valstybės narės kontroliuotų sutartis, todėl keitimas turi vykti šiuo lygmeniu. Kita vertus, esame susidūrę su klausimu, numanomu daugelyje klausimų, į kuriuos bandžiau atkreipti dėmesį. Ar rūpestingai tai apsvarstome, ar pakankamai laiko tam skiriame ir ar mums skiriama pakankamai laiko, kad išsamiai viską apsvarstytume? Ar mūsų žmonių lūkesčiai tokie dideli ir pasaulinių iššūkių spaudimas toks didžiulis, kad mums reikia būti greitesniems ir veikti greičiau? Dėl šios priežasties laiko klausimo nelaikau problema, tačiau mums reikia pateikti atsakymus. Turime į tai sutelkti dėmesį.

  Pirmininkas. - Kitas kalbėtojas, esantis sąraše, yra M. Schulz, kurio laišką gavau. Jei yra kokių nors nesusipratimų dėl eilės sąraše, galiu tai paaiškinti po mūsų diskusijos.

  Martin Schulz (S&D). – (DE) Pone Pirmininke, šis laiškas adresuotas asmeniškai jums, o ne Parlamentui.

Sutarties keitimai, netgi supaprastinti, visada yra sudėtingi. Tai, ką šiandien svarstome, rodo, kad esame nepaprastai keblioje padėtyje. Terminu „supaprastinta procedūra“ užmaskuojama tai, kad yra tikimybė, jog tokia procedūra nepavyks. Ji gali nepavykti čia, taip pat bet kur kitur. Mums buvo pasakyta, kad jei ji nepavyks, būsime labai keblioje padėtyje. Todėl mums reikia dar kartą savęs paklausti, ką galime padaryti, kad ji nežlugtų. Tiesa, kad mes esame išklausomi. Ar žlugs tik ratifikavimo procedūra, ar ir visas euro projektas priklausys nuo vyriausybių vadovų pasiryžimo nuosekliai ir vieningai imtis veiksmų. Šiuo aspektu jau buvo pateikta daug pagrįstų pastabų.

Norėčiau aptarti dar tris klausimus, turinčius didžiulę reikšmę. Šiandien, praėjus metams nuo šios rimtos krizės pradžios, norėčiau jūsų paklausti, kokia yra mūsų valiutos tarptautinė vertė. Atsakymas į šį klausimą: 1,35 USD. Iš pradžių, kai buvo įvestas euras, minėtas skaičius buvo 1,17 USD. Dabar jis pasiekė 1,35 USD. Tarptautinės valiutos vertė grindžiama tarptautine jos verte. Praėjusiais metais tarptautinė euro vertė buvo labai stabili. Tačiau vidinė euro struktūra jokiu būdu nėra stabili. Taip yra dėl labai dviprasmiško valstybių ar vyriausybių vadovų požiūrio ir jų taikomų dvigubų standartų.

Problema ne ta, kad Europa negali veikti nuosekliai. Šiaip ar taip, priemonės įgyvendintos. Problema ta, kad Europa negali susitarti dėl nuoseklios procedūros. Sakydami, kad Europa negali susitarti, turėtume taip pat pridurti: „ne tie iš mūsų, kurie yra čia“. Tai nėra Europos Parlamentas arba Komisija; tai yra suverenių valstybių narių vyriausybės, kurios sukūrė stiprią pinigų erdvę, pajėgią imtis išorės veiksmų, tačiau nepasirengusią sukurti savarankiškas vidaus priemones, kurių reikia siekiant kartu su tvirta valiuta suformuoti tvirtą ekonomikos ir socialinę politiką bei tvirtą vyriausybės politiką. Tai yra esminis punktas.

Antra, viskas, kad vyksta Europoje, vyksta sutarčių sąlygomis. Tačiau kai kažkas vyksta pagal sutartis ir mes nenorime kažko savavališkai daryti peržengdami sutarčių ribas dėl to, kad manoma, jog kai kurie žmonės tai daro, Europos Parlamentui aišku, kad svarbiausia institucija šiuo klausimu turi būti svarbiausia pagal sutartis institucija, būtent Komisija. Mūsų Europos lygmens veiksmų demokratinį teisėtumą, tiesiogiai siejamą su Europos Parlamentu, lemia Komisija. Štai kodėl tai, ką paaiškinote, yra teisinga lygiai taip pat, kaip ir tai, ką taip pat pasakė pranešėjai E. Brok ir R. Gualtieri.

Mano trečia mintis apie tai, kad pavojų Europai kelia tai, kad ji stipri tada, kai veikia nuosekliai kaip pasaulyje didžiausia ekonominė erdvė, turinti 500 mln. gyventojų, tačiau leidusi sau susiskaidyti į 27 atskiras dalis ji tampa nereikšminga. Deja, tai paaiškėjo per įvykius kitoje Viduržemio jūros pusėje. Jeigu Europa neužims nuoseklios pozicijos, ji neturės jokio vaidmens. Jeigu ji užims nuoseklią poziciją, turėdama savo socialinį ir ekonominį modelį taps pasaulio ekonomikos varikliu ir įtakinga tarptautinės politinės arenos partnere.

Klausimas, kurį svarstome atsižvelgdami į šią supaprastintą procedūrą, susijęs su klausimu, ar Europa turės ateitį, ar subyrės į atskiras valstybes ir nusileis iki nesvarbaus ir nereikšmingo lygio. Štai kokiu klausimu diskutuojame.

  Ivo Strejček (ECR). – (CS) Pone Pirmininke, kad ir koks būtų mūsų ryšys su bendrąja valiuta euru, manau, kad visi, gyvenantieji ES, yra suinteresuoti, kad euras ir euro zona vystytųsi stabiliai, ar jį naudojame, ar ne, nes mūsų ūkiai yra labai tarpusavyje susiję.

Vis dėlto, apibūdindamas Europos stabilumo mechanizmą, Pirmininkas J. M. Barroso vartotojo tokius žodžius kaip geresnė priežiūra, ekonomikos koordinavimo išplėtimas, biudžeto politikos koordinavimas ir socialinės politikos suderinimas. Ponios ir ponai, taip atveriamas kelias į fiskalinės sąjungos sukūrimą, o ekonomikos istorija rodo, kad nesukūrus politinės sąjungos fiskalinė sąjunga niekada ilgai neišsilaiko. Todėl šiandien mūsų svarstomas nedidelis pakeitimas atskiroms ES valstybėms narėms yra didžiulis pakeitimas. Europos Sąjunga politiškai pertvarkoma ateičiai. M. Weber pasakė, kad Europos piliečiai nori matyti stipresnę Europą. Privalome tai žinoti visada. Kadangi Europos piliečiai ne vieną dešimtmetį paprasčiausiai pritarė, o ne sprendė, jų paklauskime, kas vyksta Europos institucijose.

  Joe Higgins (GUE/NGL). – Pone Pirmininke, pasiūlytas naujas stabilumo mechanizmas. Per Airijos rinkimų kampaniją tos partijos, kurios tikriausiai formuos naują vyriausybę, žada labai svarbias pakartotines derybas dėl esamo griežto ES ir TVF taupymo plano ir per jas sumažinti jo griežtumą. Tačiau tai paprasčiausia spekuliacija, todėl neteisinga ir nedemokratiška prašyti Airijos žmonių balsuoti už miglotus spėjimus.

Norėjau J. M. Barroso, kaip Komisijos Pirmininko, paprašyti nesikišti į Airijos rinkimų kampaniją, o atkurti Airijos žmonių demokratinę teisę į tikrą informaciją ir tiesą.

Komisijos narys O. Rehn vakar pasakė, kad, matyt, būtų įmanoma persiderėti dėl ES ir TVF sandėrio, tačiau turiu keturis konkrečius klausimus. Pirma, ar pakartotinės derybos įmanomos vos tik naujai Airijos vyriausybei pradėjus eiti pareigas ir anksčiau nei 2013 m. įsigalios naujas mechanizmas? Antra, ar tai reikštų esminį neregėto taikomų palūkanų normų lygio sumažinimą? Trečia, ar finansiniai spekuliantai būtų verčiami prisiimti savo nuostolius, o ne nukryžiuoti Airijos žmones? Ketvirta, ar jis supranta, kad tik pakartotinėmis derybomis, kuriomis būtų pakeisti išlaidų mažinimai ir numatytos didelės investicijos į darbo vietas, bus išspręsta mūsų Airijos krizės problema, o didesniais išlaidų mažinimais ir griežtu taupymu bus sužlugdyta Airijos visuomenė?

  Nicole Sinclaire (NI). – Pone Pirmininke, na, kiek gi galima! Dėl žlugusio politinio projekto, t. y. euro, per trumpą laiką buvome priversti du kartus iš dalies keisti Lisabonos sutartį. Be abejo, turėtumėte prisiminti, kad Lisabonos sutartis buvo prievarta primesta pasinaudojant Airijos referendumu. Airijos žmonės pasakė „ne“, tačiau jiems buvo meluojama; jiems buvo sakoma, kad jų ekonomika bus apsaugota, tačiau jie buvo suklaidinti, o dabar, kaip Europa daro susidūrusi su problema, ji nežengia žingsnio atgal, kad paklaustų: „Ką padarėme klaidingai?“ Ne, jūs norite didesnės integracijos ir norite, kad mažesnės valstybės kentėtų daugiau. Jūs norite bausti jas, jei jos patenka į dar keblesnę padėtį, todėl jos pateks į dar keblesnę padėtį ir bus priverstos labiau priklausyti nuo jūsų Europos imperijos.

Štai ką noriu pasakyti J. M. Barroso: taip, JK turi įsiskolinimo problemą, tačiau jai nepadėjo tai, kai ji turėjo gelbėti tokias euro zonos šalis, kaip Airija, tada, kai turėjome skolintis pinigų tam, kad tai padarytume pirmiausia.

  Kay Swinburne (ECR). – Pone Pirmininke, Sutarties keitimas nėra toks dalykas, kurio reikėtų imtis neapgalvotai, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lisabonos sutarčiai prireikė daug darbo ir derybų. Todėl šis Parlamentas ir Taryba turi labai santūriai vertinti būdą, kuriuo dabar imamės ją taisyti. Šio pakeitimo reikia tam, kad būtų galima apsaugoti euro zonos ūkius. Tačiau taip pat reikia palaikyti tų valstybių narių, kurios nepriklauso euro zonai, pozicijas.

Šiuo Sutarties pakeitimu valstybių narių nesugebėjimo įvykdyti savo susitarimus pagal Stabilumo ir augimo paktą klausimas nebus išspręstas. Nei juo bus išspręstos didžiulio viešųjų finansų deficito problemos, nei dėl jo ES taps konkurencingesnė pasaulio arenoje. Tai tik laikina priemonė, kuria mums būtų suteikta daugiau laiko susitvarkyti individualius euro zonos ir mūsų kolektyvinius namus.

Kiekvienai ES valstybei narei reikia išnagrinėti savo valstybės išlaidas ir mokesčių politiką bei sugalvoti realias programas, kuriomis būtų siekiama atgaivinti mūsų ūkius. Viena į tarptautinį susitarimą papildomai įtraukta teksto eilutė, nors būtina, nepakeis tikros reformos ir apdairumo. Todėl reikia, kad atsirastų reali konkurencingumo pasaulyje strategija.

  Maroš Šefčovič, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – Pone Pirmininke, norėčiau padėkoti visiems diskusijos dalyviams ir Europos Parlamento nariams už aiškų pritarimą bendruomeniniam požiūriui, stipresnei Europos Sąjungai ir atitinkamam vaidmeniui šiandien mūsų svarstomame būsimame mechanizme.

Mūsų nuomonė buvo labai aiški – visiškai pritariame Europos stabilizavimo mechanizmo sukūrimui ir jį laikome labai svarbia stipresnės ir labiau ekonomiškai klestinčios Europos mozaikos dalimi. Savo šešiais svarstyti pateiktais teisės aktų pasiūlymais darbuojamės siekdami geresnės finansų rinkų priežiūros ir geresnio ekonomikos valdymo. Pirmąjį Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą pradėjome nuo metinio augimo apžvalgos, kuri turėtų būti paskutinė dėlionės dalis.

Taip pat manau, kad tuo ir šiandienos diskusija bei tuo, kas kovo mėn. bus teigiamas sprendimas, siunčiame labai aiškius signalus visiems tiems, kurie lažinasi, kad euras žlugs. Jei lažinatės, kad euras žlugs, prarasite savo pinigus. Tai labai svarbi žinia, kurią reikia pasiųsti.

Todėl sprendimas šiuo klausimu bus neabejotinai lemiamas, tačiau žinau, jog šiam Parlamentui taip pat labai svarbu, kad visiškai laikytumėmės Europos Sąjungos kompetencijų ir kad visiškai laikytumėmės Europos Sąjungos institucijų prerogatyvų ir vaidmens. Žinoma, Komisija neabejotinai pasirūpins, kad visada būtų laikomasi Europos teisės.

Kaip pareiškėme savo nuomonėje, Komisija taip pat yra pasirengusi pasinaudoti savo kompetencija valdydama šiuos mechanizmus, nes manau, kad jie turėtų būti visiškai suderinti su geresniu ekonomikos valdymu, ypač valstybių narių, visų pirma euro zonos valstybių narių, ekonomikos ir finansų politikos koordinavimo ir priežiūros požiūriu.

Kai kurie iš jūsų nuogąstavo, kad nesukurtume dviejų lygių Europos. Manau, kad Komisijos pozicija šiuo klausimu taip pat labai aiški: nors tiesioginė atsakomybė už euro valiutą toliau tenka euro zonos valstybėms narėms, visiškai aišku, kad bet koks būsimas bendradarbiavimo mechanizmas turi būti atviras kitiems ir kad visas darbas, mūsų atliekamas siekiant padidinti konkurencingumą ir konvenciją, turi būti atliekamas dėl visų 27 valstybių narių.

Taigi, manau, kad procesas, kurį išgyvename ir per kurį finansų rinkos taip pat atliko savo vaidmenį spartinant mūsų integraciją ir intensyvinant mūsų bendradarbiavimą ekonomikos valdymo srityje, turėtų būti labai palankiai vertinamas, nes juo neabejotinai stiprinama mūsų Europos Sąjunga.

Ypač norėčiau padėkoti dviem pranešėjams, E. Brokui ir R. Gualtieriui, už jų glaudų bendradarbiavimą, pateiktas svarstyti idėjas ir konsultacijas, kurias Komisija nuolatos rengė su šiais dviem pranešėjais. Manau, kad jų geras darbas padės parengti pranešimą, kuris bus patvirtintas šiame Parlamente anksčiau nei bus priimtas Europos Vadovų Tarybos sprendimas.

Mano paskutinė pastaba skirta J. Higginsui iš Airijos. Jis labai teisingai nurodė Komisijos nario O. Rehno citatą, kurioje teigiama, kad susitarimas buvo sudarytas su Airija – ne su vyriausybe, o su Airija kaip šalimi. Žinoma, tikimės, kad bet kuri būsima vyriausybė laikysis šio sandėrio. Kita vertus, labai aišku ir labai akivaizdu, kad Komisija labai užjaučia dėl dabartinių sunkumų, kuriuos patiria Airija, ir padarys viską, ką gali, kad paremtų spartų grįžimą prie augimo Airijoje.

Europos institucijos – ar tai būtų Europos Sąjunga, Komisija, ar Europos centrinis bankas, ar iš tiesų TVF – labai daug prisidėjo prie padėties Airijoje stabilizavimo. Esu tikras, kad visi kartu padarysime viską, ką galime, kad sugrąžintume augimą ir klestėjimą ir Airijoje.

PIRMININKAVO: GIANNI PITTELLA
Pirmininko pavaduotojas

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Ilda Figueiredo (GUE/NGL), raštu. – (PT) Ši diskusija aiškiai parodė, kad Europos Komisija yra pasiryžusi toliau eiti keliu, kuriuo ji pradėjo eiti nedemokratiškai siekdama Lisabonos sutarties patvirtinimo. Reikėtų nepamiršti, kad, Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiams atmetus vadinamąją Europos konstituciją, Europos Sąjungos lyderiai darė viską, ką galėjo, kad būtų išvengta tolesnių referendumų. Net po pirmojo Airijos atmetimo jie taikė visas įmanomas spaudimo priemones, siekdami užtikrinti, kad, praėjus šiek tiek laiko, įvyktų naujas referendumas.

Dabar, praėjus keliems mėnesiams nuo naujos Lisabonos sutarties įsigaliojimo, čia jie ir vėl bando greitai ir be jokių diskusijų kai ką keisti, baimindamiesi įvairių Europos Sąjungos valstybių narių ir visų pirma tų, kurios patiria vis neoliberalesnės politikos pasekmes, piliečių reakcijos.

Dabar jie nori pasinaudoti vadinamąja supaprastinta procedūra, siekdami nuslėpti, kad iš esmės keičia svarbų klausimą, susijusį su perkėlimu į konstitucijos lygį, siekiant Europos finansinio stabilumo fondą pertvarkyti į nuolatinį fondą, nepriimtinomis sąlygomis, įtrauktomis į vadinamąjį konkurencingumo paktą, ir jo skaudžiomis pasekmėmis socialinei politikai: atlyginimų ir pensijų mažinimu ir pensinio amžiaus ilginimu.

13. Europos prieglobsčio sistemos būklė po neseniai priimto Europos žmogaus teisių teismo sprendimo (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl Europos prieglobsčio sistemos būklės po neseniai priimto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. – Pone pirmininke, sausio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje M. S. S. prieš Graikiją ir Belgiją aiškiai parodė, kad ES būtinai reikia nustatyti bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir kad mums reikia remti valstybes nares joms vykdant savo įsipareigojimą suteikti atitinkamą tarptautinę apsaugą.

Komisija visada sakė, kad, taikydamos ES acquis, – o Dublino reglamentas yra svarbus dabartinio ES acquis dėl prieglobsčio elementas, – valstybės narės niekada neatsisakė įsipareigojimo užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą. Europos Teisingumo Teismas šį principą priminė savo sprendime.

Sprendimas neturi poveikio pagrindiniams Dublino sistemos veikimo principams: turėti aiškią sistemą, pagal kurią būtų galima nustatyti, kuri valstybė narė atsakinga, išnagrinėti prieglobsčio prašymą, užtikrinti veiksmingą galimybę pradėti pabėgėlio statuso nustatymo procedūras ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui prieglobsčio procedūromis pateikiant keletą prašymų.

Tačiau Komisijos atliktas Dublino sistemos vertinimas parodė, kad dar yra ką tobulinti. Jau 2008 m., siekdama pašalinti nustatytas spragas, Komisija pasiūlė persvarstytą Dublino reglamentą. Ji siekė ir sugriežtinti apsaugos standartus, taikomus atitinkamiems prieglobsčio prašytojams, ir pakelti Dublino sistemos veiksmingumo lygį valstybių narių labui.

Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas tvirtai remia Komisijos pasiūlymus, ir kviečiu Tarybą ir Europos Parlamentą dirbi kartu siekiant subalansuoto kompromiso, kurio rezultatas bus patobulintas II Dublino reglamentas.

Toks kompromisas taip pat turi apimti kritinės padėties valdymo priemonę, kuria blogiausiu atveju būtų galima išimtiniais atvejais ir patiriant ypatingą spaudimą prieglobsčio sistemai sustabdyti perkėlimus. Taip būtų numatytas bendras visapusiškas sprendimas tiems atvejams, kurie šiandien vertinami diskretiškai siekiant užtikrinti didesnį Dublino partnerių pasitikėjimą ir jų tikrą paramą vieno kitam.

Komisija žinojo apie trūkumus, kurių turi Graikijos prieglobsčio sistema, susidūrusi su išskirtiniais sunkumais dėl didelio mišrių migracijos srautų į jos teritoriją skaičiaus ir tinkamai veikiančios nacionalinės prieglobsčio sistemos nebuvimo. Jau ėmėmės priemonių, kad ji būtų peržiūrėta.

2009 m. lapkričio mėn. Komisija pradėjo Graikijos pažeidimų tyrimo procedūrą, kurioje buvo nustatomos problemos, susijusios su įvairiomis ES teisės nuostatomis. Pati Graikija įsipareigojo pertvarkyti savo prieglobsčio sistemą, remdamasi praėjusių metų rugpjūčio mėn. Komisijos pateiktu veiksmų planu, kuriame buvo išdėstytos skubios ir ilgalaikės priemonės. Nuo tada Graikijoje vyko svarbūs teisėkūros pokyčiai.

Kartu Komisija deda daug pastangų siekdama kartu su valstybėmis, UNHCR ir ES agentūromis padėti Graikijai. Teikiant šią paramą derinama didelė finansinė ir praktinė pagalba nacionalinės prieglobsčio sistemos pertvarkymui, sienų ir grąžinimo valdymui, efektyvesniam ES lėšų panaudojimui migracijos valdymui ir glaudesniam bendradarbiavimui su kaimyninėmis šalimis, ypač su Turkija.

Leiskite man baigti primenant, kad mūsų Europos Sąjunga paremta pagarbos žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinės valstybės ir pagarbos pagrindinėms teisėms vertybėmis. Prieglobstis yra viena iš žmogaus teisių, kurias Europos Sąjunga yra įsipareigojusi gerbti ir puoselėti. Komisija yra tvirtai įsipareigojusi dirbti siekdama sukurti sąžiningą, veiksmingą ir į apsaugą orientuotą bendrą Europos prieglobsčio sistemą. Tai geriausias būdas drauge puoselėti žmogaus teises, kaip vieną svarbiausių laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės ramsčių.

  Manfred Weber, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ponia C. Malmström, kaip neseniai išsiaiškinome Lampedūzoje ir Graikijoje, prieglobsčio politika yra labai aktualus klausimas. Tai klausimas, kuris rūpi Europos žmonėms. Turėtume didžiuotis tuo, ką pasiekėme Europoje, įskaitant savo bendrus standartus, tinkamą prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir mūsų elgesio su vaikais ir šeimomis būdą. Turėtume visu tuo didžiuotis. Europa yra regionas, siūlantis pagalbą ir partnerystę žmonėms, patiriantiems persekiojimą bet kurioje pasaulio vietoje. Tačiau lemiamas veiksnys yra ne tai, ką Parlamento komitetuose, Komisijoje ir Taryboje išdėstome popieriuje, o tai, kas iš tiesų vyksta vietoje. Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas Belgiją ir Graikiją pasmerkė už tai, kad neįgyvendino galiojančių teisės aktų ir jų nesilaiko. Dėl to tampa aišku, kad teisės aktų vykdymo procesas neveikia.

Norėčiau paprašyti Komisijos kartu su esamu veiksmų planu daryti greitesnę pažangą. Privalome sugebėti Europos Sąjungoje greičiau numatyti ir įgyvendinti svarbius standartus. Konkrečiu Graikijos atveju norėčiau pabrėžti, kad turime sieną, kurią galima apsaugoti iš abiejų pusių. Esu nusivylęs tuo, kaip mūsų partnerė Turkija elgėsi šiuo klausimu. Mes su Turkija pasirašėme readmisijos susitarimą, kuriame reikalaujama, kad šalis darytų daug mažiau, negu turėtų daryti, jei būtų Europos Sąjungos narė. Todėl manau, jog turėtume tikėtis, kad šioje srityje Turkija labiau pasistengs.

Niekas neginčija mūsų solidarumo jausmo. Norime numatyti tokią praktinę pagalbą, kaip Europos pabėgėlių fondas ir FRONTEX, tiek Graikijos, kuriai pagalba jau teikiama, tiek Italijoje esančios Lampedūzos atveju. Europos solidarumu neabejojama. Dabar jo reikia labiau nei kada nors anksčiau.

  Stavros Lambrinidis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, kaip išaiškino Teisingumo Teismas, visi esame patekę į II Dublino spąstus. Dėl netolygaus atsakomybės pasiskirstymo valstybės narės ginčijosi, kas atsakingas, todėl jau daugelį metų skundai buvo siuntinėjami pirmyn ir atgal, o nelaimingi pabėgėliai įstrigdavo viduryje.

Pastaruoju metu 90 proc. imigrantų ir prieglobsčio prašytojų į Europą atvykdavo per Graikiją. Dabar dėl Alžyro sunkumų patiria Italija. Kiek ilgai tam tikros frakcijos ketina atkakliai apsimesti, kad tai yra Graikijos, Italijos, Maltos arba Kipro problema? Mūsų sienos yra Europos sienos. Mūsų plėtros politika, mūsų užsienio politika ar, tikriau sakant, jos stoka yra Europos problemos.

Mano šalis, gaudama svarią Europos Komisijos paramą, neseniai žengė milžiniškus žingsnius į priekį gerindama prieglobsčio padėtį. Tačiau to aiškiai nepakanka. Nauju Dublino reglamentu turi būti sustabdyti masiniai grąžinimai į pirmąją valstybę narę. Turi būti įtvirtintas tikras pamatinis valstybių narių solidarumas. Štai ko reikalavo Parlamentas. Atėjo laikas kai kuriems Tarybos nariams baigti vaidinti Pontijų Pilotą ir vengti atsakomybės.

  Cecilia Wikström, ALDE frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas aiškiai rodo, kad Belgija ir Graikija pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 13 straipsnius. Vadinasi, abi šios šalys yra kaltos dėl nehumaniško ir žeminančio elgesio su prieglobsčio prašytoju iš Afganistano, kai jis buvo perkeliamas iš Belgijos į Graikiją. Deja, šis atvejis nėra vienintelis. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas yra precedentinis, todėl svarbus.

Aš, kaip Parlamento pranešėja II Dublino reglamento peržiūros klausimu, pritariu šiam sprendimui. Jis rodo, kaip aiškiai reikalaujama, kad visos valstybės narės privalo liautis perdavusios žmones Graikijai, kol joje padėtis toliau bus tokia, kokia yra šiandien. Jis taip pat rodo Europos solidarumo būtinybę. Jeigu esame rimtai nusiteikę iki 2012 m. sukurti bendrą prieglobsčio sistemą, mums reikia pasidalyti atsakomybę ir padėti vieni kitiems.

Norėčiau Komisijos paklausti, ar dėl šio sprendimo keičiasi Komisijos požiūris į Dublino sistemą, kaip į bendros prieglobsčio sistemos kertinį akmenį, ir norėčiau sužinoti, ar Komisija turi galimybę gauti statistiką, iš kurios būtų matyti priežastys, kuriomis valstybės narės grindžia savo sprendimus dėl pabėgėlių perdavimo. Svarbu, kad išvengtume tokių atvejų pasikartojimo.

Parlamentas turi aiškią nuomonę apie Dublino reglamentą, todėl dabar nekantriai laukiame, kada galėsime pradėti derybas. Mūsų prioritetai yra globos, solidarumo mechanizmo, mažumų teisių ir griežtesnių nuostatų dėl teisminių teisių gynimo priemonių klausimai. Nekantriai laukiu jūsų, ponia C. Malmström, atsakymo ir mūsų tolesnio puikaus bendradarbiavimo.

  Judith Sargentini, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, klausimas toks: taigi, ką dabar darome, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pasakė, kad „jūs daugiau neturite siųsti prieglobsčio prašytojų atgal į Graikiją“? Mano šalies, Nyderlandų, teisingumo ministras pateikė siūlomą sprendimą. Jis pasakė: „Imsimės greitų veiksmų, kad padėtume graikams griežčiau kontroliuoti savo sienas ir įdiegti savo prieglobsčio sistemą, o tada galėsime tiesiog pasiųsti bet kokius Dublino ieškovus atgal į Graikiją.“ Žinoma, galiausiai tai apskritai nėra joks sprendimas.

Taip yra todėl, kad šiame Parlamente visos viso politinio spektro frakcijos pasakė, kad mums reikia į Dublino sistemą įtraukti solidarumo sąlygą. Jeigu tai nebus padaryta, pietinės šalys visada turės griežtesnių priemonių sistemą nei prie Šiaurės jūros esanti mano šalis, kurioje nesimato tiek daug pabėgėlių laivelių, priplaukiančių prie jos kranto.

Ponia Komisijos nare, iš didžiulio imigrantų srauto į Lampedūzą galime suprasti, kad net jei pajėgiate labai intensyviai dirbti siekdami kontroliuoti savo sieną, taip pat turite būti pasirengę nenumatytiems įvykiams. Ar sutinkate su Žaliųjų frakcija / Europos laisvuoju aljansu, kad dabar Dublino sistema yra žlugusi ir kad galime pastebėti tam tikrą postūmį pakeisti Dublino sistemą? Ar sutinkate su mumis, kad ką pasėsi, tą ir pjausi, ir kad dabar šiaurinės šalys verčiamos rodyti solidarumą?

Taip pat norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie praėjusios savaitės Strasbūro teismo sprendimą, kuriame konstatuojama, kad praėjusiais metais bylų pagal nutartį Nr. 39, t. y. prašymų sustabdyti deportaciją, padaugėjo 4 000 proc., nes žmonės gali matyti, kad Dublino reglamentas tiesiog neveikia.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, yra tas, kad Jūrų paramos tarnybų (MSS) ir Belgijos valdžios institucijų bylos galutinė išvada – Belgijos valdžios institucijos buvo kaltos. Jos turėjo apmokėti didžiausią finansinį reikalavimą. Jos buvo aplaidžios. Kada galime tikėtis Dublino sistemos pakeitimų, kad šiems žmonėms nebegrėstų nežmoniškos sąlygos?

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, ponia J. Sargentini, kodėl negirdėjau jus sakant, kad būtent Turkija elgėsi blogai, visiems šiems žmonėms pirmiausia leisdama atvykti į Turkiją? Kodėl negirdėjau jus sakant, kad pernelyg sudėtingais Europos prieglobsčio teisės aktais tiek daug žmonių, prekiautojų žmonėmis ir laimės ieškotojų piktnaudžiauja vien dėl to, kad jie yra per daug sudėtingi? Kodėl jūs nepasakote to?

  Judith Sargentini (Verts/ALE). – (NL) Dėkoju jums, pone pirmininke, kad man suteikėte galimybę atsakyti į šį klausimą.

Manau, kad pirmiausia turėtume paieškoti savo trūkumų. Pati Europa supainiojo savo prieglobsčio sistemą. Kol toliau taip elgsimės ir toliau būsime nelinkę padėti Graikijai visiems laikams nusimesti prieglobsčio prašytojų naštą ir užtikrinti, kad visi turėtume vienodą vertinimo, ar asmuo yra tikras politinis pabėgėlis, procedūrą, niekada negalėsime versti kaltės kitiems.

Sutinku su jumis, pone B. Madleneri, kad prekiautojus žmonėmis reikėtų suimti ir kad iš tiesų Turkija turėtų sukurti deramą prieglobsčio sistemą, pagal kurią politiniais pabėgėliais būtų pripažįstami tie, kurie atvyksta ne iš Europos Sąjungos, o iš kitur. Kita vertus, norėčiau, kad pirmiausia paieškotume savo trūkumų ir susitvarkytume savo šalyje.

  Timothy Kirkhope, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau Komisijos narei pasakyti, jog akivaizdu, kad svarstome iširusią sistemą. Akivaizdu tai, kad yra Europos teismų ir Europos teisės aktų konfliktas. Svarstome nebe atvejį, kai teisės aktas įgyvendinamas, o greičiau atvejį, kai jis aiškinamas naujai.

Manau, kad Europos Sąjunga yra geriausiai pasirengusi spręsti imigracijos problemas pasinaudodama subtilesne sistema, kuri nebūtų diktatoriška, t. y. pasinaudodama ne labiau suderintais Europos teisės aktais arba moraliniais Europos teisimų sprendimais, o solidarumu, bendradarbiavimu ir gerais ryšiais tarp Europos kaimynių.

Turime būti atidūs, kad vienoje vietoje sumažinta našta nebūtų perkelta į kitą vietą. Žinoma, turime prievolę kitoms ES valstybėms narėms ir žmonėms, ieškantiems saugesnio ir laisvesnio gyvenimo, tačiau paskutinėje Teismo nutartyje atkreipiamas dėmesys į didesnes problemas, t. y. Europos teismų, Europos teisės aktų leidėjų ir valstybių narių santykius ir valstybių narių vykdomą savo sienų kontrolę.

Ponia Komisijos nare, man būtų įdomu žinoti, kaip Komisija mėgina ilgainiui išspręsti šias problemas. Ar galėtumėte dar kartą šį Parlamentą patikinti, kad ne tik imsimės rengti daugiau ES teisės aktų, kurie neabejotinai tam tikru ateities momentu savaime bus panaikinti Europos teismo, o mums papasakosite, kaip galėtume veiksmingai paremti Graikiją ir kitas valstybes nares, kurios šiuo metu veikia slegiamos tokios naštos?

  Cornelis de Jong, GUE/NGL frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, visų pirma padėkos žodžius ir paramą skiriu Komisijos narei C. Malmström. Praėjusią savaitę ji teisingai paragino valstybes nares vėl imtis veiksmų dėl viso prieglobsčio paketo. Iš tiesų tai nėra à la carte meniu.

Netikėtas Tuniso pabėgėlių antplūdis yra naujas to įrodymas. Italija susiduria su didžiausiais sunkumais užtikrindama, kad būtų laikomasi tinkamų priėmimo ir prieglobsčio procedūrų. Jeigu kitos valstybės narės toliau tiesiog nieko neveiks ir stebės, bus tik laiko klausimas, kada Europos Žmogaus Teisių Teismas padarys išvadą, kad prieglobsčio prašymų persiuntimas į Italiją turėtų būti sustabdytas, kaip iš esmės jis padarė Graikijos atveju.

Todėl visi turi būti suinteresuoti, kad sukurtume ypatingos skubos procedūrą pagal Dublino sistemą, kaip iš tiesų siūlė Komisija, ir gal greitai sudarytume privalomus susitarimus dėl priėmimo ir kokybiškos prieglobsčio suteikimo procedūros.

Norėčiau iš Komisijos narės išgirsti, ar ji mano, kad atitinkami Parlamento nariai galėtų toliau teikti pagalbą jai įkalbinėjant valstybes nares galiausiai imtis šių labai reikalingų veiksmų. Bet kuriuo atveju ji gali tikėtis mano įsipareigojimo.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, Nyderlandai vėl turi tvarkyti Graikijos netvarką! Pirma, Nyderlandų mokesčių mokėtojai turėjo sumokėti milijardus eurų šiai beveik bankrutavusiai šaliai gelbėti, o dabar mums užkraunami du tūkstančiai prieglobsčio prašytojų, kurių mums neleidžiama išsiųsti atgal.

Nyderlandai nenori šių prieglobsčio prašytojų. Nyderlandai pakankamai prisikentėjo ir toliau kenčia dėl masinės imigracijos ir nesėkmingo daugiakultūrio eksperimento. Nyderlandai pageidauja mažiau imigrantų, kurie neturi perspektyvų, o Europa privalo pradėti vykdyti daug griežtesnę imigracijos politiką. Kitaip Europa galiausiai taps Eurabija.

Tačiau Graikija taip pat yra savo blogos kaimynės Turkijos auka. Todėl Graikija turėtų statyti sieną, kad sulaikytų Turkijos emigrantus ir emigrantus, kuriems Turkija leidžia tranzitu kirsti savo teritoriją. Žinoma, turėtume nubausti Turkiją už galimybės važiuoti į Graikiją suteikimą nelegaliems imigrantams.

Galiausiai Europos prieglobsčio teisės aktai turėtų būti daug griežtesni. Būkime sąžiningi: 99 proc. prieglobsčio prašytojų iš tiesų visai nėra prieglobsčio prašytojai, o yra ekonominės sėkmės ieškotojai, piktnaudžiaujantys mūsų prieglobsčio teisės aktais.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, tęsiu šią diskusiją šia hipoteze: matėme neramumus Viduržemio jūros regiono ir arabų šalyse. Žinome, kad daug šių šalių piliečių tikisi užsitikrinti geresnį likimą Europoje. Tai jau yra gyvenimo faktas, todėl nuogąstauju, kad hipotezė, kurią ketinu iškelti, netrukus taps kitu gyvenimo faktu.

Piliečiai palieka šias trečiąsias šalis dėl Europos. Jie atvyksta į Lampedūzą – matėme, kokių problemų  ten iškilo, – arba bando Graikiją pasiekti per Turkiją, išnaudodami galimybę nesikreipti dėl vizos remiantis susitarimais, kuriuos daugelis šių šalių yra sudariusios su Turkija. Kiti vyksta į Maltą, o kai kurie tikriausiai vyksta į Portugaliją ir Ispaniją. Tada kai kurie iš jų paprašo prieglobsčio. Net nereikia sakyti, kad šiuo atveju vėl bus taikomas II Dublino reglamentas. Žinome, kad net jei paskui kai kurie prieglobsčio prašytojai kreipsis šiais klausimais, nacionaliniai teismai vėl priims apkaltinamuosius nuosprendžius net anksčiau nei sulauksime Europos Teisingumo Teismo sprendimo. Taigi, neapsimetinėkime, kad yra kitaip.

Tada bus taip: kai kurie bus suimti ir jiems nebus suteikta teisė į prieglobstį. Esu tikras, kad žinote, jog remiantis susitarimais, dėl kurių Komisija ką tik paskelbė užbaigusi derybas, siekdama, kad tie, kurie atvyksta per Turkiją, būtų grąžinami į Turkiją pagal readmisijos susitarimą, mums reikės laukti dvejus metus, kol bus pradėtas taikyti susitarimas, ir dar trejus metus, kurie yra trečiųjų šalių piliečiams taikomas pereinamasis laikotarpis, taigi iš viso gautume laukti penkerius metus. Kitaip tariant, tie, kurie bus suimti per šį laikotarpį krizės, su kuria susiduriame, pagrindu, turės laukti iki 2016 arba 2017 m., kol Turkija priims juos atgal.

Leiskite man pasakyti, kad nuogąstauju, jog taip tvarkydamasi šiuo metu Europa nėra pajėgi atlikti šį darbą.

  Sylvie Guillaume (S&D). – (FR) Pone pirmininke, manau, kad visada naudinga prisiminti daugybę įsipareigojimų ir visų pirma įsipareigojimą, priimtą 2008 m. spalio mėn. pasinaudojant Europos imigracijos ir prieglobsčio paktu, kuriame paskelbta, kad atėjo laikas imtis naujų iniciatyvų siekiant baigti diegti bendrą Europos prieglobsčio sistemą ir taip Europos Sąjungoje užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą.

Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo šio pažado Komisijos pasiūlymai buvo pateikti deryboms. Tačiau niekas negali nepastebėti, kad su šia Europos prieglobsčio sistema ir jos suderinimo procesu pamažu judama į priekį, kad ji išvystų dienos šviesą.

Neseniai priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, mano nuomone, yra svarbus posūkio taškas. Žinoma, juo ne tik išryškinami Graikijos prieglobsčio sistemos trūkumai, bet ir pareiškiama griežta pozicija tada, kai Graikija pradeda pertvarkyti savo prieglobsčio sistemą ir kartu imtis kitokių iniciatyvų.

Tačiau, išskyrus šį konkretų atvejį, dėl šio sprendimo apskritai kyla abejonių dėl visos Europos prieglobsčio sistemos, ypač dėl vieno svarbiausių jos komponentų – Dublino reglamento – ir dėl pagrindinės jos prielaidos – Europos Sąjungos nacionalinių prieglobsčio sistemų lygiateisiškumo. Šis sprendimas rodo, kaip – paradoksalu – dėl Bendros Europos prieglobsčio sistemos atsirado tam tikra neteisybė, su kuria susiduria tiek prieglobsčio prašytojai, tiek valstybės narės.

Priėmus šį sprendimą dabar reikia skubiai imtis aiškių priemonių. Laukdamos, kada Graikijos prieglobsčio sistema pradės veikti, valstybės narės privalo laikinai sustabdyti prieglobsčio prašytojų grąžinimą į Graikiją ir pasinaudoti šio reglamento suverenumo išlyga, pagal kurią joms leidžiama prisiimti atsakomybę už prašymų nagrinėjimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimu taip pat pasiunčiama žinia visoms suinteresuotosioms šalims. Manau, kad šis sprendimas turėtų tapti teisės aktų suderinimo ir performulavimo proceso katalizatoriumi, ypač kai kalbama apie Dublino reglamentą.

Žinoma, visų pirma kalbama apie ką tik mano minėtą perkėlimo sustabdymo mechanizmą, kurį siūlo Komisija. EŽTT sprendime, viena vertus, naujai išaiškinamas šis mechanizmas ir, kita vertus, solidarumas Europos viduje. Dėl šio sustabdymo, kaip minėjau, turėtų iš naujo prasidėti diskusijos dėl sustabdymo mechanizmo pagal aiškiai apibrėžtas sąlygas.

Antra, be šio mechanizmo, sustabdymas taip pat turi tapti svertu, – arba bent jau tikiuosi, kad juo taps, – kuriuo būtų galima remtis per derybas dėl kitų reglamento pakeitimų, kuriuos siūlo Komisija, taip pat, be visų kitų, dėl pakeitimų, susijusių su garantijomis, numatomomis šioje priemonėje.

Galiausiai sustabdymas pagal EŽTT sprendimą leistų mums pradėti galvoti apie būdingą neužtikrintą padėtį, į kurią patenka prieglobsčio prašytojai. Be to, dėl jo reikės įdiegti apeliacijų mechanizmą, kad būtų galimą sustabdyti prieglobsčio prašytojų, kurie priklauso nuo taikant Dublino reglamentą priimamo sprendimo dėl perkėlimo, perkėlimą.

Šiandien daugelis įspėjamųjų šviesų yra raudonos; jomis esame perspėjami, kad laikas pertvarkyti šį reglamentą ir sukurti tikrą bendrą prieglobsčio sistemą, pagrįstą solidarumu ir atsakomybe.

  Nadja Hirsch (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, ponia C. Malmström, šiandien kalbame apie Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtą sprendimą. Visų pirma jame kalbama apie Belgiją, tačiau jis taip pat yra susijęs su visomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Vokietija taip pat nusprendė prieglobsčio prašytojų nebesiųsti atgal į Graikiją.

Kaip minėjo vienas iš mano kolegų Parlamento narių, privalome savęs paklausti, ar norime statyti sienas aplink Europą, ar norime išsaugoti ir tobulinti teisę į prieglobstį, kurią aš, kaip liberalė, tvirtai remiu. Tačiau tai taip pat reiškia, kad privalome kiekvienam prieglobsčio prašytojui suteikti galimybę pasinaudoti tinkamai organizuotu procesu. Privalome suvokti, kad yra nesąžininga ir solidarumo stoką rodo tai, kad leidžiame pietinėms šalims vienoms prisiimti visą naštą. Dėl savo geografinės padėties šioms šalims teko patirti vis didesnį pabėgėlių antplūdį. Lampedūzoje taip yra dėl dabartinių Tuniso įvykių. Tačiau tai taip pat yra nuolatinė situacija, su kuria vietos prieglobsčio institucijos negali susitvarkyti.

Dėl pastarojo liberalizavimo Kosovo atžvilgiu vos prieš keletą savaičių taip pat kilo didžiulis prieglobsčio prašytojų antplūdis į Vokietiją. Taip pat turėjome problemų dėl to, kad iš pradžių negalėjome tinkamai įforminti visų prašymų. Todėl jei norime išsaugoti šią teisę į prieglobstį, privalome restruktūrizuoti šią sistemą, siekdami užtikrinti, kad ateityje ji garantuotų didesnį solidarumą. II Dublino reglamentas negali likti toks, koks yra dabar.

  Carmen Romero López (S&D). – (ES) Pone pirmininke, ponios ir ponai, Afganistano pilietis, minimas Žmogaus Teisių Teismo sprendime, nebuvo imigrantas, nepiktnaudžiavo sistema ir nebuvo prekybos žmonėmis auka. Be to, jam nebuvo taikoma Ženevos konvencija, nes jis nebuvo persekiojamas. Jis buvo prieglobsčio prašytojas, todėl būtų turėjęs papildomą apsaugą ir tarptautinę apsaugą. Todėl šis sprendimas svarbus dėl precedento, kurį jis sudaro.

Kiek pateikusių apeliaciją dėl atmestų prieglobsčio prašymų žmonių galėtų laukti sprendimų? Kiek žmonių galėtų kreiptis dėl kompetencijos dėl teismo procesų vilkinimo? Kas atsitiktų, jeigu būtų daugiau nei tūkstantis Žmogaus Teisių Teismo sprendimų prieš valstybes nares? Kas būtų Europos reputacijai?

Ar galėtume toliau save laikyti pagrindinių teisių gynėjais, jeigu su prieglobsčio prašytojais, bėgančiais nuo karų, elgiamės blogiau nei elgtumėmės tada, jei jie būtų nusikaltėliai?

Ponia Komisijos nare, prieglobsčio prašytojai teismo procesų sulaikymo centruose gali laukti – jei jie yra pabėgėliai arba gaunantieji papildomą apsaugą – iki septynių mėnesių be jokių procesinių teisių. Ar tai humaniška?

Ponia R. Weber, prieglobsčio paketas buvo per ilgai vilkinamas, todėl bendros prieglobsčio sistemos nėra. Taip pat ne visos valstybės turi vienodas procedūras. Solidarumo stoka yra situacijos, į kurią esame patekę, priežastis.

Afganistano piliečiui už neturtinę žalą buvo kompensuota ne remiantis Dublino reglamentu, todėl klausiu: o kokio dydžio kompensacijos dėl neturtinės žalos gali prašyti tie bėgantieji nuo karų asmenys, kurie praleidžia daugybę metų keliaudami pirmyn ir atgal tarp stovyklų? Mums pabodo kalbėti apie piktnaudžiavimą ir prekiautojus žmonėmis. Ar tai nebus atvejis, kurį norėsime vertinti kitaip ir norėsime neigti situacijos, kurią ne kartą stengėmės neigti, buvimą? Dublino reglamentą iš tiesų galima tobulinti, tačiau dar daug ką reikia padaryti. Tai, ponia Komisijos nare, yra skubu.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Pone pirmininke, Europos Teisingumo Teismo sprendimu smerkiama ne tiek Belgija ir Graikija, kiek Dublino reglamentas, nes būtent pagal šį Dublino reglamentą Belgijai buvo leidžiama perkelti Afganistano pilietybę turintį asmenį atgal į Graikiją. Tai nesąžininga. Nesąžininga, kad vien pasienio šalims tenka našta, nes – būkime atviri – pasienio šalys ten yra ne tam, kad dirbtų kaip likusių Europos Sąjungos šalių policijos pareigūnai arba sienos apsaugos pareigūnai.

Todėl Europos Teisingumo Teismui paskelbus sprendimą dabar aišku, kad tada, kai Europos šalis perkelia prieglobsčio prašytoją atgal į kitą Europos šalį, patiriančią didžiulį spaudimą, ji pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją.

Tokios šalys, kaip Vokietija ir Jungtinė Karalystė, jau ėmė tai pripažinti, todėl sustabdė perkėlimus. Tačiau mums reikia, kad nedelsiant būtų iš dalies pakeistas Dublino reglamentas.

  Kyriakos Mavronikolas (S&D). – (EL) Pone pirmininke, priežastis, dėl kurios jaučiu poreikį kalbėti šiandienos posėdyje, yra ta, kad nebuvo iškeltas Kipro klausimas ir imigracijos problema, su kuria susiduriame.

Kipras, maža valstybė, turinti pusę milijono gyventojų, patiria kasdienį imigrantų antplūdį, nes per dieną 30–50 jų iš pusės milijono gyventojų kerta žaliąją liniją iš okupuotų teritorijų.

Mes neturime prieglobsčio prašytojams skirtų sulaikymo centrų. Todėl jei jų prašymas atmetamas, negalime jų galiausiai išsiųsti atgal į šalį, iš kurios jie atvyko. Šie imigrantai atvyksta per okupuotas teritorijas, dauguma jų sunaikina savo dokumentus ir dažniausiai lieka saloje.

  Gesine Meissner (ALDE). – (DE) Pone pirmininke, ponia C. Malmström, mums tikrai nereikia sienų, kad išspręstume prieglobsčio problemą. Buvo pateiktas pasiūlymas pastatyti sieną, todėl nusprendžiau kalbėti. Kiekvienas, kalbantis kažką panašaus, visiškai nesupranta Europos vertybių.

Mums visa tai yra susiję su pagrindinėmis teisėmis ir žmogaus teisėmis. Negalime apie žmones, kurie dėl kokios nors priežasties pabėgo iš savo šalies ir ieško prieglobsčio Europoje, ir žmones, kurie savanoriškai lipo į perpildytą valtį ir rizikavo savo gyvybe, kalbėti taip: „Norime šiuos žmones išsiųsti atgal jiems dar net neatvykus.“ Mums reikia racionalių šiems žmonėms skirtų prieglobsčio procesų, kurie tinkamai veiktų. Negalime palikti pietinėms Europos šalims, į kurias atvyksta šie žmonės, vienoms spręsti šią problemą. Šiuo klausimu visiškai sutinku su savo kolege N. Hirsch.

Kita vertus, klaidinga sakyti, jog norime, kad visi šie žmonės liktų už Europos ribų, ir nenorime jų įsileisti. Europoje vyksta demografiniai pokyčiai, todėl ateityje mums reikės integracijos ir prieglobsčio prašytojų, kurie norės čia pasilikti. Tai ne tik humaniškumo, bet ir sveiko proto klausimas. Dėl šios priežasties mums reikia skubiai pateikti šios problemos sprendimus.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, kaip teigiama Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtame sprendime, Graikijos prieglobsčio sistema yra nehumaniška. Taip yra dėl to, kad pagal ją gali prireikti iki penkerių metų galutiniam sprendimui priimti. Tačiau visoje Europoje procedūros užtrunka labai daug laiko, nes sakoma netiesa, deginami arba padirbinėjami dokumentai, nepaisoma sprendimų ir prieglobsčio sistema paprasčiausiai pasinaudojama bei piktnaudžiaujama. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai nėra pagrįstos priežasties prašyti prieglobsčio ir kai po daugelį metų trukusio proceso pareiškėjas staiga pareikalauja teisės apsigyventi dėl humanitarinių priežasčių.

Atsižvelgdami į nepasiteisinusią ES prieglobsčio sistemą, galiausiai privalome būti teisingi ir pripažinti, kad ES negali priimti ekonominių migrantų iš viso pasaulio, ypač tada, kai išleidžia milijardus eurų plėtros pagalbai ir demokratijai remti šalyse, iš kurių šie žmonės atvyksta.

Galiausiai mums reikia aiškios teisės į prieglobstį apibrėžties, kuri būtų glaudžiai susieta su Ženevos konvencija, kad būtų galima sustabdyti ekonominę migraciją. Į ją taip pat turi būti įtrauktas prieglobsčio prašytojų įsipareigojimas bendradarbiauti atliekant procedūrą. Taip bus panaikintas teisinis pagrindas apgaudinėti dėl humanitarinių priežasčių.

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, viena vertus, laipsniškas vizų atsisakymas ir, kita vertus, naujas migrantų srautų padidėjimas reiškia, kad Taryboje prieglobsčio paketui tikrai turi būti teikiama pirmenybė. Jeigu šiai iniciatyvai pritartų Komisija, ji turėtų teigiamą poveikį bandant sureguliuoti sudėtingą problemą ir nustatyti bendrą strategiją, pagal kurią būtų vykdomas sprendimas, dėl kurio šiandien deramės, ir būtų sudarytos sąlygos išvengti tokių perkėlimų, apie kuriuos šiandien diskutavome.

Akivaizdu, kad pritariame žmogaus teisių gynimui, nors šį reikalavimą taip pat sujungiame su griežtu reikalavimų tikrinimu. Ponia Komisijos nare, kadangi padėtis tapo nestabili, dabar mums reikia pradėti ieškoti teigiamo taisyklių rinkinio ir aiškios reglamentavimo sistemos. Tai svarbus žingsnis, kuris, esu tikras, su jūsų pagalba gali būti gana greitai pateiktas Tarybai įvertinti.

  Nathalie Griesbeck (ALDE). – (FR) Pone pirmininke, mano klausimas bus labai trumpas dėl to, kad diskusija buvo labai intensyvi ir kad jaučiu, jog, išskyrus tam tikrus radikalius elementus, mūsų rūpestis sutampa.

Norėčiau Komisijos narės paklausti, kaip ji ketina atremti prieš nusistovėjusias pažiūras nukreiptą idėją statyti sieną tarp Turkijos ir Graikijos, net jei tai galima paaiškinti labai dideliu spaudimu, kurį patiria ši šalis, ir net jei kai kurie kolegos Parlamento nariai sakė, kad sąlygos yra ypač sudėtingos tiems, kurie galiausiai atsiduria sulaikymo centruose.

Nors valstybės narės gali pačios rengti savo statybos planus, – net jei tai reiškia sienos statybą ir net jei tai yra nerealus sprendimas, – mes, europiečiai, cikliškai esame ypač susiję su tuo, kas vyksta Lampedūzos saloje, ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, o struktūriškai – su Pietų šalių padėtimi.

Todėl atėjo laikas skubiai persvarstyti Dublino reglamentą, kad galėtume prisiimti bendrą atsakomybę už šiuos visoje Europoje pasitaikančius atvejus, parodydami solidarumą ir humanistinį požiūrį. Tai galėsime padaryti tik parengdami tikrą Europos prieglobsčio teisės aktą, kuris tampa būtinesnis nei kada nors anksčiau.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, negali būti diskutuojama dėl vertybių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, – dėl žmogaus teisių ir pagrindinių teisių. Reikia skubiai apsvarstyti Europos Teisingumo Teismo sprendimą ir dėl jo imtis greitų ir veiksmingų veiksmų. Dėl šio sprendimo reikia parengti, apibrėžti ir įgyvendinti bendrą strategiją ir reikia bendro pasiryžimo. Prieglobsčio suteikimo procedūros turi būti išnagrinėtos nedelsiant ir tinkamiausiu būdu.

Tačiau Europa negali palikti šių pasienio šalių, kurioms tenka pačioms valdyti nenumatytus migracijos srautus, turinčius poveikį ne tik joms, bet ir – plačiąja prasme – visai Europai. Vien pasienio šalys negali prisiimti visos atsakomybės už išlaidas ir organizavimą, kurių reikia tvarkant prieglobsčio prašymus, kuriems dažnai reikia daug laiko ir ilgai trunkančių bei kruopščių vertinimų. Šie laikotarpiai ir kruopštūs vertinimai neturi turėti įtakos migrantų, kurie bet kuriuo atveju visada turi būti apsaugoti, orumui.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. − Pone pirmininke, norėčiau padėkoti visiems tiems, kurie kalbėjo. Šis sprendimas nepaprastai įdomus, tačiau juo šiandieninė Dublino sistema visiškai nesugriaunama. Ji daugiau ar mažiau veikia ir nepriklausomai nuo sprendimo jau įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės. Vis dėlto jame nurodomi kai kurie svarbūs klausimai, todėl mums Dublino konvenciją reikia pertvarkyti ir patobulinti.

Štai kodėl Komisija pasiūlė patobulinimus, o man labai malonu žinoti, kad jūs jais jau užsiimate ir kad jau matote būtinybę turėti tam tikrą šios srities ekstremaliųjų situacijų valdymo mechanizmą. Šiuo klausimu visiškai remiame jus.

Mums taip pat reikia paspartinti savo darbą siekiant sukurti bendrą prieglobsčio sistemą. Dauguma čia esančių žmonių su tuo sutinka, o aš esu labai dėkinga už darbą, kurį atliekate. Geriausias būdas tai pasiekti – tęsti darbą, skelbti pranešimus ir raginti Tarybą pradėti derybas.

Šiandien tarp valstybių narių yra pernelyg daug skirtumų, o tai netvaru. Bendroje Europos Sąjungoje, turinčioje bendras vertybes ir bendrai taikančioje tarptautinius standartus bei konvencijas, tokių skirtumų, kokie čia yra šiandien, negali būti. Su žmonėmis reikia elgtis padoriai. Mums reikia užtikrinti apsaugą pažeidžiamiausiems asmenims. Mums reikia turėti veiksmingas sistemas, kad žmonės nebūtų laikomi įkalinti po keletą mėnesių, o kartais ir metų. Tai labai skausminga asmeniui, taip pat labai brangu visuomenei. Mums reikia tai taisyti. Vėlgi galiu tik padrąsinti jus ir Tarybą tęsti darbą šiuo klausimu.

Dėl Graikijos Komisija labai daug dirba, kad jai padėtų. Graikijos vyriausybė užsiima savo veiksmų planu. Tai labai plataus užmojo planas, tačiau nuo pat pradžių buvo aišku, kad per savaitgalį jo klausimas nebus išspręstas. Yra ilgalaikių problemų. Esame čia, kad paremtume, o tai, kad visos valstybės narės ne tik dalyvauja FRONTEX operacijoje, bet ir pasiūlė įvairią pagalbą – ekonominę pagalbą arba techninę pagalbą, vertėjus žodžiu ir administracinę pagalbą, – rodo, kad tikras Europos solidarumas yra.

Mums reikia padėti Graikijai, nes Graikija patiria itin didelį spaudimą, taip pat tai yra Europos uždavinys. Žinoma, Graikijai tenka didžiausia atsakomybė. Daug nuveikta, tačiau reikia nuveikti daugiau. Nesu įsitikinusi, kad tvora arba siena yra išeitis, nes yra kitų reformų, kurios yra daug svarbesnės. Taip pat bendradarbiaujame su Europos prieglobsčio paramos biuru – nauju Valetos prieglobsčio paramos biuru. Bendradarbiaujame ir su Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiuoju komisaru.

Pastaruoju metu Turkija įrodė, kad yra konstruktyvi ir linkusi bendradarbiauti. Po aštuonerių metų užbaigėme derybas dėl readmisijos susitarimo. Tikiuosi, kad valstybės narės jam pritars, kai kitą savaitę posėdžiausime su Taryba.

Dėl skaičių, apie kuriuos klausė C. Wikström, turiu pasakyti, kad skaičiai, kuriuos turiu už 2009–2010 m. laikotarpį, rodo, jog buvo pateikti 16 328 prašymai perimti savo žinion arba atsiimti migrantus, valstybių narių nukreiptus į Graikiją. Iš šio prašymų skaičiaus 12 638 (77 proc.) prašymai buvo priimti. Nepaisant to, valstybės narės įvykdė tik 2 251 tokį perkėlimą, t. y. šiek tiek mažiau nei 14 proc.

Norėčiau dar kartą jums padėkoti už paramą, kurią suteikiate dirbant darbą, kurį bandome atlikti dėl prieglobsčio paketo. Teisės aktai pateikti svarstyti. Toliau dirbkime kartu – Komisija, Parlamentas ir Taryba, – siekdami tai kuo greičiau padaryti, kad galiausiai turėtume bendrą Europos prieglobsčio sistemą.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

14. Neatidėliotinos ES priemonės siekiant paremti Italiją ir kitas valstybes nares, susiduriančias su itin dideliais migracijos srautais (diskusijos)

  Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl neatidėliotinų ES priemonių siekiant paremti Italiją ir kitas valstybes nares, susiduriančias su itin dideliais migracijos srautais.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. − Pone pirmininke, dėkoju jums už šią labai laiku pradėtą diskusiją dėl padėties, kuri nusipelno visų mūsų dėmesio.

Komisija labai įdėmiai stebi padėtį, o FRONTEX pasiuntė du ekspertus į šią vietą. Pranešta, kad per pastarąsias kelias dienas Italijos krantus pasiekė 5 500 Tuniso migrantų, tačiau per pastarąsias 24 valandas jų skaičius šiek tiek sumažėjo. Atvykstantieji dažniausiai yra trisdešimties metų vyrai, tačiau taip pat yra 34 moterys ir 108 vaikai; buvo nustatyti 27 prekybos žmonėmis organizatoriai. Dėl šių Italijos krantus pasiekiančių žmonių Italijos priėmimo tarnybos patiria itin didelį spaudimą, ypač Lampedūzoje.

Praėjusį šeštadienį jau pradėjome bendradarbiauti su Italijos vidaus reikalų ministerija, taip pat gavome oficialų ES pagalbos prašymą. Jau esame pasirengę padėti tiek Italijai, tiek Tunisui. Tai yra visai ES svarbus dalykas, o ne tik dvišalis klausimas. Net prieš pastaruosius įvykius Komisija kartu su FRONTEX ėmėsi nustatyti, ką galima padaryti artimiausiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Bendras ES atsakas turėtų būti grindžiamas ES valstybių narių solidarumo principu; taigi esame pasirengę padėti Italijai.

Tačiau mūsų požiūris taip pat turėtų būti grindžiamas solidarumu su Tunisu ir jo perėjimu prie demokratijos. Tai pareiškė ir C. Ashton, kai vakar Tuniso mieste lankėsi Tuniso valdžios institucijose, siūlydama joms politinę ir finansinę paramą.

Siekdami padėti Italijai šiomis aplinkybėmis, numatėme išsamų konkrečių priemonių sąrašą, taip pat greitą finansinę pagalbą. Galiausiai esame pasirengę, be jau Italijai skirto finansavimo, panaudoti nepaprastąją pagalbą iš 2011 m. Europos pabėgėlių fondo. Ja turėtų būti padengiami mokėjimai už apgyvendinimą, infrastruktūrą, materialinę pagalbą, medicininę priežiūrą, socialinius asistentus, konsultavimą, susijusį su teisminėmis ir administracinėmis prieglobsčio procedūromis, teisinę pagalbą, vertimo pagalbą ir kt.

Taip pat galime gana greitai panaudoti lėšas iš ES fondų, pvz., Išorės sienų fondo, ir, jei būtina, Italija gali paprašyti naujo Europos prieglobsčio biuro, esančio Valetoje, atsiųsti paramos grupes į nacionalines valdžios institucijas, nagrinėjančias prašymus suteikti prieglobstį.

Dėl išorės sienų stebėjimo galėtų būti organizuota FRONTEX operacija, todėl šiuo klausimu palaikau ryšius su FRONTEX. Žinau, kad vykdomi parengiamieji darbai techniniu lygmeniu.

Kaip įprasta, tokia bendra diskusija priklausys nuo savanoriško valstybių narių prisidėjimo įranga. Kviečiu visas valstybes nares pademonstruoti savo paramą. Tačiau remdamasi diskusija, vykusia vos prieš keletą minučių, norėčiau jus nuraminti vienu klausimu: dėl įvairaus jūros (sausumos) sienų operacijų pobūdžio ir reikalavimo valstybėms narėms dalyvauti naujoje bendroje operacijoje nebus varžomasi dėl jų įnašo į operaciją, kurią dabar vykdome prie Graikijos sausumos sienos. Tai, žinoma, taip pat yra prioritetas.

Norėčiau pabrėžti, kad ypatingą dėmesį privalome skirti pažeidžiamoms asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, kategorijoms. Būtina atsižvelgti į jų poreikius, taip pat jie turi turėti galimybę pasinaudoti specialia apsauga, į kurią turi teisę, kaip numatyta pagal nacionalinę ir ES teisę.

Numatę šiuos mano dabar minimus konkrečius veiksmus, esame pasirengę susitikti ir rasti bendrą kalbą su Italijos valdžios institucijų atstovais, kad susitartume dėl kiekvieno šio veiksmo aspekto ir kitų žingsnių.

Žinoma, vidutinės trukmės strategija taip pat turi būti toliau tobulinama. Ypatingomis sąlygomis, plūstant migrantų srautams, mums reikia derinti veiksmingą sienų valdymą bei demokratinio ir ekonominio perėjimo rėmimo strategiją. Artimiausiu metu Tuniso valdžios institucijos turėtų veiksmingai patruliuoti prie savo šalies sienų, jūroje ir palei krantus, kad sutrukdytų kontrabandininkams, prekiautojams žmonėmis ir iš kalėjimo pabėgusiems nusikaltėliams pasinaudoti šios padėties teikiamais pranašumais. Taip pat svarbu, kad Tunisas priimtų atgal tuos asmenis, kurie pasiekė ES valstybių narių teritoriją ir kuriems nereikia tarptautinės apsaugos.

Rengdamiesi labiau struktūriškai intervencijai taip pat turėtume išsiaiškinti galimybes tikslingiau teikti ES pagalbą remiant projektus, kuriais būtų galima įvairiuose Tuniso regionuose paremti pajamas ir darbo vietas kuriančią veiklą, tačiau visų pirma kalbu apie pietines šalies dalis.

Apskritai kalbant, nuoseklus požiūris, kurio laikantis remiama politinė ir ekonominė Tuniso plėtra, turi apimti galimybes šiems žmonėms teisėtai atvykti į ES, keistis prekėmis, paslaugomis ir praktine patirtimi.

Dėl šių liaudies revoliucijų virš Viduržemio jūros pučia nauji vėjai. Šie vėjai gali atpūsti daug teigiamų pokyčių Tunisui, kitoms šalims ir ES. Dabartinė padėtis Lampedūzoje neturėtų trukdyti mūsų ketinimui siūlyti pagalbą ir paramą šioms naujoms demokratijoms ir jaunajai kartai, kuri su tokiu užsidegimu ir taip taikiai sugebėjo pasiekti esminius politinius pokyčius.

  Simon Busuttil, PPE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, ekstremali humanitarinė situacija Italijoje ir visų pirma Lampedūzos saloje – nes tai yra būtent ekstremali humanitarinė padėtis – mus verčia veikti skubiai.

Siūlau penkis veiksmus. Pirma, siūlau tikrą Tunisui ir Egiptui skirtą „Maršalo planą“, pagal kurį būtų suteikta konkreti pagalba visais aspektais, tačiau kartu mainais tikiuosi visapusiško Tuniso valdžios institucijų bendradarbiavimo blokuojant savo pakrantes, kad būtų sukliudyta tolesnei neteisėtai emigracijai jūra.

Antra, mums reikia skubiai išsiųsti FRONTEX SPPB misiją – skubios pasienio pagalbos būrį. Taigi, ponia Komisijos nare, mums reikia ne tik dviejų FRONTEX ekspertų, bet ir FRONTEX misijos, kurią reikia ten išsiųsti dabar.

Trečia, mums reikia Italijai suteikti konkrečią pagalbą priimant tūkstančius žmonių, išsilaipinusių Lampedūzoje. Atvirai kalbant, ponia Komisijos nare, nesuprantu, kaip galite sakyti, kad Europos prieglobsčio paramos biuras pasiųs savo ekspertus, kai šis ES biuras vis dar neveikia, taigi turėsime tai padaryti kitu būdu.

Ketvirta, mums reikia padėti repatriacijos proceso klausimu: skubios žmonių, kurie neatitinka prieglobsčio apsaugos reikalavimų, repatriacijos. Juos reikėtų išsiųsti atgal į Tunisą, iš kurio atvyko.

Galiausiai mums reikia nepamiršti, kad Sutartyje yra 80 straipsnis, kuriame aiškiai nurodyta, kad mūsų imigracijos politika turėtų būti grindžiama solidarumo principu ir teisingu atsakomybės pasidalijimu. Manau, kad laikas Komisijai šį straipsnį įgyvendinti.

  Juan Fernando López Aguilar, S&D frakcijos vardu. – (ES) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, manau, kad didžioji šio Parlamento narių dauguma palankiai vertina Viduržemio jūros regiono šalyse vykstančius demokratinius judėjimus, kaip Europos išorės politikos ir atsidavimo vertybėms išbandymą, tačiau yra ir daug mūsų, žinančių, kad šie judėjimai nėra nežalingi. Jie turi humanitarinį poveikį ir poveikį su migracija susijusių sunkumų, tenkančių kaimyninėms šalims, požiūriu.

Todėl laikas priminti, kad Lisabonos sutartis galioja ir kad 67 ir 77 straipsniuose, 78 straipsnio 3 dalyje ir 80 straipsnyje, kaip buvo ką tik sakyta, nurodyta, kad dėl pasidalijamojo solidarumo ir pasidalijamosios atsakomybės šis uždavinys tampa svarbiausiu Europai iššūkiu. Tai yra ne tik pasidalijamasis, bet ir bendras išbandymas, todėl yra toks išbandymas, kuris turi poveikį Europos institucijoms.

Laikas pasakyti, kad jokia šalis nėra viena. Laikas pasakyti, kad tai nėra Italijoje esančios Lampedūzos arba Maltos, Graikijos ar Ispanijos problema. Ne! Tai yra Europos institucijų problema. Tačiau taip pat laikas pasakyti, kad kalbame ne apie Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą, kuri yra veikianti agentūra, arba apie Europos prieglobsčio paramos biurą, o apie politinių sprendimų priėmimo lygmenį. Tai reiškia, jog turi būti pabrėžta, kad reikiamus išteklius reikia investuoti į vystomąjį bendradarbiavimą ir pagalbą tenkinant šių šalių poreikius demokratijos kūrimo ir konsolidavimo požiūriu. Tačiau reikiamus išteklius taip pat reikia investuoti į pagalbą ES valstybėms narėms spendžiant pirmaeilės svarbos uždavinį joms reaguojant į imigraciją ir sprendžiant bendrų sienų valdymo uždavinį.

Todėl laikas pasakyti, kad Lisabonos sutartyje numatyta visa programa, kurią reikia įgyvendinti, ir kad Parlamentas bus čia, kad ją paremtų, pagal ją sprendžiant mums iškeltą uždavinį.

  Niccolò Rinaldi, ALDE frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, savo kalbą norėčiau pradėti nuo pareiškimo, kurį vakar Damaske tariamai padarė Italijos užsienio reikalų ministras ir per kurį jis pasakė, – įsiklausykite į tai, – kad Sirija „yra stabili šalis, kurios gyventojų troškimas modernizuoti šalį turi būti patenkintas“. Tuo tarpu prieš keletą dienų Italijos vidaus reikalų ministras padarė kitą pareiškimą, kuriame savo atsakomybę perkėlė Europai, kuri tariamai paliko Italiją, ir lyg juokaudamas pridūrė, kad „kaip paprastai“.

Tačiau kaip paprastai matome įprotį kaltinti Europą tada, kai tai patogu, tik siekiant jos nepaisyti, kai Briuselis nepritaria susitarimui dėl su jūra susijusių repatriacijų, kuriuo pažeidžiama humanitarinė teisė ir iš kurio pelnosi Afrikos diktatoriai, – iš jų keli šiandien verčiami, – ir pagal kurį net šiandien toliau švaistomi milijonai M. Gaddafio Libijai arba atsisakoma Italijos vyriausybei siūlomos 10 mln. EUR pagalbos iš Europos pabėgėlių fondo, kuria Italija nusprendė nesinaudoti galbūt dėl to, kad jos lėšos turėtų būti leidžiamos laikantis skaidrių Europos taisyklių, o ne Italijos civilinės saugos agentūros vidaus kriterijų.

Todėl manau, kad taip elgdamiesi ir darydami tokius pareiškimus nieko nepasieksime. Pastarųjų savaičių pamoka tikrai liko neišmokta. Lampedūza mums primena, kad istorija yra stipresnė už politinius žaidimus ir pareiškimų, kuriais kuriamos iliuzijos, griebimąsi. Tai mums primena, kad ne viską galima nupirkti už pinigus ir kad Europa yra ne subjektas, į kurį galima kreipti tada, kai tai patogu, o projektas, už kurį reikia prisiimti atsakomybę kiekvieną dieną, ne tik reikalaujant teisių ir solidarumo, bet ir laikantis prisiimtų įsipareigojimų.

Siekiant darniai ir tikslingai sulėtinti migraciją, reikia penkių dalykų: demokratijos, plėtros, pagarbos tarptautinei teisei, Europos solidarumo ir visų pirma nesigriebti žalingos retorikos.

  Barbara Lochbihler, Verts/ALE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, ribodami teisę šioje diskusijoje parenti Italiją ir valstybes nares, dar kartą darome klaidą sutelkdami dėmesį tik į prie Viduržemio jūros prieinančių šalių problemas. Mes nesirūpiname tais žmonėmis, kurie bėga per jūras.

Jeigu tikrai rimtai žiūrime į savo pabėgėlių apsaugos principus, pirmiausia turime užtikrinti ir, jei tikslinga, atskirais atvejais patikrinti, kokioje padėtyje yra šie žmonės, ir tada garantuoti, kad jų teisės bus ginamos. Privalome neleisti atstumti šių žmonių ir stiprinti mūsų sienų. Pagalba, kurią šioje situacijoje gali pasiūlyti ES sienų apsaugos agentūra FRONTEX, yra nuolat minima. Tiesa, kad ji galėtų būti naudinga, jeigu savo veiklą nukreiptų į pabėgėlių apsaugą ir gelbėjimą. Neturime atstumti valčių, pilnų pabėgėlių, kaip darėme anksčiau. Šiuo metu čia, Parlamente, rengiame naujus FRONTEX įgaliojimus, todėl tikiuosi, kad mums pavyks įtraukti patobulinimus, įskaitant didesnį skaidrumą ir konkrečius reikalavimus, kad agentūra veiktų paisydama žmogaus teisių.

Žinoma, mums taip pat reikia padėti Tunisui greitai struktūruoti savo ekonomiką taip, kad ten žmonės pradėtų labiau tikėti, jog turi galimybę oriam gyvenimui užsidirbti savo šalyje. Privalome sudaryti sąlygas Tunisui siekti sparčios ir teigiamos ekonomikos plėtros vystant prekybą su ES ir pasinaudojant subsidijomis, teikiamomis Tunise vykdomiems projektams. Tai yra vienas pagrindinių Tuniso demokratinių pokyčių reikalavimų.

Visiškai nesuprantama, kad ir vėl daugelis ES valstybių narių palieka šalis, prieinančias prie Viduržemio jūros, vienas tvarkytis su nenumatytu pabėgėlių antplūdžiu. Raginimas imtis savanoriškų veiksmų siekiant padėti tokioms saloms, kaip Lampedūza ir Malta, liko neišgirstas. Turime rasti privalomą sprendimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad ES viduryje ir šiaurėje esančios valstybės priimtų pabėgėlius. Infrastruktūra veikia. Trūksta tik politinės valios ir solidarumo jausmo.

  Rui Tavares, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, iš tiesų negalime svarstyti Lampedūzos problemos neturėdami omenyje vieno dalyko: Tunise, valdant Prezidentui B. Aliui, buvo įstatymas, kuris vis dar nėra panaikintas ir pagal kurį emigracija buvo pripažįstama nusikaltimu. Tai reiškia, kad tai nėra tik FRONTEX problema, nes, šiaip ar taip, būtina užtikrinti, kad šie žmonės nebūtų grąžinami tik tam, kad atsidurtų Tuniso kalėjime, todėl būtina naują vyriausybę įkalbėti panaikinti šį įstatymą.

Tačiau, svarbiausia, manau, kad tai atskleidžia elementarų atotrūkį nuo gyvenimo vykdant mūsų imigracijos politiką, priklausomą nuo vieno asmens. Šis asmuo nėra nei C. Malmström, nei J. M. Barroso; jis – M.  Gaddafi. Ką darysime su savo pagrindiniu buferiu nuo imigrantų iš Šiaurės ir Užsachario Afrikos, jeigu M. Gaddafi žlugs, kaip, nuoširdžiai tikiuosi, jam ir atsitiks?

Be to, tai mums rodo, kad šiuo metu nuo Maroko iki Sirijos turime 5 000 km liniją, palei kurią humanitarinė rizika didėja kas kilometras kelio ir kad pabėgėlių krizei turime ruoštis tokiu būdu, kuriam Europos istorijoje galbūt nebūtų analogo nuo 1956 m. krizės Vengrijoje. Jei viena iš šių revoliucijų vyktų prastai, – tikimės, kad ko nors panašaus neįvyks, – ir visiems laikams sugriautų Europos prieglobsčio politikos ir bendrą prieglobsčio prašytojų perkėlimo Europos Sąjungos valstybėse narėse sistemą, tai reikštų bendro sprendimo priėmimo procedūros, taikomos apgyvendinimui, pabaigą, nes galėtume turėti pabėgėlių stovyklas prie Europos sienų.

  Fiorello Provera, EFD frakcijos vardu. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, mums reikia duoti skubų politinį atsaką į šias ekstremalias situacijas. Skubios Italijos reikalaujamos intervencijos būtų: 1) FRONTEX pertvarkymas iš koordinavimo agentūros į operatyvinę struktūrą, turinčią savo žmonių ir išteklių; 2) naštos pasidalijimo principo įgyvendinimas; 3) Europolo panaudojimas galimo teroristų įsiskverbimo ir nusikalstamų prekybos žmonėmis organizacijų tyrimams; 4) išteklių, skirtų kovai su ekstremaliomis situacijomis, perskirstymas.

Bet kuriuo atveju nė viena šia intervencija nebus pašalintos struktūrinės Magrebo revoliucijų, kurios visos kyla dėl tikrų politinių partijų, profesinių sąjungų, asociacijų, laisvos spaudos ir visų pirma pagarbos žmogaus teisėms stokos, priežastys. Iš esmės nėra institucinių priemonių, kurios būdingos tikrai demokratijai ir kuriomis žmonėms suteikiama galimybė pareikšti nuomonę. Be jų negali būti visiems skirtų ekonomikos plėtros, darbo vietų, stabilumo ir saugumo. Tai yra tikras politinis iššūkis, kurį Europa privalo priimti.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, Europoje yra tikrai ekstremali situacija. Šiuo metu Europą tvindo musulmonų imigrantų iš Šiaurės Afrikoje esančių berberų žemių cunamis.

Dešimtys tūkstančių laimės ieškotojų, kurių dalis yra užkietėję nusikaltėliai ar net teroristai, jau atvyko į Lampedūzą, taip pat yra šimtai tūkstančių pasirengusiųjų pasekti šiuo pavyzdžiu. Matyt, Europos siena yra pralaidi kaip sietas. Italija nesugeba apsaugoti mūsų išorės sienų, o FRONTEX nebesuspėja reaguoti į įvykius.

Todėl norėčiau paraginti vyriausiąją įgaliotinę baronienę C. Ashton sušaukti neeilinį posėdį pagal 28 straipsnio 2 dalį, kuriame Taryba turėtų imtis griežtų priemonių ir pareikalauti sustabdyti šią imigracijos bangą. Taip pat patarčiau ministrui pirmininkui S. Berlusconi mūsų neprašyti pinigų, kad padėtume išsrėbti jo privirtą košę ir surinkti jo šiukšles arba kad padėtume apsaugoti jo šalį nuo imigrantų. Iš tiesų jis turėtų mažiau laiko praleisti vaikydamasis sijonų ir imtis visų šių imigrantų išsiuntimo atgal į Afriką veiklos.

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau padėkoti Komisijos narei už jos dėtas pastangas ir pastangas, kurias ji toliau dės spręsdama šios ekstremalios humanitarinės situacijos klausimą. Tačiau, ponia Komisijos nare, jūs, kaip ir aš, žinote, kad tikrai ekstremalus atvejis yra ne humanitarinis atvejis, – kuri būna tik pasekmė, – o tai, kad per šį istorinį sukilimą, apėmusį visą Magrebą, Europa pasirodė netinkamai, t. y. ji nesugebėjo perorientuoti savo Viduržemio jūros regiono strategijos, nors keletą kartų bandė tai padaryti ir visada patirdavo nesėkmę. Žlugo Lisabonos procesas ir labai apvylė Viduržemio jūros šalių sąjunga.

Neturime tinkamo požiūrio į čia spręstinas tikras problemas. Mums reikia jas spręsti kartu, tačiau šiandien čia nėra Tarybos. Tarybos prašėme išnagrinėti Europos strategijos, skirtos ne tiek imigracijos ir neteisėtos imigracijos problemai, kiek viso Viduržemio jūros regiono demokratijos ir laisvės klausimui spręsti, turėjimo klausimą.

Žlugus bendrą frontą sudariusiam sovietiniam blokui visi pateikėme praktiškus atsakymus ir lengvai išsprendėme tūkstančių lenkų, atvykusių į mūsų gatves, problemą, nes atsižvelgėme į visų Rytų integravimo į Europą problemą. Dėl Viduržemio jūros regiono šiandien neturime ką pasakyti. Tačiau privalome susikurti strategiją, be kurios nesugebėsime pateikti jokių atsakymų. Vertiname gerus jūsų ketinimus ir šioje vietoje sustojame.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Miguel Portas (GUE/NGL). – (PT) Pone pirmininke, atkreikite dėmesį, kad galiu argumentuoti, kodėl Europa neturėjo šių imigracijos problemų sprendimo būdo. Iš esmės norėčiau pasakyti, kad taip yra dėl to, kad ji ieškojo politinio problemos, kuri yra socialinė, ekonominė ir politinė, sprendimo būdo.

Tačiau klausimas, kurį noriu jums užduoti, yra susijęs su klausimu, kurį uždavė mano kolega R. Tavares. Ar, jūsų nuomone, priimtina, kad pasinaudojant FRONTEX arba kitokiais operatyviniais metodais galima repatrijuoti tunisiečius tada, kai iki šiol Tuniso įstatymais nustatyta, kad repatrijuoti žmonės keliaus į kalėjimą? Ar, atvirkščiai, pirma reikia užtikrinti tam tikrus diplomatinius veiksmus siekiant užtikrinti, kad šie įstatymai taptų negaliojantys, kad galėtume vėliau kalbėti apie kitokias priemones, pvz., tas, kurias ką tik paminėjau?

  Mario Mauro (PPE). – (IT) Pone pirmininke, dėkoju už klausimą. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad vos prieš kelias dienas, kai dalyvavau delegacijoje į Tunisą kartu su Delegacijos ryšiams su Magrebo šalimis pirmininku P. A. Panzeri, pastebėjome, kad laikinoji vyriausybė įgyvendina esminius teisinės sistemos ir įstatymų, reglamentuojančių visą šį klausimą, pakeitimus.

Remdamasis pasitikėjimo santykiais tarp Europos ir naują vaizdą įgyjančio Tuniso, manau, kad galime žengti pirmuosius žingsnius į priekį, kad išspręstume jūsų keliamas problemas.

  Jean-Luc Mélenchon (GUE/NGL). – (FR) Taip, tai buvo paskutinis kalbėtojas, tačiau už du asmenis. Norėjau savo kolegos Parlamento nario paklausti, kaip įtikėjo, kad Lampedūzos žmonės yra islamistai ir nusikaltėliai, ir ar jis turi asmeninės informacijos, kuri leistų jam tai patvirtinti, ar tai iš esmės yra jo paties fantazijų rezultatas.

  Barry Madlener (NI). – (NL) Pone pirmininke, ar visiems gerai žinoma, kad čia atvykstantys iš Libijos žmonės daugiausia yra islamo žmonės ir kad tarp jų yra gana daug nusikaltėlių ar net teroristų?

Manau, kad visi čia esantieji tai žino, o jei to nežinote, turite būti neįtikėtinai naivūs.

  David-Maria Sassoli (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, mums malonu dalyvauti šioje diskusijoje su Komisija dėl Šiaurės Afrikos migracijos krizės. Matėme, kaip šie žmonės atvyksta į Lampedūzą tik tam, kad nerastų jokios infrastruktūros, kuri būtų pajėgi juos priimti ir nustatyti jų tapatybę. Tiesą sakant, prieš kurį laiką Italijos vyriausybė išardė esamą priėmimo centrą ir sumažino infrastruktūrą, vadovaudamasi vadinamosios nulinės imigracijos šūkiu, taip atimdama iš Italijos galimybę kovoti su neteisėta imigracija.

Žinome, kad ši problema aktuali Italijai, tačiau ji aktuali ir Europai. Jai išspręsti pagal suderintos politikos sistemą, kartu laikantis tarptautinių sutarčių ir užtikrinant, kad pabėgėliai būtų apsaugoti, reikia didelių investicijų. Ponia Komisijos nare, iš jūsų atsakymo norėčiau tiksliai sužinoti, kada Italijos vyriausybė paprašė Europos Komisijos įsikišti, nes dėl to buvo tam tikrų nesutarimų, apie kuriuos jūs puikiai žinote.

  Mara Bizzotto (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, per pastarąsias kelias valandas daugiau nei 5 000 imigrantų atvyko į Italiją, o dar 100 000 jų rengiasi vykti į Italiją, Prancūziją ir Vokietiją. Tuniso teisingumo ministras patvirtino, kad tarp neteisėtų imigrantų slapstosi apytikriai 11 000 kalinių, teroristų ir nusikaltėlių.

Iš anksto pateikiau skubų klausimą Komisijai, kad gaučiau baronienės C. Ashton atsakymą, – jos šiandien čia dėl neaiškių priežasčių nėra, – tačiau Komisija tik šiandien sutiko jį perduoti ir tik dėl to, kad vakar Parlamentas ją įvarė į kampą. Ši kurtinanti tyla akivaizdžiausiai parodo, kad trūksta tvirtumo, kurį rodė ši Europą ir jos vyriausybė, kuri, susidūrusi su humanitarine krize, dėl kurios kyla rimtų humanitarinių ir saugumo problemų, net bijo užimti poziciją.

Ponios ir ponai, pusvalandis – visas laikas, skiriamas šiai demokratinei institucijai, kad apsvarstytų istorinį perversmą ir jo pasekmes Europos žmonėms. Ką turėčiau papasakoti savo rinkėjams, kurie yra išsigandę? Ką Europos Sąjunga darys rytoj, – ir turiu omenyje rytojų! – kad įveiktų šią siaubingą padėtį?

  Salvatore Iacolino (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, yra Viduržemio jūros viduryje pasimetusi sala, vadinama Lampedūza. 2008 m. ši sala buvo plačiai nušviesta spaudoje, nes tais metais joje išsilaipino 40 000 pabėgėlių. Vėliau ši problema buvo išspręsta Italijos ir Libijos vyriausybėms pasirašius susitarimą – vadinamąjį draugystės susitarimą.

Dabar susidaro tokia pat situacija, tačiau šį kartą, ponia C. Malmström, ji yra sudėtingesnė. Taika, stabilumas ir naujos Tuniso ir Egipto vyriausybės yra audros, siaučiančios Viduržemio jūros regione, varomosios jėgos. Esu sicilietis, todėl, kitaip nei daugelis kalbėjusių Parlamento narių, lankiausi buvusiame Tapatybės nustatymo ir išsiuntimo centre. Tuo metu šis centras buvo naudingas, tačiau sudarius draugystės sutartį nebeliko jokio pagrindo jam egzistuoti.

Ką gali padaryti Komisija ir ką gali padaryti FRONTEX? Žinoma, visi norėtume, kad praktiškai būtų dislokuota greitojo reagavimo misija. Norime, kad FRONTEX būtų lanksti, gerai organizuota ir puikiai struktūruota agentūra, turinti savo finansinius išteklius, todėl Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete mes, S. Busuttil ir aš, peržiūrime jos įgaliojimus. Be to, M. Mauro paprašė Tarybos nedelsiant imtis veiksmų ir šį klausimą nedelsiant įtraukti į darbotvarkę, nes, atsižvelgiant į tai, kad dabar imigrantai pradėjo atvykti ir iš Egipto, tai yra pirmutinis uždavinys.

Yra realus pavojus, kad dėl neišvengiamos delsos gali nukentėti daugelio pabėgėlių orumas ir padorumas, nors esame tikri, kad C. Malmström dar kartą patikins, kad jos žodžiai buvo gerai suprasti.

  Pier Antonio Panzeri (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, esamas migrantų srautas yra rimta problema ir yra Europos problema. Tačiau reikia ne skundų, o veiksmingo bendradarbiavimo siekiant konstruktyviai ir įžvalgiai įveikti dabartinę krizę. Veiksmų privalome imtis dviem lygmenimis, todėl mums reikės plačių pečių, kad pakeltume savo atsakomybę.

Pirmasis lygmuo susiję su tiesiogine situacija. Turi būti skiriamos papildomos lėšos kovai su šia krize; mums reikia galiausiai parengti Europos apskritąjį stalą, įtraukiant galimybę sąžiningai pasidalyti imigrantus tarp įvairių šalių; galiausiai turime susitikti su laikinąją Tuniso vyriausybe ir pareikalauti, kad, siekiant sulaikyti dabartinį masinį išvykimą, būtų numatyti ištekliai ir priemonės.

Antrasis lygmuo pagal pobūdį yra griežtesnis. Mums itin svarbu iš esmės peržiūrėti savo kaimynystės politiką. Reikia veiksmų, grindžiamų atnaujinta ekonominio, finansinio ir socialinio bendradarbiavimo politika, sumania imigracijos politika ir veiksminga parama Tunise vykstančioms ekonominėms reformoms bei perėjimo prie demokratijos procesui.

Tik imdamiesi tokių veiksmų galėsime išspręsti problemas, su kuriomis dabar susiduria Italija ir Europa. Ponia Komisijos nare, esu tikras, kad sutiksite su mumis visais, kad dabar tikrai atėjo laikas nustoti kalbėti ir pradėti veikti.

  Teresa Jiménez-Becerril Barrio (PPE). – (ES) Pone pirmininke, nors nenorėjau per daug lyginti terorizmo ir imigracijos, tačiau pastebėjau, kad, deja, ES veiksmus skatina ekstremalios situacijos, pvz., smarkūs išpuoliai arba masinis imigrantų išsilaipinimas, kaip šiuo metu vyksta Lampedūzoje, kurioje masinis tunisiečių išvykimas į Italijos pakrantę galėtų baigtis išpranašautų mirties atvejų kronikos kulminacija.

Vilties kelionės galėtų pavirsti prakeiksmo kelionėmis, kurios slėgtų mūsų visų, kurie mato šiuos nenutrūkstamus ir nekontroliuojamus srautus, tačiau pakankamai autoritetingai nepasako „gero po truputį“, sąžinę. Kai tai atsitiks, išsigandę griebsimės už galvos, tačiau kitą dieną apie tai pamiršime.

Europiečiai turi pareigą ir teisę žinoti tiesą: kad Viduržemio jūros regiono strategija neveikia ir kad bendra imigracijos politika toliau liks svajone, kol Europos šalys įsipareigos Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (FRONTEX) aprūpinti pakankamais ištekliais, kad ji būtų veiksminga.

Kalbėjimas nieko nekainuoja, tačiau mums reikia veikti. Ar jūs iš tiesų tikite, kad šiuo metu FRONTEX yra pajėgi užtikrinti Europos sienų saugumą? Aš tuo netikiu. Tikėkimės, kad Egipto, Tuniso ir kitų Magrebo šalių žmonės nenuspręs geresnės ateities masiškai ieškoti Europoje, nes geriau būtų, kad jie tai darytų savo šalyse, nes būtent dėl to jie kovojo, todėl privalome jiems padėti.

Todėl reikalingas solidarumas ir atsakomybė, pirmiausia kartu su tiesa, kai kalbame apie bendrą Europos imigracijos politiką, kuri dabar reikalingesnė nei bet kada anksčiau.

  Roberta Angelilli (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, ilgą laiką imigracijos klausimais Europa buvo tartum miegančioji gražuolė, todėl dabar mokame už iššvaistytą laiką. Tiesa, kad iki šiol Europos Sąjungai arba visoms 27 valstybėms narėms imigracija yra ne prioritetas, o našta, kurią dažnai pakelti tenka vien pasienio šalims. Tinkamos Europos ir Viduržemio jūros regiono strategijos kūrimas taip pat turėtų būti bendras tikslas, tačiau šiuo atveju turime pripažinti, kad iš esmės Barselonos proceso niekada nebuvo imtasi.

Tiesa, ponia Komisijos nare, kad šie klausimai yra nepatogūs. Kai kurios valstybės narės, pvz., Italija, Graikija, Malta ir kt., gana tinkamai juos sprendžia ir jaučia solidarumo pareigą, o dauguma valstybių narių lieka nuošalėje kaip pasyvios stebėtojos ir apsiriboja tik pamokslavimu kitiems.

Vadinasi, reikia daug ką nuveikti teisėkūros srityje fondų ir priemonių stiprinimo – kalbu apie FRONTEX – klausimais, tačiau labiausiai reikia politinės valios. Taigi, pone pirmininke, norėčiau padėkoti C. Malmström ir visai Komisijai būtent už tai, kad: užtikrino Italijos vyriausybę dėl savo įsipareigojimo – šiandien dar kartą pakartojo – kovoti su humanitarine krize Lampedūzoje.

  Ioan Mircea Paşcu (S&D). – Pone pirmininke, tikiuosi, kad Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose sparčiai besirutuliojantys įvykiai sukrėtė mūsų dolce far niente pobūdžio įsitikinimą, jog Europa yra tokia klestinti ir saugi, kad jai nereikia bijoti jokių didelių saugumo uždavinių.

Tik šį kartą laikas turi blogą ypatybę nesustoti, todėl tai, kas šiandien atrodo yra neįmanoma, rytoj staiga gali tapti tikrove. Mūsų svarstoma problema yra tiek techninė, tiek politinė. Norėčiau paminėti laišką, kuriame sakoma, kad dabar, kai po dabartinės revoliucijos įvykių didėja pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos skaičius, ES yra įstrigusi tarp visuomenės paramos jiems ir tylios būtinybės laikyti uždarytus savo vartus.

Tenoriu pasakyti, kad, jei norime likti patikimi, mūsų techninės problemos, kuri apima daugiau nei pinigus ir politiką, sprendimas turėtų atitikti mūsų viešus oficialius pareiškimus. Todėl tokios griežtos priemonės, kokių kai kurios valstybės narės neseniai ėmėsi prieš žmones iš kitų ES valstybių narių, jeigu būtų patvirtintos, tik diskredituotų ES – šį kartą ne tik ES viduje, bet ir išorėje.

  Sonia Alfano (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti Komisijos narei, kad taip norėjo iškart pasiūlyti Italijai pagalbą ir buvo įžvalgi siūlydama, nors iš pradžių šią pagalbą atmetė pati Italijos vyriausybė.

Ponia Komisijos nare, teisingai pabrėžėte, kad reikia paremti Tunisą šiuo jo perėjimo prie demokratijos metu. Tačiau noriu žinoti ir dėl to jūsų visų klausiu: kas atsitiko su pinigais, kuriuos Europa dosniai davė Tunisui visus šiuos metus ir kurios iki šiol dosniai duoda Libijai, kuriose – kaip žinome, – yra demokratiniai režimai? Todėl dabar puiku ir nuostabu džiūgauti dėl Tuniso žmonių pabudimo, nors noriu žinoti, kaipgi visi šie pinigai buvo skirti. Jeigu rytoj pabus libiečiai, kokias išvadas turėtume padaryti iš to? Ar ir toliau manytume, kad finansavome demokratinius režimus tik tam, kad kitą dieną suvoktume, jog, kita vertus, įgyvendinome pragaištingą politiką?

Ponia Komisijos nare, savęs klausiu, kodėl gi Europa tylėjo apie šį demokratinį pabudimą tada, kai šiuo klausimu tik Jungtinės Valstijos pasiūlė tvirtas gaires.

Norėčiau grįžti prie to, ką pasakė M. Portas ir R. Tavares. Jie ypač pabrėžė, kad tokiose šalyse, kaip Tunisas, imigracija laikoma nusikaltimu.

Visų pirma dėl visų žmonių, kurie išsilaipino Lampedūzoje, – norėčiau B. Madleneriui priminti, kad jie yra ne libiečiai, o tunisiečiai, nors vargu ar tai svarbu, nes libiečiai taip pat netrukus atvyks, – kas spręs, ar jie yra pabėgėliai, ar ne, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Tunise vyrauja nepaprastas sąmyšis? Tačiau, svarbiausia, kaip jausimės, jeigu repatrijuosime šiuos žmones, žinodami, kad vos tik atvykę jie bus įmesti į kalėjimą?

Taigi tai yra klausimai, kuriuos, manau, turėtume apsvarstyti, o visų pirma turėtume suvokti, kad tokia rasistinė politika, kokią įgyvendino Italijos vyriausybė, deja, davė tik labai neigiamų rezultatų.

  Mario Borghezio (EFD). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, esame labai dėkingi Komisijos narei už duotus pažadus, nors reikėtų pasakyti, kad remdamasi visas atlyginimais, kuriuos Europos Sąjunga moka visame pasaulyje, – 136 diplomatinėmis misijomis, – ji galbūt galėjo suvokti tai, kas netrukus įvyks. Tiesą sakant, šios situacijos nenumatė net Socialistų internacionalo, kurio vienas iš narių buvo mielas Tuniso diktatorius, dėl kurio puikaus socialinio ir politinio šios šalies valdymo prieita iki viso to, atstovai.

Norime iš Komisijos sužinoti, kodėl ji mums aiškiai nepasako apie šių žmonių pasidalijimą tarp įvairių Europos šalių. Neteisinga, – kaip ilgą laiką sakė pakrančių valstybės, – kad ši problema turėtų jaudinti tik šalis, turinčias Viduržemio jūros sieną su Šiaurės Afrikos šalimis. Tokia yra esmė, taip pat itin svarbu nepamiršti, kad FRONTEX turi labai ribotus išteklius: girdėjau, kad buvo išsiųsti du ekspertai. Lampedūzoje tęsiasi didžiulė krizė, iš dalies humanitarinėje srityje, su kuria reikia kovoti pasitelkiant atitinkamo dydžio specialiosios paskirties pajėgas, kad ištaisytume netolimos praeities klaidas ir trūkumus.

Padėtis yra itin rimta ir visuomenės sveikatos požiūriu gali pablogėti, nes Lampedūzoje galbūt jau pradėjo sekti vandens ištekliai.

  Pirmininkas. – Ketinu būti reiklus dėl laiko, iš dalies dėl to, kad 18.00 val. C. Malmström turi išvykti iš Parlamento. Todėl turime jai leisti atsakyti į jūsų klausimus, kurie kitaip liks neatsakyti.

  David Casa (PPE). – (MT) Pone pirmininke, iš tiesų kalbėjome apie šią tragediją, daugelį metų vykstančią Viduržemio jūros regione, tačiau bijau pasakyti, kad jūs į ją nekreipėte jokio dėmesio. Jūs ją ignoravote, nes, kaip sakė kiti, kalbėjusieji prieš mane, kalbant apie neteisėtą imigraciją, kalbama apie apgaulingą solidarumą.

Šiuo metu šią tragediją galima matyti Lampedūzoje; tai yra didžiulė tragedija. Dabar, kai Lampedūza tampa perpildyta, – o taip jau yra, – visi bus siunčiami į Italija, todėl padėtis bus bent jau pakenčiamesnė. Dievas sergėjo, ponia Komisijos nare, kad tiek pat žmonių atvyko į Maltą, nes tragedija būtų buvusi daug didesnė. Kad ir kas atvyks į Maltą, jam nieko kito neliks, kaip pasilikti. Tačiau Malta nebegali plėstis. Taip pat negalima lėšų naudoti mažai Maltai paversti į didžiulį kalėjimą, kuriame bus laikomi visi šie saloje esantys žmonės.

Štai kodėl mums reikia tikro valstybių narių pažado ir didesnio solidarumo, ypač Šiaurės Europos šalių, nes, kaip minėjo šio Parlamento pirmininko pavaduotojas, nematome jokio kitų Europos Sąjungos valstybių narių solidarumo.

  Rosario Crocetta (S&D). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti Komisijos narei, kad skyrė savo dėmesį Tuniso problemai. Jei nuoširdžiai, man būtų patikę, kad ši diskusijai būtų buvusi kitaip pavadinta, būtent „diskusija siekiant paremti Tunisą ir kitas šalis kovoje su diktatūromis ir dėl žmogaus teisių“.

Iš tiesų, darome humanitarinę krizę iš to, kad viena didžiausių pasaulio valstybių Italija turi spręsti 5 000 žmonių priėmimo problemą. Žinoma, Lampedūzai šie pabėgėliai yra problema, nors sala kasdien plaukiančiais keltais sujungta su Sicilija ir joje yra oro uostas, per kurį galima išvežti šiuos žmones. Turime suprasti, kad tai, kas šiuo metu svarstoma, nėra FRONTEX problema arba klausimas, kaip sustabdyti valtis, o tai, kad aptarinėjame žmones, kuriuos raginome kovoti dėl demokratijos, o dabar, kai jie tai daro, privalome rasti galimybę juos priimti. Didesnio kiekio vizų išdavimas yra viena politika, kurią Italija gali vykdyti bandydama padėti šioms šalims.

  Andreas Mölzer (NI). – (DE) Pone pirmininke, paskutinis didelis pabėgėlių antplūdis, panašus į tą, kurį dabar matome kaip Tuniso revoliucijos pasekmę, tikriausiai buvo 1989 m. žlugus komunizmui. ES nieko nepasimokė iš savo ankstesnės patirties. Ją labai nustebino pabėgėlių srautas. Dabar, kai atvyksta visi šie žmonės, kurie nenori pasiraitoti rankovių ir pertvarkyti savo šalį, reikalaujama, kad Italija nesiųstų atgal Tuniso ekonominių migrantų. Tačiau būtent tai ir yra problema. Kol šie žmonės nebus iškart grąžinami į savo gimtąją šalį be repatriacijos paramos, būsime nuolat užtvindomi ekonominių migrantų bangų. Dešimtys tūkstančių jų jau laukia kaimyninėse šalyse.

Masinės amnestijos ir dosnūs pasiūlymai, teikiami stengiantis nepastebėti, kad dauguma jų yra tik ekonominiai migrantai, anksčiau paprasčiausiai skatino naują prieglobsčio prašytojų antplūdį. Jeigu, užuot iškart siuntę migrantus atgal, nustatome prieglobsčio suteikimo procedūrų kvotas, tik sukuriame paskatas panašiai būsimai elgsenai.

  Sergio Paolo Francesco Silvestris (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau nuoširdžiai padėkoti Komisijos narei už šią diskusiją, už tai, ką ji mums papasakojo, už mūsų pagerbimą savo dalyvavimu ir už jos duotus pažadus, kurie rodo, kiek abipusis Europos ir Italijos supratimas gali padėti mano šaliai kovoti su šia krize.

Norėčiau panagrinėti kai ką, ką ji pasakė: „Virš Viduržemio jūros pučia nauji vėjai.“ Tai tiesa, pone pirmininke: būtent laisvės ir demokratijos vėjai turi tiesioginius padarinius, su kuriais Italija turi tvarkytis. Vėjams pučiant stipriau kai kurie žmonės stato sienas, o kiti stato vėjo malūnus. Norėčiau jums, ponia Komisijos nare, pasakyti, kad Italijos pietinėje dalyje, Puglijoje, iš kurios esame atvykę mes, R.  Baldassarre, M. Mouro ir aš, vėjo malūnai buvo statomi ne vieną dešimtmetį; kitaip tariant, joje buvo kuriami priėmimo būdai ir intensyviai dirbama siekiant imigrantams užtikrinti jų orumą bei suteikti sąžiningas ir deramas priėmimo sąlygas. Tačiau negalime viso to padaryti vieni. Būtų nuostabu, ponia Komisijos nare, jeigu šie vėjo malūnai, kuriuos statėme daugelį metų, galėtų sulaukti dėmesingos ir veiksmingos Europos, kuri mus suburia juos statant, įvertinimo.

  Jan Mulder (ALDE). – (NL) Pone pirmininke, atrodo gana ironiškai tai, kad vos tik Tunise ėmė rodytis pirmieji laisvės ir demokratijos ženklai, kilo pabėgėlių banga. Atrodo mažai tikėtina, kad jie iš tiesų norėtų palikti šią šalį.

Atrodo, kad visuose Artimuosiuose Rytuose vyksta labai svarbūs pokyčiai, ir gali būti, kad tai yra tik artėjančių įvykių ženklas. Todėl manau, jog teigiama tai, kad Komisija imasi visų veiksmų, kad pasirengtų. Dabar Komisija taip pat turėtų įrodyti, kad gali suvaldyti padėtį.

Reikia pašalinti visas bendrijai iškilusias kliūtis, todėl turėsime imtis pagalbos Tunisui, tačiau man atrodo neišvengiama tai, kad šiomis ypatingomis aplinkybėmis, būtent dabar, kai matome pirmuosius laisvės Tunise ženklus, pasirodys, kad daugelis šių žmonių nėra tikri pabėgėliai. Dėl šios priežasties lygiai taip pat neišvengiama, kad Komisija turėtų siekti daugybę žmonių išsiųsti atgal į Tunisą būtent tam, kad tai būtų pavyzdys ateičiai, atsižvelgiant į tai, kad tikėtina, jog pabėgėlių iš Artimųjų Rytų bus daugiau.

  Carlo Fidanza (PPE). – (IT) Pone pirmininke, ponia Komisijos nare, ponios ir ponai, išskirtinis imigrantų srautas, užplūstantis Italijos pakrantę, taigi ir visą Europą, galiausiai turi mus paskatinti rengti bendrą požiūrį į šio reiškinio valdymą. Šiuo atžvilgiu vykstančiose Italijos ir Komisijos derybose gerokai pasistūmėta numatant atsaką į humanitarinę krizę, apie kurią diskutavome.

Su visa derama pagarba R. Crocettai turiu atkreipti dėmesį į tai, kad ši problema yra ne tiek 5 000 žmonių, kurie atvyko iki šiol, kiek gana didelis suiručių mastas ir dar daug tūkstančių pabėgėlių, kurie galėtų atvykti į mūsų pakrantes, jeigu rodytume aiškius politinius ženklus. Mums reikia šią problemą spręsti kuo greičiau. Ši krizė turi būti įveikta, tačiau paskui bus reikalingas struktūrinis atsakas.

Privalome didinti FRONTEX vaidmenį, kad ji taptų operatyvesnė ir pajėgesnė tiesiogiai valdyti tam tikrus pabėgėlių tapatybės nustatymo, jų kilmės šalies patikrinimo ir repatriacijos organizavimo procesus. Taip pat privalome didinti Europolo vaidmenį, kad neleistume praslysti galimiems teroristams ir nusikaltėliams. Visų pirma privalome greitai reaguoti. Manau, kad Komisija reagavo tinkamai, ir tikiuosi, kad Taryba taip pat atliks savo vaidmenį.

  Carmen Romero López (S&D). – (ES) Pone pirmininke, norėčiau užduoti jums, ponia Komisijos nare, klausimą, nes šią popietę Parlamente, atrodo, atmosfera yra šiek tiek isteriška. Norėčiau paprašyti jūsų, jei įmanoma, išsiaiškinti, ar 5 000 žmonių, atvykusių į Lampedūzą, iš tiesų yra teroristai. Ar galėtumėte patikrinti? Tai neturėtų būti taip sunku padaryti.

Tai neturėtų būti taip sunku padaryti, nes turime pakankamai saugumo tarnybų, galinčių išsiaiškinti, ar tai tiesa. Penki tūkstančiai. Kalbame apie teroristus, tačiau yra tūkstančiai mažomis valtimis atvykstančių žmonių, apsirengusių skudurais. Norėčiau jūsų paklausti štai ko: ar jums nebūtų lengviau su humanitariniu vizitu apsilankyti Lampedūzoje ir pabandyti vietoje įvertinti ir pasižiūrėti išteklius, apie kuriuos N.  Rinaldi kalba kaip Italijoje nepanaudotus? Tai taip pat būtų verta kelionė.

Taip pat jums būtų gerai nuvykti į Tunisą, nes galbūt tie, kurie atvyko į Lampedūzą, atvyko iš vidaus kasybos rajonų, kurių gyventojai dėl B. Ali korupcijos liko skursti. Jiems galėtume padėti pasinaudodami regionine plėtra. Tada galbūt pamatytume pokyčius ir sunkumus, patiriamus Tunise, galėtumėte stebėti situaciją ir būti jų šalininkai Komisijoje.

PIRMININKAVO: ISABELLE DURANT
Pirmininko pavaduotoja

  Tanja Fajon (S&D). – (SL) Ponia pirmininke, esame naujos prie Europos Sąjungos durų slenksčio vykstančios humanitarinės tragedijos liudininkai. Šiandien tai gali būti Lampedūza, tačiau galime tikėtis dar didesnio imigrantų iš Šiaurės Afrikos šalių antplūdžio bet kur.

Sakoma, kad jau net iš Egipto į Izraelį kiekvieną mėnesį pabėga 600 imigrantų. Valdžios institucijos nebepajėgia kontroliuoti padėties.

Mums reikia greito ir bendro atsako. Neturime reaguoti uždarydami duris ir imigrantus lygindami su nusikaltėliais. Būtų negarbė, jeigu kas nors iš tiesų, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, taip manytų Europoje, kurioje laisvė yra pagrindinė teisė ir laisvės bei lygybės simbolis.

Mes, valstybės narės, privalome prisiimti bendrą atsakomybę ir pasidalyti naštą, kuri šiandien tenka Italijai. Privalome sutelkti pajėgas ir finansinius išteklius, nes kalbama apie žmonių gyvybes.

Mūsų reakcija į pastaruosius įvykius Tunise ir Egipte buvo fragmentiška ir lėta. Dabar parodykime savo patikimumą ir nepasiduokime prieš imigraciją nukreiptai kraštutinių dešiniųjų ir ksenofobinių partijų retorikai.

Šiandien pagalbos reikia Italijai; rytoj galbūt reikės kitai šaliai. Dabar mums reikia greito atsako.

  Wim van de Camp (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, labai gerai, Šiaurės Afrikoje demokratinės permainos gali būti rengiamos, tačiau kartu su jomis atsiranda tam tikros prievolės Europai. Pietų Europoje negalima išspręsti Šiaurės Afrikos problemų. Šiuo klausimu stoviu petys petin su savo kolegomis Parlamento nariais iš Italijos.

Mano klausimas Komisijos narei yra toks: ar yra kokia nors galimybė sutrumpinti procedūras, įdiegiant pagreitintą prašymų nagrinėjimą ir iškart išsiunčiant bet kurį asmenį, kuris nėra tikras pabėgėlis, atgal į Tunisą? To reikia todėl, kad dabar matome, kaip didžiulės jaunų vyrų grupės iškeliauja į Pietų Italiją. Tikriausiai tarp jų yra daug ekonominių migrantų, todėl mums reikia atskirti tikrus pabėgėlius nuo ekonominių pabėgėlių.

Be to, žinoma, yra viešųjų ryšių problema. Daugelis europiečių susidarė įspūdį, kad minios tunisiečių vyksta į Pietų Italiją. Tai yra viešųjų ryšių problema: ne tik Italijai, bet ir Europos Sąjungai. Taigi, svarbiausi dalykai yra: greitesnės procedūros ir geresni viešieji ryšiai.

  Nadja Hirsch (ALDE). – (DE) Ponia pirmininke, ponia C. Malmström, mes visi, taip pat Europos piliečiai, buvome patenkinti Egipto ir Tuniso revoliucija bei tuo, kad staiga darbotvarkėje atsirado tokios vertybės, kaip laisvė ir demokratija. Per pastarąsias kelias dienas žiniose vyravo vaizdai iš šių šalių. Tačiau dvi ar tris dienas savo televizorių ekranuose ir savo laikraščiuose taip pat matėme pabėgėlių srautų ir žmonių valtyse vaizdus. Privalome veikti greitai, siekdami užtikrinti, kad nepraleistume šio istorinio momento ir kad mūsų atmintyje liktų ne tik pabėgėlių vaizdai. Turime atminti, ką iš tiesų pasiekė šios šalys.

Privalome visuomenei paaiškinti, kad nors daugybė žmonių atvyksta čia, dauguma jų grįš atgal, nes jie neturi teisės į tokį prieglobstį, kokį nustatome. Žinoma, turime užduoti sau klausimą, kuris dažnai užduodamas dėl ekonominių migrantų. Aišku viena. Jeigu šie jaunuoliai neturės ateities perspektyvų, sugrįš. Galbūt tai bus ne tie patys žmonės, tačiau bus pastovūs naujų migrantų srautai. Štai kodėl mums reikia šią problemą spręsti dabar.

  Nikolaos Salavrakos (EFD). – (EL) Ponia pirmininke, dega visas Viduržemio jūros regionas. Akivaizdu, kad imigracija didės. Būdami civilizuoti žmonės, privalome visus šiuos žmones laikyti žmonėmis. Tačiau neturime neįvertinti to, kad dauguma imigrantų atvyksta iš musulmonų šalių.

Kaip teigiama oficialiuose pranešimuose, per artimiausius dvidešimt metų gyventojų musulmonų skaičius yra linkęs padidėti 35 proc., nuo 1,6 mlrd. iki 2,2 mlrd. Šiandien Europoje tik 2,7 proc. gyventojų yra musulmonai. Esant tokiems antplūdžiams ir tokiam gimstamumui, tikimasi, kad per dvidešimt metų jis padidės iki 6 proc. Taigi, kaip galite matyti, jau artėja Europos veikimo ir Europos kultūros sričių ekonominė ir socialinė atžanga.

Todėl mums reikia pažvelgti į problemą kaip Europai, o ne palikti valstybes nares ją spręsti savo jėgomis.

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, kaip sakė Komisijos narė, visoje Šiaurės Afrikoje pučia permainų vėjai; jie šiek tiek primena tai, kas prieš dvidešimt metų įvyko Rytų Europoje. Jeigu rezultatas bus tas pats, – demokratinių režimų įkūrimas, – manau, turėtume būti labai patenkinti. Žinoma, neigiamas aspektas yra tai, kad bent jau artimiausiu metu turėsime pabėgėlių ir prieglobsčio problemą, ypač Italijoje.

Kadangi Italija priklauso Europos Sąjungai, tai yra ir Italijos problema, ir Europos problema; sprendimas turi būti ir Italijos, ir Europos. Negalime užtrenkti durų pabėgėliams, tačiau kartu negalime durų atverti visiems viso pasaulio pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams. Taigi, manau, kad išeitis tikrai yra nurodyta mano kolegos S. Busuttilio pasiūlytame daugiapunkčiame plane – visų pirma užtikrinti, kad repatriacija vyktų tada, kai tai yra tinkama ir saugu daryti, ir, žinoma, taip pat išsiųsti atgal prieglobsčio prašytojus, kurie Europos Sąjungoje nenusipelno šio statuso. Turime veikti solidariai su Italija ir galime tai padaryti.

  Miroslav Mikolášik (PPE). – (SK) Ponia pirmininke, manau, kad čia diskutuojame visos Europos klausimu. Turime suprasti, kad Europa privalo veikti pagal solidarumo ir vienybės principus. Šiandien turime Italijos ir pabėgėlių iš Tuniso problemą, tačiau rytoj pabėgėlių gali būti iš Alžyro, Egipto arba galbūt Libijos, iš kurios jau tūkstančiai jų atvyko anksčiau. Tai, kad čia nedalyvauja Taryba, neabejotinai yra problema. Taryba .nesidomi šiuo klausimu. Esu nusivylęs, kad šiandien čia Tarybos nėra ir ji nesiklauso Parlamento diskusijų kartu su mumis. Mano nuomone, turime dirbti kartu su Komisija ir ieškoti sprendimo, kuris būtų, viena vertus, teisiškai teisingas, o kita vertus, kaip sakė mano kolega S. Kelly, paprasčiausiai negalime priimti visų pabėgėlių, atvykstančių į Europą iš Šiaurės Afrikos. Tai tikrai nėra mūsų tikslas, todėl tie, kurie nenusipelno politinio prieglobsčio, privalo būti sugrąžinti į savo kilmės šalį.

  Georgios Koumoutsakos (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, ponia Komisijos nare, sveikinu atvykus į šį posėdį ir dėkoju už atvykimą. Šiandien problema yra Lampedūzoje. Rytoj ji bus Maltoje ir Kretoje. Po dienos, neapgaudinėkime savęs, ji bus Milane, o netrukus po to ji bus Briuselyje arba Paryžiuje.

Ši problema nėra mūsų Pietų šalių partnerių problema; tai Europos problema. Mums reikalingas solidarumas. Mums taip pat reikia didinti turimus išteklius ir stiprinti turimas priemones, įskaitant FRONTEX, Europolą ir jūrų žvalgybą. Tačiau taip pat nepaprastai svarbu, kad praėjus aštuoneriems metams rimtai pažvelgtume į II Dublino reglamentą ir, jei reikės, jį persvarstytume.

  Cecilia Malmström, Komisijos narė. – Ponia pirmininke, jei S. Busuttil būtų klausęsis, ką sakiau savo įžangoje, būtų išgirdęs, kad pasakiau beveik viską, kas buvo minima jo kalboje, tačiau džiaugiuosi galėdama tai pakartoti. Esame pasirengę panaudoti savo turimus fondus, kad iškart padėtume Italijos valdžios institucijoms. Kalbamės su jomis, kad išsiaiškintume, kokios joms reikia pagalbos. Italija turi labai daug patirties įveikiant įvairiausias nelaimes, tačiau galbūt jos valdžios institucijoms reikia padėti teikiant humanitarinę pagalbą pastoge, maistu ir vaistais, o galbūt joms taip pat reikia padėti patikrinimo, paramos ir tapatybės nustatymo paslaugomis. Šią pagalbą joms perduosime, todėl šiuo metu kalbamės su jomis.

Tai yra Europos pareiga, todėl turime pasiūlyti Europos sprendimų. Vietoje turime FRONTEX darbuotojų, tačiau taip pat tikriname galimybę – ir esame pasirengę – per labai trumpą laiką organizuoti FRONTEX operaciją, tačiau, žinoma, mums reikia apsvarstyti sąlygas su Italija ir su kitomis šalimis, kurios galbūt galėtų prisidėti. Džiaugiuosi, kad S. Busuttil yra pranešėjas FRONTEX klausimu, todėl padarius pakeitimus ateityje turėsime dar geriau veikiančią FRONTEX.

Jeigu FRONTEX operaciją būtume vykdę Tuniso vandenyse, neabejotinai būtume turėję tai daryti bendradarbiaudami su Tuniso valdžios institucijomis. To dar nepasiekėme. Taip pat Tuniso valdžios institucijas raginame priimti atgal savo piliečius, kuriems tarptautinė apsauga nereikalinga. Šiuo klausimu vadovaujamės įstatymu, dėl kurio kėlė klausimą R. Tavares ir kiti. Tikimės, kad nauja demokratinė vyriausybė tokio įstatymo neturės, tačiau, žinoma, jį reikia išnagrinėti individualia tvarka ir atidžiai įvertinti. Taip pat norime Tuniso valdžios institucijas paremti patarimais, parama, skirta sienų ir policijos valdymui, taip pat mokymu, įranga ir lėšomis.

Europos prieglobsčio paramos biuras iki šiol Maltoje neveikia, tačiau yra veikianti valdyba, kuri teigia, kad jei panorėtų, galėtų į Italija pasiųsti nacionalines grupes, kad jos padėtų. Taip pat tai šią savaitę apsvarstysime Užsienio reikalų taryboje ir Teisingumo ir vidaus reikalų taryboje, kurios rinksis kitą savaitę. Bendradarbiaujame su JTPRVK biuru, kad paprašytume jo padėti nustatant tų asmenų tapatybę, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir padėti atlikti analizę ateičiai. FRONTEX taip pat įtraukta į viso regiono analizės rengimą.

Žinoma, Tunise, kaip sakė dauguma jūsų, yra labai daug vilčių teikianti situacija, todėl visi remiame ten vykstančius demokratinius pokyčius. Vakar C. Ashton lankėsi ten dėl diskusijų su valdžios institucijomis. Esame pasirengę joms suteikti rinkimų paramą joms rengiant rinkimus. Svarstome įvairius būdus padidinti kitų rūšių paramą ir plėtoti bei stiprinti jų demokratinius pokyčius. Galima teikti ekonominę pagalbą. Svarstome įvairias judumo programas, taip pat mums reikia didinti galimybes žmonėms teisėtai atvykti į Europą. Taip pat diskutuojama apie donorų konferenciją.

Sutinku su M. Mauro ir kitais, kurie sako, kad mums neabejotinai reikia pažvelgti į visą regioną. Manau, kad daugelis labai nustebo, kai griuvo Berlyno siena. Mes neturėjome veiksmų plano, pagal kurį būtume galėję iškart imtis darbo. Ši situacija yra šiek tiek kitokia, tačiau, žinoma, žmonių reikalavimas užtikrinti laisvę ir demokratija yra tai, ką mes Europos Sąjungoje turėtume remti. Peržiūrime kaimynystės politikos planą, nes įvykiai privertė tai padaryti, ir vertiname visą regioną, – visų pirma Egiptą, tačiau vertiname ir kitas šalis, – siekdami kuo geriau išnaudoti įvairias turimas priemones, lėšas ir politines priemones ir daug tinkamiau jas pritaikyti pastariesiems šio regiono įvykiams.

Esu tikra, kad prie šios diskusijos sugrįšime, nes klausimas yra darbotvarkėje ir tikriausiai joje liks, tačiau noriu dar kartą jus užtikrinti, kad Komisija labai atidžiai tai seka. Esame pasirengę padėti Italijai, Tunisui ir kitoms dėl to kenčiančioms šalims.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Erminia Mazzoni (PPE), raštu. – (IT) Italijos vyriausybės teisė kreiptis į Europos Sąjungą yra viena iš išimtinių narystės teisių. Kaip nurodė daugelis kolegų Parlamento narių, reikia praktiškai taikyti solidarumo ir sąžiningo atsakomybės pasidalijimo principus, kaip nustatyta Sutartyse. C. Malmström manymu, dabartinė sunki Italijos padėtis priklauso Europos jurisdikcijai. Europos institucijos, lėtai reaguodamos, atsilieka nuo itin greitos Šiaurės Afrikos šalių įvykių eigos.

Italija ir ypač pietinė šalies dalis yra pirmasis Europos pasienio punktas Viduržemio jūros regione, todėl jai tenka užsiimti tokia daugybe atvykėlių, kokią tik galima įsivaizduoti, bet kokia vis dėlto nebuvo planuota. Tai, ką patiriame, rodo, kokia rimta padėtis yra dėl to, kad apleidome Barselonos procesą. Europos Sąjungai reikia persvarstyti savo Viduržemio jūros regiono strategiją ir vėl ją padaryti vienu svarbiausių savo prioritetų. Trumpalaikis atsakas – finansinė pagalba ir nepaprastosios intervencinės priemonės padės, tačiau nepakankamai. Perėjimo į demokratiją procesai, plintantys kitoje Viduržemio jūros pakrantėje, turi būti derinami su vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis iniciatyvomis, kurios padėtų spręsti socialines ir ekonomines problemas.

  Sergio Berlato (PPE), raštu. – (IT) Diskusija, kurioje šiandien dalyvaujame, yra labai svarbi. Tiesą sakant, vien per pastarąsias kelias dienas buvo užregistruoti 4 000 pabėgėlių, išsilaipinusių Lampedūzos saloje. Taigi, visuomenės sveikatos krizė plėtojasi niekada anksčiau nefiksuotu mastu. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad vietos taryba kovoja su šia krize neturėdama atitinkamų išteklių ir sąlygų, kurių reikia šioje situacijoje.

Italija nedelsdama kreipėsi į Europos Sąjungą ir pareikalavo imtis skubių veiksmų. Tačiau, nors ir ryžtingai remiu šį prašymą suteikti pagalbą, norėčiau pabrėžti, kad FRONTEX – Europos agentūros, įpareigotos kovoti su išsilaipinimais Viduržemio jūros regione, – įsipareigojimas yra vertingas, tačiau nepakankamas, kad būtų galima susitvarkyti su neteisėtų Tuniso imigrantų išsilaipinimu. Per vasario mėn. trumpąją sesiją išreiškiau savo susirūpinimą dėl blogėjančios padėties Šiaurės Afrikos šalyse ir jos padarinių Europoje. Dar kartą čia, Parlamente, pabrėžiu, kad Europos Sąjungai reikia prisiimti dar didesnius įsipareigojimus dėl veiksmingos bendros imigracijos politikos, kurią vykdydama ES galės valdyti neteisėtą imigraciją ir visų pirma ateiti į pagalbą toms šalims, pvz., Italijai, kurioms tiesiogiai gresia imigrantų srautas.

  Dominique Baudis (PPE), raštu. – (FR) Netikėtas tūkstančių migrantų atvykimas į mažą Italijai priklausančią Lampedūzos salą yra neeilinis įvykis. Tačiau dėl šio įvykio akis į akį susiduriame su problema, kuri rūpi visiems europiečiams. Šiuo metu svarbu, kad tinkamai veiktų Europos solidarumo principas. Pritariu jums, ponia Komisijos nare, kai prašote valstybių narių suteikti skubią pagalbą Italijai tiek materialiniais ištekliais, tiek lėšomis. Labai dažnai tokiais atvejais šalys, į kurias atvyksta migrantai, nėra jų galutinės paskirties vietos. Vietovėse, kuriose priimami migrantai, priėmimo centrai dažnai būna pasenę, taip pat kartais kyla didelė įtampa. Mes jau perėjome keletą svarbių etapų kovodami su neteisėta imigracija ir reguliuodami srautus. Tačiau Europos Sąjungoje, kurioje vidaus sienos praktiškai išnyko, ilgainiui Europa turi apsirūpinti ištekliais, kad galėtų įgyvendinti savo plačius užmojus. Ji turi parengti tikrą imigracijos politiką, pradėti konstruktyvų dialogą su kilmės šalimis ir stiprinti Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą (FRONTEX) jos misijų požiūriu.

15. Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – R. Oomen-Ruijten pranešimas Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos (2010/2239(INI)) (A7-0025/2011).

  Ria Oomen-Ruijten, pranešėja. – (NL) Ponia pirmininke, leiskite man pradėti šią diskusiją padėkojant savo kolegoms už jų nepaprastai malonų ir rezultatyvų bendradarbiavimą. Taip pat norėčiau išreikšti dėkingumą Parlamento sekretoriatų patarėjams ir, žinoma, mūsų pačių darbuotojams.

Buvo nelengva susitvarkyti su tokia daugybe pakeitimų. Tačiau tebemanau, kad mums pavyko, nes dabar turime kai ką konkretaus pasiūlyti reaguodami į žaliąją knygą. Kaip garantijos Europos piliečiai nori saugios, tvarios ir adekvačios pensijos. Tačiau tai pasiekti nėra taip paprasta, kaip atrodo, nes pensijos liks valstybių narių atsakomybei.

Tačiau tai nereiškia, kad mums neleidžiama pareikšti savo nuomonės arba pasinaudojant atviro koordinavimo metodu pateikti kokių nors pasiūlymų, kurie gali paskatinti persvarstymą.

Apverstai gyventojų piramidei tapus tendencija, pensijų sistemų tvarumui iškilo grėsmė: dabar mūsų šalyse yra daugiau pagyvenusių žmonių, taip pat senyvo amžiaus piliečiai gyvena ilgiau, todėl šioms pensijoms finansuoti liko mažiau žmonių. Puikus kartų solidarumo reiškinys yra pirmosios pakopos einamojo finansavimo sistemos, kurios ir ateityje liks svarbiausios.

Tačiau, be jaunesnei kartai tenkančios naštos, neabejotinai taip pat yra kolektyviniams biudžetams tenkanti našta, o tai, patinka mums ar ne, atitinkamai turi neigiamą poveikį stabilumo paktui.

Valstybės narės didina senatvės pensijos amžių. Atmetu pasiūlymus dėl Europos pensijų indeksavimo pagal didėjančią vidutinę gyvenimo trukmę. Tai darau dėl to, kad įvairiose valstybėse narėse yra dideli vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai, ir dėl to, kad net jei galėtume indeksuoti du kartus, tai, mano nuomone, nebūtų socialiai atsakinga.

Tačiau supratome, kad visi privalome pereiti prie didesnio senatvės pensijos amžiaus ir kad procesas turi vykti valstybių narių lygmeniu kartu dalyvaujant mūsų socialiniams partneriams.

Yra ir kita šio medalio pusė, – matau, Elisabeth, kad atkreipiau jūsų dėmesį, – būtent, kad turime užtikrinti, jog pagyvenę žmonės liktų dirbti. Todėl tai reiškia, kad turėtume daugiau dėmesio skirti lankstiems karjeros modeliams ir lankstiems pensijų modeliams ir kad turime gerinti ir pritaikyti sąlygas, kad pagyvenę žmonės galėtų toliau dirbti.

Valstybės narės, kurios savo pensijų sistemas grindė antrąja pakopa, dažnai kaupė taikydamos bendrus darbdavio ir darbuotojo modelius, o kai kuriais atvejais naujosios valstybės narės taikė mišriuosius modelius. Lėšos buvo investuojamos į taupomuosius fondus, pensijų fondus arba jos figūravo įmonių balansuose. Taupomosios ir kaupiamosios sistemos patiria mažesnį spaudimą nei viešieji finansai, šiuo atveju taip pat dėl ilgėjančios vidutinės gyvenimo trukmės kyla problema.

Be viso to, kilo finansų krizė, gauti prasti rezultatai obligacijų ir kapitalo rinkose bei nusistovėjo mažos palūkanų normos, todėl laukiamų pensijų garantijos patiria spaudimą.

Komisijos parengtas atsakymas yra toks: griežtesnių mokumo reikalavimų taikymas – pasakysiu tai dar kartą – nėra teisingas atsakymas. Gera priežiūra: taip! Tačiau prieš priimant kokius nors įstatymus mums pirmiausia reikia atlikti mokumo padarinių poveikio įvertinimą.

Todėl taip pat noriu atkreipti dėmesį į diskusiją dėl išvestinių finansinių priemonių. Taip paprastai negalite išvestinių finansinių priemonių susieti su pensijų fondais. Pensijų fonde išvestinės finansinės priemonės naudojamos apsidrausti nuo rizikų. Taigi, jos naudojamos ne spekuliavimui. Taigi, net šiuo atveju, gerbiamoji Komisija, turite pagalvoti prieš darydami.

Dabar pereiname prie trečiosios pakopos. Man atrodo, kad mums reikėtų nepuoselėti nerealių vilčių. Galite naudotis tik individualaus taupymo galimybėmis, jei tik turite pinigų. Tačiau norime užtikrinti didesnį informuotumą, o didesnį informuotumą pasieksite tada, kai žmonės bus informuojami apie savo pensijas, taigi, mums taip pat reikia sekimo sistemos.

Ponia pirmininke, Europos vidaus rinkoje nėra trečiosios pakopos, todėl turime ir dėl to ką nors daryti.

Galiausiai norėčiau išsakyti dvi baigiamąsias pastabas. Dėl adekvatumo: to negalime pasiekti Europos lygmeniu, todėl tai padaryti turi valstybės narės. Dėl perkeliamumo: mano nuomone, atvira darbo rinka gali veikti tik esant laisvesniam reguliariam abipusiam judėjimui, dėl kurio darbuotojai, kurie naudojasi šia teise, nepatenka į nepalankią padėtį. Tačiau čia taip pat mums reikalingas perkeliamumas: taip, tačiau kartu su adaptacijos laikotarpiu, todėl mums reikia naujų sutarčių, taigi, ir poveikio tyrimo.

  László Andor, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, dėl žaliosios knygos dėl pensijų, kurią paskelbėme praėjusią vasarą, prasidėjo labai reikalinga diskusija dėl Europos pensijų ateities. Dėl jos buvo surengta daugiau nei 100 susitikimų ir konferencijų su suinteresuotaisiais subjektais, taip pat gavome 1 700 atsakymų.

Žaliojoje knygoje išdėstyti pagrindiniai Europos Sąjungos laukiantys šios srities uždaviniai ir užduota 14 klausimų apie tai, kaip veikla ES lygmeniu galėtų padėti valstybėms narėms užtikrinti, kad pensijos būtų adekvačios, tvarios ir saugios, tačiau kartu jas skiriant būtų visapusiškai atsižvelgiama į subsidiarumo principą. Žaliojoje knygoje pasirenkamas visa apimantis požiūris, nes mes, mano kolegos Komisijos nariai O. Rehn ir M. Barnier bei aš, esame įsitikinę, kad dėl adekvačių, tvarių ir saugių pensijų reikia suderintų ir sujungtų politikos priemonių, aprėpiančių tris mūsų atsakomybės sritis.

Leiskite man trumpai perfrazuoti Komisijos pateiktą žaliosios knygos paskelbimo praėjusiais metais pagrindimą. Pirma, mums reikia įveikti disbalansą dėl didėjančio vidutinės gyvenimo trukmės ir senatvės pensijos amžiaus skirtumo. Antra, mums reikia sureguliuoti Europos sistemą, kad joje atsispindėtų pokyčiai, kurie įvyko nacionalinėse pensijų sistemose po dešimtmetį trukusių pensijų reformų. Trečia, privalome pasimokyti iš finansų ir ekonomikos krizės. Per krizę išaiškėjo, kad reikia persvarstyti finansų rinkos pažeidžiamumo ir mūsų pensijų sistemų konstrukcijos klausimus siekiant patobulinti rizikos mažinimo priemones ir padidinti finansuojamų pensijų fondų gebėjimą įveikti sukrėtimus. Ketvirta, mums reikia savo pensijų sistemas parengti gyventojų senėjimo spartėjimui.

Valstybės narės jau įsitraukė į ilgalaikį bendradarbiavimą, kad pasimokytų viena iš kitos patirties ir pasikeistų gerąja pensijų reformos praktika. Bendrai sutariama, kad reikia koordinavimo ES lygmeniu ir kad reikia nustatyti ES tarpvalstybinių klausimų sprendimo taisykles. Pastaruosius 10 metų koordinavimu ES lygmeniu buvo remiamos valstybių narių pastangos modernizuoti pensijų sistemą, todėl daugelis valstybių narių jau padarė didelę pažangą pritaikydamos pensijų sistemas, kad jose atsispindėtų visuomenės senėjimas, darbo rinkų pokyčiai ir evoliucionuojantys lyčių vaidmenys. Tačiau dauguma valstybių narių turi dar daug ką nuveikti, o keletas kitų pensijų reformų dar net nepradėjo vykdyti.

Man buvo malonu skaityti šį pranešimą, su kuriuo sveikinu pranešėją ir kuriame labai palaikomas mūsų pasirinktas visa apimantis požiūris. Keliose jo vietose pabrėžiami adekvatumo, tvarumo ir saugumo ryšiai. Jame taip pat nustatytos politikos sritys, kuriose ES gali padidinti vertę. Šiuo metu Komisija baigia analizuoti konsultacijų, apimančių galutinę Europos Parlamento nuomonę, rezultatus. Atsižvelgdama į atvejo skubumą Komisija jau pradėjo rengtis 2011 m. trečiajame ketvirtyje pateikti baltąją knygą.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad vienas didžiausių Europos socialinio modelio laimėjimų yra užtikrinimas, kad senatvės sąvoka nebūtų sinonimiška skurdo sąvokai. Tai yra pažadas, kurį turime toliau tesėti ir taip padėti valstybėms narėms priimti teisingus sprendimus siekiant užtikrinti, kad pensijų sistemos atitiktų paskirtį. Pastaruosius 12 mėnesių vyko intensyvios diskusijos pensijų reformų srityje, taip pat yra vilčių, kad šiais metais jos bus tokios pat intensyvios. Labai tikiuosi Parlamento paramos įgyvendinant realius pokyčius, kuriais būtų siekiama užtikrinti tiek adekvačias, tiek tvarias būsimas pensijas.

  George Sabin Cutaş, Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomonės referentas. – (RO) Ponia pirmininke, tai, kad šiandien Europos Parlamento plenariniame posėdyje svarstome pensijas, patvirtina, kokios jos svarbios Europai. Dėl senėjančios visuomenės, ekonomikos ir finansų krizės ir vėlyvo jaunuolių įsitraukimo į darbo rinką reikalingi bendri sprendimai. Tačiau pensijos lieka nacionalinei atsakomybei, o subsidiarumo principo tikslas – nustatyti Europos intervencijos ribas. Nepaisant to, jeigu valstybės narės tinkamai įgyvendins galiojančius ES lygmens teisės aktus, turėsime naudos iš bendrosios rinkos, kuri veiks veiksmingiau ir taip skatins didesnį darbuotojų judumą.

Be to, tam, kad valstybės pensijų sistemos būtų tvarios, privalome užtikrinti, gal žmonės turėtų galimybę toliau dirbti iki senatvės pensijos amžiaus. Nedarbo didėjimas valstybėse narėse yra susirūpinimą keliantis dalykas, taip pat dėl jo kyla grėsmė kartų solidarumui. Iš tiesų veiksmai siekiant pertvarkyti pensijų sistemą turi būti derinami su užimtumo politikos propagavimu. Analogiškai pensijų reforma neturi būti tapatinama su patikimų ir pakankamų pajamų atėmimu iš grupių, kurios jau dabar yra pažeidžiamos. Valstybės neturi vengti savo įsipareigojimo numatyti adekvačias pensijas visiems piliečiams.

Siekdami išvengti išnaudojimo nacionaliniu lygmeniu turime pasiūlyti adekvačios pensijos apibrėžimo Europos Sąjungos lygmeniu idėją. Mano nuomone, nepakanka valstybių narių paprašyti garantuoti aukštesnį už skurdo ribą pirmosios pakopos pensijų lygį. Tikrai suprantu argumentą, kad nacionalinės sąlygos yra skirtingos, ir valstybių nenorą leisti Europos Sąjungai įsitraukti į reikalą, kuris yra pats nacionalinio suvereniteto pagrindas. Tačiau manau, kad ES institucijos turi labiau rūpintis Europos piliečių gyvenimo sąlygomis. Socialinis nepasitenkinimas gali turėti netikėtų pasekmių. Du naujausi pavyzdžiai už Europos Sąjungos ribų rodo gyventojų, kurie buvo nuolat verčiami aukotis pernelyg mažai dėmesio piliečių poreikiams skiriančių nacionalinių vyriausybių interesų labui, pakantumo lygį.

  Cornelis de Jong, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentas. – (NL) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo kolegei Parlamento narei R. Oomen-Ruijten už puikų jos bendradarbiavimą. Esu dėkingas jai už tai, kad atkūrė didelę nuomonės dalį, jei, tiesą sakant, ne visą nuomonę, kurią parašiau Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetui (IMCO).

Visų pirma esu patenkintas rekomendacija tobulinti Europos sistemą, kuria bus sudarytos sąlygos kiekvienam sužinoti, kiek pensijos jis sukaupė, nepaisant to, kurioje valstybėje narėje ji buvo sukaupta.

Vis dėlto iki šiol turiu kai kurių klausimų, ypač dėl ką tik R. Oomen-Ruijten išsakyto teiginio ir rekomendacijos pensijų politiką priskirti Europos ekonomikos valdymo sričiai nesutapimo. Tiksliai nežinome, kokią formą ji įgis, tačiau yra reali galimybė, kad ji nebus neprivaloma. Balsuodamas už nenoriu sudaryti įspūdžio, kad aš, pvz., prisidėsiu prie nacionalinių galių šiuo klausimu perdavimo ES.

Be to, man nerimą kelia rekomendacija, kuria iš tiesų siekiama, kad senatvės pensijos amžius būtų didinamas atsižvelgiant į vidutinę gyvenimo trukmę. Manau, kad Nyderlandams tai tikrai nebūtina, todėl negaliu pritarti šiai rekomendacijai. Norėčiau, kad pranešėja tai pakomentuotų.

  Barbara Matera, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės referentė. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau padėkoti R. Oomen-Ruijten.

Tai, kad Komisijos žaliojoje knygoje dėl Europos pensijų sistemų ateities neskiriama jokio reikšmingo dėmesio lyčių klausimams, yra pagrindas susirūpinti: moterys diskriminuojamos skaičiuojant pensijas, nes jos daug dažniau nutraukia savo karjerą, kad galėtų rūpintis savo vaikais, sergančiais giminaičiais ir pagyvenusiais žmonėmis. Todėl, kad įvykdytų savo šeiminius įsipareigojimus, moterys labiau nei vyrai linkusios sutikti dirbti nepatikimą darbą arba darbą ne visą darbo dieną, tad Europos Sąjungoje vidutinis atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio yra 18 proc.

Taip akivaizdžiai diskriminuojamos moterys, kurios gauna aiškiai mažesnes nei vyrų pensijas. Dėl to didėja skurdo grėsmė vyresnio amžiaus moterims, ypač įvertinus tai, kad paprastai jos gyvena ilgiau nei vyrai. Laiką, kurį moterys skiria rūpinimuisi savo vaikais arba kitais išlaikomais šeimos nariais, skaičiavimo sistemose reikia pripažinti kaip atitinkantį visas kitas sutarčių, pagal kurias skaičiuojamos pensijos, rūšis. Žaliojoje knygoje siūloma konsultacija...

Taigi, tikiuosi, kad naujoje baltojoje knygoje bus skiriama daugiau dėmesio opiam ir nerimą keliančiam skirtingų lyčių asmenų atotrūkio ES skaičiuojant teises į pensijas klausimui.

  Csaba Őry, PPE frakcijos vardu. – (HU) Ponia pirmininke, visų pirma didelis pasiūlymų dėl pakeitimų skaičius – jų buvo beveik 500 – gerai parodo didžiulį susidomėjimą šiuo klausimu, o pranešėja R. Oomen-Ruijten nusipelno tik mūsų dėkingumo už tai, kad šį didžiulį pasiūlymų dėl pakeitimų šūsnį pavertė pranešimu, kuriame atspindima dabartinė Parlamento nuomonė. Kalbu apie dabartinę jo nuomonę, nes dar tik pradedame diskusiją, ir kalbu apie žaliąją knygą, po kurios bus pateikta baltoji knyga, o tada bus pateikti papildomi pranešimai, reiškiantys, kad aiškiai esame didesnės apimties proceso etape.

Apskritai privalau pasakyti, kad sutinku su Komisijos požiūriu, pagal kurį pritariama įvairinimui, t. y. pensijų sistemoms, paremtoms keliomis pakopomis, tačiau kartu norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju formuluotė galėtų būti tikslesnė. Be abejo, kai kalbame apie antrąsias pakopas, omenyje turime antrąsias pakopas, papildančias pirmąsias pakopas atsižvelgiant į jų trūkumus. Tai nėra tas pats, kas antroji pakopa, kurioje kai kas pašalinama iš pirmosios pakopos tik dėl sistemos naudojimo skirtingais būdais. Pirmąja atkuriamas stabilumas, o antroji jam kelia pavojų.

Tačiau taip pat privalome suvokti, – tai galbūt jau buvo sakyta, tačiau tiesiog norėčiau tai pabrėžti, – kad pensijų sistemų problemas nebūtinai turi spręsti jos pačios iš vidaus; be to, tikriausiai jos to negali. Reikia daugiau darbo vietų ir glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo, o mūsų tikslas tikrai turėtų būti pasistengti, kad jei jau Komisija parengė baltąją knygą, šis bendras mąstymo procesas kaip nors būtų susietas su strategijos „Europa 2020“ ir ekonomikos valdymo tikslais. Akivaizdu, kad jei taip ir bus, galėsime rezultatyviau tęsti šią diskusiją.

  Frédéric Daerden, S&D frakcijos vardu. – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, visų pirma norėčiau pabrėžti svarbų darbą dėl bendro sutarimo, kurį atliko pranešėja. Sveikiname, ponia Ria! Per derybas dėl kompromisų ji parodė platų požiūrį į mano frakcijos pateiktus argumentus, todėl didžioji Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto dauguma balsavo už pranešimo projektą. Jeigu ši didžioji dauguma rytoj balsuos už, taip būtų parodytas aiškus ženklas kitoms institucijoms.

Šis pranešimas dėl Europos pensijų ateities iki šiol yra vienintelis Europos institucijų dokumentas, kuriame prieštaraujama Komisijos mąstymui, – kaip visų pirma pateikiama metinėje ekonomikos augimo apžvalgoje, – A. Merkel ir N. Sarkozy dueto mąstymui jų dokumente dėl konkurencingumo pakto. Šiuose dokumentuose labai atvirai raginama persvarstyti pirmąją pakopą, taip pat raginama automatiškai didinti įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių pagal vidutinę gyvenimo trukmę. Savo iš dalies pakeistame ir patvirtintame pranešimo projekte Parlamentas yra už šiuos dalykus: pagrindinio vaidmens skyrimą pirmajai pensijų pakopai, pagal kurią suteikiamos geresnės solidarumo garantijos, papildomą vaidmenį skiriant kitoms pakopoms, įskaitant antrosios pakopos numatymą bendram naudojimui; didesnio dėmesio skyrimą faktinio pensinio amžiaus ilginimui, taip pat užimtumo lygio, visų pirma pagyvenusių žmonių, didinimui, o ne automatiškam fatališkam įstatymų nustatyto pensinio amžiaus ilginimui; kriterijų, pagal kuriuos būtų galima valstybėse narėse nustatyti garantuotą minimalią adekvačią pensiją, apibrėžimą; socialinių partnerių vaidmens didinimą Europoje nustatant ir įgyvendinant visas pensijų reformas; vyrų ir moterų pensijų skirtumų, susijusių su diskriminacija, apie kurią mums priminė B. Matera, panaikinimą.

Esu patenkintas, kad šiais komponentais, šiais pasiekimais ir kitais dalykais, kuriuos galbūt minėjau, Parlamentas gali mūsų Komisijos narei pasiųsti aiškią žinią, socialinę ir pažangią žinią, ir tikiuosi, kad ji į juos atsižvelgs kitame baltosios knygos rengimo etape.

  Marian Harkin, ALDE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, visų pirma noriu padėkoti pranešėjai už puikų darbą; ji tikrai man palengvino gyvenimą. Taip pat noriu padėkoti Komisijai už tai, kad pradėjo šią diskusiją, kuri vyksta tikrai labai laiku.

Kai kurie žmonės kalba apie pensijų laiko bombą, o įvertinusi kai kuriuos skaičius, kuriuos mačiau skaičiuodama skirtumą tarp to, ką šiuo metu atidedame tiek valstybiniam, tiek privačiam pensiniam aprūpinimui, ir išteklių, kurių mums reikia siekiant užtikrinti adekvatų pensinį aprūpinimą kitus penkiasdešimt metų, gaunu didžiulį skirtumą. Taigi, šiomis aplinkybėmis frazė „pensijų laiko bomba“ tikrai yra taikli. Ką gi, visi žinome, ką mums reikia daryti su laiko bomba: mums reikia išimti jos sprogdiklį. Manau, kad tai yra šio proceso pradžia.

Tačiau esminis klausimas toks: kas atsakingas? Manau, kad pranešime aiškiai pasakome, jog pačios valstybės narės atsakingos už užtikrinimą, kad jų piliečiams būtų numatytas pakankamas pensinis aprūpinimas. Tačiau taip pat teigiame, kad valstybių narių ūkiai yra vienas nuo kiti priklausomi, todėl tikrai būtų naudinga koordinuoti pensijų politiką taikant atvirąjį koordinavimo metodą. Tačiau netikime, kad įmanoma ES nustatyti adekvačius pensijų lygius arba iš tikrųjų suderinti senatvės pensijos amžių.

Vis dėlto manome, kad valstybės narės turėtų adekvatumą nustatyti kaip būtiną sąlygą, kad pagyvenę žmonės gyventų padoriai. Man malonu, kad pabrėžėme lyčių problemą ir paprašėme valstybių narių spręsti šią vyrų ir moterų, kurie ima atostogas priežiūrai, problemą ir kad atkreipėme dėmesį į judumo problemą bei strategijos „Europa 2020“ vaidmenį.

Galiausiai pritariu pensijų įsipareigojimų įtraukimui į Stabilumo ir augimo paktą. Žinome, kad pensinio aprūpinimo srityje atsiveria fiskalinė juodoji skylė, kurios tiesiog negalime nepaisyti.

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, aš taip pat norėčiau prisidėti prie tų, kurie dėkojo mūsų pranešėjai už labai gerą darbą, kuri ji atliko rengdama šį pranešimą.

Visi žinome, kad yra nacionalinių nesutarimų ir nesutarimų pačiose mūsų frakcijose, tačiau nepasiūlyti nieko, kas sulauktų gana didelės paramos, tikrai kažkas nauja. Mano frakcija ypač patenkinta, kad mums pateiktame pranešime pripažįstama pirmosios pakopos pensijų, įsipareigojimo dėl adekvataus lygio ir sugebėjimo užtikrinti padorų gyvenimą problemos svarba. Šiaip ar taip, pastaruosius, 2010, metus praleidome spręsdami skurdo problemas. Žinoma, daugeliui žmonių tai taip pat yra fiksuotų pajamų, svarbiausio garanto, problema. Kaip ir kiti, taip pat pritariame pripažinimui, kad čia mums reikia spręsti tinkamo pensinio aprūpinimo užtikrinimo moterims problemą.

Taip pat pripažįstame vyresnio amžiaus darbuotojų diskriminacijos panaikinimo ir kitų metodų taikymo siekiant padėti žmonėms likti darbe svarbą. Teisių į pensiją perkeliamumas mums taip pat yra itin svarbus klausimas. Vis daugiau žmonių per savo darbingą amžių nedirba vienoje įmonėje. Iš tiesų jie dirba keliose įmonėse ir ne visada dirba toje pačioje šalyje. Tačiau mums reikia vengti šio pensinio aprūpinimo suskaidymo, todėl šiuo klausimu Europos Sąjungai numatytas pagrindinis vaidmuo.

Taip pat džiaugiamės matydami, kad šiame pranešime yra įsipareigojimas dėl antrosios pakopos pensinio aprūpinimo, kuriuo būtų galima pasinaudoti nepatiriant diskriminacijos dėl amžiaus, lyties ir darbo sutarties. Taip pat turėtume sutikti, – man malonu tai čia matyti, – kad mums reikia labiau prisitaikyti prie gyvenimo eigos metodo, pagal kurį sprendžiamos šiuolaikinės darbinės veiklos tiek teigiamų, tiek neigiamų ritmo ir įpročių problemos.

Taip pat vėl pripažįstame solidarumo šioje pirmojoje pakopoje svarbą iš dalies tiems, kurių darbinė veikla siejama su daugiau atsitiktiniu darbu, trumpalaikėmis darbo sutartimis ir kt. Esame susirūpinę dėl bandymo primesti trečiosios pakopos privatų pensinį aprūpinimą ir sutinkame, jog nepaprastai svarbu, kad žmonės turėtų pakankamą ir aiškią informaciją.

Taip pat džiaugiamės, kad šiame pranešime numatyta – jeigu bus keičiamas pensinis aprūpinimas – pakankamai laiko žmonėms iš naujo apgalvoti savo finansines perspektyvas.

  Julie Girling, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, mano frakcija pritaria šios žaliosios knygos paskelbimui. Ji pasirodo labai laiku ir tada, kai visose valstybėse narėse svarstome problemas, kurios jau buvo minėtos ir kurias vardydamas nevargsiu, todėl paminėsiu vos dvi – kintantys demografiniai rodikliai ir lyčių problema.

Pranešime ne tik pripažįstama valstybių narių keitimosi geriausia patirtimi ir keitimosi informacija svarba, bet ir pabrėžiama, kad pensijos lieka valstybės narės kompetencija. Jame pripažįstama, kad ES neturėtų leisti teisės aktų dėl pensijų dydžių adekvatumo ir senatvės pensijos amžiaus, o turėtų paprašyti, – ir paprašyti labai aiškiai ir labai primygtinai, – kad valstybės narės reguliuotų pagal savo aplinkybes ir atsižvelgdamos į šias problemas.

Manau, kad, siekiant sustiprinti bendrąją rinką, būsimas darbas perkeliamumo klausimu yra būtinas. ES piliečiai, dirbantys visoje Europoje, – ir aš sutikau jų daug, – neturėtų būti palikti nepalankioje padėtyje įvairiose valstybėse narėse įšaldžius jų pensijų krepšelius. Keičiasi demografija, keičiasi ir darbo praktika. Keičiasi ir mūsų lūkesčiai, tačiau itin svarbu, kad neatsiliktume nuo šių pokyčių mąstydami ir formuodami savo politiką.

  Ilda Figueiredo, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Ponia pirmininke, šioje diskusijoje negalime pamiršti, kad yra pasiūlymas dėl vadinamojo konkurencingumo pakto, kuriuo pasinaudodamas Vokietijos vadovaujamas direktoratas nori pradėti naujus išpuolius prieš visuotinę ir savitarpišką socialinės apsaugos sistemą, pailginti pensinį amžių ir nuvertinti atlyginimus bei nutraukti jų indeksavimą pagal infliaciją tik tam, kad duotų naudos finansų sektoriui, kuris bando šiose pensijose rasti naujų didesnio spekuliacinio pelno rūšių.

Norėtume pareikšti, kad aiškiai nepalankiai vertiname šį kelią į Europos integraciją, tiesiamą ant antisocialinės politikos pagrindo, kuriam šiame pranešime apgailėtinai pritariama remiant Europos Komisijos žaliąją knygą, leidžiant susieti įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir vidutinę gyvenimo trukmę, raginant žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje ir neatsisakant paramos privačioms pensijų sistemoms net tada, kai jau žinoma, kad tų fondų ir privačių bankų spekuliacinis naudojimas gali turėti labai skaudžių pasekmių, dėl kurių pagyvenę žmonės ir ypač pagyvenusios moterys liktų skursti.

Todėl pateikėme alternatyvią rezoliuciją, kuri rodo, kad įmanoma padidinti išmokas ir pensijas neilginant įstatymų nustatyto pensinio amžiaus, jeigu būtų daugiau darbo vietų su garantuotomis teisėmis, ypač jaunuoliams, didesni atlyginimai ir geresnė finansų sektoriaus ir finansinių sandorių priežiūra.

Esame prieš senatvės pensijos amžiaus ilginimą ir giname pensijų sistemą, integruotą į universalią ir savitarpišką valstybinę socialinės apsaugos sistemą, kurioje didinama mažesnių išmokų ir pensijų vertė, gerbiami pagyvenę žmonės, jiems leidžiama gyventi oriai ir taip prisidedama prie skurdo naikinimo. Štai ko tikisi mūsų piliečiai dalyvaudami kovose, kurios vyko Portugalijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir tokioje daugybėje kitų vietų.

  Derek Roland Clark, EFD frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, praėjusių metų lapkričio 22 d. Užimtumo ir socialinių reikalų komitete pranešėja pasakė, kad pensijos išimtinai yra valstybės narės kompetencija. Dabar nuomonė tapo panašesnė į tai: nors valstybės narės atlieka pagrindinį vaidmenį, yra aspektų, kuriais koordinavimas Europos lygmeniu yra svarbus. Rezoliucijos 9 dalyje pabrėžiama valstybių narių kompetencija, tačiau jos raginamos koordinuoti savo skirtingą pensijų politiką. Čia yra dviprasmybių, susijusių su ES kontrolės panaikinimo principu.

JK nacionalinė pensijų fondų asociacija teigia, kad dėl šio pranešimo pensijos pabrangs – 90 proc., kaip teigia „Punter Southall“ aktuarai konsultantai. Jei tai neperdėta, tikrai tiesa, kad reikės didžiulių papildomų sumų siekiant išvengti pensijų žlugimo, todėl labai padidės draudimo įmokos. Pensijų įmonėms ir valstybėms narėms šio pranešimo nereikia; joms reikia pagalbos siekiant neleisti didėti draudimo įmokoms. Kitaip šiuo klaidingu pranešimu bus galima sugriauti tai, ką juo siekiama apsaugoti.

  Marine Le Pen (NI). – (FR) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, stabilumo pakto – rytoj konkurencingumo pakto – Europoje pensijų reformos yra ugnies linijoje.

Kaip galime išsaugoti pensijas, kai Europos Sąjunga reikalauja, kad valstybės narės, kuriose dabar yra deficitas, iki 2013 m. subalansuotų savo biudžetus? Jūsų sprendimas yra priartinti pensinį amžių prie 67 metų ir vykdyti įžvalgias einamojo finansavimo pensijų sistemų reformas siekiant sumažinti išmokas apdraustiems žmonėms. Be to, šioje pranešimo vietoje neklystama, nes jame reikalaujama garantuoto minimalaus pensijų dydžio, kurį jūs verčiate mus garantuoti į mūsų pakrantes atvykstantiems užsieniečiams, kurie niekada nemokėjo įnašų.

Maža to, dėl tiesioginių valstybinės pensijos įsipareigojimų skaičiavimo, kaip siūloma šiame pranešime, toliau didės našta valstybėms narėms, todėl jos bus priverstos kurti kapitalo formavimu grindžiamus pensijų fondus, tačiau mes, be abejo, puikiai žinome jų keliamus didžiulius pavojus.

Pensijų sistemos priklauso valstybių narių kompetencijai. Tačiau, nepaisydami žmonių norų, nustatote neturinčias precedento griežto biudžeto valdymo priemones. Europos dirbantieji, valstybės tarnautojai ir pensininkai bus koregavimo kintamieji siekiant išsaugoti eurą ir jūsų kraštutinai liberalią Europą.

  Thomas Mann (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, puiku, kad pirmadienį nors kartą nebuvo nuslėptas pranešimas savo iniciatyva ir kad dėl jo buvo nuspręsta vos per keletą minučių. Tai yra Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto 463 pakeitimų ir su juo susijusio Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto 211 pakeitimų rezultatas.

Man būtų buvę malonu, jei būtų buvęs įsipareigojimas tęsti sėkmingų profesinių pensijų sistemų veiklą Vokietijoje, Liuksemburge, Suomijoje ir Austrijoje. Deja, dauguma nusprendė rekomenduoti naujus minimalius standartus, taip pat rekomenduoti profesinėms pensijoms taikyti sistemą „Mokumas II“. Taip bus rizikuojama dėl gerokai didesnių išlaidų, kurios vien Vokietijoje savanoriškų profesinių pensijų atveju galėtų padidėti 40 proc. Turime nesugriauti to, kas buvo pasiekta remiantis bendru profesinių sąjungų ir vadovybės sutarimu. Turėjau galimybę prisidėti prie šių kompromisų pasiūlydamas ateityje visokį minimalių standartų ir sistemos „Mokumas II“ poveikį įvertinti atliekant visapusišką ir išsamų poveikio vertinimą. Tai reiškia pažangą siekiant toliau tęsti profesinių pensijų veiklą, nors tai jokiu būdu nėra garantija.

Teigiamai vertintina tai, kad neturime standartizuotos adekvačių pensijų dydžių apibrėžties. Be to, buvo atmestas pasiūlymas dėl ES suderinto pensinio amžiaus. Kanclerė A. Merkel ir Prezidentas N. Sarkozy tikrai yra už laipsnišką pensijų sistemų ir pensinio amžiaus konvergenciją. Kadangi skirtingose šalyse gimstamumo rodikliai ir vidutinė gyvenimo trukmė skiriasi, kiekvieną nacionalinę pensijų sistemą reikia pritaikyti, kad atitiktų demografinius pokyčius.

Kompromisai buvo pasiekti labai stingant laiko. Tikiuosi, kad visi sugebėsime surengti nuodugnesnę diskusiją dėl šios baltosios knygos, į kurią bus įtraukta praktinė įmonių patirtis. Vien sumos, siejamos su savanoriškomis profesinėmis pensijomis, yra didesnės nei numatytosios dabartiniame ES gelbėjimo pakete.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Ria Oomen-Ruijten, pranešėja. – (NL) Ponia pirmininke, pasižiūrėkit, nenoriu, kad šiuo klausimu būtų kokių nors nesusipratimų. Todėl prašau jūsų, pone T. Mannai, patikslinti, kurioje šio pranešimo vietoje teigiama, kad sistema „Mokumas II“ bus privaloma tvarka taikoma antrosios pakopos pensijoms? Aš asmeniškai esu prieš tai, tačiau kur jame taip teigiama?

  Thomas Mann (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, turėjome du dviejų komitetų pranešimus, kuriuose rekomenduojama sistemą „Mokumas II“ taikyti profesinių pensijų sistemoms. Mano nuomone, tai paprasčiausiai nebus veiksminga. Tokiose šalyse, kaip Prancūzijoje, turima šios patirties, tačiau kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse jos neturima. Turėtume tai nuodugniai ištirti. Svarstydami baltąją knygą ir išsamiai ją aptardami turėsime galimybę visus tuo įtikinti, nes daugelis žmonių neturi atitinkamos patirties ir savo šalyse su tuo dar nesusidūrė. Tai puiki galimybė mums atlikti pagrindinį darbą.

  Pervenche Berès (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, pone Komisijos nary, čia dalyvaujame supažindinimo diskusijoje, kurioje Europos Parlamentas pageidavo, kad pasiųstumėte žinią. Tačiau tuo tarpu pasaulis juda, todėl papildomai minimas pensijų klausimas. Be abejo, čia noriu paminėti nuorodą į vadinamajame konkurencingumo pakte išdėstytą standartizuotą pensijų sistemą, kuri būtų Europos lygmens ir pagal kurią būtų numatytas 67 metų pensinis amžius. Galime aiškiai suprasti, kad jei pradėsime nuo to kurti socialinę Europą, tikrai kursime ją prieš savo žmones, tačiau norime tikrai ne to.

R. Oomen-Ruijten pranešime minime kitokius požiūrius daugeliu klausimų, todėl norėčiau Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu paprašyti į tai atsižvelgti, kai rengsite Komisijos poziciją dėl baltosios knygos, susijusią su atsižvelgimu į lyčių klausimą, į kurį jūs pakankamai neatsižvelgėte.

Taip pat minime idėją, kad geriausias būdas spręsti išėjimo į pensiją klausimą yra skatinti užimtumą ir kad, užuot fiksavę įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių, turime atsižvelgti į realų amžių. Tačiau, Prancūzijos socialistų nuomone, R. Oomen-Ruijten pranešime yra ženklas, kuris kelia mums problemų ir su kuriuo negalėjome sutikti. Suprantate, jog idėja, kad didesne vidutine gyvenimo trukme turi būti indeksuotas įstatymų nustatytas senatvės pensijos amžius, mums yra žingsnis atgal socialinių teisių srityje ir toks žingsnis, kuriam negalime pritarti.

Galiausiai, tardama paskutinius žodžius, norėčiau pasakyti, kad nevykstant socialiniam dialogui ir nedalyvaujant socialiniams partneriams visose šiose derybose atsimušime į sieną.

  Dirk Sterckx (ALDE). – (NL) Ponia, man atrodo, kad, padedami pranešėjos, pateikėme daug labai subalansuotų atsakymų į Komisijos užduotą klausimą. Yra du klausimai, kuriais, mano nuomone, Europos Sąjunga iš tiesų duoda papildomos naudos.

Jeigu pripažįstame pirmosios pakopos svarbą, nes tai tikslinga, kartu turime sutikti ir su tuo, kad mūsų viešųjų finansų būklė yra ne mažiau svarbi, nes pirmoji pakopa paremta būtent patikimais viešaisiais finansais. Be to, turite pripažinti ilgalaikį krūvį, kuris dėl pensijų tenka vyriausybėms, ir turite tą labai aiškiai pasakyti. Manau, kad Komisijos ir Europos pareiga tai aiškiai pasakyti kiekvienai valstybei narei, kad kiekviena galėtų matyti, kur slypi rizikos ir sunkumai.

Antra mano mintis yra ta, kad antrojoje pakopoje Europos Sąjunga taip pat atlieka ypatingą vaidmenį. Čia atkreipėte dėmesį į sistemos „Mokumas II“ svarbą. Čia prašome, kad Komisija išnagrinėtų rizikas per ilgesnį laikotarpį ir kad savo taisyklėse išaiškintų, kaip reikėtų nuo šių rizikų draustis. Manau, kad čia turite apskritai konkrečiai apsvarstyti ilgalaikę pensijų sistemų riziką: ne tik vienos rūšies, bet ir visų pensijų sistemų pagal antrąją pakopą. Taigi yra darbo, kurį reikia daryti.

Žvelgdamas į skaičius, kaip darė M. Harkin, nuogąstauju, kad neapsidraudėme nuo visų visose Europos Sąjungos valstybėse narėse galimų rizikų.

  Tadeusz Cymański (ECR). – (PL) Ponia pirmininke, pasiūlymas dėl Europos Parlamento rezoliucijos, kurį svarstėme per Europos Komisijos surengtas konsultacijas, yra vertas mūsų paramos. Rezoliucijoje rekomenduojama gerinti savitarpišką nacionalinį koordinavimą, keistis geriausiąja patirtimi ir kartu nesikišti į valstybių narių kompetenciją, susijusią su pensijų sistemomis, kurios yra nepaprastai svarbi ir labai opi sritis.

Per diskusiją, surengtą Užimtumo ir socialinių reikalų komitete, pabrėžiau demografinių pokyčių reikšmę pensijų sistemų saugumui ir būsimai jų formai. Todėl mums nepaprastai svarbu imtis visų galimų priemonių, kuriomis būtų siekiama įveikti Europos demografinę krizę. Taip pat manau, kad, vertindami pensijų sistemas ir formuluodami pasiūlymus, turėtume atsižvelgti į gana didelius atskirų valstybių narių skirtumus tiek jų finansinio pajėgumo, tiek šiuo metu veikiančių valstybiniu ir profesiniu kapitalu grindžiamų pensijų sistemų požiūriu.

  Thomas Händel (GUE/NGL). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, šalies gerovė sukuriama jos piliečių darbu. Ateityje darbas socialiniame sektoriuje turi būti geriau apmokamas. Senatvėje žmonės nori gauti tinkamas ir patikimas pensija.

Viena aiški išvada iš krizės yra ta, kad tik viešosios ir valstybinės pensijos yra patikimos ir stabilios. Priešingai, profesinių ir privačių pensijų fondai vertybinių popierių biržoje prarado milijonus eurų. Absurdiška rūpinantis žmonių išėjimu į pensiją didinti dėmesį privačioms kapitalu grindžiamoms pensijų sistemoms. Visuomenė finansavo didžiausių bankų gelbėjimo paketus. Žmonės apmoka griežto taupymo politiką, kurią kontroliuoja Europos Sąjunga. Dabar tikimasi, kad jie gerins nacionalinius biudžetus sutikdami su pensijų mažinimu ir didesniu pensiniu amžiumi. Dėl ankstesnių pensijų reformų jau didėja skurdas senatvėje. Vienintelė išeitis – stiprinti patikimas valstybines pensijų sistemas.

  Franz Obermayr (NI). – (DE) Ponia pirmininke, netrukus ES gyventojų piramidė apsivers ir daugiau nei 55 metų amžiaus grupė sudarys didžiausią gyventojų dalį. Vidutinė gyvenimo trukmė toliau ilgės, o gimstamumo rodiklis liks mažas. Jaunuoliai pradės dirbti vis vėliau. Visi žinome to pasekmes: senėjanti visuomenė ir didėjantis galimybių apribojimų skaičius, kalbant apie pensijų finansavimą.

Europoje mums reikia šeimai palankios politikos, pvz., įdiegti šeimos mokesčių padalijimą, taikomą pajamų mokesčiui, arba ekvivalentiškas socialines priemones, kurias numatant būtų atsižvelgiama į įnašą, kurį šeima įneša į kartų kontraktą, mažinant mokesčių naštą šeimoms. Be to, mums reikia kurti paskatas siekiant pagyvenusius žmones kuo ilgiau išlaikyti darbe.

Norėčiau L. Andorui perduoti aiškią žinią. Labai populiari masinės imigracijos politika netinkamas būdas garantuoti mūsų pensijas, o be to, jis kelia grėsmę Europos socialinei taikai.

  Danuta Jazłowiecka (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, dėl demografinių pokyčių, ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo, įvairių privilegijų, suteikiamų pagal pensijų sistemas, ir ekonomikos krizės valstybių narių viešiesiems finansams tenka milžiniškas krūvis. Esame priversti vis dažniau užduoti klausimus apie dabartinių pensijų sistemų stabilumą ir saugumą bei apie tai, kiek jos garantuoja teisingas pajamas išėjus į pensiją. Darome išvadą, kad Europos pensijų sistemų, priklausančių valstybių narių kompetencijai, reformos yra būtinos. Tai bus ilgas ir brangus procesas, todėl siekiant, kad vyriausybės nuspręstų žengti tokį žingsnį, Taryba ir Europos Komisija turi užtikrinti, kad taikant perviršinio deficito tvarką visada būtų atsižvelgiama į šių reformų išlaidas. Dėl bet kokio kito sprendimo gali susiklostyti aplinkybės, kuriomis šalys atsisakys reformų, baimindamosi finansinės naštos.

Norėčiau aptarti du svarbiausius šių būtinų reformų aspektus. Pirma, siekdami užtikrinti pensijų sistemų patikimumą privalome įvairinti pajamų šaltinius ir kurti sistemas, grindžiamas, inter alia, viešuoju finansavimu iš kapitalo rinkų, ir darbuotojų pensijų sistemas. Antra, turėtume užtikrinti didesnius užimtumo rodiklius, kad užtikrintume pensijų sistemų stabilumą. Valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad tikrasis pensinis amžius būtų toks pat, kaip įstatymų nustatytas amžius, ir, jeigu to reikia, apsvarstyti įstatymų nustatyto pensinio amžiaus pailginimą savaime dėl to, kad europiečiai gyvena vis ilgiau. Tačiau ilgesnė darbinės veiklos trukmė turėtų būti siejama su atitinkamomis darbo rinkos reformomis, įskaitant atitinkamo mokymo ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimą darbuotojams.

Norėčiau pasveikinti pranešėją ir padėkoti jai už pagalbą ir puikų bendradarbiavimą rengiant šį pranešimą.

  Sergio Gutiérrez Prieto (S&D). – (ES) Ponia pirmininke, jau buvo sakyta, kad Europos pensijų sistemų pagrindas yra ir toliau turi būti valstybinė sistema, nes tai yra vienintelė sistema, užtikrinanti sanglaudą ir, be to, mažinanti skurdo riziką mūsų visuomenėje.

Vis dėlto stulbina tai, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse didžiausias lygybės lygis pajamų požiūriu nustatomas pensijų srityje arba kad dėl krizės vien 2008 m. privačios pensijos neteko 20 proc. savo vertės ir šiuo metu vis dar neatitinka reikalaujamo mokumo lygio.

Visa tai rodo, kad neišvengiamų reformų metu priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti mūsų pensijų sistemų stabilumą, turi būti kompleksinės, taip pat jas numatant turi būti atsižvelgta, be kitų veiksnių, į plataus užmojo politiką, susijusią su gimstamumo rodikliais ir darbinės veiklos bei šeimos gyvenimo derinimu, ir kartu į plataus užmojo politiką, skirtą užtikrinti, kad žmonės galėtų patekti į darbo rinką ir joje likti, arba net į imigracijos politiką, grindžiamą integracija, kuria taip pat būtų užtikrintas mūsų pensijų tvarumas demografiniu požiūriu.

Galiausiai apgailestauju, kad tekste nenustatomos ribos piktnaudžiavimui subsidijų sąvoka įmonėse, nes paprastai jos atleidžiamos nuo bet kokių socialinių įmokų. Mano nuomone, tai svarbu visai naujai darbuotojų kartai, nes jei iš jų daugiau reikalaujama, kad jie turėtų padorią pensiją, jie taip pat neturėtų tiek daug iškęsti, kad gautų padorų darbą.

  Elizabeth Lynne (ALDE). – Ponia pirmininke, ponios ir ponai, norėčiau padėkoti R. Oomen-Ruijten už visą jos sunkų darbą šiuo klausimu. Manau, kad ji atliko labai gerą darbą.

Tai labai aiškiai rodo, kad už pensijas visų pirma atsako valstybės narės. Laimė, atmetėme bet kokį raginimą ES lygmeniu nustatyti minimalią pensiją, taip pat pensijoms taikyti „Mokumas II“ tipo reglamentą. Lisabonos sutartyje labai aiškiai pasakyta, kad už pensinį aprūpinimą atsako valstybės narės, o ne ES. Tačiau galime keistis geriausiąja praktika ir patirtimi. Esu patenkinta, kad taip pat įtrauktas mano pasiūlytas pakeitimas, kuriame raginama įgyvendinti 2000 m. Užimtumo direktyvą siekiant uždrausti diskriminaciją dėl amžiaus.

Dėl pensinio amžiaus visada aiškiai sakiau, kad privalome išsaugoti pensinį amžių, – amžių, kurio sulaukę turite teisę pretenduoti į savo pensiją, – nustatytą valstybės narės lygmeniu, tačiau kartu atsisakyti privalomo pensinio amžiaus, kuris priverstų žmones nustoti dirbti, net jei jie nori tai tęsti. Apgailestauju, kad pranešime to nebuvo.

  Milan Cabrnoch (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, norėčiau pasveikinti pranešėją, kuri atliko puikų darbą tvarkydama šimtus pateiktų pakeitimų. Nors šis pranešimas neturi teisės akto galios, jis labai svarbus ES valstybių narių socialinių sistemų ateičiai. Pagrindinės išvados, kurioms pritariame, yra šios:

– sprendimai dėl pensijų sistemų yra politiniai sprendimai, už kuriuos išimtinai atsako atskiros valstybės narės;

– būtina ilginti pensinį amžių;

– vienintelis ES augimo šaltinis ateityje bus darbo našumo augimas;

– svarbiausia užduotis – remti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą, ypač užtikrinant didesnį lankstumą darbo teise grindžiamų santykių srityje ir teisingą pensijų sistemų sureguliavimą;

– netikslinga pensijų sistemas ir jų reformą koordinuoti ES lygmeniu;

– nepritariame pensinio amžiaus standartizacijai visos ES mastu, nepritariame ir jo susiejimui su vidutine gyvenimo trukme;

– nepritariame jokioms pastangoms Bendrijos lygmeniu suvienodinti apibrėžtis, pvz., adekvačios pensijos apibrėžtį.

  Kartika Tamara Liotard (GUE/NGL). – (NL) Ponia pirmininke, subsidiarumas, kiekvienos valstybės narės kompetencijos sritis ir valstybių narių solidarumas yra du dalykai, kuriuos pranešėja nuolat pabrėžė kalbėdama apie pensijų politiką. Todėl manau, kad apsaugos išlaidų mažinimo žaliąją knygą ji turėtų nedelsdama išmesti į šiukšlių dėžę. Vos nenukritau nuo kėdės, kai pranešėja iš tiesų žaliąją knygą paminėjo kaip teigiamą dalyką.

Nors, viena vertus, pranešėja toliau kalba apie subsidiarumą, kita vertus, ji pateikė begalę pasiūlymų, kaip padidinti ES įtaką. ES turėtų pateikti minimalios pensijos kriterijus. ES turėtų valstybes nares įtikinti ilginti pensinį amžių. ES turėtų skatinti Europos pensijų fondų konkurenciją ir tolesnę privatizaciją. O subsidiarumas? Koks subsidiarumas?

Jeigu visa tai buvo skirta labiau socialiai atsakingoms pensijų sistemoms paskatinti, galbūt čia galėtumėte pagrįsti ES įtaką. Deja, Komisija ir pranešėja pirmenybę teikia vidaus rinkai ir taip tik padidins prarają tarp turtingųjų ir vargšų.

  David Casa (PPE). – (MT) Ponia pirmininke, norėčiau pradėti pasveikindamas savo kolegę R. Oomen-Ruijten su ypatingu darbu, kurį ji atliko rengdama šį pranešimą. Pranešime pripažįstama, kad tuo metu, kai Europos Sąjungos piliečiai yra ypač pažeidžiami, valstybėms narėms būtina užtikrinti, kad socialinės apsaugos priemonės ir ypač pensijos būtų aukštesnio lygio ir labiau patikimos ir kad taip būtų užtikrinta vis senėjančių gyventojų dvasios ramybė bei užtikrinta, kad jie liktų ekonomiškai nepriklausomi.

Čia norėčiau pabrėžti, kaip svarbu, kad valstybės narės apibrėžtų būtinus kriterijus, siekdamos užtikrinti tinkamus senyvo amžiaus piliečių gyvenimo standartus. Tai turi būti nustatyta pagal konkrečias aplinkybes, susijusias su kiekviena šalimi, todėl turi būti laikomasi subsidiarumo principo.

Tačiau palankiai vertinu prašymą Komisijai supažindinti su gairėmis ir skatinti keitimąsi geriausiąja patirtimi. Šitaip priimami sprendimai atitiks tų, kurie bus tiesiogiai paveikti, interesus. Jeigu ketiname pasiekti žaliojoje knygoje minimus tikslus, daugelyje šalių bus nepaprastai svarbi pensijų reforma; t. y. bus itin svarbu turėti patikimas, adekvačias ir tvarias pensijų sistemas.

Reformą bus sunku įgyvendinti, ypač šiais sunkiais laikais, todėl į reformos išlaidas taip pat reikia atsižvelgti ekonomikos valdymo aspektu.

  Kinga Göncz (S&D). – (HU) Ponia pirmininke, kaip ir keli Parlamento nariai, kalbėję prieš mane, manau, jog svarbu, kad Europos lygmeniu būtų kuo daugiau koordinavimo pensijų klausimais. Viena iš to priežasčių yra tai, kad dėl krizės iškilo makroekonominio stabilumo klausimas, taip pat dėl jos iškilo klausimas, kaip senatvėje galėtume užtikrinti saugumą ir orumą. Akivaizdu, kad valstybėse narėse vyksta įvairiausi pokyčiai. Kai kurios šalys renkasi reformų kelią ir stiprina arba kuria privačių pensijų fondų antrąją pakopą, o kitos, užuot tai dariusios, bando atsukti laiką atgal. Tačiau kad ir koks galėtų būti pokyčių pobūdis, labai svarbu, kad pensijų tvarumas, stabilumas ir ori senatvė taptų pagrindiniais prioritetais.

Dėl visų pakeitimų turi būti konsultuojamasi su socialiniais partneriais, o perėjimui turi būti skiriama pakankamai laiko. Žmonės, piliečiai, turi būti informuojami apie tai, kokie pakeitimai bus įgyvendinti ir kaip jie juos paveiks, siekiant jiems suteikti galimybę visais atvejais priimti pasvertus sprendimus, taip pat visi pakeitimai turi būti daromi piliečiams palankiai.

  Vicky Ford (ECR). – Ponia pirmininke, kai 1889 m. O. von Bismarck nustatė valstybinę pensiją, vidutinė gyvenimo trukmė buvo tik 45 metai. Šiandien gyvename ilgiau, tačiau susiduriame su klausimu, kaip gauti prideramas pajamas išėjus į pensiją. Ekonominės, demografinės ir darbo rinkos tradicijos skiriasi. Už savo politiką ir reformas turėtų būti atsakingos pačios atskiros šalys. Tvarioms valstybinėms pensijoms reikalingi stabilūs viešieji finansai, tačiau šio Parlamento pranešime aiškiai pareiškiama: negali būti suderinto ES pensinio amžiaus arba minimalių pajamų lygio.

Įmonių programas ir individualias kaupiamas lėšas turėtų būti galima perkelti iš vieno darbuotojo kitam ir tarp šalių. Taupantieji nusipelno skaidrios informacijos, kurią būti lengva suprasti ir su kuria būtų galima susipažinti. Taip, mums reikia saugių taupymo programų, tačiau kapitalui taikomos taisyklės turi būti racionalios. Pensijų rizikos nėra tokios pat, kaip draudimo įmonių arba bankų. Reguliavimo išlaidos tenka vartotojui, o šiuo atveju – senyvo amžiaus pensininkui.

  Elisabeth Morin-Chartier (PPE). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau pasakyti, kad su šia pensijų problema visose Europos Sąjungos valstybėse narėse susiduriame dėl mišraus krizės ir demografijos poveikio.

Vertindama daromą darbą pirmiausia norėčiau palankiai įvertinti žingsnį į priekį, t. y. konsultavimosi darbą, kuriam, kaip mums sakė Komisijos narė, ji vadovavo rengiant šią žaliąją knygą, taip pat konsultavimusi, akiračio platumu ir kompromisu pagrįstą darbą, kurį atliko R. Oomen-Ruijten rengdama šį pranešimą.

Norėčiau pabrėžti tris aspektus, į kuriuos būtinai turime atsižvelgti siekdami išspręsti pensijų mokumo problemą.

Pirmasis aspektas yra nelygybė, su kuria susiduria pensinio amžiaus moterys, nes nelygybė darbe lemia skurdą sulaukus pensinio amžiaus.

Antras aspektas, pone Komisijos nary, ponia R. Oomen-Ruijten, yra tas, kad noriu užtikrinti, kad būtų išsaugotos našlių pensijos. Iki šiol esama neturtingų moterų, kurios nedirbo būdamos potencialiai darbingo amžiaus ir kurioms našlės pensija yra vienintelis būdas gauti minimalią pensiją, kartos.

Trečias aspektas – jaunesnių kartų įsitraukimas į darbo rinką. Jos ne tik susiduria su krize, bet ir turi nešti kelių kartų naštą: savo vaikų, savo tėvų ir savo senelių.

Galiausiai dėl to kyla senyvo amžiaus žmonių problema, kurią atlikdami savo darbą turime greičiau spręsti.

  Jutta Steinruck (S&D). – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, visoje Europoje pensijomis turi būti duodama pakankamai pinigų žmonėms pragyventi. Vienas svarbus reikalavimas yra užtikrinti, kad žmonės turėtų deramą darbą, nes prastai apmokamas darbas lemia skurdą senatvėje ir neadekvatų pensinį aprūpinimą. Kai girdžiu kitus šio Parlamento narius kalbančius, kad žmonėms paprasčiausiai reikia pasirinkti papildomą privačią pensiją savo senatvei, noriu atsakyti, kad daugelis žmonių, kurie vos gali išgyventi iš to, ką uždirba, nė nemano mokėti papildomai privačiai pensijai. Štai kodėl toks svarbus vaidmuo tenka pensijų sistemos pirmajai pakopai. Einamojo finansavimo modelis, grindžiamas solidarumo principu, turi būti Europos pensijų pagrindas, taip pat pagal jį žmonės turi būti pakankamai aprūpinti, kad galėtų pragyventi. Negalime paprasčiausiai sakyti, kad tai valstybių narių reikalas. Turime duoti aiškų ženklą, kad mums reikia pensijų, kuriomis žmonėms būtų duodama pakankamai pinigų, kad jų gyvenimo kokybė būtų pakenčiama.

T. Mann pateikė išsamų Vokietijos profesinių pensijų sistemos apibūdinimą. Ir aš norėčiau jį paminėti nesileisdama į tokio lygio smulkmenas. Savo žaliosios knygos įvertinime padariau tą pačią išvadą, todėl komitete dirbome kartu pakeitimų klausimais. Todėl raginu Komisiją užtikrinti, kad ir ką ateityje darytume, kad nebūtų ignoruojami skiriamieji kiekvienos šalies požymiai – dalykai, kurie iš tiesų puikiai pasiteisina ir yra būtini valstybių narių pensijų sistemų išlikimui.

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE) . – (RO) Ponia pirmininke, manau, kad mums reikia būti realistams ir pripažinti, jog dabartinės valstybinių pensijų sistemos, grindžiamos išteklių perkėlimu iš kartos į kartą, žinomos kaip „einamojo finansavimo“ principas, nebėra ekonomiškai perspektyvios, todėl joms reikalingos subsidijos iš valstybės biudžeto, kad išliktų.

Dėl visuomenės senėjimo tendencijos ir didėjančio darbo jėgos judumo šių pensijų sistemų disbalansas tik padidės, siūlomos priemonės, ar tai būtų pensinio amžiaus ilginimas, ar įmokų didinimas, yra ribotos ir bus vis labiau ribotos dėl socialinio pasipriešinimo tokioms priemonėms. Galiausiai turėsime pripažinti, kad išeitis yra pereiti prie tų pensijų sistemų, pagal kurias žmonės kauptų savo pensijų fondą visą savo darbinės veiklos laikotarpį.

  Ádám Kósa (PPE). – (HU) Ponia pirmininke, Europos Sąjunga išsprendė labai daug problemų, susijusių su neįgaliais asmenimis. Deja, tikrai neatrodo, kad valstybių narių pensijų sistemos apims būtent šią socialinę grupę, o tai nepriimtina. Be žmonių, kurie buvo priversti įsitraukti į invalidumo pensijų sistemą ne dėl savo kaltės, yra labai daug tų, kurie pateko į šią sistemą piktnaudžiaudami jos spragomis. Ši problema pirmiausia turi neigiamą poveikį Vidurio ir Rytų Europos, kurioje yra labai daug tokių piktnaudžiautojų, pensijų sistemoms. Jų yra tiek daug, kad jie išjudina pačios pensijų sistemos pamatus. Ši situacija neatitinka strategijos „Europa 2020“. Šie žmonės, užuot gavę realią pagalbą, gauna ne individualiems poreikiams pritaikytas paslaugas, nors ir galėtų išlaikyti savo pozicijas darbo rinkoje ir pajėgtų dirbti. Dabartinės prognozės rodo, kad netrukus Europoje išlaikytinių skaičius padvigubės. Tuo tarpu darbingo amžiaus žmonių skaičius per metus sumažėja vienu milijonu. Taigi, tai reiškia, kad šiuo metu nėra tvarios pensijų sistemos, visų pirma jos nėra dėl to, kad joje nedalyvauja aktyvūs neįgalieji asmenys. Visiškai pritariu pranešėjos minčiai, kad ES, kuri yra 50 mln. neįgalių asmenų namai, dirba tik apytikriai keturiasdešimt procentų šių žmonių. Kur yra kiti apytikriai šešiasdešimt procentų? Esmė ta, kad jie taip pat turėtų dirbti.

  Konstantinos Poupakis (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, norėčiau pasidžiaugti pranešėjos pastangomis pasiekti reikiamą ekonominio gyvybingumo ir socialinio pensijų sistemų adekvatumo balansą, atsižvelgdamas į tai, kad didelio nedarbo, darbo rinkos reglamentavimo panaikinimo, atlyginimų mažinimo ir didelių demografinių sunkumų laikais sukurti ir konsoliduoti adekvačias, socialiai teisingas ir ekonomiškai gyvybingas pensijų sistemas yra didžiulis uždavinys kiekvienai valstybei narei.

Tačiau sistemos turi būti grindžiamos pirmąja pakopa, valstybine perskirstomąja pakopa, kaip vienintele ir svarbiausia adekvačių išmokų garantija. Antroji pakopa turėtų papildyti šią pakopą, o ne ją remti, taip pat jos turėtų veikti kartu, jei jau imta rūpintis išsaugoti ne tik visuotinę galimybę ja naudotis, bet ir jos saugumą, nustačius tinkamą valdymo struktūrą.

Be to, vėlyvesnio pensinio amžiaus susiejimas su vidutine gyvenimo trukme jokiais būdais nelemia automatiškų korekcijų. Žinoma, turi būti įvertinti ir kiti veiksniai, pvz., vietovė, darbo pobūdis, labai sveikatai kenksmingos profesijos, gyvenimo kokybė ir sveikata. Galiausiai, bet numatant kokias nors paskatas likti darbe, reikėtų kaip būtiną sąlygą numatyti saugiklius, kurie padėtų įveikti bet kokias kliūtis, kurios galėtų trukdyti jaunimui patekti į darbo rinką, ypač tada, kai nedarbo lygis, deja, pakilo iki neregėtų aukštumų.

(Plojimai)

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, diskusijos, rengiamos kai kuriose ES valstybėse dėl pensijų sistemų, ir šias diskusijas lydinčios visuomenės emocijos rodo, koks svarbus ir kartu koks sunkus šis klausimas. Bus neįmanoma patvirtinti bendro pensijų modelio, kurį būtų galima taikyti visose ES valstybėse narėse. Tačiau ekonomikos krizės ir demografinių pokyčių laikotarpiu nacionalinių pensijų sistemų reformas tampa neišvengiamos. Šiandien daugelis šalių jau iš tiesų susiduria su problemomis dėl didėjančių pensijų sąnaudų, o tokios problemos gali pakenkti kartų solidarumo principui. Tačiau privalome nepamiršti, kad pensijos turi būti patikimos ir saugios ir kad jas nustatant turi būti atsižvelgta į tai, ką sumokame. Atsižvelgdama į tai norėčiau, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumui, nes dėl mažesnio moterų darbo užmokesčio jos gauna mažesnes pensijų išmokas.

  Rovana Plumb (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, norėčiau paminėti, kad net šios diskusijos pradžioje Komisijos narys kalbėjo apie Europos socialinio modelio laimėjimus. Vienas iš jų taip pat yra tai, kad pasiekta moterų ir vyrų galimybių lygybė. Tikiuosi, kad šiuo pranešimu bus duota aiški žinia apie lyčių lygybės integravimą siekiant teisingos pensijų sistemos.

Štai kodėl noriu, jei leisite, pabrėžti tris aspektus. Pirma, norėčiau pabrėžti priemonių, kuriomis siekiama pripažinti namuose atliekamą darbą, įskaitant šio darbo įkainojamojo skaičiavimo pensijos tikslais taikymą, poveikio visuomenei ir moterų užimtumui vertinimą. Raginu Komisiją pradėti procedūrą siekiant išbraukti Direktyvos 2004/113/EB 5 straipsnio 2 dalį, kuria leidžiama diskriminuoti moteris pensijų produktų atveju.

  Izaskun Bilbao Barandica (ALDE). – (ES) Ponia pirmininke, pensijų sistema yra pagrindinis Europos socialinio modelio elementas, kurį būtina išsaugoti. Tai valstybių narių pareiga, tačiau, siekiant užtikrinti jos išlikimą, mums reikia imtis priemonių kuo labiau sutariant su socialiniais partneriais ir pilietine visuomene. Reikia, kad šiomis priemonėmis daugiausia būtų siekiama nustatyti Europos standartą, kuriuo būtų užtikrintas visų sistemų mokumas padarant jas priklausomas nuo priežiūros kriterijų, pagal kuriuos visose valstybėse narėse būtų apribotas viešųjų finansų deficitas, ir išplečiant garantijas, kurių nuo 2013 m. ketinama reikalauti iš draudimo įmonių, kad pateiktų susivienijimams, kurie kai kuriose valstybėse narėse valdo šias sistemas.

Šį standartą reikia nustatyti siekiant racionalizuoti diskusiją, nes šios problemos sprendimas reiškia daugiau nei pensinio amžiaus nustatymą įstatymais. Mums reikia atsižvelgti į asmens darbo trukmę ir įnašų dydį bei įtraukti koeficientus, susijusius su pensininkų norais. Asmens darbinės veiklos pratęsimo rezultatas turi būti didesnė pensija.

Nustatant šį standartą taip pat reikia žvelgti į ateitį. Dėl darbuotojų judumo reikės, kad pasyvių teisių perkėlimas iš vienos šalies į kitą nebūtų problema. Dėl europiečių judėjimo po šalis reikės turėti galimybę susipažinti su savo darbinės veiklos istorija visose valstybėse narėse, kuriose jie mokėjo įnašus.

Taip pat manau, kad mums reikės atkreipti ypatingą dėmesį į lyčių ir negalios problemą.

  Elisabeth Schroedter (Verts/ALE). – (DE) Ponia pirmininke, pone L. Andor, norėčiau paklausti, ar tikslinga į šią diskusiją ir šį pranešimą atsakyti baltąja knyga? Ar neturėtume verčiau pabandyti išspręsti tikrai neatidėliotinas problemas? Mano nuomone, yra dvi problemos: viena iš jų – didžiulis tikrojo pensinio amžiaus ir valstybinio pensinio amžiaus skirtumas. Tai reiškia, kad iš tikrųjų reikia panaudoti kovos su diskriminacija priemones, t. y. Komisijos veiksmus arba kontrolę, siekiant pagerinti padėtį, nes dėl to pensijos taps tvaresnės.

Kita problema – pranešime aiškiai raginama jau dabar imtis veiksmų dėl profesinių pensijų perkeliamumo, o tai reiškia, kad reikia pagalvoti apie naują direktyvą. Tai yra daug skubesnis dalykas, nes darbuotojai, pereinantys iš vienos įmonės į kitą, netenka labai daug jų pensijoms skiriamų pinigų, kurie senatvėje jiems užtikrintų saugumą. Štai kodėl privalome imtis veiksmų šioje srityje. Su šia baltąja knyga tik gaištame laiką.

  Alfreds Rubiks (GUE/NGL) . – (LV) Ponia pirmininke, dėl ekonomikos krizės ir gyventojų senėjimo mažėja įnašai į socialinės apsaugos sistemą. Tai yra visuotinai pripažinta tiesa. Pensininkų skaičius didėja. Dėl to kyla grėsmė pensijų sistemos tvarumui. Socialinės apsaugos ir pensijų sistemas būtina pritaikyti prie šiandieninių uždavinių. Sutinku su Komisijos nariu, kai jis sako, kad rengiant šį dokumentą reikės įdėti daug sunkaus darbo. Nepaisant to, tikiu, kad privalome visos ES mastu sukurti socialinį fondą, lygiavertį Sanglaudos fondui, siekiant padėti tų šalių, kuriose yra santykinai mažos pajamos, pensininkams. Nacionaliniai biudžetai negali užtikrinti deramos senatvės. Tai jau patyrėme. Praėjusiais metais kovojome su skurdu, o kovos rezultatas yra tai, kad turime daugiau skurstančių žmonių nei anksčiau.

  László Andor, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, dar kartą norėčiau pasveikinti visus komitetus, kurie dalyvavo diskusijoje ir rengiant pranešimus.

Suprantu, kad sunku suderinti tiek daug pozicijų, turinčių skirtingą politinį ir nacionalinį pagrindą, tačiau balsavimai dalyvaujančiuose komitetuose rodo, kad pranešimams buvo išreikšta plataus masto parama. Taip Komisijai pasiunčiama aiški žinia dėl tolesnių veiksmų dėl žaliosios knygos. Tikiuosi kito mėnesio pradžioje paskelbti santrauką su įtraukta Parlamento nuomone. Tai toliau darysime 2011 m. antrąjį pusmetį pateikdami baltąją knygą, minėtą mano ankstesnėje kalboje, prie kurios bus pridėtas tinkamas poveikio vertinimas. Taip visiems suinteresuotiesiems asmenims bus suteikta galimybė toliau dalyvauti diskusijoje.

Komisijos narių pensijų reikalų grupė praėjusią savaitę jau apsvarstė galimus politikos variantus spendžiant klausimą, kaip atnaujinti ir patobulinti Europos pensijų sistemą. Buvo sutarta, kad turėtume toliau taikyti visapusišką požiūrį į pensijų reformas.

Tai darant mums reikia tęsti dialogą su pagrindiniais suinteresuotaisiais subjektais tiek dėl naujų reguliavimo iniciatyvų tokiose srityse kaip perkeliamumas, profesinių pensijų sistemos ir nemokumo apsauga, tiek dėl kitų švelnesnių reguliavimo formų, pvz., gerosios patirties kodekso. Taip pat nusprendėme nuodugniai išnagrinėti lyčių aspektą ir daugiau dėmesio jam skirti baltojoje knygoje, o ne žaliojoje knygoje.

Tuo tarpu norėčiau užtikrinti, kad žalioji knyga ir baltoji knyga nebūtų sumaišyta su kitais skraidančiaisiais objektais, pasirodančiais Europos danguje. Komisija neturi visiškai nieko bendro su požiūriais, kurių laikantis manoma, kad Europos Sąjungoje galėtų būti vienodas pensinis amžius. Įvairovė yra ES pagrindas ir tai taip pat taikoma demografinės tikrovės įvairovei, todėl dabar tai turime nagrinėti daug nuodugniau nei anksčiau.

Taip pat turėtume pripažinti, kad dėl vykstančių reformų atsiranda naujos rizikos, nes dėl jų būsimos pensijos tampa daug daugiau priklausomos nuo ilgalaikių tendencijų darbo rinkoje ir finansų rinkose. Vadinasi, mums reikia taip pat reikia sukurti užimtumo galimybių ir neįgaliems asmenims bei padidinti finansų sistemų stabilumą.

Nekantriai lauksiu tolesnio darbo su Parlamentu ir jo komitetais šiuo labai svarbiu klausimu.

  Ria Oomen-Ruijten, pranešėja. – (NL) Ponia pirmininke, norėčiau pasinaudoti šia galimybe įvertinti savo kolegas Parlamento narius, kurie dirbo su manimi rengdami šį pranešimą: G. Cutaşą, B. Matera ir C. de Jongą. Nežinau, kur yra C. de Jong. Štai jis gale. Jis pateikė keletą pastabų, kurių nesuprantu, pvz., kuriose jis sako, kad norime rasti Europos sprendimą viskam. Tai netiesa. Šiuo atveju subsidiarumas yra pagrindinis principas.

Gal galėčiau išsiaiškinti punktą, dėl kurio C. de Jongui kilo problemų ekonomikos valdymo klausimu: pageidaujame tokio ekonomikos valdymo, kuris užtikrintų, kad kiekvienas, kuris geriausiai išbando savo lygį, taptų laimėtoju. Norime būtent to, o ne kiek valstybių narių – iš kurių dešimt parašė mums laišką – turi būti nubausta už tai, kad tinkamai pasirūpino savo ateitimi ir savo pensijomis. Tikiuosi, kad tai jus, pone C. de Jongai, patenkina.

K. Liotard čia nėra, tačiau susidariau įspūdį, kad ji, atrodo, neskaitė pranešimo, tačiau komentuoja, tartum būtų jį skaičiusi.

Ponia pirmininke, jau padėkojau savo kolegoms Parlamento nariams G. Cutaşui, B. Matera ir C. De Jongui, tačiau taip pat norėčiau padėkoti F. Daerdenui, M. Harkin, J. Girling ir J. Lambertui, kalbėjusiems atitinkamų savo frakcijų vardu, taip pat mano Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos šešėlinei pranešėjai D. Jazłowieckai už tai, kad šį pranešimą parengė tokį, koks dabar yra. Manau, kad padarėme patikimą to, ką reikia padaryti, analizę.

Taip pat žinau, kad pranešime vis dar yra labai opių klausimų, kurie rūpi atskiroms valstybėms narėms. Vis dėlto tikiuosi, kad mes, komitetas ir jūs, pone Komisijos nary L. Andorai, padėjome reikalus pakreipti tinkama linkme, kuria žengdami galėsime susivienyti dėl baltosios knygos, taip pat šiame Parlamente, ir kad kiekvienas taip pat balsuos už jį. Tai buvo sunkus dokumentų rinkinys, tačiau tikiuosi, kad rytoj galėsime sakyti: „Viskas gerai, kas gerai baigiasi.“

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj vidudienį (2011 m. vasario 16 d., trečiadienį).

Norėčiau priminti tiems iš jūsų, kurie neturėjo galimybės kalbėti, kad, jei norite, galite pateikti rašytinį, ne ilgesnį nei 200 žodžių pareiškimą, kuris bus pridėtas prie posėdžio stenogramos, jeigu norėtumėte užprotokoluoti tai, ką būtumėte norėję pasakyti, jei būtumėte galėję tai padaryti.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Corina Creţu (S&D), raštu. – (RO) Pažeidžiamiausia ES pensijų sistema yra valstybinė sistema, grindžiama kartų solidarumu. Tačiau pensija yra paveldėta teisė, todėl vyriausybės negali jos pažeisti, yra krizė ar jos nėra, net jei kai kurios vyriausybės, pvz., Rumunijos vyriausybė, nesivaržo daryti viską, ką nori, dėl pensijų dydžio ir jų skaičiavimo metodų. Demografinė padėtis taip pat nėra mums palanki. Todėl sistemos tvarumas yra neatidėliotinai spręstina problema. Tačiau valstybines pensijų sistemas finansuoja ne vyriausybės, o tie, kurie joms moka įnašus: socialiniai partneriai, darbuotojai ir darbdaviai, nepaisant jų tipo. Šias sistemas smarkiai paveikė du veiksniai: neteisėtas darbas ir Europos ekonomikos nesugebėjimas kurti naujas darbo vietas, kuriose būtų siūlomas deramas atlyginimas ir pagrįsta trukmė. Prastai apmokami ir nepatikimi darbai tuo pretekstu, kad reikia didinti darbo rinkos lankstumą, reiškia, kad valstybinės sistemos nuolat išgyvens krizę. Mane drąsina tai, kad Europos Parlamento rezoliucijoje dėl pensijų sistemų pabrėžiamas moterų diskriminavimas pensijų dydžio atžvilgiu, net jei amžius ir įmokų mokėjimo laikotarpis iš esmės būtų toks pats, kaip vyrų. Tai pirmas žingsnis siekiant ištaisyti neteisybę, po kurio turi būti imamasi paskesnių priemonių.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D), raštu. – (LT) Europos Komisijos pateiktoje Žaliojoje knygoje pateikti įtikinami argumentai, kodėl reikia tobulinti dabartines pensijų sistemas. Tačiau nereikia pamiršti, jog dauguma siūlomų sprendimų yra socialiai jautrūs.

Todėl reikia kruopščiai įvertinti ne tik sprendimų naudą, bet ir galimas grėsmes. Ypač tada, kai kalbama apie pensinio amžiaus ilginimą ar valstybių narių įtakos pensijų politikoje mažinimą. Nors Komisijai pensinio amžiaus ilginimas atrodo vienas iš neskausmingiausių būdų prisitaikyti prie ilgėjančios gyvenimo trukmės, tačiau ji neteikia konkrečių pasiūlymų dėl vyresnio amžiaus žmonių užimtumo darbo rinkoje. Tolstant išėjimo į pensiją galimybei, daugelis neturinčių darbo priešpensinio amžiaus žmonių gali atsidurti skurdo spąstuose. Nepakankamai įvertinta ir tai, kiek ilgai leis žmonių sveikata dirbti. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad moterys dažniau nei vyrai dirba mažiau apmokamus darbus, nepilną darbo dieną, dėl gimdymo ir motinystės, vaikų, neįgalių šeimos narių priežiūros praranda draudimines garantijas ir galiausiai gauna mažesnes pensijas. Manau, kad reikia daugiau dėmesio skirti ir kitoms pensijų sistemų tobulinimo būdams, tokiems, kaip darbinės veiklos pradžios ankstinimas, darbinio ir šeimos gyvenimo geresnis derinimas, „lankstaus” pensinio amžiaus nustatymas, bendrų minimalių standartų pensijoms įvedimas ir pan.

Bet kuriuo atveju Žaliąją knygą vertinčiau kaip rimtą žingsnį, siekiant užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas esamiems ir būsimiems pensininkams.

  Alajos Mészáros (PPE), raštu. – (HU) Dėl pakitusių demografinių rodiklių ir ilgesnės vidutinės gyvenimo trukmės esame skatinami kurti naują savo pensijų sistemų strategiją. Privalome iš naujo nustatyti problemas, susijusias su jaunais ir pagyvenusiais žmonėmis, kad būtų galima užtikrinti tvarų, patikimą ir adekvatų pensijų išmokėjimą. Europos valstybių narių pensijų sistemos labai skiriasi. Vakarų Europos šalys kovoja su didėjančių dabartinių ir būsimų sąnaudų problemomis, o naujosios valstybės narės bando kurti diversifikuotas sistemas. 2008 m. buvo keturi darbuotojai vienam pensininkui išlaikyti, o 2020 m. jų bus penki. Prie to priežasčių priskiriama ir tai, kad dėl ilgesnio ir visapusiškesnio mokymo Europos jaunuoliai įsitraukia į darbo rinką vyresnio amžiaus ir kad darbuotojų darbo santykiai netrunka iki įstatymų nustatyto pensinio amžiaus.

Mums reikia įdiegti sistemą, kuri būtų tvari ir užtikrintų pensijas, nes joje būtų atsižvelgta į valstybių narių padėtį. Mums taip pat reikia atsižvelgti į laisvo judėjimo Europos Sąjungoje galimybę. Privalome pradėti nuo prielaidos, kad naujos kartos veiksmingai ir sėkmingai darbo rinkai taip pat reikės judumo. Dėl būsimos pensijų sistemų reformos bus būtina susieti pirmąją ir antrąją pakopas, kurios įvairiose valstybėse narėse jau iš dalies sutampa, taip pat jas reikės glaudžiai susieti su trečiąja pakopa. Taip pat turime stengtis likviduoti neteisėtą darbą, nes tai turi tokį pat lemiamą vaidmenį siekiant išsaugoti mūsų pensijų sistemas.

  Vasilica Viorica Dăncilă (S&D), raštu. – (RO) Dėl gyventojų senėjimo tendencijos, su kuria pastaraisiais metais susiduria Europa, vyksta didžiuliai pokyčiai medicinos ir vartojimo įpročių, taip pat gyventojų struktūros ir socialinės apsaugos sistemos srityse. Šiomis aplinkybėmis ateityje pensijų sistemų gyvybingumo užtikrinimas bus glaudžiai susijęs su klausimu, kiek laiko ES piliečiai bus iš tikrųjų aktyvūs darbo rinkoje. Manau, naudinga, kad strategija „Europa 2020“ yra remiama aktyvi ir kryptinga darbo rinkos politika, kuri padeda didinti vyresnio amžiaus darbuotojų, moterų, mažumų ir ilgą laiką nedirbančiųjų užimtumo lygį. Manau, kad siekdama šio tikslo Europa patirs dirbančių darbuotojų skaičiaus didėjimą ir platesne prasme – ekonomikos augimą, kuris turės teigiamą poveikį pensijų sistemų gyvybingumui ES lygmeniu.

  Jarosław Kalinowski (PPE), raštu. – (PL) Visi žinome, kad nėra tokio dalyko kaip idealus pensijų sistemų modelis. Kiekviena šalis rengė būsimoms reformoms skirtus savo sprendimus ir planus, kurie buvo atitinkamai pritaikyti. Nepaisydamas gana didelių atskirų sistemų skirtumų manau, kad Europos Sąjunga turėtų nurodyti kryptį, kurios, darydamos pakeitimus, turi laikytis visos valstybės narės. Komitete daug kartų buvo pabrėžta, jog pastarųjų metų finansų ir ekonomikos krizė parodė, kad reikia skubiai vykdyti pensijų sistemų reformas. Solidarumo ir subsidiarumo principai įpareigoja mus stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą šioje srityje. Keisdamiesi savo patirtimi galėsime išvengti laiko švaistymo dubliavimui, dėl kurio vienoje šalyje jau kilo nelaimė, o keisdamiesi informacija apie geriausią patirtį galėsime veiksmingai kurti geriausias strategines priemones.

Nepamirškime, kad reformos neturi apsiriboti tik įnašų didinimu ir laikotarpio, kuriuo mokamos šios įmokos, ilginimu. Biudžeto stabilumas, tarpvalstybinis pensijų koordinavimas, minimalių garantijų kūrimas ir lygios moterų ir vyrų teisės yra tik keli klausimai, kurie turėtų būti apsvarstyti kiekvienoje valstybėje narėje. Tvari sistema, grindžiama savitarpiškai priklausomomis pakopomis, kurios viena kitą papildo, turėtų būti kuriama visoje Europoje, į ją integruojant profesines ir privačias pensijas, taip pat kapitalu ir ne kapitalu grindžiamas pensijas. Manau, šis sprendimas užtikrins, kad būtų sukurtos stabilios ir teisingos pensijų sistemos, kurios kartu liks pakankamai lanksčios, kad jas būtų galima pritaikyti mūsų patiriamiems socialiniams ir ekonominiams pokyčiams.

  Zuzana Roithová (PPE) , raštu. – (CS) Dėl senėjančios visuomenės beveik visoms šalims iškyla klausimas, kaip ateityje finansuoti pensijų sistemas, daugiausia grindžiamas lanksčiu finansavimu. Palankiai vertinu puikų R. Oomen-Ruijten pranešimą, kuriuo mums atveriama galimybė rasti sprendimą ir kartu atsižvelgti į subsidiarumą. Norėčiau paminėti sprendimą, kurį Čekijoje daug metų propagavo Krikščionių ir demokratų sąjunga – Čekoslovakijos liaudies partija (KDU-ČSL). Vaikai, kurie dirba mokamą darbą, turėtų turėti galimybę dalį savo privalomų įmokų į lanksčią sistemą nukreipti į savo tėvų pensijos sąskaitą ir šiomis įmokomis, kuriomis didinamos jų tėvų pensijos, iš dalies kompensuoti išlaidas, patirtas jais rūpinantis vaikystėje. Šis individualizuotas kartų solidarumas būtų, viena vertus, teisingesnis šiandieniniams pensininkams, kurie atliko gerą darbą augindami naują kartą, o kita vertus, jis padėtų atkurti socialinį požiūrį į dideles šeimas. Vaikai turėtų mokėti, o ne tik kainuoti. Tai yra tiek mūsų pensijų problemos pasekmių, tiek pagrindinės priežasties sprendimo pagrindas.

  Jaromír Kohlíček (GUE/NGL), raštu. – (CS) Dešimties metų darbo rengiant žaliąją knygą, klaidingai pavadintą „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“, rezultatas tėra atsitiktinis absurdiškų teiginių rinkinys. Nežinau, kaip yra kitose šalyse, tačiau, pvz., Čekijoje prognozuojamas gimstamumo rodiklis, ekspertų apskaičiuotas prieš 10 metų, taip smarkiai skiriasi nuo dabartinės padėties, kad žaliojoje knygoje išdėstyti teiginiai 2040–2060 m. laikotarpiui, mano nuomone, yra absurdiški. Jeigu ekspertai nesugebėjo numatyti net 5–7 metų gimstamumo rodiklio raidos, kaip gali turėti kokią nors vertę jų prognozė daugiau nei 30 metų? Visa žalioji knyga grindžiama klaidinga prielaida, kad kol mokesčių mokėtojui nenustatysiu teisinio įpareigojimo dalį pensijų sistemai skirtų lėšų investuoti į valstybės negarantuojamą fondą, jis gaus didesnę pensiją, nei gautų vien iš pirmosios pakopos. Atsakingas konstitucinis teismas tokį įstatymą būtinai apibūdintų kaip nekonstitucinį. Net šalyse, kuriose praeityje buvo įdiegta antroji pakopa, ši pakopa nedavė lauktų rezultatų. Pvz., aštuntajame dešimtmetyje Čilėje, po A. Pinocheto nuvertimo, valstybės negarantuojami privatūs fondai tapo privalomi visiems piliečiams, išskyrus kariuomenę ir policiją. Kodėl tai padaryta? Kodėl dabartinė Vengrijos konservatorių vyriausybė taip pat ardo neveiksmingą antrąją pensinio aprūpinimo pakopą? Tokios yra pagrindinės priežastys, dėl kurių Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija / Šiaurės šalių žalieji kairieji negali balsuoti už R. Oomen-Ruijten pranešimą. Negalime pritarti planuojamam šimtmečio nusikaltimui!

  Louis Grech (S&D), raštu. – ES ir valstybės narės susiduria su vienu didžiausių uždavinių, susijusiu su adekvačių ir tvarių pensijų sistemų užtikrinimu Europoje. Atsižvelgiant į tai, kad didelė procentinė piliečių dalis savo pragyvenimo požiūriu yra labai priklausomi nuo savo pensijų sistemų, norėčiau pabrėžti valstybės finansuojamų pensijų sistemų, grindžiamų solidarumo principu, svarbą.

Daugiaaspektėse situacijose, susijusiose su tradicijomis ir pensijų sistemų rūšimis, ir atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė atsakomybė už pensijų reformą tenka valstybėms narėms, vienodų sąlygų taikymo visiems principo taikyti neįmanoma. Tačiau ES gali padidinti vertę užtikrindama įvairių pensijų sistemų koordinavimą ir keitimąsi geriausia patirtimi.

Bet kokios pensijų sistemų peržiūros turėtų būti atliekamos skaidriai, apsaugant vartotojų poreikius ir informuojant piliečius apie jų teises, susijusiais su įvairiomis pensijų sistemomis ir atitinkamomis rizikomis, visų pirma susijusiomis su tarpvalstybiniu judumu. Pensijų sistemos turėtų gebėti atlaikyti bet kokį galimą biudžetinį ir demografinį krūvį, tenkantį valstybėms narėms, neužkraunant naštos paprastiems piliečiams.

Į visus šiuos poreikius reikia žiūrėti per būsimų demografinių bei socialinių ir ekonominių uždavinių, pvz., netipinio užimtumo, didėjančios moterų darbo jėgos, šeimų struktūrų pokyčių ir jaunimo užimtumo, prizmę.

  Angelika Werthmann (NI), raštu. – (DE) Kai kurie dalykai, minimi Komisijos iniciatyvoje dėl žaliosios knygos, man atrodo ypač svarbūs. Tai vertinu kaip mūsų pareigą neleisti, ypač pagyvenusiems piliečiams, kurie savo darbinės veiklos laikotarpiu padėjo pasiekti dabartinį mūsų gerovės lygį, senatvėje patekti į pažeidžiamą padėtį. Kartu pranešime tinkamai atsižvelgiama į subsidiarumo principą. Komisija turėtų aiškiau reikalauti vyrų ir moterų lygybės. Moterys dažniau nei vyrai yra sudariusios netipiškas darbo sutartis. Dažnai jų pensijos yra mažesnės, todėl joms gresia didesnis pavojus senatvėje kęsti skurdą. Tinkamos ir saugios pensijų sistemos simbolizuoja ilgalaikius kartų susitarimus. Todėl norėčiau paraginti Komisiją pasinaudoti žaliąja knyga ir pradėti iniciatyvas, kuriomis būtų didinamas visuomenės informuotumas apie kartų solidarumą pensinio aprūpinimo klausimu.

  Elena Băsescu (PPE), raštu. – (RO) Manau, kad ES reikia sukurti atvirą unitarinę pensijų sistemą, kurioje būtų atsižvelgta į demografines tendencijas ir judumo problemą. Leiskite pateikti savo šalies pavyzdį. Rumunijoje metinės išlaidos pensijoms yra didžiausia biudžeto išlaidų kategorija. Nuo pat 2006 m. valstybinio socialinio draudimo biudžete fiksuojamas rekordinis metinis deficitas, kuris 2009 m. siekė 1,5 mlrd. EUR. Pasaulio banko skaičiavimais, 2050 m. deficitas dėl pensijų išlaidų pagal senąją sistemą turėtų pasiekti apytikriai 12 proc. BVP. Štai kodėl tvirtindama Įstatymą Nr. 263/2010 Rumunija pasiūlė nemažai svarbių reformų, kuriomis bus užtikrintas valstybinės pensijų sistemos stabilumas vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Šios reformos apima: – atgrasymą nuo paankstinto išėjimo į pensiją ir išėjimo į pensiją pasinaudojant mediciniškai nepagrįsta negalia; – įmokas valstybinei unitarinei pensijų sistemai mokančių žmonių skaičiaus didinimą; – laipsnišką įprasto pensinio amžiaus ilginimą vyrams ir moterims, vyrams iki 65 metų iki 2015 m. ir moterims iki 63 metų iki 2030 m.

  Ville Itälä (PPE), raštu. – (FI) Šiuo metu už visas pensijas atsakomybė tenka kiekvienai valstybei narei, tačiau svarbų vaidmenį vykdant pensijų politiką turi atlikti ir ES. Kad galėtume pasiekti savo tikslą, t. y. kad laisvas žmonių ir darbuotojų judėjimas būtų tikrai laisvas, reikia tinkamai suderinti pensijų sistemas. Taip pat turi būti garantuotas minimalus pensijų dydis, kad šeimos iš tiesų galėtų visur visiškai laisvai judėti. Taigi, mums reikia pereiti prie suderintos sistemos, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kitaip nevisuotinė pensijų sistema iš tiesų bus kliūtis laisvam judėjimui Europos Sąjungoje.

  Joanna Katarzyna Skrzydlewska (PPE), raštu. – (PL) Man buvo malonu sužinoti, kad į šiandienos darbotvarkę bus įtrauktas pranešimas dėl Komisijos žaliosios knygos „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“. Šiuo metu klausimai dėl būsimų pensijų, kiek jos yra saugios ir kokias pajamas garantuos, yra viena svarbiausių problemų, su kuriomis susiduria visuomenė. Nors valstybės narės atsakingos už apsisprendimą, kokios formos turi būti pensijų sistemos, ir iš esmės Europos Sąjunga nėra įgaliota imtis veiksmų šioje srityje, tam tikri sprendimai, susiję su pensijų sistemomis, turėtų būti parengti ES lygmeniu. Parlamento reikalavimas, kad Komisija parengtų gaires, skirtas valstybių narių vyriausybėms, turi didžiulę reikšmę ekonominiam pensininkų saugumui, nes gairėse būtų nustatyti minimalūs pensijų dydžiai ir kriterijai, pagal kuriuos būtų skaičiuojamos pensijų išmokos ir kurie reikštų, kad moterų pensijų išmokos nebeatsiliks nuo vyrų. Moterys pasmerktos gauti mažesnes pensijas nei vyrai ne dėl savo kaltės, dėl to, kad joms už tą patį darbą mokamos kitokios sumos, arba dėl to, kad reikia nutraukti savo karjerą ir prižiūrėti vaikus, todėl per visą savo darbinės veiklos laikotarpį jos sumoka mažesnes įmokas. Todėl iškilus grėsmei pensijų sistemų stabilumui Komisija neturėtų pamiršti užtikrinti, kad būtų pasiūlyti teisiniai sprendimai, kurie visoje ES užtikrintų vienodą požiūrį į moteris ir vyrus, kiek tai yra susiję su būsimų pensijų dydžiu.

  Mara Bizzotto (EFD), raštu. – (IT) 2011 m. pasiekusi šiurpų 23 mln. bedarbių skaičių Europa užimtumo politikos srityje sumušė visus neigiamus dešimtmečio rekordus ir taip oficialiai pasmerkė juos nesėkmei. Krizė yra daugiau nei pakankamas pagrindas patvirtinti tekstą, kuriame prašymas pensijų sričiai taikyti subsidiarumo principą rodo, kad persvarstant Europos socialinį modelį, kuris tikrai žlugo, eurokratai vėl tapo protingesni. Dešimtmetį buvusios nušalintos, vyriausybės imasi atkurti socialinę Europą ir tampa pagrindinėmis šio atkūrimo dalyvėmis. Tačiau to nepakanka: tik drąsus sprendimas, palankus paprastų žmonių demokratijai, grindžiamas užimtumo reformomis, dėl kurių darbas taptų patrauklesnis, atsiskaitymo lapelių federalizmu, kurį taikant būtų atsižvelgiama į skirtingas kiekvieno Europos regiono pragyvenimo išlaidas, pagal kurias reikėtų pakoreguoti tiek atlyginimus, tiek pensijas, būtų realus pasikeitimas žengiant atsinaujinimo kryptimi. Darbo jėgos sąnaudų mažinimas mažinant mokesčius ir galimybės suteikimas mūsų mažosioms įmonėms vykdyti veiklą ir investuoti regione yra svarbiausi žingsniai siekiant užtikrinti įmokų suvienodinimą senesnėms kartoms ir užtikrintą ateitį ir gyvenimo kokybę naujosioms kartoms.

16. Falsifikuoti vaistai (diskusijos)

  Pirmininkė. – Kitas klausimas – Marisos Matias Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto vardu pateiktas pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvos 2001/83/EB nuostatas dėl falsifikuotų ar tokių vaistų, kurių istorija ar šaltinis yra falsifikuoti, patekimo į legalų tiekimo tinklą prevencijos (COM(2008)0668 – C6-0513/2008 – 2008/0261 (COD)) (A7-0148/2010).

  Marisa Matias, pranešėja. – (PT) Ponia pirmininke, kai jau tiek pasiekėme, šiuo metu ir šio ilgo proceso pabaigoje, manau, žinome, kas mus, kiekvieną šioje salėje esantį vyrą ir moterį, vienija: tai pacientų sveikatos apsauga. Mūsų pareiga apsaugoti 500 mln. Europoje gyvenančių piliečių, kurie nežino, ar jų vartojami vaistai yra tikri, ar falsifikuoti. Turime suteikti jiems garantijų, kad jų vartojamais vaistais bus padedama gelbėti jų gyvybes, o ne prisidedama prie jų ankstyvos mirties. Manau, ši problema per rimta, kad galėtume ir toliau jos nespręsti.

Būtent todėl keletą kartų tuos falsifikuotus vaistus pavadinau tyliaisiais žudikais, nes jie iš tiesų tokie yra, nes jeigu žmonės, kurie turi problemų ... Žinome, kaip pasikeitė falsifikavimo tinklai: prieš keletą metų visi kalbėjo apie Viagrą, tačiau šiandien neįmanoma nekalbėti apie vaistus, kuriais kovojama arba bandoma kovoti su tokiomis ligomis kaip vėžys, diabetas, širdies ligos ir cholesterolis.

Todėl, kaip sakiau, jie yra tylieji žudikai, nes jeigu jais nekovojama su ligomis, jie žmonėms nepadeda.

Šis įsipareigojimas, apie kurį šiandien kalbame, yra tai, kuo užtikrinama keletas per šį procesą pasiektų pokyčių. Iš pradžių pradėjome nuo rinkos ir baigėme sveikatos klausimu (ir labai palankiai vertinu šį perėjimą prie sveikatos); iš pradžių pradėjome nuo fizinės erdvės ir įtraukėme internetą, nes negalėjome pamiršti pagrindinių vartų falsifikuotiems vaistams patekti į Europą; iš pradžių turėjome tik stebėjimo sistemą, paskui ją papildėme sankcijomis ir bausmėmis. Jeigu manome, kad falsifikavimas yra nusikaltimas, turėjome nustatyti sankcijas ir bausmes.

Yra dar vienas dalykas: neapsiribojame vien Europa. Taip pat užtikriname, kad trečiosios šalys, kuriose falsifikavimo klausimas dar rimtesnis, taip pat būtų aptartos mūsų šiandien pateiktame pasiūlyme.

Žinome, kad nepaisant atsitiktinio stebėjimo nuo 2005 m. falsifikuotų vaistų konfiskavimas padidėjo 400 proc. Žinome, kad ši prekyba tam tikriems nusikalstamiems tinklams užtikrina 45 mlrd. EUR pelną per metus, tačiau tai visiškas siaubas piliečių sveikatai.

Būtent todėl noriu labai aiškiai pasakyti, kad vaistų falsifikavimas nėra tiesiog klastojimas, tai yra tokia falsifikavimo forma, kuria visiškai sunaikinamas pasitikėjimas mūsų sveikatos sistemomis. Kadangi, kaip jau minėjau, falsifikavimas yra organizuotas nusikaltimas, manau, kad turime su tuo kovoti, remdamiesi šiuo teisės aktu, savo įsipareigojimais ir savo suderintais veiksmais. Todėl pristatome stebėjimo sistemą, kuri plačiai taikoma pradedant gamintoju ir baigiant pacientu. Parlamentui teko dėl to pakovoti, ir džiaugiuosi, kad dabar pavyko tai užtikrinti.

Šiame procese dalyvavo du Komisijos nariai ir keturios pirmininkaujančios valstybės. Kaip minėjau, pradėjome su Komisijos nariu, atsakingu už pramonę, o baigiame su Komisijos nariu, atsakingu už sveikatą. Tai buvo ilgas procesas, ir todėl baigdama norėčiau labai padėkoti pranešėjams iš kitų frakcijų, kurie nuo pradžių iki pabaigos su dideliu atsidavimu dalyvavo šiame procese: F. Grossetête, D. Roth-Behrendt, H. Krahmeriui, M. Tremopoului, M. Yannakoudakis ir A. Rosbach. Be jų šios diskusijos nebūtų tokios įdomios ir kartu produktyvios. Žinau, kad kai kada laikėmės skirtingų požiūrių, tačiau taip pat žinau, kad turėjome bendrą tikslą apsaugoti pacientų sveikatą. Kadangi negaliu padėkoti visiems tiems, kurie prisidėjo, norėčiau simboliškai padėkoti visiems tiems, kurie prisidėjo prie šios direktyvos, paminėdama S. Pantazidou, kuri mane labai rėmė per visą procesą.

PIRMININKAVO: DIANA WALLIS
Pirmininko pavaduotoja

  John Dalli, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, labai džiaugiuosi, turėdamas galimybę kreiptis į Parlamentą šiuo svarbiu klausimu dėl falsifikuotų vaistų. Parlamentui pritarus, šiandien mums pateiktu pasiūlymu, kuriuo iš dalies keičiama direktyva dėl falsifikuotų vaistų, pereisime į naują etapą. Sėkmingai priėmus šį dokumentą, tai bus pirmas kartas, kai Europos Sąjunga teisės akto pagrindu bus įveikusi specifinę grėsmę dėl falsifikuotų vaistų.

Šio dokumento pagrindu mūsų reguliavimo sistema bus pritaikyta ateičiai; bus iš esmės prisidedama prie pacientų apsaugos nuo suklastotų vaistų pavojų. Kaip nariai žino, falsifikuoti vaistai skiriasi nuo suklastotų vaistų. Falsifikuoti vaistai susiję su visuomenės sveikata.

Labai džiaugiuosi, kad prieš pat Kalėdas tarp bendrų teisės aktų leidėjų buvo pasiektas ankstyvas susitarimas dėl pasiūlymo esmės. Noriu padėkoti visiems tiems, kurie taip sunkiai dirbo, kad būtų pasiektas šis susitarimas, visų pirma vadovaujančio komiteto pranešėjai M. Matias, taip pat komitetų, kurie pateikė nuomones, pranešėjoms A. Sartori ir R. Bastos. Taip pat norėčiau padėkoti visiems šešėliniams pranešėjams.

Komisija visiškai pritaria šio puikiai suderinto susitarimo, kuriame įtvirtintos griežtos ir veiksmingos priemonės, kuriuo tinkamai atsižvelgiama į riziką ir kuris yra lankstus, turiniui. Tai labai svarbu, nes ne visi vaistai vienodi: skiriasi ir galimumas falsifikuoti, ir pavojus visuomenės sveikatai.

Dėl kai kurių konkrečių klausimų, tai norėčiau kai ką pabrėžti. Dėl saugumo požymių: matėme pavojų, kad valstybės narės ateityje gali laikytis skirtingų požiūrių į pakuotes. Tai būtų reiškę skirtingų lygmenų apsaugą Europos Sąjungoje. Tai būtų sukėlę Europos Sąjungos vaistų rinkos susiskaldymą. Esu tikras, kad nariai pritars mano džiaugsmui, jog nutiesėme kelią link Europos Sąjungos saugos savybės nustatyti vaistą ir taip patvirtinti jo autentiškumą. Komisija šiuo atžvilgiu visada pritarė Europos Sąjungos požiūriui.

Dėl falsifikuotų vaistų veikliosios medžiagos: dokumente, kuriam pritarta, sustiprinami patikrinimai ir tarptautinis bendradarbiavimas šioje srityje. Komisija ir Europos Sąjungos agentūrų tinklas glaudžiau dirbs su tarptautiniais partneriais. Tik taip bendradarbiaudami, galime sukurti tikrai veiksmingą patikrinimo ir įgyvendinimo sistemą.

Priėmus šį teisės aktą bus padidintas su vaistų paskirstymu susijusių subjektų skaidrumas. Galiausiai Parlamentas reikalavo taisyklių dėl vaistų prekybos internetu. Manau, kad Parlamentas rado tvirtą ir pragmatišką sprendimą, skirdamas dėmesį skaidrumo klausimams. Šiuo argumentu pripažįstama, kad taisyklės dėl vaistų ES skiriasi, tačiau ateityje pacientams visoje ES bus lengviau atskirti teisėtus operatorius nuo neteisėtų interneto vaistinių.

Pirmininke, nariai, tikiu, kad galiu pasikliauti jūsų visapusiška parama dėl kito žingsnio teisėkūros procese, užbaigiant šią vertingą ir labai reikalingą iniciatyvą.

  Regina Bastos, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referentė. – (PT) Ponia pirmininke, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją M. Matias ir padėkoti visiems, kurie su ja bendradarbiavo.

Deja, per pastaruosius keletą metų vaistų falsifikavimas Europoje išaugo. Remiantis Europos Sąjungos duomenimis, šiuo metu per teisėtą tiekimo grandinę kasmet parduodama 1,5 mln. falsifikuotų vaistų dėžučių. Tai nusikalstama veikla, kuria keliamas rimtas pavojus Europos Sąjungos pacientams ir pramonei. Šia direktyva siekiama sustabdyti falsifikuotų vaistų patekimą į tiekimo grandinę ir taip apsaugoti visuomenės sveikatą.

Norėčiau pabrėžti tokius nuomonėje, kurią parengiau, įtvirtintus pagrindinius aspektus: falsifikuotų vaistų apibrėžimo, kuriuo aiškiai skiriamas dėmesys vartotojų apsaugai, nustatymas, saugumo nuostatų taikymas tiems vaistams, kuriems įsigyti reikalingas gydytojo receptas, visų tiekimo grandinės dalyvių atsakomybė ir galiausiai valstybių narių taikomos veiksmingos sankcijos, siekiant atgrasyti nuo šios nusikalstamos veiklos.

  Amalia Sartori, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonės referentė. – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją F. Grossetête už jos atliktą gerą darbą. Falsifikuoti vaistai yra pavojingi dėl jų didžiulio poveikio visuomenės sveikatai, jau nekalbant apie jų poveikį ekonomikai.

Nors galutinis tekstas, kuriam pritarta, yra aiškus patobulėjimas 2001 m. direktyvos nuostatų atžvilgiu, jame nekalbama apie tam tikrus klausimus, kurie, mano manymu, yra labai svarbūs, ir norėčiau juos paminėti. Trečiosiose šalyse įsikūrę veikliųjų medžiagų gamintojai turėtų būti tikrinami valstybių narių, į kurias tos medžiagos vežamos, tarpininkaujant kompetentingoms tų trečiųjų šalių institucijoms.

Turėtų būti lengva nustatyti, vaistų veikliųjų medžiagų gamintoją ir kilmės šalį, kai ši informacija nėra pateikiama naujoje redakcijoje. Lieka neišspręstas prekybos internetu klausimas.

Nepaisant to, pabrėžčiau, kad pranešimas iš esmės teigiamas ir jame numatoma patobulinimų, ir pritariu F. Grossetête dėl kompromiso.

  Françoise Grossetête, PPE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau pasveikinti pranešėją M. Matias už jos darbą. Taip pat norėčiau pasveikinti Tarybą ir Komisiją, nes pagaliau pasiekėme susitarimą dėl šios labai svarbios direktyvos dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu, susijusiu su falsifikuotais vaistais. Skaičiai per dideli: Europos Sąjungoje 2008 m. konfiskuoti 34 mln. falsifikuotų vaistų, tai sudaro didžiulį 380 proc. padidėjimą. Daugiau nei 50 proc. internetu parduodamų vaistų yra falsifikuoti, ir tai kelia tikrą grėsmę visiems mūsų piliečiams.

Direktyva reiškia žingsnį į priekį. Vertinu tai tik kaip žingsnį, nes, deja, dar nepakankamai toli nuėjome. Turėjome judėti greičiau. Tačiau tai žingsnis į priekį, o griežtesnių veikliųjų medžiagų gamintojų patikrinimų įtvirtinimas yra labai vertingas bruožas. Siekiame pagerinti saugumą, ir tai reiškia, kad turime nustatyti kiekvieno veikėjo tiekimo grandinėje atsakomybę: gamintojų, didmeninių prekiautojų, lygiateisių prekiautojų, brokerių ir platintojų. Saugumo labui taip pat turime užtikrinti, kad būtų galima atsekti kiekvieną receptinių vaistų dėžutę. Būčiau pritarusi, jeigu pasiūlyme būtų labiau atsižvelgiama į šiuos klausimus.

Be autentiškumo užtikrinimo, nustatant vienodą kiekvienos pakuotės kodą, saugumo reikalavimai taip pat apima taisykles dėl nuo pažeidimų apsaugotų pakuočių, kuriomis prekiauja lygiateisiai importuotojai. Dėl šio klausimo vyko ilgos diskusijos. Tai svarbus klausimas, nes šiuo metu sprendžiame tikrą problemą, dėl kurios kyla padarinių visuomenės sveikatai. Vaistininkai taip pat turi turėti teisę į patikimą kokybiškų vaistų tiekimą. Sutinku su jumis, Komisijos nary, kai sakote, kad turime išlikti budrūs, praktikoje įgyvendindami visus šiuos saugumo reikalavimus. Tačiau nemanau, kad tuo baigiasi mūsų darbas. Turėsime įdėmiai stebėti, kaip įgyvendinama ši direktyva.

  Dagmar Roth-Behrendt, S&D frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, visi galime įsivaizduoti košmarą. Kas nors iš mūsų pažįstamų serga ir yra beviltiškoje padėtyje. Tas žmogus gera vaistus, tačiau vaistai neturi jokio poveikio, nes jie falsifikuoti.

Dėkojame Komisijai, kad buvo parengtas šis pasiūlymas. Tiesa, kad kurį laiką dėl jo diskutavome. Savo diskusijas pradėjome praėjusią Parlamento kadenciją, ir norėčiau padėkoti A. Adamou, kuris jau nebėra šio Parlamento narys, už jo pradinį darbą, kurį atliko M. Matias vardu.

Manau, kad, kaip sakė F. Grossetête, pasiekėme gerą kompromisą. Taip, galėjome padaryti daugiau. Visi esame nekantrūs ir visi norime didesnio saugumo, tačiau tai geras kompromisas. Ką pasiekėme? Pacientų saugumas tapo pagrindiniu teisės akto klausimu. Mūsų priimtomis saugumo priemonėmis bus užtikrinta, kad produktai būtų atsekami visoje paskirstymo grandinėje. Vaistai galės būti atsekami nuo gamintojo iki vaistininko. Jie turės identifikacijos numerį, iš kurio bus iš karto aišku, ar jie falsifikuoti, ar nukopijuoti arba kad yra kokių nors pažeidimų, kuriuos bus galima išnagrinėti. Apgalvotai tai padarėme tokiu būdu, kad sistemos išlaidos liktų pagrįstos visiems susijusiems asmenims ir kad sistema nebūtų perdėta. Tačiau nesutariame ir dėl pacientų saugumo.

Šis atsekamumas susijęs su tuo, kad pakuotė turi būti nesugadinta, kad pacientas, kuriam duodama pakuotė, galėtų matyti, kad ji nebuvo atidaryta, nes ant jos bus nepagadintas spaudas. Be to, nebebus vaistų pakuočių, kurios padalytos į dvi dalis, kaip dažnai būdavo. Taip bus padidintas saugumo lygis ir pacientų pasitikėjimas.

Ką dar pasiekėme? Įgyvendinome išankstinio įspėjimo sistemą. Tai nuostabu, nes tai tokia pati sistema, kuri jau dešimtmečius taikoma maisto produktams ir kurią laikome savaime suprantamu dalyku. Visoje Europos Sąjungoje užterštam maistui taikoma išankstinio įspėjimo sistema. Sunku patikėti, kad neturėjome tokios sistemos vaistams. Jeigu nustatomas falsifikuotas vaistas, dabar įmanoma išsiųsti išankstinį įspėjimą. Valstybės narės turi nustatyti pacientus, kuriems padarytas poveikis, informuoti apie tai visus susijusius subjektus ir užtikrinti, kad paviešinama su apyvartoje esančiu vaistu susijusi rizika. Mums tai savaime suprantama automobilių ir maisto atžvilgiu, tačiau iki šiol tai nebuvo įmanoma tokių svarbių dalykų kaip vaistų atžvilgiu.

Dėl interneto, tai kiekvienas, susidūręs su neteisėtu tinklalapiu, turi turėti galimybę nustatyti, kad jis yra neteisėtas. Būtent todėl turime patvirtinti teisėtus tinklalapius, kuriuose ateityje bus nuoroda į šalies patvirtinusios institucijos tinklalapį. Jie turės galimybę naudoti Europos Komisijos sukurtą logotipą. Kiekvienas, internete perkantis vaistus, gali tai padaryti savarankiškai. Jie gali pasakyti, ar naudojasi saugiu, teisėtu tinklalapiu, ar ne.

Visa tai yra pakopa, didelis žingsnis pacientų saugumo link. Jeigu rytoj priimsime šį teisės aktą, galėsime didžiuotis tuo, ką padarėme, taip pat turėtume paaiškinti savo pasiektus laimėjimus plačiajai visuomenei.

  Holger Krahmer, ALDE frakcijos vardu. – (DE) Ponia pirmininke, Europa teisingai laikoma turinti saugiausius vaistus pasaulyje. Šio teisės akto, dėl kurio ilgą laiką, manau, dvejus metus diskutavome, pagrindu toliau padidinsime saugumo lygį. Norėčiau labai padėkoti M. Matias kaip naujai Parlamento narei už tai, kad ėmėsi tokio sudėtingo pranešimo. Tai buvo didžiulė užduotis, ir ji ją labai gerai atliko. Tai taip pat pareikalavo didžiulio komandinio darbo, ir norėčiau padėkoti visiems, kurie prie to prisidėjo. Pasiekėme labai gerų rezultatų.

Tačiau neturime pamiršti, kad reguliavimo priemonėmis galime niekada nepasiekti visiško saugumo. Tai taikoma visoms sritims, ne tik vaistų atžvilgiu. Tinkamai skyrėme didžiausią dėmesį svarbiausiems klausimams, dėl skirtingų pakuočių atskyrimo ir dėl atsekamumo paskirstymo grandinėje. Atskirdami receptinius ir nereceptinius vaistus, laikomės tinkamo požiūrio, nes turime atsiminti, kad kiekviena teisės akto dalis ir kiekviena pastanga padidinti produktų saugumą kainuoja. Todėl protinga iš pat pradžių savaime neįtraukti kiekvienos aspirino ar kiekvieno nereceptinio vaisto dėžutės. Vietoj to Komisijai arba agentūrai turi būti skirta užduotis stebėti rinką ir išnagrinėti įvykius.

Manau, kad galime didžiuotis tuo, ką pasiekėme. Parengėme teisės aktą, kuriuo užtikrinama tikra nauda. Dauguma pacientų turbūt nežino, kad dėl jų kuriama ES teisė, todėl turime tai labai aiškiai išdėstyti.

  Michail Tremopoulos, Verts/ALE frakcijos vardu. – (EL) Ponia pirmininke, rytoj balsuosime dėl šios peržiūrėtos direktyvos, kuria siekiama kovoti su milijonų falsifikuotų vaistų, patenkančių į teisėtą tiekimo grandinę, keliamu pavojumi, būtent todėl, kad norime apsaugoti visuomenės sveikatą nuo šio tyliojo žudiko.

Pagrindinis klausimas tas, kad turime sukurti privalomą saugumo požymį receptiniams vaistams tam tikromis aplinkybėmis ir nereceptiniams vaistams, kurie gali būti falsifikuojami, remiantis tam tikrais rizikos vertinimo kriterijais, kartu griežtai kontroliuojant interneto prekybą patvirtintose internetinėse vaistinėse, kuriose bus naudojamas ES logotipas.

Remdamiesi išsamiu dialogu su Taryba ir Komisija, susitarėme dėl daugybės pastraipų kompromisiniame tekste. Mes, Žaliųjų frakcija / Europos laisvasis aljansas, pritariame tam, kad taikymo sritis apimtų visus vaistus, kurie gali būti falsifikuojami, taip pat griežtesniam prekybos internetu reguliavimui. Džiaugiuosi, kad šie klausimai buvo gana patenkinamai išspręsti paskutiniame susitarime su Taryba.

  Marina Yannakoudakis, ECR frakcijos vardu. – Ponia pirmininke, aš taip pat norėčiau pasveikinti pranešėją.

Žvelgdami į vaistus dabartinėse pasaulio rinkose, matome, kad jose nėra jokių sienų. Todėl neturime kito pasirinkimo kaip tik pasauliniu lygmeniu spręsti problemą dėl falsifikuotų vaistų. Tik laikydamiesi vienodo ES požiūrio, galime kovoti su vis augančiu suklastotų produktų kiekiu, kuris pateikiamas visuomenei – pateikiamas ne tik parduotuvėse, bet ir per tokias platinimo tarnybas kaip internetas.

Direktyva įjungiama raudona šviesa ir sukuriamas tam tikras problemos sprendimo pagrindas. Ar galėjome pasiekti daugiau? Taip. Ar turėjome pasiekti daugiau? Šiuo atveju turiu pasakyti ne. Kaip pirmą žingsnį įtvirtinome griežtesnę receptinių vaistų kontrolę. Išsprendėme internetinių vaistinių klausimą. Atsižvelgėme į saugumo ypatybes. Taip, galėjome pasiekti daugiau atsekamumo atžvilgiu, taikydami jį ir pacientams, tačiau būtume pralaimėję šią kovą, taip būtų buvęs atidėtas direktyvos priėmimo klausimas.

Kaip sakoma, ne per dieną Roma buvo pastatyta. Nekantrauju sukurti šios direktyvos pagrindus.

  Anna Rosbach, EFD frakcijos vardu. – (DA) Ponia pirmininke, deja, savo valstybių narių rinkose susiduriame su vis daugiau falsifikuotų vaistų. Būtent todėl šis pasiūlymas toks svarbus. ES pacientai turi žinoti, kaip jie gali išvengti falsifikuotų vaistų. Jie taip pat turi teisę matyti, kaip mes, teisės aktų leidėjai, kovojame su šiais produktais. Svarbu priimti aiškias apibrėžtis. Per dažnai priimame netikslius ir neaiškius teisės aktus. To neturi būti tokiu svarbiu kaip šis atveju. Vaistai turi būti patikrinti prieš tiekiant rinkai, o ne tik po to, kai su pacientais, tiesą sakant, keletą metų elgtasi kaip su jūros kiaulytėmis. Turime užtikrinti, kad vaistai būtų importuojami tik tada, kai prioritetas skiriamas saugumui ir patikrinimo galimybei. Falsifikuoti vaistai daro žalą tiek pacientams, tiek vaistų įmonėms valstybėse narėse. Todėl tikiuosi, kad galime susitarti dėl griežtesnės krypties negu ta, kurią siūlo Komisija, ir norėčiau padėkoti M. Matias už jos puikų darbą.

  Peter Liese (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone J. Dalli, ponios ir ponai, aš taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai M. Matias. Taip pat dėkoju F.  Grossetête, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos šešėlinei pranešėjai, ir D. Roth-Behrendt. Jos atliko puikų parengiamąjį darbą dėl šios direktyvos per praėjusią Parlamento kadenciją.

Vaistų falsifikavimas yra vis didėjanti problema. 2009 m. nustatytų atvejų skaičius lygus 7,5 mln., ir jis yra daug didesnis nei ankstesniais metais. Tik du atvejai buvo paviešinti. Yra daugybė atvejų, apie kuriuos nepranešama, ir būtent todėl galime manyti, kad problema didžiulė.

Labai nemalonu, jeigu gyvensenai pakeisti skirtuose vaistuose nėra jokių veikliųjų medžiagų. Tačiau jeigu, pvz., svarbiausiuose vėžiui gydyti skirtuose vaistuose nėra veikliųjų medžiagų arba jei medžiagos netinkamos, arba nurodyta klaidinga dozės norma, tai gali kelti pavojų pacientų gyvybei. Būtent todėl reikėjo imtis skubių veiksmų. Mes laikėmės pagrįsto požiūrio. Duomenų apsaugos klausimas labai opus, ir mes radome tinkamą pusiausvyrą. Imamės veiksmų, remdamiesi galima rizika, ir pirmiausia dėmesį skiriame receptiniams vaistams. Galima pasinaudoti atsisakymo tvarka, jeigu yra pagrindo manyti, kad nėra jokio pavojaus. Taip pat numatyta taikymo tvarka nereceptiniams vaistams, jeigu yra pagrindo manyti, kad jie buvo falsifikuoti.

Apskritai tai labai geras kompromisas, ir norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems prisidėjusiesiems.

  Judith A. Merkies (S&D). – (NL) Ponia pirmininke, dėkoju jums, ponia M. Matias, už puikų darbą ir tinkamą bendradarbiavimą. Manau, kad tai vartotojų sveikatai labai svarbi sistema, nors iki šiol jie turbūt net nežinojo, kad kilo pavojus jų sveikatai. Laimei, galiausiai bent jau galime bandyti kovoti su visais pavojais.

Neturėtų būti žaidžiama žmonių sveikata. Iš tiesų manau, kad šios sistemos pagrindu žengiame svarbų žingsnį link to, kad būtų sukurtos saugios pakuotės ir paaiškinta padėtis. Taip pat labai džiaugiuosi, kad dėl Parlamento atkaklumo į direktyvą buvo įtrauktas vaistų pardavimas internetu, nes tai visiems kelia nerimą. Jeigu į šią padėtį pažvelgtume kaip į žaidimą vartotojų sveikata, tai prekyba internetu prilygsta rusiškai ruletei. Turite 50–90 proc. galimybę susidurti su suklastotais vaistais, o tada – smūgis! Labai džiaugiuosi, kad šia sistema sprendžiamas šis klausimas.

Tačiau manau, kad reikalingi papildomi pakeitimai, nes dar neturime tvirtų saugumo garantijų. Manau, kad tai priklauso nuo kiekvienos valstybės narės. Dar daugiau, taip pat kyla klausimas, ar logotipas bus apsaugotas nuo klastojimo internete, todėl tikrai turime tai stebėti.

Skaidrumas ir patikimumas vartotojams; tikiuosi, kad vartotojai galės išbandyti vaistus be pavojaus savo sveikatai.

  Antonyia Parvanova (ALDE). – Ponia pirmininke, pirmiausia noriu pasveikinti Marisą ir savo kolegas už tai, kad pasiekė susitarimą su Taryba dėl tokio sudėtingo dokumento.

Šiuo pateiktu dokumentu sustiprinamas mūsų teisėtos vaistų tiekimo grandinės saugumas, tačiau noriu pabrėžti, kad tik 1 proc. falsifikuotų vaistų pateikiami mūsų pacientams per šią teisėtą grandinę. Likę 99 proc. pateikiami iš neteisėtų kanalų ir juodosios rinkos.

Šiuo atžvilgiu labai palankiai vertinu Europos Parlamento pateiktas papildomas nuostatas dėl interneto. Tačiau siekdami įveikti šią didžiulę riziką dėl pacientų saugumo taip pat turime sustiprinti ES veiksmus teisingumo, policijos ir muitinių bendradarbiavimo srityje. Komisija turėtų imtis daugiau veiksmų šioje srityje, ir primygtinai reikalaujame tinkamai kovoti su falsifikuotais vaistais.

Dėl konkrečių susitarimo, dėl kurio rytoj bus balsuojama, nuostatų, ir visų pirma dėl naujų apsaugos priemonių, kurios bus įgyvendinamos, tai norėčiau paprašyti Komisijos aiškiai stebėti šios direktyvos poveikį. Savo pradiniame pranešime Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas pareiškė, kad įtvirtintomis priemonėmis turėtų būti užtikrinami trys pagrindiniai principai: proporcingumo, išlaidų efektyvumo ir nepriklausomumo.

  Miroslav Ouzký (ECR). – (CS) Ponia pirmininke, aš taip pat norėčiau padėkoti pranešėjai ir šešėliniams pranešėjams už puikų darbą. Visi žinome, kad vaistų pramonė yra labai didelis verslas. Sakoma, kad tai yra trečias didžiausias verslas pasaulyje po narkotikų ir ginklų. Todėl jis duoda didžiulį pelną, ir kai kurie žmonės visada bandys jį pasigriebti neteisėtais būdais. Niekada nesugebėsime užkirsti kelio suklastotų vaistų gamybai. Mūsų užduotis – sumažinti riziką, kad jie nepatektų į Europos Sąjungos rinką ir nepasiektų mūsų piliečių. Žinome, kad kai kas nors parduoda suklastotą laikrodį, tai yra intelektinės nuosavybės apsaugos pažeidimas, tačiau kai parduodami suklastoti vaistai, tai kelia tiesioginį pavojų sveikatai.

Būtent dėl to pritarėme ir pritariame šiam pranešimui. Žinome, kad negalime visko išspręsti, ir žinome, kad kyla problema, pvz., dėl to, kad pakuotės dažnai gaminamos atskirai nuo vaistų ir kad visame pasaulyje paplitę tikrose pakuotėse pateikiami suklastoti vaistai. Tačiau tai žingsnis tinkama linkme ir siekis užtikrinti didžiausią galimą apsaugą.

  Oreste Rossi (EFD). – (IT) Ponia pirmininke, ponios ir ponai, nors Komisijos pateiktais pakeitimais dėl direktyvos dėl žmonėms skirtų vaistų siekiama padėti užkirsti kelią falsifikuotų vaistų įvežimui, būtume tikėjęsi konkretesnių rezultatų, visų pirma įtvirtinant privalomus gamybos vietų, kuriose trečiosiose šalyse gaminamos veikliosios medžiagos, patikrinimus.

Šis variantas buvo atmestas, nes tokie patikrinimai būtų per brangūs. Tiesa ta, kad Europos Sąjungos įmonės turi laikytis labai aukštų kokybės standartų, o kitose pasaulio vietose gaminančios įmonės to neturi daryti.

Tačiau balsuojame už dokumentą, nes juo įtvirtinamos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad importuojami vaistai būtų saugesni, įskaitant jų atsekamumą, draudimą iš naujo supakuoti vaistus, ES saugumo standartų laikymąsi, dalinį prekybos internetu reguliavimą ir galimybę taikyti panašias priemones ir nereceptiniams vaistams.

  Elżbieta Katarzyna Łukacijewska (PPE). – (PL) Ponia pirmininke, remiantis Pasaulio sveikatos organizacija, apie 10 proc. pasaulinės vaistų rinkos sudaro suklastoti vaistai. Sunku nustatyti tikrąjį problemos mastą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tačiau, pvz., vien Lenkijoje 2009 m. muitinių pareigūnai konfiskavo virš 100 tūkst. suklastotų produktų.

Be falsifikuotų vaistų, pacientų patiriamos problemos apima patikimos informacijos apie pakuotės turinį trūkumą, taip pat perpakavimo, kai gali pasikeisti turinys, klausimą. Taip pat labai svarbu, kad pacientai galėtų gauti patikimą informaciją internete. Deja, nors internete yra daugybė patikimos informacijos, jame yra tiek pat neteisingos informacijos. Šiuo atžvilgiu svarbu sukurti vaistų stebėjimo ir tikrinimo sistemą, kurios pagrindu pacientams būtų suteikiama patikima informacija. Tačiau žinome, kad net geriausiu reguliavimu nebus užtikrinti siekiami rezultatai, jeigu nebus nuostatų dėl atitinkamų bausmių įmonėms, tiekiančioms suklastotus vaistus į apyvartą. Todėl labai svarbios šiandienos diskusijos, taip pat reguliavimo, kuriuo ne tik bus užkirstas kelias suklastotų vaistų paskirstymui ir sukuriama stebėjimo sistema, bet ir pirmiausia nustatytos bausmės suklastotų vaistų gamintojams, įtvirtinimas. Jeigu bus imtasi tokių priemonių, bus sumažintas suklastotų vaistų skaičius, o juos vartoti taps saugiau.

Galiausiai norėčiau pasveikinti pranešėją M. Matias už gerą pranešimą. Žinau, kad juo nebus išsprendžiamos visos problemos, tačiau tai didžiulis žingsnis pacientų saugumo didinimo link.

  Pirmininkė. - Kolegos, tik pasakysiu, kad tinkamai laikotės kalbėjimo laiko, tačiau labai greitai kalbėdami peržengiate mūsų vertėjų pajėgumus. Gal galėtume pabandyti rasti aukso vidurį.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, norėčiau išreikšti savo pasitenkinimą šiuo tekstu ir pabrėžti vieną reikalavimą ir vieną aspektą, dėl kurio turėsime būti budrūs.

Džiaugiuosi, kad mums pavyko išplėsti šios direktyvos teisinį pagrindą nuo pradinių bendrosios rinkos įgaliojimų ir apimti ir visuomenės sveikatą.

Turime vieną reikalavimą: siekėme užtikrinti, kad prekyba internetu taptų sudėtine šios direktyvos dalimi, kad galėtume įtvirtinti patikrinimus ir kontrolę, kurie atspindėtų mūsų išvadas.

Taip pat yra vienas aspektas, dėl kurio turime būti budrūs. Žinome, kad falsifikuoti vaistai sudaro nuo 1 proc. iki 3 proc. rinkos išsivysčiusiose šalyse, nuo 10 proc. iki 30 proc. Azijoje ir Pietų Amerikoje ir iki 70 proc. kai kuriose Afrikos šalyse. Kai kuriais tyrimais parodoma, kad prekyba falsifikuotais vaistais gali būti 25 kartais pelningesnė nei prekyba narkotikais.

Apibendrinant: sėkmingai įtvirtinome vieną reikalavimą ir vieną aspektą, dėl kurių turime išlikti budrūs, jeigu norime ir toliau plėtoti platesnį tarptautinį bendradarbiavimą, kurio pagrindu Europos Sąjunga savo ruožtu galės imtis vadovaujančio vaidmens kovoje su falsifikuotais vaistais.

Norėčiau padėkoti M. Matias už jos darbą, taip pat mūsų frakcijos pranešėjai D. Roth-Behrendt, kuri visada suteikia vertingą pagalbą šioje srityje.

  Horst Schnellhardt (PPE). – (DE) Ponia pirmininke, pone J. Dalli, ponios ir ponai, norėčiau pasveikinti pranešėją ir šešėlinius pranešėjus už jų puikų darbą. Iš pradžių dėl šio klausimo vyko labai įtemptos diskusijos. Tačiau 2008 m. gruodžio mėn. vykusi MEDI-FAKE akcija galėjo turėti įtakos šioje srityje. Per du mėnesius prie Europos Sąjungos išorės sienų buvo konfiskuota 34 mln. falsifikuotų tablečių. Tai buvo įspėjimas, kuris paskatino mus paskubinti savo darbą. Dabar jau matome rezultatus, kuriais galime būti tikrai patenkinti. Užtikrinome vaistų atsekamumą. Kiekvienas vaistininkas, naudodamas skaitytuvą, gali nustatyti, ar vaistai falsifikuoti, ar tikri.

Tačiau norėčiau pateikti vieną prašymą. Tiesa, kad dabar stebimi tinklalapiai ir kad juose yra logotipas, nors jis taip pat gali būti suklastotas, tačiau prekybos internetu atveju turime atlikti tam tikrą su viešaisiais ryšiais susijusį darbą, kad Europos piliečiams paaiškintume pirkimo internetu pavojus. Labai džiaugiuosi, kad buvo išsaugota lygiagreti prekyba. Ji turi blogesnę reputaciją, nei iš tikrųjų nusipelnė, ir turi būti užtikrinta jos pozicija.

Norėčiau pasakyti paskutinį dalyką. Turbūt piliečių saugumo labui ir siekdami pagerinti jų supratimą turėtume apgalvoti, ar tinkama mintis mėginti išspręsti problemą dėl labai skirtingų pakuočių dydžių skirtingose šalyse ieškant suvienodinto sprendimo.

  Zuzana Roithová (PPE). – (CS) Ponia pirmininke, dvejus metus diskutavome apie nerimą keliantį suklastotų vaistų augimą mūsų rinkoje, įskaitant vaistus gyvensenai pakeisti. Jų rezultatas yra tinkama direktyva, kuria sugriežtinama tiek platintojų, tiek mažmenininkų kontrolė, įtvirtinant privalomas apsaugos priemones ir patikrinimus dėl pažeidimų. Gamintojai taip pat įvertins riziką dėl perdirbimo pagalbos, ir tai, pvz., Čekijoje buvo daroma daugybę metų. Todėl puiku, kad tai bus taikoma visoje ES.

Be to, sistema turi būti taikoma ne tik receptiniams vaistams. Jeigu nenorime pralaimėti savo kovos su padirbinėjimu, valstybės narės turi pasiekti didesnę integraciją sveikatos srityje, susivienyti, siekdamos uždrausti tinklalapius, kuriuose siūloma įsigyti suklastotų vaistų ir vykdyti patikrinimus trečiųjų šalių gamintojų atžvilgiu, kaip daroma su importuojamomis prekėmis. Galiausiai vien Kinijoje yra 500 vaistų padirbinėjimo fabrikų. Tiesiog turime viską pagreitinti, jeigu norime padidinti saugumą Europos Sąjungos rinkoje.

  Åsa Westlund (S&D). – (SV) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui J. Dalli, pranešėjai M. Matias ir šešėliniams pranešėjams už jų puikų darbą šiuo svarbiu klausimu, nes falsifikuotais vaistais tikrai keliamas rimtas pavojus pacientų sveikatai. Labai rimta tai, kad didėja gyvybei gelbėti skirtų vaistų falsifikavimas. Tai vaistai vėžiui, širdies ligoms ir infekcijoms gydyti, kitaip sakant, tai atvejai, kai žmogui tikrai reikalingi veiksmingi vaistai.

Dabar žengiame didžiulį žingsnį į priekį dėl vaistų ES, tačiau problema kyla ir už ES ribų. Remiantis PSO ekspertų grupe, daugybėje šalių Afrikoje, dalyje Azijos ir Pietų Amerikos yra vietovių, kuriose daugiau nei 30 proc. vaistų gali būti falsifikuoti. Todėl labai svarbu sustiprinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis, ir reikia tikėtis, kad pokyčiais, kurie dabar įgyvendinami ES, bus daroma įtaka ir už Europos Sąjungos ribų esančiose šalyse.

  Struan Stevenson (ECR). – Ponia pirmininke, suklastoti vaistai, kaip girdėjome, yra vis didesnė problema.

2008 m. muitinių pareigūnai užkirto kelią 32 mln. suklastotų vaistų patekti į ES. PSO mano, kad 50 proc. internetu parduodamų vaistų yra falsifikuoti, taip pat yra atvejų, kai į tai buvo įtraukta teisėta tiekimo grandinė. Pvz., nuo 2005 m. iki 2007 m. JK vaistų ir sveikatos priežiūros produktų reguliavimo agentūra pranešė apie tokių gyvybei gelbėti skirtų vaistų kaip AstraZeneca – prostatos vėžiui gydyti skirtų vaistų, Plavix – vaistų, apsaugančių nuo širdies priepuolių ir smūgių, klastojimo atvejus, kai jie pateko į didmeninių prekiautojų rankas ir netgi į vaistinių lentynas.

Būtent todėl būtina nedelsiant sugriežtinti taisykles dėl suklastotų vaistų importo, eksporto ir prekybos. Labai pritariu tokiam reguliavimui.

  João Ferreira (GUE/NGL). – (PT) Ponia pirmininke, falsifikuotų vaistų problema akivaizdžiai kelia rimtą pavojų visuomenės sveikatai, tiek receptinių, tiek nereceptinių vaistų atžvilgiu. Nenorėdamas pakenkti kai kurioms svarbioms šiame pranešime siūlomoms priemonėms, noriu atkreipti dėmesį į svarbiausią šios problemos elementą. Kaip ir kitų neteisėtų veiklų atveju, vaistai yra falsifikuojami todėl, kad yra tam tikri ekonominiai veiksniai, kurie skatina tokią veiklą. Todėl turime kovoti su pagrindine priežastimi, dėl kurios vaistai tampa dideliu verslu: vienu didžiausių verslų visame pasaulyje.

Turime skatinti stiprinti viešąją tvarką šioje srityje; turime sustiprinti viešuosius pajėgumus mokslinių tyrimų ir naujų vaistų kūrimo srityse, kovodami su vaistų pramonės monopolija ir jos siaubingais padariniais, turint omenyje teisę į gydymą; taip pat turime sustiprinti viešuosius pajėgumus vaistų gamybos, priežiūros ir stebėjimo srityse.

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Ponia pirmininke, norėčiau pritarti pateiktam dokumentui, kuriuo pakeičiama ir papildoma 2001 m. direktyva dėl suklastotų vaistų patekimo į teisėtą tiekimo grandinę prevencijos.

Sparčiai blogėjant padėčiai rinkoje, kurioje suklastotų vaistų teisėtoje apyvartoje skaičius pastaruoju metu labai išaugo, būtina iš esmės sugriežtinti taisykles dėl stebėjimo ir dėl sankcijų. Padėtis dar rimtesnė dėl to, kad padirbinėtojai, siekdami padidinti pelną, pereina nuo suklastotų maisto papildų prie gyvybei gelbėti skirtų vaistų, kuriais gydomos infekcijos, širdies sutrikimai ir vėžys. Tokie vaistai gali turėti mirtinų padarinių pacientams, kurie gali nežinoti, kad tapo sukčiavimo aukomis, o kad jų vartojamos tabletės yra tik imitacija, ir jomis visiškai negydoma liga.

Todėl mūsų pareiga, ponios ir ponai, pasipriešinti šiam nešvariam verslui, kuris turi įtakos mūsų piliečių gyvenimui ir sveikatai.

  John Dalli, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, labai džiaugiuosi galėdamas dalyvauti šiame teigiamame judėjime ir šiose labai įdomiose diskusijose. Tiesą sakant, tai yra antroji pristatoma Pharma pakuotės pakopa ir trečioji pakopa dėl informacijos pacientams, apie kurią labai gerai atsiliepta čia, Parlamente. Tikiuosi, gana aktyviai tai skatinsime per ateinančius mėnesius.

Kaip sakėte, ir aš sutinku, kad svarbiausia – vartotojų apsauga. Tai, ko šiandien imamės, yra pavyzdys, kaip turėtų būti pasiskirstomi veiksmai.

Daug kas jau padaryta. Dar daug ką reikia padaryti konkrečių detalių atžvilgiu, kad ši direktyva būtų veikianti. Bet net ir tai atlikę negalime sėdėti ant laurų, džiaugtis, kad turime gražų teisės aktą, kuriame daug novatoriškų techninių detalių. Turime informuoti savo piliečius, ką tai reiškia ir kaip jie gali naudotis priemonėmis, kurias suteikiame šios direktyvos pagrindu, kad jie nepakliūtų į spąstus, pirkdami falsifikuotus vaistus.

Padarysime viską, ką galime, kad užtikrintume tinkamą atsekamumą. Svarbūs ir patikrinimai trečiosiose šalyse. Tačiau turime suvokti, kad, pvz., 80 proc. medžiagų, kurias naudojame gamybai Europos Sąjungos vaistų pramonėje, gaunamos iš trečiųjų šalių. Todėl turime būti pragmatiški.

Taip pat turime pasirinkti, kokio pobūdžio patikrinimus vykdysime. Kai kurios trečiosios šalys vykdo labai aukšto lygio patikrinimus ir taiko labai aukštus standartus, tad, žinoma, turime bendradarbiauti su šiomis šalimis, kad užtikrintume šių standartų laikymąsi. Į kitas šalis, kurios nėra tokios įgudusios, turime nuvykti ir pamatyti savo akimis ir patikrinti savo rankomis. Tokios politikos turime laikytis. Nekantrauju bendradarbiauti su Parlamentu kituose etapuose, kad pavyktų tai padaryti.

  Marisa Matias, pranešėja. – (PT) Ponia pirmininke, žinoma, norėčiau padėkoti savo kolegoms nariams už jų pateiktas pastabas. Neketinu jų visų paminėti, to ir nesiekiu. Manau, kad jeigu buvo kokių nors abejonių dėl žodinio pasižadėjimo, dabar tapo labai aišku, ką tai reiškia. Ne visi pateikėme tobulus pasiūlymus, tačiau daug svarbiau žinoti ne tai, ar pasiūlymas yra tobulas, o tai, kad savo rankose turime priemonę, dėl kurios daugiau neturėsime atidėti savo pacientų sveikatos apsaugos užtikrinimo. Taip pat esame įsipareigoję neatidėti jos priėmimo; esame įsipareigoję neatidėti jos įgyvendinimo; ir tai galime padaryti tik dirbdami drauge.

Taip pat turiu asmeniškai pasakyti – Komisijos narys taip pat paminėjo patikrinimų klausimą, – kad savo pradiniame pasiūlyme pateikiau pakeitimą dėl privalomų patikrinimų trečiosiose šalyse. Toks mūsų įsipareigojimas, kol kas vienose srityse mums pavyksta, kitose ne. Komisija mums paaiškino, kad to nebūtų įmanoma pasiekti.

Norėčiau dar kai ką paminėti dėl šio įsipareigojimo. Manau, kad visi jaučiamės įsipareigoję, tačiau taip pat manau ir žinau, kad visi turime reikalauti, jog įsipareigojimų būtų laikomasi, nes kitaip tai nebus veiksminga. Šis įsipareigojimas apima garantuotą apsaugą, kad galėtume laikytis šios tvarkos, ją įvertinti ir turėti galimybę nuolat gauti informaciją, pagal kurią galėtume patvirtinti, ar ji įgyvendinama taip, kaip turėtų būti, ir ar būtina ką nors keisti.

Todėl norėčiau užbaigti padėkodama Europos Komisijai už jos bendradarbiavimą ir visų pirma pirmininkavusioms valstybėms Ispanijai ir Belgijai, su kuriomis dirbome pastaruosius šešis mėnesius. Nėra tokio dalyko kaip tobulas pasiūlymas arba tobuli veiksmai; visada bus trūkumų, tačiau manau, kad turime tvirtą ir stabilų įsipareigojimą, kurio pagrindu galėsime kovoti ir apginti pacientų sveikatą. Kadangi mano pačios kalboje pilna trūkumų, nepadėkojau savo kolegėms narėms R. Bastos ir A. Sartori už kitų komitetų nuomones. Taip pat dėkoju už jūsų paramą.

  Pirmininkė. - Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks rytoj vidurdienį (2011 m. vasario 16 d., trečiadienį).

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Jolanta Emilia Hibner (PPE), raštu. – (PL) Falsifikuoti vaistai ir nelegali jų prekyba yra pasaulinės problemos tiek labai išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, ši problema vis labiau plinta ir taip kelia pavojų pacientų saugumui ir gyvybei. Viena šios problemos priežasčių – kad vaistais prekiaujama tose vietose, kuriose neleidžiama jais prekiauti, nesilaikoma vaistams taikomų kokybės reikalavimų, juose yra draudžiamų medžiagų, kurias naudojant gali kilti nežinomų padarinių. Sutinku, kad šiai problemai išspręsti reikalingas veiksmingas ir sustiprintas tarptautinis koordinavimas ir bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti veiksmingą strategiją dėl kovos su falsifikuotais vaistais. Visiškai pritariu pasiūlymui, kad turėtų būti imtasi tokių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti prekybos falsifikuotais vaistais problemą, taip pat prekybą vaistais, kuriais prekiaujama tose vietose, kuriose neleidžiama to daryti, ir kitais falsifikuotais produktais, kurie atitinka vaistams keliamus kriterijus. Turėtų būti skiriamas dėmesys būtinumui reguliuoti pristatymo tvarką ir vaistų prekybą internetu.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, falsifikuoti vaistai sudaro apie 50 proc. internete siūlomų vaistų. Manau, labai svarbu suplanuoti ir įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama pateikti informaciją apie falsifikuotus vaistus ir vaistus iš nelegalių šaltinių, ir įgyvendinti viešas šviečiamąsias kampanijas dėl su vaistų pirkimu tose vietose, kuriose neleidžiama jais prekiauti, susijusių pavojų. Taip pat manau, kad būtų pagrįsta įtvirtinti apsaugos priemones, kurių pagrindu būtų galima nustatyti vaistus ir patvirtinti jų autentiškumą ir atsekamumą.

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Falsifikuoti vaistai yra pasaulinė problema ir ji turėtų būti sprendžiama pasauliniu mastu. Ši problema kyla dėl aukštų vaistų kainų ir pacientų nežinojimo, tačiau didele dalimi jos priežastys yra ir teisinio pobūdžio. Šia padėtimi visame pasaulyje naudojasi nusikalstamos grupuotės. Todėl norėčiau paminėti bendras priemones, kurių ėmėsi ES institucijos, ir beveik vieningą poziciją, kurią priėmė visos frakcijos, dėl pasiūlymo dėl kompromisinio teisės akto šiuo klausimu. Noriu pacituoti buvusį Interpolo generalinį sekretorių Ronaldą Noble, palygindamas terorizmo ir suklastotų vaistų aukų skaičių: per 45 metus teroristai nužudė 65 tūkst. žmonių, o vien Kinijoje 200 tūkst. žmonių tapo suklastotų vaistų aukomis.

Manau, kad stebėjimas, kontrolės priemonės, standartų griežtinimas ir savitarpio pripažinimo sistema – visa tai yra paminėta, yra tinkami būdai, kaip pradėti spręsti problemą. Kaip Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininko pavaduotojas taip pat norėčiau pabrėžti vaidmenį, kurį atlieka pacientams skirtos informacinės kampanijos, taip pat įsipareigojimai, nustatyti vaistų įmonėms šioje srityje. Pacientai turėtų turėti teisę į aukštos kokybės, objektyvią informaciją dėl būdo, kuriuo skiriami vaistai, ir jų savybių.

  Marc Tarabella (S&D), raštu. – (FR) Falsifikuoti vaistai sudaro apie 50 proc. internetu parduodamų vaistų ir nuo 1 proc. iki 3 proc. vaistininkų parduodamų vaistų. Šie falsifikuoti vaistai plinta: dabar jie apima gyvybei gelbėti skirtus vaistus, taip pat gyvensenai gerinti skirtus vaistus. Turime pareigą apsaugoti savo piliečių, kurie nusprendžia užsisakyti vaistų internetu, siekdami sutaupyti laiko arba pinigų, ir kurie nežino apie jų keliamus pavojus, sveikatą. Dar daugiau, šie falsifikuoti vaistai patenka į oficialią tiekimo grandinę, ir randama būdų, kaip jiems patekti į vaistininkų sandėlius, kur jie mums gali būti mirtini. Kasmet 200 tūkst. žmonių miršta išgėrę falsifikuotų vaistų. Tai daugiau nei tik nerimą kelianti tendencija: turime kovoti su šiuo blogiu visomis turimomis priemonėmis. Dėl šios priežasties palankiai vertinu būsimą direktyvos, kurios pagrindu bus sukurtas vienodas sekimo ir atsekamumo kodas, siekiant įrodyti, kad vaistai yra autentiški, taip pat standartinis logotipas, siekiant nustatyti patikimus tinklalapius, kuriuose prekiaujama vaistais, priėmimą. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šiuo saugumu, į kurį pacientai turi teisę, neturi būti naudojamasi kaip priemone kainų padidėjimui pateisinti.

  Siiri Oviir (ALDE), raštu. – (ET) Vaistų pramonė yra viena iš trijų pelningiausių pramonės šakų. Tai neabejotinai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rinkoje plinta suklastoti vaistai. Praėjusiais metais muitinių pareigūnai konfiskavo 384 proc. daugiau suklastotų vaistų nei prieš penkerius metus. Kovojant su šiuo reiškiniu, labai svarbu priimti vienodas saugumo priemones Europos Sąjungoje, įskaitant perpakavimą. Pacientai turi būti visiškai tikri tuo, kad bet kurie jų vartojami vaistai iš tiesų yra tie, kuriuos jie mano esant, ir kad recepte nurodytos aktyviosios medžiagos atitinka tas, iš kurių susideda vaistai. Iš nacionalinės sveikatos apsaugos perspektyvos svarbiausia tai, kad vaistai būtų veiksmingi, aukštos kokybės ir saugūs. Turi būti uždraustos klaidingos trečiųjų šalių vaistų įmonių, kurios pasirūpino leidimu prekiauti vaistais iš kompetentingų institucijų, informacinės kampanijos. Šis draudimas taip pat turėtų būti taikomas informacijai ir reklaminei medžiagai, kuri skiriama medicinos personalui.

  Elisabetta Gardini (PPE), raštu. – (IT) Labai svarbu apsaugoti vaistų tiekimo grandinę nuo to, kad į ją nepatektų falsifikuoti vaistai, siekiant apsaugoti visuomenę ir teisingai ir atsakingai veikiančias įmones. Todėl turi būti visiškai pritariama Parlamento nagrinėjamai direktyvai, nes joje įtvirtinamos procedūros ir įsipareigojimai, kurių pagrindu, tikiuosi, bus pasiekta konkrečių ir veiksmingų rezultatų. Pirmiausia noriu pabrėžti tam tikrų įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė tiekimo grandinėje dalyvaujantys veikėjai, nuo platintojų iki didmeninių prekiautojų, svarbą ir pirmiausia priimtų saugumo priemonių dėl receptinių vaistų, kuriomis siekiama užtikrinti vartotojus dėl gamybos integravimo ir tiekimo grandinės, svarbą. Griežtesnės taisyklės dėl patikrinimų, vaistuose esančių medžiagų atsekamumo, taip pat dėl prekybos internetu yra tolesnės priemonės, kuriomis, mano manymu, bus pažabota prekyba falsifikuotais vaistais. Tačiau turėtų būti pažymėta, kad kompromisiniame tekste nurodoma, jog bus atliekami reguliarūs patikrinimai gamybos vietose trečiosiose šalyse, tačiau juos atliks tos trečiosios šalies institucijos. Būtų buvę geriau, jeigu juos atliktų tų šalių, į kurias vežami vaistai, institucijos, nes pagrindinis pavojus dėl falsifikavimo kyla būtent iš trečiųjų šalių.

  Cristian Silviu Buşoi (ALDE), raštu. – (RO) Pasiektas kompromisas yra subalansuotas ir reiškia svarbią pažangą pacientų saugumo ir sveikatos atžvilgiu. Palankiai vertinu tai, kad saugos priemonės būtų taikomos ir vaistų pakuotei. Siekiant užtikrinti, kad šios priemonės būtų iš tiesų veiksmingos, labai svarbu, kad visiems paskirstymo grandinės dalyviams būtų taikomos griežtesnės taisyklės. Brokerių įtraukimas yra neabejotinai teigiamas žingsnis.

Kompromisu taip pat užtikrinama pusiausvyra tarp pacientų sveikatos apsaugos ir išlaidų, kurias, įsigaliojus naujam teisės aktui, patirs vaistų gamintojai. Mums labai svarbu laikytis požiūrio, kuris būtų pagrįstas rizika, kad tam tikri vaistai gali būti falsifikuoti. Būtent todėl manau, kad naujų priemonių taikymas receptiniams vaistams yra tinkama priemonė.

Galiausiai internetinių vaistinių įtraukimas parodo svarbią pažangą, siekiant pacientų, kurie linkę pirkti vaistus internetu, saugumo. Negalime leisti klastotojams pasipelnyti iš teisinio vakuumo, taip rizikuodami pacientų sveikata. Įtvirtinant garantijas, nurodant, kad tinklalapyje parduodami tikri vaistai, bus labai padedama visiems pacientams, kurie naudojasi šiuo pirkimo metodu.

Priedas – Komisijos pozicija

Pakeitimai:

Tiesiogiai priimtini: 120 pakeitimas (visas tekstas, 1 paketas, kompromisinis pakeitimas). Komisija pritaria, kad būtų priimtas kompromisinis teisės aktų leidėjų tekstas.

17. Klausimų valanda (klausimai Komisijai)

  Pirmininkė. - Kitas klausimas yra klausimų valanda (B7-0009/2011).

Komisijai pateikiami tokie klausimai.

Klausimas Nr. 18, kurį pateikė Gilles Pargneaux (H-000028/11)

Tema: Draudimas prekiauti vaistais „Mediator“

Ar Komisija gali nurodyti priežastis, kodėl sprendimas uždrausti prekybą vaistais, kurių sudėtyje yra benfluorekso, nebuvo priimtas 1998 m.? Ar Ispanijos ir Italijos valdžios institucijų priimti sprendimai uždrausti nebuvo vėl pavojaus signalas Komisijai? Taigi, kodėl Komisija laukė tiek ilgai, t. y. iki 2010 m. birželio mėn., kad priimtų ryžtingą sprendimą dėl prekybos šia medžiaga?

Ar gali Komisija nurodyti, ar ji ketina prašyti Europos vaistų agentūros parengti išsamius retrospektyvius tyrimus apie šio vaisto vartojimą per pastaruosius 20 metų?

  John Dalli, Komisijos narys. – Paeiliui atsakysiu į visas keturias klausimo dalis.

Pirmas klausimas buvo toks: ar Komisija gali nurodyti priežastis, kodėl sprendimas uždrausti prekybą vaistais, kurių sudėtyje yra benfluorekso, nebuvo priimtas 1998 m.? Atsakymas: 1998 m. benfluoreksas buvo svarstomas Europos vaistų agentūros nepatentuotų vaistų komitete, dabar vadinamame Žmonėms skirtų vaistų komitetu, vėliau farmakologinio budrumo darbo grupėje.

Komitetas manė, kad benfluoreksas neturėtų būti vertinamas pagal nuolatinę vertinimo tvarką Europos Sąjungos lygmeniu dėl skirtingo tam tikrų anorektinių medžiagų veikimo. Tačiau buvo susitarta, kad komiteto farmakologinio budrumo darbo grupė ištirs, ar šis junginys saugus. 1999 m. kovo mėn. farmakologinio budrumo darbo grupė priėjo prie išvados, kad nėra jokių esminių su rizika ir veiksmingumu susijusių klausimų dėl vaistų, kurių sudėtyje yra benfluorekso. Per vėlesnes diskusijas darbo grupėje išvados nebuvo pakeistos.

Antras klausimas: ar Ispanijos ir Italijos valdžios institucijų priimti sprendimai uždrausti nebuvo vėl pavojaus signalas Komisijai? Atsakymas: Italija ir Ispanija nepanaikino leidimo prekiauti benfluoreksu. Tiesą sakant, pirmas kartas, kai valstybė narė ėmėsi veiksmingų priemonių panaikinti nacionalinį leidimą prekiauti „Mediator“, buvo 2009 m., kai Prancūzija sustabdė savo nacionalinį leidimą prekiauti.

Ispanijoje būtent vaisto tiekimo rinkai teisės turėtoja „Servier“ 2003 m. panaikino leidimą prekiauti. Taip pat pati „Servier“ 2003 m. neprašė atnaujinti leidimo prekiauti Italijoje.

Vaistais ir toliau buvo leidžiama prekiauti Prancūzijoje, Portugalijoje, Liuksemburge ir Graikijoje. Benfluoreksas buvo svarstomas farmakologinio budrumo darbo grupėje, kuri veikė kaip valstybių narių forumas farmakologinio budrumo duomenimis keistis.

Norėčiau paaiškinti, kad farmakologinio budrumo duomenų stebėsena ir atitinkamai priimami sprendimai dėl nacionalinių leidimų prekiauti vaistais yra pirminė valstybių narių atsakomybė. Komisija tik išimtiniais atvejais įsikiša į šiuos klausimus ir tik tada, kai tai numatyta teisės aktuose.

Komisija gali pradėti Europos vaistų agentūros vykdomą Europos masto tyrimą dviem atvejais: pirma, kai valstybės narės priima skirtingus nacionalinius sprendimus dėl leidimų prekiauti, ir antra, prieš priimant sprendimą dėl leidimo prekiauti suteikimo, pakeitimo, sustabdymo arba panaikinimo, kai tai būtina, visų pirma atsižvelgiant į farmakologinio budrumo informaciją, kai manoma, kad tai susiję su Bendrijos interesais.

Šiuo atveju nebuvo imtasi jokių veiksmų ES lygmeniu, atsižvelgiant į farmakologinio budrumo darbo grupės išvadas ir į tai, kad tuo metu valstybės narės nesiėmė jokių skirtingų veiksmų, reaguodamos į diskusijas darbo grupėje.

Trečias klausimas toks: kodėl Komisija laukė tiek ilgai, t. y. iki 2010 m. birželio mėn., kad priimtų ryžtingą sprendimą dėl prekybos šia medžiaga? Atsakymas: tik 2009 m. valstybė narė, būtent Prancūzija, sustabdė leidimą prekiauti „Mediator“. Remiantis naujomis 2004 m. priimtomis nuostatomis, savaime buvo vykdoma vaistų veiksmingumo ir rizikos pusiausvyros peržiūra, po kurios buvo priimtas Komisijos sprendimas, kuriuo visų valstybių narių reikalaujama panaikinti visus leidimus prekiauti vaistais, kurių sudėtyje yra benfluorekso.

Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad naujame 2010 m. gruodžio 15 d. priimtame teisės akte dėl farmakologinio budrumo įtvirtinamos papildomos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti Europos vaistų agentūros vykdomą nustatymą dėl vaistų, kuriais leidžiama prekiauti nacionaliniu lygmeniu, saugumo ir sukuriama nauja ES lygmens tvarka dėl tokių vaistų saugumo signalo įvertinimo, kurio pagrindu galima suderinti valstybių narių veiksmus.

Ketvirtas klausimas toks: ar gali Komisija nurodyti, ar ji ketina prašyti Europos vaistų agentūros parengti išsamius retrospektyvius tyrimus apie šio vaisto vartojimą per pastaruosius 20 metų? Atsakymas: iki šiol Komisija neprašė Europos vaistų agentūros parengti išsamių retrospektyvinių tyrimų apie šio vaisto vartojimą per pastaruosius 20 metų. Tais duomenimis ir dokumentais, kurie nurodomi Prancūzijos pranešime, aiškiai parodoma, kad iki šiol šis vaistas labiausiai vartojamas Prancūzijoje.

  Pirmininkė. - Tiesiog norėčiau paaiškinti, ką šį vakarą darysime dėl papildomų klausimų. Priimsiu visus papildomus klausimus iš karto – prisiminkite, kad jiems turite 30 sekundžių – ir tada paprašysiu Komisijos narių atsakyti į visus papildomus klausimus en masse.

  Gilles Pargneaux (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, norėčiau pasakyti dar vieną dalyką dėl Komisijos nario J. Dalli, kuriam norėčiau padėkoti už paaiškinimą, pateiktų pastabų ir atsakymų. Kaip nurodėte, Komisijos nary, 2003 m. ir 2005 m. būtent „Servier“ paprašė pašalinti šį produktą iš pardavimo šiose dviejose šalyse. Taip pat sakėte, kad 1998 m. ir 1999 m. darbo grupė nepasirinko nei leisti prekiauti produktu, nei siūlyti uždrausti šį produktą. Tačiau žinome, kad 1997 m. šis vaistas buvo uždraustas Jungtinėse Valstijose.

Todėl tikrai aišku – ir tai yra visa šio klausimo esmė – kad tokioje didelėje rinkoje kaip Europos Sąjunga, kurioje gyvena 500 mln. Europos Sąjungos piliečių, mums reikia daugiau budrumo. Visų pirma mums reikia papildomų perspėjimų, kuriais būtų skatinama imtis veiksmų Europos mastu, nustačius aiškias pareigas Europos Komisijai ir Europos vaistų agentūrai. Taip galėsime išvengti, kad nepasikartotų padėtis, kokia kilo kai kuriose valstybėse narėse, tokia kaip minėtas atvejis Prancūzijoje.

  Marc Tarabella (S&D). – (FR) Ponia pirmininke, Komisijos nary, išplėskime šią diskusiją, nes „Médiator“ yra tik matoma ledkalnio viršūnė, dėl kurios kyla kitų klausimų.

Pvz., kaip gali būti, kad vaistai, kurie gali būti žalingi, netgi mirtini, kurie buvo pašalinti iš kai kurių valstybių narių rinkos, gali ir toliau cirkuliuoti Europos Sąjungoje?

Ar neturėtume rimtai pagalvoti apie Europos vaistų agentūros vaidmenį ir veiksmingumą, jeigu jos išvados nėra privalomos valstybėms narėms?

  John Dalli, Komisijos narys. – Iš tiesų per istorinius įvykius, apie kuriuos kalbėjau, pateikdamas atsakymą, galiojusi tvarka buvo tokia: buvo aiškiai atskirti valstybių narių ir Europos Sąjungos įgaliojimai – šis atskyrimas, tiesą sakant, vis dar galioja, ir jį valstybės narės pavydžiai saugo. Iš tiesų būtent todėl manome, kad laikui bėgant turėtume sustiprinti savo farmakologinio budrumą procesą ir tvarką.

Turiu pasakyti, kad 2004 m. buvo žengtas žingsnis į priekį dėl jau turimos farmakologinio budrumo tvarkos ir proceso, numatytų ir farmakologinio budrumo susitarime, peržiūrėjimo. Dabar turime daugybę „stabdžių“, be to, dabar taip pat įmanoma imtis kitų veiksmų Europos Sąjungos lygmeniu, siekiant užtikrinti, kad būtų pranešama apie viską, kas pašalinama iš bet kurios rinkos, ir dėl to galima imtis veiksmų. Anksčiau tai nebuvo įmanoma.

Taigi šiandien padėtis tokia. Dabar nurodžiau savo tarnyboms atlikti tikrinimą nepalankiausiomis sąlygomis, įskaitant ir dėl farmakologinio budrumo proceso ir tvarkos, įsigaliojusios po mūsų paskutinio susitarimo. Jie pasirinko „Médiator“ kaip tiriamąjį atvejį, kad nustatytų, ar kas nors panašaus į „Médiator“ vis dar gali nutikti per naujausią farmakologinio budrumo procesą. Užtikriname, kad jeigu rasime kokių nors vakuumų, kliūčių arba sričių, kuriais nebus imtasi veiksmų tokiais atvejais, informuosime jus ir pabandysime ištaisyti padėtį.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 19, kurį pateikė Ivo Belet (H-000027/11)

Tema: Įmonės „Apple“ vykdomas žiniasklaidos leidinių, skaitomų naudojant „iPad“, prenumeratos pardavimas

Planšetinius kompiuterius „iPad“ gaminanti įmonė „Apple“ reikalauja, kad laikraščių ir žurnalų leidėjai, vykdydami mažmeninę prekybą ir prenumeratą, produktus savo skaitytojams siūlytų vien tik „Apple“ interneto parduotuvėje „iTunes“, kad ši įmonė galėtų kontroliuoti pardavimo sąlygas. Tai reiškia, kad „iPad“ naudotojai nebegali atitinkamo leidėjo tinklavietėje užsisakyti jokių laikraščių arba žurnalų, skaitomų naudojant „iPad“.

Ar Komisija mano, kad šie veiksmai suderinami su ES teise ir su sąveikumo bei atviro interneto principais?

Ar šis atvejis nereiškia piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir atitinkamai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnių pažeidimo?

Kokių veiksmų Komisija imsis šiuo atveju?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Šiandien įmonė „Apple“ pranešė, kad planšetiniams kompiuteriams „iPad“ skirtos skaitmeninių laikraščių ir žurnalų prenumeratos bus siūlomos tik per taikomąsias programas, parduodamas jos internetinėje svetainėje. Leidėjai vis dar turės galimybę siūlyti įsigyti internetines prenumeratas savo tinklavietėse arba kitomis priemonėmis, tačiau jie nebegalės apdoroti prenumeratos per taikomąsias programas „iPhone“ telefone, naudodami „Apple“ kaip tarpininkę.

Tai, ar įmonės „Apple“ elgesys pažeidžia ES konkurencijos taisykles, priklauso nuo daugybės faktinių, teisinių ir ekonominių elementų. Reikalaujama, inter alia, kad „Apple“ užimtų dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje. Nėra aiškios tokių rinkų ribos, nes šis sektorius vis dar yra gana naujas ir besivystantis, taip pat todėl, kad yra keletas panašių platformų ir įtaisų, kuriais teikiamos panašios funkcinės galimybės, kurių dalis palaikomos internetinių taikomųjų programų parduotuvių pagrindu, nes neaiški ir besivystanti vartotojų paklausa dėl elektroninių ir (arba) spausdintinių žurnalų.

Tinkamai nustačius rinką, reikėtų įvertinti dominavimo klausimą. Europos Teisingumo Teismas apibrėžė dominavimą kaip įmonės užimamą ekonominės galios poziciją, kurios pagrindu ji gali sutrikdyti veiksmingą konkurenciją atitinkamoje rinkoje, nes jai sudaroma galimybė iki tam tikro masto elgtis nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų.

Komisija visų pirma pabrėžia, kad yra alternatyvių taikomųjų programų platformų, ir neseniai kelios įmonės pristatė arba artimoje ateityje ketina pristatyti keletą įtaisų, kurie funkcinėmis galimybėmis panašūs į planšetinius kompiuterius „iPad“. Komisija stebi įmonės „Apple“ prekybos politikos vystymąsi ir glaudžiai bendradarbiauja su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis.

  Ivo Belet (PPE). – (NL) Ponia pirmininke, šią popietę įmonė „Apple“ iš tiesų paskelbė, kad nori pasiūlyti naują modelį savo abonentams, tačiau aišku, kad taip norima pasinaudoti savo padėtimi rinkoje, nepaisant to, ar jos padėtis dominuojanti, ar ne, siekdama kontroliuoti informaciją apie klientus, kurią turi leidėjai. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti labai žalinga leidėjams Europoje, taip pat ir žiniasklaidos pliuralizmui.

Todėl norėčiau jūsų paklausti, ar esate pasirengę imtis veiksmų, nepaisydami to, ar tai yra dominuojančios padėties atvejis, ir kada imsitės veiksmų, jeigu jų imsitės. Kitaip sakant, ar galėtumėte paaiškinti, kokias laiko gaires esate numatę? Ar iniciatyva, kurios imsis Komisija, yra savaičių, ar mėnesių klausimas?

  Janusz Władysław Zemke (S&D). – (PL) Ponia pirmininke, Komisijos nary, norėčiau padėkoti jums už atsakymą, tačiau, mano nuomone, jūs nepaminėjote svarbiausio dalyko, būtent to, ar apskritai galime įsivaizduoti, kokią dalį Europos Sąjungos rinkos galėtų užimti naujasis įmonės „Apple“ produktas. Jūs atsakėte gana bendrai, teigdamas, kad šis klausimas tik dabar nagrinėjamas. Tačiau manau, kad turėtume žinoti, ar iš tiesų yra rimta grėsmė, kad „Apple“ taps dominuojančia Europos Sąjungos rinkoje.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Reikia pamatyti, ar įmonė „Apple“ taps dominuojančia rinkoje, nes rinka plėtojasi. Turime įvertinti, kokia yra rinka ir ką reiškia dominuojanti padėtis rinkoje. Šiuo metu rinkos mastas yra mažas, ir per anksti kalbėti apie kokius nors Komisijos veiksmus.

Jeigu yra daugybė konkurencingų pasiūlymų, o įmonės „Apple“ požiūris nesudaro dominuojančios padėties, tada nėra jokios būtinybės Komisijai imtis veiksmų. Kaip sakiau, Komisija stebi padėtį, remdamasi ES konkurencijos teisės taisyklėmis, ir jeigu būtina imtis veiksmų, jų bus imtasi nepriklausomai, kai bus tinkamas metas, kai prieisime prie išvados, kad būtina jų imtis. Taigi užtikrinta, kad bus imtasi veiksmų, jeigu bus būtina.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 20, kurį pateikė Laima Liucija Andrikiene (H-000053/11)

Tema: Investicijų apsauga ES ir Rusijos derybose dėl naujo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo

Ar Komisija derybose su Rusijos Federacija dėl naujo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo kelia klausimus dėl investicijų apsaugos, ypač energetikos sektoriuje? Turint omenyje daugelį tokių atvejų, kai Europos energetikos kompanijos buvo priverstos pasitraukti iš Rusijos rinkos nesuteikiant joms galimybės siekti nešališkos ir sąžiningos vietos teisminės apsaugos, ar Komisija ketina į naują partnerystės susitarimą ar kitus su Rusijos Federacija sudaromus ekonominius susitarimus įtraukti investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą?

Kokia Komisijos pozicija dėl Energetikos chartijos sutarties? Ar Komisija vis dar tikisi, kad Rusijos vyriausybė vėl pasirašys šią chartiją ir galbūt ją ratifikuos? O gal į naująjį partnerystės susitarimą bus įtrauktos panašios nuostatos dėl investicijų apsaugos energetikos sektoriuje?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Ponia pirmininke, turėjusi bendras 92 mlrd. EUR vertės užsienio investicijas 2008 m. pabaigoje, Europos Sąjunga iki šiol yra didžiausia užsienio investuotoja Rusijos Federacijoje.

Dėl energetikos sektoriaus, tai ES tvirtai siekia užtikrinti, kad Europos energetikos chartijos sutartyje įtvirtinti principai taptų vykstančių Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos derybų dėl naujos sutarties dalimi. Atitinkamos nuostatos turėtų apimti investicijų apsaugą energetikos sektoriuje ir visų pirma tvirtą ginčų sprendimo mechanizmą.

Šiuo požiūriu nebūtų pažeidžiamas bendras ES vertinimas, kad Europos energetikos chartijos sutartis ir toliau bus vertinga daugiašalė tarptautinių energetikos santykių reguliavimo priemonė. Joje įtvirtinamos teisiškai privalomos taisyklės dėl investicijų apsaugos perkėlimo ir nuostatos dėl ginčų sprendimo energetikos sektoriuje.

Europos Sąjunga mano, kad atnaujintas Rusijos įsipareigojimas dėl Energetikos chartijos proceso, kaip pareikšta paskutiniame ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikime, yra labai svarbus, ir ji laikysis konstruktyvaus ir atviro požiūrio. Šiuo atžvilgiu ES palankiai vertina Rusijos susidomėjimą sukurti teisiškai privalomą energetikos sistemą, remiantis jos pastaruoju pasiūlymu dėl konvencijos dėl tarptautinio energetinio saugumo užtikrinimo projekto. Energetikos chartijos proceso modernizavimas būtų tinkamas pagrindas daugiašalėms deryboms dėl šio pasiūlymo.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE). – Turiu papildomą klausimą. Šiuo metu Europos Parlamente rengiame būsimą Europos Sąjungos investicijų politiką. Dėl Rusijos, tai dažnai girdime apie Rusijos plėtrą Europos Sąjungos rinkoje, visų pirma energetikos sektoriuje, tačiau kartu Europos Sąjungos investuotojams kyla didžiulių sunkumų, kai jie nori investuoti Rusijoje, visų pirma tokiuose sektoriuose, kuriuos Rusija laiko strateginiais, kaip energetikos sektorius. Taigi kaip Komisija ketina užtikrinti, kad naujame partnerystės susitarime būtų įtvirtintas abipusiškumo principas santykiuose dėl investicijų?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Po savaitės susitiksime su Rusijos vyriausybe ir neabejotinai aptarsime investicijų politikos klausimus, nes abi pusės turi pastabų. Rusija taip pat teigia, kad Europos Sąjunga nevertina kai kurių jos investicijų, todėl vyksta nuolatinės derybos.

Kartu galiu aiškiai pasakyti, kad praėjusiais metais pradėjo gerėti santykiai dėl gana sudėtingų klausimų: Rusija išsamiai ir detaliau aptarinėjo klausimus. Nepaisant to, manau, kad santykiai turėtų būti pagrįsti susitarimu ir kad naujuosiuose susitarimuose, kurie, kaip minėjau, bus priimti po partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, būtų įtvirtintos griežtos nuostatos dėl investicijų apsaugos. Tai vienintelis būdas, kurio pagrindu galime išvengti padėties, kai viena šalis kaltins kitą dėl taisyklių nesilaikymo.

Dabartinė politinė dinamika kelia daug vilčių, kad galime sudaryti susitarimą ir į jį įtraukti gana griežtas nuostatas. Labai aišku, kad praėjusiais metais mūsų santykiuose buvo keletas svarbių teigiamų pokyčių.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 21, kurį pateikė Anne E. Jensen (H-000058/11)

Tema: ES parama Pasauliniam kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondui

2011 m. biudžete Pasauliniam kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondui skiriama daug lėšų (65 000 000 įsipareigojimų asignavimų / 47 608 950 mokėjimų asignavimų).

Remiantis naujausiomis ataskaitomis sutriko fondo veikimas. Dėl su fondu susijusių korupcijos ir kyšininkavimo problemų kai kurios valstybės narės sustabdė savo mokėjimus fondui.

Kaip Komisija ketina užtikrinti, kad Pasauliniam kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondui skiriamos lėšos nebūtų naudojamos kyšiams ir su korupcija susijusiems veiksmams?

Ką Komisija padarė, siekdama užtikrinti, kad šis fondas atitiktų tinkamumo reikalavimus, būtinus ES paramai gauti?

Ar Komisija svarstė galimybę sustabdyti šio fondo finansavimą?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Tai labai tinkamas klausimas dėl problemos, kurią Komisija labai rimtai vertina ir todėl atidžiai ir su nerimu stebi. Komisija labai pritaria Pasauliniam kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondui. Fondas buvo labai sėkmingas, ir ketinu dirbti su fondu, kad būtų kuo greičiau išspręstos problemos, kad Komisija galėtų ir toliau būti viena didžiausių fondo rėmėjų.

Svarbu pabrėžti, kad nustatytos problemos kilo ne iš paties fondo, o dėl žmonių atskirose šalyse, su kuriais susitarta dėl programų įgyvendinimo. Tai šalys, kuriose visada buvo skiriamas labai didelis dėmesys, kad tokių problemų būtų išvengta. Viešai žinoma, kad Pasaulio fondo generalinio inspektoriaus biuras atliko tyrimus dėl 4,8 mlrd. USD panaudojimo 33 šalyse. Šie tyrimai buvo vykdomi arba sistemiškai, arba reaguojant į gautą informaciją apie galimą lėšų pasisavinimą. Tyrimai jau baigti; remiantis bendrąja praktika, generalinio inspektoriaus biuras parengė ataskaitą ir paskelbė ją Pasaulio fondo tinklalapyje.

Ši praktika buvo veiksminga ir skaidri, įgyvendinant Pasaulio fondo paskelbtą politiką dėl visiško korupcijos netoleravimo. Komisija įgaliojo atlikti nepriklausomą penkių pakopų Pasaulio fondo auditą, kaip reikalaujama pagal Europos Sąjungos finansinį reguliavimą visoms organizacijoms, kurioms skiriama ES finansinė parama. 2010 m. lapkričio mėn. pateiktoje audito ataskaitoje įtvirtinama bendra auditorių išvada, kad Pasaulio fondo vidaus kontrolės aplinkoje laikomasi pareigų pasiskirstymo ir šalies bei regioninės finansinės atskaitomybės valdymo kontrolės principų. Taigi nustatytos standartinės priemonės ir kontrolė, siekiant užtikrinti, kad tinkamai panaudojamos iš rėmėjų gaunamos lėšos.

Tačiau auditoriai pateikė keletą pasiūlymų, kaip papildomai, be rizikos valdymo strategijos, pagerinti lėšų valdymą. Remdamosi šia ataskaita, mano tarnybos šiuo metu diskutuoja dėl reikiamų pakeitimų, kuriais siekiama pagerinti ir pagreitinti Pasaulio fondo reformos darbotvarkę, kuri patvirtinta sausio 4 d. Taip pat vykdome antrą audito misiją, įskaitant apsilankymus šalyse, siekdami vykdyti institucinį vertinimą. 2011 m. sausio 27 d. laišku ir per vasario 2 d. vykusią telekonferenciją jau bendravau su Pasaulio fondo vykdomuoju direktoriumi M. Kazatchkine ir išreiškiau neatidėliotiną būtinybę imtis papildomų reformų, siekiant toliau sustiprinti fondo pagrindinį valdymo procesą ir operacijas.

Per vasario 2 d. vykusį valdybos susitikimą Pasaulio fondo sekretoriatas pasiūlė atlikti išorinę peržiūrą Pasaulio fondo priežiūros mechanizmo pagrindu. Valdybos nariai tam pritarė. Taigi atsakydamas į jūsų klausimą, ar Komisija svarstė galimybę sustabdyti šio fondo finansavimą, norėčiau informuoti, kad Komisija nurodė Pasaulio fondo vykdomajam direktoriui ir valdybos nariams, kad ES parama sustabdoma. Kartu manau, kad Europos Sąjunga ir visų pirma Komisija turi išsaugoti savo bendrą įsipareigojimą dėl Pasaulio fondo tikslų, reformos proceso ir suderinimo strategijos šalies ir sveikatos sistemoms.

Šiuo atžvilgiu Komisija nustatys aiškius kriterijus, kurie bus taikomi prieš atnaujinant tolesnę paramą Pasaulio fondui. Šiomis priemonėmis dėl prevencijos ir sukčiavimo nustatymo užtikrinimo nebus sukeliama jokių padarinių teikiant gydymą pacientams, tačiau kartu suprantama, kad mums labai skubiai reikalingos naujos, tvirtesnės kontrolės priemonės, nes laikas bėga, ir neribotai sustabdyti mokėjimus nėra geriausia išeitis. Mums reikalingos papildomos tvirtesnės kontrolės priemonės šalyse, kuriose lėšų pasisavinimo pavojus bus sumažintas ir bus galima atnaujinti mokėjimą. Komisija, kaip sakiau, išliks tvirta fondo rėmėja, nes fondo pagrindu pasiekta puikių rezultatų, tačiau kilo sukčiavimo atvejų, ir turime juos tinkamai išspręsti.

  Anne E. Jensen (ALDE). – (DA) Ponia pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui už jo paramą fondui, taip pat už tai, kad imamasi ryžtingų veiksmų išspręsti tai, kas nutiko, ir rimtai įvertinti problemą. Konkrečiau kalbant, mano klausimas Komisijos nariui yra apie tai, kokį kalendorinį planą jis yra numatęs dėl paramos fondui įšaldymo? Kaip greitai jis tikisi sugebėti rasti problemų sprendimą? Remiantis fondu, buvo suimti kai kurie asmenys, atsakingi už lėšų pasisavinimą. Buvo imtasi veiksmų. Norėčiau sužinoti, kiek laiko, jo manymu, užtruks, kol vėl bus imtasi teikti pinigus.

  Michael Cashman (S&D). – Komisijos nary, ar sutinkate, kad Pasaulinis kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondas yra labai svarbus ir kad būtų nusikaltimas dabar nutraukti paramą, nes taip būtų nutraukiami šie gyvybes gelbstintys projektai?

Dar daugiau, ar manote, kad turime, kaip sakėte, sustiprinti kontrolės priemones, taip pat savo įsipareigojimą užtikrinti, kad Pasaulio fondas būtų naudojamas tiems, kuriems labiausiai to reikia – žmonėms, kuriems kyla grėsmė dėl AIDS / ŽIV, maliarijos ir tuberkuliozės?

Už šį korupcijos blogį neturi mokėti nekalti žmonės, kurie serga AIDS / ŽIV ir kuriems kyla grėsmė dėl maliarijos ir tuberkuliozės.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, aš taip pat dėkoju jums, Komisijos nary, už atsakymą. Remiantis paskelbta statistika, Europos Sąjunga nuo 2002 m. iki 2010 m. Pasauliniam kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondui skyrė 972,5 mln. EUR. Tai sudarė apie 50 proc. visų fondo lėšų.

Mano klausimas toks: be to, ką pasakėte apie nustatytas problemas, ar Komisija parengė įvertinimo ataskaitą arba ar atliko tyrimą dėl to, ar visi šie pinigai buvo skirti tikslinei grupei?

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Yra dvi šio klausimo medalio pusės. Viena vertus, pripažįstu, kad fondas vykdo puikų darbą, suteikdamas pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Dėl to klausimų nekyla.

Tačiau kita vertus, tai viešieji pinigai. Viešieji pinigai yra mokesčių mokėtojų pinigai, ir vienu pasisavinimo arba sukčiavimo atveju galima sužlugdyti šimtų tūkstančių žmonių darbą. Todėl turime labai skubiai rasti sprendimą. Mano tikslas – iki vasaros nustatyti papildomas priemones, kad rudenį galėtume atnaujinti mokėjimus. Manau, kad tai padaroma.

Nustatėme sritis, kuriose to reikia, nacionaliniu lygmeniu. Centrinis biuras tinkamai audituojamas, ir kai pervedame pinigus, viskas tinkamai vykdoma, tačiau kai ateina įgyvendinimo laikas tam tikroje šalyje, kyla per daug rizikos. Jeigu pamatytumėte, kurios šalys dalyvavo ir kokio dydžio biudžetinis paketas joms skiriamas, suprastumėte, kad lėšos per didelės, kad būtų galima sustabdyti mokėjimus, ir turime imtis labai skubių reformų.

Jeigu kitais metais bus nustatyta pasisavinimo atvejų, jūs pirmieji man pasakysite, kad aš žinojau apie tuos atvejus, ir klausite, kodėl nesiėmiau veiksmų. Tada pasakyčiau, kad galvojau tik apie sergančius žmones. Tokio atsakymo nepakaktų.

Jeigu per pusmetį, iki vasaros, išspręsime šį klausimą, tada nebūsime padarę jokio esminio poveikio fondo veikimui, tačiau būsime suteikę daugiau patikimumo tiek fonde, tiek tam, kaip panaudojami ES mokesčių mokėtojų pinigai.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 22, kurį pateikė Jim Higgins (H-000013/11)

Tema: Ženklas CE

Ar Komisija galėtų pateikti informacijos apie pažangą stiprinant ženklą CE siekiant skatinti Europos eksportą į Pietų Amerikos ir Azijos rinkas, kadangi tai buvo vienas iš Komisijos nario A. Tajanio įsipareigojimų skiriant jį į pareigas?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Ponia pirmininke, pone J. Higgins, ženklas CE yra matoma mechanizmo dalis, kuri yra labai svarbi sklandžiam vidaus rinkos veikimui.

2008 m. priėmus naują teisės aktų sistemą, visų pirma trimis būdais buvo sustiprintas ženklo CE patikimumas. Pirma, sustiprinta ženklo CE sertifikavimo sistemos kontrolė; antra, įtvirtinta rinkos priežiūra, vykdoma nacionalinių valdžios institucijų, kurios turi patikrinti gamintojų atitikties deklaracijas ir nepriklausomų organizacijų, kurios suteikia leidimą naudoti ženklus CE ant produktų, išduotus sertifikatus; ir trečia, valstybių narių reikalaujama sustiprinti muitinių kontrolę, kad tik tiems produktams, kurie atitinka teisės aktus, būtų leidžiama cirkuliuoti Europos Sąjungos ir pasaulio rinkose.

Nustačius priemones, kuriomis siekiama apsaugoti ženklą CE ir kurių iki šiol trūko veiksmingai įgyvendinant naują teisės aktų sistemą, bus sustiprintas ženklo CE patikimumas ir taip padidinta turinčių ženklą CE produktų reputacija Europos Sąjungos ir atitinkamai tarptautinėse rinkose. Dar daugiau, sustiprinus importuotų produktų kontrolę, bus užtikrinta, kad būtų mažiau piktnaudžiaujama ženklu CE pasaulio rinkoje. Be to, remdamasi aiškiu Parlamento prašymu, Komisija sėkmingai pradėjo informacinę kampaniją dėl ženklo CE, kuri skirta tiek ūkinės veiklos vykdytojams, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, tiek vartotojams.

Kampanija siekiama suteikti suinteresuotosioms šalims, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, geresnį supratimą apie tai, ką reiškia ženklas CE ir kaip veikia visas jo mechanizmas, kad jos galėtų tinkamai įgyvendinti taisykles dėl ženklinimo ir geriau apsiginti teismuose klastojimo arba pavojingų produktų bylose. Taip Europos Sąjungos produktai taps konkurencingesni.

Mūsų susitarimai ir derybos su trečiosiomis šalimis, įskaitant Mercosur ir Pietų Ameriką, visų pirma Argentiną, skirti tam, kad būtų skatinamas reguliavimo ir techninis modelis, kuriuo pagrįstas ženklas CE. Bendraudamas su ta pasaulio dalimi, noriu paaiškinti šiuos dalykus ir, žinoma, skatinti priimti sprendimus, kuriuos sutarėme įgyvendinti. Pavasarį būsiu Pietų Amerikoje, ir šis klausimas taip pat bus įtrauktas į susitikimų su vyriausybės atstovais darbotvarkę tose šalyse, kurias aplankysiu: Braziliją, Argentiną ir Čilę.

Žinoma, dar kartą patvirtinu savo įsipareigojimą glaudžiai su jumis dirbti, siekdamas užtikrinti, kad tinkamai veiktų mechanizmas, kuriuo pagrįstas ženklas CE, ir kad valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų, kuriais siekiama padaryti mūsų produktus konkurencingesnius. Žinoma, reguliariai jus informuosiu apie įvykius šioje srityje, ir noriu jums priminti, kad Komisija dar kartą išnagrinės padėtį ir 2013 m. pateiks ataskaitą Parlamentui, kaip reikalaujama pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2008.

  Jim Higgins (PPE). – Noriu padėkoti Komisijos nariui už atsakymą. Manau, kad tai labai gera koncepcija. Ji orientuota į vartotoją, susijusi su reputacija, ES gaminamų prekių patikimumu. Tačiau negaliu rasti jokios informacijos iš Eurostato, pvz., dėl to, kiek vertas šis ženklas Europos Sąjungos įmonėms arba koks procentas europiečių iš tiesų žino, kas daroma ženklu CE.

Antra, manau, kad turėtume labiau jį panaudoti. 2010 m. balandžio mėn. Hanoverio parodoje buvo vykdoma didžiulė kampanija ženklui CE reklamuoti, tačiau nepakankamai jį panaudojame. Reikia imtis daug labiau suderintų veiksmų, nes galimybės tikrai didelės.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, kadangi paminėjote Europos Sąjungos konkurencingumą ir kadangi palankiai vertinu jūsų pastangas sukurti Europos Sąjungos pramonės politiką, norėčiau jums pateikti tokį klausimą: kokia procentinė dalis produktų Europos Sąjungos rinkoje turi ženklą CE ir kokia procentinė dalis Europos Sąjungos vidaus rinkoje esančių produktų pagaminti Kinijoje?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Pone pirmininke, esu dėkingas, kad buvo paminėta nemažai problemų, kurioms dėmesį skiriame ir mes, nes tikra tiesa, kad dažnai klastojami teisėtai arba neteisėtai iš už Europos Sąjungos ribų importuojami produktai. Deja, kad ir kaip ten būtų, nei Komisija, nei Europos Sąjungos institucijos neturi muitų agentūrų arba policijos pajėgų, kurios tikrintų importus, todėl turime pasikliauti įvairių valstybių narių atliekamais patikrinimais, kai tokį ženklą turintys produktai patenka į ES ir yra tiekiami rinkai.

Vėliau paaiškinsiu konkrečiau, siekdamas atsakyti į papildomą J. Higgins klausimą, tačiau turiu paaiškinti, kad pradėjome informacinę kampaniją, kuria siekiama ne tik reklamuoti ženklą CE, bet ir užtikrinti, kad būtų labiau apsaugomi produktai, tikrinant suklastotas prekes.

Pasiūlymas apsilankyti Roterdamo uoste, į kurį atgabenami dauguma žaislų, yra idėja, apie kurią galvojau. Turbūt pats ten vyksiu, siekdamas parodyti, kad Komisija skiria dėmesį produktų iš už Europos Sąjungos ribų, kurie atgabenami į vieną didžiausių jos uostų, patikrinimui.

Pritariu tam, kad turi būti skatinama naudoti ženklą CE. Esame ankstyvame etape, ir manau, kad turėtume toliau eiti šiuo keliu. Toks yra informacinės kampanijos, kuri taip pat yra Parlamento prašymo rezultatas, tikslas. Daug pasiekėme, kai vis dar buvau Europos Parlamento narys, reikalaudami ES nustatyti ženklą, kuriuo pirmiausia būtų užtikrinamas ES reguliavimo laikymasis. Tiesą sakant, neturėtume pamiršti, kad ženklas CE nėra Europos Sąjungos kokybės ženklas, jis tiesiog reiškia, kad laikomasi tam tikrų ES taisyklių – todėl tai yra tam tikra atitikties deklaracija arba trečiosios šalies sertifikavimas.

Kai kurie šio Parlamento nariai tikisi, kad po ženklo CE bus priimtas kokybės ženklas, ir tiesą sakant, Parlamentas ragino mane tai daryti per klausymą prieš metus, kai pateikiau savo kandidatūrą Komisijai. Tikrai neprieštarauju šiai idėjai, tačiau manau, kad pirmiausia turime paraginti ir padidinti ženklo CE naudojimą informacinės kampanijos ES pagrindu. Reikia padaryti dar daugiau, ir kitame etape turime pagalvoti apie kitas naujas iniciatyvas. Tačiau pirmiausia turime užtikrinti, kad ženklas CE taptų bendrąja visų ES įmonių praktika, visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios turbūt reikalauja daugiau informacijos.

Užtikrinu jus, kad esu pasiryžęs siekti dar geresnės informacijos. Džiaugiuosi, kad vyksta tokios diskusijos ir keliami klausimai – ir dėkoju J. Higginsui už juos, – nes jais skatinamos diskusijos dėl darbo Europos Parlamente ir tarp jų narių, taip pat dėl Komisijos nario ir Komisijos ir Parlamento atstovybių biurų Europos Sąjungoje darbo.

Labai svarbu informuoti visas valstybes nares ir verslo organizacijas, kaip svarbu pasinaudoti šia priemone, taip pat labai svarbu – ir tai jau pabrėžiau savo kalboje – daryti spaudimą valstybėms narėms išlaikyti tvirtą budrumą tiek pasieniuose, tiek rinkoje, siekiant panaikinti arba bent jau sumažinti klastojimo problemą ir neteisėtą ženklo CE naudojimą, siekiant apsaugoti mūsų produktus ir užtikrinti ES teisės aktų, kuriais pirmiausia ginami vartotojų interesai, laikymąsi.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 23, kurį pateikė Georgios Papanikolaou (H-000015/11)

Tema: Verslo aplinkos nevienodumas valstybėse narėse

Vienas iš pirmųjų strategijos „Europa 2020“ prioritetų yra verslumo rėmimas, taikant plėtros ir verslo aplinkos gerinimo politiką, būtent mažoms ir vidutinėms įmonėms. Nepaisant to, kad valstybėse narėse vyrauja dideli, susiję su verslo aplinka, skirtumai, dėl kurių daugelyje valstybių narių atsiradusi biurokratijos našta ir didelės išlaidos, atsiradusios sukūrus naują įmonę, stabdo verslą. Be to, dėl ekonominės krizės problema tik didėja ir tarp valstybių narių sukuria skirtumus, susijusius su verslu ir plėtra ES teritorijoje.

Ar Komisija galėtų atsakyti į šiuos klausimus: Ar ji mano, kad įmonių plėtros tikslas, numatytas strategijoje „Europa 2020“, yra realus ir gali būti pasiektas visose valstybėse narėse per dešimt ateinančių metų, kai tik yra nustatyti anksčiau minėti skirtumai?

Ar Komisija ketina valstybėms narėms patarti taikyti konkrečią ir bendro pobūdžio politiką, siekdama išspręsti problemas, kuriomis stabdomas verslas?

Klausimas Nr. 24, kurį pateikė Brian Crowley (H-000042/11)

Tema: Mažos ir vidutinės įmonės

Ar galėtų Komisija nurodyti, kokios priemonės taikomos siekiant padėti Europoje įsisteigusioms mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios norėtų eksportuoti ir investuoti į tokias kylančios ekonomikos šalis kaip Kinija?

Klausimas Nr. 25, kurį pateikė Marian Harkin (H-000057/11)

Tema: Verslumas šalyse, kurios taiko griežtas taupymo priemones

Ar yra kokių priemonių verslumui skatinti, ypač tose šalyse, kurios taiko griežtas taupymo priemones?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Ponia pirmininke, pasistengsiu kalbėti trumpai, kaip darydavau, kai buvau Europos Parlamento narys. Kalbame apie didžiulio susidomėjimo sulaukusius klausimus, pirmiausia apie Komisijos ketinimą paremti verslumą ir pagerinti aplinką, kurioje veikia įmonės, visų pirma mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), remiant jas, siekiant patekimo į trečiųjų šalių rinkas. Manau, kad šios trys temos yra prioritetinės.

Būtent todėl artimiausiomis dienomis bus peržiūrimas 2008 m. Komisijos priimtas Europos smulkiojo verslo aktas. Europos smulkiojo verslo akto principai ir nuostatos visiškai atitinka strategijos „Europa 2020“ prioritetus, nes užtikrinama, kad jie bus įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu, nes visos suinteresuotosios šalys jiems pritaria. Kitaip sakant, visi – valstybės narės ir verslo organizacijos – bus įtraukti į pasiektų rezultatų stebėseną.

Sieksime užtikrinti, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmenimis būtų įgyvendinti principai, kuriems pritariama Europos smulkiojo verslo akte ir kuriais siekiama skatinti verslumą ir panaikinti praktiką nuolat galvoti apie principą „pradėk nuo mažo“, rengiant politiką.

Jau nustatėme testą MVĮ, kuriuo siekiama labiau atsižvelgti į tvarką, kuri naudojama vertinant įvairių politikos sričių ir įsipareigojimų, ribojančių MVĮ, poveikį. Peržiūrėtas Europos smulkiojo verslo aktas apims priemones šio testo naudojimui suderinti ir vertinimų kokybei pagerinti. Be to, visos valstybės narės bus paragintos laikytis to paties požiūrio per procesą, kuriant nacionalinę sprendimų priėmimo procedūrą.

Kadangi žinome apie būtinumą sumažinti biurokratiją ir panaikinti skirtumus tarp šalių, nurodysime konkrečias priemones – tokias kaip vieno langelio principo įtvirtinimą ir elektroninės valdžios naudojimą, – kad būtų pagreitintas procesas šioje srityje. Komisija taip pat organizuoja geriausios patirties keitimąsi tarp valstybės tarnautojų konkrečiomis temomis.

Siekdami paskatinti verslumą tarp jaunimo ir tarpvalstybinį prekybinį bendradarbiavimą Europoje, vėlgi paraginti Parlamento, sukūrėme Erasmus programą jauniesiems verslininkams, kurios rezultatai buvo teigiami. Todėl ketiname bandyti suteikti projektui teisinį pagrindą, pakeisdami jį iš bandomojo į nuolatinę programą.

Taip pat planavome veiksmus, skirtus būtent verslininkėms: sukūrėme tinklą, dabar apimantį 250 ambasadorių iš 22 Europos Sąjungos šalių. Tikiuosi, kad šis tinklas gali dar labiau išsiplėsti. Galiausiai siekiame sukurti mentorių programas verslininkėms mažiausiai 12 ES šalių.

Dėl paramos MVĮ dėl eksporto ir investicijų už Europos Sąjungos ribų, tai praėjusių metų pradžioje pradėjome vykdyti didžiules viešas konsultacijų pratybas, siekdami sustiprinti paramos priemones. Pratybų rezultatų pagrindu galėsime pritaikyti siūlomas gaires, kuriomis siekiama sustiprinti MVĮ paramos tarnybas, kartu užtikrinant veiksmingą viešųjų lėšų panaudojimą.

Jau įgijome daugybę patirties, kaip padėti MVĮ tapti tarptautinėmis įmonėmis. Kalbu apie projektus, kurie buvo tikrai sėkmingi, tokie kaip Kinijos intelektinės nuosavybės teisių MVĮ pagalbos tarnyba, ES ir Japonijos centras dėl pramoninio bendradarbiavimo, Europos įmonių tinklas ir mokymo programos. Be to, remdamiesi Parlamento finansuoto tyrimo rezultatais, rengiame komunikatą dėl paramos MVĮ trečiųjų šalių rinkose didinimo.

Dėl tokių kylančios ekonomikos šalių kaip Kinija, tai galiu patvirtinti, kad Smulkiojo verslo akto pagrindu Komisija panaudojo Parlamento skirtas lėšas parengiamiesiems darbams, kurie leido sukurti MVĮ pagalbos ir paramos centrus Kinijoje ir Indijoje. Praėjusį lapkričio mėn. pats buvau Pekine per Europos Sąjungos MVĮ Kinijoje centro atidarymą.

Taip pat galiu pasakyti, kad rytoj Komisija paskirs naują MVĮ specialųjį pasiuntinį Danielį Calleja Crespo, už įmones ir pramonę atsakingo generalinio direktoriaus pavaduotoją, kuris bus atsakingas už įdėmią Smulkiojo verslo akto įgyvendinimo stebėseną ir bus kaip MVĮ kontaktinis asmuo.

Šiuo metu priimamame Komisijos dokumente visos valstybės narės ir vietos institucijos raginamos paskirti pasiuntinį MVĮ, kuris prižiūrėtų Smulkiojo verslo akto įgyvendinimą Europos Sąjungos regionuose. Džiaugiuosi, galėdamas jums pasakyti, kad jau sulaukiau teigiamų atsakymų iš keleto valstybių narių ir ES regionų.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Ponia pirmininke, labai dėkoju už tai, ką pasakėte, Komisijos nary; tai labai plataus masto siekis. Tačiau, truputį grįžtant atgal, 2008 m. gruodžio mėn. Konkurencingumo taryba paragino valstybes nares sumažinti įmonės įkūrimo laiką daugiausia iki trijų dienų, ir, žinoma, Komisija pažadėjo tai stebėti.

Po trejų metų, per patį ekonomikos krizės vidurį, matome, kad Graikijoje įregistruoti įmonę trunka 15 dienų, Austrijoje 11 dienų, Suomijoje 8 dienas, o Belgijoje tik pusantros dienos. Kitaip sakant, yra didelių neatitikimų.

Mano klausimas toks: kadangi visi sutinkame, kad verslumas yra plėtros prielaida, kaip Komisija gali imtis ko nors daugiau nei tiesiog raginti daryti rimtą spaudimą vyriausybėms, kad galėtume suderinti procedūras?

  Brian Crowley (ALDE). – Norėčiau pasakyti tris dalykus.

Pirmiausia dėl Kinijos pagalbos tarnybos. Nors tai puiki idėja, MVĮ labai sudėtinga patekti į sektorius, kuriuose jos dalyvauja. Atrodo, kad jie geriau pritaikyti didesnėms įmonėms.

Antra, BRIC šalyse – tai yra Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje – galėtų būti įtvirtinta vieno langelio principo idėja, kuri jau naudojama ES, siekiant padidinti eksporto ir išvežamųjų investicijų, kurias gali įgyvendinti Europos Sąjungos įmonės, mastą.

Trečia, galiausiai geriausiai iki šiol veikęs modelis yra ES ir Japonijos santykiai. Tai puikiai tiko tiek prekybos, tiek investicijų srityje. Galbūt tai galėtų būti standartas, kuriuo būtų vadovaujamasi.

  Marian Harkin (ALDE). – Manau, kad mano klausimas kiek sudėtingas, jis susijęs su šalimis, kurios įgyvendina griežtas taupymo priemones kaip kad mano šalis Airija.

Tai žemiausias taškas: MVĮ reikalinga galimybė gauti kreditą, ir jos jų negauna dėl įvairių priežasčių, galbūt todėl, kad bankai ieško šio to užtikrintesnio, nei jos gali suteikti, arba kartais MVĮ tiesiog nenori rizikuoti skolintis dabartinėje padėtyje, kai nėra jokios plėtros.

Mano klausimas šiuo atžvilgiu toks: ar Komisija galėtų pritarti kitoms tokioms priemonėms kaip paskolų garantijos sistemos arba, tiesą sakant, ES mikrofinansų priemonės išplėtimui?

  Antonio Tajani, Komisijos pirmininko pavaduotojas. – (IT) Ponia pirmininke, gerbiamieji nariai, tikrai džiaugiuosi, kad jau antrą dieną iš eilės mažųjų ir vidutinių įmonių klausimas yra vienas pagrindinių Parlamento diskusijų klausimų. Vakar vakare aptarėme Konkurencingumo ir inovacijų bendrąją programą (KIBP), taip pat kaip padėti mažosioms bei vidutinėms įmonėms ir labai mažoms įmonėms gauti ES finansavimą būsimos aštuntosios bendrosios programos pagrindu. Taip pat pabrėžėme, ką jau padarėme ir ką šiuo metu darome dėl šio pobūdžio įmonių.

Kaip sakiau savo kalboje – ir kaip pareiškiau vakar vakare – manau, kad parama mažosioms ir vidutinėms įmonėms yra prioritetas dėl daugybės priežasčių. Pirmiausia mažąsias ir vidutines įmones galime laikyti svarbiu įrankiu, kaip atsigauti po dabartinės krizės. Dokumento „Europa 2020“ pagrindu realioji ekonomika vėl tampa pagrindiniu ekonomikos politikos klausimu. Mažosios ir vidutinės įmonės yra mūsų tikrosios ekonomikos ir pirmiausia judėjimo į priekį šerdis, ir manau, kad MVĮ taip pat gali atlikti svarbų socialinį vaidmenį, nes būtent jose kuriamos naujos darbo vietos Europos Sąjungoje netgi tada, kai didelės pramoninės korporacijos vykdo restruktūrizaciją.

Todėl turime sudaryti sąlygas mažosioms ir vidutinėms įmonėms būti konkurencingoms. Konkurencingumas yra kitas inovacijų apibūdinimas, o kad jos būtų naujoviškos, turime padėti MVĮ gauti kreditą. Dėl Europos Parlamento paramos priėmėme direktyvą dėl valstybių institucijų pavėluotų mokėjimų ir įmonių tarpusavio sandorių, kuri patenka į Smulkiojo verslo akto sritį. Tai puikus rezultatas, ir tikiuosi, kad valstybės narės įgyvendina šią direktyvą, kuri dabar privaloma visoje Europos Sąjungoje, po 24 mėnesių nuo praėjusio spalio mėn., ir galbūt netgi prieš galutinį terminą. Taip rinkai bus suteikta apie 180 mlrd. EUR likvidumo, o tai bus naudinga mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

Tai dar ne viskas. Taip pat sukūriau MVĮ finansų forumą, kaip nurodyta Parlamento pranešime dėl MVĮ ir KIBP politikos. Tai naujas Komisijos kūrinys, kuriuo išnagrinėsime sunkumus dėl kredito gavimo ir nustatysime šių problemų sprendimus. Neatsitiktinai pirmą kartą įtikinome Londono biržą dalyvauti šioje iniciatyvoje. Tai tvirtas ženklas ir iš Didžiosios Britanijos, kuris tolygus didžiulei paramai mažosioms ir vidutinėms įmonėms iš finansų pasaulio. Todėl finansų ekonomika siekiama paremti ir pasitarnauti realiajai ekonomikai, ir tai, manau, yra svarbus ženklas. Imsiuosi veiksmų ir toliau remti MVĮ finansų forumo darbą galimybės gauti kreditą atžvilgiu, taip pat nustatysiu visas turimas iniciatyvas, įskaitant tarpvalstybinį rizikos kapitalą ir pastangas sumažinti kliūtis tarp Europos investicijų banko ir vietos kredito institucijų, kurios galiausiai suteikia finansavimą.

Ką turėtume daryti, kad palengvintume galimybę gauti ES finansavimą? Šiuo metu rengiame būsimą aštuntąją bendrąją programą, ir jau laimėta keletas pergalių MVĮ labui. Pakartosiu tai, ką sakiau vakar vakare, nes nežinau, ar šį vakarą čia esantys gerbiami nariai buvo čia ir vakar vakare: dėl reglamento dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), tai vėl sumažinau registracijos mokesčius iki 60 proc. MVĮ ir 90 proc. labai mažoms įmonėms. Taip pat užtikrinau, kad taisyklės dėl REACH reglamento įgyvendinimo būtų išverstos į visas Europos Sąjungos kalbas. Todėl MVĮ mato tikros paramos ženklus ir iš šios pusės. Ketiname tą patį padaryti ir dėl labai mažų įmonių statybų sektoriuje.

Taip pat surengiau nemažai susitikimų dėl mikrokreditų. Prieš dvi savaites Briuselyje vykusiame susitikime su Italijos vyriausybės naujos mikrokredito organizacijos, kuri atrodo kaip puikiai veikiantis pavyzdys, atstovu taip pat įdėmiai išnagrinėjau šį klausimą. Tikiuosi, kad galėsiu skleisti įvairių valstybių narių geriausios patirties žinias šiame sektoriuje, kad jos galėtų būti įgyvendinamos.

Dėl laiko, kuris reikalingas leidimui gauti, skirtumų, tai tikra problema. Neabejotinai turime daryti spaudimą valstybėms narėms sumažinti biurokratijos naštą. Daug kas pasiekiama Europos Sąjungos biurokratija – kuria neabejotinai užkraunama našta, – tačiau kartais biurokratija valstybėse narėse yra gana panaši. Bet kokiu atveju manau, kad piliečiai suinteresuoti suvienodinti procedūras. Kai sakome, kad turėtume vadovautis principu „pradėk nuo mažo“, turime užtikrinti, kad valstybės narės taip pat taikytų šį testą, kaip ką tik pradėjo daryti Komisija. Įvairiose Europos Sąjungos sostinėje pristatant Smulkiojo verslo akto peržiūrą, taip pat bus sudaryta galimybė paraginti valstybes nares sumažinti laiką, reikalingą leidimui steigti MVĮ išduoti.

  Pirmininkė. – Klausimas Nr. 30 (Vilija Blinkevičiūtė (H-000019/11)

Tema: Lygių galimybių strategija Komisijoje

Komisija 2010 m. gruodžio 17 d. paskelbė naują moterų ir vyrų lygių galimybių strategiją (2010–2014), kurioje bus nustatyti tokie nauji tikslai – kiek moterų turėtų eiti aukštesniosios ir viduriniosios grandies vadovų pareigas, taip pat kiek moterų turėtų būti įdarbinta administratorių (AD) kategorijoje Komisijos generaliniuose direktoratuose, departamentuose ir tarnybose.

Taigi, naująja lygių galimybių strategija bus siekiama užtikrinti Komisijoje dirbančių moterų ir vyrų lygių galimybių politiką, tačiau į šią strategiją nėra įtrauktos kitos Europos Sąjungos institucijos ir agentūros. Ar kitose ES institucijose dirbančioms moterims turės įtakos ši Komisijos parengta lygių galimybių strategija? Ar Komisija nemano, kad reikėtų išleisti bendrą lygių galimybių strategiją, pagal kurią būtų užtikrinamos ir kitose ES institucijose bei agentūrose dirbančių moterų ir vyrų lygios galimybės? Moterų ir vyrų lyčių lygybė bei lygios galimybės yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos principų, tad jis turėtų būti taikomas visuotinai ir be išimties visiems ES darbuotojams.

  Maroš Šefčovič, Komisijos narys. – Džiaugiuosi gavęs šį klausimą, nes turiu gerų žinių. Tiesą sakant, nuo sausio 1 d. pirmą kartą Komisijoje dirba daugiau moterų nei vyrų. Labai didžiuojamės šiuo rezultatu, tačiau žinome, kad tai dar ne pabaiga. Turime tęsti savo politiką didindami kolegių, užimančių vadovo ir administratoriaus (AD) pareigas Komisijoje, skaičių.

Todėl patvirtinome šią iki Komisijos kadencijos pabaigos galiosiančią 2010–2014 m. strategiją. Iš tiesų norėtume pasiekti, kad moterys sudarytų 25 proc. aukščiausios grandies vadovų, 30 proc. vidutinės grandies vadovų ir 43 proc. administratorių (AD). Per pastaruosius 15 metų pasiekėme nemažai ir pastebimai padaugėjo moterų vadovių. Be abejo, norėtume ir toliau dėti tiek pat pastangų. Ketiname pasitelkti tokį metodą: į pensiją išėjusius asmenis pakeistų moterys, kurios sudarytų 30 proc. naujai samdomų darbuotojų aukščiausios grandies vadovų ir 50 proc. vidutinės grandies vadovų bei administratorių. Taigi, vadovams išėjus į pensiją, 30 arba 50 proc. juos pakeisiančių asmenų turėtų būti moterys.

Toliau atsakant į jūsų klausimą: patikrinau padėtį kitose institucijose ir turiu pasakyti, kad padėtis Parlamente pakankamai gera. Skaičiai gana įspūdingi. Taryboje, jei būsime atviri, padėtis nėra tokia gera, čia turime kitokius skaičius. Tačiau manau, kad geriausias būdas ateityje pasiekti pažangos – tęsti mūsų keitimosi geriausios praktikos pavyzdžiais politiką ir keistis savo politikos įgyvendinimo patirtimi.

Žinau, kad mūsų administracijų vadovai, mūsų generaliniai sekretoriai nuolat diskutuoja dėl šio klausimo, ir manau, jog taip keičiantis gerosios praktikos pavyzdžiais visose ES institucijose bus pasiekta tinkamų rezultatų.

  Vilija Blinkevičiūtė (S&D). – (LT) Ačiū, pone Komisijos nary, už geras naujienas. Sveikinu, kad Komisijoje yra daugiau moterų negu vyrų. Bet štai kokį norėčiau užduoti papildomą jums klausimą. Kaip manote, kiek Europos Komisijai reikėtų laiko, kad ne 25 proc. ir ne 43 proc. būtų moterų, dirbančių vadovaujamą darbą, o bent jau 50 proc.? Kiek tai užtruktų, kaip jūs manote? Iki kadencijos pabaigos sakėte, kad tik tokius pasiekimus galite turėti.

Ir vis dėlto ne visai tiksliai atsakėte į mano klausimą, kokia būtų jūsų, kaip Komisijos nario, nuomonė dėl bendros Europos Sąjungos institucijų lygių galimybių strategijos? Bendros Europos Sąjungos institucijų, visų? Nes tai būtų labai geras pavyzdys valstybėms narėms, tiek dirbantiems žmonėms viešajame sektoriuje, tiek privačiajame sektoriuje.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Ponia pirmininke, norėčiau šiek tiek išplėsti savo kolegės klausimą ir paklausti Komisijos nario, ar yra nustatyta ir lygių galimybių strategija. Čia turiu omenyje asmenų iš naujųjų valstybių narių skyrimą į ES institucijų vidurinės ir aukščiausios grandies vadovų pareigas.

  Maroš Šefčovič, Komisijos narys. – Labai ačiū už papildomus klausimus.

Sutinku su jumis, jūsų paminėti skaičiai gali atrodyti ne tokio plataus užmojo, kokį norėtumėte matyti ateityje, tačiau nuo 1995 m., kai Komisijoje pradėjome vykdyti lygių galimybių politiką, sugebėjome penkis kartus padidinti moterų, užimančių aukščiausias pareigas, skaičių. Tai reiškia, kad šiuo metu tokias pareigas eina penkis kartus daugiau moterų nei anksčiau. Žinoma, turime atsižvelgti į buvusią pradinę padėtį. Sutinku su jumis, kad ji buvo labai prasta. Taip pat turime palyginti, kokioje europinėje aplinkoje vykdome savo veiklą.

Tai iš dalies yra atsakymas ir į antrąjį klausimą: vis dar reikia gerinti politiką, skirtą sudaryti tokias sąlygas moterims ne tik ES institucijose, bet ir valstybėse narėse. Pirma, turime sukurti tinkamas sąlygas moterims, kad jos iš tiesų galėtų dirbti eidamos aukštas pareigas, t. y. suteikti tinkamas vaikų priežiūros sąlygas, tinkamas darbo priemones, lankstų darbo laiką ir kitas sąlygas, kurioms esant moterys iš tiesų gali užimti tokias aukštas pareigas. Be abejo, tokios sąlygos kuriamos palengva. Manau, kad Europos institucijose pasiekėme gana aukštų standartų, galima matyti, kad tokios sąlygos valstybėse narėse sukurtos įvairiuose lygmenyse.

Todėl mano kolegė Pirmininko pavaduotoja V. Reding šiuo metu teikia pasiūlymą dėl strategijos, kuri bus vadinama verslo vadovų lyčių pusiausvyra. Kol kas tai Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, dėl kurio per ateinančius du mėnesius bus diskutuojama su verslo vadovais ir tuomet bus pradėtos viešosios konsultacijos. Ko galime išmokti šiame procese? Ar turėtume laikytis privalomos kvotos sistemos? Ar turėtume remtis tokia sistema, kokia yra Komisijoje, kur stengiamės sukurti palankią aplinką ir su vadovavimu susijusias paskatas tiems generaliniams direktoratams, kuriuose iš tiesų įgyvendinami dėl moterų nustatyti tikslai? Manau, kad ilgainiui matysime tinkamus rezultatus.

  Pirmininkė. - Į dėl laiko stokos neatsakytus klausimus bus pateikti atsakymai raštu (žr. priedą).

  Seán Kelly (PPE). – Ponia pirmininke, tiesiog noriu pateikti pastabą dėl bendros tvarkos– žinau, kad daug Parlamento narių su manimi sutiks. Tai visai nesusiję su jumis asmeniškai, o susiję su tuo, kaip organizuojama klausimų valanda.

Nėra tokio vakaro, kad kuris nors Parlamento narys žinotų, į kiek pateiktų ar papildomų klausimų bus atsakyta, kiek truks atsakymai ir ar iš viso turėsime klausimų Komisijai arba Tarybai valandą. Tai nepriimtina. Sutikau baronienę S. Ludford. Ji valandą vėlavo į vakarienę, nes tikėjosi, kad bus atsakyta į jos klausimą. Susiskaičiavau, kad į mano klausimą bus atsakyta, ir atsisakiau kvietimo vakarienės. Bent jau Parlamento nariams turėtų būti iš anksto pasakoma, į kiek klausimų ketinama atsakinėti, kad jie galėtų atitinkamai planuoti savo laiką.

Žinau, kad gausiu raštišką atsakymą, tačiau jei aš ar kiti Parlamento nariai norėtume atsakymo raštu, galėtume patogiai iš savo namų pateikti klausimą elektroniniu paštu ir gautume atsakymą.

Tai viskas, ką norėjau pasakyti. Manau, kad reikėtų tai apsvarstyti. Ponia pirmininke, tai visiškai su jumis nesusiję, jūs puikiai tvarkotės. Nenoriu jums parodyti jokios nepagarbos.

  Pirmininkė. - Pone S. Kelly, dėkoju jums už pastabą. Būdama viena iš Pirmininko pavaduotojų, atsakingų už klausimų valandą, turiu pasakyti, jog man kelia nerimą tai, kad mes, kaip institucija, ir Komisija nepasistūmėjome į priekį įgyvendindami tarpinstituciniame susitarime numatytus klausimus, kurių vienas – pagerinti klausimų valandą. Džiaugiuosi, kad šiandien čia yra Komisijos narys M. Šefčovič ir pats matė problemas, su kuriomis susiduriame. Todėl tikiuosi, atsiras naujas postūmis stengiantis priartėti prie padėties, kokią numatėme derėdamiesi dėl tarpinstitucinio susitarimo.

(Posėdis sustabdytas 20.50 val. ir atnaujintas 21.00 val.)

PIRMININKAVO: LÁSZLÓ TŐKÉS
Pirmininko pavaduotojas

18. Padėtis Albanijoje (diskusijos)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – Komisijos pranešimas dėl padėties Albanijoje.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, dėkoju, kad pakvietėte į šio vakaro diskusiją dėl Albanijos. Europos žemyne Albanija buvo izoliuota didžiąją XX a. dalį. Dabar Albanija yra atvira ir prieinama. Ji tapo valstybe, turinčia europinių perspektyvų.

Šiandien Albanija išgyvena politinę krizę. 2011 m. sausio 21 d. įvykiai Tiranoje baigėsi tragiškai. Dėl vis didėjančios politinės aklavietės beprasmiškai žuvo keturi asmenys. Tiranos tonas turi pasikeisti. Reikia sustabdyti padėties blogėjimą, išspręsti politinę krizę. Tai bendra Albanijos politinių vadovų atsakomybė.

Būtent to tikisi Albanijos piliečiai ir jie yra teisūs. Demokratiškai išrinkti atstovai taip ir turi elgtis: atstovauti žmonėms ir rasti demokratinius kompromisus.

Jei krizės sprendimas priklauso nuo pačios šalies, mes, pašaliečiai, privalome dėti kiek galima daugiau pastangų, kad padėtume sudaryti palankesnes sąlygas tokiam sprendimui. Išorės veiksmų tarnybos vykdomasis direktorius Miroslav Lajčák du kartus lankėsi Tiranoje ir susitiko su prezidentu, ministru pirmininku, opozicijos vadovais. Džiaugiuosi, kad jis šiandien yra čia.

Žinia, kurią jis perdavė Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton ir mano vardu, buvo labai aiški: pirma, nutraukti smurtą ir tinkamai ištirti sausio 21 d. įvykius. Šį tyrimą turėtų vykdyti teismų institucijos be jokio politinio įsikišimo.

Antra, nutraukti valstybės institucijų įžeidinėjimus bei tiesioginius ir netiesioginius puolimus.

Trečia, tęsti politinį dialogą: pripažinti, kad atsakomybė dėl geresnės Albanijos ateities užtikrinimo yra bendra. Kalbant apie netolimą ateitį, tai reiškia, kad būtina drauge užtikrinti laisvus, sąžiningus ir skaidrius vietos rinkimus.

Ketvirta, pradėti įgyvendinti svarbų uždavinį, t. y. 2010 m. Komisijos nuomonėje išdėstytus 12 prioritetų. Vyriausybė ir opozicija privalo tai padaryti kartu.

Politinių vadovų ir plačiosios visuomenės reakcija į Miroslavo Lajčáko vizitą buvo teigiama ir teikianti vilčių. Dabar toks laikotarpis, per kurį krizę galima ir reikėtų paversti galimybe.

Du Albanijos vadovai teigiamai vertina jiems skiriamą dėmesį, tačiau jie įstrigę tarpusavio santykių aklavietėje, o Europos Sąjungos gera valia ir pagalba negali pakeisti vadovų dialogo.

Aktyviai dalyvaudami, galime padėti suartinti pozicijas. Vis dėlto to nepadarysime, jei abi pusės neparodys tikro noro labiau vertinti europinę Albanijos ateitį nei partijų politiką ar reiškiamą asmeninį nepasitikėjimą.

Negalima rinktis tik patinkamų dalykų. Albanija turi arba atitikti visus Kopenhagos kriterijus, įskaitant sąveikinį politinį dialogą ir veikiantį parlamentą, arba nieko neišeis.

Štai kas laukia Albanijos: ES perspektyva, jei bus laikomasi Tarybos išvadų ir remiamasi Kopenhagos kriterijais; veiksmingai įgyvendinus 2010 m. Komisijos nuomonėje pateiktus 12 prioritetų, būtų sudarytos sąlygos Albanijai pradėti su Europos Sąjunga narystės derybas. Šie 12 prioritetų, be kita ko, apima demokratinių institucijų veiklos ir politinio dialogo gerinimą, teisinės valstybės principų įgyvendinimą ir teismų reformą, kovą su organizuotu nusikalstamumu ir žmogaus teisių apsaugą.

Minėti 12 prioritetų ir Kopenhagos kriterijai nėra paprasčiausios užduotys politikams. Iš jų piliečiai gaus aiškios, pamatuojamos naudos. Albanijos politikams reikia skubiai į pirmą vietą iškelti Albanijos piliečių interesus.

Paverskime šiuos prioritetus europiniais pagrindais, skirtais išspręsti dabartines politines Albanijos problemas. Dėl šios priežasties savaitę prieš sausio demonstracijas nusiunčiau ministrui pirmininkui S. R. Berishai laišką, kuriame, remdamasis minėtais 12 prioritetų, išdėsčiau gaires, kurios padėtų Albanijai rasti kelią iš dabartinės aklavietės. Vėlesnius tragiškus įvykius visi jau matėme.

Dar ne per vėlu. Jei gausime nenuginčijamų signalų apie abipusį norą pasinaudoti šiais europiniais pagrindais, kad pamažu būtų išeita iš politinės aklavietės ir dabartinės krizės, reaguosime teigiamai.

Nepaprastai svarbus vaidmuo tenka ir Europos Parlamentui. Jūs, politikai, politikams galite nusiųsti aiškią žinią. Aiški bendra šio Parlamento ir visos Europos Sąjungos žinia, kad esame pasirengę padėti, visus Albanijoje paskatintų imtis geriausių veiksmų.

Norėčiau pasinaudoti galimybe paraginti Albanijos ministrą pirmininką S. R. Berishą sukurti iš tiesų visa apimančią politinę aplinką Albanijoje. Kitos politinės jėgos ir visuomeninės organizacijos iš Europos integracijos gautų naudos.

Taip pat norėčiau paraginti Socialistų partijos vadovą E. Ramą užtikrinti, kad jo partija iš tiesų būtų konstruktyvi opozicija – patirdama integruotos politinės aplinkos, kokią norime matyti Albanijoje, naudą, kartu prisiimtų ir atsakomybę.

  Michael Gahler, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, pone Š. Füle, ponios ir ponai, pirmiausia norėčiau jums labai padėkoti už aiškų pranešimą, kuris, tikiuosi, buvo palankiai sutiktas. Manau, kad Albanijai norint pradėti derybas dėl ES narystės būtini pokyčiai demokratijos ir teisės viršenybės srityse. Tai taikytina kalbant apie veikiančių demokratinių institucijų tinkamą panaudojimą. Parlamentas yra vieta, kurioje turėtų vykti demokratiškos diskusijos. Būtent tam piliečiai išrinko parlamento narius. Tokių diskusijų negalima pakeisti įvykiais gatvėse, ypač tokiu būdu, kokio sausio 21 d. griebėsi E. Rama.

Raginu Socialistų partiją visapusiškai dalyvauti parlamentinėje veikloje ir parengti parlamente politines alternatyvas. Atėjo laikas nutraukti abejones dėl rinkimų rezultatų. Socialistų partija turėtų prisiimti atsakomybę už savo, kaip parlamento opozicijos, vaidmenį. Ji turėtų pasinaudoti galimybe pateikti specialių pasiūlymų ateičiai, įskaitant pasiūlymą dėl parlamentinio tyrimo komiteto. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ir jos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras (ODIHR) pateikė rekomendacijas, kaip pagerinti pagrindines rinkimų sąlygas. Labai svarbu, kad į ši reikalą įsitrauktų ir socialistai. Girdėjau, jog būdamas Strasbūre E. Rama sutiko dalyvauti gegužės 8 d. vietos rinkimuose. Teigiamai vertinu šį jo sprendimą. Tikiuosi, kad dėl jo apsisprendimo nekeliama jokių papildomų sąlygų ir nėra jokių slaptų dalykų. Akivaizdu, kad E. Rama klauso gerų patarimų, kuriuos jam duoda kolegos socialistai ir kuriuos jis gauna susitikimuose su kitomis frakcijomis.

Galiu jį patikinti, kad iš mūsų daug asmenų mūsų frakcijos vardu aktyviai veikia Albanijoje ir remia įtraukųjį požiūrį, apie kurį kalbėjo Š. Füle. Taip galime visi drauge prisidėti prie šviesios Albanijos ateities.

  Adrian Severin, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, be abejonės, šiandieninę politinę padėtį Albanijoje galime vadinti aklaviete. Kartais ramesnė, kartais žiauresnė – ši krizė nesibaigia.

Praėjusiais metais Parlamentas patvirtino rezoliuciją, kurioje visi šios šalies politikos veikėjai raginami derybomis rasti politinį krizės sprendimą ir pasiekti minimalų nacionalinį susitarimą. Politinės jėgos, ypač vyriausybė, ignoravo šią rezoliuciją. Panašiai nekreipiama dėmesio ir į dabartines Komisijos ir Tarybos rekomendacijas.

Nepriimtina, kad korupcijos pažeistoje valstybėje naudojimasis teise burtis ir protestuoti vadinamas coup d’état.

Nepriimtina, kad vyriausybės vadovo pareiškimais mažinamas valstybės institucijų – prezidentūros, valstybės prokuratūros ir kitų – patikimumas.

Nepriimtina, kad į civilius demonstrantus šaudę asmenys vadinami herojais ir jiems žadama amnestija.

Netrukus bus surengti nauji vietos rinkimai. Dabartinėmis aplinkybėmis tai bus politinis visų politinių suinteresuotųjų šalių išbandymas. Komisijos narį Š. Füle ir vykdomąjį direktorių M. Lajčáką prašome imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užtikrinta tarptautinė pagalba ir tarptautinis šių rinkimų stebėjimas siekiant, kad jie vyktų laisvai ir sąžiningai arba kad bent jau galėtume įvertinti rinkimų laisvumą ir sąžiningumą.

Pritariame Komisijos ir konkrečiai Komisijos nario Š. Füle požiūriui. Remiame M. Lajčáko veiksmus. Turime paprašyti visų politinių jėgų užbaigti krizę, nes kitu atveju Albanija bus izoliuota ir kils pavojus jos europiniams planams.

  Marietje Schaake, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, šiandien dėl svarstomo Albanijos klausimo man buvo labai įdomi diena. Kalbėjau su šalies dviejų pagrindinių politinių partijų atstovais. Abiejų partijų atstovų paprašiau pasidalinti mintimis, kaip šalyje pasiekti pažangos ir išeiti iš politinės aklavietės telkiant dėmesį į visiems piliečiams poveikį darančias problemas: kovą su organizuotu nusikalstamumu, korupcija, jaunosios kartos užimtumo ir galimybių kūrimą.

Nė vienas jų negalėjo pateikti atsakymo. Atrodo, jiems daug svarbiau kaltinti vieniems kitus. Man pasirodė, kad politiniai valdžios sluoksniai Albanijoje yra labiau susirūpinę savimi nei šalies žmonėmis. Turbūt nereikia jums priminti, kaip sudėtinga mums įtikinti savo rinkėjus pritarti mums, kai vykdome ES plėtrą. Nepaisydamas prieštaravimų, Liberalų ir demokratų aljansas už Europą norėtų, kad Vakarų Balkanai taptų Europos Sąjungos teritorijos dalimi.

Manome, kad ES yra tokias pat vertybes puoselėjanti bendrija, pamiršusi skirtingą praeitį ir pasirinkusi bendrą ateitį. Privalome raginti Albanijos valdžios institucijas padaryti tą patį ir ne dusti praeities šešėliuose, o žengti į šviesią ateitį. Ir neleiskime jiems pamiršti, kad svarbiausia jų priedermė – sukurti gerovę piliečiams ir neužkirsti kelio jų ateičiai Europoje, nes akivaizdu, kad dėl politinės krizės kyla pavojus visai pažangai.

Gegužės mėn. šalyje bus surengti nauji rinkimai ir šiuo metu jiems rengiamasi. Rinkimus turėtų paremti visos politinės partijos. Pritariu pasiūlymui, kad ES turėtų aktyviai dalyvauti užtikrinant rinkimų laisvumą ir sąžiningumą. Tačiau demokratija yra ilgas procesas ir tikrai platesnė sąvoka už požiūrį „vienas žmogus – vienas balsas“. Demokratijai būtinos demokratinės institucijos, teisinė valstybė, o demokratijos tvirtumą apibrėžia pagarbos mažumoms lygis. Demokratijoje požiūris „viskas atitenka nugalėtojui“ netinka.

Stojimas į ES yra ilga kelionė, jos metu reikia sunkiai dirbti ir bendrai įsipareigoti, Albanijos padarytos reformos labiausiai prisideda prie bendradarbiavimo ir nuolatinio įsipareigojimo vykdyti ES procesą.

  Marije Cornelissen, Verts/ALE frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, krizė Albanijoje nėra naujas dalykas. Krizė neprasidėjo sausio mėnesį smurtu prieš demonstrantus, neprasidėjo ji ir 2009 m., kai Socialistų partija boikotavo parlamentą po rinkimų ir buvo pradėtas bado streikas.

Ši krizė yra politinės kultūros krizė. Boikotai, bado streikai, demonstracijos – tai įprasti Albanijos politikos veiklos metodai. Dar reikia paminėti korupciją, manipuliavimą žiniasklaida ir politinius paskyrimus. Iš visų šių reiškinių susideda visai kitoks pasaulis, tolimas nuo politikos, kurią norėtume matyti narystės siekiančioje šalyje.

Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad Albanijos piliečiai pagaliau turės atsakingą vyriausybę ir atsakingą parlamentą, kurių politikai savo piliečių gerovę iškels aukščiau už savo pačių prestižą ir interesus. Abi pusės privalo imtis veiksmų, kad būtų pasiekta tokia padėtis. Ypač didelė atsakomybė tenka vyriausybei. Šalių valdžios turi jėgos monopolį ir joms tenka papildoma atsakomybė iškilti virš partijų politikos, kad būtų daroma tai, kas naudinga žmonėms.

Reikėtų tikėtis, jog ši vyriausybė imsis visų priemonių, kad sausio mėn. įvykiai nepasikartotų. Taip pat turėtume tikėtis, kad ji visapusiškai bendradarbiaus pradedant nepriklausomą sausio mėn. įvykių tyrimą, sumažins korupciją savo pačios sluoksniuose ir sukurs sąlygas parlamentinei diskusijai. Atsakomybė tenka ir opozicijai. Ji irgi turi imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias sausio mėn. smurto pasikartojimui, visapusiškai bendradarbiaudama teisinguose ir sąžininguose rinkimuose gegužės mėn. ir dalyvaudama parlamentinėje diskusijoje, pageidautina, kad opozicija nors kartą diskutuotų rimtais klausimais, pvz., dėl nepaprastai aukšto nedarbo lygio Albanijoje.

Vis dėlto kaip pasiekti, kad abi partijos žengtų taip toli? Labai daug tikėjausi lapkričio mėn., kai Komisijos narys Š. Füle eilę veikti perdavė Albanijai ir pasakė: kol neišspręsite šių klausimų, nebus jokios pažangos. Tik jei išspręsite šiuos klausimus, Albanijai galėsime suteikti kandidatės statusą. Deja, neįvyko jokių pokyčių. Dabar tikiuosi, kad M. Lajčákui pasiseks tai, kas kitiems nepavyko, t. y. pasodinti abi partijas prie stalo ir pasiekti lūžį. To tikiuosi, tačiau nesu visiškai įsitikinusi, kad tai bus įmanoma nepamojavus dideliu botagu.

Manau, neturėtume atmesti sankcijų taikymo galimybės. Turi būti aišku, kad jei šios derybų pastangos neduos vaisių, kils tam tikrų pasekmių. Sankcijos turi būti taikomos politiniams vadovams, tačiau ne piliečiams. Tai reiškia, kad jokiu būdu negalime kišti rankų prie Albanijai taikomo vizų panaikinimo – tokį pasiūlymą girdėjau koridoriuose. Jei taip padarysime, tikrai pakenksime piliečiams. Iš tiesų norėčiau, kad Komisijos narys patikintų, jog šiame politiniame procese visų liberalizavimas nenukentės.

Vis dėlto viena galimybių, kurią galėtume pradėti svarstyti, – atimti iš Albanijos Pasirengimo narystei pagalbos priemonės lėšų valdymą ir sugrąžinti ją į ES rankas. Taip šalyje nebūtų nutrauktos visos pagrindinės investicijos, tačiau vyriausybė daugiau ar mažiau būtų prižiūrima. Man atrodo, kad tokia sankcija smogtų būtent politikams, o ne žmonėms. Nuoširdžiai tikiuosi, kad viso to nereikės, nes Albanijos žmonių labui abi šalys norės daryti kompromisus ir kad M. Lajčákui pasiseks.

  Charles Tannock, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, jei Albanija nori padaryti pažangą siekdama savo svarbiausio tikslo, t. y. narystės ES, šalies politiniai vadovai turi veikti konstruktyviau, demokratiškiau ir brandžiau. Praėjusio mėnesio smurtas dar kartą mums priminė Albanijai būdingą politikos nestabilumą.

Taip pat man įdomu, ar Taryba ir Komisija, atsižvelgdamos į kraujo praliejimą, nagrinėjo galimybę persvarstyti praėjusių metų sprendimą albanams suteikti bevizį kelionių į ES režimą, nes toks režimas dar labiau paskatintų ekonominę migraciją į Šengeno erdvę, jei nutrūks tiesioginės užsienio investicijos.

Toks žingsnis, be abejonės, pabrėžtų tai, kad Albanija ir toliau iš esmės nepateisina ES lūkesčių. Vis dar klesti organizuotas nusikalstamumas ir korupcija, o politikai pernelyg dažnai manipuliuoja teismais. Ministras pirmininkas S. B. Berisha netgi įsikišo į apsaugininko, šaudžiusio į protestuotojus, suėmimą, kuriam orderį išdavė generalinis prokuroras, teigdamas, kad grėsė coup d’état. Demokratinės šalies institucijos silpnos, o spaudos laisvė nepakankama.

Dėl Edi Ramos Socialistų partijos sprendimo boikotuoti parlamentą remiantis įtariamu sukčiavimu per rinkimus Albanijoje padidėjo nestabilumas. Esant dabartiniam politinės aplinkos nestabilumui, nėra jokių galimybių, kad Albanija bent jau pradės reformas, būtinas norint atgauti ES pasitikėjimą. Dėl tokio nestabilumo NATO irgi gali persvarstyti savo plėtros politiką – Albanija prie Aljanso prisijungė mažiau nei prieš dvejus metus. NATO vadovai gali kelti klausimą, ar ne per greitai Albanijai buvo suteikta narystė.

Be man susirūpinimą keliančių dalykų dėl Albanijos politinio nestabilumo ir jo daromo poveikio šalies su ES susijusiems siekiams, skeptiškai žiūriu ir į Albanijos strateginius prioritetus. Albanija yra visateisė Islamo konferencijos organizacijos (IKO), vis galingesnės ir įtakingesnės lobistės, JT ginančios savo narių interesus ir bendrai balsuojančios žmogaus teisių ir užsienio politiko klausimais, narė. IKO narės yra Albanija ir Turkija ir abi šios šalys yra pasirašiusios Kairo žmogaus teisių deklaraciją, kurioje musulmonų šalių žmogaus teisų pagrindu laikomas šariatas.

Albanija, kaip ir Turkija, turi nuspręsti, ar laikysis Vakarų vertybių, ar šariato įstatymų, kuriuos Europos Žmogaus Teismas čia Strasbūre paskelbė nesuderinamais su Europos vertybėmis, nors, mano nuomone, kalbant sąžiningai, Albanijos narystė IKO iki šiol atrodė tik formali. Iš tiesų Albanija yra pasaulietinė valstybė. Atrodo, kad prie IKO Albanija prisijungė savo vadovų sumanymu, siekdama pritraukti Artimųjų Rytų pinigų, o ne dėl kokių nors tvirtų religinių įsitikinimų, tačiau visa tai ateityje, be abejo, gali pasikeisti.

  Nikolaos Chountis, GUE/NGL frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, tikėjausi, kad per aštuoniolika mėnesių nuo pastarųjų rinkimų Albanijoje bus rasta išeitis iš politinės aklavietės. Europos Parlamentui pateikus rekomendacijas ir patvirtinus rezoliuciją tikėjausi, kad bus atsižvelgta į tai, ką sakome. Buvau įsitikinęs, kad Albanijos integravimosi į Europą viltys bus stipri paskata – nes to nori Albanijos žmonės – išspręsti ne tik politinę problemą, bet ir ekonomikos, socialines ir demokratijos problemas. Deja, šalis ir toliau aklavietėje. Manau, kad ne mūsų darbas čia teisti Albanijos žmones ir spręsti, kam tenka didžioji dalis atsakomybės.

Deja, reikalai pablogėjo. Dar kartą norėčiau pareikšti savo užuojautą dėl sausio 21 d. demonstracijos aukų. Esame prieš smurto didinimą; raginame nutraukti represijas, gerbti žmogaus ir demokratines teises ir nubausti kaltuosius.

Neslėpsiu, kad man susirūpinimą kelia artėjantys šalies vietos rinkimai gegužės mėn. Paprasčiausiai turime daryti viską, ką galime, ir užtikrinti, jog būtų įdiegti visi būtini saugikliai, kad rinkimai praeitų sklandžiai. Privalome įtikinti visas politines jėgas dalyvauti rinkimų procedūroje ir šie rinkimai turi būti surengti remiantis tarptautinėmis teisingų ir demokratinių rinkimų taisyklėmis.

Manau, kad mūsų, Europos Parlamento ir Europos Sąjungos, pagalba – čia sutinku su Š. Füle – turi būti papildoma, ji turi būti pagalbinė ir negali turėti jokių partinių ryšių ir politinių draugysčių atspalvių (atleiskite, už tokį pasakymą). Ne mes Albanijos visuomenei turime pateikti sprendimą dėl Albanijos problemos. Dėl to turi spręsti Albanijos žmonės, Albanijos politinės jėgos. Nepritariu garsiai pasakytoms mintims apie grasinimus imtis priemonių, kai priemonės, apie kurias girdėjome, yra nukreiptos prieš Albanijos žmones. Nemanau, kad tai duos kokią nors konkrečią naudą.

Manau, didžiausią įmanomą spaudimą galime padaryti per ES institucijas, palaikydami santykius su šalimi, kuri beldžiasi į Europos Sąjungos duris, ir pabrėždami, kad, deja, visos šios procedūros dėl narystės atidedamos. Turime pabrėžti, kad iš aklavietės bus išeita tik tuomet, kai politiniai vadovai laikysis atsakingos pozicijos ir bus pasirengę politiniam dialogui, o ne, kaip girdėjome, vadovausis požiūriu „laimėtojui atitenka viskas“ ir panašia praktika bei elgsena.

Jei Albanijos politiniai vadovai ir toliau beatodairiškai vykdys tokią veiklą ir laikysis tokio požiūrio, manau, aklavietė ir krizė didės, šaliai taps neįmanoma kartu su politine problema spręsti kitas rimtas dėl ekonomikos krizės, smogusios kaimyninėms šalims Italijai ir Graikijai, kilsiančias – galbūt jau ir kilusias – problemas, nes iš šių šalių siunčiamais pinigais laipsniuotam tikru mastu gerinama Albanijos ekonominė padėtis. Taigi, būtent išėjimas iš politinės aklavietės, politinė atsakomybė ir politinis dialogas padėtų politiniams vadovams rasti greitą problemų, su kuriomis susiduria Albanija, sprendimą.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, dešimtajame dešimtmetyje keletą kartų lankiausi Albanijoje kaip žurnalistas. Kiekvieną kartą man didelį įspūdį padarydavo ten sutikti talentingi jauni žmonės. Be abejo, šalis, kurioje toks jaunimas, privalo turėti ateitį. Praėjusią vasarą vėl pradėjau tikėti Albanijos europine perspektyva vasaros mokykloje pietų Vliorės apskrityje.

Šį rytą elektroniniu paštu susirašinėjau su dviem mokslininkais iš Albanijos apie šio vakaro diskusiją. Jiems abiem per trisdešimt ir jie abu nusprendė likti Albanijoje: užsienyje jie galėtų uždirbti kur kas daugiau, tačiau nusprendė likti. Jie nori tarnauti savo žmonėms ir savo Bažnyčiai. Tačiau ką jie gali padaryti dėl politinės aklavietės savo gimtojoje šalyje? Abiem atvejais jų žodžiai buvo aiškūs, jie šaukėsi pagalbos: „Europa, nepalikite mūsų politinių vadovų likimo valiai. Jei taip padarysite, jie sunaikins mūsų tautos ateitį. Europa, priverskite abi partijas, socialistus ir demokratus, derėtis, kol jie ras sprendimą.“

Komisijos nary, pirmas pripažinsiu, kad tai daug lengviau pasakyti nei padaryti, bet tai buvo jų pagalbos šauksmas. Vis dėlto esu įsitikinęs, jog jūs stengsitės kiek galėdamas, kad pateisintumėte daugelio garbingų Albanijos piliečių į Europą ir į jus, kaip atsakingą Komisijos narį, dedamas viltis. Linkiu jums daug stiprybės ir didelės sėkmės šioje srityje.

Baigdamas norėčiau iškelti dar vieną tiek pat Albanijai svarbų klausimą. Informatorius Tiranoje mane įspėjo apie pavojų, kad šį pavasarį daug Albanijos mergaičių ir moterų ketina keliauti į Vakarų Europą ir įsitraukti į prostitucijos tinklą. Ar pritariate, Komisijos nary, jog tai kelia susirūpinimą, ir kokius išteklius Europos Sąjunga turi, kad galėtų imtis prevencinių veiksmų prieš prekybą moterimis ir mergaičių rengimą prostitucijai Albanijoje?

  Béla Kovács (NI). – (HU) Pone pirmininke, politinis Albanijos gyvenimas yra aklavietėje nuo 2009 m. parlamento rinkimų. Parlamentas negali vykdyti savo vyriausybės prižiūrėtojo vaidmens, o parlamento institucijos, deja, neveikia efektyviai. Tai, kad socialistai kaltina vyriausybę rinkimų klastojimu ir korupcija, reikalaudami jos atsistatydinimo ir pirmalaikių rinkimų nei numatytieji 2013 m., ir tai, kad ministras pirmininkas S. R. Berisha nenori atsistatydinti ir kaltina opoziciją bandymu jėga užimti valdžią, rodo, jog derybos su Europos Sąjunga yra pasmerktos labai greitai žlugti.

Europos Sąjunga mano, kad šalims kandidatėms būtina dėti apčiuopiamas pastangas kovojant su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Tai ne tik svarbu ES, bet ir duoda naudos susijusių šalių visuomenei, jau nekalbant apie tai, kad gali prisidėti prie šalių kandidačių įvaizdžio gerinimo. Dėl šios priežasties, norint išspręsti dabartinę padėtį, neabejotinai reikės atkurti demokratines institucijas.

  Eduard Kukan (PPE). – Pone pirmininke, politinė krizė Albanijoje jau tęsiasi per ilgai. Taip, tai nei padėtis be išeities, nei aklavietė, tai – užsitęsusi politinė krizė. Ji kenkia šalies reputacijai, jos piliečiams ir jų užmojams dėl ateities Europoje.

Neturėtume leisti, kad ši politinė krizė ir įtampa dar labiau didėtų. Reikia, kad dabar drauge nusiųstume žinią, jog norime turėti Albaniją, kaip šalį kandidatę, tačiau politiniai vadovai abiejose pusėse turi parodyti norą spręsti politines problemas visapusiškai laikydamiesi teisinės valstybės principų, konstitucijos ir demokratinių institucijų pagrindų.

Per ilgai be jokių apčiuopiamų rezultatų bandėme padėti rasti šios padėties sprendimą. Griežtai smerkiame smurtinius veiksmus, įvykdytus Tiranos gatvėse per sausio 21 d. demonstracijas. Įvykiai, per kuriuos žuvo keturi asmenys, turi būti tinkamai ištirti.

Šių metų gegužės mėn. Albanija laukia vietos rinkimų. Tai bus dar vienas demokratijos patikrinimas šioje šalyje. Taigi dabar politiniams vadovams reikia sutelkti dėmesį į pastangas rasti garantijų, kad dėl rinkimų dar labiau nepadidės įtampa ir neužsitęs krizė.

Baigdamas norėčiau pabrėžti Komisijos nario Š. Füle šios diskusijos pradžioje sakytos kalbos politinio turinio ir pasiūlymų svarbą. Geriausias galimas Parlamento indėlis šiomis aplinkybėmis – ryžtingai pritarti šiems pasiūlymams ir atitinkamai nusiųsti aiškią bendrą žinią Albanijos politinėms partijoms.

  Hannes Swoboda (S&D). – (DE) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau padėkoti Š. Füle už jo aiškų šios dienos pranešimą ir už įsipareigojimą ilgą laiką nepalikti šio klausimo. Taip pat norėčiau padėkoti M. Lajčákui už jo pastaraisiais mėnesiais parodytą pasiaukojimą. Jis yra įpratęs spręsti ir išspręsti sudėtingas problemas. Abiem jiems linkiu didelės sėkmės. Diskusijoje vyrauja bendra nuomonė ir darniai pritariama abiejų vyrų pastangoms rasti Albanijos problemos sprendimą.

Prisipažinsiu, kad, prasidėjus diskusijai, buvau nusiteikęs skeptiškai. Niekas Albanijos vystymuisi negali padaryti didesnės žalos, nei vienos šio Parlamento pusės kitai pusei metami kaltinimai, panašūs į dviejų pagrindinių politinių frakcijų, vyriausybės ir opozicijos kaltinimus Albanijoje. Esu labai patenkintas, kad sugebėjome sutarti dėl bendro požiūrio, bent iki šiol. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Abi pusės, abi politinės frakcijos – vyriausybė ir opozicija – privalo įsipareigoti rasti išeitį iš šios krizės.

Pritariu B. Belderiui. Neilgai trukus po E. Hoxhos režimo žlugimo nuvykau į Albaniją. Man didelį įspūdį padarė ten vyraujančios nuotaikos ir jaunimo entuziazmas. Vis dėlto esu labai nusivylęs matydamas, kas iš to išėjo ir ko pasiekti nepavyko. Turiu pasakyti, kad politikai Albanijoje negali patenkinti žmonių norų ir idėjų.

Be abejo, vis dar turime savų politinių panašumų ir asmeninių draugysčių. Tačiau labai svarbu abiem pusėms pasakyti, kad jie visi privalo susėsti ir pabandyti užtikrinti bent jau vietos rinkimų skaidrumą ir atvirumą. Privalome paraginti abi puses būti pasirengusias teisės aktais arba praktiniais veiksmais įgyvendinti ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR) rekomendacijas per šiuos rinkimus, kad ateityje vyktų tikrai sąžiningi ir skaidrūs rinkimai.

Taip pat manau, kad parlamentas turėtų nusiųsti kuo daugiau rinkimų stebėtojų, nepaisydamas to, kad tai – vietos rinkimai, nes šie rinkimai galėtų tapti naujo politinio klimato Albanijoje pradžia. Būtent to skubiai reikia Albanijai.

Sutinku su visais sakiusiais, kad jei niekas Albanijoje nepasikeis, ji taps izoliuota. Mes nenorime, kad Albanija būtų izoliuota. Norime, kad ji pradėtų kelionę į Europą vedančiu keliu.

  Stanimir Ilchev (ALDE). – (BG) Pone pirmininke, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad Albanijos visuomenė ir Albanijos žmonės yra specialus atvejis, bet prašau suprasti mane teisingai. Jų istorija skirtinga, jų kultūros tradicijos skirtingos ir jų nacionalinis charakteris išlaikė kai kuriuos šių skirtumų, kurie lėmė jo susiformavimą ir dabar lemia tai, kaip žmonės priima politinius procesus ir juos supranta.

Todėl jei norime išspręsti problemą, dėl kurios diskutuojame, turime parodyti kūrybingumą, lankstumą ir vaizduotę. Pvz., manau, kad turėtume bendrauti ne tik su dviejų pagrindinių smarkiai nesutariančių politinių partijų vadovais, bet ir su neoficialiais Albanijos visuomenės lyderiais.

Čia buvo pasakyta teisingų dalykų apie šariatą ir Islamo konferenciją, tačiau turime nepamiršti, kad albanai savo šalyje tolerantiški visoms trims pagrindinėms religijoms, įskaitant Rytų ortodoksų ir Katalikų bažnyčias. Visos trys šios bendruomenės turi įtakingus lyderius, kaip ir NVO, taip pat jaunimas. Turėtume kreiptis į šiuos lyderius, bandydami sutaikyti dvi politines partijas.

  Ulrike Lunacek (Verts/ALE). – (DE) Pone pirmininke, pone Š. Füle, pone M. Lajčákai, ponios ir ponai, norėčiau ir aš padėkoti Š. Füle‘i ir M. Lajčákui už jų sunkų darbą bei pastangas rasti šios problemos sprendimą. Taip pat esu patenkinta, kad šios dienos diskusijoje nenusiritome iki kivirčų tarp politinių frakcijų, konfliktuojančių viena su kita Albanijoje. Būtų labai apgailėtina, jei taip nutiktų Parlamentui, tikiuosi, kad tokio lygio nepasieksime.

Institucinė krizė Albanijoje iš tiesų yra ir politinės kultūros krizė. Čia kalbama apie žodinius užgauliojimus, kurie virto smurtu gatvėse, dėl kurio žuvo keturi asmenys. Sutinku su sakiusiais, kad būtina tai ištirti. Svarbu nustatyti tikruosius kaltininkus. Tačiau šis žodinis užgauliojimas, gatvėse virstantis tikru smurtu, gali tapti problema, dėl kurios kils pavojus Albanijos narystei Europos Sąjungoje.

Kaip jau paaiškino Š. Füle, kalbame apie tai, kad politiniams oponentams Albanijoje aiškiai parodytume, jog jų darbas – veikti Albanijos žmonių naudai. Į Europą vedantis kelias reiškia šios politinės krizės sprendimo radimą susėdus prie vieno stalo ir baigus nuolatinių kaltinimų žaidimą, kai viena frakcija nuolatos kaltina kitą nepripažindama, kad ji pati irgi gali prisidėti prie pokyčių. Štai ko reikia. Europos valstybėje nėra vietos nuolatiniams kaltinimams, kas pradėjo ir kas kaltas dėl tokios padėties. Tikiuosi, jog opozicijos partijos pasimokys iš to ir supras, kad tokia padėtis negali tęstis.

Jei E. Rama ir jo partija iš tiesų dalyvaus vietos rinkimuose, kaip kai kuriems iš mūsų jis šiandien sakė, ir paskirs savo narių į rinkimų komisiją, tai vertinsiu labai teigiamai. Tikiuosi, jog tai bus pirmas žingsnis užtikrinant, kad šie vietos rinkimai vyktų atvirai ir skaidriai ir kad jų rezultatai būtų pripažinti.

Parlamentas visapusiškai pritarė liberalizavimo procesui, apie kurį jau buvo kalbėta. Mano prašymas Š. Füle‘i yra toks: tikiuosi, kad Komisija nesvarsto galimybės nutraukti vizų režimo liberalizavimą Albanijos piliečiams, kaip sankcijos prieš dvi oponuojančias partijas. Tikiuosi, kad taip nebus. Kitas mano klausimas susijęs su galimybėmis taikyti didesnį spaudimą, jei abi partijos nepasieks susitarimo. Viena galimybių, kurią jau minėjo M. Cornelissen, yra atimti Pasirengimo narystei paramos priemonės (PNPP) valdymą iš vyriausybės ir jį grąžinti Komisijai. Kita galimybė – įšaldyti PNPP lėšas. Tačiau dėl to nukentėtų gyventojai, o tai nėra mūsų ketinimas. Kokie jūsų planai tuo atveju, jei nebus pasiekta jokio sprendimo?

Paskutinis dalykas: D. Marty pranešime Europos Tarybai buvo pateiktas kaltinimas, kad Albanijos slaptosios tarnybos dalyvavo žmogaus organų kontrabandoje arba ją rėmė. Ar žinote, ar Albanijos slaptosios tarnybos ir Albanijos teisingumo sistema yra pasirengusios bendradarbiauti?

  Jaroslav Paška (EFD). – (SK) Pone pirmininke, Albanijoje politinė įtampa tvyro nuo 2009 m. visuotinių rinkimų, kai nedideliu balsų skirtumu pralaimėjusios politinės jėgos pateikė kaltinimus manipuliavimu rinkimuose.

Edi Ramos vadovaujami Albanijos socialistai kaltina ministrą pirmininką Sali Berishą ne tik sukčiavimu rinkimuose, bet ir išsikerojusia korupcija ir žmonių gyvenimo sąlygų pabloginimu. Sausio 21 d. Albanijos sostinėje Tiranoje opozicijos surengtame protesto susibūrime daugiau nei 20 000 demonstrantų reikalavo Sali Berishos vyriausybės atsistatydinimo. Įsikišus policijai ir panaudojus vandens patranką, ašarines dujas bei gumines kulkas, žuvo keturi žmonės, daugiau nei 150 buvo sužeista. Policijos veiksmų žiaurumas ir tai, kad Sali Berisha visiems malšinant demonstraciją dalyvavusiems saugumo pajėgų nariams suteikė papildomą mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlygį, aiškiai rodo, jog Albanijos premjeras perka saugumo pajėgų palankumą, stengdamasis gauti jų paramą ir nukreipti juos prieš Albanijos žmones.

Padoriose civilizuotose šalyse sprendimus dėl vyriausybės paprastai priima piliečiai, rinkėjai, o ne papirktos saugumo pajėgos ar policija. Jei S. Berisha pamiršo šį pagrindinį demokratinės vyriausybės principą, jis, mano nuomone, negali vadovauti demokratinei valstybei. Ponios ir ponai, nemanau, kad kas nors iš mūsų norėtų matyti, kaip Europoje skatinamos vyriausybės, kurios savo galią didina sukčiaudamos rinkimuose ir remdamosi korumpuotais policininkais, kurioms atstovauja maži diktatoriai, nežinantys, kaip tinkamai šalyje perduoti valdžią kitiems. Todėl turime energingai ginti demokratiją Albanijoje.

  Doris Pack (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone Š. Füle, pone M. Lajčákai, ponios ir ponai, klausimas, dėl kurio diskutuojame, neprasidėjo sausio 21 d. Todėl turime savęs paklausti ir taip pat klausiu jūsų: kodėl Komisija ir kitos tarptautinės institucijos nereagavo, kai pasirodė pirmosios liepsnos 2009 m. viduryje. 2009 m. rinkimai buvo geriausi iki šiol kada nors Albanijoje įvykę rinkimai – jie buvo grindžiami rinkimų teisės aktais, kurie, visų nuostabai, buvo patvirtinti po socialistų ir demokratų susitarimo. Pasiekti susitarimą yra visiškai naujas dalykas Albanijoje. Manau, kad tai labai svarbu. Visos socialistų rinkimų tarybos, ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras (ODIHR), rinkimų stebėtojai ir mes patys manėme, kad rinkimai vyko teisingai.

Vėliau suformuota vyriausybė irgi buvo naujas dalykas Albanijai. Dvi viena kitos nekenčiančios partijos sėdo prie vieno stalo ir kartu dirbo. Demokratų partija ir mažesnioji – Socialdemokratų partija. Dvi oponuojančios frakcijos susijungė, kad padėtų Albanijai padaryti pažangą. Albanija įstojo į NATO ir turi bevizį režimą, tačiau, deja, jai dar nesuteiktas kandidatės statusas.

Tačiau būtent tuo metu, kai buvo suformuota vyriausybė, opozicija nusprendė, kad rinkimai buvo vykdomi neteisingai, ir pareikalavo atidaryti balsadėžes. Kokia vyriausybė atidarinėja balsadėžes? Tikrai ne tokia, kuri vadovauja mano ar jūsų šalyse. Reikia kreiptis arba į Konstitucinį Teismą, arba į Rinkimų komisiją. Mūsų matytų protestų rūšys, pvz., bado streikai, ir atsisakymas bendradarbiauti parlamente priimant svarbius teisės aktus yra paprasčiausiai nepriimtini. Labai svarbu, kad aiškiai tai pasakytume ir pripažintume faktus. Ne visuomet įmanoma viską daryti tokiu pat lygiu.

Norėčiau sužinoti, kokios problemos svarbiausios ir sudėtingiausios. Dabar ir nuo pat pradžių reiškiami kaltinimai buvo susiję su balsadėžių atidarymu. Tai neįmanoma, nes taip negalima daryti pagal Konstituciją. Kaip galima derėtis dėl to, kas neįmanoma? Dabar padėtis pablogėjo, buvo nužudyti keturi žmonės.

Gerai, kad šiandien pabandėte pristatyti gaires. Tačiau šia prasme galbūt šiek tiek buvo perlenkta lazda. Labai norėčiau kad jūs, pone M. Lajčákai, ir jūs, pone Š. Füle, vadovautumėtės šiomis gairėmis, šalies žmonėms rodydami į geresnę ateitį vedantį kelią.

  Victor Boştinaru (S&D). – Pone pirmininke, teigiamai vertinu Komisijos nario pranešimą. Norėčiau pabrėžti M. Lajčáko indėlį bandant rasti sprendimus dramatiškai padėčiai įveikti.

Neseniai Tunise ir Egipte vykusioms demonstracijoms irgi prieštaravo vietos diktatoriai, kuriems vėliau teko vykti iš savo šalies, tačiau, priešingai nei žiniasklaidos stebėtais atvejais Tiranoje, nebuvo didelio smurto ir mirties bausmių vykdymo. Dėl ministro pirmininko įtarimų, kad demonstracijos buvo paprasčiausias coup d’état, kuriam vadovavo opozicija, Albanijos prezidentas, generalinis prokuroras ir slaptųjų tarnybų vadovas – visi paskirti vadovaujant S. Berishai: nejaugi visi šie asmenys dabar – socialistai, o gal kas nors negerai S. Berishai?

Čia norėčiau pacituoti JAV valstybės departamento sekretoriaus pavaduotoją Thomą Countrymaną, kuris viešai atmetė hipotezę, kad tai, kas įvyko sausio 24 d., buvo coup d’état. Turime būti pasiryžę veikti veiksmingai jau dabar – kaip Jungtinės Valstijos ir NATO – ir bandyti spausti dvi Albanijos puses, teikti joms pagalbą ir padėti pasiekti derybinį sprendimą. Tačiau kartu noriu paraginti kolegas, kurie besąlygiškai remia S. Berishą, kad nežiūrėtų į padėtį vienpusiškai. Svarbu spausti abi puses, kad abu blokai galiausiai rastų sprendimą.

Kol kas tik viena pusė rodo tam tikrą pasirengimą įgyvendinti Europos Parlamento rezoliuciją ir 12 jūsų anksčiau minėtų pasiūlymų. Raginu Komisiją būti tvirtai ir nesitraukti sprendžiant Europos Parlamento rezoliucijos ir 12 jūsų anksčiau minėtų pasiūlymų grindžiamo susitarimo klausimą, turint omenyje, kad be užbaigto abiejų pusių susitarimo Albanijos europinės integracijos procesas gali būti visiškai įšaldytas.

  Antonio Cancian (PPE). – (IT) Pone pirmininke, norėčiau padėkoti Komisijos nariui už šį vakarą Albanijai nustatytas gaires, joms visa širdimi pritariu. Esu visiškai įsitikinęs, kad ši šalis turi ateitį Europoje, todėl jai turėtų būti suteiktas kandidatės statusas.

Sausio 21 d. pralietas kraujas nubloškė Tiraną keleriais metais atgal. Jaučiausi, lyg žiūrėtume tuos pačius dešimtojo dešimtmečio protestų ir smurto vaizdus. Todėl man labai didelį susirūpinimą kelia pastarieji įvykiai ir netolima šalies ateitis.

Per vizitus į Albaniją – 2010 m. lapkričio mėn. būdamas Pietryčių Europos delegacijos narys ir 2010 m. gegužės 3–4 d. Stabilizacijos ir asociacijos parlamentinio komiteto narys – kartu su kolegomis Albanijos problemas mačiau savo akimis. Galutine rezoliucija nesugebėjome priartinti derybų prie pabaigos, kad būtų pasiektas susitarimas. Ar gali būti, kad nesugebėjome nustatyti tikrųjų problemų? Atmetus politinę alchemiją, ar bent buvo paminėtas nedarbas – tikra socialinė rykštė? Turime atkurti atsakomybės jausmą, kurio mums verkiant reikia.

Dėl šio klausimo, t. y. siekiant nors trupučio suderinamumo dėl pagrindinių taisyklių tarp daugumos ir opozicijos, būtina visais įmanomais būdais užtikrinti, kad kitas rinkimų etapas atitiktų aukščiausius įmanomus skaidrumo ir demokratijos standartus. Meras Edi Rama dalyvaus rinkimuose Tiranos apskrityje, taigi netrukus turėsime galimybę patikrinti ir įvertinti politinę padėtį bei demokratijos standartus; be abejo, mes ten būsime.

Nesvarbu, kokią pažangą per šį laikotarpį padarytų Albanija, Europa turi niekuomet nenutraukti dialogo ir bendradarbiavimo paieškų. Norčiau padėkoti Komisijos nariui už jo nuveiktą ir būsimą darbą, nes mūsų dalyvavimas Albanijos reikaluose yra svarbus.

  Maria Eleni Koppa (S&D). – (EL) Pone pirmininke, įvykiai Albanijoje man sukėlė labai didelį susirūpinimą. Būtina aiškiai pasmerkti tragiškus įvykius, kai per demonstracijas prieš korupciją susidūrimuose su saugumo pajėgomis žuvo žmonės.

Besitęsianti politinė krizė kelia labai rimtą pavojų šalies stabilumui. Visiems tenka tam tikra atsakomybės dalis. Vis dėlto išrinkta vyriausybė turėtų paklausyti, ką jai sako žmonės, – kad valstybei reikia tvirto valdymo. Teisinės valstybės sukūrimas su šaknimis išraunant korupciją turėtų būti vienas Albanijos vyriausybės prioritetų. Žmonės turi teisę nenusižengdami įstatymams parodyti, kad, jų manymu, vyriausybė nepaiso jų interesų.

Europos Sąjunga privalo imtis visų galimų priemonių, kad padėtų užtikrinti rimtį ir atsargumą. Visi turime dalyvauti šiame procese.

Raginu savo kolegas Parlamento narius iš Europos liaudies partijos (krikščionis demokratus) nepamiršti apie didelę vyriausybės atsakomybę ir dėl politinės krizės nekaltinti vien tik opozicijos. Manau, kad šiuo metu, remiantis Konstitucijoje ir kituose įstatymuose nustatytomis procedūromis reikėtų atnaujinti politinį dialogą ir rasti sprendimą.

  Simon Busuttil (PPE). – (MT) Pone pirmininke, matydamas Albanijos įvykius, labai liūdžiu, nes prisimenu savo šalies istoriją devintojo dešimtmečio pradžioje, prieš trisdešimt metų, kai Malta buvo susidūrusi su panašia padėtimi: stiprus susiskaldymas, įtampa, politinis priešiškumas, grasinimai ir netgi smurtas. Tai buvo slogi atmosfera, dėl kurios negalėjau didžiuotis savo šalimi. Todėl manau, kad Albanijos piliečiai irgi nuliūdę dėl dabartinės savo šalies padėties ir visai nesididžiuoja dabartiniais įvykiais.

Šiandien labai didžiuojuosi savo šalimi, nes sukūrėme stabilią, demokratinę sistemą ir, svarbiausia, esame Europos šeimos dalis. Politinė aplinka pasikeitė iš esmės. Linkiu Albanijai pasiekti savo tikslą, t. y. turėti stabilią valstybę, kuri būtų Europos šeimos dalis. Vis dėlto akivaizdu, kad jei dvi pagrindinės partijos užsispyrusios laikysis savo pozicijos, tai šis tikslas niekuomet nebus pasiektas. Gaila, tačiau tokia tikrovė.

Europos Sąjunga imasi visų galimų veiksmų; albanams dabar panaikintas vizų reikalavimas. Albanija irgi turi imtis veiksmų; kad taip būtų, reikia, jog visos susijusios šalys, įskaitant vyriausybę ir opoziciją, laikytųsi kitokios, t. y. dialogu, brandumu ir atsakomybe Albanijos žmonėms grindžiamos politikos; kad politikai ne priešintų, o vienytų.

Ne mes albanams ir Albanijai turime sakyti, ką daryti. Čia esame tam, kad jiems pasakytume, jog sprendimas dėl to, ar Albanija ras savo vietą Europos šeimoje, yra jų rankose.

  Anna Ibrisagic (PPE). – (SV) Pone pirmininke, nors Albanijoje jau ilgai tęsiasi krizė, tik dabar ji pradėjo plisti ir šį kartą ES nedelsdama tinkamai ėmėsi veiksmų. Komisijos nario Š. Füle ir kitų ryžtingais veiksmais ES parodė, kad Albanija su savo problemomis neturi tvarkytis viena. Tai didelė problema, mažinanti rimtai ketinančios priartėti prie ES šalies patikimumą.

Tai nėra klausimas, kas teisūs ir kas klysta, tai klausimas dėl poreikio į politines institucijas vėl grąžinti politinį dialogą. Nė vienos pusės neturėtume laikyti nei teisinga, nei klystančia ir privalome labai aiškiai pasakyti, kad būtent gegužės mėn. rinkimai parodys, į kurią pusę Albanija eina – Europos ar nuolatinės izoliacijos link.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Prisijungiu prie kalbėjusių kolegų susirūpinimo, kad padėtis Albanijoje kelia nerimą ir gali neigiamai paveikti ne tik pačios Albanijos, bet ir viso Balkanų regiono valstybių ateities perspektyvas. Europos Sąjunga praėjusių metų pabaigoje išreiškė pasitikėjimą, kad Albanija, Bosnija ir Hercegovina daro ir gali daryti pažangą pradėdamos svarbias reformas ir suteikia vizų liberalizavimą jų piliečiams. Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams prasidėję politiniai neramumai, pareikalavę žmonių gyvybių, verčia manyti, kad Albanija šio pasitikėjimo testo neišlaikė.

Šis smurto proveržis Albanijoje verčia permąstyti tolesnę regiono integracijos perspektyvą, nes Europos Sąjungos politika koncentruojamasi į regioninį stabilumą, ir toks požiūris yra teisingas. Todėl visos Balkanų regiono šalys turi veikti solidariai ir turi būti bendrai suinteresuotos išlaikyti bei skatinti kuo didesnę regiono integraciją ir politinį stabilumą.

  Elena Băsescu (PPE). – (RO) Pone pirmininke, sausio mėn. pabaigoje Albanijoje susiklosčiusi įtempta padėtis rodo, kaip svarbu išlaikyti tam tikras ribas politinėse diskusijose. Pernelyg didelis vyriausybės ir opozicijos ginčų aštrinimas baigėsi žmonių mirtimi. Turiu pabrėžti, kad demokratinėje valstybėje tokie konfliktai neturėtų būti perkeliami už parlamento sienų. Gatvėje jiems ne vieta. Organizuotų opozicijos grupuočių vykdomas puolimas prieš vyriausybės kūrimą bandant jėga užimti valdžią yra rimtas dalykas, o kai kurių valdžios institucijų pasitelktos gudrybės paslėpti kaltininkus yra nepriimtinos. Būtent todėl raginu Albanijos opozicijos lyderius grįžti prie diskusijų parlamente. 2009 m. surengti rinkimai buvo sąžiningi ir politinių partijų pareiga gerbti žmonių valią. Valstybės institucijų kompromitavimas nėra tinkamas būdas reikšti kieno nors įsitikinimus ar nepasitenkinimą.

  Georgios Papanikolaou (PPE). – (EL) Pone pirmininke, norėčiau pateikti tokį pastebėjimą: labiausiai stebina, kad nors ekonomikos augimo rodikliai Albanijoje nuolat gerėja – 2010 m., esant pasauliniam ekonominiam nestabilumui, augimas viršijo 2 proc. ir tikimasi, kad 2011 m. augimas sieks 3 proc., – užuot mažėjusi, auga ir socialinė įtampa.

Akivaizdu, Komisijos nary, kad augimas Albanijos žmonėms nesuteikė gerovės jausmo. Priešingai, akivaizdu, kad didėja nusivylimas ir baiminamasi naujos emigracijos bangos į kaimynines šalis. Graikijoje tai labai stipriai jautėme dešimtajame dešimtmetyje.

Todėl, susidarius tokioms sudėtingoms aplinkybėms, Europos pareiga ne tik duoti Albanijai politinį patarimą, bet ir perduoti savo patirtį, veiklos pavyzdžius, kad augimas būtų naudingas visiems visuomenės sluoksniams.

  György Schöpflin (PPE). – Padėtį, kurioje atsidūrė Albanija, geriausiai galima apibūdinti pavadinant ją šaltuoju pilietiniu karu. Politinės partijos imasi kariaujančių pusių vaidmens ir tempia šalį žemyn. Tai būtų galima paaiškinti tuo, jog ir kairieji, ir dešinieji įsitikinę, kad politinės partijos turėtų turėti išimtinę valdžią, kokią anksčiau turėjo komunistų partija.

Kadangi prasidėjo toks susipriešinimas, labai sudėtinga pasiekti demokratines normas atitinkančią padėtį, nes esant tokioms aplinkybėms išimtinė valdžia yra visiškai protingas dalykas, ir tai skamba tragiškai. Ar yra išeitis? Taip: katarsis. Tačiau tokią būseną gali sukelti tik didelė krizė ar didžiulis istorinis kompromisas.

  Štefan Füle, Komisijos narys. – Pone pirmininke, norėčiau padėkoti jums už šią puikią diskusiją ir, prieš pasidalindamas su jumis savo baigiamosiomis išvadomis, norėčiau atsakyti į du per diskusiją pateiktus klausimus.

Į pirmą klausimą, kurį uždavė B. Belder, atsakysiu raštu, iš esmės atsižvelgdamas į mūsų šiandieninę diskusiją. Buvo pateiktas ir kitas klausimas: ar mes svarstome sankcijų galimybę. Ne, nesvarstome. Kodėl? Nes plėtros klausimo reikaluose labai gerai veikia sąlygų nustatymas ir būtent taip yra šiuo atveju. Jei atitinkate sąlygas, jums leidžiama toliau eiti narystės keliu ir galiausiai prisijungti prie Europos Sąjungos. Jei nesilaikote sąlygų ir reikalavimų, procesas sulėtėja ir galiausiai nutrūksta. Deja, tokia yra galutinė kaina, kurią moka ne tik politikai, bet ir atitinkamos šalies piliečiai.

Vyriausioji įgaliotinė ir aš toliau stengsimės pagerinti Albanijos daugumos ir opozicijos dialogą. Turime aiškią nuomonę, kaip tai padaryti. Mums reikės ir jūsų paramos, kad užtikrintume, jog pagrindinės Albanijos opozicijos partijos vadovai ir ministras pirmininkas suprastų mūsų perduodamą žinią.

Tai galėtų išvesti šalį iš politinės krizės ir sudaryti sąlygas žengti šalies integracijos į Europą link. Europos Sąjunga dėl visų Vakarų Balkanų šalių narystės Europos Sąjungoje nusiteikusi teigiamai. Laikomės šio įsipareigojimo ir imsimės reikiamų priemonių, jei šalys atitiks kriterijus. Albanijai reikia skubiai įgyvendinti 12 pagrindinių nuomonėje nustatytų prioritetų.

Šie prioritetai apima pagrindinių demokratijos principų, pvz., tinkamo parlamento veikimo, valdžių atskyrimo, rinkimų vykdymo ir teisinės valstybės principų, laikymąsi. Visi šie dalykai bus įmanomi tik tuomet, kai dabartinė politinė padėtis iš esmės pagerės, bus atkurtas visapusiškas ir konstruktyvus dialogas parlamente, gerbiamos visos valstybės institucijos ir suvokta, kad Albanijos piliečiai turi lūkesčių, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Albanijos vadovai dabar turi veikti savo žmonių labui.

Europos Sąjunga pasirengusi padėti.

  Pirmininkas. - Diskusijos baigtos.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Niki Tzavela (EFD), raštu. – (EL) Albanijoje vykstanti krizė, dėl kurios kyla grėsmė stabilumui Balkanų regione, kelia didelį susirūpinimą ir pavojų. Vyriausybei ir opozicijai nerandant kelio iš politinės aklavietės, kyla klausimas dėl Albanijos perspektyvų Europoje ir pirmininkas Sali Berisha neketina nusileisti. Nors tarp nesenų įvykių Šiaurės Afrikoje ir Albanijoje galima nubrėžti nedaug paralelių, bendri požymiai yra tokie: skurdas, nedarbas, korumpuotas klientūra grindžiamas režimas ir demokratijos trūkumas. Nors Albanijoje kuriam laikui išvengta krizės, turime artimai bendradarbiauti su Albanija, kad pagerintume politinę padėtį. Komisija turėtų paaiškinti, kaip ji ketina apsaugoti graikų ir kitų mažumų teises Albanijoje pasitelkdama sklandų ir demokratišką sistemos veikimą, ir sustiprinti agentūros „Frontex“ veiklą Graikijos ir Albanijos pasienyje, atsižvelgiant į imigrantų antplūdžio į Graikiją dėl politinių neramumų pavojų. Be to, Komisija turėtų rimtai vertinti tai, kad Albanijos piliečiams nebereikia vizų keliaujant į Turkiją ir todėl jiems iš ten lengviau pažeisti pietų sieną su Europa – pirmiausia pradedant nuo Graikijos ir vėliau keliantis į likusią Europos dalį.

19. Slapto pasiklausymo skandalas Bulgarijoje (diskusijos)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – Komisijos pranešimas dėl slapto pasiklausymo skandalo Bulgarijoje.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, norėčiau pabrėžti, kad ES teise saugomas elektroninių ryšių konfidencialumas. Be susijusių naudotojų sutikimo draudžiama klausyti, įrašinėti, saugoti ar kitais būdais perimti ar stebėti ryšius. Išskyrus teisėtai leidžiamą tam tikrų ryšių įrašymą teisėtai vykdant tam tikrą verslo veiklą, pvz., prekybos sandorius, kitoms klausymosi veikloms, pvz., telefoninių pokalbių pasiklausymui, taikomos specialios sąlygos.

Išimtinės pokalbių klausymosi veiklos sąlygos turi būti nustatytos teisės aktuose ir toks pasiklausymas turi būti būtinas, tinkamas ir proporcingas užtikrinant demokratinės visuomenės viešąjį interesą, pvz., viešąjį saugumą ar kovą su kriminaliniais nusikaltimais.

Taip pat turi būti laikomasi ES bendrųjų principų. Komisijos požiūriu, Bulgarijos teisės aktai atitinka šiuos reikalavimus. Specialiojo tyrimo priemonių įstatyme ir Elektroninių ryšių įstatyme jau nustatytos tinkamos teisėto leidimo stebėti, tvarkyti asmens duomenis ir prie jų prieiti priemonės ir taip užtikrinamas pagrindinių teisių laikymasis.

Čia kalbame apie su teisinių įsipareigojimų vykdymu susijusią problemą. Būtent Bulgarijos valdžios institucijos atsakingos, kad būtų užtikrintos Bulgarijos teisės aktuose dėl specialiųjų tyrimo priemonių nustatytos teisinės ir procedūrinės garantijos.

Komisija pabrėžia, kad valstybės narės, įgyvendindamos ES teisę, privalo gerbti pagrindines teises ir procedūrines garantijas ir laikytis teisinės valstybės principų. Komisija supranta, kad Bulgarijos valdžios institucijos ėmėsi būtinų veiksmų specialiųjų tyrimo priemonių naudojimo teisėtumui nustatyti ir tam, ar žiniasklaidoje paskelbta informacija kilo netinkamai naudojant specialiąsias tyrimo priemones.

Komisija, kol negavo jokių susijusių skundų dėl elektroninių ryšių klausymosi Bulgarijoje, tęs dabartinės padėties stebėjimą atitikties ES teisei požiūriu.

  Simon Busuttil, PPE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, esu labai nustebęs dėl šių diskusijų, kurios netgi nevyko už šią sritį atsakingame komitete – Piliečių laisvių, teisingumo ir vidus reikalų komitete.

Šiose diskusijose puolama priemonė yra teisėta teisinė priemonė, kuri gali būti naudojama kovojant su nusikalstamumu. Tai įrodymas, kad Bulgarija rimtai imasi didelio uždavinio kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu – seniai jau prašome jos tai daryti. Įstatyme numatytos priemonės turi būti vykdomos teisėtai – tikimės, kad jos ir bus vykdomos teisėtai.

Įstatyme numatyta, kad klausytis telefoninių pokalbių gali prašyti tik prokurorai ar teisėsaugos institucijos, pvz., policija ir nacionalinio saugumo įstaiga, jei jie įtaria, kad susijęs asmuo dalyvauja nusikalstamoje veikloje, ir jei teisėjas išduoda leidimą.

Įstatyme dėl specialiosios žvalgybos nustatyti tikslo apribojimai, jame nurodyta, kad šios priemonės gali būti naudojamos tik kovos su organizuotu nusikalstamumu ar nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslais. Surinkta informacija turi būti laikoma konfidencialiai ir naudojama tik įstatyme nustatytais tikslais. Be to, šiai teisinei sistemai nustatyta parlamentinė priežiūra. Taigi aišku, kad įdiegti saugikliai, ypač saugikliai dėl piliečių privatumo ir duomenų apsaugos paisymo ir, mano nuomone, nekyla klausimų, kad įstatymas pažeidžia teisę. Taigi šios priemonės puolimas būtų lygus neatsakingam valstybės narės pastangų bandyti kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija puolimui.

Toks puolimas daro didelę žalą Bulgarijai, nes minėta kova šiai šaliai yra labai svarbi, turint omenyje šalies bendradarbiavimo ir patikros mechanizmą ir jos planus patekti į Šengeno erdvę. Todėl atrodo, kad vienintelis labiau įtikimas šių diskusijų paaiškinimas – jos turi politinį atspalvį.

  Hannes Swoboda, S&D frakcijos vardu. – Pone pirmininke, buvau vienas šio Parlamento narių, aktyviai rėmusių Bulgarijos stojimą į Europos Sąjungą.

Esu labai laimingas, kad dabar Bulgarija yra valstybė narė, tačiau esu labai nusivylęs dėl kai kurių priemonių, kurių ėmėsi dabartinė Bulgarijos vyriausybė. Taip, mes visapusiškai remiame kovą su korupcija. Tai labai svarbi kova ir visapusiškai pritariame Komisijos nuomonei, kad Bulgarijoje turi būti įstatymai dėl vaizdo įrašymo ir pokalbių klausymosi.

Komisijos narys buvo labai atsargus. Jis teigė, esą atrodo, jog įstatymas atitinka Europos standartus, ir labai aiškiai pasakė, kad priemonės turi būti proporcingos. Ar jos proporcingos, kai staiga per trejus metus pasiklausymų skaičius nuo 6 000 tūkstančių 2008 m. išauga iki 16 000 tūkstančių 2010 m.? Ar priemonės proporcingos ir sąžiningos, kai tik 2 proc. vaizdo įrašų patenka į teismus ir panaudojama tik 1 proc. nuosprendžių?

Ar proporcinga ir sąžininga, kai procesinius veiksmus filtruoja Vidaus reikalų ministerija? Kodėl visa medžiaga neatiduodama teisminėms institucijoms? Kodėl ją filtruoja Vidaus reikalų ministerija? Ką Vidaus reikalų ministerija daro su gauta medžiaga? Norėčiau paprašyti Komisijos išnagrinėti šį stebėsenos procesą ir nustatyti, kas nutinka likusiems duomenims.

Be to, ir parlamente Sofijoje ir Bulgarijos žiniasklaidoje yra pranešimų, kuriuose rimtai abejojama, ar Vidaus reikalų ministerija gali apsaugoti informaciją. Jau matėme, kad informacija nuteka.

Minėjote Šengeną – taip, norime išplėsti Šengeno sienas. Dabar jos apima Bulgariją ir Rumuniją, tačiau kai matome, kas ten vyksta, negalime stebėtis, kad kai kurie asmenys Europoje šį išplėtimą vertina kritiškai.

Norėčiau paprašyti Komisijos nario dirbti toliau, kaip ir dirbo, ir paprašyti Bulgarijos vyriausybę sustabdyti šį netinkamą įgyvendinimą ir netinkamą teisėsaugą, linkstančią prie labai ribojamos veiklos, susijusios su minėtais pasiklausymais. Būkite sąžiningi, būkite atviri, būkite skaidrūs ir nutraukite šios rūšies Europos teisės pažeidimus.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Andrey Kovatchev (PPE). – (BG) Pone pirmininke, pone H. Swoboda, norėčiau jūsų paklausti. Citavote 2008 m. ir 2010 m. duomenis.

Ar negalėtumėte pasakyti, iš kur gavote šiuos skaičius, ir ar manote, kad šie skaičiai teisingi? Sakėte, kad tik vienas ar du procentai panaudojama teismuose. Bulgarijoje platinami visai kitokie duomenys: asmenų, kurių buvo slapta klausomasi, skaičius ir teismuose kaip įrodymai naudojamų duomenų procentas skiriasi. 2009 m. tokių duomenų buvo 30 proc., o 2010 m. – 40 proc. Kitaip tariant, skaičiai visiškai skiriasi nuo jūsų ką tik pateiktųjų.

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, iš Bulgarijos šaltinių gavome skirtingus skaičius. Turbūt reikėtų palikti Komisijai įrodyti, kas teisus. Kiek žinau iš šaltinių Bulgarijoje, labai mažas procentas atvejų perduodama prokurorams, ir labai mažai iš jų baigiasi nuosprendžiais.

Štai ką žinome; tokią informaciją gavome iš įvairių šaltinių. Be to, yra pranešimas iš Bulgarijos parlamento. Komisija turėtų jį išnagrinėti. Kodėl kilo šis skandalas Bulgarijoje? Iš tiesų turėtume išnagrinėti šį klausimą.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, trumpas klausimas H. Swobodai. Ar žinote, kad jūsų ką tik minėti tyrimai, kuriuos atlieka Vidaus reikalų ministerija, iš teisminių institucijų ten buvo perkelti tuomet, kai valdžioje buvo Bulgarijos socialistų partija, kuri yra jūsų frakcijos dalis?

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, atrodo, kad D. Stoyanovui ir S. Busuttilui tai yra partinės politikos reikalas. Man tai – ne partijos politikos klausimas. Man tai – pagrindinių teisių, žmogaus teisių ir Europos teisės laikymosi bei gerbimo klausimas, nesvarbu, kas į Vidaus reikalų ministeriją perkėlė tyrimą.

Antra, svarbu, kaip tai panaudojama. Tą pačią priemonę galima taikyti labai ribotai ir galimą taikyti labai plačiai. Kaip jau sakiau, labai įdomu, kas daroma su Vidaus reikalų ministerijoje laikomais duomenimis. Tai svarbiausias klausimas. Visuomet esama pavojaus, kad, laikant tiek daug duomenų ir jų neatiduodant prokurorams, tokiais duomenimis gali būti netinkamai pasinaudota. Tokio elgesio motyvai gali būti politiniai, gali būti ir asmeniniai. Turėtume kovoti su tokios rūšies netinkamu naudojimu.

  Diana Wallis, ALDE frakcijos vardu. – Pone pirmininke, Komisijos nary, dėkoju už labai atsargų pranešimą. Mane pažįstantys ir mačiusieji mano 12 metų šiame Parlamente dirbamą darbą žino, kad tokiose diskusijose dalyvauju labai santūriai. Daugiau nei prieš metus, būdama šio Parlamento Pirmininko pavaduotoja, buvau pakviesta Bulgarijoje skaityti pranešimą apie Stokholmo teisingumo programą.

Aišku, kad mūsų teisingumo programoje pagrindinis dėmesys nuo saugumo buvo perkeltas prie teisingumo ir visi mes valstybėse narėse turime išlaikyti tinkamą pusiausvyrą. Iš savo vizito Bulgarijoje prisimenu labai didelį šalies teisėjų susidomėjimą tuo, ką mes darome ir norime įgyvendinti europiniu lygmeniu. Tačiau praėjusią savaitę labai nustebau, kai mano biure Briuselyje apsilankęs lankytojas papasakojo, kad Bulgarijoje naktimis žmonių namuose lankosi slaptosios tarnybos. Tai man visiškai svetima, niekaip negaliu to suprasti ir man sunku čia stovėti ir apie tai pasakoti.

Taigi man atrodo, kad, kaip jau sakė H. Swoboda, dabartiniai teisės aktai dėl telefoninių pokalbių slapto klausymosi – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – yra teisingi. Ten, kur anksčiau buvo nepriklausomos įstaigos priežiūra, dabar yra parlamentinė priežiūra. Ar dėl to sumažėjo pagarba teisėms? Padaugėjo atvejų, ir atrodo, kad atvejų skaičiaus padidėjimas – pabrėžiu, „atrodo“ – rodo, jog teisėjai lengviau ar greičiau suteikia galimybę taikyti šią priemonę.

Priežastis, dėl kurios noriu kalbėti, iš dalies susijusi su klausimu dėl Piliečių iniciatyvos. Pasirodo, žmonės jaučia, kad jiems daromas spaudimas atsisakyti savo parašų. Per ateinančius metus turime įgyvendinti Europos piliečių iniciatyvą. Norėčiau paprašyti Komisijos labai atidžiai stebėti šią sritį.

  Jaroslav Paška, EFD frakcijos vardu. – (SK) Pone pirmininke, specialių sekimo formų naudojimas labai jautrus klausimas bet kurioje valstybėje.

Dažnai susiduriame su įtarimais, kad vyriausybė tokias priemones pasitelkia ne tik kovai su organizuotu nusikalstamumu, bet ir politinei opozicijai stebėti ir spausti. Vis dėlto padėtis Bulgarijoje ypač keista. Įtartinomis aplinkybėmis iš pasiklausomų telefoninių pokalbių gauta informacija patenka ne į atitinkamas institucijas, bet atsiranda įvairioje žiniasklaidoje. Bulgarijos premjeras netgi pareiškė, kad aukščiausių valstybės vadovų veikla nuolat sekama pasitelkiant slaptosios tarnybos sumontuotą klausymosi įrangą. Matyt, tai daroma kovojant su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Na, nedažnai būna, kad vyriausybės vadovas pripažintų, jog jis taip pasitiki savo artimiausiais kolegomis, kad turi pas juos įmontuoti klausymosi įrangą, kad šie nepasiduotų korupcijos ar bendradarbiavimo su organizuotais nusikaltėliais vilionėms.

Bet kuriuo atveju Bulgarijoje šioje srityje susiklostė savotiška padėtis, ir manau, kad būtų gerai padėti mūsų draugams bulgarams išsiaiškinti su atitinkamų teisės aktų taikymu susijusius klausimus.

  Dimitar Stoyanov (NI). – (BG) Pone pirmininke, Bulgarijoje turime patarlę, tinkamą tam, ką matome šiose diskusijose, – vagie, kepurė dega! Kai valdžioje buvo trijų partijų koalicija, į tarnybas buvo įsiskverbę mafijos atstovų ir dabar matome nuodingus tokio reiškinio rezultatus.

Kai valdžioje buvo ta koalicija, per opozicijos protestus mane patį sumušė policija. Vėliau tie vilkai avies kailyje, dabar prisistatantys kovotojais prieš policinę valstybę, pakeitė įstatymą ir dėl to mano užpuolikų byla teisme nagrinėjama jau trejus metus. Per jūsų, socialistai ir rojalistai, valdymą policija puolė taikius demonstrantus, tačiau dabar keliate audrą dėl piliečių laisvių pažeidimų.

Kai jūs turėjote valdžią, buvo mirtinai sumuštas žurnalistas Ognyan Stefanov, o dabar skundžiatės dėl cenzūros. Kai buvote valdžioje, žmonių grobimai buvo kasdienis reiškinys. Mafija buvo visagalė, o piliečiai neturėjo jokių teisių. Teismai buvo perkami ir parduodami. Kai buvote valdžioje, machinacijos ir valstybės turto išpardavimas tapo įprasta norma.

Dabar vėl grįžote prie savo senų triukų, bandydami sutrukdyti Bulgarijai prisijungti prie Šengeno ir tikėdamiesi, kad dėl savo nusikalstamų nuodėmių galėsite apkaltinti kitus. Tačiau tai nepavyks, nes rinkėjai neakli. Jie nušlavė jus iš valdžios, išmetė į politinį šiukšlyną ir jokia jūsų išsigalvota neteisybė nepakeis šio fakto.

  Mariya Nedelcheva (PPE). – (BG) Pone pirmininke, visos diskusijos Europos Parlamente atspindi Europos piliečių interesus.

O šiandieninės diskusijos gali būti geras pavyzdys, kaip Europos arena gali tapti savanaudiškų nacionalinių politinių interesų priemone. Kiekvieną kartą, kai Europos darbotvarkė pakeičiama nacionaline darbotvarke, to negalime vadinti pozicija dėl nacionalinės atsakomybės, nes tai neatitinka vertybių, už kurias Bulgarijos piliečiai balsavo rinkdami savo atstovus į Europos Parlamentą. Ar jie atpažintų save šiose diskusijose? Abejoju.

Mano kolegos Parlamento nariai, be abejonės, teisūs, sakydami, kad Bulgarijos visuomenė privalo žinoti, kas vyksta jų pačių valstybėje ir ar laikomasi jų konstitucinių teisių. Tačiau yra riba, už kurios ignoruojamos demokratinės institucijos, norint apsaugoti aiškius tikslus turinčias įtartinas grupuotes, t. y. diskredituoti Europos keliu žengiančią Bulgariją ir diskredituoti daugelį metų buvusias įprastas šešėlines veiklas sustabdyti bandančią GERB partijos vyriausybę. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į kai kuriuos mano kolegų Parlamento narių pasakytus dalykus.

Pirmiausia, dėl teiginio, kad padvigubėjo slapto klausymosi atvejų. Oficialūs skaičiai visiškai kitokie. Jie viešai skelbiami visiems, kam rūpi tiesa. Vis dėlto norėčiau paklausti. Nuo kada ši informacija tapo skaidri? Yra tik vienas atsakymas: tai padarė GERB vyriausybė, kuri mano, kad skaidrumas ir laisva piliečių prieiga prie valstybės informacijos yra pagrindinis principas.

Antra, teiginys, kad, uždarius slapto klausymosi įrangą kontroliuoti įsteigtą biurą, nutrūko teisėta tokių prietaisų kontrolė, visiškai nepagrįstas. Norėčiau jums priminti, kad šis biuras niekuomet tinkamai neveikė, ypač todėl, kad mintis dėl biuro atidarymo kilo vykdomosios valdžios institucijose. Jums nereikia priminti, kad Bulgarija yra parlamentinė respublika ir, laikantis demokratinių institucijų ir Konstitucijos pagrindų, buvo įsteigtas specialus parlamentinis slapto klausymosi prietaisų leidimo, taikymo ir naudojimo procedūrų kontrolės ir stebėsenos pakomitetis.

Norėčiau taip pat priminti, kad šiame pakomitetyje laikantis pariteto principo atstovaujamos visos politinės partijos. Be to, valdančioji partija neturi teisės pirmininkauti komitetui. Visa tai rodo, kad Bulgarijos teisės aktų leidėjas įdiegė visapusiškas garantijas tokiai teisėtai veiklai vykdyti ir jos palaikomos patikimomis kontrolės priemonėmis. Sudėtinga pakeisti status quo; dar sudėtingiau sukurti ką nors teigiama. O sudėtingiausia, kai kai kurie mūsų šalies atstovai ateina į demokratiškiausią Europos instituciją siekdami įsivelti į vidaus problemas, kurių tikslai visai kitokie nei tie, kurių čia siekiame kiekvieną dieną.

  Claude Moraes (S&D). – Pone pirmininke, visuomet nepatogu, kai kuri nors valstybė narė ima nagrinėti savo vidaus padėtį. Panašiai, kaip ir D. Wallis, noriu pasakyti, kad mano paties vyriausybė Jungtinėje Karalystėje buvo tiriama dėl sulaikymo veiklos – įtarimų dėl žmonių suėmimo ir kankinimų. Be abejo, tai buvo labai nepatogu man ir mano vyriausybei Jungtinėje Karalystėje, tačiau aktyviai dalyvavau šiame tyrime, nes tai buvo būtina padaryti Europos mastu.

Kodėl? Ir kodėl šiandien čia diskutuojame dėl Bulgarijos vyriausybės vidaus susitarimų dėl slapto pokalbių klausymosi? Ne dėl Bulgarijos, bet todėl, kad esame vertybių bendruomenė. Mūsų vertybių bendruomenės požiūriu, problemą aiškiai nurodė Komisijos narys, cituoju: „slaptas pasiklausymas turi būti naudojamas išimtinais atvejais“. Esu teisininkas – ne toks geras teisininkas kaip D. Wallis – ir žinau, kad slaptą klausymąsi galima pasitelkti tik išimtiniais atvejais. Tai vienas dalykų, kurie, jei naudojami be reikalo, netinkamai ar neproporcingai, tampa valstybės ginklu, o ne pagalbine Bulgarijai ir kitoms Europos Sąjungos šalims labai svarbia kovos su organizuotu nusikalstamumu priemone.

Nesvarbu, kuri politinė partija kelia šias diskusijas, – perėjimas nuo kovos su organizuotu nusikalstamumu diskusijų prie valstybės priemonės neproporcingo taikymo yra labai rimtas dalykas visai Europos Sąjungai ir šiandien aktualus ne tik Bulgarijai. Rytoj šis klausimas gali kilti kitoje valstybėje narėje.

Atidžiai išnagrinėjau visus šaltinius bei skaičius ir norėčiau paklausti kolegų iš visų šio Parlamento partijų: ar kas nors sako, kad buvo arba nebuvo netinkamai ar neproporcingai taikytas slaptas pasiklausymas? Gal norite ginčytis dėl skaičių, kuriuos pateikė H. Swoboda, bet ar kas ginčijasi dėl to, kad slaptas klausymasis buvo neproporcingas? Prieš šiandien čia kalbėdamas, peržiūrėjau daug šaltinių, nes apie tokius dalykus turime kalbėti atsargiai. Nėra taip, kad kuri nors diskusijų pusė teigtų, jog neproporcingo slapto klausymosi nebuvo.

Dėl šios priežasties Komisija privalo tai ištirti.

(Pirmininkas nutraukė kalbėtoją)

  Gianni Vattimo (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, kaip Italijos pilietis, tikrai nesu prieš teisėtai naudojamą slaptą pokalbių įrašinėjimą. Italijoje tai labai galingas kovos su mafija ginklas ir šiuo metu jis naudojamas inkriminuojant ministrui pirmininkui S. Berlusconi įtariamus su kyšininkavimu ir nepilnamečių prostitucija susijusius nusikaltimus.

Bulgarijos vyriausybės atvejis visiškai kitoks, nes atrodo, kad slapto pokalbių įrašinėjimo ji ėmėsi siekdama apkaltinti opoziciją ir bandydama susieti ją su paprasčiausiais nusikaltėliais; dėl to įvairiose visuomeninėse organizacijose plačiai pasklido baimė – taip vyriausybė įgijo galimybę nesilaikyti žmogaus teisių ir įdiegti policinės valstybės principus. Dėl tokių sąlygų socialinis smurtas gali tik toliau plisti.

Todėl manau, kad Parlamentas ir Europos Komisija turi atkreipti ypatingą dėmesį į padėtį Bulgarijoje ir stengtis sumažinti žalą, galinčią kilti dėl šios šalies vyriausybės elgesio.

  Ernst Strasser (PPE). – (DE) Pone pirmininke, pone A. Piebalgai, labai atidžiai klausiausi šių diskusijų ir diskusijų dėl Albanijos. Koks skirtumas! Anose diskusijose buvo siekiama išlaikyti mandagų draugišką toną tarp skirtingų partijų. Dabar teikiami visiškai neįrodyti kaltinimai. Ten buvo stengiamasi suartinti dvi pagrindines partijas. Čia viena iš partijų stengiasi tarp partijų įkalti pleištą. Ten buvo norima, kad dvi partijos suartėtų ir kartu dirbtų žmonių gerovei. Čia, deja, paprasčiausiai viena Parlamento pusė skelbia išankstinę nuomonę apie padėtį.

Kodėl taip darote? Kodėl negirdėjau, kad pateiktumėte nors vieną faktą? Girdėjau tik tokias frazes: „atrodo, kad...“; „mus informavo tam tikri šaltiniai...“ arba „girdėjome, kad...“. Jei jums ši padėtis atrodo būtent taip, kodėl neinate į atitinkamus Parlamento komitetus? Kodėl nesikreipiate į Saugumo ir gynybos pakomitetį? Kodėl nepateikiate klausimų Komisijai? Vietoj to siekiate viešų diskusijų, nes jų jums reikia dėl politinių priežasčių. Mes tam prieštaraujame. Nesuprantame, kodėl šios diskusijos vyksta Bulgarijos vyriausybės ir Bulgarijos žmonių sąskaita. Jei yra dalykų, dėl kurių reikia diskutuoti, raginu jus tai daryti atitinkamuose komitetuose.

Mums nebereikia kartoti, kad turi būti teisės viršenybė, veikianti teisingumo sistema ir atitinkama parlamentinė kontrolė, ypač tokiu delikačiu klausimu kaip ši priemonė, kad už visus šiuos dalykus atsakingas parlamentas, kuris sukūrė šią iš visų parlamento partijų atstovų susidedančią vyriausybę. Esu dėkingas C. Malmström, kad ji praėjusią savaitę Sofijoje pasakė, jog tai – vidaus klausimas, ir Komisijos nariui už aiškų pareiškimą, kad Bulgarijos vyriausybė ėmėsi visų būtinų žingsnių.

  Hannes Swoboda (S&D). – Pone pirmininke, dėl darbo tvarkos. Čia buvo žmogus, kuris mus filmavo, filmavo ir kai pasirašinėjome.

Jis sakosi esąs iš Bulgarijos delegacijos. Nežinau, kaip tai gali būti, nes atrodo, kad čia yra visi Parlamento nariai iš Bulgarijos. Labai keista, kad kažkas atėjo į Parlamentą ir filmavo mus kalbančius bei pasirašinėjančius.

Galbūt tarnybos galėtų pasidomėti, kas čia vyksta, nes nepriimtina, kai pašaliniai asmenys ateina čia ir filmuoja tai, ką darome.

  Pirmininkas. - Taip, pone H. Swoboda, pasidomėsiu šiuo klausimu ir, jei reikės, imsimės veiksmų.

  Iliana Malinova Iotova (S&D). – (BG) Pone pirmininke šios dienos diskusijos yra ne tik apie Bulgarijoje plačiai paplitusį slaptą pasiklausymą. Čia diskutuojame apie nerimą keliančias piliečių teisių suvaržymo Europoje tendencijas.

Už vidaus politikos problemas atsakingos atitinkamus įgaliojimus turinčios Bulgarijos institucijos, jos pačios turi imtis veiksmų, kad išspręstų problemas. Europos lygmeniu nėra jokių suderinimo su Europos teisės aktais trūkumų, Komisijos nary, jūs teisus, problemos kyla dėl įgyvendinimo. Dėl šios priežasties klausėme jūsų, ką padarysite, kad užtikrintumėte, jog nebūtų pažeista Europos teisė. Taigi mano atsakymas, pone E. Strasseri, mes kreipėmės dėl šio klausimo į Komisiją.

Dėl Bulgarijos skandalo kilo pavojus Chartijai, Stokholmo programai, Direktyvai 95/46/EB ir daugeliui su duomenų apsauga susijusių dokumentų, nes Bulgarijoje be jokio pagrindimo ir be galimybės teisėtai apsiginti viešinami įrašyti gydytojų pokalbiai.

Smarkiai padaugėjus slapto klausymosi prietaisų, proporcingai sumažėjo jų teisminis veiksmingumas. Lieka abejonių, ar tais prietaisais surinkta informacija nebus naudojama politiniais tikslais, o tai ypač pavojinga, nes po metų bus rinkimai. Komisijos nary, raginame Komisiją imtis iniciatyvos steigti nepriklausomas įstaigas slapto klausymosi prietaisų naudojimui valstybėse narėse kontroliuoti.

Šie prietaisai labai svarbūs kovojant su korupcija bei nusikalstamumu ir būtent todėl kreipiamės į jus, kad užtikrintumėte, jog tokie prietaisai būtų naudojami teisėtai pagal bendradarbiavimo ir patikros mechanizmą.

  Stanimir Ilchev (ALDE). – (BG) Pone pirmininke, Bulgarijoje paplitęs specialiųjų slapto klausymosi prietaisų naudojimas yra faktas, dėl kurio visuomenė tokia susijaudinusi ir susirūpinusi.

Esmines išvadas padarė Bulgarijos parlamento kontrolės institucija. Prašau Komisijos susipažinti su šiomis išvadomis. Yra ir kitų svarbių klausimų. Ar Komisija pateiks paaiškinimą tiems, kurie nesupranta, kokia plonytė linija skiria saugumą ir laisvę? Ar Komisija įtikins asmenis, valstybės priemones naudojančius partijos politiniams ar net asmeniniams interesams? Be to, kiek Komisija bus kategoriška reikalaudama, kad nacionalinis parlamentas – nebūtinai Bulgarijos parlamentas – panaikintų teisės aktų spragas ir atkurtų visas uždarytas nepriklausomas institucijas?

Tapo aišku, kad slapta surinkta informacija dalijamasi ne tik tarp specialiųjų tarnybų darbuotojų, bet ir su politikos veikėjais saugumo tarnybų hierarchijoje; šis sluoksnis filtruoja informaciją, nors tai pagal įstatymą ne jų darbas; slapto klausymosi prietaisai dažnai naudojami remiantis suklastotomis techninėmis priežastimis ir greičiausiai turint negerų tikslų.

Deja, Bulgarijos specialiosios tarnybos, kovodamos su nusikalstamumu, išsiugdė svarbiausią refleksą stebėti beveik viską, kas kvėpuoja ir juda. Nestebina, kad gerbiami magistratai – pabrėžiu, ne politikai – teigia, jog arba sistema ydinga, arba tyčia vykdoma grįžimo atgal politika. Trūkumus reikia ištaisyti, būtent už tai dabar ir kovojame. Tačiau dėl tyčinių atgal vedančių žingsnių, mano manymu, turėtume visi prieštarauti šiam procesui ir skelbti, kad Europos politinės filosofijos pagrindas yra žmogaus teisės, laisvės ir žmogaus gyvybės neliečiamumas.

Stokholmo programa nebuvo atiduota į muziejų. Joje reikalaujama, kad Europą paverstume laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Negalime leisti asmenims, partijoms ar vyriausybėms nė vienos valstybės narės grąžinti į tamsius represijų, neteisingumo ir nežinomybės amžius.

  Andrey Kovatchev (PPE). – (BG) Pone pirmininke, Komisijos žodžiai patvirtina, kad Bulgarijos teisės aktai dėl slapto klausymosi prietaisų atitinka Europos teisę. Negalime elgtis kitaip, nes visos valstybės narės yra įsipareigojusios užtikrinti savo piliečių pagrindines teises ir laikytis teisės procedūrų – būtent taip elgiasi Bulgarija.

Taigi kas išprovokavo šiandienines diskusijas Parlamente? Atsakymas labai paprastas. Bulgarijoje vyksta rinkimų kampanija ir Bulgarijos opozicija, akivaizdžiai negalvodama, ar tai diskredituoja Bulgarijos vardą, ar ne, perkėlė kovą į Europos Parlamentą ir siekia vienintelio tikslo – gauti politinių dividendų, kurie, patikinu jus, atrodo labai abejotini.

Turi būti sudėtinga Europos institucijoms patikėti buvusios trijų partijų koalicijos atstovų, per kurių valdymą Bulgarijoje buvo daug korupcijos, nenoro kovoti su nusikalstamumu ir pasitikėjimo Europos Sąjunga nebuvimo pavyzdžių, gerais ketinimais. Šias diskusijas pradėję kolegos Parlamento nariai akivaizdžiai nebeturėjo kantrybės laukti Komisijos atsakymų ir norėjo, kad diskusijos būtų surengtos prieš tarpinę ataskaitą dėl Bulgarijos pažangos pagal bendradarbiavimo ir patikros mechanizmą.

Norėčiau truputį pajuokauti. Akivaizdu, kad mano kolegos Parlamento nariai yra įkvėpti aukštų patriotinių idėjų padaryti kiek galima daugiau žalos Bulgarijos vyriausybei. Apgailėtina, kad šioje tuščioje, pustuštėje, iš esmės tuščioje salėje mes, bulgarai, kimbame vieni kitiems į gerkles. Užuot kartu dirbę savo piliečių labui, užsiiminėjame paskalomis, manipuliacijomis ir politinio purvo drabstymosi karu.

Dabartinė Bulgarijos vyriausybė puolama iš senosios status quo pozicijos, ją puola nuo komunistinio režimo jėgos struktūrose likę asmenys, taip pat neteisėtai praturtėjusieji per pereinamąjį laikotarpį. Šio susivienijusio fronto tikslas ne tik destabilizuoti Bulgariją ir sutrukdyti partijos GERB pastangoms sukurti sąžiningesnę visuomenę, bet ir diskredituoti mūsų šalį Europos partnerių akyse. Kartoju: tai, kas šįvakar čia vyksta, yra niekinga ir apgailėtina.

Akivaizdu, kad tai kvepia šių sluoksnių politiniu ir ekonominiu pavydu dėl vyriausybės sėkmės jai bekompromisiškai kovojant su nusikalstamumu bei korupcija ir sąžiningai, atvirai vykdant savo politiką. Kaip ką tik girdėjome, pastarosiomis dienomis kolegos Bulgarijos opozicijos Parlamento nariai padėtį Bulgarijoje piešia tamsiausiomis įmanomomis spalvomis. Jie kalba apie baimę, policinę valstybę, represijas, badą, skurdą, žengimą atgal ir pan. Bulgarijos reputacija juodinama dėl trumpalaikės politinės naudos. Tiesa yra visiškai priešinga.

Nėra samdomų žudikų ar žmonių grobimų, organizuotam nusikalstamumui suduotas stiprus smūgis ir kanalai, kuriais ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai pelnėsi senosios status quo sluoksniai, suardyti. Šalis stabili makroekonomikos požiūriu ir joje siūlomos bene geriausios investavimo sąlygos Europoje. Vyriausybė stabili, Bulgarijos parlamente yra stabili dauguma, jis valdo atvirai ir yra gerbiamas vertingas Europos partneris.

Baigdamas norėčiau dar kartą atsiprašyti čia esančių savo kolegų Europos Parlamento narių iš kitų valstybių narių už jų laiko švaistymą šiose, deja, tik Bulgarijos ikirinkiminėse diskusijose.

  Ioan Enciu (S&D). – (RO) Pone pirmininke, neteisėtas telefoninių pokalbių įrašinėjimas ir slaptas pokalbių klausymasis yra labai rimtas dalykas Bulgarijoje. Dar rimčiau yra tai, kad tai ne vienintelis tokios rūšies atvejis Europos Sąjungoje.

Komisijos nary, šios diskusijos turėjo vykti ir dėl kitos valstybės narės, t. y. Rumunijos. 2011 m. Rumunijoje susidarė padėtis, kai be jokio teisinio pagrindo slapta klausomasi privačių diskusijų, nors Konstitucija, nacionaline teise ir ES teise visiškai draudžiamas bet koks kišimasis į asmeninį privatumą be tvirto pagrindimo ir aiškaus teisėjo išduoto leidimo. Neteisėtai įrašinėjami žurnalistų, politikų pokalbiai ir vidinės opozicinių partijų diskusijos per partijų susirinkimus ar privatūs posėdžiai teismo salėse. Sistemingai ir nuolat pažeidžiama pagrindinė teisė į privatumo apsaugą. Neteisėtai įrašinėjami telefoniniai pokalbiai tapo mėgstamu prokurorų tyrimo metodu. Slaptosios tarnybos nuolat seka dabartinės vyriausybės politinių oponentų telefoninius pokalbius. Tai labai rimta padėtis. Raginu Europos Komisiją nedelsiant imtis veiksmų ir paremti teisės viršenybę bei demokratiją abiejose valstybėse narėse.

  Vladimir Urutchev (PPE). – (BG) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, leiskite man dar kartą pakartoti Komisijos įvertinimą, kad dabartinė Bulgarijos vyriausybė rodo tikrus užmojus sunaikinti organizuotą nusikalstamumą. Vargu ar kas nors paneigs, kad mūsų šalis pirmą kartą šioje srityje pasiekė tikros pažangos. 2009 m. Bulgarijos rinkėjai balsavo būtent už tai.

Tokių rezultatų buvo pasiekta ryžtingais teisėsaugos agentūrų veiksmais, pasitelkus teisėtus nusikaltimų tyrimo metodus. Todėl natūralu, kad tyrimų skaičius – taigi ir tiriamų asmenų skaičius – padidėjo ir buvo pasiektas didesnis veiksmingumas.

Tačiau nebūkime naivūs. Organizuoti nusikaltėliai per ilgus nebaudžiamumo ir institucijų neveikimo metus turi sukaupę milžiniškus išteklius ir reaguoja beprecedentiškai. Jie įjungė valdančiosios koalicijos naikinimo mašiną, siekdami diskredituoti koaliciją toje srityje, kurioje ji stipriausia.

Kampanija buvo pradėta paskelbus kruopščiai atrinktus ir apdorotus slapto klausymosi įrašus, kuriuos nešiojamomis laikmenomis platino nežinomi asmenys. Žiniasklaida ir politikai griūdami vieni per kitus komentuoja Bulgarijoje vykstančius baisumus, grėsmę piliečiams, tai, kaip šiurkščiai pažeidžiamos pagrindinės konvencijos ir deklaracijos.

Pradėjusieji šią isteriją, gavusieji šią diskredituojančią informaciją ir neteisėtai ją paskleidusieji dabar trina iš džiaugsmo rankas. Jie greičiausiai net neįsivaizdavo, kaip lengvai bus prarytas šis jaukas, nors, pvz., netgi visureigis, kuriuo buvo vežamos nešiojamosios laikmenos, buvo vogtas.

Kai kurie čia esantys politikai sugebėjo perkelti isteriją į Europos Parlamentą, pateikdami ją kaip slapto klausymosi skandalą Bulgarijoje. Nėra tokio skandalo Bulgarijoje. Yra paprasčiausias gerai organizuotas puolimas siekiant diskredituoti šalies valdančiąją koaliciją ir jos svarbiausius veikėjus. Diskredituoti politikai iš opozicijos partijos irgi įšoko į šį traukinį, tikėdamiesi susižerti dividendus per ateinančią rinkimų kampaniją.

Ar galiu paklausti kolegų Parlamento narių, ar jie žino, pagal kieno dūdelę šoka imdamiesi šių savo veiksmų?

  Ivailo Kalfin (S&D). – (BG) Pone pirmininke, norėčiau kreiptis į Komisijos narį A. Piebalgą, nes šiandien iš Bulgarijos valdančiosios partijos gauname didelę dozę propagandos. Valdančiosios koalicijos partnerės nacionalistinės partijos Ataka vadovaujama parlamentinė komisija Bulgarijos parlamentui pateikė ataskaitą, kurioje teigiama, kad vyriausybė filtruoja klausantis telefoninių pokalbių gautą informaciją prieš perduodama ją teismui.

Pranešime teigiama, kad vyriausybė nesaugo konfidencialios asmeninės informacijos, ji skelbiama žiniasklaidoje. Pranešime taip pat teigiama, kad – kartoju, pranešimą parengė Bulgarijos parlamentas – pažeidžiamos Bulgarijoje gyvenančių žmonių, kurie yra ir Europos piliečiai, pagrindinės teisės. Tai daugelio Europos direktyvų pažeidimas. Tai Pagrindinių teisių chartijos pažeidimas.

Taip pat manau, kad Komisijai nelieka nieko kita, kaip palyginti Bulgarijos teisę ir jos įgyvendinimą su visų Europos piliečių atžvilgiu taikomais reikalavimais. Tai nėra propagandos ar partijos politinės kampanijos klausimas. Tai aiškiais faktais pagrįstas klausimas, ir manome, kad Komisija, būdama sutarčių sergėtoja, susipažins su faktais ir pateiks savo nuomonę.

  Nadezhda Neynsky (PPE). – (BG) Pone pirmininke, būdama viena paskutinių pranešėjų, norėčiau trumpai apibendrinti. Šios dienos diskusijos yra ne apie slapto klausymosi prietaisus Bulgarijoje ir ne apie buvimą prieš ar už tam tikrą ministrą. Tai diskusijos apie Europos principus ir vertybes, todėl visiškai natūralu, kad jos vyksta šiame Parlamente. Taip yra todėl, kad tai – laisvės, žmogaus teisių, demokratiškų įstatymų klausimas, todėl tai negali būti vien nacionalinio lygmens diskusijos.

Diskusijos dėl žmogaus teisių atitinka susivienijusios Europos filosofiją, t. y. tikslą, kuris įkvėpė naujų demokratinių valstybių susiformavimą po Berlyno sienos griuvimo. Jeigu jos nebetikės, kad Europa grindžiama šiais principais, daugelis jų piliečių nuspręs, kad ilgas ir sunkus kelias į Europą buvo bergždžias užsiėmimas.

Šios dienos diskusijos yra apie teisybę. Teisybė negali būti dešinioji ar kairioji. Nėra pusinės teisybės. Tiesa visuomet viena, ir raginame atsakingas Bulgarijos institucijas ją paskelbti kuo greičiau. Nes kuo ilgiau jos – tyčia ar netyčia – dels pateikti atsakymą, tuo geriau jos patręš pasibaisėtiną gandų dirvą ir taip tik padės tiems, kurie skelbiasi kovojantys su ja.

Šios dienos diskusijos taip pat – apie atsakomybę: ne buvusių ar būsimų vyriausybių, bet dabartinės vyriausybės. Demokratinės vyriausybės nuo kitų tuo ir skiriasi, kad jos visada atsakingos savo rinkėjams, nesvarbu, ar rinkėjai joms pritaria ar ne. Opozicijos prilyginimas organizuotiems nusikaltėliams yra kitokios nieko bendra su demokratija neturinčios valdymo formos priemonė.

  Iliana Ivanova (PPE). – (BG) Pone pirmininke, po visų girdėtų žodžių galiu pasakyti tik tiek, kad mes, deja, vėl stebime apgailėtiną Bulgarijos opozicijos surežisuotą spektaklį, kuriuo siekiama vidaus politines diskusijas perkelti į Europos Parlamentą.

Šias diskusijas pradėję socialistai ir liberalai, kurie aštuonerius metus valdė mūsų šalį, akivaizdžiai nori pasinaudoti kiekviena galimybe viešai sunaikinti Bulgarijos įvaizdį mūsų Europos partnerių akyse. Šios dienos diskusija neišspręsime, kas kaltas, o kas – ne, bet prisiminsime mūsų diskusijų kandumą, vienų kitiems metamus kaltinimus.

Kreipiuosi į jus, kolegos Europos Parlamento nariai iš opozicijos: jei negalite veikti užtikrindami konstruktyvią atsvarą dabartinei Bulgarijos vyriausybei, jei negalite sutelkti dėmesio į konstruktyvius, kvalifikuotus, konsensuso pagrindu parengtus pasiūlymus, kaip pagerinti Bulgarijos piliečių gyvenimą, bent jau nestokite skersai kelio tiems, kurie gali tai padaryti.

  Kristian Vigenin (S&D). – Pone pirmininke, neketinau kalbėti pagal procedūrą „prašau žodžio“, tačiau man nebuvo suteikta teisė pakelti mėlynąją kortelę.

Noriu atsakyti E. Strasseriui.

(BG) Pirmiausia, pone E. Strasseri, norėčiau pasakyti, jog negaliu sutikti, kad nėra informacijos apie tai, kaip naudojami slapto klausymosi prietaisai.

Aukščiausiojo kasacinio teismo pateikta informacija, 2010 m. buvo išduoti 15 946 slapto klausymosi orderiai ir tik 1 918, t. y. 12 proc. tokių orderių, pasinaudota teisme. Kaip matote, kiti slapta klausyti pokalbiai aiškiai panaudoti kitais tikslais. 16 000 slapto klausymosi prietaisų reiškia, kad iki 2010 m. tiesiogiai ar netiesiogiai buvo slapta klausomasi 5–10 proc. Bulgarijos piliečių.

Norėčiau jūsų, pone E. Strasseri paklausti, ar taip daroma Austrijoje? Ar sutiktumėte, kad jūsų vidaus reikalų ministras ir prokuratūra taip elgtųsi Austrijoje? Be to, ar nemanote, kad šios diskusijos yra diskusijos dėl to, kokios būklės Europos Sąjungos valstybėje yra laisvės ir demokratijos principas? Mano nuomone, dėl šių klausimų turime diskutuoti čia, nes akivaizdu, kad neturime ryžto tą daryti Bulgarijoje.

  Antonyia Parvanova (ALDE). – (BG) Pone pirmininke, norėčiau Europos Komisijos paklausti, ar ji žino, kad Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre prieš Bulgariją priėmė 27 sprendimus dėl policijos galių naudojimo.

Šiandien diskutuojame dėl slapto klausymosi prietaisų, tačiau Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra prižiūri Piliečių iniciatyvą ir žmonės verčiami atsisakyti savo parašų. Taikiose demonstracijose dėl ekonomikos problemų dalyvaujantys asmenys vėliau kviečiami į policiją ir apklausiami. Vykdomi parodomieji suėmimai demonstruojant tyčinį griežtumą.

Valdančiosios politinės partijos pareiškime teigiama, kad opozicija – ir kairieji, ir dešinieji – dalyvauja organizuotuose nusikaltimuose, o partijos GERB priešai yra valstybės priešai, politinė ir nusikalstama opozicija šiandien suplakama į vieną krūvą. Tai B. Mussolini mėgtas stilius, ir tai man kelia didelį nerimą.

Panašiai vakar oficialiame mano politinės partijos ir GERB vadovybės susitikime buvo daromas spaudimas atsiimti mūsų žodinį klausimą – tokį veiksmą laikau nedemokratišku ir netoleruotinu.

Kokių priemonių Komisija ketina imtis siekdama atkurti žmogaus teises mano šalyje? Šiandieninės diskusijos yra ne bulgarų priešiškumo bulgarams klausimas, o bulgarų domėjimosi savo valstybe ir jos piliečiais dalykas.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau kreiptis tiesiogiai į jus. Apgailestauju, kad netaikote mėlynųjų kortelių procedūros, nors visi mes stengiamės pagyvinti parlamentines diskusijas. Tai apčiuopiamai pagerintų šių diskusijų kokybę.

Jei manęs neklausote, pone pirmininke, tai galiu nebekalbėti. Tai paprasčiausiai beprasmiška. Tokį parlamentą gerokai anksčiau taikliai apibūdino vienas šio Parlamento narys pavadindamas jį karokės parlamentu – čia visiškai neatsižvelgiama į bandymus diskutuoti ir pagerinti diskusijų kokybę.

  Evgeni Kirilov (S&D). – Pone pirmininke, tik norėjau pritarti tvirtinantiems, jog apsimetate, kad šį vakarą nematote mėlynųjų kortelių. Nors visi stengiasi pabrėžti, kad čia nepakanka kolegų, norėčiau pasakyti, kad iš tiesų čia užtektinai gerbiamų kolegų, klausančių šių diskusijų.

Tiesiog noriu pareikšti savo nusivylimą E. Strasserio žodžiais. Iš tiesų tai nebuvo gero demokratiško pareiškimo, pateikto asmens iš valstybės, kurią gerbiame kaip demokratinę, pavyzdys.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Iš tikrųjų klausimas yra gana sudėtingas. Pagal pateiktą informaciją matoma, kad problema egzistuoja. Ir aš tikrai noriu sutikti su prieš tai kalbėjusia kolege, kad čia nėra vien tik tai Bulgarijos klausimas. Tai yra tam tikrų vertybių, Europos Sąjungos vertybių, išpažįstamų vertybių dalykas ir mes visi turime gerbti bet kuriuos čia diskutuojančius ir esančius šitoje salėje.

Europos Sąjungoje egzistuoja tam tikra chartija, kuri vadinasi Pagrindinių teisių. Jos privalo laikytis tiek Bulgarija, tiek Lietuva, kuriai aš šiandien ir atstovauju, tiek kitos Europos Sąjungos valstybės. Ten labai aiškiai yra apibrėžta, ką mes galime, ko mes negalime, ką gali vyriausybė, ne vyriausybė. Bet pagrindinė idėja – tai gerbti žmogaus teises. Ir todėl aš manau, kad Komisijos atstovas, gerbiamas Komisijos narys, iš tikrųjų turėtų labai atidžiai pasižiūrėti šitą atvejį, nes tas susipriešinimas, kuris šiandien jaučiasi šitoje salėje, yra vis dėlto perdėtas.

  Filiz Hakaeva Hyusmenova (ALDE). – (BG) Pone pirmininke, Komisijos nary, ponios ir ponai, aišku, kad kyla ginčų, kai diskutuojama pagrindinių ir neatimamų Europos vertybių, pvz., saugumo ir žmogaus teisių, klausimu, ypač kai išplečiama šias dvi vertybes skirianti riba. Nors tai gali atrodyti kaip paradoksas, bet šį vakarą pareikštos įvairios pozicijos turi vieną bendrą bruožą – tai susirūpinimas.

Europos Komisija paprašė Bulgarijos valdžios institucijų pateikti informaciją, kad galėtų patikrinti, ar slapto klausymosi prietaisai naudojami teisėtai. Mes, Europos Parlamento nariai liberalai ir socialistai, norėjome diskusijų, nes esame susirūpinę dėl teisėtumo. Pareiškėme savo nuomonę dar kartą patikindami mus čia atsiuntusius žmones, kad esame budrūs dėl bet kokio jų teisių pažeidimo. Mano kolegos Parlamento nariai iš Europos liaudies partijos savo pareiškimais parodė susirūpinimą dėl prastos veiklos ir pasitikėjimo, kurį reikia padidinti.

Tikiuosi, kad šiuo požiūriu būdami vieningi galėsime paskatinti skubius procesus, kuriais bus atkurtas normalus demokratijos veikimas.

  Niccolò Rinaldi (ALDE). – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, esu liberalas demokratas Europoje ir Italijoje. Vis dėlto kartais mano šalyje mano kolegos partiečiai ir aš esame vadinami komunistais vien dėl to, kad priešinamės dabartinei vyriausybei.

Atrodo, kad taip pat dabar elgiamasi su mūsų kolegomis Bulgarijoje, kur liberalai demokratai ir socialistai vadinami tiesiog nusikaltėliais, nes jie savo šalyje atstovauja opozicinėms jėgoms. Nepritariame tokiems veiksmams, nes jei tai – pokštas, jis turėtų trukti trumpai. Tokios rūšies elgesys iš tiesų gali vėliau tapti labai pavojingas.

Beje, po visų Egiptą ir Tunisą sudrebinusių įvykių vakar Italijos užsienio reikalų ministras lankėsi Sirijoje, Damaske, ir pavadino ją „demokratine šalimi, kuri visiškai patenkina savo piliečių poreikius žengti į modernizavimą“.

Jei mūsų atstovai daro tokius pareiškimus kaip šis, mūsų, Europos Parlamento narių, pareiga yra juos pasmerkti, ir Komisija turėtų atidžiai tai prižiūrėti.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, tai buvo karštos diskusijos, tačiau norėčiau pabrėžti tris, mano manymu, esminius dalykus.

Įstojimo į ES procesas yra nelengvas – mano valstybė irgi per tai perėjo, – tačiau kai valstybė priimama į ES, mes tikime, kad ta valstybė narė sugeba užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir įgyvendinti ES teisę.

Šiam konkrečiam sektoriui galioja specialūs teisės aktai. Tai direktyva dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje.

Taigi Komisija turi labai ilgą ir, sakyčiau, labai patikimą šių ES teisės aktų įgyvendinimo valstybėse narėse įrašų istoriją. Pranešiau jums, nuo ko dabar pradėsime, ir manau, kad turėtumėte visapusiškai pasitikėti Komisija, kuri imsis veiksmų, jei yra ES teisės pažeidimų. Jei pažeidimų nėra, Komisija veiksmų nesiims.

Taigi Komisija stebi padėtį ir, jei reikės, Komisija imsis veiksmų, tačiau manau, kad neturėtume kurti struktūrų, kurios nenustatytos pagal Bendrijos teisę, ir Komisija neabejotinai laikysis Bendrijos teisės.

  Pirmininkas. - Diskusijos baigtos.

20. Pasaulio banko energetikos strategija (diskusija)

  Pirmininkas. - Kitas klausimas – diskusija dėl žodinio klausimo Komisijai, kurį Vystymosi komiteto vardu pateikė Eva Joly dėl Pasaulio banko energetikos strategijos besivystančioms šalims (O-000020/2011 – B70012/2011).

  Franziska Keller, autorė. – Pone pirmininke, šiuo metu 1,5 mlrd. žmonių neturi galimybės naudotis elektra, tačiau prieiga prie energijos yra būtina sąlyga norint panaikinti skurdą, kuriame gyvena šie žmonės. Teisė į energiją reiškia, kad energijos tiekimas turi būti visuotinis ir patikimas: visiems vienodas energijos tiekimas padėtų panaikinti spragą tarp miesto ir kaimo bei užtikrintų energijos prieinamumą visiems. Valstybėms taip pat labai svarbu užsitikrinti tvarų ir saugų energijos išteklių tiekimą, o patikimiausias ir saugiausias būdas yra decentralizuotas atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimas.

Tačiau energija turi būti ne tik saugi ir patikima, gaminant energiją būtina atsižvelgti ir į kitus dalykus, pvz., klimato kaitą, miškų kirtimą, aplinkos būklės blogėjimą, žmonių sveikatą ir dėl šių priežasčių kylantį skurdą. Šių problemų negalima išspręsti naudojant iškastinį kurą. Iškastinio kuro naudojimas turi pražūtingų pasekmių sveikatai, aplinkai ir klimatui. Kartu klimato krizė dar labiau apsunkina ypač skurdžiai gyvenančių žmonių gyvenimą. Naudojant iškastinį kurą teršiama aplinka ir keliamas pavojus žmonių sveikatai bei sveikai aplinkai, iškastinis kuras – brangus, o, mažėjant naftos ir dujų ištekliams, kyla kainos. Iškastinio kuro naudojimas sukuria centralizuotą, hierarchinę ir nelanksčią energijos paskirstymo sistemą.

Turime sutelkti dėmesį į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Turime padėti besivystančioms šalims išvengti kelio, kuriuo ėjome patys, t.y. destruktyvaus iškastinio kuro naudojimo. Tik atsinaujinantieji energijos šaltiniai gali padėti išspręsti šias problemas. Atsinaujinančiajai energijai gaminti naudojami ištekliai niekada neišseks ir daugelis besivystančių valstybių jų turi į valias – daugiausia tai saulė ir vėjas. Šią energiją galima panaudoti vietoje labai nedideliu mastu ir labai nebrangiai, o tai pačia tiesiogine prasme suteikia žmonėms galių. Decentralizuotas elektros tiekimas yra žmonių rankose. Jie yra demokratiški. Nepaisydamas to, Pasaulio bankas savo energetikos strategijoje ir toliau bruka iškastinį kurą. Šiuo metu paskolos atsinaujinantiesiems energijos šaltiniams ir energijos poreikiams užtikrinti didėja labai nežymiai ir nepadeda paslėpti to, kam akivaizdžiai teikiama pirmenybė.

Investicijos į iškastinį kurą vyksta per tarpininkus, kuriuos Pasaulio bankas prižiūri nepakankamai. Apie iškastinio kuro naudojimą pranešama nepakankamai. Pasaulio bankas ir toliau daug investuoja į anglimis kūrenamas jėgaines ir taip besivystančioms valstybėms spendžia energetikos, kurios pagrindas anglys, spąstus ateinantiems dešimtmečiams. Energetikos revoliucija turėtų atrodyti ne taip.

Pasaulio banko energetikos politikai trūksta skaidrumo. Šią problemą reikėtų spręsti nustačius aiškius reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti finansų tarpininkai, kad galėtų gauti finansavimą iš įvairių šaltinių. 40 proc. privačiam sektoriui skirtų Pasaulio banko paskolų pervedama per šiuos finansų tarpininkus ir didžioji šių paskolų dalis tenka energetikos sektoriui, ypač išgaunamajai pramonei. Tačiau, priešingai nei tiesioginių banko investicijų projektų atveju, apie šias investicijas į atskirus projektus viešos informacijos nėra, todėl labai sunku atsekti, kur galiausiai atsiduria finansų tarpininkams skirtos lėšos.

Kai kalbama apie tai, kokios rūšies energija laikoma mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančia energija, strategijoje minimos didelės hidroelektrinės. Tokios didelės hidroelektrinės suardo didelius gamtos plotus ir stumia žmones iš savo namų. Tokia energija nėra tausi ir neatitinka žmonių bei visuomenės interesų. Tai, kad anglies dioksidas yra surenkamas ir saugojamas, nepadeda iš anglių gaunamos energijos paversti mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančia energija. CO2 niekur nedingsta ir niekas negali prognozuoti, kuo jis virs po žeme. Niekas tikrai negali pasakyti, kad jis ten ramiai glūdės ateinančius tūkstantį metų. Tai būrimas, o ne moksliniai tyrimai ir jau tikrai ne politikos formavimas.

Tas pats pasakytina apie branduolinę energetiką. Urano kasybos metu susidaro didžiuliai anglies dvideginio kiekiai ir niekas nežino, ką daryti su didžiuliu kiekiu atliekų. Tokia energetika nėra išskirianti mažai anglies dvideginio į aplinką ir nėra tausi. Todėl, jei formuluotė „mažai anglies dvideginio į aplinką išskirianti“ nebus pakeista, Verts/ALE frakcija balsuos prieš rezoliuciją.

Vis dėlto rezoliucijoje matome ir gerų dalykų, pvz., dėmesys nuo bendro tinklo atsietai atsinaujinančiajai energijai kaimo vietovėse ir nedidelės apimties energijos gamyba vietoje, taip pat susirūpinimas dėl eksporto krypties dominavimo, didelių elektrinių ir biokuro.

Galiausiai mes taip pat labai daug dėmesio skiriame raginimui skatinti technologijų perdavimą. Technologijoms perduoti nereikės didelių pastangų, jei neliesime intelektinės nuosavybės klausimų. Svarbiausias siekis turėtų būti intelektinės nuosavybės teises tvarkyti taip, kad technologijomis būtų galima naudotis prieinama kaina. Tą mes pažadėjome derybose dėl klimato ir šio pažado turėtume laikytis.

(Kalbėtojas sutiko atsakyti į klausimą, pateikiamą pakeliant mėlynąją kortelę pagal Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 8 dalį.)

  Hans-Peter Martin (NI). – Pone pirmininke, galiu tik pritarti F. Keller pasakytoms mintims ir jos tyrimui. Vis dėlto mano klausimas toks: apie šias problemas žinome jau du dešimtmečius. Ponia F. Keller, kadangi jūs šiuo klausimu domėjotės daugiau, nei dauguma iš mūsų, norėčiau paklausti, ar manote, kad nors vienas dalykas, dėl kurio rengiamės priimti sprendimą, gali iš tiesų padėti pasiekti pažangos arba kad Pasaulio bankas pagaliau eina teisinga kryptimi?

  Franziska Keller, autorė. – Pone pirmininke, iš tiesų šiuos dalykus aptarinėjame jau daugiau nei du dešimtmečius ir aš tikrai tikiuosi, kad Pasaulio bankas pasimokys iš šių diskusijų, nes visi sutinka, kad ateitis yra susijusi su atsinaujinančiaisiais energijos šaltiniais.

Matome, kad ši strategija nežymiai pakito. Pavyzdžiui, šiek tiek labiau sukama atsinaujinančiųjų energijos šaltinių link, tačiau tai tik nedidelis žingsnis ir jo tikrai nepakanka. Iškastinis kuras vis dar dominuoja per daug, o kalbant apie atsinaujinančiuosius energijos šaltinius per daug dėmesio skiriama hidroelektrinėms, kurių teikiama energija nėra atsinaujinanti, nėra tausi ir visiems prieinama.

Taigi, manau, kad šis Parlamentas gali padaryti svarbų pareiškimą dėl to, kokios Europos energetikos politikos ir mūsų skatinamos energetikos politikos pasaulyje krypties norime. Tikiuosi jūsų paramos siekiant pašalinti formuluotę „mažai anglies dvideginio į aplinką išskirianti“ ir pasiryžimo plėtoti tinkamą, tausią ir atsinaujinančią energiją.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, manau, kad mano pareiškimas taip pat buvo labai griežtas. Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Pasaulio banko energetikos strategija labai sveikintina, nes Pasaulio banko vaidmuo pasaulyje labai svarbus, ypač sprendžiant valstybių vystymosi klausimus. Nesuklysiu pasakydamas, kad Pasaulio bankas formuoja viešąją nuomonę ir požiūrį į vystomąją strategiją. Noriu pasakyti, kad turėtume kuo rimčiausiai spręsti šį klausimą.

Kartu neturėtume pamiršti keleto dalykų, kurie tampa labai svarbūs vertinant mūsų atsaką į strategiją. Šiuo metu vis dar nemažai namų ūkių neturi galimybės naudotis jokia energija. Tiesa tai, kad nepaisant to, jog aptarinėjame šį klausimą daugiau nei 20 metų, esminių investicijų į energetikos sektorių nebuvo arba šimtams milijonų žmonių, ypač į pietus nuo Sacharos esančiuose Afrikos regionuose, energijos tiekimas nėra užtikrintas. Taigi manau, kad privalome suvokti šios problemos mastą.

Antras dalykas, į kurį reikia atsižvelgti yra ekonomikos augimas. Kiekviena besivystanti valstybė susiduria su didžiuliu ekonomikos augimo poreikiu. Turėtume į šį poreikį reaguoti užtikrindami pasiūlą. Todėl dėl šio poreikio masto susiduriame su papildomais iššūkiais.

Trečias dalykas, ir dėl jo aš visiškai pritariu F. Keller, yra tvarumas ir gebėjimas numatyti. Kad ir ko būtų imtasi energetikos sektoriuje, tuos veiksmus reikėtų apsvarstyti atsižvelgiant į pasekmes klimato kaitai. Žinome, kad šiandieninės būklės energetikos sektorius yra didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Be to, turėtume atsižvelgti ir į iškastinio kuro kainą, nes neturėtume pamiršti, kad dar neįveikėme su iškastinio kuro kaina susijusių problemų. Tikiuosi, kad su tuo mums teks susidurti vėliau, o ne anksčiau, tačiau tai neabejotinai yra gebėjimo numatyti strategijos dalis.

Kalbant apie politikos kryptį, tikiuosi, kad Parlamentas atsižvelgs į Žaliąją knygą dėl ES vystymosi politikos, kurioje galimybė naudotis atsinaujinančiąja energija besivystančiose valstybėse nurodoma kaip vienas pagrindinių naujosios ES vystymosi politikos ramsčių. Jei nesiimsime šių novatoriškų veiksmų, negalime tikėtis lengvai įtikinti Pasaulio banką ir kitus, kad jie turėtų susidomėti investicijomis į atsinaujinančiąją energiją. Tikiu, kad galime valdyti investicijų į atsinaujinančiąją energiją apimtis. Tik reikia turėti drąsos. Tiesa, kad šiandien reikia didelių finansinių išteklių, tačiau bet kokiai energetikos politikai reikia daug investicijų. Taigi, jei būtų galima numatyti kainas, visuomet sakyčiau, kad atsinaujinantieji energijos šaltiniai turėtų būti bet kokios energetikos politikos bet kurioje pasaulio dalyje ašis.

Šiandieninės mūsų žinios apie atsinaujinančiąsias technologijas leidžia manyti, kad galime pakeisti padėtį šiose valstybėse. Taip pat manau, kad yra daug nepanaudotų galimybių. Žinau, kad, pvz., hidroelektrinės yra gan problemiškas energijos šaltinis visomis prasmėmis, tačiau, atsižvelgdamas į atliekamą aplinkos tvarumo analizę, manau, kad daugelis valstybių taip pat turi fantastiškų nepanaudotų galimybių hidroenergijos srityje, o, pvz., Ingos užtvanka tik įrodo, kad tos galimybės didžiulės.

Pradžioje reikia sekti pavyzdžiu. Jei ES gali ir jei jūs aptarsite pranešimą dėl Žaliosios knygos dėl ES vystymosi politikos, Parlamentas turėtų stipriai paremti ES vystymosi politikos formavimą šia kryptimi. Tuomet turėsime geresnių argumentų įtikinti Pasaulio banką laikytis šios krypties ir daugiau dėmesio skirti investicijoms į anglimis kūrenamas jėgaines. Šiuo metu Pasaulio bankas yra nustatęs šešis kriterijus ir svarbiausias gaires dėl investicijų į akmens anglių energiją ateityje. Vadovaujamas Bobo Zoellicko, Pasaulio bankas ypač aktyviai dalyvauja diskusijose, todėl atrodytų, kad Pasaulio bankas yra turtas, o ne kažkoks darinys, kurio reikėtų bijoti. Pasaulio bankas yra mūsų sąjungininkas, tačiau sprendžiant šiuos ir energijos tiekimo besivystančioms pasaulio šalims klausimus mums reikėtų imtis lyderės vaidmens.

Taip pat norėčiau prisiminti Europos investicijų banką (EIB), nes jis buvo paminėtas. Kotonu susitarimu nustatyti teisiniai EIB 3,1 mlrd. EUR siekiančios veiklos Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybėse pagrindai. AKR investicijų priemonė yra pagrindinė šios programos priemonė. Ši priemonė skirta infrastruktūros ir klimatui palankiems energetikos projektams finansuoti. Iškastinio kuro srityje nevykdomi jokie energetikos projektai. Bendrosios politikos nuostatos labai aiškios – finansuoti klimatui palankius energetikos projektus, pagrįstus vėjo, vandens arba saulės energijos naudojimu.

Atsižvelgdama į vidutinės trukmės laikotarpio EIB išorės įgaliojimus, kurie apima narystei besirengiančias, kaimynines valstybes ir valstybes partneres, Azijos, Lotynų Amerikos ir Pietų Afrikos valstybes, Komisija pateikė pasiūlymą skirti papildomus 2 mlrd. EUR 2011–2013 m. laikotarpiui EIB finansinei veiklai, skirtai sumažinti klimato kaitos poveikį ir prisitaikyti prie jos visuose regionuose, paremti. Pasiūlyme pabrėžiama, kad į EIB taisykles ir procedūras turi būti įtrauktos būtinos nuostatos, užtikrinančios, kad pagal EIB išorės įgaliojimą būtų remiami tik ekonomiškai, finansiškai, socialiai ir aplinkos požiūriu tvarūs projektai.

Manau, ES jau ėmėsi kai kurių veiksmų tinkama linkme, tačiau tikrai galėtume padaryti daugiau, kad būtume tikri pasaulio lyderiai, ne tik spręsdami Pasaulio banko energetikos strategijos klausimą.

  Alf Svensson, PPE frakcijos vardu. – (SV) Pone pirmininke, šiame Parlamente svarstomas labai aktualus ir svarbus klausimas, būtent paskolų iškastinio kuro projektams panaikinimo klausimas. Manau, kad turėtume išdrįsti ir pasakyti tai, ką sakė Komisijos narys A. Piebalgs, o būtent, kad Pasaulio bankas sąmoningai proteguoja energetikos strategiją. Galime net kalbėti apie paskatas šioje srityje ir tai, žinoma, yra teigiamas dalykas. Žinoma, tai nėra vien su panaikinimu susijęs klausimas, tačiau reikėtų pasakyti, kad tai susiję ir su laipsnišku vykdymu.

Kadangi esu gana atkaklus, norėčiau pakartoti, kad ES turi galimybių daryti konkrečias investicijas, kurios padėtų besivystančių valstybių Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje gyventojams. Manau, kad Komisijos narys girdėjo ankstesnę mano kalbą, kai pasakojau apie malkomis kūrenamas krosnis, kurios vis dar stovi pirkiose bei paprastuose namuose ir nuodija žmones. Dėl namuose susidarančių dujų pirma laiko miršta du milijonai žmonių.

Todėl, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, taip pat kai kurios Europos valstybės galėtume investuoti į paprastas saulės energijos krosnis, kurios bent jau padeda išvengti 95 proc. dujų. Tuomet žmonėms nebereikėtų naudoti mėšlo, kurio, kaip žinome, reikia laukams įdirbti, o šildymui nebenaudotų akmens anglių. Jiems taip pat nereikėtų kirsti miškų, kurie visiškai neturėtų būti kertami.

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad turime galimybių nuveikti ką nors apčiuopiamo. Dažnai, diskutuodami apie alternatyvius energijos šaltinius, pabrėžtinai kalbame apie vėjo ir saulės energija ir, žinoma, turėtume taip daryti. Vis dėlto nepaisant esamų galimybių, apčiuopiamų rezultatų stinga. Neleiskime, kad ES būtų palikta nuošalyje sprendžiant šiuos klausimus, tegu ES prisideda prie į konkrečių sprendimų, padėsiančių pakeisti iškastinį kurą, kurio nebenori naudoti nei išsivysčiusios nei besivystančios valstybės, atsiradimo.

  Kriton Arsenis, S&D frakcijos vardu. – (EL) Pone pirmininke, Komisijos nary, pirmiausia norėčiau padėkoti F. Keller už jos nepaprastą darbą rengiant šį pranešimą. Išties visi, dirbę prie šio pranešimo, suprato, kokia kai kuriais aspektais neperspektyvi yra ši Pasaulio banko strategija. Kaip minėjo F. Keller, pagal šią strategiją finansuojami neperspektyvūs, didelės apimties projektai, pvz., hidroelektrinių ir kiti projektai.

Tiesa, kad finansavimas atsinaujinantiesiems energijos ištekliams padidėjo 300 proc. Vis dėlto kartu 430 proc. padidėjo ir finansavimas iškastinio kuro projektams.

Pasaulio bankas – mano nuomone, tai yra skandalas – neatsižvelgė į finansuojamų projektų poveikį aplinkai. Tuo pat metu dar ir šiandien bankas tariasi dėl galimybės pradėti finansuoti aliejinių palmių sodinimo programas. Bankas nepaiso vietos gyventojų laisva valia, iš anksto ir žinant visą susijusią informaciją duodamo pritarimo dėl finansuojamų projektų principo ir neatlieka visos finansuojamų projektų analizės (o ją turėtų atlikti).

Tikrai tikiuosi, kad galutinė šio pranešimo versija po balsavimo bus rimtas pranešimas apie aplinkos apsaugos reformas, į kurias Pasaulio bankas turi atsižvelgti organizacijos veikloje.

  Charles Goerens , ALDE frakcijos vardu. – (FR) Pone pirmininke, Pasaulio bankui remdamasis jam suteiktais įgaliojimais turi prisidėti prie skurdo besivystančiose šalyse naikinimo. Toks turėtų būti visų Pasaulio banko finansuojamų projektų tikslas. Šio reikalavimo privalu laikytis net finansuojant investicijų į pagrindines socialines paslaugas (sveikatos, švietimo, galimybės naudotis vandeniu) verslo projektus. Jei Pasaulio banko prioritetu tampa kova su skurdu, tuomet galime būti patenkinti, kad jie vykdo mūsų nustatytą misiją.

Mūsų aptariamu žodiniu klausimu reiškiamos rimtos abejonės dėl su benzino ar anglių naudojimu susijusių projektų. Norėčiau pasakyti keletą pastabų.

Pirmiausia, į Pasaulio banko finansuojamų projektų technines sąlygas privalo būti įtraukti vertinimo kriterijai, kurie turi būti taikomi nuo pradžių. Turi būti aišku, kas bus vertinama, ir vertinimo kriterijai turi būti nustatyti visam projekto vykdymo laikui.

Antra, Pasaulio bankui palaikant politinį dialogą su partneriais turi būti atsižvelgta į politinę ir ekonominę svarstomos valstybės ir skolintojo valdyseną.

Trečia, jei įmanoma skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą ir jei pasiteisina sąnaudos, turime teikti pirmenybę tokios energijos gamybai.

Ketvirta, ir čia turiu padėkoti Komisijos nariui A. Piebalgsui, kad jau paminėjo vieną iš man susirūpinimą keliančių dalykų atsakydamas į F. Keller klausimą – Europos investicijų bankas jau atsižvelgia į visus šiuos veiksnius.

Galiu tik tikėtis, kad Pasaulio bankas paseks ne tik Europos investicijų banko, bet ir kitų institucijų, kurios jau patvirtino šiuos prioritetus, pavyzdžiu. Turėdami galvoje, kad 27 Europos Sąjungos valstybės narės yra ir Pasaulio banko narės, negalime sakyti, jog neturime jokios įtakos jo politikai.

Manau, būtų labai naudinga padiskutuoti, kaip suderinti Pasaulio banko pastangas stengiantis išspręsti F. Keller iškeltas problemas. Norėčiau padėkoti F. Keller už atliktą puikų darbą.

  Marisa Matias, GUE/NGL frakcijos vardu. – (PT) Pone pirmininke, prieš tęsdama savo kalbą, taip pat norėčiau pagirti kolegės atliktą darbą ir pasakyti, kad visiškai pritariu pranešime paminėtiems dalykams.

Dabar rengiuosi padaryti tai, ko dar nesu dariusi, tačiau, manau, kad tai padaryti verta. Turime daugybę dokumentų, kuriuose išdėstyta daugybė prielaidų, bet apie jas retai šnekama. Lyg tai būtų diskusijų nevertos prielaidos. Žodiniame klausime ir rezoliucijoje minimi įvairūs dalykai, tarp jų ir tai, kad įprastomis Pasaulio banko visame pasaulyje finansuojamomis kaimo vietovių elektrifikavimo programomis nepavyko pasiekti skurdžiausių kaimo vietovių.

Taip pat žinome, kad 2011 m. viduryje galimas numatytas Pasaulio banko energetikos strategijos pokytis, tačiau taip pat žinome, kad energijos srityje su skurdu galime kovoti labai konkrečiai ir taip padėti žmonėms pakilti iš skurdo. Todėl prašome Pasaulio banką patvirtinti vystymosi programą, kuri padėtų padidinti naudą neturtingiesiems, o kartu ir mums sudarytų sąlygas kovoti su klimato kaita.

Mes jau sakėme, kad iškastinio kuro projektams skirtos paskolos ir toliau dominuoja bendrame su energetika susijusiame Pasaulio banko portfelyje ir kad privalome nutraukti šį dominavimą. Taip pat privalome pažadėti, kad iki 2015 m. tokio dominavimo nebeliks ir kad finansavimas iškastinio kuro projektams bus laipsniškai mažinamas.

Galiausiai turime krūvą pareiškimų, susijusių su poreikiu, kad Pasaulio bankas pirmenybę teiktų nedidelės apimties vietos energijos gamybai. Taip pat yra daugybė kitų pranešimų, kuriuose kalbama apie klimato kaitą.

Atsižvelgdamas į tai, kad buvo pasakyta, norėčiau šiek tiek paredaguoti pasakytas mintis (joms aš pritariu). Redaguosiu visus mūsų padarytus pareiškimus ir paliksiu tik du paskutinius klausimus, nes neverta tęsti kelių menkų ketinimų pareiškimų.

Pirmasis klausimas: kodėl iš viso to negalime padaryti tokios paprastos išvados kaip ši? Kodėl ir toliau leidžiame užsakinėti muziką tiems, kurie moka pinigus? Kodėl Pasaulio bankas ir toliau yra atsakingas už pasaulio energetikos strategiją? Kada priimsime sprendimą, kad pasaulio energetikos strategija turėtų būti pasaulinės svarbos klausimas, kurį koordinuotų Jungtinių Tautų Organizacija?

Antrasis klausimas, kurį jums užduosiu, atsiprašau, kad šiek tiek viršiju kalbėti suteiktą laiką: kada rengiamės nustoti brukti savąjį vystymosi modelį kitiems, ar tai būtų pirmos arba antros kartos modelis, tai yra vystymosi modelį visam pasauliui iš pirmų ar iš antrų rankų, lyg tai būtų modelis, kurį turėtų taikyti visi?

Arogancija turi ribas. Privalome būti demokratiški.

  Hans-Peter Martin (NI). – (DE) Pone pirmininke, XX a. 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje Pasaulio banko visiškas abejingumas aplinkos apsaugos klausimams buvo pagrindinė diskusijų tema. Tada buvo sakomos tokios pat kalbos kaip ir čia šiandien, Pasaulio bankas davė tam tikrus pažadus. Buvo imtasi žingsnių Pasaulio bankui reformuoti, tačiau nuo to laiko prabėgo dešimtmečiai. Neseniai dėl įvairių priežasčių lankiausi daugelyje valstybių, kurios paprastai vadinamos besivystančiomis. Padėtis jose – nepriimtina. Kur dingo visi projektai? Kur saulės energijos jėgainės atogrąžose? Kur tvarūs miškai Amazonės regione ar Vietname? Kur saulės baterijų plokštės ir vėjo jėgainės Kenijoje?

Ten visiškai nieko nėra. Vienintelis įgyvendintas dalykas – tiesiogiai nukopijuota Europos savivaldos sistema. Žmonės ten taiko savivaldos sistemą ir ji buvo naudinga keletui didelių suinteresuotųjų šalių, tačiau žmonės nepasiekė jokios pažangos. Mes stebimės, kai besivystančių valstybių piliečiai beviltiškai sako, kad nebenori daugiau gyventi Karibų jūros regione, kad nori persikelti į JAV, per Martiniką pateikti į ES. Stebimės, kai žmonės Magrebo valstybėse visi nori persikelti čia. Šių diskusijų veidmainiškumas yra visiškai neįtikėtinas. Turime suprasti, kad tarp milijonų žmonių išplito radikalizmas. Jie paprasčiausiai pasakė: „Mums jau gana!“

Kiekvienas matęs Europos Palamento pasiūlymą dėl rezoliucijos turės pripažinti, kad toks jis negalėtų būti. Turėtume kalbėti daug garsiau. Turėtume daug aiškiau paraginti Pasaulio banką imtis reikiamų veiksmų. Kam mums reikalingi visi šie komitetai, Vystymosi komitetas, AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja ir kiti, jei jie tegali parengti menką padriką dokumentą, kuriame iš dalies pateikiamos praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje vykusių diskusijų išvados? Visa tai labai gėdinga.

  Filip Kaczmarek (PPE). – (PL) Pone pirmininke, mums nereikia nieko įtikinėti įrodinėjant energijos svarbą besivystančioms šalims. Daugybę kartų mačiau nuostabą žmonių veiduose, kai jie sužinodavo, kiek Afrikoje kainuoja elektra. Tikriausiai tiesa ir tai, kad nieko nereikia įtikinėti, jog Pasaulio banko vaidmuo sprendžiant energijos klausimus besivystančiose šalyse labai reikšmingas.

Mano frakcija, Europos liaudies partijos frakcija (krikščionys demokratai), pateikė keletą mūsų aptariamos rezoliucijos pakeitimų, dėl kurių reikėtų balsuoti atskirai. Mums atrodo, kad Pasaulio bankas kai kuriose rezoliucijos dalyse per daug kritikuojamas. Aš nemanau, kad, pavyzdžiui, galime atkreipti Pasaulio banko dėmesį į faktą, kad kai kurias energijos rūšis, kurios turėtų būti laikomos aplinkai nepalankiomis ar nepageidaujamomis, jis laiko švariomis. Pavyzdžiui, ES valstybės narės plačiai naudoja branduolinę energiją, o vis daugiau nuo anglių ar dujų priklausomų Europos valstybių patiria nepatogumų, nes turi riboti išmetamųjų teršalų kiekį, o tai didina sąnaudas, kurios atskiroms valstybėms narėms paskirstomos labai netolygiai. Todėl turėtume būti labai atsargūs išorės institucijoms nurodydami kokių rūšių energiją reikėtų gaminti. Vis dėlto pritariu minčiai, kad ypatingą paramą verta skirti vietos projektams, apimantiems mažas teritorijas, kad verta remti mažo išmetamųjų teršalų kiekio projektus ir kad verta remti su energijos šaltinių įvairinimu susijusius sumanymus, kuriais siekiama išvengti priklausomybės nuo kurios nors vienos energijos rūšies.

Norėtume, kad Pasaulio bankas investuotų į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius ir energijos vartojimo efektyvumo didinimą, tačiau visuomet turime prisiminti esminį mūsų tikslą arba, kitaip tariant, prisiminti tai, kad prieiga prie energijos turi padėti žmonėms išsivaduoti iš skurdo. Rengdami naujus energetikos projektus norime vienu šūviu nušauti kelis zuikius: sudaryti sąlygas vystytis, riboti išmetamųjų teršalų kiekį ir atsižvelgti į socialinius ir aplinkos apsaugos aspektus. Tai plačių užmojų užduotys, ir tikiuosi, kad Pasaulio bankas jų nebijo. Kartu žinau, kad Komisijos narys A. Piebalgs didžiulį dėmesį skiria energetikos projektų besivystančiose šalyse plėtrai; galiu patikinti, kad tai aptariama ir Žaliojoje knygoje, Europos Parlamentas turėtų paremti šią strategiją.

  Silvia-Adriana Ţicău (S&D). – (RO) Pone pirmininke, šiuo metu pasaulyje yra 1,4 mlrd. žmonių, kurie neturi galimybės naudotis elektra, 85 proc. iš jų gyvena kaimo vietovėse. Vieno iš tūkstantmečio vystymosi tikslų – panaikinti skurdą iki 2015 m. nepavyks pasiekti dėl nepakankamos pažangos užtikrinant energijos tiekimą. Pasiekti šį tikslą iki 2015 m. tai reiškia, kad 395 mln. gyventojų turės turėti elektrą, o 1 mlrd. gyventojų – įgyti galimybę naudotis higieniškomis maisto ruošimo priemonėmis. Visoms šioms priemonėms įgyvendinti reikės maždaug 40 mlrd. USD kasmetinių investicijų 2010 – 2015 m. laikotarpiu, o tai sudaro 0,6 proc. visuotinio BVP.

Visuotinė prieiga prie elektros yra vienas svarbiausių besivystančių valstybių vyriausybių užsibrėžtų tikslų. Didelės elektros tiekimo į kaimo vietoves ir priemiesčių namus sąnaudos, mokesčių ir finansinių lengvatų stoka, nepakankami elektrifikavimo projektų kūrimo ir įgyvendinimo pajėgumai, taip pat ribotos galimybės gaminti elektrą – tokios nurodomos pagrindinės elektrifikavimo kliūtys.

Kaimo vietovių energetiniai poreikiai yra ypatingas atvejis. Kaimo vietovėse reikia užtikrinti ne tik reikiamos energijos tiekimą, bet ir patį jos gamybos procesą, kuris padėtų sukurti darbo vietų, prisidėtų prie ekonomikos augimo ir socialinio vystymosi.

2011 m. vasario 11 d. paskelbtoje Pasaulio banko ataskaitoje dėstoma, kad ilgainiui labiau ekonomiškai perspektyvesnis sprendimas bus energijos gamyba vietoje iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių mažomis sąnaudomis. Tokia energija gali būti esminė siekiant didinti Indijos energetinį saugumą, kad būtų galima sumažinti elektros importą ir naftos kainų svyravimų poveikį. Todėl Pasaulio bankas galėtų būti besivystančių šalių partneris. Manau, kad Pasaulio bankas turėtų remti projektus, skirtus energijos vartojimo efektyvumui ir energijos gamybai vietoje iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinti, taip pat didelius elektrifikavimo projektus ir projektus, kuriais siekiama sukurti jungtis tarp valstybių.

  Zigmantas Balčytis (S&D). – (LT) Pirmiausia noriu padėkoti pranešėjai iš tikrųjų už laiku, savalaikiai ir labai aktualų iškeltą klausimą. Energetinis skurdas išlieka didžiulė problema, o su juo susijusios problemos užkerta kelią skurdžiausiuose pasaulio regionuose gyvenantiems pagerinti savo gyvenimo kokybę, suteikti galimybę užsidirbti bei apskritai prisidėti prie augimo ir produktyvumo didinimo. Tai yra vienas iš pagrindinių faktorių, trukdančių bendram socialiniam ir ekonominiam vystymuisi ir neleidžiančių šiems regionams išbristi iš skurdo.

Kaip minėjo pranešėja, statistika yra liūdna – apie pusantro milijardo žmonių neturi jokio priėjimo prie elektros energijos, o daugiau nei du su puse milijardo žmonių vis dar naudoja tradicinį iš biomasės gaunamą kurą. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl šio kuro naudojimo pasaulyje kasmet anksčiau laiko dėl kvėpavimo ligų miršta du milijonai žmonių.

Iki šiol buvusios pasaulio bankų energetikos strategijos nedavė apčiuopiamų rezultatų. Be to, parama iškastinio kuro naudojimui iki šiol išlieka didesnė nei atsinaujinantiems ar švarios energijos šaltiniams. Didelės investicijos iki šiol yra teikiamos anglimis kūrenamoms gamykloms, kas šias skurdžias šalis ir toliau daro priklausomas nuo labai teršiančio aplinką iškastinio kuro.

G20 lyderių priimtas susitarimas mažinti paramą ir finansavimą iškastinio kuro projektams, kurie išvis neturėtų būti finansuojami po 2015 m., yra teigiamas ir sveikinantis postūmis. Taip pat naujojoje strategijoje būtina išsamiai įvertinti teikiamo finansavimo priežiūros ir kontrolės klausimą, kad ši parama būtų naudojama tiems energijos projektams, kurie gali duoti ilgalaikės naudos ir realiai prisidėtų prie šių regionų vystymo bei žmonių gyvenimo kokybės gerinimo.

  Paul Rübig (PPE). – (DE) Pone pirmininke, norėčiau ypač padėkoti A. Piebalgsui. Kaip buvęs Komisijos narys, atsakingas už energetiką, apie mūsų strategiją jis, aišku, žino viską. Manau, kad vystomojo bendradarbiavimo srityje reikia dar daug ką nuveikti, ypač techninės pagalbos srityje. Europa privalo ne tik mokėti įmokas Pasaulio bankui, ji privalo imtis veiksmų. Europa ir Europos institucijos privalo imtis reikšmingesnės įtakos Pasaulio bankui ir esminis uždavinys bus užtikrinti paramą šeimos verslui iš paramos vystymosi lėšų, kad būtų skatinamos mažos ir vidutinės energiją gaminančios įmonės, nes daug kartu veikiančių mažų įmonių gali pasiekti didelį ekonomikos mastą ir sukurti atitinkamą investicijų grąžą.

Žinoma, vienas svarbiausių klausimų yra energijos kaupimas. Šis klausimas bus svarbiausias vystomojo bendradarbiavimo srityje.

  Seán Kelly (PPE). – Pone pirmininke, tikriausiai galėčiau pasakyti, kad mes, vis dar esantys čia tokį vėlų metą tikriausiai esame varomi kokios nors atsinaujinančiosios energijos – saulės ar gal net dieviškos energijos, švytinčios lyg aureolės virš mūsų galvų.

Bet kokiu atveju diskusija buvo labai įvairi ir tai nenuostabu, nes šis klausimas visuomet kelia daug ginčų. Manau, kad Komisijos nariui, geriau nei daugeliui mūsų pavyko rasti tinkamą mūsų politinės krypties ir reikiamų veiksmų ateityje pusiausvyrą. Manau, reikėtų patikslinti keletą dalykų. Ar besivystančios pasaulio valstybės arba išsivysčiusios šalys rengiasi naudoti turimus iškastinio kuro (akmens anglių) arba branduolinės energijos išteklius. Klausimas, ar mes juos finansuosime ar ne? Akivaizdu, kad Europoje kalbėdami apie Kankūno, Kioto ir kitus susitarimus norime propaguoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, ir tai visiškai teisinga. Bet manau, jog H. P. Martin yra tikriausiai teisus dėl vieno dalyko: mums reikia kalbėti garsiau ir raginti Pasaulio banką skatinti bei finansuoti daugiau nei dabar yra finansuojama atsinaujinančiosios energijos projektų.

  Andris Piebalgs, Komisijos narys. – Pone pirmininke, tai labai svarbu mūsų diskusijai, net jei dabar jau vėlus metas, nes manau, kad Pasaulio banko energetikos strategija yra galimybė. Tai yra tikra galimybė reaguoti į energetikos problemas.

Jei žiūrėsime, ką apie energetinį skurdą, apie atsinaujinančiąją energiją sako Tarptautinė energijos agentūra, tai, žinoma, yra didžiulis iššūkis, tačiau Pasaulio bankas, pasitelkęs mūsų, kaip lyderių, poziciją, galėtų imtis reikiamų pokyčių. Jei atsigręžtume kelerius metus atgal į Europos Sąjungos istoriją, tuomet atrodė, kad atsinaujinančiosios energijos tikslų pasiekti neįmanoma, nors jei gerai prisimenu, tai buvo gan kuklus 18 proc. tikslas. Atrodo, kad dabar einame teisingu keliu.

Tačiau kartais reikia sukaupti visą drąsą ir pasitikti tikrus iššūkius. Pasaulio bankas visą procesą vykdo labai atvirai. Vašingtone bus surengta Pasaulio banko energetikos savaitė. Mes taip pat galėtume pateikti savo pasiūlymus Pasaulio bankui, kuris labai laukia naujų minčių. Mūsų drąsa suteiks Pasaulio bankui dar daugiau drąsos. Taigi labai svarbu, kad būtume atviri ir šiuos itin plačių užmojų sumanymus siūlytume Pasaulio bankui. Priešingu atveju daugelis žmonių gali vengti šių užduočių.

Tai neabejotinai tas klausimas, nuo kurio turėtume pradėti. Manyčiau, kad dėmesį vis dar turėtume skirti galimybei gauti energijos, nes galimybė ja naudotis energija reiškia tvarią ir efektyviai naudojamą energiją. Naujausios tendencijos valstybėse, su kuriomis dirbame, rodo didžiulę urbanizaciją, taigi tam tikra prasme pasikeitė visas energijos sistemos modelis. Tai reiškia ne tik decentralizuotą gamybą, bet ir aglomeracijas, taigi, kad ir kaip keistai beskambėtų, energijos vartojimo efektyvumas taip pat turėtų būti strategijos dalimi.

Svarbiausia – finansinė parama. Energetikos sektoriui finansuoti skiriame 200 mln. EUR. Su 200 mln. EUR energetikos srityje galima nuveikti nelabai daug. Turime nustatyti ilgalaikio finansavimo gaires, nes esu įsitikinęs, kad Europos prekės ženklas turėtų būti atsinaujinančioji energija. Turėdami šias lėšas ir pasinaudoję Pasaulio banko pajėgumais, galėtume nuveikti šį tą tikrai kaką reikšmingo, ne tik energijos tiekimo srityje, bet ir imdamiesi esminių veiksmų kovojant su klimato kaita.

  Pirmininkas. - Gavau vieną pasiūlymą dėl rezoliucijos⁽¹⁾, pateiktą pagal Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį.

Diskusija baigta.

Balsavimas įvyks 2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienį.

(1) Žr. protokolą.

21. Kito posėdžio darbotvarkė: žr. protokolą.

22. Posėdžio pabaiga.

(Posėdis baigtas 23.50 val.)